/ Language: Lithuania / Genre:sf / Series: Pasaulinės fantastikos Aukso fondas

Sardonikso tinklas 1

Elizabeth Lynn

Baigiantis XXIV-ajam amžiui Čabado planeton atskrido pirmieji kolonistai. Daugumoje kolonijų nusikaltėliai būdavo arba nužudomi, arba išvaromi iš bendruomenės. Tačiau Čabado pasaulyje buvo nutarta įkurti planetą-kalėjimą. Nemažai nusikaltėlių mirdavo. Bet kiekvieneriais metais atkeliaudavo vis naujų: rausti urvų, ieškoti naudingų iškasenų ar tiesiog medžioti nuožmių grobuonių keritų.

 

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 345 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Elizabeth A. Lynn

SARDONYX NET

New York, Berkley books, 1982

UDK 820(73)-3

Li465

www.eridanas.lt

ISBN 9955-10-135-0 (1 knyga)

ISBN 9955-10-137-7 (bendras)

Copyright © by Elizabeth A. Lynn, 1981

Cover art Copyright © by Robert T. McCall, 1984

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 2005

„Istorija visai neromantiška”

Nakamura Kendži, „Čabado istorija”

Pirmas skyrius

Deinas Ikoro, kontrabandininkas, stovėjo žvaigždėlaivio „Lobis” kabinoje ir žvilgsniu varstė narkotikų kurjerę Monkę. Deinas kunkuliavo įniršiu.

Monkės oda buvo juodmedžio spalvos, kiaušas — glotnus, švariai nuskustas. Ji mūvėjo sidabrinius antblauzdžius, ausyse kadaravo auskarai su rubinais, o tarp krūtų kabojo blizgantis auksinis medalionas — lygiai toks pat, kokį po kaklu nešiojo ir Deinas Ikoro. Dorazino platinimo tinkle Monkė buvo žinoma asmenybė. Ji buvo dviejų metrų ūgio, tad Deinas turėjo žiūrėti į ją iš apačios į viršų.

Tokia padėtis jį ne itin žavėjo. Sugniaužęs kumščius kišenėse jis patyliukais išsiplūdo peliškai. Monkė dėbsojo į jį iš po padribusių akių vokų aiškiai nuobodžiaudama. Deinas pakartojo, ką buvo ne per seniausiai išgirdęs iš jos:

— Narkotikai jau iškeliavo?

Monkė glebiai linktelėjo.

— Visiškai teisingai.

Plika akimi buvo matyti: ji mėgaujasi, regėdama kontrabandininką tokį suglumusį, ir tai Deiną užsiutino.

— Ar nori man pasakyti, kad pragaišinai tris tūkstančius dorazino dozių?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Aš visada griežtai laikausi instrukcijų. O instrukcijos byloja štai ką: sulauk laivo, atvykstančio į šią vietą šiuo metu, suderink kodus — kodas turi būti toks ir toks. Taigi paimu prekę, atlieku Šuolį, atsiduriu čia. Prieš dvidešimt minučių iš Šuolio čionai išneria „Lamija”, pateikia man teisingą kodą. Aš pažįstu „Lamiją”. Pažįstu Tori Lamoniką. Esame jau ne kartą susidūrusios verslo reikalais. Kodai sutampa, prekę perkrauname į jos laivą. Praeina dvidešimt minučių — ir štai iš Šuolio išneri tu su tuo pačiu kodu. Tik va dorazinas jau iškeliavęs. Aš juk nekalta, kad taip atsitiko.

— Kalbėdama moteris žvelgė kažkur jam virš galvos.

Apmovė, dingtelėjo Deinui. Kad ją kur plynios, Lamonika mane apmovė!

Iki šiol dar niekam nepavyko nušvilpti prekės jam iš panosės. Dorazinas — ypač paklausus kvaišalas. Velniai raguoti griebtų, jis, Deinas, dar niekad nė negabeno dorazino! Jam teko įsigyti netgi specialią įrangą, mat narkotikas sugesdavo bet kokioje temperatūroje, žemesnėje nei šeši ir aukštesnėje nei keturiolika laipsnių Celsijaus. Už aušinimo įrenginį kontrabandininkas suplojo penkis šimtus kredų, bet vertėjo: tikėjosi pardavęs prekę Čabade gauti mažiausiai tris tūkstančius. Dabar jis liko ne tik be pinigų, bet dar ir apsikvailino, o nerašytas kontrabandininkų kodeksas bylojo: pajuoka — skurdo pranašas. Galbūt jam jau niekad nebepasitaikys kita proga gabenti narkotikus.

Deino nėmaž neguodė mintis, kad jį apie pirštą apsuko tikra dalyko žinovė. Tori Lamonika nuolat girdavosi savo sugebėjimais perimti krovinius bet kuriame Gyvenamų Pasaulių sektoriuje, planetoje, kosmouoste. Ne be pastangų jis pažabojo įtūžį. Juk jis — Monkės laive ir suplėšyti šio į skutelius tikriausiai nepavyks, o Monkei nei šilta, nei šalta dėl vakuumo, atsivėrusio jo kišenėje.

— Nuostabu, — pareiškė Deinas. — Tik štai tas krovinys buvo mano. Tai ką man dabar daryti? Turi kokių pasiūlymų?

Ji nusišypsojo, blykstelėdama tobulais dantimis.

— Nugvelbk iš kurio nors kito.

Deinas pasišiaušė.

— Na jau, ne mano stilius. Aš — ne vagis.

Aukštaūgė moteris nusižiovavo.

— Man neapsiverstų liežuvis išvadinti Tori Lamoniką vagiše, bent jau tiesiai jai į akis — tikrai ne. Ir kas tave įklampino į šitą verslą?

Klausimas buvo retorinis, maža to, dar ir įžeidžiantis, bet Deinas nutarė vis vien atsakyti — galbūt pavyks šį tą sužinoti.

— Iki šiol vežiodavau kominą, — pasakė. — Bet pamaniau, kad dirbdamas „Farmacijai” gali susižerti daugiau kredų.

— Žinoma, — sutiko Monkė. — Jei tik neatsidursi cypėje. — Ji žingtelėjo du žingsnius iki piloto krėslo, sudribo į jį, nerūpestingai palietė mygtuką. Prietaisų pulto ekranai nušvito. — Tiesą sakant, nenutuokiu, kodėl Tori užsikepė perimti tavo krovinį. Gabenti doraziną — nebesaugu.

— Ką?

— Negirdėjai? — Monkė pakreipė galvą. Netgi jos antakiai, ir tie buvo nuskusti. — Tasai naujasis faras, narkotikų policijos viršininkas A-Rae. Tiesiog kvanktelėjęs dėl dorazino prekybos. Lyg apsėstas. Farai liovėsi sukiojęsi aplink perkrovimo taškus — galima pamanyti, kad ten juos kada nors lydėdavo sėkmė. Dabar visi susispietė Sardonikso sektoriuje netoli Čabado ir ten žvejoja bandančius nusileisti kurjerius, patys šokinėdami iš vienos kosminės trasos į kitą.

— Ne, apie tai nieko negirdėjau, — prisipažino Deinas.

— Nuolatiniai vežėjai suskato ieškotis kito darbo, — pridūrė Monkė. Ištiestos jos kojos užgriozdino pusę žvaigždėlaivio kabinos. — „Farmacija” dėl to tikrai nedžiūgauja.

Visi nuolatiniai vežėjai — visi, išskyrus Lamoniką, pagalvojo Deinas. Jis dirstelėjo į žvaigždėlaivio apžvalgos ekraną. Jame tvyrojo normaliam erdvėlaikiui įprasta tamsa, šiek tiek atmiešta tik netoliese švytinčios Cefeidės pulsuojančios šviesos. Geltonoji žvaigždė neturėjo planetų sistemos, tad čia buvo labai patogi vieta įkurdinti perkrovimo tašką. Bent keli šimtai tokių taškų buvo išsibarstę po visus aštuonis Federacijos sektorius.

— Lamonika keliauja į Čabadą, — ištarė Deinas. Tai nebuvo klausimas. Hiperiai neklausinėja vieni kitų apie dar kitus hiperius.

Monkė dar kartą nusižiovavo.

— O kur kitur galėtų keliauti? Juk gabena doraziną. — Kalbėjo ji šiek tiek nuobodžiaudama, nuvargusiu balsu — kaip patyrusi specialistė, mėginanti kažką išaiškinti kiek kvailokam naujokui. Deinui plyšo kantrybė. Jis apsisuko ir nužirgliojo prie šliuzo, jungiančio Monkės laivą su jo paties laivu. Grakščiai, kaip ir kiekvienas hiperis, jis pranėrė per šliuzą — neprireikė nė susimąstyti, kad išlaikytų pusiausvyrą, kai grindys suraibuliavo po kojomis. Priglaudęs delną prie liuko plokštelės luktelėjo, kol atsivers anga, tada įsitvėrė strypo ir įsisiūbavęs peršoko tarp išlenktų savojo žvaigždėlaivio sienų. Slystelėjusios jam už nugaros užsitrenkė durys. Deinas patikrino užraktą.

— Atsijunk, — ištarė jis garso ryšiu.

„Užtrauktukas” krūptelėjo — antrasis laivas atsikabino ir įtraukė jungiamąjį šliuzo vamzdį vidun. Išorinio vaizdo ekrane Deinas stebėjo, kaip „Lobis” atlieka Šuolį — pilkšvai sidabrinis žvaigždėlaivis nusidažė mėlynai, paskui persimainė į žalią, į oranžinį, galiausiai tvykstelėjo vaiskiu raudoniu… Po to, kai laivas peršoko į hipererdvę, normalioje erdvėje dar kurį laiką visomis vaivorykštės spalvomis mirguliavo jo išspinduliuota energija.

Vos už pusės šviesmečio pulsavo geltonoji Cefeidė. Žiūrėdamas į ją, Deinas dar sykį išsiplūdo peliškai. Tą dieną, kai jį užkalbino „Liateroje”, Nekso hiperių bare, Deinui jau pasidingojo, kad sėkmė pagaliau nutarė jam šyptelėti. Bet kur tau — dabar jau atrodė, kad ji tiesiog žaidė su juo katę ir pelę. Tikriausiai jam jau niekad nebepasitaikys kita proga pačiupti dorazino krovinio. Ką gi, lieka vėl griebtis rizikingų atsitiktinių užsakymų, tarkime, vežioti džiugmą verdiečiams: čia sukrapštysi kokius du šimtus kredų, ten — penkis… Ir dar visą laiką dairykis per petį, ar nelipa ant kulnų hipererdvės farai. Prakeikimas! Šitaip jis jau gyveno ištisus šešis standartinius mėnesius, per kuriuos, kad juos kur plynios, saugus nesijautė nė minutės. Ne pats maloniausias išgyvenimo būdas: virš galvos nuolat kybo grėsmė, o pelno — katino ašaros.

Arba… jis nenorėjo net galvoti apie tai… arba dar galima parduoti laivą ir įsidarbinti kokiame nors suknistame korporacijos laive — tada jis jau nebebūtų Žvaigždžių Kapitonas, tik paprasčiausias pilotas, ir dar privalėtų paklusti kokio tuščiagalvio planetoje švinkstančio administratoriaus įsakymams.

Na jau ne, lai užgriūva visi prakeiksmai, jei jis įklampos į tokį gyvenimą. Čiupinėdamas po kaklu kabantį medalioną, Deinas susimąstė, kuris iš nuolatinių „Liateros” lankytojų galėjo nuklausyti jo pokalbį su „Farmacijos” agentu. Ką gi, galėjo būti bet kas, turįs geras ausis: nuklausai žodį šen, nugirsti kodą ten, palauki, kol bus sukirsta delnais, o jau tuomet — nosies tiesumu pas Tori Lamoniką parduoti informacijos. Kaip ten buvo iš tikrųjų, jam, Deinui, niekad nepavyks sužinoti. Kažin, kiek ji suplojo už tokią informaciją? — parūpo jam. Ir čia pat piktdžiugiškai pats sau atsakė: tikriausiai daug.

Taigi dabar jam išvis nieko neliko. Jis nebeturi pinigų — na, beveik nebeturi, tik menkus likučius, kurių užtektų nebent gyvastį palaikyti, nebeturi dorazino, kurį galėtų parduoti, neturi netgi jokio kontakto Sardonikso sektoriuje. Deinas išjungė apžvalgos ekraną, kad netrukdytų mąstyti, ir išsipleikė navigatoriaus krėsle. Šis sugirgždėjo. Visa kas „Užtrauktuke” girgždėjo, cypė ir barškėjo — viskas, išskyrus hipererdvinį variklį. Ir vis vien „Užtrauktukas” buvojo — jo, Deino, laivas, jo namai, jo galimybė pasinerti į hipererdvę. Nė vienas, nepriklausantis hiperių luomui, neįstengtų suprasti, ką reiškia turėti nuosavą laivą. Deinas išsirinko jį Nekso laivų statykloje, jam padėjo Raselas O’Neilas… O jei taip laimingas atsitiktinumas lemtų, kad Raselas kaip tik dabar dirbtų Sardonikso sektoriuje? — dingtelėjo Deinui. Raselas Piratas, Raselas vagis… Galbūt jis netgi pažįsta ką nors Čabade.

Tačiau Raselas niekad negabendavo narkotikų. Netgi priešingai: raudonplaukis primygtinai perspėjo Deiną, kad, jei šis ketinąs tapti narkotikų kurjeriu, verčiau jau kaip įmanydamas vengtų Sardonikso sektoriaus.

— Neimsiu aušinti burnos dėl moralinių nuostatų, — andai kalbėjo Raselas. — Bet siūlau gerai pagalvoti apie kai kuriuos dalykus. Tinklo savininkai — Jago šeima, o Tinklas laikosi dorazinu. Taigi gabendamas doraziną į Čabadą gali iš anksto būti tikras, kad didžioji prekės dalis skirta Tinklui. Tačiau gabenti doraziną į Sardonikso sektorių — taip pat nelegalu, kaip ir į bet kurį kitą Federacijos sektorių, o jeigu hipererdvės farai pričiups tave bet kurioje sektoriaus vietoje, neišvengsi teismo bei nuosprendžio ir atsidursi cypėje. O iš cypės — tiesus kelias į Tinklą, kur jau tave patį pripumpuos dorazino; nė mirktelėti nespėsi — ir atsidursi Čabade, tapęs vergu, tada liks tik pasakyti, kad gavai, ko pats prisiprašei. Nori gabenti narkotikus? Ką gi, tavo reikalas, ne mano. Renkiesi tu. Bet verčiau jau gerai pašniukštinėtum po trasas, Deinai, sukauptum daugiau patirties, tik tada imtumeis dorazino.

Prisimindamas tai Deinas išsišiepė… Tas pokalbis, kaip ir daugelis kitų per tuos šešis mėnesius, kol Deinas dirbo pilotu „Morganoje”, pasibaigė lovoje. Iki tol jis dar niekad nebuvo bandęs mylėtis su vyru, tačiau netruko įsitikinti, jog pasakyti „ne” Raselui — anaiptol nelengva. Mylėtis su juo buvo visai smagu.

Šiaip ar taip, perspėjimo Deinas neužmiršo gerus aštuonis mėnesius. Pirmuosius du iš jų net ieškojo kokio nors legalaus darbo. Jei sužinotų apie tai, Raselas kaip kažin ką griūtų iš juoko. Taip ir neradęs nieko, kas jį bent kiek sudomintų, Deinas persimetė į narkotikų verslą. Iš pat pradžių ir aferistų reisai jam pasirodė pakankamai patrauklūs, bet tas žavesys pernelyg greitai išsivadėjo. O paskui, „Liateroje”, jis susidūrė su agentu, kuris užkalbino jį tokiais žodžiais:

— Apie tave sklinda garsas. Gal tau tie aferisto reisai jau spėjo mažumėlę įgristi?

Deinas pripažino, kad tikrai taip ir yra.

— Tu — jaunas, kietas vyrukas. Gal norėtum susižerti šiek tiek daugiau grynųjų?

— Žinoma.

— Tuomet gal nori dirbti „Farmacijai”? Reikės šiokio tokio pradinio kapitalo — ne kažin kiek, gal kokių aštuonių šimtų kredų — ir kontaktų Sardonikso sektoriuje. Tu, be abejo, visa tai turi.

— Žinoma, — pakartojo Deinas.

Jis melavo. Čabade nepažinojo nė vienos gyvos dvasios. Bet agentas juk nežinojo, kad jis meluoja — o ir iš kur galėtų žinoti? Deinas nėmaž neabejojo, kad, prisistačius su pilnu šaldikliu dorazino, pakaktų pasisukioti po Čabadą kokias porą valandų, ir koks nors narkotikų prekeivis būtinai atsirastų. Agento nurodymai buvo visai nesudėtingi. Doraziną paprastai gabendavo du kurjeriai. Deinas turėjo būti antruoju, atsakingu už prekės pakrovimą ir perkėlimo mokestį. O paskui iš perkrovimo taško jam reikėjo nerti į hipererdvę ir iššokti iš jos netoli Čabado. Tada nutūpti „Užtrauktuku” nelegaliai, kateriu nusigauti į vienintelį planetos miestą Abanatą ir ten susitikti — surasti, pamanė Deinas — dilerį.

Aplenkusi jį geru pusvalandžiu, pasikrovusi jo doraziną į „Lamijos” šaldiklį, Tori Lamonika su visa savo šešerių metų darbo Sardonikso sektoriuje patirtimi galvojo apie jį ir juokėsi.

Susiraukęs Deinas stebeilijo į „Užtrauktuko” sieną. Paskui klaviatūra surinko laivo kompiuteriui nurodymą viduje sukurti pusės g traukos jėgą. Nusimetęs drabužius, Deinas stryktelėjo ir įsikibo skersinių. Glotnūs metro ilgumo per pusmetrį atsikišę nuo sienos strypai lygiais tarpais lyg kopėčių skersiniai vedė išlenkta siena aukštyn, paskui — lubomis ir galiausiai — kita siena, tiksliau, kita tos pačios nesibaigiančios sienos „puse” — žemyn. Kaitaliodamas rankas, Deinas vis prisitraukdamas ropštėsi strypais, kol paskaudo pečių raumenis, o dramblio kaulo gelsvumo odą išpylė prakaitas. Tada jis giliai alsuodamas lengvai nušoko ant grindų. Šitoks laipiojimas skersiniais buvo puiki mankšta, be to, jie nuostabiai praversdavo nulinės gravitacijos sąlygomis. Esant nesvarumui tokie skersiniai kur kas naudingesni už specialius magnetus.

Taigi — ką jam dabar daryti? Jis dar gali grįžti į Neksą. Juk iš tikrųjų neliko visiškai be pinigų, be to, sienoje įrengtoje slėptuvėje gabeno nediduką komino krovinį, kurį jam tikrai nebūtų sunku parduoti. Arba — Deinas išsišiepė — yra ir kitas variantas: skristi tiesiai į Čabadą ir pamėginti apmauti tą pačią Tori Lamoniką. Žinoma, jau vien toks bandymas būtų tikra beprotybė, jam pernelyg stinga patirties, be to, jis neturi nė vieno kontakto Abanate. Vienintelis jo privalumas būtų nebent tas, kad Lamonika iš jo tikrai šito nesitiki…

O kodėl gi ne? Deinas išsišiepė plačiau. Juk galima pamėginti. Iki šiol jis dar nė karto nesilankė Čabade, tad kodėl neapsidairius ten? Gal būtų netgi visai smagu. Deinas vėl užsitempė kombinezoną. Kominas, vis dar sandariai supakuotas, saugiai tūnojo sienos plokštėje išurbintoje skylėje. Deinas pastvėrė prekę, prispaudė delną prie vidinio šliuzo liuko, įstūmė maišelį su milteliais vidun, uždarė duris. Tada spūstelėjo mygtuką, atidarantį išorines šliuzo duris. Įjungė apžvalgos ekraną, norėdamas savo akimis matyti, kaip išlekia vėjais kominas: perregimi maišeliai sproginėjo, spjaudydami į vakuumą vieną granulę po kitos — jos debesiu apsiautė laivą. O kai laive narkotikų nėra, galima nesislapstant leistis Čabado palydove — net ir pati kruopščiausia apžiūra, kurios Deinas žinojo neišvengsiąs kosmouoste, neturėtų sukelti jam problemų. Švarutėlaitis kaip faras ar turistas jis maršrutiniu luotu persikeltų į Abanatą, gerokai aplenkdamas Tori Lamoniką, kuriai iš paslėpto laivo teks vargingai krapštytis antžeminiu kateriu. Taigi kai ji pagaliau pasieks Abanatą ir pradės dairytis dilerio, sutiks ne ką kitą, o jos jau laukiantį čia Deiną.

Jis susimąstė, ar nevertėtų išmesti už borto ir šaldiklio. Vos išvydęs laive šią įrangą, bet kuris faras susigaudys, ko Deinas iš tikrųjų atsibastė į Čabadą. Bet, velniai parautų, už tą šaldiklį Deinas suplojo penkis šimtus kredų, be to, šio jam dar prireiks, jei — kai — pavyks apvynioti apie pirštą Tori Lamoniką. Na taip, įtarimų jiems kils, kiltų bet kuriuo atveju, bet kas jiems iš tų įtarimų? Ketinimas įvykdyti nusikaltimą — dar anaiptol ne nusikaltimas.

Deinas spustelėjo mygtuką kompiuterio valdymo pulte. Laivą užliejo skaidrios muzikos srautas, stelbiantis variklių dūzgimą. Tai buvo senovinė muzika. Ją parašė kažkoks kompozitorius Strata dar tais keistais ir džiaugsmingais laikais, kai pirmieji Verdijos laivai nusileido Žemėje. Deinas pirmąsyk išgirdo jo kūrinius, atliekamus tiesiog Nekso gatvėje. Jam teko kone iškratyti kompozitoriaus pavardę iš persigandusio gatvės muzikanto. Iki tol muzika jam ne itin rūpėjo, bet ši buvo kažkokia kitokia: skaidri ir aiški lyg teorema, smelkianti ir jaudinanti. Deinas „Užtrauktuke” gabenosi Stratos kūrinių įrašų kolekciją — galimas dalykas, pačią gausiausią iš visų, kiek jų įmanoma rasti.

Jis paliepė kompiuteriui nustatyti artimiausią kelią į Čabadą. Netrukus ekrane sumirgėjo skaičiai. Kelionėje patogiausiu maršrutu tektų sugaišti tris standartines dienas: dvi — hipererdvėje, paskui — Šuolis iš šio į kitą hipererdvės srautą, tada — dar pusdienis hipererdvėje ir pagaliau — pusdienis kelio normalia erdve iki vienintelio Čabado palydovo. Deinas paliepė laivui rinktis šį maršrutą. Pats įsitaisė piloto krėsle; netrukus įsijungė hipererdvinis variklis. Normalų erdvėlaikį lyg kas būtų šluote nušlavęs iš apžvalgos ekrano. Netrukus vaivorykštinį mirguliavimą jame pakeitė beribė kvaitinanti hipererdvės juoduma. Protu neaprėpiamoje tolybėje kibirkščiavo raudonos — mirštančių, o gal dar tik užgimsiančių žvaigždžių — dulkelytės.

Kai jį ėmė skalauti muzikos audžiama melodija, Deinui Ikoro atlėgo širdyje. Jaunas, gana griežtas jo veidas atsipalaidavo. Akyse užgeso nuožmios kibirkštys. Taip, Lamonika jį apdūmė, bet pati užtruks kely mažų mažiausiai dieną, kol iš laukinių Čabado tyrų nusikrapštys iki Abanato. Deinas ėmė pirštais barbenti į taktą sudėtingai, bet gerai pažįstamai melodijai. Net jei jį iš tikrųjų užspeistų hipererdvės farai — ko gali ir neatsitikti, kontrabandininkų pasaulyje jis dar anokia ten garsenybė — bet visgi jeigu jį užspeistų, prisikabinti neturėtų prie ko, nebent prie pačios menkiausios įkalčio užuominos.

„Domnai Rani Jago — siuntėjas…”

Rani Jago sėdėjo miegamojo nišoje ir sklaidė tos dienos paštą. Ryški, kaitri Čabado saulė pliskino pro stiklo plokštes, aštriais atšvaitais blykčiodama popieriuose, nušviesindama sodriai mėlyna spalva dažytas sienas. Pluoštą kompiuteriu spausdintų pranešimų šios dienos pašte pagardino ir keletas elegantiškų, kaligrafiška rašysena išraitytų laiškų. Pats viršutinis — iš Jago Šeimos valdomos keritų fermos Sovkoje valdytojo. Pagarbiai isterišku tonu jis informavo, kad paskutiniųjų keturių vadų Pirmarūšės veislės keritų jaunikliai narvuose aptikti negyvi, ko gero, kritę nuo gausaus vidinio kraujavimo. Valdytojas pridėjo ir maitos tyrimų rezultatus, atliktus Sovkos laboratorijoje. Rani peržvelgė ataskaitas; išvertus iš medicininio žargono, išvada tokia: „Atsiprašome, bet priežasties mes nežinome”.

Kitas laiškas buvo iš Šeriksės Esbos — pagrindinės Jago Šeimos narkotikų dilerės Abanate. Šeriksė atsiprašinėdama, bet tvirtai pranešė niekaip negalėsianti surinkti įprasto ketvirtinio dorazino kiekio. Narkotikų kurjeriai gausiomis siuntomis gabeno kominą, džiugmą, tabaką, zimo žolę — bet niekas nesiūlė dorazino: gabenti šį į Sardonikso sektorių pastaruoju metu tapo pernelyg pavojinga.

Dar kitas vokas buvo suodinas. Rani atsargiai jį atplėšė, perskaitė bjaurių grasinimų kupiną laišką ir atidėjo į šalį. Po šiuo gulėjo namų ūkvedės laiškas. Rani atidėjo ir šį — nutarė perskaitysianti vėliau. Be jokios abejonės, tai būsianti ypač kruopšti ataskaita — Kara Moro tvarkė visus Jago valdos reikalus jau dvylika metų, pradėjo dar tais laikais, kai buvo gyva Rani motina Izobelė, ir jos ataskaitos visuomet būdavo nepriekaištingai tikslios. Ir pagaliau — paskutinis laiškas, užantspauduotas. Antspaude — Diurų šeimos herbo simbolis — smogti iškeltas akmeninis kirvis. „Siuntėjas — Ferisas Diuras, — bylojo užrašas. — Domnai Rani Jago”. Rani pirštų galiukais perbraukė dailiai grūdėtą popieriaus paviršių. Popierius buvo vienas tų nedaugelio produktų, kuriems gaminti tiko kieta oranžinė nykščio storumo Čabado žolė. Dar prieš mėnesį šitokį laišką būtų puošęs kitas užrašas: „Siuntėja — Domna Samanta Diur”. Tačiau Domna Sam mirė. Atrodė, kad bene pusė Abanato susiliejo į niaurią procesiją, lydėjusią jos karstą iki kapo. Domnos įpėdiniui Ferisui Diurui tikrai nebus lengva jai prilygti. Kol kas jis dar nesinaudojo Domnio titulu — pagarba reikalavo palaukti keturiasdešimt dienų po Domnos mirties. Diurai buvo Čabado Pirmoji Šeima — ir niekada neleisdavo to pamiršti; kad ir ką jie sakydavo ar darydavo, kad ir ką valdė — viskas buvo itin stilinga. Ar bent jau taip buvo esant gyvai Domnai Sam.

Rani perlaužė antspaudą. Su vis labiau augančia nuostaba perskaitė laišką: „…reikalauju kuo skubiau susitikti pokalbiui apie Čabado importo verslą… atsakykite kuo skubiau… tikiuosi, jums bus patogu…” Šitokios frazės toli gražu netiko vienos Šeimos galvos laiškui kitos Šeimos galvai. Tokiu tonu galėtų rašyti nebent pati Rani, tarkime, keritų fermos valdytojui. Vis dėlto ji sutramdė susierzinimą ir šitą laišką taip pat atidėjo į šalį. Paskui atsigręžė su visu krėslu ir dirstelėjo į savo sekretorių Binkį.

— Ar privalau tęsti?

— Galbūt jums vertėtų peržiūrėti VIN pranešimus.

VIN reiškė Viešąją Informaciją ir Naujienas, kitaip sakant — stulbinančiai plepią Čabado žiniasklaidą. Užvis labiausiai ji stengėsi įsiteikti turistams. Rani peržvelgė antraštes. „KĄ GALIMA NUVEIKTI IR PAMATYTI AUKCIONE”.

— Fu, — su panieka susiraukė ji. — „KERITO GYVENIMO CIKLAS”. Jie sugeba išspausdinti tik tai, ką patys jiems pakišame. — Ji palietė grasinantį laišką. — Atrodo, pastaruoju metu šitokių ateina dažniau nei paprastai, ar ne? Reikėtų ko nors imtis ir pamėginti atsekti jų šaltinį.

— Aš tuo pasirūpinsiu.

— Pasakyk Karai, kad šiandien po pietų priimsiu ją čia. A, ir dar vienas dalykas. Pasiųsk žinią mano broliui.

Binkis buvo puikiai išmuštruotas, tad jo veide nesutrūkčiojo nė raumenėlis, balsas nevirptelėjo, tiktai prie šonų nuleistos blyškios ilgapirštės plaštakos susigniaužė į kumščius.

— Ką jam pranešti?

— Nusiųsk šitų laiškų santrauką. Pirmiausia duosi ją peržiūrėti man. Įtrauk į ją šitą pranešimą iš Sovkos, Šeriksės laišką, taip pat — Feriso Diuro. Tą grasinimą — irgi. Tinklas šiuo metu turėtų būti Kerėtojo erdvėje. Pasiųsk pranešimo kapsulę su „Tik tavo akims” antspaudu. Visam sektoriui anaiptol nebūtina žinoti apie mūsų reikalus, tad Jago herbu kapsulės nežymėk, neįrašyk ir siuntėjo. Zedas supras.

— Kaip pasakysite, Rani-ka.

Binkis paėmė iš jos laiškus ir patraukė prie kompiuterio rašyti santraukos juodraščio. Rani užsižiūrėjo pro langą. Žvelgdama į puikiai pažįstamą, žaliuojantį peizažą, ji regėjo kitą, neką blogiau pažįstamą vaizdą: keritų veislininkystės ūkį Sovkoje — baltus pastatus, oranžinės žolės lankas, išraižytas pilkšvos vielos tvoromis, juosiančiomis keritų aptvarus. Aštuoniolika nudvėsusių veislinių jauniklių — veislininkystės programai tai, be abejo, pakenks. Valdytojas atrodė smarkiai susijaudinęs. Dar gerai, kad nenutekėjo informacija — valdytojas kažkaip sugebėjo užkirsti kelią VIN iššniukštinėti žinias apie kritusius jauniklius. Vyruką į šias pareigas paskyrė dar Rani motina, ji pati jau svarstė galimybę siūlyti jam išeiti užtarnauto poilsio.

Kažkas negerai ir su tuo Ferisu Diuru, jei jis jau mano galįs įsakinėti Rani, reikalauti skubiai susitikti, tarsi šioji būtų jo samdinė ar vergė, o ne jam lygi, pati — Čabado Trečiosios Šeimos galva. Rani blankiai prisiminė per pastaruosius kelis mėnesius, kai Domna Sam jau sunkiai sirgo, kartą kitą mačiusi, kaip Ferisas įsakinėja namų vergams; tąsyk ji susidarė įspūdį, kad šis — pasipūtęs ir nekantrus žmogus. Kažin, susimąstė ji, kas, jo nuomone, galėtų būti taip svarbu, kad Domna Rani turėtų mesti visus reikalus ir strimgalviais dumti susitikti su juo? Ir kodėl jis tiesiai nepasako, dėl kokios priežasties nori susitikti? Ką gi, anksčiau ar vėliau paaiškės.

Saulės spinduliai blykčiojo marmurinio jos rašomojo stalo paviršiaus gysliukėse. Dar vienas produktas, kurio nestinga čia pat, Čabade — akmuo. Tačiau marmuro gavybos karjerų planetoje buvo nedaug: nei darbininkai, nei mechanizmai neištverdavo svilinančios Čabado saulės — ir vieni, ir kiti subyrėdavo neįtikėtinai greitai. Rani pirštas slydo išsirangiusiomis marmuro gyslelėmis. Marmuras buvo nuostabaus grožio, vėsus. Rani rimtai nuogąstavo dėl senkančios narkotikų versmės — beliko viltis, kad ilgai tai netruks. Iki šiol padėtis dar niekad nebuvo tokia kebli.

Čabadui dorazinas — neišvengiama būtinybė. Tai tarsi klijai — tik jais sulipinta vergovinė sistema galėjo gyvuoti nesubyrėdama. Be dorazino vyrai ir moterys, nudirbantys Cabade didžiąją darbų dalį, netruktų pajusti nepasitenkinimą, imtų murmėti ir pykti, jų nebetenkintų atgailautojų padėtis; ilgainiui jie imtų regzti planus, o jau tada — tik žingsnis iki maišto. Be dorazino Čabadui prireiks visos armijos, kad išlaikytų darbininkus darbo vietose, tuo tarpu su dorazinu visa, ko reikėjo, ir buvo narkotikas. Rani neretai susimąstydavo, kokia absurdiška toji Federacijos nuostata, skelbianti dorazino gabenimą į sektorių nelegalų. Šitas įstatymas — ne kas kita, kaip kaulas, mestelėtas tiems, kurie manė, kad vergija (priešingai nei kalėjimai, smegenų plovimas, priverstinis gydymas bei panašūs malonumai) — amoralus reiškinys, tačiau tie patys moralistai niekaip nenorėjo suprasti, kad kaip tik dorazino dėka vergija tampa pakenčiama daugumai vergų — tik apkvaitę nuo narkotiko didžiąją laiko dalį jie išlieka romūs ir sveiko proto. Moralistai ir sukūrė „Farmaciją” bei narkotikų kurjerius — ne Čabadas.

Valandėlę Rani mąstė, ar nevertėtų pasiųsti Gyvenamų Pasaulių Federacijai oficialaus prašymo legalizuoti doraziną Čabade. Tai ženkliai numuštų narkotiko kainas juodojoje rinkoje. O gal net priverstų „Farmaciją” parduoti Rani dorazino formulę. Jau ištisus penkerius metus Šeriksė — ir Dominas, dar ketverius metus prieš ją — narkotikų prekeivių kanalais siuntinėjo žinią „Farmacijai”: „Sakykite kainą. Jago Šeima nupirks”. Tačiau iki pat šiol iš „Farmacijos” ji taip ir nesulaukė jokio atsakymo, net nežinojo, ar pasiūlymas juos pasiekė. Tiesa, kartą jau buvo atvejis, kai Jago Šeimai teko kreiptis į „Farmaciją”. Vis dėlto Rani papurtė galvą. Reikėtų išties ypatingų aplinkybių, kad ji ryžtųsi atkreipti Federacijos dėmesį į Čabadą. Visiems kur kas lengviau pirkti tą raminantį ir euforiją sukeliantį preparatą juodojoje rinkoje nei prisišaukti į Čabadą pašalinių ir užsitraukti visas jų sukeltas problemas.

Atstūmusi krėslą j i žengė kelis žingsnius iki stiklinių durų, vedančių į sodelį terasoje. Stumtelėjo duris, išėjo į balkoną. Sode Amri keturpėsčia laistė trapias aušražiedes, jaukiai sutūpusias plytelėmis išklotame grindinyje. Pastebėjusi Rani, ji liovėsi dirbusi. Rani nusišypsojo jai ir mostelėjo į blyškiai žydrus žiedus. Atrodė, kad gėlės išaugusios čia visiškai atsitiktinai — prasiskverbusios iš žemės per įskilimus plytelėse. Rani prisiminė, kaip Timitas mente rausiojo plyteles ir rankomis kaišiojo į plyšius kiekvieną mažytį sodinuką. Nė vienas žalias augalas Čabade nebuvo išdygęs savaime.

— Dirbk toliau, Amri, — ištarė ji.

Amri vėl paėmė laistytuvą.

Po terasa driekėsi lankos — žalios ir vešlios, neva natūralus kraštovaizdis. Valdos amžius siekė jau aštuoniasdešimt metų. Įkūrė ją Orina Jago, Rani senelė. Rani blankiai prisiminė Oriną — gunktelėjusią senučiukę sidabriniais plaukais, kuri vaikščiojo pasiramsčiuodama juoda lazdele. Už valdos ribų bangavo oranžinės kalvos. O į vakarus nuo Jago valdos, už devyniasdešimt septynių kilometrų, buvo įsikūręs Abanatas — Čabado sostinė ir vienintelis miestas, tarsi žaižaruojantis brangakmenis spindintis šiltos tingios jūros pakrantėje. Keliaudamas į šiaurę nuo Abanato, prieitum Sovką, o į pietus — Gemitą, Diurų Šeimos valdomų šachtų teritoriją. Juodi ir balti stogai bei žalumos lopinėliai ženklino sklypus, kuriuose gyveno Čabado kolonistai. Visame kitame sausumos plote driekėsi išdegusios, raudonai rudos, perdžiūvusios dykros. Dabar ten jau niekas nebegyveno.

Bet kadaise gyventojų būta ir ten. Rani atsirėmė į terasos sieną, žvelgdama per žaliuojančią Jago valdą į tolumoje dunksančias terakotos spalvos Čabado kalvas. Ji žinojo Čabado istoriją kur kas geriau nei visi tie turistai, užplūdę Abanato gatves. Baigiantis dvidešimt ketvirtajam amžiui (pagal Senosios Žemės kalendorių) toje planetoje nusileido pirmieji laivai iš Verdijos — jie atgabeno hipererdvinio variklio schemas, o tuo pačiu ir atvėrė žmonijai kelią į Galaktiką. Vos pralaužus tą neįveikiamą barjerą, žmonės energingai leidosi kolonizuoti žvaigždžių. Įkūrė Naująją Žemę ir Naująsias Žemes, Kerėtoją ir Lėjų, Galahadą ir Vasarą — ir dar daugybę kolonijų gausiose Paukščių Tako planetose. Jų visatos centru tapo Nekso Kompcentras. Čia įsikūrė ir žvaigždėlaivių laivyno bazė. Kolonijose kartais apsigyvendavo nedaugiau kaip keletas tūkstančių žmonių. Kartais — net mažiau. Ir išgyvendavo — grumdamiesi su karščiu ir šalčiu, su ligomis ir badu, su žmogiškosiomis ydomis.

Daugumoje kolonijų nusikaltėliai — kad ir kas vietinėmis sąlygomis laikyta nusikaltimais — būdavo arba žudomi vietoje, arba išvaromi iš bendruomenės. Bet viename sektoriuje kelios kolonijos, kurias normalioje erdvėje vieną nuo kitos skyrė šviesmečiai, tačiau keliaujant hipererdve — vos per kelias dienas įveikiamas atstumas, nutarė įkurti planetą-kalėjimą, kuriame būtų galima išlaipinti nusikaltėlius, kad šie, plūkdamiesi ten, išsigelbėtų ar pražūtų atokiau nuo tų, kuriuos nuskriaudė.

Jie pasirinko dar nekolonizuotą, beveik be jokios gyvybės pasaulį, besisukantį apie A0 tipo žvaigždę nykštukę; pavadino jį Čabadu. Planetos jūros buvo druskingos ir šiltos, sausumos masyvai — stabilūs, sausi, apaugę oranžiniais žolynais, kurių stiebelių storis prilygo maždaug vidutinio žmogaus nykščiui. Čia nesiveisė nei paukščiai, bei lokiai, nei ruoniai, nebuvo tigrų ar arklių, neaugo medžiai, nebrendo laukiniai kukurūzai. Užtat buvo vabalų ir gyvačių, ir dar gauruotų, naguotų, nuožmaus būdo grobuonių, kuriuos pavadino keritais. Šitaip Sardonikso sektoriaus kolonijos pradėjo siųsti savo nusikaltėlius čionai — su palapinėmis, įrankiais ir sėklų maišais.

Dauguma kalinių mirdavo. Bet kiekvieneriais metais atkeliaudavo vis naujų: rausti urvų, kamuotis iš troškulio, daugelis — mirti. Baigiantis pirmajam kosminių kelionių šimtmečiui, į Čabadą iš Nekso atsikraustė grupė investuotojų. Jų buvo ketvertas, viena iš jų — Liza Jago, Rani proproprosenelė. Jie ėmėsi žvalgyti planetą, tyrinėti ir kasinėti. Aptiko milžiniškas aukso bei sidabro gyslas. Išvystė būdus veisti nuožmiuosius keritus — dėl jų neįtikėtinai gražaus kailio. O paskui sumojo, kad galima pasinaudoti ir pačiomis nepalankiomis gyvenimui planetos sąlygomis, ir jūros pakrantėje įkūrė Abanato miestą. Vandenį jam gabendavo buksyruodami ledkalnius iš nedidelių Čabado ašigalių. Miestą jie pavertė tikru rojumi, žaižaruojančiu spalvomis bei šviesomis, užlietu muzika, o už rojaus ribų driekėsi begalinės dykos rūdžių spalvos Čabado kalvos.

Viso Sardonikso sektoriaus turtuoliai atvykdavo į Abanatą pramogauti. Turistai Čabade pirkdavo keritų kailius, rankomis pūstą stiklą, audeklus, auksines grandinėles ir sidabrinius žiedus. Ir vergus.

Rani užsižiūrėjo į Amri, vis dar laistančią gėles. Jaunosios vergės akys buvo skaidrios, žvilgsnis — nedrumstas, sutelktas, vyzdžiai — normalaus dydžio, kitaip sakant — nė menkiausio priklausomybės nuo dorazino ženklo. Jago Šeima didžiavosi tuo, kad namų vergų jiems nereikėdavo laikyti apkvaitintų narkotikais. Dorazinas, kurį pirkdavo Jago Šeima, iškeliaudavo į keritų fermą Sovkoje arba į Tinklą. Didžioji dalis — į Tinklą. Rani delnu perbraukė mūrinės sienelės viršų. Šis buvo padengtas plonyčiu dulkių sluoksniu. Investuotojams pasirodė visiškai logiška kasmet į Čabadą pristatomus kalinius versti vergais. Be jokios abejonės, vergo gyvenimas kur kas lengvesnis ir malonesnis nei vienutėje uždaryto belaisvio ar tremtinio, pasmerkto leipėti nuo karščio ir galuotis badu beribiuose Čabado kalvų slėniuose be menkiausios paunksmės. Rani prisiminė grasinantį laišką — jau ketvirtą per pastaruosius tris mėnesius. „MES PRIBAIGSIME TAVE, VERGVALDE”. Pasirašo — Laisvieji Čabado Žmonės.

Tie Laisvieji Čabado Žmonės bent jau nedaugiažodžiauja, dingtelėjo jai.

Į terasą be garso, švytruodama ilga uodega įtykino drakonkatė žioruojančiu liepsnos raudonumo kailiu; gyvūnas įbruko galvą Rani po delnu — prašėsi paglostomas. Rani išsiblaškiusi patapšnojo jai sprandą. Drakonkatė nucimpino apuostyti Amri — ši pakasė jai paausius. Drakonkatė ėmė murkti. Rani nusišypsojo — ją žavėjo tie grakštūs gyvūnai. Jie galėjo slampinėti kur tinkami po namus ir visą teritoriją. Drakonkatės būdavo įvežamos iš Kerėtojo, kurio laboratorijose joms ir sumanytas toks prašmatnus vardas. Drakonkatės puikavosi aštriais nagais, buvo itin greitos ir kur kas protingesnės už stambiąsias Žemės kates, iš kurių genų ir buvo išvestos. Tiesa, kartais jos irzdavo — dėl karščio, dėl kvapų monotonijos, dėl medžioklės galimybių stokos, o ypač — dėl aukštų sienų, supančių žaliuojančią teritoriją, kurių negalėjo įveikti, taigi — ir ikvaliai prisilakstyti. Tačiau išdegusiuose, bevandeniuose tyruose jų lauktų tik pražūtis.

Rani grįžo į kambarį ir spustelėjo interkomo mygtuką.

— Binki! — Jos balsas nuaidėjo per visas patalpas. Minkštai, be garso, tarsi viena drakonkačių, Binkis išdygo tarpduryje. — Duok šen keritų fermos darbuotojų bylas, — paliepė Rani. — Ką nors reikėtų paaukštinti — skirti naują valdytoją vietoj ano nevėkšlos.

Binkis pasilenkė prie kompiuterio.

— Klausau, Rani-ka.

Atsisėdusi prie rašomojo stalo, Rani iškasė lapą popieriaus ir savo mėgstamiausią rašiklį. Asmeniniu kodu parašė laišką Šeriksei, nurodydama mokėti už dorazino siuntą dvigubai, jei tik tai padėtų vėl išjudinti narkotiko prekybą. Vis dėlto pati abejojo, ar pavyks ką pešti. Paskui išskleidė priešais save ūkvedės ataskaitas ir netrukus visa galva pasinėrė į jas. Dabar gerai valandai namų ūkio pakilimai ir nuosmukiai jai bus nemažiau svarbu nei jos finansinės hegemonijos pakilimai ir nuosmukiai. Kai su atspausdintų lapų pluoštu pasirodė Binkis, Rani tarstelėjo net nepakeldama galvos:

— Palik juos čia.

Šviesiaplaukis sekretorius-vergas padėjo bylas ant marmurinio stalo kampo ir pasišalino.

Vyriausiasis Tinklo vadas Zedas Jago išlenktu savosios karalijos koridoriumi žingsniavo kajutės link. Jam perštėjo akis. Beveik dvi pamainas jis praleido ant kojų, vadovaudamas vergų perkėlimui iš Kerėtojo laivų-kalėjimų į Tinklo kameras, tad buvo visiškai nusivaręs. Tinklas sukosi normaliame erdvėlaikyje Kerėtojo orbitoje; trečioji pamaina tuo tarpu paskutinį kartą tikrino visas sistemas prieš taip ilgai lauktą Šuolį į Čabadą — namo.

Pro šalį prasliūkino du įgulos nariai — jau nusimetę skafandrus, kaip ir jis pats, be jokios abejonės, svajojantys apie užsitarnautą valandėlę miego. Jie pusbalsiu burbtelėjo pasisveikindami — Zedas atsakė jiems linktelėjimu, draugiškai, bet iš aukšto, mat Jago Šeimos Tinkle jis buvo karalius, šeimininkas, prižiūrėtojas, vyriausiasis gydytojas ir viršininkas. Jis palietė vidinę, ant krūtinės įsiūtą, kišenėlę, pirštais pajuto joje paslėptos mikrofišos kietumą. Pranešimo kapsulėje šioji atkeliavo per hipererdvę į Kerėtoją, o iš Kerėtojo ją persiuntė į šį milžinišką, grakštų sidabrinį žiedą.

Parėjęs į kajutę, Zedas įkišo mikrofišą į specialią peržiūros angą. Blausiame fone ėmė slysti žodžiai. Zedas atpažino sesers sekretoriaus stilių ir nusišypsojo.

Tačiau skaitant pranešimą, šypsena jo veide užgeso. Perskaitęs visą, įmetė plastiko juostelę į šiukšlinę ir siektelėjo komunikatoriaus jungiklio, tiesiogiai jungiančio jį su tilteliu.

— Kalba Zedas.

— Girdžiu, Zedai-ka. — Atsiliepė Džo Lėjakanava, pirmoji jo pavaduotoja ir antrasis žmogus laive, vyriausioji Tinklo navigatorė.

— Skirk dvigubai daugiau žmonių sistemų patikrai. Pargabenk mus namo.

— Klausau, Zedai-ka.

Komunikatorius pyptelėjo kartą ir nutilo. Zedas atsisėdo ant kieto gulto. Jis buvo rusvaplaukis, kaip ir sesuo, plaukus augino iki pečių, beveik visuomet susirišdavo į uodegėlę. Zedas ištiesė kojas ir įsmeigė neregintį žvilgsnį į pertvarą priešais.

Tris iš dešimties Čabado mėnesių jis praleisdavo Tinkle — anaiptol ne prabangioje aplinkoje. Didžiąją milžiniško laivo erdvės dalį užėmė variklio šerdis ir dviejų rūšių patalpos: triumai maistui, vandeniui, narkotikams bei kajutės, kuriose žmogus galėjo stovėti, sėdėti arba gulėti. Arba žengti nebent porą žingsnių — argi kaliniams Tinkle gali prireikti kur nors vaikščioti? Įgulos narių kajutės buvo neką erdvesnės už kalinių kameras. Kiekvieneriais metais Tinklas keliaudavo į Sabadą, Belę, Lėjų ir Kerėtoją, keturis Sardonikso sektoriaus pasaulius, kur įgula peržiūrėdavo kalinius ir, atsirinkę tinkamus, jais užpildydavo Tinklo vienutes. Sektoriaus pasauliai mokėjo Tinklui už šias paslaugas. Į Tinklą priimdavo ne visus kalinius, reikėjo laikytis tam tikrų standartų: kai kurie nusikaltėliai būdavo pernelyg žiaurūs, kad taptų naudingais vergais, kiti — pernelyg kvaili. Tinklo gydytojai, įskaitant ir patį Zedą, atsirinkdavo belaisvius, peržiūrėdavo jų bylas, ir tik paskui įsileisdavo į laivą. Kerėtojas buvo paskutinė kasmetinio maršruto rato planeta. Iš čia Tinklas turėjo grįžti į Čabadą, kur bus surengtas Aukcionas.

Šiuo metų laiku į Čabadą nenutrūkstamu srautu plūdo svetimšaliai, panūdę, nepaisydami net iki dangaus išaugusių pragyvenimo kainų, pasižvalgyti po Abanatą ir įsigyti vieną, du ar visą pulką vergų. Turtingi čabadiečiai pirkdavo vergus savo namams. Miestai įsigydavo vergų remonto ir priežiūros darbams. Atvykdavo ir vergai su savininkų kreditiniais diskais rankose — pirkti vergų darbui soduose, fabrikuose ar dirbtuvėse. Netrūkdavo ir buvusių vergų, įvaldžiusių amatą, įsigijusių nuosavą verslą

— šie irgi dairydavosi vergų. Tinklo įgulos nariai tuo tarpu švaistydavo savo kredus Abanato hiperių bare. O po septynių mėnesių atvykdavo luotas, susirinkdavo juos, nusilesusius ir nusinuobodžiavusius, ir išgabendavo iš Abanato į palydove įsikūrusį kosmouostą, kur jie vėl kibdavo ruošti Tinklą naujam Šuoliui.

— Dėmesio — trečiosios pamainos įgulai! Dėmesio — trečiosios pamainos įgulai!

Džo balsas aidėjo po visą laivą. Už uždarytų kajutės durų Zedas išgirdo bėgančiųjų kojų šlepsėjimą. Įgula, savaime aišku, niurzgės dėl naujų įsakymų — visiems teko sunkiai plūktis, visi jau buvo pavargę. Zedas gūžtelėjo pečiais. Jo akivaizdoje niekas nesiryš bambėti. Visus nusiskundimus teks išklausyti Džo — darbas su įgula buvo jos veiklos sritis. Ir su panašiomis užduotimis ji susidorodavo nepriekaištingai. Nors pats buvo vyriausiasis Tinklo vadas ir šeimininkas, Zedas puikiai žinojo, kad be Džo čia niekaip nesusitvarkytų. Tačiau tas žinojimas jo nėmaž netrikdė.

Zedas leido sau trumpai valandėlei atsipalaiduoti ir patinginiauti: jis įsivaizdavo Rani, stovinčią mėnesienos nutviekstoje žalioje Jago valdos pievelėje, o gal besišypsančią, kaitrios Čabado saulės spindulių skalaujamą — ir laukiančią jo. Šiuo vaizdiniu jis guosdavosi ištisus penkerius Nekso Kompcentre praleistus metus, kai mokėsi — iš pradžių žvaigždėlaivio valdymo paslapčių, paskui — ir medicinos. Net ir dabar pagalvojus apie seserį jam palengvėjo širdyje. Tačiau netrukus disciplinos įgūdžiai padėjo Zedui Jago atsikratyti malonių vaizdinių ir sutelkti mintis į ką kita: gautąjį pranešimą, ypač — žinią apie paslaptingą Feriso Diuro laišką. Kol dar nebuvo pastatytas Tinklas — statybas pradėjo Orina, o baigė Izobelė Jago, — Diurų Šeima turtais pranoko Jago Šeimą. Tačiau dabar, nors ir neturėdamas po ranka finansinių suvestinių, Zedas neabejojo, kad Jago Šeima pelnu lenkia Diurų

Šeimą — ir tai tęsiasi jau maždaug dešimt metų. Samanta Diur buvo ne iš tų moterų, kurios gali ramiai žiūrėti į plaukiančių pro šalį pinigų srautą, net nepamėgindamos įkišti į jį nagų pačios. Kadaise ji buvo įteikusi oficialų prašymą parduoti jai dalį keritų fermos. Jago Šeima jos pasiūlymą atmetė. Tada jos atstovas ėmėsi veiksmų Čabado Taryboje siekdamas, kad būtų padidintas ir taip jau nemažas kasmetinis mokestis, kurį Jago Šeima privalėjo mokėti už licenziją aptarnauti Tinklą. Taryba šias pastangas užgniaužė. Zedas susimąstė: ar gali būti, kad iš apmaudo, o gal seniokiško nukvakimo ji ėmėsi sabotažo keritų fermoje? Rani tai turėtų žinoti geriau nei jis — senąją ji pažinojo puikiai kaip niekas kitas. Vis dėlto Zedui nekėlė abejonių vienas dalykas: netgi sulaukusi devyniasdešimt trejų, Samanta Diur taip ir neišmoko išgirsti, kai kas nors jai sakydavo: „Ne”.

Galbūt Ferisas Diuras mėgina sekti tvirtu, nepermaldaujamu jos pėdsaku? Zedas pabandė prisiminti tą Diurų Šeimos įpėdinį. Tačiau šio išvaizda visai išsitrynė jam iš atminties. Kažin ar juodu susidurdavo dažniau nei kartą ar du per metus. Zedas nemėgo sukiotis visuomenėje, kur kas mieliau mėgaudavosi Jago valdos vienuma, užuot trainiojęsis po turistų apniktą Abanatą. O pokylių išvis negalėjo pakęsti.

Pyptelėjo jo rankinis komunikatorius.

— Klausau, Džo, — tarstelėjo Zedas.

— Zedai-ka, pasiruošimas kelionei vyksta pagal grafiką, jokių trikdžių, tačiau turime šiokią tokią medicininę problemą — šeštas lygis, blokas A, 170 kamera; Niva kažkodėl neatsiliepia. — Niva Kamileri buvo vyriausioji pamainos gydytoja.

— Tikriausiai miega, — atsakė Zedas. — Ji dirbo dvi pamainas be poilsio, kaip ir visi kiti. Kas atsitiko?

— Sulaukėme prašymo padidinti dorazino dozę.

— Einu, pasižiūrėsiu, kas ten.

Šeštame lygyje, sektoriuje A, trypčiojo sunerimusi jaunesnioji gydytoja, ji sutrikusi žvalgėsi pro 170 kameros poliarizuoto stiklo duris, rankoje žvangėjo raktai. Kameros įnamis buvo rudaodis nutukęs vyriškis. Pasipūtęs, kažką marmaliuodamas jis sėdėjo ant gulto, kaktą puošė šviežia purpurinė mėlynė. Zedui bežiūrint, storulis pakilo, truputį susikūprino ir iš visų spėkų rėžėsi į pliką sieną, rankas laikydamas nuleistas prie šonų. Galva ir petimi atsitrenkęs į sieną, jis pridusęs sudribo ant grindų. Tada vėl nušliaužė prie gulto ir iš naujo nusitaikė į sieną.

— Vyresnysis, ar jums neatrodo… — prasižiojo jauniklė medikė.

— Taip, atrodo, — pratarė Zedas.

Ranka persibraukęs viršugalvį, išlaisvino surištus plaukus, šie pažiro jam ant pečių. Paėmęs iš jaunesniosios gydytojos raktus, Zedas atsirakino kameros duris ir įėjo vidun.

Storulis pakėlė akis į jį. Prakirsta mėlynė ant kaktos jau kraujavo, kairiąja veido puse virvėjo kraujo siūlelis. Zedas dirstelėjo į sieninį ekraną, kuriame buvo surašyta informacija apie kalinį: vardas, amžius, įvykdytas nusikaltimas, gimtoji planeta, planeta, kurioje buvo nuteistas, dorazino dozė ir vergystės sutarties trukmė.

— Ką tu darai? — Belaisvis neatsakė. Zedas pakartojo: — Ką tu darai, Beka?

Bekai pagaliau pavyko sukoncentruoti žvilgsnį į jį. Vyzdžiai buvo išsiplėtę, bet nesmarkiai.

— Ga-ga-gadinu prekę.

— O kodėl?

— Bene manai, kad aš taip jau imsiu ir vergausiu? — Jis ne be vargo išsitiesė stačias. — Traukis iš kelio.

Beka giliai įkvėpė, ruošdamasis dar kartą tvotis į sieną. Zedas žingtelėjo į priekį ir pastvėrė jį už kairiosios rankos, pirštais mikliai apčiuopė nervą iškart virš alkūnės. Nuo netikėto skausmo Bekai sulinko kojos. Jis dribo ant grindų, veidą iškreipė grimasa.

— O tu, nors susišlavei dviejų pakankamai nuovokių bendrovių kredus, ne toks jau ir gudrus, — ištarė Zedas ir spūstelėjo stipriau. — Klausaisi, ką sakau?

— Eee… nereikia!.. Taip!

Zedas atpalaidavo gniaužtus. Beka dešiniosios rankos pirštais iškart apsivijo kairiąją alkūnę.

— Tu — finansininkas ir programuotojas. O vergas, apdovanotas talentu, Čabade gali daug ko pasiekti. Tavo vergystės sutartis — penkeriems metams. Taigi praeis penkeri metai, ir tu išeisi į Abanato gatves būdamas jau laisvas žmogus, be to, turėdamas tiek kredų, kad jų ikvaliai pakaks išskristi iš planetos ar nusipirkti namą, pradėti savo verslą, netgi įsigyti savų vergų. Pats nustebsi sužinojęs, kiek buvusių vergų pasilieka gyventi Čabade po to, kai baigiasi jų sutarties terminas. Bet jeigu pernelyg bruzdėsi, artimiausius penkerius metus praleisi apkvaitęs nuo dorazino, išsišiepęs kaip šuo, nesuvokdamas, nei kas, nei kur esi. O jei elgsies padoriai, galėsi gyventi sau švaria galva ir dirbti mėgstamą darbą. Viską supratai?

— Taip, — atsakė maištininkas.

— Tuomet liaukis kvailioti. Na kaip, gražiai elgsies? — Zedas vėl palietė kairiąją storulio ranką.

Sis pašoko ir sumiksėjo:

— Taip. Taip.

— Gerai. — Jis grįžtelėjo į gydytoją. — Aptvarkyk jį.

Tai taręs, Zedas išėjo iš kameros, palikęs jaunąją gydytoją darbuotis. Jautėsi beveik nusivylęs dėl to, kad storulis pasidavė taip greitai, bet nepakankamai nusivylęs, kad imtųsi tęsti. Beka pernelyg jo nesudomino — nei fiziškai, nei emociškai. Jaunoji gydytoja darbavosi sparčiai. Užbaigusi išėjo į koridorių ir užrakino paskui save duris. Beka liko romiai sėdėti kameroje su gelio tvarsčiu užlipinta žaizda.

— Pasakyk apsaugai, kad kas dvi valandas ateitų pažiūrėti, kaip jis laikosi, — paliepė Zedas. — Ir trims dienoms padidink dorazino dozę iki vienas kablelis penki penki — tol, kol pasieksime kosmouostą.

Jis grįžo į savo kajutę. Nuo susidūrimo su Beka jį išpylė prakaitas. Zedas išsirengė ir kelioms minutėms palindo po šiltu dušu. Atsitiktinai į jo kajutę užsukęs lankytojas tikriausiai būtų gerokai nustebęs. Čia nebuvo visiškai jokių puošmenų, jokių paveikslų, išskyrus nedidelį holokubą su Rani Jago atvaizdu, jokių pagalvėlių ar kilimėlių — išvis nieko, kas bent šiek tiek sušvelnintų plikas ir griežtas sienas bei grindis. Palyginti su šia Tinklo technikų kajutės galėjo pasirodyti tiesiog hedonistinės. Tačiau pažįstantys Zedą nėmaž tuo nesistebėtų. Zedo gašlumas pasireikšdavo visai kitose srityse.

Jis išsitiesė ant gulto. Laivo sienos tylutėliai dūzgė. Zedas Jago po tris mėnesius kasmet gyveno su šituo garsu, tad nė nebegirdėjo jo.

Garsas pasikeitė. Įrangos tikrinimas baigtas. Pačioje Tinklo Šerdyje įsijungė variklis. Laivas nėrė į Šuolį. Zedas susirietė į kamuolį, pritraukdamas kelius mažne iki krūtinės, ir užmerkė akis.

Antras skyrius

Priartėjus prie kosmouosto, įsikūrusio Čabado palydove, danguje buvo tiesiog tiršta laivų — jei tik, vyptelėjo Deinas, sugebėsi įsivaizduoti beorio planetoido dangų.

Visi tie laivai buvo nematomi, užtat girdimi — dar ir kaip.

— Skrydžių valdymo bokštas, kviečiu „Seminolą”.

— „Seminolas” čia, prie pulto Junona. Sveikutis, Centre. Gal malonėtum paprašyti Ramireso, kad ištrauktų nosį man iš subinės?

— Valdymo Centras — Ramiresui. Atsitrauk! Kviečiu „Mirabelę”. „Mirabele”, atsiliepk.

— Kalba „Mirabelė”, Centre. Prie pulto Ramiresas. Gerai jau, gerai, atsitraukiu. Pastarąsias dvi valandas nieko daugiau ir neveikiu, vien atsitraukinėju. Mano keleiviams jau bloga nuo vėpsojimo į tviskantį uolos paviršių!

— Nenuskilo, Ramiresai. Kviečiu „Čolą”. Labas, „Čola”…

Vis dar pusiaumiegis tysodamas ant gulto, Deinas išsišiepė klausydamasis, kaip pilotai iš skirtingų kosminių takų vainoja vieni kitus ir traukia per dantį. Deinas prasikrapštė akis. Po Šuolio iš hipererdvės į normalų erdvėlaikį jis beveik visą laiką snūduriavo. Sliūkindamas per visą laivą prie valdymo pulto, pakeliui pasičiupo maistinę lazdelę, tada klestelėjo į piloto krėslą. Netrukus į bendrą triukšmą įsiliejo ir jo balsas.

— „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą. „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą.

Neilga pauzė. Paskui sutreškėjo balsas:

— Skrydžių valdymo bokštas — „Užtrauktukui”. Prašome prisistatyti.

Deinas papūtė lūpas. Na, žinoma, čia niekas jo nepažįsta, kaip kad pažįsta Junoną ar Ramiresą, ar kitus keleivinių kosminių lainerių pilotus. Jis prašneko:

— „Užtrauktukas”, klasė — MPL-48, registruota Nekse, pilotas ir savininkas — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Prašau leidimo švartuotis.

Beasmenis Centro balsas ūmai sušvelnėjo, jame suskambo netgi pagarba:

— Leidimas patvirtintas, Žvaigždžių Kapitone. Sveiki atvykę į Čabadą.

— Sveiki atvykę, — atsiliepė dar vienas, moteriškas, balsas. — Kalba Junona iš „Seminolo”.

— Ačiū, Junona, — padėkojo Deinas.

Jai ėmė antrinti ir kiti pilotai, maloniai sveikindami atvykusįjį. Į sveikinimus vėl įsiterpė Valdymo Centro balsas:

— Žvaigždžių Kapitone, malonėkite perjungti kompiuterį automatinio nusileidimo režimu.

Deinas purkštelėjo. Ir pabrėžtinai pareiškė:

— Žiūrėk savo paties subinės, Centre.

Tačiau Valdymo Centras jau barėsi su kažkuo kitu.

Laivo kompiuteris ėmė pats sau patyliukais murmėti skaičius. Jie išplaukė ir į ekraną. Iš tikrųjų Deinui nė nereikėjo būdrauti; leidžiantis niekada nenutikdavo nieko, su kuo laivo kompiuteris nesugebėtų susidoroti pats. Tačiau Deinas vis tiek žvilgčiojo ir į kompiuterio, ir į išorinio vaizdo ekranus, tuo pačiu viena ausimi klausydamasis pranešimų iš kitų artėjančių laivų. Lygiai taip pat elgdavosi ir visi kiti pilotai — toks elgesys greitai tapdavo tiesiog įpročiu.

Iš kur čia tokia grūstis? — niekaip nesusigaudė jis. Gausybės persimaišiusių balsų gausmas gerokai priminė jam Nekso Kompcentro kosmouosto apylinkes. Priežastį sarkastiška pastaba jam priminė Ramiresas:

— Centre, jei dar ilgai gaišinsi mus čia, turėsiu pranešti keleiviams, kad į Aukcioną jie pavėluos.

— Iki Aukciono — dar dvidešimt septynios standartinės dienos, — karktelėjo Valdymo Centras. — Pasakyk jiems, tegul eina nusnausti.

— Ak, atleisk, Valdymo Centre, — saldžiai pragydo Ramiresas. — Nenorėjau šitaip tavęs sujaudinti.

Kiti pilotai sukrizeno.

— „Mirabele”, — suurzgė Valdymo Centras, — praneškite savo keleiviams, kad leisitės po vienos standartinės valandos.

— Valdymo Centre, — prašneko Deinas. — Kalba „Užtrauktukas”. Prašau pranešti numatomą mano leidimosi laiką.

— „Užtrauktuke”, kalba Valdymo Centras. Numatomas jūsų leidimosi laikas — maždaug po šešių valandų.

— Ačiū, Valdymo Centre, — tarstelėjo Deinas.

Atsidusęs jis išjungė garsą, nustatęs suveikti tik ypatingu atveju. Jeigu kas nors pasikeistų, Valdymo Centras perduotų signalą į laivo kompiuterį, tada žybtelėtų perspėjanti švieselė. Deinas kibo raustis įrašų kolekcijoje, ieškodamas kokios nors greitos, lengvos, išblaškančios muzikos; netikėtai jis ėmė nekantrauti kuo greičiau atsidurti planetoje.

Galiausiai Deinas susirado Stratos dviejų dalių „Fantaziją C mažor”. Pasirūpinęs muzikiniu fonu, liepė kompiuteriui ekrane parodyti visą apie Čabadą sukauptą informaciją.

Žvilgsniu jis ėmė tyrinėti blyksinčias faktų sankaupas. Nesistengė nieko įsiminti, veikiau norėjo pajusti, kokia turėtų būti ta planeta, kurioje jis štai tuojau leisis. Čabadas — Gyvenamų Pasaulių Federacijos narys nuo 72-ųjų FĮ metų. Puiku. Sostinė — Abanatas, tai vienintelis planetos miestas. Puiku. Abanate yra hiperių baras „Žalioji Šokėja”. O tai jau tikrai gera žinia; be jokios abejonės, jam teks ten apsilankyti, kai mėgins susirasti dilerį ir pričiupti Lamoniką. Politinė Čabado santvarka — atstovaujamoji oligarchija, kurią valdo Taryba… Politinius išvedžiojimus Deinas nutarė praleisti. Temperatūra vidutinio klimato juostose neretai pakyla iki 62 laipsnių Celsijaus… Dievulėliau, na ir karštoka gi ten… Eksportuojamos prekės: auksas, sidabras, platina, stiklas, popierius, keritų kailiai, jūros dumbliai, aptonas — tai kažkoks audeklas — ir dar Osub RNsub (mažoji p) — šitai, pasak kompiuterio, turėjo būti kažkokios retos grupės kraujas.

Pakaks. Deinas išjungė kompiuterio ekraną ir susimąstė: kažin, kokios muzikos jie klausosi, ar kas nors čia yra girdėjęs apie Vitoriją Stratą? Į šį klausimą kompiuteris atsakyti negalėjo. Vis dėlto Deinas tuo abejojo — iš visų jam žinomų pasaulių Stratos kūrinių įrašų pavyko rasti tiktai Nekse ir Senojoje Žemėje. Jis svajojo kada nors nukeliauti į Žemę, apsilankyti Florencijoje — mieste, kuriame Strata gyveno. Ką gali žinoti, dingtelėjo jam, galbūt netgi dabar esu kur nors visai netoli jos — bet kuri normaliame erdvėlaikyje egzistuojanti vieta buvo arti bet kurios kitos.

Vis dėlto hipererdviniame žvaigždėlapyje Žemė toli gražu nebuvo arti — Alizarino sektoriuje; net jeigu nuo jos skirtų vos dešimt ar dvylika šviesmečių, keliaujant nehipererdviniais greičiais, atstumas būtų neįsivaizduojamai milžiniškas. Vis dėlto hipererdviniai maršrutai ir atstumai retai kada sutampa su maršrutais ir atstumais normaliame erdvėlaikyje. Norėdamas nusigauti iš Čabado į Senąją Žemę, Deinas turėtų pirmiausia parsirasti atgal į Nekso Kompcentrą ir užprogramuoti maršrutą iš Nekso per Alizarino sektorių į Žemę.

Keista buvo žiūrėti į dangų ir žinoti, kad aplink plika akimi matomas žvaigždes galbūt sukasi pasauliai, į kuriuos tau niekad nelemta nukeliauti. Keliai į Gyvenamus Pasaulius driekėsi per išvirkščią, sujauktą visatą, kurioje neegizstuoja nei saulės, nei planetos, nei kokie nors gyventojai — vien tik kosminiuose laivuose įkalinti keliautojai, negalintys čia sustoti.

Muzikos tema staiga pasikeitė, permaina pažadino Deiną iš apmąstymų. Jis dirstelėjo į išorinio vaizdo ekraną. Nuo Čabado palydovo jį vis dar skyrė nemenkas atstumas, bet vieną kraują stingdančią akimirką Deinui pasirodė, kad „Užtrauktukas” galaižin kaip įmoklino į trajektoriją, kuria skriedamas neišvengiamai susidurs su kitu laivu. Kone per visą ekraną driekėsi didžiulis sidabrinis ratas. Kosmine stotis, pirmiausia dingtelėjo Deinui, bet tuoj pat jis susizgribo: ne, negali būti kosminė stotis, Čabadui ji nė nereikalinga. Iš tiesų tik labai nedaugeliui pasaulių prireikia įsitaisyti kosminę stotį, be to, dabar jau aišku, kad tasai sidabrinis milžinas — ne kas kita, o kosminis laivas — Deinas įžiūrėjo reaktyvinių variklių tūtas, kyšančias iš vieno briaunos segmento. Jis jau siektelėjo garso jungiklio — bene iš kitų pilotų pokalbių pavyks ką nors sužinoti? — bet tuoj pat atitraukė ranką susigaudęs, kas turėtų būti tasai rato formos laivas. Juk tai Čabado nuosavybė, Sardonikso Tinklas, tikriausiai, spėjo Deinas, grįžtantis namo iš eilinės kelionės po sektorių.

Pasibjaurėjęs jis virptelėjo, bet pasiskubino pažaboti drebulį. Vergovinių sutarčių sistema, kurią Sardonikso sektorius primetė savo nusikaltėliams — nei geresnė, nei blogesnė už įvairius įkalinimo metodus, taikomus kitur. Deinas žinojo, kad esama ir tokių pasaulių, kuriuose nuteistiems nusikaltėliams praplaunamos smegenys. Maža to, dorazino kurjeris negali leisti sau jokių skrupulų. Čabado vergai tam tikra prasme yra jo rinka; sistema, pagimdžiusi juos, pagimdė ir jį. Tad nori nenori teks su tuo taikstytis.

Deinas išklausė Stratos „Fantaziją” iki galo, o paskui vėl užmigo, užsistatęs žadintuvą skambėti po keturių valandų. Jo pažadintas, Deinas dirstelėjo į ekranus, tada vėl įjungė garso ryšį. Iki šiol taip ir nepasirodė nė pats menkiausias hipererdvės faras, tad Deinas net suabejojo: bene Monkė bus suklydusi? Pilotai ir toliau svaidėsi dygiomis pastabomis su Valdymo Centru. Deinas buvo jau pakankamai arti palydovo paviršiaus, kad įžiūrėtų Nusileidimo terminalo kupolus. Nebuvo ko nusitverti — liko tik dairytis ir klausytis. Vien tik nepatvarioje, nuolat besimainančioje hipererdvėje laivo valdymo nebuvo galima patikėti mašinai. Sūkuriuojančios rubininių dulkių srovės, kai kurių nuomone, buvo pernelyg nenuspėjamos, pernelyg neišmatuojamos ir nesuvokiamos jokiam kitam protui, išskyrus organinį.

Įkalintas savo aptakioje metalinėje skardinėje Deinas švilpė Nusileidimo terminalo link tarytum sviestas akmuo.

Skrydžių Laukas, kur jis nusileido, buvo kiek atokiau nuo gyvenamųjų kupolų. Prieš išlipdamas iš laivo, Deinas sidabriniu blizgesiu persibraukė lygius tamsius plaukus, į ausis įsisegė rubinų auskarus. Nė už ką neketino leistis supainiojamas su kokiu apkvaitusiu išsižiojėliu turistu. Iš Uosto jis išsikvietė katerį ir į valdymo plyšį įkišo savąjį Žvaigždžių Kapitono medalioną, ketindamas nurodyti gabenti jį tiesiai į maršrutinių luotų uostą.

Tačiau vos atsiplėšęs nuo paviršiaus, kateris nė nemanė klausyti jo nurodymų — apsisuko ir išleido jį prie patikrinimo portalo. Deinas susiraukė, bet žengė pro vartus. Jį pasitiko griežto veido pareigūnas.

— Sveiki atvykę į Čabadą, Žvaigždžių Kapitone Ikoro.

— Ačiū, — atsakė Deinas.

— Kokiu tikslu atvykstate į Čabadą? — pasiteiravo pareigūnas.

— O kam tai parūpo? — paklausė Deinas.

Vyriškis išsitraukė pažymėjimą. I.D. NARKOTIKŲ KONTROLĖ, buvo parašytajame.

— Aišku, — tarstelėjo Deinas.

Pareigūnas pakartojo klausimą. Deinas atsakė mandagiai:

— Turizmo. Mano laivas prišvartuotas, ruošiuosi leistis į planetą. Man dar niekad neteko lankytis Čabade — neabejoju, kad patys galite tuo įsitikinti, peržiūrėję savo įrašus. Atvykau pasižiūrėti Aukciono.

Pareigūnas neatrodė įtikintas.

— Gabenate krovinį?

— Ne.

— Jei gabenate kokį nors krovinį, privalote pateikti mums prekių sąrašą. Kai kuriuos produktus įsivežti į Čabadą draudžiama, pavyzdžiui, stiklą, popierių, sidabrą, platiną. Taip pat draudžiama įvežti bet kokį gyvą krovinį, nebent jei turite išankstinį leidimą…

— Negabenu aš jokio krovinio. Atvykstu kaip turistas, ir tiek.

— Norėtume patikrinti.

— Kokiu pagrindu? — pasišiaušė Deinas — kaip turėtų pasišiaušti bet kuris tikras turistas.

— Federacijos kodeksas, Skyrius D, 49307 straipsnis: „Jeigu koks nors laivas arba minėto laivo savininkas yra įtariamas ar kada nors buvo įtariamas įsako dėl nelegalių prekių gabenimo pažeidimu…”

Deinas kilstelėjo ranką.

— Gerai, gerai.

Pareigūnas atkėlė vieną sienos plokštę.

— Malonėkite įvesti kodą, kad galėtume įeiti.

Deinas į įrenginio plyšį įkišo savo asmens tapatybės diską. Įrenginys buvo sukurtas specialiai užmegzti ryšį su Skrydžių Lauku, prireikus juo buvo galima perduoti nurodymus bet kuriam prišvartuotam ten laivui ar net visiems laivams iš karto. Deinas įvedė kodą, turintį atverti „Užtrauktuko” duris Uosto inspektoriams.

Pareigūnas pabrėžtinai mandagiai linktelėjo:

— Ačiū.

Deinas pridūrė paniuręs:

— Jeigu jūsų inspektoriai ką nors sugadins mano laive, aš asmeniškai nusuksiu jums sprandą.

Pareigūnas šliurptelėjo nosimi. Paskui įkišo plyšin kitą diską ir surinko kodą, kuriuo užregistravo Uosto garantijas, kad apžiūra vyks tvarkingai ir niekas „Užtrauktuke44 nebus pajudinta iš vietos.

Tai velnias, galvojo Deinas, juk tai kvaila. Niekas negabena narkotikų kontrabandos į Čabadą šitaip. Be to, jei čabadiečiams kada nors šautų į galvą griežtai laikytis Federacijos kodekso, Skyriaus D, 49307 straipsnio, visa tos nelemtos planetos ekonomika subyrėtų į druzgus.

— Baigėte? — paklausė jis. — Gal jau galiu eiti?

Pareigūnas šaltai atsakė:

— Nusileidimo Terminalas prisiima atsakomybę už jūsų laivo saugumą tol, kol jį vėl perimsite jūs, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. Nuorodas, kaip susigaudyti uoste, jums suteiks bet kuris uosto tarnautojas arba rodyklės ant sienų. Koridoriai ženklinami spalviniu kodu, malonėkite sekti rodykles ir neiti toliau už nurodytų taškų. Mėlyna juosta nuves jus tiesiai į mašrutinių luotų prieplauką.

— Ačiū, — tarstelėjo Deinas. Tikriausiai šito motina pati patyliukais verčiasi dorazino kontrabanda, dingtelėjo jam.

— Nėra už ką. Linkiu smagios viešnagės Čabade.

— Ir jums to paties.

Piktai dėbtelėjęs pareigūnas pliaukštelėjo plokštelę sienoje, šitaip atrakindamas duris. Deinas jam nusišypsojo. Koridoriaus gale jis pasuko į dešinę ir nužingsniavo mėlyna juosta paženklintu taku.

Jago Šeimos Tinklas Čabado palydovą pasiekė laiku. Abanate laikrodžiai mušė penktą valandą. Zedas Jago stovėjo prie piloto išorinio vaizdo ekrano žvelgdamas — akys bylojo: žemyn, tačiau patirtis ginčijo — ne, anaiptol ne žemyn — į savąją planetą — baltą, mėlyną ir oranžinį pjautuvą (regimosios planetos fazės keitėsi priklausomai nuo palydovo padėties). Abanatą šiuo metu dengė šešėlis. Jeigu būtų diena, Zedas galbūt netgi kaip tik dabar jau kalbėtųsi su Rani. Iš koridorių atsklido balsai, įsakymai, žingsnių dundėjimas. Prasidėjo masinis beveik keturių tūkstančių vergų pergabenimas luotais iš Tinklo į Abanato Barakus. Procesas užtruks penketą dienų. O po penkių dienų jis pats, Džo ir vyriausiasis pilotas Gendži Kijohara apleis Tinklą — jų vietą užims valytojų brigada. Zedas negalėjo pakęsti tų kelių persikraustymo dienų: nei Uoste verdantys darbai, nei turistų srautas jo seniai nebedomino. Jis troško kuo greičiau atsidurti namuose.

Zedas akis įsmeigęs žvelgė į platų, švytintį savo pasaulio pjautuvą ir suirzęs ragino šį suktis sparčiau.

— Zedai-ka.

Jam iš užnugario prisiartino Džo. Visame Tinkle tik ji vienintelė kreipdavosi į jį vardu. Visiems kitiems jis buvo „komandoras”, o medikų personalo nariams — „vyresnysis Jago”. Tačiau Džo ėjo jo pavaduotojo pareigas jau devynerius metus — tiek pat, kiek Zedas vadovavo Tinklui.

— Kas yra?

— Jago Tinklo viršininką tiesioginio ryšio linija kviečia policijos pareigūnas, pavarde Maiklas A-Rae.

— Tas…

Džo sulinksėjo:

— Aha, tas pats.

Zedas susiraukė. Daugmaž kas penkerius metus Federacija į narkotikų kontrolės viršininko pareigas paskirdavo naują žmogų. Pastarasis buvo šviežiena, dar nepažįstamas.

— Ko jam prireikė?

— Nežinau, — atsakė Džo.

Zedas priėjo prie ryšio aparato, palietęs mygtuką aptemdė dėmesį blaškantį išorinio vaizdo ekraną. Zedas bandė prisiminti, ką žino apie naująjį narkotikų kontrolės viršininką, bet taip nieko ir neprisiminė, išskydusį atvaizdą iš VIN transliacijos. Tačiau iki šiol dar nė vienas A-Rae pirmtakų nebandė susisiekti su Tinklu.

— Gerai, pasikalbėsiu su juo.

Galbūt, pagalvojo jis, tasai A-Rae ims ir pasakys, kur pradingo visas dorazinas. Nušvito kompiuterio ekranas. Zedas pajuto, kad prisiartinusi Džo žiūri jam per petį. Patalpą užtvindė tykus kuždesys — pilotai girdėjo, kas vyksta. Zedas kreipėsi į išryškėjusį atvaizdą:

— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.

Žmogus iš ekrano atsakė:

— Aš — Maiklas A-Rae.

Juk aš pažįstu šitą balsą, dingtelėjo Zedui. Mintyse jis dar kartą perklausė išgirstą sakinį, bet jokia smulkmena taip ir neišniro iš atminties gelmių, o kol Zedas stengėsi ją užčiuopti, balsas jau tapo lyg ir nebepažįstamas. A-Rae veidas niekuo nekrito į akis: rusva oda, taisyklingi bruožai — toks veidas būdingas daugeliui Kerėtojo gyventojų. Transliacijos laiko uždelsimo trukmė buvo vos viena minutė — iš to Zedas suprato, kad A-Rae laivas turėtų sukiotis kažkur visai netoli.

— Norėjote ką nors man pasakyti? — paklausė jis.

— Na, ne visai, — atsakė A-Rae ir kiek atsitraukė, kad pašnekovas galėtų matyti jį įrėmintą. Jo uniforma buvo visiškai paprasta, juoda, be jokių puošmenų, išskyrus ant krūtinės prisegtą sidabrinį rango ženklą. A-Rae už nugaros mirguliavo šešėliai: susispietę jo įgulos nariai dirsčiojo jam per petį taip pat, kaip Džo — Zedui, tačiau jie buvo matyti neryškiai, vos įžiūrimi. — Jūs, be abejo, žinote, kas aš.

Bene jis laiko mane kvailiu? — šmėstelėjo Zedui.

— Jūs — Gyvenamų Pasaulių Federacijos policijos padalinio narkotikų skyriaus viršininkas.

A-Rae susibruko rankas už juodo odinio diržo.

— Su įgaliojimais kontroliuoti visą transportą tarp sektorių ir uždraustų narkotikų platinimą visoje Galaktikoje.

Zedas į tai atsakė:

— Jago Tinklas paiso Federacijos direktyvų. Jago Tinklas gabena doraziną į Sardonikso sektoriaus kalėjimus — ir niekur kitur.

Dabar jau Zedas neabejojo nepažįstąs A-Rae. Greta stovinti Džo raukėsi.

— Aš tai žinau, komandore, — atsakė A-Rae. — Vis dėlto, jei malonėsite, verčiau nemėginkime vienas kito mulkinti. Jago Šeima negamina dorazino nei Čabade, nei bet kurioje kitoje sektoriaus vietoje. Jago Tinklas dorazino įsigyja iš dilerių, o šie — iš kontrabandininkų, savo ruožtu pastarieji narkotiko gauna iš „Farmacijos”, tad visi jūs susijungę į pragaištingą neteisėtą grandinę. — Jo balse pasigirdo fanatiškos gaidelės. — Jums tikriausiai ne paslaptis, kad mano žmonės stebi kosmines trasas — gal kur pasirodys žinomi narkotikų kurjeriai. Įtikinau Federaciją, kad man būtinai reikia daugiau žmonių — ir mano prašymas buvo patenkintas. Mes rimtai nusiteikę sutraukyti tą grandinę, komandore. Smarkiai abejoju, ar tie, kurie pelnosi iš tokių blogio apraiškų, kaip narkotikai ir vergija, sugebės mums sutrukdyti.

Zedas atsakė:

— Numanau, kad turite omeny mane. Patikėkite, esu nuoširdžiai dėkingas už perspėjimą. Tik kam jis man? Grasinimais manęs neįbauginsite.

— Aš tai žinau, — užtikrino juodarūbis pareigūnas. — Daug žinau ir apie jus, ir apie Jago Šeimą, ir apie Čabadą. O jums tikriausiai žinoma, kad aš pats — iš Kerėtojo. Nemanykite, komandore, aš nė nesitikėjau jūsų įbauginti. Tiesiog norėjau susipažinti su priešu.

Ekranas aptemo.

— Vyrukas išties linkęs į melodramas, — tarstelėjo Zedas. Pareigūno veido atvaizdas valandėlę dar plūduriavo jo sąmonėje. — Tai buvo tikrai įdomu.

Atrodė, policijos viršininkas turi neblogą uoslę. Deja, jam pavyko į savo pusę palenkti Federacijos vyresnybę. O tai puikiausiai paaiškino, kur prašapo visi narkotikų kurjeriai: mažyčiais greitais laiveliais šmirinėjantys A-Rae žmonės juos išbaidė. Apie tai Zedas nutarė papasakosiąs Rani, bet žinia jos tikrai nepradžiugins.

Dar kelios valandos, ir Čabade išauš. Tada jis galės jai paskambinti.

Vėl prasižiojo Džo:

— Zedai-ka.

— Klausau, Džo.

Tos kelios paskutiniosios dienos Tinkle lyg tyčia kupinos visokių smulkių rūpesčių rūpestėlių — ir atrodo, kad visi jie reikalauja asmeninio Zedo dėmesio.

— Vietinis inspektorius į kai ką atkreipė mano dėmesį. Visai neseniai Uoste nusileido MPL tipo žvaigždėlaivis, pilotuojamas paties savininko, kažkokio Žvaigždžių Kapitono Deino Ikoro. Įrašai byloja, jog tasai Ikoro — narkotikų kurjeris; paprastai jis dirba Sinabaro sektoriuje, gabena kominą, tabaką ir Verdijos džiugmą. Jis ruošiasi leistis į Abanatą maršrutiniu luotu, tvirtina esąs turistas. Jo laive aptiktas tuščias dorazino šaldiklis.

— Labai keista.

Retsykiais pasitaikydavo, kad įjunkusieji į doraziną iš kitų sektorių (o tokių buvo labai nedaug, ir visi — ypač turtingi) pasiųsdavo kurjerį į Abanatą nupirkti vienos dorazino siuntos. Bet jeigu jau A-Rae žmonės taip kruopščiai gaudė kurjerius, bet kuris kontrabandininkas turėjo žinoti, kad dorazino šiuo metu čia nerasi — nei nusipirkti, nei netgi pavogti…

— Džo… — Zedas atsisuko. — Juk tu, prieš atiduodama tą mikrofišą man, pati ją peržiūrėjai?

— Taip, Zedai-ka.

— Ji buvo paženklinta „Tik tavo akims” spaudu.

Džo gūžtelėjo pečiais.

Zedas tik palingavo galvą.

— Turbūt reikėtų įsakyti tau niekada taip nebedaryti, bet žinau, kad vis vien nepaklausysi. Pasikalbėk su tuo Žvaigždžių Kapitonu. Netikiu, kad jis — tik paprasčiausias turistas. Išsiaiškink, ką jis čia veikia. Jis — anomalija. O anomalijos man nepatinka.

— Supratau, Zedai-ka.

— Kai kalbėsies su juo, įjunk ryšį su mano kambariu. Noriu viską girdėti.

Džo palenkė žilstelėjusią galvą. Zedas atsitraukė nuo eilės išorinio vaizdo ekranų, užleisdamas vietą pilotams.

Tinkle Deiną apniko uždaros patalpos baimė.

Tiesa, jis buvo pripratęs prie išlenktų sienų — tokios buvo visuose MPL tipo laivuose. „Užtrauktuke” Deinas visuomet jautėsi jaukiai tarsi paukštis savame lizde. Tačiau ilgi Tinklo koridoriai rietėsi ir prieš akis, ir už nugaros, begaliniai lyg kokie bėgtakiai. Retsykiais jie susikirsdavo. Deinui atrodė, tarsi kažkas būtų panaikinęs geometrijos dėsnius, tarsi milžiniška sidabrinė konstrukcija egzistuotų kitame lygmenyje, o jis pats žingsniuotų niekada nesibaigiančia vienpuse Miobijaus juosta.

Jis vogčiomis dirsčiojo į greta jo žingsniuojančius įgulos narius ir suko galvą, kur jie galėtų jį vesti. Tie žmonės pasitiko atvykėlį prie maršrutinių luotų prieplaukos.

— Jūs — Žvaigždžių Kapitonas Ikoro? — pasiteiravo moteris.

— Taip, aš, — nesiginčijo jis.

— Gal malonėsite sekti paskui mus? Esate laukiamas Jago Tinkle.

Deinas pats manė tikriausiai galėjęs paprieštarauti. Tačiau įsakmus moters tonas privertė jį sudvejoti, be to, apėmė ir smalsumas. Taigi buvo įsodintas į privatų luotą ir nuskraidintas į Tinklą. Prie oro šliuzo jie prasilenkė su būriu belaisvių, laukiančių maršrutinio luoto, kuris turėjo pergabenti juos į Uostą. Nė vienas net nedirstelėjo į Deiną. Visi vilkėjo vienodus mėlynus kombinezonus. Vienodos atrodė net jų veidų išraiškos, tarsi Tinklas, o gal dorazinas būtų iščiulpęs iš jų visą individualybę ir pakeitęs ją tuo… Deinas nė pats nesusigaudė kuo.

Jam buvo šalta. Kontrabandininkas pasitrynė rankas, be paliovos sukdamas galvą, į kokią pragaro skylę šitie jį vedasi. Kažkodėl neabejojo, kad kamantinėdamas palydovus nieko nepeštų. Pats koridorius irgi nepakišo jokios užuominos: lankstu driekėsi pirmyn visiškai vienodas, tik sienose margavo raudonos, mėlynos, žalios, geltonos durys. Galų gale priekyje ėjęs žmogus sustojo. Iš netikėtumo Deinas vos neįsirėžė į jį, sutrikęs taip ir sustingo per pusę žingsnio. Mėlynos durys nuslydo į šoną.

— Eikite vidun, — paragino jį palydovas.

Įžengęs pro duris, Deinas išgirdo, kaip už nugaros jos šnypšdamos užsiveria. Paskubomis apsidairė kito išėjimo, ir čia jo dėmesį prikaustė žmogysta — tokios milžinės hiperės jis kaip gyvas nebuvo regėjęs.

Ji buvo gerokai aukštesnė už jį, masyvių kaulų, bet labai proporcingai sudėta — panašiai proporcingas atrodo kalnas. Ji atsisėdo prie stalo, mostelėjo sėstis ir Deinui. Šiam pasidingojo, kad jos sąnariai sukiojasi ant plieninių vyrių. Deinas kartą kitą buvo matęs skeliečių, bet niekada — iš taip arti. Sutikti jų kosmose pasitaikydavo itin retai. Skeliečiai darbavosi visų Gyvenamų Pasaulių kosminiuose uostamiesčiuose, tačiau hiperiais beveik niekada netapdavo — pernelyg dažna nesvarumo būklė, juos greitai nusilpnindavo. Nulinės gravitacijos sąlygomis jų kauluose suirdavo kalcis, kaulai tapdavo trapūs.

Milžinė atrodė visai nepalytėta amžiaus, o gal ir išvis nesenstanti.

— Mano vardas — Džehosopata Lėjakanava, — prisistatė moteris. Jos balsas buvo žemas, melodingas. — Aš — antroji pagal rangą Jago Tinklo įgulos narė. O jūs, žinau, — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. — Ji spustelėjo valdymo svertą stalviršyje, ir iš paslėptos saugyklos išniro ąsotis su taurėmis. — Labai malonu, kad sutikote atidėti skrydį į Abanatą. Prašau priimti Tinklo padėką už pagalbą.

Kalbėjo ji oficialiu tonu kaip kokia Federacijos diplomatė. Deinas tyčia atsakė grubokai:

— Nieko tokio. Maršrutinių luotų kaip buvo, taip ir bus.

— Žinoma, — sutiko ji. — O jūs niekur neskubate. — Ji buvo puikiai įvaldžiusi hiperių gebėjimą klausimą ištarti taip, kad šis nuskambėtų kaip tvirtinimas. — Iki Aukciono liko dar geros trys savaitės. Tiesa, viešbučiai perpildyti; tikiuosi, jūs turite Abanate draugų.

— Neprapulsiu, — trumpai atsakė Deinas.

Visas tas manieringas mandagumas jau ėmė jį bauginti. Delnus išpylė prakaitas.

Ką gi jis veikia šiame… šiame… kalėjime? Nepaisant oro filtravimo, vyrukas užuodė tiktai kalėjimui būdingą kvapą: jį lygiomis dalimis sudarė nuobodulio, nevilties ir baimės tvaikas.

— Kuo aš galėčiau pasitarnauti Jago Tinklui, komandore?

— Aš navigatorė, — pataisė jį Lėjakanava. — Šio laivo komandoras yra Zedas Jago. — Masyviomis rankomis moteris pasirėmė į stalą. — Šiek tiek nejauku apie tai kalbėti… — Ji toli gražu neatrodė nė truputėlio sutrikusi. — Uoste jūs pasisakėte atvykęs čionai kaip turistas, Žvaigždžių Kapitone. Tačiau jūsų veikla… na, sakykime, jūsų šlovė kituose sektoriuose pasiekė Čabadą anksčiau nei jūs.

Tas prakeiktas kalės sūnus inspektorius, dingtelėjo Deinui.

— Norėčiau pasakyti jums štai ką: Čabade jūs nieko nenustebinsite, jei, lankydamasis Abanate, nutarsite suderinti reikalus su malonumais.

Kaip tik to ir tikiuosi, pagalvojo Deinas.

— Navigatorė, aš ketinu pasižvalgyti Aukcione, — pasakė.

— Na, žinoma, — sutiko Lėjakanava. — Visi esantys Čabade apsilanko Aukcione. — Ji šiek tiek atsilošė krėsle. Šis suaimanavo. — Gal verčiau iš karto stverti jautį už ragų.

Taip jau taip, pagalvojo Deinas.

— Uosto policijai jūs žinomas kaip narkotikų kurjeris, Žvaigždžių Kapitone. O aš pasiruošusi sumokėti jums už bet kokią informaciją apie dabartinę padėtį narkotikų rinkoje.

Deino širdis suspurdėjo krūtinėje. Burna perdžiūvo. Jis prisitraukė ąsotį, prisipylė stiklą skaidraus gėrimo, gurkštelėjo. Kaip ir tikėjosi, tai buvo šaltas vanduo.

— Ar šis pokalbis įrašinėjamas? — paklausė Deinas.

— Savaime suprantama, — atsakė skelietė. — Tačiau joks pavojus jums negresia, Žvaigždžių Kapitone. Tinkle hipererdvės farų nėra nė kvapo.

Deinas linktelėjo. Jis mielai būtų padėjęs, visa bėda, kad pats žinojo nedaug.

— O kam iš tikrųjų reikalinga ši informacija? — pasidomėjo jis.

— Jago Šeimai.

Deinui parūpo, ką jie norėtų sužinoti.

— Kiek jie pasirengę man sumokėti? — paklausė jis. Tai visuomet būdavo keblus klausimas.

— Penkis šimtus kredų, — lyg iš natų išbarškino Lėjakanava.

Penki šimtai kredų — tai mažų mažiausiai kompensuotų išlaidas tam nelemtam šaldikliui. Deinas apsilaižė lūpas. Prakeikimas, kaip džiūsta burna. Jis dar kartą gurkštelėjo vandens karštai trokšdamas, kad dabar jo vietoje sėdėtų Tori Lamonika.

— O jeigu aš nepanorėsiu su jumis kalbėtis? — tarstelėjo jis.

Lėjakanava sunėrė pirštus ant kelių. Deinui navigatorė priminė Žemės lokę, kartą matytą Pelino zoologijos sode: net atsipalaidavusi ji spinduliavo grakščia ir šiurpia jėga.

— Pyktis su Jago Šeima — nelabai išmintinga, — atsakė ji.

Apie Jago Šeimą Deinas žinojo labai nedaug. Čabadą valdė keturios Šeimos, ir Jago Šeima buvo viena iš jų. Vis dėlto kaip tik jie organizuoja Aukcioną, jiems priklauso ir Tinklas. Jie perka doraziną.

Tačiau nevertėtų pernelyg entuziastingai prapliupti kalbėti.

— Šeši šimtai kredų, — užkėlė kainą jis.

— Ar jūsų informacija šitiek verta? — sausai paklausė navigatorė.

— Versle, kuriame sukuosi, nepatartina parsiduoti pigiai.

— Vadinasi, vertinate save brangiai. Gerai. Tegul bus šeši šimtai kredų.

Deinas ėmėsi porinti:

— Keliauju į Čabadą perimti džiugmos siuntos.

— Man reikia žinoti jūsų pirkėjo, taip pat ir jūsų kontakto Abanate vardą.

— Žinoti mano pirkėjo vardo jums visai nereikia. Pirkėjo netgi nėra Sardonikso sektoriuje. O kontakto vardo aš ir pats nežinau. Mes nepažįstami. Turėčiau susitikti su juo bare. Vienas mano draugas — nesakysiu kas — parodė man keletą atpažinimo ženklų, kuriuos visada naudoja pats.

Šitaip jis skiedė ir toliau, prasimanymus atmiešdamas tiesa — apie pusmečio senumo reisą Sinabaro sektoriuje.

— Po šimts, o iš kur man žinoti, kad ši informacija nepasklis? — staiga paklausė kontrabandininkas.

— O kodėl ji turėtų pasklisti? — atitarė Lėjakanava.

— Paklausykite, žinau, kad visa tai įrašinėjama — kiekvienas mano ištartas žodis. Kur garantija, kad neketinate paprasčiausiai parduoti manęs farams?

— Jūs užmiršote, — pabrėžė Lėjakanava, — kad siūlydamas pinigus už informaciją Tinklas įsivelia į viską, ką sakote.

— Na, nežinau…

Deinas sunėrė pirštus, atpalaidavo, vėl sunėrė — suprask: nervinasi. Bet jo nervingumas tik iš dalies buvo apsimestinis. Tai tas nelemtas laivas kaltas, tikino jis save. Suręstas kaip kokia metalinė dešra.

Be perspėjimo virstelėjo durys. Vidun įėjo vyriškis. Lėjakanava, kuri jau žiojosi tarti kokį raminantį žodį, staiga nutilo. Vyriškis judėjo kaip tikras hiperis: tobulas grakštumo ir išdidumo derinys. Buvo lieknas, nelabai aukštas, ilgokais rusvais plaukais, sidabriniu segtuku susegtais ant pakaušio. Platūs jo pečiai — bauginančiai raumeningi, o akys — pritrenkiančios gintarinės spalvos. Jis prašneko:

— Žvaigždžių Kapitone, jūs suklydote rinkdamasis profesiją. Jums reikėjo tapti aktoriumi.

Deinas nieko nesuprasdamas įsistebeilijo į jį, bet tuoj pat atitoko ir nutarė, kad jau pats metas supykti. Jis pabrėžtinai sugniaužė kumščius, atstūmė krėslą ir atsistojo. Buvo šiek tiek aukštesnis už įėjusįjį.

— Vadinate mane melagiu?

— Taip, — atrėžė įsibrovėlis. — Verdijos džiugma gaminama iš augalo, kuris Čabade neauga, Žvaigždžių Kapitone. Taigi džiugiuos jūs čia tikrai neperkate. O jūsų laive puikuojasi dorazinui skirtas šaldiklis.

— Kaip tik ketinau kalbėti apie tai…

— Tiek jau to. Jeigu ketinate Čabade nusipirkti dorazino, jums teks skaudžiai nusivilti. Šiuo metu dorazino pasiūla čia — itin kukli. Atvykote iš Nekso? Ko gero, nenorėsite pasakyti, kam Nekse ieškote prekės, ar ne? Kokiam nors retsykiais mėgstančiam pasmaguriauti vienišam vartotojui? Na, ne kažin kas, bet už jo vardą sumokėčiau, tarkime, du šimtus kredų.

— Eikite po velnių, — išsiplūdo Deinas. — Jeigu jums nepatinka tai, ką papasakojau, žinokitės. O savo klientų aš nepardavinėju. Taigi plaunuos. Traukitės iš kelio.

Jis žengė prie durų. Išsidrėbusi krėsle skelietė negalėjo pašokti taip staigiai, kad suskubtų jį sustabdyti. Tačiau rusvaplaukis vyras lyg niekur nieko užtvėrė svečiui kelią. Deinas smogė jam plaštaka. Smūgis buvo puikus, išlavintas ir tikrai būtų sužalojęs auką — jei tik būtų pasiekęs tikslą. Tačiau vyriškis pastvėrė priartėjusį Deino riešą ir užsuko žemyn su nepaaiškinama, bauginančia jėga. Skausmas siūbtelėjo Deino ranka aukštyn iki pat alkūnės. Priešininkas galingu trūktelėjimu parklupdė jį ant grindų. O jau tada iš užnugario jam į smilkinį kaukštelėjo kumštis tarsi kūjis. Apdujęs, kone praradęs sąmonę Deinas susmuko, ir skelietė be vargo pakėlė jį milžiniškomis rankomis.

Moteris pasodino jį atgal į krėslą ir sudėjo letenas ant pečių, kad jis negalėtų nė krustelėti. Rusvaplaukis vyriškis apžiūrėjo Deino galvą, žibintuvėliu dukart tvykstelėjo į akis, švelniai, bet valdingai pamasažavo kaklo raumenis.

— Dabar jums skaudės galvą, — pratarė jis. — Nejaugi mama niekad nesakė jums, kad kumštynės su skeliečiais kenkia sveikatai?

Deinas neatsakė. Jam skaudėjo šonkaulius, maudė alkūnę, o smegenys nuo skelietės smūgio liulėjo tarsi drebučiai.

Vėl prašneko rusvaplaukis vyras:

— Ačiū, Džo. Tai viskas.

Skelietė išėjo. Deinas prarijo galugerklyje susikaupusį kraują.

— Na? — ištarė jis.

Rusvaplaukis vyras tarė jam:

— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.

Deinas burbtelėjo:

— Visai nemalonu su jumis susipažinti.

Vis dėlto, nepaisant apsimestinės jo žodžių narsos, jį kaustė baimė. Nugarkauliu perbėgo šiurpulys.

Tinklo viršininkas nusišypsojo, vienas lūpų kamputis sutrūkčiojo. Keistu, beveik meilingu judesiu jis dviem pirštais perbraukė Deino smakrą, paskui atsitraukė.

— Gal norėtumėte pasakyti, Žvaigždžių Kapitone, kokie reikalai iš tiesų atginė jus į Abanatą?

Deinas prasižiojo:

— Ne. Nenorėkite, kad pats sau persirėžčiau gerklę. Jei garsas apie tai pasklis — o šitaip būtinai atsitiks, — aš niekad nebegalėsiu dirbti Sardonikso sektoriuje, beje, kaip ir bet kuriame kitame. Užmirškite tai.

Jis giliai įkvėpė, kad bent kiek apmalštų skausmas šone, ir lėtai išsitiesė.

Zedas Jago prašneko griežčiau:

— Jūs dar nesuprantate, į kokią padėtį pakliuvote.

Vyriškis priėjo prie stalo ir pasilenkęs dingo iš Deino regėjimo lauko. Kai atsitiesė, kažką laikė rankoje — spausdintą popieriaus lapą. Deinas paėmė jį kairiąja ranka. Galvoje ūžė taip, kad sunku buvo sutelkti dėmesį. Galų gale jis šiaip taip išgliaudė painios teisinės terminologijos prasmę. Jis žvelgė į čabadietišką sutartį — vergystės sutartį dešimčiai metų.

Sutartyje buvo įrašytas jo vardas.

Deinui net padai atšalo. Zedas Jago paėmė iš jo popierių.

— Jūs — narkotikų kontrabandininkas, Žvaigždžių Kapitone, ir visai nesvarbu, kad niekad nebuvote įkliuvęs ar nuteistas. Saldiklis jūsų laive įrodo, kad verčiatės dorazino pergabenimu, o tai — federalinis nusikaltimas. Transportuoti doraziną iš vieno sektoriaus į kitą — nelegalu, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė — didelė bauda ir kalėjimas, kas Sardonikso sektoriuje virsta štai kuo. — Jis ištiesė sutartį. — Sutartis tikra, joje užfiksuotas net jūsų akių tinklainės atspaudas. Jį aš įsirašiau, tikrindamas jūsų akis. Tiesa, aš dar galiu sutartį suplėšyti… galiu ištrinti duomenis iš kompiuterio, grąžinti jums laivą ir leisti jums stebėti Aukcioną Abanate — jei tik jūs kalbėsitės su manim. Jei.

Deinas ėmė lankstyti dešiniosios rankos pirštus, kad atslūgtų nutirpimas.

— Aš jumis netikiu, — pareiškė jis. — Jei mano laive ir yra šaldiklis — teisiniu požiūriu tai dar ne įrodymas. Pergabenti doraziną iš vieno sektoriaus į kitą — be jokios abejonės, nelegalu, bet jūs negalite įrodyti, kad aš tai dariau. Jūs netgi negalite pateikti oficialių kaltinimų, kol jūsų parodymų nepatvirtins hipererdvės policija. Tegul mane griausmas, jei ką nors jums pasakysiu. Jūs blefuojate.

Abiem rankomis įsirėmęs į krėslo ranktūrius, jis pabandė pasikelti — bergždžiai.

Zedas Jago švelniai jam atsakė:

— Žinote, jūs klystate. Nelabai atidžiai viską perskaitėte. Šią sutartį išdavė Nusileidimo Terminalo Narkotikų Kontrolės tarnyba, ji jau pasirašyta.

Deinui nespėjus nė prasižioti, Zedas ištiesė ranką ir prispaudė Deinui prie kaklo gelio kapsulę. Ji buvo vėsi. Deinas dar pajuto, kaip ji skaidosi.

— Dabar jūs užmigsite, Žvaigždžių Kapitone, — vis dar tuo pat švelniu balsu tęsė Zedas Jago. Viena ranka jis atsisegė plaukų segtuką, ir šie pažiro ant pečių. — O kai pabusite, tuomet ir pasikalbėsime.

Palaukite! — dar bandė tarti Deinas Ikoro. Palaukite, pasikalbėkime dabar… Bet jam užgniaužė gerklę, nutirpusios lūpos nė nekrustelėjo. Deinas nebegalėjo net mirktelėti. Durys atsivėrė, o jis sėdėjo paralyžiuotas, skruostais sruvo ašaros. Netgi suverti akių vokų — ir to jis nepajėgė. Zedas tarstelėjo keletą įsakymų. Atskubėję du įgulos nariai stojo abipus Deino ir jį pakėlė — anaiptol ne grubiai. Tada paklausė Zedo, kur jį dėti, ir Zedas atsakė:

— Į sulaikymo kamerą.

Bet aš juk ne… aš tikrai ne… — Deinas bandė kalbėti, bet iš burnos neištrūko nė garselis. Jis nebejautė net savo paties kvėpavimo; įsiklausė — net akmuo nuo širdies nusirito, kai išgirdo ritmingą oro šiugždėjimą plaučiuose.

Abipus jo šokčiojo sienos — vadinasi, jį pajudino iš vietos.

— Atsargiai, — tarė Zedo Jago balsas.

Kai Deiną nešė iš kambario, jis pajuto, kaip kažkieno pirštai brūkštelėjo jam per veidą. Švelniai tarsi įsimylėjėlis Tinklo šeimininkas perbraukė Deino vokus, užmerkdamas perštinčias jo akis.

Jis gulėjo kažkokiame kambaryje, lovoje.

Kambario sienos buvo lenktos. Jis bandė pasukti galvą ir žvilgsniu pasekti sienos išlinkį, bet galva nė nekrustelėjo. Milžiniškomis pastangomis jam pavyko pražioti ir vėl užčiaupti bumą, prasimerkti ir vėl užsimerkti. Matyt, paralyžiuojantis poveikis po truputį pradėjo išsivadėti. Nelaimėlis susivokė gulįs nuogas ir sužvarbęs, bet dar pakenčiamai. Basos kojos atrodė deformuotos ir labai toli. Žemiau juosmens jam taip ir nepavyko ničnieko pajudinti. Net ir nematydamas jautė, kad rankos guli prie šonų, pririštos per riešus.

Jis girdėjo tykų dūzgimą. Girdėjo ir balsus — už kambario durų, tikriausiai koridoriuje. Girdėjo ir savo širdies plakimą — stiprų, ritmingą, girdėjo savo alsavimą. Jam netgi pasirodė, kad girdi kraujo srovenimą gyslose.

Paskui jis išgirdo žingsnius.

Kambario durys atsivėrė.

Įėjo Zedas Jago. Atsisėdo ant lovos krašto. Deinas pajuto, kaip lova įdubo. Zedas atrodė susikaupęs ir patenkintas. Delnu suėmė Deino smakrą, nykštys atsirėmė į minkštos odos sklypelį po ausimi, kiek žemėliau žandikaulio.

— Jauti mano pirštą? — paklausė Zedas. — Nemėgink kalbėti. Matau, kad jauti.

Jis patraukė ranką.

— Narkotikas, kurio tau daviau, — tas pats dorazinas, tik šiek tiek pakeistas. Jis buvo sukurtas gydyti katatoniją. Preparatas ženkliai padidina nervų sistemos jautrumą pojūčiams. Teoriškai jis turėjo išpurtyti katatoniką iš iliuzinės apdujimo būsenos, verste priversdamas pajusti aplinkinį pasaulį. Tačiau pakankamai daug juo gydomų ligonių tik dar giliau nugrimzdo į save, galutinai prarasdami ryšį su pasauliu, tad vaisto vartojimas nutrauktas. Dabar jo prekyba, kad ir labai gyva, jau senokai paskelbta už įstatymo ribų — galbūt net tau pačiam kada nors teko jį gabenti. Neišsigąsk to paralyžiuojančio poveikio. Ilgainiui praeis.

Deinas pabandė pajudinti lūpas. Jos vis dar tebebuvo nutirpusios. Deinas prikando apatinę. Mėgino kostelėti.

— U, — išsprūdo jam. — A?

Zedas prispaudė pirštus jam prie lūpų, šitaip jį vėl nutildydamas.

Tada vėl delnu apglėbė Deino smakrą. Nykštys nuslydo žandikauliu. Ir staiga Zedas spūstelėjo. Smarkiai.

Nežmoniškas skausmas pervėrė Deino veidą ir visą galvą. Kairioji akis aptemo. Įtempęs raumenis, jis bandė kryptelėti galvą toliau nuo skausmo. Bandė surikti, bet įstengė tik dusliai niurgztelėti. Skruostais pasruvo ašaros.

Skausmas atlėgo. Zedas Jago audeklo skiaute nušluostė jam ašaras.

— Čia yra nervų rezginys, — pasakė.

Paskui jis palietė Deino petį; jo pirštai nuslydo nuoga Deino ranka iki alkūnės. Šįsyk Deinas jau suklykė, kai alkūnėje prasprogęs skausmas išsklido tarsi gaisro liepsna. Zedas kiek atleido pirštus, bet neatitraukė jų nuo to taško, kur kliudė nervą.

— Čia — irgi, — ištarė.

Deinas gokčiojo, stengdamasis atgauti kvapą. Ausyse grumėjo perkūnija.

— Kodėl? — išspaudė jis, pajuto ašarų sūrumą lūpų kamputyje.

Zedas vėl nusišypsojo jam laimingo žmogaus šypsena.

— Man nepatinka, kai žmonės man meluoja, — paaiškino. — Tai viena priežastis. Svaresnė priežastis ta, kad tavo turima informacija apie narkotikų rinką galbūt svarbi Jago Šeimai. Trečia priežastis — nuo šiol tu vergas, o vergams nereikia aiškinti jokių priežasčių. Nieko, priprasi. O ketvirtoji, ir, tiesą sakant, vienintelė, rimta priežastis štai kokia: man patinka tai daryti.

Jo ranka nuslydo Deino žastu prie peties, o nuo peties lėtai — prie žandikaulio.

Deinas pats nepajuto, kaip užsimerkė. Dar bandė ištverti neklykęs.

Pasaulis susitraukė. Rytas būdavo tada, kai jis pabusdavo, išgirdęs Zedo žingsnius koridoriuje. Išmoko neklysdamas atskirti juos iš penkiasdešimties kitų. Naktis būdavo tada, kai Zedas palikdavo jį ramybėj. Naktį kiti žmonės, ne Zedas, jį nuprausdavo ir pamaitindavo, duodavo vandens, tada leisdavo pamiegoti. Jis nežinojo, nei kiek laiko trunka diena, nei kiek — naktis, neilgai trukus nebežinojo, ir kur esąs. Jo pasaulio kontūras susitraukė iki mažytės salelės, o jos vardas buvo Skausmas.

Baigiantis antrajai dienai, jis išklojo savo švelniabalsiui kankintojui viską, kas tik šiam galėjo būti įdomu apie narkotikų prekybą, taip pat ir apie Deino Ikoro gyvenimą. Raitydamasis pančiuose, jis išmoko perprasti menkiausią Zedo balso niuansą, galvos kryptelėjimą, lūpų trūkčiojimą, kiekvieną rankų judesį. Trečiąją dieną klausimų srautas išseko. Zedui Jago iš jo reikėjo anaiptol ne tik informacijos. Nežmonišku skausmu svilinančios rankos darbavosi taip kruopščiai ir tiksliai, kad Deinas netruko suvokti, jog visa tai — savotiškas seksualinis aktas, akinančiu pojūčių intensyvumu prilygstantis orgazmui. Zedas leisdavo jam pačiam normuoti atokvėpio akimirkas.

— Penkios minutės, — sušvogždavo Deinas.

Ir jis gulėdavo neliečiamas, palaimingai laisvas nuo skausmo, ištisas penkias minutes. O paskui rankos sugrįždavo. Tačiau jeigu pasigailėjimo jis melsdavo per dažnai, išvis jo nesulaukdavo.

Ketvirtąją dieną jis jau nebeturėjo jėgų maldauti. Tiesiog gulėjo be žado, nekrustelėdamas. Zedas prašneko maloniai, palankiai:

— O tu labai stiprus. — Jis nusišypsojo. — Bet jeigu manai, kad jau pasiekei savo ištvermės ribą — klysti.

Penktosios dienos rytą, kai Deinas išgirdo koridoriumi artėjančius šiurpiai pažįstamus žingsnius, visi raumenys susimetė mazgais. Jis ėmė nevaldomai drebėti. Zedas atidarė duris. Deinas laukė, kad jis štai tuojau prieis prie lovos. Tačiau Zedas tik pažvelgė į jį. Linktelėjo kaip žmogus, užbaigęs darbą, tada vėl išėjo ir uždarė paskui save duris.

Deinas pats nesuvokė, kiek laiko praėjo, kol mėšlungio sutraukti raumenys ėmė atsileidinėti. Tiktai labai negreitai jis pagaliau įstengė pravirkti.

Atėjęs kitą kartą, Zedas prisiartino ir sustojo prie lovos. Valandėlę stebėjo, kaip Deinas tirta visu kūnu. Paskui ištiesė ranką ir paglostė Deinui plaukus.

— Viskas gerai, — ištarė. — Viskas, jau viskas. Viskas baigta.

Deinui perštėjo gerklę. Lengvas, siaubingas glostymas vis nesiliovė. Gana negreitai Deinas suvokė tai kaip paguodą. Galiausiai liovėsi drebėjęs. Zedas kilstelėjo puodelį jam priešais akis.

— Vanduo, — ištarė. — Atsigerk, aš prilaikysiu tau galvą.

Jis viena ranka parėmė Deino galvą, kol šis atsigėrė. Paskui padėjo puodelį į šalį, o Deiną paguldė atgal ant pagalvės.

Zedas prašneko:

— Rytą tu drauge su manimi išvyksi iš Tinklo paskutiniuoju maršrutiniu luotu. Į palydovą jis neužsuks, skris tiesiai į Abanato Nusileidimo terminalą. Ten tu būsi nuteistas už narkotikų kontrabandą: Nusileidimo terminalo narkotikų kontrolės skyrius jau surinko įkalčius, o tavo prisipažinimas man — taip pat įkaltis. — Jis nusišypsojo. — Įprastu atveju paskelbus nuosprendį ombudsmenas paaiškintų tau vergo teises ir pareigas, o paskui keliautum į Barakus ruoštis Aukcionui. Tačiau tu į Aukcioną nepateksi, Delnai. Tave ketinu nusipirkti aš. Tiesa, ne sau — aš nelaikau vergų. Tačiau tu — ne visai paprastas vergas, tu — Žvaigždžių Kapitonas, kontrabandininkas; Jago Šeimai pravers tavo žinios ir patirtis. Taigi atiteksi mano seseriai Rani. Ji jau sugalvos, ką su tavimi daryti. Ir tu dorai jai tarnausi. Jeigu tarnausi ypač gerai, galbūt ji net nutars anksčiau laiko paleisti tave į laisvę. Ji tokiais atvejais kartais būna labai jautri. Aš — ne. Prisimink tai, Deinai, jei kada nors, tarnaudamas mano seseriai, pajusi pagundą bėgti arba ką nors iš jos pavogti, arba meluoti jai — ar net jei darysi klaidas. Prisimink tai. — Jis piršto galiuku perbraukė Deino žandikaulį. Deinas sudrebėjo. Zedas palietė kitas jo kūno vietas, primindamas neseniai išgyventus pojūčius; Deinas sukūkčiojo net nuo tų lengvų prisilietimų. O paskui Tinklo šeimininkas tyliai pasišalino iš kambario, palikdamas Deiną gulėti vieną.

Trečias skyrius

Susirangiusi savo mėgstamiausiame krėsle nišoje, apsiskleidusi popieriais, atsitvėrusi nuo visos likusios namo dalies, Rani Jago net neišgirdo tylaus savo sekretoriaus balso — jam teko pakartoti:

— Rani-ka, jūsų brolis namuose.

Ji pašoko iš krėslo, popieriai pažiro į visas puses. Ant kerito kailio kilimėlio snūduriavusi drakonkatė smalsiai kilstelėjo galvą.

— Ką, jis čia? Kur?

— Sode, — atsakė Binkis.

Rani nuskubėjo prie stiklinių durų, atstūmė jas ir išpuolė į terasą. Zedo niekur nebuvo matyti.

— Zedai-ka! — pašaukė ji.

— Ateinu, Rani-ka! — kažkur iš apačios atsišaukė Zedas.

Miegamajame Binkis rinko išsklaidytus popierius ir tvarkingai krovė ant gobelenu aptraukto suolelio kojoms. Jo veidas buvo blyškesnis nei paprastai, o ir žvilgsnis — kažkoks ne toks, koks turėtų būti. Rani žinojo priežastį.

— Binki.

Jis atsigręžė į ją su popieriaus lapu rankoje.

— Padėk tą popierių, surask Amri — pasakyk, kad ateitų, ji mus aptarnaus. O pats drožk į savo kambarį ir pasilik ten.

Jis nurijo seilę.

— To visai nereikia, Rani-ka…

— Reikia, — atrėžė ji. — Nesiginčyk.

Binkis paklusniai nulenkė galvą ir pasišalino. Po akimirkos į kambarį žengė Zedas plačiai išskėstomis rankomis. Rani puolė jam į glėbį. Nuo jo trenkė apkartusiais riebalais ir antiseptiku. Plaukai per tris mėnesius užaugo ir susivėlė į kaltūną. Rani iš visų jėgų spūstelėjo brolį glėbyje.

— Rani-ka, — sukuždėjo jis jai į ausį. — Atrodai nuostabiai.

Ji išsirangė iš brolio glėbio, kad galėtų atidžiau jį apžiūrėti.

— Taip pat ir tu. Tik kiek pablyškęs.

Visuomet pasakau tą patį, dingtelėjo jai.

— Tinkle saulė nešviečia.

— Vaikštinėjai sode.

— Virš Abanato nuo karščio susitelkė audra su perkūnija. Teko apskristi ją lankstu. Norėjau pasižiūrėti, kaip ji atrodo nuo žemės.

— Kaip tikras turistas, — pasišaipė ji.

Tuo metu į duris atsargiai pabarbeno Amri.

— Vyno, — tarstelėjo jai Rani. — O kaip tu, Zedai, ar valgei ko nors? Gal norėtum užkąsti?

— Čobio sėklų turi? — paklausė jis.

Rani linktelėjo įėjusiai vergei. Zedas ištiesė ranką ir prisitraukė seserį arčiau savęs.

— Kaip gera grįžti namo.

Meilužio judesiu — kas juodviem buvo įprasta nuo seno — Zedas pirštu perbraukė sesers žandikaulį. Paskui delnu apglėbė skruostą.

— Gaila, kad nebuvau namuose su tavimi, kai mirė Domna Sam.

Rani atsišliejo galva į jo delną.

— Taip. Tada man tavęs ypač trūko.

— Judvi buvote artimos.

— Ji buvo nuostabi moteris. — Rani neramiai krustelėjo. Zedas nuleido ranką. — Kieta ir stipri. Nuolat traukdavo mane per dantį — esą aš pernelyg minkšta. „Privalai būti tikra bjaurybė, — tvirtindavo ji. — Tik šitaip įmanoma išsilaikyti paviršiuje.” O aš tikindavau ją, kad Diurai šlykštumu niekada negalės prilygti Jago Šeimai. Ji tik juokdavosi tai išgirdusi. Vis dėlto šiais, paskutiniaisiais, metais su ja buvo… nelengva. Skambinėdavo man pačiais netikėčiausiais momentais. Ko gero, ir ji neišvengė senatvinio proto suskystėjimo. Vis dėlto viešumoje Domna Sam niekad nėra iškėlusi jokios scenos. Buvo tikra dama.

Zedas pridūrė:

— Ferisui nebus lengva jai prilygti.

Rani prunkštelėjo.

— Išmoks. Juk aš išmokau.

Zedas išsišiepė.

— Ferisas Diuras — tai ne tu, Rani-ka.

Įėjo Amri, nešina apkrautu padėklu. Zedas paėmė taurę. Ir iškėlė prieš šviesą, kol Amri pylė vyną.

— Kaip gaila, kad Čabade negalime užsiauginti padoresnių vynuogių, — pasakė jis. — Tai bene vienintelis dalykas, kurio mums tikrai trūksta.

— Vienintelis dalykas? — Rani paėmė antrąją vyno taurę. Vynas buvo atvežtinis — iš Kerėtojo. Rani gurkštelėjo saldaus rubino atspalvio skysčio. — Galiu pasakyti mažų mažiausiai dar vieną dalyką, kurio stokojame. Dorazino. — Ji nugrimzdo plačiame krėsle. Zedas nubraukė popierius nuo suolelio ir atsisėdo ištiesęs kojas, žemėtais batų kulnais išpurvindamas balto kailio kilimėlį. Jis pasisėmė saują čobio sėklų.

— Taip, — sutiko jis. — Aš visai užmiršau apie doraziną.

Rani šyptelėjo. Be jokios abejonės, jis tik erzino ją. Nė vienas iš Jago Šeimos niekada neužmirš apie doraziną. Zedas skambino jai dar iš Tinklo, pranešė, kad sėkmingai sugrįžo, kad viskas gerai, ir papasakojo apie susidūrimą su Maiklu A-Rae. Rani nedelsdama išsiutinėjo žinią po visą Sardonikso sektorių išsibarsčiusiems Jago Šeimos partneriams, prašydama surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie tą žmogų. Jago Šeimos žargonu „partneris44 reiškė asmenį, kuriam Šeima slapčiomis mokėjo už informaciją ar leidimą pasinaudoti jo įtaka.

— Išsiuntinėjau prašymą surinkti visą turimą informaciją apie Maiklą A-Rae.

Zedas linktelėjo.

— Gerai. Tačiau tas fanatikas iš Kerėtojo per daug nerimo man nekelia.

— Jis gali būti pavojingas, — paprieštaravo Rani. — Jeigu tai jis iš tiesų kaltas dėl paaštrėjusio dorazino stygiaus…

— Gal ir kaltas, — atsakė Zedas. — Bet jeigu tikrai taip, esu tikras, tu su juo kaip nors susidorosi.

— Vadinasi, nemanai, kad tai gali būti svarbu?

Zedas suraukė antakius.

— Nerimauju dėl tavęs.

Rani nesumojo, apie ką jis čia šneka.

— Dėl manęs?

— Taip. Tinklo įgula mielai papasakotų tau, kaip mes strimgalviais skubinomės namo. Iš tiesų dar dabar turėtume būti kosmose. Ar bandei ką nors aiškintis dėl to grasinančiojo laiško, kurį pasirašė Laisvieji Čabado Žmonės?

— A, tie laiškai, — lengviau atsikvėpė Rani. — Liepiau Binkiui išsiaiškinti, kas juos siuntinėja.

— Juos? — Zedas išsitiesė. — Vadinasi, buvo daugiau nei vienas? Apie tai nieko man nesakei.

Rani nusišypsojo jam.

— Tokių laiškų ateina visada, Zedai-ka. Izobelė laikydavo juos stalčiuje. Kai aš pradėjau pernelyg puikautis dėl to, jog esu Trečiosios Čabado Šeimos įpėdinė, ji kartą pasisodino mane ir liepė tuos laiškus perskaityti.

Zedas suirzo.

— Rani, juk tuose laiškuose grasinama tavo gyvybei! Mažų mažiausia, ką galėtum padaryti — tai vertinti juos rimtai!

— O kaip turėtų pasireikšti tas vertinimas rimtai? — pasišiaušė ji ir pati užsiplieskusi. Piktai krimstelėjo čobio sėklą. Kevalas sutrupėjo tarp jos dantų. — Be reikalo išvis užsiminiau apie juos tau. Nejaugi visą laiką turėčiau tūnoti užsidariusi namuose? Slapstytis kaip kokiame urve, pastačiusi po sargybinį kiekviename koridoriaus posūkyje?

— Argi aš taip sakiau? — pastatė šerį brolis. — Argi sakiau?

— Bet galvojai būtent taip!

— Tu pati apie tai pagalvojai!

Brolis ir sesuo nutvilkė vienas kitą žvilgsniais, bet tuoj pat prapliupo kvatoti. Rani uždėjo delną Zedui ant rankos. Po lengvais marškinėliais pajuto įsitempusių raumenų virves. Būdami dar visai maži, juodu apsimetinėjo esą dvynukai — buvo tokie panašūs, kad norėjo rasti tam kad ir pramanytą paaiškinimą.

Juodu išliko panašūs iki pat šiol. Bet tuo pačiu esame ir labai skirtingi, pagalvojo Rani. Vis dėlto gerokai atitolome vienas nuo kito per tuos ilgus metus, kol gyvenome atskirai.

— Smagu, kai tu namuose, — ištarė ji.

Jis išsišiepė.

— Ilgas išsiskyrimas — kaip aštrus prieskonis. Aš atvežiau tau dovaną.

— Žvaigždę, kurią galėčiau pasikabinti ant sienos, — pasišaipė Rani. Zedas dažnai parveždavo jai visokiausių niekučių iš kitų sektoriaus pasaulių.

— Ne žvaigždę. Žvaigždžių Kapitoną.

Rani pasitrynė smakrą. Tarp Žvaigždžių Kapitonų draugų jį neturėjo, bet gal turėjo Zedas, galbūt jis su kuo nors susidraugavo dar mokydamasis pilotų mokykloje Nekse. Galbūt tai koks nors andai jam patikęs žmogus, kurį dabar susitiko visai atsitiktinai ir štai pasikvietė pasisvečiuoti. Tačiau Zedas niekad neparsivesdavo į namus svetimų žmonių.

— Kas jis?

— Tu jo nepažįsti. Jis keliavo į Abanatą, ketindamas susitikti ten su viena narkotikų kurjere. Istorija sudėtinga; jis ir pats kontrabandininkas, pabandęs įkelti koją į dorazino rinką, bet kita kontrabandininke jį apšovė ir iš panosės nusinešė jo krovinį.

— Nepaisydamas po visą sektorių šmirinėjančios hipererdvės policijos, jis vis vien ryžosi keliauti į Abanatą? — nusistebėjo Rani.

— Taip. — Zedas pasirąžė, rankomis siekdamas kubų. — Šitoks jo — na, akiplėšiškumas — ir patraukė mano dėmesį.

Rani pasikasė smakrą.

— Atrodo, jis — įdomus tipas, — ištarė. — Bet nemanau, kad žinotų, kur įsikūrusi „Farmacija”.

— Ne, — apgailestaudamas patvirtino Zedas. — Kurjeriai šito nežino.

— Nežino ir dileriai. Nežinome ir mes, vargšai pirkėjai. — Ji pakilo ir ėmė žingsniuoti po kambarį. — O aš maniau, kad hiperiai nesikalba su nepažįstamaisiais.

Zedas vos vos šyptelėjo.

— Tvirtinti, jog mes nepažįstami — ne visiškai tikslu.

— Ar jis — koks nors tavo draugas? Pažįstamas dar iš Nekso laikų?

Rani atsigręžė ir pažvelgė į brolį. Tai ją sudomino: vienintelis hiperis, kurį Zedas per visą gyvenimą buvo parsivežęs į svečius — neminint skelietės Džo Lėjakanavos, — buvo Tamas Orionas, vyriausiasis pagrindinio Abanato Nusileidimo terminalo pilotas. Rani svajojo išgirsti istorijų apie kitus pasaulius, kitas sistemas, hipererdvę — bet taip nieko ir neišgirdo, nes Tamas Orionas išvis niekada nieko nekalbėdavo.

— Aš nepažįstu nė vieno Žvaigždžių Kapitono. Kuo jis vardu?

— Deinas Ikoro. — Zedas keistokai vyptelėjo. — Tiesa, tvirtinti, kad jis — Žvaigždžių Kapitonas — irgi ne visai tikslu, Rani-ka. Bent jau šiuo metu. Jis — vergas.

— Ką?

— Nupirkau jį tau.

— Nupirkai man vergą? O ką aš su juo veiksiu, Zedai-ka? — Rani susiraukusi nužvelgė brolį. — Čia jam nebus kuo užsiimti, be to, vergai hiperiai rūpesčių pridaro daugiau, nei yra verti. Tenka nuolat pumpuoti jiems doraziną, o šito aš negaliu pakęsti.

— Šitam neprireiks pumpuoti dorazino.

— Tuomet jis nuolat tik ir tykos progos pasprukti.

— Šitas bėgti nė nemėgins, — užtikrino Zedas, visiškai tuo įsitikinęs.

Ant kilimėlio snūduriuojanti drakonkatė apsivertė aukštielninka. Zedas pasilenkė paglostyti minkšto sniego baltumo papilvės kailio. Išsirietęs gyvūnas palaižė jam delną.

— Kai buvau grįžęs praėjusį kartą, tu skundeisi, jog teko samdyti pilotą. Tad štai — dabar turėsi nuosavą pilotą. Rasi jam ir kitokio darbo. Jis darys viską, ką tik jam liepsi. Jis — paslaugus vyrukas.

Rani nudelbė akis į vyno taurę. Vieną akimirką taurės dugne jai šmėkštelėjo perbalęs Binkio veidas.

Zedas paklausė:

— O ką tu parašei Ferisui Diurui?

— Cha! — purkštelėjo Rani. — Ferisui Diurui aš nieko nerašiau. Tai jis parašė dar vieną laišką. Turiu jį čia po ranka. Kodėl tu nutėškei visus mano popierius ant grindų? — Atsiklaupusi ant kilimėlio, ji ėmė naršyti popierių krūvą. Drakonkatė nutarė, kad čia toks žaidimas, ir grybštelėjo jai pirštus. — Izide, liaukis. A, štai jis.

— Rani balsu perskaitė laišką. Šis ne kažin kiek tesiskyrė nuo pirmojo, tiktai skambėjo dar įsakmiau. Baigėsi dar primygtinesnių reikalavimu susitikti. — Gavau jį šįryt. Bet taip ir neatsakiau. Po dviejų savaičių keliauju į Abanatą. Jei Ferisas Diuras taip trokšta su manim pasikalbėti, galės užsukti į svečius.

— Tai bent neišauklėtas tipas, — patenkintas pareiškė Zedas.

Rani sumaigė laišką ir sviedė į jį. Zedas numušė popieriaus gumulėlį šalin. Drakonkatė išskėstomis priekinėmis letenėlėmis puolė paskui jį, žaisdama medžiotoją ir grobį.

— Galbūt jis vėl užsikepė nusipirkti dalį keritų fermos?

— Gal ir neblogai būtų žinoti, — atitarė Zedas.

— Manai, vis dėlto reikėtų važiuoti su juo susitikti? — paklausė Rani.

Zedas gūžtelėjo pečiais. Ir krimstelėjo sausainį.

— Aš tik manau, kad būtų neblogai žinoti, koks nelemtas reikalas, jo manymu, taip smarkiai mus primygo. — Jis baigė gerti vyną. — Eime žemyn, Rani-ka. Pristatysiu tau tavo naująjį vergą.

Deinas Ikoro sėdėjo krėsle atsirėmęs į sieną, iš paskutiniųjų gindamas nuo savęs snaudulį.

Zedas buvo prisakęs jam:

— Sėsk čia ir sėdėk, ir nemėgink užmigti.

Iš nedidelio Abanato Nusileidimo terminalo juodu dviviečiu kateriu drauge išskrido į kažkokią vietą, pasak Zedo — Jago Šeimos valdą. Zedas vairavo katerį lankstu aplink pratrūkusią audrą. Pakeliui malė liežuviu visokius niekus: apie orą, apie miestą, apie valdą ir panašius nereikšmingus dalykus. Katerį jis valdė išmaniai, lengva, bet tvirta ranka. Deinas tai pastebėjo; vos jis suspėjo pagalvoti apie tai, Zedas dirstelėjo į jį ir paliepė:

— Sakyk, apie ką galvoji.

— Pagalvojau, kad jūs meistriškai valdote katerį.

— Išmokau to Nekse. Ačiū. Bet tu tikriausiai susidorotum dar geriau.

Deino pirštai slystelėjo prie aiškiai matomos mėlynos „J„ raidės, ištatuiruotos ant kairiojo jo žasto. Tai buvo Jago Šeimos ženklas, bylojantis apie Deino priklausomybę jiems. Ženklą jam ištatuiravo iškart po teismo. Deinui neskaudėjo. Ombudsmene — guvi, žvali moteris — paaiškino jam apie pinigus, teisinę jo padėtį ir panašius dalykus. Už visą vergystės laikotarpį jis gausiąs kompensaciją, tvirtino ji. Pinigai bus pervesti į banko sąskaitą ir saugomi tol, kol baigsis terminas ir jis vėl tapsiąs laisvu žmogumi. Jo niekas negalėsiąs kankinti ar žaloti, bylojo ji. Tai išgirdęs, Deinas nejučia šyptelėjo. Pavojus būti nužudytam jam irgi tikrai negresiąs — nebent susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.

Žodžiai skambėjo lyg ir suprantamai, bet jais perteikiama informacija — ne; viskas atrodė taip nereikšminga. Pirmasis asmuo, kurį Deinas pamatė išėjęs iš kambario, buvo Zedas. Juodu nužingsniavo į angarą, sėdo į katerį ir atkeliavo čionai. Namas buvo nudažytas baltai, plokščiu stogu su įtaisytomis saulės baterijomis — tai Deinas pastebėjo dar iš oro. O štai dabar jis sėdėjo mediniame krėsle, briauna skaudžiai spaudė pakinklius. Čia jį pasodino Zedas — pasodino ir liepė neužmigti, o paskui pirštu perbraukė žandikaulį ir tarstelėjo: „Neužmiršk”. Tada patraukė į sodą.

Deinas sėdėjo ant siuvinėtos krėslo pagalvėlės ir tirtėjo.

Zedas ir Rani Jago petys petin nulipo laiptais.

Deinas visai kitaip įsivaizdavo Rani Jago: manė, kad ji bus arba labai sena, arba labai jauna, galbūt kokia išsigimėlė, pabaisa. Bet iš tikrųjų ji buvo daugmaž tokio pat ūgio, kaip ir brolis, be to, prietemoje jie atrodė tokie panašūs, kad Deinui net dingtelėjo: bene bus dvyniai? Zedas mostelėjo jam, ir Deinas atsistojo, svirduliuodamas nuo silpnumo — teko delnu atsiremti į sieną, kad nepargriūtų.

Zedas tarė:

— Rani, tai — Deinas. — Viena ranka jis apglėbė sesers pečius.

— Lipu aukštyn, pasimatysime rytą.

Juodu apsikabino; Zedas apsisuko ir, nė nedirstelėjęs į Deiną, ėmė kopti plačiais laiptais į viršų. Vos jis pasišalino, atrodė, net kvėpuoti tapo lengviau. Rani Jago mūvėjo juodas kelnes, vilkėjo raudonus marškinius; jos akys, kaip ir Zedo, buvo gintarinės.

Deinas nevikriai jai nusilenkė. Iki šiol jam dar niekad prieš nieką neteko lankstytis. Rani visai nepriminė pabaisos. Tiesa, nestokodamas pinigų, ilgaamžiškumą galėjai nusipirkti — esama tam skirtų narkotikų, tad Rani amžiaus įspėti nebuvo įmanoma: galbūt jai trisdešimt, o gal devyniasdešimt, o gal ir visi du šimtai. Vis dėlto iš pažiūros ji atrodė gal dešimčia metų vyresnė už Deiną — nedaugiau.

— Kada paskutinį kartą valgei? — paklausė ji. Jos balsas buvo žemas, beveik toks pat kaip Zedo.

Deinas bandė prisiminti, kada ką nors turėjo burnoje.

— Nežinau, — ištarė pagaliau.

— Lik čia, — įsakė ji ir pradingo už dvivėrių durų.

Deinas atsišliejo į sieną patyliukais svarstydamas, kiek laiko dar įstengs išstovėti nesusmukęs. Jam suko visus kaulus, keliai drebėjo.

Ji grįžo greitai nešina padėklu; ant šio buvo lėkštė, taurė, maisto. Deinas užuodė mėsos, sūrio, šviežiai iškeptos duonos kvapus.

— Nagi, sėskis, tu! — šūktelėjo moteris. — Štai.

Jis atsisėdo, ji padėjo lėkštę jam ant kelių. Deino skrandis suurzgė. Jis paragavo gabalėlį mėsos.

— Valgyk lėtai, kitaip dar supykins, — perspėjo jį Rani.

Vyrukas prisivertė siųsti maistą į bumą mažyčiais kąsneliais.

Sukramtė porą gabalėlių mėsos, duonos žiauberę, sūrio luistelį. Staiga pajuto nebeįstengsiąs nuryti nė kąsnio.

Moteris stovėdama stebėjo, kaip naujasis vergas valgo.

— Ačiū, — ištarė jis ir pridūrė: — Atleiskite, nežinau, kaip jus vadinti.

— Į sveikatą. Mano titulas — Domna. Bet namuose visi mane vadina tiesiog Rani-ka. Taip gali vadinti ir tu. Ji pasitrynė smakrą. Jos plaukai buvo švelnesni ir ilgesni nei brolio, ji nešiojo juos supintus į storą kasą. Kažin, ar ji panaši į brolį ir kitais atžvilgiais? — dingtelėjo Deinui.

— Kiek tau metų? — paklausė Rani.

— Dvidešimt ketveri, — atsakė buvęs kontrabandininkas.

Jos veide šmėkštelėjo nuostaba.

— Tu dar labai jaunas Žvaigždžių Kapitonas. Kiek laiko nešioji medalioną?

Pastaba jį įskaudino.

— Aštuonis standartinius mėnesius, — pasakė Deinas ir pridūrė: — Prieš tai dar mokiausi pilotų mokykloje.

— O tavo sutartis — kokiam terminui?

— Dešimčiai metų, — atsakė vyrukas. Ko Zedas spėjo seseriai apie jį pripasakoti?

Rani dirstelėjo dvivėrių durų link. Deinas irgi pažvelgė ta pačia kryptimi. Ten šešėlyje lūkuriavo kažkoks tamsus pavidalas.

— Amri, jeigu Binkis nemiega, paprašyk, kad ateitų čionai.

Pavidalas išnyko.

Deinui parūpo, kas galėtų būti tasai Binkis. Vergas? O jeigu taip, kodėl tuomet Rani Jago liepė vergo kažko „paprašyti”? Tiesa, ir valgyti jam ji atnešė pati.

Durys atsivėrė, tarpduryje išdygo liaunas šviesiaplaukis vyriškis. Jis smalsiai pažvelgė į Deiną Ikoro.

— Binkis — mano sekretorius. Be jo aš nieko negalėčiau nuveikti. Binki, tai — Deinas. Zedas atgabeno jį čionai iš Tinklo. Parodyk jam lovą, kur miegoti, surask kokių nors drabužių. O rytoj aprodysi namus.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis ir mostelėjo Deinui. — Eime su manim.

Deinas atsistojo. Kojos atrodė lyg švino pripiltos. Jis dar kartą nusilenkė Rani Jago. Paskui abu suėjo pro duris į virtuvę su metalo bei medžio interjeru, o iš jos pateko į koridorių, abipus kurio rikiavosi lentelėmis apkaltos durys. Deinas išsyk prisiminė Tinklą.

— Kara, — ėmė vardyti Binkis. — Imelda. Aš. Amri. Timitas miega sode. Tu. — Jis atidarė penktąsias duris.

Už durų buvo kambarėlis — nedidelis ir šiltas, apkaltas medinėmis lentelėmis; blausią šviesą skleidė eilė palubėje sukabintų popierinių žibintų. Čia buvo siaura lova mediniu rėmu, ant sienos kabojo apskritas veidrodis. Deinas įsistebeilijo į savo atspindį. Atrodė vyresnis nei tada, kai matė save paskutinį kartą, sulysęs, veidas — išvagotas raukšlių, kurių, kiek prisiminė, anksčiau nebuvo, nepatikliomis akimis.

Binkis paaiškino:

— Tu miegosi čia. Rytą Amri tave pažadins. Pasakysiu jai, kad pernelyg nepasiankstintų.

Tai taręs, jis apsisuko eiti.

— Palauk… prašau tavęs, — ištarė Deinas. Jautėsi visiškai sutrikęs. Binkis atsigręžė. Jis žvelgė į Deiną su užuojauta, bet tuo pačiu kažkaip keistai, įsitempęs, tarsi pasiruošęs gintis. — Aš ne… Ar tu — vergas?

Netaręs nė žodžio, Binkis atsiraitojo rankovę ir parodė Deinui tatuiruotę ant kairiojo žasto — mėlyną „J”.

— O ką tu padarei?

Binkis atsakė:

— Šito mes neklausinėjame. Vergai neturi praeities, namų ar nuosavybės. Neturi ir pavardžių.

— Net jei taip priimta — juk nebūtina?

— O koks skirtumas? Juk aš galiu būti ir padegėjas ar žudikas, uždaužęs ką nors kirviu. Dabar aš esu čia. Ir nenoriu žinoti, kas tu toks.

Jis vėl apsisuko eiti. Deinas pajuto, kad kojos jo neberemia. Klestelėjo ant lovos.

— Labanakt, — ištarė Binkis.

— Labanakt, — atsakė Deinas jo nugarai.

Jis liko vienas.

Deinas nusispyrė batus ir užsikėlė kojas ant lovos. Jam krustelėjus, lova sugirgždėjo. Staiga Deinas susizgribo, kad, nė pats nejusdamas, klausosi, ar nepasigirs žingsniai.

Jau viskas baigta. Viskas gerai.

Jis atsišliejo į pagalvės minkštumą ir delnu perbraukė žvilgančią, gruoblėtą galvūgalio lentą. Jautė antklodės švelnumą. Koridoriuje už durų nebuvo girdėti nė garselio. Deinas išsiropštė iš lovos ir apėjo kambarį. Spinta buvo tuščia. Vonios kambarys, dušas. Deinas atidarė duris ir dirstelėjo į koridorių. Nė gyvos dvasios.

Naktis buvo saugus metas, o Rani sakė, kad jis galįs pamiegoti. Deinas uždarė duris. Nusivilko marškinius, bet čia pat sudvejojo. Nenorėjo miegoti nuogas. Abiem rankomis sugriebęs antklodę, susivyniojo į ją lyg į kokoną. Šviesos jungiklis buvo įtaisytas galvūgalio lentoje. Deinas spustelėjo jį nykščiu. Paskui atsigulė ant šono ir susirangė palaimingoje tamsoje, klausydamasis lygaus savo paties alsavimo.

Jis laukė, kol užslinks miegas.

Zedas Jago kaip visuomet išmiegojo visą naktį ramiai, netrikdomas sapnų.

Pabudęs dar valandėlę gulėjo nekrustelėdamas šiltoje lovoje, stebėdamas, kaip sienomis lėtai kopia ryškūs saulės šviesos ruožai. Sugrįžus iš Tinklo, kelias pirmąsias dienas visa kas Čabade jam rodėsi taip trapu, kad, regis, vos nukreipus žvilgsnį į šalį, tuoj pat išnyktų. Zedas kartais nutverdavo save nejučiomis įsispoksojusį į kokį žmogų ar daiktą, kad tas neišgaruotų. Šitas kambarys buvo jo gūžta nuo pat vaikystės. Ant vienos sienos lentynose rikiavosi jo knygų įrašai. Vienoje spintoje buvo sudėti drabužiai, kitoje — kopimo į ledynus įranga: kombinezonas, smaigai, kirvukai, kobiniai. Kampe kabojo viela sutvirtintas žmogaus skeletas — tas pats, kurį jis naudojo mokydamasis medicinos mokykloje Nekse; skeleto galva buvo kiek pakreipta į šoną, tarsi šis tokia groteskiška, neįmanoma poza dirsčiotų sau per petį. Zedui dingtelėjo, kad Amri veikiausiai bus jį valiusi. Gydytojo lagaminėlis stovėjo prie kadaruojančių kaulėtų skeleto kojų.

Zedas šoko iš lovos ir nuogas priėjo prie durų į terasą. Išvydo žydintį sodą, kiek padūmavusį nuo šnypščiančių, vaivorykštėmis mirguliuojančių purslų, žyrančių nuo plačiu lankstu trykštančios vandens srovės. Per susirangiusį vijoklį stryktelėjo drakonkatė. Timitas, įsitaisęs prie gėlių klombos, vyniojo laistymo žarną. Zedas trūktelėjęs atstūmė duris. Tiesiog į jį siūbtelėjo karščio banga. Oras alsavo kaitra lyg išsilydžiusi lava. Zedo pečius ir šonus akimoju nužėrė prakaito lašeliai. Tris mėnesius praleidus svetur, prie Čabado karščio reikėjo įprasti — netgi tam, kuris čia gimęs ir užaugęs. Zedas giliai įkvėpė. Ir susimąstė: kažin ar nebus tik beprasmis laiko gaišimas, jeigu jis pamėgins dar kartą užsiminti Rani apie tuos grasinančius laiškus? O gal jis tik be reikalo kelia paniką? Rani veikiausiai tik pasijuoktų iš jo. Zedas uždarė terasos duris ir žengė atgal į tykią namo vėsą. Buvo valanda po aušros.

Zedas apsirengė. Girdėjo iš apačios sklindančius balsus: virtuvėje šnekučiavosi Kara ir Imelda. Išlindęs į laiptus, Zedas susidūrė su aukštyn kopiančia Amri, kuri nešė padėklą su pusryčių vaisiais.

— Aš nunešiu, — tarstelėjo jis ir, balansuodamas padėklą ant vieno delno, pasuko atgal aukštyn. Jis pabarbeno į Rani kambario duris.

— Čia aš, — ištarė.

— Eikš!

Sesuo sėdėjo plačiame krėsle. Zedas pastatė padėklą ant suolelio kojoms. Rani vilkėjo blizgų sodriai mėlyną kombinezoną — tokios pat spalvos, kaip ir Jago Šeimos herbas, kaip ir Čabado dangus. Mėlynumo užtemdytos gintarinės jos akys atrodė šviesiai rudos lyg lazdyno riešutas.

— Labas rytas, Rani-ka.

Ji pakėlė veidą bučiniui.

— Labas rytas, Zedai-ka.

Prie jos kojų voliojosi trys skaičiais išmarginti popieriaus lakštai.

— Jau darbuojies? O ką čia tyrinėji?

Ji paėmė nuo padėklo vaisių.

— Dorazino išteklius. Binkis šįryt apskaičiavo mūsų turimus išteklius ir poreikius: kiek dorazino atsargų reikia, kad dar vienerius metus galėtume deramai aprūpinti Tinklą, Sardonikso sektoriaus kalinius ir mūsų darbuotojus keritų fermoje. Mes nebeturime pakankamai atsargų. Pažvelk. — Zedas paėmė ištiestą jam popieriaus lakštą. — Aš jau seniai parašiau Šeriksei — tą pačią dieną, kai išsiunčiau komunigramą tau. Pasisiūliau mokėti už doraziną dvigubą rinkos kainą. Vyliausi, kad šitai padės vėl išjudinti prekybą.

— Sakei man tai, kai skambinau tau iš palydovo, — priminė Zedas. — O tai irgi buvo prieš keletą dienų.

— Vyliausi, kad per tiek laiko sulauksiu atsakymo iš Šeriksės.

— Bet nesulaukei.

Rani papurtė galvą.

— Iki šiol dar niekad nebuvo taip, kad ji man neatsakytų. — Jos pečiai nusviro.

— Parašyk dar kartą, — pasiūlė Zedas.

— Taip, — mažne galvodama apie kažką kita sutiko ji. — Tai padaryti galiu.

Zedas pasidomėjo:

— O kas dar dedasi Čabade — be dorazino stygiaus?

— Ką?

— Kas nors susituokė, gimė, mirė?

Rani sutelkė dėmesį į jį.

— Atleisk, Zedai-ka. Užsigalvojau… be to, kad ir kaip smarkiai tavęs ilgėčiaus, kol būni išvykęs, praeina valanda po to, kai grįžti iš Tinklo — ir jau atrodo, tarsi niekur nė nebūtum iškeliavęs. Taigi mirė Domna Sam. O vienas iš Imrės ir Alizos Kynetų vaikų ketino tuoktis, bet vestuvės iširo. Nebeprisimenu, kuris iš jų. Imrė buvo perrinktas Tarybos pirmininku. Jis siūlė į šias pareigas mane, bet aš pasakiau: jeigu tai reiškia, kad turėsiu persikelti gyventi į Abanatą, tuomet nesutinku. Mudu su Imre smarkiai susiginčijome dėl vandens sąnaudų. Aš laimėjau. Tulė atidarė antrą krautuvėlę.

Zedas linktelėjo. Tulė trejus metus dirbo Jago Šeimos virėja — tai buvo tyki, išmintinga moteris. Kai baigėsi sutarties terminas, ji pasiėmė sukauptus pinigus ir nusipirko krautuvėlę Abanate.

— O kaip gyvenai tu? Viskas buvo gerai?

— Ilgėjausi tavęs, — atsakė ji. — Ir labai daug dirbau. Nuolat teko važinėti į Abanatą ir atgal. — Ji pasitrynė smakrą. — Žinai, pilotas man iš tiesų būtų pravertęs. Domna Sam vis atsiųsdavo man savo katerį. Ko gero, su ja praleidau kur kas daugiau laiko nei su Ferisu.

Zedas pratarė:

— Aš net nebeprisimenu, kaip tas Ferisas atrodo. — Rani nutaisė rūgščią miną. — Gaila, kad nebuvau čia, kai tau reikėjo piloto.

O ar buvai laiminga? — norėjo paklausti jis. — Gal buvai įsitaisiusi meilužį? Jei būtų uždavęs jai pirmąjį klausimą, ji, be jokios abejonės, būtų tik nusišypsojusi ir atsakiusi: „Na, žinoma”.

Apie meilužius jis niekad jos neklausinėdavo.

Rani pasakė:

— Reikės nuvažiuoti į Sovką.

— O ko?

— Išleidau į pensiją senąjį valdytoją ir paskyriau naują — Eritą Alogongą. Iki šiol ji vadovavo veislininkystės skyriui. Noriu savo akimis pamatyti, kaip ji tvarkosi. Be to, neramu dėl tų dvesiančių veislinių jauniklių.

— Apėmė nostalgija? — pasišaipė Zedas.

Ji nusijuokė.

— Manai, pasiilgau Sovkos? Zedai, pasiilgti Sovkos — visiškai neįmanoma.

Zedas nesuskubo laiku prikąsti liežuvio ir leptelėjo:

— Anuomet pakankamai noriai išvykai ten.

Tai buvo senas jų abiejų skaudulys. Rani delnu palietė brolio ranką.

— Zedai-ka, man buvo septyniolika, ir niekas manęs neklausė, ar noriu ten važiuoti. Liepė važiuoti — ir viskas. Man buvo baisu. Negalėjau atsikalbinėti ar spyriotis prieš Izobelės valią.

— Taip, žinau. Atleisk, kad taip pasakiau.

— Norėtum, kad papasakočiau daugiau gandų? Nieko nebegaliu sugalvoti. Turėsi išklausinėti Caritą Diamos. O gal paprašyti Binkio, kad atspausdintų keletą senų VIN egzempliorių?

Čarita Diamos buvo Jago Šeimos giminaitė — pikta, pagiežinga bobpalaikė, kuriai liežuvio nuodingumu negalėjo prilygti niekas visame Abadane. Zedas kone paspringo.

Rani nusijuokė.

— Tai tu ką nors man papasakok, — paprašė. — Pavyzdžiui, apie kelionę. Iki šiol taip ir neturiu Tinklo ataskaitos.

— Viskas mano kompiuteryje, gali sėsti ir perskaityti.

— Ne. Norėčiau, kad papasakotum pats.

Ji sėdėjo, šiek tiek pakreipusi galvą, sunerti pirštai laisvai gulėjo ant kelių — tokia poza sesuo įsitaisydavo visada, pasiruošusi klausytis. Zedas paėmė vaisių.

— Gerai jau, — nusileido. — Taigi kelionėje nepatyrėme jokių nuotykių, tik štai jau visai jai baigiantis…

Apačioje, atskirose vergų gyvenamosiose patalpose, Deinui Ikoro prisisapnavo žingsniai koridoriuje.

Jis pabudo išpiltas šalto prakaito. Kambaryje buvo labai šviesu: mirguliuojanti, dėmėta saulėkaita, o ne tolygiai tvieskiantis dirbtinis apšvietimas. Kažkas beldėsi į duris. Moteris pašaukė jį vardu, švelnus jos balsas vos prasismelkė per tvirtą medieną. Deinas atsisėdo lovoje. Prakaituotas kūnas buvo lipnus.

— Užeik, — atsiliepė Deinas.

Į kambarį įėjo šviesiaplaukė mergaičiukė.

— Labas, — pasisveikino ji. — Aš — Amri.

Ji vilkėjo laisvą tiesaus kirpimo suknelę, margintą geltonomis ir raudonomis dėmėmis; Deinui ji priminė drugelį. Vienoje rankoje mergaitė nešė porą šiaudinių sandalų, užsimetusi ant kitos — pilkšvą kombinezoną.

— Čia tau, — paaiškino. — Binkis sako, jog turėtų tikti.

Deinas atsisėdo ant lovos krašto.

— Koks dabar paros metas? — paklausė.

— Dvi valandos po aušros.

Švelnūs išblukę mergaitės plaukai siekėjai iki juosmens, oda buvo tokia pat blyški, kone perregima, kaip kūdikio. Mergaitės suknelė buvo be rankovių, tad Deinas įžiūrėjo mėlynąją tatuiruotę ant kairiojo žasto. Tai reiškė, kad ji — vergė. Priblokštas Deinas tik sumirksėjo. Iš pažiūros mergaitei galėjo būti nedaugiau kaip keturiolika; Deinui netilpo galvoj, kokį nusikaltimą ji galėjo įvykdyti. Šiaip ar taip, ji buvo čia.

Jis paėmė iš Amri drabužius.

— Kai apsirengsi, — pridūrė ji, — ateik pusryčių. Virtuvė kitame šio koridoriaus gale.

— Taip, prisimenu. Ačiū, — atsakė jis.

Žingsniuodamas koridoriumi į virtuvę, Deinas pajuto tokį su niekuo nesupainiojamą dilgtelėjimą galvoje, bylojantį: Tu jau visa tai matei, girdėjai, darei, užuodei, ragavai, tu jau esi buvęs čia anksčiau. Jis netruko perprasti, iš kur tasai deja vu pojūtis. Štai — jam šešiolika, jis žingsniuoja Nekso Pilotų Akademijos koridoriumi iš miegamojo į valgyklos salę; jis vilki uniformą, galvoje dūzgia šimtai nepažįstamų sąvokų bei priesakų, o plaukai vos siekia pečius — trumpesni, nei kada nors buvo Peline. Jis nenorėjo, kad juos nukirptų. Jam patiko nešioti ilgus plaukus. Deinas staiga užsimerkė: prisiminė „Užtrauktuką”, Raselą O‘Neilą, Monkę, Tori Lamoniką, Neksą, miškingas Pelino kalvas, savo šeimos narių veidus — laisvė, dingtelėjo mintis. Kažin, parūpo jam, kur dabar galėtų būti mano muzikos įrašai? Deinas įsivaizdavo kokį nors Tinklo įgulos narį, naršantį jo kolekciją — tikriausiai kokio vieno įrašo pasiklausė, nuobodžiaudamas susiraukė ir nubloškė viską šalin. „Nieko vertinga, komandore”. Jo galvoje suošė keletas greitų, paukščio trelę primenančių pasažų iš Vitorijo Stratos „Fugos Nr.2 C Mažor”. Džiugi senovinė muzika išspaudė ašaras.

Deinas atgalia ranka nusibraukė ašaras ir įžengė į virtuvę. Sienos čia buvo apkaltos raudono medžio lentutėmis, grindys išklotos rudomis kvadratinėmis plytelėmis. Prie bufeto, susėdę ant aukštų metalinių taburečių, pusryčiavo Binkis, Amri ir dar dvi jam nepažįstamos moterys.

Visi atsigręžę sužiuro į jį, bet veidų išraiškos nepasikeitė. Binkis juos supažindino:

— Tai Deinas. O tai — Kara Moro, Jago Šeimos valdos ūkvedė, ir Imelda — virėja.

Kara buvo kaulėta, rudaodė, sidabriniais plaukais, kurie netvarkingomis sruogomis sroveno jos nugara. Ant kairiojo jos žasto buvo matyti blyškus randas. Imelda — jaunesnė, gyva ir šneki.

— Vakar vakare mačiau, kaip atvykai, — pasakė ji, stumtelėdama jam pusdubenį. — Štai, užkąsk. Ten yra ir dar viena taburetė.

Atsigręžęs Deinas išvydo Amri, stumiančią jam kėdę. Kai atsisėdo, jo kojos vos pasiekė apatinę kėdės pakoją. Deinas pasiėmė iš lėkštės vaisių ir gabalėlį sūrio.

— Ar jie jau atsikėlę? — paklausė Imelda.

Amri atsakė:

— Zedas paėmė iš manęs padėklą, sakė nunešiąs pats.

— Praėjusią naktį kažkas šmirinėjo čia.

— Čia buvo Rani, — atsakė Amri. — Nešė užkąsti jam. — Ji bakstelėjo pirštu į Deiną.

— Kokiu metu?

— Gal trečią valandą po saulėlydžio, — atsakė Binkis. Ir pridūrė — neva Deinui: — Imelda visada nori viską žinoti.

— Taip pat, kaip ir tu, — šiurkščiai atrėžė Kara.

— Ar kas nors norės dar sūrio? — paklausė virėja.

Norinčių neatsirado. Ji padėjo pusdubenį atgal į šaldytuvą ir nerūpestingai paklausė:

— Kas nauja šį rytą? — Ji dirstelėjo į Binkį.

— Nieko nauja, — atsakė jis. — Rani dirba.

— Ką dirba? — susidomėjo virėja.

— Aš nekalbu apie Rani darbus, — atkirto Binkis. — Ir tu puikiai tai žinai.

Imelda sukikeno, nėmaž nesusidrovėjusi dėl savo nederamo smalsumo.

— Aš tik paklausiau.

— Po kelių dienų jie išvyksta į Abanatą? — pasiteiravo Amri.

— Po dešimties.

— Norėčiau ir aš važiuoti kartu, — pareiškė Amri, spirčiodama kėdės pakoją. — Man patinka Abanatas.

— O man — ne, — atsiliepė Binkis.

Vis dar neatitokdamas Deinas droviai paklausė:

— O koks Čabado kalendorius?

Binkis paaiškino:

— Savaitę sudaro devynios dienos, mėnesį — penkios savaitės, metus — dešimt mėnesių. Kas penkeri metai prie paskutiniojo mėnesio prisideda dvi dienos.

Įsiterpė Imelda:

— Čabade niekas nešvenčia gimtadienių. Man taip ilgu gimimo dienos šventės! Paprastai švęsdavau du kartus: standartiniu laiku ir…

— Ime! — griežtai tarstelėjo Kara ir suraukusi antakius dėbtelėjo į jaunesniąją moterį. — Apie praeitį mes nekalbame.

Imelda gūžtelėjo pečiais.

— Man vis vien ilgu gimtadienio šventės, — atkakliai pareiškė ji.

Deinas linktelėjo. Dauguma kolonijinių planetų laiką matuodavo dviem būdais: vietinės trukmės metais, mėnesiais bei dienomis ir standartiniais — atitinkančiais Senosios Žemės kalendorių. Kai kuriose planetose tai reiškė, kad kiekvienas žmogus galėjo susirengti dvi gimimo dienos šventes kasmet, kadangi daugumoje pasaulių pilnametystės amžius buvo keturiolika standartinių metų. Tačiau nemaža kolonijų gimtadienių išvis neminėdavo — tam, kuris sulaukdavo keturiolikos, paprasčiausiai apie tai pranešdavo. Peline ta proga būdavo rengiamos nedidelės apeigos.

Vėl prašneko Imelda:

— Rani ir Zedas per Aukcioną visuomet važiuoja į Abanatą. Rani į miestą pasiima ir vieną iš namų vergų. Tai yra vieną, neskaitant Binkio — Binkis lydi ją kiekvieneriais metais. Timitas, aišku, nevažiuoja — jam atgrasi vien mintis, jog teks palikti sodą.

— Kiek žmonių gyvena čia? — paklausė Deinas.

— Mes keturi, — atsakė Imelda. — Ir Timitas. Savaime aišku, dar juodu, o dabar — dar ir tu. Kokiems darbams tave įsigijo?

— Nežinau, — atsakė Deinas. — Niekas man to nepasakė.

Skimbtelėjo varpelis — dviem tonais: din-dan. Binkis žengė prie sienoje įtaisytų interkomo grotelių.

— Klausau, Rani-ka.

Visi kiti nutilo. Tačiau išgirdo tik murmesį — Rani kalbėjo pernelyg tyliai, kad būtų įmanoma išgirsti žodžius.

— Gerai, Rani-ka, — ištarė Binkis ir atsigręžęs nuo mikrofono pažvelgė į Deiną. — Kviečia tave.

Deinas paskubomis nurijo kąsnį.

— Kur man eiti?

Atsakė Amri:

— Aš tave palydėsiu. Vis vien turiu paimti padėklą.

Jis nusekė paskui ją plačiais marmuriniais laiptais aukštyn. Antrojo aukšto laiptų aikštelėje suskaičiavo septynerias duris. Amri sustojo prie trečiųjų. Pabarbeno į jas ir nusišypsojo Deinui.

— Nereikia jos bijoti, — ištarė drąsindama. — Ji labai miela.

— Įeik, — šūktelėjo Rani.

Deinas pakluso. Kambarys buvo šviesus ir erdvus. Grindys užklotos baltu kilimėliu, ant langų — baltos užuolaidos, sienos dažytos mėlynai. Rani vilkėjo mėlyną drabužį. Ji sėdėjo grietinėlės spalvos krėsle, kurio aptakus atlošas bei ranktūriai gaubė ją tarsi skraistė. Greta stovėjo Zedas, viena ranka jis glostė jai plaukus. Deinas sustingo priešais juos. Širdis pašėlo daužytis.

Amri paėmė padėklą nuo suolelio kojoms.

— Ar norite dar ko nors, Rani-ka? — paklausė.

— Ačiū, ne, — atsakė Rani.

Ji nusišypsojo mergaitei, o paskui įsmeigė akis į savąjį Žvaigždžių Kapitoną. Jis tvirtai atlaikė jos žvilgsnį. Rani pakako akimirkos, kad perprastų, kas jai nepatinka jo akyse. Ji pasisuko su visu krėslu ir pažvelgė į Zedą.

— Zedai-ka…

Zedas linktelėjo.

— Kai tau manęs prireiks, pasikviesk. Būsiu savo kambaryje. Jis išėjo pro terasos duris. Tarsi magneto traukiama, Deino Ikoro galva pasisuko: jis nulydėjo žvilgsniu išeinantį Zedą.

Rani kreipėsi į jį:

— Zedas tvirtina, kad tu — narkotikų kurjeris.

Jis paskubomis vėl sutelkė dėmesį į moterį.

— Buvau, — atsakė.

— Gabendavai doraziną.

Deinas paaiškino:

— Ne visai taip. Bandžiau verstis dorazino kontrabanda. Tačiau mano krovinį nušvilpė man iš panosės. Taigi aš nesu dorazino kurjeris.

— Bet kartą buvai sutaręs pergabenti krovinį.

— Taip.

Jis buvo įsitempęs ir pernelyg mandagus. Rani žinojo, kas lemia tokią jo laikyseną: iš dalies — baimė, iš dalies — gėda, iš dalies — nežinomybė, o didele dalimi — išdidumas. Ji visa tai suprato, ir viskas ją tenkino — viskas, išskyrus baimę. Išdidumas priversdavo vergą dirbti, o gėda ir nežinomybė darydavo jį paklusnų. Tačiau, priešingai nei Zedas, Rani labai menkai tevertino baimę.

O jeigu išdidumas išaugtų į maištą arba gėda — į nuolatinį niūrų uždarumą, ką gi, tuomet visada galima pasitelkti doraziną.

— Eikš čionai, — ištarė ji ir parodė į suoliuką kojoms. Deinas atsisėdo — susikaustęs, bet vis vien grakščiai. — Binkis tikriausiai jau sakė tau, kad čia, Čabade, praeitis ir lieka praeityje. Bet suprask: man kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, jog Čabade juntamas ženklus dorazino trūkumas. O Jago Šeimai tai — rimta problema. Mes superkame didžiąją dalį dorazino, kurį kurjeriai parduoda dileriams Abanate. Paskui prekė iškeliauja į Tinklą, taip pat — į Belės, Kerėtojo, Sabado ir Lėjaus kalėjimus. Dorazinas reikalingas mums ir keritų fermose Sovkoje. Kitos Šeimos, taip pat ir keturioms Šeimoms nepavaldžios įmonės, doraziną perka atskirai. — Deinas pastebimai atsipalaidavo, atrodė, kad Rani žodžiai sėkmingai jį ramina. Jo veidas buvo judrus, išraiškingas, o kol klausėsi, tamsūs antakiai susimetė tarpuakyje. — Taigi norėčiau šio to paklausti tavęs apie prekybą dorazinu. Iš savo dilerės žinau, kad dorazinas gaminamas ir apdorojamas ne mūsų sektoriuje, o jo gamyba užsiima įmonė, kurią visi vadina „Farmacija”.

— Taip, teisingai, — patvirtino Deinas.

— Ar tiesa, kad niekas nežino, kur įsikūrusi „Farmacija”?

— Niekada negirdėjau, kad kas nors būtų paminėjęs bent sektorių, — neužtikrintai atsakė Deinas. — Krovinį jie išsiunčia raketomis-robotais, šie keliauja į perkrovimo taškus visuose aštuoniuose sektoriuose. Jie turi tarpininkų, kurie ir užmezga ryšius su kurjeriais. Nė nenumanau, kaip tarpininkams perduodami nurodymai, bet girdėjau, kad šie gaunami be nuorodos, iš kurio sektoriaus yra išsiųsti. Ar bent jau šitaip tvirtina patys tarpininkai.

Rani perprato, kad vyrukas nėra visiškai tikras dėl to, ką sako, ir stengiasi kalbėti kuo tiksliau.

— Ar, be Čabado, dorazinas pardavinėjamas ir dar kur nors?

— Retsykiais pirkėjai iš kitų sektorių atsiunčia į Čabadą kurjerius nupirkti vienos kitos siuntos. Tačiau kominas — kur kas pigesnis. Svaigintis dorazinu — gana brangus malonumas. — Deino veidas staiga įsitempė. — Kaip tik šitaip iš pat pradžių ir pagalvojo jūsų brolis: palaikė mane kurjeriu, atvykusiu nupirkti vienos dozės.

Rani švelniai pasakė jam:

— Tai nesvarbu. — Ji atsargiai palietė jo ranką. — Žinai, dabar tu — mano. Tu — ne Zedo nuosavybė. Taigi dorazinas gabenamas į Čabadą. Kaip kurjeriai jį pristato? Kosminio uostamiesčio pareigūnai tikrina visus atvykstančius laivus, o pristvėrę ką nors, gabenantį kontrabandą, privalo tučtuojau perduoti tokį hipererdvės policijai. — Sakydama tai, ji šyptelėjo. Puikiai žinojo, kaip sunku Uosto pareigūnams tiksliai laikytis nuostatų.

— Kurjeriai nesileidžia Uoste, jie iš viso nesiartina prie palydovo. Mes — jie — atlieka Šuolį iš hipererdvės ir išneria į normalų erdvėlaikį netoli pačios planetos. Jie nusileidžia Čabade — o jeigu laivu keliauja, tarkime, kapitonas su įgula, tuomet įgula išveda laivą į orbitą, o kapitonas skrenda kateriu tiesiai į Abanatą.

— Kas tavo dileris Abanate?

Deinas šyptelėjo puse lūpų. Šypsena netikėtai patraukliai permainė šiaip jau gana rūstų jo veidą.

— Nepažįstu nė vieno dilerio. Aš blefavau. — Dramblio kaulo atspalvio jo oda ir šiaip nebuvo labai rausva, bet dabar akivaizdžiai dar labiau pabalo. — Tik štai klaidingai pasirinkau žmogų, kurį bandžiau apstumti, — skausmingai pridūrė jis.

Rani paklausė:

— Ar žinai ką nors apie Maiklą A-Rae?

— Ne, Rani-ka. Atsiprašau.

— Ar tu pavalgęs?

— Taip, Rani-ka.

— O kambarys patogus?

— Taip, Rani-ka.

— Ar jau turėjai progą apsižvalgyti po valdą?

Jis papurtė galvą.

— Eime. — Ji mostelėjo jam sekti iš paskos. Atstūmė stiklines duris, išėjo į terasą. — Tik nežiūrėk į saulę!

Bet jis jau ir pats suskubo prisidengti akis, sutelkdamas žvilgsnį į sodrią vejos žalumą. Šešėliai akinančioje šviesoje atrodė tarytum popierinės iškarpos. Rani pamojo jam prieiti prie sienos. Deinas abiem delnais atsirėmė į mūro plytas.

— Tai primena man kraštovaizdį tų vietų, kur praleidau vaikystę, — ištarė jis.

— Kokioje planetoje? — paklausė ji.

— Peline. — Jo žvilgsnis nuklydo vakarų pusėn, į banguojančius kalvų šlaitus. — Kaip gražu.

— Ir man gražu. Čia viską sukūrė mano senelė Orina. Jago Šeima — pirmoji iš keturių, įsikūrusi atokiau nuo Abanato. Dabar jau visos Šeimos turi privačias valdas kalvose, bet ši — pati seniausia. Tenka gerokai pasistengti, kad viskas čia žaliuotų.

— Girdėjau, kad Čabadas — sausringas pasaulis.

— Taip ir yra, — patvirtino Rani. Paskui parodė į medžius. — Ši valda — visai mažytė. Tik žalumos sklypelis kalvos šlaite. Vanduo laistymui atiteka čionai vamzdžiais iš paties Abanato. Bet sulig siena baigiasi ir žaluma. Per medžius sienos nematyti, bet ji tikrai ten yra. O už sienos plyti išdžiūvęs, bevandenis kraštas. Vartai štai ten. — Ji nykščiu bakstelėjo sau per petį, priešakinės namo pusės link. — Jei sugalvosi pro juos išeiti, niekas nė nemėgins tavęs sulaikyti. Bet jeigu ir išeisi, turėsi arba grįžti, arba mirti. Karštis pribaigs tave per pusdienį, o iki Abanato — trys dienos kelio pėsčiomis.

— Ar kas nors jau bandė?

Rani atsakė:

— Pabando visi.

Tai nebuvo visai tiesa. Tačiau ji vylėsi, kad Deinas ja patikės, kad jis pats nesusiruoš išeiti. Toli gražu ne džiugiai ji prisiminė tą atvejį prieš dvejus metus, kai bėgti pamėgino Binkis. Rani norėjo perspėti Deiną. Bet jeigu ji garsiai ištars Zedo vardą, Deino veidą akimoju sukaustys įtampa. Rani tuo nė trupučio neabejojo.

Į terasą išslinko drakonkatė. Užjutęs svetimą žmogų, gyvūnas akimoju sustingo ir keistai, melodingai suurzgė. Nugara išsirietė, uodegos kailis pasišiaušė.

— Liaukis! — paliepė jai Rani. Ji ištiesė ranką. — Eikš čionai, Izide. — Katė minkštai atslydo prie jos. Deinas stovėjo užgniaužęs kvapą. — Draugas, Izide. Draugas. — Ji glostė gyvulėlį tol, kol vėl tvarkingai sugulė piestu pasistoję kailio plaukai. — Ištiesk ranką. — Deinas ištiesė ranką delnu aukštyn. Katė ją apuostė. — Tai Izidė. Ji pati vyriausia. Dažniausiai leidžiu jai tūnoti namuose — ji jau nebe tokia vikri, be to, baigia apakti. Tačiau užuodžia vis dar puikiai. Turime čia ir jos kačiukus — Totą, Horąir Tifoną.

Izidės uodega tingiai vasnojo į šalis. Katė pasitrynė galva Deinui į šlaunį.

— Koks tai gyvūnas? — paklausė jis.

— Drakonkatė. Felis draco; jos išvestos Kerėtojo laboratorijose. Drakonkatės dvigubai protingesnės už pačius sumaniausius sarginius šunis. Dabar, kai jau pažįsta tave, ji praneš trims savo vaikams, koks tavo kvapas, kad susitikę jie nesudraskytų tavęs į skutus.

— Kaip ji gali perduoti, koks mano kvapas?

— Laboratorijose joms įdiegiami rudimentiniai telepatiniai sugebėjimai, tiesa, jais naudotis jos gali tik tarpusavyje. Drakonkatės labai brangios.

— Neabejoju, — sumurmėjo Deinas, glostydamas trikampę gyvūno galvą.

Rani prašneko vėl:

— Pasakodamas vakar apie tave, brolis užsiminė, kad galėtum tapti mano pilotu. Galėsi?

Jis atsakė:

— Aš juk mokiausi valdyti laivus.

— Gerai. Vis dėlto aš toli gražu ne visą laiką praleidžiu kelionėse. Galbūt prašysiu tavęs nuveikti ir ką nors kita.

Deinas nusišypsojo. Jo šypsena buvo graži.

— Virėjas ar sekretorius iš manęs išeitų labai jau prastas, Rani-ka.

— Prisiminsiu, — pažadėjo ji.

Slystelėjusios atsidarė kito kambario durys. Į terasą išėjo Zedas. Rani pajuto, kaip įsitempė greta jos stovįs Deinas. Drakonkatė liovėsi murkavusi. Uodega sutrūkčiojo. Gyvūnas lėtai atsitraukė, kailis vėl ėmė šiauštis.

— Izide, ne, — tarstelėjo Rani. Tikriausiai nuo jo trenkia baime, dingtelėjo jai.

Zedas paklausė:

— Na kaip, ar sulaukei atsakymų į savo klausimus, Rani-ka?

Jis pažvelgė į Deiną. Rani ramindama uždėjo delną ant nuogos Deino rankos.

Vyrukas krūptelėjo nuo moters prisilietimo, tarsi jos ranka būtų iš ledo, o gal rūgšties.

— Taip, — atsakė ji. — Deinas iš tikrųjų man pravers. Visiškai su tavim sutinku. Jis bus puikus pilotas.

— Džiugu tai girdėti, — atsakė Zedas. Ir paliepė Deinui: — Lipk žemyn.

Deinas nusilenkė — susikaustęs, kone grubiai — ir išskubėjo iš terasos. Rani išgirdo, kaip slystelėjo miegamojo durys. Ji subruko sugniaužtus kumščius į kišenes ir užsižiūrėjo į krintančio vėsaus vandens ornamentus, nusisukusi nuo brolio.

— Rani-ka.

Ji neatsigręžė.

— Rani, atleisk. — Dabar ji jau atsisuko. — Sakiau, kad jis tavo, tavo jis ir yra. — Jo veidas persikreipė, virto mažo berniuko veidu — sielvartingu, kupinu atgailos. Rani ištiesė ranką ir sugriebė jo pirštus.

Ji negalėjo ilgai ant brolio pykti. Niekada negalėjo. Sesers pyktis pernelyg skaudžiai jį žeidė.

— Eime, pasakysiu, ką jis man papasakojo, — pasiūlė Rani.

Ketvirtas skyrius

Rani netruko perprasti negalinti broliui papasakoti apie Deiną Ikoro nieko tokio, ko tas nežinotų. Vis dėlto Zedas kantriai išklausė pokalbio santraukos. Kai Rani baigė, jis paklausė:

— Ką tu nori sužinoti, Rani-ka?

Ji lėtai žingsniavo po miegamąjį.

— Nė pati gerai nežinau, — prisipažino. — Čabadui dorazinas būtinas, Zedai-ka. Negaliu patikėti, kad pergabenimai nutrūko visiškai. Jei tik pavyktų susisiekti su Serikse… Bet ji galbūt nugulė ant dugno.

— Gaila, kad negali pasinaudoti tiesiogine linija, — tarė Zedas.

Tačiau tiesioginiai skambučiai sukeldavo problemų: didžiausia bėda buvo ta, jog kompiuteris išsaugodavo pokalbių įrašus. O juos įmanoma atsekti; pasitelkus tinkamą įrangą, galima net nuklausyti pokalbį.

— Galbūt jai teko netikėtai išvykti iš Čabado, — pridūrė jis.

— Bene ją bus išbaidžiusi hipererdvės policija? — Rani susiraukė. — Norėčiau sugalvoti ką nors, kas išbaidytų Maiklą A-Rae.

Zedas atsakė:

— Manau, kuo jau kuo, o savo saugumu jis pasirūpino, Rani. Ar žinai, kokiame rajone Seriksė dirbo?

— Hiperių rajone, — atsakė Rani. — Kaip manai, o jei taip jį ištiktų kokia nelaimė? Pavyzdžiui, nusilaužtų koją?

— Galbūt aš galėčiau tau padėti.

— Ką? — žioptelėjo Rani. — Sulaužytum Maiklui A-Rae koją?

Zedas suraukė antakius.

— Rani-ka…

Ji pasiskubino įsiterpti:

— Juk aš tik erzinu tave, Zedai-ka. Ar galėtum padėti man susisiekti su Šerikse?

Jis linktelėjo.

— Ar bent jau pamėginčiau išsiaiškinti, kur ji yra. Tau reikia žmogaus, kuris galėtų ramiai vaikštinėti hiperių rajone, neatkreipdamas į save dėmesio — tokio, kuris sugebėtų nepastebimai rinkti žinias ir uždavinėti klausimus, tokio, kuris išmano hiperių papročius…

— Manasis Žvaigždžių Kapitonas! — šūktelėjo Rani.

Bet Zedas papurtė galvą.

— Nemanau, jog tai geras sumanymas, Rani-ka. Vergauja jis dar visai neseniai, dar nespėjo apsiprasti. Jeigu sutiktų kokį pažįstamą kurjerį ar hiperį, žiūrėk, dar mėgintų pasprukti.

— Nenorėčiau, kad taip nutiktų, — pripažino Rani. Vis dėlto reikėtų papasakoti Deinui, kas ištiko Binkį, pagalvojo ji. Perspėjimas nepakenks. — Ar tu pats negalėtum šito padaryti, Zedai-ka?

— Ne. — Brolis prisėdo ant jos krėslo ranktūrio. — Tiesa, aš ne pašalinis, bet pernelyg gerai žinomas, kad iš manęs būtų kokios naudos. Nė vienas kurjeris ar dileris nesiims kalbėti apie padėtį narkotikų rinkoje su Tinklo valdytoju. Bet dar yra ir Džo Lėjakanava, mano pavaduotoja. Prisimeni, kažkuriais metais Tinkle turėjome šiokių tokių problemų? Vienas įgulos narys susigundė vogti doraziną…

— Iš Tinklo atsargų, — linktelėjo Rani. — Tada pargabendavo atgal į Abanatą ir parduodavo dileriams, kurie savo ruožtu vėl parduodavo prekę į Gemitą arba tiesiog mieste, šitaip susižerdami dvigubą pelną. Prisimenu. Tąsyk tu atsiuntei man komunigramą iš Kerėtojo.

— Apie tai ir kalbu. Mes taip niekad ir neišsiaiškinome, kuris iš įgulos narių vagiliauja. Bet Džo šnektelėjo su dileriais, ir vagystės kaipmat baigėsi.

— Galėčiau parašyti jai… — pratarė Rani. Bet tuoj pat suraukė antakius. — Vis dėlto net jeigu paskambinčiau į pašto tarnybą ir išsikviesčiau specialų katerį, laiškas visą dieną pragulėtų Abanate, kol pasiektų adresatą.

Zedas pasakė:

— Net jeigu parašytum jai, ji galbūt nesutiktų padėti.

Rani kilstelėjo antakius:

— Jeigu jos paprašyčiau?

Zedas skėstelėjo rankomis, prašneko atsiprašinėdamas:

— Taip, žinau, jos darbdavė — tu. Bet mudu su ja jau taip seniai dirbame drauge, kad, man atrodo, ji mano, jog dirba man.

— Pats sakei, kad ji galėtų padėti.

— Jeigu aš jos paprašyčiau. Galėčiau nuskristi atgal į Abanatą, susirasti ją ir pasakyti, kad surastų Šeriksę.

Kažkas jai nepatiko Zedo balse. Rani priėjo prie brolio ir palietė šlaunį.

— Jeigu nenori to daryti, Zedai-ka, tuomet ir nereikia.

Jis pakėlė akis į seserį, uždėjo delną ant jos rankos.

— Nieko tokio, aš tai padarysiu. Bet ne šiandien. Norėčiau dar dvi dienas pabūti su tavim.

Tie paprasti žodžiai jiems abiem suvirpino prisiminimus. Rani nukreipė akis nuo jo veido. Duok mums dar dvi dienas! — meldė jis motinos tą pavakarę, kai Izobelė susizgribo, kokie artimi vaikai tapo, ir nutarė juos išskirti, išsiųsdama Zedą į Neksą, o Rani — į Sovką. Zedui tuomet buvo penkiolika, Rani — septyniolika. Privalėjau pasakyti jai „ne”, graužėsi Rani, kamuojama tos įsisenėjusios kaltės. Juk aš vyresnė. Mudu privalėjome likti drauge. Aš galėjau pasakyti, kad niekur neišvažiuosiu.

Bet tąsyk ji nepasipriešino, dabar tai buvojau labai sena praeitis, o Izobelė — mirusi. Jei nebūtume išsiskyrę, galvojo Rani, Zedas nebūtų išvykęs į Neksą, nebūtų studijavęs medicinos, nebūtų tapęs pilotu, nebūtų toks, koks yra. Ji prisiminė, koks jis buvo kadaise: švelnus ir mylintis, jos akies vyzdys, kaip ir ji — jo. O kas, jeigu jie būtų — ko ir baiminosi Izobelė — sugulę drauge? Kas dėl to būtų nukentėjęs? O dabar… Bet Rani nesinorėjo apie tai galvoti. Zedas jau nebebuvo švelnus, nebebuvo ir vienintelė jos meilė.

— Palauksime dvi dienas, — sutiko ji. — O paskui pasiskubink sugrįžti.

Zedas nusišypsojo.

— Aš tikrai negaišuosiu Abanate. — Jis pakilo. — O dabar palieku tave ramybėj. Tavo darbai nenusidirbs patys vien dėl to, kad aš sugrįžau namo — ir aš tai žinau.

— O gaila, — pasakė ji.

Zedas nužingsniavo prie durų, bet dar sykį atsigręžė.

— Tikriausiai iš „Farmacijos” taip ir nesulaukei jokio atsakymo į pasiūlymą nupirkti dorazino formulę?

Ji papurtė galvą.

— Nematau priežasties, dėl kurios jie galėtų panorėti ją parduoti. Kol tai neša jiems pelną…

— O jeigu dorazino pergabenimas iš vieno sektoriaus į kitą būtų įteisintas? — pasiūlė išeitį Zedas. — Galbūt jau metas kreiptis į Federaciją su tokiu pasiūlymu?

— Jeigu Maiklas A-Rae — tipiškas dabartinio Federacijos požiūrio pavyzdys, nieko nepeši, — atsakė Rani.

Zedas pratarė:

— Ar tu manai, kad tikrai taip yra?

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Iš kur galėtume žinoti? Šiaip ar taip, jie patys ir paskyrė jį į šias pareigas. — Ji atsisėdo į minkštąjį krėslą. — Man jau bloga nuo kalbų apie jį, Zedai-ka. Eik sau, leisk man ramiai perskaityti ataskaitą, apie kurią pasakojai visą rytą.

Jis nusijuokė ir išėjo. Akimirką Rani grūmėsi su pagunda pasišaukti brolį atgal, paprašyti, kad neišvyktų ilgiau — savaitę, mėnesį. Vis dėlto tuoj pat ji paliepė sau nekvailioti: juk šią užduotį atlikti būtina, o Zedas, šiaip ar taip, greitai grįšiąs.

Rani susirangė minkštame krėsle. Jai iš tikrųjų reikėjo padirbėti: norėjo perskaityti Tinklo ataskaitas, pežvelgti paskutinįjį Tarybos susirinkimą, peržiūrėti Federacijos direktyvas dėl prekybos narkotikais. Be to, su paskutiniuoju paštu atėjo penki ranka smulkia rašysena primarginti puslapiai — laiškas iš Jago Šeimos šnipo Gemite. Motina niekad nebūtų vėjais paleidusi pusės rytmečio, šnekučiuodamasi su patrauklios išvaizdos vergu. Prisiminusi motiną, ji nejučia prisiminė ir seniai mirusią senelę, Oriną Jago. Izobelė buvo stipri, bet šalta moteris, nepalenkiama kaip Abanato ledynas. Orina, priešingai, kunkuliavo aistra — bent jau Čabadui tai tikrai. Kaip kiti žmonės apsaugai ar grasinimams naudojasi jėga, Izobelė andai naudojosi atstumu, grumdamasi už Jago Šeimos interesus iš užmiesčio valdos rojaus.

Tačiau dvarą įkūrė ne kas kitas, o Orina — tam, kad nuolat primintų savo dukteriai ir dukters vaikams, jog Visatoje esama ir kitokių pasaulių. Orina matė juos savo akimis. Izobelė — ne.

Domna Orina Jago stojo prieš visą Gyvenamų Pasaulių Federaciją — ir nugalėjo. Kol dar nebuvo pastatytas Tinklas, laivai iš Belės, Sabado, Lėjaus ir Kerėtojo patys gabendavo savo nusikaltėlius į Čabado vergų Barakus, kur juos apkvaitindavo narkotikais ir paruošdavo Aukcionui. Tais laikais, kaip ir dabar, į Aukcioną pažiopsoti suplūsdavo gausybė turistų iš kitų pasaulių — juos gundydavo tokie dalykai, kuriuos namuose draudžia įstatymas. Kai kurie iš jų net nusipirkdavo vergų ir parsigabendavo į savo pasaulius. Ir čia jų laukdavo nemaloni staigmena: jų planetose vergai staiga tapdavo nebevergais.

Balsingi skundai dėl apgavysčių bei nelegalios prekybos pasiekė netgi Nekso Kompcentrą, kur buvo įsikūrusi Federacijos Asamblėja. Remdamasi savo pačios taisyklėmis, Asamblėja negalėjo kištis į atskirų pasaulių vidaus įstatymus. Tačiau vergų eksportas iš Čabado buvo anaiptol ne vietinės reikšmės problema. Taigi Asamblėjoje pasiūlytas įstatymo projektas uždrausti vergiją Čabade, o į projekto svarstymą pakviestas Čabado Tarybos atstovas. Taryba išsiuntė Oriną Jago. Rani bandė įsivaizduoti, kaip tuomet turėjo atrodyti senelė: nedidukė smulki moteris, kalbanti žemu balsu — gintarinėmis akimis, anksti pasidabravusiais vešliais, trumpai kirptais plaukais. Lazdelės pasiramsčiuoti anuomet jai, savaime suprantama, dar nereikėjo. Žvaigždėlaiviu ji nuskrido į Neksą — iki tol nė kojos nebuvo iškėlusi iš gimtosios planetos — išklausyti karštų debatų. Galiausiai pakilo pati — ir kreipėsi į susirinkusius penkiasdešimt šešių gyvenamų pasaulių atstovus.

Lauke čiulbėjo medžiuose sutūpę paukščiai. Orina Jago iki tol niekada nebuvo girdėjusi tikrų, gyvų paukščių giesmių.

— Štai ką siūlau aš, — sakė ji. — Vergovės tradicija Sardonikso sektoriuje turi išlikti. Vis dėlto mes imsimės griežtai riboti atvykėlių iš už Čabado ribų dalyvavimą vergų rinkoje. Bet kuris ne Čabado planetos gyventojas, panorėjęs įsigyti vergą, privalės sutikti įsikurti Čabade visam tam laikotarpiui, kiek galios sutartis su įsigytuoju vergu. Ne Čabado teritorijoje vergystės sutartys savaime tampa niekinėmis ir negaliojančiomis. Nė vienas vergas niekad negalės būti išgabentas iš Čabado teritorijos. Vergais tapti gali tik Sardonikso sektoriaus ribose suimti ir už nusikalstamą veiklą nuteisti asmenys, be to, tik Sardonikso sektoriaus pasauliai gali siūlyti savo kalinius vergų Aukcionui — suvokdami, kad tokiu atveju tie nusikaltėliai, kad ir kokie būtų jų nusikaltimai, talentai ar gimtasis pasaulis, atitarnavę skirtąjį bausmės terminą gali tapti Čabado piliečiais su visomis piliečių teisėmis, privilegijomis ir įsipareigojimais.

Šią kalbą Abanato mokyklų mokiniai mokydavosi atmintinai. Ne išimtis ir Rani. Dabar ji perklausė šią kalbą mintyse. Kai Orina baigė kalbėti, vėl įsiplieskė ginčai — tokie pat karšti. Vergija pati savaime buvo laikoma neteisėta, daugelyje Federacijos pasaulių — ir nemoralia.

Tačiau Federacijos rankos buvo surištos: laikydamasi savo pačios įstatymų, ji negalėjo kištis į vietinius papročius, o visi Sardonikso sektoriaus pasauliai palaikė Čabadą. Dalyviams teko ieškoti Orinos Jago, kad galėtų pranešti jai, jog ji laimėjo. Surado sėdinčią ant suoliuko dulkėtame parke ir klausančią paukščių čiulbėjimo.

Aš tokia pat, kaip ir mano motina, pagalvojo Rani. Tūnau pasislėpusi čia, nemėgstu keliauti. Net Abanato, ir to negaliu pakęsti.

Vis dėlto šį tą ji paveldėjo ir iš Orinos Jago. Į tai dėmesį atkreipė dar Domna Sam. „Būti Jago tu mokeisi iš savo motinos, — kuždėjo ji, gulėdama savo didžiulėje lovoje, prasmegusi šilkiniuose pataluose. Pasirėmusi alkūne, stebeilijo į jaunesniąją moterį. — Bet tu ne tokia, kokia buvo Izobelė. Tu — tokia pat kaip tavo senelė, net išvaizda panaši į ją — smulki ir kieta. Tu — tarsi riešuto kevalas, o kevale kunkuliuoja liepsna. Ir neįsispoksok į mane šitaip, mergaite! Žinau, kad tavyje siaučia gaisro liepsna, net jei tu pati šito nežinai. Kada nors tu tai suprasi, o kai šitaip atsitiks, Rani Jago, būsi dvigubai kietesnė ir dvigubai pavojingesnė, nei kada nors buvo tavo motina! Būsi dvigubai pavojingesnė, nei esi pati, nors jau dabar tu labai pavojinga. Ir vis dėlto — ne tokia pavojinga kaip aš. Žinok ir nepamiršk: Diurų Šeimos simbolis — kirvis, iškeltas smogti, o jeigu stosi prieš kirvį, jis kirs.

Šitaip ji marmaliavo ir toliau, žarstydama grasinimus ir pažadus — Rani liovėsi klausytis. Vargšė Domna Diur, pagalvojo ji dabar ir pasirąžė. O gal ji tada ir neklydo? Jeigu Maiklas A-Rae ir toliau tęs savo priešišką veiklą ta pačia gaida, man tikrai prireiks Orinos Jago tvirtumo.

Ji pabandė įsivaizduoti save Gyvenamų Pasaulių Asamblėjoje Nekse — reikalaujančią, kad Federacija įteisintų prekybą dorazinu. Bet pati netikėjo, kad jie kada nors pritartų šitokiam pasiūlymui. Aštuoniuose sektoriuose buvo pernelyg daug žmonių, mąstančių taip pat, kaip ir Maiklas A-Rae.

Rani dirstelėjo į sekretorių.

— Binki!

Šis atsigręžė — dėmesingas, kaip ir visada.

— Klausau, Rani-ka.

— Gal jau sulaukėme kokių nors žinių apie Maiklą A-Rae?

— Kol kas dar ne, Rani-ka.

— Kai tik sulauksime, prašau tavęs, nedelsdamas pranešk man. O ką nuveikei, mėgindamas išsiaiškinti, kas tie Laisvieji Čabado Žmonės? — Tardama grupuotės pavadinimą, ji susiraukė.

— Išsiunčiau užklausimą į Abanato policiją.

— Ačiū. — Ji dėkingai jam nusišypsojo. — Žinai, Binki, man atrodo, kad be tavęs Jago Šeimai būtų tikra prapultis.

Jis nulenkė galvą, krenkštelėjo, užsikirsdamas kažką sumurmėjo ir nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Ką gi, reikia pagaliau imtis tos ataskaitos iš Gemito, — tarė ji.

Pasiraususi popierių šūsnyje, išsitraukė laišką. „Domnai Rani Jago…” Rašysena buvo tiesiog klaiki. Rani suraukė antakius, širdies gilumoje trokšdama, kad šnipas Gemite ataskaitą būtų atspausdinęs. Tačiau bet kokius bandymus spausdinti, be jokios abejonės, būtų suuodusios Gemito apsaugos pajėgos.

Rani atsiduso ir susikėlė kojas ant krėslo.

— Pasakyk Karai, kad priešpiečius atneštų man čionai, — paliepė ji.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis.

Dievulėliau! Rani tik dabar pastebėjo, kad šnipas prikraigliojęs ir antroje lapo pusėje.

— Binki, — ištarė ji, — ko gero, turėsiu čia ir pietauti.

Tačiau iki pietų ji suspėjo užbaigti šifruoti ataskaitą. Tad prie stalo sėdo drauge su Zedu nedidelėje pirmojo aukšto valgomojo nišoje, išeinančioje į sodą. Virš galvos ryškiai švietė priešpilnis mėnulis; mėnesienoje be garso šmėžavo drakonkatės, vaikštinėjančios savo katiškais reikalais tarp susitelkusių po medžiais šešėlių.

— Kažkas dedasi Gemite, — pranešė Rani.

— Senka aukso gyslos? — bandė spėti Zedas.

— Ne. Tai, ko gero, mane nelabai tedomintų. Bet ne — problemos vidinės. Vienas jų tyrinėtojų sugalvojo metodą patobulinti valymo procesą. Jį įdiegus, per pusę sutrumpėtų gryno metalo atskyrimo nuo rūdos laikas, tačiau tam reikėtų iš tiesų milžiniško pradinio kapitalo. Diurų finansininkai tvirtina, esą tai — beprasmis lėšų švaistymas, ir atsisako skirti tam pinigų. Mokslinių tyrimų skyriaus vadovas protestuodamas atsistatydino. Užvirė rimtos kautynės.

— Labai miela, — pareiškė Zedas.

— Galbūt, — susimąstė Rani, — kaip tik apie tai Ferisas Diuras ir nori su manim pasikalbėti?

— Nori prašyti tavo patarimo?

Rani išsišiepė.

— Tai jau kažin.

— Įdomu, kas Gemito kasyklose galėtų dominti tave? Turiu omeny neužmaskuotus interesus.

— Galbūt jis nori pasiūlyti mainus? — pratarė Rani. — Man suteikiami vykdomosios valdžios įgaliojimai — jis už tai gauna kupiną narvą negyvų keritų?

— Manai, jis apie tai žino?

Zedas pasiuntė į bumą paskutiniuosius mėsos trupinėlius ir atstūmė lėkštę. Amri ją paėmė.

— Reikia manyti, žino. Esu tikra — jis turi savo šnipų Sovkoje lygiai taip pat, kaip aš turiu šnipų Gemite. Ne pačių geriausių, — pridūrė ji. — Tikiuosi. — Ji atsigręžė krėsle. — Amri, pasakyk Imeldai, kad rytojaus pusryčiams paruoštų pyragėlių su kiaušinių kremu.

— Gerai, Rani-ka, — atsiliepė mergaitė, ir Zedas nusišypsojo. Imeldos pyragėlius su saldžiu kremu jis galėjo kimšti be saiko.

— Žinai, — vėl prašneko Rani, — jei hipererdvės policija tikrai išbaidys visus kurjerius iš Sardonikso sektoriaus, mums teks persitvarkyti ir Tinklui naudoti kitą narkotiką, kokį nors dorazino pakaitalą. Gal net galėtume išpirkti patentą iš to, kas šiuo metu jį turi.

— Nė vienas iš jų dorai netinka, — pasakė Zedas.

— Bet vis geriau nei nieko.

Zedo veide vienu metu sugebėjo pasirodyti ir mąslumas, ir abejonė.

— Geriausias iš jų — pentatinas.

— Liepsiu Binkiui išsiaiškinti, kas turi patentą.

— Vis dėlto man atrodo, kad tu pervertini Maiklą A-Rae.

Rani mostelėjo šakute jo link.

— Juk pats sakei, kad jis — visiškai savo tikslui atsidavęs fanatikas!

— Toks jis ir yra. Bet hipererdvės policija privalo prižiūrėti aštuonis sektorius, o Gyvenamuose Pasauliuose gausu visokių nelegalių narkotikų. Tad jis niekaip negali viso savo laiko ir visų išteklių sutelkti vien kovai su dorazinu. Šias pareigas Maiklas A-Rae eina vos kelis mėnesius; gerai, tarkime, jam pavyko užkaišioti visas landas čia, bet neabejoju, kad kitur prekyba narkotikais suklestėjo kaip niekad. Kitų sektorių pasauliams tai tikrai nepatiks; paminėsi mano žodį: jau labai greitai vienas kitas, o gal ir daugiau pradės skųstis.

Rani palingavo galvą.

— Tas, kurį apsėdusi įkyri mintis, nemąsto šitaip, Zedai-ka. Jis nesitrauks tol, kol jo kas nors nepergudraus arba nesustabdys.

— Jam juk mokama už tai, kad dirbtų savo darbą. Tad anksčiau ar vėliau privalės jo imtis, — nesutiko Zedas.

Rani skėstelėjo rankomis. Ginčytis su broliu apie apsėdusias įkyrias idėjas — beviltiška; vienintelės įkyrios idėjos, kurias jis valiojo suprasti, buvo jo paties.

— Gal ir taip, — nusileido ji. — Be jokios abejonės, aš apsvarstysiu tavo žodžius.

Deinas Ikoro sėdėjo virtuvėje nelabai susigaudydamas, apie ką šnekama ir — jam taip atrodė — jau pradėdamas po trupučiuką kraustytis iš proto.

Po to, kai Zedas išsiuntė jį iš terasos, Deinui prireikė gero pusvalandžio, kad nustotų drebėti. Tą pusvalandį jis pratūnojo savo kambaryje. Kai pasijuto pakankamai atitokęs, kad įstengtų judėti, išslinko į sodą — tarsi šuo, ieškantis kokios užuoglaudos pasislėpti. Sode jis susitiko Timitą — tvirtą tamsaus gymio vyriškį žemių prilindusiomis panagėmis; saulės nusvilinti jo plaukai buvo šiaudų blyškumo. Kai Deinas jį užkalbino, Timitas tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Jo apuostyti prisistatė drakonkatės; susiradęs virvutę Deinas ėmė ją tampyti, ir gyvūnai malonėjo valandėlę su juo pažaisti, bet pramoga jiems nusibodo anksčiau nei jam. Neturėdamas ką veikti, Deinas nebesitvėrė savame kailyje. Norėjo paprašyti leidimo apsilankyti už namo įsikūrusiame angare, bet, norint tai padaryti, reikėjo susirasti Zedą. Nebežinodamas, kur dėtis, Deinas net patraukė prie pagrindinių vartų — kas bus, tas tebūnie, ir velniop viską, bet sveiko proto likučiai vis dėlto jį sulaikė.

Galų gale Kara jo pasigailėjo.

— Eikš čionai! — pasišaukė ir nusivedė į virtuvę.

Pjaustydamas daržoves, Deinas toli gražu nepasijuto geriau, bet dabar bent buvo užsiėmęs. Po truputį jis ėmė suprasti nuolatinį Imeldos smalsavimą, apie ką šnekasi Zedas ir Rani. Atėjus pietų metui, vergai susirinko valgyti į virtuvę. Amri užkando pirma, nes jai reikėjo patarnauti šeimininkams. Kažin kas būtų, dingtelėjo Deinui, jei vidur pietų taip imčiau ir visa gerkle suklykčiau?

Čia pat jis nutarė dar nesąs susipykęs su sveiku protu tiek, kad ryžtųsi tai aiškintis.

— Štai, — tarstelėjo Imelda, įbrukdama jam į rankas dubenį.

Deinas instinktyviai sugniaužė pirštus. Dirstelėjo į dubenį:

šerbetas, apibarstytas riešutais.

— Kodėl tu man įbrukai šitą dubenį? — nesusigaudė jis.

— Todėl, kad man jau bloga nuolat matyti tave, besitrainiojantį aplinkui, — atrėžė ji. — Štai šaukštas, pridėk šerbeto į antai tuos du stiklinius dubenėlius.

Deinas padarė, ką lieptas. Binkis, įsitaisęs ant aukštos taburetės, šypsojosi paslaptinga, ironiška šypsena.

— O kas toliau? — paklausė Deinas.

— O dabar nešk juos į valgomojo nišą, — atsakė Kara. — Tu ką, gal trenktas? Juk čia desertas.

— A, — žioptelėjo Deinas. — Na taip.

Kažin ką pasakys Rani, išvydusi mane atkėblinantį su dubenėliais? — parūpo jam. O Zedas? Ar tas mestelės kokią pastabą? Dievulėliau, juk tai nieko ypatinga, sudraudė jis pats save, paprasčiausiai patieksi jiems desertą! Jis nuspūdino iš virtuvės į valgomąjį, vieną dubenėlį pastatė priešais Rani, antrą — priešais Zedą. Tinklo šeimininkas net nepasivargino pakelti į jį akių. Patyliukais lengviau atsidusęs, Deinas parskubėjo atgal į virtuvę. Čia jau buvo atėjęs Timitas, lydimas vienos drakonkačių. Imelda padavėjam uždengtą rudą puodą su maistu. Timitas visiems nusišypsojo, suniurzgė kažką nesuprantama ir vėl išėjo.

Prašneko Binkis:

— Tas žmogėnas kvailas. Beveik nesugeba šnekėti. Netgi nenori miegoti po stogu.

Atsiliepė Amri:

— Naktį sode labai gera.

— Norėtum ten ir miegoti?

— Negaliu. Aš juk turiu darbo.

— Taigi. Atrodo, Timitas pernelyg jau mėgsta savo darbą.

Amri atsakė:

— Na ir kas? Aš irgi mėgstu savo darbą.

— Kurgi ne.

— Nekamuok mergaitės, — įsikišo Kara.

Imelda uždengė puodą, skambiai tėkšdama dangtį, ir susiraukė.

— Argi tau nepatinka tavo darbas? — paklausė Amri.

Binkis atsakė:

— Yra šiokių tokių privalumų.

— Apie ką jie šnekasi šįvakar? — susidomėjo Imelda.

— Apie Gemito kasyklas, — atsakė Amri. — Ir dar apie doraziną.

— Apie dorazino stygių, — pridūrė Imelda.

Kara pastebėjo:

— Mums dėl to nei šilta nei šalta.

Atsiliepė Binkis:

— Tau iš tikrųjų visiškai nesvarbu: yra dorazino, nėra dorazino — koks skirtumas?

— Nedraskyk man akių, — atrėžė Kara ir dirstelėjo į blyškų randą ant žasto. — Buvo metas, kai man nebuvo nesvarbu.

— Taip, žinau, — atsakė sekretorius. — Tau pasisekė. — Jis pažvelgė į Deiną. — Kara tokia atsidavusi Jago Seimai, kad liko dirbti čia ūkvede ir po to, kai baigėsi jos vergystės sutartis.

— Tai geras darbas, — atsiliepė Kara.

— Mano darbas irgi neblogas, — atrėžė Binkis. Traškus it stiklas jo balsas nuskambėjo su karčia ironija. — Tačiau kai tik pasibaigs mano sutarties terminas, Čabade manęs nė padujų neliks, o visas Sardonikso sektorius ir Jago šeimyna galės prasmegti skradžiai!

Kara ramiai jį perspėjo:

— Prisivirsi košės, šitaip šnekėdamas.

Binkis suspaudė lūpas. Apsisuko, nušoko nuo kėdės ir nėrė iš virtuvės į tamsų vergų priestato koridorių.

— Vargšelis Binkis, — ištarė Amri. Ji išturseno iš virtuvės ir tuoj pat grįžo su lėkštėmis. — Jie jau lipa aukštyn.

Imelda sudėjo maisto likučius į dėžutes, o šias paslėpė šaldytuve.

— Iki rytojaus — viskas, — atsidūsėjusi ištarė ji.

Abi su Kara apsikabinusios patraukė į vergų koridorių.

Amri nušluostė stalą, nuvalė bufetą. Deinas išblizgino puodus ir lėkštes. Sugaišo vos kelias akimirkas.

— Ką Binkis sakė… — jis sudvejojo ir užsikirto.

— Apie ką?

— Apie Karą… Ar reikia suprasti, kad ji — ne vergė?

— Taip, — atsakė Amri. — Imeina man pasakojo apie tai. Kara buvo vergė — jai vergaujant kaip tik mirė Izobelė Jago — Rani-ka motina. Po to Karos sutartis nustojo galios. Toks įstatymas. Jei tavo savininkas miršta, tampi laisvas. Kitaip jos sutartis būtų galiojusi dar trejus metus. Bet Kara pasiliko. Nuo tų laikų ji ir gyvena čia.

— O jeigu mirtų Rani, tu pasiliktum?

Amri krūptelėjo.

— Nekalbėk šitaip, — sudraudė jį. — Šnekomis apie kieno nors mirtį gali prišaukti nelaimę.

— Atleisk, — atsiprašė Deinas. — Nori, kad nebekalbėčiau?

— Nenoriu. — Amri įsitaisė ant aukštos taburetės. — Man patinka kalbėtis. Kara ir Imeina su manim beveik nesišneka.

— Ar ilgai tu dirbi Jago Šeimai?

— Jau treji metai, — atsakė mergaitė. — Mane nusipirko, kad talkinčiau Imeldai.

Ji ištiesė ranką ir pritemdė virtuvės šviesas.

— Tai ką tu dirbi?

— Prižiūriu namus. Tvarkau kambarius, skalbiu. Laistau kambarines gėles. Valau langus. Galėsiu viską parodyti. Jei nori, rytoj gali man padėti.

— Norėčiau, — pasakė Deinas. — Ar galiu dar kai ko paklausti?

— Žinoma.

— Kas atsitiko Binkiui?

Amri nuleido galvą. Ant kelių gulinčios rankos sutrūkčiojo. Deinas net suabejojo, ar mergaitė suprato, ko jis klausia. Bet ji pagaliau atsakė:

— Atsitiko Zedas.

— O, — tik žioptelėjo Deinas. Galėjo ir pats susigaudyti.

— Binkis bandė bėgti. Pro vartus. Sumanymas buvo visai kvailas — išgyventi ten neįmanoma, pernelyg karšta. Jis paspruko naktį. Rytą Zedas sėdo į katerį ir parsigabeno jį atgal. Binkio lūpos buvo visos kruvinos — pats susikandžiojo, trokšdamas bent lašelio drėgmės, be to, jis apsinuodijo, nes bandė graužti augalus. Zedas išslaugė jį, o kai Binkis sustiprėjo…

— Gali nepasakoti, — ištarė Deinas.

— …jį nubaudė, — užbaigė Amri. — Rani įpyko. Tąsyk juodu su Zedu siaubingai susikivirčijo.

— Ir gerai, — niauriai ištarė Deinas.

— Nieko gera, — užginčijo Amri. — Kai juodu susipjauna, būna siaubinga. Bet paskui Zedas išlėkė į Abanatą kopti į ledkalnius, o kai grįžo, viskas jau buvo gerai. Jis nebeliečia Binkio, bet Binkis jo neapkenčia.

Deinas atsakė:

— Puikiai suprantu, už ką. Kada visa tai įvyko?

— Man rodos, gal prieš metus. — Amri suraukė antakius. — Jau nebeprisimenu. Šiaip ar taip — tikrai dar prieš aną Aukcioną. Kai orai niekada nesikeičia, sunku sekti, kiek praėjo laiko.

Tamsioje virtuvėje pastarasis sakinys, ištartas laibu, vaikišku Amri balsu, nuskambėjo gailiai nelyginant verksmas.

— Iš kur tu? — paklausė Deinas.

Ji sunėrė rankas.

— Apie tai mums nedera kalbėti. — Didžiulės pilkos jos akys prietemoje išsiplėtusiais vyzdžiais žvelgė kažkur Deinui pro petį.

— Iš Belės, — sukuždėjo Amri. — Ten visą laiką lyja. Aš taip ilgiuosi lietaus.

Deinas viena ranka apglėbė jos pečius.

— Tik neverk.

Ji įsitempė.

— Aš ir neverkiu!

Nuskambėjo beveik lygiai taip, tarsi tai būtų šūktelėjęs vienas mažųjų Deino broliukų. Amri nusižiovavo plačiai prasižiodama, net sutreškėjo žandikaulis. Tik pavėluotai susizgribo delnu prisidengti bumą.

— Tau jau tikrai metas gulti.

Deinas palydėjo ją iki durų. Akimirką mergaitė glustelėjo priėjo tykiame koridoriuje.

— Tu man patinki, — ištarė ji.

Deinas lūpomis atsargiai palietė jos viršugalvį. Mergaitės plaukai dvelkė cinamonu.

— Labanakt.

— Labanakt.

Be garso, lyg vaiduoklis, ji šmurkštelėjo į savo kambarį. Deinas jau ne pirmą kartą susimąstė, už ką ji galėjo patekti į Čabadą. Kokia turi būti sistema, kuri verčia vergais vaikus?

Binkio kambaryje degė šviesa, Imeldos — buvo jau visai tamsu, Karos būste pleveno žvakės liepnelė. Deinas nusliūkino į savo kambarį ir atsisėdo ant lovos. Suvokė niekaip neištversiąs dešimties metų šitokio gyvenimo: iš dyko buvimo per dienų dienas slampinėti po vienišą dvarą — be jokio rimtesnio užsiėmimo, kuris padėtų prastumti laiką. Na, nebent retsykiais prireiktų kur nors nuskraidinti Rani Jago. Ir dar kautis su drebuliu kaskart atsidūrus pavojingai arti Zedo. Ne, neįmanoma, jis išprotėsiąs. Niekas neįstengtų šito ištverti.

Gerklę užgniaužė pasruvusios įniršio ir nevilties ašaros. Deinas pašoko, net lova susiūbavo.

— Tik nebandyk verkti! — įsakė jis pats sau — beveik taip pat, kaip dar visai neseniai sakė mergaitei. Deinas jau prisiraudojo pakankamai, kad įsitikintų ašaromis nieko nepešiąs.

Panika — štai kas tai buvo iš tikrųjų — atslūgo.

Pro sielvartingas aimanas galvoje netikėtai ištryško melodija.

Deinas girdėjo muziką labai aiškiai — Stratos „Koncertas A minor”. Ji vis labiau stiprėjo: švelni ir išraiškinga, bet veržli melodija. Ji nudžiovino ašaras. Deinui vienu metu praskaidrėjo ir akyse, ir širdyje, jis pakėlė galvą. Klausėsi, kol galvoje skambanti muzika ėmė trūkinėti ir galiausiai visai išsisklaidė. Tada nuėjo į vonią nusiprausti veido. Iš veidrodžio į jį žvelgė nusmurgęs, susisielojęs atvaizdas. Deinas privertė jį šyptelėti. Ne, tu nieku gyvu neišprotėsi, tarė sau jis.

Kitą dieną Rani netruko pastebėti keistenybę namuose: kur tik pasirodydavo Amri: kloti lovos, tvarkyti kambario, pakeisti rankšluosčio — jai įpėdžiui visur sekiojo Deinas.

Mergaitė gyvai kažką tarškėjo, daugiausia — apie Abanatą. Deinas klausėsi šypsodamasis. Atrodė beveik laimingas. Rani jokiu būdu nesitikėjo, kad jis sugebės apsiprasti taip greitai. Žinoma, Deinas dar jaunas ir lankstus, prie bet ko gali prisitaikyti, bet toks romus jo paklusnumas nustebino Rani — ji nutarė nenuleisti nuo vyruko akių. Kartą jis kaip tik buvo kambaryje, kai ten įėjo Zedas; Deinas išsyk sustingo, Rani pastebėjo, kaip nusviro jo pečiai. Amri suglumusi atsigręžė į jį. Zedas tarstelėjo:

— Daryk, ką darai.

Po akimirkos Deino rankos vėl ėmė judėti. Zedas nusisuko nuo jo.

— Norėjai ką nors man parodyti, Rani-ka?

— Paklausti. — Ji ėmė naršyti paskleistus Tinklo ataskaitos lapus. — Kaip suprantu, praradome dar vieną techniką. Nejaugi neįmanoma sugalvoti ko nors, kad tai baigtųsi? Mūsų technikai išgaruoja tai šen, tai ten bet kurioje sektoriaus vietoje — o manęs visiškai nežavi mintis, jog kažkas kažkur gali pernelyg daug prišnekėti apie Tinklą. Niekaip nesuprantu: kur visi jie išnyksta?

— Iškeliauja į Kerėtoją, į Lėjų arba Sabadą. Pamato žalumą, vandenį, lietų — ir prašampa iš laivo pirmai progai pasitaikius.

Rani išsyk įsitraukė į pokalbį.

Vis dėlto kai jie baigė kalbėtis ir Zedas išėjo, Rani prieš akis stojo vaizdas: Deinas, pasilenkęs prie lovos. Jo čia nebebuvo — tik vaizdinys, įsispaudęs atmintyje. Deinas… jis juk buvo Žvaigždžių Kapitonas. Nejaugi jam patinka kloti lovas?

Prieš pietus ji patraukė į sodą — pasivaikščioti, o tuo pačiu ir paieškoti Karos, pasakyti jai, kad Zedas išvyksta rytoj su aušra ir turėtų grįžti vėlyvą tos pačios dienos vakarą. Ji išgirdo vergų patalpose ne visai tiksliu tonu dainuojančią Amri. Rani ėjo per virtuvę — Deinas sėdėjo čia ant aukštos taburetės, jo rankos gulėjo ant šlaunų. Veidas buvo sutelktas, įsitempęs. Atrodė, kad Deinas kažko klausosi. Rani įsiklausė, mėgindama perprasti, ką vergas girdi, bet taip ir neišgirdo nieko, tik tylų oro vėsinimo sistemos dūzgimą ir šaižų Amri balsą.

— Deinai…

Jis kelias sekundes sudelsė, tik tada atsiliepė:

— Ką pasakysite, Rani-ka?

— Ką darai?

— Klausiausi.

— Klauseisi — ko?

— Stratos „Koncerto A minor„ elektrinei fleitai.

— Niekada apie tokį negirdėjau.

— Apie jį girdėjo nedaugelis.

— Pavardė skamba nelabai šiuolaikiškai.

— Jis ir nėra šiuolaikinis. Strata savo kūrinius parašė maždaug prieš keturis šimtus metų. Jis mažai kam žinomas… Bet man jo muzika patinka. „Užtrauktuke” turėjau daugybę jo įrašų. — Jis nukreipė žvilgsnį. — Tikriausiai dabar jie jau sunaikinti.

— „Užtrauktuke”?

— Tai mano žvaigždėlaivis.

Kažin ar jis žino, kad Zedas nupirko jo laivą Jago Šeimai? — dingtelėjo jai. Paprastai konfiskuota vergo nuosavybė atitekdavo tam pasauliui, kuriame įvykdytas nusikaltimas.

— Ir tu girdi jo muziką galvoje?

— Nelabai aiškiai. Bet stengiuosi. Ar galiu kuo nors jums padėti, Rani-ka?

Rani prikando lūpą. Deinas mitriai ir pagarbiai bandė nukreipti kalbą kitur — panašiai sugebėtų ir Binkis.

— Ieškojau Karos.

— Jiedvi su Imelda vaikščioja sode.

Jo veide pasirodė kantraus laukimo išraiška, būdinga, pagalvojo Rani, nebent vergams ir vaikams. Jis neatrodė šitaip, kai šypsojosi Amri. Rani norėjo pamatyti jį atsipalaidavusį. Nepaisydama krepštelėjusio keistoko neištikimybės pojūčio, moteris pasakė:

— Zedas rytoj išvyksta į Abanatą.

Tamsiose Deino akyse įsižiebė gyvybė.

— Tik vienai dienai. Jam reikia pasikalbėti su Džo Lėjakanava, antrąja pagal rangą Tinkle. Ieškome žmogaus, turinčio pažinčių Abanato narkotikų rinkoje… — Ji užsikirto. Net nepatikėjo savo ausimis, išgirdusi savo pačios balsą, porinantį Jago Šeimos verslo reikalus nepažįstamam žmogui, vergui, netgi ne sekretoriui. Priblokšta ji prikando liežuvį.

Deinas stovėjo sustingęs, kiek pakreipęs galvą, tarytum ko klausydamasis. Rani žiojosi dar kažką sakyti. Deinas kilstelėjo ranką. Rani įsiklausė — ir išgirdo per namų bruzdesį prasimušantį laibą dūzgimą.

— Kas tai? — paklausė Rani ir tuojau pati atsakė: — Juk tai kateris. Tačiau pašto kateris visada atskrenda auštant, be to, ir nelaukiu jo anksčiau nei po dviejų dienų.

Juodu drauge išėjo pro virtuvės duris. Prisidengę akis nuo ryškios saulėkaitos, sužiuro į dangų. Deinas dūrė pirštu vakarų pusėn. Rani pažvelgė ten link. Dūzgimas nesiliovė. Blykstelėjo atspindys — saulės spindulys, atsimušęs nuo metalinio paviršiaus. Rani atsigręžė — į terasą jau buvo išėjęs ir Zedas. Jo akis dengė tamsūs akiniai.

Valandą prieš vidudienį kaitra svilino netgi medžių paunksnėje. Timitas buvo išjungęs laistymo sistemą. Vidudienį sulig kiekvienu gurkšniu oro pasijusdavai tarsi įtraukęs į plaučius smėlio, o prakaitas akimoju išgaruodavo nuo odos. Net patys ištvermingiausi turistai tokiu metu snūduriuodavo. Kas galėjo ryžtis skraidyti kateriu vidur dienos ir dar šitaip arti privačios valdos? Visi Abanato pilotai puikiai žinojo, kaip Keturios Šeimos vertino savo nuošalumą.

Dabar Rani jau aiškiai įžiūrėjo nedidukę skraidyklę. Kateris visai priartėjo, bet paskutinę akimirką pakeitė kryptį. Plačiu lankstu apsukęs valdos tvorą, jis nuskriejo atgal Abanato pusėn.

Rani bandė spėti:

— Galbūt pilotas pasiklydo? Zedas sakė, kad skraidyti tvieskiant vidudienio saulei — pavojinga.

— O gal tasai pilotas tik neseniai atvykęs į Čabadą? — atitarė Deinas.

— Arba koks nors turistas įbruko pilotui kyšį, kad šis atskristų taip arti Jago Šeimos valdos, kaip tik išdrįs, — pridūrė Rani. — Taip jau yra atsitikę anksčiau.

— Aš pagalvojau… — ištarė Deinas ir užsikirto.

— Ką galvojai?

— Galvojau apie pašto katerį.

— O ką tu apie jį pagalvojai?

— Peline, taip pat ir Nekse visas susirašinėjimas vyksta kompiuterių tinklais.

Rani nusišypsojo.

— Čabade tradicijos kitokios. Vieši laiškai, visokie nereikšmingi pranešimai, naujienos — visa tai, žinoma, klaidžioja kompiuteriniais tinklais. Tačiau Šeimos reikalus, verslo sutartis, asmeninius laiškus mes rašome ant popieriaus — rašalu.

Deinas tarstelėjo:

— Kai kurie žmonės pavadintų tai gana archajišku bendravimo būdu.

— Jis ir yra archajiškas. Bet mes Čabade labiau mėgstame apibūdinimą „tradicinis”. Įkūrėjai — pirmieji keturių Šeimų nariai, kurie Čabadą iš planetos-kalėjimo pavertė klestinčia naudingųjų iškasenų gavybos kolonija — buvo ypač prisirišę prie tradicijų.

— Vis vien nesuprantu, kokia prasmė vengti bendravimo kompiuteriniuose tinkluose.

— Šitaip mes apsisaugome, kad į mūsų asmeninę informaciją neįkištų snapo prašalaičiai, kuriuos ji galbūt domintų.

Deinas neatrodė įtikintas.

— Rašalu ant popieriaus… Nejaugi jūs nesibaiminate, kad kas nors gali pagrobti laiškus? Juk tai kur kas paprasčiau nei įsilaužti į kompiuterių tinklus. Be to… — atrodė, jis kalba visiškai rimtai, — jeigu jau norite, kad kokia nors informacija nebūtų pasiekiama jokiems pašaliniams, kodėl jos neįslaptinus kodu „Tik tarnybiniam naudojimui”?

— Juk jau sakiau, kad mes itin linkę laikytis tradicijų! — sušuko Rani. — Bet anaiptol nesame paranojikai. Tiesą sakant… — ji pasitrynė smakrą, — manau, čia, Čabade, mes rašome tiek daug laiškų todėl, kad viena nedaugelio prekių, kurias, be brangiųjų metalų ir keritų kailiukų, gaminame vietoje, yra popierius.

Deinas atsiduso.

— Tai jau kas kita, — pripažino.

— Priprasi, — ištarė ji — kuo švelniau, kad jis nepajustų užuominos į apverktiną savo padėtį.

Kara ir Imelda, susikibusios už parankių, ėjo jų link. Rani paklausė:

— Ar matėte katerį, kuris ką tik sukiojosi čia?

Kara linktelėjo. Imelda atsakė:

— Labai jau arti jis priskrido. Anksčiau niekada šitaip neprisiartindavo.

Kara susimąsčiusi ištarė:

— Juk jie neturėtų šitaip elgtis.

— Neturėtų, — sutiko Rani. — Pasakysiu Binkiui, kad paskambintų į pagrindinį Nusileidimo terminalą ir primintų jiems apie tai. Kara, Zedas rytoj išvažiuoja į Abanatą, tik vienai dienai. Vakare grįš.

Deinas staiga pradėjo juoktis.

Visos trys moterys sužiuro į jį.

— Ko juokiesi? — paklausė Rani.

Tramdydamas juoką jis net žagtelėjo.

— Atleiskite, Rani-ka. Tiesiog man dingtelėjo mintis, kad tą katerį galėjo pilotuoti viena mano pažįstama.

— Kas? — paklausė Imelda.

Kara suraukusi antakius dėbtelėjo į ją ir suspaudė jai ranką.

— Nesvarbu, — atsakė Deinas. — Tai tikrai negalėjo būti ji. Pernelyg jau neatitinka laikas.

— O aš maniau, kad Čabade tu nepažįsti nė gyvos dvasios, — tarė Rani. Bet čia pat prisiminė, kad šito jis nesakė.

— Nepažįstu.

— Tuomet apie ką pagalvojai? — mygo ji.

Vergo veidas susigniaužė lyg kumštis.

— Apie vieną tokią Žvaigždžių Kapitonę, — atsakė jis. — Vardu Tori Lamonika.

Zedas Jago išskrido prisidengęs nakties tamsa, dar prieš aušrą.

Rani palydėjo jį iki katerio angaro. Vakarų pusėje Čabado horizonte žėrėjo žvaigždžių lankas tarsi šarmota diadema.

— Laimingos medžioklės Abanate, — palinkėjo sesuo. — Pasiilgsiu.

— Ilgai netruksiu. Džo mirksta „Žaliojoje Šokėjoje”. Šnektelėsiu su ja apie Šeriksę ir — iškart atgal. Norėčiau dar stabtelėti Pagrindiniame Nusileidimo terminale ir tarti žodelį kitą Tamui Orionui apie tą pas mus landžiojantį katerį.

— Ketinau liepti Binkiui, kad parašytų jiems.

— Verčiau pasiskųsiu pats. Tikriausiai ten buvo koks naujokas pilotas, bet tai — ne pasiteisinimas.

Rani atsakė:

— Tą pat sakė ir Deinas. Aš maniau, gal koks turistas gerai sumokėjo kokiam nors pilotui už tai.

Zedas delnu atsirėmė į katerio duris.

— Pilotai gauna atlyginimus pagal Nekso tarifus. Jiems nereikia jokių kyšių.

Jis jau siekė turėklo, kurio įsikibęs liuoktelėtų į katerį, bet Rani dar pastvėrė jį už rankovės.

— Zedai-ka… o kur Deino laivas? Sakei man, kad nusipirkai jį iš Tarybos.

— „Užtrauktukas”? — Zedas lengvai nušoko atgal ant žemės.

— Kosmouoste, nusileidimo lauke, užplombuotas Jago antspaudu. Vyrukas turėtų suprasti, kad jam nevertėtų kvaršinti tau galvos dėl laivo.

— Jis ir nekvaršina man galvos. Bet vakar užklupau jį klausantis tylos… tai yra muzikos, skambančios jo galvoje. — Zedas sulinksėjo. — Ar tu žinai apie jo muziką, Zedai-ka?

— Taip, žinau, — atsakė Zedas.

— Jis iš tiesų sparčiai apsipranta su gyvenimo pokyčiais.

— Juo geriau jam pačiam.

— Bet aš manau, kad jis būtų dar labiau patenkintas ir tikrai nepuoselėtų vilčių bėgti, jeigu turėtų savo muziką. Jis manė, kad įrašai sunaikinti.

Zedas atsakė:

— Jokie įrašai nesunaikinti. Pats įsakiau, kad „Užtrauktuke” niekas nieko neliestų. Jeigu tu nori, Rani-ka, galiu paskambinti į Uostą ir paprašyti, kad jie maršrutiniu kateriu atsiųstų įrašus į Abanatą. Jei pakambinčiau šį pat rytą, vakare tikriausiai juos jau turėčiau rankose.

— Būtų šaunu, Zedai-ka.

Rani nusišypsojo, įsivaizduodama Deino nuostabą ir džiaugsmą.

Zedas pridūrė:

— Verčiau nelepink jo, Rani-ka.

— Laimingas vergas kur kas geriau dirba.

Zedas nusišypsojo jai.

— Rodos, kažkada jau kalbėjomės apie tai. — Jis pirštu perbraukė jai skruostą. — Parvešiu įrašus.

— Ačiū, Zedai-ka. Tik nepratūnok visą dieną Nusileidimo terminale, porindamas vyriausiajam pilotui visokius niekus ir klausydamasis jo melų.

— Jokiu būdu, — oriai patikino brolis.

Paskui vėl įsikibo lubų turėklo. Ir tuojau pat pradingo kateryje. Rani atsitraukė — angaro stogas jau perskilo pusiau, abi pusės ėmė slysti į priešingas puses. Kateris sudūzgė. Rani delnais užsispaudė ausis. Zedas akimirkai nuskaidrino katerio sienas, pamojo jai, tada vėl jas užtemdė. Kateris suvirpėjo ir šoko tiesiog aukštyn.

Deinas pabudęs gulėjo savo lovoje, kai išgirdo pažįstamą gausmą.

Ūžesys išaugo iki griausmo, o paskui ėmė tilti; galiausiai Deinas nebegirdėjo nieko, tik laibą tarytum vabzdžio dūzgimą.

Zedas išsinešdino. Deino galvoje nuaidėjo džiaugsmo trimitai. Jis išsirito iš lovos šypsodamasis. Nusiprausė, apsirengė. Šiaudiniai sandalai jau prisitaikė prie jo pėdų formos. Deinas patraukė į virtuvę, pusryčiams sudorojo vaisių. Namuose viešpatavo tyla. Virtuvės durys buvo atrakintos. Deinas pastūmė jas ir išėjo laukan.

Šviesa be šešėlių maloniai glostė akį. Net oras atrodė atvėsęs, gaivesnis. Deinas nužingsniavo aplink pastatą — ten, kur stovėjo katerio angaras. Ant statramsčio išvydo kiūtančią smulkią figūrėlę sunertomis ant krūtinės rankomis. Deinas sudvejojo. Bet Rani jį jau pastebėjo. Ji atšlijo nuo angaro sienos ir kiek pakeltais pečiais, susibrukusi rankas į kišenes priėjo priėjo. Atrodė susimąsčiusi.

Grakščiu judesiu moteris pakėlė galvą lyg drakonkatė ir pauostė orą.

— Užuodi drėgmę?

Deinas atsakė:

— Ir man pasirodė, kad šiandien oras ne toks sausas.

— Slėniuose saulei tekant kartais susitelkia rasa ant žolės. O žiemą kitąsyk net prapliumpa lietus — kokios trys audros per sezoną. Kai pradeda lyti Abanate, užsidaro visos parduotuvės. Žmonės išeina iš namų ir vaikštinėja merkiami lietaus.

— Amri man sakė, kad metų laikai čia niekad nesikeičia.

— Ji gimusi ne čia.

— Ji dažnai prisimena Belę.

— O tu, atrodo, kritai jai į akį, — pastebėjo Rani.

— Ji primena man vieną iš mano mažųjų broliukų.

— Nori pasakyti, kad turi daugiau nei vieną?

Deinas nusišypsojo.

— Septynis.

— Septynis! — Rani apstulbo. — Ir visi aštuoni — vienos motinos sūnūs?

— Na ne, — jis nusijuokė. — Ne. Peline įprastos tokios didelės išplėstinės šeimos. Sūnų iš tiesų esama devynių, dar — dešimt dukterų, aštuonios motinos, penki tėvai.

— Ir visi jie gyvena kartu? — paklausė Rani.

— Ne. Bet nuolat bendrauja, susitinka per šventes, kartais — tiesiog pašokti ir padainuoti arba keliauja vilkstinėmis. Kad sutilptų visi, prireikia trijų furgonų — šitaip ir keliauja po kraštą bene kelis mėnesius.

Rani ištarė:

— Tokia gausybė žmonių… nemanau, kad man tai patiktų.

— Peline tai irgi ne visiems patinka, — užtikrino jis. — Pasitaiko, kad tai vienas, tai kitas, kaip mes sakome, sužvėrėja. Turime netgi atskirą terminą tam pavadinti — bersk. Tai reiškia, kad žmogus tampa labai piktas ir irzlus, ir tada jam reikia kurį laiką pabūti vienam. Aš ir pats, kai sykį buvau sužvėrėjęs, bersk, ištisus dvejus metus pragyvenau trobelėje vienas pats, beveik nė nosies iš jos neiškišdamas.

Juodu neskubėdami žingsniavo sodo link.

— Kaip suprantu, — vėl prašneko Deinas, — Čabade šeimos tradicijos visai kitokios.

— Tai jau taip, — sausai atsakė Rani.

— Jūs ir vaikų susilaukiate nelabai jauni, ar ne?

— Bent jau šitokiais kiekiais — tikrai ne. — Ji sukikeno. — Ak ne, meluoju. Imrė ir Aliza Kynetai turi visą pulką vaikų — pakaktų užpildyti furgoną. Bet jie jau trisdešimt penkeri metai drauge, seniai susituokę, o jų duktė Margarita, Kynetų Šeimos įpėdinė, tik trejais metais jaunesnė už mane.

Deinas nelabai suprato, kas jai yra tie žmonės. Draugai? Giminaičiai? Nejučia Deiną pagavo smalsumas sužinoti apie jos gyvenimą daugiau. Rani atrodė švelni, atlaidi ir visai ne pabaisa. Juodu pasiekė pliką žemės sklypelį; Rani atsiklaupė ir delnu palietė dulkėtą dirvą. Jos plaukai viršugalvyje buvo veikiau rausvi nei rudi.

— Šitas sklypelis tiesiog sugeria vandenį, bet niekas čia neauga, — pasakė ji.

Tada atsistojo, nusibraukė smiltis nuo pirštų. Deinas dar kartą labai aiškiai išvydo, kokia ji panaši į brolį. Kaip ir Zedas, buvo šviesaus gymio. Ant plaštakų ir rankų blykčiojo plonyčiai, vos įžiūrimi šviesūs plaukeliai. Zedas nupirko jį, Deiną, jai. Įdomu, ar ji žino? — parūpo jam. Ar ji žino, koks iš tiesų yra jos brolis? Jis ryžosi užduoti asmeninį klausimą:

— Ar Jago Šeimoje niekas nesituokia?

— Ne. Mūsų moterys niekada neištekėdavo. Mano motina, Izobelė, buvo vienintelė, pagimdžiusi daugiau nei vieną vaiką. Aš niekada nepažinojau savo tėvo, net nežinau, kuo jis vardu. — Ji nusišypsojo. — Tave tai stulbina?

— Taip, — atsakė jis.

— Toks jau mūsų paprotys. Be to, vaikų susilaukiame labai vėlai. Kai gimiau aš, motinai buvo penkiasdešimt penkeri. Dabar Zedas — mano įpėdinis, ir taip bus tol, kol aš pati susilauksiu vaiko. O jeigu kas nors atsitiktų mums abiem, paveldėtojais taptų pusbroliai — Diamosų šeima. Liza Jago turėjo brolį. Iš čia dar viena giminės linija. Štai jų prisiveisę devynios galybės. Vienišiai — tik mes: geriausius savo metus atiduodame Čabadui. Izobelė mirė aštuoniasdešimties.

Valandėlę atrodė, kad ji visai užmiršo Deiną. Bet paskui kreipėsi į jį:

— Kiek tau metų, aš žinau. O kiek man?

— Trisdešimt penkeri?

— Trisdešimt šešeri. — Jos veidą lyžtelėjo saulės spindulys; Deinas pastebėjo smulkulyčių raukšlelių raizginius, nuo akių kampučių nusidriekusius iki plaukų linijos. — Beveik atspėjai. Zedas dvejais metais jaunesnis už mane. — Ji pakreipė galvą. — Nieko negirdi?

Deinas įsiklausė.

— Kateris, — ištarė sutelkdamas dėmesį į garsą. Prisidengė akis ir greitai žvilgsniu surado skraidyklę. — Štai kur jis.

— Kaip keista.

Kateris švystelėjo vakarų pusėje — dangaus skliautu slystanti žiežirba.

— Ar tai gali būti pašto kateris?

— Gal ir taip. Nors jo laukiau tik rytoj.

— Sprendžiant iš garso, čia turėtų būti tas pats, kuris praskrido mums virš galvų vakar.

Rani nustebo.

— Nori pasakyti, sugebi atpažinti katerį vien iš garso?

Kateris greitai artėjo. Bet prisiartinęs prie valdos sulėtėjo, dabar jau skriejo maždaug leidimosi greičiu. Netrukus perskrido sieną. Rani pamojo. Kateris, regis, pakibo ore. Durelės nuslydo į šalį. Pro jas išlindo ranka. Iš saujos iškrito kažkoks nedidelis tamsus daiktelis. Jis įsirėžė į žole apaugusią dirvą.

Kateris maksimaliu greičiu šovė tolyn.

— Kas…

Deinas reagavo pastūmėtas vien instinkto. Stvėręs Rani per juosmenį, parbloškė žemėn ir iš visų spėkų pastūmė netoliese augančio medžių guoto link. Jam prieš akis dar šmėkštelėjo jos veidas, kupinas išgąsčio ir įsiūčio.

— Nesikelk! — užriko jis; ir moteris nusirito žeme.

Deinas nėrė paskui ją ir užgriuvo iš viršaus, prispausdamas prie žemės. Ji pašėlo rangytis, stengdamasi išsivaduoti. Delnu pliaukštelėjo jam per skruostą.

— Aš ne… — dar žiojosi sakyti jis, bet jo balsą nustelbė žemę sudrebinęs sprogimo griausmas. Deinas saujomis sugniaužė žolės kuokštus, visu kūnu mygdamas žemėn Rani. Triukšmas užgulė ausis. Staiga kažkas iš užnugario kaukštelėjo jam per pakaušį. Rani suriko. Klaikus skausmas perplėšė Deinui galvą. Jis dar bandė perspėti Rani, kad gulėtų, kad nesikeltų, bet čia pat jį susupo tamsa, neįveikiama kaip pati mirtis.

Penktas skyrius

Likus trylikai dienų iki Aukciono, Abanate kunkuliavo gyvenimas. Pagrindiniame Nusileidimo terminale bruzdėjo spalvinga, triukšminga minia, išsipustę turistai grūdosi alkūnėmis skindamiesi kelią prie maršrutinių luotų. Nutupdęs Jago Šeimos katerį nusileidimo aikštelėje, Zedas pasijuto iš visos širdies trokštąs, kad jam nereikėtų kalbėtis su Tamu Orionu. Jei ne šis įsipareigojimas, jis būtų galėjęs skristi tiesiai į Rytų Nusileidimo terminalą, rezervuotą vien tik Keturių Šeimų bei jų svečių poreikiams. Bet Zedas nenorėjo kalbėtis su Tamu ryšių linijomis.

Jis išvengė turistų minios, įeidamas į Skrydžių valdymo bokštą pro tarnybines duris. Vos įžengus į Ryšio patalpas, kelią jam užtvėrė jaunas, gana aršiai nusiteikęs operatorius.

— Atleiskite, — jis prašneko mandagiai, tačiau nė akimirkai neprarasdamas budrumo, — bet įeiti į Bokštą galima tik Nusileidimo terminalo darbuotojams.

Zedas nusišypsojo jam — vaikinas jam pasirodė patrauklus.

— Tu naujokas, ar ne?

Jaunikliui už nugaros kiti ryšių operatoriai sukikeno.

— Čia jis gali vaikščioti kur tinkamas, — tarė vienas. — Pusgalvi, juk tai Zedas Jago.

Naujokas tik gurktelėjo seilę ir atsitraukė.

— Atleiskite, komandore.

Zedas gūžtelėjo pečiais.

— Nieko baisaus neatsitiko. Kur jūsų viršininkas?

— Savo kabinete, — atsišaukė kažkuris darbuotojų.

— Ačiū. Iki pasimatymo.

Išeidamas iš patalpos, Zedas dar išgirdo, kaip naujokas kažkam pasakė:

— O aš net nežinojau, kad viršininkas turi kabinetą.

Vyriausiojo piloto „kabinetas” buvo ankšta skylė pačioje Skrydžių valdymo bokšto viršūnėje. Tokie Skrydžių valdymo bokštai buvo visuose Nusileidimo terminaluose, išskyrus vieną, patį mažiausią. Šiame bokšte mažutį kambarėlį buvo galima pasiekti tik asmeniniu liftu. Pasinaudojęs asmens tapatybės disku, Zedas išsikvietė šį liftą ir per akimirką buvo užlakdintas į pačią smailės viršūnę. Ten pabeldė į vieninteles duris. Tamas Orionas atidarė jas pats. Jis blykstelėjo akimis į Zedą ir atsitraukė praleisdamas šį vidun. Tinklo šeimininkas įsmuko į kambarėlį.

— Neprieštarausi, jei valandėlę pasimėgausiu vaizdu?

Tamas mostelėjo į apačioje plytintį kraštovaizdį. Reginys buvo iš tiesų kvapą gniaužiantis: Abanatas iš čia atsivėrė kaip ant delno: Zedas matė vakarų pusėje tyvuliuojantį vandenyną ir dvynes ledkalnių viršūnes; rytuose, šiaurėje ir pietuose vingiavo miesto gatvės, o tolėliau dunksojo banguojančios išblukusios kalvos.

— Turiu šiokių tokių skundų, — lyg tarp kitko tarstelėjo Zedas.

Jis pažvelgė į Tamą — šis linktelėjo. Zedas nejučia susimąstė, kiek metų prireikė Tamui, kad užkalbintas įgustų atsakinėti pašnekovams ženklais, ir ar jis pats bent kiek nutuokia, kaip jo tylėjimas nervina gerai jo nepažįstančius žmones.

— Vakar apie pusiaudienį kažkoks dvivietis kateris įsiveržė į mūsų valdos oro erdvę. Saulė tvieskė pernelyg ryškiai, kad įžiūrėtume registracijos numerius. Štai ir pamaniau, kad vertėtų užsiminti apie tai tau. Galimas dalykas, tai buvo koks naujokas pilotas, savo kailiu dar nepatyręs, kaip pavojinga šiame uolienos luiste skraidyti vidury dienos.

Tamas linktelėjo; paskui akivaizdžiai stengdamasis timptelėjo ausies spenelį.

— Visiškai teisingai.

Tada Tamas smiliumi nubrėžė ore apskritimą. Zedas jau nuo seno žinojo, kad šis gestas reiškia Tinklą.

— Kelionė sekėsi puikiai, — pasakė. — Be jokių nesklandumų.

Bet Tamas jo jau nebematė ir nebegirdėjo. Kiek palinkęs į priekį, jis stebėjo didžiulį perkrautą katerį, kuris kaip tik pradėjo nevikriai, svirduliuodamas leistis. Kažin kokią žinią jis perdavinėja pilotui? — parūpo Zedui. Tamas Orionas buvo vienpusis telepatas: gebėjo pasiųsti informaciją, bet negalėjo priimti. Jo darbui tai nėmaž netrukdė — veikiau padėjo, — bet dėl to Tamas buvo balta varna ir tarp telepatų, ir tarp netelepatų. Zedas su juo susipažino Nekso bare — Tamas ten, regis, stengėsi mirtinai nusigerti.

Zedas išsiaiškino jo padėtį ir kadangi pats puikiai žinojo, ką reiškia būti nenormaliam, nutarė Tamą gelbėti.

Kateris liovėsi svirduliavęs ir lankstu ėmė tvarkingai leistis žemėn. Tamas atsipalaidavo.

— Čia jau reikia šiokių tokių įgūdžių, — įvertino Zedas.

Tamas linktelėjo ir ėmė barbenti pirštais energingu maršo ritmu. Barbenimas Zedui priminė Rani duotą pažadą pargabenti Deino Ikoro muziką.

— Tamai, — paprašė jis, — ar galiu pasinaudoti tavo ryšio įranga?

Tamas plačiu mostu parodė jam į ryšių kompiuterio klaviatūrą. Zedas prisiartino ir išsiuntė į Nusileidimo terminalą nurodymus surinkti Deino Ikoro muzikinius įrašus ir išsiųsti į Abanatą artimiausiu maršrutiniu kateriu.

— Ačiū, — padėkojo jis Tamui.

Sis išsišiepė ir pasistiebė ant pirštų galiukų. Zedas pasitraukė nuo ryšio įrangos, užleisdamas Nusileidimo terminalo viršininkui jo darbo vietą.

Kai vėl įlipo į liftą, Zedas susimąstė, ar jo sesuo numano apie Tamo talentą. Negalėjo prisiminti, kad pats būtų apie tai jai užsiminęs. Visi hiperiai, savaime suprantama, tai žinojo. Liftas sustojo smailės papėdėje. Zedas nužingsniavo per terminalą. Prie pat vartų bruzdėjo turistai, glaudžiu ratu apspitę iš pažiūros visai nusivariusį apsauginį.

— Juk kas nors turėtų nunešti mūsų daiktus! — šaukė vienas, baksnodamas į bagažo kaugę.

— Nusineškite patys, — atrėžė apsauginis.

Turistai tik akis išsprogino.

— O aš maniau, kad kur jau kur, o šioje planetoje tikrai yra kas padaro tai už tave, — atsiliepė vienas.

— Tampyti nešulius patiems? Koks absurdas.

— Atleiskite, — ištarė sargybinis, nė truputėlio neapgailestaudamas. — Tokios taisyklės. Vergams uždrausta kelti koją į bet kurią Abanato Nusileidimo terminalo vietą.

— Ką tuomet mums daryti? — gailiai sucypė kažkokia moteris.

Apsauginis nudelbė ją begalinio nuobodulio kupinu žvilgsniu.

— Galite pasisamdyti nešikus.

Jis mostelėjo į eilę nešikų, stoviniuojančių palei sieną. Turistai atsitraukė murmėdami ir kuždėdamiesi tarpusavyje. Zedas prasigrūdo pro juos. Išėjęs iš Nusileidimo terminalo teritorijos, jis pėsčias nužingsniavo kelis kvartalus, o paskui užlipo ant slenkančios šaligatvio juostos, gabenančios į hiperių kvartalą.

Judanti juosta slydo į pietryčius, o Zedas labai stengėsi nekreipti dėmesio į turistus. Tačiau nepastebėti jų anaiptol nebuvo lengva: aplinkui knibždėte knibždėjo ištisos jų minios. Visas slenkančias juostas užkimšo būriai atvykėlių, plepančių apie Čabadą, apie Aukcioną, apie Keturias Šeimas (apie šias jie beveik nieko nenutuokė), vieni apie kitus. Kai kurie jų plaikstėsi išvis nuogi, didžioji dauguma, atkeliavusiųjų iš G tipo saulių sistemų, kūną prisidengė tik menkiausiomis drabužių skiautėmis. Daugelio jų laukė tiesus kelias į Abanato ligonines: gydytojus netrukus užplūs srautas nusvilusiųjų saulėje, patyrusių saulės smūgį, kamuojamų aštrios dehidracijos, net susigriebusių melanomą.

Galų gale pasiekęs hiperių rajoną, Zedas lengviau atsipūtė. Turistų čia neliko nė kvapo: nuo seno visiems puikiai žinoma, kad hiperiai negali pakęsti, kai į juos kas vėpso išsižiojęs. Vingiuotomis gatvelėmis Zedas neskubėdamas nužingsniavo į „Žaliąją Šokėją”. Įėjęs pro duris, vyriškis stabtelėjo. Baras negarsiai dūzgė prislopintais pokalbiais. Keletas galvų kryptelėjo — vienas kitas iš susirinkusiųjų paskersakiavo į jį; pokalbių ritmas akimirkai sutriko, bet tuoj pat vėl išsilygino. Kai kuriuos svečius Zedas atpažino — tai buvo Tinklo įgulos nariai. Galbūt jie kalbėjosi apie mane? — dingtelėjo jam.

Džo Lėjakanavos galva styrojo virš būrelio žmonių. Zedas pasuko prie jos. Džo pastebėjo jį ir linktelėjo:

— Zedai-ka.

— Džo, — jis dūrė nykščiu į laisvą stalą. — Eikš, pasėdėk su manim. — Moteris atsiskyrė nuo savo draugijos ir atsisėdo priėjo stalo. — Nustebai, mane išvydusi?

— Nustebau, — nėmaž nesutrikusi atsakė ji. — Maniau, keliausi tiesiai namo. — Lygiame, grubių bruožų jos veide nuostabos nebūtum įžiūrėjęs nė šešėlio.

Prie stalo atžirgliojo Ember Maklein — barmenė ir viena iš baro bendrasavininkių.

— Ko pageidausit?

— Sauso vyno, — atsakė Zedas. Jis nė nesivargino siekti savo kreditinio disko: pagal seną paprotį pirmąjį dienos gėrimą „Žaliosios Šokėjos” svečias gaudavo nemokamai. Saulės nutviekstoje patalpoje viešpatavo ramybė. Virš baro kabojo klaikiai nutepliotas Verdijos šokėjos portretas — šokis Verdijoje buvo religinių apeigų dalis. Zedas prisiminė netgi to ritualinio šokio pavadinimą — K‘m ‘ta. Ember atnešė jam gėrimo, tada Zedas užsakė taurę ir Džo. Ember atnešė gėrimo ir jai, paėmė Zedo kreditinį diską ir nusliūkino atgal už baro.

Zedas pratarė:

— Atėjau prašyti tavęs pagalbos, Džo.

Džo gurkštelėjo vyno; milžiniškoje jos letenoje taurė atrodė it menkas stikliukas.

— Kuo galiu tau padėti, Zedai-ka?

— Nežinau, ar tikrai gali — gal ir ne. Padėtis gana kebli. Ar tu pažįsti Šeriksę Esbą?

— Pavardė girdėta.

— Atrodo, ji nusprendė dingti Jago Šeimai iš akių — ar bent jau mums nebepavyksta su ja susisiekti. — Komandoras keliais žodžiais paaiškino susiklosčiusią padėtį. — Man regis, mano sesuo baiminasi, jog Šeriksę galėjo susemti hipererdvės farai. Mano nuomone, labiau tikėtina, kad ji tiesiog nutarė išeiti neribotų atostogų. Galbūt ji net išvykusi iš Čabado. Norėčiau žinoti, kaip yra iš tikrųjų.

Džo abiem delnais apglėbė taurę.

— Galiu šen ten paklausinėti, — pasakė. — Kaip man tave surasti, jei prireiktų?

Zedas nusišypsojo. Jis ir tikėjosi, kad moteris sutiks, bet vis dėlto…

— Parašyk laišką. Maždaug po aštuonių dienų mes būsime Abanate, apsistosime savo name Įkūrėjų Lankoje.

Džo linktelėjo.

— Sutarta, Zedai-ka.

Prie stalo atšiūravo Ember.

— Jūs alkani, — ištarė. Tai nebuvo klausimas.

Zedas linktelėjo.

— Nešk čionai — mano sąskaita.

Ember grįžo už baro. „Žaliojoje Šokėjoje” galėjai gauti keptos žuvies ir jūržolių salotų — jokių kitų patiekalų čia niekada nebūdavo. Navigatorei barmenė prikrovė trigubas porcijas.

Artėjant vidudieniui, į barą sugužėjo daugiau lankytojų. Dabar jau pokalbiai gaudė sudėtingesniu ritmu. Atėjo pora apsikabinusių verdiečių. Kažin kokios tuodu lyties? — tingiai pagalvojo Zedas. Vėliau prisistatė keletas Nusileidimo terminalo nešikų; jau neblogai įgėrę, jie dairėsi, su kuo čia susikibus; Ember, palydėdama sodriais keiksmais, išgrūdo įkaušėlius lauk anksčiau, nei šiems pavyko užvirti muštynes.

Po vidudienio Zedas sugrįžo į Nusileidimo terminalą. Iš įpročio užmetė akį į displėjus — maršrutiniai kateriai kursavo pagal grafiką. Netikėtai žvilgsnis užkliuvo už jo paties pavardės pilotų skelbimų skyrelyje. „ZEDAI JAGO, — bylojo blyksinčios raidės, — KIEK ĮMANOMA GREIČIAU KREIPKITĖS Į RYŠIŲ INFORMACIJOS SKYRIŲ”.

Jis protekine nuskubėjo į ryšių skyrių. Nemaloni žvarba nutvilkė sprandą. Kad per balsų gaudesį jį išgirstų, Zedui teko užrikti:

— Turite man žinią?

Naujasis operatorius padavė jam popieriaus skiautę. Raštelyje buvo parašyta: „ VALDOJE SUSPROGDINTA BOMBA, R. J. NENUKENTĖJO, VIENAS VERGAS SUŽEISTAS, A. P. PRANEŠTA ”. Laiškelį pasirašė Tamas Orionas.

Zedas gurktelėjo seilę. Pirštai nuožmiai sugniaužė popiergalį. Kilstelėjęs galvą išvydo, kad visi operatoriai be amo dėbso į jį. Naujasis darbuotojas, tas pats, kuris andai jo neatpažino, stengėsi nemačiomis pasitraukti atatupstas; kažin kaip atrodo mano veidas? — dingtelėjo Zedui. Jis giliai įkvėpė ir prisivertė atitokti.

— Katerį, tučtuojau, aš išskrendu, — riktelėjo jis. — Leidimą skrydžiui, mikliai!

Operatorius pašoko, Zedas apsisuko ir pastūmė duris, net nelaukdamas atsakymo.

Zedas tekinas pasileido prie savo katerio, bet kažkas skubinosi jam iš paskos, šaukdamas vardu. Į nieką nekreipdamas dėmesio, Zedas prispaudė delną prie durų, o vos šios atsidarė, liuoktelėjo į piloto krėslą ir užvedė variklį. Kažkas pašėlo kumščiais daužyti katerio šoną. Nusmelktas ūmios nuojautos, kad tai gali būti naujas pranešimas iš namų, Zedas atidarė duris. Apačioje stovėjo moteris maršrutinio luoto darbuotojos uniforma. Ji ištiesė jam dėžutę.

— Komandore, jūs prašėte šito, — pasakė. — Štai ir atgabenome čionai.

Zedas stvėrė dėžutę ir nubloškė ant gretimos sėdynės.

— Ačiū, — mestelėjo.

Katerio durys užsitrenkė — pasiuntinė vos spėjo atitraukti ranką. Ir kūlversčia nėrė į šoną, nes Zedo kateris lyg pamėtėtas šovė aukštyn.

Priartėjęs prie namų, Zedas praskrido visai žemai virš valdos ir išvydo žalumoje tamsuojančią properšą — tarytum žemėje atsivėrusią žaizdą. Krūtinėje siūbtelėjo įniršio banga, atrodė, kažkieno pirštai sugniaužia širdį. Zedas valios pastangomis užslopino pyktį, įtikinėdamas save: vėliau, vėliau. Paskui tvirtomis, nedrebančiomis rankomis nuvairavo katerį žemyn ir pro atsidariusį stogą nutupdė į vietą.

Išsigriovęs iš katerio, jis tekinas nukūrė į namus. Prie virtuvės durų jį pasitiko Rani. Abi jos rankos buvo sutvarstytos gelio tvarsčiais. Zedas atsargiai uždėjo delnus seseriai ant pečių, baimindamasis ją liesti.

— Aš sveika, — patikino Rani, lūpomis glustelėdama priėjo lūpų. — Liepiau Binkiui, kad būtinai pabrėžtų tai laiške. Nieko man neatsitiko.

Ji ir iš tikrųjų atrodė nesužeista — neminint tų tvarsčių. Zedas palietė juos.

— O čia kas?

— Vienas kitas įbrėžimas, — linksmai atsakė sesuo. — Nieko baisiau už tas traumas, kurias patirdavau vaikystėje išdribusi iš medžio.

— Kas čia atsitiko?

— Vėl pasirodė tasai kateris. Ar bent jau Deinas sakė, kad tas pats. Priskrido visai arti ir… — Rani gūžtelėjo pečiais, — …kažkas iš jo numetė bombą. Štai ir viskas.

— Sužeistas kažkuris vergas?

— Deinas. Jis pridengė mane, ir kažkas kaukštelėjo jam per galvą. Iš pradžių maniau, kad akmuo, bet gavęs akmeniu jis būtų jau negyvas, argi ne taip? Tikriausiai jam smogė atlėkęs grumstas.

Ji per daug kalba, dingtelėjo Zedui. Šoko pasekmės.

— Iškvietei Abanato policiją?

— Jie žadėjo tučtuojau prisistatyti. — Moteris apsidairė. — Uždraudžiau Timitui ką nors liesti sode. Manding, iš visų mūsų jis labiausiai susikrimtęs.

Zedo širdis ėmė plakti beveik normaliu tempu. Jei tik būčiau buvęs čia… — pagalvojo jis ir tuoj pat užgniaužė tą mintį. Jei būtų buvęs čia, jis ničnieko nebūtų galėjęs padaryti.

— Noriu apžiūrėti Deiną, — pasakė Zedas. — Kur jis?

— Timitas nunešė jį į jo kambarį, — atsakė Rani. — Amri liko budėti prie vyruko.

Juodu nuėjo vidun. Zedas stebėjo, kaip sesuo eina koridoriumi. Ji iš tiesų nesužeista. O galėjo ir žūti, persmelkė mintis, jeigu būtų buvusi artėliau nukritusio sprogmens, jei Deinas nebūtų jos pridengęs, jeigu jai būtų kaukštelėjęs koks akmuo, jei… jei… Zedas pasistengė atgauti kvapą. Įniršis tarsi koks gyvas padaras čiurleno kaulų smegenimis. Zedui norėjosi ką nors sulaužyti.

Deinas gulėjo lovoje ant dešiniojo šono užklotas antklode. Kairioji pakaušio pusė apmuturiuota tvarsčiu. Greta jo sėdėjo Amri su lapeliu popieriaus ir rašikliu rankoje. Netarusi nė žodžio, ištiesė popierių Zedui. Pasirodo, mergaitė kas pusę valandos matavo sužeistajam pulsą, skaičiavo įkvėpimus ir iškvėpimus. Skaičiai visai normalūs. Deino kakta — Zedas ją palietė — buvo vėsi, sausa.

— Ar jis buvo bent kartą pabudęs? — paklausė Zedas Amri.

— Kartą buvo atsimerkęs. Pažino mane. Ištarė mano vardą ir vėl užmigo. Man pasirodė, kad jis kažko išsigandęs, o gal supykęs, negaliu tikrai pasakyti… — Mergaitė pasitrynė akis. — Ar jis pasveiks?

— Nagi, neverk, — tarė jai Zedas. — Leisk man prieiti prie jo, Amri. — Šioji skubiai atsitraukė nuo lovos. — Ar žaizda galvoje kraujuoja, Rani-ka?

— Ne, — atsakė sesuo. — Kraujo išvis nebuvo, tik iššoko balkšvas gumbas.

Zedas palietė tvarstį.

— Šitą ketinu nuimti, — pasakė. — Amri, atnešk šilto vandens, žirkles ir sterilų tvarstį.

— Aš nežinau, kas tai yra, Zedai-ka.

— Nueik į mano kambarį, atsidaryk spintą ir paimk visą vaistinėlę.

Vergė akimoju atnešė, ko paprašyta, įsikibusi abiem rankomis. Zedas nuėmė negrabiai užlipintą tvarstį. Išsipūtęs gumbas po juo buvo purpurinis. Zedas žirklėmis apkirpo aplink jį Deino plaukus žiūrėdamas, gal išvys kraujuojančią žaizdą. Bet kraujo taip ir neaptiko nė pėdsako.

— Reikėjo dėti ledo, ne tvarstį, — pratarė. — Bet blogiau nepadarėte.

Rani įsistebeilijo į gumbą.

— Atrodo klaikiai.

— Iš tikrųjų nieko labai baisaus. O kaip visa kita? — Jis nutraukė antklodę.

— Ar jam sukrėstos smegenys? — pasiteiravo Rani.

— Labai gali būti.

Amri proverksmiais paklausė:

— Kodėl jis nepabunda?

Deino nugara buvo subraižyta, nusėta rumbais — reikia manyti, odą suraižė po sprogimo į visas puses pažirusios atplaišos. Zedas ne be vargo atsispyrė poreikiui bent kuo švelniausiai prikišti pirštus prie tų skaudulių. Deinas alsavo lygiai, tankios jo blakstienos virpčiojo.

— Pabus, — pažadėjo Zedas. — Deinai, — ištarė. — Deinai, — pakartojo įsakmiau. — Paslikas kūnas krustelėjo. — Matote — jis mane girdi. Pabusk!

Deinas girdėjo, kad Zedas jį šaukia. Pabusk. Jis stengėsi atsispirti įsakymui, netrokšdamas nieko kita, tik ilsėtis. Tačiau vyrukas buvo įpratintas — ir ne itin švelniai — akimoju paklusti tam balsui. Mirkčiodamas Deinas išniro į pusiau sąmoningą būseną. Dienos šviesa akino. Visai nenoromis iš akių pasruvo ašaros; jam taip ir nepavyko atsipeikėti oriai.

Drobinė šluostė sugerėjo ašaras. Dabar jis jau įžiūrėjo aiškiai: Amri, Rani, Zedas. Šluostė — Zedo rankoje. Deinas prisiminė: ranka, mojanti iš katerio. Kažkas krinta. Triukšmas. Taip.

Rani ištarė virpančiu balsu:

— Deinai!

Jis sutelkė žvilgsnį į ją.

— Jeigu ne tu, aš jau būčiau negyva.

— Kas? — ištarė jis.

Atsakė Zedas:

— Mes nežinome. Kol kas dar nežinome.

Deinui graužė lūpas, jos atrodė sutinusios.

— Ar dar kas nors sužeistas?

Rani atsakė:

— Žuvo viena drakonkatė. G Timitas niršta, nes bomba išrausė didžiulę duobę jo gražiajame sode.

Deinas bandė nuryti seilę. Burnoje buvo sausa tarytum dykumoj. Zedas ištarė:

— Gerti nori?

— Taip.

— Gali atsigerti vandens. Valgyti — kol kas dar ne. Ir miegok, kiek lenda. Jokiu būdu nesikelk. Štai. — Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė nedidelę dėžutę. Pakėlė ją virš lovos. Iš dėžutės pabiro mažyčiai kieti žirneliai — muzikos įrašai. — Čia tau, kad nebruzdėtum. Tik nepersistenk, kad nepradėtų skaudėti galvos. Bibliotekoje yra grotuvas. Amri galės jį tau atnešti.

Netikėdamas savo akimis, Deinas palietė įrašus. Jo pirštai virpėjo.

Zedas palietė jo petį, norėdamas atkreipti dėmesį į save.

— Gerai padirbėjai.

Deinas iš paskutiniųjų stengėsi nepraskysti.

— Ačiū, Zedai-ka.

Rani pasilenkė virš lovos.

— Tiktai nepervark, — ištarė ji. Buvojau visai susitvardžiusi. Ji įsikibo Zedui į parankę. — Zedai-ka.

— Aš su tavim, — ištarė jis.

Juodu išėjo. Deinas girdėjo, kaip koridoriumi tolsta idealiai tarpusavyje derantys jų žingsniai. Netrukus į kambarį atskubėjo Amri, apsiglėbusi grotuvą. Mergaitė padėjo jį taip, kad Deinas galėtų pasiekti. Rankos jo vis dar neklausė, sustingę it pagaliukai pirštai nenorėjo lankstytis. Jis ėmė naršyti įrašus, ieškodamas „Koncerto a minor”.

— Galiu tau padėti, — pasisiūlė Amri.

— Noriu pats, — paprieštaravo Deinas. Jis įdėjo žirnelį į grotuvą. Kambarį užliejo Stratos melodija.

— Kaip gražu, — ištarė Amri.

Deinas užmerkė akis.

Praslinkus valandai po Zedo sugrįžimo ir kelioms po to, kai paskambino Binkis, į dvarą prisistatė pora Abanato policijos pareigūnų.

Byla atiteko pareigūnei, vardu Sachiko Curada. Jos padėjėjas buvo pavarde Ronas. Rani taip ir neteko išgirsti policininko vardo; vėliau jai dingtelėjo, kad vardo jis galbūt išvis neturi. Curada buvo nedidukė, smulki, tamsaus gymio; iš karto krito į akis, kad iš jų dviejų tikrai triūsia kaip tik ji. Kai tik jų kateris nusileido prie angaro, Curada išsiropštė laukan pirmoji ir tuojau pat ištiesė ranką pasisveikinimui.

— Domna, — gyvai sučiauškėjo ji. Tada kyštelėjo ranką Zedui.

— Komandore. — Ji atidžiai nužvelgėjuos. — Džiugu matyti, kad jūsų nesužeidė. Privalau atsiprašyti, kad taip negreitai atsiliepėme į jūsų iškvietimą. — Ji teikėsi šyptelėti. — Supraskite, nuovadoje niekas nenorėjo imtis šitos bylos.

— Puikiausiai suprantu, — paniuręs burbtelėjo Zedas.

— Norėčiau pamatyti visus grasinamojo pobūdžio laiškus, kuriuos esate gavę iš Laisvųjų Čabado Žmonių, taip pat ir bet kokius kieno nors kito grasinimus, dar — bombos išraustą duobę ir būtinai — bombos skeveldras, jeigu jas surinkote.

— Nebuvo jokių skeveldrų, — atsakė Zedas. Jis ištisą valandą naršė šabakštyną aplink sprogimo vietą. — Ar bent jau neaptikau nieko, ką būtų galima palaikyti bombos skeveldromis.

— Be to, norėčiau apžiūrėti visą valdos teritoriją.

Rani atsakė:

— Aš jus palydėsiu.

Policininkė, regis, sutriko.

— Nebūtina, Domna, tai padaryti gali ir kuris nors vergas.

Rani rankomis įsisprendė į klubus.

— Sakau jums: aš viską aprodysiu. Juk tai mano valda.

Jai perštėjo suraižytas rankas ir kojas. Rani nusivedė pareigūnus į namus. Numanydama, kad policija norės juos apžiūrėti, ji iš anksto buvo liepusi Binkiui surinkti visus grėsmingus ar grasinančius laiškus. Pirmojo aukšto koridoriuje įtaisytu interkomo ryšiu ji išsikvietė sekretorių.

— Binki, prašau atnešti apačion visus grasinančius laiškus, — pasakė jam.

— Klausau, Rani-ka, — atsiliepė jis.

Po akimirkos nulipęs laiptais, įteikė laiškus šeimininkei. Ši perdavėjuos Curadai, kuri pasklaidė krūvelę su panieka ir akivaizdžiai bjaurėdamasi.

— Ar galėtume juos pasiimti, Domna?

— Jeigu manote, kad jums pravers — taip.

— Gal ir pravers, — atsakė Curada, perduodama tvarkingai sudėtą pluoštą pareigūnui Ronui. — Privalau pasakyti jums, Domna, kad Abanato policija iki šiol ničnieko nėra girdėjusi apie Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotę. Anksčiau jie nė karto nepasirodė akiratyje. Žinoma, tokio pobūdžio grupelės protarpiais tai šen, tai ten susitelkia mieste, bet jas visas mes gerai žinome, į daugumą pavyko įterpti savų žmonių. Be to, nė viena jų nėra tokia organizuota, kad galėtų surengti antpuolį — ir dar su žvalgybiniu skrydžiu, be to, jie niekad neišsiblaivo tiek, kad sugebėtų pasigaminti bombą.

Įsiterpė Zedas:

— Anaiptol nesu tikras, kad šitas antpuolis — Laisvųjų Čabado Žmonių rankų darbas.

Rani paprieštaravo:

— Bet jei Abanato policija nieko apie juos nežino, tuomet labiau tikėtina, jog čia vis tik nagus prikišę jie, o ne kokia kita, gerai žinoma, grupuotė.

Pareigūnė Curada patikino:

— Išsiaiškinsime.

— Kaip? — pasidomėjo Zedas.

Curada nusišypsojo.

— Policija tiesiog parodys, ką sugebanti, kaip kitaip. Labai galimas dalykas, kad kuris nors iš tų vyrukų pridės į kelnes ir taps informatoriumi. Šitaip mes ir susirenkame didžiąją dalį informacijos apie panašaus plauko grupuotes. Manau, jūs tikrai nenorėtumėte, Domna, kad šis įvykis išplauktų į viešumą?

Rani susiraukė.

— Žinoma, nenorėčiau. Ar VIN jau ką nors suuodė?

— Jie nuolat pasiklauso policijos ryšių linijų, — atsakė Curada.

— Bet aš jau perspėjau juos: kad ir ką išgirstų, pasinaudoti tuo nevalia. Jie įpratę, kad retsykiais jiems neleidžiama viešinti įvykių.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

— O dabar norėčiau pamatyti tą vietą, kur sprogo bomba.

Rani palydėjo pareigūnus ten. Nepaguodžiamas Timitas parietęs kojas sėdėjo netoliese ir niauriu žvilgsniu dėbsojo į bjaurų randą. Curada apėjo sprogimo vietą aplinkui.

— Iš kokio aukščio numesta bomba? — paklausė.

Rani palingavo galvą.

— Aš nežinau. Viskas įvyko labai staigiai.

— Galbūt Deinas galės pasakyti, — sumurmėjo Zedas.

— Kai tik pabus, iškart jo ir paklausiu, — pažadėjo Rani. — Deinas — vienas mano vergų, — paaiškino ji. — Buvo su manim, kai tai nutiko. Jis ir nukentėjo per sprogimą.

Curada dirstelėjo į Timitą.

— Jūsų sodininkas?

— Taip.

— Galbūt kur nors netoli duobės pastebėjai kokių nors metalo ar plastiko nuolaužų — bet ko, kas tau pasirodė nepažįstama ir galėtų būti bombos skeveldros?

Timitas atrodė išsigandęs.

— Mačiau akmenų, — droviai ištarė jis.

— Nemanau, kad Timitas atpažintų bombos skeveldrą, net jei ji kaukštelėtų jam pačiam per galvą, — įsiterpė Rani.

Abu su Zedu aprodė pareigūnams visą valdos teritoriją. Šie apžiūrėjo sienas, pasigrožėjo drakonkatėmis, kyštelėjo nosį pro vartus. Pakeliui atgal į namus Curada pripažino:

— Nemanau, kad būtų įmanoma padaryti ką nors, kad jūs galėtumėte jaustis čia visiškai saugi, Domna, nebent virš visos valdos įrengtumėte apsauginį lauką-narvą arba įkurdintumėte visą armiją tiesiog savo pievoje.

Rani atsakė:

— Armijos Čabade išvis nėra, o aš tikriausiai negalėčiau gyventi narve.

Curada linktelėjo.

— Aš irgi negalėčiau. — Ji suraukė antakius. — Būtų baisiai gerai turėti bent menkiausią tos bombos gabalėlį. Jeigu leisite, atsiųsiu čionai specialistų grupę, kad kruopščiai apieškotų valdą.

— Žinoma, leisiu, — atsakė Rani. — Bet kodėl tai šitaip svarbu?

— Pirmų pirmiausia bombos skeveldra padėtų įspėti tos bombos kilmę: ar ji pagaminta Čabade, ar kontrabanda atgabenta iš svetur. — Ji dirstelėjo į Timitą, kuris pusbalsiu kuždėjosi su drakonkatėmis. — Domna, ar jums neatėjo į galvą mintis, kad užpuolikai gali būti vergai?

— Turite omeny — buvę vergai? — pasitikslino Zedas. — Pagalvojau apie tai.

— Ne, aš turiu omeny visai ne tai, — atsakė Curada. — Kalbu apie vergus — vergus, kurie gyvena mūsų namuose, naudojasi mūsų kompiuteriais, tvarko mūsų gyvenimą. Vergai gali naudotis šeimininko vardu, šeimininko turtais — ir šitaip suregzti kone bet ką. Ir tokiu atveju atkapstyti įrodymų būtų beveik neįmanoma — nebent kuris nors iš vergų grubiai suklystų.

Rani nurijo seilę. Ne, tuo ji nė už ką nepatikėtų…

— Tik ne mano vergai, — užtikrintai tarė ji.

Curada gūžtelėjo pečiais.

— Ką gi, jūs juos pažįstate. Galbūt nagus prikišo ne jūsų vergai. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Domna, privalote žinoti štai ką: vergų nuomone, jeigu kuri nors viena iš Čabado Šeimų yra atsakinga už vergiją, tai — Jago Šeima.

Grįžusi į angarą, Curada vėl pakratė ranką Rani, paskui — Zedui.

— Specialistų grupė atskris rytoj iš pat ryto, — pažadėjo ji. Tada įšoko į katerį, bet dar pasilenkė iš jo ir paklausė: — Ar ketinate laikytis senos tradicijos ir dalyvauti Aukcione Abanate?

Rani nė nesusimąstė apie galimybę atšaukti kelionę.

— Žinoma, — tvirtai atsakė ji.

— Tuomet, — pridūrė Curada, — kol būsite Abanate, jums galbūt vertėtų samdyti asmens sargybinį.

Kai sesuo su broliu traukė atgal į namus, Zedas tarė:

— Sumanymas tikrai neblogas.

— Samdyti asmens sargybinį? — Rani susiraukė. Ji ir šiaip negalėjo pakęsti Abanato, niekad nesijautė ten laiminga, o jei gatvėmis paskui ją visa kur dar plumpintų ir koks nors samdytas asmens sargybinis, būtų visai nekas. — Tfu!

— Šito galėtų imtis Džo. Skeliečiai — neprilygstami asmens sargybiniai.

— Džo negali būti dviejose vietose vienu metu, o ji dabar lyg ir turėtų ieškoti Šeriksės.

— Tiesa, — sutiko Zedas. — Bet sumanymas vis vien neblogas.

Rani susikišo rankas į kišenes. Galvoje sukosi maištinga mintis: neprisileisiu prie savęs jokio asmens sargybinio. Staiga ji sukikeno prisiminusi tą nuostabų pelišką žodį, kurio ją išmokė Deinas. Bersk. Sužvėrėsiu: tapsiu siaubinga pikčiurna ir niurzga, ir tada man teks ilgam laikui pasitraukti į vienumą.

Zedas paklausė:

— Ar bent pagalvosi apie tai, Rani?

Sesuo atsiduso.

— Gerai, pagalvosiu, Zedai-ka.

Per ilgus praktikos metus išsiugdyta savidisciplina padėjo jai išguiti Curadą iš galvos. Grįžusi į savo kambarį, Rani vėl pasiėmė šnipo Gemite laišką. Plunksna ant popieriaus ji susirašė pastabas, ką reikėtų j am pasakyti: ausylai klausytis, kruopščiai pranešinėti žinias, o kiekvienai patogiai progai pasitaikius — patyliukais kurstyti nesantaiką. Jago Šeimos pastaruoju metu gyvenimas nelepina, tad kodėl jis turėtų būti rožėmis klotas Diurų Šeimai? Binkis sėdėjo prie kompiuterio, peržiūrinėdamas kažką ekrane. Jis buvo kraupiai išblyškęs, ir Rani nejučia susimąstė: ar tik nebus Zedas vėl prikišęs prie jo nagų dėl kokio menko ar išvis iš piršto laužto nusižengimo?

— Binki, — ištarė ji. Vergas atsigręžė ir pažvelgė į ją. — Kas tau yra?

Jo rankos drebėjo.

— Rani-ka, aš… aš, rodos, būsiu suklydęs. Prieš keletą dienų liepėte man imtis žygių išsiaiškinti, kas siuntinėja tuos grasinančius laiškus. Aš parašiau policijai skirto laiško juodraštį, išdėsčiau visas smulkmenos. Maniau, kad tikrai išsiunčiau, bet dabar aptikau jį čia, vis dar juodraštinį variantą — o tai reiškia, kad aš laiško taip ir neišsiunčiau. Jei būčiau išsiuntęs, to antpuolio, tos bombos… viso to galėjo nė būt nebūti! — Vyruko balsas tapo spigus.

— Liaukis, — piktai pertarė jį Rani. — Juk ne tu numetei tą bombą. Tu tik suklydai.

— Bet…

— Pakaks! Kas jau padaryta — tai padaryta.

Ji šaltai stebėjo, kaip jaunasis vergas iš paskutiniųjų stengiasi susitvardyti.

— Bet jūs ne… Jūs ne…

Jis užduso ir gurktelėjo oro.

— Nepasakysiu to broliui? Žinoma, nepasakysiu, kodėl turėčiau? — patikino ji.

Suglebęs iš palengvėjimo Binkis atsirėmė į kambario sieną.

Rani vėl pasiėmė ataskaitą iš Gemito, ją mažumėlę pykino. Nelemtas Zedas! Ji niekad nė puse lūpų jam neprasitarė apie tai, bet iš tikrųjų tada dar iš vakaro nujautė, jog Binkis tą naktį ruošiasi bėgti.

Turėjau nė už ką neleisti Zedui padaryti to, ką jis padarė, pagalvojo ji ir čia pat atsiduso puikiai suprasdama, kad brolį deginantis neįveikiamas potraukis pernelyg stiprus, kad jį būtų galima imti ir pažaboti; ji žinojo, kad tam tikromis aplinkybėmis ir pati niekaip nevaliotų brolio sutramdyti. Moteris dar kartą vogčiomis dirstelėjo į Binkį. Baimė — išties galingas stimulas, tačiau ji sunaikina bet kokį pasitikėjimą. O Rani norėjo, kad vergai ja pasitikėtų. Jei įsigeistų, kad namuose jai patarnautų būrys besmegenių robotų, jau verčiau pasitelktų doraziną.

„MES IRGI GALIME ŠITAIP PADARYTI”.

Pašto kateris, atvykęs pagal grafiką kitą rytą, be visa kita, atgabeno ir purviną voką su popiergaliu viduje. Laišką pasirašė „Laisvieji Čabado Žmonės”.

Perskaičiusi bjaurią keverzonę, Rani įsiuto; įniršis kunkuliavo vis smarkiau, kol galiausiai ji nebeįstengė nusėdėti krėsle. Švystelėjo popieriaus skiautę Binkiui.

— Štai. Kai policija užbaigs apžiūrą, atiduok jiems.

Rani išpuolė į terasą. Apačioje grupė policininkų šniukštinėjo pakrūmiais, ieškodami įkalčių. Rani prisivertė atsiremti į sieną ir atsipalaiduoti. Ji pastebėjo, kad plytelių plyšiuose želiančios aušražiedės jau gerokai apvytusios. Atrodo, Amri bus visai apleidusi darbus, kad galėtų nesitraukti nuo Deino patalo.

Vienas policijos pareigūnų pasuko namo link. Rani grįžo vidun.

— Duokš man tą bjaurastį, — tarstelėjo ji Binkiui.

Laikydama voką už vieno kampo, nunešė žemyn. Policininkas buvo ką tik įėjęs į namus.

— Domna, — prašneko jis, — mes jau baigėme. Atleiskite už sutrukdymą.

— Ar ką nors radote? — paklausė Rani.

Policininkas papurtė galvą.

— Ničnieko.

— Štai. — Rani ištiesė laišką. — Gavau su šio ryto paštu. Būtų gerai, jei perduotumėte pareigūnei Curadai.

— Gerai, ponia. — Policininkas iš kažkur išsitraukė plastikinį maišelį, voką įsidėjo į jį. — Ačiū. — Jis linktelėjo Imeldai, kuri, įsitaisiusi ant aukštos virtuvinės kėdės, šypsojosi jam. — Dėkoju už limonadą. — Jau keldamas koją per slenkstį, jis dar atsigręžė. — Domna, aš tik norėjau pasakyti… jūsų namai iš tiesų žavūs.

Rani nusišypsojo.

— Ačiū, pareigūne.

Ji nusekė paskui policininką į lauką. Ūmai jai parūpo, kur galėjo pradingti brolis.

Surado jį prie duobės: pasirėmęs ant kastuvo nuogas iki pusės Zedas kalbėjosi su Timitu. Eidama artyn Rani susizgribo besižavinti lygia brolio oda ir po ja pūpsančiais pečių raumenimis.

— Ką čia veiki, Zedai-ka? — paklausė ji.

Brolis išsišiepė.

— Dirbu, kad išgaruotų įniršis, — atsakė. Pasilenkė, pasėmė kastuvą žemių, šiūstelėjo į duobę. — Iš pykčio nepeši jokios naudos.

— Tai jau taip, — sutiko Rani. — Pastebėjau. Šįryt gavau dar vieną laišką iš Laisvųjų Čabado Žmonių. Štai ką jie rašo: „Mes irgi galime šitaip padaryti”.

Zedo šonai žvilgėjo nuo prakaito.

— Ir ką tu su juo padarei?

— Atidaviau policininkui, paprašiau, kad perduotų pareigūnei Curadai.

Zedas susiraukė.

— Patys pridirba — patys parašą padeda, labai miela iš jų pusės. Kažin kodėl dar nesugalvojo pasiskelbti VIN skelbimų skiltyje?

Rani pasikasė smakrą.

— Vadinasi, tu manai, kad jie nusiteikę rimtai, ar ne? — ištarė.

— Be jokios abejonės, jie nusiteikę kuo rimčiausiai! Tu tik pažiūrėk! — Jis smakru parodė į perplėštą, apsvilusią žemę.

— Kodėl tuomet jie to nepadarė? — paklausė Rani.

— Ko nepadarė?

— Jie ištaškė sklypelį pievos, tuo tarpu galėjo numesti tą bombą tiesiai man ant galvos. — Rani išskėtė rankas. — Jie nenori manęs užmušti, Zedai-ka. Jie siekia kažko kitko.

Zedas susimąstė.

— Hm. O kaip manai, ko jie galėtų norėti?

— Galbūt mane įbauginti? — Rani pakėlė grumstą. Stipriai suspaudė kumštyje jusdama, kaip gurgžda rupi žemė. Ji maloniai kvepėjo. — Na, nežinau. — Išbėrusi iš saujos žemes, Domna nusipurtė delnus.

— Romantikai, — pratarė Zedas. — Kvailiai. — Jis stipriu judesiu įsmeigė kastuvą. — Žinai, Rani-ka, tau reikėtų čiupti kastuvą ir paplušėti drauge su manim. Puiki mankšta.

— Negaliu pakęsti mankštos.

— Žinau. Kadaise vis žadėdavai, kad kokį kartą keliausi su manim kopti į ledynus. Kažin ar pastebėjai, kad lioviausi tave kalbinęs?

— Aš tikrai ketinau kada nors keliauti su tavim, — liūdnai atsakė ji žinodama, kad dabar jau per vėlu, kad ji jau niekad drauge su broliu nekops į Abanato ledkalnius. Jos pečiai nusviro.

Zedas staiga sustingo.

— Tai kvailys neregėtas!

Rani tučtuojau pakėlė galvą. Viena ranka apglėbęs Amri, Deinas Ikoro stengėsi prasisprausti pro virtuvės duris. Zedas išsiplūdo ir nubloškė šalin kastuvą.

— Tuoj grįšiu, — mestelėjo ir nužirgliojo namų link.

Rani prasižiojo, ketindama jam šūktelėti, bet vėl užsičiaupė.

Išlaikyti Deino svorį buvo aiškiai ne Amri jėgoms. Kai atskubėjo Zedas, Deinas jau ranka grabinėjo sieną, keliai jam linko, dar kiek — ir būtų susmukęs. Zedas spėjo sugriebti sužeistąjį už pažastų.

— Kaip tau pačiam atrodo, ką tu darai? — paklausė.

Deinas susirietė ant žemės. Prisimerkęs pažvelgė į Zedą.

— Vaikščioju.

— O kas pasakė, kad tau galima vaikščioti? Tau sukrėstos smegenys, nežinojai? Kiek pirštų rodau?

Zedas nė nesistengė slėpti susierzinimo. Deinas sutelkė dėmesį į išskėstus jo pirštus.

— Tris.

— Hm. — Zedas nesitikėjo sulauksiąs teisingo atsakymo. — Parodyk pakaušį. — Deinas palenkė kaklą. Zedas ėmė švelniai spūsčioti aplink raudoną gumbą. Deinas susigūžė. — Jauti ką nors?

— Atrodo, kad gumbas dydžio sulig mano kumščiu.

— Bet toks jis tikrai nėra. Galvą skauda?

— Ne.

— Gerai. Žiūrėk tiesiai pirmyn. Sek žvilgsniu mano pirštą. Nesukiok galvos. Judink tik akis — ten, kur juda pirštas. Štai taip.

Deinas vartaliojo akis, sekdamas Zedo pirštą, judantį aukštyn žemyn, paskui — ratu ir galiausiai — į šonus. Paskui Zedas delnu apglėbė Deino smakrą. Šis pernelyg gerai pažįstamas judesys buvo skausmo pranašas; Deinui sutraukė raumenis. Zedas tylutėliai paklausė:

— Ar aš liepiau tau keltis iš lovos?

Deinas sujudino lūpas:

— Ne, Zedai-ka.

— Pasakyk aiškiai.

Deinas pakartojo — garsiau.

— Tad daugiau ir nesikelk, kol neleisiu. Mano seseriai tu reikalingas sveikas. Supratai?

— Taip, Zedai-ka.

Zedas patenkintas išsitiesė. Rani tebestovėjo prie duobės ir žiūrėjo į juos. Vis dar paslikas Deinas ištarė:

— Zedai-ka…

— Ką?

— Ačiū, kad grąžinote man muziką.

Zedas kreivai šyptelėjo prisimindamas, koks iššūkis jam buvo palaužti Deiną — ir kokį malonumą patyrė jį sugniuždydamas.

— Dėkok Rani, — tarė jis. — Tai ji manęs prašė parvežti tau įrašus.

Kitą rytą Rani ir Zedas pusryčiavo terasoje.

Apačioje Timitas triūsė prie sprogimo duobės, dabar paverstos gėlių klomba — sodino ten vijoklius. Miegamajame jiems už nugarų paklodes purtė Amri. Karai teko iškrapštyti mergaitę iš Deino kambario ir jėga nuvaryti prie darbo. Amri bandė ginčytis. Rani pamėgino įsivaizduoti nuolat džiugiai nusiteikusią mažylę Amri besiginčijančią — ir nepavyko. Ji pakėlė dubenėlį, gurkštelėjo sultinio su kiaušiniu.

— Zedai-ka, kaip šįryt laikosi Deinas?

— Geriau, — atsakė Zedas. — Jau nori keltis.

— Ar jam jau galima?

— Jei atsistojus pradės svaigti galva — dar ne. — Zedas nusišypsojo. — Ko tokia suniurusi, Rani-ka? Netrukus jis bus sveikutėlis.

— Galvojau apie Amri.

— O kas nutiko Amri?

Vadinasi, jis nieko nepastebėjo. Rani pagalvojo, kad toks nuovokus žmogus, kaip Zedas, kitąsyk sugeba būti stulbinančiai aklas.

— Ji iki ausų įsimylėjusi Deiną.

— Amri? — Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn. — Nė manyt nepamanyčiau, kad per visą trumpą gyvenimą ją bent kartą aplankė mintys apie seksą.

— Kalbu ne apie kūnišką meilę. O apie jausmą, kurį mudu su tavimi kadaise vadinome pūkine meile.

Zedas tarstelėjo:

— Kažin ką apie tai mano Deinas?

— Deinas sako, kad ji jam primena vieną jo maželių broliukų.

Zedas vyptelėjo:

— Matyt, vyrukui smegenys sukrėstos labiau, nei man atrodė, jei jau Amri jam primena kieno nors brolį.

— Manau, — atsakė Rani, — jis tiesiog turėjo omeny, kad jaučia jai vien šilumą ir prieraišumą.

— Jau susijaudinau, — nusišaipė Zedas. Ir kalbėjo toliau, kreipdamasis į sieną: — Praėjusią, o ir užpraeitą naktį gulėjau negalėdamas užmigti ir vis svarsčiau, kas būtų, jeigu tu būtum žuvusi. Galiausiai nusprendžiau, kad mano gyvenimas tada taptų nebepakeliamas. Kita vertus, tai, ką jaučiu tau, niekad nebuvo vien šiluma ir prieraišumas.

— Zedai-ka.

Ji per stalą ištiesė ranką prie brolio. Jis atsigręžė. Suspaustos jo lūpos virto brūkšniu veide. Akyse susimaišė meilė ir sielvartas.

— Zedai-ka, aš neketinu mirti — dar kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Ketinu nugyventi ilgą gyvenimą. Beje, praėjusią naktį irgi nemiegojau. Svarsčiau pasiūlymą įsitaisyti asmens sargybinį.

— Ir ką sugalvojai?

— Sugalvojau, kad judu su pareigūne Curada sakėte tiesą.

Zedas nusišypsojo. Jo veidą kausčiusi įtampa išsisklaidė.

— Bet tu juk žinai, kaip aš vertinu vienumą. Jei ko norėčiau užvis mažiausiai — tai kad į šeimyną įsibrautų dar vienas, svetimas, žmogus. — Ji paėmė vaisių ir dantimis ėmė graužti minkštimą. — O šįryt man dingtelėjo mintis: juk to nė nereikia. Kam man samdyti asmens sargybinį, jeigu jau turiu jį?

Zedas lyg ir sunerimo.

— Žinoma, aš galiu saugoti tave, kai esu šalia, Rani-ka, bet…

— Turiu omeny ne tave. — Ji padėjo išgraužtą vaisiaus žievelę ant lėkštės krašto. — Kalbu apie Deiną. Kartą jis jau išgelbėjo man gyvybę, be to, reikia, kad jis nesėdėtų dykas, kol būsime Abanate. Jis paklusnus ir mitrus, be to, ne kvailys.

Zedo kakta susiraukšlėjo.

— Kalbi taip, tarsi būtum jau apsisprendusi.

— Ar nemanai, kad tai geras sumanymas? — paklausė Rani.

Zedas mąsliai raukė antakius.

— Taip, sutinku, Deinas — ne kvailys, be to, jis oficialiai mokėsi bent kelių rūšių kovos menų. Jo refleksai pakankamai geri, jis gali kautis. — Zedas išsišiepė. — Jei tik nesigvieš susiimti su skeliečiais.

— Kaip šitai suprasti?

Zedas numojo ranka.

— Nesvarbu, Rani-ka, nieko ypatinga. Ar jau kalbėjai apie tai su Deinu?

— Dar ne.

— Tuomet leisk pasakyti man.

— Kaip išmanai, — atsakė Rani. Ji žvelgė į Timitą: šis stovėjo sode po laistyklės žarstomu lietučiu ir karpė vijoklį. Atrodė visiškai patenkintas. — Savaime suprantama, tai reiškia, kad turėsiu drauge pasiimti ir Amri.

— Kodėl? — nustebo Zedas.

Rani suirzusi dėbtelėjo į jį.

— Zedai-ka, tu nesiklausai manęs. Ji įsimylėjusi! Ir net jei tai — tik pūkinė meilė, Amri labai graušis, jeigu jai teks likti čia, kai Deinas išvažiuos į Abanatą.

Zedas šypsodamasis palingavo galvą.

— Nuolat kartoju tau, Rani: nereikėtų šitaip popinti vergų.

Rani irgi jam nusišypsojo.

— Žinau, Zedai-ka. Bet nors Amri akimis aš tikriausiai jau iškaršusi, kretanti senė, vis dėlto nenorėčiau, kad ji manytų, jog nežinau, ką reiškia būti įsimylėjusiai.

Šeštas skyrius

Mėlynai žalia plokščia lyg stalas Abanato jūra tviskėjo ir mirguliavo skaisčioje ankstyvo ryto saulėje. Iš vandens kyšojo dvi milžiniškų ledkalnių viršūnės; Deinas tik užkliudė jas akies krašteliu, o paskui katerio skrydžio trajektorija pasisuko, miestas užstojo jūrą.

— Štai ten, — ištarė Zedas, — nusileidimo aikštė ten.

Deinas prisimerkęs pažvelgė žemyn. Išvydo akmenimis grįstus šaligatvius, medžių žalumą, sidabrinius slenkančių juostų sistemos kaspinus, namus su juodomis saulės baterijų plokštėmis ant stogų. Deinas pradžiugo, pamatęs miestą. Tikslūs Zedo nurodymai ir katerio kompiuterio žemėlapiai padėjo jam įveikti Čabado tyrus, kai skristi reikėjo tik virš begalinių, niekuo viena nuo kitos nesiskiriančių kalvų. Ryški saulės šviesa smarkiai ribojo matomumą, o kelio ženklų apačioje buvo nedaug, ir tie patys — neryškūs, maža to, nuolat besimainantys šešėlių kaitoje. Deinas suprato, kodėl taip pavojinga skraidyti virš Čabado vidudienį. Grėsė pavojus įsisukti į begalinį ratą virš tų pačių kuprotų kalvagūbrių — visiškai nematydamas, kas yra už jų, galėjai įklimpti kaip musė butelyje.

Kelias žemyn buvo laisvas, nesimatė jokio kito transporto. Deinas palietė valdymo svertus, sumažino greitį ir išvedė katerį į spiralinę leidimosi trajektoriją. Šį nedidelį terminalą, kaip jam paaiškino Zedas, išlaikė miestas — asmeniniam Keturių Šeimų naudojimui. Dar net nespėjo nusėsti nusileidžiant jų sukeltos dulkės, o greta katerio jau išdygo terminalo valdytojas — išsišiepęs, besilankstantis, šūkaliojantis įsakymus nešikams. Rani priėjo su juo pasišnekėti. Su mėlynomis kelnėmis ir mėlynais marškiniais ji atrodė gaiviai ir dailiai. Zedas nuobodžiavo atsirėmęs į stulpą. Mažyčiame nusileidimo terminale tvyrojo riebalų ir įkaitusio metalo kvapas. Pakraštyje Deinas išvydo stūksantį aukštą maršrutinį luotą — IS klasės laivą; tokie gabendavo keleivius iš palydove įkurdinto kosmouosto. Jis dar spėjo nustebti, iš kur toks laivas galėjo atsirasti čia, bet tuojau pat jį atpažino — kartą netgi pats skrido juo: tai buvo Zedo luotas, kuriuo šis pasiekdavo Tinklą. Prisimerkęs Deinas įžiūrėjo ir stilizuotą „J„ ant laivo šono — Jago Šeimos ženklą. Deinas užsižiūrėjo į jį, rankas kojas surakino nepakeliamas ilgesys: besvorio skrydžio, to jausmo, kai, paklusdamas jo rankoms, pakyla žvaigždėlaivis ar tegul bent paprastas laivas fuziniu varikliu.

— Deinai!

Zedo balsas nurėžė Deino ilgesį švariai lyg išgaląsti peilio ašmenys. Deinas protekine nuskubėjo prie Rani, kuri jau žingsniavo terminalo vartų link. Vartų nesaugojo laukas-narvas, nebuvo čia ir ragenos skenerio — vien paprasčiausia metalinė užkarda ir besišypsantis vyrukas būdelėje, kuris nuspaudęs mygtuką pakėlė užtvarą. Deinas nesusigaudė, kodėl tas žmogus toks patenkintas atlikdamas tokią paprastą užduotį. Užkarda pakilo, ir jie atsidūrė už nusileidimo terminalo teritorijos ribų.

Jiems lyg kumščiu smogė karštis, atšokęs nuo gatvių ir šaligatvių.

— Tai prekybinis rajonas, — paaiškino Rani.

Abipus gatvės rikiavosi ryškiaspalviai kioskeliai ir krautuvėlės, išsipuošusios plazdančiais dryžuotais tentais. Gatvės muzikantas treliavo fleita, stovėdami ant rankų staipėsi du nuogi akrobatai.

— O kaip bus su bagažu, kurį atsigabenome? — paklausė Deinas.

Jis apsidairė. Aplink juos kunkuliavo žmonių minia.

— Daiktus pristatys nešikai. Binki… — Rani grįžtelėjo į jį. — Judu su Amri eikite tiesiai į namus.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis.

Blyškiaveidis sekretorius ir susijaudinusi mergaitė nėrė į minią.

Prašneko Zedas:

— Rani, man reikia skubiai sutvarkyti vieną nedidelį reikaliuką. Gal susitiksime namuose, gerai?

— Gerai.

Juodu apsikabino. Prieš nueidamas savais keliais, Zedas reikšmingu žvilgsniu nudelbė Deiną. Neužmiršk, bylojo tas žvilgsnis. Deino nervai virpėjo lyg užgauta styga. Kažin ar jis ir norėdamas įstengtų užmiršti. Trys dienos prieš kelionę į Abanatą Zedas užsuko į jo kambarį. Ir pranešė Deinui, kad šiam teks būti Rani asmens sargybiniu.

Abanate Rani reikės asmens sargybinio. Žmogaus, sugebančio greitai reaguoti ir mokančio muštis — kad lydėtų ją visa kur: pasivaikščioti Bulvaru ar parke, ar apsipirkti.

Taip, Zedai-ka.

Binkis pasakys tau viską, ką žinome apie užpuolikus. Tiesa, žinome nedaug. Jie save vadina Laisvaisiais Čabado Žmonėmis.

Taip, Zedai-ka.

Tinkle tu sakei man, kad esi įvaldęs kai kuriuos kovos menus. Be to, kiek žinau, nėra tokio hiperio, kuris bent kartą kitą nebūtų įsivėlęs į peštynes. Tu susidorosi. — Jis priėjo prie pat Deino lovos. — Tu daugiau, nei susidorosi”

Įsakymą jis sutvirtino labai aiškiai ir žiauriai — rankomis.

Rani įsikibo jam į parankę; Deinas pašoko.

— Eime.

— Kur mes einame?

Deinui teko šaukti, kad jį išgirstų. Aplinkui juos urduliavo gausybė besijuokiančių, šūkčiojančių žmonių, vilkinčių raudonomis, oranžinėmis, geltonomis, baltomis skiautėmis, o antra tiek — ir išvis nuogų. Visų akys buvo juodos. Rani nusitempė Deiną prie kioskelio. Kažką pakėlė prie veido. Dabar jau ir jos akys tapo juodos.

— Abanate visi nešioja saulės akinius. — Ji paėmė vienerius apžiūrėti. — Tau irgi prireiks.

Deinas taip ir nesuprato, ar ne paprasčiau būtų įsigyti kontaktinius lęšius, bet vis tik paėmė primityvius saulės akinius — ryškiai geltonus, milžiniškus. Atrodė klaikiai. Deinas numetė juos šalin ir išsirinko kitus, paties paprasčiausio modelio — už ausų kabinamomis kojelėmis, akis dengiančiais stiklais. Jis įsistebeilijo į save veidrodyje. Dabar jau ir jis dėbsojo groteskiškomis juodomis akimis.

— Tfu! — burbtelėjo jis. — Tai kur mes einame?

Rani atsakė:

— Noriu aplankyti draugę.

Kioskelio pardavėja atsisakė net imti į rankas Rani kreditinį diską.

— Dovana, Domna. Tiktai sugrįžkite ir atsiveskite draugus.

Rani padėkojo jai. Moteriškė net sukikeno sužavėta.

Kai juodu nutolo nuo kioskelio, Rani ištarė:

— Šitaip nutinka nuolat.

— Žmonės jus atpažįsta?

— Taip. Nesuprantu kodėl. Abanate aš pasirodau dukart per metus. Bet prekyvietėse visi visada mane atpažįsta.

Pro šalį pražvangėjo muzikantų grupė. Deinas net susiraukė nuo tų džeržgiančių nedarnių garsų.

— Tu alkanas? — paklausė Rani ir pamojusi pardavėjui nupirko iš jo kažkokio valgio: mėsos, suvyniotos į žalėsius ir pamautos ant medinio iešmo. Rani pasiūlė kąsnį Deinui. Patiekalas buvo keistas, bet gardus: aromatingas, šaltas.

— Labai skanu. Kas tai?

— Kokia mėsa — nežinau. Žalėsiai, į kuriuos ji susukta — jūros dumbliai.

— Ar visi šitie žmonės ir gyvena čia? — paklausė Deinas.

— Ne. — Rani ėmė aiškinti. Neatrodė, kad jo klausimai ją erzintų. — Dauguma šitų, — ji mostelėjo į gatve plūstančius praeivius, — yra turistai. Kai kurie — nuolatiniai gyventojai, jie įsikuria Abanate, pragyvena čia dvejus trejus metus, o paskui, neatlaikę mokesčių naštos, išvyksta. Ir tik nedidelė dalis — Čabado piliečiai.

— O ką jie veikia?

— Aptarnauja turistus, prekiauja, gamina kai kuriuos produktus, siūlo pramogas ar teikia įvairias paslaugas. Daugelis jų — buvę vergai.

Juodu išėjo į dar vieną krautuvėlių apsuptą aikštę. Rani nužingsniavo tiesiai prie vienos parduotuvių. Ši iš tolo žaižaravo miniatiūriniais paukščiukais, arkliais, medžiais, žuvimis, pačiais įvairiausiais gyvūnais — žavūs spalvingi niekučiai, visi — iš stiklo. Rani įėjo vidun. Deinas nusekė jai iš paskos. Nusiėmė saulės akinius. Kilimu išklotoje parduotuvėje viešpatavo vėsa ir tyla.

Iš už prekystalio atskubėjo aukšta laiba moteris pašarmojusiais plaukais. Jiedvi su Rani pasibučiavo.

— Sveika sugrįžusi į Abanatą, Rani-ka. — Moters oda buvo tokio pat atspalvio, kaip ir Karos — pieninio šokolado rudumo. — Atrodote puikiai.

— Aš ir jaučiuosi puikiai. O kaip tu laikaisi? Kaip reikalai parduotuvėje? — Rani apsisuko dairydamasi. — O ji didesnė už pirmąją. Kas tau padeda tvarkytis?

— Abiem prekes užsakinėju ir buhalterija rūpinuosi aš pati. Kai tenka kur išvykti, mane pavaduoja Erlinas.

Kol moterys šnekėjosi, Deinas klydinėjo po krautuvėlę apžiūrinėdamas miniatiūrinius stiklo gaminius. Kaligrafiškais rašmenimis išmarginta lentelė tikino, kad visi šie dalykėliai išpūsti rankomis iš paties smulkiausio Čabado smėlio. Deinas aptiko drakonkatės miniatiūrą ir stabtelėjo ja pasigrožėti.

Staiga jis išgirdo kažkieno balsą:

— Kuo galėčiau jums padėti?

Deinas išsitiesė. Kitapus stiklinio prekystalio stovėjo jaunas vyrukas su raudona tatuiruote ant rankos. Jis šypsojosi Deinui.

— Ačiū, nieko nereikia, — atsakė Deinas.

Jaunuolis ir toliau šypsojosi jam ta pačia šypsena, mechaniška, tarytum įjungta.

— Kainos pas mus nedidesnės nei kitose parduotuvėse, — kalbėjo jis. — O visos miniatiūros — rankų darbo…

— Aš neketinu nieko pirkti! — riktelėjo Deinas garsiau, nei ketino.

Moteris, kalbėjusi su Rani, kilstelėjo galvą.

— Viskas gerai, Džeimi, jis — ne pirkėjas.

Džeimis dar plačiau nusišypsojo ir linktelėjo. Jo akių vyzdžiai buvo nejudrūs, išsiplėtę. Jis tankiai mirksėjo ir šypsojosi — lygiai taip pat, kaip šypsojosi ir nusileidimo terminalo vartų sargas.

Deinas gurktelėjo; staiga jį nusmelkė šaltis ir mažumėlę supykino. Rani kažką pirko, jis nematė ką. Paskui dar kartą apkabino moterį ir mostelėjo Deinui pirm jos išeiti į gatvę. Lauke, prie pat parduotuvės durų, kažkokia moteris skaitė laikraštį. Deino žvilgsnis užkliuvo už antraštės: „KETURIOS ŠEIMOS RENKASI ABANATE”. Jam teko dar kartą nuryti seiles, kad įstengtų prašnekti.

— Kas toji moteris? — paklausė.

— Tulė. Ji buvo mūsų virėja dvare. O kai baigėsi jos sutarties terminas, pasiėmė pinigus ir įsigijo parduotuvę. Ši — jau antra. Sekasi jai tikrai neblogai.

Deinas norėjo sužinoti visai ne tai.

— O kas yra Džeimis?

— Džeimis? — Rani suraukė antakius, kaktą perkirto raukšlė.

— A, klausi apie vergą? Manau, ji nusipirko jį pernykščiame Aukcione.

Deinas pasistengė kuo atsargiau pasirinkti žodžius:

— Ar jis… protiškai atsilikęs?

Rani nustebo.

— Žinoma, ne! Juk jau pats nusikaltimo apibrėžimas liudija, jog nusikalstamą veiksmą gali įvykdyti tik visiškai sveiko proto žmogus. Kitaip Tinklas nebūtų jo paėmęs, nebūtų net svarstęs tokios galimybės. Aaa… — Ji pasitrynė smakrą. — Tu juk nežinai. Jis apdujęs nuo dorazino, Deinai. Kaip keista. Tu pats — narkotikų kurjeris, bet nežinai, kaip atrodo žmogus, vartojantis doraziną.

Deinas atsakė:

— Aš žinau, kaip jis veikia. Tai raminantysis preparatas, sukeliantis euforiją.

— Tai tik tušti žodžiai, — atsakė Rani. — Jie visiškai nepaaiškina, kaip po dorazino dozės jautiesi.

— O jūs tai žinote?

Moteris, regis, susimąstė.

— Esu bandžiusi. — Ji dirstelėjo į vergą. — Niekam apie tai neprasitariau. Jausmas nepakartojamas. Kai tau liepiama ką nors daryti, negali atsidžiaugti užduotimi — ji atrodo įdomiausia pasaulyje. Nepajunti net nuovargio. Be to, dorazinas padeda užmiršti praeitį. Manau, vartodamas jį nuolat, gali netgi užmiršti, jog esi vergas. Ir visą laiką šypsaisi.

— Savo vergams jūs kvaišalų neduodate.

— Sovkoje vergai dozę gauna kasdien. Namų vergai — niekad.

Namų vergai — vadinasi, ir aš, pagalvojo Deinas. Rani žvelgė

į jį, ir vyrukas pavėluotai susizgribo, kad moteris nešasi dėžę su pirkiniu — o juk tai jis turėtų nešti. Štai kam reikalingi vergai, dingtelėjo jam. Kad nešiotų rankines, atidarinėtų duris, spaudytų mygtukus. Ir visai nesvarbu, koks protą bukinantis bus tas darbas — galų gale tam ir skirtas dorazinas. Deinas ištiesė ranką, norėdamas paimti iš jos dėžutę. Neįstengė pažvelgti Rani į akis. Bandė įsivaizduoti, kaip reikėtų pragyventi penkerius metus, dešimt metų nuolat nugrimzdus saldžioje, svaiginančioje kvaišalų migloje. Jis žvelgė į parduotuves: vitrinose išdėliotos prekės atrodė pernelyg ryškios, rėžiančios akį, jas perkantys žmonės — tokie pat ryškūs, rėžiantys akį, neskoningi, bjaurūs — turistai ir vergai, visi vienodi, išsiviepę vienodomis plačiomis, bereikšmėmis šypsenomis… Pasibjaurėjimas po savim slėpė graužiantį kaltės jausmą, ironija kartėlio prieskoniu nutvilkė liežuvį. Pirmą kartą Deinas pajuto, jog būta teisingumo tame įvykių posūkyje, nubloškusiame jį į vergiją.

Jis prisivertė atsitokėti. Susizgribo sustojęs vidur gatvės — praeiviams tekdavo jį apeiti, Rani buvo priversta laukti.

— Atleiskite, — vargais negalais išspaudė jis.

Rani nieko neatsakė, ir Deinui parūpo, ar daug jį draskančios kančios atsispindėjo veide.

Juodu jau sparčiau nužingsniavo gatvelių labirintu, kol pagaliau pasiekė žalumos salą, iš pažiūros primenančią parką: vejos, fontanai, žaliuojantys medžiai. Nuo gatvės parką skyrė geležinė tvora su vienintele vartais įrėminta išlauža; greta stovėjo sarginė.

— Tai, — paaiškino Rani, — Įkūrėjų Lanka. Pirmasis parkas, kurį užsiželdino Šeimos, kai tik atsitempė iš ašigalių ledo.

Besišypsanti moteris sarginėje įleido juos pro vartus. Parke augantys medžiai buvo didžiuliai, seni — senesni už tuos, kurie žaliavo Jago Šeimos valdoje. Tačiau žemė čia buvo plokščia, vejos tvarkingai nušienautos, jokio bet kaip išaugusio laukinio želmenėlio, o iš krūmokšnių nesklido nė garselio — paukščiai čia neperėjo. Deinas staiga prisiminė Pelino dangų, uolėtus kalvagūbrius, marguojančius gausybe paukščių…

Vienoje parko dalyje čiurleno fontanas: kruopščiai nudailintais kriokliais srovė tiško nuo vienos atbrailos ant kitos. Žmonės būriavosi aplinkui: sėdėjo ant suoliukų, vaikštinėjo po pievą.

— Domna Rani!

Nuo suoliuko stryktelėjo kažkokia moteris. Deinas įsitempė: moteriškė atkurnėjo artyn, užtverdama jiems kelią. Ji vilkėjo plonytį, permatomą, apdribusį lyg palapinė apdarą; jos veidas buvo smailus, smulkių bruožų lyg žebenkšties, skaisčiai mėlynos akys — išsprogusios.

— Kaip miela tave matyti! Dar šįryt sakiau šeimynykščiams: paminėsite mano žodį, pusseserė Jago būtinai atvyks į miestą, bet aš nieku gyvu nesitikėjau sutikti tavęs parke jau šiandieni Ar tavo brolis irgi atvyko? Visi mes taip nekantraudami laukiame Aukciono, o jergutėliau, taip, tikrai. Abanate baisybė turistų, jie elgiasi dar grubiau nei paprastai, ak, brangioji, pasisaugok, kad ir kur eitum. Anądien toks juodnugaris tiesiog įsirėžė į mane gatvėje. Vis dėlto esu tikra, kad su Jago Šeimos atstovais niekas neišdrįs šitaip elgtis. Ar ketini dalyvauti pobūviuose? Po dviejų — o gal po trijų? — dienų pokylį rengia Kynetų Šeima, po trijų — o gal keturių? — į vakarėlį kviečia Diurai. Bet kam aš visa tai tau pasakoju, kvietimai jau laukia tavęs namuose, o jergutėliau, taip, taip. Bet ką aš čia, oi, kaip negražu — gaišinu tave, o juk tu tikriausiai pavargusi po skrydžio iš savo nuostabiojo dvaro. Perduok nuoširdžiausius linkėjimus pusbroliui Zedui.

— Ačiū, Čarita, — ištarė Rani.

Moteriškė visa taip ir suspindo. Kai juodu praėjo pro ją, ji įsistebeilijo į Deiną su tokiu nuožmiu, šaltu susidomėjimu, kad Deinas net išraudo. Po geros valandėlės Rani prapliupo juoktis.

— Po šimts galų, kas ji? — išsprūdo Deinui.

— Čarita Diamos — Jago Šeimos giminaitė ir pati pasiučiausia sena kalė iš visų įmanomų. Ji nuolat tūno pasaloje — parke ar per pobūvius, — kad galėtų pristverti kokį nelaimėlį ir su juo pasikalbėti. Visa jos šeimyna — penkios senos žiežulos, tokios pat, kaip ir ji. Paminėsi mano žodį: po kelių valandų jau visas Abanatas ūš gandais apie tai, kad Rani Jago įsitaisė dailų jauną vergą. „O jergutėliau, taip taip taip!” — Ji pamėgdžiojo dusulingą, padriką Čaritos Diamos klegėjimą. — Ko gero, verčiau jau atrodytum kaip paleistuvė nei kaip asmens sargybinis. — Ji mostelėjo į priekį, pro medžius. — O štai ir mūsų namas.

Deinas pažvelgė ten link — tikėjosi išvysiąs tokį pat namą, kokie rikiavosi visose Abanato gatvėse: baltą, geltoną, blyškiai žydrą ar rausvą, užriestu kraigu, įmantriai kaldintais vartais — tik galbūt didesnį. Bet nepamatė nieko panašaus, priešingai — namas stūksojo lyg milžiniškas akmens luistas, pilkas ir masyvus. Tam, kad prieitų prie jo, jiems teko įveikti dar vieną apsaugos postą.

Prie laiptų, priešais plačiai atlapotas duris, stovėjo vyriškis. Ant masyvaus kūno kėpsojo galva su blyškiu, mėnulio pilnatį primenančiu veidu. Ant galvos nežėlė nė plaukelio. Vyriškio akis slėpė saulės akiniai. Jis nusilenkė Rani.

— Koriosai. — Rani pasistiebė ant pirštų galiukų ir, didelei Deino nuostabai, pabučiavo vyriškį į blyškų skruostą. — Tai Deinas. Zedas nupirko jį man tiesiai iš Tinklo — dabar jis mano pilotas. Deinai, tai — Koriosas Rulas, Jago Šeimos namų Abanate ūkvedys. Jis veltui burnos neaušina, bet žino viską. Ar viskas namuose gerai?

Milžinas albinosas linktelėjo.

— Ar Zedas jau pasirodė? Dar ne? Bet Amri ir Binkis jau čia, tiesa? Deinai, Koriosas parodys tau, kur tu miegosi.

Name buvo vėsu. Oras buvo sudusęs, atsidavė pelėsiais. Lubų arkos atrodė nepaprastai aukštos. Lempos kabojo ant geležinių kablių, įtvirtintų tamsiose medinėse sijose. Viena vestibiulio siena buvo išmušta nublukusiu gobelenu. Korioso delnas svariai nusileido ant Deino peties.

— Eime.

Kelią Deinas būtų suradęs ir pats: skersai virtuvę į koridorių su durimis abiejose pusėse. Deinas sumojo, kad ir šis, ir užmiesčio valdos namas statyti pagal tą patį projektą — ar veikiau šis namas buvo originalas, o namas kalvose — jo kopija.

— Tau, — tarė albinosas, mostelėdamas į duris.

Deinas žvilgtelėjo vidun. Kambario sienos buvo išmuštos gobelenu, grindys užtiestos kerito kailiu. Deinas gūžtelėjo pečiais. Jis neturėjo jokio savo daikto, kurį galėtų tuojau pat čia pasidėti. Jo drabužiai ir grotuvas bei muzikiniai įrašai liko supakuoti drauge su visais kitais Jago šeimynos daiktais.

Viršutiniame aukšte irgi tvyrojo vėsa. Akmeninės seno namo sienos patikimai izoliavo asmeninius kambarius. Rani nuėjo į savo miegamąjį. Ant darbo stalo gulėjo visa šūsnis laiškų; Binkis jau sėdėjo prie kompiuterio. Rani pasklaidė popierių krūvą. Daugiausia — pakvietimai į visokius renginius. Rani atplėšė Diurų Šeimos laišką. Tai buvo kvietimas į susibėgimą, rengiamą Diurų namuose — pakankamai netradiciškai — iš pat ryto, dieną prieš Aukcioną, ir turintį trukti iki pusiaudienio. Niekur nedingsi — į šį sambūrį teks nueiti, taip pat ir į Kynetų Šeimos ruošiamą pobūvį, tačiau į visus kitus kvietimus norint galima numoti ranka. Po Aukciono jau Jago Šeimai teks iškelti puotą.

— Binki.

Sekretorius pakėlė galvą.

— Mano vardu priimk pakvietimus — tuos pačius, kaip ir visada. Paskui turėsi priminti man datas. Ir dar — ko gero, jau pats metas pradėti ruoštis Jago Šeimos pokyliui. Iškelsime jį šeštąją dieną po Aukciono. Pasamdyk kaligrafą, kad surašytų kvietimus.

Nėmaž nesutrikęs Binkis tik linktelėjo:

— Gerai, Rani-ka.

Iš Tulės parsineštąjį ryšulėlį Rani paslėpė spintelėje lovos galvūgalyje. Buvo užsakiusi šį dirbinį dar prieš kelis mėnesius, kai praėjusį kartą lankėsi mieste. Pirkinys buvo skirtas Zedui — pagal specialų užsakymą gaminta stiklo skulptūrėlė, ypatinga dovana. Rani ketino įteikti ją broliui artimiausios Įkūrėjų Dienos proga.

Amri įnešė didžiulį padėklą, apkrautą pyragaičiais, saldėsiais, sūriu, ledų kamuolėliais bei kitokiais gardumynais, galinčiais patenkinti ir patį išrankiausią skonį.

— Rani-ka, — sušniokštė pridususi mergaitė, — jau pristatė bagažą. Koriosas kaip tik neša viską viršun.

— Gerai.

Rani pasuko tiesiai į vonią. Po skrydžio buvo suplukusi, o po pasivaikščiojimo gatvėmis — ir purvina, tad labiausiai troško atsigaivinti po dušu. Amri atnešė jai chalatą. Išsipynusi kasą, Rani palindo po trykštančia vandens srove. Paleido pirmiausia karštą vandenį, paskui atsuko šaltą. Vonios veidrodžiai aprasojo. Rani įjungė ventiliatorių. Užsimetusi chalatą, ji grįžo į kambarį; palaidi plaukai išdriko ant pečių.

Kambaryje jos jau laukė Zedas. Binkio nebebuvo. Rani atsisėdo ant lovos ir ėmė šluostytis plaukus. Nusišypsojo broliui.

— Na kaip, ar sėkmingai sutvarkei savo reikalus?

Jis atsakė ne iš karto. Ištiesė ranką, palietė drėgną sesers skruostą.

— Tau dažniau reikėtų vaikščioti palaidais plaukais.

— Pernelyg daug kebeknės.

Zedas atkišo jai delną — ant jo gulėjo nedidelė suvyniota, kaspinėliu perrišta dėžutė.

— Čia tau.

— Oi, Zedai-ka, nereikėjo…

Ji paėmė dėžutę. Čia pat jai dingtelėjo mintis, kad galbūt vertėtų iš karto atiduoti ir dovaną jam, bet išsyk ir persigalvojo. Atsargiai krestelėjo dėžutę. Viduje niekas nesubarškėjo. Rani praplėšė įpakavimą ir pakėlė dangtelį. Ir išvydo vatos gumulėlyje gulintį nediduką auksinį cilindrą, puoštą nefrito juostelėmis. Rani išėmė dovaną iš dėžutės.

— Atsargiai, — perspėjo Zedas ir paėmė cilindrą iš jos rankų.

— Tai ne visai tai, kas atrodo.

— O kas tai?

— Teko verstis per galvą, kol suradau jį. Matai tą mygtuką viename gale? — Jis pasuko cilindrą, rodydamas jai mažytį auksinį mygtuką. — Stipriai nuspausk jį — iš kito galo į tą, į kurį taikysies, iššoks mažulytė strėlytė su paralyžiuojančiu užtaisu. Paprasčiausiai spustelėjus pirštu, mechanizmas nesuveiks. Štai, yra ir prie jo deranti grandinėlė, tad gali nešioti jį pasikabinusi po kaklu.

Zedas ištraukė iš dėžutės auksinę grandinėlę. Pritvirtino ją prie cilindro, tada užnėrė seseriai ant kaklo. Pakabutis šaltu svoriu prigludo prie krūtinės. Ne itin sužavėta Rani priėjo prie sieninio veidrodžio ir įsmeigė akis į dovaną.

— Panašu į paprasčiausią pakabutį. — Rani atsargiai, pirštų galiukais palietė cilindrą. — Jis legalus?

— Ne, — ramiai atsakė Zedas. — Bet jeigu tau prireiks juo pasinaudoti, tikriausiai nebus labai svarbu, legalus jis ar ne.

— Kur tu randi nusipirkti šitokių dalykėlių?

— Hiperių rajone. — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Deinas?

Rani gūžtelėjo pečiais. Suėmusi dviem pirštais, ritinėjo pakabutį. Grandinėlė įsitempė. Rani apsimetė į kažką taikanti.

— Juk jis turėtų nė per žingsnį nesitraukti nuo tavęs!

— Tik ne namuose, Zedai-ka.

— Namuose — taip pat. — Zedas pripuolė prie sienoje įtaisyto mikrofono ir ištarė Deino vardą. Deinas atsiliepė. — Užlipk viršun. — Zedas atsisuko į seserį. — Ar tu jau šnektelėjai su Koriosu? Reikia pasakyti jam apie tą bombą. Noriu, kad šitas namas būtų užrakintas devyniais užraktais.

Rani jau ėmė irzti.

— Neturėjau kada kalbėtis su Koriosu. Buvau užsukusi į Tulės krautuvėlę, pirkau saulės akinius, o eidama per parką susidūriau su Čarita Diamos. Dar pasistojau ir išsimaudžiau po dušu. Štai ką veikiau.

Zedas nutaisė atgailautojo miną.

— Atleisk. Nenorėčiau tavęs mygti, Rani. Bet negaliu liautis galvojęs apie tavo saugumą, ypač kai matau, kad tau pačiai tai nelabai terūpi. — Tarpduryje išdygo Deinas. — Noriu, kad tu visą laiką būtum šalia Rani, kad ji bet kurią akimirką galėtų tave prisišaukti — netgi namuose. Jeigu tai reiškia, kad tau teks miegoti koridoriuje ant grindų prie jos durų — ir miegosi ten. Supratai?

— Taip, Zedai-ka.

Zedas žingtelėjo priėjo, ir Deinas akimoju susigūžė.

Zedas kalbėjo toliau:

— Einu pasikalbėsiu su Koriosu. O paskui keliausiu atgal į Nusileidimo terminalą. Tie pusgalviai nešikai, kad juos velniai nujotų, vėl kažin kur praganė mano krepšį su kopimo į ledynus įranga. Tas pat buvo nutikę ir praėjusiais metais — jie sugaišo visą savaitę, kol surado dingusius daiktus.

Jis nudundėjo laiptais žemyn. Rani pažvelgė į Deiną; šio veidas buvo baltut baltutėlis. Rani vėl pajuto plykstelint pyktį. Po šimts, ką jos broliukas sau mano, versdamas jos vergus zombiais? Deinas savo ištikimybę jau įrodė, išgelbėdamas jai gyvybę.

— Pažvelk. — Ji palietė cilindrą, kadaruojantį jai virš širdies. — Ar žinai, kas tai? Jeigu aš stipriai nuspausiu šitą mygtuką, kitas galas išspjaus strėlytę su paralyžiuojančiu užtaisu. Kol mudu su tavimi klausėmės Čaritos Diamos pasakų, Zedas naršė hiperių rajoną, jo ieškodamas… — Ji žingtelėjo atatupsta, nusitaikė ir apsimetė spaudžianti mygtuką. — Pfff. Ir po Čaritos.

Deinas atrodė lyg ir nebe toks įsitempęs.

— Tai bent netektis, ar ne? — Jis kilstelėjo ant grandinėlės kabantį cilindrą. — Esu matęs tokių daikčiukų. — Pirštų galiukais jis netyčia brūkštelėjo jos kaklą. Rani tas prisilietimas buvo malonus. — Tačiau auksinio — kaip gyvas nesu regėjęs.

— Tikriausiai tas, kurį surado Zedas, ir buvo vienintelis auksinis visame Abanate.

Kai tik ji ištarė Zedo vardą, Deino pečiai gunktelėjo.

Rani pirmiausia gerai apsvarstė kitą sakinį, tik tada ištarė jį garsiai:

— Smagu buvo šiandien pasivaikščioti su tavimi po Abanatą.

Jokios reakcijos. Tai pasiutimas, ji negalėjo pakęsti Deino tokio. Vienas dalykų, kuriuos jame ji vertino labiausiai, buvo laisva jo dvasia. Kalbėdama su juo Rani netgi sulaužė griežtą savo pačios taisyklę niekada nekamantinėti vergo apie jo praeitį. Šios taisyklės ji tvirtai laikėsi netgi su Tule. Tačiau Deinas — ką gi, neatrodė, kad Deinas labai kankintųsi, kalbėdamas apie Peliną ar savo šeimą. Galbūt toji ramybė, su kuria jis pasakojo apie savo praeitį, reiškia, kad jis jau susitaikė su ateitimi?

— Gal tu pavargęs? — paklausė ji. — Skauda galvą?

— Ne, Rani-ka.

Rani numojo ranka į visas subtilybes.

— Tai kas, po galais, yra? — tiesiai rėžė ji.

Deinas paklausė:

— Ar Zedas tikrai nori, kad miegočiau koridoriuje prie jūsų durų?

— A, Zedas. — Rani skėstelėjo rankomis. — Jis jau pradeda tampyti man nervus. Gal jis ir tikrai to nori. Užtat aš nenoriu, kad miegotum ant grindų prie mano durų. Būtų nepatogu.

Deinas panarino galvą. Nė pats nepajuto, kaip suspaudė sunertus pirštus. Ir tyliai ištarė:

— Vis dėlto aš miegosiu prie durų.

Rani neteko kantrybės.

— Jei pasakysiu: ne — ir nemiegosi!

— Jeigu jūsų brolis liepia, Rani-ka, tuomet — taip. Aš privalau paklusti.

— Užmiršai, — šaltu it ledas balsu tarė Rani, — kad tu priklausai man.

Dramblio kaulo spalvos jo veidas sustingo, virto roboto kauke. Atsakė jis tarsi nesavu balsu:

— Klausau, Rani-ka.

Oi, ne, staiga susigėdo Rani, juk šito aš visiškai nenorėjau. Pyktis akimoju išsisklaidė. Ji uždėjo delną Deinui ant rankos.

— Atleisk. Labai jau šiurkščiai elgiuosi. Puikiai suprantu, kad jautiesi atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Bet tau jokiu būdu nereikės miegoti koridoriuje prie mano durų. Dėl nieko nesijaudink. Aš pasikalbėsiu su Zedu.

Įtempti vyruko raumenys atsipalaidavo. Rani nepaprastai apsidžiaugė, kad jis nekrūptelėjo nuo jos prisilietimo. Jį būtinai reikėjo prablaškyti. Rani mostelėjo jam prieiti prie vieno iš aukštų miegamojo langų ir praskleidė užuolaidą.

— Pažvelk.

Langas išėjo vakarų pusėn — tolumoje tyvuliavo žalsvai mėlyna jūra ir spindintis Abanato ledkalnių masyvas. Saulės nutviekstas ledas žėrėjo tarsi krištolo kalnas.

Rani jautė, kaip slūgsta Deino kūną kausčiusi įtampa — jautė taip aiškiai, kaip pajustų kambaryje staiga nukritusią temperatūrą. Jis kilstelėjo rankas, lūpos prasiskyrė. Deinas pasviro lango link tarsi skrisdamas — grakštus, nesąmoningas judesys.

Deinas žvelgė ne į miestą, ne į jūrą, ne į ledkalnius.

Jis užsižiūrėjo į beribes, nevaržomas Čabado dangaus gelmes.

Deinas Ikoro tą naktį miegojo prastai.

Iš pradžių sapne jis regėjo Peliną, o paskui užgriuvo košmaras, iš kurio Deinas pašoko apsipylęs ašaromis. Sapnavo Tinklą. Čabade jis pragyveno jau pakankamai ilgai, kad organizmas prisitaikytų prie vietinės paros ritmo, tad biologinis laikrodis neklysdamas pranešė jam, jog dabar turėtų būti šiek tiek po vidurnakčio. Jis įsižiebė šviesą, norėdamas išvaikyti galvoje susitelkusius šešėlius. Jautėsi dirglus, o tuo pačiu — ir neapsakomai pavargęs. Kūnas, sunkiau pasiduodantis disciplinai, iš paskutiniųjų maištavo prieš varžančius gniaužtus, kuriais Deinas sukaustė sąmonę: laukti, stebėti ir nieku gyvu nemaištauti. Juk kada nors būtinai šyptelės sėkmė. Reikia tik sulaukti savojo šanso.

Mintyse be perstojo urduliavo šimtai beviltiškų planų. Galbūt įmanoma pavogti katerį… kaip nors prasmukti į maršrutinį luotą… nusigauti iki „Užtrauktuko”… Šitokias mintis puoselėja kiekvienas vergas Čabade, tarė jis sau. Ir išjungė šviesą.

Per pusryčius linksmai tarškanti Amri pranešė, kad Zedo nėra namuose.

— Jis išlėkė į Nusileidimo terminalą ieškoti kažko, ką pradangino nešikai.

Ir gerai, pagalvojo Deinas. Tikiuosi, sugaiš bent kelias valandas, kol suras dingusį bagažą. Jam atrodė, kad kai Zedo namuose nėra, visiems šeimynykščiams net kvėpuoti lengviau. Bent jau jam pačiam tai tikrai. Rani jis galėjo pakęsti — išgelbėdamas moteriai gyvybę, pelnė jos pasitikėjimą. Tačiau Zedas… Deinas suvirpėjo. Jis puikiai žinojo, kad Zedas juo nepasitiki.

Žinojo ir tai, kad Zedas neklysta.

Amri įsistebeilijo į Deiną sunerimusi: mergaitė nesuprato, ko jis taip staiga nutilo. Deinas išsišiepė ir subaltakiavo į ją. Amri nusijuokė. Deinas pasiėmė iš dubens dar vieną vaisių. Netikėtai jį užpuolė alkis. Į virtuvę iš koridoriaus įslinko Koriosas, didžiulėmis rankomis tempdamas visą kalną popierių.

— Paštas, — tarstelėjo milžinas. Ir dūrė pirštu aukštyn.

— Aš nunešiu, — pasisiūlė Deinas.

Artėdamas prie durų, jis išgirdo Rani kalbantis su Binkių. Iš balso atrodė, kad nusiteikusi ji visai prastai. Deinas pabeldė ir įėjo į kambarį. Rani žingsniais matavo grindis. Staiga sustojo, atsigręžė ir nutvilkė vergą žvilgsniu.

— Paštas, Rani-ka.

Ji pasklaidė popierius.

— Dar viena krūva kvietimų į pokylius, — sviedė su panieka. — Visa, kas vyksta Abanate — tai begalinė gausybė pokylių. Daryk ką nors su ta šlamšto krūva.

Binkis perėmė kaugę iš jos rankų. Ir mažumėlę išsisukinėdamas tarė:

— Yra laiškas iš Diurų Šeimos namų.

— Duokš, pažiūrėsiu. — Rani skubomis žvilgsniu permetė laišką. — Ferisas Diuras prašo leidimo užsukti pas mane šiandien po pietų. Tai dėkui. Ko gero, turėsiu atsakyti teigiamai. Ar šiandien turiu dar ką nors nuveikti?

— Jago Šeimos banko valdytojas pagarbiai prašo susitikti jums patogiu metu.

— Kad galėtų valandai kitai užsikarti man ant sprando pranešinėdamas apie gaunamą pelną? Juk tik dėl to aš jį ir samdau — kad rūpintųsi pelnu. — Binkis nutylėjo. Rani atsiduso. — Ką gi, bala jo nematė. Nusiųsiu jam asmeninį laišką, paskirsiu susitikimo laiką. — Ji nudrožė prie rašomojo stalo. — Reikia parašyti ir Ferisui. Žiūriu, popieriaus čia yra, o plunksnos — ne. Binki, nagi duokš man ką nors, kuo galėčiau rašyti!

Binkis padavėjai plunksnakotį. Rani paskubomis brūkštelėjo porą laiškų ir užantspaudavo mėlynu antspaudu su Jago Šeimos logotipu „J”. Staiga ji pažvelgė į Deiną ir šyptelėjo liūdna, kone pasigailėjimą keliančia šypsena.

— Šiandien aš tokia bjauri, lyg būčiau pasiskolinusi būdą iš kerito. Vargšas Binkis turėjo klausytis manęs visą rytą. Tai Abanatas kaltas. Neapkenčiu Abanato. Ilgiuosi savo sodo. — Suūžė spausdintuvas — toks pat švelnus garsas, kaip ir jos užmiesčio valdos miegamajame: tykus, raminantis dūzgimas. — Tikiuosi, miegojai geriau nei aš. Ar jau buvai kur nors išėjęs iš namų?

— Nuo vakar nė kojos nebuvau iškėlęs laukan, Rani-ka.

— Kaip tu ketini lydėti mane po visą miestą, kuriame visiškai nesigaudai?

Į tai Deinas lyg ir neturėjo ką atsakyti.

— O ką nuveikei šį rytą?

— Papusryčiavau, Rani-ka.

Ji įdėmiai žvelgė į jį, šiek tiek pakreipusi galvą.

— O ką veiksi dabar? Klosi lovas? — Moteris pasitrynė smakrą. Kai prašneko, balsas skambėjo jau švelniau: — Binki, man reikia keturių paskutiniųjų banko ataskaitų.

— Gerai, Rani-ka.

— Kai išspausdinsi kopijas, keliauk į lauką. Veskis Deiną drauge. Parodyk jam, kaip naudotis miesto žemėlapiais, o paskui galėsite išsiskirti — kiekvienas skyrium pristatysite po laišką adresatui. Galite nesiskubinti. Tu iš tiesų daug dirbi, o poilsio gauni ne kažin kiek, juolab — valandėlių pabūti vienas.

Binkis ištarė:

— Dėkoju, Rani-ka.

Jo balsas skambėjo visai ramiai, bet veidas užsiplieskė neapsakomu džiaugsmu. Kai palinko prie kompiuterio klaviatūros, pirštai virpėjo.

Deinui taip ir stojo prieš akis vaizdas: sugrįžta Zedas — ir randa Rani vieną, asmens sargybinis kažkur prašapęs.

— Rani-ka, tikriausiai man nederėtų…

— Tikriausiai judviem abiem derėtų daryti tai, kas liepiama, — rėžė Rani. Binkis įteikė jai pluoštelį popierių. — Ačiū, Binki. O dabar, jei neprieštarausite, man reikėtų padirbėti.

Tai buvo aiškus ženklas jiems eiti. Deinas gūžtelėjo pečiais ir pasišalino iš kambario. Koridoriuje palaukė, kol jį pasivys Binkis.

Nulipęs laiptais žemyn, Deinas prisiminė nusikabinti nuo kabliuko saulės akinius. Koriosas išleido juos laukan. Deinas nusekė paskui Binkį lankstu aplink aptvertą parką; šaligatvis alsavo karščiu. Oras buvo skaidrus, sausas, nejudantis, svilino neapsakomas karštis. Abanato gatvėse buvo draudžiamas bet koks transportas, išskyrus protarpiais prazvimbiančius avarinių tarnybų automobilius — čia karaliavo pėstieji; skubantieji keliavo slenkančiomis juostomis, judančiomis standartiniu dešimties kilometrų per valandą greičiu — jos buvo grūste užgrūstos voratinkliniais apdarais vilkinčių turistų. Rytas Abanate buvo apsipirkinėjimo metas.

Nutolęs per kvartalą nuo Įkūrėjų Lankos, Binkis sustojo. Su juodais saulės akiniais jis atrodė taip, lyg ant blyškaus savo veido būtų užsimaukšlinęs kaukę. Binkis padavė Deinui vieną iš dviejų laiškų.

— Šitas — į banką, — paaiškino. — Bankas — maždaug už šešių kvartalų nuo čia, kitapus Bulvaro. — Jis dūrė pirštu į kažkokį darinį, kuris priminė sienoje įmontuotą bareljefą. Greta jo ant grandinėlės kabojo adatėlė. — Parodysiu tau, kaip ten nusigauti. — Binkis paėmė adatėlę. Deinas atpažino prisilietimu valdomą žemėlapį. — Mes esame štai čia. Tai — Jago Šeimos namas kitapus parko. Miestą į kvadrantus dalija dvi pagrindinės gatvės: štai šita, einanti iš šiaurės į pietus, Promenada, ir ši — rytų bei vakarų kryptimis vedantis Bulvaras. Vandenynas — vakaruose. Aukciono aikštė — pačiame miesto centre, ten, kur susikerta abi alėjos.

— O bankas…

— Štai čia.

— O kas yra tame plote šiaurės vakarų kvadrante? — pasidomėjo Deinas.

— Ten Pagindinis Nusileidimo terminalas.

— Viską supratau. Ačiū.

Nė nedirstelėjęs į jį, Binkis akimoju prasmego turistų maišalynėje. Deinas žvelgė priešinga kryptimi. Kur susiruošė Binkis — tiktai jo vieno rūpestis. Deinas neketino kaišioti snapo į asmeninius kito reikalus — netgi mintyse.

Jis patraukė į banką. Pastate buvo vėsu, dūzgė gausybė mechanizmų. Žmonės šiūravo kojomis, žingsniai aidėjo gaudžiai tarsi kokiame skliautuotame urve. Prisilietimui jautrių žemėlapių buvo daugybė visame mieste; ilgainiui Deinui ėmė atrodyti, kad kiekvienoje sienoje jų įtaisyta bent po vieną. Net mažam vaikui reikėtų gerokai pasistengti, kad pasiklystų Abanate. Deinas atidavė laišką. Nebeturėdamas jokios kitos užduoties, jis pasinėrė į gatvės minią.

Galbūt dabar — kaip tik tas akimirksnis, kai pagaliau atsigręžė sėkmė? Permaininga ir įnoringa lemtis — skaisti ir mirtinai pavojinga kaip Čabado saulė — šypsojosi jam, šypsojosi pašaipiai, erzindama šia staigia laisvės dovana, kurią kaip davė, taip galėjo tuoj pat ir atimti. Deinas apžvelgė gatvę. Niekas į jį nežiūrėjo. „Galite neskubėti”, — pasakė jiems Rani. Deinas išsitiesė ir pakėlė galvą. Jis — vergas, skubantis su užduotimi.

Neužmiršdamas karščio, jis lėtai patraukė į šiaurę — Pagrindinio Nusileidimo terminalo link.

Rani klausėsi išeinančių Deino ir Binkio žingsnių. Paskui pasipurtė kaip kokia bundanti katė. Pati susigėdo savo irzlios nuotaikos. Prisivertė paimti viršutinę banko ataskaitą. Šiaip taip peržiūrėjo pirmąjį puslapį, bet antrasis ėmė lietis akyse. Rani niekaip nesisekė ilgėliau sutelkti dėmesio.

Pasibeldė Amri.

— Ar norėsite, kad dabar pat sutvarkyčiau jūsų kambarį, Rani-ka?

— Taip, darbuokis. — Rani vėl paėmė lapą. Tačiau popieriaus čežėjimas ją sunervino. — Nieko neliesk. Eik iš čia, — riktelėjo ji mergaitei.

Išsigandusi Amri išgužėjo iš kambario. Užsiutusi pati ant savęs, Rani vos nenubloškė popierių žemėn. Prisivertė tvarkingai padėti juos ant stalo. Naktį ji negalėjo užmigti, o dabar nesisekė susikaupti — nei dėl viena, nei dėl kita Amri nekalta.

Tai Abanatas kaltas, galvojo Rani. Tai jis išblaško dėmesį. Rani atsistojo. Šitame sename, niūriame name ji niekaip negalėjo pasijusti jaukiai. Juk visai čia pat žaliuoja parkas — vos už kelių žingsnių. Ji išeisianti pasivaikščioti. Įkūrėjų Lanka — privati, saugi teritorija. Geležinė tvora ir tvirti vartai patikimai saugo parką nuo klydinėjančių atsitiktinių prašalaičių. Rani išėjo iš kambario ir nulipo laiptais žemyn.

Koridoriuje ją pasitiko Koriosas. Milžinas niurgztelėjo, tai reiškė: „Ar viskas gerai?”

— Aš jaučiuosi kuo puikiausiai, — patikino Rani. Jos saulės akiniai kadaravo ant kablio. — Einu pasivaikščioti.

Vos žengusi žingsnį durų link, ji susizgribo, kad Koriosas stovi jai skersai kelio.

Kartą jau užrikusi ant Amri, ji pasiryžo nieku gyvu neužriksianti dar ir ant Korioso. Paklausė švelniai:

— Kas nutiko?

Ūkvedžio veide atsispindėjo sielvartas.

— Ne.

— Kas — ne? — paklausė ji, iš paskutiniųjų stengdamasi neprarasti kantrybės.

Jis atgaliu nykščiu bakstelėjo į duris.

Kraujas siūbtelėjo Rani į smilkinius. Ji paklausė:

— Ar Zedas liepė tau mane užrakinti?

Koriosas papurtė galvą.

— Vadinasi, tai tavo paties sumanymas. Ką gi, nelabai vykęs.

Koriosas susinėrė rankas ant krūtinės. Koridoriaus prietemoje jis atrodė nepalyginti stambesnis už ją — tikras kalnas. Rani piktai nutvilkė ūkvedį žvilgsniu. Nejučia sugniaužė kumščius.

— Koriosai Rulai, tai kvaila. Jei aš panorėsiu išeiti, tu manęs nesulaikysi. — Pakeltas jos balsas gaudžiai nuaidėjo koridoriuje.

Koriosas nieko nesakė.

Įniršio kaustoma Rani iškošė:

— Ką gi, puiku. Tu dirbai Jago Šeimai ištisus penkiasdešimt metų. Bet jei neatsitrauksi nuo durų per tris sekundes, galėsi ieškotis kitos darbo vietos. Vienas. Du. — Ji prasižiojo sakyti „Trys”. Koriosas atsitraukė. Rani atlapojo duris ir su trenksmu uždarė jas paskui save.

Ji tekina nulėkė laiptais žemyn į gatvę, įniršis griausmu dundėjo ausyse. Rani pati nebeprisiminė, kada paskutinį kartą išlėkė iš namų trenkusi durimis. Saulėkaita užgulė jos pečius tarsi kažkieno delnas. Rani sulėtino žingsnį. Vieną po kito atgniaužė suspaustus pirštus. Pyktis — tik beprasmis laiko švaistymas. Ji pasitrynė delnus. Na štai. Jau ir nebepikta. Rani perėjo gatvę ir patraukė palei parką, delnu plekšnodama tvorą. Tanki medžių laja užstojo saulę, geležiniai tvoros smaigai paunksmėje buvo vėsūs. Ji išgirdo parke besiginčijančių vaikų balsus. Ir persigalvojo. Rani nužingsniavo į pietus, į platų, žmonių knibždantį Bulvarą.

Gatvės artistai čia nėrėsi iš kailio: žonglieriai, šokėjai, muzikantai — visi kaip įmanydami demonstravo savąjį meistriškumą, aršiai konkuruodami dėl turistų dėmesio. Sankryžoje kažkokia akrobatė juodmedžio spalvos oda grakščiai vartėsi kūlio ore, po oda vilnijo raumenys. Rani valandėlę pastovėjo ją stebėdama. Paskui patraukė toliau. Netrukus pajuto, kad kaista galva. Ji palietė plaukus — šie buvo sausi lyg Čabado žolė. Rani buvo visai užmiršusi, kaip Abanate tvilko šviesa, atsimušusi nuo šaligatvių, sienų, drabužių. Kvaiša, pagalvojo ji, reikėjo pasiimti skėtį nuo saulės.

Pamanykit. Jeigu jai reikia skėčio nuo saulės, galima tuojau pat ir nusipirkti. Ji koja už kojos nusliūkino Bulvaru.

Staiga kitapus gatvės ji pastebėjo Deiną. Kilstelėjo ranką — norėjo pamoti jam ir pasikviesti. Tačiau žmogus — visai ne Deinas, net nepanašus į jį, tuojau susizgribo Rani — nepastebėjo jos judesio ir nužingsniavo savais keliais. Man jau rodosi akyse, negerai, dingtelėjo jai. Domna perėjo dar vieną kvartalą ir sumojusi, kur kojos ją atnešė, nejučia šyptelėjo. Ji atsidūrė greta didelio pilko pastato, beveik niekuo nesiskiriančio nuo jos pačios namų. Bet čia vietoj Jago Šeimos simbolio „J„ fasado sienoje kažkas buvo išskaptavęs kirčiui iškeltą kirvį.

Rani priėjo prie durų ir pabeldė. Ją įleido vidun.

Diurų namuose tvyrojo vaško kvapas — dvelkė vaškinėmis žvakėmis, atvežamomis iš Belės. Domna Sam nuolat degindavo tokias žvakes — jų liepsna jai patikdavo netgi labiau už saulės šviesą. Per daugelį metų šio kvapo prisigėrė sienų apmušalai, užuolaidos, kilimėliai — netgi patys mūro akmenys. Vienas vergas nedelsdamas tekinas nukurnėjo vidun pranešti šeimininkui apie atvykusią viešnią. Kitas palydėjo Rani nuo paradinių durų į svetainę. Ferisas Diuras pakilo jos sutikti. Buvo aukštesnis už ją, gana stambaus sudėjimo — išglebėlis, pagalvojo Rani. Jo veidas buvo blyškus, kas bylojo, kad jis nedažnai išlenda į saulėkaitą.

Jei ne kuo kitu, bent jau šituo jis labai primena savo motiną, dingtelėjo Rani. Jo, kaip ir Domnos Sam, akys buvo rudos. Rani žinojo, kad jis ne itin atitiko motinos lūkesčius. „Jis žaidžia su žaislais! — kartą pasiguodė Domna Sam. — Diurų Šeimos narys — žaidžia su žaislais, tik pamanykite!” Rani net nenutuokė, ką senoji turėjo omeny. Dabar Ferisas pabandė sugriebti Rani už rankos. Ji paskubomis spustelėjo jam pirštus ir nedelsdama atitraukė ranką. Atrodė, kad Ferisas norėjo kiek ilgėliau sulaikyti ją saujoje.

— Rani Jago! — ištarė jis. — Ką tik gavau tavo laišką. Kokia maloni staigmena! Prašau sėstis.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

Ji apžvelgė svetainę. Šiame kambaryje jai dar neteko lankytis — Domna Sam svečius visuomet vesdavosi į miegamąjį antrame aukšte. Kambarį, į kurį įsileido ją dabar, Ferisas buvo pavertęs savo kabinetu: čia stovėjo rašomasis stalas ir kompiuteris. Kambarys buvo užgrūstas tamsiais, masyviais baldais; ant sienų kabojo seniai mirusių Diurų portretai. Reikia manyti, tai buvo vienintelis kambarys visame name, neprakvipęs žvakių vašku. Rani atsisėdo į krėslą. Atskubėjo vergė, nešina dubeniu su užkandžiais ir atšaldyto vyno ąsočiu.

Rani prabilo:

— Tikiuosi, nesutrikdžiau tavo šeimynykščių darbų?

Vergė įpylė jai vyno. Ji buvo pasipuošusi plačia, dorazino ūkanose paklydusia šypsena.

— Vargas būtų mano šeimynykščiams, jei jie nesugebėtų prideramai priimti apsilankiusios Rani Jago. — Ferisas spragtelėjo pirštais, vergė pasišalino. — Ar tau patogu?

— Taip, ačiū, — atsakė Rani ir gurkštelėjo vyno. — Nuostabus vynas.

Pamalonintas Ferisas nušvito. Jis vilkėjo raudoną chalatą, pamuštą kerito kailiu. Ferisas švelniai paglostė kailį.

— Tikiuosi, Jago Šeimai viskas klojasi sėkmingai?

Dievulėliau, pagalvojo Rani, nejaugi jis visuomet kalba taip oficialiai ir nenatūraliai? Nenuostabu, kad motina nenorėdavo jo nė artyn prisileisti! Ką gi, paskaičiuokime: rimtų rūpesčių man kelia senkanti dorazino versmė, Sovkoje gaišta keritai, maža to, kažkas bando mane nužudyti. Prisiderinusi prie oficialios Feriso intonacijos, ji atsakė:

— Ačiū, mums sekasi neblogai. Tikiuosi, Diurų Šeimai irgi viskas einasi gerai?

— Bent jau neiškyla tokių problemų, su kuriomis nepajėgčiau susidoroti, — aštriai atrėžė Ferisas ir vėl susiglostė chalatą. Atrodė, kad šis nesąmoningas judesys jį ramina.

Rani pasakė:

— Žaviuosi tavo pasitikėjimu savimi.

Diuras pažvelgė į ją, ir moteris staiga suprato, jog vyrukas mano, o gal baiminasi, kad ji iš jo šaiposi. Tai bent vyriškis: proto miklumo — nė šešėlio, išvis kvailas! Rani paklausė:

— Ferisai, ar ketinai šią popietę aplankyti mane tik su mandagumo vizitu?

Jis papurtė galvą.

— Ne. Aš labai retai su kuo nors bendrauju vien iš mandagumo.

Rani be garso atsiduso.

— Gavau tavo laiškus, — pasakė ji. — Žinai, jie man pasirodė mažumėlę pernelyg kategoriški.

Ferisas Diuras, regis, susigėdo.

— Meldžiu man atleisti, — ištarė. — Ko gero, mandagumui aš skiriu kur kas mažiau dėmesio nei mano motina.

Domna Sam irgi niekad nesivargindavo vynioti žodžių į vatą, pagalvojo Rani, tačiau ji bent žinodavo, kaip tai daryti. Rani atsilošė krėsle. Seniai mirę ir visų užmiršti Diurų Šeimos protėviai negyvomis akimis dėbsojo nuo sienos į ją.

— Ką gi, — pasiūlė ji, — gal pasišnekėsime apie reikalus? Kiek prisimenu, laiškuose rašei, kad nori aptarti su manim kažką labai svarbaus. „Tai reikšminga visam Čabadui…”?

— Taip, — atsakė Ferisas. — Tai iš tikrųjų svarbu. Norėčiau pasiūlyti Diurų ir Jago Šeimoms susivienyti. Kalbu apie ilgalaikę sąjungą.

Rani suraukė antakius. Akivaizdu: jis kalba ne apie keritų fermą.

— Kokią ilgalaikę sąjungą?

Ferisas nervingai apsilaižė lūpas.

— Siūlau santuokinius saitus, — atsakė ir suskato kalbėti toliau, kol ji nespėjo prasižioti: — Puikiai suprantu, ką galvoji: Jago Šeimos nariai niekada nesituokia. Diurai, beje, taip pat. Pirmų pirmiausia galvoju apie tai, kaip apie verslo sutartį.

Vedybos? — apstulbo Rani. Jis iš tiesų kuoktelėjęs, ne kitaip. Jis nori mane vesti? Kažin, galbūt šį planą sukurpė dar Domna Sam? Ką gi, bent jau iš pagarbos Domnai Sam ji išklausysįanti iki galo.

— Ar negalėtum kalbėti konkrečiau? — paklausė Rani.

Ferisas pasilenkė į priekį.

— Siūlau, — atsakė, — mudviem su tavimi susituokti ir susilaukti vaiko — mažų mažiausiai vieno, bet tai jau spręstum tu, — kuris taptų ir tavo, ir mano paveldėtoju. Šitokios sutarties dėka dvi mūsų Šeimos galėtų sulieti kapitalą, taip pat susijungtų ir giminystės linijos. O vieningai investuoti kapitalą — nepalyginti pelningiau. Tai būtų naudinga ir mudviejų Šeimoms, ir visam Čabadui.

Rani pasitrynė smakrą.

— Kitoms Šeimoms tai nepatiks, — pastebėjo ji.

Ferisas gūžtelėjo pečiais:

— Na ir kas?

— Tokie dalykai laužo visas mūsų tradicijas.

— Taip, — sutiko jis, — bet šitaip mes galbūt sukurtume naujų tradicijų.

Jis ištiesė ranką ir iš perlais inkrustuoto dubens pasiėmė gabalėlį sūrio. Rani taurė jau buvo tuščia, tad ji padėjo ją į šalį. Vergė tučtuojau atsiskubino vėl jos pripildyti.

— Ne, man jau pakaks, — tarė Rani, ir moteriškė padėrusiomis akimis atsitraukė. Bereikšmė jos šypsena glumino, Rani nukreipė žvilgsnį į šalį.

Nors ir retai susimąstydavo apie tai, vis dėlto jai atrodė savaime suprantama, jog kada nors, tiesa, dar negreitai, ji būtinai pagimdysianti vaiką. Tai buvo viena iš jos, Jago Šeimos galvos, pareigų — susilaukti įpėdinio. Tačiau kol dar nenutarė, kad metas turėti vaiką, ji vartojo pastoti neleidžiančias piliules. Vos sulaukusi brandos, Rani valios pastangomis užgniaužė bet kokius prisiminimus, kaip jautėsi būdama vaikas. Kai Aliza pagimdė Kynetų jauniausiąjį, Rani juos aplankė, ir Aliza leido jai palaikyti kūdikį.

— Jaučiuosi kvailai… tokia negrabi, — tada sakė Rani, delnu apglėbusi tamsiais pūkais apžėlusią galvutę ir glausdama ją prie krūtinės.

Imrė perėmė iš jos sūnų — paėmė ant rankų nerūpestingu, įgudusiu judesiu. Ir pasišaipė:

— Jeigu išmesi jį, ten, iš kur jis atsirado, jų esama ir daugiau.

Nejaugi, pagalvojo ji, būtų visiškai kitaip, nejaugi toli gražu nesijaustų tokia negrabi, jei ant rankų laikytų savo vaiką?

Mažumėlę priblokšta Domna Rani susizgribo visai rimtai svarstanti Feriso pasiūlymą.

Jis nerimastingai žvelgė į ją; tikriausiai, dingtelėjo jai, šitaip jis daugybę kartų žvelgė į savo motiną.

— Jeigu tu iš tikrųjų tenori sulieti Jago ir Diurų kapitalus, — pasakė Rani, — kodėl tuomet nesiūlai kurti jungtinės korporacijos?

— Jai parūpo, ką Diuras atsakys.

Ferisas papurtė galvą.

— Šito mes negalime, — atsakė jis. — Tai draudžia Įkūrėjų Sutartis. O norint pakeisti bent menkiausią smulkmeną Įkūrėjų Sutartyje, vienintelis būdas — surengti visos planetos referendumą ir suformuluoti papildomą Konstitucijos skyrių.

— Argi mudviejų santuoka neprieštarautų tai pačiai Sutarčiai?

— Prieštarautų — jeigu mes nepaleistume penkiasdešimties procentų bendro kapitalo į apyvartą vaiko ar vaikų vardu.

— Kiek tuomet mes patys dar galėtume kontroliuoti tą kapitalo dalį? — paklausė Rani. — Ir kas būtų įgaliotas rūpintis šitų pinigų investavimu?

— Čabade? — nustebo Ferisas. — Bet kas, pasirinktume patys.

Jis sakė tiesą. Rani nusišypsojo pagalvojusi, kas būtų, jeigu ji atsakinguoju vykdytoju pasirinktų Jago Banko Investicijų Komitetą. Tiesa, nebūtų labai lengva atskirti pusę Jago Korporacijos kapitalo ir pervesti tą dalį į vaiko fondą, bet su tokia užduotimi ji jau kaip nors susidorotų. O gal nuostatuose minimi penkiasdešimt procentų — tik jos asmeninio kapitalo dalis? Ką gi, teks perskaityti Sutartį — ko ji nedarė jau gerus penkiolika metų — arba, dar geriau, aptarti šį klausimą su savo teisininkais.

Savaime aišku, šiaip ar taip, reikės tai padaryti. Kažin kaip sureaguos kitos Šeimos? — parūpo jai. Įdomu, kodėl iki šiol nė vienai iš jų nešovė panašus sumanymas? Visi tiesiog pernelyg įpratę prie nuolatinės Šeimų tarpusavio konkurencijos: jos varžydavosi, šnipinėdavo, derėdavosi, sudarinėdavo slaptus sandorius… Šitoks kapitalo suliejimas, pagalvojo Rani, visiškai pakeistų galios pusiausvyrą Čabade.

Mintis toli gražu nebuvo nemaloni.

Abejodama ji prašneko:

— Vis dėlto tai jokiu būdu negali būti vien mūsų asmeninis susitarimas, Ferisai. Mūsų abiejų teisininkai turėtų gerokai paplušėti ir kruopščiai sudaryti sutartį.

— Na, žinoma. — Jo balsas skambėjo entuziastingai. — Tai kaip manai: neblogas sumanymas?

Rani suraukė antakius.

— Kol kas aš dar anaiptol nepriimu tavo pasiūlymo. Noriu gerai jį apsvarstyti.

— Taip, suprantu, — atsakė jis ir stumtelėjo arčiau jos padėklą su užkandžiais. — Gal norėtum ko nors paragauti?

Kadangi buvo jo viešnia, Rani paėmė nuo padėklo obuolį, prakando raudoną žievelę ir lėtai suleido dantis į minkštimą. Ūmai jai parūpo, ar Ferisas tikisi, kad jie galėtų tapti dar ir meilužiais.

— Žinai, — pratarė ji, — savo asmeniniais meilės ryšiais aš visuomet linkusi rūpintis pati…

Ferisas tirštai išraudo, baisiausiai sutrikęs.

— Esu tikras, mudu sutartume nesikišti į kits kito asmeninį gyvenimą.

Stebėdama, kaip jis pirštu nejučia glostinėja pamušalo kailį, Rani pagalvojo: kažin koks jis būtų lovoje? Mintis apie tai jos visiškai nežavėjo. Tikriausiai jis mėgsta dalytis patalu su vergais. Vergai… Rani pagalvojo apie brolį. Ką apie visa tai pasakytų jis?

— Ar tai viskas, ką norėjai su manim aptarti? — paklausė ji.

Su linksma kibirkštėle, per visą pokalbį pirmąsyk įsižiebusia akyse, Ferisas droviai šyptelėjo:

— Argi to negana?

Staiga Rani užplūdo begalinis gailestis jam: nelaimėlis Ferisas, visiškai vienas šitame didžiuliame name, o visa jo draugija — tik šmėklos ir apkvaitę nuo dorazino vergai… Vis dėlto gailestis — labai jau prastas pagrindas verslui, tarė ji sau. Kaip gaila, kad Ferisas toks nepatrauklus… Ji atsistojo. Pakilo ir Ferisas.

— Nuoširdžiai dėkoju už svetingą priėmimą, Ferisai. O dabar jau trauksiu namolio.

— Ar tu…

— Aš būtinai apsvarstysiu pasiūlymą, — tvirtai pažadėjo ji.

Ferisas spragtelėjo pirštais.

— Mano vergai tave palydės, — tarė Diuras ir pats išleido viešnią pro laukujės duris.

Gatvėje tvyrojo nepakeliamas karštis. Rani patraukė Bulvaru, du palydovai vergai žingsniavo abipus jos. Vienas jai virš galvos laikė išskleistą skėtį nuo saulės. Visi turistai jau buvo sulindę po stogu gindamiesi nuo karščio, plačioje alėjoje nebuvo matyti nė gyvos dvasios; besimainantys tarsi vanduo akmenys, atrodė, vilnija ryškioje, mirguliuojančioje šviesoje.

O Abanatas išties gražus, netikėtai dingtelėjo Rani, ji pajuto svaiginantį savininko pasididžiavimą. Galbūt kada nors ji atsives į šią gatvę savo dukterį ir papasakos jai miesto istoriją. „Štai šį fontaną pastatė Orina Jago, — sakys ji. — Liza Jago pasodino antai tą medį”.

Ji panarino pečius. Vedybos, ir dar su kuo — su Ferisu Diuru… Keista buvo net pagalvoti apie tai. Ji įsivaizdavo savo dukterį: rimtą liauną mergaitę kviečių spalvos plaukais ir migdolo formos gintarinėmis akimis. Pavadinsiu ją Džeide arba Sesilija, arba Samanta, pagalvojo Rani. Prisimerkusi saulėkaitoje ji bandė

įžiūrėti vaiko veidą ir netikėtai suvokė, jog prisimena pati save.

Staiga ją persmelkė mintis: juk mane kažkas gviešiasi nužudyti! Vaizdinys subyrėjo. Rani kilstelėjo galvą: o štai ir jos namai.

— Galite eiti, — tarė ji vergams.

Tie nusilenkė ir nusliūkino atgal. Rani keliais šuoliais užlėkė plačiais laiptais aukštyn ir kumščiais ėmė trankyti duris. Šios atsivėrė. Koridoriaus prietemoje, atrodė, būriavosi gana daug žmonių… Rani išgirdo, kaip Binkis ištarė jos vardą ir aiktelėjo, o gal sukūkčiojo.

Septintas skyrius

Neprarasdamas sveiko proto, Zedas mažumėlę pagąsdino mažojo Nusileidimo terminalo darbuotojus, ir to pakako be didesnio vargo surasti praganytąją ledynų alpinizmo įrangą. Krepšys ramiausiai voliojosi kampe po krūva purvinų skudurų — ten, kur jį nerūpestingai nudrėbė kažkuris nešikas. Zedas patikrino spynas — šios buvo sveikos, niekas prie įrangos nekišo nagų. Nusileidimo terminalo valdytojas atsiprašė bene dvidešimt kartų.

Suraukęs antakius Zedas stebėjo terminale zujančius nešikus. Jam parūpo, kada jiems paskutinį kartą atlikta kraujo analizė. Nešikai nebuvo vergai — vienintelis netoli Nusileidimo terminalo esąs vergas sėdėjo sarginėje prie vartų, — tačiau darbininkų potraukis svaigintis dorazinu buvo nuolatinė problema — nesvarbu, ar jie būtų bausmę atlikę vergai, ar ne.

— Noriu, kad patikrintumėte visus savo žmones, — tarė jis valdytojui. — Dabar kaip tik keliauju į ligoninę, pasakysiu administratoriui, kad paskambintų jums ir sutartų dėl laiko.

— Kaip liepsite, komandore.

Ligoninės kompleksas buvo pietrytiniame miesto kampe, per šešis kvartalus nuo Promenados. Atvykėliai iš kitų planetų tvirtino, kad ligoninė forma primena Žemės jūrų žvaigždę — nuo centrinio žiedo atsišakojo penki ilgi vieno aukšto pastatai. Centre buvo įsikūręs LAS — Ligoninės analizių skyrius. Penkiuose stipinuose — ambulatorija, infekcinis, chirurginis, pooperacinis ir specialiųjų paslaugų skyriai. Pagrindinė ambulatorijos užduotis buvo sudaryti ir koordinuoti mobilias grupes, kurios atlikdavo to mėnesio dorazino analizes. Pagal Čabado įstatymus, kiekvienam dorazino gaunančiam vergui kartą per tris mėnesius reikėjo atlikti kraujo tyrimus. Laborantai, kuriems pagal slenkantį grafiką ateidavo eilė padirbėti mobiliosiose grupėse, apie tai sakydavo: „Išvykstu į Adatų gatvę”.

Zedas sustojo prie ambulatorijos registratūros langelio. Administratorius pasakė jam:

— Įvesiu nuorodą į kompiuterį, vyresnysis, bet nemanau, kad jie iki Aukciono suskubtų suorganizuoti patikrinimą.

— Daryk, ką gali, — paliepė Zedas.

Administratorius tik gūžtelėjo pečiais.

Centrinė, žiedo pavidalo, ligoninės komplekso dalis sukėlė Zedui malonius prisiminimus apie Tinklą. Įsiliejęs į darbuotojų srautą, jis iš ambulatorijos pasiekė LAS. Iš ten patraukė ratu palei centrinio žiedo pakraštį, kol priėjo chirurginio skyriaus duris. Įėjęs vidun, atsirėmė į vyriausiosios skyriaus administratorės stalą.

Ji buvo vardu Jukiko Čun — tamsaus gymio moteris, susitraukusi ir perdžiūvusi kaip pagalys, vien kaulai ir oda.

— Vyresnysis Jago, — pasisveikino ji, — sveiki sugrįžę.

— Ačiū, Juki. Malonu vėl atsidurti namuose.

— Labai gaila, kad negrįžote anksčiau, — pasakė ji. — Praėjusią savaitę būtumėte dar ir kaip mums pravertęs.

— Štai kaip?

— Nelaimingas atsitikimas Gemito kasyklose. — Tai išgirdęs, Zedas kaipmat susidomėjo. Rani tikrai norės apie tai sužinoti, dingtelėjo jam. — Grupei chirurgų teko skristi tiesiog ten. Atlikta keletas sudėtingų operacijų — reikėjo prisiūti nutrauktas galūnes.. — Jos lūpų kampučiai rūsčiai nusviro žemyn — Zedas turėjo suprasti tai kaip priekaištą. Giliu Jukiko įsitikinimu, chirurgas neturėjo jokios teisės į asmeninį gyvenimą. Ji vaikė juos negailestingai, neleido nė per plauką nukrypti nuo darbo grafiko, kiaurai žinojo visų silpnybes ir su visais elgėsi vienodai. — Norėsite į rytinę ar į vakarinę pamainą?

— Į tą, kurioje labiau trūksta žmonių, — atsakė Zedas.

— Tuomet paskirsiu jus į ypatingų atvejų skyrių — atvyksite pagal iškvietimą, — pareiškė ji. — Kur jūs apsistojote?

— Savo namuose Abanate.

Iš chirurginio skyriaus į gatvę išėjimo nebuvo; Zedas tuo pačiu keliu paržingsniavo į LAS, o iš ten — į ambulatoriją. Pro duris kaip tik įėjo kažkokia moteris. Pastebėjo Zedą ir sustojo. Ir droviai ištarė:

— Sveikas, Zedai.

Tai buvo Saja Tomas, vyresnioji gydytoja, kaip ir Zedas. Juodu buvo seni draugai, netgi šiek tiek daugiau nei draugai. Prieš kokius penkerius metus ji pateikė jam vieną pasiūlymą…

— Girdėjau šiokių tokių gandų apie tave, — sakė ji tada. O Zedas pagalvojo: oi, tik ne tai — pasiruošęs nerti į krūmus ar pameluoti.

— Gandai byloja, kad tau patinka skausmas. — Ji kalbėjo be jokių užuolankų. — O manieji Reažė testo rodikliai, žinok, gana aukšti.

Zedas žinojo, kas yra Reažė testas — juo buvo tiriamos individo emocinės ir fiziologinės reakcijos į abipusiu sutikimu praktikuojamą sadomazochistinį seksą.

— Mano — ne, — atsakęs jis. Ir tai buvo tiesa: abipusis skausmas jo nedomino. Netgi priešingai: mintis, kad pačiam gali tekti kentėti taip, kaip kentėjo jo aukos, jam kėlė siaubą.

— Testų rezultatai kitąsyk ir suklaidina, — kalbėjo Saja. — Štai ir pamaniau… — Ji tvirtai suspaudė jam ranką. — Man tu atrodai net labai patrauklus.

Nors sveikas protas bylojo, kad klimpti į tai visai neverta, Zedas vis tik pasijuto sujaudintas.

— Saja, aš ne… na, mano partneriais paprastai niekad nebūna moterys, — kliūvančiu liežuviu išmekeno Zedas. Prakeikimas, galima pamanyti, kad išvis turiu kokių nors partnerių, pagalvojo jis.

Vis dėlto juodu sugulė drauge. Išmoningi pančiai — šilkai ir grandinės — jo nėmaž nesujaudino. Saja buvo švelni, kantri ir ryžtinga. Kurį laiką Zedas dar turėjo vilčių, tačiau net išlavintos jo valios galia nesugebėjo priversti kūno veikti: Sajai reikalaujant, jis dar galėjo ją surišti, tačiau kai prireikė sukelti skausmą, nebeįstengė prisiversti nė krustelėti. Baiminosi net pagalvoti, kas gali atsitikti, jei ką nors padarys. Galų gale Saja suprato nieko nepešianti. Nusiminusi tiesiog palinkėjo jam labos nakties. Zedas parslinko namo ir prisigėrė iki žemės graibymo. Dar kitą naktį jis praleido Lamartine — vieninteliame Abanato viešnamyje, kuris daugmaž galėjo įtikti jo skoniui. Tą vakarą prieš penkerius metus Zedas paskutinį kartą dar bandė išsiveržti iš savo psichoseksualinių varžtų.

Saja buvo tvirtai suręsta, šviesiaplaukė, tyli — nė trupučio nepanaši į Rani. Tačiau aną vakarą su ja Zedas regėjo vien tiktai Rani.

— Kaip laikaisi? — paklausė jis dabar.

— Puikiai, — atsakė Saja. — O tu?

Zedas gerbė gydytoją, tad nenorėjo jai meluoti.

— Galėtų būti ir geriau. Kada nors papasakosiu. Šeimos rūpesčiai.

— Kada tik norėsi. Dirbi pagal grafiką?

— Pagal iškvietimą — ypatingų atvejų skyriuje. O tu? Valandėlę juodu šnekučiavosi apie ligoninės reikalus. Saja buvo grupės, skridusios į Gemitą, anesteziologe. Zedas bandė iškamantinėti ją apie tą nelaimingą atsitikimą, tačiau smulkmenų gydytoja žinojo nedaug. Ji didžiuodamasi papasakojo apie atliktas operacijas.

— Tau reikėtų užsukti į pooperacinį skyrių ir užmesti akį į mūsų darbą.

— Taip ir padarysiu.

Slenkančiomis šaligatvio juostomis Zedas parsirado į namus. Artėjo vidudienis, karštis svilino kaip reikiant. Zedas pastūmė laukujės duris. Jam pasirodė, kad namuose labai tamsu. Binkis, Deinas ir Koriosas susispietę į kupetą stoviniavo koridoriuje. Išgirdę virstelint duris, visi taip ir sužiuro į jas. Binkio veidas staiga tapo pilkas. Zedas įėjo vidun ir uždarė duris. Kažkas negerai. Zedas palietė koridoriaus sienoje įtaisytą interkomo aparatą.

— Rani?

Net aidas, ir tas jam neatsiliepė.

Zedas sušnypštė, kreipdamasis į visus tris iš karto:

— Kur ji?

Atsakė Deinas:

— Mes nežinome. Ji kažkur išėjo, viena. Kaip tik sudarinėjame sąrašą vietų, kur reikėtų skambinti.

Zedo sąmonę užplūdo siaubingi vaizdiniai: Rani kažkur Abanate — sužeista, pagrobta, galbūt žuvusi. Binkis kažką vebleno — Zedas beveik nė negirdėjo jo verksmingų bandymų teisintis. Deinas kiūtojo susikūprinęs, nuleistais pečiais. Zedas žengė prie jo.

— Juk sakiau tau nė per žingsnį nesitraukti nuo jos.

Su niūriu pasitenkinimu jis pastebėjo, kad Deino veide neliko nė lašelio kraujo; nuo baimės įsitempė raumenys palei akis.

— Zedai, aš…

— Užsičiaupk. Tau buvo liepta ją saugoti. — Jis uždėjo ranką Deinui ant peties, pirštais švelniai glamonėdamas skausmo tašką. — Ar ne?

Deinas gurktelėjo. Ir pusbalsiu išspaudė:

— Taip, Zedai-ka.

Tą pat akimirksnį kažkas pabeldė. Koriosas strimgalviais puolė atidaryti laukujų durų. Įrėminta šviesos stačiakampyje stovėjo Rani. Binkis goktelėjo jos vardą. Rani žengė vidun; jos žvilgsnis slystelėjo nuo Zedo prie Deino.

— Zedai-ka, — ištarė ji. — Tu pažadėjai. Jis mano.

Ji sakė tiesą. Ir neatrodė nukentėjusi. Vis dėlto Zedas leido sau rūsčiu žvilgsniu perverti Deiną, tik tada atitraukė pirštus nuo šio rankos.

— Kur buvai? — paklausė jis sesers. — Kodėl išėjai viena?

Ji pažvelgė į vergus ir atsakė:

— Ilga istorija. Koriosai, prašau paruošti mums kokio nors šalto gėrimo. Deinai, Binki, judu galite eiti.

Deinas nusilenkė. Jo veidas jau buvo atgavęs įprastą spalvą. Deinas nužingsniavo į vergų koridorių. Binkis vos neapvertė kėdės, strimgalviais skubindamasis jam iš paskos.

Rani mostelėjo į valgomojo nišą greta pirmojo aukšto svetainės.

— Sėskime čia.

Užgniaužęs nekantrumą, Zedas nusekė paskui ją į nišą. Rani nebuvo sužeista, galbūt jai netgi negrėsė joks pavojus.

Tačiau galėjo grėsti. Zedas pramankštino pečius, vaikydamas kūną kaustančią įtampą. Jai galėjo grėsti pavojus, jai tikrai galėjo kas nors atsitikti.

Juodu susėdo. Koriosas atnešė ąsotį su lediniu vaisių punšu ir lėkštę suslėgtų džiovintų jūros dumblių — Rani itin mėgstamo Abanato delikateso. Ji susikėlė kojas ant krėslo, susirangė ir per gėrimo taurės viršų pažvelgė į Zedą.

— Deinas toli gražu nebuvo aplaidus darbe, Zedai-ka. Pati išsiunčiau jį su užduotimi, o kol jo nebuvo, nutariau išeiti ir aš. Nenoriu, kad baustum jį už tai, dėl ko jis visiškai nekaltas.

Zedui teko pripažinti, kad jos reikalavimas visai teisingas.

— Gerai, Rani-ka, — sutiko jis. — Bet jeigu tu siuntinėsi jį savais reikalais, o pati tuo metu kur nors išeisi, iš jo, kaip asmens sargybinio, nebus jokios naudos.

— Tavo tiesa. Turėjau sulaukti, kol jis grįš. Bet šitas namas baigė išvaryti mane iš proto!

Brolis tik vyptelėjo perpratęs, kokia turėjo būti sesers nuotaika. Visada praeidavo bent kelios dienos, kol Rani apsiprasdavo su Abanatu. Zedas gurkštelėjo gėrimo — šis buvo sutaisytas pagal Rani, nėjo, skonį, saldesnis, nei patiktų jam.

— Kur buvai nuėjusi?

— Aplankiau Ferisą Diurą. Jis ketino šiandien po pietų užeiti susitikti su manim. Kai vaikštinėjau, kojos tarsi pačios nunešė iki jo namų, tad nutariau užsukti. — Ji pakreipė galvą ir nusišypsojo.

— Kaip keista, kad mane priėmėjau nebe Domna Sam, o jis. Ferisas pakeitė namuose viską, ką galėjo.

— Apie ką kalbėjotės?

— Apie reikalus, — atsakė ji ir tvykstelėjo žvilgsnį į brolį. — Iš tikrųjų labai svarbius reikalus. Ferisas nori mane vesti.

Zedas išsišiepė, kol kas nesusigaudydamas, ko Ferisas galėjo norėti iš tikrųjų.

— Tikriausiai tai pirmas kartas, kai Jago Šeimos narys susilaukia pasiūlymo tuoktis. Ir ką tu jam atsakei?

Ji nusišypsojo.

— Atsakiau, kad pagalvosiu.

— Atleisk, kad paklausiau. Sakyk, Rani-ka, ko jis norėjo iš tikrųjų? Kiek suprantu — turbūt ne nupirkti keritų fermą?

Ji sukikeno.

— Zedai-ka, tu manim netiki? Kalbu visiškai rimtai! Ferisas Diuras man pasipiršo, o aš atsakiau, kad apsvarstysiu jo pasiūlymą.

Zedas palingavo galvą.

— Tam vargšui žmogeliui visai smegenys suskystėjo. Vis dėlto gal neverta kankinti jo, Rani? Tiesiai sakyk — ne, tegul jis ramiai sau gyvena.

— Aš jo ir nekankinu, — tyliai atsakė sesuo. — Jis nori mane vesti ir nori, kad mudu susilauktume bendro vaiko, kuris vėliau galėtų paveldėti abiejų Šeimų turtą. Jis pavadino tai verslo sandėriu. Ir man pasirodė, kad sumanymas galbūt visai neprastas.

Ji iš tiesų kalbėjo rimtai. Ir iš tiesų svarstė pasiūlymą. Zedo burna perdžiūvo lyg Čabado žemė. Net plaukeliai ant rankų pasišiaušė. Vieną akimirką jis pasijuto tarytum atitrūkęs nuo savo kūno — tarytum iš šalies stebėtų savo fizinę reakciją. O paskui ėmė smelktis panika. Jeigu Rani ištekėtų — šito negali būti, pagalvojo jis, tai neįmanoma, — žiūrėk, dar imtų ir sumąstytų išsikraustyti iš užmiesčio valdos arba, kas dar blogiau, paprašytų išsikraustyti jo — kad atsirastų vietos kam nors kitam.

Zedas giliai įkvėpė, stengdamasis surikiuoti išsibarsčiusias mintis. Ji nieku gyvu negali reikalauti, kad jis ją paliktų. Jis vis dar geidė Rani — sesuo vis dar tebebuvo centrinis ir vienintelis jo geismo objektas. Pažinodamas ją, Zedas niekada netroško nieko kito, o nuo jos atskirtas neleido sau nė paragauti jokių menkesnių seksualinių malonumų; užgniaužtas tas poreikis iš esmės pakeitė jį, sudarkė iš vidaus. Neliko nieko iš to aistringo, švelnaus berniuko, kurio kadaise troško ir ji. Bet vis vien ji tebebuvo jo mylinti sesuo, jo draugė, jo nekaltybės pagrindas…

Jis jau spėjo įprasti užgniaužti nuolat sukylantį geismą pasmaugti visus tuos, kuriems ilgesniam ar trumpesniam laikui pavykdavo prasmukti įjos lovą — nė vienas jų nebuvo jo varžovas. Tikrieji jo varžovai buvo Čabadas, Jago Šeimos turtai, Rani darbas, kuriuo sesuo dalijosi su juo — pagrindiniu savo patikėtiniu ir patarėju.

Šypsodamasi Rani pridūrė:

— Savaime suprantama, man kol kas dar anksti net pagalvoti apie vaikus.

Įsitempęs jis iškošė:

— Niekaip nesuprantu, kokios naudos tikiesi išpešti iš šitokio sandorio.

— Zedai-ka, nagi, pakrutink smegenis! Bene nebeprisimeni praėjusių metų Tarybos posėdžio, kai valandų valandas ginčijomės, kaip galėtume panaudoti savo kapitalą tolesniems Čabado tyrinėjimams? Taip ir nesutarėme, kurio projekto reikėtų imtis, nes nė vienas iš mūsų nepageidauja investuoti pinigų taip, kad iš to paskui galėtų pelnytis ir kita Šeima. Imrė norėjo įkurti gyvenvietę ašigalyje. Domna Sam siūlė finansuoti povandeninės naudingųjų iškasenų gavybos tyrinėjimus. Teo Levosas puoselėja mintis apie jūros dumblių plantacijas. Taigi kapitalo sujungimas pakreiptų rizikos balansą… — ji mostelėjo kumščiu tarsi švytuokle, — į kitą pusę. Man šie visi trys projektai atrodo pakankamai perspektyvūs. Žinoma, keblumų netrūks. Iškils visokiausių problemų.

— Pasiklausęs tavęs gali pamanyti, kad tu jau apsisprendusi.

— Manai, valandos pokalbio man pakako apsispręsti? Savaime aišku, aš anaiptol neapsisprendusi! Zedai-ka, kas tau nutiko?

— Rani padėjo taurę ir paėmė brolį už rankos. Jos pirštai buvo šalti ir drėgni. — Ak, taip, suprantu, ką galvoji, — tarė ji. — Zedai, tai būtų tik dalykinė sutartis. Mudviem su Ferisu net nereikėtų gyventi po vienu stogu. Man patinka mano gyvenimas toks, koks jis yra. Net jeigu ištekėčiau už Feriso Diuro, vis vien likčiau Rani Jago. O tu esi ir būsi Zedas — mano draugas, mano brolis.

Dabar abu jie buvo jau kur kas vyresni; metams bėgant, Rani plaukai patamsėjo. Tačiau Zedas jos vis dar tebetroško, ir tai kėlėjam siaubą, nes jis žinojo ne visuomet įstengiąs suvaldyti išdavikes nervines reakcijas. Susirūpinusi Rani žiūrėjo į jį.

— Kaip jis atrodo? — paklausė Zedas.

— Tikrai nebeprisimeni? — nustebo sesuo. — Jis aukštas ir stambus, bet ne tokių plačių, raumeningų pečių kaip tu. Stambių kaulų, tačiau, galėčiau lažintis, niekada nėra kopęs į ledynus. Atrodo, jam užvis labiausiai patinka sėslus gyvenimo būdas; jis toks išbalęs, kad kyla abejonių, ar išvis kada nors išlenda į saulės šviesą. Išsikviesdamas vergus, spragsi pirštais.

Kaip pretenzinga, dingtelėjo Zedui.

— Ar jis tau patinka?

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Tai nelabai svarbu.

— Kaip tik svarbu, — laikėsi savo Zedas.

— Ar jis man patinka? Ne, Zedai-ka, negalėčiau tvirtinti, kad jis man patinka. — Ji suraukė antakius. — Vis dėlto… jis keistokas, Zedai-ka. Tikra mįslė. Atrodo toks apgailėtinas, bet drauge ir išpuikęs. Tarytum lyg ir supranta žodžius, kuriuos pats sako, bet nesuvokia jų prasmės.

— Nejaugi nemanai, kad jausmai — irgi svarbu, Rani?

— Nebūtinai, — atsakė ji. — Tai verslas.

Zedui pasidingojo, kad į kambarį įslinko vaiduoklis. Nešdinkis iš čia, sena bjaurybe, — patylomis šnipštelėjo jam. Tu — negyvėlis.

— Santuoka pačia savo esme — šis tas daugiau nei vien verslo sandėris, — ištarė jis.

Rani pasitrynė smakrą.

— Visai ne — jei pati to nepanorėsiu. Santuoka — teisiniais terminais apibrėžiama sąjunga. Žinoma, jei sutuoktinis man patiktų, būtų dar geriau.

Zedas pasiūlė:

— Jeigu tu nori vaiko, Rani, įsitaisyk meilužį, kuris ir taptų tavo vaiko tėvu. Tau anaiptol nereikia tekėti už Feriso Diuro vien dėl to, kad jis paklibino tavo Šeimos garbę!

— O tai jau nesąžininga, Zedai-ka!

— Tikrai?

Rani pašoko, net krėslas susiūbavo; skubėdama ji kliuvinėjo beveik kaip Binkis.

— Tu šitaip sakai tik todėl, kad baiminiesi, jog jis gali įsiterpti tarp mudviejų. O aš pasakysiu tau štai ką: vieninteliai du žmonės, galintys mus išskirti, esame mes patys. Tu pavyduliauji. Ir tai trukdo tau blaiviai vertinti situaciją.

— Bandai pateikti Ferisą Diurą dailesnį, nei jis yra. Vis dėlto, sprendžiant iš tavo pasakojimo, jis pernelyg pretenzingas, kad būtų ko jam pavyduliauti.

— Aš pasakiau, kad jis išpuikęs.

— Per gerai apie tą žmogelį kalbi. Jis ne išpuikęs, jis kvailas.

Ji tylutėliai atsakė:

— Turbūt aš irgi kvaila, ar ne? Kvaila, nes išklausiau jo pasiūlymo ir ketinu rimtai šį apsvarstyti?

Jos veidą nutvieskė pyktis, aštrus lyg Abanato žaibas.

Zedas prikando apatinę lūpą, rinkdamasis žodžius atsiprašymui, bet, jam nespėjus prasižioti, vėl prašneko Rani:

— Aš darau tai, kas užvis geriausia Čabadui, Zedai. Tu užmiršti tai. Tavo perspektyva siauresnė. Aš juk nepasakiau, kad tikrai tekėsiu už Feriso Diuro. Bet jei vis dėlto nutarčiau tekėti, man prireiks tavo paramos. Ne dėl to, kad tu — mano brolis, o dėl to, kad tu — Tinklo šeimininkas ir mano įpėdinis — tol, kol aš pagimdysiu vaiką. Ar galiu tikėtis, kad jos sulauksiu?

Per užuolaidų plyšelį vidun įslydęs plonytis saulės spindulys lyžtelėjo Rani plaukus, viena sruoga sužaižaravo auksu. Zedas prisiminė, kaip kartą dvare ji stovėjo po karčiąja kriauše — nuoga, palaidais plaukais, tokiais ilgais, kad siekė šlaunis.

Dabar ji laukė atsakymo. Nevilties apimtas Zedas sušuko:

— Rani, aš negaliu!

— Ką gi, — ramiai atsakė ji, ir jos balsas Zedui šiurpiai priminė jųdviejų motiną Izobelę. Rani apsisuko, išėjo iš nišos ir tvirtu, ryžtingu žingsniu sparčiai užkopė laiptais aukštyn.

Deinas krūptelėjo ir pabudo; akimoju pašoko lovoje ir ištiesė ranką prie šviesos jungiklio, bet tuojau pat susizgribo, kad jį pažadino draugiškas balsas ir drovus prisilietimas. Mirksėdamas jis stebeilijo į Amri, kol pagaliau atgavo kvapą. Pati mergaitė paaiškino jam, kad Rani norinti tuojau pat iškeliauti į Sovką už trijų šimtų penkiasdešimties kilometrų į šiaurę, ir paliepusi Amri pažadinti jos pilotą. Deinas dirstelėjo pro langą. Lauke vis dar karaliavo gūdi naktis.

— Ar aš spėsiu papusryčiauti?

— Koriosas kaip tik ruošia šį tą užkąsti.

Kol Deinas stačiais kąsniais surijo kelis žuvies pyragėlius, užsikąsdamas vaisiais, pradėjo brėkšti rytas. Iš lauko parėjo Koriosas, nešinas glėbiu pašto. Amri nuvilko krūvą laiškų į viršų. Žinodamas, jog Rani prieš išvykdama norės bent peržiūrėti paštą, Deinas užtruko virtuvėje. Išplovė indus, nušluostė stalą. Galvoje be paliovos sukosi vakarykščios dienos prisiminimai. Deinas stengėsi juos išvaikyti. Nė pats nežinojo, kas jam skaudžiau: Zedo įniršis ir jo paties panikos akimirksnis ar nepakeliama kančia, persmelkusi tada, kai suvokė, kad nors tūkstantį kartų būtų Žvaigždžių Kapitonas, įžengti pro pagrindinio Nusileidimo terminalo vartus jis negali…

— Deinai! Kur tu? — atsklido balsas interkomo ryšiu.

— Virtuvėje, Rani-ka.

— Eik į koridorių prie laukujų durų. Tuojau pat ateinu ir aš.

Ji guviai įšiugždėjo į koridorių. Vilkėjo ploną grietinėlės spalvos kombinezoną — šis žaižaravo, tarsi audinys būtų nubarstytas žėručio trupinėliais. Užuot susipynusi plaukus į įprastą kasą, šįsyk ji sukėlėjuos į viršų ir prismeigė dramblio kaulo šukomis. Atrodė susimąsčiusi, gal net kiek nusiminusi. Deinas žinojo — jam apie tai išplepėjo Amri, — kad Rani susibarė su Zedu.

Rankoje ji nešėsi kažkokį popierių.

— Deinai, — prašneko, — ar tau girdėtas Loraso U-Eleno vardas?

Toks įdėmus, kone grėsmingas jos žvilgsnis. Deinas valandėlę votuliojo vardą galvoje. Šis taip ir neužkliudė jokių prisiminimų.

— Ne, — atsakė jis. — Atleiskite, Rani-ka.

— Jis susijęs su narkotikų verslu.

— Ne.

Ji suraukė antakius.

— Ką gi. — Ji pažvelgė į jį. — Ar gerai išsimiegojai? — paklausė.

— Iki Sovkos kelias tolimas.

— Jaučiuosi visai gerai, Rani-ka, — patikino vyrukas.

— Puiku. Tuomet tuoj pat ir keliaujame.

Juodu nuskubėjo prie durų. Rani tik valandėlę stabtelėjo pasakyti Koriosui, kad lauktų jos grįžtančios tą pačią pavakarę, mat ji sutarusi susitikti su Jago banko valdytoju, o jeigu labai prireiktų, ją būsią galima pasiekti ir Sovkoje. Lauke driekėsi ilgi šešėliai. Rani su Deinu per parką nužingsniavo iki privataus Nusileidimo terminalo. Švelnus vėjelis šiaušė šaligatvių dulkes, nešdamas vos juntamą druskos kvapą ir drėgmės dvelksmą. Deinas susimąstė, ar tik tas drėgme persisunkęs vakarų vėjas nereiškia, kad artinasi Čabado žiema. Rani, be jokios abejonės, turėtų tai žinoti… Tačiau ji ėjo per žingsnį pirm jo — nugrimzdusi į savas mintis, tyli. Kol pasiekė parduotuvių rajoną terminalo prieigose, taip ir nepratarė nė žodžio.

Jų pasitikti protekine atskubėjo Nusileidimo terminalo valdytojas.

— Domna Rani! Kuo galėtume pasitarnauti jums šiandien?

Deinui jo balse pasigirdo baimingos gaidelės.

— Labas rytas, — tarė Rani. — Man reikės Jago Šeimos katerio.

Tai išgirdęs, valdytojas visai suniuko.

— Domna, kadangi anksčiau visuomet… na, turiu omeny, ankstesniais metais… laikydamiesi tradicijos…

— Kas yra? — pertraukė jį Rani.

— …kaip tik šiuo metu jį valome, — užbaigė valdytojas.

— Ką gi, — atsiliepė Rani, tiesiog spinduliuodama kantrybe. — Be abejo, aš labai vertinu jūsų uolumą. Bet gal yra koks kitas kateris, kuriuo galėtume skristi?

— Na taip, žinoma, žinoma.

Valdytojas nusivedė juos į angarą. Kateris buvo senesnio modelio, dvivietis, ne toks erdvus kaip naujesnieji.

— Ko gero, tai — pats naujausias modelis iš tų, kuriuos galime pasiūlyti, — tarškėjo valdytojas. — Antai aną kaip tik remontuojame.

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Puikiausiai tiks ir šitas.

Juodu sulipo į katerį. Palietęs valdymo svertus, Deinas nusišypsojo. Pirmoji motorinė skraidyklė, kuria jam teko skristi gyvenime, buvo tokio pat modelio, kaip ir ši. Iki tol skrydžio džiaugsmą jis tebuvo patyręs deltaplanu sklęsdamas nuo Pelino pajūrio uolų. Angaro stogas nuslydo į šalį. Deinas išvairavo katerį į padangę virš miesto. Rani susirangiusi kiūtojo keleivio sėdynėje. Norėdamas ją pradžiuginti, Deinas nušvilpė virš jūros. Mėlynai žalzganame vandenyje spindėjo ledkalniai. Rani parodė į vandenį.

— Matai ruonius? — paklausė.

Deinas per lango stiklą pažvelgė ten, kur ji rodė. Pilki stambūs gyvūnai nevikriai rėpliojo žemutiniais ledkalnių šlaitais, paskui nuslysdavo į vandenį, kur kaipmat tapdavo judrūs ir grakštūs.

— O aš maniau, kad stambūs žvėrys Čabade negyvena, — tarė Deinas.

Pirštais jis perbėgo kompiuterio klaviatūrą, ieškodamas Čabado žemėlapių. Trečiojoje projekcijoje išvydo Abanatą, kranto liniją ir nužymėtą maršrutą, vedantį į šiaurę — šiaurės vakarus iki taško su užrašu: Sovka.

— Jie atvežtiniai, — paaiškino Rani. — Išvesti Kerėtojo laboratorijose. Jie gali ištverti tokias temperatūras, kokiose Žemės ruonius dehidratacija ištiktų per kelias valandas. — Jie apskriejo jau visą ratą. Kateris nušvilpė virš Abanato stogų — didžiulės, juodais ir baltais kvadratėliais išmargintos šachmatų lentos — ir pasuko į

šiaurę. — Bet kas tau pasakė, kad Čabade nesiveisia žvėrys? Tai netiesa. Čia gyvena keritai.

Deinas atsiliepė:

— Turėjau omeny — išskyrus keritus.

Rani rūsčiai atkirto:

— Tik nemėgink tvirtinti, kad keritai nesiskaito — bent jau Čabade. Keritai yra visaėdžiai žinduoliai, neturintys jokių natūralių priešų, bent jau žinomų. Suaugęs keritas gali sverti gerus trisdešimt penkis kilogramus. Dienąjie slepiasi urvuose, naktį laksto. Jiems visiškai pakanka tiek skysčių, kiek gauna iš augalų. Jie niekada negeria ir niekada nesišlapina. Keritų jaunikliai jau gimsta pjaudamiesi tarpusavyje. Žinai, ką jie padaro pirmiausia, vos gimę? Susimeta prieš silpniausią vados jauniklį. Keritai maitinasi žole, vabzdžiais, žolės pelėmis, gyvatėmis ir vieni kitais. Jie visiškai neprijaukinami. Laksto rujomis, vadovaujami patelės — vedlės. Veisiame juos jau du šimtus metų, bet netgi per šitiek laiko jų būdas nė truputėlio nepasikeitė. Išleisk veislyne gimusį keritą į laisvę — ir po poros dienų jau nebeatskirsi jo nuo laukinių giminaičių. Ak taip, tiesa, jie dar ir dvokia.

Deinas tarė:

— Labai ačiū.

— Nėra už ką, — atsakė ji. — Keritų ferma — ne pats menkiausias Jago Šeimos pajamų šaltinis. — Ji iškėlė rankas ir pasirąžė. Pirštų galiukais pasiekė katerio lubas. — Įdomu, kiek ten dar liko mane pažinojusių žmonių. Praėjo jau keturiolika metų… turbūt nebedaug.

— Nesupratau, — prisipažino Deinas.

— Na, žinoma, kodėl turėtum suprasti? Aš ištisus penkerius metus gyvenau ir dirbau Sovkoje. Ir buvau ten ne Rani Jago — vadinausi Irenė Sokol. Pradėjau septyniolikos — drauge su vergais mėžiau narvus, o sulaukusi dvidešimt dvejų jau buvau valdytojo pavaduotoja. Dar po mėnesio būčiau iškilusi ir iki valdytojos. Tačiau motina parsikvietė mane namo.

Ji dar kartą pasirąžė.

— Žiūrėk, — tarė, — štai ten — Levosų valda.

Deinas pažvelgė žemyn. Išvydo žalumos apsuptą namą.

Kažkas iš ten mojavo jiems abiem rankomis. Deinas niurktelėjo katerį, tai reiškė — Labas.

Rani įsikibo krėslo ranktūrių.

— Nagi, nedaryk šitaip!

— Atleiskite, Rani-ka, — atsiprašė Deinas. O kai ji atsipalaidavo, pridūrė: — Galiu pastatyti šitą geldą ant nosies…

— Geriau nereikia. — Vis dėlto ji jau nebesilaikė įsitvėrusi ranktūrių. — Tikiu, kad tu — tikras tokių dalykų meistras.

Nelauktai netikėtai jam taip ir išsprūdo:

— Juk aš — Žvaigždžių Kapitonas.

Rani nepuolė ginčyti šio kartėliu atmiešto teiginio.

— O kaip mano brolis? — tyliai paklausė ji.

Deinas sujudino lūpas:

— Zedas — geras pilotas.

Rani sėdėjo susikūprinusi, kietai suspaudusi lūpas, žvelgdama pro sklembtą katerio langą; sugniaužti kumščiai gulėjo ant kelių. Kažin dėl ko jie susibarė? — parūpo Deinui. Nors galbūt netgi saugiau šito nežinoti.

Jis gerokai suglumo, kai ji, tarytum perskaičiusi jo mintis, tarė:

— Žinai, mudu susiriejome.

— Taip, Rani-ka.

— Zedas iš tiesų puikiai išmano daugelį dalykų… Jis — vyresnysis gydytojas, chirurgas, pilotas; jis iš tiesų neprilygstamas Tinklo valdytojas; jis mėgsta kopti į ledkalnius — ir čia jam nėra lygių. Net nežinau, ką aš bėjo daryčiau… Tačiau jis, suprask, ne visai sveiko proto.

Ji pasakė tai visai dalykiškai. Deino ranka ant valdymo sverto sutrūkčiojo, kateris pasviro ant šono. Deinas paskubomis jį išlygino.

Rani to, atrodė, net nepastebėjo. Jos balsas skambėjo tyliai, ramiai, tačiau ant kelių gulintys sunerti pirštai pabalo.

— Mudu buvome labai laimingi tą vasarą, paskutinę vasarą prieš man išvykstant į Sovką. Mes nė karto nesimylėjome. Aš jau treji metai buvau pilnametė, Zedui buvo penkiolika — pusiau berniukas, pusiau vyras, mano žaidimų draugas… — Ji dirstelėjo į Deiną. — Ar Peline draudžiamas incestas?

— Pastaraisiais metais — jau nebe, — atsakė jis.

— Čabade tai irgi nelaikoma nusikaltimu, nors artimesni giminės nei pusbroliai tuoktis negali. Genofondas čia pernelyg ribotas. Tačiau mudu buvome tik žaidimų draugai. Mano motina… — Ji užsikirto. — Mano motina buvo šalta moteris. Manyje ji įžvelgė savo pačios atspindį. Manau, ją užsiutino mintis, kad aš galiu su kuo nors — bet kuo — užmegzti artimus ryšius anksčiau, nei ji suskubs mane apmokyti. Kai tik išgliaudė, kokie stiprūs jausmai sieja mane su broliu, ji mus išskyrė. Aš iškeliavau į Sovką. Kitais metais Zedas buvo išsiųstas į Neksą. Mudu nesimatėme ištisus šešerius metus. Sovkoje aš buvau Irenė Sokol. Neturėjau kažin kiek galimybių siuntinėti komunigramas į Neksą Zedui Jago…

Apačioje nusidriekusio kraštovaizdžio monotonija migdė; kiek akys aprėpė, į visas puses vilnijo tik gelsvai rusvos kalvos. Deinas prisipylė puodelį vandens. Gurkštelėjo, tada pasiūlė Rani. Ji paėmė puodelį abiem rankomis, atsigėrė, grąžino jį Deinui.

— Žinau, ką Zedas tada padarė. Bet nežinau kodėl. Jis pavertė save belyčiu padaru — užgniaužė savyje visas seksualines paskatas, kad nereikėtų dalytis jausmais su svetimu žmogumi, su kuo nors, kas būtų ne aš… Bet tai juk neįmanoma, juk negali taip imti ir užsukti geismo kaip vandens čiaupo. Šitaip jis ir surado kitų būtų atsipalaiduoti.

Deinui užgulė krūtinę. Jis išsitiesė; ne iš karto susizgribo tiesiog užmiršęs kvėpuoti. Tada giliai įkvėpė.

— Galbūt koks nors telepatas ir sugebėtų jam padėti. Bet aš nemanau, kad Zedas norėtų ką nors keisti. Valdyti Tinklą — tikriausiai tai atsargaus sadisto svajonė. Aš juo naudojuosi: jo sugebėjimais, jo poreikiais, jo ištikimybe. Lygiai taip pat, kaip jis naudojasi manimi.

Ji žino, priblokštas pagalvojo Deinas. Ji žino, kas jis yra iš tikrųjų. Vieną akimirką jo kraujyje, raumenyse, nervuose supulsavo visa šiurpi neapykanta — baisaus pažeminimo ir Zedo rankų sukelto nepakeliamo skausmo padarinys. Deinui apkvaito galva. Jis pajuto, kaip stipriai neapkenčia Rani. Kaip nori ją nužudyti. Sutrukdyti jam niekas nesutrukdys: ji ničnieko nenutuokė apie savigyną, be to, buvo gerais penkiolika kilogramų už jį lengvesnė. Sudoroti ją bus visiškai paprasta.

O paskui jam tarsi akys atsivėrė: jis išvydo ją — liauną tamsiaplaukę moterį gintarinėmis akimis, sėdinčią kateryje greta jo. Juk ji — ne Zedas, ji niekad jo nekankino. Ne ji kalta, kad Deinas tapo jos vergu. Juk jis žinojo, kad gabenti narkotikus į Sardonikso sektorių — pavojinga užmačia, bet vis vien tam ryžosi, tad dėl dabartinės būklės kaltinti lieka tik nusigręžusią sėkmę ir patį save. Bet ne Rani Jago.

Ji buvo tik žmogus, tokia pat, kaip ir jis, taip pat įkalinta savo sprendimų pasekmėse ir tokia pat vieniša.

— Rani, — ištarė jis.

Ji atsigręžė ir pažvelgė į Deiną. Jis pamatė, kad moteris verkia. Ištiesė ranką ir palietė jos skruostą.

Kol kateris pro atvertą stogą leidosi į angarą, Rani rąžėsi.

— Maudžia? — paklausė Deinas. Jis nuspaudė mygtuką. Stogas užsivėrė. Angarą užtvindė tamsa ir tyla. — Man irgi nutirpo visi galai.

Valandėlę juodu sėdėjo nejudėdami, jų pečiai lietėsi.

Ji nusišypsojo jam tamsoje. Nesinorėjo judintis iš vietos. Paskutinę kelionės dalį juodu kalbėjosi apie Neksą, apie Peliną, apie įvairias vietas, kurių jai niekada neteko regėti… Zedo vardas nė karto nebebuvo paminėtas. Vos šiek tiek atsitraukus nuo čia ir dabar, buvo taip nesunku užmiršti, kad jie — šeimininkė ir vergas. Rani jautė, kaip ramu jai sėdėti kateryje greta Deino.

— Teks judintis, — tarė ji. Binkis turėjo iš anksto paskambinti ir perspėti fermos darbuotojus, kad jie atvyksta. — Mūsų ten jau laukia.

Mirksėdama staigiai plūstelėjusioje ryškioje saulės šviesoje, ji išėjo iš angaro; Deinas neatsiliko nė per žingsnį. Karštis buvo alpinantis, Rani liko tik džiaugtis, kad neužmiršo pasiimti saulės akinių. Aplinkui, kiek akys aprėpė, nematyti nė menkiausio žalio taškelio.

— Sveika atvykusi į Sovką, Domna, — pasisveikino naujoji valdytoja.

Erita Alogonga buvo tamsiaodė ir tamsiaakė, ypač kompaktiško sudėjimo: ji svėrė bene aštuoniasdešimt kilogramų, tačiau neaukštą raumeningą kūną nešiojo neįtikėtinai lengvai. Juodas jos rankas nuo riešų iki pat pečių margino gausybė randų — keritų jauniklių, kurių gyvybes ji gelbėjo jiems gimstant, dantų pėdsakų. Ji susikvietė visus darbuotojus: visus pristatė, išvardijo pareigas — dėl visa ko, jei Rani būtų užmiršusi tai po paskutiniojo apsilankymo Sovkoje prieš trejus metus.

Jų buvo penketas skyrių vadovų, valdytojos asistentas ir Eritos sekretorė, tyki liesa moteriškė su randu ant žasto. Rani ją prisiminė.

— Malonu vėl tave pamatyti, Marisa, — šiltai pasisveikino Rani.

Moteris palenkė galvą.

— Man garbė, Domna.

Prašneko Erita Alogonga:

— Domna, gal eikime į pavėsį, tada pasakysite mums, ką norėtumėte pamatyti pirmiausia. Noriu iš karto pranešti: atrodo, išsiaiškinome priežastį, dėl ko krinta keritų jaunikliai. Seponen kilo įtarimas, tad visas turimas informacijos kruopelytes drauge su pačiais jaunikliais išsiuntėme į Kerėtojo laboratorijas — pamanėme, kad tai, su kuo susidūrėme, galbūt ne virusas ar bakterija, o kokia nors negirdėta genetinė patologija. Vakar kaip tik gavome iš jų atsakymą. Liepiau Marisai sulyginti analizių rezultatus su mūsų turimais duomenimis. Keritų jauniklius pražudė hemofilija.

Rani apie tokią ničnieko nebuvo girdėjusi.

— O kas tai? — paklausė ji.

— Kraujo krešumo sutrikimas. Patį faktą mes sugebėjome išsiaiškinti patys, tačiau nieko nežinojome apie hemofiliją. Atrodo, kad šis sutrikimas kadaise kamuodavo žmones. Kerėtojo mokslininkai atliko genetinius tyrimus. Paaiškėjo, kad įvyko mutacija, dėl kurios pakito kraujo sudėtis; daugmaž pusė mūsų pirmarūšių veislinių keritų turi recesyvinį hemofiliją lemiantį geną.

— Ką tuomet reikia daryti?

— Atskirti geno nešiotojus nuo kitų ir neleisti jiems poruotis tarpusavyje. Didinti genofondą. Mes nedelsdami išsiuntėme medžiotojus. Vis dėlto aukščiausios rūšies veislė neišvengiamai laikinai atsiskies.

— Tai visiškai neišvengiama, — sumurmėjo Kaja Seponen.

Jie patraukė prie veislyno durų, kur kabojo lentelė su užrašu didelėmis raidėmis: BIURAS. Rani dirstelėjo į ilgus, žemus pastatus. Niekas čia nebuvo pasikeitę: karštis, dulkės, smarvė — viskas liko, kaip buvę. Tiesa, pastatai buvo naujai perdažyti. Fermą sudarė aptvarų zona — didelės aptvertos teritorijos, kuriose keritų bandos gyveno, rausė urvus bei tunelius, ieškojo pašaro, pjovėsi, poravosi, — be to, pats veislynas, kuriame gimdavo jaunikliai (silpni bei apsigimę čia pat būdavo atrenkami ir pjaunami), maisto ir chemikalų saugyklos ir pagaliau — kailių dyrimo cechas, kur savo gyvenimą užbaigdavo keritų patinai bei kai kurios patelės. Priežiūros grupė buvo atsakinga už aptvarus, taisydavo tvoras, šerdavo keritus, užversdavo tunelius, kai šie tapdavo pernelyg ilgi, ir rūpindavosi, kad keritai, pernelyg įdūkę ar nusinuobodžiavę, nesužalotų vieni kitų. Pirmasis Rani darbas čia ir buvo priežiūros grupėje — ji triūsė poroje su nuolat besišypsančia jauna verge iš Lėjaus.

Rani suraukė antakius, stengdamasi prisiminti mergaitės vardą.

— Kas nors negerai? — susirūpino Erita Alogonga.

— Ne… aš tik stengiuosi prisiminti vardą.

Džoana — taip, štai kuo ji buvo vardu. Džoanai andai pagailo „Irenės” dėl to, kad ši privalėjo taisyti tvoras ir valyti narvus, bet, nebūdama vergė, negaudavo ir dorazino. Tad ir pasiūlė — rimta auka, ne juokas — pasidalyti jos tabletę. Kitą dieną jiedvi kruopščiai perpjovė Džoanos tabletę perpus. Rani puikiai prisiminė ją supančią banguojančių laukų ramybę, prisiminė, kaip nepaprastai įdomu buvo raizgyti tvoros vielas… Tačiau Džoana juo toliau, juo labiau irzo. Ir, vakarui atėjus, jau visiškai nebenorėjo dalytis dorazinu.

Pasiekusi biuro duris, Rani atsigręžė į skyrių vadovus.

— Po to, kai susipažinsiu su Eritos ataskaitomis, paprašysiu jos palydėti mane į atskirus skyrius. Taigi galite jau dabar perspėti darbuotojus, kad, kai ateisiu, visi atrodytų dirbantys iš peties.

Kaja Seponen, tai išgirdusi, sukikeno. Bevisas Amo, priežiūros skyriaus viršininkas, regis, lengviau atsikvėpė.

Biure jos jau laukė ant Eritos darbo stalo sudėtos ataskaitos: tvarkingai atspausdinti popieriaus lapai — šiugždantys, švarūs, be menkiausios dėmelės.

— Kokio senumo įrašus saugote? — pasiteiravo Rani.

— Kiekvieną ataskaitą saugome dešimt metų, Domna, paskui kompiuteris automatiškai ją ištrina.

Rani atsiduso. Vadinasi, Irenė Sokol jau niekur nebeegzistuoja — tik jos prisiminimuose. Kažin kaip susiklostė Džoanos likimas? — dingtelėjo jai. Rani atsisėdo į krėslą. Skaityti ataskaitas buvo lengva. Išlaidos išaugo, o pajamos — sumažėjo, tačiau ferma vis dar nešė pakankamą pelną, nuogąstauti nebuvo pagrindo.

— Ar iškyla kokių nors personalo problemų?

— Ne, — atsakė Erita. — Tiesa, niekaip neišvengiame šiokios tokios nuolatinės trinties tarp priežiūros ir veislyno skyrių. Priežiūros darbuotojai visąlaik triūsia pasiraitoję rankoves, bet kai veislynui prireikia kokio nors remonto, jų manymu, šis turi būti atliktas dar prieš savaitę. Šitaip tęsiasi mažų mažiausiai dešimt metų — visą tą laiką, kol dirbu čia.

Rani linktelėjo. Atrodo, iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Jos žvilgsnis užkliuvo už įrašo lape: EKSKURSIJOS.

— O čia kas?

— Turbūt prisiminsite — maždaug prieš dvejus metus nutarėme įsileisti į veislyną turistų ekskursijas — pasitaiko tokių, kuriuos tai domina. Aukciono laikotarpiu sulaukiame kokių keturių penkių ekskursijų per savaitę. Kitu metų laiku — kiek mažiau. — Erita Alogonga išsišiepė. — Į kailių dyrimo cechą jie paprastai nė nosies nekiša, be to, mano, kad keritų jaunikliai „labai mieli”, o galiausiai dar ir nustemba, kodėl mes nepadovanojame jiems atminčiai kerito kailio.

Rani nusijuokė. Ji delnu perbraukė minkštą medžiagą, kuria buvo aptrauktas krėslas — tai ir buvo nugremžtas kerito kailis. Domna pakilo.

— Tavo ataskaitos atrodo puikiai, — pagyrė. — Aš labai patenkinta.

— Dėkoju, Domna.

— Norėčiau aplankyti maisto ir chemikalų saugyklas — užsukčiau tik trumpam, o paskui — kailių dyrimo cechą, aptvarus ir veislyną. Ar šiandien laukiate ekskursijos?

Erita sušuko:

— Marisa, ar šiandien atvyksta kokia nors ekskursija?

Marisa atsakė:

— Taip, maždaug po valandos.

— Pakvieskite mane, kai tik jie atvyks, — tarė Rani. — Smalsu pamatyti žmones, kuriems atrodo, kad keritų jaunikliai „mieli”.

Chemikalų saugykla, be daugybės smulkesnių užduočių, atliko tris pagrindines funkcijas: čia buvo ruošiami ir sandėliuojami chemikalai keritų kailių apdorojimui, diagnozuojamos ir gydomos ligos, skirstomos dorazino dozės fermoje dirbantiems vergams. Prie įėjimo Rani, Deiną, Eritą Alogongą ir jos pavaduotoją Dovą I-Kotomį pasitiko Kaja Seponen. Ji nulydėjo svečius per laboratorijas, aiškindama skirtingą kiekvienos šių paskirtį ir pristatinėdama savo pavaldinius vardais. Laborantai, palinkę prie mikroskopų plokštelių, beveik nė nepakėlė galvų. Mechanizmai blizgėjo iš tolo.

— Darbuotojai čia tikrai uolūs, — sumurmėjo Rani Kajai Seponen.

Greta chemikalų saugyklos įsikūręs maisto sandėlis buvo padalytas į dvi dideles dalis: viena rūpinosi darbuotojų maitinimu, kita — keritų pašaru. Valgykla atrodė pertvarkyta: didesnė ir švaresnė, nei prisiminė Rani. Ji paragavo žuvies. Ši buvo gardi. Rani pasidalijo savo porcija su Deinu.

— Kaip tavo skrandis, tvirtas? — paklausė ji.

— Nežinau, — atsakė jis. — Žiūrint kam.

— Kaip jis gali sureaguoti į padarų be odos reginį?

— Nieko tokio, jei tik jie negyvi.

— Jie negyvi.

Erita Alogonga nusivedė juos toliau. Rani užuodė pažįstamą kailių dyrimo cecho kvapų mišinį: trenkė rūgštimi ir krauju. Konvejerio juosta nejudėjo, tuščios buvo ir taburetės, ant kurių paprastai sėdėdavo kailių dyrėjai vergai ir šypsodamiesi švytruodavo mažyčiais, bet labai aštriais peiliukais.

Valdytoja paaiškino:

— Šiandien kailių nediriame, Domna.

Rani priėjo prie kubilo, kuriame kailiai buvo mirkomi. Užlipo kopėtėlėmis, dirstelėjo vidun. Skystis kubile tingiai sūkuriavo. Tai buvo ypatingos sudėties tirpalas — jis fiksuodavo kailį, bet neblukino spalvos ir blizgesio, nesumenkindavo atspindėjimo savybių. Fiksuoti ir išdžiovinti kailiai būdavo pakuojami. Iš kailių dyrimo cecho jie keliaudavo į Abanato pakraštyje įsikūrusią įmonę, kur virsdavo kilimėliais, apsiaustais, pirštinėmis, movomis rankoms, o jau iš ten gaminiai patekdavo į Abanato prekyvietes. Kas likdavo, buvo siunčiama į kitas planetas.

Erita Alogonga pasiūlė:

— Domna, gal jau eisime apžiūrėti aptvarų?

Tai reiškė, jog teks grįžti į lauką, į alpinantį karštį. Rani užsidėjo saulės akinius.

Artėjant prie aptvarų, nosį vėl ėmė kutenti pažįstami kvapai. Rani širdis suspurdėjo sparčiau. Ji traukė pirmyn, per kelis žingsnius aplenkusi Eritą Alogongą. Ištisus penkerius metus ji guldavo ir keldavosi, ir valgydavo su šituo dvoku šnervėse. Tvaikas tiesiog plūduriavo ore: riebus, tirštas. Rani išpylė prakaitas, kurį karštis čia pat džiovino: buvo jau visai įdienoję, ir Rani spėjo, kad oro temperatūra jau pasiekė nemažiau kaip keturiasdešimt laipsnių Celsijaus.

Aptvaruose niekas nejudėjo. Nepaisant gana ankstyvo meto, keritai galėjo būti jau sulindę į urvus. Erita Alogonga pasivijo Rani. Nors tokio masyvaus kūno sudėjimo, moteris judėjo lengvai ir vikriai.

— Pamėginkite užmesti akį į šeštąjį aptvarą, — pasiūlė ji. — Ten jie buvo gana aktyvūs.

Aptvarus vieną nuo kito skyrė takai, atitverti tinklinėmis tvoromis; juos saugojo budrūs vergai. Šitie sargybiniai buvo Sovkos vergų elitas — jų niekad nesvaigindavo dorazinu, maža to, jiems patikėdavo net ginklus. (Tiesa, be mirtino užtaiso; baisiausia, ką jie galėjo padaryti — tai paralyžiuoti.) Rani patraukė taku, vedančiu palei šeštąjį aptvarą. Deinas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Staiga iš urvo angos kyštelėjo balta galva. Rani stvėrė Deiną už rankos.

— Matai? — sukuždėjo.

— Taip, matau, — atsakė jis.

Stebėdamas jų link kepėstuojantį keritą, Deinas nejučia pagalvojo: pasiutimas, tai bent bjaurybė! Jis tikėjosi išvysiąs nediduką, liauną gyvūną, panašų į Pelino kailinius žvėrelius. Tačiau šis buvo kitoks, visų pirma — netikėtai riebus. Šviesiai pilkšvos akys, nedidelė galva su šnipu, užtupdyta tiesiog ant drūto liemens. Uodegos gyvūnas neturėjo išvis. Kentas prisėdo ant pasturgalio, nukoręs priekines letenas, iš kokio metro nuotolio įsistebeilijo į žmones. Deinas apžiūrėjo jo letenas; iš karto krito į akis galingi nagai. Tikriausiai jiems net nelabai sunku rausti savo urvus, dingtelėjo jam. Kerito kailis buvo baltas, bet ne šiaip sau baltas — žaižaruojantis, kvapą gniaužiantis baltumas kone su žydru atspalviu, spindintis tarsi deimantas. Deinui šmėkštelėjo lyg ir nei šioks, nei toks palyginimas: labai panašu į Pelino Kamerašo aukštikalnių sniego kepures… Norėdamas geriau apžiūrėti gyvūną, jis atsitūpė prie pat tvoros ir pirštais įsikibo į tvoros tinklą.

Keritas nedelsdamas liuoktelėjo ant jo.

Priekinėmis letenomis įsirėmęs į tvorą, nagais įsikibęs į metalines šios akutes, gyvūnas maždaug juosmens lygyje svilino žmogų nuožmiu žvilgsniu. Ir staiga išsitiesė: visu svoriu atsirėmęs galingomis, raumeningomis užpakalinėmis kojomis, netikėtai tapo dvigubai augesnis. Be garso prasižiojo nasrai, sublykčiojo dvi eilės smulkių, lygių, aštrių dantų. Stvėrusi Deiną už peties, Rani trūktelėjo jį tolyn nuo tvoros. Taku jų link tekinas jau skubinosi vyriškis, vilkįs baltą kombinezoną su gobtuvu, jis mosavo ginklu su paralyžiuojančiu užtaisu. Rani šnipštelėjo:

— Nejudėk. Labai panorėjęs, keritas gali persiropšti per tvorą

— šitaip jau yra atsitikę.

Tačiau šitas keritas buvo gudrus. O gal kartą jau gavęs paragauti paralyžiuojančio užtaiso. Jis nedelsdamas šleptelėjo ant visų keturių ir juokingai krypuodamas nukuduliavo prie savojo urvo angos. Tuojau pat ir nėrė į ją. Rani, Erita Alogonga ir vergas lengviau atsikvėpė. Rani tarstelėjo:

— O dabar eime į veislyną.

Pakeliui ji palietė Deino ranką.

— Žinai, kai pirmąsyk išvydau keritą, — pusbalsiu tarė ji, — aš irgi pasielgiau taip pat, kaip ir tu.

Prie įėjimo į veislyną, Erita Alogonga atleido savo pavaduotoją ir skyriaus vadovą.

Šitai ekskursijai vadovauju aš.

Įėjusi vidun ji nusišypsojo. Ir pasakė Rani:

— Privalau būti labai apdairi. Tenka nuolatos sau priminti, kad dabar aš vadovauju jau nebe vien šiam skyriui.

Jie suėjo vidun pro automatiškai slankiojančias duris. Palei didžiulės patalpos sienas nuo grindų iki pat lubų rikiavosi vielinio tinklo gardai. Čia buvo karšta. Visuose kituose pastatuose tvyrojo palaiminga vėsa. Erita Alogonga paaiškino:

— Veislyne stengiamės palaikyti maždaug tokią temperatūrą, kokia būna keritų urvų gilumoje.

Patalpa buvo persisunkusi tokiu pat kvapu, koks sklido ir nuo aptvarų. Artimiausiojo narvo kampe gulėjo didžiulė baltakailė kerito patelė, ji miegojo. Ant jos, aplink ją, o, galimas dalykas — ir po ja kūpsojo mažyčiai balti ir pilki gauruoti kamuoliukai; iš kailio tankumyno blykčiojo dantys ir nagai. Deinas suskaičiavo trylika jauniklių. Erita Alogonga vėl prašneko:

— Vos gimusius, mes apsvaiginame juos narkotikais. Tačiau gimdymo metu jokių preparatų pasitelkti negalime: apdujusios patelės atsiveda negyvus jauniklius. Bet jeigu ir toliau paliktume jas neapsvaigintas, jos tučtuojau pultų prižiūrėtojus. Puldinėja net apsvaigintos.

Ji ištiesė rankas. Deinas įsistebeilijo į šias marginantį persikryžiuojančių randų ornamentą. Nė pats nepajuto, kaip grįžtelėjo į taikiai miegančius jauniklius.

— Kas laukia jų visų? — paklausė jis.

— Neveislinius patinus įkurdiname atskiruose aptvaruose ir auginame, kol sulaukia brandos. Tada jų kailių kokybė būna ideali. Šiuos pjauname, diriame kailius. Veisimui skirti patinai apgyvendinami kartu su visa ruja. Apsigimusias pateles iš karto atskiriame ir sunaikiname. Jų neįmanoma išlaikyti niekur, kur jos gali užuosti bandą — tuojau pat pradeda raustis pas gentainius. Patinų nagai gerokai mažesni, tad jie urvus rausia retai. Įkaitusios patelės tampa labai agresyvios. Galų gale jos ima galabyti patinus. Vaikuotis turinčias pateles savaitę iš anksto patalpiname čia. Šitie jaunikliai gimę prieš aštuonias dienas. Dar po penkių dienų motiną ir jaunikles pateles grąžinsime į bandą. Kitos patelės maitinančių motinų ar mažylių nepuola. Mes kontroliuojame dauginimosi ciklą — keritų hormonų balansas priklauso nuo mitybos. Vaisingumą ir agresyvumą galima reguliuoti, duodant jiems daugiau ar mažiau mėsos. Poravimosi metu jie pjaunasi tarpusavyje: dėl teritorijos, dėl maisto ar paprasčiausiai dėl to, kad toks jau jų būdas. Keritai — apsigimę peštukai.

Rani ištarė:

— Iš tiesų nuožmūs padarai.

— Tikras siaubas, — paantrino Erita Alogonga.

Pro užpakalines duris jie sugrįžo į biurą. Iš šaldytuvo, stovinčio mažyčiame kambarėlyje, Erita Alogonga ištraukė ąsotį, padėjo ant stalo dvi taures. Įpylė vyno Rani ir sau. Rani mostelėjo Deinui. Šis susirado dar vieną taurę ir pripildė ją gėrimo iš ąsočio. Fermos valdytoja nė nemirktelėjusi galėjo patarnauti Rani Jago, tačiau jos vergui — ne; tai buvo tobulas ir objektyvus automatiškai veikiančios Čabado hierarchijos pavyzdys.

Iš biuro vestibiulio, kur sėdėjo sekretorė, atsklido sumiši balsai. Erita Alogonga paaiškino:

— Domna, atvyko turistai.

Rani pakreipė galvą ir įsiklausė.

— Atrodo, jie kažkuo piktinasi.

— Reikia manyti, jie iš tiesų niršta. Nuo tada, kai pradėjo kristi jaunikliai, mes nebeįleidžiame ekskursijų į veislyną — baiminomės kokio nors užkrato. Tikrąją diagnozę iš Kerėtojo gavome tik vakar, aš užmiršau atšaukti draudimą.

Ji atidarė duris į biuro vestibiulį.

— Mums žadėjo, kad galėsime apžiūrėti viską! — bambėjo irzlus vyriškas balsas. — Kokia gi čia nugaišusi įmonė?

Sekretorė atsakė ramiai, pasverdama kiekvieną žodį:

— Ši įmonė įkurta ne turistų pramogai. Tai gamykla. Mes išleidžiame produkciją. Taigi pasiliekame teisę apriboti lankymąsi kai kuriose įmonės sekcijose, jeigu manome, kad pašaliniai asmenys gali trukdyti gamybos procesui.

Deinas pastebėjo, kad Rani linkčioja sužavėta.

— Tobulai, — tarstelėjo ji.

Valandėlei kilo šurmulys. Vyriškis suniurnėjo kažką apie išsisukinėjimą.

— Visiškai teisingai, — piktai sucirpė kažkokia moteris. — Kai mano sesuo lankėsi čia praėjusiais metais, ji galėjo pasižiūrėti į mažylius. Visi jie buvo narveliuose. Sesuo sakė, kad jie atrodė tokie meilučiai. Noriu juos pamatyti.

Sušurmuliavo jai pritariančių balsų choras.

— Turistai, — tarstelėjo valdytoja ir užvertė akis. — Manding, bus geriausia, jei pati nueisiu ten.

Ji pastūmė į šalį duris. Rani mostelėjo Deinui. Juodu nusekė paskui Eritą Alogongą. Biuro vestibiulis buvo sausakimšas žmonių, vilkinčių ryškiaspalvius perregimus apdarus, rankose laikančių saulės akinius ir skėčius. Visi atrodė perkaitę ir pavargę, keletas — net pažaliavę, galbūt nuo ilgo skrydžio kateriu, o gal nuo dvoko. Erita Alogonga prašneko ramiai:

— Apgailestauju, bet fermos veislynas lankytojams šiuo metu uždarytas.

Liesa, išgeltusi moteriškė griežta lūpų linija paklausė:

— Kas jūs?

Ji įtariais žvilgsniais varstė valdytoją. Kaip tik jos balsas ir buvo girdėti anksčiau.

— Mano vardas — Erita Alogonga. Aš — Jago Seimo keritų fermos valdytoja.

— O jie kas? — Moteriškės žvilgsnis nukrypo į Rani ir Deiną.

— Kažkokie svarbūs asmenys, be jokios abejonės. Jei jau valdytoja esate jūs, įdomu, kodėl, užuot pati išėjusi, pasitikti svečių, paliekate mus aiškintis su… su kažkokia buvusia nusikaltėle!

Kažkas aiktelėjo. Kambaryje stojo tyla; Marisa jau kilo iš vietos, jos veidas buvo perbalęs iš įtūžio. Erita Alogonga uždėjo ranką jai ant peties.

Moteriškė įsistebeilijo į Rani.

— Galiu prisiekti — jūs mažylius matėte! — riktelėjo ji.

Rani nesiginčijo:

— Visiškai teisingai.

— Įdomu, kodėl jūs galite vaikščioti ten, kur mums draudžiama koją įkelti?

Rani atsakė nė nešyptelėjusi:

— Abanato gamybos kokybės kontrolė, inspekcijos biuras. Mes galime vaikščioti, kur tinkami.

Išgeltusioji moteriškė prasižiojo ir vėl užsičiaupė.

— Bet mano sesuo…

— Vienas apsilankymas nelygus kitam, — paaiškino Rani. — Valdytoja visiškai teisi, atsisakydama jus įsileisti.

— Bet kodėl?

— Bijau, kad priežasčių ji neprivalo jums aiškinti. Neprivalau ir aš. Vis dėlto galiu jus užtikrinti, kad pirminiai pranešimai apie užkratą pasirodė esą visiškai klaidingi.

Turistai visi kaip vienas žingtelėjo atatupsti durų link.

— Užkratas? — virpančiu balsu išspaudė vienas. — Kokie dar pranešimai apie užkratą?

Tas, kuris kalbėjo pirmasis, pareiškė:

— Aš galiu gyventi ir nepamatęs jauniklių.

— Aš galiu gyventi ir išvis nieko nepamačiusi.

— Noriu kuo greičiau nešdintis iš čia. Man dabar atostogos, ir atvykau čia ne tam, kad susigriebčiau kokią bjaurią ligą!

Išgeltusioji moteriškė įpykusi tėškė Rani:

— Privalėjote mus perspėti! Aš ketinu skųstis! Kuo jūs vardu?

Rani atsakė:

— Irenė Sokol.

Biuras ištuštėjo. Lydėdamas žvilgsniu angaro link plūstančius turistus, Deinas vis dar girdėjo iš būrio vidurio sklindantį šaižų balsą, kažką porinantį apie seserį.

Nejaukią tylą nutraukė Marisa:

— Ačiū jums, Domna.

Ji šypsojosi, veidas Vėl buvo normalios spalvos. Erita Alogonga skardžiai užsikvatojo. Deinas prisiminė nepatiklią išraišką moters veide. Ir išsišiepė. Šypsena netrukus virto kikenimu. Rani irgi nusišypsojo. Dar akimirka — ir pratrūko jie visi: ramstydamiesi į stalą, lentynas, kompiuterį, plūsdami prakaitu, kvatojo susirietę.

Atvykėliai pasiliko fermoje priešpiečių.

Erita Alogonga atkreipė Rani dėmesį:

— Domna, jau beveik vidudienis, o iki Abanato — dvi valandos skrydžio. Palūkėkite, kol atslūgs karštis.

Rani sutiko. Jie užkando valgykloje prie apskrito stalo drauge su Erita Alogonga ir skyrių valdytojais. Kai priešpiečių ėmė rinktis visi darbuotojai, Deinas pastebėjo, kaip galvos vis krypteli jų pusėn, girdėjo sūkuriuojančius aplinkui kuždesius. Protarpiais kas nors nusijuokdavo. Priešpiečius — ir visai neblogus, nors ir neprilygstančius nei Imeldos, nei Korioso gaminamiems valgiams — jie užbaigė nuolatiniu visų vietinių užkandžių palydovu — Čabado vaisių punšu, supilstytu į aukštas taures. Rani savąjį pasisaldino. Žemesnio rango darbuotojai netrukus ėmė skirstytis.

Kaja Seponen pastebėjo:

— Domna, manau, kuriam laikui jūs nutraukėte turistų apsilankymus čia — bent jau tol, kol pritils gandai.

Dovas I-Kotomi atsakė:

— Anoks čia nuostolis.

Rani paklausė:

— Ar jie trukdo jums dirbti? Jei taip, ekskursijų čionai neberengsime.

Skyrių valdytojai susižvalgė. Atsakė Kaja Seponen:

— Tiesą sakant, jie mūsų visiškai negaišina. O vergams — pramoga. Tik tiek, kad jie… na, suprantate. Turistai.

Erita Alogonga pridūrė:

— Daug atiduočiau, jei galėčiau pamatyti anos moteriškės veidą tą akimirką, kai sužinos, kad toks reiškinys, kaip „Abanato gamybos kokybės kontrolė, inspekcijos biuras” — visiškai iš piršto laužtas!

Rani gurkšnojo punšą. Atrodė pavargusi; gyvybingas žvilgesys akyse užgeso. Deinas pusbalsiu tarė jai:

— Rani-ka, jei ketiname dar čia gaišuoti, gal verčiau paskambinkite į Abanatą. Juk nenorėsite, kad Zedas pradėtų jaudintis.

Ji atstūmė ištuštintą taurę.

— Ne, mes nebegaišuosime. Aš jau pamačiau viską, ką norėjau pamatyti.

Erita Alogonga ir skyrių vadovai palydėjo juos dulkėtu taku iki angaro. Jie įsigrūdo į siauras sėdynes. Paklusdamas Deino rankoms, kateris suūžė; angaro stogas nuslydo į šalį, vidun siūbtelėjo dangaus spindėjimas. Deinas ir Rani ėmė kilti jo link.

Rani atsiduso. Ėmė rangytis, stengdamasi patogiau įsitaisyti kietame krėsle.

— Pavargau, — ištarė.

Apačioje, tai niurktelėdamas žemyn, tai šoktelėdamas aukštyn, banguota žeme slydo katerio šešėlis. Deinas pakilo aukščiau. Kairysis Rani skruostas buvo išteptas — jį ženklino dulkių dražė. Susirangiusi krėsle, išdrikusiais plaukais, ji priminė murziną vaiką, ką tik užbaigusį kažkokios laukinės, jam vienam tepažįstamos stebuklų šalies tyrinėjimus. Deinas moteriai nusišypsojo.

— Netrukus būsime namie.

— Ne, ne namie, — pataisė ji. — Mes grįžtame į Abanatą. O namai — dvare. Ar galėtum įpilti man vandens?

Deinas pripildė puodelį ir padavė jai. Gerdama Rani pakėlė galvą. Šviesoje aiškiai išryškėjo raukšlelės, susimetusios aplink akis. Dabar šeimininkė jau nebepriminė mažos mergaitės.

Deiną netikėtai užliejo švelnumo moteriai banga. Jis ištiesė ranką ir nubraukė dulkes jai nuo veido. Rani nusišypsojo. Ir ištarė:

— Mano Žvaigždžių Kapitone.

Ji pasuko galvą. Deinas delne pajuto drėgną jos lūpų ir liežuvio šilumą.

Aštuntas skyrius

Lipdama laiptais prie namų durų, Rani stabtelėjo ir atsigręžusi pažvelgė į Deiną. Grįžtant iš Nusileidimo terminalo, jis visą kelią tylus ir budrus žingsniavo šalia jos — tiesiog tobulas asmens sargybinio pavyzdys. Rani palietė jo riešą, baimindamasi pernelyg sureikšminti netikėtai tarp jų užsimezgusį ryšį.

— Pasisaugok, — ištarė ji. — Turėsi būti labai atsargus.

— Žinau, — atsakė jis.

Durys atsidarė, juodu suėjo vidun. Ir iškart išsiskyrė: Rani patraukė prie laiptų, Deinas pasuko į vergų koridorių. Prieš keldama koją ant laiptų pakopos, ji dar kartą atsigręžė. Deinas iš koridoriaus lydėjo ją žvilgsniu — visai bejausmis veidas, išskyrus šiluma spinduliuojančias akis.

Vos užlipusi į viršų, Rani prisiminė sutarusi tą pat pavakarę susitikti su Taku Rafaeliu, Jago Šeimos banko valdytoju. Ji atsiduso ir pasitrynė veidą. Jautėsi visa sudulkėjusi, purvina, suplukusi. Galbūt dar suskubsianti nusiprausti po dušu. Rani atidarė savo kambario duris.

Ten jos laukė Zedas.

Jis atrodė pavargęs ir įsitempęs. Rani galvą nusmelkė staigus skausmo dūris; dabar ji nepajėgė net pagalvoti apie dar vieną barnį su broliu, ji nesiruošia… Rani palietė interkomo mygtuką.

— Amri, — ištarė, — atnešk man atsigerti ko nors šalto.

Moteris ėmėsi traukioti iš plaukų dramblio kaulo smeigtukus.

Tuojau pat atėjo ir Amri su taurėmis ir ąsočiu atšaldyto vyno.

— Aš pats, — ištarė Zedas, kai vergė suskato pilti vyną.

Amri išėjo. Zedas atsikrenkštė.

— Rani-ka, — prašneko jis. — Vakar pasielgiau labai kvailai, aš pavyduliavau, kaip tu ir sakei. Be jokios abejonės, aš visuomet paremsiu tave, kad ir ką darytum. Net jeigu sugalvotum tekėti už Feriso Diuro. Ar galime vėl būti draugai?

Neišpasakytai dėkingąjį atsigręžė įbrolį. Ištiesė jam ranką. Zedas sugriebė ją, prisiglaudė delną prie skruosto. Jo veidas nuo išsekimo buvo sudubęs.

— Ačiū, Zedai-ka, — tarė ji.

Jis paleido sesers ranką ir padavė jai taurę vyno.

— Atrodai pavargusi, — ištarė.

— Iki Sovkos kelias tolimas. Tu irgi atrodai pavargęs.

— Mane buvo išsikvietusi Jukiko. Visą rytą bandžiau iš naujo sudėlioti sutrupintą alkūnės kaulą.

Ji linktelėjo supratusi, kad ten, po operacinės lempomis, jis ilgai grūmėsi su savimi, kol prisivertė kapituliuoti.

— Jie išsiaiškino, nuo ko Sovkoje krinta keritų jaunikliai, — pasakė Rani. — Tai liga, hemofiliją.

Zedas suraukė antakius.

— Pavadinimas girdėtas. — Jis palingavo galvą. — Papasakok apie ją.

Rani perpasakojo jam tai, ką aiškino Erita Alogonga.

— Na, žinoma. — Vyriškis atsilošė krėsle. — Reikia manyti, įvyko spontaniška mutacija. Kiek prisimenu, žmonėms ši liga būdavo susijusi su lytimi: moterys tapdavo nešiotojomis, bet susirgdavo tik vyrai… Ar didelė veislinių keritų dalis serga?

— Erita sakė — maždaug pusė aukščiausios rūšies veislinių keritų.

Zedas krūptelėjo.

— Visus juos reikia sunaikinti, taip pat ir jų jauniklius, netgi tuos, kurie iš pažiūros atrodo sveiki. Jų veisti nebegalima.

— Žinau, — atsakė Rani. — Jie jau išsiuntė žmones medžioti naujų.

— Aukščiausios rūšies kraujas neišvengiamai bus atskiestas… — Aukščiausio įvertinimo ši keritų veislė nusipelnė dėl ypatingos kailių spalvos, tankio ir atspindėjimo savybių. — Vis dėlto šito tikriausiai neįmanoma išvengti. Anksčiau ar vėliau kas nors panašu ir turėjo atsitikti.

Rani išgėrė vyną ir padėjo taurę. Tik dabar prisiminė gavusi Džo laišką ir išsitraukė jį iš kišenės.

— Zedai-ka, — tarė, — užmesk akį. — Ji ištiesė jam laišką.

Brolis paskubomis permetė popierių akimis.

— Šeriksės vietą užėmė kažkoks Lorasas U-Elenas. Kas čia toks, po galais? — Zedas ėmė skaityti toliau ir suraukė antakius.

— Ir jis, bent jau kiek žinoma, neprekiauja dorazinu? Juk šitaip versle jis neprasilaikys nė savaitės! Ir kaip jis sugebėjo įtikinti Šeriksę… a, suprantu. Turbūt pakišo kyšį. U-Elenas… U-Elenas. Pavardė — Kerėtojo gyventojo, bet nemanau, kad kada anksčiau būčiau ją girdėjęs. Verčiau pasakyk Binkiui, kad mėgintų apsiuostinėti.

Rani linktelėjo.

— Taip ir padarysiu. Nelabai suprantu, kas čia dedasi, Zedai-ka.

Ji susiraukė, ir smilkinį vėl persmelkė skausmo dūris. Domna Rani negalėjo pakęsti verslo reikalų su šešėliais, bekūniais vardais, kurių niekad nelemta sutikti akis į akį. Per penkerius metus ji nė karto nebuvo susidūrusi su Serikse Esba, netgi nesikalbėjo su ja. Tai buvo dar viena Federacijos draudimo pasekmė.

Moters dėmesį patraukė sušiugždėję žingsniai. Tarpduryje stovėjo Binkis. Jis prašneko nežiūrėdamas į Zedą:

— Atleiskite, Rani-ka, bet atvyko Takas Rafaelis, jis laukia apačioje. Ir dar — prašėte priminti apie Kynetų Šeimos rengiamą pokylį — jis šįvakar.

— O, prakeikimas! — išsprūdo Rani.

Jos pečiai nusviro. Pokyliai, bjaurėdamasi pagalvojo ji. Eiti visiškai nesinorėjo — po ilgo skrydžio jai vis dar maudė nugarą, jautėsi suplukusi ir pavargusi, dar ir galvą įsiskaudėjo… Ji pažvelgė į Zedą.

— Zedai-ka, — paprašė, — gal nueitum už mane? Vienas iš mūsų būtinai turi ten sudalyvauti.

Zedas suaimanavo. Rani puikiai žinojo, kaip jis negali pakęsti jokių pobūvių ir niekada juose nesilanko — nebent ten būtų ir ji. Tačiau, kaip ji ir numatė, broliui buvo labai sunku atsisakyti, kai ji tiesiai jo prašė.

— Tikriausiai nereikės užtrukti labai ilgai, — su viltimi ištarė Zedas.

Rani jam nusišypsojo.

— Gal valandą ar dvi, — paguodė. — Nedaugiau. Pasakysi jiems, kad aš prastai jaučiuosi ir kad tau reikia skubiai grįžti manęs slaugyti.

Vyriškis atsiduso.

— Gerai, nueisiu. — Jis dirstelėjo į kompiuterio laikrodį. — Turbūt pats metas užkąsti ir rengtis.

— Eik, bet prieš išeidamas užsuk su manim atsisveikinti, — paprašė ji ir ilgesingai dirstelėjo į vonios kambarį. Taip svajojo išsimaudyti… Ką gi, tai turės palaukti.

— Užsuksiu, — pažadėjo Zedas. Jis jau ėjo pro duris. — Neiššvaistyk per daug jėgų tam banko valdytojui, Rani-ka.

Sesuo nusišypsojo broliui pralinksmėjusi.

— Na jau, Zedai-ka, — tarė. — Juk jis — mano banko valdytojas.

Zedas išėjo. Rani pakilo iš krėslo ir nuskubėjo į vonios kambarį. Jai perštėjo akis, tad pirmiausia ji patapšnojo jas šaltu rankšluosčiu, tik paskui karštu vandeniu nusiplovė veidą. Susišukavo ir susipynė plaukus, tada interkomo ryšiu paliepė Amri kviesti Taką Rafaelį į jos kambarį. Šis įslinko kone be garso: liaunas, smulkaus sudėjimo rudaodis žmogelis pilkšvai žaliomis akimis.

— Domna Rani, — pasisveikino jis vos vos nusilenkdamas. — Labai malonu matyti jus, grįžusią į Abanatą.

— Ačiū, — atsakė šeimininkė ir mostelėjo į krėslą prie kompiuterio — žinojo, kad banko valdytojas mėgsta sėdėti būtent ten.

— Prašau sėstis.

Takas Rafaelis atsisėdo. Jis vilkėjo mėlynus — tradicinės Jago Šeimos spalvos — drabužius; vienintelė ryški jo aprangos detalė buvo raudoni saulės akinių rėmeliai.

— Turiu prisipažinti, kad taip ir nesuspėjau itin dėmesingai peržiūrėti visų šių metų pelno ataskaitų, ko jos tikrai vertos, — tarė Rani ir, prisistūmusi taburetę prie kompiuterio, atsisėdo greta banko valdytojo.

— Žinau, kad jūs užsiėmusi moteris, — atsakė šis. — Juk dėl to ir samdote mane.

Ji nusišypsojo.

— Taip. Vis dėlto, jei iškeltum į ekraną pastarojo ketvirčio ataskaitą… — Jo pirštai perbėgo klavišais, ir ekranas akimoju atgijo. — Taip, ačiū. Norėjau kai ko paklausti…

Tako atsakymai į klausimus ir po to sekusi diskusija užtruko dvi valandas. Bankas, savaime suprantama, nešė pelną, tačiau investicijos kai kuriose srityse patyrė ženklių nuostolių, ir Rani norėjo sužinoti kodėl. Pokalbiui baigiantis, ji paprašė Rafaelio, kad iš banko investicinio komiteto atsiųstų jai veiklos krypčių ataskaitą su jų pritaikymo pavyzdžiais iš keturių ankstesniųjų ataskaitų. O paskui — tuo šiek tiek nustebindama pati save — ji beveik droviai paklausė Rafaelio, ką šis galįs papasakoti jai apie pastarojo meto Diurų Šeimos investicijas.

Jis atsakė atsargiai:

— Šio pobūdžio informacijos jūs, Domna, turbūt turite daugiau nei aš.

— Sakyk, ką žinai.

— Jie, savaime suprantama, investuoja dažniausiai naudodamiesi Čabado Pirmojo banko paslaugomis. Be išlaidų naudingųjų iškasenų gavybos bei apdorojimo mechanizmams jie investuoja dideles sumas į povandeninių kasinėjimų įrangą, į deimantų prekybą Belėje, į kai kuriuos naujesniuosius gyvenamųjų namų bei viešbučių statybos projektus Abanate, taip pat aprūpinimą medikamentais.

— Ar tai stabilios investicijos? Nieko rizikinga?

— Abejoju, ar Pirmojo Čabado banko investuotojų komitetas imtųsi ko nors rizikinga.

Rani nusišypsojo.

— Tikiuosi, kad ne. — Ji pakilo nuo taburetės. — Dėkoju, kad pasivarginai ateiti, ir už sugaištą laiką.

Valdytojas irgi atsistojo ir nusilenkė.

— Man visuomet malonu jums pasitarnauti, Domna.

Ji pasikvietė Amri, kad palydėtų banko valdytoją į apačią. Išeidamas žmogelis kažkaip droviai pasakė:

— O žinote, Domna, tik visai neseniai sužinojau, kad aš — ne vienintelis iš mūsų giminės, kada nors dirbęs jūsų Šeimai.

— Štai kaip?

— Mano protėviai nuo seno gyveno Čabade, aš — jau penktoji karta, ir jūsų Šeima visada samdydavo darbuotojus iš mano giminės — po vieną iš kiekvienos kartos. Mano proproprosenelė buvo Lizos Jago sąskaitininkė.

Galų gale likusi viena, Rani nusispyrė sandalus ir sudribo ant lovos. Namuose buvo pernelyg karšta — oro vėsinimo sistema paseno, ją reikėjo remontuoti ar keisti. Rani aukštielninka išsidrėbė ant vėsios, glotnios lovatiesės. Ji užsimerkė ir atpalaidavo pertemptus raumenis, prieš akis slinko visokiausių reginių virtinė: Sovka kadaise ir Sovka dabar, keritų narvai, Eritos Alogongos randai, tokie balti tamsioje rankų odoje, Deinas Ikoro, jos Žvaigždžių Kapitonas…

Ilga ir sunki buvo diena. Rani negailestingai apkaltino dėl to Ferisą Diurą. Jei ne tas nelemtas jo pasiūlymas, ji nebūtų susinėjusi su Zedu, o tada nebūtų ir išskridusi galaižin kur per patį karštį. Rani prispaudė delną prie plokščio savo pilvo ir pabandė įsivaizduoti save nėščią. Pastoti būtų visiškai paprasta: pakaktų tik nebegerti tų piliulių, kurias vartojo nuo trylikos metų — po vieną per standartinę savaitę. Ji suraukė nosį: kažin ar jai patiktų būti nėščiai? Kai kurios moterys laukdavosi išties su malonumu. Kažkas dusliai džergžtelėjo oro vėsinimo sistemoje — garsas išblaškė Rani fantazijas; mintyse ji pasižymėjo, kad reikės pasakyti Binkiui, jog iškviestų ką nors pataisyti sistemų.

Binkis… vergai… dorazinas. Rani susiraukė ir atsimerkė. Velniai parautų tą Maiklą A-Rae! Štai kas yra pati svarbiausia jos problema. Jeigu policininkas galų gale pasieks savo, nebebus ko rūpintis dviejų kapitalų suliejimu, nes nei ji pati, nei Ferisas Diuras nebeturės jokio kapitalo, kurį galėtų sulieti. Staiga ji prisiminė knygą, kurią, Izobelės priversta, kadaise perskaitė — Nakamuros „Čabado istoriją”. Aršus vergijos priešininkas Nakamura pranašavo, kad moralinis pasipiktinimas bei nuolat kylančios kainos galų gale privers Čabadą išsižadėti vergovinės sistemos ir pakeisti ją laisvai samdomu darbu. Maiklas A-Rae, regis, ir bus tasai moralinio pasipiktinimo įsikūnijimas, dingtelėjo jai. Galbūt visa tai, kas vyksta dabar, ir yra nuosmukio pradžia, galbūt galiausiai paaiškės, kad Nakamura neklydo.

Vergovinė sistema anaiptol nebuvo iš pačių efektyviausių — Rani puikiai tai žinojo. Tačiau Čabado vergijos variantas veikė visai neblogai, o Jago Šeimai vergija buvo gyvybiškai reikalinga. Jago Šeimos pinigais buvo išlaikomas Tinklas ir organizuojamas Aukcionas — Jago Šeima iš to ir pelnėsi. Jei staiga neliktų vergijos, Sovkos fermos išsilaikytų. Tačiau Tinklas — ne. O jeigu nebebūtų Tinklo, pagalvojo Rani, ko tuomet imtųsi Zedas Jago?

Ji staigiai atsisėdo lovoje. Nenorėjo galvoti apie brolį — tik ne dabar. Ji basa nušlepsėjo prie miegamojo durų ir užtrenkė jas. Tada nusimetė kombinezoną, nuoga susirangė ant lovos ir įsipylė vyno. Tarp krūtų susitvenkęs prakaito lašelis nuslydo iki bambos; Rani net suvirpėjo. Čabade netgi prakaitas buvo prabanga. Rani nužiūrinėjo savo kūną svarstydama, kur šiuo metu galėtų būti Deinas: tikriausiai savo kambaryje, galbūt kalbasi su Amri, o gal klausosi tojo — kaip ten jį? — Vitorijo Stratos muzikos. Netikėtai ją nupurtė geismo virpulys.

Ryšys tarp jųdviejų plykstelėjo tarsi perkūnija iš giedro dangaus. Jai visuomet nutikdavo šitaip. Ji prisiminė prieš porą mėnesių patirtą trumpą nuotykį su vienu jaunu akrobatu, o prieš tai buvo malonus meilės laikotarpis su Klera Brion. Tai buvo nerūpestinga meilė, greita kaip vėjas, švelni ir smagi.

Iki šiol ji dar niekada nemylėjo vergo. Laikydama vyno taurę rankoje, ėmė žingsniuoti po kambarį. Ji netgi nežinojo, ar jis trokšta jos. Rani delnu palietė savo skruostą, perbraukė jį lygiai taip, kaip tai padarė jis. Žinoma, jis jos trokšta. Juk ji galėtų jį išsikviesti, kad pasėdėtų ir pasikalbėtų su ja, galėtų netgi įsitempti į lovą. Jos lūpos sutrūkčiojo nuo tramdomo juoko. Pamanykite, ir kas iš to, jeigu ji lieptų jam su ja pasimylėti? Staiga jai parūpo, kokią ją regi Deinas. Galbūt ji jam atrodo per maža, o gal kaip tik per aukšta, o gal pernelyg liesa?

Kažin ar jis geras lovoje?

Jos galvoje suskambėjo Deino balsas. „Taip, Rani-ka, ne, Rani-ka”. Vergo elgsena, regis, šitaip nederanti Žvaigždžių Kapitonui. Rani negalėjo atsistebėti, kaip greitai jis to išmoko, bet paskui prisiminė, kas buvojo mokytojas. Zedas neapkentė Kleros, niršo dėl tų naktų, kai Rani negrįždavo namo, o dar labiau siuto tada, kai ji parsivedė Klerą, kad galėtų pasismaginti su ja savo lovoje. Pažinties su akrobatu jis išvengė. Jeigu ji įsiviliotų į lovą Deiną, Zedas netartų jai nė pusės žodžio, bet visą įniršį išlietų ant Deino kailio. O tai jau būtų visai nepakenčiama. Rani susiraukė. Tai jau dabar nepakenčiama — arba bus taip, ir net labai greitai. Tiesa, ji galėjo grąžinti Deinui laisvę. Tada Zedas nebegalėtų jo nė pirštu paliesti.

Bet jeigu ji grąžintų Deinui laisvę, Čabade jo nė padujų neliktų — vyrukas kiek įkirsdamas dumtų kuo toliau nuo Sardonikso sektoriaus ir nuo jos gyvenimo…

Šito ji irgi nenorėjo.

Rani užsimetė chalatą ir susirišo diržą, tarsi užverždama kvėpavimo takus galėtų užkirsti kelią ir mintims. Paskui, stumtelėjusi delnu, atlapojo duris.

— Binki! — Šis po akimirkos įėjo į kambarį. — Noriu, kad šį laišką tuojau pat išsiuntinėtum Jago Šeimos partneriams.

„Tam ir tam, siuntėjas — Domna Jago. Jago Šeima bus labai dėkinga už bet kokią suteiktą informaciją apie šeimą iš Kerėtojo, pavarde U-Elenai. Nuoširdžiausiai dėkoju. Domna Rani Jago”. Binkis surinko tekstą. Rani stebėjo, kaip ekrane įsižiebia teksto eilutės.

— Ačiū, Binki. Šitą išsiųsk, o kai tai padarysi, prašau atidaryti man bylą su visa medžiaga, kokią tik esame gavę apie Maiklą A-Rae.

Zedas papietavo virtuvėje.

Čia atklydo ir Deinas, bet tuojau pat apsisukęs nėrė lauk, skubiai tarstelėjęs: „Atsiprašau”. Zedas nulydėjo jį žvilgsniu. Deino kūnas buvojau atsigavęs, po truputį jam grįžo pasitikėjimas savimi ir ta lengva, grakšti, visiems hiperiams būdinga eisena. Zedas šyptelėjo į ūsą. Būtų visai smagu, dingtelėjo jam, paskirti dar šiek tiek laiko visam tam atimti.

— Ar dar liko vyno? — paklausė jis.

Koriosas jam įpylė. Ne, to jis nedarysiąs. Juk pažadėjo Rani nebeliesiąs Deino, be to, susikaupė aibė kitų darbų, o ir laiko jis turi ne kažin kiek. Užlipęs į savo kambarį, Zedas išsimaudė po dušu ir apsirengė. Sidabrine sąsaga susisegė plaukus, iš spintos išsitraukė apsiaustą. Šis buvo mėlyno audeklo su kerito kailio pamušalu, puoštas sidabrinėmis juostelėmis.

Zedas nuėjo pasakyti labanakt Rani. Ji jau gulėjo lovoje, padėklas su maistu stovėjo greta jos. Rani nebuvo susipynusi kasos, palaidi plaukai vilnijo ant pagalvės mirguliuodami it vanduo. Pasilenkęs prie jos, Zedas lūpomis palietė švelnias sruogas. Rani patampė jo marškinių raukinius, kad geriau gulėtų.

— Zedai-ka, atrodai puikiai, — tarė ji.

— Ačiū. Ir kodėl aš leidausi įveliamas į visa tai? Grįšiu anksti.

Ji perspėjo:

— Tik neskubėk tuojau pat išeiti — Imrė pamanys, kad tu nemandagus.

— Nesirūpink, iš karto nepabėgsiu.

— Perduok jam ir visiems kitiems linkėjimus, pasakyk, kad labai apgailestauju, jog negalėjau atvykti pati.

Jis ramiai žvelgė į seserį.

— Gal nori, kad ką nors perduočiau asmeniškai Ferisui Diurui?

— Ne, — papurtė galvą ji. — Jei ir norėsiu jam ką nors pasakyti, pasakysiu pati.

Išeidamas pro laukujės duris, Zedas dar priminė Koriosui, kad užrakintų duris dvigubu užraktu ir neužmirštų įjungti signalizacijos. Paskui nužingsniavo skersai gatvę į parką. Atsigręžęs dar pažvelgė į namą — šis šmėžavo pro medžių šakas milžiniškas kaip pilis, pro užuolaidų plyšelius laukan skverbėsi šviesos dryžiai. Tą vakarą parke nebuvo nė gyvos dvasios: nei porelių, besivoliojančių drėgnoje žolėje, nei tirštėjančiose vakaro sutemose žaidžiančių vaikų. Parkas atrodė gana grėsmingas.

Zedas sukiojosi siaurutėmis gatvelėmis, įstrižu keliu taikydamas išeiti prie Kynetų dvaro, įsikūrusio Promenadoje. Jų namas buvo gerokai didesnis nei Jago Šeimos — Kynetai nuo seno garsėjo gausia gimine. Į Promenadą išeinančios durys buvo plačiai atlapotos. Abipus jų stovėjo po vergą. Kai Zedas žengė pro juos į vestibiulį, abu nusilenkė. Dar vienas vergas paėmė iš jo apsiaustą. Pro atviras pagrindinės salės duris Zedas įžiūrėjo gausių svečių nugaras. Iš ten atsklido ir spygaujantys balsai. Visai kaip turistai, dingtelėjo Zedui. Jis atlošė pečius.

Minia prasiskyrė. Iš spūsties tirštumos išniro Imrė Kynetas ir širdingai išskėtė rankas.

— Zedai, labas vakaras! Kaip malonu, kad suradai laiko ateiti.

— Ačiū, — tarė Zedas.

Jis tik trumpai bestelėjo šeimininko rankas. Imrę Kynetą jis nepaprastai gerbė. Po to, kai mirė Domna Sam, Imrė Kynetas liko vyriausias iš Keturių Šeimų galvų — septyniasdešimt septynerių metų senis, bet labai judrus, nedidukas, santūrus, jis pirmininkavo Čabado Tarybai, buvo gyvybingas ir veiklus. Turėjo visą būrį sūnų ir dukterų, tad pristigti įpėdinių jam tikrai negrėsė. Kynetų Šeima valdė pačius brangiausius Čabado išteklius — vandenį. Išsiraizgiusi vamzdynų sistema, kurios dėka žaliavo Abanato parkai, buvo jų, vamzdžius jiems priklausanti gamykla gamino iš plieno, lydomo Diurų Šeimai priklausančioje įmonėje. Jie išlaikė ir vandens gryninimo stotį. Laivai, buksyruojantys ledkalnius iš ašigalių iki miesto pakrančių, taip pat buvo jų. Kynetai buvo tvirtai sumegztas šeimos kamuolys, tačiau labai draugingi — tikra priešingybė, pagalvojo Zedas, atsiskyrėliams individualistams Jago.

Imrė pakreipė galvą, stengdamasis dirstelėti per plačius Zedo pečius.

— O kur Rani?

— Rani prašė perduoti linkėjimus, sakė labai apgailestaujanti, bet ateiti šįvakar negalės. Ji prastai jaučiasi. Sakė neabejojanti, kad jūs suprasite.

— Na, žinoma. Ar jai kas rimta?

— Ne, — atsakė Zedas. — Tiesiog įsimetė kažkoks menkas negalavimas, bet nerimauti tikrai neverta.

Prie jų atplaukė Aliza Kynet — masyvi moteriškė, aukšta, o platumu kone nenusileidžianti skeliečiams, stambių bruožų veidu, didžiulėmis juodomis akimis ir tokiais ryškiai raudonais plaukais, kad negalėjai nė žiūrėti neprisimerkęs. Greta jos vyresnis už ją sutuoktinis atrodė kone nykštukas. Balta plati, laisvomis klostėmis krintanti jos suknelė tik dar labiau pabrėžė įspūdingą stotą.

— Zedai, sveikas sugrįžęs iš Tinklo. Imre, kodėl stoviniuojate vestibiulyje? Kviesk svečią vidun! Zedai, o Rani neatėjo su tavim?

— Ji šiek tiek negaluoja.

— Kaip gaila. Ką gi, tikėsimės sutikti ją pokylyje pas Diurus. Ferisas labai nusivils. Tikėjosi, kad šįvakar ji ateis.

— Vadinasi, jis čia.

— Žinoma. Štai ten, žiūrėk. — Aliza dūrė pirštu į vieną nugarų.

— Perduok Rani mūsų nuoširdžiausius linkėjimus, pasakyk, kad visi nekantraujame ją pamatyti. Nagi, eikš į draugiją. Imre, ateina dar kažkas. — Ji reikšmingai pažvelgė į vyrą, kuris sukikeno ir nuėjo sutikti ant slenksčio stoviniuojančios moters. — Zedai, pasiskubink, jei nenori įkliūti. Tai Čarita Diamos.

— Aliza, aš tave myliu, — tarė Zedas.

— Gėrimai štai ten, dešinėje.

Zedas patraukė į dešinę.

Stalas su gėrimais stovėjo atremtas į veidrodinę sieną — prie jo prisiartinę žmonės veidrodžiuose matė savo atspindžius. Ir didžiulis kambarys dėl veidrodžio atrodė dar erdvesnis. Kynetų vaikai buvo įsitaisę strateginiuose taškuose. Po salę zujo vergai, nešini valgiais nukrautais padėklais: čia buvo tešloje keptos žuvies, saldumynų, pyragaičių, presuotų jūros dumblių, Lėjaus sūrio, vaisių. Zedas nuo plaukiančio pro šalį padėklo išsirinko pyragaitį su kiaušininiu kremu. Vergas nedelsdamas padavė jam mėlyno stiklo lėkštutę. Zedas nusišypsojo, tvirtai pasiryžęs atrodyti kuo draugingesnis. Galų gale juk kaip tik to šįvakar ir atėjo čionai. Salės viduryje visų dėmesio centre buvo Teo Levosas, Čabado Keturių Šeimų vyresnysis — jis kažką griausmingai pasakojo. Tai buvo stambus, triukšmingas žmogus, įpratęs prie erdvės. Zedas kantriai palaukė, kol jis stabtelės atsikvėpti.

— Labas vakaras, Teo.

— Zedai Jago, ak tu, tyleni! Kiek laiko šitaip stovėjai čia, nė burnos nepraverdamas? Kodėl nieko nesakei?

— Nenorėjau pertraukti tavęs.

— Kaip tik ir reikėjo mane pertraukti! Jūs, Jago, amžiais lyg vandens į burną prisisėmę.

— Rani prašė perduoti tau linkėjimus.

— Jos čia nėra? — Teo rankomis įsisprendė į klubus. Zedas paaiškino. — Ką, ji serga? Kaip ji gali sirgti, kai jos brolis — gydytojas? Ką gi, labai gaila, kad ji susirgo, taip jai ir pasakyk.

— Būtinai perduosiu.

— Pasisveikink ir su Džena, ji sukiojasi kažkur netoliese.

Jis mostelėjo į nedidelę nišą, kurios sienos buvo nukabinėtos lentynomis su knygų įrašais. Ten stovėjo Džena T‘ao, Levoso partnerė ir dviejų iš trijų jo vaikų motina, ji šnekučiavosi su Klera Brion. Zedas ne itin grakščiai linktelėjo abiejų moterų pusėn. Džena atsakė jam linktelėjimu. Ant raudono jos švarkelio puikavosi šokantis drakonas, dailiai išsiuvinėtas auksiniais bei juodais siūlais.

— Zedai Jago! — sucirpė balsas. Zedas atsigręžė, patyliukais keikdamasis. — Kaip miela tave išvysti! Kai tik įėjau paskui tave, iškart ir pasakiau sau: kaip elegantiškai jis šiandien atrodo, o jergutėliau, tikrai taip! Tačiau Imrė štai pasakė man, kad Rani nesveikuoja. Savaime suprantama, nieko rimta, ar ne? Juk kitaip tu nebūtum nė per žingsnį nuo jos atsitraukęs, visas Abanatas žino, kaip judu atsidavę vienas kitam, o jergutėliau, tikrai taip! Visi mes taip laukiame Aukciono! Aš štai dairausi naujos virėjos — senosios sutarties terminas ką tik pasibaigė, kad tu žinotum, koks nepatogumas. Nė nesitikiu rasianti ką nors, kas bent perpus įstengtų jai prilygti! Be to, šiais metais privažiavo šitiek turistų, baiminuosi, kad jei ne vienas, tai kitas būtinai mane nurungs. Be abejo, Jago Šeimai niekad neiškyla tokių rūpesčių. O jau koks gražuolis jaunas vergas anądien lydėjo Rani! Mačiau juos, einančius per parką. Sekretorius? — Ji įsistebeilijo į Zedą, akys užsiplieskė smalsumu ir pagieža.

— Jos naujasis pilotas, — paaiškino Zedas.

— O, tikrai taip, — suburbuliavo Čarita Diamos.

— Atsiprašau, — ištarė Zedas.

Kaip įmanydamas mitriau išsprūdęs iš jos gniaužtų, Zedas prasibrovė į izoliuotą, bent šiek tiek saugesnę salelę prie laiptų. Ant apatinės pakopos sėdėjo dailiai aprengtas berniukas. Išvydęs besiartinantį Zedą, vaikas pašoko.

— Kkkomandore… — užsikirsdamas išdaužė jis.

— Labas, — tarė jam Zedas. Kaip ir dauguma Kynetų vaikų, šis paveldėjo Imrės kūno sudėjimą, bet veido bruožai ir tankūs raudoni plaukai buvo Alizos. — Tu — kuris?

— Deivis, komandore.

— Nevadink manęs šitaip, — atsakė Zedas, pralinksmintas to garbinimo, kuris švietė žaliose berniuko akyse. Tikriausiai su tėvu vaikas kalbėdavo be tokio baimingo virpulio. — Mano vardas — Zedas. Kiek tau metų?

— Dešimt. Aš pats jauniausias.

— Jūsų, Kynetų, tiek daug, kad sunku ir susigaudyti. Dešimt… Kai man buvo dešimt, niekada nedalyvaudavau pokyliuose — mane nuvarydavo gulti anksčiau.

— O norėdavote dalyvauti?

Zedas išsišiepė.

— Ne.

Jis bandė prisiminti, kiek Kynetai turi vaikų. Net nežinojo visų jų vardų. Dauguma jų dirbo su tėvu ar tėvo įmonėse, Čabade, bet vienas, kiek žinojo Zedas, studijavo inžineriją, o dar vienas siekė tapti gydytoju. Taigi dabar namuose buvo tik patys vyriausieji ir patys jauniausi.

— Aš irgi visai nenoriu, — pareiškė Deivis, timpčiodamas apykaklės raukinukus. — Neapkenčiu pokylių.

— Kodėl tuomet tu čia?

— Visi mūsų vergai pernelyg užsiėmę. Tad mama liepė laiptus saugoti man. Privalau kiurksoti čia tol, kol ji nusiųs mane miegoti. Ir kalbėtis su žmonėmis.

— Zedai, — ištarė moteriškas balsas — bet ne Čaritos Diamos. Tai buvo Margarita Kynet — Imrės įpėdinė. Ji buvo tikra aukštaūgė, puse galvos aukštesnė už Zedą. — Ką čia veiki, pasislėpęs šešėliuose ir šnekučiuodamasis su vaikigaliu?

Deivis susiraukęs dėbtelėjo į vyresniąją seserį. Zedas atsakė šventą teisybę:

— Bandau pasprukti nuo Čaritos Diamos.

— A. Užuojauta. Deivi-ka, mama liepė tau bėgti prie vyno stalo. — Ji ištiesė ranką ir timptelėjo persikreipusią nubėgančio broliuko apykaklę. Šis vis dar buvo susiraukęs. — Ir apie ką judu šnekėjotės?

— Su Čarita?

— Žinoma, ne. Argi su ja išvis įmanoma šnekėtis? Su vaikigaliu.

— Atrodo, jis — gudrus bernaitis.

— Jis kur kas protingesnis negu aš, — sutiko Margarita. — Ar jis pasisakė tau norįs tapti hiperių?

— Ne. Bet kai man buvo dešimt, aš irgi apie tai svajojau.

— Ir aš, — pasakė Margarita. — Bet išaugau iš tokių svajų. Išaugs ir Deivis.

— Atrodo, tu tvirtai tuo įsitikinusi.

— Taip ir yra. Jis reikalingas Šeimai. Be to, ką čia prisvajosi? Juk jis — Kynetas. O Čabade tik tai ir yra svarbu. Atsiprašau.

Ji nužingsniavo knygų nišos link. Zedas lydėjo moterį akimis, stebėdamasis karališka jos eigastimi. Tikriausiai ji jau dabar mokosi, dingtelėjo jam, juk kai Imrė numirs, Šeimos galva taps būtent Margarita. Aplink Zedą čia pritildamos, čia vėl pagarsėdamos šurmuliavo šnekos. Aukcionas, pinigai, vergai, pinigai, pokyliai, turistai, karštis, pinigai, o jergutėliau, tikrai taip. Margarita sakė tiesą. Keturių Šeimų vaikams nebuvo jokios galimybės ištrūkti iš Čabado. Pro jį praplaukė moteris su raudono brokato suknia, išsiuvinėta mėlynomis plunksnomis. Zedui parūpo, ką dabar veikia Rani: galbūt jau miega, o gal dar ne, gal skaito ar dirba, o gal stovi prie lango ir žiūri į žvaigždes. Abanate toli gražu negalėjai įžiūrėti tokių ryškių žvaigždžių kaip užmiesčio dvare. Jas nublukindavo miesto pašvaistė.

Kitame kambaryje užgrojo muzika. Sutrepsėjo kojos. Svečiai pradėjo šokti. Čia buvo pernelyg daug žmonių, per daug triukšmo, ankšta ir karšta, ir šviesa pernelyg ryški… Zedas ūmai pajuto, kad ilgisi Tinklo — vėsios jo tylos, baltų išlenktų sienų…

Liūliuojančią viziją staiga perskrodė prisiminimas — balsas, gargždus, tarsi kas brėžtų nagu per stiklą: „.. koks gražuolis jaunas vergas… o jergutėliau, tikrai taip”.

Pro šalį prašlepsėjo Deivis su sklidina taure vyno rankose. Nešė ją tėvui. Pajutęs Zedo žvilgsnį, berniukas tvykstelėjo jam spindulingą šypseną ir sugebėjo išnerti per minią taip, kad atsidurtų greta Zedo.

— Gal norite vyno? — paklausė.

Vieną akimirką Zedo sąmonę užplūdo kvaitinantis regėjimas: Deivis, apdujęs nuo narkotikų, bejėgis, pririštas prie lovos — po jo rankomis… Zedui užgniaužė kvapą. Atitokęs jis atidavė savo lėkštę artimiausiam vergui ir pašiaušė berniukui garbanas — atsargus, apgalvotas judesys, tarsi burtininko, burtažodžiu atremiančio pragaištingus kerus.

— Ne, ačiū. Pasimatysim paskui.

Deivis apdovanojo jį susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Zedas nužingsniavo prie susispietusių besijuokiančių, besišnekučiuojančių jam nepažįstamų žmonių būrelio — lyg žmogus, stačia galva neriantis į ledinį ežero vandenį.

Zedas klausėsi dviejų vyriškių pokalbio apie trijų matmenų šachmatus — žaidimą, kuris jo nė trupučio nedomino, — bet čia greta jo išdygo Imrė Kynetas.

— Zedai Jago, — prašneko šeimininkas. — Ar gali skirti man minutę?

— Žinoma, — atsakė Zedas. — Čia pat?

— Ne. Eime.

Imrė nusivedė jį į kambario gilumą, iš ten, pro aukštas skliautuotas duris — prie mažyčių apskritų durelių plokštėmis apmuštoje sienoje.

— Čionai.

Jis atidarė dureles. Stakta buvo vos keliais centimetrais aukščiau Imrės galvos. Zedui įeinant teko pasilenkti. Tačiau viduje jis jau galėjo stovėti išsitiesęs. Imrė palietė jungiklį. Įsižiebė šviesos. Zedas apsidairė. Visos kambarėlio sienos buvo ne kas kita, kaip nuo grindų iki lubų sustatytos lentynos, prikrautos senoviškų, įrištų popierinių knygų.

— Tai mano irštva, — paaiškino Imrė ir nusišypsojo. — Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų turėti savą prieglobstį.

— Įspūdinga, — pripažino Zedas. Kairėje pusėje stovėjo rašomasis stalas. Kažkoks keistas. Zedas suraukė antakius. Kas… ak, taip. Stalo dydis — jam sėdėti čia nebūtų patogu. Zedas vėl peržvelgė knygas.

— Ar tu visas jas ir perskaitęs?

— Didžiąją dalį — taip. Bet ne šitas, bent jau ne tiesiogine prasme. Šitų stengiuosi be reikalo neliesti. Juk tai originalai. Dauguma jų išleistos dar Senojoje Žemėje. Kai kurios iš tikrųjų surašytos ant gyvulio odos — vaškytinė, štai kaip tai buvo vadinama. Turiu keletą, kurioms jau šeši šimtai metų, jos — iš audeklo ir odos, sutvirtintos klijais, bet vis dar puikiausiai laikosi. Savaime aišku, šiame kambarėlyje būtina palaikyti stabilią temperatūrą. — Jis dar kartą palietė jungiklį, užsidegė dar viena lempa. Po kojomis variu sušvito kilimas — jo spalva buvo priderinta prie lentynų spalvos. — Džiaugiuosi, kad tau patinka, Zedai.

— Iš tikrųjų labai gražu. — Zedas palietė minkštą satininį kėdės atlošą. Ši buvo trupučiuką mažesnė už visas kitas kėdes namuose. — Kuo galėčiau padėti, Domni?

Imrė suraukė antakius.

— Būk toks malonus, vadink mane tiesiog Imre. Argi mes nepažįstami, kad turėtume vienas į kitą kreiptis titulu, o gal priešai?

Zedas nusišypsojo mažesniajam vyriškiui.

— Jokiu būdu, Imre.

Imrė atsisėdo.

— Pasikviečiau tave čia, nes norėjau pasikalbėti su tavim apie Maiklą A-Rae. Tiesą sakant, ketinau šnektelėti su Rani…

— Aš papasakosiu jai viską, ką pasakysi, — pažadėjo Zedas.

— Dėkoju. Žinai, aš kviečiau jį į šį pokylį…

Zedas nustebo.

— Policininką? O kodėl?

Kiek jis žinojo, nė vienas iš Maiklo A-Rae pirmtakų niekad nebuvo sulaukęs tokio kvietimo.

— Norėjau sužinoti, ką jis pasakys, — atsakė Imrė. Suglaudęs delnus, jis pirštų galais parėmė smakrą. — Nemaniau, kad Maiklas A-Rae kvietimą priimtų — žinoma, ir nepriėmė. Vis dėlto atsakymo iš jo sulaukiau. Mudu kalbėjomės kompiuteriniu ryšiu. Jis man paskambino.

Zedas linktelėjo.

— Taigi, jis skambino ir man, kai dar buvau Tinkle.

Imrė, regis, lengviau atsipūtė.

— Tu pats kalbėjaisi su juo? Vadinasi, turėtum žinoti, koks jis.

— Kiek galima susidaryti įspūdį iš penkių minučių pokalbio, — atsakė Zedas, — taip.

— Jis pavojingas, — tvirtai pareiškė Imrė. — Fanatikas. Sprendžiant iš pavardės, turėtų būti iš Kerėtojo… Štai ir svarstau sau: galbūt jo praeityje įmanoma atkapstyti kokių nors smulkmenų, kurios bent šį tą mums paaiškintų… Žinai, jis tavęs neapkenčia.

— Man irgi taip pasirodė, — sutiko Zedas. — Bet neimsiu dėl to rautis plaukų nuo galvos, Imre.

— O be reikalo. Jis neapkenčia ir tavo sesers.

Zedo pečiai įsitempė.

— Iš kur žinai?

— Iš to, ką jis man sakė. — Imrė nudelbė žvilgsnį į savo rankas. — Jis išvadino ją nelabai gražiais žodžiais ir mestelėjo vieną kitą užuominą apie… na, apie judu.

Zedas šiurkščiai atrėžė:

— Nesistenk glaistyti to, ką jis pasakė. Panašių dalykų aš prisiklausęs į valias. — Staiga pajutęs nenumaldomą poreikį pajudėti, jis lėtu žingsniu patraukė aplink stalą. — Ar turi dar ką pridurti, Imre?

Imrė sulinksėjo.

— Taip. Norėčiau sužinoti, kaip Rani ketina spręsti dorazino stygiaus problemą.

Zedas liovėsi žingsniavęs.

— Ar jūs jau pajutote trūkumą? — paklausė.

— Taip, — atsakė Imrė. — Mums ypač striuka vandens gryninimo stotyje — ten atsargos visai baigia išsekti. Be dorazino negalėsime darbo patikėti vergams, o tai reiškia, kad, jei neatsinaujins dorazino tiekimas, mums reikės samdyti darbininkus iš šalies, užuot pirkus vergus. Nukentėsime ne mes vieni. Jeigu būsime priversti atsisakyti vergų ir pasitelkti samdomą darbo jėgą, sušlubuos prekyba Aukcione, o tai reiškia, kad celėse liks nemažas neparduotų vergų perteklius…

— Toliau gali nebetęsti, — pertraukė jį Zedas — šįsyk švelniau.

— Aš puikiai žinau, kas bus tada.

Jeigu nebus dorazino, vergų nebus galima laikyti celėse be tam tikrų apsaugos priemonių, be sargybinių, netgi ginklų… Galbūt kaip tik šiais metais prasidės grandininė reakcija, kuri, ko gero, ilgainiui susprogdins Sardonikso sektorių iš vidaus. Kalbant metaforiškai, žinoma, tarė sau Zedas.

— Man net šiek tiek gaila, kad Maiklas A-Rae atsisakė dalyvauti šiame pokylyje, — pridūrė jis.

Ir vėl šmėkštelėjo mintis: juk aš jį pažįstu. Arba pažinojau kadaise. Zedas suraukė antakius, naršydamas atmintyje to blankiai šmėžuojančio atpažįstamumo pojūčio šaltinio.

Bet taip ir nerado.

Imrė Kynetas trumpai nusijuokė.

— O man — ne.

Abu vyrai sužiuro kits į kitą. Galiausiai vėl prašneko Zedas:

— Imre, privalau eiti. Rani rūpinsis; pažadėjau jai, kad ilgai netruksiu.

— Tu vis tiek ilgai netruktum, — atitarė Imrė.

— Perduosiu Rani viską, ką man sakei. Ar jums jau labai striuka su dorazinu?

— Su tiek, kiek turime, išsiversime dar tris mėnesius.

— Žvaigždės! — išsprūdo Zedui. — Neilgai.

— Neabejoju, kad Jago Šeimos atsargos ne tokios apverktinos, — pridūrė Imrė.

— Gal ir taip, — atsargiai atsakė Zedas.

Imrė atsistojo.

— Šiaip ar taip, nuo šios problemos niekur nepasislėpsite ir jūs, — pareiškė. — Perduok Rani, kad aš nekantraudamas lauksiu žinių iš jos.

— Būtinai, — pažadėjo Zedas. — Rasiu kelią ir pats, Imre, nelydėk manęs.

Jis patraukė prie durų. Tarpduryje dar atsigręžė. Imrė stovėjo greta aukšto toršero, tarp delnų suspaudęs senovinę knygą odiniais viršeliais.

Zedui taip ir nepavyko be kliūčių nusigauti iki laukujų durų: kažkas ištarė jo vardą ir sugriebė už peties. Zedo raumenys įsitempė, jis atsisuko. Sučiupęs už rankos jį laikė kažkoks nepažįstamasis nemaloniai blyškiu veidu. Jis vilkėjo auksinės ir raudonos spalvos drabužį — tai buvo Diurų Šeimos spalvos. Zedas ne iš karto sumojo, kad tai — Ferisas Diuras.

Jis ištarė:

— Domni Ferisai, būkite toks malonus ir paleiskite mano ranką.

Ferisas Diuras jį paleido.

Zedas susiglostė marškinius.

— Labai ačiū.

Ferisas Diuras paklausė:

— Ar Rani čia nėra? Kodėl ji neatėjo su jumis?

Zedas atsakė:

— Ji liko namuose, prastai jaučiasi. Tikiuosi, suspės pasveikti ir jūsų pokylyje tikrai dalyvaus.

— Ar išsikvietėte ką nors iš ligoninės jos apžiūrėti?

Zedas atsakė:

— Aš pats — vyresnysis gydytojas.

Ferisas tik išsprogino akis.

— Tikrai, — ištarė. — Aš ir užmiršau. — Jo marškiniai buvo ištepti riebalais. Puikiausias jaukas keritams, dingtelėjo Zedui panieka persmelkta mintis. — Tikiuosi, jai nieko rimta?

Zedas sukando dantis. Prie šonų nuleistos plaštakos nejučia susigniaužė į kumščius.

— Ne, — atsakė jis. — O dabar, jei malonėsite man atleisti…

Jei nepasitrauksi man iš kelio per penkias sekundes, Ferisai Diurai, pagalvojo jis, — imsiu ir tiesiog peržengsiu tave. Ferisas pasitraukė; Zedas lengviau atsikvėpė ir praslydo pro jį. Deivis Kynetas spoksojo į jį iš kokių dviejų metrų atstumo tuo nelemtu, didvyrį garbinančiu žvilgsniu.

— Duok šen apsiaustą, — riktelėjo Zedas vergui, budinčiam prie durų. Vergas padavė jam drabužį. — Prašau perduoti labų dienų savo poniai.

Vergas pažvelgė į jį skaidriomis akimis ir nusilenkė:

— Komandore.

Naktis, kaip ir dauguma Čabado naktų, buvo šalta ir gaivi. Virš galvos mirgėjo žvaigždės tarytum ledo kristalėliai. Zedas glaudžiau susisiautę apsiaustu. Jis nužingsniavo Promenada į šiaurę. Būtinai papasakosiu Rani apie pokalbį su Imre, galvojo jis, laikėsi įsikibęs tos minties, neprisileisdamas jokių kitų. Tačiau skausmas jį pasivijo, siūbtelėjo tokia aitria banga, kad Zedas susverdėjo, lyg eidamas prieš stiprų vėją. Vaikų kankintojas — ar tai štai kuo jam lemta galiausiai tapti? Na jau ne, pirmiau pats save pribaigsiu, tarė jis sau. Akimirkai jį užplūdo karštas troškimas, kad egzistuotų koks nors lengvesnis būdas išsikapanoti iš to, į ką jis pats save įstūmė. Juk jis galėjo keliauti į Tinklą ar, dar geriau, į Psichikos centrą ir atsiduoti telepatų globai. Galėjo dar kartą pamėginti susirasti mylimąją. Galėjo visiems laikams iškeliauti iš Čabado, įsidarbinti pilotu kokioje nors korporacijoje, o gal net grįžti į Tinklą, mokytis toliau, galiausiai tapti Žvaigždžių Kapitonu.. Tačiau nenugalimas prisirišimas prie Rani jį sugadino, jos jam niekas niekada neatstos, kad ir kur keliautų, kad ir ko imtųsi — ir jis puikiai žinojo, kad niekas jam nepadės.

Staiga Zedas sustojo vidur gatvės it nudiegtas. Taip, jis protekine skubinosi namo, tačiau ginė jį mintis ne apie seserį, o apie Deiną, galbūt netgi Binkį. Zedas ėmė kvėpuoti lėtai ir giliai, kol įtampa pagaliau kiek atslūgo, raumenys atsipalaidavo. Zedas mokėjo save pažaboti: tokį, koks tapo, jį padarė ne tik atsitiktinumas, bet ir jo paties valia.

Namuose tvyrojo palaiminga tamsa ir ramybė. Lipdamas laiptais aukštyn, Zedas girdėjo, kaip Koriosas vaikščioja palei langus, iš naujo jungdamas signalizaciją. Reikės įsirengti signalizaciją ir valdoje, dingtelėjo jam. Kažin kodėl tokia mintis nė vienam jų neatėjo į galvą anksčiau? Ogi todėl, atsakė jis pats sau, kad mes niekad nepagalvojome, jog pavojus gali grėsti ir mums. Jis dirstelėjo į Rani miegamąjį. Ji buvo užmigusi neišjungusi šviesos. Zedas įžengė į kvapią prietemą ir sustojo prie lovos.

— Zedai-ka?..

Sesers balsas skambėjo visai mieguistai. Neatsimerkdama ji nusižiovavo.

Zedas užgniaužė įniršio pliūpsnį. O kas, jei atėjęs būtų ne jis? Deinas turėtų būti čia, turėtų gulėti prie durų skersai slenksčio… Ne be pastangų Zedas atgniaužė susirietusius pirštus.

— Taip, čia aš.

— Ar jau vėlu?

— Ne, nelabai.

Moteris atsimerkė.

— Ar Ferisas Diuras buvo ten?

— Taip. Klausinėjo apie tave. Aš gana įdomiai pasišnekėjau su Imre Kynetų. Primink rytoj, kad papasakočiau.

— Gerai. — Jos lūpos išsirietė į mieguistą šypseną.

Zedas piršto galiuku perbraukė lygų sesers skruostą.

— Labanaktis, Rani-ka, — ištarė.

Jis išėjo, palikęs duris atviras, ir patraukė į savo kambarį. Pastovėjo atsirėmęs į duris — siūbtelėjęs geismas dundėjo jo kūne, skvarbus lyg nuodai, mitrus lyg chirurgo peilis. Zedas prišoko prie savo kambario lango, plačiai jį atlapojo ir, sunėręs rankas, atsirėmė į palangę; prakaitas sruvo upeliais.

Apačioje mirguliavo miesto šviesos, virš galvos spindėjo ramios žvaigždės. Zedas užvertė galvą aukštyn.

Po geros valandėlės neįveikiamas potraukis nuslopo.

Zedas stovėjo nekrustelėdamas, išsigandęs. Jo savitvarda grėsmingai traškėjo per siūles. Dukart per vieną vakarą jis sugebėjo susijaudinti taip, kad nedaug trūko, jog būtų ėmęsis veiksmų — o juk vos prieš dvi savaites sugrįžo iš Tinklo. Jis buvo įsipratinęs nepasiduoti goduliui, kaip reikiant praalkti… Zedas pasirėmė galvą rankomis. Iš baimės ir savigraužos nieko nepeši. Tiesa, dar galima apsilankyti pas Lamartiną — žinoma, jie anaiptol neapsidžiaugs jo sulaukę, bet už du šimtus kredų leis išsirinkti bet kurį vergą ir daryti su juo, ką širdis geidžia. Patenkintas poreikis kuriam laikui užsnūs.

Lengvas vėjelis nubruožė jo skruostą. Vakaruose kabojo palydovo pjautuvas. Prisimerkęs Zedas dairėsi po vėlyvo vakaro dangų. Miesto žiburių švytėjimas atsispindėjo ledkalnių šlaituose.

Zedas nuleido galvą. Paskui pasiėmė vaistinėlę ir, nykščiu atkabinęs užraktą, išrausė skaidrią kapsulę — chloralio hidratas, ramaus miego be jokių sapnų garantas. Zedas prarijo kapsulę neužsigerdamas ir užtrenkė vaistinėlę. Paskui nusimetė drabužius, paleido plaukus, uždarė langą ir įsiropštė į lovą.

Nutarė išgaišinsiąs užpuolusias jį aistras Abanato ledynuose.

Devintas skyrius

Kitą rytą, nešinas krepšiu su ledo alpinizmo įranga ant peties, Zedas Jago nulipo nuo slenkančios juostos, užsibaigiančios pačioje vakariausioje Abanato gatvėje. Jam už nugaros spindėjo vaiskus apyaušrio dangus. Miestą nuo vandenyno pakrantės skyrė oranžine žole apaugusi kalva. Zedas patraukė per ją, jautė, kaip stangri žolė po jo kojomis linksta, bet nelūžinėja. Paplūdimio smėlis buvo smulkus kaip pudra. Netgi tokį ankstyvą metą kopose jau knibždėjo turistų, nuo galvos iki kojų išsitepliojusių apsauginiu kremu, dėvinčių saulės akinius — ir daugiau beveik nieko. Dar pora valandų — ir jau šimtai jų voliosis po kaitria Čabado saule, išsitepusių storu apsauginio kremo sluoksniu. Vėjų košiamas paplūdimys buvo bene vienintelė vieta Abanate, kur net vidudienį galėjai išbūti po atviru dangumi, galutinai neišteždamas nuo karščio.

Zedas žingsniavo į šiaurę, kol pasiekė grįstą šaligatvį ir metalinius vartelius. Iškaba ant vartelių bylojo: PRIVATI VALDA. Kitapus vartelių buvo prieplauka su vandenyje siūbuojančiomis valtimis. Zedas pastūmė neužrakintus vartelius; už jų pritūpęs žmogus su plaktuku rankoje pakėlė galvą, linktelėjo ir vėl kibo kažką remontuoti. Virš palenktos jo galvos dunksojo Abanato ledkalniai, kvapą gniaužiantys apgaulingu grožiu, nepakeliamu žėrėjimu tvilkantys akis.

Ledkalniai yra nuo ledynų atskilę ledo luistai. Ledynų buvo netgi Čabade, užsilikusių iš tų laikų, kai maždaug prieš dvylika tūkstančių standartinių metų visą planetą, išskyrus pusiaujo juostą, kaustė ledas. Dabartinį Čabado klimatą lėmė milžiniškas dulkių debesis, per kurį daugmaž tiek laiko ir skriejo visa Čabado saulės sistema — tarpžvaigždinės dulkės, kažkokios senų senovėje užgesusios ir subyrėjusios žvaigždės likučiai, gerokai sumažino planetos paviršiaus atspindėjimo lygį, tuo pačiu pakilo ir temperatūra.

Kiekvieneriais metais nuo poliarinės ledo dangos atskildavo ledkalnių luistai, jie krisdavo į vandenį ir imdavo lėtai šliaužti pusiaujo link. Pirmasis Abanato ledkalnis, pavadintas Primo, buvo atitemptas iš pietinio ašigalio šešiasdešimt septintaisiais naudingųjų iškasenų gavybos kolonijos įkūrimo metais. Kol nebuvo ledkalnio, kolonistams teko vartoti nugėlintą jūros vandenį — griežtai normuojamą ir perdirbamą. Šešiasdešimt pirmaisiais kolonijos metais vienas chemikas mėgėjas iš Lėjaus, dirbęs visiems prieinamoje Krioberio Universiteto laboratorijoje Nekse, išrado ir ištobulino netoksišką substanciją, kuri gerokai lėtino tirpimo procesą. Užtepta ant bet kokio paviršiaus, ši medžiaga sukurdavo izoliacinį sluoksnį ir apsaugodavo kone bet kokį kietą kūną, neleisdama jo pasiglemžti karščiui. Chemikas užpatentavo savo išradimą, paskui pardavė licenciją Kynetų Šeimai ir ramiai pasitraukė atgal į Lėjų auginti rododendrų.

Kynetų Šeima nusisamdę visą būrį chemikų inžinierių ir paaiškino šiems, ką jie turėsią padaryti su medžiaga, pavadinta Antitirpikliu. Ruošdamiesi laukiantiems darbams, jie pasistatydino keturis milžiniškus laivus, žinomus bendru Plūduriuojančių Salų pavadinimu. Po to ištisus penkerius metus kiekvieną poliarinį pavasarį išsiųsdavo žvalgybinį katerį dairytis plaukiojančių ledkalnių. Pakankamai didelį pavyko aptikti tik šeštaisiais metais.

Jis buvo penkių šimtų metrų aukščio, šešių šimtų keturiasdešimties metrų pločio ir dviejų tūkstančių keturių šimtų metrų ilgio.

Milžiniška ledo lytis buvo atsiskyrusi nuo pietų ašigalio Komarkovos ledyno ir srovės nešama judėjo į šiaurę. Plūduriuojančios Salos išplaukė jos pasitikti. Laivai išsirikiavo palei pietinį ledkalnio kraštą, masyviais pirmgaliais įsirėmė į ledo sieną ir sutartinai stumtelėjo. Ledkalnis pasidavė. Išstūmę iš srovės, laivai nubuksyravo jį į ramius vandenis, kur ledkalnis sustojo, tada pasitelkė žarnas ir purkštuvus, naro skafandrus, oro balionus ir dvidešimt dvi talpas Antitirpiklio. Laivų įgulos aptepė ledkalnį izoliacine medžiaga iš viršaus ir apipurškė iš apačios. Darbai užtruko ištisus keturis mėnesius. Ir pagaliau jie ėmėsi švelniai varyti ledkalnį Abanato link — priartėjęs prie kranto, jis apačia galų gale įsirėžė į Abanato pakrančių dumblą. Aplinkui jį buvo įrengta dirbtinė įlanka — didžiulis dubuo; inžinieriai apraizgė ledkalnį vamzdžiais ir šliuzais — ši sistema padėjo surinkti gėlą vandenį ir nukreipti jo tėkmę. Trintis su jūros vandeniu po truputį graužė apsauginį sluoksnį, tad ties vandens linija ledkalnis lėtai tirpo. Mažėjant apimčiai, ledkalnis lengvėjo, vis aukščiau iškildamas iš jūros. Maždaug kas penkeri metai Kynetų Šeima — beje, už miesto bendruomenės pinigus — pagamindavo naują Antitirpiklio porciją ir išsiųsdavo brigadą atnaujinti apsauginio sluoksnio.

Be Antitirpiklio Primo veikiausiai būtų išlaikęs kokius penkerius metus — ir tada sutirpęs tiek, kad naudotis juo nebebūtų prasmės. Su Antitirpikliu jo pakako keturiasdešimt penkeriems metams. Šimtas dvyliktaisiais kolonijos įkūrimo metais Kynetų Šeima dar kartą išsiuntė Plūduriuojančias Salas į pietus, ir jos šįsyk atvilko jau du ledkalnius: vieną šiek tiek didesnį už pirmąjį ir vieną šiek tiek mažesnį. Šie buvo pavadinti Primo II ir Secundo.

Zedas suvertė savo nešulį į artimiausią valtį, įlipo pats ir pasuko laivelį įlankos link. Priekyje pienišku matinio stiklo baltumu švytėjo regimoji Primo II dalis. Kiek į pietus nuo jo dunksantis Secundo žaižaravo vandens atspalviu. Iš po valties nosies švytinčia vėduokle žiro purslai. Per kokius tris metrus nuo jos iš vandens galvą kyštelėjo smalsus ir visiškai nebaugštus ruonis, jis įdėmiai nužiūrėjo žmogų. Zedas padidino greitį ir lengva tarsi kevalas valtelė, šoktelėjusi aukštyn, nuslydo pačiu jūros paviršiumi. Artėdamas prie Primo II, Zedas išgirdo tykų miegančio milžino murmėjimą. Tokius garsus skleisdavo visi ledkalniai: jie dundėjo ir šnypštė, tirpstant ir persiformuojant ledo sluoksniams. Abanato ledkalnis tirpo labai lėtai, tad tarp savo gentainių buvo bene pats tyliausias.

Zedas jautėsi ramus, atsipalaidavęs, lengvas. Jis pasuko valtį ir priplaukė prie Primo II iš pietvakarinės pusės. Ruonių čia nebuvo — gyvūnams kur kas labiau patiko nuožulnus rytinis šlaitas. Vientisą žvilgantį ledkalnio paviršių čia trikdė prieplauka, takas ir ilgas žemas pastatas. Zedas pririšo valtį prieplaukoje, užsimetė ant peties krepšį ir nužingsniavo į pastatą.

— Lorena! — šūktelėjo.

Ji išniro iš vieno įrangos sandėliuko, šiek tiek vilkdama koją — pasekmė stuburo sužalojimo, kurį patyrė prieš ketverius metus, kai kopdama į ledyną su specialiais nagais neišsilaikė ir krito. Kopti ji jau nebegalėjo, bet vaikščioti trauma beveik netrukdė.

— O aš jau laukiau, kada pagaliau pasirodysi, — tarė moteris.

— Girdėjau, kad Tinklas jau grįžęs.

Ji buvo panaši į Juki: taip pat apsėsta vienintelės įkyrios minties. Lorenai Basami gyvenimas egzistavo tik ant ledo ar aplink jį.

— Ar yra daugiau kopiančiųjų? — pasiteiravo Zedas.

— Yra du.

Ji pasakė vardus. Abu alpinistai buvo iš mėgėjų kopti su specialiais nagais. Kažin kiek iš viso jų dabar dar likę? — pagalvojo Zedas. Gal trisdešimt? Jis palankstė pirštus. Kartu buvo atsigabenęs visą tradicinę ledo alpinisto įrangą: batų kapliukus, ledo kirvuką bei kūjelį, varžtus ir kobinius, specialius batus. Bet taip pat turėjo ir ledo kombinezoną su nagais.

— Kaip ketini kopti?

— Su nagais, — atsakė jis.

— Krepšį gali palikti devintojoje kabinoje.

Nusekęs paskui ją į devintąją kabiną, Zedas išpurtė minkštas, gauruotas ledo kostiumo klostes, ištiesė jį ant vienintelės kėdės. Paskui išsirengė, atsagstė kostiumą, įsinėrė į jį. Medžiaga glaudžiai apgulėjo kūną nuo čiurnų iki kaklo. Zedas sukišo rankas į kostiumo rankoves, plaštakos šmurkštelėjo į pirštines su lanksčiais, pirštams skirtais rėmeliais. Jei ne stangrūs, apgaulingai minkšti paramsčiai nagams, mūvėdamas šias galėjai pasijusti beveik kaip su chirurginėmis pirštinėmis.

— Norėsi įrangos diržo? — paklausė Lorena. Zedas papurtė galvą. — O virvės?

— Ne.

Jis užsivarstė batus. Lorena pasilenkė patikrinti.

— Paimk bent dėklus prie diržo, — pasiūlė ji.

Zedas suraukė antakius. Bet galiausiai apsisprendė pasiimti kirvuką ir kūjelį. Juk gali atsitikti ir taip, kad kopdamas vien nagais pavargs, štai tuomet ir pravers įrankiai. Iš krepšio jis išsikraustė kirvuką, kūjelį, batų kapliukus ir specialius akinius; kirvuką ir kūjelį priglaudė dėkluose prie diržo.

— Tvarka, — pratarė.

Vyriškis nusekė paskui Loreną į garso patalpą. Užsiverdamos sunkios durys atkirto visus išorės triukšmus: ruonių kosčiojimą, praplaukiančių valčių dūzgimą, švelnų bangelių plekšenimą. Staiga neįprastai garsiai ėmė aidėti dviejų žmonių, kvėpuojančių skirtingu ritmu, šniokštavimas. Visiškai abejingu judesiu Lorena pirštais ėmė braukyti Zedo kostiumo tarpukojį, kol užčiuopė nago dydžio diską, sujungtą su kostiumo baterijomis. Iš greta jos stovinčio aparato ji trūktelėjo laidą ir pritvirtino prie kostiumo. Tada linktelėjo ir Zedas ištarė savo vardą. Dauguma ledo alpinistų nagams valdyti pasirinkdavo savo vardą — kaip tik savo vardą, kau kopi į ledynus, užvis mažiausiai tikėtina sušukti kaip nors atsitiktinai.

— Zedas. Zedas. — Jo balsas skambėjo keistai, bet tik todėl, kad garso patalpoje jis visiškai nesimaišė su jokiais kitais garsais.

— Zedas.

Jis kartojo savo vardą — kuždėdamas, rėkdamas, tardamas normaliu balsu, kol pagaliau Lorena mostelėjo jam liautis. Tada perjungė laidelį.

— Jago, — tarė Zedas. — Jago.

— Pakaks, — pasakė Lorena. Atjungė laidą, diską vėl užlipino apsaugine juosta.

Zedas ištiesė rankas.

— Zedas.

Pirštinės akimoju sureagavo ir išleido nagus — penkių centimetrų ilgumo, lengvus, nelanksčius, nepaprastai tvirtus, pagamintus iš plieno bei keramikos sluoksnių.

— Jago, — tarė Zedas — ir nagai vėl sulindo į pirštines.

Zedas pakartojo procedūrą dar kelis kartus, vis keisdamas intonaciją — ir nagai kaskart paklusdavo.

— Gerai.

Lorena ištarė jo vardą. Nagai nereagavo.

— Tvarka, — ištarė ji ir atidarė garso kambario duris. Juodu išėjo iš pastato. — Kopk ketvirtuoju maršrutu, — paliepė ji.

— Gerai, — atsakė Zedas.

Kartą, prieš kelerius metus, jis jau kopė šiuo maršrutu, bet dabar takas turėjo būti pasikeitęs — ledas po Antitirpiklio sluoksniu, nuolat mindomas alpinistų kojų, susiplūkdavo, judėdavo, keisdavo formą.

— Jei negrįši iki sutemų, mums teks prisistatyti tavęs nukelti, — pasakė Lorena.

Ji visuomet taip sakydavo. Retsykiais iš tikrųjų atsitikdavo taip, jog tekdavo kviesti katerį, kad sugrąžintų iš ledynų kokį jėgų netekusį alpinistą. Tačiau tam, kuris kopia vienas, apsirūpinęs tik nagais, be porininko ir neprisitvirtinęs virvėmis, keliai žemyn buvo tik du. Vienas — pasiekti rytinį šlaitą, kur lede buvo iškirstos pakopos. Ir kitas — stačia galva kristi.

— Iki, — tarstelėjo Zedas.

Jis priėjo prie maršruto žymos ir sustojo melzganos beveik visiškai vertikalios sienos papėdėje. Čia juostele prisitvirtino prie galvos apsauginius akinius, ant batų prisirišo kapliukus. Dabar nagus turėjo ir jo kojos: po dešimt nukreiptų žemyn ir po du — styrančius į priekį ties kojų pirštais. Virš galvos dunksojo Primo II — negailestingas ir atšiaurus. Ledą dengęs sniego sluoksnis buvo jau kadai nutirpęs — dar tada, kai ledkalnis plaukė pusiaujo link, tad dabar akinančiai tviskėjo į aukštybes šaunantis grynas poliarinis Čabado ledas — raukšlėtas, išvarpytas properšų, tūkstančių metų senumo.

Po ledu, tik protarpiais išnirdami į paviršių, raizgėsi vandentiekio sistemos vamzdžiai. Tas vietas ženklino raudonos žymos, ir alpinistai prie jų net nesiartindavo. Vamzdynai driekėsi iki kelių metrų aukščio virš vaterlinijos. Aukščiau jau nebebuvo nieko, niekas nebetrikdė gryno ledo: nei saulės šviesa, nei trintis nuo retsykiais praūžiančio gūsingo vėjo, nei didžiuliai rūko tumulai, susitelkiantys apie ledines viršūnes ir pasišiaušusiomis pilkšvomis klostėmis slenkantys sausumos link. Zedas pasitikrino, kokią maršruto atkarpą gali matyti iš apačios. Maždaug dvidešimties metrų aukštyje jam virš galvos kyšojo atbraila. Mirguliavimas akyse trukdė įžiūrėti, kas yra virš jos. Kvaila būtų dar ilgiau delsti, tarė jis sau, širdis ėmė plakti stipriau. „Zedas”, — tarstelėjo jis. Pirštinės tučtuojau išleido nagus. Zedas iškėlė kairiąją ranką ir kaip įmanydamas aukščiau įsikirto nagais į ledinį paviršių. Tada dešiniosios kojos priekinius kapliukus spyriu įsmeigė į ledą gal metro aukštyje ir prisitraukė, mostelėdamas aukštyn dešiniąją ranką. Nagai susmigo į ledą. Jis jau atsiplėšė nuo lygaus paviršiaus. Subedęs kairiosios kojos kapliukus, Zedas perkėlė svorį ant jų, atsargiai išlaisvino kairiosios rankos nagus. Iškėlė ranką, vėl susmeigė nagus — šįsyk dar aukščiau. Prisitraukė, spyrė dešiniąja koja. Kopti į ledą — visai kas kita nei kopti į uolas, kur gausu įvairiausių atsikišimų, į kuriuos galima įsikibti, riedulių, kurių patogu įsistverti, pagaliau ir pats akmuo — tvirtas ir saugus. Kiek atsilošęs, nuleidęs kulnus ir pernelyg neįtempdamas raumenų, Zedas lėtai tarsi gyvatė rangėsi drumzlina žydra siena aukštyn, staipydamasis tik ant rankų ir kojų pirštų galiukų. Nepaisant vėsaus vėjo, oras įkaito iki gerų trisdešimt dviejų laipsnių Celsijaus; po ledo kostiumu Zedo kūnu upeliais žliaugė prakaitas. Pasiūtas iš pačios geriausios medžiagos, kada nors sugalvotos ledynų alpinizmo aprangai — aptono ir kerito kailio, — kostiumas buvo elastingas, beveik besvoris, tuo pat metu ir apsaugantis nuo šalčio, ir atspindintis šviesą.

Tačiau ir jis nebuvo tobulas. Nuolat spaudžiami prie ledo, Zedui įsiskaudėjo delnai. Toli gražu ne vieną kartą jis liko kadaruoti prisitvirtinęs tik nagais, stengdamasis tvirčiau įspirti į ledą priekinius kojų kapliukus. Ėmė mausti dilbius. Reikėjo iš pat pradžių pasinaudoti kirvuku ir kūjeliu. Ar mažų mažiausiai — pasiimti virvę ir prisitvirtinti kilpa… Nutilk, sudraudė jis svarstantį, abejojantį sveiko proto balsą. Negalvok. Kairioji ranka. Dešinioji koja. Dešinioji ranka. Kairioji koja. Štai taip, dabar — viskas iš naujo. Prakaitas graužė akis, netrukus jos jau degte degė. Ledo kostiumo vidinė pusė išlaikė kūno temperatūrą, tokia ji ir liks iki galo. Tačiau plaštakos jau baigė užtirpti. Zedas ėmė lankstu slinkti apie pūpsantį kauburį, tokį didelį, kad net nematė, kas kitapus jo. Tačiau žinojo ir nematydamas: toliau — tik tokia pat ledo siena. Ji mirguliuodama negailestingai kilo aukštyn, regis, į pačią begalybę. Zedo koja slystelėjo. Jis spyrė dar kartą, pasislinko dvidešimt centimetrų aukštyn ir pagaliau atsidūrė ant atbrailos.

Ši buvo gana plati — vietos pakako ir atsisėsti, ir atsistoti bei apsisukti, kai ateis metas kopti toliau. Zedas luktelėjo, kol apšils rankos. Nusibraukė prakaitą nuo akių. Ir nebelaukdamas, kol smegenys sumąstys kokią nors itin įtikinamą priežastį dar trupučiuką — visai visai trumpą valandėlę — pailsėti ant atbrailos, vėl ėmė ropštis aukštyn. Nagais kabinosi į ledą. Atsipalaidavimą buvo pakeitusi įtampa, bet atsipūtęs jis vėl atsipalaidavo. Jautėsi taip, tarsi visu kūnu būtų paniręs į šilto aliejaus vonią. Fizinė, jutiminė tikrovė sugniaužė jį tarsi milžiniškas nepermaldaujamas kumštis. Tas pats kumštis nepaliaujamai stūmė vyriškį ledine siena aukštyn. Zedas patyliukais plūdo karštį, akinantį žėrėjimą, šaltį, nuo kurio apmirę delnų audiniai, regis, lipo prie kaulų. Jis jau nebejautė pirštų. Tik vieną kartą dirstelėjo žemyn.

Jūra kažin kur apačioje tviskėjo tarsi melzganai žalias krištolas.

Iki antrosios atbrailos jam teko įveikti dar šešiasdešimt metrų. Ši irgi buvo plati. Zedas prisitraukė ir užsirito ant jos. „Jago”, — ištarė ir nagai sulindo į pirštines. Jis maigė ir gniaužė sušalusias, pavargusias, nutirpusias rankas, kol atsikūrė kraujotaka — plaštakas ėmė varstyti tūkstančiai adatėlių, skausmas svilino lyg ugnis. Tačiau tai buvo malonus skausmas. Zedas atsišliejo į kietą ledinį paviršių ir vyptelėjo. Skausmas nuskaidrino pojūčius, visas pasaulis dabar atrodė šviesus ir aiškus, kontūrai — ryškūs. Kažin ką apie tai pasakytų Deinas Ikoro? — šmėkštelėjo Zedui.

Už tam tikrą mokestį Čabade buvo galima įsigyti ir dar tobulesnių kopimo į ledynus technologijų. Operacija gana rizikinga, tačiau visiems buvo žinoma, kad chirurgas Ja Narajanas tokias atlieka. Zedas pažinojo bent du ledo alpinistus, kuriems buvo įdiegtas toks patobulinimas. Per operaciją būdavo išimami plaštakų bei dilbių kaulai, prie jų pritvirtinami dirbtiniai kaulų papildai, tada audinių sluoksniai vėl užklojami į vietą. Tokie dirbtiniai kaulai pirštų galiukuose užsibaigė įtraukiamais nagais. Operacija atsieidavo plaštakų jautrumą, be to, išleidus nagus nebebuvo įmanoma sugniaužti kumščio.

Kartą viename pokylyje Zedui teko išklausyti kažkokio didžiai išsimokslinusio Teo Levoso svečio prakalbą apie „iškrypėlišką ledo alpinizmo egotizmą”. Tasai žmogus tvirtino, neva šitokio egotizmo nesąmoningu patvirtinimu ir simboliu drąsiai galima laikyti tai, kad kopiantysis su nagais ledynuose begalinę daugybę kartų išrėkia savo vardą. O tai, porino filosofas, atskleidžia, kokia iš esmės sugedusi yra Čabado visuomenė. Svečiai, kurie jo klausėsi, tik mandagiai linksėjo ir susilaikė nebaksnoję pirštu į, pavyzdžiui, tokias smulkmenas: prakalbos autorius pats buvo Levoso svečias, taigi, murkdėsi pačioje pergedusios visuomenės grietinėlėje, jį aptarnavo vergai, jis nerausdamas gurkšnojo importinį nuosmukio vyną.

Zedas tąsyk sutramdė pagundą čia pat pasmaugti tą pusprotį. Jis tik paklausė, ar tasai žmogus pats kada nors yra kopęs į ledynus. Atsakymas buvo toks: „Na, žinoma, ne!”

Prisiminęs tai, Zedas išsišiepė. Tokio lygio nesąmonių jam nedažnai tekdavo išgirsti. Kopiant į ledo sieną, prireikdavo labai nedaug laiko, kad tariamas vardas prarastų bet kokią prasmę, virstų tiesiog garsu, nereiškiančiu jokio asmens. Vardas nebeturėdavo savininko — tai būdavo tik paprasčiausias, su niekuo nesusijęs žodis.

Zedas atsistojo ant atbrailos. Dirstelėjo į kairįjį riešą, kur buvo įtaisytas kostiumo laikmatis, pasitikrino, kiek laiko jau kopia. Nelabai nustebo sužinojęs, kad praleido ant ledo sienos jau beveik tris valandas. Pečius ir rankas varstė skausmas, bet Zedas nekreipė dėmesio. Skruostus paglostė švelnus vėjelis. Zedas ištarė savo vardą — tuoj pat išlindo nagai. Jis mostelėjo maudžiančia ranka, įsikirto nagais į ledo sieną, žingtelėjo aukštyn, smeigė į ledą priekinius dešiniosios kojos kapliukus.

Kopė vis aukščiau ir aukščiau.

Tą rytą per pusryčius Rani prisiminė vakarykščią Zedo užuominą ir nekantriai laukė, kol jis ateis pusryčiauti. Tik tada, kai Amri atskubėjo įjos kambarį nurinkti lėkščių, Rani susizgribo, kad Zedas tikriausiai nebepasirodys.

— Amri, ar mano brolis vis dar miega? — paklausė ji.

Amri papurtė galvą.

— Ne, Rani-ka. Jo kambario durys atviros. Jo nėra namuose.

— Gal žinai, kur jis išėjo?

— Ne. Bet man atrodo, išėjo iš namų anksti rytą.

Koriosas, kuris su glėbiu pašto plumpino laiptais aukštyn, patvirtino:

— Taip.

— Ar žinai, kur jis išėjo, Koriosai?

— Ledas, — nedaugiažodžiaudamas atsakė milžinas.

— A, — murmtelėjo Rani.

Ji pasiėmė paštą. Domnai buvo smalsu, koks pokylyje nutikęs įvykis galėjo išginti Zedą kopti į ledkalnį. Vargu ar pokalbis su Imre būtų paakinęs jį tokiam žygiui.

O gal priežastis — susidūrimas su Ferisu? Rani apsvarstė tokią tikimybę ir gūžtelėjo pečiais. Ir sulig šiuo judesiu užčiuopė užantspauduotą laišką.

Laišką atsiuntė Ferisas Diuras. Rani jį atplėšė. Ferisas teiravosi apie jos sveikatą ir išreiškė apgailestavimą dėl to, kad ji negalėjusi dalyvauti pokylyje. Buvo dar vienas laiškas — iš Abanato policijos. Šį Rani atplėšė nedelsdama. Pareigūnė Curada rašė štai ką: „Mėgindami susekti Laisvių Čabado Žmonių grupuotę mes susidūrėme su tam tikrais keblumais. Arba jų grupė mažesnė, nei manėme, arba labai gerai organizuota. Tik keletas iš mūsų informatorių išvis yra apie ją girdėję, o jų pateiktos informacijos nuotrupos iš esmės pasirodė bevertės”.

— Nuostabu, — balsu ištarė Rani.

— Atsiprašau, Rani-ka? — prakalbo Binkis.

Rani pakėlė galvą.

— Labas rytas, — pasisveikino. — Neišgirdau, kaip įėjai.

Ji ištiesė jam laišką. Binkis atidžiai jį perskaitė.

— Man labai gaila, Rani-ka, — pasakė.

— Man irgi gaila. — Moteris pasirąžė. — Ar visoje šitoje krūvoje esama dar ko nors, į ką turėčiau užmesti akį?

Binkis pasklaidė likusius laiškus.

— Atrodo, čia vien visokie pakvietimai, Rani-ka.

— Fui.

Ji vėl pasirąžė. Jautėsi kažkokia sustingusi, tarsi apmirusi. Galbūt nė pati nepajuto, kad miegodama buvo susirangiusi nepatogia poza. Rani pakilo ir porą kartų perėjo kambarį.

— Zedo nėra namuose, — tarė ji Binkiui. — Iškeliavo kopti į ledkalnį.

Binkis nulenkė galvą. Rani ūmai parūpo, kur galėtų būti Deinas. Staiga šmėkštelėjo netikėtas prisiminimas: vergo ranka, liečianti jos skruostą… Ji suvirpėjo.

Atsigręžė į interkomo įtaisą ir pakvietė:

— Deinai!

— Ką pasakysite, Rani-ka?

— Prašau ateiti į mano kambarį. — Rani atsitraukė nuo interkomo ir nusišypsojo Binkiui. — Binki, tavęs man šįryt nebereikės.

Jis nusilenkė.

— Kaip pasakysite, Rani-ka. — Akimirką sudvejojęs pridūrė: — Turiu sutvarkyti keletą reikalų mieste. Ar galėčiau…

— Žinoma, — atsakė ji. — Eik.

— Ačiū, — padėkojo vyrukas ir pasišalino.

Rani išgirdo Deino žingsnius laiptuose, paskui — jo balsą: jis sustojo pasisveikinti su Binkių. Kažin ar jis manęs geidžia? — vis klausė ji savęs. Ir pati sau atsakinėjo: taip, manau, taip. Deinas įėjo į kambarį. Vilkėjo šviesiai pilką kombinezoną, nuo blausios audinio spalvos jo plaukai atrodė dar tamsesni.

Rani nusišypsojo jam.

— Panorau tavo draugijos. Zedas iškeliavo kopti į ledkalnius… — ji įdėmiai stebėjo, kaip vergas reaguos, bet gavo nusivilti, — …o aš turiu baisybę darbo. Vyliausi, kad tu pasėdėsi su manim.

Deinas prisėdo ant taburetės.

— Kaip pasakysite, Rani-ka.

Nuolankus Deino paklusnumas moteriai paglostė širdį, bet tuo pat metu ir suerzino. Velniai parautų, dingtelėjo jai, šitaip galėtų pasakyti Binkis. Bet čia pat jai dingtelėjo, kad Deiną ir Binkį sieja viena gana svarbi tam tikros patirties detalė. Ji atsisėdo prie kompiuterio ir įvedė kodą, norėdama pasiekti pageidaujamą informaciją. Ekrane sumirgėjo skaičiai, paskui užsižiebė užrašas: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ. Rani prispaudė kairįjį nykštį prie vėsaus plastiko.

Tyliai prisiartinęs Deinas sustojo greta jos.

— Ką darote? — paklausė jis.

— Paprašiau pateikti pastarojo meto mūsų dorazino atsargų bei sunaudojimo analizę. Būtina paskirstyti ribotus išteklius taip, kad nepristigtume preparato ten, kur labiausiai reikia. Šiuo metu didžiausias dorazino pareikalavimas yra Barakuose; tiesa, po Aukciono jis ženkliai sumažės, bet jei padėtis nesikeis, mums galbūt teks pradėti vartoti kurį nors iš legalių dorazino pakaitalų, nors nė vienas jų nėra toks efektyvus. Zedas tvirtina, kad geriausias iš jų — pentatinas.

— Suprantu, — atsakė Deinas.

Rani labai aiškiai suvokė čia pat esant vyriškį visą: jo rankos, vos per kelis centimetrus nuo jos, truputį pakreipta jo galva, jo akys, tamsios kaip juodasis gintaras, jo kvapas… kažkodėl primenantis lietaus kvapą. Lyg kas būtų timptelėjęs už liežuvio, ji nė pati nepajuto, kaip paklausė:

— Deinai, kur tu buvai nuėjęs aną dieną? Tada, kai aš buvau tokia sudirgusi?

Rani išsyk pastebėjo, kad klausimas netikęs; jei tik būtų galėjusi, ko gero, būtų susibrukusi žodžius atgal į bumą. Deinas pažvelgė į kompiuterio ekraną ir nurijo seiles.

— Buvau nuėjęs į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, Rani-ka.

— Į Pagrindinį Nusileidimo terminalą? — pakartojo ji. Vyrukas linktelėjo. — Ir kas atsitiko?

Deinas prikando apatinę lūpą.

— Įsijungė signalizacija ir aš pakliuvau į Narvą.

Ji staiga pajuto užuojautos vergui pliūpsnį.

— Tu nežinojai, kad vergams uždrausta kelti koją į Pagrindinio Nusileidimo terminalo teritoriją.

— Turėjau susiprasti. — Deinas akivaizdžiai stengėsi nutaisyti neutralią išraišką: veido raumenys trūkčiojo. — Net nepagalvojau apie tai. Pamačiau laivus… ir visai išgaravo, kad aš — jau nebe Žvaigždžių Kapitonas.

— O kas nutiko, kai atsidūrei Narve?

Jai pasidarė smalsu. Paprastai ji net neatkreipdavo dėmesio į elektroninį tinklą, mirguliuojantį virš kiekvienerių vartų. Kaip gyva nebuvo mačiusi nė vieno, pakliuvusio į Narvą.

— Apsauginiai išsitraukė paralyžiuoklius. Ėmė klausinėti. Aš… — jis atsikvėpė, — …apsimečiau kvaileliu. Jie užregistravo mano vardą kompiuteryje ir liepė nešdintis.

— Ką tai reiškia — užregistravo vardą kompiuteryje?

— Įrašė, kad Deinas Ikoro, Jago Šeimos vergas, buvo pakliuvęs į Narvą Abanato Nusileidimo terminale.

Jo balsas skambėjo lygiai, bet Rani užjuto giluminę įtampą — ir suprato, kad Deinas nepasakys, kas ją sukėlė.

— Hmmm…

Moteris suraukė antakius, o paskui, dėbtelėjusi į Deiną skersa akimi, įsakė kompiuteriui parodyti jai pastarųjų dviejų dienų Abanato Nusileidimo terminalo Narvo įrašus. Akimirka — ir ekrane įsižiebė vardų virtinė. Rani perbėgo juos akimis: daugiausia tai buvo turistai, bandę be atitinkamo leidimo prasibrauti į ryšių ar kompiuterių skyrius, dar — agresyviai nusiteikęs vieno maršrutinių luotų įgulos narys, kažkoks gatvės girtuoklis… Aha, štai. DEINAS IKORO, VERGAS, JAGO ŠEIMA, 56488B SISTEMA. Neskubėdama, atsargiai — iki šiol dar niekad nebuvo to dariusi — ji paliepė kompiuteriui ištrinti įrašą.

Kai moteris prispaudė nykštį prie ekrano, šitaip patvirtindama savo įgaliojimus atlikti tokią operaciją, Deinas paklausė:

— Ką jūs darote?

— Trinu įrašą, — atsakė Rani ir atsilošė krėsle. — Dabar jei kam nors, tarkime, mano broliui, parups šita informacija, tavo vardo sąraše nebebus. Tu — Jago Šeimos nuosavybė, aš turiu teisę šitaip padaryti.

Rani manė, kad jį tai pradžiugins. Tačiau Deino veidas tik dar labiau įsitempė.

— Jeigu jūsų brolis manęs paklaus, — pasakė vyriškis, — privalėsiu pasisakyti jam — taip pat, kaip pasakiau jums. Jeigu jis sumanys patikrinti įrašus, kaip aš paaiškinsiu, kodėl šis įvykis neužfiksuotas?

— Pasakysi, kad įrašą ištryniau aš dėl kažkokių savų priežasčių, — aštriai kirto ji.

Deinas linktelėjo. Ir po valandėlės ištarė:

— Ačiū.

Jis atsisėdo ant taburetės. Rani vėl atsigręžė į ekraną ir išsikvietė dorazino duomenis.

Ji tiesiog neįstengė nesižavėti Deino savitvarda. Taip ir nepaklausė, kas nunešė jį į Abanato Nusileidimo terminalą. Galbūt jis paprasčiausiai norėjo paganyti akis į laivus. O gal — apsidairyti kokio nors būdo ištrūkti iš planetos. Bet jeigu tikrai taip, šito jai visai nereikėjo, o ir nesinorėjo žinoti.

Moteris sutelkė dėmesį į skaičius ekrane. Šiuo metu pagrindinis jos rūpestis buvo Aukcionas. Aukcionui dorazino trūks plyš turėjo pakakti. O po Aukciono… Ji padalijo ekraną į kelis langus ir paprašė kompiuterio išskirstyti skaičius. Kiek iš tikrųjų sunaudojama Aukcionui skirtų dorazino atsargų, kiek jo prireikia Aukcionui pasibaigus — tam, kad nepradėtų bruzdėti vergai, likę sulaikymo celėse?

Šiek tiek prireikia. Nelabai daug. Vis dėlto šiais atvejais doraziną galima visiškai saugiai pakeisti pentatinu ir šitaip — kompiuteris greitai atliko apskaičiavimus — sutaupyti maždaug penkis tūkstančius dozių. Gerai. Rani patenkinta nusišypsojo ir atsigręžė pasakyti Deinui, ką jai pavyko išsiaiškinti.

Tačiau ant taburetės vergo nebebuvo. Deinas užsiglaudęs stovėjo greta lango ir žiūrėjo į gatvę.

— Kas nutiko? — paklausė Rani.

Jis pamojo. Smalsumo apimta moteris pakilo ir žengė prie lango.

— Tik nestovėkite tiesiai priešais langą, — perspėjo Deinas.

Suglumusi Rani prisigretino prie jo, ir Deinas pasitraukė atatupstas, užleisdamas šeimininkei savo vietą.

— Ten, parke, yra žmogus, — tarė jis. — Man atrodo, jis stebi namą.

Rani įsitempė.

— Koks žmogus?

— Pažiūrėkite į vartus, — nurodė Deinas. — Tada pakreipkite žvilgsnį į kairę, per kokius dešimt metrų, bet šiapus didelio medžio. Jis vilki rudais drabužiais.

Rani ėmė žvilgsniu naršyti žalią tirštumą. Bet taip ir neįžiūrėjo jokio vyriškio, tik margaspalviais drabužėliais vilkinčius vaikus.

— Nieko ne… — pradėjo ji, ir su šiais žodžiais pastebėjo jį. Vyriškis akis įbedęs stebeilijo į namą.

Rani nė pati nepajuto, kaip atšlijo. Ir supykusi riktelėjo:

— Kas čia toks, po šimts velnių?

— Nežinau, — atsakė Deinas. — Galbūt koks nors trenktas. — Jis patapšnojo sau per smilkinį. — Na, mažumėlę ne viso proto.

— Įkūrėjų Lankoje? — nustebo Rani. — Kaip jis galėjo prasmukti pro vartus?

Ji nužirgliojo prie kompiuterio ir, išvaliusi ekraną, paliepė sujungti ją su Abanato policijos nuovada.

— Prašau pakviesti pareigūnę Curadą, — paprašė Domna, kai atsiliepė budintis tarnautojas. — Kalba Rani Jago, turiu pirmenybės teisę.

— Klausau, Domna, — atsakė tarnautojas, ir ekranas aptemo.

— Ar jis vis dar ten?

— Taip.

Kunkuliuodama nekantrumu Rani laukė, kol ekrane išryškės Sachiko Curados veidas. Tačiau sulaukė tik blykstelėjusio užrašo: VAIZDINIS PERDAVIMAS NEGALIMAS. PASIRUOŠKITE GARSO RYŠIUI.

— Aš ir pasiruošusi, — burbtelėjo ji.

Iš kompiuterio garsiakalbio atsklido Sachiko Curados balsas:

— Domna, mus jau sujungė. Kuo galėčiau padėti?

— Vis dar čia, — jai už nugaros tarstelėjo Deinas.

— Įkūrėjų Lankoje tūno kažkoks nepažįstamas vyras, — pasakė Rani. Atrodo, jis stebi namą. Šitą namą.

— Ar galite nupasakoti, kaip jis atrodo?

Rani suraukė antakius.

— Aš galiu, — tarė Deinas.

— Sakyk, — paliepė ji.

Deinas priėjo prie kompiuterio.

— Jis maždaug metro aštuoniasdešimties ūgio, blyškios odos, tamsiais trumpai kirptais plaukais. Drabužiai rudi, jei neklystu, su žaliomis detalėmis…

— Akys? — paklausė balsas iš garsiakalbio.

— Neįžiūriu, jis per toli. — Deinas dirstelėjo į langą. — Rani-ka, gal būtų gerai, jei pažiūrėtumėt…

— Gerai.

Prisišliejusi prie lango iš vienos pusės, ji įžambiai pažvelgė žemyn. Žmogus tebebuvo, kur buvęs. Deinas dar valandėlę kalbėjosi su Curada, paskui pats prisigretino prie lango.

— Pareigūnė Curada pažadėjo, kad per penkias minutes prisistatys policija patikrinti jo tapatybės.

— Gerai.

Penkios minutės gerokai prailgo. Galų gale Rani išvydo prie vartų artinantis ketvertą vyriškių su grietinėlės spalvos Abanato policijos pajėgų uniformomis. Neatrodė, kad stebėtojas būtų labai sutrikęs, kai jie atkirto plytelėmis grįstus takus. Du iš jų prisiartino priėjo iš skirtingų pusių. Rani matė, kaip žmogus kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė tapatybės kortelę.

— Tikriausiai jie turi mini skenerį, — susidomėjęs ištarė Deinas. — Arba…

Jis taip ir neužbaigė. Arba — kas? — pagalvojo Rani. Persimetęs keliais žodžiais su pareigūnais, stebėtojas nesipriešindamas pasišalino kartu su jais. Nepaprastai ramus ir širdingas vaizdelis. Aplink fontaną lakstę vaikai žaidė sau nė nepastebėję, kad čia kažkas atsitiko.

Pyptelėjo iškvietimo signalas. Rani pripuolė prie kompiuterio ir nuspaudė telefono linijos mygtuką.

— Kalba Rani Jago, — tarė ji.

— Domna, čia Leandras Morelis iš Abanato policijos. Prašėte, kad mes patikrintume tapatybę asmens, kuris, kaip manote, stebėjo jūsų namą.

— Taip, prašiau. Tai kas jis?

Vyriškis kitame laido gale atsikrenkštė.

— Domna, jis — iš Federalinės policijos pajėgų, narkotikų skyriaus. Patikrinome jo įgaliojimus, reikalavome, kad pasisakytų ir vardą, bet šį jis atsisakė atskleisti — tam jis turi teisę. Bandėme apklausti, tačiau jis pareiškė neatsakinėsiąs į jokius klausimus, o jeigu mes norime ką nors sužinoti apie jo užduotį, pasiūlė kreiptis į jo viršininką Maiklą A-Rae. Paprašėme federalo apleisti parką, ką jis ir padarė.?

— Hipererdvės faras! — žioptelėjo Deinas.

Rani valandėlę žvelgė į užtemusį ekraną.

— Ačiū, pareigūne Moreli, — galiausiai ištarė.

— Malonu jums pasitarnauti, Domna. Gal dar ko nors reikia?

Rani pasitrynė smakrą.

— Įkūrėjų Lanka yra privatus parkas. Man nepatinka, kai ten landžioja svetimi. Ar galėtume… — Ji taip ir neužbaigė sakinio.

Morelis dar kartą atsikrenkštė.

— Atleiskite, Domna, — tarė policininkas. — Žinoma, galite pasikonsultuoti su savo teisininkais, bet nemanau, kad esama kokio nors būdo tuos šunsnukius išvaikyti.

Deinas sukikeno. Rani išsišiepė.

— Ką gi, ačiū. Nieko daugiau nereikia. — Ji išjungė ryšį. — Narkotikų policija, — nutęsė moteris. — Po šimts, kuriems velniams narkotikų policija susibaudę stebėti mano namą?

Į tai Deinas neturėjo ką atsakyti.

Vakare Rani tą patį klausimą uždavė Zedui.

Iš ledyno šis grįžo iškart po vidudienio ir tučtuojau pasišalino į savo kambarį, tarstelėjęs tik tiek:

— Jei kam nors šautų į galvą mane pažadinti, tegul verčiau pasirūpina ypač svaria priežastimi.

Vyriškio kakta ir skruostai buvo patamsėję, jis atrodė neįtikėtinai išsekęs. Tačiau po keturių valandų pabudo išbadėjęs kaip vilkas ir tiesiu taikymu patraukė į virtuvę naikinti Korioso atsargų. Tik paskui nusiprausė po dušu ir nuėjo pas Rani įjos kambarį. Kai tik jis įžengė pro duris, Deinas, kuris tysojo ant kilimėlio, skubiai pakilo ant kojų. Prieš pasirodant Zedui, vergas sėdėjo ant grindų, įsigilinęs į knygos įrašą, kurį jam davė Rani.

Tačiau Zedas tik paprasčiausiai linktelėjo jam. Nuskubėjęs pas Rani, sėdinčią prie kompiuterio, pasilenkė ir lūpomis švelniai palietė jos sprandą. Sesuo atsigręžė.

— Zedai-ka.

Ji nusišypsojo broliui; jos veidas — tikras jo veido atspindys, tik šiek tiek švelnesnis. Zedas pirštais perbraukė sesers skruostą. Deinas nusigręžė.

— Kaip sekėsi kopti į ledkalnį, Zedai-ka? — paklausė Rani.

— Gerai, — atsakė Zedas. — Puikiai.

Deinas smalsiai dirstelėjo į jį. Jis tarsi koks imtuvas gaudė kiekvieną Zedo nuotaikos niuansą — ir nieko negalėjo padaryti. Tinklo šeimininkas sėdėjo atlošęs galvą, palei krėslo šonus nusvarinęs rankas — Deinas dar nė karto nebuvo matęs jo šitokio atsipalaidavusio. Zedas atrodė pasisotinęs — ir ne kokiu nors intensyviu jusliniu malonumu, kurį jam sukeldavo kito žmogaus skausmas, o kažkuo kitu — gilesniu ir ne tokiu siaubingu. Staiga jo galva krustelėjo: Zedas pažvelgė į Deiną ir išsišiepė.

— Kada nors bandei kopti į ledkalnį? — paklausė.

— Ne, — atsakė Deinas. — Peline kartais kopdavau į kalnus.

— A, — tarstelėjo Zedas. — Kopti į ledkalnį — visai kas kita. Kada nors tau reikėtų pamėginti.

Rani atsisuko su visu krėslu ir pažvelgė į brolį.

— Zedai-ka, šiandien namus stebėjo narkotikų policija.

Zedas išsitiesė.

— Ką? Pasakok.

Rani papasakojo. Jų veidai švytėjo švelnioje lempų šviesoje — du to paties profilio variantai. Deinas stebėjo juos ir klausėsi neatsistebėdamas, kokie tuodu panašūs — ir kokie nepanašūs.

Zedas pirštais ėmė barbenti į krėslo ranktūrį.

— Niekaip nesuprantu, kodėl jie šitaip varginosi, — tarė jis. — Negali būti, kad farai mano, jog tu imsi ir atsivesi tiekėjus į namus.

— Na, nežinau, — susimąstė Rani. — Jei tik pavyktų rasti ką nors, kas panorėtų parduoti man partiją dorazino, galbūt atsivesčiau net į namus. — Ji pasilenkė prie kompiuterio. — Zedai-ka, norėčiau parodyti tau, ką šiandien nuveikiau.

Zedas pakilo ir priėjo arčiau, kad galėtų žiūrėti jai per petį. Ekrane sumirgėjo žalių skaičių virtinės.

— Jeigu čia, čia ir dar štai čia doraziną pakeistume pentatinu, — pasakė Rani, — per artimiausius tris mėnesius sutaupytume šešiolika tūkstančių dozių.

Ji ėmė vardinti skaičius. Deino dėmesys nuklydo kitur.

Jis dirstelėjo į diaprojektorių rankoje. Knyga, kurią jam davė Rani, buvo Nekso istoriko rašyta „Čabado istorija”. Deinas nustebo, kad Rani išvis turi šią knygą: istorikas net nebandė apsimetinėti objektyviu — buvo nuožmus vergijos priešininkas. Deinas prisiminė kelias eilutes iš knygos. „Jei neminėsime turtų bei karštligiškai malonumus saujomis semiančių turistų, — rašė Nakamura, — Cabadas kaip buvo, taip ir liko kalėjimu. Niekas iš jo piliečių nėra iš tikrųjų laisvas: vieni jų — vergai, kiti — kalėjimo prižiūrėtojai. Pastarajai kategorijai priklauso ir vadinamųjų Keturių Seimų nariai”.

Peržvelgęs pavardžių rodyklę, Deinas susirado puslapius, kur buvo minima Jago Šeima, tačiau nerado ničnieko nei apie Rani, nei apie Zedą, nei apie Tinklą. Jis net išsišiepė pagalvojęs, kokių nuostabių šlykštynių Nakamura būtų prirašęs apie Tinklą.

— Deinai, — iš viršaus atsklido Zedo balsas. — Ką veiki?

Staigiu, nevalingu judesiu Deinas išjungė diaprojektorių.

— Skaitau, Zedai-ka, — atsakė.

Zedas ištiesė į jį ranką, ir pulsas ėmė tvinkčioti Deinui gerklėje.

— Duokš pažiūrėti.

Deinas atidavė diaprojektorių. Zedas jį įjungė, peržvelgė kelis puslapius ir sukikeno.

— Nakamura! Ir iš kur tu jį išknisai?

— Aš daviau, — atsiliepė Rani.

„Oficialiai įtvirtiną piktybišką, reakcingą sistemą ir padarą ją ekonomiškai stabilią, Cabadas bei kiti Sardonikso sektoriaus pasauliai apgynė savo sistemos teisėtumą Federacijos diplomatų akivaizdoje, pasitelkę daugybę racionalių teisinių paaiškinimų…” — perskaitė Zedas. — Kai mano esąs teisus, Nakamura sugeba priblokšti savo pompastika, — tarė jis ir numetė diaprojektorių Deinui ant kelių. — Galvą guldau: Maiklas A-Rae jį dievina. Rani, gal turi čia Maiklo A-Rae asmens bylą?

— Žinoma. — Rani suvedė į kompiuterį atitinkamus nurodymus. — Štai ji.

Zedas ėmė skaityti jai per petį.

— Tokioms pareigoms jis dar gerokai jaunas, jam tik dvidešimt aštuoneri. Kilęs iš Kerėtojo. Policininko darbo mokėsi Santjage Kamelijos sektoriuje, taip pat ir Senojoje Žemėje. Įdomu. Apmokymai narkotikų skyriuje Nekse. Hmmm. Dar lankė hipererdvės navigatorių mokyklą, bet jos taip ir neužbaigė… Deinai!

— Ką pasakysite, Zedai-ka?

— Ar gali būti, kad tu jį andai pažinojai?

Deinas suraukė antakius, vartaliodamas atmintyje vardą.

— Ne, nemanau. Gal įturite jo nuotrauką?

— Eikš, pasižiūrėk, — pasakė Zedas.

Deinas pakilo, palikęs diaprojektorių ant kilimėlio, ir atsistojo už krėslo prie kompiuterio.

Jis įsmeigė žvilgsnį į veidą ekrane. Tamsūs plaukai, tamsios akys, šokolado rudumo oda — atspalvis, būdingas daugumai Kerėtojo gyventojų… Deinas papurtė galvą.

— Niekuo neišsiskiriantis veidas — atrodo kaip visi, — tarė jis.

— Taip, — sutiko Zedas.

Rani ėmė skaityti bylą toliau:

— Šeimyniniai ryšiai nežinomi; asmens istorija — taip pat nežinoma dėl I.D. ex. O kas yra I.D. ex?

— Tapatybės pakeitimas, — paaiškino Zedas. — Kur tu apie tai radai? Kada jis tai padarė?

Jis pasilenkė arčiau ekrano, žvilgsniu nekantriai naršydamas bylos eilutes.

— Bet ką tai reiškia? — paklausė Rani.

Atsakė Deinas:

— Tai reiškia, kad jis pasikeitė pavardę.

— A.

Prašneko Zedas:

— Kiek jam tuo metu buvo metų? Aštuoniolika? O, žvaigždės… Reikia manyti, jo šeima buvo sužavėta. Jis susišlavė pilnametystės proga skiriamus pinigėlius ir tarė jiems visiems: papūskit man į uodegą! Ir kur iškeliavo? Aha, į Neksą. Paskui — Santjagas, Senoji Žemė ir — atgal į Neksą. — Zedas išsišiepė. — Pažinojau Nekse keletą tokių, kurie pavardę keitėsi tris ar keturis kartus.

Deinas linktelėjo — jam irgi teko su tokiais susidurti.

— O tu galėtum tai padaryti? — paklausė Rani.

— Savaime aišku. Pirmiausia pateiki prašymą Kompcentrui. Jie patikrina, ar nerezgi kokios apgaulės, pasiima visus tavo pinigus, atseikėja tau dešimt procentų — arba tą sumą, kuri buvo skirta sulaukus pilnametystės, žiūrint, kuri mažesnė — ir pakeičia tavo pavardę, tuo pačiu iš savo archyvų ištrina bet kokius duomenis apie asmenį, kuris buvai iki tol, taip pat ir visą informaciją apie pakeitimą.

— Kuriems galams žmonės taip daro? — nesuprato Rani.

Deinas ir Zedas susižvalgė.

— Tam, kad pabėgtų nuo praeities, — paaiškino Zedas. — Kad išdildytų visus pėdsakus to asmens, kuriuo nebenori būti… — Jis pasitraukė nuo kompiuterio.

— Bet aš noriu sužinoti, kas buvo Maiklas A-Rae, — tarė Rani.

Zedas pakėlė nuo kilimėlio diaprojektorių. Įjungė jį, vėl išjungė.

— Neįsivaizduoju, kaip būtų galima tai padaryti, Rani-ka. Jokie oficialūs įrašai nebeegzistuoja.

Deinas pasiūlė:

— Galbūt ką nors atskleistų pati jo pavardė?

Rani sušuko:

— Na, žinoma! Visos Kerėtojo gyventojų pavardės nominalios. Nagi, pažiūrėkime, ką reiškia „A-Rae”.

Ji suvedė nuorodas į kompiuterį. Zedas priėjo arčiau. Visi trys susmeigė akis į ekraną.

— A-Rae. Pavardė, nepriklausanti jokiai kategorijai, tikėtina — pramanyta. Kalambūras vietiniu Kerėtojo dialektu. Reiškia „niekas”.

Rani prunkštelėjo ir išjungė displėjų.

— Ką gi. — Ji nuleido rankas ant kelių. — Net nuostabu, kaip kartais pavyksta nepešti visiškai jokios naudos. — Moteris apsisuko su visu krėslu. — Aš alkana. Deinai, gal būsi toks malonus ir pasakysi Koriosui, kad mes norėtume užkąsti?

— Gerai, Rani-ka.

Deinui ir pačiam parūpo, kas toks galėjo būti Maiklas A-Rae. Jei Maiklas A-Rae nesišlaistytų po Sardonikso sektorių, draskydamas dorazino prekybos tinklą, jis, Deinas Ikoro, būtų nepastebėtas praslydęs į Čabado palydovą. Tik Maiklas A-Rae kaltas dėl to, kad Žvaigždžių Kapitonas pakliuvo į Zedo Jago akiratį. Šunsnukis, pagalvojo Deinas, veidmainis šventeiva, fanatikas… Staiga pats susizgribo bebaigiąs užkunkuliuoti ir nusijuokė.

— Džiaugiuosi, kad tu turi dėl ko juoktis, — rūgščiai mestelėjo jam Binkis. Jis sėdėjo virtuvėje kramsnodamas duoną su sūriu.

Deinas nekreipė į jį dėmesio.

— Jie nori valgyti, — tarė jis Koriosui.

Milžinas tik linktelėjo, akys po saulės akinių stiklais buvo neišskaitomos.

— Ar Rani kvietė mane? — paklausė Binkis.

— Ne, — atsakė Deinas ir nors nemėgo blyškiavėidžio sekretoriaus, bet, neužmiršdamas bendros jų patirties, pridūrė: — Zedas sugrįžo iš ledynų.

— Jau supratau, — atsakė Binkis.

Deinas patraukė į valgomojo nišą. Ten įsitaisiusi Amri žaidė su trijų matmenų žaislu. Mergaitė vartaliojo jį į visas puses, kad visos figūrėlės sukristų į skyles, tik jai nelabai kaip sekėsi.

— Ar gali padaryti taip, kad jos sukristų? — išvydusi artėjantį Deiną paklausė Amri, tiesdama jam sluoksniuotą kubą.

— Ne, — atsakė jis, — aš nemoku. Rani išalko, kačiuk.

— A. — Ji padėjo žaidimą į šalį. — Tuomet turiu čia apsitvarkyti. Kodėl tu mane taip pavadinai?

Vyriškis gūžtelėjo pečiais.

— Šiaip sau. Tokia malonybinė pravardė. Ar tau nepatinka?

Ji nusišypsojo.

— Patinka.

Krestelėjusi galvą, apsuptą plaukų debesiu, mergaitė nukurnėjo į virtuvę.

Kol Zedas ir Rani valgė, Deinas, Koriosas ir Amri sėdėjo virtuvėje: Koriosas mėgo viską stebėti, Amri turėjo patarnauti šeimininkams, o Deinui tiesiog patiko leisti laiką su Amri. Po pietų jis pasišalino į savo kambarį. Vos spėjo įsijungti grotuvą ir užleisti Stratos „Fugą trims fleitoms”, netikėtai atsidarė kambario durys ir vidun įžirgliojo Zedas.

Deinas taip ir sustingo, sprandą kaipmat išbėrė prakaito lašeliai. Prisiminimas apie tai, kaip Zedas įeina į jo kambarį, buvo nemaloniai gyvas jo atmintyje. Zedas mostelėjo į grotuvą. Deinas paskubomis jį išjungė. Tinklo šeimininkas vyptelėjo jam:

— Atsipalaiduok.

Jis atgalia ranka kažką mestelėjo ant lovos. Tai buvo diaprojektorius su taip ir neišimta knyga.

— Rani per pietus užsiminė, jog tai tu pastebėjai tą tipą parke, — tarė Zedas.

— Taip, Zedai-ka.

— Tai gerai. Štai pagalvojau, kad hipererdvės farai, ko gero, nepasitenkins tik slampinėdami po parkus. Ar tu sugebi pastebėti iš paskos slenkantį šešėlį?

Deinas apsilaižė lūpas.

— Nežinau, — atsakė.

Zedas prunkštelėjo.

— Juk tu buvai kontrabandininkas, Deinai. Ką jau ką, o dairytis per petį tikrai turėtum būti įpratęs.

— Taip, — sutiko Deinas. — Bet hiperių kvartale pastebėti šešėlį kur kas paprasčiau…

— Žinau, — nesiginčijo Zedas. — Tačiau kai Rani susiruoš kur nors eiti, noriu, kad dairytumeis akis išpūtęs. Gali atsitikti ir taip, kad A-Rae sumąstys prikabinti jai uodegą.

— Arba jums, — pridūrė Deinas.

Zedas linktelėjo.

— Arba man. Ačiū, kad priminei. Juk mes net nežinome, ko jis nori. Galbūt tikisi, kad aš nuvesiu jį tiesiai pas Jago Šeimos narkotikų dilerį. — Jis nutaisė grimasą. — Vis dėlto vieną dalyką apie A-Rae galiu pasakyti: veikia jis anaiptol ne subtiliai. — Zedas žingtelėjo atatupstas. — Labos nakties.

— Labos nakties, — priblokštas atsiliepė Deinas.

Zedo žingsniai nutolo koridoriumi. Naktis, galvojo Deinas, naktis — saugus metas… Jį užgriuvo Tinklo prisiminimai, jis suvirpėjo.

Deinas sandariai uždarė duris ir vėl įjungė grotuvą. Kambarį užliejo „Fuga trims fleitoms”. Deinas prigesino šviesas ir nusirengė. Patalynė buvo gaiviai vėsi, dvelkė maloniu aromatu. Šmurkštelėjęs po antklode, Deinas pagalvojo apie Rani, apie Rani ir Zedą. Tąsyk šeimininkė pabrėžė, kad jie niekada nebuvo meilužiai. Ji ir dabar graži — septyniolikos turėjo būti tiesiog žavinga, dingtelėjo jam.

Deinas sugniaužė kumščius prisimindamas šiltą ir drėgną jos liežuvio prisilietimą prie jo delno. Ji geidė jo — Deinas žinojo tai, ir tas žinojimas kėlė jam siaubą, mat jei ką nors suuostų Zedas, Deinui tai kainuotų sveiką protą, jei ne gyvybę. Deinui atrodė, kad į meilės nuotykius ji leidžiasi tik tada, kai Zedas būna išvykęs Tinklu. Kažin kaip turi jaustis jis? Kažkaip absurdiška būtų jausti užuojautą Zedui Jago, bet Deinas labai aiškiai prisiminė tą valandėlę Rani kambaryje šią pat pavakarę, kai Rani paklausė, kodėl žmonėms kartais šauna į galvą pasikeisti pavardę, o Zedas atsakė: „Kad išdildytų visus pėdsakus to asmens, kuriuo nebenori būti”.

Deinas išjungė lempą. Dabar kambarį apšvietė tik pro langą prasiskverbianti miesto pašvaistė. Name viešpatavo tyla. Stratos fleitos audė minkštus, švelnius melodijos raštus. Kažin kur dabar galėtų būti Tori Lamoniką? — netikėtai parūpo Deinui. Jis sukando dantis, net sušnypštė iškvepiamas oras — galvojo apie hipererdvę, apie beribę, svaiginančią tamsą, nuaustą tamsraudonių dulkių hieroglifais, įsivaizdavo save ir savo laivą, vibruojantį po kojomis…

Jis pasisuko ir atsigulė ant šono. Dabar galėjo matyti langą. Rani Jago. Jeigu ji geidžia jo — ką gi, galės jį turėti. Juk jis — jos vergas. O jeigu sugebės kaip reikiant šeimininkę patenkinti, galbūt ji net grąžins jam laisvę.

Galbūt.

Dešimtas skyrius

Dienos prieš Aukcioną rytą Abanato vaikai lakdino aitvarus.

Rani matė juos pro vonios kambario langą. Šluostydamasi veidą ji stebėjo netvarkingą padangėje šokančių ryškiaspalvių aitvarų būrį ir bandė įsivaizduoti, jog tai pulkelis paukščių. Aitvarų buvo visokiausių, išdažytų pačiomis įvairiausiomis spalvomis: dėžinių aitvarų, sklendžiančių lapuotų vijoklių, rombo formos aitvarų, parasparnių, drakonų, žuvų, Mūšos aitvarų ir visokiausių kitokių; tarp jų buvo nemaža sidabrinių su įspaustu mėlynu „J” simboliu. Jago bankas visą savaitę dalijo tokius aitvarus. Vaikai spietėsi ant raudonai rusvo kupsto — kalvos, vadinamos Dykviete; Rani juos vos galėjo įžiūrėti — tik tamsios figūrėlės švytinčiame šiaurės rytų dangaus fone, apsirengusios ryškiaspalviais, šviesą atspindinčiais drabužiais, lyg vaikai patys norėtų būti panašūs į aitvarus.

Ji pati niekad neleido aitvarų nuo Dykvietės kalvos Aukciono išvakarėse. Ten susirinkdavo visi vaikai, tik Jago Šeimos atžalos — ne. Rani išėjo iš vonios į miegamąjį. Čia jos jau laukė Amri, ant ištiestų rankų laikydama ilgą sidabrinio audeklo atraižą. Rani paėmė iš mergaitės audeklą ir įmantriomis klostėmis ėmė vynioti apie save.

Amri spoksojo net prasižiojusi.

— Kaip gražu, Rani-ka, — sukuždėjo ji.

— Ačiū, — atsakė Rani. — Šis drabužis vadinamas sariu. Jo kilmė siekia dar Senąją Žemę.

Susisiausti sariu, kas buvo ne taip paprasta, ji išmoko iš savo motinos, ši savo ruožtu — iš savo motinos Orinos, Orina — iš Irenės, o Irenė — iš Lizos Jago. Tradiciškai saris buvo dėvimas ant aptemptos palaidinės trumpomis rankovėmis. Tačiau palaidinė varžė judesius, tad Rani nutarė apsieiti be jos. Rūbas buvo iš aptono — plonytis, blizgantis, lengvas. Rani apsikamšė paskutiniąją klostę apie juosmenį, o likusį kadaruoti ilgą galą apsisuko aplink galvą.

— Kur tas segtukas, kurį specialiai pasidėjau šįryt? — paklausė ji.

Amri paėmė segtuką nuo stalo ir padavėjai. Rani persimetė laisvąjį galą per petį ir stovėjo nekrustelėdama, kol Amri pritvirtins jį paprastu sidabriniu smeigtuku.

Po kaklu jai kabojo Zedo dovana — pakabutis su miniatiūriniu paralyžiuojančiu užtaisu. Plaukai, supinti į kietą kasą, vainiku juosė galvą. Rani jau buvo besukanti į drabužinės nišą, kai beldimas į duris pranešėjai, kad atėjo Deinas.

— Pasakyk Deinui, kad jis gali įeiti.

Deinas vilkėjo kaip tik tokius drabužius, kokius Rani buvo liepusi Binkiui jam paruošti: tamsiai mėlynas kelnes, tamsiai mėlyną tuniką, avėjo sandalus — visi drabužiai buvo labai paprasti. Saulės akinius jis buvo nusismaukęs ant viršugalvio.

— Laba diena, — pasisveikino Rani.

— Labas rytas, Rani-ka.

Atsakė Deinas kiek įsitempęs. Ji suraukė antakius svarstydama kodėl. Aha! Jis nesegėjo auskarų.

— Ar Binkis nedavė tau auskarų? — paklausė šeimininkė.

Deinas ištiesė dešiniąją ranką. Safyrų kekės spindėjo delne.

— Nenorėčiau jų segėti, — tarė jis.

Rani pasitrynė smakrą.

— O kodėl?

Vyrukas atsakė:

— Auskarus paprastai nešioja hiperiai. Nekse laikoma rimtu įžeidimu, jeigu kas nors, nebūdamas hiperis, vaikštinėja gatvėmis su auskarais ar apsikarstęs kokiomis kitomis brangenybėmis.

Rani atsiliepė:

— Čia — ne Neksas, o tu, šiaip ar taip — Žvaigždžių Kapitonas.

— Aš — vergas, — paprieštaravo Deinas.

Suirzusi Rani dėbtelėjo į jį. Ar čia tas pats žmogus, kuris pakeliui į Sovką lyg niekur nieko įžūliai pareiškė: „Aš — Žvaigždžių Kapitonas”? Galbūt Zedas vėl jį kankino? Vis dėlto — ne, ji buvo tuo tikra. Rani prašneko švelniau:

— Abanate mes tokios tradicijos nesilaikome. Man būtų malonu, jei tu įsisegtum auskarus.

Deinas nusilenkė.

— Kaip pasakysite, Rani-ka.

Ji apsisuko ant kulno norėdama, kad jis atkreiptų dėmesį.

— Na, ką manai? — paklausė.

— Audinys tikrai labai gražus!

Pyktelėjusi moteris nutvilkė Deiną žvilgsniu. Jis apsimetė to nepastebėjęs. Prakeikimas, kodėl jis nė žiūrėt nežiūri į ją?

— Užsimerk, — įsakė Rani.

Deinas pakluso. Akių vokai vos vos virpčiojo. Šeimininkė mostelėjo Amri. Mergaitė nuskubėjo į drabužinę ir tuoj pat grįžo nešina juodų plaukų peruku. Rani atsisėdo ant taburetės, Amri kruopščiai uždėjo peruką jai ant galvos. Šis buvo lengvas kaip skrybėlaitė, plaukai, nors dirbtiniai, buvo tokie liauni, kad atrodė visai kaip tikri. Juoda banga nuvilnijo jai žemiau juosmens. Rani kryptelėjo galvą į vieną, paskui — į kitą pusę, plaukai šiūstelėjo per kaklą, pečius ir nugarą. Deinas vis dar tebestovėjo užsimerkęs. Rani tarė jam:

— Dabar gali atsimerkti.

Jis padarė kaip lieptas ir sutelkė dėmesį į ją. Moteris nusišypsojo ir apsisuko švystelėdama plaukais.

— Na, kaip? — paklausė.

Deinas atsiliepė:

— Ar perukai madingi Abanate, ar tai tik Jago Šeimos pomėgis?

— Pasidirbdinau jį prieš kelerius metų, — atsakė Rani. — Tai buvo paprasčiausia užgaida.

Kažin, dingtelėjo Deinui, kokiam meilužiui ji paskutinį kartą apsuko galvą su šituo žaislu? Juodų plaukų apgaubta Rani oda atrodė bronzinio atspalvio. Po kaklu žiburiavo pakabutis, o sidabrinis drabužio audeklas apgulė jos kūną tarsi antra oda. Deinas visiškai nuoširdžiai ištarė:

— Jūs labai graži, Rani-ka.

Ji nusišypsojo.

— Ačiū tau. — Įsispyrė į porą jau paruoštų sidabrinių sandalų.

— Aš pasiruošusi. Eime.

Amri pirm jų nuskubėjo laiptais žemyn. Mergaitė šmurkštelėjo į vergų koridorių, Deinas išgirdo ją atidarant vieną sandėliukų. Amri sugrįžo su dviem skėčiais nuo saulės; Deinas paėmė abu manydamas, kad jo pareiga — laikyti išskleistą skėtį Rani virš galvos, bet ji vieną pasiėmė pati. Binkis ir Koriosas stoviniavo prie durų.

— Grįšiu po vidudienio, — pasakė Rani. — Zedas dabar ligoninėje, tikriausiai prabus ten iki vėlyvo vakaro.

— Taip, Rani-ka, — atsiliepė Binkis.

Koriosas linktelėjo.

— Būsiu, savaime aišku, Diurų namuose. Jeigu ko nors prireiktų, atsiųskite pasiuntinį. Kompiuteriniu ryšiu nesinaudokite.

Binkis atsakė:

— Gerai, Rani-ka.

Koriosas atidarė duris. Rani žengė į mirguliuojančią šviesą, iškart išsiskleidė skėtį. Dabar prie jos kojų krito apskritas šešėlis. Ji prisimerkė ir grįžtelėjo į duris.

— Nepasiėmiau saulės akinių.

Deinas sugrįžo jų paimti. Koriosas uždarė duris. Juodu nulipo laipteliais žemyn ir, perėję gatvę, nėrė į Įkūrėjų Lankos žalumą. Deinas apsidairė, bet jei juos kas nors ir sekė, asmens sargybinis ničnieko nepastebėjo. Aptvertoje teritorijoje žmonių buvo nedaug. Juodu perėjo parką, išėjo pro kitus vartus ir patraukė Bulvaru į vakarus. Rani perukas nervino Deiną: jam atrodė, kad šalia žingsniuoja kažkokia nepažįstama moteris, kuri gali bet kurią akimirką išnykti.

Tarsi perpratusi vergo mintį, Rani įsikibo jam į parankę.

— Nepasimesk, — ištarė.

Aštrūs saulės spinduliai barbeno į skėčius. Lėtai irdamiesi per karštį, juodu praėjo visą eilę kalinėtų, išraitymais puoštų vartelių. Dauguma praeivių įsitaisė ant slenkančių šaligatvio juostų, jie lenkė tuos, kurie žingsniavo savomis kojomis. Virš miesto tai šen, tai ten kybojo sidabrapilviai kateriai, švysčiojantys mentėmis — tarsi kokie peraugę paukščiai. Deinas su Rani patraukė per turgaus aikštę; čia jiems virš galvų ant ištemptos virvės balansavo nuogas akrobatas. Po medžiu sėdėjo moteris, rankoje suspaudusi mėlyną butelį; ji dainavo. Kažkoks prekeivis mosavo savaime užsidegančių smilkalų lazdelėmis — Rani nuo dūmų užpuolė čiaudulys. Pačiame aikštės centre tryško fontanas: vanduo pliūpčiojo iš negilaus tvenkinėlio, liedamasis per dirbtinio kupolo groteles.

— Atrodo labai jau smagiai, — ištarė Deinas.

Rani linktelėjo.

— Kartą, kai Izobelės nebuvo namie, Koriosas atsivedė mudu su Zedu čia pažaisti fontane. Buvo tikrai labai smagu.

Deinui parūpo, kokia turėjo būti Rani vaikystė, jei net mėgautis pramogomis mergaitė galėjo tik motinai už nugaros. Tačiau paklausti to jis negalėjo — kol kas dar ne. Vis dėlto kitą klausimą, ko gero, galima užduoti.

— Ar galiu jūsų kai ko paklausti?

Jis pajuto, kaip įsitempė Rani ranka.

— Klausk.

— Koriosas… ant jo rankos nėra rando, koks lieka pašalinus tatuiruotę.

— Koriosas niekada nebuvo vergas.

— Kodėl tuomet jis Čabade? Juk esama daugybės pasaulių, kur saulė ne tokia kaitri — galėtų apsigyventi bet kuriame iš jų.

— Jis pats nusprendė likti čia, — atsakė Rani. — Jis gimęs Čabade. Dirba Jago Šeimai jau penkiasdešimt metų — nuo pat keturiolikos.

— Kažkaip galvoj netelpa…

— Gal ir tikrai atrodo keistokai, — sutiko Rani. — Koriosą daugiau nei prieš šešiasdešimt metų pagimdė viena iš mano motinos vergių. Tokių dalykų atsitinka, netgi ne taip jau retai. Pagal Čabado įstatymus, jei vergė pagimdo kūdikį, šis tampa globotiniu asmens ar Šeimos, kuri yra vergės savininkė, jeigu vergė pati pareiškia teises į rūpybą. Korioso motina tokias teises pareiškė. Taigi Koriosą užaugino Jago Šeima. Kai baigėsi vergystės sutarties terminas, Korioso motina nusprendė likti gyventi Čabade. Izobelė pasiūlė oficialiai perduoti sūnaus globą jai, tačiau ji atsisakė. Pati nebenorėjo auginti sūnaus. Šitaip Koriosas ir liko Jago Šeimos valdoje. Kai jam sukako keturiolika, oficialiai tapo pilnamečiu — tada jis ir paprašė Izobelės leidimo likti valdoje dirbti. Jis ėmėsi tų darbų, kuriuos dabar atlieka Kara, buvo ir ūkvedys, ir virėjas. Kai man sukako dešimt, Izobelė perkėlė jį rūpintis namais Abanate. Jis gauna tikrai neblogą algą, galėtų persikelti į bet kurį iš Gyvenamų Pasaulių. Tačiau Koriosas nenori niekur išvykti. Aš jo klausiau.

Deinas ištarė:

— Skamba nelabai įtikėtinai.

Rani nesutiko:

— O kodėl jis turėtų norėti išvykti? Šioje planetoje gyventi ne taip jau bloga netgi albinosui, jei jis dirba Jago Šeimai. — Ji nusišypsojo. — Štai Jago banko valdytojas prisipažino man, kad jau penkios jo šeimos kartos dirba manajai.

Ji kalbėjo taip, tarsi šitokia ištikimybė būtų savaime suprantamas dalykas. Deinas ūmai suvokė, jog Rani tiesiog įpratusi, kad kiti skaitytųsi su jos nuomone, jai patarnautų. Visi jai buvo tarsi savotiški antraeiliai papildai: Kara, Imelda, Koriosas, Timitas, Amri, jis pats, netgi Zedas. Atrodė, kad ji išvis neturi jokių draugų, nebent jei laikytume draugais tuos, su kuriais susitinka pobūviuose. Ir dar Binkis. Pasirodo, labai jau lengva tylųjį sekretorių tiesiog išvis užmiršti. Judėdavo jis be garso, beveik nepraverdavo burnos — nebent jei Rani pati jį užkalbindavo. Rani niekad neužmiršdavo vergui padėkoti, tačiau naudojosi juo taip pat atsainiai, kaip ir bet kuriuo namuose esančiu mechaniniu prietaisu.

Deinui niežėjo liežuvis paklausti apie Binkį, apie Amri. Bet jis nemanė — toks jau tasai keistasis Čabado etiketas, — kad Rani sutiktų pasakoti apie juos: jie, priešingai nei Koriosas Rulas, buvo vergai.

— Argi jums nekaršta po tuo peruku? — paklausė jis. Paties drabužiai jau permirko prakaitu.

— Gal šiek tiek. — Moteris papurtė galvą, plaukai suplevėsavo.

— Iš tikrųjų jis plonytis, labai kruopščiai nuaustas.

Juodu praėjo pro muzikantą, palinkusį prie būgnų, ir nejučia paspartino žingsnį, prisitaikydami prie dundėjimo ritmo.

— Ar Abanate dažni štai tokie pobūviai vidury dienos?

— Ne. — Rani nusišypsojo. — Kas jį žino, galbūt Ferisas Diuras nori įvesti naują madą. Diurų Šeima yra Pirmoji Čabado Šeima, tad pasitaiko, kad kitos Šeimos paseka jų parodytu pavyzdžiu.

— Ar Jago Šeima rengia pobūvius? — paklausė Deinas.

— Žinoma. Šįmet pobūvį iškelsime šeštąją dieną po Aukciono. — Ji paskersakiavo į Deiną. — Juk žinai, Aukcionas — rytoj.

— Žinau, — atsakė buvęs Žvaigždžių Kapitonas.

Tunika lipo Deinui prie kūno. Jis jau žiojosi klausti, ar toli dar liko eiti, bet čia pat už pastelinių mažesnių namų sienų išvydo milžinišką, Barakus primenantį pastatą, sumūrytą iš pilko akmens.

— Diurų Šeimos namas? — paklausė.

Rani linktelėjo. Virš namo durų plevėsavo raudona ir auksinė vėliava su išpieštu herbu: kirsti iškeltas kirvis, vienašmenis, trumpu kotu.

— Diurų Šeimos simbolis, — pusbalsiu tarstelėjo Rani. Ir, tarsi cituodama, pridūrė: — Jei stosi prieš kirvį, jis kirs.

Laukujės namo durys buvo atviros. Prie įėjimo sustingęs it statula budėjo vergas. Iš kitos Bulvaro pusės prie laiptų artinosi būrelis žmonių — visi šventiškai pasipuošę, visi nešini skėčiais nuo saulės. Deinas jų suskaičiavo devynis. Draugijos priešakyje žingsniavo nedidukas liesas vyriškis ir įspūdingo stoto moteris vešliais liepsnos atspalvio plaukais. Rani sustojo.

— Tai, — šnipštelėjo ji, — Imrė ir Aliza Kynetai bei jų vaikai.

Ji nemačiomis ištraukė ranką iš Deino parankės.

Deinas tikėjosi, kad ji jiems šūktelės ar pamojuos. Tačiau Rani tik nežymiai vyptelėjo — tas lūpų krustelėjimas Deinui staiga gyvai priminė Zedą — ir mandagiai atsitraukė, tarsi laukdama, kol būrelis praeis. Nedidukas vyriškis linktelėjo galvą, dėkodamas už parodytą pagarbą. Bet, jau užlipęs ant pirmojo laiptelio, stabtelėjo ir atsisuko.

— Ar tai tu… Rani?

Ji išsišiepė.

— Laba diena, Imre. O aš tikėjausi, kad manęs neatpažinsite ir paskui galėsiu traukti jus per dantį.

Raudonplaukė moteris nusijuokė.

— Tai bent maskuotė! — šūktelėjo ji ir pasilenkė pabučiuoti Rani į skruostą. — Labai malonu tave matyti, brangioji. Ar jau geriau jautiesi?

— Taip, Aliza, ačiū, aš jau sveika, — atsakė Rani. — Labai gaila, kad buvau priversta praleisti jūsų pokylį. — Ji linktelėjo aukštaūgei moteriai, stovinčiai vyriškiui už nugaros. — Margarita.

— Domna.

— Gal eisime vidun? — tarė Imrė Kynetas.

Mostelėjo Rani lipti pirm jo. Moteris priekyje kiek kilstelėjo ilgo apdaro kraštą ir suglaudė skėtį nuo saulės.

Deinas paėmė iš jos skėtį. Jis nesusigaudė, kaip jam dabar derėtų elgtis: sekti paskui ją ar praleisti į priekį visą Kynetų būrį? Rani, regis, pajuto jo dvejones.

— Laikykis arčiau manęs, — šnipštelėjo jam vidur sakinio — tuo pat metu ji kalbėjosi su Aliza Kynet.

Laiptuose susigrūdo daugybė žmonių. Tarpduryje svečius sutikinėjo blyškiaveidis vyriškis trumpai kirptais juodais plaukais. Jo apdaras buvo raudonos ir auksinės spalvos — tai ir bus Ferisas Diuras, susigaudę Deinas. Jis stebėjo, kaip Ferisas pasitinka Rani — ištiesė abi rankas, atrodė, norėjo su ja šnektelėti. Rani tarstelėjo kažką nereikšminga, paspaudė Diurui rankas ir smuko vidun.

Deinas stengėsi nesitraukti nuo jos nė per žingsnį. Kai atsidūrė viduje, jo pareigos lyg ir kažkiek pasikeitė: iš asmens sargybinio jis virto palydovu. Rani įsikibo jo rankos ir abu drauge įėjo į menę. Iš kažkur sroveno muzika: Deinas išgirdo varpelių tilindžiavimą ir minorinius styginio instrumento atodūsius. Per kokius septynis metrus priešakyje garsiai prašneko kažkieno balsas:

— Jūs tik pažvelkite į šitą sieną!

Menėje staiga padvelkė nežinia iš kur sklindančiu šalčiu. Minia siūbtelėjo pirmyn, į nedidelį kambarėlį blausiai balzganomis sienomis.

— Tai ledas! — paskelbė tas pats balsas.

Deinas apsidairė, paskui pažvelgė aukštyn. Visos keturios kambarėlio sienos ir netgi lubos buvo padengtos ledu.

Tai šen, tai ten praskleistos užuolaidos įleido vidun plačias saulės spindulių juostas. Atrodė, kad saulė ledo visiškai niekaip neveikia. Po visą patalpą zujo vergai, nešiojantys įvairių rūšių vyną. Deinas paklausė:

— Rani-ka, ar norite, kad visą laiką būčiau greta jūsų?

Po juodu peruku netgi jos veido forma atrodė pasikeitusi.

— Ne. Bet niekur neišnyk, kad galėčiau surasti tave, kai prireiks.

Su Rani pasisveikino moteris, prisikaišiusi plunksnų į plaukus; ji įsiskverbė tarp jųdviejų. Deinas liko neramiai trypčioti netoliese. Jautėsi lyg atsidūręs vitrinoje, ir tai gerokai trikdė. Niekaip neperprato, kaip įvykdyti šeimininkės įsakymą ir tuo pačiu netapti kliūtimi, kurią visiems čia susirinkusiems tektų apeiti.

Balsų gaudesys vis labiau garsėjo — į ledinį kambarėlį iš salės plūstelėjo dar viena banga svečių. Čia buvo tik suaugusieji, jokių vaikų, išskyrus laibą mergaitę balta suknele ir garbanių Kynetų berniuką, iš pažiūros — kokių dešimties metų. Kažkokia moteris mėlynomis akimis sustojo netoliese ir ėmėsi nužiūrinėti Deiną nuo galvos iki kojų. Deinas atpažino Caritą Diamos. Jis nusekė paskui Rani į dar kitą kambarį, medinėmis plokštėmis išmuštomis sienomis. Staiga susizgribo esąs anaiptol ne vienas toks. Vergų namuose knibždėte knibždėjo: jie aptarnavo svečius, nešiojo maistą ir gėrimus ar stovėjo lyg statulos už šeimininko peties. Čabadiečiai įjuos dėmesio kreipė nedaugiau nei į saulėkaitą. Rani pamojo. Deinas nuskubėjo pas ją. Ji paliepė atnešti gėrimo moteriai, su kuria kalbėjosi. Deinas atsipalaidavo. Suprato esąs nematomas — visiems, išskyrus Rani. Jis atnešė taurę. Jam liko vienintelis rūpestis: baiminosi pamesiąs Rani iš akių ir nebesugebėsiąs jos, užsimaskavusios peruku, rasti.

Vis dėlto visiškai nematomas jis nebuvo. Atsišliejęs į koloną, staiga pajuto ilgapirštę ranką, lėtai šliaužiančią jo šlaunimi; spūstyje jis net nesužiūrėjo, kieno ta ranka. Susimaišiusius įvairių vynų aromatus atmiešė aitrokas marihuanos dūmo kvapas. Apytiksliais Deino apskaičiavimais, dviejuose kambariuose galėjo būti apie su šimtus žmonių. Darėsi vis karščiau. Deinas susimąstė, kas atsitiktų, jeigu imtų tirpti ledinės sienos. Atsiriboti nuo šitokios žmonių masės buvo nelengva. Deinas užsižiūrėjo pro vieną langų — pro jį buvo matyti spiečius aitvarų, narsiai plevenančių dangaus srovėse.

Jį užplūdo nepakeliamas troškimas ištrūkti — laisvės, hipererdvės ilgesys… Deinas grubiai šį jausmą užgniaužė. Jis vėl atsisuko į šurmuliuojančius žmones, žvilgsniu ieškodamas Rani. Bet nepamatė jos. Prisimerkęs vyrukas ėmė sukti ratu, dairydamasis sidabrinio drabužio ir juodų plaukų kupetos. Žvilgsnis užkliuvo už Imrės Kyneto, Margaritos Kynet, net Čaritos Diamos — bet Rani niekur nebuvo. Deinui išdžiūvo burna. O gal ją išvargino perukas ir šeimininkė jį nusiėmė? Dabar jis leidosi irtis per abu kambarius, ieškodamas rusvų plaukų ir sidabrinio drabužio. Aptiko tris sidabriniais drabužiais vilkinčius žmones, bet nė vienas jų nebuvo Rani. Deinas stvėrė už rankos artimiausią vergą.

— Gal kur matei Domną Rani Jago?

Vergas papurtė galvą, šypsodamasis nervinančia, dorazino apkvaitinta šypsena.

Rani tikrai negalėjo išeiti iš namo. Deinas dar kartą apsuko abu kambarius. Jautėsi tarsi įkalintas tarp tų ledinių sienų. Niekur jos nerado. Jam ėmė mausti šlapimo pūslę. Ne, joks pavojus jai tikrai negali grėsti… tik ne šituose namuose. Galbūt ji užlipo į kitą aukštą? Jis ėmėsi stebėti padėklus nešiojančius vergus, kol surado virtuvės duris. Nusiplūkę virėjai net akių nepakėlė, kai jis prašmėžavo pro juos. Deinas pasiekė aukštyn vedančius laiptus ir nedvejodamas jais užkopė. Apžvelgė lenktus, išsišakojančius koridorius ir susimąstė, ar rasiąs kelią atgal, bet čia pat pasijuokė pats iš savęs. Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, įgudęs vesti laivą hipererdvėje. Jis niekada beviltiškai nepasiklys — nei šitame pasaulyje, nei kokiame kitame!

Rani sėdėjo ant kėdės kraštelio Feriso Diuro miegamajame.

Jai norėjosi, ir net labai, būti bet kur kitur — tik ne čia. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame andai gyveno Domna Sam. Čia vis dar tebetvyrojo suplėkęs vaško tvaikas. Rani apsižvalgė. Ferisas čia viską pakeitė; vienintelis baldas, užsilikęs iš tų laikų, kai dar tebegyveno Domna Sam, buvo lova su raudona bei auksine drapiruote. Joje senoji Domna ir mirė. Visa kita tvieskė naujumu: krėslai, kompiuterio terminalas, rašomasis stalas, viskas — iš metalo, putplasčio ir plastiko. Ferisas įsitaisė juodame presuoto putplasčio krėsle, pats vilkėjo raudonos ir auksinės spalvos drabužį. Atrodė tarsi ne savo vietoje. Ferisas buvo perklojęs net grindų plyteles — pasirinko juodas. Rani nuomone, verčiau jau jis būtų nieko kambaryje nelietęs.

Staiga jai parūpo, kur Domnis galėjo nukišti juodą kerito kailio kilimėlį. Tai buvo Orinos Jago dovana Samantai Diur Feriso gimimo proga. Juodas keritas Čabade — tokia pat retenybė kaip ir albinosas. Laisvėje tokie neišgyvendavo, bet Sovkos veislynas puoselėjo specialiai išvestą juodųjų keritų veislę. Juodi kailiai buvo visos prekybos kailiais pažiba.

Ferisas kalbėjo:

— Rani, ar jau suradai laiko apsvarstyti mano pasiūlymą?

Rani, kad ir nenoriai, sutelkė dėmesį į vyriškį. Sunkiai sekėsi atsikratyti prisiminimų apie paskutinįjį kartą, kai lankėsi čia. Domna Sam gulėjo didžiulėje lovoje po baldakimu, veidas — melzganomis dėmėmis išmušta kaukė, aplinkui — gyvybę palaikančių sistemų raizgalynė, deguonies talpos… Sena sena moteris, neketinanti taikstytis su tuo, jog miršta.

— Na, kaip? — neatlyžo Ferisas.

Rani atsakė:

— Vis dar mąstau apie tai, Ferisai.

— Bet pasiūlymo neatmeti? — kamantinėjo jis.

— Kol kas dar ne.

— Gerai.

Domnis atsilošė putplasčio krėsle. Netgi šitame kambaryje jis atrodo kažkoks negrabus, pagalvojo Rani, tik čia tai ne taip krinta į akis. Galbūt jis dar prisijaukins šitą būstą.

— Kaip reikalai Gemite? — paklausė Rani.

Ferisas sumirksėjo.

— O kaip klostosi reikalai Sovkoje? — klausimu atsakė į klausimą.

— Neblogai, — pasakė viešnia. — Prieš kelias dienas buvau nukeliavusi ten apsidairyti. Jei ir buvo iškilę tam tikrų problemų, visos jos jau išspręstos.

— Džiaugiuosi, — patikino Diuras. — Gemite šiuo metu viskas mažumėlę virsta aukštyn kojom. Bet nieko tokio, ko neįstengtume sutvarkyti. Nežinau, ar girdėjai apie tai… įvyko nelaimingas atsitikimas, keli darbininkai sunkiai sužeisti.

Rani tik akis išsprogino. Kodėl jis porina jai šitokius dalykus?

Domnis nusišypsojo — šypsena gerokai papuošė šiaip jau nuolat prarūgusį jo veidą.

— Keista išgirsti nuoširdžią šneką, ar ne? — tarė jis. — Aš tiesiog noriu, kad abu po truputį įprastume laikyti vienas kitą sąjungininkais.

Na taip, žinoma. Rani pasitrynė smakrą. Ir susimąstė: gal ėmus ir papasakojus jam apie keritų jauniklius — dabar, kai problema jau išspręsta, nieko tragiška neatsitiks, jeigu jis sužinos.

Bet tuoj pat persigalvojo: juk jis neabejotinai turi Sovkoje šnipų ir pats žino, kas ten dedasi…

— Ar turi sukaupęs pakankamai dorazino atsargų? — nerūpestingai paklausė moteris.

Ferisas susiglostė šilkinę rūbo klostę ant kelių.

— Reikia pripažinti, atsargos šiek tiek senka. Mano agentai praneša, kad nusipirkti jo darosi vis sunkiau.

— Tas pat dedasi visoje planetoje, — atsakė Rani. — Naujasis Federacijos policijos narkotikų skyriaus viršininkas — fanatiškas vergovės priešininkas. Jis baigia sutraukti visas savo pajėgas į šį sektorių.

— Suprantu, — nutęsė Ferisas.

Šitokie atsargūs mėginimai pradėjo panėšėti į seksą, bent jau į pirmuosius meilės žaidimus. Seksas… Rani susiraukė, bet tuojau susizgribo, jos kakta kaipmat išsilygino. Jos visiškai netraukė mylėtis su Ferisu Diuru — netgi tam, kad pradėtų vaiką.

— Rani, — ištarė vyriškis. Domna Jago pažvelgė į jį. Ferisas stovėjo visa šalia, pasilenkęs prie jos. O ji net neišgirdo, kaip jis prisiartino. — Tikiuosi, tau nebereikės labai daug laiko apmąstymams.

Kalbėjo beveik maldaudamas. Rani troško, kad jis atsisėstų — negalėjo pakęsti, kai tekdavo žiūrėti į žmogų iš apačios aukštyn. Kodėl jam tai šitaip svarbu? — niekaip nesusigaudė ji. Verslo reikalai negali būti vienintelė priežastis, Ferisas ne taip sukirptas, kad jam galva būtų pramušta vien finansinėmis sutartimis…

O gal, svarstė ji, jis tiesiog nori, kad jam kas nors nuolat patarinėtų, ką daryti? Šiaip ar taip, prie šito jis turėtų būti pripratęs, juk didžiąją gyvenimo dalį jam per petį nuolat dirsčiojo Domna Sam. Rani kilstelėjo. Bet Ferisas neatsitraukė. Priešingai — sudėjo rankas jai ant pečių.

Juodo metalo kėdė virto spąstais — Rani negalėjo atšlyti.

— Ferisai! — aštriai riktelėjo ji.

Drėgni vyriškio pirštai nuslydo nuoga jos oda. Supykusi Rani bandė atsitraukti, bet Ferisas staiga prikišo veidą prie pat jos, trūktelėjo viešnią arčiau savęs, prispaudė lūpas prie jos lūpų ir kyštelėjo liežuvį jai į bumą.

Persiutusi Rani atsiplėšė nuo jo.

— Velniai parautų, Ferisai, paleisk! — užriko.

Bet jis jau buvo ją paleidęs — stovėjo neryžtingas, išblyškęs, gniaužydamas kumščius.

— Aš pamaniau… — prasižiojo jis.

— Nieko tu nepamanei! — atrėžė moteris ir nusišluostė lūpas.

Diuras nudelbė ją žvilgsniu — vėl toks pat aikštingas, kaip ir anksčiau.

— Tiktai nereikia šaukti.

Dievulėliau, pagalvojo Domna, juk jis dar tikras vaikėzas. Staiga už nugaros ji išgirdo virstelint duris ir pasigirdo pažįstamas balsas — kaip tik tas, kurį dabar buvo itin malonu išgirsti:

— Rani-ka?

Perbalusį Feriso veidą ūmai išpylė raudonis, jis dėbtelėjo Rani virš galvos.

— Niekas tavęs nekvietė! — riktelėjo. — Lauk iš čia!

Rani suskubo paprieštarauti:

— Ne, pasilik.

Ji atsigręžė, susiglostė drabužį ant krūtinės. Juodasis perukas buvo nuslydęs ant šono, dirbtiniai plaukai krito ant dešiniosios akies. Rani jį pasitaisė.

Deinas prašneko:

— Domna, atleiskite, kad sutrukdžiau, bet Binkis atsiuntė pasiuntinį. Jums skubiai reikia grįžti namo.

Jo veidas buvo visiškai bejausmis — tikra kaukė, bet Rani pasirodė, jog puikiai įžiūri po šia slypinčią kreivą šypsenėlę. Bene jam smagu pamatyti ją tokią sutrikusią? Ferisas jau buvo atgavęs savitvardą — tiek, kiek jos dar buvo likę.

— Apgailestauju, Domna, kad jums tenka išvykti.

— Atleiskite, — lediniu balsu atsiliepė ji. — Netrukus sulauksite iš manęs žinių, Domni.

Juodu su Deinu patraukė virtuvės laiptais žemyn. Deinas lipo per žingsnį atsilikęs. Pasiekusi laiptų papėdę, Rani luktelėjo, kol jis ją pasivys.

— Ar tikrai atvyko pasiuntinys?

Kaip kažin ką, po prideramai rimta vergo veido išraiška slėpėsi šypsena.

— Ne, Rani-ka. Aš pamelavau.

Ji linktelėjo.

— Vis vien mes išeiname, — tarė ji.

Deinas nusilenkė ir atidarė jai virtuvės duris. Abu drauge išėjo į ledinį vestibiulį. Čia buvo tuščia: visi svečiai susigrūdo linksmintis į kambarį medinėmis plokštėmis išmuštomis sienomis. Tilindžiavo varpeliai, netrukus atėjo ir šokėjas blizgančiu, riebalais išteptu kūnu, visai nuogas, išskyrus blizgučiais nusagstytą strėnraištį, apvyniotą apie raumeningas šlaunis.

Bulvaras alsavo karščiu, nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Rani prisiminė nepasiėmusi saulės akinių ir skėčių. Bet grįžti nebesinorėjo. Buvo beveik vidudienis: po šokėjo pasirodymo Feriso vergai patieks svečiams priešpiečius: salotų, šaltos žuvies, marinuotų žalumynų, ledų… Rani dirstelėjo į Deiną, kuris netardamas nė žodžio žingsniavo greta jos. Kažin ką jis spėjo pamatyti, išgirsti ar įspėti? Ji net nenutuokė, kiek laiko vyrukas lūkuriavo už durų. Rani įsikibo jam į parankę.

— Jis nori mane vesti, — tarė.

Deinas prunkštelėjo.

— Šitas?

Šitas turi vardą ir pavardę, jis — Ferisas Diuras, — pasakė Rani. — Be to, jis — Čabado Pirmosios Šeimos galva. Verčiau įsimintum tai.

Deinas atsiprašė:

— Meldžiu atleisti, Domna. Nenorėjau pasirodyti nepagarbus.

Saulė tvieskė, atsispindėdama nuo baltų šaligatvių.

— Apie ką galvoji? — paklausė Rani.

Deinas neatsakė, ir ji sustojo. Jis žvelgė šeimininkei į akis.

— Pasakyk.

Deinas nusišypsojo:

— Pagalvojau, kad, na, sprendžiant iš jo išvaizdos, lovoje jis tikriausiai nėra labai išradingas.

Jo akys žilpinančioje vidudienio šviesoje atrodė labai tamsios. Rani atsakė šaltai:

— Tai būtų tik verslo sutartis.

— Suprantu, — tarė jis. Ir kostelėjo. — Ar ketinate pasakyti broliui apie jo elgesį, lyg ir nederantį verslo partneriui?

Rani suraukė antakius ir vėl patraukė pirmyn.

— Turi omeny — ar pasakysiu Zedui, kad Ferisas mane pabučiavo, nors man tai visiškai nepatiko? — Ji žvelgė į trumpus savo ir Deino šešėlius, beveik sutelpančius jiems po kojomis. — Ne. Zedas už tai jam kailį nudirtų. Ar bent norėtų tai padaryti.

— Jam — arba man, — ramiai pastebėjo Deinas. — Už tai, kad leidau šitaip atsitikti. Juk aš jūsų asmens sargybinis.

— Net Zedas negali tikėtis, kad tu jėga imsi brautis tarp manęs ir Feriso, — kandžiai atšovė Rani. Prakaitas sroveno iš po peruko ir džiūvo jai ant sprando. — Ne, aš neketinu jam apie tai sakyti.

Karštis svilino taip, kad net pats oras alsavo vario prieskoniu. Prie namų iškeltos vėliavos kadaravo nusvirusios, atrodė tarytum permirkusios. Bulvare pasirodė trys žmonės — apsikabinę traukė kažkur svirduliuodami. Vienas jų — moteris su mėlynu buteliu rankoje — plėšė dainą. Plėšė nusidainuodama, melodija trūkinėjo.

— Girtuokliai, — pasibjaurėjusi burbtelėjo Rani. Jai bežiūrint jie susimetė į kupetą ant šaligatvio ir ėmė kikenti. Rani ir Deinui priartėjus, dainininkė įsistebeilijo į Rani ir pratrūko per jėgą švebeldžiuoti populiarios dainelės žodžius.

— Rani-ka, — tarstelėjo Deinas kapodamas žodžius, — eime čionai…

Jis švelniai stumtelėjo šeimininkę į vidurį gatvės. Girtuokliai vis dar tebedėbsojo į ją. Moteris staiga kilstelėjo ranką ir iš visų jėgų tvojo butelį į akmenį. Sužvangėjo tiesiog kurtinamai. Išvydęs, kaip moteris pašoko ant kojų, Deinas suriko. Ji anaiptol nebeatrodė girta. Jos dešiniojoje rankoje blykčiojo dantyta stiklo šukė.

Rani suklykė. Kažkieno rankos sugriebė ją už pečių — tai Deinas kilstelėjo šeimininkę ir bloškė į šalį. Moteris kaip tik šoko ant jos. Ir kaip tik laiku spėjo atgauti pusiausvyrą, kad dar pamatytų ore skriejantį butelį, kurį Deinas išspyrė jai iš rankos. Blykstelėjęs saulėje, jis krito žemėn ir ištiško į smulkulytes šukeles.

Deinas šoko ant moters ir ją parklupdė. Tada iš visų spėkų ranka tvojo per galvą. Kiti du girtuokliai jau tekini skuto jų link. Vienas jų staiga pakeitė kryptį ir puolė Rani. Aiktelėjusi ši paskutinę akimirką išsilenkė ištiestų jo rankų. Žilpinančioje, vaizdą iškraipančioje šviesoje jo veido bruožai atrodė neįtikėtinai stambūs tarsi kokio siaubūno. Rani išgirdo, kaip nusikeikė Deinas, tuoj pat pasigirdo ir duslus dunkstelėjimas — kažkas nugriuvo. Vyriškis išsišiepė ir vėl puolė; Rani apsisuko ir pasipustė padus persigandusi ir įdūkusi, kad tenka šitaip sprukti, kad jos niekas neišmokė muštis.

Kažkas masyvus įsirėžė jai į nugarą. Ji neišlaikė pusiausvyros ir griuvo ant akmeninio grindinio. Skausmas nusmelkė dešinįjį petį, Rani sukliko. Užpuolikas plūsdamasis sugriebė ją už riešų ir užlaužė rankas už nugaros, Rani vėl suklykė nuo nepakeliamo skausmo, pervėrusio dešinįjį petį bei ranką.

— Jago kalė! — sušniokštė užpuolikas.

Prie pat ausies ji išgirdo žingsnius. Vyriškis kvyktelėjo ir paleido jos riešus. Ji girdėjo visai čia pat kažką sunkiai alsuojant, kažkieno kojos braižė akmenį. Rani sukūkčiojo, nedrįsdama nė krustelėti. Kažkas žvangtelėjo — pakabutis su miniatiūriniu paralyžiuokliu, Zedo dovana. Juk aš turėjau… juk galėjau… — mintys vilkosi labai jau lėtai. Staiga ją užklojo šešėlis, ji sustingo.

— Čia aš, — sušvogždė Deinas, vos atgaudamas kvapą.

— Kur… — išspaudė ji.

— Pabėgo, — tarė jis. — Jų nebėra. Ar jūs sužeista?

Rani pabandė apsiversti. Dešinioji ranka visiškai neklausė. Atrodė, kad ją apleido visos jėgos, nuo skausmo kamavo šleikštulys. Rani atsisėdo. Iš perrėžto Deino skruosto sunkėsi kraujas.

— Labai skauda petį, — prasižiojo ji ir tuoj pat užspringo, kai Deino pirštai ėmė švelniai spūsčioti jai kaklą ir raktikaulį.

— Išniręs, — pratarė jis.

Be jokio perspėjimo viena ranka stvėrė ją už peties, o antrąja trūktelėjo ir pasuko kadaruojančią bejėgę ranką. Rani vėl suklykė, iš akių pasipylė ašaros. Petyje supulsavo skausmas. Deinas apglėbė ją viena ranka.

— Štai, tvarka.

— Ką tu padarei?

— Grąžinau išnarintą sąnarį į vietą.

Rani pakrutino pirštus. Šie judėjo. Ji atsargiai pabandė mostelėti ranka.

— Pastovėti galėsite? — paklausė Deinas.

Jis padėjo moteriai atsistoti. Segtukas, prilaikęs medžiagos klostę ant peties, buvo atsisegęs, bet kažkokio stebuklo dėka, užuot susmigęs į kūną, taip ir liko medžiagoje. Kruopščiai sudėtos sario klostės išsidraikė. Drebančiomis rankomis Rani kaip išmanydama vėl susisiaustė audeklo atraiža. Deinas nebe pirmą sykį ištarė:

— Eime.

— Tavo veidas…

Ji ištiesė ranką ir pirštų galiukais palietė kraują.

— Niekis, tuojau uždžius. Pasiutimas, Rani, liaukis drebėjusi ir žingsniuok! Privalome parsikapstyti namo.

Ji pametė sandalus. Basa ėjo klupinėdama. Deinas vis dar laikė moterį apglėbęs per pečius. Ji niekaip negalėjo liautis drebėjusi; Čabade buvo pats vidudienis, o ją krėtė šaltis. Tai šokas, tarė Rani sau. Kraujo juostelė vingiavo Deino skruostu. Reikės tučtuojau pranešti policijai, dingtelėjo jai. Staiga sugniaužė skrandį. Plykstelėjo įsiūtis. Ją drįso užpulti — Abanate, jos mieste, vidury gatvės, kurią ji pažinojo kaip savo penkis pirštus! Kvėpavimas po truputį ėmė rimti. O jei taip Zedas, pagalvojo ji, kokio laimingo atsitiktinumo dėka būtų ėmęs ir anksti užbaigęs visus darbus ligoninėje? Galbūt jis jau dabar namuose?

Slenkančia šaligatvio juosta juodu pasiekė Įkūrėjų Lanką. Kai stabtelėjusi parko pakraštyje Rani pažvelgė į tankią, vešlią žalumą, ją vėl apėmė baimė.

— Negaliu čia eiti, — ištarė ji. — Ne, per parką aš neisiu.

Deinas linktelėjo. Ir trumpai ištarė:

— Geriau nereikia.

Pagaliau jie užkopė laiptais prie durų. Rani maudė kojas. Ji visa drebėjo iš nuovargio. Durys atsivėrė anksčiau, nei jie jas pasiekė, ant slenksčio išdygo Koriosas. Rani nespėjo nė prasižioti — ūkvedys pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. Rani pasidėjo galvą jam ant peties. Jau vien pats Korioso didumas veikė raminančiai. Vyriškis apsisuko ir nunešė šeimininkę į koridorių.

Namų aplinka grąžino Rani jėgas. Koriosas, atrodė, ketino nešti Rani tiesiai į jos kambarį.

— Paleisk mane, — tarė ji.

Stengėsi nekreipti dėmesio į dešiniajame šone plintantį pulsuojantį skausmą. Amri ir Binkis palinko prie jos.

— Man nieko baisaus nenutiko. Deinui perrėžtas veidas. Amri, atnešk mums ko nors atsigerti ir prileisk man vonią. Binki, paskambink į ligoninę, palik žinutę Zedui. Nieko nepasakok, pasakyk tik tiek, kad aš noriu, jog jis tuoj pat man paskambintų. O paskui sujunk mane su pareigūne Curada iš Abanato policijos.

Ji niekieno nepadedama ėmė kopti laiptais aukštyn. Binkis strapinėjo greta, absurdiškai veblendamas: Ar ji sužeista, ar ji buvo viena, ar išsikvietė gydytoją?..

— Savaime aišku, aš nebuvau viena, — pareiškė Rani. — Su manim buvo Deinas.

Ji nusimetė purviną, suplėšytą sarį ir susisiautę chalatu.

Po kaklu kadaravo pakabutis. Kvaiša, išbarė ji pati save. Mažų mažiausiai galėjai pasinaudoti bent šituo. Suirzusi ji nusikabino pakabutį. Amri atnešė padėklą ir taurę, tada nuskubėjo prileisti vonios. Tarnaitė šniurkščiojo. Binkis pasilenkė prie kompiuterio terminalo, iš paskutiniųjų stengdamasis susitvardyti.

— Rani-ka, — ištarė kimiai. — Yra ryšys su pareigūne Curada.

Rani priėjo prie ekrano. Iš jo niauriai žvelgė Sachiko Curada.

— Domna, — ištarė ji. — Labai apgailestauju, priimkite nuoširdžiausią užuojautą. Tikiuosi, rimtų sužalojimų išvengėte?

— Taip, — atsakė Rani. — Aš tik sukrėsta, ir tiek.

— Ar galite pasakyti, kaip tie užpuolikai atrodė?

— Pamėginsiu, — pasakė Rani, sėsdama į krėslą. — Jų buvo trejetas, du vyrai ir moteris.

Ji bandė atmintyje atkurti veidus, tačiau bruožai, kuriuos matė iš taip arti akinančioje saulėkaitoje, dabar buvo beviltiškai išskydę.

— Luktelėkite, — tarė ji ir paliepė Binkiui surasti Deiną. Po kelių akimirkų šis atskubėjo į miegamąjį. Jo skruostą puošė gelio pleistras. — Policija nori žinoti, kaip atrodė tie žmonės, — perdavė jam Rani.

Deinas linktelėjo:

— Pasistengsiu.

Rani užleido jam krėslą prie kompiuterio. Jai maudė jau visą kūną, tarsi būtų pertemptas kiekvienas raumenėlis. Viena ausimi ji klausėsi, kaip Deinas apibūdina užpuolikus:

— Šviesi oda, tamsūs plaukai, nosis sulaužyta — kiek pakrypusi į kairę. Ji buvo dešiniarankė. Ant to sudaužyto butelio šukių galėjo likti pirštų atspaudų.

Įsiterpė Amri:

— Rani-ka, vonia paruošta.

Rani nusliūkino į vonios kambarį. Veidrodžiai buvo aprasoję. Rani kryptelėjo pečius, nusimetė chalatą ir atidavė jį Amri. Vergė net aiktelėjo:

— Rani-ka, koks jūsų šonas!