/ Language: Lithuania / Genre:sf / Series: Pasaulinės fantastikos Aukso fondas

Sardonikso tinklas 2

Elizabeth Lynn

Po kiek laiko į Čabadą atsikraustė grupė investuotojų. Jie ėmė žvalgyti planetą, tyrinėti ir kasinėti. Netrukus aptiko milžiniškas:aukso bei sidabro gyslas. Išvystė būdus veisti nuožmiuosius keritus — dėl jų neįtikėtinai gražaus kailio. O nusikaltėlius pavertė vergais, kuriuos „maitino” dorazino porcijomis, kad jie nepradėtu maištauti…

 

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 346 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Elizabeth A. Lynn

SARDONYX NET

New York, Berkley books, 1982

UDK 820(73)-3

Li465

www.eridanas.lt

ISBN 9955-10-136-9 (2knyga)

ISBN 9955-10-137-7 (bendras)

Copyright © by Elizabeth A. Lynn, 1981

Cover art Copyright © by Robert T. McCall, 1990

Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla „Eridanas”, 2005

Tryliktas skyrius

Kambaryje viešpatavo tamsa. Rani buvo užtraukusi ant langų sunkias užuolaidas; Deinas nežinojo kodėl. Dabar ji miegojo susirangiusi į kamuoliuką jam prie šono, jos galva ilsėjosi ant pagalvės. Palaidi plaukai draikėsi ant veido, užklojo krūtis; šiek tiek pračiaupusi lūpas, kambario šešėliuose ji atrodė tarytum miegantis vaikas. Deinas pasilenkė prie moters. Jos akių vokai virpčiojo, bet neprasivėrė: Rani sapnavo. Deinui knietėjo sužinoti, kokie sapnai ją lanko. Jis pasirąžė; nepaisant kūne užsilikusių prisiminimų apie patirtą malonumą, jautėsi liūdnas. Jau tris dienas iš eilės Rani kvietėsi jį į lovą. Mylėtis buvo gera, nuostabu, juos abu degino ta pati aistra, ir vis dėlto netgi tada, kai šypsodavosi Deinui, kai tardavo jo vardą, moters žvilgsnio gilumoje jis jautė esant kažkokį kitą žmogų, kitą veidą. Kieno — šito Deinas nežinojo.

Galbūt kokio nors ankstesnio meilužio? — svarstė jis. Zedo? Ši mintis jį išgąsdino. Gal kokį penkiasdešimtą kartą per tris dienas jis gyvai įsivaizdavo, kaip Zedas staiga įžengia į kambarį ir užklumpa juodu lovoje. „Aš ne visada galiu jį suvaldyti ”, — andai perspėjo jį Rani. Nuo tokio regėjimo jam net kapšelis susitraukė. Deinas pasikėlė remdamasis alkūne. Rani prasimerkė. Nusišypsojo ir pasiraivė lyg katė.

— Hmmm?

Jis paglostė plokščią meilužės pilvą. Jos oda buvo glotni lyg šilkas.

— Rani-ka, man reikėtų eiti.

— Kodėl? — ištarė ji. Staiga kilstelėjusi abiem rankomis apsivijo Deino kaklą ir prisitraukė jį artyn. — Nuobodu?

Jis gėrė į save moters kvapą.

— Ne, — ištarė kažkur jai į kaklą. — O, ne.

Ji paleido Deiną.

— Tuomet kas?

Rani glamonėjo jį viena ranka. Vyriškis sugavo jos pirštus.

— Rani-ka, liaukis.

— Kodėl?

— Todėl, kad man tikrai reikėtų jau eiti.

Ji atsisėdo. Plaukai pasklido ant pečių.

— Ką tokio svarbaus privalai nuveikti, kad taip skubi?

Jis atsakė:

— Po Aukciono praėjo jau dvi dienos. Argi nebenori, kad surasčiau Lorasą U-Eleną?

— Ne, — atsakė ji ir tuo pačiu iškvėpimu pasitaisė: — Taip, taip. Turbūt taip.

Deinui ir vėl pasirodė, kad Rani žiūri kiaurai jį į tą kitą veidą. Pasijuto suniuręs ir nusivylęs tarsi vaikas, taip ir negavęs pažadėto skanumyno. Jis troško papurtyti moterį ir išrėkti: — Juk tu manęs nemyli, o mano kūnas niekuo neypatingas. Tad kam visa tai?

Kita vertus, ir jo motyvai nebuvo patys tyriausi.

Jis žvelgė į šeimininkę, matė, kokia ji graži.

— Galvojau štai, kaip visa tai keista, — vėl prašneko Deinas, vilkindamas laiką.

Moteris nusijuokė ir staiga pasikėlė. Krūtys nukaro. Jos speneliai buvo nedidukai, rausvai rudi — speneliai moters, niekada nežindžiusios kūdikio. Ji pasilenkė ir greitai pakštelėjo Deinui į lūpas.

— Eik jau, jeigu eini.

Kol Rani nespėjo persigalvoti, vyrukas išsirito iš lovos ir apsirengė.

— Tau prireiks kreditinio disko, — tarė ji, kai Deinas jau pasuko prie durų.

Pasijutęs mažumėlę kvailokai, jis grįžo prie lovos. Rani atidarė spintelę, įtaisytą lovos galvūgalyje, išėmė diską ir padavė jam. Deinas jį paėmė, juto, kaip suspurdėjo širdis.

— Atrodai toks laimingas, — mąsliai ištarė ji, kai vyrukas vėl susiruošė eiti iš kambario.

Deino sprando plaukeliai taip ir pasistojo piestu. Rani balsas skambėjo ilgesingai… Raminkis, įsakė jis sau, atsipalaiduok. Ji — ne Zedas, kuris tučtuojau užjustų kad ir menkiausią džiaugsmo kibirkštėlę ir jau tada kvostų tol, kol išsiaiškintų, iš kokio šaltinio šioji ištryško. Tai juk Rani.

— Lorasas U-Elenas, — ištarė jis. — Grįšiu, kai tik galėsiu.

— Neužmiršk komendanto valandos, — perspėjo moteris.

Prakeikimas! — mintyse išsiplūdo Deinas. Jam buvo visiškai išrūkę iš galvos, kad, praėjus valandai po saulėlydžio, vergai vieni nebegali rodytis Abanato gatvėse.

Nesvarbu, pagalvojo jis. Juk galiu vėl nueiti ten rytoj ir poryt, ir užporyt — galiu lankytis ten kasdien — tol, kol ją surasiu.

— Ačiū, Rani-ka, — tarė jis ir išskubėjo iš kambario.

Koridorius buvo skaisčiai nutviekstas saulės, lipdamas laiptais žemyn Deinas net prisimerkė. Amri, įsitaisiusi valgomojo nišoje, pastebėjo vyruką ir sviedė jo link supratingą žvilgsnį.

Buvo šiek tiek po vidudienio; Deinas nutarė, kad Koriosas tikriausiai miega. Jis nuėjo pas Amri.

— Kačiuk, galiu grįžti vėlai, — pasakė. — Išeinu su užduotimi.

Ji linktelėjo.

— Binkis irgi kažkur išėjęs. — Staiga pašokusi Amri pripuolė prie jo ir uždėjo delną jam ant rankos. Skaidrios mėlynos mergaitės akys žvelgė labai nuoširdžiai. — Deinai, žinok, Binkis tavęs nemėgsta.

— Iš kur tu žinai? — paklausė jis.

Mergaičiukė gūžtelėjo pečiais.

— Žinau, ir tiek.

Jis nesiėmė mygti.

— Ačiū, kačiuk. Prisiminsiu.

Jis nuėjo prie laukujų durų, paskutinę akimirką prisiminė nusikabinti nuo kablio saulės akinius. Deinas išėjo į lauką. Oras mirgėjo nuo karščio. Deinas lėtai lipo laiptais jausdamas, kaip kaitri saulės šviesa lyg apsiaustas apgobia jo pečius ir nugarą.

Įkūrėjų Lankoje čiurleno fontanai. Deinas valandėlę stabtelėjo ant laiptų ir užsižiūrėjo į trykštantį vandenį. Ir staiga pastebėjo Binkį — šis perėjo gatvę ir pasuko namų link. Deinas žvilgsniu pasekė jo judėjimo trajektoriją… Ties gatvės kampu jo žvilgsnis užkliudė juodai apsirengusį pavidalą, kuris sparčiu žingsniu drožė vakarų pusėn. Deinas dar spėjo pagalvoti: netgi turistas turėtų susigaudyti, kad Abanate vilkėti juodai tikrai neverta.. ir čia pat prisiminė, kas gali bet kur ir bet kada nešioti juodus drabužius. Binkis atėjo jam priešais ir jau norėjo prasilenkti; Deinas ištiesė ranką ir sugniaužė mėlynų Binkio marškinių krūtinę.

— Kas tai buvo? — paklausė.

Sekretorius atrėžė:

— Velniai parautų, o kas tau darbo?

Jis pabandė išsilaisvinti; Deinas tik dar stipriau sugniaužė sekretoriaus marškinius.

— Juk tai hipererdvės faras, — pasakė. — Apie ką tu šnekučiuojies su hipererdvės farais?

Sekretorius nutvilkė jį žvilgsniu.

— Neturi jokios teisės manęs kamantinėti, — atkirto. — Paleisk.

Deinas nepaleido.

— Noriu žinoti, — tarė.

— Tu tikras kvailys, — sviedė Binkis. Jo balse aiškiai buvo justi panieka. — Man rodos, tau tai patinka — vergauti.

Deinas vos susilaikė jam nesmogęs.

— Koks nelabasis verčia tave taip manyti?

Binkis prunkštelėjo.

— Juk pakankamai maloniai leidi dieneles.

Deinas išraudo.

— Kažin ar galiu atsisakyti, — bandė gintis jis.

— Kodėl turėtum negalėti? — nusišaipė Binkis. — Ji tavęs neišprievartaus. Ji — ne Zedas.

— Gal malonėtum nerėkauti! — sušnypštė Deinas. Binkiui toli gražu nebuvo būdinga šitaip nesirinkti žodžių. Jis paleido Binkio marškinius ir nuleido ranką. — Pastaruoju metu elgiesi labai jau keistai, — pridūrė. — Amri tai pastebėjo — nežinau, kodėl nepastebėjo Rani.

— Ogi todėl, kad jai galvoj tik viena: kaip įsitempti į lovą tave, — atkirto sekretorius. — Aš jau verčiau sugulčiau su keritų. — Jis vėl pabandė prasibrauti pro Deiną.

— Palūkėk, — Deinas sučiupo jį už rankos. — Aš vis vien norėčiau sužinoti, apie ką tu kuždiesi su hipererdvės policininkais.

Binkis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Tu tikriausiai neišgirdai, — pareiškė, — kai sakiau, kad neketinu tau šito sakyti. Kaip tu manai, ką aš darau? Bandau išsipirkti bilietą ištrūkti iš čia. Lygiai taip pat, kaip ir tu.

Deinas nutylėjo. Binkis, savaime aišku, sakė tiesą. Deino pirštai atsileido.

— Man visiškai nepatinka būti vergu, — tyliai ištarė jis.

— Jei taip, tuomet turėjai pastebėti, — pasakė Binkis, — kad vienintelis asmuo šiame sektoriuje, bandantis kovoti su vergovine sistema, yra buvęs hipererdvės policininkas Maiklas A-Rae.

Deinas susiraukė.

— Aš nepratęs laikyti hipererdvės policininkų sąjungininkais, — pasakė.

Binkis tik akis išsprogino.

— Dievulėliau… — pratarė. — Juk tu — tikras mažvaikis. Tu… a, tiesa, visai užmiršau. Kiek laiko vergauji? Šiek tiek mažiau nei mėnesį, tiesa? Tad štai pamėgink išbūti vergu metus, Deinai. Pamėgink ketverius metus. Palūkėk, kol Rani įgris tavo kūnas arba kol Zedas suuos, kad judu buvote meilužiai. Tai, ką jis su tavimi padarė, tu nustūmei į patį giliausią sąmonės kamputį — žinau, kitaip negalėjai, bet neužmiršk, jog tai gali atsitikti dar kartą. Ir tavo mylimoji Rani anaiptol nepuls gelbėti tavęs iš jo nagų, nes jis reikalingas jai kur kas labiau nei tu. Koks tavo vergystės sutarties terminas?

Deinas nurijo seilę.

— Dešimt metų.

Binkis paklausė:

— O kiek bus tau po dešimties metų?

— Trisdešimt ketveri.

— Štai ir pagalvok apie tai. O jau paskui bandyk aiškinti, kad tai keistai elgiuosi.

Binkis užkopė laiptais aukštyn. Deinas dar išgirdo, kaip trinktelėjo uždaromos durys.

Vyrukas lėtai nulipo iki laiptų apačios. Žvaigždės, pagalvojo, o juk Binkio tiesa… Susiraukęs jis spirtelėjo akmenėlį. Jautėsi baisiai sugėdintas. Še tai tau — juk jis gina sistemą, kurios auka pats ir tapo! Bet ši sistema funkcionuoja teisėtai, galvojo jis, be to, argi jį galima kaltinti už tai, kad išgelbėjo Rani Jago gyvybę? Deinas patimpčiojo kairiąją rankovę. Marškiniai, kuriuos jis vilkėjo, buvo Rani — rankovės siekė riešus, puikiai paslėpdamos vergo įdagą. Ji siūlė jam apsivilkti Zedo marškinius, bet jis atsisakė. Jeigu vergija bus panaikinta, svarstė jis, kažkuo teks ją pakeisti, o sukišti į kalėjimus žmonės kažin ar jausis geriau… Deinas susimąstė, kaip jaustųsi tūnodamas vienutėje ar kur ten apgyvendina kalinius. O kas, jei vietoj vergijos bus įteisinta kokia nors dar baisesnė bausmių sistema, tarkime, katorginiai darbai ar smegenų plovimas?..

Tačiau vergija juk — savaime priverstinis darbas, o nuolatinis nuodijimas dorazinu prilygsta laikinam smegenų praplovimui. Argumentai už ir prieš nenutrūkstamu ratu sukosi Deino galvoje. Staiga priešais jį išniro kažkoks žmogysta.

— Atleiskite, pilieti, gal pasakytumėte savo nuomonę apie referendumą?

Tai buvo kažkoks VIN žurnaliūga, atliekantis visuomenės apklausą. Žmogėnas pristvėrė jį meistriškai: kamera jau buvo nutaikyta į jį, mikrofonas pakištas po nosimi.

— Kuo jūs vardu, pilieti? — mygo jis.

— Atsiknisk, — sviedė jam Deinas. Žmogus atsiduso ir nusigręžė. Deinas pastebėjo, kad slenkančiose šaligatvio juostose tokių žurnaliūgų knibždėte knibžda. Jis praėjo laikraščių kioską; pastebėjo kažkokią moterį su veidrodiniais saulės akiniais, avinčią sandalais — ir daugiau neprisidengusią nė siūleliu — ji per ausines klausėsi žinių. Po Deino koja sušnarėjo laikraštis. Jo antraštė didelėmis raidėmis bylojo: „PETICIJOS ĮTEIKĖJAI TVIRTINA SURINKĘ 40 000 PARAŠŲ PER TRIS DIENAS.”

VIN žurnaliūga jau suskubo prisikabinti prie moters, kuri neatsisakė su juo kalbėtis. Ji vilkėjo gelsvą aptono suknelę, kuri plazdėjo aplink ją tarsi debesis — ne pilietė, pagalvojo Deinas, turistė. Jis sulėtino žingsnį, stengdamasis išgirsti, ką moteris pasakys. Ji vylėsi, kad referendumas patirs nesėkmę; tiesa, kadangi pati buvo iš Kardinalio sektoriaus, visa tai jos per daug nė nedomino, bet, jos manymu, Čabado metodai bausti nusikaltėlius nebuvo tokie jau siaubingi. Jos pačios gimtojoje planetoje, Kinijoje II, nusikaltėlių reabilitacija kitąsyk užtrukdavo daugybę metų, be to, kaip tik dėl vergovinės sistemos Čabadas ir esąs toks įdomus, toks skirtingas nei kiti pasauliai, dėl to šitaip traukia čia apsilankyti!

— Ar jūs pati norėtumėte turėti vergų? — paklausė VIN žurnaliūga.

Turistė lyg ir sunerimo.

— Na… nežinau.

— Ar ką nors žinote apie priklausomybę nuo dorazino?

Ji atšlijo staiga susidrovėjusi.

— O, ne. Ne.

Deinas nelinksmai vyptelėjo — reikėjo juoktis, kitaip būtų apsipylęs ašaromis. Moteriškės samprotavimai pasirodė iki skausmo pažįstami. Sustojęs prie žemėlapio, Deinas susirado artimiausią slenkančią šaligatvio juostą, gabenančią į šiaurę. Staiga širdyje suspurdo akinantis džiaugsmas. Atsargiai, tarė sau Deinas. Tiesa, jis turėjo kreditinį diską kišenėje ir laisvai galėjo vaikštinėti gatvėmis, kur panorėjęs, bet toli gražu nebuvo laisvas.

Artėjant prie hiperių rajono, pirmiausia jo dėmesį patraukė garsas. Siaurutėje gatvelėje už sandariai uždarytų durų kažkas dunksėjo. Įkyrus tratėjimas, primenantis krušos barbenimą į sušalusią žemę, nubloškėjo vaizduotę į tuos laikus, kai jis sukiojosi „Liateroje”, Nekse.

Pasisaugok. Būk labai atsargus.

Pro vienas duris žiovaudamas išėjo kažkoks vyriškis. Jo veidas buvo išterliotas blizgučiais, o ėjo jis, kaip ir visi hiperiai, grakščiai spyruokliuodamas — iš karto buvo matyti, kad jam į pačius kaulus įaugęs suvokimas, jog gravitacija — tik vietinės reikšmės reiškinys.

Kone apsimetęs nematomu, Deinas nusekė paskui jį.

Jis net nenutuokė, kas galėtų būti tasai žiovaujantis tipas — galbūt kokio maršrutinio luoto pilotas? O gal keleivinio lainerio įgulos narys? Žmogus pasuko už vieno kampo, už kito ir, dar kartą kuo plačiausiai nusižiovavęs, prisliūkino prie kitų durų. Vos jam prisilietus delnu, šios atsivėrė. Nelengva jam išpuolė naktelė, pagalvojo Deinas, giliai kvėpdamas į save tirštą vyno bei marihuanos kvapą. Jis pajudėjo siaurute bevarde gatvele toliau, ir čia jo šnerves pakuteno kažkoks kitas, aitrus, kvapas… Kava, atpažino jis ir skubiai nužingsniavo už kampo. Kvapas aiškiai sustiprėjo. Vadinasi, Deinui pavyko rasti bent dalį to, ko išsiruošė ieškoti: kava galėjo vaišinti tik hiperių bare.

Žengdamas vidun pro siūbuojančias „Žaliosios Šokėjos” duris jis prisiminė, kaip, artėjant prie Čabado palydovo, jį sveikino klegantys maršrutinių luotų pilotų balsai. Deinas pabandė prisiminti vardus. „Seminolas” — taip, jis prisiminė „Seminolą”. Kas sėdėjo prie pulto? Aha, Junona. Kažin ar Junona dažnai čia apsilanko? Deinas dar tarpduryje stabtelėjo apsidairyti. Baras atrodė lygiai taip pat, kaip ir visi kiti barai, kuriuose jam teko lankytis. Maži staliukai, apsitrynusios kėdės. Gilumoje — uždaros kabinos. Virš baro kabojo negrabiai nutepliotas paveikslas — figūra, apsisiautusi žaliomis skraistėmis; matyt, dingtelėjo Deinui, čia kažkas stengėsi pavaizduoti verdietę, šokančią K ‘m ‘ta. Deinui parūpo, ar Čabade apsilanko verdiečiai. Jeigu taip, jie neabejotinai ateitų čionai. Hiperiai į savo bendruomenės barus paprastai renkasi ne vien susitikti su draugais, išgerti, pasiklausyti muzikos ar pasipešti.

Už baro stovėjo ne itin valyvos išvaizdos moteris baltais smulkiai garbanotais plaukais. Deinas pasuko prie jos.

— Raudonojo vyno.

Jis pastūmė savo kreditinį diską glotniu tamsrudžiu neomedienos paviršiumi. Moteris įpylė svečiui taurę tiršto raudono vyno ir sprigtelėjo diską atgal.

— Pirma taurė — nemokamai, — pratarė.

— A.

Deinas nelabai suprato, ką tai turėtų reikšti. Bet paskui nutarė, kad reikšti tai gali tik viena: baras visus savo svečius vaišindavo pirmąja dienos taure. Malonus paprotys. Deinas nusinešė taurę prie stalo. Iš kažkokios neįžiūrimos kertės smelkėsi kvapai: keptos žuvies ir jūros dumblių paplotėlių — pigaus vietinio, Čabado, maisto. Reikėtų užkąsti, dingtelėjo jam. Nuostabu buvo žinoti, kad panorėjęs galėtų čia pat užsisakyti pietus, kad galėtų nusipirkti drabužių, tarkime, marškinius ilgomis rankovėmis, arba papuošalų, pavyzdžiui, auskarus, tik jokiu būdu ne mėlynus, muzikinių įrašų, knygų… Tiesa, ginklo jis nenusipirktų — kreditinis diskas neatsiskaitytų už ginklą. Negalėtų ir išsinuomoti katerio.

Deinas gurkštelėjo vyno. Šis buvo siaubingas, sprangiai saldus. Prie baro protarpiais vis atplaukdavo lankytojai, persimesdavo žodžiu kitu su barmene, rodos, vardu Ember, pasiimdavo gėrimus ir šliauždavo atgal į savo vietas. Deinui pasidarė smalsu, ar čia lankosi ir Tinklo įgula. Na, žinoma, o kur jiems daugiau eiti? Vidun įžirgliojo kažkokia moteris su raudona plunksna plaukuose — kažin kas tai, dingtelėjo Deinui, atpažinimo ženklas ar paprasčiausia puošmena?

Dar stipriau dvelktelėjo kava. Deinas pažvelgė baro pusėn: Ember kaip tik prisipylė puodelį, o Deinui tai šį tą pasakė apie ją. Kavą gerdavo tik tie, kurie kadaise gyveno Naujojoje Žemėje, Senojoje Žemėje arba Naujosiose Žemėse ar bent jau skraidė vienu laivu su ten gyvenusiais. Štai Raselas mėgo gerti kavą. Kaip tik Raselas jam ir pasakė apie tai. Sakė jis ir dar kai ką, į ką man tikrai vertėjo įsiklausyti, dingtelėjo Deinui.

Jo sąmonėje nuaidėjo Zedo Jago balsas: „Nejaugi mama niekad nesakė jums, kad kumštynės su skeliečiais kenkia sveikatai? ”

Atsiknisk, atrėžė jam Deinas. Jis gurkštelėjo dar vyno ir nustebo įsitikinęs, jog spėjo ištuštinti taurę. Vėl patraukė prie baro.

— Norėčiau dar vyno, — tarė jis Ember. Šįsyk ji jau paėmė pinigus.

Šleptelėjusi jo kreditinį diską ant baro, barmenė tarė:

— Pas mus čia nedažnai užsuka prašalaičiai.

Tai, savaime suprantama, buvo klausimas. Deinui paglostė širdį: tai reiškė, jog jis, kad ir kuo būtų virtęs, vis vien liko hiperių. Ember niekada nesivargintų pažindintis su kokiu užklydusiu turistu. Deinas pasirėmė alkūne į barą.

— Ieškau draugės, — tarė jis.

Ember nuslinko į kitą baro galą įpilti gėrimo masyviam vyrukui, apsimuturiavusiam kroviko diržais. Deino žvilgsnis nuklydo prie staliukų. Šie jau buvo tirštai apsėsti: vidudienio kaitra visus slampinėtojus suvijo iš gatvės į pastogę. Mergina, išsipaišiusi mėlynais blizgučiais, šnekėjosi su moterimi, pasidabinusia plunksna plaukuose. Sugrįžo Ember. Dėliodama švarias taures ant lentynos, ji tarė:

— Visi, kurie renkasi šiame bare, yra draugai.

— Gali būti, — sutiko jis. — Bet aš ieškau konkrečios draugės. — Jis prisėdo ant aukštos kėdės prie baro. — Galvą guldau: tu čia visus pažįsti.

Barmenė pažvelgė tiesiai Deinui į akis.

— Bet nepažįstu tavęs.

— Mano vardas — Deinas Ikoro, — prisistatė vyrukas.

Ember nusigręžė ir paspaudė mygtuką. Iš šaldytuvo už baro barškėdami pažiro ledo gabalėliai.

— Vardas girdėtas, — pripažino ji.

Deinui net sprando plaukeliai pasišiaušė.

— Kur?

— Čia, — atsakė ji ir sutreškino nykščio sąnarį. — Tinklo įgula kalbėjosi apie tave.

— Ir ką jie kalbėjo? — kaip įmanydamas nerūpestingiau paklausė Deinas.

Ember įsmeigė į vyruką žvilgsnį iš po susiraizgiusio plaukų kaltūno.

— Kalbėjo, kad vienas toks hiperis, pavarde Ikoro, pakliuvo į nagus narkotikų kontrolei ir atsidūrė Tinkle. Ir dar girdėjau, kad paskui jis tapo mėsa Zedui Jago.

Mėsa. Taikliau nepasakysi. Kaip tik tai jis buvo tada, tebebuvo ir dabar. Deinui ėmė graužti gerklę.

— Ar jie sakė dar ką nors?

— Kalbėjo manę, jog jis — Žvaigždžių Kapitonas.

Deinas atsakė:

— Tai tiesa.

Jos akys, žalios kaip Pelino žolė, įdėmiai tyrinėjo svečio veidą.

— Ir visa kita.

Moteriške, dingtelėjo Deinui, jei dabar imsies manęs gailėtis…

— Visa kita — irgi tiesa.

Barmenės veide nekrustelėjo nė raumenėlis.

— Būk pasveikintas užsukęs į „Žaliąją Šokėją”, Žvaigždžių Kapitone.

— Ačiū, — padėkojo Deinas. — Aš ieškau Tori Lamonikos.

Ember ranka persibraukė plaukus, kas nėmaž nepataisė jos šukuosenos.

— Pažįstu ją, — pasakė. — Ji čia apsilanko.

Prie vieno staliuko sėdinčios moteris su raudona plunksna plaukuose ir mėlynais blizgučiais išsipuošusi mergaitė piktai dėbsojo viena į kitą. Staiga mergaitė garsiai pareiškė:

— Gali sau čiuožti iš čia, jeigu jau taip manai!

— Atsiprašau, — tarstelėjo Ember.

Išnirusi iš už baro ji nužirgliojo prie jų staliuko. Mėlynais blizgučiais išsidabinusi mergaitė jau stovėjo stačia.

Užvirė tylus, bet aršus ginčas, kurį užbaigė Ember, nykščiu dūrusi durų pusėn. Moteris su raudona plunksna išspūdino lauk. Ember grįžo prie baro.

— Užkąsti norėsi? — paklausė.

— Žinoma, — atsakė Deinas, išžvejodamas iš kišenės kreditinį diską.

Ember delnu stipriai pliaukštelėjo per barą.

— Pietų metas! — garsiai pranešė ji.

Prie staliukų sėdintys žmonės ėmė rąžytis, pakilę jie traukė prie baro. Mėlynais blizgučiais išsitepusi mergaitė šmurkštelėjo už baro. Ji išnyko patalpos gilumoje, o po akimirkos pasirodė vėl, susikrovusi po tris lėkštes ant kiekvienos rankos.

Ember vieną lėkščių pastatė priešais Deiną. Jūros dumbliai atrodė pernelyg sugruzdėję, bet žuvis, sprendžiant iš kvapo — o ir iš skonio taip pat — buvo visiškai šviežia. Deinas pastatė tuščią savo taurę taip, kad barmenei kristų į akis. Po valandėlės ji vėl pripylė vyno.

— Nupirkti ko nors ir tau? — pasiūlė jis.

Ji prunkštelėjo.

— Negi manai, kad aš pati ragauju savo gėralo? — Staiga ji delnu apglėbė jo taurę, nukėlė nuo baro ir šliūkštelėjo vyną lauk. Deinas nespėjo net prasižioti, o moteris vėl pripildė taurę, šįsyk — tamsesniu skysčiu. — Paragauk šito.

Deinas gurkštelėjo. Vynas buvo sausas, neaitrus ir tikrai nepigus.

— Ačiū, — ištarė jis.

— Lamonika ateina vakarais, — pasakė Ember. — Jeigu pasirodys ir šįvakar, pasakysiu, kad jos ieškai.

Kažin ar Tori Lamonika žino, kad mane susėmė Tinklas? — parūpo Deinui. Tikriausiai žino.

— Būčiau dėkingas, — tarė. — Pasakyk jai, kad grįšiu rytoj vakare.

Barmenė aštriai mestelėjo:

— Nepageidauju bare jokių vaidų.

— Jokių vaidų ir nebus, — užtikrino Deinas.

Mergaitė, mėlynais blizgučiais išsipaišiusi veidą, atsliūkino prie baro ir užsiropštė ant kėdės greta Deino.

— Ember, ar galiu gurkštelėti? — Ji nusišypsojo Deinui, jos balsas staiga palaibėjo per pusę oktavos: — Sveikutis.

Deinas vyptelėjo jai.

— Atleisk, — tarė. — Aš jau šiaušiu.

Jis susivertė puikiojo vyno likutį ir pasuko prie durų.

Išėjęs į gatvę Deinas valandėlę stovėjo giliai alsuodamas; rankomis sroveno prakaito čiurkšlės. Siauroje gatvelėje sūkuriavo dulkių debesys. Deinui buvo smalsu, kas galėjo būti toji mergaitė: hiperė — kažin, lyg ir per jauna. Galbūt Ember duktė? Ar šiaip pametusi galvą dėl žvaigždžių? O gal ji tik prisirijusi senėjimą stabdančių preparatų, gal iš tikrųjų jai kokie du šimtai metų? Jis abiem rankomis pasitrynė akis. Kažkodėl anksčiau jam neatėjo į galvą, kad net jeigu — ne, ne jeigu, kai — jam sėkmingai pavyks iš čia ištrūkti, garsas apie tai, kas jį ištiko Sardonikso Tinkle, pasklis labai plačiai… Persekios jį visur, seks nuo vienos žvaigždės prie kitos, iš vieno sektoriaus į kitą; kad ir kur jis užsuktų išgerti, visur išgirs minimą savo, o paskui — Zedo Jago vardą ir visi susirinkusieji įsistebeilys į jį…

Tai šūdas, drėbtelėjo jis mintyse. Suknistas bergždžias sifilitikės ožkos vaikas, išsiplūdo peliškai. Pagaliau Deinas atsiplėšė nuo baro pastato, karštai trokšdamas grįžti, norėdamas ilgai ilgai sėdėti ant aukštos taburetės prie baro, gurkšnoti Ember vyną (tegul ir tą, pigųjį), porinti vaizdingiausius prasimanymus… Tačiau jis privalėjo grįžti. Deinas prisivertė nuryti keiksmus. Jeigu tik pasiduosiąs pykčiui, žiūrėk, kurią dieną šis ims ir prasiverš pačiu netinkamiausiu metu.

Tą pat akimirką, kai įžengė į Jago Šeimos namus, Deinas suprato, jog kažkas negerai. Kabindamas saulės akinius koridoriuje ant kablio pastebėjo, kad Rani akinių čia nėra. Jis nuskubėjo į virtuvę. Amri sėdėjo ant kėdės ir triauškino čobio sėklas.

— Rani namie? — paklausė Deinas.

Mergaitė pašoko lyg išgąsdinta katė.

— Oi… Ne. Ji išėjo.

— Viena?

Amri linktelėjo, mielas jos veidelis apsiniaukė.

— Taip. Koriosas sakė jai, kad turėtų palaukti tavęs, bet ji atrėžė nenorinti laukti.

Deinas suaimanavo.

— Ar ji pasakė, kur eina?

Sulig šiais žodžiais į virtuvę įžengė Koriosas.

— Tulė, — ištarė jis.

Tulė. Vadinasi, Rani išėjo į Tulės stiklo dirbinių krautuvėlę, įsikūrusią turgaus aikštėje. Deinas prisiminė ryšulėlį.

— Kada ji išėjo?

Koriosas dirstelėjo į sieninį laikrodį.

— Prieš pusvalandį.

— Gal man dar pavyks ją pasivyti, — pratarė Deinas. — Po šimts velnių, kodėl nesulaikei jos? — papriekaištavo jis Koriosui, bet milžinas tik gūžtelėjo pečiais.

— Kaip?

Reikėjo neatidaryti jai durų, vos netėškė jam Deinas. Išslapstyti visus saulės akinius. Užrakinti ją.

Stvėręs savuosius saulės akinius jis išpuolė pro laukujės duris. Gerai bent tiek, šmėkštelėjo niauri mintis, kad, jeigu Zedas sugrįš, neras namuose mūsų abiejų. Jis bandė atgaivinti atmintyje tą pirmąją, gerokai suveltą, dieną, stengėsi prisiminti, kokiomis gatvėmis jų eita tada… Taip, iš mažojo kosmouosto jie pateko tiesiai į turgaus aikštę. Deinas nudundėjo laiptais žemyn. Gatvėse jam bent du kartus pasivaideno Rani, bet, perbėgęs į kitą pusę, vis įsitikindavo suklydęs. Sykį jis pasiklydo, sugaišo geras penkias minutes. Galų gale išpuolė į turgaus aikštę. Tulės krautuvėlė iš karto krito į akis — ji žaižaravo iš tolo.

Protekine pasileidęs per aikštę, Deinas staiga išvydo Rani. Ji gana lėtai yrėsi per apsipirkinėtojų minią. Buvo pasileidusi plaukus, akis paslėpusi po saulės akiniais, jai po kaklu kabojo Zedo dovanotasis auksinis pakabutis.

Deinas nuskubėjo moteriai priešais. Išvydusi jį artėjant, Rani sustojo palaukti. Veidas atrodė įtemptas, raukšlelės apie lūpas netikėtai išryškėjusios.

— Rani-ka, — sušniokštė Deinas, — kodėl nepalaukei manęs?

Ji neatsakė.

— Kas atsitiko? — sunerimo vyrukas.

Rani atsiduso ir įsikibo jam į parankę.

— Norėjau šnektelėti su Tule, — pasakė. — Tad ir nuėjau įjos krautuvėlę. Kai įėjau… — Moteris patylėjo. — Žinai, pažįstu Tulę jau aštuoneri metai. Maniau, kad mes — draugės. Taigi įėjau į krautuvėlę. Ji stovėjo už prekystalio, aptarnavo pirkėją. Ištariau jos vardą. Ji pavadino mane Domna Rani. Ir net nešyptelėjo man. Pastebėjau prie sienos prismeigtą popieriaus lapą, nuėjau pasižiūrėti, kas ten parašyta. Tai buvo skelbimas, maždaug: visi, norintieji pasirašyti peticiją, kad būtų paskelbtas referendumas dėl vergijos Sardonikso sektoriuje panaikinimo, kreipkitės į parduotuvės savininkę…

Deinas nesumojo, ką čia pasakius. Nutaisęs kuo neutralesnį balsą, paklausė:

— Tave tai nustebino?

Ir šiaip duslus Rani balsas, skausmo gniaužiamas, nuskambėjo šiurkščiai:

— Aš tik norėjau su ja pasikalbėti.

— Nejaugi vyleisi, kad buvusi vergė gali pritarti vergijai?

Jos pirštai įsikirto į Deino ranką.

— Nesu aš jau tokia beviltiška kvaiša! Bet vis tik nereikėjo jai kreiptis į mane „Domna Rani”. Ir dar aš maniau, kad Tulei užteks padorumo bent jau viešumoje laikytis neutraliai.

Deinas ištarė:

— Užjaučiu, kad ji tave taip nuliūdino.

— Aš visai neliūdžiu, man tik pikta! Pikta pačiai ant savęs. — Staigiu judesiu moteris atsismaukė saulės akinius ant viršugalvio.

— Aš baiminausi dėl to, kaip šio referendumo rezultatai paveiktų šios planetos ekonomiką, jei jie būtų palankūs Maiklui A-Rae. O dabar baiminuosi, kad jau nebesvarbu, kuri pusė laimės, o kuri pralaimės; pats problemos užaštrinimas išjudino tokius jausmus, kad Čabadas, šiaip ar taip, gali subyrėti į šipulius. Privalėjau tai numatyti.

Deinas net nustebo suvokęs, kad ji kalba visiškai rimtai.

— Rani, — tarė jis, — juk tu nesi atsakinga už visos planetos likimą.

Aplink juos urduliavo turgaus aikštės spalvos bei balsų kakofonija — tarsi vėtros sūkuriai apie uragano akį. Rani pažvelgė į Deiną. Buvo šiek tiek už jį žemesnė… Vilkėjo mėlynus marškinius ir mėlynas kelnes. Ant marškinių nugaros buvo išsiuvinėtas raudonas drakonas. Jos kaklo duobutėje blykčiojo auksinis pakabutis. Ji tarė:

— Tu klysti. Aš esu atsakinga.

Juodu patraukė per aikštę, lėtai braudamiesi tarp tankiais kupstais susimetusių turistų. Juk tai beprotybė, dingtelėjo Deinui.

Niekas negali užsikrauti atsakomybės už visą planetą, tai tik vaizduotės vaisius.

Ir vis dėlto tai ne pramanas, tuoj pat persigalvojo jis. Šita moteris, štai žingsniuojanti greta jo, turi pakankamai galios lemti sprendimus, nuo kurių priklausė ne tik šio, bet ir dar keturių sektoriaus pasaulių politika bei ekonomika.

Išgirdę už nugaros pratrūkusius riksmus, abu atsigręžė. Rani žingtelėjo triukšmo pusėn. Deinas, staiga prisiminęs savąsias asmens sargybinio pareigas, stvėrė ją už rankos.

— Neik ten, — tarstelėjo. — Ten nesaugu.

— Prašome pasitraukti! — nuaidėjo riksmas per stiprintuvą.

Per minią spėriai brovėsi trejetas Abanato policijos pareigūnų. Du iš jų buvo ginkluoti Federacijos tipo paralyžiuokliais.

Tarsi avių banda turistai plūstelėjo riksmų pusėn.

— Eime, nešdinamės iš čia, — tarstelėjo Deinas.

Jis tvirtai laikė Rani už rankos. Pardavėjai trypčiojo ant savo krautuvėlių slenksčio dairydamiesi po aikštę, keletas smalsiai lydėjo akimis du žmones, kryptingai judančius tolyn nuo sambrūzdžio. Deinas akylai dairėsi, bet taip ir nepastebėjo nė vieno, kuris įsispoksotų pernelyg ilgai.

— Čionai, — tarė Rani, ūmai pakeisdama kryptį. Deinas nesusimąstęs nusekė jai iš paskos. Netrukus jie išniro į Bulvarą, perėjo skersai jį ir patraukė Įkūrėjų Lankos link.

Prie vartų budinti moteris šypsodamasi nusilenkė ir įleido juos į vėsią žalią medžių ūksmę.

— Kodėl po miestą tu visuomet vaikščioji pėsčia? — paklausė Deinas.

Rani sukikeno.

— Man tai vienintelė proga pasimankštinti, — atsakė ji ir nusišypsojo. — Be to, slenkančios šaligatvių juostos skirtos tik turistams.

Juodu sustojo greta fontano ir užsižiūrėjo į vandens kaskadas, įspūdingai krintančias nuo vienos sumaniai įtaisytos uolos atbrailos ant kitos.

— Man taip patinka kriokliai, — ištarė Rani.

Deinas atsakė:

— Esama tokių pasaulių, kuriuose krioklių daugiau nei Čabade uolų.

Rani palingavo galvą.

— Negaliu patikėti, — pasakė. Paskui kairysis jos lūpų kamputis smagiai trūktelėjo aukštyn. — Žinai, aš tau pamelavau, — tarė ji, uždedama delną vergui ant rankos.

— Ką būtent?

Moteris nusišypsojo plačiau.

— Vaikščioti pėsčiomis — anaiptol ne vienintelis būdas man prasimankštinti.

Jos plaukai žaižaravo krioklio purslų šydu, vandens lašeliai žalioje medžių paunksnėje atrodė tarsi blizgantys žvyneliai. Deinas dirstelėjo Jago Šeimos namų pusėn…

— Niekas mūsų nepamatys, — kuštelėjo Rani ir pabandė prisitraukti jį arčiau.

Tačiau Deinas ją sulaikė.

— Rani-ka, tai nesaugu, — pasakė. — Gali būti, kad mus kas nors stebi. Tie hipererdvės farai…

Rani susiraukė.

— Prakeikimas, — ištarė tyliai. — Aš kaip tik stengiausi juos užmiršti.

Kai jie išėjo iš medžių pavėsio, Rani paklausė:

— Kaip tau sekėsi vykdyti užduotį?

Deinas įsitempė.

— Užmečiau kabliukus — pirmas žingsnis žengtas, — atsakė.

— O koks bus kitas žingsnis?

— Turiu grįžti ten rytoj vakare.

— Labai jau miglotai kalbi, — pareiškė ji. Juodu ėjo skalaujami saulės, Deino rankas ir sprandą išmušė prakaito lašeliai. — Spėju, kad tyčia.

Jis atsakė:

— Taip, aš iš tikrųjų nieko nenorėčiau aiškinti.

Rani atsigręžė į jį. Abiem rankomis nubraukė nuo veido išsitaršiusius plaukus ir pasakė:

— Man nepatinka, kai mane laiko nežinioje, Deinai.

Jai už nugaros aštrioje Čabado saulės šviesoje tamsiu metalu blykčiojo geležiniai tvoros virbai.

Deinas pasakė:

— Rani, jei pasakysiu tau, ko ėmiausi ir su kuo susitikinėju, aš išduosiu tam tikrų asmenų pasitikėjimą. Ir tai dar ne viskas — aš sulaužysiu hiperių tradiciją. Juk pažadėjau tau pamėginti surasti Lorasą U-Eleną. Ar gali tiesiog pasitikėti manimi, kad pažadą tikrai įvykdysiu?

Šeimininkei visiškai nepatiko pasijusti užspeistai į kampą, Deinas matė tai iš jos veido išraiškos. Rani kiek kryptelėjo galvą.

— Kiek laiko dar reikės laukti, kol galėsiu pasikalbėti su juo?

— Nežinau, — atsakė Deinas.

Dievulėliau, šmėkštelėjo mintis, jau verčiau ji manimi patikėtų. O jeigu ne, teks prikurti jai krūvą nesąmonių.

Jis nenorėjo meluoti nė vienam iš Jago Šeimos.

Rani linktelėjo.

— Gerai. Patikėsiu tavim.

— Ačiū, — atsakė Deinas.

Ji prunkštelėjo.

— Nebūk kvailys, Žvaigždžių Kapitone. Įdomu, ką turėčiau daryti, kad išpeščiau iš tavęs tai, ko gražiuoju nenori pasakyti? Gal atiduoti tave Zedui? Kad jis tuo pačiu išsiaiškintų dar ir tai, jog mudu su tavimi buvome meilužiai?

Jis rimtai atitarė:

— Tavęs Zedas niekad nė pirštu nepaliestų.

— Žinau, — sutiko Rani. Jos bateliai aštriai gurgždino tako žvyrą. Tiesiog priešais buvo antrieji vartai, o virš jų dunksojo namo fasadas su Jago Šeimos simboliu. — Tiek jau to, Deinai. Nepradėkime visko iš naujo. — Juodu išėjo pro vartus. — O, ne! — Ji, rodos, išsigando, balsas nuskambėjo kone spigiai.

Deinas pažvelgė moteriai per petį. Ant namų laiptų trypčiojo visas knibždėlynas VIN žurnaliūgų su kameromis bei įrašymo aparatūra.

Neįmanoma nei jų apeiti, nei peršokti, nei prasikasti po jais, nutarė Deinas. Jis dirstelėjo į Rani.

— Na, Domna, ką darysime? — paklausė.

Jos veido raumenys įsitempė. Bet tuojau pat, gerokai vergą nustebinusi ir sužavėjusi, Rani nusišypsojo ir tvirtai žengė pirmyn.

VIN darbuotojai Domną jau pastebėjo. Kelioms akimirkoms juos dar sulaikė mandagumas ir aukšta jos padėtis. Bet paskui visi urmu puolė artyn. Deinas žingtelėjo į priekį, atsistodamas tarp jos ir atgarmančio būrio.

— Ne! — tarstelėjo Rani.

Priblokštas vergas pasitraukė.

Rani ėmė baksnoti pirštu:

— Tu, tu, tu, tu ir tu, — tarė. — Jeigu negaišindami laiko praleisite mane iki durų, galėsime pasikalbėti viduje.

Tie nedvejojo nė akimirkos.

— Viskas aišku, ponia, — tarė viena žurnaliūgų, įsitaisiusi pačiame priekyje — aukšta juodaodė moteris ryškiai geltona tunika ir kelnėmis. Rankose ji laikė kamerą. — Rikiuokitės į pleištą, mikliai!

Tarsi būtų iš anksto surepetavę šį manevrą, penketas išrinktųjų pasisuko, ir Deinas tik dabar pastebėjo, kad kiti keturi segi geltonus ženkliukus — vadinasi, Rani iš tikrųjų rinkosi laiminguosius ne visai atsitiktinai…

— Eime!

Jie vieningai pajudėjo pirmyn. Visi kiti VIN atstovai suvokę, kas atsitiko, pratrūko plūstis. Tačiau moteriai geltonais drabužiais tai buvo nė motais: ji tik šyptelėjo ir nuleidusi pečius ėmė brautis pirmyn, nekreipdama jokio dėmesio į piktą niurnėjimą. Deinas laikėsi užnugaryje, taip pat ir vienas laikraštininkas su geltonu ženkleliu — dėl visa pikta, jei nusivylusieji bandytų nemačiomis prasmukti iš paskos, bet nieko neatsitiko. Koriosas atidarė duris. Išrinktųjų VIN atstovų grupė pašėlo šaudyti kameromis į visas puses.

— O čia dar koks priedas? — tarstelėjo juodaodė moteris.

— Šeštas, — atsakė kažkoks trumpulis su vaizdo kamera rankose.

— Ne, — atsiliepė dar kažkas. — Mūsų septyni.

— Ar galime užsukti į virtuvę?

— O užlipti į antrą aukštą?

Aukštaūgė moteris dūrė pirštu į Deiną:

— O šitas kas?

Viskam vadovauti ėmėsi lyg iš po žemių išdygęs Binkis.

— Piliečiai, Domna Rani siūlo jums įsitaisyti su visa įranga štai šitame kambaryje. — Jis atidarė duris į erdvią svetainę. — Ji pati ateis po kelių akimirkų. Prašome palaukti jos čia. Interviu truks dvidešimt minučių.

— Pasiutimas, — užprotestavo aukštaūgė moteris, — mes tikrai nusipelnėme daugiau laiko! Juk mes ją užspeitėme, argi ne taip?

— Užsičiaupk, Tede, — atsiliepė trumpulis. — Kitaip ji išvis išmes mus pro duris.

— Dvidešimt minučių, — pakartojo Binkis jokių ginčų nepripažįstančiu tonu ir mostelėjo į duris.

Niurnėdami laikraštininkai suėjo į svetainę. Iš virtuvės atlingavo Koriosas, ant ištiesto delno nešdamas apkrautą padėklą.

Po interviu, kai VIN žurnaliūgos išsinešdino iš namų, Rani liko sėdėti svetainėje. Tas kambarys nebuvo iš jos mėgstamų: apstatytas per daug sunkiais, tamsaus medžio baldais, su tokia pat puošyba. Rani jis pernelyg priminė motiną. Delnu ji perbraukė švelnų krėslo apmušalo aksomą. VIN žurnaliūgos išėjo nepaprastai patenkinti. Rani atsakė į kokius du trečdalius jų klausimų, be to, pakišo iš koto verčiančią antraštę laikraščio ekstra numeriui: „RANI JAGO REMIA REFERENDUMĄ!”

O pasakė ji štai ką:

— Jeigu bus surinkta pakankamai parašų ir paaiškės, kad žmonės remia referendumą Čabade, tuomet aš irgi jį paremsiu.

— Ką manote apie Maiklą A-Rae? — klausė jos Tedė Korina, aukštaūgė laikraštininke.

— Manau, jam dar labai stinga patirties, — atsakė Rani pačiu globėjiškiausiu tonu, kokį sugebėjo iš savęs išlaužti. — Bet ketinimai jo geri.

Globėjišką toną ji nutaisė tyčia — tikėjosi šitaip užminsianti A-Rae ant nuospaudos, ir tada įžeista savigarba galbūt paakins buvusį policininką reaguoti. Galbūt net įmanoma išprovokuoti jį iškrėsti vieną kitą kvailystę. Su dauguma žmonių tai pavykdavo. O kuo kvailiau kapitonas pasirodys, tuo mažiau kas juo tikės, o ir susigėdę jo rėmėjai gerokai pritils.

VIN žurnaliūgos išmaukė du grafinus vyno, surijo visą kaugę pyragėlių su prieskoniais. Rani pasisėmė saują čobio sėklų — vienintelio maisto, dar likusio ant stalo. Kai pagaliau pakilo, kažkas pabeldė į svetainės duris.

— Rani-ka, — pasigirdo Binkio balsas. — Skambina pareigūnė Curada.

— Ačiū, Binki. — Ji atsigręžė. — Ar ta minia dar trypinėja ant laiptų?

— Ne, visi jau išsiskirstė. — Vergas pasibjaurėjęs dėbtelėjo į VIN žurnaliūgų paliktą jovalą. — Pakviesiu Amri, kad visa tai sutvarkytų.

— Ačiū. Gal žinai, dėl ko skambina pareigūnė?

Binkis nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Ne, Rani-ka. Pareigūnė Curada niekada nesakytų to man.

— Ak taip, žinoma, — atsakė Rani. — Kartais aš tiesiog užsimirštu… — Ji nusišypsojo vietoj atsiprašymo. — Ar mano brolis vis dar ligoninėje?

— Kiek žinau — taip, Rani-ka.

Kažin, pagalvojo ji, galbūt Zedas vengia būti namie, nes nebeištveria su manimi, kai aš jau apsisprendžiau tekėti už Feriso Diuro?

Apie Darieną Riis jai nesinorėjo net pagalvoti.

Triaukštelėjusi dantimis čobio sėklą, Rani susimąstė, kaip į jos santuokinius planus sureaguos Binkis. Savaime suprantama, ji turės jam apie tai pasakyti, iš tikrųjų, dingtelėjo jai, reikėtų pasikalbėti su juo dabar pat, anksčiau, nei prasidės visos teisinės derybos. Kopdama laiptais į savo miegamąjį moteris staiga pajuto, kaip smarkiai ilgisi savo tikrųjų namų užmiesčio valdoje. Jau greitai, pažadėjo pati sau Rani. Jau labai greitai. Iškart po pokylio.

O pokylis — jau po trijų dienų. Ji net susiraukė, eidama per kambarį prie kompiuterio. Ekranas veikė parengties režimu. Spustelėjusi nykščiu, Rani įjungė telefono liniją.

— Kalba Rani Jago.

Ekrane blykstelėjo padūmavęs veidas, bet tuojau pat jame išryškėjo Sachiko Curados bruožai.

— Domna, mums pavyko atkapstyti gana įdomios informacijos.

Rani įsitempė.

— Apie ką?

— Apie Laisvuosius Čabado Žmones. Ant priešpaskutinio laiško, kurį perdavėte mums, aptikome piršto atspaudą. Komunigrama nusiuntėme jį į Nekso archyvus. Jie atsiuntė štai tokį atsakymą — „R” kategorijos duomenys.

— Atleiskite, — pertarė Rani, — visiškai nesuprantu, apie ką kalbate.

Sutrikusi Curada nusijuokė.

— Atsiprašau. Kai pasiuntėme užklausimą į Nekso Kompcentrą, kuriame saugoma visa surinkta informacija apie bet kurį žmogų, mums atsakė, kad asmens, palikusio piršto atspaudą, tapatybė jiems žinoma, bet jie negali jos atskleisti.

— O ką tai reiškia? — paklausė Rani.

— Tai reiškia, — paaiškino policininkė, — kad tiems Laisviesiems Čabado Žmonėms padeda kažkas iš pačių aukščiausiųjų sluoksnių.

— Padeda… — Rani susiraukė. Kas galėtų padėti disidentų organizacijai surengti — beje, gana nemokšiškai — žmogžudystę?

Ji žinojo. Pareigūnė Curada stebėjo ją niauriomis akimis. Rani įsiskaudėjo riešus, ji tik dabar susizgribo, kad stovi sugniaužusi krėslo atlošą. Paleido jį ir atsisėdo. Valandėlę padvejojusi paklausė:

— Pareigūne Curada, ar esama bent menkiausios tikimybės, kad arba jūs pati, arba Nekso Kompcentras įvėlė klaidą?

Curada papurtė galvą.

— Ne, Domna. Deja, ne.

Rani linktelėjo.

— Supratau, — ištarė. Po išorine ramybe, kuria, ji vylėsi, spinduliavo jos veidas, Rani jautė kylantį įsiūtį. — Tikriausiai daugiau nevertėtų kalbėti. — Jos bendravo atvira linija: kiekvienas, apsirūpinęs atitinkama įranga, galėjo nuklausyti jų pokalbį. — Pasakykite dar vieną dalyką, pareigūne Curada. Kai mudvi kalbėjomės paskutinį kartą, jūs kaip tik ieškojote vieno dingusio asmens. Ar jums jau pavyko jį rasti?

Akimirką pareigūnės Curados veide atsispindėjo tik suglumimas. Bet paskui akys nuskaidrėjo, lūpų linija išsilygino.

— Ne, Domna, dar ne. Bet būtinai rasime.

Abi moterys nusišypsojo. Abanato policijai kol kas nepavyko išsiaiškinti, kur nulindęs Maiklas A-Rae.

— Gerai, jog tai sužinojau. Prašau nuolat mane informuoti. Labai dėkoju, kad visa tai man pranešėte.

Rani stebėjo, kaip plykstelėjęs gęsta atvaizdas ekrane. Kurį laiką ausyse dar grumėjo foninis policijos nuovados triukšmas. Bakstelėjusi nykščiu, Rani išjungė ryšį ir, staiga įdūkusi, tvojo kumščiais sau per šlaunis. Skausmas trumpai valandėlei nustelbė pyktį. Vadinasi, Laisvieji Čabado Žmonės naudojasi pagalba iš pačių aukščiausių — Federacijos lygio! — sluoksnių. Velniai nujotų tą Maiklą A-Rae!

Ji atsistojo ir priėjo prie lango. Viena ranka atsargiai praskleidusi užuolaidą, užsižiūrėjo į Įkūrėjų Lanką, dairydamasi kokio nors jos langus nužiūrinėjančio tipo iškalbingais juodais drabužiais. Tačiau parke nebuvo nieko, išskyrus žaidžiančius vaikus ir budriai juos prižiūrinčius vergus. Kažin, dingtelėjo jai, galbūt A-Rae sugebėjo palenkti savo pusėn kurį nors iš vergų? Ji paleido užuolaidą. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, vėl grįžo prie kompiuterio. Apie visa tai reikėjo pranešti Zedui. Tačiau vos spėjusi ištiesti ranką prie ekrano, moteris sudvejojo ir ranką atitraukė. Taip, ji būtinai viską jam papasakosianti, bet tik ne dabar, kol jam, atrodo, skaudu net būti viename kambaryje su seserimi. Rani susimąstė, ar galėjo suklysti įtardama Maiklą A-Rae. Nutarė, kad negalėjo. Kuris kitas nepagailėtų šitiek pastangų burdamas grupę, kurios, atrodo, vienintelis tikslas — nužudyti ją, Rani Jago? O jei ir ne nužudyti, tai bent įbauginti, išmušti iš pusiausvyros… Ji valandėlei sustingo, apsiglėbusi abiem rankomis, smarkiau spustelėdama save tame absurdiškame glėbyje. Nejaugi A-Rae iš tikrųjų galėjo visa tai suplanuoti, pats suorganizuoti Laisvuosius Čabado Žmones — vien tam, kad išgąsdintų ją ir priverstų priimti kokį nors lemtingai klaidingą sprendimą? O gal — jai net ėmė mausti krūtinę — už A-Rae nugaros slepiasi dar kas nors? O gal už Laisvųjų Čabado Žmonių?

Domna Jago nuleido rankas ir prisivertė liautis nervingai vaikščiojusi po kambarį, prisivertė giliau alsuoti ir aprimti. Užvis geriausia tai, kas paprasta, tarė ji sau, prisimindama Okamo skustuvą. Nekomplikuok padėties, šito visai nereikia. Ji pasitrynė maudžiantį kaklą ir įsitikino, jog delnai bei šonai sudrėkę. Jai pasirodė, kad, išskyrus nebent Zedą, šiame pasaulyje nebėra nieko, kuo ji galėtų pasitikėti — nieko, kas galiausiai nepaaiškėtų esąs priešas.

Ir vėl mąstai kaip tikra kvaiša, sudraudė ji save. Amri niekada tavęs neišduos — toji tiesiog nesugebėtų. Koriosas dėl tavęs galėtų bet ką užmušti. Tulė… Mintį apie Tulę ji nuvijo šalin. Bet dar yra Klera, Imre, Aliza… Kokia blusa tau įkando, Rani Jago? Nejaugi tikrai manai, kad nebeturi draugų?

Curados suteikta informacija ji niekaip negalėjo pasinaudoti — Nekso jos įtaka nesiekė. Tad reikia tik kiek įmanoma labiau saugotis, kuo rečiau kelti koją iš namų (vienai — niekad) ir laukti, kol Abanato policija iššniukštinės Maiklą A-Rae. O iškart po pokylio ji grįšianti į užmiesčio valdą — Abanatą dar keturias dienas teks kaip nors ištverti, galų gale argi ji neturinti darbo? Rani priėjo prie interkomo įtaiso.

— Binki!

— Klausau, Rani-ka.

— Prašau ateiti į mano kambarį.

Po akimirkos šis išdygo tarpduryje. Rani nudelbė jį vertinančiu žvilgsniu: ar Binkis galėtų ją išduoti? Tykaus, atidaus jos žvilgsnio varstomas, sekretorius vis labiau blyško. Galiausiai prasižiojo:

— Ar kas nors negerai, Rani-ka?

— Ne, nemanau, — atsakė Domna ir mostelėjo į kompiuterį. — Norėčiau, kad paskambintum į Kristinos Vu biurą. Paprašyk jos aplankyti mane, ir kiek įmanoma skubiau. Nevėliau nei po savaitės, jeigu galima. — Kristina Vu buvo vyriausioji Jago Šeimos teisininkė.

— Klausau, Rani-ka.

Binkis atsisėdo į krėslą prie kompiuterio. Rani stebėjo klavišais lakstančius jo pirštus. Kažin, pagalvojo, ką jis pats mano apie tai: juk žino visus jos reikalus, susipažinęs su visa informacija, apie kurią ničnieko nenutuokia joks kitas žmogus, išskyrus Zedą. Binkis visuomet buvo paklusnus, kruopštus, netgi gana savarankiškas.

Prieš skambindamas į Kristinos Vu biurą, Binkis peržiūrėjo Rani dienotvarkę. Paskui susisiekė su biuro tarnautoju. Juodu šnektelėjo kelias minutes, tada Binkis atsigręžė su visu krėslu.

— Rani-ka, ar susitikimui tiks pokylio dienos rytas?

— Taip, — atsakė ji.

Binkis susitarė dėl susitikimo, išjungė telefono liniją ir vėl pakilo.

— Ačiū, Binki, — svariai tarė Jago. Paskui įsitaisė ant lovos ir mostelėjo jam sėsti ant suoliuko kojoms. — O dabar papasakok man, kaip vyksta pasiruošimas pokyliui.

Kol sekretorius dėstė jai visas smulkmenas — išsiuntinėta du šimtai kvietimų (visus juos samdytas pasiuntinys įteikė adresatams į rankas), iš jų šimtas septyniasdešimt jau priimta, maistu ir gėrimais pasirūpinta, aptarnaujantis personalas bus sukviestas laiku, be to, jau pasamdyta aktorių trupė, kuri atliks populiarią Čabade komediją — sąmonės pakraštėliu Rani girdėjo ir įsiminė informaciją, bet tuo pat metu galvojo apie ką kita: kai ištekėsiu už Feriso Diuro, reikės įtvirtinti tai kokiu nors įsimintinu mostu, reikės sugalvoti ką nors simboliška, kas deramai pažymėtų jos statuso pasikeitimą. Kažin ką čia geriausia nuveikus? Gal ką nors nupirkti ar parduoti, o gal ką nors apdovanoti?

Staiga ji suprato, ką turinti padaryti, ir nusišypsojo. Na, žinoma.

Ji paleisianti į laisvę visus savo namų vergus.

Keturioliktas skyrius

Deinas Ikoro sėdėjo prie staliuko „Žaliojoje Šokėjoje” ir laukė pasirodant Tori Lamonikos.

Dešinysis jo petys brūkštelėjo lango stiklą. Deinas papūtė į stiklą, tada rankove nušluostė apgaravusį sklypelį. Pro langą jis matė Abanato šviesas, o už jų — miesto pašvaistės atspindį įlankoje dunksančiuose ledkalniuose. Tolimi, šerkšnota rūkana pasidengę ledkalniai atrodė lyg netyčia čionai užklydę kito pasaulio gabalėliai. Tarp Deino ir įlankos virė, šurmuliavo Nusileidimo terminalo gyvenimas. Po kairiąja jo alkūne neomedienos stalviršyje kažkas buvo išraižęs: „KILROJUS BUVO NARKAŠAS”.

Deinas pralaukė jau visą valandą. Galėjo sėdėti čia dar tris. Ember iš kitapus baro pastebėjo vyruko veido išraišką ir vyptelėjo jam. Baras buvo sausakimšas. Aplink patį didžiausią, apskritą dviejų metrų skersmens, stalą spietėsi dešimt lankytojų, jie žaidė kažkokį žaidimą su septyniomis skirtingų spalvų figūrėlėmis ir keistu šešiabriauniu kauliuku.

Keturi iš dešimties žaidėjų buvo pilotai; užvis balsingiausia — moteris persišviečiančiu apdaru. Tai buvo Junona Kouris, „Seminolo” pilotė. Greta jos stovėjo laiba tyli moteris, navigatorė Lyn Kovan — irgi iš „Seminolo”. Abiejų kaklus juosė vienodi sukto metalo vėriniai. Žaidimas, kurį jie visi žaidė, vadinosi „Trigubas”; Deinas buvo apie jį girdėjęs, bet niekad savo akimis nematė žaidžiant. Jam parūpo, ar šį žaidimą mėgo ir Tori Lamonika, ar jis bent kiek panašus į senovinį „Go”.

Roza — toji pati mergaitė, išsidabinusi blizgučiais, tik šįsyk raudonais — mostelėjo padėklu jo pusėn.

— Ei, kaip reikaliukai? — šūktelėjo.

— Puikiai, — atsakė Deinas, delnu pridengdamas savo taurę.

— Gerai. — Pritildžiusi balsąji pridūrė: — Ember tau sako: pažiūrėk į duris.

Deino skrandžio raumenys susigniaužė. Jis kiek pakeitė padėtį, ištiesdamas kojas į praėjimą, bet tuojau pat jas atitraukė, nes kažkoks žmogynas apiplyšusiu terminiu kostiumu jau klibikščiavo jo link.

Durys atsivėrė, vidun siūbtelėjo šalto oro banga. O drauge su ja — ir ketvertas naujų lankytojų: du žmonės ir du verdiečiai. Viena iš žmonių buvo Tori Lamonika. Ji vilkėjo žalią drabužį — tokį tamsiai žalią, kad atrodė beveik juodas. Po kaklu blykčiojo medalionas. Ji nudrožė tiesiai prie baro ir pasilenkė šnektelėti su Ember. Pasiėmė gėrimą ir patraukė Deino kryptimi, pakeliui stabtelėdama prie žaidimo stalo.

— Ei, Tori, drauguže, kaip gyvuliuoji? — būbtelėjo Junona ir kilstelėjusi įsisiurbė jai į lūpas. — Nori sužaisti?

Deinas negirdėjo, ką Lamonika jai atsakė. Papurtė galvą, laisvąja ranka kepštelėjo Junonai per petį ir nužingsniavo praėjimu toliau. Atsisėdo už stalo priešais Deiną.

— Labas vakarėlis, — pasisveikino.

Ji buvo apsirengusi labai paprastai, neapsikarsčiusi jokiomis puošmenomis, kas hiperiams visai nebūdinga. Tiesa, ausyse kadaravo milžiniški žiedai, o antakiai buvo nudažyti: vienas žaliai, kitas — baltai.

Jos gėrimas irgi buvo žalias, su plaktos grietinėlės puta ant viršaus. Deinas kilstelėjo savąją taurę vyno.

— Už sėkmę, — tarė. Tačiau balsas išdavikiškai virptelėjo.

Lamonika pakėlė taurę ir susidaužė su juo.

— Niekad neatsisakau išgerti už sėkmę.

Deinas luktelėjo, kol ji pastatys taurę atgal ant stalo. Ant viršutinės moters lūpos liko grietinėlės puta; Lamonika nusišluostė burną viena ranka.

— Kaip laikaisi? — paklausė jis.

— Pusė bėdos, — atsakė ji. — O tu?

— Galėtų būti ir geriau.

Nuo apskritojo stalo atsklido riksmas.

— Ei, ką darai! Šitoks ėjimas draudžiamas!

Džergžtelėjo stiklas, pažiro šukės.

Junona pakilo:

— Kas pasakė, kad negaliu šitaip paeiti?

— Užsikimšk, — įsiterpė Lyn Kovan. — Ridenk iš naujo.

— Bet man net labai patinka tai, ką jau išritau!

Kad ir bambėdama, Junona vis tik atsisėdo į vietą. Lyn paspyrė šukes po stalu. Šviesos virš galvos prigeso ir vėl įsižiebė.

Lamonika prašneko:

— Tikrai nustebau išgirdusi, kad tu nusekei man iš paskos. Maniau, apsisuksi ir tikriausiai grįši į Neksą.

Taip ir turėjau padaryti, galvojo Deinas. Bet aš juk nežinojau. Iš kur galėjau žinoti?

— Vadinasi, girdėjai, — tarė jis.

Pilotė linktelėjo.

— Man labai gaila. — Ji nykščiu ėmė trinti taurės kraštą.

— Galai nematė, — burbtelėjo Deinas.

Atsiprašinėjimų jam dabar reikėjo užvis mažiausiai. Prie staliuko kairėje kažkas prisidegė žolės suktinę. Deinas giliai įkvėpė. Žmogus tai pastebėjo ir išsišiepęs ištiesė suktinę jam. Deinas giliai įtraukė dūmo į plaučius.

Atsargiau, perspėjo jis pats save. Neužmiršk, kad negali šlaistytis per naktį. Jis pasiūlė suktinę Lamonikai, ši papurtė galvą.

— Nuo šito pradedu kosėti, — paaiškino. — Kaip ir nuo tabako. Bet kaip tu suuodei, kad aš vis dar Čabade?

— Aš tave mačiau, — atsakė Deinas. — Aukciono dieną tu praėjai pro pat Jago Šeimos namus.

Moteris net krūptelėjo.

— Štai kaip. Aš tiesiog vaikštinėjau. Man patinka Abanatas, gražus miestas. — Ji pakėlė taurę; Deinas užjuto, kad hiperė pasijuto nepatogiai. — Tau turbūt atrodo kitaip.

— Tegu jį bala, — pasakė jis. — O aš gerokai nustebau tave pamatęs. Maniau, tu seniai pakėlei sparnus iš čia.

Ji atsakė:

— Norėjau. Bet susidūriau su šiokiomis tokiomis kliūtimis, kai reikėjo parduoti krovinį.

Deinas nerūpestingai mestelėjo:

— Tavo dilerė išnykusi iš miesto?

Kairysis — žalias — jos antakis sutrūkčiojo.

— Nagi, po šimts paralių, o tu iš kur žinai?

Jis išsišiepė. Viskas tvarkingai dėliojosi į vietas. Iš tiesų, pagaliau ir jam šyptelėjo sėkmė… Vyriškis prie gretimo staliuko pakišo kvaišalų suktinę jam po nosimi. Deinas giliai įkvėpė.

— Ačiū. — Jis nusišypsojo. — Gal pasikalbėkime apie reikalus, Žvaigždžių Kapitone.

Dabar jau abu Lamonikos antakiai šoktelėjo aukštyn. Bet ji pasisuko kėdėje ir mostelėjo Rozai. Mergaitė irgi jai pamojavo. Lamonika vėl atsisuko į Deiną.

— Kalbėk, — tarė.

Deinas gurkštelėjo vyno. Šis nutekėjo stemple it vanduo.

— Turbūt žinai, — pradėjo jis, — kad aš dirbu Jago Šeimai. — Ji linktelėjo. — Jago Šeima perka doraziną. — Deinas stebėjo jos veidą. — Jago Šeimos dilerės Abanate vardas… — jis patylėjo, — …Šeriksė Esba.

Lamonika pasilenkė arčiau jo.

— Tęsk, — paragino.

— Šeriksė Esba išvyko iš Čabado. Asmuo, užėmęs jos vietą, vardu Lorasas U-Elenas.

Ir šiaip jau bereikšmis Lamonikos veidas tapo, jei tik tai įmanoma, dar abejingesnis. Tačiau kairysis jos antakis vėl sutrūkčiojo.

— Na, ir ką? — tarstelėjo ji.

— Štai, prašom, — tarė Roza, pasilenkdama virš stalo su gėrimo taure rankoje.

Lamonika išsikrapštė kreditinį diską ir šleptelėjo ant stalo.

— Nori pakartoti? — paklausė ji Deino.

Deinas papurtė galvą. Roza nutaisė grimasą. Blizgučių juostos driekėsi jos krūtimis, šlaunimis ir nugara. Speneliai buvo švelniai parausvinti.

— Tikrai nenori? — mygo Lamonika.

— Tikrai, — atsakė Deinas.

Roza gūžtelėjo pečiais ir nukinkavo sau.

— Taigi, — vėl prašneko jis, — Jago Šeima domisi tuo asmeniu.

Formuluote jis pats liko labai patenkintas. Domisi tuo asmeniu. Šitaip galėtų pasakyti Rani.

— Iš tikrųjų, — pridūrė jis, — Rani Jago norėtų su juo susitikti.

— Na, ir ką? — pakartojo Lamonika.

— Tu jį pažįsti?

— Gal ir taip.

— Ar galėtum vėl su juo susisiekti?

— Tarkime, taip.

— Jago Šeima būtų tau dėkinga, jei perduotum jam šią žinią.

Lamonika nusišypsojo.

— Kaip labai dėkinga? — sausai paklausė.

— Penkiasdešimt kreditų, — tarė Deinas.

— Šimtas.

— Septyniasdešimt penki. — Šimto kreditų jo diske nebebuvo.

— Devyniasdešimt.

— Aštuoniasdešimt penki, — tarė jis.

— Sutarta. — Ji išsišiepė. — Kaip vienam vakarui — visai neblogai padirbėta. — Ji pakėlė taurę, gurkštelėjo. — Ką pasakyti Lorasui U-Elenui? Kaip jis turėtų atsakyti?

Deinas susiraukė. Šito Rani jam nepasakė… Viena nekelia abejonių: ji tikrai nenorėtų, kad U-Elenas skambintų kompiuterine telefono linija. Deinas prisiminė atsakymus į kvietimus pokyliui — ištisas jų šūsnis, išsklaidytas po kambarį.

— Pasakyk jam — tegul parašo jai laišką, — tarė.

Lamonika linktelėjo.

— Sardonikso sektoriuje žmonės rašinėja kalnus laiškų. — Ji pasirąžė; auksiniai žiedai ausyse sublyksėjo. — Sumokėk man, drauguži.

Deinas išsitraukė iš kišenės kreditinį diską. Pervedimo įtaisas, jo manymu, turėjo būti prie baro. Jis jau buvo besistojąs…

— Nereikia, — tarstelėjo Lamonika.

Susikišusi į bumą du pirštus, ji veriančiai sušvilpė. Ember ir Roza apsidairė. Visi likusieji nė nekrustelėjo. Lamonika pamojavo, šįkart — abiem rankomis, ir Roza pasiėmė padėklą. Mergaitė stabtelėjo prie žaidėjų stalo priimti užsakymų, paskui pasuko pas juos. Ant padėklo stovėjo pilka metalinė dėžutė: NKPĮ — nešiojamas kreditų pervedimo įtaisas.

Deinas gerokai nustebo jį išvydęs: dauguma barų nesivargindavo tokiais apsirūpinti, nebent, be gėrimų bei narkotikų, prekiautų ir dar kai kuo: stipriaisiais narkotikais ar seksu. Bet paskui jis prisiminė žaidėjus. Roza padėjo įtaisą ant Deino ir Lamonikos stalo.

— Net nežinojau, kad judu lošiate, — tarė.

— Mes ir nelošiame, — atsakė Lamonika. — Aš laimėjau lažybas. — Žaliasis jos antakis kilstelėjo. — Beje, negrąžinai man kreditinio disko.

— O! Atleisk.

Mergaitė ištraukė jį iš kapšelio, kurį nešiojosi prie juosmens. Ir padėjo juodo plastiko žetoną tiesiai Lamonikai į delną. Jų pirštai buvo susilietę tik trupučiuką ilgiau, nei būtina. Lamonika nusišypsojo. Ji nuspaudė prietaiso mygtuką ir įkišo savo diską į alfa skyrelį. Deinas susirado beta plyšį, į jį įdėjo savąjį diską.

Lamonika vikriai nurodė NKPĮ pervesti aštuoniasdešimt penkis kreditus iš disko beta plyšyje į diską alfa plyšyje. Prietaisas atsirūgo. PERVEDIMAS SĖKMINGAI ATLIKTAS, — sužibo užrašas ekranėlyje. Žalios raidės ryškiai tvykstelėjo prietemoje ir tuojau užgeso. Prietaisas išspjovė diskus lauk.

— Tikrai jau viskas? — paklausė Roza.

Lamonika paėmė prietaisą ir padėjo atgal ant padėklo.

— Kol kas — taip, — atsakė. Ir skiausčia ranka paglostė žiburiuojančią mergaitės šlaunį. — Kol kas.

Roza išraiškingai sugargaliavo, pakėlė padėklą ir be garso nuslydo šalin.

Deiną išpylė prakaitas. Jam gniaužė gerklę. Jis bandė save įtikinti, jog tai — tik kvaišalų dūmo poveikis, nedaugiau. Lamonika stebėjo mergaitę prie baro. Deinas atsikrenkštė. Ji grįžtelėjo į jį. Vyrukas prislopino balsą.

— Noriu pasiūlyti tau dar vieną sandėrį.

— Hmmm… — Žvaigždžių Kapitonė gurkštelėjo gėrimo. — Tai jau ketvirtas pasiūlymas, kurio sulaukiu šįvakar. — Ji įsistebeilijo į buvusį hiperį virš taurės briaunos. — Rėžk.

— Tai asmeniška, tai visiškai niekaip nesusiję su Jago Šeima, o kainą gali įvardyti pati — sveiko proto ribose.

— Man jau patinka, — tarstelėjo pilotė ir nusižiovavo.

Kažkas patapšnojo Deinui per kairįjį petį. Raumenys susimetė mazgais, galugerklyje susitvenkė rūgštis. Vieną šiurpią akimirką Deinas buvo tikras — visiškai tikras, — jog tasai, kuris palietė jo petį, tasai, kuris prisėlino taip tyliai, kad jis net neišgirdo žingsnių — tasai yra faras arba, dar blogiau, kas nors, vilkįs Tinklo uniformą…

— Ei, — tarstelėjo vyrukas, sėdįs prie stalo kairėje. — Nori dar?

Jis pasilenkė kišdamas Deinui panosėn smilkstančią kvaišalų suktinę. Vilkėjo marškinius su Nusileidimo terminalo ženklu, siaurą galvą buvo nusiskutęs visiškai plikai.

— O tu visai nieko. Kaip čia atsitiko, kad iki šiol nesu tavęs čia matęs?

Deinas atsiduso.

— Ne dabar, bičiuli. Aš užsiėmęs, — tepasakė.

— Ak. — Vyrukas atitraukė ranką. — Atleisk. — Jo balsas nuskambėjo liūdnai.

Lamonika sukikeno.

— Taigi sakei?..

Deinas nusišluostė delnus į kelius.

— Tau reikės paimti krovinį Čabade ir išgabenti iš sektoriaus taip, kad niekas nesuuostų.

Iš Lamonikos linktelėjimo Deinas suprato, kad pilotė puikiai pajuto, jog jis nežymiai pabrėžė porą paskutiniųjų žodžių.

— Krovinys teisėtas? — puse lūpų paklausė ji.

— Ne.

— Vadinasi, kalbame apie kontrabandą. Kokio dydžio ir tipo krovinys? Narkotikai, kailiai, auksas, brangenybės?

Deinas nurijo seilę.

— Aš, — ištarė. Jis sunėrė pirštus ir ėmė stebėti, kaip šie dreba.

Jis buvo kone atmintinai išmokęs atitinkamus puslapius iš Nakamuros „Istorijos”. Tylutėliai paaiškino Lamonikai:

— Pagal Federacijos įstatymus vergo kreditas įšaldomas tam laikui, kiek trunka jo vergystės sutartis. Jis pats negali jo liesti, bet negali ir niekas kitas. Tai reiškia, kad aš negaliu sumokėti tau tol, kol neištrūksime iš Sardonikso sektoriaus. Bet aš galėsiu tau sumokėti.

— Argi „Užtrauktukas” nebepriklauso tau?

Deinas papurtė galvą.

„Nukentėjusioji pusė turi teisę konfiskuoti bet kokį turtą”, — pacitavo jis.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, jog dabar „Užtrauktuko” savininkas yra Čabadas, tiksliau — Jago Šeima. — Jis gurkštelėjo gėrimo. Drebulys niekaip nesiliovė. Deinas prisiminė dar vieną sakinį iš „Istorijos”; „Per pastaruosius du šimtus metų būta aštuonių šimtų keturiasdešimt dviejų žinomų atvejų pabėgti; iš jų — dvidešimt trys sėkmingi. ”

— Kaip reikėtų tai padaryti? — paklausė ji.

— Aš negaliu nė kojos įkelti į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, — pasakė jis. — Tau teks atvykti manęs pasiimti.

— Kur?

— Į Jago Šeimos valdą. Ji maždaug už šimto kilometrų į rytus nuo čia.

— Kaip viskas turėtų vykti?

— Maždaug vidudienį aš išeisiu pro vartus, — pasakė Deinas.

— Kai kas anksčiau jau yra tai išbandęs… Vilkėdamas šviesą atspindinčius drabužius… — kuriuos tikriausiai pasiseks nugvelbti, vylėsi jis, — …net tokiame karštyje kelias valandas išgyvensiu. Tačiau paimti mane turėsi greitai; suderinti laiką — ypač svarbu.

Lamonika susiraukė.

— O jeigu man ant kulnų lips Abanato policija?

— Nenumanau, kodėl jie turėtų tave vaikytis. Bet būtų neblogai, jei kuriuo nors momentu tarp šiandienos ir sutartos datos paslėptum „Lamįją” netoli Jago Šeimos valdos.

— Neketinu rizikuoti „Lamija”, — burbtelėjo ji.

— Net neketinu tavęs to prašyti, — ramiai atsakė Deinas. — Jeigu mus vis dėlto pričiuptų, galėsi mane išmesti ir tuojau pat išskristi.

Lamonika linktelėjo — su akivaizdžiu palengvėjimu. Deinas užgniaužė vaizduotę, kuri jau baudėsi piešti vaizdus, kas jo lauktų, jeigu šitaip atsitiktų… Jis žinojo, kad Binkis neklydo. Rani beveik tiesiai pasakė Deinui, kad, jeigu jis pamėgintų bėgti, ji neįstengtų jo apginti.

Prakaitas ritosi jo plaukais, kapsėjo ant kaklo. Deinas susivertė gėrimo likutį. Lamonika paklausė:

— O kaip aš sužinosiu, kada man atskristi tavęs paimti?

— Aš tau pranešiu.

— Kaip?

— Kompiuterine telefono linija. Atsiųsiu žinutę į barą. Bus adresuota Raselui O‘Neilui navigatorių kodu. Žinutėje įrašysiu datą pagal Čabado kalendorių. Į mėnesį išvis nekreipk dėmesio — žiūrėk dieną ir pridėk penkis. Pavyzdžiui, jei bus parašyta dvidešimt antroji, tai reikš dvidešimt septintąją, jei keturiasdešimt trečioji — vadinasi, kito mėnesio trečioji diena.

Hiperė pakreipė galvą, bereikšmiame jos veide pasirodė mąsli išraiška.

— Skamba neblogai. Ar tu galėsi prieiti prie kompiuterinės telefono linijos?

— Taip.

Ji pasitrynė nosį.

— Turiu dingti iš planetos nevėliau kaip po dešimties savaičių.

Deinas nusišypsojo.

— Neketinu šitiek laukti.

— O kas… — Ji sudvejojo. — O kas tada, jei tave sučiups?

— Su tokia rizika tau teks susitaikyti, — paprastai atsakė Deinas. Jam gniaužė skrandį.

— Juk tuomet tu išklosi jiems viską — kitaip tiesiog negalėsi.

Jis linktelėjo.

— Ar imsies to? — paklausė. Maldauti nesiruošė. Atsilošė krėsle, stengdamasis sutramdyti drebančias rankas.

Ji padėjo kairiąją ranką delnu žemyn ant subraižyto stalo.

— Taip, aš tai padarysiu, — pasakė ir jos antakiai šoktelėjo aukštyn. — Prakeikimas, juk aš nukaišau tavo krovinį.

Vieną akimirką jis nepatikėjo savo ausimis. Paskui visą jo kūną supurtė palengvėjimo drebulys. Deinas giliai įkvėpė ir uždėjo delną ant Lamonikos rankos.

— Ačiū.

Moteris pakilo.

— Gera buvo su tavimi paplepėti, — pasakė ir be ceremonijų nužirgliojo sau.

Deinas lydėjo ją akimis: Lamonika stabtelėjo prie žaidėjų stalo, persimetė keliais žodžiais su Junona, uždėjo ranką Kovan ant peties, paskui pasuko prie baro. Kai Deinas dar kartą dirstelėjo į ją, išvydo pasilenkusią virš baro, per kelis centimetrus nuo Rozos. Ką gi, Žvaigždžių Kapitone, viskas, jau gali eiti, tarė sau Deinas, bet kol kas neįstengė net pakilti iš už stalo. Atrodė, visi jo raumenys virtę vandeniu.

Galų gale jis atsistojo. Už gretimo staliuko įsitaisęs vyriškis liūdnomis akimis nulydėjo Deiną iki durų. Ember iš už baro šyptelėjo praeinančiam Deinui. Jis atidarė duris; šviesos bare sumirgėjo, vidun įsiveržė šalto oro gūsis.

— Ei, uždaryk duris! — riktelėjo kažkas.

Deinas išėjo laukan, įkvėpė visa krūtine, susibruko rankas į kišenes. Dabar, kai atsidūrė gatvėje, iš baro sklindantis triukšmas atrodė dar garsesnis.

Staiga suvibravo pats oras. Oda perbėgo šiurpulys. Ausis užgulė nuo duslaus galingo riaumojimo. Deinas pakėlė galvą ir virš senų, aprūkusių namų stogų išvydo iš Nusileidimo terminalo kylantį luotą. Atsirėmęs į sieną, Deinas žvilgsniu lydėjo laivą. Kažin kur jis skrenda? Galbūt į palydovą? O gal į Tinklą? Ne, tikrai ne į Tinklą, Tinklas šiuo metu tuščias. Deino akys ūmai pritvinko ašarų. Miesto pašvaistė užgožė žvaigždes, bet jis puikiai žinojo, kad jos spingsi danguje, o už jų driekiasi neaprėpiama hipererdvė. Greitai, pažadėjo sau, jau greitai — šalto vėjo košiamas jis sužvarbo, ėmė krėsti drebulys — jau labai greitai tavęs čia nė padujų neliks, tu ištruksi iš šitos planetos ir daugiau niekada nė kojos čionai nebekelsi… Deinas užsimerkė ir užsižiūrėjo į blausius ornamentus, sūkuriuojančius po nuleistais vokais, panašius į lėtai besisukančias raudonas hipererdvės dulkes.

Kai išniro iš už posūkio į gatvę, vedančią prie Jago Šeimos namų durų, kažkas šūktelėjo jį vardu.

— Deinai, palauk!

Jis atsigręžė. Šaukė Binkis. Atrodė labiau nei paprastai išblyškęs.

— Lįsk į šešėlį! — sušnypštė sekretorius, stverdamas Deiną už rankos.

Deinas leidosi nutempiamas iš apšviestos gatvės.

— Kas nutiko? — paklausė.

Binkio balsas skambėjo niūriai:

— Brolau, verčiau nė nesiartink prie namo.

Deinui vėl sugniaužė skrandį.

— Sakyk, kas yra, — tarstelėjo jis.

— Zedas, — Binkis nebuvo linkęs daugiažodžiauti. — Juodu su Rani klaikiai susibarė. Girdėjau minint tavo vardą. Rani išsiuntė mane gatvėn tavęs palaukti ir pasakyti, kad verčiau nesirodytum.

— Komendanto valanda… — prasižiojo Deinas.

— Velniai nematė tos komendanto valandos, — grubiai tėškė Binkis. — Kvaily tu, Zedas žino.

Viešpatėliau… Deinas dirstelėjo į namą. Rani kambaryje degė šviesos. Deinui pasirodė, kad užuolaidos fone jis įžiūri pažįstamo pavidalo kontūrus.

— Kaip jis… kas jam pasakė? — sužiopčiojo jis.

— Net nenutuokiu, — atsakė Binkis. — Laikykis, drauguži. Štai, paimk. — Jis mestelėjo Deinui kažką minkštą, šis sugavo nė nesusimąstęs. Tai buvo apsiaustas. — Pravers.

Tai jau taip, pagalvojo Deinas, sustirusiomis rankomis apsisiausdamas pečius.

— Kiek laiko negrįžti? — paklausė.

—  nežinau, — atsakė Binkis. — Gal šešias valandas? Turiu nerti atgal vidun. Judinkis. Sėkmės.

Jis nuskubėjo atgal. Deinas stebėjo jį, lipantį laiptais. Koriosas atidarė duris, iš vidaus trykštančioje šviesoje buvo aiškiai matyti stambaus jo kūno apybrėžos. Judinkis, pasakė jam Binkis. Deinas tylutėliai patraukė rytų pusėn. Jeigu nesiliaus judėjęs, galbūt jam dar pavyks išvengti policijos patrulių.

Iki komendanto valandos beliko vos viena valanda, o Deinas vis dar negrįžo. Užsidariusi miegamajame, tarsi keritas narve, Rani be paliovos mynė pirmyn atgal, pirmyn atgal.

Ji smarkiai nerimavo dėl jo. Maža to — teko prisipažinti tai pačiai sau, — jautėsi ir kalta, išsiuntusi Deiną į hiperių rajoną ieškoti Loraso U-Eleno, prieš tai nepasitarusi su Zedu. Už langų tarsi brangakmenis švytėjo miestas; plačios baltos gatvės tviskėjo atspindėta žibintų šviesa. Rani priėjo prie lango ir kone priglaudusi kaktą prie stiklo pažvelgė žemyn. Šaligatviu pro namus vaikštinėjo žmonės — susikibę už rankų, juokdamiesi, šnekučiuodamiesi… Tik Deino tarp jų nebuvo. Susiraukusi Rani nužvelgė gatvę ir vėl ėmė žingsniais matuoti kambarį. Kiek metų reikėtų šitaip žingsniuoti, kad išmintų taką žvilgančiose medinėse grindyse?

— Rani-ka, vakarieniauti norėsite? — Tai Amri — mergaitė baugiai trypinėjo tarpduryje.

— Ne. Nebent… paklausk mano brolio, ar jis nori valgyti. — Zedas šįsyk grįžo iš ligoninės anksti, bet iš karto užsidarė savo kambaryje.

Mergaitė nuėjo. Rani girdėjo, kaip ji pabeldė, išgirdo jos balsą, paskui — ir Zedo. Amri sugrįžo.

— Rani-ka, jis sako nieko nenorįs.

— Gerai. Dėkoju, Amri. — Ji dirstelėjo į Binkį, kuris sėdėjo prie kompiuterio suvedinėdamas vardus — vardus žmonių, pranešusių, jog ateis į pokylį. — Binki, ar tu pavalgęs?

Jis pakėlė galvą.

— Taip, Rani-ka, ačiū. Pavalgiau maždaug prieš dvi valandas.

Prakeikimas, galvojo Rani, tai velnias, velnias, velnias… Galų gale ji atlošė pečius ir nudrožė koridoriumi iki Zedo kambario. Pabeldė į duris.

— Zedai-ka, čia aš.

Išgirdo jo žingsnius. Durys atsivėrė. Rani pamatė sujauktą patalynę, išblaškytus knygų diskus, degančią šviesą. Zedas vienoje rankoje laikė diaprojektorių. Atrodė pavargęs.

— Atleisk, nenorėjau tau trukdyti, — prašneko ji, — bet labai nerimauju dėl Deino. Išsiunčiau jį su užduotimi prieš tris valandas, ir iki šiol jis vis dar negrįžęs.

Valandėlę brolis žvelgė į ją taip, tarsi nesuprastų, apie ką ji šneka.

— Ką? — tarstelėjo. — Ir staiga atitokęs prašneko aštriau: — Prieš tris valandas? Jis tikrai užtruko per ilgai. Čia pat ir komendanto valanda.

— Žinau, — atsakė sesuo.

— Kur tu jį išsiuntei?

Rani atsiduso.

— Į hiperių rajoną.

— Ką?

— Taip. Vyliausi, kad jam pavyks perduoti žinią Lorasui U-Elenui.

— Kokią žinią? — paklausė Zedas.

— Kad aš noriu su juo susitikti. Bet dabar tai nesvarbu. Deinas jau tikrai turėtų būti grįžęs.

Atsigręžęs Zedas numetė diaprojektorių ant lovos.

— Taip. Ar apklausinėjai vergus? Galbūt kuris nors jį matė?

Ji papurtė galvą.

— Pagalvojau, kad jis galbūt kur nors įklimpo, gal jį kas sužeidė.

— Sužeidė! — Zedas prunkštelėjo. — Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, ne sykį nardęs į hipererdvę ir iš jos! Kas tau jį sužeis kažkokiame užkampio miestelyje?

— Visai ne užkampio! — pasišiaušė Rani.

Zedas nusišypsojo. Jau nebeatrodė susirūpinęs. Jis uždarė duris ir pirm Rani nudrožė įjos kambarį.

— Gerai jau, ne. Bet miestas nelabai didelis, o Deinas šešerius metus gyveno Nekso kosminiame uostamiestyje. Nori, kad paskambinčiau į ligoninę? — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Binkis?

— Nežinau, — atsakė Rani. — Dar ką tik buvo čia.

Zedas pasilenkė prie kompiuterio. Vienu pirštu pasklaidė atsakymus į kvietimus pobūvin.

— Nuobodus darbelis.

Atsisėdęs į krėslą, Zedas nurodė kompiuteriui sustabdyti visas ankstesnes operacijas ir įvedė numerį linijos, tiesiogiai sujungiančios su pagrindine ligonine.

— Kalba vyresnysis gydytojas Zedas Jago, — tarė jis atsiliepusiam budinčiajam. — Prašau patikrinti, gal jūsų arba visų kitų apylinkės ligoninių priimamojo įrašuose užfiksuotas pacientas Deinas Ikoro — sužeistas arba patyręs nelaimingą atsitikimą. Deinas Ikoro: ūgis — maždaug metras septyniasdešimt, juodi plaukai iki menčių, oda — dramblio kaulo spalvos, ant kairiosios šlaunies — nykščio dydžio randas, kairiosios rankos bevardžio piršto krumplis deformuotas… — Rani apstulbusi klausėsi tokio visiškai bešališko, šalto išvaizdos apibūdinimo. — …tatuiruotė — mėlyna „J”. Jis — vergas.

Jie matė budinčiojo viršugalvį — darbuotojas užsižaidė su savo aparatūra. Galiausiai pakėlė galvą.

— Vyresnysis, apie tokį asmenį įrašų nėra nei mūsų, nei apylinkės ligoninėse.

— Jeigu jis pasirodytų bet kurioje ligoninėje, prašau tučtuojau tiesiogine linija informuoti apie tai Jago namus.

— Taip visada ir padarome, vyresnysis.

— Tuomet esu tikras, jog laikysitės šito principo ir šį kartą, — tarė Zedas ir išjungė ekraną. — Taigi. — Jo balsas skambėjo tvirtai, niūriai.

„Taigi” — trumpas dviskiemenis žodelis, visgi bylojantis kur kas daugiau: tu pasitikėjai juo, o jis tavo pasitikėjimą išdavė. Dabar jis — mano.

Įėjo Binkis; vos pastebėjęs Zedą, sustojo it nudiegtas.

— Ar kvietėte mane, Rani-ka? — paklausė.

— Ne, — atsakė ji. — Palauk… — Vergas atsigręžė į ją. — Binki, gal žinai, kur Deinas?

— Ne, Rani-ka.

Jis buvo labai išblyškęs. Laukė, ką šeimininkei dar pasakys, nesąmoningai gniaužydamas kaulėtas rankas. Nors ir jusdama jam užuojautą, Rani visgi suirzo ir tik numojo ranka.

Binkis patraukė prie durų lyg kalinys, paleistas iš kalėjimo kameros. Buvo jau iškėlęs koją į koridorių, kai staiga prašneko Zedas:

— Binki, grįžk čionai.

Binkis sustingo ir apsisuko. Jo veidas buvo baltesnis už ledą. Rani suraukusi antakius dėbtelėjo į brolį. Jai nepatikdavo, kai šis tiesiogiai įsakinėdavo Binkiui.

Zedas tarė:

— Jis meluoja, Rani-ka.

Brolis atsistojo ir pasitraukė nuo krėslo.

— Nejaugi nematai, kad jis meluoja? — Zedas pasuko prie persigandusio vergo. Rani ištiesė ranką, norėdama jį sulaikyti. Zedas sustojo. Binkis dvėsavo lyg ilgų nuotolių bėgikas. — Binki, noriu sužinoti tiesą.

Binkis apsilaižė lūpas.

— Aš… — Jis nurijo seilę. — Taip, aš jį mačiau. Jis buvo čia maždaug prieš dvi valandas.

— Čia? — sušuko Rani.

— Įėjo pro galines namo duris. Aš kaip tik nuėjau išmesti popierių… o Deinas išdygo lyg iš po žemių ir pasiėmė apsiaustą. Paklausiau, kur einąs, o jis atsakė: „Einu iš čia”, — paskui nusijuokė. Palinkėjo man sėkmės ir dar pridūrė, jog viliasi, kad niekada nebepasimatysime.

— Ne, — tarė Rani.

Binkis visas tirtėjo.

— Rani-ka, prisiekiu, tai tiesa!

— Bet juk tai kvaila!

— Sutinku, — atsiliepė Zedas. — Iš tikrųjų kvaila. Bet jis tiesiog privalėjo pamėginti sprukti. Net Binkis, nors puikiai žinojo, kad to daryti tikrai neverta, ir tas kartą iškeliavo pro valdos vartus. Tikriausiai jis su kuo nors susitiko hiperių kvartale, galbūt rado kokį pažįstamą…

— Ne, — pakartojo Rani. Jos širdis padūkusiai daužėsi. — Jis tikrai to nedarytų…

Zedas priėjo prie sesers ir viena ranka apglėbė pečius.

— Rani-ka, — ištarė švelniai, — ar taip sakai dėl to, kad esi tikra, jog jis nemėgintų bėgti — ar dėl to, kad manei, jog jis nė nemėgins, nes tu šito nenorėtum?

Rani akimirkai glustelėjo veidu prie brolio skruosto.

— Turbūt ir viena, ir kita, — atsakė ji.

Tai aš kalta, norėjo pridurti ji, tai aš išleidau jį į hiperių rajoną, aš pati daviau jam marškinius ilgomis rankovėmis, kad paslėptų tatuiruotę „J”… Čia pat ji prisiminė Binkį ir pajuto šiam gailestį.

— Binki, gali eiti.

Zedas vėl atsisėdo prie kompiuterio. Šįsyk paskambino į Abanato policiją, dabar jau jiems apibūdino Deino išvaizdą.

— Elkitės su juo švelniai, — pridūrė.

Kodėl jis tai sako? — parūpo Rani, bet balsu ji to nepaklausė. Žinojo atsakymą. Zedas norėjo, kad Deinas nesužalotas pakliūtų jam į nagus, kad kankinti jį galėtų pats.

Priėjusi prie lango ji atitraukė užuolaidą. Be jokios abejonės, visi keliai išskristi iš planetos jam užkirsti. Ji įsivaizdavo Deiną, nulindusį į kokią irštvą — slapstosi kaip laukinis žvėris žvarbioje, giedroje naktyje… Moteris vos nepravirko. Abiem rankomis atsirėmusi į palangę palinko tiek, kad kakta beveik palietė lango stiklą. Jeigu būtų telepate, galėtų jį prisišaukti. Ji atsigręžė. Zedas šypsodamasis kalbėjosi su Abanato policija. Deinai, galvojo ji, Deinai, tu paikas, užsispyręs, klastingas kvaily!

Jis paskambino valandą po vidurnakčio.

Rani, snūduriuojančią ant lovos, išbudino tykus, bet įkyrus kompiuterinės telefono linijos pypsėjimas. Krumpliais prasikrapščiusi akis, Rani nuspūdino prie ekrano, beveik neabejodama tuojau išgirsianti pagarbų policijos pareigūno balsą.

— Klausau, — tarė ji. — Čia Rani Jago.

— Rani? — atsklido kuždesys.

— Taip, — patvirtino ji. — Kas skambina? — Ir staiga suprato. — Deinai! — Ji dirstelėjo į laikrodį. Dievulėliau, kaip vėlu. — Kur tu?

— Viešojoje telefono būdelėje. Privalėjau paskambinti. Ar tau nieko nenutiko?

— Ką?

— Tau viskas gerai?

— Kuo puikiausiai, — nieko nesupratusi atsakė ji. — Deinai, sugrįžk, prašau tavęs.

— Ar grįžti saugu?

Rani sugniaužė ant kelių gulinčias rankas.

— Taip, — atsakė. — Pažadu. Grįžti tau bus visiškai saugu. — O dabar, pridūrė ji mintyse, reikia eiti ir pasirūpinti, kad taip būtų iš tikrųjų.

— Gerai, — pasakė jis, ir ryšys nutrūko.

Rani nusižiovavo ir staiga šyptelėjo tamsiam ekranui, apimta absurdiško džiaugsmo.

— Zedai! — šūktelėjo.

Po akimirkos brolis įpuolė pro duris. Kaip ir ji, tebebuvo su tais pačiais drabužiais, kuriuos vilkėjo visą dieną.

— Kas atsitiko? — paklausė.

— Deinas paskambino.

Zedas kilstelėjo antakius.

— Tikrai? Ir ką pasakė?

— Jis pareina.

— Nejaugi, — lyg išsisukinėdamas burbtelėjo jis.

Suirzusi Rani riktelėjo:

— Zedai, kas tau yra?

Jis atsakė:

— Rani, juk tai galėjo būti apgaulingas manevras. Neabejoju: jis nutuokia, kad patruliai jau turi jo išvaizdos aprašą. Ar tu paklausei, iš kur Deinas skambina? Ką jis pasakė?

— Paklausiau, — atsakė sesuo. — Jis skambino iš viešojo telefono.

Zedas delnu susiglostė plaukus.

— Ką gi, bent jau tai galime patikrinti. — Jis atsisėdo prie kompiuterio. — Skambutis turi būti užfiksuotas kompiuterio atmintyje — drauge su vieta, iš kur skambinta. Nagi, pažiūrėkime.

Rani nuėjo prie interkomo įtaiso.

— Amri, — ištarė. — Deinas grįžta. Prašau paruošti jam užkąsti ko nors karšto.

— Gerai, Rani-ka, — virpančiu balseliu atsakė Amri.

— Ką gi, jis sakė tiesą, — tarė Zedas. — Iš tikrųjų skambinta miesto telefono linija.

Rani nurijo seilę.

— Zedai-ka, — ištarė. — Prašau… tai svarbu. Man reikia su tavim pasikalbėti.

Jis pakreipė galvą.

— Apie Deiną? — paklausė.

Sesuo giliai įkvėpė.

— Taip. Nenorėčiau…

Staiga sugaudė pavojaus sirena.

Aukštėjančiais ir žemėjančiais tonais, primenančiais milžino alsavimą, ji stūgavo į nakties tamsą. Iš pradžių Rani net nesusigaudė, kas kelia tokį triukšmą. Tik po geros valandėlės prisiminė, kad namuose įjungta signalizacija. Kažkas braunasi vidun, dingtelėjo jai. Deinas? Nesąmonė, juk jis paprasčiausiai pasibelstų. Gal Laisvieji Čabado Žmonės?

— Rani, lauk manęs čia, — mestelėjo Zedas, puldamas prie durų.

Rani akimirką sudvejojo, o paskui jai dingtelėjo: kurių velnių turėčiau laukti? Juk tai mano namai. Ar šen, ar ten — saugiau man nebus.

Atlapojusi duris ji pasuko prie laiptų. Apačioje rėkavo Zedas. Amri stovėjo vergų koridoriuje ir trynėsi akis, palaidi plaukai vilnijo jai iki juosmens. Sirena vis nesiliovė kaukti — veriantis, paniką žadinantis spiegimas.

— Binki! — sušuko Zedas. — Koriosai!

Iš savo kambario išlindo Koriosas; jis vilkėjo naktinius marškinius, buvo su saulės akiniais. Juk dabar naktis, dar spėjo šmėkštelėti mintis Rani. Ji nulipo laiptais iki pat apačios.

— O kur Binkis? — paklausė.

Iš vergų koridoriaus išniro Zedas; Rani suvokė, kad jis perbėgo koridorių, atidarinėdamas visas duris iš eilės. Dabar apsisuko, kumščiais įsisprendęs į klubus.

Į Rani klausimą atsakė Koriosas:

— Išėjo.

Signalizacijos kauksmas verte vėrė Rani galvą. Ką tai reiškia? — nesuprato ji. Ūmai į jos klausimą atsakė riaumojimas. Į vestibiulį siūbtelėjo liepsnos.

Amri suklykė. Ištiško langas. Mergaitę apsiautė tirštų juodų dūmų tumulas. Dusdama Rani suriko Zedo vardą.

— Rani, bėk į virtuvę!

Ji net neįžiūrėjo brolio per dūmus. Užsimetusi marškinius ant galvos, ji prisispaudė juos prie nosies ir lūpų. Amri vis dar klykė — kraupus, ausis draskantis riksmas. Urduliuojančioje tamsoje sušmėžavo stambus pavidalas, ir klyksmas nutrūko. Žingsnis po žingsnio Rani apgraibomis slinko virtuvės link. Zedas sulaikė seserį anksčiau, nei šioji pasiekė užpakalines namo duris.

— Durys užremtos iš išorės, — riktelėjo Zedas. — Eime į sandelį.

— Mes užtrokšime, — ištarė Rani. Akys jau pradėjo ašaroti.

— Sandėlis gerai vėdinamas, be to, erdvus. Net jeigu jie aptiko laukan išeinančias ventiliacijos angas, ten vis vien oro dar daug.

Zedas stumte stūmė ją pirm savęs. Koriosas niurgztelėjo ir atlapojo duris.

Laiptuose tvyrojo aklina tamsa. Rani galvoje šmėkštelėjo beprotiška mintis: palaukite, tuojau atsinešiu kuo pašviesti. Ji net sukikeno įsivaizdavusi, kaip lipa laiptais su dvokiančia Domnos Sam žvake rankoje. Zedas nulipo kelias pakopas žemyn ir ištiesęs ranką sugriebė jos pirštus.

— Eikš, — tarė. — Lipk žemyn, tik nesustok.

— Nieko nematau, — pasiskundė ji.

— Lipk ir tiek, Rani-ka, aš neleisiu tau nudardėti.

Pro atviras likusias duris vidun veržėsi dūmai. Galų gale bent liovėsi kaukusi signalizacijos sirena. Kosėdama Rani leidosi į tirštą, sausą tamsą. Koriosas jau atsidūrė ant laiptų jai už nugaros ir uždarė duris.

— Dar pora laiptelių — ir grindys, — pranešė Zedas.

Ji prisiminė Amri.

— Amri? — ištarė.

Zedas tvirčiau sugniaužė jos pirštus.

— Amri žuvo, Rani.

Ji linktelėjo prisiminusi siaubingą klyksmą.

— Tegul juos skradžiai, tegul juos skradžiai, — kvėptelėjo ji. — Kokia šiurpi mirtis.

— Ne, — atsakė Koriosas. — Nusisuko sprandą.

— Tu nusukai jai sprandą? — paklausė Rani.

— Taip.

— Rani, — ištarė Zedas, — jeigu ištiesi rankas į priekį, užčiuopsi sieną.

Ji ištiesė rankas priešais save ir delnais atsirėmė į plastiką. Šis buvo šiurkštus, gruoblėtas. Išsekusi Rani atsirėmė į sieną, nelygus paviršius skaudžiai braižė nuogą petį. Ji susizgribo pametusi marškinius. Kažką murmėjo Koriosas — jis tolo, balsas vis labiau silpo:

— Atsargų spintelė, atsargų spintelė, šaldytuvas, šaldytuvas, vandentiekio vamzdis, radiatorius, filtras, ventiliacijos anga…

— Kur? — pertarė Zedas. — Rani, eime.

Ji pajudėjo per karščiu alsuojantį rūsį. Palietė kažką šaltą. Vandentiekio vamzdis, dingtelėjo jai. Įkaitęs oras veržėsi į plaučius. Juk tai Binkis, persmelkė ją skausminga mintis. Binkis melavo. Binkis padegė namus.

Prie jos sugrįžo Zedas.

— Ventiliacijos angos atviros, Rani-ka, — tarė jis.

— Ką tai reiškia? — paklausė ji.

— Tai reiškia, — atsakė Zedas, — kad šį kartą liksime gyvi.

Virš galvos į grindis trenkėsi kažkas didelis. Rūsio lubos driokstelėjo ir sudrebėjo.

— Ar griūva namas?

— Gabalais, — atsakė Zedas.

Oras rūsyje darėsi vis troškesnis. Rani neįstengė pravirkti. Ji atsišliejo į Zedą ir pajuto jo delną, glostantį jai plaukus, o visą kūną purtė nesiliaujantis drebulys.

Penkioliktas skyrius

Vos išniręs iš šiaurinės Bulvaro pusės šešėlių, Deinas išvydo liepsnas. Tik dabar susizgribo jau kelias minutes girdėjęs sirenos kauksmą. Galvoje prašmėžavo blausi mintis: kažin kur ir kas dega, o jei tai iš tikrųjų gaisras, ar jis didelis, ar netoli nuo Jago Šeimos namų… Suvokimas, kad vis dėlto pernelyg arti, smogė staiga; Deinas pasileido tekinas. Virš galvos šmaižiojo kateriai, gausiai spjaudydami kažkokius baltus chemikalus: pusiau skystį, pusiau dūmus. Deinas prabėgo Įkūrėjų Lanką ir sustojo įsirėžęs į susimetusį žioplių būrelį. Šie jį apurzgė. Deinas išsprogino akis. Jago Šeimos namo nebebuvo. Tiesa, sienos tebestovėjo, bet stogas išnyko, lyg nebuvęs, taip pat ir durys, langai; nebeliko vidinių koridorių, išgaravo ir visas antras aukštas, tarsi sieros rūgšties nuėstas. Abanato ungniagesių gausiai liejama cheminė medžiaga ugniai slopinti ilgomis žaižaruojančiomis vijomis rangėsi ant šen ten vis dar pliūpčiojančių liepsnos liežuvėlių, ant akmeninių laiptų, ant gatvės. Ugniagesiai, vilkintys apsauginius kostiumus, nešini talpyklomis su ilgomis žarnomis, braidė po tuos šiurpius griuvėsius, baltais debesimis apipurkšdami vis ištrykštančius žiežirbų spiečius.

— Girdėjau, jie surado vieną kūną, — netoliese pasigirdo moters balsas — tai buvo viena žiūrovių. — Įdomu kieno.

Deinas nurijo seilę. Ne, galvojo jis, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo namo, virtusio nuolaužų krūva; dūmai jau ėmė graužti akis. Ne, šito negali būti…

— Prašome išsiskirstyti, — atsklido kažkieno kito, oficialus, balsas. Žibinto spindulys plykstelėjo Deinui į veidą, jis žengė atatupstas. — Pasitraukite… Ei, stok!

Kažkieno rankos stvėrė jį. Dievulėliau, spėjo pagalvoti Deinas, visą kelią skutau tekinas — tiesiai Abanato policijai į glėbį! Jis kryptelėjo, stengdamasis išsukti riešą iš pareigūno gniaužtų, ir jau pasiruošė bėgti, bet kažkas sunkus vožėsi jam į nugarą. Skaudžiai. Deinas dar bandė muistytis. Jį sučiupo dviese ir privertė išsitiesti.

— Vardas?

Jis papurtė galvą.

Jie trūktelėjo aukštyn jo rankovę. Šviesos spindulys vėl ėmė slankioti veidu.

— Tai tikrai jis, — sumurmėjo kažkas. — O štai ir „J”. Kuo tu vardu?

— O tu kas? — atsiliepė jis.

Vietoj atsakymo jis susilaukė stipraus smūgio atgalia ranka, po kurio neišsilaikė ant kojų. Pargriovę kniūbsčią, policininkai surišo jam už nugaros rankas.

— Vardas! — nieko gera nežadančiu tonu pareikalavo balsas.

Deinas nurijo galugerklyje susitelkusį kraują ir atsikosėjo.

— Deinas Ikoro.

Jie grubiai pastatė jį ant kojų, šviesa plykstelėjo į akis. Jis užsimerkė ir buvo pavaišintas skambiu antausiu. Prašneko jau kitas balsas:

— Elkis su juo švelniai — pamiršai?

Pirmasis balsas atsakė:

— Tai šūdas, nieko jam nenutiko.

Deinas prasimerkė. Aplink jį spietėsi keturi policininkai.

— Jo veidas tinsta, — tarė vienas.

Tas, kuris jam smogė, susiraukė.

— Kam rūpi, kaip jis atrodo? Elkitės su juo švelniai… Kaip panorėsiu, taip ir pasielgsiu, štai kas. Tasai, kuris taip įsakė, spirga kažkur tame sukruštame gaisre.

— Dar ne visus kūnus pavyko rasti, — tarė kažkuris.

Deinas prasižiojo:

— Kas čia atsitiko? — Jam jau skėlė galvą.

Tasai, kuris jam smogė, atsigręžė.

— Kaip tik šito mes dar paklausime tavęs. Turėtum žinoti, kad vergas neišleidžiamas į laisvę, jeigu jo šeimininkas miršta smurtine mirtimi. Vieną kūną tame pragarėjau suradome. — Jo veido raumenys slankiojo po oda. — Man regis, tau reikėtų jį pamatyti. Mėgsti gerai paskrudintą kepsnį? Kas nors juk turi atpažinti lavoną. — Jo pirštai susmigo Deinui į žastą. — Eime.

Jie nužingsniavo prie namo griuvėsių, po kojomis treškėjo chemikalų kristalai. Staiga kažkas suriko, vienintelį žodį atkartojo aidas:

— Gyvi! Gyvi!

Deiną laikęs policininkas sustingo, visi kiti pasileido tekini riksmų link. Kiek įmanoma žemiau nusileidęs kateris nukreipė į griuvėsius baltą galingo žibinto spindulį. Deinas prisimerkė. Staiga tarsi iš niekur, iš po žemių, iš pačios griuvėsių tirštumos, išdygo trys pavidalai — trys juodos figūros baltos šviesos sraute. Viena jų tikrai buvo Koriosas; iškėlęs ranką jis dangstėsi veidą. Kiti du stovėjo susiglaudę ir buvo vienodo ūgio.

Ugniagesiai džiaugsmingai stūgavo. Deinas atsišliejo į policijos autobusiuką. Nuo smūgio jam maudė žandikaulį. Zedas ir Rani lėtai patraukėjų link apsupti policininkų. Vadinasi, žuvo Amri, sumojo Deinas. Žibintas staiga užgeso, kateris šovė aukštyn. Deino akys pasruvo ašaromis, kurios jau niekuo negalėjo padėti.

Netoliese sušnarėjo balsai. Staiga kažkas ištarė:

— Palaukite.

Sunki ranka šleptelėjo jam ant peties.

— Deinai. — Tai buvo Zedas. Deino akys palengva ėmė vėl apsiprasti su tamsa. Zedo skruostą puošė juodų suodžių dryžis, drabužiai buvo virtę skarmalais. — Deinai, kodėl tu bėgai?

Deinas apsilaižė lūpas. Zedo pirštai įsikirto jam į petį.

— Binkis liepė man bėgti, — ištarė jis.

Zedas linktelėjo ir jį paleido.

— Atriškite jį, — įsakė.

Tasai, kuris jam smogė, prasižiojo:

— Bet, komandore, sakėte, kad jis — pabėgęs vergas, tad mes pamanėme…

— Suklydau, — pratarė Zedas. Sprendžiant iš balso, turėjo būti neišpasakytai pavargęs. — Velniai griebtų, atriškite jį. Jis nė nemano bėgti.

Deinas stovėjo nekrustelėdamas, kol kažkas perpjovė pančius. Tada pasimasažavo riešus.

— Rani…

— Ji sveika gyva, — patikino Zedas. — Eime.

Deinas nukėblino paskui jį svarstydamas, kur jie dabar traukia. Zedas atsakė į neišsakytą jo klausimą:

— Važiuojame pas Kynetus, jie mus priglaus. — Paskui jis grįžtelėjo į policininką: — O tą kitą jau suradote?

— Dar ne, komandore.

— Ieškokite, kol surasite, — paliepė Zedas.

Policijos autobusiuko durelės nuslydo į šalį. Jie sulipo vidun. Vyriškas balsas ištarė:

— Leiskite jums padėti, Domna.

Rani įlipo į autobusiuką ir klestelėjo ant sėdynės. Pažvelgė į Deiną, paskui — į Zedą. Paskutinis kiek neryžtingai įlipo Koriosas, prisimerkęs net nuo blausios šviesos palubėje. Be saulės akinių jo veidas atrodė susitraukęs ir kažkoks tarytum apsinuoginęs. Durelės užsivėrė, autobusiukas trūktelėjo iš vietos.

Rani paklausė:

— Gerai jautiesi?

Deinas ne iš karto susizgribo, kad moteris kreipiasi į jį. Nelabai žinojo, ką reikėtų atsakyti.

— Na, ne visai, — pasakė. Ir pabandė nusišypsoti, kad ji, jei panorės, galėtų pamanyti, jog jis juokauja. — O jūs?

— Ne, — pasakė ji.

Rani sukryžiavo rankas ant krūtinės. Buvo visa suplukusi, aplipusi purvu. Kažin kur ji spėjo praganyti marškinius? — šmėkštelėjo Deinui.

— Amri žuvo.

Zedas tyliai ištarė:

— Negalvok apie tai, Rani-ka.

Sesuo atsakė:

— Privalau apie tai galvoti! — Jos lūpos trūkčiojo. — Kad jį kur skradžiai! Tegul jį skradžiai ir te velniai nujoja! Norėčiau, kad pragaras iš tikrųjų egzistuotų, kad jis galėtų spirgėti ten per amžius!

Kas? — parūpo Deinui. Šitokios Rani jis dar niekad nebuvo matęs. Kunkuliuojantis jos įniršis baugino. Akys priminė du lydyto vario telkinius purviname veide.

— Tu nežinai, — sušvogždė ji, — tu net nenutuoki, ką reiškia girdėti degančios mergaitės klyksmą.

Deinas susizgribo, kad šie žodžiai skirti jam.

— Ne, — ištarė jis. — Nežinau.

— Tasai bailus apsimelavęs klastūnas… — Ji pristigo kvapo, atsikvėpė ir tęsė: — Aš dar pamatysiu jo lavoną, prisiekiu. Savomis akimis pamatysiu, kaip jis miršta.

Stipriai sugniaužusi kumščius ji užsimerkė. Zedas apglėbė seserį per pečius, atsidususi ji veidu prigludo jam prie krūtinės. Ramindamas brolis ėmė glostyti jai galvą.

Binkis, dingtelėjo Deinui. Tikriausiai ji kalbėjo apie Binkį. Juk Koriosas čia, o Amri negyva. Autobusiukas barškėjo gatvėmis, kol pagaliau atvežė juos į Promenadą ir sustojo prie Kynetų namų. Durys buvo atviros, ant laiptų lūkuriavo Aliza.

Ji iš karto atskubėjo artyn ir stvėrė Rani į glėbį. Margarita Kynet stovėjo tarpduryje, drauge su ja — ir keletas vergų.

— Vonią, — mestelėjo Aliza. — Pavalgyt ir į lovą. Rani, Margarita palydės tave viršun. — Ji pabučiavo Rani į skruostą ir stumtelėjo arčiau Margaritos, kuri pastvėrė moterį už rankos visai kaip vaiką. — Zedai, labai džiugu matyti, kad tu sveikas gyvas. Paruošėme tau kambarį greta Rani, šeimyniniame sparne.

— Aliza… — prasižiojo Zedas.

Ji kilstelėjo ranką, šitaip jį nutildydama.

— Zedai Jago, jei pradėsi dėkoti, man tai labai nepatiks. Vergų pusėje įkurdinsime jūsų vergą ir jūsų tarnautoją — jei tik jis neįsižeis. — Ji dirstelėjo į Koriosą.

Milžinas suniurnėjo kažką nesuprantama ir papurtė galvą.

Deinas ypač aštriai jautė, kokie purvini ir sudriskę jo drabužiai. Norėjosi padėkoti tai moteriai, kad įsileido į namus… Žvaigždės, pagalvojo, man svaigsta galva. Jis pasilenkė, kad neprarastų pusiausvyros, ir atitoko sėdįs ant laiptų; skrandis vartaliojosi kūliais. Tai tas prakeiktas gesinimo purškalas kaltas, dingtelėjo jam. Tikriausiai prisiuosčiau chemikalų.

Ant sprando nusileidusi Zedo ranka paveikė lyg elektros iškrova. Deinas atsikvošėjo akimirksniu, kraujas supulsavo gyslose. Virpančios kojos beveik neberėmė.

— Truputį vėliau norėsiu su tavim pasikalbėti, — tarė komandoras. — Neužmik.

Jis užkopė laiptais aukštyn. Deinas užsimerkė. Jautėsi visiškai išsekęs. Neužmik. O dievulėliau, šmėkštelėjo jam, tik ne dabar… Jis prisivertė atsistoti. Vienas vergų padėjo jam užlipti laiptais. Vos įžengęs į vėsius, gaiviai kvepiančius namus, Deinas suglebo atsirėmęs į sieną; jis karštai vylėsi, kad Zedas užmirš, kad susmuks, kad paliks jį ramybėje. Deinas juk turėjo ką slėpti — net pernelyg daug ką, dingtelėjo jam. Vergas nulydėjo jį skliautuotu koridoriumi ir įleido į kambarį baltais bei žaliais tapetais išklijuotomis sienomis.

— Čia bus tavo kambarys, — tarė jis.

Paskui parodė Deinui, kur vonia, ir susiprato pasišalinti. Deinas sudribo ant lovos. Reikėtų nusiprausti, įkalbinėjo save, bet, sykį atsisėdus, sunku buvo prisiversti net krustelėti. Akys lipte lipo. Ne, tikino jis save, nemiegok. Juk nenorėtum būti išsijungęs, kai pasirodys Zedas. Jeigu jis pasirodys. Velniai jį nujotų. Su pasibjaurėjimu apžvelgęs purvo sluoksnį, kuriuo buvo aplipusios jo rankos ir drabužiai, Deinas leido apsiaustui nuslysti žemėn ir vargais negalais pasikėlė.

Kambarys, į kurį Margarita atvedė Rani, buvo didelis ir visas rausvas. Neapkenčiu rausvos spalvos, pagalvojo Rani. Ji išgirdo, kaip šniokšdamas į vonią bėga vanduo. Į kambarį ir atgal zujo vergai: nešiojo patalynę, drabužius, maistą. Užuodus gardžius iš lėkščių sklindančius kvapus, Rani burna pritvinko seilių, bet, pamėginusi šio to užvalgyti, ji neįstengė nuryti nė kąsnio. Rani nusimetė drabužių likučius, o vergė atnešė jai chalatą — rausvą, gauruotą, pernelyg didelį.

Į kambarį įžirgliojo Margarita.

— Rani, ar tau dar pakaks jėgų šnektelėti su mano tėvu? — paklausė.

— Žinoma, — atsakė Rani, keldamasi iš krėslo.

Tuojau pat atėjo Imre. Net vidur nakties jis įsigudrino atrodyti puošniai, nors skruostai jau buvo apšepę.

— Domni, dėkoju, kad priėmei mano šeimyną į savo namus, — prašneko Rani.

Imre sugriebė abi jos rankas.

— Rani, nešnekėk nesąmonių, — tarė. — Šiąnakt visi namai Abanate — tavo. — Čia pat jam išgaravo visas santūrumas. Jis prapliupo: — Ak, brangioji, man… mums… mums visiems taip siaubingai gaila!

Rani lyg ir turėjo branginti tokius jo jausmus. Bet…

— Ne, — tarė. — Mes tik liūdime. O skaudžiai gailėsis tie, kurie šį gaisrą sukėlė.

Imrės akyse tvykstelėjo išgąstis, bet tuojau pat jis susitvardė ir puikiai ištreniruota ramybe pridengė savo reakciją. Paleidęs jos rankas, pasakė:

— Beje, jei jau prakalbome apie tai… Skambino iš Abanato policijos. Pareigūnė Curada. Prašė pasakyti tau, kad sugautas pabėgęs jūsų vergas, drauge su juo — ir dar keletas žmonių.

— Binkis… — Rani išsitiesė, įsitempė kiekvienas menkiausias raumenėlis.

— Taip, ji minėjo tokį vardą, — patvirtino Imre.

— Ar Zedas žino?

Imre papurtė galvą.

— Gerai. Nesakyk jam. Tegul Abanato policija laiko bėglį uždarytą, kol sulauks žinių iš manęs. — Rani pati išgirdo, ką kalbanti, ir išraudo. — Imre, atleisk man. Įsakinėju tau, lyg būtum mano sekretorius — tai neatleistina.

Kynetas nusišypsojo.

— Dar ir kaip atleistina. Su didžiausiu malonumu paskambinsiu į Abanato policiją ir perduosiu, ką sakei, o Zedui apie tai neprasitarsiu nė puse lūpų. Gal tau dar ko nors reikia?

— Ačiū, ne. — Man reikia naujo namo, pagalvojo ji, naujo pasaulio ir — o, Amri!

— Tuomet iškart tave ir paliksiu. Šiuose namuose gali visiškai nesibaiminti dėl savo saugumo. Policija sutelkė aplink jį beveik kariuomenės pajėgas, be to, vienas iš mano šeimynykščių visą naktį budės prie tavo ir Zedo durų.

Rani nurijo beišsprūstančią pastabą apie policijos pajėgų efektyvumą.

— Ar Zedas tai žino? Verčiau pasakyk jam, kitaip apsauginiui gali tekti nemaloniai nustebti, jei mano brolis vidury nakties sumąstys išeiti iš kambario.

Imre atsakė švelniai:

— Brangioji, dabar ir yra vidurys nakties. Bet pasakysiu jam.

Jis išėjo; jam įpėdžiui išsekė ir Margarita. Rani nuslinko į vonią. Vonios kambarys buvo milžiniškas, beveik tokio pat dydžio, kaip ir miegamasis; čia buvo matinio stiklo langai, visa įranga puošta aukso plokštelėmis. Rani trynė nuo savęs purvus tol, kol oda ėmė degte degti. Kai pagaliau ji išlipo iš didžiulės į grindis įleistos vonios, jos jau laukė vergė su rankšluosčiais, kvepalais, kremais.

— Palik viską čia, — tarė Rani. — Aš pati.

— Klausau, Domna.

Nuskalavusi nuo savęs gaisro ir mirties dvoką, Rani nuoga, nepasikvėpinusi šmurkštelėjo į rožinę lovą. Rausva patalynė buvo vėsi, nuostabiai maloni paliesti. Rani prisiminė, kaip gruzdėdamos rangėsi liepsną pagavusios užuolaidos. Negalvok apie tai, įsakė ji sau. Kambario durys virstelėjo.

— Rani-ka…

Ji kilstelėjo pasirėmusi alkūne.

— Zedai? Įeik, aš nemiegu.

Zedas įėjo vidun. Vilkėjo tamsiai žalią chalatą, kuris ties pečiais vos neiro per siūles.

— Kieno drabužius vilki? — paklausė Rani.

— Imrės. O tu?

— Tikriausiai Margaritos. O tu išsiprausęs kaip reikiant.

Ji pakėlė brolio ranką, priglaudė delną prie savo skruosto. Zedas neatitraukė rankos. Rani jautė, kaip jis dreba. Paskui brolis nuėjo į vonios kambarį, ji išgirdo tekant vandenį.

— Žiūriu, jie mėgsta nepaprastai prašmatnius vonios kambarius. Manoji vonia tokia didelė, kad panorėjęs galėčiau nardyti. — Jis parspūdino atgal, rankoje nešėsi puspilnę vandens stiklinę. — Štai. — Zedas ištiesė abi rankas. Kairiajame delne gulėjo dvi juodai baltos kapsulės.

— Kas tai? — paklausė Rani.

— Miegas.

— Nenoriu, — atšlydama ištarė sesuo.

— Išgerk. Tau šito reikia, reikia mums abiem. Paimk vieną kapsulę. Antroji — man.

Rani dvejojo. Paskui vis dėlto paėmė kapsulę, įsimetė į burną, paėmė iš brolio stiklinę su vandeniu. Zedas įsidėjo į bumą savąją. Rani nurijo kapsulę, jautė, kaip ši slysta stemple žemyn — dirbtinė užmarštis, pagalvojo. Kaip paprasta. Ji atidavė stiklinę Zedui, žiūrėjo, kaip sutrūkčiojo jo Adomo obuolys. Zedas padėjo stiklinę ant marmurinio staliuko prie lovos.

— Kodėl tau neatsigulus? — pasiūlė.

Rani išsitiesė ant pagalvių.

— Kol kas dar neima miegas.

Jis nusišypsojo.

— Nesibaimink. Tuojau užmigsi.

Staiga sesuo sunerimo.

— Nenorėčiau nieko sapnuoti.

— Ir nesapnuosi. — Zedas atsisėdo ant lovos krašto.

Aprimusi ji leido raumenims atsipalaiduoti. Netrukus pasijuto grimztanti. Gerai, pagalvojo Rani. Tačiau kai ją jau ėmė semti be galo ilga naktis, dar įstengė apversti liežuvį:

— Zedai-ka. Deinas… ar jis žinojo?

Pajuto, kaip brolis krustelėjo.

— Manau, ne, — tarė.

— Aš irgi taip manau.

Pirštų galiukais jis švelniai paglostė jos skruostą.

— Nesirūpink dėl šito, Rani-ka. Miegok. — Lova sujudėjo — jis pakilo. — Labanakt, dvyne.

— Labos nakties, Zedai, — sukuždėjo sesuo.

Išlindęs į koridorių Zedas linktelėjo moteriai, kuri su paralyžiuokliu rankoje stovėjo kiek į kairę nuo Rani durų. Ji irgi atsakė jam linktelėjimu, bet jos žvilgsnis nė akimirkai nenukrypo nuo koridoriaus bei šešėliuose skendinčių laiptų pakopų. Zedas liežuviu išstūmė neprarytą kapsulę iš burnos. Negalėjo eiti ilsėtis, kol nesutvarkys dar vieno reikalo. Jis nužingsniavo koridoriumi ir susirado vergą.

— Parodyk man, kur apsigyveno tie žmonės, kurie atvyko su mumis.

Jis ketino prislinkti prie durų be garso, tačiau pervargęs kūnas atsisakė klausyti: žingsniai gaudžiai aidėjo vergų koridoriuje. Kai Zedas atidarė Deino kambario duris, šis jau buvo pabudęs. Viename kampe spingsojo lempa. Kambarėlis buvo siauras, be jokios puošybos: lova, drabužių spinta ir beveik nieko daugiau. Lentynėlė tuo pačiu atstojo ir rašomąjį stalą. Nišoje greta jos stovėjo kėdė su skersine lentele vietoj atlošo. Zedas ją apsuko, atsisėdo apžargomis, sukryžiavo rankas ant krūtinės, nugara atsirėmė į beveik visai statmeną atlošą.

Deino plaukai buvo šlapi, kambaryje dvelkė muilu. Viena pusė Deino veido buvo pamėlynijusi ir išpurtusi. Zedas pasitapšnojo per skruostą.

— Čia skauda?

Deinas papurtė galvą.

— Ne, Zedai-ka.

Jis atrodė sukrėstas, tačiau ne ištiktas šoko. Gerai.

— Kaip tai atsitiko?

— Man smogė policijos pareigūnas.

Abiem rankomis jis laikė sugniaužęs antklodės kraštą, tarytum baimindamasis, kad ją gali iš jo atimti. Zedas pasistengė labiau atsilošti. Deino gniaužtai kiek atsipalaidavo. Zedas tarė:

— Šįvakar Rani buvo išsiuntusi tave su užduotimi.

Deinas vėl įsitempė.

— Taip, — atsakė.

— Turėjai surasti Lorasą U-Eleną.

Įtampa neatlėgo.

— Taip.

— Suradai?

Deinas nurijo seilę.

— Radau kai ką, kas gali surasti jį, Zedai-ka. Sumokėjau jai aštuoniasdešimt penkis kredus, kad perduotų Rani žinią.

— O paskui? — paragino jį Zedas.

— Paskui išėjau ir grįžau iki namų. Prie kampo mane pasitiko Binkis.

— Gatvėje.

— Taip. Jis pasakė… — Deino pečiai kilstelėjo. — Jis pasakė, kad judu su Rani susikivirčijote… kad jūs labai įpykęs. Dar jis pasakė, neva Rani pasiuntusi jį manęs pasitikti ir perspėti neiti į namus. Jis net atnešė man apsiaustą. — Deinas dirstelėjo į drabužių spintą. — Apsiaustas ten.

Zedui parūpo, ar tik tai nebūsiąs jo paties apsiaustas.

— Ar tiek jis ir tesakė?

Deinas linktelėjo, paskui pridūrė:

— Ne… dar jis pasakė, kad nesirodyčiau šešias valandas. Tai ir viskas.

— Ar jis pasakė, dėl ko mudu su Rani susivaidijome?

Deino akių vokai virptelėjo.

— Ne, — atsakė jis.

Zedas išsitiesė. Deinas nenuleisdamas akių sekė kiekvieną jo judesį. Zedo rankos nusviro prie šlaunų.

— Namą padegė Binkis, — tyliai prašneko jis. — Ir pasistengė atsikratyti tavęs, kad vėliau, kai visi, išskyrus judu, jau bus žuvę, galėtų dėl gaisro apkaltinti tave. Mums jis pasakė — pasakė labai įtaigiai, mes juo patikėjome, — kad tu ketini bėgti. — Deino akys išsiplėtė. — Aš pranešiau policijai, liepiau tavęs ieškoti. Bet paskui tu paskambinai. Binkis girdėjo, kaip Rani pasakė man, jog tu skambinai. Tada jis ir išsmuko pro duris. O kai atsidarė durys, pratrūko kaukti sirena. Matyt, Binkis sutriko ir įplieskė gaisrą — kaip, šito kol kas nežinau — ir pasipustė padus. Galimas dalykas, jam kažkas talkino. Jį sugaus, savaime suprantama. Rani, Koriosas ir aš išsigelbėjome nulindę į rūsį. Tikriausiai šito jis nenumatė. Amri stovėjo pernelyg arti sprogimo epicentro. Jos drabužiai akimirksniu užsiliepsnojo.

Iš Deino veido buvo matyti, kad jis rimtai priblokštas.

— Tai šunsnukis, — tyliai ištarė jis.

— Taip, — sutiko Zedas. Jis pakilo, kėdę nuspyrė šalin.

— Ar tu žinojai, kas rengiama, Deinai? Ar Binkis tau pasakė, o gal tu padėjai jam viską parengti? Ar dėl to negrįžai namo laiku?

Praėjo gera sekundė, kol Deinas įsisąmonino jam sviestus kaltinimus. Jis prasižiojo.

— Ne, — ištarė. — Ne!

Zedas priėjo prie lovos ir pasilenkė prie Deino. Šis atšlijo — traukėsi tol, kol pakaušiu atsirėmė į sieną. Delnu apglėbęs jo smakrą, Zedas jautriais pirštais apčiupinėjo žandikaulį. Užčiuopė pulsą. Šis tvaksėjo it padūkęs. Zedas surado nervą ir lengvai spustelėjo; Deinas jau alsavo trūksmingais gurkšniais. Zedas luktelėjo, kol pajuto, kaip nevalingas drebulys ima purtyti Deino raumenis.

— Jeigu man pamelavai, — Zedas prašneko labai švelniai, priversdamas persigandusį Deiną atidžiai klausytis, — jeigu pamelavai, prisiekiu, sudraskysiu tave į gabalus.

Jis palaukė, kad Deinas gerai suvirškintų, ką išgirdęs, paskui nuleido ranką. Deinas nekrustelėjo. Visas jo veidas žvilgėjo prakaito karoliukais. Zedas paliepė:

— Pasakyk dar kartą.

Deinas sukuždėjo:

— Aš nieko nežinojau.

Zedas stebėjo, kaip palengva slūgsta drebulys. Kol dar galutinai neišsivadėjo, Zedas ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė bjaurią mėlynę ant Deino skruosto.

— Aš tavimi tikiu. — Jis pirštu lengvai patapšnojo Deino smakrą. — Bet aš pavargęs, šiąnakt mano akyse žuvo niekuo dėtas vaikas, tad mano nuotaika gana prasta. Ir dar — aš tave pažįstu, Deinai. Tu kažką sumelavai, kažką nuo manęs slepi.

Raumenys aplink Deino akis susitraukė, vėl atsipalaidavo. Jis pasakė:

— Taip, slepiu. Tačiau tai visiškai nesusiję nei su Binkių, nei su gaisru… nei su dar kuo nors panašaus. Tai ne mano paslaptis — kai kieno kito.

Zedas linktelėjo.

— Taigi, — tarė jis, — norėtum, kad leisčiau tau iškloti viską iki galo.

— Prašau… — ištarė Deinas.

Zedas svarstė, kaip jam pasielgus. Neatitraukdamas rankos nuo Deino gerklės, žvilgsniu jis skvarbė jauną jo veidą, ieškodamas išdidumo, išpuikimo, kuris bylotų apie polinkį į manipuliacijas. Bet taip ir neįžvelgė nieko panašaus. Jis labai stipriai jautė poreikį spjauti į prašymą ir priversti Deiną kalbėti — tam prireiktų dešimties minučių, tikrai nedaugiau, — bet pats suprato, jog tai darytų tik pykčio akinamas. Toli gražu nebuvo lengva sėdėti įkaitusiame, prirūkusiame tamsiame rūsyje ir laukti, kol namas visiškai sudegs arba kol kas nors užgesins gaisrą — laukti ir justi, kokia persigandusi Rani, ir žinoti, kad jam pačiam labai baisu ir kad jis ničnieko negali padaryti…

Komandoras atitraukė ranką. Tai buvo geležinė jo taisyklė: žaisti su aukomis sąžiningai. Priėjęs prie durų, Zedas atidarė jas, bet dar atsisuko. Deinas spoksojo į jį akis įsmeigęs, jo veide sustingo begalinė nuostaba. Zedas pridūrė:

— Manau, kad tiek aš tau skolingas. Perspėjau policiją, kad elgtųsi su tavim švelniai, bet jie nė nemanė klausyti. Kitąsyk tikriausiai taip paprastai neišeičiau, bet dabar jau vėlu, mes abu pavargę, pagaliau čia ne mano namai. Leisiu tau pasilikti vieną paslaptį, Deinai.

Rani atplėšė galvą nuo pagalvės.

Akimirką ji nesusigaudė, kur atsidūrusi. Patalynė palietus atrodė nepažįstama. Saulės spinduliai, besiskverbiantys pro rausvas (rausvas?!) užuolaidas, užtvindė kambarį blausiai rožiniu švytėjimu. Šviesa kažkodėl įžiebė mintį apie ugnį… Rani pirštai susirietė po antklode — ji prisiminė gaisrą, prisiminė akimoju užsiliepsnojusias užuolaidas, prisiminė Amri klyksmą. Akys perštėjo nuo taip ir neišlietų ašarų. Na taip, jos atsidurta Kynetų namuose — atvažiavo čia vakar naktį policijos autobusiuku drauge su Zedu, Koriosu ir Deinu. Tačiau be Binkio… Binkis sėdi kalėjimo kameroje, Binkis nužudė Amri, Binkis supleškino jos namus.

Rani išsiropštė iš lovos. Ant sienos kadaravo išsiuvinėta juosta, sujungta su varpeliu; Rani ją timptelėjo. Po akimirkos kažkas pabeldė į duris.

— Įeikite! — šūktelėjo Rani.

Į kambarį įėjo vergė, nešina glėbiu drabužių.

— Domna, — ištarė ji, mėgindama nusilenkti su visu nešuliu, — štai jums drabužiai.

Vergė užrioglino drabužių kaugę ant kėdės ir nutrepsėjo į vonios kambarį — prileisti vonios, dingtelėjo Rani. Ji peržiūrėjo drabužius. Purvinų jos pačios kelnių niekur nebebuvo matyti; tikriausiai Aliza išardė jas ir suvedė matmenis į kompiuterį, o paskui išmetė. Rani aptiko ketverius marškinius, ketverias kelnes, dvi tunikas ir suknelę, visa kas — iš jos mėgstamų audinių ir net jos mėgstamų spalvų: blizgančios sidabrinės, mėlynos, gintaro ir raudonai rudos.

— Kiek dabar valandų? — paklausė ji vergės.

— Domna, dabar trys valandos po saulėtekio.

Tokių nekonkrečių atsakymų Rani negalėjo pakęsti. Ji apžiūrėjo kambarį, kol galiausiai surado sieninį laikrodį. Jis buvo spintelėje lovos galvūgalyje. Nusimetusi rausvąjį chalatą Rani nužingsniavo į vonios kambarį ir apsišlakstė veidą šaltu vandeniu. Jos jau laukė vandens pripilta vonia. Moteris paskubomis išsimaudė. Matyt, Kynetai kur kas labiau mėgo vonią nei dušą. Kai ji išniro iš vandens, oda buvo glotni kaip šilkas — vergė buvo įpylusi į vonią kažkokio gaiviai kvepiančio aliejaus. Kol Rani grįžo į miegamąjį, susivyniojusi į rankšluostį, didesnį už ją pačią, lova jau buvo kuo dailiausiai paklota, užuolaidos, išskyrus nėriniuotą dieninę — atitrauktos. Per užuolaidos miglelę Rani išvydo išsikėtojusią geometriškai tikslios formos pagrindinę ligoninę, o kiek tolėliau — rudą pliką Dykvietės viršugalvį. Mintys galvoje ėmė burbuliuoti. Jai reikėjo pasikalbėti su Imre, pasikalbėti su Zedu, susirasti naują sekretorių, pasikalbėti su Deinu… Kažin ar jam pavyko užtikti Loraso U-Eleno pėdsaką?

Rani apsirengė sidabriniais bei mėlynais drabužiais. Staiga užgriuvo savojo kambario ilgesys: šioje svetimoje vietoje sunku buvo susikaupti ir galvoti, nuo pastelinių spalvų, regis, mirguliavo pats oras. Rani skausmingai pasigedo ryškių, griežtų savo namų apybrėžų. Anksčiau, regis, niekada nekreipdavo į tai dėmesio.

Visa tai sudegino Binkis. Siūbtelėjęs pyktis palaimingai atgaivino. Staiga plačiai atsilapojo durys, į kambarį įžengė Zedas. Jis irgi buvo apsirengęs sidabriniais bei mėlynais — Jago Šeimos spalvų — drabužiais; Rani akimirką tvirtai suspaudė brolį glėbyje. Ir vėl jųdviejų reakcija buvo vienoda. Dvyny! — mintyse kreipėsi ji.

— Miegojai? — ėmė kamantinėti jis.

Sesuo nusišypsojo.

— Štai tau užkietėjęs medikas. Taip, pone vyresnysis gydytojau, miegojau kaip užmušta.

— Ką veiksi šįryt?

Binkis… Tačiau ji neketino prasitarti Zedui apie Binkį.

— Kažką veiksiu, — miglotai numykė ji. — Man reikės naujo sekretoriaus.

— Aš štai pamaniau, kad reikėtų nueiti pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų namas, — tarė Zedas.

— Abejoju, ar jį dar pavyks atstatyti, — švelniai atsiliepė Rani.

— Bent jau tokį, koks buvo.

— Aš ir nebenorėčiau tokio, koks buvo. O tu? — paklausė brolis.

— Nežinau, — atsakė ji. — Dar negalvojau apie tai.

— O aš maniau, kad jis tau nepatinka, — pasakė Zedas.

Man jis iš tikrųjų nepatiko, pagalvojo Rani. Tačiau tą namą statė dar Liza Jago. Tai šioks toks simbolis, reiškiantis šį tą daugiau nei asmeninę Šeimos istoriją. Staiga jai kilo įtarimas. O jeigu Imre nesilaikė pažado?

— Kodėl atsikėlei taip anksti? — paklausė ji.

— O tu? — klausimu į klausimą atsakė Zedas.

Ji šyptelėjo ir nerūpestingai atsakė žinodama, kad brolis nepatikės:

— Zedai-ka, aš šį bei tą nuo tavęs slepiu.

Bet jis nenusijuokė, tuo mažumėlę seserį suglumindamas.

— Tikrai? — Jo žvilgsnis staiga paaštrėjo. — Rani…

Jį pertraukė beldimas į ir šiaip atviras duris. Garsiai linkėdamas labo ryto vidun įėjo vergas, nešinas padėklu su milžiniška kauge popierių. Lygiai taip pat paštą atnešdavo Amri, pagalvojo Rani ir pajuto, kaip širdis susigniaužia krūtinėje lyg suspaustas minkštas žaisliukas.

Vergui iš paskos atsekė Aliza Kynet.

— Labas rytas, brangioji, — pasisveikino.

Ji pabučiavo Rani ir nusišypsojo taip, kaip galėtų nusišypsoti vyriausiajai dukteriai, paskui atsisuko į Zedą. Didžiai Rani nuostabai, šis stovėjo nė nekrustelėdamas, kol Aliza pabučiavo ir jį.

— Miegojote? — paklausė ji jų abiejų.

Zedas atsakė:

— Taip, Aliza. Ačiū.

Rani tarė:

— Ačiū, puikiai. — Ji mostelėjo į padėklą. — O čia kas?

— Laiškai, atėję tavo vardu su rytiniu paštu. Daugumą jų pasiuntiniai įteikė tiesiai į rankas. Laiškai iš viso Abanato — žmonės reiškia užuojautą, galbūt siūlo prieglobstį… — Ji nusišypsojo be lašelio pagiežos. — Ir kas galėjo pagalvoti, kad Jago Šeimai Čabade prireiks prieglobsčio?

— Nė vienas iš mūsų, — atsakė Rani.

Ji pasklaidė popierius. Laiškus buvo atsiuntę Ferisas Diuras ir Teo Levosas, daugybė smulkesnių Abanato šeimų, Jago verslo partneriai, bankai, netgi Čarita Diamos — šį laišką Rani pakėlė, kad pamatytų Zedas ir Aliza. Šie nusijuokė. Atėjo oficialus pranešimas iš Čabado Tarybos Žemesniosios Grupės — šie reiškė užuojautą ir siūlė pagalbą, tiesa, konkrečiai nenurodydami kokią. Buvo laiškas ir iš Kleros Brion; be kita ko, ji rašė: „Jei tik galiu kuo nors padėti, paskambink man. ” Iš Tulės laiško nebuvo. Popierių šūsnyje Rani aptiko ir spausdintą Abanato policijos raštą, pranešantį, kad Ramasas I-Okadas kalinamas centrinėje policijos nuovadoje drauge su dar penkiais Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotės nariais, kurie pasidavė patys. Šį Rani vogčiomis įsibruko į kišenę. Krūvos apačioje buvo VIN laikraštis rėkiančia antrašte: „JAGO ŠEIMOS NAMAS NUŠLUOTAS NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS!” Rani susiraukusi tik dėbtelėjo į jį.

— Rani, Aliza, tikiuosi, atleisite man… — prasižiojo Zedas ir žengė durų link. Tarpduryje vos nesusidūrė su trečiu vergu, nešančiu dar vieną padėklą, nukrautą šešių ar septynių patiekalų pusryčiais. Zedas pasičiupo nuo padėklo pyragėlį su kiaušininiu kremu ir išžirgliojo lauk.

Rani tarė Alizai:

— Norėčiau pasisamdyti sekretorių.

Aliza atsakė:

— Na, žinoma, brangioji. O kol kas Imre liepė vienai iš savo sekretorių pagelbėti tau, kiek tik reikės. Jos vardas — Niala Hamiš, ji labai sumani.

— Vienai iš savo sekretorių?

— Jis samdo tris, — paaiškino Aliza. — Atleisk, brangioji, ar tau iškart reikės daugiau nei vienos? Žinoma, mes galėtume…

— Ne, ne, — pasiskubino paprieštarauti Rani. — Vienos pakaks į valias. Tiesiog man išvis niekad nereikėjo daugiau nei vieno sekretoriaus.

Aliza papūtė putnias lūpas.

— Tasai vienas turėtų būti išties neeilinis.

— Taip, — sutiko Rani. — Toks ir buvo. O kur galėtų būti vergas, atkeliavęs vakar su manimi, ir namų ūkvedys?

— Abu juos apgyvendinome vergų kambariuose.

— Norėčiau pamatyti Deiną. Vergą.

Aliza mostelėjo vienai savo vergių ir pusbalsiu sumurmėjo įsakymą.

— Ir paprašyk Nialos, kad ateitų čionai, — pridūrė ji. — Rani, kol dar nieko nepradėjai planuoti, norėčiau pasakyti, kad šį namą gali vadinti savo namais tiek, kiek tik norėsi.

Rani papurtė galvą.

— Aliza, niekur nerasi tokios kilnios širdies kaip tavo, — pasakė, — bet nemanau, kad tavo namų darbininkai bus labai patenkinti, jei reikės rūpintis dviem šeimynomis. Kai tik galėsime, mudu su Zedu grįšime į užmiesčio valdą. Puikiausiai galime gyventi ir ten.

— Bet namą vis vien atstatysite? — šūktelėjo Aliza.

— Būtinai, — užtikrino Rani.

Koridoriuje sušnarėjo žingsniai. Ant slenksčio išdygusi nedidukė apvalaina moteriškutė nusilenkė. Rani ją atpažino — telefono atsakiklyje jau buvo mačiusi jos veidą.

— Domna, — tarė ji. — Aš — Niala Hamiš.

Rani jai nusišypsojo.

— Prašau užeiti, — pakvietė ją; Rani išsyk patiko ir moters balsas, ir laikysena. Atrodė rami ir išmananti savo darbą. — Mano šeimynykščiai vadina mane Rani-ka. Esu labai dėkinga, kad Domnis Imrė laikinai atleido tave nuo darbų, kad galėtum pagelbėti man. Pirmų pirmiausia reikia susidoroti su šita krūvai. — Ji parodė į popierių šūsnimi apkrautą padėklą. — Reikia į visus juos atsakyti, kai kuriems teks rašyti laiškus ranka. Ar galėtum surasti man kaligrafą?

Niala atsakė:

— Aš pati kaligrafe, Domna… atleiskite, Rani-ka.

— Nuostabu, — pasakė Rani.

Staiga ji pajuto, kokie gundantys pusryčių kvapai tvyro kambaryje. Priėjusi prie apkrauto padėklo, išsirinko gabalėlį keptos žuvies.

Vėl prašneko Aliza:

— Rani, brangioji, dabar jau turiu tave palikti. Jei tau ko nors reikės — tik pasakyk Nialai.

Ji nulingavo prie durų. O dar po kelių akimirkų pro jas įėjo Deinas. Jis irgi vilkėjo švariais drabužiais, o jo veidas buvo sutinęs; kodėl? — parūpo Rani.

Jis sustojo per kelis metrus nuo šeimininkės ir nusilenkė.

— Labas rytas, Rani-ka, — pasisveikino.

Jai labai magėjo pasakyti jam: o aš jau buvau patikėjusi, kad tu pabėgai. Knietėjo paklausti: ar tikrai bėgtum, progai pasitaikius? Ir dar labai norėjosi jį paliesti, apglėbti…

— Jeigu neprieštarausi… — grįžtelėjo ji į Nialą.

Sekretorė suprato iš pusės žodžio ir nedelsdama pasišalino; paskui ją išsekė ir vergai. Rani luktelėjo, kol spragtelės užsitrenkusių durų užraktas, ir tik tada įveikė atstumą, skiriantį ją nuo Deino. Abiem delnais palietė vyriškio rankas. Nuo jo sklido tas pats vonios aliejaus aromatas, kokiu dvelkė ir ji. Deinas stvėrė Rani į glėbį, patyliukais ištarė jos vardą, bet tuoj pat vėl paleido.

— Užmiršau tavo mėlynę.

Rani tik nusijuokė.

— Seniai sugijo. — Ji labai švelniai palietė jo skruostą. — O kaip įsitaisei šitą?

— Įtaisė policininkas, — atsakė jis, — vakar naktį. Kai jie dar manė, kad tai sudeginau namą.

— Namą sudegino Binkis.

— Žinau, — pasakė Deinas.

— Iš kur žinai?

— Atspėjau. Tiesiog jo ten nebuvo, supranti? O paskui, vakar naktį, tą pat pasakė ir Zedas.

— Ar mano brolis?… — Rani taip ir neįstengė užbaigti klausimo. Tačiau Deinas suprato ir papurtė galvą, atrodė kiek suglumęs.

— Ne. — Rani uždėjo delną jam ant krūtinės. Po plonu tunikos audiniu pajuto jo širdies tvaksėjimą, skubrų it sravus upeliukas.

— Binkis… jis liepė man bėgti. Pasakė: „Zedas žino”. Pati gali įspėti, ką aš pamaniau.

— O, taip, žinoma.

Ji iš tiesų galėjo tai įsivaizduoti, ir net labai gyvai. Bendra vizija pastūmėjo juos vienas kitam į glėbį. Deinas sudvejojo, paskui palietė jos plaukus.

— Aš taip jaudinausi dėl tavęs, Rani, — ištarė jis.

— O aš — dėl tavęs. Labai džiaugiuosi, kad paskambinai. Jei nebūtum paskambinęs…

— Nedaug trūko, kad ir nebūčiau, — prisipažino jis. — Bet Binkio elgesys sukėlė kažkokį neaiškų nerimą. Jis buvo… na, keistas kažkoks. — Deinas giliai įkvėpė. — Žvaigždės, buvau kvailys paskutinis.

— Visi mes elgėmės kaip tikri kvailiai, — atsakė ji. — Ar tu papusryčiavęs? Eikš, užvalgyk.

Ji žiūrėjo, kaip vyrukas valgo. Deinas nesirinkdamas kimšo stačiais kąsniais. Kai šiek tiek sulėtino tempą, Rani paklausė:

— Ar tau pavyko susisiekti su Lorasu U-Elenu?

Kąsnis, kurį jis kaip tik siuntė į burną, sustingo pusiaukelėje.

— Sutikau kai ką, kas gali jį surasti. Sumokėjau jai aštuoniasdešimt penkis kredus. Pasakiau, kad perduotų jam, jog tu nori su juo pasikalbėti — jis turėtų atsiliepti laišku.

— Ar esi tikras, kad žinia jį pasieks?

Deinas, rodos, nustebo.

— Taip, — atsakė. — Esu tikras. Ji… na, kai ji pažada ką nors padarysianti, paprastai ir padaro.

Kas? — knietėjo paklausti Rani. Bet čia pat ji prisiminė prižadėjusi Deinu pasitikėti. Be to, jai nesinorėjo matyti, kaip vergo akis aptraukia migla, labai aiškiai išduodanti, kad jis svarsto, kaip geriau pamelavus.

— Binkis uždarytas centrinėje policijos nuovadoje, — tarė Rani.

— Zedas to nežino. Noriu jį pamatyti.

Deinas susimąstė.

— Nejaugi jie negali atgabenti jo čionai?

— Ne, — atsakė ji. — Tuomet Zedas neišvengiamai sužinotų. Dabar jis išėjęs, ketino apžiūrėti… na, namą, tačiau bet kuriuo metu gali grįžti. Be to, noriu pamatyti jį ten — už visų tų durų, užraktų ir grotų.

— O kas girdėti apie Laisvuosius Čabado Žmones? — pasiteiravo Deinas.

— Jie irgi sutupdyti į kameras.

Pagrabaliojusi kišenėje ji užčiuopė policijos pranešimą. Ištraukė, padavė Deinui.

Skaitydamas jis sudorojo dar vieną gabalėlį žuvies.

— Ramasas I-Okadas? — tarstelėjo nesupratęs.

— Tai tikrasis Binkio vardas, — paaiškino ji.

— Dievulėliau. Kodėl tuomet tu vadinai jį Binkiu?

Rani atsakė:

— Kadaise turėjau žaislą tokiu vardu.

Deinas išsprogino akis.

— Žaislą? Kokį žaislą?

Deino intonacija ją suerzino.

— Koks dabar skirtumas? Kiek prisimenu, tai buvo žaislinis gyvuliukas. Na, minkštas žaislas. Kažkoks Senosios Žemės gyvūnas — žirafa. — Ji skėstelėjo rankomis. — Žvėris ilgu kaklu. Deinai, dabar tai visiškai nesvarbu.

— Taip, — sutiko jis. — Tikiu, kad tau taip atrodo.

Ji suraukė antakius:

— Gal malonėsi paaiškinti, ką nori tuo pasakyti?

Jis raustelėjo.

— Atleisk, Rani-ka. Prašau užmiršti apie tai. Jeigu nori keliauti į Abanato policijos nuovadą — kada ketini eiti? Dabar pat?

— Ar tu pasiruošęs? — tiesiai rėžė ji.

Jis linktelėjo.

Rani pagalvojo: tikriausiai reikėtų perspėti juos, kad atvykstu. Ji apsidairė po kambarį, bet kompiuterio niekur nepastebėjo.

Jei jis kur nors čia ir buvo, moteris tiesiog jo nematė. Priėjusi prie durų, atvėrė jas ir kyštelėjo galvą į koridorių.

— Niala! — Sekretorė akimoju išniro iš gretimo kambario. — Nuoširdžiai dėkoju už kantrybę. O dabar gal galėtum ateiti?

Niala šypsodamasi įžengė į kambarį.

— Ieškojau kompiuterio, — tarė Rani.

— Taip, žinoma, Do… Rani-ka.

Apskritaveidė moteris priėjo prie rausvais apmušalais aptrauktos sienos ir spustelėjo kažką, kas atrodė panašu į šilumai jautrią plokštelę. Sienos segmentas pasisuko, atverdamas nišą su ekranu, ryšio įranga bei klaviatūra.

— Neblogai, — įvertino Rani. — Gal sujungtum mane su Abanato policijos nuovada? Paprašyk Sachiko Curados… pareigūnės Curados.

— Žinoma, Rani-ka.

Smulkūs Nialos pirštai ėmė vikriai lakstyti klavišais. Ją stebint, Rani užplūdo skausmingi prisiminimai apie Binkį, apie tą pirmąją dieną, kai jis tapo jos sekretoriumi. Rani įsigijo jį per Aukcioną; kažkas jame moterį patraukė — galbūt vergo santūrumas? Ji nė pati nebežinojo, tačiau tai, kad ir kas tai buvo, švietė net iš po dorazino sukelto kvaitulio. Binkis iš tiesų buvo santūrus, uždaras žmogus. Ilgainiui jis atsipalaidavo, nebebūdavo toks įsitempęs jos akivaizdoje, apsiprato ir su namų papročiais; jis buvo mandagus, o retsykiais su juo net būdavo visai smagu. Juodu net pajuokaudavo, pralinksmindavo vienas kitą. Rani pasakodavo jam apie savo vaikystę, savo ruožtu Binkis su ja dalijosi — tiesa, labai labai šykščiai — slapčiausiais troškimais ir sielvartais.

Rani tiksliai prisiminė datą tos vasaros nakties, kai juokas nutilo visam laikui.

Ji tikrai nenorėjo, kad sekretoriui tektų šitaip kentėti. Perspėjo jį — toli gražu ne vieną kartą. Bet jis nesiklausė…

— Rani-ka… — tarstelėjo Niala.

Rani ne be pastangų prisivertė grįžti į dabartį.

— Ką?

— Sujungiau jus su Sachiko Curada.

Rani nuėjo prie kompiuterio. Iš ekrano į ją žvelgė tamsus Curados veidas. Ekrano pakraščiai mirguliavo: Curadai už nugaros vaikščiojo žmonės, tai patekdami į regėjimo lauką, tai vėl išnykdami.

— Domna Rani, — prašneko policininkė. Atrodė išsekusi, taip pat skambėjo ir balsas. — Džiaugiuosi matydama, kad jūs saugi.

— Ji krenkštelėjo. — Jūsų vergas — Ramasas I-Okadas — suimtas, jis čia. Jam pateikti oficialūs kaltinimai: pasikėsinimas nužudyti savo šeimininkę ir kitos vergės, Amri Utasdatter, nužudymas. Taip pat areštinėje laikome penkis Laisvųjų Čabado Žmonių organizacijos narius. Jų pavardės… bet jūs tikriausiai nė nenorėsite sužinoti jų pavardžių, ar ne, Domna? Visi jie — Federacijos policijos pajėgų narkotikų skyriaus darbuotojai.

Rani išgirdo, kaip aiktelėjo Deinas.

— Beprotybė kažkokia, — burbtelėjo jis.

— Turime visų jų pasirašytus prisipažinimus, Domna, — kalbėjo toliau Curada. Ji netgi šyptelėjo. — Taip pat turime ir jų atsistatydinimo prašymus — laukiame, kol laikinai einanti kapitono pareigas juos patvirtins.

— Ar, be prisipažinimų, turite kokių nors kitų įrodymų? — pasiteiravo Rani.

— Anas piršto atspaudas ant laiško sutampa su vieno iš jų piršto atspaudu. Be to, paėmėme visą jų įrangą. Galbūt vieną kitą iš jų jūs net atpažintumėte, Domna. Jie saikstosi, kad užpuldinėdami jus neketino nužudyti.

Rani atsakė:

— Tuo aš tikiu. Ar jau pričiupote A-Rae?

— Ne. Niekaip nepavyksta jo rasti. — Curados balsas nuskambėjo piktai.

— Dievulėliau, — suniurnėjo Deinas. — Hipererdvės farai tapo žudikais?

Rani pranešė:

— Pareigūne Curada, norėčiau atvykti aplankyti Bi… savo vergo.

— Jo apklausos įrašą saugome kompiuteryje, Domna. Norite jį paskaityti?

— Ne. Noriu pati su juo pasikalbėti. Sakėte… — Ji sudvejojo, bet paskui prašneko vėl: — Sakėte, kad jam pareikšti oficialūs kaltinimai. Bet aš nepateikiau jokių kaltinimų.

— Kaltinimus pateikia įstatymas, Domna. Procesas pradedamas automatiškai. — Curada pasitrynė akis. — Atleiskite, turėjau pasakyti aiškiau. I-Okadas ne tik kaltinamas pasikėsinimu jus nužudyti, Domna. Jis jau nuteistas, paskelbtas ir nuosprendis.

— Taip greitai, — sumurmėjo Deinas.

Rani pareiškė:

— Noriu su juo pasimatyti, pareigūne Curada. Nuosprendžio vykdymą prašau atidėti tol, kol aš su juo pasikalbėsiu. Jeigu dabar pat išeisiu iš šių namų, slenkančiomis šaligatvių juostomis atkaksiu iki jūsų durų per trisdešimt minučių. Taigi ateinu. Palaukite manęs.

— Gerai, Domna, — atsakė Curada ir nutraukė ryšį.

Niala tyliai paklausė:

— Ar tai jau viskas, Rani-ka?

Rani jautė maudulį plaučiuose, tarsi gana ilgokai būtų pamiršusi kvėpuoti.

— Taip, — tarė ji. — Deinai?..

— Taip, Rani-ka. Galime eiti. Bet…

Ji susiraukusi dėbtelėjo į vergą.

— Kas dar nutiko?

— Nemanau, kad jums verta keliauti per visą miestą slenkančiomis šaligatvių juostomis, — pasakė jis. — Juk jūsų atvaizdas puikuojasi kiekvieno VIN laikraščio pirmajame puslapyje.

— Velnias, — suniurnėjo Rani — apie tai nebuvo pagalvojusi. — Tavo tiesa.

Niala pasakė:

— Ant stogo yra įrengtas katerių angaras, Rani-ka. Jei nusisamdytumėte pilotą…

— Aš turiu savo pilotą, — atsakė Rani.

Šešioliktas skyrius

Abanato policijos nuovados katerių angare trypčiojo visas būrys vyresniųjų policijos pareigūnų. Tarp jų — ir Sachiko Curada. Ji, atrodė, kiek nusigando, kai Rani pasuko tiesiai prie jos.

— Domna Rani, ar galėčiau jums pristatyti…

Ji ėmė vardinti pavardes. Katerių angare tvyrojo prietema, buvo vėsu. Jų jau laukė liftas — su liftininku, besišypsančiu vergu. Jie gana ilgai leidosi žemyn. Vienas iš svarbiųjų asmenų paaiškino:

— Domna, nuteistųjų kameros įrengtos antrajame požeminiame aukšte.

Deinas stengėsi nė per žingsnelį neatsitraukti nuo Rani. Blausiai švytinčios sienose įtaisytos lempos, garsai, narkotikų kvapas, grotos — visa tai Deinui labai jau gyvai priminė Tinklą. Curada rodė jiems įvairias patalpas, pro kurias jie ėjo. Aparatūros prikimštas kambarys, kuriame stovėjo dar ir lova, pasak jos, buvo kvotos kamera.

Rani tarė:

— Jūs naudojate narkotikus.

— Žinoma, Domna.

Ji paminėjo narkotiką, kuriuo apkvaitindavo kvočiamus įtariamuosius. Deinui parūpo, ar tik Rani nemano, kad policija, siekdama išlukštenti tiesą, nevengia pasitelkti ir jos brolio metodų. Vis dėlto narkotikais tą patį tikslą galima pasiekti kur kas greičiau. Tačiau tiesiog ore tvyrantis panašumas tarp policijos nuovados kamerų bei Tinklo buvo toks akivaizdus, kad Deiną ėmė krėsti drebulys. Jis klausėsi Curados balso net negirdėdamas žodžių. Pareigūnė buvo tokia pavargusi, kad jos balsas skambėjo kaip gerokai nubrūžintas įrašas.

— Nuteistųjų kameros štai toje pusėje, Domna.

Curada mostelėjo į vieną koridorių. Deinas ir tikėjosi ryškaus apšvietimo, salsvo narkotikų kvapo bei tylos. Tačiau manė išvysiąs ir kur kas daugiau grotų. O šių plačiame koridoriuje išvis nebuvo. Kaliniai sėdėjo arba gulėjo mažytėse, korio narelius primenančiose kamerose — visus galėjai matyti pro stiklines sienas. Sienos buvo aptrauktos garsą izoliuojančia medžiaga.

— Ar jie mus irgi mato? — paklausė Rani.

Jos balsas skambėjo tarsi kažkoks svetimas. Deinas pasijuto nejaukiai. Iki šiol neatrodė, kad reginiai ar kvapai Rani kaip nors veiktų.

— Ne, — atsakė Curada. — Tai poliarizuotas stiklas.

Dauguma kalinių tiesiog tysojo ant gultų — iš pažiūros atrodė miegantys. Vienas kitas sėdėjo, tuščiu žvilgsniu dėbsodamas į plyną sieną. Visi vilkėjo bjaurią šviesiai pilką aprangą. Kai trejetas lankytojų ėjo pro šalį, nė vienas net nekilstelėjo galvos. Prie vienos kamerų Curada sustojo. Susirangęs ant gulto, atsukęs nugarą į koridorių, gulėjo žmogus.

— Tai I-Okadas, — tarė ji.

— Noriu įeiti vidun, — pasakė Rani.

Įsiterpė Deinas:

— Domna, sienoje tikriausiai įtaisyta speciali anga, pro kurią galite pasikalbėti.

Vien nuo minties apie tai, kad reikės įžengti į tą ankštą, tuščią kambarėlį, delnai sudrėko nuo prakaito.

Pareigūnė Curada ramiai paaiškino:

— Jeigu tik norite, galite pas jį įeiti, Domna. Koridoriaus gale budi sargybinis, jis monitoriuje stebi visas kameras. Štai ši lemputė, — ji bakstelėjo pirštu į raudonos šviesos taškelį ant kameros sienos, — rodo, kad aparatūra veikia. Be to, jis apkvaitintas narkotikais, jums negrės joks pavojus.

— Prašau jūsų, — ištarė Rani.

Curada išsitraukė iš kišenės plastikinį diską ir įkišo jį į plyšį greta durų. Durys susilankstė, įleisdamos svečius vidun. Rani žengė į kamerą. Deinas sekėjai įpėdžiui.

Durys užsidarė. Deinas suprato, kad už jų Sachiko Curada liko stovėti koridoriuje ir laukti, kol jie užbaigs. Binkis nejudėdamas gulėjo siauroje lovoje.

— Binki, — ištarė Rani.

Deinas spėjo pagalvoti, kad kalinys tikriausiai miega — ir nieko nuostabaus po ištisą naktį trukusios kvotos, dingtelėjo jam — tačiau Binkis staiga pasuko galvą. Lėtai, pasiramstydamas, jis atsisėdo. Remtis jam teko abiem rankomis. Jis buvo basas; kažin ar grindys šaltos? — nejučia dingtelėjo Deinui. Basos kojos… jis vėl prisiminė Tinklą. Ne, nė už ką negalvosiąs apie tai dabar.

Binkis atrodė perkaręs — sulyso vos per vieną naktį. Nusvarinęs galvą į šoną, jis užsižiūrėjo į Rani. Jo akys nejudėjo, vyzdžiai buvo išplėsti. Jis apsilaižė lūpas.

— Rani Jago.

Jo balse nebuvo nei pagarbos, nei baimės — vien tik begalinis nuovargis.

Rani paklausė jo:

— Ar tu visuomet buvai Laisvųjų Čabado Žmonių organizacijos narys?

Buvęs sekretorius prašneko taip, tarsi ji nieko nebūtų klaususi:

— Man pranešė, kad tu likai gyva. Žinia mane pradžiugino — trupučiuką. Apgailestauju, kad gaisre žuvo Amri. Norėjau, kad liepsnos pasiglemžtų tavo brolį. — Tai jis galbūt leptelėjo nė nesusimąstęs. — Neprivalau su tavim kalbėti, — pridūrė. — Ištisą naktį kalbėjau su policija. Jų gali ir klausti visko, kas tave domina.

Rani atsakė susimąsčiusi:

— Kadaise mes buvome draugai.

Jis kostelėjo.

— Su tavimi — taip, buvome draugai.

— Ar tai reiškia, kad tu visą laiką apsimetinėjai? — ramiai paklausė ji.

Jis ilgokai tylėdamas žvelgė į ją, paskui staiga pasitrynė veidą abiem rankomis. Kai pakėlė galvą, veidas buvo išmuštas dėmėmis.

— Turbūt ne, — atsakė. — Ar kaip tik to ir atėjai sužinoti? Tuomet padaryk man paslaugą. Draugišką paslaugą. Nebevadink manęs Binkių. Mano vardas — Ramasas I-Okadas.

Deinas sudrebėjo: visai nenoromis staiga prisiminė, kaip Zedas — palengva, metodiškai — atėmė iš jo netgi vardą. O paskui vėl grąžino.

Rani pasakė:

— Gerai. Ramasai, ar papasakosi man, kas atsitiko?

— Kas atsitiko? — Jis silpnai susijuokė. — Atsitiko Zedas, štai kas. Tavo brolis. — Jo veido raumenys trūkčiojo. — Ne, netgi tai — ne visai tiesa. Yra ir dar kai kas. Neturiu iliuzijų, kad tu kada nors suprasi. — Kalbėjo jis be jokios intonacijos. — Aš niekada nebandžiau išsiginti savo nusikaltimų. Tinkle nuolat gaudavau privalomą dorazino dozę, ir visa, kas ten vyko, atrodė teisinga. Aukciono aš nebeprisimenu. O paskui mane nusipirkai tu. Išsigabenai į savo valdą, supažindinai su savo darbais, išmokei naudotis įranga. Ir dar kalbėdavai su manim kaip su žmogumi. Ilgainiui net ėmiau tikėti, jog iš tikrųjų esu žmogus. Bet… — Jis sukosėjo. — Tai netiesa, dabar jau žinau tai. Mane pastebėdavai tik tada, kai tau prireikdavo kokios nors paslaugos, o jeigu ne — praeidavai kaip pro tuščią vietą. Aš buvau nematomas, daiktas, mechanizmas, kuris, kai juo nesinaudodavai, automatiškai išsijungdavo.

— Aš niekada nelaikiau tavęs daiktu, — tarė ji.

— Negaudavau net dorazino, — kalbėjo jis. — Tikriausiai dėl to ir pradėjau po trupučiuką kraustytis iš proto. Tu net nenutuoki, Rani Jago, kaip tai žiauru — palikti namų vergus be dorazino. Mes dirbame tau, bet patys liekame savimi — mes veikiame ir galvojame, esame sveiko proto, esame beveik laisvi… — Jis vėl sukosėjo. — Tačiau neįmanoma vienu metu būti ir laisvam, ir vergu. — Jis pažvelgė į Deiną. — Reikia manyti, tu supranti, apie ką kalbu, ar ne? Tačiau tu bent.jau turėjai savo muziką. Štai supleškėjusių tavo įrašų man tikrai gaila.

Deinas sunkiai nurijo seilę.

— Ką padarysi.

Binkis sakė tiesą: Deinas iš tikrųjų suprato tai, dar ir kaip suprato. Prisiminė pirmąją savaitę dvare ir tą vieną beprotybės akimirksnį, kai nedaug trūko, jog būtų tiesiog ėmęs ir išėjęs pro vartus.

— Taigi aš pabėgau, — kalbėjo Ramasas. — Žinojau, kad ištrūkti nepavyks. Bet tiesiog privalėjau išsivaduoti nuo tavęs. O paskui tavo brolis parsigabeno mane atgal — ir… žinai, kas buvo tada, ir tu leidai, kad tai atsitiktų! Prakaukiau iki užkimimo ištisas dvi dienas ir dvi naktis — nejaugi dabar tvirtinsi, kad negirdėjai?

Rani veidas patamsėjo.

— Aš bandžiau, — tarė ji. — Bandžiau jį sulaikyti.

— Ne, — atkirto Ramasas. — Niekada tuo nepatikėsiu — nes netikiu, kad panorėjusi negalėtum jam sutrukdyti. Man atrodo, kad tau patinka tai, ką jis daro.

Dievulėliau… — pagalvojo Deinas. Jis matė, kaip, išgirdusi šitokį kaltinimą, išblyško Rani.

— Tu klysti, — ramiai ištarė ji.

— Ne, aš neklystu, — užginčijo vergas. — Jis tave garbina. Jis niekada nedarytų nieko, jeigu tu nenorėtum, kad jis tai darytų. Vadini jį dvyniu — jis ir yra tavo antroji pusė, Rani Jago. Tu — gera, švelni, nuolaidi vergams, kadangi turi jį — ir jis už tave padaro visa tai, ko niekada netenka daryti tau pačiai. Dažnai įsivaizduodavau, kaip tu stovi koridoriuje už kambario, į kurį jis įkišo mane, durų ir su malonumu klausaisi. Ar tikrai taip buvo? Ar tu tikrai klauseisi?

— Liaukis! — įdūkusi riktelėjo Rani.

Jis tik pasijuokė iš jos.

— Priversk mane liautis. Kankink, kad liaučiausi.

Įsiterpė Deinas:

— Rani, tau nebūtina ilgiau likti čia. Galime jau eiti.

Ramasas nusijuokė, bet juoką pertraukė kosulys.

— Visiškai teisingai, gink ją. Bet neužmiršk, ką pasakiau. Jeigu prireiks, ji tavęs tikrai neapgins.

Jis atsišliejo į sieną.

— Ne, — tarė Rani. — Noriu likti čia. Aš vis dar noriu išgirsti apie Laisvuosius Čabado Žmones.

Ramasas linktelėjo.

— Gerai, papasakosiu, — pasakė. — Kodėl gi ne? Jei nepapasakosiu aš, tai padarys policija. Visi jie — hipererdvės farai. Aš šito nežinojau, kai pasisiūliau jiems padėti. Na ne, buvo ne visai taip — jie patys kreipėsi į mane. Laišku. Laišku, atėjusiu drauge su visais kitais tau adresuotais laiškais, kuriuos kiekvieną dieną atplėšdavau aš… Jie prašė manęs pašnipinėti tave — nedaugiau; tiesiog perduoti jiems žinias, kur tu eini, su kuo susitikinėji, ką veiki per dieną, kokia tavo darbotvarkė — tai aš ir dariau. Pasakodavau jiems viską. Tiesą sakant, vyliausi, kad jie tave nužudys. Jei tavo šeimininkas miršta, tu atgauni laisvę.

— Jei paaiškėja, kad ir pats prisidėjai prie šeimininko mirties, tuomet — ne, — atsakė Rani.

— Žinau, bet tikėjausi, kad jie pakankamai apsukrūs. Po to, kai jie numetė tą bombą, policija net nenutuokė, kur ieškoti kaltininkų. Prireikė šiek tiek laiko, kad suvokčiau, jog jie neketina tavęs žudyti. O tu gudri, pati tai perpratai. — Jis sukosėjo ir apsilaižė lūpas. — Norėčiau atsigerti vandens, — ištarė.

— O kur jo yra? — paklausė Rani.

Jis dūrė pirštu į čiaupą, kyšantį iš sienos. Greta ant kablio kabojo puodelis. Rani pripylė vandens ir per mažytę kamerą ištiesė puodelį Ramasui.

Jis godžiai išgėrė vandenį.

— O gaisras? — paklausė ji.

— Gaisras? Tai jau mano sumanymas.

— Hipererdvės farai apie tai net nežinojo? — paklausė Deinas.

— Žinojo. Jie ir aprūpino mane visa reikalinga įranga. Tačiau jie manė, kad gaisrą aš sukelsiu vidury dienos — nutaikęs momentą, kada nieko nebus namuose.

— Ar liepei man nešdintis kuo toliau vien tam, kad išgelbėtum mano gyvybę?

— Ne. Vyliausi, kad tave ir apkaltins sukėlus gaisrą. Kadangi nebūtų radę ir mano kūno, maniau, įtarinės tiek mane, tiek tave.

— Jis išsišiepė. — Viską suplanavo Maiklas A-Rae — viską iki menkiausios smulkmenoj, išskyrus tą paskutiniąją dalį. Jis siekia tave sužlugdyti, Rani-ka. — Staiga jo balse aiškiai suskambėjo pagieža. — Tikiuosi, jam pavyks. Jis turi paruošęs tau ir dar šį tą — kažką, apie ką netgi aš ničnieko nežinau, tad nieko ir negaliu papasakoti, kad ir kiek mane pumpuotų narkotikais. Jis niekina tave. Bet tavo brolio jis neapkenčia kur kas labiau — netgi labiau nei aš.

Išgirdus jo intonaciją, Rani veide neliko nė lašelio kraujo. Tačiau prašneko ji vis taip pat ramiai:

— Jis visai kvailas, jei mano, kad grasindamas privers mane pulti į paniką.

Ramasas atsakė:

— Tavo tiesa, jis tikrai kvailas. Galėjau perspėti jį, kad tu nesiduosi lengvai įbauginama. — Jis suglebo, atsišliejęs į sieną. Plaukai užkrito ant akių, o kalinys nė nekilstelėjo rankos, kad juos nusibrauktų. — Palik mane ramybėj, — ištarė. — Išeik. Aš jau atsakiau į tavo klausimus ir pavargau. Tikriausiai šiąnakt pat jie mane nužudys, tad tau nebeteks sukti galvos dėl manęs.

Deinas paklausė:

— Ką nori tuo pasakyti — jie tave nužudys?

Rani ir jos vergas sužiuro į jį su visiškai vienodomis veido išraiškomis. Atsakė Ramasas, gerokai suirzęs:

— Aš juk bandžiau ją nužudyti. Tai įtraukta į vergystės sutartį… jeigu vergas nužudo ar pabando nužudyti savo šeimininką, pats baudžiamas mirties bausme.

— Tu tai žinojai — ir vis vien mėginai? — apstulbo Deinas.

— Žinoma. — Ramaso šypsena priminė kaukolės vypsnį. — Nejaugi nori pasakyti, kad, turėdamas galimybę suversti kaltę kam nors kitam, praleistum progą nugalabyti Zedą?

Deinas gurktelėjo seilę.

— Aš nežinau. — Jį supykino vien nuo minties apie bandymą nužudyti Zedą — mat jeigu neišdegtų… — Bet Zedas nėra mano šeimininkas.

— Koks skirtumas, — atrėmė Ramasas. — Ji — nėmaž negeresnė už jį.

Deinas pastebėjo, kaip sutrūkčiojo sunertos Rani rankos.

— Aš taip nemanau, — tarė jis.

— Na ir kvailys per visą pilvą. — Jis ištiesė puodelį. — Dar vandens, prašau jūsų. — Rani netarusi nė žodžio vėl pripildė puodelį ir padavėjam. — Ačiū, Rani-ka.

Paskutinysis skiemuo nuskambėjo tūžmingai. Deinas įsitempė. Žvilgsnis nejučia slystelėjo prie raudono žiburiuko sienoje. Šis vis dar švietė nemirksėdamas, o Sachiko Curada kantriai lūkuriavo koridoriuje.

Staiga Rani žingtelėjo pirmyn. Atsiklaupė ir uždėjo delną vergui ant kelio.

— Ramasai… Binki. Ar tau baisu?

Jis dirstelėjo į ją, kiek atšlydamas prie sienos. Jį nupurtė drebulys.

— Žinoma, baisu. — Jis nurijo seilę. — Aš nenoriu mirti. Aš… — Jis užsikirto. — Nagi, dėl Dievo meilės, išeik, palik mane. — Jo veidas buvo baltesnis už kreidą.

Rani švelniai paklausė:

— Ar tikrai nori, kad išeičiau?

Tarp jų užsimezgė kažkoks bežodis ryšys, lyg būtų nusidriekęs nematomas, paslaptingas siūlelis. Kas tai? — pagalvojo Deinas. Viltis? Meilė? Jis nesuprato, kas dedasi. Rani atsigręžė į duris, kurios iš šios pusės buvo pilkos, neperregimos.

— Pareigūne Curada, — tarė ji. — Norėčiau šnektelėti su jumis.

Durys kaipmat atsivėrė, tarpduryje išdygo Sachiko Curada.

— Klausau jūsų, Domna.

— Kas dabar bus? — paklausė Rani. Ji vis dar tebeklūpojo.

Policininkė atrodė šiek tiek sutrikusi.

— Na, jis prisipažino. Tad nuosprendis skelbiamas automatiškai. Paprastai laukiame iki vakaro, tada narkotiku užnuodijame maistą ir tada… — Ji taip ir neužbaigė.

— Kokį narkotiką vartojate vykdydami mirties nuosprendį? — paklausė Rani.

— Morfidiną.

Deinas apie tokį buvo girdėjęs. Preparatas efektyviai slopino skausmą, bet, pasak gandų, priėjo buvo priprantama ypač greitai. Žinoma, šiuo atveju tai visiškai nesvarbu, pagalvojo Deinas. Nuo kvapo, sklindančio iš koridoriaus, jį ėmė pykinti. Jis pasistengė kvėpuoti giliai, kad apmalštų šleikštulys.

Rani ištarė:

— Binki?..

Vergo rankos drebėjo.

— Aš… o, tai nelengva.

— Tuomet pasilieku, — tarė Rani. Atsisėdo greta Ramaso ant siauros lovos ir pažvelgė į pareigūnę Curadą. — Neprieštaraujate?

Curada visai sutriko.

— Ne, Domna, — atsakė. — Tiesiog tai… neįprasta.

— Na ir kas, man nerūpi, — pareiškė Rani. — Eikite, neškite čionai savo narkotiką, pareigūne.

Curada išėjo. Deinas nusišluostė delnus į kelnes; jį jau kaip reikiant pylė prakaitas. Curada grįžo nešina puodeliu su nedidele juoda piliule vienoje rankoje ir pritrauktu švirkštu kitoje.

— Ką renkiesi? — paklausė ji.

Ramasas įsmeigė žvilgsnį į jos rankas. Linktelėjo į švirkštą.

— Tai juk greičiau, ar ne? — kimiai paklausė.

Deinui svaigo galva. Jis viena ranka atsirėmė į baltą sieną, kad nesvirduliuotų. Manęs visiškai nepykina, įtikinėjo jis save. Atsisakau leisti, kad mane supykintų.

— Taip, tai greičiau, — patvirtino Curada.

— Tada renkuosi šitą. — Jis pažvelgė į Rani. — Sakei, kad pasiliksi. Iki pat galo?

— Iki pat galo, — sutiko ji.

Pareigūnė Curada užtrenkė duris. Pakėlė švirkštą prieš šviesą — tikrina tirpalą, dingtelėjo Deinui.

— Prašau kairįjį riešą, — ištarė.

Ramasas atkišo jai kairįjį riešą. Šis drebėjo; Ramasas bandė prilaikyti jį antrąja ranka, bet drebulys nesiliovė. Rani ištiesė abi rankas į žmogų, kuris bandė ją nužudyti, ir sugriebė jo plaštaką. Curada įsmeigė adatą po oda. Iššoko vena. Curada stumtelėjo švirkštą, tada truputėlį patraukė stūmoklį atgal — į švirkštą patekęs kraujo lašelis nudažė skystį vos pastebimu rausvumu. Ramasas atsiduso; bejausmių lempų šviesoje jo veidas atrodė perregimas. Curada pastūmė stūmoklį — sustūmę visą, iki pat galo.

Kai ji ištraukė adatą, ant Ramaso riešo ištryško kraujo karoliukas. Burna prasivėrė. Jis apsilaižė suskeldėjusias lūpas, bandė prašnekti, bandė suriesti pirštus, nors raumenyse neliko net kūdikio jėgos. Jam taip ir nepavyko.

— Šalta… — sukuždėjo jis. Ir suglebo lyg maišas, iš kurio kažkas iškratė turinį. — Pasakykite mano dukteriai… — dar bandė tarti, bet raukšlės įtemptame jo veide staiga išsilygino. Jis dar įtraukė kelis menkus oro gurkšnius, nebegalinčius pripildyti plaučių, ir mirė.

Jie išėjo į koridorių. Deinas gniaužė kumščius, kol paskaudo krumpliai, visą dėmesį sutelkęs į regėjimo pojūtį. Rani kalbėjosi su policininke apie hipererdvės farus.

— Kas laukia jų?

— Jie — Federacijos pareigūnai, — atsakė Curada. — Tad juos išgabens į Neksą, kur bus teisiami ir, tikiuosi, pripažinti kaltais.

— Ar jie užsiminė ką nors apie naujus A-Rae planus? — Rani balsas buvo šaltas, ramus, intonacija neperprantama.

— Tik tiek, kad jis numatė, jog turėsiąs slapstytis.

— Galvojau apie tai, ką man pasakė Binkis… Ramasas.

Curada papurtė galvą.

— Apie tai jie nieko nesakė.

— Ar kiti A-Rae darbuotojai slapstosi drauge su juo?

— Atrodo, su juo liko tik pats branduolys, gal dešimt žmonių. Visi kiti hipererdvės farai šmirinėja po palydovą, vadovaujami laikinai einančios kapitono pareigas Henrietos Malons. Mus pasiekė gandai, kad kapitono pareigoms jau paskirtas naujas asmuo, moteris, ir kad ji, kad ir kas būtų, jau pakeliui į čia.

Pagaliau jie pasiekė liftą, sulipo į jį ir vėl iškilo į žemės paviršių. Deinas pajuto, kaip atsileidžia skrandžio raumenys.

Rani pasakė:

— Norėčiau pamatyti tų penkių policininkų apklausos įrašus. Ar įmanoma juos gauti?

— Visa informacija suvesta į kompiuterį, Domna. Pasirūpinsiu, kad medžiaga būtų persiųsta jums.

— Ačiū. Jūs labai maloni.

Liftas pagaliau užgabeno keleivius ant stogo.

Jie išlipo tiesiai į katerių angarą. Rani mandagiai atsisveikino su Sachiko Curada, paspaudė jai ranką ir paleido eiti sau. Deinas laukė. Šleikštulys jau neberaižė vidurių, bet nervai buvo tokie įtempti, kad jam atrodė, jog gruzda oda. Rani paskui jį įsiropštė į katerį. Stogas nuslydo į šalį, viršuje sutvisko dangus, ir pagaliau jie išsiveržė į laisvę. Deinas pasuko mažąjį aparatą tiesiog į šviesą. Ir paklausė:

— Kur nori skristi?

Rani dirstelėjo į jį nustebusi.

— Į Kynetų namus, savaime suprantama.

Jis pasuko katerį į pietus. Prieš akis nusidriekė Promenada. Rani atsiduso.

— Luktelėk, — ištarė. — Suk į vakarus.

Jis nuvairavo katerį virš žaižaruojančių ledkalnių.

— Tau jau geriau? — paklausė ji.

Deinas linktelėjo.

— Nemaniau, kad pastebėsi.

Moteris kilstelėjo antakius.

— Žinoma, pastebėjau. — Ji pasilenkė, prisipylė puodelį vandens, atsigėrė. — Deinai, tau juk niekad neteko savo akimis stebėti ko nors mirštant, tiesa?

Jis linktelėjo.

— O man teko. Mano motina numirė namuose. Taip pat ir Domna Sam. Man mirtis nėra visai nepažįstama. — Po medaus spalvos moters oda susitvenkęs kraujas nudažė ją bronzos atspalviu. — Tačiau stebėti šitą mirtį toli gražu nebuvo lengva. Kaip tik todėl ir likau su juo — nes buvo nelengva.

Deinas tarė:

— Nesuprantu tavęs.

— Žinau. Ir nesitikėjau, kad suprasi. — Ji atlošė galvą, apnuogindama kaklą. Kažkuo šita jos poza Deinui gyvai priminė Zedą, tik jis niekaip nebegalėjo prisiminti kuo. — Aš kai ką nuslėpiau nuo tavęs — turiu savų paslapčių, kaip ir tu. Binkis… — Ji užsikirto, bet tuoj pat tęsė toliau: — Binkis sakė tiesą. Buvo neįtikėtinai žiauru atiduoti jį Zedui į nagus. Privalėjau apkvaitinti jį dorazinu.

Kažkuri Deino sąmonės dalis sutiko su ja, jam knietėjo tai ir pasakyti. Bet čia pat jis pasijuto galvojantis: juk tu nieko negalėjai pakeisti, negalėjai žinoti, kaip jis jaučiasi — suprato atleidžiąs jai už nenorą žinoti, neigiąs jos kaltę, kurią ji pati pripažino.

— Tik nesugalvok apkvaitinti dorazinu manęs, — tarė jis. — Tuomet būčiau visai niekam tikęs pilotas.

— O iš Binkio nebūtų išėjęs sekretorius.

Juodu plaukė virš ledkalnių viršūnių. Ant vieno ledinių šlaitų Deinas pastebėjo krutančią figūrėlę. Ledo alpinistas? — dingtelėjo jam.

— Ar galiu kai ko tavęs paklausti?

— Klausk, — tarė Rani.

— Už kokį nusikaltimą buvo nuteistas Binkis… Ramasas?

— Turi omeny — Kerėtojuje? — Rani atsiduso. — Jis vertėsi iš padeginėjimo. Tiesa, pats nieko nepadeginėjo — vadovavo gaujai.

Deinas prisiminė Binkio žodžius, kuriuos šis sviedė jam dar pirmąjį vakarą dvare: „Juk aš galiu būti ir padegėjas ar žudikas, uždaužęs ką nors kirviu”. Kateris, pakliuvęs į šalto oro srovę, niurktelėjo žemyn; Deinas nė nesusimąstęs išlygino skraidyklę. Jis apsilaižė lūpas ir paklausė:

— O Amri?

— Ką — Amri? — nesusigaudė Rani.

— Kuo ji nusikalto? Buvo tokia jauna, tokia vaikiška…

Jo siaubui, Rani nusijuokė.

— Ak, Deinai, — tarė ji, jos balse skambėjo nuovargis. — Ak tu vargšas naivuoli. Nejaugi iki šiol niekad nesi sutikęs nė vieno žmogaus su praplautomis smegenimis?

— Praplautomis smegenimis? — Jis nepatikėjo savo ausimis. — Amri?

— Net du kartus, — atsakė Rani. — Ji buvo vagilė, Deinai, išradinga, nepataisoma vagilė. Kai įkliuvo pirmą kartą — jai buvo vos keturiolika, — teismas nusprendė, kad mergaitei gali padėti reabilitacija, ir išsiuntė ją gydytis. Išleista iš klinikos ji ištvėrė savaitę — ir vėl griebėsi senojo amato. Tąsyk jai buvo atliktas minimalus smegenų praplovimas, tokį jie vadina raminančiuoju. Bet tai nepadėjo. Tad antrą kartą lindo šiek tiek giliau. Galiausiai neteko vilties ir išsiuntė ją į Tinklą. Klinikos telepatas manė, kad vergovė galbūt padės tinkamai atkurti kai kuriuos smegenų procesus.

Deinas paklausė:

— Na, ir kaip… suveikė?

— Iš kur galiu žinoti? Iš manęs Amri niekada nieko nevogė, jei tave domina tai.

— Sunku patikėti… Ji atrodė tokia tyra.

— Tai įprastas smegenų praplovimo poveikis. Gal jau sukime atgal.

Deinas pakreipė katerį, sukdamas į pietvakarius, spirale skriedamas žemyn slystančios saulės link.

— Kaip tik dėl to dėl jos mirties užvis labiausiai ir kaltinu Binkį, — pridūrė Rani. — Amri tikrai nusipelnė galimybės tapti kuo nors kitu, nei buvo anksčiau.

Deinui galugerklyje susitvenkė tulžis. Jis pasijuto esąs kvailys paskutinis: manė, kad Amri — pats nekaltybės įsikūnijimas, o ji tuo tarpu buvo tik mažametė nusikaltėlė, pernelyg daug kartų įkliuvusi. Žvaigždžių Kapitonas — vergas, mergaitė — vagilė: Čabadas labai jau dažnai vertė aukštyn kojom tai, ką jis manė žinąs. Tai buvo neteisinga. Staiga vyrukas prisiminė žaislines hologramas, su kuriomis žaisdavo kadaise: jas apvertus atrodydavo, kad figūrėlė viduje sujudėdavo, bet pažvelgęs dar kartą įsitikindavai, jog ji nė nekrustelėjo, o jei bandydavai jas paliesti, ranka susidurdavo tik su glotniu plastiku…

Šitaip jis žaisdavo Peline, būdamas dar visai mažas vaikas. Žvaigždės, jis ir dabar dar vaikas, toks pat vaikas, kaip ir Amri…

— Deinai! — sukliko Rani.

Jis pašoko krėsle.

Nežinia, kaip tai galėjo nutikti, bet jie grėsmingai priartėjo prie kito katerio. Deinas labai aiškiai išvydo piloto veidą: šio burna beprasmiškai žiopčiojo. Jis staigiai pasuko į kairę, antroji skraidyklė spirale nušvilpė žemyn. Vis dėlto jiems pavyko prasilenkti. Grumdamasis su oro srove, kuri blaškė abu katerius tarsi kamščius vandens paviršiuje, Deinas sušniokštė:

— Ačiū!

Kvaily tu! — Tai buvo ne Rani balsas, be to, skambėjo jis tiesiog galvoje. — Čia Tamerlanas Orionas, Abanato vyriausiasis pilotas. Ir kur tu mokeisi skraidyti, pusgalvi nematytas? Nemėgink atsakyti, aš vis vien neišgirsiu. Bet kitąsyk malonėk akis išpūtęs žiūrėti, kur lakstai virš mano miesto, kitaip turėsi pasiaiškinti Zedui Jago, kodėl vos neužmušei jo sesers, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad oro keliuose pasitaiko ir kitų transporto priemonių.

— Deinai, kas? — primygtinai paklausė Rani. — Kas čia dedasi?

Ryšio pabaiga, — niauriai pridūrė balsas.

— Deinai!

— Luktelėk, — išspaudė Deinas.

Jam spengė ausyse. Jo paties laimei, jo gebėjimas bendrauti su telepatais buvo labai ribotas. Nekse jam kartą teko laikyti egzaminą pas telepatus — tada, kai siekė pelnyti Žvaigždžių Kapitono medalioną; po to jis visą tą dieną drybsojo paslikas.

Deinas nurijo seilę.

— Su manim ryšį buvo užmezgęs vyriausiasis pilotas, — paaiškino.

Rani dėbtelėjo į vergą taip, tarsi jis būtų staiga kuoktelėjęs. Ir atsargiai paklausė:

— Kaip? Aš ničnieko negirdėjau.

— Tu ne… ak. — Deinas gerokai nustebo. — Juk jis telepatas, Rani-ka.

— Tikrai? — Ji viena ranka pasitrynė smakrą. — Kaip keista. Aš to nežinojau, nors buvau su juo susidūrusi.

Visą likusį kelią virš Abanato Deinas vairavo katerį labai labai atidžiai, kol galiausiai pasuko žemyn, Kynetų namų link. Angaro stogas jau laukė jo atviras. Deinas jautė, kad jam būtina arba gerai išsimiegoti, arba nulįsti kur nors, kur niekas jo negirdėtų, ir kaip reikiant išsirėkti. Nežinia ką būtų atidavęs už galimybę išgelbėti savo muzikinius įrašus, žuvusius per gaisrą Jago Šeimos namuose.

Juodu nusileido į angarą.

— Palauk, — tarstelėjo Rani, kreipdamasi kažkur į šešėlius.

Deinas išjungė variklius ir liko sėdėti, rankas susidėjęs ant kelių. Rani atsirėmė į jį. Jo lūpomis šiūstelėjo jos plaukų banga. Deinas dirstelėjo į moterį ir labai aiškiai išvydo amžiaus bei įtampos išbrėžtas raukšleles palei jos lūpų bei akių kampučius.

— Deinai, ar tu neapkenti manęs?

— Neapkenčiu tavęs? — priblokštas pakartojo jis. — Ne.

— Nepaisant viso to, ko Binkis prišnekėjo apie Zedą ir mane?

Jis leido sau delnu prisiliesti prie moters skruosto.

— Ne. Nejaučiu tau jokios neapykantos.

— Džiaugiuosi. Turėčiau tau pasakyti…

— Pasakyti man — ką?

— Ne, — tarė ji. — Kol kas dar ne. Eime vidun.

Jis sulaikė ją.

— Rani, tau reikėtų…

Jos lūpos priartėjo prie jo burnos. Juodu apsikabino — tarsi du sutapę dėlionės kibučiai. Rani pirštai glostė Deinui nugarą. Jis giliai įkvėpė moters kvapo. Jos krūtys ir šlaunys prigludo prie Deino, ir jis pajuto, kaip jo kūnas krustelėjo atsiliepdamas.

Šitaip nieku gyvu negali tęstis, pagalvojo Deinas ir suaimanavo, kai moteris jį palietė.

— Rani. — Jis sugriebė ir abiem rankomis suspaudė jos plaštakas. — Rani, pasakyk man kai ką.

— Jei tik galėsiu.

— Kiek mes dar viešėsime šiuose namuose? Tris, keturias dienas? Savaitę? Dvi?

— Turbūt savaitę, — atsakė ji.

— O paskui grįšime į užmiesčio valdą. Ar Zedas pasiliks Abanate?

— Aišku, ne. Dvaras — jo namai. Jeigu jį iškvies į ligoninę, galės skraidyti iš ten.

— Ar dažnai tai gali nutikti?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Gal kartą per savaitę.

— Tavo brolis labai įžvalgus, — tarė Deinas. — Kaip manai, kiek laiko truks, kol jis perpras, kad mes buvome meilužiai?

— Tu kai ką užmiršai, — tarė Rani.

— Ką?

— Darieną Riis.

Iš tikrųjų — ją Deinas buvo visai užmiršęs. Kokius ten niekus Rani kalbėjo apie ją?.. A, Čerylo dėsnis, štai kaip ji tai įvardijo.

— Net nenutuokiu, ką ji gali pakeisti, — pasakė jis. — Šito nežinai ir tu. Rani, jeigu Zedas sužinos, kad dalijaisi patalu su manim, jis mane nužudys. Arba dar blogiau. Jis gali padaryti ir dar blogiau.

— O ko tu nori? Ką turėčiau padaryti?

Privalau paprašyti, tarė Deinas sau.

— Grąžink man laisvę.

Gintarinės moters akys taip ir smigo jam į veidą.

— O ką tu darysi atgavęs laisvę?

— Išvyksiu, — atsakė jis.

— Bet tu juk pažadėjai surasti Lorasą U-Eleną.

— Ir surasiu. Aš jau padariau, ką galėjau. To… mano draugė užmegs ryšį su juo — tuo nė trupučio neabejoju.

— O aš jau dėl nieko nesu tikra, — ištarė Rani Jago. Jos akys blykstelėjo prietemoje. — Jei aš negrąžinsiu tau laisvės, Deinai, ar mėginsi bėgti?

— Būčiau kvailys, jei mėginčiau, — atsakė jis, galvodamas apie Tori Lamoniką, apie savo laivą, apie hipererdvę…

— Bet ar mėginsi? — Rani nusipurtė Deino rankas ir pati įsikibo jo marškinių. — Ar mėginsi? — Ir pati sau atsakė: — Tikriausiai taip.

— Galėčiau tau pameluoti, — tarė jis.

— Nereikia, — atsiliepė Rani. — Nenorėčiau, kad man meluotum. — Ji piršto galiuku perbraukė Deino lūpas. — Deinai, paklausyk. Tu man reikalingas. Negaliu pasakyti tau kodėl, kol kas dar negaliu, tad žinok tik tiek: tu tikrai man reikalingas, tavo buvimas čia man gyvybiškai svarbus — dėl priežasčių, kurių tu negali žinoti. Prašau, prašau tavęs — sutelk kantrybę.

Jis paklausė:

— Tai ar grąžinsi man laisvę, Rani?

Ji atsakė:

— Taip, Žvaigždžių Kapitone. Bet dar ne dabar.

— Ir nepasakysi kada.

— Ne. — Ji tvirtai įsikibo jam į pečius. — Deinai, nebandyk bėgti. Pasitikėk manimi.

— Ne tavimi aš nepasitikiu, — tarė jis ir atidarė katerio dureles. — Po tavęs, Rani-ka.

Ji išlipo iš katerio. Jis uždarė dureles ir nužingsniavo pas Rani, lūkuriuojančią jo prie laiptų žemyn į namą, tuo pačiu galvodamas: gerai, Rani Jago, aš pasitikėsiu tavimi — tiek pat, kiek tu, regis, linkusi pasitikėti manim.

Kynetai valgyti sėsdavo visi drauge prie medinio stalo — tokio milžiniško, kad, norint jį pakelti, netgi skeliečių šeimynai tektų gerai paprakaituoti.

Zedas sėdėjo greta Deivio Kyneto. Berniuko artumas jį išgąsdino, bet netrukus komandoras atsipalaidavo. Prie stalo sėdėjo vienuolika žmonių: devyni Kynetų šeimos nariai, Zedas ir Rani. Stalas tiesiogine prasme suaimanavo, kai vergai apkrovė jį maistu. Visi Kynetai: ir didesni, ir mažesni — kirto pilna burna. Apžiūrėjęs namų griuvėsius Zedas jautėsi prislėgtas, tad jo apetitas gerokai nustebino jį patį. Iš gaisravietės jis patraukė tiesiai į ligoninę, tačiau ten darbo jam nebuvo, taigi kokią valandą pasisukiojęs po ambulatoriją Zedas grįžo į Kynetų namus ir griuvo miegoti.

Rani sėdėjo ir valgė. Zedas įdėmiai ją stebėjo: ji atrodė kažkokia pernelyg susitelkusi, kas jam kėlė nerimą. Prieš pat pietus ji pranešė jam apie Binkio mirtį. Kai išsivadėjo pirminis šokas — ne, ne šokas, galvojo jis, o įsiūtis, prisipažink, Zedai Jago, juk tikėjaisi, kad Binkis atiteks į tavo nagus, — jis liovėsi seserį kamantinėjęs. Dabar Rani kirto su apetitu, ir Zedas mintyse nuoširdžiai jai už tai paplojo. Jau daugelį valandų nervinė įtampa buvo vienintelė sesers varomoji jėga — jai reikėjo papildyti kuro atsargas.

Imre ir kažkuri iš vidurinių jų jo dukterų, Vera, karštai susiginčijo. Imre išpūtė skruostus ir pašiaušė barzdą, Vera atmetė raudonus plaukus ir trinktelėjo kumščiu į stalą. Atrodė, kad, išskyrus Zedą, niekas to nepastebėjo. Aliza per pusę stalo kažką suriko Rani — kažką apie orą; Rani atsakė taip pat pakeltu balsu. O tuo pačiu dirstelėjo į kitapus stalo sėdintį Zedą. Susišnekėti buvo išvis neįmanoma, bet Zedas perskaitė jos mintį iš akių: Viskas čia visiškai kitaip!

— K… k… k… komandore… — išspaudė Deivis. Berniukas kilstelėjo duonos lazdelę, tarsi manytų, kad ši gali imti ir kažką jam pasakyti.

— Juk kartą jau sakiau, kad nevadintum manęs šitaip, — tarė Zedas. — Argi nepasisakiau, kuo aš vardu?

— Taip, bet… — Deivis ėmė neramiai rangytis.

— Na, tai kuo aš vardu?

— Z… Z… Zedas.

— Na, matai. Ar norėjai ko nors manęs paklausti?

— Taip, norėčiau. Ar skrisdami kosmose žmonės valgo tokį pat maistą kaip mes?

— Turi omeny — tikrą maistą? — Zedas pasiėmė duonos lazdelę ir atsikando. — Kartais. Priklauso nuo to, kas esi, ar tau labai svarbu, ką dedi į bumą, kokiu laivu skrendi.

Duonos lazdelė buvo su sezamo prieskoniu.

— Tarkime, Tinkle?

— Tinkle mes gabenamės tikro maisto, panašaus į šį, tik… na, tokia patiekalų įvairove tikrai negalime pasigirti. Kai laivas yra kosminės stoties dydžio, maisto atsargos net keliems tūkstančiams žmonių neužima per daug vietos. Negalėtume pasiimti pakankamai maisto tik tada, jei iškeliautume ilgam, bet mūsų reisai trunka vos tris mėnesius. Be to, dauguma žmonių Tinkle ištisas dienas sėdi arba miega. Valgo jie nedaug.

— O jeigu skristame mažu laiveliu?

— Pasakyk, kokio tipo.

Berniukas išraudo.

— O jeigu MPL?

— Laivas pakankamai didelis, kad juo galėtų skristi kapitonas ir įgula: daugiausia — šeši žmonės. Tokį turėjai omeny? — Jis šyptelėjo berniukui. — Matau, kad domėjaisi tuo. Dauguma MPL tipo laivų gabenasi maistines plyteles. Orientuotis hipererdvėje ne visada būna lengva, kelionė kartais gali užtrukti gerokai ilgiau, nei tikiesi. Taigi, užuot skaičiavęs, kiek tikro maisto atsargų tau gali prireikti, ir užgrūdęs jomis laivą — o paskui galbūt vis vien pritrūkęs jų pusiaukelėje, — verčiau prisikrauni maistinių plytelių. Jos susispaudžia, o maitintis jomis gali tiek, kiek reikia, su sąlyga, jei užgeri pakankamu kiekiu vandens.

Įsiterpė viena jaunesniųjų mergaičių:

— Nejaugi ilgainiui nenusibosta?

— Dar ir kaip. Bet, kita vertus, skrisdamas hipererdvėje arba, šiaip ar taip, imi alkūnes graužti iš nuobodulio, arba visą dėmesį sutelki į tai, kaip išgelbėti nuosavą kailį, o jau tada nelabai jauti skonį, kad ir ką valgytum. — Vergas priešais jį pastatė didžiulį dubenį, prikrautą pyragaičių su kiaušininiu kremu. — Pripažįstu: toks maistas nė iš tolo neprilygsta valgiams, kurių skanauja jūsų šeimyna — jiems neįmanoma atsispirti, tokie gardūs.

Aliza nusišypsojo.

— Rani sakė, kad tu ypač mėgsti pyragaičius su kiaušininiu kremu.

— Ir dar duonines lazdeles, — pilna burna atsiliepė Zedas.

Deivio veidą išpylė raudonis.

Jo sesuo pastebėjo su kone profesionaliu susidomėjimu:

— Pažvelkite, vaikis išraudo.

Deivio ausys jau mažne liepsnojo, toks jis buvo sutrikęs; berniukas ėmė keltis iš už stalo. Imre nepiktai aprėkė dukterį. Zedas ryžosi uždėti ranką vaikui ant peties.

— Neišeik.

Aliza pabeldė į stalą, reikalaudama tylos. Vaikai aprimo, visų galvos pasisuko į motiną.

— Net nenumanau, ką Jago Šeima pagalvos apie Kynetų Šeimos svetingumą, — prašneko Aliza, — kai mes elgiamės taip, kaip elgiamės visada: rėkaliojame visa gerkle. — Imre sukikeno. — O tu nė kiek negeresnis už juos, — pareiškė jam žmona, turėdama omeny jųdviejų vaikus.

— Tikiuosi, dar blogesnis, — atsiliepė Imre. — Tu tik pagalvok, kiek jau metų aš lavinu tokius sugebėjimus.

Aliza atsakė:

— Tai aš labai gerai žinau. O dabar, mano mielieji, Rani nori pasikalbėti su tėčiu, taigi, mažieji ir vidurinieji vaikai, — visi marš viršun.

Siūbtelėjo visuotinis stūgavimas. Vera užriko:

— O ką mums pasiūlysi veikti viršuje?

Aliza atsakė:

— Žaisti.

Tokį pasiūlymą pasitiko mirtina tyla. Vėl prašneko Vera:

— Motin, netgi Deivis jau per didelis žaisti.

Deivis energingai sulinksėjo.

Prasižiojo Imre:

— Nagi, visi lauk iš čia! Šori, Jani, Margarita — jūs pasilikite.

Zedas kuštelėjo į ausį bepakylančiam Deiviui:

— O kas yra vidurinieji vaikai?

— Tie, kuriems daugiau nei keturiolika, bet mažiau nei dvidešimt. Tai Vera ir Kasparas, ir Joris, ir Šandoras…

— Valandėlę! Tai kiek jūsų čia iš viso?

Berniukas išsišiepė.

— Iš viso? Priskaičiavus mamą ir tėtį — dvylika. Kitų čia nėra — jie išvykę mokytis visokių dalykų.

Vergai nukraustė stalą. Rani pasiliko lėkštę jūros dumblių paplotėlių. Zedas neatidavė savojo dubens pyragaičių su kiaušininiu kremu. Visiems buvo įpilta vyno. Vienas iš vergų nunešė viršun lėkštę saldumynų.

— Dėl šventos ramybės, — paaiškino Aliza. — Kitaip jie nusuks vieni kitiems sprandus — turėsime viršun siųsti Zedą tvarstyti žaizdų.

— Ar nesakiau, kad mums dar teks atidirbti už prieglobstį, — šūktelėjo Zedas Rani, mostelėdamas šaukštu.

Rani pareigingai nusišypsojo. Ji buvo pernelyg toli nuo jo — kitapus stalo, tarytum kitame žemyno pakrašty. Šitaip atskirtas nuo jos, Zedas jautėsi lyg pakliuvęs į spąstus. Jis lėtai, neramiai gurkšnojo raudonąjį vyną — puikų, atvežtinį, Kerėtojo gamybos.

Vergas prigesino šviesas. Rani bandė išsirangyti iš sunkaus, pagalvėlėmis užkrauto krėslo, bet tai nebuvo taip lengva; prišokusi Margarita krėslą atitraukė. Rani pakilo ir tarė:

— Ar neprieštarausite, jeigu aš vaikščiosiu? Taip man lengviau mąstyti.

Imre sutiko:

— Vaikščiok, kiek nori, mieloji.

Rani buvo palaidais plaukais. Prietemoje šie atrodė labai tamsūs, kone juodi — tikras kontrastas raudoniu liepsnojančioms Alizos garbanoms. Zedas tiesiog stuburo smegenimis pajuto sukylančią aistrą seseriai. Įsitempęs jis prisivertė savuosius jausmus užgniaužti.

— Noriu visiems jums šį tą papasakoti, — prašneko Rani, žvelgdama į savo rankas. — Nežinau, nei nuo ko ta istorija prasidėjo, nei kuo užsibaigs. — Ji susibruko rankas į kišenes, pečiai gunktelėjo. — Pati geriausiai žinau jos vidurį. Viena iš šios istorijos linijų prasidėjo Jago Šeimos užmiesčio valdoje vieną vasaros naktį prieš dvejus metus. O gal net dar anksčiau, kai mano sekretorė Tamsina Alt išvyko iš Čabado ir vietoj jos aš įsigijau vergą — Ramasą I-Okadą.

Tačiau anų laikų prisiminti neverta. Leiskite pradėti pasakojimą nuo laiško, kurį gavau visai neseniai — prieš pat Tinklui grįžtant namo. Tai buvo grasinimas. Grasinimų aš susilaukdavau ir anksčiau, bet niekas niekad nebandė jų įgyvendinti, tad ir dabar nepamaniau, jog tai gali būti rimta. Dabar jau net nebeprisimenu, kas tame laiške buvo rašoma. Tačiau prisimenu, kas jį pasirašė

— „Laisvieji Čabado Žmonės”.

Zedas nustebo — ką ten, tiesiog apstulbo. Kam nors atskleisti Šeimos paslaptis — Rani tai labai nebūdinga. Tačiau tasai grasinimas — tai jau buvo asmeniška, pasiutimas, kaip asmeniška, dingtelėjo jam; galbūt kaip tik dėl tojo ir nepavadinsi Šeimos reikalu. Tramdydamas įsisiūbavusį nerimą, Zedas sėdėjo nė nekrustelėdamas ir klausėsi Rani pasakojimo apie laiškus, apie bombą, numestą dvare, apie policijos apsilankymą, apie antpuolį gatvėje, kuriam sukliudė Deinas Ikoro.

Rani Jago pasakojo pakankamai ramiu tonu, bet kai prašneko apie moterį, puolusią ją su butelio šuke rankoje, Janis nebeištvėrė — pašoko ir pats ėmė minti po kambarį, akivaizdžiai sukrėstas labiau, nei įstengė pakelti. Rani nutilo, leisdama visiems atsikvėpti.

Prašneko Aliza:

— Rani, juk tai neįtikėtina. Mes — visos Keturios Šeimos — visuomet buvome taikiklyje, tačiau retai kada atsitikdavo, kad kas nors iš tikrų jų mėgintų mus pulti.

— Taip, — sutiko Rani. — Tačiau šįsyk susidūrėme su labai jau neeiline disidentų grupuote, Aliza.

Kodėl? — dingtelėjo Zedui. Staiga jis pyktelėjo ant Rani. Kodėl ji verčia jį sėdėti ir kęsti visa šitai?

— O dabar, — vėl prašneko Rani, — norėčiau grįžti atgal ir papasakoti kitą tos pačios istorijos liniją. Jos pradžia siekia dar toliau — manau, viskas prasidėjo dar Kerėtojuje. Bent kiek man žinoma, išeities tašku reikėtų laikyti vieną įvykį: keturiolikmečiui vaikinukui netikėtai pasitaikė galimybė stebėti, kaip pakraunamas Tinklas…

Imre tarstelėjo:

— Jani, atsisėsk, tu mus blaškai. Rani, prašau tęsti.

— Jis buvo labai jautrus vaikas, o gal jau tada turėjo itin tvirtas etines nuostatas, o gal tiesiog buvo nepaprastai imlus įspūdžiams. Šiaip ar taip, tas reginys — o drauge ir kai kurios žinios apie tai, kad jo paties šeima — toli gražu ne pašalinė tame versle, kuris jam atrodė pasibjaurėtinas — labai stipriai jį paveikė. Taip stipriai, kad, sulaukęs aštuoniolikos, jis pasikeitė pavardę ir iškeliavo iš namų, tvirtai pasiryžęs tapti Federacijos pareigūnu ir paskirti gyvenimą vergovinės sistemos Sardonikso sektoriuje sunaikinimui. Kalbu, savaime suprantama, apie Maiklą A-Rae.

Imre mandagiai įsiterpė:

— Niekad nebūčiau pamanęs, kad tu tiek daug apie jį žinai, Rani.

— Didžiąją dalį to, ką dabar pasakiau, sužinojau iš jo paties, — atsakė Rani. Ji priėjo prie stalo, pakėlė taurę, gurkštelėjo vyno. Kynetai nenuleisdami akių stebėjo kiekvieną viešnios krustelėjimą, tarsi žiūrėtų maską, pantomimą ar dramos vaidinimą. — Taigi pasakojimo pradžioje užsiminiau, jog nusipirkau vergą Ramasą I-Okadą. Aš jį vadinau Binkių, jis buvo mano sekretorius — toks aukštas, išblyškęs vyriškis. Galbūt tu jį prisiminsi, Aliza. Aukciono rytą dar pagyrei jį.

— Prisimenu, — patvirtino Aliza.

— Savaime aišku, sužinojau tai gerokai vėliau, bet jis ilgą laiką puoselėjo neapykantą man. — Rani Jago kiek atlošė pečius. — Iš dalies dėl to kalta aš pati. Iš dalies kaltė tenka kai kam kitam… — ji atšiauriai dirstelėjo į Zedą, — …nors gali būti, kad net ir dėl to kalta aš. Ar bent jau jis kaltino mane. Taigi. Mūsų pasišventėlis policininkas atvyksta į Sardonikso sektorių. Galbūt kadaise jo išties būta žmogaus, puoselėjusio aukštus moralinius standartus. Tačiau laikai jį pakeitė. Vyrukas imasi visų įmanomų teisėtų veiksmų, siekdamas sunaikinti vergovinę sistemą. Tačiau imasi ir tokių veiksmų, kurių teisėtais jau niekaip nepavadinsi. Jis — iš savo paties pavaldinių — suformuoja grupę neva maištininkų. Pavadina juos Laisvaisiais Čabado Žmonėmis. Ir dar numanydamas, kad toks ėjimas gali duoti vaisių, pasiūlo jiems parašyti laišką Rani Jago sekretoriui, paprašyti, kad jis teiktų jiems žinias apie ją. Galbūt jie žinojo, kas atsitiko dvare tą vasaros naktį prieš dvejus metus.

Imre tyliai ištarė:

— Rani, tu mane pribloškei. Tai, kad jam pavyko paversti savo pavaldinius žudikais, labai jau aiškiai byloja apie korupcijos lygį Federacijos tarnybose, ko aš visiškai neįtariau.

— Niekas iš mūsų to neįtarė, Imre. Tačiau privalau pabrėžti štai ką: A-Rae nebuvo reikalinga gauja žudikų. Visi tie antpuoliai dar anaiptol nereiškia, jog siekta mane nužudyti. Ne, jų tikslas buvo kitoks: išgąsdinti mane ir išmušti iš pusiausvyros, kad nuolat visko bijočiau.

Margarita paklausė:

— Ar nori pasakyti, kad Maiklas A-Rae paakino savo grupuotės narius užpuldinėti tave? Taip pat ir sudeginti tavo namą?

Rani linktelėjo.

— Tik pagal planą manęs neturėjo būti namuose. Šis plano pakeitimas — asmeninis Binkio sumanymas. Jis vylėsi, kad aš žūsiu per gaisrą, o po mano mirties jis atgausiąs laisvę.

— O kur Maiklas A-Rae dabar? — paklausė Janis.

Rani nusišypsojo.

— Šito niekas nežino. Abanato policija jo ieško. Aišku viena: A-Rae niekur neišvyko iš Čabado. Pasak Ramaso I-Okado, jis yra parengęs dar kažką — kažkokią ypatingą dovanėlę specialiai man. Norėčiau, kad padėtumėte man jį surasti, Imre.

Tai iš tiesų priminė kvapą gniaužiantį spektaklį; Zedas, net pykčio akinamas, pasijuto besiklausąs ir reaguojąs taip, tarsi ir pats būtų vienas spektaklio dalyvių. Jis nė nekrustelėjo. Net pats nustebo sumojęs, kad svarsto Maiklo A-Rae motyvus aistringai, kone žaisdamas intelektualų minklių žaidimą. Galbūt kokiam nors buvusio faro pažįstamam — draugui, mokytojui, o gal mylimajai — kada nors teko vergauti?

Staiga durys virstelėjo, ant slenksčio išdygo vergė. Išsigandusi nejaukios tylos ji kluptelėjo ir išmetė iš rankų lėkštę. Nuo žvangesio visi taip ir pašoko. Zedas pajuto, kaip jam kažkas trekštelėjo galvoje. Ištryškusi tamsioji jo asmenybės pusė ėmė raitytis iš skausmo. Dabar jis nebenorėjo nieko, tik paprasčiausiai užmušti Maiklą A-Rae.

Jo akys pasruvo krauju; dabar jis visą kambarį, Rani ir Kynetus regėjo tarsi aptrauktus rauzgana rūkana. Kumščiai susigniaužė, kiekvienas raumenėlis, kiekviena sausgyslė susimetė mazgais. Ir staiga kairiąją ranką pervėrė aštrus skausmas, akimoju bloškęs Zedą lauk iš žudikiškos būsenos gelmių. Perkreiptu veidu jis atgniaužė kumštį. Pasirodo, rankoje laikė šaukštą — dailaus darbo, sidabrinį, kaip ir visi Kynetų stalo įrankiai. Šaukštas tebebuvo jo rankoje, tik jau nelabai tepriminė šaukštą — ir buvo visas kruvinas. Tikriausiai nejučia bus suspaudęs jį taip, kad aštrios briaunos giliai susmigo į delną.

Dešiniąja ranka Zedas paėmė sumaigytą šaukštą iš kairiojo delno ir padėjo ant stalo. Ir ištiesė ranką prie servetėlės, norėdamas sustabdyti kraujoplūdį. Aliza suspigo:

— Zedai! Kas… Lela, greitai nešk čionai tvarstį iš vaistinėlės ir karšto vandens!

— Pakaks švarios audinio skiautės ir gelio tvarsčio, — tarė Zedas. — Žaizda pasirūpinsiu vėliau.

— To neužteks, — tarė Janis.

Liaunas, vikrus, raudonplaukis, kaip ir visi Kynetų vaikai, jis prišoko prie Zedo su servetėle rankoje. Zedas staiga prisiminė — juk tai toji pati Kynetų atžala, kuri mokosi medicinos. Jis prisitraukė žvakę prie pat Zedo krėslo ir, judėdamas su įgimtu, nesąmoningu grakštumu, priklaupė ant vieno kelio ir ištiesė ranką prie žaizdos.

Visas Zedo organizmas pratrūko klykti.

— Ne! — iškvėpė jis.

Ir atitraukė ranką. Janis, vis dar priklaupęs, nusigandęs pakėlė galvą. Tada, nė žodžio neprataręs, padėjo servetėlę Zedui ant kelių ir nedelsdamas grįžo į savo vietą.

Vergė Lela atnešė sterilų tvarstį, karšto vandens ir gelio. Zedas kaip įmanydamas susitvarstė žaizdą.

Imre paklausė:

— Zedai, gal reikia turniketo? Ar susiūti žaizdą? O gal įtvaro?

Zedas nusijuokė. Įtampa išsyk atlėgo.

— Ne, kaip nors išgyvensiu. — Jis dirstelėjo į Janį. — Dėkui.

Aliza pareiškė:

— O tavo sesuo — puiki dramatinė aktorė.

Zedas nusišypsojo. Kaip ir visuomet, skausmas — jo paties ar kieno nors kito — akimoju užaštrino pojūčius. Jis gurkštelėjo vyno, gėrėdamasis šviesos atšvaitų žaismu Rani plaukuose. Janis Kynetas nužiūrinėjo jį, žvilgčiodamas per taurės viršų.

Prašneko Imre:

— Rani, aš, be jokios abejonės, padarysiu viską, kas mano galioje, kad padėčiau Abanato policijai aptikti Maiklo A-Rae pėdsaką. Kaip manai, kuriai šios istorijos daliai leisi praslysti į viešumą?

— Kiek įmanoma mažiau, — atsakė Rani. — Buvusiųjų policininkų prisipažinimai jau dabar, savaime aišku, vieši. Be to, manau, kad Abanato policija paskelbs orderį suimti A-Rae.

— Imre, — tarė Aliza, — o jeigu Čabado Taryba pasiūlytų premijas tiems, kurie padės Abanato policijai įgyvendinti šią nelengvą užduotį?

Imre pakreipęs galvą dirstelėjo į Rani.

— Ką tu pasakysi, brangioji? Juk šioje byloje labiausiai nukentėjęs asmuo ir esi tu.

Rani atsakė:

— Abanato policijai gali pasirodyti, jog tai šiek tiek demoralizuojantis gestas. Bet jeigu jiems nepavyks rasti pražuvėlio per kelias savaites, manau, vertėtų taip ir padaryti.

— O kas ta Henrieta Malons? — paklausė Margarita.

Geras klausimas — švystelėjo dukteriai žvilgsnį Imre ir pats atsakė:

— Ji nesukels mums jokių rūpesčių. Mano šaltiniai palydove praneša, jog tai — aukščiausia karjeros pakopa, jos pasiekta per visą gyvenimą, ir nėra nė menkiausios tikimybės, kad iš laikinai einančios kapitonės pareigas ji bus paaukštinta kapitone.

Ėmė tvenktis tyla. Aliza atsistojo — tikras šviesos bokštas kambario prietemoje.

— Jani, prašau uždegti šviesą. — Janis pakilo ir ištirpo tamsoje. Tuojau pat įsižiebė sietynas virš galvos. — Na kaip, mano vaikai, ar turite ką dar pasakyti?

Zedas įsitempė. Jis įdėmiai stebėjo seserį ūmai pabūgęs, kad ši ims ir praneš Kynetams apie savo busimąją santuoką su Ferisu Diuru. Bet ji tik papurtė galvą.

— Gerai, — pareiškė Aliza. — Regis, visiems mums nervų sistema supurtyta pakankamai, kad gera miego porcija taptų būtinybe, taigi bent jau aš keliauju tiesiai į lovą.

Imre irgi pakilo iš krėslo.

— Aš visuomet einu gulti kartu su žmona, — paaiškino jis.

Zedas priėjo prie Rani. Šioji ištiesė ranką, o kai brolis uždėjo ant jos sutvarstytąją, Rani pakėlė ją prie lūpų.

— Ar atleisi man už tai? — paklausė.

Zedas atsakė:

— Luošas tikrai neliksiu.

Jiems už nugarų krenkštelėjo Janis Kynetas.

— Atleiskite, — ištarė, — bet ar esi tikras, Zedai, kad tau neprireiks pagalbos kaip reikiant sutvarstyti žaizdą?

— Susidorosiu pats, — atsakė Zedas.

Juodu su Rani išėjo iš kambario, Zedas viena ranka apglėbė sesers pečius. Lydėdamas ją laiptais aukštyn jis rimtai graužėsi, kad į panašius išbandymus tesugeba reaguoti vien tik tokiu įprastu jam destruktyviu būdu.

Jis išrausė išties įspūdingo dydžio Kynetų vaistinėlę: apsipurškęs žaizdą anestetiku, įstengė netgi susisiūti giliausią pjūvį. Paskui užsidėjo gelio tvarstį ir patraukė į jam paskirtąjį kambarį. Netgi pro užuolaida užtrauktą langą matė danguje kibirkščiuojančias šviesas: miestas džiugino turistus fejerverkais. Nenuostabu, kad vaikai pernelyg neįsisiautėjo, dingtelėjo jam. Jis pats užsižiūrėjo į šviesų žaismą naktiniame danguje virš Dykvietės: plykstelėjo didžiulis baltas laivas ryškiai mėlynomis burėmis, paskui — auksu ir purpuru žaižaruojantis drakonas, tada — žalias keritas. Pabaigai danguje pražydo milžiniškas sidabrinis ratas, kuris sprogo pažerdamas liūtį žaižaruojančių kibirkščių. Gretimame miegamajame kažkas slopiai klykčiojo, riksmai netrukus virto kikenimu. Zedas susimąstė: kažin ką tai reiškia augti namuose, kuriuose knibždėte knibžda brolių ir seserų, kuriuose leidžiama spygauti ir kikenti, ir ginčytis su tėvais. Kažin, svarstė jis, koks būčiau aš pats, jeigu būtų buvę lemta augti Kynetų?

Jis nužingsniavo koridoriumi palinkėti labos nakties Rani. Tačiau apsauginis, budintis prie jos durų, Zedą sulaikė:

— Ji jau miega, komandore. Užgesino šviesą prieš dešimt minučių.

— Ačiū, — ištarė Zedas.

Jausdamasis gerokai apviltas, vyriškis parsliūkino į savo kambarį. Vos spėjo nusivilkti marškinius, kažkas pabeldė į duris. Zedas atidarė.

Jį aplankė — turėjau susiprasti, kad taip ir nutiks, dingtelėjo jam — Janis Kynetas.

— Noriu su tavim pasikalbėti, — tarė jis. Žvelgė tiesiai Zedui į akis, žvilgsnis buvo tvirtas.

Zedas tarė:

— Užeik.

Jis mostelėjo į krėslą — atrodė, kad visuose Kynetų kambariuose pristatyta galybė krėslų. Janis papurtė galvą.

— Aš nenoriu sėstis. Noriu sužinoti, kas šįvakar atsitiko, — tvirtai pareiškė.

— O kas atsitiko?

— Tarp manęs ir tavęs. Kažkas tikrai įvyko. — Jaunuolio žvilgsnis rėžė it peilio ašmenys. — Neketinu šito taip ir palikti, kad supūliuotų lyg užkrėsta žaizda. Man tokie dalykai nepatinka. Jeigu pasišnekėsime apie tai, galbūt suprasime, kas tai yra.

Zedas pasakė:

— Aš žinau, kas tai.

Suglumęs Janis tik išsprogino akis.

— Na, tai ir klok!

Zedas giliai įkvėpė. Tai šūdas, šmėkštelėjo jam.

— Verčiau pirmiausia atsisėsk, — niauriai pasiūlė Janiui.

O paskui papasakojo — šaltai, bešališkai, kaip pasakojo apie tai tik labai nedaugeliui — nepapasakojo netgi Sajai Tomas, kuri tikrai būtų išklausiusi ir bandžiusi suprasti. Džo Lėjakanava apie tai žinojo. Savaime aišku, jo aukos — taip pat. Žinojo apie tai ir pora telepatų Nekse. Janis klausėsi. Nė valandėlei neatitraukė žvilgsnio nuo Zedo veido. Gal kartą ar du jo oda apie lūpas kiek pabalo. Kai Zedas galiausiai užbaigė, Janis krenkštelėjo.

Zedas tarė:

— Gali nieko nesakyti.

Janis atsiliepė:

— Privalau. — Jo akyse sužvilgo ašaros. — Aš… o dievulėliau, atleisk man. Labai gailiuosi, kad priverčiau tave kalbėti. — Jis pakilo. — Jau eisiu.

— Palauk, — tarstelėjo Zedas.

Jis žingtelėjo pirmyn, pats dorai nesuprasdamas, kodėl šito paprašė. Janis lūkuriavo. Zedas ištiesė dešinę — sveikąją — ranką. Janis pasitempė, kilstelėjo pečius — suėmė save į nagą. Zedas švelniai palytėjo jo skruostą. Šis buvo apšepęs vakarykščia barzda.

— Neatsiprašinėk, — tarė Zedas. — Viskas gerai. Man kaip tik to ir reikėjo. Ačiū tau — nors privalau perspėti, kad galbūt niekad nebegalėsiu į tave net pažiūrėti. Vis dėlto turiu pasakyti, kad tu būsi puikus gydytojas — matau tai. O jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tikriausiai būtum ir puikus draugas.

Septynioliktas skyrius

Kitą rytą Zedui po akimis juodavo šešėliai.

Rani išsyk tai pastebėjo, kai brolis atėjo įjos kambarį palinkėti labo ryto.

— Zedai-ka, — ištarė sesuo, tiesdama jam abi rankas.

Jis padarė tą pat. Rani buvo užmiršusi sužalotąją jo ranką, tad dabar, išvydusi tvarstį, pasijuto šiek tiek sukrėsta. Zedas pabučiavo ją į skruostą.

— Labas rytas, — tarė.

Kažkas Zedui buvo negerai. Rani nenuleido akių nuo brolio, kuris blaškėsi po kambarį. Galiausiai atsidūrė prie lango. Praskleidė užuolaidą, susiraukė, vėl paleido. Keista, galvojo ji, aš pati minu ratus po kambarį, kai noriu surikiuoti mintis, o Zedas žingsniuoja, kai išvis nenori galvoti ar bent nenori kalbėti.

— Dabar jau mano eilė paklausti, — su švelnia pašaipa ištarė ji. — Gerai miegojai?

— Šiaip sau. — Tarsi netverdamas savo kailyje jis apsuko dar vieną ratą ir vėl stabtelėjo prie lango. — Rani… — ištarė ir nutilo. O Zedui buvo labai nebūdinga ką nors — kad ir sakinį — pradėti ir neužbaigti. — Rani, aš noriu grįžti į dvarą.

Valandėlę ji nieko negalvojo, išvis nieko. O paskui atslinko mintis: vadinasi, jau. Kai Zedas įėjo į kambarį, Rani kaip tik pynėsi kasą; dabar, ją prisiminusi, apsičiupinėjo pakaušį. Kasa išsileido. Rani suveržė vešlias sruogas, kasos galą susirišo blizgučiais nusagstyta tampria juostele. Zedas stovėjo prie lango — masyvus šešėlis užuolaidos fone.

— Ką tu ten veiksi? — paklausė Rani.

Zedas atsakė:

— Vaikštinėsiu po sodą. Skaitysiu. Miegosiu.

— O kaip ten nusigausi?

— Išsinuomosiu katerį Nusileidimo terminale.

Ji įsivaizdavo brolį žingsniuojantį per vešlią sodo žolę. Norėčiau ir aš važiuoti kartu, pagalvojo. Jau visiškai nebepakenčiama gyventi čia — ne savo namuose. Galėtume grįžti į valdą drauge, visi keturi: taip pat ir Deinas, ir Koriosas. Timitas apsidžiaugtų mūsų sulaukęs… Tik dabar ji prisiminė taip ir nepasikalbėjusi su Kara bei Imelda, nors ir prašė Nialos joms paskambinti ir padrąsinti.

— Rani… Ar galiu išvykti?

Išgirdusi Zedo balsą, moteris atsitokėjo. Įsižiūrėjo į jį per visą rausvą kambarį.

— Keliauk, — pasakė. — Tau tikrai jau metas išvykti. O jei man prireiktų su tavimi pasikalbėti, paskambinsiu. Ir dar, Zedai-ka… prašau tavęs… — Ji prisiminė, ką sakė Binkis… Ramasas — kad Maiklas A-Rae Zedo neapkenčia. — Prašau tavęs, būk budrus.

— Jei tik pastebėsiu prie manęs artėjantį kokį katerį be atpažinimo ženklų, tuoj pat apsisuksiu ir grįšiu atgal.

Juodu apsikabino. Nuo brolio sklido sezamo kvapas. Rani susimąstė. Bene jau bus suskubęs ir papusryčiauti? Galbūt ir daiktus jau susidėjo — nors tiek ir tėra tų jo daiktų. Rani parūpo, kas galėjo nutikti tarp vakarykščio vakaro ir šio ryto, kad Zedas taip nenustygsta.

Apie Darieną Riis ji žinojo nieku gyvu nepaklausianti.

Niala buvo išrūšiavusi visus jai adresuotus laiškus, bet mandagiai nė vieno neatplėšusi — šiaip ar taip, ji buvo tik paskolinta sekretorė, algą jai mokėjo Kynetų Šeima. Rani įknibo į suverstą ant padėklo šūsnį laiškų. Dauguma jų buvo užuojautos laiškeliai — variacijos neišvengiama tema. Vienas — oficialus laiškas iš Kristinos Vu, glaustas ir aiškus: „Akivaizdu, kad mūsų susitikimą teks atidėti. Apgailestauju dėl jūsų namo. Paskambink man. ”

Rani susiraukė. Jai visai išgaravo iš galvos, kad buvo sutarusi susitikti su Kristina pokylio dienos rytą — pokylio, su karčia ironija pagalvojo ji, kuris turėtų įvykti šiandien. Kaip tik tam jai labiausiai ir reikėjo sekretoriaus — kad primintų tokius ir panašius dalykus. Binkis tikrai nebūtų užmiršęs… Jos pirštai susigniaužė, storo popieriaus lakštas sučežėjo. Ji nenorėjo nė prisiminti Binkio.

Įėjo Niala.

— Labas rytas, Dom… Rani-ka.

Rani jai nusišypsojo.

— Labas rytas. Ačiū, kad išrūšiavai laiškus.

— Toks mano darbas, Rani-ka, — atsakė sekretorė.

— Žinau. Bet vis vien esu dėkinga. Gal būsi tokia maloni ir paskambinsi į Kristinos Vu biurą? Norėčiau pasikalbėti su ja pačia, jeigu neužsiėmusi.

— Žinoma, Rani-ka. — Niala atsidarė nišą sienoje, kur buvo paslėptas kompiuteris, ir atsisėdo į plastikinę kėdę. — Neatsakytas skambutis jums, Rani-ka, — tarė.

— Kas skambino?

— Domnis Ferisas Diuras.

Ferisas… Rani atsiduso. Žinojo, ką jis norėjo jai pasakyti. Pirmiausia pratrykštų užuojauta dėl sudegusio namo, o paskui imtų kniaukti, kam ji, užuot tučtuojau persikrausčiusi pas jį, prisiglaudė po Kynetų stogu. O paskui dar paklaustų, ar ji jau pradėjusi rengti vedybų sutartį. Tarsi šiuo metu jai nerūpėtų niekas kita! A, bala nematė. Juk Rani pažadėjo tekėsianti už jo — ir iš tiesų tekės, esama pakankamai svarių priežasčių taip ir padaryti… Gerai bent tai, pagalvojo ji, kad santuoka jau nebereiškia privalomų lytinių santykių…

Niala pasakė:

— Domna Rani, sujungiau jus su advokate Vu.

Rani priėjo prie ekrano.

— Kristina, — kreipėsi į smulkučiukę moterį širdelės formos veidu, kuri žvelgė į ją iš ekrano. — Galėjai man perskambinti.

— Na jau, nekalbėk niekų, — gyvai atsakė teisininkė. — Kaip laikaisi?

— Gerai. Ar neskaitai VIN laikraščių?

Kristina nutaisė išraiškingą grimasą.

— Niekad, — atsakė, — jei tik pavyksta išvengti. — Ji viliūgiškai vyptelėjo iš ekrano. — Manau, paskyrei susitikimo datą, nes norėjai aptarti kažką, kas ypač svarbu — dėl smulkmenos juk būtum palikusi raštelį, ir tiek. Gal norėtum susitikti rytoj? Aš turėsiu laiko.

Raištis ant teisininkės akies blizgėjo. Prieš kelerius metus Kristina patyrė kvailą nelaimingą atsitikimą, per kurį neteko akies. Sužalojimas nebuvo nepataisomas, tačiau po operacijos liko randai, tad akį ji verčiau slėpdavo, nei rodydavo kitiems. Šiandieninis pleistras buvo drugelio formos.

Rani sujaudino pasiūlymas — ji puikiai žinojo, kokia yra Kristinos sugebėjimų paklausa. Taip pat gerai žinojo, kad Abanate nutinka išties nedaug tokių įvykių, apie kuriuos Kristina nenutuoktų.

— Ačiū, Kristina, — tarė ji. — Kokiu metu?

Kristina mostelėjo ranka.

— Tegul dėl to sutaria mūsų sekretorės.

Ji išjungė vaizdo ryšį. Niala klausiamai pažvelgė į Rani.

— Rani-ka, ar turite kokių pageidavimų dėl valandos?

— Ne, — atsakė Rani. — Sutark taip, kaip patogiau Kristinai. O kai sutvarkysi tai, prašau sujungti mane su Ferisu Diuru.

Diuru Šeimos namuose atsiliepė vergas. Rani išgirdo jį sakant:

— Prašau truputį palaukti, tuojau perjungsiu skambutį žemyn.

Valandėlę buvo tylu. Paskui Niala pamojo jai.

— Domna, ryšys su Domniu Ferisu.

— Ačiū, Niala, — padėkojo Rani.

Niala taktiškai pasišalino. Iš ekrano piktai spitrįjo Ferisas. Jam už nugaros, kur Rani tikėjosi išvysianti bjauriais, sunkiais baldais apstatytą kabinetą, riogsojo kažkokios dėžės, kabojo šiurkščios užuolaidos. Iš pažiūros patalpa užvis labiausiai priminė sandėlį.

— Kodėl nepaskambinai anksčiau? — irzliai prapliupo Ferisas. Ir stipriai timptelėjo rankovę. — Aš taip dėl tavęs jaudinausi!

Rani vos neleptelėjo, kad jie dar nesusituokę, be to, jokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, ar jie būtų vyras ir žmona, ar ne, jis neturįs teisės reikalauti iš jos ataskaitų.

Vis dėlto vyriškio veidas ir sutaršyti drabužiai labai jau aiškiai bylojo, kad žodžiai buvo visiškai nuoširdūs: Ferisas iš tikrųjų nerimavo dėl jos. Tad Rani pasakė tik tiek:

— Atleisk, Ferisai. Beveik nieko negalėjau imtis.

— Na, žinoma, suprantu, — atlyžo jis. — Tiesiog būčiau norėjęs… na, kad tu įsikurtum čia. Pas mane vietos nė kiek nemažiau nei Kynetų namuose, be to, mes juk… na, noriu pasakyti… čia… — susipainiojęs jis nutilo. Bet paskui susikaupė ir stulbinančiai oriai pareiškė: — Mano namai — ir tavo namai, Rani. Norėčiau, kad tai žinotum.

— Ačiū, Ferisai, — padėkojo Rani, nors nė neketino kada nors apsigyventi Diuru Šeimos namuose. Ten mane amžiais persekiotų Domnos Sam šmėkla, dingtelėjo jai.

— Aš vis galvoju… — droviai prašneko jis. — Ar tu ketini atstatyti namą?

— Taip.

Ji iš tiesų ketino pasistatyti naują namą sudegusiojo vietoje, tik jis būtų visai kitoks nei senasis, statydintas dar Lizos Jago. Visų pirma, galvojo Rani, man patiktų vieno aukšto namas, galbūt netgi su požeminiais kambariais.

— Gerai, — pasakė Ferisas. — Tada aš galėsiu tau padėti.

Rani smalsiai dirstelėjo į jį. Dar niekad negirdėjo Feriso sakant ką nors su šitokiu pasitikėjimu savimi. Ji atsakė:

— Tikiuosi, kad galėsi, Ferisai.

Vyriškis nusišypsojo.

— Pamatysi, — tarė. — Aš tikrai tau padėsiu. Ar tavo advokatai jau ruošia sutartį?

Rani atsakė:

— Ferisai, prašyčiau manęs nemygti.

Jis tučtuojau atsitraukė:

— Meldžiu atleisti.

Jau nebe pirmą kartą Rani užjuto, koks jis nelaimingas. Kažkur, pačioje jo esybės gilumoje, žiojėjo žaizda, o gal slypėjo asmenybės dalelė, kuri taip ir nesugebėjo suaugti, liko bejėgė tarsi mažo vaiko… Norėdama vyriškį apraminti, Rani tarė:

— Ferisai, ar galėčiau paprašyti tavęs paslaugos?

— Žinoma, — atsakė jis; jo pirštai kaipmat liovėsi timpčioję šilkinius chalato spurgus.

— Neabejoju, kad Diuru Šeima turi gausybę įvairiausių ryšių visame Abanato mieste, — tarė Rani. Ferisas išdidžiai linktelėjo.

— Kad ir kokiais kontakto kanalais naudotumeis, galbūt galėtum paskleisti jais žinią, kad visi dairytųsi, ar kur nepasirodys Maiklas A-Rae?

— Žinoma. O jeigu pavyktų jį aptikti, kiek suprantu, norėtum, kad tau apie tai būtų pranešta anksčiau nei Abanato policijai?

— Būtent, — patvirtino ji ir pagalvojo: o šitokia frazė nepadarytų gėdos net pačiai Domnai Sam! — Nuoširdžiai dėkoju.

— Džiaugsiuos galėdamas padėti, — patikino Ferisas. — Ir dar… Rani… — Jis ne be vargo rinkosi žodžius. — Atleisk man, jei padariau ką ne taip, kai tu paskutinį kartą lankeisi mano namuose…

— Jau pamiršau, — nuramino jį Rani. — Geros dienos, Ferisai. Paskambinsiu tau. — Ji išjungė ryšį ir garsiai tarė: — Dėkoju, Niala.

Niala tuojau pat įėjo į kambarį, o paskui ją įsekė ir Deinas. Jis vilkėjo mėlyno aksomo drabužį, ir Rani pasijuto galvojanti kažkokiu skausmingu Čaritos Diamos stiliumi: „O jergutėliau, tai jau taip, Rani Jago tikrai puikiai rengia tą savo jauną dailų vergą...”

Ji linktelėjo vergui, nė akimirkai neužmiršdama, jog kambaryje esama ir Nialos. Deinas nusilenkė.

— Labas rytas, Rani-ka, — tarė jis ir įteikė jai laišką.

Laiškas buvo iš Korioso. Šis prašėsi išleidžiamas į pensiją.

— Iš kur jį gavai? — paklausė Rani.

— Jis pats man padavė, — atsakė Deinas.

— Ar žinai, ką jis rašo? — Deinas papurtė galvą. Rani grąžino laišką jam. — Nagi perskaityk.

Kol Deinas skaitė, Rani galvoje aidėjo laiško nuotrupos: „…po daugelio metų tarnystės…”, „…didžiai vertindamas jūsų pasitikėjimą…” Staiga moteris pasijuto taip, tarsi būtų į dulkes subyrėjusi dalelė jos vaikystės, palikdama žiojinčią skylę rūmo, kuris jai atrodė toks tvirtas, sienoje.

— Ar patenkinsite jo prašymą? — paklausė Deinas.

— Žinoma.

Ji atsiėmė laišką svarstydama, kur dabar dėsis Koriosas. Laiške jis prisipažino norįs išvykti iš Čabado. Galbūt jam pavyks surasti kokią pilką planetą — pasaulį, kuriame tvyro amžina prieblanda, kur visą laiką debesuota ir ūkanota, telkiasi rūkai, kur saulė slepiasi pati, o ne žmonės nuo jos, kur Koriosas galės netgi vidur dienos išeiti laukan be tamsių akinių ir visos įprastos apsaugos nuo pernelyg ryškios šviesos. Kažin ar tokio pasaulio išvis esama? — parūpo jai. Galbūt Deinas tokį žino.

Ji perdavė laišką Nialai Hamiš.

— Prašau pasirūpinti, kad Koriosui Rului būtų išmokėta trijų tūkstančių kredų premija, ir pasakyk jam, kad Jago Šeima apmokės jam kelionę į bet kurią pasirinktą sektoriaus planetą ar už jo ribų.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Niala ir paėmė laišką. — Beje, apie pokylį…

— Kas? — paklausė Rani.

— Aš ryžausi savo valia atsidaryti įrašus kompiuteryje ir atsiversti sąrašą tų, kurie priėmė kvietimą… Ar nenorėtumėte, kad visiems jiems parašyčiau ir praneščiau, jog pokylis neįvyks?

— Dievulėliau… — sumurmėjo Rani. — Juk visi jie tikriausiai jau žino, ar ne?.. — Plyname Nialos veide pasirodė šiokia tokia nuostaba. — Ak taip, manau, tai geras sumanymas. Taip, padaryk tai, Niala, bet apie atšauktą pokylį pranešk kompiuteriniu ryšiu. Nėra jokios būtinybės rašyti laiškus ranka.

— Žinoma, Rani-ka.

Deinas atidžiai stebėjo ją. Rani parūpo, apie ką jis galvoja. Kažin ar visame šitame didžiuliame name atsirastų kokia nors kertelė, kurioje juodu galėtų pasislėpti ir mylėtis niekieno nekliudomi?..

— Mano brolis šiandien išvyksta atgal į užmiesčio valdą, — pasakė Rani.

Išgirdus pirmuosius du žodžius, Deino pečiai kilstelėjo, bet kai ji užbaigė sakinį iki galo, vėl atsipalaidavo.

— Ar šiandien mes kur nors eisime, Rani-ka? — paklausė vyrukas.

O jis puikiai apsimetinėja idealiai paklusniu vergu, kone smagiai pagalvojo ji.

— Kol kas dar nežinau, — atsakė. — Galbūt. Aš tave pasikviesiu.

Deinas nusilenkė ir patraukė prie durų. Rani staiga gnybtelėjo smalsumas: kažin ką jis veiks, kol jai jo prireiks? Skaitys? Šiuose namuose knygų — į valias. Klausysis muzikos? Staiga ji prisiminė tulžingus, neapykanta persunktus Binkio žodžius: „Aš buvau nematomas, daiktas, mechanizmas, kuris, kai juo nesinaudodavai, automatiškai išsijungdavo… ” Ne! — pagalvojo ji. Šitaip nebus. Aš šitaip tikrai nebesielgsiu.

Moteris dirstelėjo į Nialą. Pasilenkusi prie kompiuterio sekretorė suvedinėjo nurodymus išsiuntinėti pranešimą apie nebeįvyksiantį Jago Šeimos pokylį visiems, esantiems pakviestųjų sąraše. Rani tyliai pakilo ir nuėjo į vonios kambarį. Ten ji ėmėsi iš eilės atidarinėti spinteles; šviesa, krintanti ant jos pro matinius langų stiklus, išpiešė odą šešėlių ornamentais. Galiausiai Rani surado vaistinėlę. Aliza Kynet galima pasikliauti — ji būtinai padės po vaistinėlę kiekviename kambaryje, dingtelėjo jai. Rani išnaršė dėžutę, ieškodama matuoklio, kurį žinojo būtinai ten būsiant. Pagaliau surado, išėmė iš apsauginio dėklo ir pasikišo po liežuviu. Sveikas protas tvirtino jai, kad net jei ir būtų pastojusi, kol kas praėjo dar per mažai laiko, kad matuoklis užfiksuotų jos gleivių ir seilių sudėties pokyčius. Tačiau jai magėjo trūks plyš patikrinti. Nekantraudama ji šiaip ne taip ištvėrė privalomą minutę, tada išsitraukė matuoklį iš burnos ir pažvelgė į išgaubtą galiuką. Jeigu ji būtų nėščia, šis turėtų nusidažyti oranžine spalva.

Matuoklis buvo blyškiai rausvas — toks kaip visada.

Nuplovusi Rani įdėjo matuoklį atgal į dėklą ir uždarė vaistinėlę. Kaip keista — dabar ji jau netvėrė savame kailyje, kad tai nutiktų kuo greičiau. Vis dėlto, kaip Jago Šeimos atstovė, nėštumui ji buvo dar gerokai per jauna, be to — laikydamasi Šeimos tradicijų — turėtų vertinti tai kaip nemalonų kliuvinį, turėtų jausti apmaudą, galbūt baimę ar bent jau visišką abejingumą. Galbūt tai kažkaip susiję su amžiumi? — dingtelėjo jai. Galbūt jos motinai, taip pat ir senelei, ir prosenelei vaikus reikėjo gimdyti gerokai anksčiau, užuot įvedus Šeimos tradiciją dirbtinai pratęsti vaisingą amžių, kad vaikų galėtų susilaukti būdamos jau pagyvenusios? Ji žvelgė į veidrodį auksiniais rėmais, per savo pačios atvaizdą regėdama jame ir kitą, mažesnį — jaunos mergaitės rausvai auksiniais plaukais ir rimtu veideliu… Dievulėliau, pagalvojo ji, ūmai iki pat širdies gelmių perverta aštraus, nenumaldomo skausmo, jei mano motina būtų pagimdžiusi mane būdama trisdešimties, tegul keturiasdešimties, galbūt ji būtų mane mylėjusi, manęs troškusi, užuot regėjusi manyje tik varžovę, ilgainiui neišvengiamai paveršiančią iš jos valdžią…

Zedas maksimaliu greičiu ginė katerį virš Čabado kraštovaizdžio. Priešais jį bangavo beribė kalvota plynė. Šį kartą komandoro visiškai neguodė skrydis, vienatvė, mašinos, akimoju atsiliepiančios į jo rankų krustelėjimą, paklusnumas. Zedui norėjosi namo. Jo sandalai vis dar buvo dulkėti namo Abanate pelenais. Tačiau namai buvo tiktai tas žalias sklypelis išdžiūvusios kalvos šlaite, namai buvo užmiesčio dvaras.

Iš mažojo Nusileidimo terminalo jis paskambino į valdą, norėdamas pranešti Karai, kad pats jau grįžta namo, o Rani su Deinu parvyksią iš karto, kai tik galėsią.

— Gerai, Zedai-ka, — atsakė Kara ir jau susiruošė tęsti: — Atleiskite, Zedai-ka, bet jums vertėtų…

Tačiau jis nutraukė ryšį. Pats suprato, kaip nemandagiai elgiasi, bet nebegalėjo ilgiau laukti.

Skriedamas virš valdos angaro link, jis išvydo Timitą, mojantį jam stambia ranka; krūmuose šmėkštelėjo rusvas žaibas — kažkur nuliuoksėjo viena drakonkačių. Zedui pradžiugo širdis. Jis nutupdė katerį į angarą ir protekine leidosi į namą. Apačioje jo jau laukė Kara. Ji pasisveikino pabrėžtinai mandagiai:

— Sveiki sugrįžę, Zedai-ka.

Jis nusišypsojo jai:

— Dėkoju, Kara.

Iš virtuvės išniro Imelda.

— Zedai-ka, — tarė, — iškepiau pyragaičių su kiaušininiu kremu.

Zedas išsišiepė. Jis buvo jau kone persisotinęs pyragaičių su kiaušininiu kremu. Bet ne visai.

— Ačiū, Imelda, — padėkojo ir jai.

Ji, rodos, sakė dar kažką, bet Zedas nebegirdėjo — praėjęs pro virėją, jau kopė laiptais aukštyn. Keista buvo grįžti namo šitaip: be Rani, be jokio bagažo, be vaistinėlės ir ledo alpinizmo ekipuotės — be visų tų asmeninių pastovumo simbolių. Zedas nuėjo į savo kambarį. Viskas čia buvo sutvarkyta, išblizginta. Kampe, savo vietoje, kadaravo skeletas. Zedas delnu perbraukė jo mentikaulius ir nusišypsojo atsigręžęs į lentyną, prikrautą kasečių su knygų įrašais. Kelias artimiausias dienas, kol sugrįš Rani, jis praleisiąs tyloje — galbūt net iš tikrųjų sugebėsiąs pailsėti, rasiąs laiko paskaityti.

Jis palietė tuščią sklypelį ant lentynos. Čia taip puikiai tiktų toji Rani padovanota stiklinė skulptūrėlė — dabar, nebeatpažįstamai išsilydžiusi, besivoliojanti kažkur namo degėsiuose. Kaip gaila, dingtelėjo Zedui. Praskleidęs terasos užuolaidas, jis apgraibomis susirado rankeną ir atstūmė duris.

Terasoje sukryžiavusi kojas sėdėjo moteris; prie jos kojų stovėjo laistytuvas.

Ji tučtuojau pašoko. Buvo basa. Jos žvilgsnis — įdėmus, akys normalios, neįsmeigtos į vieną tašką, neišplėstais vyzdžiais. Vis dėlto tas žvilgsnis pernelyg jau įdėmus. Akivaizdu: moteris jo bijo. Jos baimė Zedo nei suerzino, nei sujaudino. Moteris pakreipė galvą — laukė, kol jis prašneks, kol kaip nors sureaguos ar nurodys, ką daryti… Baisi įtampa sukaustė Zedui krūtinę. Jis nebevaliojo įkvėpti. Valios pastangomis trūktelėjo gerą oro gurkšnį ir įtampa subyrėjo į druzgus, kaip subyra sudaužytas ledokšnis.

Zedui įpėdžiui į miegamąjį įėjo Kara. Kai prašneko, balse buvo aiškiai justi piktos gaidelės:

— Bandžiau jums pasakyti. Bet jūs nesiklausėte.

— Kada ji atkeliavo čionai? — paklausė šeimininkas.

— Ją pristatė Barakų kateris, — atsakė ūkvedė. — Vakar ėmė ir atgabeno — be jokio paaiškinimo. Turiu važtaraštį. — Ekonomė įsisprendė rankomis į klubus. — Zedai-ka, gal pasakysite, kaip ir kur mes galėtume pasinaudoti kompiuterių technikės paslaugomis?

Zedas net sumirksėjo — pernelyg jau nei į tvorą, nei į mietą buvo šis klausimas. Galiausiai jis ištarė:

— Kara, prašau išeiti.

Kara prasižiojo, bet tuojau pat užsičiaupė — lūpos pliaukštelėjo lyg užsitrenkiančios durys — ir išspūdino iš kambario. Zedas nenuleisdamas akių žvelgė į moterį terasoje. Nesitikėjo jau rasiąs ją čia. Kažin ko jai prišnekėjo apie jį Barakuose? Galvoje dūzgė viena mintis: būk žmogus, velniai tave rautų, Jago, būk geras. Išsiųsk ją iš čia, tuojau pat.

Jis negalėjo.

Pusbalsiu užkalbino moterį:

— Sakyk, kuo tu vardu?

Ji atsakė:

— Dariena Riis.

Ir iš išvaizdos, ir iš balso ji atrodė trapi it stiklas.

Zedas rėžė gana stačiokiškai:

— Nereikia manęs bijoti.

Ji palenkė galvą.

— Ar žinai, kas aš?

— Jūs — Zedas Jago. Prisimenu jus iš Tinklo.

Jis ten jos nematė. Tiesą sakant, Tinkle jis nematydavo daugelio belaisvių — kone visų. Būdamas vyriausiasis gydytojas, jis tikrindavo įrašus, bet jaunesnieji išsikviesdavo jį tik tuomet, jei kas nors rimtai susirgdavo.

— Aš tavęs neprisimenu, — pasakė Jago. — Ar tu sirgai? Gal buvau atėjęs tavęs gydyti?

Ji papurtė galvą.

— Pastebėjau jus per įlaipinimą. — Ji palietė savo plaukus. Šie buvo nepaprastai gražūs, ilgi, rusvai auksinio atspalvio, švelnūs ir plazdantys… — Mano plaukai tuomet buvo trumpesni.

Pakrovimo sambrūzdyje gydytojas tikriausiai galėjo praeiti pro šalį jos nepastebėjęs.

— Neatrodai apsvaiginta dorazinu.

— Ne. Dozės nebegaunu jau dvi dienas.

— Namų vergams mes dorazino neduodame.

— Ar aš priklausau jums? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė jis. — Tavo šeimininkė — mano sesuo Rani. Aš pats vergų neturiu.

— Kaip man jus vadinti? — paklausė ji.

— Vadink mane vardu.

— Zedai, — ištarė ji. Akivaizdžiai nervinosi — balsas nuskambėjo dusliai. Ir buvo nepaprastai panašus į kimų Rani balsą.

— Eikš, palydėk mane į sodą, — tarė jis.

Dariena nusekė paskui Zedą laiptais žemyn į virtuvę. Imelda ten kaip tik šluostė stalviršį. Ji pakėlė galvą ir kietai suspaudusi lūpas dėbtelėjo įjuos. Prie pietinės gėlių lysvės klūpojo Timitas, krapštinėjosi prie vandens purkštuvo. Jis pamojavo.

Dariena tarė:

— Čia labai gražu.

Zedas numanė, kad po Tinklo ir Barakų valdos žaluma moteriai susisiejo su prisiminimais apie laisvę. Dariena dairėsi po apylinkę. Zedas aistringai vylėsi, kad ji dar nepradėjo dairytis kelių pabėgti.

— Iš kur tu kilusi? — paklausė jis.

— Iš Kerėtojo.

— Ar ši aplinka tau primena namus?

— Nė trupučio, — atsakė ji. — Tiesiog man čia gražu. — Moteris mostelėjo ištiestu delnu. — Ar jau seniai čia šitaip?

— Maždaug šimtą metų. Valdą įkūrė dar mano senelė. Jos vardas buvo Orina Jago.

— Ta pati, kuri skrido į Neksą?

— Taip. Ta pati.

— Sužinojome apie ją, mokydamiesi sektoriaus istoriją.

Juodu žingsniavo po karčiosiomis kriaušėmis. Dariena ištiesė ranką ir nusiskynė žemai kybantį vaisių. Zedas stvėrė ją už rankos.

— Ne, — tarė.

— Atsiprašau.

— Nėra ko atsiprašinėti, — pasakė jis. — Tie vaisiai tik gražiai atrodo, bet jie nevalgomi. Aš tik nenorėjau, kad patirtum, koks bjaurus jų skonis.

Ji užvertė galvą ir apžvelgė medį.

— Argi tai ne kriaušės?

— Žinoma, kriaušės. Tačiau Čabado dirva nepaprastai šarminga, tad šarmingumas paveikia visus mūsų auginamus vaisius bei daržoves. Auginti juos mes galime, bet niekaip negalime padaryti, kad būtų skanūs.

— Tai man atrodo neteisinga, — pasakė Dariena.

— Čia viskas neteisinga, — atsakė Zedas.

Smulkūs moters pirščiukai dideliame jo delne virpėjo. Zedas paleido jos ranką ir atsisėdo į žolę. Dariena pasekė jo pavyzdžiu.

— Papasakok apie save, — paprašė jis.

Ji prisitraukė kelius ir pasirėmė jais smakrą.

— Aš visą gyvenimą pragyvenau Kerėtojuje. Kol suėjo dvylika, gyvenau šeimyninėje grupėje, paskui, nuo dvylikos iki keturiolikos — bendraamžių grupėje. Pradėjau mokytis kompiuterių technikos, nes man patiko taisyti visokius prietaisus. Pastaruoju metu dirbau Kerėtojo laboratorijoje.

— O už ką pakliuvai į kalėjimą?

— Padariau kvailystę, — atsakė ji ir delnu pasitrynė veidą, tarsi norėdama nuslėpti nuoraudį. — Susinioviau su kitu techniku. Jis vis kabinėjosi, niekaip nenorėjo atstoti. Aš tiesiog geidžiau juo atsikratyti. Kartą jis pasikvietė mane į svečius, ir aš trupučiuką prikišau nagus priėjo viryklės. Jam baigėsi tuo, kad gerokai apsvilo. O man — kad pakliuvau į kalėjimą. — Ji šyptelėjo lūpų kampučiu. — Bandžiau įtikinti juos, kad tai buvo tik nevykęs pokštas, bet teismas manimi nepatikėjo.

— Ar tai iš tikrųjų tebuvo pokštas?

— Ne, — atsakė ji. — Aš ir norėjau kaip reikiant jį pasvilinti.

Zedas pasakė:

— Čia, Čabade, yra toks posakis: „Praeitis telieka praeityje ”. Daugiau tavęs apie tai neklausinėsiu.

Moteris nuleido galvą. Šis judesys atrodė siaubingai — net ne bylojo, o šaukte šaukė apie jos silpnumą.

— Ką girdėjai pasakojant apie mane Abanate? — paklausė jis.

Prieš pakeldama akis, Dariena lyg ir sudvejojo. Balsas nuskambėjo abejingai:

— Girdėjau, kad jūs — gydytojas. Ir pilotas.

— Ir tai viskas?

— Ne. — Ji giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą. — Dar man sakė, kad jūs — sadistas, kad jums malonu kankinti žmones.

— Ar tai blogiausia, ką girdėjai apie mane? — Jis palinko prie vergės.

— Taip, — atsakė ji.

Jam parūpo, ar ji sako tiesą. Net jam pačiam teko viena ausimi girdėti gandų, sklindančių apie jį ir Rani. Jo paties rankos virpėjo. Zedas palietė žemę, norėdamas pajusti stabilumą. Žolynų stiebeliai apsivijo jo riešus. Dariena atšlijo.

— Nebijok, — tarė Zedas. — Prašau tavęs, nebijok.

— O kaip?

— Ištark mano vardą.

— Zedas.

Jo pirštai susigniaužė smigdami į dirvą lyg žvėries nagai. Darienos balsas vis dar skambėjo lygiai taip pat kaip Rani.

— Tu labai panaši į mano seserį, ar žinai tai? — paklausė jis.

Dariena atsakė:

— Mačiau jos hologramą.

— Na, ir kaip? Ar sutinki?

— Neįžvelgiau jokio panašumo.

— Palauk, kol susitiksi su ja akis į akį. — Jis dirstelėjo namo pusėn. — Tavo plaukai rusvesni nei jos, be to, tavo akys rudos. Jos — topazo spalvos. Tačiau forma lygiai tokia pat.

Dariena pasitrynė smakrą. Viena garbana tarsi varinė viela nudryko jos skruostu. Ne, tu nepanaši į ją, galvojo Zedas. Tu panaši į ją tokią, kokia ji buvo — tais laikais, kai tu drauge su savo šeima tūnojai Kerėtojo žiemos sniegynuose, kai ateitis atrodė tokia daug žadanti, kaip ir tas ant artimiausio medžio nokstantis vaisius — o man buvo penkiolika.

Jis norėjo paliesti ją nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik išvydo. Poreikis buvo toks stiprus, kad net baugino. Darienos kombinezonas buvo žalias, žaižaruojantis atspindinčiais sidabriniais siūleliais — žiūrėdamas į jį, Zedas nejučia pagalvojo apie tuos metų laikus, kurių Čabade niekad nebūna, o Dariena dėl to atrodė tokia šviežia, nelytėta… Jis taip ir neišdrįso moters paliesti. Vis tuo pačiu tykiu, kimiu balsu ji paklausė:

— Kodėl mane nusipirkote?

Juodu žiūrėjo į kits kitą tarsi į atspindį kreivame veidrodyje, mirguliuojančiame karčiosios kriaušės šešėlyje.

Ji kalbėjo Rani balsu. Zedas atsakė jai teisybę:

— Kitaip negalėjau.

— Ar todėl, kad aš panaši į jūsų seserį? — Jis linktelėjo. — Kodėl tuomet mane klausinėj ate? Juk visiškai nesvarbu, kas aš. Pakaks vėl skirti man dorazino dozę — ir aš būsiu bet kas, ko tik panorėsite.

— Ne! — Zedas riktelėjo taip, kad ji net atšlijo. — Oi ne, nesigąsdink, — tarė jis ir nevilties apimtas, įsitempęs ištiesė ranką, švelniai prisilietė jos skruosto. — Man reikia visai ne to.

— Ko tuomet jums reikia?

To jis negalėjo jai pasakyti. Juk negalėjo imti ir iškloti: man reikia tavęs tam, kad mane mylėtum ir nebijotum manęs. Negalėjo atskleisti: man reikia, kad padėtum sunaikinti tai, ką taip kruopščiai formavau savy ištisus devyniolika metų. Visi jo barjerai ėmė trupėti ir eižėti. Zedas jautėsi rimtai išsigandęs. Nereikėjo šitaip išsipasakoti tam Janiui…

— Jei norėčiau lėlės, užsisakyčiau, kad ją man pagamintų, — pasakė jis.

Ji atmetė plaukus: kaip iš akies trauktas Rani judesys — anos, septyniolikametės Rani. Nuo tokio šiurpaus panašumo Zedo širdis suspurdėjo krūtinėje.

— Nesuprantu, — tarė Dariena.

— Ir nemėgink, — atsakė Zedas. Jis pakilo ir ištiesė ranką, norėdamas padėti atsistoti jai. — Grįžkime į namą, — tarė.

— Kaip norite, — tyliai atsakė vergė. Ir atsistojo, tarsi nepastebėjusi ištiestos jo rankos, nusibraukė prie kombinezono prikibusius žolynus.

Zedui dingtelėjo mintis, kad ji kažkaip neįtikėtinai, mažne bauginančiai greitai apsiprato su juo, kone tarytum būtų sutverta būtent jam. Kažkur giliai manyje tūno romantiškai nusiteikęs kvailys, galvojo jis, tiesiog girdžiu, kaip jis klykįa. Juk tai tik nelemtas sutapimas, kad ji atrodo ir kalba — šiek tiek net ir juda — visai taip pat kaip Rani kadaise. Tai tiesiog privalo būti tik nelemtas sutapimas. Jokiais gamtos dėsniais šito negalima paaiškinti.

Moteris droviai palietė jo dešiniąją ranką.

— Ar norėtumėte, kad būčiau jūsų draugė?

Toks pasiūlymas buvo nei geresnis, nei blogesnis už bet kokį kitą.

— Gali manyti ir šitaip.

Ji neatlyžo:

— Ar toks ir bus mano darbas?

— Ar tau nepatinka?

— Tam aš neturiu tinkamų įgūdžių, — pasakė ji. — Esu kompiuterių technikė.

— Esu tikras, mano sesuo ras kur panaudoti tavo sugebėjimus. Galbūt jai prireiks ir kompiuterių technikės. Be to, jai teks apmokyti naują sekretorių.

— Kodėl? — paklausė Dariena.

Zedas keliais žodžiais jai paaiškino. Ji pasitrynė smakrą.

— Aš turiu šiokios tokios patirties dirbti sekretore.

— Galbūt Rani norės, kad bent laikinai padirbėtum sekretore.

— Man patiktų.

Kai jie parėjo į virtuvę, ji atsigręžė į šeimininką. Namų mechanizmai dūsavo. Dariena palietė savo kairįjį žastą.

— O kaip bus su šituo? — paklausė.

— Net jei ir norėčiau, — atsakė Zedas, — aš negalėčiau grąžinti tau laisvės. Nė vienas vergas nėra mano nuosavybė.

Dariena prjkando apatinę lūpą.

— Aš pamėginsiu, — ištarė ji krestelėdama galvą; ilgi palaidi plaukai nuvilnijo nugara — švytintys tarsi saulėlydžio žara. Zedas taip ir nesuprato, ar ji kalba su juo, ar pati su savimi.

— Ačiū, — tarė jis. — O dabar aš einu į savo kambarį. Jis viršuje, trečios durys nuo galo kairėje pusėje. Pasimatysime vėliau, Dariena.

Jis pirmą kartą ryžosi ištarti jos vardą. Ji nusišypsojo jam.

Zedas patraukė į savo miegamąjį. Dar niekada šis kambarys jam neatrodė toks saugus prieglobstis. Zedas priglaudė abu delnus prie šalto durų į terasą stiklo. Gyvenamuose Pasauliuose egzistavo daugelis religijų, bet nė viena jų neprigijo Čabade; nors Zedas buvo girdėjęs bent apie keletą jų, pats tikėjimu taip ir nepersiėmė. Tačiau dabar jis troško — troško taip karštai, kad tai kone prilygo maldai — nepristigti kantrybės, kuri padėtų jam išvengti pavojų, slypinčių jo paties reakcijose.

Ji tokia tyra, galvojo jis. Nenoriu jos skaudinti. Jis surietė pirštus, kairįjį delną persmelkė skausmas. Neleisk man jos įskaudinti. Tegul ji pasitiki mano gera valia — ir tenelieka apvilta.

Tegul ji trokšta manęs.

Pavalgė jis vienas savo kambaryje. Užkandį jam atnešė Imelda, tiesa, vis dar akivaizdžiai ant jo įsiutusi (galbūt dėl to, kad jis taip grubiai išgujo Karą). Zedas tingiai peržiūrėjo diskus su knygomis, prisimindamas Darienos klausimus apie valdą ir Oriną Jago. Net pasijuto smagiau, tarp kitų netikėtai aptikęs ir seną Nakamuros „Istorijos” diską. Vėlyvą popietę Zedas patraukė į angarą remontuoti katerio. Skrisdamas jis pastebėjo įtrūkį, dėl kurio korpusą užtemdantis mechanizmas sukeldavo mirgėjimo efektą. Zedas daugmaž nutuokė, kur galėtų slypėti gedimo priežastis, bet jis nebuvo inžinierius. Šiaip ar taip, bent bus kuo užsiimti… Jam teko išimti iš laivelio visą mechanizmą, kurį pasidėjo po ryškia lempa ant darbastalio. Zedas užtruko bent kelias valandas, kol aptiko silpną grandį mikroschemoje. Pats pakeisti jos jis negalėjo — teks užsisakyti naują mikroschemą iš Nusileidimo terminalo, o kol ją pristatys, praeis bent kelios dienos. Na ir bala nematė. Zedas sumontavo prietaiso mechanizmą atgal į vietą. Angare buvo vėsu, bet nepakankamai — kol užbaigė darbą, Zedas spėjo nusimesti permirkusius marškinius, bet nugara vis vien sruvo prakaito upeliai.

Ant varstoto sėdėjo Dariena ir stebėjo jį.

Zedas net nenutuokė, kiek laiko ji ten prasėdėjo.

— Negirdėjau, kaip atėjai, — tarė jis.

Nebuvo pernelyg patenkintas, ją išvydęs. Visą popietę vis vešliau kerojo įsitikinimas: Jago, tu kuoktelėjai. Jis jau beveik nusprendė išsiųsti ją atgal.

Ji ištiesė jam rankšluostį.

— Štai, — pasakė, — jums tikrai pravers.

Moteris sakė tiesą. Paėmęs rankšluostį, Zedas trynėsi juo plaukus ir veidą tol, kol prakaitas liovėsi graužęs akis, paskui užsimetė jį ant pečių. Dariena buvo atnešusi ir vaisių gėrimo. Pripylė taurę, padavė jam.

Gėrimas buvo kaip tik toks, kokį jis mėgo: nė kiek ne per saldus.

— Gurkštelėk ir tu, — pasiūlė Zedas jai.

Dariena prisipylė antrą taurę. Ji vis dar vilkėjo žalią drabužį, bet plaukus jau buvo susirišusi. Patapšnojo varstotą. Zedas atsargiai prisėdo greta jos.

— Ką veikėte? — paklausė ji.

— Šalinau gedimą: katerio korpuse kažkas sukelia mirgėjimą. Bandžiau pašalinti gedimą, — čia pat pasitaisė jis. Tada susigraibė marškinius ir apsivilko.

— O aš maniau, kad jūs — gydytojas ir pilotas, — tarė ji.

— Taip. Tačiau man teko stebėti ir inžinierių darbą. Kartais pagalvoju, kad, progai pasitaikius, reikėtų grįžti į Neksą pastudijuoti inžinerijos.

Dariena pasakė:

— Aš niekada nebuvau Nekse. Bet mačiau hologramas. Norėčiau kada nors ten nukeliauti.

— Ar tau patinka dideli miestai? — paklausė jis.

— Nelabai.

— Tada nepatiks ir Neksas. Išskyrus Skrydžių lauką, visas Neksas yra vienas didelis miestas, o jei ir esama nedidelių neužstatytų plotelių, jie lėkšti, apsėti javais. Kalnų išvis nėra. Tiesa, vandenyno esama, gal net dviejų, bet ir tie patys paversti žuvivaisos įmonėmis bei jūros dumblių plantacijomis. Įsivaizduok milžinišką miestą, apkėtusį pusę žemyno — štai tau ir bus Neksas. O kosminis uostamiestis užima tik labai nedidelę jo dalį.

— Nekso Kompcentras, kur leidžiasi visi žvaigždėlaiviai… — nutęsė ji. — Norėčiau juos pamatyti.

— Tinklas — irgi žvaigždėlaivis.

— Tai ne tas pats. Gal papasakosite man apie juos?

Pasijutęs pamalonintas, jis ėmė pasakoti jai apie Kosminį Uostamiestį: lynais judančius katerius, slenkančias šaligatvių juostas, Tiltą — ore kybančių takų sistemą, skirtą pėstiesiems — metančią šešėlius ant medžiais apsodintų alėjų. Jis nupasakojo ir Skrydžių lauką, nusidriekusį per daugelį kilometrų į žemyno gilumą. Dariena sėdėjo ir įdėmiai klausėsi, rankas susidėjusi ant kelių, kiek pakreipusi galvą. Jie ištuštino visą gėrimo ąsotį. Galiausiai išėjo iš angaro į jau susitelkusią lauke prieblandą. Greta minkštais žingsneliais tykino prislinkusi drakonkatė.

— Totai, — ištarė Zedas.

Didžiulė katė leido Zedui pakasyti jai sprandą. Bet vos ją paliesti pabandė Dariena, gyvūnas kaipmat atšlijo.

— Jos visos taip elgiasi, — pasakė Dariena. — Atrodo, aš joms nepatinku.

— Ką tie žvėrys išmano, — tarstelėjo Zedas.

Drakonkatės uodega sutrūkčiojo. Įsižeidęs gyvūnas nėrė šalin.

Kol jie žingsniavo medžių pavėsyje, Zedo krūtinę išpylęs prakaitas išgaravo, išdžiūvo ir drabužiai. Zedas vėl nusivilko marškinius ir, pašaipiai vyptelėjęs, paliko juos kadaruoti ant medžio šakos. Timitas, be abejo, juos suras ir parneš į namus. Zedui panižo nugarą, jis siektelėjo ranka pasikasyti.

— Leiskite man, — nėmaž neįsiteikdama pratarė Dariena. — Nejudėkite. — Juodu stovėjo po karčiąja kriauše, kol ji kasėjam nugarą.

Dariena pirštu palietė jo kairįjį petį.

— O kas čia?

— Apgamas. — Jis buvo strėlės pavidalo, dviejų centimetrų ilgio. — Aš gimiau su juo.

— Kerėtojuje, — tyliai ištarė moteris, — tokius trūkumus mes lengvai pašaliname.

Oda jis jautė jos pirštų vėsą. Atsisukęs sugriebė jos ranką ir nebepaleido.

— O mes Čabade, — atsakė, — anaiptol ne tokie kruopštuoliai.

Susikibę už rankų juodu lėtai žingsniavo skalūnu nubertais takeliais. Dariena tylėjo. Galbūt ji laukia, kol prašneksiu aš? — parūpo Zedui. Tyla lyg ir turėjo būti nejauki. Bet nebuvo. Zedas vogčiomis stebėjo Darieną, žavėdamasis jos šaltakraujiškumu. Ji nei nervingai dirsčiojo į jį, nei nenustygo savame kailyje, ji nebandė ištraukti rankos, neatšlijo nuo jo prisilietimo, nesiveržė eiti sparčiau.

Gulėdamas lovoje tą vakarą Zedas bandė įsivaizduoti ją, snūduriuojančią savo kambarėlyje vergų korpuse. Regis, būtų visiškai paprasta interkomo ryšiu išsikviesti ją čionai. Bet… Zedas nenorėjo, kad tai įvyktų šitaip. Tačiau regėjimai jo neapleido: vaizduotėje jis matė ją besijuokiančią, besišypsančią jam, liečiančią jį — ir sprunkančią. Zedas blaškėsi, nerasdamas sau vietos patale. Jau nebesitikėjo, kad šiąnakt pavyks numigti.

Tačiau rytą, kai pabudo saulės užlietame kambaryje, jis suprato, kad miegojo — miegojo kaip užmuštas. Valandėlę stebėjo saulės spindulius, srūvančius kiaurai skeleto kaukolę. Zedas jautėsi smagus, kone nerūpestingas. Tai jam pasirodė beveik kaip kokia išdavystė. Jo dėmesį patraukė iš virtuvės atsklidęs skimbčiojimas; jis skubiai nusiprausė po dušu, apsirengė ir nudundėjo laiptais žemyn. Dariena tvarkingai dėliojo ant padėklo pyragaičius su kiaušininiu kremu.

— Tu neprivalai to daryti, — tarė Zedas.

Imelda, kuri bruzdėjo prie atidaryto stalčiaus, išsitiesė ir nudelbė Darieną suglumusiu, apmaudo kupinu žvilgsniu. Zedas ūmai susizgribo jau dabar nebegalvojąs apie merginą kaip apie vergę. O tai neišvengiamai sukels trintį šeimynoje. Bet jam tai nerūpėjo. Paėmęs keturis pyragaičius — po du kiekviena ranka — jis tarė:

— Galai nematė to padėklo. Vis vien nesinori valgyti viduje. Eime laukan.

Timitas jau buvo įjungęs vandens purkštuvus, bet jiems pavyko susirasti sausą žolės sklypelį. Aplink juos lankais trykštančiuose pursluose žaižaravo vaivorykštės. Juodu kibo valgyti.

— Labai skanu, — pagyrė Dariena.

— Nejaugi tau iki šiol neteko ragauti pyragaičių su kiaušininiu kremu? — paklausė Zedas, laižydamas tirštą, saldų kremą nuo pirštų. Iš krūmokšnių kyštelėjo galvą drakonkatė — gyvūnui labai magėjo pagelbėti Zedui nulaižyti pirštus. Bet vos užuodusi Darieną, drakonkatė tik sušnypštė ir nėrė atgal į krūmus.

— Ne, — atsakė Dariena, stebėdama tankmėje išnykstančią katę. — Ar jos ir veisiasi Čabade?

— Drakonkatės? Ne. Jos sukurtos Kerėtojo laboratorijose.

Vos tai pasakęs, jis susizgribo, kaip kvailai pasielgė, paminėdamas jos gimtąjį pasaulį. Darienos veidas sustingo. Zedas visai nenorėjo moters įskaudinti.

— Atleisk, — ištarė.

Ji papurtė galvą.

— Papasakokite ką nors.

— Apie ką?

— Apie bet ką.

— Gerai.

Jis ėmė pasakoti jai apie ligoninę. Prisiminęs jos specialybę, smulkiai apibūdino chirurginius kompiuterius — tuos nuostabius prietaisus, kurių dėka sužalojimo pobūdį galima nustatyti netgi anksčiau, nei chirurgas pamato žaizdą savo akimis — ir sužinojo, kad Dariena programuodavo kompiuterius Kerėtojo ligoninėms, nors taip niekad ir negavo pasižiūrėti savo darbo rezultatų.

— Koks absurdas, — pasipiktino Zedas. — Mažų mažiausiai jie turėjo pakviesti tave dalyvauti operacijoje.

— Mačiau hologramas.

— Tai visai ne tas pats, — užginčijo Zedas. — Gal norėtum kada nors su manimi skristi į Abanatą ir pabūti mano viešnia, kai turėsiu ką nors operuoti?

Jos veidas nušvito džiaugsmu.

— Taip. Būtų tikrai puiku.

Šįsyk, kai jie pakilo grįžti į namą, Dariena jau nebeatšlijo, kai Zedas ištiesė jai ranką, norėdamas padėti atsistoti.

Pavakary jis pasikvietė ją paskraidyti taip ir nesuremontuotu kateriu. Dariena gerte gėrė į save šiurpiai sausringų Čabado kalvų reginius, akys spindėjo ir nuostabos. Zedas pasuko katerį į šiaurę, sumanęs parodyti jai artimiausią žalią sklypelį — Levosų Šeimos užmiesčio valdą. Dėl gedimo užtemdymo mechanizme katerio vidus netrukus prikaito tiek, kad vėsinimo sistema nebeįstengė susidoroti su karščiu; tada jie pasuko atgal. Vakarieniavo virtuvėje drauge. Zedas norėjo praleisti su ja ir vakarą, bet staiga pasirodė, kad jiems lyg ir nėra kur įsikurti — kviestis jos į savo kambarį jis nenorėjo. Galiausiai paliepė Karai, kad ši paprašytų Timito išnešti stalą bei kėdes iš valgomojo nišos bei pastatyti ten du didžiulius krėslus su daugybe pagalvėlių.

Jis atsisėdo viename krėsle, ji įsitaisė kitame. Dariena įniko skaityti Nakamuros „Istoriją”. Zedas susirado knygą, kurią buvo netgi užmiršęs turįs — apie gana tradicinį ledo alpinizmą Lėjaus planetoje. Imelda padėjo maisto ir gėrimo taip, kad jie galėtų lengvai pasiekti, ir abi su Kara pasišalino ilsėtis. Zedas net neabejojo, kad moterys iki išnaktų liežuvaus apie jį. Jam jau mažumą įgriso nuolatiniai kreivi Imeldos žvilgsniai. Dariena sėdėjo didžiuliame mėlyname krėsle parietusi kojas po savimi, švelnios rusvų plaukų sruogos skaitant apkrito jos veidą. Zedas ne iš karto susizgribo, kad nuolat atitraukia akis nuo diaprojektoriaus ir žvilgčioja į Darieną. Retsykiais ji tai šio, tai to paklausdavo apie Nakamuros teiginius. Ir be paliovos tikrino abėcėlinę rodyklę.

— Ko tu ieškai? — paklausė jis.

Ji išraudo.

— Skaičiau tuos skyrius, kuriuose rašoma apie jūsų Šeimą, — prisipažino.

Zedas nusijuokė.

— Nakamuros nuomonė apie mus ne kažin kokia.

Ji atsakė:

— O juk visai įdomu… tai, ką jis rašo.

Zedas buvo daugmaž įpusėjęs skaityti penktosios kategorijos žygio į Lėjaus Karhido ledyną aprašą, kai staiga pratrūko ritmingai pypčioti interkomo signalas. Į nišą dirstelėjo Kara.

— Kažkas skambina kompiuteriniu telefono ryšiu, — tarė ji. — Norėsite, kad atsiliepčiau, Zedai-ka?

— Ne. — Išjungęs diaprojektorių jis pakilo ir mostelėjo Darienai. — Nueisiu pats.

Jis ėmė lipti laiptais aukštyn. Dariena nusekė jam įpėdžiui.

Nedrąsiai ji paklausė:

— Kaip manote, kas skambina?

Zedas nusišypsojo jai.

— Niekas, dėl ko vertėtų nerimauti, — atsakė. — Beveik neabejoju, kad skambina mano sesuo. Galėsi įsitikinti, kokios esate panašios.

Pravėręs duris jis stabtelėjo, nukrėstas netikėto šiurpulio. Tuščias, šešėliuotas kambarys pasirodė bauginantis, kupinas paslapties. Supykęs pats ant savęs Zedas plačiai atlapojo duris, žengė vidun, įžiebė šviesą. Tai buvo Rani kambarys, vis dar išsaugojęs jos kvapą — štai kas… O dar anksčiau tai buvo jo motinos kambarys. Dariena apėjo jį ratu, susižavėjusi apžiūrėjo tankaus audinio užuolaidas, storą kerito kailio kilimą, mėlynas sienas. Prisiglaudęs prie vienos sienos, gailiai tebepypčiojo kompiuteris.

Zedas priėjo priėjo, spustelėjo kelis klavišus. Ekrane įsižiebė užrašas: RANI JAGO KVIEČIA KOMANDORĄ ZEDĄ JAGO.

Zedas nuspaudė sujungimo klavišą. Ekrane pasirodė Rani veidas: ji šypsojosi. Bet vis vien atrodė rūsti; plaukai buvo taip suveržti, kad palei akis išryškėjo raukšlelės.

— Labas vakaras, Rani-ka, — pasisveikino Zedas.

— Labas vakaras, Zedai-ka, — atsakė ji. — Kaip sekėsi kelionėje? Kaip laikaisi?

— Atskridau be jokių sutrikimų, — pasakė jis. — Laikausi puikiai.

— Ar dvare viskas gerai?

— Taip, — atsakė jis rimtai. Pastebėjo Rani už peties stovintį Deiną — neaiškų tamsiai mėlyną šešėlį, o už šio — kiek mažesnį pavidalą; tikriausiai Imre, susigaudę jis. Zedui parūpo, ar Rani mato Darieną. Jis vogčiomis dirstelėjo sau už nugaros. Dariena buvo atsitraukusi kelis žingsnius atgal, kur nesiekė kameros akis. Ji įdėmiai žvelgė į ekraną.

— O kaip tu, sveika? — paklausė Zedas.

— Man viskas gerai. Manau, netrukus parvyksiu ir aš. Gal po kokių trijų ar keturių dienų. Vis dar laukiu žinios iš mūsų svečio iš Kerėtojo.

Loraso U-Ęleno, suprato Zedas. Kažin ar Deinas tikrai rado būdą užmegzti ryšį su juo, kaip kad tvirtino? Tačiau melavo jis apie kažką kita — tai Zedui nekėlė abejonių. Vėl šmėkštelėjo nerami mintis: galbūt reikėjo išsyk jį paspausti, kad išklotų visas paslaptis?..

— O kaip laikosi Ferisas Diuras, Rani-ka? — paklausė jis.

Jos veidu slystelėjo šešėlis, perspėjęs Zedą, kad apie Ferisą Diurą ji kalbėti nenorinti — galbūt dėl to, kad netoliese buvo Imre.

— Kiek žinau, jis sveikas gyvas, — atsakė ji. — Zedai, Imre sulaukė kai kurių gana įdomių žinių, mudu abu norėtume pasidalyti jomis su tavimi. Atrodo, jau paskirta Maiklo A-Rae įpėdinė. Ji keliauja čionai iš Diksono Pasaulio. Vardu Kėtė Graem. Ką nors žinai apie ją?

Zedas triukšmingai įkvėpė.

— Iš Diksono Pasaulio? Esi tikra?

— Taip tvirtina Imrės informatorius.

— Diksono Pasaulis, — paaiškino Zedas, — yra samdinių planeta. Jos piliečiai — ar bent jau nemaža jų dalis — verčiasi parsisamdydami į kitas planetas: asmens sargybiniais, policijos pareigūnais, kariuomenės vadais. Prisimeni, prieš gerą dešimtmetį buvo įsiplieskęs pilietinis karas Kinijoje III? Vyriausybė nusisamdę nedidelę grupelę kariškių iš Diksono Pasaulio, kad numalšintų maištą. Ką jie ir padarė — per šešias savaites. Tačiau niekad nesu girdėjęs, kad kas nors iš jų dirbtų Federacijai.

Rani linkčiojo.

— O apie pačią Ketę Graem ką nors žinai?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Jos nepažįstu, bet Graemų klanas labai galingas ir visų gerbiamas.

— Hmmm… Suprantu, — pasakė ji. — Ar VIN spaudą vartei, Zedai-ka?

— Ne, — atsakė jis. — O ką? Kas nors atsitiko?

— „Referendumo varomoji galia slopsta”! — iškilmingai pacitavo ji. — VIN žurnaliūgos riebiomis raidėmis pirmuosiuose puslapiuose išplatino pranešimus apie nusikalstamą A-Rae elgesį, tad dabar jau niekas nebenori pasirašinėti peticijų.

— Vadinasi, jokio referendumo greičiausiai iš viso nebus, — spėjo Zedas.

— Būtent. Taigi kalbant apie tam tikrą pasiūlymą, kurį mudu su tavimi aptarėme… — Ji nutilo, ir brolis linktelėjo parodydamas, kad supranta, jog ji kalba apie galimybę pateikti prašymą Federacijai legalizuoti dorazino pergabenimą iš vieno sektoriaus į kitą.

— Taigi šito galbūt išvis nebeprireiks.

Zedas susiraukė mėgindamas prisiminti, ką žino apie Diksono Pasaulio gyventojus.

— Rani-ka, — tarė jis, — žinok, kad Diksono Pasaulio samdiniai veikia pasiutusiai efektyviai. Ir jeigu viena jų paskirta vadovauti kovai su narkotikų kontrabanda, nėra ko nė tikėtis, kad sustos pusiaukelėje. Ji gali net užbaigti tai, ką fanatizmo apakintas A-Rae pradėjo.

— Dar viena fanatikė? — paklausė Rani.

— Ne. Jie ne fanatikai. Bet paprastai sąžiningai atlieka darbą, kuriam samdomi.

Rani susiraukė.

— Suprantu, — tarė. — Taip. Tai keičia padėtį.

Zedas nenoromis prisivertė paklausti:

— Rani-ka, ar nori, kad grįžčiau į Abanatą?

Jis išgirdo, kaip jam už nugaros krustelėjo Dariena. Nemačiomis dirstelėjo į ją — ji purtė galvą.

— Ne, — atsakė Rani. Dariena atsiduso. — Atrodai atsigavęs. Lik ten, o aš prisijungsiu prie tavęs iš karto, kai sutvarkysiu visus reikalus čia. Jei per tą laiką atvyks Kėtė Graem, mėginsiu su ja susitikti — galbūt mudviem pavyks bent šiek tiek vienai kitą suprasti. — Ji nusišypsojo. — Labanaktis, Zedai-ka. Pasiilgau tavęs.

— Netrukus pasimatysime, — ištarė jis.

Ekranas aptemo. Zedas valandėlę stovėjo, stebeilydamas į jį. Dariena pritykino priėjo. Zedas užuodė jos kvapą, nepamirštamą kaip karčiosios kriaušės dvelksmas… Jis ištiesė ranką ir pirštu perbraukė ekraną.

— Na, ką manai? — paklausė.

Dariena susibruko rankas į kišenes, jos pečiai gunktelėjo.

— Taip, — tarė ji. — Suprantu, ką turėjai omeny.

Juodu išsiskyrė laiptų aikštelėje. Dariena nebetarusi nė žodžio nulipo laiptais žemyn ir pasuko į vergų koridorių. Zedas nuėjo į savo kambarį. Išvydus Rani, komandorą vėl sukaustė įtampa. Jis nusirengė. Kabantis kampe skeletas svaidė ant sienos šešėlių voratinklius. Zedas gailėjosi šitaip strimgalviais sprukęs iš miesto, užmiršęs apsirūpinti net nauja vaistinėle: jei dabar jam prireiktų migdomųjų, tektų ropštis į rūsį ir išrausti atsargas.

Kažkas pabarbeno į duris. Jis šūktelėjo:

— Įeik!

Manė, jog tai Kara. Tačiau kai durys prasivėrė, tarpduryje išvydo Darieną. Jis nespėjo nė pamėginti jos sulaikyti, o moteris jau įsmuko vidun ir uždarė duris. Vilkėjo ilgą auksinį chalatą. Jos plaukai kibirkščiavo. Dariena žengė prie lovos, tiesdama į Zedą ranką.

— Prašau tavęs, tik neliepk man išeiti.

— Ką čia darai? — išspaudė jis.

Dariena apsidairė kėdės, bet, taip ir nepamačiusi, prisėdo ant plačios lovos kojūgalio. Pasidėjo rankas ant kelių, sunėrė pirštus, paskui atgniaužė rankas, persibraukė plaukus, abiem delnais palietė savo skruostus, tarsi tikrindama, ar karšti…

— Vakar sakei, kad galiu laikyti save tavo drauge.

— Taip.

Ji pasilenkė arčiau Zedo — ir vėl žvelgdama tuo pačiu pernelyg tiesmuku žvilgsniu.

— Tuomet norėčiau ir miegoti su tavim, — ištarė.

Jo širdis ėmė daužytis dvigubu ritmu. Zedas pasijuto raustąs. Palietė delnu savo skruostą, nejučia atkartodamas jos judesį. Nuo adrenalino pliūpsnio perdžiūvo burna. Staiga atklydo tarytum pašalinė mintis: kažin kodėl kūnas suvokia šį jos prašymą kaip grėsmę?

— Ne.

Jis tikėjosi, kad ji paklaus: „O kodėl?” Ji nepaklausė. Pasiguldė rankas delnais aukštyn ant kelių ir įsižiūrėjo į jį. Paskui pasakė:

— Vadinasi, tai tiesa. Visa tai, ką pasakoja apie tave Barakuose.

— Aš nežinau, ką tau pasakojo.

— Įtariu, kad visi tie pasakojimai būtų panašūs.

— Ką gi, visi jie teisingi.

Dariena prikando lūpą, paskui burnos raumenys atsipalaidavo. Ji ištarė:

— Netikiu.

Zedas pareiškė:

— Vadinasi, tu kvaila.

— Ne, aš ne kvaila. Praleidau su tavim jau dvi dienas — dvi ilgas dienas. Taip ir nepastebėjau jokios tavo žiaurumo apraiškos.

— Tuomet paklausk apie tai Karos.

— Kara su manim nesišneka. Bet tai ir nesvarbu. — Jos pirštai ėmė riestis. Ji prisivertė juos atpalaiduoti. — Aš nelabai tai suprantu. Galbūt tie pasakojimai ir teisingi. Bet aš negaliu jais tikėti. Tai negali būti tiesa. Tasai Zedas Jago, kurį pažinau aš — švelnus žmogus.

— Pati nesupranti, ką šneki, — sušnibždėjo vyriškis.

— Aš puikiai suprantu, ką šneku. Visi tie pasakojimai — kaip ir ta knyga, kurią skaičiau: tik viena versija įvykių, nutikusių kažkada labai seniai ir kitiems žmonėms. Argi ne toks ir yra istorijos apibrėžimas?

Jis suprato. Ji ieškojo būdo pasiūlyti jam tai, ko jis užvis labiausiai troško, bet visa savo esybe suvokė negalįs priimti.

— Tai aš kvailys, — su kartėliu ištarė Zedas. Nubloškęs į šalį antklodę išsiropštė iš lovos. Sudėjo delnus Darienai ant pečių, čiuopdamas švelnius kaulų ir gyslų išlinkius… Norėjo liepti jai išeiti, nešdintis, dingti iš jo kambario — visa tai pernelyg greitai, pernelyg anksti, pernelyg pavojinga. Nespėjo nė susimąstyti, o mitrūs jo pirštai jau aptiko įdubą jos petyje, kur turėtų susmigti nykštys. Zedas atitraukė nuo jos rankas ir sunėrė pirštus.

— Viešpatie Dieve, moterie, pasitrauk nuo manęs. Visai nenoriu tavęs skaudinti.

Ji nekrustelėjo iš vietos. Tik pasakė:

— Nemanau, kad mane įskaudintum.

Jos pasitikėjimas savimi kėlė siaubą. Zedas priėjo prie terasos durų, viena drebančia ranka atsirėmė į vėsų stiklą.

— Nieko tu nežinai.

Ji neatsakė. Zedas atsigręžė ir išvydo, kad Dariena jau nusimetusi chalatą. Jis matė plokščią, glotnų moters pilvą, krūtis su tamsiais speneliais, rusvą plaukų trikampėlį. Ji mostu pasikvietė Zedą artyn. Sustabarėjęs lyg medgalis Zedas atsiplėšė nuo terasos durų, baimindamasis ją net paliesti. Darienos lūpos glustelėjo priėjo lūpų, paskleisdamos sodrų, juslingą gėlių, vyno, šilko kvapą. Tamsioji, pačiose gelmėse tūnanti, jo esybės dalis laukė, kol dvelktelės bejėgiškumu.

Ji nusivedė jį prie lovos ir trūktelėjusi pasisodino greta.

Dariena prigesino šviesas. Ir labai švelniai, delnais ir pirštų galiukais, ėmė liesti jo kūną, glostydama nugarą ir šonus. Jo raumenys susimetė mazgais. Tirštoje prietemoje Zedas vos įžiūrėjo vergės veidą. Darienos akys šnairavo į jį iš po plaukų užuolaidos. Ji susikaupė, prikando apatinę lūpą.

Zedas suaimanavo, įkliuvęs asmeninės lūkesčio kančios žabangose, bet vis tik atsiplėšė nuo liečiančių jos rankų.

— Išeik, — vos atgaudamas kvapą sukuždėjo jis. — Tai nesaugu.

Dariena nieko nesakė, paprasčiausiai ištiesė ranką prie jo. Tarsi laukinis padaras, viliojamas iš irštvos, Zedas lėtai susmuko atgal ant lovos. Stumtelėjusi ji parvertė jį aukštielninką. Jis kvaito nuo kambaryje tvyrančios prietemos, pasipriešinimas slopo. Ji palinko priėjo: Rani, ne Rani, meilužė, draugė, sesuo, nepažįstamoji, vergė… Moters delnai nusileido jam ant krūtinkaulio, ėmė švelniai brėžti ratus ant krūtinės, slysdami vis žemiau — ant pilvo, dar žemiau… Pagaliau jos delnas apglėbė jo lytį, ir jis pajuto kaistantį stangrumą tarp kojų.

Zedas tysojo tarsi prikepęs prie paklodės.

Ji išsitiesė greta, pirštų galiukais tyrinėdama jo kūną nuo spenelių iki kirkšnių. Skausmingai ir atsargiai jis pakėlė vieną ranką ir priglaudė delną prie švelnaus jos skruosto. Galbūt, galvojo jis jusdamas, kaip kūnas atsiliepia į stimulus, gerokai senesnius už jį patį, o viešpatie, galbūt… Ji kilstelėjo virš jo. O paskui nusileido, apglėbdama ieškančia, drėgna šiluma; kai jie pagaliau susijungė, Zedas suriko, tarsi tai ji būtų įėjusi į jį.

Tą, pirmąjį, kartą jis buvo negrabus, vis dar baiminosi ją liesti, jo daiktas suglebo anksčiau, nei priartėjo atomazga.

— Atleisk… — sušnibždėjo jis. — Atleisk…

Darienos pirštai perbraukė perdžiūvusias Zedo lūpas. Paklusdamas jos trūktelėjimui, jis užsirito ant viršaus, ilgos moters kojos apsivijo jo šlaunis. Juodu ėmė lėtai siūbuoti. Jusdamas, kaip po juo įsitempia ir atsileidžia, įsitempia ir atsileidžia jos klubai, Zedas išvydo atspindį jos akyse — seniai užmirštą, nepažįstamą veidą švelnaus ir aistringo meilužio, kadų kadės gyvenusio jo kūne ir jo kambaryje — berniuko, kuriuo jis buvo kadaise.

Aštuonioliktas skyrius

Deinas pabarbeno į miegamojo duris.

— Rani, tu pasiruošusi? — šūktelėjo.

Rani atsiliepė:

— Dar valandėlę!

Prieš įsibrukdama į kišenę, ji dar kartą permetė akimis Loraso U-Eleno laišką. Štai ką jis rašė: „Domna Rani, su didžiausiu džiaugsmu sutinku su jumis susitikti. Malonėkite rytoj ateiti į Rado Alėją, ketvirtą numerį, dešimtą valandą ryto. Prašau niekam neatskleisti šio laiško turinio. ” Apačioje puikavosi koketiškas parašas — L. U-E.

— Aš pasiruošusi, — tarė Rani.

Ji nuėjo prie durų ir atidarė jas; Rani drovėjosi tų drabužių, kuriais buvo apsirengusi, jautėsi labai jau keistai. Ničnieko panašaus jai iki šiol neteko vilkėti: dabartinį jos apdarą sudarė grubiai austos medžiagos kelnės, kone primenančios plėves, ir perregima purpurinė tunika. Akys buvo apvestos ryškiai raudonu blizgesiu; visa oda jai atrodė lipni, tarsi būtų išsitepliojusi dumblu. Neprasčiau išsipustė ir Deinas — akinančiu cinoberio spalvos kombinezonu, kadaruojančiais strėlės formos auskarais ir prie jų priderintu pakabučiu po kaklu. Rani nužvelgė jį susiraukusi.

— Taip, aš pasiruošusi, bet jaučiuosi siaubingai kvailai!

Deinas išsišiepė.

— Atrodai siaubingai puikiai, — pripažino jis. — Gal tik šitiems namams tokia apranga kiek netinkama, štai ir viskas. Bet vos išeisime į gatvę, niekas nė neatsigręš į tave.

— Nesąmonės, — subambėjo Rani, bet vis tik išėjo iš kambario ir pasuko prie laiptų. — Dar ir kaip visi spoksos — kas ištvertų neišsproginęs akių?

— Na, gal kas ir užmes akį, — tarė Deinas. — Bet jie juk prisižiūrėję tiek ir tiek hiperių dešimtyse skirtingų pasaulių — ir visi hiperiai jiems atrodo vienodi. Po šimts, juk tai savotiška uniforma. Ne pati menkiausia priežastis šitaip rengtis.

Rani pastvėrė Deiną už rankos.

— O tu neprieštarauji? — paklausė.

Jo veidas sustingo.

— Nesuprantu, ką turi omeny, — tarė Deinas.

Moteris atsakė:

— Deinai, supranti kuo puikiausiai. Juk aš — ne hiperė. Aš neturiu teisės vilkėti tokius drabužius.

Jis gūžtelėjo pečiais. Iš už daugybės ilgo pirmojo aukšto koridoriaus durų įjuos dirsčiojo tiek patys Kynetai, tiek vergai.

— Jeigu egzistuotų koks nors kitas būdas saugiai nusivesti tave į hiperių rajoną taip, kad niekas neatpažintų ir kad nereikėtų pranešti Abanato policijai — ką gi, turbūt tą kitą ir rinkčiaus, — pasakė jis. — Bet kito būdo nėra, ar bent jau nesugebėjai jo sugalvoti.

Jiems buvo iškilusi įdomi problema: kaip nusigauti adresu, nurodytu Loraso U-Eleno laiške — kurį prisidengęs nakties tamsa atnešė kažkas, ko netgi naktinis apsauginis saikstėsi akyse nematęs, — ir likti nepastebėtiems. Imre pasiūlė kreiptis į Abanato policiją. Tačiau Rani ne kažin kiek pasitikėjo Abanato policija po to, kai šiems taip ir nepavyko susekti ir pažaboti „Lasvųjų Čabado Žmonių”. Aliza juokais pasiūlė užsimaskuoti. O vėliau kaip tik Deinas jai ir pakišo mintį — asmeniškai, lovoje (ji buvo slapčiomis atsivedusi jį į savo rausvąjį miegamąjį): „Rani, kodėl tau netapus hipere?„

Jai panižo nosį; Rani pasikasė atsargiai, kad nenugremžtų blizgesio.

Deinas stebėdamas ją nusijuokė.

— Žinai, atrodytum kur kas tikroviškiau, jei nemanytum, kad privalai atrodyti tobulai.

Ji susiraukė ir išsiterliojo blizgesiu nykštį. Paskui ištiesė ranką ir brūkštelėjo nykščiu Deinui per skruostą. Liko visai graži raudona drūžė.

— Štai, dabar ir tu nebetobulas.

Juodu išėjo į gatvę. Rani spyruokliavo kojomis ir siūbavo klubais, mėgindama atkartoti Deino eiseną, bet greitai įsitikino nieko nepešianti — ji tiesiog negalėjo taip vaikščioti. Ir dėl to tik dar labiau apsiniaukė, pasijuto labai netvirtai, lyg įkėlusi koją į visiškai svetimą jai erdvę.

Juodu keliavo slenkančia šaligatvio juosta. Ši lankstu apsuko Aukciono aikštę, vienu kvartalu anksčiau pasukdama į vakarus. Dar vienas kvartalas, staiga susizgribo Rani, ir atsidursime kaip tik ties ta vieta, kur stovėjo mano namas. Jai visiškai nesinorėjo matyti griuvėsių. O po to labai greitai — ji niekad nė nesusimąstė, kaip tai netoli nuo Jago Šeimos namų — jie pateko į hiperių rajoną. Išvydus nedidukus susigrūdusius namelius, Rani apėmė nerimas.

— Kur veda ši slenkanti juosta? — paklausė ji.

— Į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, — paaiškino Deinas. — Keliausime ja dar vieną kvartalą, paskui nulipsime.

Jis stumtelėjo moterį į kairę ir nulaipino nuo slenkančios juostos. Rani suirzo, kad tai jis žino, kur eiti — šiaip ar taip, juk tai jos miestas. Tačiau šioje jo dalyje ji niekada nesilankydavo.

Kol keliavo slenkančia šaligatvio juosta turistų apsuptyje, ji dar nesijautė ypač krintanti į akis. Bet dabar… Rani apsidairė. Viskas čia atrodė kitaip (gatvelės siauresnės, namai senesni, labiau prišnerkšta), netgi kvapas tvyrojo kitoks. Šaligatvių plytelės ištrupėjusios, o praeiviai atrodė ir užsisvajoję, ir tuo pat metu — pavojingi… Kai tik ši mintis blykstelėjo galvoje, Rani prisivertė nusipurtyti kvaitulį.

Romantizuoti hiperius — niekų darbas, griežtai tarė ji sau. Savaime aišku, tai jie daro ir patys — blizgesio pieštukais, tradicijomis, apranga… Tačiau jai tai visai neprivalu.

— Kur dabar? — paklausė ji Deino.

Šis sulėtino žingsnį.

— Čionai.

„Čionai” nuo gatvės atsišakojo akligatvis — sausas, dulkėtas, užsibaigiantis siena su durimis.

Deinas suraukė antakius.

— Man tai nepatinka, — ištarė.

Rani linktelėjo. Šitokioje vietoje bet kam būtų juokų darbas užspeisti juos į kampą. Akimirką ją tarsi elektra nukrėtė: kažin ką apie šitokį žygį pasakytų brolis? Brolis… įdomu, ar Dariena Riis jau dvare? O jei taip, galbūt kaip tik todėl Zedas pasirodė toks šaltas, kai Rani jam paskambino?

Deinas ištarė:

— Rani-ka, palūkėk čia.

Ji net nespėjo prasižioti ginčytis, o Deinas jau ištraukė ranką jai iš parankės ir nužingsniavo į akligatvį. Rani lydėjo vergą žvilgsniu — jis priėjo prie pat durų, tada pasuko atgal.

Deinas mostelėjo jai.

Moteris nuskubėjo pas jį.

— Man atrodo, saugu, — ištarė Deinas tyliai. — Čia nėra jokių kitų durų — tik ištisinė vientiso pastato siena. Prieik prie durų ir pasibelsk. Adresas tas…

Žingsniuodama durų link, Rani galvojo: juk tai kvaila. Staiga ją apniko tvirtas įsitikinimas, kad už tų durų jos nelaukia joks Lorasas U-Elenas. O kas, jeigu tai žabangos? — šmėkštelėjo jai; širdis ėmė daužytis krūtinėje. O kas, jeigu už tų durų tyko Maiklas A-Rae? O jeigu Deinas sumanė ją pagrobti?..

Velniai nematė, tarė ji sau ir pabeldė. Durys atsidarė.

Tarpduryje išdygo žmogysta. Iš pirmo žvilgsnio net nebuvo aišku, koks tai padaras, jau nekalbant apie lytį: vilkėjo platų, ryškiai žalią drabužį iš plono, raibuliuojančio, akis žilpinančio audinio; plaukai buvo blizgantys, juodi. Pirštai, ausys ir šnervės žaižaravo neįtikėtina daugybe puošmenų. Toji akinanti esybė ištiesė ranką.

— Domna Rani, — prašneko sodriu vyrišku balsu. — Man labai malonu.

Staiga greta Domnos išdygo Deinas ir kyštelėjo koją į tarpdurį, kad šeimininkas negalėtų netikėtai užtrenkti durų.

— Mes dviese, — ištarė Rani, sutelkdama žvilgsnį į tamsias akis. — Tikiuosi, neprieštarausite.

Jis nusišypsojo.

— To ir tikėjausi. Prašom užeiti.

Rani įėjo vidun. U-Elenas uždarė duris, bet, kiek spėjo pastebėti ji, neužrakino.

Jie pateko ne į pastato vidų, o į vidinį kiemelį. Pačiame jo centre tryško fontanas: vanduo srove veržėsi aukštyn iš abstrakčių metalinių nasrų. Visą kiemą supo kolonada. Rytmečio saulėje žalia gaiva spindėjo pievelė. Netoli fontano, pievelės viduryje, į kurį vedė raudonomis plytelėmis iškloti takučiai, stovėjo trys krėslai, spintelė ir — tarsi visai netyčia čia pakliuvęs — kompiuteris.

U-Elenas nusimetė viršutinį apsiaustą ir liko su mažumėlę kuklesnio sukirpimo blyškiai žaliomis kelnėmis bei tunika. Jis mostelėjo į krėslus.

— Jauskitės kaip namie, — tarė.

Pasilenkęs prie spintelės jis lyg koks fokusininkas ištraukė taurę vaisių punšo Rani, o Deinui — kitą taurę, pripiltą iš pažiūros lyg ir raudonojo vyno. Pats prisidegė cigaretę.

— Na štai, galime įsitaisyti jaukiai ir patogiai, — tarė ir atsisėdo pirmas. Rani irgi atsisėdo. Deinas ėmėsi šniukštinėti po kiemelį.

Rani sutelkė visą dėmesį į šeimininką, pastebėjo akinančiai baltus jo dantis ir labai tankius juodus antakius; o barzda jam nežėlė, nebuvo matyti nė menkiausio apšepimo. Rani teko girdėti, kad Kerėtojo vyrai dažnai suvis pašalina barzdas.

— Jūs — Lorasas U-Elenas, — prabilo Rani.

Šeimininkas nusišypsojo.

— Visiškai teisingai. Kas dar galėčiau būti?

— Būtų labai malonu gauti kokį nors įrodymą.

Jis dar plačiau nusišypsojo.

— Gal turite mini skenerį? Ar norėsite pamatyti mano tapatybę patvirtinantį diską?

Ji atsakė klausimu:

— Kas yra Jago Šeimos narkotikų dileris Abanate?

Lorasas pažvelgė į moterį, paskui sukikeno.

— Šeriksė Esba. Ji buvo Jago Šeimos narkotikų dilerė Abanate, Domna. Šiuo metu ji Lėjuje, atostogauja.

— Kaip jums pavyko išsiųsti ją atostogų? — paklausė Rani ištiesdama kojas ir siurbtelėdama punšo. Šis buvo labai gardus.

— Pasiūliau atlygį.

— Ar kada nors buvote su ja susitikęs? — parūpo Rani. U-Elenas linktelėjo. — Kaip ji atrodo?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Maža stora moteriškutė. Išgedusiais dantimis.

Rani suraukė nosį. Jai buvo visiškai išgaravęs šitoks vien Kerėtojo gyventojams būdingas požiūris: visi jie ten manė, kad žmogaus kūnas — tik molis, kurį galima minkyti ir formuoti savo nuožiūra, laikantis mados. Štai kas nutinka, kai visas gyvenimas slenka laboratorijose, pagalvojo ji.

— Argi jums nesvarbu, kas yra mano palydovas? — paklausė.

— Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, — už ją atsakė U-Elenas. — Pastaruoju metu — vergas. Įkliuvo kontrabanda įvežęs — ar mėgindamas kontrabanda įvežti — į sektorių dorazino krovinį. Manding, vienas jūsų brolio, na, kaip sakoma, įgijinių. — Ramiame jo balse suskambo vos vos juntamos paniekos gaidelės.

Rani pajuto, kad po truputį jau ima kaisti. Mano drauge, pagalvojo ji, ar mano prieše, nežinia, kuo pats save laikai, bet tu šito tikrai nesakytum šitaip, jeigu priešais tave krėsle sėdėtų mano brolis.

Susizgribusi, kad pradeda siusti, ji užgniaužė kylančią pykčio bangą. Deinas prisiartino ir atsistojo greta jos.

— Mes čia vieni, — tarė jis.

— Ačiū, — atsakė ji ir mostelėjo į trečiąjį krėslą.

Jie visi puikiai žinojo, kad kieme galėjo būti įrengta bent šešių rūšių slapto įrašinėjimo įranga, kurią aptikti galėtų nebent patys jautriausi prietaisai. Bet jeigu jau U-Elenui knieti jų pokalbį įrašyti — tegul sau. Rani stebėjo, kaip tabako dūmelis vinguriuoja iš tobulos formos U-Eleno lūpų kampučio.

— Pasakykite man kai ką, pilieti, — prašneko ji. — Jei mano informatorių žinios teisingos, jūs gyvenate Palauoje, Kerėtojuje, jums keturiasdešimt septyneri metai, grojate Kerėtojo fleita. Taip pat jūs — stambios Kerėtojo korporacijos atsakingasis valdytojas. Ką tuomet jūs veikiate, trainiodamasis su narkotikų dileriais Čabade?

Šeimininkas giliai įtraukė dūmo į šnerves ir visas taip ir suspindo.

— Štai kuo mane žavi Čabadas ir jo žmonės, — pragydo jis. — Jūs iškart stveriate jautį už ragų. Ar žinote, kad manajame pasaulyje būtų palaikyta nedovanotinu nemandagumu, jeigu tiesiai šviesiai pereitumėte prie reikalo, prieš tai mažiausiai valandą nepaistę pačių įvairiausių bereikšmių niekų?

Tai jau taip, pagalvojo Rani. Bet dabar tu — mano pasaulyje, tu, išpuikęs, nosį užrietęs kerito vaike!

— Ar jūs ištremtas? — paklausė ji.

U-Elenas mostelėjo cigarete.

— O, ne. Aš čia verslo reikalais.

Rani sausai atsakė:

— Aš irgi.

— Varge ir nelaime, — suaimanavo jis, — regis, būsiu jus įžeidęs. Meldžiu atleisti. — Jis triukšmingai iškvėpė. Rani įskaudo dantis — ji ne iš karto susizgribo pernelyg kietai juos sukandusi. — Vis dėlto neabejoju, Domna, jūs tikriausiai seniai įtarėte, kad visą šį spektaklį lėmė vienintelis motyvas — atkreipti jūsų dėmesį.

— Spektaklį? — pakartojo ji.

U-Elenas mostelėjo ranka į namo sienas.

— Ką gi, kaip jau pastebėjote pati, kažin ar čia — kaip tik ta vieta, kur tikėtumėtės sutikti vienos didžiausių planetos korporacijų atsakingąjį valdytoją.

— Ką gali žinoti, — atitarė Rani. — Keisti kartais būna tie žmonės. — Ji matė, kaip Loraso kaktoje po truputį ryškėja raukšlės — galų gale jis suvokė, kad jį įžeidė. — O aš niekada nesu buvusi Kerėtojuje.

— O man iki šiol neteko lankytis Čabade, — atsakė U-Elenas.

— Man atrodo, jis žavingas, nors ir kiek atšiaurus.

— Taip, — sutiko Rani, — jis tikrai gali būti atšiaurus. — Jai parūpo, kiek laiko dar prireiks šitam tipui, kol pagaliau ims kalbėti apie reikalo esmę. — Žinoma, šis — anaiptol ne tipiškas mūsų miesto rajonas.

— Taip man ir pasirodė. Bet man taip ir nepasitaikė proga kaip reikiant pasižvalgyti po Abanatą. Tiesą sakant, oficialiai manęs čia išvis nėra. — U-Elenas nusišypsojo ir išpūtė dūmų debesį.

— Kaip jums tai pavyko? — paklausė Rani.

Jeigu jau čabadiečiai garsėja tiesmukumu, pagalvojo ji, negaliu suteršti tokios reputacijos. Be to, ką gali žinoti, galbūt jis ims ir atsakys.

— O, aš neišsiversčiau be pagalbos, Domna, — atsakė U-Elenas. — Man padėjo „Farmacija”.

Rani loštelėjo, lyg kažkas būtų smogęs jai į krūtinę. Ir pasakė:

— Aš priblokšta — nejaugi gerbiamas Kerėtojo verslininkas gali būti kaip nors susijęs su „Farmacija”?

U-Elenas linktelėjo patenkintas.

— Mes — partneriai. — Jis skėstelėjo rankomis. — Kaip matote, aš jumis pasitikiu.

Rani toli gražu neatrodė, ar tai jau tikrai taip aišku. Ji paslapčiomis svarstė, ar gali būti, kad U-Elenas sako tiesą.

— Kas tie „mes”? — paklausė ji.

— Mano bendrovė.

Akys lygiame, be menkiausios raukšlelės jo veide blykstelėjo. Nuo fizinio jo tobulumo — net rankos buvo be menkiausios ydelės, glotnios kaip stiklas — Rani darėsi nejauku.

— Ar ne per gerai apie mane galvojate? — rimtai pratarė ji. — Tai, ką štai prisipažinote, būtų be galo įdomu Federacijos policijai. Kaip galite būti tikras, kad aš nesikreipsiu tiesiai įjuos?

— Skubinsitės tiesiai pas hipererdvės farus? — U-Elenas sukikeno. — Domna, ne toks jau aš beviltiškas kvailys. Jūs nė už ką įjuos nesikreiptumėte. Be to, jie patys žino. Tiksliau sakant, žino Maiklas A-Rae. Žino tai jau daugelį metų.

— Tikrai? — suabejojo Rani. — Kodėl tuomet jūs vis dar ne už grotų?

U-Elenas paspringo ir užsikosėjo. Jo veidas patamsėjo. Rani dirstelėjo į Deiną. Šis pirštais barbeno į krėslo ranktūrį. Galiausiai U-Elenas atitoko pakankamai, kad išspaustų:

— Domna, jūs nė nenutuokiate, kaip tai juokinga.

— Tai apšvieskite mane, — tarė Rani.

— Maiklas A-Rae — mano pusbrolis, — pareiškė U-Elenas. — Tai yra — buvęs Maiklas U-Anasis. Žinote, net mano fanatikas pusbrolis Maiklas nelinkęs pernelyg skubintis gaudyti ir kišti į cypę savo paties šeimos narių.

Pusbrolis? — apstulbo ji. Bandė įžvelgti U-Eleno veide kokį nors panašumą su A-Rae. Tačiau susidūręs su žmonėmis iš Kerėtojo, išvaizda niekada negali pasikliauti. Visi jie — šimtąkart lipdyti ir perlipdyti. Maiklas U-Anasis, pagalvojo ji. Štai šitai aš būtinai prisiminsiu.

— Ar jūs kada nors susitinkate? — paklausė ji.

— Su Maiklu? Na ką jūs, žinoma, ne! — sušuko U-Elenas. — Jau daugybę metų nebepalaikome išvis jokio ryšio. Tiesą pasakius, jo gana iškreiptas pareigos jausmas ir yra viena priežasčių, dėl kurių atsidūriau čia.

Pasigraibęs spintelėje, Lorasas išsitraukė šiaudinę vėduoklę ir tingiais mostais ėmė vėduotis. Jo nagai buvo blyškiai žalsvi.

Rani svarstė, ar jis pats nutuokia, kokią vertingą informaciją ką tik jai atskleidė. Ta nepakenčiama jo pompastika… Tačiau po išorine savimeile Rani užuodė jo aštrų protą, atsargumą ir ne pačius tyriausius ketinimus. Su šiuo žmogumi teks elgtis itin apdairiai.

Ji vėl prašneko, vildamasi dar ką nors išgirsti apie Maiklą A-Rae:

— Jis tvirtina esąs tikras dorybingumo įsikūnijimas. Manau, jo paties giminaičių ryšiai su „Farmacija” jam kelia pasibjaurėjimą, ar ne?

Vos tai pasakiusi ji prisiminė, kaip A-Rae pats pasipasakojo išsižadėjęs šeimos dėl tos priežasties, kad ši pelnėsi iš vergovinės sistemos. Jos nervai ėmė vibruoti.

U-Elenas atsakė:

— Apie dorybingumą verčiau spręsti iš darbų, ne iš žodžių. Vaikystėje Maiklas buvo nepakenčiamas — valdingas ir baisus savanaudis. Neprilygstamas pagyrūnas. Tikriausiai toks tipas jums pažįstamas?

Domna Sam, dingtelėjo Rani.

— Taip, — atsakė ji.

— Tai, kas vienam dorybė, — kone progiesmiu užtraukė U-Elenas, — kitam — kalėjimas.

Šį posakį Rani jau buvo girdėjusi anksčiau. Ji niekaip neįstengė perprasti, ar tik U-Elenas nebando įpiršti jai viso kalno nesąmonių. Vis dėlto neatrodė, kad jis meluotų. Moteris gurkštelėjo punšo. U-Elenas kalbėjo toliau:

— Žinote, tiesiog nuostabu, kaip keičiasi istorija priklausomai nuo autoriaus, rašiusio knygą. Štai dabar Maiklas tvirtina visą gyvenimą karštai neapkentęs vergovinės sistemos. Tuo tarpu pats kadaise mokėsi medicinos, svajojo dirbti Tinkle. Atrodė rimtai nusiteikęs, iš visų jėgų siekė tikslo… — Jis nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis. — Bet aš atvykau į Čabadą ne tam, kad pasišnekėčiau apie savo pusbrolį.

Atrodė, jog įkaitusiame kieme šeimininkas jaučiasi pakankamai jaukiai. Rani įskaudo sprandą. Domnai labai knietėjo supurtyti tą puošeivą, tik ji nenutuokė, kaip reikėtų tai padaryti. Izobelė būtų žinojusi, dingtelėjo jai.

— Turiu jums šį tą pasiūlyti, — tarė U-Elenas. — Gal norite dar punšo?

— Ne.

— Tuomet, jei leisite, norėčiau supažindinti jus su keliais paprastais faktais apie prekybą narkotikais.

Rani taip ir sustabarėjo.

— Pilieti, — įtemptai ištarė ji, — abejoju, ar jūs sugebėsite Jago Šeimos atstovei apie prekybą narkotikais papasakoti ką nors tokio, ko ji nežinotų.

Jis sumaigė cigaretę ir pažvelgė į Rani.

— Domna, dėl Dievo meilės. Aš nė nemaniau jūsų įžeidinėti. Esama tokių faktų, apie kuriuos ničnieko nenutuokiate nei jūs, nei bet kuris kitas Čabade. Tad tiesiog pasiklausykite.

Rani tarstelėjo:

— Kalbėkite.

Iš po plyšelio po akmeniu, gulinčiu prie U-Eleno kojų, išniro smėlinis driežas — išviliotas smalsumo, o gal susigundęs dūmo kvapu.

— Jūs puikiai žinote narkotikų judėjimą ribojančius įstatymus, — vėl prašneko U-Elenas. Jis suglaudė pirštų galus, saulės spinduliai sublykčiojo kiekviename ant jo rankų spindinčiame briliante. — Mūsų išmintingoji Federacija draudžia pergabenti iš vieno sektoriaus į kitą tam tikrų rūšių narkotikus, tarp jų — ir doraziną. Prieš daugelį dešimtmečių nusikalstamas konsorciumas, žinomas „Farmacijos” pavadinimu, pradėjo gaminti doraziną ir gabenti į šį sektorių. Dorazino formulė — ypač uoliai saugoma paslaptis; tiesą sakant, ji įslaptinta taip, kad netgi Kerėtojo laboratorijose dirbantys chemikai taip ir nesugebėjo išskaidyti narkotiko ir ištirti jo sudėties.

— Tai aš žinau, — įsiterpė Rani.

— Meldžiu kantrybės, Domna. Gal įpilti dar vyno? — Jis kilstelėjo grafiną. Deinas atsisakė papurtydamas galvą. — Domna, gal jūs norėsite dar punšo? Ne? Ką gi. Kur aš sustojau?.. Taigi. Maždaug prieš penkiasdešimt metų „Farmacija” kreipėsi su pasiūlymu į mus, turiu omeny — į „Vaistų gamybą, Inc.”. Jie susidūrė su tam tikromis gamybos problemomis. Pradėjo plėsti platinimo tinklą, bet ne kažin ką tenutuokė apie efektyvius gamybos metodus. Galite įsivaizduoti, kaip jie iš pradžių organizavo darbą gamykloje! Taigi paprašė mūsų patarimo. Mes sutikome jiems padėti — už tam tikrą kainą. — Jis prisidegė dar vieną cigaretę.

Rani stebėjo driežą. Gyvūnėlis įsitaisė greta numesto U-Eleno apsiausto ir oranžiniu liežuvėliu bandė paragauti žalios medžiagos. Laikykis nešališkai, paliepė sau Rani. Nemėgink susijaudinti. Prisimink, ką sakydavo Izobelė…

— Labai įdomu.

U-Elenas mažumėlę sudirgo. Rani pradžiugino, kad tai buvo pastebima. Jis įnirtingai užsitraukė, paskui stipriai išpūtė dūmą.

— Mainais už pagalbą mums atiteko dvidešimt procentų „Farmacijos” dalies.

— Ką? — žioptelėjo Deinas.

— Taip, — patvirtino U-Elenas. — Mes tikėjomės perpirkti iš jų dorazino formulę. Tačiau jie tvirtai pareiškė neparduosią. Vis dėlto visa tai, ką sužinojome apie juos, įtikino mus, kad dėl tų dvidešimties procentų mums tikrai neteks gailėtis.

— Ir kaip, nepasigailėjote? — paklausė Rani.

— Mūsų pelnas siekė maždaug trisdešimt milijonų kredų per metus.

Deinui išsprūdo:

— Dievulėliau… — Liesame jo veide pasirodė baiminga pagarba.

Rani suraukė antakius.

— Gal vis dėlto įpiltumėte man dar punšo? — Ji padavė U-Elenui savo taurę; išgąsdintas moters judesio driežas smuko atgal po akmeniu. U-Elenas pripylė taurę saldaus, šalto gėrimo; Rani gurkštelėjo. — Ačiū. — Ji pažvelgė į šeimininką per taurės viršų. — O kaip šiuos pelnus paveikė Maiklo A-Rae — narkotikų skyriaus policijos kapitono — elgesys?

U-Elenas didžiai susidomėjęs apžiūrinėjo savo kelnių audinį. Po valandėlės atsakė:

— Prastai. „Farmacija” dabar jau nori nutraukti dorazino gamybą.

Rani nervai virptelėjo.

— Tai būtų visai kvaila.

— Mums irgi taip atrodo, — pritarė U-Elenas. — Tiesa, jokiu būdu negalima tvirtinti, kad „Vaistų gamyba, Inc.” to neišgyventų. Mes tikriausiai ir toliau gyvuotume visai neblogai, kadangi mums priklauso pentatino gamybos sektoriuje patentas. — Jis kostelėjo. — Vis dėlto mūsų pentatino gamykla, nors ir patenkina dabartinę produkto paklausą, yra gana nedidelė, o norint ją plėsti, prireiktų milžiniškų investicijų — prireiktų didžiulių sumų pinigų, kurių mes nebegausime, jei dabartiniai prekybos apribojimai įtikins „Farmaciją” nutraukti dorazino gamybą.

Rani pasakė:

— Savaime suprantama, jūs vėl pasisiūlėte nupirkti iš jų dorazino formulę.

— Taip. Ir šį kartą jie jau sutiko parduoti. — U-Elenas lyg ir turėjo triumfuoti. Tačiau jo balse nebuvo jokio džiaugsmo.

— Ir?.. — paragino jį Rani.

U-Elenas įsmeigė akis į žioruojantį cigaretės galiuką.

— Jie užsiprašė trisdešimties milijonų kredų.

— Padori suma.

— Jūs nesuprantate, — sumurmėjo U-Elenas. — Mes neturime tiek pinigų. Supraskite, jie nori gauti visą sumą iš karto, o mes niekaip negalime likviduoti šitiek kapitalo. Neseniai mano šeimos nariai ėmėsi kai kurių žygių, kurie toli gražu neatnešė tiek naudos, kiek tikėtasi. Praradome didžiules sumas.

Rani tarstelėjo:

— Apgailestauju, kad jums kliuvo šitokie lemties išbandymai.

U-Elenas suraukė antakius.

— Štai todėl, — pridūrė jis, — „Vaistų gamyba, Inc.” norėtų pasiūlyti Jago Šeimai prisidėti perkant dorazino formulę.

Na pagaliau, dingtelėjo Rani, pagaliau… Ji giliai įkvėpė.

— Tai išties rimtas pasiūlymas, pilieti, — prašneko Domna. — Tad pasakykite, kodėl jūs, užuot užmezgę ryšį su manimi, įsivėlėte į šitokį… spektaklį? — Ji reikšmingai nužvelgė iš pradžių savo, paskui — U-Eleno drabužius.

Užsigavęs jis atsiliepė:

— Domna, aš vilkiu tokius drabužius, kokie įprasti mano pasaulyje. O dėl to, ką vilkite jūs… ką gi, manau, kad jūs pati renkatės, kuo rengtis.

— Kalbu anaiptol ne apie drabužius, — atitarė Rani. — Turėjau omeny — kodėl tiesiai nesikreipėte į mane? Galėjote paprasčiausiai pasibelsti į mano duris ir prisistatyti, kas esąs. Nuo ko jūs slapstotės? Nejaugi nuo savo partnerių?

U-Eleno veidas skausmingai persikreipė.

— Ne, Domna. Nors iš tiesų būtų geriau, jei jie nesužinotų apie mūsų susitikimą. Na ne… tie, su kuriais aš vengiu susidūrimo gyvendamas šiame gana slegiančiame ir ne itin civilizuotame miesto rajone, yra mano baisusis pusbrolis ir jo pakalikai.

— Suprantu, — nutęsė Rani. Ji ėmė ritinėti tarp delnų taurę. U-Elenas vėl pasiėmė šiaudinę vėduoklę ir ėmė ją mosuoti. — Tačiau A-Rae — anaiptol nebe toks galingas, be to, jo ieško Abanato policija.

U-Elenas atsakė:

— Vis dėlto, kol jis dar nesurastas ir saugiai nepatupdytas už grotų, aš linkęs verčiau laikytis nuo jo… na… tokiu pat atstumu, kaip ir dabar, Domna.

Rani puikiausiai suprato jo nenorą šmėžuoti pusbrolio akivaizdoje, taip pat ir žodžiais neišsakytą, bet aiškiai juntamą pasitikėjimo Abanato policija stygių.

— Tikiuosi, jau labai greitai jis ir atsidurs už grotų, — tarė ji. Pastebėjusi Deino grimasą, ji vyptelėjo pati sau. Staiga jai šovė mintis: kažin ar U-Eleną irgi pasiekė tie gandai, apie kuriuos jai užsiminė Imre Kynetas? Ji nutarė patikrinti. — Dabar, kai A-Rae jau nebėra, kaip manote, kas pasikeis narkotikų pergabenimo grandinėje?

Ruda U-Eleno ranka, gniaužianti vėduoklės kotą, pabalo.

— Sklando gandai, kad naujasis narkotikų skyriaus kapitonas bus iš Diksono Pasaulio. Nežinau, ar jūs žinote, ką tai reiškia, Domna.

— Žinau, ką tai reiškia, — patikino Rani. Ką gi, pagalvojo, jeigu išgirsiu dar vieną kartą, tada jau patikėsiu, jog tai tikrai tiesa. — Taigi jeigu „Farmacija” negaus iš mūsų trisdešimties milijonų kredų už dorazino formulę, jie arba išvis nutrauks dorazino gamybą, arba parduos formulę kam nors kitam.

— Abejoju, ar atsiras kas nors, pakankamai kvailas, kad ją pirktų, — atsakė U-Elenas. — Tiesa, visuomet lieka galimybė kreiptis į Federaciją su prašymu legalizuoti dorazino pergabenimą. Tačiau neatrodo, kad Nekso Kompcentro biurokratai šiuo metu būtų itin entuziastingai nusiteikę narkotikų atžvilgiu, tad kol tą prašymą jie gautų ir imtųsi svarstyti, viso narkotikų apyvartos tinklo darbininkai jau būtų sutupdyti į kalėjimą, o Čabade, ko gero, spėtų įsisiūbuoti rimti socialiniai neramumai.

Rani tarė:

— Mes manome, kad referendumas nebeįvyks, pilieti, jeigu jūs tai turite omeny.

— Ne, ne tai. Jeigu ir ateitų tokia diena, kai doraziną galėtumėte įsivežti legaliai, Domna, tuo metu jums jau tektų galynėtis su visuotiniu vergų maištu.

— Taip, — tyliai ištarė Rani. Šitokia galimybė buvo nuolatinis visų Čabado piliečių košmaras. U-Elenas sakė tiesą: Čabadas, toks, koks jis yra dabar, galėtų sėkmingai gyvuoti ir toliau tiktai tuo atveju, jei dorazino gamyba nevėliau kaip per šešis mėnesius būtų perkelta į Sardonikso sektorių. Istorija turi savų būdų sergėti praeitį, pagalvojo ji. Kažin ar tik Ramasui I-Okadui nelemta tapti pirmuoju revoliucijos kankiniu?

— Kokios sumos jūs pageidautumėte iš manęs, pilieti? — paklausė ji.

— Penkiolikos milijonų kredų, — atsakė Lorasas. — Penkiasdešimties procentų.

Rani užsimerkė. Penkiolika milijonų kredų apyvartinių lėšų… Ji stengėsi prisiminti skaičius, kuriuos jai rodė Takas Rafaelis.

Galbūt kaip tik tiek ir pavyktų surinkti. Bet… atiduoti šitokią sumą, ir dar be jokios sutarties, be jokių garantijų, nusikalstamo konsorciumo emisarui? Rani svarstė, ką apie tai pasakytų jos motina. „Daryk tai, ką privalai daryti’’. Tai buvo vienas mėgstamiausių Izobelės posakių. O juk paskui dar lauktų galaižin kokios išlaidos: gamyklos statyboms, darbininkams, vergams, įrangai…

— Pilieti, — tarė ji, — manau, nesitikite, kad atsakysiu jums dabar pat.

Jis subruzdo.

— Domna, pasakysiu jums, ką man sakė „Farmacija”. Atsakymo jie laukia nevėliau kaip po keturių standartinių savaičių.

— Laiko ne kažin kiek, — tarė Rani ir pakilo. — Ką gi, pilieti. Aš jums pranešiu savo sprendimą. Ar asmeninis laiškas jus pasieks? — Jis linktelėjo. — Tad šitaip ir sulauksite iš manęs žinios.

Ji nužingsniavo prie durų. U-Elenas pasiėmė numestą apsiaustą ir nusekė paskui ją.

— Tikiuosi, suprantate, — neramiai sušneko jis, — kad aš nieko jums nesiūliau? Kad, jei kam nors parūptų tai patikrinti, įsitikintų, jog Lorasas U-Elenas šiuo metu yra Palauoje?

Rani maloniai jam nusišypsojo.

— Suprantu tai kuo puikiausiai, pilieti, — tarė ji.

Uždėjo delną ant durų rankenos, trūktelėjo. Deinas išėjo laukan pirmas. Nužingsniavo iki gatvelės, grįžo atgal.

— Švaru, — ištarė.

— Geros jums dienos, — atsisveikino Domna ir išėjo į siaurą, dulkėtą gatviūkštę. Penkiasdešimt procentų nuo trisdešimties milijonų kredų sumos, vėl pagalvojo ji. Kažin ar Jago Šeima iš tiesų pajėgi surinkti penkiolika milijonų?

Pagaliau ištrūkęs iš vidinio kiemelio ir akligatvio, Deinas atsipalaidavo. Nužvelgė siaurą gatvelę. Du hiperiai stoviniavo ant kampo, dūmydami kvaišalų suktinę, ant laiptų sėdėjo kažkokia moteris, bet į juos niekas nežiūrėjo. Deinas pasirąžė, stengdamasis išjudinti sustirusius raumenis. Rani atrodė susikaupusi ir kažką murmėjo sau po nosimi. Deinas stvėrė ją už rankos — vos spėjo trūktelėti į šalį, kad neįmaknotų į duobę.

— Kur eisime, Rani-ka? — paklausė.

Moteris pažvelgė į vergą. Jos akys švietė.

— Tu ničnieko apie tai negirdėjai, — pasakė.

— Apie ką? — Jis nusišypsojo. — Hiperiai puikiai sugeba saugoti paslaptis.

Vos tai ištaręs susizgribo, kaip absurdiškai skamba, kai tai sako jis. Tačiau Rani nesureagavo, galbūt net neišgirdo.

— Prakeikimas, kaip norėčiau būti namie, — ištarė.

— Netrukus ir būsi, — patikino Deinas.

Netrukus tu būsi dvare, o aš — toli nuo čia, pagalvojo jis. Dirstelėjo per petį į tolumoje žvilgančius sidabrinius maršrutinių luotų korpusus, ir širdį suspaudė savojo laivo, „Užtrauktuko”, ilgesys. Deinas ryžtingai išmetė jį iš galvos tvirtindamas sau, kad, jeigu nesugebės rasti būdo pasiųsti žinios Tori Lamonikai, bet kokios galimybės ištrūkti iš sektoriaus išgaruos kaip dūmas. Tačiau Neila Hamiš sergėjo kompiuterį nuožmiai it drakonkatė.

— Kur norėsi eiti dabar? — pakartojo klausimą jis.

— Į Kynetų Šeimos namus, — atsakė Rani.

Juodu užlipo ant slenkančios šaligatvio juostos. Deinas laikė Rani už parankės baimindamasis, kad, nugrimzdusi į neramius apmąstymus, ji gali netekti pusiausvyros ir nugriūti nuo judančios juostos. Ir tuo pačiu svarstė, koks jausmas turėtų apimti, išleidus penkiolika milijonų kredų.

Nuo slenkančios juostos jie nulipo Promenadoje. Staiga Rani sustojo lyg nudiegta. Deinas apsidairė. Jų link, pasipuošusi kraupia, džiugulinga šypsena, krypavo Čarita Diamos.

— Pussesere Rani! — Ji žvygtelėjo taip, kad praeivių galvos gerų dešimties metrų nuotoliu į visas puses atsigręžė į juos. — Neabejoju, tu gavai mano laišką, taigi žinai, kaip man klaikiai gaila, kad šitaip kraupiai buvo sugriautas tavo namas, baisu, tikras siaubas, žinok, visas miestas taip tavęs gailisi, o juk toks nuostabus buvo namas, istorijos dalelė; ar tu žinai, kad žmonės dabar šneka apie labai įdomius dalykus? Dėl to pabaisos A-Rae ir to, ką jis padarė tau, dabar jau nebebus referendumo, o aš manau, kad taip tik dar geriau — jeigu būtų referendumas, aš balsuočiau už tai, kad viskas liktų po senovei, juk šitiek metų buvo triūsta iki devinto prakaito, o aš visuomet sakydavau: seni papročiai — geri papročiai…

— Čarita, — įsiterpė Rani, — aš skubu į susitikimą.

Čaritos žvilgsnis nuslydo nuo jos prie Deino; ji sukikeno.

— O jergutėliau, — pasakė. — Tai jau taip.

Vėliau, įsitaisiusi Imrės Kyneto kabinete su senovinėmis knygomis, žvelgdama į priešais sėdinčią Kristiną Vu, Rani susimąstė: kažin ką pasakytų Kristina, jeigu taip imčiau ir paklausčiau: „Ar man verta už penkiolika milijonų kredų pirkti dorazino formulę? ” Tačiau prašyti šitokio teisinio patarimo buvo dar anksti. Pirmiausia reikėjo skirti bent kelis vakarus visų korporacijų finansinių ataskaitų peržiūrėjimui.

— Taigi, — prašneko ji, — tarkime, aš sumanyčiau tekėti už Feriso Diuro — galėčiau tai daryti ar ne?

Kristina sumirksėjo sveikąja akimi.

— Galėtum, — atsakė. — Įkūrėjų Sutartis tai leidžia, bet su išlyga: ir tu, ir Ferisas penkiasdešimt procentų savo Šeimų kapitalo turėtų įnešti į specialų kreditinį fondą vaiko arba vaikų vardu; šį fondą pagal įgaliojimą tvarkytų koks nors trečias juridinis asmuo.

Vadinasi, pagalvojo Rani, visa tai, ką man sakė Ferisas — tiesa. Ji pakilo ir priėjo prie knygų lentynos. Turėjo gerokai pakreipti galvą, norėdama perskaityti knygų pavadinimus ant nugarėlių. „Laiko mašina” — šitaip vadinosi viena knygų. Ir kita — „Paskutinieji ir pirmieji žmonės”. Dar viena — „Nepavergtieji” — kažin apie ką ši? — dingtelėjo jai.

— Gal norėtum ko nors išgerti? — pasiūlė.

— Taip, ačiū, — neatsisakė Kristina.

Rani timptelėjo senovinį margais raštais išaustą kaspiną, kokiais Kynetai išsikviesdavo vergus. Vergas stumtelėjęs pravėrė apskritas duris.

— Man vyno, — tarė Rani. — Kristina, o tau ko?

— Aš irgi mielai išgersiu vyno, — atsakė advokatė.

Vergas nusilenkė ir išėjo. Ir tuoj pat pasirodė vėl, dvilinkas įsispraudė pro žemą angą. Pastatęs padėklą ant stalo, įpylė iš grafino vyno į dvi taures auksuotomis briaunomis.

— Ar daugiau nieko nepageidausite, Domna? — paklausė.

— Ne, ačiū, — atsakė Rani. Ji paėmė vieną taurę, kitą padavė Kristinai. — Sakyk, Kristina, ar pinigus į vaiko sąskaitą reikėtų pervesti tuojau pat, ar būtų galima palaukti, pavyzdžiui, tol, kol vaikas iš tikrųjų gims?

Kristina suraukė antakius.

— To nežinau. Reikėtų peržiūrėti įstatus.

— Suprantu.

Valandėlę jiedvi gurkšnojo tylėdamos. Paskui Kristina paklausė:

— Rani, kiek laiko mudvi pažįstamos?

Rani apsilaižė lūpas.

— Gal penkiolika metų? — pasakė.

— Maždaug tiek. Tu sugrįžai iš Sovkos, o paskui mirė Izobelė. Tada aš buvau tik pradėjusi verstis teisininkės praktika, dirbau vos kelerius metus… — Kristina pakilo. Ji buvo išties miniatiūrinė: gal metro trisdešimties ūgio, o svėrė nedaugiau nei trisdešimt kilogramų. — Man patinka šis kambarėlis, — tarė. — Jis beveik pakankamai mažas. Kažin kas jį projektavo? Galbūt galėtų tokį pat įrengti ir man? Tiktai be knygų, žinoma. Rani, ar tu tikrai nori tekėti už Feriso Diuro?

— Galbūt, — atsakė Rani.

Kristina tyliai paklausė:

— Nepaisydama netgi to fakto, kad jis, nors ir tituluojamas Domniu Ferisu, vis dėlto nėra pagrindinis juridinio asmens, kas ir yra jo Šeima, finansų valdytojas?

— Jis… nevaldo visų Šeimos finansų?

Kristina papurtė galvą. Smulkučiukės jos rankos glamonėjo paauksuotą taurę. Taurę iš Čabado stiklo, dingtelėjo Rani.

— Ne. Diuru Šeimos turtą valdo komitetas, kurį dar prieš mirtį suformavo Domna Sam. — Kristina nusišypsojo. Jos dantys buvo beveik tokie pat balti, kaip ir Loraso U-Eleno.

Rani šmėstelėjo mintis: kaip gaila, kad apie tai ji nepasakė man. Domna atsilošė krėsle.

— Vadinasi, — tarė, — nori pasakyti, kad Ferisas nekontroliuoja Diuru Šeimos pinigų?

— Visiškai teisingai, — atsakė Kristina. — Žinoma, jis atsiskaito už visas namų išlaidas, be to, manau, jam skirta pakankamai solidi asmeninė sąskaita, kad galėtų susimokėti už savo pomėgius.

— Bet kodėl?

Kristina atsakė:

— Tikriausiai todėl, kad Feriso Diuro negalima be išlygų vadinti suaugusiu žmogumi. Jis taip niekad galutinai ir nesubrendo — bando vaizduoti solidų, atsakingą asmenį, tačiau jis visiškai nesusigaudo apie tokius dalykus, kokius tu, mieloji, sutvarkai nė nesusimąsčiusi. Kaip tu manai, kodėl Domna Sam šitaip negalėjo jo pakęsti?

— Ar Ferisas žino apie tai? — paklausė Rani.

Kristina atsakė:

— Kas pasakys, ką Ferisas žino, o ko — ne? Kartais atrodo, kad žino. Kartais — akivaizdu, kad ne.

Atrodo, tąsyk, kai pirmą kartą aptarinėjo šiuos reikalus su manimi, jis tikrai nežinojo, pagalvojo Rani. Atsidususi ji padėjo taurę. Vyno nebesinorėjo. Kodėl, pagalvojo ji, dabar atrodo, kad anas pokalbis su Ferisu buvo šitaip seniai?

Aš vis dar galėčiau ištekėti, mąstė ji. Galbūt net ištekėti už Feriso Diuro. Esama daugelio bendrovių, kurias valdo įgaliotinių komitetai, ir tai visai nereiškia, kad jos dirba mažiau efektyviai. Juk net labai gali būti, kad aš pažįstu visus to komiteto narius, o Ferisas nė nemėgins spardytis, jei tik elgsiuos su juo maloniai ir protarpiais leisiu pasijusti svarbiu asmeniu.

Dievulėliau, kažkaip netikėtai įsijautusi svarstė Rani, ir ką jis veikia su tokia galybe laiko? Kuo užpildo savo dienas? Kurpia neįtikėtinas, sudėtingas strategijas, kurios padėtų jam įsilieti į šį pasaulį, kuriam jis supranta nepriklausąs? O gal perstatinėja baldus? O gal spragsėdamas pirštais vaiko vergus?

Visai nežinia kodėl, bet jos akys nei iš šio, nei iš to pritvinko ašarų. Rani pakilo.

— Rani? — Kristina net pašoko iš krėslo. — Rani, atleisk, nemaniau, kad šitaip susisielosi. Rani… dėl Dievo meilės, eikš, sėskis.

— Ne, Kristina, aš nenoriu sėdėti.

Rani krumpliais pasitrynė akis. Kristina žvelgė į ją sunerimusi ir sutrikusi.

— Rani, — lėtai tardama žodžius prašneko ji vėl. — Aš… atleisk, kad klausiu, bet… ar tu myli Ferisą?

Rani nejučia susijuokė ir užspringo. Atsikosėjo, gurkštelėjo vyno ir vėl ėmė kosėti — stipraus vyno gurkšnis nudegino gerklę.

— Oi ne, Kristina, visai ne. Tiktai staiga pasidarė taip liūdna dėl jo… Po šimts, tai ką jis veikia ištisas dienas?

Kristina išpyškino lyg iš natų:

— Meistrauja modelius.

— Modelius? Kokius modelius?

Kažkodėl Rani sąmonėje tvykstelėjo vizija: Ferisas, vaikštinėjantis po kambarį, prigrūstą natūralaus dydžio negyvų lėlių…

— Namų modelius, — atsakė Kristina. — Specialiai tam įsirengęs patalpą rūsyje. Labai keista, kad neparodė jų tau. O gal slėpė specialiai — ruošė netikėtumą, o gal ketino įtraukti juos į sutartį. Beje, sekasi jam puikiai, šioje srityje jis — tikras auksinių rankų meistras; visus namelius stato pats, netgi stengiasi, kad statybinės medžiagos atitiktų originalias. Kartą jis man prisipažino, kad jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą. Tai iš tikrųjų liūdna. Juk tu neketini tekėti už jo, ar ne, Rani?

— Ne, — atsakė Rani. Ji susmuko į krėslą karštai trokšdama šiuo metu būti savo namuose užmiesčio valdoje ir kad Binkis sėdėtų prie kompiuterio, o Izidė žaistų prie kojų… Tačiau Binkio nebėra tarp gyvųjų. — Ne, Kristina, aš netekėsiu už jo.

Ji palydėjo Kristiną iki durų. Jiedvi apsikabino. Tvirti mažyliukės moters delnai akimirkai prigludo Rani prie skruostų. Kristina pabučiavo ją ir tarė:

— Verčiau važiuotum iš čia kuo greičiau, brangioji. Abanatas tau kenkia.

Priėjusi prie lango, Rani lydėjo ją akimis. Kristina plačioje gatvėje atrodė trapi kaip vaikas.

Rani užlipo į viršų. Vos įėjusi į kambarį, pagalvojo apie Ferisąir vėl susigraudino. Laimė, kambaryje, be jos, nebuvo nė gyvos dvasios; Rani skubiai uždarė ir užrakino duris. Drabužiai, kuriuos ji vilkėjo eidama į hiperių rajoną, o paskui nedelsdama nusivilko, mėtėsi išdraikyti ant didžiulės rausvos lovos. Rani bet kaip sukrovė kelnes, marškinius, sandalus ant krėslo. Staiga jai pakirto kojas, tarytum kelių sąnariai būtų netikėtai virtę drebučiais. Rani įsitvėrė krėslo ranktūrio ir sunkiai sudribo ant drabužių kaugės. Po šimts, kas jai darosi? Ji pasičiupinėjo galvą. Plaukai buvo karšti.

Matyt, tiesiog perkalto saulėje… Rani atsilošė. Dar kelias akimirkas pasėdėsiu, tarė ji sau, tada nulipsiu žemyn atsigerti ko nors šalto. Ne vaisių punšo. Ledinio vandens. Nusvarinusi galvą ant krėslo atlošo, ji susimąstė apie visa tai, ką sakė Kristina. Vargšas Ferisas — ir vargšė Domna Sam, suvokusi, galbūt per vėlai, kad vienintelis sūnus niekada nesugebės tapti jos vertu įpėdiniu. Pavargusiais pirštais ji ėmė pešioti juostelę, kuria buvo suveržta kasa. Plaukai išsileido, Rani pirštais juos susišukavo. Juk taip neteisinga, mąstė ji. Mūsų motinoms labai jau smarkiai nepasisekė su sūnumis. Ją pačią trikdė tokios mintys apie Zedą, ji jautėsi tarytum jį išduodanti, bet juk labai gerai žinojo — kažin ar kas nors galėjo žinoti tai geriau, — kaip giliai yra sužeistas jos brolis. Nejaugi tai motinos kaltė? — galvojo ji. O galbūt pačiame Čabade esama kažko, kas žmogų pakeičia ir sužaloja? Galbūt A-Rae teisus, galbūt vergija yra kažkoks dorovinis užkratas, susargdinantis mus visus panašiai kaip ana keista liga, mutacija, pasireiškusi Sovkos keritams — kaipgi ji ten vadinama?.. Hemofilija.

Ne, ne A-Rae. Ji pakilo iš krėslo ir sėdo prie kompiuterio. Juk U-Elenas paminėjo tikrąją A-Rae pavardę — U-Anasis, ar veikiau jis buvo U-Anasis iki aštuoniolikos metų. Ji įvedė prašymą Nialai surinkti visą įmanomą informaciją apie tokį Maiklą U-Anasį, kuris prieš devynerius metus buvo Kerėtojo pilietis. Ji žinojo, kad didžiąją šitokios informacijos dalį teks parsisiųsdinti iš Kerėtojo, o tai užtruks mažų mažiausiai dvi standartines savaites.

Paskui Domna Jago patraukė į vonios kambarį, atsuko šaltą vandenį ir laikė pakišusi po srove riešus tol, kol atlėgo širdis. Visiškai neįmanoma, kad būčiau susirgusi, pagalvojo ji. Susiradusi vaistinėlėje termometrą, pasimatavo temperatūrą. Normali. Sykį jau pradėjusi raustis vaistinėlėje, išsitraukė ir matuoklį. Pasikišo jį po liežuviu, žvelgdama į visą vonios kambario sieną užimantį veidrodį. Po akimis tamsavo šešėliai, ir ji pagalvojo: Kristinos tiesa. Abanatas man kenkia.

Mintys vėl ėmė suktis tuo pačiu ratu. Galbūt man kenkia visai ne Abanatas. Galbūt pragaištis slypi pačiame Čabade. Karštis tiesiog iščiulpia mūsų jėgas… Vis dėlto tai nesąmonė — ji puikiai žinojo tai. Juk tarp Gyvenamų pasaulių esama tokių, kuriuose gamtos sąlygos dar nepalankesnės žmogui — bet ir tos planetos sėkmingai kolonizuotos, ten gyvena žmonės. Deinas — manasis Žvaigždžių Kapitonas, pagalvojo ji su netikėtu švelnumo pliūpsniu — Deinas turbūt žino jų pavadinimus, žino, kaip jos atrodo, koks jų skonis ir kvapas, taip pat žino, ar vaikai ten užauga sužaloti taip pat, kaip ir Čabade… Rani išsitraukė matuoklį iš burnos ir įsmeigė žvilgsnį į jį.

Indikatoriaus kapsulė pakeitė spalvą: iš neutralios, blyškai rausvos, virto ryškiai oranžine, liudijančia teigiamą rezultatą.

Devynioliktas skyrius

Nusileisti į užmiesčio valdos angarą, galvojo Rani, — tas pat, kas paukščiui grįžti į gimtąjį lizdą, su sąlyga, žinoma, jei katerį galima vadinti paukščiu ir jei Čabade išvis būtų kokių nors paukščių. Deinas išjungė variklį. Rani stryktelėjo laukan, nė nemėgindama slėpti palengvėjimo šypsenos. Gera buvo grįžti namo. Ji pasirąžė, iškėlusi rankas į dangų.

— Jaučiuosi taip, lyg būčiau svetur praleidusi mėnesių mėnesius, — tarė ji Deinui.

Angaro stogas užsivėrė lyg dvi susineriančios rankos. Juodu išėjo į saulėkaitą. Ant laiptų prie laukujų durų susirinko Imelda, Kara, Timitas. Kara atrodė sugižusi. Rani pagalvojo apie Amri. Ir apie Binkį.

Ūkvedė prisiartino ir pakštelėjo Rani į skruostą. Nuo jos sklido muilo kvapas.

— Sveika sugrįžusi, Rani-ka.

Jai paantrino Imelda. Timitas nutrepeno į angarą iškrauti daiktų iš katerio. Iš už namo kampo švytruodamos uodegomis išniro trys drakonkatės; Rani nepajudėjo iš vietos, tik ištiesė rankas joms apuostyti. Atpažinę Rani kvapą, gyvūnai ėmė meiliai trintis jai į šlaunis. Vienas jų — lyg ir Totas — palaižė šeimininkei kairįjį delną.

— O kur mano brolis? — paklausė Rani.

Kara pažvelgė į Imeldą.

— Sode, — po akimirkos atsakė. — Su ja.

Rani prikando lūpą. Buvo valios pastangomis išgujusi iš galvos merginos, stovinčios ant pakylos, reginį. Valandėlę ji svarstė, ar reikėtų palaukti, kol Zedas pats ateis su ja pasisveikinti; nutarė: ne.

— Pasakykite Deinui, kad ateitų pas mane iš karto, kai tik jie baigs krapštytis angare, — tarė ji ir patraukė į namą.

O čia nedaug kas pasikeitę, pagalvojo ji, bet, vos išvydusi valgomojo nišą, pakeitė nuomonę. Ant grindų išmėtytos pagalvėlės… labai jauku. Atsispyrusi impulsui smukti tiesiai į savo kambarį, Rani nužingsniavo į virtuvę ir pro galines duris išėjo susitikti su broliu ir Dariena Riis.

Surado juos po karčiąja kriauše. Zedas tysojo žolėje, pasidėjęs galvą merginai ant kelių. Šioji glostė jam kaktą. Jis kažką kalbėjo apie Tinklą, rankomis ore vis brėždamas ratą. Gulėjo užsimerkęs, kad į akis nepliskintų pro karčiosios kriaušės lapus trykštantys saulės spindulių purslai.

Mergina pastebėjo ją pirmoji ir greitai patyliukais kažką tarstelėjo Zedui. Šis pasisuko, apsivertė ir atsistojo.

— Rani-ka, — ištarė.

Dariena Riis pakilo, jis sugriebė ją už rankos. Rani laukė, kad Zedas prieitų prie jos, ją apkabintų. Brolis nepajudėjo iš vietos. Mergina stebėjo juos su šiokiu tokiu susidomėjimu, atsispindinčiu šiaip neperprantamame veide.

— Kaip praėjo susitikimas su U-Elenu? — paklausė Zedas.

Rani atsakė:

— Gerai.

— Gali viską sakyti Darienai girdint, — tarė Zedas. Ir nusišypsojo merginai — mylinčia, švelnia šypsena. — Ar peši iš to kokios nors naudos?

— Šiokios tokios, — atsakė Rani.

— Gerai, — tarė Zedas ir vėl nusišypsojo. — Nuostabu.

Jo plaukai buvo palaidi, susivėlę; jis persibraukė juos pirštais. Į žolę nupleveno sudžiūvęs lapelis.

Rani pridūrė:

— Jis nori parduoti man prekybos dorazinu dalį.

— Ketini pirkti?

— Dar nežinau.

Rani laukė, kol brolis užduos visus tuos klausimus, kurių ji tikėjosi: Ką U-Elenas žino apie dorazino verslą? Kam tas verslas šiuo metu priklauso? Kokios sumos užsiprašė U-Elenas? Galų gale ji laukė, kad jis paklaustų: ar Abanato policija jau susekė Maiklą A-Rae?

Tačiau jis nieko to nepaklausė, išvis nepratarė nė žodžio. Net dorai nepažvelgė į ją. Kaip išbadėjęs žmogus žiūri į maistą, taip Zedas žvelgė į Darieną.

Kažkas atsitiko; Rani dar nesuprato kas. Jai pasidingojo, kad žemė po kojomis virto smėliu, nuolat besimainančiu, sūkuriuojančiu, vėjo nešiojamu po pievą. Deinas šūktelėjo ją vardu, ir ji su palengvėjimu atsigręžė.

— Aš čia! — sušuko.

Vyrukas išniro iš už gėlių lysvės. Buvo persivilkęs švariais marškiniais, atrodė toks tvirtas, patikimas, nekintantis. Priėjęs jis atsistojo greta jos, bet staiga jo veidas pablyško — Rani tai neprasprūdo pro akis. Ji dirstelėjo į brolį. Zedo akys buvo plačiai atmerktos, padūmavusios, o laisvosios rankos pirštai rietėsi, virsdami ilgais, aštriais žvėries nagais.

Zedas žingtelėjo Deino link, bet jį sulaikė už riešo sučiupusi Dariena. Rani skubomis atsigręžė į Deiną.

— Eik vidun, — įsakė jam.

Deinas žingtelėjo atatupstas, apsisuko ir nukūrė tekinas. Zedas atsipalaidavo. Dariena paleido jo riešą ir ėmė lankstyti pirštus, nežinia kam šypsodamasi. Zedas ištiesė ranką ir paglostė jai skruostą — galėjai pamanyti, jog Deinas nė nebuvo pasirodęs.

Jis tarė:

— Rani, aš išvykstu iš Čabado.

Perdžiūvusia burna sesuo įstengė išspausti:

— Tikrai?

— Taip. Mudu su Dariena iškeliaujame į Neksą. Dariena niekada nėra ten buvusi. Aš tau nereikalingas — Tinklui vadovauti puikiausiai gali ir Džo. Ji bus netgi geresnė valdytoja, nei buvau aš. O Nivai tikrai pakanka kompetencijos, kad galėtum skirti ją vyriausiąja gydytoja. Mes išvykstame… — Jis gūžtelėjo pečiais ir palietė rusvus merginos plaukus. — Na, nežinau. Netrukus.

Rani jautė, kaip virpa kojos, tarsi būtų ką tik įkopusi į aukštą kalną Ji apsilaižė lūpas. Ne, negali būti, jog tai vyksta iš tikrųjų, galvojo ji, man tik rodosi akyse… Sutelkusi jėgas moteris ištiesė ranką.

— Dvyny! — ištarė.

Zedas žiūrėjo į Darieną. Net neišgirdo, ką sakė Rani. Mergina kažką jam sukuždėjo — visai patyliukais, Rani neišgirdo žodžių. Ji nurijo šleikštulį ir paliko tuodu po karčiąja kriauše.

Deiną ji rado savo kambaryje. Išvydęs ją įeinant, jis atsistojo. Rani priėjo priėjo, pakišo rankas po marškiniais; valandėlę jie taip ir stovėjo apsikabinę. Dundanti Deino širdis palengva rimo. Jos pačios širdis spurdėjo krūtinėje… Ji timptelėjo vyruką už marškinių.

— Nusivilk, — ištarė.

Deinas nusimetė marškinius, ir Rani tvirtai jį apglėbė, panirdama į jo kūno šilumą, pirštais švelniai braukydama odą.

Galų gale jį paleido. Deinas stumtelėjo ją į platų krėslą. Pats iš kitos kambario pusės atsinešė suoliuką kojoms, atsisėdo greta jos, paėmė už rankų.

— Ar nori pasikalbėti? — paklausė.

Rani prisispaudė pirštus prie kaktos.

— Ne. Taip. — Ji giliai įkvėpė. — Net nežinau, ką sakyti. Jis išvyksta iš Čabado — kartu su Dariena. Vežasi ją į Neksą. — Ji apžvelgė kambarį; kažkodėl šis atrodė mažesnis, nei ji prisiminė. — Štai ką jis pasakė: „Aš tau nereikalingas”.

Deinas atsakė:

— Jam pačiam norisi tuo tikėti.

— Apsieik be tų vingrybių! — riktelėjo Rani. — Iš kur gali žinoti, kas dedasi jo galvoje?

Deinas perkreipė lūpas.

— Aš jį pažįstu pakankamai gerai, — atsakė. — Tiesa, ne taip kaip tu. Kitaip. — Jis ištraukė rankas iš moters delnų. Lėtai atsistojo, žengė kelis žingsnius tolyn nuo jos, terasos durų link. — Aš manau, kad jis pamišęs, Rani.

— Nekalbėk šitaip. — Rani sugniaužė kumščius, prisispaudė juos prie šlaunų. — Pamišimas yra klinikinis cheminis sutrikimas; jį galima nustatyti ištyrus kraują. Zedas juk gydytojas. Jeigu jis būtų pamišęs, apie tai būtų žinoma.

— Aš — ne gydytojas, — laikėsi savo Deinas, — bet žinau, kad kraujo cheminė sudėtis keičiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Dėl entropinio neatitikimo tarp normalaus erdvėlaikio ir hipererdvės ne vienas iš ankstyvųjų hipererdvės tyrinėtojų beviltiškai nusprūdo nuo koto. Kiek laiko Zedas jau vadovauja Tinklui? Man regis, ilgai. Pasirūpink, kad jam atliktų kraujo tyrimus. Jis tikrai išprotėjęs.

Rani atsakė:

— Ne. Niekada tuo nepatikėsiu.

Deinas gūžtelėjo pečiais.

— O štai ir jie.

Rani atsistojo greta Deino. Pro terasos duris juodu matė Zedą ir Darieną — jie ėjo per pievą susikibę už rankų ir juokėsi.

— Ne, — išgirdo Rani savo pačios balsą. Nusisukusi nuo to reginio, ji atsisėdo į krėslą, kumščiais pasirėmė smakrą. Zedas negali būti beprotis. Kažkas… kažkas jame pasikeitė, ir tiek. Jis susirado mylimąją — štai kur visa esmė, juk nei ji, nei jis pats nesitikėjo, kad tai išvis įmanoma. Turėčiau tik džiaugtis dėl jo, šmėkštelėjo mintis.

Ji pratarė:

— Man atrodo, vien tave išvydus, jame prabunda polinkis smurtauti.

Deinas triukšmingai iškvėpė.

— Taip. Juk jam reikia kur nors nuleisti garą.

— O kaip šitai suprasti?

Deinas paaiškino:

— Jis — žmogus, linkęs į smurtą. Daugelį metų pats savyje kūrė tam tikras nuostatas… — Deinas sudvejojo, bet nutarė pasakyti viską: — …jis išsiugdė sadistinius polinkius, kurie jam siejasi su kiekvienu lytiniu aktu. Toji mergina nepaprastai panaši į tave, Rani. O tavęs jis nieku gyvu nekankintų. Tad jos, bent jau tyčia, jis irgi nė už ką neįskaudins. Tačiau sadizmas įsišaknijęs jame — ir būtinai turi kur nors prasiveržti.

Staiga jai užgniaužė kvapą, žodžiai įstrigo gerklėje.

— Ar gali būti, kad jis žino…

— …jog mes mylėjomės? — už ją užbaigė Deinas. — Tikiuosi, ne. O žvaigždės, Rani, tikrai tikiuosi, kad ne.

Rani išgirdo žingsnius laiptuose, netrukus koridoriuje nuaidėjo moters juokas.

— Nenutuokiu, kaip jis būtų galėjęs tai suuosti, — tarė ji. — Bet vis vien pasistenk be reikalo nesipainioti jam po kojų.

Namai skeldėjo. Zedas ir Dariena daug laiko praleisdavo Zedo kambaryje. Juodu pietaudavo valgomojo nišoje, juodu vaikštinėdavo sode. Rani jų beveik nematydavo, nebent retsykiais jie sušmėžuodavo pro terasos langą. Tačiau ji girdėdavo jų juoką laiptuose, o naktimis iš už sienos, kuri nepaaiškinamai virto plona it popierius, kartais atsklisdavo meilės aimanos. Galų gale Rani teko prisipažinti sau, kad pati klausosi ištempusi ausis. Ji beveik nebeišeidavo iš savo kambario. Ten ir valgydavo. Deinas, nors ir miegodavo savo kambarėlyje vergų korpuse, ištisas dienas praleisdavo su ja. Vos atsitraukęs nuo jos, vergas vaikščiodavo itin atsargiai; neretai Rani užklupdavo jį lūkuriuojantį prie kambario durų — suprato, kad jis irgi klausosi. Deinas nėrėsi iš kailio, kad tik išvengtų susidūrimo su Zedu. Kartą įpuolė į Rani kambarį visas drebėdamas. Ji prišoko prie Deino.

— Ar tau ką nors padarė?

Jis papurtė galvą.

— Kas atsitiko?

Jis nenorėjo apie tai kalbėti. Rani jautėsi tarsi įklimpusi beviltiškoje kebeknėje, panašioje į tuos žaislus-labirintus, kuriuos taip įkyriai brukdavo prekeiviai Abanato gatvėse. Ji virto mažulyčiu kamuoliuku, kuris, nuolat atsitrenkdamas į sienas, ritinėjasi į visas puses rankose purtomame plastikinių koridoriukų raizginyje.

Deinas kartą kitą šnektelėjo su Dariena, susidūręs su ja ant laiptų ar virtuvėje — tais retais atvejais, kai ji pasirodydavo be Zedo. Rani susidomėjo, apie ką juodu kalbėjosi. Deinas tik gūžtelėjo pečiais.

— Nieko įdomaus vienas kitam nepasakėme. Ji kažką užsiminė apie orą. Sykį ar du paklausė, kaip laikaisi tu, bet neatrodė, kad mano atsakymai ją labai domintų.

— Ar gali nupasakoti, kokia ji?

Jis skėstelėjo rankomis.

— Ji panaši į tave: atrodo taip pat kaip tu, net kalba taip pat kaip tu.

— Ar ji… ar jis tikrai jai rūpi? Ar ji myli jį? Iš tikrųjų?

— Po šimts, iš kur man žinoti? — atsakė Deinas. — Ko gero.

Juk tai nelogiška, mąstė Rani, tai visiškai neįtikėtina. Kaip gali šitaip būti: jis pametė galvą dėl jos ir visiškai atsiribojo nuo manęs? Rani įsiklausė, tačiau tuodu buvo sode, ji net negirdėjo jų balsų.

Rani ketino vos grįžusi į užmiesčio valdą paskambinti įdarbinimo agentūron ir nusisamdyti sekretorių, gal netgi du. Bet nepadarė to. Pirmąsias kelias dienas po sugrįžimo ji beveik išvis neatsitraukė nuo kompiuterio. Pirštai netrukus prisiminė įgūdžius vikriai lakstyti klaviatūra. Kalnai užgriuvusių darbų veikė raminančiai — įnikusi įjuos, Rani galėdavo nebegalvoti apie nieką kita. Paštą jai išrūšiuodavo Deinas. Rani skaitydavo VIN leidinius; pasak jų, referendumas jau beveik neabejotinai buvo pasmerktas žlugti. Parašų rinkimo akcija dar teberuseno tik Belėje.

Kompiuterine telefono linija Rani kalbėjosi su Imre ir Teo Levosu. Visi drauge sutarė, kad judinti Tarybos Aukštesniosios Grupės kol kas tikrai neverta. Tačiau dorazino stygiaus problema kaip buvo, taip ir liko itin aštri. Rani karštai troško aptarti Loraso U-Eleno pasiūlymą su Zedu. Keletą naktų iš eilės ji prasėdėjo įsigilinusi į finansines ataskaitas ir galiausiai įsitikino, kad, jei neatsitiks ko nors nenumatyta, kas iš Jago Šeimos pareikalautų didelių išlaidų, jai kaip tik pavyks surinkti penkiolika milijonų kredų. Ją pakankamai blaiviai paveikė mintis, kad „Farmacija”, ko gero, šitiek pinigų išleidžia kiekvieną standartinį mėnesį.

Ketvirtąją dieną į valdą atvyko pašto kateris. Tarp kitų Rani rado ir Loraso U-Eleno laišką, kuriuo šis priminė, jog apsispręsti jai liko septyniolika dienų. Susiraukusi Rani švystelėjo popierių į šiukšliadėžę. Po to, kai sužinojo esanti nėščia, regis, jai tapo sunku priimti bet kokį sprendimą. Vos ji atsistodavo pamąstyti, žingsniuodama po kambarį išgirsdavo iš sodo sklindantį juoką — ir užsispausdavo delnais ausis, norėdama atsiriboti nuo to garso.

Viena gulėdama lovoje naktimis, ji nejučia susimąstydavo, ar nereikėtų susiorganizuoti persileidimo. Bet šito jai labai nesinorėjo — juk teko įdėti tiek pastangų, kol pastojo, be to, pasitaikydavo, ji prabunda paryčiais ir išvysta tamsoje mažą širdelės formos veiduką topazo spalvos akimis, apsuptą kviečių gelsvumo plaukų. Retsykiais vaiko akys būdavo juodos. Ji susimąstydavo apie Deiną. Žinojo turinti grąžinti jam laisvę, tuojau pat.

Bet jeigu ji grąžins vergui laisvę dabar, jis nedelsdamas ir išvyks — tada ji liks visiškai viena.

Kompiuteriniuose tinkluose moteris susirado informacijos apie Ketę Graem. Katriona Graem — gimusi Foralyje, Diksono Pasaulyje, trisdešimt aštuonerių metų, profesionali karė — Rani išsiaiškino, jog tai Senosios Žemės terminas, atrodo, reiškiantis ir samdinį, ir policininką. Dalyvavusi keturiose reikšmingose kampanijose, tarp jų — ir Kinijoje III; trys vaikai, vienas iš jų — jau suaugęs, pats vadovauja daliniui — kas, po šimts, galėtų būti dalinys? — parūpo Rani. Skaitydama apie šią moterį, kurios gyvenimas taip smarkiai skyrėsi nuo jos pačios gyvenimo, Rani suvokė, kiek daug esama Gyvenamų Pasaulių, apie kuriuos ji net ničnieko negirdėjusi.

Antrasis Loraso U-Eleno priminimo laiškas išpurtė ją iš sąstingio. Rani parašė į Jago Šeimos banką Takui Rafaeliui. Laiške pranešė šiam, kad Jago Šeima ketina imtis naujo verslo — kol kas konkrečiai nenurodomo produkto gamybos, ir tam prireiksią investuoti penkiolika milijonų kredų. Rani užantspaudavo laišką ir padavė Deinui, kad įdėtų į pašto krepšį.

Deinas sėdėjo prie kompiuterio ir skaitė VIN leidinius.

— Kas nauja girdėti? — paklausė Rani.

Deinas papurtė galvą suprasdamas, ką ji norėtų išgirsti.

— Apie Ketę Graem — kol kas nieko.

— O apie Maiklą A-Rae? Irgi nieko?

— Tik tiek, kad Abanato policijai iki šiol taip ir nepavyko jo surasti.

— Kvailių gauja, — ištarė Rani.

Ji pakilo, nužingsniavo iki terasos durų, pasuko atgal. Sode smaginosi Zedas su Dariena; Deinas puikiausiai matė, kaip Rani stengiasi žiūrėti kur nors kitur — bet kur, tik ne laukan… Ji buvo lyg medinė nuo įtampos — štai jau daugiau nei standartinę savaitę. Praleidęs greta jos aštuonias dienas, Deinas pajuto, kad ir jo paties nervų sistema pradeda irti per siūles.

Jis žinojo, kad po trylikos dienų Rani turės atsakyti Lorasui U-Elenui: taip arba ne. Tačiau jau po dešimties dienų paties Deino Čabade nebebus. Prieš porą dienų kompiuteriniu tinklu jis sėkmingai išsiuntė Raselui O’Neilui adresuotą laišką navigatorių kodu. Tad dabar užvis labiausiai baiminosi, kad Zedas gali pričiupti jį koridoriuje arba sode — ir padaryti ką nors, Deinas nežinojo ką, kas sutrukdytų jam ištrūkti iš Čabado. Jam vėl ėmė sapnuotis Tinklas, nuo ko padėtis nėmaž nepasitaisė. Kartą nelaiku įrėpliojęs į virtuvę užklupo ten Zedą ir Darieną apsikabinusius. Tokio žvilgsnio, kokiu jį nudelbė Zedas — kupinu laukinio, kraują stingdančio įtūžio, — Deinui neteko susilaukti nei šiame, nei bet kuriame kitame pasaulyje.

Dešimt dienų, įtikinėjo jis pats save. Juk tu gali ištverti dar dešimt šitokių dienų. Vis dėlto jis nebuvo toks tikras, ar ištvers Rani. Jis puikiai suprato, kaip jai bus skaudu, kai jis netikėtai pradings. Tačiau jis privalėjo išvykti — nieku gyvu nevalia praleisti šitokios progos. O jeigu ji vis dėlto negrąžins jam laisvės, nors ir prisiekė tai padarysianti? O jeigu Zedas ir Dariena vis dėlto neišvyks į Neksą?

— Šitą dėk į skyrelį, paženklintą „R”, — tarė Rani, paduodama jam ataskaitą.

Deinas nejučia dirstelėjo, kas ten yra. Ataskaitos turinys, savaime aišku, buvo nėjo reikalas, bet Rani, regis, nė nepastebėjo jo šniukštinėjant, o jei ir pastebėjo — nekreipė dėmesio. Tai buvo ataskaitos iš Barakų: vien skaičiai — kiek vergų parduota Aukcione praėjusiais metais, kiek po Aukciono parduota prekybos agentams, kiek pinigų išleista narkotikams, maistui, darbuotojų atlyginimams, kiek surinkta pinigų, koks gautas pelnas.

Kambario durys, buvusios vos vos praviros, staiga plačiai atsilapojo. Deinas pašoko lyg užkluptas vagis, paskui suakmenėjo. Tarpduryje stovėjo Zedas.

Rani skubiai tarstelėjo:

— Deinai, eik į terasą.

Deinas padėjo į šalį ataskaitas iš Barakų. Jis pakilo ir atsitraukė nuo krėslo, stengdamasis judėti be garso. Nuo karščio išbrinkusios terasos durys užstrigo. Deinas atlapojo jas tik trūktelėjęs iš visų jėgų, prakaitas išpylė delnus, sroveno šonais. Jau nerdamas pro duris, Deinas išgirdo Rani sakant:

— Labas rytas, Zedai-ka.

Jis stebėjo juos pro stiklą dengiančios užuolaidos kraštą. Palaidi Zedo plaukai draikėsi ant pečių. Jis atrodė jaunesnis, ne toks rūstus, tarsi kažkas — vienas toks asmuo, pagalvojo Deinas — būtų nulaupęs nuo jo laiko paliktus ženklus. Koridoriuje, Zedui už nugaros, stovėjo Dariena.

Zedas prašneko:

— Man nėra reikalo užeiti. Norėjau tik pranešti tau, kad mes išvykstame. Pirmiausia keliaujame į Abanatą, ten susirasime Džo Lėjakanavą ir skrisime į Tinklą. Paskui persikelsime į palydovą, iš ten keleiviniu laivu skrisime į Neksą. Ant savo stalo palikau laišką tau — tai oficialus mano atsistatydinimo iš Tinklo valdytojo pareigų prašymas.

Rani buvo atsisukusi nugara į terasą, tad Deinas nematė jos veido. Išgirdo tik balsą:

— Kaip jūs keliausite?

— Skrisime Jago Šeimos luotu.

Ji linktelėjo. Į kambarį dryktelėjo drakonkatė. Nekreipdama dėmesio nei į Rani, nei į Zedą, ji sustingo ant kilimėlio ir gailiai sukniaukė. Rani ištarė:

— Izide, prašau eiti sau.

Gyvūnas ištykino laukan. Rani įsisprendė rankomis į klubus. Deinui buvo pasiutusiai jos gaila. Ramiu, nė nevirptelėjusiu balsu ji ištarė:

— Kiek suprantu, judu jau viską suplanavote.

— Liko sutvarkyti vieną dalyką, — tarė Zedas ir mostelėjo į merginą. — Darienai reikia grąžinti laisvę.

— Na, žinoma, — atsakė Rani.

Ji priėjo prie kompiuterio. Pirštai ėmė lakstyti klavišais. Po kelių akimirkų iš spausdintuvo išlindo dokumentas. Rani paėmė jį ir ištiesė broliui.

— Nori peržiūrėti?

— Nereikia, — atsakė jis. Ir staiga nušvito spindulinga šypsena.

— Ar tu sutiktum pasirūpinti dar dviem smulkmenomis?

Rani atsisėdo į krėslą prie kompiuterio.

— Jei tik galėsiu, — pasakė.

— Norėčiau padovanoti savo medicininį skeletą Janiui Kynetui.

Sesuo atsakė:

— Pasirūpinsiu, kad jaunuolis gautų jį.

— Ačiū. Ir dar — gal atsisveikintum už mane su Deiviu, jauniausiuoju Kynetų sūnumi?

— Gerai, — pažadėjo Rani.

Deinas labai gerai jautė nuovargį jos balse. Jis laukė, kad Zedas prieitų prie sesers, suspaustų glėbyje, paliestų jos veidą tuo kraupiu, dviprasmišku judesiu.

Tačiau Zedas taip ir liko stovėti tarpduryje. Tik kilstelėjo ranką.

— Lik sveika, — tarė.

Laikydama galvą iškeltą, Rani sulaukė, kol brolis nutols nuo durų. Tada rankomis užsispaudė ausis ir suglebo, kaktą priglaudusi prie kelių.

Deinas atlapojo terasos duris ir pripuolė prie moters. Jėga atitraukė jos pirštus nuo ausų.

— Rani, — ištarė.

Gintarinės jos akys buvo užgesusios, jose sustingo tik šokas ir sielvartas. Ji atrodė lyg neregė. Deinas pakėlė ją iš krėslo lyg vaiką ir paguldė ant lovos.

— Rani…

Jis išgirdo laibą katerio dūzgimą tolumoje. Rani žvilgsnis palytėjo jo veidą ir tuoj pat nukrypo kažkur kitur — vidun. Deinas atsisėdo ant lovos krašto, suspaudė Rani ranką ir pakuždomis prašneko: ėmė porinti visokias neįtikėtinas istorijas — pasakojo apie Peliną, rietė gudriausius pramanus apie savo nuotykius hipererdvėje, stengėsi kalbėti bet ką, kad tik Rani jį išgirstų. Kvėpavo ji lygiai ir giliai, krūtinė ritmingai kilnojosi. Bet pulsas plazdėjo pernelyg tankiai. Akys liko atmerktos, žvelgiančios į niekur. Moteris taip ir neišliejo nė vienos ašaros.

Rani prisivertė išsikapanoti iš šitokios būsenos. Deinas nuėjo atnešti ledinio vandens iš šaldytuvo, o kai grįžo prie lovos, Rani jau žvelgė į jį sutelktu žvilgsniu. Per sujauktus patalus ištiesė jam ranką. Apsilaižė sukepusias lūpas. Deinas paskubomis puolė prie pusryčių likučių ir atnešė jai stiklinę sulčių. Ji godžiai išgėrė.

— Deinai, — sukuždėjo.

Jis ėmė glostyti jai veidą. Kraupus skruostų blyškis jau po truputį traukėsi.

— Taip, Rani-ka. Aš čia.

Sutelkusi jėgas, ji ėmė rangytis.

— Noriu atsisėsti.

Apglėbęs rankomis moters pečius, Deinas švelniai ją pakėlė. Ji prigludo jam prie krūtinės.

— Zedas išvyko.

Jis linktelėjo.

— Tai nebuvo tik sapnas.

— Ne, Rani-ka. Apgailestauju.

Jos akys tvykstelėjo netikėtai nuožmiu pykčiu.

— Kaip tu gali šitaip sakyti? Juk neapkenti jo.

Nejaugi ji tikisi, kad imsiu tai neigti? — nustebo Deinas.

— Jo aš iš tikrųjų neapkenčiu, — atsakė. — Bet apgailestauju, kad tau tenka šitaip kentėti.

Rani nuleido galvą, kakta pasiekdama kelius; Deinui dingtelėjo, kad galbūt ji pagaliau pravirko. To jis ir vylėsi. Bet kai moteris pakėlė galvą, jis įsitikino, kad jos akys sausos.

— Noriu atsikelti, — tarė Rani.

Deinas padėjo jai pasiekti vonios kambarį. Iš ten ji dar šūktelėjo:

— Pasakyk Imeldai, kad aš noriu sriubos. Ir vyno.

— Manai, padės, o ne pakenks? — suabejojo vyriškis.

Ji susiraukusi dėbtelėjo į Deiną iš vonios:

— Kas aš tau — mažas vaikas? Atnešk, ko prašiau.

Deinas nulipo į virtuvę. Kara ir Imelda sėdėjo viena priešais kitą prie stalo, susikibusios už rankų.

— Rani nori sriubos ir vyno, — tarė jis.

Imelda atsistojo.

— Sriubos… — suniurzgė ji. — Sriubos tokiu metu — juk pernelyg karšta. Kada Zedas ir toji moteris grįžta?

Tikiuosi, niekad, pagalvojo Deinas.

— Klausk Rani, — atsakė.

Jis pats nunešė padėklą viršun. Rani išgėrė pusę taurės vyno ir atsiduso.

— Jau viskas gerai, — ištarė.

Deinas paklausė:

— Ar norėtum, kad dar ką nors padaryčiau?

Domna įsmeigė žvilgsnį į jį, jos lūpose virptelėjo keista šypsenėlė.

— Paguldyk mane į lovą, — paprašė.

— Tu ir taip lovoje, — atitarė Deinas.

— Kvailys. — Ji ištiesė ranką ir sugriebusi prisitraukė jį artyn.

— Pamylėk mane. Noriu su tavimi mylėtis.

Jis išsinėrė iš drabužių. Praėjo jau nemažai dienų nuo tos, kada jie paskutinį kartą mylėjosi. Deinas šmurkštelėjo pas ją po antklode. Rani raumenys buvo susimetę mazgais. Deinas masažavo moters nugarą ir pečius tol, kol kaustanti įtampa ėmė slūgti, išpampę gumburai atsipalaidavo. Ji atsiduso ir prigludo prie jo visu šiltu, lanksčiu kūnu. Juodu ėmė siūbuoti vienu ritmu, kol juos užliejo kvaitinantis orgazmo srautas.

Pažadino juos kažkoks šaižus garsas. Deinas jau buvo spėjęs išsiristi iš lovos, kai pagaliau susivokė, iš kur garsas sklinda. Buvo naktis. Deinas prasikrapštė akis ir dirstelėjo į laikmatį. Valanda prieš vidurnaktį. Žvaigždės, dingtelėjo jam, miegojome kaip užmušti. It pašėlusi blykčiojo kompiuterio lemputė, bylojanti apie gautą pranešimą; Deinas nugūrino prie jo, surinko klaviatūra reikalingas kombinacijas, priimančias pranešimą ir nutildančias garsinį signalą. Jam į akis tvykstelėjo ryškiai žalios raidės: VYRIAUSIASIS PILOTAS ORIONAS KVIEČIA DOMNĄ RANI JAGO.

Iš lovos šūktelėjo Rani:

— Kas ten?

Perdžiūvusia burna Deinas tebekiūtojo prie kompiuterio, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo teksto. Jis išgirdo sušiugždant patalus — Rani išsiropštė iš lovos.

— Pranešimas tau. Atsiuntė Tamas Orionas.

— Vyriausiasis pilotas? Ko jam galėjo prireikti? Dievulėliau! Turbūt jau vidurys nakties? — Ji priėjo artyn.

— Tikriausiai svarbu, — ištarė Deinas.

— Tegul tik pabando būti nesvarbu.

Ji nekantriai paspaudė priėmimo klavišą. Tačiau ekranas nenušvito, tik plykstelėjo kitas užrašas: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ. Suraukusi antakius Rani prispaudė nykštį prie ekrano.

Ekrane ėmė slinkti tekstas:

PRIEŠ DVIDEŠIMT MINUČIŲ NUSILEIDIMO TERMINALO RYŠIŲ SKYRIUS PRANEŠĖ APIE NELAIMĖS SIGNALĄ GAUTĄ IŠ SARDONIKSO TINKLO NAVIGATORIŲ KODU NUTRŪKO PERDAVIMO VIDURYJE NUSILEIDIMO TERMINALUI NEBEPAVYKSTA UŽMEGZTI RYŠIO SU TINKLU PER MANE PERDUOTAS PRAŠYMAS PATARTI. Ir parašas: TAMERLANAS ORIONAS, VYRIAUSIASIS PILOTAS, ABANATO PAGRINDINIS NUSILEIDIMO TERMINALAS.

Rani mestelėjo:

— Įjunk šviesą.

Deinas pakluso.

— Zedas Tinkle, — pasakė ji.

Deinas gūžtelėjo pečiais.

— Na ir kas? Jis — ten, tu — čia. Nieko negali padaryti.

Rani įsmeigė žvilgsnį į jį.

— Tau nerūpi, — ištarė.

— Rani, aš net nespėjau dorai pabusti! — Jis dar kartą permetė pranešimą žvilgsniu. Net jeigu Tinkle įvyko kas nors nenumatyta — koks gi skirtumas? Juk jie jau atsisveikino. — Rani, jis išvyko. Ir tegul keliauja sau, kur tinkamas.

Ji nekreipė į Deiną dėmesio. Pripuolė prie spintos, ėmė paskubomis rengtis.

— Vykstu į Abanatą, — tarė.

Deinas suprato, kad nusiteikusi Rani visiškai rimtai. Ir stvėrė ją už rankos.

— Ir ką tuo laimėsi?

— Kažkas negerai. Noriu sužinoti kas.

Deinas pasakė:

— Galbūt sugedo kompiuterinė ryšio įranga. Paskambink Tamui Orionui, pasakyk, tegul išsiunčia jiems Nusileidimo terminalo remontininkų brigadą. Sugedusią ryšio įrangą sutaisys bet kuris inžinierius hiperis.

— Bėda visai ne ta, — tarė Rani.

— Iš kur žinai?

Stipriai trūktelėjusi moteris ištraukė ranką iš jo delno.

— Deinai, nagi, pakrutink smegenis! Tinklas yra žvaigždėlaivis, vadinasi, aprūpintas visa įmanoma ryšių įranga. Ten yra ir radijo bangų, ir lazerio spindulio siųstuvai, kompiuterinė telefono linija, pranešimų kapsulė, šviesos signalų sistema. Kad ir kas ten būtų nutikę — gedimas tikrai ne toks, kokį įstengtų sutaisyti remontininkų brigada.

Ji sakė tiesą. Deinas krumpliais ėmė trintis akis, norėdamas greičiau išjudinti apsnūdusias smegenis. Rani įsirangę į marškinius, jos galva išlindo pro tampraus audinio apykaklę.

— Paskambink Džo, skelietei, — pasiūlė Deinas. — Tegul ji skrenda pažiūrėti, kas ten nutiko.

— Ji Tinkle, su Zedu.

— A.

Jis žiūrėjo, kaip Rani pirštais bando išsišukuoti plaukus. Nerimas vis labiau augo. Deinas prisiminė, kad nelaimės signalas pasiųstas navigatorių kodu. Džo Lėjakanava ir buvo navigatorė. O jeigu jau skelietė ryžosi šauktis pagalbos, turėjo nutikti kažkas iš tiesų rimta. Deinas apsidairė savo kelnių. Rani jau avėsi batus.

— Rani. Ar supranti, kad tai gali būti pavojinga?

Ji niekinamai timptelėjo lūpą.

— Žinoma.

Deinas svarstė visus įmanomus variantus, kokia bėda galėtų ištikti žvaigždėlaivio variklio šerdį.

— Tu tik painiosies visiems po kojų.

Domna Jago tik dėbtelėjo į jį. Jis žengė žingsnį atatupstas; sprando plaukeliai pasistojo piestu. Rani veidas virto akmeniu, tik akys degė. Dabar ji buvo nepaprastai panaši į Zedą.

— Privalau žinoti, — tarė ji. Deinas stovėjo nedrįsdamas net kvėpuoti. Kraupi liepsna jos akyse užgeso. Staiga Rani pakreipė galvą, žvilgsnis tapo mąslus, šaltas. — Tu galėtum nuskristi ten.

Deinas vos nepargriuvo susipainiojęs savo paties kelnėse.

— Ką?

— Tu galėtum nuskristi į Tinklą. Duočiau tau jo brėžinius. Galėtum įsigauti vidun. Juk tu — Žvaigždžių Kapitonas, tai reiškia, kad esi ir kvalifikuotas inžinierius. Tu galėtum padėti.

Ji stengėsi Deiną įvertinti — panašiai, kaip inžinierius vertintų įnagį. Ji vėl buvo ta pati Domna Rani Jago, kuri andai pasakė jam: „Užmiršai, kad tu priklausai man.”

Ji buvo nusiteikusi visiškai rimtai. Žvelgė į jį taip, tarsi jis ūmai būtų virtęs kažkuo svetimu. Ji nė nemirktelėjusi pasiųs Deiną į Tinklą — padėti žmogui, kurio jis siaubingai bijojo ir visa širdimi neapkentė, pasiųs jį ten, kur dar tebetvyro pernelyg gyvi išlietų ašarų ir patirto pažeminimo prisiminimai. Kažin ko ji imsis, jei aš atsisakysiu? — dingtelėjo jam. Tikriausiai pripumpuos dorazino…

Rani tarė:

— Juk tu nenori ten skristi, ar ne? — Jis papurtė galvą. — Neketinu įsakinėti. — Ji pasuko prie kompiuterio. — Aš tau sumokėsiu.

— Rani ėmė maigyti klavišus. Ekranas blykstelėjo. Moteris prispaudė nykštį prie švytinčio plastiko. Iš specialaus plyšio išslydo popieriaus lapas; Rani jį paėmė ir ištiesė Deinui. — Ar toks užmokestis tave patenkintų, Žvaigždžių Kapitone?

Jis sukiojo rankose plonyčio popieriaus lapą. Tai buvo jo vergystės sutartis. Apačioje, laukelyje su Jago Šeimos antspaudu, kompiuteris tvarkingomis raudonomis raidėmis buvo išspausdinęs: PALEISTAS Į LAISVĘ. Greta — mėnuo ir diena. Rani įteikėjam laisvę.

Deinas suvedė į kompiuterį komandas: STATUSO PAKEITIMAS: GRĄŽINTI KREDITINĮ DISKĄ IR TAPATYBĖS PATVIRTINIMO DISKĄ. Kompiuteris pareikalavo įvesti vardą. Deinas surinko: DEINAS IKORO, ŽVAIGŽDŽIŲ KAPITONAS. Kompiuteris paprašė asmens kodo. Deinui teko nurašyti šį nuo nutrauktos sutarties. PELINAS NWC26R7P21-7669. Tada jis prispaudė nykštį prie vėsaus ekrano. Kompiuteris garsiai sudūzgė ir išspjovė jam du diskus: raudoną ir juodą. Deinas pirštais perbraukė jų paviršių, čiuopdamas iškilumus ir įdubas, bylojančius apie jo asmenį.

Jis patapšnojo tatuiruotę ant žasto.

— Kaip atsikratyti šito?

— Tam skirtas specialus gelis. Gausi jo ligoninėje.

— Tam nebėra laiko.

Jam surakino žandikaulį. Rani suvedė sutartį į kompiuterį. Ši bylojo maždaug štai ką (Rani turėjo išversti jam iš juridinės kalbos): už tam tikras paslaugas, konkrečiau — pagalbą, suteiktą iškilus problemai Jago Šeimos Tinkle, jis, Deinas Ikoro, Jago Šeimos pilotas-vergas, paleidžiamas į laisvę. Deinas dar netikėjo savo akimis. Nuskubėjo į savo kambarį vergų korpuse pasiimti batų. Surado juos po lova. Sustirusiais pirštais susivarstė raištelius. Dabar paimsiąs katerį, juo nuskrisiąs į Abanatą, o iš ten maršrutiniu luotu persikelsiąs į Tinklą… ne, tai neįmanoma. Sureagavusi į jo tatuiruotę, pašėls kaukti visa signalizacijos sistema, be to, net jei varytų katerį maksimaliu greičiu, sugaištų daugiau nei valandą, kol nusikapstytų iki Abanato. Tačiau koks nors sprendimas juk turi būti! Mąstyti Deinas nepajėgė, bet jam vis vien atrodė, kad juda didžiausiu įmanomu greičiu — kai tenka staigiai pašokti iš miego, tokia iliuzija apninka neretai. Deinas pažvelgė pro kambario langą. Mėnesienos nutvieksta pievelė mirguliavo kone taip pat ryškiai kaip galingų žibintų apšviestas skrydžio laukas. Deinas pliaukštelėjo sau per kaktą.

— Kvailys, — burbtelėjo.

Be jokios abejonės, nei kateris, nei luotas dabar negalėjo deramai jam pasitarnauti. Jam reikėjo žvaigždėlaivio.

Deinas pagalvojo apie „Užtrauktuką”. Jis ilgėjosi „Užtrauktuko”, tačiau šis liko palydove, o laiko nusigauti į palydovą prireiktų nemažiau nei nuskristi tiesiai į Tinklą. Vis dėlto jis gali puikiausiai apsieiti ir be „Užtrauktuko”. Jau žinojo, kur galima gauti laivą. Deinas užlėkė laiptais aukštyn. Rani žingsniais matavo kambarį — nusvirusiais pečiais, rankas susibrukusi į kišenes. Deinas puolė prie kompiuterio.

Jis paskambino į „Žaliąją Šokėją”. Ekrane suraibuliavo suvytęs Ember veidas. Deinas springdamas išbėrė:

— Klausyk, Ember. Ypatingas atvejis. Man reikia pasikalbėti su Žvaigždžių Kapitone Lamonika.

Ember gūžtelėjo pečiais.

— Jos čia nėra.

— Žinau. Bet tu žinai, kur ji — juk laiškus ji gauna per tave. Jei negali pasakyti man jos numerio, kad galėčiau paskambinti pats, tuomet pasiųsk ką nors, kad paprašytų jos tučtuojau paskambinti man.

— Jau beveik vidurnaktis…

— Velniai parautų, kuo puikiausiai žinau, kiek valandų! Pasakyk jai — skambino Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Perduok jai šitą telefono numerį… — Jis padiktavo numerį.

Ember antakiai šoktelėjo iki pat plaukų linijos.

— Supratau, Žvaigždžių Kapitone, — pasakė ji ir išsijungė.

— Ką tu darai? — paklausė Rani.

— Ieškau paties greičiausio būdo nusigauti į Tinklą.

Lamonika paskambino. Iš garsiakalbio atsklido gargždus jos balsas, bet ekranas taip ir liko tamsus.

— Deinai, kas dedasi? Maniau, mes susitarėme.

— Atšaukta. Noriu pasiūlyti tau naują sutartį. Velniai griebtų, įjunk vaizdo ryšį, kad galėčiau tave matyti! — Dar akimirka — ir hiperė jau spigino į jį iš ekrano. Jos plaukai stovėjo piestu, ant veido — nė menkiausio blizgesio pėdsako. Deinas kyštelėjo rankas į kišenes ir išsitraukė du diskus. — Kreditinis diskas. Asmens tapatybės diskas. Aš laisvas. Tačiau tam, kad mano išlaisvinimas įsiteisėtų, dar privalau užšokti į Jago Šeimos Tinklą. Jei pametėtum, tau nubyrėtų tūkstantis kredų.

Joje susigrūmė godulys ir įtarumas — tai buvo aiškiai matyti veide. Hiperė suraukė antakius.

— Man nepatinka griebtis darbo strimgalviais.

— Ypatingas atvejis.

— Du tūkstančiai kredų.

Deinas dirstelėjo į Rani. Ši linktelėjo.

— Sutarta, — tarė jis.

— Kada tau reikia transporto?

— Tučtuojau. Per kiek laiko įveiktum kateriu šimtą kilometrų?

Ji išsišiepė.

— Paklausk ko nors sunkesnio.

— Pasimatysime, kai prisistatysi čionai.

Kaip jis ir numanė, kelyje ji užtruko dvidešimt minučių — penktadalį to laiko, kurį būtų sugaišęs jis, krapštydamasis solidžiu, judėti tik planetos sąlygomis pritaikytu kateriu. Pirmiausia Deinas išgirdo ūžesį, kur kas sodresnį už miesto katerio dūzgimą, o tik paskui pamatė ir patį katerį, tviskantį neperregimu korpusu mėnesienoje, krintantį iš naktinio dangaus lyg meteoritas. Kateris nusileido prie pat valdos vartų. Drakonkatės sujudo, pasirengusios pulti, tačiau iškart ir sustojo, paklusdamos Timito švilpimui — Rani buvo iš anksto perspėjusi jį neišleisti gyvūnų laukan. Lamonika iššoko iš katerio. Deinas ir Rani nuskubėjo jos pasitikti. Lamonika vilkėjo sidabrinės ir šviesiai violetinės spalvų kombinezoną.

— Labas vakarėlis, — pasisveikino ji.

— Domna Rani Jago — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika.

Lamonika paprasčiausiai linktelėjo — jokių ceremonijų.

— Jei kam nors šautų į galvą manęs ieškoti, rastų be jokio vargo, — pareiškė ji. — Pakaktų paprasčiausiai sekti pavėjui.

— Niekas tavęs neieškos. Ar perkėlei „Lamiją”?

— Juk pažadėjau.

Deinas atsiduso.

— Tuomet tvarka. Kitaip tektų apsisukti ir nosies tiesumu lėkti atgal į Abanatą.

Rani paklausė:

— Ką darysite dabar?

— Keliausime tiesiai į Tinklą. Kai tik išsiaiškinsiu, kas ten dedasi, susisieksiu su Tamu Orionu. Persiusiu skambutį per Nusileidimo terminalo ryšių skyrių.

— Supratau. — Rani įsmeigė žvilgsnį į šviesiaplaukę Žvaigždžių Kapitonę. — Jūsų užmokestis jau pervestas, Žvaigždžių Kapitone Lamonika. Dabar jums lieka tik jį išleisti.

Lamonika atsakė:

— Dirbti su jumis — vienas malonumas, ponia.

Deinas tarstelėjo:

— Mes juk skubame, judinkimės.

Jis nebevaliojo tverti — norėjosi kuo greičiau dingti iš čia. Jam atrodė, kad kraujas tiesiog svilina gyslas. Rani žvelgė į jį, tarytum norėdama kažką pasakyti. Deinas palietė jos petį; ji uždėjo delną ant jo rankos. Švelnumas, apgailestavimas — Deinas nebeįstengė perprasti jausmų, šviesos greičiu blykčiojančių tarp jų.

Prasižiojęs jis sugebėjo pasakyti tik visiškai bereikšmę frazę:

— Viskas bus gerai, Rani-ka.

Ji nusišypsojo. Katerio durelės atsidarė. Įsikibusi lubose įtaisyto strypo, Lamonika įsisiūbavo ir klestelėjo į piloto krėslą. Deinas stryktelėjo jai iš paskos. Jis nusileido keleivio krėsle. Rani pamojavo. Kateris sudrebėjo ir šovė aukštyn.

„Lamijos” korpusas buvo alavo spalvos. Kai jie pradėjo leistis prie laivo, Deinas išvydo jį, blausiai švytintį žvaigždžių šviesoje. Lamonika buvo nutupdžiusi laivą idealiai, tarp dviejų kalvų dvidešimt penkių kilometrų atstumu nuo Jago Šeimos valdos.

Vos įlipusi į laivą, Lamonika sėdo į piloto krėslą. Deinas įsitaisė navigatoriaus vietoje. Įvykiai ritosi vienas paskui kitą pernelyg greitai; Deinas prisivertė apsiraminti — nagi, sulėtink apsukas, atsipalaiduok, kvėpuok, po galais. Pirštų galiukais jis palietė valdymo pultą. Jam norėjosi įsižnybti, kad įsitikintų, jog bent jau jis pats yra tikras.

Lamonika paskubomis kibo į priešstartines įrenginių tikrinimo procedūras.

— Gal paaiškinsi, kas čia dedasi? — paklausė ji. — Ar tikėtina, kad mane sulaikys?

— Ne. Rani apskambino pusę pasaulio. Tau — pirmenybinis ryšys su kosmouosto ryšių skyriumi, be to, galėsi drąsiai leistis Abanato Nusileidimo terminale.

— Taigi skrendame į Tinklą. Ten mūsų laukia?

— Ne. Kaip tik todėl mes ten ir skrendame. Niekas negali su jais susisiekti, jie neatsako jokia linija. Maždaug prieš valandą jie pasiuntė nelaimės signalą navigatorių kodu, bet signalas nutrūko.

— Vadinasi, ten kažko esama.

— Ten Tinklo viršininkas, vyriausioji navigatorė ir keleivė.

— O ką reikės nuveikti mums?

— Mums — nieko. Tau tereikia nugabenti mane iki Tinklo, o aš lįsiu vidun pasižiūrėti, kas ten vyksta. Palydove jau laukia ryšių remonto brigada. Jei duosiu tau ženklą, iškviesi juos.

— Tvarkelė. Jungiu normalios erdvės variklį, — tarė Lamonika.

Laivas sudrebėjo. Deinas užsimerkė. Erdvią apskritą kabiną užtvindė ūžesys — pusiau girdimas, pusiau juntamas pačiomis kaulų smegenimis. Kaipmat išaugo slėgis. Deinas suglebo stangriame krėsle. Toli gražu nesijautė nepatogiai: jam teko patirti tai tokią daugybę kartų, kad kūnas prisitaikė tarsi savaime, nė nemėgindamas priešintis prislėgusiam svoriui, laukdamas, kol šis atlėgs… Jis ir atlėgo. Deinas vėl ėmė kvėpuoti įprastu ritmu, atsimerkė. Priešais jį įtaisytame išorinio vaizdo ekrane jis išvydo pampstančią tamsą, vos vos atmieštą rauzganu švytėjimu — Deinas žinojo, kad švyti ne kas kita, o įkaitęs pačios „Lamijos” išorinis korpusas. Pašvaistė netrukus išblėso. Sparčiai besiplečiančiame prieš akis planetos paviršiuje jis aiškiai įžvelgė vieną didelį šviesos lopinėlį ir dar tris mažus švytinčius taškus. O paskui, kaip tai nutikdavo visuomet, vaizdas staiga apsivertė, išsipūtusi planeta ėmė trauktis. Ekrane pasirodė ir planetos briauna — vis labiau išsiriečiantis, vis ryškesne šviesa spinduliuojantis lankas. „Lamija” skriejo iš šešėlio į saulę. Deinas ištiesė ranką įjungti ekrano aptemdymą — instinktyvus, įgūdžio padiktuotas judesys.

— Ei! — tarstelėjo Lamonika.

Deinas pažvelgė į ją, ir tik dabar susizgribo, kad verkia, pats to nejusdamas. Akys perštėjo, užgulė nosį. Lamonika padavė jam rankšluostį, jis nusišluostė šlapią nuo ašarų veidą. Atsistojo, nuėjo įsipilti vandens, išmaukė visą puodelį. Ėjo kiek pasišokinėdamas — Lamonika laive buvo nustačiusi dviejų trečdalių g traukos jėgą. Ekranas dabar jau buvo užtemęs, jo centre buvo matyti tik palydovo pjautuvas; jie vis dar skriejo ta pačia kryptimi, bet Lamonika perjungė į vaizdo ekraną kitos kameros rodmenis.

— Ačiū, — tarstelėjo Deinas, vėl nutūpdamas krėsle.

Lamonika neatitraukė žvilgsnio nuo prietaisų.

— Išgyvenai nelabai kokį metą?

— Esu matęs ir geresnių laikų.

— Jau viskas baigta, — ištarė ji.

— Aha. — Jis suleido pirštus į elastingą krėslo putplastį. — Jau greičiau saulė užšals, — tarė, — nei aš dar kartą grįšiu į Sardonikso sektorių.

Ji atsakė:

— Neskubėk taip kalbėti — kol kas dar tebesi Sardonikso sektoriuje.

Jos žodžiai nusmelkė aštriu skausmu lyg druska, užberta ant žaizdos. Jis pats jau gali palikti Sardonikso sektorių toli už nugaros, bet šis niekada nebepaliks jo. Deinas suvokė, kad visas patirtas skausmas ir bejėgiškumas tūno amžiams giliai įsigraužęs kažkur smegenų kamputyje.

— Paaiškink man šį tą, — paprašė Lamonika.

— Ką paaiškinti?

— Kai mudu susitikome bare, tu buvai vergas. O šiąnakt paskambini man — jau laisvas.

— Šita kelionė į Tinklą ir yra mokestis už laisvę.

— Tai įrašyta sutartyje? — paklausė Lamonika.

— Taip, žinoma.

— O aš štai galvoju… — Ji smiliumi braižė apskritimus ant krėslo ranktūrio. — Bet kokia vergystės sutartis galioja tik Sardonikso sektoriuje — ir nebegalioja už jo ribų, tiesa?

— Taip. — Deino gerklės raumenys įsitempė.

— Ką tuomet mes čia veikiame? — burbtelėjo ji. — Tik tark žodį — ir aš pakeičiu „Lamijos” trajektoriją, prazvimbiame pro šitą didelį sidabrinį kalėjimą ir neriame į Šuolį. Dvi savaitės hipererdvėje — ir nusileidžiame Nekse. Ir tada jau niekada nebeišgirsi Jago pavardės.

Deinas užsižiūrėjo į palydovą. Jam atrodė, kad jau įžiūri ir Tinklą — sidabru tviskančią kibirkštį dėmėto palydovo paviršiaus fone. Deinas įsivaizdavo, kaip staiga pasikeičia vaizdas ekrane: pirmiausia tvyksteli visomis vaivorykštės spalvomis, o paskui jį užlieja beribė hipererdvės juoduma… Juk „Lamija” — Tori Lamonikos laivas. Kursą renkasi ji, ji už viską atsako… O jam tereikia ištarti vieną žodį: taip.

Tačiau Rani Jago žinos, kad jis sulaužė pažadą — kad nesilaikė sutarties. Ir Tori Lamonika tai žinos. Žinos ir jis pats. O juk būtų neįtikėtinai ironiška, mąstė jis, jeigu ištrukčiau iš Sardonikso sektoriaus, susimokėjęs už tai Zedo Jago „išgelbėjimu” iš Tinklo. Pažvelgus iš tos pusės, visas šis žygis ėmė atrodyti kaip koks milžiniškas gauruotas pokštas — Visatos, o gal lemties kosminio ir komiško teisingumo supratimo išraiška.

Visatai nėmaž nerūpėjo nei Deino Ikoro skausmas, nei prisiminimai, nuo kurių kaklo raumenys susivydavo it virvės, perdžiūvusią gerklę užkimšdavo vatos gumulas, o skrandį imdavo gniaužyti spazmai.

— Ne, negaliu, — tarė jis.

Lamonika tik mostelėjo ranka.

— Tavo valia.

Jiems artėjant prie žvaigždėlaivio, Deinas iš kišenės išsitraukė kompiuterinį kubelį su duomenimis ir kyštelėjo jį Lamonikai po nosimi. Ji dūrė pirštu į kompiuterio konsolę.

— Užsiimk pats.

Deinas ėmė rankose vartalioti kubelį (mėlyną, trijų centimetrų ilgio briauna), kol aptiko plokštumą su mažyliuku vaizdiniu — apčiuopiamu simboliu. Jis surado tokį pat simbolį konsolėje. Kitas simbolis ženklino slankiojančią plokštelę. Deinas stumtelėjo ją į šalį, įdėjo į atsivėrusią angą kubelį, atsukęs plokštuma su simboliu į priekį, vėl užstūmė plokštelę. Kaip ir buvo žadėjusi Rani, kubelyje buvo visi Tinklo planai.

— Nagi, pažiūrėkime, — tarstelėjo Lamonika.

Deinas suvedė nurodymus į kompiuterį. Ekrane sumirgėjo diagramos.

Lamonika ištarė:

— O tasai kubelis vertas viso lobio.

Deinas nusišypsojo.

— Perrašyti jo neįmanoma, be to, jis užprogramuotas automatiškai išsitrinti.

— Kaip gaila.

Atsilošęs krėsle Deinas ėmėsi nagrinėti diagramas. Nepaisant sudėtingos struktūros, persipynusių koridorių, kamerų, sandėliavimo patalpų, vis dėlto milžiniškame Tinklo žiede buvo ir atpažįstamų detalių. Hipererdvinis variklis ir laivo kompiuteris buvo įkurdinti vidinėje žiedo dalyje. Išorinėje briaunoje lygiais tarpais įrengtos šliuzo kameros. Tiltelis drauge su išorinio vaizdo langais šiuo metu atsidūrė toje pusėje, kurią Deinas sąlygiškai (ir laikinai) pavadino „atsisukusia į Čabadą”. Reaktyvinių variklių tūtos puošė priešingą žiedo „pusę”. Dėl tų atsikišusių ataugų ratas, bent jau diagramoje, atrodė kiek kreivašonis. Deinas susimąstė, kodėl Izobelei Jago šovė į galvą statyti laivą-kalėjimą toro formos; juk sferą būtų buvę lengviau sukonstruoti, be to, rutulio formos laivas kur kas efektyvesnis skrendant kosminėje erdvėje. Visas milžiniškas riestainis buvo išvarpytas koridorių. Deinas paprašė padidinti ekrane laivo dalį, kurioje buvo tiltelis. Kompiuteris tučtuojau pakluso. Planai buvo labai smulkūs, su aprašais ir ženklinimais spalviniu kodu. Rani iš tikrųjų davė jam visą informaciją, kiek jos turėjo pati.

Deinas svarstė, kurioje laivo vietoje galėjo kilti pavojus, koks jis ir kiek laiko jis pats gali skirti gedimo paieškoms. Jis tarė:

— Patikrinkime, ar pavyks su jais susisiekti.

— Teisingai.

Lamonikos pirštai perbėgo klavišais. Jeigu Tinklo kompiuterinis ryšys veikia, pranešimą jis turėtų priimti ir atsakyti į jį automatiškai.

Atsakymo jie taip ir nesulaukė.

— Mėginsiu paskambinti, — tarė Lamonika.

Pilotė siektelėjo radijo siųstuvo mygtuko, bet Deinas pastvėrė ją už rankos.

— Ne. Palauk.

— Kodėl?

— Palydove įkurdinta bazė bando susisiekti su jais nuo pat tos akimirkos, kai gavo nelaimės signalą. Tad į bazę ir skambink.

Lamonika paskambino.

— Nusileidimo terminalo ryšių skyriui — čia „Lamija”, kalba Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika. Girdite mane?

— „Lamija”, jus girdime.

— Kas girdėti iš Sardonikso Tinklo?

— Ničnieko, Žvaigždžių Kapitone. Norite, kad ir toliau bandytume juos prisišaukti?

— Taip, — įsiterpė Deinas. — Bandykite be perstojo.

— Supratome. Ketinate prisijungti?

— Taip. Pamėginsiu patekti vidun.

— Sėkmės jums, „Lamija” ir kapitonai.

Tinklas buvo jau visai čia pat. Lamonika paklausė:

— Pro kurią skylę ketini lįsti vidun, Deinai? Mes jau įskriejome į Tinklo orbitą.

Deinas susiraukė. Žvilgsniu tyrinėjo projekcijas kompiuterio ekrane. Jeigu kažkas išklibo pačioje variklio šerdyje, tuomet, mėgindamas įeiti į laivą per šliuzą, esantį arčiausiai kompiuterio, jis tik sugaištų nemaža laiko.

— Kažkas bandė pasiųsti nelaimės signalą, — tarė jis, tapšnodamas ekrano plastiką. — Galbūt ir dabar vis dar bando. Prisijunk prie ketvirtosios angos. Juk reikia nuo kažko pradėti. Tad kodėl nepradėjus nuo tiltelio?

Išorinio vaizdo ekrane milžiniškas ratas jau nebeatrodė lygus. Sidabriniame jo korpuse margavo gumburai, skaidulos, statramsčiai.

Lamonika pakreipė krėslų atlošus.

— Mažinu greitį, — pranešė.

Vėl padidėjo slėgis. „Lamija” uždainavo, ištįsusią uodegą su varikliais sukdama kelionės tikslo pusėn, o į išorinio vaizdo ekraną vėl atplaukė rudomis, baltomis bei mėlynomis dėmėmis marguojantis pasaulis, kurį jie ką tik paliko.

Dvidešimtas skyrius

Ruošdamasis perlipti į Tinklą, Deinas apsivilko skafandrą.

Dauguma skafandrų būdavo ryškiaspalviai — dėl tos pačios priežasties, dėl kurios alpinistai kopdami į kalnus naudojasi skaisčiai oranžine, šviesą atspindinčia, įranga. Lamonikos skafandrai — be savojo, ji gabenosi dar keturis atsarginius — buvo išmarginti kaštoninėmis ir sidabrinėmis juostomis. Skafandras buvo vientisas: nuo viršugalvio iki tarpkojo ir iki kulnų; jame buvo įmontuota oro tiekimo ir drėgmės išgarinimo sistema. Šitoks skafandras buvo pritaikytas didžiulio slėgio sąlygoms, taip pat galėjo atlaikyti temperatūros svyravimo kraštutinumus nuo itin didelio karščio iki itin didelio šalčio. Tačiau juo vilkėti neįmanoma ilgesnį laiką: kartą apsivilkęs, nebegalėjai nei šlapintis, nei tuštintis, nei valgyti.

Lanksčiam „Lamijos” šliuzui taip ir nepavyko prisitvirtinti prie ketvirtosios angos. Deinas pats nuplaukė iki liuko ir sutvirtino jungtis rankomis. Kai į šliuzą ėmė veržtis oras, atsirado traukos jėga, lanksčios šliuzo sienos sukietėjo.

Išorinės Tinklo šliuzo kameros durys buvo užstrigusios. Deinui teko grįžti atgal į „Lamiją”.

— Man prireiks įrankių.

Tori mostelėjo į spintelę su įrankiais; Deinas prisirinko jų visą glėbį, tarp jų — ir pjaunamąjį lazerį, viską susikabino ant įmagnetinto skafandro diržo. Įrankiai nebuvo labai sunkūs. Išorinis oro matuoklis, atrodė, veikia ar bent jau bylojo, kad vidiniame šliuze oro esama. Deinas ėmėsi išorinio liuko. Kad ir kas pasirūpino sugadinti užraktą, akivaizdžiai darbavosi paskubomis. Gana greitai duris pavyko atplėšti. Pačioje šliuzo kameroje oro iš tiesų buvo. O vidines duris, laimė, sugadinti buvo jau kur kas kebliau, tad tasai, kuris čia siautėjo, nė nesivargino mėginti. Patekęs vidun, Deinas jas uždarė, bet, prieš leisdamasis toliau, užsitikrino, kad išorinis liukas liktų atviras.

— Aš viduje, — ištarė jis į skafandro mikrofoną.

— Supratau, Deinai. Jeigu ko prireiktų — rėk.

— Gali neabejoti — išgirsi, — atsakė jis.

Deinas įžengė į Tinklą. Traukos jėga čia buvo normali. Jis stovėjo paprasčiausiame koridoriuje baltai dažytomis sienomis. Mintyse peržvelgęs tiltelio planą, prisimindamas surašytas nuorodas, jis susigaudę atsidūręs ketvirtajame skersiniame koridoriuje: į tiltelį turėjo nuvesti pirmas koridorius, atsišakojantis į kairę nuo šio. Tinkle viešpatavo visiška tyla. Deinas prisiminė savo pirmąjį įspūdį, kai Tinklo koridoriuose pasijuto tarsi žingsniuojąs begaline vienplokštume Miobijaus juosta ar milžinišku treniruoklių salės bėgtakiu. Tačiau dabar jam vaidenosi, kad Tinklas yra gyva esybė, jaučianti, kaip kažkoks įsibrovėlis šmirinėja jos viduriuose — didžiulis, mąstantis metalo ir plastiko kirminas. Nors aklinai uždaryti nepralaidžiame skafandre, sprando plaukeliai vis vien sugebėjo atsistoti piestu.

Patyliukais išplūdęs pernelyg įsismarkavusią vaizduotę, Deinas spirtelėjo sieną ir patraukė pirmyn.

Pasiekęs tiltelio angą, jis sustojo išplėtęs akis ir ištempęs ausis. Milžiniškuose, visą patalpą aprėpiančiuose apžvalgos ekranuose ničnieko nebuvo matyti. Juos dengė apsauginės širmos, kameros buvo išjungtos. Tiltelis buvo tik didžiulė valdymo patalpa, grūste prigrūsta kompiuterių terminalų, ekranų, plokščių, mygtukų, ciferblatų, matuoklių, be to, stovėjo piloto ir navigatoriaus krėslai. Patalpa buvo išlenkta. Deinas patraukė prie ryšio įrangos. Tačiau kai iki jos liko kokie trys metrai, jis išvydo tai, ką iki tol jam užstojo pertvaros. Ant grindų tysojo masyvus skelietės Džo kūnas. Ji vilkėjo mėlynos bei sidabro spalvų uniformą su Jago Šeimos simboliu „J” ant peties. Deinas pamėgino navigatorę apversti, bet darbelis pasirodė ne iš lengvųjų. Jo manymu, gyva ji galėjo sverti kokius šimtą trisdešimt kilogramų, tačiau suglebusio, negyvo kūno svoris išaugo, regis, iki visos tonos. Stangrus it guma, atsipalaidavęs kūnas nepasidavė; galiausiai Deinui pavyko paristi ją ant šono — ir tada jis išvydo, kas pražudė skelietę. Po kairiąja pažastimi žiojėjo keistos formos skylė: horizontali, maždaug penkiolikos centimetrų ilgio ir dviejų — pločio; perrėžta buvo tiksliai tarsi chirurgo skalpeliu. Kažin ar žaizda gili? — pagalvojo Deinas. Šiaip ar taip — pakankamai gili, kad kliudytų kokį nors gyvybiškai svarbų organą: širdį, o gal plaučius. Kaip kažin ką — perrėžta lazerio spinduliu. Deinas ėmė svarstyti, ar nevertėtų grįžti į „Lamiją” pasiimti lazerinio pistoleto ar bent paralyžiuoklio. Iki šiol jis galvojo tik apie kokį nors mechaninį gedimą — apie žmogaus keliamą pavojų net nesusimąstė.

Atsisagstęs skafandrą, Deinas praskleidė jį ir užsimetė viršutinę drabužio dalį už nugaros tarsi gobtuvą. Dabar jam gali praversti visi pojūčiai, o skafandras slopino skonį ir uoslę, nors svarbiausi pojūčiai: regėjimas, klausa ir pusiausvyros jausmas — likdavo nepakitę. Dabar jis jau iš tikrųjų užuodė tai, ką jam įkyriai piršo vaizduotė: išmatų ir mirties tvaiką. Deinas išsitiesė. Adrenalino pliūpsnis privertė širdį plakti sparčiau. Jam trūks plyš reikėjo surasti Zedą Jago. Žvaigždžių Kapitonas žingtelėjo kompiuterių link, bet vėl sustojo. Net jeigu laivo interkomo ryšys vis dar veikė — visai galėjo būti ir taip, kad nebeveikė, — Deinas vis vien negalėtų juo pasinaudoti: juk nepradėsi skelbtis esąs čia, kai po laivą laisvas blaškosi kažkas, ginkluotas lazeriniu šautuvu.

Sukiodamasis po pertvarų labirintą atgal įėjimo link, Deinas vos neišsitiesė kaip ilgas, užkliuvęs už kojų.

Tai buvo Zedas: susmukęs krėsle atlošta galva ir užmerktomis akimis, kvėpavo giliai ir lygiai. Akivaizdu: be sąmonės, bet ne sužalotas, tik apkvaitęs. Atsipalaidavus veido raumenims, bruožai atrodė dar stambesni. Didelės rankos bejėgiškai kadaravo, kone siekdamos grindis. Vadinasi, tasai kažkas ginkluotas ne tik lazeriniu šautuvu, bet dar ir paralyžiuokliu. Deinas atsiklaupė ir užsivertė Zedo kūną ant nugaros. Kai trūktelėjo už maskatuojančių rankų, Zedas krustelėjo ir kažką suniurnėjo. Deinas vos nenudrėbė jo žemėn. Tačiau Tinklo šeimininkas taip ir neatsigaivelėjo. Deinas bandė įspėti, kiek šis sveria. Aštuoniasdešimt kilogramų? Aštuoniasdešimt penkis? Sunkus kaip akmuo. Žvaigždžių Kapitonas įtempė pilvo raumenis ir ištiesė kojas, gremėzdišką nešulį persimetęs per petį.

Staiga prabilo ledinis balsas:

— Padėk jį atgal.

Deinas pasuko galvą. Būdamas šitaip susilenkęs, vien pasukęs galvą jis ne kažin ką tepamatė. Vis dėlto išvydo moterį blyškiai žalsvu kombinezonu, rusvais plaukais ir rudomis akimis; lazerinis šautuvas dešiniojoje jos rankoje buvo nukreiptas tiesiai į jį… Deinas paleido Zedą — nuslydęs jam nuo peties, šis šlumštelėjo atgal į piloto krėslą. Tada Deinas lėtai išsitiesė, rankas laikydamas išskėstas, delnais aukštyn.

— Pasitrauk nuo jo.

Šautuvas kryptelėjo per centimetrą į kairę. Deinas žengė žingsnį ton pusėn. Dabar jis atsidūrė atviroje erdvėje, tiesiog priešais šautuvo vamzdį; tarp jų nebuvo jokios kėdės ar pertvaros, už kurios galėtų šmurkštelėti. Deinui maudė nugarą, norėjosi ir šlapintis.

— Kurį pričiupai pirmą? — paklausė jis.

— Zedą, — atsakė Dariena. — Skelietė spėjo nuspausti pavojaus signalo mygtuką. Negalėjau rizikuoti apšaudydama ją paralyžiuojančiais užtaisais — ko gero, nebūtų suveikę. Skeliečių organizmas į kvaišalus reaguoja kitaip nei kitų žmonių. Teko ją nužudyti.

— Kodėl?

— Todėl, kad ji būtų sutrukdžiusi man atlikti užduotį. Kokiais čia padargais tu apsikarstęs skafandrą?

— Tai įrankiai šliuzui atidaryti.

— Nusiimk juos. Mesk žemėn.

Deinas pakluso. Vieną po kito svaidė įnagius žemėn net nesivargindamas pasižiūrėti, kur nukris, bet, mesdamas pjaunamąjį lazerį, pasirūpino, kad šis atsidurtų per du trečdalius metro nuo jo pėdos.

Darienos ranka nėmaž neatsipalaidavo.

— O kokia ta tavo užduotis? — paklausė jis: ir iš tiesų norėdamas sužinoti, ir siekdamas priversti ją kalbėti, kad šitaip laimėtų bent trupučiuką laiko pagalvoti. Ji nesusigaudė, kas yra pjaunamasis lazeris — labai gerai. Tačiau savo šautuvu per pusę perpjautų Deiną anksčiau, nei jis spėtų pasičiupti įnagį.

— Sunaikinti Jago Šeimos Tinklą.

Dariena atsirėmė į pertvarą.

— Kaip tu ketini tai padaryti?

— Juk aš — kompiuterių technikė, — atsakė ji. — Tai — ne pramanas. Sugaišau ištisas dvi valandas, kol užprogramavau šitą siaubūną, kad pats išlakstytų į druzgus.

— O kas tu iš tikrųjų?

Ji nusišypsojo.

— Policininkė. — Moters balsas vis dar skambėjo visai kaip Rani.

Deinas nepatikliai prunkštelėjo.

— Nuo kada policininkai šmirinėja naikindami sektoriaus nuosavybę?

Jos akys tvykstelėjo pykčiu.

— Ir tai tu šitaip sakai? Juk pats buvai čia įkalintas! Juk tai valdžios ir blogio simbolis, jis tarnauja pasišlykštėtinam verslui, jis skirtas tik tam, kad be paliovos augtų vergvaldžių šeimos pelnai — pati jo egzistencija nesuderinama su bet kokiu padorumu! — Sekundės dalelytei Dariena nukreipė žvilgsnį į paralyžiuokliu apkvaitintą vyriškį.

Deinas tarė:

— Tinklas neblogesnis už bet kurį kitą kalėjimą.

— Nė vienas kitas kalėjimas nėra asmeninė Zedo Jago žaidimų aikštelė.

Deinas krustelėjo ir pasislinko per centimetrą arčiau pjaunamojo lazerio.

— O aš maniau, kad tu jį myli.

— Tu ir turėjai taip manyti. Ir jis — taip pat. Aš jo nemylėjau, aš su juo dulkinausi. O tai visai kas kita.

— Ar tavo plaukai tikrai tokios spalvos?

Ji nusijuokė.

— Žinoma, ne. Nors ne taipjau smarkiai ir skiriasi. Ne tokios spalvos ir mano oda, o ir balsas ne toks kimus. Siek tiek užtrunka, kol nublunka dažai ir išsivadėja kitos specialios išvaizdos pakeitimo priemonės. Aš esu ginklas, Žvaigždžių Kapitone. Aš kilusi iš Kerėtojo ir dirbau kompiuterių technike Federacijos būstinėje, kol mane atrinko, paruošė ir nutaikė į Zedą Jago.

— Nutaikė?.. Kas nutaikė?

— Tai Maiklo sumanymas. Jis mąstė šitaip: jei nori sutraukyti visą grandinę, pirmiausia nutrauk stipriausią jos grandį. Po to silpnesnės subyrės pačios. Vergų prekybos grandinėje stipriausia grandis yra Rani Jago, o būdas ją palaužti — visiems laikams atimti Zedą. Iš pradžių ketinta šiam darbui pasiųsti vyrą, bet psichologai nusprendė, kad vyrui tokia užduotis pernelyg pavojinga. Zedas kankina vyrus, tačiau moters jis niekada nėra nė pirštu palietęs. Be jokios abejonės, vyras irgi būtų buvęs labai panašus į Rani Jago.

— Argi nebūtų pakakę jį nužudyti?

— Šitaip nieko nebūtume pešę. Apsvarstėme ir tokį variantą, bet psichologai nutarė, kad tokiu atveju Rani Jago liktų tik dar tvirčiau pasiryžusi išlaikyti vergovinę sistemą veikiančią. — Deinas pasislinko dar per du centimetrus arčiau pjaunamojo lazerio.

— O jeigu būtume nugalabiję , tuomet visa Šeimos valdžia būtų atitekusi jam, o jis — dar blogiau nei ji, ar nemanai taip? — Deinui neliko nieko kita, tik sutikti. — Be to, žudyti — nedora.

— Kaip gaila, — atsakė Deinas. — Jeigu ne šitokia moralinė nuostata, būtumėte galėję nužudyti juos abu.

— Tavo tiesa, — akivaizdžiai apgailestaudama sutiko ji. Jos akys susiaurėjo. — Bet jeigu tu taip manai, kodėl tuomet esi čia?

— Rani Jago atsiuntė mane išsiaiškinti, kas atsitiko.

— Štai kaip. Vadinasi, tu — vis dar vergas. — Ji dirstelėjo į sieną jam už galvos. — Šita kosminė stotis išlakstys į šipulius po dvidešimt penkių minučių, — pasakė. — Aš tučtuojau nešdinuosi iš čia luotu. Nori drauge? Tave aš pasiimčiau. Apie kokią nors tavo ištikimybę Jago padermei negali būti nė kalbos.

Deinas dirstelėjo į Zedą, kuris vis dar paslikas tebetysojo krėsle. Neatrodė, kad būtų bent sukrutėjęs. Tačiau jo skruostai jau mažumėlę raustelėjo.

— O ką darysime su juo?

— Jis ramiai gali pasilikti čia. — Darienos Riis balsas skambėjo nepaprastai šaltai. — Kai Tinklas sprogs, kartu susprogs ir jis.

— Ir tau bus visiškai vis vien? Tu ničnieko jam nejauti? — Vos paklausęs Deinas pats nusistebėjo: o kodėl man knieti tai sužinoti? — Juk jis mylėjo tave.

— Ne! — atrėžė Dariena ir kairiąja ranka nusibraukė nuo kaktos plaukus. — Štai skelietės man tikrai gaila. Visiškai nenorėjau jos žudyti. Bet jis… — Policininkė gerai sekundei sulaikė žvilgsnį prie Zedo, ir tik tada vėl įsmeigė akis į Deiną. — Jis manęs nemylėjo. Jis mylėjo tik įvaizdį — mylėjo savo seserį manyje.

— Argi ne kaip tik šito jūs ir siekėte? Jeigu jau specialiai pakeitėte tavo išvaizdą taip, kad beveik niekuo nesiskirtum nuo Rani…

— Taip. Kaip tik šito mes ir siekėme. Kerėtojo laboratorijose įmanoma pasiekti išties stulbinančių rezultatų, ar ne? — Ji vėl prašneko ankstesne, pedantiška, intonacija. Truputį pakreipė į šoną galvą. — Beje, suveikė tobulai. Net nuostabu, kaip lengva buvo juo manipuliuoti.

Deinui netilpo galvoj, kokios reikia narsos, kad ryžtumeis paversti Zedą Jago seksualiniu įrankiu. Vien nuo minties apie tai, kad kažkas gali savo noru dalytis patalu su žmogumi — visiems žinomu praktikuojančiu sadistu, jam pašiurpo oda ir nudiegė tarpukojį.

— Na kaip? — paklausė Dariena. — Eini su manimi ar ne?

Deinas nusišypsojo.

— Ar turiu iš ko rinktis? — paklausė. — Mirti kažkaip dar nesinori.

Kažin kada ji susipras paklausti, kaip jis pats atsidūrė Tinkle? Galbūt pavyktų vožtelėti jai per galvą taip, kad išsijungtų, tada nunešti į „Lamiją”, pernešti į „Lamiją” Zedą ir pasipustyti padus — ir viską suskubti per dvidešimt minučių?.. Deinas išgirdo tyliai dūzgiantį vidinį balselį: velniai nematė Zedo. Palik jį. Perspėk Tori ir nešk kudašių iš čia. Jeigu jau reikia ką nors išgelbėti, gelbėk tą farę…

O kodėl? — paklausė jis pats savęs. Iš kur tokia šiurpi jos neapykanta — Jago Šeimai, Tinklui, Zedui? Jos neapykantą įskėlė ir įpūtė iki gaisro liepsnos ne kas kitas — Maiklas A-Rae. Kažin kokios priežastys sukėlė šitokius jausmus jam pačiam? Dariena Riis nepasakytų j am to, net jei ir žinotų, bet Deinas smarkiai abejojo, ar ji tai žino…

Staiga iš skafandro garsiakalbio atsklido labai aiškus Tori Lamonikos balsas:

— Deinai, ar tu ten dar gyvas?

Darienos šautuvas kryptelėjo. Deinas šoko ant jos, stvėrė už riešo ir prispaudė prie pertvaros. Policininkė nepasidavė, priešinosi kaip pašėlusi. Pasilenkęs prie pat jos ausies, Deinas suriko:

— Tai tik…

Taip ir neužbaigė — aiktelėjo ir atšlijo, vos nepaleisdamas Darienos rankos, kai ji alkūne nusitaikė tiesiai jam į gerklę.

— Ak tu, šunsnuki!

— Paklausyk, — sušniokštė Žvaigždžių Kapitonas, mėgindamas prisispausti prie jos.

Ji žingtelėjo atatupsta ir vos nenunešė jam galvos spyriu iš šono. Deinas dryktelėjo atbulas ir vos nepargriuvo. Ji spyrė dar kartą. Dievulėliau, tai bent mitrumas moteriškės! Tori kažką kaukė skafandro radijo ryšiu. Deinas vėl šoko pirmyn, sugniaužė Darienos riešą. Staiga šioji liovėsi priešintis, dešinioji ranka suglebo. Deinas išgirdo dunkstelėjimą, tarsi kas būtų nukritęs. Ūmai kairioji Darienos ranka švystelėjo aukštyn su kumštyje sugniaužtu lazeriniu šautuvu, tačiau taikėsi ji ne į Deiną, o į patalpos gilumą. Deinas akies kraštu pastebėjo, kad Zedas jau nusiritęs ant grindų. Ir taikosi pjaunamuoju lazeriu. Deinas stačia galva nėrė į šalį. Tvykstelėjo šviesos spinduliai, ir Dariena susmuko. Zedas Jago suklykė nesavu balsu, visas jo kūnas skausmingai išsirietė, galva loštelėjo. Kvėpavo jis triukšmingai, godžiais gurkšniais gaudydamas orą: ach-achach, ach-achach.

— Užsičiaupk kokiai minutei! — užriko Deinas į skafandro mikrofoną.

Tori užsičiaupė. Deinas sverdėdamas atsistojo ir pasitrynė kelį, kuriuo rėžėsi į grindis. Jis nušlubavo prie Zedo. Tinklo šeimininkas kilstelėjo galvą, ir Deinas nejučia skausmingai nugurkė seilę. Lazerio spindulys kliudė ištiestas Zedo rankas. Plaštakos virto pajuodusiomis, apanglėjusiomis letenomis, šiurpiais padargais, primenančiais apdegusius skeleto kaulus. Skaudėti turėjo neįtikėtinai. Deinui netilpo galvoj, kaip Zedas sugebėjo neprarasti sąmonės.

Jis atsiklaupė.

— Zedai, girdi mane?

Gintarinės akys plykstelėjo tiesiai jam į akis. Zedas sukriokė:

— Nešdinkis.

— Čia pat yra laivas, — kliūvančiu liežuviu išspaudė Deinas.

Zedo veidą perkreipė konvulsija.

— Ne.

— Velniai griebtų, šitas laivas po penkiolikos minučių sprogs! Tori Lamonika su „Lamija” laukia prie ketvirtosios angos. Nagi… Nunešiu tave ten.

— Ne.

— Nori čia ir nusibaigti?

Zedo veidas vėl sutrūkčiojo, bet ne iš skausmo; jo lūpas perkreipė šiurpi, groteskiška šypsena.

— Taip.

Jis žvelgė Deinui per petį — į pasliką Darienos kūną.

— Tu beprotis, — rėžė Deinas. — Rani atsiuntė mane tavęs iš čia ištraukti, ir aš ketinu padaryti tai, net jei tektų pykštelėti į tave Darienos paralyžiuokliu ir vilkti ant pečių!

Įniršio apakintas Zedas nė pats nepajuto, kaip tiestelėjo ranką jo link. Ir tuoj pat susirietė kūkčiodamas iš skausmo. Jo veidas persikreipė. Deinas stebėjo jį, neįstengdamas nukreipti žvilgsnio. Prakaitas sruvo upeliais, skafandras nebeįstengė susidoroti su drėgmės pertekliumi. Vidinis balsas, kuždėjęs jam kiek anksčiau, prabilo vėl: tai jam atlygis, ir jis teisingas. Gal užmiršai, ką jis padarė tau?

Tačiau prakaitas vis vien sruvo Deino šonais lyg uolas skalaujantis vanduo; jam teko be paliovos ryti seiles.

Kol nespėjo persigalvoti, jis pašoko ir nuskubėjo prie Darienos lavono. Raute nurovęs paralyžiuoklį nuo jos diržo, prišoko prie Zedo ir atkišo ginklą.

— Kalbu visiškai rimtai.

Jis nukreipė žvilgsnį į skalę ir nustatė vienai valandai paralyžiuojantį užtaisą.

Kai pakėlė akis, Zedas jau klūpojo.

— Ne, — ištarė.

Deinas buvo bepuoląs jam padėti. Tinklo šeimininkas tik suurzgė ir svirduliuodamas atsistojo pats. Laikydamas rankas priešais save, nudūlino prie ketvirtosios angos. Deinas ėjo iš paskos, neatsilikdamas nė per žingsnį. Pasiekęs uždarytas duris, Zedas atsitraukė į šalį, praleisdamas Deiną jų atidaryti.

— Tori, atsivedu sužeistą keleivį. Pasirūpink purškiamo anestetiko ir pasiruošk nešdintis iš čia. Ši kosminė stotis po dešimties minučių ištikš į gabalėlius.

— Supratau, — atsakė Tori.

Zedas pirmas žengė į šliuzo kamerą. Dukart turėjo sustoti ir atsiremti į sieną. Tori laikė „Lamijos” liuką atkeltą, pati stovėjo angoje su purškiamo anestetiko buteliuku rankoje. Kai Zedas pasiekė liuką, ji pastebimai pabalo.

— Dievulėliau… — aiktelėjo.

Tori nedelsdama švirkštelėjo anestetiko. Kai šis pasklido ant suanglėjusios mėsos, Zedas sukūkčiojo ir vos nepargriuvo. Deinas sugriebė jį už pažastų, nuvilko prie triaukščio gulto, įvertė į apatinį. Jis pajuto krestelėjimą — tai lanksti oro šliuzo žarna susivyniojusi dunkstelėjo į vietą. Deinas paskubomis nusigavo iki navigatoriaus krėslo.

— Penkios minutės, — tarstelėjo Tori. — Prakeikimas, jeigu koks grumstas nuo to daikto kaukštelės mums, perrėš korpusą, kaip peilis — sūrį. Jei taip galėtume iš karto nerti į Šuolį…

Tačiau nerti į Šuolį jie negalėjo. Čabadas, priešingai nei kai kurios kitos planetos, nebuvo pačioje hipererdvės srovėje. Deinas net nenutuokė, kas gali ištikti laivą, pabandžiusį jungti hipererdvės variklį, prieš tai nepanėrus į hipererdvės srautą. Jeigu kas nors tai ir bandė, taip niekad ir nebesugrįžo iš ten, kur pateko, kad ir kur tai būtų.

— Didinu greitį, — tarstelėjo Lamonika. — Dabar laikykis!

Deinas giliai įkvėpė. Tori švystelėjo jam kreivą šypsenėlę.

Deinas nebespėjo net dorai vyptelėti. Laivas suūžė. Deinas pasijuto slegiamas į krėslą, labiau, vis labiau ir labiau, kol pašėlo aimanuoti kiekvienas raumenėlis — Tori susibaudė išspausti iš laivo viską, kas įmanoma. Pagreitis — dešimt g. Deinas stebėjo augančius rodmenis skalėje. Dvylika g. Penkiolika g. Deinui pasirodė, kad visas kraujas baigia ištekėti iš galvos ir telkiasi kojose. Jeigu pagreitis viršys penkiolika g, jis neišvengiamai neteks sąmonės. Vienoje akyje ėmė raudonuoti; na štai, trūko kapiliaras, dingtelėjo Deinui.

Lamonika spaudė penkiolikos g pagreitį ištisas penkiolika sekundžių, kol skaičiai kompiuterio ekrane pranešė, kad jie jau sukorė ketvirtį kelio planetos link. Pagaliau Tori ėmė mažinti greitį, kol šis pasiekė vieną g. Įjungusi kompensatorių, traukos jėgą kabinoje ji sumažino iki trijų ketvirčių g. Įtampa atsileido, Deinas pasirąžė.

— Verčiau patikrink, kaip laikosi tavo ligonis, — perspėjo Tori.

— Žvaigždės…

Jis nuskubėjo prie Zedo gulto. Tinklo šeimininko akys buvo plačiai atmerktos. Iš lūpų kampučio lašėjo kraujas, bet sąmonės jis nebuvo praradęs. Deinas stvėrė audeklo skiautę, nubraukė kraują.

— Prastai? — paklausė. — Nori dar anestetiko? Nuskausminančiųjų tabletės?

— Ne, — atsakė Zedas. Ir atsisėdo — labai iš lėto. Deiną kone pakerėjo jo stiprybė. — Aš. Tik. Įsikandau. Liežuvį.

Iš priešingos kabinos pusės atsklido Tori Lamonikos balsas:

— Nusileidimo terminalo ryšių skyriui — kalba „Lamija”. Praneškite į Čabadą: užduotį atlikome, vykstame namo.

— Supratau jus, Žvaigždžių Kapitone. Sveikiname sėkmingai atlikus užduotį. Perduosime žinią… — Balsas staiga užlūžo, kvėptelėjęs kažkokį nesuprantamą keiksmą.

Įsijungė kitas balsas — kone spigus iš baimės; atrodė, žmogus netiki tuo, ką regi akys:

— Viešpatie Jėzau…

Tori mygtuko spustelėjimu nutraukė ryšį.

— Ko gero, mes žinome, ką jie pamatė.

Tori Lamonika nustatė kursą į Abanato Nusileidimo terminalą.

Deinas neturėjo ko nusitverti. Nusliūkino prie maisto saugyklos, įsipylė vandens, pasiėmė maistinę lazdelę. Dirstelėjo į žmogų sidabrine ir mėlyna uniforma, susigūžusį ant apatinio gulto, ir šūktelėjo pakėlęs balsą:

— Zedai! Narkotiko nori?

„Lamijos”, kaip ir bet kurio kito MPL tipo žvaigždėlaivio, vaistinėlėje buvo bent kelių rūšių narkotikų.

— Ne.

Deinas priėjo prie gulto. Zedas buvo blyškesnis už popierių. Veido raumenys trūkčiojo. Nuo suskrudusių rankų varvėjo skystis. Paklodė buvo sudrėkusi. Vyzdžiai virto mažyčiais juodais taškeliais, nuo lūpų kampučių driekėsi gilios it griovos skausmo raukšlės. Lengviau buvo žiūrėti jam į veidą nei į pirštus, stirksančius tiesiog iš riešų, kaip pagaikščiai iš laužo, storai aplipusius sukietėjusiu anestetiku. Akys atrodė padūmavusios. Bet staiga Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn. Jis sukarkė:

— Tau. Gera. Tai. Matyti?

— Ne!

Zedo akių vokai nusileido. Krūtinė sunkiai kilnojosi. Kietai užsimerkęs jis pasakė:

— Man. Reikia. Kad. Paskambintum.

— Kam paskambinti?

— Tamui Orionui. Tegul. Perduoda… Sajai Tomas. Gydytoja. Centrinė ligoninė. Pasakyk jai… — Jis grūmėsi iš paskutiniųjų, stengdamasis neuždusti, giliai įtraukė gurkšnį oro, tada prašneko vėl: — Iškviesk nudegimų specialistų grupę. Tegul atvyksta Ja. Narajanas. Svarbu — Ja Narajanas. Chirurgas.

— Kodėl? — paklausė Deinas.

Zedas neatsakė.

— Jei nori, kad paskambinčiau, pasakyk kodėl.

Oras švilpdamas veržėsi pro sukąstus Zedo dantis. Jo veidas kraupiai persikreipė. Tau gera tai matyti? Pašaipus klausimas erzinančiai dūzgė Deino smegenyse. Susvilusios mėsos kvapas persmelkė visą kabiną tarsi kažkokio narkotiko tvaikas. Deinas vylėsi savo akimis išvysiąs, kaip suardomi Zedo planai, bet nė už ką nesitikėjo pamatysiąs jį tokį bejėgį, kenčiantį. Matyti tai jam anaiptol nebuvo gera. Priešingai — teko sukąsti dantis, kad nesupykintų. Deinas dirstelėjo į sieninį laikrodį. Gali būti, kad Tamas Orionas šiuo metu ramiai miega namuose. Laikrodis buvo kalibruotas rodyti standartinį laiką. Deinas jautėsi klaikiai pavargęs. Sliūkindamas atgal į navigatoriaus krėslą, stengėsi perskaičiuoti laiką: Abanate, ko gero, dar net nebrėkšta.

Išorinio vaizdo ekrane vis labiau augo Čabadas. Deinas įsijungė garso ryšį.

— Kviečiu Abanato skrydžių valdymo bokštą. Kalba „Lamija”, MPL48, registruota Nekse; pilotė ir savininkė — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika, navigatorius — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, keleivis — Zedas Jago. Prašome leidimo leistis.

— Leistis galite, Žvaigždžių Kapitonai. Laukėme žinios iš jūsų.

— Ačiū, skrydžių valdymo bokšte. Prašome perduoti asmeninį Zedo Jago pranešimą vyriausiajam pilotui Tamui Orionui. Skubu. Žinią reikia persiųsti gydytojai Sajai Tomas į Abanato centrinę ligoninę. Prašome į Nusileidimo terminalą atsiųsti nudegimų specialistų grupę mūsų pasitikti, taip pat iškvieskite chirurgą Ja Narajaną. Tai svarbu, valdymo bokšte.

— Viską supratome, Žvaigždžių Kapitone. Jūsų žinią perduosime. Malonėkite perjungti mums laivo kompiuterio valdymą.

— Sukrušta skrydžių kontrolė, — burbtelėjo Tori.

Deinas pasitrynė akis. Galva buvo tarsi vatos prikimšta. Jis ilgesingai pagalvojo apie gerų dešimties valandų miegą. Paskui vėl nurėpliojo prie Zedo gulto. Vyriškis suanglėjusiomis rankomis nebuvo nė krustelėjęs. Kai Deinas pasilenkė prie jo, jis atsimerkė.

— Paskambinau, kam prašei, — ištarė Deinas.

Zedo lūpos virptelėjo — galbūt tai buvo šypsena.

Tori tupdė „Lamiją” lyg vėjo nešamą sniegulę. Kai tik jie nusileido ant juodo, biraus skrydžių lauko paviršiaus, išsyk sutreškėjo kompiuterio telefono linija:

— „Lamija”, kalba kosmouosto administracija. Kaip suprantame, jūsų laive yra sužeistas asmuo. Medikų brigada jau laukia. Įleiskite juos į laivą.

Deinas atsakė:

— Administracija, mes išsikvietėme savo gydytojų grupę. Kol jie neatvyks, nieko į laivą neįsileisime.

— Mes įgalioti patikrinti jūsų sužeistojo sveikatos būklę!

Atsiliepė Tori:

— Kalba Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika. Susikiškite savo įgaliojimus patys žinote kur.

Deinas pasitrynė ranką. Vergo tatuiruotė buvo visiškai išrūkusi jam iš galvos. Jis vėl nusliūkino prie gulto.

— Zedai, — tarė.

— A?

— Kaip man pašalinti tatuiruotę nuo žasto?

— Gelis. Saja. Žinos. — Jis kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Deiną. — Reikia. — Jo veidas persikreipė. — Vandens.

Dinas atnešė jam puodelį vandens ir prikišo prie lūpų, kad berankis žmogus galėtų atsigerti.

Pasigirdo moters balsas:

— „Lamija”, kalba Saja Tomas. Atleiskite, kad taip ilgai užtrukau. Pirmiausia jiems teko mane surasti, o paskui — dar ir pažadinti. Kvietėte mane pas ligonį?

— Ja. Narajanas, — ištarė Zedas.

Deinas atsakė:

— Taip, daktare. Ar Ja Narajanas su jumis?

— Ja atvyksta iš namų.

Deinas dirstelėjo į Zedą; šis linktelėjo.

— Manau, galime atidaryti liuką.

Tori atrakino liuko užraktą. Vidun siūbtelėjo žmonės. Jie akivaizdžiai buvo naujokai žvaigždėlaivyje. Nevikriai ropštėsi per liuko briauną, net nesusigaudydami, kam skirtas lubose įtaisytas skersinis. Tori Lamonika tik dūrė pirštu gulto link. Zedas iškvėpė:

— Sveika, Saja.

Moteris išvydo jo rankas ir aštriai įkvėpė. Paskui ėmėsi įsakinėti. Sanitarai įsmeigė adatą Zedui į ranką, pritvirtino prie jos vamzdelį ir buteliuką. Paskui apipurškė plaštakas baltomis putomis. Į kaklą ir abu žastus įtrėškė po gelio ampulę. Galiausiai atsinešė neštuvus ir užrito Zedą ant jų.

Viena gydytojų išlipo iš laivo, bet tuojau sugrįžo. Iškart pasuko prie hiperių.

— Ar vienam iš jūsų reikia pašalinti vergo tatuiruotę? — paklausė.

Deinas pabandė atsiraitoti rankovę ir tik dabar susizgribo iki šiol tebesėdįs su skafandru. Nusimetė jį, atkišo ranką. Gydytoja išspaudė iš tūbelės gelio, patepė juo tatuiruotę. Tepalas buvo vėsus. Ji paaiškino:

— Palaukite, kol sukietės. Maždaug po šešių valandų nupieškite — ir tatuiruotės nebebus. Jūsų odos pigmentacija tokia, kad neturėtų likti nė rando.

Pro liuką vidun kyštelėjo ilga kažkieno ranka. Kažkoks ilgakojis žmogus pasišokėjęs įsikibo lubų skersinio. Deinas įsistebeilijo į nepažįstamąjį, kuris driuoktelėjo į „Lamiją” tarsi išsivyniojanti virvė. Balsas prašneko tiesiog Deino galvoje: Vadinasi, tai jūs — Deinas Ikoro. Dėkoju, kad pasirūpinote mano draugu. Aš — vyriausiasis pilotas Orionas. Deinas pravėrė burną, bet vėl užsičiaupė. Atsigręžė į Tori.

— Vyriausiasis pilote Orionai — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika.

Tori ištiesė jam ranką. Aukštaūgis rankos jai nepaspaudė, bet Lamonika staiga nusišypsojo. Orionas spėriai nužirgliojo prie Zedo gulto ir pasistiebė triūsiantiems gydytojams už nugarų.

Pusbalsiu murmėdami tarpusavyje gydytojai išsirikiavo į eilę, eisenai vadovavo Saja Tomas. Jie ruošėsi nešti Zedą laukan. Juos sulaikė liuko angoje išdygęs Tamas Orionas.

— Prašau pasitraukti, — tarė Saja Tomas.

— Palaukite. — Zedas buvo atsimerkęs. — Tamai.

Orionas kažkaip sugebėjo susilankstyti taip, kad jo veidas atsidurtų viename lygyje su Zedo galva.

— Skauda?

Zedas kvėptelėjo:

— Pusė. Bėdos.

— Padėti?

— Tu. Nieko. Negali. Padaryti.

Saja Tomas mestelėjo gana šiurkščiai:

— Kuo greičiau nugabensime tave į ligoninę, Zedai, tuo greičiau Ja galės kibti lopyti tavo rankas.

— Taip, — atsakė Zedas. Paskui dirstelėjo į Tori Lamoniką. — Įrankiai, — tarė. — Naujus. Įrankius.

Tarnas Orionas mostelėjo supratęs ir atsitraukė nuo liuko. Viskas aišku? — paklausė. — Zedas prašė manęs aprūpinti jus nauja įranga vietoj tos, kurią praradote jį gelbėdami.

Tegul jį galas, pagalvojo Deinas, nieko mums iš jo nereikia! Tačiau jo atsakas Tamo Oriono sąmonės nepasiekė, o Lamonika, ko ir reikėjo tikėtis, džiaugsmingai priėmė pasiūlymą.

Laimingos kelionės namo, kapitonai, — palinkėjo vyriausiasis pilotas. Įsikibęs skersinio jis vienu šuoliu apleido laivą. Deinas žvilgsniu lydėjo gydytojų grupę, manevruojančią su Zedo neštuvais. Kabinoje atkakliai tebetvyrojo suspėjęs įsismelkti gydomųjų putų bei susvilusios mėsos tvaikas. Prisistatė Nusileidimo terminalo mechanikas; pro atvirą liuką jis įkėlė glėbį įrankių ir pasišalino. Deinas atbulais dantimis žiaumojo maistinę lazdelę. Galva buvo tartum vatinė. Jis klestelėjo atgal į navigatoriaus krėslą ir užsižiūrėjo į skaičius, mirgančius ekranuose.

— Noriu paskambinti tiesiogine linija.

Tori įdėmiai stebėjo skaičius.

— Tik neplepėk ilgai. Man pasiutusiai maga mauti iš čia.

Jis paskambino Rani. Šioji atsakė akimoju.

— Atrodai taip pat, kaip aš jaučiuosi, — tarstelėjo Deinas. Jos skruostuose neliko nė šešėlio rausvumo, veidas buvo blyškus lyg išdžiūvęs kaulas.

Deinas paskubomis išbėrė:

— Dariena Riis buvo farė; Maiklas A-Rae tyčia pakišo ją Zedui. Jam atrodė, kad, atimdamas Zedą, sugebės tave palaužti. Dariena nužudė Džo Lėjakanavą ir susprogdino Tinklą. Ji buvo labai jau aršiai nusiteikusi prieš vergiją. Ją pribaigė Zedas — pykštelėjo pjaunamojo lazerio spinduliu. Jis pats dabar Abanato ligoninėje, juo rūpinasi gydytoja Saja Tomas ir chirurgas, vardu Ja Narajanas. O aš išvykstu „Lamija”.

Ji atsakė:

— Man paskambino iš Nusileidimo terminalo ryšių skyriaus. Pasakė, kad jis gyvas. — Rani akis temdė begalinis nuovargis. — Aš labai tau dėkinga.

— Juk mudu buvome sutarę.

Ji ištiesė jam ranką, palietė ekraną ir atitraukė pirštus. Tada atlošė pečius.

— Lik sveikas, Žvaigždžių Kapitone.

Nežinia kodėl, bet jam buvo skaudu, kad Rani kreipėsi į jį šitaip. Deinas bandė įsivaizduoti, ką ji turėjo išgyventi per tas laukimo valandas. Nusileidimo terminalo ryšių skyrius, reikia manyti, pranešė jai, kad Tinklo nebėra — subyrėjęs į dulkes. Dabar Domna Jago žino, kad jai pavyko susigrąžinti Zedą — kažin, parūpo Deinui, ką ji galvoja apie kainą?

— Rani…

Jos balsas virptelėjo:

— Ką, Žvaigždžių Kapitone?

— Prašau nevadinti manęs šitaip.

Rani veidas šiek tiek priartėjo prie ekrano, ir Deinas pamatė, kad ji verkia.

— Sudie, Deinai. Keliauk laimingai, tučtuojau. Ir niekada nebegrįžk į Čabadą. Linkiu tau kuo geriausios kloties. Apsigyvenk kokiame nors jaukiame žaliame pasaulyje su mylimąja, kuri bus tau geresnė nei šita.

Ji nutraukė ryšį. Deinas atlošė galvą ant krėslo atkaltės. Kažkodėl sužnybo širdį.

Tori šiurkščiai jį papurtė.

— Šiaušk, atsigulk.

Jis mostelėjo į valdymo pultą.

— O kaip?..

— Dievulėliau! Nejaugi manai, kad aš nesugebėsiu suvaldyti savo laivo pati? Marš į lovą.

— O kur mes keliausime?

— Į Neksą. Kur kitur? Nebent tu nori, kad nugabenčiau tave į kokią kitą planetą.

Deinas pagalvojo apie Peliną. Tai iš tiesų buvo jaukus, žalias pasaulis. Ir gausi šeima apsidžiaugtų jį pamačiusi… Bet kol kas jis dar nesijautė pasiruošęs ilgam nutūpti planetoje.

— Tegul bus Neksas.

— Čiuožk gulti.

Jis kilstelėjo galvą. Ši svėrė kokią toną.

— Ne.

— Kaip išmanai, — tarė Tori ir ėmė kalbėtis su skrydžių valdymo bokštu. Gelio sluoksnis ant Deino žasto sušilo. Jau snūduriuodamas jis ūmai suvokė, kad prie kompiuterio sėdinti Lamonika plūstasi — vadinasi, kažkur kažkas negerai.

— Kas atsitiko? — paklausė Deinas.

— Suknisti farai! — Lamonika apsisuko su visu krėslu ir įsmeigė žvilgsnį į jį. — Nebegalime kilti, drauguži.

— Kodėl?

— Kilti neleidžiama ničniekam — tol, kol jie atkapstys tą kalės vaiką, kuris ir užvirė visą šitą kebeknę — Maiklą A-Rae. — Ji prašneko, mėgdžiodama beasmenį skrydžių valdymo bokšto balsą:

„Vi-siems lai-vams: pa-ki-li-mo pro-ce-są nu-trauk-ti. ” Maršrutinių luotų pilotai kraustosi iš galvos. Jie ten turi glėbius keleivių, kuriuos reikia pristatyti į palydovą.

— Kada galėsime išskristi? — paklausė Deinas.

— O kas žino? — Tori vėl ėmė murmėti pakilimo komandas, tik šįsyk jau atvirkščia tvarka.

Atgijo radijo ryšys:

— „Lamija”, girdite mane? Pasiruoškite įlaipinimui.

— Ką? — Tori pliaukštelėjo delnu per krėslo ranktūrį. — Kam ko prisireikė mano laive?

— Hipererdvės policija, narkotikų skyrius, — pragydo balsas.

Deinas akimoju išsitiesė krėsle. Kairioji jo ranka nutirpo, jis ją papurtė. Per nervų sistemą nuvinguriavo silpnas pavojaus signalas.

— Ei, — tarstelėjo jis, — žiūrėk, kad jie tau parodytų leidimą įlipti.

Kompiuterio garsiakalbyje sutreškėjo kitas balsas:

— „Lamija”, kalba hipererdvės policijos narkotikų skyriaus kapitonė Graem. Reikalaujame įsileisti mus į laivą.

— Argi paliekate man kitą išeitį? — suniurzgė Tori.

Ji delnu palietė liuką atidarantį mechanizmą. Žvaigždėlaivio durys atsivėrė. Kyštelėjo ranka, sugrabaliojo skersinį ant lubų, paskui dar viena ir dar — suglumęs Deinas žiūrėjo, kaip keturi pareigūnai juodai sidabrinėmis uniformomis vienas paskui kitą įšoka į nedidelį žvaigždėlaivį.

— Norėčiau pamatyti leidimą, — tarė Tori, žingtelėdama prie jų.

Vyriškis su radijo siųstuvu rankoje ištiesėjai popieriaus lapą. Likusieji trys ramiai lūkuriavo prie pat angos. Staiga strypo lubose įsikibo dar dvi rankos, ir į laivą grakščiu, kone akrobato šuoliu dryktelėjo penktas asmuo. Hipererdvės farai taip ir sustingo. Atvykėlė išsitiesė, nužvelgė paeiliui kiekvieną iš jų, o paskui žengė pirmyn ir ištiesė ranką Tori Lamonikai.

— Atleiskite dėl užlaikymo, Žvaigždžių Kapitone, — prašneko.

— Aš — Kėtė Graem iš hipererdvės policijos.

Iš pirmo žvilgsnio Deinui pasirodė, kad negražesnės moters jis gyvenime nėra matęs. Su juoda uniforma ji toli gražu neatrodė elegantiškai. Jos plaukai buvo tamsūs, šiurkštūs, oda — vėjų nugairinta, rankos — gumbuotos, nusėtos nuospaudomis, tarsi kadaise ji ilgai būtų dirbusi sunkų fizinį darbą. Dešinįjį smilkinį bjaurojo dantytas randas. Jos akys buvo mėlynos. Nedidukė, tvirtai suręsta, ji sustojo MPL klasės žvaigždėlaivio viduryje — atrodė, kad jos net neįmanoma stumtelėti iš vietos.

— Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, — ištarė ji.

Deinas vargais negalais pasikėlė iš krėslo.

— Tai aš, — ištarė.

— Hipererdvės policijos narkotikų skyrius pagarbiai prašo jūsų pagalbos.

Deinas atsiduso. Jam neišpasakytai magėjo pasiųsti tą moteriškę nuveikti ką nors anatomiškai neįmanomą su juodąja skyle.

— Kokios dar pagalbos? — paklausė jis.

— Tai nuobodus, varginantis darbas, — atsakė ji. — Norėtume, kad atsisėdęs prie aparato smulkiai papasakotumėte viską, kas atsitiko Sardonikso Tinkle, prieš šiam susprogstant.

Deinas atsilošė krėsle.

— O kas, jeigu aš nenorėsiu padėti? — paklausė.

Ji atsakė:

— Na jau, kapitone. Žinau, jūs pavargęs, jums norisi namo, bet juk nesate mažas vaikas. Mums reikalingas tas liudijimas. O jūs — vienintelis žmogus, galintis viską papasakoti.

— Klauskite Zedo Jago, — pasiūlė Deinas.

Graem papurtė galvą. Deinas nutarė, kad jos nosis sulaužyta mažų mažiausiai vieną kartą — buvo pastebimai nukrypusi į dešinę pusę.

— Zedas Jago šiuo metu — centrinėje ligoninėje, kalbėtis su mumis jis negali. O net jei ir turėtų sąmonę, dar nežinia, ar norėtų kalbėtis.

Deinas nejučia prisiminė sudegusių Zedo rankų vaizdą. Ir kvapą. Nuo to prisiminimo ėmė mausti skrandį.

— Gerai jau, — ištarė. — Kadangi vis vien negaliu tuoj pat išsikrapštyti iš čia… — Jis nusižiovavo. — Tori…

Hiperė linktelėjo jam.

— Buvo smagu, — pasakė. — Gal kada nors pakartosime dar sykį. — Ji klestelėjo į piloto krėslą.

— Geriau nereikia, — atsakė Deinas.

Kėtė Graem mostelėjo į atvirą liuką. Du farai išlipo iš laivo pirm Deino, dar du sekė iš paskos. Naktis buvo tamsi ir šalta, bet galingų žibintų nutviekstame skrydžių lauke buvo šviesu kaip dieną. Deinas stabtelėjo ant liuko briaunos. O jau maniau, kad iškeliauju namo… Jis palinko į priekį, jo delnai apgniaužė vėsų lubų skersinio metalą.

Abanato ligoninėje Zedas Jago plūduriavo tykaus kambario palubėje virš baltos lovos, žvelgdamas į gulintį joje žmogų sudegusiomis plaštakomis.

Kol nesusivokė esąs bekūnis ir nematomas, jis trupučiuką nuogąstavo, kodėl tasai žmogus lovoje jo nemato ar bent niekaip neparodo matąs. Kita vertus, jo nematė išvis niekas iš esančiųjų kambaryje: nei susispietę prie lovos gydytojai, nei apsauginiai mėlynai sidabrinėmis uniformomis. Į palatą įėjo dar du žmonės — jis atpažino Sają Tomas ir Ja Narajaną. Juodu ėmė kalbinti žmogų sudegusiomis rankomis.

— Galiu tai padaryti, — pasakė chirurgas. — Medicininiu požiūriu tai netgi visai paprasta: didžiąją darbo dalį jau nuveikė lazerio spindulys. Kraujo apytaka žemiau alkūnės normali, neįsimetė joks užkratas. Galiu švariai nugrandyti apanglėjusį kaulą, o po to, įtaisęs nagų mechanizmą, priauginti naujus audinius. LAS turi kaip tik tinkamų audinių pavyzdžių.

Saja Tomas paklausė:

— Zedai, ar esi tikras, kad nori šito?

— Esu tikras, — atsakė lovoje gulintis žmogus. Esu tikras, sukuždėjo Zedas Jago.

Regėdamas raukšleles, susimetusiais palei jos akis, jis suprato, kad toks jo sprendimas Sajos anaiptol nedžiugina. Nesibaimink, bandė padrąsinti ją užmiršęs, kad plevena bekūnis, kad ji jo negirdi. Jis norėjo pasakyti jai, kad jam buvo gerokai pasimaišę, bet dabar jis jau vėl esąs sveiko proto sveikas tiek, kiek jam tai skirta. Kitais laikais ir kitame pasaulyje kas nors galbūt pasakytų, kad jis buvo apkerėtas.

— Nesibaimink, — ištarė lovoje gulintis žmogus.

— Pasakysiu Jukiko, — tarė Saja Tomas.

Gydytojai išėjo. Zedas Jago įsirangę atgal į savo kūną. Prireikė šiek tiek pastangų, kad ten ir pasiliktų. Jis ničnieko nejautė. Suglebęs kūnas buvo tarytum koks kiautas — nedaugiau. Kažin, dingtelėjo jam, ką pamanytų Ja Narajanas, jeigu žinotų, kad jam lemta ne tik įtaisyti šitoms plaštakoms įtraukiamus žvėries nagus, bet dar ir pritvirtinti prie kūno sielą?

Operacijai jam pritaikė bendrąją nejautrą. Jausdamas, kaip grimzta į cheminių kvaišalų sukeltą užmarštį, Zedas dar spėjo pasigailėti negalįs bekūnis sklandyti virš stalo ir stebėti, kas su juo daroma. Vos pagalvojęs apie tai, išsyk užmigo. Atsipeikėjo pooperacinėje palatoje — vis dar gerokai apkvaitęs, perdžiūvusia burną, bet vientisas, vėl — jis pats. Zedas bandė pakrutinti rekonstruotus pirštus gydomojo gelio tvarstyje. Bet pats nesuprato, ar pirštai jam pakluso.

Priartėjo kažkokia moteris, sustojo prie lovos krašto. Tai buvo Rani. Ji vilkėjo žalią ligoninės drabužį, bet Zedas ją atpažino. Jam parūpo, ar sesuo pyksta ant jo. Žinojo, kad esama priežasties ant jo pykti, bet kokia ji, nebeįstengė prisiminti. Jam perštėjo gerklę, kalbėti jis galėjo tik pakuždomis.

— Rani-ka…

— Zedai-ka, — atsakė ji.

Priartėjo dar vienas žaliarūbis pavidalas, prikišo jam prie lūpų drėgną skepetą pačiulpti. Stemple nuriedėjo keli vandens lašeliai.

— Tinklas… — ištarė jis.

— Žinau, — pasakė ji. — Žinau. Bet nesuk sau galvos dėl to. Turiu kitų planų. Kai šiek tiek sustiprėsi, papasakosiu tau apie juos.

Zedui labai norėjosi pasakyti seseriai, kad jis jau nebepamišęs.

— Ateisiu rytoj, — pažadėjo ji. — Jie nenori, kad užsibūčiau čia dabar. Sveik greičiau, Zedai-ka.

Jau eidama pro duris, ji pasiuntė jam oro bučinį. Zedą užliejo staigus, netikėtas džiaugsmo šuoras tarytum akinančios šviesos tvyksnis. Jis sudejavo.

Priėjo pripuolė sunerimęs gydytojas.

— Ar jums skauda?

— Ne. O, ne. Aš laimingas, — atsakė Zedas Jago.

Dvidešimt pirmas skyrius

Pooperacinio skyriaus vestibiulyje Rani Jago sustojo šnektelėti su Ja Narajanu.

— Zedas mane atpažino, — tarė moteris. — Jis kalbėjosi su manim.

Mažasis chirurgas pralinksmėjo. Tamsios jo akys žybtelėjo.

— Nieko nuostabaus, kad jis atpažino jus, Domna. Jo smegenys nėmaž nepakenktos. Rytoj jau pakils iš lovos, o po keturių dienų galėsite vežtis jį namo.

— Labai ačiū, — padėkojo Rani. — Sąskaitą prašau siųsti man, į Jago Šeimos užmiesčio valdą.

— Kaip norite, — atsakė jis.

— Kaip tik taip ir noriu, — tarė Rani ir dirstelėjo į išsinuomoto katerio pilotą, kuris kantriai laukė keleivės visą tą laiką, kol ji buvo ligoninėje. Prieš pat Deino Ikoro skambutį ji susisiekė su Rytų Nusileidimo terminalu ir nusisamdę pilotą su kateriu.

— Ačiū, — padėkojo jam Rani. — Nuoširdžiai dėkinga už pagalbą.

Vaikinukas — ištįsęs, kaulėtas, nevikrus ir iš pažiūros labai jaunas — droviai nusišypsojo.

— Nėra už ką, ponia. — Jis kalbėjo maloniu balsu, tęsdamas žodžius. — Tikiuosi, komandoras greitai pasveiks.

Rani atsakė:

— Mano brolis iš tiesų netrukus bus visiškai sveikas.

— Tai gerai. Ar norėsite dabar pat keliauti namo, ponia?

Taip, pagalvojo Rani.

— Ne, — atsakė. — Ačiū. Jeigu man dar prireiks tavo paslaugų, paskambinsiu į Rytų Nusileidimo terminalą.

Ji žiūrėjo, kaip pilotas tolsta išlenktu koridoriumi. Netrukus ir pati nusekė paskui jį maršrutu, kurį jai buvo nurodę iš anksto: iš pooperacinio skyriaus — į LAS, iš LAS — į ambularotiją, o jau iš ambulatorijos buvo galima išeiti ir į gatvę. Dukart ji prasilenkė su žmonėmis, vilkinčiais mėlyną ir sidabrinę uniformą. Ligoninės darbuotojai sakė jai, kad šie žmonės pradėjo rinktis netrukus po to, kai buvo atgabentas Zedas; Rani parūpo, kas galėjo juos iškviesti, kaip jie sužinojo.

Ambulatorijoje ji išvydo stovą su VIN spauda. „JAGO ŠEIMOS TINKLAS SUNAIKINTAS!” — stūgavo antraštės riebiomis raidėmis. Keletas iš laukiamajame besibūriuojančių žmonių Domną atpažino: ji suprato tai iš jų žvilgsnių, kurie akimirkai tarsi prisitvirtindavo prie jos veido, o paskui paskubomis nukrypdavo į šalį. Niekas jos nekalbino; ji jautėsi nematoma tarytum šmėkla. Staiga kažkas palietė moters petį. Rani atsigręžė ir išvydo greta savęs Ferisą Diurą Nors buvo visiškai apdujusi iš nuovargio, šitoks netikėtumas ją valandėlei atgaivino.

— Ferisai, o ką tu čia veiki? — šūktelėjo ji.

Domnis krūptelėjo, tarsi Rani būtų jam smogusi. Vilkėjo raudonos ir auksinės spalvos drabužius, kurie čia, sterilioje ligoninės aplinkoje, labai jau smarkiai rėžė akį.

— Išgirdau žinią, — prašneko jis. — Apie Tinklą ir tavo brolį. Atvykau pažiūrėti, gal galėčiau kuo nors padėti.

— Juk dar tik aušta… — ištarė Rani. Pirmieji brėkšmos atšvaitai smelkėsi pro koridoriaus langus.

— Žinau, — atsakė Ferisas, — Rani… ar tu jau žinai, kur apsistosi?

Rani sumirksėjo. Apie tai ji net nepagalvojo. Nebesinorėjo dar kartą prašytis pas Kynetus.

— Turbūt viešbutyje, — tarė Domna Jago.

— Tarp visų tų turistų? — vyptelėjo jis, pademonstruodamas vieną iš tokių retų humoro proveržių. — Aš pamaniau… vyliausi… na, norėjau pakviesti tave įsikurti mano namuose. — Diuras nervingai timpčiojo sunertus pirštus.

Rani vaizduotės akimis išvydo Diuru Šeimos namus: sunkiasvorės, slegiančios akmeninės sienos, keistas apstatymo stilių kratinys: pusiau atitinkantis Domnos Sam skonį, pusiau — jos sūnaus… Ji atsiduso. Ėmė mausti kaulus.

— Ar turėčiau miegoti toje nelemtoje auksinėje lovoje? — paklausė.

Ferisas atsakė labai jau energingai:

— Ne! Yra vienas toks kambarys… specialiai įrengiau… — Jis užspringo savo paties žodžiais ir nutilo. — Neketinu tavęs liesti, jeigu tai turi omeny, — pridūrė jis tyliai, sielvartingu balsu.

Pro šalį praėjo sanitaras, stumdamas instrumentais apkrautą vežimėlį. Ką gi, dingtelėjo Rani, čia nakvoti, šiaip ar taip, negaliu…

— Gerai, Ferisai. Pasinaudosiu tavo svetingumu. Ačiū, — padėkojo moteris.

Stambių bruožų jo veidas nušvito.

— Aš atskridau kateriu, — pasakė Domnis.

Neišpasakytai atsargiai, tarytum Rani būtų iš stiklo ar krištolo, tarsi galėtų pažirti į šipulius vien nuo jo prisilietimo, jis pakišo delnąjai po alkūne.

Juodu patraukė į ligoninės angarą. Ten laukė kateris su emblema — iškeltu kirviu — ant durelių. Kai juodu nužingsniavo jo link, iš šiaurės vakarų pusės, sukdamas spirale, atidūzgė dar vienas kateris. Vos spėjo nusileisti, iš jo išlipo dar šeši uniformuoti Tinklo įgulos nariai. Visi atrodė niūrūs. Jie pasuko ambulatorijos durų link.

— Luktelėk, — mestelėjo Rani per petį Ferisui ir nuskubėjo pasitikti uniformuotųjų.

Išgirdę ją artinantis, jie atsisuko; Rani pastebėjo, kaip viena moteris iš kišenės išsitraukė mažyliuką cilindrą. Šis įtartinai priminė tą miniatiūrinį paralyžiuoklį, kurį jai buvo padovanojęs brolis. Bet tai, dingtelėjo Rani, buvojau taip seniai… Kažin kur jis dabar? — pagalvojo ji. Išlėkęs plėnimis drauge su mano namu.

— Domna Rani, — ištarė moteris. Šešetas susispietė aplinkui. Visi buvo gerokai aukštesni už ją — Rani pasijuto tarsi apsupta plieninių kolonų. — Kaip laikosi komandoras? Ar jis pasveiks?

— Taip, — atsakė Rani. — Ačiū.

— Ar galime kuo nors jums padėti?

— Ne. Man nieko nereikia. Tiesiog norėjau sužinoti, kodėl jūs čia.

— Atvykome saugoti komandoro, — rimtai paaiškino moteris.

— Kodėl?

— Tasai faras… A-Rae, — atsakė moteris. — Jis vis dar tebesislapsto kažkur mieste. Nusileidimo terminale sulaikyti visi laivai — bet kam draudžiama pakilti tol, kol bus surastas A-Rae. Bet kam, išskyrus mus, žinoma. — Ji nykščiu bakstelėjo į katerį, kuriuo atskrido. — Mes turime specialų leidimą.

— Kas išdavė jums tą leidimą? — paklausė Rani. — Iš kur jūs sužinojote?

— Tamas Orionas, — atsakė vienas vyrų. — Jis mums ir pranešė. Pažadino mane.

Moteris prunkštelėjo.

— O ir nemiegojau. — Ji vyptelėjo ir patapšnojo Rani ranką.

— Nesijaudinkite, Domna. Kol komandoras čia, jam plaukas nuo galvos nenukris.

— O jei kas pamėgintų brautis pas jį, — įsiterpė kita moteris, — skaudžiai dėl to pasigailės. Man tiesiog niežti nagai pakutenti tuos, kurie nužudė Džo Lėjakanavą.

— Suprantu, — ištarė Rani. — Ačiū jums.

Ji nurijo seilę. Visas šešetas kažką padrąsinamai Sušurmuliavo jai pavymui. Rani grįžo pas Ferisą svarstydama, kaip Tamas Orionas galėjo visiems jiems paskambinti, jeigu išvis niekad netardavo nė žodžio. Ak taip, juk jis telepatas, staiga prisiminė ji. Keista — nė nežinojo to, kol jai nepasakė Deinas. Deinas… vadinasi, jis taip ir liko įstrigęs Čabade? O gal jam pavyko išsprūsti anksčiau, nei buvo sulaikyti visi laivai?

Rani įlipo į Feriso katerį ir užsimerkė. Po akimirkos jis jau purtė ją, mėgindamas pažadinti.

— Rani, atskridome, — tarė.

Ji prasikrapštė akis ir apžvelgė šešėliuotą angarą. Ar tik nebūsiu padariusi kvailystės? — dingtelėjo jai. Gal vis dėlto reikėjo pasiprašyti prieglobsčio pas Kynetus?

Vis dėlto, vos atsidūrusi tarp Diurų Šeimos namų sienų, pasijuto jei ir nemažiau pavargusi, tai bent mažiau mieguista; ji atpažino tą būseną — šitoks nenatūralus proto aiškumas apninka tada, kai nuovargis peržengia bet kokias ribas. Jos akys degė, po daugybės bemiegių valandų tarsi žvyro pribertos, prakaitu permirkę drabužiai lipo prie kūno.

— Norėčiau nusiprausti, — tarė ji Ferisui.

— Čionai, — ištarė jis, vesdamasis ją antrojo aukšto koridoriumi. Iš virtuvės apačioje atsklido triukšmas — sužvangėjo numestas puodas. Ferisas atidarė duris. — Štai čia. Pažvelk.

Jis švelniai stumtelėjo ją pro duris. Rani aiktelėjo.

Kambarys nebuvo panašus į nieką, ką jai kada nors teko matyti niauriose Diurų Šeimos namo gelmėse. Mėlynai dažytos sienos. Lova — žema, be baldakimo — užtiesta mėlyna ir balta lovatiese. Ant grindų paklotas baltas kerito kailio kilimėlis. Vienas langų žvelgė į pietus, kitas — į vakarus; pro skaidrų stiklą Rani išvydo Abanato ledkalniuose atsispindinčius tekančios saulės atšvaitus. Prie lango stovėjo krėslas, kurio kojos rėmėsi į išlenktas pavažas.

— O kas tai? — ištarė Rani.

— Tai vadinama supamuoju krėslu. Pamaniau, gal tau patiks, — paaiškino Ferisas.

Rani priėjo arčiau ir atsargiai stumtelėjo atlošą. Krėslas ėmė siūbuoti. Ritmingas, raminantis judėjimas — labai gerai kūdikiui, dingtelėjo jai. Ne iš karto ji suvokė Feriso žodžių reikšmę. O kai pagaliau suvokė, paklausė:

— Manei, kad man jis patiks? Tu pastatei jį čia — specialiai man?

Ferisas linktelėjo; jo pirštai nevalingai sukiojo auksines drabužio sagas.

— Taip. Kai pirmą kartą šovė į galvą mintis… na, supranti, apie vestuves… štai ir pradėjau klausinėti žmonių, kaip atrodo tavo kambarys užmiesčio dvare — na, tų, kurie ten lankėsi, turiu omeny. Juk žinau, kaip tau patinka gyventi dvare. Tad ir norėjau sukurti tokį kampelį, kuriame tu jaustumeis jaukiai.

Rani ištarė:

— Šį kambarį tu įrengei specialiai man… — Vyriškis dar kartą linktelėjo. — Kada?

— Šiek tiek anksčiau. Pradėjau rūpintis juo tada, kai… na, kai susirgo mano motina. Ji sakydavo, kad tu jai — labiau duktė, nei aš — sūnus. Tada ir sumaniau: reikės pasiūlyti tau už manęs tekėti… — Jis prikando apatinę lūpą ir jau tyliau pridūrė: — Su manim pasikalbėjo advokatė Vu. Sakė, neva tai kvaila ir nesąžininga… na, kad nepasakiau tau, jog iš tikrųjų nesu Šeimos galva.

Rani susiraukė. Nereikėjo Kristinai kištis į tai, suirzusi pagalvojo.

— Tai anaiptol nebuvo kvaila, — pasakė ji. — Šiaip ar taip, tu — Ferisas Diuras, Domnis Ferisas Diuras, ir esi savosios Šeimos galva, net jei ir nesi atsakingas už visus jos sprendimus.

Kad ir ko tebūtų vertas tas titulas, pridūrė ji mintyse. Gerai dar, kad Domnai Sam užteko sveiko proto neatimti iš Feriso ir šito. Ji apžvelgė kambarį, negalėdama atsistebėti, kaip rūpestingai ir kruopščiai šis apstatytas. Lovos užtiesalas — iš aptono ir šilko, užuolaidos — gazinės, baltos. Baltas ir lovos galvūgalis — medinis, su trimis ištraukiamomis lentynėlėmis.

Kažkas pasivargino iš tiesų smulkiai nupasakoti jam mano kambarį, dingtelėjo jai.

— Ferisai, kas tau padėjo įrengti šitą kambarį?

— Pyksti? — paklausė jis.

Dievulėliau…

— Ne, — atsakė Rani. — Visai nepykstu. Man jis labai patinka.

Ferisas apsilaižė lūpas.

— Man padėjo Klera.

— Klera Brion?

Jis linktelėjo.

— Ir dar Aliza Kynet — trupučiuką. Tiesa, ji visiškai nesuprato, kodėl man parūpo, kaip atrodo tavo kambarys. Bijojau pasakyti jai teisybę. Tikriausiai ji palaikė mane įkyruoliu. Jos vaikai visi tokie protingi…

Rani pasakė:

— Tai byloja apie šį tą daugiau nei protas. Apie gerumą. — Ji paleido supamojo krėslo atlošą, priėjo prie Feriso ir pasistiebusi ant pirštų galiukų pabučiavo į skruostą. — Tu man toks geras, kad aš mielai pagyvensiu čia kurį laiką — mažų mažiausiai tol, kol Zedą išrašys iš ligoninės. Ar galima?

Ferisui iš nuostabos net apatinis žandikaulis atkrago. Bet tuoj pat jis išsitiesė ir oriai pareiškė:

— Domna, jaučiuosi pagerbtas.

— Tau aš — tiesiog Rani, — tarė ji.

Moteris dirstelėjo spintos pusėn: kažin ar ten esama ir drabužių? Būtų ryžusis net lažintis, kad jų ten yra ir kad visi — kaip tik jos dydžio. Rani pasidarė smalsu: nejaugi vonios kambaryje rasianti ir mėlynomis bei kreminėmis plytelėmis išklotą dušo kabiną?

— Ar šiame kambaryje yra kompiuteris su telefono ryšiu?

— Galiu pajungti, — atsakė Ferisas. — Norėtum?

— Taip, būtų puiku, — atsakė ji.

Jos dar laukė pokalbis su Kristina Vu, taip pat ir su Lorasu U-Elenu, jeigu tik šis kalbėsis su ja — ką gali žinoti, galbūt U-Elenas vis dar slapstosi nuo Maiklo A-Rae; o jeigu Kristina palaimins jos planus, dar reikės pasikalbėti su Taku Rafaeliu…

Ji net sumirksėjo, kai spragtelėjo užsidarančios durys. Pademonstruodamas nebūdingą j am takto jausmą, Ferisas pasišalino taip tyliai, kad Domna net neišgirdo jo išeinant. Nusispyrusi batus, Rani kojų pirštais ėmė gniaužyti kerito kailį. Kairėje pusėje mėlynoje sienoje metalu blizgėjo interkomo grotelės. Vonios kambaryje ant lentynėlės gulėjo jos mėgstamos rūšies muilas, o greta — visai toks pat dantų šepetėlis, kokį Zedas kadaise buvo parvežęs jai dovanų iš kažkurio pasaulio, kurį aplankė Tinklas, baigdamas apsukti maršruto ratą. Atrodo, iš Sabado.

Prisiminti Tinklo jai visiškai nesinorėjo. Rani nusimetė drabužius, vis negalėdama atsistebėti dviejų kambarių panašumu. Šitiek laiko paskirta tuščioms fantazijoms… Rani palinko arčiau apskrito veidrodžio ir dabar jau aiškiai įžiūrėjo per pastarąsias kelias savaites išgyventos įtampos pėdsakus: jos veide lyg siūleliai vingiavo raukšlės.

Senstu, pagalvojo moteris. Netrukus atrodysiu taip pat, kaip atrodė mano motina.

Tokia mintis ją suglumino. Ji visiškai nenorėjo tapti panaši į Izobelę. Ne, to nebus! — tarė Rani savo antrininkei, žvelgiančiai į ją iš veidrodžio. Išsirengusi nuoga, ji prisispaudė delnus prie pilvo. Nepajuto jokio skirtumo. Aš nėščia, tarė ji atspindžiui veidrodyje, aš nešioju Žvaigždžių Kapitono kūdikį… Tai bent romantiški svaičiojimai — Izobelė, jei tik galėtų išgirsti, akimoju ją nutildytų. Žvelgdama į veidrodį Rani pasitrynė rankas. Užteko prisiminti motiną, kad pašiurptų oda.

Kad ir kas tu būtum, — kalbėjo ji dar negimusiam kūdikiui savo įsčiose, — pažadu, tau nereikės augti taip, kaip augau aš, tau nereikės mylėti ir neapkęsti savo motinos, kaip kad aš mylėjau savąją ir jos neapkenčiau, tau nereikės gyventi pririštai prie vieno pasaulio be menkiausios galimybės ištrūkti. Prižadu: tau aš tokią galimybę suteiksiu.

Paskui, linktelėjusi veidrodžiui, kuriame, šiaip ar taip, nebuvo nieko baisiau už jos pačios atspindį, Rani žengė į mėlynomis bei kreminėmis plytelėmis išklotą dušo kabiną.

Tą patį vakarą nuvažiavusi į ligoninę aplankyti Zedo, šį rado pakilusį ant kojų.

Apsauginiai mėlynomis ir sidabrinėmis uniformomis spietėsi koridoriuje prie palatos durų ir šnekučiavosi prislopintais balsais. Kai tik Rani prisiartino, jie prasiskyrė.

— Labas vakaras, — pasisveikino Rani.

— Labas vakaras, — atsiliepė vienas jų — stambus žaliūkas, beveik toks pat milžinas, kokia buvo skelietė Džo.

— Kaip laikosi mano brolis? — paklausė ji.

— Nemiega. — Vyriškis kryptelėjo galvą. — Ir dar kuo bjauriausiai nusiteikęs. Tasai trumpulis — chirurgas — neleidžia jam per daug šokinėti.

— A, — tarstelėjo Rani ir pabeldė į duris. — Zedai-ka, čia aš.

— Įeik!

Nekantriai nuskambėjęs balsas ją padrąsino. Stumtelėjusi delnu, ji atidarė duris. Zedas stovėjo prie lango. Jo rankos buvo sutvarstytos nuo alkūnių iki pirštų galiukų ir dar toliau.

— Rani, — ištarė jis. Kilstelėjo sugipsuotą kairiąją ranką, priglaudė tvarstį seseriai prie skruosto.

Tvarstis trenkė vaistais. Rani žinojo: po galaižin kiek marlės sluoksnių slepiasi nauji audiniai, po jais — kaulai ir dar sudėtingas nuolatinių įtraukiamų nagų mechanizmas, ir visa tai padengta keliais įvairių atkuriamųjų tepalų sluoksniais. Zedo veidas virš to groteskiško tvarsčio luito atrodė sulysęs, budresnis nei iki tol. Kas atsitiko Tinkle? — Rani niežėjo liežuvį paklausti. Dariena Riis tave išdavė ir tu ją nužudei — tai žinau. Bet kas po viso šito atsitiko tau pačiam? Garsiai sesuo paklausė visai ko kito:

— Kaip jautiesi?

— Nekantrauju, — atsakė brolis.

Nužingsniavo iki lovos, paskui grįžo atgal prie Rani. Pro langą ji matė tamsą, kurioje tyvuliavo lempų nutvieksti šviesos ežerėliai, o už tamsos ruožo švietė kitas ligoninės korpusas. Kažin kuris? — parūpo jai.

— Ja nesutinka manęs iš čia išleisti, — pasiskundė Zedas.

— O ką tu nori daryti? — paklausė Rani.

Brolio veidas virto akmeniu.

— Noriu surasti Maiklą A-Rae, — atsakė.

Rani ant liežuvio galo sukosi frazė: Aš žinau tikrąją jo pavardę, Zedai-ka. Tačiau jo žvilgsnis buvo pernelyg nuožmus, kad ji ryžtųsi dabar pat tai iškloti.

Pasakė ji ką kita:

— Tikiuosi, Abanato policijai galų gale pavyks jį surasti, Zedai-ka. Beje, atrodo, kad referendumas jau tikrai nebeįvyks.

— Aha. — Jo pečiai smuktelėjo žemyn. — Džiaugiuosi.

— Buvau susitikusi su Lorasu U-Elenu. Deinas nuvedė mane pas jį.

— O, tikrai? — Jis, regis, visu kūnu kiek atšlijo nuo jos. — Mes apie tai nesikalbėjome, ar ne?

— Ne.

— Mes taip ir nepasikalbėjome apie tokią daugybę visokių dalykų…

Zedas apsisuko, atsigręždamas veidu į seserį, alkūnėmis įsiremdamas į lovą. Sutvarstytos jo rankos kadaravo tarp jųdviejų. Staiga Rani suprato, kad Zedas laukia, kol ji prašneks — kol ims kamantinėti visų tų dalykų, kurių negalėjo išklausti iš Deino Ikoro, užduos visus tuos klausimus, į kuriuos Deinas negalėjo žinoti atsakymų… Ar tu iš tiesų ją mylėjai? Ar tikrai būtum išvykęs iš Čabado? Rani sugniaužė kumščius ir įsmeigė žvilgsnį į blizgančias duris. Šios margavo rombų ornamentais.

Tačiau ji — ne Izobelė. Ji neketino Zedo bausti. Pasakė:

— Tu netgi nepaklausei, kur aš apsistojau.

Rani išgirdo, kaip jis iškvepia sulaikytą orą.

— O kur tu apsistojai?

Sesuo pažvelgė į brolį ir nusišypsojo.

— Diuru Šeimos namuose.

Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn.

— Ar nemanai, kad dar mažumėlę per anksti?

— Nemanau, — atsakė ji. — Aš nebetekėsiu už Feriso Diuro.

— Papasakok.

Rani paaiškino jam padėtį.

Ji manė, kad Zedas ims šaipytis, kad mestelės vieną kitą pastabą ta dygia intonacija, kokią paprastai pasitaupydavo išreikšti tiems jausmams, kurių nepažino arba nenorėjo pažinti. Bet ne: jo akyse šmėkštelėjo užuojauta ar bent jau gailestis.

— Vargšas žmogėnas, — ištarė Zedas. Ir nuleido rankas, kurias lig tol laikė nei šiaip, nei taip atkišęs priešais save. Rani netilpo galvoj, kaip jis galėjo miegoti, šitaip nepatogiai supančiotas.

— Ar norėsi ilgėliau pagyventi ten? — paklausė sesers.

— Ne! — priblokšta šūktelėjo Rani. — Žinoma, ne. Chirurgas sakė man paleisiąs tave iš ligoninės po keturių dienų. Ketinau išsinuomoti namą.

Jis nusišypsojo.

— Būtų šaunu, Rani-ka.

Kažin ką jis daro, jei prireikia pasikasyti ar išsišnypšti nosį? — dingtelėjo jai.

— Ar nori, kad papasakočiau tau apie Lorasą U-Eleną? — paklausė.

— Prašau papasakoti.

Ji pasitrynė smakrą.

— Zedai-ka, nepatikėsi savo ausimis. Jis atsibastė į Čabadą tam, kad parduotų man dorazino formulę.

— Ar jis pats ją žino? — paklausė Zedas.

— Ne. Bet jis pažįsta tuos, kurie žino. — Rani paaiškino broliui nuo seno susiklosčiusius santykius tarp „Vaistų gamybos, Inc.” ir „Farmacijos”.

Zedas iš tiesų negalėjo patikėti.

— Ar nori pasakyti, kad visai dorazino gamybai vadovauja įmonė, įsikūrusi Kerėtojuje, drauge su nusikalstamu konsorciumu, įsikūrusiu galaižin kur, Vermiliono sektoriuje ar dar kokiame užkaboryje? — Jis garsiai iškvėpė. — Ir šitai tęsiasi jau penkiasdešimt metų?

Rani linktelėjo.

Zedas tyliai ištarė:

— O mūsų motina taip ir nesugebėjo to iššniukštinėti.

— Taigi, — sutiko Rani.

— Jie prašo penkiolikos milijonų kredų… ar mes tiek turime?

Jis pasakė „mes”. Rani nusišypsojo.

— Taip, Zedai-ka. Kaip tik maždaug tiek ir turime. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Savaime aišku, sunaikinus Tinklą, mūsų finansiniai reikalai gerokai komplikavosi.

Zedas atsakė ramiai:

— Be jokios abejonės, Tinklas turėjo būti apdraustas. Izobelė nieku gyvu negalėjo pamiršti tuo pasirūpinti.

— Tinklas, aišku, apdraustas, — sutiko Rani. — Tačiau draudimas, kaip žinai, atlygina nuostolius visada, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. O Tinklo sunaikinimą galima be vargo priskirti trims iš šių nedraudiminių kategorijų — jei ne visoms penkioms.

— Tai ką tu darysi? — paklausė jis. — Statysi naują Tinklą?

— Už kieno pinigus? — paklausė ji. — Ne. Aš galvoju apie gamyklą. Visi pinigai, kiek jų pavyks sukaupti, bus skirti jai.

Jo kaklo raumenys sutrūkčiojo:

— Rani, aš…

Ji negalėjo leisti jam to pasakyti.

— Zedai-ka… Man prireiks tavo pagalbos.

— Pagalbos? — Brolis dirstelėjo į savo rankas. — Nežinau, kuo dar galėčiau tau praversti, Rani-ka. Chirurgo įgūdžius aš išmainiau į ledo alpinizmo įrangą.

Ji atsakė:

— Žinai, yra tokia daugybė ledkalnių, į kuriuos tu galėtum kopti, Zedai-ka. Mūsų įmonei, mūsų fabrikui, mūsų ūkiui reikės valdytojo. Galvojau apie tave.

— Turėsiu vadovauti ūkiui?

— Tau nestinga patirties, — kalbėjo sesuo. — Tu moki susidoroti su iškylančiomis problemomis. Sugebi įsakinėti. Ir dar labai gerai nusimanai apie narkotikus.

Jis žvelgė kažkur pro ją. Rani parūpo, ką jis ten mato. Galiausiai Zedas paklausė:

— Ar toje gamykloje bus vergų?

— Be abejo, — atsakė ji.

Zedas giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą, regis, iš pačios plaučių gilumos.

— Gerai, imsiuos to darbo, — tarė.

Rani susimąstė, ką jam reikėtų daryti, jei sesuo nebūtų pasiūliusi tokios išeities. Galbūt jis ieškotų aukų kur nors kitur? Gatvėse, hiperių bare, o gal tose Abanato landynėse, kuriose seksas perkamas už pinigus? Kadaise ji vylėsi, kad vieną gražią dieną broliui dar pavyks pasikeisti, bet jei tokia miglota galimybė kada nors ir egzistavo, Dariena Riis sunaikino ją galutinai. Rani prisispaudė delną prie pilvo. Reikėtų pasakyti jam apie būsimą kūdikį. Bet dar ne dabar — pirmiau būtina įsitikinti, kad Deino nė padujų neliko planetoje.

Zedas paklausė:

— Jeigu mes sumokėsime „Farmacijai” penkiolika milijonų kredų už dorazino formulę, iš kur gausime kapitalo gamyklai statyti?

Rani nusišypsojo:

— Atspėk.

Zedas suraukė antakius:

— Pasiskolinsime?

Ji papurtė galvą.

— Neatspėjai. Bandyk dar kartą.

Dabar jau galvą papurtė jis.

— Pasakyk.

Rani atsakė:

— Iš Federacijos.

— Ką?

— Tai Kristinos sumanymas, — paaiškino Rani. — Ji sako, esą Taryba turėtų pateikti Federacijai oficialų ieškinį, kad ši sumokėtų Jago Šeimai kompensaciją už Tinklo sunaikinimą.

Zedas vyptelėjo puse lūpų.

— Sumanu.

— Kristina tikrai sumani, — pritarė Rani. — Ji tvirtina, kad jau esama panašaus juridinio precedento. — Rani suvokė, kad nė nereikia pernelyg pabrėžti, kokia ironija slypi šitokiame reikalavime. Ji nutarė pakeisti temą: — Beje, ar girdėjai, Zedai-ka? Iš Pagrindinio Nusileidimo terminalo atšaukti visi skrydžiai tol, kol bus surastas Maiklas A-Rae.

— Girdėjau, — atsakė Zedas. — Žvaigždės, kaip man norisi dingti iš čia, — suaimanavo jis. — Neapkenčiu šitos palatos. Pernelyg primena kalėjimo kamerą.

— Durys neužrakintos, — pastebėjo Rani.

— Taip, bet išeiti iš korpuso man niekas neleis.

Stojo tyla. Rani pagalvojo apie Binkį, uždarytą Abanato policijos nuovadoje — pripumpuotą narkotikų, pritvinkusį neapykantos. Ji vėl prašneko:

— Zedai-ka, man rodos, nė neužsiminiau tau apie tai, bet, kai dar ketinau tekėti už Feriso Diuro, galvojau ta proga paleisti į laisvę visus savo namų vergus.

— Ne, — atsiliepė jis, — tu iš tiesų nieko man nesakei.

Rani žvelgė į savo rankas.

— Neprasitariau ir Binkiui. Nors esu prišnekėjusi jam gerokai per daug kitokių dalykų. Bet jei būčiau užsiminusi apie tai…

— Galbūt jis nebūtų sudeginęs namo.

— Taigi.

Brolis švelniai paprieštaravo:

— Tu negali šito žinoti, Rani-ka. „Jei kas nors būtų ką nors padaręs — jei nebūčiau šito padariusi” — tai jau nieko nebereiškia.

O jeigu Maiklas A-Rae niekad nebūtų gimęs, tavo rankos dabar būtų sveikos, pagalvojo Rani. O balsu pasakė:

— Aš nebenoriu gyventi užmiesčio valdoje. Manau, reikėtų įsikurti Abanate.

— Aš irgi nebenoriu ten grįžti, — sutiko jis.

Atsidarė durys. Į palatą įėjo apskritutis vyriškis žalia chirurgo apranga.

— Atleiskite, — prašneko jis, — bet jums, vyresnysis, jau metas gerti vaistus. Be to, netrukus užrakins ligoninės duris. Galbūt jūsų viešnia norėtų aplankyti jus rytoj?

Zedo akys blykstelėjo; Rani išvydo, kaip jis tiesiog jos akivaizdoje vėl virsta vyresniuoju Zedo Jago, nepatenkintu įkyriai priėjo lendančiu pavaldiniu. Pro sukąstus dantis jis iškošė:

— Tai mano sesuo Rani Jago. Rani, susipažink su mano sanitaru ir prižiūrėtoju Haldanu Ku.

Ku palenkė galvą:

— Labai malonu su jumis susipažinti, Domna. — Jo išraiška buvo tiesiog angeliška. Irzlus Zedo tonas nepadarė sanitarui jokio įspūdžio. — Jūsų brolis sveiksta greičiau nei bet kuris kitas ligonis, kiek man jų teko regėti, kuo iš tiesų labai džiaugiuosi, nes jis — pasibaisėtinas pacientas.

Zedas atrėžė:

— Pats irgi būtum ne kitoks, jei be pagalbos negalėtum nė užpakalio nusišluostyti. — Jis ištiesė priešais save sutvarstytas rankas. — Negaliu pakęsti, kai mane maitina.

— Tai jau tikrai, — sutiko Ku. Pasukęs prie spintelės, ją atidarė ir iš specialių skyrelių pradėjo traukti tabletes. — Domna…

Rani pasiskubino patikinti:

— Einu jau, einu. — Ji pasilenkė prie Zedo jo pabučiuoti. — Zedai-ka, nebūk bjaurybė.

— Nuostabus patarimas, tik kiek pavėluotas, — atsiliepė Ku. Jis atsisuko, vienoje rankoje laikė plastikinę stiklinaitę su vandeniu. Rani nedelsdama išėjo — žinojo, kad Zedui nepatiks, jeigu ji pamatys jį tokį bejėgį. Vos atsidūrusi vėsiame, skaisčiai apšviestame koridoriuje, Rani sudvejojo. Stambuolis apsauginis šyptelėjo jai.

— Čia jau tikrai nepasiklysite, — tarė.

Kitapus durų budinti moteris paklausė:

— Domna, tikiuosi, neketinate pėsčiomis eiti per miestą?

Rani buvo atvykusi į ligoninę Diurų Šeimos kateriu.

— Ne, — atsakė. — O ką?

Moteris pasilenkė arčiau jos. Vienas iltinis jos dantis buvo auksinis, o visas veidas nusėtas mažyčiais apskritais randeliais.

— Klausiu dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes esame čia.

— Dėl Maiklo A-Rae? — pasitikslino Rani. — Jeigu jis negali ištrūkti iš planetos, būtų baisiai kvaila, jei imtųsi dar labiau sunkinti savo padėtį, pridurdamas dar ką nors prie to, ko jau man pridirbo.

Moteris gūžtelėjo pečiais.

— Velniai rautų, Domna, jis ir yra kvailys.

Stambuolis apsauginis pridūrė:

— Jei norite, kad jus palydėtų, tik tarkite žodį.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

Abu apsauginiai susižvalgė. Prasižiojo moteris:

— Domna, ką jūs darysite dabar, kai Tinklas sunaikintas? Pasistatysite naują?

— Naują Tinklą? — atsiliepė Rani. — Ne. — Ji nusišypsojo apsaugininkams, puikiai suprasdama jų nuogąstavimus. — Nerimauti neverta. Darbo jūs nepraradote.

Abu atsiduso.

— Ačiū, — ištarė stambuolis. Iš palatos atsklido aštrus Zedo balsas. Abu apsauginiai instinktyviai prišoko prie durų iš abiejų pusių. — Kaip ištversi nesusirūpinęs…

— Vaikus reikia maitinti, — pridūrė moteris. — Supraskite, šeimai praverčia visos pajamos, kiek įmanoma jų gauti. Abanatas — brangus miestas.

— Tai apsigyvenk kur nors kitur — pasaulis didelis, — pasiūlė jai išsišiepęs porininkas.

Žingsniuodama koridoriumi į žiedo formos ligoninės centrą, Rani susimąstė, ar tik nebus suklydusi atsisakydama palydovo. Tačiau pastaruoju metu kas nors nuolat sekiojo jai iš paskos — nuo to jau ėmė pykinti. Bet ji žinojo, kad moteris su auksiniu dantimi sakė tiesą: Maiklas A-Rae — kvailys, taigi neprognozuojamas. Įlipusi į laukiantį jos katerį, Rani paklausė piloto:

— Gal kas nors klausė tavęs, kokį keleivį skraidinsi šįvakar?

— Ne, Domna.

— Jeigu kas nors ir klaustų — nesakyk.

Atrodė, kad jos žodžiai pilotą mažumėlę užgavo.

— Tai Diurų Šeimos reikalai. Aš į juos nesikišu.

— Jeigu kas nors imtų domėtis, kas aš tokia ar kokia viešnia apsistojo Diurų Šeimos namuose, tuojau pat pranešk man.

— Gerai.

Kateris atsiplėšė nuo žemės. Mašinos korpusas buvo užtemdytas, bet per siaurą lango juostą Rani matė apačioje paklotą žaižaruojantį miestą, nusagstytą šviesų virtinėmis.

Reginys buvo kerinčiai gražus, toks gražus, kad kone spaudė ašarą. Kateris sukosi spirale, o miestas apačioje, regis, skleidėsi tarsi gėlės žiedas. Iš paties centro — Aukciono Aikštės, dabar tamsios — į visas puses driekėsi šviesų virtinės. Šiaurės rytuose švytintis srautas skalavo Dykvietės papėdę, vakaruose nutrūko įtekėjęs į įlanką bet visomis kitomis kryptimis žėrintys kaspinai tęsėsi kiek akys aprėpė; Rani ėmė atrodyti, kad kaip tik jos, šviesos, ir yra tikrasis miestas — ne pastatai, paprasčiausiai atspindintys ryškiai tvieskiančius žibintus, ir ne žmonės, kurių iš tokio aukščio ji net negalėjo įžiūrėti. Įlankoje tviskėjo ledkalniai — atrodė, kad šviesą skleidžia patys, nors iš tikrųjų tai buvo tik miesto atšvaitas jų šlaituose. Rani pasilenkė prie katerio lango, norėdama geriau matyti apačioje praplaukiančius ledkalnius; pilotas staiga pakreipė skraidyklę tiesiai į vakarus — iš pradžių Rani pamanė, kad be jokio konkretaus tikslo. Bet tuojau pat ji net riktelėjo apstulbusi ir sužavėta. Pačiame pietiniame ledkalnio šlaite tvykstelėjo įsispaudęs miesto atvaizdas. Iš pradžių Rani net neįžiūrėjo skirtumo tarp tikrojo miesto ir jo atspindžio, bet po akimirkos suvokė, kad miestas lede — apverstas aukštyn kojom. Neįtikėtinas tarsi sapnas, miražas įsiliepsnojo, sumirgėjo ir tuojau išsisklaidė, liko tik glotnus ledo paviršius, šen bei ten nužertas atspindėtos oranžinės šviesos lopinėliais.

— Kas tai buvo? — sukuždėjo Rani.

— Optinė iliuzija, — paaiškino pilotas. — Pamatyti ją galima tiktai naktį, ir tik tada, jei pavyksta priartėti prie ledkalnio labai tiksliu kampu. Šįsyk mums pasisekė.

Norėčiau pamatyti tai dar kartą, galvojo Rani. Beveik žiojosi iš tiesų to paprašyti, tačiau kateris jau sparčiai leidosi — Diurų Šeimos namai buvo visai čia pat.

— Ačiū, — ištarė Rani. — Buvo nuostabu.

— Nėra už ką, Domna, — atsakė pilotas.

Kateris įsmuko į angarą. Stoge įtaisytos durys užsivėrė lyg susiglaudžiantys delnai. Rani išlipo iš katerio. Ferisas jau laukė jos.

— Kaip sekėsi skrydis? Ar tavo brolis jaučiasi geriau?

Ji valandėlę žvelgė į jį, o paskui delnu švelniai palietė jo lūpas.

— Tššš, — ištarė. — Nekalbėk.

Ferisas tik gurktelėjo seilę ir nutilo. Tylėdama Domna pirm jo nužingsniavo į namą. Mirguliuojančio reginio prisiminimas greitai išblėso; Rani atsiduso.

— Viskas gerai, — ištarė.

— Ar kas atsitiko? — sunerimo Ferisas.

Ji papurtė galvą.

— Regėjau optinę iliuziją, — atsakė. Nuo ore tvyrančio maisto kvapo jos burnoje staiga susitvenkė seilės. — Aš alkana kaip žvėris.

— Gerai. Vakarienė tavęs jau laukia. — Ferisas droviai dirstelėjo į Rani. — Ir dar pamaniau štai… na, kai pavalgysi… galbūt norėtum pažiūrėti mano modelių?

„…jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą… ” Rani nusišypsojo.

— Mielai juos apžiūrėčiau, Ferisai, — pasakė ji.

O po to, tarė Rani sau, kai juodu žingsniavo į valgomąjį, po to paskambinsiu Nialai Hamiš ir sužinosiu kodą bylos, į kurią prašiau jos surinkti visą įmanomą informaciją apie Maiklą U-Anasį.

Miesto maketas pasirodė įdomesnis, nei Rani Jago tikėjosi.

Jis užėmė kone visą erdvaus Diurų Šeimos namų rūsio plotą: pastatų modeliai spietėsi ant didžiulio tvirto stalo maždaug juosmens aukštyje, apšviesti palubėje paslėptų lempų, nuostabiai tikroviški ir konstrukcija, ir statybinėmis medžiagomis. Ferisas didžiuodamasis paaiškino, kad gatvės ir pastatai, netgi mažulytės tvorelės ir puošnūs tiltai pagaminti iš tų pačių medžiagų, kaip ir tikros miesto gatvės, pastatai bei tiltai. Parkai buvo nulipdyti iš žalio plastiko, tačiau vanduo fontanuose tryško tikras. Slenkančios šaligatvių juostos iš tikrų jų judėjo, o Rytų Nusileidimo terminalo makete ore kybojo netgi mažulytis kateris. Stalas buvo gerų dvidešimties kvadratinių metrų ploto. Tušti lopinėliai ženklino dar neužbaigtas vietas: hiperių rajone raizgėsi gatvės, tačiau pastatų dar nebuvo, tuščias sklypas žiojėjo ir ten, kur turėtų būti pagrindinis Nusileidimo terminalas. Bet miesto centras: Aukciono Aikštė, Barakai, Šeimų namai — atrodė visiškai užbaigti.

— Kaip tu įsigudrinai viską sustatyti pačiame viduryje? — pasmalsavo Rani.

Ferisas atsakė:

— Nuo vidurio ir pradėjau.

— O ką darytum, jei reikėtų ką nors pakeisti?

— Šitas stalas — sudedamas.

Ferisas paspaudė sienoje įtaisytą mygtuką — stalas sudūzgė ir persiskyrė į kelias dalis. Ferisas vėl paspaudė mygtuką — ir atskiros dalys susijungė.

Rani prisimerkė, stengdamasi įžiūrėti savo pačios namą. Pažvelgė į vakarus, mintyse bandė pereiti du kvartalus nuo Aukciono Aikštės… Surado Įkūrėjų Lanką. Tada dirstelėjo į šiaurę.

— Kur mano namas? — paklausė.

Ferisas krenkštelėjo.

— Jį nuėmiau.

Na, žinoma. Štai kodėl jai nepavyko jo surasti. O griuvėsių tiesiog neatpažino — juk matė juos tik kartą, ir tik nakties tamsoje… Rani giliai įkvėpė. Dievulėliau, dingtelėjo jai, išties patrauklus dalykėlis. Šiaurės rytuose dunksojo ruda Dykvietės kalva. Ant jos stypsojo žmogeliukas — vienintelė žmogaus figūrėlė visame mieste. Rani įsižiūrėjo — juk tai mažas berniukas. Rankoje jis gniaužė aitvaro virvutę. Pats aitvaras kybojo pritvirtintas jam virš galvos — pražioti drakono nasrai sklendė vienoje vietoje, įkalinti neegzistuojančio vėjo šuore.

— Žiūrėk, — tarė Ferisas.

Jis išjungė lubose įtaisytas lempas. Rani aiktelėjo. Tą pat akimirką plykstelėjo miesto žiburiai. Rani matė miestą tokį, kokį dar neseniai regėjo pro katerio langą: Abanatas skleidėsi prieš akis, suspaustas, sumažėjęs… Čia trūko tik Abanato ledkalnių.

— Pažvelk aukštyn, — ištarė Ferisas.

Rani užvertė galvą. Aukštose lubose vijomis rangėsi žybsintys žvaigždžių žiburėliai.

Paskui Ferisas vėl įjungė lempas, žvaigždės išnyko.

— Patinka? — paklausė jis.

Rani atsakė:

— Ferisai, tai tikrai nepaprastai įspūdinga. Kodėl tau neparodžius to visiems? Surenk pokylį — ir leisk svečiams tai apžiūrėti.

— O, ne, — sunerimo jis. — Negaliu. Rani, pažadėk, kad niekam apie tai nesakysi. Tai labai asmeniška.

— Pažadu, — atsakė ji. — Bet tikrai manau, kad tai nepaprastai gražu, Ferisai. Ir viską padarei tu pats? Savomis rankomis? — Jis linktelėjo. — Įspūdinga.

Diuras pasakė:

— Mano motina nepaliaudavo kartoti, kad visa, ką aš sugebu — tai žaisti su žaislais. Suprask, kai tenka susidurti su rimtais reikalais, iš manęs jokios naudos. Žmonės ir pinigai mane glumina.

Rani atsakė:

— O aš norėčiau mokėti apsieiti su žmonėmis ir pinigais taip pat puikiai, kaip tau išeina šitai.

Rani užsižiūrėjo į makete judančias šaligatvių juostas, į trykštantį fontanų vandenį. Jai pasirodė, kad, nesant žmonių, ši kopija taip pat išvaduota ir nuo visų mieste kunkuliuojančių emocijų: garbėtroškos ir skausmo, geismo ir baimės.

— Ferisai, — tarė ji žinodama, kad privalo tai pasakyti, nors iškloti tiesiai šviesiai anaiptol nebuvo malonu, — turbūt supranti, kad aš nebetekėsiu už tavęs, ar ne?

— Taip, — atsakė jis.

— Ar Kristina Vu pasakė tau ir šitai?

Jis papurtė galvą.

— Susipratau pats. Retkarčiais ir mano spėjimai būna teisingi.

— Jaudrios jo rankos bent šį kartą liko visai ramios.

— Atleisk, — ištarė Rani. — Tu man buvai toks geras. Bet aš negaliu tekėti už tavęs vien tam, kad už gerumą atsilyginčiau tuo pačiu.

— Suprantu. — Jis delnu persibraukė veidą. — O ką ketini daryti dabar? Juk turbūt nenorėsi ilgiau gyventi čia.

— Kai Zedą išleis iš ligoninės, išsinuomosiu namą, — atsakė ji.

Ferisas susidomėjo.

— Tikrai? Kur?

— Kol kas dar nežinau. — Rani pasitrynė smakrą. — Galbūt tu sutiktum padėti man susirasti tinkamą būstą?

— Su malonumu.

— Ačiū. Jei galima, norėčiau paprašyti tavęs dar kai ko.

— Prašyk, ko tik nori, — atsakė jis.

— Norėčiau, — tarė Rani, — retsykiais apsilankyti čia, pamatyti tavo miestą. O jeigu tau netrukdyčiau, kada nors norėčiau pasižiūrėti, ir kaip dirbi.

Jis nurijo seilę.

— Man tai labai patiktų, — ištarė.

Ištiesęs delną vyriškis palietė šviesos jungiklį, rūsys aptemo. Juodu drauge patraukė prie lifto. Tarpduryje Rani dar sykį atsigręžė. Šešėlio užklotas miestas blausiai švytėjo įsivaizduojamų žvaigždžių šviesoje.

Galiausiai likusi viena savo kambaryje, Rani paskambino ką tik įtaisyto kompiuterio telefono linija.

Įjungusi ryšį ir supratusi, kas skambina, sekretorė kaipmat subruzdo.

— Domna, jums, žinoma, reikia ne manęs, tikriausiai norite pasikalbėti su Domniu Imre. Valandėlę, tuojau aš…

— Ne, — paskubomis nutraukė ją Rani. — Ne, Niala, man reikalinga kaip tik tu. Jei gali, perduok Imrei nuoširdžiausius linkėjimus, pasakyk, kad netrukus jam paskambinsiu. Ir dar pasakyk, kad atkakliai reikalavau apriboti pokalbio trukmę tiek, kad spėčiau paprašyti tavęs šiokios tokios informacijos.

— Na, žinoma, Dom… Rani-ka, — atsakė Niala ir nusišypsojo — gana droviai. — Kaip matote, nepamiršau.

— Niekas neišdrįstų kaltinti tavęs tokia kasdieniška nuodėme, kaip spragos atmintyje, Niala, — rimtai pasakė Rani. — Ar prisimeni: prieš pat išvykdama iš Abanato, palikau kompiuteryje tau prašymą surinkti visą įmanomą informaciją apie tokį Maiklą U-Anasį iš Kerėtojo? Ar perkėlei užklausimą į kompiuterinius tinklus?

— Savaime suprantama, Domna, — atsakė Niala.

— Pasakyk man tos bylos kodą.

— Byla R5574. Pamaniau, norėsite, kad priskirčiau ją „asmeninio naudojimosi” kategorijai…

— Kaip tik šito ir norėjau. Ir kaip tu įspėjai? — Niala išraudo. — Tu nuostabi. Labai ačiū tau, Niala. Kai kalbėsies su Imre, perduok šilčiausius linkėjimus, pasakyk, kad aš laikausi gerai, o Zedas sveiksta, tik nevalia drumsti jam ramybės.

Tai tarusi, ji nutraukė ryšį ir nekantriai surinko bylos kodą.

Prieš kibdama skaityti žaliai švytinčias eilutes, Rani priėjo prie interkomo ir paprašė virtuvės vergų atnešti jai vaisių. Netrukus įėjo vergė, nešina paauksuota lėkšte su trimis smulkiomis kriaušėmis.

— Padėk lėkštę ten, — mostelėjo Rani.

Vergė apdovanojo ją dorazino kvaitulio sukelta šypsena ir pasišalino. Rani pirštu palietė kriaušę, plūstelėjo prisiminimai. Galiausiai ji paėmė vieną vaisių, suleido į jį dantis. Kriaušė buvo sultinga, saldi. Rani nusibraukė nuo smakro nutekėjusį sulčių lašęlį ir sutelkė dėmesį į ekraną. Iš pirmo žvilgsnio jai pasirodė, kad informacijos labai jau nedaug, bet tuojau pat prisiminė, kad Maiklas U-Anasis, vos sulaukęs aštuoniolikos, pasikeitė pavardę.

Gimė jis Logo miestelyje, Kerėtojo Pietiniame žemyne; jo asmens tapatybės kodas — SC33L8Y32-9914. Mokėsi keturiose mokyklose — Rani nesivargino skaityti šių pavadinimų. Šešiolikos metų stojo į Jelou universitetinę kliniką mokytis medicinos. Užbaigęs pirmą kursą, padavė prašymą įsidarbinti Jago Šeimos Tinkle. Tačiau į darbą jo nepriėmė. Rani triaukštelėjo kąsnį kriaušės. Prašymas atmestas dėl kažkokių priežasčių, susijusių su psichologinio įvertinimo tyrimų, kokius Tinklo darbuotojai atlikdavo visiems kandidatams, rezultatais. Ar tai gali būti priežastis? — susimąstė Rani. Kažkokia nesąmonė — argi kas ryžtųsi susprogdinti žvaigždėlaivį vien dėl to, kad prieš devynerius metus jo nepriėmė į darbą? Ji atsikando dar kąsnelį kriaušės ir įvedė nurodymą pateikti anų psichologinių tyrimų išvadas. Ekrane plykstelėjo tekstas: „NEADEKVAČIOS EROTINĖS REAKCIJOS Į KITIEMS SUKELIAMUS NEGATYVIUS DIRGIKLIUS; POLINKIS SUKELTI KANČIĄ KITAM ASMENIUI BE JO PATIES SUTIKIMO; REAŽĖ TESTO REZULTATAS NESIEKIA KETURIŲ PROCENTILIŲ…”

— Po šimts velnių, kas gi tai? — balsu ištarė Rani.

Tačiau panašius analizių rezultatus kartą ji jau matė — visai atsitiktinai. Rani padėjo kriaušę atgal į lėkštę. Kadaise ji peržiūrinėjo Tinklo įgulos aukščiausiojo rango narių psichologines charakteristikas ir nelauktai netikėtai aptiko savo pačios brolio įrašus. Kai kurios formuluotės gal ir skyrėsi, bet išvados… išvados, bent šitaip jai atrodė dabar, buvo lygiai tokios pat…

Ji pakilo. Aštuoniolikmetį Maiklą U-Anasį, įgijusį pirminį gydytojo išsilavinimą, tikriausiai neapsakomai traukė Tinklas, mat ten jis įžvelgė progų tenkinti kai kuriuos seksualinius įgeidžius — progų, kokių negali pasitaikyti niekur kitur. Tiesa, visos kameros buvo nuolat stebimos, bet kam šaus į galvą tikrinti, ką veikia vergus apžiūrinėjantis gydytojas? Dauguma vergų, kuriems jis skirtų šiek tiek ypatingo dėmesio, veikiausiai būtų pernelyg apkvaišę nuo narkotikų, kad ką nors aštriau pajustų. O jau skųstis, savaime aišku, nė vienas iš jų nesiskųstų. Ir še tau — jo prašymas buvo atmestas. Rani vaikinuko kone pagailo. Kažin ar jam kas nors paaiškino, kodėl nepriėmė į darbą? Tikriausiai jis nebūtų patikėjęs, net jeigu jam ir būtų tai pasakę. Rani susibruko rankas į kišenes. Prieš devynerius metus Tinklo valdytojas buvo Juičis Heika, o Zedas Jago — ką tik paskirtas vyriausiojo gydytojo pavaduotoju..

Kažin ar tais laikais jau plačiai sklido gandai? — svarstė ji. To ji negalėjo žinoti. Bet puikiai įsivaizdavo, kaip turėjo įdūkti Maiklas U-Anasis, kai išgirdo — o tuo, kad išgirdo, neverta net abejoti — kalbas, pakankamai aiškiai bylojančias, jog Zedas Jago yra sadistas, ir netgi tam tikros, gana retai pasitaikančios, rūšies.

O paskui tasai pats Zedas Jago paaukštinamas pareigomis — tampa vyriausiuoju gydytoju ir viso Tinklo valdytoju…

Tai turėjo atrodyti — o ir buvo — siaubingai neteisinga. Tai, bent pati sau, Rani turėjo pripažinti. Jeigu Zedas nebūtų Jago… Ne, vis dėlto kvaila svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Rani nenutuokė, ar U-Anasis — veikiau reikėtų sakyti A-Rae — pats suvokia, kas esąs. Visos jo kategoriškos moralinės nuostatos — savaime suprantama, tik priedanga. Bet, daugelį metų stebėjusi brolį, Rani puikiai žinojo, kaip sunku jaustis visateisiu visuomenės nariu, kai ta pati visuomenė tavo giliausias erotines paskatas laiko griežtai smerktinomis. Nieko nuostabaus, kad A-Rae šitaip neapkentė Tinklo. O jo paties šeima dalyvavo nelegalioje prekyboje, tiekiančioje Tinklui draudžiamus preparatus — vadinasi, jų jis irgi turėjo neapkęsti. Rani gurktelėjo. Kriaušės skonis galugerklyje pasirodė kartus. Dabar jau Maiklo A-Rae neapykantos Zedui priežastys atrodė visiškai logiškos. Jis pats juk karštai troško būti Zedas, turėti tai, ką turėjo Zedas Jago. O kadangi tai nepavyko, beliko Zedo neapkęsti. Be jokios abejonės, niekinti Zedą Jago — kur kas lengviau negu niekinti patį save.

Ir vis dėlto… Rani piktai pakratė galvą. Kad ir kokios būtų priežastys, pateisinti jo nieku gyvu negalima. Ji pagalvojo apie Amri, mirštančią liepsnojančiame name, apie Džo Lėjakanavą, apie beprasmiškai sunaikintą Tinklą. Netgi ji, Dariena Riis, nenusipelnė vinkliomis manipuliacijomis būti šitaip įtraukta į nusikalstamą veiklą. Kažin ko griebsis A-Rae, kai supras nebegalįs ištrūkti iš miesto? Nusižudys? Rani taip nemanė. Puls į šeimos glėbį — šeimos, kurią pats ir atstūmė? Rani neabejojo, kad jie nebenorės jo nė akyse matyti. Kaip Federacijos pareigūnas, jis tikriausiai pareikalaus, kad jį išsiųstų teisti į Neksą. Rani susiraukė. Tai nebūtų teisinga. Visus nusikaltimus jis įvykdė čia, Čabade. Kodėl Federacijos pareigūnas turėtų būti atleistas nuo bausmės, kuri grėstų bet kuriam kitam piliečiui? Prišokusi prie kompiuterio, ji pašalino U-Anasio bylą iš ekrano. Paskui pasiėmė iš stalčiaus lovos galvūgalyje lapą popieriaus bei pieštuką, sėdo prie rašomojo stalo, kurį specialiai jai parūpino Ferisas Diuras, ir ėmėsi dėlioti laiško Federacijai juodraštį: aprašė visą žalą Čabadui bei Jago Šeimai, kurią nulėmė Maiklo A-Rae veiksmai. Juodraščio kopijas ji ketino pasiųsti Ferisui, Imrei, Teo Levosui ir Kristinai.

Rani nutarė reikalausianti kompensacijos: be kitų dalykų — dar ir užtikrinti, kad Maiklas A-Rae būtų teisiamas ir nuosprendis jam skelbiamas tame pasaulyje, kurio gyventojais jis manipuliavo, jiems melavo, juos žudė.

Dvidešimt antras skyrius

Deinas Ikoro buvo girtas kaip pėdas.

Jis jau nebeprisiminė, kada paskutinį kartą buvo šitaip prisigėręs, bet atminė — miglotai, — kur tai buvo: „Liateroje”, o gal „Rine”, šiaip ar taip, kažkokiame hiperių bare Nekse. Tačiau dabar jis buvo Čabade, „Žaliojoje Šokėjoje”, ir iš visos širdies troško atsidurti Nekse. „Žaliojoje Šokėjoje” nebebuvo uodui snapo kur įkišti, prakaituoti kūnai grumdėsi alkūnėmis, o Roza ir Ember sukosi tokiu greičiu, kad Deinas net nebeįžiūrėjo gėrimus pilstančiųjų rankų judesių; kita vertus, šitokios būklės jis jau nieko nebeįžiūrėjo aiškiai. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl skauda galvą. A, tikriausiai skystimėlis kaltas, nutarė ir pats sukikeno iš tokio grakštaus pokšto.

Šįvakar į barą susigrūdo du trečdaliai visų Čabado hiperių, o likęs trečdalis šlaistėsi aplinkinėmis gatvėmis: gurkšnodami, traukdami dūmą susistūgaudami su draugais ar vemdami tiesiog po įmantriai išpuoštais gatvės žibintais. Tori Lamonika sėdėjo kamputyje prie baro. Pastebėjusi, kad Deinas žiūri į ją, kilstelėjo taurę. Junona ir Lyn karštai ginčijosi: Lyn bambėjo pakuždomis, tad jos žodžių nebuvo įmanoma nugirsti, užtat Junonos baubimas aidėjo visame bare — tiesa, suregzti rišlų sakinį jai nelabai sekėsi. Tu pamėgink kalbėti, tarė sau Deinas. Kaip kažin ką, išspaustum iš savęs ką nors geriau už tokį marmaliavimą.

Jis dvi dienas — ištisas dvi dienas nuo ryto iki vakaro, kaip jam atrodė dabar, nors būdamas blaivus suvokė, kad tai truko maždaug po keturias valandas per dieną — makalavo liežuviu patupdytas priešais kompiuterį Abanato policijos nuovadoje. Po to dar valandą jam malonėdavo leisti pasikalbėti su žmogumi. Aparatui jis papasakojo visus Čabade jį ištikusius įvykius, bent truputį susijusius su Maiklu A-Rae. Šį bei tą pasakoti buvo nesmagu, kitąsyk jis net pasijusdavo pažemintas. O apie kai kuriuos dalykus ir išvis neprasižiojo: netgi Čabado policijos kompiuteriui neketino prisipažinti miegojęs su Rani Jago. Pirmąjį vakarą jį apnakvindino tiesiog policijos nuovadoje — prisigerti ten nebuvo galimybių. Bet šįvakar Deinas primygtinai išsiprašė išleidžiamas, nors ir turėjo pažadėti, kad rytą sugrįš ir atsakys į visus klausimus, kokių tik per naktį suspės prigalvoti žmonės ir mašinos.

Jis prisigėrė kaip dūmas, nes taip nepakenčiamai troško nešti kudašių iš Čabado, jog teko rinktis: nusilakti iki žemės graibymo arba sėdėti ir raudoti. Dar ko, nėra ko tau žliumbti, juk tu — suknistas didvyris, priminė jis sau. Juk tu išgelbėjai gyvybę Zedui Jago — bandei išgelbėti ir Džo Lėjakanavą, tik nesuskubai prisistatyti į vietą laiku. Vis dėlto ir vien už pastangas, tegul bevaises, visi Abanato Nusileidimo terminalo krovikai, kurių dauguma buvo skeliečiai, kone rikiavosi į eilę, kad galėtų jį pavaišinti. Jis ištuštino kokį trečdalį jam po nosimi kišamų taurių, bet ir to pakako, kad nebevaliotų paeiti. Jis nebejautė ir nuosavų ausų. Šios buvo maloniai aptirpusios — tikriausiai nuo triukšmo, nutarė jis.

Greta jo švystelėjo nuogos odos lopinėlis. Jis pakėlė galvą: tai Roza, apsitempusi tinklinėmis kelnėmis ir trumpute, žaižaruojančia aptono palaidine, kuri atrodė tarsi pasiūta iš žuvies žvynų, kyštelėjo padėklą jam po nosimi.

— Nnnoooriu gert, — pareiškė jis.

— Pažiūrėk į padėklą, — pasiūlė ji. — Jau prisiliuobei negyvai.

Įsižeidęs dėl tokios pastabos, Deinas išsprogino akis į padėklą. Galiausiai šis liovėsi siūbavęs — o gal tai liovėsi tavaruoti akyse — pakankamai, kad jis įžiūrėtų dvi nedideles raudonas piliules ant padėklo.

— Kstsyr?

— Sobitreksas, — paaiškino Roza. — Prablaivins galvą. Verčiau imtum ir prarytum. Tau jas siunčia Tori.

Deino skrandis ėmė vartaliotis vien nuo minties, kad dar kažkas tuojau bus pasiųsta į jį — net jei tai būtų mažytėlaitės raudonos piliulės. Bet kažkada, regis, labai labai negreit, smegenys pasiuntė signalą, kad prablaivėti, ko gero, būtų neprašai. Deinas ištiesė ranką ir, gerą minutę pagrabaliojęs, galiausiai susėmė piliules į dešinįjį delną.

— Ačiū, — pasakė.

Roza nusijuokė ir nuskubėjo sau. Baras siūbavo prieš akis. Deinui atrodė, kad visos jo kūno dalys pavieniui blaškosi į visas puses, jis išsigando tuojau apsivemsiąs… Susigrūdęs piliules į burną, nurijo net neužgerdamas.

— Nemėgink apsišliaukinti, — įsakė jis sau, bumą prisidengęs delnais.

— Ei, bičiuli, kaip gyvuliuoji? — užbaubė kažkieno balsas.

Iš pradžių Deinas pamanė, jog tai Junona atspūdino supilti į jį dar keleto taurių, bet, daugmaž sutelkęs dėmesį į veidą, įsitikino, kad jį užkalbinęs žmogus nepažįstamas.

Stengdamasis kuo vikriau vartalioti liežuvį, Deinas paklausė:

— Ar aš tave pažįstu?

— Ne, — atsakė tas. — Nori išgerti?

— Ne.

— O gal nori pasivaikščioti? Pažiūrėjus atrodo, kad gurkšnis tyro oro tau nepakenktų.

Deinas smarkiai abejojo, ar pajėgtų išstovėti ant kojų.

— Pernelyg šalta, — paprieštaravo.

— Na jau, lauke visiškai nešalta, — patikino žmogynas.

Nežinia, kaip ir kada, bet jis sugebėjo nemačiomis prisitraukti kėdę prie pat Deino. O dabar atsistojo; Deinas pajuto, kaip ranka apglėbia jo pečius ir kelia nuo kėdės — nori nenori, jam irgi teko atsistoti.

Mirksėdamas Žvaigždžių Kapitonas stengėsi įžiūrėti jį apglėbusį žmogų, tačiau visa, ką matė, tebuvo plazdantis apsiaustas, nelabai tesiskiriantis nuo to, kurį, eidamas į pokylį, užsimesdavo Zedas… Mintis apie Zedą pralaužė užtvanką, paplūdo prisiminimai: apanglėjusios rankos susirietusiais pirštais, svylančios mėsos tvaikas… drauge su šiais vaizdiniais kraujas siūbtelėjo Deinui į galvą. Apkvaitęs jis pakibo ant savo naujojo draugo pečių ir čia pat pajuto, kad apsiaustas gobia ir jį. Audeklas trenkė pelėsiais, o Deinas bandė paaiškinti apsiaustą vilkinčiam žmogui, kaip jį pykina nuo paties Čabado, nuo karščio, nuo kvapų, nuo žmonių. Jis bandė graibytis kėdės atlošo, kad neprarastų pusiausvyros, bet susizgribo čiupinėjąs sieną. Greta jo ant šaligatvio telkšojo šviesos klanelis. Žmogus su apsiaustu ištarė:

— Jau nebetoli.

Deinas kulnais bandė įsispirti į žemę. Šaltas oras svilino šnerves, bet galvoje praskaidrėjo — galbūt ne nuo nakties žvarbos, o vis tik nuo sorbitrekso.

— Neketinu su tavim sugulti, — perspėjo Deinas savo bendrą.

Tasai nusijuokė.

— Šito tavęs ir neprašau.

— Po šimts velnių, kur mes šliaužiam? — suniurzgė Deinas, įsitverdamas nepažįstamojo apsiausto. — Ei, stovėk ir nejudėk. — Žmogus sustojo. Deinas apsižvalgė. Šviesos aureole karūnuotas Nusileidimo terminalas liko už nugarų. — Man ne į tą pusę, — pareiškė Deinas, nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kur ketinąs nakvoti. Vylėsi nusnausiąs pas kokį nors sugėrovą ant grindų. Vis dėlto šitas netikėtas pasivaikštinėjimas pažadino nerimo kirminėlį. Deinas apsisuko, mėgindamas susigaudyti, kur esąs. Gatvė atrodė lyg ir pažįstama. Tikriausiai nebetoli ir Abanato policijos nuovada, dingtelėjo jam. Gal už dviejų ar trijų kvartalų į šiaurę. — Ar tu faras? — paklausė jis.

Žmogus išsišiepė. Kairiojoje ausyje jis segėjo auskarą su juodu perlu.

— Ką tik pasakei slaptažodį, Žvaigždžių Kapitone.

Jis delnu pliaukštelėjo Deinui per kaklą. Kažkas nutvilkė jam odą.

— Ei! — Deinas žingtelėjo atatupstas. — Tu…

Gatvė susiūbavo. Iškvepiant iš burnos ėmė virsti garas, nusidriekiantis ištįsusiu debesiu į pačią begalybę… Viskas, krentu, dingtelėjo Deinui. Tačiau nepažįstamasis sugavo jį begriūnantį ir su stulbinančiu, panieka atmieštu lengvumu užsivertė ant peties.

— Atsipalaiduok, drauguži, ir nespurdėk, greitai išsivadės.

Deino diržas daužėsi jam į pilvą žmogėno žingsnių ritmu.

Nepažįstamasis kalbėjo toliau, į nieką nesikreipdamas:

— Aha, viena žuvelė pakliuvo. Juokų darbas. Tik būtų nuostabu, jei ant kampo kas nors mane pasitiktų ir padėtų pristatyti jį vidun.

Jie įnešė Deiną į kažkokį pastatą ir nudrėbė ant lovos. Ir pririšo prie jos: Deinas pašėlo priešintis, mat narkotiko, kurio jam uždavė, poveikis išsivadėjo, be to, pradėjo veikti sorbitreksas. Jam pavyko keli pusėtini smūgiai, bet čia jį atnešęs stambuolis kaip reikiant vožtelėjo į pilvą. Deinas iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neapsivemtų; tuo tarpu pagrobėjai suveržė pančius, atidarė langą virš galvos ir paliko vieną. Vis labiau blaivėdamas Deinas susivokė pažįstąs vyriškį, kuris nešė jį gatve — Aukciono dieną

šis vilkėjo juodos bei sidabrinės spalvų uniformą ir stovėjo Maiklui A-Rae iš dešinės.

Šis atradimas padėjo jam susigaudyti, kur atsidūręs. Galugerklyje suburbuliavo rūgštis; Deinas nevalingai kryptelėjo, mėgindamas persisverti per lovos — iš tiesų tai buvo net ne lova, paprasčiausia sudedama lovelė — kraštą ir išsivėmė. Ir kokio velnio jiems iš manęs prisireikė? — susimąstė jis. Neliko nė menkiausios abejonės, kad iš baro jį išviliojo tyčia. Ko jie nori? Informacijos? Atkeršyti? Juk ne kas kitas — jis išgelbėjo gyvybę Zedui Jago; kažin ar jie žino, kad jis nudėjo ir Darieną Riis? Na, ne visai jis — lazerį laikė Zedo ranka, — tačiau tas lazeris buvo jo. Pro atvirą langą košė vėjas; Deinas sužvarbo taip, kad ėmė drebėti, o jo paties vėmalų tvaikas išsisklaidė po visą ankštą patalpą.

Kai jie sugrįžo, jau brėško rytas. Vėjas susilpnėjo; nors šaltis vis dar stingdė kaip reikiant, naktis ėmė blykšti, iš juodos virsdama sodriai mėlyna. Durys pokštelėjusios atsidarė, vidun suėjo du vyrai ir moteris. Moterį Deinas atpažino akimoju: kaip tik jai iš rankos išspyrė butelio nuoskalą. Dabar ji nešėsi paralyžiuoklį. Vyrus jis irgi pažino abu: vienas buvo tasai pats, kuris apvyniojo jį apie pirštą bare, o antrasis — Maiklas A-Rae. Stambuolis — labai tamsaus gymio, apžėlęs plaukais, styrančiais ant kiaušo tarsi stangrios susivijusios spyruoklės — vienu lanksčiu judesiu atlaisvino pančius ir trūktelėjęs pastatė Deiną ant kojų.

— Paršas, — ištarė jis.

— Pats paršas, — atšovė Deinas.

Žaliūkas pliaukštelėjo jam per veidą, nuo smūgio Deinas neišsilaikė ant kojų. Nulėkė per visą kambarėlį ir sudribo pasienyje.

— Išnešk šitą iš čia, — tarstelėjo A-Rae, smakru rodydamas sudedamą lovelę.

Stambuolis priėjo prie jos, perlenkė suterštą čiužinį pusiau ir išnešė pro duris. Grįždamas atsinešė siurblį. Nutaikė jį į išdžiūvusių vėmalų krūvą ir įjungė: siurblys kostelėjo ir surijo nešvarumus, nepalikdamas nė pėdsako, išskyrus dėmę. Viena ranka sugriebęs siurblį, kita — lovos rėmą, žaliūkas išsliūkino lauk.

Maiklas A-Rae neskubėdamas nuslimpino į kampą, kur tysojo Deinas. Juodai sidabrinė A-Rae uniforma buvo purvina, akys — paklaikusios. Deinas įsitempė.

— Nepatariu, — sugergždė moteris su šautuvu.

Deinas grįžtelėjo — paralyžiuoklis buvo nutaikytas tiesiai į jį.

— Nustačiau mirtiną užtaisą, — perspėjo moteris.

Deinas atgniaužė kumščius. Lėtai pabandė pasikelti ir kiek patogiau įsitaisyti ant grindų.

— Pažiūrėk į mane, — tarė Maiklas A-Rae.

Krūptelėjęs Deinas pakėlė akis. A-Rae žingtelėjo į priekį ir gerai atsivedėjęs dešiniąja koja spyrė Deinui į šoną.

Deinas tik goktelėjo ir susirietė.

— Už ką, velniai griebtų? — iškošė.

Kvėpuoti jis galėjo tik negiliais gurkšniais. Sulig kiekvienu įkvėpimu skausmas perverdavo šonkaulius. Jis pabandė stotis.

— Nepatariu, — pakartojo moteris su šautuvu. Ji stebėjo Deiną šiek tiek pračiaupusi lūpas, jos akyse nebuvo nė lašelio gailesčio.

— Kiekviename žingsnyje šitame pasaulyje, — prašneko A-Rae, — tu painiojaisi man po kojomis.

— Nesąmonės, — sušvogždė Deinas ir kryptelėjo — nepakankamai vikriai. A-Rae spyris rėžėsi tiesiai jam į šonkaulius. Deinas susirietė dvilinkas, apglėbdamas save rankomis. Prakeikimas, dingtelėjo jam, atsakymas neteisingas, amžinai nepataikai atsakyti, kvaily tu… Jis suabejojo, ar išvis egzistuoja toks atsakymas, kuris būtų teisingas. Apniko šiurpi nuojauta, kad Maiklas A-Rae nieko kita ir netrokšta, tik pamažėle mirtinai jį užspardyti.

— Bomba, — kalbėjo A-Rae. — Pasipainiojai tu. Antpuolis gatvėje — vėl įsikišai tu. Namas… — Jis patylėjo. — Na, čia tu niekuo dėtas, — pripažino nenoriai. — Tačiau Tinkle… — Jo akys tvokstelėjo bauginančiu karščiu. — Tu nužudei Darieną. Vien už tai galėčiau tave pribaigti.

— Nežudyk manęs, — sukuždėjo Deinas.

Tai, savaime aišku, jau buvo maldavimas. Tačiau savigarbos kančios Deino nebejaudino: jei tai atrodys tikslinga, jis maldaus nesusimąstydamas. Deinas matė, kaip Maiklas A-Rae užsiplieskia teisuolio įtūžiu tarsi pakurstytas laužas.

— Tu pasibjaurėtinas, — tarė jis.

Nuostabu, pagalvojo Deinas, skaityk man moralus. Ne spardyk.

— Papasakok man, kas atsitiko Tinkle.

Deinas atsakė:

— Aš nežudžiau Darienos Riis. Net nežinojau, kad ji — farė, kol pati man to nepasakė, kai įėjau į Tinklą. Ten mane nusiuntė Rani Jago — išsiaiškinti, kas atsitiko. Kai atsidūriau Tinkle, Džo Lėjakanava buvo jau negyva, o Zedas Jago tysojo paslikas. Dariena pasakė man, kad Tinklas sprogs. Pamaniau, kad ji ketina mane nužudyti, mudu susirėmėme. Bet tada atsipeikėjo Zedas Jago ir pašovė ją mano pjaunamuoju lazeriu, kurį buvau numetęs ant grindų — jos pačios paliepimu.

— Tu išnešei jį iš ten, — tarė Maiklas A-Rae.

— Teisybė.

— O kodėl?

Deinas nesumojo, ką į tai atsakyti. Pats nežinojo atsakymo.

— Tiesiog negalėjau jo taip imti ir palikti, — galiausiai numykė.

— Ogi todėl, kad tu — moralinis supuvėlis, — pareiškė A-Rae ir švytėdamas dorybingu pasitenkinimu spyrė jam trečią kartą.

Deinas suskubo pasisukti pakankamai mitriai, kad didžioji smūgio jėga tektų į petį. Ir tada, nepaisydamas klaikaus šoną varstančio skausmo, pašoko ir suvarė abu nykščius A-Rae į gerklę. Moteris su šautuvu nusikeikė ir garsiai riktelėjo; pro atviras duris įpuolęs stambuolis kaipmat atplėšė Deiną nuo A-Rae.

A-Rae sunkiai dvėsavo.

— Tai kalės vaikas, — sušniokštė jis, tačiau netgi per piktą grimasą Deinas įžvelgė išraišką, kurią tiek kartų buvo matęs kitame veide — beribį pasimėgavimą aukos bejėgiškumu.

— Tu, šunsnuki, — ištarė belaisvis. — Juk tu — toks pat kaip jis, štai kodėl šitaip jo nekenti!

A-Rae į Deino žodžius nekreipė jokio dėmesio. Tarstelėjo žaliūkui:

— Jis bandė mane sužeisti, Elonai. Tegul pats tai pajunta.

— Žinoma, — geraširdiškai atsakė tas ir smeigė abu nykščius Deinui į kaklą.

Deinas staiga pajuto nebegalįs įkvėpti. Jis dar bandė delnais užtvoti žaliūkui per ausis, ir jam į sprandą įsirėžė kelis. Paskui jį nudrėbė kaip maišą ant betoninių grindų. A-Rae įsakė Deiną surišti, ir stambuolis atsiklaupęs suveržė Deinui rankas už nugaros, virvės kilpą užnerdamas ant kaklo.

A-Rae bakstelėjo jį koja.

— Na štai, — tarė. — Dabar apsiraminsi. — Deinas papurtė galvą ir bandė stotis. A-Rae vyptelėjo ir smūgiu vėl jį pargriovė. Deinas pasisuko, kad griūtų ant šono, ne ant galvos. — Surišk jam ir kojas.

Elonas pakluso: virve tvirtai apnarpliojo Deino čiurnas. A-Rae pritūpė greta jo, delnu švelniai perbraukė veidą. O paskui įsikibo plaukų kuokšto ir trūktelėjo iš visų jėgų. Deinui iš akių pasipylė ašaros. Jis mostelėjo galva, išlaisvindamas plaukus.

— O jis gyvybingas, — susižavėjęs pratarė žaliūkas.

— Tai jau taip, — sutiko A-Rae. — Sakyk, Deinai Ikoro, kur yra Rani Jago?

— Ką? — žioptelėjo Deinas. — Kaip suprasti — kur ji yra? Kai išvykau, ji buvo dvare.

— Dabar jos ten nėra.

— Tuomet nežinau, kur ji.

— Bandyk atspėti, — paragino A-Rae.

Deinas nurijo seilę. Visi trys godžiai dėbsojo į jį. Šonais ėmė ristis šalto prakaito lašai.

— Ji ten, kur ir Zedas, kad ir kur jis būtų, — spėjo jis.

A-Rae atsiduso.

— Zedas Jago ligoninėje, ir ten Tinklo įgula saugo jį kaip kokią aukso kasyklą. Bandyk dar kartą.

Jis priglaudė nykštį prie užmerktos kairiosios Deino akies voko.

— Nežinau, — ištarė Deinas.

Jis stengėsi kalbėti tvirtai, bet čia pat nutarė, kad neverta stengtis, be to, vis vien nepavyks — tegul sau dreba tas balsas. Ji Kynetų Šeimos namuose, pagalvojo, bet nepasakė jis. Ėmė veržti šlapimo pūslę… A-Rae atitraukė nykštį.

Per ausyse dundantį širdies plakimą Deinas išgirdo, kaip A-Rae tarė bendrams:

— Ji gali būti ligoninėje, pasivadinusi kitu vardu. Ar įmanoma tai patikrinti?

Moteris atsakė:

— Falonas kaip tik šukuoja viešbučius. Galbūt Sindikas gali užsiimti ligonine. O ką darysime su šituo? — Ji mostelėjo paralyžiuokliu į Deiną.

Stambuolis pareiškė:

— O man atrodo, kad jis žino.

Jis priglaudė didžiulį gumbuotą nykštį prie Deino dešiniosios akies voko ir spūstelėjo — stipriai… Deinas loštelėjo, kol atsirėmė pakaušiu į sieną — toliau nebuvo kur trauktis. Nuo slėgio po voku ėmė raizgytis geltoni ornamentai, akį suskaudo.

— Pakaks! — sudraudė žaliūką A-Rae.

Nykštys atsitraukė.

Deinas sumirksėjo. Pro skystėjančią miglą akyje matė A-Rae: šis atsistojo, apsuko ratą mažyčiame kambarėlyje ir galiausiai sustingo greta jo tarsi teisėjas, pasirengęs skelbti nuosprendį. Jo akys jau nebeatrodė paklaikusios.

— Jis viską mums pasakys, — tarė A-Rae. — Laiko turime pakankamai: praeis dar ne viena diena, kol jie mus suras. Daugybė dienų.

Žaliūkas sulinksėjo, lyg būtų išgirdęs skelbiant kokią neprilygstamą išmintį.

— Tai ką su juo daryti? — paklausė.

— Tegul drybso surištas. Užklok jį kuo nors. O mes kol kas turime ir kitų darbų, su juo pasišnekėsime vėliau.

Moteris paslėpė paralyžiuoklį dėkle. Elonas atsiduso ir iššliumpsėjo pro duris, bet tuoj pat grįžo su antklode, kurią užmetė ant pasliko tysančio Deino.

— Daugybė dienų, — paantrino jis.

Juodu su moterimi pasišalino. Ji išėjo pirma. A-Rae sudvejojo. Apsilaižė lūpas.

— Daugybė dienų, — pakartojo dar kartą.

Vis dėlto pasitenkinimo jo balse nebuvo justi. Priešingai, A-Rae atrodė išsigandęs. Galiausiai išėjo ir jis. Kiek įmanoma užrietęs viršun už nugaros surištus riešus, Deinas ėmė sukiotis ir rangytis, kol pagaliau pavyko atsisėsti. Jis žinojo, kad šitaip surištas žmogus teoriškai gali išsilaisvinti, bet tam reikėjo ypač lanksčių abiejų pečių sąnarių, o jis tokiais negalėjo pasigirti. Virvė, jo manymu, buvo veikiausiai iš aptono ir nailono — tokios nei nutrauksi, nei nubrūžinsi. Tačiau perpjauti įmanoma — jei tik pavyktų aptikti pakankamai aštrią atbrailą ir prisitaikyti tinkamu kampu… Deinas ėmė lėtai ropoti grindimis, ieškodamas kokios nors aštresnės briaunos. Nė nesitikėjo rasti, bet tai buvo vis geriau nei tiesiog drybsoti ir laukti, kol A-Rae pademonstruos, ką dar turi jam parengęs.

Nieko jis ir nerado, o kai liovėsi judėjęs, virvės pratrintas kaklas jau kraujavo.

Ketvirtąją dieną po Jago Šeimos Tinklo sprogimo smagiai nusiteikęs Ja Narajanas užsuko į Zedo Jago ligoninės palatą.

— Nusinuobodžiavęs? — paklausė jis Zedo. — Nori susigrąžinti rankas? Žinai, visų pirma baisiai jau kvaila buvo jų netekti.

— Žinau, — atsakė Zedas. Jis pakilo iš kėdės prie lango ir nusliūkino prie lovos.

— Kaip jautiesi?

— Yra buvę ir geriau.

Zedas buvo pavargęs. Ne taip jau paprasta miegoti, rankas nuolat atkišus prieš save, ištiesus palei šonus ar iškėlus virš galvos.

— Gali skaityti, — pastebėjo Ja. Jis neskubriai slampinėjo po palatą, kol galiausiai tarsi visai netyčia atsidūrė greta Zedo. — Žaisti žaidimus.

— Bandžiau, — atsakė Zedas.