Iš anglų kalbos vertė

Jonas Čeponis

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

Faktai už beletristinio pramano

Iliustracijų sąrašas

Padėkos

Apie autorių

Išnašos

Saviškiams – Lizai, Indijai, Nojui ir Finui

Prologas

Oksfordas: kovo 20, 19.36

Kol mergina mėgaujasi ankstyvais pietumis savo draugo namuose, jis perpjauna jos automobilio kuro žarnelę, o paskui stebi, kaip benzinas teška ant gudrono dangos ir nubėga nuo kalvutės, o kas likę — pamažu išgaruoja.

Po kažkiek minučių mato ją išeinant iš namo ir seka paskui automobilį ketvirtį mylios į laukus, tylomis žiūrėdamas, kaip vargšelė suka gęstančią mašiną į kelkraštį.

Išjungęs šviesas ir pasukęs uždegimo rakčiuką į padėtį „išj.”, jis leidžia savo paties automobiliui riedėti kelio juosta dar penkiasdešimt jardų, kol tyliai už jos sustoja. Klausosi, kaip mergina bergždžiai bando užvesti išdžiūvusį variklį.

Jis išlipa iš savojo automobilio ir lėtai eina keliu, vengdamas mėnesienos ir laikydamasis languotų šešėlių.

Ji vos šmėkšo kaip siluetas, o citriniškas mėnulio spindesys liejasi automobilio stogu ir apšviečia šakas bei lapus viršum šio.

Plastikiniai jo batų apvalkalai šliurkši minkštu gruntu. Jis girdi reguliarų savo paties alsavimą, atsimušantį į dengiančio veidą plastikinio priekakčio snapelio apačią, ir paspartina žingsnius.

Mergina nustoja sukiojusi uždegimo rakčiuką ir pro langus apsidairo aplinkui, bet nepamato jo, tirštais šešėliais žengiančio jos automobilio link.

Jis pastebi ją pasiimant iš kažkur nuo keleivio sėdynės mobilųjį. Dar du žingsniai, ir jis jau prie durelių. Atplėšęs jas, puola vidun su atkištu pirma savęs skalpeliu.

Suklikusi mergina išleidžia iš pirštų telefoną, šis jos priekiu nuslysta ant automobilio grindų. Vienu sklandžiu judesiu užpuolikas prisilenkia ir iškelia ranką. Merginai nematyti jo veido, ir taip jau tamsinamo organinio stiklo.

Nejučia mergina ima drebėti, ji prasižioja bežadė iš siaubo. Buvo besuklinkanti, bet užpuolikas laisvuoju delnu stipriai užspaudžia jai burną. Jo veidas dabar vos keli coliai nuo josios — jai matyti plačių plačiausi juodi jo vyzdžiai.

Skausmas prasideda it smeigtuko dūris, bet akimirksniu užplūsta jai krūtinę. Negalėdama patikėti, junta iš savęs srūvant skystį, merkiant palaidinukę. Geležtės metalas tartum stojasi piestu kaklo gelmėje, stumdamasis aukštyn perdurti jai smegenis.

Ji sutrūkčioja, ir iš gerklės išsiveržia gargesys, kuris suskamba mirtina gaida ir nuryjamas.

O paskui iš gerklės jai teišsiveržia kraujo srautas. Arterinė čiurkšlė perskrieja vairuotojo sėdynę ir aptaško priekinį stiklą.

Dar kelios sekundės ir mergina negyva.

1 skyrius

Iki Bodlio bibliotekos durų Laurą Niven palydėjo senas jos draugas vyriausiasis bibliotekininkas Džeimsas Laitmenas. Juodu dažnai matydavosi pastarąsias tris savaites — pirmąjį per ketverius metus jos apsilankymą Oksforde. Laura pabučiavo Laitmeną į skruostą, o šis išlaikė atstumą, tylomis atidžiai ją vertindamas: aukšta ir liekna, apsirengusi tamsiai raudonu švarkeliu su plačiais atlapais, išblukusiais džinsais ir švediškais žemakulniais, šviesius plaukus susirišusi laisvu kuodu.

Vyriausiasis bibliotekininkas pamažu pritariamai palingavo galvą.

— Malonu buvo vėl jus pamatyti, brangioji, — tarė jis. — Prašom per ilgai nedelsti ir vėl apsilankyti, gerai? — Gergždžiantis jo balsas nuskambėjo bemaž kaip šnabždesys.

Tyrinėdama susiraukšlėjusį malonų veidą Laura nusišypsojo. Visiems kitiems Laitmenas atrodė panašus į senstantį vėžlį, kurio kiautas — Bodlio biblioteka, glaudžianti nuostabiausią pasaulyje knygų kolekciją. Prieš apsisukdama uždėjo ranką jam ant peties, o paskui toliau leidosi laiptais žemyn. Apačioje sustojo ir atsigręžė, bet seniokas jau buvo dingęs.

Laura mėgo šį miestą, ir nuo minties, kad netrukus keliausianti namo, smilktelėjo paširdžiuos. Oksfordas buvo įsigėręs jai į kraują, kai daugiau nei prieš dvidešimtį metų čia studijavusi. Buvo tapęs jos dalimi, visai kaip ji pati buvo tapusi mažutėle jo dalimi, dalelyte to akimis neaprėpiamo, sudėtingo žmonijos gobeleno, kokia buvo šio miesto istorija.

Ji pasuko Plačiąja gatve, pražingsniavo pro Šeldono teatrą ir buvo jau bekertanti kiton pusėn. Bet neapsidairė į šalis: kažkokia minanti senovišką juodą „Hercules” dviratį jauna moteris tamsiais drabužiais vos neužvažiavo ant jos. Paskutinę akimirką dviratininkė suspėjo staigiai pasukti į šoną, įnirtingai sužvangindama skambučiu. Jausdamasi keistai pagyvėjusi, Laura stebėjo šią nulekiant Sent Džailzo1 linkui. Prieš dvidešimtį metų tai būtų buvusi ji pati, tyčia gąsdinanti amerikiečius turistus.

Galbūt ilgiuosi savosios jaunystės, pagalvojo ji. Bet ne vien tik jos pačios asmeninė istorija, tas jos lopinėlis gobelene, žadino Lauros meilę šiai vietai, o ir dar... kas? Ką gi ji mylėjo? Nepajėgė tiksliai apibrėžti: tai buvo vienas iš tų nenusakomų žmogiškųjų jausmų, toks pat mįslingas kaip garbė, altruizmas, sentimentalumas.

Kai čia studijavusi, Laura rašydavusi ilgus laiškus į Ilinojų ir Pietų Karoliną, savo draugams ir namiškiams į Kaliforniją apie tai, ko išmokusi. Gyrusis apie šią vietą, nes jautusis tapusi jos dalimi. Oksfordas Laurai buvo svajonių miestas, tiesiog nereali vieta, gausiai apdovanojanti neprilygstamais turtais pašaliečius ir įpučianti tau į plaučius gaivaus oro. Tai paprasčiausiai vieta, dėl kurios verta gyventi, mąstė ji, kirsdama Sent Džailzą pakeliui į restoraną, kur buvo susitarusi pusę devynių susitikti.

Tą pačią akimirką Filipas Beinbridžas Oksfordą vaizdavosi visai kitaip. Buvo atvažiavęs į centrą iš namų Vudstoko gyvenvietėje apie penkiolika mylių nuo senojo miesto sienų pasiimti dukters Džo iš Sent Džono koledžo bendrabučio šalia Sent Džailzo aikštės. Per skiriamąją juostą surūdijusiu „Rover 216” jam užtvėrę kelią trejetas pernelyg aktyvių jaunuolių iš Blekberd Lizo priemiesčio — varguomenės kvartalo, dryksančio vos kelios mylios nuo snaudžiančių miesto smailių. Paskui prie šviesoforo buvo išplūstas „Mini Metro” vairuotojo, kuris apkaltino Filipą užtvėrus jam kelią iš šalutinio įvažiavimo į pagrindinę miestan vedančią magistralę. Po kelių akimirkų kažkoks girtuoklis Banberi Roude žengė į gatvę prieš pat automobilio nosį, vos tik jam pajudėjus nuo kito šviesoforo — o dar nebuvo nė pusės devynių vakaro.

Bet Filipas buvo prie to pripratęs. Mėgo šį miestą, tegul ir su visomis ydomis, ir buvo jį įsimylėjęs nuo pat tada, kai 1980-aisiais atvyko čia studijuoti filosofijos, politikos ir ekonomikos — FPE — Beiliole2. Dabar, daugiau nei ketvirtį šimtmečio vėliau, jis niekaip nepajėgė įsivaizduoti, kad gyventų kur nors kitur pasaulyje, visiškai rimtai tvirtindamas, kad jeigu Oksfordas turėtų Viduržemio jūros kraštų klimatą, šį būtų galima vadinti Tikru Rojumi ir jis galėtų čia leisti amžinybę.

Ir taip kalbėjo žmogus, didžiąją dalį savo gyvenimo mąsliai stebėjęs — ar veikiau priverstas stebėti — išvirkščiąją senovinio miesto pusę. Mat ilgus metus jis buvęs laisvai samdomas fotografas, o dabar didžiumą pajamų pelnėsi iš Temzės slėnio policijos, dirbdamas nusikaltimo vietos fotografu. Per šį laikotarpį jis regėjo marias kraujo ir buvo liudininkas kraštutinio sielvarto ribų. Todėl žinojo, kad iš esmės, žmogiškąja savo dvasia, Oksfordas lygiai toks pat pietų centrinis Los Andželas ar Londono Ist Endas. Jis tebemylėjo šią vietą, bet suvokė, kad, kaip ir visų kitų mirtingojo pasaulio vietų, Oksforde bet kas dieviška suteršta daugelio lavonų krauju ir smegenimis. Tiesiog toks gyvenimas, suvokė jis, ar tai būtų Venecijos paplūdimys, Aštuntoji aveniu ar Aukštoji3 angliškos vasaros vakarą.

Pastatęs automobilį Sent Džailze, jis nubėgo prie Sent Džono bendrabučio sargo būdelės, kur jo laukė Džo. Su išblukusiais džinsais ir firminiu „Ralph Lauren” odiniu švarkeliu ji atrodė nepaprastai gražiai — kaip iš Artūro Rekamo4 paveikslo: rusvi plaukai, standžiomis sruogomis krintantys ant pečių, akys — padeginto medžio spalvos, blyški oda, aukšti skruostikauliai ir putnios lūpos.

— Atleisk, susivėlinau.

— Tėti, juk aš jau tave pažįstu, — šyptelėjusi atsakė Džo — kimoku balsu, kuris būtų galėjęs pralaužti gynybą bet kurio vyro, sugebėjusio atsispirti jos išvaizdai.

Gūžtelėjęs pečiais Filipas atkišo parankę.

— Puiku. Vadinasi, mudu pasirengę motinos burblenimams?

— Pasirengę, — nusijuokė ji.

Juodu patraukė per Sent Džailzą.

— Nagi sakyk. Ilgiesi Niujorko? — paklausė Filipas.

— Dar ne.

— Niekad nekalbi apie senąjį savo gyvenimą.

— Manau, nėra ką daug kalbėti. Ir, tėti, „senasis gyvenimas” skamba nevykusiai. Juk aš čia — kiek? Šeši mėnesiai?

— Toks jausmas tartum visą gyvenimą.

— Oho, dėkui! — Džo pasisuko į Filipą prasižiojusi iš nuostabos.

— Tavimi dėtas užsičiaupčiau.

Džo papurtė galvą kiek įsižeidusi.

— Ne, čia gerai. Grinvič Vilidže jaučiausi šiek tiek klaustrofobiška. Šauni vieta, bet, supranti, toks „per-mažas-butas-staiga-išgarsėjusiai-rašytojai-motinai-ir-paauglei-dukrai” sindromas.

— Taip, gana dažna vienokios ar kitokios formos socialinė liga. Džiaugiuosi, kad man nereikia turėti su ja reikalų — turbūt vienas iš privalumų, kai esi užkietėjęs viengungis.

Džo metė į jį skeptišką žvilgsnį.

— Taip manai? Bet vis dėlto nepajėgia atsverti minusų, a? Jau anksčiau tau sakiau, kad viena iš mano misijų prieš paliekant šias šlovingas sienas — tai pririšti tave prie kokios nors geros moters. Tokios, kuri tave prižiūrėtų.

— Tai jau atsiprašau. Nejau manai, kad man reikia dar sustorėti? — Filipas pasiplekšnojo per kiek iškilą pilvą.

Juodu perkirto kelią ir nuėjo pro senąjį Kvakerių susirinkimų pastatą. Šaligatvis buvo siauras: po kairei — metalinės tvorelės skersiniai, po dešinei — kelias. Ant šaligatvio rikiavosi seni dviračiai, prirakinti spynomis prie tvorelės. Pakeliui kažkoks apdriskęs gatvės artistas, padaręs šį lopinėlį nuosavu, negrabiai žongliravo apelsinais. „Gal turite atliekamų smulkių?” — viltingai nutęsė šis, jiems einant pro šalį.

Priekyje, už dvidešimties jardų, juodu išvydo Laurą, laukiančią jų prie Brauno restorano durų.

Padavėja nurinko lėkštes ir vėl pripildė jiems taures. Skeptiškai peržvelgdama valgiaraštį, Laura kiek nugėrė vyno. Kadangi sėdėjo netoli virtuvės durų, personalui zujant vidun ir salėn, jie tolydžio suspėdavo pamatyti už šių tvyrantį valdomą chaosą. Iš rūkomojo sklido cigarečių dūmų kvapas, o apie šimto valgytojų pokalbiai sudarė neaiškų žmonių balsų ūžesį, susiliejantį su vos girdimais aitraus džiazo garsais, sklindančiais iš garsiakalbių.

— Mums tavęs stigs, Laura, — viršum vyno taurės krašto pasakė Filipas ir pažvelgė iš pradžių į ją, paskui į jųdviejų dukterį.

Lauros viešnagė Oksforde pralėkė kaip viena akimirka, ir kitą rytą ji turėjo išskristi atgal į Niujorką. Nors ir nekantravo vėl išvysti tvarkingą ir erdvų savąjį butą Grinvič Vilidže, kita jos dalis traukė atgal, mygo pasilikti čia. Taip pat jai stigsią Oksfordo ir dviejų žmonių, užvis svarbiausių pasaulyje: Filipo ir Džo.

— O, neabejoju, greitai aš vėl sugrįšiu, — atsakė Laura, nubraukdama sau už dešinės ausies kelias šviesių plaukų sruogas. — Pirmiausia teks nenuleisti akių nuo šios mažytės.

— Aha, tikrai — lyg man reikėtų priežiūros. — Džo metė į motiną priekaištingą žvilgsnį.

— Ką gi, už laimingą kelionę. — Filipas pakėlė taurę. Džo pritarė palinkėjimui, bet pasižiūrėjusi į laikroduką jau buvo besikelianti iš krėslo.

— Ei, mam, tikrai man gaila, bet turiu skirtis. Tomas jau dešimt minučių manęs laukia.

— Nuostabu, — atsakė Laura. — Lėk. Pasveikink nuo manęs mylimą bernužėlį.

Džo pabučiavo Filipą į skruostą.

— Rytą pasimatysiu su tavimi — vien tam, kad patikrinčiau, ar turi savo bilietą ir pasą. — Su ironiška šypsenėle ji vėl pasigręžė į motiną, paskui prasispraudė vingiuojančiu takučiu pro tankiai sustatytus staliukus.

Nuo durų atsisveikindama pamojo. Pasiųsdama žvilgsnį per restoraną, Laura prisiminė, kiek kartų pati čia, pas Brauną, sėdėdavusi. Studentystės laikais tai buvo nuolatinė jos lankymosi vieta, ta, kurioje turėjo pirmą pasimatymą su Filipu ir kurioje pranešė jam naujieną, jog esanti nėščia — besilaukianti Džo. Jai patiko niekad nesikeičiantis dekoras — kreminės spalvos sienos ir seni veidrodžiai, poliruotos ąžuolinės grindys ir didžiulės palmės. Žvelgdama per salę, prie gretimo staliuko bemaž regėjo jaunesnę save pačią ir skaisčiaveidį Filipą, spoksantį į ją.

— Taigi kelionė apsimokėjo? — paklausė Filipas. — Ar suradai, ko ieškojai?

Laura vėl nugėrė gurkšnelį vyno, padėjo taurę ant stalo ir ėmė žaisti su šios koteliu.

— Taip ir ne, — atsiduso ji. — Ką gi, jei atvirai, tai iš tikrųjų ne. Jaučiuosi lyg įstrigusi aklagatvyje.

— O?

— Na, žinai, kartais taip pasitaiko.

— Ar tai reiškia, kad laikas nuėjo perniek?

— Ne, — pabrėžtinai atsakė ji. — Tik tai, kad gavau sunkiau padirbėti. — Laura trumpam nutilo, paskui kalbėjo toliau: — Po teisybei, nieko gera. Manau, atsisakysiu šio sumanymo.

Filipas atrodė nustebęs.

— Betgi jis skambėjo tiek daug žadamai.

— Taip, bet tokia rašytojo duona. Manai, kad kas nors išdegs, ir kartais taip atsitinka. Kitais sykiais — visiškas šnipštas.

Po ilgų besistengiančios prasimušti žurnalistės metų Niujorke ir atliekamu laiku parašius pustuzinį romanų, kurių kiekvieną regėjo patiriant nesėkmę ir nugrimztant užmarštin, praeitais metais Laura staiga pataikė nuspausti visus reikiamus mygtukus. Restitucija buvo istorinis kriminalinis trileris, kurio veiksmas rutuliojosi septynioliktojo šimtmečio Naujajame Amsterdame5. New York Times pavadino jį „žaižaruojančiu”. Romanas pelnė grožinės literatūros „Baltosios Rožės” premiją ir buvo taip gerai perkamas, jog Laura galėjo atsisakyti padienio darbo. Žiniasklaida tuoj pat ją pasigavo, išreklamavo kaip gražios išvaizdos ir puikią karjerą padariusią žurnalistę, nušviesdavusią šiurpiausius nusikaltimus Niujorko mieste. Nusitvėrusi savo šanso Laura metėsi prie naujo projekto — romano, kurio veiksmas turėjo rutuliotis keturioliktojo amžiaus Oksforde ir kurio centrinis personažas buvo iš tikrųjų gyvenęs teologas ir matematikas Tomas Bredvordainas, įsivėlęs į sudėtingą sąmokslą nužudyti tuometinį karalių Eduardą II.

— Tad kaip paslaptingasis vienuolis Bredvordainas?

— Ak, vis dar mane domina. Beje, Filipai, jis niekad nebuvo vienuolis, — nusišypsojo Laura. — Tik aš galiausiai supratau, kad jis niekaip negalėjo būti įsivėlęs į sąmokslą nužudyti karalių. Tiesiog ne toks buvo žmogus — labai religingas ir didžiausias savo meto matematikas, ilgainiui tapęs Kenterberio arkivyskupu, o ne joks Rembo. Šiaip ar taip, nieko baisaus, dar ne per toliausiai nuėjau su šiuo sumanymu. Be to, esama daug kitų istorijų, visos taip ir sklando ore laukdamos, kad jas kas nors pasigriebtų. Ir aš manau, kad kurią nors dieną Bredvordainas vėl galėtų sugrįžti į radarą — aš tik kol kas tą viską sandėliuoju.

— Skamba lyg mano paties pasakyta, — atšovė Filipas.

— Aha, na, gal visus tuos metus esu buvusi per griežta kai kuriems smulkiems tavo asmenybės bruožams. — Laura atsilošė krėsle ir šiek tiek nugėrė vyno. Filipas nusigręžė į šalį norėdamas atkreipti padavėjo dėmesį, ir ji, trumpam akimis pagavusi jo profilį, liko priblokšta fakto, kad jau praėję daugiau nei dvidešimt metų nuo tada, kai juodu susipažinę. Per tą laiką Filipas beveik nepasikeitęs. Žinoma, dabar kupetoje neklusnių tamsių garbanų nemažai žilų plaukų ir veidas putnesnis, akys labiau pavargusios. Bet Filipas tebeturėjo tą pačią savimi pasitikinčio, gyvenimu persisotinusio žmogaus šypsenėlę, — kuri jai pasirodė tokia patraukli, kai jam buvo dvidešimt dveji, — tas pačias neatremiamas akis.

Gyvendama kitame pasaulio krašte tiek daug apie jį galvojusi. Taip ilgai buvusi toli, jog atrodė bemaž neįmanoma, kad juodu gali sėdėti čia drauge, šiame lankytojų pilname restorane, kai lietus teškena į langus ir lauke žioruoja geltoni gatvės šviestuvai.

Regėdama dabar Filipą, Laura suprato, kodėl iškart juo susižavėjo, kodėl jam atsidavė taip, kaip niekad anksčiau ar paskui. Sekundėlę ji negalėjo patikėti, kad nuo to visko pasitraukusi.

— Kavos?

Atokiomis akimis ji pažvelgė į jį.

— Ei! Kavos?

Padavėjas stovėjo prie staliuko, o Filipas mojavo jai prieš veidą ranka.

— Ak, taip, hm... atleisk. Man kavos su pienu, be kofeino... dėkui.

— Buvai kažkur už šimtų mylių. Bredvordaino ir Plantagenetų šalyje?

— Turbūt, — pamelavo ji.

— Tad ką ketini veikti? — paklausė Filipas, kai padavėjas pasišalino.

— Iš tiesų šią minutę nežinau. Bet tikrai ką nors sugalvosiu. — Laura sąmoningai vengė tiesiai atsakyti, ir Filipas tai suprato. Jau rengėsi toliau tęsti pokalbį, kai suskambo jo mobilusis.

— Filipas Beinbridžas, — atsiliepė jis. — Taip... taip. — Į telefoną jo balsas skamba nebūdingai šiurkščiai, pagalvojo Laura. — Tvarka. Esu vos už mylios ar dviejų. Galėčiau prisistatyti po — kiek? — penkiolikos minučių... gerai? Tvarka. — Jis uždarė telefoną.

— Problema?

— Ne, tik šiaip įkyrybė. Skambino iš nuovados. Manęs jiems reikia, kad padaryčiau keletą nuotraukų, įvykis netoli Perčo. Nieko daugiau nenorėjo man pasakoti. Apgailestauju, teks paprašyti sąskaitos. 2 skyrius

Filipas neturėjo laiko pirma pamėtėti Laurą pas save į namus. Trisdešimties metų senumo jo MGB salone buvo be galo šalta, ir Laurai palengvėjo, kai priekyje išvydo mėlynus švyturėlius. Juodu pasuko iš kelio ir dar pariedėjo purvinu kelkraščiu, kol galiausiai sustojo dešimt jardų nuo skaisčiai apšviesto kokių penkiolikos kvadratinių pėdų dėžės pavidalo palapinės, žyminčios įvykusio nusikaltimo vietą.

Filipas išjungė variklį, ir pažvelgusi pro purviną priekinį stiklą Laura suspėjo pamatyti netoliese praeinant kažkokį žmogų balta apranga su atspaustomis ant nugaros žaliomis raidėmis juodame fone TEISMO MEDIKAI.

— Deja, Laura, gausi likti čia. Vien policijos personalui. — Filipas išlipo iš automobilio, nuėjo prie bagažinės, iškėlė sunkų odinį krepšį su fotoįranga ir pasikabino šį ant peties. Grįždamas atgal prie MGB durelių pasirausė krepšyje. Čiupinėdamasis su savojo skaitmeninio „Nikon” lęšiais prisilenkė prie lango.

— Tu ne prieš palaukti? — paklausė. — Šiaip ar taip, nemanau, kad ten viduje bus labai malonu. — Ir nespėjus jai atsakyti jis pasuko šalin.

Kelias minutes Laura sėdėjo automobilyje, bet paskui paėmė viršų smalsumas. Ji išžengė į purvyną ir patraukė palapinės atvarto link. Nieko aplinkui nebuvo, kas ją sustabdytų. Tik trumpam kyštelsianti galvą vidun, tarė sau.

Patraukusi mažumėlę į šalį plastikinį atvartą, ji pro tarpelį dirstelėjo vidun, bet tepamatė dviejų policijos pareigūnų nugaras ir pasilenkusį teismo mediką, su pincetu dedantį į plastikinį dėklą kažką tokio neaiškaus. Už jo stovėjo nedidelis raudonas automobilis atdaromis durelėmis ir purvu aptaškytais posparniais.

Laura nuleido atgal palapinės atvartą ir pirštų galais nutipeno aplink jos kraštą. Atsitūpusi prikišo akį prie skylutės plastike. Automobilis stovėjo vos už kelių pėdų, ir jai buvo aiškiai viskas matyti tiesiai pro atdaras dešiniąsias dureles.

Ant užpakalinės sėdynės dryksojo jaunos moters kūnas iškėtotomis rankomis ir kojomis, užversta galva, atviromis nereginčiomis akimis, įbestomis į automobilio salono stogą. Vilkėjo paprasta palaidinuke ir sijonu, — viskas permirkę krauju. Kūnas buvo baltut baltas, lyg netekęs viso kraujo, o oda atrodė dar blyškesnė nuo galingų prožektorių šviesos palapinės viduje. Automobilio vidus ištepliotas krauju, arterinė čiurkšlė aptaškiusi langus ir kreminės spalvos prietaisų skydą.

Mergina atrodė labai jauna, apie Džo amžiaus. Kadaise buvusi labai daili: ilgi šviesūs plaukai kaskadomis krintantys ant sėdynės atlošo, bet irgi sulipę nuo kraujo ir gniužulais prikibę prie pečių. Per kaklą nuo ausies ligi ausies ėjo gili raudona prorėža, o dar kita tęsėsi nuo gerklės iki bambos. Krūtinės ląsta žiojėjo atverta ir kaulai įlaužti vidun.

Laura atsistojo. Jau seniai ji tarėsi pakankamai prisižiūrėjusi nusikaltimo vietų, kad niekas nepajėgtų kada nors ją paveikti, bet dabar staiga pajuto kylant šleikštulio bangą ir pamanė tuoj susivemsianti. Dideliais gurkšniais įkvėpė oro, ir palengva šis pojūtis atlėgo. Jau buvo besprunkanti atgalios į MGB, kai išgirdo šalimais balsą:

— Labą vakarą.

Staigiai apsisuko ir išvydo spoksantį į ją jauną policininką. Tikriausiai atrodanti bjauriai, nejučia pagalvojo ji. Oda atšalusi ir, juto, visas kraujas nuslūgęs jai iš veido, o prakaito lašai išpylę kaktą.

— Aš eee...

— Prašom čionai. — Policininkas suėmė ją už alkūnės.

Vos tik įžengęs į palapinę, jis pašaukė čia pat stovintį pareigūną civiliniais drabužiais. Laura dabar liko sukaustyta vaizdo, atsivėrusio priešais ją automobilio viduje.

— Na, sveika. — Pareigūnas nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų. — Ir kas gi atneša jus čia tokią bjaurią šaltą naktį kaip ši?

Ji jau buvo beatsakanti, o tada Filipas dirstelėjo jų pusėn, nuleido fotoaparatą ir sunkiai atsiduso.

— Mėšlas, — išgirdo jį sumurmant sau po nosimi. — Inspektoriau Monro, — Filipas pasistengė nesusidurti su ja akimis. — Tai sena mano bičiulė Laura Niven.

Džonas Monro, aukštas, plačiapetis, raumeningas vyras, vilkįs prastai gulinčiu rudu kostiumu ir ryšintis tartum garstyčių spalvos, gerokai jau panešiotu kaklaraiščiu, perkopęs keturiasdešimtį buvo nuplikęs, išskyrus tamsių plaukų lopinius abipus galvos, nuskustus vien tik iki šerių. Kadaise buvęs daug vilčių teikiantis sprinteris, bet leido sau prarasti formą. Stambi jo galva kėpsojo ant storo kaklo. Įstabiausias jo bruožas ir bent šis tas, suteikiantis jam nors menkiausią fizinio patrauklumo užuominą — tai didelės juodos akys, leidžiančios numanyti protą ir ištvermę, bet nė kiek — švelnumo ar humoro jausmo.

— Ak, bičiulė, pone Beinbridžai. — Monro balsas buvo klasiškas baritonas, pasodrintas jam įprasto sarkazmo.

— Taip, ir aš atsiprašau. Mat pasakiau...

— O, dėl Dievo meilės, Filipai, — staiga pertraukė Laura. — Pati galiu kalbėti, juk žinai, nesu vaikas. — Ji pasigręžė į Monro, kuris sekundėlę atrodė šiek tiek nustebęs. — Pareigūne...

— Vyresnysis inspektorius detektyvas.

— Vyresnysis inspektoriau detektyve... Monro? Atleiskite. Filipas man pasakė likti vietoje. Man buvo..

— Smalsu?

— Taip, turbūt...

— Dabar, žinoma, suprantate, ponia Niven, kad čia žmogžudystės, ir dargi labai žiaurios, vieta. Visuomenės atstovai...

— Vyresnysis inspektoriau detektyve, aš galiu garantuoti už Laurą, — atkakliai laikėsi savo Filipas. — Manau, ji supranta, kad nederėjo kištis, bet...

Jį staiga nutraukė žmogus balta apranga, pašaukęs:

— Vyresnysis inspektoriau? Manau, turėtumėte tai pamatyti.

Monro apsisuko ir žengė du žingsnius prie automobilio. Filipas rūsčiai sužioravo į Laurą ir buvo besižiojąs kažką sakyti, bet ši, jo nepasitenkinimui, nusekė įpėdžiui inspektoriaus.

— Radau čia pat, žaizdos viduje, — pasakė teismo medikas. Tarp pirštinėto nykščio ir smiliaus jis laikė kruviną monetą.

Monro irgi pirštinėta ranka paėmė šią ir iškėlė prieš šviesą. Laura suspėjo gerai įsižiūrėti monetą, o tada Monro, piktai susiraukęs, privertė ją pasitraukti žingsnį atgal. Moneta, didumo sulig amerikietiškais 25 centais, atkreiptoje į juos pusėje turėjo pavaizduotą gražiai iškaldintą sceną su penkiomis nuogomis moterimis, laikančiomis iškeltą dubenį.

— Man atrodo, kad ji lyg iš gryno aukso, — pasakė teismo medikas. — Bet tai teks patvirtinti laboratorijoje.

Monro atsargiai įdėjo monetą į jam paduotą atvirą plastikinį maišelį. Paskui apsisukęs išvydo vos už poros žingsnių Laurą ir metė gaižų žvilgsnį į Filipą.

— Pone Beinbridžai, — tarė perbraukdamas pirštu sau tarp marškinių apykaklės ir kaklo odos. — Jeigu jūs čia baigėte, gal būtumėte toks malonus ir palydėtumėte ponią savo bičiulę atgal į automobilį ir važiuotumėte namo?

— Ką gi, labos nakties ir jums, vyresnysis inspektoriau detektyve, — atsikirto Laura, kai Monro, apsisukęs ant kulnų, atgręžė jai nugarą. — Malonu buvo susipažinti. 3 skyrius

— Kaip manai, ką, po šimts velnių, tu veikei? — užriko Filipas. Buvo labiau įpykęs, nei kada nors ji prisiminė. — Tai mano darbas, Laura. Per tokius pokštus galėčiau būti išvytas.

— Ak, dėl Dievo meilės, Filipai, nusiramink. Aš tik vogčia žvilgtelėjau pro palapinės atvartą. Tas faras gerokai viską sumovė, kad atvesdino mane vidun, tiesa?

Filipas pasisuko mirksnį pažvelgti į ją, paskui vėl piktai įbedė akis į kelią.

— Supranti, kai kada...

— Kas?

— Nusikaltimo vieta nėra atvira žiūrovams, kol policija neduoda leidimo. Tu, po šimts, labai gerai tai žinai, Laura.

— Gerai jau, gerai. Apgailestauju. Būčiau atsiprašiusi — tik negavau progos.

— Tau pasisekė, kad Monro susirūpinęs.

Trumpam juodu nutilo.

— Taigi ką tu apie tai manai?

— Man nevalia laisvai tai aptarinėti, Laura.

— Ak, liaukis, Filipai — juk tai aš, prisimeni?

Ji stebeilijo į kelią, ir Laura iš žandikaulių linijos atspėjo, koks yra įsitempęs.

— Na, tai kas per reikalas? Užsisklendei nuo manęs vien todėl, kad sulaužiau taisykles?

Filipas ir toliau tartum jos negirdėjo.

— Tipiška, — pasipūtė ji.

Staiga Filipas numynė stabdžius ir išsuko automobilį į kelkraštį. Palikęs variklį dirbti laisva eiga, jis pasigręžė ant sėdynės veidu į Laurą.

— Klausyk, — tarė nepajėgdamas tramdyti pykčio balse. — Laura, kad ir kaip tave myliu, kartais gebi būti itin įkyri išpuikusi kalė.

Ji žiojosi užprotestuoti.

— Ne, nors kartą išklausyk mane, — Filipas kiek pakėlė balsą. — Čia toks mano gyvenimas. Tu gali ryt išplasnoti į Niujorką ir grįžti prie savo knygų ir savo asmeninio pasaulėlio. O aš turiu dirbti su šiais žmonėmis keletą dienų per savaitę. Tai mano duona su sviestu. Betgi žinai, kad niekad nejausdavai pernelyg daug pagarbos, ar ne?

— Ką? — metė Laura.

— Tiesiog visada darydavai kas tau patinka. Atvykdavai ir išvykdavai kada panorėjusi. — Jis nutilo, staiga pasigailėdamas, kad pasakęs per daug, ir suprasdamas, jog iš dalies jo pyktis neturi nieko bendra su Lauros poelgiu šį vakarą ir labai daug — su praeitimi.

Ilgai tvyrojo tyla.

— Iš tiesų nemanau, kad tai teisinga, — galiausiai prašneko Laura. — Pasiklausius tavęs viskas skamba pernelyg vienašališkai, Filipai. Jeigu kalbi apie Džo, apie tai, kaip mes pasirinkome gyventi, tai tu nė kiek ne mažiau susijęs su tais sprendimais.

— Nejaugi? — jau šiek tiek ramiau atrėmė Filipas. — Nejaugi iš tikrųjų? Ar būtum pasilikusi su ja Anglijoje, jeigu aš būčiau to paprašęs? Nemanau.

Laura nežinojo ką atsakyti. Paprastų paprasčiausiai juodu buvę vaikai. Ji — kilusi iš suskilusios šeimos, mat gimdytojai išsiskyrė. Džeinė, jos motina, antrarūšių kino filmų aktorė, tuomet gyveno poreabilitacinį laikotarpį vienoje San Luis Obispou6 komunoje, o tėvas laikytas aukščiausios klasės teisininku Los Andžele. Laura, ambicinga didelių siekių mergina, buvo laimėjusi Roudso stipendiją į Oksfordą studijuoti meno istorijos Magdalenos koledže.

O paskui ji pastojo: rytmetinis šleikštulys prieš pat baigiamuosius. Kai kitos po paskutinio egzamino maukė iš butelių šampaną, ji sugrįžo į savo kambarėlį paverkti ir dar išsivemti. Lauros gimdytojai atvyko į diplomų įteikimo iškilmes, ir ji prisivertė pasipasakoti motinai. Džeinė Niven žinią sutiko stoiškai ir nė nebandė pastūmėti Laurą kuria nors kryptimi. Pati metų metus grūmusis su savaisiais demonais, ir dvidešimt vienerių dukters nėštumas — didelio čia daikto. Dabar Lauros klausė savęs, ar nebūtų buvę geriau, jeigu jai tuomet būtų padėję apsispręsti.

Filipas stengėsi elgtis kaip suaugusysis, bet pats buvo neką daugiau kaip vaikas. Baigęs mokslus metais anksčiau, gyveno nuomojamuose kambariuose vargais negalais sukrapštydamas pragyvenimui — fotografuodavo vestuves bei krikštynas ir svajodavo apie nuosavas parodas, kurioms iš tikrųjų buvo lemta įvykti dar tik po dešimtmečio. Jis buvo beskatikis, nesubrendęs ir nenutuokė ką daryti. Kai gimė kūdikis, Laura svarstė galimybę pasilikti Anglijoje ir kur nors susirasti kokį darbą. Gal ji ir Filipas būtų kaip nors išsivertę, būtų galėję gyventi kartu, bet kažkas jai viduje kuždėjo, kad tikriausiai nieko neišdegtų. Prieš tai, kai jųdviejų dukteriai sukako šeši mėnesiai, Laura nusprendė kartu su ja sugrįžti į Ameriką.

Tačiau Laura su Filipu pasiliko draugais, jis kada tik galėdavo, atvykdavo į Valstijas. Kai galiausiai Laura susirado nusikaltimų reporterės darbą New York Post laikraštyje, pradėjo šiek tiek uždirbti, tad išgalėjo kelis kartus aplankyti kartu su Džo Angliją. Po trejų metų ji ištekėjo. Jos vyras, Rodąs Niukombas, buvo atkaklus ir ambicingas kino dokumentikos kūrėjas, ir juodu brandinę didžius planus dirbti kartu prie serijų apie nusikalstamumą tikrovėje. Rodąs buvo geras patėvis Džo, kuri augdama jį dievino, ir trumpą laikotarpį jie buvo laiminga šeima. Bet paskui, 1994-aisiais, Rodąs patraukė į Ruandą ir sugrįžo tėvynėn maiše lavonams gabenti. Džo tada buvo septynerių ir nepajėgė suprasti, kas nutiko jos patėviui ir kodėl viskas, kas iš jo dabar likę — tai tik paveikslėlis vaizdajuostėje.

Be to, visa tai nutiko kritišku Laurai metu. Ji ką tik buvo perėjusi į reportažų apie nusikaltimus kūrimo darbą ir dar nebuvo išmokusi ramiai išgyventi purvą ir kančias, kuriuos gaudavo kasdien matyti. Po to, kai buvo pasiųsta nušviesti atvejo, kuriame viena prostitutė nukandusi savo klientui penį, o paskui pati nusišovusi, Laura ėmė vartoti antidepresantus ir lankyti savaitinius psichoterapijos seansus.

Tas tarpsnis praėjo, ir Laura tapo labiau atspari niūriai realybei, iš kurios turėdavo kuo apmokėti savo sąskaitas. Bet tiek daug kartų ji apgailestaudavo dėl savo pasirinkimų; ir kaskart, kai susitikdavo su Filipu, vėl suvokdavo, kaip viskas būtų galėję pakrypti kita vaga, kaip iš tikrųjų mylėjusi jį ir koks kitoks būtų galėjęs būti jos gyvenimas. Bet kassyk, kai taip galvodavo, ji taip pat suvokdavo, kad jųdviejų gyvenimai slenka atskirai, kad vis sunkiau, o ne lengviau netgi svarstyti alternatyvią tikrovę, kurioje jie trise — Džo, Filipas ir ji pati — galėtų būti drauge.

Sekundėlę viskas, ką ji šįvakar pasakiusi ir padariusi, atrodė keistai simptomiška. Laurai buvo nepaprastai liūdna, ir ji vos pajėgė sutramdyti ašaras. Nežinojo ką atsakyti į Filipo klausimą. Ar būtų pasielgusi kaip nors kitaip?

Giliai atsidususi tarė:

— Atleisk, Filipai. Pasielgiau neprotingai.

Kelias sekundėles Filipas žvelgė į ją. Laura nesugebėjo atsakyti į jo klausimą, bet jis galėjo tai suprasti. Pats irgi neturėjo atsakymų. Įtarė, jog kartais Laura gailėdavosi, kad viskas nesusiklostę kitaip. Taip pat ir jis — dažniau nei būtų sutikęs tai prisipažinti netgi sau pačiam. Ir kai iš tiesų ilgiau susimąstydavo šia tema, įsakmus balsas užbaigdavo tą vidinį pokalbį, logiškai pareikšdamas, kad viskas jau per vėlu, ir kas įvykę — įvykę.

Jis staiga nusišypsojo ir tarė:

— Ak, gerai, neabejoju, Monro tai nuris. Jis geras faras, bet pernelyg šoka į akis, šunsnukis.

Laura prisilenkė ir pabučiavo jį į skruostą, o Filipas įstūmė pavarą ir išvairavo atgal į kelią.

— Taigi tu man pasakysi, ką žinai?

Filipas sunkiai atsiduso, bet pyktis jau buvo išgaravęs.

— Dievuliau, moterie, tu niekaip nepasiduodi?

— Ne, — nusišypsojo Laura. — Paprastai ne.

— Na, tiesą sakant, žinau neką daugiau nei tu. Ji buvo jaunas vaikutis, apie dvidešimties, važiavo namo paviešėjusi pas draugą. Pasimirė šįvakar maždaug tarp septintos ir pusės devintos. Aptikta kažkokio vyrioko, vedžiojusio šunį. Artimiausias namas už poros šimtų jardų. Niekas nieko negirdėjo nei matė.

— Betgi žaizdos... — pradėjo Laura ir jos balsas nutrūko. — Beveik penkiolika metų tenai namie nušvietinėju nusikaltimus ir niekada nemačiau ko nors panašaus.

— Ne, tikrai ne itin gražu.

— Esu pripratusi prie „ne itin gražaus”: pokštus, kai kekšėms išpjaunami liežuviai, kai galvos ištaškomos iš pusautomačių, — ir kitų panašių dalykų. Bet kad merginai būtų išplėšta širdis, dievuliau. Chirurgiškai išimta, kruopščiai atlikta.

— Žinau, juk aš fotografavau.

— Man toks įspūdis, jog tai anaiptol ne paprasta žmogžudystė, kokios pas jus pasitaiko, Filipai. Veikiau... ar tik... ne kokia ritualinė, taip spėju.

— Taip, galimas daiktas, — sutiko Filipas, atidžiai žvelgdamas priekin į kelią. — Nesu faras.

Kurį laiką juodu tylėjo, o paskui Laura prašneko:

— Ir dar ta moneta. Kokį velnią tai reiškia?

— Ko čia taip susidomėjai? — nekantriai atšovė Filipas.

— Apieškok mane. Regis, ten, giliai širdyje, tebesu sena nusikaltėlė. 4 skyrius

Filipo namuose vėjas brazdeno Lauros kambario langus, ir ji tai nugrimzdavo į neramų miegą, tai vėl prabusdavo, susapnavusi tą pat kaip ir visada panašiomis naktimis kaip šioji: sapną, kuris buvo ne sapnas, o veikiau iškreipta atmintis.

Jis prasidėdavo tuo, kad ji skrendanti virš Los Andželo. Naktis, ir ji ketinanti aplankyti savo gimdytojus, abu jų atskiruose namuose Kalifornijoje, netrukus po to, kai buvo persikėlusi atgal į Niujorką. Jie skrido dar virš tolimųjų priemiesčių, pilotui kol kas netgi nepranešus, kad lėktuvas pradeda leistis. Po dešimties minučių ji buvo viršum paties miesto ir lėktuvas pamažu darė viražą šiaurėn, skriedamas lygiagrečiai kranto linijai. Dabar buvo matyti miestas, visas nutviekstas žiburių, nelyginant galaktika, nelyginant vienas iš tų neįtikėtinų vaizdų per Hablo7 teleskopą. Ir kiekvienas automobilis — žvaigždė, o kiekvienas namas — maža Saulės sistema, žibintų šviesų Saulės sistema. Nuo oro užterštumo jos mirguliavo ir dilo.

Žinia, Laura ir anksčiau skrisdavusi šiuo reisu, galbūt kokį tuziną kartų, bet niekad naktį, ir reginys buvo tiesiog stulbinamas. Ir tuomet ji pamatė tai. Spoksojo į šviesas, tą iššūkio demonstraciją — žmonijos, iškėlusios pirštą dievams, tikrą akiplėšiškumą. Jis stojosi piestu, tas I-4058, su milijonu savųjų automobilių. Bet iš trijų tūkstančių pėdų aukščio visai neatrodė panašus į kelią. Jai nebuvo matyti nei saugos barjerų, nei gudrono dangos, nei kelkraščių, vien tik juodas ruožas tarp žiburėlių. Ir taškučiai natrio šviesų — nejaugi tai galėjo būti automobiliai? Buvo tapę atsieti nuo materialaus pavidalo — tik priekiniai žibintai, judantys savo pačių valia, vienos šviesos. Ir kaip tik tuomet tai pribloškė ją, visas tas vaizdas, stambesnis kadras — ilgi ruožai su visomis tomis šviesomis, visos judančios griežtomis kolonomis, po šešias eismo juostas į abi puses, taškutis po taškučio ir vėl taškučio, visi judantys kartu. Akimirką tenai apačioje anie buvę metaliniai konteineriai, gabenantys Staną ar Džimą, arba Tabitą, padedantys šiems parsirasti namo pas mažuosius Džimį, Dorotę ir Deloresę: anie buvę tik šviesos, žmonijos pūslelės, kokonai su besiliejančia iš radijų muzika. Anie buvę — bent jos sąmonėje — minčių ryšulėliai, ilgesių, troškimų ir prisiminimų, rūpesčių ir netikrumų paketėliai. Bet paskui toji akimirka praėjo ir dabar tie taškučiai tapę kažkuo kitu. Autostrada tapusi kraujagysle, o šviesos taškučiai, atskirti nuo materialaus jos šaltinio, tapę kraujo kūneliais: raudonaisiais — stabdžių lempučių ir baltaisiais — priekinių žibintų, srūvantys pirmyn ir atgal arterija užtemdyto kūno, tikriausiai gulinčio kažkur apačioje, nematomo pašvaistėje.

Krūptelėjusi ji pabudo ir atsisėdo. Merkdamasi sugebėjo įspitryti į žadintuvą, kuris rodė 5.32 ryto. Lauke už lango ūžavo vėtra. Paskui ji prisiminė, kad kai juodu prieš pat vidurnaktį parvažiavo, Džo dar nebuvo namie. Ir negirdėjusi jos pareinant.

Laura dabar visiškai išsibudino ir mintis vėl užplūdo jos regėto automobilyje blyškaus kūno vaizdiniai. Visame automobilio salone ištisai būta vien kraujo ir bjaurasties. Prie tokių dalykų ji pripratusi, bet paskui prisiminė perskrostą merginos krūtinę — vaizdą, kurį išvydo stovėdama prie pat automobilio, greta Monro. Atrodė, lyg šonkauliai būtų buvę perpjauti kažkokiu specialiu instrumentu, kažkuo tokiu, kuriuo pasinaudotų chirurgas. Pjūvis buvęs padarytas visiškai tiksliai, be jokių nereikalingų pastangų. Ir ji vėl mintyse išvydo atskirtas arterijas ir venas, nupjautų širdies magistralių kraštus. Šios irgi buvusios nurėžtos tiksliai, įgudusia ranka.

Ji vėl nuleido galvą ant pagalvės nesutikdama išsižadėti miego, stengdamasi atsikratyti tų vaizdinių ir susitelkti į savo pačios gyvenimą. Jos lagaminai sukrauti ir stovi prie lovos kojūgalio. Dešimtą ryto išvykstanti į oro uostą. Rytojaus naktį jau miegosianti savajame bute Grinvič Vilidže, bandysianti atgaivinti nuvytusius augalus ir ieškosianti, kaip pradėti naująją knygą. Dievuliau, naująją knygą, kuri niekur neveda, staiga prisiminė ji, ir miegas visiškai išsiblaškė.

Laura stengėsi pagauti siužetą, kurį jau buvo apmetusi, pasinerti į fantazijos pasaulį. Tai gudrybė, kuria naudodavusi ir anksčiau, ir dažnai tai padėdavo nuo nemigos, bet šiąnakt, regis, niekas nepajėgė atitraukti jos nuo einamojo momento.

Paskui ji vėl sugrįžo į regėtąją nusikaltimo vietą... Monro, paimantis lateksu apvilktais pirštais tą monetą. Ši blizgėjo prožektorių šviesoje, blizgėjo, išskyrus tas vietas, kur buvo sukrešėjęs ir išdžiūvęs kraujas. Niekad nebuvo regėjusi ką nors tokio panašaus. Moneta atrodė nepaprastai sena. Ir neįgudusioms jos akims tikrai atrodė esanti auksinė, iš seno aukso. Kodėl, mąstė ji, kam nors reikėjo palikti paskui save tokį daiktą? Neskaitant fakto, kad moneta suteikianti įkalčių, dar tikriausiai turėtų būti verta viso lobio.

Filipas buvo visiškai teisus, kad taip užpyko ant jos, bet Laura suvokė ten buvus dar kažko gerokai daugiau. Joks sutapimas, kad jo pykčio proveržis įvykęs išvakarėse prieš jai grįžtant namo į Niujorką. Buvo vėl beiškylančios į paviršių senosios nuoskaudos. Filipui atrodė, kad prieš visus tuos metus ji pametusi jį, nors juk abu žinoję, — ir dabar tikrai tebežiną, — kad niekaip nebūtų pajėgę drauge ištverti. Šios pastarosios trys savaitės buvusios nuostabios, ir ji galėjo pripažinti, kad kai kada pagaudavo save nuslystant į fantaziją, kurioje jie iš tikrųjų esą šeima, kad ji gyvenanti šiame septynioliktojo šimtmečio name, kaimelyje netoliese Oksfordo, kad Džo užaugusi kartu su jais abiem. Fantazija išties maloni.

Laura buvo taip paskendusi šiose mintyse, jog iš pradžių neišgirdo apačioje, priemenėje, skambant telefoną. Paskui trinktelėjo atveriamos Filipo kambario durys ir sudunksėjo sunkūs jo žingsniai, kol apgraibomis moklino koridoriumi ir žemyn stačiais įvijais laiptais. Ji girdėjo jį kalbant, bet nepajėgė atskirti žodžių. Paskui ragelis buvo padėtas į vietą, ir ji išgirdo Filipą kopiant laiptais atgal. Dabar jis judėjo sparčiai. Po kelių sekundžių skubiai pabeldė į jos duris, ir šios plačiai atsilapojo vidun.

— Skambino dėl Džo, — pasakė Filipas. Krintančioje iš koridoriaus šviesoje jo veidas atrodė išblyškęs, visai bekraujis. — Pateko į autoįvykį. Nuvežta į Džono Radklifo ligoninę. 5 skyrius

Kembridžas: 1689-ųjų vasaris

Praeitą naktį Izaokas Niutonas buvo tiek pavargęs, jog nė neišsipakavo daiktų. Jo tarnas, Ilajas Perivinklis, atvilko sunkią skrynią, pilną naujų pirkinių, per keturkampį kiemą ir viršun įvijais akmeniniais Šv. Trejybės koledžo laiptais į kambarius, kuriais Niutonas dalijosi su seniausiu savo bendradarbiu Džonu Vikinsu.

Po to, kai atleido tarną, paduodamas fartingą ir sumurmėdamas kelis padėkos žodžius, Niutonas vos rado savyje jėgų nukišti neatidarytą skrynią į laboratoriją greta asmeninio savo kambario, nusiauti batus ir numesti purvu aptaškytą apsiaustą ant kėdės, o paskui nukrito ant čiužinio ir tučtuojau nugrimzdo į gilų miegą.

Pabudo prieš pat septintą, pirmiesiems blausios žieminės saulės spinduliams įsiliejus pro jo kambario langus, išeinančius į rytus. Po kelių minučių prisistatė Perivinklis su alaviniu dubeniu karšto vandens ir švariu lininiu rankšluosčiu. Vandeniu buvo malonu praustis. Niutonas juto šį geriantis į sausą odą. Pagavęs savo atspindį mažame veidrodyje, kurį buvo pastatęs ant palangės, pagalvojo, kad atrodąs apgailėtinai: kaip žmogus, kuriam sveikas, kietas, be sapnų miegas buvo bemaž užmirštas dalykas.

Kai papilkėjęs vanduo buvo išneštas, likęs vienas pats, Niutonas pasikeitė marškinius, užsitempė aulinius ir pasigraibęs išsitraukė iš kišenės raktą nuo laboratorijos. Beeidamas pasiėmė tarno paliktus pasidabruotus lėkštę su puodeliu. Ant lėkštės buvo obuolys ir duonos riekė, puodelyje — šviežias drungnas vanduo.

Laboratorija buvo ne itin erdvi: nors Niutonas jau dvidešimt metų dirbo Luko fundacijos profesoriumi9 Kembridžo universitete, koledžo valdžia nebuvusi jam pernelyg dosni. Bet vietos pakako. Abipus durų jis įžiebė deglus, kurie metė dulsvas šviesos dėmes į belangę patalpą, ir užrakino paskui save duris. Žinojo — Vikinsas lankosi pas savo šeimą Mančesteryje, bet jis nenorėjo rizikuoti, kad kas nors sutrukdytų ar kištų nosį į šią asmeninę jo valdą. Nužingsniavęs prie židinio, pakrovė šiek tiek malkų ir, pasitelkęs vieną iš liepsnojančių deglų, netrukus jau turėjo smagiai ūžiančią ugnį, kuri išsklaidė šešėlius ir leido jam matyti per tirštą cheminį ūką, visąlaik tvyrantį patalpoje.

Kambario sienas dengė lentynos. Niutono biblioteka buvo išaugusi iki kokių trijų šimtų tomų, bemaž vien tik liečiančių įvairius alchemijos ir šio magiškojo meno tradicijos aspektus. Pinigus, kasmet gaunamus iš šeimos dvaro Vulstorpe, Linkolnšyre, taip pat ir nemažą dalį savo profesoriškųjų pajamų jis išleisdavo įsigyti šiai kolekcijai; galbūt ji buvo puikiausia visame krikščioniškajame pasaulyje. Čia buvo galima rasti Džordano Bruno Pelenų trečiadienio vakarienę, Vatikano uždraustų ereziškų Galilėjaus veikalų vertimus, išrašus iš Smaragdinės lentelės, Rozenkreicerio draugijų manifestų, Michaelio Majerio10 Septimana Philosophica nuorašus ir Ramono Ljulio11, Roberto Flado12 ir Jakobo Biomės13 veikalų.

Ne visos lentynos buvo nukrautos Niutono knygų. Kai kurios glaudė krūvas popierių, jo užrašus ir eksperimentų protokolus; jais buvo užverstas ir stalas viename kambario kampe. Apie trečdalį vietos lentynose užėmė buteliai ir stikliniai indai. Kai kurie buteliai turėjo spalvotų skysčių, ir kiekviena talpa buvo užkimšta kamščiu bei pažymėta etikete. Viename kambario kampe stovėjo sudėtinga stiklinė konstrukcija, distiliacijos aparatas, o kitame — teleskopas ant stovo. Didžiulio akmeninio židinio viduje ant įtvirtintų į sieną kronšteinų kybojo metalinis katilas.

Įžengusiam į kambarį pašaliečiui kvapų maišalynė būtų pasirodžiusi pritrenkianti (netgi turintiesiems septynioliktojo šimtmečio uoslės jautrumą). Bet Niutonui kvapai buvo tapę bemaž nesuvokiami, ir jeigu kokia nors ypatinga išgarų mišrainė prasiverždavo per pažįstamumo slenkstį, jis paprasčiausiai traktuodavo šias kaip savaime suprantamas.

Šaltis tiesiog stingdė, bet židinys netrukus pavers patalpą tikra sauna. Prieš kažkiek metų Niutonas sumokėjo porai darbininkų, kad tie išorinėje laboratorijos sienoje pramuštų specialias ventiliacines angas, ir šis paprastas patobulinimas veikiausiai ne vienąsyk išgelbėjo jį nuo asfiksijos. Nužirgliojęs prie stalo, jis palaisvino vietą ir padėjo ten lėkštę su puodeliu, o paskui apsisuko ir pritūpė prie skrynios, kurią prieš tai naktį buvo pastatęs vidur laboratorijos grindų. Krapštinėdamasis su spyna, susimąstė apie paskutinę savo išvyką į Londoną dėl trūkstamo mįslės rakto, kuris, neabejojo, slypėjo ten. Jau bemaž ketvirtį šimtmečio jis ieškojęs — ieškojęs paslapčių paslapties visokiausios egzistencijos, prisca sapientia14. Mokslas buvo svarbiausia jo meilė, ir išsunkęs ją iki paskutinio kraujo lašo. Jo Principia mathematica15, išspausdinti prieš dvejus metus, padarė jį akademinės visuomenės įžymybe, bet jis visąlaik žinojęs, kad pasaulis — kai kas daugiau, o ne vien tik veržlės ir varžtai, mechanikos statinys, kurį stebėjęs ir aprašęs visuotinai pripažintame savo veikale.

Bemaž nuo pat tos akimirkos, kai 1661-aisiais atvykęs čionai, į Kembridžo universitetą, buvo įtrauktas į alchemijos ir okultizmo pasaulį. Senas jo mentorius ir pirmtakas Luko įsteigtojoje katedroje Izaokas Barou16 įskėlė pirmąją kibirkštį ir ši buvusi įpūsta iki siautėjančios ugnies didžiųjų praeities adeptų17, tokių kaip Kornelijus Agripa18 ir Ilajas Ašmolis19, Džonas Di20 ir Džordanas Brunas. Jų tyrinėjimai pavadinti Didžiuoju Darbu arba Magnum Opus, ir ilgus metus šie okultizmo genijai prirūkusiose laboratorijose vykdė sudėtingus alcheminius eksperimentus. Jie paaukojo savo gyvenimus paieškoms filosofinio akmens — legendinės medžiagos, kuri suteiktų adeptui galią bet kokį niekingą metalą paversti auksu, magiškosios sąsajos tarp to, kas fiziška ir kas metafiziška, kad alchemikas taip pat galėtų pasigaminti elixir vitae21 ir šitaip rasti amžiną jaunystę.

Kaip ir kiekvienas alchemikas anksčiau jo, Niutonas grindė savo idėjas tąja magiškoje meno eksperimentatoriaus biblija, Smaragdinės lentelės doktrina. Jaunystėje jį Barou apšvietęs apie šio nuostabaus teksto egzistavimą ir kad tai — visų alchemikų vadovas. Jis buvo sukurtas antikos laikais, paaiškinęs Barou, tuomet, kai žmonės kur kas daugiau žinojo apie visatos funkcionavimą nei visi jo paties amžininkai intelektualai ir filosofai. Tie senovės žmonės išgrynino savo žinias į įrašus, kuriuos galima rasti Smaragdinėje lentelėje. Niekas nežino, kur dabar slypi lentelės originalas. Jis pradingęs iš paprastų mirtingųjų akių, bet įrašų vertimai buvo perteikiami iš alchemikų kartos į kartą, ir kiekviena sekė tuo, ką tikėjo esant absoliučia tiesa, kaip aprašyta senovės žmonių. Lentelė rodė jiems kelią į filosofinį akmenį, kaip jie privalą parengti savo pačių sielas ir apdoroti fizinę medžiagą, su kuria dirbą. Niutonas manė, kad ligi šiol nė vienam alchemikui nepavykę pagaminti savo svajonių objekto ne dėl senovės žmonių kaltės. Nei, žinoma, čia kuo nors dėta Gamta; paprasčiausiai nė vienas filosofas ar alchemikas nebuvo pakankamai apsivalęs savo sielą ir nė vienas Tiesos ieškotojas nebuvo atsidavęs tam uždaviniui pakankamai energingai ir užsibrėžtai.

Skirtingai nei visi kiti alchemikai, pradedant pačiu Hermiu Trismegistu22 ir baigiant savo paties artimų draugų ratu, Niutonas nė kiek netroško gaminti aukso paprasčiausiai savo asmeniniam labui. Jis nevertino neįsivaizduojamų turtų. Auksas galų gale jam tebuvo grynai žinios — žinios, kurias turi dievai, ir jis buvo pasiryžęs viskam, kad tik jų įgytų. Tai buvo jo gyvenimo motyvacija. Daugelį metų jis stovėjo prie krosnies tyrinėdamas mikrokosmą ir siedamas šį su makrokosmu, matomu per savojo teleskopo lęšius, kruopščiai išgvildeno šių tarpusavio ryšius ir iškėlė holizmo sampratą iki naujų mąstymo aukštumų.

Per tą laiką jis ėmė save laikyti pusiau dievybe, kad buvęs atsiųstas į žemę su vieninteliu tikslu — surasti filosofinį akmenį ir išaiškinti Tiesą. Dievas, manė jis, parinkęs jį, išskyręs kaip neprilygstamą ir suteikęs galios, apdovanodamas didžiausiu savo kartos intelektu, kad jis, Izaokas Niutonas, Kembridžo universiteto Luko fundacijos matematikos profesorius, galėtų įvykdyti savo Tėvo įsakymą ir atskleisti visai žmonijai tikrąją egzistencijos prasmę, slapčiausią Gamtos veikseną, visatos mechanizmą.

Niutonas atkėlė dangtį, ir skrynios vyriai sugirgždėjo. Viduje buvo kruopščiai supakuoti stikliniai indai, suvynioti į vilną, kad apsaugotų juos nuo kelio iš Londono duobių. Taip pat stiklainiai su chemikalais. Vienas talpino pilkai aptrauktų metalinių cilindrų strypelius, panardintus į gelsvą aliejų. Be to, tenai buvo tūbelė miltelių, juodų kaip pelenai, o šalia šios — kita, pripildyta tamsiai raudono talko. Paguldytas ant šono ir įsuptas į storą vilnonį įvyniokų, tūnojo didelis smėlio laikrodis.

Trečdalį skrynios užėmė tvarkingai sukrautos oda įrištos knygos. Niutonas pakėlė viršutinę ir apžiūrėjo nugarėlę: „Tomo Vono Rozenkreicerių brolijos šlovė ir išpažintys”, — perskaitė jis garsiai, paskui atsargiai padėjo ant grindų šalia skrynios. Kita knyga viršelyje turėjo auksinėmis raidėmis įspaustą pavadinimą: Skeptiškasis alchemikas. Po pavadinimu stambiomis raidėmis ėjo autoriaus Roberto Boilio pavardė. Kelias sekundėles Niutonas pasklaidinėjo puslapius, o paskui padėjo knygą ant Vono.

Tada iškėlė iš skrynios likusius tomus ir nusinešė šiuos ant stalo, atremto į sieną po dešinei židinio, kur suskato visus dėlioti krūvomis, prieš perkeldamas į lentynas aukščiau. Kai paėmė į rankas ypač dailų tomą, įrištą žalia oda ir su įspaustu pavadinimu Alchemijos junginys: dvylika vartų, vedančių į filosofinio akmens atradimą ir autoriaus pavarde — Džordžas Riplis, iš po užpakalinio viršelio išslydo kažkokia pergamento skiautelė ir nukrito ant grindų Niutonui prie kojų.

Jis pakėlė ją ir atsargiai išlankstė. Nors pergamentas sudžiūvęs ir pageltęs, bet išblukusiu rudu rašalu paviršių marginantį raštą buvo galima įžiūrėti. Nuėjęs prie židinio, Niutonas prisikišo pergamentą arti akių, kad pajėgtų išskaityti braižą. Parašyta aramėjų, senovine semitų kalba, su kuria jis buvo susipažinęs. Mintyse versdamas, Niutonas kuždėjo pačiam sau žodžius:

O tu, ieškotojau, tu tiesos ieškotojau, neprarask drąsos. Nes, kai puolame ant kelių prieš lentelę žalumos, joje slypi kita ir dar gilesnė Tiesa. Draugai mano, esą aš regėjęs ją tik tartum sapne, bet dievai tvirtina ją esant tikrą. Kaip laukai yra žali, Viešpaties kraujas yra raudonas, rubino raudonumo. Ir kaip lentelė yra duotojo savo pavidalo, taip rubinas yra rutulys; nes iš tikrųjų aš esu regėjęs ją tartum sapne. Ir jeigu lentelės galia yra viena, tai rubininio rutultoji milijoną kartų stipresnė. Nuostabioji lentelė veda paskui save, rutulys atveria duris į pasaulį. Jeigu tavo siela bus tyra, ieškok rutulio, ir su juo tu įgysi senovės žmonių didybę.

Ieškok rutulio po žeme, jisai supamas akmens, didelis mokslas viršuje, o žemė apačioje.

DR.

Po šiuo tekstu buvo nupieštas rutulys su smulkutėlio rašto eilute, besitęsiančia stipriai suspausta spirale nuo vieno poliaus ligi kito. O lapo apačioje Niutonas pamatė vienintelę eilutę raidžių, skaičių ir alcheminių simbolių, kuriuos sumojo esant kažkokių užšifruotų okultinių instrukcijų formule. Galiausiai dešiniame žemutiniame kampe buvo smulkutėlė iliustracija, sudėtingas raštas persikertančių linijų, nelyginant mažutis raizginys.

Niutonas vos galėjo patikėti tuo, ką perskaitė. Jeigu tai tikrai buvo parašyta Riplio (o jis anksčiau buvo matęs to žmogaus braižą, ir šis atitiko), tuomet tai nepaprastai vertingas radinys. Jam kaip ir visiems alchemikams Smaragdinė lentelė buvo svarbiausias kelionės filosofinio akmens link vadovas. Bet, pasak Riplio, esama ir kai ko daugiau: šis rubininis rutulys — kur kas reikšmingesnis. Galbūt, nusprendė Niutonas, grįždamas prie stalo po knygų lentynomis, tai teikia užuominą, kodėl pagrindinės paslaptys ligi šiol vis buvo jam nepasiekiamos. Jeigu iš tikrųjų yra taip, tai čia pasireiškusi Dievo valia, kad Viljamo Kuperio knygyne, Liti Briteine, netoliese Šv. Pauliaus katedros, kur praleidęs didžiumą popietės prieš išvykdamas atgal į Kembridžą, jis turėjęs išsirinkti kaip tik šį tomą. Ir jeigu tai buvo Dievo valia, jam negali nepasisekti. Viešpats, žinojo, vesiąs jį šiuo naujuoju kelionės etapu. Ir neišvengiamai jis būsiąs atvestas prie Tiesos. 6 skyrius

Vėliau Filipas pasakysiąs, kad bemaž nieko neprisimenąs, kaip važiavę į ligoninę per kone visiškai tylią naktį. Jo protas dirbo maksimalia sparta, perpildytas nerimo ir raižomas blogų prisiminimų.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų jo paties tėvas Morisas žuvęs per automobilio avariją, ir tai buvęs skaudžiausias, viską pakeičiantis įvykis Filipo gyvenime, įvykis, kuris radikaliai pakreipė jį kita linkme. Jis turėjo dvidešimt dvejus ir tik prieš dvi savaites buvo sužinojęs, kad baigęs pirmuoju. Diplomų įteikimo iškilmių dieną pusryčiavo su savo bendrabutiečiais jų suklypusiame name prie Kauli Roudo, kai suskambo telefonas. Paskambino jo dėdė Gregas, tėvo brolis. Tėvo automobilis kaktomuša susidūręs su sunkvežimiu, kuris peršokęs magistralės skiriamąją juostą. Morisas žuvęs iškart vietoje.

Filipas manęs, kad iš tikrųjų nemylėjo tėvo, kad nestigs jo, kai šiam ateisiąs laikas numirti. Turėjo apie šį žmogų pernelyg daug nemalonių prisiminimų. Negalėjo pamiršti engiančio elgesio, fakto, kad pavertęs jo motinos gyvenimą kankyne, o paskui užsisklendęs savyje, apsigobdamas tylos skraiste nuo tada, kai ji paliko jį.

Filipas nėrėsi iš kailio, kad įtiktų savo tėvui. Prieš įstodamas į universitetą, jis buvęs aistringas fotografas ir laimėjęs už savo darbus premijas — netgi buvo pradėjęs pardavinėti kai kurias nuotraukas. Bet šią jo gyvenimo pusę tėvas nuolatos menkino, sakydamas, kad iš fotografijos niekad neužsikalsiąs turto. Tad Filipas padėjo į šalį fotoaparatus ir nuėjo į Oksfordą studijuoti FPE, nuslopindamas savo paties viltis ir ambicijas, kad galėtų sekti tėvo jam nubrėžtu keliu.

Ir kai laidotuvių dieną Filipas šarvojimo salėje stovėjo prie atdaro savo tėvo karsto, pajėgė galvoti vien tik apie likimo ironiją. Visą gyvenimą siekęs šio žmogaus pritarimo; o paskui, didžiausio jo triumfo dieną, šunsnukis išvažiavo ir leidosi užmušamas. Tartum tėvas būtų padaręs tai tyčia, jo pykčiui, mąstė pačią iracionaliausią savo akimirką Filipas.

Bet vėliau, kai jau pajėgė mąstyti blaiviai, Filipas ėmė suprasti, kad tai kai kas daugiau nei vien tik paprastas emocionalus vertinimas. Žmogus buvęs engikas, bet taip pat ir apniktas perdėtos privatumo reikmės manijos, prisitvenkęs paranojiško įsitikinimo, kad pasaulis kiša nosį į jo gyvenimą. Žvelgdamas žemyn į buvusios žmogiškosios būtybės kiautą, jis nepajėgė atsikratyti minties, kad čia guli žmogus, kuris niekuo nepasitikėjo, kuris suplėšydavo savąją korespondenciją prieš išmesdamas šią į šiukšlių dėžę, žmogus, kuris kasnakt rakindavo savo namus trimis spynomis. O dabar štai guli čia visų parodai netekęs bet kokio orumo.

Kaip tik tai labiau nei kas nors kita įtikino Filipą pradėti viską iš naujo. Visą gyvenimą vergavęs tėvui, giliai viduje suvokė charakteriu esąs kur kas artimesnis motinai. Ji, Džoana Beinbridž, kadaise’ buvusi Džoana Ganmora, viena iš sėkmingiausių menininkių, gimusi Karibuose. Juodaodis jos tėvas dingo, kai Džoana buvo dar mažutė, ir ją užaugino motina škote Elizabeta, nuo šešerių metų amžiaus skatindama tapti tapytoja. Su Filipo tėvu ji susipažinusi 1957-aisiais, kai šis savo boso buvo pakviestas į pirmąją Džoanos parodą Niujorke. Filipas taip niekad ir nesuprato, ką jo motina įžvelgusi Morise. Jis buvo verslininkas, išties ničnieko nenutuokęs apie meną — ar bent ką nors apie kultūrą, jeigu jau apie tai kalbama. Visas jo gyvenimas buvo paskirtas skaičiams buhalterinės knygos lapuose, o Džoana buvusi visiška priešingybė: laisva dvasia, nė kiek nesidominti pinigais ar netgi šlove.

Filipas palaikė ryšius su motina ir kartkartėmis ją aplankydavo Venecijoje, kur gyvenusi dvidešimt penkerius metus su savo antruoju vyru, operos dainininku. Bet jis nesutiko būti įtrauktas į Džoanos gyvenimą, nors šis ir atrodė nepaprastai viliojantis. Po Moriso mirties Filipo sąmonėje staiga atsirakino virtinė durų. Po kelių mėnesių, kai atsiėmė pirmūno diplomą FPE fakultete, jis atmetė į šalį visus planus, kuriuos tėvas buvo jam nubrėžęs. Paniekinęs Sitį ir siūlytą šešiaženklį atlyginimą, vėl pasiėmė į rankas fotoaparatą ir pažadėjo sau paskirti gyvenimą fotografijai.

Bet permainos siekė dar giliau. Filipas niekad nerodė nė menkiausio domėjimosi bent kuo nors antgamtiška, bet metams baigiantis susižavėjo aura ir kirlianiškąja fotografija23. Perskaitė šia tema visas knygas, kokias tik į mane gauti, ir lankė seminarus bei kursus. Bet paskui, dvejus metus pasinėręs į tokią gyvenseną, staiga ją nutraukė. Jis taip niekad giliau ir nesusimąstė, kodėl visa tai paliko ir susitelkė į nusikaltimo vietų ir lavonų fotografavimą. Filipui tiesiog tai buvo būdas savo sąskaitoms apmokėti, bet tuo pat metu jis tęsė ir kūrybinę veiklą, dalyvavo parodose ir svajojo apie tarptautinį pripažinimą. Daugelį metų artimesni žmones supratę jo paskatas, bet verčiau nutylėdavę. Fotografuodamas lavonus, suvokė jie, Filipas kažkaip bandė aptikti kažką tokio, ko nepajėgė pamatyti negyvame savo pasimirusio tėvo kūne. Ką nors panašaus į sielą.

Artėjant prie ligoninės ėmė lyti, ir tai pažadino Filipą iš susimąstymo bei privertė susitelkti į šiurpią dabartį. Juodu įsuko į ligoninės teritoriją ir, pastatę automobilį pirmoje aptiktoje laisvoje vietoje, nubėgo į skaisčiai apšviestą priimamąjį, nepastebėdami priešais nuostabiai raudono saulėtekio gaiso.

Paskambinusi viena iš Džo draugių, Samanta, kuri važiavusi automobilyje kartu su Džo ir jos draugužiu Tomu. Pati Samanta patyrusi tik prakirtas ir sumušimus, bet nė kiek nenumanė, kokios būklės esą anuodu. Juodu aptiko ją priimamajame besikalbančią su kažkokiu jaunu daktaru; šis nuvedė juos koridoriumi į mažą palatą su keturiomis lovomis. Džo buvo tolimiausioje, atskirta nuo kitų užuolaida.

Laurai ir Filipui palengvėjo išvydus ją sėdinčią. Jos kakta virš dešinės akies buvo bjauriai prakirsta, o kairė ranka, gulinti virš antklodės, sutvarstyta iki alkūnės.

— Ji patyrė smegenų sukrėtimą, — paaiškino daktaras, pasižiūrėjęs į Džo medicininę kortelę. — Bet kompiuterinėje tomogramoje nieko bloga. Jai tereikėjo kelių siūlių, manau, gyvens.

Laura švelniai apsikabino dukterį, o Džo nusišypsojo Filipui, stovinčiam šalia lovos.

— Dieve mano, Džo, — pratarė Laura. — Aš maniau...

— Ne, mam, tebesu čia, — sukuždėjo Džo ir palietė Laurai skruostą.

— O tavo draugui Tomui viskas gerai? — paklausė Filipas ir pasigręžė į daktarą.

— Jam irgi labai pasisekė. Pora suskilusių šonkaulių, du lūžę pirštai ir daugiau prakirtų bei mėlynių. Jis lopomas už kelių palatų tvarstomajame.

— Tai kas gi, po velniais, atsitiko, Džo? Juk Tomas negėrė ką?

— Ne, mama, jis negeria, — atsakė Džo ir metė į motiną suirzusį žvilgsnį. — Tiesą sakant, tai aš vairavau.

Mirksnį Laura atrodė nustebusi, paskui liūdnai šyptelėjo dukteriai ir paėmė jos ranką.

— Mes tiesiog važiavome Sent Aldeitu grįždami atgal į Karfaksą, o tada iš šoninio kelio išlindo kažkoks automobilis. Regis, aš persistengiau, pasukau į šalį ir nuslydau šlapia danga. Automobilis trenkėsi į žibinto stulpą.

— Laimingai atsipirkote. — Atsidusęs Filipas prisėdo priešingoje nuo Lauros lovos pusėje.

— Bet, mam, argi tu neturėjai būti jau pakeliui į Hitrou?

Laura pažvelgė į dukterį, lyg ši būtų priminusi kažką tokio pasimetusio laiko ūkuose. Ji pasitrynė išvargusias akis.

— Ką gi, tas planas sužlugo. Aš tikrai nepaliksiu Anglijos, kol tu visai nepasveiksi.

Džo buvo beužprotestuojanti, bet ją nutraukė Filipo mobiliojo telefono skambučio signalai.

Filipas skubiai pažvelgė į daktarą.

— Dievuliau, atleiskite, privalėjau tą daikčiuką išjungti. Aš tik sekundėlę. — Tyliai kalbėdamas į telefoną, jis nuėjo prie lango.

Daktaras atrodė suirzęs. Kreipdamasis į Džo, tarė:

— Galėsite išvykti, kai tik pasijausite pakankamai gerai.

— O kaip Tomas?

— Manau, jam teks porą valandų čia užtrukti. Mums reikia atlikti dar kai kuriuos tyrimus, bet jeigu norite, galite jį pamatyti. — Ir jis pasuko į duris. Pagavęs Filipo žvilgsnį, daktaras gestu parodė, lyg persipjautų gerklę. Filipas susidrovėjęs linktelėjo ir tuoj pat baigė pokalbį. Sugrįžęs prie lovos, tarė:

— Deja, turiu važiuoti. Įvyko dar viena žmogžudystė. 7 skyrius

Nužudymo vieta buvo neką daugiau kaip pusantros mylios nuo ligoninės. Bet transporto eismas į Oksfordą iš M-40 magistralės per Hedingtoną buvo bepradedąs intensyvėti, tad Filipas užtruko beveik dvidešimt minučių, kol tenai nukako.

Laura pasiliko ligoninėje su Džo, ir ši aplinkybė jam kuo puikiausiai tiko: visai nebuvo nusiteikęs pakartoti praeitos nakties susidūrimo su Monro. Vis dar stipriai sukrėstas išgąsčio, kokį duktė jam užtaisiusi, jis žinojo privaląs susitelkti laukiančiam prieš akis darbui. Pastatė savo automobilį zonoje, skirtoje tik nuolatiniams gyventojams, Olos gatvės gilumoje, netoli upės, paliko savąjį policijos leidimą ant prietaisų skydo, išsiėmė iš bagažinės krepšį ir nuėjo pakrantės taku, besitęsiančiu palei Červelo upės intaką.

Takas, vedantis žemyn prie upės, buvo slidus, ir Filipas žengė atsargiai. Vėl pradėjo lyti, ir pilka upė neaiškiai murksojo priekyje. Maždaug už dešimties jardų stovėjo padrika grupelė žmonių — du uniformuoti, Monro atgręžta į taką nugara ir seržantas, laikantis lietsargį virš Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko galvos. Kiek atokiau dvejetas vyrukų, nusikaltimų vietos tyrėjų, ėjo tolyn prie namo, išsikišusio ant atramų į upę. Lietus sustiprėjo, ir Filipui buvo bekylanti pagunda nubėgti atgal prie savo automobilio ir pasiimti lietsargį. Bet kaip tik tuomet jį pastebėjo Monro.

— Ponas Beinbridžas. Šiandien mes vieni, ar ne?

Filipas atsiduso, susikišo rankas į kišenes ir leido sau šyptelti.

— Na, šįryt mes jums turime išties gražumėlį. Verčiau suimkite save į rankas.

— Ką, blogiau nei praeitą naktį?

— Žiūrint, kiek greitai jus supykina. Viena moteris, išsirengusi pabėgioti, aptiko ją apie septynias. Teismo medikai sako, kad mirusi tarp ketvirtos ir šeštos valandos. Eikit paskui mane. Jums teks pasukti galvą, kokiu kampu pykštelti — ir pasisergėkite.

Monro atsargiai žengtelėjo taku. Prie kranto ant vieno medžio šakų buvo užmestas šioks toks plastikinis dangalas ir vienintelis prožektorius tvieskė į teliūskuojančią po žemiausia šaka upę. Sekdamas įpėdžiui Monro, pamatė raudoną plokščiadugnės valties galą. Kai aprėpė akimis visą siaubingą vaizdą, pajuto persiverčiant skrandį.

Jauna moteris pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo viename valties gale. Apsirengusi džinsais ir trumparankoviais marškinėliais, nematančiomis akimis ji spogino į krantą. Atrodė visiškai bekraujė. Rankos iškėtotos ir kairė plaštaka nukarusi per valties kraštą. Vidiniame jos rankų paviršiuje ir skersai pečių buvo matyti kraujo dryžiai. Akys plačiai atmerktos, bet tai, kas buvę jų baltymai, dabar tapę bemaž raudona: mat sutrūkinėjusios gyslos. Akis apraukusi gleivinga plėvelė, prislopinanti kraujo spalvą. Gerklė perpjauta, o viršugalvis dailutėliai, įgudusia ranka pašalintas — kaukolės kupolas ir skalpas nurėžti. Kur kadaise buvusios jos smegenys, telikusi vien raudona ir juoda įduba. Keliose vietose negyvi audiniai nugrandyti ir bolavo stulbinamai švarus baltas kaulas.

Moters galvos viduje spindėjo šviesoje itin kruopščiai nublizginta moneta: sidabrinė dvynė anos auksinės, praeitą naktį Filipo matytosios pirštinėtame vyresniojo detektyvo inspektoriaus Monro delne.

Filipas nusigręžė ir porąsyk giliai įkvėpė oro.

— Duodu jums kelias minutes, — sumurmėjo Monro, užkopdamas atgal į taką. — Bet nuotraukų man reikės nuovadoje po valandos.

Filipas negaišo laiko — kaipmat pasirengė fotografuoti. Iš daugiametės patirties žinojo, kad tai vienintelis būdas ištverti tokias situacijas. Kuo siaubingesnius vaizdus turėdavo priešais akis, tuo labiau stengdavosi atsijungti, tapti tartum robotu — paprasčiausiai dirbdavo savo darbą, prisiversdamas nematyti to, kas plyti už aparato lęšių.

Jis padarė virtinę kadrų nuo valties nosies: keletą priartintų vaizdų, pasitelkdamas telefotografijos priedelį ir porą plačiakampių nuotraukų. Paskui paėjėjęs pakrante, pykštelėjo keletą kadrų iš šono, tada pritūpė prie pat valties galo, kuriuo ši buvo užtraukta ant kranto ir iš kur buvo galima pagauti, pervesti į skaitmeninį pavidalą ir išsaugoti savo fotoaparato luste pačius kraupiausius vaizdus — žmogaus gyvenimą paversti pikseliais.

Tiktai tada, kai išsikeberiojo ant kranto, nerūpestingai pamojo atsisveikindamas dviem uniformuotiesiems, paliktiems nusikaltimo vietoje, ir pasuko už kampo į Olos gatvę, Filipas sumojo, kaip dreba jam rankos. Pasiekęs automobilį, buvo beatidarąs bagažinę, kai smogė pykulio banga. Išsivėmė į nutekamąjį griovelį ir stebėjo tulžį nuplaukiant su vis greitėjančia lietaus vandens srove tolyn gatve. 8 skyrius

Londonas: 1689-ųjų spalis

Grešamo koledžas pačiame Sičio, centre buvo oazė Londono nešvaros ir purvo viduryje. Nors pastatai seni bei trupantys ir nuolat vis garsiau raginta atnaujinti šią vietą, ji turėjo ramumos ir kerinčio žavesio, kurie leisdavo pamiršti apgailėtiną materialinę būklę. Taip pat į jos išvaizdą žvelgta stebėtinai atlaidžiai, nes čia buvo nuolatinė didžiausių šio ar bet kurio kito amžiaus protų susitikimų vieta.

Karališkąją draugiją beveik trisdešimčia metų anksčiau įkūrė Kristoferis Vrenas ir keletas artimų jo bendraminčių. Ji greitai išaugo, pelnydama karaliaus pritarimą ir vardą. Bet pastaraisiais metais tas vardas buvo praradęs savo reikšmingumą. Dalis šio garbaus žmonių sambūrio problemos buvo ta, kad jie niekad negalėjo kur nors ilgiau apsistoti. Iš pradžių jų namai buvę čia, tarp nublankusios didybės Grešamo koledžo sienų, bet po dviejų viena paskui kitą ėjusių baisių 1665-ųjų maro tragedijų ir didžiojo gaisro kitais metais koledžas buvęs rekvizuotas Sičio pirklių, kurių pačių patalpos liko suniokotos. Paskui laikinai jis buvo paverstas birža, kol statytas naujasis finansų centras. Karališkajai draugijai su savo knygomis bei eksperimentine įranga, sekstantais ir žemėlapiais, teleskopais ir mikroskopais Norfolko hercogas pasiūlė įsikurti jam priklausiusioje Arandel Hauzo bibliotekoje. Ši buvo vos už poros mylių į vakarus, vienoje gatvėje visai prie pat Strando24. Kurį laiką čia draugija toliau susitikinėjo aptarinėti naujausias mokslo idėjas ir atlikinėti mokslinius tyrimus, organizuojamus jos eksperimentų kuratoriaus Roberto Huko. Kol buvo prisiglaudusi Arandel Hauze, draugija pradėjo leisti knygas, tarp jų — paties Huko Mikrografiją ir Džono Evlino Miškus, ir išlaikydama tradiciją, pradėtą anksčiausių mokslinių draugijų Galilėjaus Italijoje, taip pat ėmėsi leisti žurnalą Filosofiniai protokolai, kuriuose pateikti atradimų aprašymai ir ataskaitos apie draugijos narių paskaitas bei darbus. Per tą laiką jie buvo priversti vėl pradėti posėdžiauti Grešamo koledže, patalpose, šiam tikslui išskirtose įtakingojo Huko, koledžo tarybos nario.

Nors Izaokui Niutonui visa tai buvo žinoma, kai dvi minutės iki šešių, temstančiam dangui vakaruose žioruojant oranžine spalva, įžengė į Grešamo koledžo kiemą, jis beveik nejautė giminingumo draugijai, į kurią įstojo prieš septyniolika metų dar kaip jaunas, dvidešimt devynerių, vyras. Nepaisant to, kad garbūs draugijos nariai išspausdinę jo Principia Mathematica, knygą, kuri padarė jį svarbiausia mokslo asmenybe pasaulyje, per pastarąjį dešimtmetį lankęsis Karališkojoje draugijoje ne daugiau kaip kelis kartus. Negalėjo laikyti nė vieno jos nario savo draugu ir vos teįstengė išplėsti tam tikrą savo pasitikėjimo laipsnį tik į tris kitus mokslinės bendruomenės asmenis. Vienas iš jų buvo senyvasis Robertas Boilis, kitas — jaunasis genijus Edmundas Halis, o trečiasis — žmogus, įkalbėjęs jį palikti savąjį uždarą Šv. Trejybės koledžo Kembridže pasaulėlį ir šį vakarą atsilankyti Londone: Kristoferis Vrenas.

Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl Niutonas taip pastebimai nedalyvaudavo draugijos posėdžiuose, buvo ta, kad šiuose dargi pastebimiau dalyvaudavo Robertas Hukas. Bemaž nuo pat tada, kai juodu susipažino, šis žmogus buvo tapęs aršiu jo priešu, ir kai 1676-aisiais draugijos nariai sekretoriumi išrinko Huką, turėjusį šiame poste pakeisti Henrį Oldenbergą, Niutonas pasisiūlė atsisakyti savo paties narystės. Įtikintas pasilikti tų, kurie regėjo jį kaip žmogų pernelyg vertingą, kad būtų galima prarasti, Niutonas galiausiai pasidavė. Bet sau pasižadėjo lankyti posėdžius tik tada, kada pats ras tai tinkama.

Niutonas suvokė, kad dauguma laiko jį sunkiu žmogumi. Ką ir kalbėt, kaip tik toks ir buvo — vengdavo kitų kompanijos ir nė kiek neimdavo į galvą, kaip tatai veikia opius aplinkinių jausmus. Didžiavosi esąs visiškai savarankiškas. Jam niekas nebuvo reikalingas, bet jis žmonėms buvo reikalingas, ir ateityje šie vis labiau juo kliausis, dėl to jis nė kiek neabejojo. Kaip tik tokio pobūdžio jausmai sulaikydavo jį savojoje laboratorijoje Kembridže. Vienintelis žmogus, kuriuo jis bent kiek pasitikėjo — tai Džonas Vikinsas, teologijos žinovas ir kambario draugas daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Bet, mąstė Niutonas, kirsdamas kiemą ir praeidamas po arkine įvaža, o paskui įsukdamas į akmeninį koridorių, netgi Vikinsas nutuokė tik dalelę to, kas dėjosi Niutono galvoje, ir beveik nieko apie tai, kas iš tikrųjų vyko laboratorijoje, taip arti jo paties miegamojo.

Mąstydamas apie tai, Niutonas persikėlė mintimis atgal kokius šešis mėnesius, į tą rytą, kai buvo priverstas pakeisti savo tyrimų kryptį. Aną rytą jis sužinojęs apie rubininį rutulį. Tai buvo didžiausia jo paslaptis, ir ją aptarinėti nenorėjo su niekuo. Dienas ir naktis neveikęs nieko kita, kaip tik svarstęs Džordžo Riplio paliktos žinios reikšmę. Peržiūrėjęs visus savo turimus tekstus. Sugrįžęs į Londoną naršyti drėgną Kuperio knygyno Liti Briteine rūsį ir pamokėjęs knygininkui, kad šis leistų jam persijoti visus apipelijusius savo sandėlius.

Riplio aiškiai rašyta apie kažkokį senovinį ir nepaprastai svarbų žmogaus rankų gaminį. Rubininis rutulys — neabejotinai trūkstama grandis, raktas į visatą. Tekstas, apibūdinantis šį stebuklą, buvęs parašytas jo ranka, ir Riplis, kuris pasimirė prieš du šimtmečius, buvęs didžiulio talento ir doras žmogus. Bet netgi su šiomis nuorodomis Niutonas faktiškai mažai ką galėjo padaryti neturėdamas rutulio. Jam reikėjo išsiaiškinti, kur tas paslėptas.

Prieš savaitę gavęs iš Kristoferio Vreno kvietimą dalyvauti ypatingame Karališkosios draugijos posėdyje, kuris vyksiąs Grešamo koledže. Proga — paminėti dvidešimt metų, kai Oksforde buvo pastatytas Šeldono teatras. Vrenui tai buvęs pirmasis pavedimas ir puikus startas tolesnei karjerai.

Iš pradžių Niutonui kilo pagunda numesti gražų, su reljefiškai įspaustomis raidėmis kvietimą į popierių krūvą ant savo rašomojo stalo, kur liktų užmirštas kaip mažne visi kiti kvietimai, reikalavimai ir susirašinėjimai su kolegomis. Bet neskaitant Vikinso, Vrenas buvo arčiausiai tų asmenų, kuriuos laikė savo draugais, žmogus, kurį gerbė labiau nei bet kurį kitą mirtingąjį.

Prie dvigubų auditorijos durų Niutonas giliai įkvėpė oro ir nulenkė rankenas. Salė buvo ne didesnė kaip tuzino kvadratinių jardų, ir Vrenas, ankstesnysis draugijos pirmininkas ir vienas iš įžymiausių Anglijos žmonių, būtų galėjęs tempti publiką apjuosęs virve — tiek prisikimšusi buvo auditorija. Niutonas gavo stovėti vos kelios pėdos viduje nuo durų.

Jis apžvelgė salę. Stačiakampė, iš trijų pusių palei sienas nuo grindų ligi lubų — knygų lentynos, kiekvienas jų colis užimtas knygų, šių odinės nugarėlės neįskaitomos blausioje šviesoje, mirksinčioje nuo poros sietynų žvakių. Ketvirta siena nudažyta tamsoka pilkšvai mėlyna spalva, bet vietomis tinkas suskilinėjęs, o juo bei per lubas nelyginant vijoklis driekėsi ilga dantyta linija.

Šį vakarą čia buvo susirinkę koks šimtas narių. Niutonas iš matymo beveik visus juos žinojo, bet pažįstamas buvo tik su keliais. Antai netoli pirmos eilės Halis, o greta jo stovi Semiuelis Pepis, vilkintis ryškiai oranžiniu švarku. Viena eile už jų — Džonas Evlinas, siekiantis apsitrynusiame odiniame kapše uostomojo tabako. Šalia jo sėdi draugijos tapytojas Godfris Neleris, su kuriuo Niutonas vos prieš kelis mėnesius susipažinęs Kembridže, kai menininkas buvo apsilankęs rengdamasis vykdyti naujausią savo užsakymą — nutapyti Luko fundacijos matematikos profesorių. Kitoje salės pusėje sėdėjo Robertas Boilis, nepaprastai aukštas ir plonas it kuolas vyriškis, baltas jo perukas atrodė bemaž antgamtiškai skaistus žvakių šviesos prieblandoje. Kelios eilės už jo Niutonui buvo matyti du italai, šiuo metu draugijos svečiai. Džiuzepė Ričinis ir Markas Bertolinis prieš tris mėnesius buvo atvykę iš Veronos ir sužadinę nemenkas paskalas dėl savo polinkio „meilučiams” — vaikinams, kurie rengėsi kaip mergaitės ir teikė specialias erotines paslaugas. Jiems po kairei jis pastebėjo žavų profilį Nikolia Fatijaus diu Diuiljė, itin įdomaus jaunikaičio, su kuriuo buvęs supažindintas vos kelios savaitės anksčiau. Vaikinas atsisuko ir išvydęs jį šiltai šyptelėjo.

Tolimajame salės gale ant pakylos sėdėjo Robertas Hukas ir draugijos pirmininkas Džonas Vonas, trečiasis Karberio grafas, tviskantis purpurinio ir auksinio brokato mantija bei gausiai išpudruotu peruku. Kiek grafas atrodė Niutonui puikiausių Anglijos diduomenės savybių bei bruožų įsikūnijimas, tą kitą bjaurų it šešką mažą žmogiūkštį greta šio jis laikė atstovaujant blogiausia, ką pasaulis galėjo pasiūlyti. Kuprotas ir kreivas, vos keturių pėdų ir dešimt colių ūgio netgi su aukštakulniais, Hukas savo krėsle atrodė susitraukęs. Niutonas nekentė to žmogaus kiekviena savo esybės ląstele ir žinojo, kad Hukas tą pat jaučia ir jo atžvilgiu. Suvokė, kad sekretorius padarytų viską, ką įmanytų, jam diskredituoti ar apjuodinti, ir Niutonas smagiai pasijuto prisiminęs ypač dviveidišką tam gnomui kažkada parašytą laišką, kuriame pakomentavo, kad jeigu jis, Izaokas Niutonas, išvis esąs pasiekęs kaip mokslininkas ką nors didaus, tai tik stovėdamas ant milžinų pečių.

Staiga į pakylą užlipo Kristoferis Vrenas. Draugijos nariai visi kaip vienas atsistojo ir sukėlė ovaciją, o paskui vėl susėdo į vietas.

Vrenas — Niutonas suirzęs gavo tai pripažinti — išties atrodė puikiai ir laikėsi oriai it karalius. Tai buvo žmogus, nusipelnęs aplodismentų. Eruditas, astronomijos profesorius, architektas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, medicinos eksperimentatorius ir genialus rašytojas. Taip pat ir nepaprastai kuklus. Prieš daugelį metų, kai Niutonas dar buvo mažas, jis pirmas pastebėjęs žiedus apie Saturno planetą. Tačiau, kai olandų astronomas Kristianas Higensas pirmasis paskelbė spaudoje savo pastebėjimus ir priėmė laurus už atradimą, Vrenas išliko ramus ir visiškai didžiadvasiškas. Šią poziciją Niutonas manė esant beveik nesuprantama, bet slaptoje savo sielos kertelėje suvokė, kad Vrenas geresnis už jį žmogus, nes geba parodyti tokį kilnumą.

Kitas trisdešimt minučių Vrenas laikė auditoriją pakerėtą. Tylus ir melodingas, tačiau anaiptol ne migdomas jo balsas traukė klausytojų dėmesį, todėl patys specialiausi dalykai, kuriuos pasakojo, atrodė įdomūs ir lengvai įsivaizduojami. Iliustruodamas savo kalbą eskizais, kuriuos kartu braižė, jis pirma papasakojo auditorijai, kaip suprojektavęs Šeldono teatrą, o paskui apibūdino inžinerinius sunkumus, su kuriais susidūręs dar kaip jaunas architektas, besibaiminantis ir kartu trokštantis padaryti įspūdį savo užsakovams. Jis parodė nepriekaištingus kiekvieno teatro statybos etapo brėžinius, pradedant pagrindiniu išplanavimu, kuris užtikrinęs jam įgaliojimus daugeliui statybos etapų iki iškilmingo atidarymo, kai 1669-aisiais, penkeri metai nuo darbų pradžios, projektas buvo baigtas.

Niutonui patiko kalba, bet po kurio laiko susizgribo vėl įsitraukęs į problemą, nuo vasario taip visiškai užvaldžiusią jo protą: mįslinga Riplio žinutės prasmė. Salė lyg kažkur nutolo. Vreno balsas pamažu išblėso. Niutonas mintimis matė Riplio žodžius, užšifruotą pranešimą ir keistą piešinį — tartum laikytų šį dokumentą rankoje. Eidetinė jo atmintis gebėjo atgaminti viską, ką buvo regėjęs — iki paskutinės pergamento raukšlelės, bet, deja, tokios stebuklingos protinės galios beveik nė kiek nepadėjo besistengiant suprasti, ką reiškė tas pranešimas.

— Tai buvo įstabiausia akimirka... — kalbėjo Vrenas. — Pamatai jau buvo beveik baigti, ir galiu jus patikinti, tikrai nenorėjau ilgiau delsti, bet netikėtai buvo sužadintas mano smalsumas. Leidau atidengti atsitiktinai aptiktą konstrukciją, užtęsdamas darbus vieną dieną, nes man atrodė, kad verta tai padaryti. Į dienos pabaigą viskas paaiškėjo. Po šia Oksfordo dalimi slypėjo natūrali ir, visiškai galimas daiktas, plačiai nusitęsianti urvų sistema. Deramai pažymėjau ją savo dienoraštyje ir, leidus Hertfordo koledžo direktoriui, prarausiau siaurą koridorių nuo šios požeminės tuštumos iki rūsių po koledžu netoliese, turėdamas mintyje, kad kada nors sugrįšiu sužinoti daugiau. Gaila, tatai buvo prieš dvidešimt penkerius metus ir įsipareigojimai jo didenybei, deja, sutramdė mano entuziazmą.

Klausytojai nusijuokė, ir Vrenas giliai įkvėpė oro.

— Tad atleiskite man už nukrypimą. Taigi, o dėl stogo konstrukcijos..

Dilgsėjimas, prasidėjęs Niutonui stuburo apačioje, pamažėle nuvilnijo per visą kūną. Stovėdamas nustėręs, įdėmiai žvelgdamas į didįjį architektą, jis veikiau juto nei girdėjo sau galvoje aidinčius Riplio žodžius: Ieškok rutulio po žeme, jis supamas akmens, didelis mokslas viršuje, o žemė apačioje.

Kai Niutonas pabeldė į duris ir kyštelėjo galvą vidun, Vrenas sėdėjo vienas pats pagrindinės auditorijos prieškambaryje, imdamasis nuo galvos peruką ir stengdamasis išpainioti susivėlusius žilus savo plaukus.

— Ką gi, koks malonus netikėtumas, — nusišypsojo jis.

— Galiu minutėlę jus patrukdyti, sere Kristoferi?

— Savaime suprantama, sere, užeikite. Prašom sėstis. Ar jums patiko mano paskaita?

— Taip, netgi labai, — rimtai atsakė Niutonas, stengdamasis sutramdyti jaudulį.

— Jaučiuosi itin pagerbtas jūsų atsilankymu, sere. Iš tikrųjų šįvakar turėjome puikią auditoriją, ar ne? Taigi kuo galiu jums padėti? — Vrenas paliko ramybėje savo plaukus ir jau vilkosi švarką. Niutonas pastebėjo šiame prakaito dėmių.

— Jūsų pasakojimas apie Šeldono teatro statybą man pasirodė itin patrauklus. Bet... — Jis kiek padvejojo. — Mane ypač sudomino jūsų paminėta požeminė urvų sistema.

— Ak, tikrai? Esu labai nuviltas, sere. — Vreno veidas liko bejausmis. — Maniau, jums būtų turėjusi labiau patikti kalba apie inžinerinį žygdarbį, projekto genialumą, nepaprastą prisiderinimą prie gamtos jėgų.

— Prašom man atleisti. — Sekundėlę Niutonas atrodė sutrikęs. — Aš nenorėjau...

— Aš juokauju, Izaokai. Dievaži, tikriausiai tiesa, kas apie jus kalbama — kad niekad nesijuokiate ir neva esate nusišypsojęs tik sykį.

Niutonas pasipūtęs nutylėjo. Jausdamas, kad įžeidė mokslininką, Vrenas uždėjo ranką jaunesniajam vyrui ant peties.

— Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti, drauge mano.

Niutonas žingtelėjo žingsnį atgal ir nusilenkė.

— Nė kiek neįsižeidžiau, tikrai. Sere, aš sužavėtas visu jūsų pranešimu, bet mane ypač sudomino urvas. Galbūt šis domesys atsirado iš kažkokios nepaaiškinamos, instinktyvios mano proto sąsajos. Kad ir kaip ten būtų, norėčiau daugiau apie tai sužinoti.

— Deja, beveik neturiu nieko pridurti prie to, ką anksčiau šį vakarą išdėsčiau. Tai vyko prieš ketvirtį šimtmečio. Tuomet buvau jaunas idealistas ir tikėjausi, kad laisvu laiku galėsiu sugrįžti ir ištyrinėti.

— Bet po Šeldonu esama urvų?

— Ak, tikrai taip. Bet šie lieka neištyrinėti.

— Ar pažymėjote jų išsidėstymą popieriuje?

— Ne.

— Tad ką gi jūs matėte? — Niutonui buvo sunku paslėpti balse kylantį jaudulį.

Vrenas susiraukė.

— Prisimenu, ten buvo dvi angos. Liepiau darbininkams kastis apie jas vieną dieną, kaip ir sakiau. Jie atidengė plokščią stogą, vingiuojantį koridorių, tunelius. Pasiunčiau žemyn du žmones su žibintu. Taip, dabar man viskas sugrįžta. Vyrai buvo dingę nepaprastai ilgai. Jau rengėmės įkandin siųsti paieškos grupę, kai jie vėl išniro į paviršių, šiek tiek suvargę ir kažkaip besigailintys savęs.

Niutonas kilstelėjo antakius.

— Kas gi buvo jiems nutikę?

— Vargais negalais išgavau iš jų kelis faktus. Matyt, ten už angos būta lyg kokio labirinto. Bet jie nieko tikra negalėjo pasakyti ir dėl šio. Vienas iš vyrų tvirtino, kad tai buvę paprasti tunelių sukiniai, kitam atrodė kaip velnio kūrinys. Žinia, juodu buvo prietaringi ir tamsūs darbininkai, bet tuo metu neturėjau atliekamo nieko protingesnio, kurį būčiau galėjęs pasiųsti. Galbūt kvailoka buvo man nukrypti nuo pavesto darbo. Veikiausiai ten buvo natūralūs koridoriai, vedantys tolyn Hertfordo koledžo link, į pietryčius, ir iki punkto po Bodlio biblioteka, bemaž tiesiai į pietus. Iš patirties žinojau, kad Hertfordo koledžo rūsiai nusitęsia po žeme tuneliais, vedančiais tolyn, manojo teatro kryptimi. Buvo menkas niekas sujungti juos, ir šitaip, maniau, aš tenkinu savo smalsumą ir reiškiu pagarbą savajai mūzai. Suprantate?

Niutonas atrodė esąs kažkur toli, spoksojo bežadis į Vreną. Paskui suėmė save į rankas.

— Daug sykių atsiprašau, sere, — sumurmėjo jis. — Buvau visiškai pakerėtas jūsų žodžių. Tikrai suprantu. Privalome įtikti savosioms mūzoms, kad nesusiraukšlėtume ir nenumirtume.

— Be abejo.

Regis, Niutonas neturėjo daugiau ką pridurti, ir tarp abiejų vyrų stojo nejauki tyla.

— Ką gi, jeigu tai viskas, ką norėjote sužinoti, Izaokai... — prašneko Vrenas.

— Be galo jums dėkingas, — staigiai sureagavo Niutonas. — Be galo dėkingas. Likit sveiki, sere Kristoferi.

Jis nusilenkė ir pasuko į duris. 9 skyrius

Laura sėdėjo Filipo namuose su visu pajėgumu įjungta „Aga” krosnele ir liepsnojančia židinyje ugnimi, turbūt jau šeštą kart tą vakarą stebėdamasi, kaip galima gyventi name be centrinio šildymo, ir tuo metu įvažoje sustojo Filipo automobilis.

Priemenėje pasikabinęs permirkusį paltą, jis įžengė į svetainę.

— Dievuliau, atrodai siaubingai, — tarė ji.

— Ir jaučiuosi siaubingai, — atsakė jis, nežiūrėdamas į ją. — Kaip Džo?

— Viršuje, miega. Sudaužyta ir mėlyniuota, bet iš esmės sveikutėlė.

— Ir jai šalta? — sarkastiškai paklausė Filipas. — Negaliu patikėti, kokia, po šimts, šiuose namuose temperatūra.

— Cha! — atrėmė Laura. — O aš negaliu patikėti, kad tau smagu gyventi akmens amžiuje. Nejau nesi girdėjęs apie tą didįjį naują išradimą — radiatorių?

Filipas atsidusęs susmuko į krėslą, pasidėjo alkūnes ant stalo ir susiėmė delnais galvą.

— Aha, taip... kad ir kokį tokį.

— Bloga diena?

Pasruvusiomis krauju akimis jis pažvelgė į ją.

— Ne prieš būčiau išgerti.

Po kelių sekundžių Laura padavė jam didžiulę porciją salyklinio viskio ir įsitaisė greta krėsle.

— Atrodai, lyg norėtum nuritinti kažką nuo širdies.

Filipas išlenkė didelį gurkšnį viskio.

— Taip, ir tu nenurimsi, kol aš tau nepapasakosiu, tiesa? — nerūpestingai atsakė jis.

— Tikrai nenurimsiu. Tad kas per dalykai?

Jis pažvelgė jai per petį į televizorių. Buvo ką tik prasidėjusi vietinių žinių programa ir vyresnysis inspektorius detektyvas Monro rengėsi duoti interviu kažkokiam žurnalistui.

— Pasižiūrėkime, — pasiūlė Filipas ir nuotolinio valdymo pulteliu pastiprino garsą.

— Taigi, detektyve vyresnysis inspektoriau, — pradėjo žurnalistas. — Jūs galite patvirtinti antrąjį incidentą?

— Taip, jaunos moters lavonas rastas šį rytą Červelo intake, netoli miesto centro.

— Ir tai žmogžudystė, panaši į pirmąją, tą, kuri buvo atskleista praeitą naktį?

— Tikrai, esama kai ko bendra, — atsargiai atsakė Monro.

— Aišku. Kai kurie žmonės mano, kad turime reikalą su siautėjančiu serijiniu žudiku. Galite tai patvirtinti ar paneigti?

— Dar gerokai per anksti pulti prie išvadų. Supraskite, mes darome viską, ką galime...

— Bet, — pertraukė žurnalistas, — ar tiesa, kad žmogžudystėse esama tam tikro ritualinio elemento?

Atrodė, Monro pakyrėjo.

— Šiuo metu tegalime pasakyti, kad esama kai kurių bendrų bruožų.

Žurnalistas mikliai pakeitė interviu kryptį:

— Tad, vyresnysis inspektoriau, kas dabar vyksta? Galite visuomenei ką nors pranešti?

— Taip, iš tikrųjų galiu. Norėčiau pakartoti, kad dedamos visos pastangos surasti asmenį ar asmenis, atsakingus už tas žmogžudystes. Mes paprasčiausiai prašome, kad visuomenės nariai išliktų ramūs, visokeriopai remtų mus atliekant tyrimą, ir jeigu kas nors turi kokios informacijos, tegul mums ją suteikia.

Filipas išjungė televizorių.

— Labai išsisukinėjama, — pakomentavo Laura.

— Na, jis privalo taip elgtis. Įprasta policijos taktika: niekad neatskleisti detalių. Jeigu kas nors ateis su įkalčiais, paremiančiais faktus, kurie buvo sąmoningai nulėpti nuo visuomenės, tu žinai, kad tokias nuorodas verta patikrinti. Taip pat tatai sumažina riziką, kad atsiras pakvaišėlių, bandančių mėgdžioti.

— Aha, aš tai žinau, Filipai. Prisimink, ką veikdavau Niujorke.

Filipas nusišypsojo.

— Atleisk.

— Taigi tikiuosi, būsi atviresnis nei Monro.

— Savaime suprantama, Laura, — atsakė Filipas. Atsilošęs krėsle, jis ištiesė kojas ir giliai atsiduso, o paskui papasakojo apie moterį valtyje. Apibūdinęs savo padarytąsias nuotraukas, jis nutilo ir iki dugno išlenkė taurelę.

— Dieve mano, — pamažu ištarė Laura. — O aš maniau, kad Niujorkas žiauri vieta. Tau pasakė, kad lavonas ten išbuvo — kiek? Keturias valandas?

— Ji buvo iš dalies paslėpta medžio šakų. Šįryt pastebėjo kažkokia moteris.

— Mielas dalykėlis tau užsidurti.

Filipas kilstelėjo antakius.

— Taigi tai rodytų, kad žmogžudystė įvyko ankstyvosiomis rytmečio valandomis — trečią, ketvirtą.

— Turbūt taip, — atsakė Filipas ir pavargęs nužvelgė Laurą. — Ji gyveno viename paupio name. Tai nuošali Červelo vieta, joks turistas tenai nesiirsto. Be to, ir ne sezono metas. Valtis priklauso šeimai. Jos tėvai Europoje. Tačiau dalykas tas, kad ji nebuvo nužudyta ten. Monro nuėjo tiesiai į namą. Merginos miegamasis atrodo it skerdykla. Ji paskui paguldyta į valtį, kuri buvo atvilkta į vietą po medžiais ir pririšta prie kranto.

— Kruopščiai suplanuota. Kaip ir žmogžudystė Perče. Sakai, sidabrinė moneta buvo palikta merginos kaukolėje?

— Taip.

— Ar tu pastebėjai, kur pirmojo nusikaltimo vietoje buvo palikta auksinė moneta? Ar matei prieš patenkant Monro į rankas?

— Ne.

— Juk tikrai viskas turėjo būti nepaliesta, kol tu nenufotografuosi?

— Taip, tu teisi. Bet žaizda buvo visiškas jovalas. Iš teismo medikų susidariau įspūdį, kad moneta buvo įgrūsta į krūtinės ląstą ir surasta tik tuomet, kai jie ištyrinėjo žaizdą.

— Ką gi, štai dar vienas ritualinis elementas.

— Tad ką tu siūlai?

— Žmogžudystės įvyko kelių valandų tarpu viena nuo kitos. Dvi jaunos merginos, sužalojimai padaryti su įgudusiojo tikslumu.

— Ir?

— Na, esu girdėjusi apie kažką tokio panašaus — ir tu taip pat. Vaitčepelas25, 1880-ieji. Nužudytos ir išmėsinėtos jaunos moterys?

— O, puiku. — Filipas pakišo taurelę, kad vėl jam įpiltų. To dar Oksfordui betrūksta: dvidešimt pirmojo amžiaus Džeko Skerdiko26.

10 skyrius

— Kas čia dabar? — paklausė Filipas, kai Laura, prisėdusi ant lovos krašto, pažadino jį.

— Ak, man tiesiog taip šovė į galvą, — nerūpestingai atsakė Laura, padėdama tarp jųdviejų ant dygsniuotos antklodės padėklą su pusryčiu.

— Tau kažko reikia. — Filipas atsisėdo ir pasitrynė akis.

— Filipai...

— Tu nori įsitraukti į tyrimą. Ar atspėjau?

Laura ilgiau apsimetinėti negalėjo.

— Aš visą naktį apie tai mąsčiau. Kažin ar bent kiek sudėjau bluostą.

— Betgi, Laura, tyrimą atlieka policija. Dievaži, tu neturi tam jokios galios... Ir aš neturiu tam jokios galios!

— Aš ir nesisiūlau užsirašyti į policijos gretas, Filipai. Tik sakau, kad noriu vesti, na, lygiagrečią tyrimo liniją.

— Lygiagrečią tyrimo liniją? — niekinamai nusišaipė Filipas. — Žinai, čia ne kuri nors Kodžako serija.

— Manau, aš galiu padėti.

Filipas nuleido tai negirdom.

— Ar nors galiu pirma išgerti arbatos?

Laura įpylė jam į puodelį pieno.

— Ak... prakeikti amerikiečiai ir arbata! Leisk man atsigerti. Ir papasakok, ką kiaurą naktį gromuliavai.

Ji pasidėjo porą pagalvių tolimajame lovos gale ir įsitaisė, atsiremdama į geležinį jos rėmą.

— Aš vis mąsčiau apie tai, ką pasakiau praeitą naktį — žinai, apie Džeką Skerdiką? Bet netrukus sumojau, kad iš tikrųjų labai nedaug panašumų tarp mūsiškių žmogžudysčių ir Vaitčepelo nužudymų. Taip, skerdiko aukoms buvę išimti organai ir nužudymai turėję tam tikro ritualinio pobūdžio. To meto policija atskleidė kažkokį keistą ryšį su frankmasonais, bet jiems taip ir nepavyko šio perprasti. Netgi šiandien mes nežinome, kas buvo žudikas.

— Tad kur tu lenki?

— Pradžiai — visos aukos Vaitčepele buvo prostitutės, kaip ir neseniai, po 1980-ųjų, nužudytosios Jorkšyro Skerdiko. Taip pat tai, kaip buvo išimti organai, labai skiriasi nuo anų istorinių atvejų. Taip, visoms Vaitčepelo aukoms buvo perpjautos gerklės, iš kairės į dešinę, bet kiekvienas nužudymas buvo žiauresnis už ankstesnįjį. Paskutinė Skerdiko auka, Merė Keli, faktiškai buvo išdarinėta dalimis. Tada taip pat būta akivaizdaus seksualinio žmogžudysčių aspekto. Šiais dviem atvejais veikta kitaip.

— Tu tikrai gerai iš anksto pasiruošusi, — pusiau pajuokiamai tarė Filipas.

Laura gūžtelėjo pečiais.

— Esu perskaičiusi keletą knygų apie Džeką Skerdiką. Visada mane domino. — Ji giliai įkvėpė oro. — Šiais dviem atvejais labai aiškus ritualinis aspektas. Auksinė moneta, sidabrinė moneta, išimta širdis, išimtos smegenys. Galbūt yra kai kuo reikšmingas ir faktas, kad antra nužudytoji mergina buvo padėta ant vandens, o pirma auka, ta netoliese Perčo, rasta sausumoje. Bet tai dar ne viskas, kuo būtų galima remtis, tiesa? Ar vakar ką nors daugiau sužinojai?

— Iš tikrųjų tai ne, Laura. Esu policijos fotografas. Didžiumą dienos praleidau gamindamas atspaudus ir išsaugodamas skaitmeninius failus, persiųsdamas medžiagą į Skotland Jardą ir peržiūrinėdamas nuotraukas policijos duomenų bazėje.

— Betgi juk tikrai turi draugelių policijos nuovadoje? Tikriausiai ką nors sužinojai. Jėzau! Argi tu ne smalsus?

Filipas įsipylė antrą puodelį arbatos. Paėmęs skrudintos duonos riekutę, tarė:

— Na, žinoma, šiek tiek pašniukštinėjau. Bet kodėl turėčiau tau apie tai pasakoti?

Laura atrodė priblokšta.

— Juk tu grįžti į Niujorką, tiesa? Tad kokia prasmė?

— Nusprendžiau dar kurį laiką pasilikti.

— Ak taip, tikrai?

— Tau nebūtina mane čia kęsti, jeigu...

— O, Laura. Žinoma, gali pasilikti, pasilikti kiek norėsi... Jeigu tik gali pakęsti apšildymą.

Ji staiga nusišypsojo.

— Tai dėl Džo avarijos...

— Suprantu, bet dabar?

— Na, dabar aš suintriguota. Metu Tomą Bredvordainą ir mąstau labiau nūdienos detektyvinio romano sąvokomis.

— Ak, ak. Ką gi, manau, tai sąžininga.

— Aš ne...

— Gerai, — švelniai pertraukė Filipas. — Ką nori žinoti?

— Na, visą tą kebelį, Filipai.

Jis nusikvatojo ir atsilošė į pagalves.

— Esi nuostabi.

— Taigi?

— Na, žinau ne per daugiausia... jie ne per daugiausia žino. Abi merginos buvo universiteto studentės. Pirmoji auka, ta mergina automobilyje, vadinosi Reičelė Sautgeit. Aštuoniolikos. Fuksė, vyskupo — Leonardo Sautgeito, našlio, gyvenančio Saryje — duktė. Reičelė turėjo tris vyresnes seseris. Mergina valtyje — Džesika Fulerton. Devyniolikos, vos pradėjusi antrą kursą. Oksfordiečių šeima. Gyvena name apie šimtą jardų nuo tos vietos, kur buvo aptiktas jos lavonas. Vienintelis vaikas šeimoje — abu gimdytojai nepaprastai didžiavosi savo dukra studente. Kaip jau sakiau tau praeitą vakarą, gyveno viena pati namuose, gimdytojai — Europoje. Vakar susisiekta su mama ir tėčiu. Turėtų jau būti sugrįžę į Oksfordą.

— Ar būta ko nors daugiau, kas siejo aukas? Neskaitant, kad abi buvo studentės? Kuriame koledže jos mokėsi?

— Jokio ryšio. Džesika Beiliole gilinosi į teisę, Reičelė Mertone studijavo anglų.

— O kaip fiziniai bruožai? Šeimos? Draugai? Ar jos buvo pažįstamos?

— Reičelė buvo blondinė, aukšta, liekna, Džesika — brunetė, žemesnė, apkūnesnė. Abi kilusios tartum iš viduriniosios klasės šeimų. Nežinia, ar jos buvo pažįstamos. Spėju, Monro vaikinai dabar tai aiškinasi, tokia įprasta tvarka.

Laura linktelėjo ir pro miegamojo langą pažvelgė laukan. Gaivus, vėsokas pavasario rytas — vakarykštis lietus jau buvo toli praeityje.

— Neką mums tepasako, ar ne?

— Praeitą vakarą paskambinau į nuovadą vienam vyriokui sužinoti kas nauja, — kiek patylėjęs prisipažino Filipas. — Teismo medikai nustatė, kad abi monetos — iš grynų brangiųjų metalų, bet ne senovinės. Jos nukaldintos neseniai ir padarytos, kad atrodytų senos.

— Originaliosios turėtų būti neįtikėtinai retos. Bet palikti jų kopijas žudikui turėjo reikšti kažką labai ypatinga. — Laura trumpam nutilo. — Galėtum nupiešti jų eskizus? Gal jose buvo kokios figūros?

— Dievuliau, leisk man pagalvoti.

Ji nuėjo prie komodos ir viename stalčiuje surado lapą popieriaus ir pieštuką.

— Po teisybei, šie mums nereikalingi. Galime padaryti geriau, jei tik tu neprieštarausi.

— Tavo fotoaparatas.

— Jeigu esi nusiteikusi pasportuoti, jis priemenėje.

Po poros minučių Filipas savojo „Nikon” atminties luste surado išsaugotus kadrus stambiu planu, išsirinko vieną, išdidino monetos mastelį ir apgręžė aparatą, kad Laura galėtų pamatyti iš šio antros pusės ekranėlį.

— Ta turbūt geriausia. Galiu ją tau išspausdinti.

Laura kiek įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į atviras įvairaus raudonumo atspalvio mėsas, supančias monetą, ir susitelkti į objektą vaizdo centre. Buvo matyti kažkokios galvos profilis, liesas, kampuotas dvilyčių bruožų veidas su ilga kilminga nosimi. Žmogus, pavaizduotas ant sidabrinės monetos, paliktos Džesikos Fulerton kaukolės viduje, turėjo ant galvos kažkokį stačiakampį dangalą.

— Esu tikra, kad ant pirmosios monetos buvo kažkokios moteriškos figūros.

— Taip, regis, buvo, — sutiko Filipas.

Laura pasičiupo bloknotą.

— Kažkas tokio panašaus, ar ne? — Ji parodė Filipui savo piešinį laisvomis sukniomis vilkinčių ir dubenį laikančių figūrų.

— Na, tai ne Rembrantas. Bet taip, kažkiek atitinka.

— Tad kaip tu manai, ką tai vaizduoja?

— Iš kur man žinoti?

— Ir ši figūra. Atrodo kažkaip pažįstama. — Ji parodė pirštu į skaitmeninį vaizdą. — Jis — ji — atrodo lyg būtų koks senovės egiptietis, faraonas, tu nemanai?

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt. Kitoje pusėje galėtų būti kokie religiniai vaizdai. Juk egiptiečiai buvo saulės garbintojai, ar ne? Galbūt šis dubuo, — ir Filipas parodė į Lauros eskizą, — vaizduoja saulę.

Laura įsistebeilijo į fotografinį vaizdą, o paskui į savo padarytąjį apytikrį eskizą.

— Aš išties norėčiau turėti to atspaudą. — Ji pabarbeno į ekranėlį. — Ir šiek tiek daugiau pasiknaisioti. 11 skyrius

— Draugužis Foteringėjus iš Sent Džonso papasakojo man apie Džo avariją, — prašneko Džeimsas Laitmenas, pasigręždamas į Laurą, kai juodu žengė koridoriumi į jo kabinetą. Sienos, grindys ir lubos buvo ištisai klintinės, ir aplinkui skambėjo jų žingsnių aidas. Laura nusekė paskui Laitmeną viršun plačia marmurine laiptine ir eidama pro vienas atdaras duris suspėjo pamatyti erdvioje salėje, į kurią krito ryškūs saulės spinduliai, aplinkui palei sienas knygų stelažus.

— Atleiskite, kad jums nepaskambinau, Džeimsai. Reikalai buvę, na, šiek tiek pakrikę.

— Viešpatie brangus, Laura, aš suprantu. Gera žinia ta, kad tai jus suturėjo pas mus bent kiek ilgiau. Juk vos prieš porą dienų jau sakėte man sudie.

— Tai suteikė man daugiau laiko tiriamajam darbui — dar bent savaitę.

Juodu pasiekė vyriausiojo bibliotekininko kabinetą ir Laitmenas atidarė Laurai sunkias ąžuolines duris. Ji įžengė vidun ir apsidairė aplink, priblokšta pažįstamo seno jausmų antplūdžio, kurį pirmą kartą patyrė būdama aštuoniolikos. Kabinetas — kambarys skliautinėmis lubomis, prikrautas senovinių knygų, antikvarinių retenybių ir šiaip įdomybių: pelėdos iškamša stikliniame gaubte, kažkokia varinė piramidė, keistai sustyguoti muzikos instrumentai ir marketri dėžutės iš Šiaurės Afrikos. Fone buvo girdėti tyli Bacho muzika.

Šiek tiek daugiau nei po savaitės, kai įstojo į Oksfordo universitetą, Laura praleido pirmą savo rytą Bodlyje mėgaudamasi faktu, kad turinti leidimą į pačią puikiausią pasaulio biblioteką. Ta patirtis buvusi itin įsimintina. Laura stovėjo ką tik atnaujintame meno istorijos skyriuje, kai čia pat jai virš galvos sugriuvo viena lentyna, visą užversdama krūva sunkių knygų.

Jai labai pasisekė — atsipirkusi tik keliomis dešinio žasto mėlynėmis, bet Džeimsas Laitmenas bemaž akimoju atsidūrė greta. Paimdamas viską švelniai, bet tvirtai, kaip jam buvo būdinga, į savo rankas, užsispyręs, kad Laura atsisėstų, ir patikrinęs, ar iš tikrųjų ji smarkiau nenukentėjusi. Tame pačiame kabinete pasiūlęs puodelį stiprios arbatos su biskvitu ir išklausinėjęs apie ją pačią. Taip prasidėjo tai, kam buvo lemta tapti artimais tarpusavio santykiais, palaikomais per visą Lauros laikotarpį Oksforde. Šie išliko ir jai sugrįžus į Ameriką bei nedažnai atsilankant Anglijoje. Kol studijavo universitete, Laitmenas jai buvęs nelyginant koks dėdė, tėviška asmenybė, kur kas artimesnė čia pat vietoje nei tikrieji jos gimdytojai už šešių tūkstančių mylių į vakarus. Nors juodu dirbo labai skirtingose srityse, intelektualiai puikiai sutapo. Nemenkas eruditas ir iškilus mokslininkas, Džeimsas Laitmenas pasaulyje buvo žinomas kaip geriausias antikinių kalbų specialistas, ypač besidomintis helenistine romėniškąja literatūra. Lauros mėgstamasis laikotarpis buvo Renesansas, atgaivinęs klasicizmo įtaką mene, ir ji sužinojusi apie Džeimsą Laitmeną iš knygos apie klasicizmo tapybą, perskaitytos, kai dar tebuvusi per ankstyvo brendimo penkiolikametė Santa Barbaros vidurinėje mokykloje.

Tik po kelių mėnesių pažinties su šiuo žmogumi Laura sužinojusi, kad Laitmenas kadaise buvo vedęs kilmingą paveldėtoją, ledi Sjuzeną Geting iš Brilio. Bet ji ir jųdviejų duktė Emili žuvusios per autoavariją 1981-aisiais — mažiau nei prieš metus iki Laurai atvykstant į Oksfordą. Emili būtų buvusi beveik tokio pat amžiaus kaip Laura, jeigu būtų likusi gyva.

Laitmenas buvo beįsmunkąs į apsitrynusią odinę „Česterfik“ sofą priešais savo rašomąjį stalą, pamodamas Laurai padaryti tą pat, kai ji staiga susivokė kabinete esant dar kažką. Fotelyje prie tolimiausios nuo Laitmeno rašomojo stalo sienos sėdėjo jaunikaitis, vilkintis dailiu juodu kostiumu ir baltais marškiniais. Ilgi jo plaukai buvo sutepti pomada ir sutraukti už ausų. Nosis ilga, paukštiška, ir labai iškilūs skruostikauliai.

— Jūs nepažįstama su Malkolmu, ar ne, Laura? Malkolmas Bridžesas, mano asmeninis padėjėjas. Malkolmai, čia Laura Niven.

Bridžesas atsistojo ir ištiesė kaulėtą delną.

— Daug esu apie jus girdėjęs, — pasakė neišraiškingu veidu. Balsas buvo stebėtinai žemas, ir nežymus vališkas akcentas teikė jam kažkiek Entonio Hopkinso intonacijos. Balsas, kuris gan prastai tiko prie jo išvaizdos.

— Tikiuosi, bent ką nors gera? — Laura tyrinėjo Bridžeso veidą. Kažkas tokio jame iškart jai nepatiko, bet nepajėgė tiksliai sumoti kas. Paskui ji pasigręžė į Laitmeną: — Viliuosi, neužklupau jūsų netinkamu laiku?

— Ne, ne, ką jūs, — atsakė seniokas. — Malkolmai, mes jau baigėme dėl vakarėlio su gėrimais detalių, tiesa?

— Taip, manau, jau aptarėme. Aš viskuo pasirūpinsiu. — Bridžesas pasiėmė nuo gretimo kavos stalelio kažkokius popierius. — Ką gi, tikiuosi, netrukus vėl pasimatysime, — prieš išeidamas tarė Laurai.

Laitmenas vėl atsisėdo ant sofos.

— Taigi kuo galiu jums padėti, brangioji? — paklausė jis. — Šįryt per telefoną girdėjau, kad buvote labai susijaudinusi.

Laura tyrinėjo pažįstamą jo veidą. Tamsiai rudas akis beveik dengė sunkūs vokai, žili plaukai ilgi ir neklusnūs. Kartais savo išvaizda jis primindavo pagyvenusį V. H. Odeną27, o kai kada — tartum kokį biblinį patriarchą be barzdos. Dar neturėjo septyniasdešimties, žinojo ji, bet atrodė senesnis. Oda gerokai sudiržusi, o kakta tokia išvagota raukšlių, jog iš arti atrodė lyg NASA28 padaryta Marso paviršiaus nuotrauka.

— Dėl knygos, prie kurios dirbu, — pasakė ji.

— Romanas apie Tomą Bredvordainą?

— Na, tiesą sakant, ne. — Ji šiek tiek sutriko. — Nusprendžiau su ja kiek palūkėti. Ketinu parašyti ką nors tokio, vykstančio nūdienos aplinkybėmis: žmogžudystės detektyvą.

— O?

— Manau veiksmo vietą padaryti čia, Oksforde, arba galbūt Kembridže. Dar tikrai nežinau.

— Ak, dievaži, Laura, tik neieškokite „kitos vietos”, susimildama. Kokios nors baisios skylės!

Ji nusišypsojo.

— Noriu susieti žmogžudystes su kuo nors tokiu rituališku. Kiekvienos žmogžudystės vietoje nusikaltėlis palieka kai ką reikšminga. Iš pradžių mąsčiau galbūt apie kokį apeiginį peilį, bet praeitą naktį man kilo mintis panaudoti monetas. Policija randa jas prie aukų kūnų.

— Monetas?

— Taip, senovines monetas. Tik bėda, visiškai nieko apie tą dalyką neišmanau.

Laitmenas pasilenkė paimti kažkokį keistą „v” pavidalo prietaisą, kuris gulėjo ant priderinto prie sofos stalelio. Jį sudarė standžiai suspausta spyruoklė su dviem rankenėlėmis. Laura atrodė suglumusi.

— Artritas, — paaiškino Laitmenas. — Daktaras man liepė spaudinėti tą daikčiuką kas valandą po penkias minutes, antraip riešas man visiškai sustings. — Jis užvertė aukštyn akis. — Nesu įtikintas. — Porą syk spustelėjęs, jis liovėsi ir pažvelgė į Laurą. — Betgi kuo galiu aš padėti? Monetos — tai iš tikrųjų ne mano sritis.

— Aš... na, aš maniau, jog čia, Bodlyje, galėtų būti kokios nors puikios medžiagos. Tik problema ta, kad nepriklausau jos skaitytojams. Hm... ar amerikiečių turistams leidžiama užsirašyti?

Laitmenas nusijuokė:

— Tik labai ypatingiems. Kiek suprantu, jums skubu — kaip visada.

Laura pakreipė galvą į šoną.

— Deja, kitaip neišeina.

— Ką gi, mes turime puikų numizmatikos skyrių. Galiu nuvesti jus apačion ir palikti darbuotis. Manau, šiandien pamiršime apie formuliaro pildymą.

Stodamasis Laitmenas tartum tik dabar pastebėjo, ką ji turi pasikabinusi ant kaklo.

— Dievuliau brangus, Laura. Juk šį pakabuką padovanojau... nagi, prieš kiek laiko?

Tai buvo opalas ant plonytės sidabrinės grandinėlės. Šįryt Laura jį pasikabino sąmoningai nesuvokdama, kad tai tas pats, kurį Laitmenas jai padovanojęs.

— Kai dar buvau studentė, — atsakė Laura. — Turbūt 1983-iaisiais. Labai seniai. Tačiau nešioju jį beveik kasdien.

— Ar kada nors jums sakiau, kad tai buvo mano dukters prigimtinis akmuo?

— Ne, nesakėte.

— Taip, ką gi. Eime.

Apačioje, pagrindinėje bibliotekos salėje, Laura sekė paskui Laitmeną parketinėmis praeigomis, kertančiomis patalpą tarp didžiulių ąžuolinių knygų spintų. Juodu perėjo visą salę ir tolimajame gale Laitmenas mostu parodė eiti pro aukštas duris. Pasukę kairėn, juodu patraukė koridoriumi, paskui per arkinį priedurį dešinėn ir į kitą salę — mažesnę pagrindinės salės versiją. Įpusėjęs šios salės praeigą, Laitmenas vėl pasuko dešinėn ir sustojo prie bloko spintų pasienyje. Priešais jas stovėjo didžiulis stalas su kompiuteriu. Šioje bibliotekos dalyje be jųdviejų daugiau nieko nebuvo.

— Štai šis skyrius, — pasakė Laitmenas ir apžvelgė lentynas. — Manau, Laura, rasite čia viską, ko ieškote. Jeigu ko nors reikės, ponia Sitvel čia pat už kampo. — Jis parodė į tolimąjį salės galą. — Šį skyrių ji pažįsta kaip savo penkis pirštus. Bet jeigu pageidaujate iš manęs daugiau informacijos, nesivaržykite. Aš turiu viršuje sutvarkyti kai kurias biurokratines nesąmones. — Pasilenkęs priekin, pabučiavo ją į skruostą. — Prieš išeidama dar užsukite pas mane.

Laura atsisėdo ir pažvelgė į daugybę knygų lentynose. Staiga ją nusmelkė sąžinės graužatis, kad sukūrusi senukui tokią pasaką. Bet tuoj nuramino save — juk kaip nors kitaip pasielgti negalėjusi.

Ji aiškiai nenutuokė, ko būtent ieškanti, ir pasiėmė nesirinkdama, kaip pakliuvo po ranka, knygą pavadinimu Senovinės monetos, išleistą „Oxford University Press“29. Paskui išsitraukė spaudinį, kurį jai buvo padaręs Filipas, ir bloknotą su savo pačios pabraižytu apytikriu antrosios monetos pusės eskizu.

Netrukus Laura sužinojo, kad ankstyvasis monetų kalimas pripažįstamas kaip graikų reiškinys, anksčiausios žinomos monetos faktiškai paeina iš Mažosios Azijos Likėjos srities, rastos po Artemidės šventykla, statyta šeštąjį šimtmetį pr. Kr. Monetos, paliktos nužudymų vietose, atrodė tartum būtų galėjusios būti kilusios iš Egipto, bet šioje knygoje nieko nebuvo minima apie tos pasaulio dalies ankstyvąsias monetas. Ji nusikėlė nuo lentynos kitą tomą — Liuterio Noimano Antikos monetas.

Netoli pradžios buvo pateikta pora hipotetinių pastraipų apie egiptietiškas monetas ir valiutą iš to periodo, kai Egiptas jau buvo įjungtas į Romos imperiją. Tačiau tai neatrodė labai reikšminga, ir autorius pateikęs neką daugiau kaip trumpą nuomonę, kad kai kurios iš ankstyviausių monetų Egipte galbūt galėjo būti sumanytos alchemikų ir okultistų, apniktų aukso ir kitų brangiųjų metalų manijos. Šie žmonės buvę kai kurių faraonų dvaro magai.

Kai Laura jau rengėsi padėti knygą atgal į lentyną, jai toptelėjo keista mintis. Kažkas tokio, ką jai pasakęs Džeimsas. „Opalas buvo mano dukters prigimtinis akmuo”, — garsiai pakartojo ji Laitmeno žodžius ir vėl atsivertė knygą. Sugrįžus prie ką tik perskaityto puslapio, jai prieš akis iššoko žodis „alchemikas”.

Jusdama pagreitėjant pulsą, ji prisitraukė bloknotą, pervertė puslapį ir užsirašė: „alchemikas, magas, senovės egiptiečiai, prigimtiniai akmenys, auksas ir sidabras” — palydėdama keturiais didžiuliais klaustukais.

Sugrąžinusi Antikos monetas ir Senovines monetas atgal į lentynas, Laura paleido kompiuterizuoto katalogo patikrą, ieškodama ko nors, kur būtų kalbama apie pačias ankstyviausias monetas. Surado tik vieną pavadinimą, karalienės Viktorijos laikų knygą, profesoriaus Samuelio Koeno Prarastoji numizmatika. Paskui ji paleido kitą paiešką: „Egipto alchemikai”. Neskaitant kelių šiuolaikinių sensacingų pavadinimų, kuriais ji nusprendė netikėti, ši paieška vėl pateikė tik vieną tikrai mokslišką knygą, kitą juokingai miglotą Viktorijos laikų tomą: Juodoji faraonų magija, parašytą kažkokio Erazmo Ferbruk-Deilo.

Laurai pradėjo patikti. Tai jai priminė koledžo laikus: mieli prisiminimai popiečių, praleistų salėse, visai tokiose pat kaip šioji, sekant nuorodomis, kurios vingiuojančiu intelektualinio labirinto takučiu ją vesdavo nuo vienos koncepcijos prie kitos. Galbūt, pagalvojo ji, atsiversdama Prarastąją numizmatiką ir itin atsargiai sklaidydama milžiniškus puslapius, kaip tik tai pirmiausia įkvėpė ją darbui kriminalistinėje žurnalistikoje — jaudulys šniukštinėjant mįslės raktų. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, tatai neišvengiamai ją vedė toliau, kad taptų trilerių rašytoja.

Paskui ji išvydo tai — pačiame devinto puslapio centre — paveikslėlį su dviem diskais, vaizduojančiais abi monetos puses. Pirmajame diske buvo matyti vaizdelis penkių moterų su ilgomis banguojančiomis sukniomis, laikančių iškeltą rankų aukštyje didelį gilų dubenį. Gretimame diske, antroje monetos pusėje, buvo pavaizduota jauno faraono galva. Veidas šiek tiek skyrėsi nuo to iš Filipo fotografijos, bet viskuo kitkuo monetos buvo identiškos. Su vis didėjančiu jauduliu ji perskaitė tekstą po abiem paveikslėliais:

Žinomos kaip Archanono monetos (apie 400 m. pr. Kr., Napato sritis), šios buvo nukaldintos karaliaus Alaro dvaro magų rankomis. Kiekvienoje atspindimas senovės egiptiečių domesys vienove, holistinis vienas kitą papildančių elementų suporinimas. Pateikiamas pavyzdys — tai auksinė moneta, kurioje pavaizduotos penkios moterys, laikančios saulės simbolį. Toje pačioje vietoje rastos dvi kitos labai panašios Archanono monetos. Sidabrinė — su pavaizduotomis penkiomis moterimis, laikančiomis dubenį su mėnulio simboliu, trečioji — geležinė, su dar vienu rutuliu (kai kurių žinovų spėjama, kad tai Marso planeta), kurį laiko iškeltą dar vienas sukniomis vilkinčių moterų figūrų kvintetas.

— Dieve, — garsiai ištarė Laura, — Ką gi, apšviesk mane. — Paskui, pasisukusi į antrą karalienės Viktorijos laikų knygą — Juodoji faraonų magija, ji vertė puslapius, paskaitinėdama atsitiktinai pakliuvusias į akis vietas, kol pasiekė skyrių, pavadintą „Holizmo atsiradimas”.

Po trijų valandų Laura išniro į skaisčią popietės saulę, besiveržiančią pro juodus debesis. Gatvė prie bibliotekos blizgėjo nuo ką tik praūžusio lietaus ir viršum Radklifo kameros30 tviskėjo neryški vaivorykštė, bet Laura beveik visiškai nekreipė dėmesio į šį reginį. Buvo paskendusi senovės magijos ir okultizmo pasaulyje, sujaudinta, kad galbūt ką tik aptikusi svarbiausią mįslės raktą. 12 skyrius

Akolitas31 didžiavosi savo nuveiktu darbu. Išsipildė ilgai puoselėta jo svajonė. Tarnaująs vienam iškiliausių nūnai gyvenančių žmonių, atlieka darbą, kuris visai kitoks, turintis prasmę, tikslą. Ir jis esąs dalis didžiojo plano — Didžiojo Darbo, kaip kadaise, šimtus metų iki jo visa tai buvę pavadinta.

Daug metų jis rengėsi, kad galėtų vykdyti užduotis, už kurias dabar esąs atsakingas. Rengimasis pareikalavo daug jėgų. Jis studijavo geriausiose medicinos mokyklose, praktikavosi trijų tarptautiniu mastu pripažintų ligoninių operacinėse, žengė nuo vienos disciplinos prie kitos ir įgijo daugybę įgūdžių, ištobulindamas nemenkus įgimtus savo talentus. Studijavo kriogeniką, psichologiją ir matematiką, taip pat tęsė okultines studijas, į kurias įėjo mokslas apie magiškuosius skaičius, astrologija ir alchemija.

Jis įsuko savo juodą, niekuo neišsiskiriančią tojotą į laisvą vietą lankytojams skirtoje Somervilio koledžo, Oksforde, automobilių aikštelės dalyje ir išlipo ant žvirgždo dangos. Rankų darbo juodų, raštuotos odos jo batų padai gurgždėjo į akmenukus. Nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo nepriekaištingai gulinčio „Cerutti” kostiumo, suglostė sau viršum ausų kelias plaukų sruogas, pasitaisė ir taip visiškai tiesiai parištą šilkinį „Hermes” kaklaraištį ir ištyrinėjo savo atspindį užpakaliniame netoliese stovinčio automobilio stikle, o paskui patraukė koledžo pagrindinio kiemo link.

Pasižiūrėjęs į savąjį „Patek Philippe” laikrodį, Akolitas įsitikino, kad jau beveik trys. Samanta Turou, trečiųjų metų istorijos ir politikos absolventė bet kurią minutę išeisianti, žinojo jis, iš 7-osios laiptinės. Nuo pat tos sekundės, kai mergina čia pasirodys, iki tiksliai 21.08, jis atidžiai stebėsiąs, kur ji judės. Jis maždaug jau žinojo, kur link: mat buvo įrengęs jos studentiškojo bendrabučio Samertaune — čia pat šiauriau miesto centro — kambaryje slaptą pasiklausymą, taip pat įrašinėjo jos telefoninius pokalbius.

Prisiminęs tuos faktus ir pradėjęs jausti pirmus malonaus laukimo dilgsnelius, jis išvydo Samantą, išžengiančią iš 7-osios laiptinės tamsos. Ji kalbėjosi su kita studente, kažkokia žema azijiete. Samanta buvo aukšta ir nepaprastai daili brunetė geidulingomis siauromis akimis ir putniomis, ryškiai dažytomis lūpomis. Plaukai kruopščiai sutvarkyti, kad atrodytų susivėlę. Viršum juodų vilnonių pėdkelnių segėjo trumpu languotu sijonėliu, avėjo juodais firminiais „Doc Martens” bateliais, vilkėjo aptemptu raudonu nertiniu ir juodu kardiganu. Po pažastimi nešėsi glėbį knygų, o per kairį petį turėjo pasikabinusi odinį rankinuką. Pamažu vaikštinėdamas po kiemą ir stebėdamas abi merginas išeinant pro sargo būdelę į gatvę, Samantos Turou aprangos skonį Akolitas įvertino su šiokiu tokiu pasidygėjimu.

Buvo suvedęs į savo atmintį beveik visas smulkmenas iš dosjė, sudarytos apie Samantą Turou. Gimusi 1986-aisiais, gegužės 19-ą Saryje. Tėvas — ginklų tiekėjas, motina — mokytoja; du jaunesni broliai ir sesuo. Trečiakursė Somervilio studentė stipendininkė. Samanta guvi, aukštai siekianti. Mediciniškai: puikios sveikatos, įprastos vaikystėje persirgtos ligos, devynerių susilaužiusi ranką; inkstų funkcija nepriekaištinga. Meilės reikalai: dabartinis draugužis Saimonas Veldingas, dėstytojas stažuotojas, dvidešimt ketverių. Gyvena išsinuomotame su dviem kitais studentais name Rytiniame Oksforde, o Samanta pasilieka ten semestro metu bent du kartus per savaitę.

Samanta atsirakino ir nusistūmė nuo sienos dviratį, atsisveikindama pamojo savo draugei ir pasuko dešinėn — per Sent Džailzo aikštę miesto centro link. Akolitas žinojo, kur ji mina, tad nematė reikalo itin skubėti atgal prie savo automobilio. Pasiekęs tojotą, užsimovė pirštines, išsitraukė iš pakelio, kurį visada nešiodavosi prie savęs, servetėlę ir prieš pats įsėsdamas į automobilį pašluostė vairuotojo sėdynę. Taip pat pašluostė priekinį stiklą bei vairą ir įdėjo servetėlę į plastikinį maišelį, kuris gulėjo ant keleivio sėdynės. Paskui pasilygino kelnes bei švarką ir pats įsitaisė taip, kad kostiumas kuo mažiau susiraukšlėtų. Pasukęs uždegimo rakčiuką, jis pajudėjo iš vietos.

Pralenkė Samantą palei Sent Džailzą; ji važiavo su būreliu kitų dviratininkų. Neskubėdamas maršrutu aplink miesto centrą ir toliau Kauli Roudu, jis pasiekė Princų gatvę ir sustabdė automobilį priešais 268-ą numerį. Po dešimties minučių Samanta pasirodė gatvės gale, atsiremiančiame į Kauli Roudo magistralę, ir mynė dviratį siaura važiuojamąja dalimi tarp suburžuazėjusių ištisinių namų eilių ir galiausiai sustojo prie to paties, kur laukė ir Akolitas. Ten ji įsistūmė dviratį į takutį, prirakino prie namo sienos ir nuosavu raktu atsidarė paradines duris.

Pagal grafiką, jos draugužio Saimono Veldingo dar nebus namie bent keturias valandas, ir Samanta ketino visą popietę mokytis. Didžiumą vakaro juodu būsią vieni. Kiti, gyvenantieji 268-ame numeryje, laukiami vakarėlyje, rengiamame kažkurioje kaimyninėje gatvėje. Prieš pat devynias jis su savo įrankiais pateksiąs į namą ir devintą penkiolika išeisiąs. Ketvirtis valandos po to jau būsiąs pas savo Mokytoją — ir juodu būsią dar vienu žingsniu arčiau Didžiojo Darbo pabaigos. 13 skyrius

— Tad tikrai tu toliau tai tęsi? — nepatikliai paklausė Džo.

— Nebūk tokia kategoriška. Kažin, ar esu naujokė kriminalistikoje? Prisimeni, kaip pateikdavau maistą į stalą, kol tapau žinoma rašytoja? — atšovė Laura.

Džo pirmą sykį po avarijos buvo atsikėlusi iš lovos ir dabar pusiausėda gulėjo ant Filipo sofos, susisupsčiusi pledu ir su puodeliu sriubos rankoje. Vilkėjo juodmarge, bent trim dydžiais per didele pižama. Senelio laikrodis priemenėje ką tik išmušė šešias, ir Laura su Filipu ką tik baigė aiškinti, kas buvo nutikę per pastarąsias dvi dienas, iki pat tos vietos, kai Laura anksčiau šią popietę apsilankiusi pas Džeimsą Laitmeną.

— Be to, — nerūpestingai pridūrė Laura, — man pavyko pasiekti proveržį.

Filipas tiesiau atsisėdo fotelyje.

— Kokį proveržį?

— Keturios valandos įtempto tiriamojo darbo Bodlyje, štai kas. Pasirodo, monetos — tikslios kopijos kažko tokio, kas vadinama archanonu. Tai beveik seniausia žinoma egiptietiška moneta, datuojama apie 400-uosius metus prieš Kristų. Anksčiau egiptiečiai paprasčiausiai vertėsi mainais. O svarbiausia, archanonai buvo sumanyti alchemikų, dirbusių pas faraonus. Pasak vieno šaltinio, atvaizdas moterų su dubeniu siejamas su alchemikų manija holizmui — ryšiams tarp tariamai nesusijusių daiktų.

— Taip, žinoma, senovės Egipte būta alchemikų, ar ne? — sutiko Filipas. — Regis, prisimenu kažkur skaitęs, kad kaip tik tada prasidėjo ta visa manija gamintis auksą ir amžinojo gyvenimo eliksyrą.

— Mam... noriu pasakyti... — Džo susiraukė. — Argi visas tas alchemijos niekalas paprasčiausiai ne muilo burbulas?

— Tik išklausyk mane, gerai? — pasiūlė Laura.

Susižvalgę Filipas ir Džo nutilo.

— Taigi štai koks reikalas. Pasirodo, vienas iš ryšių, kurie alchemikams rūpėjo — tai jungtis tarp žmonijos ir pasaulio. Daugelis alchemikų mėgino nubrėžti paraleles tarp žmogaus kūno, planetų, žvaigždžių ir dangaus judėjimo. Jie manė, kad žmogiškasis pavidalas — tai dangaus skliauto atspindys. Kad Dievas sukūrė šiuos modelius — šiuos atsikartojančius paveikslus, jeigu norite — ir kad tai jų darbas atskleisti tas sąsajas.

— Ir tu manai, jog tai turi ką nors bendra su žmogžudystėmis? — Filipas atrodė visiškai sutrikęs.

— Alchemikai manė, kad jie tik tuomet galės gamintis auksą, jeigu atras legendinį filosofinį akmenį — magišką substanciją, kuri, sujungta su bet kuriuo netauriuoju metalu, galėtų paversti tą metalą grynu, tikru auksu. Filosofinis akmuo galėtų būti atrastas tik kilnios dvasios žmogaus, alchemiko, kuris iš tiesų suprastų holistinį pasaulio aspektą ir kuris galėtų išlaisvinti savo protą, kad šis galėtų tekėti kartu su Universaliąja Dvasia.

— Tik nesakyk man, — pertraukė Filipas, — kad jie siejo auksą su širdimi, o sidabrą — su smegenimis?

— Dešimt premijinių taškų ponui Beinbridžui. Bet esama ir kai ko gerokai daugiau. Alchemikai manė, kad žmogaus kūnas ir dangaus skliautas veidrodiškai atspindi vienas kitą. Taigi ir planetos gali būti susietos su žmogaus kūno organais.

— Mam? Nagi, leisk man išsiaiškinti, — tarė Džo. — Praleidai visą popietę ieškodama alcheminių sąsajų tarp... Dieve, ko? Aukso, saulės ir sumautos širdies? Tad kur čia vieta Kalėdų Seneliui?

— Esmė ta, — atsakė Laura, — kad visiškai galimas ryšys tarp visų tų fokus pokus ir žmogžudysčių. Paprasčiausiai todėl, kad žudikas tuo tiki. Nesvarbu, jeigu tai ir visiškas mėšlas.

Džo atrodė sugėdinta.

— Gerai, mam...

— Esama dar daugiau, — neleido jai baigti Laura. — Žinoma, jeigu nori klausytis.

— Ak, prašom! — Džo užvertė aukštyn akis.

Laura nusišypsojo.

— Jeigu pamanei, kad tai, ką tau papasakojau, keista, štai iš tiesų trenktas dalykėlis. Kai kurie alchemikai visą savo gyvenimą skyrė nedėkingam uždaviniui bandydami atrasti filosofinį akmenį — maišė chemikalus, stengdamiesi pagaminti magišką substanciją, kuri, manė jie, netauriuosius metalus galėtų paversti auksu. Tai surijo ir išspjovė šimtmečius vilties nuo senųjų laikų iki... na, kai kas sako, kad alchemikų esama ir nūnai. Bet reikalas tas, kad pastangos, išeikvotos filosofiniam akmeniui pasigaminti, neįtikėtinos. Adeptas turėjo laikytis tam tikrų instrukcijų, gautų iš daugelio įvairių šaltinių, ir jie praleisdavo tiesiog mėnesių mėnesius, kartais metų metus prie vieno eksperimento. Šiaip ar taip, aš ėmiau stebėtis, kas juos kreipė. Tuomet pagalvojau apie itin svarbias sąsajas, kurias alchemikai darė, ir man toptelėjo: daugelis iš jų tikriausiai turėję būti taip pat ir astrologai. Studijų laikais aš gan domėjausi astrologija. Tačiau labai greitai nuo jos atšokau. — Laura vogčiomis paskersavo į Džo — ši lingavo galvą. — Alchemikai viską darė pagal žvaigždes. Kiekvienos proceso stadijos buvo imamasi tam tikromis datomis ir esant reikšmingiems astrologiniams išsidėstymams.

Lauros klausytojai tylėjo.

— Alchemikams viena konkreti metų diena išsiskiria kaip pati svarbiausioji. Pavasario lygiadienis.

— Kas, kas? — paklausė Džo.

— Pavasario lygiadienis — pirmoji pavasario diena, kai dienos pradeda darytis ilgesnės už naktis, — paaiškino Filipas.

— Teisingai. Alchemikai laikė ją pačia palankiausia diena naujiems planams pradėti. Tai laikas, kai daugelis iš jų pradėdavo eksperimentus filosofiniam akmeniui pagaminti. Ji išpuola kovo 20-ą, tai yra buvo prieš dvi dienas — tądien, kai įvyko pirmoji žmogžudystė.

— Ir ką tu manai, Laura? — po kelių sekundėlių paklausė Filipas. — Tai... na, turbūt šiurpu, tačiau kaip padės mums sučiupti tą kažką, kuris žudo šias moteris?

— Šiandien, palikusi biblioteką, nesilioviau apie tai mąsčiusi. Nežinau, ar iškart padės, bet galima būtų užbėgti už akių kitoms žmogžudystėms.

— Kaip?

— Na, pagalvok. Monro tau pasakė, kad teismo medikai mano, jog Reičelė Sautgeit buvo nužudyta dvidešimtos vakarą. Kaip tik tada Saulė įžengė į Avino žvaigždyną, o Žemė perėjo pavasarinę ekvinokciją. Žudikui tai buvo nauja pradžia, projekto startas.

— Gražu! — sušuko Džo. — Geras projektas.

— Noriu pasakyti štai ką, — varė toliau Laura. — Antrosios žmogžudystės ištaikytas laikas veikiausiai taip pat turi astrologinę sąsają. Dievas žino, kokią. Bet jeigu taip, ir jeigu yra suplanuota trečia ir ketvirta žmogžudystės, jos gali būti susietos su tiksliomis datomis ir laiku.

— Manau, gana logiška, — sumurmėjo Filipas.

— Žinoma, logiška, — atkirto Laura. — Tik bėda, kad aš nė pusės to neišmanau.

— Na, tik nežiūrėk į mane! — sušuko Džo. — Juk aš matematikė.

— Labai atsiprašau, — nusijuokė Laura.

— Bet... Aš jau rengiausi pasakyti, kad tau galbūt pasisekė.

— Argi?

— Liūdna, bet Tomas domisi visu tuo dalyku. Nesuprantu, visais kitais atžvilgiais jis toks protingas bernas, — padarė išvadą Džo, nutaisydama manieringą britišką akcentą. — Ir jis žada ateiti. Dabar jau bet kurią minutę.

— Tikrai? — nusistebėjo Filipas.

— Tikiuosi, nesupyksi, tėti. Jis nori pamatyti, kaip aš laikausi.

Filipas iškėlė aukštyn rankas.

— Jokios problemos!

— Priversime jį nusipelnyti vakarienę, — pasakė Laura.

Tomas prisistatė po dvidešimties minučių. Atrodė stebėtinai sveikas, neskaitant aliuminio įtvaro, saugančio du kairės jo plaštakos pirštus, kurie per autoavariją buvo vos vos įskilę. Orielo koledžo „mėlynųjų”32 regbio komandos narys, studijuojantis mediciną, jis buvo šešių pėdų trijų colių ūgio ir svėrė per du šimtus svarų, ir nė uncijos riebalų. Kampuoto smakro, didelių mėlynų akių ir dailiai apkirptais banguotais rudais plaukais, buvo įspūdingai gražus. Tomas atsisėdo greta Džo ant sofos, ir Laura paaiškino, apie ką jie kalbėjęsi, o Filipas nuėjo į virtuvę atnešti ko nors atsigerti.

— Oho, — po Lauros monologo ištarė Tomas. — Oho. Ir tai tikra?

— Bijau, taip, — patvirtino Filipas, sugrįžęs į svetainę ir paduodamas Tomui stiklinę spanguolių sulčių. — Įsivaizduoju, Laura nepagailėjo kraupių detalių.

— Turbūt ne! — nusijuokė Tomas. — Vadinasi, jūs manote, kad žudikas planuoja savo ėjimus pagal kažkokį astrologinį grafiką?

— Aš dar nesu tikras.

— Bet jau tikrai žinote, kad žudikas įvykdė pirmąją žmogžudystę apie pavasario lygiadienį, paliko auksinę monetą ir ... — jis padarė pauzę. — Ir išėmė merginos širdį. Antroji žmogžudystė įvyko mažiau nei po dvylikos valandų, tąkart žudikas paliko sidabrinę monetą ir pasiėmė aukos smegenis.

— Teisybė.

— Ką gi, jūs teisūs dėl sąsajų. Smegenys susijusios su sidabru ir Mėnuliu. Taigi aš manyčiau, kad, matyt, antrosios žmogžudystės metu Mėnulis įžengė į Avino žvaigždyną.

— Ką turi omenyje? — paklausė Džo.

— Žinoma! — sušuko Laura. — Kodėl pati apie tai nepagalvojau? Ką tu manai apie tai?

— Apie ką? — paklausė Filipas.

— Na, dabar aišku. Saulė, Mėnulis ir planetos, visi juda dangumi, ar ne? — paaiškino Laura. — Saulės judėjimas zodiaku per metus suteikia prasmę dvylikai žvaigždynų ženklų, tiesa, Tomai? — Šis linktelėjo. — Taigi, — varė ji toliau, — pirmą metų mėnesį Saulė matoma Ožiaragyje, paskui Vandenyje, Žuvyse ir taip toliau. Saulė įeina į Aviną kažkuriuo laiku vėliau — kada? Dvidešimtą ar anksti kovo dvidešimt pirmą. Tai taip pat yra apytikriai pavasario lygiadienio data. Paskui ji pereina į Taurą ir visus kitus. Bet planetos ir Mėnulis taip pat gali įeiti į kurio nors ženklo žvaigždyną ir šį palikti per mėnesį.

— Bet tai neatsitinka taip jau dažnai, — pridūrė Tomas. — Mėnulis ir planetos visą mėnesį gali būti kitoje dangaus pusėje, o kartais seka į žvaigždyno ženklą vienas paskui kitą.

— Aha, an... — pradėjo Džo, bet Tomas užbėgo jai už akių:

— Žinau, ką ketini pasakyti, Džo, — mudu anksčiau apie tai esame kalbėję. Tu manai, kad visa tai — nesąmonė, bet reikia skirti tikrąją astrologiją nuo šlamšto, spausdinamo moterų žurnaluose ir sekmadieniniuose prieduose. Tas niekalas pagrįstas vien tik vaizduote rašeivos, kuris jį kuria. Tinkamai parengtas astrologas nagrinėja kur kas sudėtingesnį sąvokų kompleksą — atsižvelgia į visų dangaus kūnų poveikį, ne tik Saulės.

— Tai reiškia, — replikavo Filipas, — kad tie kiti dangaus kūnai kartais seka paskui Saulę į zodiako ženklą ir taip pat turi astrologinę įtaką?

— Būtent.

— Tad visiškai galimas daiktas, kad Mėnulis įėjo į Aviną netrukus po to, kai Avinas tapo dabartiniu ženklu ir tai yra sąsaja su antrosios žmogžudystės laiku ir data.

— Linkęs lažintis iš pinigų, jog taip.

— Aha, bet palauk... Tu veikiausiai mane sutriuškinsi, bet ar čia nesama esminės klaidos? Tie žvaigždynų ženklai buvo sugalvoti — kada? Prieš kokius dešimt tūkstančių metų?

— Na, ne tiek seniai, — atsakė Tomas. — Rodos, astrologija prasidėjo Mesopotamijoje apie 4000 m. prieš Kristų.

— Gerai, kad ir kada! Prieš šešis tūkstančius metų. Juk žvaigždynai negali būti tokie patys kaip anuomet, nes Žemės atžvilgiu žvaigždės per tūkstantį metų gerokai pasislenka. Žvaigždynai nebėra tokio pat pavidalo, kokio buvo senovės laikais, ir tikrai nėra toje pat vietoje kaip tada.

— Na, Džo, faktiškai tai nesvarbu, — tarė Laura.

— Kodėl?

— Todėl, kad tai terūpi bulvarinių žurnalų astrologams.

Džo atrodė suglumusi.

— Ką gi, pagalvok. Jeigu viskas pasistūmėjo per vieną ženklą ar daugiau, tai svarbu tik tiems, kurie bando priskirti tam tikras savybes žmonėms, gimusiems po konkrečiu ženklu. Žinai... jeigu tu Vandenis, tai nesilaikai sąlyginumų ir esi silpnų sąnarių. Ir kitos panašios nesąmonės.

— Kaip tik tikrieji astrologai atsižvelgia į dangaus slinktį. Laura teisi, — įsiterpė Tomas.

— Betgi tuomet pavasario lygiadienis išpuola nebe Avino žvaigždyne, — pasakė Filipas.

— Tai neturi reikšmės, jeigu tu prenumeruoji sekmadieninį astrologijos priedą.

Džo atsiduso.

— Turbūt.

Laura nusišaipė:

— Viskas gerai, pupyte, juk tu tik matematikė.

Pasiduodama Džo susijuokė ir nugėrė iš savojo puodelio sriubos.

— Šiaip ar taip, — pridūrė Filipas, — regis, mūsiškį žudiką įkvepia astrologija. Mums tereikia susitelkti į tai, kuo jis tiki, o ne ką mes manome apie visa tai.

— Tvarka. — Laura iškėlė aukštyn rankas. — Grįžkime prie tikrojo klausimo. Tomai? Tu manai tikėtina, kad žmogžudystės laiku Mėnulis perėjo į Aviną?

— Na, tai nesunku sužinoti.

— Nejaugi?

— Reikia tik pasižiūrėti almanac.com33, kurį aš prenumeruoju.

— O Dieve mano! — šūktelėjo Džo.

Tomas jau ėjo prie kompiuterio ant rašomojo stalo netoli sofos.

— Prijungtas prie interneto? — paklausė jis.

— Taip, aš turiu ADSL34, — patvirtino Filipas ir atėjo pas jį prie kompiuterio.

Juodu išsikvietė „Google”, ir Tomas surinko almanac.com. Po sekundėlės šis pasirodė, ir tada jis įvedė savo asmeninį ID35. Tuomet pasirodė naujas meniu. Kairiajame stulpelyje buvo klausimų sąrašas su tuščiais atsakymų langeliais.

Laura irgi atsekė pas juodu, bet Džo liko ant sofos.

— Man tik reikia įvesti kelis skaičius, — pasakė Tomas. — Tai šaunus puslapis, programa, kuri apskaičiuoja bet kurios planetos ir Mėnulio padėtį bet kuriuo laiku tarp dabar ir 3000-ųjų metų. — Jis ėmė spaudinėti klaviatūrą. — Tvarka, taigi: Mėnulis, data — 2006 kovo 21. — Surinko dar kelis skaičius, atsakė į vieną po kito keletą klausimų, o paskui bakstelėjo pele PAIEŠKA.

Atsakymas atėjo stulbinamu greičiu.

— Šaunu, — tarė Tomas.

— Kas? — paklausė Laura, ničnieko nesusigaudydama gautuose duomenyse.

— Mėnulis įėjo į Aviną kovo 21-ą, 3.47.

— Tai galėtų būti tikslus antrosios žmogžudystės laikas, — Filipui tas viskas aiškiai padarė įspūdį.

— Monro buvo tikras dėl laiko? — paklausė Filipą Laura.

— Jis sakė, kad teismo medikų brigada mananti mirties laiką buvus nuo keturių iki šešių valandų prieš man atvykstant, tai yra, beveik pusę devynių, tad žmogžudystė turėjusi įvykti tarp pusės dviejų ir keturios trisdešimt nakties.

— Tomai, su šia programa gali atsekti bet kurios planetos, ne tik Mėnulio padėtį? — paklausė Laura.

— Taip.

— Mums reikia sužinoti, gal kuri nors planeta netrukus įeis į Aviną, ir jeigu taip, tai kada? Galime peržiūrėti visas?

— Galiu padaryti dar geriau, ne tik tai, — atsakė Tomas. — Pasakyti jums visų planetų judėjimą tiek toli į ateitį, kiek pageidaujate.

— Neperdėk, Tomai, — nerūpestingai metė Džo. — Tik iki 3000-ųjų.

Filipas prunkštelėjo, bet Tomas nekreipė į ją dėmesio ir mikliai suspaudinėjo klavišus. Po kelių akimirkų jis vėl greit bakstelėjo pele PAIEŠKA ir atsistūmė su kėde nuo kompiuterio.

— Tvarka, — tarė, — nagi, padirbėk.

Šįsyk užtruko kiek ilgiau, bet gal po kokių dvidešimties sekundžių ekraną vėl užpildė diagramos ir pasirodė skaičių eilės.

— Ką mums tai sako? — nekantriai paklausė Laura.

— Aš tuoj, — atsiliepė Tomas. Jis paslinko vaizdą žemyn, stebeilydamas į ekraną, paskui užsimerkė itin susitelkęs. — Jėzau!

— Kas? — paklausė Filipas.

— Iš tikrųjų, čia tai bent dalykas!

— Nagi, prašau... — sušnabždėjo Laura.

— Atleiskite, kartais pasitaiko, kai planetos išsidėsto...

— Vienoje linijoje? — pertraukė jį Filipas.

— Aha, kai du ar daugiau dangaus kūnų — Mėnulis ir planetos — tartum išsirikiuoja vienon linijon, žvelgiant nuo Žemės. Tokia dviejų planetų ar, tarkime, kokios nors planetos ir Mėnulio konjunkcija pasitaiko gana dažnai — tai vadinama trijų kūnų konjunkcija. Keturių kūnų konjunkcija yra retesnė — pasitaiko kas kelerius metus. Už savaitės nuo šiandien, kovo 31-ą, kelios minutės po vidurnakčio, jeigu norime būti tikslūs, Mėnulis ir trys planetos tobulai išsidėstys ir sudarys penkių kūnų konjunkciją su Saule. Tai yra taip reta, jog pasitaikė galbūt dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai.

Laura pirmoji sureagavo.

— Vadinasi, tai reiškia, per kelias dienas trys planetos įeis į Aviną?

— Taip.

— Gali sužinoti, kurios?

— Jau turiu, — atsakė Tomas ir parodė į ekraną.

— Venera, Marsas ir Jupiteris — tokia seka.

— Kada?

— Jupiteris — kovo 31-ą tuoj po vidurnakčio, Marsas — kelios valandos anksčiau, kovo 30-os vakarą, o Venera... pasižiūrėkime, — sumurmėjo jis, prasukdamas žemyn. — Venera įeina į Aviną šįvakar, aštuonios minutės po devynių. 14 skyrius

Kembridžas: 1690 rugpjūčio 10. Vakaras

Džonas Vikinsas atvyko į Kembridžą 1663-iaisiais ir dabar šis buvo jam pažįstamas kaip savo motinos veidas. Žinojo kiekvieną alėjos posūkį, kiekvieną augalą ir piktžolę, prasimušančią iš po grindinio akmenų nuolatiniuose jo pasivaikščiojimų maršrutuose. Pažinojo visus koledžų tarybų narius ir kiekvieną miestietį, pasimaišiusį jam kelyje. Beveik tris dešimtmečius mėgavosi nusistovėjusia tvarka: pirkdavosi knygas tame pačiame knygyne, pildydavosi rašalinę toje pačioje kanceliarinių prekių parduotuvėje, siūdindavosi drabužius lygiai tokius pačius pas tą patį, dabar jau nusenusį siuvėją ir pirkdavosi uostomąjį tabaką pas tą patį prekiautoją, kuris aprūpindavęs jį ir dvidešimt ar daugiau metų anksčiau. Bet dabar jis rengėsi palikti šią vietą, nes nebeatrodė tokia pati.

Vikinsas labai skubinosi ir tądien kelionei iš Oksfordo nusisamdę žirgą. Parjojo temstant, perdavė vadeles arklininkui, ir žirgas buvo pašertas ir pagirdytas koledžo arklidėse. Tai nepaprasta prabanga, kurią galėjo sau leisti, bet jis turėjo didelių planų ir negalėjo gaišti laiko žmonių prisikimšusiose, lėtose it sraigė maršrutinėse karietose. Nenuneigsi, buvo itin sujaudintas naujos perspektyvos — jam pasiūlytos Oksfordo Šv. Marijos koledžo rektoriaus vietos. Tokią progą nevalia praleisti. Dabar buvo metas atitrūkti nuo Kembridžo ir visko, su kuo buvo susijęs čia jo gyvenimas.

Žinia, tatai reiškė, kad teks palikti Izaoką Niutoną. Vikinso ir Niutono santykiai buvę labai keisti. Juodu susipažinę savo pirmojo semestro metu, abu vargetos ir ne itin mėgstami didžiumos kitų studentų. Ir vienas, ir kitas atvykę tikėdamiesi patekti į įdomų žinių verpetą, bet netrukus pamatė, kad labai mažai kuriems studentams rūpėjo kas nors daugiau kaip tik gerti, lošti kortomis ir ištvirkauti. Juodu su Niutonu turėję panašias biografijas: abu buvo išauklėti žemesniosios provincijos diduomenės terpėje. Vikinso tėvas buvęs mokyklos direktorius. Niutono tėvas miręs prieš jam gimstant, ir motina ištekėjusi už vietos vikaro. Nė katras iš jų neturėjo bent kiek bendra su dauguma savo bendrakursių. Daugelis iš šių buvę turtingų žemvaldžių ir sėkmės lydimų pirklių sūneliai, bet netgi tie avigalviai buvę geriau nei tingiausi ir kvailiausi iš visų studentų — bjaurios aristokratų atžalos, kurių šeimos mokėjo už savo sūnų akademinį pažangumą.

Vikinsas perkirto Šv. Trejybės koledžo kiemą ir įnėrė po arkine praeiga, vedančia prie jo laiptinės. Jis ėjo pamažu, lyg stengtųsi atitolinti neišvengiamybę. Čia, šiame puikiame mieste, jis buvo patyręs ir kai kurių gerų laikų. Taip, galėtų pripažinti, kad didžiuma jo gyvenimo buvusi kasdienė rutina, susidėjusi iš studijų, paskui teologijos mokslinio tiriamojo darbo. Tačiau tai buvę paįvairinta tais tarpsniais, kai padėdavo Niutonui šio moksliniame darbe, perrašinėdamas tekstus, talkininkaudamas, kai tik ištaikydavęs progą. Per šiuos laikotarpius jis galėdavo tikrai sau pasakyti, kad buvo suartėjęs su didžiuoju Izaoku Niutonu labiau, nei bet kuriam kitam žmogui buvo pavykę tai padaryti. Be to, pasitaikydavę, kai kūniška reikmė suvesdavusi juodu į nepaprastą intymumą, poelgius, apie kuriuos niekada nekalbėdavę ir slėpę nuo visų kitų. Ir, žinoma, visada buvęs tikrasis tikslas to, kodėl gyvenęs taip arti šio žmogaus, priežastis, kodėl jam pirmam kilusi paskata susipažinti ir susidraugauti su Niutonu. Mat galiausiai supratęs, kad Niutonas — pavojingiausias iš visų gyvų žmonių.

Vikinsas pasiekė duris į jųdviejų kambarius, išsigriebė iš palaidinio kišenės raktą ir pasuko šį spynoje. Koridorius ir kambariai po dešinei bei po kairei skendėjo tamsoje. Pro atdarą langą koridoriaus gale dvelkė šiluma. Jo miegamojo durys buvo uždaros, bet po dešinei, vedančiosios į Niutono kambarį ir toliau į laboratoriją, buvo plačiai atlapotos. Tvyrojo neįprasta tyla. Vienintelį garsą kėlė strazdų porelė, susisukusi lizdą guoboje už atdaro lango.

Dabar, kai jau atsidūrė čia, Vikinsą staiga užplūdo didelis netikrumas dėl savo planų. Juk tai jo namai. Čia jaučiasi saugus. Ar tikrai teisingai elgiasi atmesdamas tą viską ir vaikydamasis naujo gyvenimo Oksforde?

Buvo įsitikinęs, kad jo paskirtis Kembridže dabar jau baigta. Darbas buvęs didžiulės svarbos, ir bent kiek anksčiau jis nebūtų galėjęs pasitraukti. Tad nors dėl to nejautė jokios kaltės. Ateinančią naktį, rugpjūčio 11-ą, turinti įvykti planetų konjunkcija, ir aišku, kad niekas nemėginsiąs imtis eksperimento. Jeigu Niutonas jam nesirengė, tai ir niekas kitas neturėsiąs tam sugebėjimo, žinių ar ambicijos. Vikinso oksfordiškiai draugai sekė, ar nepasireikš kokių išdavingų ženklų, bet, regis, tenai nesidėjo nieko įtartina. Jie sužinoję apie vieną žmogžudystę praeitą savaitę, bet buvo aišku, kad mergina žuvusi nuo savo mylimojo rankos, kuris paskui ir pats nusižudęs. Ar bent tai buvo viskas, ką jiems pavykę nustatyti. Bet netgi jo draugai gavę pripažinti, kad daugelis nusikaltimų esti nesunkiai nuslepiami ir kad niekad iš tikrųjų negali žinoti. Tačiau svarbiausia, mąstė Vikinsas, nusimesdamas nuo pečių krepšį, švarką ir nusiimdamas skrybėlę bei pakabindamas šiuos ant kablių prieškambaryje, rubininis rutulys bemaž neabejotinai esąs saugus savo slėptuvėje. Ir neatsirado jokio alchemijos genijaus su senoviniais kodais ir magiškomis žiniomis šiai brangenybei įsigyti.

Vikinsas nustebo išvydęs, kad durys į Niutono laboratoriją atdaros. Lovos baltiniai gulėjo sujaukti netvarkinga kupeta. Lėkštės su valgiu buvo paliktos ant grindų neliestos. Langas atdaras ir ant plačios palangės pastatytas dubuo vandens — švaraus, irgi neliesto. Vikinsas atsargiai nuslinko laboratorijos link. Širdis jam daužėsi. Staiga nusmelkė nepaaiškinama baimė. Juk Niutonas visada taip stengdavęsis saugoti savo privatumą.

Draugas neišgirdo jo prisiartinant. Sėdėjo nugara į laboratorijos duris, židinio ugnies gaisas buvo nušvietęs vieną jo veido pusę. Jis kažką gaubė delnuose. Daiktą, kokio Vikinsas niekada anksčiau išvis nebuvo regėjęs, daiktą mitinį, bet kažkaip jis suvokė šį esant realų, neapsakomai šventą, visų esmių esmę: rubininį rutulį.

Vikinsas pamanė tuoj suriksiąs, bet, laimė, pro lūpas neišsiveržė nė garso. Tačiau pasibaisėjimas niekaip neišsisklaidė. Vos ne antgamtinėmis pastangomis jam pavyko pakelti delnus sau prie veido ir suleisti nagus į skruostų odą. Tai buvo bemaž instinktyvus veiksmas, tartum bandytų save įtikinti, kad tebesąs gyvas, kad tai, ką matąs — visiška tikrovė.

Vienas iš strazdų nutūpė ant palangės ir pabarškino snapu į vandens dubenį. Niutonas ūmai apsisuko.

Per dvi sekundes milijonas prieštaringų minčių praskriejo Vikinsui galvoje, bet jis tikrai suvokė iš jų tik dvi. Viena liepė jam sprukti, skuosti į Oksfordą ir perspėti savo draugus. Antras akstinas šaukė jam pulti į kambarį ir pasičiupti rutulį.

Per tą laiką, kurio prireikė jam įveikti atstumą iki Niutono, mokslininkas atsistojo nuo kėdės ir suspėjo pasirengti atremti antpuolį.

Kaip žmogui beveik penkiasdešimties, visą gyvenimą praleidusiam darbo kabinete, Niutonas buvo stebėtinai vikrus. Vikinsas pamėgino jį sugriebti, bet Niutonas žingtelėjo į šalį. Praradęs pusiausvyrą, Vikinsas vos neparkrito, bet suspėjo įsitverti stalo briaunos greta židinio. Staigiai apsisukęs, išvydo Niutoną pasičiumpant šūsnį popierių, paskleistų čia pat ant stalo.

— Niutonai, nevalia to daryti! — suriko Vikinsas. — Prašau... tu nežinai...

Bet Niutonas tartum negirdėjo. Sumojęs, kad tik bergždžiai aušinąs burną, Vikinsas staiga įniršo. Šoko priekin ir sugriebė Niutoną už peties. Mokslininkas pasimuistė. Vikinsas, praradęs atramą, apsisuko aplink. Pamatė buto draugo dešiniame delne rutulį, ir tuomet Niutono kumštis, gniaužiantis šį rutulį, didžiuliu greičiu priartėjo jam prie veido. Vos suspėjo žingtelti į šalį ir išvengti smūgio, paskui kryptelėjęs šonu trenkė delnu Niutonui į veidą, nagais perdrėksdamas skruostą. Niutonas suunkštė ir su aklu įniršiu smogė Vikinsui, pataikydamas tiesiai į smakrą.

— Še tau! — pykčiu degančiomis akimis riktelėjo.

Vikinsas nuskriejo atatupstas ir visu svoriu bloškėsi ant knygų lentynų, kaukšteldamas pakaušiu į medį. Keletas stiklainių bei butelių susvirduliavo, nukrito ant grindų ir sudužo, išskyrus butelį su gelsvu skysčiu, pažymėtą etikete „Sieros rūgštis”. Šis pataikė tiesiai Vikinsui ant peties, kamštis iššoko ir turinys išsiliejo jam ant rankos. Vikinsas sukliko, bet, dar nespėjus balsui garsiai išsiveržti iš burnos, Niutonas, maniakiško įsiūčio perkreiptais bruožais, žengė žingsnį priekin ir spyrė tiesiai jam į veidą. Vikinsas be sąmonės aukštielninkas nuvirto ant grindų.

Kai Vikinsas atsipeikėjo, buvo visiškai tamsu, liepsna židinyje užgesusi, smelkė žvarba ir atsklindantys iki jo kvapai stelbė viską. O labiausiai nerimą kėlė neabejotinas išėsdinto kūno tvaikas.

Vargais negalais Vikinsas atsistojo. Nuo skausmo galvoje kone vėl parpuolė ant kelių, o žastą tvinkčiojo. Nuklupiniavęs į gretimą kambarį, išvydo ten šiek tiek daugiau šviesos. Buvo patekėjęs mėnuo, ir viršum visko tvyrojo sidabriškas ūkelis. Vikinsas pasižiūrėjo į ranką. Marškinių audinys buvo nuėstas, oda paraudusi ir pūslėta. Jis nužingsniavo prie dubenio vandens ant palangės ir, sumirkęs netoliese gulinčius kažkokius marškinius, prisidėjo prie rankos drėgną medžiagą.

Taigi Niutonas turi rubininį rutulį. Blogiausias Vikinso košmaras tapo tikrove. Įveikdamas skausmą, jis pamėgino mąstyti. Šaltas vanduo prie rankos kiek padėjo, bet nudegimo skausmas buvo netveriamas, o galvoje tartum tuzinas darbininkų kūjais daužė jam kaukolę, lyg stengtųsi įveikti atsparią uolos kalvą.

Vikinsas prisiminė laikrodį, kurį Niutonas laikė savo kambaryje, ir nuėjo ten pasitikrinti laiką. Praėjusios keturios valandos po vidurnakčio. Matyt, ilgai jo gulėta be sąmonės. Patylom sukeikė sau po nosimi. Vėl panardinęs į dubenį rieškučias, susivilgė vandeniu burną, o paskiau išspjovė šį, raudoną, atgal į dubenį.

Darsyk pabandė mąstyti, bet skausmas toliau stelbė jam mintis. Niutonas dingęs. Jau gali būti netoli Oksfordo arba galbūt pasukęs rengtis kur kitur. Konjunkcija mažiau nei už dvidešimt keturių valandų. Ką Vikinsui daryti? Galėtų nusiųsti į Oksfordą žinią, tačiau esant tokiam svarbiam reikalui nevalia pasitikėti kurjeriu. O, be to, ką jam pasakytų?

Po kelių akimirkų jis jau skubėjo laukan pro duris, arklidžių link, su švarku ir skrybėle, pasikabinęs ant peties krepšį.

Išvydęs Vikinsą, arklininkas ne itin apsidžiaugė, bet gavęs šilingą pralinksmėjo ir parodė kelią prie gardų. Niutonas buvęs čia anksčiau vakare, pasakė jam vaikinas, bet nieko nekalbėjęs ir atrodęs dar labiau išsiblaškęs ir nedraugiškas nei paprastai.

Vikinsas išsirinko bėrą kumelę, vieną iš geriausių ristūnių arklidėse, ir įteikė arklininkui mokestį užantspauduotame voke, kad perduotų šį koledžo iždininkui. Pasakė paaiškinsiąs viską arklidžių prižiūrėtojui sugrįžęs po kelių dienų. Turįs sutvarkyti svarbų reikalą ir tiesiog negalįs delsti nė minutėlės. Paskui, jausdamasis leisgyvis, suplakė vadelėmis, apgręžė kumelę ir pasuko į vartus, o už jų — toliau į pagrindinį vieškelį.

Per dvi valandas pasiekė Ikvelo gyvenvietę, šešiasdešimt mylių į vakarus nuo Kembridžo, ir saulei visai pakilus virš gyvatvorių, naujas žirgas, pilkas išdaras, nunešė jį per Brilį, Horton-cum-Stadlį, paskui Išlipą, kol galiausiai įsuko į kelią, nuvesiantį iki rytinio Oksfordo vartų. Dar po pusantros valandos pasiekė miesto sienas. Prarisnojęs Mertono gatve, nušoko nuo balno ir leido arklininkui nusivesti žirgą. Paskui patraukė tiesiai į universiteto kolegiją.

— Tai bent mėšlas! — sušuko Robertas Hukas, kai Džonas Vikinsas baigė pasakoti. — Tegriebia žmogų raupai! — Ir jis įsikimšo į šnervę didžiulį žiupsnį tabako.

Jie sėdėjo erdviuose universiteto apartamentuose su vaizdu į Aukštąją gatvę, kambarių ansamblyje, kurį kiekvieną rugpjūtį Robertas Boilis užimdavo kaip dalį savo honoraro. Vikinsas jautėsi visiškai išsekęs, žastą ir galvą tvinkčiojo. Jis buvo priimtas Boilio, kuris, nepaisant, kad ir pats atrodė silpnas bei pavargęs, užsispyrė tučtuojau apžiūrėti ir sutvarkyti šito žmogaus žaizdas. Su įgudusiojo atsargumu jis ištyrinėjo pūslėtą Vikinso dilbio odą, paskui tvirtai sutvarstė. Nuo galvos skausmo Boilis užtepė katės šlapimo ir pelės išmatų pastos, kurią tokiais atvejais laikė itin veiksminga. Kol seniokas rūpinosi juo, Vikinsas papasakojo apie pastaruosius įvykius Kembridže. Boilis išliko ramus ir klausėsi informacijos vietomis atsidusdamas, vietomis suniurnėdamas. Kartkartėmis jis tvarstydamas sekundėlę pertraukdavo darbą ir tiriamai nužvelgdavo Vikinso žaizdas, savo skvarbiomis akimis ieškodamas kažko neapibrėžiamo. Paskui, sureagavęs į skubią žinutę, nuneštą jam liokajaus, atvyko Hukas. Visiška Boilio priešingybė, jis smarkavo ir tūžo, piktžodžiavo ir keikėsi, klesteldamas į fotelį šalia tuščio židinio.

— Tas šlykštus padaras, tas... tas... klizmos kištukas, — niurnėjo jis, siekdamas savo kapšan uostomojo tabako.

Kad ir kenčiantį, Vikinsą tai papiktino:

— Sere, prašom, susilaikykite...

— Kodėl turėčiau susilaikyti? — atkirto Hukas. — Geriau neapibūdinsi jūsiškio matematikos profesoriaus. Iš tiesų galbūt tai dargi per švelnu. Ir galėčiau pridurti, kad jūs, sere, mažai kuo geresnis už jį.

Dabar Vikinsas aiškiai suprato, kodėl Niutonas taip nekentė to žmogaus. Huko perkreiptas, sustumtas kūnas buvo bemaž toks pat bjaurus kaip ir jo asmenybė.

— Nagi, džentelmenai, — įsiterpė Boilis. — Manau, Džonas visai mielai galėtų su mumis sutikti klydęs dėl savo buto draugo, bet dabar svarbiausia rasti sprendimus, o ne kaltinti vieniems kitus.

— Juk tai aš jus abu perspėjau, — spyrėsi Hukas. Pasigręžęs nuo Vikinso į Boilį, jis pridūrė: — Nėra ribų to žmogaus garbėtroškai. Aš jums juk sakiau, sere, — Londone, po Vreno kalbos, — kad Niutonas įžvelgęs kažką vertinga.

— Aš netgi neprisimenu jį ten buvus, — replikavo Boilis.

— Jisai stovėjo salės gale, netoli durų. Pastebėjau jį nuo scenos. Aš neapsirikau. Jis dingo beveik tuoj pat, kai Vrenas priėjo prie pabaigos.

— Ir jūs teigėte, kad šiuo klausimu susidūrėte su Vrenu.

— Taip, — bemaž sušnabždėjo Hukas. — Bet jis nieko nenorėjo man pasakyti. Tas žmogus visada manęs nemėgo.

Vikinsas nesusiturėjęs prunkštelėjo.

— Rektoriau, — tarė pažvelgdamas į Boilį, — man baisiai nemalonu dėl savo kvailumo. Bet jeigu leistumėte tarti bent kelis žodžius savo kaltei sušvelninti, tiesiog reiktų pasakyti, kad, nors net ir tikrai būtume įtarę, kad Niutonas nutuokia apie rubininį rutulį, man būtų buvę beveik neįmanoma patikėti jį tiek žinojus, kad sugebėtų šią brangenybę nušvilpti mums iš pat panosės. Nei aš būčiau įstengęs prisiversti patikėti, kad jis galėjo žinoti, ką daryti, jeigu šį turėtų.

— Tai jums, bukagalvi, buvo paskirta užduotis sergėti velnią! — sušuko Hukas.

— Ponai, — tarė Boilis, — aš neturiu nei jėgų, nei noro kartotis šį apgailėtiną rytą. Privalote liautis lieję pagiežą, antraip viskas gali būti prarasta. Jeigu neapsišarvuosite išmintimi ir orumu, draugužis Izaokas Niutonas pasirodys už mus pranašesnis. Ir neapsirikite, jis itin stiprus oponentas.

Trumpam jie visi nutilo. Vikinsas staiga ėmė suvokti miesto garsus, atsklindančius pro atdarą langą. Buvo beveik devynios, ir nors Oksfordas šiuo metu faktiškai gyveno be studentų, miestas vis tiek liko gyvas pirklių ir gatvės prekiautojų, riedančių Aukštąja gatve, vežimų garsais. Tolumoje buvo girdėti plaktukų bildesys ir žvaliai džyravo medį pjaunąs pjūklas — mat statybininkai taisė koledžo stogą.

— Kokios jūsų mintys, rektoriau? — Hukas pasistengė nežiūrėti Vikinso pusėn. — Juk žinote mano nuomonę apie Niutoną. Jis — sumyžtas didžiuoklis. Kiti žino, jog tai tiesa — kai kurie iš savo karčios patirties. Bet tiktai kvailys neigtų jo talentą.

— Jūsų žodžiai kaip visada tiesūs, Robertai, bet, žinoma, teisingi. Man nemalonu tai pasakyti, bet bijau, turime laukti blogiausia. Niutonas darbuosis su kitais. Šios būtinybės netgi jam nepavyks išvengti, nors ir kaip tas faktas, savaime suprantama, nepatiktų. Taip pat turime manyti, kad tie žmonės jau kuris laikas yra mieste ir kad sutepę savo rankas krauju, nors mums ir nepavyko sužinoti apie tokius dalykus. Visi mes suprantame, ką reiškia ritualas. — Boilis rimtai pažvelgė į kiekvieną iš pokalbio dalyvių.

— Per neveiklumą dabar priešais mus iškilęs baisus pavojus. Privalome, kiekvienas iš mūsų, — jis nuvėrė Huką žvilgsniu, nuo kurio ir stipresni žmonės būtų sunykę, — daryti viską, ką galime, kad šiąnakt sutrukdytume šiam Luko fundacijos matematikos profesoriui. Laikas veikia prieš mus, draugai mano. Privalome tuoj pat pradėti tam rengtis. 15 skyrius

Vyresniojo inspektoriaus detektyvo Monro kabinetas buvo toks pat griežtas kaip ir pats jo šeimininkas. Trečdalį kambario užėmė rašomasis stalas, ir šis buvo tuščias, neskaitant aukščiausios klasės kompiuterio, poros telefonų ir dėklo rašikliams. Ant sienų — jokio paveikslo, vienintelis, beveik nuvytęs kuokštinis augalas nukarusiais lapais svyrojo iš vazono ant kartotekos spintelės. Rašomojo stalo kampuose, priešais paties Monro kontorinį, žema nugarėle sukamąjį krėslą pastatytos dvi nudėvėtos kėdės. Bet pirmą įspūdį susidarydavai ne nuo kurio iš tų daiktų, o nuo tvaiko — nemalonios greito maisto kvapų mišrainės. Matyt, mąstė Laura, sėsdamasi ant vyresniojo inspektoriaus pasiūlytos jai kėdės, Monro toks žmogus, kuriam derami priešpiečiai atrodo tuščias laiko ir išteklių eikvojimas.

Vieną kambario šoną sudarė stiklinė siena. Pro ją buvo matyti didžiulė atviro išplanavimo salė, pilna kompiuterizuotų darbo vietų su nukabinėtomis žemėlapiais sienomis. Mirgėjo monitoriai, o prie kompiuterių sėdėjo uniformuoti policininkai ir pareigūnai civiliniais drabužiais — geriantys kavą, tyrinėjantys ekranus, labai intensyviai besišnekantys bei užkeltomis ant savo rašomųjų stalų kojomis atsidrėbę krėsluose. Kiti peržiūrinėjo popierius, braukėsi delnais plaukus, kažką krevezojo į bloknotus, spaudinėjo klaviatūrą, kalbėjo ir klausėsi per telefoną. 17.45, bet lygiai taip pat galėjo būti ir kitas dienos ar nakties metas. Salė buvo gerai apšviesta, triukšminga ir dūzgianti veikla. Kad ir koks būtų miestas, policijos nuovados — Laura žinojo iš savo ilgos patirties — niekada nemiega.

Ji bemaž krūptelėjo pajutusi nukreiptus į save įdėmius Monro ir Filipo žvilgsnius.

— Taigi, ponia Niven, — nuvėrė ją Monro savo skvarbiomis tamsiomis akimis, — jūs turite tam tikros informacijos, kuri, manote, galėtų padėti mano tyrimui. — Balsas išdavė tik užuominą skepticizmo ir nekantrumo, kurį, ji neabejojo, jis jautė. Laura buvo ir anksčiau sutikusi tokių tipų — ir, po teisybei, daug kartų. Monro — tipiškas britiškas atitikmuo užkietėjusių karjeros farų, kokius jai teko pažinoti per visą nusikaltimų reporterės darbo laikotarpį. Tokie vyriokai kaip šis detektyvas vyresnysis inspektorius nepaveikus didžiumai ginklų, kuriuos, žinojo ji, galėtų panaudoti, kad atsilaikytų vyriškoje draugijoje, atsparūs talentui įtikinėti ir sugebėjimui pasiekti savo, kuriais ji paprastai taip sėkmingai naudodavosi. Ir tuo pat metu ji suvokė, kad šio pasaulio Monro — patys geriausi farai. Visi jie buvo žmonės, kurie, atrodė, — bent iš paviršiaus, — neturį jokio namų gyvenimo, jokio emocinio bagažo, nieko, kas juos silpnintų ar kreiptų nuo esančio po ranka uždavinio.

— Taip, turiu, — atsakė ji. — Ir, manau, tai svarbu.

— Ak, kaip malonu.

Vėl žvilgtelėjusi į Filipą, norėdama pasitikrinti, ar šis tikrai pritaria, kad ji išklotų visą istoriją, Laura pradėjo aiškinti, ką esanti atskleidusi, apie paieškas interneto almanac.com ir įvyksiančią konjunkciją. Vyresniojo inspektoriaus veidas liko neperžvelgiama kaukė — jis tik kartkartėmis susiraukdavo, tuo parodydamas, kad apskritai jos klausosi. Kai Laura pabaigė, vyresnysis inspektorius atsilošė krėsle ir sunėrė ant krūtinės rankas. Švarko rankovės pasikėlė aukštyn ir taip įsiveržė, jog, atrodė, medžiaga bet kurią akimirką galėtų perplyšti.

— Astrologija. — Vienintelis žodis buvo ištartas grynu Londoną supančių grafysčių36 akcentu, „oi” — kaip aidas išduobtame ąžuole. Monro pažvelgė į lubas.

— Žinau, ką jūs galvojate. Žinoma, tai skamba, na... turbūt keistai.

— Jūs manote, kad mūsiškis žudikas veikia pagal darbotvarkę, surašytą žvaigždėse, pamišėlis, kuris žudo pagal kruopščiai nusibrėžtą planą.

— Taip.

— Vien dėl tų sutapimų, kuriuos aptikote?

Laura pasišiaušė.

— Suprantu. — Monro pakėlė ranką jai nutildyti. — Suprantu, ponia Niven — jūs nemanote, kad tai iš tikrųjų sutapimai?

— Vyresnysis inspektoriau, manau, kad šie faktai daugiau nei sutapimas, — įsiterpė Filipas. — Aš nė kiek netikiu astrologija — jeigu jūs dėl to abejojate. Ir žinau, kad Laura taip pat labai skeptiška dėl jos.

— Klausykite, pone Beinbridžai ir ponia Niven. Aš suprantu, kur link jūs kreipiate. Suvokiu, jog nebūtina būti pasimaišiusiam dėl astrologijos, kad nuspręstum žudiką veikiant pagal vadinamojo mokslo dėsnius. Bet ar jums neatrodo, kad pernelyg daug prikabinate prie keleto faktų, kuriuos būtų galima paaiškinti bet kuriuo kiekiu kitokių prielaidų?

Pakeliui į Oksfordą Filipas perspėjęs Laurą, kad Monro ne iš tų žmonių, kuriuos taip lengva įtikinti dėl bet ko. Po teisybei, pridūręs jis, tai nelengvas žmogus. Taškas.

— Pavyzdžiui, kokių? — drąsiai paklausė Laura.

— Žudikas galėtų palikti klaidinantį pėdsaką. Vien tam, kad apmulkintų, jis galėtų pamėginti priversti mus manyti, kad veikiąs pagal kokią nors beprotišką darbotvarkę. O visų paprasčiausia, kaip sakiau, tai galėtų būti tiesiog sutapimas.

— Nė viena iš jų manęs neįtikinsite, — nekantriai atkirto Laura. — Neįtikinsite mintimi, jog kažkas galėtų suplanuoti porą žmogžudysčių, kurios atitiktų mūsų išknistus duomenis tik todėl, kad paskui padarytų ką nors visiškai kitokio. Ir dar mažiau mane įtikinsite mintimi, kad šie duomenys — niekas daugiau kaip tik sutapimų seka.

Iš daugiametės savo patirties Monro buvo išmokęs perprasti žmones ir pasiekti, kad šie perprastų jį, kai pats to norėdavo. Prieš savo valią žavėjosi šia amerikiete. Esanti tvirta, bet tai nė kiek nesuturėjo jo priešintis jos teorijoms.

— Aš išmanau fiziką, ponia Niven. Suprantu, kad astronomijos faktai, skirtingai nuo jų astrologinės interpretacijos, visai nenuneigiami. Tačiau kiek tiksli kompiuterio programa?

Mirksnį Laura liko išmušta iš vėžių.

Monro pasinaudojo staiga įgytu pranašumu.

— Visa jūsų teorija grindžiama tiksliais laiko sutapimais, susiejant žmogžudystes su planetomis, įeinančiomis... į ką tokį? Aviną, taip?

— Visai neturiu pagrindo manyti, kad tinklalapis netikslus, — spyrėsi Laura.

— O kaip žmogžudysčių laikas?

— Reičelė Sautgeit buvo nužudyta kovo 20-ą, tarp devynioliktos ir dvidešimtos trisdešimt, — replikavo Filipas. — Džesika Fulerton — kitą rytą, bene tarp dviejų trisdešimt ir keturių trisdešimt...

— Taip, bet suprantate, teismo medikai negali taip tiksliai, kaip jums reikia, nustatyti mirties momento. Regis, astrologija kur kas tikslesnis mokslas. — Be humoro jausmo nusišypsojo Monro.

— Kalbate paistalus ir pats tai suprantate, vyresnysis inspektoriau, — atšovė Laura. — Visame tame daugiau nei sutapimas. Be to, dievaži, žuvo dvi jaunuolės. Ar turite kokių nors geresnių prielaidų?

Vos tik žodžiai išsiveržė iš burnos, Laura suprato padariusi klaidą. Filipas blykstelėjo jai suirzusį žvilgsnį.

Monro išliko šaltas kaip ledas.

— Be abejo, aš gerai suvokiu padėties rimtumą. Ir mes tikrai turime savų prielaidų. Dėkingas jums, kad nepagailėjote laiko. Dabar, jeigu man atleisite...

— Ką!.. — sušuko Laura. — Ketinate neatsižvelgti į nieką, ką jums pasakiau, o kita žmogžudystė suplanuota šį vakarą po devynių? Už... — ji greitai pasitikrino laikrodėlyje. — Šiek tiek daugiau nei už valandos?

— Deja, taip, ponia Niven. Mano rezervai riboti. Turiu dvidešimties pareigūnų komandą, besilaikančią, kaip manau, tarkime, labiau tradicinių tyrimo linijų. Beje, būtent ko iš manęs tikitės, kad padaryčiau?

Žinoma, klausimas buvo geras. Tiek Laura, tiek Filipas mąstė apie tai automobilyje, tegul garsiai ir neužsimindami. Net jeigu jųdviejų prielaidos teisingos ir jeigu vyresnysis inspektorius būtų jomis patikėjęs, kokia nauda būtų iš tos informacijos kaip tik šiuo metu?

— Klausykite, — tarė Monro sau nebūdingu švelniu tonu. — Ponia Niven, esu jums dėkingas už rūpestį. Neabejoju, jūsų paskatos buvo pačios geriausios, bet...

— Viskas gerai. — Laura pasičiupo rankinuką ir atsistojo. — Atleiskite, kad jus patrukdžiau. Nekliudysime jums sekti savo pačių surinktos informacijos nuorodomis. Aš tik viliuosi, kad pasirodysite teisus.

Kai rūstaus veido vyresnysis inspektorius detektyvas Monro pastūmęs atidarė švaistines nusikaltimo vietos įkalčių tyrimo laboratorijos duris, teismo medikų grupės vadovas Markas Langemas pasisuko į vyresnįjį laborantą, savo išraiška tartum sakydamas: „O, mėšlas, vėl jis apniktas vienos iš tų savo nuotaikų”.

— Verčiau žinios tebūnie geros, — metė Monro.

Langemas nutylėjo, tik pirmas pasuko prie stalo iš plastiko ir stiklo laboratorijos viduryje. Stalo viršus buvo peršviečiamas iš apačios, ir ant stiklo gulėjo patiestas kokios kvadratinės pėdos dydžio plastiko lakštas, panašus į rentgenogramą. Nuotraukos viduryje buvo apie trijų colių ilgio ketvirčio ovalo formos nespalvotas kontūras su mažučiais taškeliais ir brūkšneliais iš pakraščių.

Langemas padėjo ant nuotraukos lupą.

— Įsižiūrėkite atidžiau.

Monro prisikišo akimi prie lupos ir slankiojo šią viršum plastikinio lakšto.

— Dalinis atspaudas, — dalykiškai paaiškino Langemas. — Žymės apie kraštus... siūlės. Brangūs batai.

Monro atsitiesė.

— Rankų darbo?

— Visai galimas daiktas.

— Dar kas nors apie juos?

— Iš to dalinio atspaudo panašu į dešimtą dydį, standartinio pločio.

— Kur tai aptikote? — paklausė Monro. Iš balso atrodė, kad jis staiga gerokai pralinksmėjo.

— Netoli namo, visai prie pat tos vietos, kur buvo pririšta valtis. — Langemas padavė Monro kelis nespalvotus spaudinius vos įžiūrimų purve atspaudų. Kol Monro juos tyrinėjo, Langemas aplinkui stalą nuėjo prie darbastalio. Presuoto plieno viršus buvo be dėmelytės. Ant jo, arčiau sienos rikiavosi aparatai, visi — ištisai skaitmeniniai displėjai ir grakščios plastikinės linijos. Priešais juos buvo padėtos dvi Petri lėkštelės.

— Mes tai aptikome atspaude, — Langemas pincetu iškėlė iš lėkštelės kažkokią dalelytę. — Oda, aukštos kokybės, nauja.

— O čia kas?

Langemas iš kitos lėkštelės iškėlė panašaus dydžio kažkokios žalios medžiagos trupinėlį. — Plastikas. Jei tiksliau — polipropileno atmaina. Irgi aukščiausios rūšies, brangus kryžminis polimeras, itin lengvas, bet labai tvirtas.

— Taip pat rastas atspaude?

Langemas linktelėjo.

— Ir mikroskopiniais kiekiais pėdsake, vedančiame iš antro aukšto miegamojo iki valties laikymo vietos už namo.

— Ar galite ką nors daugiau sužinoti apie šį plastiką? Kuo jis ypatingas? — paklausė Monro.

— Deja, nėra koks nors išskirtinis ir ant dalelių, kurias iki šiol radome, nėra jokių žymių. Būtų gerai dailutėlis kvadratinio colio gabalėlis su gamintojo ženklu ant jo.

— Aha, ir žmona šiąnakt paprašys jus sekso.

Langemas nusijuokė ir žingtelėjo atgal prie pirmosios Petri lėkštelės.

— Su šituo galbūt labiau pasiseks. „Woolworth’s” universalinėse ne per daugiausia rasite rankų gamybos batų, pasiūtų iš tokios odos.

Monro, paėmęs pincetą, iškėlė prieš šviesą odos skivytėlį. Atrodė visiškai niekuo ypatingas, rusvai sidabriškas, ne daugiau kaip poros centimetrų ilgio.

— Aš pasitikrinsiu duomenų bazėje ir pasiųsiu ką nors per miesto batsiuvius. Sakote, tie batai nauji?

— Ši oda — taip, ir atspaudas stebėtinai švarus. Galimas daiktas, tiems batams neseniai buvo uždėti nauji puspadžiai, bent aš taip spėju.

Monro sugrąžino pincetą Langemui.

— Per daug iš to nesitikėkime. Ir... kol kas niekam apie tai nekalbėkite, gerai? — Jis nužirgliojo pro jį atgal prie durų. — Puikiai padirbėjote, Markai, — metė neatsigręždamas. 16 skyrius

Akolitas kantriai laukė automobilyje beveik šešias valandas, retai atitraukdamas akis nuo sujungto su kitais namo Princų gatvėje nr. 268. Stebėjo, kaip gyvenantieji tenai ir jų draugai ateidavo ir išeidavo. 18.04 atvyko tie du studentai, kurie dalijosi namu su Samantos draugužiu Saimonu Veldingu. Po dvidešimt septynių minučių jiems įkandin atsekė dvi merginos, Oksfordo Brukso universiteto trečiakursės Kim Raivdon ir Klaudija Mičer. Jie visi liko name dar dvidešimt vieną minutę, ir 18.52 visas ketvertas išėjo drauge. Akolitas iš savo stebėjimų ir kontaktų žinojo, kad du studentai, gyvenantys kartu su Saimonu Veldingu 268-ame numeryje, Denas Smitas ir Ivlinas Rouzas, bei tos dvi merginos neturį grįžti namo anksčiau nei vienuoliktą vakaro. 19.32 savąja aplamdyta dešimties metų senumo mazda gatvėje prie namo sustojo Saimonas Veldingas. Gyvas jis iš ten neišeisiąs.

Be dviejų minučių devintą Akolitas išlipo iš automobilio. Ant batų mūvėjo plastikinius dangalus, o kairėje rankoje nešėsi niekuo neišsiskiriančią metalinę dėžę. Iš priekio ši turėjo tvirtus skląstukus ir buvo dvylikos colių ilgio, dešimties pločio ir dešimties aukščio — valdomos temperatūros konteineris organams gabenti, vienas iš penkių, kokius buvo užsisakęs, visus pagamintus pagal asmeniškai jo nurodytas charakteristikas vieno specialisto Austrijoje. Dešinėje rankoje jis nešėsi juodą plastikinį maišelį su uždarytu ir užrakintu užtrauktuku. Apsidairė tolyn į abi gatvės puses. Tolimajame jos gale buvo triukšminga aludė, o statmenai Princų gatvę kirto Kauli Roudas — pagrindinė magistralė, ateinanti į miestą iš rytų ir iš Londono. Tas detales nuo akių slėpė gatvės vingis, todėl šiame gale buvo ramiau ir tamsiau. Pro medinius vartukus jis pateko į sodelį ir greitai nusigavo iki šoninio įėjimo, atsiveriančio į takutį, vedantį pro namo galą į sodą kiemo gilumoje.

Siaurame takutyje buvo labai tamsu, debesys dengė mėnulį, o plieninis artimiausių gatvės žibintų spindesys čia mažai tesiekė. Nuėjęs du trečdalius kelio, Akolitas sustojo. Iš gatvės jo nesimatė. Jis pasidėjo ant žemės dėžę ir maišelį, atkabino bei atidarė šio užtrauktuką ir atsargiai išsiėmė skaidrų plastikinį kombinezoną, pirštines, organinio stiklo priekaktinį snapelį ir gobtuvą. Labai rūpestingai apsivilko kombinezoną ir suspaudė apie kaklą, riešus, čiurnas ir juosmenį segtukus „lipukus”, taigi liko uždengtas kiekvienas jo kūno paviršiaus colis. Per plastiką pasižiūrėjo į laikrodį — 21.04.

Sodas už namo buvo apleistas ir užžėlęs. Akolitas žengė atsargiai, patylomis, link virtuvės durų, atsiveriančių tiesiai į sodą. Sustojo ten pasiklausyti, ar neišgirs name kokių nors garsų. Nieko nebuvo girdėti, išskyrus tolimą muziką, kuri sklido lyg ir iš antro aukšto.

Jis nusėlino per virtuvę į priemenę ir ėmė pamažu, atsargiai statydamas žingsnius, kopti laiptais. Visomis užaštrėjusiomis savo juslėmis buvo pasirengęs viskam. Pasiekęs laiptų aikštelę, patikrino paeiliui kambarius, norėdamas įsitikinti esąs vienas su savo aukomis, ir tuomet pajudėjo gatvės pusės miegamojo link. Dabar atpažino ir muziką — Šuberto styginių kvartetą D minor, vieną iš savo mėgstamiausių. Prie durų sustojo klausydamasis kokių nors žmogiškų garsų, prasimušančių pro muziką. Tepajėgė išskirti sunkų dūsavimą, kartkartėm dejonę. Tyliai pravėręs duris, pažvelgė kambario vidun.

Samanta sėdėjo viršum, išrietusi nugarą, veidu į lubas. Saimonas, delnais apgaubęs mažas, stangrias jos krūtis, spoksojo į merginos ekstazę. Akolitas vos vos suvirpėjo jausdamas užplūstant emocijas — pavydą, pasidygėjimą, susižavėjimą. Abu jie sukėlė seksualinės energijos antplūdį, kuris nuvilnijo žemyn jam kūnu. Pasijuto pats bekietėjąs. Paskui, suprasdamas, kad nevalia ilgiau delsti nė sekundėlės, nuleido metalinę dėžę ant grindų, išsiėmė iš kišenės skalpelį, ištraukė šį iš movos ir trim greitais šuoliais metėsi priekin, pasiekdamas lovos galą anksčiau, nei Saimonas ar Samanta sumojo jį esant kambaryje.

Vienu mikliu judesiu patraukė Samantos galvą atgal ir vieninteliu skalpelio trūktelėjimu perrėžė jai gerklę. Perpjovė jungo veną, — per kambarį ištryško kraujas, — paskui stūmė ašmenis gilyn, perskrosdamas gerklų raumenis. Beišsiveržiantis klyksmas buvo kaipmat nutildytas, ir mergina nuvirto ant grindų graibstydamasi už gerklės pirštais, pro kuriuos veržėsi kraujas. Išplėstomis akimis jį pažvelgė į Akolitą, bergždžiai mėgindama suprasti.

Saimonas gulėjo suparalyžiuotas šoko, ir Akolitas pasinaudojo tomis jam suteiktomis viena ar dviem sekundėmis. Kirto į jaunikaičio gerklę su tokia jėga, jog kone atskyrė šiam galvą, perrėždamas kaklą nuo ausies ligi ausies. Kraujas pliūptelėjo ant Akolito priekaktinio snapelio, ir jis pasivalė šį. Saimono Veldingo kūną tampė konvulsijos, ir iš burnos plūstelėjo kraujas, užliedamas veidą bei padarydamas iš šio raudoną lipnią kaukę.

Palikęs jį raičiotis ant permirkusių paklodžių, Akolitas nušoko nuo lovos ir pritūpė prie Samantos. Ši tebebuvo gyva. Akolitas negalėjo gaišti nė sekundės. Tad uždėjo delną jai ant kaktos, kitą plaštaką pakišo po sprandu ir vieninteliu judesiu perlaužė stuburą tarp dviejų viršutinių kaklo slankstelių — pirmojo ir antrojo. Ji iškart suglebo.

Jis atsinešė metalinį konteinerį ir pasidėjo šalia savęs. Paskui pervertė Samantą kniūbsčiom. Dviem paprastais judesiais atvėrė jos kūną, abipus stuburo padarydamas du devynių colių ilgio pjūvius. Praskyręs raumenis, dabar galėjo matyti jos krūtinės ląstą. Išsiėmęs iš prisiūtos virš kombinezono kišenės su užtrauktuku baterijomis varomą chirurginį pjūklą, jis per kelias sekundes perpjovė kaulus. Praskyręs šonkaulius, skalpeliu atsargiai atidalijo nuo kairio ir dešinio inkstų gyslas bei latakus.

Atidaręs konteinerį organams laikyti, Akolitas pajuto į rankas padvelkiant šaltį. Išvydo, kaip dėžės sieneles aptraukia užšąlantis oras. Nuo lovos atsklido garsus gurgesys, paskui tyla — Saimonas Veldingas sukrūpčiojo ir išleido paskutinį kvapą.

Akolitas įkišo pirštinėtas plaštakas šilto Samantos Turou kūno vidun. Pamažu išėmęs abu inkstus, įdėjo kiekvieną atskirai į skaidrius plastikinius maišelius, užsandarino šiuos ir švelniai įkėlė į konteinerį. Iš kišenėlės dėžės šone išėmė metalinę monetą. Atsargiai įstatė šią į dešinę angą Samantos kūne. Paskui uždarė organų konteinerio dangtį ir surinko užrakto kombinaciją. Išsiėmęs iš kišenės detergentu sumirkytą servetėlę, nusišluostė pirštinėtas rankas ir nuvalė kraują nuo metalinio konteinerio rankenėlės bei viršaus, paskui vėl įsigrūdo servetėlę kišenėn. Užnėręs ant skalpelio geležtės apsauginę movą, šį irgi įsidėjo ton pačion kišenėn.

Lygiai 21.13, devynios minutės po to, kai pateko į butą, jis vėl atsidūrė tamsiame siaurame takutyje palei namą. Nusiėmė priekaktinį snapelį, pirštines, vienos dalies kombinezoną ir batų dangalus, labai saugodamasis, kad joks kraujo lašelis ar audinių dalelytė nepatektajam ant kūno ar drabužių. Užsimovęs kitas, švarias plastikines pirštines ir pakeitęs batų dangalus naujais, jis išsiėmė iš kelnių kišenės plastikinį maišelį ir sukišo į šį kombinezoną, priekaktinį snapelį, pirštines, pirmąją batų dangalų porą, skalpelį ir servetėles. Paskui nusimovė antrąsias pirštines, sukimšo ir jas viršun į maišelį, tą užsandarindamas. Pasiėmęs organų konteinerį, sparčiai pajudėjo namo fasado link. Žemai pritūpęs, pasitikrino gatvę. Vos dviem namais toliau, nuo Kauli Roudo pusės, jo kryptimi žingsniavo jauna porelė. Jis staigiai pasilenkė. Anie praėjo, mergina kikeno.

Porelei pasiekus gatvės galą ir užsukus už kampo, Akolitas vėl pažvelgė kairėn ir dešinėn. Nieko nesimatė. Jis greitai nuslinko palei žemą sodelio sieną. Atidaręs tojotos bagažinę rakčiuku, o ne signalizacijos pulteliu, įkėlė organų konteinerį vidun ir pritvirtino dviem odiniais dirželiais. Paskui padėjo greta plastikinį maišelį, uždarė bagažinę ir nuėjo aplinkui automobilį prie vairuotojo durelių. Įsėdęs vidun, nusimovė batų dangalus ir įkišo juos į kitą plastikinį maišelį, kurį padėjo šalia ant sėdynės. Servetėle nusišluostė rankas ir šią taip pat įgrūdo į maišelį. Po trisdešimties sekundžių jis jau važiavo Oksfordo centro link, pritariamai niūniuodamas skambančiai per radiją Bethoveno fortepijoninei sonatai ir jausdamasis labai patenkintas šios nakties darbu. 17 skyrius

Oksfordas: 1690 rugpjūčio 11. Vakaras

Kai karieta, likus myliai iki miesto sienų, nusileido nuo Hedingtono kalvos, buvo jau šešta valanda vakaro, oras tebesilaikė nepakenčiamai karštas. Prie „Lokio” užeigos tarnas užnešė Niutono dėžę vingiuojančiais laiptais ir pasiteiravo, ar nepageidaująs, kad vakarienė būtų patiekta į numerį. Šiam pasišalinus, Niutonas galėjo atsipūsti, pasimėgauti vienuma ir apmąstyti pastarąsias dvidešimt keturias valandas.

Išjojęs iš Kembridžo kaip padūkęs, plakdamas rimbu savo vargšą žirgą. Bet dusyk pakeitęs arklius, pirma Stendon Pakeridže, paskui Greit Hedeme, jis sukoręs visą kelią mažiau nei per keturias valandas ir pasiekė sostinę netrukus prieš vidurnaktį. Kaip visada, keliavęs prisidengdamas pono Viljamo Pečio pavarde ir kaip toks praleidęs kitas kelias valandas „Gulbės” smuklėje, esančioje Grėjaus Užeigos skersgatvyje.

Visą kelionę ir postovio valandomis Londone Niutonas mąstė apie laukiantį uždavinį ir nesyk prisimindavo siaubą, kurį paliko Kembridže. Vis dar nepajėgė iki galo suprasti, kas buvo apsėdęs Vikinsą. Galbūt, svarstė jis, tai susiję su kažkokia rutulio galia, kuri taip paveikia kai kuriuos žmones. Bet tikrai žinojo viena: tas keistas nutikimas laboratorijoje jam sustiprino jau ir taip itin budrų pavojaus jausmą. Suvokė, kad galbūt už kiekvieno kampo tyko priešai. Niekuo negalįs pasitikėti. Taigi, kad labiau supainiotų bet kurį galimą priešininką, visus, manančius, jog įstengtų pagrobti neįkainojamą rutulį, jis pasiryžo daryti viską, ką pajėgia, savo pėdoms sumėtyti. Iš pradžių nujojęs į sostinę, čia nusprendęs nusisamdyti karietą, idant atvyktų į Oksfordą taip pat kaip ir dauguma kitų keliauninkų. Vikinso perdrėkstą veidą tebeperšėjo, bet jis mažai ką galėjo padaryti rėžiams paslėpti. Sumaniai persirengęs, kaip įmanydamas pasistengsiąs su niekuo nesileisti į kalbas. Ryto ketvirtą tarno pažadintas iš neramaus snaudulio, jis vėl leidęsis kelionėn toliau į Oksfordą ir pasiekęs miestą po kokių trylikos valandų.

Dabar čia, „Lokio” užeigoje, Niutonas staiga pasijuto išsekęs ir reikalingas miego, bet jaudulys neleido užmigti, norėjosi veikti. Užvalgęs sriubos, prie vakaro šviesos jis paskaitinėjo, abejingai stebėdamas per medines grindis nuskuodžiančią žiurkę. Kaip buvo sutarta, lygiai dešimtą išgirdo savo draugą prisiartinant koridoriumi ir tyliai pabeldžiant į miegamojo duris. Nuėjęs prie jų ir atidaręs, išvydo Nikolia Fatiją diu Diuiljė. Su savo juodomis, kaskadomis krintančiomis garbanomis diu Diuiljė atrodė jaunesnis ir gražesnis, nei prisiminė Niutonas; o juodu tebuvę išsiskyrę vos tris savaites. Niutonas pakvietė jį įeiti ir jaunesnysis vyras su plačia šypsena žengtelėjo priekin. Abu apsikabino.

— Kas jūsų veidui? — kupinas užuojautos paklausė Fatijas.

— Niekis, — nekantriai atsakė Niutonas ir nusisuko į šalį.

— Atrodote prislėgtas, drauge mano. Kas nors nutiko?

— Toks nedidukas incidentas Kembridže. Nieko baisaus, nėra reikalo jums rūpintis, gerasis Fatijau. Na, ar esate pasirengęs?

— Padariau ką galėjau, sere. Tai, ko prašote, nelengva. Įprastiniai dalykai mažai vaisingi, bet aš padariau viską, kas žmogui įmanoma. Mudu su Landsdaunu esame čia jau dvi savaitės ir surinkome viską, kas reikalinga. Aš kasdien tikrinu dėželes, ir nors negalime delsti nė sekundės, tikiu, kad viskas bus gerai.

Niutonas tyrinėjo gan jauną diu Diuiljė veidą.

— Gera žinia.

— Brangenybė saugi?

— Žinoma, saugi. Nagi, darsyk viską pakartokime.

Po trisdešimties minučių juodu drauge paliko užeigą.

Iki koledžo eiti buvo netoli, ir abu įveikė kelią tylomis. Ten juodu pasitiko trečias vyriškis, į kurį abu visada kreipdavosi kaip į „poną Landsdauną”. Jis buvo dar aukštesnis už Fatiją diu Diuiljė, bet veikiau raumeningas, o ne lieknas, žylančiais ties smilkiniais plaukais. Kiekvienas jų nežymiai nusilenkė.

— Malonu jus matyti, — tarė Landsdaunas. — Viską turite?

Niutonas paplekšnojo sau palaidinę po kairiu petimi.

— Viskas gerai.

— Tuomet turėtume tęsti. Sekite paskui mane.

Lansdaunas nusivedė juodu per koledžo kiemą ir priedurį, iš kurio jie pateko į ilgą siaurą koridorių su daug durų po kairei ir po dešinei. Prie ketvirtų durų kairėje trejetas vyrų sustojo. Lansdaunas išsitraukė iš kelnių kišenės raktą ir pasuko spynoje. Suėmęs už durų rankenos, pamažu nulenkė ją ir nestipriai stumtelėjo.

Tiesiai prieš juos buvo kitos durys. Šios buvo atdaros ir pro jas matėsi statūs siauri akmeniniai laiptai, vedantys tamson. Laiptų viršuje į laikiklį sienoje buvo įstatytas deglas. Landsdaunas paėmė jį ir žengė į angą.

Nulipę neilgą laiptų maršą, jie atsidūrė patalpoje, pilnoje stelažų ir lentynų, ant kurių rikiavosi daugybė šimtų butelių vyno, portveino ir brendžio: koledžo vyno rūsyje. Landsdaunas nusivedė juodu į tolimąjį rūsio galą ir sustojo prie sienos. Ši buvo šalta ir drėgna. Landsdaunas lėtai slinko delną siena. Nors laikė deglą prikišęs arti akmens mūro, regis, vadovavosi veikiau lytėjimu nei rega. Po sekundėlės jo plaštaka sustojo ir pirštai apsikabino mažą tamsų metalinį žiedą, kurio perimetras buvo ne didesnis už ginėjos. Jisai stipriai trūktelėjo, ir visi išgirdo lyg krintančio sunkaus svorio garsą. Labai pamažėle sienoje atsivėrė plokštė, atidengdama angą, ne platesnę už žmogaus pečių plotį.

Landsdaunas kreipėsi į savo bendrus:

— Ką gi, ponai, prasideda mūsų vakaro darbas. Ar pasirengę tęsti? 18 skyrius

Penktą valandą ryto Filipo namai turėjo savotiško žavesio, kurio gerokai stigo Lauros gyvenime mažų mažiausia pastaruosius du dešimtmečius. Grinvič Vilidže penkta ryto ne tiek labai skyrėsi nuo bet kurios kitos valandos. Savo bute jai dieną ir naktį ištisai girdėdavosi miesto transporto triukšmas, įskaitant sirenų kauksmą ir automobilių signalus. Foninis ūžesys, kurį ji iš tikrųjų pastebėdavo, kai šio nebelikdavo. Čia, šioje mieguistoje priešaušrį gyvenvietėje, Oksfordšyre, Niujorko automobiliai jai buvo tiek pat realūs kaip Pinokis.

Laura, apsisiautusi pečius vilnone skraiste, mėgino sušilti prie viryklės, laukdama, kol užvirs virdulys. Paskui, nešina puodeliu karštos stiprios kavos, per priemenę ji nuėjo į pagrindinę svetainę su žemų sijų lubomis ir erkeriniais langais aliuminio rėmais. Grindų lentos girgždėjo, tad, bijodama pažadinti miegančius viršuje Filipą ir Džo, ji uždarė paskui save duris. Uždegė porą lempų ir nuėjo prie židinio. Jame dar buvo likę šiek tiek šilumos iš vakaro, kai lankėsi Tomas ir jie tiek daug sprendę apie žmogžudysčių datas — tų, kurios jau buvo įvykusios, ir tų, kurios, jautė ji, tikrai įvyksiančios. Iš tiesų, jeigu jos mintys teisingos, tai dar viena jauna moteris kur nors netoliese nuo čia dabar turėtų gulėti negyva, o jos kūnas veikiausiai iki šiol neaptiktas.

Gurkšnodama kavą, Laura vaikštinėjo po kambarį ir išsiblaškiusi žvelgė į paveikslus, kuriuos Filipas turėjo pasikabinęs ant sienų. Trys buvo tapyti jo motinos — fantastiški, drąsūs spalvų blokai su mažutėmis tęvomis figūromis, stovinčiomis pirmame plane: figūros, kurias tartum buvo beištinkąs kažkas neįvardijamai baisaus. Tie tapybos darbai nebūtų atrodę ne vietoje kokiame nors Manhatano dviaukščiame bute ar kokioje nors Milano studijoje, ir galbūt, mąstė ji, keletą tokių ten vis dėlto būtų galima rasti.

Jei kalbėtum apie meną, tai Filipo skonis buvo eklektiškas. Greta modernių savo motinos paveikslų jis turėjo pasikabinęs ir keletą karalienės Viktorijos epochos aliejinių drobių, ir netgi porą praeito amžiaus penktojo dešimtmečio pradžios peizažų. Ant tos pačios sienos greta šių galima buvo pamatyti keletą jo mėgstamų fotografijų, daugiausiai abstrakčių, padarytų XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje. O negana to visko, greta buvo pakabinęs ir kažkiek senoviškai atrodančių šeimyninių portretų — asmenybes iš devynioliktojo šimtmečio, proproprosenelius su skrybėlaitėmis ir stačiomis apykaklėmis atlenktais iš priekio snapeliais.

Praeitą vakarą Tomas probėgšmais kažką pasakęs — tuomet Laura ne itin klausiusis, bet dabar tai šaukte šaukėsi jos dėmesio. Ji atsisėdo ir įsistebeilijo į pilkus pelenus bei žarijas židinyje. Pagaliau prisiminė. Tomas pasakojęs apie penkių kūnų konjunkciją. „Tai taip reta, — pasakęs jis, — jog pasitaikė galbūt dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai”.

— Žinoma, — garsiai ištarė ji. — Žinoma. Dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai. O tai reiškia, kad tai turėjo būti įvykę keletą kartų ne per seniausioje praeityje.

Pašokusi Laura nuėjo prie kompiuterio. Susirado „Netscape”, išsitraukė „Istorija” ir praslinko pelės rodyklėle žemyn, kad atidarytų pirminį almanac.com puslapį. Tomas palikęs jai savo slaptažodį, jeigu prisireiktų, ir prisiminusi, kaip jis darbavęsis išvakarėse, surinko reikalaujamose eilutėse informaciją ir nuspaudė „įeiti”. Nugėrusi gurkšnį kavos, stebėjo ekraną keičiantis, iki pasirodė naujas puslapis. Langelyje prie pat ekrano apačios, pavadintame „Penkių kūnų konjunkcijos Kristaus metais 1500–2000”, ji išvydo tris datas: 1564,1690,1851.

Laura nusišypsojo pati sau ir pabarbeno pirštais į kompiuterio stalelį. Paskui, sugrįžusi prie klaviatūros, išėjo iš tinklalapio, išsikvietė „Google” ir surinko: „1851 + Oksfordas + žmogžudystės”.

Rezultatai nuvylė. Savuoju neprilygstamu miklumu paieškos sistema iškėlė mišrainę tartum netikrų sąsajų su tais trim žodžiais. Sąrašo viršuje buvo medžiaga apie 1851-ųjų Didžiąją parodą. Žemiau ėjo nuorodos į tais metais įvykusį Pietų Londone policininko nužudymą. Kiti puslapiai siūlė įžvalgas į Oksfordo žodyno pateikiamą žmogžudystės definiciją, 1851-alsiais išleistas knygas su žodžiu „žmogžudystė pavadinime, o kairiojo laukelio įrašas siūlė pereiti prie amerikiečių akustinio popso, dueto, pavadinimu „Žmogžudystė Oksforde”.

„Google” surado daugiau nei du tūkstančius sąsajų su tais trim žodžiais, ir Laura pasiryžo nepasiduoti. Du toliau einantys puslapiai buvo užpildyti visokių niekniekių, daugiau sąsajų su Oksfordo žodynu ir dar gausybės visko apie Didžiąją parodą. Jau beketinanti pabandyti kokį nors kitokį žodžių derinį, Laura praslinko žemyn iki 60 — 80 sąsajų ir jos akys už kai ko užkliuvo. Perpus iki ekrano apačios buvo sąsaja: „Viktorijos epochos psichas? Brolis Normanas taip mano.” Ji nuvedė žymeklį prie sąsajos ir bakstelėjo pelę.

Tai buvo akį rėžiantis diletantiškas puslapis ir didžiuma medžiagos tartum ribojosi su kliedesiais. Pavadinto Brolio Normano sąmokslų archyvas kūrėjas — Normanas, spėjo Laura — tartum buvo apniktas manijos įprastoms temoms: Rozvelui37, Kenedžio nužudymui, princesės Dianos mirčiai Paryžiuje, CŽV planui už rugsėjo 11-ąją suversti kaltę niekuo dėtam Bin Ladenui. Buvo mačiusi visa tai ir anksčiau, tad nekreipė dėmesio į rėksmingas antraštes kairiame pakraštyje, žadančias: „Nauji atradimai, kurie sukrės jūsų pasaulį”. Nekantriai praslinkusi žemyn, aptiko antraštę, kuri teikė šiek tiek vilčių: „Oksfordo žudynės: karalienės Viktorijos epochos Mensonas38?”

Deja, pozicija susidėjo iš ne daugiau kaip trijų pastraipų. Kvapą gniaužiančia proza „brolis Normanas” dėstė šykščius faktus, žinomus sąmokslo teoretikams. Trys žmogžudystės Oksforde, Anglijoje, 1851-ųjų metų vasarą. Nužudytos ir sudarkytos trys moterys. Gal tai galėjęs būti jaunas Džekas Skerdikas beveik keturiasdešimt metų prieš tai, kai vėl pasirodė Rytų Londone? Ar tai buvo sąmokslas, kaip teigė britų parlamentas? O gal satanistinės potekstės?

Staiga pavargusi, Laura pasitrynė akis ir išgėrė kavos likutį. Jeigu 1851-aisiais Oksforde būta serijinių žmogžudysčių, nejaugi ji nebūtų apie jas girdėjusi? Nematančiomis akims ji žvelgė į ekraną, leisdama mintims klaidžioti po galvą.

Galbūt žmogžudystės buvusios užmirštos. Kaip nuodugniai policija tirdavo anais laikais? Ar nužudymai buvę metodiškai užprotokoluoti? Ar prieš daugiau kaip pusantro šimtmečio Oksforde ėjęs koks nors laikraštis?

Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų. Dar blogiau, kai Laura pamanydavo jau atskleidusi mįslės kamputį, užplūsdavo dar daugiau galvosūkių. Ji teturėjo dėlionės fragmentėlius, keistenybes, nepritampančias viena prie kitos. Iš tikrųjų tie fragmentėliai tartum buvo patekę iš visiškai kitų dėlionių, ir tai, ką ji vis atrasdavo, buvo naujos dalelės galvosūkio, iš pažiūros neturinčios nė jokios sąsajos su kitomis. Ji svarstė, ar nepasiknaisiojus dar kituose sąmokslo teorijos tinklalapiuose, bet ne itin buvo tam nusiteikusi.

Tačiau ji jau įsitikino, kad kažkoks nūdienos žmogžudys veikia pagal kažkokią paslaptingą astrologinę darbotvarkę ir kad, jeigu tikėtum „broliu Normanu”, kažkas tokio gana panašaus įvykę paskutiniosios konjunkcijos metu ir galbūt per ankstesniąją ir dar ankstesniąją. Ir kad sąsaja — astrologija, okultizmas, kažkoks keistas alcheminis ryšys. Visi tie metai patirties, kurios Laura įgijo domėdamasi žmogžudystėmis ir korupcija Niujorke, niekuo negalėjo padėti. Bet stebeilydama į žydrą ekraną, kuriame „brolio Normano” žodžiai pamažėle nebeteko ryškio, ji aiškiai žinojo, koks būsiąs kitas jos ėjimas.

Po dviejų valandų Laura sėdėjo traukinyje į Londoną, pro suodiną langą žvelgdama į skriejančius prošal rasotus laukus. Nepažadinusi Filipo, bet palikusi jam raštelį, kad išvykstanti dienai į Londoną, sekdama savo aptikta nauja informacija, ir kad jeigu būsią kokių nors naujienų, turįs būtinai iškart jai paskambinti į mobilųjį.

Mintis aplankyti Čarlį Takerį dabar atrodė savaime suprantama. Studijų metais jis buvęs vienas iš geriausių jos draugų, ir po koledžo laikų juodu kurį laiką palaikę ryšį. Jis buvo vienas iš įdomiausių ir dinamiškiausių jos kada nors pažinotų žmonių. Esekso darbininkų klasei priklausiusi šeima suteikė jam ryškią biografiją. Jo tėvas turėjo prekystalį Sautendo prekyvietėje, o motina, buvusi striptizo šokėja, trisdešimt vienerių pasimirė nuo vėžio. Jis įstojo į Oksfordą turėdamas geriausius tais metais pažymius šalyje, bet nekentė to miesto ir universiteto bemaž dėl visko. Socialistų partijos aktyvistas, bent tris kartus per plauką nebuvo pašalintas iš universiteto, o dar neturėdamas nė dvidešimt vienerių buvo apklausiamas MI639 dėl savo veiklos kažkokioje ekstremistinėje kairiųjų grupuotėje. Trečiame kurse jis tiek daug laiko skyręs medžioklių sabotažams, demonstracijoms ir slaptai anarchistinei veiklai, jog vos nepraleido pagrindinio baigiamojo egzamino. O labiausiai stebino tai, kad Čarlis vis dėlto baigė matematikos fakultetą pirmuoju.

Laura niekada nė kiek nesidomėjo politika, ir galbūt kaip tik tai sudarė jųdviejų artimos draugystės pagrindą. Kaip amerikietei, jai ne itin rūpėjo šiuolaikinė Britanijos politika, nors šios ankstesniųjų šimtmečių politika ją žavėjo ir turėjo įtakos Renesanso meno studijoms. Ji mėgo Čarlį dėl jo energijos, sąmojo ir nepaprastai aštraus proto. O vyriokas mėgo ją, — Laura taip spėjo, — dėl to, kad jai nerūpėjo jo pažiūros: ji buvo tuščias popieriaus lapas, į kurį jis galėjo rašyti visus politinius šūkius, kokius tik norėjo.

Kaip tik Laurai bepaliekant Oksfordą Čarlis pradėjęs grupinio šifravimo teorijos studijas filosofijos daktaro laipsniui įgyti. Ši sritis, laiškuose jis tvirtino jai, esanti tiek toli nuo žmogiškųjų banalybių, kiek tik galinti būti. Tai jį tartum tenkino, tačiau kartą be aiškios priežasties jis viską metė ir dingo. Paskutiniame laiške, kurį Čarlis atsiuntęs jai iš Oksfordo, jis paprasčiausiai parašęs, jog pasitraukia, — nieko nepaaiškindamas, nei pateikdamas kokių nors smulkmenų.

Ir taip likę, kol prieš metus į Lauros butą Grinvič Vilidže atėjęs atvirukas — nuo Čarlio ir su Londono pašto spaudu. Ketinąs aplankyti Valstijas, parašęs, ar nenorėtų ji susitikti su juo Niujorke?

Žinia, šią vietą jis niekinęs, nors Laura iš jo akių matė nenuslepiamą žavėjimąsi visu tuo puikumu. Juodu nuėję į vieną užkandinę Vakarų 34-ojoje gatvėje ir ji klausėsi jį šaipantis iš Manhatano tuštybės, bet, kaip Laura suprato, vyriokas nepajėgė nuo jos visiškai užmaskuoti giliai užslėpto pripažinimo, kad šis miestas — tai iš tikrųjų kažkas stulbinama.

Prieš kelerius metus Čarlis perkopė keturiasdešimtį ir — dabar galėjo tai prisipažinti — buvo pavargęs: pavargęs nuo radikalizmo, pavargęs nuo to, kad regėjo tiek maža naudos iš savo pastangų, pavargęs nuo gyvenimo. Nedaug trūko, kad būtų pasidavęs, prisipažino jai. Maždaug prieš dešimtį metų buvo pradėjęs rašyti knygą apie tryliktojo šimtmečio matematikų ratelį, kuris tapo žinomas kaip „Oksfordo skaičiuokliai“: Viljamas Haitsberis40, Ričardas Svainshedas41, Džonas Dambltonas42 ir iškiliausias — Tomas Bredvordainas. Bet taip šios ir nepabaigęs. Užtat tas mokslinis darbas įtraukęs jį į tyrimo kryptį, nuvedusią prie filosofo eretiko Rodžerio Bekono, o nuo čia — į visą viduramžių okultizmo pasaulį.

Baigėsi tuo, papasakojo jai, kad prieš kelerius metus jis spjovęs į politiką ir susižavėjęs alternatyviais gyvenimo būdais. Giliai pasinėręs į misticizmą, okultizmą ir tai, apie ką atsiliepė kaip „turtingą intelekto papilvę“. Atidaręs netgi knygynėlį — netoli Britų muziejaus Blumsberio rajone — pavadinimu „Baltasis Elnias”, kuris prekiavo mistine ir alternatyviąja literatūra. Iš tos įstaigėlės šiaip taip užsidirbdavęs pragyvenimui ir taip pat turėjęs laiko bei išteklių toliau tęsti savo mokslinius tyrinėjimus. Laura buvo šiek tiek nustebinta tokių Čarlio gyvenimo posūkių. Jos pačios niekada nė kiek nedomino okultizmas. Bet po kurio laiko, klausydamasi toliau, ji nusprendė esant visai logiška, kad jį sužavėjo tokios idėjos. Ir netiesiogiai kaip tik Čarlio apsilankymas pakišo jai mintį rašyti trilerį apie Tomą Bredvordainą ir sąmokslą nužudyti karalių Edvardą II. Dabar, keliaujant į Londoną ir tikintis susirasti Čarlį ramiai sėdintį savo knygynėlyje, ją nuvėrė kaltės jausmas, kad per visas tas tris viešnagės Anglijoje savaites nesugebėjusi susisiekti su juo. Netgi jam nepranešusi, kad ketinanti atskristi iš Valstijų.

Kelios minutės po aštuonių trisdešimt atvykusi į Padingtono stotį, Laura sėdo į metro Voreno gatvės kryptimi. Išnirusi viršun į intensyvų rytmečio transporto eismą, sumojo, kad kaip dėl Čarlio pasirodysianti per anksti. Stengdamasi šiaip taip prastumti laiką, ji užsuko kavos su raguoliu į „Starbuck’s”43, o paskui pėsčiom Totenhem Kort Roudu patraukė pietų kryptimi. Kažkurioje interneto kavinėje stabtelėjo pasitikrinti savo elektroninio pašto, nusipirko laikraštį ir ilgai mėgavosi antru puodeliu kavos, o paskui patraukė į rytus pro Senter Pointą44 ir Naująja Oksfordo gatve, turėdama tikslą susirasti skersgatvį, kuriame, žinojo, yra įsikūręs „Baltasis Elnias”. Pakeliui paskambino Filipui į mobilųjį, bet sulaukė tik paslaugų tarnybos atsakymo.

Pasukusi į siauroką, bemaž keturių jardų pločio gatvelę, iš kurios buvo matyti Britų muziejus, ji pastebėjo mažytę parduotuvėlę, kurios vitrina buvo aukštai užversta knygomis. Virš durų kabojo labai senamadiška tapyta iškaba su puikiu baltu elniu.

Iš lauko knygynėlis atrodė tamsus, tylus ir uždarytas, bet jai stumtelėjus durys švelniai prasivėrė. Į ją padvelkė seno popieriaus kvapas ir cigarečių dūmų tvankuma. Nuo sutrūkinėjusių lubų kybojo vienut viena elektros lemputė, plikos grindų lentos buvo numindžiotos ir subraižytos. Kiekvieną sienų colį slėpė lentynos, prikrautos visokių pavidalų, spalvų ir dydžių knygų. Buvo tamsoka, bet keistai jauku.

Tolimajame patalpos gale stovėjo senas rašomasis stalas bjauriai drožinėtomis uosinėmis kojomis ir popieriais nuklotu viršumi. Vienoje pusėje ant jo stovėjo senoviškos išvaizdos kompiuteris, kitoje — perpildyta peleninė. Šiukšlių krepšys greta stalo taip pat su kaupu pilnas suglamžytų popierių bei kito šlamšto. Už rašomojo stalo patalpos gale durys, vedančios į sandėliuką, buvo atlapos. Iš vidaus sklido blausi oranžinė šviesa, ir Laura girdėjo švilpiant virdulį. Po kelių akimirkų pro duris pasirodė vyriškis ir pasuko prie rašomojo stalo. Tartum visiškai nematė jos čia stovint. Jam iš lūpų karojo cigaretė, o delne laikė apglėbęs didelį purvinos išvaizdos puodelį. Laura kostelėjo.

— Dieve mano! — sušuko Čarlis ir taip nerūpestingai padėjo ant stalo puodelį, jog baltinta arbata išsiliejo ant šūsnies popierių šalimais. Užgesinęs peleninėje cigaretę, jis ištiestomis rankomis puolė priekin aplink stalą pasisveikinti. — Laura, vaikuti, — tarė apkabindamas.

Ji sukikeno ir prigludo prie jo.

Čarlis nustūmė ją nuo savęs per rankos atstumą.

— Praradusi svorio, mergužėle, ir tavo plaukai per trumpi. — Akcentas grynai eseksiškas, nė kiek nesugadintas Oksfordo, mistinės literatūros ar pusės dešimtmečio Blumsberyje. — Gal arbatos?

— Ne, dėkui. Čarli, ką tik prisigėriau tiek kofeino, jog užteks metams. Bet, vaikine, gera matyti tave.

Jis pritraukė seną, suklypusią kėdę ir nušluostė delnu šios sėdynę. Paskui nužirgliojo prie durų, užrakino ir apvertė lentelę „atidaryta”.

— Tu nežinai, kiek čia plūsta žmonių. — Jis nusijuokė ir klestelėjo ant kėdės už rašomojo stalo.

Čarlis niekada negalėjo pasigirti pavyzdine sveikata, visada stigo svorio ir buvo pablyškęs, bet dabar atrodė išties suvargęs ir gerokai senesnis nei keturiasdešimt ketverių. Paskutinį sykį Laura jį mačiusi vos prieš metus, bet nuo tada jis netekęs plaukų, svorio, netgi netekęs dar daugiau savosios odos spalvos. Atrodąs labai nekaip, tartum kamuojamas kažkokios mirtinos ligos, padarė ji išvadą.

— Čarli, man nemalonu sakyti, bet atrodai baisiai.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Sunkiai dirbau, Laura. Tačiau jaučiuosi puikiai. Tik va, slenka plaukai, — persibraukė delnu krintančias ant ausų retas riebaluotas sruogas. — Šiaip ar taip, dėl manęs nesirūpink. — Jis pasičiupo nuo stalo šalia šūsnies popierių pakelį cigarečių, išsitraukė vieną ir prisidegė senamadišku žiebtuvėliu. — Taigi kas atvedė tave į šį užkampį?

— Po teisybei, tai tu.

— Ką sakai, nejaugi?

— Buvau bepradedanti rašyti naują romaną, knygą apie Tomą Bredvordainą. Prisimeni, mudu kalbėjomės apie jį aną vakarą Niujorke? Tau išvykus, pradėjau austi šiokius tokius apmačiukus.

— Tu pasakei, buvai bepradedanti — būtuoju laiku. Tave ištiko rašytojo krizė?

Laura apsidairė po tūkstančius knygų nuo grindų ligi lubų. Staiga pasijautė labai nesmagiai.

— Ne, tik geresnis sumanymas.

— Varyk toliau.

— Tu matei žinias apie nužudymus Oksforde?

— Taip, — patvirtino jis keistokai.

— Ką gi, ar galiu tavimi pasitikėti? Kaip senu draugu?

— Žinoma. — Jis atrodė nustebęs ir kartu šiek tiek užgautas. — Juk žinai, kad...

— Taip, atleisk. Tik... Na, policija visuomenei nepasakė visko, ką žino. Antra vertus, jie faktiškai vis tiek nusiteikę neigti — bent tuomet, kai su jais kalbėjausi.

— Kalbi mįslėmis, Laura.

— Mat tos žmogžudystės turi ritualinį aspektą. Ne, dar daugiau — žudikas laikosi grafiko, astrologinio grafiko.

Čarlio akys susiaurėjo. Jis ilgai traukė cigaretę.

— Sakai, žudikas veikia pagal grafiką, o tai reiškia, kad manai, jog jis dar nebaigė.

— Būtent taip ir manau. Bijau, jis tik pradėjęs.

— Aha. — Čarlis atsilošė į kėdės atkaltę, tyrinėdamas Laurą per besirangančius tarp jųdviejų dūmus. — Galėtum pradėti nuo pradžios? Man reikia susiorientuoti, kas kaip.

Laura papasakojo jam kiek drįso. Kai baigė, išsigando išvydusi, kad jis tapo dar blyškesnis nei paprastai.

— Tu kažką apie tai žinai, tiesa, Čarli?

Jis paskutinį sykį užsitraukė cigaretės ir pasiėmė iš pakelio kitą, prisidegdamas nuo gęstančio pirmosios galiuko.

— Kodėl taip sakai?

— Pažįstu tave. Prisimeni? — Laura pastebėjo, kokios purvinos jo panagės. Taip pat pamatė, kad dešinės plaštakos smilius ir didysis pirštas, pro kuriuos styrojo cigaretė, pageltę.

— Klausyk, tai, ką esu girdėjęs, tik gandai. Štai kaip okultistai nūdien veikia. Viskas eina per interneto pokalbių svetaines, bet mes privalome būti diskretūs. Jeigu moki kalbą, gali susišnekėti, kaip sakoma.

— Ir ką ta kalba tau sako, Čarli?

Kol giliai užsitraukė cigaretę, jo veidas tapo it kaukolės kaukė.

— Dedasi kai kas reikšminga, kai kas labai reikšminga ir labai bjauru.

— Ką turi omenyje?

— Viena tokia grupuotė, nedidelė grupuotė — supranti, visiškai anonimiška — žaidžia pavojingus žaidimus.

— Oksforde?

— Oksforde.

— Kokius žaidimus?

— To, brangioji, negaliu pasakyti, nes nežinau.

— Nežinai?.. Negali pabandyti spėti?

— Žmonės pernelyg bijo per daug apie tą dalyką kalbėti.

— Gerai. — Laura nepajėgė nuslėpti susierzinimo. — Suprantu, tai delikatu, bet praleisk smulkmenas — nupiešk man bendrais štrichais.

Čarlis vėl čiulpė cigaretę, pripildydamas orą dar daugiau pilkų dūmų. Galiausiai tarė:

— Kalbama, kad įsivėlę kai kurie labai seni vilkai. Nežinau, nei, atvirai kalbant, noriu žinoti, ką jie daro. Bet esu girdėjęs... — Jis visai dešimčiai sekundžių nutilo. — Esu girdėjęs, jog egzistuoja toks manuskriptas.

— Manuskriptas?

Čarlis užgesino užspausdamas cigaretę, nugėrė gurkšnį arbatos ir pasiėmė žiebtuvėlį. Uždegė šį, paskui užtrenkė dangtelį. Laura kaip įmanydama stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet kai ketvirtą sykį jis pakartojo tą pat veiksmą, ji staiga pasidavė priekin ir pačiupo iš jo žiebtuvėlį.

— Čarli... koks manuskriptas?

— Laura, pupyte, pasakyčiau tau, jei žinočiau, bet, supranti, tai viskas. Dabar žinai tiek pat, kiek ir aš. Kad ir kas už to slepiasi, yra labai stambi figūra ir, beje, svarbi ne tik visuomenėje. Turinti didelę įtaką. 19 skyrius

Palikusi „Baltojo Elnio” knygynėlį, Laura vėl pamėgino prisiskambinti Filipui, bet tesulaukė jo tinklo operatoriaus atsakymo. Nusivylusi užtrenkė mobiliojo dangtelį. Iš dalies ji bemaž sutiktų tikėti, kad vis dėlto Monro teisus ir kad astrologijos elementas tiesiog vien nesąmonė.

Po penkių minučių supypsėjo jos telefonas. Skambino Filipas.

— Jokių naujienų, — iškart pasakė jis. — Pas mane du praleisti tavo skambučiai. Atleisk, buvo išsekusi baterija. Kada grįžti?

Ji pasižiūrėjo į laikroduką.

— Jei jau esu čia, galėčiau gerai išnaudoti dieną. Veikiausiai suspėsiu į kokios penktos traukinį. Gal pasitiktum mane stotyje?

— Be problemų. Paskambink man iš Padingtono.

Laura įsėdo popiet į 5.29 traukinį, bet tai pasirodė esąs netikęs pasirinkimas: jis buvo prisikimšęs nuolatinių priemiestinių keleivių, dirbančių mieste. Laimė, ji atkakusi į Padingtoną anksti ir susiradusi sėdimą vietą; tačiau kad ir taip, didžiumą kelionės važiavo suspausta, nes beveik visi buvo beišlipą Oksforde. Ji praleido pirma savęs plūstelėjusių stoties link keleivių spūstį ir bemaž paskutinė išlipo iš vagono. Praėjo pro barjerą, atidavė bilietą kontrolieriui ir išvydo Filipą, laukiantį jos prie durų į gatvę.

— Kai kas įvyko, ar ne? — paklausė Laura, susigrūsdama rankas į kišenes. Pažvelgė žemyn sau į kojas, paskui giliai atsidususi susitiko su juo akimis. Jis apsikabino ją per pečius ir nusivedė prie automobilio, kurį buvo pastatęs vos už keleto jardų. Žvarbiame ore jųdviejų iškvepiamas oras kilo baltais garų kamuolėliais. Buvo giedras, žvaigždėtas vakaras ir temperatūra staigiai nukritusi.

Ji įsirangę į mažučio seno MGB keleivio vietą, ir Filipas įjungė gan silpną salono šildytuvą beveik maksimaliu pajėgumu.

— Taigi pasakok, — galiausiai tarė ji ir atsiduso. — Ir negailėk šiurpių smulkmenų.

Filipas užvedė variklį ir įstūmė pavarą. Atbulom išslinkę iš stovėjimo vietos, juodu įsiliejo į eilutę automobilių, laukiančių įsukti į Botli Roudą.

— Ketinau tau paskambinti, — pradėjo jis. — Bet buvau iškviestas vos prieš valandą, kai tu jau sėdėjai traukinyje, ir pamaniau, jog bus geriau, jei aš...

— Žinoma, Filipai, viskas gerai. — Laura geibiai jam šyptelėjo. — Nepykstu ant tavęs. Tik esu... sukruštai pikta. Taškas. Taigi kas atsitiko?

— Pasak teismo medikų, žmogžudystė įvyko tarp praeito vakaro aštuntos ir dešimtos. Šįsyk porelė, šiaip braižas lygiai toks pat.

— Porelė?

— Jauni meilužiai. Užklupti in flagrante45.

— Ir... tik nesakyk man, kad... buvo išimti merginos inkstai.

— Taip. — Jis pažvelgė į ją šiek tiek nustebęs.

— Traukinyje truputėlį paskaitinėjau. Evelinos Tarintaros „Senovės astrologiją”. Žinoma, šlamštas, bet esama kai kurių naudingų užuominų, kad būtų galima sekti visu tuo tikinčiojo mintis. Venera, planeta, kuri praeitą vakarą įėjo į Aviną, susijusi su inkstais. Įsivaizduoju, žudikas paliko dar vieną monetą — šįsyk varinę?

Filipas linktelėjo.

— Teisingai atspėjai. Taigi kaip dera planetos, datos ir metalai?

— Sprendžiant iš to, ką Tomas surado, atrodo, kad dar dvi planetos turi prisidėti prie konjunkcijos, Marsas ir Jupiteris, ir planuojamos dar dvi žmogžudystės. Pasak ponios Tarintaros knygos, Marsas susijęs su geležimi ir tulžies pūsle, Jupiteris — su alavu ir kepenimis.

Filipas vėl linktelėjo, bet nieko nepasakė.

— Taigi ši paskutinė žmogžudystė? — dalykiškai paklausė Laura.

— Dvejetas studentų, namas Rytų Oksforde. Juodu mylėjosi, kai žudikas smogė. Abiem aukoms perpjautos gerklės. Vaikinas... — jis trumpam nutilo. — Saimonas... Saimonas Veldingas, po to, kai buvo išsiųstas anapilin, neliestas. Mergina, Samanta Turou, graži... — Juodu įsuko į pagrindinę magistralę, ir Laura matė įsitempiant Filipo skruostų raumenis.

— Inkstai iš jos buvo išimti chirurgiškai tiksliai. Pasak laboratorijos vyriokų, nusikaltimo vietoje nepalikta nė vienintelio pirštų atspaudo, nei prakaito DNR — visai kaip pirmaisiais dviem atvejais. — Staiga jis trenkė delnu į vairą, ir Laura krūptelėjo.

Pro šoninį langą ji žvelgė į skriejančius pro šalį pastatus. Priekyje šviesoforas užsižiebė raudonai, ir Filipas sulėtinęs greitį sustojo.

— Kūnai aptikti tik šiandien pavakarę. Porelė mylėjosi kelių studentų bendrai išsinuomotame name. Kiti du studentai su savo partnerėmis sugrįžo apie vidurnaktį. Visi pasuko tiesiai į lovas, o rytą išvyko į koledžą. Tik kai grįžo po paskaitų, kažkuris pastebėjo kruvinus pėdsakus ant laiptų aikštelės kilimo, vedančius iš porelės kambario. Negirdėdami pas Saimoną su Samanta nė garso, maždaug be penkiolikos penkios jie pasibeldė į miegamojo duris. Policija atvyko ten tuoj po penkių, o man paskambinta apie pusę šešių.

— Ar jaunimėlis pasakė, kada paskutinį sykį matė aukas?

— Visi išėjo apie septynias.

— Na, tatai nepadeda susiaurinti iki tikslaus nužudymo laiko, bet dabar tikriausiai Monro manimi tiki?

— Spėju, turbūt tiki, — atsakė Filipas. — Jis nori pasimatyti su mumis... pas save namie.

Monro vieno miegamojo butas buvo masyviame šiaurinio Oksfordo name ir sudarė visišką priešingybę mažam neišvaizdžiam jo kabinetui policijos nuovadoje. Skoningai apstatytas ir stilingai dekoruotas, jis demonstravo visai kitokią šio žmogaus pusę.

Svetainė — erdvi, aukštomis lubomis, su židiniu, kurio pakuroje degė tikros malkos. Virš židinio kabojo didžiulis šiuolaikiškas abstraktus paveikslas. Sienos nudažytos blyškia žaluma, o pora kreminės spalvos švediškų sofų teikė aplinkai dar daugiau šilumos. Apšvietimas buvo prislopintas, o iš poros, regis, brangių garso kolonėlių sklido švelni melodija iš Brajano Inou46 albumo.

— Sėskitės. — Monro mostelėjo į vieną iš sofų. — Žinau, jums atrodo, ponia Niven, kad turėčiau jūsų atsiprašyti, — pradėjo jis. — Bet aš taip nemanau. Tačiau išties norėjau padėkoti jums už informaciją, kurią mums suteikėte.

— Norite man padėkoti? Tik tiek?

— Na, ką...

— Mane stebina, kad ne kažkiek turėjote kuo remtis šioje byloje, detektyve vyresnysis inspektoriau. Tai, ką mudu su Filipu papasakojome, gal ir nebūtų atvedę prie žudiko, — kol kas, — tačiau tai nusipelno daugiau nei vien tik dėkui.

Dabar jau sutriko Monro.

— Atleiskite, aš ne visai...

— Ne visai suprantate? Ką gi, pirmiausia liaukitės mane vadinęs „ponia Niven”. Mano vardas Laura. O antra, manau, kad aš nusipelniau vietos šiame tyrime.

Monro įsistebeilijo į ją, ir tamsios jo akys vėrė dar skvarbiau nei paprastai.

— Kodėl turėčiau taip pasielgti? — paklausė.

— Manau, Laura savaip žavingai nori pasakyti, — įsiterpė Filipas, — kad gali mums padėti. Ir, užprotokoluokite, aš su ja sutinku.

— Be to, aš turiu šiokios tokios papildomos informacijos, kuri gali būti naudinga, — šaltai pridūrė Laura.

— Kokios gi informacijos? — Monro nepajėgė paslėpti vis didėjančio savo irzulio.

— Kodėl turėčiau jums pasakyti? — atšovė Laura.

— Todėl, ponia Niven, kad jeigu to nepadarysite, apkaltinsiu jus nutylint liečiančią žmogžudystės tyrimą informaciją, štai kas.

— Dievaži, paklausykite, — metė Filipas. — Juk tai juokinga. Abu elgiatės kaip vaikai.

Monro pamažu atsistojo.

— Atleiskite, — tarė. — Buvau šiurkštus. Gal neatsisakytumėte abu ko nors išgerti?

Laura papurtė galvą.

— Ne, dėkui, — atsisakė Filipas.

Monro nuėjo prie riešutmedžio spintukės, išėmė butelį škotiškojo, krištolinę taurelę ir įsipylė šlakelį.

— Aš visiškai pasitikiu savo žmonėmis, — tarė jis, — ir savo metodais. Taigi pageidaučiau, kad praneštumėte man tą naują informaciją ir visa kita, ką sužinojote apie šią bylą. Ir aš mielai užmiršiu, kad kada nors man grasinote ką nors nutylėti.

Laura giliai įkvėpė oro ir atrėmė Monro žvilgsnį.

— Puiku, detektyve vyresnysis inspektoriau. Privalau bendradarbiauti, bet tuo pat metu jūs negalite man uždrausti pačiai vesti šių nusikaltimų tyrimą.

— Jūs teisi. Negaliu. Bet lygiai taip pat galiu pritaikyti jums straipsnį, jeigu atsisakysite suteikti vertingos informacijos ar kaip nors kitaip trukdysite mano komandos darbui.

— Žinoma, galite. Bet to neatsitiks..

— Ir jūs sakote, kad šis jūsų draugas tvirtina visai nenumanąs dėl to manuskripto turinio? — prašneko Monro, kai Laura pabaigė.

— Matyt, taip.

— Ir tai viskas, ką jūs žinote?

— Viskas.

Trumpą sekundėlę Laura pastebėjo Monro veidu šmėstelint įtarimo šešėlį, bet tuojau šis dingo.

— Ką gi, dėkui ir už tai, — tarė jis ir išlenkė taurelę. — Gal man atleisite, turiu peržiūrėti krūvą popierių.

Filipas suspaudė Laurai alkūnę ir vos pastebimai papurtė galvą, perspėdamas, kad nesiginčytų. Buvo metas išeiti.

Įsėdęs į automobilį, Filipas iš vidaus atrakino keleivio dureles. Laura įsmuko į įdubusią sėdynę. Jis įstatė į uždegimo spynelę rakčiuką, bet nesiskubino užvesti variklį.

— Juk tu ne viską pasakei Monro? — paklausė.

Laura nusišiepė ir kilstelėjo antakius.

— Pernelyg gerai mane pažįsti, brangusis.

— Na, klok.

Ji papasakojo jam apie sąmokslo teorijas ir 1851-ųjų žmogžudystes.

— Labai gerai, kad neužsiminei jam apie tai. Tikriausiai būtų pamanęs, kad tu galop kuoktelėjai.

— Aha, matyt, esi teisus.

— Tad ką ketini dabar daryti, Holmsai?

— Ką turi galvoje?

— Po to, kai Monro pasiuntė tave velniop.

— Ak, tai? — Laura niekinamai prunkštelėjo. — Tokie žmonės kaip Monro daro mane dar ryžtingesnę.

Pro savo svetainės langą Džonas Monro stebėjo Filipo automobilį išsukant iš įvažos. Paskui vėl prisipylė taurelę ir atsisėdo ant vienos iš sofų.

Tokia jau jo laimė, mąstė, kad gavo susidurti su šia įkyria amerikiete, kuri paleido iš skrynios visą kirbinę problemų. Antra vertus, turįs pripažinti, kad tai, ką ji išraususi, tikrai verčia susimąstyti. Tik reikalas tas, kad esama sričių, kurioms jis užtvėręs savo protą.

Kiek metų jau praėję nuo to paskutinio įvykio? Prisivertė sugrįžti mintimis atgal. Veikiausiai tai atsitikę 1989-aisiais. Tuomet dar tik dvejus metus buvo tarnavęs policijoje. Taip, tai buvo 89-ųjų pabaigoje, tais metais, kai juodu su Džeine susituokė. Sesilija Mur — ta moteris, kuri kone sužlugdė jo karjerą, dar kaip reikiant šiai nė neprasidėjus. Ji buvusi aiškiaregė ar bent taip tvirtino pati ir josios sekėjai. Ją pakvietė, kad padėtų surasti vieną merginą, Karoliną Marsden, jau trys savaitės kaip dingusią. Jis buvęs jaunas, naivus bei optimistiškas ir taip pat gerokai susižavėjęs Sesilija. Per daug pasitikėjęs ta moterimi ir jos galiomis, ir perniek eikvojo policijos laiką bei išteklius, įtikinęs savo vyresnybę, kad šis mediumas galėtų nuvesti juos iki dingusios merginos.

Sesilija padariusi didžiulį šou „ieškodama” Karolinos Marsden, pasitelkusi tai, ką ji vadino „nuotoliniu matymu”, suteikė policijai nuorodų, kur būtų galima surasti merginą.

Monro buvo suteiktos pernelyg laisvos rankos veikti savo nuožiūra, — dabar jis tai žinąs, — bet vis tiek čia joks pasiteisinimas. Tikėdamas Sesilijos Mur pasakojimais, kur Karolina laikoma, — gyva, viename rūsyje Ilinge, — jis įsiveržė ten vien tam, kad aptiktų, jog ši vieta — vienos pensininkų poros iš Bangalūro namai. Karolina ar bent pakankama jos dalis, pagal kurią teismo medikai įstengtų nustatyti tapatybę, buvo surasta po dviejų savaičių viename sąvartyne palei Hamersmito viaduką.

Po to įvykio pirmuosius penkerius metus kilti karjeros laiptais sekėsi labai lėtai, ir Monro išliko vien per savo atkaklumą ir ryžtą. Šios pastangos pražudė jo santykius su Džeine; 1993-iaisiais, vos po dvejų santuokos metų, juodu išsiskyrę bevaikiai.

Gurkšnodamas viskį, jis stebeilijo į liepsną židinyje. Argi galįs leistis vėl įtraukiamas į okultizmą? Bemaž visi nusikaltimų tyrimo padalinio vyriokai ir uniformuotieji, tada šaipęsi jam už nugaros, dabar buvo pasitraukę arba dirbo kitų miestų policijoje; vienas ar du, kurie dar prisiminė Sesiliją Mur, šįsyk nedrįstų nieko pasakyti. Bet esmė ne ta: tiesiog tai principo reikalas. Monro suvokė, jog jam pačiam nėra ko tikėti, kad šis astrologinis niekalas galėtų būti tikrąja žudiko motyvacija, nors ir žinojo, kad Laura Niven ir Filipas Beinbridžas — ne kokie pamišėliai. Po teisybei, turįs pripažinti, kad jie abu — protingi ir geranoriški žmonės, kurie jam tikriausiai būtų patikę, jeigu būtų sutikęs kitomis aplinkybėmis.

Ir, žinia, esama dar kito faktoriaus — to, kuo dar nepasidalijęs netgi su savo komanda. Jis skersai išilgai žinojo vietos policijos istoriją: tai buvęs vienas iš jo paauglystės pomėgių. Šios žmogžudystės buvo stebėtinai panašios į seniai pamirštas bylas, kai daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų, 1851-aisiais, buvo nužudytos trys jaunos moterys ir vienas Oksfordo studentas.

Monro padėjo taurelę ir nuėjo prie naujo kompiuterio, kurį vos prieš savaitę buvo nusipirkęs. Bakstelėjo pelę, ir kompiuteris atgijo iš ramybės režimo. Perėjęs prie paieškos sistemos, jis sekundėlę ar porą delsė, vėl prisimindamas savo susitikimą su Laura ir Filipu praeitą vakarą policijos nuovadoje. Kaip Laura pavadinusi tą tinklalapį? Pagaliau jis prisiminė ir dviem pirštais išstukseno almanac.com.

20 skyrius

Juodu sėdėjo kambaryje greta vidinės salės. Tai buvo nedidelė patalpėlė, oro kišenė akmenyje šešiasdešimt pėdų po Bodlio biblioteka. Sienos lygios, grindys išblizgintos, per vidurį dengiamos didelio plataus senovinio persiško kilimo. Ant šio stovėjo raudonmedžio stalas — plynas, išskyrus šilkinį takelį, nusidriekiantį visu paviršiumi ir nukarusį iš galų. Kambarėlis buvo apšviestas dviem tuzinais žvakių metaliniame sietyne, pakabintame per vidurį skliautėtų lubų. Dvejetas vyrų sėdėjo vienas priešais kitą.

— Esu be galo jumis nusivylęs, — bejausmiu balsu pasakė Mokytojas.

Akolitas, vilkintis kreminės spalvos drobiniu „Armani” kostiumu, baltais marškiniais plačia apykakle ir ryšintis šilkinį žaliai ir raudonai dryžuotą firminį „Louis Vuitton” kaklaraištį stambiu, Vindzoro stiliaus mazgu, sumegztu po pat Adomo obuoliu, sėdėjo ant lygiai tokios pat kėdės. Stebeilijo į Mokytoją kitapus stalo ir pasijuto blykštąs.

— Aš ketinau paaiškinti...

— Džiaugiuosi.

— Mane name sutrukdė. Kažkas ten buvo.

Mokytojas kilstelėjo antakius.

— Darbo būta nelengvo, Mokytojau. Nenorėjau padaryti klaidos, be to, spaudė laikas.

— Juk buvote gerai parengtas, a?

— Išgirdau laiptų apačioje kažkokį garsą. Pamaniau, grįžta anksčiau merginos tėvai. Matyt, apsirikau.

— Taip, tikrai.

— Nebuvau pabaigęs išėmimo. Tad nusinešiau kūną į sodą, bet vieta tenai buvo netinkama. Tuomet pastebėjau pririštą šeimos valtį. Atrodė, šioje bus gerai.

— Bet kodėl jūs nutempėte valtį palei krantą?

Akolitas giliai įkvėpė oro.

— Turėjau moterį pasiguldęs valtyje. Jau buvau išėmęs smegenis, kai virvė atsirišo ir valtis pajudėjo nuo lieptelio. Pabandžiau ją sustabdyti, bet sumojau, kad išsikeberiojęs į krantą ar įkritęs į vandenį pernelyg sujauksiu darbo vietą. Tad nieko kita neliko, kaip tik leisti srovei nešti valtį. Matyt, ji užkliuvo už kranto netoli namo. — Akolitas pažvelgė žemyn į savo nepriekaištingai išpuoselėtus nagus.

Mokytojas atidžiai nužvelgė gražų to vyriškio veidą. Pagalvojo, koks jaunas pagal savo metus šis atrodo. Pasisekė jam su genais — aukšti skruostikauliai, dailios formos burna, o akys tokios mėlynos, lyg nešiotų spalvotus kontaktinius lęšius.

— Jūs negirdėjote, a?

— Ko negirdėjau, Mokytojau?

— Jūsų klaida vis dėlto gali turėti labai rimtų pasekmių. Temzės slėnio policijos nusikaltimo vietos tyrėjų grupė prie upės netoli namo aptiko daiktinių įkalčių.

— Neįmanoma. Aš...

— Jie turi dalinį atspaudą, taip pat odos ir plastiko pėdsakus.

Degančiomis pasipiktinimu akimis Akolitas papurtė galvą.

— Ar patikrinote savo apsauginį kombinezoną prieš atsikratydamas?

Akolitas užsimerkė ir negarsiai atsiduso.

— Na?

— Ne.

— Vadinasi, tokiu atveju nėra neįmanoma. 21 skyrius

Džeimso Laitmeno namas buvo vienas iš puikiausių Oksforde. Nors buvo kilęs iš palyginti paprastos šeimos, — tėvas teisininkas ir motina mokytoja buvo intelektualiai solidūs, bet anaiptol ne turtingi, — velionė jo žmona Sjuzena Geting buvo vieno iš galingiausių ir įtakingiausių Anglijos žmonių vienturtė lordo Getingo dukra. Kadaise iždo kancleris, Nevilis Geringas gebėjo atsekti savo šeimos šaknis ir didžiulį jų turtą iki pat karaliaus Jurgio I laikų.

Laitmeno uošvis pasimirė beveik prieš dvidešimt metų, Sjuzenos motiną pakirto vėžys pora metų prieš žūvant dukteriai, taigi Laitmenas buvo paveldėjęs Getingų milijardus. Keturių aukštų karalių Jurgių epochos stiliaus jo namas šiauriniame Oksforde atstojo miesto buveinę, o dvylikos žmonių aptarnaujantysis personalas prižiūrėjo Getingų dvarą Brilyje, prie Oksfordšyro ir Bekingamšyro grafysčių ribos.

— Trys apsilankymai per vieną savaitę, Laura? Žmonės ims kalbėti, — tarė Laitmenas.

Laura nusijuokė ir priėjo pakštelti jį į skruostą.

— Deja, grynai dalykiški, Džeimsai.

— Kaip gaila. Šiaip ar taip, prašom į kabinetą, brangi mergužėle.

Laura atsisėdo į vieną iš poros senų odinių fotelių netoli jaukiai liepsnojančio židinio. Iš pradžių ji nusivylė, kai duris atidarė Malkolmas Bridžesas, padėjėjas, su kuriuo buvo susipažinusi prieš kelias dienas bibliotekoje. Gana mandagiai jis pakvietė ją vidun, bet atrodė nepatenkintas įsibrovimu. Paskui iš savo kambario išniro Džeimsas, kupinas pasitinkamųjų šypsenų ir geraširdiškų juokelių. Bridžesas padėjo jai nusivilkti paltą ir skubiai pasuko į virtuvę sutaisyti arbatos.

— Maniau, kad padėjėjas pas jus dirba tik bibliotekoje, — nusistebėjo Laura.

— Jis jums nepatinka, Laura?

— To nepasakiau. Tik nustebau jį čia išvydusi.

— Tame nieko grėsminga, brangi mergužėle. Jis čia talkina prisidurdamas šiek tiek papildomų pinigų. Malkolmas po doktorantūros dirba moksliniu asistentu Psichologijos katedroje. Turi paremti draugužę ir aistrą, kurioje, regis, nestinga duobių. — Laitmenas įmantriu senoviniu žarstekliu pajudino degančius rąstgalius, paskui įsitaisė kitame fotelyje kelios pėdos nuo Lauros. — Šiaip ar taip, turiu aptarti su jumis vieną nemalonų dalykėlį.

— O?

— Anądien nebuvote visiškai atvira su manimi, tiesa?

— Ką turite galvoje?

— Dėl savo romano fabulos.

— Taip, atleiskite, — atsiprašė Laura. — Po teisybei, aš nemelavau. Iš tiesų planuoju šiuolaikinį romaną, bet tos nesenos žmogžudystės suteikė įkvėpimo. Privalėjau nieko neslėpti nuo jūsų. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek suprasite.

— Tiesą sakant, paprastai aš nelabai kreipiu dėmesio į naujienas. Sužinojau apie tai, nes šįryt atsitiktinai užsiminė Malkolmas.

— Na, tai ir gerai, nes man vėl reikia jūsų pagalbos.

— Cha! — nusijuokė Laitmenas. — Visada žavėjausi jūsų akiplėšiškumu.

— Pamaniau, kad jeigu vyriausiasis Bodlio bibliotekininkas ir pasaulinis autoritetas senovinės literatūros klausimais negalėtų padėti, tai kas tuomet galėtų?

— Jūs kalbate viską, kas pridera, Laura. Akiplėšiškumas ir žavesys — mirtinas derinys. Taigi kas per dalykas?

— Romane aš noriu dalį fabulos suregzti remdamasi paslaptingu dokumentu, senovės manuskriptu, galbūt graikišku ar lotynišku tekstu, kažkaip susijusiu su žmogžudystėmis.

— Ir jūs grindžiate tai kuo nors realiu?

Laura sekundėlę nutilo, žvelgė į židinį ir stebėjo šokčiojančias apie žioruojančias malkas liepsnas.

— Ką gi, kaip tik to iš tikrųjų norėjau jus paklausti. Kokia tikimybė ką nors tokio atkasti?

Laitmenas jau žiojosi atsakyti, kai pasirodė Malkolmas Bridžesas su padėklu ir prisiartino prie židinio.

— Tikiuosi, arbata patiks, — pasakė jis Laurai.

— Puiki, — atsakė ji. — Bridžesas padėjo padėklą ant stalelio. Įpylęs į du puodelius arbatos ir pieno, padavė vieną Laurai.

— Cukraus?

— Ne, dėkui.

Bridžesas buvo beišeinąs, bet Laitmenas jį pašaukė:

— Malkolmai, senoviniai manuskriptai, iškylantys į paviršių šiuolaikiniame pasaulyje? Kokia tikimybė?

Nustebusi ir suirzusi Laura pasigręžė į Laitmeną, bet šis nežiūrėjo jos pusėn. Tuojau pat ji sumojo, kad senasis jos mentorius taip pasielgė kaip tik ir norėdamas paerzinti, tad nutylėjo.

— Manuskriptas? Koks manuskriptas? — Bridžesas atrodė šiek tiek išgąsdintas klausimo.

— Nežinau, — Laitmeno lūpomis šmėstelėjo sardoniška šypsenėlė. — Laura ketino paaiškinti. Prašom, sėskitės, vaikine.

Bridžesas atsisėdo šalia rašomojo stalo.

— Laura kuria naują romaną ir nori pasinaudoti sumanymu apie senovinį dokumentą ar tekstą, pasirodantį dvidešimt pirmajame amžiuje. — Laitmenas vėl pasigręžė į Laurą: — Ar pagalvojote apie tai, kokio pobūdžio atrandamas senovinis manuskriptas?

— Na, aš maniau, kad jūs pakišite kokią mintį, Džeimsai. Bet jeigu...

— Pastaraisiais dešimtmečiais būta kai kurių stulbinamų radinių, — pareiškė Laitmenas. — Aišku, įžymiausias iš jų — tai Negyvosios jūros ritiniai, aptikti daugiau nei prieš penkiasdešimt metų Vadi Kumrane. Taigi tokių dalykų pasitaiko. Tačiau, antra vertus, ilgokai nesu girdėjęs, kad būtų pasirodę kas nors nauja. O jūs, Malkolmai?

— Visai neseniai — nieko, — atsakė Bridžesas. — Žinia, būta Ilajo Ašmolio medžiagos, surastos Keblo koledže47.

— Ir neužmirškite Madrido kodekso, Leonardo užrašų knygelių. Jie buvo surasti praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje Ispanijos bibliotekoje, kažkokiose išmestose kaip nereikalingos dėžėse. O ir Veinraito išknistas manuskriptas priskiriamas Herodotui, bet šis buvo surastas kada? — 1954-aisiais ar 1955-aisiais.

— Ką gi, — suglumusi tarė Laura. — Vadinasi, tai nėra kvaila fantazija.

— Ne, anaiptol, — atsakė Laitmenas. — Tiktai, na, itin reta... deja. — Jis buvo dar kažką bepriduriąs, bet subirzgė paradinių durų skambutis.

— Veikiausiai profesorius Terneris, — pasakė Bridžesas. — Turėjo prisistatyti devynios keturiasdešimt penkios.

— Ak, po šimts, — tarė Laitmenas. — Visiškai buvau pamiršęs. Klausykite, labai atsiprašau, Laura, bet dabar turiu pasimatyti su Terneriu — jau dusyk buvau atidėjęs jam pasimatymą. Nori pasikalbėti apie naują bibliotekos priestatą: baisiai nuobodu, bet, deja, svarbu.

Nors ir tikėjosi kasti giliau, Laura nuslėpė nusivylimą.

— Nieko tokio, Džeimsai, — tarė. — Jaučiuosi daug tvirčiau.

Juodu nuėjo prie kabineto durų.

— Tačiau turėjau dar vieną trumpą klausimėlį. Nepagailėsite sekundėlės?

Laitmenas linktelėjo.

— Ar kada nors esate girdėjęs apie serijinį žudiką Oksforde 1851-aisiais?

Laitmenas sekundėlę dvejojo. Paskui tarė:

— Žinote, aš iš tiesų prisimenu girdėjęs apie kažką tokio panašaus. Tada buvę Didžiosios parodos metai. Dvi jaunos moterys. Tačiau tai vargu ar atitinka serijines žmogžudystes, tiesa? Atleiskite, Laura. Dievaži, šiandien nelabai galėjau jums padėti, a? 22 skyrius

Dusyk nesėkmingai pabandžiusi prisiskambinti Filipui, Laura prisiminė šį jai pasakius, kad ketinąs vykti į Londoną pasižiūrėti, gal pavyktų gauti užsakymą daryti fotografijas rengiamai knygai apie Tasmaniją. Londone pernakvosiąs.

Sugrįžusi į Vudstoką, ji peržiūrėjo knygas Filipo bibliotekoje, tikėdamasi galbūt surasti ką nors apie 1851-ųjų žmogžudystes. Bet neaptiko absoliučiai nieko, o paieškos internete pasirodė tokios pat bevaisės. Tą vakarą ji liko namie ant sofos su Džo žiūrėti televizorių ir kramsnoti šokoladukus.

Kitą rytą Laura, grįždama po ilgo pasivaikščiojimo miške netoliese namų, išvydo į Filipo kiemo įvažą įsukant kažkokį automobilį. Iš vakaro buvo išsinuomojusi naują mašiną ir šiek tiek nustebo, kad toji pristatoma tiksliai sutartu laiku. Po pusvalandžio ji jau važiavo į Oksfordą, pakeliui rinkdama Filipo mobiliojo numerį.

— Kur esi? — nerimastingu balsu paklausė.

— Kaip tik įvažiuoju į Oksfordą M40 keliu — o kas?

— Man reikia pasimatyti su tavimi kiek įmanoma greičiau.

— Gerai, tik turiu palikti nuovadoje porą diskelių. Ir taip jau vėluoju su jais. Paskui ketinau sukti tiesiai namo, bet gal nori susitikti kavutei?

— Skamba puikiai. Kur?

— Gal „Pas Izabelą”, Laivo gatvėje, netoliese Kornmarketo?

— Puiku. Už kiek laiko ten atsirasi?

— Klausyk, duok man pusę valandos... ne, keturiasdešimt penkias minutes.

Laura pasižiūrėjo į laikroduką. Buvo beveik be ketvirčio devynios. — Gerai, pasimatom pusę dešimt. — Ir ji užtrenkė telefono dangtelį.

„Izabela” nebuvo rimtai vertinama kavinukė vienoje iš tykesnių gatvikių netoli Kornmarketo gatvės, skirtos vien pėstiesiems, Oksfordo centre. Įstaigėlę sudarė mažiau nei tuzinas staliukų, dekoras buvo neišvaizdus ir nublukęs, bet Filipas mėgo savininkę, Izabelą Fraskantę, pagyvenusią našlę italę, visados draugišką ir malonią, kuri, jo nuomone, gamindavo geriausią ekspreso kavą visose Londoną supančiose grafystėse.

Laura, atvažiavusi dešimt minučių anksčiau, pamatė Filipą praeinant pro langą ir įžengiant vidun. Kavinukėje daugiau lankytojų nebuvo, ir kai Filipas atsisėdo, savininkė, išvydusi jį, nušvito.

— Prašom kaip paprastai, Izabela, — tarė jis ir atsilošė kėdėje.

— Na kaip? — paklausė Laura.

— Kas?

— Gavai darbą?

— Ak, galbūt. Tikiuosi. Jie turėtų man apie tai pranešti elektroniniu paštu šiandien popiet. O kas pas tave nauja?

— Buvau nuėjusi pasimatyti su Džeimsu Laitmenu, bet, deja, jis neką tepadėjo. Manau, turime gauti kiek daugiau informacijos apie 1851-ųjų žmogžudystes. Tačiau kur tu pradėtum ieškoti žinių apie virtinę žmogžudysčių daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų šiame mieste? Ano meto laikraščiuose?

— Turbūt, — atsakė Filipas. Izabela atnešė kavą, ir jis paragavo gurkšnelį. — Velniškai puiki. Reikės kurią nors dieną man paprašyti ją, kad atskleistų savo paslaptį, — pakuždėjo Filipas, kai moteris nuėjo.

— Cha! Paslaptis ta, kad ji italė, Filipai. Toks kaip tu nesveikai pablyškęs britas be jokių kulinarinių įgūdžių kažin ar prilygtų jai, ką?

Filipas nusijuokė, nuleisdamas negirdom užgaulę. Nugėręs dar vieną didelį gurkšnį, sučepsėjo lūpomis.

— Taigi laikraščiuose? — paklausė Laura.

— Nesu tikras, ar 1851-aisiais Oksforde ėjo savas laikraštis.

— Turėjo eiti, Filipai. Ši vieta stovi ant popierių.

— Taip, ant knygų, Laura, ant knygų. Laikraščiai būtų buvę laikyti vulgariais.

— Universiteto išminčių — galbūt. Bet, atmink, tada gyveno ir kiti žmonės — lygiai kaip šiandien. — Ji užvertė aukštyn akis.

— Na taip, — atsakė Filipas. — Galime sužinoti bibliotekoje. Vietos istorijos skyriuje. Jeigu tuo laiku būta kokio nors pranešimo apie žmogžudystes, jis bus ten, veikiausiai pervestas į mikrofilmą.

— Šaunu. Tad važiuojam. — Laura pašoko nuo kėdės, nepaisydama Filipo protestų. — Velniai rautų, žmogau, persipilk kavą į popierinį puodelį. Nejau ji tikrai tokia ypatinga. Ir, dėl Dievo meilės, nusišluostyk lūpas!

Pasirodo, 1851-aisiais Oksforde ėję trys vietiniai laikraščiai. Jacksoris Oxford Journal buvo populiariausias ir seniausias, spausdintas nuo 1753-iųjų. Kiti du, Oxford University Herald ir Oxford Chronicle and Berks and Bucks Gazette — palyginti naujesni.

— Regis, tu klydai, Filipai. Ne vienas, bet trys vulgarūs laikraščiai, — įgėlė Laura.

— Tenka pasitaisyti.

— Kaip mums prieiti prie archyvų?

— Pasižiūrėkim bibliotekos kataloge, — atsakė Filipas. Jis pele spragtelėjo atgal prie failų tvarkyklės. — Biblioteka turi viską sukataloguota dešimtmečiais. Tuomet turėsime ieškoti pagal laikraščius ir žurnalus.

Dar keli spragtelėjimai, ir juodu atidarė 1850–1560 metų failą. Dar pora — ir ekrane išvydo laikraščių katalogą.

— Dabar ieškokime pagal raktažodžius. Turbūt neturi pavardžių?

Laura papurtė galvą.

— Ką gi, bus šiek tiek sunkiau. Bet, manau, galėtume pabandyti įvesti „žmogžudystė“ ir pažiūrėti, ką gausime.

Išmesta 1819 pozicijų.

Laura suvaitojo.

— Nebūk tokia nekantri. Patikslinkime paiešką, — pasiūlė Filipas.

— Pamėgink „serijinis žudikas”.

— Tokio termino tuomet nebuvo.

Laura pabandė prisiminti, ką buvo perskaičiusi užvakar rytą.

— Mano minėtame tinklalapyje kalbėta apie tris 1851-ųjų vasarą nužudytas ir sudarkytas moteris.

— Tad patikslinkime paiešką su „jauna moteris”.

Filipas nuspaudė „įeiti”, ir ekrane pasirodė naujas vaizdas.

— Trys šimtai keturiasdešimt dvi pozicijos su žodžiais „žmogžudystė” ir „jauna moteris”. Geriau, bet ne itin gerai.

— Ką gi, vėl patikslinkime paiešką, įvesdami „sudarkymas”. Tai tikrai turėtų susiaurinti atranką. — Laura prisislinko su kėde arčiau ekrano.

Filipas suspaudinėjo klavišus, ir sąrašas pasikeitė. Šįsyk pateikta septyniolika pozicijų su žodžiais „žmogžudystė”, „jauna moteris” ir „sudarkymas”.

— Dabar jau šis tas, — tarė Laura.

Duomenys buvo mikrofilme. Filipas užsirašė katalogo numerius ir juodu įsiliejo į eilutę, laukiančią prie pagrindinio langelio, už kurio plušėjo išvargusi bibliotekininkė. Jiems truko dvidešimt minučių surasti filmus, sužinoti, kaip naudotis aparatu ir įstatyti į diaprojektorių pirmą mikrofilmo ritinėlį.

Pirmas šaltinis buvo iš Jacksons Oxford Journal ir datuotas 1851-ųjų birželio 16-a. Jame pateikta keletas detalių.

Kitas šaltinis — iš birželio 18-os Oxford Chronicle. Jame buvo pranešama ta pati istorija, bet šiek tiek smulkiau. Šiame straipsnyje, pagal turimas žinias, moteris buvusi aptikta „išrengtos būklės” viename Hedigtono klojime, ir ji pasimirusi nuo tiksliai neapibūdintų peilio žaizdų, o kūnas „baisiai sudarkytas”.

Dar kiti trys — tai reportažai iš trejeto Oksfordo laikraščių, visų tos pačios, birželio 24-os dienos. Įvykdyta antra žmogžudystė, ir žudikas veikęs šiek tiek kitaip. Jauna porelė buvusi aptikta negyva laukuose į šiaurę nuo miesto. Juodu buvę palikti nuogi, ir moters kūnas, pasak Oxford University Herald, buvęs „žiauriai subjaurotas”.

Dieną po trečiojo incidento, liepos 9-ą, tai buvo tapę didžiausia per daugelį metų sensacija Oksforde; dabar aprašymas buvo kur kas platesnis, ir vidinis džentelmeniškas žurnalistikos santūrumas tapęs nuspalvintas nederamu tam laikui pernelyg dideliu jauduliu. Liepos 10-os Oxford Chronicle vedamajame buvo rašoma:

Sulig vakardienos pranešimu apie dar vieną šlykščią žmogžudystę, šiuo atveju jaunos moters Forest Hilo kaimynystėje prie kelio į Londoną, kyla nemaži būgštavimai, kad policija susidūrė su beprecedenčiais sunkumais išsiaiškinti, kas slypi už virtinės bjaurių žmogžudysčių, kurios nuo jaunos moters žūties birželio 16-ą siaubusios mūsų miestą ir jo apylinkes.

Nors ir vertindami tyrimą atliekančių pareigūnų kvalifikaciją bei pasiaukojimą, laikome savo pareiga pabrėžti savaime suprantamas visų Oksfordo gyventojų nerimastis. Be abejo, policija yra atkreipusi dėmesį, kad visi nužudytieji buvę jauni žmonės, vyriausiajam tik dvidešimt vieneri, ir vienu atveju bjaurastis susijusi su slapčiomis, be palydovų, susitikinėjančia porele. Taip pat viešai žinoma, kad šio antro incidento jaunikaitis buvęs universiteto studentas, kad vyriškio kūnas po to, kai žmogžudys išsiuntęs jį į aną pasaulį, likęs nepaliestas, bet tos nelaimingosios panelės, kiekvienu atveju nužudytos peiliu, paskui šlykščiai sudarkytas.

Šaltiniai, kurių privalome ir esame įsipareigoję neatskleisti, mums suteikė informacijos, kad paskutiniojo žvėriškumo vietoje įtariamasis buvęs sulaikytas ir po to apklaustas.

Taigi lieka vilties, ir mes visi dėl to meldžiamės, kad pastaroji aplinkybė padės policijai greičiau išaiškinti šią itin siaubingų nusikaltimų virtinę, ir tokiu būdu visi gyvenantieji tarp mūsų miesto sienų galės atsikratyti nepaprastos baimės. Todėl Chronide ir, aš tikrai linkęs taip manyti, didžioji dauguma mūsų skaitytojų iš visos širdies, karštai palaikys policijos pareigūnus.

— Tikras bulvarinis šlamštas, — pareiškė Filipas, kai abu su Laura baigė skaityti ištrauką.

Kitą valandą juodu yrėsi per visus surastus kataloge reportažus.

Ar baimindamiesi įžeisti savo skaitytojus, ar todėl, kad smulkmenų policija taip niekad ir neatskleidusi, visi trys laikraščiai stokojo aiškių detalių. Ataskaitose buvo gausu tokių frazių kaip „pasibaisėtinas sudarkymas”, „velniškas subjaurojimas” ir „žiauri piktnaudystė”. Bet Laurą ir Filipą labiausiai sudomino žinia apie sučiuptą Forest Hilo žmogžudystės vietoje įtariamąjį.

Natanielis Milineris buvo, kaip ano meto politiškai nekorektiški žurnalistai vadino, „imbecilas”. Penkiolikos metų, bet tepajėgė kalbėti smarkiai veldamas žodžius, šlubavo ir turėjo deformuotą nugarą. Medicinos profesoriaus Džono Milinerio sūnus. Tėvas griežtai atsisakydavo atiduoti jį į kokią nors įstaigą. Po valandų valandas trukusios apklausos policija galiausiai patikėjusi vaikino tvirtinimu, kai jis tik aptikęs negyvus kūnus, netoliese Forest Hilo skraidindamas aitvarą. Jie neturėjo jokių įrodymų, kad galėtų nuteisti Natanielį, ir atrodė aišku, kad profesorius Milineris, kuris buvo viena iš reikšmingiausių akademinės bendruomenės figūrų, globojęs savo sūnų tyrimo metu lygiai taip pat, kaip penkiolika metų jį saugojęs nuo karalienės Viktorijos epochos visuomenės prietarų.

Du iš trijų Oksfordo laikraščių likę skeptiški, ir iš visų Chronicle bei Herald reportažų buvo akivaizdu, kad leidėjai troško regėti Natanielį pakartą. Tiktai Jacksons Oxford Journal pranešinėjo įvykius subalansuotai ir vengė nepalankiai atsiliepti apie bernioką. Paskui visa tos istorijos eiga staiga pakrypo kitaip. Savaitė po Forest Hilo žmogžudystės policija areštavo tokį Patriką Ficdžeraldą, airį darbininką, kuris dirbo Oksforde prie naujo kanalo statybos. Atsirado du liudytojai, kurie sakėsi jį matę pirmųjų dviejų žmogžudysčių vietose tuoj prieš aptinkant lavonus. Dar vienas — panorėjęs likti nežinomu jo darbo draugelis — pasakė policijai, kad Ficdžeraldas šlitinėjęs „girtas kaip pėdas” vienoje aludėje, pavadinimu „Šeškas ir lapė”, netoli tos vietos, kur buvo kasamas kanalas, ir kad tos dvigubos žmogžudystės naktį anas, pasak Chronicle, prisipažinęs jam: „Ant mano rankų kraujas, daug kraujo”.

Ficdžeraldo byla nagrinėti pradėta rugpjūčio 9-ą. Vos po dviejų teismo posėdžių prisiekusieji vienbalsiai pripažino jį kaltu. Rugpjūčio 12-ą žmogus buvo pakartas.

— Kaip apmaudu, — tarė Laura. — Žmogžudystės atrodo visiškai tokios pat kaip ir dabartiniai nužudymai, bet nepateikiama jokių smulkmenų; o be jų viskas galėtų būti tik sutapimas.

— Bet turi būti reikšminga tai, kad žmogžudystės po to, kai policija sučiupo tą tipą Ficdžeraldą, liovėsi.

— Taip, tačiau kokiais įrodymais remtasi? Ką tu manai apie Natanielį Milinerį? — paklausė Laura.

— Galbūt jis visiškai nekaltas. Policija neabejotinai padarė tokią pat išvadą, ir buvo pakartas tas darbininkas. Bet viskas man atrodo pernelyg aišku.

— Kodėl?

— Staiga iš kažkur išlenda liudytojai ir pareiškia matę Ficdžeraldą netoli žmogžudysčių vietų prieš tai, kai buvo aptikti kūnai. Bet aukos veikiausiai jau buvusios negyvos daug valandų iki jas aptinkant.

— Taip, bet vyriokas buvo abiejose pirmųjų dviejų žmogžudysčių vietose, tiesa?

— Taip jie tvirtina.

— O tas jo darbo draugelis. Žmonės nusigėrę gali prikalbėti daug visokių nesąmonių. Tai nieko nereiškia.

— Šiais laikais mums tikrai reikėtų šiek tiek daugiau tikslių įrodymų, kad galėtum paskelbti apkaltinamąjį nuosprendį, — sutiko Filipas.

— Ir ar tu pastebėjai? — paklausė Laura. — Tuose reportažuose beveik nieko nekalbama apie nužudymus. Čia nėra jokių smulkmenų. Žinai, nekaip kvepia?

Filipas linktelėjo.

— Dievaži, tikrai varo į neviltį. Turi būti ko nors daugiau apie tas žmogžudystes.

— Galbūt, bet abejoju, ar iškasi bent kiek daugiau smulkmenų, nei turi čia.

Juodu trumpam nutilo, ir Laura pažvelgė į ekraną, kuriame dar tebebuvo likęs paskutinis reportažas. Paskui staiga tarė:

— O kaip policijos protokolai? Juk tikrai turi būti oficiali ataskaita apie žmogžudystes?

— Iš 1851-ųjų?

— Na, kodėl ne?

— Manau, galimas daiktas. Tačiau čia, Oksforde, to nebūtų. Policijos nuovada perstatyta XX amžiaus šeštą dešimtmetį, ir kai kasmet toje vietoje tenka dorotis su tiek dokumentacijos, neįsivaizduoju, kad ataskaitos būtų saugomos ilgiau nei dešimt metų, daugių daugiausia.

— Betgi ataskaitos turi kur nors patekti.

— Taip, ir patenka, — atsakė Filipas. — Į Valstybinį archyvą Kju mieste.

— Ar būtų pervesta į kompiuterį?

— Abejoju.

Laura buvo kažką beatsakanti, kai supypsėjo jos mobilusis. Pažvelgusi į ekranėlį išvydo, kad atsiųsta SMS žinutė.

— Nuo Čarlio, — pasakė ji. — Rašo turįs naujos informacijos apie tą manuskriptą. Nori su mumis susitikti šiandien ketvirtą savo knygynėlyje. 23 skyrius

Laurai ir Filipui palikus biblioteką, prakiuro dangus. Juodu nuskuodė į daugiaaukštį garažą, kur Laura buvo pasistačiusi automobilį. Kol iki ten nusigavo, abu kiaurai peršlapo.

— Palik savo automobilį prie policijos nuovados, kol mudu sugrįšime iš Londono, — pasiūlė Laura. — Važiuosime šiuo — jis šiltesnis, greitesnis... ir gerokai sausesnis.

Filipas gūžtelėjo pečiais. Žinojo, kad ir ką jis pasakytų, Lauros niekas nepriverstų įvertinti grožį senų markių sportinių automobilių, tokių kaip jo numylėtasis MGB — automobilio, pirmą kartą pagaminto mažutėse dirbtuvėse šalia Longvolo gatvės — mažiau nei pusę mylios nuo ten, kur juodu dabar stovi.

Keliai Vudstoko linkui per liūtį buvo vos įžiūrimi. Dar ne vidurdienis, bet dangus kybojo bemaž juodas ir užsižiebė gatvės žibintai. Per lietaus šuorus priešpriešiais lėkė priekinės automobilių šviesos, ir suerzindama važiuojančiuosius iš paskos Laura itin sulėtino greitį. Priversta, pasak jos, važiuoti ne ta kelio puse, nenorėjo rizikuoti. Kol juodu pasiekė namus Vudstoke, jautėsi visai išsekinta pastangų taip įtemptai koncentruotis į kelią priekyje. Akyse jai regėjosi baltos dėmės.

Ji privažiavo kaip įmanydama arčiau užpakalinių durų ir, kol Filipas grabinėjosi kišenėje rakto, metėsi į priebučio pastogę. Filipas įstatė raktą į spyną, bet durys jau buvo atrakintos. Abu įėjo virtuvėn.

— Ei, ar yra kas? — šūktelėjo Filipas.

— Čia! — atsiliepė Džo balsas.

Svetainėje liepsnojo židinys ir Džiango Reinharto įrašo ritmai melodingai skambėjo iš Filipo muzikinio centro, prijungto prie poros garso kolonėlių. Greta Džo ant sofos sėdėjo kažkokia jauna moteris. Filipui ji miglotai pasirodė pažįstama. Mergina kūkčiojo, ir Džo stengėsi ją paguosti.

— Kas atsitiko? — paklausė Laura. — Džo?

— Čia Mariana — mano topologijos grupiokė.

Regis, jaunoji moteris pasijautė gana nepatogiai ir nusišluostė ašaras.

— Aš nenorėjau sukelti... — pradėjo ji. Balsas buvo nepaprastai aukštas — mergytės balsas.

— Nebūk kvailutė, — sudraudė ją Džo. — Mam, Mariana šitą rado savo pašto dėžutėje koledže. — Ji padavė motinai popieriaus lapą.

Tai buvo kompiuteriu apdorotas vaizdas: Marianos galva prikomponuota prie pornografinės išskėtriotos ant lovos nuogo modelio fotografijos. Plaštakos ir pėdos stora virve pririštos prie lovos kampų. Pasitelkęs kažkokią įmantrią kompiuterinę programinę įrangą, kažkas imitavo didžiulę prarėžą visu moters pilvu ir iš žiojinčio plyšio buvo išvirtusios žarnos. Virš paveikslėlio ryškiai raudonomis raidėmis ėjo užrašas: Štai ką norėčiau tau padaryti.

— Ar nė kiek nenumanote, kieno tai galėtų būti darbas? — paklausė Filipas.

— Ne, ne, tikrai ne.

— Tikrai ne?

— Na, mūsų kurse yra toks nemalonus bernas.

— Jis tikras paleistuvis — rimtai, tikras paleistuvis, — pridūrė Džo. — Raselas, Raselas Kaningemas. Psichologijos studentas, bet ateina į kai kurias mūsų statistikos pratybas. Dailus, toks kaip Rikis Martinas, kažkas panašaus, bet iš tiesų šlykštus šliužas. Visad žiūri į mane taip, lyg mintyse nurenginėtų. Nemalonu.

— Ar tas bernas kada nors bandė statytis? — paklausė Marianą Laura.

— Nemanau, kad jam būtų užtekę drąsos ką nors tokio bandyti, — atsakė Mariana.

— Judvi gal ir teisios, — tarė Filipas. — Bet kažin ar galite ką nors kaltinti. Tačiau jūs tikrai privalote apie tai pranešti, Mariana. Nenoriu jūsų gąsdinti, — atsargiai pridūrė jis, — bet tai gali kai kuo sietis su dabartiniu tyrimu dėl žmogžudysčių.

Mariana regimai išblyško.

— Aš pati taip galvojau, tik nenorėjau sakyti, — įsiterpė Džo. — Po avarijos dar nebuvau koledže, dabar Velykų atostogos, bet visi, likę rūmuose, eina iš proto dėl to, kas dedasi.

— Žinau bent dvi merginas, kurios išvažiavo namo pas tėvus, kol visas tas reikalas baigsis. Šiaip jos būtų pasilikusios Oksforde padirbėti per atostogas, — pridūrė Mariana.

— Ką ir sakyt, nesistebiu, — atsiduso Laura ir įsmuko į fotelį priešais sofą. — Manau, jūs visos turite būti itin atsargios.

— Lyg ir pripranti prie tokių dalykų Niujorke, — svarstė Džo. — Bet nesuprantu, maniau, kad Oksforde...

— Oksfordas — miela vieta, dėl to nėra abejonių, — pertraukė Filipas. — Bet žmonės iš esmės visur vienodi, ar jie gyventų Bronkse ar, tarkime, Timbuktu.

— Tai jūs manote, kad turėčiau nunešti šią šlykščią nuotrauką į policiją?

— Manau, kad privalote. — Filipas nė kiek nedvejojo. — Veikiausiai tai ne daugiau kaip tik nesveikas pokštas, bet teismo medikai norės žvilgtelti — šiaip, dėl visa ko. 24 skyrius

Valstybinis archyvas — tai modernus plytinis pastatas, supamas vešlių ir gražiai prižiūrimų sodų pasiturinčiųjų rajone Kju, ant pietinio Temzės kranto vakariniame Londone. Čia vidutiniškas namas vertas tiek pat kiek visa gatvė sujungtų kotedžų Šefilde, ir demografiškai, atsižvelgiant į grynąsias pajamas ir profesinę padėtį, krypsta link aukštesnės viduriniosios klasės. Bent pagal Londono standartus, medžiais apsodintos gatvės švarios ir saugios, o kavinės ir parduotuvės daugiausia lankomos dizainerių šeimų, su vaikais, aprengtais iš „Gap ir Kenzo Kids” parduotuvės, lavinamais privačiose mokyklose ir prižiūrimais auklyčių amerikiečių ar švedžių.

Įkurtas 1838-aisiais Parlamento potvarkiu, Valstybinis archyvas glaudžia kai kuriuos iš kanoniškiausių kada nors parašytų dokumentų. Tarp jų — „Teismo dienos knygą”48, parlamento rinkimų rezultatus, pradedant 1275 metais, Elžbietos I brangenybių aprašą, Viljamo Šekspyro testamentą, Gajaus Fokso49 išpažintį ir Čerčilio karo kabineto posėdžių protokolus mūšio dėl Britanijos metu. Tai taip pat ir saugykla daugelio kriminalinių tyrimų ataskaitų, savo datomis siekiančių ankstyviausius britų policijos metus.

Lauros ir Filipo nuostabai, juodu sužinojo, kad policijos archyvai iš tiesų saugomi kompiuteriniuose failuose ir kad prie jų galima prieiti iš virtinės terminalų, įrengtų skaitykloje. Sistema panaši kaip ir Oksfordo bibliotekoje, ir abu gan greitai susigaudę.

Filipas atidarė 1851-ųjų metų failą ir tuomet įvedė paiešką „Oksfordo žmogžudysčių tyrimai”. Čia buvo trisdešimt septyni dokumentai, išvardyti chronologine tvarka ir datuoti tuo laiku, kada oficialiai pradėtas kiekvienas tyrimas. Jis įvedė „birželis“. Tą mėnesį pradėti du tyrimai. Pirmasis buvo tik 22 kilobaitų apimties, antrasis — 231. Filipas pele bakstelėjo antrąjį, pagrįstai manydamas, kad serijiniai nužudymai, prasidėję tą mėnesį, turėjo būti vieni iš stambiausių per daugelį metų kriminalinių tyrimų Oksforde.

Failas atsidarė, ir juodu perskaitė pavadinimą: Tyrimas dėl susijusių Molės Veterspun, Sintijos Peidž, Edvardo Meikpiso ir Lusindos Gebling nužudymų, visų įvykusių 1851-aisiais tarp birželio 15 ir liepos 9 Oksforde. 120 puslapių.

— Atnešiu kavos, — pasakė Laura.

Filipas plekštelėjo jai per ranką ir parodė užrašą ant sienos: SKAITYKLOJE NEVALGYTI IR NEGERTI.

— Ak, — atsiduso ji. — Tuomet verčiau pradėkime.

Filipas bakstelėjo failą žemiau, ir pirmasis puslapis iškart juodu pagavo. Vadinosi BYLOS SANTRAUKA ir po pavadinimu buvo parašyta: GRIEŽTAI SLAPTA. DRAUDŽIAM KOPIJUOTI. NEVIEŠAM NAUDOJIMUI.

Laura pajuto pastyrant sau ant sprando plaukus, ir staiga visos mintys apie kavą liko užmirštos.

Santrauka prasidėjo:

„Mūsų tyrimas pradėtas mūsų Viešpaties 1851-aisiais metais, birželio 15 ir oficialiai baigtas tų pačių metų rugpjūčio 12” Paskui pereita prie sąrašo pavardžių, adresų ir kai kurių asmeninių detalių apie aukas, taip pat ir kai kurių duomenų apie Patriko Ficdžeraldo praeitį. Toliau ėjo trys puslapiai, kuriuose aprašytos žmogžudystės, kiekviena užprotokoluota chronologine tvarka.

— Dieve mano! — sušuko Laura. — Tiesiog nerealu!

Nekreipiant dėmesio į kalbos stilių, pasikeitusius kai kurių vietovių pavadinimus, taip pat atlaidžiai žiūrint į keletą archaizmų, aprašymai, kuriuos Filipas ir Laura skaitė, bemaž būtų galėję būti sukurti per pastarąsias kelias savaites. Kiekvienu atveju aukos žuvę nuo durtinių žaizdų ar todėl, kad joms buvę perpjautos gerklės. Viename incidente, susijusiame su aukomis vyriškiu ir moterimi, nužudytasis jaunikaitis buvęs paliktas neliestas, bet mergina — sudarkyta su chirurginiu tikslumu. Pirmosios žmogžudystės atveju Molei Veterspun išimti inkstai. Antrosios — moteriškosios lyties aukai, Sintijai Peidž, iš kaukolės pašalintos smegenys, o trečiosios žmogžudystės atveju iš nužudytosios merginos, Lusindos Gebling, išimtos kepenys.

Čia buvo smulkmenos, niekad nepateiktos ano meto spaudai. Kiekvienos žmogžudystės vietoje rasta po monetą. Pirma — varinė, antra — sidabrinė, trečia — alavinė. Laurai pašiurpo nugara.

Tyrimui vadovavusio pareigūno raporto santrauka skambėjo taip:

Smulkiai ir nuodugniai ištyrę virtinę žmogžudysčių, įvykdytų šiame mieste tarp 1851 m. birželio 15 ir liepos 9, mes priėjome išvadą, kad nužudymų kaltininkas — p. Patrikas Ficdžeraldas iš Dublino, darbininkas, 31 metų amžiaus. Ši oficiali išvada pagrįsta trijų liudytojų parodymais ir vėliau patvirtinta rašytiniu prisipažinimu, išgautu iš p. Ficdžeraldo liepos 16.

Tačiau aš norėčiau pridurti asmeninį papildymą prie oficialaus slapto protokolo, liečiantį aukščiau aprašytuosius įvykius.

Esu asmeniškai įsitikinęs (ir čia turiu pakartoti, kad tai tik mano asmeninis įsitikinimas), kad p. Ficdžeraldas nėra kaltas dėl tirtųjų žmogžudysčių.

Iki to laiko, kai buvo areštuotas p. Ficdžeraldas, spauda užsibrėžė tikslą sukurstyti visuomenės nuomonę dėl šios bylos — nuomonę, kuri buvo grįsta emocijomis ir kartu nepastovi. Padaryta tai surandant atpirkimo ožį apgailėtiname asmenyje jauno žmogaus, Natanielio Milinerio, kuris buvo apkaltintas nužudęs visas aukas.

Tačiau aš manau, kad tai visiškai klaidinga pažiūra. Esu įsitikinęs, kad kalbamasis berniokas niekaip negalėjęs padaryti šių pasibaisėtinų veikų. Kiekvienu atveju moteriškosios lyties aukoms su įgudusiu tikslumu buvo išimti vidaus organai ir visos keturios žmogžudystės turėjo neabejotinus, tačiau nesuprantamus ritualinius atspalvius. Natanielis Milineris — imbecilas, vos turintis sugebėjimo prie pietų stalo laikyti rankose šakutę ir peilį. Iš tikrųjų didžiausi mano įtarimai krypsta visiškai kitur, ir aš manau, kad aukas nužudė gerai pasirengęs ir itin aukštos kvalifikacijos individas, galbūt daktaras ar chirurgas.

Po ketvirtosios žmogžudystės, kai nužudymo vietoje Forest Hile buvo sulaikytas šis berniokas, Natanielis Milineris, ten pat buvo ir kitas asmuo, kuris mano paties ir man pavaldžių pareigūnų buvo paprašytas vykti su mumis į Oksfordo policijos nuovadą tolesnei apklausai.

Šis asmuo čia, Oksforde, yra labai aukštas akademinės bendruomenės narys, tad visi tyrimai bei apklausos privalėjo būti vedami labai padoriai ir dėmesingai. Šis asmuo į mūsų klausimus atsakinėjo labai noriai, bet aš ėmiausi atsakomybės parengti nuodugnias pastabas dėl apklausos tuojau po to, kai jam buvo leista palikti mūsų kardomojo sulaikymo patalpas. Savo pastabomis aš komentuoju dėl šių nenuginčijamų faktų:

1) Ant jo švarko ir marškinių buvo rasta dėmių, kurios atrodė labai panašios į kraują.

2) Sutiktas netoliese nusikaltimo vietos šis kalbamasis džentelmenas atrodė labai sujaudintos bei nerimastingos būklės ir buvo akivaizdžiai sutrikęs mums ten pasirodžius.

3) Vėliau apklausiamas nuovadoje, jis mums pasakė keliavęs į Forest Hilą tiesiai iš vietinės medžioklės pas lordą Vilerbį (artimą draugą), kurio valdos iš tiesų yra Forest Hilo apylinkėse.

4) Lordas Vilerbis vėliau patvirtino šiuos parodymus esant visiškai teisingus.

Man atrodė nenuneigiama, kad kalbamasis džentelmenas elgėsi nenormaliai. Vis dėlto jam buvo leista pasišalinti, nes šis džentelmenas sutiko kitą dieną grįžti tolesnei apklausai. Bet šis asmuo negrįžo, nei kada nors buvo paprašytas grįžti. Užtat liepos 10, kitą dieną po ketvirtosios žmogžudystės, aš buvau pakviestas privačiai susitikti su vienu aukštesniuoju pareigūnu, kuris informavo mane, kad bet koks tolesnis aukščiau minėtojo džentelmeno reikalų tyrimas nedelsiant privaląs būti nutrauktas ir kad šis džentelmenas turėtų būti paliktas ramybėje. Aš taip pat buvau informuotas, kad Natanielis Milineris nuo šiol irgi turėtų būti nebetrukdomas. Po penkių dienų mano pareigūnų buvo sulaikytas ir atgabentas į policijos nuovadą apklausai p. Ficdžeraldas.

Tuo baigiasi mano asmeninis papildymas.

Pasirašė: vyresnysis detektyvas Džefris Hovardas.

— Tai bent! — sušuko Laura.

— Iš tikrųjų tai bent.

— Vadinasi, Patrikas Ficdžeraldas buvo ne daugiau kaip tik pakištinis. Ir policija tai žinojo?

— Atrodo, kad taip.

— Mane tai stebina.

— Neturėtų. Prisimink, Laura, 1851-aisiais policija egzistavo dar tik — kiek? Dvidešimt metų? Yra buvę daug panašių tiesos nuslėpimų ir anksčiau, galiu tave užtikrinti.

— Ir tai buvo vienas iš velniškiausių nuslėpimų, — replikavo Laura. — Nei tas berniokas Natanielis Milineris, nei darbininkas Patrikas Ficdžeraldas neturėjo su tuo nieko bendra. Tai šis „džentelmenas”, „asmuo“, kurio buvo nevalia įvardyti.

— Kas mane taip pat stebina — tai, kad šiam vyresniajam detektyvui Džefriui Hovardui buvo leista įtraukti į ataskaitą šį raportą, — svarstė Filipas.

— Klasikinis atvejis pridengiant savo subinę, — sureagavo Laura.

— Taip, tačiau kodėl palyginti žemesniam tyrėjui buvo leista parodyti pirštu, tegul ir kaip subtiliai tai buvo padaryta?

— Veikiausiai jis tai bus papildęs gerokai vėliau po to įvykio. Pažiūrėk. — Ji perslinko tekstą atgal. — Datuota 1854-ųjų sausį. Galbūt Hovardas buvo beketinąs palikti policiją arba bylos buvo perkeliamos kitur, ir jis žinojo, kad niekam nebus įdomu pasižiūrėti į jas, kol kurią nors dieną...

— Turbūt taip ir yra, — atsakė Filipas. — Tuo laiku Hovardas niekaip nebūtų išdrįsęs paviešinti ką manąs — mažų mažiausia būtų buvęs išspirtas.

— Tas aptiktas Forest Hilo žmogžudystės vietoje tipas, matyt, buvęs koks nors įtakingas šulas, kas nors toks, turintis stulbinamų ryšių būtų buvęs išspirtas.

— Manyčiau, kad gan akivaizdu, kas tai.

— Natanielio tėvas?

— Mūsų įžymusis medicinos profesorius, Džonas Milineris.

— Hovardas maždaug tą patį teigia paskutinėje eilutėje, tiesa? — atsakė Laura. — Ką gi jis parašė? — Ji darsyk prasuko atgal tekstą. — Štai čia: „Šis džentelmenas turėtų būti paliktas ramybėje. Aš taip pat buvau informuotas, kad Natanielis Milineris nuo šiol irgi turėtų būti nebetrukdomas”.

— Taigi ką mes čia turime? — tarė Filipas. — Tos žmogžudystės beveik identiškos šioms naujosioms, — panašūs sudarkymai, panašios metalinės monetos, — ir visas reikalas buvo nuslėptas: beveik tikrai žudęs Milineris, įtakingas universiteto narys, žmogus, turintis draugų labai aukštose sferose. O dar tas faktas, kad 1851-aisiais Oksforde universitetas buvo tikras užkulisinis politikos ryklys. Jo valdžia veikiausiai dariusi viską, kas įmanoma, tiesai užgniaužti. Veikiausiai jie suglaudę gretas ir nusižiūrėję tokį vieną, kurį laikė nereikšminga smulkme. Tad pakišo beskatikį airių grioviakasį, turėjusį nešvarią praeitį. Ficdžeraldas puikiausiai tam tiko. Vargšelis. Žinoma, galutinį argumentą turėtume, jeigu įvestume tikslias šių žmogžudysčių datas į almanac.com ir aptiktume, kad jos išimtais organais ir kiekvieno nusikaltimo vietoje rastų monetų pobūdžiu sutampa.

— Taip, bet neturime prie savęs slaptažodžio, kurį Tomas mums davė, tad visa tai gaus luktelti, iki sugrįšime į Oksfordą, — atsakė Laura. — Eime, pažiūrėsime, ką gi turi pasakyti Čarlis. 25 skyrius

Bjauriausia transporto spūstis buvo apie patį Kju. Skubančios pasiimti vaikų iš mokyklos motinos su varomais visais keturiais ratais galiūnais nė kiek nesivaržė kirsti skersai eismo juostų, o prekybos agentai, skriejantys atgal į savo administracinius centrus kuo anksčiau pasirašyti baigę darbą, kėlė dar daugiau pavojų.

Vairą perėmė Filipas.

— Išsigauti iš čia — tas pat, kaip žaisti sukruštus „Kosmoso įsibrovėlius”, — pasiskundė jis, kai staiga iš šoninės gatvės didžiuliu „Grand Cherokee” džipu išniro kažkokia jauna moteris. — Dievuliau, argi tai ne tipiškas atvejis? — sušuko jis, nuspausdamas ranka garsinį signalą. — Tik pažvelk — ant jos sumauto užpakalinio lango lipdukas „Viduje kūdikis”!

Pasiekus vakarinį apvažiavimą tapo lengviau, bet tik iki tol, kol kirto sankryžą su Kepėjų gatve, paskui ir vėl įstrigo. Kai įsuko į Muziejaus gatvę, jau buvo beveik pusė penkių.

Filipas įjungė posūkio lemputę ir jau buvo beįvairuojąs į siaurą skersgatvį, bet staiga išniro greitukė ir užtvėrė kelią. Filipas kaipmat pasidavė atbulas, ir greitukė nurūko Totenhem Kort Roudo kryptimi. Persirikiuodami į pirmąją juostą pirmiausia, ką juodu išvydo — tai žybsinčius mėlynus švyturėlius.

Dar nespėjus Filipui užtraukti rankinio stabdžio, Laura iššoko iš automobilio. Lauke tiesiai priešais knygynėlį „Baltasis Elnias” stovėjo policijos mašina, o greta šios — nedidelis mėlynas furgonas. Žmogus su baltu plastikiniu kombinezonu buvo besėdąs prie mėlynojo furgonėlio vairo, o kitas jau laukė viduje. Uniformuotas policininkas stovėjo prie knygynėlio durų, ir Laurai pribėgus iš vidaus išniro du pareigūnai civiliniais drabužiais.

— Kas čia atsitiko? — sušuko Laura. Pasiekusi tarpdurį, ji išvydo čia pat ant grindų krautuvėlės viduje kraujo klaną.

— O jūs kas tokie? — paklausė vienas pareigūnas. Kitas pažvelgė į prisiartinusį prie jų Filipą.

— Aš Laura Niven. Sena savininko, Čarlio Takerio, draugė.

— Filipas Beinbridžas. Čarlis mums paskambino...

Mėlynasis furgonėlis jau buvo bepajudąs nuo šaligatvio krašto.

— Sandersai, — kreipėsi pareigūnas į savo kolegą, — pasakyk teismo medikams, kad dar nenuvažiuotų, tegu palaukia penkias minutes. Norėčiau išklausyti bent žodinius jų parodymus. — Balsas buvo kimus ir pavargęs. Jis ištiesė ranką. — Detektyvas Džounsas. Atleiskite, ponia Niven, pone Beinbridžai. Deja, turiu jums pranešti, kad kiek anksčiau šią popietę jūsų draugas mirė.

— Bet kaip čia yra...

— Kas yra?

— Na, jis mums atsiuntė SMS žinutę, gavau SMS žinutę... nesuprantu... kada tai buvo, Filipai? Tuoj prieš vidudienį? — Laura nepajėgė paslėpti balse sukrėtimo.

Filipas linktelėjo.

— Mes čia atvykome maždaug prieš valandą, — pasakė Džounsas. — Kūnas paimtas ką tik dabar, po to, kai baigė darbą mūsų teismo medikai. — Jis parodė Muziejaus gatvės pradžion, kur vos su jais nesusidūrusi greitukė. — Viena iš šių naujųjų privačių greitosios pagalbos kompanijų. Prisistatė čia gan sparčiai, turiu jiems tai pripažinti. — Jis pastebėjo nuo furgonėlio jų link žengiantį vieną teismo mediką. — Atleiskite.

Akies kampučiu Laura tebematė ryškiai raudoną dėmę ant knygynėlio grindų. Iš vidaus jai plūstelėjo smarkus pykulys. Ji porąsyk giliai įkvėpė oro.

— Tau viskas gerai? — Filipas atrodė toks pat sukrėstas kaip ir ji.

— Turbūt, — netvirtai atsakė ji. — Betgi juk tai beprotybė.

Kraipydamas galvą Džounsas sugrįžo nuo furgonėlio.

— Man labai dėl to gaila. Suprantu, jums abiem sunku, bet būčiau dėkingas, jeigu galėtumėte mums atsakyti į keletą klausimų.

— Klausimų? Jūs ne...

— Ponia Niven, šiuo metu nesate įtariamoji, jeigu jūs taip galvojate. Ponas Takeris žuvo nuo šūvio iš pistoleto, 0.22 kalibro, paleisto iš arti. Mes norėtume daugiau sužinoti apie žuvusįjį. Ar jis buvo apimtas depresijos? Gal galite suteikti mums kokios nors informacijos apie jo praeitį?

— Nušautas? Aš ne...

Filipas paėmė Laurą už parankės.

— Taip, žinoma, — ramiai tarė jis. — Viską, ką tik galėsime. 26 skyrius

Oksfordas: 1690 rugpjūčio 12. Netoli vidurnakčio

Visi jie jautėsi išsekę. Keturiasdešimt aštuonerių Izaokas Niutonas buvo beveik dvidešimčia metų vyresnis už kitus. Landsdaunas regėjęs tik trisdešimtį vasarų, o Fatijas, dailusis Fatijas, palikęs lopšį vos prieš dvidešimt penkerius metus.

Be abejo, jie žinojo visus būtinus kodus ir procedūras, tad galėjo netrukdomi praeiti „Tris žinojimo pakopas”, kurių kiekviena neišvengiamai vedė į kitą. Bet senovės žmonių išmintis, daugumos adeptų laikyta pražuvusi Aleksandrijos liepsnose, nė kiek negelbėjo nuo tvankaus karščio, kol jie žengė tris šimtus jardų koridoriumi, vedančiu iš koledžo vyno rūsio į tikslą: slaptą labirintą, kuris tęsėsi nuo vietos giliai po Bodlio biblioteka šiaurėn iki Šeldono teatro pamatų penkiasdešimt jardų toliau. Šnerves jiems gniaužė senos, perpuvusios žemės ir sumirkusių, yrančių daiktų dvokas.

Tarp antrojo ir trečiojo išbandymų jie pailsėjo ir numalšino troškulį vynu iš gertuvės. Vynas buvo geras, bet per šiltas. Labai trumpam stabtelėję, jie leidosi toliau į kelią. Šiąnakt ne metas delsti.

Visiems baigus trečiąjį ir paskutinį išbandymą, Landsdaunas sugrąžino manuskriptą Niutonui, kuris vėl saugiai paslėpė šį sau po marškiniais. Pastarasis ir rubininis rutulys buvo neįsivaizduojamos vertybės. Bemaž aštuoniolika mėnesių Niutonas vargęs, kol išvertė užkoduotą įrašą, kurį suradęs Džordžo Riplio knygoje, ir atgamino mažutėlaitį labirinto brėžinį, kad būtų galima lengviau įveikti koridorių raizginį. Netrukus šių dalykų jiems vėl prisireiksią, bet iki tol jis norėjo laikyti brangiuosius popierius greta rutulio, sau prie pat kūno.

Landsdaunas stengėsi neatsilikti. Deglas buvo vienintelis jų šviesos šaltinis. Bet paskui staiga koridorius praplatėjo. Prieš kelis mėnesius Niutonas jau buvo perėjęs vienas pats kai kuriuos iš šių tunelių, ieškodamas rutulio. Jis taip pat mintyse keliaudavęs žemėlapiu, kai sėdėdavo vienas pats užsidaręs savo laboratorijos Kembridže nuošalume. Maršrutas vadinosi „Kelias į nušvitimą” — užrašas aramėjiškas, kalba, kuri atskleidė savo paslaptis Niutonui, nes jaunystėje jis daug metų studijavęs senovines kalbas.

Išnirus į erdvią apskritą ertmę, blausioje deglo šviesoje jiems buvo matyti, kaip skliautiškai išgaubtos lubos, o sienos lygios ir drėgnos. Akmeninis kupolas jiems virš galvų buvo pilkas ir drūžėtas nuo prasisunkusių į labirintą mineralų nuosėdų. Pagal žemėlapį, jie buvo kiek daugiau nei devyniasdešimt pėdų po Bodlio biblioteka.

Vyrai lėtai slinko patalpa aplink, ir Niutonas girdėjo Landsdauną patylom skaičiuojant žingsnius. Sulig tryliktuoju jis sustojo ir priešais sieną pakartojo tą pat, ką daręs ir koledžo vyno rūsyje — juosmens aukštyje perbraukė delnais akmenį. Po kelių akimirkų aptiko tai, ko ieškojo — dar vieną metalinį žiedą, analogišką anam, kuriuo pasinaudojo, kad galėtų patekti į pirmąjį koridorių.

Visų veidais nutįso keisti šešėliai. Niutonui Landsdauno akys atrodė tartum bedugniai juodi skrituliai — muškietų kulkų skylės negyvame kūne. Visi trys gausiai prakaitavo, ir Landsdauno apykaklės viršus buvo permirkęs ir papilkėjęs.

— Mokytojau... — drėgnoje, šaltoje ertmėje stengdamasis atgauti kvapą, jis trumpam nutilo. — Noriu jus paprašyti, kad pasirengtumėte tam, ką išvysite už šios sienos. Fatijas ir aš darbavomės ruošdami jūsų atvykimą, ir jau prie to pripratome. Prašom, suimkite save į rankas. — Ir sulig tais žodžiais trūktelėjo žiedą. Jie stebėjo priešais save pamažėle atsiveriant plokštę.

Landsdaunas žengė pirmas ir atsigręžė įtvirtinti sienos laikiklyje deglą. Niutonas gavo pasilenkti po akmenine angos sąrama ir eidamas laikė akis įsmeigęs į juodą žemę.

Ši patalpa buvo panaši į jų paliktąją prieš minutėlę, tik mažesnė. Apšviesta vien žvakių, skleidžiančių iš jos tolimojo galo blausią žarą. Bet netgi ši atrodė stipri ir žilpinanti po beveik visiškos juodumos, kurią jie ištvėrę per pastarąsias dvi valandas.

Iš pradžių Niutonui sunkiai sekėsi sufokusuoti regą, aiškiai suprasti, ką mato priešais save, nors žinojo, bent iš principo, ko tikėtis. Buvo išstudijavęs senovinius tekstus, atidžiai sekdamas senovės žmonių diagramomis ir nurodymais, bet vis tiek tai atrodė lyg kažkas nerealaus.

Tolimajame patalpos gale stovėjo didelis auksinis pentagramos pavidalo rėmas. Iš abiejų jo pusių — šešių pėdų aukščio įmantrios žvakidės su įstatytomis didžiulėmis žvakėmis, nudegusiomis galbūt iki pusės pirmykščio savo ilgio. Krūvos vaško buvo nuvarvėję apie žvakides ir ant akmeninių grindų po jomis.

Auksinio rėmo viršuje buvo padėtos žmogaus smegenys. Po kairei, ant kitos auksinės smailės pritvirtinta širdis. Žvilgsniu nuslydęs žemyn, Niutonas išvydo porą inkstų, padėtų prie dešiniosios smailės. Kiek žemiau — dar vienas organas, kuris, žinojo jis, turįs būti tulžies pūslė, o prie pagrindo gulėjo kepenys, drėgnos ir žvilgančios išsklaidytoje šviesoje. Stiprus kvapas trenkė jam į šnerves — valyto terpentino, kurį per ilgas valandas Fatijas buvo išdistiliavęs iš kvapiosios pistacijos balanos.

Niutonas atsigręžė pažiūrėti į Landsdauną ir Nikolia Fatiją diu Diuiljė. Mokslininkas sunkiai alsavo ir prakaitavo. Veido įdrėskimai jam vėl atsivėrė, ir prakaitas sumišai su krauju varvėjo tamsiai raudonais dryžiais per skruostus ir kaklą. Akys išplėstos demoniško jaudulio, kokio nė katras iš kompanionų anksčiau nebuvo jame regėję. Prašneko kimiu iš nuovargio, tačiau kupinu pasitikėjimo savimi balsu:

— Aš patenkintas, — sušvokštė jis, ir nežymi, visiškai bedžiaugsmė šypsenėlė šmėstelėjo lūpomis. — Nepaprastai patenkintas. 27 skyrius

Oksfordas: kovo 28. Vakaras

Vienas sėdėdamas Oksfordo policijos nuovados posėdžių salėje vyresnysis inspektorius detektyvas Džonas Monro stebėjo skaitmeninį laikrodį ant sienos sprigtelint minutę pirmyn — į 22.04. Nebuvo pratęs nekęsti savo darbo priedermių, bet kaip tik dabar jų ir nekentė. Šiuo metu, vienintelį per savaitę savo laisvą vakarą, jis būtų turėjęs važiuoti iš „Elžbietos restorano” taksi namo su Imelda, linksma, žavia ir patrauklia, kažkiek per trisdešimt psichoterapeute, su kuria buvo susipažinęs prieš mėnesį, o ne kiurksoti čia ir knebinėti ne pirmo šviežumo sumuštinį iš „Markso ir Spenserio”50 ir laukti atvykstant trijų vienodai neįdomių savo kolegų.

Gurkšnodamas pašildytą karčią kavą, jis numetė suglamžytą popierinę servetėlę ant lėkštės greta pusiau nuvalgytos duonos riekės ir kelių skiltelių pomidoro, atsistūmė su kėde atgal ir nuėjo prie baltos lentos, kabančios ant sienos šalimais. Lenta buvo padalyta keturiais plačiais stulpeliais. Kiekvieno jų viršuje — priklijuotas komplektas fotografijų, o žemiau margavo užrašai įvairių spalvų žymekliais. Pirmasis stulpelis prasidėjo antrašte „Reičelė Sautgeit”. Antrasis buvo pavadintas „Džesika Fulerton”, trečiasis „Samanta Turou/Saimonas Veldingas”. Paskutinio stulpelio viršuje ryškiomis raudonomis raidėmis užrašyta: „Įvairūs”. Jis darsyk perskaitė šįvakar savo įrašytuosius žodžius:

Laura Niven/Filipas Beinbridžas

Astrologija/Alchemija?

1851/Profesorius Milineris

Monetos

Oda/Plastikas

Išgirdo už savęs atsidarant duris. Teismo medikas Markas Langemas žengė pirmas, paskui jį sekė aukštas laibas uniformuotas vyriškis — netoli šešiasdešimties, bet atrodantis jaunesnis. Trumpi žili plaukai, šviesiai mėlynos akys ir ryškūs it išskaptuoti skruostikauliai teikė jam teutonišką išvaizdą. Iš visos jo asmenybės sklido valdingumas, kuriam tarytum nereikėjo pastangų ir kuris turėjo mažai ką bendra su kaspinų juostelėmis ant krūtinės. Prieš aštuoniolika metų, tada, kai stojo tarnauti policijon, inspektorius detektyvas — tokias anuomet ėjo pareigas — Pirsas Kendikotas buvo pirmas Monro bosas.

— Monro, — tarė komisaras, įeidamas į salę — balsas buvo žemas ir stebėtinai šiltas, — džiaugiuosi, kad jūs ištaikėte šią bedievišką valandą — bet, deja, niekaip negalėjau pakeisti savo darbotvarkės.

Dvejetas vyrų paspaudė vienas kitam rankas.

— Nieko baisaus, sere, — atsakė Monro.

— Džonai, čia Briusas Holovėjus, mano atstovas spaudai — bijau, kad jis, vargšelis, visą savo laiką praleidžia prie telefono atsakinėdamas tiems bjauriems žurnalistams. Bet susitvarko.

Holovėjus atrodė įpusėjęs ketvirtą dešimtį. Neaukštas, ne didesnis kaip penkių pėdų ir šešių colių, kresnas, su neklusniais rudais plaukais. Visiškai bejausmiu veidu jis linktelėjo Monro, sumurmėjo „Sveiki” ir paspaudė vyresniajam inspektoriui detektyvui ranką.

Sugrūdęs savo vakarienės likučius į šiukšlių krepšį, Monro atsisėdo ant arčiausiai prie baltosios lentos pastatytos kėdės. Langemas ir Holovėjus užėmė vietas priešais Monro.

— Taigi kokia žaidimo padėtis, detektyve vyresnysis inspektoriau? — paklausė Kendikotas.

— Mano žmonės dirba kiaurą parą, — atsakė Monro, atremdamas įdėmų Kendikoto žvilgsnį. — Sekėme nuorodomis pagal antrosios žmogžudystės vietoje surastus kai kuriuos įkalčius. — Jis žvilgtelėjo į Langemą. — Kol kas mus tai teatvedė į aklagatvius.

— Vadinasi, nieko konkretaus?

— Kad ir kas už to slepiasi, ilgai netruks, kol padarys klaidą. Jie visada padaro.

— Na, tikėkimės, kad tai įvyks anksčiau, o ne vėliau, Džonai.

— Taip pat nereikia pamiršti, kad žiniasklaida ima nervintis, — įsiterpė Holovėjus. — Dar viena žmogžudystė, ir, manau, mus užgrius rimti nemalonumai.

Monro dar niekad nepažinojo policijos atstovo spaudai, kurį mėgtų, ir nors Holovėjus visų pirmiausia turėtų būti faras, o tik paskui „atstovas spaudai”, detektyvui vyresniajam inspektoriui šio elgesys atrodė toks pat kaip ir žurnalistų bei nemalonių viešųjų ryšių specialistų, su kuriais buvo susipažinęs per savo karjerą.

— Ką gi, dėkui, kad priminėte, — atkirto Monro, nepajėgdamas paslėpti savo balse aitrio. — Turėsiu tai omenyje. — Pasigręžęs į komisarą Kendikotą pridūrė: — Sere, šiuo metu turiu savo žinioje dvidešimt du pareigūnus ir keturiasdešimt tris pagalbinio personalo žmones, dirbančius prie šios bylos. Mes perkratinėjame kiekvieną daiktinį įrodymą, sekame kiekviena nuoroda ir intensyviai nagrinėjame bet kokį galimą ryšį su šiomis žmogžudystėmis, kurių keturios įvyko per dvi dienas. Paskutinioji — vos prieš savaitę. Tai suteikė mums atokvėpio, bet nepaisant to, ką pasakiau anksčiau, mes susidūrėme su labai kruopščiu, labai... profesionaliu žudiku.

Kendikotas pavargęs tik linktelėjo.

— Sere, jeigu leistumėte... — Langemas kreipėsi į Monro, lyg šis būtų vienintelis žmogus salėje. — Mes iš laboratorijos gavome kai ką nauja. — Jis padavė Monro vienintelį popieriaus lapą. — Vienas iš mano darbuotojų rado kraujo pėdsaką viršutiniame namo prie upės kambaryje, antrosios žmogžudystės vietoje. Jis nesutampa su aukos ar bet kurio iš šeimos narių krauju.

Monro perskaitė išrašą iš DNR analizatoriaus.

— Deja, taip pat mums nepavyko duomenų bazėje rasti nė vienos DNR, sutampančios su šia, — pridūrė Langemas.

— Na, čia jau šis tas, ar ne? — šaltos Kendikoto akys sužibo. — Spėju, jūsų žmonės sugrįžo į nusikaltimo vietą ir darsyk pertikrina ten kiekvieną colį?

— Savaime suprantama, sere, — patvirtino Langemas.

— Tai gera žinia, Markai. — Monro pakėlė akis nuo popieriaus. — Bet jei DNR su jokia nesutampa, vadinasi, nusikaltėlis nebuvęs sistemoje, nedirbęs valstybės įstaigose, niekad netarnavęs ginkluotosiose pajėgose. Man nėra būtina jums priminti, kad mums reikia dar ko nors, ką jūsų žmonės įstengtų aptikti — bet ko.

Staiga į duris kažkas pabeldė. Nė nespėjus Monro atsakyti, vidun įžengė jaunas pareigūnas.

— Atsiprašau, kad trukdau jus, sere. — Išskyrus Monro, pareigūnas į visus kitus nekreipė dėmesio. — Pamaniau, tai pernelyg svarbu, kad galėtų palaukti.

— Tad klokit, Grinai. Kas negali palaukti?

— Štai, sere. Pastarąsias dvi dienas dirbau prie duomenų bazių ir... na, gavau universiteto leidimą įeiti į jų sistemas. Nebuvo lengva, bet, manau, apsimokėjo. — Jis padavė Monro du tankiai prirašytus puslapius.

— Tai iš Psichologijos katedros, — pridūrė Grinas. — Sąrašas keturiasdešimt septynių studenčių, kurios visos dalyvavo tame, ką katedra vadina „Bandymų diena”, matyt, tai kompleksas psichologinių ir fizinių testų savaitę prieš prasidedant akademiniams mokslo metams — paskutiniojo rugsėjo pabaigoje. Visos trys iš mūsiškių nužudytųjų merginų figūruoja sąraše.

Artėdamas prie išėjimo, Monro pražengė pro vieno iš savo geriausių žmonių, inspektoriaus Džošua Rodžerso kabinetą. Inspektorius stovėjo tarpduryje su kažkokia jauna moterimi.

— Dėkui jums, panele Ingėm. — Monro išgirdo Rodžersą tariant. — Palaikysime ryšį. Vienas iš mano žmonių palydės jus laukan. Kiek suprantu, turite kas pavėžės? — Mergina linktelėjo ir, pastūmėjusi dvivėres duris, nuskubėjo laiptinės link.

Monro kilstelėjo antakius.

— Tai Mariana Ingėm, — paaiškino Rodžersas. — Studentė iš Sent Džono. Savojoje koledžo pašto dėžutėje ji aptikusi šį nuostabų meno kūrinėlį.

Išvydęs nuotrauką, Monro suraukė grimasą.

— Ar ji žino, kieno tai darbas?

— Nėra tikra. Labai baikšti — truko savaitė, kol pasiryžo pas mus ateiti. Bet ji įtaria kai ką iš savo kurso — tokį vyrioką, Raselą Kaningemą.

— Gerai. Patikrinkite jį ir tučtuojau man praneškite, ką sužinosite.

Mobilusis suskambo Monro įsukant į aikštelę priešais savo butą.

— Pamaniau, kad norėsite tai pamatyti tuojau pat, — pasakė Rodžersas.

Monro išjungė variklį ir pakėlė nuo lizdo savo telefoną. Ekranėlyje pasirodė jaunikaičio nuotrauka. Stebėtinai gražaus, poilgių garbanotų šviesių plaukų, dailių antakių, švelnių lūpų.

— Jis turi anketą, sere.

Nuotrauką pakeitė pamažu slenkantis žemyn dokumento puslapis.

— Turtingas vaikis. Tėvukui priklauso viešbučių tinklas. Šešiolikos išmestas iš Daunsaido. Nepavyko prisikasti prie esmės, kodėl. Šeima pasistengė įtikinti mokyklą, kad nieko nekeltų viešumon. Tėvas veikiausiai padėjo savo sūnui patekti į Oksfordą — praeitais metais, šeši mėnesiai prieš atvykstant berniokui, Magdalenos koledže buvo baigta įrengti Kaningemų biblioteka. Tačiau esama ir daugiau. Dviejų moterų, vieno iš šeimai priklausančių viešbučių Londone, kur Raselas atlikinėjo praktiką, tarnautojų skundai dėl seksualinio priekabiavimo. Pirmasis — kai buvo septyniolikos, o paskui vėl — praeitais metais. Kaltinimai ne pernelyg primygtiniai, bylos nutrauktos. Merginos ten jau nebedirba.

Ekranėlyje pasirodė tikslios datos, vietos, pavardės.

— Gerai padirbėta, Džošai, — pagyrė Monro. — Ar Kendikotas su tuo asilu iš spaudos biuro vis dar pas jus?

— Ne, jie išvyko tuoj po jūsų.

— Gerai. Ką gi, klausykit, kol kas niekam apie tai nekalbėkite, bet rytoj pirmiausia susitikime Psichologijos katedroje, ji yra prie Pietinių parkų kelio. Pasikalbėkite su Grinų, jeigu šis dar darbe. Tegul supažindina jus su esama dalykų padėtimi. 28 skyrius

Oksfordas: kovo 29, 9.00

Įsukdamas į Pietinių parkų kelią Džonas Monro pagalvojo, koks bjaurus pastatas, kuriame įsikūrusi Psichologijos katedra.

Atsikėlęs dar prieš aušrą, jis kruopščiai išanalizavo bylos detales. Savo namų kompiuteryje turbūt jau šimtąjį kartą iš naujo perkratė visa, kas svarbiausia. Keturios žmogžudystės, bemaž neabejotinai to paties žudiko darbas, kažkieno, veikiančio vieno, ir tikrai vyriškio. Ir ką gi jie turį? Trupinėlį su niekieno nesutampančios DNR; iš tiesų, kaip atrodo, nesutampančios su jokia kur nors įtraukta į duomenų failus. Ir dar tas ritualinis pobūdis — monetos, išimti organai. Laura Niven ir Filipas Beinbridžas įsitikinę dėl okultinio ryšio. Be to, nevalia pamiršti žmogžudysčių 1851-aisiais. Turi būti kokia nors sąsaja.

Ką jis iš tikrųjų žinąs apie anas žmogžudystes? Monro buvo peržiūrėjęs senas bylas — praeitą savaitę beveik kiekvieną atliekamą minutę blusinėjo visas smulkmenas. Didžiosios parodos metais buvę nužudyta trys merginos ir studentas. Kaltė suversta airiui darbininkui, bet kriminalistikos istorikams gerai žinoma, kad su tuo reikalu buvo glaudžiai susijęs profesorius Milineris, kad šis žmogus turėjęs ryšių su okultizmu, kad jis dalyvavęs kažkokiame juodosios magijos būrelyje, kad universiteto valdžia suglaudusi gretas ir neleidusi niekam labiau gilintis. Metai po tų žmogžudysčių Milineris išvykęs profesoriauti į Turiną, ir Milinerių šeima visiškai dingusi iš Oksfordo. Dabar, pastarųjų žmogžudysčių atveju, išaiškėjo, kad visos merginos netrukus prieš prasidedant akademiniams mokslo metams sutikusios savanoriškai dalyvauti kažkokiuose Psichologijos katedros testuose.

Monro įvairavo į automobilių aikštelę. Priekyje savęs, netoli pagrindinio pastato įėjimo, išvydo lipantį iš automobilio Rodžersą. Bet sukdamas vairą, kad galėtų įsmukti greta inspektoriaus automobilio, buvo išgąsdintas sportinio „Morgan”, atbulom gerokai per greitai pajudančio iš stovėjimo vietos. Monro piktai pažvelgė į vairuotoją, bet šiam, regis, niekas nerūpėjo, tik kelias prieš akis. Krūptelėjęs Monro sumojo pažįstąs tą veidą.

— Įsidėmėjau jo numerį, — vos tik Monro priėjus pasakė Rodžersas.

— Tai buvo Kaningemas, esu tuo tikras.

Rodžersas atrodė nustebęs.

— Patikrinsiu registracijos numerį.

— Padarykite tai, — metė Monro ir pasuko durų link.

Ne semestro metu pastatas buvo palyginti ramus. Priimamąjį sudarė kelios aplinkui stalą išrikiuotos kėdės. Pagal vieną sieną tęsėsi rakinamų spintelių ir pašto dėžučių eilė. Greta šių kabėjo didelė skelbimų lenta, nusagstyta plakatais apie įvyksiančius vakarėlius ir sportinius renginius. Čia pat buvo prisegtas senas egzempliorius Dienos informacijos — patenkančio į visas miesto dalis informacinio lapelio su skelbimais apie pramogas, parodas bei privačius aukcionus. Monro nuėjo prie budėtojo stalelio, kur vilkinti gėlėto rašto suknele storulė sėdėjo įbedusi akis į kompiuterio ekraną. Dvidešimt sekundžių nesusilaukęs jos dėmesio, jis garsiai pabeldė krumpliais į barjero viršų. Moteris piktai nužvelgė jį.

— Vyresnysis inspektorius detektyvas Monro, Temzės slėnio policija, — jis kyštelėjo savo pažymėjimą. — Man reikia pasimatyti su daktaru Rankinu — jeigu pernelyg jūsų nesutrukdysiu.

Regis, moteriai tai nė kiek nepadarė įspūdžio.

— Ketvirtas aukštas. Manau, jo dar nėra.

— Taip, aš esu, Margarete.

Apsigręžęs Monro išvydo aukštą prakaulų vyriškį, kurio veidu plito nežymi šypsenėlė.

— Artūras Rankinas, — prisistatė jis, spausdamas Monro ranką. Rodžersui tik linktelėjo, parodydamas, kad ir šį pastebėjo.

— Turėsite Margaretei atleisti, — pasakė Rankinas, lydėdamas juodu prie lifto. — Per pirmuosius penkerius metus pripranti prie jos. — Lifte keistai atsidavė žeme, ir tik po sekundėlės ar dviejų Monro sumojo, kad kvapas sklinda iš profesoriaus.

— Ketinau atvykti čia anksčiau, — paaiškino Rankinas, kai liftas sustojo ketvirtame aukšte. — Prakeiktas automobilis niekaip neužsivedė. Tad aš atpėsčiavau per parką, — tiesą sakant, visai malonu. Bent kartą nelijo.

Rankino kabinetas buvo mažutėlis, geltonos, rudos ir pilkos spalvų popieriais išklijuotas kokonas. Vienintelis menkas langutis žvelgė į nykų betonu klotą kiemą. Nė ženklo garsiųjų svajingų smailių. Rankinas nusivilko paltą ir nuėmė nuo dviejų kėdžių priešais savo stalą kažkokius popierius ir knygas.

— Prašom, sėskitės — pakvietė jis. — Atleiskite už netvarką — regis, man niekada nepavyks visko sudėlioti į vietas.

— Nesijaudinkite, profesoriau. Nėra ko daryti iš to ceremonijų. Mes tik norime užduoti porą trumpų klausimėlių, — nuramino Monro, įsitaisydamas ant kėdės.

— Kuo galiu padėti?

— Mus domina psichologiniai testai, atlikti praeitų metų rugsėjo pabaigoje su keturiasdešimt septyniomis studentėmis. Ką galite apie juos pasakyti?

Mirksnį Rankinas atrodė suglumęs. Aukšta jo kakta, kai susiraukdavo, kėlė įspūdį, lyg ryšėtų galvos juostą iš kirminų. Paskui staiga jo veidas pragiedrėjo.

— Ak, jūs turite galvoje Džulijaus Spenserio testus.

Monro patylėjo.

Rankinas kostelėjo ir ėmė sklaidyti ant rašomojo stalo kažkokius popierius. Galiausiai pamažu atsistojo ir nuėjo prie sienos su lentynomis. Pritūpęs iškėlė didžiulę krūvą aplankų bei palaidų lapų ir suvertė juos ant stalo. Pasilaižydamas pirštą, įniko visus pervertinėti. Po kelių sekundėlių sustojo.

— Taip. Žinojau, kad tai kažkur čia. — Jis padavė Monro žalią aplanką. — Spenseris buvo protingas vaikinas, turėjo daug gerų idėjų.

— Buvo? — paklausė Rodžersas.

— Taip, paliko mus prieš Kalėdas. Jam buvo pasiūlytas gardus kąsnelis Bostone; regis, MIT’e51.

— Tiksliau, ką jis veikia?

— Jo sritis — intelekto koeficiento tyrimai, — atsakė Rankinas ir pažvelgė pro langą į pilką horizontą. — Deja, tas dalykas ne man, šiek tiek per sausas kaip mano skoniui.

— Kas įeina į testus? — paklausė Monro, greitomis peržvelgdamas popierius priešais save.

— Jis sudarė savo sistemą, gana netradiciškos pakraipos — manė, kad intelekto koeficientas tiesiogiai susijęs su fizine jungtimi tarp dviejų smegenų pusrutulių — corpus callosum. Ar esate girdėję apie padalytų smegenų sąvoką?

Monro linktelėjo.

— Miglotai, tik profaniškas kalbas.

— Dar XX amžiaus septintą dešimtmetį pasirodė mokslinių darbų apie tai, kad dvi smegenų pusės labai skirtingos. Kairysis pusrutulis — tai analitinė pusė, dešinysis — susijęs su vaizduote, „meniškas”. Rodžeris Speris52, iškėlęs šią mintį, gavo Nobelio premiją.

— Ir Džulijus Spenseris toliau rutuliojo šias teorijas?

— Jis buvo Sperio mokinys. XX amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje studijavo jo vadovaujamas Kalteche53.

— Ką konkrečiai darė Spenseris? — paklausė Rodžersas. — Kaip vesdavo savuosius testus?

— Na, čia viskas yra, — atsakė Rankinas ir kryptelėjo galva į popierius ant kelių. — Jis sudarė testuojamųjų grupę iš maždaug penkiasdešimties: man regis, galiausiai jų buvo keturiasdešimt septynios. Šiame etape visos — jaunos moterys.

— Šiame etape?

— Mėnesį anksčiau jis atlikinėjo panašių tyrimų kompleksą ir su jaunais vyrais. Merginos didžiumą dienos praleisdavo prie parašytų intelekto koeficiento testų, paskui būdavo fizinių manipuliacijų testai, reakcijos ir refleksų analizė, erdvės suvokimo eksperimentai. Jos taip pat praeidavo išsamų medicininį patikrinimą ir smegenų skenavimą.

— Medicininį? — susiraukė Monro.

— Taip, tai buvo svarbiausias Spenserio pasiūlymo elementas. Jis mano, kad intelekto koeficientas yra tiesiogiai susijęs su fiziniais parametrais.

— Kas įeina į medicininį patikrinimą?

— Jūs mane klausiate. Aš pats tenai nedalyvavau. Tądien netgi nebuvau Oksforde. Bet Spenseris tikriausiai pateikė patvirtinti savo tyrimų planą prieš mėnesį ar du. Pasižiūrėkime.

Monro sugrąžino jam aplanką.

— Taip, taip, štai, — po kelių sekundėlių tarė Rankinas. — Kompiuterinė patikra, viso kūno apimtimi. Merginos atlikdavo psichologinius testus čia, paskui pereidavo į Džono Radklifo korpusą. Brangu, bet Spenseris labai gebėdavo išsirūpinti dotacijų.

Sklaidydamas medžiagą Monro tylėjo ir vis po puslapį sugrąžindavo Rodžersui.

— Taigi, kiek suprantu, Spenseris dirbo ne vienas?

— Ne, ne. Žinoma, jis nuolat ten dalyvaudavo — geras prižiūrėtojas, puikiai mokantis vadovauti. Testams atlikti jis turėjo tris asistentus ir dar tris jaunas, ką tik apsigynusias disertacijas daktares, ligoninėje vykdančias ee... organizmo tyrimus. — Jis metė skersomis žvilgsnį į policininką. — Rezultatų analizę atlikdavo jaunasis Bridžesas.

— Bridžesas?

— Malkolmas, Malkolmas Bridžesas — šis tikrai taps puikiu psichologu.

— Tai Malkolmas Bridžesas čia dirba?

— Taip, bet visą savo atliekamą laiką leidžia Bodlyje pas profesorių Laitmeną, vyriausiąjį bibliotekininką. Labai atsidavęs darbui vaikinas. Atvirai kalbant, nesuprantu, kaip jis visur suspėja.

— Jis dabar čia?

— Turėtų būti. Leiskite man pagalvoti. Šiandien penktadienis. — Jis pasižiūrėjo į laikrodį. — Išsikviesiu jį skambučiu. — Paėmęs telefoną, jis surinko tris numerius. — Ne, deja, dar neatėjęs.

— Nieko tokio. — Monro atsistojo. — Mes susisieksime su juo. Būčiau dėkingas, jeigu galėtume pasiimti šią bylą, daktare Rankinai. Mes ją gerai saugosime ir pasidarysime kopiją.

— Taip, taip žinoma, — skubiai sutiko Rankinas. — Ar dar ką nors?..

— Taip, faktiškai yra dar vienas dalykas, daktare Rankinai. Ar jūs turite ką nors bendra su vienu tokiu jaunikaičiu — Raselu Kaningemu?

Rankinas neišsiduodamas pažvelgė į jį.

— Mačiau jį anksčiau — paliekant automobilių aikštelę labai madinga sportine mašina.

— Kaningemas? Taip, taip, iš tikrųjų. Negaliu sakyti, kad bernioką pažįstu, jis dar pirmakursis. Bet mačiau jį su tuo savuoju automobiliu, žinoma, kas jo nematė! — nusijuokė Rankinas.

— Tikriausiai esate girdėjęs apie jo tėvą, — įsiterpė Rodžersas.

— Visiška tiesa, taip... bibliotekų žmogus, garsusis filantropas. Kai dabar pagalvoju, man regis, Bridžesas yra Raselo mokslinis vadovas. Betgi ar jis čia kuo nors dėtas?

Nuleidęs klausimą negirdom, Monro ištiesė ranką.

— Labai jums dėkingi, kad nepagailėjote laiko, daktare Rankinai. Ir už šituos. — Jis paplekšnojo aplanką, kurį laikė sau prie krūtinės.

Monro ir Rodžersas išėjo į netikėtai skaisčią saulėkaitą. Už automobilių aikštelės buvo matyti regbio vartų virpstai, ir būrys žaidėjų su gobtuviniais treningais lakstė po aikštę.

— Noriu pasimatyti su Malkolmu Bridžesu nuovadoje kaip įmanoma greičiau, — pasakė Monro. — Vykite tenai ir atitraukite Griną nuo visko, kad ir ką veiktų. Tegul jis peržiūri tą merginų sąrašą, būtina sužinoti, kur jos visos dabar yra, ir pageidauju asmeniškai pasikalbėti su kiekviena, supratote?

Rodžersas linktelėjo.

— O aš tuo metu pasirūpinsiu orderiu. Manau, laikas padaryti vizitėlį pas poną Raselą Kaningemą, kaip jums atrodo? 29 skyrius

Oksfordas: kovo 29,11.05

Ivlino Vo54 aprašytosiomis aukso dienomis, kai Sebastianas Flaitas55 su savo meškiuku Aloizijumi atvyko į Oksfordą, jie pasirinko gyventi „Tomo Kvado”, Kraistčerče, pirmo aukšto liukso apartamentuose, kur jo šviesybė įsakė sienas nudažyti tamsia pilkai žalia spalva ir ant jų pakabino įmantrias kiniškas litografijas. Gerą dalį šimtmečio vėliau keletas „fuksų”, kilusių iš visiškai kito nei Flaitas visuomenės sluoksnio (bet disponuojančių panašiais kiekiais grynųjų pinigų), troško didesnio nepriklausomumo nuo universiteto. Tad privertė savo gimdytojus nupirkti jiems apartamentus — kainuojančius per ketvirtį milijono svarų — su vaizdu į Červelą ir esančius netoliese centrinio Oksfordo malonumų.

Tokios jupiškos56 „trobelės” buvo su įrengta visuose kambariuose vakuuminių dulkių siurblių sistema (tarnaičių darbui palengvinti) ir požeminiais trijų boksų garažais. Kaip tik tokiame būste mėgavosi savo pirmaisiais metais Oksfordo universitete Raselas Kaningemas. Jis nusprendė, jog tai puiki vieta smagiai leisti laiką ir visiškai tinkama buveinė vienturčiui sūnui Naidželo Kaningemo, vieno iš turtingiausių Didžiosios Britanijos savo jėgomis prasimušusių verslininkų, kuris Oksfordo snobų klasės (laimingos gauti jo daugiamilijonines svarų dotacijas) buvo žinomas kaip „Bibliotekų žmogus”. Pastarasis epitetas būdavo ištariamas su geroku sarkazmu, nes, nepaisant to, kad Kaningemas neseniai buvo finansavęs didžiausios Oksfordo bibliotekos statybą ir įrangą, kiekvienas, kuris bent ką reiškė Oksforde, laikė, kad vienintelės Naidželo Kaningemo namuose esančios knygos tik tokios, kuriose gali spalvinti.

Monro jau buvo bepaliekąs policijos nuovadą, kai inspektorius Rodžersas paskambino jam iš automobilio, kurį buvo pasistatęs prie Kaningemo apartamentų.

— Manau, jums vertėtų čia atvažiuoti, sere. Pagalvotumėt, kad sutapo jūsų gimtadienis ir Kalėdos.

Po penkių minučių Monro jau stojo prie šaligatvio priešais prašmatnių apartamentų korpusą visai netoli Temzės gatvės ir priešais „Aukštupio” aludę. Išlipusį iš automobilio, jį pasitiko Rodžersas.

— Tik pasižiūrėkite į tą suknistą vietą, — sumurmėjo. — Iš inspektoriaus algos man toli iki jos, o kažkoks snarglius aštuoniolikmetis atsiveža čia savo draugužes prakeiktu „Morgan” greitaeigiu.

Monro išsišiepė:

— Visada gerai vertinau jus kaip pagiežingą tipą, Džošai.

— Aha, taigi, — palingavo galva Rodžersas. — Manau, galėtume tą šunsnukėlį kiek nusodinti.

Monro prisimerkęs įdėmiai nužvelgė jį.

— Rodykite kelią, — tarė ir nusekė paskui savo pavaldinį prie paradinio apartamentų korpuso įėjimo.

Hole prie Kaningemo apartamento durų laukė du uniformuoti pareigūnai. Perėję nugludintomis betoninėmis grindimis, Monro ir Rodžersas pateko į erdvią svetainę, kur girdėjosi Oskaro Petersono įrašas, besiliejantis iš dviejų milžiniškų garso kolonėlių. Sieną priešais įėjimą sudarė stiklo platybė su vaizdais į Červelą ir smiltaininėmis Oksfordo smailėmis. Priekiniame plane dvejetui detektyvų buvo matyti saulės nutviekstas Kraistčerčo katedros bokštas. Kažkodėl šią akimirką Monro prisiminė pasakoj imą apie Oksfordą, girdėtą, kai dar pats čia buvo pirmakursis. Mat sklandytojai ir balionų oreiviai mėgdavo skraidyti virš miesto — ne tik dėl vaizdų, bet ir todėl, kad čia visada buvę geri termikai. Pilotai tai aiškinę tuo, kad termikus sukelia dėstytojų skleidžiama karšta atmosfera, bet tikroji priežastis buvo visur esantis smiltainis, gerai atspindintis saulės kaitrą.

Raselas Kaningemas sėdėjo atsilošęs juodos odos „George Nelson” krėsle šalia lango. Greta stovėjo policininkas. Kaningemas buvo aukštas blondinas, dailus ir įdegęs — kaip vėliau Monro sužinojo — per trumpas, bet itin malonias slidinėjimo atostogas Andoroje, iš kur jis sugrįžo prieš dvi savaites. Su drabužių dizainerio džinsais ir juodu V pavidalo iškirpte kašmyriniu nertiniu jis kiekvienu savo coliu atrodė kaip išlepintas milijardieriaus sūnelis. Įžengus Monro, atsistojo, bet vyresnysis inspektorius nekreipdamas į jį dėmesio nusekė paskui Rodžersą per kambarį toliau į koridorių.

Iš koridoriaus vedė trejos durys; vienos iš jų buvo plačiai atlapotos. Monro įkandin Rodžerso įėjo į belangį kambarėlį, apšviečiamą vienintelės blausios lemputės lubose. Lentynos buvo nukrautos kompaktinių diskų dėklais. Prie atokiosios sienos stovėjo du plokščiaekraniai monitoriai, o priešais juos — nedidelė konsolė. Virš monitorių sieną dengė pornografinės nuotraukos — niekingas surištų, sužalotų, subjaurotais veidais jaunų moterų koliažas.

Monro žvelgė į vaizdą, savo veidu neišduodamas jokio jausmo. Rodžersas pasirėmė į konsolę.

— Mūsų berniukas čia išties smaginasi, — ironiškai pakomentavo jis.

— Kas konkrečiai yra ši šlykštynė?

— Moderniausia kibernetinė pornografija, — atsakė Rodžersas. — Jis visur įrengęs vaizdo kamerų tinklą — merginų koledžo klasėse, sporto salių dušuose, moterų tualetuose, rytinio Oksfordo studenčių bendrabučiuose. Taip pat veda kruopščią apskaitą. — Jis mostelėjo į diskų stirtas lentynose. — Atrodo, aptikome aukso gyslą.

— Galbūt, — sutiko Monro. — Pasiimkime jį. Paliksime šią bjaurastį čia. Liepkite porai techninio personalo vyrukų, kad visa tai peržiūrėtų, gerai?

Monro sugrįžo į svetainę, o jo protas dirbo visu greičiu.

— Gal malonėtumėte paaiškinti, ką visa tai reiškia? — Jaunikaičio balsas turėjo paatlantės akcento.

— Aš labiau tikėjausi, kad jūs tai padarysite, pone Kaningemai.

Sekundėlę Kaningemas nuleido akis į grindis, paskui iš aukšto piktu žvilgsniu nuvėrė Monro.

— Detektyvas? Admirolas?.. — Jis pamosikavo ore ranka.

— Tik VID, sere. Tai yra vyresnysis inspektorius detektyvas... Monro.

— Ką gi, vyresnysis inspektoriau detektyve Monro, kiek suprantu, jūs turite orderį? Tas kitas vyriokas...

— Inspektorius Rodžersas.

— Taip, prieš sutrempdamas visą butą, jis pamojavo man po nosimi kažkokiu popiergaliu.

— O taip, pone Kaningemai, mes tikrai turime orderį. Ir aš jus areštuoju. Teilorai, — Monro griežtai kreipėsi į stovintį šalia Kaningemo uniformuotą pareigūną. — Pasiimkite jį.

Jaunikaitis nenatūraliai nusijuokė, o Monro perskaitė jam, kokias turįs teises.

— Darote baisią klaidą. Didžiulę. Manau, kad žinote, kas mano tėvas?

— Visiškai susipažinęs su faktais, pone Kaningemai. Dėl to nesirūpinkite. Po dešimties minučių aš atvyksiu, Teilorai, — pasakė Monro konstebliui. — Pasistenkite, kad ponas Kaningemas būtų tinkamai prižiūrėtas. — Ir jis pasuko atgal koridoriaus link.

30 skyrius

Kroidonas: kovo 24, 14.00

Čarlio Takerio laidotuvės buvo nykus, lietaus merkiamas, prisodrintas priemiesčių skurdo reikalas. Pamaldos atlaikytos betoninėje koplyčioje, pastatytoje XX amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje už kelių mylių nuo Kroidono, į pietus nuo Londono. Dalyvavo mažiau nei tuzinas žmonių. Iš savo automobilių jie nėrė per žvilgančią aikštelės gudrono dangą užsitraukę ant galvų lietpalčius ir išskleidę lietsargius. Visą koplyčią smelkė sumišai drėgnų drabužių ir vystančių lelijų kvapas.

Netrukus po to, kai buvo aptiktas Čarlio kūnas, policija darbavosi remdamasi principu, kad jis nusižudęs. Bet paskui pagal nusikaltimo vietos tyrimo grupės surinktus įkalčius įtikinamai įrodyta, kad jis pats negalėjęs iššauti. Tyrėjai pradėjo aiškintis dėl nužudymo.

Laura ir Filipas atvyko paskutiniai ir atsisėdo drauge koplyčios gale, tylomis klausydamiesi į juostelę įrašytos vargonų muzikos, abu paskendę savo pačių mintyse. Filipas Čarlio beveik nepažinojęs. Jam šis buvęs tik dar vienas veidas Oksforde, Lauros bičiulis. Juodu buvo susitikę pobūviuose ir kartkartėmis pasiginčydavę apie politiką. Filipas buvęs gan kairiųjų pažiūrų, o tai XX amžiaus devinto dešimtmečio studentams laikyta daugmaž privalu, bet Čarlis, prisiminė jis, buvęs kraštutinysis marksistas.

Laura galiausiai apsiprato, kad Čarlio nebėra. Beveik prieš savaitę, kai ši žinia taip žiauriai ją užgriuvusi, pasijautė sukrėsta ligi širdies gelmių.

Ne todėl, kad būtų buvusi labai artima su Čarliu. Bet šis buvęs dalimi jos jaunystės. Galbūt kaip tik dėl to, kad per kone dvidešimt metų juodu beveik nesimatę, ji tebesiejo jį su laimingais laikais, su koledžu, laisve, metu tik pasibaigus vaikystei, metu, kai — bent jos atmintyje — pasaulis atrodęs nekaltesnis. Dabar, kai Čarlio nebeliko, slėgė toks jausmas, lyg būtų buvusi sunaikinta ir dalis jos pačios.

Tik vėliau atėjo baisus suvokimas siaubo, kurį dabar jautė. Mirtys, skerdynės ir smurtas pradėjo artėti į ją iš visų pusių. Laura niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad Čarlio mirtis turi būti kažkaip susijusi su jos tyrimu.

Nuo tada, kai sugrįžo į Oksfordą, juodu su Filipu buvo šiek tiek pažengę į priekį: patvirtinę, kad 1851-ųjų žmogžudystės įvykusios kaip tik tomis naktimis, kai atitinkami dangaus kūnai buvo įėję į Vėžio ženklą ir kad anų metų liepos 20-ą buvo laukiama penkių planetų konjunkcija. Vienintelis skirtumas tarp anų ir vėlesnių žmogžudysčių buvo tas, kad žudikai nepradėję virtinės nusikaltimų per pavasario lygiadienį, nes planetų konjunkcija įvykusi visiškai kitu metų laiku. Visa tai buvo svarbu, žinojo Laura, ir nekėlė jokių pagrįstų abejonių jos teorija. Bet vis dėlto atrodė, kad jųdviejų paieškos informacijos, kuri galėtų nurodyti į dabartinio žudiko asmenybę, tartum buvo beišsikvepiančios. — O kita žmogžudystė pagal planą turinti įvykti ateinantį vakarą, kovo 30-ą.

Gedulingosios pamaldos buvo slogios. Sintetiniai choro garsai, švelniai besiliejantys iš garsiakalbių palubėje, turėjo reikšti dvi giesmes, bet daugiausia, ką bet kuris iš susirinkusiųjų pajėgė atskirti — tai tik vos girdimą murmesį. Antrai giesmei pasibaigus, karstas su Čarlio kūnu nešėjų atsargiai buvo pakeltas ir išneštas į laukiantį prie koplyčios katafalką. Laidotuvininkai pamažu paliko klauptus ir ėmė slinkti durų link.

Lauke katafalkas pajudėjo iš vietos ir grupelė gedėtojų nusekė iš paskos, vingiuojančiu taku praėjo pro paminklines kapines iki zonos, kur buvo mažiau kapų ir kur žiojėjo ką tik iškasta nauja duobė.

Grįždami pro koplyčią atgal, Laura ir Filipas jau buvo beveik priėję savąjį automobilį, kai išgirdo kažką atbėgant iš paskos. Atsigręžę juodu išvydo jauną moterį ilga balta suknele, kuri palengva sustojo. Atrodė kokių dvidešimt penkerių, neaukšta, liekna, su tamsiai rudais, laisvai krintančiais iki juosmens plaukais. Didelių mėlynų akių, fėjos veido, plonais antakiais ir dailia nosimi. Laura pamačiusi sumojo, kad moteris verkusi: buvo be makiažo, bet akys paraudusios, o oda paakiuose tartum pamėlusi.

— Jūs — Laura ir Filipas, taip? — paklausė ji.

Laura linktelėjo.

— Aš... aš buvau Čarlio, ee, Čarlio draugė. Mano vardas Sabrina. — Ji ištiesė ranką ir tuo pat metu apsidairė lyg pasitikrindama, ar niekas jų nestebi. Kažkokia pusamžė pora, dalyvavusi pamaldose, praėjo pro šalį, ir Sabrina palaukė, kol šie nutols tiek, kad nebegalėtų girdėti.

— Mane paprašė perduoti jums tai. — Ir ji įbruko Laurai į delną kažkokį šaltą metalinį daikčiuką.

Tai buvo raktas.

— Įsidėkite į kišenę, — tyliai, bet tvirtai pasakė Sabrina.

— Kas?..

— Čarlis, kas gi kitas. Jis žinojo patekęs į bėdą. Prašau, tik paklausykite, — sukuždėjo Sabrina. — Čarlis itin žavėjosi Niutono biografija. Rasite ją jo bute, Čepstou gatvė, numeris 2, Niu Kroso rajone. Turite šiandien ten nuvykti. Rytoj jo brolis peržiūrinės daiktus ir sureguliuos buto nuomą. Raktas su numeriu. O dabar privalau eiti. Sėkmės. — Sulig tais žodžiais ji apsisuko ir skubiai pasišalino.

Mirksnį apstulbę, Laura ir Filipas paprasčiausiai leido jai nutolti. Paskui, staiga peikėdamasi iš tylos, Laura krustelėjo, lyg ketintų vytis merginą. Bet Filipas ją sulaikė.

— Manau, palikime ją ramybėje.

Čarlis gyvenęs mažučiame dviejų kambarių būste, siauroje gatvikėje netoli pagrindinės judriojo Niu Kroso magistralės, Pietų Londone. Viename iš šešių butų, kurie sudarė, matyt, kažkada turėjusį būti gan prabangų namą. Laura ir Filipas nuvažiavo ten tiesiai po laidotuvių ir pastatė automobilį Čepstou gatvėje, keliomis durimis toliau nuo to namo. Juodu pasiekė butą antrame aukšte blausiai apšviestais įvijais laiptais.

Butukas nebuvo toks prastas, kaip Laura tikėjosi. Čarlis kaip įmanydamas pasistengė užmaskuoti trupantį tinką ir apskritai būsto skurdumą — šiek tiek padažė ir pakabino kelias skoningas įrėmintas litografijas. Baldai buvo pigūs ir seni. Matyt, išsinuomoti kartu su butu, kai Čarlis čia įsikėlė, bet jis buvo nupirkęs porą kilimų bei pagalvėlių ir šie kiek padėjo pagerinti aplinką. Moters įtaka buvo akivaizdi: Sabrina viską pagražinusi, pagalvojo Laura, vaikštinėdama po pagrindinį kambarį. Viename gale buvo elementari virtuvėlė ir televizorius, kitame — knygų lentynos. Ji kyštelėjo galvą į ankštą miegamąjį, iš kurio vedė durys į mažut mažutėlaitį vonios kambarį. Visame bute tvyrojo stiprus cigarečių ir alkoholio kvapas.

— Dievuliau, toks jausmas, lyg būtume įžengę į svetimas valdas, — tyliai tarė Laura.

— Na, turbūt taip ir yra, — pritarė Filipas.

— Man kūnas eina pagaugais.

— Ak, liaukis. Sabrina aiškiai pasakė Čarlį norėjus, kad čia ateitume. Nesijausk kalta. Jis tavimi pasitikėjo.

— Taip, ir tik pažiūrėk, kas atsitiko, jam su manimi pasimačius. — Laura sunkiai susmuko ant sukamosios kėdės prie nedidelio rašomojo stalo. Ant šio stovėjo kompiuteris, o greta kėpsojo netvarkinga krūva popierių ir peleninė, pilna cigarečių nuorūkų. — Niutono biografija, — Laura kryptelėjo galva į knygų lentyną šalia televizoriaus. — Pasižiūrėsime šioje? Kita yra miegamajame.

Filipas bemaž iškart surado knygą. Juodu atsisėdo prie mažučio medinio stalo virtuviniame pagrindinio kambario gale ir atsivertė ją, pavadintą Izaokas Niutonas: Mago biografija. Autorius — Lajamas Etvičas.

— Čarlis itin žavėjosi šia knyga, — tarė Laura, prisiminusi Sabrinos žodžius. Paskui pridūrė: — Raktas su numeriu. — Ant šio buvo įrėžtas skaičius 112.

— Spėčiau, jog tai puslapio numeris, — pasakė Filipas ir pervertė knygos puslapius iki 112-ojo.

Permesdami akimis pirmas dvi pastraipas, juodu beveik iškart pastebėjo anomaliją. Vidur eilutės mintis buvo staiga nutrūkusi. Paskutinė sakinio dalis skambėjo taip: Padingtono stotis, keturiolikta dėžutė, Džefo vakarėlis, kvapioji pelėžirniukė.

Filipas atsistojo ir nuėjo prie lango. Lauke pilki pastatai ir pilkas dangus atrodė lyg susilieję išvien. Buvo prasidėjusi piko valanda ir Niu Kros Roudo magistralėje kimšosi eismas. Gatvės gale keturios mašinų eilės nejudėjo iš vietos, jų išmetamieji vamzdžiai į pavakarės orą vertė dūmų kamuolius. Filipas nepastebėjo pastatytos kitoje gatvės pusėje nepriekaištingai išblizgintos juodos tojotos.

— Tau tai turi kokią nors prasmę? — paklausė jis.

— Taip, iš tikrųjų turi, — atsakė Laura. — Eime. — Ji pasikišo knygą po pažastimi. — Tu vairuosi ar aš?

Padingtono stotis buvo ne daugiau kaip šešios mylios nuo Niu Kroso tiesia kryptimi, bet juodviem truko maždaug devyniasdešimt minučių per transporto grūstį vargais negalais nukakti iki jos, įskaitant ir tas dvidešimt minučių, kurias dėl gatvės remonto darbų netoli Pikadilio žiedo stovėjo įstrigę Pel Mele. Kai pagaliau iš pietų pusės priartėjo prie Temzės, saulė jau buvo nusileidusi prieš kokias keturiasdešimt minučių, ir važiuojant Predo gatve blausi raudonų ir citriniškai geltonų neoninių šviesų žara tik dar labiau išryškino nevalyvumą yrančių, nuo užteršto oro aprūkusių, iš abiejų pusių besitęsiančių pastatų — glaudžiančių pigių džinsų parduotuvėles ir striptizo šou, kuriuos pro akutę galėjai stebėti tiesiai iš gatvės.

Stoties viduje per pagrindinę salę plūdo vilnys žmonių. Asmeninės rakinamosios spintelės ir saugojimo kameros buvo išdėstytos tarp bilietų kasų ir kavinukės pavadinimu „Karšti patiekalai nuolatiniams keleiviams”. Kiekvienos sekcijos priekyje buvo pritvirtinta plokštelė su skaičių klaviatūra.

— Tai tu pagaliau man pasakysi kombinaciją ir ką reiškia „saldžioji povė”, Laura? — paklausė Filipas.

Ji atsiduso.

— Kas man belieka?

— Tikrai taip.

Laura atsirėmė nugara į dėžutes, nužvelgdama pro šalį plaukiantį nuolat važinėjančiųjų miestan ir atgal į priemiesčius keleivių srautą. Vėl pasisukusi į sekciją nr. 14, ji sumurmėjo: — Tai mano pravardė — na, bent Čarlis taip mane praminė.

Filipas prunkštelėjo.

— Mudu susipažinome 1982-aisiais Oksforde. Dideliame daugiabutyje prie Banberi Roudo, priklausančiame vieno mūsų kursioko, Džefo ... Džefo Taunsendo, regis, tokia buvo jo pavardė, tėvams. Šiaip ar taip, po to vakarėlio Čarlis visada mane vadino „kvapniąja pelėžirniuke”.

— „Kvapniąja pelėžirniuke”?

— Mat vilkėjau tam vakarėliui pasiūtu švarkeliu su povo plunksnomis, kurių akutės jam priminė pelėžirnius.

Negalėdamas patikėti, Filipas mirksnį išpūtė į ją akis, paskui nusikvatojo.

— Tai buvo labai seniai.

Nuoširdus jos veidas dar labiau jį prajuokino.

— Atleisk, — vargais negalais pratarė Filipas surimtėdamas. — Tiesiog įsivaizdavau tave su švarkeliu, papuoštu povo plunksnomis, tai juk...

— Brangu?

— Na, taip.

— „Naujieji romantikai” tuomet buvo savo viršūnėje. Prisimeni? Tu tikriausiai vilkėdavai šilkinius marškinius ir avėdavai firminiais „Tucker” aulinukais.

— Niekad tokių neturėjau, — pasipiktino Filipas.

Dabar jau susijuokė Laura.

— Ir tu buvai su siaubinga kasyte, kai mudu susipažinome.

— Tiesą sakant, tai buvo tikra „arklio uodega”, — nusiviepė Filipas. — Gerai. Tai kokia kombinacija?

Ji pažvelgė į klaviatūrą ir pradėjo spaudinėti skaičius. Filipas stebėjo: 1... 9... 8... 2. Tuomet ji nuspaudė mygtuką „įeiti”, paėmė už rankenėlės ir patraukė.

Dėžutės viduje gulėjo susukti ir perrišti juodu šilkiniu kaspinu popieriaus lakštai. Greta, skaidriame plastikiniame dėkle, gulėjo kompaktinis diskas.

Filipas įkišo ranką vidun ir išėmė abu daiktus.

— Spėju, DVD, — pasakė jis ir atrišo ritinio kaspiną. — Ir taip pat kas panašu į... — jis nutilo. — Ką gi, įdomu. Netgi aš tiek moku lotynų, kad gebėčiau tai išversti.

Pirmo puslapio viršuje buvo užrašyta: Isaacus Neuutonus, Principia Chemicum.

Braudamiesi iš Londono vakarų kryptimi, Oksfordo link, Laura ir Filipas beveik nesikalbėjo. Transporto eismas buvo šiek tiek nuslūgęs, ir per dvidešimt minučių juodu pasiekė A40 kelią, nuvesiantį juodu į autostradą ir penkiasdešimt mylių ruožą iki namų. Abu važiavo paskendę savo mintyse, kiekvienas atskirai narpliojo gijas to, ką buvo sužinoję, ir nė katras dar nepasirengęs apie tai kalbėti. Filipas vairavo, o Laura tyrinėjo Niutono dokumentą. Šis buvo išmargintas smulkiu, tiksliu, kaligrafišku braižu, daugiausia parašytas kažkokia svetima kalba ar gudriai užkoduotas, sukeliantis kažkokios vapalionės įspūdį. Šitai buvo kai kur prikaišiota eilučių, parašytų lotyniškai, taip pat brėžinių, keistų simbolių, lentelių ir schemų, išbarstytų po puslapį be tvarkos. Paskui, kai juodu paliko už savęs miesto žiburius ir įnėrė į tamsią autostrados atšaką su abipus kelio plytinčiais laukais, tapo per tamsu, kad būtų įmanoma skaityti.

— Tai aiškiai fotokopija, — prašneko Laura. — Bet apie ką, velniai rautų, čia kalbama?

— Gailiuosi, kad trylikos būdamas neskyriau daugiau dėmesio lotynų kalbai, — pasakė Filipas.

— Tiesą sakant, neblogai išmanau lotynų, bet tai visiškas kalbų kratinys. O tie simboliai ir užkoduotosios dalys? Man panašu į žodžių mišrainę.

— Ir ką gi, po galais, Čarlis Takeris veikė su Izaoko Niutono rašyto dokumento kopija? Šis ne iš tokių, apie kuriuos kada nors būčiau girdėjusi.

— Ir aš ne. Aišku, jis parašė Principia Mathematica, bet... — Laura pasigręžusi nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo Niutono biografiją, jųdviejų pasiimtą iš Čarlio buto. Įjungusi salono lemputę, ji suskato sklaidyti puslapius. — Mago biografija, — tyliai perskaitė Laura. — Prisimenu, kai ta knyga išėjo. Tuo metu sukėlė nemažą sensaciją, ar ne?

Filipas atrodė suglumęs.

— Tai revizionistinis veikalas — Niutonas vaizduojamas kaip koks kuoktelėjęs burtininkas ar kažkas toks... Dabar prisimenu, — pridūrė ji ir pastukseno į atvertą knygą pirštais. — Grindžiama nuomone, kad Niutonas buvo uolus alchemikas.

— Taip, — atsakė Filipas, — aš irgi prisimenu. Knyga išėjo prieš kelerius metus. Skaičiau The Times recenziją.

— Niutonas buvo ne tik alchemikas. — Laura pakėlė akis nuo knygos. — Atrodo, jog buvo rimtai pasinėręs ir į juodąją magiją. Štai čia rašoma: „Niutonas buvo juodosios magijos adeptas. Šio stebinančio fakto įrodymą galima rasti tarp raštų, kuriuos jis saugojo paslėpęs iki pat savo mirties. Jo mokiniai laikė tai paslaptyje, baimindamiesi suteršti milžinišką įžymiojo žmogaus mokslinę reputaciją. 1936-aisiais, padedant ekonomistui ir Niutono žinovui Meinardui Keinzui, šie dokumentai buvo vėl atrasti — daugiau kaip milijonas žodžių okultizmo tema, nuo ateities būrimo iki alchemijos.

— Vadinasi, jis skelbė legalius mokslinius dalykus, bet rizikingą medžiagą saugojo gerai paslėpęs nuo smalsių akių?

— Matyt. Juk negalėjo leisti, kad būtų sužinota, jog domisi okultizmu; tai būtų sužlugdę jo karjerą.

— Ir, manai, šis Principia Chemicum galėjo būti vienas iš jo slaptų veikalų?

— Dar neaišku. — Laura pervertė biografiją sau ant kelių iki dalykinės rodyklės. — Jis rašė visus savo dokumentus lotyniškai, anais laikais taip buvo priimta. Tik keista, kad jis pavartojo sulotynintą savo pavardės versiją. Bet... aha, — po sekundėlės tarė ji. — Paklausyk... „Niutono įžymiausias veikalas Principia Mathematica, deja, negalima sugretinti su Principia Chemicum — o tai neabejotinai būtų buvęs veikalas, aprašantis jo alcheminius atradimus. Jis palieka mums nuorodų ir užuominų, tačiau nėra jokio rankraščio, kuriame būtų pateikta ataskaita apie sėkmingai išgautą mitinį filosofinį akmenį. Taip yra todėl, kad, kaip ir šimtai mokslininkų prieš jį ir po jo, Niutonas, nepaisant visų nepaprastų savo talentų, niekad nepasiekė užsibrėžto galutinio tikslo. Jis taip ir nepasigamino to akmens, kurio padedamas būtų galėjęs atrasti, kaip iš netauriųjų metalų gauti auksą; jam nebuvo suteiktas amžinasis gyvenimas ir niekad nepavyko susisiekti su Visagaliu — bent gyvam esant.“

Po kelių minučių juodu pasiekė nuovažą Čilterno kalvų link ir pradėjo leistis ilga stačia nuokalne, perkirsdami Bakingamšyro ir Oksfordšyro ribą. Sutemus jie neką matė iš tų nuostabių reginių, kuriais būtų galėję grožėtis dieną — iki horizonto nusidriekiantį margą gerai įdirbtų laukų lopinių kraštovaizdį.

Laura užvertė knygą, užgesino salono lemputę ir įjungė radiją.

— Pageidautum kokios muzikos?

Nuspaudė iš anksto užprogramuotų stočių mygtuką „1”, ir juodu tesusilaukė atmosferinių treškesių, to pat — ir su mygtukais „2” bei „3”. Sulig „4” saloną užliejo galingi akordai — „Van Halen”57 įrašas iš XX amžiaus devinto dešimtmečio vidurio. Filipas suskato energingai purtyti galvą.

Laura nuspaudė mygtuką, pažymėtą numeriu „5”, ir pritildė garsą. Iš kolonėlių pliūptelėjo atonali kakofonija.

— Veikiausiai „Radijas 3”, — pakomentavo Filipas. — „Koncertas trim kriauklėm ir vibratoriui”? — nusišaipė jis. — Dievaži, verčiau grįžkime prie „Van Halen”.

— Nieko panašaus, — nusijuokė Laura. Perjungdama ji praleido porą prancūziškų ilgųjų bangų stočių, kažkokį repą, transliuojamą kažkurios vietinės nepriklausomos stoties, ir galiausiai surado „Oksfordo radiją”, per kurį suskambėjo kažkas panašaus į žinių pabaigą.

„...Estijos delegacijos vadovas daktaras Vambola Kuuskas pareiškė, kad susitikimas buvęs labai sėkmingas ir kad jis viliąsis, jog Europos Komisija laikysis savo ankstesnių rekomendacijų.” Po trumputės pauzės buvo tęsiama:

„O dabar šiek tiek vietos naujienų. Policija tampa vis labiau susirūpinusi, kur galėtų būti profesorius Džeimsas Laitmenas, vyriausiasis Bodlio bibliotekininkas. Šį rytą apie dešimtą jo automobilis rastas paliktas Noram Gardenze, šiauriniame Oksforde. Policija sako, kad neaptikta jokių grumtynių požymių ir kad profesorius palikęs ant keleivio sėdynės savo lagaminėlį, o rakteliai tebebuvo uždegimo spynelėje. Programos pabaigoje pranešime telefono numerį, kuriuo norėtų paskambinti kiekvienas, turįs kokios nors informacijos, galinčios padėti Temzės policijai.” 31 skyrius

Oksfordas: 1690 rugpjūčio 12. Prieš vidurnaktį

Kelias sekundes Džonas Vikinsas manė nualpsiąs nuo karščio ir skausmo. Nepaisant Roberto Boilio raminamojo balzamo ir rūpestingai suteiktos pagalbos, nudegintą ranką beveik tiek pat skaudėjo kaip ir šį rytą, o visą dieną kamavęs galvoskaudis tik šiek tiek buvo atlėgęs.

Jis, Boilis ir Hukas perėjo labirintą ir dabar stovėjo gaudydami kvapą koridoriuje, vedančiame į tolesnę salę. Tik sykį, įžengdami į Hertfordo koledžo vyno rūsį, jie buvo suspėję trumpai pamatyti trejetą vyrų pirma savęs — Niutonas, diu Diuiljė ir dar viena figūra su gobtuvu, dėl kurios asmenybės jie nebuvo tikri, įniro į tunelius priešais ir pradingo labirinte.

Dabar susibūrusios apie Niutoną sąmokslininkų grupelės nariai, su kuriais jis dalijosi savo tamsiomis paslaptimis, jau patekę į salę. Silpnas šviesos ruoželis skverbėsi pro paliktų šiek tiek pravirų durų plyšelį.

Priešais jas trejetas Sergėtojų glaudėsi prie gličios, drėgnos koridoriaus sienos, visi stengdamiesi suturėti alsavimą. Buvo užgesinę savo turimą vienintelį deglą ir rengėsi kovai. Iš salės girdėjosi vyriškas balsas, giedantis vos skiriamus žodžius — ilgus monologus, periodiškai pertraukinėjamus nesuprantamų frazių, dainuojamai deklamuojamų visų trijų balsų. Prakaito upeliai vinguriavo Vikinsui nugara, ir jis tvirčiau drėgnais delnais sugniaužė savo kardo rankeną. Jam iš dešinės stovėjo Hukas, patylom keikdamasis, šlapiu nuo prakaito veidu ir palaidine. Iš kairės — Boilis, jau išsitraukęs iš makšties kardą. Tas pagavo siaurą spindulį, prasiskverbiantį pro pravirų durų plyšį, ir šioje atspindėtoje šviesoje Vikinsui buvo matyti neryškus profilis senioko, visais įsitempusiais veido raumenimis spitrijančio priekin į duris. Vikinsui jį betyrinėjant, Boilis pajudėjo nuo sienos ir trim ilgais, sparčiais, tyliais šuoliais metėsi salės durų link. Pasiekęs šias, pamojo kitiems dviem sekti įkandin. Aniems įveikus skiriantį tarpą, Boilis trūktelėjęs plačiai atplėšė duris. Trejetas vyrų apnuogintais kardais įpuolė patalpon.

Terpentino, prakaito ir žmogaus kūno kvapas, slogi oro drėgmė ir bedieviškų užkeikimų murmesys užgriuvo jų jusles. Trejetas Niutono slaptosios grupuotės narių, užsidengę gobtuvais ir vilkintys sunkiais juodo ir pilko atlaso palaidiniais, stovėjo priešais pentagramą tolimajame patalpos gale. Centrinė figūra laikė iškėlusi aukštyn mažą raudoną rutulį.

Sergėtojai čia atsirado labai netikėtai, ir Boilis buvo pasiryžęs tuo pasinaudoti. Puolė į priekį prie žmogaus su rutuliu, sugriebė šį už kaklo ir nutempė šalin nuo pentagramos. Rubininis rutulys nukrito ant grindų, nusirito akmeninėmis plokštėmis tolyn ir pagaliau sustojo po pentagrama. Vėl ant kojų pastatęs žmogų, Boilis prispaudė jam prie gerklės kardą. Kitos sutanotos figūros priblokštos lyg įaugo į žemę, kai Hukas ir Vikinsas metęsi priekin sustojo su savo kardų smaigaliais vos per kelis colius nuo jų paslėptų veidų.

Boilis kiek atleido gniaužtą, kuriuo laikė suspaudęs savo belaisvį, ir apgręžė žmogų į save. Visi išgirdo šį po gobtuvu bejėgiškai suurzgiant. Boilis laikė savo rapyrą įremtą į žmogaus Adomo obuolį.

— Jūs, visi trys, nusimeskite gobtuvus, — sukomandavo Boilis.

Nė vienas iš vyrų nė nekrustelėjo.

— Nusimeskite gobtuvus, — pakartojo Boilis. Nors nepakėlė balso, jame skambėjo tulžingas įsakmumas.

Pamažu Niutonas pakluso. Ilgos žylančios garbanos buvo prilipusios prie drėgno jo veido. Pro užkritusius plaukus juodos akys degė pykčiu ir neapykanta.

— Kas, dėl Dievo, jūs įsivaizduojate esąs? — sušnypštė jis. — Kokią valdžią čionai turite?

Boilis nė nemirktelėjęs atlaikė Niutono žvilgsnį.

— Skirtingai nei jūs, aš turiu visišką teisę čia būti, profesoriau Niutonai, — atsakė jis.

Niutonas niekinamai nusiviepė, ir jo veide susimetė drėgnos raukšlės. Atrodė it Mefistofelio karikatūra.

— Jūs, kišantis nosį į ne savo reikalus kvaily! — sušnypštė jis plonu, drebančiu nuo viduje susitvenkusio įniršio balsu. — Aš čia šeimininkas. Aš tik vienas suprantu išminčių žodžius. Esu tikrasis Šviesos, Krypties, Kelio paveldėtojas.

Su nežymia, nė kiek nelinksma šypsena, rodančia, kaip mažai jam rūpi Niutono nuomonė, Boilis tarė:

— Džonai, Robertai, nagi, pažiūrėkime, ką mes čia turime.

Nė mirksnį neatitraukdami savo kardų smaigalių nuo dviejų figūrų su palaidiniais, Hukas ir Vikinsas numovė jiems gobtuvus ir žingtelėjo atgal.

— Džeimsas? Mano brolis Džeimsas? — Boilis susverdėjo apstulbęs. — Kas?.. — Sukrėtimas pavertė senioko veidą negyva kauke; jis atrodė sutrikęs, paralyžiuotas.

Kaip tik tokios progos Niutonui ir reikėjo. Sustūgęs jis metėsi priekin, sugriebė Boilį už riešo ir privertė išleisti iš rankos kardą, kuris klangtelėjo ant grindų.

Tik vienintelis Niutonas veikė greitai. Kiti penki vyrai atrodė lyg sustingę lede. Bet po kelių minučių ėmė peikėtis, ir salė prisipildė besiblaškančių kūnų, plieno žvangesio ir gergždžiančių šūksnių.

Niutonas apsisuko ir metėsi prie rubininio rutulio, bet Vikinsas tuo pat metu sugriebė jį už kulkšnių, ir abu vyrai nuvirto ant grindų. Pagautas aklo įsiūčio, Vikinsas įsikibo Niutonui į plaukus, priversdamas šį klyktelti, ir prikišo prie gerklės kardą.

— Tu išdavei mano draugystę! — suriko Niutonui į ausį. — O aš buvau pradėjęs tavimi tikėti.

Bet kad ir kaip tūžo, Vikinsas nelabai žinojo, kaip toliau elgtis. Izaokas Niutonas buvo jo malonėje. Vienas geležtės stumtelėjimas, dingtelėjo Vikinsui, ir to žmogaus gyvenimas baigsis, jo kraujas nudažys grindis. Bet jie čia atėjo ne tam. Kad ir kaip dabar nekentė Luko fundacijos profesoriaus, Vikinsas nebuvo žmogžudys. Būtent šią akimirką jis pastebėjo rutulį. Kaire ranka pačiupo jį ir įsigrūdo į palaidinę. Paskui pastatė Niutoną ant kojų, tebelaikydamas kardą žmogui prie gerklės, ir pradėjo atbulom trauktis prie savo bendrų. Bet nematydamas, kur stato kojas, užkliuvo už vienos iš aukštų, tvirtų žvakidžių ir išsidriekė aukštielninkas ant grindų.

Niutonas nėrė prie Vikinso kardo. Akies mirksniu jau turėjo jį savo rankoje ir apsisuko pažiūrėti, kas dedasi salėje. Akys jam liepsnojo, visos juslės buvo užaštrėjusios, kiekvienas savisaugos instinktas dar daugiau teikė jėgų.

Už kelių pėdų Boilis, sugriebęs savo brolį už gerklės, laikė jį priremtą prie sienos. Grasomas Huko kardo smaigalio, čia pat greta Nikolia Fatijas diu Diuiljė duso iš įtūžio.

— Džeimsai, Džeimsai... Kaip tu galėjai? — lūžtančiu balsu aimanavo Boilis.

— Didysis brolužis Robertas, — šis nusišiepė. — Robertas, kuris visada tarėsi esąs mano tėvas... pasitausok savąją šventeivystę. Man jos nereikia.

— Bet kodėl? — kuždėjo Boilis. — Kodėl?

— Tu nežinai, Robertai? Tikrai? Tu nežinai?

Boilis pamažu papurtė galvą.

— Kurgi kitur aš galėjau eiti, brangusis broluži? Kaip galėjau varžytis su tavimi? Su žmogumi, kuris meta tokį ilgą šešėlį.

Boilis krūptelėjo pajutęs sau prie sprando kardo smaigalį.

— Mesk geležtę, — sušnypštė Niutonas. — Nagi!

Boilis pakluso ir apsisuko. Diu Diuiljė ir Džeimsas Boilis tebestovėjo prieš grėsmingai atkištą Huko rapyrą, o Vikinsas jau repečkom stojosi ant kojų. Jis metėsi priekin ir sugriebė nuo akmeninių grindų Boilio kardą.

— Dar žingsnis, ir aš jį perskrosiu! — suriko Niutonas.

Vikinsas vis tiek artinosi.

— Aš nejuokauju. — Ir Niutonas bedė geležtę Boiliui į sprandą, ištrėkšdamas kraujo.

Vikinsas sustojo.

— Kentėsi pragare už tai.

— Ne, klysti, senas drauguži, — ramiai atrėmė Niutonas. — Viešpats žino, kad mano paskatos teisingos. — Jis giliai įkvėpė oro. — Nagi, atiduok rutulį.

Lyg įaugęs į žemę Vikinsas liko vietoje.

— Duokš rutulį.

— Ne, Džonai, — išstenėjo Boilis.

— Neklausyk to seno kvailio. Duokš rutulį. Nagi. Daryk, ką liepiu, arba, prisiekiu, nudobsiu jį! — šaukė Niutonas.

Pamažėle Vikinsas įsikišo ranką palaidinėn ir delnu apglėbė rubininį rutulį.

— Ne! Nedaryk to! — meldė Boilis.

Vikinsas išsitraukė iš palaidinės rubininį rutulį. Tuo pat metu Hukas, kuris saugojo diu Diuiljė ir Džeimsą Boilį, staiga švystelėjo geležte į Niutoną. Akies kampučiu šis pastebėjo judesį ir kryptelėjo. To pakako. Robertas Boilis suleido dantis Niutonui į plaštaką. Niutonas sukliko, bet kažkaip įstengė išlaikyti kardą rankoje. Nusikeikęs apsisuko ir kirto Hukui į petį. Paskui dingo — išnyko koridoriaus juodumoje.

Vikinsas buvo bepuoląs įkandin, bet Boilis jį sulaikė.

— Džonai, Džonai, tegul sau bėga. Labirinte niekad jo nesurasi. Privalome išsaugoti visa, kas liko, rutulį ir dokumentus. — Jo balsas nuskambėjo pavargęs ir nepaprastai liūdnai. — Aš privalau atmazgyti šį baisų tinklą, o jūs privalote ateitį padaryti saugią. Kai tik atsidursime viršuje, kuo greičiau jokite į Kembridžą. Pasiekite jį pirma Niutono — ir viską sudeginkite. 32 skyrius

Oksfordas: kovo 29, 21.05

Sugrįžus namo, Filipas pakūrė krosnį ir užkaitė virdulį, o Laura užlipo laiptais į viršų susirasti vilnonio kardigano. Po kelių minučių juodu sėdėjo svetainėje, kur židinyje buvo beįsiplieskianti ugnis.

— Manau, — pasakė Filipas, gurkšnodamas iš puodelio karštą arbatą, — kad Laitmeno dingimas beveik tikrai neturi nieko bendra su žmogžudystėmis. Tai tik sutapimas.

Laura pažvelgė tiesiai į jį.

— Nežinau, kaip tai galėtų būti susiję, bet tiesiog taip... na... keista.

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Ar bent kiek nujautei, kad Laitmenas serga ar yra netekęs pusiausvyros? Gal jam pasimaišė?

Laura papurtė galvą.

— Gal jį kamavo depresija?

— Nežinau. Per pastaruosius metus mačiausi su juo tik keletą sykių. Man jis atrodė visai normalus. O ką? Manai, paprasčiausiai paliko savo automobilį ir iškeliavo anapus?

— Pasitaiko ir taip.

— Tikrai. Bet Laitmenas?

— Vadinasi, jis buvo pagrobtas?

Laura pažvelgė per arbatos puodelio viršų.

— Dievas žino, Filipai. Bet kas?..

— Manau, greitai sužinosime. Policija nenorės taip lengvai to palikti. Laitmenas — Oksfordo žvaigždė ir vienas iš turtingiausių Britanijoje žmonių. — Jis iškėlė DVD, jųdviejų pasiimtą iš keturioliktosios sekcijos. — Pažiūrim?

Kelias sekundes ėjo statinės elektros trukdžiai, paskui ekrane nušvito sėdinčio ant kėdės ir žvelgiančio tiesiai į kamerą Čarlio Takerio vaizdas. Dar buvo matyti knygų lentynos už jo ir peleninė ant grindų šalia kėdės. Jis traukė cigaretę. Atrodo, kad pats save filmavo: nevisiškai gerai pasirinktas kampas, prastas apšvietimas.

„Sveika, Laura, vaikuti. Na, bent aš tikiuosi, kad tu žiūri. — Jis priešais kamerą nervingai šyptelėjo. — Tuomet, kai tu tai gausi, — kalbėjo jis toliau, — aš būsiu arba negyvas, arba kur nors užsienyje.“

Laurai nusmelkė paširdžius.

„Faktas tas, — tęsė Čarlis, — jog mano gyvybei iškilusi grėsmė. Nėra laiko ilgai aiškinti, o turiu tiek daug pasakyti. Man nemalonu stumti tave pavojun, bet kai anądien atėjai su manimi pasimatyti... na, man kilo toks jausmas, kad tu jau įklimpusi į tai ligi kaklo, tad...

Gerai, taigi nuo ko pradėti? Iškart, na... Tu tikriausiai jau esi pasižiūrėjusi į keturioliktąją sekciją Padingtone ir turi Niutono tekstą. Tu tikriausiai stebiesi, kaipgi galėjo patekti man į rankas toks dalykas. Ką gi, tiesa ta, jog kurį laiką aš buvau susijęs su mano minėta grupuote, — tu žinai, — su okultistais...

Kalbu būtuoju laiku, nes tikiuosi, kad manęs jau nebėra. Supranti, aš buvau įtrauktas prieš savo valią. Jie turėjo kai kurių inkriminuojančių įrodymų dėl ankstesnės, XX amžiaus devinto dešimtmečio mano politinės veiklos ir, na... valdžios atmintis ilga, ypač kai kalbama apie tokius dalykus, kokius aš dariau. — Čarlis nutaisė sąmokslininko vypsnį. — Šiaip ar taip, aš pasitraukiau, kai tik supratau tikruosius grupės kėslus. Nenoriu turėti su tuo nieko bendra” — Cigaretė nudegė iki filtro, ir jis padarė pauzę išsiimti kitai iš pakelio kišenėje. Prisidegęs šią nuo nuorūkos, giliai užsitraukė ir iškvėpė dūmų debesį.

„Klausyk, — Čarlis pasimuistė ant kėdės. — Tai galbūt nesąmonė. Bet leisk man pradėti nuo pat pradžios“. — Jis kostelėjo.

„Grįžkime atgal tūkstantį šešis šimtus metų į Aleksandrijos biblioteką. Joje dirbo įžymi mokslininkė, kartu ir vyriausioji bibliotekininkė, moteris, vardu Hipatija. Taigi Hipatija buvo nieko sau mergužė: ne tik viena iš labiausiai išsilavinusių tų laikų žmonių, bet ir sukėlusi didelių ginčų, mat atmetė didžiumą ką tik prasimanytosios krikščionybės, sparčiai beplintančios po pasaulį. Į ją žiūrėta kaip į eretikę ir gyvai nudirta oda grupelės ak, tokių dievobaimingų krikščionių”, — Čarlis nusišaipė.

„Hipatija buvo okultizmo adepte. Tūkstantmetį vėliau ji būtų buvusi pavadinta gerąja ragana. Jos priežiūroje buvo kai kurie iš reikšmingiausių civilizacijai žinomų žmogaus rankų kūriniai. Bibliotekoje, kurią prižiūrėjo, buvo saugomi reti manuskriptai, liečiantys visus okultizmo aspektus, tiek baltąją, tiek juodąją magiją, ir jai priklausė du didžiausi žmonijai žinomi alchemijos lobiai — smaragdinė lentelė ir rubininis rutulys. Žinia, smaragdinė lentelė labai garsi. Per šimtmečius ji įsitvirtino kaip pagrindinis alcheminio dėsnio ramstis. Mat sudaro alchemikui nelyginant kokį instrukcijų rinkinį, kuriuo galėtų vadovautis savo darbe. Gandai apie šį daiktą cirkuliavę magiškojo meno pasaulyje nuo Hipatijos laikų, bet nedaugelis yra jį matę ir dar mažiau kas nutuokia, kokia galia jame slypi.

Tą naktį, kai Aleksandrijos biblioteka buvo sunaikinta, — 415-ųjų Kristaus metų kovo 13-ą, — Hipatija pasirūpino, kad smaragdinė lentelė būtų išgabenta iš miesto ir perkelta į Europą, kur ši buvo saugoma ilgus šimtmečius alchemikų linijos. Tuo pat metu ji saugiai paslėpė rubininį rutulį vienoje bibliotekos pamatų slaptavietėje. Po metų jos tėvas Teonas susirado brangenybę ir pergabeno į Angliją. Ten jis buvo pasitiktas grupelės adeptų, pasivadinusių Sergėtojais — grupelės, kurios paslaptys atėjo iš senovės Egipto ir pirmų jų alchemikų, tai jų meno ir buvo išmokyti Hipatija ir Teonas.

Sergėtojai paliko rubininį rutulį slaptoje saugykloje, į kurią buvo galima patekti tik pro požeminį labirintą. Jie įrengė šį netoli savo susitikimų vietos ir pasistengė, kad vieninteliai galėtų pereiti labirintą tik turintys slaptą žinojimą, būtiną sėkmingai įveikti virtinę išbandymų. Beveik po tūkstančio metų virš šios vietos išaugo Oksfordo miestas.

Rubininis rutulys liko savo slaptavietėje iki septynioliktojo šimtmečio, kai Kristoferiui Vrenui buvo pavesta pastatyti Šeldono teatrą. Jis atrado labirintą, bet nieko dėl jo nedarė. Tačiau po poros dešimtmečių Izaokas Niutonas, galbūt didžiausias to meto, o galbūt iš tikrųjų ir visų laikų alchemikas, atsitiktinai užtiko esmines nuorodas, kaip rasti rutulį, iš vieno dokumento, porą šimtmečių prieš jį perėjusio per kito alchemiko — žmogaus, kuris vadinosi Džordžas Riplis — rankas.”

Čarlis atsilošė į kėdės atkaltę ir iškvėpė kameros link dūmus.

„Tai buvo bemaž katastrofa. Rutulys išties turi bauginamą galią, o Niutonas buvo genijus, apniktas manijos bet kuria kaina išsiaiškinti visatos paslaptis. Su rutuliu jis turėjo šansą įgyvendinti savo svajonę. — Čarlis mirksnį padarė pauzę ir užgesino į peleninę cigaretę. — Turbūt jūs stebitės, dėl ko visas šis bruzdesys? Kuo taip ypatingas šis rubininis rutulys? Kodėl jis toks svarbus, jei žmonės aukoja savo gyvybes, kad tik jį išsaugotų? Žudo, kad galėtų jį turėti? Ką gi, rutulys — tai raktas, kuris padėtų atrasti filosofinį akmenį ir gyvybės eliksyrą, didžiausią alchemiko svajonę. Niekas iš tikrųjų nežino, kas pagamino rutulį. Jis mažų mažiausia toks pat senas kaip ankstyvoji Egipto civilizacija, ir kai kas netgi spėliojęs, kad yra ne šio pasaulio kilmės. Bet skaitydamas burtažodžius, kurie įrašyti kaip viena ištisinė spiralė aplinkui rutulio paviršių, adeptas gali prisišaukti Šėtoną, kad tas paverstų negyvą tiglio turinį į mitinį ir labiausiai trokštamą akmenį.

Ką gi, nesmerkčiau tavęs, Laura, jei pamanytum, jog visa tai nesąmonių nesąmonė. Tačiau, tikėsi tu ar ne, rubininis rutulys gali būti naudojamas Šėtonui iškviesti, esama tokių, kurie tikrai tuo tiki, ir nūnai Oksforde grupuotė galingų alchemikų bando tai įrodyti. Jie neturi rutulio, bet vis dėlto žino kai kurias būtinas paslaptis.

Ir įsivaizduok save pačią bandant išsiaiškinti sąsają tarp septynioliktojo amžiaus Izaoko Niutono ir šios dvidešimt pirmojo amžiaus grupuotės. Galbūt stebiesi, kodėl tau daviau slapto, užkoduoto Niutono veikalo kopiją, ir turbūt stengiesi suprasti, ką aš turiu bendra su visu tuo ir kodėl mano gyvybė pavojuje.

Matai, Niutonas buvo šiuolaikinės grupuotės pirmtakas. Jis pavadino savo slaptąją šutvę Juodojo Sfinkso ordinu. Toks pavadinimas pirmiausia vartotas ankstyvųjų Egipto alchemikų, kurie pirmą kartą panaudojo rutulį. Kartu su savo meilužiu mediku Nikolia Fatijumi diu Diuiljė ir bendru jųdviejų pažįstamu Džeimsu Boiliu, jaunesniuoju didžiojo Roberto Boilio broliu, jis suformavo tai, kas buvo pavadinta Nešventąja Trejybe. Sąsają tarp Niutono bei jo draugų ir dabartinio Juodojo Sfinkso ordino sudaro planetų konjunkcija. Niutonas sužinojo, kaip užvaldyti rubininį rutulį, apie aštuoniolika mėnesių prieš penkių kūnų konjunkciją 1690-aisiais. Kai kitą sykį įvyko konjunkcija, profesorius Milineris buvo įgijęs tam tikrų slaptų ordino žinių ir išmėgino savo ranką. Šiandien ordino nariai stengiasi pakartoti Niutono eksperimentą.

O kas gi sudaro šį eksperimentą? Manau, jūs tai jau perpratote. Rubininis rutulys nurodo adeptui surinkti penkis organus, kiekvieną išimtą iš jaunos moters tiksliai dokumentuotu laiku. Kiekvieno iš tų organų vietoje paliekama metalinė moneta — senovės Egipto archanonas, vaizduojantis penkias moteris — penkias aukas. Šie organai užkonservuojami ir panaudojami iš anksto nustatytą valandą. Išdėstyti prie pentagramos smailių, jie yra svarbiausi ceremonijai, kuri, jeigu sėkmingai pavyks, iškvies pasirodyti Šėtoną ir perteikti paslaptį, kaip pagaminti filosofinį akmenį.

Niutonui ir jo draugams pavyko surinkti organus nužudžius Oksforde penkias jaunas moteris. Tie organai — širdis, smegenys, abu inkstai, tulžies pūslė ir kepenys — buvo užkonservuoti pagal metodiką, perduotą pirmųjų ordino narių, egiptiečių alchemikų, įgudusių mumifikacijos ir konservavimo specialistų. Tai buvo diu Diuiljė amatas. Jis buvo nuodugniai išstudijavęs šiuos procesus ir kaip įmanydamas pasistengė atkartoti senovines metodikas. Ritualas turėjo įvykti Sergėtojų labirinto dalį sudarančioje salėje po Bodlio biblioteka. Niutonas su savo draugais pasiekė šią salę pro slaptą įėjimą Hertfordo koledžo vyno rūsiuose, netoli Bodlio bibliotekos. Buvo gyvybiškai svarbu praeiti išbandymus, sukurtus penktojo šimtmečio Sergėtojų, bet jie tai galėjo padaryti palyginti lengvai, nes Niutonas žinojo informaciją, kurią jam suteikė Džordžo Riplio rašytas manuskriptas. Tik pačiu laiku įsikišus Sergėtojams, Niutono užmačioms buvo sutrukdyta.

Pagal tai, ką iš jų sužinojau, Sergėtojų egzistavimas yra dar slaptesnis negu Juodojo Sfinkso ordino, ir jiems iki šiol labiau sekėsi. Niutono laikais Sergėtojams vadovavo Robertas Boilis... Taip, juk ironiška, kad Džeimsas Niutono grupuotėje buvo pagrindinė figūra. Robertui Boiliui talkino didžiausias Niutono konkurentas Robertas Hukas ir toksai Džonas Vikinsas, kuris buvęs artimiausias Niutono bendradarbis, jo kambario draugas, žmogus, kuris dar kaip jaunas studentas buvo įterptas į Kembridžą būtent tam, kad nenuleistų akių nuo Niutono. — Čarlis įdėmiai pažvelgė į kamerą. — Nūdienos Juodojo Sfinkso ordinas stovi už įvykusių Oksforde jaunų moterų žmogžudysčių. Tarp jų narių yra gerai parengtas žudikas, žmogus, žinomas tik Akolito vardu. Jie kaupia ir konservuoja organus, o dabar savo žinioje turi dvidešimt pirmojo amžiaus technologiją. Jų ketinimai tokie pat kaip Niutono ir Milinerio — atlikti okultinį ritualą, kai Marsas, Venera ir Jupiteris yra konjunkcijoje su Saule ir Mėnuliu. Tai įvyks kovo 31-ą, poryt, 1.34.

O ką gi aš turėjau su visu tuo bendra? — Čarlis pasimuistė ant kėdės ir atsakė į savo paties klausimą: — Prisimeni mano apsilankymą Niujorke, Laura? Aš tenai atstovavau ordinui. Matai, dvidešimt pirmo amžiaus ordinas niekad neturėjo rubininio rutulio. Neskaitant Sergėtojų, Izaokas Niutonas ir jo kompanionai buvo vieninteliai nuo pat Hipatijos laikų žmonės, regėję ir lytėję šią brangenybę. Ir kai jų sąmokslas 1690-aisiais buvo išardytas, rutulį atsiėmė ir paslėpė Robertas Boilis. Dar daugiau, visi Niutono dokumentai, liečiantys šį dalyką, buvo sunaikinti. Visi, išskyrus vieną trumpą užkoduotą dokumentą Principia Chemicum, kurio kopiją dabar turi savo rankose.

Tai dokumentas, kurį aš gavau ordinui Niujorke. Jie žinojo, kad beveik tikrai niekad nesugebės įsigyti rutulį laiku, iki konjunkcijos, o be šio jų pastangos nueitų perniek. Tačiau ordino vyresnysis, žmogus, kurio aš niekad nepažinojau ir kurio asmens tapatybė likusi paslaptimi, sužinojo apie Niutono rankraštį ir ten esančią informaciją — tarp kitų dalykų ir linijinę įrašo versiją. — Atėjo metas dar vienai cigaretei. — Aš paaiškinsiu. Kaip jau sakiau, ant rutulio esama įrašo. Jį sudaro vientisa linija egiptietiškų hieroglifų, įrėžtų į rutulį ir spirale nusitęsiančių nuo vieno poliaus ligi kito. Pagaminusiesiems rutulį labai rūpėjo, kad esančios įraše žinios nebūtų pasiekiamos niekam, išskyrus inicijuotąjį. Taigi jie panaudojo gudrų šifravimo metodą, vadinamą steganografija — kitaip tariant, fizikinį kodą. Štai ką noriu pasakyti — pranešimas, burtažodžiai, kurie privalo būti vartojami per ritualą, turi būti skaitomi iš rutulio, žvelgiant į simbolius statmenai nuo viršaus iki apačios, o ne sekant spirale. Tai senovinis metodas, vadinamas skitale.

Puiku, jeigu turi rutulį, tačiau vien tik Niutonas ir Sergėtojai buvo laikę šį savo rankose. Dokumente, kurį aš suradau Niujorke, Niutono rankraštyje, yra kopija išversto į lotynų kalbą įrašo, bet šis buvo perrašytas linijine forma ir todėl daugmaž bevertis. Aš studijavau matematiką, prisimeni? Ir mano specializacija — šifravimas. Dabartinio ordino vyresnysis tai žinojo. Man buvo pasiūlytas darbas, kurio negalėjau atsisakyti. Visai nenumaniau, ką jie mėgina daryti — na, bent iki tol, kol gavau rankraštį.

Man prireikė bemaž metų, kol iššifravau linijinį įrašą. Trūkstamas raktas buvo rutulio dydis. Tai žinodamas gali paversti linijinį įrašą vėl į spiralinį ir perskaityti eilutes žemyn turiniui atgaminti. Niutonas nepaliko jokių duomenų apie rutulio matmenis, tad galėtum amžinai spėlioti ir niekada negauti tikrosios prasmės. Vienintelis kitas būdas kodui perlaužti — tai pasinaudoti pažangiausiais dešifravimo metodais ir labai brangiu kompiuteriu. Man davė tokią įrangą, o visa kita buvo štai čia. — Čarlis pastukseno pirštu sau į galvą. — Būti genijumi irgi kai kada praverčia.

Per tą laiką, kai bandžiau perlaužti kodą, nuolatos jaučiau Ordino atstovų spaudimą. Bet aš taip pat buvau užsibrėžęs sužinoti kiek tik pajėgsiu daugiau apie tai, ką jie ketiną daryti su kodu. Tik man taip ir nepavyko sužinoti, kas tokie tie ordino nariai. Nei kas jų vyresnysis. Viskas buvo atliekama per pasiuntinius ir per šifruotą elektroninį paštą. O išsiaiškinęs jų kėslus aš panorau pasitraukti.

Vos prieš dvi savaites įteikiau dešifruotą tekstą. Bet tai, ką ordinas turi, visiškai be vertės. Jie to dar nenutuokia ir toliau tebežudo. Mažiau nei per dvidešimt keturias valandas žus dar dvi jaunos moterys, jeigu niekas ordino nesustabdys. — Čarlis, mąslus, ilgai užsitraukė cigaretės. — Laura, dabar viskas priklauso nuo tavęs. Tikiuosi, tu sugebėsi pasitelkti į pagalbą ir kitus, kuriais pasitiki. Nieko daugiau negaliu padaryti, kaip tik papasakoti tau, ką esu sužinojęs, taigi čia tai ir yra.

Nors Niutonas neturėjo būtinų organams užkonservuoti iki ceremonijos metodikų, vis dėlto jis turėjo keletą pranašumų prieš nūdienos Juodojo Sfinkso ordino narius. Svarbiausia, jis turėjo rutulį. Taip pat, kai ordinas 1690-aisiais Sergėtojų buvo palaužtas, jie prarado veik visą savo dokumentaciją — o Boilis pasirūpino, kad slaptasis įėjimas per Hertfordo koledžą į labirintą būtų užmūrytas. Sergėtojai sukūrė naują įeigą, kurios vietą tu turėsi išsiaiškinti iš kitų nuorodų, kurias tau pateiksiu. Ši veda ilgu tuneliu į pirminį labirintą po Bodlio biblioteka.

O tai reiškia, kad 1851-aisiais Milineris susidūrė su trim rimtomis problemomis. Jis neturėjo rutulio, bet veikė pagal mįslingą linijinio įrašo kopiją, veikiausiai pagal kopiją, kurią Boilio broliui Džeimsui tada 1690-aisiais pavyko išsaugoti nuo Sergėtojų. Taip pat neturėjo aiškaus supratimo, kaip užkonservuoti organus, kuriuos buvo pradėjęs rinkti Oksforde, galiausiai jis nežinojo, kaip patekti į labirintą — įeiga po Hertfordo koledžu nebeegzistavo. Ir, suprantama, jam nebuvo prieinamos Sergėtojų paslaptys, tad jis negalėjo būti sužinojęs apie naujesniąją įeigą, padarytą po Niutono. Stengdamasis apeiti šias kliūtis, Milineris nuveikė kai ką labai nepaprasta. Jis daug metų žinojo apie mylias tunelių po Bodlio biblioteka. Netgi karalienės Viktorijos epochoje šie tuneliai buvo itin plačiai nusidriekę. Gerai išmanydamas okultizmą ir Juodojo Sfinkso ordino tradicijas, jis aiškiai įsivaizdavo, kur gali būti senovinė salė, kurioje privalu atlikti apeigas. Tad finansavo nedidukę privačią statybą, — ar veikiau ardybą, — darbus, kuriais artimiausi tuneliai turėjo būti sujungti su vedančiais į salę. Darbai buvo atlikti prieš pat 1850-uosius metus, o Milerio nusamdytasis neturtingas architektas buvo rastas pakartas mėnesį po tos užduoties pabaigos. Policija manė jį nusižudžius. — Čarlis užsikosėjo ir niekaip nepajėgė liautis. — Dievuliau, — po kurio laiko tarė, — iš tikrųjų reikia mesti tas prakeiktas cigaretes. Aš turiu stiprią nuojautą, — kalbėjo jis toliau, — kad dabartiniai ordino nariai nenutuokia, kaip pasiekti salę Sergėtojų labirintu, bet jie turi Milinerio nutiestą maršrutą, kuris visiškai aplenkia labirintą. Būtų neįmanoma patekti į salę iš paviršiaus ar vėl pasprukti tuneliais neturint žemėlapio, o kiek man žinoma, tėra vienas jo egzempliorius, kuris saugomas ordino gerai paslėptas.

Ką gi, — giliai atsidusęs tarė Čarlis, — aš jau beveik priėjau šio keisto monologo pabaigą. Tikiuosi, tu suprasi šiek tiek daugiau, kas už to slypi. Norėčiau, kad galėčiau būti ten ir tau padėti, bet... Ką gi, šiaip ar taip, viskas, ką galiu pasiūlyti — tai tik keletas raktų mįslei įminti. Šiame DVD yra vertingos informacijos, kuri tau padės. Kai šis pranešimas baigsis, įstatyk diską į savo kompiuterį. Teks iššifruoti mano žinutę, skirtą asmeniškai tau, Laura, ir tai apsaugos, kad kas nors kitas į ją neįsilaužtų. Visa tai atlikusi, surasi informaciją, kuri padės tau išversti Niutono rankraštį, ir šio padedama tu aptiksi dabartinę įeigą į labirintą. Patekusi ten, turėsi kliautis pačia savimi. Nenumanau, kokia yra Sergėtojų gynybos sistema, nei kaip tu galėsi įveikti labirintą, praeidama tris išmėginimus, sukurtus senovės žmonių. Deja, nors Niutonas pats juos praėjo sėkmingai, padedamas Riplio manuskripto, o paskui kartu su diu Diuiljė ir Boiliu jaunesniuoju, savo dokumente jis nepaliko beveik jokių užuominų apie labirintą.

Lik sveika. Tikiuosi, kad kai tu tai žiūrėsi, aš tebebusiu gyvas ir kaitinsiuos prieš saulę kokiame nors egzotiškame paplūdimyje. Galbūt, kai visa tai baigsis, mudu galėsime susieiti ir atsigriebti už senus laikus — visai kaip tuomet, kai buvau atvykęs į Niujorką. Sudie, Kvapnioji Pelėžirniuke.”

Ekranas užtemo. Abu, Filipas ir Laura, buvo taip paskendę savo mintyse, kad neišgirdo, kai Džo atsidarė paradines duris ir įėjo į kambarį.

Laura pakėlė akis.

— Ak, sveikutė, aukseli, — tarė išsiblaškiusi.

— Gera programa? — paklausė Džo, kilstelėdama antakius.

— Žinia nuo Čarlio.

Visiškai nieko nesusigaudydama, Džo pažvelgė į motiną.

— Įrašas, kurį jis padarė prieš pat savo mirtį. Tai baisiai daug ką paaiškina. — Laura spragtelėjo nuotolinio valdymo pultelį, ir DVD vėl pradėjo suktis.

— Tad ko gi mes laukiame? — paklausė Džo, kai vaizdas baigėsi. — Išmėginkime kompiuterį.

Filipas įstatė DVD į diskasukį, ir ekranas nušvito, jame pasirodė trumpa žinutė:

Įvesk „1” ir atsakyk

Filipas nuspaudė klavišą „1”, ir pasirodė nauja teksto eilutė:

LAURA, TAU TĄ VAKARĄ TAI PATIKO

Filipas pasisuko į Laurą kilsteldamas antakius.

— Taigi?

— Taigi kas? Ką, po šimts, tai turėtų reikšti?

— Čarlis juk minėjo asmeninį raktą. Atsakymas bus kažkas tokio, aiškaus tik tau.

— Ar judu su Čarliu?.. — buvo bepradedąs Filipas.

— Ak, prašau.

— Na, aš tik...

— Jis turbūt užsimena apie Niujorką, — tarė Laura. — Tai vienintelis kartas per dvidešimt metų, kai mačiausi su juo vakare. Mes nuėjome į „Hario grilį” Vakarų 34-ojoje gatvėje. — Ji sekundėlę nutilo ir nenuovokiai pažvelgė į ekraną stengdamasi prisiminti aną vakarą.

— Ar ten buvo kas nors ypatinga? — paklausė Filipas.

— „Creme brulee”58 buvo tiesiog nuostabus.

— Pamėginkime tai, — pasiūlė Džo.

Filipas surinko „creme brulee”, ir ekranas mirksnį liko tuščias, paskui pasirodė nauja žinutė:

ŠILTA, BET DEJA.

LIKO DAR DU KARTAI

— Mėšlas! — sušuko Filipas.

— Ką? Maniau, kad bus kaip tik tai, — šnibžtelėjo Laura ir pasigręžė į dukterį.

Džo gūžtelėjo pečiais.

— Aišku, per lengva. — Paskui, prisitraukusi kėdę, ji persilenkė Filipui per petį. — Taigi turime dar dvi galimybes. Verčiau pasistenkime susikaupti.

— Betgi tai neįmanoma, — karščiavosi Laura. — Galėtų būti bet kas.

— Taip, bet tai asmeninis kodas, mam, kažkas tokio, ką turėtum atspėti iškart.

— Štai kodėl pasiūliau „creme brulee”, Džo...

— Taip, — tarė Filipas. — Pagalvokime. Čarlio raktas skamba TAU TĄ VAKARĄ TAI PATIKO. Ką kita jis galėjo turėti omenyje? Tu tikra, kad jis išties užsimena apie aną vakarą Niujorke?

— Iš kur, po šimts, man žinoti? — Laura jautė bepradedanti nervintis.

— Manau, tu teisingame kelyje, — nuramino Džo. — Čarlis bent pasako tiek — „šilta”, o tai tikriausiai užuomina į tą vakarą restorane. Bet kodas galėtų būti „creme” ar „brulee”, arba cb... bet kas.

Visi jie sekundėlę nepratarė nė žodžio. Džo atrodė nugrimzdusi į mintis. Laura persibraukė pirštais plaukus ir įsistebeilijo į ekraną.

— Manau, tu teisi, — galiausiai prašneko Filipas. — Galėtų būti bet kas, tačiau po pirmojo mėginimo Čarlis tau suteikė nuorodą. Galbūt mums reikia daugiau informacijos.

— Taip, bet tuomet mums liks paskutinis kartas.

— Turi ką geriau pasiūlyti?

— Palaukit, — staiga ištarė Laura. — Jeigu mums nepavyks po trečio karto, argi negalime iš naujo įdėti DVD ir darsyk pabandyti?

— Abejoju. Tatai savaime išsitrins, esu tuo tikra, — pareiškė Džo. — Arba savaime susinaikins kaip Neįmanomoje misijoje!

— Ak, velniava.

— Manau, tėtis vis dėlto teisus. Neturėdami daugiau informacijos, galėtume spėlioti kiaurą naktį. Tiesiog pabandykime ką nors ir tikėkimės geriausia.

— Nelabai moksliškai skamba, — pakomentavo Filipas.

— O jeigu pabandom vien „brulee”? — pasiūlė Džo.

Laura gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt.

Filipas surinko žodį. Po mirksnio pasirodė nauja žinutė:

TEUŽTRENKS MANE AKMUO, LAURA. TAI TURĖTŲ BŪTI TAU LENGVA!

JUK TIK PENKIOS RAIDĖS, VAIKUTI

— Velniai rautų! — sušuko Laura ir iškvėpė pro dantis orą. Paskui staiga suplojo delnais.

— Ne, ne, žinoma, būtent tai...

— Kas?

— Dabar prisimenu. Mes jau rengėmės valgyti „creme brulee”, kai per restorano stereosistemą suskambėjo „Rolling Stones”59 „Rudasis cukrus”. Čarlis pajuokavo dėl sutapimo: „creme brulee” — rudasis cukrus? — Pasilenkusi Filipui per petį ji surinko penkias raides.

— Palauk. Laura, — užprotestavo Filipas, atsigręždamas į ją. — Ką ketini įvesti?

— Žinoma, penkias raides — Čarlis taip sako. Tai turi būti AKMUO, ar ne? O, be to, apie ką čia visa tai sukasi? Ko siekia Juodojo Sfinkso ordinas? Ką Niutonas bandė įgyti? — Nespėjus kitiems dviem ką nors atsakyti, Laura išstukseno penkias raides ir nuspaudė „įvesti”. Šįsyk ekranas užtemo. Paskui pasirodė žodis SVEIKINU.

Laura giliai atsiduso. Vėl nuspaudė klavišą „įvesti”, ir ekranas sušvito nauja, sudėtingesne žinute iš žodžių eilutės, po kurios ėjo virtinė skaičių:

JUODA, BALTA, GELTONA, RAUDONA, NIUJORKAS

3.5, 12

67498763258997

86746496688598

97684795900082

08736047437980

73849096006064

87474877345985

47932768480950

Po šiais skaitmenimis ėjo blokas teksto, sudaryto iš šimtų raidžių be jokių tarpų.

— Ar tikrai taip? — paklausė Filipas ir paslinko vaizdą žemyn, bet nieko daugiau nebuvo.

— Žinai, — tarė Džo, — tavo draugelis Čarlis Takeris matematikos katedroje šiokia tokia legenda. — Ir pamojo Filipui, kad šis užleistų jai savo vietą.

Laura atsisuko į ją.

— Na, jis tame DVD nelabai klydo pasivadindamas genijumi.

— Dar tu man sakai. Profesorius Noringtonas, mūsiškis grupių teorijos lektorius, prisimena Čarlį iš tų laikų, kai pradėjo dėstyti Oksforde. Prieš persimesdamas į akademinę sritį, Noringtonas dirbo CŽV ir MI560, — buvo dešifruotojas, — ir jis tvirtina, kad Čarlis vienintelis jo pažinotas matematikas, galintis sudarinėti kodus, kurių netgi jis, Noringtonas, nepajėgtų perkrimsti.

— Taip, bet Čarlis norėjo, kad ši informacija mus pasiektų?

— Be abejo, — atsakė Džo. — Tai jam buvo įgimta — tiesiog negalėjo paprastai ją perduoti.

— Nuostabu, — metė Laura ir nuėjo prie sofos.

— Bet, laimė, — atšovė Džo, — jūs pažįstate kitą genijų... — o mano pirmųjų metų specialioji disciplina — grupių teorija — gana svarbi kodams perlaužinėti. — Sulenkusi pirštus, ji susimąstė priešais ekraną. — Ir aš tikrai mėgstu iššūkius. 33 skyrius

Oksfordas: kovo 30, ankstus rytas

— Mam... mam. Pabusk.

Laura atsimerkė ir išvydo viršum savęs palinkusį Džo veidą. Ji greitai atsisėdo, prisidėjo pirštus prie smilkinių. Dūsaudama atsilošė į sofos pagalvėles.

— Dievuliau, kiek laiko?

— Keturios penkiolika.

— Kur Filipas?

— Čia. — Nešinas padėklu, Filipas įėjo į svetainę. — Manau, mums visiems pravers. — Jis išdėliojo puodelius su kava. — Na, bent Džo tai tikrai. Tu pramiegojai visą veiksmą.

Laura vis dar buvo pusiau mieganti.

— Apie ką tu kalbi, Filipai?

Šis nusišypsojo Džo.

— Mūsų dukra perlaužė Čarlio kodą.

— Na, perlaužiau kažkurią dalį, — kuklinosi Džo.

Staiga Laura visai išsibudino. Pastvėrusi vieną puodelį, ji ant sofos palinko priekin.

— Pradėk nuo pradžios ir neskubėk, — paprašė ji.

Džo turėjo rankoje pluoštą popierių.

— Iš pradžių bandžiau visaip, bet nieko neišėjo. Privalai eksperimentuoti. Šiaip ar taip, pradėjau mąstyti, ką Čarlis pasakė apie rubininį rutulį. Jis minėjo skitalę, ir ūmai man toptelėjo, kad tas kodas, kurį jis panaudojo per DVD, irgi buvo skitalė. Kitą raktą suteikė skaičius 3.5, kurį parašė po išvardytų spalvų. Paskui tasai skaičių blokas, — tęsė ji. — Septynios eilutės iš keturiolikos tartum atsitiktinių sveikųjų skaičių. Atrodė tikėtina, kad esama skaičių kombinacijos, kažkokia seka, kuri turėtų būti svarbi. Tad aš nusprendžiau tuos skaičius išspausdinti. Paskui padariau popieriaus tūbelę, tiksliai 3,5 centimetrų skersmens.

— Ir skaičiai atitiko?

— Ne.

— Ką?

— Nebuvo taip paprasta, kaip iš pradžių maniau. Nežinojau, ką toliau daryti. Bet paskui vėl pasižiūrėjau į pranešimą. Po skaičiaus 3.5 ėjo 12, Niujorkas. Aš spėjau, kad Niujorkas kažkaip susijęs su Čarlio apsilankymu ten ir kad tai vėliau gali būti svarbu.

— Bet tada, — pertraukė Filipas, — Džo pasirodė esanti tikras genijus.

Džo nusišypsojo tėvui.

— Pagyros padės tau patekti bet kur, tėti. Iš tikrųjų tai buvo akivaizdu — dabar, kai aš apie tai pagalvoju. Niujorkas reiškia šrifto tipą. Aš turėjau išspausdinti skaičius naudodamasi Niujorku — dvylikto dydžio.

— Ir tai suveikė?

— Pasakiškai.

— Taigi dar vienas skitalė.

— Tačiau problema buvo ta, kad aš vis tiek turėjau tuos pačius devyniasdešimt aštuonis skaičius — septynias eilutes po keturiolika. Pabandžiau pažiūrėti, ar ten nėra kokio nors akivaizdaus šablono, supranti, krintančio į akis — skaičių nuo vieno iki septynių ar ko nors panašiai, tačiau tai nesuveikė.

— Tad ką tu padarei? — paklausė Laura.

— Sugaišau gerą valandą blaškydamasi po aklagatvius ir ieškodama skaičių sąryšių, pavyzdžiui, padvigubinamą pirmąjį skaičių, — 3.5, 7, 14, — neabejoju, Čarlis darė tai sąmoningai, norėdamas sumėtyti žmonėms pėdas. Bet supratusi, kad tai niekur nenuves, ėmiau mąstyti apie kitą pranešimo dalį — spalvas. Štai čia pagelbėjo tėtis.

— Moku ir kai ką daugiau nei sutaisyti kavą, — patenkintas linktelėjo Filipas.

— Džiugu girdėti. Šioji siaubinga, — atšovė Laura, nutaisydama grimasą. — Aš tik pajuokavau... Pasakok toliau.

— Tėtis prie kompiuterio kaip įmanydamas bandė surasti ką nors apie Čarlio aprašytuosius alcheminius dalykus, o aš prie stalo naudojausi patikimais senu rašikliu ir popieriumi.

— Per laimingą sutapimą kaip tik tada, kai Džo užstrigo, aš suradau kai ką apie smaragdinę lentelę ir apie tai, ką alchemikai bandė daryti su įrašais joje. Internete visiškai nieko nėra apie rubininį rutulį, bet, manau, to ir buvo galima tikėtis.

— Nagi, galų gale pasakyk. Ką tu aptikai? — nekantravo Laura.

— Didžiuma to visko gana kvaila, — atsakė Filipas. — Alchemikų darbe nebūta jokio nuoseklumo. Jie visi buvo apnikti slaptumo manijos. Galima suprasti, kodėl Čarlį tas traukė. Ištisai vien kodai ir slaptos kalbos, alchemikai saugojo paslaptis vieni nuo kitų. Jie tikrai nemėgo niekuo dalytis, ir kiekvienas interpretavo savo atradimus skirtingai. Dažniausiai jų paliktos ataskaitos apie tai ką atradę visiškai prieštaringos viena kitai. Tačiau, — jis giliai įkvėpė oro ir pasitrynė akis, — esama keleto dalykų, kurie jiems visiems bendri. Pirma, visi pradėdavo eksperimentus su paprastu rinkiniu chemikalų, kuriuos sumaišydavo ir kaitindavo norėdami pamatyti, kas išeis. Antra, beveik visi alchemikai naudojosi smaragdinės lentelės tekstais kaip informacijos šaltiniu; ir pagal šį sekė tokiu nelyginant „receptu”. Sprendžiant bemaž pagal visas ataskaitas, pakaitinę savąjį chemikalų mišinį, jie matydavo atsitinkant tą pat. Įvykdavo visada vienodai — mišinys imdavo juoduoti, toliau pabaldavo, paskui pageltonuodavo ir virsdavo raudonu.

— Ak.

— Ak, iš tikrųjų, — sutiko Filipas.

— Bet vis tiek tai manęs niekur nenuvedė, — šyptelėjo Džo. — Tiktai paskatino susitelkti į spalvas Čarlio pranešime ir kokį ryšį šios galėtų turėti su skaičių lentele — Čarlis akivaizdžiai abu tuos dalykus susiejo. Kriptologinėje analizėje viskas yra tikslinga, o Čarlis yra — buvo — šio dalyko meistras.

— Tad ką tu padarei?

— Ne itin daug ką, tik spoksojau į skaičių cilindrą, — atsakė Džo. — Ir staiga pamačiau tai.

— Pamatei ką?

— Skaičius 5,5,6,3 viename iš skitalės stulpelių.

— Žodis „juoda” — penkios raidės, „balta” penkios ir taip toliau61? — paklausė Laura.

— Būtent. Ir tai, mama, vadinama raktu.

— Ką gi, dėkui, Džo. Aš gi ne Homeras Simpsonas62.

— Teksto blokas — tai instrukcijų rinkinys, — pertraukė Filipas. Jis parodė Laurai kompiuterio spaudinį:

NUO PIRMOJO. PANAUDOK TĄ PATĮ RAKTĄ NIUTONO DOKUMENTUI IŠŠIFRUOTI. IŠVERSK BURTAŽODŽIUS — JIE GALĖTŲ TAVE SUDOMINTI. DIAGRAMOJE PARODYTAS LABIRINTAS PO BODLIO BIBLIOTEKA. TU PATEKSI Į JĮ PER VIRPULIŲ MALŪNO UPOKŠNĮ, DURYS SIENOJE ŠEŠIASDEŠIMT ŽINGSNIŲ VIDUN NUO VAKARINĖS ĮEIGOS. PUSLAPIO APAČIOJE SVARBI CITATA. TAU JOS PRIREIKS VĖLIAU. SĖKMĖS!

— Fantastiška, Džo! — sušuko Laura. — Tvarka. Dabar mano eilė. — Ji pašoko nuo sofos. — Prašau Niutono dokumentą, Filipai. Ir daug daug tavo puikiosios kavos.

Laura pasitiesė valgomajame vienintelį puslapį. Čarlis buvo pasitelkęs stiprios skyros fotokopijavimo aparatą, tad reprodukcijoje galėjai matyti kiekvieną originalo raukšlelę ir rantelį. Turėjo tamsų ochrinį atspalvį, apkraštuotą baltumos, nes Čarlis buvo uždėjęs dokumentą ant šiuolaikiško pagrindo atvirukams klijuoti. Raidės buvo skirtingų pilkumos pustonių. Laura spėjo, kad Niutonas naudojęs įvairius rašalus ir per tam tikrą laikotarpį papildęs tekstą. Puslapio pakraščiuose matėsi apytikriai nubraižytos diagramos ir piešinėliai, simboliai ir formulės. Laura nusistebėjo, ką galėtų reikšti avino galva, saulės simbolis ir kelios graikiškos raidės...

Viršuje buvo užrašyta: PRINCIPIA CHEMICUM, Isaacus Neuutonus, o žemiau po tuo — pora lotyniškų eilučių.

— Paantraštė — bemaž vienintelis dalykas, turintis bent kokią tiesioginę prasmę, — pasakė Laura, sukryžiuotomis ant stalo rankomis pasilenkdama ties dokumentu. — Tiek perskaičiau automobilyje pakeliui iš Londono.

— Tikrai? — vienu balsu paklausė Filipas ir Džo.

— Dievuliau, kur jūs abu mokėtės? Čia parašyta: „Iš adepto Riplio manuskripto ir papildyta mano paties studijomis bei tyrinėjimais. Versta iš originalaus egiptietiško teksto“

Likusioji puslapio dalis buvo bemaž lygiai perskirta per pusę. Pirmoji susidėjo iš rašto eilučių, kurias sudarė blokas raidžių, panašių kaip Čarlio įvestosios į DVD. Žemiau ėjo apytikriai nubraižyta, iš pažiūros nemokšiškai pakeverzota diagrama — persipinančių linijų tinklas, panėšintis į sudėtingą koridorių labirintą. Po diagrama virtinė eilučių tęsėsi bemaž iki puslapio apačios. Be šių — vienintelė eilutė suprantama lotynų kalba:

ALUMNUS AMAS SEMPER

UNICUM TUA DEUS

— Čia vėl tau, mam, — pavargusi replikavo Džo.

— Taip, keistokas sakinys. Pažodžiui reiktų versti taip: „mokiny, visada mylėk... ee... vien, taip spėju... tavo, savo... Dievą“. Tai labai griozdiškai skamba, tad, manau, labiau tiktų perskaityti kaip kažką panašaus į „adeptą“, taip, „alumnus“ geriau versti į „adeptas“... „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą“.

— „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą”? Lyg kažkokia baigiamoji frazė? Parašas po dokumentu? — spėliojo Filipas.

— Galėtų būti. O gal tartum koks bendras alchemikams posakis kaip antai „Telaimina tave Dievas“ ar „Geriausi linkėjimai”. — Laura gūžtelėjo pečiais. — Neatrodo, kad daug padėtų. Padirbėkime prie to pirmojo bloko pasinaudodami raktu.

— 5 5 6 3, — pasakė Džo. — Taigi penkta raidė, dešimta, šešiolikta, devyniolikta.

Jie metodiškai slinko tekstu, ir Filipas užrašydavo kiekvieną raidę ant švaraus popieriaus lapo. Po kelių minučių turėjo išgryninę devynias eilutes.

— Vėl lotyniškai, — pastebėjo Laura. — Galiu išversti pirmus kelis žodžius, bet čia nėra tarpų.

Po dvidešimties minučių, padėdami vienas kitam, jie buvo sutvarkę raidžių virtinę į pastraipą lotyniškų žodžių, kuriuos Laura išvertė ir surašė ant atskiro lapo:

Tu Merkurijus, galingoji gėlė,

Tu verčiausias pagarbos,

Tu Solio, Lunos ir Marso šaltinis,

Tu Saturno tvarkytojas ir Veneros šaltinis,

Tu imperatorius, princas ir karalių karalius,

Tu Veidrodžio tėvas ir Šviesos skleidėjas.

Tu galva, aukščiausias ir teisingiausias iš visų.

Visi garbina tave.

Visi garbina tave, Tiesos davėjau.

Mes ieškome, meldžiame, laukiame tavęs.

— Paistalas, — niekinamai prunkštelėjo Filipas.

— Galbūt, tačiau akivaizdžiai tai kažkokie burtažodžiai. Galiu tik spėti, kad kaip tik juos vartoja Juodojo Sfinkso ordinas nelabajam draugužiui prisišaukti.

— Ir čia kaip tik tai, ko reikia šiuolaikiniam ordinui, kad galėtų atlikti ritualą.

— Ir ką Čarlis perdavė jiems pakeistu pavidalu, — pridūrė Filipas.

— Kodėl jis varginosi pakeisti, jeigu visa tai nesąmonė? — paklausė

Džo.

— Nes tikėjo tuo. Niekad iki galo nesupratau, kaip kas nors toks protingas gali būti pagautas tokio niekalo, bet štai — prašom. Čarliui šie burtažodžiai reiškė tikrą būdą Šėtonui išsikviesti ir ordino nariams — taip pat. Niutonas irgi tuo tikėjo, bet, antra vertus, jis gyveno visiškai skirtingame amžiuje, epochoje, kurioje magija ir raganystė buvo pripažįstamos lygiai taip pat, kaip mes pripažįstame mokslo principus.

— Tegul jie tiki nors ir Loch Neso pabaisa, kas man rūpi, — numojo Filipas. — Bet privalome padaryti viską, kad sutrukdytume jiems toliau žudyti. O iki kitos žmogžudystės turime šiek tiek daugiau nei dvylika valandų.

Laura atkreipė dėmesį į diagramą.

— Veikiausiai tai labirintas, — spėjo ji.

— Kurį galima pasiekti iš... kurios vietos? — paklausė Džo.

— Iš Virpulių Malūno upokšnio.

— Kur, po galais, tai yra?

Laura pažvelgė į Filipą, ir abu nusijuokė.

— Ji čia dar tik keli mėnesiai, vargšelė, — pasakė Filipas.

Džo užvertė aukštyn akis.

— Ak taip, didieji išminčiai, pasidalykite savo senieniškomis žiniomis.

— Tai gana gerai žinoma vieta, Džo. Upokšnis, kuris teka po miestu iš Kristčerčo lankos. Kokio mylios ilgio. Jaunystėje T. E. Lorensas63 mėgdavo po jį irstytis.

— Tikrai?

— Taip, ir pasak legendos, praeito amžiaus trečią dešimtmetį kažkas aptiko plokščiadugnę valtį su pora skeletų karalienės Viktorijos epochos drabužiais — vargšai įstrigę tenai ir numirę.

— Šiurpu, — pasibaisėjo Džo. — Viskas skamba kaip iš trečiarūšio siaubo filmo.

— Bet bijau, kad visa tai — baisi tiesa, — pasakė Filipas.

— O aš manau, kad metas mums patiems tenai pasidairyti, — pridūrė Laura. 34 skyrius

Oksfordas: kovo 30, vidudienis

Kai vyresnysis inspektorius detektyvas Džonas Monro atidarė duris ir įžengė vidun, policijos nuovada dūzgė kaip avilys. Priimamajame du pareigūnai mėgino sutramdyti girtą jaunuolį, ryšintį geltonai ir juodai dryžuota futbolo aistruolio skepetaite, o ant galvos užsimaukšlinusį kepuraitę su bumbulu.

— Visas furgonas iš Votfordo. Girti kaip pėdai, — paaiškino policijos konsteblis Hornetas, vyresniajam inspektoriui prisiartinus prie jo stalo. Monro nieko neatsakė, tik per barjero viršų pastūmė budinčiajam kažkokius popierius. — O kambaryje numeris 3 laukia ponas Bridžesas. Jau pusę valandos, — pridūrė Hornetas. — Taip pat atėjo viena liudininkė dėl Laitmeno dingimo. Senioke mano mačiusi profesorių dviejų vyrų tempiamą iš automobilio prie pat jos namų Norham Gardenze. Štai protokolas.

Monro tylomis mostu padėkojo ir iš pagrindinės priimamosios salės patraukė koridoriumi. Užmetė akį į protokolą, bet nusprendė šį pasilikti vėlesniam laikui. Įėjęs į apklausų kambarį nr. 3, jis išvydo Malkolmą Bridžesą sėdintį prie stalo šalia lango kambario gilumoje.

— Pone Bridžesai, atleiskite, kad priverčiau laukti.

Jaunikaitis kilstelėjo iš savo vietos.

Pavargęs Monro atsisėdo ant kėdės priešais. Alkūnėmis užsikvempė ant stalo ir pasitrynė akis.

— Profesorių Laitmeną... jūs gerai jį pažįstate? — paklausė.

Regis, Bridžesas pasijautė nepatogiai.

— Taip, taip. Aš... ee... talkinu jam bibliotekoje.

— Ir namie?

— Taip, jis gerai moka, — Bridžesas leido sau šyptelti.

— Suprantama, — tarė Monro neišskaitomu veidu. — Kada paskutinįsyk jį matėte?

— Praeitą vakarą, apie septynias, jo namuose...

— Aš žinau, kur jis gyvena, pone Bridžesai.

Šis nervingai kostelėjo.

— Ar sužinojote ką nors nauja apie jo dingimą?

Iš kitapus stalo Monro vertino jaunikaitį: vilkėjo dailiu tamsiu kostiumu, bet ilgi, atgal sušukuoti ir aliejumi sutepti plaukai tik dar labiau pabrėžė lavonišką jo išvaizdą. Nesveikai liesas, nepaprastai blyškios odos, tartum daugiau laiko, negu būtų jam naudinga, leistų bibliotekose ir laboratorijose.

— Kiek laiko jūs pažinojote profesorių Laitmeną?

— Apie dvejus metus. Susipažinau su juo dirbdamas prie savosios filosofijos daktaro disertacijos. Prieš tai aš gyvenau Kembridže.

— Aišku. O Raselą Kaningemą? Jį gerai pažįstate?

— Vaikinas katedroje pirmus metus, vienas iš man pavestų globotinių praktiniam darbui. Atvirai kalbant, ne kažin koks studentas — pernelyg daug kas jį blaško. Ką Kaningemas galėtų turėti bendra su kuo nors?

— Ar gerai jį pažįstate?

Bridžesas sekundėlę patylėjo.

— Ne per geriausiai. Susitinkame kartą per dvi savaites mano kabinete, kad galėčiau įvertinti jo pažangą. Be to, kartkartėmis matau jį sukiojantis katedroje. Nepasakyčiau, kad priklausytų mano mėgstamų žmonių tipui, tikrai.

Monro kilstelėjo antakius.

— Keista tai girdėti.

— Tiesą sakant, manau, kad jis Oksforde tik tuščiai eikvoja laiką. Turėtų verstis kuo nors Sityje. Manau, atsirado čia per savo tėvuką. Tokie žmonės kaip Naidželas Kaningemas siunčia sūnus į Oksfordą savo pačių įvaizdžiui pagerinti. Sūnus jam nelyginant trofėjus.

— Taigi jūs iš tikrųjų nemėgstate to vaikino?

— Aš taip nepasakiau. Tik...

— Tokie žmonės kaip jis jus piktina.

— Netgi nepasakyčiau, kad piktina... Tokie žmonės kaip Kaningemas man neįdomūs.

— Taip. — Monro atsiduso. — Galite papasakoti, kur buvote tuo metu, kai įvyko pastarosios žmogžudystės?

— Ką? — Bridžesas atrodė visiškai sukrėstas. — Maniau, jūs prašote mane padėti surasti profesorių Laitmeną.

— Tą ir dariau. Bet mes tiriame bet kuriuos įmanomus sąryšius. Raselas Kaningemas yra įtariamasis...

— Nejaugi?

— ... O jūs dirbate su juo. Taip pat dirbate su profesoriumi Laitmenu. Galite man pasakyti, kur jūs buvote kovo 20-21 tarp 19.30 vakaro ir 3.00 ryto?

Bridžesas pasičiupinėjo ausies lezgelį.

— Dvidešimtą visą dieną buvau Londone — pirmadienį, taip? Nuvykau į Karališkosios psichologų draugijos posėdį Pel Mele.

— Ir sugrįžote į Oksfordą kada?

— Regis, apie dvidešimt antrą dvidešimt dvi trisdešimt vakare. 19.30 su bent penkiasdešimčia kitų psichologų dar sėdėjau posėdžių salėje.

— Baisu ir pagalvoti. O dėl trečiadienio, kovo 22 nakties? Buvote tuomet Oksforde?

Bridžesas žvilgtelėjo žemyn į stalą.

— Trečiadieniais 19.30 aš vadovauju praktikantų grupei, tad veikiausiai dirbau iki vėlumos Psichologijos katedroje, maždaug iki dvidešimt keturiasdešimt penkios, galbūt iki devynių.

— Vedėte pratybas ir užpraeitą trečiadienį?

— Taip.

— Ir pratybos trunka valandą?

Bridžesas linktelėjo.

— Ar po dvidešimtos trisdešimt jus dar kas nors matė?

— Pasibaigus pratyboms dar buvo keletas žmonių. Rankinas išvyko anksčiau, rodos, apie aštuonias. Užsuko į laboratoriją persimesti keliais žodžiais. Studentai visada dingsta bemaž akimoju, vos tik pasibaigus pratyboms, bet sukinėjosi keli baigę doktorantūrą asistentai.

— Aišku. Taigi faktiškai jūs būtumėte galėjęs nužudyti antrą ir trečią aukas.

Bridžesas išblyško.

— Kam šitaip baisiai juokaujate?

— Jūsų katedra vos penkios minutės automobiliu nuo tos vietos.

— Betgi tai absurdas! Daug vietų nuo ten esama penkios minutės automobiliu. Kodėl aš turėčiau ką nors žudyti? Koks motyvas?..

— Nusiraminkite, pone Bridžesai. Aš nepasakiau, kad tos žmogžudystės — jūsų darbas. Tik paprasčiausiai replikavau, kad jūs būtumėte galėjęs nužudyti.

Bridžesas stebėjo Monro su tolydžio didėjančiu priešiškumu.

— Ar dar ko nors norėtumėte mane paklausti, detektyve vyresnysis inspektoriau?

— Ne, dėkoju jums, pone Bridžesai. Šiuo konkrečiu metu — ne. Jūs labai padėjote. — Monro atsistojo. — Tačiau yra dar vienas dalykas, ką galėtumėte dėl mūsų padaryti. Gal būtumėte toks malonus suteikti mums savosios DNR pavyzdį?

Monro palikus apklausų kambarį nr. 3, atėjo teismo medicinos laborantas su reikiamos DNR įrangos komplektu ir prisiartino prie sėdinčio Bridžeso.

Koridoriuje dabar buvo ramiau. Du futbolo aistruoliai buvo uždaryti į kameras, o likusieji išsiųsti atgal į Votfordą trys valandos iki prasidedant rungtynėms Hedingtone. Pakeliui į savo kabinetą Monro stabtelėjo prie pagrindinio pulto.

— Hornetai? — pašaukė jis jauną budintįjį konsteblį, kuris sėdėjo prie kompiuterio.

— Klausau, sere?

— Kaip vyksta studenčių apklausos?

Hornetas pasižiūrėjo dideliame žurnale, gulinčiame ant barjero viršaus.

— Grinas, Metsonas ir Tompsonas lygiagrečiai atlieka apklausas 4-ame, 5-ame ir 7-ame kambariuose. Mes turėjome išsikvietę... — Jis perslinko pirštu puslapį iki apačios. — ...Tuoj pažiūrėsiu... dešimt, vienuolika... keturiolika merginų, įskaitant ir tas tris tenai apklausiamas.

— Gerai. — Paskendęs mintyse Monro pabarbeno pirštais į žurnalą.

Vėl atsidūręs savo kabinete, Monro džiaugėsi galįs užsidaryti nuo viso pasaulio. Jautėsi išmuštas iš vėžių visko, kas dėjosi. Jaunesnieji jo pareigūnai džiūgavo dėl to, ką vakar buvo aptikę Kaningemo bute, bet kažkas čia ne visai susiėjo. Vaikis akivaizdžiai buvo sutrikęs, tačiau tai nereiškia, kad jis žudikas. Kad ir kas nužudė tas tris merginas ir Saimoną Veldingą, buvo profis, o ne koks nors iškrypęs turčiaus sūnelis, turįs pernelyg daug laisvo laiko. O ką galvoti apie Bridžesą? Vyriokas velniškai nervingas, bet tai gal paprasčiausiai jam būdinga. Monro neatrodė, kad Bridžesas ką nors slepia.

Bridžesas būtų galėjęs nužudyti vėlesniąsias aukas, samprotavo Monro. Bet tai nė kiek negelbsti: visos žmogžudystės juk to paties asmens rankų darbas, ar ne? Jeigu Bridžesas neprikišęs nagų prie pirmosios žmogžudystės, tai jis negali būti įtariamasis.

Ir tuomet Monro ėmė mąstyti apie tai, ką jam numetę teismo medikai. Odos lopinėlis ir kažkiek plastiko. Iš jų neveda jokie siūlai. Be to, dar yra kraujo pėdsakas, aptiktas antrosios žmogžudystės vietoje, bet šiam negalima rasti jokio atitikmens policijos duomenų bazėse.

Sklaidydamas kažkokius popierius ant rašomojo stalo, Monro bandė susirasti protokolą iš laboratorijos. Šis buvo šūsnies apačioje. Antrame puslapyje — spektrinės analizės duomenys, DNR rastas iš mažutėlaitės kraujo dėmelės, aptiktos name netoli tos vietos, kur buvo rastas Džesikos Fulerton kūnas. Monro stebeilijo į spalvotų linijų ir blokelių rinkinį. Tai kažkieno charakteristika, pagalvojo sau: unikalus šiame pasaulyje DNR parašas žmogaus, kuris veikiausiai netoli nuo tos vietos, kur jisai sėdįs: asmens, gyvenančio mieste. Bet neturint užfiksuotos tokios, su kuria būtų galima palyginti, iš to DNR pėdsako menka nauda.

Monro numetė dokumentą ant stalo ir pakėlė telefono ragelį.

— Hornetai, — tarė jis. — Kaip įmanoma skubiau sujunkite mane su Hovardu Smailzu iš MI5 ir nukreipkite skambutį į mano kabinetą.

Jis vėl pasiėmė DNR analizės duomenis ir tyrinėjo viršūnių ir įdubų kreivę. Po kiek laiko suskambo telefonas.

— Hovardai. — šiltai tarė jis. — Taip, taip jau kuris laikas... Ak, žinai, tas pats senas reikalas... Taip, girdėjau... sveikinu. Taigi klausyk, Hovardai, svarsčiau, ar negalėčiau paprašyti paslaugėlės... Tik tarp mudviejų, tai siejasi su žmogž... Taip. — Jis nelinksmai nusijuokė. — Ką gi, taip, aš turiu pavyzdį, bet šis su niekuo nesutampa mūsiškėje... Ne, aš žinau..; Na, sutiktum? Ne, ne, galiu tuoj pat tai pamiršti... Ir... taip, gana skubu... Suprantu, bet ką darysi, juk kaip tik taip veikia sena komanda. Niekaip nesusiję su tavo valdžios uždarais vakarėliais, nei su kažkokiais dideliais pinigais... Ne... Būtų šaunu... Dėkui, Hovardai, lieku tau skolingas. 35 skyrius

Netoliese Vudstoko: kovo 30, 14.00

Filipui pavyko ištaikyti tik porą valandų miego, iki jis buvo iškviestas į Oksfordo policijos nuovadą. Po keturių valandų, nusičiupęs vištienos sumuštinį iš bakalėjos netoli Kryžkelės, jis jau važiavo atgal į Vudstoką. Tada suskambo jo mobilusis.

— Kokie reikalai? — Skambino Laura.

— Ak, būdraujame, ką?

Kitame linijos gale ji atsiduso.

— Tiesą sakant, atsikėliau beveik tuoj pat, kai tik tu išvažiavai. Nuvykau į Džeimso Laitmeno namus. Tikėjausi pagauti Bridžesą, bet jo neužtikau.

— Matyt, Monro surado naują sąsają tarp aukų, — tarė Filipas. — Aš jo pats nemačiau, bet visi, su kuriais kalbėjausi, buvo labai slaptingi — atrodo, kad detektyvas vyresnysis inspektorius šįsyk kažką užčiuopė. Bet visos nužudytosios merginos dalyvavo kažkokiame psichologiniame testavime, kurį praeitais metais universitete vykdė viena mokslinių tyrimų grupė.

— Tikrai? — Iš balso Laura atrodė susijaudinusi. — Testavimo? Kokio pobūdžio?..

— Nepavyko išgauti daugiau detalių. Matyt, tai vyko savanoriškais pagrindais — diena testų mainais už penkiasdešimties svarų čekį knygoms įsigyti ar kas nors panašaus. Dalyvavo apie keturiasdešimt merginų.

— Jokių pavardžių?

— Sąrašą turi tik Monro ir pora kitų pareigūnų... ničnieko nepavyko sužinoti. Visi užsičiaupę. Beje, kur esi?

— Netoli tavo namų, kaip tik įvažiuoju į Vudstoką.

— Nesu toli nuo tavęs atsilikęs. Susitiksime namie.

Po kelių minučių Filipas įsuko kiemo įvažon. Nustebo išvydęs Laurą stovinčią prie virtuvės durų. Ji atrodė susirūpinusi.

— Kas yra?

— Pas tave buvo įsilaužta.

Jis greitai nusekė paskui ją per valgomąjį į svetainę. Sudaužytas į gabalus kompiuteris buvo išmėtytas po grindis. Visur sklaistėsi popieriai, knygų lentynos išverstos, pora jo motinos paveikslų kybojo pasvirę kaip pakliuvo. Filipas prisėdo ant sofos galo ir sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis stebėjo padarytą žalą, paskui sunkiai atsiduso, jausdamas tvenkiantis pyktį.

— Atleisk, Filipai, — staiga tarė Laura.

— Atleisti? Už ką?

— Tai aš įkišau tave į šį jovalą. Aš su savo kvailomis idėjomis. O dabar viskas, ką Čarlis mums paliko, dingę.

— Kas verčia tave taip manyti?

— Na, tik pažiūrėk, — atsakė ji ir pamojo į netvarką. — Juk tai ne kokių kelių vaikėzų ar atsitiktinio vagies darbas?

— Be abejo, tu teisi, — sutiko Filipas. — Bet dėl Čarlio medžiagos gali nesijaudinti. Nujaučiau, kad kas nors panašaus galėtų nutikti... ir ėmiausi atsargos priemonių — pasilikau viską prie savęs. Yra automobilyje. 36 skyrius

Viktorijos tarpmiestinė autobusų stotis, Londonas; kovo 30, 17.00

Geilė Hanivel, įdegusi, Graikijos pavasario saulės šviesiai nublukintais plaukais, nusimetė ant Viktorijos tarpmiestinės autobusų stoties laukiamosios salės grindų kuprinę, labai stengdamasi nepataikyti ant dar drėgnos kramtomosios gumos ir tamsaus dryžio, kuris, vylėsi ji, buvo šokolado. Susiradusi telefono kortelę, paėjėjo porą žingsnių iki artimiausio taksofono. Nustebusi, kad išgirdo veikiančios linijos signalą, surinko savo draugužio numerį ir laukė, kol bus sujungta.

— Rėjau, — susijaudinusi prašneko ji. — Sveikutis, aš jau Londone. Klausyk, su šia kortele negaliu ilgai kalbėti. Ne, buvo šaunu, profesorius Trumenas yra tiesiog toks atsipalaidavęs ir, manau, mudu gerai padirbėjome. Nebuvau čia tik... šešias savaites, o atrodo taip ilgai. Nekantrauju sugrįžti namo. Nekantrauju pamatyti tave... — Pro purviną, pusiau skaidrų stiklą ji matė besisukančius ir atbuline eiga judančius autobusus, įlipančius ir išlipančius keleivius. Pro duris praėjo kažkoks uniformuotas vairuotojas; salė buvo tuščia. — Iš čia sėdu į penkios trisdešimt. Turėčiau pasiekti Hedingtoną apie šešios keturiasdešimt. Ne, klausyk, tau nebūtina atvažiuoti manęs pasitikti — juk šįvakar futbolas, ar ne?.. Aha, aha. Ne, Rėjau, aš nesu... kokios žmogžudystės? Ne, Dievuliau, tikrai? Eik sau, tu juokauji. Ir jis pažinojo ją? Aha, aha. Ne, bet jeigu tau iš tiesų nesunku... Ne, kvailuti. Dievaži, ir aš tavęs ilgėjaus. Man patiko, bet džiaugiuosi jau sugrįžusi. — Sekundėlę ji nutilo ir klausėsi. Paskui tarė: — Aha, ne, nuostabu. Klausyk, puiku... Iki...myliu ta... — Ir kortelė baigėsi.

Geilė pakabino ragelį ant svirtelės ir jau buvo bekelianti nuo grindų kuprinę, kai uniformuotasis vairuotojas įkišo pro duris galvą.

— Jūs penkios trisdešimt į Oksfordą, mieloji? — paklausė jis.

Geilė linktelėjo.

— Turiu vietą penkios nulis devynios, jeigu norite. Viena senioke pasijuto nekaip, nusprendė išgerti puodelį arbatos ir sėsti į vėlesnįjį — jums tinka?

— Dėkui, — atsakė ji. — Puiku.

Akolitas sėdėjo juodoje tojotoje priešais namą, kuriame gyveno Raimondas Delaveras. Tą popietę jis galutinai nusprendė pasinaudoti Geile Hanivel. Medicininė jos charakteristika neideali, bet kiti du pasirinkimai dar problemiškesni. Enė Kleiton Prancūzijoje, išvykusi Velykų atostogų, o 19.14, tiksliu laiku procedūrai atlikti, Salė Ringvald būsianti salėje su šešiais šimtais kitų žmonių, dalyvausianti apdovanojimų įteikimo ceremonijoje, organizuotoje universiteto Teologijos katedros.

Archeologijos studentė Geilė Hanivel pastarąsias šešias savaites praleido Graikijoje prie kasinėjimų, bet prieš valandą Akolitui patvirtinta, kad tą popietę ji jau pargrįžusi Britanijon. Archeologijos katedros administratorius patikino, kad visa grupė grįžtanti šiandien, ir Akolitas matęs per kanalą kursuojančių keltų tvarkaraščių duomenų bazę, prie kurios visai nesunkiai galėjo prieiti. Tuomet, pasinaudojęs slapto pasiklausymo „blakute”, kurią buvo įstatęs prieš dvi savaites, jis išgirdo Geilės Hanivel telefoninį pokalbį iš taksofono Londone su Rėjumi Delaveru. Ji išlipsianti iš autobuso Sent Klemense prie Hedingtono ir Marstono kelių jungties apie 18.40. O tai, žinojo Akolitas, suteiksią jam šiek tiek veikimo laisvės. Tarpmiestiniai autobusai gan patikimi, ir jis būsiąs pasirengęs.

18.09 Raimondas Delaveras paliko savo namus prie Pietų parkų kelio — anksčiau nei Akolitas tikėjosi. Nuo namų iki autobusų stotelės buvo ne daugiau kaip pusantros mylios, šis maršrutas ves jį per Universiteto parkus ir tykia lapinga gatvele, vadinama Mesopotamijos alėja, einančia palei siaurą Červelo intaką. Tai buvo mėgstama porelių pasivaikščiojimų vieta, gerai Akolitui pažįstama. Ne vieną sykį jis sekiojęs jas takučiu.

Akolitas stebėjo Raimondą Delaverą pasukant gatve į rytus ir garsiai nusikeikė. Jaunikaitis norįs nukakti į autobusų stotelę anksti. „Ilgėjosi savo draugužės, kaipgi ne”, — su pasidygėjimu pagalvojo Akolitas, pajudėdamas nuo šaligatvio krašto ir pavarydamas pavojingai greitai Pietų parkų keliu. Šio gale jis pasuko dešinėn į Šv. Kryžiaus kelią, o paskui į Dvaro kelią — aklagatvį, iš kurio geležiniai vartukai vedė į pievą vakarinėje Mesopotamijos alėjos pusėje.

Jam likę mažiau nei dešimt minučių pasirengti. Iššokdamas iš automobilio, turėjo pakankamai sveikos nuovokos pasistengti, kad savo švarko iš „Ermanegildo Zegna” kišene neužkliūtų už durelių rankenos. Paskui nužingsniavo prie bagažinės ir iškėlė iš vidaus didelį užtrauktuku uždarytą maišą ir konteinerį organams gabenti, identišką anam, kuriuo naudojosi prieš savaitę Samantos Turou inkstams transportuoti. Žemai nulenkęs galvą, vengdamas būti tiksliai atpažintas kokio smalsuolio iš čionykščių gyventojų, kurie atsitiktinai galėtų žiūrėti pro langą, jis patraukė prie vartukų.

Akolitas buvo nepaprastai puikios fizinės formos ir, nors organų konteineris svėrė per penkiolika kilogramų, o laukas buvo įmirkęs, jis judėjo gan sparčiai ir susirado priedangą po keliais medžiais. Tvyrojo tyla, neskaitant tolimo transporto gausmo ir paukščių čiulbesio šalimais. Jis pasitikrino laikrodyje: 18.14, blausi saulė žemai debesuotame danguje. Po pusvalandžio sutemsią, bet tiek daug laiko neturįs. Teks šiek tiek rizikuoti.

Pasidėjo konteinerį ant drėgnos žemės ir atidarė maišo užtrauktuką. Truko ne ilgiau kaip minutę apsirengti plastikiniu kombinezonu, užsimauti pirštines ir užsidėti priekaktį. Akolitas vėl pasitikrino laikrodyje ir tylomis laukė, sulėtindamas alsavimą ir nuramindamas save tantros pratimais, kuriuos praktikavęs daugelį metų.

Autobuse Geilei, suspaustai kažkokio storulio verslininko su kostiumu, darėsi vis įkyriau ir nepatogiau. Perpus abejingai skaitė kažkokį romaną ir spoksojo pro langą į pilkus Londono priemiesčius, kol autobusas pasiekė autostradą, o tada — į žalius laukus po pilku dangumi, slepiamu žemų, tamsių debesų.

Po dešimties minučių autostradoje storulis greta jos užsnūdo. Sau ant kelių jis turėjo kažkokį laikraštį, tad Geilė atsargiai šį pasiėmė ir įniko skaityti. Didžiausia dienos naujiena buvo gresiantis geležinkelininkų streikas. Tatai konkuravo su dar vienu bręstančiu karališkojoje šeimoje skandalu ir neapdairiais seksualiniais paprastų parlamento narių leiboristų poelgiais. O kasinėjimuose jie, studentai, beveik nematę laikraščių ir neturėję televizoriaus. Radijas buvo vien graikų kalba ir niekam iš kitų studentų tartum nerūpėjo žinoti, kas dedasi pasaulyje už jų mažučio rojaus Atėnų dulkėse.

Ketvirtame puslapyje ji aptiko trumpai paminėtas žmogžudystes, apie kurias Rėjus papasakojęs telefonu, bet tai mažai ką jai tesakė.

Geilė vėl padėjo laikraštį vyriškiui ant kelių ir toliau spoksojo pro langą. Mirksnį pasiilgėjo Graikijos saulės ir savo mėgstamo darbo. Bet paskui pagalvojo apie Rėjų — gerąjį, švelnųjį Rėjų. Jeigu koks nors žmogus tinka į vyrus, tai jis kaip tik toks, mąstė ji. Nekantravo sulaukti, kol vėl jį išvysianti.

Raimondas Delaveras perėjo tiltą per Červelą netoliese Parsons Pležero64 — saugomo ir aptverto upės ruožo, kuris daugiau nei šimtmetį buvęs rezervuotas kaip nudistų prieglobstis privačiam universiteto dėstytojų naudojimuisi. Šiuo metu čia buvo tylu — nykus penktadienio vakaras. Debesys žemi, pritvinkę lietaus, ir daugelis studentų vis dar Oksforde — arba žiūri per televiziją ankstaus vakaro muilo operas, rengiasi į aludes, arba užkandžiauja kur nors Aukštojoje ar palei Kornmarketo gatvę.

Rėjus ilgėjosi Geilės labiau, nei kada nors manęs, kad taip bus. Šešios savaitės, kurias juodu praleido skyrium, atrodė kaip ištisas amžius. Dabar jis suprato, kad ji — ta ypatingoji, ta svarbesnioji už kitas per pirmuosius dvejus jo metus universitete. Jis nemėgo galvoti pernelyg toli į priekį ar žiūrėti į viską pernelyg rimtai, bet tuo pat metu ir ne visada pajėgdavo nuneigti savo jausmus.

Jam ilgai netruko pasiekti platų medžiais apsodintą taką, einantį tarp upės iš vienos pusės ir įmirkusių laukų — iš kitos, Rėjus ir Geilė taip dažnai juo vaikštinėdavę. Labiausiai juodviem čia patikdavę gilią žiemą, sausį, kai spausdavo ledinis šaltis ir abu gaudavę apsimuturiuoti nuo vėjo ir šlapdribos. Praeitą žiemą Oksfordas regėjęs daugiausia sniego, kiek kas nors išvis pajėgė prisiminti, ir Červelas dalimis užšalo. Šis takas atrodęs kaip iš pasakų šalies, ir netgi dabar, su varvančiais nuo medžių lašais ir netrukus pratruksiant liūčiai, vis tiek turėjo nenusakomo žavesio.

Už jo kažkas trekštelėjo — lyg šakelė nulūžo. Atsisukęs Rėjus staiga pajuto kakle karštį. Krūptelėjęs susigriebė už gerklės. Pro pirštus trykštelėjo kraujas, ir galbūt kokią sekundėlę jis paprasčiausiai tik spoksojo į raudoną skystį, kol galva buvo užlaužta atgal. Priešais ore sukosi medžių šakos, ir jis ėmė dusti. Kraujas liejosi jam per veidą, į nosį ir akis, apakindamas. Rėjus prarado pusiausvyrą ir trumputėlaitį mirksnį tartum sklendė oru, — mirksnį, kupiną panikos ir kartu sąmyšio, — paskui visu svoriu griuvo ant žemės, skaudžiai galva trinkteldamas į akmenį. Pabandė apsiversti, repečkom stotis ant kojų, bet kažkieno ranka spaudė jį veidu žemyn. Paskui smeigė kitas dūris, — tartum išlydyto karšto durklo, — vėl pasiųsdamas visu juo, klykiančiu galvos viduje, drebulius.

Kažkaip Rėjui pavyko kilstelti ranką ir persibraukti akis. Suspėjo trumpam pamatyti kažkokią palinkusią ties juo figūrą, bet šios veidas tebuvo neryški kaukė. Jis pradėjo nevalingai tampytis. Ūkanota figūra atsitiesė, stebeilydama žemyn į jį. Paskui viskas tapo juoduma.

Geilė palydėjo akimis nuvažiuojantį autobusą ir pasižiūrėjo į laikroduką. Šešios dvidešimt viena. Dvidešimt minučių pasiankstinusi. Juto kojas sustingus, ir gera buvo įkvėpti į plaučius gryno oro. Pernelyg jaudindamasi, kad lauktų autobusų stotelėje, kol atvyks Rėjus, jis nusprendė patraukti takučiu, vedančiu Mesopotamijos alėjos link. Rėjus tikriausiai bus išėjęs anksčiau, ir ji susitiksianti su juo pakeliui — kaip būsią romantiška! Galbūt juodu patirsią tikrą holivudinę akimirką bučiuodamiesi po medžiais, pagalvojo ji, ir nusišypsojo pati sau, užsiversdama ant pečių kuprinę. Iš Marstono kelio pasuko kairėn į takutį, trumpą atkarpėlę, kuria pateksianti prie pirmojo iš dviejų tiltukų, nutiestų per siaurus upės intakus. Praėjusi pro seną malūną sau po dešinei, ji netrukus atsidursianti plačiame take palei upę, kur turėtų susitikti Rėjų, skubantį jai priešpriešiais.

Pradėjo lyti, ir Geilė paspartino žingsnius. Perkirtusi antrą tiltuką, ji leidosi bėgti po medžių priedanga, o paskui metėsi malūno link. Didžiulis medinis ratas, Industrijos revoliucijos relikvija, o dabar angliškojo paveldo lankytina vieta, stūksojo ramus, vanduo sruvo per nejudančias jo mentes. Lietus pylė stipriais šuorais, tiško ant takučio ir medžių, savo garsumu konkuruodamas su srautais, besiveržiančiais per užtvanką ir siaura vandens pralaida šalia malūno. Kiek aukščiau kilstelėjusi kuprinę, kad ne taip skaudėtų pečius, ir panarinusi prieš pliekiantį lietų galvą, Geilė pasuko staigiu takučio linkiu.

Kažkas privertė ją pakelti akis. Priekyje, už dešimties jardų išvydo siurrealistinį vaizdą. Ant žemės drybsojo tartum raudonai ištepliotas maišas, o ties šiuo stovėjo kažkoks žmogus su blizgančiu nuo lietaus vienos dalies plastikiniu kombinezonu. Organinio stiklo priekakčio snapelis slėpė jo veidą, o galvą dengė gobtuvas. Žmogaus rankoje ji sugebėjo įžvelgti kažkokį smailą metalinį daiktą, blizgantį prieblandoje.

Gal kokias porą sekundžių stovėjo sustingusi vietoje. Paskui staiga užplūdo suvokimas: suprato, kad maišas ant žemės — tai Raimondas, jo kūnas be gyvybės ženklų, permirkęs krauju. O žmogus su plastikiniu kombinezonu jau pastebėjo ją.

Geilė Hanivel nusitraukė nuo pečių kuprinę ir leido šiai nuslysti ant žemės. Staigiai apsisukusi, genama pirmykštės baimės, gerklėn kylančio siaubo, ji metėsi bėgti kiek nešė kojos vedančio pro malūną takučio link. To beveik būtų pakakę išsigelbėti. Bet Akolito reakcija buvo greitesnė. Per tą laiką, kurio Geilei prireikė sumoti, kas dedasi, ir išsimuistyti nuo sunkios kuprinės, Akolitas jau buvo bemaž įveikęs juodu skiriančius dešimt jardų.

Geilei pavyko pasiekti tiltuką. Giliai gaudydama burna kvapą, ji lėkė greičiau nei kada nors anksčiau per savo gyvenimą. Adrenalinas tvinksėjo gyslomis. Ji užšoko ant tiltuko, graibydamasi ranka turėklo. Bet lentų klojinys buvo įmirkęs nuo lietaus. Pusiaukelėje pėda pataikė ant purvo lopinio ir čiūžtelėjo lentomis. Jai beveik pavyko atgauti pusiausvyrą, bet kai jau pamanė, jog čia pat kitapus žolė, kojos nebeišlaikė ir ji trenkėsi aukštielninka, pajusdama visą kūną perskrodžiant skausmą, kai atsimušė į turėklus.

Per porą sekundžių Akolitas atsidūrė ant jos. Sugriebė už riešų, nors ji spardėsi ir priešinosi iš visų jėgų. Geilei pavyko įkąsti jam į ranką, bet dantys susidūrė tik su atspariu plastiku. Jis prispaudė keliu ją prie lentų. Ji pamėgino klykti, bet stigo plaučiuose oro, iš paširdžių teišsiveržė pirmykštis gyvuliškas kriūkesys. Pasirausęs po kišenę, Akolitas išsitraukė storos lipnios juostos ritinį. Įgudusiais pirštais šiurkščiai apvyniojo juosta merginai riešus ir kažkiek šios atplėšęs užklijavo burną. Keliu stipriai tebeslėgdamas merginos krūtinę, apvyniojo juosta ir jos kulkšnis.

Atsistojęs Akolitas pažvelgė žemyn į Geilę Hanivel, ir patenkinta šypsena išplito jam veidu. Iš tokio nedidelio atstumo merginai ši buvo matyti tik pro priekakčio snapelį. Paskui jis pasižiūrėjo į laikrodį. 18.31. Privaląs palaukti keturiasdešimt tris minutes, iki galės pradėti procedūrą, o tai reiškė, kad merginai bus leista pagyventi šiek tiek ilgiau. Nugara jam nuvilnijo jaudulio virpulys. „Užteks laiko šiek tiek pasismaginti’, — patylom tarė sau. 37 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 21.15

Važiuodami Okspenso keliu Laura ir Filipas matė tamsiai purpurinius dryžius danguje viršum sublokuotų Botlio namų. Abu buvo paskendę savo mintyse. Su vis didesne baime Filipas mąstė apie jų laukiančią užduotį, o Laura niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad kažkur netoliese nuo jųdviejų dabar dar viena mergina tyso negyva, su pašalinta iš jos tulžies pūsle.

Išsukęs iš pagrindinio kelio, Filipas surado laisvą vietą sustoti automobilių aikštelėje netoliese Litlgeito, į pietvakarius nuo miesto centro. Tai buvo apie dvidešimt jardų nuo mažiau krintančios į akis vienos iš dviejų prieigų prie Virpulių Malūno upokšnio — pievos lopinėlio šalimais modernaus administracinio pastato. Iš čia upokšnis tekėjo apie mylią po žeme į rytus, laikydamasis savo krypties kokia trisdešimt pėdų žemiau Oksfordo ir vėl išnirdamas į paviršių Kraistčerčo koledžo teritorijoje, netoli sienomis aptverto tako, vadinamo Negyvėlio alėja.

Išlipęs iš automobilio, Filipas nuėjo prie bagažinės, iškėlė didelį brezentinį maišą ir padavė Laurai. Taip pat pasiėmė kuprinę, kurią užsivertė ant pečių, o paskui užtrenkė bagažinę. Kol juodu stūmėsi gatve ir toliau pro vartukus į pieva paversta zoną, buvo tyku, aplinkui — nė gyvos dvasios. Želiantys krūmai užstojo nuo kelio prieigą prie upokšnio.

Virpulių Malūno upokšnio atkarpos kadaise buvusios atviras nuotėkų latakas ir todėl kėlė grėsmę sveikatai. Bet devynioliktojo šimtmečio viduryje atskiros antžeminės dalys buvo uždengtos ir paskui iš viršaus užstatytos. Tai sudarė šiokią tokią atrakciją bebaimiams tyrinėtojams, kol XX amžiaus septintame dešimtmetyje Oksfordo municipalitetas iš abiejų galų užtvėrė upokšnį storomis metalinėmis grotomis.

Grotose buvo vartukai, naudojami įeiti apžiūroms ir eksploatavimo darbams. Grotų strypai apsukti tvirta stora grandine su pakabinamąja spyna. Tunelis buvo apie dešimties pėdų pločio ir gal penkių aukščio. Sienos — gličios ir drėgnos. Vandens — ne daugiau kaip aštuoniolika colių gylio ir sruvenantis nuo angos šis tekėjo į didžiulį metalinį vamzdį, nedideliu kampu nyrantį žemėn ir paskui pranykstantį po žolėmis.

Laura numetė ant žolės brezentinį maišą, o Filipas greta padėjo savo kuprinę.

Pasidygėdama Laura suraukė grimasą.

— Nepasakysiu, kad ir man patiktų mintis lįsti ten į vidų, — sutiko Filipas. — Bet kito pasirinkimo neturime. — Ir jis atsegė viršutinį kuprinės atvartą.

Laura pritūpė šalia jo.

— Du prožektoriai, be to, atsarginių elementų pakai. Degtukai. Mūsų mobilieji su atsarginėmis baterijomis — nors nesu tikras, kad turėsime bent kokį signalą pražengę Sergėtojų įeigą. Geras ilgis virvės, šveicarų kariškas peilis, vanduo, sausainiai, du atsarginiai nertiniai.

— Ir dvi poros guminių aulinių, taip pat labai svarbios žnyplės metalui kirpti, — pasakė Laura, atidarydama brezentinio maišo užtrauktuką.

Filipas paėmė žnyples metalui kirpti ir nuėjo prie grotų. Staiga sunerimusi, Laura apsidairė aplinkui. Kelios sekundės — ir grandinė perkirpta pusiau. Filipas atidarė vartus, paskui sugrįžo atgal prie Lauros, jau besiaunančios guminius aulinius. Jis užsitempė savuosius, o jųdviejų batus sukišo į kuprinę.

Grotas nuo tunelio angos skyrė nedidelis narvo tarpas, kuriame juodu galėjo stovėti tiesūs turbūt paskutinįsyk, iki surasią įeigą į Sergėtojų tunelį. Netgi tuomet negalėjo būti tikri, ką aptiksią už tos slaptos vietos, pro kurią turėjo patekti tenai. Laura sudėjo galus perkirptos grandinės taip, kad ši atrodytų neliesta, o brezentinį maišą juodu paslėpė patamsyje tuoj už įeigos, užmaskuodami šį iš viršaus keliomis plytomis ir metalinio vamzdžio nuolauža.

— Pasirengusi? — paklausė Filipas.

— Turbūt. — Laurai sparčiau sustuksėjo širdis.

Filipas uždegė prožektorių ir atsargiai žengė kelis žingsnius į tunelį. Veik perpus susilenkęs jis vos keliais coliais nesiekė skliautinių lubų. Laura atsigręžė į miesto žiburius ir giliai atsiduso.

— Au revoir65, — tyliai tarė ir nusekė paskui Filipą tamson.

Po pirmo staigaus posūkio vienintelė šviesa sklido iš jųdviejų prožektorių. Laura niekad anksčiau nebuvo patyrusi klaustrofobijos, bet dabar pradėjo jausti drėgnas, šaltas sienas veriantis aplinkui ją. Pasak Čarlio žemėlapio, į Sergėtojų tunelį turėtų būti patenkama po kairei, šešiasdešimt trys žingsniai nuo Virpulių Malūno upokšnio įeigos. Bet žingsniai — gana netikslus būdas matuoti, tad jiems teks žiūrėti išpūtus akis.

Po kelių minučių abiem įsmilko nugaras, o dvokas tiesiog kvapą gniaužė. Sienas dengė pelėsiai ir glitus purvas. Tunelis staiga praplatėjo, bet lubos vis dar slėgė žemyn.

— Turėtų būti jau netoli, — pareiškė Laura.

Filipas mirksnį sustojo ir atsirėmė į gličią sieną, šiek tiek pritūpdamas nugaros gėlai palengvinti. Jis sunkiai alsavo.

— Taip, tu teisi. Suskaičiavau penkiasdešimt penkis, bet mano žingsniai ilgesni už tavuosius. Siūlau, kad slinktume nugaras įrėmę į šią sieną. Teks judėti pirmyn pamažu ir prožektoriais pasišviesti sieną toliau priešais save.

Sulenktas nugaras atrėmus į sieną šiek tiek palengvėjo, bet neilgam: paviršius buvo dantytas ir aštrios iškyšos smigo į kūną. Juodu stūmėsi pirmyn kuo lėčiau ir vis tyrinėjo tolyn nusitiesiančią sieną. Bet po dešimties žingsnių jiems savo prožektoriais nepavyko aptikti jokių senovinės sienos anomalijų.

— Prasti reikalai, — sumurmėjo Filipas. — Velnias. Matyt, būsime nepastebėję durų.

— Jaučiuosi kaip Kvazimodas, — atsakė Laura. — Tvarka. Dabar aš rodysiu kelią. — Šlepsėdama atgal gryno oro link, Laura kažką pastebėjo.

— Kas tai? — paklausė, ir jos balsas nuaidėjo tuneliu. Prožektoriaus spindulio pluošte, maždaug pėda virš vandens jie įžvelgė raudoną obuolio didumo dėmę. Nukreipę į šią abu prožektorius, juodu grabinėjo aplinkui žymę, ieškodami kokių nors kitų anomalijų. Raudono skritulio viduryje kažkas sublizgėjo. Filipas pribrido arčiau. Netoli skritulio centro žibėjo sidabriškas taškelis.

— Kas tai? — vėl paklausė Laura.

— Kažkoks metalo taškelytis. Palauk.

Filipas stengėsi iš užpakalinės kelnių kišenės išsigriebti šveicarų karišką peilį ir stuktelėjo galva tiesiai į lubas.

— Oi... Po galais! — sušuko jis. — Kaip užsigavau!

Nepaisydamas skausmo pritūpė ir įniko geležte krapštyti sienos raudono skritulio viduje birų akmenį. Šis pasidavė stebėtinai lengvai, ir pasirodė sidabraspalvis diskas, apie dviejų colių skersmens. Diske juodu įžvelgė penkias moteriškas figūras, laikančias iškėlusias dubenį su saule. Tai buvo tiksli kopija atvaizdo ant kitų monetų, rastų kiekvienos žmogžudystės vietoje.

Laura perbraukė pirštais blizgantį paviršių.

— Taigi jokių abejonių, — šyptelėjo ji.

Filipas jau žiojosi atsakyti, kai staiga metalinis diskas po Lauros pirštais pasidavė ir iš sienos pasigirdo tylus grumesys. Abu atšlijo žingsnį atgal. Jiems stebint pasirodė juoda linija, einanti žemyn link disko, apsukanti šį ir nusitęsianti siena žemyn iki maždaug šešių colių virš vandens. Pamažėle plyšys plėtėsi, akmeniui slenkant į ertmę sienoje. Po kelių akimirkų grumesys nutilo, ir abudu spitrijo į juodą it anglis stačiakampį, platumo sulig Filipo pečiais. Juodu pašvietė prožektoriais į kiaurymę, ir tarpsniais juoduma pasidavė, leisdama pamatyti akmenines sienas, išnykstančias tolumoje į neaiškią tuštumą.

Pasišviesdama prožektoriumi aplinkui ir aukštyn, Laura žengtelėjo į angą. Keletą colių jai virš galvos lubos buvo išgaubtos skliautu. Filipas pasekė ja, ir abu išsitiesė stati.

Laura lengviau atsiduso.

— Dievuliau, buvo dar sunkiau, negu aš tikėjausi.

— Gali džiaugtis, kad nesi šešių pėdų ir dviejų colių... — Filipas nutilo vidury sakinio, nes vėl pasigirdo grumesys. Juodu apsisuko ir suspėjo išvysti akmens plokštę, pradedančią slinkti atgal į vietą. Filipas sureagavo stebėtinai greitai. Pasičiupęs stambų akmenį, įspraudė į angą. Bet plokštė toliau slinko, ir akmuo sutrupėjo.

Laurą nukrėtė panikos drebulys.

— Manau, viskas gerai, — kaip įmanydamas ramiau tarė Filipas ir nukreipė prožektoriaus spindulį sienomis, kurios netikėtai buvo sausos. — Oras čia gaivesnis nei upokšnyje. Ir turime bent kiek vietos galvai. Pirmyn.

Jis pamažėle slinko priekin, pakeliui apžvelgdamas su prožektoriumi grindis bei sienas ir nubraukdamas į šalį voratinklius. Tamsa baugino, ir jis gavo kaip įmanydamas susitelkti, kad pajėgtų nuslopinti neįvardijamus dalykus, kuriuos vaizduotė mėgino iškelti paviršiun. Stengdamasis neprarasti dėmesio, Filipas tyrinėjo sienas ir uždarą pasaulį, išryškinamą prožektoriaus spindulio. Įsitvėrusi jam į ranką, Laura sekė iš paskos. Jis girdėjo jos alsavimą.

Sienos buvo lygios ir kur kas sausesnės nei Virpulių Malūno upokšnio tunelyje. Kvapas — labiau sudvisęs ir atsiduodantis žeme; pūvančių atmatų ir pelėsių dvokas buvo likęs už jų. Filipas labai atsargiai rinkosi kelią. Bet kas galėjo tykoti priekyje — skylė grindyse, praraja, į kurią galėtum įkristi, daugybė pavojų. Didžiausia klaida būtų jaustis pernelyg saugiai. Juodu privalo neskubėti ir žiūrėti, kur stato kojas, pagalvojo jis pats sau.

Tunelis tartum tęsėsi ir tęsėsi, visą laiką toks pat. Apie dešimties pėdų pločio, sienos išlenktos ir visai niekuo ypatingos. Grindis sudarė suplūkta žemė, sausa ir lygi. Paskui staiga tunelis taip praplatėjo, jog prožektorių spinduliai metė tik išskydusios silpnos šviesos pluoštelius ant sienų po kairei ir po dešinei. Žengę dar porą žingsnių priekin, juodu sumojo patekę į apvalią erdvę.

— Kas tai? — Laura pašvietė prožektoriumi į tašką ant artimiausios sienos galvos aukštyje. Išryškėjo nedidelis kyšantis iš sienos metalinis laikiklis, o jame — sena kreminės spalvos iki pusės nudegusi žvakė. Filipas perbėgo savo prožektoriaus spinduliu siena kairėn bei dešinėn, ir juodu pastebėjo dar kelias žvakes, išdėstytas apie dešimties pėdų intervalais.

— Manai, jos dar tebedegtų? — paklausė Laura.

— Vienintelis būdas sužinoti, — atsakė Filipas. — Degtukai — kairėje užpakalinėje kuprinės kišenėlėje.

Laura čirkštelėjo vieną ir pasistiebė uždegti artimiausią žvakę. Ši springsėdama sukibirkščiavo ir įsidegė pastovia geltona liepsna. Po kiek laiko jiems jau žibėjo per dvidešimt žvakių.

Tiktai tuomet abu galėjo visiškai įvertinti patalpos dydį. Bet dar svarbiau — žvakių šviesa išryškino grindų, sienų ir lubų papuošimus. Salės vidus buvo išmargintas įmantriais piešiniais. Lubomis driekėsi atvaizdas didžiulio baltojo elnio, kurio ragai siekė mažiausiai dešimt pėdų ilgio. Aplinkui jį liuoksėjo ir šoko kiti žvėrys. Netoli kupolo formos lubų apačios tykojo vilkas, o nuo lubų krašto kilo būrys paukščių — milžiniškų auksinių erelių — ir kybojo viršum elnio. O perimetru aplinkui ėjo freska, vaizduojanti ištisą sodriomis spalvomis nutapytą gyvūnijos pasaulį: gintarine, tamsiai raudona, ochrine ir pačia sodriausia — ryškiai mėlyna, kurios buvo daugiausia.

Aplinkui sienas tęsėsi įvairaus dydžio alcheminių simbolių srautai, nuspalvinti sidabru ir auksu. Kai kurie buvo aukščio sulig žmogumi, nuo grindų siekė pusę sienos ligi lubų, kiti — ankštai sugrūsti ir maži. Apskritose grindyse, kokių keturiasdešimties pėdų skersmens, buvo vienintelis piešinys — penkių apsiautalais prisidengusių mergelių, laikančių iškeltą dubenį su saule.

Filipas pasidėjo ant žemės kuprinę ir pamažu apėjo salę, lytėdamas simbolius, o paskui atsitūpė ištyrinėti vaizdą grindyse. Laura, atsisėdusi ant grindų patalpos centre, su nuostaba stebeilijo į lubas.

— Visiškai neįtikėtina, — po kelių sekundėlių pratarė ji.

— Kažkas panašaus kaip iš Indianos Džonso, — ironiškai sumurmėjo Filipas.

— Ir reikia manyti, turbūt tik saujelė žmonių išvis kada nors yra tai regėję.

— O mažiau nei per šimtą pėdų mums virš galvų autobusai važinėja Sent Aldeitu.

— Kaip manai, kam visa tai? — balsu mąstė Laura.

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Spėju, kad čia yra — buvo — Sergėtojų sueigų vieta. O tu kaip manai?

Bet Laura jau suspėjo kai ką pastebėti.

— Žiūrėk, — tarė, — ten durys.

Lengvai buvo galima jas pražiūrėti, nes akmenų mūrinyje buvo matyti neką daugiau kaip tik apybrėžos.

Filipas išsitraukė Niutono veikalo fotokopiją.

— Tai turėtų būti įeiga į patį labirintą, — tarė jis.

Laura pasigręžė pažiūrėti į rankraštį.

— Čia koridorius, kuris vedė iš Hertfordo koledžo vyno rūsio. — Filipas slinko pirštą nuo puslapio apačios link durų, jungiančių su sudėtingu raizginiu besipinančių linijų. — Mudu atėjome kitu keliu, nes senasis tunelis buvo užmūrytas. Sergėtojai, matyt, bus įrengę šią salę po 1690-ųjų. Manau, kad už šių durų mes būtume štai šiame taške... o už jo tikriausiai prasidėtų labirintas.

— Bet pirma turime jas atidaryti. — Laura pasilenkė ištyrinėti simbolius priešais save. Filipas atsegė kuprinę ir ištraukė jųdviejų batus. Paskui atsisėdęs nusiavė guminius aulinius. Laura irgi nusiavė savuosius, bet vis tebebuvo susitelkusi į ženklus aplinkui duris. Filipas padavė jai batus. Ji įsispyrė į šiuos, užsivarstė, netgi nepasižiūrėdama ką daranti.

— Tai Sergėtojų devizas ALUMNUS AMAS SEMPER UNICUM TUA DEUS: „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą”, — pasakė ji, parodydama į vienintelį sakinį tarp simbolių ir iliustracijų rinkinio.

— O čia kas? — Filipas parodė į mažą angą, išlenktą prieduriu aukštyn tartum koks kaminėlis. Jis pasilenkė beveik prie pat grindų ir pažvelgė į vidų. — Pilna voratinklių, bet ten yra virtinė kažko panašaus į spalvotus trauktuvus.

— Leisk, aš pažiūrėsiu. — Laura pritūpė ir prožektoriumi nubraukė į šalį voratinklius. Ji suskaičiavo dešimt ryškių spalvų kadarų.

— Spalvos tikriausiai siejasi su nurodytomis Čarlio kode — spalvų kaita, kuria sekė alchemikai, — spėjo Filipas.

Laura kyštelėjo ranką į vidų ir sugriebė per vidurį visų eilės juodą kadarą. Šis buvo pagamintas iš labai minkštos odos. Ji trūktelėjo. Kadaras lengvai pasidavė į ją, paskui spragtelėjęs įsistatė vieton pėda atstumu nuo pradinės savo padėties. Laura pažvelgė į Filipą ir kilstelėjo antakius.

— Ką gi, niekas nesprogo.

— Kol kas... — atšovė jis. — Pabandyk kitus — baltą, geltoną, raudoną.

Laikydamasi šios sekos, ji patraukė žemyn baltą kadarą, paskui geltoną. Galiausiai sugriebė pirštais raudoną odos juostelę ir atsargiai patempė į save. Dusliai spragtelėjo, bet nieko neįvyko.

Laura atsistojo, o Filipas pakėlė kuprinę ir nuspyrė tolyn nuo durų guminius batus. Keletą sekundžių nieko nevyko, bet paskui juodu išgirdo girgždesį. Šis stiprėjo, ir abu žingtelėjo į šalį, kai akmeninė plokštė pasisuko į salę, atidengdama už savęs juodą kiaurymę.

— Na štai, — tarė Filipas.

Tuoj už durų angos jie išvydo senoviškai atrodančius, iš medžio ir skudurų padarytus deglus, įstatytus į laikiklius sienoje. Laura paieškojo degtukų. Seni deglai metė menkai šviesos ir tamsai išsklaidyti vis tiek tebereikėjo elektrinių prožektorių. Filipas atsargiai žingtelėjo į priekį.

Juodu atsidūrė dar vienoje patalpoje akmeninėmis sienomis, bet gerokai mažesnėje už ką tik paliktą salę; ir šioji buvo stačiakampė bei žemomis lubomis. Tiesiai priekyje vėrėsi arkinė praeiga, gausiai aptraukta voratinklių. Juodu nukreipė prožektorius į angą. Už jos į tamsą nyko koridorius. Dvi pėdos priešais juos patalpos grindys paprasčiausiai dingo. Laura aiktelėjo, ir Filipas sugriebė ją už alkūnės.

— Oho, — ištarė ji.

Jie nukreipė prožektorius į žiojinčią skylę. Bent dvidešimties pėdų pločio praraja užėmė didžiumą patalpos. Kitoje pusėje, prieš arkinę praeigą irgi buvo dviejų pėdų pločio aikštelė, o po kairei ir dešinei duobė tęsėsi iki salės sienų. Tykantys juodi spąstai, dugno nematyti. Bet kai jųdviejų akys priprato prie blausios šviesos, abu sugebėjo įžvelgti neryškias apybrėžas šešiolikos spalvotų apskritimų — tartum laiptinių akmenų skersai prarają. Kiekvieną apskritimą sudarė viršūnė siauro pjedestalo, kyšančio aukštyn iš duobės juodumos.

— Ką tu manai? — paklausė Filipas.

— Įžiūriu juoda, balta, geltona ir raudona kaip tik tinkamais tarpais. Pirmyn.

Nespėjus Filipui ką nors atsakyti, Laura žengė ant pirmosios eilės pjedestalo juodu viršumi.

Viena pėda dar liko ant grindų ruoželio prie pat durų, o kitą ji jau nuleido ant juodo apskritimo, ir sekundėlę atrodė, lyg būtų pasirinkusi gerą sprendimą — juodu netrukus atsidursią kitapus bedugnės. Bet kai visu savo svoriu ji atsistojo ant pjedestalo, šis ėmė gurti. Laura sukliko ir prarado pusiausvyrą: pagrindas po kojomis virto dulkėmis. Ji staiga atsisuko, ir Filipas išvydo jos akyse aklą paniką, kol graibstė rankomis negyvą orą, už nieko nenusitverdama. Bent per šešis colius nepasiekusi įsikibti duobės krašto, ji nugarmėjo į tuštumą. 38 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 21.35

Iš miesto centro važiuodamas Aukštąja gatve Hedington Hilo link, Monro jautėsi visiškai prislėgtas. Nužudyta dar viena porelė. Nors tuo patvirtintas jo netikrumas, jog žudikas galėtų būti Kaningemas, tai taip pat reiškė, kad žuvo dar du jauni žmonės, o jis nė kiek nepriartėjęs, kad surastų dėl to kaltą maniaką. Taip pat tai be jokios abejonės įrodė, kad Laura Niven ir Filipas Beinbridžas nuo pat pradžių buvę teisūs dėl astrologinio ryšio; ta paskutinioji bjaurastis padaryta kaip tik tuo laiku, kurį šie ir išpranašavę.

Jis nuspaudė savo automobilio telefono klavišą, ir bemaž tučtuojau atsiliepė nuovados budėtojas.

— Nepasisekė susisiekti su Beinbridžu? — paklausė Monro.

— Ne, sere, vėl atsiliepė tik jo balso paštas.

— Tai skambinkite jam į mobilųjį kas penkias minutes ir mėginkite į namus. Kai tik su juo susisieksite, praneškite man.

Prieš pat Hedington Hilą Monro įsuko į Marstono kelią. Nuvažiavęs kelis šimtus jardų, jis nukreipė automobilį kairėn, į purviną keliuką, vadinamą Karališkojo Malūno taku. Tuojau pat, penkiasdešimt jardų priekyje, išvydo tvieskiančius prožektorius ir šviesą atspindinčiąsias savo grupės žmonių liemenes. Vienoje tako pusėje stovėjo trys policijos automobiliai ir greitosios pagalbos mašina. Privažiavęs arčiau, jis pamatė viduje greitukės, pačiame gale sėdint pagyvenusį vyriškį su užmesta ant pečių raudona antklode. Jam prie veido dirželiais buvo pritvirtinta deguonies kaukė.

Monro pastatė automobilį šalia kitų mašinų ir nuėjo prie greitukės.

— Kas čia įvyko?

Felčeris pasivedėjo Monro į šalį.

— Prieš kokias keturiasdešimt minučių žmogelis aptiko lavonus. Jį ištiko šokas.

Monro kilstelėjo antakius.

— Sako praėjęs pro pat juos pakeliui iš Hedingtono Mesopotamijos alėjos link, bet paskui sumojęs, kad kažkas ne taip, kai grįždamas namo vėl juodu išvydo. Žvilgtelkite — pats pamatysite, ką turiu galvoje.

Takas buvo įmirkęs nuo smarkaus lietaus, ir Monro batai žlegsėjo purvu. Jis iš paskutiniųjų stengėsi nepargriūti. Bet dar už kelių jardų keliukas išvedė į siaurą gudronuotą takutį, einantį senojo malūno ir paupio alėjos link.

Dešimt jardų priekyje teismo medikai ką tik buvo baigę statyti skersai tako baltą plastikinę širmą. Monro prisiartinus, jaunas konsteblis praskleidė jam atvartą. Pasilenkęs po prilaikančiu konstrukciją skersiniu, jis išniro kitoje pusėje.

Du pastatyti prožektoriai skleidė raižią citrininę šviesą. Už dvidešimties jardų taką skersai tvėrė dar viena balta plastikinė siena. Vėl pradėjo lynoti, ir prožektorių šviesos pagauti vandens lašeliai sužėrėdavo blyškioje naktyje. Po dešinei šalia takučio Monro buvo matyti suolas. Jis suspėjo pastebėti ten sėdinčias dvi figūras, bet šias dalinai užstojo kažkas toks, vilkintis teismo mediko apranga. Kai žmogus atsitiesė, Monro atpažino niūraus veido Marką Langemą. Šis pasitraukė į šalį, leisdamas Monro pirmą kartą geriau pažvelgti į negyvą porelę.

Buvo taip pasodinta, kad atrodytų tartum bučiuotųsi, arti suglaustais veidais, bemaž besiliečiančiomis lūpomis. Koks nors praeivis, atsitiktinai užmetęs žvilgsnį, pamanytų, kad tai paprasčiausiai įsimylėjėliai. Mirksnį Monro suvirpėjo iš pasidygėjimo.

Jis pasilenkė iš arčiau pasižiūrėti. Nuo prožektorių spindulių jų veidų ir rankų oda buvo įgijusi rausvai rudą atspalvį. Negyvi žvilgsniai styrojo įbesti priekin. Abu visiškai apsirengę, bet jų drabužiai sujaukti ir nudažyti kraujo. Geilės Hanivel delnas buvo uždėtas Raimondui Delaverui ant sprando, tartum ji trauktų jį sau prie lūpų. Monro nejučia sukando dantis išvydęs raudonai juodą rėžį perpjautoje aukos gerklėje.

Langemas pritūpė greta Monro.

— Juodu negyvi jau bent dvi valandas, — pasakė jis, — ir jeigu pasižiūrėtumėte čia, — teismo medikas parodė krauju permirkusį plotą tuoj virš praskleisto merginos švarkelio krašto, — manyčiau, kad kaip tik iš čia žudikas išėmė kažkokį organą... laikant, jog tai tas pats žudikas, veikiantis lygiai taip pat. Ir paskui štai tai... — Jis švelniai pakreipė Geilės Hanivel galvą.

Pusė merginos veido buvo skersai išilgai išmarginta gilių rėžių. Plačios kraujo drūžės varvėjo žemyn jos kaklu ir per dešinį petį, raudonai merkdamos palaidinukę. Dešinės akies nebuvo.

— Kraujo kiekis rodytų, kad šios žaizdos buvo padarytos prieš mirtį, — pridūrė Langemas. — Tai skiriasi nuo ankstesnių žmogžudysčių. Iš tiesų keista.

Monro nieko nepakomentavo, tik atsitiesė, stebeilydamas į negyvus jaunosios porelės veidus. Paskui pastebėjo dulsvą išblukusią metalinę plokštelę, varžteliais pritvirtintą prie vienos iš suolo atkaltės lentelių. Turbūt ji čia esanti tiek pat laiko, kiek ir suolas. Užrašas skelbė: „Ak, pailsėk truputį, tai nuostabus poilsiui kamputis“.

— Kaip keista, — sumurmėjo Monro sau po nosimi.

Jau buvo keli žingsniai nuo automobilio, kai suskambo jo mobilusis.

— Rodžersas, sere. Pamaniau, gal nesupyksite, kad jus trukdau. Ką tik gautas iš laboratorijos aptikto antrosios žmogžudystės vietoje kraujo tyrimo protokolas.

— Ir?

— Sutampa kuo puikiausiai — priklauso Malkolmui Bridžesui. 39 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 22.15

— Kvaily tu! — Mokytojas, skruostais varvant prakaitui, išsprogusiomis akimis piktai sužioravo į jį. — Asile... juk viską galėjai sugadinti. — Jis iš visų jėgų kirto delnu Akolitui per veidą.

Mirksnį Akolitas vos susitvardė. Dešinė jo ranka krustelėjo.

Pastebėjęs tą nevalingą judesį, Mokytojas nusišiepė. Su neslepiama grėsme nuvėrė Akolitą žvilgsniu.

— Nenori man smogti? Jaučiu, nori. O gal tu labiau mėgsti smagintis tik su jaunomis merginomis?

Akolitas nepratarė nė žodžio, tik tvirtai žvelgė priešais save.

Mokytojas vėl kirto delnu Akolitui per veidą. Ant vyriškio skruosto iškilo raudona žymė. Senyvasis žmogus kirto jam darsyk, netgi stipriau.

Atsitraukęs žingsnį atgal, Mokytojas akimis įvertino kvalifikuotąjį žudiką. Paniekos perkreiptomis lūpomis spjovė Akolitui į veidą.

Šis nė nesureagavo, seilėms nuvarvant skruostu.

— Nešdinkis iš čia... tu, barbariškas kuily, — užriko Mokytojas. — Jeigu darsyk mane nuvilsi, pasielgsiu su tavimi dar blogiau, nei pats pasielgei su Geile Hanivel.

40 skyrius

Oksfordas; kovo 30, 22.18

Žaibiškai suveikus refleksams, Filipas metėsi priekin sugriebti krintančią Laurą už rankos. Pats prisilaikydamas už duobės krašto, padėjo jai saugiai išsikeberioti. Atsisėdusi ant siauro grindų ruoželio, Laura visa drebėjo. Filipas šiaip taip įsitaisė greta jos.

— Kvailute, — tarė apsikabindamas ją per pečius. Laura liko bežadė.

Jis ištraukė iš kuprinės butelį vandens.

— Še, atsigerk.

— Gaila, kad neturi ko nors stipresnio, — šyptelėjo ji ir išmaukė ilgą gurkšnį, paskui, sugrąžindama butelį, nusišluostė lūpas. — Dievuliau... dėkui, — tarė nulenkdama galvą sau ant kelių.

— Nėr už ką. Tik nenorėčiau to pats pakartoti, ar ne?

Laura silpnai jam šyptelėjo.

— Taigi kas toliau?

— Geras klausimas.

— Aš buvau tikra, kad maršrutas turi sietis su alcheminėmis spalvomis.

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt atgaline tvarka? Antraip nebūtų jokios logikos.

— Gerai, tačiau kaip mums sužinoti?

— Pasinaudokime kuprine.

— Bet ši nepakankamai sunki, o jeigu ją prarasime...

— Geriau nei vienam kuriam iš mudviejų nugarmėti.

Filipas, žingtelėjęs prie bedugnės krašto, atsargiai padėjo kuprinę ant raudono apskritimo, šalimais anksčiau stovėjusio juodo pjedestalo. Pamažėle paleido šią iš rankų ir atsitraukė. Nieko neįvyko.

— Gerai, — tarė jis ir išsikėlė kuprinę atgal. — Bet manęs vis tiek tai neįtikino. Pasinaudokime virve. Apsirišk per liemenį, o aš ją pritvirtinsiu už deglo laikiklio sienoje. Jeigu išlaikys tavo svorį, puiku. Jeigu ne — pagausiu tave.

Laura dusyk apsivyniojo virvę apie liemenį, o Filipas tvirtai užrišo mazgą. Paskui permetė kitą virvės galą per geležinį laikiklį sienoje ir atsistojo prie duobės krašto plačiai pražergtomis kojomis. Laura atsargiai pajudėjo priekin, pastatydama vieną pėdą ant raudono pjedestalo. Sunkiai alsavo, kaktą jai išpylė prakaito lašeliai.

— Buvo nebuvo.

Pjedestalas laikė. Ji pergalingai pasigręžė į Filipą, iškeldama aukštyn nykščius.

— Pabandyk kitą! — šūktelėjo jis. — Aš kiek atleisiu virvę.

Laura apžvelgė apskritimų išdėstymą priešais save. Antroje eilėje, antra iš kairės, kyšojo geltona platformėlė. Kaip įmanydama atsargiau statydama pėdas, ji peršoko ant geltono akmens ir su palengvėjimu giliai atsiduso.

— Pereisiu visus, — pareiškė. — Pernelyg pavojinga mums abiem vienu metu stovėti ant jų. — Paskui, vėl apsisukusi apžvelgti „tiltą” iš pjedestalų, ji užlipo ant baltojo trečioje eilėje. Ten mirksnį stabtelėjo, giliai įkvėpė oro ir pajudėjo ant juodo apskritimo paskutinėje eilėje. Po kelių sekundžių ji jau stovėjo kitoje pusėje.

— Tvarka, dabar tu! — šūktelėjo Laura, smarkiai tuksinčia širdimi.

Ji nusirišo virvę ir tiek palaisvino, kad Filipas galėtų prisiartinti prie tilto, vis tebesant šiai permestai per laikiklį sienoje, ir apsivynioti apie liemenį. Laura savojoje duobės pusėje permetė virvę per kitą deglo laikiklį sienoje šalia arkinės praeigos. Jeigu kuris nors iš pjedestalų neišlaikytų, Filipas galėtų prisitraukti virve.

Judėdamas sparčiai, tačiau kiek įstengdamas atsargiau, Filipas įveikė tą patį maršrutą kaip ir Laura — raudonu, geltonu, baltu ir juodu pjedestalais, ir po kelių akimirkų jau stovėjo antroje pusėje greta jos.

— Fu, — tarė ir nusibraukė nuo akių prakaitą. — Norėčiau pasakyti, kad buvo smagu. Bet, prisipažinsiu, negaliu.

Arkinė praeiga buvo siauras koridorius, kuris staigiai suko kairėn, paskui dešinėn. Įveikę antrą posūkį, Laura ir Filipas pateko į apskritą patalpą, kuri buvo apšviesta nuo lubų. Po teisybei, visos lubos tartum švytėjo.

Šios buvo iš ištisinės uolienos, bet šviesa sklido tartum iš paties akmens.

— Dieve mano, — tarė Filipas, pažvelgdamas aukštyn į uolą sau virš galvos. Ši buvo gumbuota bei marga, ir atidžiau pažiūrėjus buvo galima įžvelgti geltonų kristalų dulkeles, dengiančias visą paviršių. — Veikiausiai koks nors gamtinis šviesą spinduliuojantis kristalas, — pridūrė jis.

— Sumanūs alchemikai.

— Turbūt. Kelia nuostabą, ar ne?

Patalpa buvo plyna, neskaitant dar vienos angos sienoje priešais arkinę praeigą, kuria juodu atėjo. Laura dirstelėjo jos vidun. Koridoriai vedė tolyn kairėn ir dešinėn. Priekyje ant sienos kabėjo du diskai, maždaug kompaktinio diskelio dydžio. Į kairįjį diską buvo įrėžti du koncentriniai apskritimai. Diskas dešinėje turėjo dar vieną simbolį — apskritimą su kažkuo panašiu į porą ragų viršuje ir kryžiumi pagrinde.

— Turi kokių nors minčių? — paklausė ji.

Filipas pasižiūrėjo į Niutono dokumentą.

— Jie abu čia — va, šalia labirinto.

— Kairysis — tai Solio, Saulės simbolis; tas kitas — Merkurijaus, ar ne?

Filipas linktelėjo.

— Tai mes sekame Saule ar Merkurijumi?

— Kokią svarbą kiekvienas iš jų vis dėlto turi?

— Merkurijus — sparnuotasis pasiuntinys. Saulė... kas? Šviesa... galbūt paviršius?

— Ne kažkiek tepadeda. Tačiau Merkurijus — gyvsidabris — buvo svarbiausiais alchemikui metalas, tiesa? Vienas iš trijų pagrindinių elementų, panaudotų Žemei sukurti.

— Taigi turėtume eiti šiuo keliu, ar ne? — Laura parodė pirštu į koridorių dešinėje.

— Galbūt. Bet astrologijoje Saulė — visa ko centras.

Abiejų koridorių lubos buvo taip pat apšviestos kaip ir salė už jųdviejų.

— Aš eičiau kairėn, pagal Saulę.

— Gerai.

Laura žengė pirma. Juodu neskubėjo. Viduje, už kelių jardų koridorius suko dešinėn, o paskui kairėn, ir netrukus jie priėjo kitą šakonę. Čia kelias dalijosi į du mažesnius koridorius, kiekvieną atsiskiriantį tolyn kampu — žiūrint pagal laikrodį, dešimtos ir antros valandos kryptimis. Tarp tų dviejų angų stūksojo uolos kolona. Čia, Lauros galvos aukštyje juodu aptiko dar vieną diską — vertikalia linija padalytą į dvi puses. Kairiojoje vėl išvydo Saulės simbolį, jau anksčiau matytuosius apskritimus, o dešiniojoje į metalą buvo įrėžtas kitoks simbolis. Atrodė kaip „h” raidė su horizontalia linija skersai ją.

— Ar tai reiškia, kad mes paprasčiausiai laikytumės Saulės simbolio? Kažin ar taip galėtų būti, — susiraukė Laura.

— Ne, toks jausmas, kad neteisinga, — patvirtino Filipas.

— Vadinasi, turime eiti šiuo keliu, — ji parodė į dešinįjį koridorių, — arba grįžtame atgal prie pirmosios simbolių poros ir pasirenkame kitą maršrutą.

Laura paėmė iš Filipo Niutono dokumentą ir sukryžiuotomis kojomis atsisėdo ant grindų, nugara atsiremdama į uolienos koloną, dalijančią trasas. Apšvietimas nuo lubų buvo pakankamas, kad galėtum skaityti.

— Tad kokia informacija iki šiol pasinaudojome? — paklausė Laura. — Spalvų kodu? Jis dusyk mums padėjo. O čia neatrodo, kad praverstų. Merkurijus — tai metalas, bet tie kiti simboliai reiškia Saturną ir Saulę, tad Merkurijaus simbolis turėtų sietis su planeta.

Filipas pritūpė greta jos.

— O kaip dėl šių simbolių pozicijų? — svarstė jis. — Gal šios ką nors mums byloja?

Abu įdėmiai įsistebeilijo į popierių, bandydami atitaikyti simbolių pozicijas su labirinto schema, kurią Niutonas buvo reprodukavęs iš originalo.

— Esmė — ne jų pozicijos, — staiga pareiškė Laura, — o sąsaja su burtažodžiais — šitais. — Ir ji parodė lotyniškas eilutes, kurias juodu išgavę pasinaudodami Čarlio kodu. Filipas pasinaršė po kišenes ir surado vertimą, kurį užsirašė praeitą naktį.

Tu Merkurijus, galingoji gėlė,

Tu verčiausias pagarbos,

Tu Solio, Lunos ir Marso šaltinis,

Tu Saturno tvarkytojas ir Veneros šaltinis,

Tu imperatorius, princas ir karalių karalius,

Tu Veidrodžio tėvas ir Šviesos skleidėjas.

Tu galva, aukščiausiais ir teisingiausias iš visų.

Visi garbina tave.

Visi garbina tave. Tiesos davėjau.

Mes ieškome, meldžiame, laukiame tavęs.

— Tai... „Tu Merkurijus, galingoji gėlė”, — balsu perskaitė Laura. — Trečia eilutė... „Tu Solio, Lunos ir Marso šaltinis...” Būtent. Mes iš pat pradžių pasirinkome ne tą koridorių. Privalėjome sekti Merkurijumi, dešiniuoju koridoriumi.

Sugrįžę atgal prie arkinės praeigos, vedančios iš apskritosios akmeninės salės, juodu mirksnį stabtelėjo prie dviejų diskų ant sienos, o paskui patraukė tiesiai priešais save iš salės sukančiu dešinėn koridoriumi. Po kelių akimirkų pasiekė T pavidalo jungtį. Priešais ant sienos vėl kabėjo du diskai. Dešiniajame buvo pavaizduotas Veneros simbolis — apskritimas su kryžiumi apačioje. Kairiojoje lėkštėje buvo įrėžtas Saulės simbolis.

— Turėtų būti dar keturios labirinto jungtys, — tarė Filipas, — ir Mėnulio, Marso, Saturno ir Veneros simboliai — tokia tvarka. Be dokumento būtų visiškai neįmanoma pereiti. — Ir jis žengė pirmas kairiąja atšaka.

Iki kitos jungties koridorius vingiavo bei sukiojosi ir tartum tęsėsi mylias, kol atsidūrė stačioje įkalnėje. Jos viršų juodu pasiekė suprakaitavę ir uždusę. Filipas susilenkė perpus, pasiremdamas rankomis į kelius. Laura nusibraukė nuo akių prakaitą ir pažvelgė į dvi lėkštes ant sienos, žyminčias dar vieną maršruto pasirinkimą. Dešiniajame diske buvo pavaizduotas pjautuvas — Mėnulio simbolis. Kairiojo disko viduryje — ženklas, simbolizuojantis Merkurijų.

Minutėlę juodu pailsėjo, stengdamiesi atgauti kvapą, ir šįsyk kelią prie ketvirtosios šakonės rodė Laura, žengdama pirma. Čia jie aptiko Marso simbolį — apskritimą su strėle, nukreipta įstrižai dešinėn, ir pasuko šiuo maršrutu, vedančiu žemyn stačiu nuolydžiu. Apačioje jie atsidūrė plačiame koridoriuje — kokių keturių jardų skersai. Tolimajame šios atkarpos gale sienoje žiojėjo trys angos: į kairę nuo pirmosios ant sienos kabojo trys diskai. Šįsyk trys simboliai vaizdavo Merkurijų, Saturną ir Saulę.

— Viduriniuoju, — tvirtai tarė Laura, ir juodu pasuko į siaurą koridorių, kurio platumo vos užteko, kad Filipas galėtų žengti nebraukdamas pečiais sienų. Ši praeiga leidosi žemyn, ir galop jie išniro į apskritą salę kupolo pavidalo lubomis. Tolygiais intervalais aplinkui šešiuose taškuose iš salės vedė šešios arkinės praeigos. Kiekvienos iš jų kairėje jie pamatė įprastus diskus. Kiekvienas diskas turėjo kitokį simbolį, vaizduojantį išvardytąsias burtažodžiuose planetas. Anga, pažymėta Veneros simboliu, buvo antroji juodviem po kairei.

Filipas nusiėmė nuo pečių kuprinę ir padavė Laurai butelį su vandeniu. Kol ji gėrė, jis pasižiūrėjo į laikrodį. 22.43. Atidaręs kuprinės kitos kišenėlės užtrauktuką, jis pamėgino paskambinti savo mobiliuoju.

— Žinoma, jokio signalo, — tarė jis ir įgrūdo telefoną atgal.

Laura pasitikrino savąjį.

— Tas pat. Nėra ko stebėtis. Tikriausiai — kiek? Aštuoniasdešimt devyniasdešimt pėdų uolos virš mūsų?

Filipas užsikėlė ant pečių kuprinę.

— Viskas? — paklausė.

Laura linktelėjo.

— Tada pirmyn.

Iš pradžių koridorius buvo nepaprastai siauras. Filipui vėl teko nusiimti kuprinę, ir alkūnės skaudžiai brūžinosi į dantytą uolinį paviršių. Bet po kokių dešimties jardų praeiga išplatėjo ir pasidarė užtektinai vietos juodviem žengti vienam šalia kito.

Čia kristalinis apšvietimas pasirodė tirščiau sugrupuotas po lubas, ir šiame tunelyje buvo kur kas šviesiau nei anuose kituose. Juodu paspartino tempą. Netrukus priekyje pasimatė arkinė praeiga, vedanti į dar vieną salę. Filipas staiga sustojo ir įsispitrijo į gruntą. Laura, atsilikusi keliais jardais, matė žvelgiant jį į kažką ant plūktų grindų. Jis pamažu ėmė slinkti į priekį, pusiau pritūpęs prie žemės ir tyrinėdamas žymes.

— Ei, pažiūrėk! — šūktelėjo jai atgal. — Kažkas parašyta angliškai. — Skamba...

Laura išgirdo šlamesį ir tik paskui išvydo kažką tokio sujudant. Tartum būtų išlėkę iš sienos juodviem po dešinei. Paskui dar trissyk dunkstelėjo. Kažkas pataikė Filipui, o du kiti skriejantys objektai švystelėjo pro jį ir atsitrenkė į sieną po kairei. Filipas parpuolė ant grindų, ir garsai tuoj pat liovėsi. Laura nėrė prie žemės ir nušliaužė iki jo.

— Tau viskas gerai?

— Regis, taip. Kas, po velnių, atsitiko? — Sau iš kairės ant grindų Filipas pamatė dvi sulūžusias strėles, kiekvieną vos kelių colių ilgio. Dar dvi buvo susmigusios į jo kuprinę.

— Lik prigulusi, — šnipštelėjo jis, ir juodu pamažėle nušliaužė angos link.

Anapus arkinės praeigos Filipas iš lėto atsisėdo ir ištraukė vieną strėlę.

— Galėjo būti ir šiek tiek bjauriau, — tarė ir numetė strėlę į šoną.

— Atrodo, kuprinė išgelbėjo tau gyvybę. — Laura ištyrinėjo aštrius kitų strėlių smaigalius. — Į ką tu žiūrėjai ant grindų?

— Į kelis angliškus žodžius. Auksinėmis raidėmis: „Praeis tik tyrieji.

Laura pažvelgė jam į akis ir jau žiojosi kažką pasakyti, kai abu veikiau pajuto nei išgirdo tylų grumenimą. Kelias ilgas sekundes sienos tartum vibravo. Prisilaikydami vienas kito, juodu nuropojo prie tolimosios sienos. Nuo lubų pažiro dulkės, apibarstydamos jiems plaukus. Garsui dar visiškai nenutilus, pro šalį plūstelėjo oro banga ir atrodė tartum visos deguonies molekulės būtų siurbiamos iš patalpos. Nuo arkinės praeigos sąramos nuvirto masyvus akmens luitas, statmenai šlumšteldamas ant dulkinų grindų. Jie liko aklinai uždaryti. 41 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 22.38

Monro žvelgė į sieninį savo kabineto laikrodį ir sekė tiksint sekundes. Ką tik buvo išsiuntęs tuziną pareigūnų į tris skirtingas Oksfordo vietas, kad pabandytų surasti Malkolmą Bridžesą — į mažutėlį jo butą Ifli Roude, į Laitmeno namus Park Taune, šiaurinėje miesto dalyje, ir į jo kabinetą Psichologijos katedroje. Tačiau turėjo mažai vilties, kad žmogus bent kur nors bus aptiktas.

Vadinasi, Bridžesas buvęs antrosios žmogžudystės vietoje. Dėl to nužudymo laiko jis neturėjo nesugriaunamo alibi, bet tokį turėjo dėl pirmosios, o tai reiškė, kad darbavęsis veikiausiai dar su kuo nors. Bet Monro instinktyviai jautė, jog tai netiesa; be to, nebuvo jokių įrodymų, kurie paremtų šią prielaidą.

Tad kokia situacija? Vėl žmogžudystė, keturi atskiri incidentai, šeši negyvi jaunuoliai, o ką gi jis tikra žinąs? Bridžesas kažkaip su tuo susijęs, bet negalėjęs darbuotis vienas pats, ir dar kita žmogžudystė turinti įvykti šiąnakt, tuoj po vidurnakčio. Kaip jis sugebėsiąs tam užbėgti už akių, jeigu neturėsiąs savo rankose Bridžeso? Ir netgi jeigu jį turėtų, ar to žmogaus areštas sustabdytų žudymą? Trindamasis akis, Monro staiga pasijuto nepaprastai pavargęs.

Suskambo telefonas.

— Monro, — alsiai atsiliepė jis.

— Čia Hovardas.

— Tikiuosi, turi man gerų naujienų.

— Na, tikrai kai ką turiu, — atsakė Smailzas. — Bet, po teisybei, nežinau, ką su tuo daryti. Tiesiog dalykas tas, kad... na, pavyzdžių sulyginimas išmetė... kaip čia pasakius? Gana delikačią asmens tapatybę. 42 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 22.43

Laura ir Filipas skendėjo visiškoje tamsoje. Žemose šios salės lubose nebuvo kristalų, ir nukritęs akmuo užblokavo tą menkutę šviesą, anksčiau sklidusią iš koridoriaus. Filipas nusimetė nuo peties kuprinę ir apgraibomis susirado pagrindinį užtrauktuką. Įkišęs ranką vidun, stengėsi užčiuopti prožektorius. Įjungė šiuos dar kuprinėje ir ištraukė, vieną paduodamas Laurai. Abu atsisėdo nugaromis į sieną ir apvedė šviesos spinduliais aplinkui visą patalpą. Paskui Filipas atsistojo ir nuėjo apžiūrėti tą vietą, kur vos prieš kelias sekundes buvo praėjimas. Perbėgo prožektoriaus spinduliu glotnų uolos paviršių. Šioje šviesoje nepajėgė įžvelgti nė žymelės jungties. Akmens luitas turėjo atitikti bemaž idealiai.

Laura nuėjo prie tolimosios sienos ir perbėgo prožektoriaus spinduliu šios paviršių, paskui grindis ir lubas. Patalpa buvo ne daugiau kaip dvylikos kvadratinių pėdų, o lubos labai žemos. Staiga ji pagalvojo, ar juodviem tik nepasibaigs oras. Ir tuomet, krūptelėjusi, pastebėjo šiaip lygioje sienoje kažkokią anomaliją — įrašą, dabar jau pažįstamą frazę: ALUMNUS AMAS SEMPER UNICUM TUA DEUS.

— Filipai, žiūrėk. — Ji pasilenkė geriau ištyrinėti ženklus, pirštų galais perbraukdama raides. Žodžiai buvo sudaryti iš metalo, iškilusio kokius du milimetrus aukščiau uolos paviršiaus. Jai prisilietus, raidės įsmukdavo į sieną, paskui, patraukus pirštus, vėl iššokdavo.

— Vis įdomiau ir įdomiau, — tarė Laura.

Filipas nuspaudė kelias raides ir stebėjo šias vėl iškylant.

— Kaip manai, gal čia koks užraktas, šifrinė spyna? — samprotavo jis. — Jeigu žinotume teisingą seką, galbūt mums pavyktų išsigauti.

— Po šimts, labai to viliuosi, — niūriai atsakė Laura. — Bet kaipgi, po galais, mums sumąstyti kombinaciją? Negalime spėlioti — variantų tiesiog milijardai.

— Ką gi, taip, aišku, negalime tik spėlioti. Žodžiai tikriausiai turi kokią nors paslėptą prasmę. „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą” veikiausiai kaip nors su tuo susieta.

Laura sugnybo sau viršunosę ir užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, akys buvo pasruvusios krauju, ir Filipas suprato, kaip smarkiai ji stengėsi.

— Taigi privalome ką nors sugalvoti. Kiek laiko truks, iki mudu uždusime?

— Man toptelėjo tas pat, kai tik nukrito akmuo, — atsakė Filipas. — Ar jutai, kaip plūstelėjo iš vidaus oras? Manau, galėtume ištverti čia valandas, jeigu to nebūtų atsitikę. Bet, atvirai kalbant, juntu, kad oras jau gan praretėjęs.

— Aš taip pat.

— Privalome stengtis alsuoti lėčiau ir išlikti ramūs. Mažiausia, ko dabar reikia, tai paspartinti savo širdies dažnį. — Jis atsigręžė į Laurą; ji atrodė gerokai išsigandusi.

— Aš ir esu rami, — atkirto Laura. — Nagi, susitelkime į šį prakeiktą įrašą.

Metodiškai ji bandė virtinę įvairių kombinacijų. Niekas nesuveikė. Staiga jai sugniaužė krūtinę ir pirma nei suvokusi, ką daranti, jau įnirtingai trankė metalą.

— Kad tave velniai!

Per sekundėlę Filipas atsidūrė prie jos ir atitraukė nuo raidžių, kol dar nespėjo susižeisti rankų. Laura kukčiodama įkniubo jam į glėbį. Jis laikė ją prie savęs ir švelniai bučiavo į skruostą. Ji visa krūpčiojo, ir jis žinojo, kad turinti išsikrauti. Po kelių akimirkų nusivedė ją prie sienos šalia užplombuotos angos ir nuleido ant grindų, paskui atsisėdo greta.

— Mes iš čia nebeišeisime, ar ne? — raudojo ji.

— Žinoma, išeisime, kvailute...

— Filipai... oras baigiasi. Jis baigiasi, aš juntu.

To negalėjai nuneigti. Vos per pastarąsias porą minučių oras tartum gerokai praretėjo, ir Filipui darėsi sunkiau kvėpuoti. Jis priglaudė ją arčiau savęs.

Kurį laiką abu sėdėjo nejudėdami. Laura liovėsi raudojusi, bet tebelaikė galvą padėjusi Filipui ant krūtinės.

— Žinai, aš tikrai gailiuosi, — tyliai pridūrė ji.

— Dėl ko gailiesi? — paklausė jis, bet gerai suprato, ką ji turi omenyje.

— Tu žinai, apie ką aš kalbu, Filipai, ir aš tau neaiškinsiu.

Laura patraukė jam nuo peties galvą.

— Aš... aš tuo metu tiesiog maniau, kad taip bus teisingiausia. Nemaniau, kad mudu turėtume ateitį. Bet klydau. Man reikėjo pasilikti. Reikėjo ištekėti už tavęs.

Filipas staiga sutriko. Kažkiek dienų juodu vien tegalvojo, kaip išsiaiškinti žmogžudysčių paslaptį, o paskui gavę tiek išgyventi šioje dvokiančioje skylėje po Bodlio biblioteka. Bet senieji jausmai kaipmat vėl užplūdo. Beveik dvidešimt metų stengėsi juos nuslopinti ir didžia dalimi, sakydavo sau, tai jam pavykę. Bet kaskart, kai Laura sugrįždavusi į Angliją ar jis nuvykdavęs į Niujorką, tos pačios senos žaizdos vėl atsiverdavusios. Jam tai nepatiko — bet, antra vertus, paprasčiausiai negalėjęs gyventi nematydamas Lauros ir Džo, kada tik tai buvo įmanoma. Mirksnį jis pristigo žodžių. Ką gi galėtų pasakyti?

Tyrinėjo Lauros veidą. Menkoje prožektoriaus šviesoje įžvelgė jos ašarų drūžes, kuriomis nuvarvėjo blakstienų tušas. Paskui staiga pajuto jos lūpas ant savųjų, ji tartum ištirpo jame, savo plaukais lietė jam skruostą, juto jos šilumą, jos artumą. Jis taip to ilgėjęsis. Ir tuomet, išties per greitai, ji atšlijo, ir juodu pažvelgė vienas kitam į akis.

— Kas?... — paklausė jis.

— Aš tik norėjau pavogti iš tavęs oro.

Filipas nusijuokė.

— Labai prašom, Laura.

Ji pridėjo pirštą jam prie lūpų ir nusišypsojo. Paskui pasilenkė vėl pabučiuoti.

Po sekundėlės ji aiktelėjo, neatsitraukdama nuo Filipo lūpų.

— Kaip tik tai.

Daugiau nepratarusi nė žodžio, Laura nuėjo prie atokiosios sienos, pritūpė ir suskato baksnoti raides. Palietė penkias iš jų, greitai plaštaką slinkdama iš kairės dešinėn, kol pasiekė „M” žodyje „UNICUM”. Atitraukusi ranką, grandioziniu gestu nuspaudė raidę. Filipas nesusiturėjo nesusijuokęs.

Ilgas kankinamas akimirkas juodu laukė. Paskui sienoje statmenai priešais buvusią angą pasigirdo silpnutėlaitis girgždesys, paskui šį ėjo stipresnis, ir po kelių nervingų širdies tvinksnių uoloje ėmė ryškėti plyšys. Palengva du didžiuliai akmens luitai pradėjo slinkti aukštyn į ertmes lubose. Filipas pasičiupo kuprinę ir juodu kaip įmanydami greičiau praropojo į naujas duris. 43 skyrius

Oksfordas; kovo 30, 22.45

Vos tik Monro padėjo ragelį, kažkas pasibeldė į jo duris. Jis buvo tiek apstulbintas ką tik išgirsto, jog kelias sekundes vos pajėgė ryškiai sutelkti akis į žengiančio prie rašomojo stalo stambią konsteblio Stivo Grino figūrą.

— Sere, šis laiškas atėjo maždaug prieš valandą. Četvinas atsiprašo... užmiršo apie jį... nerami naktis... jis ką tik man perdavė... Matyt, kurjeris įmetė.

Ant voko buvo išspausdinta: Vyresniajam inspektoriui detektyvui Monro, Oksfordo policijos nuovada. Žemiau — žodis SKUBU, užrašytas raudonai didžiosiomis raidėmis. Tai išvydęs, Monro atsiduso ir palingavo galvą. Paskui atplėšė voką. Viduje buvo vienas vienintelis popieriaus lapas. Greitomis žvilgtelėjęs į iliustraciją, vaizduojančią painų rezginį linijų, panašų į sudėtingo elektros tinklo schemą, ir greta — į kratinį lotyniškų žodžių bei keistai atrodančių simbolių, jis pradėjo skaityti pranešimą puslapio viršuje, parašytą angliškai. 44 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 23.10

Jie stovėjo koridoriuje, bemaž perpus susilenkę, delnais remdamiesi į kelius ir stengdamiesi vėl normaliai kvėpuoti.

— Kaip tau tai pavyko? — sušvokštė Filipas.

— Iš tikrųjų tai buvo akivaizdu... Auksas.

— Galėtum kalbėti šiek tiek konkrečiau.

— „Aurum” — lotyniškai reiškia auksą. Jis įvardytas mįslingame Sergėtojų devize. ALUMNUS AMAS SEMPER UNICUM TUA DEUS. A ir U žodyje „ALUMNUS”, R — „SEMPER”, U ir M — „UNICUM”.

— Tu genijus, Laura, — žavėjosi Filipas.

— Žinau.

— Ir kaip miela suvokti, kad tavo protas vėl prie to dirba.

— Aš moteris, Filipai, esu daugiaprogramė, — nusijuokė ji.

Jiems priekyje, už kokių dvidešimties jardų, pasimatė durys. Šiek tiek praviros, ir pro plyšį į koridorių skverbėsi šviesa.

Iš vienos angos pusės šliedamiesi sienos, juodu vogčia dirstelėjo į vidų.

Patalpa buvo apšviesta kekės žvakių kandeliabre, kabančiame nuo kupolinių lubų centro. Tolimajame gale, ant pakylos netoli sienos, stūksojo didžiulė auksinė pentagrama — mažų mažiausia septynių pėdų skersmens. Po dešinei nuo pentagramos Laura įžvelgė įleistas į sieną stiklines duris.

Panėšėjo į milžinišką šaldytuvą, kurio stiklas buvo nepermatomas, nes aptrauktas ledu.

Prie pat pentagramos stovėjo du vyrai, vilkintys ilgais juodais palaidiniais su numautais nuo galvų gobtuvais. Vyriškis iš dešinės lenkėsi priekin pakoreguoti metalinę konstrukciją.

Laura buvo besigręžianti kažką šnibžtelti Filipui, kai staiga prožektorius išslydo jai iš rankos ir nubarškėjo grindimis. Ji greitai atšoko nuo durų ir tylomis nusikeikė.

— Laura, kaip malonu, kad judu sugebėjote ateiti pas mus, — atskriejo pažįstamas balsas iš salės.

Visą ją supurtė siaubas — neabejotinai fizinė reakcija, betarpiška ir stipri. Laura pasisuko į Filipą, kuris atrodė priblokštas. Užsimerkusi pajuto nuvedant skausmą, viskam paaiškėjus. Filipas pamanė ją tuoj pravirksiant, bet ne — staigiai apsisukusi, Laura įžengė į salę.

Džeimsas Laitmenas atrodė juokingai atsipalaidavęs, tartum juodu susitiktų jo namų svetainėje ar kokioje nors Aukštosios gatvės arbatinėje. Stovėjo sunėręs ant krūtinės plaštakas ir atrodė kupinas pasitikėjimo savimi bei energijos. Įdėmios rudos jo akys žibėjo žvakių šviesoje. Greta stovinčio Malkolmo Bridžeso žvilgsnis buvo bereikšmis. Nuo krintančių ant veido šešėlių jaunikaitis panėšėjo į giltinę.

— Atvykote pačiu palankiausiu metu, — tarė Laitmenas.

Laurai supykino skrandį.

— Kas tai, po šimts? — griežtai paklausė ji nurausdama. — Kaip jūs galėjote?..

Nežymiai šyptelėjęs, Laitmenas paklausė:

— Juk jūs tikrai atspėjote, Laura? Su tokia gyva savo vaizduote?

— Būčiau patikėjusi, kad iš jo tai įmanoma. — Ji piktai sužioravo į Bridžesą, kuris atrėmė jos žvilgsnį negyvomis akimis. — Bet jūs, Džeimsai? Kodėl gi?

— Kodėl gi aš norėčiau amžinojo gyvenimo, Laura? Na. Leiskite man pagalvoti.

— Bet okultiniai ritualai?..

— Juk pasaulis būtų nuobodus, jeigu mes visi tikėtume tais pačiais dalykais, ar ne? Bet baikime... gana. Turiu jus abu pasveikinti, kad praėjote Sergėtojų išbandymus. Nedaug kam išvis kada nors pavykę. Man būtų buvę įdomu pamatyti dokumentą, kuriuo vadovavotės, bet nebėra reikalo. Manasis tikslas tuoj bus pasiektas. — Jis pamojo į pentagramą. — Kaip jūs žinote iš savo bebaimiškų tyrimų, šįvakar turėsiu rankose paskutinį organą, ir tuomet prasidės tikrasis darbas. Paskutinioji dalis netrukus bus pristatyta čia.

Laura jau žiojosi kažką atsakyti, bet Laitmenas kilstelėjo ranką.

— Neabejoju, kad tai, ką norite pasakyti, labai svarbu, Laura, brangioji, bet prašau man tik leisti užbaigti, ką buvau bepradedąs aiškinti. Manau, jūs tai įvertinsite. Suprantate, judu, — jis greitomis paskersavo į Filipą, — niekad nebeišvysite dienos šviesos. Neįmanoma grįžti atgal tais pačiais Sergėtojų tuneliais, kuriais atėjote, o laukan veda vienintelis kitas kelias. Tai maršrutas, kuriuo mes patenkame iš čia į biblioteką, ir tik aš vienas turiu žemėlapį. — Seniokas paplojo sau į krūtinę.

— Maršrutas, sukurtas Džono Milinerio, — tarė Laura.

— Mano pirmtako ne tik šiuo atžvilgiu.

Laura atrodė suglumusi.

— Ak, dar vienas dėlionės fragmentėlis, kurio judu nepastebėjote, — paaiškino Laitmenas. — Džonas Milineris universitete buvo ne tik medicinos profesorius, bet ir vyriausiasis bibliotekininkas. Vyriausieji Bodlio bibliotekininkai bent tuziną žmonių kartų būdavę manojo ordino, Juodojo Sfinkso ordino, vadovai. Kiekvienas iš mūsų yra pridūręs kai ką prie didžiulio tunelių tinklo po biblioteka. Statybos darbai sustojo labai labai seniai, bet mes kiekvienas esame pridūręs pagražinimų ir kokių nors kitokių patobulinimų. Mano indėlis — šis išradingas šaldymo įrenginys.

— Ir, spėju, jis buvo jums tarnaujantis budelis, — Laura kryptelėjo galva į Bridžesą.

— O ne, sumanioji mano Laura, — paneigė Laitmenas. — Deja, dėl to jūs visiškai klystate. Malkolmas čia štai turi daug talentų, bet nėra jūsiškis žudikas. Už tai atsakingas kitas jaunas kolega. Jis per tuos metus dengėsi įvairiais slapyvardžiais, bet universiteto valdžia jį žinojo kaip Džulijų Spenserį. Oficialiai jis yra aukštų polėkių psichologas, dabar dirbantis Amerikoje. Bent tiek apie jį žino policija. Deja, vargšelio vyresniojo inspektoriaus detektyvo Monro pastangos nepasakytum, kad turėjusios įkvėpimo... Beje, šia proga, brangi mergužėle, esama kai ko, ką norėčiau paaiškinti jums apie savo kolegą.

Laitmenas žingtelėjo žingsnį atgal ir išsitraukė iš po palaidinio revolverį. Nukreipęs šį tiesiai į Bridžesą, šaltai tarė:

— Malkolmai, galbūt jūs galėtumėte mums kai ką papasakoti apie savo vaidmenį visame šitame.

Salėje buvo taip ramu ir tylu kaip kokiame mauzoliejuje. Čia, kur jie stovėjo, apie šimtą pėdų po Bodlio biblioteka, visi įprasti kasdienio gyvenimo garsai nesiekė: transporto eismo dundesys, žmonių keliamas triukšmas — visi tie dalykai buvo likę paviršiuje. Tartum jų ketvertas būtų buvę perkelti laike atgal. Jei ne šaldymo įrenginys, galėtum pamanyti, kad jie esą šioje patalpoje tuomet, kai Milineris pirmą sykį ją apžiūrinėjęs ar kai Niutonas tyrinėjęs visiškai kitą žmogaus organų komplektą.

Bridžeso akys dabar išgąstingai išsiplėtė. Jis lėtai, atsargiai iškėlė rankas, vedžiodamas akimis nuo senio veido į ginklą ir vėl atgal. Laura matė ant jo kaktos prakaito lašelius.

— Ką? — pratarė jis, nežymiai purtydamas galvą. — ką būtent?..

— Na, savaime suprantama, jūs nenorėtumėte prisipažinti...

Filipas buvo beįsikišąs, bet Laitmenas piktai pervėrė jį akimis.

— Tai neturi nieko bendra su jumis, pone Beinbridžai. — Jis pamojo į Bridžesą ginklu. — Na?

— Aš ne...

— Malkolmai, Malkolmai, — atsiduso Laitmenas ir palingavo galvą. — Prašom negaišinti man laiko. Pradėkime nuo pradžios, gerai? Aš jums padėsiu. Matote, žinau apie jus daugiau, negu galbūt įsivaizduojate. Aš turiu daug daug naudingų ryšių visokiose įdomiose vietose. Pavyzdžiui, žinau, kad jūs buvote ten, kai mano kolega... vadinsime jį Džuliju? Taip, kai Džulijus dorojo smegenis. Policija aptiko mažutėlaitį jūsų kraujo pavyzdį merginos namuose. Paskui prieš dvi savaites jūs užfiksuotas filmo juostoje naršantis mano darbo kambarį namuose. Turiu įrašus daugelio inkriminuojančių pokalbių su jūsų darbdaviais.

Staiga Bridžesas tartum pasikeitė. Dingo blyškus akademinis vampyriškas virtinės siaubingų nusikaltimų bendrininkas. Ūmai jis ėmė atrodyti paprastesnis.

— Jūs žinote, kam aš dirbu, — tarė jis, nuverdamas Laitmeną žvilgsniu. — Iš jūsų mokesčių apmokama mano alga. Ir jeigu iš tikrųjų slapčia klausėtės mano pokalbių, kuo aš, tiesą sakant, gan abejoju, turėtumėte žinoti, kad šie baigiasi Milbanke66. Aš buvau žuvusios merginos namuose, vildamasis užkirsti kelią Spenseriui. Deja, atsidūriau per vėlai, kad suspėčiau išgelbėti jai gyvybę — mačiau, kaip jis darinėjo ją. Dabar esu čia tam, kad sutrukdyčiau jums įgyvendinti savo tikslą.

Laitmenas pasiuntė jam trumpą ledinį šypsnį. Bet Laura jautė, kad iš pažiūros nepaveikus jo pasitikėjimas savimi neteko šiek tiek spindesio.

— Ak, jaunatviškoji savikliova, — tarė jis. — Kaip aš ja žaviuosi. Bet, manau, jūs šiek tiek dėl visko pavėlavote, mielasis vaikine. Žinoma, neką būtumėte galėjęs nuveikti, kad anksčiau mus sustabdytumėte — juk nebuvo kuo remtis, ar ne? Džulijus labai kruopštus. Ką jūsų viršininkai būtų pamanę, jeigu būtumėte atėjęs pas juos su kokia nors kvaila pasakaite, kurioje vyresnysis bibliotekininkas, mįslingai dingęs, iš tikrųjų esąs galva okultinės grupuotės, siekiančios per kažkokį nuodėmingą ritualą pasinaudoti Tamsybių Viešpaties67 paslaugomis? Kol mes kalbamės, Džulijus rengiasi įgyti paskutinį daiktą.

Nieko neatsakęs, Bridžesas pamažu nuleido rankas.

— Nedarykite to. Manau, turėtumėte laikyti jas iškėlęs, — metė Laitmenas, vėl pamodamas ginklu. Bridžesas įvykdė ką lieptas. — Taigi, — pridūrė Laitmenas, greitai žvilgteldamas į Laurą ir Filipą, — galbūt judu laikote mane silpnu seniu, bet prašom nebrandinti jokių minčių, kad mane įveiksite. Esu puikus šaulys, ir kur kas miklesnis nei galbūt atrodau. — Jis giliai įkvėpė oro. — Pageidaučiau, kad jūs visi trys atsisėstumėte štai ten. — Jis pamojo revolveriu pentagramos pusėn.

— Džeimsai, jums neatrodo, kad visa tai jau per toli nuėjo? — paklausė Laura.

— Jūs iš tikrųjų nesuprantate, Laura, ar ne? — klausimu į klausimą atsakė Laitmenas. — Čia ne žaidimas. Tai labai rimta. Dešimt pastarųjų savo gyvenimo metų aš planavau šį itin delikatų procesą, ir šiąnakt įvyks to darbo kulminacija ir pabaiga. Jums nevalia trukdyti. Taigi prašom padaryti, kaip aš reikalauju. — Uždėjo ranką Laurai ant peties, ketindamas nuvesti ją per salę. Bet ji piktai nusipurtė.

— Nesitikėjau iš jūsų tokių dalykų, — sušnypštė ji.

Filipas paėmė ją už parankės, ir Laitmenas visus tris nuginė prie pakylos su pentagrama. Ant grindų kėpsojo įrankių dėžė. Laitmenas atidarė dangtį. Viduje gulėjo žnyplės, keli atsuktuvai, visokių veržliarakčių, varžtų ir veržlių asortimentas ir izoliacinės juostos ritinys. Paėmęs jis padavė juostą Laurai.

— Pririškit jų riešus prie pentagramos. Judu sėskitės antai ten, — paliepė jis dviem vyrams. Laikė įrėmęs revolverį Bridžesui į nugarą, stumdamas pakankamai stipriai, kad šis justų ginklą sau tarp menčių.

Filipas nusimetė nuo savęs kuprinę, paskui nusileido ant akmeninių grindų. Laitmenas nuėjo už pentagramos, vis laikydamas į juos nukreiptą ginklą. Nuspyrė per grindis tolyn Filipo maišą ir stebėjo, kaip Laura atsiklaupusi vynioja Filipui apie riešus juostą. Jai pasislinkus prie Bridžeso atlikti tą pat, jis patikrino, ar juosta tvirtai laiko.

— Prašom, atsisėskite, Laura, — tarė, kai ji baigė. Paskui pritvirtino juosta prie pentagramos ir jos riešus.

— Dabar turiu daug ką nuveikti. — Laitmenas pažvelgė paeiliui į kiekvieno veidą. Laura su pasidygėjimu nusisuko.

— Žinote, jūs iš tikrųjų veltui gaištate laiką. — Bridžeso balsas buvo ramus, bet autoritetingas.

— Neverskite mane supykti, Malkolmai, — atkirto Laitmenas. — Nors jūs vis tiek mirsite, esama būdų numirti, apie kuriuos jums nepatiktų galvoti, patikėkite manimi.

— Įrašas — klastotė.

— Nejaugi?

— Čarlis Takeris sužinojo, ko jūs siekiate, ir pakeitė iššifruotą įrašą. Jis akivaizdžiai tikėjo tuo. Jūs per anksti jį nužudėte, profesoriau.

Laitmenas mirksnį stebeilijo į Bridžesą. Kai galop prašneko, jo balsas buvo keistai pritilęs.

— Aš neliepiau nužudyti Takerio.

— Na, kad ir kas išsiuntė Čarlį Takerį anapus, jis paliko jus su beverčiu įrašu, kuris neiškvies kipšo, ką jau kalbėti apie Mefistofelį.

Iš įtūžio Laitmeno akys patamsėjo.

— Manykite ką norite, Malkolmai, — nusišiepė jis. — Spėju, jūs tik sekate tuo, kam buvote rengiamas. Taigi galiu įsivaizduoti pratybų vadovėlį — Veiksena nr. 72: stenkitės įbauginti savo priešininką galimai grėsminga, bet visiškai melaginga informacija.

Bridžesas tik gūžtelėjo pečiais.

— Gerai... mes galime laukti.

— Jūs galite? — suriko Laitmenas ir žengė žingsnį į priekį. — Galbūt aš tai atitaisysiu. — Jis pakėlė Bridžesui prie galvos revolverį.

— Ne! — sukliko Laura. Laitmenas pasigręžė į ją ir Filipą, sumojuodamas jiems prieš veidus ginklu, paskui nusijuokė ir žingtelėjo atgal apžiūrėti visus tris, pririštus prie pentagramos.

— Kaip apgailėtinai jūs atrodote.

— Ak, užsičiaupkite, Džeimsai, — atkirto Laura. — Jeigu kas ir apgailėtinas, tai tik jūs — tikriausiai esate pametęs protą.

Laitmenas priėjo prie Lauros, sėdinčios tarp Bridžeso ir Filipo. Pasilenkė tiek, kad jo veidas atsidūrė viename aukštyje su josios. Ji juto sau ant skruosto jo alsavimą.

— Jūs nė kiek nenumanote, ar ne? — paklausė jis.

— Ko nenumanau? — sušnypštė Laura. — Apie ką, po šimts, kalbate?

— Nagi — žinoma, apie paskutinės aukos tapatybę. — Jis nusišypsojo.

Laurai truko mirksnį įsisąmoninti jo žodžius.

— Ak, jau supratote, — šaltai pasakė Laitmenas. — Jūsų duktė bus nužudyta po... — jis pasižiūrėjo į laikrodį, — maždaug po keturiasdešimt penkių minučių. Tuomet Džulijus išims jos kepenis ir atneš jas čia.

Laura nustėro. Į ją padvelkė tartum Arktikos šalčio banga. Juto greta Filipą tampantis ir bandant išsilaisvinti nuo izoliacinės juostos, kuria buvo pririštas prie pentagramos.

— Tik nesakykite, pone Beinbridžai, — švelniai tarė Laitmenas, — kad man tai gerai nesibaigs. Tačiau kas gi mane sustabdys? Monro? Jis neturi nė menkiausio supratimo.

Laura liko bežadė iš siaubo. Jos mintimis skriejo vaizdai Džo, vienos namie Vudstoke, ir kietaširdžio Džulijaus Spenserio, įsėlinančio pro užpakalines duris. Filipas sėdėjo užsimerkęs ir kietai sučiauptomis lūpomis. Atrodė labai išblyškęs.

— Taigi, tikiuosi, judu stebitės, kaipgi Monro galėjo nežinoti, kad Džo bus paskutinis mano subjektas, a? — Niekas Laitmenui neatsakė, ir jis atrodė visai patenkintas galįs kalbėti toliau. — Ką gi, nors mūsiškis detektyvas vyresnysis inspektorius šiek tiek mulkis, tai ne grynai jo kaltė. Suprantate, Džo — ar galiu vadinti ją Džo? — naudojosi savo patėvio, Niukombo, pavarde. Kaip jūs žinote, Laura, tai pavardė, kuria ji naudojasi visiems oficialiems tikslams ir kuri įrašyta jos priėmimo į universitetą anketose. Būtent šia pavarde ji vadinosi per psichologijos testus. Kaip Monro būtų galėjęs tai perprasti?

Bridžesas perdėtai sunkiai atsiduso, ir Laitmenas vėl nukreipė savo dėmesį į jį.

— Aš darsyk pakartosiu, profesoriau. Jūs veltui gaištate laiką.

Laitmenas vėl nutaikė revolverį į Bridžesą. Jie visi pamatė senio ranką drebant, ir Laura staiga prisiminė savo atsilankymą prieš savaitę į Laitmeno kabinetą Bodlyje. Prisiminė keistą gniaužomąjį įtaisą, kuriuo jis naudojosi artritiniam skausmui palengvinti. Bet ji nieko negalėjo padaryti. Rankos buvo surištos taip tvirtai, jog ji vos juto savo pirštus. Laitmenas permetė ginklą į kitą ranką, ir kai dešinė plaštaka nukrito jam prie šono, pakratė ją, tartum stengtųsi kiek numalšinti skausmą.

— Žinote, Malkolmai, — jo balsas šiek tiek drebėjo, — man jau gerokai įgriso, kad vis kartojatės. — Jie visi stebėjo jį pakeliant ginklą Bridžesui prie kaktos. Pamažėle, bemaž jausmingai, šaltu vamzdžiu Laitmenas glostė Bridžesui veidą. Slinko jo oda, palikdamas baltas žymes. — Mes juk tokie gležni padarai, ar ne? — sušnibždėjo Laitmenas ir pamažėle nuleido ginklą iki taško keli coliai aukščiau savo aukos krūtinės, paskui nuslydo kiekviena ranka, kairiąja, po to dešiniąja. Sugrąžinęs šį atgal Bridžesui prie liemens, o paskui iki slėpsnos, Laitmenas kelias sekundes paliko ginklą ties ta vieta. Vis taip pat pamažu jis slinko šiuo aukštyn pirma per dešinę jaunikaičio koją, paskui per kairę. Pasiekęs kelį, sekundėlę stabtelėjo. Tartum tyrinėjo Bridžeso koją, šiek tiek pakreipęs galvą į šoną, svarstydamas. — Tokie labai gležni.

Pažvelgė Bridžesui į akis ir iššovė.

Garsas trankėsi po salę rikošetuodamas nuo akmeninių sienų. Kulka sutrupino Bridžesui kelį. Jaunuolis riktelėjo ir smarkiai sutrūkčiojo, daužydamasis nugara į metalinę pentagramos konstrukciją.

Laitmeno veidas liko bejausmis. Nekreipdamas dėmesio į besirangantį Bridžeso kūną, jis susitelkė į Laurą ir Filipą. Abu buvo suparalyžiuoti šoko.

— Kaip jau sakiau, aš turiu daug ką nuveikti, — sumurmėjo Laitmenas.

Nuo pagrindinių durų atskriejo mandagus kostelėjimas. Šiose stovėjo vyresnysis inspektorius detektyvas Monro su dviem policininkais iš šonų. Visi buvo su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis. Du uniformuoti pareigūnai laikė nukreipę Laitmenui į galvą revolverius.

— Nejudėti Nuleiskite ginklą, — įsakė Monro.

Laitmenas pasidavė žingsnį į šalį ir sugriebė Laurą už plaukų. Ši klyktelėjo iš skausmo. Prikišęs revolverį jai prie dešinio smilkinio, tarė:

— Veikiau manyčiau, kad ginklus turėtumėte nuleisti jūs. Aš taip nemėgstu jovalo.

Laurai mintys skriete skriejo. Nesidavė užvaldoma panikos. Tai anaiptol nepagelbėtų šioje padėtyje ir tikrai nepagelbėtų dukteriai Džo. Monro ir dvejetas policininkų žingtelėjo salėn. Laitmenas stipriau įrėmė revolverį Laurai į smilkinį, pasiųsdamas jos galva skausmo bangas.

Negalvodama ką daranti, Laura pasuko ir smarkiai loštelėjo galvą į metalinės pentagramos skersinį tuoj už savęs. Visą ją nuvėrė dar viena skausmo banga, bet Laitmenui turbūt suskaudo dar labiau — mat jo pirštai liko suspausti tarp metalo ir Lauros pakaušio.

Jisai suspigo, pabandė išlaisvinti plaštaką ir prarado pusiausvyrą. To tereikėjo policijos snaiperiui. Pokštelėjo du šūviai, ir susigriebęs už krūtinės Laitmenas nugriuvo ant grindų.

Akimoju Monro peršoko salę. Kai pasiekė pentagramą, atskubėjo dar du pareigūnai.

— Džounsai, paduokite man sanitarinį krepšį, — šūktelėjo Monro.

Kitas policininkas pribėgo prie Laitmeno kūno.

— Tučtuojau pasirūpinkite šiuo žmogumi. — Monro parodė į Bridžesą. — Iškelkite jį į paviršių ir pakeliui iškvieskite medikus — kai tik atsiras signalas. Paskui jis pasigręžė į Laurą ir Filipą. — Jums viskas gerai?

Laurai iš veido buvo nuslūgęs visas kraujas, ji visa drebėjo.

— Džo... Privalote gelbėti Džo, — dusdama ištarė ji.

Monro atrodė sumišęs.

— Kas?..

— Džo — paskutinis taikinys, — virpančiu balsu pasakė Filipas. — Mūsų duktė — ji bus mano namuose, Vudstoke. Žudikas jau pakeliui.

Monro nedelsė.

— Harkortai, Smitai! — šūktelėjo jis dviem pareigūnams, įsiveržusiems į salę kartu su juo. — Nedelsdami privalote grįžti paviršiun. — Jis pasigręžė į Filipą. — Koks adresas?

— Somersbio kotedžas, Ridlio gatvė. Tai tiesiai nuo Aukštosios gatvės, antras namas už pašto.

— Praneškite visoms grupėms: aukščiausio laipsnio parengtis, — glaustai įsakė Monro. — Įtariamasis ginkluotas ir labai pavojingas. — Paskui, užėjęs už pentagramos, perpjovė juostą. Laura ir Filipas pašoko ant kojų, masažuodamiesi riešus.

— Privalome iš čia išsigauti, — sugergždė Laura. Širdis krūtinėje jai smarkiai daužėsi.

— Mes su tuo susitvarkysime, Laura, — spyrėsi Monro.

— Tikiuosi. Bet aš nė už ką ilgiau čia nepasiliksiu.

Vienas iš policininkų, pritūpusių prie Laitmeno, atsitiesė.

— Negyvas, — pareiškė jis.

Laura nė nestabtelėjo pažvelgti į Laitmeno lavoną, o nubėgo prie durų, lydima iš paskos Filipo ir Monro. Pakeliui Filipas suspėjo pamatyti Bridžesą, besistengiantį atsisėsti. Džonsas aukščiau vyro kelio buvo užveržęs turniketą ir laikė jam prie veido deguonies kaukę.

— Dėkui jums, — skubėdamas pro šalį metė Filipas.

Monro bėgo pirmas, pasukdamas kairėn pro vieną arkinę praeigą, kurios išlenktos lubos buvo apšviestos kristalų.

— Kaip jums pavyko mus surasti? — bėgdamas paklausė Filipas.

— Už tai privalote padėkoti mūsų draugui Malkolmui Bridžesui, — atsakė Monro.

Pasiekti paviršių jiems truko kelias minutes. Monro kelissyk turėjo sustoti ir pasitikrinti žemėlapyje, kurį Bridžesas anksčiau jam atsiuntęs. Tuneliai vingiavo ir sukiojosi, tačiau tolydžio nežymiai kilo aukštyn. Buvo sunku, bet jie negalėjo gaišti nė sekundės. Nestabtelėjo nė kai Monro išsitraukė policijos vidaus ryšio telefoną. Žalia indikatoriaus švieselė rodė esant signalą. Jis nuspaudė kviečiamąjį mygtuką.

— Harkortai? Jūs jau važiuojate? Gerai. Visoms grupėms vykti į Vudstoką. Taigi klausykitės: įtariamasis — toks Džulijus Spenseris. Pakeliui tegul Smitas susipažįsta su jo biografijos duomenimis. Mes žinome, kad tai puikiai parengtas samdytasis žudikas. Jis bus gerai ginkluotas. — Bėgdamas Monro kelis sykius giliai įkvėpė oro ir pajuto krūtinėje skausmą. Teks grįžti į sporto salę, pagalvojo. — Mes atvyksime ten kaip galima greičiau. Kol aš atkaksiu, vadovaus Dženkinsas; jis jau važiuoja.

Pasukus už paskutinio kampo, juos pasitiko sunkios ąžuolinės durys. Bet nebuvo reikalo rinkti kokį nors spynos kodą: jos buvo atdaros. Monro pirmas įpuolė į Laitmeno kabinetą. Bemaž nesidairydami aplinkui, jie perkirto kambarį, prabėgo pro du policijos pareigūnus, stovinčius toliau koridoriuje, ir po kelių sekundžių išniro į žvarbų nakties orą. Monro automobilis stovėjo prie pat paradinių durų. Filipas ir Laura įšoko ant užpakalinės sėdynės, o detektyvas vyresnysis inspektorius sėdo prie vairo ir visu greičiu išlėkė į Parks Roudą, pasukdamas šiaurėn, Vudstoko link. Už savęs juodu išvydo sustojančios prie pagrindinio bibliotekos įėjimo greitukės švyturėlius. 45 skyrius

Vudstokas: kovo 30, vidurnaktis

Namas skendėjo beveik visiškoje tamsoje, kai Akolitas pastatė savo juodąją tojotą įvažoje, sukančioje kieman už pastato. Virtuvėje degė šviesa, metanti silpną gaisą ant einančio po langu takučio. Jis žinojo, kad vieninteliai žmonės name — Tomas ir Džo. Beveik prieš tris valandas matęs Laurą ir Filipą įbrendant į Virpulių Malūno upokšnį, paskui, prieš važiuodamas į Sent Džailzą ir Džo koledžą, susitikęs su Mokytoju. Stebėjęs Džo su savo draugužiu pasirodant pro pagrindinius vartus 22.45. Paskui sekęs įkandin jųdviejų automobilio šiaurėn iš miesto ir keliu į Vudstoką. Ten matęs šiuodu įeinant į namą, o paskui kiek pavažiavęs keliuku palaukti netoliese.

Tai būsiąs paskutinis grobis: Džo Niukomb kepenys. Įvykdęs šią užduotį, jis kuo skubiausiai pasieksiąs Oksfordą, kur stovėsiąs greta Mokytojo, kol juodu atliksią ritualą. Rytą jų darbas būsiąs baigtas.

Akolitas pasuko virtuvės durų rankeną. Užrakinta. Nuleidęs ant žemės organų konteinerį, jis atidarė savojo plastikinio kombinezono kišenėlę, išsiėmė ilgą, panašų į adatą įrankį ir įkišo šį į spyną. Akimirksniu durys buvo atrakintos, ir jis įžengė vidun.

Iš kambario netoliese buvo girdėti garsai. Šiandien anksčiau jis čia lankėsi, tad žinojo namo išdėstymą. Nusėlino per tamsų valgomąjį prie durų, vedančių į ankštą priemenę. Labai atsargiai pravėrė duris. Tame sename name viskas tartum girgžda ir stena. Iki priemenės aiškiau atskriejo televizoriaus garsai, sklindantys iš erdvios svetainės tiesiai priešais. Po kairei kilo siauri įviji laiptai. Jis perkirto priemenę. Durys į svetainę buvo praviros, bet tik per plyšelį. Jis stumtelėjo jas ant vyrių kiek toliau vidun.

Kampe netoli durų žėrėjo lempa, bet tolimajame kambario gale vienintelį mirguliuojantį apšvietimą teikė televizorius. Džo ir Tomas sėdėjo susiglaudę ant sofos, įsigilinę į kažkokį seną filmą. Akolitas mirksnį pastebėjo aktorius, nespalvotus kadrus, porelę, besibučiuojančią pro traukinio vagono langą, garus, banguojančius aplinkui juodu. Trumpas susitikimas68, pagalvojo jis. Kaip tinka. Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Metas. Itin atsargiai pastatė ant grindų konteinerį organams transportuoti ir tylomis išsitraukė iš rankovės kišenaitės skalpelį. Ilga, baisiai aštri geležtė pagavo šviesą ir sekundės dalelytę žybtelėjo. Jis žengė žingsnį pirmyn, bet kai pastatė pėdą ant grindų, sena lenta sugirgždėjo. Džo ir Tomas atsisuko.

Akolitas buvo greitas, bet Džo ir Tomas — dar greitesni. Juodu pašoko nuo sofos, žudikui dar nespėjus įveikti dviejų žingsnių. Džo sukliko ir užsiglaudė už Tomo, kuris stovėjo nusitvėręs kriketo lazdą. Akolitas nedelsė. Atkišęs priešais save skalpelį, puolė tiesiai prie jų. Tomas ir Džo pasitraukė prie sienos. Džo — išblyškusi, išplėstomis akimis. Tomas, desperatiškai stengdamasis neprarasti šaltakraujiškumo, pašėlusiai užsimojo lazda smogti Akolitui. Nepataikė. Džo vėl sukliko ir sugriebė Tomą už marškinių, šiuos perplėšdama. Abu ėmė trauktis durų link. Akolitas nekantriai suurzgė ir darsyk šoko prie jų. Tomas vėl užsimojo, ir šįsyk lazda smarkiai trinktelėjo Akolitui į ranką. Žudikas sustūgo, ir skalpelis iškrito ant grindų.

Džo ir Tomas, laimėję sekundę, metėsi į priemenę. Džo sugriebė paradinių durų rankeną ir trūktelėjo į save. Durys buvo užrakintos. Ji nusikeikė.

— Viršun! — šūktelėjo Tomas ir pastūmė ją pirma savęs. Suskato atatupstas trauktis įvijų laiptų link, ir kaip tik tuomet iš svetainės išniro Akolitas. Žudikas dabar laikė skalpelį kairiame delne. Dešinė jo ranka kybojo nusvirusi prie šono. Tomas suspėjo trumpai pamatyti už organinio stiklo priekakčio veidą. Akys tebuvo neraiškūs juodi skrituliai, veidas — vaškinis, vaiduokliškas gyvo žmogaus antrininkas.

Džo nuskuodė prie laiptų, o Tomas — tuoj jai iš paskos. Juodu įveikė laiptus, žengdami išsyk per du laiptelius, ir Tomas vėl užsimojo smogti Akolitui, bet šis mikliai išvengė lazdos — ši atsitrenkė į turėklus ir sieną, nudauždama gabalą tinko.

— Į miegamąjį! — sušuko Tomas, juodviem pasiekus laiptų aikštelę.

Akolitas buvo čia pat greta, ir Tomas darsyk smogė. Šįsyk lazda pataikė Akolitui į petį slystamuoju smūgiu, kuris puoliko beveik nesulėtino. Tomas trenkė vėl, bet pro šalį, ir lazda, įstrigusi tarp dviejų turėklų statramsčių, išsprūdo jam iš rankos. Sekundės dalelytę, prieš apsisukdamas bėgti, Tomas vėl pažvelgė į Akolito akis. Jose išvydo vien savo paties mirtį.

Džo jau buvo prie miegamojo durų ir beįpuolanti vidun, o Tomas dar lėkė koridoriumi. Nors buvo itin geros fizinės formos ir greitas, bet persekiotojas nuo jo, dundančio koridoriumi, buvo atsilikęs vos žingsnį. Džo prilaikė atdaras duris ir užtrenkė jas tuoj pat už Tomo, bet akimirksniu Akolitas iš visų jėgų jau stūmė jas vidun.

— Užsklęsk! — riktelėjo Tomas, visu kūnu įsirėmęs į medinę įsprūdą. Džo vos suspėjo įšauti skląstį vieton. Ji visa drebėjo ir buvo arti isterijos — paklaikusiomis akimis, visai bekraujais skruostais.

Su neįtikėtina jėga Akolitas įniko trankyti duris. Įsprūda suaižėjo. Džo klyktelėjo.

— Šok pro langą! — sušuko Tomas. — Spruk laukan... šok... kad ir kas atsitiktų... tik spruk laukan!

— Bet...

— Bėk!

Džo prie lango stengėsi nustumti užšovą, bet rankos jai nekontroliuojamai drebėjo. Apimta siaubo šleikštulio, ji vargais negalais suspėjo atidaryti langą, ir tuo pat metu pro suaižėjusias duris vidun kyštelėjo plastiku apvilkta plaštaka, grabinėdamasi skląsčio. Tomas sugriebė ką turėjo arčiausiai po ranka — sunkią stiklinę vazą ir trenkė šia per plastiko dengiamus Akolito pirštus. Smagu buvo išgirsti iš po priekakčio prislopintą kriūktelėjimą, ir pirštinėta plaštaka dingo.

Tomas atatupstas traukėsi prie lango, kai nuo įnirtingo spyrio durys sutrupėjo. Akolitas suvokė, kad momentas praleistas, — astrologinės sąlygos pasikeitusios, — bet dabar buvo genamas vien kraujo troškulio. Jis metėsi prie jaunuolių poros.

Monro iš Aukštosios įsuko į Ridlio gatvę. Priekyje važiavo trys policijos automobiliai išjungtomis šviesomis. Irgi užgesinęs savuosius žibintus, jis lėtai slinko pirmyn.

Keturi pareigūnai, su pilnutine kulkų nepramušama apranga, ginkluoti galingais šautuvais, sėlino prie namo šono. Du iš jų metėsi priekin, o kiti du dengė juos ginklais.

Dar automobiliui nesustojus, Laura jau vėrė dureles.

Monro sugriebė ją už alkūnės.

— Po šimts, nekvailiokite. Mano žmonės jau eina vidun... niekas geriau už juos...

Laura trūktelėjo ranką išsiplėšti iš jo.

— Jeigu jūs manote...

— Jeigu jūs eisite vidun, pati galite žūti, — įspėjo Monro. — Galite likti kalta dėl to, kad jūsų duktė liks nužudyta. Pagalvokite, moterie — ar to norite?

Staiga Laura suglebo ir delnais užsidengė veidą.

— Ak, Dieve mano, — ištarė ji. Filipas raminamai apkabino ją per liemenį.

Monro nubėgo prie artimiausios radiofikuotos patrulinės mašinos. Joje konsteblis Smitas kalbėjo per radijo stotelę. Monro jau buvo benurodąs jam užeiti iš kitos namo pusės, kai garsus trenksmas privertė visus pakelti galvas į miegamojo langus. Nuaidėjo veriantis klyksmas. Monro šūktelėjo į savo radiją:

— Dženkinsai — praneškite!

Niekas neatsiliepė.

— Smitai, vykdykite, apeikite tenai iš šono. — Išsitraukęs revolverį, Monro nubėgo už namo.

Iš namo šono įnėrus jiems į šešėlius, viršutinio aukšto langas atsilapojo. Buvo išstumtas laukan su tokia jėga, jog nutrūko ant vyrių. Pamačiusi tai iš Monro automobilio salono, Laura leidosi bėgti link vejos priekyje namo — Filipas nespėjo jos sugriebti. Pažvelgusi aukštyn, išvydo sustingusį iš siaubo Džo veidą. Ji buvo besiropščianti ant palangės, kai namo viduje pokštelėjo trys šūviai. Pasigirdo dar vienas, paskui — penktas. Laura krūptelėjusi sekundės dalelytę užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, Džo buvo dingusi.

Akolito kūnas gulėjo kniūbsčias miegamajame ant grindų, panašus į raudoną ir baltą manekeną. Jo gobtuvas iš pakaušio buvo suplėšytas ir aptaškytas tamsia raudonuma, o dvi žiojinčios skylės jam tarp menčių žymėjo porą šautinių žaizdų. Visur aplinkui ant grindų dryksojo suskaldyto medžio aiženos.

Kai Laura ir Filipas įpuolė į kambarį, Tomas ir Džo kalbėjosi su Monro. Laura čiupo dukterį į glėbį.

Filipas uždėjo delną Tomui ant peties.

— Gerai atlikta, — tarė.

— Nieko nėra geriau už gluosnio strypą, kad padėtų tau išsisukti iš keblumų.

Filipas atrodė suglumęs.

— Visą vakarą laikiau sau ant kelių kriketo lazdą. Po ano įsilaužimo neketinau rizikuoti, — paaiškino Tomas.

— Šaunuolis, Tomai, — pagyrė Filipas ir nuėjo prie besiglėbesčiuojančių Lauros ir Džo. Apkabinęs dukterį, pabučiavo apsiašarojusį jos veidą. Paskui uždėjo ranką Džo ant pečių, o kita prisitraukė arčiau savęs Laurą.

— Šeimos laimė, — tarė. 46 skyrius

Los Andželas: po dviejų dienų

Aukštas, lieknas vyriškis, mūvintis laisvais turistiniais šortais ir su minkšta fetrine skrybėle ant galvos, išžengė į karštą nuostabaus Kalifornijos ryto saulėkaitą. Paplūdimio ruože tvyrojo ramybė ir dar buvo per anksti, kad kioskai veiktų.

Perkirtęs lentatakį, jis basas palengva nubrido per šiltą birų Venis Bičo smėlį prie vandens. Atsigręžęs pažvelgė į erdvų vasarnamį, nudažytą tviskančia balta spalva ir juosiamą balkonų iš plieno ir stiklo, o paskui atsisėdo ant smėlio spoksoti į vandenyną.

Supypsėjo mobilusis. Jis pažvelgė į ekranėlį ir perskaitė SMS žinutę: „Užduotis įvykdyta. Paskutinė mergina išgelbėta. Ponas ir tarnas — abu negyvi. Linkiu tau amžinos laimės. Bredvordainas.”

Nusišypsojęs Čarlis Takeris stebeilijo į bangas. Nebuvo lengva inscenizuoti savo paties mirtį Londone, bet kaip Sergėtojų vadas jis turėjo savo žinioje daug galimybių. Policija ir greitosios pagalbos personalas jo „nužudymo” vietoje buvę ištikimi brolijos nariai. Puikiai atlikę savo užduotį, o dar kiti — kai jis pats jau buvo bepriprantąs prie Kalifornijos saulės — netgi suorganizavę jo laidotuves Kroidone. Jam buvo nesmagu, kad išstatęs Laurą pavojun, bet, kaip pasakęs jai per paliktą po savęs DVD, šiaip ar taip, ji pati buvo bepasinerianti į mįslę.

Jis daug už ką turįs būti dėkingas dvidešimt pirmojo šimtmečio Bredvordainui. Tai buvo kodinis slapyvardis, kurį turėjo patikimiausias jo bendražygis ir taip pat Sergėtojas Malkolmas Bridžesas. Malkolmui buvo atitekęs pats pavojingiausias darbas, ir jis rizikavęs viskuo. Jis buvo įterptas į MI5 ir Oksfordą stebėti okultinę veiklą — visai kaip tris su puse šimtmečio anksčiau Džonas Vikinsas buvo apgyvendintas Kembridže stebėti Niutoną. Mažai ką būtų galėjęs Bridžesas padaryti, kad perspėtų valdžią. Todėl veikė kaip šimtmečius veikdavę visi Sergėtojai: jis stebėjo ir laukė, susidraugavo ir įsiterpė, kuo mažiau atkreipdamas dėmesio į senovinę organizaciją, kuriai pats priklausė. Čarliui tai buvo suprantama, nes ir pats daręs lygiai tą patį — naudojęsis kitais, manipuliavęs jais taip, kad elgtųsi kaip jam reikėdavę.

Ir iš kitos pasaulio pusės Bredvordainas-Bridžesas jam pranešinėdavo apie visą įvykių seką. Jis buvo informuotas, kai tikrąja šio žodžio prasme Laitmenas pasitraukė į pogrindį. Profesorius pasinaudojo taktika, panašia į jo paties, ir inscenizavo savo dingimą netgi iki tokios detalės, jog turėjo liudininkų, kurie neva matė jį pagrobiamą. Taip pat žinojo, kad Laura ir Filipas prasiskverbė į labirintą. Iš šešių tūkstančių mylių atstumo nieko negalėjo padaryti, tik laukti, vildamasis, jog nenupūsdamas savosios priedangos suteikė juodviem pakankamai informacijos, kad galėtų saugiai praeiti tunelius. Dabar jis žinojo, kad Džo saugi, o Laitmenas ir Spenseris — abu negyvi.

Atsidusęs Čarlis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė brangųjį daiktą, kurį dabar nuolat prie savęs nešiojosi: nuostabų rubininį rutulį. Palaikė jį iškėlęs prieš šviesą, mąstydamas apie puikias hieroglifų eilutes, einančias glaudžiai suspaustas spirale nuo vieno polio prie kito. Saulė įsismelkė į neišmatuojamas jo gelmes. Vėl sugrąžinęs rutulį kišenėn, jis pažvelgė į stikliškai melsvą vandenyną, jausdamasis patenkintas gyvenimu.

Faktai už beletristinio pramano

Be abejo, Ekvinokcija — grožinės literatūros kūrinys, bet kai kurie pasakojimo elementai yra pagrįsti faktais. Tai, kas toliau bus išdėstyta, sudaro šių elementų ir už jų slypinčios tiesos atranką.

Alchemija

Alchemija laikoma šiuolaikinės chemijos pirmtake. Buvo praktikuojama tūkstančius metų ir tebeturi savo sekėjų šiandien. Kai kas sako, kad šio meno šaknys glūdi iš tiesų senuosiuose laikuose ir kad tokios asmenybės kaip Mozė buvę jos adeptai.

Vis dėlto mes žinome, kad alchemija siekia bent du tūkstančius metų atgal, nes likę ankstyvųjų alchemikų darbų aprašymų iš senovės Kinijos ir Aleksandrijos miesto, kurio didžiuma sugriauta penktojo šimtmečio po Kr. pradžioje vyskupo Teofilo. Senovės kinai buvo labai entuziastingi alchemikai, ir kelta prielaida, kad jie išradę paraką kažkiek šimtmečių anksčiau, nei tryliktąjį šimtmetį išradimą pakartojo didysis filosofas Rodžeris Bekonas (Roger Bacon). Senovės kinai taip pat vedė užrašus apie alcheminius eksperimentus, kuriuos atlikdavo su žmogiškosiomis jūrų kiaulytėmis — nuteistais myriop nusikaltėliais.

Alchemikai manė galį surasti stebuklingą medžiagą, vadinamą filosofiniu akmeniu — substanciją, kuri pajėgtų paversti bet kurį netaurųjį metalą auksu. Todėl metų metus tūkstančiai vyrų ir moterų darbuodavosi tamsiose aprūkusiose laboratorijose vaikydamiesi šio nepagaunamo tikslo.

Alchemikai tikrai tikėjo tuo, ką darė, ir daugelis jų tapo visiškai apnikti šio meno manijos. Didysis psichologas Karlas Jungas (Kari Jung) žavėjosi alchemija ir suvokė, kad alchemikų naudoti savosiose laboratorijose procesai iš tikrųjų buvo ritualai, susiję su tam tikra religinės manijos forma. Mėgindami paversti netauriuosius metalus auksu, alchemikai iš tiesų bandė pakeisti ir savo pačių psichiką arba „sielą”. Tatai šiek tiek panėši į bet kurį religinį procesą, kai adeptas stengiasi pasiekti tobulumą ar surasti „auksą” savyje. Alchemikai tik iš dalies suvokė šį savo pastangų aspektą, bet suprato privalą būti „tyros dvasios”, kad galėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą. Daugelis praleisdavo metų metus psichiškai rengdamiesi šiam uždaviniui.

Kai kurie šių laikų okultistai tebetvirtina, kad alchemija yra tikras mokslas, ir bando išvesti paraleles tarp alchemijos ir kvantinės mechanikos — mokslinės teorijos, nagrinėjančios subatominį pasaulį. Tačiau iš tikrųjų tarp jų nėra jokios sąsajos. Kvantinė mechanika — tai griežtas mokslas, pagrįstas beveik šimtmetį atliekamais eksperimentais, o alchemija grindžiama klaidinga samprata, kad netaurų metalą galima paversti brangiuoju laboratoriniame tiglyje. O svarbiausia, kvantinė mechanika suteikia mums realią, apčiuopiamą technologiją, tokią kaip lazeriai, televizija ir mikroelektronika. Alchemija — grynai subjektyvi ir neturi jokio loginio pagrindimo.

Alchemija — labai sudėtingas tyrinėti dalykas, nes buvusi veikla tokia išskirtinė. Kiekvienas alchemikas turėjo nuosavus metodus surasti tam, ką jis laikė filosofiniu akmeniu. Ankstyviausi žinomi dokumentai šia tema buvo saugomi Aleksandrijoje. Sprendžiant iš tų manuskriptų, kurie išliko nesunaikinti, kai buvo sugriauta garsioji biblioteka, septintojo ir aštuntojo šimtmečių po Kr. arabų filosofai buvo sukaupę pažangesnes alchemijos žinias. Apie vienuoliktąjį šimtmetį šios buvo importuotos į Europą, ir netrukus alchemija tame žemyne išpopuliarėjo. Šešioliktajame šimtmetyje jau buvo šimtai keliaujančiųjų magų, suradusių darbą pas patiklius turtingus pirklius ir Europos diduomenę.

Šimtai alchemikų rašė knygas apie savo taikomas metodikas, bet sąmoningai maskuodavo jų prasmę kodais ar poetine kalba, kad kiti alchemikai neįstengtų jų kopijuoti. Kita priežastis, kodėl šitaip slėpdavę savo radinius, ta, kad norėdavo užmaskuoti faktą, jog siekdami užsibrėžtų tikslų patirdavę visišką nesėkmę.

1404-aisiais Anglijos karalius Henrikas IV paskelbė alcheminę veiklą didžiausiu nusikaltimu, nes buvo manoma, kad jeigu kokiam alchemikui pavyktų, tai sutrikdytų status quo, nes būtų pagaminti didžiuliai kiekiai aukso ir šie destabilizuotų finansinę sistemą. Bet vėliau karalienė Elžbieta I samdė alchemikus stengdamasi papildyti karališkąjį iždą. Vienas iš jos favoritų buvo Džonas Di (John Dee), talentingas gamtos mokslų filosofas, taip pat ir okultistas.

Alchemikai niekad negalėjo tikėtis, kad jiems pavyks paversti netaurųjį metalą auksu, nes stengdamiesi transformuoti pirminę materijos struktūrą naudodavosi niekuo galingesniu kaip tik žaizdru ir paprastų chemikalų mišiniu. Transmutacija įmanoma tik nūdien — atominių reaktorių viduje, kur stambūs atomai per procesą, vadinamą „branduoliniu dalijimusi”, suskaldomi į mažesnes daleles. Tačiau, nors dabar techniškai įmanoma gaminti auksą iš kitų metalų, tam būtinos energijos kiekis (taigi ir su tuo susiję kaštai) pranoksta proceso pabaigoje pagamintos medžiagos vertę.

Alchemikų metodai buvo labai elementarūs. Paprastai jie sumaišydavo piestoje tris medžiagas: kokio nors metalo rūdą, dažniausiai neišgrynintą geležį, dar vieną metalą (dažnai šviną ar gyvsidabrį) ir kokią nors organinės kilmės rūgštį, tipiškiausiais atvejais — citrinos rūgštį iš vaisių ar daržovių. Paskui grūsdavo šiuos kartu kokius šešis mėnesius, kad būtų užtikrintas visiškas susimaišymas, ir toks mišinys atsargiai būdavo kaitinamas tiglyje. Temperatūrai būdavo leidžiama kilti labai palengva, iki pasiekdavo optimumą, kuris būdavo palaikomas dešimtį dienų. Tai buvo pavojingas procesas, per kurį pasigamindavo toksiškos išgaros, ir daugelis alchemikų, dirbdavusių ankštose, nevėdinamose patalpose, apsinuodydavo gyvsidabrio garais. Kiti, apsinuodiję švinu ar gyvsidabriu, pamažėle išprotėdavo.

Baigus kaitinti, medžiaga iš tiglio būdavo išimama ir tirpinama kokioje nors rūgštyje. Daugelis alchemikų kartų eksperimentavo su įvairiais tirpikliais, ir taip buvo atrastos azoto, sieros ir acto rūgštys.

Gautą iš tiglio medžiagą sėkmingai ištirpdžius tirpiklyje, tolesnis žingsnis būdavo išgarinti ir atgaminti medžiagą — distiliuoti ją. Šis distiliacijos procesas būdavo kebliausias ir daugiausia laiko atimantis žingsnis, ir dažnai, kad liktų visiškai patenkintas, alchemikui prireikdavo daugelio metų. Taip pat būta ir dar vieno pavojingo etapo — ugniai laboratorijoje niekada neleidžiant užgesti, dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų.

Jeigu eksperimentatorius išlikdavo nesurytas liepsnų ir medžiaga dėl prastos laboratorinės metodikos nebūdavo prarandama, tuomet alchemikas galėdavo pereiti prie kito etapo — žingsnio, kuo aiškiausiai susijusio su misticizmu. Pasak daugumos alcheminių tekstų, momentą, kada distiliacija turinti būti nutraukta, lemdavo „ženklas”. Nėra nė dviejų alchemijos vadovėlių, kuriuose būtų sutariama, kada ar kaip tai privalėtų įvykti, ir vargšas alchemikas paprasčiausiai turėdavo laukti, kol pats nuspręsdavo, kad stojęs palankiausias momentas nutraukti distiliaciją ir pereiti prie kito etapo.

Tuomet medžiaga būdavo iškeliama iš distiliacijos įrangos ir pridedama kokio nors oksidatoriaus. Paprastai tai būdavo kalio nitratas, medžiaga tikrai žinoma senovės kinams ir — visiškai galimas daiktas — aleksandriečiams. Tačiau kartu su metalo rūdos siera ir organinės rūgšties anglimi alchemikas tuomet gaudavo, tikra to žodžio prasme, sprogstamąjį mišinį — paraką.

Ne vienas alchemikas, kuris išlikdavo nenusinuodijęs ir nesudegęs liepsnose, yra baigęs gyvenimą išlėkdamas į orą nuo detonacijos savojoje laboratorijoje.

Tie, kurie po visų šių žingsnių likdavo gyvi, galėdavo pereiti prie galutinių etapų, kai mišinys būdavo sandariai uždaromas specialiame konteineryje ir atsargiai šildomas. Tuomet, atšaldžius medžiagą, kartais būdavo matomas baltas kietasis kūnas, žinomas kaip „baltasis akmuo”, neva gebantis, kaip tvirtinta, netauriuosius metalus paversti sidabru. Pats geidžiamiausias etapas — šildant, o paskiau aušinant bei gryninant distiliatą, pagaminti raudoną kietąjį kūną, vadinamą „raudonąja rože”. Manyta, šis turėdavęs nuvesti prie paties filosofinio akmens gavybos.

Visi šio proceso etapai literatūroje būdavo aprašomi alegoriškai ir įvilkti į mistinę kalbą ir slaptą, ezoterinę prasmę. Pavyzdžiui, pirminių ingredientų mišinys ir jo lydymas kaitinant buvo aprašomas kaip „du drakonai, suleidžiami kariauti vienas su kitu”. Šitaip būdavo išlaisvinami vyriškasis ir moteriškasis medžiagų pradai, simbolizuojami kaip karalius ir karalienė, o paskui perkombinuojami arba „sutuokiami”. Tokia koncepcija slėpėsi už vienos iš garsiausių tarp visų alcheminių knygų, alegorinio romano Cheminės jungtuvės, kuris viename lygmenyje buvo interpretuojamas kaip aprašantis transmutacijos procesą.

Alchemija buvo fantastika, tačiau vis dėlto nešanti vaisius. Alchemikai išrado ar patobulino daugelį metodikų, įskaitant ir kaitinimo, filtravimo, rekristalizacijos bei garinimo. Jie taip pat buvo pirmeiviai panaudojant platų cheminių aparatų spektrą, tarp jų — kaitinamąją įrangą ir specialius stiklinius indus.

Viena po kitos ėjusios alchemikų kartos patobulino distiliacijos metodiką, pirmą kartą panautotą Aleksandrijos magų bemaž prieš du tūkstančius metų. Šiais laikais jokia chemijos laboratorija nebus laikoma visiškai įrengta, jei neturės distiliacijos aparato. Iš tikrųjų tokia pati įranga, tik kur kas didesniu masteliu, naudojama naftai rafinuoti, jai separuoti į atskiras sudėtines dalis.

Daugiau galima pasiskaityti: Isaac Newton: The Lašt Sorcerer, Michael White, Fourth Estate, 1997.

Astrologija

Pasak daugelio istorikų, šiuolaikinės Vakarų astrologijos ištakos siekia iki Mesopotamijos miesto 4000 m. pr. Kr. Senovės žmonės sugalvojo žvaigždžių ženklų sistemą daugmaž tokią pačią, kokia ji yra žinoma šiandien — dangus dalijamas į dvylika žvaigždynų.

Pagrindiniai šio senovinio meno principai vėliau buvo perimti graikų ir prigijo, tapdami svarbia epochos filosofinio kratinio dalimi. Sokratas, Platonas ir Aristotelis — visi jie praktikavo astrologiją, ypač ja domėjosi užkariautojas Aleksandras Didysis, Aristotelio mokinys.

Stojus krikščionybei, astrologija buvo nustumta į šoną, nors kai kurie ankstyvosios Bažnyčios vadovai palaikė astrologinį mąstymą ir netgi bandė sukurti astrologijos ir krikščioniškosios teologijos amalgamą. Bet ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu Bažnyčia juodino astrologus ir daugelis ją praktikuojančiųjų kaip eretikai buvo sudeginti ant laužo.

Galbūt dėl teologinio pasipriešinimo astrologija pasitraukė į pogrindį ir tapo praktika, nukreipta prieš isteblišmentą — kaip ir daugelis kitų okultizmo tradicijos sričių, tokių kaip alchemija ir ateities būrimas. Daugelis alchemikų taip pat buvo ir astrologai, ir šie du dalykai buvo glaudžiai susipynę — kaip ir tarp Juodojo Sfinkso ordino narių Ekvinokcijoje. Daugelis alchemikų tyrinėjo alcheminių atradimų sąsajas su zodiako ženklais ir tikėjo, kad alchemija ir astrologija turi bendras ištakas senovės egiptiečių moksle.

Astronomijos mokslas iš tikrųjų būtų turėjęs nuskambėti astrologijai kaip laidotuvių varpas. Tikra tiesa, kad mokslo žinių raida ir vis didėjantis suvokimas, jog žmonija tėra nereikšminga rūšis bemaž begalinėje visatoje, sumenkino astrologijos poveikį, bet tebėra daug žmonių, tikinčių astrologinių ženklų reikšmingumu ir kad jų gyvenimai kažkokiu būdu yra kreipiami žvaigždžių. Iš tikrųjų astrologija galbūt sudaro populiariausią dvidešimt pirmojo šimtmečio okultizmo aspektą. Daugelis žmonių skaito savo horoskopus ir per pietų pobūvius kalba apie savo žvaigždžių ženklus, iš tikrųjų niekad nesusiedami šio dalyko su okultizmo tradicija.

Pasak kai kurių statistikų, devyniasdešimt devyni procentai žmonių nuolat atsižvelgia į horoskopus. Bet dauguma mokslininkų atmeta astrologiją, laiko šią ne daugiau kaip tik troškimų išsipildymo siekiu. Jie nurodo į eksperimentais patvirtintą faktą, kad nesama koreliacijos tarp asmens gimimo datos ir jo charakterio ar to, kaip pakrypsiąs toliau gyvenimas. Taip pat pažymi, kad daugelyje horoskopų esama to, kas buvę pavadinta „Barnemo69 pareiškimu“ (pagal žmogų, nukalusį frazę „Kas minutę gimsta vienas“). Barnemo pareiškimai — tai labai nekonkretūs posakiai, tokie kaip „Jūs mėgstate iššūkius“ arba „Kai kada jūs jaučiatės ekstravertu, o kai kada — intravertu“.

Viename garsiame eksperimente, kuriuo buvo siekiama parodyti, kaip tokie pareiškimai gali būti ir esti interpretuojami, kad atitiktų individualų horoskopą, prancūzų mokslininkas Mišelis Gokvelenas (Michel Gauquelin) įdėjo žurnale Ici Paris skelbimą, siūlydamas nemokamai horoskopą kiekvienam, kuris atsilieps. Jis sulaukė šimto penkiasdešimt paraiškų ir, kaip buvo įsipareigojęs, išsiuntė horoskopus. Paskui pasiteiravo kiekvieną prašytoją nuomonės apie savąjį. Devyniasdešimt keturi procentai iš jų atsakė maną, kad horoskopas tiksliai apibūdinęs jų asmenybę. Ko Gokvelenas jiems nepasakė — tai, kad visi gavę tą patį horoskopą, būtent daktaro Petrua, liūdnai pagarsėjusio masinio prancūzų žudiko.

Kita rimta problema dėl astrologijos yra ta, kurią Ekvinokcijoje iškėlė Džo, nurodydama, kad žvaigždės nėra pastovios danguje ir kad per šešis tūkstančius metų nuo tada, kai pirmą sykį buvo postuluoti žvaigždynų ženklai, žvaigždės naktiniame danguje pasislinko iš savo pozicijų.

Tačiau svarbiausia prieštara astrologijai paprasčiausiai yra loginė. Visa koncepcija pirmą sykį buvo postuluota palyginti primityvių žmonių, kurie neturėjo jokio supratimo apie visatos pobūdį. Žmonėms, gyvenusiems 4000 metų prieš Kristų, Žemė buvo ypatinga vieta, o žmonija — unikumas. Jų akimis, dievai kontroliavo kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą ir dangus buvo mažai kas daugiau kaip tik žmogiškosios egzistencijos atpakalys. Nūdien mes turime Darvino pamokas, ir astronomai nuo Galilėjaus iki dvidešimt pirmojo šimtmečio tyrinėtojų, dirbančių su pažangiausiais radioteleskopais, mus išmokė, kad žmonijai nėra kosminio reikšmingumo ir kad Žemė — tik nežymus taškelis spiralinėje atšakoje vienos paprastos galaktikos tarp milijardų. Šių faktų šviesoje sunku tikėti, kad tolimosios saulės, iš kurių dalis yra tūkstančiai šviesmečių nuo mūsų pasaulio, gali turėti išvis bent kokios įtakos mūsų mažučiams gyvenimams. Manyti kitaip galbūt yra aukščiausias egotizmo pavyzdys.

Daugiau galima pasiskaityti: Pseudoscience and the Paranormal, Terence Hines, Prometheus Books, 1988.

Bodlio biblioteka

Tai didžiausia ir galbūt seniausia pasaulyje akademinė biblioteka. Jos ištakos — knygų kolekcija, priklausiusi Vinčesterio vyskupui Tomui Kobamui (Tomas Cobham) ir XIV amžiaus trečią dešimtmetį padovanota Oksfordo universitetui. Kobamui mirus, knygos buvo įkeistos jo laidotuvių išlaidoms apmokėti, bet vėliau išpirktos Oksfordo Orielo koledžo, kur ir pasiliko beveik keturis šimtus metų.

Vienam Mertono koledžo tarybos nariui, serui Tomui Bodliui (Thomas Bodley) buvo pavesta surasti fondų nepriklausomos universiteto bibliotekos statybai. Kobamo kolekcija tapo šios 1602-aisiais atidarytos ir vėliau, 1604-aisiais, pavadintos savo įkūrėjo Bodlio vardu bibliotekos branduoliu.

Šiandien Bodlio biblioteka glaudžiasi korpusų komplekse viduryje Oksfordo ir jai priklauso Naujasis Bodlis, baigtas statyti 1939-aisiais. Didžiuma iš bibliotekos penkių milijonų knygų yra saugoma per šimte kilometrų tunelių po Oksfordo centru.

Mažai žinoma apie šių tunelių kilmę, bet manoma, kad jie buvę pirmąsyk išrausti aštuonioliktajame šimtmetyje ir nuo tada palaipsniui plėsti. Per Antrąjį pasaulinį karą tuneliai naudoti vertingiems meno lobiams ir senienoms priglausti, siekiant juos apsaugoti nuo „Luftwaffe” bombų. Kiek žinau, tuneliai niekad nebuvo naudoti okultiniams ritualams.

Robertas Boilis

(Robert Boyle, 1627— 1691)

Po Niutono ir Galilėjaus Robertas Boilis galbūt buvo reikšmingiausias septynioliktojo šimtmečio mokslininkas. Jis daugiausia domėjosi tuo, kas vėliau bus pavadinta chemija, bet taip pat buvo ir alcheminės tradicijos adeptas. Daugeliu atžvilgių mes galime galvoti apie Boilį kaip apie žmogų, kuris permetė tiltą tarp senovinio alchemijos meno ir šiuolaikinio chemijos mokslo.

Gimęs 1627-aisiais Airijoje, kaip vienas Karališkosios draugijos steigėjų Boilis septynioliktojo šimtmečio mokslo pasaulyje buvo kažkas panašaus į senyvo amžiaus patyrusį valstybės veikėją. Įžymiausias jo indėlis į mokslo žinias — 1661-aisiais išleista knyga Skeptiškasis chemikas.

Aristokratas Boilis buvo keturioliktas ir jauniausias Korko grafo sūnus ir todėl neturėjo jaunesnio brolio, kaip aprašyta Ekvinokcijoje. Tačiau jis buvo pats įžymiausias Oksforde mokslininkas ir turėjo Universiteto koledže, Aukštojoje gatvėje, laboratoriją. Memorialinėje lentoje ant koledžo sienos, išeinančios į Aukštąją gatvę, parašyta:

Name, stovėjusiame šioje vietoje,

tarp 1655 m. ir 1658 m. gyveno

ROBERTAS BOILIS

Taip pat žinoma, kad Boilis buvęs slaptų sueigų, susirinkdavusių aptarinėti alchemijos mokslą ir okultines žinias, narys. Jis gerai pažinojo Izaoką Niutoną ir buvo vienas iš nedaugelio, kuriais Luko matematikos katedros profesorius žavėjosi. Tai Boilis pamokė jaunąjį Niutoną, jog privaląs slėpti savo alcheminius tyrinėjimus, kad nebūtų išjuoktas mokslo bendruomenės ir išvengtų galimų susidūrimų su Bažnyčia ir karaliaus valdžia.

Daugiau galima pasiskaityti: The Aspiring Adept: Robert Boyle and his Alchemical Quest, Lawrence Principe, „Princeton University Press”, 2000.

Tomas Bredvordainas

(Thomas Bradwardine, apie 1297 — 1349)

Tiksli Tomo Bredvordaino gimimo data atvira prielaidoms ir buvo atspėta istorikų pasiremiant faktu, kad jam 1321-aisiais Oksforde buvo suteiktas humanitarinių mokslų magistro laipsnis. Jis tapo įžymia figūra universitete ir užėmė ten keletą svarbių postų iki 1337-ųjų, kai išvyko į karaliaus dvarą. Buvo paskirtas Šv. Pauliaus katedros rektoriumi, o vėliau tapo karaliaus kapelionu. Paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus Bredvordainas buvo Kanterberio arkivyskupas. Jis pasimirė nuo juodojo maro, siautusio Europoje XIV amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje.

Bredvordainas buvo žinomas ne tik kaip teologas, bet ir kaip labai talentingas bei apie tolimąją ateitį mąstantis matematikas. Nors gyveno laiku, kuriame daugelis intelektualų sekė Aristotelio mokymu, jis nesutiko su daugeliu graikų filosofo idėjų. Oksforde Bredvordainas buvo vadinamas „Doctor Profundus” — giliuoju daktaru — ir paliko daug pirmeiviškų darbų iš logikos ir uždavinių sprendimo srities.

„Lokio užeiga” Oksfordas

Ekvinokcijoje tai užeiga, kurioje apsistoja Niutonas prieš prisidėdamas prie Juodojo Sfinkso ordino susirinkimo po Bodlio biblioteka. Tai realiai egzistuojanti aludė, pasak legendos, pavadinta tokiu vardu, nes buvo pastatyta viršum lokio irštvos. Ji yra viena iš seniausiųjų Oksforde, žinoma maždaug nuo 1242-ųjų.

Kuperio knygynas

Viljamui Kuperiui (William Cooper) priklausė knygynas Londono rajone, vadinamame Liti Briteinu (Little Britain „Mažąja Britanija”) ir garsėjusiame literatūrine tradicija. Izaokas Niutonas iš tikrųjų lankydavosi šiame knygyne ir specialiai vykdavo į Londoną ten pirktis knygų. Viljamas Kuperis buvo gerbiama asmenybė, bet taip pat žinomas uždaram klientų ratui kaip prekiautojas draudžiamais okultiniais tekstais. Jis Niutonui buvo svarbus ryšininkas ir parūpindavo daug uždraustų tekstų, kai mokslininkas XVII amžiaus aštuntame dešimtmetyje pradėjo eksperimentuoti su alchemija.

Smaragdinė lentelė

Alchemikui smaragdinės lentelės tekstas yra vienas iš švenčiausių. Legendinė lentelė, sakoma, priklausiusi mitiniam Hermiui Trismegistui, alchemijos krikštatėviui, ir visi vėlesnieji alchemikai dirbdami turėjo vadovautis originalaus teksto kopijų kopijomis ir dar šių kopijomis. Nenuostabu, kad per amžius įvairūs jų variantai labai skyrėsi.

Smaragdinės lentelės tekstas buvo toks svarbus todėl, kad teikė tai, kas neva buvo išbandytas ir patikrintas metodas filosofiniam akmeniui pasigaminti — kažkas panašaus į neįtikėtinai sudėtingą receptą, perduodamą iš kartos į kartą. Pirma žinoma teksto kopija pasirodė Vakaruose apie dvyliktojo šimtmečio vidurį leidiniuose, kurie yra žinomi kaip pseudoaristoteliškieji Secretum Secretorum70, o iš tikrųjų buvo arabiškojo Kitab Sirr al-Asar — patarimų knygos karaliams, išverstos iš lotynų kalbos Johano Hispalensio (Johannes Hispalensis) — vertimai. Kitab Sirr al-Asar, seniausia žinoma bet kur pasaulyje teksto versija, manoma, datuotina apie 800- uosius m. po Kr., bet kai kurie mokslininkai tvirtina esant kito, ankstesnio veikalo, Kitab Sirr al-Khaliąa wa san, at al-Tabia (Kūrinijos ir gamtos mokslo paslapčių knyga), parašyto anksčiau nei 650 m. po Kr.

Aprašytasis Ekvinokcijoje rubininis rutulys — visiškai pramanytas.

Lajamas Etvičas

(Liam Etwitche)

Minėtoji Ekvinokcijoje Izaoko Niutono biografijos autoriaus pavardė — tai anagrama (Michael White).

Nikolia Fatijas diu Diuiljė

(Nicolas Fatio du Duillier, 1664— 1753)

Fatijas diu Diuiljė gimė turtingoje šeimoje, kurios ankstyvojoje vaikystėje buvo lepinamas. Kažkurį laiką jis tapo gerai žinomas kaip inteligentijos sluoksnių atstovas, bet šios reputacijos ilgai neišlaikė. Turtingo žemvaldžio sūnus, septintas vaikas šeimoje iš dvylikos, Fatijas užaugo Šveicarijoje.

1682-aisiais, sulaukęs aštuoniolikos, Fatijas gyveno iš dosnių tėvų pinigų Paryžiuje. Jis buvo gana talentingas matematikas ir per ankstyvu jaunatvišku savo subrendimu darė įspūdį ne vienam įžymiam filosofui. 1687-aisiais Fatijas specialiai nuvyko į Angliją susipažinti su Niutonu.

Jam pavyko įgyti didžiojo mokslininko palankumą, ir nuo 1689-ųjų iki 1693-ųjų jie palaikė glaudų ryšį. Vienu metu Niutonas norėjo, kad Fatijas įsikeltų pas jį į butą Kembridže, bet šis planas taip ir liko neįgyvendintas. Tačiau tikra yra tai, kad Fatijas buvo labai susijęs su okultizmo tradicija ir skatino Niutoną toliau gilintis į magijos dalykus. Drauge jie atliko daug alcheminių eksperimentų, ir galimas daiktas, kad tai Fatijas išugdė Niutonui domesį juodąja magija.

Mokslinis Anglijos isteblišmentas niekada nepasitikėjo Fatiju, ir šis turėjo daug priešų. 1693-iaisiais juodu su Niutonu susipykę išsiskyrė. Fatijas prarado savo globėją, ir jaunesniojo žmogaus ištekliai staiga pašlijo.

Mažai žinoma apie vėlesnį Fatijo diu Diuiljė gyvenimą. Jis buvo viena iš tų keistų asmenybių, likusių to meto mokslinės bendruomenės periferijoje. Yra žinoma, kad buvo susidėjęs su rozenkreiceriais bei kitomis keistomis marginalinėmis grupuotėmis ir bent vieną sykį buvo pasodintas prie gėdos stulpo Čaring Krose už asocialų elgesį. Jis sulaukė devyniasdešimties metų, bet pasimirė skurde ir beveik visiškai visų užmirštas.

Robertas Hukas

(Robert Hooke, 1635 — 1703)

Gimęs 1635-aisiais, Robertas Hukas buvo dvasininko sūnus. 1648-aisiais, Robertui vos tik įžengus į ankstyvąją paauglystę, pasikorė jo tėvas. Jau vaikystėje pasireiškė jo gabumai piešimui ir tapybai, tad gavęs kuklų šimto svarų palikimą buvo išsiųstas į Londoną mokytis pas tapytoją serą Piterį Leli (Peter Lėly). Laimė, jis atkreipė Vestminsterio mokyklos direktoriaus Ričardo Basbio (Richar Busby) dėmesį. Šis nusprendė, kad protiniai berniuko gabumai siekia toliau nei meniniai sugebėjimai. Basbio globojamas jis gavo geriausią išsilavinimą, koks tais laikais buvo įmanomas, ir buvo priimtas į Kraistčerčo koledžą Oksforde, kur 1663-iaisiais įgijo humanitarinių mokslų magistro laipsnį.

Šių studijų laikotarpiu Hukas vertėsi dirbdamas tarnu. Baigęs magistrantūrą, jis tapo apmokamu Roberto Boilio asistentu ir dirbo šio laboratorijoje Oksforde. Iš ten jis susisiejo su Nematomąja kolegija (Karališkosios draugijos pirmtake) ir pradėjo bendrauti su įtakingais to laiko mąstytojais. Tai Boilis vėliau, 1662-aisiais, išrūpino Hukui Londone eksperimentų kuratoriaus vietą.

Hukas pasižymėjo neišsenkama energija ir nuolat kaitaliojo savo susižavėjimus. Jis niekada neįstengdavo ilgai skirti kam nors visą savo dėmesį ir todėl daugeliui atrodė kaip šioks toks diletantas. Stambiausias jo veikalas Mikrografija buvo traktatas apie mikroskopiją, bet kartu aprėpė ir nemažai teorijų apie šviesos prigimtį. Šią knygą, išleistą 1665-aisiais, Niutonas gerai žinojo ir slapčia ja žavėjosi.

Hukas ir Niutonas buvo aršūs priešai, pasižymėję taip pat labai skirtingais charakteriais. Hukas mėgo kavines, lengvus pašnekesius prie butelio portveino su draugais ir bent vienos meilužės dėmesį bet kuriuo metu. Tai buvo žmogus, dienoraštyje registruojantis savo seksualinius žygdarbius ir orgazmų kokybę. Niutono gyvenimas Kembridžo Šv. Trejybės koledže buvo vienuoliškai asketiškas ir uždaras. Be to, Niutonas jausdavo gryną panieką kiekvienam, kuris tik prisiliesdavo šio dalyko — kaip, regis, tai darydavo Hukas.

Savo ruožtu Hukas matė Niutoną kaip perdžiūvusį žmogišką lukštą — taip, talentingą, bet kartu ir apniktą manijų, įsitikinusį savo teisumu ir susikūrusį pernelyg rožinį įvaizdį apie save. Jųdviejų egotizmas dar labiau sustiprino tarpusavio nesutarimus, tad kiekvienas pasąmoniškai gynė savo darbo metodus ir nė katras nesugebėjo pripažinti kito nuopelnų. Juodu išliko aršūs priešai iki Huko mirties 1703-iaisiais.

Daugiau galimas pasiskaityti: The Curious Life of Robert Hooke: The Man who measured London, Lisa Jardine, „Harper Collins”, 2005.

Hipatija (apie 380-415)

Anot Čarlio Takerio, Hipatija buvo „nieko sau mergužė”. Apie jos gyvenimą išlikę mažai žinių. Manoma, kad gimė apie 380-uosius m. po Kr. ir kad jos tėvas Teonas buvo įžymus matematikas, dėstęs didžiojoje mokykloje prie Aleksandrijos bibliotekos.

Yra žinoma, kad Hipatija daug keliavo ir vėliau tapo gerbiama mokslininke, labiausiai išgarsėjusia savo darbais matematikos bei gamtos mokslų filosofijos71 srityje. Jai priskiriami trys stambūs traktatai apie geometriją ir algebrą ir vienas — apie astronomiją. Pagal kai kuriuos pasakojimus, ji taip pat tapo paskutine vyriausiąja Aleksandrijos bibliotekos bibliotekininke.

Hipatiją ištiko šiurpus galas. Įtarta raganyste, krikščionių minios buvo ištempta iš savo mokymo klasės į gatves ir ten austrių kriauklėmis jai gyvai nudirta oda.

Savo mąstysena Hipatija buvo stebėtinai šiuolaikiška, ji tvirtino, kad „Visos oficialiosios dogmatinės religijos yra klaidingos ir save gerbiančių žmonių niekada neturi būti pripažįstamos kaip galutinės“. Kitoje vietoje ji pakomentavo: „Pasilik sau teisę mąstyti, nes netgi mąstyti neteisingai yra geriau nei išvis nieko nemąstyti“.

Nenuostabu, kodėl ankstyvieji krikščionys jos nekentė.

Daugiau galima pasiskaityti: Hypatia of Alexandria, Maria Dzielska, Cabridge: „Harward University Press”, 1995.

Aleksandrijos biblioteka

Manoma, kad biblioteka buvo įkurta dar trečiajame šimtmetyje prieš Kr., ir spėjama, kad jos „branduolį” sudarė knygų rinkinys, kadaise priklausęs Aristoteliui.

Aleksandrijos biblioteka tikrai buvo didžiausia senovės pasaulyje knygų saugykla ir savo klestėjimo viršūnėje telkė apytikriai pusę milijono ritinių. Tai buvo karališkoji biblioteka, įsteigta Egipto Ptolemajaus III dekretu. Kalbama, jog tai Ptolemajus įsakęs visiems atsilankantiesiems į Aleksandriją atiduoti savo turimas knygas, kad šias būtų galima nukopijuoti. Pirmasis kolekciją glaudęs pastatas buvo pastatytas Mūzų šventyklos Musaeum vietoje (iš čia kilęs žodis „muziejus”).

Neaišku, kas atsakingas, kad 415-aisiais Kristaus metais biblioteka buvo sugriauta. Romėnų mokslininkas Plutarchas kaltino Julijų Cezarį, bet vėliau garsus istorikas Edvardas Gibonas (Edward Gibbon) pirštu nurodė į Teofilą, Aleksandrijos krikščionių patriarchą.

Nuo pat tada, kai biblioteka buvo sugriauta, mokslininkai ir filosofai gedėjo dėl šios pasaulio mokslo žinių netekties. Niekas nežino, kiek manuskriptų buvo sunaikinta, kai gaisras siaubė biblioteką, bet yra tikra, kad kai kurie buvo išgelbėti ir išsaugoti ateities kartoms. Dalis išlikusių žinių vėliau buvo surastos arabų mokslininkų ir kai kurie iš šių tekstų keturioliktąjį ir penkioliktąjį šimtmečius pasiekė Italiją bei Ispaniją, padėdami pakloti pamatus Renesansui. Kiti likučiai pateko į arabų alchemikų rankas, šie perdavė savo žinias europietiškiesiems kolegoms, sukurstydami mistinių ir okultinių mokslų raidą.

Daugiau galima pasiskaityti: The Library of Alexandria: Centre of Learning in the Ancient World, Roy Macleod, „I. B. Tauris Publishers”, 2004.

Izaokas Niutonas

(Isaac Newton, 1642–1727)

Galvodami apie Izaoką Niutoną, žmonės paprastai jį sieja su obuoliu, nukritusiu nuo medžio ir paskatinusiu sukurti savąją gravitacijos teoriją. Bet iš tikrųjų esama įtikinamų įrodymų, leidžiančių manyti, kad prie tos teorijos jis priėjęs ne šiuo konkrečiu momentu. Tikrasis įkvėpimas, nukreipęs mokslininką į vienos iš reikšmingiausių teorijų kelią, kilo iš jo domesio okultizmu.

Izaokas Niutonas gimė 1642-aisiais gana pasiturinčioje šeimoje, gyvenusioje Vulstorpo kaimelyje netoli Grantamo, Linkolnšyre. Jis buvo gana savarankiškas intravertiškas berniukas, kuriam ne itin sekėsi mokykloje, kol sulaukęs keturiolikos buvo pastebėtas savo mokyklos direktoriaus Henrio Stoukso (Henry Stokes).

1661-aisiais Niutonas įstojo į Kembridžo universitetą ir labai greitai pateko įtakon kitų, vyresnių mokslo žmonių, kurie, matyt, įžvelgė jaunuolio gabumus ir jį skatino. Svarbiausi iš tų žmonių — du Kembridžo universiteto tarybos nariai: Henris Moras (Henry More) ir Izaokas Barou (Isaac Barrow). Abu šie vyrai buvo gamtos mokslų filosofai, bet taip pat domėjosi senoviniu alchemijos menu ir šią aistrą perteikė Niutonui.

Alchemiją Niutonas laikė priemone tikslui pasiekti. Jis buvo puritonas, tikintis Dievo žodžio ir Dievo darbo samprata. Kitaip tariant, jis buvo atsidavęs Biblijos — Dievo žodžio mokymui ir manė, kad jo pareiga išnarplioti gyvybės mįslę, ištyrinėti viską, kiek buvo galima sužinoti apie pasaulį — tai yra studijuoti Dievo darbus.

Niutono gyvenamuoju laikotarpiu domėtis alchemija buvo draudžiama ir baudžiama mirtimi. Jeigu būtų buvęs demaskuotas, ji taip pat būtų sužlugdžiusi jo akademinę reputaciją. Bet jis vis tiek skirdavo kur kas daugiau laiko alcheminiams tyrinėjimams nei tradicinei mokslinei veiklai. Iš tikrųjų, kai 1727-aisiais Niutonas pasimirė, išaiškėjo, kad jam priklausė didžiausia kada nors surinktos okultinės literatūros biblioteka ir kad pats buvo parašęs šiuo klausimu per 1 000 000 žodžių.

Žinoma, studijuodamas alchemiją, Niutonas tuo pat metu tęsė ir įprastą mokslinę karjerą. Tapo antruoju Kembridže Luko fundacijos matematikos katedros profesoriumi [šią vietą šiandien užima profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking)], labai jauno amžiaus, vos dvidešimt septynerių, 1669-aisiais pakeisdamas mirusį savo draugą ir mentorių Izaoką Barou. Nuo XVII amžiaus aštunto dešimtmečio pradžios jis vis dažniau sulaukdavo pripažinimo ir už Kembridžo universiteto sienų, buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu.

Pasak istorijos knygų, didžiausias Niutono laimėjimas — 1666-aisiais paskelbta gravitacijos teorija — jam toptelėjo galvon viešint savo motinos namuose Vultorpe. Tiesa yra tai, kad Niutonas kartu su kitais akademinės bendruomenės nariais per 1665–1666 metų marą pabėgo iš Kembridžo ir iš tikrųjų grįžo gyventi pas savo motiną kaimiškame jų name. Netgi atrodo galimas daiktas, kad jis vieną kurią nors dieną iš tiesų sėdėjo po medžiu ir galėjo matyti nukrintant obuolį. Tai galbūt ir išjudino jo mąstymą, bet juokinga manyti, kad visa gravitacijos koncepcija atėjo jam į galvą vienu dideliu šuoliu. Niutonas veikiausiai sugalvojo šią istoriją norėdamas nuslėpti faktą, kad savo garsiajai teorijai išrutulioti buvo pasitelkęs alchemiją.

Gravitacijos teorijai sukurti Niutonui prireikė bemaž dvidešimties metų, ir ši įgijo galutinį pavidalą tik jam pradėjus rašyti savo didžiąją knygą Principia Mathematica, kuri buvo išleista 1687-aisiais. Per du dešimtmečius nuo pirmosios įkvėpimo kibirkšties Vulstorpo sode ir šio veikalo pasirodymo tą teoriją formavo daug įtakų.

Pirmiausia — matematika. Niutonas buvo puikus matematikas, dvidešimt ketverių metų amžiaus vienas iš toliausiai pažengusiųjų savo gyvenamuoju laikotarpiu. Taip pat jis iš prigimties buvo gamtos mokslų filosofas, perpratęs visus ano meto mokslo kanonus. Siaučiant 1665-ųjų marui ir per laiką, praleistą kaime, jis jau buvo pranokęs didžiuosius to meto mąstytojus, įskaitant Robertą Boilį ir Renė Dekartą (Renė Descartes), ir jau pradėjęs apibendrinti savo paties idėjas. Padedamas šių talentų, jis galėjo pradėti suprasti, kad planetos dėl gravitacijos nuolatos juda, ir netgi galėjo iškelti mintį, kad esama ryšio tarp nuotolio, skiriančio du kūnus (tokius kaip planetos), ir gravitacinės jėgos tarp jų — „atvirkštinio kvadrato” dėsnis.

Tuo laikotarpiu mintis, kad vienas daiktas galėtų daryti įtaką kito judėjimui, šio netgi neprisiliesdamas, buvo neįsivaizduojama. Toks būvis nūnai vadinamas „poveikiu per atstumą” ir mes jį laikome savaime suprantamu, bet Niutono laikais žmonės nepajėgė to suvokti ir regėjo tame magiją ar okultizmo apraiškas.

Savaisiais alcheminiais eksperimentais Niutonas galėjo prieiti prie gravitacijos objektyviau nei daugelis jo amžininkų. Jis pradėjo tyrinėti alchemiją apie 1669-uosius metus. Keliaudavo į Londoną pirkti draudžiamų knygų iš kolegų alchemikų ir vienas pats atlikinėdavo eksperimentus, pasislėpęs nuo valdžios ir konkurentų iš mokslinės bendruomenės. Ankstyviausi jo eksperimentai buvo labai elementarūs, bet perskaitęs apie alchemiją viską, ką įstengė gauti, jis netrukus pastūmėjo šį meną už ribų, kurias buvo nubrėžę jo pirmtakai. Kaip tikras mokslininkas, jis prieidavo prie kiekvieno eksperimento logiškai ir su dideliu tikslumu, kruopščiai užrašinėdamas ką išsiaiškinęs. Senųjų laikų alchemikai metų metus grabinėjosi aplinkui, nesuvokdami ką iš tikrųjų darą, o Niutonas į šį darbą žvelgė sistemiškai.

Kitas didelis skirtumas tarp Niutono ir jo pirmtakų tas, kad jam niekad nerūpėjo pasigaminti auksą. Vienintelis jo alcheminių studijų tikslas buvo sužinoti tai, ką jis manė esant paslėptais pagrindiniais dėsniais, valdančiais visatą. Jis galbūt ir nesuvokė, kad prieis prie gravitacijos teorijos per alchemiją ir kitas okultizmo praktikas, bet tikrai manė egzistuojant kažkokį pagrindinį dėsnį ar užslėptas senovės žinias ir užsibrėžė viską išsiaiškinti savo tyrimais.

Proveržis nuo alchemijos atėjo, kai stebėdamas medžiagas savo tiglyje jisai suprato, kad šios veikiamos kažkokių jėgų. Matydavo atskiras dalelytes savitarpiškai traukiamas, o kitas — atstumiamas savo kaimynių, nors nebūdavo tarp šių jokio fizinio sąlyčio ar apčiuopiamo ryšio. Kitaip tariant, jis alchemiko tiglyje išvydo poveikį per atstumą. Tuomet pradėjo suvokti, kad šitaip galėtų veikti ir gravitacija ir kad tai, kas vyksta tiglio mikrokosme bei alchemiko ugnyje, gali vykti taip pat ir makrokosme — planetų ir saulių pasaulyje.

Bet reikštasi ir kitų okultinių įtakų. Nuo XVII amžiaus aštunto dešimtmečio vidurio, kai Niutonas buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį, iki pat savo mirties 1727-aisiais jis buvo apsėstas religijos ir daug metų praleido tyrinėdamas Bibliją. Mat manė, kad visų tikrų mokslo žinių ištakos eina iš senovės žmonių, aprašytų Senajame Testamente, ir Saliamoną laikė pačiu didžiausiu autoritetu.

Niutonas karalių Saliamoną vadino „didžiausiu pasaulio filosofu”, metų metus studijavo Saliamono šventyklos sumanymą, aprašytą Senojo Testamento Ezekielio knygoje.

Iš pradžių pastatyta apie 1000 m. pr. Kr. vietoje, jau tuomet šventoje žydams, Saliamono šventykla buvo pats švenčiausias išminties ir tikėjimo simbolis dar seniai prieš tai, kai Niutonas pateikė savo asmeninę jos interpretaciją. Beveik nuo jos pastatymo laiko iki Švietimo epochos, didesniąją trijų tūkstančių metų dalį vėliau ji buvo tokia pat garbinama kaip ir piramidės ar Stonhendžas — ištikimų šiuos pastačiusiems pagonių.

Niutonas manė, kad Saliamonas savo šventyklos projekte užkodavęs senovės žmonių išmintį, sudarančią Senojo Testamento esmę. Dar daugiau, jis manė, kad analizuodamas Bibliją, naudodamasis Saliamono grindų planu kaip raktu, galėtų išpranašauti ateities įvykius. Pasak Niutono, tas brėžinys sudaro šabloną: šventyklos matmenys ir geometrija suteikia raktą laiko trukmėm ir didžiųjų Biblijos pranašų (ypač Ezekielio, Jonos ir Danielio) ištarmėm.

Derindamas šį grindų planą su savosiomis Šventojo Rašto interpretacijomis, Niutonas galėjo pateikti detalias „alternatyviosios pasaulio chronologijos” apybrėžas. Prie šių jis priskyrė datas tokių įvykių kaip Antrasis Kristaus atėjimas ir Paskutinio teismo diena.

Tačiau Saliamono šventyklos konfigūracija padėjo Niutonui ir kitaip. Jis aprašė senovės šventyklą kaip „...ugnį aukoms atnašauti, [kuri] amžinai degė šventosios vietos viduryje“ ir įsivaizdavo šventyklos centrą kaip svarbiausią ugnį, apie kurią rinkdavosi tikintieji. Tokią sąrangą jis vadino prytaneum72.

Ugnies šventyklos su jos viduryje ratu aplink liepsną susėdusiais sekėjais vaizdinys veikė kaip dar viena paskata jam formuojant savąją visuotinės gravitacijos koncepciją. Raktas suprasti šiai minčiai yra tas, kad, užuot paprasčiausiai regėjęs šviesos spindulius, sklindančius nuo ugnies aplinkui, Niutonas galbūt juos įsivaizdavęs kaip jėgą, traukiančią sekėjus centro linkui. Šioje schemoje paralelės tarp Saulės sistemos ir šventyklos akivaizdžios: planetas simbolizuoja sekėjai, o šventyklos ugnis (kai kada vadinama „ugnimi pasaulio centre”) — tai Saulės modelis.

Derindamas su jėgų sąveika, kurią jis matęs savo tiglyje, ir savo išaiškintu atvirkštinio kvadrato dėsniu, Niutonas galėjo pasiūlyti idėją, kad esama nematomos jėgos, kuri veikia tarp visų objektų ir kurios galia mažėja, tiems objektams tolstant vienas nuo kito. Kaip ši jėga kinta, priklauso nuo to paties atvirkštinio kvadrato dėsnio.

Visos šios įtakos kartu su eksperimentais, kuriuos Niutonas atlikinėdavo savo patalpose, ir planetų bei kometų stebėjimais padėjo jam įsitikinti savosios teorijos teisingumu. Šis darbas apsivainikavo Principia, nūnai vertinamu kaip svarbiausias apskritai kada nors parašytas mokslinis traktatas. Tačiau ironiška, kad ši knyga atsirado ne tik dėl Niutono mokslinio genijaus, bet taip pat ir iš jo manijos okultizmui bei senovės žmonių išminčiai.

Izaokas Niutonas buvo labai nemalonus žmogus, kuriam paliko randus nelaiminga vaikystė. Tėvas pasimirė prieš jam gimstant, o motina, su kuria buvo labai artimas, antrąsyk ištekėjo ir paliko jį trejų metų pas senelius. Jis niekad neatsigavo nuo šios — jo akimis — atstumties ir tapo intravertišku ir atsiskyrėlišku individu, kuriam, kaip paaiškėjo, buvo beveik neįmanoma įgyti draugų.

1692-aisiais Niutonas, būdamas penkiasdešimties, patyrė nervų pakrikimą. Tai įvyko po giliausio jo įsitraukimo į okultizmą ir nutrūkus homoseksualiam meilės ryšiui su Nikolia Fatijumi diu Diuiljė. Niutonas bemaž iškart atsižadėjo mokslo. 1696-aisiais jis paliko savo namus Kembridže ir persikėlė į Londoną. Tapo karališkosios monetų kalyklos Londono Taueryje tvarkytoju ir pasiuntė daug žmonių į kartuves už drožlių vagystes (nurėžę smulkias dalelytes nuo monetų, sulydydavo šias į sidabrą ar auksą). Taip pat buvo išrinktas Parlamento nariu nuo Kembridžo universiteto ir labai praturtėjo. Isteblišmento figūra, išgarsėjęs ir šlovinamas dėl nuopelnų mokslui bei valstybei, Niutonas ir toliau, iki pat savo mirties, slapčia kaip ir Sergėtojai, domėjosi okultizmu.

Daugiau galima pasiskaityti: Isaac Newton: The Lašt Sorcerer, Michael White, „Fourth Estate”, 1997.

Juodojo Sfinkso ordinas

Kaip ir Sergėtojai, Juodojo Sfinkso ordinas — pramanytas. Tačiau abi organizacijos pagrįstos realiomis slaptomis draugijomis ir okultinėmis grupuotėmis, egzistavusiomis daugelį šimtmečių.

Žymiausios iš jų — frankmasonai ir tamplieriai. Kitoms priklauso iliuminatai, rozenkreiceriai ir — naujesniaisiais laikais — magiškasis Auksinės Aušros ordinas. Greitomis paieškojus „Google”, galima aptikti egzistuojant daugelį keistų ir neaiškių slaptų draugijų. Didžiumą jų sudaro nekenksmingi fantazuotojai, bet sąmokslo teorijos tvirtina, kad tokios grupuotės kaip iliuminatai ir frankmasonai iš tikrųjų esančios agentūros šešėlinių asmenybių, kurių rankose sutelkta reali valdžia, žmonių, kurie kontroliuoja šiuolaikinio pasaulio finansinius ir politinius svertus.

Daugiau galima pasiskaityti: Secret Societies, Niek Harding, „Pocket Essentials”, 2005.

Karališkoji draugija

Iš pradžių žinoma kaip „Nematomoji kolegija”, Karališkoji draugija pradėjo gyvuoti 1648-aisiais Vodemo koledže (Wadham College), Oksforde. Tais laikais ji buvo ne daugiau kaip neformalus akademikų sambūris, sutelktas draugėn uždegančios pripažinto matematiko Džono Vilkinso (John Wilkins) asmenybės. Tarp steigėjų buvo tokie šviesuoliai kaip Robertas Boilis, Henris Oldenbergas (Henry Oldenburg) ir astronomas bei vyskupas Setas Vordas (Seth Ward).

1659-aisiais draugija persikėlė į patalpas Londone (Grešamo koledže), ir po trejų metų jai suteikta karaliaus Karolio II — kuris buvo uolus mokslo ir filosofijos rėmėjas — privilegija. Nuo tuomet ji vadinama Karališkąja draugija.

1672-aisiais, dešimtmetį po oficialaus draugijos įsteigimo, jos nariu tapo Izaokas Niutonas. Iki tada Karališkajai draugijai jau priklausė kai kurie iš žymiausių ano meto mokslavyrių, įskaitant Semiuelį Pepį (Samuel Pepys), Kristoferį Vreną (Christopher Wren) ir Robertą Huką.

Karališkosios draugijos kompetencija buvo studijuoti tai, kas tuomet buvo vadinama gamtos filosofija (o dabar apibrėžiama kaip „mokslas”), ir šiuo tikslu nariai atlikinėdavo eksperimentus bei demonstracijas, skaitė savo darbus bendruose susirinkimuose ir skelbė kai kuriuos iš pirmųjų žinomų mokslinių referatų. Tuo pat metu daugelis narių domėjosi dalykais, kurie nūdien būtų laikomi okultiniais, ir esama įrodymų, atskleidžiančių, kad kai kurie iš jų buvo stipriai susiję su frankmasonais ir tamplieriais.

Šie mokslo pirmeiviai, įskaitant ir kai kurias įžymiausias šios epochos pavardes — Izaoką Niutoną, Robertą Boilį, Robertą Huką — gyveno dvilypį gyvenimą. Nors iš toliau atrodydavo kaip tradiciniai filosofai ir mokslo tyrinėtojai, bet už uždarų durų jie godžiai domėdavosi alchemija, astrologija ir kitais okultizmo tradicijos aspektais.

Daugiau galima pasiskaityti: The Invisible College: The Royal Society, Freemansotiry and the Birth ofModern Science, Robert Lomas, „Headline”, 2003.

Šeldono teatras

Jis buvo suprojektuotas Kristoferio Vreno. Statybos darbai prasidėjo 1664-aisiais ir buvo baigti 1668-aisiais. Iš pradžių pastatytas kaip Oksfordo universiteto dalis ir naudotas paskaitoms bei ypatingiems renginiams, šiandien jis atviras publikai ir yra koncertų bei konferencijų vieta. Teatras stovi labai arti Radklifo kameros, Bodlio bibliotekos ir Hertfordo koledžo, o jo pamatai bemaž tikrai susiję su legendiniais tuneliais, vėduokle nusidriekiančiais į šalis iš po Bodlio. Tačiau iš tikrųjų Kristoferis Vrenas nepranešė aptikęs keistą labirintą, kai buvo klojami pamatai.

Skitalė ir kriptografija

Esama dviejų būdų, kokiais gali būti naudojami kodai. Jie vadinami steganografija ir kriptografija. Steganografija — tai fizinis pranešimo maskavimas. Žinomiausias to pavyzdys ateina iš Herodoto raštų, kuriame jis aprašo kodavimo metodą, naudotą perso Histiajo. Kalbama, Histiajas neva nusiuntęs Mileto tironui Aristagorui pranešimą, ištatuiravęs šį vieno vergo skalpe ir palaukęs, kol tam ataugs plaukai. Tuomet jis pasiuntė vergą pas Aristagorą, nurodydamas nuskusti žmogui galvą.

Išradingas šios idėjos variantas buvo skitalė, pirmą sykį panaudota graikų karvedžių. Pranešimas būdavo parašomas ant papiruso bet kaip sumaišytomis raidėmis ar žodžiais. Apvyniojus šį apie lazdelę, tekstą būdavo galima perskaityti lazdelės ilgiu. Tuomet pranešimas būdavo išsiunčiamas be lazdelės. Gavėjas turėdavo žinoti originalios lazdelės dydį ir kaip tinkamai apvynioti papiruso ritinį, kad būtų galima atkoduoti pranešimą.

Kriptografija, kur kas lankstesnė kodavimo sistema, nuo ankstyviausių raštijos laikų buvusi labiau mėgstama karo planuotojų, vadų ir vyriausybių. Kalbama, kad Julijus Cezaris buvęs vienas iš pirmųjų karo lauko vadų, naudojęs kodą, kai siųsdavo pranešimus iš savo kampanijos Britanijoje į Romą, pasitelkdamas paprasčiausią iš visų kriptografą, būtent perslinkdamas alfabeto raides trimis vietomis, taigi A tapdavo D, o B — E ir taip toliau. Kodą galėdavo skaityti tiktai žinantieji perslinktį. Šiandien tai atrodo stebėtinai nesudėtinga, bet kadangi tai buvo vienas iš ankstyviausiai naudotų kodų, vien tik šifravimo naujumas padėdavo išsaugoti paslaptį — bent kurį laiką.

Ankstyvųjų viduramžių Europoje kodai tapo nebepopuliarūs, taip pat ir skaitymas bei rašymas, bet Renesanso epochos kariškiai ir filosofai iš naujo atrado šifravimą. Leonardas da Vinčis slėpdavo savo tyrinėjimus, sudarydamas užrašus pasitelkęs veidrodinį raštą. Rodžeris Bekonas buvo apniktas kodų bei šifrų manijos ir tryliktojo šimtmečio viduryje parašė plačiai skaitomą traktatą šia tema, pavadintą Slapti meno kūriniai ir magijos menkystė.

Visapusiškas genijus Leonas Albertis (Leon Alberti), turėjęs labai didelę įtaką Leonardui ir jį įkvėpęs tokioje daugybėje sričių, tapo žinomas kaip „Vakarų kriptografijos tėvas”, nes įdiegė daugelį iš svarbiausių idėjų, kuriomis ir šiais laikais tebesinaudoja tekstų analitikai. Tarp šių išradingų idėjų — dažnio analizė, metodas, naudojamas aptikti ir nustatyti tekste šablonus, kurie paskui suteikia svarbios informacijos apie kodo raktą. Albertis taip pat sukūrė pirmus polialfabetinius šifrus ir ankstyviausią šifravimo ratą, panaudodamas virtinę ratų su išgraviruotais skaičiais ir raidėmis, kuriais būtų galima pakeisti kokio konkretaus teksto raides.

Alberčio idėjas apie polialfabetines kodavimo sistemas toliau rutuliojo vokiečių mokslininkas Johanas Tritemijus (Johannes Trithemius), kuris 1518-aisiais paskelbė veikalą Polygraphiae. O Alberčio šifravimo ratai buvo perimti Tomo Džefersono (Thomas Jefferson), kuris panaudojo sudėtingą dvidešimt šešių jų komplektą sukurti kodavimo mašinai, naudotai nuo devynioliktojo šimtmečio pradžios iki tol, kai jos 1942-aisiais atsisakė amerikiečių kariškiai.

Galbūt garsiausia šių laikų kodų istorija — tai mašina „Enigma”, šifravimo įrenginys, sukurtas prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią vokiečių, koduoti karo lauko operacijoms ir susižinoti su savo povandeniniais laivais. Perlaužti kodą sąjungininkams tapo didžiausios svarbos operacija ir paskatino sutelkti specializuotą britų kriptografininkų bei matematikų brigadą Bletčli Parke, Bakingamšyre. 1940-ųjų balandį jie pradėjo iššifruoti „Enigmos” siunčiamus pranešimus ir toliau veikė per visą karą. Jų darbas ne tik išsaugojo tūkstančius sąjungininkų gyvybių, bet ir labai paspartino pirmo kompiuterio sukūrimą. Svarbiausia, buvo sukonstruota mašina, pavadinta „Colossus” — šiam projektui vadovavo Alenas Tiuringas (Alan Turing) ir grupelė šifrų analitikų, kurie tapo pirmaisiais pasaulio kompiuterių specialistais, pagrindę kelią masinei pokarinei kompiuterizacijos plėtrai. Todėl nenuostabu, kad nuo pat tada kompiuterio raida buvo tvirtai susijusi su kodais. Iš kriptografininkų išmoktos pamokos ir šiandien turi didelę svarbą verslui bei mokslui, ir kriptografija tebeišlieka vertinga priemone karo strategams bei politikams.

Daugiau galima pasiskaityti: The Code Book, Simon Singh, „Fourth Estate”, 2004.

Virpulių Malūno upokšnis

(The Thrill Mill Stream)

Virpulių Malūno upokšnis egzistuoja kaip ir buvo aprašytas Ekvinokcijoje, bet šiomis dienomis tėra blankus ankstesniojo srauto šešėlis. Tai nedidelis Temzės intakas, viduramžiais jis plaukė kaip atviras vandentakis per Oksfordo centrą ir buvo mažų laivų magistralė. Devynioliktojo šimtmečio viduryje Virpulių Malūno upokšnis tapo toks užterštas, jog daugmaž buvo atviras nuotėkų kolektorius. Kaip keliantį pavojų sveikatai jį galiausiai nuspręsta nukreipti po žeme ir užstatyti.

Tiek istorija apie T. E. Lorensą, tiek apie Viktorijos laikų skeletus, paminėtos Ekvinokcijoje, tikros, bet, kiek man žinoma, slapto įėjimo į požeminį labirintą per Virpulių Malūno upokšnį nėra.

Džonas Vikinsas

(John Wickins, 1643 — 1719)

Izaokas Niutonas susipažino su Džonu Vikinsu aštuoniolika mėnesių po to, kai atvyko į Šv. Trejybės koledžą Kembridže, ir juodu greitai tapo kambario draugais. Vikinsas, Mančesterio vidurinės klasikinės mokyklos direktoriaus sūnus, įstojo į Šv. Trejybės koledžą 1663-iaisiais. Pasak jo paties prisiminimų, pasivaikštinėdamas sutikęs Niutoną, kuris atrodė nelaimingas ir vienišas, juodu užmezgę pokalbį ir netrukus aptikę turį daug ką bendra.

Tai viena iš didžiausių Niutono gyvenimo paslapčių. Nors jis ir Vikinsas daugiau nei du dešimtmečius dalijęsi tais pačiais apartamentais, Vikinsas beveik nepalikęs jokių užrašų apie artimą jųdviejų ryšį. Juodu išsiskyrė 1683-iaisiais susipykę ir nepaisant to, kad Vikinsas gyveno dar trisdešimt šešerius metus, dvejetas vyrų niekada daugiau nesusitiko.

Daug metų Vikinsas dirbo Niutono asistentu. Reguliariai perrašinėdavo eksperimentų užrašus ir padėjo įrengti aparatūrą bei stebėti tyrimus. Jųdviejų kambariai tapo ir darbo laboratorija. Iš pradžių ši buvo nuklota dokumentais ir paprastais savadarbiais optiniais instrumentais, bet vėliau buvo prigriozta krosnių ir chemikalų butelių. Palikęs koledžą, Vikinsas tapo dvasininku, vedė ir sukūrė šeimą. Daug metų po to, kai juodu išsiskyrė, Niutonas nusiuntė Vikinsui paką Biblijų, kad šias išdalytų savo ganomiesiems Stouk Edite, netoli Monmauto. Vienintelė kita išlikusi jųdviejų korespondencija — daug metų vėliau parašytas laiškas, kuriame Vikinsas prašė savo kadaise buvusį kambario draugą vėl padovanoti Biblijų.

Kristoferis Vrenas

(Christopher Wren,1632–1723)

Kristoferis Vrenas, 1673-iaisiais pakeltas į riterius, neginčijamai buvo žymiausias anglų eruditas. Vos tik gimęs jis atsidūrė didelės privilegijos terpėje — jo tėvas buvo karaliaus kapelionas, ir Vrenas užaugo žaisdamas su būsimuoju monarchu Karoliu II.

Kristoferis Vrenas geriausiai prisimenamas kaip architektas. Jis yra suprojektavęs daug įžymių, į akis krintančių Londono objektų, tarp jų ir šiuolaikinę Šv. Pauliaus katedrą, Karališkąją biržą ir „Drury Lane” teatrą. Jis taip pat buvo meistriškas menininkas, matematikas ir puikus astronomas, paskirtas į Oksfordo universiteto Astronomijos katedrą profesoriumi. Persikėlęs gyventi į Londoną, tapo vienu iš pirmųjų Karališkosios draugijos narių ir per savo kontaktus su karaliumi Karoliu II daug nuveikė keldamas draugijos prestižą.

XVII amžiaus septintą dešimtmetį Vrenas atliko vienus iš ankstyviausių kraujo perpylimų (visiškai nesėkmingai) ir tyrinėjo judėjimo dėsnius, vėliau įkvėpusius Izaoką Niutoną patį eksperimentuoti. Jis buvo vienas iš nedaugelio Niutono gerbiamų žmonių ir pastarasis viešai pripažino esąs skolingas vyresniajam kolegai. Vrenas mirė 1723-iaisiais, devyniasdešimties metų amžiaus, ir tapo pirmuoju palaidotu Šv. Pauliaus katedroje.

Daugiau galima pasiskaityti: On A Grander Scale: The Outstanding Career of Christopher Wren, Lisa Jardine, „Harper Collins”, 2003.

Iliustracijų sąrašas

Alchemikas (Topfoto/Roger Viollet)

Niutonas (Topfoto/Roger Viollet)

Šeldono teatras (Topfoto/Image Works)

Bodlio biblioteka (Topfoto/Woodmansterne)

Vrenas (Topfoto)

Boilis (Topfoto/RHR)

Hipatija (Topfoto/ARPL)

Astrologija ir kūno organai (Topfoto/Fortean)

Karališkoji draugija (Topfoto/Hip)

Padėkos

Daug žmonių padėjo palydėti šią knygą nuo sumanymo iki spaudos. Norėčiau padėkoti savo agentei Keroki Bleik (Carole Blake), kuri įžvelgė kažką gera pradiniame rankraštyje ir pateikė šį pasauliui. Taip pat norėčiau pareikšti padėką visam „Blake Friedman” — geriausios pasaulyje literatūrinės agentūros — kolektyvui.

Nuoširdi padėka kai kuriems geriems draugams, teikusiems patarimų dėl knygos, kai ši dar buvo daugelyje juodraštinių variantų: Timui Aleksanderiui (Tim Alexander), Kevinui Deiviui (Kevin Davies), Deividui Maičiui (David Michie), Karenai bei Džuljanui Džonsonams (Karen and Julian Johnson) ir Žiuliui Votsonui (Jules Watson). O labiausiai noriu padėkoti už milžinišką pagalbą savo žmonai Lizai, kuri nuo anksčiausios siužeto koncepcijos iki galutinės redakcijos išsakydavo idėjas, kritiką ir neįkainojamus komentarus.

Apie autorių

Maiklas Vaitas (Michael White) buvo profesionalus muzikas, mokslinis paskaitininkas, laikraščio apžvalgininkas, žurnalo GQ mokslinis redaktorius ir „Discovery” kanalo serijų Neįmanomumo mokslas konsultantas.

Pirmą kartą publikuotas 1991-aisiais, dabar jis — autorius 25 knygų, tarp jų ir tokių tarptautinių bestselerių kaip Stivenas Hokingas: gyvenimas moksle, Leonardas: pirmasis mokslininkas ir Tolkienas: biografija.

1998-aisiais Jungtinėse Valstijose buvo apdovanotas „Bookman“ premija už geriausią mokslo populiarinimo knygą — Niutono biografiją Paskutinis burtininkas. 2002-aisiais nominuotas prestižinei „Aventis” premijai už Varžovus, o jo Karo vaisiai 2006-aisiais įėjo į ilgąjį pristatytų apdovanojimui knygų sąrašą.

Jis — Kertino universiteto garbės mokslinės tarybos narys, su žmona ir keturiais vaikais gyvena Perte, Australijoje. Ši knyga — jo pirmasis romanas.

Dėl daugiau informacijos kreiptis į Maiklo Vaito tinklalapį adresu michaelwhite.com.au Išnašos

Kasmetinė rugsėjo 1-ąją Oksforde rengiama Sent Džailzo (angl. St Giles — Egidijaus vardo for­ma) mugė su liaudies eitynėmis, atrakcionais ir pan. ir to pat vardo aikštė. (Čia ir toliau paaiškinimai vertėjo.)

Balliol (Colledge) — Beiliolio koledžas, vienas iš žinomiausių Oksfordo universiteto koledžų, įsteigtas 1263 m. ir pavadintas jo įkūrėjo Džono de Beiliolio (John de Balliol) vardu.

Angl. Eighth avenue ir The High (The High Street) — Oksfordo gatvės.

Arthur Rackham (1867-1939) — britų dailininkas, išgarsėjęs savo iliustracijomis knygoms, ypač vaikiškoms, litografijos darbais.

Taip iš pradžių vadintas Niujorkas, 1624 metais olandų įkurta prie Hadsono upės žiočių gyvenvietė, kurią pervadino 1664 m. užgrobę britai.

San Luis Obispou — pietvakarinės Kalifornijos miestukas į šiaurės vakarus nuo Santa Barbaros.

Hubble, Edwin Powel (1889-1953) — amerikiečių astronomas.

Kelio numeris. Pirma raidė reiškia jo svarbą, šiuo atveju I (Interstate) — magistralė, jungianti kelias valstijas.

Taip Kembridžo universitete vadinami matematikos profesoriai — pagal šios katedros [steigėją (1663) ir fundatorių Henrį Luką (Henry Lucas), parlamento narį nuo Kembridžo universiteto. Savo tes­tamente, be paliekamų lėšų, jis nurodė sąlygą, kad šios katedros nariai nedalyvautų jokioje bažnytinėje veikloje ir nepriimtų bažnytinių įšventinimų, kaip buvo įprasta tais laikais visiems Kembridžo universiteto profesoriams.

Michael Maier (1568-1622) — vokiečių alchemikas, gydytojas, poetas ir mistikas, kurį laiką dirbęs Anglijos karaliaus Jokūbo I dvare.

Liuli, Ramon (1232/33-1315/16) — ispanų (katalonų) mistikas, poetas ir misionierius.

Fludd, Robert (1574-1637) — įžymus anglų rozenkreiceris, gydytojas, Paracelso sekėjas, astro­logas ir mistikas.

Bohme, Jacob (1575-1624) — vokiečių filosofas mistikas.

Senovinė išmintis (lot.)

Matematikos principai (lot.)

Barrow, Isaac (1630-77) — anglų teologas, mokslininkas, matematikas.

Adeptas — (adeptus (lot.) — pasiekęs, įgijęs žinojimą) — asmuo, žinantis sektos, religijos, mokslo ar kokias nors kitas paslaptis. Taip senaisiais laikais vadinti ir alchemikai.

Heinrich Cornelius Aggrippa von Nettesheim (1486–1534) — žydų kilmės vokiečių gydytojas, filosofas, alchemikas ir magas, garsus jo veikalas „Okultizmo filosofija”.

Ashmole, Elias (1617–92) — britų antikos istorijos, meno ir archeologijos tyrinėtojas, kurio vardu pavadintas Oksfordo universiteto šių sričių muziejus, įsteigtas 1683 m.

Dee, John (1527–1608) — anglų matematikas, alchemikas ir astrologas, karalienės Elžbietos I favoritas.

Gyvybės eliksyras (lot.).

Hermes Trismegistus — viduramžiais sulotynintas, per antikos graikus atėjęs senovės egiptiečių dievo Toto — legendinio autoriaus veikalų apie alchemiją, astrologiją ir magiją — pavadinimas.

Fotografijos metodas, kai koks nors objektas fotografuojamas tamsiame kambaryje, filmą ekspo­nuojant ultravioletinėje šviesoje, kuri gaunama nuo elektronų ir jonų sąveikų elektros lauke. Fotografijoje išryškėja šviesus, žėrintis apvadas, supantis objekto apybrėžas (pagal XX amžiaus rusų elektrikus S. D. ir V. K. Kirlianus).

Viena iš pagrindinių centrinės Londono dalies gatvių, jungianti Vest Endą su Sičiu (pažodžiui reiškia „pakrantę“; senaisiais laikais ji driekėsi palei pat Temzės upę).

Vienas iš skurdžiausių Londono Ist Endo rajonų.

Likęs neišaiškintas nusikaltėlis, XIX amžiaus pabaigoje nužudęs keliolika moterų.

Auden, Wystan Hugh (1907-73) — britų kilmės amerikiečių rašytojas ir literatūros kritikas, išgarsėjęs eilėraščių rinkiniais Mirties šokis (1933) ir Dvilypis žmogus (1941).

National Aeronautics and Space Administration — Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija (angl.).

Oksfordo universiteto leidykla

Angl. Radcliffe Camera arba Radcliffe Science Library — taip vadinama mokslinė Radklifo bib­lioteka, Bodlio bibliotekos filialas, pavadintas jo įkūrėjo (John Radcliff) vardu.

Acolutos (gr. — palydovas, tarnas) — dvasininko diakono ir lektoriaus laipsnis, bet šiaip gali reikšti ir artimą sekėją, mokinį.

Oksfordo universiteto koledžų sportininkų apranga mėlyna.

Internetinis kalendorius

Asymetrical Digital Subscriber Line — asimetrinė (kai priėmimo ryšys greitesnis už siuntimo) skaitmeninė abonentinė laidinė linija (angl.) — stambiausia Jungtinėje Karalystėje tarnybinė stotis (serveris), aptarnaujanti interneto ryšiu individualius vartotojus.

Interneto vartotojo asmens tapatybės kodas

T. y. Midlsekso, Esekso, Kento, Sarėjaus grafystės, iš dalies įeinančios į Didžiojo Londono (Greater London) sudėtį, kai kada prie jų priskaičiuojamos ir Hardforšyro ir Sasekso grafystės.

JAV Naujosios Meksikos valstijos miestas, kuriame 1908-aisiais neaiškiomis aplinkybėmis buvo nušautas buvęs šerifas Petas Garėtas (Pat Garrett), manoma, savo priešų už nusikaltėlių persekio­jimo veiklą.

Charles Manson (g. 1934) fanatiškos religinės sektos vadeiva ir masinis žmogžudys, tarp kitų 1969-aisiais nužudęs ir lenkų kino režisieriaus Romano Polanskio (Roman Polanski) žmoną aktorę Šeron Teit (Sharon Tate), ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Jungtinės Karalystės slaptoji žvalgybos tarnyba (Santr. MI — Military Intelligence — karinė žvalgyba).

William Heytesbury (apie 1313-72/73) — filosofas, logikas ir matematikas, taikė loginius me­todus dalumo kontinuumo ir kinematikos srityse.

Richard Swineshead (apie 1320-apie 1350) — logikas ir gamtos mokslų filosofas, svarbiausias veikalas „Skaičiavimo knyga“ (Liber Calculationem).

John Dumbleton (?-apie 1349) — logikas ir gamtos mokslų filosofas. Svarbiausias veikalas — „Logikos ir gamtos mokslų filosofijos kompendiumas“ (Sumina logicae et philosophiae naturalis).

Kavinukių tinklas Jungtinėje Karalystėje.

Centre Point — 33-jų aukštų administracinis pastatas centrinėje Londono dalyje.

Nusikaltimo vietoje (lot.), šiuo atveju — pasimylėjimo metu.

Brian Eno (Brian Peter George St. Jean le Batiste de la Šalie Eno, gim. 1948) — britų elektroninės muzikos kūrėjas ir atlikėjas.

Vienas iš Oksfordo universiteto koledžų, įsteigtas 1870 m.

Angl. „Domesday Book“ — Anglijos žemės nuosavybės aprašymo (kadastro) knyga, sudaryta 1086-aisiais Vilhelmo Nukariautojo ir laikyta pagrindiniu dokumentu bylose dėl nekilnojamojo turto.

Guy Fawkes — „Parako sąmokslo“ (1605 11 05), kataliko surengto kėsinantis nužudyti karalių Jokūbą I, vadeiva. Sąmokslas sužlugo.

„Marks and Spencer“ — firminių universalinių parduotuvių, prekiaujančių daugiausia drabužiais ir maisto produktais, tinklas.

Massachusetts Institute of Technology — Masačūsetso technologijos institutas.

Roger Sperry (1913-1994) — amerikietis neurobiologas. 1981-aisiais apdovanotas Nobelio pre­mija už smegenų struktūros ir funkcijos tyrimus.

Populiariai šitaip vadinamas (angl. Caltech — California Institute of Technology) Kalifornijos technologijos institutas.

Waugh, Evelyn Arthur Saint John (1903-1966) — britų rašytojas, savo satyriniais romanais išjuokęs aukštuomenę.

Ivlino Vo romano Pakartotinis apsilankymas Braidshede: šventi ir bedieviški kapitono Čarlio Raiderio prisiminimai personažas, aristokratų Flaitų šeimos atžala.

Nuo žodžio „jupis“ (yuppie) — pajuokiamos jaunų verslininkų ar finansininkų, sėkmingai darančių karjerą, pravardės (santrumpa iš angl. „young urban professional“ — „jaunas miesto profesio­nalas“).

Amerikiečių roko grupė, susibūrusi praeito šimtmečio 8-ojo dešimtmečio pradžioje.

Desertinis patiekalas — kremas su padegintu cukrumi (pranc.).

Šios populiarios roko grupės pavadinimas išvertus lietuviškai — „Riedantys akmenys“.

Britų valstybės saugumo tarnyba

Mat angl. „geltona“ (yellow) sudaro 6, o „raudona“ (red) — 3 raidės.

Personažas iš populiaraus animacinio televizijos serialo „Simpsonai“ — neva labai protingas šeimos galva.

Lawrence, Thomas Edward (1888-1935) — žinomas kaip „Arabijos Lorensas“, britų kariškis, avantiūristas ir rašytojas, vadovavęs arabų sukilimui prieš turkus (1916-1918) ir vėliau aprašęs savo nuo­tykius knygoje Septyni išminties stulpai (1922).

Angl. Parsons Pleasure — Pastoriaus Malonumas.

Iki pasimatymo (pranc.).

Kalbama apie Millbank Tower (Milbanko bokštą) — modernų trisdešimt keturių aukštų pastatą, vieną iš aukščiausių Londone. Jame įsikūrę karinio pramoninio koncerno „Vickers“, taip pat Nacionalinės ekonominės plėtros tarybos (National Economic Development Council) biurai ir kitos valstybinės įstaigos.

Turimas galvoje velnias — Liuciferis (iš lot. „Nešantysis šviesą“).

Orig. pavadinimas Brief Encounter — anglų kino režisieriaus Deivido Lyno (David Lean) filmas

Barnum, Phineas Taylor (1810–1891) — JAV šoumenas, įsteigęs „Didžiausią pasaulyje šou” (1871), kuris po susijungimo (1881) su didžiausiu savo konkurentu (Bailey) tapo „Barnemo ir Beilio cirku.

Paslapčių paslaptys (lot.).

Kažkas panašaus į nūdienos fiziką

Pritanėjas — viešas pastatas graikų miestuose, kur posėdžiaudavo aukščiausieji pareigūnai, vadinti pritanais (lot.-gr.).