Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.
Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.
Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.
Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.
Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.
El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.
Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.
Ellen Sussman
French Lessons
© Ellen Sussman, 2011. By arrangement with the Author. All rights reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2012
© Leidykla VAGA, 2012
ISBN 978-5415-02-307-3
Džilijanai ir Sofi, paryžietėms mano mergaitėms,
ir Nilui, mano meilei.
Mokytojai
Žėrintys saulės spinduliai pabiro vidun pro prancūzų kalbos mokyklos Vivre à la Française langus. Pastaruoju metu lijo ištisas dienas, net ištisas savaites, todėl staiga pro debesų properšą švystelėjusi saulė privertė visus, tūnančius niūriame kabinete, akimirką stabtelėti ir pasisukti veidu į šviesą. Rytas dar visai ankstyvas, žmonės iki galo neatsibudę, tik jauna moteris sumurma: Bonjour, soleil. Nikò nusišypso. Tada trinkteli durys ir visi tarsi pabudę ūmai sujuda sukruta. Nikò mirksėdamas apsidairo, tikisi išvysti kokį nors ženklą, pranešantį apie tai, ką jis jau ir taip žino: kai kas pasikeitė. Ir ne vien dėl saulės. Taip pat ir dėl dienos, kuri vėl nauja ir daug žadanti. Atrodo, kiekvienas kabineto kampelis nušvito maudydamasis saulės spinduliuose. Net pamėkliška mergina šypteli Nikò puse lūpų, tiesdama jam iš už stalo lapą su darbotvarke.
Žinoma, šiandien pamoka iš tiesų žada kai ką nauja – Džousę Felton. Jam patinka vardo skambesys. Toks amerikietiškas – jau įsivaizduoja šviesiaplaukę mergaičiukę į uodegą surištais plaukais, pasiruošusią užkariauti Paryžių. Jo Paryžių. Jis parodys jai, kaip tai padaryti. Nikò susikiša į užpakalinę kelnių kišenę spausdintą lapą su mokinės vardu ir pamokos detalėmis – pradžios laiku, trukme, prancūzų kalbos lygiu ir pastaba, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Laikas susitikti kavinėje su Šantale.
Nikò išeina iš kalbų mokyklos į rue de Paradis. Prieš pasukdamas į kavinę ant kampo jis nužvelgia gatvę priešinga kryptimi. Kažkas patraukė dėmesį – atodūsis, sušnarėjęs apdaro audinys, nuoga ranka. Prisimerkęs nuo saulės jis gatvės gale pamato du žmones. Moteris spaudžia vyrą prie pastato sienos. Nuogos tatuiruotos jos rankos it žaibai zigzagais laksto jo įdegusiu kūnu, gniaužia pečius. Ji pasilenkia ir įsisiurbia jam į lūpas ilgu bučiniu. Kažkas išsmunka pro duris Nikò už nugaros ir atsitrenkia į jį.
– Atleiskite, – sako jis ir pasitraukia.
Nikò vėl pasižiūri į porelę. Moteris palengva nueina. Vyras persibraukia ranka per plaukus ir patraukia prie Nikò. Tai Filipas. Nikò pirmiausia šauna mintis apie Šantalę – įdomu, ar ji matė bučinį? Jis meta žvilgsnį į kavinę – Šantalė jau čia, ji sėdi įsitaisiusi lauke prie staliuko ir skaito knygą. Nikò giliai įkvepia.
Po sekundės ir Filipas prisiartina, baksteli jam į ranką.
– Vėluoju, žmogau, – prancūziškai sako Filipas. – Užsakyk man espreso.
– Bus padaryta, – pažada Nikò.
Filipas neria į kalbų mokyklą ir durys jam už nugaros užsiveria.
Nikò, Filipas ir Šantalė drauge geria kavą pirmadieniais ir penktadieniais, mokykloje pasiėmę jiems pamokoms paskirtas užduotis. Mokykloje yra ir daugiau prancūzų kalbos mokytojų, jie veda tradicines pamokas, o ne individualius užsiėmimus; dauguma jų – vyresni vyrai ir moterys, regis, nieko bendra neturintys su šia trijule, nors kartais Nikò svarsto, kas jį patį gali sieti su Filipu. Ko gero, vienintelis dalykas – aistra Šantalei.
Nikò nuskuba į kavinę. Iš tolo mato dailią Šantalės kaklo liniją jai palinkus prie knygos, skėtis stovi atremtas šalia, o megztinis tvarkingai užsagstytas. Prisimena ją lovoje praėjusią savaitę, kai juodu pasimylėjo – jos plaukai pasklidę ant pagalvės, kūnas nubertas prakaito lašeliais, bruožai sušvelnėję. Visai kitas žmogus. Jis troško jų abiejų.
Palinkęs pabučiuoja į abu skruostus ir įsitaiso ant kėdės greta. Užuodžia jos kvepalus, kurie kažkodėl primena jam Viduržemio jūrą, ir apima keistas jausmas, tarsi bristų į vėsų vandenį. Apsidairo aplinkui – kavinėje pilna žmonių ir triukšminga, o visi pokalbiai atrodo pernelyg garsūs ir skuboti. Kažkoks vyras šūkteli automobilio vairuotojui, šis atsakydamas užgula garso signalą. Nikò įsivaizduoja kitą kavinę, kur nors Provanse. Važiuokime prie jūros, pasakytų.
Jis nugara pajunta pro debesis išlindusios saulės šilumą. Šantalė pakelia galvą ir pažvelgia į jį, lyg norėtų perskaityti mintis. Jiedviem mylintis ji užsivertė jį ant savęs taip, kad tarp jų neliko nė menkiausio tarpelio. Dabar jis trokšta ją paliesti. Pirma lūpas, kuriose matyti šypsenos užuomina. Jos lūpos putlios ir jis pastebi, kad padažytos. Ar ji visada dažosi lūpas?
– Filipas vėluoja, – sako prancūziškai Nikò. – Netrukus pasirodys.
– Žinoma, – pritaria Šantalė.
– Ar tu ir vėl su tuo amerikiečiu? – klausia jis.
– Paskutinė diena, – paaiškina ji Nikò. – Todėl man truputį liūdna.
– Jis pavogė tavo širdį?
Ji purto galvą.
– Net nebandė.
– O jeigu būtų pabandęs?
– Jis – laimingai vedęs vyras, – sako ji. – Tokių nedaug. Gera bent retkarčiais sutikti.
Nikò įsivaizduoja Šantalę sėdinčią kabriolete greta jo tarsi jauną Katriną Deniov, šaliu persirišusią plaukus, jie jūros pakrantėje, kelias vinguriuoja per žalias kalvas, oras net tirštas nuo levandų aromato.
Pasirodo padavėjas. Jis jaunas, nuobodžiauja ir atsiduoda praėjusios nakties girtuoklystėmis. Nikò norėtų pasiūlyti tam vaikiui traukti namo ir nusimaudyti po dušu. Apsidairęs po kavinę suvokia, kad dauguma klientų taip pat jaunesni už jį. Jam trisdešimt dveji – ir kada gi spėjo pasenti? Nikò užsisako café crème ir puodelį espreso Filipui. Padavėjui nuėjus pamojuoja ranka vaikydamas tvaiką.
– O tu? – teiraujasi Šantalė. – Kas šiandien laukia tavęs?
– Moteris. Nežinau, jauna ji ar sena. Taip pat amerikietė. Prancūzų kalbą moka gerai.
– Tau pasisekė.
– Pasirodo, ji vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoja. Kam prancūzų kalbos mokytojai reikia kalbos mokytojo dienai?
– Visai netrukus sužinosi.
Šantalė užsikiša plaukus už ausų. Ji taip pat atrodo vyresnė nei kėdėse nerimstančios mergaičiukės, kurios maigo mobiliuosius telefonus ir kikena su draugėmis. Nikò išgirsta spigų vienos merginos balsą. Mais non, c’est pas possible! – rikteli ji ir trenkia vaikinui per veidą. Vaikinas palinksta į priekį ir nykščiu perbraukia merginai per lūpas. Nikò nusuka žvilgsnį. Pasižiūri į espresą siurbčiojančią Šantalę. Jai dvidešimt aštuoneri. Palyginti su tomis mergaitėmis, ji – moteris. Ir vėl užsigeidžia ją paliesti. Žiūri į ramiai ant stalo gulinčius jos pirštus. Ji mūvi paprastą sidabrinį žiedą, tokį lengvai galima supainioti su vestuviniu.
Pasisiekęs jos ranką Nikò prisitraukia arčiau savęs. Ant žiedo kažkas išgraviruota. Pagaliau pastebi, kad tai vijoklis apsivijęs jos pirštą.
– Man patinka, – sako jai.
– Tai sulaužytas pažadas, – atsako Šantalė.
Jis laukia, kol ji paaiškins, o jos ranka degina jam delną.
– Filipas jį man padovanojo, – paaiškina Šantalė ir ištraukia ranką.
Nikò pažvelgia kitapus gatvės. Filipo vis dar nematyti.
– Turiu naujienų, – sako. Nori papasakoti, kol nepasirodė Filipas. Pasilenkia ruošdamasis pasidalyti paslaptimi. Dar niekam to nesakė. – Vakar pardaviau savo eilėraščių rinkinį!
– Valio! – šūkteli Šantalė ir išpučia akis. – O aš nė nežinojau, kad rašai eiles!
– Nedaug kam apie tai sakiau. – Iš tiesų savo kūrybines aspiracijas jis buvo atskleidęs tik tėvams, kurie paaimanavę patarė verčiau jau jų išsižadėti ir atsiduoti rimtai karjerai. Todėl vakar ir nepranešė jiems žinios. Be to, nebuvo tikras, ar jiems patiks jo eilės, kai pagaliau perskaitys.
– Apie ką rašai? – klausia Šantalė. Jos veidas nušvinta – štai šita Šantalė ir pakerėjo jį prieš kelias savaites, moteris, kuri išklausė ilgo pasakojimo apie jo pirmąją merginą iš Normandijos ir be galo šiltai pasiteiravo: „Ar ji visada bus tavo didžioji meilė?“ „Ne, – atsakė jis tada. – Tikiuosi, kad ne.“ Nikò nepasakė: „Galbūt tu būsi mano didžioji meilė.“
– Tai eilėraščių ciklas, pasakojantis vis tą pačią istoriją. Berniukas pagrobiamas iš namų. Jo nėra dvidešimt keturias valandas. Kiekvienas eilėraštis – nauja versija to, kas nutinka jam per tas dvidešimt keturias valandas.
– Kas buvo pagrobtas? – klausia Filipas kritęs į kėdę prie jų mažo apskrito staliuko. Savo krepšį jis pasistato ant žemės šalia kėdės.
Nikò pajunta, kaip įsitempia krūtinė – prarado galimybę papasakoti jai daugiau.
– Ar tu buvai pagrobtas? – teiraujasi Šantalė.
– Aš tik apie tai parašiau, – sako Nikò. Kitą kartą jis parodys Šantalei savo eilėraščius. Papasakos istoriją apie savo rūsyje praleistą dieną. Akimirką pajunta siaubą, su kuriuo taip ilgai gyveno. Jis – vaikas, stovintis medinių vyno dėžių bokšto viršūnėje. Oras kvepia žeme, bulvėmis ir vynu. Žiūri pro skylę virš rūsio durelių ir mato kojas policininko, daugybės policininkų, juodi sunkūs jų batai trypia pažliugusį molį. Net dabar, praėjus daugeliui metų, jis nežino, ko bijo labiau: kad jį suras ar kad niekada nesuras.
Apie tą dieną Nikò niekam nepasakojo. Dabar parašė trisdešimt eilėraščių, vis iš naujo kurdamas ir perkurdamas aną savo vaikystės patyrimą. Vakar telefonu jam paskambinusi redaktorė pasakė: „Ši knyga bus dovana mums visiems. Visi esame ką nors tokio patyrę vaikystėje. O tu turi ir prisiminimų, ir lakią vaizduotę. Kiekvieną dieną galima perkurti nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Galiausiai nė patys nebežinome, kas tiesa. Bet juk viskas yra tiesa, ar ne? Tai aibė gyvenimo galimybių per vieną dieną.“
Nikò nežinojo, ką jai atsakyti. Dabar svarsto – ar ši knyga padės jam išsilaisvinti? Po šitiek metų pats patyrimas jau mažai ką reiškia. Tačiau paslaptis pasidarė milžiniška, bjauri ir dvokianti. Jis išsikuopė ją ir sudėjo į eiles. Nejaugi ji tikrai galėjo pavadinti jo eilėraščius mielais? Žadą atimančiais? Nikò norėjo apie tai papasakoti Šantalei.
– Ar tai koks nors detektyvas? Trileris? – klausia Filipas.
– Kas tavęs šiandien laukia? – teiraujasi jo Nikò. Filipas prisidega cigaretę.
– Bof, – atsako jis. – Niekas. Vienuoliktą turiu savo nuolatinę mokinę. Ir daugiau nieko. Klaveras stengiasi mane įsiutinti. Nori manimi atsikratyti, bet atleisti neatleidžia. Todėl vis kartoja, kad neturi man mokinių. Jau kaip mane užkniso ši mokykla. – Filipas išpučia dūmų srovę. Skruostai įdumba, veidas persimaino – akimirką jis atrodo susirūpinęs. Tada nusišypso ir vėl pasidaro gražus ir susitvardęs. Nikò mano, kad jis iš turtingos šeimos, nors vaikšto apsirengęs pigiais marškinėliais ir nudrengtais džinsais.
– Ketini ieškotis kito darbo? – klausia Nikò Filipo.
– Ketinu dėmesį skirti muzikavimui. Turiu įdomesnių užsi-ėmimų nei būti aukle kažkokiai amerikietei mergelei, nesugebančiai išasmenuoti veiksmažodžio „être“.
– Čia jis apie tą su papais, – paaiškina Šantalė.
– Aaa, – numykia Nikò. Filipas guodėsi, kad jei ne krūtys, niekaip neištvertų su ta moterimi dviejų valandų pamokos.
Nikò žiūri į Filipą su Šantale, sėdinčius kitoje staliuko pusėje, ir pastebi, kad kažkas ne taip: Šantalė truputį pasisukusi su kėde nuo Filipo. Nežiūri į jį. Įdomu, ar ji matė Filipą bučiuojantis?
Filipas su Šantale meilužiai ir Nikò tai žino. Vis dėlto sunku tuo patikėti dabar, kai jau praleido su jais šiek tiek laiko. Juodu kaip diena ir naktis. Ir kuo tamsūs Filipo gyvenimo užkaboriai patraukė Šantalę? Bet tada Nikò prisimena, kaip pirmą kartą juos pamatė mokyklos darbuotojų susirinkime. Jie stovėjo kabineto gale prie sienos. Filipas buvo apkabinęs Šantalę, o ši atsišliejusi į jį nugara. Abu atrodė vangūs ir svajingi, lyg visą dieną drauge praleidę lovoje ir tik paskutinę minutę užsimetę drabužius ir atskubėję į susirinkimą. Kol mokyklos direktorius bambėjo kažką apie japonų kalbos mokymo iššūkius, Filipas šnabždėjo Šantalei į ausį, ji užsimerkė, ranka nusliuogė Filipui už nugaros, o lūpos prasižiojo, atrodė, tuoj išleis garsą, pernelyg intymų tokiai viešai vietai. Nikò prisimena pagalvojęs: noriu ją pažinti.
O dabar jie abu žvelgia į jį iš kitos staliuko pusės tarsi kažko laukdami.
– Ar pakankamai intensyviai koncertuoji, užsidirbi pragyvenimui? – klausia Nikò. Jis nieko nenutuokia apie Filipo muzikinę veiklą.
– Vakar vakare patikrinau vieną vokalistę, – sako Filipas. – Tai bent pavarė.
– Todėl tu ją išdulkinai, – pareiškė Šantalė.
Nikò dar niekada nebuvo girdėjęs Šantalės besikeikiančios. Pagaliau Šantalė ir Filipas dėbteli vienas į kitą. Geriau jau manęs čia nebūtų, mąsto Nikò.
– Sapnavau tave praėjusią naktį, – prisipažįsta Filipas. – Stovėjai Eliziejaus laukų viduryje. Nuoga. O minia turistų sveikino tave ir mėtė po kojomis monetas.
– Praėjusią savaitę permiegojau su Nikò, – rėžia Filipui Šantalė.
Nikò žiūri į Filipą, bet nieko nesako. Šito jis nesitikėjo. Tai, kas tąnakt nutiko su Šantale, buvo taip asmeniška, taip intymu ir santūru, kad jis nemanė, jog ji galėtų pasisakyti Filipui.
– Nieko baisaus, žmogau. Nekaltinu tavęs. Ji karšta. Tik pa-žvelk. Gali pamanyti, kad ji įsitempusi kalė. Bet ji išties karšta.
– Filipai, – sako Šantalė. Jos balsas graudus.
Nikò prisimena, kaip jį nustebino Šantalės oda. Tą naktį laiveliui siūbuojant ant bangų, o vasaros mėnesienai skverbiantis pro liuką jis iš lėto ją nurengė. Tikėjosi rasti visai ką kita – baltą, saulės nepaliestą odą ir ištįsusį liesą kūną. Tačiau Šantalės oda buvo įdegusi, o kūno linijos dailiai apvalios. Ji gulėjo ant šono ir juodu žiūrėjo vienas į kitą. Jis laukė, kol ji sustabdys jį, kol apsigalvos ir paprašys išeiti, tačiau įdėmiu žvilgsniu, žaisminga šypsena ir tyla Šantalė davė jam leidimą. Jis perbraukė pirštu išilgai banguojančio jos kūno, nuo kaklo link peties, liemens, klubo ir per visą jos nuostabią koją. Šantalės peizažas, pagalvojo.
Seksas iš keršto, priminė jis sau. Šantalei nereikėjo pamatyti to, kas šįryt vyko ant gatvės kampo, kad patvirtintų, ką jau žinojo.
– Papasakok mums apie savo knygą, Nikò, – prašo Šantalė.
Jis nustebęs pasižiūri į ją. Šantalė prisiverčia nusišypsoti. Ar jis prarado ją? Žinoma, kad prarado. Juk niekada net neturėjo.
– Ne dabar, – sako Nikò. – Šįvakar. La Forêt restorane nupirksiu butelį šampano.
Jis prisimena, kokią euforiją vakar sukėlė redaktorės skambutis. Papasakosiu Šantalei, tuojau pat pagalvojo. Ir visą ilgą bemiegę naktį svajojo, kaip ją pradžiugins jo naujiena. Įsivaizdavo subtilius Šantalės klausimus, susižavėjimą, didesnę jos pagarbą. Savo eiles Nikò kruopščiai slėpė ir saugojo, o dabar, užuot, kaip tikėjosi, mėgavęsis jį užplūdusiu išdidumu, jaučia keistą praradimo jausmą. Nejau manė poezija galįs ją pavergti? O gal kvailai vylėsi pavergęs per vieną naktį aistringu seksu?
– Susitinkame septintą? – klausia ji. Žinoma. Penktadieniais vakare jie visada susitinka. Bet dabar viskas kitaip.
Pasirodo padavėjas ir sustato ant staliuko jų kavą.
– Du sucre, – sako Filipas. Padavėjas nuolat pamiršta atnešti cukraus.
– Ar ateisi? – klausia Šantalė Filipo, padavėjui nužingsniavus.
– Šįvakar? Kas žino. Iki vakaro tu jau gali būti pabėgusi su savo amerikiečiu, – atrėžia Filipas.
– Užteks, – sako Šantalė užčiaupdama jį lengvu rankos mostu.
Pribėgęs padavėjas pastato ant stalo cukrinę su gabaliniu cukrumi. Filipas įsimeta tris gabalėlius į puodelį. Visi gurkšnoja kavą. Nikò pažvelgia į jauną porelę prie gretimo staliuko – dabar jie bučiuojasi.
Pagaliau Šantalė pakelia akis į Nikò ir taria:
– Būtų puiku išgerti šampano.
– Tai susitinkame septintą.
– Aš irgi ateisiu, – pareiškia Filipas ir taukšteli tuščią puodelį ant stalo.
Nikò žvilgteli į Šantalę. Ji pasiunčia jam paslapčių kupiną šypseną. Jam? Juk jis net nepažįsta jos, žino tik tiek, kiek patyrė per tą vieną meilės naktį, ir nuo tada kasdien trokšta vis daugiau. Ar tikrai trokšta vis daugiau jos? Net to gerai nežino. Jis juk tik sukčius, poetas, nesusigaudantis savo paties aistrose. Gal jis ilgisi aistros? Ne, trokšta tik meilės, patikina save Nikò.
– Aš pavargau nuo Paryžiaus, – sako Šantalė.
– Kodėl? – klausia jis.
– Čia per daug triukšmo. Pernelyg slogu. Kartais atrodo, kad man trūksta oro.
Nikò apsidairo. Išilgai rue de Paradis mato tarp gyvenamųjų namų įspraustas tabac, papeterie ir plombier. Ši gatvė tokia kaip beveik visos kitos Paryžiaus gatvės, vis dėlto jam patinka, kaip prašvitusi saulė atsimuša aukštuose devynioliktojo amžiaus pa-statų languose, kaip gatvėje išsibarsčiusios kavinės, kaip pro šalį srautu plūsta pėstieji, jie skuba ir yra nekantrūs. Paryžius pakerėjo jį nuo tada, kai sulaukęs aštuoniolikos jis išvyko iš Normandijos ir ten nebegrįžo. Jam patinka net tas negailestingas lietus. Šiandien, nors dangus ir giedras, jis vis tiek laukia audros. Lietus jam tinka – laisvadieniais sulaiko jį namie, tada jis rašo ir klausosi džiazo. Bet Šantalė tikriausiai nepakenčia tokio oro. Ji gimusi saulėkaitai.
– Aš vykstu į Londoną, – sako Filipas. – Rugsėjį.
– Nieko man nesakei, – šnibžda Šantalė.
– Koncertuosime ten... nežinau, gal net ir pasiliksiu. Ko gero, Londone įrašysime bandomąjį albumą. Mano būgnininkas ten turi draugą, kuris tikriausiai įleis mus į studiją.
– Šaunu, – sako jam Nikò.
Filipas dėbteli į jį.
Nikò pasirausia kišenėje, ištraukia porą eurų susimokėti už kavą.
Šantalė žvilgteli į laikrodį. Ieškodama rankinėje pinigų sako:
– Kraustyčiausi į kokią nors šiltesnę vietą. Kur labai daug žalumos.
Metęs ant stalo kelias monetas Filipas greitai nueina, per petį permestas krepšys daužosi jam į nugarą. Nė neatsisveikina.
– Kodėl pasakei jam? – klausia Nikò Šantalės.
– Atleisk.
– Maniau, tai tik tarp mūsų.
– Taip nebūna.
– Kaip nebūna? – Jis bando pažvelgti jai į akis, tačiau Šantalė palenkusi galvą teliūškuoja puodelyje paskutinį gurkšnį espreso.
– Visi su savimi į lovą pasiimame daugybę žmonių. Niekada nebūname ten vieni.
– Jis įsiutęs.
– Todėl, kad pakeičiau taisykles. Neturėčiau žaisti tokio pat žaidimo, kokį žaidžia jis.
– O dabar? Kokį žaidimą dabar žaidi?
Šantalė pakelia akis. Ištiesia ranką ir paliečia jam skruostą.
– Nežinau. Filipas pavertė mane kitu žmogumi. Norėčiau ir vėl tikėti meile.
Tą naktį pasimylėję juodu dar ilgai gulėjo lovoje ir kalbėjosi. Kai Nikò papasakojo jai apie savo mokyklos meilę, kaip jie vidury nakties išsliūkindavo iš namų ir miegodavo kluone ant šieno, Šantalė jam pasakė: „Pirmoji meilė išmoko mus mylėti. Tau labai pasisekė. Dauguma iš mūsų ilgus metus bandome išmokti mylėti.“
Nikò žino, kad Šantalė tiki meile. Bet tą naktį ji buvo girta, išdavė savo vaikiną, todėl nori užmiršti tai, ką juodu padarė.
Atsistojusi ji susirenka daiktus. Persimetusi rankinę per petį patraukia link metro stoties. Grįžteli atgal.
– Man jau gana viso šito, – pareiškia ji. – Esu pasiruošusi bet kam, ką man atneš ši diena. Tada žaviai nusišypso ir ta jos šypsena sklidina vilties, kad bus kaip nors kitaip ir su kuo nors kitu.
Nikò nulydi ją žvilgsniu. Stengiasi kuo ilgiau nepaleisti iš akių. Saulė pasislepia už debesies, netrukus vėl pasirodo ir išmaudo gatvę spinduliuose. Šantalė dingsta duryse į metro stotį. Nikò išsitraukia iš užpakalinės kišenės popieriaus lapą ir išlanksto. Džousė Felton. Pažvelgia į laikrodį. Jau laikas.
Džousė ir Nikò
Džousė nustebusi, kad jos mokytojas yra vyras, kad jis jaunas, be to, stulbinamai gražus. Jau svarsto, ar nevertėtų grįžti į biurą tame siaubingai šiuolaikiškame pastate ir pasakyti tai perkarusiai mergelei priimamajame, kad ji suklydo, kad mokytojo vienai dienai jai visai nereikia, kad ji nori grįžti į viešbučio kambarį gerti degtinės su oranžadu.
Mokytojas paspaudžia jai ranką ir Džousė nustemba, kokia ji šilta – jau daug dienų ją purto šaltis. Atitraukia ranką it nusvilusi.
– Tai jūs prancūzų kalbos mokytoja, – sako jis prancūziškai.
– Oui, – atsako ji. – Bet jau labai seniai kalbėjau prancūziškai su kuo nors, išskyrus paauglius amerikiečius.
Nesako: „Jau labai seniai iš viso kalbėjau.“
Mokytoją dienai nusisamdyti ji sugalvojo tik vakar, kai susigriebė per tris dienas Paryžiuje teištarusi vos kelis žodžius – užsisakydama prancūzišką ragelį, taurę vyno ir viešbučio kambarinės prašydama papildomo rankšluosčio. Staiga mintis, kad visą dieną teks palaikyti pokalbį, ją išgąsdina. Nesijaučia galinti kalbėtis.
– Į Paryžių atvykote su reikalais ar savo malonumui?
Keblus klausimas. Neturi ji čia reikalų, neieško malonumų. Prieš tris savaites Džousė metė darbą. Prieš tris savaites mirė vyras, kurį ji mylėjo.
– Atvykau čia pirkti batų, – pagaliau sako.
Jis pažvelgia jai į pėdas. Džousė avi raudonus Converse sportbačius – visada avėjo tokius batus. Mokiniams jos batai patiko. Buvusiems jos vaikinams, dykaduoniams ir visiems kitiems jos batai patiko. Bet Saimonas norėjo, kad ji įsigytų suaugusiųjų batus: kurpaites su trijų colių kulniukais, basutes su dirželiais, raudonus smailianosius. Todėl nupirko jiedviem lėktuvo bilietus į Paryžių.
– Vadinasi, vaikščiosime po parduotuves, – pareiškia mokytojas.
– Ne, aš tik...
– Nėra jokio reikalo sėdėti kabinete, – sako jis. – Paryžius mūsų kabinetas.
Jis dairosi aplinkui, o Džousė spaudžia delnu skrandį, kurį negailestingai tampo spazmai. Visai nenori apsivemti, kaip vakar metro. Dar viena priežastis grįžti į viešbučio kambarį ir pasislėpti po suplėkusiais patalais.
– Važiuosime autobusu, – sako mokytojas. – Daugiau matysime, turėsime daugiau apie ką pasikalbėti.
Jo entuziazmas ją žudo.
– Beje, aš Nikolas. Vadink mane Nikò.
– Džousė, – prisistato ji.
– Džousė, – pakartoja jis šypsodamasis, tarsi ką tik būtų išsiaiškinęs kažkokį nuostabų dalyką. – Eime pirkti batų.
Važiuodama autobusu Džousė paskęsta prisiminimuose. Tai nutiko prieš šešis mėnesius. Ji stovėjo mokyklos scenoje ir su vienu iš savo mokinių repetavo spektaklio sceną. Džousė pakėlė akis, kai atsivėrė ir vėl užsivėrė durys, į teatro salę įleisdamos blyksnį šviesos, ir jai pavyko akies krašteliu pamatyti aukštą vyrą juodu kostiumu. Sidabriniais plaukais. Tada vėl užgulė tamsa.
Ji pasisuko į scenoje stovintį berniuką.
– Na, pirmyn. Pabandyk dar kartelį, – švelniai paragino.
Tačiau berniukas stebeilijo į tamsą salės gilumoje. Dabar savo tekstą jis kartojo pašnibždomis. Išsirink drovų berniuką, pastatyk jį ant scenos – ir kas nutiks? Jis ras vidinės jėgos ir pasikeis bendraamžių akyse? Ką ji sau manė pagrindiniam vaidmeniui pakviesdama Bredį? Manė gelbstinti jį, ne kitaip. Tačiau Bredis, kad ir koks žavus, mielas ir protingas būtų, neįstengia išrėžti savo teksto ir nepajėgia garsiai pakštelėti į lūpas žavingajai Glynisei Džilmor.
– Tėtis, – išlemeno berniukas.
Džousė pažvelgė į salės tamsą. Tas vyras kažkur ten sėdi. Kad jį kur velniai.
– Bredi. Nekreipk dėmesio į tėtį. Turime dar penkiolika minučių.
Bredis pažvelgė į ją didelėmis baimės pilnomis akimis.
– Negaliu to padaryti, kai jis čia.
Džousė priėjo prie jo, stovinčio ant scenos. Bredis glaudėsi prie akmens iš papjė mašė, tarsi šis galėtų jį paremti. Reikėjo parodyti berniukui, kad scenoje jis turi elgtis kaip šeimininkas ir nesistengti pasislėpti už dekoracijų.
– Jis gali čia ateiti ir premjeros vakarą, – pasakė ji tyliai. – Kaip ir daugybė kitų žmonių. Aną erdvę tu turi pamiršti. Svarbu tik tai, kas vyksta čia.
Bredis linktelėjo. Ilgi tiesūs plaukai krito jam ant veido tarsi kokia uždanga. Tokį vaikiną ji būtų įsimylėjusi mokydamasi vidurinėje. Galbūt dėl to jį ir pasirinko. Dvidešimt septynerių metų, o vis dar elgiasi kaip paauglė.
– Pabandyk dar kartą pasakyti tekstą. Man.
Jis linktelėjo. Neatitraukė nuo jos žvilgsnio. Įkvėpė gurkšnį oro. Ir sušnibždėjo:
– Negaliu pasakyti jums tų žodžių. Negaliu jų pasakyti niekam.
Mylėk mane. Mylėk mane. „Kartok ir kartok tai, – vėliau sakys ji Bredžiui. – Tark taip, tarsi lieptum jai paklusti.“
Bet tada, salėje sėdint jo tėvui, Džousė sušnibždėjo:
– Eik namo. Rytoj padirbėsime ilgiau.
– Mano sūnus įsitikinęs, kad jūs nuostabi, – pasakė vyriškis. Jis žvelgė į ją savo žaliomis akimis, o ji žiūrėjo jam į lūpas, paskui į „V“ formos megztinio iškirptę. Pilko megztinio po juodu švarku. Sidabriniai plaukai ant sprando susiraitę. Džousė neturėjo kur dėti akių.
– O aš manau, kad jis labai neblogas.
– Jūs mokote prancūzų kalbos ir vaidybos? – paklausė jis.
– Mokau prancūzų kalbos ir sukinėjuosi teatre.
Jis nusišypsojo. Buvo gražus – toks kurią nors dieną gali būti Bredis. Tačiau šis aukštas drąsus vyras tikriausiai niekada nebuvo drovus ir mielas. Ar todėl Bredis neįstengė suvaidinti savo vaidmens scenoje?
– Saimonas, – prisistatė vyras tiesdamas ranką.
– Džousė. – Paspaudusi jam ranką ji pajuto, kad jo delnui prisiglaudus prie josios tarp jų šmėstelėjo lyg ir kažkokia paslaptis.
– Ar jis įveiks? – paklausė Saimonas mostelėjęs į sceną. Bredis buvo nuėjęs pasiimti knygų ir švarko. Juodu stovėjo beveik pačiame salės gale. Džousė buvo pamiršusi įjungti šviesą. Tamsi salė, medžiu kvepiančios naujos dekoracijos, į tolį nusidriekusios tuščių kėdžių eilės – Džousė jau tada jautėsi taip, tarsi jie darytų ką nors neleistina.
– Įveiks, – sumelavo ji.
– Vadinasi, jūs išties puiki, – pasakė Saimonas.
– Tėti! – šūktelėjo Bredis šuoliuodamas laiptais į viršų.
– Buvo malonu susipažinti, – pasakė Džousė ir pasisuko eiti.
– Palaukite, – paprašė Saimonas.
Laukti ji negalėjo. Iš jaudulio gniaužė kvapą.
– Gero judviem vakaro, – palinkėjo ir išmovė pro duris.
Mylėk mane. Džousė buvo užklupta netikėtai, taip vėliau ir pasakė savo draugei Vitnei. Koridoriuje ji atsišliejo į sieną prie krūtinės spausdama scenarijų. Kažkokio berniūkščio tėtis. Viena šelmiška šypsena – ir ji iki ausų įsimylėjo.
– Nė negalvok apie tai, – perspėjo ją Vitnė.
– Daugiau apie nieką nebegaliu galvoti, – tą vakarą pareiškė ji telefonu draugei. – Metu mokyklą ir įsirašau į Taikos korpusą.
– Tu juk nieko nepadarei, – priminė jai Vitnė.
– Šįvakar jis paskambins, – pasakė jai Džousė.
– Be jokios rimtos priežasties tau paskambinau, – prisipažino jis.
– Neturiu rimtos priežasties su tavimi kalbėtis, – atsakė ji.
Kurį laiką abu tylėjo. Džousė jau prieš valandą atsigulė į lovą ir audė mintį apie jį: jo žodžius, jo akis, kaklą ir „V“ formos megztinio iškirptę, jautėsi išsekusi, tarsi sumušta. Kai telefonas suskambėjo, jos ranka akimirksniu atsidūrė ant ragelio.
– Paprastai aš taip nesielgiu, – pasiteisino jis keistai netvirtu balsu. – Neskambinėju moterims, ypač savo sūnaus mokytojoms, į namus naktimis.
– Tu vedęs.
– Aš vedęs.
– Tada įsirašau į Taikos korpusą. Nusprendžiau šįvakar.
– Ar galime pasimatyti prieš tau išplaukiant?
Juk galėjo pasakyti „ne“. Galėjo pasakyti: „Prarasiu darbą. Prarasiu save.“ Bet atsakė – „taip“. Taip.
– Kaip susiklostė, kad tapai prancūzų kalbos mokytoja? – klausia mokytojas.
Nikò. Jo vardas neužsilaiko, visai kaip ir jos dėmesys. Nikò vis kalba, autobusas darda sausakimšomis gatvėmis, keleiviai įlipa ir išlipa stumdydami juos, sudvisęs oras pakvimpa dešrelėmis, o retkarčiais, kai jis liaujasi kalbėti, ką nors pasakyti reikia ir jai. „Juk anksčiau tai būdavo visai lengva, – primena sau Džousė. – Išties man puikiai sekdavosi.“
– Mano tėvai nebuvo labai turtingi, – pasakoja ji mokytojui prancūziškai. Juodu su Nikò kalbasi tik prancūziškai ir ji stebisi, kaip natūraliai einasi, tarsi svetimos kalbos žodžius rasti jai dabar būtų lengviau nei gimtuosius. – Mes niekada nekeliaudavome. Perskaičiau knygą apie jauną merginą Paryžiuje ir panorau būti ta mergina. Todėl ėmiau studijuoti prancūzų kalbą, tarsi prakalbusi kita kalba galėčiau pakeisti savo gyvenimą.
– Ar pavyko?
Džousė pažvelgia į jį.
– Ne, – atsako. – Bet galbūt pamėginsiu dar kartą.
– Ar tai pirmoji tavo kelionė į Paryžių?
– Taip, – meluoja ji. Čia praleido trečią studijų kursą, tačiau jaučiasi pernelyg pavargusi pasakoti. O ir nėra ką apie tuos metus pasakoti, jeigu nenori atvirauti apie vaikinus, seksą, hašišą ir pagirias.
– Atvykai viena? – klausia jis.
– Ne, – toliau riečia ji. – Mano draugė Vitnė leidžia laiką meno galerijose.
Anksčiau Džousė niekada nemeluodavo, o dabar melas pats sprūsta iš lūpų. Vitnė negali pakęsti Paryžiaus, negali pakęsti meno galerijų, tiesą sakant, dabar ji negali pakęsti ir pačios Džousės. „Jeigu su juo permiegosi, – pareiškė Vitnė kitą rytą, kai Džousė pasakė susitinkanti su Saimonu išgerti, – aš pasitraukiu. Jis vedęs, senas, be to, tavo mokinio tėvas. Neketinu sėsti su tavimi į šį meilės traukinį, mergyt. Ir neketinu pulti į pagalbą, kai jis nusivers nuo bėgių.“
Nusivertė.
– Paryžius tau patiks, – begaliniu optimizmu trykšta mokytojas. – Aš tuo pasirūpinsiu.
Džousė nustebusi žiūri į jį.
– Aš samdžiau prancūzų kalbos mokytoją. Ne ambasadorių.
Jis nesiliauja šypsojęsis.
– Už šias paslaugas papildomo užmokesčio neimu.
Ji nusisuka. Norėtų, kad jis būtų ne toks patrauklus ir ne toks energingas. Norėtų jo neapkęsti, bet štai lipa paskui jį iš autobuso, tarsi kaip tik tai ir norėtų daryti. Jie pačioje Paryžiaus širdyje, triukšmingoje Šeštojoje apygardoje, Raudonojo kryžiaus skvere, ir Džousė stabteli ant šaligatvio sukaustyta panikos. Ką ji čia veikia? Ir kaip sugebės žengti dar vieną žingsnį į priekį?
– Nesijaudink, – sako jai Nikò. – Čia parduotuvės pernelyg brangios. Mes tik apsimetame pirkėjais.
Apsimetame? Gal ji blogai suprato? Kol kas viskas, ką ji daro po Saimono mirties – apsimetinėjimas. Viskas, išskyrus gilų bedugnį miegą, į kurį tarsi nuo uolos žemyn krinta kiekvieną vakarą.
– Aš nesuprantu, – sako ji.
Nikò paima ją už rankos ir be menkiausių pastangų su visu srautu perveda per gatvę. Ji apstulbusi, kad tai šitaip paprasta – jis veda, ji eina. Vakar, nieko neturėdama šalia savęs, Džousė tarsi suparalyžiuota daugiau nei valandą stypsojo priešais Per Lašežo kapinių vartus. Norėjo pamatyti, tačiau ką? Džimo Morisono kapą? Oskaro Vaildo mauzoliejų? Galiausiai ji apsisuko, prie medžio nusivėmė, sėdusi į metro grįžo į viešbutį ir vėl krito į lovą.
Nereikėjo jai važiuoti į Paryžių. Verčiau jau būtų išmetusi lėktuvo bilietus. Vieta lėktuve šalia jos buvo tuščia. Saimono vieta verslo klasėje badė jai akis ir priminė, kaip viskas galėjo būti. Šampanas, vynas, ilgi pokalbiai apie Monmartrą ir Živerni, pašnibždomis ištarti pažadai, galbūt net po antklode nuslydusi ranka. Tačiau to nebuvo, todėl ji išgėrė dvi tabletes migdomųjų ir apspangusi atsibudo Paryžiuje.
– O kaip šie? – klausia mokytojas. Nikò. Jeigu jau įstengia prisiminti jo vardą, vadinasi, gali susiimti, ištraukti save iš savo pačios minčių labirinto ir grįžti į Paryžių. Batai. Tiesiai jai prieš veidą Nikò laiko žalsvai melsvos spalvos lakuotos odos batelį. Batas su keturių colių kulnu, primenančiu durklą.
– Tobuli, – atsako Džousė.
– Šituos ji matuosis, – sako Nikò pardavėjai.
Jie batų parduotuvėje, bet Džousė neįstengia prisiminti, kaip įėjo. Pardavėja supranta, kad čia pokštas. Ji su panieka žvelgia į Džousę, tarsi raudoni sportbačiai galėtų supurvinti balto marmuro grindis. Džousė sako jai nešiojanti trisdešimt aštuntą dydį ir pardavėja suburba po nosimi: Américaine.
Nikò prisėda šalia jos ant zebro dryžiais marginto suolo.
– Tavo kalba nepriekaištinga, – sušnibžda. – Tai batai tave išduoda.
– O kiek kainuoja mėlynieji bateliai? – klausia jo Džousė.
– Visą tavo atlyginimą. Nė negalvok pirkti. Mes žaidžiame žaidimą.
– Ji supranta.
– O kam tai rūpi? Juk šioje kvailoje parduotuvėje daugiau nėra nė gyvos dvasios.
Parduotuvėje nuo lubų kabo plastikinės kiaulaitės. Viskas čia iš lakuotos odos. Net trumputis pardavėjos sijonas ir batai iki kelių.
Moteris padeda dėžutę ant suoliuko prie Džousės.
– Turime tik trisdešimt devinto dydžio. – Ir nueina.
– Net mano kojos šiai parduotuvei per mažos, – tyliai šnabžda ji Nikò.
– Tavo kojos tobulos, – nesutinka jis.
– Aš turiu vaikiną, – sako jam Džousė. Žodžiai patys išsprūsta iš lūpų.
– Aš tuo neabejoju, – atsako Nikò. Jis nesustabdomas.
Keista, bet jai malonu. Šešis mėnesius ji negalėjo ištarti: „Aš turiu vaikiną.“ Negalėjo pasakyti: „Trečiadienio vakarą aš vakarieniauju su savo vaikinu. Savaitgalį susitinku su savo vaikinu San Fransiske. Skrendu su savo vaikinu į Paryžių.“ Šešis mėnesius jos laimė buvo paslaptis. O dabar paslaptis – jos gedulas. Ji neturėjo jokių teisių į savo vaikiną. O dabar neturi teisės į gedulą.
Nikò išima batus iš dėžutės ir vieną ištiesia jai. Šis aukštakulnis gniaužia kvapą. Džousė laiko jį abiem rankomis, beveik su meile.
– Apsiauk, – ragina Nikò.
Ji nusiauna sportbačius ir įmauna vieną basą koją į batelį. Tinka, iš tiesų priglunda prie pėdos tarsi nauja oda ir apima be galo malonus jausmas. Jai praverstų nauja oda. Gal jos naujoji oda kaip tik ir yra tie šūdini žalsvai melsvos spalvos batai. Apsiavusi antrąjį batą Džousė atsistoja.
Kojos virpa. Ji sukikena ir pati nustemba dėl savo juoko. Pasižiūri į Nikò ir jaučia, kaip rausta.
– Tik pažvelk į save, – sako jis.
Džousė pasižiūri į veidrodį. Mūvi džinsus ir juodą aptemptą palaidinę be rankovių. Žalsvai melsvos spalvos bateliai pavertė ją kitu žmogumi. Veidrodyje ji mato save aukštą, aukštesnę, nei kada yra buvusi. Per kelias pastarąsias savaites ji sulyso ir dabar mato, kokie išsišovę jos skruostikauliai ir raktikauliai žemiau kaklo. Dabar ji ne mokyklos mokytoja. Ji – moteris, išsiruošusi su vaikinu į Paryžių. Jis negalėjo vykti drauge, bet ji parsiveš kelias poras batelių, kurie ir jam patiks. Džousė nusišypso – moteris veidrodyje irgi nusišypso jai. Velniška šypsenėlė.
– Pirksiu juos, – sako Džousė.
Nikò nusijuokia.
– O, kad galėčiau juos tau nupirkti.
– Rimtai, – sako Džousė. – Aš jų noriu.
– Jie kainuoja keturis šimtus eurų.
Džousės skrandis verčiasi kūliais, atrodo, ji tuoj apsivems. Ir tą sekundę, užuot galvojusi apie nežmonišką šių batelių kainą, ji skaičiuoja savaites, daug savaičių, kurios praėjo nuo to laiko, kai ji paskutinį kartą mylėjosi su Saimonu, daug savaičių nuo savo paskutinių mėnesinių. Ji laukiasi. Mato tai pakėlusi akis į veid-rodį ir nužvelgdama savo atvaizdą nuo virpančių kojų iki pilvo. Pilvas toks pat plokščias kaip anksčiau, liemuo toks pat lieknas. Bet dabar ji nešioja Saimono kūdikį.
– Eime, – sako ji savo prancūzų kalbos mokytojui. Negali prisiminti jo vardo. Svirduliuodama ant pavojingai aukštų kulniukų Džousė grįžta prie suolo ir sudrimba šalia vaikino. Greitai nusimauti batų nepavyksta. Pardavėja piktdžiugiškai šypsosi atsišliejusi į aukštą kėdę už prekystalio, o jai virš galvos kyburiuoja kiaulė rausvu šnipu.
Džousė nuleidžia galvą tarp kojų.
– Ar viskas gerai? – klausia mokytojas. Jis uždeda delną jai ant nugaros. Jo delnas degte dega, tas karštis prasiskverbia pro ploną jos palaidinę, pasklinda po kūną, sušildo pilvą.
– Ne, – atsako Džousė ir kvėpuoja giliai, iš lėto.
– Ei, Džouse, ateikite čia, – šūktelėjo Bredis iš kito kambario galo.
Džousė pakėlė akis. Bredis paprastai vadindavo ją panele Felton. Ji primygtinai prašė, kad mokiniai vadintų ją Džouse, ir matė, kaip sunkiai jie prisiverčia kreiptis vardu, tokiu vaikišku vardu vadinti mokytoją, jauną mokytoją, kuri rengiasi visai kaip jie, mokytoją, kuri negali pakęsti jokių užuominų į išskirtinumą, nebent to būtum pats nusipelnęs.
Jis stovėjo prie užkandžių stalo, rankoje laikė plastikinę taurę, tarsi joje būtų koks džinas su toniku, o kita buvo apkabinęs patrauklią vyresnę moterį. Tai buvo naujasis Bredis, spektaklio žvaigždė.
Džousė ėjo prie jo ir mintijo: „Taip, jis bus visai toks pat kaip tėvas: štai toji drąsi šypsena, įžūliai pakelta galva.“ Džousė stabtelėjo ir kažkas atsitrenkė į ją iš nugaros. Patraukli moteris, kurią Bredis laikė apkabinęs, buvo jo motina. Džousė ėjo susipažinti su savo meilužio žmona.
– Mama, čia Džousė. Panelė Felton. Režisierė!
Džousė paspaudė moteriai ranką nepakeldama nuo tos rankos akių, paskui, pastebėjusi žiedą su deimantu, pažvelgė aukštyn, į šiltas akis ir plačią šypseną. Ant aukšto skruostikaulio buvo matyti mažulytis pusmėnulio formos randas.
– Noriu jums padėkoti, – tarė moteris. Jos balsas buvo žemas ir meilus. Nuostabus balsas.
Džousė, kuri niekada neieškodavo žodžių kišenėje, stovėjo be žado. Moteris delnu perbraukė jos ranka aukštyn ir užlaikė ant žasto.
– Jūs tiek daug dėl jo padarėte, – sukuždėjo ji it sąmoksli-ninkė.
– Mama, – nepatenkintas burbtelėjo Bredis.
– Jis šaunus, – kvailai tarė Džousė, tarsi tik tiek tesugebėtų išspausti.
– Jis nuostabus, – patikslino moteris. – Bet iki šiol niekas to nežinojo. Tik mudu su jo tėvu. Net pats Bredis nežinojo.
Džousė spoksojo į ją.
– O štai jūs tikriausiai žinojote, – neatstojo moteris.
– Mama. – Bredis papurtė galvą. – Tėvai ir mokytojai niekada neturėtų susitikti. Tai žmogų žemina.
– Ar jau susipažinote su mano vyru?
– Ne.
– Jo, – paprieštaravo Bredis. – Anądien per repeticiją.
– Pamiršau. Ar jis šįvakar atėjo?
Džousė žinojo, kad Saimonas San Fransiske. Ji važiuos ir šią naktį praleis kartu su juo laikiname jo prieglobstyje.
– Jis turi reikalų mieste, – paaiškino Bredis. – Grįš rytoj vakare.
– Jūs puikiai padirbėjote, – pasakė moteris, o jos delnas vis dar lietė Džousės žastą. – Toje vietoje, kur Bredis sako: „Ar tu myli mane“... o gal: „Ar mylėsi mane“... kaip ten...
– Mylėk mane, – patikslino Bredis, jo balsas švelnus, o akys paslėptos po plaukų uždanga.
– Taip, tikrai, – tęsė jo mama. – Kai jis ištarė tai merginai – ji taip puikiai vaidino ir yra tikra gražuolė... na, aš vos neapsiverkiau. Nežinau kodėl. Tiesiog... labai mane sujaudino.
– Ta pjesės vieta išties jaudinanti, – sutiko Džousė.
Moteris buvo labai miela. Šilta, tiesi ir energinga. Džousė būtų norėjusi pamatyti žiežulą. Deja, ši moteris tik nusišypsojo ir tarė:
– Jūs talentinga.
Juodu kopė laiptais į trečią aukštą. Džousė žvelgė į kiekvienas šio Rusų kalvos daugiabučio duris ir mintyse meldė: „Tik neišeikite.“ Ji nė neįsivaizdavo, ką Saimonas pasakytų savo kaimynams. Čia mano sūnaus mokytoja! Čia mano meilužė! Čia Džousė. Susipažinau su ja prieš kelias savaites, o dabar veduosi namo, išbandysime greituką!
Jis atrakino savo butą ir Džousė puolė į tamsų kambarį. Uždaręs paskui save duris Saimonas ištiesė ranką, surado ant sienos jungiklį ir įjungė šviesą. Tada priėjęs iš už nugaros ją apkabino.
– Tu drebi, – pasakė.
– Aš bijau. Jaučiuosi lyg vagis, besilaužiantis į svetimus namus.
Saimonas apsuko ją.
– Pažvelk į mane. – Jis kilstelėjo jos smakrą.
Ji pažvelgė jam į akis ir nusišypsojo. Žiūrint į jį viskas tapo paprasta. Saimonas atrodė toks ramus, tarsi būtų visiškai natūralu, kad jie stovi čia apsikabinę ir žvelgia vienas į kitą. Galbūt jos baimės vaikiškos, gal tai nebrandžios moters reakcija. Vyresnei nebūtų virpėjusios kojos.
– Susipažinau su tavo žmona, – pasakė ji.
– Ššš, – nutildė jis lenkdamasis jos pabučiuoti. Džousė jautė, kaip daužosi jos širdis prie pat jo krūtinės. O paskui paskendo bučinyje ir akimirką pamiršo viską pasaulyje. Kai Saimonas atitraukė lūpas, ji sulaikė kvėpavimą. – Kas negerai? – paklausė jis.
– Čia jos butas, – tarė ji.
– Ne. Jis mano, iš tikrųjų. Na, priklauso mums abiem, bet ji retai čia būna. Pasilieku čia, kai turiu susitikti su kuo nors vėlai vakare arba ankstyvą rytą. Labai retai pasiliekame čia atvykę į kokį renginį arba vakarienės.
Džousė atsitraukė nuo jo ir apsidairė. Kambarys buvo vyriškas – visur oda ir tamsus medis, vieną sieną puošė paveikslas, vaizduojantis šaltą mėlynos spalvos vandenyną. Kambario viduryje ant vielos kabėjo lėktuvo modelis. Pakėlusi ranką Džousė palietė sparną ir jis ėmė suktis ore.
– Aš turiu piloto licenciją, – paaiškino Saimonas. – Čia mano Cessna modelis.
Džousė pasižiūrėjo į jį.
– Tavo žmona tobula, – tarė ji. – Noriu pasakyti, visai ne tokia, kokią įsivaizdavau.
– O kokią įsivaizdavai?
– Tokią, kurios galėčiau nekęsti.
– Įsimylėjau tave ne todėl, kad nekenčiu savo žmonos.
– O kodėl mane įsimylėjai? – Džousė nusisuko nuo didžiulės lūžtančios bangos paveiksle ir pažvelgė Saimonui į akis.
– Negalėjau susilaikyti, – paprastai atsakė jis. – Pamačiau tave ant scenos tą dieną... pats nesuprantu... mane it žaibas trenkė. Ar taip būna?
– Ar atsivesdavai čia kitų moterų?
– Ne. Juk sakiau tau. Niekada anksčiau to nedariau.
– Aš tikra kvaiša. Nes tikiu tavimi.
Saimonas čiupo ją į glėbį.
– Prisiekiu.
Juodu bučiavosi ir ji prisispaudė prie jo, apsikabinusi rankomis per liemenį glaudė vis arčiau. Juto: juos skiria pernelyg daug drabužių sluoksnių. Ji ėmė traukti nuo jo paltą.
– Palauk. Čia sulankstoma lova. Turiu ją išskleisti.
Džousė nustebusi apsidairė. Butas buvo vieno kambario ir, aišku, be lovos.
Saimonas priėjo prie sekcijos, pastūmė į šalį knygų lentynas ir pasirodė prie sienos pritvirtinta lova.
– Nuostabu, – nusprendė ji.
Jis patraukė už virvutės ir lova grakščiai nusileido. Buvo tvarkingai paklota, su šviesiai mėlyna patalyne ir pilka antklode.
– Negaliu, – tarė Džousė. Jautė, kaip užgniaužia gerklę.
Saimonas pažvelgė į ją.
– Čia jos lova. Joje tu miegi su savo žmona.
– Džouse.
Ji papurtė galvą.
– Jaučiuosi kaip Snieguolė pas septynis nykštukus – ne savo namuose. Negaliu.
– Patalynė švari. Šįryt perklojau lovą.
– Ne.
Jis priėjo ir vėl ją apkabino.
– Ji niekada nesužinos, – pasakė.
– Eime. Kur nors kitur. Bet kur.
Vėliau jie gulėjo vienas kito glėbyje Clift Hotel viešbučio kambaryje keturioliktame aukšte; buvo pasimylėję, užkandę Ghirardelli šokolado, išgėrę viskio ir dar kartą pasimylėję.
– Kaip sekėsi Bredžiui? – paklausė Saimonas.
Džousė pažvelgė į jį.
– Svarsčiau, kodėl apie tai neklausi.
– Turėjau ten būti.
– Ateisi rytoj.
– Nenorėjau eiti ten su žmona. Nenorėjau stovėti prie jos ir spausti tau rankos. Ji pernelyg gerai mane pažįsta.
Džousė užsiropštė ant jo. Pažvelgė žemyn Saimonui į veidą.
– Mes negalime taip elgtis, tiesa?
– Turime taip elgtis.
Saimonas prisitraukė jos veidą arčiau ir pabučiavo.
– Kodėl? – paklausė Džousė.
– Turiu tikėti tuo, ką jaučiu. Aš žinau, kas yra meilė – myliu savo žmoną, myliu sūnų, nemeluosiu tau. Tačiau dar niekada neišgyvenau tokio... nežinau net kaip pavadinti... poreikio. Aistros. Niekada nebuvau to patyręs... – Saimonas priglaudė ją prie savęs ir baigdamas sakinį sušnibždėjo į ausį: – anksčiau.
Džousė akimirką žvelgė į jį.
– Aš nežinau, kas tai yra, – pasakė. – Esu turėjusi vaikinų, bet dabar visai kas kita, nei būdavo su jais. Kas tai?
– Pabučiuok mane, – paprašė Saimonas.
*
Džousė girdi, kaip batų pardavėja ir jos mokytojas kalbasi tarpusavyje. Girdi žodžius petite amie, tai reiškia „mergina“.
– Ar jūsų merginai dažnai taip nutinka?
Mokytojas nebando nieko aiškinti.
– Ne, – atsako. – Šiandien ji nekaip jaučiasi.
Džousė nusiplauna rankas mažoje praustuvėlėje parduotuvės tarnybinėse patalpose ir svarsto, gal galėtų įsimesti batų porą į rankinę. Gyvenime dar niekada nevogė iš parduotuvės, bet kas žino, ką gali iškrėsti dabar? Pardavėja nenorėjo įleisti Džousės į savo kiauliškos parduotuvėlės tualetą, tačiau Džousė vis tiek nužingsniavo tiesiai už užuolaidų ir susirado tualetą nusivemti, nes visai netroško to daryti ant balto marmuro grindų. Ji paima raudonus batus – jie primena Dorotės iš „Ozo šalies burtininko“ batelius – ir sukaukši kulniukais.
Visur gerai, namie geriausia.
Vis dėlto kodėl ji turėtų skristi namo sekmadienį? Kodėl nepasilikus Paryžiuje ir netapus Nikò mergina ir brangių batų vagiše?
Džousė pastato batelius atgal ant lentynos. Ir grįžta į salę.
– Ça va? – klausia Nikò. Atrodo susirūpinęs. Jai topteli, kad dauguma jo mokinių tikriausiai nėra nėščios kvanktelėjusios moterys.
– Ça va, – atsidūsta Džousė ir šypteli. Vargšas vaikinas. Jis vertas geresnės merginos. – Nebenoriu tų batų, – sako ji pardavėjai. – Atrodo, esu jiems alergiška.
Nikò linkteli, paima ją už rankos ir išsiveda lauk.
– Ar tavo vaikinas žino? – klausia jis, kai juodu jau stovi gat-vėje susiglaudę, minioje apsipirkti išėjusių žmonių, avinčių kuo neįprasčiausiais batais.
Džousė visai nenustemba, regis, šis mokytojas – visų galų meistras. Tai kodėl negalėtų įspėti jos paslapčių? Ji purto galvą.
– Ar jis apsidžiaugs? – neatlyžta jis.
– Taip, – patikina ji. – Labai apsidžiaugs.
– Tai gerai, – sako Nikò. – Kartą turėjau merginą, kuri mane metė, o po mėnesio paskambino ir pasakė, kad laukiasi. Ji norėjo gimdyti kūdikį. Pasakiau, jog auginsiu vaiką su ja. Ji pareiškė išvykstanti gyventi į Maroką ir pažadėjo retkarčiais atsiųsti vaiko nuotraukų. Nuo to laiko nieko iš jos negirdėjau.
– Tai siaubinga.
– Visą laiką apie tai galvoju. Dabar bambliui turėtų būti treji. Slampinėju po žaidimų aikšteles ir ieškau jo. Arba jos.
Dangų sudrebina griaustinis.
– Susiraskime kokią saugią vietelę, – pasiūlo Nikò, – kol neužlijo.
Tačiau dangus pratrūksta akimirksniu ir juos ima merkti lietus. Džousė pajunta, kaip Nikò apkabina ją per nugarą ir nusiveda rue de Grenelle. Lietus jai nė motais, jo ranka ant juosmens irgi nė motais. Nusprendžia leisti sau plaukti pasroviui. Taip lengviau, nei buvo kiekvieną dieną kelias pastarąsias savaites.
Nikò atidaro duris ir leidžia jai įeiti pirmai. Tai nedidelis muziejus, nors visai nepanašus į muziejų. Lubos skliautinės, sienos ir grindys šviesaus marmuro. Užrašas skelbia: MUSÉE MAILLOT. Už atitvaro stovintis paauglys berniokas čiaumoja gumą ir nė nepakelia akių. Džousė apsidairo – nepastebi, kad viduje būtų daugiau žmonių. Priešais juos stovi milžiniška nuogo vyro statula.
Nikò nusiveda ją prie kasos ir nuperka du bilietus.
– Galiu susimokėti, – sako Džousė.
– Ne. Prašau leisti man.
Berniokas susprogdina gumos burbulą ir paslepia savo komiksų knygą. Paduoda jiems du bilietus ir lankstinuką „Merilina Monro: paskutinės nuotraukos“.
Juodu praeina pro užtvarą. Nėra kam parodyti bilietų. Atsisukusi Džousė pamato, kad berniokas ir toliau skaito komiksus. Akimirką jis atrodo panašus į Bredį – rimtas ir drovus. Į tą Bredį, koks jis buvo prieš tapdamas žvaigžde. Ankstesnį Bredį.
Džousė paliečia ranka pilvą. Nebepykina, bet dabar jai sukasi galva, jaučiasi kiek apkvaitusi. Dar niekada nebuvo nėščia, niekada nesvarstė galimybės turėti kūdikį. Manė, tai bus dar negreitai, kai ištekės, o mokytojavimą pakeis pjesių rašymu – tikrąja savo aistra. Įsivaizdavo, kad turės jauną vyrą, namelį kaime, porą didelių šunų, daržą.
Bet ji laukiasi neturėdama nei vaikino, nei darbo, nei namo, nei šunų. Iš tiesų tai tik tiek ir teturi. Šitą kūdikį.
Ji neturi jokių teisių į šį kūdikį. Prisimena Saimono žmoną per laidotuves, jos pelenų pilkumo odą, bejausmes pavandenijusias akis. Ji neprisiminė Džousės. Linktelėjo priimdama nieko nereiškiančią užuojautą. Niekas nebūtų galėjęs prasiskverbti pro tą sielvartą. O kokią teisę Džousė turi į savo sielvartą?
– Ji labai liūdna, tiesa? – sako prancūzų kalbos mokytojas.
Džousė pakelia akis. Merilina Monro spokso į ją truputį pravėrusi lūpas, primerktomis akimis. Atrodo apsvaigusi nuo sekso, nuo girtuoklysčių ir nuo mirties. Atrodo sultinga, prisirpusi ir pasiruošusi mirti. Džousės akys pritvinksta ašarų. Ji žengteli atatupsta, toliau nuo to viliojančio žvilgsnio. Juodu galerijoje, kurioje pilna Merilinos. Kiekvienoje nuotraukoje – o nuotraukos didžiulės, vos telpančios į salę – Merilina. Merilina atlošusi galvą, su veide sustingusia šypsena. Merilina, traukianti cigaretę. Susiraukusi Merilina. Merilina, įsitaisiusi ant kušetės, ranką pasidėjusi ant klubo linkio ir siūlanti save. Mylėkite mane.
– Ji nusižudė po trijų dienų, kai buvo padaryta ši nuotrauka, – perskaito Nikò iš lankstinuko.
– Matyti, kad jau buvo pasirengusi, – sako Džousė.
– Mirti?
– Atsiduoti mirčiai. Atrodo, ji jau iš lėto mirė.
– Tu turėsi kūdikį, tiesa?
Džousė žiūri į jį. Į Nikò. Jo akys tokios mielos. Ji įsivaizduoja vaikelį su tokiomis pat akimis. Berniuką, jis laikosi įsikibęs mamai į ranką ir eina per turgų Marakeše. Su kupeta smėlio spalvos plaukų, visi sustoja paspoksoti į tokį mielą vaiką.
– Taip, – sako ji. Tą akimirką, kai ištaria šį žodį, tai tampa tiesa. – Jis mano.
– Bus berniukas?
– Manau, kad taip, – sako ji. Pilve ji nešioja Saimono sūnų. Tai neteisinga. Jo žmona nebeturi nieko. O ji turi.
– Tavo vaikinui labai pasisekė.
Ji nusišypso. Šypsena staiga dingsta ir iš akių pasipila ašaros.
– Atleisk, – sako Nikò.
– Ne, ne. Tai tik dėl nuotraukų, – sako jam Džousė. – Jos tokios liūdnos. Pažvelk į aną. – Ji pasisuka į sieną ir šešėlyje skendintį Merilinos veidą. Girdi, kaip lietus barbena į kiemelį dengiantį stiklinį stogą. Tai primena nelaimę pranašaujančią filmo melodiją – artinasi armija arba pamišėlis tuoj įsiverš į kažkieno namus. Džousė apsikabina save rankomis. Jos oda vis dar drėgna nuo lietaus, staiga ji pasijunta sušalusi.
– Ar tik ji neturėjo meilės romano su prezidentu Kenedžiu? – klausia Nikò.
– Regis, turėjo, – sako Džousė. – Akivaizdu, kad tais laikais Amerikos prezidentai sugebėdavo išsukti uodegą.
– Dabar jau nebepavyksta. Čia mums kelia juoką tokios istorijos, kokia nutiko Klintonui. Ir kodėl tai turi kam nors rūpėti?
– Išskyrus jo žmoną, – priduria Džousė.
– Taip. Tai asmeninis reikalas. O ne viešas. Su politika niekaip nesusijęs.
– Man įdomu, – sako Džousė spoksodama į svajingas Merilinos akis, – su kuo susijęs. Kodėl vyrai būna neištikimi. Kodėl gulasi į lovą su gražiomis merginomis.
– Nes tą akimirką, kai būna gražios moters glėbyje, jie neįveikiami, – sako jai Nikò.
– Tada turėtų ten ir likti, – tyliai sako Džousė.
– Ar mes vis dar kalbame apie jūsų prezidentus?
Džousė neatsako. Ji apžiūrinėja ant sienos kabančias Merilinos nuotraukas. Jaučiasi apgirtusi nuo Merilinos, geidulinga ir purvina, tarsi jos pačios paklodės būtų iškabintos parodai, ją apnuogindamos.
Kartą, pasimylėjusi su Saimonu savo namelyje, ji užsnūdo. Pabudusi rado jį stovintį šalia lovos ir ją stebintį. Buvo apsirengęs ir pasiruošęs išeiti, bet laukė norėdamas atsisveikinti. Negalėjęs jos žadinti. Sakė stovėjęs ten pusę valandos, nors jau vėlavo į susitikimą, negalėjo atplėšti nuo jos akių.
– Grįžk į lovą, – pakvietė ji.
Ir Saimonas grįžo.
Tai matyti ir Merilinos lūpose, jos akyse, išraiškingame klubo linkyje. Grįžk į lovą.
Nikò stovi šalia jos.
– Ar tu turi merginą? – klausia Džousė. Une petite amie. Jai patinka, kaip tai skamba prancūziškai. Mažoji draugė. Net vaikinas yra petit ami. Ištarusi šiuos žodžius lūpomis pajunta jų saldumą.
– Neturiu, – atsako Nikò. – Laukiau tavęs.
– Bet aš jau užimta, – sako jam Džousė. Jųdviejų pokalbis toks lengvas kaip Merilinos cigaretės dūmas.
Čia, šiame Merilinos pilname kambaryje, viskas tvoskia seksu. Tarsi jie ką tik būtų tai padarę ir dabar ruoštųsi pakartoti. Grįžk į lovą.
– Jeigu būtum užimta, – sako Nikò, – nebūtum taip labai
liūdna.
– Kodėl tu neturi vaikino? – paklausė Džousės tėvas, pasirodęs jos namelyje tą rytą, kai ji grįžo iš San Fransisko, rytą, kuris išaušo po nakties su Saimonu Clift viešbutyje.
Tėvas sėdėjo mažutėje jos virtuvėje ir gėrė kavą, ko gero, tądien jau kokį penktą ar šeštą puodelį. Atvažiavo iš San Chosė į Mariną norėdamas padaryti jai staigmeną. Buvo Džousės motinos mirties metinės, bet apie tai jie nesikalbėjo. Tačiau mintys apie ją sklandė tarp jųdviejų visą dieną. Jie galėjo kalbėtis apie įdomų jos darbą privačioje mokykloje, murkšliną jo bakalėjos parduotuvėlę, jos geriausią vaikystės draugę Emilę, gyvenančią šalia savo senosios motušės, naktinius jo širdies ūžesius, bet tik ne apie velionę jos motiną, jo žmoną.
– Neturiu laiko, tėti. Pernelyg daug dirbu.
– Jaunai merginai nedera tiek daug dirbti.
– Man tai patinka, – paaiškino Džousė įsitaisiusi priešais jį kitoje stalo pusėje. – Aš myliu savo darbą.
– Myli. Mylėti reikia vaikinus, o ne darbą.
Tėvas atrodė pasenęs, gerokai nuplikęs, senatvės dėmėmis išmarginta oda, atsikišusiais skruostikauliais. Džousė suskaičiavo: jis trisdešimt penkeriais metais vyresnis už ją ir tik dešimčia metų už Saimoną.
Negali būti, pagalvojo. Saimonas stiprus ir tvirtas, nors jam miegant pastebėjo, kad jo oda suglebusi, ir tai ją nustebino. Lyg atšokusi nuo kaulų ir Saimonas pasirodė jai pažeidžiamas, silpnas. Tai Džousę sujaudino, tarsi ir jam reikėtų žmogaus, kuris juo rūpintųsi.
Bet jos tėvas buvo senas, ekscentriškas ir toli nuo jos pasaulio. Saimonas jai neatrodė senas. Tiesa, jis toli gražu nepriminė vaikinų, kuriais ji paprastai susižavėdavo: ilgaplaukių, išsitaršiusių verksmingų berniokų. Berniokų, kurie pernelyg greitai baigia. Berniokų, kurie rengiasi vakarykščiais drabužiais. Berniokų, kurie gyvena pusrūsiuose ir atsiduoda „žole“ bei alumi.
– Ar tu rūpiniesi savimi, tėti? Vis dar eini kasdien pasivaikščioti?
– Ar manai, kad sėdžiu sau ir nieko neveikiu? Manai, kad tunku?
– Netunki, tėti. Atrodai puikiai.
– Nieko tu neišmanai.
Džousė nusišypsojo. Taip visada ir gyveno jos tėvai – kivirčydamiesi dėl niekų. Atrodė baisiausiai patenkintas, tarsi ką tik miniai pademonstravęs geležinius raumenis.
– Aš nerimauju dėl tavęs, – pareiškė jis.
– Nėra ko nerimauti, – švelniai atsakė ji. – Aš savimi pasirūpinu.
– Tai kas tavo vaikinas?
– Nėra jokio vaikino, tėti. Juk sakiau.
– Gal turi kokio pyrago? Ko nors prie kavos?
Džousė atsistojo ir nuėjo prie spintelės. Paėmusi kepalą ragaišio atpjovė kelias riekes ir įdėjo į skrudintuvą. Kol sunešė uogienę, sviestą, lėkštes ir peilius, tėtis papasakojo jai apie naująjį Emilės vaikiną, teisininką iš San Chosė.
– Emilei pasisekė, – tarė Džousė, padėjusi skrebutį tėčiui prieš nosį.
– Judvi su Emile buvote geriausios draugės. Niekur be tos mergiotės neidavai.
– Tai buvo labai seniai, tėti.
– Tu tai vadini pyragu?
– Daugiau nieko neturiu.
– Turėjau perspėti tave, kad atvažiuoju. Būtum nupirkusi man pyrago.
– Būčiau nupirkusi, tėti, – šypsodamasi sutiko Džousė.
– Kartais man patinka padaryti staigmenėlę. Bet už tai tenka sumokėti. – Jis iškėlė ragaišio skrebutį.
– Užsitepk uogienės, – paragino Džousė. – Jį reikia pagardinti.
– Tai kas nutiko tarp judviejų su Emile?
– Nieko, tėti. Toks gyvenimas. Mudvi suaugome. Aš išsikrausčiau, ji liko namie. Žmonės keičiasi.
– Aš nesikeičiu.
– Ir ačiū Dievui.
– Tu iš manęs šaipaisi?
– Jokiu būdu.
Jis nusišypsojo ir Džousė pagalvojo apie savo motiną, įsivaizdavo ją sėdinčią greta jo, abu nedidelio ūgio ir apvalaini, abu riejasi dėl kiekvienos smulkmenos, pliaukši vienas kitam per ranką, tarsi komikai iš televizijos šou. Džousė visada jų gėdijosi, gėdijosi savo meilės jiems, o kai mama mirė, ėmė ilgėtis tų rietenų.
– Galėtum susirasti draugę, – atsargiai pasiūlė Džousė. – Jau daug laiko praėjo.
– Cha, – atrėžė tėvas, – tu manai, kad kur nors yra dar viena Franė?
– Nemanau.
– Ji buvo vienintelė.
– Žinau, kita gal bus kitokia, bet irgi nebloga.
– Kitos nebus.
– Galėtum pamėginti.
– Galėtum paprašyti Emilės, kad ji paklaustų savo mielojo vaikino, gal savo teisininkų kontoroje jis turi kokį draugą, kuris tiktų tau.
– Ne, tėti.
Suskambėjo telefonas ir Džousė šoko prie jo.
– Alio.
– Pasiilgau tavęs.
– Tėtis atvažiavo į svečius. Gal galiu tau paskambinti vėliau?
– Ne. Esu pakeliui į susirinkimą. Tik norėjau tau pasakyti...
Jis nutilo. Ji laukė. Žiūrėjo į tėtį, kuris nepatenkintas vartė rankose skrebutį.
– Ar jis bus vakare?
– Ne.
– Aš užsuksiu.
– Ne.
– Kodėl?
– Klausyk, Vitne. Mano tėtis nori, kad pradėčiau vaikščioti į pasimatymus. Gal pažįsti tinkamų vienišų vaikinų, su kuriais galėtum mane supažindinti?
– Nepažįstu.
– Gerai. Pagalvok apie tai. Jis teisus. Man reikia susirasti vaikiną. Turėčiau ką nors įsimylėti ir supažindinti su savo tėčiu.
Tėtis šypsodamasis linktelėjo, jis buvo išsitepęs lūpas gervuogių uogiene.
– Norėjau tau pasakyti, kad pradedu tave įsimylėti, – tarė Saimonas.
– Išprotėjai, – pareiškė Džousė. – Turėtum pažinoti vieną kitą vaikiną. Juk negali būti, kad visi geri jau vedę.
– Liaukis.
*
– Tu patiktum mano tėvui, – sako Džousė Nikò. Jie stovi vienas šalia kito ir spokso į Merilinos nuotrauką – ji nuoga, susisiautusi tik į permatomą skraistę.
– O mamai nepatikčiau? Paprastai manimi susižavi mamos.
– Mano mama mirusi.
Ji eina prie kitos nuotraukos ant galerijos sienos – Merilina tingiai traukia cigaretės dūmą.
– Plaučių vėžys. Mirė prieš aštuonerius metus. Per gyvenimą nė cigaretės nesurūkiusi.
– Man labai gaila.
– O tėvas rūkė. Metė tą pačią dieną, kai jai nustatė diagnozę. Tiesa, truputį per vėlai.
– Tu buvai tokia jauna.
– Papasakosiu tau istoriją, kurios niekam nesu pasakojusi. Apie savo motinos mirtį.
Jis atrodo pamalonintas. Šis vaikinas labai jau paprastas.
– Paskutinę žiemą mano tėvai praleido Palm Springse, mėnesį svečiavosi pas mano tetą. Nuskridau ten likus kelioms dienoms iki mamos mirties, o atgal grįžau su tėčiu. Mamos kūną reikėjo parskraidinti, tėtis norėjo palaidoti ją kapinėse netoli mūsų namų. Aš sukroviau mamos drabužius, su kuriais turėjome palaidoti. Tarptautiniame San Fransisko oro uoste mes laukėme bagažo stovėdami prie... – Džousė nutyla. Staiga ji vėl atsiduria ten ir laukia bagažo, o ne pasakoja istoriją. Palm Springse kepino karštis, o čia šalta netgi oro uoste. Jos paltas supakuotas lagamine, todėl ji stovi kalendama dantimis ir laukia, kol atveš bagažą.
– Prie ko?
– Nežinau, kaip pavadinti.
– Ką pavadinti?
– Tą daiktą, ant kurio sumetami lagaminai. Tai... o Dieve, negaliu prisiminti net angliško žodžio.
– Le carrousel de bagages?
– Taip. Tas įrenginys.
– Pasakok.
Džousė pajunta, kaip ją apima panika. Apsidairo. Merilina, cigaretė, martinis, papūstos lūpos, ilgi lakuoti nagai. Merilina, Merilina. Ji apgirtusi nuo Merilinos.
– Stovėjome ten laukdami bagažo ir pirmiausia pasirodė batas – ne lagaminas, o tik vienas batas. Apvažiavo takeliu ratą, visi jį apžiūrėjo. Kai batas antrą kartą važiavo pro mane, aš jį atpažinau. Tai buvo tamsiai mėlynas mano mamos batas. Kažkas nusijuokė. Čiupau ir pasikišau jį po pažastimi kažkodėl susigėdusi. Tada pasirodė apatiniai – nejuokauju, gėlėtieji mamos apatiniai. Tie, kuriuos buvau paėmusi iš jos stalčiaus ir su kuriais norėjome ją palaidoti. Tada palaidinė. Persikų spalvos šilkinė palaidinė, ją mama apsivilkdavo ypatingomis progomis. Nupleveno žemyn, tarsi ją vilkėtų koks sumautas vaiduoklis. Rinkau drabužius ir gniaužiau glėbyje. Jos liemenėlę. Įsivaizduok, kaip visi spoksojo. Ant takelio nukrito C dydžio rausva mamos liemenėlė. Mano tėvas atsitraukė. Pagaliau pasirodė ir mano lagaminas – praviras, daiktai virsta lauk. Čiupau lagaminą ir ėmiau viską kimšti atgal.
Džousė verkia, ašaros ritasi skruostais, o ji negali liautis. Nikò prisitraukią ją ir apkabina. Ji nesipriešina. Nusišluosto byrančias ašaras, bet jos nesiliauja.
Saimono nebėra.
*
– Sėdėjau automobilyje kitapus gatvės. Laukiau, kol tavo tėtis išvažiuos.
Džousė ištiesia ranką ir uždeda Saimonui ant krūtinės.
– Norėjau prieiti prie jo ir pasakyti: „Aš Džousės vaikinas. Jai nereikia kito.“
– Bet tai netiesa. Nesi mano vaikinas. Tu kitos moters vyras. Tu esi vyras, su kuriuo aš einu paslapčiomis susitikti ir pasimylėti. Dėl tavęs net nebesikalbu su geriausia drauge.
– Liaukis.
– Negaliu savo tėvui suteikti vienintelio malonumo.
– Žinau, Džouse. Todėl ir sėdėjau automobilyje pastarąsias dvi valandas.
– Šįvakar turi nueiti į Bredžio spektaklį. Jis prasidės po valandos.
– Negaliu ten eiti.
– Mes galime palaukti. O Bredis palaukti negali.
– Negaliu tau duoti nieko daugiau.
– Žinau. Daugiau man nė nereikia.
– Tau reikia vyro, kurį galėtum pristatyti savo tėvui.
– Kodėl atvažiavai? Ko nori?
– Noriu tavęs.
– Nebelyja, – sako Nikò. – Eime pietauti.
Rankinėje susiradusi drėgną servetėlę Džousė nusišluosto veidą. Verkti jau liovėsi, bet peršti odą. Sužinojusi apie Saimoną – tą šeštadienio rytą Vitnė jai paskambino ir liepė įsijungti televizorių – ji negalėjo verkti, negalėjo nei klykti, nei draskytis. Sėdėjo apstulbusi prie savo kompiuterio ir naršė internetą stengdamasi surasti viską, kas tik įmanoma, apie nedidelio lėktuvo katastrofą kalnuose netoli Santa Barbaros. Telefonas nesiliovė skambėjęs, bet ji nė karto neatsiliepė. Vėliau gavo daugybę žinučių iš kitų mokytojų, Bredžio klasės draugų, net ilgą verksmingą žinutę nuo Glynisės Džilmor. Prisipažino premjeros vakarą įsimylėjusi Bredį.
Dabar absurdiškas nutikimas, susijęs su motinos mirtimi, išlaisvino jos jausmus. O prancūzų kalbos mokytojas ėmė ir atjojo ant balto žirgo.
Jie paskubomis apleidžia muziejų, tarsi genami alkanų Merilinos akių. Bilietus parduodantis berniokas jiems išeinant nė nežvilgteli.
– Žinau vieną restoraną, – sako Nikò ir paėmęs ją už rankos skubiai nusiveda slidžiomis gatvėmis. Nuo balų ir šlapių automobilių atsispindi saulė, Džousė pasirausia rankinėje akinių tamsintais stiklais. Ji apkvaitusi, mintys klaidžioja tamsiais tuneliais – mama, Saimonas, Merilina. Jai reikia daugiau oro, plaučiai jau plyšta nuo pastangų.
– Voilà, – pareiškia Nikò, tarsi pats būtų įkūręs restoraną ant šio kampo, tarsi pats būtų atsakingas už žaviai geltonas jo sienas, melsvas staltieses ir daugybę gėlių. Jis perkėlė juodu į Provansą ir Džousė giliai įkvepia. – Patinka? – klausia jis didžiuodamasis.
– Labai.
– Žinojau, kad patiks, – sako jis.
Jie įsitaiso nedidelės salės tolimiausiame kampe ir Nikò užsako picket rožinio vyno.
Kol jis kalbasi su padavėja, Džousę mintys neša tamsiais keliais į Saimono laidotuves. Net šis linksmas restoranėlis negali jos išgelbėti.
Prisimena Saimono žmoną, Bredžio motiną, bažnyčios priekyje. Pasitraukusi toliau nuo savo seserų, motinos ir draugų ji sustojo priešais du karstus. Niekas nedrįso prie jos prieiti. Tai buvo jos gedulas, gniuždantis praradimas. Parklupusi ant kelių ji ėmė raudoti ir tas garsas aidėjo visoje bažnyčioje. Džousė apsigręžė ir nuėjo atgal prie savo automobilio, kurį buvo palikusi beveik už mylios, nes susirinko didžiulė minia žmonių. Eidama tą ilgą kelią ji taip gniaužė kumščius, kad nagai iki kraujo susmigo į delnus. Ji prarado Saimoną, o dabar prarado ir teisę į sielvartą.
Mylėk mane. Džousė nė nenutuokė, kad gyvenime jai reikia tokios aistros, kuri visai išmuštų iš pusiausvyros, neštų pražūtin. Visada manė esanti pernelyg paviršutiniška meilei. Tačiau su Saimonu ji visai prarado orientaciją, atsidavė jausmams. Ir meilė pripildė ją, praturtino, suteikė pilnatvės.
– Mano vaikinas mirė, – sako ji garsiai.
Nikò nustebęs žiūri į Džousę. Padavėja atneša picket vyno, juodu tyli, kol ji pripila taures. Padėjusi ant stalo valgiaraštį padavėja nueina.
– Aš melavau, – sako Džousė. – Atvykau čia ne su drauge. Esu viena. Turėjau skristi į Paryžių su juo. Su Saimonu.
– Kas jam nutiko? – švelniai teiraujasi Nikò.
– Prieš tris savaites jis pasiėmė savo sūnų Bredį į Santą Barbarą apžiūrėti universiteto. Saimonas pilotavo nuosavą lėktuvą – buvo geras pilotas, skraidė daug metų. Niekas nežino, kas nutiko. Lėktuvas nukrito kalvose šalia Santa Barbaros. Abu žuvo.
– Dieve mano.
– Su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti. Iš pradžių nuo visų slėpiau mūsų santykius. Dabar turiu slėpti ir savo sielvartą. Buvau jo meilužė, ne žmona.
– Laukiesi jo kūdikio.
– Taip. Iki šiol nežinojau. Bet esu tikra, kad laukiuosi.
Nikò per staliuką paliečia Džousės ranką. Jos veidu vėl teka ašaros.
– Jis turi mielą žmoną. Ji viską prarado. O aš praradau meilužį. Neturiu teisės į šitą sielvartą. Saimonas man nepriklausė. Ir Bredis buvo ne mano. Aš vogiau meilę, kuri priklausė kitiems.
– Nemanau, kad vogei meilę.
– Jo žmona buvo verta meilės. Jo žmona turi teisę į sielvartą. O aš esu niekas. Į laidotuves nuėjau kaip Bredžio mokytoja. Bet tai klasta, tai melas. Niekas apie mane nežino. O jeigu sužinotų, imtų manęs nekęsti.
– Nesvarbu, ką žino kiti. Nei ką galvoja.
– Tu juk svetimtautis. Tu prancūzas. Iš kur tau žinoti?
Nikò nusijuokia, staiga ir Džousė nusijuokia, nustebindama pati save. Ji paragauja vyno, kuris lengvas ir vėsus kaip brizas.
– Keliaukime į Provansą, – sako ji.
– Prancūzų kalbos pamokai? – šypsodamasis klausia Nikò.
– Taip, – sako Džousė. – Pabėk su manimi.
– Avec plaisir, – sako Nikò, o padavėja jau stovi prie jų, virš bloknoto pakėlusi rašiklį.
Nikò užsako abiem, nors vis žvilgčioja į Džousę norėdamas įsitikinti, ar ji neprieštarauja. Džousė sutikdama linksi.
– Šiandien? – klausia Nikò padavėjai nuėjus. – Artimiausiu traukiniu?
– Kodėl gi ne?
Jie susidaužia taurėmis.
– Gal man nereikėtų gerti, – svarsto Džousė. – Dėl kūdikio.
– Prancūzijoje sakoma, kad taurė ar dvi vyno kūdikiui į sveikatą.
– Bien sûr, – sako Džousė ir išgeria.
Jaučiasi apsvaigusi, tarsi vynas jau būtų apsukęs galvą. Galbūt tai dėl žodžių, kurie vis aidi galvoje: „Mano vaikinas mirė.“ Pagaliau ji ištarė šiuos žodžius.
– Tai draugės, kuri šiandien vaikšto po meno galerijas, nėra?
– Vitnė nepritaria meilės romanams ir nekenčia šiuolaikinio meno. Ji namie San Fransiske ir yra įsitikinusi, kad gavau tai, ko nusipelniau.
– Tegul sau ten ir tūno, – sako Nikò. – Džiaugiuosi, kad mums neteks jos vežtis drauge į Provansą.
– O tavęs niekas šįvakar nelaukia namie su vakariene? – klausia Džousė. Jie flirtuoja – tai toks žaidimas, gelbėjimosi ratas, būdas ištraukti ją iš balos, į kurią įkrito. Ji ir vėl kalba, verkia, netgi juokiasi. Argi tai gali būti blogai? Gurkštelėjusi vyno Džousė palinksta į priekį.
– Kartais susitinku išgerti su dar dviem mokytojais kavinėje Marė rajone. Tada skundžiamės mokiniais ir daug geriame. Kartais einame namo ir užsiimame seksu.
– Trise? – Džousė išpučia akis.
– Ne, – sako Nikò. – Vyrai mane ne per labiausiai domina. Myliu jo merginą.
– Dieve mano, – sako Džousė. – Mudu su tavimi – palaida bala. Mes visi. Kodėl meilė toks painus dalykas?
– Šiandien nėra jokios painiavos, – sako Nikò keldamas taurę. – Po labai ilgo laiko galiausiai vėl smagiai jaučiuosi.
Juodu susidaužia taurėmis. Pasirodžiusi padavėja pastato priešais dubenis su midijomis. Tarp dubenų įspraudžia aukštas stiklines, prikimštas frites. Stalas lūžta nuo nuostabiai kvepiančio maisto.
– Jau labai seniai nevalgiau, – prisipažįsta Džousė.
Pirmą kartą Džousė su Saimonu vieni susitiko kitą dieną po Bredžio repeticijos ir truputį pasėdėjo miesto restorane, toli nuo ten, kur gyveno. Užsisakė išgerti – martinio Saimonui, Džousei baltojo vyno, o paskui ir vakarienę: kepsnį Saimonui, ant grotelių keptos lašišos Džousei. Maistas taip ir stovėjo nepaliestas, kol jie kalbėjosi pasilenkę vienas prie kito. Saimonas klausinėjo: Kas tu? Iš kur tu? Kodėl dirbi mokytoja? – ir atrodė, kad gardžiuojasi ja labiau nei maistu. O Džousė kalbėjo, tarsi niekada anksčiau nebūtų kalbėjusi, niekada niekam nebūtų pasakojusi apie save. Kai pasakė, kad jos motina mirusi, jis neperšoko prie kitos temos, kaip darydavo dauguma vaikinų. Išklausinėjo apie paskutinę mamos gyvenimo savaitę, apie tėvo liūdesį, apie auksinį laimę nešantį kauliuko formos pakabutį, kurį ji nešiojo ant kaklo ir kuris priklausė motinai. Padavėjas pasiteiravo, ar kas nors negerai su maistu.
– Ne, ne, – atsakė abu. – Viskas kuo puikiausiai. Viskas nuostabu.
Vis dėlto prie maisto juodu vos prisilietė.
– Kaip atrodo tavo tobula diena? – paklausė Saimonas.
– Kai leidžiuosi į kalnus, – atsakė Džousė. – Prisikraunu krepšį iškylai, pasiimu knygą ir susirandu vietelę prie upės paskaityti.
– Pasiimk ir mane, – pasisiūlė jis.
Saimonas papasakojo jai apie skraidymą, apie didingą erdvės, lengvumo ir greičio pojūtį. Papasakojo, kad jaučiasi tuo pat metu ir nutrūktgalviškai, ir saugiai, tarsi galėtų skristi kur panorėjęs, daryti ką panorėjęs, lyg būtų savo visatos valdovas ir viską kontroliuotų.
– Pasiimk ir mane, – pasisiūlė ji.
Bet vienintelė vieta, kur jie nukeliavo, buvo lova – jos lova, viešbučių lovos, motelių lovos, pripučiamas čiužinys, kurį jis patiesė vidurį lauko Vest Marino kalvose. Tą vakarą, palikę ant stalo maistą ir gerokai per daug pinigų sąskaitai apmokėti, jie ilgai važiavo. Ant ežero kranto susirado trobelę, vieną iš keleto nuomai skirtų namelių. Džousė liko automobilyje, kol Saimonas suvaikščiojo pas šeimininkę, tačiau pastebėjo pro langą į ją spoksančią moterį. Džousė nusisuko, ėmė knebinėti radiją susirūpinusi, kad jos kūnas taip niekada ir nenustos drebėti nuo užplūdusios aistros.
Grįžęs į automobilį su raktu rankoje Saimonas tarė:
– Ji paklausė, ar keliauju su dukterimi.
– Ką atsakei?
– Pasakiau, kad ne. Nenorėčiau būti suimtas už tai, kuo ketinu šiąnakt su tavimi užsiimti.
– Ji to nesužinos.
– Sužinos. Visas pasaulis sužinos.
Džousė lovoje niekada netriukšmaudavo. Kartą koledžo metais įkando savo vaikinui į kaklą. Jau geriau kandžiotis, negu šaukti. Seksą ji mėgo – tai buvo kaip žaidimas, savotiška sporto šaka, kur jai sekėsi. Tačiau nežinojo, ką reiškia iš tiesų atsiduoti vyrui, išsižadėti savęs, įsileisti jį į save.
Tą naktį ji sukėlė tiek triukšmo, kad šeimininkė ryte Saimono paklausė:
– Ar viskas buvo gerai?
– Puikiai, – atsakė Saimonas. – Viskas tiesiog tobula.
– Iš kur tu žinojai? – ne vienai savaitei praėjus paklausė Saimono Džousė. – Patį pirmą kartą. Iš kur žinojai, kaip bus, kai mudu tą naktį mylėsimės?
– Negalėjau liautis drebėjęs, – atsakė jis. – Per visą vakarienę. Ir kol važiavome iki trobelės. Mano kūnas buvo įsielektrinęs. Niekada nieko panašaus nejaučiau.
– Tau anksčiau taip nebuvo nutikę? – paklausė Džousė.
– Anksčiau aš nebuvau sutikęs tavęs.
Džousė su Nikò gardžiuojasi midijomis ir skrudintomis bulvytėmis. Laižosi pirštus, mėto į dubenį kiautus, mirko padaže duonos pluteles. Jiems baigus padavėja atneša žalių daržovių salotų su aštriu padažu, lėkštę sūrio ir dar duonos – šįkart su lazdynų riešutais ir spanguolėmis.
Nikò papasakoja Džousei apie savo vaikystę nedideliame Normandijos ūkyje, kaip kartą prisigėrė kalvadoso ir iki ryto pramiegojo rūsyje. Atsibudęs pamatė, kad visur pilna policininkų, jie naršo namus, kalbasi su kaimynais, eina su šunimis į mišką.
Jis visą dieną slėpėsi, o naktį išsėlino lauk ir spruko į mišką. Po kelių minučių grįžo namo ir tėvai puolė jo pasitikti.
„Kur tu buvai? Kas nutiko? Ar kas nors buvo tave pagrobęs?“ – klausinėjo jie.
„Nežinau“, – atsakė jis.
Jie nusprendė, kad Nikò užgniaužė kažkokius siaubingus prisiminimus, ir daug metų tėvai, draugai ir kaimynai – visi elgėsi taip, tarsi jis nešiotųsi baisią paslaptį. O paslaptis buvo jo gėda, kad užmigo patamsyje ir sukėlė tiek daug triukšmo dėl nieko.
– Ar tu prisipažinai? – klausia Džousė. – Gal dabar jiems vertėtų žinoti, kad tada tau nieko bloga nenutiko?
Nikò purto galvą.
– Parašiau apie tą naktį eilėraščių ciklą, – sako. – Galiausiai jie tuos eilėraščius perskaitys. Bet net ir juose nėra tiesos. Negaliu atšaukti to, kas sumeluota.
Jie ragavo trijų rūšių sūrio: skysto aitraus Camembert, brandinto ožkos pieno sūrio, kuris atsidavė žeme, ir Roquefort, šis Džousei priminė tėvą, vyrą, mėgstantį prėską maistą, o salotas apibarstantį žiupsneliu mėlynojo sūrio.
– Tėvai mūsų nepažįsta, – sako Džousė. – Jie negali mūsų pažinti. Mes slepiamės nuo jų. Iš pradžių jie viską apie mus žino, norėdami nuo jų pabėgti, mes saugome savo paslaptis, savo privatumą.
– Ar tu pabėgai nuo tėvų? – klausia Nikò.
– Turėjau pabėgti. Desperatiškai to troškau. Jie norėjo, kad lankyčiau San Chosė valstybinį koledžą ir gyvenčiau namie. Bet aš troškau būti kuo toliau nuo jų, kitoje vandenyno pusėje. Maniau, jog jie senamadiški ir neišsilavinę, be to, – quelle horreur! – troškau tapti prancūzaite! Norėjau būti rafinuota! Įstojau į Niujorko universitetą, o po metų susirgo mama. Geriau jau būčiau pasilikusi arčiau namų. Tada turėjau ja pasirūpinti. Ir tėvui manęs trūko.
– Juk nebūtum jos išgelbėjusi.
– Ne, bet būčiau išgelbėjusi tėvą.
– Abejoju, Džouse. Gal būtum padėjusi jam nešti naštą, tačiau tuštumos, kuri liko po to, ką jis prarado, nebūtum galėjusi užpildyti.
Džousė žiūri į jį nustebusi.
– Iš kur žinai?
– Aš klausausi tavęs. Įsivaizduoju tavo gyvenimą.
– To negana. Iš kur žinai, ką jaučia gedintis žmogus?
– Aš nežinau, – sako Nikò. – Mano tėvai gyvi. Niekada ne-
su praradęs mylimo žmogaus. Tiesiog man atrodo, kad tave suprantu.
– Ar dėl to, kad mudu svetimi? Aš galiu tau papasakoti apie Saimoną, o tu man – apie rūsyje praleistą naktį. Mes dingsime vienas kitam iš akių. Tai nieko nereiškia. Tarsi lėktuve kalbėtumeisi su bendrakeleiviu.
– Ne, aš esu čia. Ir girdžiu, ką man sakai.
Džousė apsidairo po restoraną. Jau seniai nurimo kitų žmonių pokalbių keliamas triukšmas, stalo įrankių skimbčiojimas ir švelni smuiko muzika. Praradusi pasaulį, ji atrado Nikò – ne meilužį, net ne vaikiną vienai kitai nakčiai, o žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti.
– Ačiū, – sako ji.
– Nemanyk, kad taip elgiuosi su visais savo mokiniais, – sako jis šypsodamasis.
– Tu net netaisai mano prancūzų kalbos.
– Tu puikiai kalbi prancūziškai.
– Dabar tu meluoji. Nemeluokime vienas kitam šiandien.
– Tada turėtum kiek tiksliau tarti balses. Jos klaidžioja tarp priebalsių.
– Tikrai?
– Aš nemeluoju.
– Vadinasi, šitiek metų aš kalbu prancūziškai su klaidžiojančiomis balsėmis?
– Juk nebuvo kam tave pataisyti.
Staiga susigėdusi Džousė nuleidžia akis. Nikò įsimylėjęs, o ji jį paliks. Nors ką tik pasižadėjo nemeluoti. Vis dėlto viskas, kuo jie šiandien dalijasi – melas. Nes ji nevažiuos su juo į Provansą. Anoji Džousė galėtų šokti į artimiausią traukinį ir susirangyti ant couchette su šiuo mėlynakiu prancūzu. Šita Džousė – ta, kuri neteko Saimono, metė darbą, sumelavo tėvui ir viena išskrido į Prancūziją – šita Džousė negali nieko daugiau, tik praleisti dieną su prancūzų kalbos mokytoju.
Užtai pagaliau ji pavalgė ir pasikalbėjo.
– Aš neprašysiu, kad mokykla grąžintų pinigus, – sako ji Nikò. – Juk galų gale šio bei to mane išmokei.
– Mes dar nebaigėme, – perspėja jis.
Saimonas paskambino jai į mokyklą, nors Džousė buvo prašiusi neskambinti. Ji nebegalėjo sutelkti dėmesio į darbą. Ir sušnibždėjo į mobilųjį telefoną:
– Negaliu kalbėti. Po dviejų minučių prasideda pamoka.
– Susitikime prie ežero, – tyliai tarė jis. – Ketvirtą.
– Negaliu, – atsakė Džousė. – Man konsultacija.
– Atšauk, – pasakė jis ir baigė pokalbį įsitikinęs, kad ji ateis pasimatyti, nors rizikuos netekti darbo. Džousė atšaukė konsultaciją. Kaip jau buvo atšaukusi daugybę susitikimų, metusi futbolo treniruotes, per kurias turėjo būti antroji trenerė, o abitu-rientų dramos būreliui liepusi vienaveiksmių pjesių vaidmenis paruošti savarankiškai – pažadėjo jiems padėti paskutinę savaitę. Po trejų metų pavyzdinė mokytoja staiga tapo dykinėtoja, mėšlo gabalu. Vis tikino save atsigriebsianti – juk jų romanas negali tęstis amžinai... kita vertus, Saimono jai reikėjo labiau nei šio darbo. Yra ir kitų darbų.
Džousė nuvažiavo susitikti su juo prie ežero, ten, kur jų meilės nuotykis prasidėjo – už valandos kelio nuo mokyklos. Juodu lankėsi čia dar kelis kartus ir Saimonas visada prašydavo tos pačios trobelės. Buvo ne pagal metų laiką šalta, namelių niekas nesinuomojo, todėl bjaurioji šeimininkė turėjo džiaugtis gaudama iš jų užmokestį. Bet ji džiaugsmo nerodė, o Saimonui, kaip ir anksčiau, uždavė tą patį klausimą: „Ar čia jūsų duktė?“
Džousė niekada nebuvo užėjusi pas šeimininkę, niekada nesusidūrė su ja akis į akį, tačiau jautė į nugarą įsmeigtą žvilgsnį, kai po kelių minučių jie skubėjo į trobelę.
– Kurią nors dieną nusivesiu tave į kirpyklą, kad apkirptų kaip suaugusią moterį, – pareiškė Saimonas. – Nupirksiu tau aukštakulnius batelius, o šiuos kvailus raudonus daikčiukus išmesime į ežerą. Dar nupirksiu kašmyro megztinį ir vilnones kelnes.
– Ir prarasi susidomėjimą manimi, – atrėžė Džousė. – Atrodysiu kaip visos tavo pažįstamos moterys. Kaip tavo žmona ir jos draugės. Kaip tavo bendradarbės.
– Mano žmona...
– Atleisk, – atsiprašė Džousė. Galiojo nerašyta taisyklė. Apie žmoną nė žodžio. Čia jos nėra. Ji neįleidžiama nei į miegamąjį, nei į trobelę, jai nėra vietos motelio kambaryje nei ant pripučiamo čiužinio viduryje lauko.
– Eikš, – tarė Saimonas ir ji žengė jam į glėbį nutildydama šnekas.
Džousė ėmė tempti jį prie lovos, tačiau Saimonas nepasidavė šelmiškai šypsodamasis.
– Mes neisime į lovą, – tarė jis. – Dar neisime.
– Aš negaliu laukti, – pareiškė Džousė. – Jau buvau įsikniaubusi tau į kaklą.
Jai patiko jo kvapas, muilu ir muskusu dvelkiantis Saimono kvapas, kartą prisipažino, kad juo galėtų būti gyva: jeigu kasdien gautų įkvėpti jo kvapo, jai nebereikėtų maisto. „Tu netenki svorio“, – pastebėjo Saimonas. „Tai leisk man dar daugiau tavęs įkvėpti“, – atšovė ji.
– Turėsi palaukti. Išnuomojau irklinę valtį.
– Juk šalta!
– Turiu antklodžių. Pasiėmiau termosą, jame karštas romas su sviestu.
– Kadaise jau esi tai daręs.
– Liaukis.
Tai buvo antrasis tabu, dar vienos užrakintos durys. Džousė netikėjo, kad yra pirmoji Saimono meilužė. Jis pernelyg gerai išmanė tai, ką daro. Mokėjo puoselėti santykius, o ji buvo naujokė, vaikas suaugusiųjų pasaulyje.
– Niekada nieko taip nemylėjau, – tikino jis.
– O kaip mylėjai? – neatlyžo ji. – Papasakok.
– Ne. Liaukis. Tikėk manimi.
Bet Džousė niekada juo netikėjo.
Saimonas paėmė ją už rankos ir išsivedė iš trobelės. Iš automobilio bagažinės išsitraukęs turistinę kuprinę persimetė per petį. Ir juodu nužingsniavo prie ežero, kuris skendėjo rūke, šaltame drėgname rūke, stingdančiame ją, nors vilkėjo pūkinę striukę. Dangus buvo blausiai pilkas, o ežeras geležies spalvos. Valtis sūpavosi ant vandens prieplaukos gale – buvo ryškiai raudona, traukė akį tarp visų tų drumzlinų spalvų.
– Irklai valtyje! – pasigirdo balsas ir jie atsisuko į administracijos pastatą. Senoji moteris stovėjo prie namelio ant sunkios krūtinės susinėrusi rankas ir prisimerkusi žvelgė į juos.
– Ačiū! – atsišaukė Saimonas.
Moteris nenuleido akių nuo Džousės. Jose švietė neapykanta, tarsi Džousė būtų pavogusi visus gerus vyrus iš visų vyresnio amžiaus moterų visame pasaulyje.
– Ji mane gąsdina, – sušnabždėjo Saimonui Džousė.
– Nekreipk dėmesio, – patarė jis.
– Negaliu. Jaučiu jos veriantį žvilgsnį.
Tačiau durys trinktelėjo ir senė dingo.
Saimonas prilaikė valties kraštą, kol Džousė įlipo. Padėjo kuprinę ant valties dugno. Tada įlipo pats ir paėmė irklus.
– Čiupk antklodę, – pasiūlė jai. – Nesušalk, kol aš irkluosiu.
Džousė ištraukė vilnonę antklodę, porą kailinių kepurių ir termosą. Užmaukšlinusi vieną kepurę Saimonui ant galvos pasilenkė ir jį pabučiavo.
– Užsidėk ir tu, – paliepė jis.
Užsitraukusi kepurę ant ausų Džousė kaipmat pasijuto šilčiau. Siurbtelėjo iš termoso ir saldus tirštas skystimas pasklido po kūną.
Ji ištiesė termosą Saimonui, šis liovėsi irklavęs, atsigėrė ir nusišypsojęs ėmė irkluoti toliau. Netrukus pasaulis aplinkui išnyko ir juos apgaubė rūkas. Spalvos aplinkui susiliejo, dangus, rūkas ir vanduo prarado kontūrus, tik raudona valties krašto linija atskyrė juodu nuo aplinkos.
Saimonas liovėsi irklavęs. Iš pradžių valtis judėjo iš lėto sūpuodama, paskui ėmė plaukti lėčiau ir galiausiai sustojo. Jie sėdėjo tylomis, buvo girdėti tik kažkur tolumoje krankianti varna.
– Noriu čia su tavimi mylėtis, – tarė Saimonas, o jo balsas švelniai skambėjo nuščiuvusiame ore.
– Juk šalta.
– Susisuksime į antklodes.
– Apsiversime, nuskęsime ir niekas niekada mūsų neras.
– Tada verčiau labai nesiblaškykime.
– Tai neįmanoma.
– Mudu pasistengsime.
Jie dar išgėrė karšto romo ir susisuko į antklodes ant valties dugno. Kol išsirangė iš drabužių, valtis ėmė siūbuoti. Ledinis vanduo teliūškavo į šonus. Jie kikeno, pasikeisdami gurkšnojo iš termoso ir glaudė vienas kitą po antklodėmis, o nuogi kūnai buvo įsielektrinę. Džousė šalo ir kaito, jautė baimę ir jaudulį, buvo kupina energijos ir bijojo pajudėti. Kai Saimonas perbraukė delnu jai per šlaunį, paskui slystelėjo klubu prie pilvo, ji pajuto daugiau, nei kada nors buvo jautusi – tarsi visos nervų galūnėlės būtų iškilusios į paviršių. Jo kvėpavimas į kaklą, lūpos ant krūties, jo ranka jai tarp kojų ir priverstinė būtinybė nejudėti, susilaikyti, tarsi bet koks judesys būtų galėjęs išsviesti į juodą ežero vandenį, vertė jaustis įkalintai sūkuriuojančiame baltame rūke.
Kai jis įsliuogė į ją, juodu laikėsi labai ramiai, ji jautė jo sunkų kvėpavimą, matė veidą, žvelgiantį žemyn, kiaurai veriančias akis.
– Nejudėk, – tarė jis šypsodamasis.
Kai ji baigė, pajuto, tarsi kūnas būtų sprogęs iš vidaus, lyg susilaikydama būtų sukūrusi kažką gilesnio, didingesnio, seisminio. Tada ir jis pasiekė ekstazę, jo kūnas sudrebėjo, valtis ėmė sūpuotis, o vanduo, rūkas ir niūrus dangus laikė juodu apgaubę.
Jis nusileido ant jos ir ji pajuto jo svorį ir kūno kaitrą.
Staiga pasigirdo baisi garsų kakofonija, tarsi paukščiai juos būtų užtikę ten, savo ežero viduryje. Krankimas, klyksmai ir čiruliavimas buvo kurtinantis, jie pakėlė akis į dangų, tačiau jame nieko neišvydo.
– Tai mes šį triukšmą sukėlėme, – tarė Saimonas. – Čia mūsų orgazmo aidai.
– Kaip tik tokie garsai ir skamba mano viduje, – sutiko Džousė.
– Žinau, – pasakė Saimonas. – Tik nemaniau, kad visi tai gali girdėti.
Vėliau, kai sugrįžę į trobelę jie ilgai gulėjo karštoje vonioje ir pribaigė termosą karšto romo, Saimonas pasakė:
– Aš tave myliu.
O Džousė tarė:
– Nepalik manęs.
Nikò pakelia akis į dangų. Ten kabo debesys, kažkur tolumoje jie girdi murmant griaustinį.
– Mes saugūs, – sako jis. – Dar kurį laiką. Ar bandysime pėdinti iki geležinkelio stoties?
– Galėtume pėdinti iki Provanso, – atsako Džousė.
– Niekada nebuvau labai kantrus, – prisipažįsta Nikò. – Man labiau patinka greitieji traukiniai.
– Tada pėdinkime į geležinkelio stotį.
Džousė nežino, ar jis kalba rimtai. Juk jo nepažįsta. Šiomis dienomis nepažįsta nė pati savęs, neką geriau supranta ir aplinkinį pasaulį. Tai kodėl gi nenuėjus iki geležinkelio stoties?
– O kaip mano batai? – klausia ji. Raudonieji sportbačiai šlapi nuo lietaus, kojos drėgnos ir sušalusios.
– Nupirksime Provanse. Šiandien turime daug ką nuveikti. Apšlifuoti tavo balses. Drauge pabėgti.
– Aš net nežinau, ar tu moki angliškai, – sako Džousė.
– Ar tai svarbu?
– Visai nesvarbu. Jeigu rimtai, geriau nesakyk. Juk turi likti tarp mūsų bent viena paslaptis.
– O tu ar turi paslaptį?
– Visas savo paslaptis jau atskleidžiau tau, – sako ji.
– Papasakok man apie knygą, kurią kadaise skaitei. Tą, dėl kurios panorai atkeliauti į Paryžių.
– Gal galime prisėsti? Mano skrandis...
– Ar ketini vemti?
– Nežinau. Labai greitai pakilome. Aš nepratusi valgyti.
Nikò vedasi ją per gatvę į kažkokį pastatą. Džousė sutrikusi. Gal jis ieško tualeto? Čia muziejus, Rodeno, bet šiuo metu ji visai nenori vaikščioti po muziejų. Jis nuperka du bilietus į sodus, abu po vieną eurą, ir vėl išsiveda ją į lauką, į labai jaukų atvirą kiemą. Jame ilga plati veja vešlios žalios žolės, o tolimajame gale didelis fontanas. Ji sužavėta. Tarsi Paryžiaus viduryje jie staiga būtų patekę į rojų.
Nikò iš lėto žingsniuoja su ja per ilgąją veją, prie vandens juodu susiranda dvi sodo kėdes. Džousė atsisėda ir atsidūsta; jos skrandis vartosi kūliais.
– Gal atnešti vandens?
Džousė žvilgteli į dešinę – sode yra kavinė.
– Ne. Pasėdėk su manimi truputį.
Jis atsisėda šalia jos.
– Tikriausiai vaikeliui vynas vis dėlto nepatiko.
– Tai neįmanoma, – sako Nikò.
Ji pažvelgia į jį – Nikò atrodo susirūpinęs.
– Viskas gerai, – patikina jį Džousė. – Aš tik truputį pavargau. Mano kūnas nepratęs prie maisto.
– Pasėdėk ramiai. Čia puiki vieta pailsėti.
Juodu žiūri į parką. Aplink skulptūrą susirenka būrelis žmonių ir Džousė regi Mąstytojo galvą, kyšančią virš paprastų mirtingųjų apačioje. Parke yra ir daugiau skulptūrų, bet Džousei jos nerūpi. Jai patinka žalias fontano vanduo, ilgas žalios vejos ruožas, tankūs ir žali eilėmis susodintų medžių lapai. Vėjo gūsis sujudina orą aplink ir atneša šviežiai nupjautos žolės kvapą. Ją apsiaučia jos žalia antklodė.
– Tiek daug kartų esu skaičiusi tą knygą, kad tikriausiai galėčiau atmintinai išpilti pirmąsias pastraipas, – sako Džousė. – Bet to nedarysiu. Tai trumpa sena istorija. Maža mergaitė Marso lauke pasimeta nuo tėvų. Visur jų ieško ir pagaliau nusprendžia, kad jie sugalvojo pakilti į Eifelio bokšto viršūnę be jos. Tačiau ji bijo aukščio. Negali eiti paskui juos. Todėl laukia. Galiausiai pradeda temti, o tėvai taip ir nepasirodo. Su baime širdyje mergaitė ima lipti laiptais į bokštą.
– Kodėl nevažiuoja liftu?
– Ten tik laiptai. Juk istorija pramanyta.
– Supratau.
– Mergaitė vis lipa ir lipa, o kuo aukščiau lipa, tuo labiau bijo. Tačiau grįžti negali. Turi apsispręsti, kas baisiau – gyventi be tėvų ar lipti į bokštą. Ir kopia toliau. Sutemsta, ateina naktis, netrukus įsižiebia visos miesto šviesos ir apačioje po ja sužimba tiek žvaigždžių kiek ir virš jos. Per visą savo gyvenimą mergaitė nėra mačiusi tokios grožybės. Pamiršusi baimę ji užbėga į bokšto viršų. Ten aplekia apžvalgos aikštelę, žiūrėdama tai aukštyn į dangų, tai žemyn į nuostabiomis šviesomis žibančias miesto gatves. Ir nieko nebebijo – ji pasaulio viršūnėje.
Džousė stabteli ir giliai įkvepia. Jos skrandis įsitempia ir atsipalaiduoja.
– Ar gerai jautiesi?
– Puikiai.
– O kaip ta mergaitė Eifelio bokšte?
– Prie jos prieina sargas. Mademoiselle, – sako jis. Man labai patikdavo šis žodis, kai buvau maža. Tai buvo pirmas mano išmoktas prancūziškas žodis. Mademoiselle. – Oui, monsieur, – sako ji. Nes yra labai gerai išauklėta maža panelė.
– Ar ji amerikietė?
– O ne. Tikra prancūzaitė. Gyvena Marso lauko gale ir niekada nebuvo buvusi Eifelio bokšte. O dabar ji ten yra. Ir po savo kojomis mato visą miestą.
– Ir savo tėvus?
– Koks tu nekantrus, – subara Džousė. – Taigi sargas jai sako, jog bokštas uždaromas ir jai teks lipti žemyn. Ji sako jam pasimetusi nuo tėvų. Jis pažada, kad tėvai lauks jos bokšto apačioje. Ir mergaitė lipa žemyn, mina nesuskaičiuojamą daugybę laiptelių neapsakomai laiminga, nes daugiau jau nieko nebebijo. Bokšto apačioje ji išeina į lauką, ten Paryžius, tas pats, kurį ji pažinojo, bet dabar viskas atrodo kažkaip magiškai, kitaip. Savo tėvų mergaitė niekur nemato, todėl leidžiasi namo įsivaizduodama, kaip gyvens be tėvų. Galbūt ji daugiau niekada nebeis į mokyklą! Gal pabučiuos berniuką, kuris jai patinka! Arba užsitemps violetines pėdkelnes, kurių negali pakęsti mama! Priėjusi namus mergaitė pakelia akis į svetainės langus ir mato ten tėvus, jie stovi po ryškiu šviestuvu ir žiūri į lauką. Tėvai jos nemato. Mergaitė atsisuka į Eifelio bokštą. Jis visas žėri. Taip ryškiai yra apšviestas. Kai ji atsigręžia į savo namus, jų languose gęsta šviesa.
Džousė nusišypso ir uždeda delną ant pilvo.
– Tai pabaiga? – klausia Nikò.
– Pabaiga. Didelėmis pasvirusiomis raidėmis. La fin.
– Ar knyga prancūziška?
– Žinoma, kad prancūziška. Jeigu ji būtų buvusi amerikietiška, mergaitei niekas nebūtų leidęs vienai lipti laiptais, sargas būtų nuvežęs ją į policijos nuovadą; net jeigu ji būtų pasprukusi, grįžusi namo ir išvydusi pro langą viduje stovinčius tėvus, tai būtų įbėgusi pas juos ir pažadėjusi daugiau niekada niekada nepasimesti.
– Manai, taip viskas ir baigėsi? Mergaitė niekada negrįžo namo?
– Nežinia. Gal ir grįžo. O gal negrįžo.
– Man atrodo, tai baisi istorija, – sako Nikò.
– Na štai. Vive la différence.
– Tarp berniukų ir mergaičių?
– Tarp mielo mėlynakio prancūzo ir pamišusios amerikietės.
Nikò ištiesia ranką ir užkiša plaukų sruogą jai už ausies.
– Tu nesi pamišusi.
– Dar vienas dalykas. Man reikia apsikirpti, – sako Džousė.
– Gal galime ir tuo pasirūpinti. – Jo pirštai dar truputį užgaišta prie jos plaukų.
– Viską padarysime per vieną dieną? – klausia Džousė.
– O tu manei, kad esu paprastas prancūzų kalbos mokytojas.
Džousė pastebi šelmišką Nikò žvilgsnį ir atkreipia dėmesį, koks jaunas jis atrodo. Nėra raukšlelių akių kampučiuose. Ji tiek mėnesių praleido žiūrėdama Saimonui į akis.
– Tą istoriją aš išsigalvojau, – sako jam Džousė. – Jokios knygos nėra. Niekada ir nebuvo.
Nikò nusišypso.
– Gal tu ne pamišusi, o tiesiog labai kūrybinga.
– Man atrodo, mažoji mergaitė nebegrįžta namo. Man atrodo, ji susiranda sargą ir paprašo, kad jis pasiimtų ją pas save.
– Tai gali būti pavojinga.
– Bet jis labai malonus vyras. Turi tris šunis, jie didesni už mažąją mergaitę. Ir visi gyvena ankštame butuke Monmartre, pačioje kalvos viršūnėje.
– O kaip mergaitės tėvai?
– Koks tu pareigingas, – pasiskundžia Džousė.
– Aš ilgėčiausi savo mažosios mergaitės, – sako Nikò.
– Nė kiek tuo neabejoju. – Džousė prisimena, kad Nikò turi vaiką kažkur Maroke, vaiką, kurio niekada nematė. Įsivaizduoja Nikò vaikystėje, kai jis buvo berniukas, įstrigęs rūsyje ir ieškomas tėvų. Šis vyras laukia, kol bus surastas, galvoja ji.
Saimonas paglostė jai nugarą. Juodu tysojo lovoje po sekso – ir prieš seksą, nes visas jų kartu leidžiamas laikas priminė nesibaigiantį seksą. Ir vėl jie buvo San Fransiske, tik kitame viešbutyje. Clift viešbutyje Saimonas sutiko kažkokį bičiulį ir Džousei teko apsimesti, kad ji Saimono nepažįsta, užkalbino tik paklausti, kaip nueiti iki klubo. „Atleiskite, – pasakė jai Saimonas girdint draugui. – Nieko negaliu jums pasakyti apie šio miesto klubus. Aš tam per senas. Paklauskite durininko.“ Vėliau Saimonas sakė, jog draugas pareiškęs: „Ta mergiotė karšta“, o Saimonas atšovęs „Nepastebėjau.“
„Nė kiek neabejoju, kad nepastebėjai, – patikinęs vyriškis. – Juk esi paskutinis vedęs vyras Amerikoje.“
Saimonas pranešė žmonai: šeštadieniais jis bus užsiėmęs darbo reikalais – išgalvojo ne pelno organizaciją, kuriai reikia jo, kaip eksperto, pagalbos. Savo administratorei jis liepė penktadieniais po pietų neskirti jam jokių susitikimų, nes turįs grįžti į San Rafaelį padirbėti prie projekto, kurio ėmėsi juodu su Bredžiu. Jis melavo visiems ir jam taip lengvai sekėsi, kad Džousė manė, jog meluoja ir jai.
– Iš kur tu žinai, kad tai meilė? – paklausė ji. – Gal tai tik meilė seksui?
Saimonas perbraukė liežuviu jai nugara į viršų.
Džousė apsivertė ir pažvelgė į jį.
– Sakei, kad myli mane.
– Myliu.
– Gal tau tiesiog patinka su manimi mylėtis.
– Patinka.
– Kodėl taip yra, kad dabar, kai radau meilę, staiga bijau ją prarasti?
– Tu pernelyg daug mąstai. Liaukis.
– Aš nieko negalvoju, kai mes mylimės.
– Tai pasimylėkime. Jau labai seniai nesimylėjome.
– Ar tai... ar seksas... svarbiau už viską? Ar mylėtis svarbiau nei auginti vaikus, pietauti su draugais, važiuoti atostogų į San Luko kyšulio kurortą?
– Norėčiau visa tai daryti su tavimi.
– Bet negali.
– Tu to net nenorėtum, Džouse. Tau juk tik dvidešimt septyneri.
– Nežinau, ar nenorėčiau.
– Būk gera, eikš pas mane.
– Aš juk čia.
– Ateik arčiau.
– Ar tau taip būna ir su žmona?
– Nepradėk.
– Man dar niekada taip nebuvo.
– Žinau, Džouse. Ir man anksčiau nebuvo.
– Bet tu pasikliauji tuo jausmu? Gali paslėpti jį savyje ir neštis su savimi namo?
– Taip reikia. Kito kelio nėra.
– Mylėkimės labai iš lėto. Mylėkimės taip lėtai, kad tai truktų valandų valandas.
– Taip ir yra, – atsakė Saimonas. – Tai trunka dienų dienas. Tai trunka visą laiką, kol nesu su tavimi.
Ir Džousė vėl atsidūrė jo glėbyje.
– Noriu šukuosenos, – pareiškia Džousė stodamasi nuo lauko kėdės. – Atsikratyti plaukų!
– Ar geriau jautiesi? – klausia Nikò įtariai žvelgdamas į ją.
– Geriau. – Įsirėmusi rankomis ji išriečia nugarą. Veidu jaučia saulės spindulius. – Kur mes trauksime?
Nikò atsistoja ir nusiveda ją prie išėjimo iš Rodeno muziejaus.
– Sen Dominyko gatvėje daugybė vietelių. Ten tikrai ką nors rasime.
– Ar tu neprieštarauji?
– Žinoma, ne.
– Gal tavo kalbos mokykla yra parengusi kokias nors taisykles tokiam atvejui?
– Ką turi galvoje?
– Kaip turėtum leisti laiką su klientu? Ar mano noras tau įsakymas?
– Paprastai nebūna taip keblu. Dauguma mokinių džiaugiasi galėdami turguje išmokti daržovių pavadinimus.
– Ar esi kada nors įsimylėjęs mokinę?
Nikò nusišypso.
– Iki šiandien?
– Tu neįsimylėjai. Vis dėlto flirtuoji nuostabiai. Gali tai įrašyti į savo gyvenimo aprašymą.
– Ar negali būti, kad tai meilė?
– O kaip tavo prancūzų kalbos mokytoja? Argi nesi jos įsimylėjęs?
– Ji turi Filipą. Buvau tik pramogai.
– Bet tu ją myli. Galėtum mylėti.
– Galėčiau mylėti tave.
– Ne. Tai tik kvailas klausimas. Išgėriau per daug vyno. Susiraskime kirpėją. Negaliu juk važiuoti į Provansą atrodydama kaip paauglė.
Džousės plaukai ilgi ir tiesūs. Rankinėje ji nešiojasi segtuką, kai pasidaro karšta, susisuka plaukus ir prisisega ant pakaušio. O kai pasileidžia, jie krinta iki nugaros vidurio kaip sodrios kaštonų spalvos žirgo karčiai ir siūbuoja jai vaikštant. Niekada nebuvo nusikirpusi daugiau nei kelių colių.
Juodu žingsniuoja skersai Invalidų esplanados, Nikò pakelia ranką ir perbraukia jos plaukus. Džousė nustebusi pasižiūri į jį. Tokio intymaus prisilietimo nebuvo patyrusi jau savaičių savaites. Tai ją sujaudina, o paskui sukelia pyktį. Visai nenori prisiminti.
– Didelis nepatogumas, – sako ji ir krestelėjusi galvą atsitraukia nuo jo rankos. – Man jau pakyrėjo.
– Kaip gaila, – sako Nikò.
– Voilà! – šūkteli Džousė jiems įsukus į Sen Dominyko gatvę. Rodo kitapus gatvės. – Nuostabu. – Tai mažutė kirpykla, kurios lange kabantis ženklas žada shampooing et coupe už dvidešimt penkis eurus. – On y va.
Nikò seka paskui ją. Dabar Džousė ėmėsi vadovauti kelionei – jis per pusę žingsnio atsilieka nuo jos. Ji atidaro duris, salone plieskia ryškios šviesos, visur žvilga chromuoti paviršiai, bumbsi technomuzika, o įėjusius pasveikina jauna moteris. Jos plaukai žalsvai geltonos spalvos ir pasišiaušę. Gal vis dėlto čia ne pati tinkamiausia vieta pasidaryti suaugusios moters šukuoseną.
– Norėčiau, kad mane apkirptumėte, – prancūziškai aiškina Džousė. – Nesu užsirašiusi iš anksto.
– Aš galiu jus apkirpti, – sako jaunoji moteris ir Džousė akimirką svarsto, ar ji tikrai plaukų stilistė, ar tiesiog visi išėjo pietų ir asistentė sumanė užsidirbti papildomų pinigėlių.
Bet netrukus Džousė pasijunta apsukta apdangalu, jos plaukai išplauti ir sušukuoti, o ji spokso į savo atvaizdą veidrodyje. Šalia mato stovintį Nikò. Stilistė klausia, ko ji norėtų, muzika garsiai trinksi.
– Noriu atrodyti vyresnė ir protingesnė, – sako ji. – Noriu atrodyti kaip moteris, turinti darbą, vaikiną ir namą kaime.
– Non, – atsako jai moteris. – C’est pas possible.
Džousė žiūri į Nikò, tarsi laukdama, kad jai išverstų. Jis gūžteli pečiais. Moteris pradeda kirpti.
– Palaukite, – sako Džousė. – Ką jūs darote?
– Apkirpsiu, kad atrodytumėte kaip kino žvaigždė.
– Aš nenoriu atrodyti kaip kino žvaigždė.
Tačiau moters pirštai juda šviesos greičiu ir žirklių čik čik čik aidi Džousei ausyse. Plaukai krinta ant žemės ilgais kuokštais.
– Kiekviena nori atrodyti kaip kino žvaigždė.
– Kuri kino žvaigždė? – tyliai klausia Džousė. Ją vėl pykina, tik šįkart tai neturi nieko bendra su nėštumu.
– Iš kur jūs? – teiraujasi moteris.
– Iš Jungtinių Valstijų.
– Bet jūs kalbate prancūziškai. Amerikiečiai nemoka prancūziškai.
– Kai kurie moka.
– Šiandien Paryžiuje bus filmuojamas amerikiečių filmas. Po kokios valandos ant Menų tilto. Netrukus uždarysime kirpyklą. Mano administratorė jau nubėgo ten užsiimti geresnės vietos.
– Kuri žvaigždė? – klausia Džousė.
– Dana Herli. Ji neįtikėtinai seksuali, tiesa?
– Jūs pernelyg trumpinate, – sako Nikò stilistei.
– O kas jūs toks? Jos vaikinas?
– Ne, – sako Džousė.
– Taip, – sako Nikò.
Džousė dėbteli į jį.
– Alors, – sako Džousei kirpėja.
Džousė užsimerkia ir mėgaujasi, kaip jaunosios moters rankos kedena jos plaukus. Jaučiasi lengva, besvorė, atrodo, tuoj pakils ir nuplevens.
– Argi Danos Herli plaukai trumpi? – klausia ji vis dar užsimerkusi.
– Taip, – sako kirpėja. – Ak, aš nežinau. Jos taip dažnai keičia šukuosenas. Paskutiniame filme buvo trumpais plaukais. Visai nesvarbu, ką ji daro su savo plaukais... aš vis tiek mielai ją išdulkinčiau.
– Ji jau sena, tiesa? – klausia Nikò.
Džousė girdi, tarsi jie kalbėtų kažkur toli. Užsimerkusi, prie ausies čiksint žirklėms, kauluose aidint techno ir popmuzikos rit-
mui, o vėsiam orui glostant kaklo odą, jaučiasi persikėlusi kažkur kitur. Galbūt ji palengva virsta kitu žmogumi.
– Jai turėtų būti kokie keturiasdešimt penkeri ar panašiai, bet ji tokia, kokia mes visos norime būti. Seksuali, aistringa ir puikiai jaučiasi savo kailyje. Ar suprantate, ką noriu pasakyti?
Bien dans sa peau. Gerai jaučiasi savo kailyje, galvoja Džousė. Nuo paskutinės nakties su Saimonu aš nesijaučiu gerai savo kailyje.
– Nesuprantu, – sako Nikò. – Manęs niekada netraukė vyresnės moterys.
– Nes dauguma vyresnių moterų yra kažką praradusios, – sako kirpėja. – Yra praradusios tai, dėl ko norėtųsi jas dulkinti. Liaujasi nuolat galvojusios apie seksą, o pradeda galvoti apie darbus ir namus užmiestyje.
Džousė atsimerkia. Veidrodyje mato visai kitą žmogų. Plaukai rėmina veidą, akys lyg ir didesnės, o lūpos – putlesnės. Atrodo ir vyresnė, ir jaunesnė, atrodo pašėlusi ir nepanašu, kad ko nors bijotų.
– Oui, chérie? – arčiau palinkusi klausia kirpėja. – Matai, ką turėjau galvoje? Esi tikra kino žvaigždė, ką?
Vėlų vakarą ji taisė darbus savo namelyje, kai paskambino į duris. Atidariusi išvydo priebučio šviesoje stovintį Saimoną, išsitaršiusiais plaukais, iš kelnių išsipešusiais marškiniais. Jis žvelgė į ją, veido išraiška buvo niūri ir jai nematyta.
– Kas nutiko? – paklausė Džousė.
Jis įžengė vidun ir uždarė paskui save duris. Prirėmęs ją prie sienos įsisiurbė į lūpas.
Bučinys buvo stiprus ir reiklus. Saimonas įspraudė koją jai tarp kojų ir visu svoriu atsirėmė į ją.
Kai jo lūpos atsitraukė, jam iš gerklės ištrūko garsas, žemas, gomurinis.
Saimonas viena ranka suėmė abi jos rankas, pakėlė virš galvos ir stipriai prirėmė prie sienos. Džousė išgirdo savo balsą, tariantį jo vardą. Kita jo ranka nuslydo pro pižamos kelnių juosmenį žemyn ir paskubomis ėmė ją grabalioti, koja vis labiau skėsdamas jos kojas. Ji jau buvo susijaudinusi ir kai pabandė kažką pasakyti, iš burnos išlėkė tik kažkoks garsas, kurį jo lūpos tuoj užspaudė.
Jis nusmaukė žemyn jos pižamos kelnes ir šios nuslydo nuo kojų. Džousė girdėjo, kaip jo ranka įveikė diržo sagtį, užtrauktuką, tada Saimonas ją pakėlė, ji apsivijo jį kojomis ir jis stipriai prispaudė ją prie sienos, sulig kiekvienu judesiu jų kūnai glaudėsi vis arčiau vienas kito. Paveikslas trinksėjo į sieną. Ji jautė Saimoną giliai savyje ir troško jausti dar daugiau.
– Nesustok, – išspaudė ji, kai jis pasiekė kulminaciją ir jo orgazmas ėmė drebinti slidžius nuo prakaito jųdviejų kūnus, kurie ir toliau daužėsi į sieną.
Kai jis baigė, dar palaikė ją, o širdys pašėlusiai plakė viena šalia kitos. Abu išlipo iš kelnių, jis nunešė Džousę į miegamąjį, paguldė ir įsikniaubė veidu jai tarp kojų. Spausdama rankomis jo galvą ji išrietė nugarą ir ekstazė nusirito kūnu, nešdama ją nuo vienos viršūnės ant kitos.
O tada jis vėl atsidūrė joje. Vis dar kietas, tačiau neleido jai pajudėti, juodu ramiai gulėjo, nors kūnai buvo šlapi ir virpėjo.
Džousė ilgai laukė. „Pasilik su manimi“, – galvojo.
Išėjęs iš jos jis pažvelgė į Džousę ir nusišypsojo – miela išvargusia šypsena.
Jo kvėpavimas nurimo. Perbraukė pirštu jai per pilvą, per klubus.
– Tik pažvelk į save, – tarė jis. Balsas buvo liūdnas ir be vilties.
Jo pirštai nuslydo prie krūtų, ėmė glostyti jas, švelniai žnaibyti spenelius.
– Tu labai jauna, – pasakė. – Tiesiog neįtikėtinai jauna.
Ištiesusi ranką Džousė palietė jo veidą, pirštais perbraukė išilgai žandikaulio.
– Nekaltink manęs dėl visų tų senatvės reikalų, – paerzino ji.
– Galiu pamiršti apie jaunystę, – tarė Saimonas, o jo balsas skambėjo tyliai ir rimtai. – Supranti, matau ją nuolat – filmuose, reklamose, jaunus vyrus ir moteris, tvirtus jų kūnus, švelnią odą. Bet mano paties jaunystė slysta iš rankų nepastebimai, taip iš lėto, kad net nekelia baimės, kol vieną dieną atsiduriu lovoje su gražuole jauna moterimi. O tada staiga tampu seniu.
Juodu žvelgė vienas į kitą, gulėdami ant lovos suglaudę veidus, uždėję rankas vienas kitam ant klubų.
– Ar viskas dėl to... dėl tavo amžiaus? Ar tai tave taip liūdina? – paklausė Džousė.
Jis susiraukė, tada užmerkė akis. Kai vėl atsimerkė, atrodė siaubingai liūdnas.
– Aš geras žmogus, – pasakė.
– Žinau.
– Niekada nenorėjau taip pasielgti su savo žmona.
– Ar ji...
– Ne, ji net neįtaria. Nesugalvotų įtarti.
Saimonas nutilo ir ji laukė, ką jis dar pasakys. Nubraukė jam nuo kaktos plaukus.
– Tai ne romanas, – tarė jis.
– O kas?
– Esu per senas viską pradėti iš naujo.
– Neprašau, kad pradėtum iš naujo.
– Bet aš negaliu tau atsiduoti.
– Atsiduodi man kiekvieną kartą, kai būname kartu.
Jis pirštais palietė jai lūpas.
– Ne, viskas ne taip, – pasakė purtydamas galvą. – Tiesiog nebegaliu duoti savęs jai.
Atrodė, kad jis tuoj pravirks. Buvo visai kitas žmogus, žmogus, kurio ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi.
– Tu tokia sumautai jauna, – pasakė jis.
– Kodėl tai taip svarbu? – nesuprato ji.
– Dėl mano žmonos. Dabar kaskart į ją pažvelgęs matau...
– Ne, nereikia. Nenoriu pradėti savęs dėl to kaltinti.
– Tu dėl to nekalta.
– Nelygink mūsų. Tai nesąžininga.
– Aš negaliu tavęs pamiršti. Tu esi su manimi visą laiką.
Jis prisitraukė ją prie savęs ir jie apsikabino.
– Per kiek laiko plaukai atauga? – klausia Nikò. Atrodo kaip išgąsdintas berniukas.
– Ak, nebūk kvailas. Tai nuostabu. Kaip tik to aš ir norėjau, tik pati nežinojau, kad noriu. Man reikėjo sutikti lesbietę, kuri paleistų mane nuo grandinės.
– Apsisuk, – sako jis.
Čia pat, šaligatvio viduryje, jis apsuka ją aplinkui ir keli žmonės stabteli pasižiūrėti. Jie visi šypsosi, tarsi ir jiems patiktų jos sušiaušti plaukai, drovi šypsena ir susižavėjęs jaunuolis.
– Bon, – ryžtingai pareiškia Nikò. – Aš vis dar tave myliu.
– Nekalbėk apie meilę, – sako Džousė. – Tu manęs nemyli.
Nikò pasilenkia ir pabučiuoja Džousę į lūpas. Ji žingteli atgal, o lūpose iš nuostabos sustingsta raidelė „O“. Nikò nusišypso ir nusisuka nuo jos.
– Sek paskui mane, – kviečia.
Džousė lieka stovėti kur stovėjusi. Žmonės gatvėje eina pro šalį. Ji stebi Nikò, guviai žingsniuojantį pirmyn. Prisimena, kai paskutinį kartą matė Saimoną. „Lauk manęs“, – pasakė jis. Pabučiavo ją, stovinčią priebutyje, dienos šviesoje išdrįsęs daugiau nei kada nors anksčiau. Ji žvelgė į jį, einantį tolyn ilga, saulės nutvieksta gatve link savo automobilio. Jo kūnas tirpo ryškioje saulės šviesoje, kol galiausiai jai ėmė peršėti akis nuo pastangų jį įžiūrėti. Jis išnyko. O ji vis stovėjo jausdama jo lūpas ant savųjų. Lauk manęs.
– Ar eini? – šūkteli Nikò nuo gatvės kampo.
Ji papurto galvą. Stebi, kaip jis grįžta prie jos.
– Nepyk, – meiliai kalbina. – Turėjau taip padaryti.
– Jo nebėra, – sako Džousė.
– Tavo meilužio?
– Negaliu jam parodyti savo naujosios šukuosenos.
Nikò tyliai laukia, ką dar ji pasakys.
– Negaliu atsisveikinti.
Nikò paliečia jai ranką.
– Tu atsisveikini.
Džousė pakrato galvą, jos plaukai suplevena ir vėl sugula.
– Žinai, ko jis mane išmokė? Išmokė jausti daugiau. Išmokė atsiduoti jausmams. Ir dabar aš tik tiek teturiu. Imu skęsti juose. Negaliu kvėpuoti, nes velniškai daug visko jaučiu.
Nikò paima ją už rankos ir nusiveda gatve tolyn. Jie eina ilgai. Pagaliau prieina nedidelės gatvelės galą ir prieš juos atsiveria pieva.
– Aš žinau, kur mes esame, – sako Džousė.
Ji pažvelgia tolyn per pievą ir mato ten Eifelio bokštą. Jis didelis, didingas. Ir nesvarbu, kiek kartų Džousė yra jį mačiusi, tas reginys jai kaskart užima kvapą.
– Eime, – sako Nikò ir Džousė tiksliai žino, ką jis turi galvoje.
Bredis pasibeldė į Džousės kabineto duris, nors šios ir buvo atidarytos.
– Labutis, – pasisveikino Džousė.
Ji ištiesė ranką ir pasiūlė jam atsisėsti priešais. Skaitė šiuolaikinį prancūzų romaną, kurį manė duoti mokiniams kitą semestrą. Ieškojo ko nors naujo, to, kas vaikams būtų artima. Jau buvo spėjusi suprasti, kad tai suaugusiems skirta istorija ir vaikams netiks, nes pernelyg nepadori, kupina sekso scenų, kurios jiems neabejotinai patiktų, o ji dėl to patektų į bėdą, tačiau ir toliau skaitė.
– Ar aš jums netrukdau? – paklausė Bredis.
– Ne, visai ne. – Džousė padėjo knygą ant stalo viršeliu į apačią, tarsi būtų skaičiusi ką nors netinkamo. – Kas nutiko?
– Aš svarsčiau... – Bredis apsidairė po kabinetą, apžiūrėjo ant sienų kabančias nuotraukas – jose Džousė buvo įamžinusi už jos namelio tekantį upelį, nužvelgė šūsnį ant žemės sukrautų knygų, dirstelėjo pro langą, kur kiti moksleiviai grūdosi į automobilius važiuoti namo.
Džousė stebėjo jį tylomis. Iš Saimono Bredis buvo paveldėjęs stulbinamai žalias akis, tankius banguotus plaukus, ūgį. Nedidelėje patalpoje ji pajuto, kad jis net kvepia kaip Saimonas, bet tuoj pat nustūmė tą mintį tolyn. Žinoma. Juk prausiasi tuo pačiu muilu.
– Tėtis nori, kad koledže mokyčiausi bendrųjų dalykų. Na, suprantate, laisvųjų menų1. Kaip visi kiti pasaulyje. Visada maniau, kad taip ir darysiu. Na, niekada per daug apie tai negalvojau, bet dabar esu abiturientas ir turiu apie tokius dalykus galvoti.
Jis išbėrė žodžius vienu atsikvėpimu, tarsi negalėdamas sustoti.
– O ko tu nori, Bredi? – paklausė Džousė.
– Na, čia ir visa esmė. Apie tai ir mąsčiau. Aišku, tai beprotiška mintis, bet man išties patiko vaidinti spektaklyje. Tarsi būčiau tapęs visai kitu žmogumi ir man tai būtų pavykę. Aš tikrai suprantu, kaip aktoriai įkūnija kitus žmones, jie tarsi išsižada savęs ir kurį laiką gyvena kito žmogaus gyvenimą. O pats kiečiausias dalykas, to niekada nebūčiau sužinojęs, jeigu nebūčiau pats patyręs, štai koks. Kai spektaklis pasibaigia, tu vėl esi tu, tačiau kitoks. Pasikeitęs. Tu jau nebe tas vaikinas, kurį vaidinai scenoje, tačiau truputis jo pasilieka tavyje.
Bredis giliai įkvėpė oro.
– Manote, kad išprotėjau, tiesa?
– Ne. Manau, kad tu labai protingas.
– Rimtai? Jėga. Mąsčiau apie tai, bet nebuvau tikras, kad galėsiu viską paaiškinti ar panašiai. O jeigu ir galėsiu, tai kam tai pasakyti.
– Man.
– Jo. O jūs supratot, ką? Tai tikrai jėga.
Bredžio šypsena buvo nuo ausies iki ausies, jis sėdėjo ant kėdės krašto nervingai judindamas kojas ir pirštais barbendamas sau į kelį.
– O kaip su mokslais? – paklausė Džousė, nors jau žinojo viską, ką jis pasakys.
– Galėčiau stoti į aktorystės mokyklą. Galėčiau pamėginti stoti į Kalifornijos universiteto Dramos mokyklą, Pietų Kalifornijos universitetą ir Tischo menų mokyklą Niujorko universitete; turiu visus katalogus, skaitau juos vakare prieš eidamas miegoti, o paskui negaliu užmigti, nes mane tai taip užveda. Jums reikėtų paskaityti, ką jie rašo. Na, ten viskas apie tai, ką jūs pasakojote, kai pradėjome statyti spektaklį. Apie paieškas savyje, kai stengiesi rasti, ką iš savęs galėtum sudėti į vaidmenį. Apie tai, kad savo personažą kuri taip, kaip mokytumeisi kvėpuoti visiškai nauju būdu.
Bredis atsistojo ir priėjo prie vienos iš nuotraukų ant sienos.
– Čia tai jėga. Jos puikios. Ar jūs fotografavote?
– Jo. Praėjusią vasarą.
– Jūs šauni. Na, pati geriausia mokytoja šioje mokykloje. – Jis atsisuko, pažvelgė į ją ir vėl susmuko ant kėdės. – Turėtumėte pasikalbėti su mano tėčiu.
– Aš taip nemanau, Bredi.
– Jo. Jums tai gerai pavyktų. Jūsų jis paklausytų. Manęs neklauso.
– Tai ne mano reikalas.
– Jums tereikia pasakyti, kad aš talentingas. Aš juk pakankamai talentingas, tiesa?
Džousė pažvelgė į jį ir pamatė, koks jis išsigandęs, nes nė pats neįsivaizduoja, ar yra pakankamai talentingas.
– Tu pakankamai talentingas, Bredi, – pasakė ji.
Jis vėl pašoko nuo kėdės.
– Tai jums reikia su juo pasikalbėti. Pasakykite jam tai. Pasakykite, kad daug protingų vaikų stoja mokytis aktorystės.
– Nežinau, Bredi, – tarė Džousė. – Ne toks jau prastas ir jo sumanymas. Tavo tėčio. Vaidybos galėtum mokytis vėliau.
– Bet man tik tai terūpi! – šaukė jis. – Negi nesuprantate? Maniau, kad suprasite. Maniau, padėsite man jam išaiškinti.
– Aš pasikalbėsiu su juo, – tyliai pažadėjo Džousė.
– Kuo skubiau, – paprašė Bredis. – Kitą savaitgalį mes išskrendame pasidairyti po mokyklas. Jis, tipo, labai tuo užsidegęs. Susirūpino stiprinti tėvo ir sūnaus ryšį. Niekada jo nebūdavo šalia, o dabar staiga pasidarė pats geriausias sumautas draugas.
*
Nikò su Džouse ima kopti. Bokšto laiptai sukasi vidine vienos jo kojos (rytinės) puse. Džousė jaučiasi tarsi atsidūrusi didžiulio surenkamojo žaislo viduje. Kopti sunkus darbas ir Džousė džiaugiasi, kad laiptai veda tik iki antro aukšto – paskui jiems, kaip ir visiems kitiems, teks keltis liftu. Šiame plieno labirinte juodu vieni. Vieną akimirką tarsi iššautas iš patrankos juos pralenkia berniukas. Staiga Džousė pasijunta sena. Ir kaip tas vaikis gali šuoliais lėkti laiptais? O argi prieš tris savaites ji pati nebuvo jauna ir stipri?
Džousė žvilgčioja pro bokšto kojos metalo raizginį į miestą, vienoje pusėje mato išsišovusį Senos vingį, kitoje Marso lauko veją. Ji nebijo aukščio, nėra toji maža mergaitė iš savo pasakojimo. Neteko mamos, bet yra velniškai tikra, kad neras jos laukiančios bokšto viršuje. Tėvas, tiesa, laukti galėtų, bet tik namo, kuriame ji užaugo, lange, su virš galvos įžiebtu sietynu, rymotų įsispoksojęs į gatvę. Jis laukia, kad Džousė grįžtų namo. Galbūt su savimi parsivestų kokį malonų jaunuolį, vaikiną. Nieko daugiau netrokšta.
Kaip juokinga, mąsto Džousė. Nikò išgalvojo jai kažkokią terapiją, būdą atsikratyti sielvarto per kojas. Na ir puiku. Jie bent jau liovėsi kalbėtis. Jis bent jau liovėsi spoksojęs į ją kaip alkanas šunelis.
O ir ji bent jau vis dar avi sportbačius, o ne kažkokius kvailus aukštakulnius.
Nikò keliais žingsniais aplenkęs ją, lipa vienodu greičiu. Tai būtų, jeigu staiga sužinotų, kad laisvu laiku jis – olimpinis atletas. Keista. Ji juk nieko apie jį nežino. Kodėl dirba mokytoju? Ar tokią profesiją pats pasirinko, ar tai kaip nors susiję su eilėraščių rašymu? Anksčiau žmonės jai buvo įdomūs. Rinkdavo pakeleivių gyvenimo istorijas lėktuvuose ir autobusuose. Dabar nebesikalba su niekuo. Galų gale, štai, praleidžia su žmogumi visą dieną, o tiek mažai apie jį žino. Jis myli kitą prancūzų kalbos mokytoją. Vaikystėje slėpėsi rūsyje. Maroke turi vaiką. Kas jis toks? Ar tikrai ją įsimylėjo, ar jo toks žavus būdas mokyti kvailą amerikietę mergiotę? Ir kodėl, po velnių, ji seka paskui jį į bokšto viršų?
Džousė bando išlyginti kvėpavimą. Jau labai seniai nekopė į kalvas ir nebuvo dviračiu išvažiavusi už miesto. Nuo tada, kai Saimono nebeliko. Kai Saimono nebeliko, ji pamiršo, kaip reikia kvėpuoti.
„Ką veiksime Paryžiuje, kai nupirksime tau naujus batus?“ – paklausė Saimonas.
Tai ji buvo profė, kalbanti prancūziškai. Kartą ar du jis keliavo į Paryžių verslo reikalais, bet apie miestą nieko nežinojo. Ar lankėsi Eifelio bokšte? Greičiausiai ne. Aišku, dabar ji to jau niekada nesužinos.
„Tą patį, ką veikiame čia“, – atsakė ji.
„Tai jau ne, – šypsodamasis pareiškė Saimonas. – Tempsime savo apgailėtinus užpakalius iš lovos ir eisime apžiūrėti miesto. Noriu pereiti per visas to miesto gatves su tavimi už parankės.“
Tai turėjo būti pirmoji jų bendra kelionė, pirma proga ištisas šešias dienas drauge gultis miegoti ir drauge atsibusti.
– Liko dar vienas aukštas! – šaukia Nikò it asmeninis treneris, raginantis ją padaryti dar septyniasdešimt tris atsispaudimus. Dabar atsiveria daugiau dangaus, upės vingis ilgesnis ir siauresnis, o iš namų teliko tik stogai, pereinantys vienas į kitą.
Džousė mato, kad dangus tamsėja, ima košti šaltas vėjas. Pajunta vėją kaklu ir prisimena naująją šukuoseną. Pakėlusi rankas persibraukia per plaukus. Topteli, kad Saimonas niekada nepamatys šios šukuosenos.
– Iš jo jokios naudos! – atsišaukia ji Nikò.
– Iš ko?
– Argi tai ne tavo gydymo metodas? Ar dar neturėčiau jaustis geriau?
– Nesiliauk lipusi! – šaukia jis jai.
Džousė pajunta, kad strėnos sudrėko. Atsiraitojusi palaidinę nusišluosto prakaitą. Tada ranka nuslysta prie pilvo ir ten užsilaiko. Jis plokščias, tvirtas, atrodo toks pat, koks buvo anksčiau. Tačiau ji laukiasi ir tai žino. Ji liovėsi gerti tabletes, Saimonas pradėjo naudoti prezervatyvus. Nejaugi kažkurį kartą pamiršo?
Tą dieną valtyje. Negalvojo apie prezervatyvus, galvojo tik apie ežero gylį, vandens šaltumą, valties siūbavimą. Juodu rizikavo jo santuoka, jos darbu, jo santykiais su sūnumi, jos santykiais su tėvu.
Bet nepagalvojo apie dar vieną riziką.
Saimono nebėra, Bredžio nebėra. Ji laiko ranką prispaudusi prie pilvo ir lipa laiptais.
– Niekada nesu buvęs bokšto viršuje! – šaukia Nikò.
– Ar bijai? – klausia Džousė.
– Aukščio? Ne. Meilės. Galbūt.
– Ar tai dėl meilės?
– Kiekvienas prancūzas ir prancūzė bokštą myli arba jo nekenčia. Negali būti jam abejingas. Jis čia, užstoja mums vaizdą arba jį puošia, ir taip kasdien. Nesvarbu, kur būtum. Bokštas visada čia.
– O tu jį myli ar nekenti?
– Šiandien apsispręsiu, – atsako Nikò.
Džousei pasidaro lengviau kopti. Kažkaip įgauna antrąjį kvėpavimą ir kiekvienas žingsnis atrodo lengvesnis. Čia daugiau oro, pučia švelnesnis vėjelis. Jai patinka jausti vėją ant kaklo.
– Šiandien aš apsispręsiu! – šūkteli ji Nikò.
– Dėl bokšto?
– Dėl Provanso! – atsako ji. – Arba visai pamesiu protą ir pabėgsiu su savo mokytoju.
– Čia puiki vieta prarasti protą, – sako jai Nikò.
Jie susitiko motelyje 101-ajame greitkelyje, už pusvalandžio kelio nuo namų. Tai buvo šiek tiek pavojinga – Saimonas sakė neturįs laiko ilgai kelionei. Jis darėsi nerūpestingas. Prieš kelias dienas skambino jai iš namų vėlų vakarą, kai žmona jau miegojo. Jiedviem kalbant, po dešimties minučių pasigirdo trakštelėjimas ir Bredžio balsas: „Alio? Tėti? Ar tu kalbi telefonu?“
„Tuojau baigsiu.“
„Jau pirma valanda nakties.“
„Bredi, grįžk į lovą. Ir aš tuoj eisiu gulti.“
„Su kuo tu kalbi?“
„Su Vokietija. Darbo reikalais. Prašau daugiau nepertraukti mūsų pokalbio.“
Bredis numetė ragelį.
Šįkart Saimonas pasakė:
„Ten aš nesutiksiu pažįstamų. Tai pigi skylė. Turiu tave pamatyti.“
„Bet aš pažįstu žmonių, kurie apsistoja tokiose skylėse“, – atrėžė Džousė.
„Prašau, Džouse. Turiu tau kai ką.“
Ji atšaukė Apdovanojimų komiteto, kuris rengė arbatėlę mokyklos baigimo proga, posėdį.
„Iki atestatų įteikimo liko savaitė, – ėmė verkšlenti Alicija Loi. – Turime susirinkti dabar.“
„Alicija, tai juk tik sumauta arbatėlė, – pareiškė Džousė ir pasigailėjo tą pačią minutę, kai šie žodžiai išsprūdo iš lūpų. – Negaliu. Juk jau sakiau. Dėl svarbios priežasties.“
Ji nuvažiavo į motelį. Dar blogiau nei skylė – atrodė apleistas ir paruoštas nugriauti. Pasistatė automobilį šalia Saimono audi ir pasibeldė į vienintelio kambario, kuriame degė šviesa, duris.
Jis atidarė duris ir įsitraukęs ją vidun tuojau pat uždarė.
„Nekvėpuok, – paliepė. – Dvokia taip, tarsi čia kas nors būtų numiręs.“
„Kaip romantiška.“
Saimonas laikė prispaudęs ją prie savęs, jos nugara rėmėsi jam į krūtinę. Palenkęs galvą pabučiavo ją į viršugalvį.
„Ant lovos, – sušnabždėjo, – yra dovana.“
Džousė pažvelgė į vilnonę antklodę, pilką patalynę, gumbuotas pagalves.
Buvo matyti, kad ties viduriu lova įdubusi.
„Po lova, – sušnabždėjo ji, – yra negyvėlis.“
„Tik taip dvokia, – atsakė Saimonas. – Patikrinau.“
„Nematau tavo dovanos.“
„Ji ten, kur paprastai ir būna dovanos – po pagalve.“
Džousė apsisuko glėbyje ir jį pabučiavo.
„Jei būsiu labai arti tavęs, – sumurmėjo ji, – tai užuosiu tik tave. O tu kvepi nuostabiai.“
„Eik pasiimti dovanos.“
Ji atsitraukė ir pažvelgė į Saimoną. Jis atrodė berniokiškai patenkintas.
Džousė priėjo prie lovos ir pakėlė arčiausiai esančią pagalvę. Vokas. Paėmusi jį pažvelgė. Eifelio bokšto piešinėlis. Gerai nupiešta, su menininko gyslele.
„Ar tu nupiešei?“ – paklausė ji.
„Turiu ir tokį talentą. O tu manei, kad aš tik lovoje geras.“
„Oho, – nusistebėjo Džousė. – Tikras menininkas.“
„Prancūzų menininkas.“
„Nupiešęs Eifelio bokštą dar netampi prancūzų menininku, mano meile.“
„Atplėšk voką.“
Ji atplėšė. Viduje buvo du verslo klasės lėktuvo bilietai į Pa-ryžių.
Džousė atsisuko į jį išpūtusi akis.
„Tu gali skristi su manimi?“
„Aš galiu.“
„Kaip?“
„Verslo kelionė. Nesvarbu. Išvykstame tą dieną, kai tau baigiasi pamokos.“
„Paskui dar bus mokytojų susirinkimas. Ne... taip. Viską atšauksiu. Mes skrendame į Paryžių!“
Džousė puolė jam į glėbį.
„Tu padėsi man išrinkti viešbutį. Nežinojau, kurioje vietoje žvalgytis. Nežinojau, norėsi prabangaus ar jaukaus. Man rūpi viską apie tave sužinoti. Noriu valgyti su tavimi geriausiuose restoranuose nebijodamas, kad kas nors gali mus pamatyti.“
„Išmokysiu tave prancūziškai. Lovoje mudu nešvankiai kalbėsimės prancūziškai.“
„Man siaubingai nesiseka mokytis kalbų.“
„Būsiu tavo prancūzų kalbos mokytoja.“
„Angliškai tu nekalbi nešvankiai.“
„Tik todėl, kad negaliu atgauti kvapo.“
„Pasakyk prancūziškai: „Nurenk mane.“
„Déshabille-moi.“
„Pasakyk: „Išdulkink mane.“
„Baise-moi.“
„Pasakyk: „Praryk mane.“
„Dévore-moi.“
„Pasakyk: „Niekada nesiliauk.“
„N’arrête jamais.“
„Pasakyk, kad skrisi su manimi į Paryžių.“
„Je t’aime.“
Nikò su Džouse pasiekia bokšto viršų. Džousė giliai įkvepia ir pagaliau leidžia sau apsidairyti. Ji džiaugėsi, kad važiuoja liftu, bet stovėjo užsimerkusi, kol pakilo iki viršaus.
Dabar žiūri, dairosi į tolį. Apžvalgos bokštas sausakimšas žmonių ir atrodo, kad jie visi kalba vienu metu – tikras kalbų ir garsų kratinys. Iš lėto, netvirtai ji prieina prie lango. Jausmas toks, tarsi dar būtų nesustojusi, tarsi kojos vis dar kilnotųsi lipant aukštyn. Siūbuoja kaip laive, nors yra labai aukštai virš jūros lygio.
Priėjusi prie lango Džousė įtraukia pilnus plaučius oro ir jį sulaiko. Lyg nenorėtų paleisti to, ką išvydo. Priešais ją plyti visas Paryžius, nuo Švč. Jėzaus Širdies bazilikos kalvos, išilgai Senos krantinių, iki pat priemiesčių pakraščių. Aplinkui, akių lygyje, sūkuriuoja debesys, retkarčiais miestas dingsta ir ji paskęsta juose. Paskui vėjo gūsis nupučia debesis ir it burtams suveikus Pa-ryžius nusidriekia jai po kojomis.
Ji žvelgia tiesiai į dangų ir mato tai, ką sėdėdamas savo mažajame lėktuve tikriausiai matydavo Saimonas. Debesis, dangų, erdvę. Tai didinga, be ribų, jaudinama.
„Pasiimk mane“, – paprašė ji, kai jis prisipažino labai mėgstantis skraidyti.
Dabar ji supranta. Dabar ji turi tą jo gabalėlį, kurio trūko. Saimonui patiko tai – pašėlusi erdvė, nuolat besikeičianti debesų ir dangaus įvairovė, aukščio galia.
– Ačiū, – sako Džousė Nikò, kai jis prieina prie jos.
Kurį laiką jis stovi šalia ir abu tyli, abu žvelgia tolyn į erdvę.
Džousė prisimena Saimono kūno svorį jiedviem pasimylėjus. Jie puldavo vienas kito glėbin ir kaip įmanydami stipriau glausdavosi vienas prie kito. „Eikš arčiau“, – kviesdavo jis. „Gerai“, – sakydavo ji. Praradę save meilės akto metu, juodu sugrįždavo, o tada trokšdavo panaikinti bet kokią juos skiriančią erdvę.
Ar jis mirė danguje? Ar kažkas nutiko lėktuve, kol jis buvo padangėje? Ar tai jis matė prieš mirtį? Ar krito į žemę ir mirė tada, kai lėktuvas sudužo į kietą nenuolaidžią žemę? Ar jie su Bredžiu suprato artėjant mirtį? Ar laikėsi vienas už kito ir laukė, kol tai nutiks?
„Pasiimk ir mane“, – prašė ji Saimono.
Bet jis išėjo jos nepasiėmęs.
Džousė suinkščia ir Nikò apkabina ją ranka.
Debesys prisiartina ir apsupa juodu. Jie nebemato miesto apačioje. Stovi apgaubti sidabriškai juodų debesų, erdvėje it kokone.
– Myliu jį, – galiausiai sako Nikò. – Savo bokštą. Savo Paryžių.
*
Saimonas žadėjo po vakarienės užsukti pas Džousę į namus. Žmonai pasakė mieste turįs susitikti su dar vienu klientu ir vėl užšokti pas tą vaikiną į viešbutį, nupirkti jam išgerti ir aptarti rytojaus susitikimą. Kai paskambino į duris, Džousė pamanė, kad Saimonas pasirodė anksčiau. Ji pribėgo prie durų ir plačiai jas atvėrusi išvydo priebutyje stovintį savo tėvą su gėlėmis rankose.
– Tėti!
– Ar sutrukdžiau?
– Ne, žinoma, kad ne. Tik nustebau.
– Tavo senis buvo netoliese.
Džousė permetė mintyse, kokia šiandien diena – ne mamos gimtadienis, ne jųdviejų bendro gyvenimo sukaktuvės, ne jos mirties metinės.
– Neprivalai teisintis, – tarė ji. – Užeik, pavakarieniausi su manimi.
– Pavakarieniausiu? Aš nenoriu vakarienės. Noriu tik šiek tiek pabūti su savo mažąja dukrele.
– Aš valgau, tėti. Jeigu nori su manimi pabūti, ir tu turėsi valgyti.
Ji pasitraukė į šalį ir leido jam įeiti. Tėvas laikėsi įsikibęs gėlių, tarsi nė neketintų jai įteikti.
– O čia skaniai kvepia, – pagyrė ir patraukė tiesiai į virtuvę.
– Aš turiu paskambinti, tėti. Įsipilk taurę vyno. Po minutės paruošiu tau makaronų.
– Makaronai. Vynas. Reikėtų dažniau užsukti.
Džousė nusišypsojo ir jį pabučiavo. Tėtis atrodė sumažėjęs. Ne, tiesiog ji priprato stiebtis ant pirštų galų bučiuodama Saimoną.
Nuėjusi į miegamąjį Džousė užsidarė duris. Reikėjo sugauti Saimoną, perspėti, kad nevažiuotų. Turėtų būti namie, vakarieniauti su žmona ir Bredžiu. Skambintų į mobilųjį, bet vis tiek rizikinga. Šiaip ar taip, turėjo tai padaryti – nenorėjo, kad jis pasirodytų čia, kol svečiuojasi tėtis.
Surinko numerį. Niekas neatsiliepė. Padėjusi ragelį parašė žinutę: „Pasuk man.“
Žinutes juodu rašydavo atsargiai – juk žmonai visai paprasta paimti jo telefoną ir surasti išdavikiškus žodžius.
Kelias minutes palaukė žingsniuodama po kambarį. Nemandagu palikti tėtį vieną, kai jis atvažiavo pas ją šitokį kelią. Saimonas tikriausiai įpusėjo vakarienę. Pabandys paskambinti jam vėliau.
Tėtį rado virtuvėje beieškantį vazos.
– Štai ten, viršuje, – parodė Džousė ir ištiesė ranką į aukštą stiklinį cilindrą ant šaldytuvo. – Jie nuostabūs. – Mėlynieji vilkdalgiai. Mama mėgo vilkdalgius. Džousė vėl stengėsi prisiminti, kuo ypatinga gali būti ši diena – ne Motinos diena ir ne tėčio gimtadienis. Kažkas privertė jį sėsti į automobilį ir pusantros valandos važiuoti jos aplankyti. Bet ji neturėjo nė menkiausio supratimo.
Džousė paėmė gėles ir pamerkė į vandens pripiltą vazą. Pastatė ją ant palangės, šalia virtuvinio stalo.
– Gražu, – tarė patenkinta. – Niekada nesi dovanojęs man gėlių.
– Kas nors juk turi tave lepinti, – pareiškė tėvas.
Suskambėjo telefonas. Džousė šoko prie jo.
– Labutis, – sušnabždėjo į ausį Saimonas.
– Pone Ridai. Ačiū, kad atskambinote. Noriu pasikalbėti su jumis apie jūsų sūnaus studijų koledže planus. Mudu su juo buvome susitikę prieš kelias dienas ir aš jam pažadėjau su jumis pasikalbėti.
– Ką gi, dėkoju, panele Felton. Jūs labai rūpestinga.
– Tačiau ką tik į svečius užsuko mano tėvas. Gal galėtume aptarti tai kitą kartą?
– Tu kalbėk, – paragino tėvas. – Aš galiu palaukti.
Džousė papurtė galvą. Dabar jau nebūtų kaip eiti kalbėtis į kitą kambarį. Susipainiojo savo pačios meluose.
– Kodėl mums nepasikalbėjus apie tai rytoj per tėvų susirinkimą? – paklausė į ragelį Džousė. – Kada jūs atvykstate? Turiu kažkur užsirašiusi...
– Ar gali grįžti per pietus namo? – sušnabždėjo Saimonas. – Užsukčiau. Mudu su Bredžiu išskrendame trečią valandą.
– Vadinasi, vidurdienį. Labai jums ačiū, pone Ridai.
Ji išjungė ryšį.
– Tu tikra profesionalė, – pagyrė tėvas. – O atrodo, dar taip neseniai ir aš galėjau panašiai kalbėtis su vienu iš tavo mokytojų.
Ne, pagalvojo Džousė. Taip kalbėtis tu su niekuo nebūtum galėjęs.
Ji priėjo prie jo ir dar kartą pabučiavo.
– Ačiū, kad atvažiavai, tėti. Pasiilgau tavęs.
– Ir pati retkarčiais galėtum aplankyti. Nesuvalgyčiau juk.
– Savaitgaliais turiu labai daug darbo.
– Atsivežk drauge. Galiu juk kartkartėmis išvirti tau vakarienę. Kurgi tas vynas? Neradau.
Džousė spintelėje suieškojo butelį vyno ir atkimšo. Tėvas niekada nebūtų užmezgęs meilės romano. Jis buvo geras sutuoktinis, ištikimas vyras. Bet ir Saimonas sakė neįsivaizdavęs, kad galėtų išsėlinti pro užpakalines duris ir gultis į lovą su kita moterimi. „Aš geras vyras“, – tvirtino jis. Ar jis nebebuvo geras vyras, kai ją įsimylėjo?
Ji pripylė vyno į taures. Padavė vieną tėvui, iš kitos gurkštelėjo pati. Vietoje meilužio, vakaras su tėčiu. Nesijautė nusivylusi. Štai ir proga truputį atsipūsti.
– Sėskis ir leisk man paruošti maisto, – paliepė jam.
Įsitaisęs prie stalo tėvas ją stebėjo. Džousė sumetė makaronus į verdantį vandenį, tada padengė nedidelį staliuką. Padažą jau buvo paruošusi – paprastą pomidorų padažą su žolelėmis iš savo daržo. Apšlakstė salotas aromatiniu actu.
– Jūs tik pažiūrėkite, – pasakė tėtis. – Mama tavimi didžiuotųsi.
Džousė nusišypsojo. Ji dažnai pagalvodavo: „O, kad mama pamatytų, kaip aš ruošiu maistą. O, kad mama pamatytų, kaip aš mokytojauju.“ Bet kai užmezgė romaną su Saimonu, jau nebenorėjo, kad mama būtų gyva ir ją stebėtų. Pagalvojusi apie mamą dabar net nukaito iš gėdos.
– Papasakok man, kas naujo, tėti. Kaip parduotuvė?
– Po senovei, – atsakė jis. – Nieko naujo nebebūna. Vieną dieną imsiu, parduosiu ją ir išvažiuosiu į Palm Springsą.
– Ne, tu to nepadarysi, – paprieštaravo Džousė. – Nejaugi paliktum mane?
– Galbūt Palm Springse dažniau mane aplankytum.
– Ei, spėk, ką tau pasakysiu. Aš skrendu į Paryžių!
Suskambėjo laikmatis, Džousė patikrino, ar išvirė makaronai, ir supylė į kiaurasamtį. Truputį pakaitino juos drauge su padažu, kol mintyse rezgė melą.
– Prisimeni Vitnę? Mano draugę iš koledžo? Skrendame ten kartu šešioms dienoms.
– Gali sau leisti tokius dalykus iš savo mokytojos atlyginimo?
– Vitnė gavo puikų pasiūlymą. Aš labai tuo džiaugiuosi. Pa-ryžius!
– Aha. Ir aš džiaugiuosi dėl tavęs, Džouse. Parvežk man tokią beretę, kokias nešioja seniai. Man tiktų.
Džousė nusišypsojo.
– Tau tikrai tiktų.
Patiekusi maistą Džousė įsitaisė priešais tėvą.
– Tu rimtai ketini kraustytis į Palm Springsą?
– Kas žino? Svarstau tokią galimybę. Pažįstu vieną damą, kuri ten turi namus. Nori, kad ją aplankyčiau.
– Damą?
– Niekada anksčiau nesi girdėjusi apie damas?
– Širdies damą?
– Visko gali būti.
– Tėti. Tai šaunu. Ar seniai?
– Kol kas dar nieko nėra. Aš tik sakiau, kad visko gali būti.
– Papasakok man apie tą damą.
– Sutikau ją lošdamas bridžą. Miela ponia.
– Aš džiaugiuosi, tėti. Labai džiaugiuosi.
– Tai kas gi tau nutiko? Tavo senis gali sutikti damą, o tu negali namo parsivesti vaikino?
– Aš parsivesiu namo vaikiną, tėveli. Pažadu.
– Tikrai?
– Nežinau. Viskas labai sudėtinga. Vienas vyras man patinka. Bet nežinau.
– O ko čia nežinoti?
– Kaip sakiau, viskas sudėtinga.
Tėtis pastatė taurę ant stalo. Atsitraukė kėdę ir atsistojo.
– Jis vedęs, – tyliai pasakė.
– Aš to nesakiau.
– Meilė nėra sudėtinga. Tai su vedusiais vyrais sudėtinga.
– Pamiršk, ką tau sakiau.
– Tavo mama labai nusimintų.
– Nevelk jos į šį reikalą.
– Aš nealkanas.
– Tėti. Sėskis.
Tėvas išėjo į kitą kambarį. Džousė siuto ant savęs, kam prasitarė – nebuvo jokio reikalo kalbėti apie Saimoną. Ji atsistojo ir nusekė paskui tėvą į svetainę.
Jis stovėjo priešais duris, atrodė, svarsto pabėgimo planą. Spoksojo pro stiklą, o veidas buvo apsiniaukęs ir susirūpinęs.
– Šiandien toji diena, kai tavo motinai nustatė diagnozę, – ištarė tyliai, tarsi kalbėtų visai ne su ja. – Prieš aštuonerius metus.
– Ak, – silpnu balsu ištarė Džousė. Ji stovėjo nejudėdama, bijojo, kad jeigu pabandys prieiti, jis šoks prie durų ir pradings.
– Ėjau su ja pas gydytoją. Manėme, tai niekis – patinusios kulkšnys, šioks toks nepatogumas, nieko rimto. Bet tu juk žinai, kaip ji nekentė gydytojų.
Jo rankos kabėjo sunkiai nusvirusios prie šonų. Atrodė bejėgis ir sutrikęs, tarsi tai, kas nutiko prieš aštuonerius metus, vis kartotųsi.
– Ji įėjo į gydytojo kabinetą, o aš likau laukiamajame su visomis tomis poniomis. Tada pasirodė slaugytoja ir pranešė: „Gydytojas dabar nori su jumis susitikti.“ Viską tada ir supratau. Jam nereikėjo ištarti nė žodžio.
– Kaip laikėsi mama? – paklausė Džousė.
– Tyliai. Buvo išsigandusi. Sėdėjome priešais gydytojo stalą jo prabangiame kabinete ir klausėmės, kaip jis pasakoja apie operaciją, chemoterapiją ir naujus gydymo būdus. Bet aš jau tada žinojau – praradau ją. Praradau savo pasaulį. Praradau savo gyvenimą.
Jo skruostais ritosi ašaros. Džousė irgi ašarojo, ji atgalia ranka persibraukė veidą.
– Man labai gaila, kad tada buvau taip toli, – pasakė ji.
– Na, tu darei tai, ką reikėjo daryti. Taip elgiasi visi vaikai. Niekada tavęs dėl to nekaltinome.
– Eikš, pavakarieniauk su manimi, tėti.
– Praėjo aštuoneri metai. O aš vis dar nešiojuosi tuos jausmus. Niekaip negaliu surinkti jų visų ir sudėjęs į dėžę paslėpti.
Džousė priėjo prie tėčio. Jis atsisuko į ją ir leidosi apkabinamas.
Po akimirkos atsitraukė.
– Jokių vedusių vyrų, – pasakė.
– Ar kas nors ką nors sakė apie vedusį vyrą? – atšovė ji.
Nikò ir Džousė liftu leidžiasi iš Eifelio bokšto.
– Pasivaikščiokime palei Seną, – siūlo Nikò.
– Šiandien pirmoji diena, kurią nugyvenau sugrįžusi į šį pasaulį, – sako jam Džousė, kai juodu patraukia link upės. Iš pradžių eina plačiu bulvaru palei kelią, apačioje, jiems iš kairės, teka Sena, o kitoje jos pusėje dunkso Didieji rūmai. Dar tolėliau Luvras. Tada krantinės laiptais jie nusileidžia į žemiau vingiuojantį taką, kuris atsargiai liečia upę ir saugo juos nuo eismo triukšmo, nuo pašėlusios pėsčiųjų minios.
– Tu slėpeisi?
– Slėpiausi? – pakartoja Džousė ir susimąsto. – Ne, man nėra kur pasislėpti. Bandžiau lovoje įsirausti į patalus, bet jis vis tiek mane suranda ir kerta.
– Liūdesys?
– Norėčiau, kad tai būtų liūdesys. Atrodo švelnesnis nei tas jausmas, kurį jaučiu dabar. Jis visą laiką tvoja tiesiai į paširdžius. Tas veriantis sielvartas.
– Kai mirė tavo mama?.. – Nikò neužbaigia klausimo. – Atleisk, – sako. – Užduodu pernelyg daug klausimų.
– Teisybė, – sutinka Džousė. Tačiau įsikimba jam į parankę ir taip juodu eina šalia vienas kito, susikabinę.
Kurį laiką tyli. Debesys užtemdė dangų ir jie girdi griaudžiant tolumoje.
– Kai mirė mano mama, – sako Džousė, – prisimenu, pamaniau, kad daugiau nebesu vaikas. Visa tai iškart pasibaigė. Buvau ką tik gavusi koledžo diplomą, už tūkstančių mylių nuo namų, ir staiga jos nebeliko. Kurį laiką nejutau žemės po kojomis... visai kitaip nei dabar. Šis sielvartas verčia mane šliaužioti žeme, o anąkart buvau netekusi pagrindo ir niekaip negalėjau sugrįžti į žemę. Turėjau daugybę intymių santykių. Argi ne keista? Miegojau su visais vaikinais, kuriuos tik pažinojau – senais draugais, naujais draugais, atsitiktiniais pažįstamais. Tikriausiai stengiausi ką nors pajusti. O dabar jaučiu per daug.
– Kas buvo toliau?
Džousė sutrikusi žiūri į jį.
– Na, ne kažin kas. Taip praleidau metus ar dvejus. Paskui pasiilgau tėčio. Staigiai. Kreipiausi dėl mokytojo darbo pagal visus skelbimus per šimtą mylių nuo namų. Galiausiai atsidūriau Marine. Niekada nesakiau tėvui, kad grįžau norėdama būti su juo.
– Kodėl nesakei?
– Nes grįžusi retai su juo susitikdavau.
Džousė prisiminė paskutinį tėčio apsilankymą. Daugiau jie nebesikalbėjo apie Saimoną. Valgė makaronus su salotomis, tylėdami gėrė vyną. Po kurio laiko jis papasakojo ilgą istoriją apie du berniokus, kurie bandė apiplėšti jo bakalėjos parduotuvę, bet nebaigę susikivirčijo. Vienas berniokas tvojo kumščiu kitam ir išsivijo jį iš parduotuvės. Džousė paragino tėtį parduotuvę parduoti – galbūt visai neblogas sumanymas kraustytis į Palm Springsą. Buvo taip lengva sėdėti ir vakarieniauti su tėčiu. Kai jis atsistojo eiti, ji tarė: „Kitą savaitgalį aš atvažiuosiu.“ Jo veidas nušvito.
O paskui žuvo Saimonas. Ji paskambino tėčiui ir pasakė, kad serga, guli lovoje ir negali keliauti.
– Aš pavargau kalbėti, – sako Džousė Nikò, bet ir toliau laikosi įsikibusi jo rankos. – Papasakok man apie moterį, kurią myli. Tą kitą mokytoją.
– Ar užsiminiau apie ją?
– Taip. Tu miegi su ja, bet ne su jos vaikinu.
– Hmm. Tikriausiai per pietus būsiu per daug išgėręs.
– Koks jos vardas?
– Šantalė.
– Gražus vardas.
– Ir moteris graži. Tik kartą su ja permiegojau. Tačiau ji mano mintyse jau daugelį naktų, kai einu miegoti.
– Mintyse mes daug žmonių vedamės į lovą.
– Taip. Tai nesunku. Gerokai sunkiau svajones paversti tikrove.
– Ar ji myli tave?
– Nepamiršk, kad ji turi vaikiną.
– Ar ji myli savo vaikiną?
– Neįsivaizduoju. Tačiau aš nelabai suprantu moteris. Jo reputacija visai prasta. Kalbama, kad jis miega su savo mokinėmis.
– O tu ne, – šypsodamasi sako Džousė. – Tu nieko panašaus nepadarytum.
– Man ne taip gerai sekasi, – sako Nikò.
– Bet tau pasisekė, nes permiegojai su jo mergina.
– Taip. Praėjusią savaitę mes visi po darbo buvome nuėję išgerti.
– Ir šįvakar eisite?
– Šįvakar aš traukiniu išvykstu į Provansą.
– Taip, žinoma.
Pro šalį upe praplaukia garlaivis ir juodu girdi, kaip gidas šūkaloja neiššifruojamus žodžius. Abu atsisuka pasižiūrėti. Atrodo, kad visi turistai spokso į juos – palei Seną vaikštinėjančią porelę. Čia turėjo būti Saimonas, galvoja Džousė. Ji atitraukia delną Nikò nuo alkūnės ir susikiša rankas į kišenes.
– Tą vakarą... – sako ji ragindama Nikò tęsti. Laivas praplaukia ir jie traukia toliau.
– Tą vakarą Filipas kavinėje flirtavo su mergina. Ji sėdėjo prie gretimo staliuko su šunimi palei kojas, o jis vis ėjo ir ėjo paglostyti jos šuns. Galiausiai pakvietė merginą prisidėti prie mūsų. Pasakė, jog ji man. Kad nebūčiau toks vienišas. Mergina su šunimi perėjo prie mūsų staliuko. Žinojau, kad Šantalė nelaiminga su Filipu, ji visą laiką dėl jo nelaiminga. Tačiau vakarui pasibaigus dažniausiai namo eina su juo. Aš jos nesuprantu.
– Bet myli.
– Na, aš nežinau, ar ją myliu. Ji graži, rimtai graži. Ne taip kaip tu.
– Aš graži kvailai.
– Visai ne. Netgi dabar tavyje yra kažkas labai gyvo.
– Netgi dabar.
– Tu tai ištversi.
– Tu labai malonus. Tačiau nukrypai nuo temos. Apie Šantalę.
– Taip, – sako Nikò. – Šantalė užsiuto. Ji taip lengvai neatskleidžia savo jausmų. Bet aš stebiu jos veidą ir matau, kaip jis keičiasi.
– Tu man patinki, Nikò.
Jis sustoja ir pažvelgia į Džousę.
– Nesibučiuosime, – sako ji. – Eik toliau ir pasakok.
– Šantalė nemėgsta šunų. O mažasis merginos šunelis užsilipo Filipui ant kelių ir sėdėjo labai patenkintas.
– Ką darė mergina?
– Ji kalbėjo labai garsiai. Papasakojo nešvankią istoriją, kaip praėjusią naktį klube striptizo šokėja šoko ją apsižergusi. Filipas paklausė, ar jai patinka merginos, o ji atsakė, kad jai patinka ir merginos, ir vaikinai, ir užsieniečiai. Ypač užsieniečiai.
– Žavinga.
– Šantalė paprašė manęs palydėti ją namo. Filipas turėjo paprieštarauti ir pasakyti lydėsiąs ją pats. Tačiau jis buvo per daug užsiėmęs – jo pirštus laižė tas bjaurus šunėkas.
– Ir tu palydėjai ją namo.
– Palydėjau ją tiesiai į lovą. Tai buvo seksas iš keršto. Bet kai baigėme, Šantalė paprašė manęs nesakyti apie tai Filipui.
– Tai kodėl ji su tavimi miegojo?
– Norėjo įrodyti, jog jai nė motais ta mergiotė ir jos šuo.
– Ar ji žino, kad tu ją myli?
– Ne... taip. Aš pats nežinau, ką jaučiu. Tai iš kur jai žinoti?
– Kartais moterys tai supranta geriau nei vyrai.
– Tiesa, – sutinka Nikò. – Jeigu šįvakar susitiksiu su ja išgerti, ji man pasakys, ar ją myliu. Bet jeigu išvažiuosiu su tavimi į Provansą, taip niekada ir nesužinosiu.
– Tu vertas meilės, – sako jam Džousė.
Nikò pažvelgia į ją ir Džousė mato, kad jo veidas spinduliuoja neslepiamą viltį.
– Pažvelk, – sako Džousė ir rodo į priekį. – Filmuoja tą filmą, apie kurį mums pasakojo kirpėja.
Priešakyje, abiejose upės pusėse, matyti daugybė žmonių. Ant Menų tilto pristatyta kamerų, prožektorių, o tolimajame gale ištempta pora palapinių.
– Eime pasižiūrėti, – susijaudinusi siūlo Džousė.
– Kodėl visus taip traukia žvaigždės? – klausia Nikò, bet nejuda iš vietos.
Džousė paima jį už rankos ir trukteli pirmyn.
– Nagi, eime. Mums reikia tų kino žvaigždžių. Reikia didžiųjų ekranų.
– Kodėl? Kodėl tai svarbiau už visa kita? Ar dėl ryškių šviesų ir kamerų?
– Todėl, kad tai svarbiau už mus. Mes išnykstame. Ši diena? Rytoj jos nebebus. O tai... tai gali būti diena prie Senos, vis iš naujo pakartojama ilgus šimtmečius.
Po laidotuvių – su dviem vienodais karstais – palikusi šimtus mokinių ir tėvų, draugų ir giminaičių Džousė parvažiavo namo, pasislėpė savo namelio tamsoje ir nušliaužė į lovą. Išgėrė tabletę migdomųjų ir nusmigo į besapnį miegą, kurį įpusėjusį pertraukė telefono skambutis.
Nespėjusi pagalvoti Džousė ištiesė ranką prie naktinio staliuko ir pakėlė ragelį.
– Ar gerai jautiesi? – Vėl skambino Vitnė. Ilgus mėnesius tylėjusi Vitnė dabar buvo su ja. Vedusio vaikino nebeliko.
– Negaliu kalbėti, Vitne. Miegu.
– Nekalbėk. Klausykis.
– Nenoriu klausytis.
– Taip tik geriau...
– Atsiknisk, Vitne.
– Kalbu ne apie jo mirtį. Tai tragiška. Žuvo kartu su sūnumi. Negaliu tuo patikėti.
Džousė padėjo ragelį. Burna džiūvo, o stiklinėje prie lovos nebebuvo likę vandens. Ji vargais negalais išsivertė iš lovos. Permirkusi prakaitu, nes miegojo per daug apsiklojusi. Nusimetusi drabužius ir pažvelgusi į veidrodį išvydo savo kūną, tą kūną, kurį Saimonas vis mylavo ir mylavo. Nusisuko, susiieškojo švarią pižamą ir apsirengė.
Nusivilkusi į virtuvę prisipylė stiklinę vandens.
Langas buvo užlietas vėlyvo vakaro šviesos, ant palangės stovėjo tėvo dovanoti mėlynieji vilkdalgiai. Buvo pamiršusi juos patraukti ir nuleisti užuolaidą. Kritusi ant kėdės Džousė įsispoksojo į gėles. Paskui už jų pro langą pamatė elnią. Jis pažvelgė į ją ir pakreipė galvą. Tada nusigręžė ir vienu grakščiu šuoliu peršokęs upelį pradingo miške.
Noriu dingti, mąstė Džousė. Noriu pabėgti.
Nuėjusi prie telefono ji pakėlė ragelį. Paskambino savo viršininkei, mokyklos direktorei, į namus.
– Ar dalyvavai laidotuvėse? – paklausė Stela. – Atėjo tiek daug žmonių. Tavęs nemačiau.
– Aš buvau, – atsakė Džousė.
– Toji vargšė moteris, – sumurmėjo Stela.
– Klausyk, – prakalbo Džousė, – tikriausiai netinkamas laikas. Bet norėjau tau pasakyti, kad kitais metais nebedirbsiu.
– Pasikalbėkime apie tai pirmadienį, Džouse.
– Turiu tai padaryti dabar. Užbaigsiu šių metų kursą. Bet tik tiek.
– Ką ketini daryti?
– Nežinau, – atsakė Džousė.
– Pastaruoju metu buvai labai išsiblaškiusi. Ar kas nors atsitiko?
Džousė numykė atsisveikindama ir padėjo ragelį.
Tada sugrįžo į miegamąjį. Vėl apsidžiaugė, kad ten tamsu. Kambaryje dvokė. Akimirką prisiminė Saimono kvapą ir pajuto skausmą krūtinėje. Ranka užsidengė veidą ir įtraukė į save rūgštaus savo pačios kvapo.
Nuėjusi prie tualetinio staliuko paėmė voką. Pažvelgė į Eifelio bokšto piešinį. Bokšto viršuje išvydo dvi mažytes figūrėles. Viena buvo ilgais plaukais, o antroji labai aukšta ir su dviem žaliais taškeliais vietoje akių. Džousė pirštu palietė jo lūpas.
Atidarė voką. Po dviejų su puse savaičių ji išskrenda į Paryžių. Nežinojo, kas bus vėliau. Bet dabar Paryžius turėjo padėti jai prastumti likusias dienas.
Džousė su Nikò galiausiai susiranda vietelę, iš kurios gali stebėti filmavimą. Nikò užsivedė ją į viršutinį krantinėje stovinčio restorano ant vandens denį. Tai ilgas laivas su nuostabiomis tikmedžio grindimis, gultais ir baltais skėčiais. Tolimajame laivo gale baras pilnas žmonių, visi rankose laiko taures su gėrimu. Džousė ir Nikò prasibrauna pro minią ir atsiremia į turėklą, kur niekas jiems neužstoja tilto.
Šalia jų padavėjas atkemša butelį šampano, tarsi būtų kokia premjera ar be galo svarbus valstybinės reikšmės įvykis. Jis išpilsto šampaną ir būrelis jaunuolių – biuro darbuotojų, kurie tikriausiai paspruko iš darbo pasižiūrėti filmavimo – susidaužia taurėmis.
– Nesu įsitikinęs, kad tai menas, kuris išliks šimtą metų, – sako Nikò.
Menų tilto viduryje stovi lova. Paprasčiausia lova – rėmas su čiužiniu – pastatyta ant medinio pėsčiųjų tilto grindinio. Nuoga moteris išsitiesia lovoje ant rausvos paklodės. Ji jauna ir graži, didžiulė minia abiejose upės pusėse, regis, sustingsta pagarbioje tyloje.
– Nebūk bambeklis, – sušnabžda Džousė. Jie stovi prispausti prie laivo turėklo. – Ar ten ne Paskalė Diuklo? – Ji rodo į moterį išsitaršiusiais raudonais plaukais, kuri sėdi įsitaisiusi ant kėdės aikštelės pakraštyje. – Labai rimta režisierė. Visai tikėtina, kad čia tikras menas.
– Lova ant tilto? Su nuoga nimfa?
– Ir vyras, – priduria Džousė. – Pažvelk į tą senį.
Žilaplaukis vyras, taip pat nuogas, eina aplink lovą nenuleisdamas akių nuo dailiosios merginos. Dana Herli, amerikietė aktorė, stovi tilto gale nugara atsirėmusi į turėklą ir juos stebi. Priešingai nei anuodu, ji visiškai apsirengusi. Vyras, regis, jos nepastebi.
Tada vyras akimirką stabteli, penis tabaluoja tarp kojų, jis pakelia akis, tarsi kažko ieškotų. Regis, jam pavyksta sugauti Džousės žvilgsnį, tad jo nepaleidžia puse lūpų šypsodamasis.
Jis ne vyresnis už Saimoną, galvoja Džousė. Tai kodėl man taip rūpi, kad jis tyko šios merginos?
Ji nusisuka nutraukdama juos jungiantį ryšį. Kai pasižiūri vėl, vyras jau tęsia savo siaubingą kelionę aplink lovą, tarsi įkalindamas joje merginą. Dangus sudunda ir per akimirką pasipila lietus. Ši laivo dalis nedengta – žiūrovai apsigręžia ir glaudžiasi po baltaisiais skėčiais arba leidžiasi žemyn, po deniu. Džousė lieka stovėti, ji stebi tiltą, lovą, merginą ir vyrą.
– Eime, – sako Nikò. – Tai kvaila.
– Tu eik, – sako ji. – Aš noriu pasižiūrėti.
– Nėra čia ko žiūrėti. Jie lauks, kol liausis lietus.
Tačiau režisierė duoda ženklą operatoriams tęsti.
Džousė nenuleidžia akių nuo Danos Herli. Ji nebėga. Stovi jau permirkusi, plaukai priplakti prie galvos. Prieina prie lovos taip, tarsi niekas daugiau jai šiame pasaulyje nerūpėtų. Ji nepraras savo vyro dėl šios jaunos merginos. Ji nieko nepraras dėl vėžio ar lėktuvo katastrofos. Jeigu nutiks kas nors siaubinga, režisierė šūktelės: „Nufilmuota!“ – ir Dana grįš į savo palapinę, kur pataikūnė padėjėja atneš jai rankšluostį ir taurę šampano.
Džousė suvokia, kad Nikò teisus. Tai ne didysis menas, čia nėra nieko, kas išliktų ilgiau nei vieną dieną. Vienintelis dalykas, kuris išlieka – tai meilė, net kai jos nebėra.
– Būk gera, – neatstoja Nikò, – eime į vidų.
Ji pasisuka į jį. Nikò pats mieliausias vyras, kokį ji kada nors yra sutikusi. Akimirką pajunta, kad sielvartas kiek apmalšęs. Net jo balso skambėjimas teikia kažkokią viltį. Vis dėlto ji negali važiuoti su juo į Provansą. Juodu kuria pabaigą savo pačių filmui, pasakos pabaigą, nors ji nebetiki pasakomis.
– Man reikia grįžti į viešbutį, – sako jam Džousė.
– Dabar?
– Susikrausiu lagaminus, – meluoja. Taip daug lengviau nei atsisveikinti. – Susitiksime geležinkelio stotyje šeštą valandą.
Nikò veidas nušvinta. Subilda griaustinis, po akimirkos pilką dangų perskrodžia žaibas ir visas Paryžius sužvilga jo šviesoje.
1 Bendrieji, tikslieji, socialiniai bei humanitariniai mokslai, kurių mokomasi koledže per ketverius metus trunkančias studijas. (Čia ir toliau – vert. pastabos)
Railė ir Filipas
Ji nusprendžia iškart vos prabudusi (Koulas guli prisispaudęs prie nugaros, maža Gabės kojytė įremta į veidą, o Vikas dingęs velniškai ankstyvą ryto valandą), kad su savo prancūzų kalbos mokytoju susitiks kur nors kitur, bet kur, tik ne šiuose namuose. Paprastai pamokos vyksta prie virtuvės stalo. Bet šiandien jai reikia ištrūkti. Pastumia Gabės kojelę – vaikiška pudra kvepiančią kūdikio kojelę – toliau nuo savęs ir pažvelgia pro langą. Lyja. Ji nekenčia Paryžiaus. Tai slapta gėda, kurią nešiojasi. Kas, po galais, su ja negerai? Juk visi dievina šį sumautą miestą.
Railė Paryžiuje gyvena jau metus, pakankamai ilgai – bent jau visi taip sako – kad išmoktų prancūzų kalbą, perprastų metro sistemą ir susigaudytų, kaip rengtis. Tačiau ji tikra nevykėlė. Dar turėtų būti susiradusi draugų, išmokusi kepti suflė ir nestokoti energijos mylėtis su savo vyru viduryje nakties. Visa bėda, kad vidury nakties jos lova pilna vaikų, o energijos ji neturi nei dieną, nei naktį. Bet, kaip sakydavo mama, ji – „kietas riešutėlis“ ir niekam nesipasakoja, kaip apgailėtinai jaučiasi. Be to, negi kas nors ja patikėtų? Juk gyvena Paryžiuje.
Štai ką ji spėjo nuveikti per tuos metus Paryžiuje:
1. Pagimdė kūdikį – ne kažin koks žygdarbis, kadangi nesuprato nė žodžio, ką jai visą dieną ir visą naktį klinikoje šūkalojo gydytojai ir slaugytojos.
2. Priaugo šešiolika kilogramų, numetė vienuolika ir vis tiek kasdien valgo pain au chocolat, nors ir nebegali to pateisinti nėštumo užgaidomis.
3. Sužinojo, kur gatvės turguje prie namų nusipirkti paelijos ir patiekti jos visą dubenį Viko bendradarbių nuostabai.
4. Prarado ryšį beveik su visais senais geriausiais draugais iš Niujorko, nes daugiau nebegali jiems rašyti elektroninių laiškų ir liaupsinti emigrantės gyvenimo privalumų.
5. Įtikino savo motiną, – ir vis dar kasdien tikina, – kad nesumanytų jų aplankyti. Kol kas.
6. Stebėjo, kaip dvejų su puse metų Koulas išmoksta prancūziškai, susiranda draugų darželyje, parveda namo, kai jie pasiklysta, ir taip dažnai kartoja: „Viskas gerai, mama“, kad kartais ji pradeda jaudintis, jog vieną dieną ką nors nudobs, o jis patapšnos jai ranką ir sakys: „Viskas gerai, mama.“
7. Prarado meilę. Turėjo, kai persikraustė čia, bet per pirmąsias savaites, kol su Viku išsipakavo indus, knygas ir Koulo žaislus, pametė ją ir iki šios negali surasti.
Railė stengiasi išsirangyti iš lovos nekliudydama vaikų, bet jie prilipę prie jos it vynuogienojai. Nukirsk medžio kamieną ir vynuogių šakos suglebs ant miško paklotės. Po akimirkos Koulas jau beria klausimus: „Kur tėtis?“, „Ką šiandien veiksime?“, „Kodėl lyja, kodėl lyja?“, o Gabė verkia graudžiai unkščiodama, greičiausiai tai reiškia, kad ir vėl susigavo ausies uždegimą.
Railė čiumpa Gabę į glėbį, pliumpteli į fotelį, atsisega pižamos palaidinę ir priglaudžia kūdikį prie krūties. Kvėpuok, paliepia sau. Maitinimas krūtimi yra vienas iš tų dalykų, kurie jai be galo patinka. Taip patinka, kad kiša krūtį pernelyg dažnai, nors puikiai žino, kas rašoma knygose apie vaikų auginimą – maitinti reikia pagal grafiką, bet jai paprasčiausiai nė motais. Norisi tik šito: sėdėti citrinos geltonumo minkštame fotelyje, tokiame pat bjauriame kaip ir kiti tarpusavyje nederantys baldai šiame nuomojamame bute, jausti Gabės burnytę ant krūties, jausti, kaip darosi lengviau mažėjant pieno, ir nieko neveikti.
Nes po minutėlės vėl turės judintis.
Paskambins Filipui ir pasiūlys susitikti kavinėje.
Paskambins Fadvai, Fadav ar Fadul, gyvenančiai apačioje, ir paprašys prižiūrėti vaikus. Bet juk šiandien ne savaitgalis, vyksta pamokos. Mergaitės nebus namie. Paprašys jos mamos, nors toji moteris nekalba angliškai. Parodys gestais: Prižiūrėti. Vaikai. Kaip žaidžiant šaradas – iš pradžių parodys į akis, suprask – žiūrėti, o paskui bakstelės į vaikus. Bet tai kvaila. Arabiškai tas žodis tikriausiai neturi nieko bendra su žiūrėjimu.
Kvėpuok, – sako pati sau.
– Kodėl lyja, kodėl lyja, kodėl lyja, kodėl lyja? – Tai jau tapo skanduote, taip pat vedančia iš proto kaip policijos sirena, o Koulas laksto po namus it į uodegą įkirptas.
Railė pasižiūri į laikrodį. Po septynių penkiolika. Kur, po galais, Vikas tokioje ankstybėje?
Vakar vakare juodu prasikivirčijo visą laiką, kurį galėjo skirti vienas kitam, kol galiausiai nušliaužė į lovą nieko nebenorintys ir išsekę. „Tu manai, kad man patinka toks gyvenimas? Manai, aš noriu dirbti kiaurą dieną ir kiaurą naktį?“
„Manau“, – atrėžė Railė.
„Nesąmonė, – atšovė Vikas. – Turiu stengtis suvienyti komandą, kurios nariai yra iš keturių šalių ir dauguma nekenčia vienas kito. Pusę iš jų vargiai pats suprantu. Manai, nebūtų smagiau Vogėjų aikštės parke statyti smėlio pilis?“
Jis stovėjo vonios kambaryje apsivilkęs pižamos kelnes, o plikas pilvas atrodė suglebęs ir baltas. Mosikavo ore dantų šepetėliu lyg koks nuožmus vonios karys. Railė žvelgė į jį ir galvojo: tu taip kalbi, nors iš tikrųjų yra priešingai. Tau patinka būti dideliu viršininku, vadovaujančiu tarptautinei komandai. O smėlio nekenti.
„Tvardykis, Raile“, – perspėjo Vikas ir išspjovė į kriauklę dantų pastą.
Nuo kada jis ėmė nešioti pižamos kelnes? Vieną akimirką Railei šovė mintis prieiti prie Viko, nusmaukti jam kelnes žemyn, apsivyti nuogą savo vyro kūną ir sušnabždėti: „Grįžk pas mane.“ Bet jis pražingsniavo pro ją ir tiesiu taikymu patraukė į virtuvę dar vieno gabalo šokoladinio pyrago, likusio nuo to, kurį prieš kelias dienas buvo atsiuntusi jos mama.
Railė pauosto Gabrielės pakaušiuką. Nuostabus kūdikio kvapas vėl primena, kad reikia kvėpuoti.
Suskamba telefonas, ji pašoka ir Gabės burnytė tolsta nuo jos krūties, nespėjusi paleisti spenelio. Railė suklykia, o mažoji pravirksta. Tačiau telefonas nutyla. Į kambarį juo nešinas įeina Koulas. Jis šypsosi.
– Baba, – sako.
Iki šiol jis dar neatsiliepdavo telefonu. Railė sužavėta. Netrukus sūnus užsiriš kaklaraištį ir septintą ryto išeis į darbą, kaip visi kiti pilnateisiai šių namų gyventojai.
– Mamyte? – sako ji į ragelį. Ir greitai suskaičiuoja – Floridoje pirma valanda nakties.
Mama verkia... arba kūkčioja bandydama slopinti verksmą.
– Kas nutiko?
Ji ne tokia sentimentali, kad verktų dėl to, jog anūkas pirmą kartą atsiliepė į telefono skambutį.
– Mamyte?
– Nenoriu tavęs dėl to jaudinti...
– Dėl ko?
– Nenorėjau net sakyti, kad man atlieka tyrimus...
Railė staiga viską supranta. Tėtis prieš daugelį metų mirė nuo vėžio, kažkodėl jai atrodo, kad visi artimieji turi susirgti šia liga ir mirti. Televizijoje žmonės išgyvena, o jos gyvenime miršta. Ji tyliai verkia, ašaros be paliovos srovena skruostais.
– Mama? – sako Koulas.
– Mamyte? – sako Railė.
– Mama?
– Ša, mažuti. Man viskas gerai, – šnabžda Railė. O gal tai jos mama jai šnabžda. Railė pernelyg stipriai priglaudžia kūdikį.
– Kokius tyrimus? – pagaliau paklausia.
– Kiaušidžių vėžio.
– Turėjai man pasakyti.
– Sakau dabar.
– Grįžtu namo.
– Ne, negrįžti.
– Mamyte.
– Mama? – Koulas tapšnoja jai per petį. Railė pažvelgia žemyn. Gabė beveik krenta jai nuo kelių, laikoma tik už vienos pėdutės. Kaip čia nutiko, kad laiko ją už pėdutės? Ir kodėl kūdikėlis juokiasi, lyg čia būtų koks žaidimas?
– Atleisk, brangute, – sako Railė ir vėl saugiai pasisodina Gabę. Bet ir čia nėra saugu. Gabė atpila Railei ant kelių. – Mamyte, aš tau tuoj atskambinsiu. – Ir padeda ragelį.
Ji atitraukia Gabę toliau nuo savęs ir taip laiko. Pižamos kelnės apvemtos. O Koulas tapšnoja per petį:
– Viskas gerai, mamyte.
Tuojau ji viską sutvarkys ir paskambins mamai.
Tuojau Koulas susiras per televizorių prancūzišką filmuką ir patenkintas žiūrės, lyg suprastų kiekvieną šios sumautos kalbos žodį.
Tuojau ji paskambins Vikui ir paklaus, kodėl jis būtinai turėjo eiti į pasitarimą per pusryčius, kai vakar jie buvo susitikę pasitarti per vakarienę, o šiandien dar rinksis pasitarti ir per pietus.
Tuojau perskambins visiems iš eilės vaikų gydytojams, kurie surašyti nekilnojamojo turto agento jiems duotame vadove, ir visų pasipūtusių administratorių išklausinės: „Parlez-vous anglais?“, kol suras kalbančią angliškai ir užsirašys į priėmimą patikrinti Gabės ausų.
Tuojau nustos lyti.
Tuojau ji susitiks su Filipu.
Railė įsitaiso ant kėdės kavinėje – lietus akimirkai liovėsi, bet ji gana gerai pažįsta Paryžių ir žino, kad toji šlapia bjaurastis vėl prasidės jai grįžtant namo.
Ji nustebusi, kad šiandien jau įstengė tiek visko nuveikti. Atskambino mamai, tačiau mama pasakė einanti miegoti... Floridoje buvo pusė dviejų nakties, o jai reikia pailsėti, kad gerai atrodytų. Railė įkalbėjo apačioje gyvenančią moterį prižiūrėti jos vaikus. Susirado švarių drabužių. Beveik tilpo į juos – dar penki kilogramai ir ji grįš į kovinę parengtį. Bet pain au chocolat atsisakyti neketina, be to, gyva bėda su didžiulėmis pieno pilnomis krūtimis. Tant pis. Išmoko šį posakį – šūdinai gaila. Taigi marškiniai glaudžiai aptempia krūtinę, o džinsai aplimpa klubus. Tant pis, Viktorai.
Ji ateina anksti. Atsiverčia bloknote praėjusios savaitės pamoką. Žodžiai liejasi prieš akis. Kadaise Railė buvo protinga moteris. Kadaise galėdavo valandų valandas kalbėtis su protingais žmonėmis apie politiką, meną arba kodėl jos kaimynas iš 3B buto dainuoja vidury nakties.
Dabar ji arba tyli, arba kalbasi su vaikais. Šiaip ar taip, pastebėjo, kad protas susitraukė. Sunku kalbėti apie globalinį atšilimą, kai žodžių tenka ieškoti kišenėje.
O Filipas nekalba angliškai. Railė įsitikinusi, kad jis moka – turi tą europietišką je ne sais quoi, kuris paprastai reiškia: „Ai, moku šešias kalbas. Ir truputį japoniškai.“
Jis mano, jog jeigu ji bus priversta kalbėti prancūziškai, tai ir kalbės. Tačiau Railė tik sėdi lyg baugšti vėlė, atrodo panaši į tylenę mokinukę, nedrįstančią pakelti rankos. „Aš esu mokytojo numylėtinė! – nori klykti ji. – Turiu tiek daug pasakyti, kad nesugebėsite manęs užčiaupti!“ Bet ji neturi ko pasakyti, nes nemoka žodžių, kuriais galėtų tai padaryti.
Turėjo puikų darbą, kurio išsižadėjo likus trims savaitėms iki Koulo gimimo – nors jau nebeįstengia prisiminti, kodėl taip padarė: rašė pranešimus didelėms korporacijoms, patekusioms į keblią padėtį. Svyruoja akcijų vertė? Išsuksiu! Generalinį direktorių užklupo vyrų persirengimo kambaryje su jaunučiu pasiuntinuku? Duokite man minutėlę ir aš paaiškinsiu, kaip tai naudinga kompanijai! O dabar ji net iš savo gyvenimo nesugebėtų sukurpti geros istorijos – nemoka žodžių. Je suis žuvusi.
Prieina padavėjas ir klausia to, į ką ji moka atsakyti. „Café, s’il vous plaît.“ Tada jis pasako dar kažką ir Railė linkteli. Jis tikriausiai ketina prie kavos atnešti lėkštę kiaulių kojų, o ji negalės net pasiskųsti. Nes nemoka žodžių!
Prieš šešis mėnesius Koulas išgyveno sunkų laikotarpį. Jos draugės, amerikietės mamytės, jai sakė: „Tai siaubingi tretieji metai, nesijaudink, praeis.“ Sūnus siautėjo – mėtė daiktus, neretai ir pats krisdavo ant žemės, dažniausiai pačiose viešiausiose vietose. Juodu su Viku rado frazę, kuri pagelbėjo: „Pasakyk žodžiais, ko nori.“ Ir įvyko stebuklas – Koului išmokus pirmuosius žodžius pykčio priepuoliai liovėsi. Jis sakydavo: „saldainis“ arba „filmukas“, „knygutė“ arba „bloga mama“, jie linktelėdavo ir duodavo jam, ko jis prašo. („Bloga mama“ reiškė, kad tėvelis turi paguldyti jį į lovą.) Kai ji sustoja viduryje Les Enfants Rouges ūkininkų turgaus, o sūrių pardavėja kaip žirnius paberia kažką prancūziškai, Railė svarsto, ar nevertėtų griūti ant žemės ir pradėti spardytis. Pasakyk žodžiais! Tai kad ji tų žodžių nemoka.
Padavėjas grįžta su kava ir be kiaulės kojų. Railė siurbtelėjusi kavos nusidegina liežuvį. Nesvarbu, galvoja. Vis tiek tas liežuvis nereikalingas. Ji visa jaučiasi lyg atvira žaizda. Verkti liovėsi ir pažadėjo mamai visko nedramatizuoti. Juk tai tik vėžys, dėl Dievo meilės. Šiais laikais visi serga vėžiu. Jos mamos „kietasis riešutėlis“ virsta skystimėliu. „Gerai praleisk dieną!“ – paliepia mama. Vadinasi, ši diena jos. Reikia gerai praleisti!
Railė apsidairo po kavinę. Nors dar rytas, kavinė sausakimša. Nejaugi šiame mieste į darbą vaikšto vienintelis Vikas? Visi kiti, regis, ištisomis dienomis sėdi kavinėse ir be perstojo geria espresą, kol ateina laikas gerti vyną. Apsirengę jie nepriekaištingai, taip, lyg galiausiai vis dėlto trauktų į biurą arba į filmo premjerą. Viena moteris apsitempusi leopardo kailį primenančiu kostiumu, avi kurpaites su keturių colių kulniukais. Tikriausiai užsuko eidama pasiimti vaikų, ketina pasivaikščioti po parką, mąsto Railė.
Atsidaro durys ir įplevena Filipas.
Jis aukštas, pakumpęs ir gražus it plevėsa roko žvaigždė. Persisotinęs narkotikais, praūžęs begalę naktų. Jam tai tinka. Plaukai nuolat krenta Filipui ant akių ir didelę dalį prancūzų kalbos pamokų Railė praleidžia įsivaizduodama tokį paprastą dalyką: ji ištiesia ranką ir tą mielą sruogelę užkiša jam už ausies. Bet šiandien jo plaukai kiek riebaluoti. Gal verčiau pamėgins sutelkti dėmesį į pamoką.
– Je suis désolé, – sako jis uždusęs. Railė užuodžia cigarečių, kavos ir dar kažkokį... gal sekso kvapą? Jo drabužiai susiglamžę. Ar atskubėjo čia tiesiai iš savo merginos lovos?
Ji nusišypso Filipui. Galėtų pasakyti, tarkim, „Nieko tokio“ arba „Kuo taip maloniai kvepi?“, tačiau nemoka žodžių.
Kai šiandien ryte jis atsiliepė telefonu, Railė pradėjo kalbėti angliškai. „En français“, – priminė jis. Tada ji pasakė jam kavinės pavadinimą, adresą ir laiką. Viskas. Jautėsi šiek tiek panaši į šnipę, perduodančią tik pačią svarbiausią informaciją. Jokių tuščių plepalų. Mintyse ji rezga tarptautinę aferą.
– Bon, – sako jis ir įsitaisęs priešais Railę iš baisiai aptrinto odinio krepšio išsitraukia knygas, kažko užsisako, padavėjas savo ruožtu jam kažką atsako, tada atsisuka į ją ir nusišypso.
Ji taip pat jam nusišypso.
Jis kažko klausia.
Ji jam nusišypso.
Jis papurto galvą ir plaukų sruoga išslysta. Ji nusuka žvilgsnį.
– Bon, – vėl sako Filipas. Nors nieko gero čia nėra. Net kavos skonis, lyg būtų nusideginusi liežuvį.
– Gerai, paklausyk, – sako ji angliškai. – Gal pabandykime ką nors nauja? Gal reikėtų truputį geriau pažinti vienam kitą ir išsiaiškinti, apie ką abu norėtume pasikalbėti... juk iš tiesų aš nieko apie tave nežinau... o tada galėtume, na, nežinau, apie tai pasikalbėti. Angliškai. Galiausiai aš imčiau kalbėti prancūziškai, man būtų taip įdomu, kad prancūziški žodžiai patys imtų spraustis į mažas mano smegenėles ir byrėti iš lūpų. Ką manai?
– En français, – sako jis. Tačiau šypsosi. Arba Filipas tiesiog malonus vaikinas, arba suprato kiekvieną jos pasakytą žodį.
Ir dar vienas dalykas. Čia jai nesiseka perprasti žmonių. Gyvendama Valstijose buvo labai ausyla – vien iš to, kaip žmogus kalba, ar yra sąmojingas, pastabus, sarkastiškas ar ironiškas, galėdavo suprasti, su kuriais verta prasidėti. Savo geriausią draugę išsirinko dėl to, jog toji moteris kairėn ir dešinėn žarstė įspūdingas metaforas, ekspromtu jas kūrė. Pirmasis vaikinas ją sužavėjo išsityčiojęs iš sociologijos profesoriaus dėl jo tuščio manieringumo. O už savo vyro ištekėjo, nes jis buvo pirmas vaikinas, įveikęs ją žodžių loto. Railė bando įsivaizduoti, kaip žaidžia žodžių loto su Filipu. Ar dažnai ji galėtų sakyti žodį bon?
Kad juos kur, tuos žodžius... jai sunku perprasti kultūrines subtilybes! Ar Filipo marškiniai atrodo kietai, ar kvailokai? Mažumėlę blizga – Niujorke tokie būtų vertinami prastai. Be to, jis nešioja vieną auskarą, kuris panašus į kryželį, bet gali būti ir „X“ formos. Ar tai ką nors reiškia? Žavus jis ar kraupokas? Nesvarbu. Jai patinka į jį žiūrėti. Filipas gražus, o tai nesunkiai išverčiama į bet kurią kalbą.
Knygoje jis susiranda puslapį, kuriame nupieštas namas. Railei patinka paveikslėliai. Juos ji moka perskaityti. Jaučiasi kaip Koulas, kuris atidžiai stebi tėčiui skaitant tekstą. Jeigu Filipas dar ilgai skaitys, jai gali prireikti antklodėlės, kad galėtų nu-snausti.
Filipas liaujasi kalbėjęs ir baksteli į miegamojo paveikslėlį. Rodo tiesiai į lovą! Taip, ji norėtų pasakyti: „Eime!“
Bet sako „lit“. Nuostabu. Kai reikia pasakyti kokį svarbų dalyką, žodžiai patys atsiranda. Reikšmingi žodžiai.
– Le lit, – pataiso Filipas.
Kam, po galais, tai rūpi? Vyriška giminė, moteriška giminė. Kada Prancūzija pasieks lyčių lygybę? Gal ta lova transvestitė. Railė pakelia akis. Filipas ją stebi. Ir kodėl ji taip kvailai šypsosi žiūrėdama į lovą? Na, nėra jokios sumautos galimybės tai paaiškinti.
– Où est le lit? – klausia ji.
– Dans la chambre, – sako Filipas.
– Où est la chambre? – klausia ji.
Filipas žiūri į ją. Ar jis dėl to patenkintas, kad jųdviejų pokalbis toks vaikiškas, ar kad jie kalbasi apie seksą?
Niekas apie seksą čia nekalba, primena sau Railė. Tiesiog užuomina sklando ore, švelniai ją kutendama
– Dans la maison, – sako Filipas.
– O kur tavo maison? – klausia Railė.
– En français, – sako Filipas.
– Žinau, kad Prancūzijoje. O kur Prancūzijoje?
Jis purto galvą. Bet šypsotis nesiliauja. Kelios blizgančių marškinių sagos viršuje neužsegtos. Railė mato jo berniukišką krūtinę, liesą ir be plaukų.
Ji niekada nebuvo Vikui neištikima. Kartą geidė vyro, dirbusio jos viešųjų ryšių agentūros Meno skyriuje, ir prisipažino apie tai Vikui, o Vikas prisipažino geidęs savo bendradarbės iš Finansų skyriaus, tuo viskas ir baigėsi. Akis už akį, dantis už dantį. Na, Railė tikėjosi, kad daugiau moteriškų akių nebuvo. O ji pati tikrai į nieką nesivėlė.
Ar dabar Vikas jai neištikimas? Nejaugi jis tikrai ištisas dienas ir naktis būna su tais nuobodomis prancūzų verslininkais? Kartą ji to paklausė Viko per vakarienę, kai buvo ištrūkę dviese į miestą, o jis atsakė: „Dėl Dievo, Raile. Nejaugi negalime praleisti nė vieno vakaro, kad tu jo nesugadintum?“
Staiga Railė įsivaizduoja esanti tikra žiežula, tokia žmona, kokia vyrai skundžiasi savo bendradarbiams. Nejaugi prieš kelerius metus ji nebuvo sirena, moteris, kuria Vikas girdavosi? „Mano žmona dievina seksą“, – kartą pasakė jis jųdviejų draugui. „Esi laimingas šiknius“, – atsakė draugas. Nuo to laiko jiems baigus mylėtis Railė kaskart šnabždėdavo Vikui į ausį: „Esi laimingas šiknius.“ Ir jis užmigdavo su šypsena lūpose.
Jau labai seniai ji nematė tos šypsenos.
– J’habite près du Centre Beaubourg, – sako Filipas.
Ji suprato! Pompidu centras! Bet tegul vadina, kaip tik jis nori. Railė prisimena: stovėjo viršutiniame muziejaus aukšte, žiūrėjo į Paryžiaus stogus ir mąstė: visi kiti gyvena puikiai. Tik pažiūrėkite. Žavingi klasikinio stiliaus butai, seksas viengulėse lovose, ore plevena švelnus žuvienės ir hašišo kvapas.
Dabar ji supranta – ir Filipas vienas iš tų žmonių.
Aš irgi gyvenau puikiai, norėtų pasakyti ji. Prisimena atsi-sveikinimo vakarėlį, kurį jiems surengė draugai likus kelioms savaitėms iki persikraustant į Paryžių.
Juodu su Viku buvo užsidėję vienodas beretes, vilkėjo dryžuotus marškinius (ji savaisiais buvo apsitempusi išsipūtusį nėščiosios pilvuką). Vakarėliui įsibėgėjus buvo surengtos fechtavimo varžybos su prancūziškais batonais vietoje ginklų. Jie elgėsi kaip suaugę vaikai, išsirengę į didžiulį nuotykį. „Ar tu ten nesijausi vieniša?“ – paklausė jos viena draugė. „Tik ne su Viku, Koulu ir Mažąja Kirmėlyte. Be to, juk važiuojame į Paryžių“, – atsakė Railė.
Puikumas blėsta sulig kiekviena diena. Iš tikrųjų net vakar viskas buvo puikiau negu šiandien. Vakar mama dar nesirgo vėžiu. Railė susipainiojo savo pačios mintyse, o Filipas jai uždavė klausimą.
Ji nusišypso.
Jis pakartoja klausimą.
Ji papurto galvą.
– No comprendo.
– Je ne comprends pas, – pataiso jis.
Ir kam vargintis bandant paaiškinti, kad yra toks angliškas posakis – na, ne visai angliškas, bet visi taip sako angliškai, nors tai ir ispaniški žodžiai.
– Teisingai, – sako ji. – Taip, kaip tu ir pasakei.
Vikas moka prancūziškai. Kalba šia kalba taip gerai, kad dabar net savo vardą pasikeitė ir vadinasi Viktoru. Jis sako, kad prancūzai nėra linkę trumpinti vardų, todėl nuo šiol jis esąs Viktoras. Viktoras Didysis. Taip dabar Railė jį ir vadina, kai būna rimtai suirzusi, pavyzdžiui: „Ar grįši namo vakarienės, Viktorai Didysis?“ Į tokius klausimus jis paprastai atsako: „Ne.“ Anksčiau Vikas sakydavo: „Nevadink manęs taip.“ Bet dabar nebesivargina. „Ne“, – taip pasakoma viskas, labai universalus žodis. Iš tikrųjų ir prancūzų kalba šis žodis toks pat, nors prancūzai priduria gale niekam nereikalingą raidę. Non! Namo vakarieniauti aš negrįšiu!
O Railė yra Railė bet kuria kalba. „Kaip aš turėčiau dabar vadinti save? – paklausė ji Viktoro. – Užsirailinusia?“
„Labai gudru“, – atšovė jis.
Žinoma, Gabę jis vadina Gabriele, toks ir yra jos tikrasis vardas, bet tegul skradžiai žemę prasmenga, Railė neketina kvaršinti galvos savo dukrelei vardu, kuris ilgesnis už ją pačią. O Koulas yra Koulas yra Koulas yra Koulas. Ir ačiū Dievui.
Ar kas nors Filipą vadina Filu? Galbūt lovoje? Bučiuką čia, mano Filistinai? Kartais seksas pažadina netikėtus dalykus, tiesa?
Taigi jie grįžta prie lit ir lampe ir kitų daiktų de la chambre. Spoksodama į knygą Railė išmoksta kelis naujus žodžius. Tada įsivaizduoja paveikslėlyje lovoje gulinčią savo mamą. Vaikystėje Railė įsiropšdavo pas mamą į lovą ir jos skaitydavo susiglaudusios, viena šalia kitos, o švelnios jų rankos liesdavosi. Mama dažnai niūniuodavo, bet paskui tai neigdavo. O dabar Railė niūniuoja maudydama Koulą. Tą pačią melodiją. Ir kaip ji gali paklausti mamos, kokia tai melodija, jei ši neprisipažįsta niūniavusi? Pajutusi kažkokį nerimą Railė įsispokso į lovoje gulinčią mamą. Vaizdas ima nykti, kol žybt – ir jos nebėra, tik prakeikta ašara nukrenta ant lapo.
Filipas kažką sako, jo maloniame balse suskamba rimta panika, tada Railė nusišluosto akis, papurto galvą ir sako:
– Rien, rien.
Nuostabu, tie žodžiai atsiranda tada, kai jai jų reikia.
Bet po akimirkos Filipas jau kraunasi daiktus. Vyrai ir ašaros. Railė jau beveik neabejoja, kad jis maus lauk palikdamas ją vieną, tačiau paskutinę akimirką Filipas pamoja jai sekti iš paskos.
Tebūnie.
Juodu stovi lauke prie kavinės, Marė rajono vidury, ir žiūri vienas į kitą.
Filipas kažką sako.
Railė nusišypso.
– Bon, – sako jis.
Tada paima ją už rankos ir jie patraukia rue des Francs-Bourgeois.
Pirmą kartą per šiuos metus Railė pasijunta esanti prancūzė. Eina šalia prancūzo – gražaus prancūzo, reikia pridurti dėl tikslumo, bet ne pas gydytoją, ne į darželį ar pirkti pain au chocolat, ne, tai paslaptis. Ji nė neįsivaizduoja, kur juodu traukia. Staiga iš savo gyvenimo ji nukrito į prancūzišką romaną.
Ir visai nesvarbu, kad Railė atrodo apgailėtinai amerikietiškai. Prieš jiems persikraustant į Paryžių visi ją mokė: „Kad ir ką darytum, niekada nesiauk sportbačių.“ Todėl ji visus juos paliko. O dabar, staiga pasikeitus mados krypčiai, visos tos prakeiktos prancūzės avi mažus baltus sportbačiukus. Bet kalti ne drabužiai, o krūtys. Niekas Prancūzijoje neturi tokio dydžio krūtinės. Ji pamėgino nusipirkti naują liemenėlę ir pavargo nuo akis vartančių ir galvas purtančių pardavėjų. O kur dar plaukai! Ilgi ir garbanoti, pasišiaušę ir nesutramdomi nei gumytėmis, nei segtukais. Styro į visas puses ant galvos kaip konfeti. „Nusikirpk“, – siūlė Vikas. „Non!“ – atsakė ji. Railei patinka jos plaukai.
Taigi susigriebė, kad kažkaip nejučiomis šiuo savo gyvenimo etapu ji pasidarė panaši į pornožvaigždę. Kupeta plaukų, aukštakulniai ir milžiniškos krūtys. Niujorke visi suprastų, kad ji ne pornožvaigždė, nes ji protinga, turi humoro jausmą, jos drabužiai rafinuoti, be to, ji turi sportbačius. Bet čia visa tai išverčiama tik taip: „Išdulkink mane!“
Galbūt toks ir yra Filipo planas, galvoja Railė. Ji pasistengia nukreipti mintis nuo mamos – ne, mamyte, į šią kelionę tu su manimi neisi! – ir kaukši kulniukais, mėgindama suspėti su Filipu, kuris žengia ilgais žingsniais.
Dangus apsiniaukia taip staigiai, lyg per visišką saulės užtemimą, o tada, po žaibo plykstelėjimo ir griaustinio, kuris atrodo tarsi Dievo riksmas: Tuojau pat mesk seksą iš galvos! – ima pliaupti lietus. Filipas stipriau suspaudžia Railei ranką ir nusiveda po restorano stogeliu ant gatvės kampo. Akimirksniu po šiuo mažu stogeliu susirenka minia, žmonės spaudžiasi vienas prie kito.
Visi aikčioja ir šūkčioja, tarsi Dievas būtų kokia sumauta superžvaigždė. Railė jau vos beįžiūri gatvę – žmonės juodu spaudžia iš visų pusių. Kai kurie tikriausiai pusryčiams prisišveitė česnakinės avižų košės, kažkam užėjo žagsulio priepuolis ir atrodo, kad visa minia krūpčioja sulig kiekvienu žagtelėjimu. Railė jaučia, kaip širdis ima plakti greičiau – sunku pasakyti, ar dėl dangaus sukeltos dramos, ar kad Filipo ranka įsirėmusi jai į krūtį. Pagaliau nors kartą ji nieko neprivalo sakyti. Viskas aišku – oras, jis toks permainingas. Nėra jokio reikalo apie orą kalbėti. Verčiau su viskuo susitaikyti.
Railė prisimena iškylą Vermonte su Viku, – dar neturėjo vaikų, nebuvo vedę, – kai vidury nakties juodu pažadino audra; ji taip stipriai talžė palapinę, jog jie suprato – tai kruša, įnoringa vidurvasario audra su ledais, ir Railė ėmė drebėti nusprendusi, kad plona medžiaga neatlaikys ir jie mirtinai suledės. Vikas užsirideno ant jos ir per vieną akimirką jų miegmaišiai buvo atsegti, drabužiai nusiplėšti, o kūnai apsivijo vienas kitą pačiam aistringiausiam, laukiniam seksui. Paskui liovėsi ir kruša, o juodu gulėjo žiopčiodami, tamsoje spoksodami į palapinės stogą, vienas šalia kito, susikibę už rankų. Niekada vėliau apie tai nesikalbėjo, tarsi kažkas gėdinga būtų buvę tame, kaip jie taršė vienas kitą. Dabar Railei rūpi kas kita: „Ką turėčiau padaryti, kad Vikas grįžtų pas mane?“
Trenkia griaustinis ir Railė persikelia per Atlantą, iš Vermonto į Paryžių, nuo Viko prie prancūzų kalbos mokytojo, nuo pušų aromato prie šlapios vilnos kvapo. Lietus liaujasi taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Dangus prašviesėja. Minia nesiskirsto, tarsi dar būtų nepasirengusi spektaklio pabaigai. Niekas netaria nė žodžio. Railė beveik tikisi išgirsti šūksnį: „Encore!“ Bet nuo glaudaus būrelio pagaliau atsiskiria pirmieji žmonės, paskui kiti, o tada Filipo ranka atsitraukia nuo jos krūties. Ji kiek susmunka – ne krūtis, kuri tvirtai įtaisyta amerikietiškoje 34 DD dydžio liemenėlėje su papildomu prilaikančiu diržu ir plačiomis petnešomis, o visas jos kūnas jaučiasi lyg po orgazmo. Spektaklis baigtas.
Filipas pasižiūri į ją. Dabar Railė jaučiasi jam artimesnė, tarsi jie drauge būtų kažką išgyvenę. Jos dideliam džiaugsmui, jis nekalba. Apkabina dailia ranka ją už žasto ir nusiveda.
Šaligatviai sausakimši žmonių, visi vėl juda, o miesto gatvės blizga nuo šviesos, atsispindinčios balose. Railė galvoja apie Koulą ir jo naujus žalius guminius batus, ant kurių nosių išpieštos varlės akys – jis dabar turėtų taškyti balas pakeliui į Vogėzų aikštę, o ne smūksoti priešais televizorių su Fadvos, Fatal ar Fadul motina. Bloga mama! Šįvakar, kai sūnus norės, kad tėtis paguldytų jį miegoti, ji turės paaiškinti: Esame tik mudu, vaikuti.
Bet dabar laikas skirtas ne vaikams! Aš leidžiuosi į nuotykį Paryžiuje! Galvoju apie save save save!
Kaip keista, kad žmogus gali pasimesti mieste, šeimoje, santuokoje. Kaip keista, kad visus tuos metus gyvendama viena Niujorke ji nesijautė vieniša, o dabar, įsispraudusi į tvarkingą branduolinės šeimos paketą, prisijungusi prie visų įmanomų sumautų emigrantų grupių, kokių tik galima rasti Paryžiuje, prie visų angliškai kalbančių mamų grupių, visų emigrantų žmonų grupių, ji jaučiasi lyg mergaitė, stovinti už mokyklos vartų, kai visi vaikai važiuoja namo, o ją mama pamiršo pasiimti.
Įdomu, ar šeima vadinama branduoline dėl to, kad jai lemta sprogti?
Savo mamai Railė neužsiminė, kad jos vyras atsiribojo nuo jųdviejų santuokos, kad retai būna namie, kad prie jos beveik nebeprisiliečia ir kad paskutinį kartą, kai ji papasakojo juokingą nutikimą apie kvanktelėjusią moterį, kuri ją užsipuolė, kam parke maitina kūdikį krūtimi, jis pasakė: „Gal tau nebereikėtų žindyti.“ Kai Railė sužinojo, kad meiliu žodeliu „kukū“, kuriuo ji vadindavo Viką, prancūzai kalbina vaikus, jis pareiškė: „Gal būtų geriau, jeigu daugiau taip manęs nebevadintum.“ Neužsiminė mamai ir apie tai, jog prabunda vidury nakties apimta kažkokio jausmo, panašaus į siaubą, kuris būna surakinęs krūtinę. Nieko keista, kad motina tariamai pamiršo ją pasiimti – ji apgavikė ir mama tai žino. Anksčiau Railė viską pasipasakodavo mamai, o dabar jau ištisus metus vis prašo nelankyti jos Paryžiuje, ir štai – mamai vėžys.
– Comment? – klausia Filipas.
Ji pakelia į jį akis. Nejaugi kažką pasakė? Kokia kalba? Sielvarto?
– Rien, – užtikrina jį. – Mano mama niūniuoja, kai susimąsto, akivaizdu, jog ir aš taip darau.
– En français, – sako Filipas.
– Nekrušk smegenų, – atrėžia ji.
Jis nusijuokia. Išsprūdo keiksmažodis – versti nereikia.
Filipo ranka nuslysta jai ant strėnų, jis stumteli ją prieš save. Žmonių ant šaligatvio tiek daug, kad neįmanoma eiti vienam šalia kito, ir jis neatitraukdamas rankos veda ją į priekį kaip šokėjas, sudėtingais žingsneliais laviruodamas šokių aikštelėje. Railė šoka siaubingai, visai nesugeba sekti paskui partnerį, o gal dar nebuvo sutikusi vaikino, kuris mokėtų vesti. Prieš tuokdamiesi juodu su Viku buvo nuėję į kelias šokių pamokas ir pasirodė kaip nepataisomi nevykėliai – nuolat atsitrenkdavo vienas į kitą, pasisukdavo ne į tą pusę ir numindė vienas kitam kojas. Vieną vakarą jie negyvai nusigėrė ir ėmė šokti tuščioje savo buto svetainėje – pagaliau jiems pavyko, juodu buvo kaip Fredas ir Džindžer: sukosi, lankstėsi ir griuvinėjo. Po savaitės, per savo vestuves, pirmą šokį jiems teko šokti tvirtai apsikibus vienam kitą, nes juk gėda klupinėti stebimiems minios svečių. „Nejaučiu, kad mane vestum“, – tyliai pasakė Railė Vikui. „Tu ką, ar aš koks buldozeris?“, – paklausė Vikas. „Paimk mane, mano buldozeri“, – sušnabždėjo Railė jam į ausį, kai jie tąnakt mylėjosi.
Filipo ranka apsiveja ją per liemenį ir sustabdo.
– Nous sommes arrivés, – praneša jis.
Railė apsidairo. Jie kvartalo viduryje, aplink visomis kryptimis zuja žmonės, kaukia automobilių signalai. Ji pasižiūri į Filipą, o šis spokso aukštyn į pastatą, kuris galėjo būti pastatytas šeštame dešimtmetyje ir nuo to laiko nevalytas. Jis atrodytų kaip bet kuris kitas pastatas, jei stovėtų ne Paryžiaus viduryje, kur kas antras pastatas – meno kūrinys. O šis ne. Jo sienos lygios, nuobodžios ir suodinos, langai purvini ir tamsūs. Kas čia gyvena?
Akivaizdu, kad šioje skylėje gyvena jos šaunusis prancūzų kalbos mokytojas, nes jis surenka kodą ir atidaro laukujes duris. Railės kojos įaugo į žemę. Girdi daugybę balsų – Viko, mamos, Koulo, Gabės, kurie ją šaukia. Ji sustingsta nuo žodžių.
– Raile, – sako Filipas ir balsai išnyksta, kojos atsiplėšia nuo grindinio, ji neria pro duris į vidų. Anksčiau nebuvo lengvai pasiduodanti, o dabar skuodžia vos išgirdusi savo vardą šio vyro lūpose.
Lifte dvokia nešvariomis sauskelnėmis. Sunku galvoti apie seksą ir Railė stengiasi nekvėpuoti, tarsi su mintimis apie nešvarias sauskelnes ji įsileistų į sąmonę ir Gabę. Iš kur jai žinoti, ar auklės mama pakeis Gabei sauskelnes? Kai paskutinį kartą, prieš šešis mėnesius, lankėsi namie, buvo palikusi Gabę mamai, o grįžusi su Koulu iš paplūdimio rado dukrytę kiaurai permirkusią ir apsidirbusią. „Maniau, šiais laikais sauskelnės daugiau atlaiko, – pareiškė mama nekvaršindama sau galvos. – Kitą kartą tu liksi su kūdikiu, o mudu su mažium trauksime į paplūdimį.“ Railės mama mieliau būna su Koulu nei su Gabe ir net nesistengia to slėpti.
Tai, kad lifte nekvėpavo, nepadėjo. Dabar jos galvoje jau apsigyveno visi: Gabė, Koulas ir mama. Dinkit iš čia! – būtų norėjusi sušukti Railė. – Šioje lovoje jums nėra vietos!
Lova pasirodo esanti čiužinys, negana to, dar ir nepaklotas. Filipas plačiai atveria savo buto duris ir Railė staiga suvokia padariusi siaubingą klaidą. Netikšos nekelia romantiškų jausmų. O Filipas netikša, ne kitaip – kas kitas galėtų šitaip gyventi? Šviesiai žalios spalvos čiužinys, ant grindų visur mėtosi alaus skardinės (kaip galima gerti alų šalyje, kuriai priklauso Burgundija ir Bordo?), kaba plakatas su Andželina Džoli, vidury kambario nutrenkta gitara. Bent jau šiokia tokia užuomina į kultūrą. Vaikinas greičiausiai brazdino gitarą, o paskui nutėškė ant žemės lyg kokį bulvių maišą.
Sviedęs ant grindų švarką Filipas eina į virtuvę. Railė stovi nejudėdama ir laukia progos sprukti. Tai visai lengva, galvoja ji. Apsisuki ir išeini pro duris. Kalbų mokyklai išsiunti čekį. Ir daugiau niekada nebesutinki šio vyro.
Bet jis grįžta nešinas dviem taurėmis šampano.
Railė paima taurę ir gurkšteli. Šampanas išsivadėjęs ir šiltas, bet skonis nuostabus. Išgeria dar truputį.
Kai pakelia akis į Filipą, šis pasilenkia ir ją pabučiuoja – ilgam įsisiurbia į lūpas, regis, net šampano šiek tiek perduoda jai iš savo burnos. Tai šlykštoka ir Railė kone užspringsta, bet tada jo ranka slysteli jai po marškiniais ir paliečia odą. Jau labai seniai niekas jos nelietė. Mintys nutyla, o kūnas ima tirpti.
Filipas pakelia ją ir nusineša į lovą. Juodu krenta – ar jis slystelėjo ant alaus skardinės, ar ji staiga pasidarė per sunki? – jųdviejų rankos ir kojos susipina ant menko čiužinio. Railė smarkiai susitrenkia alkūnę, bet Filipas bučiuoja jai į kaklą ir skausmas pasiklysta kūnu tekančiame karštyje. Ji plėšte nuplėšia nuo jo drabužius. Jis užstringa prie vienos jos sagos, jį atstūmusi Railė pati nusitraukia marškinius. Išvydęs jos krūtis Filipas kaip žvėris suurzgia ir neria į jas.
Filipo ranka nuslysta į kelnaites ir ji suunkščia.
Railė krimsteli jam kaklą ir jis sudejuoja.
Filipo pirštas įsliuogia vidun (Railė jau susijaudinusi, nors ilgą laiką manė, kad pagimdžiusi Gabę tapo frigidiška) ir ji aikteli.
Railė čiumpa jo pimpalą – kada gi nusimovė kelnes? Ir kas čia ant jo pimpalo galo? Filipas sudejuoja.
Filipo pirštas skverbiasi gilyn į ją, lūpos maigo krūtį, o pimpalas didėja jos rankoje. Railė šnopuoja, jo sunkus kvėpavimas į ausį verčia apsivyti jį kojomis, įsileisti į save, o tada išstumti lauk.
– Prezervatyvas, – sako ji.
– Quoi?
– Nesvarbu, – atsako ji. – Užsimauk kokį nors.
Filipas ištiesia ranką prie čiužinio krašto – žinoma, jis turi dubenį, pilną prezervatyvų, ar kaip jie čia juos vadina – per akimirką jo mielas penis (taip, jis neapipjaustytas ir tikras gražuolis) aptempiamas lateksu ir it bokštas styro virš jos visu gražumu, kol galiausiai randa kelia į namus.
Abu atsidūsta – tie atodūsiai gilūs, ilgi, ištaigingi.
Tada abu drauge pradeda judėti ir daina, skambanti Railės galvoje, toji, kurią ji niūniuoja nuo vaikystės, ištrūksta lopšinės ritmu – rusų liaudies daina, kurią jos motiną išmokė senelė, ta pati, kurią mama niūniuodavo Railei ją maudydama, rengdama, vesdama į mokyklą, ir kol Filipas tratina ją savo pimpalu, kandžioja krūtis ir tąso už plaukų, Railė pravirksta. Tai tikras potvynis, ašaros ritasi veidu, o Filipas prausia jį liežuviu, kuris toks pat stebuklingas kaip ir jo penis.
Jis nesiliauja. Niurna, leidžia kažkokį ūkčiojantį garsą. Jo kūnas įsitempęs, raumenys kieti, judesiai galingi. Railė susižavėjusi stebi jį – toks seksas rodo sportinį meistriškumą, ne kitaip, tai panirimas į tamsą, laukinių žvėrių poravimosi ritualas.
Baigdamas Filipas suklykia – lyg koks rodeo kaubojus, lyg nesutramdomas mustangas – ir krenta ant jos, jųdviejų kūnai slidūs nuo vienas kito prakaito.
Tai štai. Čia seksas.
Visas kitas seksas, kurį Railei teko per gyvenimą patirti, buvo kaip nors susijęs su meile, meilės paieškomis arba meilės pabaiga. O čia vien tik seksas.
Jos mintys vėl prisipildo žodžių.
Nuostabu. Kad ir kiek minučių visa tai truko, Railei pavyko išjungti smegenis. O dabar jose kažkas nauja. Ji mąsto apie meilę.
Ne apie meilę Filipui, ne! Kai tik galės, palįs po dušu, apsirengs ir maus lauk! Ne apie meilę Viktorui Didžiajam – ne! Meilės nebėra, dabar ji tuo įsitikino. Meilės nesuras, kad ir kaip atkakliai naršytų po visus jų kvailo ir pernelyg įmantriai apstatyto buto kampus ir plyšelius. Ne apie meilę buvusiems vaikinams, kurie nemokėjo šitaip mylėtis, – Franklinui su mažučiu peniu, Lukui su jo „taukšt pliaukšt ir viso gero“, tešliui Teriui, Džoniui, kurį buvo apsėdusi manija kyštelėti vidury juodos nakties, ir Džesiui, kankinamam paniškos moterų genitalijų baimės.
Ji mąsto apie savo meilę Paryžiui!
Paryžius. Sekso miestas. Slaptų meilės nuotykių miestas. Gražuolių prancūzų kalbos mokytojų, gyvenančių apgailėtinose landynėse, miestas. Miestas, kuriame rytinė pain au chacolat – tik pirmas erotinis dienos patiekalas. Miestas, kuriame gali taip ilgai tylėti, kad net išgirsti dainą, kurią dainuodavo mama.
Ir kaip tik laiku – vos tik Railė prisimena rytinį mamos skambutį, Filipas apverčia ją, prispaudžia išskėstas rankas prie lovos, keliais praskečia kojas ir įsiveržia iš nugaros.
Mes kalbame ta pačia kalba, galvoja ji.
Šįkart seksas dar labiau pašėlęs – vieną akimirką Filipas įkanda jai į petį ir skverbiasi į ją taip stipriai, kad Railė jaučia, kaip atsiveria, skyla, trupa ir byra.
Baigęs jis krinta ant lovos šalia jos.
Railės ranka nuslysta tarp kojų. Ji pasistengia suteikti malonumo sau. Jau beveik ekstazėje, o jis nieko neketina daryti. Žiūri į ją, veide šviečia kažkas panašaus į nuostabą.
Baigusi ji vėl pravirksta. Šįkart ašaroja dėl Viko, dėl senojo Viko, ankstesnės jų santuokos ir retame Paryžiaus ore išsisklaidžiusios meilės. Atsitraukusi nuo Filipo Railė nušlubčioja į dušą. Be abejo, čia tikra skylė, bet jai tai nė kiek nerūpi. Ji prausiasi, verkia ir vėl prausiasi. Niūniuoja.
Kai išeina iš dušo, Filipas miega. Susiradusi drabužius Railė apsirengia. Iš marškinių ištrūkusi saga, jie prasiskleidę, matyti po gimdymo likęs pilvukas. Bet kam rūpi? Ji juk ugninga moteris.
Railė išeina ir uždaro duris paskui save. Nenori su juo kalbėtis. Be to, juk ir kalbos nemoka.
*
Pakeliui į namus Railė sutinka gatve einančią porelę, tarp tėvų maža dukrelė į uodegėlę surištais plaukais, visi susikibę rankomis. Norėdamas praleisti Railę, tėtis paleidžia dukrytės ranką – kaip vaikiškame žaidime „Ali Baba“. Prasilenkusi su jais Railė atsigręžia pasižiūrėti – žinoma, mažoji nuskuodžia pirmyn, o tarp tėvų lieka tarpas.
Railė įsivaizduoja, kad tai, kas kadaise laikė drauge juodu su Viku – meilė, aistra, Koulo rankutės – juos paleido. Ji supranta – neištikimybė Vikui meilės nenužudė. Meilė jau ir taip leido paskutinį kvapą. Net jeigu Vikas ir buvo jai neištikimas, tai tik stengdamasis užpildyti atsiradusią tuštumą.
Ji beveik bėgte bėga gatve, kulnais kaukšėdama į grindinį.
Po dvidešimt minučių jau namuose. Gabė miega su švariomis sauskelnėmis, o Koulas su auklės mama žaidžia šaškėmis. Railė moteriai sumoka dvigubai tiek, kiek moka paprastai, ir pernelyg uoliai linkčiodama stumia ją atatupstą pro duris. Koulas apsiveja rankomis Railei kojas, lyg ji būtų užtrukusi visą amžinybę.
– Paskambinkime močiutei, – sako Railė.
– Močiutei! – džiaugsmingai pakartoja Koulas. Jis myli savo močiutę.
Floridoje ankstyvas rytas – mama verandoje skaito laikraštį, golfo skiltį. Paryžiuje ankstyva popietė – Railė su Koulu sėdi valgomajame, tame kampe, iš kurio atsiveria vaizdas į kiemą apačioje. Maža mergaitė, durininko anūkė, stovi viduryje kiemo išsižiojusi, sudėjusi lūpas taip, lyg tartų „O“.
– Atidaryk langą, – sako Railė. – Man atrodo, ji dainuoja.
Koulas užsilipa ant kėdės ir praveria langą. Jis girgžteli ir mergaitė pakelia į juos akis, užklupta viduryje dainos. Ji nutyla, ore lieka aidu skambėti tei-tei-tei. Po akimirkos vėl uždainuoja silpnu aukštu balseliu. Daina labai graži ir ją dainuodama mergaitė žiūri į juodu.
– Mama, – sako Railė, kai mama pakelia ragelį.
– Nepradėk man skambinti kas dvi minutes, panele Neramuole, – sako mama.
– Tiesiog noriu su tavimi pasikalbėti, – tyliai sako Railė.
– Ar mano mylimiausias vaikinukas su tavimi?
– Koulai, – sako Railė ir tiesa jam telefono ragelį, – ji nori pasikalbėti su tavimi.
– Močiute? – sako Koulas.
Jis klausosi, tačiau nė akimirkai neatitraukia akių nuo mergaitės kieme. Viena ausimi klausosi močiutės balso, o kita – vaikiškos dainos. Plati šypsena šviečia veide.
– Ir aš tave myliu, – sako tikriausiai joms abiem.
Tada perduoda telefoną Railei.
– Man viskas gerai, – nieko nelaukdama sako mama. – Mane operuos ir tą daiktą išpjaus.
– Chemoterapija, – sako Railė. Daugiau nieko ištarti neįstengia.
– Na, iškentėsiu ir chemoterapiją. Nebūsiu nei pirma, nei paskutinė.
– Ką sako gydytojas?
– Sako, kad sulaukus šešiasdešimt ketverių toks tvirtumas pavydėtinas. Nors aš ir pati tai žinau. Juk esu kovotoja.
– Kaip nutiko, kad nė trupučio to savo kovingumo neperdavei man?
– Sočiai jo gavai. Ne kiekvienas trenkiasi gyventi į kitą pasaulio galą su dviem kūdikiais ant rankų.
Railė apsidairo po virtuvę – ji visa balta, tarsi čia gyventų ateiviai arba vienuolės.
– Esi vienintelis žmogus, su kuriuo kalbuosi.
– Tu nesikalbi su savo vyru?
– Ne, mama. Nelabai.
– Jo niekada nebūna namie. Kas gi išsiveža nuotaką į kitą pasaulio galą ir palieka vieną?
– Vikas.
– Ak, vaikeli.
Laimei, Koulas spokso pro langą ir nemato Railės skruostais besiritančių ašarų.
– Grįžtu namo, – sako Railė.
– Ne. Lik ten, kur esi, ir išspręsk savo problemas. Turi du vaikus. Negali baladotis per pusę pasaulio kaskart, kai apsibari su vyru.
– Tai ne šiaip barnis. Ir ne per pusę pasaulio. Tik per vandenyną. Tai vos šešių valandų skrydis. – Railės mama niekada nebuvo išvykusi iš Jungtinių Valstijų, niekada paskutinę akimirką nešoka į lėktuvą ir niekada po vakarienės nepatiekia sūrio.
– Pasakyk ponui Tarptautiniam verslininkui, kad daugiau dėmesio skirtų savo žmonai. Perduok jam: uošvė liepė.
– Viskas ne taip paprasta, mama.
– Niekas nėra paprasta, Raile. Niekas niekada ir nežadėjo, kad gyvenimas bus lengvas. Jūs, vaikai...
– Nepradėk. – Railė negali pakęsti paskaitos, kuri prasideda: „Jūs, vaikai...“ Galų gale, juk niekas nieko jai gyvenime nepateikė ant sidabrinės lėkštelės.
Mama ir vėl tyli, Railė pradeda nerimauti. Mamai niekada nereikėdavo ieškoti žodžių kišenėje. Jie tiesiog birdavo jai iš lūpų.
– Tavo tėvas po darbo visada sugrįždavo namo pavakarieniauti su šeima, – galiausiai ištaria ji.
Šią dainelę Railė girdėjo daugybę metų, nors žino, kad tai netiesa, jai patinka prisiminti, kaip tėvas vakarais pareidavo namo. Prie durų jis nusivilkdavo kostiumo švarką ir apgaubdavo juo Railei pečius. Kvepėdavo losjonu po skutimosi, prakaitu, troškiu savo buhalterių kontoros oru; jo švarkui užgulus trapius petukus Railė pajusdavo, kokią jis neša naštą.
– Ilgiuosi tėčio, – sako Railė. Šių žodžių mamai ji paprastai nesako. Prisimena jos sielvartą po tėvo mirties prieš dešimt metų, tada manė, kad mama staigiai pasens. Bet ji persikraustė į Floridą ir pradėjo ten naują gyvenimą – sielvartas jai netiko. Railė savo netekties jausmą nutildė ir paslėpė, tarsi net dabar, jau suaugusi, neturėtų teisės ilgėtis tėčio taip, kaip iš tikrųjų ilgisi.
– Ir man jo trūksta, – prisipažįsta motina. – Gyvenant vienai namuose taip tylu. Per dieną laikau įjungtą televizorių vien dėl garso.
– Kas palydės tave į ligoninę? – klausia Railė.
Ji net nenutuokia, ar mama turi kokį draugą, nors jos gyvenimas atrodo pilnas vyrų.
Artas, sporto klubo treneris, gal ir gėjus, o jeigu ne, čiupk jį, mamyte! Stičas, statybininkas, kelis kartus per savaitę užsuka pas ją vakarienės, nors name jau nebėra ko taisyti. Paskutinis, apie kurį Railė girdėjo, buvo vaikinas vardu Elas – su juo mama kas rytą eidavo paplaukioti į baseiną.
– Volis, – pagaliau sako mama.
– Kas tas Volis?
– Pasakojau tau apie Volį.
– Niekada nesu girdėjusi šio vardo.
– Nesvarbu. Jis nuveš mane į ligoninę. Viskas bus gerai.
– Kas nesvarbu?
– Nesvarbu, kas jis toks. Jis mane tik paveš.
– Ar jis žino, kad tik paveš?
Filipas ją irgi tik nusivedė, galvoja Railė. Ir kodėl ji kadaise nepaklausė motinos?
– Užsuk su savo princu į kurią nors iš tų ištaigingų kepyklėlių. Pasakyk, kad močiutė nori, jog nupirktum jam kokią nors prancūzišką bandelę, apie kurias nuolat kalbi.
Railė linkteli, kažką sumurma ir padeda ragelį. Koulas vis dar it pakerėtas klausosi apačioje stovinčios dainininkės. Railė pažvelgia pro langą.
Mergaitė kieme baigia dainą ir nusilenkia. Ji pasiunčia oro bučinį ir Koulas jį pagauna – šio triuko prieš šešis mėnesius jį išmokė močiutė. Jis įsimylėjo, galvoja Railė. Visą likusį gyvenimą tai bus meilė.
– Močiutė nori tau nupirkti pain au chocolat, – sako Railė.
– Kaip? Juk močiutė Floridoje.
– Ji liepė, kad aš nupirkčiau. Kai pabus Gabė, eisime pasivaikščioti, branguti.
– Mama verkė, – sako Koulas, pirmą kartą pasižiūrėjęs į ją.
– Man tik bėga nosis, – sako Railė. – Reikia ją sugauti. – Ir eina prie virtuvės stalčiaus nosinaitės.
Įsisodinusi Gabę į nešynę, su Koulu pašonėje Railė nutaria leistis į paieškas – suvalgyti gardžiausią, kad ją kur galai, pain au chocolat visame Paryžiuje. Paskutiniame emigrančių mamų susibūrime – tai dar viena apgailėtina jos patirtis – visos vardijo mėgstamiausius parkus, mėgstamiausias vaikiškų drabužių parduotuves, mėgstamiausius vaikams pritaikytus restoranus, mėgstamiausius vaikų gydytojus ir, žinoma, mėgstamiausias kepyklėles. Railė įsivaizduoja, kaip per kitą susitikimą paskleidžia žinią: geriausias kalbos mokytojas pasidulkinti vidurdienį – Filipas!
Ji traukia link numéro uno savo kepyklėlių sąraše. Nustojo lyti ir jai reikia nusipurtyti vaiduoklius nuo sielos. Nuo dabar iki vėlaus vakaro, kai Viktoras Didysis įropos į lovą, reikia sugalvoti, ką jai daryti su savo gyvenimu.
Suskamba mobilusis.
– Alio?
– Raile.
– Filipai? – Jo balsas kitoks, it medumi pateptas.
– Susitikime taurės vyno.
– Tu kalbi angliškai.
– Prancūzų kalbos pamoka baigta.
– Tu kalbi angliškai. Visą laiką tu mokėjai angliškai.
– Nelabai gerai. Bet tavo prancūzų kalba... kaip jūs ten sakote... užknisa.
Jo akcentas ne toks žavingas kaip Moriso Ševaljė, balsas kažkoks aukštas ir unkščiantis. Jis visai neseksualus, kai kalba angliškai. Tiesą pasakius, kalbėdamas angliškai jis tampa Pilypu. O ji nė už ką nesidulkintų su Pilypu.
– Filipai, aš turiu vaikų. Tikrą gyvenimą ir visa kita.
– A.
Ji prisimena ore virš savęs tabaluojantį neapipjaustytą jo penį. Vos neatsitrenkia į gatvės žibintą, bet Koulas surinka: „Maman!“ Keista. Gatvėje Koulas vadina ją Maman. O namie šaukia „mama“. Kaip mažius sugeba išlaviruoti tokiose vingrybėse?
– Atleisk, vaikeli.
– Nebūtina atsiprašyti, – sako Filipas.
– Aš sakiau...
– Pasiimk ir vaikus. Krantinėje kažką filmuoja. Yra atvykusi garsi amerikietė aktorė. Visi drauge galėtume pasižiūrėti.
Vienas trumputis pasidulkinimas, – na, gerai, du, – ir jis jau kuria naują branduolinę šeimą, galvoja Railė. Susprogdinkime šią, kol niekas dar nepasiuntė nelaimės signalo.
– Paklausyk, Filipai...
– T’es belle. T’es magnifique, chérie.
– Gerai, – sako Railė ir purto galvą. Kažkur, tolimoje šalyje, seni draugai šaukia jai: „Pasigailėtina kvaile!“ – Kur? – klausia ji.
Jis pasako adresą, dar kažką sušnabžda prancūziškai. Ir per vieną akimirką vėl tampa seksualiuoju jos meilužiu.
Bet ji nenori seksualaus meilužio! Nori žmogaus, su kuriuo galėtų vaikščioti po Paryžių, ir kuris būtų aukštesnis nei trijų pėdų.
Railė vedasi vaikus prie artimiausios metro stoties, o mintyse bando sukurpti planą, kaip išsisukti iš šios painiavos.
Anksčiau Koulas mėgdavo metro ir tempdavo Railę prie išraitytų stoginių su anga į požemių pasaulį, kuriame viešpatauja greiti traukiniai ir žybsintys tablo. Jis spoksodavo į žmones, skubančius persėsti iš vieno traukinio į kitą, arba rėžiančius kalbas, brazdinančius gitara, žongliruojančius kamuoliais – į požeminį kuoktelėjusiųjų cirką.
„Ką jis sako, Maman?“ – klausdavo Koulas, kai koks nors benamis atsistojęs priešais traukinį imdavo rėžti savo istoriją į nelaisvę patekusiems keleiviams.
„Nežinau“, – nuoširdžiai atsakydavo Railė.
Netrukus, jau geriau pramokęs prancūzų kalbos, jis pats ėmė suprasti jų siaubingas istorijas: Ponios ir ponai. Mano žmonos koja lūžusi. Mūsų bute nešildoma. Mano vyriausias vaikas peršalo ir serga, o jaunėlį kamuoja itin reta liga. Aš nebegaliu dirbti, nes mano vaikas guli ligoninėje. Koulas įsikniaubdavo veiduku Railei į paltą slėpdamas ašaras, jis bijodavo, kad tas vaikas ligoninėje numirs, vyras nesusiras darbo, o vargšelė maman nebegalės vaikščioti. „Mes duosime jam pinigų“, – sakydavo Railė, tarsi vienas euras galėtų išspręsti visas pasaulio problemas.
– Mums reikia sėsti į metro, – dabar sako Railė Koului, ragindama jį paskubėti žemyn, į požemių pasaulio nelaimes ir vargus. Turime susitikti su mano meilužiu, – to ji nepasako, tačiau uždėjusi ranką jam ant nugarytės stumia į priekį, o jis toks geras berniukas, paklusniai lipa laiptais artėdamas prie jos asmeninio Šėtono.
Laimei, šiandien metro niekas nesako kalbų, tik berniokas šoka kažką panašaus į breiką – kiek Railė pamena, šiais laikais tai vadinama kitaip. Naujausiems mados dalykams ji jau per sena. Berniokui baigus šokti Koulas paploja, o Railė sužvejoja eurą, kurį Koulas įspraudžia į purviną delną.
Gabė iškiša galvą iš nešynės ir stebi pasaulį. Ramus kūdikis, Railė ją už tai myli. Jai patinka jausti kūdikio svorį prie krūtinės, užuosti pudra kvepiantį pakaušiuką, matyti rausvas garbanėles, lyg aureolė besiraitančias aplink galvytę.
Užkopę laiptais iš metro jie akimirką apanka – vėl liovėsi lyti ir ryški saulė atsispindi nuo visų gatvėje susitelkusių balų. Railė išsitraukia akinius nuo saulės – tokius nešioja visos kino žvaigždės – ir už jų pasislepia. Paryžiuje moterys dėvi nedidelius elegantiškus akinukus raudonais, violetiniais arba bronzos spalvos rėmeliais – su pretenzija į meną. Tačiau ji neišsižada savo didžiulių akinių vėžlio kiauto rėmais. Su jais jaučiasi kaip Gvinetė, trumpam užsukusi į Paryžių apsipirkti.
Išsitraukia planą – nedidelę mėlyną knygutę su žemėlapiais, nešiojasi ją kaip Bibliją – ir susiranda Pirmąją apygardą, tada Rivoli gatvę, kurioje laukia Filipas. Dar nė karto niekur Paryžiuje nenuėjo nepasiklydusi. Čia gatvės klastingos ir linkusios kenkti, jos gali tave nuvesti prie kanalo, nors tau reikia prie sankryžos. Praeivių pagalbos neprašys, beviltiškas visas tas baksnojimas pirštu, mojavimas rankomis ir bandymas susišnekėti.
Bet, o stebukle, įėjimas į Luvro kiemą kitoje gatvės pusėje, o priešais jį stovi Filipas.
Jis palaukia, kol Railė pereis gatvę, tada žengia prie jos ir pasilenkia pabučiuoti.
Ji atsitraukia.
– Les enfants, – sako.
– Aha. Tai dabar tu jau kalbi prancūziškai, – sako jis.
Ir paspaudžia jai ranką. Taip jie sveikinasi visada, kai Filipas ateina pas juos į namus mokyti Railės prancūzų kalbos. Paskui paspaudžia Koului ranką ir sako:
– Bonjour, monsieur.
– Bonjour, monsieur, – tobulai prancūziškai pakartoja Koulas.
Filipas pasilenkia pabučiuoti Gabės į galvytę, tai darydamas tarsi nejučia uždeda ranką Railei ant kaklo. Abi – Gabė ir Railė – kažkaip keistai suunkščia.
– Arrête, – sako Railė.
– O tu puikiai kalbi prancūziškai, madame.
– Tai vienintelis sumautas žodis, kurį išmoksti vaikų žaidimų aikštelėse. Arrête, Antoine. Arrête, Marie-Hélène. Arrête. Arrête.
– Netikusiose žaidimų aikštelėse leidi laiką, – sako Filipas. – Sek paskui mane.
Jis vedasi juos į pasažą su įstiklintomis vitrinomis, kuriose demonstruojami senovės meno kūriniai: skulptūros ir relikvijos, pusiau atkasti pastatai. Railė dairosi tai į vieną, tai į kitą pusę, jiems skubant pro šalį. Ji iki šiol dar nesilankė Luvre. Tiesą sakant, per Paryžiuje praleistus metus ji neaplankė daugumos turistinių vietų. Ne į tokias vietas einama Paryžiuje su dviem kūdikiais ant rankų. Tai žaidimų aikštelės suaugusiesiems; diena jai vėl atrodo keistai jaudinanti.
Jie įeina į Luvro kiemą; nors Railė vieną sekmadienio rytą per jį perėjo su Viktoru ir abiem vaikais vežimėliuose, pamena tik jųdviejų ginčą apie darbo vakarėlį, kuriame antrosios pusės nepageidaujamos.
„Kodėl?“ – paklausė ji.
„Prancūzai savo asmeninio ir viešojo gyvenimo nepainioja“, – paaiškino jai Vikas.
„Kodėl?“ – nesuprato ji. Jautėsi kaip Koulas: Kodėl-kodėl-kodėl?
„Gal todėl, kad žmona nepamatytų dailios sekretorės“, – atsakė Vikas.
„Kieno žmona? Kieno gražios sekretorės?“
„Čia teoriškai.“
„Absurdas. Nesąmonė, – neatlyžo Railė. – Tai taip... taip trumparegiška.“
„Trumparegystė – geras dalykas“, – atšovė Vikas.
„Tau atrodo, kad viskas, ką jie daro, yra gerai“, – nesutiko Railė.
„Kartais turime į pasaulį pažvelgti pro kitus akinius“, – ramiai paaiškino Vikas, lyg kalbėtų su pustrečių metų vaiku.
Railė ir susirado kitus akinius.
Dabar ji su pagarbia baime žiūri į drąsią ir modernią architekto I. M. Pejaus stiklo piramidę tarp nuostabių senovinių pastatų. Dairosi aplinkui išpūtusi akis. Girdi įvairiausių kalbų – prancūzų, anglų, ispanų, vokiečių, arabų – gaudesį ir sukioja galvą. Visi čia iš skirtingų šalių, visi kalba skirtingomis kalbomis ir visi susirinko pasižiūrėti to paties. Istorijos. Meno. Didybės.
– Čia yra kavinė, – sako jai Filipas, vesdamasis link vienos kiemo pusės.
– Ar mes dar turime laiko iki filmavimo?
– Manau, kad turime, – sako Filipas. – Minutėlę pasėdėsime, aš nupirksiu tau išgerti.
Juodu atsiduria po Luvro arkada. Kavinė Marly raudonu interjeru su auksiniais ir žalsvai mėlynais akcentais užpildo skliautuotą erdvę. Prabanga čia gniaužia kvapą, aplink daugybė puošniai apsirengusių žmonių. Jokių kūdikių, jokių šėliojančių dvimečių, jokių mamyčių pienu varvančiomis krūtimis. Railė nustebusi pasižiūri į Filipą.
– Ilgai čia nebūsime, – ramina ją Filipas.
– Maman, – kreipiasi Koulas ir rodo į būrelį vaikų, kurie priešais fontaną žaidžia sviediniu.
– Bėk, – paragina jį Railė. – Stebėsiu tave iš kavinės.
Koulas nurūksta ištiesęs rankas į šalis lyg lėktuvo sparnus.
Filipas su Raile įsitaiso prie mažo staliuko, nuo kurio puikiai matyti visas kiemas ir piramidė. Railė nepaleidžia Gabės iš nešynės ir glosto galvelę, tarsi norėdama įtikinti ją, kad Maman gali sau leisti išgerti taurę vyno su prancūzu meilužiu šioje įstabioje vietoje didingo Paryžiaus centre.
– Ši pain au chocolat iš pačios geriausios kepyklėlės visame Paryžiuje, – sako Railė ir pasiraususi kuprinėje ištraukia kiek aplamdytą maišelį.
– J’aime pas, – sako jai Filipas.
– Ką?
– Negaliu valgyti šokolado.
– Neįtikėtina.
Jis nutaiso tą itin prancūzišką veido išraišką – antakiai pakelti, lūpos papūstos – kuri, regis, reiškia visa tai: Kam rūpi? Ir ką tu išmanai? Esu įsitikinęs, kad tu nuostabi.
Railė atsikanda bandelės. Ji dieviška, bet tokios būna visos pain au chocolat, kurias ji valgo.
– Norėjau į tave pasižiūrėti, – sako Filipas. Ir tikrai į ją žiūri. Gal bėgdama pro duris bus pamiršusi apsirengti? Ar ant jos išsipūtusios krūtinės nekaba pririštas kūdikis?
– Tai kas toji aktorė? – klausia ji.
– Dana Herli. Ji filmuojasi garsios režisierės Paskalės Diuklo filme.
– Dana Herli rimtas reikalas, – sutinka Railė. – Norėčiau ją pamatyti.
Filipas spokso į ją šiek tiek pravėręs lūpas.
– O kur vyksta filmavimas? – teiraujasi Railė ir žvelgia į kiemą, kur Koulas užsimoja koja spirti į kamuolį, nė iš tolo nepataiko ir kvatodamasis krenta ant užpakalio.
– Ant Menų tilto. Jau greitai. Pirma išgersime po taurę vyno.
– Aš maniau, tu mėgsti alų.
Jis atrodo sutrikęs.
– A, bute... Atleisk. Aš nežinojau...
– Vynas tiks, – nutraukia jį Railė. – Išgerkime vyno.
Jie užsisako dvi taures. Railė apsidairo. Kavinė, žinoma, sausakimša, prie visų staliukų, atrodo, sėdi poros. Jauna porelė susirakina bučiniu ir vieną akimirką Railė suglumusi pagalvoja, kad mergina panaši į ją, kai buvo labai jauna, o vaikinas galėtų būti Vikas, kai dar nebuvo suaugęs ir tapęs Viktoru Didžiuoju. Ar juodu grabaliodavosi viešumoje, galvoja Railė. Niekada.
Prisimena tą kartą, kai pabučiavo Viktorą prie jo tėvų patį pirmą savaitgalį, kai susipažino su juo Ohajuje.
„Mano tėvai nelabai mėgsta tokius dalykus“, – sušnabždėjo jis imdamas ją už rankos, kad per daug nenuliūdintų. Juodu sėdėjo ant sofos ir stebėjo amerikietiškojo futbolo Supertaurės varžybas.
„Kokius dalykus?“ – nesuprato Railė.
„Seksą.“
„Tai buvo bučinys. Jeigu nori sekso, parodysiu tau seksą.“
„Vėliau“, – sutiko jis. Ir paprašė tėvo pagarsinti televizorių, kad galėtų girdėti futbolo komentatorių, o ne savo kvailą mergiotę.
Filipas pasilenkia prie jos per stalą.
– Ce soir, – sumurma jis.
– Ce soir aš verdu makaronus su sūriu.
– Pamaitink ir mane, – sušnabžda jis.
– Penkiese prie vakarienės stalo – jau minia, – sako Railė, nors jie, žinoma, bus trise. Ji parodo į Gabę, tarsi ši galėtų suprasti pokalbį, bet Filipas arba nekreipia dėmesio, arba ji rodo ne tuos tarptautinius ženklus, kurie reiškia: „Užsičiaupk, po velnių.“ Railė prisimena tėvą dažnai sakant: „Ne prie vaikų“, o jai tai reikšdavo: Dėmesio! Laukia tėvų barnis!
– Noriu dar kartą tave pamatyti, – sako Filipas.
Railė plačiai išskečia rankas, tarsi norėdama pasakyti: Pažiūrėėėk, aš čia. Bet ten tik maža mergytė, ji spokso į jį. Mergaitės velniškai jautrios... gal mažoji nutuokia, kas čia darosi. Nė žodžių nereikia, seksas spinduliuoja tam vaikinui iš veido.
– Pasikalbėkime apie tavo gyvenimą, – pasiūlo Railė glostydama Gabei galvelę. Kai tiek daug laiko praleidžia glostydama dukrą, nuostabu, jog ši išvis turi plaukų. Gal todėl jie ir raitosi aplink galvą tarsi šokdami lambadą.
– Bof, – sako Filipas.
– Gerai. Išversk tai. Praleidau čia metus ir kiekvienas sumautas pašnekovas kiekviename pokalbyje sako bof. Bof. Bof. Bof. Kas gi tas bof?
– Neįmanoma išversti, – pareiškia Filipas.
– Tai koks iš tavęs kalbos mokytojas?
– Pats geriausias, – tvirtina jis ir šėtoniškai šypsosi. Bet marškiniai tai tikrai prasti. Jie neskoningai blizgantys, o ne madingai. Šio to išmokau, galvoja Railė. Su žodžiais man gal ir sunkoka, bet apie marškinius išmanau.
– Na, tai ar turi merginą? – klausia ji. Tame jaukiame būste, kuriame ji ankstėliau svečiavosi, merginos nebuvo nė pėdsako, bet kas gali žinoti? Ir mergina gali būti alų siurbianti kiaulė.
– Elle s’appelle Railė, – sako Filipas.
– Neteisingas atsakymas, – meta jam Railė.
– Pourquoi pas?
– Parce que turiu glėbį meilės sau ant kelių, o kitas bėgioja ana ten.
– Tai ne tokia pat meilė.
– Ar mes kalbame apie meilę?
– Nereikia apie ją kalbėti. Reikia mylėti.
– Tu kalbi apie sek-są.
– Faire l’amour. Mylėtis.
– Mano šalyje...
– Tu esi ne savo šalyje.
– O tavo šalyje meilė ir sek-sas yra vienas ir tas pats?
– Galbūt.
– Kad tave kur galas, neįtikėtina. Myliu šį miestą.
– C’est vrai?
– Šiandien. Dabar. Šią akimirką. Dievinu Paryžių.
Tuo metu padavėjas įpila vyno ir jie susidaužia taurėmis.
Dangus apsiniaukia, jį vėl aptraukia sunkūs juodi debesys. Railė pakelia savo milžiniškus akinius ant galvos.
– Kadaise maniau, kad myliu tuos vaikinus, su kuriais užsiimu sek-su, – sako ji Filipui. – O dabar žinau. Aš myliu sek-są.
– Bet tai juk dėl vyro. Visada dėl vyro.
– Kas visada dėl vyro?
– Tu mylėdavai vyrą. Mylėjai ir mane.
– Gera buvo, Čipolinai, su tavim.
Filipas sutrinka.
– Tai toks posakis. Žinau tavo vardą.
– Bon. – Filipas atrodo nelaimingas, tarsi kitu vardu ji būtų pavadinusi jį karščiausią aistros akimirką.
– Man regis, tu neteisus, – sako Railė. – Esi tik pakeleivis.
– Je ne comprends pas.
– Šiandien tu privertei mane pasijusti gerai. Ačiū. Bet tai nėra meilė.
– Mums reikia vieniem kitų. Mums visiems. Negalime būti vieni.
Railė apsidairo. Tikriausiai Filipas dėsto jai kažkokią paryžietišką tiesą, kuri galioja bent jau šioje kavinėje. Aplinkui nematyti nė vienos vienišos sielos. Besiglamonėjanti porelė, regis, tuoj suguls.
– Vis tiek c’est fini. Rytoj aš su tavimi nebeisiu popiečio malonumams. Jeigu supranti, ką noriu pasakyti.
– Pourquoi pas? Prieš kelias valandas tu buvai labai – kaip jūs ten sakote? – su aistra.
– Bet dabar aš jau nebe su aistra. Dabar aš su vaikais.
Mažesnioji iš tų vaikų ima muistytis nešynėje.
– Neturiu jokio noro žindyti tavęs čia, viduryje kavinės, – sumurma Railė kuprinėje ieškodama čiulptuko.
– Aš labai norėčiau pamatyti tave žindančią.
– Jo, įsivaizduoju.
– Amerikiečiai mėgsta burtis į grupes, – sako Filipas. – Turite visokių emigrantų ir maman būrelių, knygų klubų. Ar lankydamasi jų susiėjimuose jautiesi mažiau vieniša?
Railė purto galvą. Kaskart įžengusi į kieno nors butą, kur rengiamas kokios grupės susitikimas, ir išgirdusi balsų klegesį, pamačiusi patiektą maistą ji tik dar stipriau pajunta savo vienatvę, nors ir stengiasi surasti sau vietelę.
Per paskutinį emigrantų susibūrimą bandė su kuo nors susidraugauti. Dauguma moterų gyrėsi, kokias aukštas pareigas už-
ima jų vyrai: vienos buvo Pasaulio banko generalinis direktorius, kitos Newsweek Europe vyriausiasis redaktorius, trečios Apple tarptautinio padalinio vadovas, ir tik viena jauna bohemiška moteris prisipažino: „Turiu čia būti, kol mano vyras Paryžiuje groja.“ Railė pamanė, kad moteris pašiepia savo vyrą. Betgi ne, pasirodė, kad jis Paryžiaus simfoninio orkestro pirmasis smuikas.
„Gal norėtum kurią nors dieną susitikti? – tiesiai šviesiai paklausė jos Railė. – Nedaug ką čia pažįstu.“
„Atleisk, – tarė moteris, – bet kol esu čia, stengiuosi gyventi prancūziškai.“
Railė pasijuto it klasėje nepritampanti penktokė. Norėjo spirti jai į pakinklius.
Tačiau nuvairavo atgal prie stalo, ant kurio buvo patiekta sumuštinukų su rūkyta lašiša, ir susivertė taurę pigaus baltojo vyno.
– Čia, Paryžiuje, mes tikime dviem žmonėmis, – sako Filipas. – Nes tik du žmonės gali faire l’amour.
– Eime pasivaikščioti, – sako Railė ir staigiai atsistoja. – Noriu nuraminti kūdikį.
Stovėdama ji sūpuoja vaikelį. Vienu gurkšniu Filipas išgeria likusį vyną ir numeta ant stalo keletą banknotų.
– Nepyk, – sako meiliai, kai juodu žingsniuoja per kiemą.
– Aš nepykstu, – atsako Railė. – Aš tik sutrikusi.
Palikęs vaikus Koulas pribėga prie mamos. Žiūri jai į veidą.
– Viskas gerai, Maman, – sako imdamas ją už rankos.
Ir kas sukasi toje mažoje galvelėje?
– Myliu tave, mažutėli, – sako Railė. – Eime pasivaikščioti prie upės, gerai?
– Upė, – džiaugsmingai sukrykščia Koulas. Ir jie nueina, visi keturi. Permiegok su vaikinu – ir voilà! Tuoj pat turi naują šeimą. Įdomu, ar Vikas pastebėtų, jeigu šiąnakt palindęs po patalais atsitrenktų į Filipą? Penis vėl triumfuojamai sutabaluoja Railės mintyse, bet ji nusipurto šios vizijos.
– O kas bus, jeigu jiems filmuojant pradės lyti? – klausia ji.
– On verra, – atsako jis.
Railė neklausia, ką tai reiškia. Kad ir ką reikštų, prancūziškai skamba geriau.
Luvro krantinėje susirinkusi didžiulė minia. Kiek tik Railė įžiūri, išsirikiavę ant pasivaikščiojimo tako žmonės spokso į upę.
– Nežinojau, kad prancūzai taip svaigsta dėl kino žvaigždžių, – sako ji Filipui. Juodu stovi suspausti žmonių prie gatvių sankryžos ir laukia, kol pasikeis šviesoforo signalas. Atrodo, visi eina į tą pačia vietą, tad kai šviesoforas persijungia, jie nuplaukia drauge su minia.
– Mes mėgstame kiną. Mėgstame meną. Žavimės didžiųjų savo režisierių darbais.
– Pripažink tiesą, Filipai. Visi jūs esate žvaigždžių dulkintojai.
– Taip, aš išdulkinčiau žvaigždę.
– Ji pusamžė moteris, – sako Railė.
– Šioje šalyje mes mylime bet kokio amžiaus moteris.
– Meilė, meilė, meilė. Jeigu prancūzai visą laiką tiek daug myli, kodėl visi tokie pikti?
Filipas pasilenkęs bučiuoja Railę, bet nepataiko į lūpas ir paliečia skruostą.
– Arrête, – sako Railė. Pasižiūri į Koulą, kuris dainuoja pats sau, nekreipdamas dėmesio į mamą ir jos mokytoją.
– Je suis méchant, – sušnabžda Filipas.
Šį posakį Railė žino – dar viena dažna frazė žaidimų aikštelėje. Blogas berniukas. Vyras, jeigu tokie kada nors suauga.
Jie pereina gatvę, perlipa neaukštą tvorelę (ji turėtų sulaikyti pėsčiuosius, kad netryptų žolės, tačiau, kilus tokiai tarptautinei krizei kaip filmavimas, į ją niekas nekreipia dėmesio) ir įsilieja į minią žmonių, išsirikiavusių palei upę.
Railė iriasi per minią, nors tai nelengva su kūdikiu ant D dydžio krūtinės, Koulu prieš save ir Filipu iš paskos, kuris laiko uždėjęs delną jai ant užpakalio, ir suranda laisvą vietelę ant žolės po medžiu. Vietos pirmoje eilėje.
– Bravo, – sako Filipas ir jo delnas nuslysta.
Visi spokso į upę. Kitoje pusėje Kairioji krantinė, juosiama įspūdingų senų pastatų, o dešiniau – didingas Orsė muziejus. Tolėliau virš stogų kyšo Eifelio bokštas. Railei net žandikaulis atkrenta. Paryžius. Visus metus ji gyveno kažkur kitur, kažkokioje tamsioje ir niūrioje vietoje. Dabar jaučiasi tarsi ką tik atvykusi, šviežiai išdulkinta ir užsidėjusi rožinius akinius.
– Lova, Maman, – sako Koulas.
Railė atplėšia akis nuo vaizdo kitoje upės pusėje ir pasižiūri žemyn, į pėsčiųjų tiltą. Jo viduryje stovi lova. Tiesą sakant, ji taip pat atrodo tarsi ką tik išdulkinta. Patalai ant čiužinio suvelti į gniutulą.
– Lova? – klausia ji.
Filipas neaiškiai paberia kažką prancūziškai.
– Expliquez viską, s’il vous plaît, – neatlyžta Railė.
– Nežinau, – sako Filipas. – Tačiau labai viliuosi pamatyti toje lovoje Daną Herli.
– Nuogą.
– Bien sûr.
– Vaikų akivaizdoje.
– Tai juk menas.
– Tai juk keista.
– Jie kuria filmą, – sako Railė Koului. – Ketina nufilmuoti sceną ir įdėti į filmą. Tai netikra.
Niekas nieko neatsako.
– Nesuprantu, – garsiai mąsto Railė. – Viskas atrodo visiškai tikra. Juk mes į ją žiūrime.
– C’est vrai, – sako Filipas.
Railė uždeda ranką Koului ant galvos. Jis spokso į ją plačiomis akimis.
– Tu juk žinai, kai filme kas nors miršta, iš tikrųjų nemiršta. Aktorius apsimeta, kad numirė. Tai jeigu kas nors ką nors šioje lovoje darys, taip pat tik apsimes.
Koulas vis tiek neatitraukia nuo jos akių, laukdamas geresnio paaiškinimo. Bet Railė geresnio neturi.
– Paaiškink tu, – prašo ji Filipo. Dažnai tą patį kartoja ir Vikui. Kai jis grįžta namo po ilgos darbo dienos, ji nori, kad atsakytų į visus Koulo užduodamus klausimus. Kartais jai būna per sunku paaiškinti net paprasčiausius dalykus: „Kodėl tėveliui reikia dirbti?“, „Kodėl tėvelis išeina?“, „Kodėl mama verkia?“
– On verra, – sako Filipas.
Tiek naudos iš tų vyrų ir jų paaiškinimų.
Bet Koulas atsakymu patenkintas ir toliau žiūri į lovą.
Viename tilto gale stovi kelios palapinės, o aplink lovą pulkas žmonių. Railė pastebi režisieriaus kėdę ir joje įsitaisiusią raudonplaukę moterį. Ši mojuoja rankomis ir kažką šaukia.
– Štai tavo didžioji režisierė, – rodydama į ją sako Railė.
– Mais oui, – atsako Filipas ir atsidūsta, tarsi būtų pasiekęs nirvaną. Lovoje jis taip nedūsavo, topteli Railei. Tokius atodūsius tikriausiai taupo menui.
Tada, per vieną akinančią akimirką, užsidega aplink lovą sustatytos lempos, o pati lova tampa kone šventu reginiu, ryškia oaze, vilione, pagunda. Minia kolektyviai atsidūsta – kad ir kas, po galais, ten darosi, Railė nemato. Gerai, ant tilto viduryje upės pastatyta lova. Ir kas iš to?
Mirtinoje tyloje, kuri gaubia šią keistą minią, staiga pasigirsta spiegimas, tada riksmas, ir galiausiai baubimas. Tai rauda jos vaikas.
– Ššš, – ramina Railė glostydama Gabei galvelę.
Filipas persmeigia ją žvilgsniu, net Koulas pasižiūri taip, lyg ketintų nupliekti seserį diržu už tai, kad nesugeba tinkamai elgtis per tokią šventą ceremoniją. Kad jį kur, tą tinkamą elgesį. Kūdikis alkanas.
Railė leidžiasi žemyn, nugara atsirėmusi į medžio kamieną, kol pagaliau atsisėda ant šaknies. Ištraukusi Gabę iš nešynės skubiai atsisagsto palaidinę. Pasikelia liemenėlę, užsismaukia ją virš krūties ir leidžia kūdikiui desperatiškai apžioti spenelį. Ooo. Dabar jau Railė atsidūsta. Štai kur meilė.
Kol Gabė žinda, visi kiti stebi kažkokią kvailą sceną, vykstančią apačioje, ant tilto; Railė pro Filipo tarpkojį pamato nuogą jauną moterį besiraičiojančią ant lovos, jos storas užpakalis suka ratus, tarsi jame būtų įsikūnijęs pats Elvis Preslis – o Railė galvoja apie meilę.
Tai ne sek-sas, nors sek-sas – didis meilės pakaitalas. Meilė – tai šis kūdikis, krūtis, tekantis pienas. Tai Koulas, spoksantis į pirmą nuogą moterį savo gyvenime, visai netrukus po mažos mergaitės meilės dainos, sudainuotos kieme. Tai jos motina Floridoje, kuri kasdien klausinėja, ar galėtų atvykti aplankyti, nes žino, kad Railė nelaiminga, nors ši niekada nė žodžiu apie tai neužsiminė. Ir tą akimirką Railė staiga supranta, ką turi daryti. Meilė nesėdi rankų sudėjusi ir nelaukia. Meilė šoka į lėktuvą ir pasirodo pati.
Ji išsitraukia mobilųjį. Susiradusi mamos vardą paspaudžia mygtuką ir po akimirkos jos balsas jau pasiekia ausį.
– Skambini jau trečią kartą per dieną, – sako mama.
– Grįžtu namo. Aš tave nuvešiu. Ir nesiginčyk, – sako Railė.
– Man viskas gerai...
– Klausyk, – sako Railė. – Po kelių mėnesių tu atvyksi į Pa-ryžių manęs aplankyti. Tau čia patiks. Nusivesiu tave į Eifelio bokštą, paplaukiosime bateau-mouche. Nesu dariusi nei vieno, nei antro. Bet dabar aš skrendu į Floridą.
– Kodėl kalbi pašnibždomis?
– Visi stebi, kaip filmuojamas kažkoks filmas. Jame vaidina Dana Herli. O, atrodo, aš ją matau. Stovi ant tilto prie lovos, kurioje kažkokia plikašiknė chiquita užsiima vilionėmis.
– Kur Koulas?
– Stebi. Juk čia menas, mamyte.
– Aš nesuprantu, kaip jūs, vaikai, šiais laikais auginate savo vaikus.
– Na, taip ir auginame.
– Negali paskubomis parlėkti namo, Raile. Tu esi ištekėjusi.
– Aš to nekenčiu.
– Ne, taip nėra.
– Ne to. Jo. Viko.
– A. Viko.
Kurį laiką abi tyli. Pagaliau mama sako:
– Taip ir maniau.
– Noriu ko nors kito. Bet nežinau ko. – Railė girdi, kaip fone kažkas ima dūgzti. – Koks ten triukšmas?
– Plakuosi vaisių kokteilį. Vaisių kokteilį prieš vėžį. Kaip manai, ar padės?
– Taip. Turės padėti.
– Ačiū, brangute, – sako mama. Ji verkia, kūkčiojimas susimaišo su dūzgimu, tad kitame linijos gale skamba tikras orkestras.
Railė neverkia. Ji šypsosi, maitina Gabę ir stebi vėpsantį Koulą. Štai kas yra meilė. Ji važiuos namo drauge su savo vaikais ir pasirūpins motina, kuri niekam pasaulyje neleidžia ja rūpintis. O gal netgi leis savo motinai pasirūpinti ja.
Ūmai sugarma griaustinis, minia aikteli, dangus prakiūra. Koulas žingteli atgal ir jie trise – ji, Gabė ir Koulas – glaudžiasi po medžio lapija, o lietus merkia lovą, aktorius, minią, Filipą ir Paryžių su visa jo didybe.
Džeremis ir Šantalė
Ar savo prancūzų kalbos mokytoją noriu pabučiuoti todėl, jog vakar susibariau su žmona, mąsto Džeremis, ar su žmona susibariau todėl, kad staiga ėmiau geisti savo prancūzų kalbos mokytojos?
Šiandien jis paskutinį kartą susitinka su Šantale ir įstengia galvoti tik apie tai, kaip trokšta įsisiurbti jai į lūpas.
Visas kitas dienas Džeremis galvojo apie asmenuotes, abstrakčiuosius daiktavardžius ir šnekamosios kalbos posakius. Dabar galvoja apie atviros palaidinės nepridengtą kūną, rausvą odą ir karštį, kuris jį užlieja, kai žvilgsnis panyra į jos iškirptę.
Praėjusią naktį, kai juodu su Dana, nespėję į paskutinį metro traukinį, pėsti ėjo Paryžiaus paplūdimiu2 ir kivirčijosi, nors buvo tokie girti, kad negalvojo, ką šneka, jis pareiškė: „Man reikia ramybės. Tavo gyvenimas man pernelyg triukšmingas.“
Ar tikrai tai jis ketino pasakyti? Iš kur tokie norai? O gal keturios su Šantale praleistos dienos – ilgos tingių pokalbių dienos – pakurstė maištingas mintis?
Atsainaus, girto, pikto sekso įkarštyje – juodu su Dana niekada anksčiau taip nesimylėdavo, o dabar šnopavo uždusę ir sudirgę – ji paklausė: „Ar tu mane palieki?“
„Ne, – užtikrino jis. – Ne. Aš myliu tave. Visada mylėsiu.“
O dabar štai – Šantalė stovi priešais jį prie įėjimo į metro stotį, jos plaukai išslydę iš po beretės ir garbanos banguodamos krinta ilgu kaklu žemyn. Šnairas žvilgsnis tarsi sako: Aš tave jau pažįstu. Žinau, kad kažkas vyksta. Jos kvapas. Praėjusią naktį Džeremis užmigo svajodamas apie jazminų ir žaliosios arbatos aromatą, galvą susukantį mišinį, kurį trokšta užuosti ir dabar, kai pasilenkęs bučiuoja Šantalę į abu skruostus – šiandien rankų paspaudimų nebus. Šiandien paskutinė jų diena drauge. Paryžiuje.
Gal tai Paryžius kaltas, kad ėmiau elgtis kaip kvailys, mąsto Džeremis. Jis apsidairo aplinkui ir vieną akimirką vėl aplanko keistas jausmas, jog viską regi pirmą kartą. Čia ir yra didžiausia staigmena, kad viskas taip skiriasi nuo Los Andželo, kitu žvilgsniu žvelgi į senus pastatus, patiri atradimo džiaugsmą, vaikštinėdamas gatvėmis pažįsti miestą.
Akimirksniu jį užgulė kaltės jausmas, tarsi Dana galėtų girdėti šias mintis. Ne, jo gyvenimas su ja tikrai nėra nuobodus. Dana čia niekuo dėta. Dėl visko kaltas Los Andželas. Holivudas. Taip pat jaustųsi staiga atsidūręs Tetono kalnagūbryje.
Bet Tetono kalnagūbryje priešais jį nestovėtų Šantalė.
– Paskutinė mūsų diena, – sako Šantalė prancūziškai. – Ar jūs pasirengęs?
Tiek daug dalykų jis galėtų pasakyti. Ne, aš nepasirengęs baigti savo prancūzų kalbos pamokų. Taip, aš pasirengęs tau. Ne, aš nepasirengęs keisti savo gyvenimo. Taip, aš pasirengęs tau. Ne, aš nepasirengęs tokiems savo podukros Lindės akibrokštams, kai ji, kaip vakar vakare, netikėtai pasirodo namie plikai nusiskutusi galvą. Nesu pasirengęs dar vieną vakarą praleisti su nepakenčiama filmavimo grupe.
– Oui, – sako jis. – Je suis prêt.
Prancūzų kalbos mokytoja žavingai nusišypso ir Džeremis pirmą kartą šįryt atsipalaiduoja.
Juodu stovi priešais metro stotį Penktojoje apygardoje. Kiek-vieną rytą susitinka skirtingose metro stotyse. Šantalė su Džeremiu šlifuoja miesto gatves ir kalbasi prancūziškai. Džeremiui toks mokymo būdas patinka ir jis svarsto, ar Šantalė su visais savo mokiniais daro tą patį, ar šią programą sugalvojo, kai prieš keturias dienas sutikusi Džeremį pastebėjo, jog judėdamas jis jaučiasi jaukiau. O kad būčiau galėjęs vaikystėje mokytis judėdamas, galvoja jis. Man būtų patikusi vaikščiojanti mokykla.
Jis neabejoja – Šantalė galėjo per porą valandų išsiaiškinti šią jo paslaptį. Per pastarąsias keturias dienas ji sužinojo, jog Džeremiui patinka kalbėtis apie architektūrą, miškus, politiką ir literatūrą. Todėl pakreipdavo pokalbį, o taip pat ir klajonių po Paryžių maršrutą taip, kad atitiktų jo poreikius, tiesiogiai net neklausdama, ką jis norėtų daryti.
Vakar vasarišku vaiskumu džiuginusio dangaus nebeliko, jį užtraukė debesys. Šantalė nešasi skėtį. Oras net tirštas nuo drėgmės ir stiprių kvapų.
– Pradėsime nuo turgaus, – sako prancūziškai Šantalė. – Supažindinsiu jus su maisto kalba.
Džeremis nesakė Šantalei, jog mėgsta ruošti maistą. Nusišypso jai ir linkteli patenkintas, kad yra šalia jos.
„Mūsų metinių proga nupirkau savo vyrui gražuolę prancūzaitę“, – vakar per vakarienę pareiškė Dana prie stalo susirinkusiai kompanijai.
„Ne visai taip“, – nesutiko Džeremis.
„Norėjau, kad į šį filmavimą jis vyktų su manimi, – paaiškino Dana, it sąmokslininkė pasilenkusi prie sėdinčių žmonių ir pritildžiusi balsą, lyg ketintų atskleisti paslaptį. Bet jie buvo paskutiniai restorano klientai. Filmuotis Dana baigė tik po dešimtos valandos vakaro. Vakarieniauti pradėjo pusę vienuolikos ar panašiai, taigi buvo jau beveik pirma nakties. Padavėjai lūkuriavo prie virtuvės durų norėdami greičiau baigti darbą. – Juk dešimtosios mūsų vestuvių metinės – nenorėjau viena jų švęsti Paryžiuje.“
Dana niekada nebūna viena. Ji turi bičiulių aktorių, režisierių, agentų ir gerbėjų, o gerbėjų tiek daug, kad ją atpažįsta netgi šiame svetimame mieste.
„Buvau užbaigęs restauravimo darbus Santa Barbaroje, – pasakė Džeremis, – todėl džiaugiausi galėdamas vykti drauge.“
Keiktelėjo save už tai, kad pajuto poreikį priminti susirinkusiems prie stalo, jog jis taip pat dirba ir turi savo gyvenimą... kuris, beje, taip pat susijęs su menu. Ne vien važinėja paskui Daną iš vienos filmavimo vietos į kitą. Bet jie nekreipė į jį jokio dėmesio. Laukė, ką išgirs apie gražiąją prancūzaitę. O Džeremis troško jau būti viešbutyje su Dana, gulėti lovoje ir kad pagaliau juos paliktų ramybėje.
„Bet ką jam veikti visą dieną Paryžiuje, kol aš filmuojuosi? – toliau dėstė Dana. – Na, Paskalė pasakė man kalbų mokyklos pavadinimą ir aš užsakiau Džeremiui visą savaitę privačių pamokų. Kol aš filmuojuosi, jis mokosi meilės kalbos su kažkokia Šantale.“
Vardą ji ištęsė, tarsi jis taip pat būtų dovana: „Šanta-a-ale“.
„Ne visai taip, – paprieštaravo Džeremis. Jis buvo pratęs prie žmonos istorijų ir prie jos įpročio viską perdėti. Iki rytojaus vakaro Šantalė gali tapti gražiausia moterimi Prancūzijoje. – Apie meilę mudu dar nesikalbėjome“, – paaiškino jis.
Visi liko sužavėti.
„Ačiū Dievui, kad taip tavimi pasitikiu“, – pridūrė Dana.
– Mano podukra nori susitikti su mumis puodelio kavos, – prancūziškai sako Džeremis Šantalei, jiems einant link stačiai įkalnėn kylančios rue Mouffetard. Prieš save Džeremis mato ilgą eilę prekystalių su maistu, girdi vyrą šūkaujant: Cerises! Melons! Šantalės prancūzų kalbą Džeremis supranta nuostabiai lengvai, tačiau sutrinka išgirdęs kitų žmonių greitai ir su ryškiu akcentu beriamus žodžius.
– Kokio amžiaus jūsų podukra?
– Jai dvidešimt, – sako Džeremis. – Šįryt paliko man raštelį. Su ja dar nepasikalbėjau. Grįžo vidury nakties. Jeigu jums atrodo, kad tai per daug sudėtinga...
– Ne, visai ne, – paprieštarauja Šantalė. – Mielai su ja susipažinčiau.
Džeremis žvelgia į Šantalę. Ji rami, elegantiška, tikra jauna paryžietė. Kažkodėl sunkiai įsivaizduoja ją greta nesutramdomosios Lindės. Prieš save išgirdęs kažką garsiai šaukiant sutelkia dėmesį į turgų. Nėra tikras, ar nori žengti į šį triukšmą ir sumaištį – pirmą kartą jam kilo mintis pasiūlyti Šantalei nuveikti ką kita, nei ji suplanavo. Nueiti į kokią ramią gatvelę, kurioje jie galėtų susikalbėti nešaukdami. Ir pasipasakoti vienas kitam apie savo gyvenimą, ko nepadarė per visą savaitę. Kas tokia ši moteris? Jis norėtų ją pažinti, sužinoti, iš kur ji, kur gyvena dabar ir ko trokšta iš gyvenimo.
Kodėl jiems nepasikalbėjus apie širdies reikalus? Prancūziškai! Džeremis visada žinojo, kad gerai moka prancūzų kalbą, bet jis ne iš tų, kurie ryžtųsi rizikuoti ir nepažįstamiems žmonėms tarti sakinius, dėl kurių nėra tikras. Be to, visai nenorėtų apsikvailinti. Su Šantale jo mintys liejasi lyg iš anksto suformuluotos, tarsi būtų laukęs dvidešimt penkerius metus, nuo to laiko, kai koledže mokėsi prancūzų kalbos, kol galės pasikalbėti su šia moterimi.
Žinoma, kaskart jiems atvykus į Paryžių kalba Dana. Ji metus praleido Sorbonoje ir buvo įsimylėjusi alžyrietį, kuris drauge su ja grįžo į Kalifornijos universitetą, gyveno su ja bendrabučio kambaryje, kol Danos tėvai sužinojo ir juo atsikratė. Dana net panaši į prancūzę, o gal taip yra dėl jos mėgstamų trumpų sijonų ir juodų pėdkelnių. Ji ragina Džeremį kalbėti prancūziškai, kai jie išeina apsipirkti arba pavakarieniauti, bet jis per ilgai užtrunka ieškodamas žodžių. Galiausiai ji įsikiša ir pasako už jį.
– Ar pavaišinsite mane bandele, monsieur? – klausia Šantalė, kai jie prieina prie pirmojo prekystalio, ant kurio sudėti kepiniai: čia dailiomis eilėmis išrikiuoti prancūziški rageliai, sviestinės bandelės, pains aux amandes, pains au chocolat, éclaires, palmiers.
– O kokios norėtumėte? – klausia jis pasisukęs į Šantalę. Šis paprastas veiksmas atrodo keistai intymus.
Kurį laiką ji žiūri, tada parodo.
– Deux palmiers, s’il vous plaît, – sako Džeremis kepėjui. Jo balse nėra jokios dvejonės, jis nepanašus į turistą, kuris abejoja, ar pasakė gerai. Kai prabyla prancūziškai, Džeremio balsas skamba pernelyg tyliai ir žmonės dažniausiai prašo pakartoti. Kaip paprasta, galvoja jis. Juk viskas priklauso nuo pasitikėjimo savimi.
Kepėjas, Džeremio amžiaus vyras, atrodo pernelyg liesas, tikriausiai nėra savo paties kūrinių mėgėjas. Jis nužvelgia Šantalę ir nusišypso Džeremiui. To, kas jo galvoje, Džeremiui nereikia išversti.
Sumokėjęs už bandeles jis grįžteli į Šantalę.
Ji nusuka akis. Ar pastebėjo vertinantį ano vyro žvilgsnį? Staiga ji ima drovėtis Džeremio.
– Papasakokite man apie maistą, – sako Džeremis, rodydamas į siauroje gatvelėje išrikiuotus prekystalius. – Apie mano podukrą pasikalbėsime vėliau.
Kalbėdamas apie Lindę jis jaučiasi keistai neištikimas. Ji priklauso jo gyvenimui su Dana. Be to, yra sunkaus būdo. Lindė metė mokslus, nesikalba su motina ir į savo paslaptis įtraukė Džeremį. Tai, kad ji neperspėjusi parsirado vidury nakties ir dar šviežiai nusiskutusi galvą, privertė sunerimti. Jis neturi nė menkiausio supratimo, ko galima iš jos laukti. Daug paprasčiau kalbėtis apie baklažanus ir alyvuoges.
Džeremis išgirsta muziką ir pasižiūri už kepėjo prekystalio. Ir kaip galėjo negirdėti akordeono garsų? Vėl išgirsta prekybininkus, įkyriai siūlančius savo vaisius ir daržoves, o visame tame kratinyje dainą traukiantį malonų balsą. Čia per daug garsų, per daug vaizdų. Džeremis sutelkia dėmesį į nedidelį ratelį žmonių, susirinkusių mažame skverelyje rue Mouffetard apačioje. Trys vyrai groja akordeonais, moteris prie mikrofono dainuoja, o ratelio viduryje pora šoka.
– Eime pasižiūrėti, – pasiūlo Džeremis ir per turgų vedasi Šantalę prie muzikantų. Kol juodu iriasi per minią ieškodami vietos įsiterpti į ratelį, Džeremis žvilgčioja į merginą: jos akys išplėstos, lūpose plati šypsena. Jaučiasi taip, lyg pats būtų sukūręs šį Editos Piaf pasaulį.
Šoka pagyvenusi porelė, gal jau persiritusi į aštuntą dešimtį, spėja Džeremis. Vis dėlto jie juda mikliai, grakščiai ir tiksliai muzikai į taktą. Abu aukšti, liekni ir atrodo taip, lyg vienas kito glėbyje būtų praleidę visą gyvenimą – sukasi, lenkiasi, atsitraukia vienas nuo kito ir vėl susieina. Moteris vilki šeštojo dešimt-mečio stiliaus suknelę su plačiu sijonu, kuris plaikstosi jai sukantis. Jos bateliai su dirželiais, kurie apvynioti aplink kulkšnis. Vyras vilki baltai – balta kepurė, balti marškiniai, baltos kelnės, balti batai. Tikrai rafinuotas dabita.
Moteris ratu apeina publiką ir išdalija popieriaus lapus. Džeremis irgi paima – ten žodžiai. Ir išgirsta, kaip balsai susilieja į bendrą dainą.
– Ar jie kasdien tai daro? – klausia jis Šantalės.
– Niekada anksčiau nesu mačiusi, – atsako ji. – Kaip gražu.
Šokti išeina kita pora. Tie žmonės jaunesni, ne tokie talentingi, bet nuoširdžiai savimi patenkinti. Į ratą stoja ir moteris su milžiniška skrybėle – ji šoka viena, grakščiai mojuodama aplink save rankomis, galbūt laikydama įsivaizduojamą partnerį.
– Gal norėtumėte pašokti? – klausia Džeremis Šantalės.
– Aš labai prasta šokėja, – atsako ji.
– Tai neįmanoma.
Jis paima ją už rankos ir žengia į ratą. Uždeda delną ant siauro liemens linkio ir pajunta, kaip jos pirštai lengvai nusileidžia jam ant peties. Džeremis pakelia kitą ranką ir jos pirštai apsiveja jo pirštus. Ji pažvelgia į jį nervingai šypsodamasi.
Jis ima sukti ją ankštoje erdvėje, klausydamasis akordeono muzikos ir stebėdamas, kaip ji reaguos jam pamėginus tvirčiau apkabinti ją per nugarą. Šantalė atrodo susirūpinusi, neužtikrinta ir vis žvilgčioja į savo kojas.
– Žiūrėkite į mane, – sako Džeremis. Jis moka šokti, nors ir ne taip profesionaliai kaip baltai vilkintis vyras. Tačiau sugeba įsijausti į muziką ir judėti jos ritmu. Tai jis daro geriausiai – ne kalba, ne pasakoja istorijas, ne ką nors prisipažįsta ar ginčijasi vidury nakties. Jis žino, kaip kūnai susikalba tarpusavyje.
Pastebi, kad rūpesčio raukšlelės Šantalės kaktoje išnyko – leidžia jai apsisukti ir mato veide pražystančią šypseną.
Įsivaizduodamas ją lovoje priglaudžia stipriau prie savęs. Muzika nutyla. Ji atsitraukia.
– Merci, – sako Šantalė, bet nepakelia akių.
Ji žengia iš improvizuotos šokių aikštelės atgal į žiūrovų minią.
Jis akimirką lukteli, tada nuseka paskui ją. Būtų taip lengva, galvoja jis, paimti ją už rankos ir įsitraukti atgal. Dar vieną šokį. Atsiduok muzikai. Atsiduok man.
Bet jis prisimena Daną, jos kūną po savuoju lovoje, alkį jos akyse. Pajunta viduje kažkokį sąmyšį – aistrą, poreikį, nepatenkintą troškimą – kad ir kas tai būtų, jis myli savo žmoną. Paprasčiausiai leidžia dieną su savo prancūzų kalbos mokytoja. Grįžk atgal į pamoką, – paliepia sau.
Džeremis seka paskui Šantalę ir juodu iriasi per minią. Prasidėjo nauja daina, jos žodžiai apie le petit vin blanc. Į sceną išeina kiti šokėjai. Bet Šantalė nesustoja, netrukus jie atsiduria rue Mouffetard ir turgaus triukšmas nuslopina akordeono garsus.
Juodu eina palei eiles prekystalių, kuriais nustatytos abi siauros gatvelės pusės – dauguma jų uždengti spalvingais tentais, stalai apkrauti milžiniškomis stirtomis daržovių, įvairiausių vaisių, dubenimis alyvuogių, gausybe gėlių. Šantalė veda pokalbį apie mėsos išpjovas, įvairiausias žuvis, sūrių klasifikaciją. Džeremis užduoda gerus klausimus – jis nori suprasti, kodėl sūrio kokybė Prancūzijoje toks svarbus dalykas, kodėl čia yra daržovių ir vaisių, kurių jam dar neteko matyti, ir ką žmonės daro su laukiniais porais.
Šantalė atsisagsto megztinį – turgus sausakimšas, čia karšta. Žmonės atsitrenkia į juos ir grumdo stumdami vieną prie kito. Ji vilki švelnios rausvos spalvos palaidinę. Džeremis susizgrimba, kad anksčiau Šantalė nevilkėdavo spalvotų drabužių. Visi jie būdavo pilki arba juodi.
Ji pasižiūri į jį, o Džeremis negali atitraukti žvilgsnio jai nuo kaklo. Skubiai nusuka akis.
– Papasakokite apie alyvuogių aliejų, – prašo jis. Prieš juos daugybė butelių alyvuogių aliejaus ir raumeningas vyras įkalbinėja kurio nors vieno paragauti. Džeremis padažo gabalėlį duonos į aliejų mažame dubenėlyje. Liežuviu pajutęs skonį susigriebia, kad tai pirmas jo šiandien suvalgytas kąsnis, ir staiga pasijunta alkanas kaip vilkas. Išragauja įvairiausius aliejus, vis į kitą dubenėlį mirkydamas gabalėlį prancūziško batono, o Šantalė kvatoja iš tokio apetito. Tada jis nuperka du butelius paties geriausio aliejaus – vieną Šantalei, o kitą sau, namo. Jo skonis visada primins šiuos keistus pusryčius su Šantale.
Iš turgaus juodu išeina nešini plastikiniais maišeliais, tarsi būtų išsirengę apsipirkti, o ne į prancūzų kalbos pamoką. Šantalė įsikiša prancūzišką batoną į krepšį. Apie priešpiečius jie nesikalbėjo, bet Džeremis įsivaizduoja pique-nique kuriame nors iš tų atkampių parkų, į kuriuos jie buvo užėję anksčiau klaidžiodami po miestą.
Jie pasuka į skersgatvį, primenantį viduramžių pėsčiųjų gatvelę, ir staiga turgaus triukšmas išnyksta. Kurį laiką abu tyli, paskui Šantalė pasako, kad juodu eis į Botanikos sodą, kuriame yra Gamtos istorijos muziejus. Jai atrodo, kad jam bus įdomu.
– Taip, esu tikras, kad bus, – sako Džeremis, apsidžiaugęs tokiu pasiūlymu.
Antrąją mokslų dieną jie vaikščiojo po rajoną, kuriame buvo daugybė antikvarinių krautuvėlių, ir Šantalė mokė jį kalbėti apie baldus, papuošalus ir meną. Pastebėjusi, kad daugiausia dėmesio jis kreipia į brangiausių baldų medžio rūšis, ji suorganizavo pokalbį su antikvarinių baldų restauratoriumi. Jie stovėjo žavingai sujauktose pagyvenusio restauratoriaus dirbtuvėse, žemas ramus vyriškio balsas dudeno ausyse, o nosį kuteno medžio, tirpiklių ir Šantalės kvepalų mišinys. Vėlyvos popietės šviesa skverbėsi pro mažus aukštai įtaisytus dirbtuvės langus ir Džeremis pagalvojo: čia aš laimingas. Štai kur mano vieta.
Kokia keista mintis. Juk niekada netroško gyventi užsienyje.
Visą gyvenimą Džeremis pragyveno Kalifornijoje, o keliauti pradėjo tik prieš vienuolika metų, kada sutiko Daną. Jis juk namisėda – jam reikia jo šuns, buities darbų, savo knygų ir kėdės priešais židinį. Juodu su Dana gyvena Santa Monikos kanjone, į Holivudo renginius su ja Džeremis eina tik primygtinai prašomas, o tai, laimei, ji daro retai. Jis turi kelis kostiumus, bet nesiskiria su darbo drabužiais. Kai tenka dirbti ne namie – restauruoti ką nors, ko neįmanoma nusigabenti į savo dirbtuves – jaučiasi nejaukiai, tarsi prievarta išsinėręs iš savo kailio. Laukia nesulaukia vakaro, kai galės grįžti namo. Tai iš kur dabar šis jausmas, kad jo vieta svetimame mieste?
Jis galvoja apie tai, kas nutiko per savaitę, kurią jis praleido su Šantale. Kitomis akimis išvydo Paryžių. Ne vien jį supančios aplinkos vaizdas pasidarė ryškesnis, gyvesnis. Ir pats jis jaučiasi kitaip. Kalbėdamas prancūziškai yra visai kitas žmogus – įdomesnis, paslaptingesnis. Tai suteikia energijos, atrodo, čia, naujoje vietoje, jis gali padaryti bet ką.
Gali paimti moterį už rankos ir išsivesti į šokių aikštelę.
– Kol einame į muziejų, – sako Šantalė, – papasakokite man apie savo podukrą.
Akimirką Džeremiui kyla noras, kad jie eitų tylėdami. Bet tai absurdas – galų gale, tai juk prancūzų kalbos pamoka.
Jam patinka būti su Šantale, šalia jos aukšto liauno kūno, kuris kelia nuostabą po tiek su Dana praleistų metų – jo žmona mažutė ir smulki, iš tų miniatiūrinių moterų, kurios, regis, juda net tada, kai ramiai stovi. Nereikėtų lyginti žmonos su prancūzų kalbos mokytoja – na, ne todėl, kad su šia jauna moterimi būtų užmezgęs kokius nors santykius, tiesiog yra visai atpratęs nuo moterų dėmesio. Jai už tai mokama, priminė sau Džeremis. Jo žmona moka Šantalei, kad ši leistų su juo laiką. Nuo tokios minties jo nuotaika per akimirką subjūra.
– Lindė yra mano žmonos duktė, – sako Džeremis. – Aš jos gyvenime atsiradau, kai jai buvo devyneri.
– Ir judu tapote artimi, – išpyškina Šantalė. – Matau, kaip pasikeičia jūsų veidas, kai kalbate apie ją.
– Aš ją myliu, – paprastai prisipažįsta jis. Tai tiesa. Vaikų jis nenorėjo; Danai pasisakius, kad turi vaiką, jis kurį laiką svarstė, ar nevertėtų nutraukti santykių. Kai juodu susipažino, Džeremiui buvo trisdešimt penkeri ir visos moterys, su kuriomis nueidavo į pasimatymą, norėjo kūdikio – ir tuojau pat, nekreipdamos dėmesio, ar yra meilė, ar jie vienas su kitu dera. Dana jam pareiškė daugiau vaikų nenorinti, tačiau vylėsi, kad jam tiks ši jau gatava šeima. Lindė buvo vaikiška motinos kopija, tokia pat švytinti, tokia pat žavinga. Jis įsimylėjo dvigubai.
O metams bėgant išmoko būti tos mergaitės tėčiu. Tikrasis jos tėvas investuotojas, kurio specializacija – tarptautinis nekilnojamasis turtas, todėl jis nuolat būna tai Singapūre, tai Tokijuje arba Sidnėjuje. Lindės kambarys užverstas suvenyrais, bet ant jos rašomojo stalo – nė vienos tėvo nuotraukos. Užtai turi įsirėminusi jų trijų nuotrauką, darytą Kosta Rikoje prieš ketverius ar penkerius metus. Jie leidžiasi sraunia Pakuarės upe, užsisegę oranžines gelbėjimosi liemenes, apsupti tankių žalių džiunglių. Dana sėdi valties priekyje išpūtusi akis iš nuostabos, nes mato, kad jie artėja prie staigaus upės slenksčio, o už jos šešiolikmetė Lindė šliejasi prie Džeremio, abiejų veiduose švyti nuoširdus pasitenkinimas.
Džeremis papasakoja Šantalei apie neseną Lindės maištą, kai ši metė koledžą ir kuriam laikui dingo, tuo baisiausiai įsiutindama motiną. Džeremis gavo nuo Lindės elektroninį laišką: „Esu saugi. Turėjau taip padaryti. Perduok mamai, kad per daug nesikraustytų iš proto. Myliu tave.“ Džeremis nemoka išversti žodžių „kraustytis iš proto“, todėl pasako juos angliškai, o Šantalė, atrodo, supranta. Juokinga. Jis net nežino, ar jo mokytoja moka angliškai.
– Man regis, jai reikia atrasti savo kelią, – sako Džeremis. – Jos motina padarė sėkmingą karjerą. Manau, dėl to mergaitei sunku suvokti savo individualumą.
– Ar ji taip pat nori tapti aktore? – klausia Šantalė.
– Taip, – sako Džeremis. – Negaliu uždrausti jai pamėginti.
– Ar ji talentinga?
Džeremis linkteli. Kurį laiką jis mąsto užbėgdamas pats sau už akių, skubiai verčiami žodžiai susivelia tarpusavyje.
– Nežinau tinkamo prancūziško žodžio. Ji talentinga, tačiau jai trūksta agresijos... ne, charakterio... nemoku paaiškinti. – Agresija, mąsto jis. Koks bjaurus žodis jo žmonos varomajai jėgai nusakyti. Polėkis, štai koks tas žodis. Bet Džeremis jaučiasi pernelyg susipainiojęs, kad bandytų sau paaiškinti.
– Jai dar tik dvidešimt, – sako Šantalė. – Dauguma iš mūsų būdami tokio amžiaus dar nežinojome, kuria kryptimi pasuksime.
– Kiek jums metų? – klausia Džeremis. Tą pačią akimirką, kai tai ištaria, norėtų susigrąžinti žodžius. Nuskambėjo taip, lyg juodu būtų savotiškame pasimatyme.
– Dvidešimt aštuoneri, – nė kiek nesutrikusi atsako Šantalė. – Ir vis dar ieškau savo krypties.
– O aš visada žinojau, ko noriu, – sako jai Džeremis. – Net vaikystėje norėjau dirbti su medžiu. Baigęs koledžą pirmiausia įsidarbinau statybos įmonėje. Bet nenorėjau gaminti naujų daiktų. Tai supratau labai greitai. Mane traukia seni daiktai, sulūžę rakandai. Patiriu didžiulį malonumą grąžindamas jiems ankstesnįjį grožį.
Šantalė jam nusišypso.
– Manęs tai nestebina, – sako ji.
– O jūs? – klausia Džeremis. – Kas traukia jus?
Šantalė kurį laiką tyli. Galiausiai gūžteli pečiais.
– Kalbos. Žodžiai. Ne, ne mokymas. Galbūt vieną dieną aš ką nors parašysiu.
– Kalbate apie poeziją?
Ji papurto galvą.
– Lankydama savo sūnėną pasakoju jam įvairiausias istorijas. Apie šunį, kuris moka daug kalbų. Tai nelabai poetiška. Bet pasakojimai įdomūs.
– Vadinasi, mąstote apie vaikiškas knygas.
Šantalė gūžteli pečiais.
– Aš tik svajoju.
– Tai labai gerai. Visi turime turėti svajonių.
– O kol kas dirbu, kad turėčiau iš ko pragyventi.
Džeremis krūpteli. Jis moka, kad ji galėtų pragyventi. Nemalonus priminimas, jog čia ne pasimatymas. Ar jis prarado įgūdžius ir nebesugeba atskirti, kada moteris juo domisi? Prieš sutikdamas Daną žinojo, kad panorėjęs gali pavergti moterį – paprasčiausiai mokėjo rodyti dėmesį. Buvo patrauklus. Dabar, po dešimties metų, greičiausiai dar gerai atrodo, nors plaukai kiek žilstelėję, o kūnas pastambėjęs. Moterys dairosi į jį, kartais pamėgina suvilioti.
Džeremis niekada neatsakė į tokį flirtą – visa galva pasinėrė į gyvenimą, kokio anksčiau nemanė galintis turėti: su mylima moterimi ir vaiku.
Niekas nepasikeitė, sako sau Džeremis. Tiesiog savaitė Paryžiuje išmušė jį iš vėžių. Ir dėl vakarykščio kivirčo su Dana – reto kivirčo – jis dabar kaip nesavas.
Antrą valandą nakties juodu žingsniavo per Paryžių, atsisakę Paskalės, režisierės, pasiūlymo pavėžėti. „Mes pareisime! – šaukė Dana kitoje gatvės pusėje susispietusiai gerbėjų miniai. – Noriu pabūti viena su savo gražuoliu vyru. Todėl eikite šalin visi!“
Jiedviem nuėjus vieną ar du kvartalus ji įsikibo Džeremiui į ranką ir atsišliejo į jį.
„Štai, ko aš noriu, – pasakė. – Tavęs.“
„Tai kodėl savo gyvenimą užpildai kitais?“ – paklausė Džeremis.
„Tai darbas, mano meile. Pats žinai.“ – Danos balsas buvo mieguistas ir girtas, ji glaudėsi prie jo.
„Man nereikėtų važiuoti su tavimi į filmavimus, – pareiškė jai Džeremis. – Kaskart jaučiuosi taip, lyg tave prarandu.“
„Niekada anksčiau nesi to sakęs.“
„Mes norime visai skirtingų dalykų.“
„Ne, netiesa. Mes abu norime šito.“
Dana buvo teisi. Ir jis suprasdavo tai kiekvieną kartą, kai jie likdavo dviese, kai kūnai rasdavo vienas kitą lovoje, kai sėdėdavo vienas priešais kitą prie nedidelio staliuko savo sode kanjone gurkšnodami vyną. Bet tą vakarą restorane Džeremis jautėsi taip, lyg būtų vedęs kino žvaigždę. Jis norėjo Danos, o ne žvaigždės.
„Man nutrynė kulną, – pasiskundė Dana ir pasilenkusi ėmė trinti kulkšnį. – Negaliu eiti su šiais prakeiktais batais.“
„Paimkime taksi.“
„Ne, eikime pėsčiomis. Aš per daug išgėriau. Galime pasivaikščioti krantine. Vasarai supiltas Paryžiaus paplūdimys. Eisime lentiniu takeliu. Pastatysime smėlio pilį. Apsimesime, kad esame paplūdimyje.“
„Kelias tolimas. Susižalosi koją.“
„Man nerūpi. Ryt kentėsiu pagirias ir skaudės koją. O šiąnakt glausiu galvą tau prie peties.“
Džeremis apkabino ją.
„Nepavark nuo manęs“, – tyliai paprašė Dana.
„Aš pavargstu nuo triukšmo“, – atsakė Džeremis.
„Kokio triukšmo?“ – Ji sustojo ir atsitraukė nuo jo. Veidas įsitempė, nusiavusi batą straksėjo ant vienos kojos, stengdamasi praplėsti batelio užkulnį.
„Sugadinsi batą.“
„Kokio triukšmo? Apie ką tu kalbi?“
„Man reikia ramybės. Tavo gyvenimas pernelyg triukšmingas.“
Ji sviedė į jį batą. Džeremis norėjo nusikvatoti – Dana atrodė tokia mažytė ir tokia įsiutusi, sugriebė jos mestą batą tarsi kokią granatą. Ir metė jai atgal.
„Taip būna tik kelis kartus per metus, – pareiškė Dana, o jos balsas itin garsiai nuskambėjo tamsioje gatvėje. Šalimais trinktelėjo uždaromas buto langas. – Aš filmuojuosi, būnu beprotiškai užsiėmusi, o paskui grįžtu namo, viskas baigiasi ir mudu toliau gyvename savo gyvenimą. Tai nėra mano gyvenimas. Tai mano darbas. Tu esi mano gyvenimas, kad tave kur! Apie ką čia kalbi?“
Džeremis susižavėjęs spoksojo į ją. Įsivaizdavo Daną filme: kunkuliuojančios emocijos, laukinis žvilgsnis, prikimęs balsas.
„Tau nebūtina šaukti“, – tyliai tarė jis.
„Būtina!“ – atkirto ji. Įsikišo koją atgal į batelį ir nulėkė tolyn. Jis nusekė iš paskos.
Netgi ne ekrane, o tikrame gyvenime ji artistė ir jis yra ją vedęs, pagalvojo. Jautėsi pavargęs ir piktas ant savęs, kad iš nieko įskėlė konfliktą. Įsivaizdavo Šantalę, kuri kažkur Paryžiuje prie lango skaito knygą ir išgirsta gatvėje garsiai besikivirčijančią sutuoktinių porą. Ji tyliai uždaro langą.
– Štai ir jis, – sako Šantalė, rodydama priešais juos stūksantį muziejų.
– Bon, – sako Džeremis ir juodu pereina per gatvę prie Gamtos muziejaus. Tai renovuotas senas pastatas, jo dalį dengia ryškiai mėlynas plakatas, kuriame surašytos visos Botanikos sode veikiančios parodos. Panašu, kad jie traukia į Didžiąją evoliucijos galeriją. Už muziejaus Džeremis mato nusidriekusią žalią veją ir kruopščiai prižiūrėtus sodus.
Viduje prie įėjimo laukia nutįsusi po du surikiuotų mokinukų eilė. Mokytojai stovi prie kasos ir ginčijasi su kasininke, o vaikai paklusniai laukia, brauko kojomis žemę ir tyliai kalbasi tarpusavyje.
– Amerikiečiai vaikai jau lakstytų aplinkui, – sako Džeremis. – Tai nuostabu. Mokytojams net nereikia jų drausminti.
– Oi, mes turime laikytis tokios daugybės taisyklių, – sako Šantalė, – kol galiausiai jos mums iki kaklo įgrysta. Sulaukę dvidešimties pradedame maištauti kaip laukiniai arkliai, laikomi už trumpo pavadžio.
– O jūs? Ar ir jūs maištavote?
– Ne, – sako Šantalė. – Dar ne.
Abu šypsosi ir Šantalei staiga pasisukus iš jos krepšio kyšantis prancūziškas batonas trinkteli Džeremiui per ranką. Vaikai prapliumpa juoku, o Šantalė pažvelgia į Džeremį staiga nuraudusi.
– Aš labai atsiprašau.
– Išgyvensiu, – sako Džeremis. – Jeigu rytoj atsibusiu su mėlyne, teks sugalvoti rimtą pasiaiškinimą.
– Pasakykite žmonai, kad aš jums sudaviau, – sako Šantalė.
– Ar buvo dėl ko?
– O taip, – sako Šantalė.
Tada nuskuba pirkti bilietų. Mokinukai priešais juos suėjo į muziejų, dabar jos eilė.
Džeremis žvilgteli į laikrodį. Be penkiolikos vienuolika. Liko vos keturiasdešimt penkios minutės iki jų susitikimo su Linde kavinėje. Jis paskambina Lindei mobiliuoju. Ji neatsiliepia, bet įsijungia balso pašto paslauga.
– Bonjour, chérie, – sako jis linksmai. Jai tai padarys įspūdį. Lindė, kaip ir motina, laisvai kalba prancūziškai. Puikus mokymas privačioje mokykloje, Aix-en-Provence vasaros programa mokantis vidurinėje. Ir toliau Džeremis savo žinutę tęsia prancūziškai: – Susitikime prie mečetės. Ji Penktojoje apygardoje, kitoje gatvės pusėje priešais įėjimą į Botanikos sodą. Tikrai pamatysi. – Pastebėjo ją eidamas čia su Šantale. – Viduje yra arbatinė. Laukiu nesulaukiu, kada ten pasimatysime, širdele. Buvau įkišęs nosį šįryt, kai tu miegojai. Aš... – Negali sugalvoti, kaip prancūziškai pavadinti pliką galvą. Nauja šukuosena? Paskutiniu maištu? Todėl kosteli ir nuspaudžia mygtuką, tarsi būtų nutrūkęs ryšys.
Danai apie dukters pliką galvą jis neužsiminė. Ji pasius.
– On y va, – sako Šantalė. Paima jį už rankos – anksčiau niekada to nedarydavo – ir vedasi prie didžiojo įėjimo į muziejų.
Tą akimirką, kai juodu įžengia pro duris, Džeremis aikteli. Įspūdinga erdvė, didžiulė ir atvira, tamsi ir vis dėlto klaikiai viliojanti. Pagrindinės muziejaus salės pirmame aukšte jis pamato žvėrių eiseną – žvėrys natūralaus dydžio, didingi ir elegantiški – drambliai, žirafos, zebrai. Jų dydis, jų gausa ir grožis kelia jam pagarbią baimę. Jie su Šantale paeina pirmyn ir pažvelgia į viršų. Keturių aukštų erdvė per vidurį atvira, tarsi gyvūnams reikėtų vietos kvėpuoti.
Džeremį sutrikdo švelnus Šantalės rankos prisilietimas jam prie dilbio. Atrodo, visa jo energija ir visas dėmesys it kraujas subėga į tą vieną kūno dalį. Oda pajunta šilumą ir jis įsivaizduoja, kaip jos ranka jam ant odos palieka atspaudą, lyg jis pats būtų iš molio. Ji kažką kalba, bet jis nenugirsta.
– Atleiskite, – sako Džeremis. – Ką jūs sakėte?
Šantalė nustebusi žiūri į jį. Na, žinoma, juk jis visada toks dėmesingas.
– Nesupratau vieno žodžio, – sako jis, sugalvojęs nevykusį pasiteisinimą. – Todėl ir pasimečiau.
– Aš jus surasiu, – šypsodamasi sako Šantalė. – Gal pasimetėte tarp pingvinų?
Džeremis pasižiūri į dešinę – iš ten į jį spokso sustatyti pingvinai.
Šantalė atitraukia ranką nuo jo ir žengia prie įspūdingos gyvūnų eisenos. Rodydama ranka iš lėto vardija pavadinimus, lyg Džeremis būtų ne tik pasimetęs, bet ir kiek nenuovokus.
Jis nusijuokia.
– Jaučiuosi kaip tie mokinukai.
– Jūs elgiatės toli gražu ne taip tinkamai kaip jie, – sako Šantalė.
– Artimiausiu metu tikrai nepasitaisysiu, – atsako jis.
Bet tai netiesa. Metų metus Džeremis nesielgė netinkamai. Nuo tada, kai juodu su Dana susipažino, jis buvo jai tobulas part-neris. Tas pirmas – visiškai atsitiktinis – susitikimas jį pakeitė, Džeremis tai suprato pasibaigus dienai, kai pasiūlė jai: „Eime namo su manimi.“
Jis dirbo viename name Bel Aire, restauravo biblioteką, kuri, įrengta 1901 metais, visą šimtmetį buvo apleista. Savininkas jį perspėjo: name vyksta filmavimas, tačiau į biblioteką filmavimo grupė neįleidžiama. Danai to niekas nepasakė ir ji vaikštinėjo dairydamasi, kol režisierius filmavo kitą sceną, kurioje ji nedalyvavo.
Dana tyliai apėjo biblioteką, galiausiai sustojo šalia Džeremio kopėčių ir ėmė jį stebėti. Jis klijavo subtiliai išdrožtą atviros knygų lentynos atbrailą. Šią detalę atgamino pagal seną nuotrauką. Ne vieną savaitę užtruko, kol raudonmedžio gabalui suteikė formą, išpjaustinėjo ir užbaigė įmantrią detalę.
Jis pažvelgė į Daną, linktelėjo ir vėl sutelkė dėmesį į savo darbą.
„Labai gražu, – pagaliau pasakė ji. – Ar jūs čia gyvenate?“
„Ne, – atsakė jis. – Čia gyvena aktorius. Žmogus, kuris turi pakankamai pinigų, gerą skonį ir nori visa tai išsaugoti, o ne sunaikinti.“
„Jūs nežinote, kas tas aktorius?“
„Apie kino pasaulį ne kažin ką žinau“, – atsakė jai Džeremis.
Jis pastebėjo, kad ji plačiau nusišypsojo.
„Esu Dana Herli“, – prisistatė.
„Džeremis Daimondas“, – pasakė jis lipdamas nuo kopėčių.
„Gal norėtumėte taurės šampano? – paklausė Dana. – Galėčiau atnešti. O gal ko nors pavalgyti?“
„Jūs iš filmavimo komandos?“ – paklausė Džeremis.
„Aš aktorė“, – atsakė ji.
„Kažkodėl man atrodo, kad esu vienintelis jūsų nepažįstantis amerikietis“, – nusprendė Džeremis.
„Gal galėčiau čia su jumis pasislėpti?“ – paklausė Dana vis dar šypsodamasi.
„Žinoma“, – sutiko jis.
Džeremis pasidėjo kaltelį, medinį plaktuką ir nusišluostė rankas. Įsitaisę foteliuose prie erkerinio lango juodu ilgai šnekėjosi.
„Toks galėtų būti mūsų namas“, – jiedviem kalbantis pasakė Dana.
„Pastatyčiau mums kur kas gražesnį“, – atsakė jai Džeremis.
Sutikęs Daną jis per kelias savaites suprato, kad su mielu noru atsisakytų trumpalaikių santykių ir vienos nakties nuotykių. Dana galėjo duoti gerokai daugiau nei visos tos moterys, su kuriomis jis anksčiau susitikinėjo. Be to, čia buvo kažkas nauja – tikra meilė, atsakomybė, rūpestis kitu žmogumi. Tėvystė taip pat jį pakeitė ir Džeremis nebetroško nieko daugiau, tik to, ką turi.
– Kas čia? – klausia Džeremis Šantalės, nutraukdamas savo minties giją. Jis ir vėl kaip stropus mokinys rodo kažkokį žiurkę primenantį padarą, uostinėjantį grakštaus elnio kanopas.
Šantalė sako žodžius, kurių jam niekada neprireiks. Jis prisimena namie likusį savo šunį ir globėją, kuri pažadėjo juo pasirūpinti, ilgai vaikštinėti drauge po kalvas. Jam trūksta tų ilgų pasivaikščiojimų po kalvas. Per ilgai užsibuvo mieste. Muziejaus gyvūnai primena, kaip jam reikia oro, erdvės, galimybės judėti. Viskas šiame nuostabiame muziejuje negerai. Šie gyvūnai čia it kalėjime.
– Eikime į lauką, – siūlo Šantalė.
Džeremis pasižiūri į ją. Nejaugi jis taip lengvai perprantamas?
– Sodas nuostabiai gražus, – sako ji, tarsi jį dar reikėtų raginti.
Šantalė teisi ir Džeremis lengviau atsikvepia. Išėję pro duris jie išvysta tolyn nusidriekusį Botanikos sodą. Apžiūrinėja atskiras jo dalis, kurios vaizduoja skirtingas ekosistemas, o Šantalė taria prancūziškus gėlių ir žolynų pavadinimus. Pagrindiniu didžiulio parko taku eina dviem lygiomis voromis surikiuoti mokiniai, jie seka paskui savo mokytojus tarsi Nojaus gyvūnai. Oras persisunkęs medžių kvapais ir Džeremis prisimena vakarą po kelionės upe Kosta Rikoje. Stovyklavietę jie įsirengė džiunglėse, šalia upės, kelionės vadovai ant laužo kepė į bananų lapus suvyniotą žuvį. Lindė prisipažino Džeremiui, kad įsimylėjo vieną iš kelionės vadovų, tamsiaodį jaunuolį, kuris mokė juos suvaldyti valtį srauniausiose vietose. „Tik nesakyk mamai, kad jis man patinka“, – paprašė ji. „Gerai, nesakysiu“, – pažadėjo Džeremis. Tai buvo pirmas kartas, kai Lindė patikėjo jam paslaptį. Jis priėmė ją kaip ypatingą dovaną.
– Kurią nors dieną norėčiau išvažiuoti gyventi į kaimą, – sako Šantalė.
Džeremis nustebęs. Ji taip mažai pasakojo apie savo gyvenimą.
– Tai kodėl neišvažiuojate? – klausia jis.
– Mano vaikinas dievina Paryžių, – sako ji. – Nors šįryt užsiminė ketinantis išsikraustyti į Londoną.
– O jūs? – Džeremis stengiasi nepaisyti dilgsinčio pavydo. Žinoma, kad ji turi vaikiną. O kodėl jam tai rūpi?
– Aš labai daug laiko praleidžiu šiame sode. Tai mano mėgstamiausia vieta visame mieste.
Džeremis apsidairo kitomis akimis. Nori suprasti, kuo jai patinka šis sodas, tačiau klausti nesiruošia. Mano, kad galėtų perprasti Šantalę, jeigu perprastų šį sodą.
– Ar ir jūs kelsitės į Londoną su savo vaikinu? – klausia Džeremis.
– Šįryt mačiau, kaip jis bučiavo kitą moterį, – sako Šantalė. – Gal esu verta geresnio vaikino.
Dangus užtemsta ir plykstelėjęs žaibas nušviečia viską baltai. Tuojau pat sugriaudi griaustinis.
– Eime vidun, – siūlo Šantalė.
– Ne, galime palįsti po medžiais, – sako jai Džeremis. – Likime stebėti audros.
Nustebusi ji pažvelgia į jį, ūmai jos veidas nušvinta. Girdėti, kaip spygauja vaikai, kurie prapliupus liūčiai skuodžia į artimiausią muziejaus pastatą.
Džeremis suima Šantalei už žasto ir nusiveda gilyn po medžiais. Juodu peržengia neaukštą tvorelę – prie jos pritvirtintas ženklas perspėja: INTERDIT! – ir slepiasi po didžiulių medžių lapija. Lietus mažais lašeliais bado Džeremiui sprandą. Ir staiga jie pasijunta saugūs, tankus lapų ir šakų sluoksnis virš galvų dengia juos nuo viską aplinkui merkiančio lietaus.
Audra šėlsta. Dangus beveik juodas, tarsi dieną būtų pakeitusi naktis. Griaustinio šuorai dundėdami ritasi per dangų vienas paskui kitą, be jokios pertraukos. O lietus! Pila kaip iš kibiro, garsiai, taškosi atsitrenkdamas į takus, veją ir lapiją jiems virš galvų.
Šantalė glaudžiasi Džeremiui prie šono lyg išsigandusi. Bet jis mato jos veidą – audra ją jaudina. Jis šypsosi pats sau patenkintas, kad jie nenubėgo ieškoti pastogės.
Pagaliau kalbėti nebereikia – netgi prancūziškų ir angliškų žodžių siautulys Džeremio galvoje sulėtėja ir nurimsta. Lieka tik tai: medžius talžantis vėjas, žemę pliekiantis lietus, triukšmaujantis dangus.
Džeremis užuodžia Šantalės šampūną – kvepia lyg ir mandarinais. Įtraukia tą jai priklausančią dalelę į save.
Vakar jis mylėjosi su Dana, kai juodu po naktinio kivirčo gatvėje grįžo apie trečią valandą ryto, paržingsniavo nuo pat Marė iki savo viešbučio šalia Šv. Sulpicijaus bažnyčios. Ji užsikvempė ant Džeremio, vos tik jie sulipo į lovą.
„Man tavęs reikia“, – sušnabždėjo Dana ir jis atidžiai pažvelgė į ją. Ar jai reikia sekso, ar jo? Džeremis parvertė ją aukštielninką, prispaudė pečius prie lovos ir užvirto ant viršaus.
„Ko tau reikia? Pasakyk“, – paliepė jis.
„Tavęs.“
„Sekso“, – tarė jis.
„Tavęs.“
„Manęs tau nereikia“, – atrėžė jis. Tada palinko prie jos, o ji kilstelėjo galvą siekdama jo lūpų. Bučinys buvo kupinas alkio ir įniršio. Juodu kibo vienas į kitą, susipainiojo pataluose, vieną akimirką Džeremis pajuto Danos lūpas sau ant kaklo – ji skaudžiai įkando. Jie atakavo vienas kitą, paskui stūmė nuo savęs demonstruodami jėgą. Dar niekada nebuvo to darę, niekada lovoje nesielgė šiurkščiai ir piktai. Visada mylėdavosi švelniai, intymiai, visada žvelgdami vienas kitam į akis. Šįkart beveik nepažiūrėjo.
Kai Džeremis baigė, jo orgazmas, regis, truko dar ilgai. Dana nelaukė, kol jis patenkins ją – čiupo jo ranką ir įsispraudė tarp kojų. Laikė ją ten ir judėdama spaudėsi prie jo, o kūnas degte degė trokšdamas atsipalaiduoti. Pagaliau to sulaukusi riktelėjo Džeremio vardą.
„Ar viskas gerai?“ – paklausė jis, kai juodu užėmė miegamąją padėtį – jis prisiglaudė jai prie nugaros, apkabino ir pasidėjo ranką tarp krūtų.
„Turiu grįžti pas tave“, – tyliai ištarė ji.
Audra liaujasi taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Šantalė atsitraukia nuo Džeremio. Jam net kvapą užgniaužia, tarsi nejausdamas jos svorio imtų ir nugriūtų.
– Merci, – paprastai sako ji.
– Avec plaisir, – šypsodamasis atsako jis.
– Regarde, – sako ji ir rodo į sodo gilumą. Dabar vaiskią žalumą užlieja šviesa, lyg elektra būtų įsižiebusi kiekviename lietaus laše. Atrodo, tarsi viskas sužaliavo šviežiai ir stulbinamai kitaip. Lyg jis dar niekada nebūtų matęs šio sodo.
Ji neįvardija to, į ką juodu žiūri.
Jie atsargiai eina per šlapią žolę, perlipa per tvorelę ir grįžta atgal į taką. Šantalė kilsteli suskleistą skėtį ir nusijuokia.
– Koks kvailas daiktas.
– Aš visai nenoriu iš čia eiti, – nuoširdžiai apgailestaudamas sako Džeremis, – bet turime susitikti su mano dukterimi.
– Žinoma, – sutinka Šantalė.
– Pakviečiau Lindę susitikti kitoje gatvės pusėje, prie mečetės. – Jis nutyla ir žiūri jai į veidą. – Jeigu jums tinka.
– Puikiai sugalvota, – sako ji. – Aš ir pati būčiau ten pasiūliusi.
Džeremis junta jį užplūstant pasididžiavimą, tarsi būtų gavęs aukščiausią įvertinimą už rašinį. Mokinuko susižavėjimas, pagalvoja. Na ir kvailys.
Vis dėlto šiandien jo viduje siaučiančių keistų jausmų įvardijimas teikia šiokią tokią paguodą. Tarsi dabar galėtų skirti jiems deramą vietą. Pagaliau jie tampa išverčiami.
Staiga jam parūpo: įdomu, ar Lindė tąnakt permiegojo su kelionės vadovu? Kitą dieną San Chosė oro uoste prieš jiems lipant į lėktuvą ji kūkčiojo ir nesikalbėjo su motina. Kai Dana nuėjo į tualetą, Lindė sušnabždėjo Džeremiui: „Noriu pasilikti su Paku. Negaliu su juo išsiskirti.“ Džeremis pabučiavo ją į viršugalvį. „Ar tai meilė?“ – paklausė šypsodamasis. „Aišku, kad meilė!“ – riktelėjo ji ir nulėkė šalin.
Kodėl ką nors pavadinus tikruoju vardu tai tampa taip reikšminga, svarsto Džeremis.
Šantalė pasižiūri į laikrodį.
– Jau beveik pusė dvylikos. Aš vienintelis niekada nevėluojantis žmogus Paryžiuje. Nesugadinkime mano puikios reputacijos.
Džeremiui tai irgi patinka. Žinoma, Dana nuolat vėluoja – susitikimas užtruko, fotografas nepasirodė, režisierius reikalavo dvidešimt kartų perfilmuoti tą sumautą sceną. Kiekvieną kartą eidamas su ja susitikti jis pasiima knygą. Ir nusiteikia laukti. Kai Dana pagaliau pasirodo ir pradeda pasakoti, ką veikė per dieną, visas jo susierzinimas akimirksniu išgaruoja. Jos dienos kupinos įvairiausių nutikimų. Jis ramiai darbuojasi tyloje su medžiu ir įrankiais. O dienai baigiantis atrodo, lyg Dana būtų atidariusi langą ir įleidusi jam pasaulio.
Juodu su Šantale skubiai eina per sodą. Džeremis vos atgauna kvapą, tarsi audra grasintų vėl sukilti bet kurią akimirką. Betgi ne, dangus nušvitęs, debesys išsisklaidę. Šantalė pasitaiso ant peties krepšius ir dabar, užuot jautęs prie savęs jos kūną, jis junta tik į klubą besidaužančią jos rankinę.
– Džeremi! – šaukia Lindė, kai jie pasiekia Botanikos sodo vartus. Ji puola per gatvę ir krenta jam į glėbį, nespėjusi nė gerai apžiūrėti merginos. Glaudžiasi stipriai ir jis nesusilaikęs ima juoktis. Jo vaikelis. Nėra jokių abejonių, kad ji priklauso jam, nors su juo praleido vos pusę savo gyvenimo. Lindė pati jį pasirinko, o tai daug daugiau, nei teko kitiems tėčiams.
– Tu tikra gražuolė, – sako Džeremis atgavęs amą. Laiko atitraukęs ją nuo savęs, kad galėtų apžiūrėti. Vis dar tokia pat – šokiruojančiai plika galva tik labiau paryškina švytinčias žalias akis. Šypsena net spinduliuoja.
– En français! – subara ji. Tada pasisuka į Šantalę ir ištiesia jai ranką. – Je m’appelle Lindy.
– Šantalė. Enchantée.
– Ar jis tikrai moka prancūziškai? – it sąmokslininkė klausia Lindė prancūzų kalba, tarsi Džeremio čia nė nebūtų.
– Moka puikiai, – sako Šantalė. – Kaip ir tu.
– Bof. Praradau įgūdžius. Man reikia praktikos... reikia prancūzo vaikino. Tai išeitų į naudą.
– Gali pasiimti mano vaikiną, – siūlo Šantalė.
Džeremis pažvelgia į ją – ji draugiškai šypsosi. Džeremiui atrodo, kad jis nebevaldo padėties. Mergaičių čiauškėjimo jis nesupranta jokia kalba.
– Gal susiraskime arbatinę? – siūlo jis prancūziškai.
– O, tavo balsas skamba visai kitaip, kai kalbi prancūziškai! – šūkteli Lindė.
– O kaip? – klausia jis.
– Nežinau. Tu atrodai toks... seksualus.
– Matyt, kalbėdamas angliškai aš nesu seksualus, – paaiškina Džeremis Šantalei.
– Ne, ne tai norėjau pasakyti, – sako Lindė. – Tada tu man atrodai nepažįstamas. Galėtum būti bet kas.
– Tik ne tavo patėvis.
– Mano patėvis nevaikštinėtų po miestą su jauna gražuole prancūze.
Šantalė skubiai nusisuka.
– Linde... – sako Džeremis, bet tuoj nutyla. Panelė suktai šypsosi. Bet Lindė nebūna sukta. Ji be galo nuoširdi ir paprasta mergaitė, nepaisant viso jos daliai tekusio ryškaus ir spindinčio motinos gyvenimo. Lindė niekada neapsimetinėja.
– Tai prancūzų kalbos pamoka, – paaiškina, jo balsas žemas ir rimtas.
– Na, žinoma, – pritaria Lindė.
Jie kerta gatvę ir įeina į mečetę. Tai maurų statinys su įspūdingu minaretu, iš išorės visas baltas, ramiai kviečiantis užeiti. Per lauko kavinę patenka į vidinį kiemą. Jis grįstas dailiomis plytelėmis, o staliukai sustatyti aplink figmedžius ir fontanus. Fone groja arabiška muzika, Džeremis užuodžia smilkalus. Jaučiasi taip, lyg būtų persikėlęs į Maroką, prisimena kelionę su Dana, kuri vyko į Marakešą filmuotis. Vieną vakarą jie ėjo per Mediną, ir nors Dana vilkėjo džinsus ir tuniką, visi vyrai atsisukdavo pasižiūrėti į ją jiedviem einant pro šalį. Džeremiui taip ir nepavyko atsipalaiduoti – jis nenuleido akių nuo Danos laukdamas bėdos, kol ji pirko niekučius, abejinga aplink ją dūzgiančių vyrų dėmesiui. Baigiantis vakarui jis jautėsi išsekęs, tačiau ir keistai pamalonintas. Toks buvo jo darbas, ten jis buvo jai reikalingas.
– Une table pour trois, monsieur? – klausia padavėjas. Džeremis nustebęs pakelia akis. Jaunuolis atrodo labai patenkintas matydamas šias dvi jaunas merginas su Džeremiu.
– Oui. S’il vous plaît.
Vyras palydi juos prie staliuko kiemo pakraštyje. Jie šalia fontano, nuo triukšmo – krentančio vandens, paslaptingos muzikos ir, keisčiausia, kambaryje uždaryto paukščio klyksmo – Džeremį staiga apima klaustrofobija. Reikėjo pasirinkti staliuką lauke.
Padavėjas paberia kažką prancūziškai greitakalbe ir Džeremis visiškai sutrikęs žiūri į Šantalę.
– Ne, – sako ji padavėjui. – Mes tik atsigersime.
Jie įsitaiso ant kėdžių, o krepšius su sūriais, vaisiais ir mėsa sukiša po stalu. Džeremis pastebi, kad prancūziškas batonas nuo lietaus ištižęs. Pakėlęs akis sutinka Lindės žvilgsnį.
– Papasakok man apie savo nuotykius, – sako jai Džeremis.
– Na, – pradeda ji, bet tada pasirodo padavėjas, kuris kalba per greitai, kad jis suprastų. Gal netgi su arabišku akcentu? Ar čia per daug triukšmo? Kurį laiką jie tyli. Šantalė užsisako arbatos. Jis taip pat. Lindė paprašo citron pressé.
– Ispanas? Portugalas? – spėlioja Džeremis padavėjui nuėjus.
– Papasakok man apie prancūzų kalbos pamokas, – sako Lindė. – Ko tu mokaisi? Asmenavimo? Būtojo laiko?
Ji žiūri tai į Šantalę, tai į jį. Akys šelmiškai blizga, tarsi šaipytųsi iš jų.
– Linde, – tyliai perspėja Džeremis.
– Mudu su Džeremiu kalbamės apie dalykus, kuriuos matome vaikščiodami po Paryžių. Aš mokau jį naujų žodžių. Taisau klaidas. Skatinu įtvirtinti tai, ką jis jau moka.
Šantalė pabrėžtinai rami, tarsi dažnai turėtų atremti neapgalvotus plikai nusiskutusių dvidešimtmečių dukterų puolimus. Džeremis truputį atsipalaiduoja.
– Smagumėlis, – sako Lindė taip, lyg tai būtų klaiki nuobodybė.
– Pamokas man užsakė tavo motina, – paaiškina Džeremis. Nemini, kad tai dovana vestuvių metinių proga.
– Kokia ji galantiška.
Galantiška, galvoja Džeremis. Lindės prancūzų kalbos išmanymas jį stebina. Kalbėdama prancūziškai ji taip pat atrodo visai kitas žmogus, kur kas labiau rafinuota. Aukštesnės klasės.
– Papasakok mums apie savo keliones, – pasiūlo Džeremis.
– Na, aš jau čia, – sako Lindė. – Visi keliai veda namo.
– Bet tu ne namie, – prieštarauja Džeremis.
– Aš su tavimi, – sako jam Lindė. – O kur tu, ten ir mano namai.
Jis uždeda delną jai ant rankos. Ji krūpteli, tačiau rankos neatitraukia. Džeremis pastebi, kad ji skubiai pasižiūri į Šantalę, paskui vėl į jį.
Pasirodo padavėjas, jis pastato priešais juos arbatą, o priešais Lindę limonadą. Maloniai įpila arbatos Šantalei, o Džeremiui tenka apsitarnauti pačiam.
– Ar šįryt matei savo motiną? – klausia Džeremis.
Jam išeinant į prancūzų kalbos pamoką Dana dar miegojo. Šiandien filmavimas prasidės tik vėlyvą popietę – ketinama filmuoti vakarines scenas ant Menų tilto. Jis pažadėjo ateiti pasižiūrėti – nedažnai tai daro. Bet rytoj jųdviejų vestuvių metinės ir jis nori užglaistyti vakarykštį konfliktą.
Prieš Lindei paskambinant ir pranešant apie savo atvykimą vidury nakties, jie ketino traukiniu važiuoti į Šantiji ir pasivaikščioti po pilį. Bet dabar Dana nori likti Paryžiuje ir trise pasibastyti po miestą. „Neturėjau progos pasivaikščioti Paryžiaus gatvėmis, – pareiškė ji praėjusį vakarą. – Visi malonumai teko tau.“
– Mama miegojo, – sako Lindė. – Mano motina aktorė, – paaiškina Šantalei.
– Taip, girdėjau, – atsako Šantalė.
– Tu jai užsiminei? – klausia Lindė Džeremio.
– Šantalė mokė mane, kaip prancūziškai „režisierius“, „operatorius“ ir „montažo režisierius“, – aiškina jai Džeremis. – Atrodo, kad apie maistą moku daugiau žodžių nei apie filmus.
– Mama pati galėjo tave išmokyti šių žodžių.
Džeremis žiūri į arbatos puodelį prieš save. Apima nejaukus jausmas, kad prancūzų kalbos pamoka baigėsi. Juodu su Šantale kasdien dirbdavo iki trečios valandos. Ar turėtų ją paleisti anksčiau? Bet juk šiandien paskutinė diena. Jis norėtų viską pradėti iš naujo. Reikėjo pasakyti Lindei, kad su ja susitikti gali tik vėlyvą popietę, o visą dieną bus užsiėmęs. Bet, žinoma, jis niekada nebūna toks užsiėmęs, kad negalėtų susitikti su dukterimi.
– Alors, – sako Lindė. – Mama miegojo, aš nenorėjau žadinti. Radau jos raštelį, kad šiandien šeštą vakaro turime nueiti pas ją ant Menų tilto.
– Pasižiūrėsime, kol jie nufilmuos keletą scenų, – paaiškina Džeremis. – Turėtų būti smagu. – Jis meluoja – smagu niekada nebūna. Veiksmas lėtas ir nuobodus, o scenos nė kiek nesusijusios tarpusavyje, todėl beveik neįmanoma susigaudyti, kas iš tiesų vyksta. Lindė nemėgsta žiūrėti filmavimo, nebent scenoje dalyvautų jaunas seksualus aktorius. Ir net tada ji negali pakęsti, kad jaunuolis daugiau dėmesio rodo jos motinai negu jai.
Praėjusią vasarą Lindė nusprendė, kad nori tapti teatro aktore. Tai rimčiau, pareiškė ji. Toks darbas vertingesnis, svarbesnis. Džeremis nerimauja, jog teatre dar sunkiau sulaukti pripažinimo. Jis norėtų, kad dukra išsirinktų ne tokią slidžią specialybę, sritį, kurioje ne tiek daug progų būti nepripažintai, kritikuojamai ir nustumtai savimylų konkurentų. Lindė ne iš to paties molio kaip motina, Džeremiui tai kelia rūpestį.
– Ar ji irgi eis? – klausia Lindė.
Džeremis sutrikęs žiūri į ją. Lindė mosteli galva Šantalės pusėn. Ar Šantalė eis pasižiūrėti Danos filmavimo? Žinoma, kad neis.
Bet atsako pati Šantalė.
– Neisiu. Po pamokos esu susitarusi susitikti su keliais draugais.
– Quel dommage, – sako Lindė.
Džeremis svarsto, kas nutiko Lindei šįkart keliaujant po Europą. Ji baisiai dygliuota – to jis niekada anksčiau nepastebėjo.
Pasirodo padavėjas ir prieš juos pastato lėkštę su sausainėliais. Jis kažką sako Šantalei – Džeremis nesupranta nė vieno žodžio. Ar jie užsisakė sausainių? O gal padavėjas stengiasi padaryti įspūdį Šantalei su Linde? Šantalė jam padėkoja. Džeremis gurkšteli arbatos. Nustemba, kokia saldi.
Padavėjui nuėjus Šantalė paklausia Lindės, kur ši keliavo.
– Buvau vienuolyne, – sako Lindė. – Prancūzijos pietuose.
Ar ji meluoja? Elektroniniuose laiškuose rašė, kad nusipirko Eurail traukinio bilietą. Su keliais draugais važiavo per Ispaniją ir Portugaliją. Paskambinusi telefonu pasakodavo apie jaunimo nakvynės namus ir vakarėlius paplūdimiuose, apie tai, kaip pasiklydo Lisabonoje. Kai kartą fone buvo girdėti didelis triukšmas, pasisakė esanti picerijoje ir švenčianti kažkieno gimtadienį. Bet vienuolyne?
Lindė nežiūri į jį. Pasakoja istoriją Šantalei. Dabar jis – pašalinis klausytojas.
– Kovo mėnesį mane išmetė iš koledžo. Jau pati nebežinojau, kodėl išvis studijuoju. Ko mokytis? Aplinkosaugos mokslų? O ką paskui veiksiu? Studijuoti septintojo dešimtmečio literatūrą? Liuks, tik kas iš jos? Man reikėjo suprasti – kodėl? Nesakau, kad labai rūpėjo, kuo užsiimsiu suaugusi. Man tik reikėjo suprasti, kodėl turiu mokytis. Kad išlaikyčiau testą? Kad gaučiau aukščiausią įvertinimą? Kad įtikčiau tėčiui?
– Ne, – pertraukia ją Džeremis. – Aš niekada tavęs nespaudžiau...
– O, tu čia niekuo dėtas, – pareiškė Lindė ir numojo ranka. – Su tavimi paprasta. Tu mane myli ir daugiau niekas nesvarbu.
– Tai svarbu, – sako Šantalė. – Jausti šitokią meilę.
Džeremis pasižiūri į ją, visas jo kūnas vėl nurimsta. Jam reikia girdėti Šantalės balsą. Net Lindės prancūzų kalba, nors ir puiki, jį vargina. Turi gaudyti kiekvieną žodį, įsitikinti, ar tikrai suprato, ką ji norėjo pasakyti. O jam taip svarbu suprasti, taip svarbu išgirsti, apie ką kalbama. Pirmą kartą jis norėtų paprašyti: „Kalbėkime angliškai. Aš nesuprantu. Koks ten dar vienuolynas?“
Bet nepasako nė žodžio. Lindė ir vėl kalba, žodžiai skriete skrieja jai iš lūpų.
– Ak, tai visai nesusiję su tuo, kas mane myli. Turėjau tokią vaikystės nuotrauką, kurioje nufotografuotos mudvi su mama. Sėdime ant sofos savo senajame name ir ji žvelgia į mane su nuoširdžiu motinišku atsidavimu. Ir ką jūs manote? Vieną vakarą atėjo vakarienės jos vadybininkas, pasiėmė tą nuotrauką, iškirpo jos veidą susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir uždėjo ant kažkokio kvailo žurnalo viršelio. Dabar ji šypsosi visam sumautam pasauliui. O manęs nebeliko.
– Vadinasi, tai susiję su meile, – sako Šantalė.
– Ne, tai susiję su tuo, kad manęs nebelieka. Pokšt – ir manęs nebėra. Aš niekas, aš bet kas. Aš koledže. Aš Ispanijoje. Aš vienuolyne.
– Galėjai man apie tai papasakoti, – tyliai sako Džeremis.
– Man reikėjo liautis kalbėjus. Koledže tik tai ir dariau. Kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau. Yra daugybė žodžių. Jais galima užpildyti valandų valandas. O tada, kai liaujiesi kalbėjęs, laikas sustoja. Prisėdi, staiga viskas atsiveria ir tu pirmą kartą išgirsti savo pačios mintis.
Jie tyli. Bet Džeremio sąmonė, regis, ima užsiverti. Jis nieko nebegirdi savo galvoje, tik žemą zvimbimą, tarsi elektros įtampą ar prastą ryšį, stoties signalo nepagaunantį radiją.
– Man regis, aš tave suprantu, – švelniai sako Šantalė.
Džeremis maldaujamai žiūri į ją. Padėk man, – nori pasakyti. Jis nori suprasti savo dukterį. Nori pažinti Šantalę. Bet tam neužtenka suprasti žodžius. Jis gali išversti bet kurį iš jų.
Įsivyravusią tylą sutrikdo kažkur kitoje kiemelio pusėje dūžtantis stiklas. Jis pakelia akis – iš padavėjo rankų išslydo arbatos puodelis. Akimirką Džeremis buvo pamiršęs visą likusį pasaulį, šį Paryžiaus kampelį, kitus klientus ir saldžią mėtų arbatą, stovinčią ant staliuko priešais jį.
– Kažkas papasakojo man apie tą vienuolyną prie Arlė. Nuvažiavau ten su drauge, bet ji po savaitės išvyko. Aš išbuvau du mėnesius. – Lindė nutyla ir nusišypso. – Gal dėl to tiek daug ir kalbu.
Džeremis paliečia jai ranką.
– Aš tavęs klausausi, – sako.
– Niekas niekada man nesakė, kad turiu būti tokia kaip mama, – paprastai sako Lindė. Ji nusišypso jam ir tai pati mieliausia šypsena, kokią Džeremis kada nors yra matęs. Tada atsisuka į Šantalę. – Mano motina tikras gamtos gaivalas, – sako.
Šantalė linkteli.
– Bet aš nesu ji.
Tai ji pasako Džeremiui. Jis linkteli galva, pasilenkia ir pabučiuoja į skruostą. Lindė kvepia kitaip, jau kaip suaugusi moteris. Gal tai dėl naujojo prancūziško muilo, gal dėl kvepalų, kuriuos tikriausiai nusipirko. Akimirką jis trokšta ankstesnės Lindės, tos, kuri dar nebuvo nusiskutusi galvos ir nespinduliavo pykčiu. Neišgyvenusios tokių sudėtingų paieškų. Bet jis drauge su ja užaugo. Ir jis dabar jau kitas žmogus. Prieš dešimt metų beatodairiškai įsimylėjo Daną ir jos dukterį. Prieš penkerius manė, kad jam pavyko jas suvienyti – jis buvo jų uola ir laikė jas drauge. O dabar jau dėl nieko nebėra tikras. Dar praėjusį vakarą atsistūmęs su kėde nuo vakarienės stalo jis stebėjo Daną, kuri pasakojo ilgą istoriją apie jų kelionę į Argentiną, apie tai, kaip jie kopė į Andų kalnų viršūnę ir kaip prasiskyrę debesys atskleidė visą pasaulio didybę. Džeremis klausėsi ir galvojo: ar aš pasiklydau joje?
– Atrodo, tas tavo vienuolynas – puiki vieta, – sako jis.
– Maistas buvo klaikus, – angliškai mesteli Lindė ir vėl atrodo labai panaši į vaiką. Tai pasakiusi įsikiša į burną sausainį.
Šantalė žvelgia į Džeremį pakėlusi prie lūpų puodelį su arbata. Jos akys juokiasi, regis, ji atlaidžiai žiūri į neišauklėtą mergaitę.
Džeremis nori paklausti Šantalės, ar ją su tėvais sieja artimas ryšys. Ar ji patiki jiems savo širdies paslaptis? Nors Lindė ir pasako jam šį bei tą – trupinėlį iš pastarųjų mėnesių savo gyvenimo, iš tikrųjų tvirtina visai ką kita. Aš nebe tavo. Tu jau nebežinai apie mane visko.
– Kai man buvo dvidešimt vieneri, išvykau gyventi į salą Indijos vandenyne, – sako Šantalė, žvilgčiodama čia į Džeremį, čia į Lindę. – Norėjau būti kažkuo... nežinau, kažkuo kitu, nei esu. – Džeremis atkreipia dėmesį, kad pirmą kartą Šantalei sunku rasti tinkamus žodžius. – Žinai, ką supratau gyvendama hipių komunoje paplūdimyje, be vandentiekio ir elektros? Kad esu paryžietė.
Džeremis bando įsivaizduoti Šantalę, vilkinčią užsagstomu megztiniu, su tvarkingai suskleistu lietsargiu rankoje ir mažučiais perlų auskarais ausyse, šią dailią santūrią moterį, gyvenančią palapinėje paplūdimyje. Ši mintis priverčia jį nusišypsoti.
– Jūs iš manęs juokiatės, – sako ji.
– Ne, visai ne. Ar grįžote tiesiai namo?
– Ne, – prisipažįsta Šantalė. – Bet kartais turime nuo savęs pabėgti, kad save surastume.
Prieš kelias dienas Šantalė su Džeremiu per prancūzų kalbos pamoką ėjo pro Monso parką. Prie lietiniais prekiaujančio vežimėlio stovėjo vyras ir moteris, jie garsiai ginčijosi. Je suis Américaine! – šaukė moteris. – Je suis Américaine! Vėliau Džeremis papasakojo Danai tai, ką matė. „Kas nutinka tapatybei, kai atsitrauki nuo visko, kas tau artima?“ – paklausė jis Danos. „Geriau save pažįsti“, – užtikrintai atsakė ji.
Tik ne aš, pagalvojo Džeremis. Kai esu namie, savo dirbtuvėse, aš žinau, kas esu. Ir lovoje su savo žmona. Ir savo virtuvėje ruošdamas vakarienę.
O štai praleidęs kelias dienas Paryžiuje su nepažįstama moterimi jis jaučiasi praradęs pagrindą po kojomis.
– Ar grįši atgal į vienuolyną? – klausia Džeremis Lindės. Truputį baiminasi laukdamas atsakymo.
– Ne, – linksmai atsako ji. – Man reikia sekso.
– Šito geriau man nepasakok, – angliškai sako Džeremis ir abi moterys nusijuokia.
Palinkusi prie Šantalės Lindė kažką jai sušnabžda. Jiedvi vėl juokiasi. Džeremis pirmą kartą pajunta pagirias. Kiek butelių vyno jie išgėrė prie vakarienės stalo vakar vakare? Jam reikia maisto, jam reikia miego ir galvoti apie ką nors kita, tik ne apie savo dukters sekso poreikį. Jis įsitikinęs, kad ji miegojo su savo vaikinu vidurinėje mokykloje, nors tie santykiai tetruko mėnesį ar panašiai. Dana spėjo, kad ir vėliau jie buvo bičiuliai, susitinkantys dėl sekso, bet Džeremiui ši mintis atrodė pasibaisėtina. Kitaip nei daugumai jo pažįstamų vyrų, Džeremiui seksas visada turėjo būti susijęs su meile. Pažindamas moterį lovoje jis nori pažinti ją ir gyvenime. Mylėdamas ją lovoje, na, tą patį turėtų jausti ir kitur.
O štai jo duktė – dvidešimtmetė pasimetusi gražuolė – ieško sekso. Džeremis žino, kad vyrai tik ir tyko tokių mergaičių, tai jį baugina.
– Ketinu susitikti su keliais draugais, – praneša Lindė. – Marso lauke. Jie ten iškylauja.
Džeremis prisimena, kaip įsivaizdavo savo iškylą su Šantale. Dabar jis kojomis remiasi į gabalus sūrio, pomidorus ir alyvuoges. Įdomu, kas bus paskui? – svarsto jis. Kai Lindė išeis?
Lindė atsistoja, pasilenkia ir pakšteli Džeremiui į abu skruostus.
– Á bientôt, – sako ji. O tada pasako prancūziškai kažką, ko Džeremis nesupranta. Bet Šantalė nusišypso ir papurto galvą.
Lindė išskuba. Ar pasakė ką nors nemalonaus? Ar turėtų prašyti Šantalės, kad išverstų?
– Ji labai graži mergina, – sako Šantalė.
– Ačiū, – kvailai padėkoja Džeremis. Nes, žinoma, dėl jos grožio jis niekuo dėtas. – Atleiskite, jeigu...
– Ne, viskas buvo puiku, – sako Šantalė.
Jis nė nenutuokia, dėl ko norėjo atsiprašyti, o dabar jau viskas baigta. Lindė išėjo. Arbatos puodeliai tušti. Mergaitės suvalgė sausainius. Pasirodo, net ir sąskaita apmokėta.
– On y va, – sako Šantalė. Ir juodu vėl eina.
*
Šantalė vedasi jį prie Senos, eidami pro Skulptūrų muziejų, pro sodą, kurio peizažą puošia modernios skulptūros, jie kalbasi ne apie meną, o apie meilę.
– Šįryt, kiek anksčiau, prisiminiau Lindės pirmąją meilę, – sako Džeremis. – Jis buvo kelionės vadovas Kosta Rikoje.
– Kaip romantiška, – sako jam Šantalė.
– Na, per dieną romantika virto sudaužyta širdimi, – paaiškina jis. Mintimis persikelia į praėjusią naktį, kai juodu su Dana mylėjosi. Skausmas, meilė, geismas – kartais jie eina drauge.
– Papasakokite man, – sako Šantalė, – apie savo pirmąją meilę.
– Savo pirmąją meilę?
– Būkite malonus. Norėčiau išgirsti jūsų pasakojimą.
Ir jis pasakoja jai laisvai prancūziškai, žodžiai, regis, patys liejasi, – o taip, prancūzų kalba yra meilės kalba, – kol juodu vaikštinėja palei upę. Fotografas fotografuoja azijiečių porelę vestuviniais drabužiais. Už nuotakos slepiasi maža mergaitė rausva suknele, su puokšte gėlių. Kokia žavi scena akmenimis grįsto tako, nuobodžiaujančios upės ir Sitė saloje stūksančios Dievo Motinos katedros fone. Oras net tirštas nuo drėgmės, laikas, rodos, sulėtėjo.
– Tą merginą sutikau vasaros stovykloje. Man buvo trylika. Jai šešiolika, gerokai už mane aukštesnė, o plaukai ilgi, iki pat liemens. Nešiojo susipynusi į vieną kasą, kuri driekėsi jai per nugarą it stora virvė. Buvo plaukikė, aš stebėdavau ją, lenktyniaujančią Naujojo Hampšyro ežere, ir buvau įsitikinęs, kad ji gražiausia mergaitė visame pasaulyje.
– Ar tai buvo meilė? Ar... – Šantalė sako: – avoir le béguin pour quelqu’un.
– Ką tai reiškia? – klausia jis.
– Kai kažko trokšti. Negali turėti. Bet vis tiek neįstengi išmesti iš galvos.
– Susižavėjimas, – susivokė Džeremis. – O kada susižavėjimas virsta meile? Kai patrauki tos merginos dėmesį?
Šantalė purto galvą, jos veide pasirodo gudri šypsena.
– Niekada neturėtume stengtis patraukti savo susižavėjimo objekto dėmesio.
– Kodėl?
– Todėl, kad liekame nusivylę. Susižavėjimas susijęs su aistra. Tai ne meilė.
– Bet iš kur žinoti nepabandžius? – nesupranta Džeremis.
Nuotaka ir jaunikis pasilenkia vienas prie kito, kai jų lūpos susiliečia, fotografas plyksteli aparatu, o gėlių mergaitė sukikena.
– Žinau gerą vietą mūsų iškylai, – sako Šantalė.
Juodu eina palei Seną, už savęs palikdami fotosesiją. Džeremis toliau pasakoja savo istoriją.
– Vieną dieną, vasarai einant į pabaigą, pas mane atėjo kita mergina ir pasakė, kad aš patinku Sarai. Sarai, mano susižavėjimo objektui. Iš susijaudinimo nežinojau, kur pasidėti. Tą vakarą ketinau ją pabučiuoti. Nepasakojau apie ją kitiems kartu gyvenantiems berniukams, kurie girdavosi savo nevykusiais pasigraibymais tamsoje – tai buvo aukštesnio lygio meilė. Savaičių savaitėmis laukiau, stebėjau ją, įsidėmėjau kiekvieną jos yrį. Žinojau, kiek kasoje pynių, pastebėdavau, jei naujas maudymosi kostiumėlis neatitikdavo įdegio linijų.
– Tikras romantikas, – sako Šantalė.
– Kvailys, – atsako jai Džeremis.
– Mes jau beveik atėjome, – perspėja Šantalė.
Akmenimis grįstas takas veda palei Seną. Jiedviem einant krepšiai bumbsi į kojas. Šantalė pagreitina žingsnį. Paprastai jie ne taip vaikštinėja – eina lėtai, nedėdami pastangų, be tikslo. Stengdamasis suspėti su ja Džeremis ima žengti didesniais žingsniais.
Po lietingų vasaros dienų upė pakilusi. Vakar per vakarienę kažkas užsiminė, kad grėsė potvynis, tada pokalbis pakrypo apie uraganą Katrina. Namie Džeremis buvo greitas kaltinti Bušo administraciją dėl neteisingų sprendimų, bet čia, tarp europiečių, kažkodėl jautėsi turįs jį pateisinti. Susizgribo įsivėlęs į ginčą ir tvirtinąs, esą neįmanoma apsaugoti miesto, esančio žemiau jūros lygio, o žodžiams sprūstant iš lūpų pats sau galvojo: „Ką aš čia kalbu? Ar bent pats tuo tikiu?“
Vėliau, pakeliui namo, dar prieš kivirčą, pasakė Danai: „Nesu tikras, ar suprantu, apie ką ten kalbėjau. Pastebėjau, kad atsidūręs tarp šių užsieniečių pervertinu dalykus, dėl kurių anksčiau neabejojau.“
„Paryžiuje vis dar gėda būti amerikiečiu“, – atsakė ji.
„Ne visai taip, – nesutiko Džeremis. – Noriu pasakyti, kad samprotavau visiškai kitaip. Ir tai, ką sakiau, man atrodė prasminga. Nemėginau paprasčiausiai pasiteisinti.“
Apsikabinusi jį per liemenį Dana pasidėjo galvą ant peties.
„Aš pavargau, – pasakė. – Kartais sunku visą laiką pasitikėti savimi.“
„Tau?“ – nepatikėjo jis ir pabučiavo jai į galvą.
„Ypač man“, – atsakė ji.
Senos vanduo laižo šio žemai bėgančio tako kraštą. Prieš save Džeremis nemato iškylai tinkamos vietos, jeigu kaip tik jos Šantalė ir ieško. Upės viduryje, Šv. Liudviko saloje, ilgi ištįsę paplūdimiai kviečia saulės mėgėjus išsitiesti. Džeremis pasižiūri į dangų, kuris niaukiasi. Įsivaizduoja, kaip pusnuogiai berniukai, gulintys ant žolytės salos pakraštyje, sugrumėjus griaustiniui puola slėptis.
Bet Šantalė traukia ne prie tilto, kuris yra aukščiau esančio tako lygmenyje. Ir Džeremis neklausia, ką ji sumanė – tai buvo vienas iš didžiausių malonumų šiomis dienomis, kurias praleido su Šantale. Viską patikėti jai. Ji vesdavo pokalbį ir vedžiodavo jį po miestą. Tai kodėl Džeremį staiga apėmė nerimas? Nepanašu, jog jie būtų pasiklydę. Neįmanoma, kad jiems būtų pritrūkę temų pokalbiui ar nebelikę dar neaplankytų vietų.
Bet priešais nėra nieko, tik tolyn vedantis takas. Juodu skubiai eina pirmyn, Šantalės kulniukai kaukši į grindinio akmenis.
Džeremis prisimena, apie ką pasakojo – apie merginą iš vasaros stovyklos – ir pajunta didžiulį palengvėjimą. Jie pokalbį jau įpusėjo. Galiausiai jam pavyko išsipainioti.
– Tą vakarą stovykloje... – pradeda jis, bet Šantalė pertraukia, nors niekada taip nesielgia.
– Palaukite minutėlę, – sako ji. – Mes jau beveik atėjome. Pasitaupykite savo nuostabiąją istoriją.
Džeremis nerimauja – ta istorija visai nėra nuostabi. Vargu ar apskritai galima tai pavadinti istorija.
Mergina nepasirodė, kitos merginos jį erzino ir iki vasaros pabaigos Džeremis vengė ežero. Kodėl apskritai nusprendė papasakoti šią istoriją? Pirmoji meilė? Galėjo papasakoti apie Daną, nes ji pirmoji pavergė jo širdį, nors iki jos, suprantama, buvo daugybė merginų.
– Nous sommes arrivés, – išdidžiai sako Šantalė. Štai mes ir atėjome.
Ji sustoja ir stovi išskėtusi rankas. Džeremis dairosi aplinkui. Čia nėra nei lopinėlio žolės, nei medžio, po kuriuo galima atsisėsti, ničnieko, kas būtų verta dėmesio.
Tačiau Šantalė pasuka link upės, eina nesustodama, nusileidžia kelis laiptelius žemyn ant nedidelės prieplaukos. Une péniche! Ji vedasi jį į vieną iš senų medinių laivelių, prišvartuotų palei upę. Šį verkiant reikėtų perdažyti – kadaise jis buvo ryškiai raudonas, o ant šono geltonai užrašyta: JARDIN BLEU. Ne toks ilgas, kaip dauguma kitų – gal keturiasdešimties pėdų, panašu, kad ne vienus metus nepajudintas iš vietos.
Džeremis nužvelgia ilgą išrikiuotų laivelių eilę ir tuojau pat supranta, kuo šis išsiskiria – tai tikras sodas! Denis nustatytas įvairiausiais vazoniniais augalais, gėlėmis ir paparčiais, kurie vešėte veši. Vijokliniai augalai svyra per bortą ir dengia laivelio šonus, kai kurie siekia net vandenį. Jis užuodžia sodrų ir svaiginantį džiunglių kvapą – čia yra kažkas laukinio ir nesutramdyto.
Šantalė jau lipa ant denio, jos ilgos grakščios kojos lengvai įveikia tarpą tarp krantinės ir laivo. Atsisukusi ji pasilenkia ir ištiesia jam ranką. Džeremis paima, nors, žinoma, galėtų įlipti ir be jos pagalbos. Krepšiai jos rankoje bumbsi vienas į kitą ir ji sako:
– Geriau juos padėsiu. Užeikite. Sveiki atvykę į mano namus.
Jos namai.
Džeremis stovi tvirtai kojomis įsirėmęs į laivo denį ir junta, kaip šis susiūbuoja – žinoma, jie juk ant vandens – ir ima linguoti pro šalį praplaukus bateau-mouche. Susizgrimba, kad laikosi įsikibęs į turėklą. Šantalė ištiesia į jį rankas ir jis sutrinka, bet tuojau prisimena ant pečių ir rankų kabančius nešulius. Nusiima ir paduoda jai.
– Prašom. Įsitaisykite ant denio. Aš tuojau sugrįšiu. – Kilstelėjusi galvą Šantalė parodo į laivo galą.
Sodo viduryje Džeremis pastebi stalą su dviem kėdėmis. Staliukas po mediniais pinučiais, o juos apraizgiusi visterija apsipylusi žiedais, kurie kaskadomis krinta žemyn. Džeremis niekada nieko panašaus nėra matęs. Turbūt reikėtų ką nors pasakyti, bet kai jis atsisuka, Šantalės nebėra. Mato tik viršugalvį jai dingstant laivo viduriuose.
Laivas vėl susiūbuoja, Džeremis čiumpa už turėklo ir plačiau pastato kojas. Man reikia tvirtesnio pagrindo, topteli mintis.
Jis eina prie stalo su kėdėmis, vinguriuodamas tarp vazonų su žydinčiais krūmais ir egzotiškais paparčiais. Viskas šviežiai palaistyta audros ir oras kvepia drėgna žeme.
Šantalės namai. Džeremis būtų galėjęs įsivaizduoti daugybę vietų, tinkamų jai gyventi – chambre de bonne netoli Eifelio bokšto, nedidelį butuką Kairiajame krante, gal net loftą Marė rajone, bet to, ką dabar mato, nebūtų įstengęs sugalvoti. Tačiau ši vieta tobula. Štai ką reiškia pažinti kitą, mąsto jis. Daug žinai apie žmogų, bet koks nors vienas naujas dalykas staiga nubraukia visą tavo žinojimą, apverčia jį aukštyn kojomis ir turi pradėti iš naujo.
Džeremis apeina laivelį landžiodamas tarp augalų. Kai kuriuose vazonuose auga po vieną augalą, kai kuriuose – laukinis lapijos mišinys, virstantis į šalis, trykštantis žaluma ir kupinas gyvybės. O kiek šiuose augaluose spalvų – daugybė violetinių atspalvių, nuo blyškių iki pačių ryškiausių. Ir mėlynų! Jis įtraukia pilnus plaučius sodraus molingo kvapo.
Išgirsta muziką – tai Nina Simon – ir pastebi pačiame laivo gale įtaisytas garso kolonėles. Šantalė ruošia jam priešpiečius. Ji pakvietė jį į savo namus. Laivas vėl sulinguoja ir jis griebiasi už turėklo.
Staiga pagalvoja – ar papasakos apie tai Danai? Žinoma, kad papasakos. Juk nėra ko slėpti. Jo prancūzų kalbos mokytoja pakvietė jį priešpiečių į savo namelį ant vandens. Jie sėdėjo prie dailaus staliuko laivugalyje, ji mokė jį gėlių ir upės gyvių pavadinimų. Jis įsivaizduoja, kaip pasakoja šią istoriją per vakarienę su draugais. Nuostabu! Žmona tau nusamdė prancūzų kalbos mokytoją!
Tada jis prisimena Lindę ir jos reakciją pamačius Šantalę. Ar ji pavyduliavo? Pajuto pavojų motinai? Išsigando, kad gali prarasti Džeremį? Tai neįmanoma. Jis patikins ją, kad pamokos jau baigtos. Nėra dėl ko nerimauti.
Jeigu iš viso verta apie tai užsiminti.
Išgirdęs Šantalę lipant laiptais į viršų Džeremis atitraukia ranką nuo turėklo.
– Čia nuostabu, – sako jis, kai mergina pasirodo nešina didžiuliu padėklu.
Šantalė nusišypso, jos šypsena kaip visada laisva. Ji namie, mąsto Džeremis. Štai kur jos vieta.
– Mūsų priešpiečiai, – sako ji paprastai.
Bet priešpiečiai nėra paprasti. Džeremis nuseka ją prie stalo, Šantalė pastato padėklą. Ant jo butelis raudonojo vyno, dvi taurės, lėkštė sūrio, krepšelis duonos, lėkštutė alyvuogių ir kornišonų, dubuo pjaustytų kriaušių ir obuolių. Visas maistas atrodo puikiai – o gal Džeremis žiūri į jį taip, kaip reikia žiūrėti į maistą, patiekiamą garbinamo asmens. Lėkštės ir dubenys dramblio kaulo spalvos, be raštų, o servetėlė krepšelyje su duona švelniai rausva.
– Tikra puota, – sako Džeremis.
Jis nepaprastai išalkęs. Įsitaisęs ant vienos iš kėdžių pasisiūlo Šantalei papilstyti vyno, kol ji krauna lėkštes nuo padėklo.
Atsisėdusi priešais jį Šantalė pakelia taurę.
Jis įsivaizduoja tostą – vakar per vakarienę buvo pasakyta bent tuzinas tostų: už jųdviejų su Dana vestuvių metines, už filmą, už Prancūziją, už kažkieno naują meno kritikos knygą, už puikią režisierę.
Tačiau Šantalė paprasčiausiai ištiesia taurę per stalą ir dzingteli į jo taurę. Juodu nusišypso ir gurkšteli vyno. Jis nuostabiai skanus.
– Papasakokite man savo meilės istoriją, – sako Šantalė.
– Ji nieko verta, – sako Džeremis. – Aš mieliau pasiklausyčiau apie šį laivą.
– Pirma apie meilę, – neatlyžta Šantalė.
Taigi Džeremis pradeda pasakoti. Kitaip tariant, pradeda pasakoti iš naujo. Ir šįkart jo istorija virsta pasaka, baisiu melu. Jam dar nebuvo tekę išgalvoti istorijų.
– Tą vakarą nuėjau į stovyklos valgyklą, ten mes visi smūksodavome pasibaigus vakaro renginiams. Ji manęs laukė. Pirmą kartą buvo pasileidusi plaukus ir šie it skraistė dengė jai nugarą. Niekada nebuvau matęs tokių gražių plaukų.
Šantalė atrodo patenkinta, Džeremis pasakoja toliau. Prancūziški žodžiai liejasi iš lūpų, tarsi jis būtų įpratęs taip sėdėti Paryžiuje, namelyje ant vandens, su jauna moterimi ir išsigalvoti neįmanomas meilės istorijas.
– Buvau drovus – iš dalies toks tebesu, bet tada vaikų būryje dažniausiai tylėdavau, jausdavausi nejaukiai, būdavo sunku laisvai bendrauti. O su Sara jaučiausi drąsus, gerokai vyresnis ir protingesnis, netgi gražesnis, nei buvau iš tikrųjų.
Šantalė nusijuokia ir Džeremis gurkšteli vyno.
– Sara paklausė, ar ji man patinka. Pasakiau, kad patinka. Pasakiau manąs, jog ji pati gražiausia mergaitė visoje stovykloje. Pasakiau, kad norėčiau būti vyresnis ir tikti jai į vaikinus. Ji paaiškino, kad vyresni berniukai jai nepatinka, nes jiems rūpi tik jie patys. Jai patinka, kad aš tylus. Vaikinai daugiausia kalba vien tik apie save, pareiškė ji.
Staiga Džeremis susigriebia esąs vienas iš tų berniukų, kalbančių apie save.
O ir jo istorija nė kiek neatrodė panaši į tiesą – kvailystė, kad vyresnė mergaitė išsirinktų tokį berniuką. Bet Šantalė laukia istorijos tęsinio, o Džeremis nebeįsivaizduoja, kaip ištaisyti padarytą klaidą.
– Paklausiau, ar ji kada nors maudėsi ežere naktį. Ji atsakė, kad nesimaudė, nes tai draudžiama, kartą girdėjusi pasakojant apie mergaitę, kuri išėjo naktį paplaukioti ir nebegrįžo. „Eime, – pakviečiau. – Tai nepavojinga. Niekas mūsų nepamatys.“
– Drąsus berniukas, – sako Šantalė.
Ne! – nori šaukti Džeremis. – Aš nesu tas drąsus berniukas! Niekada nebuvau tas drąsus berniukas.
– Nusileidome prie ežero. Tą vakarą vyko šokiai, todėl visi susirinko į šokių salę arba valgyklą – paplūdimyje mes likome vieni. Buvo taip tamsu, kad vos įžiūrėjome vienas kitą. Stovyklavome kaime, Naujojo Hampšyro apylinkėse, toli nuo miesto šviesų ar triukšmo.
– Turėjo būti gera, – sako Šantalė. Vieną akimirką ji užsimerkia ir Džeremis įsivaizduoja, kad ji ten, prie ežero, stovi su juo prie vandens ir kaupia drąsą nusimesti drabužius.
– Aš nusirengiau pirmas. Nuėjome iki liepto galo, gniutulą savo drabužių palikau ant medinių lentų ir nervingai skubėdamas nėriau į vandenį. Kai išnirau įkvėpti oro, ji kaip tik nėrė į vandenį – buvo nuoga ir neįtikėtinai graži. Anksčiau niekada nebuvau matęs nuogos mergaitės.
Džeremis nutyla. Jis dar nevalgė, o pirmoji taurė vyno jau tuščia. Šiandien dar nieko burnoje neturėjo, išskyrus tuos kelis kąsnelius duonos su alyvuogių aliejumi. Galbūt dėl to, kad laivelis iš lėto supasi ant vandens, jam mažumėlę svaigsta galva.
– Tegul toji nuogalė palaukia, – sako jis, – o man reikia užkąsti sūrio.
Šantalė nusijuokia.
– Vargšelė Sara, –sako ji. – Liko šitaip apnuoginta.
– Sara gali luktelėti, vėliau paners į vėsų vandenį. O aš laukti nebegaliu.
Jis paima gabalėlį duonos ir nusitaiko į kamambero sūrį, pasklidusį po visą lėkštę. Užsitepa jo lygiu sluoksniu ant duonos ir įsidėjęs į burną mėgaujasi pikantišku skoniu. Šantalė paima griežinėlį kriaušės, gabalėlį ožkos sūrio, uždeda vieną ant kito ir paduoda jam.
– Merci, – sako Džeremis. Atrodo, kad maistas tirpsta burnoje. – Prašom, – sako jis, – papasakoti man apie savo pirmąją meilę, kad, užuot kalbėjęs, galėčiau pavalgyti.
– Bet čia juk prancūzų kalbos pamoka, – sako jam šypsodamasi Šantalė. Panašu, kad ji erzina jį, bet Džeremis nelabai supranta jos juokų. – Tai jūs turėtumėte kalbėti.
– Patikrinkite mano prancūzų kalbos žinias pasakodama savo istoriją. Papasakokite man kokią nors labai painią meilės istoriją.
– Tik tada, kai jūs baigsite savąją, – nepasiduoda Šantalė.
Keturias dienas Džeremis troško sužavėti Šantalę savo kalbomis, bet jis ne auksaburnis. Jis – klausytojas, todėl moterys visada jį laikė aukštesniu savo rūšies atstovu. O dabar? Blogesnis ir už patį blogiausią iš jų. Nes meluoja. Ir negali savęs sustabdyti.
– Sara nėrė tobulu lanku ir mėnesiena gana gerai apšvietė ilgą liauną kūną, tad pamačiau mažas jos krūtis ir siaurus klubus. Atsidūrusi vandenyje ji ėmė plaukti link manęs. Kojomis plakiau vandenį, jaučiausi taip, lyg būčiau pričiuptas slapčiomis ją stebintis, maniau, Sara priplauks prie manęs ir panardins po vandeniu. Bet ji praplaukė pro šalį ir nuplaukė tolyn. Turėjau vytis, taip ir padariau, tačiau Sara, aišku, buvo už mane greitesnė ir stipresnė.
Laivelis sujuda ir Džeremis įsitveria stalo. Šantalė nusijuokia.
– Bateau-mouche, – paaiškina ji. – Net vidury nakties man kartais atrodo, kad iškrisiu iš lovos ir nuskęsiu.
Pirmą kartą Džeremis susimąsto, kad po deniu yra Šantalės namai. Kajutėje stovi lova. Jis nusisuka nuo Šantalės ir pažvelgia į upę. Turistai bateau-mouche denyje atkakliai mojuoja jiems. Kokia kvailystė – Džeremis taip pat jiems pamoja.
Jie mano, kad aš prancūzas, topteli mintis.
Šantalė, suprantama, nemojuoja. Kaip kvaila, galvoja Džeremis. Čia gyvendamas niekada nemojuotum.
Elgiuosi kaip trylikametis berniukas, galvoja Džeremis.
– Jūs plaukiate iš visų jėgų, – primena Šantalė.
Istorijos pabaiga, sako sau Džeremis. Dabar.
– Niekada nebūčiau jos pavijęs. Ji buvo daug stipresnė už mane. Todėl tikriausiai luktelėjo, tokia jau ji buvo. Bet kai pasivijau kažkur ežero viduryje, nežinojau, ką su ja daryti. Buvau labai jaunas. O ji visais atžvilgiais pranoko mane.
– Ji jums parodė, – sako Šantalė.
– Taip, parodė man, ką daryti.
Juodu gurkšteli vyno. Šįkart Džeremis paduoda Šantalei griežinėlį obuolio su gabalėliu rokforo sūrio, ji su džiaugsmu paima ir pasimėgaudama suvalgo. Jis įpila abiem dar vyno.
Džeremis jaučia savotišką palengvėjimą – jo pasakojimas baigtas, bet drauge apima siaubas, nes jis tapo vienu iš tų vyrų, kurie išgalvoja istorijas, norėdami padaryti įspūdį jaunoms moterims. Sulaukęs keturiasdešimt penkerių! Vos prieš savaitę, gulėdamas savo lovoje Santa Monikos kanjone, jis perbraukė pirštais Danai per kūną ir tarė: „Pažįstu kiekvieną tavo centimetrą.“
„Nebeliko jokių netikėtumų? – paklausė ji. – Nebėra jokių vilčių aptikti kokį randą ant kojos ar tatuiruotę ant klubo?“
„Nenoriu netikėtumų, – pasakė jis ir prisitraukė ją arčiau. – Noriu to, ką mudu turime. Ir nieko daugiau.“
Dana nieko neatsakė. Ir vieną trumpą abejonės akimirką Džeremis pagalvojo, kad galbūt Dana trokšta daugiau. Ji be galo jausminga moteris ir sklando aukštai danguje plačiai išskleidusi sparnus. O paskui grįžta namo, pas mane. Jam suspaudė krūtinę. Pasakyk jai tai, – paragino save. Bet, kaip dažnai nutinka, nerado žodžių – jie plakėsi vienas į kitą kažkur jo viduje. Todėl padarė tai, ką puikiai mokėjo. Paėmė Daną į glėbį ir pamylėjo užgulęs jos smulkų kūnelį.
Kai juodu baigė, jis apkabino rankomis pažįstamą jos kūną ir prisiglaudė prie nugaros. Dabar svarsto – ar vakarykštis kivirčas buvo bandymas išsisukti nuo savo paties baimių? Ar tos baimės kaltos, kad jis taip nejaukiai jaučiasi pastarosiomis dienomis Paryžiuje? Gal po dešimties metų meilės Danai prarado tikėjimą jų santykiais?
– Papasakokite man savo pirmosios meilės istoriją, – pasiūlo jis Šantalei, stumdamas šalin savas mintis.
Akimirką ji žvelgia į upę ir staiga vėl susidrovi. Tada skubiai paima gabalėlį kriaušės ir sūrio.
– Arba išvardykite visų savo sodo augalų pavadinimus, – užbėga už akių Džeremis.
– Jūs labai malonus, – sako Šantalė. – Leidžiate išsisukti.
– Jeigu tik norite. Jau nebepamenu, kaip pradėjome šią pavojingą meilės temą.
– Aš dėl to kalta, – šypsodamasi sako Šantalė. – Kalbų mokyklos direktorius mane už tai atleistų.
Džeremis nusišypso.
– Aš jūsų neišduosiu. – Jis susimąsto, ar priešpiečiai jos namuose ant vandens taip pat interdit. Žinoma. Toji mintis jam patinka. Šantalė dėl jo laužo taisykles.
– Pirmą kartą pamilau prieš metus, – sako ji. Ir nutyla, tarsi daugiau neturėtų ką pasakyti.
– Nepatyrėte audringų paauglystės nuotykių? – klausia Džeremis.
– Buvo daugybė audrų. Tačiau po jų nebuvo štilio.
Džeremis linkteli. Taip. Jis žino, ką tai reiškia. Jam patiko įsimylėti Daną, bet paskui, didžiulei jo nuostabai, dar labiau patiko būti ją įsimylėjusiam. Toji ramybė.
O dabar? Gal jis pats kelia audrą giedrame danguje?
– Filipą sutikau kalbų mokykloje. Kiekvieną pavasarį rengiamas vakarėlis direktoriaus gimimo dienos proga. Tai kvailystė... direktorius daugeliu atžvilgių primena vaiką. Jam patiktų, jei mes visi pamokas vestume su žaidimais, prizais ir dainomis. Aš tam nelabai gerai tinku, todėl man skiriamos privačios pamokos.
Džeremis neįsivaizduoja, kad Šantalė galėtų stovėti prieš klasę suaugusių žmonių ir dainuoti prancūziškas daineles, o geriausiems mokiniams mėtyti saldainius. Juo labiau neįsivaizduoja tokioje klasėje savęs. Kokia laimė, topteli, kad radome vienas kitą.
– Filipas buvo naujas mokytojas. Jis labai gražus – paprastai manęs tokie vyrai netraukia.
Tokie vyrai kaip jis. Džeremiui dažnai sakydavo, kad jis gražus. Bet buvo drovus ir tylus, be to, stokojo ryžtingumo, itin būdingo kitiems gražiems vyrams, todėl nesijautė esąs moterų numylėtinis, Romeo.
– Baigiantis vakarėliui jis mane užkalbino. Aš jį stebėjau – aišku, visos moterys nenuleido akių nuo Filipo. O tada jis pasižiūrėjo į mane. Filipas sugeba priversti moterį pasijusti vienintele.
Šantalė nutyla ir nusuka akis – stebi pro šalį upe praplaukiantį vilkiką. Atrodo liūdna, tarsi pasakotų visai ne meilės istoriją.
– Atsiprašau, – sako. – Tikriausiai visai nereikėjo pradėti pasakoti.
– Tęskite, – paragina Džeremis.
– Užteks naujų žodžių, – sako ji. – Šiandien juk paskutinė mūsų diena drauge.
Tada paima butelį ir vėl pripila taures. Toliau pasakoja jau tvirtesniu balsu.
– Iš vakarėlio mudu nuėjome į kavinę, drauge dar truputį išgėrėme. Jis žavus vyras... žinoma, moka pavergti moters širdį. O aš, regis, kaip tik ir laukiau, kam atiduoti savąją. Man jau dvidešimt aštuoneri. Truputį atsilieku nuo savo kartos.
– Tik ne nuo hipių komunos Indijos vandenyne, – sako Džeremis.
– A, prisiminėte juos. Tai nukrypimas nuo normos. Desperatiškos pastangos išlikti jauniems ir nesutramdomiems.
– Pasižiūrėkite į savo namus, – sako Džeremis. – Čia taip pat nesutramdyta gamta. – Jis skėsteli rankomis, rodydamas ant Senos upės jos susikurtą sodą.
– Čia tik mano prieglobstis.
– Nuo ko?
– Nuo pašėlusio pasaulio bruzdesio. Grįžtu čia pasislėpti.
Džeremis galvoja apie save ir savo dirbtuves. Ten būna laimingiausias, nesvarbu, ar dirba pagal kliento užsakymą, ar meistrauja naują komodą jų namams. Jam patinka pjuvenų kvapas, garsas, kurį skleidžia oblius lyginant lentos kraštą, patinka susitelkti į meistraujamą daiktą. Kai Dana išeina į darbą, ten ją supa žmonės, žodžiai ir tokios stiprios aistros, kad sujaudina kitus iki ašarų. O kas jos laukia dienos pabaigoje? Ar ji tikrai nori to, ką jis duoda? Kodėl staiga taip sunerimo po šitiek metų užtikrintos meilės?
– Kurį laiką mudu su Filipu susitikinėjome, man patiko jo dėmesys. Jis linksmas vyras – man atrodo, yra įsitikinęs, jog įsimyli kiekvieną moterį, su kuria užmezga santykius. O man atrodo, kad jis įsimylėjęs pačią meilę. Kurį laiką ji užpildo jį, leidžia pajusti gyvenimo didingumą. Jis ir yra didingas. Filipas moka mylėti.
– Bet jūs... jūs sakėte, kad jį įsimylėjote.
– Vieną savaitgalį nuvažiavome į Luarą aplankyti jo tėvų. Jie turi vilą netoli didžiulės pilies, vienos iš tų, kurias taip mėgsta lankyti turistai. Vasarą joje vyksta klasikinės muzikos koncertai. Jie išties puikūs. Visi sėdi ant didžiulės vejos po žvaigždėmis, ore sklando kokios nors nuostabios simfonijos garsai. Filipas buvo nusivedęs mane į vieną tokį koncertą. Surengėme iškylą, panašią į šią.
Džeremis jaučia, kaip skaudžiai jį perveria savininkiškas pavydas, tarsi šiandien turėtų būti vienintelis kartas, kai Šantalė šitaip iškylauja. Kvailys, pagalvoja.
– Mudu valgėme, gėrėme ir klausėmės muzikos. Vieną akimirką, viduryje koncerto, Filipas paėmė mane už rankos ir mostelėjo sekti paskui jį. Orkestrui grojant mes yrėmės per minią. Bandžiau paklausti, kur einame, bet jis pridėjo pirštą prie lūpų. Atrodė labai savimi patenkintas, todėl leidau jam mane vestis. Mudu apėjome aplink pilį. Pastatas buvo uždarytas, veikė tik įspūdingas apšvietimas: buvo apšviesti bokšteliai, didžiulis įėji-
mas, balkonai ir kampiniai apsaugos bokštai. Pilis nebegyvenama. Po ją vedžiojamos ekskursijos, ji nuomojama vestuvėms ir verslo pobūviams. Gal kas nors ir gyvena sargo būdelėje prie įėjimo, bet tą vakarą ten nebuvo nė gyvos dvasios. Filipas žinojo, jog užpakalinių durų – tos dalies, kurioje gyveno tarnai – spyna sugedusi. Kilo mintis, ar vedžiojosi ten ir kitas moteris prieš mane, bet nustūmiau ją šalin. Mudu įsmukome į pilį ir pasišviesdami Filipo žibintuvėliu užlipome laiptais į viršų, į šeimininkų miegamąjį. Perlipome per virvę, užtvėrusią kelią į kambarį, ir Filipas paguldė mane į lovą.
Šantalė žvelgia į savo rankas, kurias laiko pasidėjusi prieš save ant stalo. Pirštai ilgi, smailėjantys, oda blyški. Džeremis įsivaizduoja tas rankas, liečiančias jam veidą. Tuo metu Šantalė pasižiūri į jį, išnirusi iš transo. Jos išplėstos akys žėri.
– Niekada gyvenime nebuvau dariusi tokio pavojingo dalyko. Tą naktį aš jį mylėjau. – Ji nutyla ir papurto galvą. – Kvailystė. Įsivaizduokite, jeigu mus būtų sugavę.
– Mylėjote jį ar tiesiog patiko gresiantis pavojus? – klausia Džeremis.
Šantalė atrodo sutrikusi.
– Atleiskite, – skubiai atsiprašo Džeremis. – Tai ne mano reikalas.
– Geras klausimas, – sako Šantalė. – Galiu į jį atsakyti. – Nutilusi gurkšteli vyno. – Mylėjau jį.
– Ir vis dar mylite?
– Nežinau, – prisipažįsta ji.
– Ar jis padėjo jums tapti drąsesne moterimi? – klausia Džeremis.
– Vienai nakčiai. – Šantalė vos pastebimai nusišypso. – Už tai jį ir mylėjau.
Džeremis nesupranta. Norėtų paklausti, bet jaučia, kad per daug kišasi ne į savo reikalus.
O paskui tarsi staigi audra užgriūva nepaaiškinamas pyktis: ką įsilaužimas į pilį ir mylėjimasis svetimoje lovoje turi bendra su meile?
Akimirką jis supainioja Šantalę su savo dukterimi. Norėtų duoti jai patarimą, pasakyti, kad ji klysta, kad Filipas jai netinkamas žmogus, kad meilė neturi nieko bendra su pavojumi. O tada jų nejaukią tylą pertraukia balsas per garsiakalbį, monotoniškai dudenantis kažką apie Dievo Motinos katedrą ir Šv. Liudviko salą. Ir vėl bateau-mouche. Ir vėl turistai mojuoja kaip pašėlę. Kodėl? Kodėl jiems taip svarbu, kad ir jis pamotų? Džeremis nusisuka nuo jų ir pasiima dar sūrio.
Šantalė uždeda delną jam ant rankos.
– Atleiskite, – sako. – Nederėjo jums pasakoti šios istorijos.
– Pamenu, ką sakėte anksčiau kavinėje, – sako Džeremis. – Kartais turime pabėgti nuo savęs, kad save surastume. Galbūt Filipas jums padėjo tai padaryti.
Šantalė nusišypso.
– Man patinka ši mintis. Vadinasi, aš dar kartelį įsitikinau, kad širdyje esu gera mergaitė. Ir kad turėčiau susirasti geresnį vyrą.
Džeremis pasižiūri į Šantalės ranką ir ji atitraukia ją.
Jis nepratęs tiek daug kalbėtis. Jeigu būtų jaunesnis, paimtų Šantalę už rankos ir nusivestų apačion, į miegamąjį. Ne, su amžiumi tai nesusiję. Padarytų tai ir dabar. Šios akimirkos laukė nuo tada, kai šįryt atvažiavo į metro stotį.
Jis mąsto apie seksą su Dana. Lovoje su ja atsiskleidžia jo tikroji prigimtis. Jų meilės aktas nuoširdus ir išmoningas – juodu retai kalbasi lovoje, vis dėlto Džeremis jaučia, kad geriausiai ją pažįsta tada, kai jie mylisi. Dana atsiduoda jam, jis atsiduoda jai. Per dešimt metų jųdviejų aistra nesusilpnėjo.
– Eime pasivaikščioti, – pasiūlo jis Šantalei.
Šantalė atsistoja pernelyg greitai ir užkliudo stalą. Jos taurė virsta, Džeremis sugriebia ją krentančią ant denio. Tačiau vynas aplieja basutėmis apautas jos kojas.
– Ak, kokia aš nerangi! – sako Šantalė, jos veidas tampa tokio pat rausvo atspalvio kaip palaidinė. Ir nubėga, Džeremis girdi, kaip ji nušlepsi laiptais į apačią ir dingsta ten esančioje patalpoje.
Jis viską sutvarko. Dauguma vyno kliuvo Šantalei ant kojų, o likučius nuo denio jis nušluosto į vandenį suvilgęs servetėlę.
Tada dubenis, lėkštes ir krepšelį sukrauna atgal ant padėklo. Dauguma maisto suvalgyta... vynas taip pat išgertas. Džeremis nustemba pamatęs tuščią butelį.
Išplautų indus, bet supranta, kad virtuvė apačioje – ten ir Šantalė, ir jos miegamasis. Ne, paliks juos čia.
Suskamba mobilusis. Džeremis išsitraukia jį iš kišenės. Skambina Dana.
Akimirką jaučiasi sugautas, bet tuoj papurto galvą. Aš nepadariau nieko netinkamo. Tai tik priešpiečiai, truputis vyno.
– Allô? – sako su prancūzišku akcentu – tikisi ją pralinksminti.
– Atsiprašau, – sako ji greitai ir prancūziškai priduria: – Surinkau ne tą numerį.
Jam nespėjus sulaikyti Dana padeda ragelį.
Džeremis jai atskambina.
– Atsiliepiau aš, – sako jis angliškai. – Apsimečiau, kad esu šaunus tavo meilužis prancūzas. – Staiga priešais jį išdygsta Šantalė. Jis žvilgteli žemyn. Ji avi baltus Keds firmos sportbačius ir Džeremis vėl pagalvoja apie dukterį.
Dana nusikvatoja filmavimams skirtu juoku – giliu ir sodriu. Paėmusi padėklą Šantalė nueina.
– Norėčiau su ja susipažinti, – sako Dana.
– Su kuo?
– Su prancūzų kalbos mokytoja.
– Kodėl?
– Lindė sako, kad ji labai graži.
– Tu matei Lindę?
– Dar ne. Ji skambino. Atsivesk savo mokytoją supažindinti su manimi.
– Pamoka jau beveik baigėsi, – sako Džeremis, nors tai netiesa. Jis užmeta akį į savo rankinį laikrodį. Antra valanda. – Nėra jokio reikalo tau su ja susitikti, – sako pašnibždomis.
– Filmavimas prasideda anksčiau. Paskalė paskambino prieš kelias valandas. Kažką kalbėjo apie lietų. Ji ruošia sceną dabar. Noriu, kad abu ateitumėte.
– Kur?
– Ant Menų tilto. Tavo mažajai draugei patiks.
– Dana.
– Lindė sako, kad tu apžavėtas.
– Ji to nesakė. Ji net tokio žodžio nevartoja.
– Galbūt šiomis dienomis mes visi mokomės kalbos.
– Dana.
– Brangusis, jau turiu eiti. Užsuk netrukus. Pradėsime po pusvalandžio.
– Kur Lindė...
– Ji irgi čia ateis.
– Ar pasakojo tau apie vienuolyną?
– Vienuolyną? Dar turiu apsirengti ir bėgti ten. Iki greito.
Ji padeda ragelį.
Šantalės nėra. Nebėra nei maisto, nei vyno, nei momentinės kitokio Džeremio iliuzijos.
Ne, galvoja jis. Nesives Šantalės supažindinti su Dana. O Lindė elgiasi kaip aikštingas vaikas, ir tiek.
Jis prisimena Šantalės ranką ant savosios.
Prisimena savo namus Santa Monikos kanjone, savo šunį, savo dirbtuves ir pagalvoja, kad norėtų būti namie.
Džeremis nueina į laivo priekį. Mato į apačią vedančius laiptus – jie panašesni į stačias kopėčias. Nieko negirdėti – nei plaunamų indų tarškėjimo, nei bėgančio vandens šniokštimo.
– Šantale?! – šūkteli jis.
– J’arrive, – sako ji. Ateinu.
Šantalė pasirodo kopėčių apačioje ir pakelia į jį akis. Ar ji verkė? Ar jis kalbėdamas telefonu pasakė ką nors, kas ją įskaudino? Nėra jokio reikalo tau su ja susitikti.
Jis atsitraukia ir leidžia jai praeiti. Šantalė nesustoja ir jis seka paskui ją iki laivo krašto, tada išeina į krantinę. Šįkart ji neištiesia rankos jam šokant iš laivelio ant žemės.
– Mano žmona pakvietė mus... – sako jis ir Šantalė atsigręžia. Ji pasidažiusi lūpas. Jos lūpos drėgnos. Aš galiu viską sugrąžinti, galvoja jis. Galiu paimti ją už rankos.
– Kur?
– ...pasižiūrėti filmavimo. Ji mano, kad jums gali būti įdomu.
– Ji labai maloni.
– Bet mes neprivalome ten eiti.
– Žinoma, – sutinka Šantalė.
– Viskas vyksta be galo lėtai. Tikrai nėra tokio žavesio, kaip Holivudas stengiasi mus įtikinti.
– Labai norėčiau pasižiūrėti.
Lindė pasitinka juodu prie įėjimo, pro kurį galima patekti ant Menų tilto – seno pėsčiųjų tilto, kertančio Seną nuo Prancūzijos instituto Kairiajame krante iki Luvro Dešiniajame. Už barikadų abiejose upės pusėse susirinkusi didžiulė minia. Lindė paduoda jiems korteles su juostelėmis, kad užsikabintų ant kaklo.
– Mon papa! – sako ji jaunam sargybiniui, neįstengiančiam atplėšti nuo jos akių. Džeremis pažvelgia į dukrą šio vyro akimis. Net ir plikai nusiskutusi ji švyti, Džeremiui į galvą šauna žodis „prinokusi“ ir jis nekenčia savęs, kad taip pagalvojo. Krūtys nuo praėjusio rudens atrodo padidėjusios, ji apsitempusi jas ankšta palaidine. Truputį priaugo svorio, jai tai tinka – veidas atrodo pilnesnis, o ir kūnas jau ne kaip beglobio vaiko. Džeremis vėl grįžteli į sargybinį – mielai jam trinktelėtų.
Lindė praveda juos pro tarpą užtvaroje ir pro sargybą. Lyg vaikas įsikimba Džeremiui į ranką. Jo širdis apsąla. Ji vis dar jo vaikas.
Džeremis jaučiasi tempiamas atgal į savo gyvenimą dukters, kurios nemanė turėsiąs – dešimt metų mergystės, sudėtingų paauglystės šėlionių ir viražų, o dabar dar kelionė į vienuolyną ir atgal. Ir visa tai jo. Jis suspaudžia Lindei ranką.
Priešakyje, tilto viduryje, triukšmo, bruzdesio, įrangos ir šviesų verpetas, jo centre nedidukė Paskalė su neklusnių raudonų plaukų kupeta šūkaloja nurodymus. Džeremiui patinka Paskalė. Su šia režisiere Dana yra dirbusi ir anksčiau, regis, ji sugeba išlaikyti sveiką protą šiame beprotiškame versle. Sugavusi jo žvilgsnį Paskalė pasiunčia oro bučinį. Parodo į palapinę kitame tilto gale. Tada vėl paleidžia gerklę ant poros vaikinų, susirišusių plaukus į uodegėlę ir nešančių lovą. Lova ant tilto?
– Ar buvai susitikusi su draugais? – klausia Džeremis Lindės jiems einant link palapinės.
– Jokių draugų nebuvo, – atsako ji. – Palikau tave baigti prancūzų kalbos pamokos. – Ji žvilgteli į Šantalę, kuri atsilieka per porą žingsnių. – Kodėl ją atsivedei?
– Tavo motina pakvietė, – tyliai paaiškina Džeremis tikėdamasis, kad Šantalė negirdi.
Jis atsisuka į Šantalę. Jos dėmesį laiko prikausčiusi scena ir minia žmonių – akys išplėstos, veidas įraudęs. Ji prisiartina prie jų.
– Maman! – šūkteli Lindė.
Dana stovi prie įėjimo į palapinę ir juos stebi. Džeremis, atsidūręs tarp Šantalės ir Lindės, tirštoje minioje jaučia prie jo prispaustą Šantalės ranką. Negali atsitraukti. Dana šypsosi, tarsi žinotų, apie ką jis galvoja.
Jo gražuolė žmona atrodo visai nesusitvarkiusi. Be jokio makiažo – o gal kaip tik taip nugrimuota, kad sudarkytų tobulus jos bruožus? Įdegusi oda atrodo blyški, plaukai sulipę, pilki, drabužiai apsmukę ir nutrinti. Ar tai kostiumas?
Vieną trumpą akimirką Džeremis palaiko ją kitu žmogumi – bjauriąja savo žmonos padėjėja, ir laukia po minutės iš palapinės išeinančios žvaigždės.
Bet Dana žengia prie jo ir pabučiuoja į lūpas. Tada ištiesia ranką Šantalei.
– Enchantée, – sako ji tuo saldžiu filmų balsu, kuris taip visiems patinka. Vakarais Džeremis girdi kitą balsą – vadina jį miegamojo balsu. Jam patinka galvoti, kad tą balsą Dana saugo jam, ne taip kaip tuos kitus, kuriuos dalija visam pasauliui.
– Labai malonu susipažinti, – sako Šantalė. – Tiek daug apie jus girdėjau.
Melas, galvoja Džeremis. Jis išgalvojo savo gražuolę žmoną, kerinčią žmoną, pagerintą žmoną. Šiandien išgalvojo ir pats save. Berniuką, kuris vasaros viduryje neria į ežerą drauge su nuoga mergina. Vyrą, kuris plaukiojančiame namelyje Senos upėje sugundo moterį.
Kas nutinka, kai viskas, kuo iki tol buvai užtikrintas – tavo žmonos grožis, tavo ištikimybė – staiga netenka tvirto pagrindo?
– Atrodai siaubingai! – sako Lindė.
Dana paglosto Lindei galvą, prisitraukia dukterį prie savęs ir apkabina. Tai galingas apkabinimas, mergaitę prarijo motinos glėbys.
– Kas čia dabar? – klausia Dana atsitraukusi ir spoksodama į pliką Lindės galvą.
– Ataugs, – sako Lindė.
– Atrodai kerinčiai, – sako jai Dana.
– Tikrai? – nuoširdžiai nustebusi klausia Lindė.
– Tikrai.
Lindė puola mamai ant kaklo. Dana pavarto akis žiūrėdama Lindei per petį, o jos šypsena plati ir nuoširdi.
– Ar čia tavo kostiumas? – klausia Lindė. – Ką vaidini?
Dana nusijuokia.
– Kaip matai, esu visiška griuvena. Mano vyrą ką tik nuviliojo jaunesnė moteris. – Ji pažvelgia į Šantalę. – Užklumpa audra. Tikimės, kad tuoj vėl pradės lyti. Nors neįsivaizduoju, kad galėčiau atrodyti dar bjauriau.
Jos toks vaidmuo, galvoja Džeremis ir pajunta, kaip įtampa nukrinta nuo pečių, o krūtinė išsipučia. Žinoma. Tai tikrai grimas – dabar mato, kad ant lygutėlės jo žmonos odos pripiešta raukšlių.
Jis neprisimena, apie ką šis filmas, nors yra įsitikinęs, kad Dana jam pasakojo. Nejaugi jau visai nebekreipiu dėmesio, pagalvoja. O juk jis – vyras, kuris klausosi. Kada ji pasakojo man apie filmą? Praėjusį vakarą vakarieniaujant? Prieš kelis mėnesius, kai gavo scenarijų? Ir kodėl aš pamiršau?
– Kodėl ant tilto stovi lova? – klausia jis prancūziškai.
– Matai, – sako Dana, – aš žinojau, kad tu kuo puikiausiai kalbi prancūziškai. Tik niekada su manimi. – Ji atsisuka į Šantalę. – Aš per daug plepi. Ir štai kas nutinka, kai užsičiaupiu.
– Aš visą dieną nuolat klydau, – sako Džeremis. Ir tai dar viena klaida. Staiga viskas pasidaro labai dviprasmiška. Džeremis jaučia netekęs pusiausvyros. – Le lit? – pakartoja jis.
– A, lova, – sako Dana.
– Dėmesio! Atten-ci-on! – per garsiakalbį sušunka Paskalė. Šis filmas – bendras prancūzų ir amerikiečių darbas. Dalis aktorių prancūzai, dalis amerikiečiai. Net dialoguose abiejų kalbų kratinys. Tiek Džeremis sugeba prisiminti.
– Turiu eiti, – sako Dana, Paskalei kažką šūkalojant į garsiakalbį. – Iš karto turiu pasirodyti scenoje. Tikiuosi, pasikalbėsime vėliau. – Pastaruosius žodžius ji ištaria Šantalei, kurią, regis, nepaprastai pamalonino aktorės dėmesys, nors ji atrodo bjauriai, yra prastai apsirengusi, be to, dar ir žmona vyro, kuris visą dieną varvino į ją seilę.
Aš jai nieko nereiškiu, galvoja Džeremis ir tuoj pat susigriebia. Žinoma, kad ne. Juk šią savaitę esu jos mokinys. Pirmadienį ji susipažins su nauju mokiniu.
Dana nuskuba šalin.
– Eime, – susijaudinusi sako Lindė. – Noriu būti pirmoje eilėje.
Ji atrodo kaip maža mergaitė, pirmą kartą stebinti filmavimą. Jau turėtų žinoti – pasiruošti scenai užtruks ilgiau, nei jie tikisi, iš karto kas nors nepavyks, teks ieškoti naujo objektyvo, įvežti strėlę kamerai arba perstatyti apšvietimą. O jeigu pradės lyti, reikės brezentu uždengti operatorių ir režisierių, nors aktorius ir kiaurai merktų.
Lindė nusiiria per minią į priekį.
– Ar jūs tikrai... – sako Džeremis. Jis norėtų, kad Šantalė pasakytų: Eikime iš čia. Pasiieškokime ramesnės vietelės.
– Ak, negaliu sulaukti, kol pamatysiu filmavimą! – sako ji. Be abejo, ji kraustosi iš proto dėl žvaigždžių. Visi taip daro. Tik ne jis. Ar gali jis mylėti žmoną ir nekęsti žvaigždžių?
Džeremis paima Šantalę už alkūnės ir jie manevruoja per minią. Viduryje tilto Paskalė yra atitvėrusi nemenką plotą. Ten stovi lova vien su rausva paklode. Jokios antklodės, jokios pagalvės. Paklodė suglamžyta, tarsi jau būtų panaudota.
Dangus apsiniaukia, sugarma griaustinis – minia vienu balsu aikteli. Jie laukia dramos ir besiartinanti audra skatina lūkesčius. Scenoje kol kas nieko nevyksta, tačiau žiūrovai nuščiuvę. Džeremis mato, kad žiopliai abiejose Senos pusėse, išsirikiavę trimis ar keturiomis eilėmis, paklusniai laikosi filmavimo komandos padėjėjų iškeltų ženklų. Tylos!
Džeremis randa Lindę prie pat priešakinio filmavimo aikštelės krašto ir padeda Šantalei įsisprausti šalia jos. Tada pats įsitaiso tarp jų. Jis pažįsta tik kelis filmavimo grupės narius, kurie sukiojasi aplink Paskalę – prisimena juos iš ankstesnio filmo, susukto prieš ketverius metus, kuriame filmavosi ir Dana. Vienas iš jų, jaunas prancūzas, kūręs drauge su Paskale scenarijų, vakar su jais vakarieniavo. „Jis nuostabus“, – pasakė Dana, kol jaunuolis pasakojo ilgą istoriją apie Paryžiaus banlieues bręstančią imigrantų revoliuciją. Ir pasipūtęs, pagalvojo Džeremis, bet nepasakė nė žodžio.
Dabar tas vyras taiso per didelius Danos marškinius, atsega dvi viršutines sagas. Jis juk ne kostiumininkas, galvoja Džeremis. Tai koks čia jo reikalas? Bet Paskalė pažvelgia į juos ir linkteli – panašu, kad jo žmona turi ne tik atrodyti bjauriai, bet dar ir apnuoginti krūtis.
Paskalė šūkčioja nurodymus, paskui įsitaiso režisierės kėdėje. Ant kėdės užrašyta: „Didžioji bosė.“ Tai jos ankstesnės komandos dovana ir dabar Paskalė vežasi tą kėdę į visus filmavimus. Paskalei labiausiai patinka žodis „didžioji“. Ji pati vos penkių pėdų ūgio.
Danguje vėl sudunda griaustinis ir Paskalė suplojusi delnais iškelia juos į dangų. Keli žmonės nusijuokia.
Ir štai jie pasirengę filmuoti. Džeremis svarsto, kaip jiems pavyko taip greitai apsisukti, bet galbūt nuo praėjusio karto, kai jis stebėjo filmavimą, reikalai pasikeitė. Pasižiūrėsime vieną kitą sceną ir trauksime toliau, galvoja jis.
Įsivyrauja tyla, tada scenoje pasirodo vyras ir moteris. Jie abu su chalatais. Nusivilkę juos paduoda šalia stovinčiai asistentei. Abu nuogi. Per minią nusirita prislopintas atodūsis. Paskalė pakelia ranką ir visi nutyla. Asistentė čekšteli pliauške ir kameros pradeda filmuoti.
Džeremis pažvelgia į Šantalę – ji sukaustyta. Tada į Lindę – šios apatinis žandikaulis atkaręs. Džeremis nori uždengti jai akis. Bet Lindei, aišku, jau dvidešimt, yra mačiusi nuogų vaikinų. Nuogų vyrų.
Šantalė perkelia svorį ant kitos kojos ir Džeremis pajunta, kaip jos ranka prisiglaudžia prie jo. Ji neatsitraukia.
Moteris labai jauna, vos vyresnė už Lindę. Šviesiaplaukė, oda vaiduokliškai balta – atrodo lyg koks angelo ir nepilnametės prostitutės hibridas. Jos kūnas neįmanomai tobulas – nedidelis, grakščių formų, o krūtys apvalios kaip obuoliai. Džeremis mato, kad jos gaktos plaukai nuskusti! Nieko keista, kad atrodo kaip vaikas. Tai, ką ji siūlo, – seksą ir nekaltybę, – kažkodėl kelia nerimą ir yra šiek tiek pornografiška, galvoja Džeimsas.
Priėjusi prie lovos mergina atsigula. Jai, regis, visai nė motais jos nuogumas. Džeremis galvoja apie vaikus, kurie nuo krantinės stebi šį vaizdą. Bet mes juk Paryžiuje, pagalvoja. Ir akimirką susimąsto, prie kokių filmų kategorijos šis bus priskirtas. Suprantama, Dana nesifilmuotų tik suaugusiesiems skirtame filme – tai sužlugdytų jos karjerą. Ji aukštos klasės aktorė, kaip jaunesnė Meril Strip, tik šiek tiek pikantiškesnė. Dana niekada nesifilmavo sekso scenoje be drabužių.
Ar kas nors pridengs pliką tos merginos tarpukojį?
Vyras eina aplink lovą ir žiūri į merginą. Jis taip pat visai laisvai jaučiasi būdamas nuogas. Turi didelį neapipjaustytą penį, kuris tabaluoja jam einant. Džeremio kūnas įsitempia. Jis neturėtų būti čia su šiomis dviem merginomis. Danai nereikėjo jų čia kviesti. Jaučiasi lyg davatka – juk to apskritai nedera viešai demonstruoti.
Džeremis pakelia akis. Kamera privažiuoja arčiau. Danos nematyti. Niekas nesako nė žodžio.
Vyras už merginą vyresnis gerais dvidešimčia metų. Jo kūnas jau apglebęs – Džeremis su piktdžiuga pastebi, kad ant pilvo prikaupęs per daug riebalų. Tačiau vyriškio tai nė kiek nejaudina – suka ratus aplink lovą su mergina, tarsi būtų koks liūtų tramdytojas. Arba pats liūtas. Mergina – jo grobis.
Pasirodo Dana. Kažkas užpylė vandens ir nuo jos varva. Drabužiai prilipę prie kūno, nuo smakro vanduo bėga čiurkšlėmis. Tai ne vasaros lietus – ji atrodo lyg ką tik išėjusi iš dušo. Džeremis tikisi, kad Paskalė sustabdys filmavimą ir apšauks už tai atsakingą žmogų, kam persistengė kurdamas efektą, tačiau kamera ir toliau juda. Dana ir toliau eina link vyro, o vyras ir toliau eina aplink lovoje gulinčią merginą.
– Pažvelk į mane, – sako Dana, o jos balsas – prikimęs šnabždesys.
Vyras nežiūri. Praeina pro ją ir juda toliau. Mergina lovoje dejuoja, tarsi jau mylėtųsi. Džeremis pasibjaurėjęs. Kas čia vyksta? Mergina spokso vyrui į akis – malonumą jai sukelia jo dėmesys. Ji susijaudinusi, net putlių krūtų speneliai išsišovę. Kaip jai tai pavyksta? Ar aktorystės mokykloje moteris gali išmokti priversti savo krūtų spenelius sustandėti? Juk negali būti, kad ją sujaudino tas mulkis su dideliu pimpalu, galvoja Džeremis.
– Regarde, – sako Dana dar atkakliau.
Griaustinis – pačiu laiku. Ar jis tikras? Visi pasižiūri į dangų, išskyrus aktorius, kurie nekreipia dėmesio į tylų grumėjimą ir pirmuosius lietaus lašus.
Keli pagalbiniai darbininkai pasižiūri į Paskalę, o ši moja ranka: Tęskite, tęskite.
Vyras prisėda ant lovos krašto. Mergina susirango šalia jo. Dana sustoja ir juos stebi. Jos veide sutrikimas, paskui – skausmas.
Vyras apkabina merginą ir atsigula šalia. Atrodo, merginą nuo orgazmo skiria jau tik sekundės dalis. Jos kūnas raitosi, gomurinė dejonė darosi vis garsesnė. Džeremis įsitikinęs, kad ją reikėtų išmesti iš šio filmo – persistengia vaidindama. Jai vieta pornografiniame filme, o ne rimtoje Danos juostoje!
Vyras glosto merginą, liečia taip, tarsi iš tiesų ji būtų katė. Mergina murkia. O Dieve, liaukitės! – nori šaukti Džeremis. – Kas čia vyksta?
Tada Dana eina aplink lovą ir juos stebi. Jos veido išraiška keičiasi – ar ji tuo mėgaujasi? Džeremis tikisi, kad kas nors jam paaiškins šį pokštą. Nejaugi Paskalė stato savo pirmąją kome-diją?
Dana prisėda ant lovos krašto. Ištiesia ranką ir uždeda vyrui ant šlaunies. Jis nuo jos nusigręžęs toliau glamonėja merginą. Atrodo, nė nepastebi Danos.
Čia vaizduotės žaismas, nusprendžia Džeremis. Lova, nuogi meilužiai, pamišusi moteris. Ji viską tik įsivaizduoja. Ir per vieną iš retų kinematografinio skonio užtemimų Paskalė nutarė šiuos paistalus įgyvendinti. Ant tilto, viduryje Senos upės.
Pasigailėkite manęs, galvoja Džeremis.
Jis atsisuka į Šantalę. Papurtys galvą ir parodys jai savo pasibjaurėjimą. Bet Šantalė neatplėšia akių nuo priešais vykstančios scenos.
Lietus stiprėja. Niekas nejuda. Virš Paskalės galvos išsiskleidžia raudonas skėtis. Minia palei Seną spokso palinkusi virš užtvarų. Ir ką jie ten mato? – svarsto Džeremis. Vyro pimpalą, nuskustą merginos tarpukojį? Ar mato Danos geismą? Ko ji geidžia? Vyro? Merginos? Džeremis nori klykti: Arrête!
O tada – ačiū Dievui! – Paskalė sušunka „Nufilmuota!“ ir „Bravo!“ Minia ploja tarsi kokiame baleto spektaklyje po įspūdingo pasirodymo. Džeremis niekaip nesupranta, ko čia visi, po galais, taip džiūgauja. Tik jis vienintelis neploja.
– Tai menas, – gaudydama kvapą sako Šantalė.
– Kas? – amteli Džeremis.
Šantalė nustebusi žiūri į jį.
– Buvo nuostabu. Jos veidas neįtikėtinai išraiškingas.
Džeremis jaučiasi kaip davatka. Galbūt visi žiūrėjo jo žmonai į veidą, o jis nematė nieko daugiau, tik penį ir putę.
Dana prieina prie jų, čiumpa Džeremį už rankos ir šūkteli:
– Eime su manimi!
Viena ranka ji įsikimba Džeremiui į parankę, kita paima už rankos Šantalę. Vedasi juos link savo palapinės tolimajame tilto gale. Tik dabar Džeremis susivokia, kad dangus prakiuro ir juos kiaurai merkia.
– Linde! – šūkteli jis. Staiga užplūsta panika, tarsi ji būtų dingusi visoje šioje sumaištyje.
– Po minutės ateisiu! – atsišaukia Lindė.
Džeremis atsigręžia – ji stovi tiesiai už jų, tuo metu kaip tik pasisuka į jauną vaikiną, kuris laiko pliauškę, ir užkalbina jį prancūziškai.
– Dinkime iš šitos nesąmonės! – šaukia Dana.
„Šita nesąmonė“ – tai audra, nesiliaujantis griaustinio grumėjimas, lietaus barbenimas į metalinį tiltą, filme dirbantys žmonės, kurie į visas puses tampo aparatūrą. Ir per garsiakalbį plyšaujanti Paskalė. Džeremis nesupranta nė vieno jos žodžio.
Danos padėjėja atidengia palapinės angą, tarsi visą dieną būtų laukusi, kol galės nuo lietaus išgelbėti savo viršininkę, Dana šūkteli jai: „Kokia tu miela!“ ir jie sugarma vidun: pirma įpuola Dana, paskui ją Šantalė, tada Džeremis. Padėjėja įeina paskui juos ir nusiveda Daną už širmos, kur padeda jai nusivilkti šlapius drabužius. Džeremis pažįsta šią jaunąją moterį – su Dana ji dirba jau porą metų. Jam ji be galo patinka, nes didžiausias merginos troškimas – ne dirbti savo viršininkės darbą, o palengvinti viršininkei jos darbą. Ji paprasta mergina, kino industrijoje tokių reta.
– Nieko nesakyk, – iš už širmos paprašo Dana. – Žinau, ką galvoji. Žinau, kad esi paklaikęs.
– Jūs paklaikęs? – klausia Džeremio Šantalė.
– Jis paklaikęs. Aš jį perspėjau. Bet vis tiek norėjau, kad ateitumėte. Palaukite. Leiskite išsidžiovinti plaukus. Klausyk, Elizabeta. Gal galėtum atnešti jiems karštos arbatos? Aš pati pabaigsiu.
Elizabeta pasirodo iš už širmos. Skuba į laikiną virtuvėlę: joje elektrinis puodas karštam maistui laikyti, mažytis šaldytuvas, viskas parengta poros valandų filmavimui ant tilto per Seną. Džeremį vis dar stulbina, kas įmanoma toje kino industrijoje – ne tik ekrane, bet ir žvaigždžių gyvenime.
– Ar dėl nuogumo? – tyliai klausia Šantalė Džeremio. Gal ji nenori, kad Dana išgirstų? Ne, ji ragina mane kalbėti, sumeta Džeremis. Nujaučia, kad bet kurią akimirką už mane gali atsakyti Dana.
Keista, jis išties nori, kad Dana atsakytų už jį. Nė pats gerai nesupranta, kodėl jaučiasi toks prislėgtas. Ne dėl nuogumo – dėl scenos absurdiškumo. Ir dar dėl kažko – dėl Danos.
– Tu taip nesielgtum, – sako Džeremis Danai, kai ji žengia iš už širmos apsisiautusi prabangiu chalatu, o šlapius plaukus apsivyniojusi rankšluosčiu lyg turbanu.
– Kaip nesielgčiau? – klausia Dana.
– Nesėdėtum ten ir nežiūrėtum į juos.
– Tu nežinai mano vaidmens, – paprastai atsako ji.
– Niekas nežiūrėtų į juos.
– Tai juk pramanai.
– Bet jie išreiškia kažkieno vidinius troškimus. Stebėti savo vyrą ir jo meilužę? Koks absurdas.
– O kaip elgčiausi aš? – klausia Dana.
– Nežinau, – greitai atsako Džeremis. – Tikriausiai tu teisi – aš nežinau, koks tavo vaidmuo šiame filme.
– Kokia ta jūsų kuriama moteris? – klausia Šantalė. Ji pasilenkia į priekį ir gerte geria viską į save. Akimirką Džeremis buvo apie ją pamiršęs. Jie kalbasi jau angliškai. Šantalės anglų kalba nepriekaištinga! Ji kalba su amerikietišku akcentu! Vėl it kaleidoskope viskas persimaino, ši jauna moteris atrodo kitokia. Nieko apie ją nežinau, suvokia Džeremis. O maniau, kad... Jis tuojau pat nutraukia savo mintį. Ką jis manė? Kad norėtų su ja permiegoti? Kad norėtų ją mylėti? Dabar tai atrodo absurdiška. Jis toks pats kvailys, kaip ir scenoje pimpalu mojuojantis vyras.
Dana paima iš padėjėjos puodelį arbatos ir atsigeria.
– Vaidinu turtingą amerikietę, su vyru atvažiavusią į Paryžių. Ji vaikšto po parduotuves, o jos vyras – po verslo susitikimus. Bet vieną dieną pamato jį, vaikštinėjantį po parką su jauna mergina...
– Kas parašė scenarijų? – pertraukia ją Džeremis. Jo širdis daužosi, delnai drėksta. Palapinėje vėsu ir drėgna, lietus atkakliai plaka drobę ir aplinkui viskas gaudžia, lyg netoliese dūgztų bičių avilys.
– Klodas, – sako Dana. – Tas jaunuolis, kurį matei per vakarienę.
– Jis dar vaikas, – prunkšteli Džeremis.
– Labai protingas vaikas.
– Ką jis išmano apie meilę?
– Koks tu juokingas, brangusis, – sako Dana.
Džeremis nustebęs žiūri į ją.
Ji šypsosi jam plačia atlaidžia šypsena. Paima už rankos.
– Ne visiems teko patirti tokią meilę kaip mudviejų.
Džeremis sutrikęs. Neįstengia rasti žodžių – jokia kalba. Mintys sukasi, tačiau tuščiai.
Tada pakyla palapinės kraštas ir kvatodama įlekia Lindė.
– O Dieve, tai buvo tikras šėlsmas! Šėlsmas! Ir kaip tai nutiko? Na, audra viduryje scenos! Tarsi taip ir būtum suplanavusi. – Ji nusipurto it šlapias šuo aplinkui taškydama vandenį. Visa spinduliuoja – spindinti plika galva, atrodo, nušviečia ir veidą.
– O toji mergina lovoje, – sako Džeremis. – Tai tikra pornografija.
– Tu vis dar čia, – sako Lindė spoksodama į Šantalę.
– Linde... – perspėja Džeremis.
Šantalė atsistoja.
– Man reikia eiti.
– Ne, – sako Dana. – Lindė nemandagi. Dabar jūs mano viešnia. Prašau pasilikti.
Šantalė žiūri į Džeremį. Jis linkteli.
– Nėra jokios priežasties jums išeiti, – sako tyliai.
Šantalė žvilgteli į laikrodį.
– Šiaip ar taip, pamoka pasibaigė. Ketinu susitikti su kitais dviem mokytojais.
– Iš kur taip gerai kalbate angliškai? – klausia Džeremis.
– Ilga istorija, – sako Šantalė.
– Kertu lažybų, kad ji turėjo amerikietį vaikiną, – sako Lindė. – Puikus būdas išmokti kalbos. Lovoje.
Šantalė nusišypso, jos veidas parausta.
– Palydėsiu jus, – sako Džeremis.
– Nereikia...
– Prašau, – neatlyžta jis.
Ji linkteli. Atsisuka į Daną.
– Man buvo malonu su jumis susipažinti, – ištaria prancūziškai. – Ačiū už galimybę pamatyti jūsų darbą.
Dana žingteli prie jos. Pabučiuoja Šantalę į abu skruostus.
– Jūs miela mergina, – sako. – Džiaugiuosi, kad mano vyras turėjo progą praleisti su jumis savaitę.
Šantalės skruostai vėl nurausta. Ji pasisuka į Lindę.
– Au revoir et bonne chance.
– O kam man toji sėkmė? – klausia Lindė.
Šantalė tik nusišypso.
Ji išeina iš palapinės, Džeremis nuseka paskui ją.
Lietus liovėsi ir vaizdas ant tilto smarkiai keičiasi. Būrelis vyrų juodais marškinėliais su užrašu „Bosės berniukai“ kastuvais beria smėlį ant medinio tilto. Lovos nebėra, jos vietoje kažkas pastatė palmę.
– Paskalė išsikraustė iš proto, – burbteli Džeremis.
Šantalė nusijuokia.
– Čia tokie burtai, – sako.
– Tikriausiai taip ir yra, – šypsodamasis sako Džeremis. – Aš truputį per rimtas.
– Man tai patinka, – sako Šantalė.
Jie vėl kalbasi prancūziškai – šia kalba juodu kalbėjosi visą savaitę ir Džeremiui sunku kalbinti ją angliškai. Jis apgailestauja, kad ji moka anglų kalbą, šis faktas kažkodėl viską pakeitė. Juk užsikirtęs būtų galėjęs išsisukti. Tačiau visą savaitę to nežinojo. Vargais negalais stūmėsi tolyn į nepažįstamą teritoriją.
– Žinote, jums juk visai nereikėjo prancūzų kalbos pamokų, – sako Šantalė. – Jūs kalbate puikiai.
– Bet man reikėjo, kad vestumėte mane teisinga kryptimi, – nesutinka Džeremis jiems žingsniuojant tolyn nuo filmavimo aikštelės, link Dešinėje krantinėje stūksančio Luvro. – Klaidžiais prancūzų kalbos keliais. Ir per Paryžių.
– Kartais pamiršdavau, kad mes prancūzų kalbos pamokoje, – sako Šantalė.
– Taip, – sutinka Džeremis. – Atrodė panašesnės į... – Jis nesugalvoja, koks žodis labiausiai tiktų – jokia kalba.
Šantalė žiūri į jį ir laukia.
– Ačiū, – sako jis.
Džeremis sustoja tilto gale. Ji praeis pro užtvarą ir grįš į Paryžių, o jis apsisuks ir grįš atgal į pašėlusį pasaulį, kuriame jo žmona, duktė ir lova ant tilto per Senos upę.
Jis pabučiuoja Šantalę į abu skruostus. Kol jis tai daro, ji suspaudžia jam žastą.
Tada nusisuka ir nueina link minios, kuri laukia kitos scenos.
Džeremis stebi, kaip Šantalė pradingsta spūstyje. Tada apsisuka. Galvoja apie šį vakarą, kai bus lovoje su Dana – ir nesvarbu, kokioje lovoje ar kurioje šalyje. Jis apkabins savo žmoną. Ir galės pasakyti jai tai, ką nori pasakyti – be žodžių.
2 Kiekvienais metais liepos ir rugpjūčio mėnesiais dalis Senos upės krantinės paverčiama dirbtiniais paplūdimiais.
Mokytojai
Šantalė pirmoji pasirodo La Forêt, bet nė kiek dėl to nenustemba. Ji visada ateina laiku, todėl turi laukti, kol pasirodys kiti. Džiaugiasi galėdama skirti truputį laiko sau, išgerti taurę vyno, stebėti įeinančius žmones.
Kavinė Marė rajone, skersgatvio gale. Vasaros metu staliukai pasipila į lauką. Ji įsitaisė prie staliuko po tentu, dėl viso pikto, jeigu vėl pradėtų lyti. Girdi muziką, bet gatvės muzikantų nemato – juos užstoja būrelis turistų, žiūrinčių ten, kur rodo jų gidas – į nedidukę sinagogą, įspraustą tarp dviejų senų pastatų kitoje gatvės pusėje. Gidas garsiai – italų kalba – stengiasi perrėkti dainą. Šantalė įsivaizduoja, kad dar viena juodaodė amerikietė, džiazo muzikantė, atvyko į Paryžių laimės ieškoti. Balsas kimus ir žemas, šiek tiek gergždžiantis, ir vis dėlto įsimintinas. Turistai nueina toliau ir dabar Šantalė pamato muzikantus – dainuoja labai jauna baltaodė mergaitė, o tėvas jai akompanuoja gitara. Mergaitei vienuolika ar dvylika, ji liesutė, kreivomis kojomis ir baikščiai slepiasi už mikrofono. Kaip tokia maža būtybė gali leisti tokius galingus ir graudžius garsus? Iš kur ji tiek žino apie gyvenimą, kad suteikia žodžiams tokį svorį?
Šantalė užsimerkia ir įsivaizduoja kitą dainininkę – aukštą ir liekną juodaodę trumpai kirptais plaukais, didelėmis ovalo formos akimis, jos išvaizdoje yra kažkas tragiška. Ir siurbdama į save dainą – Koulo Porterio dainą apie išsiskyrimo skausmą – Šantalė galvoja apie Džeremį. Tą akimirką, kai ant tilto išvydo jo žmoną, ji pamatė jį kitomis akimis. Jo veidas švietė – jis grįžo pas žmoną. Tegul praleido dieną flirtuodamas ir žaisdamas su meilės tikimybe, tačiau priklausė kitai.
O ji nepriklauso Filipui.
Šantalė prisimena jų pirmąjį pasimatymą. Jis pakvietė ją pasivaikščioti po Biut Šomono parką, į kurį ji dar nebuvo užsukusi. Pasivaikščiojimui įpusėjus Filipas padeklamavo jai Fransua Vijono eilėraštį apie Monfoko kartuves vakariniame parko pakraštyje. Tada ji pabučiavo jį, sujaudinta poezijos, jo lūpų, tokių kaip Miko Džagerio, ir dailių kalvų Devynioliktosios apygardos viduryje. Po kelių mėnesių vienas iš jo grupės vaikinų paerzino: ar ji įsimylėjo jį dėl triuko per pirmąjį pasimatymą? Tada Šantalė prisiminė, kad padavėjas kavinėje šalia parko iš kažkur žinojo Filipo vardą. Vadinasi, čia jis vesdavosi visas merginas per pirmąjį pasimatymą.
Filipui patinka įsimylėti, primena ji sau. Tačiau mylėti jam nepatinka.
Ši diena prasidėjo nuo Filipo bučinio su kita moterimi. Kuo ji pasibaigs?
Šantalė tikisi, kad pirmas pasirodys Nikò. Ji prisimena jųdviejų naktį lovoje, girtą pokštą, kuris virto kažkuo rimtesniu tą pačią akimirką, kai jis ją palietė. Užsimerkia ir prisimena: juodu baigė mylėtis ir ji atsisuko į jį siauroje lovoje. Jis panardino pirštus jai į plaukus.
„Ačiū, – sušnabždėjo Nikò. – Už šią vieną naktį.“
Akimirką ji pagalvojo, koks jausmas būti mylimai šio vyro.
Atsimerkusi Šantalė mato perkarusią baltaodę mergaitę, dainuojančią bliuzą.
Šįvakar ji kažko nori. Nežino, kas tai galėtų būti – gal tiesiog trokšta, kad diena nesibaigtų.
Pakelia akis, kai kažkas praeina pro staliuką – ne Nikò, ne Filipas. Tai maža mergaitė, kuri atrodo pasimetusi ir atidžiai žvalgosi į staliukus ieškodama Maman arba Papa. Mergaitė apsisuka ir mauna gatve tolyn. Šantalė prisimena Lindę, kuri sugrįžo pas Daną su Džeremiu ir jau nebėra pasimetusi – bent trumpam.
Stebi porelę prie gretimo staliuko. Moteris pašėlusiai mostaguodama rankomis pasakoja ilgą istoriją, o vyras, gražus ir nuobodžiaujantis, vis žvilgčioja jos pusėn. Staiga Šantalė labai aiškiai suvokia, kad Filipas šįvakar nepasirodys. Galbūt pagaliau įsiviliojo į lovą savo didžiakrūtę amerikietę. O gal naująją grupės dainininkę vesis į Biut Šomono parką ir deklamuos jai eilėraštį.
Šantalė žino tai, ko jis nepapasakos jokiam savo draugui nei meilužei – prieš metus automobilio avarijoje Filipas neteko brolio. Jo brolis buvo gerasis sūnus, medicinos studentas, kiekvieną sekmadienį per pietus aplankantis tėvus jų grand appartement Šešioliktojoje apygardoje. Filipas buvo išmestas iš mokyklos, o visus savo pinigus iššvaistė narkotikams ir muzikos aparatūrai. Kai kreipėsi pagalbos į artimuosius, jie jį atstūmė.
Visa tai Filipas papasakojo Šantalei vėlų vakarą grįžęs iš tėvų. Buvo liūdnas, tylus ir visai kitaip mylėjosi – tarsi būtų norėjęs pasislėpti joje ir ilgai ten tūnoti. Kai juodu baigė, jis laikė ją apkabinęs ir papasakojo apie tai. Paklausė, ar ji eis su juo kitą sekmadienį pas jo tėvus. Vienam ten eiti esą per sunku.
„Žinoma“, – atsakė ji.
„Būdamas su jais aš nebežinau, kas esu, – paaiškino Filipas. – Taip yra nuo Terio mirties. Jiems reikia gero sūnaus.“
Šantalė susimąstė, ar ir ji jam reikalinga šiam vaidmeniui atlikti.
Tačiau kitą savaitę Filipas išvažiavo koncertuoti į Sen Žermeną ir negrįžo. Parašė žinutę: Pietų nebus. Prisisiurbiau.
Taigi ji buvo jo geroji mergaitė, o jis buvo jos blogiukas. Nė vienas iš jųdviejų nepasikeis. Jis dulkins savo dainininkę, o ji ir toliau tikėsis ko nors panašaus į meilę.
Ir toliau tikėsis ko nors panašaus į Džeremį.
– Ar galėčiau prie jūsų prisėsti? – užkalbina ją prancūziškai ir Šantalė krūpteli.
Pakelia akis – tai Nikò, jo veidas spinduliuoja šypsena.
– Žinoma, – sako ji. Pamačius jį pasidaro gera.
Nikò atsisėda priešais. Šypsena nedingsta nuo lūpų.
– Tu įsimylėjai savo amerikietę prancūzų kalbos mokytoją, – sako Šantalė. Nustemba pajutusi nusivylimą, kuris stiprus, tikras ir lyg akmuo užgula krūtinę.
– Ne. Taip, – sako Nikò. Nusuka žvilgsnį, tada ant stalo tarp jų padeda voką. – Čia tau.
Jis atrodo berniukiškai susidrovėjęs ir Šantalė svarsto, ar turės išklausyti visą istoriją apie nuostabiąją jo širdį pavergusią moterį.
– Atplėšk, – paragina jis.
Ji tiesia ranką į voką.
Jis siekia jos vyno taurės ir jųdviejų rankos susiliečia. Šantalė pajunta jo karštį – štai ką meilė daro su vyru, galvoja ji. Stebi, kaip jis gurkšteli jos vyno. Tai labai intymus gestas. Nė nepaklausė, ar ji neprieštarauja. Ji nuseka žvilgsniu taurę iki jo lūpų, akimirką jo šypsena dingsta, bet tuoj ir vėl nušvinta, atrodo patenkintas, tarsi šį vyną ji būtų užsakiusi jam.
– Šampano! – sako Šantalė, prisiminusi pažadą atšvęsti jo būsimą knygą.
Nikò pamoja padavėjui ir šis išdygsta prie jų staliuko. Užsako butelį šampano ir dvi taures. Regis, juodu nelaukia Filipo pasirodant.
– Papasakok man apie savo poezijos knygą, – sako Šantalė. Ji uždeda pirštus ant voko, bet jo neatidaro.
– Dar šįryt aš maniau, kad mano eilėraščiai yra apie gėdos jausmą, – sako Nikò, ir nors jo balsas rimtas, veidas švyti – džiaugsmas liejasi per kraštus. – O dabar manau, jog klydau. Vaikystėje kartą visą dieną slėpiausi rūsyje. Ten užmigau, mano tėvai pagalvojo, kad pasiklydau arba mane pagrobė, ar dar dievai žino, kas nutiko. Kai atsibudęs pamačiau manęs ieškančius policininkus, likau tūnoti rūsyje, nes pernelyg bijojau grįžti atgal į pasaulį. Per pastaruosius metus parašiau nesuskaičiuojamą daugybę eilėraščių, vis iš naujo perkurdamas, kas man galėjo nutikti tą dieną.
– Ir nė vienas iš jų neatspindi tikrovės? – klausia Šantalė.
– Visi jie atspindi tikrovę, – sako Nikò. – Visa tai galėjo nutikti. Tie nutikimai ir toliau gyveno mano tėvų vaizduotėje, nes aš taip niekada ir nepapasakojau jiems, kur buvau. Pasakiau, kad nepamenu.
– Kodėl?
– Na, man buvo gėda. Bet tai dar ne viskas. Norėjau turėti paslaptį. Norėjau ko nors, kas būtų tik mano vieno ir niekas to negalėtų iš manęs atimti.
– O dabar? Tu išduodi savo paslaptį?
– Man daugiau nebereikia tos paslapties. – Nikò atsilošia kėdėje. Jis nenuleidžia akių nuo Šantalės.
– Nesuprantu, – sako ji.
– Tas mažas berniukas rūsyje toks vienišas, – sako jai Nikò. – Aš noriu ko kito.
– Ko tu nori?
– Atplėšk, – sako jis, liesdamas ant voko gulinčius jos pirštus.
Šantalė girdi naują mažosios mergaitės dainą, tačiau šįkart dainos žodžiai prancūziški. Ji dainuoja apie meilės kalbą.
– Ar matei dainininkę? – klausia Šantalė Nikò.
– Dar visai vaikas, – linktelėjęs sako jis. – Bet jeigu užsimerkiu, ji tampa Edita Piaf.
– Les mots d’amour, – pakartoja Šantalė. – Kartais pasibaigus darbo dienai mane apima jausmas, kad žodžių nebeliko.
– Ar atsisveikinai su savo amerikiečiu? – klausia Nikò.
– Taip. Man regis, šįkart mokinys išmokė mokytoją kur kas daugiau, nei mokytoja mokinį.
Dainininkės balsas sustiprėja ir visi pokalbiai kavinėje prie staliukų prityla.
Jis mano širdies dalis, – dainuoja mergaitė.
– Ko tu išmokai? – klausia Nikò.
– Na, sužinojau, kad yra ir tokia meilė, kuri panaši į grįžimą namo, – šypsodamasi atsako Šantalė. – Tai padėjo man suprasti, ko norėčiau pati.
Jis nenuleidžia nuo jos akių, todėl ji pasižiūri į voką. Jis neužklijuotas. Šantalė atidaro jį ir ištraukia du bilietus. Užtrunka kelias akimirkas, kol susigaudo, kokie tai bilietai... Į teatrą? Lėktuvo bilietai? Ne, čia traukinio bilietai į Avinjoną. Šantalė suraukia antakius, bet netaria nė žodžio. Dar atidžiau į juos pasižiūri.
Traukinys išvyksta devintą valandą vakaro iš Liono stoties.
– Sutik, – sako jai Nikò.
Ji tik žiūri į jį.
– Gal galėčiau atgauti savo vyną?
Jis gurkšteli dar ir grąžina Šantalei. Jų pirštai vėl susiliečia.
– Maniau, kad įsimylėjau tą amerikietę, taip tikrai ir buvo, – be galo skubėdamas sako Nikò. – Ji buvo tokia nelaiminga ir tokia graži, tikėjausi galįs ją išgelbėti. Ir pakviečiau į Provansą.
Kodėl man tai pasakoji? – galvoja Šantalė, tačiau nieko nesako.
– Ji pažadėjo susitikti su manimi traukinių stotyje. Nuvažiavau ten anksčiau, bet kol ieškojau jos minioje, įsivaizdavau tavo iš kuodo sprūstančius plaukus, tavo akis, kai žvelgei į mane šįryt, tavo grakštų kūną, kai eini per minią ir atsiduri prieš mane, pasirengusi pabėgti su manimi į Provansą. Užuodžiu vasarą – tu kvepi kaip vasara – jaučiu tavo kvėpavimą sau ant veido. Išgujau tą vaizdą iš minčių, pasakiau sau: ne, toji naktis, kurią praleidome drauge, buvo niekis. Tai buvo Šantalės kerštas. Aš laukiau Džousės, ne tavęs, bet juo ilgiau laukiau, juo labiau troškau, kad pasirodytum tu, ir vis labiau troškau su tavimi sėsti į traukinį. Ta mergina taip ir nepasirodė, tačiau jeigu būtų atėjusi, būčiau pasakęs jai, kad siaubingai suklydau... kad ji siaubingai suklydo... Vis dėlto ji nepasirodė, o aš žinojau, ko noriu.
Nikò nutyla taip pat staigiai, kaip ir prabilo. Akimirką Šantalė svarsto, kuris iš jų išsikraustė iš proto – ji ar jis. Galbūt tai pokštas, kurį Nikò su Filipu sumanė norėdami iš jos pasišaipyti.
Nes juk ji tikra kvailė – žiūri į jį ir negali sulaikyti šypsenos. Įsivaizduoja traukinio tamsą, didžiulį greitį, uždarą erdvę, tylias valandas. Atvyktų vidurnaktį, susirastų viešbutį ir visą naktį vienas kito nepaleistų. O rytą juos pasitiktų Provansas – žalias, vešlus, prisirpęs – ir jie galėtų žengti į tą naują pasaulį.
– Aš neturiu drabužių nei kosmetikos, – sako ji šiek tiek sulaikiusi kvėpavimą.
– Tau nieko nereikės. Visą savaitgalį praleisime nuogi lovoje.
Ji nusišypso.
– Tai aš tavo merginos dublerė?
– Ne, – sako jis. Ir tyli tarsi pritrūkęs žodžių. – Aš noriu tavęs, – pagaliau ištaria tyliai, lyg šnabždėtų pažadą.
– O aš nežinau, ko noriu.
– Tu nori į Provansą. Ten ir pabandysime išsiaiškinti.
– Važiuojam, – juokdamasi sako Šantalė.
Kodėl ne? – mąsto ji. Kodėl nepaieškojus meilės traukinyje iš Paryžiaus į Provansą. O ryte juodu prabus vienas kito glėbyje pasveikinti stulbinančios saulės.
Padėka
Rašydama jaučiuosi savotiška atsiskyrėlė, bet kad rankraštis virstų spausdinta knyga, man labai reikia draugų pagalbos.
Noriu padėkoti itin sumaniems savo skaitytojams: Nilui Rotmanui (Neal Rothman), Lalitai Tademi (Lalita Tademy), Rozmari Graham (Rosemary Graham), Elizabetai Stark (Elizabeth Stark), Amandai Ejer Vard (Amanda Eyer Ward), Elison Lyn (Allison Lynn), Megei Vait Kleiton (Meg Waite Clayton), Vikei Mlynik (Vicky Mlyniec) ir Kornelijai Rid (Cornelia Read).
Esu nepaprastai dėkinga nuostabiajai agentei Selei Voford-Girand (Sally Wofford-Girand).
Man labai pasisekė, kad turėjau itin talentingą redaktorę Dženiferę Smit (Jennifer Smith). Džina Centrelo (Gina Centrello), Libė Makgair (Libby McGuire) ir Džeinė fon Mehren (Jane von Mehren) – ypatingos leidėjos, vadovaujančios Ballantine svajonių komandai. Sanju Dilbon (Sanyu Dilbon) buvo pirmoji „Vienos dienos Paryžiuje“ šalininkė Random House leidykloje, esu jai didžiai dėkinga už nesilpstančią paramą. Lenkiu galvą prieš Sindę Miurei (Cindy Murray), reklamos agentę, bei Kim Hovei (Kim Hovey) ir Lei Meršant (Leigh Merchant), kurios nusipelnė coup de champagne ir begalinės padėkos už paramą bei sunkų darbą. Bisous Jums visoms. Leidybinis procesas dar niekada nebuvo toks smagus.
Ilsa Brink (Ilsa Brink) sukūrė man interneto tinklalapį – Ilsa, Tu nuostabi!
Priklausau puikiai moterų rašytojų bendruomenei San Fransisko įlankos regione – WOMBA. Ačiū, vombistos, už Jūsų palaikymą leidžiant šią knygą.
Mane visada įkvepia mano nuostabieji mokiniai. Keliu taurę šampano už Jus visus.
Ačiū, Daniela De Luka (Daniela De Luca), brangioji mano drauge, kad leidai pagyventi puikiame Tavo bute Paryžiuje.
Palaimingai leidau laiką rašydama šią knygą Ledig House, Ragdale, Ucross ir Atlantic Center for the Arts – esu dėkinga už svetingumą.
Tariu ačiū savo draugui Gariui Li Krautui (Gary Lee Kraut), kelionių konsultantui ir FranceRevisited.com įkūrėjui, kuris perskaitė rankraštį, kad neliktų klaidų prancūzų kalbos žodžiuose ir mano nupieštame Paryžiaus paveiksle.
Kaip visada, skiriu savo nemirštančią meilę ir dėkingumą Nilui.