Dviejų knygų serija *Broliai Rotai.* Antra knyga. Jam reikėjo meilužės. Tariamos meilužės. Todėl kai Džena Brenson pareikalavo, kad turtuolis mergišius Adamas Rotas grąžintų jo brolio pavogtus Brensonų šeimos pinigus, šis iš karto nusprendė pasinaudoti proga. Jis pažadėjo pasidomėti Dženos kaltinimais, jeigu mainais ji sutiks apsimesti jo meiluže. Pasiūlymas atrodė paprastas, bet gundymas netruko virsti kai kuo rimtesniu. Ankstesnis dviejų knygų serijos *Broliai Rotai* romanas: M. Sullivan. Paslapties kaina (2011 liepa–rugpjūtis) (Dominykas ir Kasandra) Iš anglų kalbos vertė Dovilė Vaišvilaitė-Akdere

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Maxine Sullivan

Tariama meilužė

Leidykla „Svajonių knygos“, 2011

ISBN 978-609-406-379-4

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt

Versta iš Maxine Sullivan, High-Society Seduction, 2010

© Maxine Sullivan, 2010

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dovilė Vaišvilaitė-Akdere, vertimas iš anglų kalbos, 2011

© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010

© Dreamstime.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2011

© Nextmedia, elektroninė versija, 2012

Pirmas skyrius

– O tai – Džena Brenson. Daug vilčių teikianti juvelyrinių dirbinių kūrėja.

Džena girdėjo šefo žodžius ir jautėsi dėkinga bent už tai, kad turėjo pakankamai laiko atsigauti po patirto šoko. Ji apstulbo, kai vos prieš kelias minutes Končio parduotuvių tinklo ložėje Australijos Flemingtono hipodrome pasirodė Adamas Rotas.

O, Dieve, – jai šmėkštelėjo. Adamas – vidurinis Lauros ir Maiklo, žymiosios Rotų bendrovės ir prabangos prekių parduotuvių tinklo savininkų, sūnus. Jo šeima priklausė Australijos aristokratams. Australijos visuomenės grietinėlei. Džena tikrai nenorėjo susitikti nė su vienu iš jų. Tik ne po to, kaip Lijamas Rotas pasielgė su jos broliu.

Apimta tylaus siaubo Džena stebėjo, kaip šis lieknas ir aukštas Rotas sėdasi ant kėdės priešais. Adamo Roto akys akimirksniu nukrypo į ją kitoje stalo pusėje, jis stebeilijosi taip, tarsi ji būtų vienintelis žmogus kambaryje. Kai jo mėlynų akių žvilgsnis širdį stingdančią gyvenimo akimirką surakino jos akis, Dženai vargiai pavyko užslopinti aiktelėjimą.

– Malonu susipažinti, Džena, – sumurmėjo Adamas, nužvelgdamas jos pečius siekiančius žvilgančius rudus plaukus, veidą ir galiausiai švelnią gėlėtą suknelę, kuri – Džena buvo tikra – ją puošė. Pirmą kartą gyvenime Džena pasigailėjo, kad atrodo taip moteriškai.

Ji pamėgino nusišypsoti, bet kažin ar pavyko.

– Man taip pat, – sunkiai išspaudė vildamasi, kad žodžiai nuskambėjo nuoširdžiai, nors juos tardama vos nepaspringo. Na, ir kodėl gi pasidavė įkalbinėjama ir sutiko šiandien čia ateiti? Dabar apgailestavo, kad šefas Robertas ir jo nuostabioji žmona buvo tokie atkaklūs. Daug mieliau šeštadienį ilsėtųsi namie.

– Ar jau teko statyti už laimėtoją? – ramiu ir žemu balsu paklausė Adamas.

– Dar ne, – pamėginusi nuraminti besidaužančią širdį atsakė Džena.

Vyro veidą nušvietė savimi pasitikinti šypsena, kuri išdavė jį gerai pažįstant moteris.

– Galbūt sėkmė dar pakeliui.

Jeigu tikisi pats pakeisiąs jos sėkmę, verčiau tegu iš anksto ruošiasi netikėtumui.

– Galbūt.

Prie stalo grįžo šefo sūnus ir atsisėdo greta Dženos, priversdamas ją suvirpėti ir sukeldamas dar vieną jaudulio pliūpsnį. Markas jau ne vieną mėnesį mėgino išvilioti ją į pasimatymą. Dabar manėsi pagaliau palaužęs. Ir tai buvo beveik tiesa.

– Neatsivedei merginos, – trumpai pasisveikinęs kreipėsi į Adamą.

– Šį kartą ne.

– Tai ne tavo stilius, amico mio [Amico mio (it.) – mano drauge. (Čia ir toliau – vert. past.)], – pajuokavo Markas ranka perbraukdamas per Dženos kėdės atlošą, taip tarsi nebyliai pareikšdamas teises į greta sėdinčią moterį.

Adamo akyse šmėkštelėjęs pripažinimas nerimo banga nusirito Dženos nugara. Ji nenorėjo, kad bent vienas jų manytų ją čia atėjus su Marku. Taip pat nenorėjo, kad kas nors manytų ją esant pasirengusią flirtuoti.

Deja, popietei baigiantis, Dženai neliko abejonių, kad Adamas vogčiomis seka kiekvieną jos judesį. Kaip įmanydama stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet jo susidomėjimas deginte degino. Jis vertė jaustis nejaukiai, nors tas nejaukumas toli gražu nebuvo tokio pigaus pobūdžio kaip bendraujant su šefo sūnumi. Adamas Rotas buvo mergišius. Įgudęs, subtilus mergišius, be to, jis buvo našlys – prieš ketverius metus per autoavariją neteko žmonos. Džena nė neabejojo, kad šis vyras išmano viliojimo įmantrybes.

Ją išgelbėjo tik viena. Jos brolis. Prisiminimai apie Stiuarto patirtus sunkumus teikė stiprybės. Džena žinojo, ką sugeba Adamo Roto šeima, ir tai padėjo susikurti nematomą užtvarą, saugančią nuo galimų bandymų suartėti.

Pasibaigus vėlyviesiems priešpiečiams jai labiausiai norėjosi sprukti į moterų tualetą. Laimė, Markas ir moteris dosniai atverta iškirpte buvo įsijautę į lenktynes. Pasinaudojusi proga stvėrė rankinę ir išsmuko iš kambario, virpančia širdimi spėjusi pastebėti, kad pro Adamo akis jos pasišalinimas neprasprūdo.

Koridoriuje Džena nuskubėjo pliušiniu kilimu, ieškodama moterų tualeto. Manė, kad Adamas seks iš paskos. Kad norės pakviesti į pasimatymą. O ji to visiškai netroško. Pamačiusi ieškomas duris Džena ištiesė ranką... pasuko rankeną...

– Džena.

Moteris sustingo svarstydama, gal geriau apsimesti negirdėjus ir eiti savo keliu, bet suprato, kad jis vis tiek liks laukti už durų. Giliai įkvėpusi nuleido ranką ir atsisuko.

Adamas stovėjo tiesiai už nugaros, savo artumu be galo nustebindamas ir priversdamas suvirpėti kelius. Ištiesęs rankas suėmė Dženą ties alkūnėmis, kad ši neišvirstų iš kojų. Adamo prisilietimas akimirką privertė ją pamiršti viską pasaulyje, lenktynių pranešėjo balsas, rodės, virto tyliu šnabždesiu, o džiaugsmingi žiūrovų riksmai tapo vos girdimi.

Akys žvelgė šiltai, o griežtos lūpos išsilenkė geidulinga šypsena, kuri žadėjo atverti dar niekada nematytus pasaulius.

– Man atrodo, kad šios durys veda ne ten, kur nori, – jis lėtai ištarė, sukeldamas karštą srovenimą Dženos nugara. Ji sumirksėjo.

– Ne... ten?

– Tai sandėlis, – parodė į užrašą ant durų.

– Ak, – tepasakė supratusi, kad per skubėjimą neatkreipė dėmesio. Galvojo tik apie tai, kaip pasprukti nuo Adamo. Džena atsitraukė, ir jo rankos nusviro. Jis vis dar stovėjo per arti.

Jeigu būtų turėjusi laiko viską apsvarstyti, būtų pasijutusi visiška kvaiša, kad nuo jo bėgo. Tačiau ji tik pasisuko vildamasi išvysti moterų tualetą ir kuo greičiausiai sprukti tolyn.

Staiga Dženai šovė mintis. Argi pabėgti nebūtų didžiausia beprotybė, kai pats Rotas siūlosi jai į rankas? Argi nuryti išdidumą ir stoti su juo akis į akį nebūtų mažiausia kaina? Juk ji nesiliovė melstis, kad gautų progą padėti broliui, ir dabar toji proga – jai prieš nosį. Po galais, ji kažkaip privalo padėti Stiuartui.

Giliai įkvėpusi Džena išsižiojo kalbėti, bet pro šalį einant jaunai moteriai persigalvojo. Koridorius – netinkama vieta asmeninėms šnekoms.

Ji pamojo į sandėlį.

– Gal galėtume pasikalbėti akis į akį?

Adamas keistai nužvelgė.

– Čia?

– Taip. – Privalo su juo pasikalbėti. Dabar. Jeigu nereaguos žaibiškai, kitos progos gali nepasitaikyti. – Prašau.

Adamas nesujudėjo. Veido išraiška buvo itin keista. Tarsi būtų... nusivylęs. Jis papurtė galvą.

– Atleisk, gražuole. Esi pritrenkianti, ir turiu pripažinti, kad tavo kvietimui atsispirti be galo sunku, bet greitai pasigrabalioti šluotų spintoje – ne mano stilius. Man patinka pirmiausia pavakarieniauti su moterimis ir išgerti vyno.

– K-ką? – žioptelėjo Džena.

Adamo akyse šmėstelėjo nepasitenkinimo šešėlis.

– Neabejoju, kad ne vienas vyras mielai su tavim sueitų po tokios trumpos pažinties, bet aš... esu romantikas. – Jis pasuko atgal į priėmimo kambarį. – Ketinau pakviesti į pasimatymą, bet...

Laiku atgavusi savitvardą Džena stvėrė jį už rankos.

– Nejau manai, kad man reikia sekso? – sušnypštė pasijutusi smarkiai įžeista. – Galiu užtikrinti, kad tai paskutinis dalykas, apie kurį pagalvočiau.

Adamo žvilgsnis nukrypo į Dženos ranką, kuri laikė įsitvėrusi jo rankovės, paskui pakilo aukštyn, tačiau net jausdama jo raumenis nepaleido.

– Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti. Ir geriau, kad mūsų niekas negirdėtų... – Nurijo seiles. – Tačiau galime tai padaryti ir viešai, – išdrįso pagrasinti.

Jo akių žvilgsnis išliko ramus.

– Nesuprantu, ką svarbaus gali turėti man pasakyti, kai pažįstame vienas kitą vos kelias valandas.

Džena vis dar buvo įsikibusi į Adamo ranką.

– Netrukus suprasi.

Po jos žodžių stojo apgalvota tyla.

– Ar tai tu surežisavai šios dienos susitikimą?

– Ne. Tačiau tai nereiškia, kad neturiu svaraus nusiskundimo tavo šeima.

– Mano šeima? – jis įsitempė.

– Gal dabar sutiksi pasikalbėti asmeniškai?

Vėl tyla.

– Gerai, – nulenkęs galvą sutiko Adamas.

Išgirdusi, kad jis nenoriai sutinka, Džena paleido ranką ir tyliai su palengvėjimu atsikvėpė, nors ir suprasdama, kad tai tėra pirmas žingsnis.

Adamas ištiesė pro ją ranką ir pasukęs rankeną stumtelėjo duris, mostu parodydamas eisiąs paskui ją. Dabar vyras buvo nusiteikęs dalykiškai ir savo elgsena teigė neturįs jokių kėslų. Abiem atsidūrus viduje užvėrė duris ir atsistojo priešais.

– Dabar kalbėk.

Džena suprato pasielgusi kvailai, kad neprivertė jo eiti pirma savęs. Neliko galimybės atsitraukti – patalpoje tebuvo didelis langas matiniu stiklu, kuris darė klaidinamą laisvės įspūdį, o atstumas tarp jos ir atsitiktinio pagrobėjo buvo mažas. O, Dieve, ką, po galais, sau manė?

Džena prisiminė brolio sielvartą. Tai suteikė jėgų eiti toliau. Išsitiesė.

– Noriu, kad grąžintum mano broliui pinigus, kuriuos tavo brolis Lijamas iš jo išviliojo apgaule.

Adamas sustingo.

– Atsuk juostelę atgal ir paleisk dar kartą. Tik šįkart lėtai.

Ak, šis vyras kuo puikiausiai moka išlikti šaltakraujiškas, bet, matyt, velionio brolio niekšybes ne kartą teko glaistyti. Tikriausiai ne sykį teko meluoti žmonėms, kuriuos Lijamas Rotas apgavo per daugelį metų.

– Tikėjausi, kad neigsi. Juk Rotai visi už vieną. – Taip sakė Stiuartas, o ji neturėjo priežasties netikėti. Turtingieji ir privilegijuotieji visada sugeba išsisukti. Jos buvęs vaikinas Luisas buvo toks pats, nors turtais Rotams toli gražu neprilygo. Jis manė, kad pinigai leidžia daryti ką tik nori, net apgaudinėti savo merginą.

Adamo Roto akys išdavė susierzinimą.

– Negaliu neigti to, apie ką nieko nežinau, – atžariai sugrąžino Dženą į realybę. Jo antakiai susimetė į raukšlę. – Kas toks tavo brolis išvis?

– Stiuartas Brensonas.

Jo veide nesujudėjo nė vienas raumuo.

– Ar turėčiau jį pažinoti? – paklausė, bet neleido atsakyti. – Apgailestauju, brangute, bet palaikei mane kažkuo kitu. Mano šeima su tuo nesusijusi.

Adamo mėginimas nusimesti atsakomybę supykdė Dženą.

– Žinau, ką man sakė brolis.

Vyras tvirčiau sukando žandikaulius.

– Norėčiau, kad pakartotum žodis žodin, ką jis sakė.

Džena su palengvėjimu atsikvėpė – jis bent pasiruošęs klausytis.

– Prieš šešias savaites per žinias pranešė, kad tavo tėvai dalyvauja Australijos dienos vakarienėje. Buvo rodoma ištrauka iš Lijamo laidotuvių. – Jaunesnysis Adamo brolis anksti gruodį mirė nuo ligos.

Adamas nekrustelėjo.

– Pasakok toliau.

– Tada mane aplankė Stiuartas. Atrodė baisiai. Norėjau paklausti, kas atsitiko, bet jis pažvelgė į televizorių ir išvydęs laidotuvių procesiją pratrūko raudoti. Sakė, kad tavo brolis išviliojęs iš jo didžiulę pinigų sumą, kurią jis tik šiaip ne taip sukrapštęs. – Džena atminė, kaip išsigando tai sužinojusi.

– Lijamas niekada nebūtų taip pasielgęs.

– Apgailestauju, bet pasielgė būtent taip, – ištarė nė neabejodama.

– Jis turėjo savo pinigų. Jam nereikėjo svetimų.

Moteris kilstelėjo galvą.

– Argi jis neinvestavo šiaurėje į pramogų parko projektą, kuris vėliau žlugo? – Pastaruoju metu laikraščiuose tik apie tai ir rašoma. Lijamo vardą ji įsiminė geriausiai, ypač dėl jo mirties.

Šitai pagaliau patraukė Adamo Roto dėmesį.

– Pasakok.

Ore pakibo įtampa, bet Džena negalėjo leistis užvaldoma jaudulio.

– Maždaug prieš dvejus metus Stiuartas sutiko Lijamą per oficialų priėmimą ir...

– Kokį priėmimą? – paklausė Adamas.

Džena mėgino prisiminti, bet tas vyras taip stebeilijo, tad sunkiai sekėsi.

– Nežinau. Stiuartas neminėjo.

Adamas suraukė antakius.

– Maždaug prieš tiek laiko mano brolis sužinojo sergąs, – sumurmėjo.

– Žinau, – tyliai pasakė Džena, jausdamasi nesmagiai, kad turi apie tai kalbėti. – Tačiau tai nieko nekeičia. Tavo brolis vis tiek paėmė pinigus.

Adamas tvirtai suspaudė lūpas.

– Vis dar per mažai argumentų.

Dženą tai siutino. Ji manė neprivalanti nieko įrodinėti. Neteisybė jau egzistavo.

– Kiek žinau, jie aptarinėjo pramogų parko idėją, ir Lijamas užtikrino, kad nebus jokios rizikos. Kvailai patikėjęs Stiuartas užstatė savo namą ir paskolino jam tris šimtus tūkstančių dolerių.

Adamas šiurkščiai nusikvatojo.

– Tris šimtus tūkstančių dolerių? Ir davė be įsipareigojimų?

– Stiuartas pasitikėjo tavo broliu, – Džena sugriežė dantimis. – Juk jis Rotas. Dėl tavo šeimos doros neturėtų kilti abejonių.

– Ir nekyla. – Adamo išvaizda bylojo, kad Džena jį įžeidė.

– Tai kur mano brolio pinigai? Parkas turėjo būti pradėtas statyti prieš šešis mėnesius, tačiau darbai buvo vis atidėliojami. Galiausiai bendrovė, kaip žinai, bankrutavo. – Apie tai pranešė ir žiniasklaida. Niekam tai neprasprūdo pro ausis, kaip ir faktas, kad vienas iš investuotojų buvo Lijamas, nors sirgo mirtina liga. – Mano brolis įsitikinęs, kad Lijamas paėmė pinigus melagingu pretekstu, ir jam pritariu. Tavo šeima skolinga Stiuartui visą sumą.

Adamo žvilgsnis skrodė kiaurai.

– Kur tavo brolis dabar?

– Jis architektas. Netekęs pinigų išvyko į Vidurinius Rytus – pamėgins greitai užsidirbti, kad išsaugotų šeimos namus. Iki šiol jam nekildavo sunkumų mokėti mokesčius už namą, bet dabar... – Dženos gerklę sugniaužė skausmas. – Be to, jis turi žmoną ir du mažus vaikus, kurie jo beprotiškai ilgisi. Jie nori, kad mano brolis parvažiuotų namo, bet jis negalės sugrįžti, kol neįvykdys banko reikalavimų.

Laikyti šitai paslaptyje Dženai buvo sunkiausia. Negalėjo su niekuo apie tai pasikalbėti. Ir tėvai, ir Stiuarto žmona manė, jog jis išvyko į užsienį, kad greičiau išsimokėtų už namą. Vargšė Vikė nė nenutuokė, jog netrukus gali prarasti nuostabius namus, kuriais taip didžiavosi.

– O kodėl pats pas mane neatėjo? – paklausė Adamas. – Kodėl tu turi atlikti juodą darbą už savo brolį?

Dženai nepatiko Adamo tonas.

– Stiuartas sakė, kad nėra prasmės kalbėtis su jūsų šeima, nes visi stotumėte Lijamo pusėn, – atsakė įdėmiai tyrinėdama priešišką jo veido išraišką. – Suprantu, ką jis turėjo galvoje. – Tą dieną Stiuartas buvo visiškai praradęs savitvardą, ir ji dar labiau neskaudins pasakodama apie šiandienos pokalbį. Pirmiausia ras būdą viską sutvarkyti.

Adamas prikaustė tiriamu žvilgsniu.

– Tavo broliui apginti yra teisinė sistema. Ar jis pateikė ieškinį?

– Ir kaip galėtų tai padaryti? Juk jis neturi pinigų. Be to, dabar reikia sugalvoti, kaip išsaugoti stogą virš šeimos galvos. Kai tuo bus pasirūpinta, gali neabejoti, kad grįžęs paduos jus į teismą. – Dženos lūpos persikreipė. – Tik nemanau, kad iš to bus kokia nauda. Jūsų teisininkų komanda sumąstys, kaip išvengti atsiskaitymo.

Adamo veido raumuo truktelėjo.

– Nemėgstu klausytis kaltinimų mano šeimai.

– Gaila, – nusišaipė Džena ir iš karto pajuto sąžinės graužatį. Pagieža jai nebuvo būdinga, tačiau negalėjo atsitraukti po to, ką velionis šio vyro brolis padarė Stiuartui.

– Ko nori iš manęs?

Džena suėmė save į rankas.

– Grąžink broliui pinigus, kad galėtų grįžti pas šeimą.

– Manai, kad vien pasitikėdamas tavo ir tavo brolio žodžiu atiduosiu jums tris šimtus tūkstančių dolerių? – jis šaižiai nusijuokė.

– Išvengtum begalės nemalonumų... ir visos šeimos gėdos.

Adamas metė šaltą žvilgsnį.

– Nė nemėgink manęs šantažuoti, panele Brenson.

Oficialus tonas Dženos neatbaidė.

– Tai ne šantažas. Tai pažadas.

Ji niekada nesitikėjo išdrįsianti, bet jeigu reikės, ras būdą papasakoti šią istoriją jo tėvams arba vyresniajam broliui Dominykui, kuris neseniai vedė Lijamo našlę Kasandrą. Džena meldėsi, kad to netektų daryti. Adamas tam buvo tinkamiausias kandidatas, nepaisant šalto žvilgsnio, kuriuo dabar stebeilijo.

– Jei padarysi ką nors, kas sukels mano tėvams skausmo, – pradėjo jis perspėjamu tonu, nuo kurio jai nugara nuėjo pagaugais, – priversiu tave sumokėti, ir brangiai.

Džena nesitraukė.

– Tai kodėl verčiau nesumokėjus mano broliui ir neapsaugojus visų kitų?

– Taip reikalų netvarkau.

– Akivaizdu.

Adamas tyliai stebėjo, paskui jo žvilgsnis tapo be galo švelnus.

– Kaip suprantu, Robertas ir Karmen apie tave labai geros nuomonės, – pasakė lyg tarp kitko, bet Džena suprato, ką jis turi galvoje.

– Taip. – Staiga moteris pajuto nebevaldanti padėties, bet nežinojo, kaip išsisukti.

– O Markas tavęs geidžia.

– Tai jau ne mano bėda.

– Suprantu. – Jis netikėtai patenkintas nusišypsojo, bet akys liko šaltos. – Kažin ar Robertui nebūtų įdomu sužinoti, jog viena jo darbuotoja šiandien pasinaudojo svetingumu savo pačios naudai?

Džena piktai nužvelgė.

– Tai kas dabar ką šantažuoja?

Adamas gūžtelėjo pečiais.

– Tenoriu pasakyti, kad jei prasitarčiau, jog nesu patenkintas, netektum darbo. Vargu, ar rastum vietą kitoje prestižinėje bendrovėje.

Jos gerklė išdžiūvo.

– Suprantu, ką nori pasakyti, bet tai nekeičia esmės. Jeigu nebūsi teisingas mano broliui, nebūsiu teisinga tavo šeimai.

Vyro akyse sutvisko pasigėrėjimas.

– Man patinka tavo stilius. Turbūt retai kada atsitrauki.

Džena pakreipė smakrą.

– Norėčiau manyti, kad niekada nesitraukiu.

Adamas šyptelėjo, bet tą pačią akimirką jo veidas vėl tapo šaltas.

– Man reikia laiko patikrinti tavo pretenziją, noriu įsitikinti, kad ji nėra pramanyta.

– Ji nėra pramanyta.

– Tada suteik laiko ir leisk imtis atitinkamų veiksmų, – paprašė jis, kurį laiką įdėmiai stebėdamas moterį ir savo žvilgsniu keldamas jai keistą jausmą. – Bet per tą laiką galėtum padaryti man nedidelę paslaugą.

Džena įsitempė.

paslaugą tau? Nė nežinau, kaip galėčiau, be to, nemanau privalanti tai daryti.

– Leisk paaiškinti, – priekaištingai nutraukė Adamas, o jo akys perspėjamai blykstelėjo. – Man reikalinga... partnerė.

Dženos žvilgsnis aiškiai bylojo, kad juo netiki.

– Nori, kad tapčiau tavo meiluže? – Teko girdėti apie panašius dalykus, bet..

– Ne, noriu, kad kelias savaites būtum mano partnere.

Adamo žodžiai vis dar vertė abejoti.

– Tai neįmanoma.

– Tai neįmanoma?

– Nė už ką to nedarysiu. Verčiau kreipsiuosi tiesiai į žiniasklaidą ir leisiu tave išnarstyti po kaulelį.

– Džena, nepamiršk, kad visada yra dvi pusės. Aš turiu mylimą šeimą, akivaizdu, kad tu taip pat. Juk nenorime, kad mūsų artimieji kentėtų labiau negu ligi šiol. – Jis primerkė akis ir tiriamai nužvelgė. – Tiesa?

Jos kvėpavimas suvirpėjo.

– Tiesa.

– Tai sudarykime sandorį, – patenkintas atsakymu jis pasiūlė. – Pažadu ištirti tavo pretenziją, o tu pažadėk, kad skirsi man kelias savaites.

Moteris sumirksėjo.

– Kodėl aš?

– Geras klausimas... – Koridoriuje pasigirdo praeinančių žmonių balsai. – Tik dabar atsakyti negaliu. Ar rastum laiko šį vakarą drauge pavakarieniauti? – Manau, kad taip, – atsakė Džena, nors jos kūnas, tarsi riedant linksmaisiais kalneliais, smego žemyn.

– Vilties teikiantis požiūris.

– Pratinkis.

Nekreipdamas dėmesio į Dženos sarkazmą Adamas padavė jai savo verslo kortelę.

– Paskambink kitapus nurodytu telefonu ir pasakyk savo adresą. Aštuntą valandą tavęs atvažiuos automobilis ir pristatys į mano namus.

– Turiu savo automobilį. Be to, jei neprieštarauji, norėčiau susitikti restorane.

– O aš norėčiau pasikalbėti savo namų nuošalumoje. – Jis ištiesė ranką į duris. – Mano vairuotojas lauks tavo skambučio. – Dar kartą metęs žvilgsnį Adamas išėjo iš sandėlio ir uždarė paskui save duris.

Džena kurį laiką stovėjo gaudydama kvapą ir mėgindama susigaudyti, kas ką tik įvyko. Jis kažkaip sugebėjo pakreipti situaciją prieš ją, ir dabar ji priversta svarstyti absurdišką pasiūlymą. Partnerė kelioms savaitėms? Adamas sakė, kad nebus jo meilužė, bet ar ji gali būti tokia naivi? Jis neabejotinai pažinojo moterų, kurios kur kas geriau būtų tikusios šiai užduočiai. Kai kurioms jų seksas netgi būtų privalumas.

Tai kodėl ji?

Nors Džena jautėsi suintriguota ir šiek tiek pamaloninta, buvo griežtai nusiteikusi nepriimti tokio piktinančio pasiūlymo. Jeigu šis vyras taip nori, pavakarieniaus drauge. Netgi išklausys, ką jis nori pasakyti, jeigu tokia yra kaina norint atgauti Stiuarto pinigus, tačiau toliau nežengs.

Pažvelgusi į kortelę rankoje Džena per vėlai susiprato šį vakarą neturėsianti kitos išeities, kaip tik pasinaudoti Adamo vairuotojo paslaugomis. Jis nepaliko savo adreso, todėl negalės kitaip nusigauti iki jo namų. Džena jautėsi pažeminta suvokusi, kad suteiks Adamui galimybę laikyti ją lengvai sutinkančią su jo kaina, tačiau kito kelio nebuvo.

Ryžtingai nusiteikusi išėjo iš sandėlio ir pasuko priėmimo salės link, tačiau žengusi kelis žingsnius suprato, jog šią popietę nė minutės ilgiau neištvers tos draugijos. Rankinė buvo šalia, todėl beliko palikti registratūroje dėkingumo žinutę šeimininkams su atsiprašymu, kad dėl galvos skausmo turėjusi išvykti. Jos šefas su žmona tikrai supras, o Markas vargu ar pastebės, kad jos nebėra.

Slaptas balsas kuždėjo, kad Adamas Rotas jo vietoje taip lengvai nedovanotų.

Antras skyrius

Adamas baigė rengtis ir segdamasis ant riešo auksinį laikrodį žvilgtelėjo į rodykles. Septynios trisdešimt. Džena Brenson netrukus bus čia.

Po pokalbio sandėlyje ji negrįžo į ložę, tačiau jis neabejojo, kad taip pasielgė toli gražu ne pristigusi drąsos. Būtų malonu praleisti ateinantį mėnesį su tokia gražia seksualia priešininke, tačiau būtent dėl jos nepalenkiamo būdo šią popietę kilo mintis, kaip išspręsti vieną labiausiai jį šiuo metu kamuojančių rūpesčių. Adamui vis didesnį nerimą kėlė intensyvėjančios jo geriausio draugo žmonos pastangos su juo fiziškai suartėti. Kiek dar užtruks, kol Čelsė išsiduos Tedo akivaizdoje? Jis negalėjo leisti taip nutikti nei draugo, nei savo paties labui.

Kaip tik dabar jam reikėjo tokio žmogaus kaip Džena. Moters, kuri mokėtų ginti savo teises ir nenorėtų emociškai susisieti. Tokios, kuri neprašyta mėnesio pabaigoje paliktų. O Džena – jis buvo tikras – jausis laimingiausia pasaulyje galėdama jį išbraukti iš savo gyvenimo. Ji buvo nepanaši į kitas pažįstamas moteris, kurios dažniausiai mėgdavo staipytis jo akivaizdoje ir vien spragtelėjus pirštais puldavo vykdyti visų įnorių, galiausiai tapdamos gryna našta.

Žinoma, ne visos pažįstamos moterys buvo tokios. Buvo ir vertų gėrėtis, pavyzdžiui, jo brolio žmona Kasandra – ji Adamui labai priminė motiną. Abi moterys buvo jautrios ir doros, bet nenuleisdavo rankų kovodamos už tai, kas joms svarbu. Abiem šeima buvo aukščiau už viską. Ši savybė, nesvarbu, vyro ar moters, Adamui kėlė didelį susižavėjimą.

Šeima yra šeima.

O priešų neišleisk iš akių, – priminė sau žingsniuodamas iš miegamojo į erdvią atvirą svetainę. Vis dėlto Džena Brenson – jo priešė. Jeigu ir toliau užsispyrusi tvirtins, kad Lijamas išviliojo iš jos brolio didelę pinigų sumą, gali sukelti jo tėvams daug skausmo.

Bėda ta, kad Adamas nebuvo tikras, jog Lijamas tikrai taip nepasielgė. Nors beprotiškai ilgėjosi savo jaunėlio brolio, kuris, Dievas mato, neturėjo mirti taip anksti, žinojo, kad Lijamas lengvabūdiškai ėjo per gyvenimą imdamas tai, ko geidė širdis.

Tačiau tai dar nereiškia, kad išviliojo ir Stiuarto Brensono pinigus. Lijamas nebuvo apgavikas. Vis dėlto, nesugebėdamas įžvelgti pramogų parko trūkumų, tikrai stengėsi rasti daugiau investuotojų. Ir Dominykas, ir Adamas mėgino įtikinti brolį, kad sumanymas per daug rizikingas. Nepaisant logiškų argumentų, Lijamas prieš pat susirgdamas vis tiek investavo į pramogų parką ketvirtį milijono dolerių – laimė, ne pusę milijono, kaip planavo.

Šioje istorijoje buvo daug neaiškumų, ir tai kėlė dar daugiau nerimo. Kas gali užginčyti, kad Lijamas neįtikino ir Dženos brolio investuoti į projektą? O tas kvailys juk galėjo patikėti. Adamas žinojo nenurimsiąs tol, kol neišsiaiškins tiesos.

Tačiau Dženai Brenson to žinoti nebūtina.

Kaip tik tada paskambino durininkas ir pranešė, kad Džena jau kyla į mansardą; šiek tiek jaudindamasis Adamas patraukė prie asmeninio lifto pasitikti. Suvaldyti geismą šalia šios moters bus nemenkas iššūkis. Ir didelis malonumas.

Lifto durys skambtelėjusios atsivėrė, ir Adamas išvydo stulbinamai gražią moterį juoda suknele ir aukštakulniais bateliais apautomis įspūdingai ilgomis, dailiomis kojomis. Į kuodą susukti plaukai veidą darė švelnesnį, ir Džena atrodė dar gražesnė, negu buvo išlikusi atmintyje. Tą akimirką Adamas apsisprendė. Dar nė vienos moters jam nebuvo tekę maldauti tapti meiluže, bet jeigu šioji liekna brunetė norėtų ko nors daugiau, jis neatsisakys.

– Matau, kad laiko pasipuošti netrūko, – sumurmėjo Dženai žengiant prabangiu kilimu.

Einant jo link moters veidą nuspalvinęs lengvas raudonis užbūrė.

Džena šyptelėjo.

– Adamai, verčiau pasilaikyk komplimentus tikrajai savo gyvenimo moteriai.

– O tu nesi tikra? – Jam patiko girdėti, kaip jo vardą taria Dženos lūpos.

Ji sustojo už kelių pėdų.

– Aš – tavo baisiausias košmaras.

Adamas nusijuokė.

– Dar nė viena moteris man to nesakė.

– Tai tik įrodo, kad visada būna pirmas kartas.

Pralinksmėjęs jis sąmoningai patylėjo prieš vėl prabildamas.

– Turiu pripažinti, kad tu teisi. Pirmas kartas visada ypatingas.

Prieš Dženai žengiant pro šalį jos akyse kažkas žybtelėjo. Adamas užuodė kerintį kvepalų aromatą. Vidurnakčio nuodai, jeigu neklysta. Jų vilionė... pavadinimas... tiko puikiausiai.

– Neblogai įsikūrei, – įvertino dairydamasi po prabangiai įrengtą butą, leisdama Adamui tyrinėti save iš nugaros ir kelti ne mažiau susižavėjimo, negu žvelgiant iš priekio. – Labai skoninga. – Atsisuko ir ironiškai nusišypsojo. – Tačiau esu nustebinta. Tikėjausi išvysti mažų mažiausiai Tūkstančio ir vienos nakties temą. Tavo haremui, norėjau pasakyti.

Adamas sukikeno.

– Tai ne haremui skirtas butas. – Jis pastebėjo išsiriečiant moters lūpas. – Puiku. Gali juoktis.

Dženos šypsena akimirksniu dingo.

– Nepriprask. Dažniausiai šypsausi tik tiems žmonėms, kurie man patinka.

– Tada aš tau tikriausiai patinku, – nusišaipė Adamas, mėgaudamasis žodžių dvikova. Nuoširdžiai mėgaudamasis. Tai buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis.

Džena vėl vyptelėjo ir iš karto nusisukusi pasidėjo rankinę ant kavos stalelio. Kai atsigręžė į Adamą, jos veidas buvo kuo rimčiausias.

– Gal eikime prie reikalo?

– Išgerkime prieš vakarienę, – pasiūlė žengdamas link baro. – Baltojo vyno? – paklausė per petį.

– Hm... taip, ačiū, – kiek patylėjusi atsakė ji.

Jis jautė, kad Džena stebi. Adamas puikiai žinojo, kokį įspūdį daro moterims, tačiau šios moters šaltakraujiškumo ir įnoringo jautrumo derinys jam buvo nepažįstamas. Intriguojantis.

Priėjęs su dviem taurėmis vyno vieną ištiesė Dženai. – Eime į lauką pasigrožėti panorama.

– Jau esu ją mačiusi.

Adamas laisva plaštaka suėmė jos alkūnę, delnu prisiglausdamas prie minkštos odos.

– Bet ne iš mano balkono.

Balkone ėmė rodyti vietos įžymybes.

– Štai ten – Karališkieji botanikos sodai, – pradėjo palinkdamas artyn ir jausdamas ją atsitraukiant; Dženos reakcija keistai jaudino. – O ten – Dandenongo kalnai [Žemų kalnų grandinė, nusidriekusi į Rytus 35 km atstumu nuo Melburno Australijoje.]. – Jis vėl pasislinko artyn.

– Adamai, liaukis mane tikrinęs.

Tikra gudragalvė.

– Ar tave tikrinu?

– Pats žinai, kad taip. Ir man tai nemalonu, – pasakė Džena, jausdama, kaip pulsuoja jos kaklo vena. Tačiau nesitraukė. Ji tvirtai laikėsi savo, ir Adamas suprato, kad nusiteikusi rimtai. Jis jautė, kad tam tikra prasme Džena jo geidžia, bet suprato ir tai, kad ji tvirtai pasiryžusi neperžengti oficialumo ribų. Jam tai buvo nauja. Net Medė...

Vėl užvaldė skausmas. Medės jau seniai nebuvo. Visus penkerius metus. Jų negimusiam vaikeliui dabar būtų ketveri, jeigu nebūtų žuvęs drauge su motina.

Nustūmė prisiminimus į šalį. Pasaulis nestovi vietoje.

– Eime vakarieniauti, – pasiūlė gergždžiančiu balsu ir apsisukęs ant kulnų nužingsniavo į vidų, statydamas koją už kojos, taip elgdavosi visada, kai pajusdavo sielvartą. Girdėjo, kad Džena eina paskui, tačiau sutelkė mintis į virtuvę ir į pirmąjį patiekalą, kurį namų prižiūrėtoja buvo jiems palikusi šaldytuve.

Į svetainę nešdamas dvi lėkštes vištienos ir mangų salotų buvo visiškai atgavęs savitvardą. Susėdę prie stalo vienas priešais kitą abu mėgavosi vakariene. Bent jau jis mėgavosi. Džena tik knebinėjo šakute.

– Neskanu?

– Skanu, – Džena metė į Adamą tiesų žvilgsnį. – Man tiesiog nepatinka čia būti, ir tiek.

Adamas kiek suirzo. Jos priešiškumas ėmė netekti žavesio. Moterys dažniausiai vertėsi per galvą, kad tik būtų pakviestos į jo butą.

Ir į jo lovą.

Jis gurkštelėjo vyno.

– Papasakok apie savo šeimą.

Nuleisdama šakutę Džena sužaibavo akimis.

– Mieliau norėčiau išgirsti, kodėl pageidauji, kad mėnesį būčiau tavo... partnere. Juk dėl to mane šįvakar pasikvietei.

– Tavo pasakojimas galbūt man padės susidaryti tikslesnį vaizdą apie brolį, – jis tarė pabrėžtinai, nes buvo pripratęs diktuoti sąlygas.

Suspaudusi lūpas Džena galiausiai nusileido.

– Mano tėvai gyvi ir sveiki, neseniai abu išėjo į pensiją. Šeimoje esame tik du vaikai – Stiuartas ir aš. Stiuartas už mane penkeriais metais vyresnis. Juodu su žmona Vike turi dvi mažas mergaites.

Adamui kaip visada reikėjo pasistengti užgniaužti vidinį skausmą, kurį sukeldavo kalbos apie svetimus vaikus.

– Kiek joms metų?

– Penkeri ir treji. – Dženos žvilgsnis pervėrė. – Gana didelės, kad pasiilgtų tėvo.

– Neabejoju. – Adamui buvo įdomu, ar Stiuartas dukrelių ilgisi taip pat kaip mergaitės jo. Ar supranta, koks yra laimingas, kad jas išvis turi? Adamas nė už ką nepaliktų savo žmonos ir vaikų mėnesių mėnesiams.

Tačiau ir neplanavo jų turėti.

Bent ne dabar.

Vienintelis vaikas jo gyvenime buvo metukų amžiaus dukterėčia Nikolė, kuri – neseniai paaiškėjo – iš tikrųjų yra Dominyko dukra, pradėta dirbtinio apvaisinimo būdu, o ne Lijamo, kaip manyta. Ši miela maža mergaičiukė dievino savo tėtį, o tas dievino ją. Dominykui plyštų širdis, jeigu tektų ją palikti ilgam laikui.

Dėl šios priežasties Dominykas ir Kasandra pasiėmė Nikolę kartu į medaus mėnesį šeimai priklausančiame vasarnamyje atogrąžų tolimojoje šiaurinėje Kvynslando dalyje. Dėl šios priežasties Adamas laikinai gyveno čia, Melburne, kad padėtų tėvui tvarkyti Rotų bendrovės reikalus, o ne keliavo po šalį tikrindamas parduotuves ir tvarkydamas reikalus kaip įpratęs. Reikėjo pripažinti, kad šį kartą sėslus gyvenimas jam patiko. Anksčiau negalėdavo nustygti vietoje, vis trokšdavo keliauti, tačiau pastaruoju metu toks gyvenimo būdas pradėjo nebetenkinti.

Kitame kambario gale suskambęs telefonas pažadino Adamą iš susimąstymo. Jis nepajudėjo. Kad ir kas tai būtų, paskambins vėliau, o jeigu skambino toji, apie kurią dabar pagalvojo, neabejotinai paskambins dar kartą.

– Neatsiliepsi?

– Ne.

Telefonas sučirškė dar kartą.

Džena pažiūrėjo į aparatą, tada į Adamą.

– Nenorėčiau būti kliūtis.

– Nesi, – trumpai pasakė jis. Tie skambučiai įkyrėjo iki gyvo kaulo. Nereikėtų taikstytis. Jeigu tik...

Įsijungė atsakiklis ir pasigirdo kimus moteriškas balsas. – Adamai, čia Čelsė. – Tyla. – Ieškau Todo, pagalvojau, gal jis su tavimi. Būtų puiku, jei galėtum man paskambinti, kai grįši. – Vėl tyla. – Lauksiu, – sunkiai šnopuodama padėjo ragelį.

Kambaryje įsivyravo tyla, Džena kilstelėjo antakį.

– Nenorėjai kalbėtis?

Ji ir yra toji priežastis, dėl kurios man reikia partnerės.

Džena kilstelėjo galvą.

– Nesuprantu.

Teisingai. Atėjo laikas paaiškinti, kam reikalinga jos pagalba. Nenorėjo pasakoti svetimam žmogui dalykų, kurie galėjo pakenkti jo santykiams su geriausiu draugu, tačiau Čelsė anksčiau ar vėliau tai padarys pati. Nėra ko prarasti. Be to, jeigu Džena pamėgintų šią informaciją panaudoti prieš jį, sunaikintų ją ir jos šeimą. Neabejotinai.

Adamas nuleido šakutę ir atsilošė kėdėje.

– Čelsė ištekėjusi už mano geriausio draugo. Su Todu draugaujame dar nuo vaikystės. Pernai per jo vestuves buvau vyriausiasis pabrolys, o jis buvo vyriausiasis pabrolys mano... vestuvėse.

– Tu našlys, tiesa?

Vadinasi, Džena jau žino. Adamas nusišaipė iš savęs. Tikriausiai neįmanoma nežinoti. Pro žiniasklaidos akis neprasprūsdavo jokia smulkmena apie jo šeimą.

– Taip. Aš našlys. – Nepakentė šio apibūdinimo. Visa širdimi. Tokia etiketė vertė žmones gailėtis. Tačiau jis nebuvo auka. Taip, patyrė netektį. Didžiulę. Bet sugebėjo atsigauti. Ir gyventi toliau.

– Tai kas negerai su ta Čelse?

Adamas vėl sutelkė dėmesį į dabartį.

– Pagalvok pati. Nejau ką tik negirdėjai nieko... asmeniško... jos balse?

– Žinoma, girdėjau. Ji tavęs geidžia.

Adamas išsiviepė. Džena pasakė taip, tarsi tai būtų taip kasdieniška.

– Ir visomis išgalėmis stengiasi įsitempti į lovą.

Atrodė, kad kurį laiką mąstė, paskui nukreipė į jį įdėmų žvilgsnį.

– Kiek laiko tai vyksta?

– Nieko nevyksta, – atšovė Adamas. – Bent jau su manim.

Džena nereikšmingai mostelėjo ranka.

– Tada su ja.

Po galais, Čelsė vedė iš pusiausvyros, ir tai toli gražu nebuvo malonu.

– Tik prieš šešias savaites, kai ji akivaizdžiai pradėjo prie manęs priekabiauti, ėmiau kažką įtarti. Tikrai jos neskatinau. Neskatinu ir dabar, bet neatrodo, kad tai ją atbaidytų. – Jis lėtai iškvėpė. – Blogiausia, kad anksčiau Čelsė man taip pat patiko. Maniau, jog Todui ji tinkama pora.

– Ar ji patraukli?

– Taip, patraukli, Džena, bet ji geriausio mano draugo žmona. O aš neketinu apgaudinėti savo draugo tam, kad tapčiau geidžiamas.

Jos veide šmėkštelėjo keista išraiška.

– Stebiuosi. Maniau... – Ji nutilo.

– Ką? Kad galiu sugriauti dviejų žmonių santuoką? – Adamo lūpos persikreipė. – Labai dėkoju, – pasibjaurėjęs tarė.

– Juk garsėji kaip mergišius.

– Tarp netekėjusių moterų. Prie ištekėjusių nelendu. Tokia mano politika.

– Gera politika, – tarė Džena, tačiau Adamas nebuvo tikras, ar jos balse nebuvo girdėti sarkazmo. – Bet Čelsė tikriausiai to nežino.

– Turėtų, – nukirto jis. – Esu aiškiai pasakęs, kad susitikinėju tik su netekėjusiomis.

– Tau atrodo, kad pasakei, bet...

Adamas piktai pažvelgė.

– Kieno tu pusėje?

Ji įžūliai pakreipė smakrą.

– Niekieno. Nei tos Čelsės, nei jau tikrai tavo.

Nuo įtampos Adamo pečių raumenys susitraukė, bet jis priverstinai juos atpalaidavo.

– Akivaizdu. Grįžkime prie reikalo – Čelsė tiesiai šviesiai man nieko nesakė, bet matau, kad tik ir laukia progos. Turiu užkirsti kelią nelaimei. Nenoriu, kad Čelsė žengtų žingsnį, dėl kurio vėliau gailėsis.

Džena pritariamai linktelėjo.

– Ar Todas apie tai nutuokia?

– Ne, po galais. Jam plyštų širdis. Jis nuoširdžiai myli savo žmoną. Jeigu papasakočiau, ką įtariu, ji paprasčiausiai viską paneigtų, o aš prarasčiau geriausią draugą.

Džena mąstė. Paskui primerkė akis.

– Tai nori, kad kelias savaites apsimesčiau tavo meiluže?

– Partnere, – pataisė Adamas. Laikinai. – Ir tebūnie mėnuo.

Džena išplėtė akis.

– Mėnuo? – Ji iš karto papurtė galvą. – Nė už ką. Be to, partnerės vaidmuo jos neįtikins. Jokia sveikai mąstanti moteris su tavimi negalėtų užmegzti platoniško ryšio. Čelsė tai žino. Ji numanys, kad kažkas ne taip.

– Puiku, tada gali apsimesti mano meiluže, – jam buvo nesvarbu, kaip vadinti jų santykius. – Jeigu ji patikės, kad mudu pora, galbūt pagaliau atsitrauks.

– O jeigu ne? – įžūliai paklausė Džena.

– Aš pralaimėsiu. – O tai Adamui nebuvo įprasta. – Jeigu Čelsė ir toliau mane persekios, Todas anksčiau ar vėliau tai supras ir iš dalies kaltins mane, net jei žinos, kad esu niekuo dėtas. Nenoriu, kad viskas taip baigtųsi. – Todas buvo vienintelis, kuris po Medės mirties sugebėjo prasibrauti į Adamo sielos sutemas. – Jis man daug padėjo sunkiausiu gyvenimo metu. Nenoriu atsimokėti permiegodamas su jo žmona.

Jų žvilgsniai susitiko, bet Adamas nenusuko akių į šalį. Nors apie tokius dalykus nemėgo kalbėtis, nesigėdijo prisipažinti, kad jam reikia draugo. Juk vieną brangų žmogų jau prarado. Du brangius žmones, įskaitant ir negimusį kūdikį.

Džena pakėlė taurę, gurkštelėjo vyno ir įsistebeilijo į Adamą.

– Užduosiu klausimą, kurį jau uždaviau šią popietę per lenktynes. Kodėl aš?

Adamas būtų nusivylęs, jei ji to nebūtų paklaususi dar kartą.

– Tu kitokia. Tarp mūsų nėra emocinio ryšio. – Džena žiojosi kažką sakyti, bet Adamas ranka nutildė. – Nebent tavo priešiškumas, – nusišaipė jis.

– Tikrai.

Jis vos šyptelėjo.

– O po keturių savaičių išsiskirsime ir daugiau niekada nebepasimatysime.

– Ir tau nereikės nerimauti, kad netikėtai gali mane sutikti, – susimąsčiusi ji ištarė daugiau sau negu jam.

– Tiesa, – pritarė jis.

Dženos akyse suspindo viltingi žiburėliai, kuriuos ji nesėkmingai bandė nuslėpti.

– Jeigu sutiksiu su tavo pasiūlymu, ar padarysi, ką žadėjęs? Pasidomėsi mano pretenzija?

Jis atsilošė kėdėje ir linktelėjo.

– Iš karto, kai pasirodysime drauge mero puotoje kito penktadienio vakarą. Mėnuo bus skaičiuojamas nuo tada.

Džena apstulbo.

– Bet juk šiandien tik šeštadienis. Puota po savaitės.

– Nusivylei?

Džena pajuokiamai prunkštelėjo.

– Tik todėl, kad nekantrauju pradėti.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Apgailestauju, bet teks palaukti. Rytoj išskrendu į trijų dienų konferenciją Sidnėjuje ir grįšiu tik ketvirtadienio rytą. – Privalo dalyvauti toje konferencijoje, kad neatsiliktų nuo konkurentų. Tėvas tvarkys reikalus čia, tačiau jau ketvirtadienio popietę abu tėvai privalės vykti į Brisbaną ir paliks atstovauti šeimai puotoje penktadienio vakarą.

– Vadinasi, iki to laiko nepradėsi domėtis mano pretenzija? – dalykiškai paklausė Džena, bet Adamas žinojo, kas jai kelia nerimą. – Nepasitiki mano žodžiu?

– Niekada nepasitikiu moterimis, kurios puoselėja senas nuoskaudas.

– O mane gyvenimas išmokė nepasitikėti vyrais. Taškas.

Jis kilstelėjo antakį.

– Ar aš jį pažįstu?

Džena nepatikliai žvilgtelėjo į Adamą.

– Kažin.

Ar tai dėl krintančios šviesos, ar ji tikrai atrodo pažeidžiama? Adamui pasidarė įdomu, koks kvailys galėjo atsisakyti šios moters. Kita vertus, kai kuriems vyrams, matyt, terūpi tos dailios viliojančios lūpos.

O kai kuriems vyrams patinka pavojai.

Trečias skyrius

Kelias dienas Džena vis klausinėjo savęs, kaip sugebėjo įsivelti į tokią avantiūrą su Adamu Rotu. Nė nenutuokė, kaip turės apsimesti meiluže. Tikriausiai juodu mažai laiko turės praleisti vienumoje ir labai daug – viešumoje. Ji privalės stovėti šalia. Liesti jį. Šypsotis. Vaidinti įsimylėjusią.

Beviltiška.

Po galais, tarp jųdviejų jau ir taip egzistavo kažkas, su kuo ji nenorėjo susitaikyti. Neduodantis ramybės vienas kito pripažinimas. Tai neleido susitelkti į tikrąją buvimo su Adamu priežastį.

Jau verčiau tegu tas vyras laikosi savo susitarimo dalies, nes kitaip Džena jam parodys, iš kur kojos dygsta. Ir jis bus vertas to pragaro, kurį užkurs. Jeigu reikės, kreipsis net į žiniasklaidą. Džena meldėsi, kad netektų to daryti. Nenorėjo blogiukės vaidmens, ypač kai dėmesio centre buvo velionis Lijamas Rotas.

Kita vertus, tas reikalas su Čelse ir Todu labai domino. Adamas turėtų jaustis užspeistas į kampą, jei net į ją kreipėsi pagalbos. Kitaip nerizikuotų atskleisti smulkmenų. Taigi Džena turėjo bent menką pagrindą tikėti, kad jis laikysis pažado.

Tiesą sakant, keista, kad Adamas išvis jautė sąžinės graužatį, ypač dėl geriausio draugo žmonos. Žinoma, tai neabejotinai vienintelis su jo sąžine susijęs reikalas, svarstė Džena; galiausiai ji nusprendė, kad toks požiūris gal ir ne visai teisingas. Akivaizdu, kad Adamas myli savo šeimą. Ji netgi suprato jo norą ginti velionį brolį ir šeimos vardą. Dženai nepatiko tik tai, kad tas noras kainavo jos pačios šeimos laimę.

Tačiau bent vieną žmogų be skrupulų Džena tikrai pažinojo ir pirmadienio rytą, kai oficialiai atsiprašė šefo dėl staigaus pasišalinimo iš hipodromo, jai nori nenori teko su juo susidurti. Robertas ją išklausė geranoriškai, bet įtikinti Marką Kontį, kad išskubėjo dėl galvos skausmo, o ne iš pavydo jį matydama šnekučiuojantis su kita moterimi, sekėsi sunkiai. To vyro savimeilė buvo milžiniška, ir jai tik vargais negalais pavyko išsisukti nuo kvietimo pavakarieniauti penktadienio vakarą. Galiausiai Dženai teko prisipažinti susitarus su kitu žmogumi, ir ji kelias minutes jautėsi dėkinga, kad nereikia meluoti. Tai buvo vienintelis kartas, kai norėjo padėkoti Adamui Rotui.

Paskui atėjo penktadienio vakaras, ir septintą valandą sučirškė durų skambutis. Prieš atverdama duris Džena žvilgtelėjo pro akutę tikėdamasi išvysti Adamo vairuotoją.

Tai buvo ne jis.

Už durų stovėjo pats Adamas.

Besidaužančia širdimi Džena patapšnojo per kuodą, perbraukė per vakarinę suknelę ir pažvelgė į savo atvaizdą koridoriaus veidrodyje. Tai tik jos mažytė paslaptis, kad suknelę rado dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nusipirkti naują prašmatnų apdarą neturėjo pinigų, ypač kai teko įsigyti suknelę lenktynėms. O dvi vakarinės suknios, kurias turėjo nuo pasimatymų su Luisu laikų, šiai progai netiko. Viena buvo skirta žiemai, o ant kitos korsažo puikavosi vyno dėmė, kurios valant sausuoju būdu nepasisekė panaikinti. Laimė, ši suknelė, išvalyta sausuoju būdu, sutvisko visomis spalvomis kaip nauja.

Giliai įkvėpusi Džena atidarė duris. Nebuvo mačiusi Adamo nuo praėjusio šeštadienio vakaro – su juodu smokingu atrodė šaunus, netgi patrauklesnis, jei tik tai buvo įmanoma, negu Džena atminė. Nuotraukos laikraščiuose toli gražu neatspindėjo tikrosios šio vyro išvaizdos, kaip ir spalvoti jo atvaizdai žurnaluose. Realybėje jis buvo tikras Apolonas.

Tik paskui pastebėjo, kad stovėdamas priešais jis vyriškai gėrisi safyrų mėlynumo šifonine suknele su nuo pečių krintančiomis siauromis petnešėlėmis. Džena žinojo, kad atrodo gražiai, ir jautėsi tuo patenkinta, tačiau jos tikslas buvo stovėti iškelta galva greta Čelsės, o ne patraukti šio vyro dėmesį.

Pasijutusi nesmagiai apsisuko eiti į svetainę.

– Tik pasiimsiu rankinę, – vylėsi, kad jos balsas nuskambėjo ramiai. Nepakvietė Adamo užeiti. Ketino užtrukti tik kelias sekundes.

– Tai dar vienas pirmas kartas, – lėtai ištarė Adamas žengdamas vidun ir uždarydamas duris.

– Ką nori pasakyti? – plakančia širdimi Džena žengė link kavos stalelio.

– Nesuteikei progos pasakyti tau komplimentą.

Užsidėjusi abejingumo kaukę moteris paėmė savo vakarinį rankinuką.

– O ar turėjau?

– Dauguma moterų elgiasi būtent taip.

– Aš nesu dauguma moterų.

– Pradedu tuo tikėti. – Jis nutilo. – Tačiau vis tiek leisk pasakyti tau komplimentą, – sumurmėjo temstančiomis akimis. – Šį vakarą iš tiesų atrodai nuostabiai.

Į Dženos skruostus plūstelėjo šiluma, tačiau ji negalėjo sau leisti pamiršti, kad Adamas malonus ne vien iš širdies gerumo. Kiekvienas jo poelgis turi svarią priežastį.

– Ačiū, – padėkojo Džena ir žengė jo link, jausdama poreikį dingti iš buto, kol...

– Ar pati sukūrei šį vėrinį?

Klausimas sustabdė ją tiesiai priešais Adamą, ranka nevalingai pakilo prie papuošalo ties kaklo duobute.

– Taip. Vienas iš mano asmeninių.

Jis linktelėjo.

– Tada iš karto pelnysi Čelsės palankumą. Ji dievina papuošalus.

– Be galo džiaugiuosi, kad turėsime ką nors bendra, – nusišaipė Džena. – Noriu pasakyti, išskyrus tave.

Jis nesišypsojo.

Jo akys sakyte sakė: Prieik artyn.

Adamas neperspėjęs ranka apsivijo Dženos liemenį ir aistringai žvelgdamas prisitraukė ją artyn.

– Štai šito ji niekada neturės, – sumurmėjo ir palinko veidu į ją.

Iš nuostabos Dženos venose ėmė pulsuoti kraujas – pravėrė burną kažką sakyti, bet Adamo liežuvis pasinaudojo proga ir švelniai įsliuogė į vidų. Iš netikėtumo moteriai užgniaužė kvapą, ir nors ji vos begalėjo kvėpuoti, priešintis nepajėgė. Adamas mėgavosi jos burnos švelnumu aplankydamas kiekvieną ertmės vingį ir su ištobulintu patyrimu gerdamas jos stiprybę, kol Džena pasijuto tarsi gėrimui maišyti skirta lazdelė, kuri vis sukasi ratu; galiausiai jai teko jo įsitverti, kad nenugrimztų prarajon.

Adamas atitraukė lūpas ir iš lėto atsilošė.

– Privalome atrodyti kaip meilužiai, – pasakė kimiu, bet ramiu balsu.

Džena grįžo į realybę. Akivaizdu, kad bučinys jam patiko, bet neišmušė iš pusiausvyros kaip ją. Dieve, jo bučinys buvo dar nepatirtas tobulumas, tačiau to žinoti jis neprivalo. Gal Adamas tai ir numano, tačiau Džena niekada neprisipažins. Ji išdidi.

Susitvardžiusi greitai atsitraukė saugiu atstumu.

– Tam manęs bučiuoti nereikėjo. Juk šalia nieko nėra.

– Nereikėjo?

Dar vienas egzaminas, – Džena aiškiai suvokė, kad Adamas taip elgiasi vien norėdamas gauti trokštamą objektą, o ne todėl, kad apsimestų juos esant meilužiais. Juk raudono lūpdažio pėdsako jo lūpų kamputyje niekas nė nepastebės, – ciniškai pagalvojo norėdama nuvalyti dėmelę pirštu, bet neišdrįso.

Tik kilstelėjo smakrą.

– Turiu pripažinti, kad gerai bučiuojiesi, – pasakė stengdamasi atrodyti patyrusi ir išmananti, visiškai nekreipdama dėmesio į savo bejėgiškumą vyro glėbyje.

– Džiaugiuosi, kad taip manai, – ramiai pasakė Adamas, spinduliuodamas aroganciją, pasitikėjimą ir pasitenkinimą savimi.

Ak, jis taip gerai save pažįsta.

– Neabejoju, kad esi turėjęs daug praktikos.

– Mano tikslas – teikti malonumą.

– Kaip miela, – maloniai tarstelėjusi Džena norėjo jį apeiti.

Adamas žengtelėjo į šoną ir pastojo kelią.

– O tu, Džena?

– Aš? – Šis vyras norėjo žinoti, ar jos tikslas – teikti malonumą? Teikti malonumą kam? Jam?

– Ar daug teko bučiuotis su vyrais? – paaiškino Adamas, bet Džena nebuvo tikra, kuris klausimas pavojingesnis.

– Tai jau mano reikalas, – atšovė, bet staiga prisiminė geliantį buvusio vaikino komentarą, kad jai trūksta patirties kai kuriose srityse. – Kodėl klausi? Ar aš niekam tikusi? – nepagalvojusi pasiteiravo, bet po poros sekundžių jau norėjo skaudžiai sau įspirti, kad išsidavė.

Adamo žvilgsnyje atsispindėjo spėlionė.

– Buvai nuostabi, – užtikrino.

Džena pajuto didelį palengvėjimą. Ne dėl Adamo – dėl savęs.

– Gerai. Negalėčiau sau dovanoti, jeigu liktum nusivylęs mano pasirodymu.

Dabar jo žvilgsnyje spindėjo atviras smalsumas.

– Kodėl? Ar kas nors anksčiau nusivylė tavo... pasirodymu?

Ji įsitempė.

– Tai labai asmeniškas klausimas.

Adamas žvelgė dar skvarbiau, bet iškart gūžtelėjo pečiais, tarsi tai būtų nesvarbu.

– Pamiršk, ko klausiau. – Žvilgtelėjo į laikrodį. – Verčiau judėkime, – pasakė dalykiškai, tačiau Džena buvo tikra, kad jis permatė daugiau negu leido sau parodyti.

Staiga moteris pasijuto tarsi būtų stojusi į seksualinę dvikovą su milžinu Galijotu. Jausdama nenumaldomą poreikį dingti iš buto, kuriame, regis, magnetinės bangos nebetilpo tarp keturių sienų, prasispraudė pro Adamą prie durų. Ne, tebūnie magnetizmas. Šis žodis tobulai atspindi Adamo Roto esmę.

Jiems sėdint ant užpakalinės limuzino sėdynės suskambo Adamo mobilusis, prieš atsiliepdamas jis atsiprašė, paaiškinęs, kad tai svarbus skambutis. Dženai buvo vis vien. Ji tik džiaugėsi, kad nereikės su juo kalbėtis. Bučinys išmušė iš vėžių, ir ji vis dar negalėjo patikėti savo kūno reakcija į vyrą, kurį vos pažinojo. Nors tai tebuvo pasiteisinimas dėl intymumo atmosferos, idėja buvo puiki.

Stengdamasi nebegalvoti nusuko galvą į langą ir atsiribojo nuo Adamo balso. Nors toli gražu nesimėgavo būsima puota, jos šeima dėl to džiaugėsi. Džena nenorėjo pasakoti apie šio vakaro pasimatymą, bet negalėjo neparuošti savo artimųjų kitą mėnesį laikraščiuose pasirodysiančioms jųdviejų su Adamu nuotraukoms. Jau savaitės pradžioje pranešė tėvams ir brolio žmonai, kad Adamas pakvietė ją į mero puotą, bet į klausimus atsakinėjo kaip įmanydama glausčiau. Deja, visos pastangos nuteikti pesimistiškai dėl šių santykių, kurie tebuvo dūmų uždanga, nuėjo veltui.

Žinoma, buvo ir konkretesnė priežastis, kodėl Džena nenorėjo pasakoti savo šeimai apie Adamą. Sužinojęs, į ką Džena įsivėlė jo labui, Stiuartas gautų širdies smūgį, todėl ji paprašė namiškių šiam nė neužsiminti apie Adamą ir apskritai kuo mažiau su visais apie tai kalbėti. Ji priminė, koks Stiuartas globėjiškas ir kaip jaudintųsi sužinojęs, kad jo sesuo susitikinėja su dar vienu mergišiumi. Brolis iš tiesų dažnai niurnėdavo dėl Dženos santykių su Luisu, todėl įtikinti tėvus, kad ši žinia jį prislėgtų, nebuvo sunku.

Adamas baigė šnekėti telefonu kaip tik tada, kai automobilis atvyko į vietą. Jis dar kartą atsiprašė, tik šįsyk su žavinga šypsena, kurios magnetizmas mažoje automobilio erdvėje buvo dar stipresnis.

Džena galvojo, ką čia pasakius.

– Ar tavo tėvai taip pat bus šį vakarą?

– Ne, šeimai atstovausiu aš. Tėvai išvyko kitais reikalais.

– Tikriausiai visos mero puotos vienodos, – negalvodama pasakė ji.

– Ko gero, – Adamas vos šyptelėjo. – Deja, mano dėdei reikia atlikti sveikatos tyrimus. Tėvai nusprendė verčiau vykti į Brisbaną jo palaikyti.

Džena sudrebėjo – pasirodo, padarė skubotą išvadą.

– Labai išmintinga.

– Jis – šeimos narys, – tepasakė Adamas, limuzinui iš lėto sustojus prie rotušės.

Laimė, šiek tiek anksčiau atvykęs meras su žmona nukreipė žiniasklaidos dėmesį, ir Džena džiaugėsi galėdama kartu su Adamu prisidėti prie susirinkusiųjų pastato viduje niekam nė nepastebėjus.

Melburno rotušė buvo įspūdingas šimto metų senumo pastatas, ir kiekvieną tų retų kartų, kai Džena čia apsilankydavo, jai gniauždavo kvapą matant pastato puikumą. Menkiausia rotušės detalė dvelkė didybe ir karališkumu, pradedant prabangiais didžiaisiais laiptais, marmuriniu vestibiuliu, puikiais vitražiniais langais ir baigiant iki begalybės kylančiomis lubomis, kurias vainikavo sietynai. Svarbiausias pastato eksponatas – įmantriai raižyti mediniai vargonai, didžiausi visame Pietų pusrutulyje.

Pagrindinė salė šio įsimintino vakaro proga buvo nuostabiai išpuošta, todėl niekas nepastebėjo, kad kiek vėluojama pakviesti prie stalo. Supratusi, kad patarnautojas juos veda į salės priekį, Džena vos užgniaužė dejonę. Anksčiau apie tai nė nepagalvojo.

– Ar viskas gerai? – tyliai į ausį paklausė Adamas.

– Nesitikėjau, kad sėdėsime su Melburno meru ir žmona, – sušnypštė ji.

– Nesinervink.

– Atleisk, bet nesu pratusi prie tokių ištaigingų renginių.

Adamas kreivai nusišypsojo.

– Gal meras ir jo žmona viešumoje atrodo neprieinami, bet, patikėk, jie tokie patys žmonės, kaip tu ir aš.

– Abejoju, – sumurmėjo ji ir tik vargais negalais išspaudė šypseną svečiams priekyje.

Juos pristatė prie stalo sėdintiems garbingiems asmenims, tarp kurių buvo matyti dar dvi laisvos vietos. Tikriausiai rezervuotos ministrui pirmininkui, – Dženos galvoje sukosi ciniškos mintys. O ji taip stengėsi likti nepastebėta. Nebuvo pratusi prie tokio aukšto lygio pobūvių. Net Luiso šeima su visais ryšiais daugių daugiausia galėtų pabučiuoti susirinkusiems prie stalo skvernus.

Kai atnešė gėrimus, Adamas pasinaudojo visuotiniu sujudimu prie stalo ir palinko į Dženą.

– Jeigu tau tai padės atsipalaiduoti, įsivaizduok visus susirinkusiuosius su apatiniais, – sušnabždėjo į ausį. – Po drabužiais visi esame lygūs.

Ji šiek tiek atsitraukė, žvilgsniu keliaudama nuo griežtų jo lūpų prie mėlynų akių. Šiam vyrui nebuvo lygių.

– Ar jau įsivaizduoji mane su apatiniais? – sumurmėjo jis blizgančiomis akimis, vis dar laikydamas prikišęs galvą ir vėsiu gaiviu kvėpavimu virpindamas Dženos odą.

Jos papilvę tarsi kas būtų pakutenęs.

– Aš...

– Sveikas, Adamai, – nutraukė vyro balsas. – Liaukis monopolizavęs tą damą ir supažindink.

Palengvėjusia širdimi Džena pakėlė akis ir pamatė prie stalo sėdančią porą. Vyras išvaizdus ir kažkur matytas, o patraukli blondinė prie jo šono stengėsi nuslėpti į Dženą nukreiptą smalsų žvilgsnį. Tos moters akyse buvo kažkas keista...

– Todai, turi savo monopolizuojamą moterį, – pajuokavo Adamas ir nerūpestingai savininkišku judesiu apsivijo ranka Dženą. Vadinasi, tai Todas ir Čelsė. Adamas atrodė atsipalaidavęs, bet Džena jautė, kad jo kūnas įsitempė, ir nusprendė, jog taip jis mėgina išlaikyti fizinį atstumą tarp savęs ir antrosios poros. Bučiniu pasveikinti Čelsės jis akivaizdžiai nenorėjo – kad dar labiau nepaskatintų.

Čelsė pati ėmėsi iniciatyvos.

Kaip sekasi, Adamai? – paklausė palinkdama į priekį ir bučiuodama jį į skruostą. Apatinę dalį. Netoli lūpų. Džena pajuto, kaip Adamo ranka ant jos nugaros tvirčiau susigniaužė.

Paskui Adamas pristatė ją, ir Džena galiausiai suprato, kas iš tikrųjų šie žmonės. Prastuomenė? Kur tau. Todas – visiems gerai žinomo nekilnojamojo turto magnato sūnus, o Čelsės tėvas turi plieno verslą. Turtai varva nuo šių šeimų medžių tarsi skystas auksas.

Dieve švenčiausias, ir į ką ji įsivėlė? Juk žinojo, kad Rotai priklauso visuomenės grietinėlei, tad turėjo numanyti, kad ir geriausi draugai bus iš tos pačios aplinkos. O dabar ir ji turės apsimesti priklausanti išskirtiesiems. Ar sugebės? Džena metė žvilgsnį į Čelsę – šios akys blizgėjo ypatinga liepsna – ir pasiryžo iš visų jėgų pasistengti.

Laimė, sėdėti greta tos moters jai neteko. Tačiau įsitaisę prie apskrito stalo visi kuo puikiausiai matė vieni kitus, o jos ir Čelsės neskyrė nė pusė to atstumo, kokio Džena būtų pageidavusi.

Pokalbiams prie stalo progų buvo mažai, nes svečiai nuolat prieidavo pasišnekėti su garbiais asmenimis. Paskui buvo patiekta nuostabi trijų patiekalų vakarienė, kurią vis nutraukdavo oficialios kalbos – ir ilgos, ir trumpos, ir be galo nuobodžios.

Tačiau mandagioji visuomenė buvo... na... mandagi.

– Džena, – kreipėsi Čelsė, kai fanfaros baigėsi, – ar gyveni Melburne?

Džena buvo bebaigianti desertą, kurio pavadinimo nė ištarti negalėjo, bet kurio skonis buvo dieviškas. Praradusi apetitą tik linktelėjo ir bejausmiu veidu laukė tardymo tęsinio. Orkestras tyliai užgrojo šokių muziką, tačiau tai netrukdė kalbėtis.

Čelsė kilstelėjo galvą.

– Nesu tavęs anksčiau mačiusi. Kuo užsiimi?

Čelsės pasaulyje žmonės neabejotinai užsiimdavo veikla, kuri nebuvo susijusi su darbu. Dženos pasaulyje žmonės dirbo tam, kad išgyventų.

– Kuriu papuošalus.

– Štai kaip? – Čelsės žvilgsnis akimirksniu nukrypo į Dženos vėrinį. – Kaip miela, – tepasakė. – Garsi bendrovė?

– Na, ne. – Nebuvo reikalo sakyti, kad dirba Končiui. Kuo mažiau Čelsė žinos, tuo bus paprasčiau. Be to, Džena suprato, kad toji moteris nesižavės jos papuošalu vyrų akivaizdoje.

Čelsė dirbtinai nusijuokė.

– Kokia aš kvaila. Jei būtume girdėję apie tavo darbus, nereikėtų klausti, kam dirbi.

Todas meiliai pažvelgė į žmoną.

– Tu nekvaila, brangioji. Esi be galo miela.

– Ak, Todai, – sumurkė Čelsė, bet Džena pastebėjo, kad į akis jam nežvelgė.

Todas mirktelėjo Adamui.

– Adamai, ar nemanai, kad mano žmona miela? – jo žvilgsnis neišdavė nė menkiausio įtarimo, kad tarp jo žmonos ir geriausio draugo esama povandeninių srovių.

Adamas nusišypsojo.

– Labai miela, Todai. – Pasakęs pakilo ir ištiesė ranką Dženai. – Atleiskite, bet noriu pašokti su savo dama. – Jis nusivedė Dženą į šokių aikštelės vidurį ir prisitraukė artyn – jos moteriški linkiai susiliejo su jo tvirtu kūnu.

Dženos širdis suspurdėjo ir ji atsitraukė apsimesdama, kad žiūri jam į akis, bet iš tikrųjų tenorėdama saugaus atstumo.

– Adamai, ji rimtai įklimpusi.

– Ačiū. Kaip tik to išgirsti nenorėjau.

– Atleisk, bet ta moteris saldi kaip cukrus.

– Taigi, o aš kaip tik nemėgstu saldumynų. – Jo lūpų kamputis kilstelėjo. – Todėl tu man be galo patinki.

Džena buvo priversta nusišypsoti.

– Moki sakyti gražius dalykus moterims.

Linksmai žvelgdamas mėlynomis akimis Adamas sukikeno.

– Nesiliauk šypsojusis, Džena.

Ji turėjo sau priminti, kad tai skirta tik viešumai.

– Štai taip? – paklausė su kerinčia šypsena veide.

Adamas pažvelgė į ją.

– Ne visai. Šiek tiek svajingiau. Tarsi tikrai taip jaustumeisi.

– Ak, turi galvoje vaidybą.

– Štai dabar pradedi suprasti.

Juodu dar kartą vienas kitam nusišypsojo. Šį sykį šiltai. Paskui Adamo žvilgsnis be perspėjimo nuslydo žemyn ir įsistebeilijo į tarpą tarp jos krūtų, tarsi liestų pirštais. Džena lengvai nuraudo, jos šypsena dingo.

– Puiku. Labai įtikinama, – sumurmėjo. – Dabar apsimeti, kad mus užplūdo intymumo nuotaika.

Ji įsitempė.

– Tikrai?

– Atsipalaiduok. Viską sugadinsi.

Džena dar toliau atitraukė galvą.

? Tai tu stengiesi viską perkelti į kitą lygmenį.

Adamas prispaudė delną prie viršutinės jos nugaros dalies, o galvą palenkė arčiau savo peties.

– Ššš. Dabar atrodome taip, tarsi ginčytumės. Apsimesk, kad kuždi man į ausį mielus dalykus.

Tuo metu Dženai buvo vis viena, kaip jie atrodo. Adamas tai darė ne siekdamas apsimesti prieš kitus, o norėdamas pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

– Aš nesu miela, nepamiršk. Ir nedarau mielų dalykų.

– Čelsė mus stebi, – tyliai priminė jis.

– Genialu.

Praėjo sekundė.

– Nepamiršk mūsų susitarimo, panele Brenson, – lipšniai perspėjo Adamas.

Dženai užėmė kvapą. Nepamiršk Stiuarto, – iš tikrųjų jis norėjo pasakyti. Jai knietėjo priminti apie jo paties brolį Lijamą, tačiau iš pasižodžiavimo nieko gero nebūtų. Išmintingiau pasisaugoti. Džena privalėjo žvelgti į bendrą vaizdą ir nesugadinti to, ką šį vakarą jiems jau pavyko pasiekti.

Per Adamo petį žvelgdama į šokančias poras Džena prisivertė atsipalaiduoti.

– Taip geriau, – jis pasakė po minutės ar dviejų.

Ji akimirksniu atitraukė galvą ir metė žvilgsnį į Adamą, nenorėdama sudaryti bailios pelytės įspūdžio.

– Beje, kodėl nepasakei, kas tokie Todas ir Čelsė? Nemaniau, kad turėsiu reikalų su tokiais turtingais žmonėmis.

Jis atrodė nustebęs.

– O aš nemaniau, kad tai svarbu.

– Nesvarbu, – sumelavo ji, – bet būtų buvę malonu žinoti iš anksto.

– Tau puikiai sekasi. Nesileisk įbauginama. – Adamas atlošė galvą, kad galėtų pažiūrėti jai į akis. – Prisimink apatinių triuką, – priminė šelmiškai nusišypsodamas.

Džena užvertė akis, tačiau vargiai galėjo negalvoti apie Adamą vienais apatiniais. Intuityviai žinojo, kad jis dėvi toli gražu ne laisvas kelnaites. Ne, jis apsimovęs vyriškas trumpikes, kurios begėdiškai atskleidžia moteriai, kaip stipriai jis geidžia. Nuo šios minties Dženos kūną nusmelkė šiluma ir apėmė svaigulys.

Muzika baigėsi, ir juodu grįžo prie stalo. Džena spėjo, kad paraudę jos skruostai yra geriausias įrodymas, kaip ją veikia Adamas, bet, laimė, jo paties dėmesį nukreipė kita pora.

Džena stvėrė rankinę ir nukaukšėjo į moterų tualetą, norėdama kurį laiką pabūti viena. Kai pagaliau prisėdo ant kėdės priešais veidrodį ir užkišo kelias iš kuodo išsprūdusias sruogas, skruostai jau buvo atvėsę. Pradėjusi dažytis lūpas, didžiajame veidrodyje pamatė į vidų įeinančią Čelsę. Beliko užgniaužti atodūsį. Šito mažiausiai laukė.

Sėsdamasi ant kėdės gretimais Čelsė nusišypsojo Dženai ir pradėjo purenti savo plaukus.

– Su Adamu atrodote kaip du įsimylėję balandėliai, – atsainiai pasakė po kelių sekundžių veidrodyje nukreipdama žvilgsnį į Dženą.

Stengdamas neišduoti užplūdusio džiaugsmo Džena įsidėjo lūpdažį į rankinę.

– Tikrai?

– Turiu pripažinti, kad nustebau pamačiusi judu kartu. – Čelsė suėmė pirštais kitą plaukų sruogą. – Adamas jau kurį laiką susitikinėjo su kita moterimi.

Dženai puikiai pavyko nuslėpti nuostabą. Adamas galėjo bent perspėti.

– Būna ir taip. – Pakėlė rankinę ir pasiruošė stotis.

– Kiek laiko judu pažįstami? – paklausė Čelsė, dažydamasi skaistalais.

Staiga susidomėjusi, kaip toli šioji moteris pasiruošusi eiti, Džena liko sėdėti.

– Gana ilgai, – atsakė paslaptingai šyptelėdama. Čelsės veidu nuslinko nusivylimo šešėlis. – O jūs? Kiek laiko jau pažįsti Adamą, Čelse?

Čelsė greitai atgavo savitvardą.

– Beveik metus, – suburkavo. – Mes dar tik pradedame vienas kitą pažinti.

Dženą atsakymas pribloškė. Jeigu ji iš tiesų būtų užmezgusi santykius su Adamu, šios moters užuominos labai prislėgtų.

– Ką tai reiškia? – ji šaltakraujiškai paklausė, primindama sau, kad tik vaidina, bet vis tiek neketindama leisti šiai šviesiaplaukei užgaulioti.

Čelsė sumirksėjo.

– Na... nieko. – Atrodė apimta siaubo, tarsi būtų nesitikėjusi, kad bus pagauta nusikaltimo vietoje. Ir tai tikriausiai buvo tiesa. Ar dažnas išdrįstų mesti iššūkį turtingai paveldėtojai?

Džena stebėjo, kaip ji pasiima rankinę ir nuskuba į vieną iš tualetų, užverdama paskui save duris; jai beliko svarstyti, kaip Čelsė pati nesupranta išsiduodanti – jei ne savo vyrui, tai visiems aplinkiniams. Nejaugi jos pasaulyje neegzistuoja atsakomybė?

Pagrindinėje salėje vis dar vyko intensyvūs pokalbiai, prie stalo prieidavo naujų žmonių. Čelsė dabar buvo tykesnė ir vengė kalbėtis tiesiogiai su Džena, tačiau kai niekas, jos manymu, nežiūrėdavo, paslapčiomis mesdavo žvilgsnį į Adamą.

Vakaras pamažu ėjo į pabaigą, ir Džena pasijuto pavargusi nuo nepaliaujamo dėmesio. Kažin, ar galėtų pamėgti tokį gyvenimo būdą.

– Gal jau norėtum važiuoti namo? – ganėtinai garsiai paklausė Adamas, ką tik baigęs dar vieną pokalbį, – nors Dženai palengvėjo, suvokė jį norint kitus manyti, kad namo važiuos abu kartu.

– Ak, dar ne! – sušuko Čelsė Dženai nespėjus atsakyti. – Užvažiuok pas mus išgerti, Adamai. Prašau.

Todas linktelėjo.

– Gera mintis. Abu turėtumėte užsukti pas mus vakarinės taurelės. Jei norite, galime kelioms valandoms nuvažiuoti į kazino.

Džena nurijo atodūsį. Ne, ji nenori. Nori važiuoti namo į savo lovą. Miegoti. Ir pamiršti šiuos žmones, nors ir laikinai.

Adamas papurtė galvą.

– Ačiū, bet jau vėlu, o mudu su Džena savaitgalį turėsime daug reikalų. – Nusišypsojo savo partnerei taip, tarsi ji būtų gyvenimo prasmė.

– Ak, bet... – pradėjo Čelsė.

– Mieloji, – pasakė Todas, dėdamas plaštaką ant žmonos rankos. – Jie nori būti dviese.

Čelsė sutriko.

– Ak.

Todas nusijuokė.

– Tik nesakyk, kad jau pamiršai, koks tai jausmas? – mąsliai nusišypsojo jis. – Kaip greitai jos pamiršta.

Dženai pasirodė, kad Todas vaidina. Įdomu kodėl. Jo šypsena tebebuvo tokia pat ryški, laikysena tokia pat rami. Tačiau kažkas buvo ne taip... tikriausiai kažkas giliai jo akyse...

Visi keturi pakilo nuo stalo ir išvyko atskirais limuzinais. Automobiliams pajudėjus Adamas nuspaudė mygtuką ir nuo vairuotojo skirianti pertvara nusileido.

– Hari, važiuok tiesiai į mano namus, – paliepė uždėdamas plaštaką ant Dženos rankos, kai ši buvo besižiojanti kažką sakyti.

– Klausau, pone Rotai. – Pertvara pakilo.

Dženos skrandis susitraukė.

– Adamai, noriu namo, – ji tvirtai pasakė. Juodu taip nebuvo susitarę.

– Čelsė ir Todas važiuoja iš paskos.

– Ką! – Džena atsisėdo tiesiau ir pasisuko į užpakalinį langą. Baltasis limuzinas važiavo paskui. – Ar jie mus seka?

– Ne. Kelias į jų namus eina pro mano butą. Paprasčiausiai nepasisekė, kad jie išvyko tuo pat metu kaip mes.

Džena įtariai jį nužvelgė pravažiuojamų lempų šviesoje, bet neįžiūrėjo, kad Adamas ką nors slėptų.

– Nuo tavo namų grįšiu taksi.

– Haris parveš, kai išgersi su manimi vakarinę taurelę.

– Pageidaučiau važiuoti namo iš karto, kai tik atvyksime prie tavo buto. – O gal jis vis dėlto kažką sumanė?

Adamo akys pervėrė skvarbiu žvilgsniu.

– Gal bijai eiti į mano namus?

– Ne.

– Baiminiesi manęs?

– Ne. – O jei ir bijotų, niekada to neprisipažintų. Adamas varstė akimis ir, regis, galiausiai patikėjo atsakymu.

– Paklausyk, Čelsė ir Todas yra pelėdos. Gali būti, kad jie dar kurį laiką važinėsis ieškodami, kur galėtų nutūpti. Nenoriu, kad pamatytų tave taksi arba vieną limuzine. – Moteris išsižiojo kažką sakyti. – Taip, net jei langai tamsinti. Geriausia, jei kiek pabūsi pas mane. Leisk jiems susirasti pasilinksminimo vietą.

– Ar viską kuri ekspromtu?

Adamas sukikeno.

– Ne. – Po akimirkos surimtėjo. – Bet norėčiau, po galais. Suprantu, kaip neįtikinamai skamba, bet būk gera, padaryk paslaugą.

Džena ėmė svarstyti. Rizikuoti, kad ir menkai, tikrai nebuvo prasmės. Nors jai nepatiko mintis, kad Adamas gali atšaukti susitarimą, tokia tikimybė vis dėlto buvo. Kol ji nesumokės savo mokesčio.

Visiškai.

Ji nulenkė galvą.

– Manau, kad galėčiau išgerti su tavimi vieną taurelę.

– Puiku.

Toliau važiavo tylėdami. Buvo penktadienio vakaras, tad net rodyklėms artėjant prie vidurnakčio Šventosios Kildos gatvėje vis dar knibždėte knibždėjo automobilių ir šaligatviais vaikštinėjo daugybė žmonių, tačiau Džena jautėsi, lyg juodu su Adamu būtų vienudu. Jautė jį sėdintį greta... matė šlaunis po juoda kelnių medžiaga... užuodė losjono po skutimosi kvapą... Šis vyras šalia trikdė.

Norėdama nutraukti tylą Džena pakėlė akis.

– Čelsė sakė, kad susitikinėji su kita moterimi.

Adamas tvirtai suspaudė ir ištempė lūpas.

– Nebesusitikinėju jau kelias savaites.

Džena nesuprato, ar jį suerzino jos klausimas, ar tai, kad Čelsė apie tai papasakojo, ar ta kita moteris. Tikriausiai visi trys dalykai.

– Tada ją reikėtų apšviesti, – garsiai mąstė Džena.

– Jai reikia kur kas daugiau, – subambėjo jis, akimirką atrodė, kad jo kantrybė baigėsi. Veidas vėl tapo griežtas. – Čelsė susidraugavo su Diana, o šioji nenori pripažinti, kad tarp mūsų viskas baigta. Deja, Diana – moteris, su kuria susitikinėjau – nesąmoningai teikia Čelsei informaciją. Tačiau nė nenutuokia, kad šioji ja tik naudojasi.

Džena kilstelėjo galvą.

– O, Dieve, tavo gyvenimas tikra maišatis.

Adamas išsiviepė.

– Tiesa, bet aš dėl to nė kiek nekaltas. – Gūžtelėjo pečiais. – Viskas tik dėl teritorijos.

– Teritorijos? Turi galvoje – dėl to, kad tu – Rotas?

– Dėl to, kad aš – vyras, – Adamo balse vėl buvo justi humoro gaidelė.

Džena pradėjo juoktis, bet netikėtai pasigirdęs Todo ir Čelsės automobilio signalas, linkintis jiems labos nakties, privertė pašokti – baltas limuzinas praūžė pro šalį kaip tik tada, kai juodu atsidūrė priešais namą, kuriame gyveno Adamas.

– Patogiai įsitaisyk, o aš įpilsiu išgerti, – pasiūlė Adamas jiems išėjus iš asmeninio lifto.

Padėjusi rankinę ant sofos Džena išslinko į balkoną. Neketino įsitaisyti per daug patogiai, bent jau ne taip, kaip jam tikriausiai norėjosi.

Netrukus prie jos prisijungė ir Adamas – gurkšnodami brendį abu stovėjo ir žiūrėjo į šiltą rudens naktį, kuri vis dar dvelkė vasara. Namas nebuvo labai aukštas, bet stovėjo pagrindinėje gatvėje, prestižiniame rajone. Anksčiau viešėdama Džena susidarė įspūdį, kad visas viršutinis aukštas priklauso Adamui – iš čia atsivėrė kvapą gniaužiantis miesto, įlankos ir kalnų grandinės vaizdas.

Tačiau praėjusį kartą balkone Adamas stovėjo per daug arti. Džena pasuko galvą ir pamatė, kad jis stebi tamsiomis degančiomis akimis. Užgniaužė kvapą. Adamas buvo atsilaisvinęs kaklaraištį ir atrodė itin seksualiai.

– Tau tinka ši spalva, – sumurmėjo jis.

Susijaudinusi Džena pasakė tai, kas pirmiausia šovė į galvą.

– Vinio parduotuvėje galima rasti neblogų dalykėlių.

Tarp jo antakių susimetė raukšlė.

– Vinio? Kažin ar esu girdėjęs.

Džena negalėjo susilaikyti nenusijuokusi.

Šventasis Vincentas de Polis. Turėtum žinoti, jiems priklauso daug dėvėtų drabužių parduotuvių.

Adamo veido raumuo truktelėjo.

– Dėvi suknelę iš antrų rankų?

– Negirdėtas dalykas tavo aplinkoje, – ji visiškai neįsižeidė. Juk jam su tuo niekada nebuvo tekę susidurti. – Jie visas prekes gražiai sutvarko ir turi tikrai šaunių dalykų. Daug kas perka dėvėtus daiktus. Ir visiems tai naudinga. Žmonės gali apsirengti padoriais drabužiais, kurių šiaip jau neįpirktų, o pinigai skiriami labdarai.

Adamas žiūrėjo į Dženą taip, tarsi ši kalbėtų svetima kalba, o sutrikęs jis atrodė dar juokingesnis. Šitas vyras visiškai atitrūkęs nuo pasaulio. Juk ne visi gali sau leisti ikrus ir šampaną.

Staiga Adamo žvilgsnis tapo skvarbus ir nukrypo į jos lūpas. Vyro akys vėl užsiliepsnojo. Džena jautė, kaip blėsta jos šypsena, o Adamo veidas iš lėto linko artyn. Ji negalėjo pajudėti, netgi negalėjo padėti rankose laikomos taurės.

Prisilietęs lūpomis Adamas sustingo – tai buvo įstabiausias dalykas, kokį jai buvo tekę patirti gyvenime. Juodu lietėsi tik lūpomis, bet Dženai atrodė, kad jis liečia visaip, kaip tik įmanoma, apie ką ji nė nedrįso galvoti. Kaip taip galėjo būti?

Brendžiu dvelkiantis jo liežuvis stumtelėjo Dženos lūpas, ir tos atsivėrė. Ji nesipriešino. Negalėjo. Adamas pradėjo hipnotizuojamai glostyti. Viską darė apgalvotai: ne erzindamas, bet tyrinėdamas... taip tiksliai... taip nuostabiai... prigludęs prie jos lūpų, šiltu kvėpavimu virpindamas visą kūną, neleisdamas ištrūkti iš sustingusio laiko akimirkos... kol pati sugebės įtraukti oro.

Jis iš lėto atsitraukė ir atidžiai pažvelgė Dženai į akis. Pagaliau ji įtraukė gurkšnį oro ir suvokė, kad tarp jų kažkas įvyko. Po akimirkos Adamo žvilgsnis prisipildė vyriško pasitenkinimo. Džena įsitempė nenorėdama, kad jis susidarytų klaidingą nuomonę. Nesileis taip bučiuojama, kad bučiniai dar ilgai tvyrotų ore.

– Turėčiau trenkti tau per veidą.

– Hmm, būtų keista.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Vien tai, kad netrenkiau, dar nereiškia, kad kitą kartą vėl leisiu taip pasielgti.

Adamo žvilgsnyje spindėjo kvietimas į dvikovą, bet sutikęs tvirtą priešininkės akių žvilgsnį nusišypsojo.

– Kitaip sakant, nenori būti mano meiluže, ir man verčiau su tuo susitaikyti?

– Būtent.

– Teisingas požiūris.

Ji prunkštelėjo. Ką jis čia vaidina?

Adamas kilstelėjo antakius.

– Atrodai nustebusi.

– Taip ir yra. Nesitikėjau, kad taip lengvai pasiduosi.

– O kas sako, kad pasidaviau? – Jis nusišypsojo... bet po akimirkos šypsena dingo. – Nakvok čia.

– K-ką? Ar ką tik nesusitarėme...

– Jau vėlu. Gali miegoti svečių kambaryje.

Džena ėmė tyrinėti jo veidą, tiksliai nesuvokdama, ko ieško.

– Adamai, ar tikrai to reikia?

– Deja, taip. Tik dabar pagalvojau, kad rytoj rytą Čelsė gali pasibelsti į mano duris vien tam, jog įsitikintų, kad vis dar esi čia.

Džena pasijuto nejaukiai.

– Tą galima pavadinti persekiojimu.

– Panašu, kad būtent tai ir vyksta, tačiau neturiu svarių įrodymų. Kiekvieną kartą jai paskambinus ar net pasirodžius mano bute kaip pasiteisinimas pateikiamas Todas. Niekas, ką šiuo metu ji padarytų, negalėtų būti panaudota teisme. – Adamas išsiviepė. – Tačiau teismo noriu mažiausiai.

– Galbūt vertėtų pasikalbėti su Todu? – Nežinia kodėl neužsiminė numananti, kad Todas kažką nutuokiąs apie Čelsę.

– Dar ne. Tikiuosi, kad būdama šalia padėsi jai atsikvošėti.

– O jeigu ne?

– Ieškosiu kito sprendimo.

Staiga visi ginčai dėl grįžimo į namus tapo nebesvarbūs. Džena pastatė taurę ant mažo stalelio.

– Norėčiau tuojau pat eiti į lovą, – pasakė ir nutaisė griežtą veidą, stengdamasi neišsiduoti, kad ir pačiai tai nuskambėjo be galo intymiai.

Adamas linktelėjo galva patenkintas, kad ji lieka.

– Paieškosiu tau ką nors apsivilkti nakčiai.

– Ačiū. – Ji laukė, kad Adamas pasinaudojęs proga tars ką nors seksualaus, tačiau to nepadarė.

– Padaryk man paslaugą, – paprašė jis, – nedek miegamajame šviesos – dėl viso pikto.

Ji kilstelėjo antakį.

– Dėl viso pikto?

– Kad kartais Todas ir Čelsė nepastebėtų. Mano mansarda matyti iš toli. Net nuo kelio. – Jo smilkinys sutvinksėjo. – Po galais! Nepakenčiu taip gyventi.

Kad ir kaip viskas būtų, Džena pajuto užuojautą. Nors Adamas ir buvo pratęs gyventi nuolat stebimas žiniasklaidos, artimais draugais neabejotinai galėdavo pasikliauti.

Iki šiol.

Dabar geriausias draugas ir jo žmona buvo kaip tik tie, nuo kurių turėjo laikytis atokiai.

§

Keista, kad moteris mano namuose miega atskiroje lovoje, – mąstė Adamas, palydėjęs Dženą į svečių kambarį ir grįžęs į balkoną su dar šlakeliu brendžio. Prisėdęs tamsoje ant gulto rymojo tol, kol vėlyvos nakties vėjelis atvėsino odą. Nebuvo prasmės eiti į miegamąjį ir nusirengti. Dar ne. Dar ne dabar, kai mintys sukosi apie per galvą ant viliojančio kūno jo marškinėlius besivelkančią Dženą – juk kaip tik tai ji šiuo metu tikriausiai darė.

Atsidusęs liepė sau vyti tokias mintis į šalį, tačiau visiškai negalvoti apie Dženą buvo velniškai sunku. Ši moteris tokia graži, šiandien buvo ypač nuostabi su ta vakarine suknele – nesvarbu, dėvėta ar ne. Baliuje buvo tikra puošmena ir elgėsi oriai su kiekvienu, taip pat ir su Čelse... taip pat juo pačiu. Jau ilgai jam nebuvo tekę taip gerai leisti laiko su moterimi, ypač per tokius oficialius pobūvius, kur kiekvienas buvo reikšmingas ir kur niekas negalėjo visiškai atsipalaiduoti, nes buvo nuolat stebimas kitų.

Tačiau Dženai esant šalia nė vienas vyras negalėtų atsipalaiduoti. Nebent tik pasimylėjęs – tačiau Adamas spėjo, kad net tada vėl jos geistų nespėjęs atsipalaiduoti. Velniai rautų, šį vakarą dusyk ją pabučiavo ir kartu pašoko, tad šitai ne tik spėjo. Jis žinojo, kad iš karto jos ir vėl norėtų. Neabejotinai.

Dieve, verčiau liautųsi apie ją galvojęs, nes visą naktį negalės užmigti. O miego būtinai reikia, ir ne vien todėl, kad šiąnakt Džena su juo po vienu stogu, bet ir todėl, kad liks jo gyvenime visą mėnesį. Adamas numanė, kad nuo šiol miegas jo nelepins. O ar bus palepintas seksualiai, priklausys nuo Dženos.

Vis dėlto ši situacija iš dalies davė naudos. Džena pažabojo Adamo nerimą dėl Čelsės. Tad savo sandorio dalį ji vykdo.

Taigi Adamas pasirinko tinkamai.

Ketvirtas skyrius

Adamo prašymu praėjusį vakarą Džena persirengė ir atsigulė gatvės žibintų šviesoje, o rytą prabudo pro langus gausiai plūstant saulės spinduliams. Šis šeštadienis toli gražu nebuvo toks kaip įprasta. Ne kasdien prabusdavo svetimoje lovoje vargiai pažįstamo vyro bute ir dar dėvėdama to vyro marškinėlius. Vyro, nuo kurio vertėjo laikytis kuo atokiau.

Ši mintis privertė šokti iš lovos – marškinėliai, regis, draskė visą kūną. Nors į paskutinį jos pageidavimą balkone Adamas niekaip nereagavo, jo žvilgsnis paduodant Dženai marškinėlius bylojo jį aiškiai suvokiant, į ką nakčiai ji vilksianti savo kūną.

Prisiminus nutvilkė karštis.

Pastebėjusi per kėdės atlošą permestą vakarinę suknelę pajuto realybę užgriūvant visu svoriu. Kas gali būti baisiau nei prabudus ryte suvokti, kad teks apsivilkti vakarykščius drabužius.

Prieš eidama miegoti bent išsiskalbė apatines kelnaites, tad dabar galėjo jas apsimauti.

Išsimaudžiusi po svečių kambario dušu Džena išsivalė dantis nauju šepetėliu, kurį rado tualetinių reikmenų spintelėje. Laimė, rankinėje turėjo makiažo priemonių ir apsivilkusi savais drabužiais pasijuto šiek tiek geriau. Tada patraukė į svetainę ieškoti Adamo. Jeigu jo neras, paliks raštelį ir grįš namo taksi. Džena vylėsi, kad jis bus išėjęs.

Keista, bet bute nebuvo matyti nė vienos velionės Adamo žmonos nuotraukos. Viešumoje jis atrodė labai uždaras. Skausmas – tai juk labai asmeniška, – pagalvojo Džena. Ji atminė, kaip išgirdusi per televiziją apie avariją pagalvojo, kokia tai didelė tragedija, bet niekada gyvenime nebūtų patikėjusi, kad kada nors sutiks šį garsų vyrą, juolab kad turės apsimesti jo meiluže ir vieną rytą pabus jo bute. Tokio gyvenimo posūkio tikrai nesitikėjo.

Ir nelaukė.

Adamas sėdėjo prie pusryčių stalo ir valgė javainius su šviežiais vaisiais. Atrodė gana pailsėjęs ir velniškai gražus, tačiau apsimesdama to nepastebėjusi Džena nuėjo tiesiai prie kavos stalelio ir pasidėjo rankinę.

Jis kilstelėjo akis ir įdėmiai nužvelgęs tamsiai mėlyną vakarinę suknelę tingiai nusišypsojo.

– A, rytas po vakarėlio.

– Būtent, – išsiviepė ji.

– Vis tiek sugebi atrodyti nuostabiai.

– Ar tik nebūsime abu šį rytą šiek tiek apsiblausę? – nusišaipė Džena.

Adamas nusijuokė.

– Gerai miegojai?

– Kiek tai įmanoma. – Keista, kad tokiomis aplinkybėmis išvis pavyko užmigti.

– Tikiuosi, nejautei poreikio užsirakinti duris?

– Tiesą sakant, ne. – Džena suvokė, kad jeigu Adamas būtų tikrai jos norėjęs, dar bučiuojantis balkone būtų labiau spaudęs tolesniems veiksmams.

Dieve padėk, bet ateityje gerdama brendį visada tai prisimins. Prisimins jį. Džena pasmerkta niekada nebepamiršti.

– Gal buvo pasirodžiusi Čelsė? – pasidomėjo Džena. Juk kaip tik dėl šios priežasties Adamas prašė likti nakvoti.

Vyro veidas vėl įsitempė.

– Ne, ačiū Dievui. Ją norėčiau matyti mažiausiai. – Prisivertė nusišypsoti ir atsipalaiduoti. – O dabar... dėl šiandienos. Ar turi kokių nors planų?

Džena iš karto tapo budri.

– Dar nežinau.

– Po pietų važiuoju į Karltono sodus. Mano šeima finansuoja sodininkystės ekspoziciją Tarptautinėje Melburno gėlių ir sodų parodoje, pažadėjau ten užsukti, nes tėvai išvykę. Norėčiau, kad važiuotum drauge. Paskui galėtume pasivaikščioti. Ten yra į ką akis paganyti.

Džena dabar puikiai suvokė, kaip šis vyras ir jo įsipareigojimai suris viso mėnesio laisvalaikį.

– Ar tau neatrodo, kad reikėjo pranešti anksčiau?

Adamas suraukė antakius.

– Neturi kuo persirengti? Galime užsukti į moteriškų prekių parduotuvę.

Džena nereikšmingai mostelėjo ranka.

– Tai ne bėda.

– Tau nepatinka gėlės?

– Dievinu gėles, bet ne tai svarbiausia. Nesitikėjau, kad mūsų susitarimui vykdyti reikės tiek daug laiko.

Adamo žandikauliai įsitempė.

– Ne, svarbiausia tai, kad mus po praėjusio vakaro vėl pamatys drauge. O tai padės žmonėms mudu geriau įsiminti kaip porą.

Žodžiai pasiekė tikslą, ir Džena sunkiai atsiduso.

– Tikriausiai.

– Entuziazmas tampa tavo antrąja prigimtimi, – lėtai ištarė jis.

Džena praleido Adamo pastabą pro ausis, jos akys užkliuvo už laikraščio.

– Ar rašoma apie pobūvį? – kiek sunerimusi paklausė ji ir žengė link Adamo.

– Ne. Tik keletas nuotraukų, bet jose mūsų nėra.

– Puiku. – Nors Dženos tėvai ir brolio žmona žinojo apie vakarykštį pasimatymą, ji vis viena džiaugėsi, kad jųdviejų su Adamu nuotraukos nesipuikuoja laikraščių puslapiuose. Toks išgarsėjimas jos toli gražu nemasino.

Adamas susiraukė.

– Kaip suprantu iš klausimo, tėvams apie mane nepasakojai?

– Pasakojau, – paneigė Džena. – Bet tik apie pobūvį. Jie nieko nežino apie Stiuartą ir pinigus. – Tuoj pat suvokė padariusi klaidą išplepėdama per daug, todėl nutaisė rūgščią miną. – Po galais. Neturėjau to sakyti.

Adamo akys žybtelėjo šalčiu.

– Nepamiršk, kad sėdime toje pačioje valtyje. Mano tėvai taip pat nieko nenutuokia.

– Tikra tiesa, – pasakė ji, nusprendusi neleisti nerimui paimti viršaus. Gal jie ir gali sunaikinti vienas kito šeimas, tačiau likimas lėmė, kad ir jas apsaugoti gali tik jie patys.

Netikėtai Adamas kilstelėjo koją ir ištraukė iš po stalo greta stovėjusią kėdę.

– Sėskis ir pusryčiauk, – pakvietė jis, ir abiejų mintys iš karto nukrypo į vakarykštę dieną.

Į juos.

Džena žvilgtelėjo į Adamą, paskui į kėdę. Jeigu atsisės, atsidurs šalia jo.

– Ačiū, nesijaučiu alkana.

– Privalai užkąsti iki priešpiečių. Juk nenori nualpti. Tada tikrai atsidurtum laikraščiuose, – pajuokavo jis, tačiau Džena nujautė Adamą žinant tikrąją nenoro sėstis šalia priežastį.

Užsliuogė ant kėdės pasiryžusi įrodyti, kad nesileis įbauginama.

– Na, nebent užkąsiu vaisių.

– Dėkis, kiek nori, – mostelėjo jis į šviežiai supjaustytų vaisių lėkštę ir nebyliai klausdamas kilstelėjo kavinuką.

Džena linktelėjo.

– Ačiū. Ar pats viską suruošei? – Jai buvo sunku įsivaizduoti Adamą virtuvėje kantriai lupantį ir pjaustantį vaisius. Šis vyras priklausė valdybos posėdžių kabinetui ir – jos širdis suvirpėjo –miegamajam.

– Ne. Turiu namų prižiūrėtoją.

Džena susikaupusi šakute skirstė mangų ir ananasų riekeles, nesiliaudama svarstyti, ar namų prižiūrėtoja žino, kad svečių kambaryje kažkas miegojo.

– Taip.

Ji sumirksėjo ir pakėlė akis į Adamą.

– Ką?

Jis atsakė linksmu žvilgsniu.

– Taip, namų prižiūrėtoja žino, kad kažkas miegojo svečių kambaryje. Turėjau palikti jai raštelį, kad tavęs netrukdytų.

Jis ir vėl perskaitė mintis. Ar jis aiškiaregys, o gal ji per daug išsiduoda? Džena vylėsi, kad teisingas ne pastarasis variantas.

– Jai tikriausiai tai naujiena. Esu tikra, kad svečių kambariu čia beveik niekas nesinaudoja.

Jis tyliai nusijuokė.

– Tikra tiesa.

Džena negalėjo susivaldyti. Jos veidą nušvietė šypsena.

– Numanau, kad tau tai taip pat neįprasta.

– Ir vėl – tikra tiesa.

Džena sukikeno, Adamas pasekė jos pavyzdžiu. Akys susitiko. Džena jautė, kaip traukia Adamo žvilgsnio mėlis... o ji noriai jame skęsta...

– O kur... – atsitraukdama nuo besiveriančios prarajos pradėjo ji, – prižiūrėtoja dabar? Vis dar čia? – paklausė mėgindama kitur nukreipti mintis.

Adamas ne iš karto atsakė.

– Išėjo į Viktorijos turgų. Nupirkti šviežio maisto. Karalienės Viktorijos turgus buvo didžiausias turgus po atviru dangumi, dvelkiantis Senojo Pasaulio kerais, tačiau šią akimirką Dženai daug sunkiau sekėsi išsivaduoti iš šio vyro balso kerų.

Įtraukė oro ir pasistengė susikaupti. Vargu, ar toji moteris gyvena šiame bute. Tai visiškai prieštarautų Adamo stiliui.

Staiga Dženą nutvilkė netikėta mintis.

– Adamai, ar gerai ją pažįsti? Noriu pasakyti, kad jeigu Čelsei pavyko prasibrauti iki Dianos, gal ji pajungė savo tikslams ir tavo namų prižiūrėtoją. O šioji Čelsei gali pasakyti, kad praėjusią naktį nemiegojome kartu. Gali ir netyčia prasitarti.

Dženai nė nespėjus pasakyti nuogąstavimų, Adamas jau purtė galvą.

– Ne, tai neįmanoma. Šerilė man dirba jau dešimt metų. Besąlygiškai ja pasitikiu. – Balsas leido suprasti, kad abejonių nė negali kilti. Jokių.

Džena atrėmė Adamo žvilgsnį. Jo šeima gyveno nuolat apgaubta visuomenės dėmesio, ir pasikliauti žmonėmis jai turėjo būti sudėtinga. Todėl jo paties pasitikėjimas namų prižiūrėtoja šį tą sakė.

– Džiaugiuosi.

Po pusryčių Adamas sulaukė poros verslo skambučių, ir Dženai atsirado puiki proga pasišalinti. Jis iškvietė savo vairuotoją, kad parvežtų ją namo.

– Pirmą būk pasiruošusi, – pasakė. – Tavęs atvažiuos Haris.

Sutartu laiku Džena jau laukė – vilkėjo drobinę berankovę suknelę ir vasarinį švarkelį. Džena save įtikinėjo, kad ji ne kokia karalienė. Tai tebus paprasčiausias verslo renginys, kaip ir jos sandoris su Adamu.

Tačiau vis tiek negalėjo liautis nerimavusi. Jeigu tai nebūtų pasimatymas su Adamu, būtų apsimovusi nutrintus džinsus ir apsiavusi sportinius batelius ir su drauge klaidžiojusi po sodus. Galbūt būtų pasikvietusi Vikę ir jos mergaites, o gal tėvus. Ir mama, ir tėtis mėgo tokius pasivaikščiojimus.

Adamas tikriausiai jautė jos nerimą.

– Nesinervink, – sušnabždėjo į ausį vesdamasis ją vienu iš gausybės Karltono sodų takelių pro spalvomis sprogstančias ekspozicijas istorinių Karališkųjų parodų rūmų link.

Ji jautėsi dėkinga, kad Adamas prilaikė ranka, nes didžiojoje salėje ne vienas aukšto rango asmuo priėjo su juo persimesti žodžiu. Ji vėl suvokė tą pačią tiesą – jau per pobūvį suprato, kad žmonės elgiasi kitaip, jeigu šalia yra Rotas. Nekeista, kad ir patys Rotų vyrai manėsi esą dievų dovana moterims. Nenuostabu, kad ir Lijamas laikė save neliečiamu.

Tik vėlyvą popietę pagaliau atsirado galimybė pasivaikščioti po nuostabias ekspozicijas soduose. Laimė, Džena buvo pakankamai protinga apsiauti stilingai atrodančius patogius žemakulnius batelius – juk negalima tikėtis, kad vyras supras su aukštakulniais pasivaikščioti išsiruošusią moterį, galvojo Džena jiems klaidžiojant po gėlių ir aromatų pasaulį, tarp senovinių fontanų ir dekoratyvinių ežerų. Metė žvilgsnį į Adamą – tas žingsniavo persimetęs per petį švarką. Atrodė tarsi žurnalo reklamai paruoštas modelis.

Adamas sugavo Dženos žvilgsnį, ir ši nusuko akis į šoną.

– Oras šiandien nuostabus, – pasakė apsimesdama, kad žavisi kūrybiškomis ekspozicijomis ir nepastebi jo vyriško žavesio ir rankos, kuri jiems vaikštant ilsisi ant jos liemens ir laiko prispaudusi ją prie savo kūno. Tai skirta viešumai, – įtikinėjo save.

– Ar džiaugiesi, kad važiavai drauge? – jis paklausė šypsodamasis.

Džena linktelėjo.

– Tiesą sakant, taip. – Oficialioji dalis buvo baigta, ir dabar čia tikrai buvo gera. Grynas oras, saulė ir vyras pašonėje maloniai nuteikė. Nors Džena liko budri, vaikštinėdama šviečiant popiečio saulei pasijuto maloniai aptingusi.

– Gal eime į kazino išgerti? Vėliau galėtume pavakarieniauti viename iš ten esančių restoranų, – pasiūlė Adamas, kai jie pagaliau pasuko išeiti.

Pasiūlymas buvo šaunus, bet...

– Tikrai turėčiau važiuoti namo.

– Kodėl?

– Ar reikia pasiteisinti? – Dženos balsas skambėjo neįtikinamai.

– Taip.

Ji nusišypsojo, Adamas atsakė šypsena – ir staiga Džena pasijuto rizikuojanti netekti savisaugos instinkto. O to sau leisti negalėjo.

Todėl tik papurtė galvą.

– Geriausia, jeigu važiuosiu namo.

– Geriausia kam? Džena, pavakarieniauk su manimi, arba turėsiu valgyti vienas. – Vyras žengė žingsnį priešais pastodamas kelią. – Be to, nieko negaliu pasikviesti. Gali sužinoti Čelsė.

Džena pasijuto dėkinga mažam vaikui, kuris kaip tik tą akimirką atsitrenkė į juodu. Adamo žodžiai tarsi priminė, kad šiam vyrui ji negali būti atlaidi. Akimirką net buvo pamiršusi, kad drauge leidžia laiką tik dėl Stiuarto.

– Džena? – Adamas kreipėsi iš karto, vos mama spėjo pasiimti vaiką ir palikti juodu vienus vartų link traukiančioje retėjančioje minioje.

Ji dirbtinai nusišypsojo.

– Gerai, kodėl gi ne?

Jis tikriausiai pajuto kiek pasikeitusią Dženos nuotaiką, nes primerkė akis, tačiau ši nesuteikė progos prabilti. Žengtelėjusi į šalį pajudėjo vartų kryptimi, o Adamui beliko skubėti paskui.

Galiausiai jie atsidūrė kazino ir porą valandų žaidė ruletę. Nors Džena nebuvo aistringa lošėja, pati nustebo puikiai praleidusi laiką. Ankstesnis vaikinas Luisas buvo ją čia porą kartų atsivedęs, o paskutinį sykį net sugebėjo gerokai įkaušti ir iškelti nedidelę sceną. Su Adamu Džena jautėsi kitaip. Jis puikiai valdėsi ir atrodė patenkintas dėl jos jaudulio laimėjus nedidelę sumą prie stalo.

Apie septintą valandą abu lėtai užkopė įspūdingais juodo marmuro laiptais į vieną iš prabangių restoranų, nuo kurio durų trykštančių fontanų garsas skambėjo visoje galerijoje. Metas buvo ankstyvas, lankytojai dar tik buvo bepradedą rinktis, tačiau administratorius pažinojo Adamą ir pasveikinęs su derama pagarba palydėjo prie nuošalaus staliuko kampe. Neabejotinai Adamas čia buvo atsivedęs ne vieną moterį. Tačiau Džena nebuvo viena iš jų, ir šitai dar kartą priminė, kad jų santykiai tėra farsas. To nevertėtų pamiršti. Ji tebuvo sienų apmušalas, ir tiek.

Adamas linktelėjo kažkam prie stalelio kitoje salės pusėje ir atsisukęs į Dženą nusišypsojo taip, tarsi ji prilygtų visam pasauliui.

– Puiku. Dabar Čelsė tikrai apie mus sužinos.

Džena prisivertė nusišypsoti.

– Nuostabu.

Jie užsisakė patiekalus, ir kai pagaliau liko vieni, Adamas dar kartą nusišypsojo.

– Man patiko šiandien būti su tavimi, Džena.

Ji žinojo, kad Adamas tik vaidina.

– Diena buvo nuostabi, – tepasakė ji.

Jis įdėmiai nužvelgė.

– Kalbu nuoširdžiai.

Džena pasistengė kvėpuoti kuo lygiau.

– Adamai, per daug neatsipalaiduok. Esu čia tik dėl savo brolio.

Vyras atsilošė kėdėje nežymiai suspausdamas lūpas.

– Na, gerai, suvesk viską į brolį. Juk tai puiki priedanga.

– Man nereikia priedangos nuo tavęs. Galiu apsiginti pati.

– Nepradėkime vėl ginčytis, Džena.

Ji norėjo kaip tik tai ir padaryti, bet kažkas... tai, kaip Adamas primerkė akis... sakė, kad jis to ir laukia, o tada numotų ranka į visus salėje susirinkusius žmones.

– Nesuteiksiu tau tokio malonumo, – pasakė dirbtinai šypsodamasi, pamačiusi, kad prie stalo grįžta padavėjas su gėrimais.

Po vakarienės – Džena turėjo pripažinti, kad maistas buvo puikus, – Adamas ją ganėtinai anksti parvežė namo ir primygtinai reikalavo leistis palydimai iki durų. Džena pasijuto privalanti pakviesti jį kavos, tačiau savo balso tonu aiškiai leido suprasti, kad verčiau jis nepriimtų kvietimo.

Jis priėmė.

– Neblogas butas, – pagyrė Adamas Dženai įjungus kavinuką.

– Ačiū. – Moteris nusisuko ir susikaupusi ruošė kavą. Adamas čia jau viešėjo tą vakarą prieš pobūvį, tačiau tada žiūrėjo tik į ją.

O paskui pabučiavo...

– Ar jis priklauso tau?

Ji vylėsi Adamą patikėsiant, jog raudonis jos skruostus užliejo iš pasipiktinimo.

– Argi tai mandagus klausimas?

– Nelabai ir stengiausi būti mandagus, – susimąstęs pratarė vyras.

– Ak, kelias sekundes visai pamiršau, su kuo kalbuosi, – nusišaipė Džena. – Taip, butas mano, – pridūrė iš karto.

Nevertėjo pasakoti, kad paskolos grąžinimo sąlygos smaugė. Nors Dženos darbas buvo gerai mokamas, pastaruoju metu procentai smarkiai šoktelėjo. O, kad prieš užstatydama gyvybės draudimo santaupas būtų žinojusi, jog Stiuartui reikės pinigų. Būtų dar kurį laiką pagyvenusi nuomojamame bute, kol brolis atgautų Rotų įsiskolintus pinigus.

Nusikračiusi minčių Džena susitelkė į kavos gėrimą drauge su Adamu, kol šis pasakojo istoriją apie interjero dekoratorę, su kuria kitados susitikinėjo ir kuri ištapė jo svetainės sienas didžiulėmis ramunėmis – oranžine spalva.

– Tau nepatiko? – pajuokavo Džena.

Jo lūpos persikreipė.

– Šis pasakojimas turi moralą. Nenutrauk santykių su moterimi, kol ji nebaigė dekoravimo darbų. – Jis išgėrė paskutinį gurkšnį ir pastatė puodelį ant stalo. – Rytoj sekmadienis. Ką ruošiesi veikti?

– Visiškai nieko. – Džena jau buvo nusprendusi, kad rytojus priklausys tik jai vienai. – Būtent taip ir ruošiuosi jį praleisti. Juk pinigų klausimą bent dienai galime atidėti, tiesa?

Adamo žvilgsnis tapo šaltas, ir akimirką Dženai pasirodė, kad jis puls ginčytis.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Man reikia laiko ir sau, Adamai, – pridūrė ne siekdama suminkštinti jo širdį, o paprasčiausiai paaiškinti, kodėl nesiruošia jam nusileisti.

Šiek tiek pagalvojęs jis linktelėjo ir pakilo nuo sofos.

– Suprantu.

Džena nustebusi sumirksėjo.

– Tikrai?

– Mums visiems kartais reikia erdvės. – Jis palinko į Dženą, pakštelėjo jai į skruostą ir patraukė prie durų. – Paskambinsiu. – Tyliai užvėrė paskui save duris.

Džena liko viena.

– Esu tikra, kad taip ir padarysi, – sumurmėjo ji buto tyloje.

§

Pirmadienio vakarą Adamui baigiant darbus asmeninė Dominyko padėjėja pranešė, kad atvyko Todas. Adamas tyliai atsiduso. Į Rotų biurą jo draugas užsukdavo retai.

– Ačiū, Dženise. Tegu užeina.

Netrukus į kabinetą įžengė Todas – nerūpestingas, bet savimi pasitikintis verslininkas.

– Kaip matau, vis dar pavaduoji Dominyką.

– Jis grįš iš medaus mėnesio tik po dešimties dienų.

Suglumęs Todas palingavo galvą.

– Tavo brolis vedęs dar tik du mėnesius, bet jau antrą kartą išvyko kopinėti medaus. Atrodo, jam neblogai sekasi.

Adamas pritarė. Tačiau dar visai neseniai Dominykui buvo tikrai nelengva.

– Žinau, bet iš pradžių... jam ir Kasandrai sekėsi nekaip. Dabar, kai jie pagaliau atrado meilę, nori kurį laiką pabūti vieni su Nikole.

Todo veidas surimtėjo.

– Taip, žinau. Lijamo mirtis paveikė visus.

Jo draugas apie Lijamą nežinojo nė pusės, ką žinojo Adamas, tačiau papasakoti apie Stiuartą Brensoną Adamas negalėjo. Kuo mažiau aplinkinių apie tai žinos, tuo bus geriau.

– Tad dabar padedu tėvui tvarkyti verslo reikalus. Jie su mama rytoj grįžta iš Brisbano.

– Puiku. Taigi savaitgalį būsi laisvas.

– Ką planuoji? – sukluso Adamas.

– Mudu su Čelse rengiame įkurtuves naujajame vasarnamyje Grampiano kalnuose. Norime, kad atvyktum savaitgaliui. Tikiuosi, kad atsiveši ir Dženą. Tiesą sakant, Čelsė primygtinai prašo, kad ją atsivežtum. Džena jai labai patiko.

Adamas prikando liežuvį.

– Tikrai?

– Juk pažįsti Čelsę. Jeigu jai koks žmogus patinka, užmyluos negyvai.

Dabar Adamui tik vargiai pavyko prikąsti liežuvį.

– Taip, žinau.

Todas atrodė patenkintas.

– Tai atvažiuosite su Džena?

– Nesu tikras, – pradėjo Adamas, o draugo veidą užliejo nusivylimas. – Gali būti, kad Džena turi kitų planų, – pasakė norėdamas išlošti laiko. Visas savaitgalis su Adamu gali paskatinti Čelsę beprotiškiausiam žygdarbiui, ir ši mintis toli gražu nebuvo savanaudiška.

– Adamai, turite atvažiuoti, – iš karto pradėjo įtikinėti Todas ir išsiviepė. – Dabar Čelsei labai reikia artimų žmonių draugijos.

Adamas dar labiau ištempė ausis.

– Kodėl?

Todas gūžtelėjo pečiais.

– Pastaruoju metu ji kažkodėl liūdna.

– Liūdna? – Viešpatie, jeigu Čelsė pradėjo rizikuoti savo šeima...

Todas dvejojo.

– Ji turi tam tikrų... bėdų. Tai moteriški dalykai, bet žinai, kaip būna.

Adamui pasirodė, kad po draugo žodžiais slypi kai kas daugiau ir tai neturi nieko bendra su juo. Ačiū Dievui! Gal Todas su Čelse išgyvena santuokos krizę? Gal atvirumas tėra vaidyba?

Todas atsikrenkštė.

– Nuoširdžiai norėčiau, kad atvyktumėte.

Adamas kurį laiką svarstė. Jeigu Todui tai svarbu, jis važiuos.

– Pasistengsiu padaryti viską, ką galiu, – linktelėjęs tarė.

Todui akivaizdžiai palengvėjo.

Jam išėjus Adamas liko sėdėti prie stalo sukiodamas rankoje auksinį rašiklį. Prisiminė, kaip po Medės mirties draugas vis užsukdavo į jo butą įsitikinti, ar jam viskas gerai; tai jis privertė Adamą pakilti iš lovos, apsirengti ir pavalgyti. Sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu Todas nuolat buvo šalia. Niekam kitam nepavyko prasibrauti pro jo liūdesį. Tik Todui.

Net jeigu tarp Todo ir Čelsės kažkas vyksta, Dženai kol kas apie tai geriau nieko nesakyti. Kitaip ji gali nutarti, kad Adamas sutinka sutrumpinti sutarties terminą. Net jeigu pinigų klausimas išsispręstų anksčiau, net jei reikalai su Čelse susitvarkytų sparčiau, jis vis tiek nori viso mėnesio su Džena Brenson. Ir gaus jį.

§

– Nagi, nagi, paslaptingoji panele, – sumurmėjo Markas Kontis pirmadienio rytą žengdamas į Dženos darbo kambarį.

Džena stengėsi nekreipti dėmesio į glitų jo akių žvilgsnį. Negalėjo suvokti, kaip Robertas ir Karmen Končiai sugebėjo užauginti tokią atžalą. Šioje šeimoje meilė buvo akla. Markas savo tėvams buvo tarsi šventasis.

– Ką nori pasakyti, Markai? – paklausė Džena imdama į rankas plonas replytes ir tęsdama darbą.

– Pirmiausia palieki mane lenktynėse, o paskui sužinau, kad dalyvauji mero puotoje ne su kuo nors kitu, o su pačiu Adamu Rotu. Paskui man pranešama, kad buvai pastebėta su juo gėlių parodoje šeštadienį.

– Na, ir kas? – Šis vaikinas veltui neleido laiko.

– Tu kupina netikėtumų, cara mia.

Džena pakėlė akis.

– Mano pasimatymai – tik mano vienos reikalas. O lenktynėse aš tavęs nepalikau. Tai nebuvo pasimatymas.

Ant jo veido užslinko tamsus šešėlis.

– Rotas – ne toks jau blogas laimikis.

– Nemanau, kad Adamui toks komentaras patiktų, – negalvodama pasakė Džena ir nustebo pamačiusi, kad Markas susigūžė.

Suėmęs save į rankas priverstinai nusišypsojo.

– Džena, aš juokavau. Nieko rimta neturėjau galvoje. – Kiek patylėjo. – Nereikia jam persakyti mano žodžių.

Vadinasi... Markas kažko bijo.

Įdomu.

Dženai tai mažai rūpėjo. Tenorėjo, kad Markas atstotų.

– Ne, tikrai nereikia, – ji užsimanė paišdykauti. – Vis dėlto jausčiausi dėkinga, jeigu neskleistum paskalų darbe. Nenoriu, kad žmonės pradėtų manęs pagarbiai bijoti. Esu tikra, kad Adamas taip pat įvertintų tavo norą man padėti.

Markas išsitempė.

– Žinoma.

Jam išėjus Džena lengviau atsikvėpė. Ne tik atsikratė Marko, bet ir padėjo jam išsaugoti reputaciją suteikdama pirmumo teisę Rotui. Pergudravusi šį įkyruolį Džena jautėsi be galo savimi patenkinta.

Triumfas truko vos akimirką – suvokė, kad viskas ir vėl susivedė į Adamą. Ji nervingai laukė naujojo savo pasirodymo su šiuo vyru, nesvarbu, kada tai būtų. Džena neabejotinai privalės jį lydėti į daugybę įvairiausių renginių, kuriuose artimiausiomis savaitėmis jis turės dalyvauti.

Jos nerimo neišsklaidė net mama, kai vakar paskambino pasiteirauti, kaip Dženai patikęs mero pokylis. Džena stengėsi kalbėti entuziastingai, per daug nepasakodama apie vyrą, su kuriuo dalyvavo. Nepadėjo ir faktas, kad jos tėvai ruošėsi į gėlių parodą – jai beliko prisipažinti, kad ten jau lankėsi dieną prieš tai. Su Adamu? Taip, – atsakė Džena. Po jos žodžių stojo reikšminga tyla, todėl Džena suskubo priminti mamai, kad nieko nesakytų Stiuartui.

Susiklosčiusi situacija nepastebimai virto didžiausiu jos gyvenimo išbandymu. Viešpatie, maldauju, kad pinigų reikalas būtų išspręstas kuo greičiau. Tada galėtų nutraukti santykius su Adamu, ir tėvai per daug nesinervintų sužinoję, kad Rotas nebuvo jai skirtas vyras, viskas būtų baigta.

Apie pusę aštuntos į svečius užsuko Adamas. Nors sveikindamasis Dženos nepabučiavo, jos širdis atveriant duris vos neiššoko iš krūtinės.

– Gal norėtum nueiti kur nors išgerti? – žengdamas vidun paklausė.

– Ar tai būtina? – Pamačiusi pašaipią Adamo veido išraišką, Džena suraukė nosį. – Atleisk, nenorėjau, kad taip nuskambėtų. Juk esu dirbanti mergina. Nesu pratusi linksmintis savaitės viduryje. – Tiesą sakant, išvis retai kada linksmindavosi, netgi savaitgaliais. Tikriausiai smarkiai skyrėsi nuo kitų jo merginų. Meilužių, – pataisė save Džena primindama sau, kad nėra Adamo meilužė ir neketina ja tapti, todėl išskirtinumas šiuo atveju buvo geras dalykas.

Adamo veidu nuslinko palengvėjimo šešėlis.

– Na, ką gi. Aš ir pats nelabai nusiteikęs. Tik pagalvojau, gal tu norėtum.

Toks rūpestingumas sujaudino Dženą, ypač matant pavargusį jo veidą. Dabar, kai Adamo tėvai ir brolis išvykę, kai sprendimo laukia Lijamo reikalas, tikriausiai jis turi nemažai rūpesčių. Tačiau Džena neleido sau gilintis.

– Kaip suprantu, ką tik baigei darbus.

Adamas atlaisvino kaklaraištį.

– Taip.

– Jau vakarieniavai?

– Dar ne.

Džena dvejojo.

– Aš taip pat. Paruošiau spagečių su Bolonijos padažu – užteks abiem, jei nori drauge pavalgyti. Nieko prašmatnaus.

Adamas klausiamai nužvelgė.

– Ir tu neprieštarautum?

– Pastaruoju metu dažnai mane vaišini. Manau, galėčiau atsimokėti paslauga už paslaugą, – kandžiai ištarė.

Vyras nusišypsojo.

– Kaip galėčiau atsisakyti, kai esu taip kviečiamas?

Džena jam atsakė šypsena ir apsisuko eiti į virtuvę.

– Gal norėtum taurės vyno? – paklausė patenkinta, kad nors širdis trankėsi kaip pašėlusi, bent balsas skambėjo normaliai.

Nusekęs iš paskos Adamas sustojo tarpduryje.

– Ne, ačiū. Jei dabar išgerčiau alkoholio, ko gero, užmigčiau. – Patylėjo. – O tada turėtum mane paguldyti į lovą.

Kai Džena žvilgtelėjo į jį, šypsenos jos veide nebebuvo.

– Kodėl taip sakai? Juk mūsų niekas nesiklauso.

– Man patinka versti tave raudonuoti.

– Ne taip lengva mane sutrikdyti. Jeigu skruostai paraudę, tai greičiausiai iš pykčio, – atkirto ji.

Blizgančios Adamo akys išdavė, kad tikroji priežastis jam aiški.

– Man patinka žinoti, kad veikiu moterį... taip, kaip ji veikia mane.

Dženai atrodė, kad iš jaudulio negalės pratarti nė žodžio.

– Adamai... – perspėjo.

– Ar suvoki, kad tavo skruostai esant šalia manęs tai užsiliepsnoja, tai vėl užgęsta? Esu tarsi tave įžiebiantis jungiklis.

– Ir išjungiantis, – nutraukė įduodama jam į rankas stalo įrankius bei staltiesėles. – Imk. Gali padengti štai tą stalą.

Sukikenęs vyras paėmė įrankius ir staltiesėles ir padarė kaip lieptas.

Su palengvėjimu tyliai atsidususi Džena nusisuko ir baigė ruošti vakarienę. Netrukus jau sėdosi prie stalo.

Valgydamas Adamas beveik nekalbėjo.

– Skanu, – pagaliau pasakė nurijęs paskutinį kąsnį, dėdamas ant stalo servetėlę. Atsilošęs kėdėje tarsi kažką mąstė. – Su tavimi gali būti visai ramu.

– Tikrai?

Jo lūpų kampučiai kilstelėjo.

– Kartais.

– Tu pavargęs.

Adamas jai pritarė linktelėdamas galvą.

– Norėjau kai ką pasakyti, bet laukiau, kol baigsime vakarieniauti.

Dženos širdis vėl patrako mušti.

– Gal jau turi pinigus? – viltingai paklausė ji. Baigtųsi visos bėdos, jeigu...

Jo lūpų kampučiai nusviro.

– Ne.

– Suprantu. – Nors buvo gerokai per anksti, atsakymas ją šiek tiek nuvylė.

– Mano žmonės jau įkinkyti į darbą.

Džena linktelėjo. Jautėsi nusivylusi dėl to, kad, nors Adamas ir laikosi savo žodžio, tyrimą pradėjo tik po mero pokylio. O tai rodė, kad visai ja nepasitiki. Žinoma, ji taip pat nepasitiki, tad kodėl jis turėtų elgtis kitaip? Šiaip ar taip, jų nesieja pasitikėjimo verti ryšiai.

Džena įsitempė ir pasiruošė išklausyti Adamo naujieną.

– Ką nori man pasakyti?

– Šiandien į darbą užsuko Todas. Savaitgalį rengia įkurtuves. Nori, kad atvyktume.

Džena susimąstė.

– Ko gero, neprieštaraučiau, – lėtai ištarė.

– Reikės važiuoti į Grampiano parką – jų naujas vasarnamis ten.

– Ką!?– garsiai nustebo Dženą. – Juk iki ten geras kelio galas.

– Maždaug trys valandos. Taigi tektų likti nakvoti.

– Tame pačiame miegamajame?

– Taip.

– Turėtume miegoti toje pačioje lovoje?

– Greičiausiai. Nebent Čelsė nuspręstų mudu išskirti paskirdama kambarį su atskiromis lovomis, o tai taip pat tikėtina, – ciniškai kalbėjo Adamas. Jo akys įsistebeilijo į Dženą. – Ar miegoti su manimi tau būtų labai baisus dalykas?

Jos skrandis iš įtampos ėmė susitraukinėti.

– Ne tai svarbu, Adamai.

– Bent jau neneigi, kad manęs geidi.

– Aš...

– Mes abu – suaugę žmonės, Džena. Niekas nenukentės, jeigu žengsime dar vieną žingsnį ir kartu permiegosime.

– Mylėtis nebuvo sandorio dalis. – Adamas buvo turėjęs ne vieną moterį. Jis jau galėjo suprasti, kad Džena ne iš tų, kurios miega su kuo papuola. – Sutinku važiuoti su tavimi, netgi gyventi viename kambaryje... – Dieve padėk. – Bet su tavimi nemiegosiu.

Adamas abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Ką gi, aš mėginau.

Džena nesusigaudė, ar labiau nuliūdo dėl to, kad jis greitai pasidavė, ar dėl to, kad pati nusivylė. Įdėmiai jį nužvelgė. Ar tikrai pasidavė? Juk jiedviem vis tiek teks gyventi viename kambaryje, ar ne? Tikriausiai jis tik žaidžia.

Adamas atsistojo.

– Pagalvojau, kad geriausia išvykti šeštadienio rytą, o ne penktadienio vakarą, sekmadienį po pietų galėsime grįžti namo. Taigi miegoti vienoje lovoje teks tik vieną naktį. – Nusišypsojo. – Nors man tai – anoks vargas.

Adamui išėjus, Džena ilgai negalėjo užmigti. Su Adamu Rotu ir vienos nakties gali būti per daug.

Gerokai... per daug.

Penktas skyrius

Artėjant prie nacionalinio Grampiano parko Džena vis smarkiau nervinosi. Norėjosi mėgautis dangaus žydryne ir vaizdingu kraštovaizdžiu abipus kelio, tačiau budrios Čelsės akys per mero pobūvį gerokai nuvargino. Džena negalėjo nusikratyti nuojautos, kad savaitgalis šios moters draugijoje perpildys kantrybės taurę.

– Adamai, kažin ar tai gera mintis.

Adamas kreivai pažvelgė.

– Atsipalaiduok.

Atsipalaiduok? Ji nervinosi ne vien dėl Čelsės. Šalia tokio žavaus vyro pilkomis kelnėmis ir juodais polo marškinėliais moteris atsipalaiduoti galėtų tik mirusi.

– Nejaugi nebuvo įmanoma atsakyti Todui? – paklausė. – Arba pameluoti, kad turime kitų planų? Galėjai pasakyti, kad turi dirbti. O dar geriau, kad turiu dirbti.

– Pati sutikai važiuoti.

– Žinau, bet...

– Susitaikyk su tuo, Džena.

Ji atsiduso.

– Tik tai ir belieka.

Netrukus Adamas sustojo pailsėti, mažoje kavinukėje išgėrę kavos abu vėl leidosi į kelią. Automobilis lėkė per senus aukso pramonės miestelius ir galybę vyno daryklų – jeigu ne nervingai susitraukinėjantis Dženos skrandis, kelionė būtų buvusi jaudinanti. Jos nerimo neapmaldė net kartkartėmis tolumoje išnyranti Grampiano kalnų grandinė.

Pagaliau kalnai ėmė artėti, ir iš karto už vieno iš pagrindinių miestelių jie pasuko į paprastą žvyrkelį. Dar šiek tiek pavažiavęs Adamas įvažiavo pro atvirus vartus, kuriuos rėmino dvi akmeninės kolonos. Vieta atrodė visiškai nuošali.

Žiūrėdama į kelio pabaigą maždaug už pusės mylios Džena išplėtė akis.

– Viešpatie švenčiausias. Tai jų vasarnamis? Tai tikrų tikriausi rūmai.

Adamas atrodė kiek nustebęs.

– Jie mėgsta kviestis svečių.

Džena apsimestinai nusijuokė.

– Daug žmonių taip elgiasi, bet ne visi turi tokius vasarnamius. Daugumai šeimų pasiseka, jei turi bent vienus namus, ką jau kalbėti apie dvejus.

Adamo žandikaulis atsikišo.

– Žinau.

Dženą tarsi kokia širšė įgėlė.

– Nemanau. – Adamas nieko neatsakė, tad ji tęsė: – O tavo šeima neturi vasarnamio? Vietos, kur gali pabėgti nuo žmonių? Esu skaičiusi, kad jums priklauso ir jachta.

Adamui nebuvo malonu būti kamantinėjamam.

Ledi Laura pavadinta mano mamos vardu. – Jis nutilo. – O mūsų vasarnamis – tolimojoje šiaurinėje Kvynslando dalyje. Atokiame paplūdimyje, kad galėtume atitrūkti nuo pasaulio.

– Atogrąžų rojus, – nusišaipė Džena. – Kaip gražu. Visi turėtų turėti po vieną. – Suvokė, kad taip šneka jos įtempti nervai, o ne ji pati, bet negalėjo liautis.

Metęs piktą žvilgsnį Adamas sustabdė automobilį priešais vasarnamį. Išjungęs variklį pasisuko į Dženą.

– Kaip suprantu, negali pakęsti žmonių, kurie turi pinigų.

Džena perėjo į gynybą.

– Taip, jeigu jų turtai sukurti kitų žmonių pinigais.

Jis sukando žandikaulius.

– Žinau, kad tau dabar sunkus metas, bet padaryk paslaugą. Pasistenk nepradėti konflikto kitų svečių akivaizdoje.

– Arba?

– Arba tau gali nepatikti rezultatas.

– Ar tai...

Staiga Adamo durelės atsivėrė, ir viduje pasirodė Čelsės galva.

– Sveikas atvykęs, Adamai, – ji pasisveikino iš jaudulio spindinčiomis akimis, dėdama plaštaką ant jo rankos ir veik traukdama iš automobilio.

Todas atidarė keleivio dureles.

– Sveika atvykusi į mūsų kuklų prieglobstį, Džena, – pasakė šypsodamasis. – Leisk padėti tau išlipti.

Džena akimirksniu atgavo pusiausvyrą ir pasinaudojo ištiesta Todo ranka.

– Ačiū, Todai.

Atsistojusi per automobilio viršų žvilgtelėjo į Čelsę – ši buvo pakibusi ant Adamo rankos tarsi prabangus papuošalas. Džena vilkėjo kelnių kostiumą ir manė apsirengusi tinkamai, bet greta Čelsės pasijuto pilka pelyte. Čelsei trūksta tik mirksinčių reklaminių švieselių, – savikritiškai pagalvojo ji.

Todas pasikišo Dženos ranką po pažastimi.

– Ar gerai sekėsi kelionė? – pasiteiravo antrajai porai priėjus artyn.

– Taip, kraštovaizdis nuostabus, – atsakė ir metė į Adamą nuožmų žvilgsnį, kuris priminė jų pokalbį apie turčius. Šio akys prisimerkė.

– Ar viskas gerai? – paklausė Čelsė, aiškiai pajutusi ore tvyrančią įtampą, akimis šokinėdama nuo vieno prie kito.

Adamas švelniai išsilaisvino iš Čelsės gniaužtų.

– Važiuojant automobiliu Dženą kartais pykina, – paaiškino jis. – Ar dabar geriau jautiesi, mieloji? – paklausė apsimestinai susirūpinęs.

Džena buvo tikra, kad Čelsę, kaip ir ją pačią, gąsdina kiekvienas meilus jo žodelis. Viešpatie, jeigu Adamas jau dabar pradeda vartoti tokius kreipinius, greitai jai tikrai apsisuks galva.

Ji atsikrenkštė.

– Šiek tiek.

Netrukus Čelsės veidą nušvietė viltinga šypsena.

– Džena, gal norėtum prigulti prieš pietus? Prie stalo sėsime tik po kelių valandų. Adamu pasirūpinsime, gali dėl to nesijaudinti.

Džena pagalvojo, kad greičiau jau pati Čelsė juo pasirūpins. Vengdama Adamo žvilgsnio vis tiek dėkingai nusišypsojo.

– Taip, ko gero, mielai prigulčiau, – pasakė trokšdama kuriam laikui atitrūkti nuo jo... nuo jų... visų. – Jeigu tikrai neprieštarauji, Čelse.

Antroji moteris plačiai nusišypsojo, ir šią akimirką jiedvi buvo geriausios draugės pasaulyje.

– Žinoma, ne! – Greitu judesiu stumtelėjusi savo vyrą į šalį įsikibo Dženai į parankę. – Kai kurie svečiai atvyko anksčiau, bet tau neprivalu skubėti. Ilsėkis, kiek norėsi.

Netrukus visi keturi jau stovėjo erdviame prieškambaryje, kur Džena buvo patikėta namų prižiūrėtojai. Čelsė ir Todas nusivedė Adamą į kitą namo dalį susitikti su svečiais. Jeigu Dženai tai būtų bent kiek rūpėję, būtų įsižeidusi dėl to, kaip profesionaliai greitai buvo jos atsikratyta. Tačiau dabar tegalėjo jaustis dėkinga, kad buvo palydėta į apartamentus su svečių kambariu ir atskiru balkonu, kurie – bent kurį laiką – priklausė tik jai. Taip Adamui ir reikia už tai, kad grasino jai automobilyje.

Paskui pamatė dvigulę lovą.

O, Dieve.

§

– Laikas pietauti, Džena.

Džena atmerkė akis ir pažvelgė į Adamą. Akimirksniu pastebėjo, kad jo akių rainelės atrodo tamsesnės nei įprastai. Ar ją stebėjo? Nerimastingai sumirksėjusi atsisėdo lovoje, o jis pakilo.

– Galėjai leisti ir ilgiau pamiegoti, – subambėjo stengdamasi nuslėpti nuo Adamo, kaip jis veikia ją.

– Tikrai ne. Jau ir taip išsisukai čia pasislėpdama. Dabar noriu, kad būtum šalia manęs.

Džena pašaipiai kilstelėjo antakį.

– Čelsė laiko veltui negaišta, tiesa?

– Galima sakyti ir taip.

Staiga pasijuto kalta, kad paliko Adamą vieną. Juk sutiko padėti jam atsikratyti Čelsės, ir savo pažadą turėjo tesėti.

Džena nuleido kojas nuo lovos.

– Kas suplanuota po pietų?

– Poilsis prie baseino.

Ji staigiai atsisuko į Adamą.

– Juk nesiruošiame plaukioti? Neatsivežiau maudymosi kostiumo. – Džena labiau vaizdavosi visus sėdinčius svetainėje, o ne stripinėjančius aplink baseiną. Turėjo suprasti, kad Čelsei ir Todui pastarasis variantas labiau pritinka.

– Esu tikras, kad būsi viskuo aprūpinta.

– Nesvarbu. Manau, kad šiandien šią atrakciją praleisiu. – Joje tūnantis velniukas vėl kilstelėjo galvą. – Be to, ilgai važiavusi vis dar jaučiuosi nekaip.

Adamas ją ironiškai nužvelgė.

– Tada aš irgi neplaukiosiu. Nenoriu skatinti Čelsės.

Džena linktelėjo palengvėjusia širdimi, kad nereikės žiūrėti į Adamą maudymosi kelnaitėmis.

O dėl Čelsės taip irgi bus geriau. Toji moteris akimis jį suvalgytų. Ir Todas galėtų pastebėti.

– Eisiu šiek tiek atsigaivinti, – sumurmėjo Džena ir nužingsniavo į vonios kambarį; jos lagaminai jau buvo tušti. Adamo daiktus buvo palikusi išsikrauti pačiam. Džena netarnaus nė vienam vyrui.

Jai išėjus iš vonios, Adamas jau buvo išsikrovęs daiktus ir dabar sėdėjo ant lovos krašto laukdamas Dženos. Prieš priguldama ji buvo nusivilkusi švarkelį, ir dabar svarstė, ar negalėtų apsieiti be šio drabužio.

– Ar galiu taip eiti? – paklausė rodydama į savo megztą berankovę palaidinę, kelnes ir žemakulnius batelius su dirželiais.

– Atrodai žaviai, – kimiai pratarė Adamas ir atsistojęs pradėjo artintis, skvarbiu žvilgsniu stebeilydamas į Dženą.

Ši pakėlė ranką norėdama sustabdyti.

– Nė nemėgink.

Jis sustojo.

– Nemėginti ko?

– Pabučiuoti.

– Ir neketinau, – pasakė jis ir uždėjęs ranką ant Dženos juosmens nusivedė durų link. – Kitaip niekada neišeisime iš šio miegamojo.

Juodu kartu nusileido laiptais žemyn.

Išvydus, kad praleisti savaitgalį pakviestos dar šešios poros, Dženai palengvėjo. Visi elgėsi labai maloniai, ir pietūs pavėsyje prie baseino virto lengvabūdišku paplepėjimu.

Čelsė ir Todas buvo puikūs šeimininkai, tačiau Džena numanė, kad kitos šešios poros tebuvo pakviestos kaip priedanga, kad niekas nepastebėtų Čelsės jausmų Adamui. Džena pastebėjo. Keletą kartų per pietus atrodė, kad ir Todas žvelgia į žmoną keistai atšiauriai. Tačiau nebuvo panašu, kad ją ir Adamą stebėtų, o tai jau buvo palengvėjimas. Kažkas jų santykiuose buvo negerai, bet Džena negalėjo suprasti kas.

Jau mero pokylyje Adamas elgėsi dėmesingai, o dabar žengė dar vieną žingsnį. Nors lazdos neperlenkė, savo elgesiu niekam nepaliko abejonių, kad Džena – jo meilužė.

– Brangioji, štai. Pabaik už mane, – pasakė pakeldamas prie jos lūpų šakutę su mažu Tasmanijos lašišos gabalėliu.

– Verčiau pats suvalgyk. Jaučiuosi soti. – Negalėjo prisiversti kreiptis į jį meiliu žodžiu.

– Bet juk taip skanu, brangioji.

Džena matė, kad Adamas mėgaujasi, galėdamas atsimokėti už tai, jog buvo paliktas vienas.

– Žinau, bet jau ragavau. – Ji jautė, kad kiti juodu stebi.

– Nepakenčiu palikti maisto lėkštėje.

Tai gal galėtum juo paspringti, – norėjosi pasakyti Dženai, tačiau galiausiai ji pasidavė ir leido Adamui įdėti kąsnelį į burną, stebėdamasi, kad sukąsti dantys neperkando metalo.

– Gera mergaitė, – pagyrė Adamas atitraukdamas šakutę, o akyse spindintis šypsnys buvo skirtas jai vienai; jo žvilgsnyje dar švytėjo ir geidulingumas, nuo kurio Dženos nugara perbėgo virpuliai.

Taip pat jis elgėsi ir valgant desertą, paskui sūrį ir traškučius. Sunkiausia buvo nekrūptelėti kaskart, kai Adamas ją paliesdavo, ir nenurausti, kai kreipdavosi į ją tuo prikimusiu balsu. Po kurio laiko toks vyro dėmesys ėmė kelti beprotiškai keistą šilumos pojūtį. Luisas dėmesiu nelepino.

Po deramos pertraukėlės kai kurie svečiai nutarė išsimaudyti baseine. Čelsė, viliodama savo tobulu kūnu, mėgino priversti Adamą pakilti nuo gulto ir persirengti maudynėms, o kiti juokėsi iš jos kvailiojimo.

– Ne, šiandien esu per daug aptingęs. – Jis paėmė patogiai ant kito gulto tįsojusią Dženą už rankos. – Mudviem su Džena gerai ir čia.

Čelsė nusišypsojo ir, regis, priėmė pasiteisinimą, bet Dženai atrodė, kad ji tarsi kaprizinga mergaitė gūžtelėjo, apsisuko ir nuėjusi į kitą baseino galą nėrė į vandenį. Kai niekas į juodu nebežiūrėjo, Džena ištraukė ranką iš Adamo delno, bet jis tai labai pajuto.

Popietė slinko lėtai. Namų patarnautojai pastatė didžiulius skėčius, kurie teikė pavėsį nuo kaitrios rudeninės saulės; stalai lūžo nuo gėrimų ir maisto gausos. Džena rinkosi nealkoholinius gėrimus ir buvo patenkinta, kad Adamas seka jos pavyzdžiu. Turėjo pripažinti, kad jautėsi smagiai, net Adamas atrodė atsipalaidavęs... bent jau kol ant gretimo laisvo gulto neprisėdo Čelsė ir nepradėjo varžytis dėl jo dėmesio, nors iš šono atrodė, tarsi tik draugiškai bendrautų.

Džena žinojo, kad taip nėra.

Žinojo ir Adamas, jeigu apie tai galima buvo spręsti iš aplink jo lūpas susimetusių raukšlelių.

Todėl abiem palengvėjo, kai vėlyvą popietę visi pakilo ir nuėjo ruoštis vakarienei. Sekant paskui Adamą į kambarį Dženai toptelėjo, kad iki vakarienės liko dar kelios valandos. Staiga nutvilkė mintis, kaip jis gali pasiūlyti toliau leisti laiką. Tačiau gultis į vieną lovą Džena nė neketino.

Adamas krito ant čiužinio ir išleidęs atodūsį atsirėmė į pagalves.

– Viešpatie, ta moteris mane išsunks negyvai.

Staiga Džena suprato, kad nepaisant tingios popietės prie baseino Adamas nuo pat ryto nė minutę nebuvo atitrūkęs nuo žmonių. Visą laiką buvo apsuptas veiksmo.

– Numik bent šiek tiek, – pasiūlė jausdamasi kalta, kad nuolat galvojo tik apie save.

Jis pramerkė akį.

– Neprieštarauji?

– Visai ne. Gal nusileisiu į apačią ir paieškosiu knygos paskaityti.

Adamas atmerkė abi akis.

– Negalima.

– Kodėl?

– Mudu apsimetame, kad esame meilužiai. Galiu užtikrinti, kad jei tai būtų tiesa, neišleisčiau tavęs iš akių. Dabar mylėtumėmės.

Jos širdis suvirpėjo.

– Tada eisiu į svetainę. Mačiau ten ant stalo kelis žurnalus.

Adamas pasirėmė ant alkūnės, jo akyse žybtelėjo plėšraus žvėries žvilgsnis.

– Jei nori, gali prisijungti.

– Nenoriu. – Džena virpančiomis kojomis patraukė į svetainę.

– Gaila, – pasakė Adamas ir vėl krito ant pagalvių.

Išeidama Džena metė per petį žvilgsnį į Adamą ir pamatė, kad jo akys užmerktos. Greičiausiai užmigo vos spėjęs ištarti paskutinį žodį.

Prieš paimdama į rankas žurnalą išėjo į balkoną ir kurį laiką grožėjosi popietinės saulės atspindžiais kalnų viršūnėse. Dženos širdies ritmas pamažu darėsi normalus, gražus vaizdas, beribė rimtis ir šios namo pusės tyla galiausiai užliejo širdį taip trokštama po nepaliaujamo tarškėjimo prie baseino ramybe.

Paveikta naujos aplinkos ar dar kažko pajuto, kad ranka nebenustygsta vietoje, o vaizduotė ėmė aiškiai kurti naują kabančio papuošalo kompoziciją. O, kad būtų atsivežusi savo eskizų knygelę! Tačiau manė būsianti per daug užimta Adamo reikalais.

Džena prisiminė greta žurnalų pastebėjusi užrašų bloknotą ir tušinuką. Jausdama poreikį piešti, kol vaizdinys dar aiškiai tvyro galvoje, nuskubėjo į svetainę ir prisėdo prie mažo stalelio.

Ir visiškai prarado laiko nuovoką.

Netikėtai tarpduryje pasigirdo Adamo balsas.

– Ką veiki?

Džena pasisuko balso pusėn, bet pamačiusi jo lengvai susitaršiusius plaukus staigiai turėjo įtraukti į plaučius oro. Adamas atrodė veik berniokiškai... ne, tebūnie valiūkiškai.

– Man kilo naujo eskizo idėja.

Jo žvilgsnis nukrypo į ant stalo paskleistus popierius.

– Regis, nupiešei daugiau negu vieną, – pasakė žengdamas į svetainę ir artindamasis prie Dženos.

Ši gūžtelėjo pečiais.

– Matyt, gerokai užsimiršau.

– Parodyk.

Džena pažvelgė į beveik baigtą eskizą, paskui pakėlė akis į Adamą.

– Dar nesutvarkyti, – pasiteisino prisiminusi, kad jos darbai Luiso visai nedomino.

– Vis tiek norėčiau pamatyti.

Adamas atrodė nusiteikęs rimtai, todėl ji linktelėjo galva.

– Prašau.

Minutę jis stovėjo ir stebeilijo į piešinį. Džena save įtikinėjo, kad šio vyro nuomonė jai nerūpi, bet iš tikrųjų tai tebuvo savęs apgaudinėjimas. Galiausiai jis pakėlė susižavėjusias akis.

– Iš tiesų nuostabu.

Dženą užliejo pasitenkinimo banga.

– Nejaugi? – ji šiltai paklausė.

– Tikrai taip manau. Robertui labai pasisekė, kad jam dirbi.

– Ačiū, – ji pajuto nevaldomą dėkingumo antplūdį; išgirsti tokį Adamo įvertinimą vis dėlto buvo labai svarbu. Ak, savo eskizų idėjomis Džena pasitikėjo šimtu procentų, bet šio vyro skonis buvo išskirtinis, todėl jo nuomonė buvo reikšminga.

Tada pastebėjo keistą blizgesį Adamo akyse. Ir šoko ant kojų.

– Išsimaudysiu po dušu. – Adamo akių rainelės patamsėjo, o burna prasivėrė. – Viena, – užbėgdama už akių pasakė Džena.

Adamas nusišypsojo.

– Tik norėjau pasakyti, kad eisiu į vonią po tavęs.

Gal jis taip ir sakė, bet Džena žinojo, kokios mintys sukosi jo galvoje; metusi į Adamą kreivą žvilgsnį susirinko eskizus ir nužingsniavo atgal į miegamąjį.

Išvydusi ant antklodės likusį Adamo kūno įspaudą vos nesuklupo. Intymi situacija užgožė jausmus, ir staiga Stiuarto pinigai tapo ne pačiu svarbiausiu jų santykių aspektu. Liko tik jis ir ji. Paskubom sudėjo eskizus į lagaminėlį ir patraukė į vonią.

Kai po dešimties minučių Džena grįžo į miegamąjį, keistas jausmas, kad turi dalytis kambariu su nepažįstamu vyru, vis dar nebuvo apleidęs. Adamas sėdėjo atsirėmęs į pagalves ir skaitė žurnalą apie jachtas, bet išgirdęs atsiveriančias vonios duris pakėlė galvą. Jos kūną nuo galvos iki kojų dengė storas chalatas, rankoje laikė anksčiau dėvėtus drabužius, tačiau Adamo akys nukrypo į švarų Dženos veidą. Buvo susirišusi plaukus į uodegą ir nusivaliusi makiažą, ir Adamo žvilgsnis ją maloniai kaitino. Neatrodė, kad jis baidytųsi, todėl Džena nusprendė, kad vaizdas, kurį mato, jo negąsdina.

Priėjusi prie ištiesiamos kėdės pradėjo lankstyti rankose laikomus drabužius, kad bent kuo nors save užimtų.

– Čelsė sakė, kad šiandien atvyksta keletas vietos įžymybių, – ištarė mėgindama nuslėpti jaudulį.

Adamas užvertė žurnalą ir padėjo į šalį.

– Nesistebiu. Čelsė ir Todas mėgsta bendrauti.

– Na, džiaugiuosi, kad atsivežiau daug įvairių drabužių.

– Esu tikras, kad sugebėjai rasti kažką padoraus toje... – Jo antakis kilstelėjo. – Koks jos pavadinimas? Vinio parduotuvėje?

Džena žinojo, kad Adamas ją erzina, jai išdžiūvo gerklė. Pagunda nusišypsoti ir pažiūrėti, kur tai nuves, buvo beveik nepakeliama.

Tačiau ji tik suspaudė lūpas ir apsimetė, kad jai visai nesvarbu.

– Aš ne visada ten apsiperku. Tąkart tenorėjau ko nors nepaprasta pobūviui, ir tiek. Šiaip tokioms progoms turiu užtektinai savų drabužių.

– Atrodytum fantastiškai bet kokiais apdarais. – Jis pakilo nuo lovos. – Arba visai be jų.

Adamui einant aplink lovą Džena sustingo. Jo akių liepsna gniaužė kvapą.

Jis nesustodamas nužingsniavo... tiesiai į vonią ir užvėrė duris.

Dženą užliejo nusivylimo banga, ir ji susigėdo. Po velnių Adamą. Šitas vyras žino, ką daro. Žaidžia su ja ir dabar paliko svarstyti, ar dar kada nors ją pabučiuos.

Vandens garsas pažadino iš stingulio. Nelaukdama, kol Adamas pasirodys iš vonios, nuskubėjo prie spintos. Žaibišku greičiu apsirengė ilgą juodą sijoną ir šilkinę alyvinės spalvos palaidinę, pasidažė priešais kelioninį veidrodėlį ir įsivėrė pačios sukurtus ilgus auskarus.

Džena buvo pasiruošusi.

Tačiau nebuvo pasiruošusi pamatyti Adamą, įžengiantį į miegamąjį tik su rankšluosčiu ant klubų. Jautė, kaip plūsta kraujas į smegenis, todėl sunkiai nurijusi seiles vengdama jo žvilgsnio puolė į vonią ir užsidarė. Skaistalų tikrai nereikės, – nutarė Džena, valydama nuo veidrodžio garus ir stebeilydama į įkaitusį savo atvaizdą; iš vonios išslinko tik visiškai atvėsusi.

Adamas kaip tik vilkosi tamsų vakarinį švarką – Dženos akivaizdoje jis rengėsi taip, tarsi juodu būtų meilužiai, ir šitai tik sustiprino suvokimą, kad abu gyvena viename kambaryje.

Adamas atsigręžė, jo akių žvilgsnis patamsėjo. Trimis žingsniais, kurių kiekvienas sutapo su jos širdies dūžiu, atsidūrė priešais Dženą.

Jo galva palinko į ją, o su kitu širdies dūžiu ji nebegalėjo susilaikyti neatvėrusi lūpų. Adamo liežuvis pasitiko josios ir glostančiais bei erzinančiais judesiais ėmė kaitinti Dženą iki tirpimo; Adamas įtraukė ją į aistringą pojūčių šulinį, kuriame nebuvo kito tikslo, tik noras būti su šiuo vyru. Dėl šio bučinio buvo verta numirti.

Pagaliau judesiai sulėtėjo ir visiškai liovėsi, palikdami Dženą virpančią nuo galvos iki kojų. Ji nurijo burnoje likusį Adamo skonį ir šiaip ne taip sugebėjo prabilti džeržgiančiu balsu.

– Leisk atspėti. Tai buvo skirta susirinkusiems apačioje, kad patikėtų, jog mudu meilužiai.

– Ne, tai buvo skirta man.

Šeštas skyrius

Apačioje Adamas iš kitapus kambario stebėjo Dženą – ji šnekučiavosi su pora, su kuria juodu susipažino per pietus. Iš staigių žvilgsnių ir kiek nuraudusių jos skruostų Adamas suprato, jog ji aiškiai suvokė esanti stebima. Užplūdo pasitenkinimas. Po bučinio miegamajame Adamas neabejojo, kad dar nakčiai nesibaigus šią moterį turės savo glėbyje. Žinojo, kada moters mūšis pralaimėtas. Gal Džena ir rastų jėgų jam priešintis, bet nebegalės atsispirti savo pačios širdžiai.

– Adamai, juk Viljamas kalba apie be galo įdomius dalykus? – entuziastingai paklausė Čelsė, atkreipdama jo dėmesį į save ir vyrą greta.

Jis mandagiai nusišypsojo.

– Žinoma. – Prisidengdama noru supažindinti Adamą su šiuo nuobodžiu tipu Čelsė atitraukė jį nuo Dženos, tačiau tai tebuvo pretekstas juodu išskirti. Viešpatie, nuo šios moters darėsi bloga. Jeigu ne Todas, seniai būtų parodęs, kur jos vieta. Adamas nemėgo būti laikomas įkaitu.

– Viljamas turi nemažą kolekciją, – čiauškėjo Čelsė.

– Tikrai? – Adamo nė kiek nedomino kito vyro drugelių kolekcijos. Jam labiau patiko kolekcionuoti moteris... Džena buvo viena iš jų. Pasibaigus sandoriui bent jau paleistų ją į laisvę.

Kaip tik tą akimirką pastebėjo, kad pora, kuri šnekučiavosi su Džena, traukia pasikalbėti su kitais, o ji lieka stovėti viena. Adamas buvo beeinąs jos link, bet jam už akių užbėgo vyras, kuris, regis, tik ir laukė tinkamos progos; Džena pasisuko į jį taip, tarsi jis būtų gelbėjimo lynas veidų jūroje. Adamo pirštai tvirčiau sugniaužė taurę. Ta šypsena turėjo būti skirta jam.

Paskubom atsiprašė ir nuskubėjo prie Dženos.

– Štai kur tu, brangioji, – sumurmėjo Adamas; ranka apsivijęs jos liemenį ir prisiglaudęs klubu prie klubo pajuto ją krūptelint. Žvilgsnis, kurį metė į vyriškį, nepaliko abejonių, kad Džena priklauso jam.

– Tai... Franklinas, – Džena atsargiai pristatė vyriškį Adamui.

– Sveiki, Frenkai.

Vyriškis suspaudė lūpas.

– Tiesą sakant, mano vardas Franklinas.

– Tada – Franklinai. – Adamas šyptelėjo Dženai. – Kaip matau, mano dama palaiko jums draugiją.

Suvokęs padėtį, kurioje atsidūrė, Franklinas įsitempė.

– Mes tik ką susipažinome. – Jo akys nuklydo į šalį. – Atsiprašau, štai ten pamačiau pažįstamą veidą. – Ir nuskubėjo tolyn.

– Ar buvo būtina taip pasielgti? – sušnabždėjo Džena.

– Kaip pasielgti?

– Šitaip jį išgąsdinti? Galbūt aš norėjau artimiau susipažinti.

– Tik ne mano akivaizdoje, brangioji, – suurzgė Adamas ir gurkštelėjo iš taurės, kita ranka vis dar spausdamas jos klubą prie savojo.

– Liaukis. Nevadink manęs taip, kai niekas negirdi.

– Bet aš tik vaidinu. – Kaip ir Džena vaidino pabėgdama vos jiems čia atvykus rytą. Žinoma, per pietus, siūlydamas jai valgyti nuo savo šakutės, privertė už tai sumokėti. Ak, jau tos lūpos...

– Savo vaidyba perlenki. Aš su tuo vyriškiu tik šnekučiavausi, o tu elgiesi kaip pavydus meilužis.

Jis kilstelėjo antakį.

– O ar ne taip turėčiau elgtis?

Džena sumirksėjo ir atsiduso.

– Taip, žinoma.

Prie jų priėjo dar viena pora, ir per visą vakarą daugiau nebuvo jokių nesusipratimų. Adamas nebesutiko palikti jos vienos, net kai Čelsė vėl mėgino jį pavogti. Nė viena moteris nebūtų galėjusi laimėti jo dėmesio.

Galiausiai vietiniai svečiai pradėjo skirstytis, ir Čelsei su Todu teko atlikti atsisveikinimo formalumus. Adamas pastebėjo Dženą dairantis į kitas šešias poras, kurios turėjo likti nakvoti, jos akyse spindėjo panika, kurią tik pati sau ir kėlė. Adamas niekada neverstų moters eiti prieš savo valią. Bet jeigu ji vis dėlto ko nors pageidautų...

Tvirtai paėmė ją už rankos.

– Eime, brangioji. Laikas miegoti.

– Bet...

– Kartais ji tampa tikra nakviša, – pajuokavo Adamas kitiems girdint. – Geros nakties. – Aidint atsisveikinimams išsivedė Dženą iš kambario. Gal liekantiesiems ši naktis ir bus gera, bet jam ji tik prasideda.

§

Džena nežinojo, kaip tai įvyko, bet tikriausiai dėl apėmusios panikos kojos pačios žengė žingsnį į šalį, kai miegamajame Adamas mėgino ją apkabinti.

– Gali miegoti štai ten, – linktelėjo galvą į gulimąjį krėslą prie lango.

– Ne.

– Tu su manimi nemiegosi, – ji kaip įmanydama stengėsi neprarasti šaltakraujiškumo. Visą vakarą... visą dieną – tiksliau nuo pat pirmo susitikimo – Adamas nesiliovė skambinti jos geismo stygomis.

– Tai nemiegosi lovoje? – nusišaipė jis.

Džena stebėjo, kaip jis atsilaisvina kaklaraištį, ir jautėsi taip, tarsi jie būtų grįžę namo ir besiruošiantys gultis meilužiai. Tarsi tai abu darytų kiekvieną vakarą.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Turėtum būti džentelmenas ir miegoti krėsle.

– Atleisk. Patogumas man daug svarbiau. – Adamas nusivilko švarką ir permetė per medžiaga apmuštos kėdės atlošą. – Ši lova mums abiem gana didelė.

– Net visi apartamentai mums nepakankamai dideli, – subambėjo Džena ir tikriausiai elgėsi ne itin sumaniai, nes pamatė, kad Adamas eina artyn.

Jis paėmė ją už rankų.

– Juk nori manęs, Džena, – lipšniai prabilo. – Žinau, kad nori. Leisk man tau parodyti, kaip stipriai manęs geidi.

Jos papilvę pakuteno virpulys. Džena tikrai nė nežinojo, kodėl taip stipriai priešinasi. Ko gero, dėl to, kad Adamas tikėjosi, jog ji pasiduos, o pati nenorėjo leisti sau tapti meiluže. Pasidavusi Luisui tapo tik dar viena auka.

Džena kilstelėjo smakrą.

– Rytoj dėl to gailėčiausi.

Adamo veidas žaibo greitumu persimainė, ir jis pasuko į vonią.

– Išsivalysiu dantis ir gulsiuosi į lovą. O tu miegok, kur nori.

Durys užsivėrė, ir ji, vos gaudydama kvapą, liko stovėti virpančiomis kojomis. Džena įtikinėjo save pasielgusi tinkamai. Taip bent netaps statistiniu vienetu.

Žinodama, kad laikas nelaukia, stvėrė antklodę, pagalvę ir nusviedė ant gulimojo krėslo. Pasiėmė nuo kosmetinio stalelio makiažo valiklį ir plaukų šepetį, iš spintos – naktinius drabužius. Vos Adamui išslinkus iš vonios puolė į vidų, spėjusi nervingai žvilgtelėti į pro atsagstytus marškinius boluojančią nuogą krūtinę.

Drebančiomis rankomis Džena apsirengė naktiniais baltiniais ir chalatu, susitvarkė ir aukštai iškelta galva žengė atgal į miegamąjį. Adamą – kad jį kur – rado sėdintį lovoje už galvos sukryžiuotomis rankomis. Pamačiusi jo nuogą stalinės lempos apšviestą krūtinę vos nesuklupo.

– Nesijaudink, pižamos kelnes apsimoviau, – pareiškė jis su sarkazmo gaidele.

– Puiku.

Kažkas jųdviejų santykiuose pakito, ore pakibo dirbtina tyla.

– Dažniausiai jų nedėviu. Man labiau patinka...

– Man visai nesvarbu, – nutraukė Džena, nenorėdama išgirsti jį garsiai sakant, kad paprastai miega nuogas. Paveikslas jos galvoje ir taip per daug ryškus.

Padėjusi sulankstytą sijoną ant komodos priėjo prie gulimojo krėslo ir ėmė kedenti pagalvę. Adamo žvilgsnis buvo justi net iš nugaros.

– Nemanai, kad elgiesi juokingai?

Ji padėjo pagalvę ir atsitiesė.

– Ne.

– Ant to daikto gerai neišsimiegosi, – suniurnėjo Adamas.

– O lovoje kartu su tavimi išsimiegosiu? – nusišaipė imdama antklodę ir ketindama ištiesti ant krėslo.

Jis dėkingai nusišypsojo, paskui vėl surimtėjo.

– Galime per vidurį padėti pagalves, jeigu taip jausiesi saugiau.

Džena stabtelėjo, nes kūną suvirpino nuostabos bangelės.

– Tikrai taip padarytum?

– Taip.

Moters veidą perkreipė nepatiklumo išraiška.

– Vargu ar galiu tavimi pasikliauti.

– Žino...

Tuk. Tuk.

Abu sustingo.

– Adamai, – už durų pasigirdo Čelsės balsas. – Tik noriu sužinoti, kad viskas gerai.

Praėjo sekundė, Adamas nusviedė šalin užklotą.

– Greičiau šok pas mane į lovą, – sušnabždėjo. – Bet pirmiausia nusivilk tą chalatą.

Džena girdėjo žodžius, bet tik po kurio laiko suvokė, ką jis sako. Šokti pas jį lovą? Nusivilkti chalatą?

– Nagi, greičiau, – tyliai paragino Adamas; kai Džena vis tiek nesijudino, jo veide pasirodė susierzinimas. – Nesugadink visko, – sušvokštė.

Pagaliau jo žodžiai pasiekė Dženos sąmonę. Numetė antklodę ant grindų ir padarė, kaip liepta, o jis tempte prisitempė ją prie krūtinės nespėjusią nei pagalvoti, nei atgauti kvapo.

– Adamai? – pašaukė Čelsė, dabar jau garsiau, bet ne taip garsiai, kad girdėtų kiti svečiai.

– Čelse, viskas gerai, – atsiliepė šis.

Durys prasivėrė, ir ji žvilgtelėjo vidun.

– Aš tik tikrinu... – Čelsės akys įsmigo į Dženą, kurią buvo apsivijusi Adamo ranka. Todo nebuvo matyti.

Jausdamasi nesmagiai Džena mėgino šiek tiek atsistumti nuo Adamo, bet jo ranka dar tvirčiau apglėbė, stipriai priglausdama prie nuogos krūtinės. Džena suvokė, kad tai tik vaidyba, kad abu stengiasi atrodyti, tarsi būtų užklupti netinkamu metu.

Čelsės skruostai švelniai nuraudo, ir ji nusuko akis į šalį. Žvilgsnis užkliuvo už pagalvės ant krėslo ir antklodės ant grindų – Džena pajuto, kaip Adamas įsitempia.

Čelsė susiraukė.

– Jums nereikia antklodės?

– Ne, mums ir taip šilta, – skubiai atsakė Džena, ir išgirdo iš Adamo gerklės sklindantį tramdomą juoką. Metusi žvilgsnį pamatė, kad jis vos laikosi nenusikvatojęs. Jos skruostai užkaito – pati to nesuvokdama žaidė pagal Adamo taisykles. Džena vėl nusigręžė.

– Na, tada viskas gerai. – Čelsė vis dar delsė. – Jei ko reikės, praneškite.

– Būtinai, – pasakė Adamas.

Įsivyravo nejauki tyla.

– Labanaktis, Čelse, – jau tvirtesniu balsu tarė Adamas.

– Labanaktis. – Čelsė uždarė duris, ir jie liko vieni.

Džena iš karto ėmė stumtis nuo Adamo, bet jo rankos sulaikė.

– Ššš, lik čia. Ji dar nenuėjo.

Džena sustingo laukdama ir klausydamasi. Praėjo pusė minutės.

– Kaip manai, ar ji sugrįš?

– Kas žino tą Čelsę?

– Turėtume užrakinti duris.

Adamas nieko neatsakė.

Džena pajuto, kaip jo krūtinės raumuo įsitempia, ir susiprato laikanti delną ant nuogos jo odos. Susižavėjusi pakėlė galvą ir sutiko tamsų, gilų ir įdėmų žvilgsnį.

– Gera mintis, – sumurmėjo jis.

Bet nepajudėjo iš vietos.

Džena sudrėkino lūpas.

– Durys... – priminė laukdama, kol Adamas ją paleis.

Tas nejudėjo.

– Džena, ar tikrai nori šią naktį miegoti viena?

Žiūrint Adamui į akis, uodžiant šiltą vyro kvapą ir aiškiai jaučiant jo kūną prie savojo buvo sunku blaiviai mąstyti.

– Aš... turėčiau.

– Turėtum ką? – Jis pradėjo pirštu tingiai glostyti nuogą jos ranką. – Ar žinai, kokia esi graži?

Džena pajuto, kaip ore kažkas keičiasi, jos širdis ėmė beprotiškai plakti.

– Nereikia.

Pirštas liovėsi judėjęs.

– Noriu su tavimi mylėtis.

Girdėdama jį šitai garsiai tariant, ir dar kai jie šitaip susiglaudę, Džena ilgesingai atsiduso, o sveikas protas iškėlė raudoną vėliavą: Pavojus. Privalėjo ištrūkti iš jo glėbio, kol nevėlu. Vėl ėmė muistytis, norėdama išsilaisvinti.

– Džena?

Ji sustingo. Kimus Adamo balsas skverbėsi kiaurai, griaudamas visas apsaugines užtvaras. Ir ką gi ji mėgina apkvailinti? Juk nenori, kad ją paleistų. Trokšta jo taip pat, kaip ir Adamas jos.

Raudona vėliava virto balta. Net vaizduotėje Džena leido jai nukristi kaip pasidavimo ženklui.

– Aš taip pat tavęs geidžiu, – išgirdo save šnibždant.

Pasiduodu.

Vyro akyse užsiliepsnojo ugnis.

– Jokios savigraužos rytoj?

Džena papurtė galvą.

– Tikrai ne.

Adamas dar sekundę luktelėjo.

– Nejudėk, – paliepęs atsitraukė nuo Dženos ir pakilo iš lovos.

Užrakino duris ir grįžo vilkėdamas vien pižamos kelnėmis, kurios nepaliko vietos vaizduotei. Adamas buvo susijaudinęs, ir ji virto drebučių krūva, ypač kai jo ranka, pasiruošusi nutraukti drabužį žemyn, nukrypo į juosmenį.

– Dar ne, – sušnibždėjo Džena ir pati išsigando suvokusi, kad paniškai bijo netekti savikontrolės. Niekada taip nesijautė vyro akivaizdoje.

– Paprastai nesimyliu su kelnėmis, – paerzino Adamas.

Jos gerklė išdžiūvo.

– Nesu pratusi prie... tokių situacijų, – prisipažino Džena. Ir tai buvo tiesa. Gyvenime turėjo tik porą meilužių – vyrų, kuriuos manėsi mylinti. Pati stebėjosi, kad jausmai jiems toli gražu nebuvo tokie stiprūs kaip potraukis, kurį jautė šiam vyrui – vyrui, kurio nemylėjo.

Adamo linksmumas išgaravo. Jis daugiau nebeerzino.

– Džena, ar geidi manęs?

Ji giliai įkvėpė. Ar vertėjo dar svarstyti?

– O, taip, Adamai. Geidžiu.

Jis išjungė šviesą.

– Tada mano kelnes galėsi numauti pati, kai būsi pasirengusi, – sušnabždėjęs įsliuogė į lovą.

§

Jis prisitraukė Dženą artyn, ir jos kūnas suvirpėjo. Jautėsi dėkinga, kad Adamas išjungė šviesą ir leido slėptis mėnulio šviesos nuošalumoje. Nors abu puikiai vienas kitą matė, Džena labiausiai troško paslėpti savo akis. Tamsoje Adamas negalės žvelgti į jos sielos veidrodį.

Žinoma, nuslėpti kūno reakcijos bus neįmanoma – ji to ir netroško, tačiau tik tiek ir norėjo leisti Adamui matyti. Jeigu jis supras vien piršto prisilietimu ar šypsniu veikiąs ją stipriau nei kuris kitas vyras, gali tuo pasinaudoti sprendžiant šeimų reikalus. O to Džena negali leisti.

Viešpatie, kodėl tiek daug galvoju? – paklausė savęs ir nustūmusi mintis į šalį su pasitenkinimu pasitiko Adamo bučinį. Drąsiai atvėrė jam lūpas ir pajutusi įsliuogiant jo liežuvį sudejavo... Dženai užėmė kvapą, pasijuto, tarsi degtų kaitriausiose liepsnose.

Adamas ėmė iš lėto žaisti jos liežuviu, bet netrukus ir pats pritrūko oro. Atsitraukė ir giliai įkvėpė; ties rankos viduriu nustūmęs siaurą Dženos naktinių baltinių petnešėlę šiltomis lūpomis švelniai kąstelėjo apnuogintą petį. Taip pat padarė ir kitoje pusėje, tada atsilošė ir ėmė grožėtis apnuogintais, šilku įrėmintais pečiais.

Sudejavęs vėl palinko jos pabučiuoti, ranka keliaudamas žemyn prie klubo, per marškinėlius glamonėdamas kiekvieną kūno centimetrą. Kraujas Dženos gyslose, rodės, virto tiršta melasa ir susitvenkė žemai pilvo apačioje. Speneliai nekantravo, kada Adamas palenks galvą ir lūpomis apglėbs tvinksinčius galiukus. Tačiau pirmiausia jis atsiklaupė ir paėmęs už krašto Dženos šilkinius naktinius baltinius nutraukė aukštyn per galvą, palikdamas ją vienomis kelnaitėmis. Vyro akys mėnesienoje blizgėjo, išdegindamos žymes kiekviename jos kūno lopinėlyje. Dženai ėmė svaigti galva.

Adamas ėmė delnais sukti krūtimis išorėn nukreiptus ratus, o prisilietęs prie įaudrintų spenelių privertė jos kvėpavimą suvirpėti. Leisdama Adamui palaimingai ją liesti, mėgaudamasi nuostabiais pojūčiais, Džena prispaudė galvą prie pagalvės.

Staiga parūpo jį pamatyti. Ir paliesti. Toks tiesmukumas Dženai nebuvo įprastas. Dar niekada nejautė tokio stipraus poreikio liesti vyrą... pažinti kiekvieną jo kūno sprindį... Anksčiau tai būtų varę siaubą, tačiau dabar ji gyveno tik šia akimirka. Atsispyrusi atsiklaupė ant kelių ir atsidūrė veidu į Adamą.

Džena pirma ištiesė į jį rankas, šiek tiek nustebusi, kad jis taip lengvai leido perimti iniciatyvą. Dilgčiojančiais delnais lytėjo karštą, drėgstančią vyro krūtinę, jausdama, kaip nuo stipraus iš po švelnios odos ir vyriškų krūtinplaukių sklindančio širdies plakimo dega jos pirštų galiukai.

– Stebini mane, – Adamas kimiai pratarė Dženos rankoms slenkant jo šonkauliais. – Maniau, kad būsi nedrąsi.

Ji pirštais paglostė tvirtą Adamo pilvą.

– Klydai.

Jo akyse žybtelėjo iššūkis.

– Klydau? – Jo ranka pajudėjo žemyn, ir pirštas, griežtai tiksliai užlindęs už kelnaičių, prasiveržė pro garbanų mišką ir praskleidė lytines lūpas. Adamas pradėjo švelniai žaisti jų klostėmis, o Džena vos galėjo sulaikyti malonumo proveržį; atlošė galvą ir leido toliau ją erzinti. Kažin ar ilgai sugebės taip išsilaikyti ant virpančių kelių.

Adamas kimiai nusijuokė.

– Abejoju, kad klydau.

Šiaip ne taip radusi jėgų atsitiesė. Staiga viskas virto žaidimu – kuris pasiduos greičiau? Ak, taip, ji žinojo, kad nelaimės – tik ne šitaip audrinama, – bet velniškai pasistengs atsilaikyti kuo ilgiau...

– Tai geriau pagalvok, – sumurmėjo įbrukdama pirštus po jo pižamos kelnių juosta ir lėtai stumdama drabužį žemyn. Jos akys nukrypo į vyriškus Adamo klubus, siaurą garbanotų plaukelių juostą, sukietėjusią ir visiškai susijaudinusią varpą, kuri, rodės, pasiruošusi įsiveržti, nugalėti ir visiškai pasiglemžti.

Delnu apglėbusi jo tvirtumą Džena pradėjo glostyti.

– O, taip, velniškai klydau.

Nė neperspėjęs Adamas parvertė ją ant čiužinio.

Dženos akys išsiplėtė.

– Ei, taip nesąžininga.

– Pasiskųsk tam, kam rūpi, – lėtai sumurmėjo jis.

Nusimovęs kelnes greitai nutraukė ir Dženos kelnaites. Jo bučiniai darėsi veržlesni ir aistringesni, ji geismingai atsakė į kiekvieną iš jų. Adamo rankos lakstė po Dženos kūną, prisilietimai trukdė jai aiškiai mąstyti. Neleido nė sekundės atsikvėpti.

– Adamai, prašau, – maldavo Džena, kai pasitrynęs tarp šlaunų jis atsitraukė ir paliko ją geismo liepsnose. – Man tavęs reikia.

– Ššš, – jis ištiesė ranką į naktinį stalelį.

Džena pasukusi galvą stebėjo, kaip Adamas ištraukia iš piniginės prezervatyvą.

– Žinojai, kad miegosiu su tavimi? – paklausė iš dalies savęs, tačiau pykčio nepajuto. Negalėjo pykti. Tik norėjo jausti jį viduje.

– Vyliausi. – Užsimovęs apsaugą Adamas iš lėto įsiskverbė į vidų ir ėmė aistringai stumtis gilyn. Judesiai buvo lėti, bet atkaklūs, ir Džena jautė, kaip visu kūnu sklinda galingos jaudulio bangos.

Visiškai praradę savitvardą, juodu kartu susijungė negrįžtamoje kelionėje į išsiliejimą.

Septintas skyrius

Kitą rytą gulėdamas lovoje Adamas žvelgė į greta miegančią Dženą. Jis stebėjosi, kaip smarkiai ir vėl troško su ja mylėtis. Žinoma, lytiniu apetitu niekada nesiskundė, tačiau paprastai pabudęs ryte su moterimi tik norėdavo šiek tiek užkąsti. Suprantama, dažniausiai jam norėdavosi bent kažko lengva negu visai nieko.

Džena jam buvo tarsi visi pusryčiai... sotinantys... netgi perpildantys... tarsi ji patenkintų kokį gyvybiškai svarbų jo poreikį.

Paskutinį kartą taip jautėsi tik su Mede.

Po velnių!

Adamas užsimerkė ir pasistengė nustumti į nuošalią atminties kertelę prisiminimus apie velionę žmoną. Pasinerti į prisiminimus apie moterį, kuri išmokė jį mylėti, nebuvo tinkamas laikas ir vieta.

Kai vėl atmerkė akis, Džena jį stebėjo.

– Kaip matau, nesi ankstyvas paukštis.

Adamas tyliai sukikeno ir prisislinko artyn.

– Nenorėčiau sutikti.

Ji nuraudo.

– Žinai, ką turiu galvoje.

– Ne, parodyk man.

Jis pajuto Dženos rankos prisilietimą ir akimirksniu pametė galvą. Paskui drauge išsimaudė duše, dar kartą pasimylėjo, apsirengė ir nusileido į apačią.

Adamas turėjo pripažinti, kad nuo vakar vakaro nesiliovė stebėjęsis. Kitos moterys norėdavo kalbėtis ir viską išsiaiškinti, kai kurios netgi trokšdavo meilės prisipažinimų ar įsipareigojimų, tačiau Džena, regis, buvo patenkinta vien būdama greta.

O jiedviem įžengus į valgomąjį, kur Todas su Čelse dar buvo vieni, ji nepiktdžiugiavo kaip kitos moterys, kurios tapdavo Adamo meilužėmis. Iš dalies jis netgi norėjo, kad Džena didžiuotųsi savo padėtimi, o ne tausotų Čelsės jausmus. Juk kaip tik tuo tikslu abu čia ir atvyko.

Vis dėlto kaip galėjo kaltinti Dženą, kai savo veiksmais ji tik atskleidė gilų charakterį, kurį Adamas tik dabar buvo bepradedąs vertinti?

– Labas rytas, – pasisveikino atitraukdamas kėdę Dženai ir šypsodamasis Todui su Čelse. Akimirką antroji pora tylėjo, ir Adamas staiga pajuto ore tvyrančią įtampą.

Todas priverstinai nusišypsojo.

– Labas rytas. Ar gerai miegojote?

Adamas atsisėdo greta Dženos, tačiau liko įsmeigęs akis į Todą.

– Taip. O jūs?

Todo šypsena atrodė nenatūrali.

– Kuo puikiausiai. Užmiesčio oras mane veikia kaip stipriausi migdomieji.

– Džiaugiuosi, kad bent kas nors išsimiegojo, – rėžė Čelsė, apstulbindama Adamą. Jis pajuto, kaip Džena krūptelėjo.

– Čelse... – perspėdamas pratarė Todas.

Sekundės dalį atrodė, kad Čelsė kažką atšaus, tačiau ji laiku susiprato esanti ne viena. Jos veidas vėl tapo malonus.

– Apgailestauju dėl savo elgesio. Man prasideda migrenos priepuolis.

Adamas prisiminė Todą minėjus apie moteriškas Čelsės bėdas, tačiau jos pasiteisinimas šioje situacijoje paprasčiausiai netiko. Per daug formalus.

– Gal vertėtų prigulti, – atjausdama pasiūlė Džena.

Čelsės akyse blykstelėjo priešiškumo liepsna, tačiau netrukus užgeso, o veidą nušvietė plati šypsena.

– Ne, viskas gerai.

Adamui toptelėjo, kad Čelsės negalavimas greičiausiai susijęs su pavydu pamačius jį lovoje su Džena. Akimirką suabejojo, ar nebus nenorom įtraukęs Dženos į per daug sudėtingą žaidimą, bet prisiminė, kokia ji stipri. Jeigu gali susitvarkyti su juo, tikrai susitvarkys ir su Čelse.

Valgomajame pasirodė kiti svečiai ir nuotaika praskaidrėjo. Slėpdamasi po dvigubo žvalumo kauke Čelsė namų šeimininkės vaidmeniu stengėsi pranokti pati save. Vis dėlto net didžiulėmis pastangomis buvo negalima panaikinti ore tvyrančios įtampos – pastebėjęs, kaip nuožmiai Čelsė kartą ar du pažvelgė į vyrą, Adamas pradėjo svarstyti, ar tai nebus susiję su Todu.

– Šį rytą turime daug veiklos, – pranešė Čelsė. – Galite žaisti tenisą, jodinėti žirgu arba plaukioti, arba visus tris dalykus, jeigu norite paišdykauti, – pajuokavo ir pamerkė akį. – O po pietų esu suplanavusi iškylą į vietos vyno daryklą. Jums tikrai patiks, – pareiškė entuziastingai, bet šiek tiek per spigiai.

Adamas pastebėjo Dženos akių žvilgsnį ir tuoj pat suprato jos mintis. Jis galvojo tą patį. Ilgiau čia svečiuotis nė vienas iš jų nebenorėjo.

– Deja, negalime pasilikti, Čelse, – pasakė Adamas, dėdamas ant stalo servetėlę. – Mudviem su Džena reikia grįžti į miestą – netikėtai sužinojau, kad turime dalyvauti viename renginyje.

– Tu negali išvykti!

Adamą užplūdo pyktis. Niekas jam neįsakinės, ką jis gali ir ko negali daryti, ypač žmogus, kuris neturi jokių teisių į jo laiką.

Čelsė, atrodė, suprato padariusi klaidą, tačiau nesitraukė.

– Adamai, juk tikrai gali pasilikti, – maldavo. – Nagi, pasakyk, kad pasiliksi.

Dėl tokio nesivaldymo jis visiškai įsiuto. Nesvarbu, ar juodu su Džena meilužiai, ar ne, Čelsė jo partnerę akivaizdžiai ignoravo, o tai buvo labai nemandagu.

– Atleisk, – burbtelėjo nė kiek neapgailestaudamas.

– Bet...

Nuo stalo pakilęs Todas metė į žmoną smerkiamą žvilgsnį ir kreipėsi į svečius.

– Gal persirenkime patogesniais drabužiais, kad galėtume imtis aktyvesnės veiklos? Jeigu ko nors prireiktų, Čelsė visiems suruošė įrangos ir aprangos komplektus. – Pažvelgė į Adamą ir nusišypsojo. – Adamai, praneškite, kai judu su Džena būsite pasirengę išvykti, – jis leido suprasti, kad nekils nepatogumų dėl ankstyvo jų išvykimo. – Išlydėsiu.

Adamas linktelėjo ir delnu apėmęs Dženos alkūnę pakilo nuo stalo.

– Pranešiu. Ačiū. Ilgai neužtruksime. – Abu išėjo iš kambario, iš paskos išsekė dar viena pora, su kuria jie buvo priversti bendrauti pakeliui į apartamentus.

Miegamajame Adamas negalėjo nuslėpti pasibjaurėjimo Čelsės elgesiu.

– Susikraukime daiktus, – pasiūlė ir kibo į darbą.

Džena prabilo tik po kelių sekundžių.

– Čelsė atrodė nusiminusi.

Sustojęs priešais spintos duris Adamas atsisuko ir pamatė, kad ji vis dar kaip įbesta.

– Greičiausiai ji suprato, jog praėjusią naktį mylėjomės.

Netgi būdama sutrikusi Džena nuraudo.

– Nejaugi iki to laiko netikėjo, kad mes meilužiai?

– Gal ir tikėjo, bet vakar pamačiusi drauge lovoje tikriausiai prarado viltį.

Džena linktelėjo ir su palengvėjimu atsiduso.

– Džiaugiuosi, kad išvažiuojame.

– Aš taip pat. – Jis vis labiau žavėjosi užkaitusiais Dženos skruostais. Mintys apie Čelsę išblėso.

Tarsi mėgindama nekreipti dėmesio į savo pačios sutrikimą, Džena kilstelėjo galvą.

– Ar mieste tikrai turi reikalų?

Šita moteris jį visiškai užbūrė.

– Taip. – Adamas trumpam liovėsi krautis daiktus ir lengvabūdiškai atsirėmė į spintos durų staktą. – Mylėtis su tavimi visą popietę.

Jos akyse liepsnojo pasitenkinimas.

– Suprantu.

Adamas dievino tvinksinčią gyslelę jos kakle. Jeigu paskubėtų, galėtų paliesti lūpomis... ne, negalėtų liautis. Norėtų čiupti šią moterį į glėbį ir vėl mylėtis.

– Paskubėkime, – tepasakė atsistumdamas nuo medinio rėmo. – Susimeskime daiktus ir nešdinkimės.

Kai jie nusileido, Todas jau laukė laiptų apačioje.

– Čelsė prašė atleisti. Ji su kitais svečiais nuėjo į arklides.

Adamas lengviau atsikvėpė, kad nereikės taip greitai su ja susitikti.

– Viskas gerai, Todai. Perduok mūsų padėką.

Džena nusišypsojo.

– Savaitgalis buvo nuostabus. Man be galo patiko.

– Džiaugiuosi. – Todas atrodė įsitempęs. – Ir atsiprašau dėl šio ryto.

Adamas susirūpinęs pažvelgė į draugą.

– Ar judu su Čelse turite rūpesčių?

Todas nerūpestingai mostelėjo ranka.

– Nekreipkite dėmesio. Jos nervai pašliję dėl... visko.

Adamas norėjo paklausti, ar tas viskas apima ir , bet negalėjo. Jeigu tai jis kaltas dėl prastos Čelsės nuotaikos, Todui verčiau nežinoti.

Kaip tik tą akimirką iš darbo kambario pasirodę du besisvečiuojantys vyrai pamatė tarpduryje pasirengusį išvykti Adamą.

– Štai žmogus, kuris prisimins, – pasakė vienas jų eidamas artyn. – Adamai, kuo vardu tas vyras, kurį tavo tėvas nuteisė už apgavystę? Maždaug prieš penkerius metus. Burkas ar kažkaip panašiai...

Adamas sustingo.

– Miltonas Burkas, – sausai atrėžė.

– Ak, taip, tikrai. Jam teko porą metų sėdėti kalėjime, ar ne? – pasiteiravo svečias, bet atsakymo nelaukė. – Taigi, senasis Miltas buvo profesionalus apgavikas. Jis...

– Mes išvykstame, – nutraukė Adamas, nebepaisydamas mandagumo taisyklių. Laikydamas Dženą už alkūnės apsisuko ir žengė pro didžiulio namo duris automobilio link. Lagaminai jau buvo sukrauti bagažinėje, tad trumpai atsisveikinę su Todu jie jau važiavo pro vartus.

– Adamai, ar... viskas gerai? – įsukus į kelią paklausė Džena.

Adamas grįžtelėjo.

– Geriau ir būti negali, – pašmaikštavo.

Tada susitelkė į vairavimą, leisdamas aiškiai suprasti, kad kalbėtis nelinkęs. Adamas pyko ne ant Dženos, o ant susiklosčiusių aplinkybių. Pinigų ir apgavystės temos iškėlimas prieš išvykstant priminė, kas stovi tarp jo ir šios moters, kuri dabar tapo jo meiluže. Stiuartas Brensonas kaip akmeninė siena vėl perskyrė jų pasaulius, kurie, tiesą sakant, niekada ir nebuvo tapę vienu.

Po galais, gyventi tarp Dženos brolio ir Todo žmonos darėsi vis sudėtingiau.

O Adamui tai nepatiko nė per nago juodymą.

§

Visą kelią iki miesto, kur atvyko iš karto po pietų, Džena stengėsi išlikti rami. Išgirdęs apie vaikiną, kuris buvo nuteistas kalėti už apgavystę, Adamas tapo be galo tylus. Tai vėl priminė Dženai, kad Rotai nelinkę nusileisti dėl neteisybės.

Bet Stiuartas nieko bloga ir nepadarė. Anaiptol. Tai jam buvo padaryta žala.

Vis dėlto Adamui užtilus negalėjo nesijaudinti dėl jųdviejų santykių. Ar šio vyro nuogąstavimai susiję su grįžimu į miestą? Gal jo aistrą sužadino tik tyras kaimo oras? Gal dabar jaučiasi padaręs klaidą?

– Adamai, ar gailiesi, kad mylėjaisi su manimi? – paklausė Džena, vos abu įžengė į jos butą.

– Gyvenimas per trumpas apgailestauti, – sumurmėjęs jis pakėlė Dženą ant rankų ir patraukė į miegamąjį. Ji mėgino suvokti, kodėl Adamo žodžiai neįtikino, tačiau netrukus mintis užgožė pojūčiai, ir svarstymus teko atidėti.

Pažadėjęs paskambinti vėliau Adamas išvažiavo.

Likusi viena Džena ėmė galvoti apie jų santykius. Nors apie ištikimybę juodu nekalbėjo, knietėjo žinoti, ar Adamas liks ištikimas bent iki santykių pabaigos. Ji nuolat sau turėjo priminti, kad šis vyras niekuo neįsipareigojęs. Tik ne būti ištikimas – na, nebent ištikimas kaip meilužis. Dženai tai buvo viskas. Jam galbūt ne.

Ne, ji turi manyti, kad jis liks ištikimas. Adamas – ne Luisas. Džena jau suprato, kad vien mažajame jo pirštelyje sąžiningumo daugiau negu visame Luiso kūne. Užteko pamatyti, kaip Adamas vengė geriausio draugo žmonos seksualinių priekabių. Tai buvo žavinga.

Vis dėlto nors žinojo, kad Adamas su ja elgsis nepriekaištingai, Džena turėjo pripažinti, kad jai neramu dėl dar vieno dalyko. Dabar ji yra kito vyro meilužė.

Vėl.

Būdama su Luisu bent tikėjo esanti įsimylėjusi ir puoselėjo ateities planus. Su Adamu jos nesiejo jokios perspektyvos. Jie buvo ištikimi kiekvienas savo šeimai, tad tokie santykiai niekur nevedė.

Dėl to kilo klausimas: kodėl apsigalvojo ir sutiko tapti Adamo meiluže? Juk buvo užsibrėžusi nesivelti į santykius, tačiau per vieną vienintelę naktį pasidavė aistrai. Paaiškinimas tik toks – ištikimybė šeimai, kuri, nors ir darė juos priešais, atskleidė Adamą kaip žmogų, sugebantį iškelti mylimus žmones aukščiau savęs. Šis bruožas Dženai atrodė labai artimas, ypač kalbant apie tokį daug pasiekusį verslininką, kurio laisvas laikas itin ribotas.

Tad štai kuo ji tapo.

Meiluže.

Vėl.

Galbūt vertėtų tiesiog mėgautis, kol gali, – net jei faktai nuo to nesikeičia.

§

Vakare suskambo Dženos telefonas – vildamasi, kad tai Adamas, ji skubėjo pakelti ragelį.

– Alio, – atsiliepė besidaužančia širdimi.

Jokio atsako.

Džena sumirksėjo ir įtempė klausą, bet ragelyje nė garso.

– Alio? – Gal skambintojas supainiojo numerius ir nedrįsta kalbėti.

Tyla.

Džena sutriko.

– Kas skambina?

Dar pora sekundžių, ir skambintojas padėjo ragelį, tačiau prieš pasigirstant signalui Džena išgirdo tarsi moters atodūsį.

Nuleisdama ragelį suvirpėjo apimta blogos nuojautos. Jeigu skambintojas surinktų klaidingą numerį, tiesiog padėtų ragelį. Jeigu tai kas nors iš šeimos narių ar draugų...

Čelsė!

Džena nė pati nežinojo, kodėl jautėsi tokia tikra, kad skambino būtent ji. Toks paaiškinimas atrodė įtikinamiausias. Tyla nebuvo gąsdinanti – labiau trikdanti. Gal Čelsė tikrino, ar Adamas vis dar su ja? Ar tai reiškia, kad jau spėjo paskambinti Adamui, bet nieko nerado namie? Tikriausiai tas užsiėmęs ir nenori būti trukdomas.

Ir kaip, po galais, Čelsei pavyko gauti jos numerį? Džena nusišaipė. Žinant jos visuomeninę padėtį, tai turėjo būti lengviau negu lengva.

Džena svarstė, ar verta apie tai pasakoti Adamui. Jeigu šis sužinos, santykiai su Todu gali pakibti ant plauko, o juk įrodymų, kad skambino tikrai Čelsė, nėra. Ko gero, verta kiek palaukti ir pažiūrėti, kaip viskas pakryps.

Po pusvalandžio telefonas vėl suskambo. Džena atsargiai pakėlė ragelį ir širdis atlėgo išgirdus mamos basą, nors jautė ir nusivylimą, kad tai ne Adamas.

Džoisė Brenson kaip visada be galo linksmai tauškėjo apie artėjantį teniso čempionatą, skundėsi Dženos tėvu, kuris neseniai išėjęs į pensiją nuolat tūnojo namie ir painiojosi po kojomis. Apie Adamą neklausinėjo.

Mama užsiminė sutikusi Vikę ir jos vaikus ir apgailestavo, kad Stiuartas vis dar toli nuo šeimos. Pokalbis su mama sužadino Dženos nerimą. Keista, kad paviršiuje viskas atrodė normalu, nors taip ir nebuvo. Skaudu turėti paslapčių nuo tėvų.

Kitą rytą darbe nesiliovė žvilgčiojusi į mobilųjį, tikrindama, ar neskambino Adamas. Nors skambučių nebuvo, Džena guodėsi bent tuo, kad akyse nesipainiojo Markas. Nebuvo pasiruošusi atsakinėti į klausimus apie santykius su Adamu.

Džena mėgo savo darbą, bet diena slinko itin lėtai, ir vakare džiaugėsi galėdama grįžti namo ir laukti Adamo skambučio. Mėgino save įtikinti, kad jis veikiausiai neskambins kelias dienas; telefonas vis tylėjo, tad buvo priversta su tuo susitaikyti. Adamas turi kitų reikalų, – įtikinėjo save, bet dėl to geriau nesijautė. Kai širdis beveik patikėjo, kad jokių žinių nebesulauks, aštuntą valandą pasigirdo skambutis į duris.

Už jų stovėjo Adamas.

Žengdamas į vidų ir koja užtrenkdamas duris žvilgsniu ją gerte gėrė. Netaręs nė žodžio čiupo Dženą už klubų ir prisitraukė artyn prie savo įaudrinto kūno, priversdamas ją aiktelėti. Akivaizdu, kad jau ilgai jos troško. Vien mintis apie tai privertė Dženą pasijusti kaip danguje.

Prispaudęs prie sienos Adamas bučiavo tol, kol jos kojų pirštai, regis, ėmė riestis, o keliai linkti. Jis atsitraukė kvėptelėti, bet labai trumpam. Pirštai ir toliau atseginėjo Dženos palaidinę ir kelnes.

– Kodėl man tavęs vis negana? – sumurmėjo nuo geismo temstančiomis akimis; palenkė galvą ir pro nėriniuotą liemenėlę mėgavosi jos speneliais, lūpomis jaukdamas Dženos mintis. Paskui pradėjo bučiniais skintis kelią link pilvo... dar žemiau, kol pirštai, nuslydę už priekinės kelnaičių dalies, nusmaukė jas žemyn, kad galėtų lūpomis pasiekti esmę... kur ji buvo jau seniai pritvinkusi.

Teikdamas Dženai malonumą Adamas laikė prispaudęs galvą prie jos šventovės, kol kūnas ėmė trūkčioti, o kvėpavimas pasidarė greitas tarsi besiartinantis sprogimas.

Dženai pasiekus orgazmą jis numovė kelnaites, paėmė ją ant rankų ir nunešęs pasodino ant sofos. Vos gaudydama kvapą ji stebėjo, kaip Adamas atsisega kelnes. Taip norėjosi jį...

– Ne šį kartą, – sumurmėjo užbėgdamas Dženai už akių ir perplėšęs pakuotę užsimovė prezervatyvą. Paskui atsisėdo šalia, užkėlė ją ant savo varpos ir įsiskverbė vidun.

– Adamai! – sušuko Džena jam sudejavus išliejant į ją visą savo esybę. Tada ji užsiliepsnojo. Nevalingai pakilusi colį... vėl nusileido ant jo. Paskui dar kartą padarė tą patį, bet Adamas sulaikė jos klubus, kad pats galėtų prisiderinti prie nuostabaus ritmo. Žiūrėdami vienas kitam į akis abu netrukus drauge pasiekė orgazmą.

– O, Dieve, – tyliai sumurmėjo Džena, kai juodu susirėmę kaktomis rimo gaudydami kvapą. Įtraukusi oro pakėlė galvą. – Ar taip būna visada? – nustebusi sušnabždėjo, bet iš karto pasigailėjo. – Ne, neatsakyk. – Nenorėjo girdėti atsakymo. Jam tai buvo įprasta.

Adamas paėmė ją už smakro ir privertė pažvelgti į akis.

– Ne, ne visada.

Dženos širdis suspurdėjo.

– Ak.

Adamo veidas tapo tuščias, tarsi būtų pasakęs daugiau negu reikėjo; nukėlęs Dženą nuo savęs patraukė į vonią. Akimirką ji įtikinėjo save, kad būtų nenormalu, jeigu jo žodžiai nebūtų sujaudinę.

Vis dėlto tvarkydamasi drabužius jautėsi sutrikusi. Daug geriau, jei stipri jųdviejų trauka nebūtų atsiradusi. Dabar reikės išmokti gyventi be jo... be šito, nusprendė aiškiai suvokdama, kad daugiau niekada nebegalės žiūrėti į savo lovą ir neprisiminti jųdviejų. Ši mintis skaudžiai nutvilkė. Galbūt santykiams pasibaigus vertėtų nusipirkti naują lovą. Po velnių, gal net teks parduoti butą ir įsigyti kitą. Pradėti gyvenimą iš naujo. Jautė, kad gali tekti visiškai atsiriboti nuo prisiminimų apie Adamą.

– Ar jau vakarieniavai? – paklausė Džena, kai tas išėjo iš vonios.

Adamas metė bereikšmį žvilgsnį.

– Taip.

– Kalbu apie maistą.

– Aš taip pat, – paerzino jis ir linktelėjo galva. – Taip, jau valgiau. Verslo vakarienė.

Ji nustebo.

– Anksti baigei.

– Norėjau pamatyti tave.

Tikrai? Kodėl? Ar įsitikino ją sakius tiesą dėl pinigų? Ko dar šiam vyrui galėjo reikėti iš jos po ilgos darbo dienos? Džena sunkiai nurijo seiles. Ir kodėl nesijaučia laimingesnė negu prieš tai? Dėl Stiuarto turėtų būti devintame danguje.

– Kas nors svarbaus? – paklausė kaip įmanydama nerūpestingai.

– Taip. Norėjau su tavimi pasimylėti. – Adamas prisitraukė Dženą. – Tą ir padariau. – Pabučiavo. – Dabar turiu važiuoti. Ryte susirinkimas, turiu šiek tiek pasirengti.

Dženos kūnu nusirito palengvėjimo banga – šią akmirką pinigai jam akivaizdžiai nebuvo svarbiausias dalykas, tačiau ji susirūpino dėl savo šeimos gerovės. Negali jaustis laiminga aukodama artimuosius.

Tai, kad Adamas neliks nakvoti, – gera žinia, – tarė sau Džena, lydėdama jį durų link. Jis gerbia jos erdvę, o ji gerbia jo. Taigi kiekvienas liks savo užribyje.

– Paskambinsiu.

Džena linktelėjo, tačiau uždariusi duris iš karto pradėjo svarstyti, ar jų santykiai ir bus tokie iki sandorio termino pabaigos. Ar turės nuolat laukti jo skambučio – jo užgaidos – kaip meilužė, kuri atsisako visko, kad patenkintų mylimąjį, ir neturi asmeninio gyvenimo?

Nuo šios minties kažkas sugriuvo.

Tas pats nutiko ir kitus kelis vakarus. Adamas nežadėjo susitikti, bet kasdien apie aštuntą valandą pasirodydavo ant durų slenksčio. Dažniausiai juodu net sugebėdavo nusigauti iki miegamojo, ir Džena vildavosi, kad jis liks nakvoti, bet po kurio laiko Adamas išsiruošdavo namo. Tai vertė ją dar daugiau mąstyti. Ar jis tikrai tenorėjo nevaržyti jos asmeninio gyvenimo?

O gal savojo?

Aštuntas skyrius

Adamas neketino taip greitai aplankyti Dženos, bet netikėtai ketvirtadienio vakarą vėl pajuto keliaująs į jos butą. Kiekvieną šios savaitės dieną pasiryždavo po darbo važiuoti namo, tačiau viskas susiklostydavo kitaip.

Jį trikdė suvokimas, kad dar nė vienos moters fiziškai negeidė taip stipriai kaip Dženos. Poreikis būti jos viduje kaitino kraują ir vertė greičiau plakti širdį. Dieną nuolat stengdavosi nustumti mintis apie ją į šalį. Net per susirinkimą prieš akis staiga iškildavo po orgazmo kvapą gaudančios Dženos vaizdas. Arba skaitant ataskaitą pasąmonė kurdavo fantaziją, kaip jis atriša šilkinį chalatą ir išbučiuoja visą tos moters kūną.

Šį vakarą kaip tik tai ir padarė. Ji buvo skani. Buvo gera ją jausti. O lovoje ji elgėsi kaip tikra profesionalė. Tik ruošdamasis važiuoti namo Adamas netikėtai pajuto, kad turėtų duoti daugiau, nors pats nesuvokė ką.

– Gal rytoj pavakarieniaukime? – išgirdo save klausiant.

Vilkdamasi chalatą Džena kilstelėjo elegantišką antakį.

– Dar vienas renginys?

– Ne. Tik tu ir aš.

– Vienudu?

Jis nusišypsojo.

– Taip, tu ir aš – vienudu. Na, kiek tai įmanoma restorane.

Džena akimirką svarstė.

– Tai vakarienė nebus skirta Čelsei ir Todui?

– Ne. – Su šia pora nebendravo nuo praėjusio savaitgalio, bet dabar jam tai nerūpėjo.

Dženos veidą nušvietė šypsena.

– Būtų šaunu.

Nuoširdi šypsena sujaudino Adamą, ir staiga jis pasijuto visomis valios pastangomis mėginąs sugrąžinti santykius į fizinį lygmenį.

– Pasiimk nakčiai reikalingus daiktus.

– Daiktus?

– Nakvosi pas mane.

Džena atrodė patenkinta, tačiau važiuodamas namo Adamas džiaugėsi, kad ji nežinojo, kas iš tiesų dėjosi jo galvoje. Gal jųdviejų vakarienė yra klaida. Nenorėjo, kad Džena susidarytų įspūdį, neva tarp jų gali būti kas nors daugiau... tačiau ir jėgų atšaukti susitarimą nerado. Be to, ilgainiui jų santykiai pasibaigs.

Juos skyrė dar ir piniginiai reikalai.

Gerai, kad pasirūpino susitikti su teismo buhalteriu. Nors įrodymų lig šiol rasti nepavyko, tyrimas dar nebaigtas, ir pirmadienį didžiausios svarbos reikalas bus gauti buhalterio ataskaitą. O jeigu Dženos kaltinimas nepasitvirtins?

§

Kitądien vakarieniaudama su Adamu Džena svaigo iš laimės – kol nepasirodė Luisas Karteris su į parankę įsikibusia nauja mergina. Džena jį pastebėjo sekundės dalį per vėlai.

– Džena? – Luisas stabtelėjo prie jų staliuko.

Ji prisivertė nusišypsoti, teikdama pirmenybę Adamui labiau, negu norėjo.

– Taip. Kaip sekasi, Luisai? – pasidomėjo Džena, nors jai visai nerūpėjo.

Luisas nužvelgė Adamą, atpažinęs linktelėjo, tada akimis grįžo prie Dženos.

– Sudaužei mano širdį neatsakinėdama į skambučius.

Kalbėjo taip, tarsi Džena būtų kalta dėl jų išsiskyrimo, o ne atvirkščiai. Ooo, kaip tipiškai vyriška!

Derėtų priminti apie paties neištikimybę.

Bet kerštas toks saldus...

Ištiesusi per stalą ranką Džena uždėjo plaštaką ant Adamo pirštų ir nusišypsojo svajingiausia šypsena, paskui pakėlė akis į Luisą.

– Dabar matai kodėl.

Tik po kelių sekundžių Luiso veidą iškreipė plati elastinė šypsena. Jis metėsi į gynybą.

– Vis dar neieškai žodžio kišenėje, Džena, mano meile.

– O tu vis dar... mulkis, kaip ir buvai.

Palikta viena Luiso mergina ėmė nerimti.

– Mielasis, gal susiraskime staliuką? Mirštu iš alkio.

Nusijuokęs jis mirktelėjo akį.

– Jos apetitas žvėriškas.

Su kartėliu burnoje Džena stebėjo, kaip tuodu nueina.

– Susitikinėjai su Luisu Karteriu.

– Geriau neprimink, – subambėjo ji atsigręždama į Adamą, šiek tiek nustebusi, kad jis dar nespėjo pasidomėti ankstesniais jos santykiais, ypač turint galvoje kaltinimus Rotams. – Kaip matau, pažįsti jį. Jis tave taip pat atpažino.

– Esame porą kartų susitikę.

Dženos lūpos persikreipė.

– Pasisekė.

Adamas pralinksmėjo.

– Jis bent jau žavisi tavo sąmojingumu.

– Tik tiek ir tevertino.

Jo linksmumas išgaravo.

– Tai kas nutiko?

Prieš prabildama Džena pakėlė taurę ir gurkštelėjo vyno. Geriau iškloti atvirai. Nėra ko slėpti.

– Luisą sutikau prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje – išvažiuodami lengvai vienas į kitą stuktelėjome galais. Žala buvo nedidelė, bet jis primygtinai kvietė nueiti drauge išgerti, kad nuramintume nervus. Dėl draudimo reikalų apsikeitėme vardais ir adresais... – Džena ironiškai gūžtelėjo pečiais. – Ir tada prasidėjo.

– Kiek draugavote?

– Maždaug šešis mėnesius.

– Stebiuosi, kad Karteris taip ilgai sugebėjo būti ištikimas.

– Nesugebėjo. Maniau, kad mūsų santykiai rimti, bet jis buvo rimtas tik tada, kai mane apgaudinėdavo.

Adamas įsistebeilijo į Dženą.

– Džena, niekada negalėčiau būti tau neištikimas. – Ačiū, – sumurmėjo nuoširdžiai dėkinga.

Tačiau po sekundės pagalvojo, kad ne taip sunku būti ištikimam tą trumpą laiką, kuris jiems liko. Ir tuoj pat save subarė. Taip nesąžininga. Juk jau nusprendė, kad Adamas – ne toks kaip Luisas.

Adamas dar kurį laiką ją stebėjo.

– Karteriui nepatiko tavo kūryba, tiesa? – galiausiai paklausė.

Jos akys išsiplėtė.

– Iš kur žinai?

– Nelabai noriai rodei savo eskizus Grampiane. Lyg tikėjaisi, kad pulsiu kritikuoti.

Adamo įžvalgumas sujaudino.

– Džiaugiuosi, kad to nepadarei, – švelniai tarė ji.

Kelis širdies dūžius Adamas dar stebeilijo į Dženą, o mėlynos jo akių rainelės nuo geismo tapo dar mėlynesnės; jis atsistūmė kėdę ir ištiesė ranką.

– Eime.

Džena nė neketino prieštarauti. Labiausiai troško vėl susitelkti į save ir Adamą – ir pamiršti Luisą Karterį.

Adamas nusivežė ją į savo butą, kur jie nepaliaudami mylėjosi per naktį, tarsi nebūtų matęsi visą savaitę, tarsi nė nebūtų vienas kito lietę. Nors Luisas liko toli užmarštyje, Džena žinojo, kad kaip tik jis iš dalies atsakingas už tokį aistringą jų mylėjimąsi. Susitikimas su buvusiu meilužiu padėjo suvokti, koks išskirtinis yra ryšys su Adamu. O Luisas tai sužinojęs netilptų savo kailyje.

Šeštadienį abu ilgai miegojo, kol Adamas sunkiai atsidusęs pagaliau išsirito iš lovos.

– Turiu važiuoti. Po pusvalandžio susitikimas su verslo partneriu.

Džena nuo pagalvės mieguistai stebeilijo į jo nuogą liemenį.

– Šiandien dirbi? Juk šeštadienis.

Adamas patraukė į vonią.

– Turėjome susitikti pirmadienį, bet kažkas nutiko, ir mano partneriui reikia išvykti. – Pažvelgė į Dženą keistai šypsodamasis. – Lik čia, grįšiu po poros valandų.

Adamui prausiantis ir rengiantis ji dar snūstelėjo, bet jam išsiruošus prisivertė pakilti iš lovos ir išsimaudyti po dušu.

Besimėgaujant antru puodeliu kavos ir svarstant apie lengvus priešpiečius, durininkas pranešė atvažiavus Adamo motiną. Džena sulaikė kvėpavimą. Tarnautojas akivaizdžiai ką tik pradėjo pamainą, antraip žinotų, kad Adamo nėra.

Atgavusi žadą ėmė blaiviai mąstyti. Kaip derėtų elgtis? Ar Adamas neprieštarautų, kad jo meilužė susitiktų su jo motina? Gal vertėtų pasakyti, jog Adamo nėra, ir paprašyti Laurą Rot užsukti vėliau?

Džena kai ką prisiminė.

Lijamas Rotas.

Negi ji nenorėtų susitikti su motina žmogaus, kuris apgavo jos brolį?

– Paprašykite pakilti į viršų, – pasakė Džena smalsumui paėmus viršų.

Pažvelgusi į save veidrodyje ir įsitikinusi, kad atrodo deramai, pasuko prie asmeninio lifto. Netrukus prasivėrė durys ir į vidų įžengė elegantiška moteris. Pamiršusi pinigų reikalą Džena susvyravo, kiek priblokšta galimybės pasitikti tokią žymią asmenybę.

Ir miegoti su jos viduriniu sūnumi.

Adamo motina prabilo pirma.

– Laba diena, aš Laura Rot, – šiltai nusišypsojusi pasisveikino ir atkišo ranką nudailintais nagais.

Dženą nustebino Lauros paprastumas. Tačiau jai užteko jėgų atgauti savitvardą ir paspausti atkištą ranką, nors labiau jautė poreikį padaryti reveransą. Tokios moters akivaizdoje oficialumas buvo natūrali būsena.

– Laba diena, ponia Rot.

– Vadinkite mane Laura.

Džena nemanė, kad galėtų į ją taip kreiptis.

– Prašau į vidų, – mandagiai pakvietė ji ir pajudėjo į svetainę. Džena turėjo nemėgti šios moters dėl to, ką Lijamas padarė Brensonams, bet neigiami jausmai jos neužvaldė.

– Nežinojau, ar pakviesti jus užeiti. Mat Adamo nėra. Jis susitikime su verslo partneriu.

– Šeštadienį? – nepatenkinta tarė Adamo motina. – Neturėčiau stebėtis.

Lauros žvilgsnyje atsispindėjo smalsumas, bet buvo per daug gerai išauklėta, kad paklaustų, ar Džena yra jo sūnaus meilužė.

– Gal norite luktelėti – jis netrukus grįš.

Laura papurtė galvą.

– Negaliu. Esu susitarusi papietauti mieste su drauge, bet buvau netoliese, tad šovė mintis aplankyti Adamą. Norėjau paprašyti, kad važiuodamas rytoj pas mus pietų paimtų ir savo pusbrolį. Logano automobilį remontuoja, o Adamas važiuos pro šalį, taigi nėra reikalo siųsti vairuotoją.

Džena linktelėjo.

– Būtinai perduosiu.

– Ačiū.

Kaip tik tą akimirką skambtelėjo liftas, ir į vidų įžengė susiraukęs Adamas.

– Mama, reikėjo pranešti, kad užsuksi, – subarė bučiuodamas Laurą į skruostą.

– Tai niekis, mielasis. Džena manimi puikiai pasirūpino.

– Tikrai? – jis atsisuko į Dženą, akimis perspėdamas verčiau neprasitarti apie Lijamą ir Stiuartą. Ji nesiruošė pasinaudoti aplinkybėmis savo naudai, tačiau prisiminusi brolį ir jo žmoną, ir tai, kad jie netrukus gali netekti namų, nežymiai, bet maištingai kilstelėjo smakrą.

Adamas tai pastebėjo.

– Man metas, – Laura žvilgtelėjo į plonytį auksinį laikroduką. – Esu susitarusi susitikti pietų.

Adamo akys grįžo prie motinos.

– Su tėčiu?

Eidama lifto link Laura nusišypsojo.

– Ne, su Dela. – Paspaudė mygtuką ir atsisuko. – Džena, atvažiuokite rytoj su Adamu pietų. Dominykas su Kasandra grįžo iš savo antrojo medaus mėnesio, tad rengiame šeimos susitikimą.

Metusi žvilgsnį į Adamą, Džena pastebėjo jo akyse pavojų.

– Ačiū, Laura, bet nenoriu trukdyti.

– Ar turite kokių planų?

– Ne, bet...

– Tada primygtinai reikalauju. – Adamo motina žengė į liftą. – Pasimatysime rytoj. Nepamiršk užsukti Logano, mielasis.

Durys užsivėrė.

Bute įsivyravo tyla.

Džena stebeilijo į Adamą. Aiškiai matė, kad jis toli gražu nėra patenkintas.

– Atleisk. Sugalvosiu kokį pretekstą, ir galėsi už mane atsiprašyti.

– Ne.

Ji suraukė kaktą.

– Bet maniau...

– Važiuosim kartu. – Iš jo tono buvo aišku, kad prieštarauti neverta.

Dženos galvoje mintis vijo mintį. Adamas akivaizdžiai nenorėjo, kad ji atsidurtų greta jo tėvų, bet vis tiek vertė vykti drauge?

– Nejau nebijai, kad prasitarsiu apie pinigus? – Tai būtų puiki proga, ypač šalia esant vyresniajam Adamo broliui ir jo žmonai. Juk prieš ištekėdama už Dominyko Kasandra buvo Lijamo žmona. Ji galėtų ką nors apie tai žinoti.

– Ne, nebijau. Juk nepamiršai, kad galėčiau atsimokėti tuo pačiu?

Dženos skrandis susitraukė. Kai kalba pasisukdavo apie Lijamą, Adamas ja nepasitikėjo nė per nago juodymą. Tačiau ji stebėjosi, kad jai tai svarbu. Viena vertus, jie buvo meilužiai, kita vertus – priešai.

– Puikiai žinau, kokie mūsų santykiai, Adamai.

Tarsi skaitydamas tarp eilučių Adamas pervėrė Dženą skvarbiu žvilgsniu.

– Manau, kad dėl Čelsės viskas išeis į naudą. Jeigu sužinos, kad nusivedžiau tave susipažinti su tėvais, gal pagaliau atsisakys savo užmačių.

Tai štai kodėl jis sutiko. Turėjo suprasti.

– Arba dar atkakliau sieks tavo dėmesio, – paprieštaravo Džena. – Čelsė – užsispyrusi moteris. Nenuvertink jos.

– Nenuvertinu nė vienos moters.

Dženai suspaudė širdį.

– Ir gerai darai, – pasakiusi nužingsniavo į virtuvę ruošti priešpiečių, kad bent kuo nors užsiimtų.

Sėdėdamas su Džena balkono saulėkaitoje ir kramsnodamas Adamas buvo itin tylus. Ankstesnio atsipalaidavimo nė kvapo. Nors nesielgė šiurkščiai, užsisklęsdamas savyje jis žeidė Dženą.

Nesijautė galėsianti likti drauge iki vakaro, todėl pasakė turinti užbaigti eskizą ir pastebėjo Adamo akyse žybtelint palengvėjimą, tačiau apsimetė to nepastebėjusi. Jis pasisiūlė iškviesti vairuotoją, kad parvežtų namo.

– Ne, grįšiu taksi.

– Bet...

– Nebūtina manęs lydėti, – Džena suvokė turinti dingti iš šių namų ir kuo toliau nuo Adamo. Šiuo metu jam nereikėjo jos draugijos, ir ji tai jautė iki pat kaulų smegenų.

Adamas ne iš karto linktelėjo.

– Atvažiuosiu tavęs rytoj apie vidurdienį.

Džena metė staigų žvilgsnį.

– Atleisk, kad viskas taip sudėtinga. Puikiai žinai, kad vis dar galiu atsisakyti. Bent kartą apie Čelsę galėtume ir negalvoti.

Jo skruoste truktelėjo raumuo.

– Ne, Džena, mano mama tave pakvietė. Turi važiuoti, net jei abu to nenorime. Bet ši situacija gali būti naudinga.

Atsakymas nebuvo toks, kokio Džena tikėjosi, todėl nusiminusi nuspūdino susirinkti daiktų. Ji nieko nedarė, kai Adamas ją prisitraukė ir pabučiavo. Bent nesiliovė jos geidęs fiziškai.

Važiuodama namo taksi Džena jautė, kad ką tik peržengė savo asmeninę ribą. Adamas ją pasirinko dėl to, jog tikėjosi ją liksiant emociškai neutralią. Džena per vėlai suprato, kad viskas susiklostė kaip tik priešingai.

§

Adamas stovėjo prie Lijamo miegamojo lango tėvų namuose ir žiūrėjo į apačioje terasoje aplink prie baseino padengtą stalą susėdusius savo šeimos narius, kurie ką tik suvalgė sekmadienio pietus. Šiandien visi vieni kitus daug erzino ir pokštavo. Taip gera vėl girdėti juoką šiuose namuose.

Niekas nebeabejojo, kad Dominykas ir Kasandra vienas kitam skirti. Adamas tikėjo, kad Lijamas tai žinojo, ir kaip tik dėl šios priežasties paslapčia paprašė Dominyko duoti spermos per dirbtinį apvaisinimą. Vargšas Dominykas daug kentėjo žinodamas, kad yra vaiko, kurio negali pripažinti, tėvas – tą jis galėjo padaryti tik po Lijamo mirties. Dabar viskas stojo į vietas, ir paslapčių nebebuvo; Adamas žinojo, kad Lijamas ten, danguje, džiaugiasi matydamas, kaip viskas susiklostė. Bent Dominykui. Tačiau į ką Lijamas įvėlė jį patį?

– Adamai, ką čia veiki?

Išsigandęs grįžtelėjo, bet iš karto pasijuto dėkingas, kad slogūs apmąstymai buvo nutraukti.

– Nieko, mama. Panorau čia užeiti, ir tiek.

Lauros veidas tapo švelnesnis ir ji žengė į vidų.

– Pasiilgai brolio, tiesa? Visi jo ilgimės, brangusis.

Adamas įsistebeilijo į motinos veidą.

– O tau ar viskas gerai? – susirūpinęs paklausė. – Juk tai įvyko ne taip seniai.

– Prieš tris mėnesius. Labai jo ilgiuosi, skausmas su kiekviena diena išgraužia vis didesnę skylę širdyje, bet, regis, pagaliau pradedu susitaikyti su netektimi. – Motina nusišypsojo. – Už tiek daug esu jam dėkinga.

Adamas nenuleido akių. Mama teisi, tačiau vis tiek spaudė dėl jos širdį. Prarasti vaiką...

– O tu, mielasis, – švelniai paklausė ji. – Ši savaitė tau sunki.

Adamui sugniaužė krūtinę.

– Tu nepamiršai.

– Kaip galėčiau. Medės mirtis paliko gilią žaizdą visų mūsų širdyse, bet tavojoje giliausią. Niekada jos nepamiršime – nei penktųjų, nei dvidešimt penktųjų mirties metinių dieną. Ji nuolat su mumis, mielasis.

– Ačiū, mama, – kimiai padėkojo Adamas. Motina nežinojo visos tiesos, ir jis guodėsi apsaugojęs ją nuo dar didesnio skausmo. Niekada neleis Laurai sužinoti, kad neteko ne tik numylėtos marčios, bet ir negimusio anūko. Slėps tiesą iki gyvenimo pabaigos.

– Bet dabar turi Dženą, – ji švelniai priminė.

Adamas atlošė galvą.

– Kodėl taip sakai?

– Man ji patinka. Manau, Džena – puiki moteris.

Šia tema Adamas kalbėtis nenorėjo. To dabar reikėjo mažiausiai. Vis dėlto negalėjo susilaikyti nepaklausęs.

– Kodėl?

– Ji brunetė.

Adamas kilstelėjo antakį.

– Na, ir kas?

– Tu vis susitikinėji su blondinėmis, – motina sudvejojo. – Noriu pasakyti – nuo Medės mirties.

Adamas įsitempė. Apie tai nebuvo susimąstęs.

– Nedaryk klaidos manydama, kad tarp mūsų kas nors rimta. Dženos ir mano santykiai laikini. Visa kita – tik atsitiktinumas.

– Mielasis, tu...

– Mama, nesistenk manęs apvesdinti. – Pastebėjo, kaip Laura krūptelėjo. Susigūžė ir pats. – Atleisk, nenorėjau, kad nuskambėtų taip šiurkščiai, bet dar kartą vesti neketinu. Tikrai ne artimiausiu metu – gal net išvis nevesiu. Pastaruoju metu esu patenkintas gyvenimu. Nenoriu nieko keisti.

Stebeilydama į sūnų Laura iš lėto linktelėjo.

– Tavo laimė – mano laimė, Adamai.

Jis atsikrenkštė.

– Žinau.

Apačioje pasigirdo juokas, ir Adamas apsidžiaugė, kad pokalbis nutrūko. Pasisuko į langą ir išvydo patenkintą Dominyko, pievele besivejančio tik pradedančią vaikščioti dukrytę, veidą.

Žvilgsnis nukrypo į Dženą ir Kasandrą – abi kvatojo stebėdamos mažąją mergaitę ir jos tėtį, ir jo viduje kažkas susvyravo. Žinojo, kad Džena laikysis žodžio ir neprasitars brolienei apie pinigus, tačiau tą akimirką suvokė, kaip sunku tylėti. Ji saugojo savo šeimą taip pat akylai, kaip ir jis savąją. Šia Dženos savybe Adamas itin žavėjosi.

– Verčiau grįšiu į apačią, – pasigirdo motinos balsas už nugaros. – Ar eini su manimi?

– Dar pabūsiu kelias minutes. Ilgai neužtruksiu.

Jis girdėjo, kaip mama išeina, bet mintimis jau buvo susitelkęs į Dženą. Ši moteris tokia graži, kad net kvapą gniaužė.

Adamo sielos stygas virpino ne tik nuoširdi šypsena ir skambus juokas. Stebėjo Dženą per visus pietus – ji puikiai derėjo prie jo šeimos. Ši moteris netuščiažodžiavo, kaip viena ar dvi jo draugės, kurias Adamui atsitiktinai teko supažindinti su savo šeimos nariais per pasimatymą. Džena pradžioje netgi buvo per daug santūri, tačiau Laurai ir Kasandrai pradėjus kalbą apie juvelyrinius dirbinius ėmė skleistis tarsi gėlės žiedas – žiedlapis po žiedlapio išleisdama moteriškos esybės šilumą. Šilumą, kurioje buvo justi tikriausias nuoširdumas – akivaizdu, kad ji tyrai domėjosi kitais. Ta šiluma kažką tirpdė.

Po galais.

Adamas sąmoningai nuvijo paskutinę mintį sakydamas sau, kad nors žavėjosi Džena... norėjo toliau puoselėti santykius... jų buvimą kartu lėmė tik Čelsė ir pinigai. Visa kita tebuvo papildomi taškai.

O tai jam priminė, ką vakar sakė buhalteris. Kol kas jokių užuominų apie pinigus, kuriuos, pasak Stiuarto Brensono, Lijamas išviliojo. Viskas apgaubta paslapties skraiste. Taigi įmanomi netikėčiausi variantai. Reikės išbandyti kitus kelius. Pinigus gali slėpti ne tokia akivaizdi priedanga.

Adamas pasisuko eiti ir netikėtai suvokė norįs, kad su Džena jį sietų bent menka ateities užuomina. Ateities, kuri būtų ilgesnė negu jo įprastiniai santykiai. Tai žinodamas jaustųsi be galo laimingas.

§

Džena iš karto pajuto, kada Adamas grįžo į terasą. Per pietus jis buvo nekalbus, tačiau nuolat ją sekė akimis – žvilgsnyje nebuvo nei geismo, nei malonumo. Paskui pasiteisinęs, kad turi kažką pasiimti, nužingsniavo į namą, tačiau Džena nujautė, kad tenori pabūti vienas. Kaip tik dėl to nesekė iš paskos.

Netrukus į namą įėjo ir jo motina, ir Dženai beliko spėlioti, ar ši nesusiruošė ieškoti sūnaus. Laura užtruko vos dešimt minučių ir, nors grįžusi Dženai nusišypsojo, jos akyse spindėjo nerimas. Dėl Adamo? O gal dėl jos? O gal ji šiandien per daug jautri, nes Adamas nenorėjo jos čia atsivežti? Džena turėjo pripažinti, kad jeigu jos šeimai grėstų išgirsti sukrečiančią naujieną, irgi jaustųsi įsitempusi.

Bet nuoskaudos nusikratyti nepavyko. Nejaugi Adamas tikrai manė, kad puls kamantinėti ir įtikinėti Kasandrą, jo motiną ar ką kitą iš šeimos? Juk taip pasielgusi sukeltų pavojų ir savo šeimai. Be to, Kasandra jai labai patiko, ir prieš sugriaudama jos laimę labai gerai pagalvotų. Juk Kasandra nekalta dėl velionio vyro žygdarbių.

Kaip tik tą akimirką prie stalo grįžo Adamas; jam atsisėdus šalia Dženą vėl apėmė bloga nuojauta. Vargu ar viskas tik dėl pinigų. Jeigu taip būtų, nebūtų palikęs vienos su savo artimaisiais. Nesitrauktų nuo jos nė per žingsnį, kad neprasitartų apie Lijamą.

Tad kodėl būdama čia jį trikdo? Netrukus Džena suprato, kad Adamui paprasčiausiai nepatinka ją matyti apsuptą savo šeimos. Juk ji tėra laikina meilužė. O jo šeima – ant aukščiausio Australijos visuomenės laiptelio.

Viskas stojo į vietas. Argi Adamas nesielgė šaltai nuo pat tos akimirkos, kai atvyko jos vežtis pietų? Jo pusbrolis atidarė Dženai dureles, bet Adamas pasisveikindamas nė nepabučiavo. Tąkart ji pamanė, kad taip yra dėl to, kad Loganas važiavo drauge. Loganas Rotas – dar vienas pavyzdys, jog ši garsi šeima leidžia į pasaulį itin gražius, žavingus ir pinigingus vyrus; Džena spėjo, kad būtent dėl jo Adamas varžėsi. Bent mėgino save tuo įtikinti.

Žaibišku greičiu plūstančios mintys netruko pasukti priešinga kryptimi. Jau buvo spėjusi pakankamai gerai pažinti Adamą. Jis buvo iš tų žmonių, kurie niekam neleidžia stoti skersai kelio. Jeigu būtų troškęs pabučiuoti Dženą Logano akivaizdoje, taip būtų ir padaręs. O jeigu nebūtų norėjęs, kad meilužė sukiotųsi tarp jo giminaičių, būtų uždraudęs važiuoti drauge. Ne, kažkas ne taip.

– O dabar kviečiu visus pasidžiaugti drauge su mumis, – pranešė Dominykas Rotas iššaudamas šampano butelio kamštį ir išsklaidydamas Dženos mintis.

– Skamba intriguojamai, – šypsodamasis paerzino Maiklas Rotas vyresniajam sūnui pradėjus pilstyti į taures šampaną ir siųsti ratu.

– Tai daugiau negu intriguoja, tėti.

– Įtampa mane pražudys, Dominykai, – paragino motina.

– Palauk, mama. – Dominykas išpilstė šampaną, paėmė į ranką taurę ir švelniai bakstelėjo švytinčią Kasandrą atsistoti. Tada apsivijo ranka jos liemenį. – Mudu laukiamės antro kūdikio.

Nors visi nutuokė, kokia bus naujiena, po Dominyko žodžių ore pasklido maloni nuostaba. Visi sveikino ir kėlė tostus. Džena susijaudino tapusi šios šeimos džiaugsmo akimirkos liudininke. Nepaisant pinigų ir ryšių, Adamo šeimos nariai buvo tokie pat artimi vienas kitam, kaip ir jos pačios, ir puoselėjo tokias pačias vertybes. Ji guodėsi, kad senamadiški meilės šeimai idealai vis dar gyvi ir svarbūs, kad ir kokia būtų visuomeninė padėtis.

Žvilgtelėjo į Adamą. Nors atrodė laimingas kaip ir kiti, susidarė įspūdis, kad ši žinia išmušė jį iš pusiausvyros. Kodėl? Juk savo šeimą mylėjo labiausiai. Džena matė, kaip jis gina Lijamą ir kaip saugo kitus artimuosius, kad tie nieko nesužinotų apie pinigus.

Juodviem keliaujant namo Adamas kažkur klaidžiojo mintimis. Loganas liko su šeima, todėl dabar Džena negalėjo kaltinti pusbrolio. Jautė nuoskaudą, kad Adamas stato aplink save sienas. Juk tarp jų niekas nepasikeitė. Vakar, prieš apsilankant motinai, atrodė ganėtinai laimingas, bet dabar Dženai atrodė, kad viena jo dalis trokšta, jos ji būtų greta, o kita – stumia tolyn. Tarsi kažkas – Džena nežinojo kas – laikytų jį ir neleistų eiti pirmyn, ir tas kažkas yra be galo gilus, stiprus ir neįveikiamas.

Iš dalies ji suprato. Adamas turi kažką, kas virpina giliausias jos sielos stygas, kas kelia jausmus, kurių ji nenori pripažinti. Dženos jausmai augo, jau peržengė ribą, bet, dėkui Dievui, ji nespėjo įsimylėti. Dar ne. Šių santykių pabaiga jai bus tikra palaima. Galbūt dabar kaip tik tinkama proga tą pasiūlyti...

Abiem grįžus į Dženos butą, ji iš karto užvedė kalbą rūpima tema.

– Atleisk, Adamai. Gal šie pietūs ir duos naudos dėl Čelsės, bet, man regis, verčiau būčiau nevažiavusi. Nenorėjai, kad ten dalyvaučiau. Žinau tai ne blogiau už tave.

Po jos žodžių stojo ilga tyla.

– Viskas ne taip. Viskas... – Adamo žandikaulio linija išsilenkė.

– Taip?

– Mane kai kas kamuoja, ir tiek.

– Gal galiu padėti?

Jis dar kurį laiką stovėjo.

– Ateik, – sumurmėjo ir prisitraukęs Dženą tvirtai apkabino.

– Adamai, aš...

Jis nutildė bučiniu.

Ir ji neprieštaravo.

Paskui juodu mylėjosi, bet užtvaras išliko. Džena stengėsi perprasti Adamo jausmus, tačiau tai buvo neįmanoma. Nors jis visiškai ją patenkino, atrodė, kad jis tiesiog stengiasi ją paimti, o ne susilieti į visumą kaip anksčiau.

Adamui užsidarius vonioje Džena stengėsi nuvyti šalin mintis. Reikėjo atgauti pusiausvyrą, bet sekėsi sunkiai, nes vis galvojo apie Adamą ir jį užvaldžiusį demoną.

Kai Adamas pasirodė iš vonios, jo veidas buvo baltas kaip aplink juosmenį apjuostas rankšluostis.

Džena atsisėdo.

– Kas nutiko?

– Prezervatyvas suplyšo.

– Ką! Kaip?

– Nesiruošiu analizuoti smulkmenų. Jis trūkęs.

– O, Dieve, – sušnibždėjo ji.

Adamas stovėjo kaip įbestas.

Dženai pagaliau ėmė aiškėti pačios jausmai. Nors jautė siaubą... sąmonę varstė lengvas jaudulys.

– Gali būti, kad jau dabar esu nėščia.

– Nekalbėk taip, – sviesdamas šalin rankšluostį ir siekdamas apatinių kelnaičių jis šiurkščiai iškošė pro dantis, sugrąžindamas Dženą į realybę. Jo judesiai trūkčiojo. Adamas akivaizdžiai nusiminė.

Džena pakilo nuo lovos ir priėjo artyn.

– Klausyk, neverta dėl to jaudintis, – stengėsi likti rami. – Viskas bus gerai. – Uždėjo ranką ant Adamo plaštakos.

Tas nupurtė jos ranką taip, kaip prieš tai nusviedė šalin rankšluostį.

– Iš kur gali žinoti?

Džena atrodė priblokšta.

– Negaliu, – pareiškė aiškiai suvokdama, kad bent vienas jų turi neprarasti sveikos nuovokos. – Tik žinau, kad panika nieko neduos.

Adamas sudvejojo, o tai jam buvo neįprasta.

– Tu teisi, žinoma, – sumurmėjo vilkdamasis drabužius.

Jis ruošėsi namo, ir Džena neprieštaravo. Ar jis skubinosi dėl darbų? O gal norėjo pabėgti? Paskutinė mintis nuvylė. Ar ji tik tiek terūpi, kad nepakęstų sužinojęs, jog ji nuo jo laukiasi? Mintis, kad ji tebuvo šiltas kūnas jo lovoje, tarsi per didelis kąsnis įstrigo Dženos gerklėje. Kvailė, kad patikėjo tarp jų galint būti ką nors daugiau negu seksas. Viešpatie, ji dar stebisi.

– Paskambinsiu tau, – tarstelėjo ir tvirtai pabučiavo su vos juntamu švelnumu, tarsi vis dar negalėtų jos paleisti...

Adamui išėjus Džena spėliojo, ar šį kartą jis tikrai paskambins. O jei paskambins, ar taip padarys dėl to, kad tikrai nori? Ar dėl to, kad ji nesukeltų sumaišties jo šeimoje?

§

Galvojant apie plyšusį prezervatyvą Adamui darėsi šleikštu. Po galais, reikėjo būti rūpestingesniam, bet ar tai buvo galvoje? Jis tik troško Dženos ir stengėsi daugiau apie nieką nemąstyti. Norėjo pasinerti į jos kūną ir pamiršti, kad artėja penktosios jo žmonos ir kūdikio netekties metinės. Pamiršti, kad Dominykas ir Kasandra laukiasi antrojo vaiko – jis dėl to jaučiasi nuoširdžiai laimingas, bet ši naujiena primena ir tai, kiek daug gyvenime prarado.

Ir štai ką padarė per neapdairumą!

Džena gali būti nėščia.

Gali būti, kad nešioja jo vaiką.

Neturės jėgų dar kartą to iškęsti. Neįmanoma įveikti tokios didelės netekties. Adamas vis dar regėjo ekstazės apimtą Medės veidą, kai pranešė esanti nėščia, ir atminė, kaip džiaugėsi sužinojęs, jog ji nešioja jo kūdikį. Medė buvo nuostabus žmogus. Ji tenorėjo būti gera žmona ir gera motina. Būtų pranokusi pati save.

Jeigu jai būtų suteikta galimybė.

Kitoje sankryžoje Adamas apsuko automobilį ir leidosi į kapines.

Devintas skyrius

Kitą dieną darbe Džena žinių iš Adamo nesulaukė. Neužsuko jis ir vakare į namus, ir ji dėl to labai nuliūdo. Galiausiai Adamas paskambino, bet pokalbis buvo kažkoks nenuoširdus. Vyras stengėsi nerodyti jausmų. Jųdviejų santykiai visą laiką rutuliojosi šia kryptimi, bet plyšęs prezervatyvas Adamui buvo paskutinis lašas. Kažin ar jis vis dar norės vaidinti porą matant Todui ir Čelsei.

O jeigu ji laukiasi?

Džena stengėsi nesisieloti. Gal tai galima pavadinti galvos slėpimu smėlyje, bet šiuo metu jai nedavė ramybės daug kitų dalykų. Neleido sau galvoti ir apie galimą Adamo reakciją tapus tėvu – Džena nemanė, kad jį tai sužavėtų. Vis dėlto moteris guodėsi tuo, kad Adamas jaučia didelę atsakomybę. Ji jaudinsis tada, jei tai įvyks. Ne anksčiau.

Vienintelė išeitis – užsiversti darbais, mat Adamas nepaskambino jai nei į darbą, nei vakare į namus, nepaliko žinučių ir mobiliajame. Trečiadienio vakarą pasigirdus skambučiui į duris Dženos širdis vos neiššoko iš krūtinės. Atvažiavo! Ji nuskubėjo atidaryti durų.

Iš nusivylimo išvydus brolienę jos veido raumenys net susmuko.

Vikė suraukė nosį.

– Regis, kažko laukei. Atleisk, prieš atvažiuodama turėjau paskambinti.

Džena prisivertė nusišypsoti.

– Šiuose namuose visada malonu tave matyti, Vike. Eikš vidun.

– Ilgai neužsibūsiu, jeigu su kuo nors susitinki, – pasakė ta žengdama pro duris.

Kaip pasisekė, kad Adamo nėra. Geriau niekas iš Dženos šeimos jo čia nesutiktų, ir ne todėl, kad jis galėtų prasitarti apie pinigus, o todėl, kad Džena nenorėtų, jog Vikė pamatytų, kaip byra jų santykiai. Tai per daug asmeniška.

Ji papurtė galvą ir pasistengė nutaisyti nerūpestingą veidą.

– Ne, nieko nelaukiu. – Pamojo Vikei sėstis ant sofos. – Kur dėjai vaikus?

– Palikau pas mamą ir tėtį. – Vikės tėvai mirė, kai dar buvo paauglė, todėl dabar savo tėvais brolio žmona laikė vyresniuosius Brensonus. – Pasakiau, kad einu į biblioteką ir kad vaikų ten geriau nesivesti.

Džena sutriko.

– Skamba labai paslaptingai.

– Taip ir yra.

– Gal norėtum kavos? – Nors Dženos pulsas greitėjo iš baimės, kad bet kurią akimirką gali pasirodyti Adamas, negalėjo sau leisti būti nemandagiai.

– Ne, ačiū. – Vikė išsitraukė iš rankinės laišką. – Gal tu sugebėsi ką nors suprasti. Šiandien gavau kas ketvirtį siunčiamą banko pranešimą dėl mūsų užstato ir visai susipainiojau. Rašoma, kad vėluojame mokėti. Dar blogiau – vis dar esame skolingi tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių. – Suraukė kaktą. – Pernai mums buvo likę mokėti vos penkiasdešimt tūkstančių, tad nesuprantu, iš kur tokia suma. Ir dar tokia didelė.

Džena nuleido blakstienas apsimesdama nieko nežinanti.

– Parodyk tą pranešimą. – Vikė padavė laišką, bet Džena jau žinojo, ką perskaitys. – Taip, tikrai taip rašoma.

O, kad Stiuartas būtų susipratęs banko laiškus peradresuoti sau. Žinoma, išvykdamas iš šalies buvo labai sutrikęs, todėl apie tai nė nepagalvojo. Kad ir kaip ten būtų, Vikė sakė, kad tai ketvirtinis pranešimas. Tad labai pasisekė, kad ketvirtis baigėsi dabar.

– Tai klaida, ar ne? – jaudinosi Vikė.

Džena stengėsi atrodyti rami.

– Esu tikra, kad taip ir yra.

Vikei, regis, palengvėjo.

– Taip ir maniau. Laišką atplėšiau šį vakarą. Antraip būčiau paskambinusi į banką, kad patikrintų savo duomenis.

Ačiū Dievui, kad ji to nepadarė.

– Ar kalbėjaisi su Stiuartu?

– Su juo galiu susisiekti tik elektroniniu paštu, bet nenorėjau jo jaudinti, kai jis taip toli. Nenorėjau jaudinti ir mamos su tėčiu, todėl ir jiems nieko nesakiau.

Džena linktelėjo – jai palengvėjo.

– Protingai pasielgei. Nėra reikalo jiems nerimauti.

Vikė suraukė kaktą.

– Bėda ta, kad rytoj mano eilė padėti ruošti mokykloje priešpiečius, o tai užims visą dieną. Negalėsiu susisiekti su banku. Ar negalėtum jiems rytoj paskambinti už mane?

Džena žinojo, kad banke šiuo klausimu su ja nesikalbės, bet norėjo išlošti laiko viską apgalvoti.

– Žinoma, palik tai man. Gal ką sužinosiu ir rytoj vakare tau paskambinsiu. – Jeigu tik pavyktų laimėti laiko, kol Adamas užbaigs tyrimą ir įmokės pinigus, gal Vikė nieko apie tai ir nenutuoktų.

– Ateik po darbo vakarienės, – pakvietė Vikė. – Pasimatysi su mergaitėm. Jos tavęs pasiilgo.

Dženos širdį užplūdo šiluma.

– Aš jų irgi pasiilgau.

Vikei išėjus Dženą apėmė beprotiškas nerimas. Ji turėjo Stiuarto elektroninio pašto adresą, todėl geriausia būtų jam parašyti, bet ši žinia jį labai prislėgtų, ypač kai jis taip toli ir neturi galimybės visko asmeniškai paaiškinti Vikei.

Kad jį kur tą brolį, kad patikėjo Lijamu Rotu. Ir kad įtraukė į maišatį . Šis reikalas darė įtaką ne vieno žmogaus likimui. Ir greičiausiai griaunama linkme.

§

Praėjus dar valandai Džena nebegalėjo ilgiau tverti. Svarstė, gal kitos dienos rytą verta nueiti pas Adamą į biurą ir pasikalbėti apie tai, ką sakė Vikė, o gal dabar pat nuvažiuoti į jo namus. Galiausiai pasirinko antrą variantą, nusprendusi, kad negalės užmigti nežinodama, kas darosi – tiek dėl asmeninių reikalų, tiek dėl pinigų.

Apie savo apsilankymą ji Adamo neperspėjo, nes tas galėjo uždrausti jai pasirodyti. Tik pakeliui šmėkštelėjo, kad pas jį gali svečiuotis kita moteris. Nuo šios minties net skrandį sutraukė. Na, bent žinos, kad iš tiesų viskas baigta.

Durininkas buvo malonus žmogus, bet neleido Dženai pakilti pas Adamą nepaskambinęs pranešti, ir ji neprieštaravo. Tyliame vestibiulyje girdėjo atsiliepiant Adamą. Išgirdęs, kas atvyko, jis akimirką delsė, Džena jautėsi dėkinga bent už tai, kad durininkas, regis, to nepastebėjo. O gal buvo puikiai išmokytas nerodyti emocijų.

– Galite kilti aukštyn, panele Brenson.

Adamas laukė prie lifto. Džena kluptelėjo. Jis atrodė kaip visada nuostabiai, tik veidas kiek išbalęs, ir tas baltumas užgavo jos sielos stygas. Ar jį taip veikė mintis apie galimą jos nėštumą?

Džena susiraukė.

– Adamai, ar viskas gerai?

Lenkdamasis pabučiuoti – ne į lūpas, o į skruostą – Adamas vengė Dženos žvilgsnio.

– Viskas gerai. – Jis mostelėjo sėstis ant sofos, bet ji liko stovėti.

Vogčiomis apmetusi akimis kambarį Džena pastebėjo ant valgomojo stalo paskleistus popierius – jis tikriausiai dirbo. Kitos moters buvimo žymių nebuvo matyti.

– Sutrukdžiau tau dirbti.

Adamas išsiviepė.

– Pora paskutinių dienų buvo... karštligiškos.

– Suprantu, – lėtai pasakė Džena. Tada giliai įkvėpė. – Adamai, šįvakar pas mane užsuko brolienė. – Papasakojo apie banko pranešimą. – Norėčiau sužinoti, ar pavyko ką nors daugiau išsiaiškinti apie pinigus?

Jo veido raumenys suvirpėjo.

– Ne, kol kas ne. Tyrimas dar nebaigtas.

– Ak, – ji suraukė kaktą. – Ilgai užtruko, ar ne?

Adamas piktai nužvelgė.

– Kartais taip būna.

– Na, taip, – Džena išsitiesė. Nieko daugiau neišpeš. – Pranešk, jeigu ką nors sužinosi.

– Žinoma.

Adamas elgėsi kaip visiškai nepažįstamas žmogus, ir Džena negalėjo ilgiau to kęsti. Užvaldė įkyrios abejonės.

– Adamai, klausyk, jeigu tarp mūsų viskas baigta, pasakyk tai dabar.

– Kas tau, po galais?! – Vyro antakiai susimetė į raukšlę. – Iš kur ištraukei?

Džena atsisuko.

– Ak, tik smulkmena – nenori būti su manimi, ir tiek.

Ir tas bučinys į skruostą.

Ir plyšęs prezervatyvas.

Adamas atrėmė jos žvilgsnį.

– Aš noriu būti su tavimi.

Džena neleido sau pripažinti, kad jai palengvėjo.

– Tikrai? Bet tau puikiai sekasi statyti aplink save sienas.

Jo veidu nuslinko smalsumo šešėlis.

– Ką nori pasakyti?

– Bėgi nuo manęs, nors praėjusią savaitę negalėjai manimi pasisotinti.

– Vis dar tavęs geidžiu, – subambėjo jis. – Nė neabejok.

– Tai kodėl elgiesi priešingai? – tarsi iššūkį metė Džena – jai palengvėjo ir kartu iškilo dar daugiau klausimų.

Adamas atsiduso.

– Dominykui grįžus į biurą buvo daug darbo. Dar ir naują projektą kuriame. Tam skiriu visus savo vakarus.

Džena skvarbiu žvilgsniu tyrinėjo Adamo akis, norėdama išgirsti iš jo lūpų tiesą, net jei ji neatitiktų jos lūkesčių. Nors jis, rodės, kalbėjo nuoširdžiai, kažkas...

– Ar žinai, kad nė karto nelikai nakvoti mano bute?

Jis įsitempė.

– Na, ir kas?

– Tau būdinga nieko neprisileisti artyn, tiesa?

Adamo antakiai išsitiesino.

– Bet leidau tau likti savo bute. Argi neprisileidau?

– Nesistenk dar labiau supainioti. Dabar kalbame apie tavo buvimą su manimi, o ne mano buvimą su tavimi.

Adamas trumpai nusijuokė.

– Ar yra skirtumas?

– Puikiai žinai, kad taip. – Džena pasiryžo nesijudinti iš vietos tol, kol jis tai pripažins. – Matai, net dabar tai darai. Mėgini viską pateikti išvirkščiai, kad nepastebėčiau, jog nuo manęs bėgi.

Vėl juokas.

– Kaip matau, mano taktika neveiksminga.

– Nesistenk visko paversti juokais.

Adamas pervėrė Dženą skvarbiu žvilgsniu, paskui ranka perbraukė plaukus.

– Džena, ko iš manęs nori?

– Sąžiningumo, Adamai. Tik sąžiningumo.

Praėjo kelios sekundės.

– Nori, kad būčiau sąžiningas?

Džena pasiruošė blogiausiam.

– Taip.

Adamas išpūtė orą.

– Vakar suėjo penkeri metai nuo to laiko, kai žuvo mano žmona, – tai išgirdusi Džena aiktelėjo. – Štai kodėl visą savaitę norėjau būti vienas.

Porą sekundžių Džena, regis, negalėjo kvėpuoti.

– Ak, Adamai, atleisk. Nežinojau.

– Nesitikėjau, kad žinosi, – jis tyliai tarė.

Džena pajuto skausmo dūrį, kad Adamas nieko apie tai nepasakė, kita vertus, jis neturėjo apie tai pasakoti. Tai labai asmeniška. Ji tik troško...

– Aš viską apsunkinau.

Adamas žengė prie Dženos ir prisitraukė ją artyn.

– Neapsunkinai, – sumurmėjo jai į plaukus. – Stengiausi dirbdamas užsimiršti.

Jo skausmas suspaudė jai širdį.

– Papasakok apie savo žmoną. – Džena pajuto jį krūptelint ir atsitraukusi susiraukė. – Nenori apie ją kalbėti?

– Ne, ne tai. Tik... nė viena moteris manęs dar neprašė papasakoti apie Medę.

Jos širdį užplūdo pasididžiavimas.

– Džiaugiuosi, kad padariau tai pirma.

Spustelėjęs Dženos rankas jis žengė atgal ir atsistojo prie valgomojo stalo – šį kartą ji suprato Adamo poreikį laikytis nuošaliai.

Jis kilstelėjo pečius.

– Nuo ko pradėti?

– Koks ji buvo žmogus? – Džena mėgino padėti ir kartu smalsavo.

– Nuostabus, – atsakė Adamas nusišypsodamas ir palenkė galvą. – Nuostabus žmogus. Mylėjo gyvenimą ir to neslėpė. Daug kikendavo. Kaip mokinukė. Ir buvo tikra pokštininkė.

– Atrodo, kad su ja buvo be galo smagu.

– Taip ir buvo. Tą dieną, kai ji... – Adamo akys prisipildė skausmo, – žuvo, automobilyje buvo daugybė balionų. Greičiausiai ji rengė staigmeną ir ketino išpuošti namus. Policija nežino, kodėl ji pasuko į gatvės lempos stulpą – mes manome, kad taip galėjo atsitikti dėl balionų. Liudininkė pasakojo mačiusi Medę mėginus nustumti balioną į galinę sėdynę prieš pat avariją. – Adamas trūkčiodamas įtraukė oro, jo veidas paniuro. – Viešpatie, regis, dar vakar ji buvo šalia. O kartais atrodo, kad jos nėra jau visą amžinybę.

Dženai užspaudė gerklę.

– Ak, Adamai.

Jis šaižiai nusijuokė.

– Ar tikrai norėjai tai išgirsti?

Džena priėjo artyn, apjuosė jį rankomis ir tvirtai apkabino, trokšdama sugerti skausmą.

– Taip, – sušnabždėjo pasistiebdama ir švelniai bučiuodama jį lūpas. – Adamai, apgailestauju dėl tavo netekties.

– Žinau.

– Ar būtų labai blogai, jeigu dabar su tavimi pasimylėčiau?

Adamo akys aptemo.

– Tai būtų puiku.

Džena dar kartą jį pabučiavo, paėmė už rankos ir nusivedė į miegamąjį, tada nurengė abiejų drabužius ir juodu mylėjosi – ji jautė poreikį padėti šiam vyrui užmiršti skausmą.

Abu užmigo, Džena pabudo ankstyvą rytmetį ir susirangiusi į kamuoliuką gulėjo greta Adamo, galvodama apie tai, ką tas papasakojo. Iki vakar dienos ji net neturėjo laiko susimąstyti, ką reiškia būti našliu. Ją kamavo tiek daug kitų rūpesčių, kad galvoti apie kitų nelaimes tiesiog nebuvo kada.

Dabar bent žinojo, kodėl Adamas šaltai elgėsi. Jų santykiai neturėjo ateities, tačiau ji džiaugėsi perpratusi kai kuriuos veiksmus. Jis prarado savo gyvenimo meilę ir nesiruošė susieti gyvenimo su kita ne tokia tobula moterimi. Liūdna, bet visas moteris lygino su buvusia žmona... Taip pat ir ją.

Pagalvojusi apie tai Džena pajuto, kad turi pabūti viena. Kaip galima tyliau išsliuogė iš lovos, apsirengė ir išslinko iš Adamo buto palikusi jį giliai įmigusį.

Tik važiuodama namo kai ką prisiminė. Adamas nė žodžiu neužsiminė apie nėštumo tikimybę, o Džena apie tai irgi nedrįso kalbėti. Regis, jam tokia galimybė išvis neegzistavo. Adamui teko išgyventi siaubingą savaitę, tad artimiausiu metu Džena nesiruošė jam apie tai priminti.

§

Rytui įpusėjus Džena jau buvo pasimėgavusi savo vienatve ir troško pamatyti Adamą, todėl nušvito iš džiaugsmo, kad jis paskambino.

– Gal norėtum šiandien kartu papietauti? – paklausė jis. – Ar pavyktų ištrūkti apie vidurdienį?

– Būtų nuostabu.

Iš Adamo balso Džena suprato, kad jis džiaugiasi dėl būsimo pasimatymo, ir pati buvo devintame danguje. Ji nutarė mėgautis kiekviena akimirka ir jautėsi patenkinta, kad ir jis stengiasi išsaugoti jųdviejų santykius.

Įžengusi į restoraną pamatė, jog Adamas ne vienas, ir nusivylė. Prie stalo sėdėjo Todas su Čelse.

Vos ją išvydęs Adamas pakilo ir žvelgdamas į veidą atvingiavo pro stalelius pasitikti.

– Atleisk, – sumurmėjo pakštelėdamas į lūpas. – Juodu jau radau čia, negalėjau apsimesti, kad nematau. O dabar šypsokis.

Vedama prie stalelio Džena šypsojosi, o galvoje sukosi, ar Čelsė žinojo, jog Adamas čia bus. Užtektų gerai apgalvoto skambučio jo asmeninei padėjėjai, ir informacija – ranka pasiekiama. Pora ją sutiko maloniai, bet Džena matė, kad Čelsės akys draugiškumu nešvyti. Jos žvilgsnis nuslydo Dženos palaidine ir kelnėmis, kurios ligi šios akimirkos jai atrodė puikiai tinkamos tokiai progai. Dabar Džena jautėsi tarsi išsivoliojusi purve.

Niekas dar nebuvo pateikęs užsakymų, rinkdamasi patiekalus Čelsė vėl rėksmingai reiškė emocijas. Kažką flirtuodama rodė Adamui valgiaraštyje ir garsiai juokėsi, paskui paprašė padavėjo dar vienos taurės vyno ir susivertė pirmosios likučius taip, kad Todas sugriežė dantimis. Džena suprato, kad Čelsė šio pasimatymo nesurežisavo. Poros turėjo pietauti atskirai, todėl pasirodžius Adamui ir Dženai ji tikriausiai sutriko.

Staiga nuo stalo kampe atsklido kūdikio verksmas, ir Čelsė akimirką sustingusi žvelgė į savo vyrą. Kažkas tarp jų spragtelėjo.

– Čelse, nereikia, – pradėjo Todas.

Ji pašoko ant kojų.

– Užsičiaupk, Todai, – sušvokštė tyliu, skausmo kupinu balsu. – Užsičiaupk! – Stvėrė savo rankinę ir išskubėjo iš restorano.

Prie stalelio įsivyravo nuostabos persmelkta tyla.

Todas taip pat skubiai pakilo, bet stabtelėjo ir atsisuko į Adamą su Džena.

– Turiu eiti, – subambėjo ir išlėkė paskui žmoną.

Akimis sekdami Todą abu kelias sekundes tylėjo. Garsai restorane nepakito – šios scenos greičiausiai niekas nepastebėjo.

– Kas ką tik nutiko? – galiausiai pasiteiravo Adamas. – Nė nenumanau.

Jie stebėjo, kaip už restorano lango Čelsė moja taksi vairuotojui ir automobiliui privažiavus klesteli ant užpakalinės sėdynės. Todas suskubo prie automobilio kaip tik tą akimirką, kai šis pajudėjo iš vietos. Tarsi nugalėtas jis kurį laiką žvelgė, kaip žmona dingsta eismo sraute, tada apsisuko ir grįžo į restoraną.

Išbalęs klestelėjo ant kėdės.

– Atleiskite, kad tapote šio įvykio liudininkais.

Adamas suraukė antakius.

– Kas tarp jūsų dedasi, Todai?

Todas susigūžė.

– Nenorėjau pasakoti, bet... – Jis nuleido akis ir giliai įkvėpė, tada pažvelgė į pašnekovus. – Prieš du mėnesius sužinojome, kad Čelsė laukiasi, – nuo jo žodžių Džena krūptelėjo. Adamas taip pat įsitempė. – Abu džiūgavome. Paskui... ji prarado kūdikį ir... – Žvilgsnis, kuriuo jis žiūrėjo į Adamą, išdavė abiejų bendrą sielvartą. – Nuo to laiko viskas kitaip. Ką tik girdėtas kūdikio verksmas ją vėl išmušė iš pusiausvyros.

Džena stengėsi negalvoti, kaip tokiomis aplinkybėmis jaustųsi pati. Ypač esant tikimybei, kad pati gali būti nėščia. O, Dieve, geriau apie tai negalvoti.

Keista, bet Adamas nepratarė nė žodžio. Ar galvojo apie tai, kad ji nešioja jo vaiką? O gal kvapą užėmė dėl draugo sielvarto?

Džena nedrįso pakelti akių, bet pasinaudojusi tylos minute pareiškė užuojautą.

– Užjaučiu, Todai, – pasakė.

Šis nulenkė galvą.

– Ačiū. – Pažvelgė į Adamą. – Adamai, nieko tau nenorėjau sakyti. – Patylėjo. – Dabar supranti, kodėl, ar ne?

Adamas susivaldė.

– Taip, žinoma, – gana šiurkščiai ištarė, tačiau iš pabalusio veido Džena suprato, kaip jis brangina draugystę su Todu. Abu buvo labai artimi.

– Nuo to laiko Čelsė tarsi nesava, – toliau pasakojo Todas. – Iš dalies jai tarsi pasimaišė protas. Nors abu stengiamės atrodyti drąsūs, žinau, kad dėl to nelaimingo atsitikimo ji graužiasi.

Porą sekundžių visi tylėjo, vyrai atrodė itin susirūpinę. Dženai Čelsė jau priminė ne persekiotoją, o viltį praradusį žmogų. Ta moteris turėjo nuostabų mylintį vyrą, su kuriuo, duok Dieve, ateityje susilauks dar daug vaikų, bet pirmiausia abu turi įveikti krizę.

– Ar mėginai su ja pasikalbėti? – pasiteiravo Džena, norėdama padėti.

Todas papurtė galvą.

– Ne. Kaskart, kai mėginu, pradeda verkti, pasijuntu bejėgis, todėl palieku ją vieną su skausmu.

Džena suraukė antakius.

– Jai tavęs reikia, Todai. Turėtum važiuoti iš paskos.

– Ji ir vėl pradės verkti.

– Tai leisk jai verkti. – Džena pakreipė galvą. – Gal ir tau vertėtų drauge išsiverkti. Gal tai vienintelis būdas įveikti skausmą.

Todas sumirksėjo.

Adamas atsikrenkštė.

– Džena teisi. Negalėsite judėti pirmyn, kol nenumalšinsite skausmo.

Po šių žodžių stojo tyla.

– Nuo kažko tikrai turime pradėti. – Todas pakilo, jo akyse švytėjo pasiryžimas. – Esu dėkingas jums abiem, – nuoširdžiai padėkojęs išskubėjo iš restorano.

Džena tyliai palinkėjo sėkmės.

Tada žvilgsniu grįžo prie vyro greta.

– Regis, pagaliau gavome atsakymą, kodėl Čelsė taip keistai elgėsi.

Adamas stengėsi įveikti krūtinę užgulusį skausmą. Todas ir Čelsė prarado kūdikį? Todas patyrė tą patį skausmą kaip ir jis? Adamas suprato, kodėl draugas nenorėjo apie tai užsiminti. Tik būtų sukėlęs juodžiausių Adamo dienų prisiminimus.

Žinoma, Todas suvokė esminį skirtumą. Jis bent jau turėjo žmoną, kuri galėjo padėti jam nuslopinti skausmą.

O Adamas – ne.

Ačiū Dievui, jam užteko proto laiku nutraukti Todą nespėjus daugiau prišnekėti Dženos akivaizdoje. Niekas nežino, kad Medė mirties akimirką laukėsi kūdikio. Niekas, tik jis pats, Todas ir ligoninės personalas. Jo draugas prisiekė niekam apie tai neprasitarsiąs, net Čelsei. Adamas tikėjo, kad jis savo žodžio laikosi. Čelsė nebūtų ėmusi taip kvailai elgtis su geriausiu vyro draugu, jeigu žinotų, kad visus sieja bendras kūdikio praradimo skausmas.

Kūdikis.

Džena gali būti nėščia.

– Numaniau, kad tarp jų kažkas vyksta.

Dženos žodžiai sugrąžino Adamą į realybę. Metė į ją rūstų žvilgsnį.

– Man apie tai nė neužsiminei.

Ji kilstelėjo laibą petį.

– Tai tebuvo nuojauta. Reikalas nebūtų sutvarkytas. Vis tiek nebūtume galėję nieko padaryti.

Adamas apsvarstė jos žodžius.

– Tikrai, mane buvo aplankiusi ta pati nuojauta, kai Todas pakvietė į vasarnamį. Jis užsiminė, kad Čelsė turi kažkokių moteriškų bėdų. Tik neminėjo, kad tai rimta.

Džena pradėjo kramtyti lūpą.

– Man atrodo, kad kartą ji man skambino. Tą vakarą, kai grįžome iš vasarnamio.

– Ką?!

– Kai pakėliau ragelį, niekas nekalbėjo. Kelias sekundes buvo tylu, paskui padėjo ragelį. Vis dar manau, kad tai Čelsė. Ko gero, tikrino, ar buvai pas mane.

– Kodėl, po galais, nieko nesakei?

– Tai nebuvo kas nors rimta. Be to, neturėjau įrodymų. – Džena atsiduso. – Vargšė Čelsė.

Stengdamasis nusiraminti Adamas įtraukė į plaučius oro.

– Taip. – Čelsė iš skausmo elgėsi neprotingai, ir tiek.

– Man atrodo, kad tave viliodama stengėsi nukreipti mintis nuo kūdikio. – Dženos balse buvo girdėti užuojauta. Paskui susimąstė apie Adamą. – Nemanau, kad ir vėl mėgins tave gundyti.

Džena teisi.

– Aš irgi taip galvoju. – Ir dėl to labai palengvėjo. – Ne pro šalį, jeigu ji dar kurį laiką matys mudu drauge. Bent kol atgaus sveiką protą.

– Tikrai.

Staiga jis pajuto poreikį pasakyti daugiau.

– Kad ir kaip būtų, dar neketinu tavęs atsisakyti, Džena. – Tegu ji taip nė nemano. – Mūsų santykiai susiję ne tik su Čelse, – priminė jis. – Reikia išspręsti ir tavo brolio pinigų reikalą. – Nuo šito jie niekur nepabėgs. – Dėl to juk ir pradėjome draugauti.

Dženos žvilgsnis suvirpėjo.

– Tu teisus. – Ji suvilgė lūpas. – Taigi esu tau skolinga dar dvi savaites. Kol rasi pinigų Stiuartui.

Adamas stipriau sukando dantis – norėjo pasakyti, kad jam nerūpi Stiuarto pinigai. Jam terūpi atkurti gerą savo brolio vardą, jeigu tik tai įmanoma.

Kažkuris iš jų patirs didelį pralaimėjimą.

Pamatė prie jų skubantį padavėją.

– O dabar papietaukime.

Ji dvejojo.

– Tiesą sakant, Adamai, nesijaučiu išalkusi. Tikiuosi, tau tai netrukdys.

Adamo apetitas irgi buvo dingęs.

– Aš taip pat nesu alkanas. – Pakilo nuo kėdės ir padėjo atsistoti Dženai. – Eime. Palydėsiu tave į darbą.

Jiedviem išėjus iš restorano Adamas savo mobiliajame rado porą žinučių nuo asmeninio detektyvo. Dženai apie tai neužsiminė, tačiau jo širdis pradėjo mušti kaip pašėlusi.

§

Po vakarienės pas Vikę, kai vaikai jau miegojo, Džena papasakojo, ką sužinojusi banke. Kad nesijaustų tokia kalta apgaudinėdama brolienę, šią popietę paskambino į banką, bet, kaip ir tikėjosi, išgirdo, kad tarnautojai turi teisę kalbėtis tik asmeniškai su klientu. Džena užsiminė, kad su jais susisieks Vikė, bet sužinojo, kad sąskaita atidaryta Stiuarto vardu, ir tik jis gali tvarkyti su šiais pinigais susijusius reikalus.

– Tikrai? – Vikė nusivylė. – Jie negali su manimi net kalbėtis? Juk tai mano namas, dėl Dievo meilės!

– Taip, bet sąskaita – Stiuarto vardu.

Vikė susiraukė.

– Nė nepagalvojome, kad dėl to gali kilti keblumų. Dženai buvo smalsu, Stiuartas taip pasielgė tyčia ar per neapsižiūrėjimą. Aišku, jis negalėjo numatyti, kad praras pinigus. Joks žmogus neužstatytų namo, žinodamas, kad jį praras.

Akivaizdžiai sunerimusi Vikė linktelėjo, bet stengėsi atrodyti rami.

– Ačiū, mieloji, kad padėjai išsiaiškinti. Esu tau dėkinga.

– Tai niekis. Džiaugiuosi, kad galiu padėti.

– Dar šįvakar susisieksiu su Stiuartu ir pranešiu, kad kilo nesklandumų dėl sąskaitos, – tarstelėjo Vikė. – Pats galės pakalbėti su banku ir suteikti jiems leidimą kalbėtis su manimi, kol jis išvykęs iš šalies. Kai grįš, pasirūpinsime, kad sąskaita būtų perrašyta mūsų abiejų vardu.

– Gera mintis, – Džena numanė, kad Stiuartas pirmiausia šiuo klausimu susisieks su ja. Jos brolis nežino, kad ji privertė Adamą padėti išsiaiškinti dėl pinigų, ir baisiai įsiustų, jeigu Vikė praneštų atskleidusi tiesą.

Jis sugalvos, kaip atidėti tai, kas neišvengiama. Džena gerai pažinojo savo brolį – jam užteks pažadėti Vikei, jog susisieks su banku, kad suteiktų jai leidimą kalbėtis. Grįžęs į Australiją vilsis savo jėgomis grąžinti pinigus į sąskaitą, nė nenutuokdamas, kad suma gali būti padengta iš Lijamo sąskaitos, o ji to ir nesakys. Džena nesuteiks vilties, kuri dar gali subliūkšti kaip burbulas.

Ir kodėl ji išvis taip sielojasi dėl Stiuarto? Šiuo metu savo broliui jautė toli gražu ne gerus jausmus. Išvykdamas pats privalėjo sutvarkyti tokius reikalus.

§

– Nori pasakyti, kad pinigų pėdsakų neaptikta? – vargais negalais išspaudė Adamas. Šiandien tenka patirti vieną smūgį po kito. Pirmiausia Todas su Čelse, dabar teismo buhalteris, net nespėjus pavakarieniauti jau sėdintis jo bute, nes apsilankydamas biure galėjo sukelti nereikalingų šnekų. Adamas saugojosi, kad jo šeima apie šį nesusipratimą nė nenumanytų.

– Tikrai, pone Rotai. Patikėkite, mano žmonės iššniukštinėjo. Jie išmano visas gudrybes ir užuodžia slaptas sąskaitas, kuriose gali būti paslėpti pinigai, tačiau nieko nepavyko rasti. Ničnieko.

Viskas buvo taip, kaip Adamas ir spėjo.

– Taigi Stiuartas Brensonas nedavė mano broliui jokių pinigų?

– Ne.

– Tada tai tėra mėginimas išvilioti, – piktai sučiaupė lūpas. Ir Džena yra savo brolio bendrininkė. Reikėjo nuo pat pradžių pasikliauti nuojauta.

– Ko gero. Turiu tvirtų įrodymų.

Adamo žvilgsnis tapo rūstus.

– Įrodymų? Regis, sakei nieko neradęs?

– Taip ir yra. Bet aptikau kai ką labai įdomaus. Ar žinojote, kad Stiuartas Brensonas...

Išklausęs Adamas vos galėjo tramdyti įsiūtį. Mėgaudamasis skausmu pritvinko pykčio, suvokdamas, kad tai kur kas parankiau negu galvoti apie kitus su Džena susijusius dalykus, kurių nebegalėtų suvaldyti. Nuo šiol viskas, kas susiję su Džena, bus kontroliuojama. Visada.

Dešimtas skyrius

Džena ilgai neužsibuvo pas Vikę – pasiteisino, kad rytoj anksti keltis. Jos mobilusis nerodė praleistų skambučių, todėl skubėjo namo patikrinti, ar atsakiklyje nėra žinučių nuo Adamo. Po šiandienos įvykių restorane Džena manė jį norėsiant pakalbėti apie Todo ir Čelsės bėdas.

Išėjusi iš lifto pamatė Adamą jau stovintį prie durų. Jos kūnu nusirito džiaugsmo banga.

Žengdama artyn nusišypsojo.

– Ar seniai lauki?

– Senokai, – atrėžė jis.

Džena pažvelgė į sustingusį Adamo veidą, ir šypsena dingo. Gal tik pasigirdo? Gal tai tik dėl aido koridoriuje? O gal dar kas nors nutiko jo draugams?

Ji vėl nusišypsojo. Tik šį kartą santūriau.

– Nežinojau, kad užsuksi. Vakarieniavau.

Jis sukando žandikaulius, o akys atšiauriai žaibavo.

– Atrakink duris, – burbtelėjo.

Ji padarė, kaip liepta.

Kažkas atsitiko. Gal Adamas susinervino jos neradęs? Džena supyko ant savęs, kad skubėjo namo. Aš jam nepataikausiu, – taip nusprendusi padėjo rankinę prie sofos.

– Tai kas nutiko? – pakreipusi smakrą atsisuko. Nors ji – Adamo meilužė, bet tikrai nebus atpirkimo ožys dėl prastos nuotaikos.

– Tu, – atžariai pradėjo Adamas, – tu, poniute, esi tikras meno šedevras.

Džena žioptelėjo.

– K-ką nori pasakyti?

Jo viršutinė lūpas užsirietė.

– Tokia nekalta. Puikiai vaidini.

Džena įsitempė.

– Apie ką tu?

– Ar pameni, praėjusį šeštadienį užsiminiau, kad turiu susitikti su verslo partneriu?

– Taip.

– Tai dėl pinigų.

Pagaliau pradėjo aiškėti. Adamas sakė, kad susitikimas susijęs su darbu, ir ji tuo patikėjo... tačiau nepaminėdamas, kad tai susiję su pinigais, jis melavo.

Džena suėmė save į rankas.

– Pasakok.

– Ieškodamas tavo brolio Lijamui duotų pinigų tas vyrukas patikrino visus įmanomus kanalus. Iki praėjusio šeštadienio neradome jokių pinigų pervedimo pėdsakų, bet nusprendėme ieškoti toliau. Iki šios popietės patikrinta viskas, kas tik įmanoma, ir prieita prie išvados, kad toks pinigų pervedimas išvis nebuvo atliktas.

Džena susvyravo.

– Negali būti, – sušnabždėjo.

– Tikrai?

Ji kurį laiką galvojo, paskui susivokė.

– Vien tai, kad nieko neradai, dar neįrodo.

– Ne, bet aptikau kitą įdomų faktą. Tavo brolis įklimpęs į lošimus.

Džena tik sumirksėjo. Jos lūpos sustingo.

Adamo veidas pašaipiai persikreipė.

– Nustebai? O gal nustebai dėl to, kad man pavyko tai atskleisti?

– K-ką?

– Judu su broliu įkliuvote, Džena. Pripažink. Tavo brolis prarado pinigus lošdamas, ir abu susitarėte, kad priverstumėte mane sumokėti ir galėtumėte atkurti užstato sąskaitos balansą. Nuostabus planas. Juk mirusieji negali apsiginti, tiesa? Lijamas negali paneigti kaltinimų, o aš negaliu iki galo įrodyti, kad jis tikrai negavo pinigų. Bent kol kas.

Džena stengėsi įsigilinti, ką sako Adamas. Jis teigia, kad Stiuartas pralošė pinigus, o ne davė investuoti Lijamui? Kad brolis viską tik išsigalvojo, siekdamas priversti skausmo palaužtą Rotų šeimą sumokėti už savo lengvabūdiškumą? O blogiausia tai, kad ji kartu su broliu sugalvojo šį planą?

– Tu juk nerimtai? – išlemeno Džena.

– Kuo rimčiausiai, mieloji.

Jis nejuokavo.

Džena papurtė galvą.

– Mano kaltė ta, kad žinau, ką man pasakojo Stiuartas, – netikiu tavo šnekomis. Tu tik nori išsisukti nuo pareigos. Viską išsigalvojai.

Adamas iš švarko kišenės išsitraukė kelis popierius ir sviedė juos Dženai po kojomis.

– Čia viskas parašyta. Perskaityk ir įsitikinsi. Šito neužginčysi.

Drebančiomis rankomis pakėlusi popierius Džena ėmė skaityti. Jautė, kaip iš kūno pamažu traukiasi gyvastis. Viskas išdėstyta juodu ant balto.

– Tavo brolis lošia apsimestiniu vardu, kad niekas nesusektų. Jis gyvena dvigubą gyvenimą. Stiuartas Brensonas švarus kaip pirmasis sniegas, štai kodėl taip ilgai užtruko viską atskleisti.

Džena papurtė galvą.

– Netikiu nė vienu tavo žodžiu, – sumurmėjo stengdamasi įtikinti save, kad ši rašliava tėra melo krūva. Negi galėtų būti kitaip?

– Kurgi ne, – sarkastiškai nusišaipė Adamas. – Tikriausiai padidinai sumą ir užsiprašei daugiau pinigų, negu jam reikia – dalį įmokėtum į jo sąskaitą, o likusiais sumokėtum už šį ištaigingą butą, kurį nusipirkai.

Paskutinis sakinys ją visiškai išblaivė.

– Šį butą įsigijau įkeisdama bankui. – Džena didžiavosi galėdama jį nusipirkti iš savo santaupų. Tai buvo sąžiningai ir dorai užtarnautas butas.

– Ir būtum galėjusi išsimokėti daug anksčiau niekam nieko neįtariant. – Praėjo sekundė. – Džena, pagavau tave. Prisipažink.

Kaip ji galėjo pripažinti ko nepadariusi.

– O jeigu pasakyčiau, kad apie Stiuarto lošimo bėdas nieko nežinojau? Jeigu tikėjau jį sakant tiesą?

– Atsakyčiau, kad meluoji.

– Tu nori tuo tikėti, Adamai.

– Ne, privalau tuo tikėti. Ši apgaulė – rimtas dalykas. Trys šimtai tūkstančių dolerių – dideli pinigai.

– Man nereikia nė cento iš to, kas priklauso Stiuartui.

– Staiga tapai principinga, ar ne?

– Kaip matau, tavęs neįtikinsiu. – Ji pradėjo lygiau kvėpuoti ir dar kartą apsvarstė Adamo žodžius. – Tiki, kad tau melavau, bet tu man taip pat melavai, Adamai.

– Kada? – sukluso tas.

– Kai praėjusį vakarą tavęs paklausiau apie pinigus, atsakei, kad dar nieko nežinai. Neatskleidei tiesos ir apie šeštadienio susitikimą nei apie tai, kad situacija neaiški.

Jo veide nė raumuo netruktelėjo.

– Pirma taisyklė: Niekada neatskleisk savo planų priešui.

Dženą pervėrė skausmas.

– Tai dabar esu tavo priešė?

– O ar kada nors buvai kas nors daugiau?

Ji tyliai aiktelėjo.

– Širdingai dėkoju.

Sekundės dalį Adamas atrodė įžeistas, bet netrukus jo žvilgsnis tapo rūstus.

– Džena, pasinaudojai manimi. Pasinaudojai siekdama išvilioti pinigų, kad padėtum savo broliui ir tikriausiai gautum šiek tiek sau. Todėl neapgręžk visko priešingai, tarsi būčiau kaltas.

Šis priešais stovintis vyras Dženai atrodė visiškai svetimas, žvelgė į ją rūsčiu veidu ir plieno akimis. Ir jis nenusileis. Jis visiškai įsitikinęs Stiuarto kalte.

Jos kalte.

– Ar praneši policijai? – baimindamasi ne dėl savęs, o dėl Stiuarto paklausė Džena. Jeigu jos brolis iš tiesų įklimpęs į lošimą... jeigu ji per neapdairumą reikalavo iš Adamo Roto Stiuartui nepriklausančių pinigų... kuo tai gali baigtis?

Adamo akyse spindėjo triumfas. Jis manė, kad Džena prisipažįsta esanti kalta ir dabar mėgina išnešti sveiką kailį. Jis stipriai papurtė galvą.

– Ne, noriu apsaugoti savo šeimą nuo dar didesnio skausmo.

Dženos pečiai iš palengvėjimo nusviro.

– Bet jeigu mane spausi, tikrai kreipsiuosi į policiją, – perspėjo jis. – Nė neabejok. Verčiau tegu tavo brolis ieško pagalbos. Jis susidėjo su prastos reputacijos tipais ir kitą kartą gali nepavykti taip lengvai išsisukti. Jeigu vėl liks jiems skolingas, jie netruks išsiaiškinti tikrąją jo pavardę.

– O, Viešpatie, – iš Dženos sielos gelmių atsklido virpantis balsas. Naujienos kas minutę prastesnės. Gali būti, kad nuo šiol Stiuartui nuolat grės pavojus.

Atsidususi patylėjo, atrodė, kad Adamui Dženos beveik pagailo.

– Džena, jam reikalinga pagalba.

– Žinau, – sumurmėjo ji, pagaliau garsiai pripažindama, kad tai, ką Adamas sako apie Stiuartą, ko gero, yra tiesa.

– Tau taip pat reikia pagalbos. Negali visą gyvenimą apgaule vilioti iš žmonių pinigus.

Džena kilstelėjo smakrą.

– Aš tik siekiau, kad Stiuartui būtų grąžinta tai, kas, kaip maniau, jam teisėtai priklauso.

– Taip tik sakai, – nusišaipė Adamas. – Beje, aš žadėjau tik pasidomėti tavo kaltinimais. Nesakiau, kad sumokėsiu pinigus. Niekada. – Prie jo smilkinio supulsavo kraujagyslė. – Nesu tau nieko skolingas.

– O aš tavęs visai nepažįstu, tiesa?

– Nepažįsti. – Jis apsisuko ir išėjo užtrenkdamas duris.

Džena susmuko ant sofos jausdama tokį aštrų ir stiprų skausmą, lyg būtų sužeista tiesiai į širdį. Šiam jausmui tebuvo vienas paaiškinimas. Ir ji tai tik dabar suprato.

Ji myli Adamą Rotą.

§

Važiuodamas namo Adamas burnoje jautė kartėlį. Turėjo suprasti, jog Džena per daug tobula, kad tai būtų tikra. Tas apsimestinis rūpinimasis dėl brolio namo. Dėl brolienės ir dukterėčių. Melas. Džena neabejotinai nerimavo, bet vien todėl, kad buvo sąmokslo bendrininkė. Gal net jos brolienė prie to prikišusi nagus. Kiek žmonių Brensonai jau mėgino apgauti?

Dieve, jis tikras kvailys. O dar lygino Dženą su savo motina ir Kasandra. Manė ją esant sąžiningą ir dorą, net jeigu Stiuartu ir nebuvo verta rūpintis.

Jis klydo.

Nuo pradžių iki galo.

Daugiau taip niekada nenutiks, – nusprendė sukaupdamas išdidumo likučius. Daugiau jokia moteris nepavers jo kvailiu. Jis yra mergišius iki kaulų smegenų, ir taip bus iki gyvenimo pabaigos.

O ateityje galvodamas apie Dženą Brenson įsivaizduos tik menkutę įrantą lovos statramstyje... net jeigu turės su tuo kovoti iki gyvenimo galo.

§

Adamui užtrenkus duris Džena prarado laiko nuovoką. Laikas nebeegzistavo. Širdis plyšo į gabalus. Kaip Adamas galėjo taip galvoti? Kaip galėjo tikėti, kad ji vilioja iš žmonių pinigus, ypač iš jo? Skaudu apie tai mąstyti.

O dar Stiuartas.

Nieko keista, kad Dženai pasiūlius pasikalbėti su Rotais jis paprašė palikti viską taip, kaip yra. Jis žinojo, kad Lijamas Rotas nieko neskolingas. Jam tiesiog labai pasisekė, kad tądien, kai atėjo pas ją į namus, per televizorių rodė Lijamo laidotuves. Tai suteikė progą pasiteisinti dėl liguistos išvaizdos ir padidėjusio mokesčio už namą. Ir suvaidino tikrai įtikinamai.

Vienintelis geras dalykas – namui skirtais pinigais jis padengė skolas. Antraip tie tipai jo nepaliktų ramybėje... gal net ir Vikės su vaikais. Vien nuo šios minties darėsi bloga.

Dieve, Adamas teisus – jeigu Stiuartas nesikreips pagalbos, tai gali pasikartoti. Lošimas – žalingas įprotis. Džena su šia bėda nebuvo susidūrusi ir nesijautė tikra, jog visiškai suvokia jos rimtumą, tačiau nujautė, kad be profesionalios pagalbos Stiuartas šio įpročio nepažabos. Gerai pažinojo brolį ir buvo įsitikinusi, kad paramos jis kreipsis tik prispirtas prie sienos.

Dženos lūpos ryžtingai susičiaupė, ji pašoko ir nužingsniavo prie kompiuterio. Parašys broliui velniškai baisų elektroninį laišką. Neminės apie savo santykius su Adamu, bet papasakos viską, kas nutiko nuo tos dienos, kai sutiko jį lenktynėse. Dabar tai atrodė buvę neapsakomai seniai – tikrai ne prieš porą savaičių.

Dženai reikėjo ir atsakymų.

Parašiusi laišką persirengė patogesniais drabužiais ir išsivirė kavos. Ėmė laukti. Po valandos suskambo telefonas.

Stiuartas.

– Džena, į ką, po galais, įsivėlei? – griežtas balsas skambėjo taip aiškiai, tarsi brolis būtų stovėjęs kambaryje, o ne išvykęs į Vidurinius Rytus.

Ji troško, kad taip ir būtų. Rėžtų jam antausį ir gerai išbartų.

– Aš? Dieve švenčiausias, Stiuartai! Tai tu prisimelavai ir įsivėlei į nešvarius žaidimus. Kam sukūrei tokią melagingą istoriją?

Džena girdėjo, kaip jis keikiasi.

– Geriau nebūtum pradėjusi šio reikalo aiškintis su Adamu Rotu. Jau viską buvau sutvarkęs. Uždirbau šiek tiek pinigų ir ruošiuosi grąžinti didesnę dalį bankui, bet įvėlei mus į kažkokią įmantrią apgavystę.

Džena negalėjo patikėti, kad jis kaltina ją.

– Galbūt tau pirmiausia reikėjo pasakyti man tiesą, – ji iškošė pro sukąstus dantis.

– O Vikė? – paklausė brolis, nuleisdamas priekaištą negirdomis. – Ar sakei jai ką nors? Ar dėl to ji rašė gavusi pranešimą iš banko? – Stiuartas reikalavo pasiaiškinti, ir Džena suprato, kad jis jau gavo žmonos elektroninį laišką dėl sąskaitos.

Tai neteisinga. kaltino visi, kas galėjo.

– Bankas nusiuntė ketvirčio pranešimą į tavo namus, nes tu apie jį visai pamiršai.

Po jos žodžių ragelyje buvo tylu.

– Pati supranti, kad negaliu visko prisiminti.

– Turėjai tai numatyti ir peradresuoti pranešimą į Vidurinius Rytus arba man. Pasisekė, kad sąskaita ne jūsų abiejų vardu, antraip Vikė dabar sudraskytų tave į gabalus. Ir ne – ji nieko apie tai nežino. Aš pati ką tik išsiaiškinau. – Dar nespėjo atsigauti nuo patirto šoko.

– Nesiruoši jai sakyti, tiesa?

– Ne. Tu pasakysi.

– Nebūk juokinga, Džena. Reikalas jau sutvarkytas. Juk rašei elektroniniame laiške, kad Adamas Rotas kaltinimų nekels. Per ateinančius kelis mėnesius atidirbsiu prarastą sumą. Vikei nereikia žinoti. Nieko neprasitark.

Džena buvo besusigundanti nusileisti, tačiau suvokė, kad negali taip pasielgti su broliu. Per daug karštai jį myli.

– Stiuartai, tu apgaudinėji save. Esi įklimpęs į lošimą, ir ši bėda savaime nesusitvarkys. Vėl pajusi potraukį lošti, ir kas žino, kuo viskas baigsis kitą kartą? Tie tipai gali imtis nešvarių priemonių, kad atgautų pinigus.

Stiuartas šaižiai nusijuokė.

– Prisižiūrėjai per daug filmų apie gangsterius.

– Nejaugi?

Mirtina tyla.

– Džena, man viskas bus gerai, – sausai atšovė jis. – Tikėk manimi.

– Atleisk. Negaliu. Kitą kartą gali netekti namo. Gali prarasti ir Vikę su mergaitėmis. Jos vertos geresnio gyvenimo.

Žodžiai pakibo ore.

Kitame laido gale pasigirdo atodūsis.

– Džena, negaliu jai apie tai papasakoti.

– Neturi pasirinkimo, – atrėžė ji. – Jei nepasakysi tu, pasakysiu , – išgirdo save sakant.

– Tu to nepadarysi!

– Padarysiu. – Stiuartas, žinoma, neleis jai taip pasielgti. Tiesą Vikei turėtų atskleisti jos vyras.

– Na, gerai, laimėjai, sesute. Tu tą padaryk.

– K-ką! – Džena vos neišmetė iš rankų ragelio.

– Paklausyk, aš juk už tūkstančių mylių, o pranešti tokią žinią telefonu – ne pats geriausias būdas. Esi visiškai teisi, ji verta geresnio gyvenimo. Užsitarnavo sužinoti tiesą iš pirmų lūpų. Jeigu ryšiesi jai papasakoti apie mano reikalus, galėsi atsakyti ir į visus jai kilusius klausimus bei matyti jos reakciją. Nenorėčiau, kad ji padarytų ką nors kvaila.

Džena išbalo. Nors Stiuartas suprato, kad ji blefuoja, nors nesidavė apgaunamas... Džena taip pat nusprendė juo šiek tiek pamanipuliuoti.

– Gerai, padarysiu, kaip prašai. Bet tik su sąlyga, kad grįžęs namo iš karto kreipsiesi pagalbos dėl savo žalingo įpročio. – Patylėjo, leisdama broliui suvokti savo žodžių esmę. – Papasakosiu apie tai ir mamai su tėčiu.

– Ne!

– Stiuartai, jie privalo žinoti, – tvirtai pareiškė Džena. Nė už ką nenusileis. – Jeigu nori, kad tylėčiau, grįžęs namo pats turėsi jiems viską paaiškinti, bet iki to laiko Vikė tikriausiai save į kapus iš nerimo nuvarys. Net gali šokti į lėktuvą ir atskristi pasimatyti su tavimi.

Stiuartas nusikeikė.

– Na, gerai. Papasakok visiems. – Nutilo. – Niekada nebūčiau pamanęs, kad esi tokia nepalenkiama, sesute, – sumurmėjo.

Tikriausiai per mažai nepalenkiama, – nusprendė ji dėdama ragelį. Brolis galėjo bent padėkoti.

§

Kitą dieną pasiprašiusi laisvadienio Džena pasakė Vikei palikti vaikus su aukle ir atvažiuoti į jos tėvų namus, kur visiems trims išklojo apie Stiuartą ir Lijamą Rotą. Apie savo ir Adamo santykius neužsiminė, juo labiau kad yra įsimylėjusi. Kurį laiką nieko apie tai nepasakos ir leis manyti, kad santykiai atvėso ir natūraliai išsikvėpė. Džena džiaugėsi bent nebesanti niekieno meilužė.

Žinoma, atskleisti šeimai tiesą apie Stiuartą buvo sunkiausias dalykas, kokį jai kada nors buvo tekę padaryti. Visi nuliūdo sužinoję, kaip rimtai jis įklimpęs. Praėjus pirmajam šokui artimieji pasiryžo jam padėti. Dženos tėvai turėjo penkiasdešimt tūkstančių dolerių ir pasiūlė įmokėti į sūnaus sąskaitą, tačiau tai buvo jų pensijai skirti pinigai, tad Vikė šį pasiūlymą iš karto atmetė – Stiuartas pats turįs prisiimti atsakomybę. Džena visada mylėjo savo brolienę, bet tą akimirką ja tiesiog žavėjosi.

Motina ir žmona.

Džena nusprendė palikti juos vienus pasikalbėti. Visko buvo per daug, ji tetroško grįžti namo, atsigulti ir apie nieką negalvoti. Naktį svarstydama, kaip pranešti namiškiams liūdną žinią, beveik nemiegojo. Susiklosčiusi situacija slėgė.

Džoisė palydėjo dukterį iki durų, ir Džena suprato, kad motina įžiūri daugiau, negu ji mano.

– Regis, kad Adamas Rotas,– pradėjo ji,– geras žmogus.

Džena stengėsi išlikti rami.

– Jis toks ir yra, mama. Labai geras.

Džoisė tiriamai pažvelgė dukteriai į veidą.

– Jis juk nekaltina tavęs dėl Stiuarto bėdų, ar ne?

Džena suvirpėjo.

– Ne, žinoma, ne, – sumelavo ir pabučiavo mamai į skruostą. – Turiu važiuoti. Reikia užbaigti kai kuriuos darbus. – Ir apsisuko eiti.

– Džena?

Ji stabtelėjo.

– Taip?

– Esi gera sesuo. Ačiū, kad padedi Stiuartui.

Dženos širdį užplūdo meilė. Atsisuko į mamą ir ją apkabino.

– Ačiū, mama, – širdį užliejusi maloni šiluma ją lydėjo iki pat namų.

Paskui staiga viskas virto didele tuštuma.

Kaip ir ji pati.

Vienuoliktas skyrius

Kitas kelias savaites Adamas mėgino užsimiršti užsiversdamas darbais. Kol Dominykas buvo išvykęs į antrą medaus mėnesį, jis padėjo tėvui tvarkyti verslo reikalus Melburne, bet broliui grįžus ir vėl leidosi į keliones po Australiją. Porą kartų per savaitę grįždavo į miestą, tačiau jau kitą dieną būdavo kelyje, tikrindamas po šalį išsibarsčiusias šeimai priklausančias parduotuves. Tokia veikla neleido jam ilsėtis.

Kaip ir moterys, su kuriomis susitikdavo.

Tik malonumo jos nebeteikė. Nors Adamas apsimesdavo, kad jų draugija džiugina, netgi stengėsi mėgautis vakariniais atsisveikinimo bučiniais, kaskart mėginant žengti toliau tarsi kas sulaikydavo. Nė vienos iš tų moterų jam nereikėjo.

Jis norėjo tik Dženos.

Kad ją kur.

Kaip gali geisti moters, kuri yra melagė ir apgavikė? Kuri siekė išvilioti iš jo šeimos pinigus, nors neturėjo į juos teisės? Kai tik Adamas pagalvodavo, jog Džena gali papasakoti jo tėvams apie Lijamą... apie tai, kad jų miręs sūnus skolingas pinigų... gyslose užvirdavo kraujas.

Mintis apie galimą Dženos nėštumą jis tvirtai nuvijo šalin. Na, gerai, už šią klaidą jos kaltinti negali. Plyšęs prezervatyvas buvo nelaimingas atsitikimas, ir tiek. Bet apie padarinius galvoti neketino – sau neleido. Ji nepastos.

Kitą savaitę Adamui darbuojantis biure padėjėja pranešė, kad kai kas atėjo jo aplankyti. Pamatęs į vidų įžengiant Čelsę ir Todą jis sunkiai atsiduso. Su Todu paskutinį kartą matėsi jau seniai, praėjus vos porai dienų po Čelsės pabėgimo iš restorano. Poros santykiai dabar buvo daug geresni, ir jie mėgino susilaukti kūdikio.

Nuo to laiko Adamas keletą kartų kalbėjosi su Todu telefonu, stengdamasis nutaisyti kuo nerūpestingesnį balsą, tačiau negalėjo nejausti draugo balse nerimo. Todas žinojo, kad Adamas išgyvena Medės mirties metines ir kad nebesusitikinėja su Džena. Apie pastarąjį įvykį į smulkmenas jis nesileido.

– Ėjome pro šalį ir nutarėme aplankyti, – pasakė Todas, skvarbiu žvilgsniu tyrinėdamas Adamo veidą. – Kaip sekasi?

– Daug dirbu, – kreivai šyptelėjo šis, modamas abiem atsisėsti.

– Mes ką tik iš dviejų savaičių kelionės po Paryžių, – linksmai prašneko Čelsė.

Įsitaisęs kėdėje Adamas pajuto, kaip kažkas jo viduje atsipalaiduoja. Nors laimė jį aplenkė, to paties savo draugams nelinkėjo.

Iš kitos stalo pusės pirmą kartą po daugelio mėnesių nuoširdžiai nusišypsojo Čelsei.

– Atrodai labai laiminga.

– Tokia ir jaučiuosi, – patvirtino imdama greta sėdintį Todą už rankos. – Buvo taip romantiška. Todas žino, kaip išversti merginą iš koto.

– O juk ji lengva kaip plunksnelė, – pašmaikštavo jos vyras merkdamas Adamui akį ir nė kiek neatrodydamas sutrikęs. Jis nusipelnė idealizuoti savo žmoną.

Todas prisimerkė.

– Ar tau viskas gerai?

– Žinoma, – Adamas buvo dėkingas draugui už rūpinimąsi, nors to šiuo metu visai nereikėjo.

Netikėtai suskambo Todo telefonas. Jo veidas tapo oficialus.

– Atleiskite. Privalau atsiliepti. – Jis pakilo ir žingsniuodamas į laukiamąjį pradėjo kalbėtis.

Čelsė akimirksniu išsitiesė kaip styga, jos išraiška tapo kuo rimčiausia.

– Adamai, nesmagu apie tai kalbėti, – tyliu balsu prašneko ji. – Bet noriu atsiprašyti. Žinau, kad priverčiau tave jaustis nejaukiai. Tarsi buvau trumpam išsikrausčiusi iš proto. Praradau... kūdikį... ir man atrodė, kad Todui tai nė kiek nerūpi.

Dėl jos netekties Adamui suspaudė širdį.

– Viskas gerai. Aš suprantu.

– Prašau, nepasakok Todui, kaip... prie tavęs priekabiavau. Kitaip nei į draugą į tave nežiūriu, tikrai.

Tai išgirdus Adamui palengvėjo.

– Nepasakosiu.

Čelsė dar kurį laiką nuoširdžiai žvelgė Adamui į akis. Tada atsilošė kėdėje.

– Todas sakė, kad nebesusitikinėji su Džena.

Adamas sustingo.

– Ne, nebesusitikinėju.

– Gaila. Man ji pasirodė labai miela.

– Tikrai tokia ir atrodė, ar ne?

Laimė, grįžo Todas, ir kalba pasisuko į kasdieniškesnius dalykus. Ilgai neužsibuvę juodu išėjo, prieš tai išpešę iš Adamo pažadą netrukus juos aplankyti.

Vos svečiams išskubėjus, į biurą elegantiškais žingsneliais įžengė motiniškai susirūpinusi Laura Rot. Adamas tyliai susikeikė. Ar visi susimokė? Pastarąsias dvi savaites jam kažkaip pavykdavo su ja nesusitikti.

– Neatsiliepi į mano skambučius, Adamai, – tarė ji.

– Pastaruoju metu daug keliauju, nejaugi tėtis nesakė?

– Žinoma, sakė. Ir Dominykas sakė, bet tai nereiškia, kad neturiu teisės išgirsti tavo balso.

– Mama, aš užsiėmęs.

– Taip, žinau. Mačiau laikraščiuose moteris, su kuriomis esi užsiėmęs.

Adamas įsitempė.

– Ar jos tau kelia rūpesčių?

– Kas nutiko Dženai? Ji miela.

Ir kaip galėjo papasakoti mamai tiesą? Lijamo geras vardas atkurtas, bet ar verta didinti Lauros sielvartą papildomais rūpesčiais? Jai nereikia žinoti.

– Mums nieko neišėjo. Kartais taip nutinka. Ne visi žmonės idealiai tinka vienas kitam į porą.

Laura papurtė galvą.

– Ne, jūs idealiai tikote vienas kitam. – Ji įdėmiai tyrinėjo sūnų. – Regis, po Medės tiesiog bijai rimtų santykių.

Pajutęs skausmą Adamas pamėgino užsisklęsti viduje. Turbūt geriausia, jeigu mama taip ir manys. Tik taip išvengs daugiau šnekų.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Mama, negaliu priversti tavęs manyti kitaip.

Laura įdėmiai žvelgė jam į akis.

– Nuoširdžiai tikėjau, kad su Džena pagaliau rasi laimę.

– Tikrai tikėjai?

Ji nusiminė.

– Kaip matau, nenori apie tai kalbėti.

– Ne, nenoriu. Esu be galo užsiėmęs. – Švelnesniu balsu pridūrė: – Apgailestauju.

Ji kurį laiką tylėjo.

– Aš taip pat, Adamai. Apgailestauju, kad turėsi baigti savo dienas senas, vienišas ir neturėdamas mylimo žmogaus, – nepatenkinta suniurnėjo ji.

Jis kilstelėjo antakį.

– Negi ir tu nemylėsi manęs, kai būsiu senas ir vienišas?

Ji lengvai pliaukštelėjo sūnui per ranką, pabučiavo ir išėjo. Tą dieną, kai visi buvo susirinkę pietų pas jo tėvus, Laura sakė, jog Džena yra puiki moteris. Tačiau ji klydo. Tai Laura Rot yra puiki moteris.

Dabar bent galės būti tikras, kad mama kurį laiką paliks ramybėje. Gal netgi visai nustos su juo kalbėtis apie moteris žinodama, kad nieko negali pakeisti. Adamas meldėsi, kad taip ir būtų. Jam niekas negali pagelbėti. Jis ilgisi Dženos, bet išmoks gyventi be jos. Juk išmoko gyventi be Medės. O Medė buvo jo gyvenimo meilė.

Todėl Dženą jis mažiausiai tikėjosi sutikti – išvydo ją vieną vakarą išeinančią iš kino teatro. Baigęs verslo vakarienę vietos restorane jis ketino pereiti gatvę ir sėsti į vairuotojo vairuojamą automobilį, kai netikėtai atsitrenkė į Dženą.

– Adamai! – ji tyliai šūktelėjo.

Jis ištiesė ranką ją prilaikyti ir pajuto, kaip viduje tarsi kažkas atsitiesia. Norėjosi ją dar liesti, jos nepaleisti, tarsi Džena ir būtų gyvybiškai svarbi jo gyvenimo pusiausvyrai.

Tada Adamas prisiminė, ką ji padarė.

Nuleidęs ranką atsitraukė.

– Sveika, Džena, – pasisveikino vis dar negalėdamas atplėšti akių, nors viduje ruseno pyktis.

Kažkas kostelėjo.

Tik tada Adamas pastebėjo greta Dženos stovinčią moterį.

Ji tarsi pabudo iš sapno.

– Tai mano brolienė Vikė.

Stiuarto žmona.

Iš smalsumo Adamas pakreipė galvą į antrąją moterį, bet sulaukė priešiško linktelėjimo. Akivaizdu – Brensonų šeimoje jis nepageidaujamas. Tačiau jam tai nerūpi. Pasitarimų kambaryje Adamui tekdavo sutikti ir mažiau draugingų žmonių, tačiau laimėti tai netrukdydavo.

Žvilgsnis vėl nukrypo į Dženą.

– Gerai atrodai, – kuo nuoširdžiausiai pasakė.

Ji sudrėkino lūpas.

– Tu taip pat.

Regis, laikas sustojo.

Staiga gatvės šviesoje Adamas pastebėjo, kad Džena sulysusi. Po akimis juodavo ratilai. Suspaudė krūtinę pagalvojus, kad tai dėl jo kaltės, bet šią mintį iš karto nuvijo šalin. Tai juodu su broliu užvirė košę. Jis nesigailės.

Staiga Adamui toptelėjo mintis. Dieve padėk, bet jeigu Džena sulyso, bent neturėtų būti nėščia. Jeigu lauktųsi, juk būtų papilnėjusi? Adamą užliejo galinga palengvėjimo banga. Dar kartą tapti tėvu nebūtų galėjęs. Tai būtų didžiausia gyvenimo bausmė.

Vikė globėjiškai paėmė Dženą už rankos.

– Eime, – tvirtai pasakė. – Mums jau metas.

Džena dvejojo.

– Kaip Todas? Ir Čelsė?

Adamas turėjo pripažinti, kad ji vis dėlto sugeba nuoširdžiai rūpintis kitais.

– Viskas gerai. Jiems pavyko įveikti sunkumus.

Dženos veido raumenys šiek tiek atsipalaidavo.

– Džiaugiuosi.

– Aš taip pat.

Vikė spustelėjo Dženos ranką.

– Džena, eime.

Šioji linktelėjo.

– Taip, turime eiti.

Abi apsisuko.

– Kaip Stiuartas? – pasiteiravo Adamas.

Moterys sustojo.

– Po dviejų savaičių grįžta namo, – šiurkščiai atkirto Vikė ir nusivedė Dženą.

Adamas apsigręžė ir perėjo į kitą gatvės pusę, kur jo laukė automobilis. Jie nebeturi ką vienas kitam pasakyti. Jis abejojo, kad dar kada nors sutiks Dženą Brenson, o tai tik į gera.

§

Džena nesijautė galinti vairuoti, todėl buvo dėkinga, kai Vikė pasisiūlė. Pamačiusi Adamą jautėsi prastai.

O, Dieve, jis atrodė taip šauniai, kad net širdį gėlė. Skausmas tapo dar stipresnis prisiminus laikraščiuose matytas nuotraukas, kuriose jis puikavosi su merginomis. Po nuotraukomis netgi buvo komentarai, kad šis mergišius pastaruoju metu laiko veltui nešvaisto.

– Užeik, ko nors išgersime, – pakvietė Vikė po dvidešimties minučių statydama automobilį prie savo namo.

Džena pasistengė susitvardyti.

– Ačiū, ne. Verčiau trauksiu namo. Rytoj turiu dirbti. – Nors buvo savaitės vidurys, Vikė buvo įtikinusi Dženą, kad jai reikia pasižmonėti ir atsipalaiduoti ir kad to negalima atidėti iki savaitgalio.

Vikė susiraukė.

– Mieloji, matau, kad esi susikrimtusi. Užeik trumpam. – Dženai išsižiojus prieštarauti Vikė pakėlė ranką. – Ne. Primygtinai reikalauju.

Džena žinojo, kada ginčytis neverta.

– Gerai.

Joms grįžus auklė iš karto išėjo namo, ir abi moterys, pažiūrėjusios, ar mergaitės miega, įsitaisė svetainėje.

– Gal nori taurės chereso?

Dženą pradėjo pykinti.

– Gal turi mineralinio vandens?

– Žinoma. Galiu paruošti kavos ar karšto šokolado. O gal...

Džena pajuto, kaip šleikštulys kyla gomuriu aukštyn.

– Atleisk, aš... – ir ji nuskubėjo į tualetą. Nė nepajuto, kad baigiant vemti įslinko Vikė.

– Tu nėščia, tiesa?

Dvyliktas skyrius

– Ak tu, kalės!.. – pasigirdo šiurkštus balsas kitame laido gale.

– Ko nori, Brensonai? – piktai nutraukė Adamas. Kai pranešė, kad skambina Stiuartas Brensonas, tokio pasisveikinimo jis tikėjosi mažiausiai. Juk dar vakar buvo sutikęs Dženą. Ką vėl jie sugalvojo?

Pasigirdo tylus keiksmas.

– Negalėjai susilaikyti, tiesa? Turėjai ją gauti, ir viskas.

Adamas tvirčiau sugniaužė ragelį. Jo lytinis gyvenimas niekieno reikalas.

– Klausyk, kaip tik buvau beišeinąs iš biuro, nes vėluoju į lėktuvą. Gal galėtume pratęsti šį malonų pokalbį kitą kartą?

– Nė nemėgink padėti ragelio, nes pasigailėsi, – perspėjo Stiuartas.

– Nemėgstu klausytis grasinimų.

– Ne, bet mėgsti grasinti pats.

Adamo žandikaulis įsitempė.

– Brensonai, tai ne aš prisidengęs melagingu pretekstu mėginau išvilioti pinigus.

– Viskas nuėjo per toli. Džena neturėjo...

– Manęs apgauti? – nusišaipė Adamas. – Kurgi ne.

Tai ne aš esu padugnė, kuriai teko bėgti iš šalies ir pasinaudoti seserimi, kad atliktų juodą darbą.

Po jo žodžių stojo tyla.

– Viskas ne taip.

– Tiesą sakant, man nerūpi, kaip buvo iš tikrųjų. Apgaulė atskleista.

Dar akimirka – ir Adamas padės ragelį. Jis tetroško grįžti į normalų gyvenimą, o ne klausytis šio vyruko pasiaiškinimų apie nusikalstamus darbelius.

– Prisipažįstu, kad sergu lošimo liga, – greitai išbėrė Stiuartas, tarsi mėgindamas užbėgti už akių. – Ruošiuosi atsikratyti šio žalingo įpročio vos grįžęs į Australiją. Tačiau Dženos į tai nevelk. Ji nieko nežinojo. Tik manė man padedanti.

Kažkas Stiuarto balse privertė Adamą luktelėti.

– Tu ir vėl bandai įvilioti mane į pinkles, Brensonai. – Stiuartas tikriausiai stengiasi Dženą suvesti su juo... ir didžiulėmis Rotų galimybėmis. Gal pinigai jiems ir nerūpi, bet Rotų ryšiai yra garantuota laimingoji korta. Tik šįkart Adamas neįklius.

– Velniškai norėčiau, kad tai būtų pinklės, – sumurmėjo Stiuartas.

Adamas įsitempė.

– Ką tai reiškia?

– Tai, ką padariau aš, buvo klaida, Rotai, bet tai, kad mano sesuo nuo tavęs pastojo, o tu nusikratei atsakomybės, yra kur kas blogiau.

Adamo širdis nustojo plakusi.

– Ką pasakei? – gergždžiančiu balsu paklausė visai nesigėdydamas, kad nesugeba nuslėpti šoko. Pasijuto, tarsi kažkas peiliu būtų atvėręs jam krūtinę.

– Džena laukiasi. Tikiuosi, kad nepaliksi jos likimo valiai.

Adamą nukrėtė drebulys, jis įtraukė oro ir pasistengė kvėpuoti lygiau. To negali būti. Džena neteko svorio. Ji būtų pasakiusi.

O gal nebūtų?

– Rotai? Ar girdėjai, ką sakiau?

Adamas nurijo seiles.

– Palik viską man, – tesugebėjo išspausti.

– Ar tai reiškia, kad nuvažiuosi pas mano seserį ir viską sutvarkysi?

– Taip.

– Gerai. – Trumpa tyla. – Kol kas niekas nežino, tik aš ir mano žmona. Duodu laiko atitaisyti klaidą. – Stiuartas padėjo ragelį.

Adamas sėdėjo ir kurį laiką stebeilijęs į ragelį pagaliau padėjo jį į vietą. Paprastai neleisdavo pašnekovui nei pirmam padėti ragelio, nei grasinti. Ši situacija puikiai atspindėjo visišką jo sutrikimą. Kita vertus, turėjo pripažinti, kad žavisi Stiuarto Brensono drąsa užstoti seserį.

Dženą.

Kadaise ji sakė, kad taps baisiausiu jo košmaru. Šią akimirką Adamas nebūtų galėjęs ginčytis. Ji laukėsi... jo kūdikio... ir jis abejojo, kad rezultatas Stiuartui Brensonui patiks.

§

Iš vakaro susidūrusi su Adamu Džena nesijautė galinti eiti į darbą, todėl paskambinusi pranešė, kad serga. Jai tikrai buvo bloga – dėl nėštumo sukelto rytinio pykinimo. Pirmuosius negerumo požymius pajuto prieš kelias savaites, tačiau šįryt pykinimas tapo nepakeliamas, o dar svaigo galva. Rodės, kad pagaliau pripažinus nėštumą kaip faktą suintensyvėjo ir jo požymiai.

Nesulaukusi mėnesinių Džena pamanė galinti būti nėščia. Bet testo daryti vis nesiryžo. Po vakarykščio pykinimo priepuolio Vikė ėmėsi iniciatyvos ir vaistinėje nupirko nėštumo testą. Didžiausia Dženos baimė pasitvirtino.

Ji laukiasi.

Bet ar tai tikrai didžiausia baimė? Nepaisant būsimų bėdų, šio kūdikio Džena troško labiau už viską. Ir kaip galėtų nenorėti vaiko, kurio tėvas – mylimas jos vyras? Apimta neįprastai nuostabaus jausmo dar kartą palietė savo pilvą, suvokdama, kad dabar joje gyvena nauja gyvybė. Šis jausmas atrodė gražiausias iš visų kada nors patirtų.

Tačiau reikia labai gerai apgalvoti. Džena privertė Vikę pažadėti, kad neprasitars Adamui. Jis nenorėjo turėti su ja nieko bendra – vakarykštis susitikimas tai tik patvirtino. Pirmą akimirką atrodė, kad jo akys įmanytų ją suvalgyti, bet netrukus Adamo žvilgsnis tapo šaltas kaip ledas. Jis tikėjo, kad Džena – baisus žmogus. Ir nė už ką nenorėtų, kad lauktųsi jo vaiko.

Kita vertus, ji negalėjo atsikratyti minties, kad vyras turi teisę žinoti tapsiąs tėvu. Nepranešti šios naujienos Adamui bus be galo sunku. Tai nesąžininga, ir jeigu jis sužinos vėliau – argi tai tik nepatvirtins prastos jo nuomonės apie Dženą?

Tačiau būdamas toks turtingas ir įtakingas žmogus jis gali pasistengti atimti kūdikį ir auginti pats. Ši mintis sukrėtė labiau negu rytinis pykinimas. Ji vertė sielvartauti. Ar Džena tikrai gali patikėti, kad Adamas sugebėtų šitaip pasielgti? Kita vertus, ar gali sau leisti tikėti, kad jis to nepadarys? Tad ar nebus per daug kvaila ir rizikinga prasitarti apie kūdikį?

O Dieve, galva jau dabar sukasi.

Pasigirdo skambutis į duris. Ji pašoko. Niekas, išskyrus bendradarbius, nežinojo, kad šiandien ji namie. Džena nuoširdžiai vylėsi, kad tai ne Markas. Šią akimirką negalėtų susidurti su juo akis į akį ir tikriausiai pasielgtų nemandagiai.

Greičiausiai tai Vikė. Gal brolienė paskambino į darbą ir sužinojusi, jog Džena namie, nusprendė ją aplankyti. Šį rytą telefonas porą kartų skambėjo, bet Džena nekėlė ragelio. Mobilųjį taip pat išjungė. Nieko nenorėjo matyti.

Vėl pasigirdo skambutis, šį kartą pratisas. Galvos skausmas, kamavęs Dženą nuo pat ryto, tapo nebepakeliamas. Ji puolė prie durų. Vikė tikriausiai dėl jos labai jaudinasi, tačiau galėtų ir...

– Adamai! – išvydus jį Dženai sulinko keliai – ji griebėsi durų rankenos, kad nesusmuktų.

Nė nepasisveikinęs Adamas žengė vidun. Neatrodė, kad apsilankymas bus malonus.

Iš nusivylimo besidaužančia širdimi Džena užvėrė duris ir atsisuko. Paskutinį kartą Adamas čia viešėjo daugiau negu prieš mėnesį. Tada buvo piktas ir nusiminęs. Žiūrėdama į jį dabar aiškiai matė, kad niekas nepasikeitė. Jis vis dar piktas ir nusiminęs, pulsuojančiais žandikauliais ir papūstomis šnervėmis. Vakarykščio susidūrimo prie kino teatro tarsi nė nebuvę. Džena tikrai klydo manydama, kad jis bent trumpą akimirką džiaugėsi ją išvydęs.

Staiga toptelėjo mintis. Gali Vikė išplepėjo paslaptį? Šią mintį iš karto nuvijo šalin. Jos brolienė pažadėjo, kad tylės. Vikė žinojo, kad Dženai reikia laiko apgalvoti.

– Adamai, kodėl tu…

– Turiu tavęs atsiprašyti, Džena, – griežtu balsu nutraukė jis.

Džena sumirksėjo. Tai išgirsti tikėjosi mažiausiai.

– Tikrai?

Adamas stebeilijo jai į veidą, kūnas išdavė jį kaustančią įtampą, kuri bylojo, kad, nors atsiprašė, kažkas velniškai negerai.

– Tu nemėginai apgaule išvilioti iš manęs pinigų. Dabar tai žinau. Atsiprašau, kad apkaltinau tuo, ko nepadarei.

Ji susiraukė. Žodžiai, kuriuos tarė Adamo lūpos, visai netiko prie piktos jo veido išraiškos.

– Iš kur tai žinai?

– Stiuartas papasakojo, – atžariai suburbėjo Ada mas. – Jis man skambino.

Džena vis dar nieko nesuprato.

– Stiuartas?

Jos brolis žadėjo grįžęs į Australiją kreiptis pagalbos dėl savo žalingo įpročio, tačiau Adamo atžvilgiu buvo nusiteikęs laikytis tylos politikos. Apimta blogos nuojautos Džena sunkiai nurijo seiles. Jeigu Stiuartas papasakojo tiesą, kodėl Adamas vis dar toks įsiutęs? Ar neturėtų jausti palengvėjimo sužinojęs, kad ji nemelavo?

Panika vis stiprėjo.

– Nesuprantu. Kodėl jam prireikė tau skambinti dabar? Viskas seniai išsiaiškinta.

– Norėjo man gerokai įkrėsti į kailį.

– Kad manimi netikėjai?

– Už tai... – Jo įtempto skruosto odoje sutvinksėjo kraujagyslė. – Ir už kitus dalykus.

Džena vėl sunkiai nurijo seiles.

– K-kitus dalykus?

Adamas stovėjo vidury svetainės.

– Džena, turėjai man pasakyti, – šiurkščiai pro sukąstus dantis iškošė jis. – Turėjai bent kaip nors užsiminti.

Jos kūnu nusirito drebulio banga. Apie ką jis kalba? Ar viskas dėl...

– Turėjai pranešti apie kūdikį.

Akimirksniu kambaryje nebeliko kuo kvėpuoti.

– Tu žinai? – tarsi suparalyžiuota sušnabždėjo Džena – šią akimirką ji tegalėjo pamėginti išgyventi dar bent kelias sekundes.

Adamas tvirtai linktelėjo galva.

– Žinau, – sugergždė. – Tavo brolis atraportavo naujieną mažiau nei prieš pusvalandį.

– O, Dieve. – Ji šiaip ne taip pajudino kojas ir klestelėjo ant sofos tarsi beformis maišas. Adamas žino, kad ji nešioja jo vaiką. Dėl to ir atvažiavo. O ji tam visai nepasiruošusi. Nežino, ką daryti... net ką pasakyti. Viskas taip nauja.

Džena sudrėkino lūpas ir pakėlė akis į Adamą.

– Vikė žadėjo tau apie tai nepasakoti, bet nesitikėjau, kad papasakos kam nors kitam. – Dženai šovė dar viena mintis, ir ji sudejavo. – O, Dieve, tikriausiai jis pranešė ir mano tėvams.

– Ne. Sakė, kad apie tai žino tik Vikė ir jis. – Adamo lūpos persikreipė. – Tavo brolis suteikė man galimybę atitaisyti padarytą žalą.

Bent tiek.

– Tu man nė nesiruošei pasakyti, ar ne? – šaltai pasidomėjo sugrąžindamas Dženą į realybę.

– Aš... nežinau. Tik vakar supratau, kad iš tikrųjų esu nėščia. – Ir ji papasakojo, kaip grįžusi pas Vikę pajuto šleikštulio priepuolį. Baigusi kalbėti pastebėjo, kad Adamo lūpos pabalusios.

Iš pykčio?

Ar baimės?

– Tavęs ši naujiena nenudžiugino. – Tai nebuvo klausimas. Džena matė, kad tai faktas.

Adamas stovėjo nejudėdamas.

– Ne, nenudžiugino.

Jo žodžiai užgavo skaudžiausią vietą, ir Džena apsikabino pilvą.

– Savo kūdikio neatsikratysiu, Adamai. Neprašyk.

Jo veidas išblyško.

– Aš neprašiau... niekada neprašyčiau.

Jos pečiai kiek nusviro. Nors nė už ką nesiryžtų abortui, Adamo žodžiai ją pradžiugino.

– Tačiau tai vienintelis kartas, kai tinkamai pasielgti negaliu, Džena, – jis pareiškė ryžtingai suspausdamas žandikaulius. – Nors mano jausmai tau stiprūs, vesti tavęs negaliu. Negaliu būti ir tavo vaiko tėvu.

Džena visomis valios pastangomis kilstelėjo smakrą.

– Lyg ir neprašiau nieko panašaus, Adamai.

– Žinau, bet vis tiek noriu užtikrinti, kad iki gyvenimo galo nei tau, nei vaikui nieko netrūks. Net raštu patvirtinsiu, kad kūdikis mano. Tačiau... – jis sunkiai nurijo seiles. – Dalyvauti tame negaliu.

Jos nervai įsitempė.

Tas yra tavo kūnas ir kraujas, – vos pratarė Džena, negalėdama leisti šiam vyrui taip lengvai išsisukti. Juk tai jų abiejų vaikas.

Adamas susvyravo ir sunkiai įtraukęs oro iš lėto iškvėpė.

– Taip, tu teisi. – Jo ranka nuslydo plaukais. – Paklausyk, turiu kai ką paaiškinti. Nenoriu, kad manytum... – sekundę patylėjo, žvilgsnis tapo skausmingas. – Per avariją mano žmona buvo nėščia.

Džena žioptelėjo.

– O, Dieve, Adamai.

Adamo akys išdavė jį esant dėkingą dėl jos susirūpinimo.

– Žinojome apie tai kelias savaites, bet namiškiams dar nebuvome pranešę. Per vakarienę kaip tik rengėmės paskelbti naujieną.

Dženai nušvito protas.

– Balionai. Tavo žmona juos vežė namo kaip tik tai progai, tiesa?

Jis nevalingai linktelėjo.

– Mano šeima apie kūdikį taip ir nesužinojo nei prieš tai, nei po to. Žino tik Todas. Po nelaimingo atsitikimo būčiau mirtinai nusigėręs, bet Todas privertė mane pakilti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Nesitraukė nė per žingsnį. Buvo be galo atkaklus. – Adamas virpėdamas įkvėpė. – Esu jam skolingas visą gyvenimą.

Dabar Džena suprato Adamo pasiryžimą neskatinti Todo žmonos.

– Adamai, nuoširdžiai apgailestauju. – Jai norėjosi atsistoti ir prieiti artyn, tačiau jautė, kad jis nenorėtų būti liečiamas. Jo vidinė pusiausvyra buvo trapi. Nėštumas iškėlė seniai pamirštą skausmą.

– Mylėjau Medę ir negimusį savo kūdikį, – kuo nuoširdžiausiai prakalbo jis. – Jų netektį vargiai išgyvenau. Vis dėlto dalis manęs žuvo. Nesijaučiu galįs dar kartą patirti tą patį. Atleisk, Džena. Nuoširdžiai prašau man atleisti.

Matant jo sielvartą Dženai plyšo iš skausmo širdis. Ji tik galėjo mėginti numanyti, ką reiškia netekti žmonos, vaiko, viso pasaulio. Jeigu kažkas nutiktų jam – jų vaikui, – ji tikrai negalėtų gyventi. Tik egzistuotų.

Kaip egzistuoja Adamas.

Giliai širdyje Džena žinojo, ką turi daryti. Leis jam mokėti už vaiko išlaikymą. Netgi už kai kurias asmenines išlaidas, kad galėtų tinkamai juo rūpintis. Bet niekada neprisipažins jį mylinti. Neužkraus tokios naštos. Dėl to Adamas tik dar labiau graužtųsi, o jis ir taip jaučia didžiulę atsakomybę už savo šeimą ir draugus. Jam teko tiek daug iškęsti... tiek daug prarasti.

Dženai gėlė akis – blakstienomis nuvijusi šalin ašaras pakilo nuo sofos.

– Adamai, aš... – Staiga jai apsisuko galva. Stabtelėjo, kad atgautų pusiausvyrą, manydama per staigiai atsistojusi.

– Džena, ar viskas gerai?

– Aš... – ji vos begirdėjo Adamo balsą – staiga tapo ker tamsu.

§

– Kas čia dabar, po galais! – sušuko Adamas, pamatęs virstančią Dženą. Metėsi pirmyn šiai dar nespėjus parkristi, ir jos kūnas pabalusiu veidu tarsi skudurinė lėlė susmuko Adamo glėbyje.

Jis jautė, kad ir pats bąla.

– O, Dieve, – kimiai pratarė ir paguldęs Dženą ant sofos pakišo po galva pagalvėlę. Priklaupė ant grindų ir ėmė tapšnoti jai per veidą. – Džena, pabusk.

Tačiau ši nejudėjo.

Adamas vos galėjo kvėpuoti. Nurijęs baimės gumulą vėl pradėjo tapšnoti Dženai per veidą. Šį kartą ji pradėjo gaivaliotis.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Adamas iš palengvėjimo susmukdamas ant kulnų.

Tačiau labai trumpam. Po akimirkos pašoko ant kojų ir atsisėdo greta jos.

– Džena?

Ji pramerkė akis ir sumirksėjo.

– Kas nutiko?

– Tu nualpai.

Ji suraukė kaktą.

– Nualpau? – Džena pamėgino atsisėsti, bet liko gulėti. – Taip sukasi galva. – Ji sunkiai nurijo seiles. – Ir labai skauda ausį. Atrodo, kad vėl darosi bloga.

Adamas pašoko ant kojų.

– Lik čia. Atnešiu kokį kibirėlį, o paskui paskambinsiu savo gydytojui. – Nužingsniavo į virtuvę ir po kriaukle suieškojo kibirėlį. Tiks kuo puikiausiai. Prigriebęs dar ir rankšluostį Adamas grįžo į svetainę ir padėjo viską ant grindų greta sofos.

Džena gulėjo užmerkusi akis ir, regis, ilsėjosi. Drebančiomis rankomis jis atvožė savo mobiliojo telefono dangtelį ir paskambino šeimos gydytojui. Oskaras tuo metu konsultavo, bet Adamas primygtinai reikalavo su juo pasikalbėti, todėl registratūros darbuotoja iš karto sujungė.

Jis skubiai papasakojo gydytojui, kas atsitiko.

– Ji laukiasi, Oskarai, – galiausiai pridūrė.

Kitame laido gale akimirką nuščiuvo.

– Ar ji kenčia nuo hemorojaus, o gal turi kitų su nėštumu susijusių negalavimų? – staiga paklausė gydytojas.

Adamas apie tai spėjo pagalvoti.

– Ne, nemanau. Jai tik svaigsta galva.

– Dėl viso pikto išsiųsiu greitąją. Sakyk adresą. Susitiksime ligoninėje.

Apimtas stiprios baimės Adamas šiaip ne taip padiktavo adresą.

– Adamai, man atrodo, kad viskas gerai. Tai tikriausiai dėl rytinio pykinimo, ir tiek.

– Tikiuosi, kad taip ir yra, Oskarai. – Adamas padėjo ragelį. Oskaro balse buvo girdėti supratingumas. Be Todo, apie Medės nėštumą žinojo tik ligoninės personalas. Oskaras buvo vienas iš jų.

Adamas vėl susirangė greta Dženos – matant ją vis dar nuleistais vokais jam suspaudė krūtinę.

– Džena? – švelniai prakalbo paliesdamas jos ranką. – Gydytojas atsiųs greitąją.

Džena pramerkė akis, jose spindėjo baimė.

– Nesijaudink. Tai tik dėl saugumo. Gydytojas mano, kad taip nutiko dėl rytinio pykinimo.

Tarsi mėgindama apsaugoti savyje augančią gyvybę Džena uždėjo ant pilvo ranką.

– Tikriausiai taip bus geriausia.

Adamui sėdint ant grindų greta Dženos, viduje kažkas apsivertė – nerūpėjo nei jo drabužiai, niekas, tik Džena. Jis neleido sau galvoti ir apie kūdikį. Dabar svarbi tik ji. Jis privalo pasistengti, kad ji pasveiktų.

Laikas ėjo.

– Adamai?

– Taip.

– Man regis, aš bijau.

– Nusiramink. – Širdis jo krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Jis jautėsi toks bejėgis. – Gal norėtum atsigerti vandens ar dar ko nors?

– Ne. – Džena sunkiai nurijo seiles. – Tik tavęs.

– Tiek galiu suteikti. – Adamas laikė Dženą už rankos ir jautė, kad jos kūnas dega. Ko gero, ji karščiuoja. O Dieve, tai jau nebepanašu į rytinį pykinimą.

– Adamai, atleisk.

– Už ką?

– Kad taip su tavimi pasielgiau. Man viskas bus gerai. Pažadu.

– Žinau. Ir nėra už ką atsiprašinėti. – Adamas palietė Dženos skruostą. – Ilsėkis. Greitoji tuojau bus čia.

Pagalba atvažiavo, bet ne taip greitai, kaip norėjo Adamas. Jeigu išvydęs medicinos darbuotojus nebūtų pajutęs didžiulio palengvėjimo, būtų davęs gerokai pylos.

Greitosios pagalbos gydytojas nemanė, kad kūdikiui grėstų pavojus, bet Adamas nenusiramino tol, kol ligoninėje neištyrė Dženos nuo galvos iki kojų – buvo diagnozuota ausies infekcija. Išrašė antibiotikų, kuriuos galima saugiai vartoti nėštumo pradžioje, kad infekcija neplistų, ir galvos svaigimą malšiančių vaistų, kurie turėjo lengvą migdomąjį poveikį, be to, Džena turėjo pernakvoti ligoninėje. Primygtiniu Adamo reikalavimu Dženai pagaliau atsidūrus privačioje palatoje, jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jis pažadėjo už viską sumokėti. Pinigai jam nerūpėjo.

– Turbūt turėčiau paskambinti tavo tėvams, – pasiūlė Adamas prieš Dženai užsnūstant.

Jos akys plačiai atsivėrė.

– Tik nesakyk nieko apie kūdikį.

Adamas spustelėjo Dženos ranką.

– Pasirūpinsiu, kad niekas neprasitartų.

Ji atsiduso ir užmerkė akis.

– Ačiū, – sumurmėjo Džena ir staiga trumpam vėl atmerkė akis. – Jiems gali išplepėti Vikė. Neleisk jai to padaryti, – paprašė ir nugrimzdo į miegą.

Mintis, kad teks skambinti Dženos tėvams, nebuvo maloni, bet pagalvojus, kad reikės pakalbėti ir su jos broliene, Adamui iš karto suskaudo galvą. Vakar iš tos moters sklido neslepiama panieka. Vis dėlto jis turi pirmiausia pasikalbėti su Vike, kad ji per neapdairumą neprasitartų.

Laimė, išlėkdamas iš Dženos namų nuo stalelio prie durų Adamas pačiupo jos raktus, rankinę ir mobilųjį telefoną. Tėvų ir Vikės telefono numeriai neabejotinai išsaugoti greitojo rinkimo režimu.

Išgirdusi naujieną Dženos brolienė nusiminė, bet po akimirkos vėl kalbėjo šaltai ir pažadėjo, kad apie kūdikį neprasitars.

– Dėl Dženos, ne dėl tavęs, – piktai išrėžė ji. Vikė pasisiūlė pranešti naujienas ir Dženos tėvams, tačiau Adamas manė privaląs pasikalbėti pats. Pažadėjusi netrukus atvažiuoti brolienė padėjo ragelį.

Tada Adamas paskambino Brensonams – suprantama, jie labai išsigando, bet jis suskubo patikinti, kad Dženai pavojus negresia.

Tada atsisėdo greta lovos ir ėmė laukti.

Visi trys atvyko po pusvalandžio – pamatę, kad Dženai tikrai viskas gerai, Brensonai nukreipė dėmesį į Adamą. Vikė neslėpė priešiškumo, tačiau Dženos tėvai elgėsi labai maloniai ir jautėsi dėkingi, kad jis padėjo jų dukrai. Vyresnieji Brensonai manė, kad Vikė taip elgiasi dėl Adamo ir Stiuarto reikalų. Tačiau patys neatrodė jį kaltiną dėl Stiuarto bėdų.

Visų akyse žibėjo vienas klausimas, į kurį atsakyti Adamas negalėjo. Jis žinojo, kad jiems smalsu, kodėl jis šiandien buvo su Džena. Tėvai žinojo apie ankstesnius jų santykius. Jie neabejotinai palaikytų jį blogiausiu pasaulyje žmogumi, jeigu sužinotų apie kūdikį, o ypač tai, kad Adamas neketina vesti jų dukters. Po galais, jis šlykštėjosi pats savimi. Ir jų kaltinti tikrai negalėjo.

– Turiu pasiimti vaikus, – po pusvalandžio žvilgtelėjusi į laikrodį pasakė Vikė.

– Mieloji, važiuok, – sutiko Džoisė Brenson. – Pabūsime su Džena, kol ji pabus.

– Ir jums nebūtina likti, – tvirtai pasakė Adamas atremdamas klausiamą Brensonų žvilgsnį. – Kai Džena pabus, mielai jums paskambinsiu.

– Ačiū, Adamai, – tarė Džoisė, – tačiau nemanau, kad galiu palikti savo dukterį.

Nenorėdamas, kad Brensonai pamatytų jo priešiškumą, Adamas nukreipė žvilgsnį į šalį. Jis troško pabūti su Džena vienas. Laikas seko. Kartu būti jiems liko visai nedaug.

– Žinoma... – pasakė Tonis Brensonas, ir Adamo akys nukrypo į jį. – Mudu su Džoise mielai išgersime po puodelį kavos. Čia kažkur tikrai yra kavinė.

Adamas linktelėjo. Suprasdamas gerus Dženos tėvo ketinimus jautėsi dėkingas.

Brensonams dingus už durų Adamas pajuto, kaip įtampa atsileidžia. Džena miegojo, ir jis jautėsi laimingas galėdamas kurį laiką greta jos pasėdėti. Tik jis ir ji.

Taip sėdint po kurio laiko Adamui šmėkštelėjo, kad Dženos atžvilgiu neteisinga per ilgai užsibūti. Galiausiai vis tiek reikės išeiti.

Visam laikui.

Tai suvokęs panardino galvą rankose – mintys ir jausmai sunkia našta prislėgė pečius. Ramino tik žinojimas, kad Dženos šeima pasirūpins dukra ir padės auginti vaiką. Jie – dori žmonės. O Adamas padės finansiškai, tačiau nieko daugiau pasiūlyti negalės. Ji ir kūdikis užsitarnavo turėti daugiau negu žmogų, kuris prieš penkerius metus neteko didelės dalies širdies.

Virpėdamas Adamas įtraukė oro ir pakėlė galvą. Dieve, kaip galėjo taip klysti dėl Dženos? Gulėdama priešais ji atrodė tokia rami, tokia graži. Ji iš tų žmonių, kurie moka prasiskinti kelią į kitų širdis. Ši moteris rado kelią ir į jo širdį.

Staiga Adamas kai ką suprato.

Jis ją myli.

Tarsi po egzorcizmo seanso Adamas pajuto, kaip sielą palieka demonai, išsinešdami sielvartą, išgydydami širdyje žaizdą ir pripildydami tuštumą nauja, stipresne meile.

Jis myli Dženą.

Jis myli jųdviejų kūdikį.

Jis negali nė vieno jų paleisti.

Tryliktas skyrius

Džena pramerkė akis blausiai apšviestoje palatoje. Sumirksėjo mėgindama suprasti, kur esanti, tada pamatė kėdėje prie lovos sėdintį Adamą, ir viską prisiminė. Ji ligoninėje!

– Kūdikis? – sušnabždėjo iš išgąsčio sugniaužta gerkle.

Adamas kaipmat pašoko ant kojų.

– Sveikas. Mūsų kūdikiui viskas gerai.

Džena su palengvėjimu atsiduso. Tada kai ką suvokė. Ar jis sakė mūsų kūdikis? Gal dėl ausies infekcijos ėmė kitaip girdėti?

– Kaip jautiesi? – paklausė jis.

Džena pakėlė galvą ir pamėgino atsisėsti.

– Galva jau nebe taip svaigsta.

– Tikriausiai vaistai veikia. – Adamas švelniai nusišypsojo padėdamas patogiau atsiremti į pagalves. – Greitai ir visai sveika būsi.

Kažkas pasikeitė, bet Džena negalėjo tiksliai pasakyti kas. Netikėtai ji kai ką prisiminė, ir širdį apėmė panika.

– Mano tėvai? Ir Vikė? Ar jie čia? Ar Vikė išplepėjo jiems apie kūdikį?

Jo veidą nušvietė dar šiltesnė šypsena.

– Taip, jie čia buvo. Ne, jie nieko nežino apie kūdikį. Pati galėsi pasakyti, kai būsi pasiruošusi.

Dženos pečiai iš palengvėjimo nusviro. Bent su tėvais kol kas nereikės aiškintis.

– Tai gerai.

Adamas linktelėjo.

– Įtikinau juos kelioms valandoms grįžti namo. Pažadėjau paskambinti, kai tik atsibusi.

– Ačiū. – Ji prikando lūpą. – Neprivalėjai su manimi likti, Adamai.

– Taip, mano meile, privalėjau. – Jis palietė lūpomis Dženos kaktą.

– K-ką?

Adamas atsitraukė ir pažvelgė jai į akis.

– Myliu tave, Džena. Neketinu tavęs prarasti. Nei dabar. Nei kada nors vėliau.

– Bet... – mėgindama suprasti jo žodžius, pradėjo Džena. – Kaip Medė ir kūdikis?

Adamas nė nevirptelėjo.

– Medė ilsisi ramybėje, kaip ir mūsų kūdikis. Pirmą kartą po jų mirties jaučiuosi su savimi susitaikęs. – Jis pabučiavo Dženą į ranką. – Neabejoju, kad su Mede būčiau nugyvenęs gražų gyvenimą, bet tam nebuvo lemta. Tačiau tu ir aš, mieloji, esame skirti vienas kitam.

Džena žvelgė į Adamą, ir jos širdyje nedrąsiai užgimė viltis.

– Ar esi visiškai tuo tikras?

– Niekada nebuvau tikresnis. Medė – mano jaunystės meilė, bet tu, Džena, – mano gyvenimo meilė.

– Ak, Adamai.

– Tu juk taip pat mane myli, tiesa?

– Ar taip matyti?

Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo Dženą į lūpas.

– Meilė atpažįsta meilę, mano mieloji. Ar tekėsi už manęs?

– Taip!

– Puiku. Tavo mama jau planuoja mūsų vestuves. – Džena iš nuostabos sumirksėjo, o jis nusišypsojo. – Kažkaip turėjau juos išprašyti. Antraip niekada nebūčiau turėjęs progos pabūti su tavimi dviese.

– Ar jie dėl to džiaugiasi?

– Tikrai taip. O kai sužinos apie kūdikį, bus dar laimingesni.

Dženos širdis suspurdėjo tyru džiaugsmu. Viskas stojo į vietas.

Adamas teisus. Jie skirti vienas kitam.

Epilogas

Tais metais Kalėdos buvo gausios kūdikių. Lapkritį pasaulį išvydo antra Kasandros ir Dominyko duktė Elija. Savaitę prieš Kalėdas Čelsė džiaugsmingai pagimdė berniuką, ir Todas tapo laimingiausiu pasaulyje tėvu. Net Vikė su Stiuartu po poros mėnesių turėjo susilaukti trečio vaiko.

Dženos ir Adamo sūnus Kristianas Lijamas Rotas gimė Kalėdų išvakarėse. Kristianu jį pavadino dėl to, kad jis atėjo per Kalėdas, o Lijamu – dėdės, kurio niekada nepažins, bet kurio dėka susitiko jo tėvai – garbei. Laura ir Maiklas Rotai, taip pat Džoisė ir Tonis Brensonai labai didžiavosi savo anūku.

Kalėdų dieną Dženai buvo leista palikti ligoninę, bet tik su sąlyga, kad nedarys nieko daugiau, tik papietaus pas Rotus. To reikalavo Adamas. Jis netgi susitarė, kad pietų atvyks ir Dženos šeima, nors Rotai ir taip nebūtų prieštaravę gausesniam būriui prie šventinio stalo. Visą nėštumą Adamas nesitraukė nuo Dženos nė per žingsnį ir rūpinosi, jog šiandien ji nė piršto nepajudintų, tad ši sąlyga ir linksmino, ir jaudino.

Stebint, kaip jis ir vėl stebi lopšyje miegantį sūnų, jos veidą nušvietė mylinti šypsena.

– Jau gali atsipalaiduoti, mielasis.

Jis plačiai nusišypsojo.

– Pamėginsiu.

Ką tik tapusi mama Džena ir pati itin jaudinosi, tačiau žinojo, kad už Adamo nerimo slypi kai kas daugiau. Ji suprato, kad jis niekada nesugebės visiškai atsipalaiduoti ir liautis dėl jų jaudinęsis. Ir buvo aišku kodėl. Pati jautėsi lygiai taip pat. Džena galėjo tik numanyti, ką reiškia vėl sau leisti stipriai pamilti kitą žmogų pažinus praradimo skausmą.

Žiūrėdama į savo sūnų... ir vyrą... nesijautė tikra, kad būtų pakankamai drąsi dar kartą leisti sau pamilti. Dėkojo Dievui, kad Adamas sugebėjo atverti širdį. Jis taip mylėjo Dženą ir Kristianą, kad net kvapą gniaužė.

– Ar jau sakiau, pone Rotai, kad esi mano dievaitis?

Su didžiausiu susižavėjimu žvelgdamas į žmoną Adamas nusišypsojo.

– Kiek pamenu, kai vakar gimdei mūsų sūnų, pavadinai mane kitokiu vardu.

Ji sukikeno.

– Nesileisk apkvailinamas. Paprastai esu labai mandagi.

Jis švelniai ją pabučiavo.

– Mieloji, apkvailinai mane jau pačią pirmą mūsų susitikimo akimirką.

Nuoširdžiai jausdamasi visiškai laiminga, Džena pažvelgė vyrui į akis. Meilė užgydė visas žaizdas, ir nuo šiol jie galės sutelkti mintis tik į ateitį.

O ateitis atrodė labai šviesi.

* * *

Visi serijos romanai:

Maxine Sullivan. Paslapties kaina (2011 liepa–rugpjūtis)

(Dominykas ir Kasandra)

Maxine Sullivan. Tariama meilužė (2011 rugsėjis–spalis)

(Adamas ir Džena)

Ankstesnės ROMANTIKĖS KOLEKCIJOS knygos

Donovanų šeima: paveldėtos galios

Įstabus pasakojimas apie Donovanų šeimą. Kerintys ir paslaptingi Donovanų palikuonys saugo iš kartos į kartą perduodamą paslaptį – paslaptį, kuri išskiria juos iš kitų.

Barbara Delinsky

BRONZINIO ĮDEGIO KERAI

Iš romano į pavojingą tikrovę!

Rašytoja Saša Bleik pasiturimam gyvenimui užsidirba kurdama aistringas istorijas, nors jos pačios meilė dar neaplankė. Vieną lietingą vakarą važiuodama motociklu ji atsitrenkia į drabužių dizainerio Dugo Donohju automobilį. Netikėtai ramus Sašos gyvenimas tampa panašus į vieną jos intriguojantį meilės romaną. Keletas keistų ir vienas už kitą baugesnių nutikimų priverčia jaunąją rašytoją susimąstyti: ji ne tik rašo apie romantišką nežinomybę... bet ir pati joje gyvena!

Iš anglų kalbos vertė Rolanda Asta Strumilienė

Susan Mallery

MILIJONO VERTAS LAIMIKIS

Perkamiausų Svajonių romanų pakartotinis leidimas kitu formatu

Trys seserys, Julija (Meilė už milijoną), Vilou (Milijonieriaus laimė) ir Marina (Vertas milijono), daug metų nė neįtarė turinčios senelę. O ši pasirodė esanti labai turtinga ponia. Močiutė Rūta džiaugiasi atrastomis vaikaitėmis ir sumano jas ištekinti… Bet kaip tai padaryti? Gal sugundytų milijonas dolerių už santuoką?

Milijonieriai pusbroliai Rajenas ir Todas nusprendė pamokyti Juliją Nelson, dar vieną naudos besivaikančią merginą.

Rajenas, apsimetęs Todu, išsiruošė į pasimatymą, tikėdamasis išvysti blizgučiais apsikarsčiusią lėkštą vyrų medžiotoją. Pasirodė, kad Julija – protinga, puikų humoro jausmą turinti gražuolė. O varge, kaip viskas susijaukė!

Milijonierius Keinas Denisonas kruopščiai susiplanavo gyvenimą. Jis turėjo būti panašus į atsiskyrėlio rojų. Deja, Keinas padarė esminę klaidą – į savo namus įsileido taisyklių nepaisančią Vilou Nelson. Anksčiau moterys Todui žerdavo komplimentus, išliedavo savo jausmus, o jis mėgaudavosi pagyrimais ir spėliodavo, ar tikrai jų nusipelnė. Gal visa tai dėl solidžios jo sąskaitos banke? Bet Marina kitokia – linksma, protinga, nuoširdi. Pirmą kartą gyvenime Todas nori surizikuoti...

Iš anglų kalbos vertė Algina Dzvonkienė, Jurgita Vaitkutė, Vilma Vaičiūnienė

Pabaiga.