литовский язык2011 ltsv AistėVareikytė7ae21fe5-2965-11e6-9ba0-0cc47a1952f2 Peter Stjernström calibre 2.58.0, FictionBook Editor Release 2.6.6 3.6.2016 http://www.litres.ru/pages/biblio_book/?art=190201194f5c2086-2965-11e6-9ba0-0cc47a1952f2 1.0 ЛитагентVERSUS AUREUS59f8b6d0-226c-11e6-9c02-0cc47a5203ba Versus aureus 2016 9789955346111

Peter Stjernström

Geriausia knyga pasaulyje

Versta iš: Peter Stjernström.

The Best Book in the World.

Original title

Världens bästa bok

© Peter Stjernström 2011 by agreement with Grand Agency & Banke, Goumen & Smirnova Literary Agency

© Aistė Vareikytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015

© „Versus aureus“ leidykla, 2016

ISBN 9789955346111

Iš anglų kalbos vertė Aistė Vareikytė

Redaktorė Jurgita Marija Bagdonavičienė

Viršelio dailininkas Marius Andriukaitis

E. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius

Išleido „Versus aureus“ leidykla

Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius

info@versus.lt | www.versus.lt

PIRMA DALIS,

kurioje autorius nusprendžia, kas sprendžia

Į sceną įžengia Vyras.

Titas Jensenas ruošiasi rašyti pirmąjį savo naujo romano sakinį. Jis rinko žodžius.

Į sceną įžengia Vyras.

Titas priešais save mato vyrą. Didįjį Autorių, kurio jaunos dienos jau praeityje. Jis gavo dar keletą progų pasišildyti rampos šviesoje. Kodėl staiga atsirado galimybė užsidirbti papildomų kronų iš viešų skaitymų, Didysis Autorius nė nenumanė. Jau labai seniai nebuvo parašęs rimtos knygos.

Deja, savo paties kūrinio skaityti negalės. Vienintelė galimybė pelnyti pripažinimą ir aplodismentus – paskutinę akimirką pakeliui į sceną pačiupti kažkieno ištiestą knygą. Jis stovi priešais mikrofoną ir vos spėja perskaityti pavadinimą, kai publika prapliumpa kvatoti.

Žiūrovai juokiasi – jis tai žino. Bet tikina save, kad iš meilės. Jis brangus jiems, o tai geriau, nei sėdėti vienam savo bute stilingame Stokholmo Sioderio rajone. Be to, gėrimai ir narkotikai čia už dyką. Anksčiau šis rajonas buvo kultūros centras. Dabar – tiesiog kultas.

Titas autorių ne tik mato: jis jaučia, ką šis galvoja, kaip jaučiasi, ką ruošiasi sakyti kiekvieną sekundę.

Kokį vardą galėtų suteikti žmogui scenoje? Ar jis ką nors laimės atskiesdamas fikciją trupučiu realybės? Titas, visada nuoširdus, atviras ir linkęs į asmeniškumus popieriuje, nusprendžia eiti toliau. Šiam vyrui jis ir paskolins savo vardą. Privalo. Parodys skaitytojams, kad turi drąsos pavadinti šį šiurkščios sielos vyrą savo vardu. „Titas Jensenas – tai aš, tai jis, tai mes,“ – galvoja Titas. – „Viskas, kas nutinka jam, nutinka ir man, mano galvoje. Aš esu vyras scenoje. Vyras su lemties kilpa aplink kaklą.“

Tito pirštai sklando virš klaviatūros. Jis susidūrė su vienu svarbiausių apsisprendimų. Knygos idėja tobula. Puikybės haliucinacijų studija. Metaromanas apie laisvę ir priklausomybę. Bet kaip pradėti nemarų šedevrą?

Į sceną įžengia Vyras.

Ar tikrai reikia rašyti daugiau? Kokia išorė geriausiai apibūdina jo vidų? Ar svarbu pasakyti, kad žmogus dėvi juodus marškinius, juodas odines kelnes ir juodą striukę? Gal tai, kad jo veide atsispindi atšiauriuose Stokholmo baruose praleisti metai? Kad jo galvos oda blizga nuo prakaito po trumpai kirptais plaukais? Kad jis dar pakankamai gražus, nepaisant visų įspėjamųjų varpų, negailestingai skalambijančių: „Tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus, tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus?!“

Ar jis privalo aprašyti visą išvaizdą iki mažiausios smulkmenos? O gal tai sunaikins skaitytojo patirtį? Argi skaitytojas neturi teisės susikurti vaizduotėje savo paties paveikslų?

„Noriu sukurti tiek įvaizdžių, kiek yra skaitytojų,“ – galvoja Titas. – „Tai bus ypatinga – kaip filmas, sukurtas tik vienam žiūrovui, kaip paveikslas, peržiūrėtas tik vieno asmens, ar simfonija vienam vieninteliam klausytojui.“

Į sceną įžengia Vyras.

Literatūros kritikas Adrianas Apsivėmėlis sudraskė jo paskutiniąją knygą į skutelius vien todėl, kad veikėjų aprašymai buvo pernelyg trumpi. Turint omenyje beveik poetinį darbo pobūdį, tai buvo absurdiška kritika. Jis parašė, kad „meninės pretenzijos nesiekia toliau pirmojo knygos puslapio.“ Ką, po velniais, tas bjaurybė išmano apie griežtus reikalavimus, kuriuos jis, Titas, sau kelia? Apie dangų siekiančias menininko ambicijas? Jis dirbo su šia knyga ištisus metus. Kiekviena diena pilnut pilnutėlė „menininko ambicijų“. Šunsnukis kritikas savo ruožtu padirbėjo vos porą valandėlių, kol parašė niekingą recenziją. Ir vis dėlto ši šmeižikiška rašliava sulaukė daugiau skaitytojų nei bet kuri kita Tito knyga. Tito knygas pirko. Bet laikraštį pirko kur kas geriau. Ar jis kada nors sugebės nusverti šias įtakos svarstykles?

„Nėra teisybės,“ – galvoja Titas. – „Aš juk taip pat noriu daug parduoti. Aš parduosiu daug. Nepaisydamas serijinio žudiko Adriano Apsivėmėlio šmeižikiško darbelio.“

Bet argi Adrianas Apsivėmėlis nėra publikos dalis? Ką jis norėtų skaityti?

Veiksmo vieta ir laikas: vasara Švedijoje. Pirma laiko pasenęs autorius, jau perkopęs penktąją dešimtį, užlipa ant scenos po didelės palapinės skliautu legendiniame roko festivalyje, kiekvienais metais vykstančiame idiliškoje kaimo vietovėje – Vermlande, Švedijos vakaruose. Gausėjantis autoriaus mokinių būrys baugščiai žvalgosi į nekantraujančią publiką. Didelėje palapinėje apie 700 žmonių, daugumai jų per dvidešimt. Ekscentriškas maždaug dvidešimt penkerių poetas mėlynais ir oranžiniais ruožais plaukuose perduoda oda aptrauktą knygą nuo galvos iki kojų juodai apsirengusiam autoriui. Gerokai įkaušęs jaunuolis scenos pakraštyje pradeda nesulaikomai kosėti. Galima aiškiai matyti kebabo pėdsakus ant jo baltų marškinėlių. Scenoje pasklinda aitrus česnako kvapas.

„Nieko nebus,“ – galvoja Titas, – „tai ne mano knyga, ne mano istorija. Negaliu taip toliau. Negaliu leisti toms suknistoms recenzijoms vadovauti mano gyvenimui. Aš menininkas – darau, ką noriu. Tai aš turiu duoti toną. Tai aš renkuosi detales, ne Adrianas Apsivėmėlis.“

Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką žadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?

Būtent taip.

Dabar Titas Jensenas paleistas nuo grandinės.

ANTRA DALIS

Kova dėl geriausios knygos pasaulyje

PIRMAS SKYRIUS

Trinkt

Į sceną įžengia Vyras

Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką prižadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?

Pašėlę bosiniai būgnai užkuria publikos emocijas. Prožektoriai blyksi į taktą.

Jis įžengia ne pačiu žavingiausiu būdu žmonijos istorijoje. Titas Jensenas, į scenos vidurį įvežtas bagažo vežimėliu, atsiduria tiesiai priešais mikrofono stovą. Būgnai netyla net išjungus mirksinčias šviesas. Ritmiškai trepsėdami ant žemėtų grindų publikos auliniai ir aptriušę sportbačiai kuria prislopintą gaudesį.

Keletą sekundžių karaliauja tamsa, tada kreidos baltumo šviesos spindulys nusileidžia ant Tito. Jis toks siauras, kad, rodos, galėtų prismeigti jį prie scenos. Aplodismentai ir švilpimas. Visi žino, kas atsitiks.

Jaunas ir gražus meilės poetas Edis X yra vakaro šeimininkas. Vis garsėjant palaikymo šūksniams jis įsklendžia į sceną apsirengęs kūdikiško žydrumo pižama. Edis kilęs iš Lotynų Amerikos, todėl jo kūno kalba gerokai skiriasi nuo šiaurės europiečių. Jam visiškai priimtina šyptelėti trijų colių atstumu nuo kieno nors veido ir nesijaudinti dėl savo paties ar pašnekovo burnos kvapo.

Edis X apglėbia Titą Jenseną savo tamsiu aksominiu žvilgsniu. Iš pradžių pernelyg ilgai glamonėja, o vėliau paduoda knygą. Jis lėtai nubraukia oranžinių plaukų sruogą nuo veido ir paslepia ją tarp kitų spalvotų dryžių ilguose ir pasiutusiai tiesiuose juoduose plaukuose. Tada nuleidžia mikrofoną iki Tito ir pasilenkia.

– Mano draugai! – šnipšteli Edis ramiu šiaurietišku akcentu, burną gašliai priglaudęs prie mikrofono. Balti dantys švyti prožektorių šviesoje. – Mieli festivalio dalyviai, žiūrėkite ir klausykite! Jis – gyva legenda. Bulvariniai laikraščiai rašė apie jo meilės nuotykius dar tada, kai dauguma mūsų nė nebuvo gimę. Jis parašė gal dvylika romanų apie tamsą, klastą ir bjauriai staigią mirtį. Turi asmeninį staliuką Asociacijos bare. Ir net savo vardu pavadintą gėrimą. Dabar jis – mūsų scenoje, plačiai atvėręs savo vyzdžius ir pojūčius! Šilti aplodismentai Titui Jensenui – Didžiajam Autoriui!

Publika iš karto prapliumpa juoktis. Dauguma jau matę šį reginį anksčiau. Įjungiama dar pora papildomų prožektorių ir Titas Jensenas mirkčioja baltoje šviesoje. Jis mato publiką tarsi per miglą ir girdi keletą žemų balsų iš roko scenos kaimyninėje palapinėje. Bando laviruoti tarp taktų. Taip, žinoma. Dabar jau atsimena. Jis – Poezijos kritikos palapinėje roko festivalyje. Kas gi nutiko vakare? Titas prisimena sėdėjęs užkulisiuose ir kalbėjęs su Edžiu X. Jiedu truputį išgėrė, kartu pasilinksmino, pakalbėjo apie meną, literatūrą ir meilę. Tada jis pakilo nuo nežinomo narkotiko, kurį pakišo vienas Edžio grupės draugužių. Viskas dingo. Ne, turbūt tai nėra tinkamiausias žodis. Viskas pradėjo pašėlusiai suktis galvoje ir staiga jis buvo uždengtas juodu žiurkės kailiuku ir bėgiojo fluorescenciniame žiurkėno rate. Bėgo ir bėgo, bet mintys, regis, stovėjo vietoje. Atrodė, kad per praėjusias keletą savaičių jo mintys pasistūmėjo į priekį vos per vieną raidę. Tada visos šviesos išsijungė.

„Dabar jos jau akivaizdžiai grįžo atgal“, – pagalvojo Titas mirksėdamas prieš šviesą.

Trumpas būgnų griaustelėjimas praneša, kad jau laikas. Jis jaučia, kaip klausytojų artumas nustumia į šalį paskutiniuosius haliucinacijų likučius ir pripildo energijos. Paėmęs Edžio duotą knygą, garsiai perskaito pavadinimą ir ištaria savo dramatiškai lūžtančiu bosu:

– „Švedų monarchų ligos pagal Volframą Kochą. Nuo Gustavo Vazos iki Gustavo V.“

Daugumą klausytojų tampo juoko traukuliai. Beprasmiškai juokinga pramoga stebėti Titą, skaitantį keistas senas knygas, tarsi šios būtų graikų tragedijos. Jis skaito tokia pragariškai teatrališka maniera, kad galėtų pažadinti ir numirėlį.

Titas varto knygą kaip pakliūva. Tada pamato didingojo Karolio XIII atvaizdą ir pirmą kartą stabteli. Drebančiu balsu perskaito ištrauką:

– „Buvo akivaizdu, kad pabaiga nebetoli, ir greitai sutarta paskelbti ilgai lauktą galą. Rūmai buvo pilni visų klasių žmonių, susirinkusių sužinoti naujienų apie valdovą. Suvestines skelbė Kolonų salėje. Paskutiniaisiais valdovo valdymo vakarais ten laukę žinomi ir nežinomi žmonės gaudavo arbatos ir punšo. Tik lemtingąją naktį aiškiai priderėjo ramybės atmosfera, kai dvaro valdininkai, sargybiniai ir kiti kilmingųjų patarnautojai užmigo ant sofų ir kėdžių.“

Titas paskutiniuosius žodžius ištaria nepaprastai susijaudinęs. Jis stabteli laukdamas reakcijos ir tiria publiką. Dauguma – su ašaromis akyse ir dvilinki iš juoko. Jie dievina Titą, taigi jis tęsia savo deklamaciją:

– „Iš skrodimo protokolo: įdomiausi su smegenimis ir smegenų dangalais susiję duomenys atskleidžia difuzinę senatvinę smegenų atrofiją ir senatvinį minkštojo ir voratinklinio dangalų padidėjimą. Simptomatologija ir skrodimo duomenys rodo minimalų senatvinį suminkštėjimą, sukeltą smegenų pamato branduolių ir tilto kraujagyslių aterosklerotinės ligos, taigi tai – tipiška dezintegracijos būsena. Plaučių tyrimai atskleidė galimą plaučių uždegimą su abscesu. Širdies būklė atrodo puiki, o riebalų sluoksniu aplipusios arterijų sienelės – normalu“.

Auditorijoje pasklinda savotiška ramybė. Retkarčiais girdėti krizenant. Titas supranta turįs rasti dar patrauklesnių skyrių, kad išlaikytų publikos dėmesį. Velnias, tai nelengva su šita beviltiškai sena knyga! Jis karštligiškai varto. Ar kas nors bus? Kojas laiko atskirai, o ranką – už nugaros. Kita ranka išdidžiu pagarbos gestu pakelia knygą. Jis – Hamletas, knyga – kaukolė.

– „Apie Gustavą V.“, – teatrališkai taria Titas. – Pradedu šia citata: „Teniso praktikavimas niekad nesukelia didelių kūno sužeidimų. Priešingai: jis nuostabiai išlaisvina kūno jėgą ir gyvybingumą. Tą patį sunkiai galėtum pasakyti apie boksą ar imtynes.“ Na, karaliaus nuomonė, kad tenisas – saugus sportas, galbūt šiek tiek perdėta, tam tikromis aplinkybėmis ir pats tai patyrė. Titas tikėjosi apžvelgti šiuos epizodus. – Čia minima keletas nelaimingų atsitikimų. „Rimčiausias jų teniso kortuose nutiko 1927-aisiais, kai karalius paslydo ant kamuoliuko, griūdamas susitrenkė galvą ir išsinarino koją. Jį išnešė be sąmonės – šis dar ilgai buvo tokios būsenos. Vienas žaidėjas spėjo atstatyti sąnarį, kol atvyko K. K. Olinas, tuometinis karališkosios šeimos gydytojas. Karalius, teniso žaidimo metu vadintas Ponu G., griūdamas skaudžiai susitrenkė. Atsipeikėjęs prieš gydytojo valią pareikalavo, kad jį nuvežtų į Drotningholmo rūmus. Vakare paskambino savo bičiuliams žaidėjams, padėkojo už pagalbą ir pridūrė, kad nors labai skaudėjo koją, po bridžo pasijuto geriau. Kaip žinome, karalius Gustavas buvo aistringas bridžo žaidėjas. Vis dėlto išnirimas sukliudė jam žaisti tenisą ne mažiau kaip tris mėnesius!“

Skaitydamas tekstą Titas gestikuliuoja ir plačiai mojuoja rankomis. Palapinėje aidi beribiai jaunimo džiaugsmo šūksniai. Tito balsas pasiekia aukščiausią įmanomą dramos tašką.

– „1932-aisiais per vasaros teniso sezoną Bostade karalius paslydo ant seno nuo lietaus sušlapusio dvaro cemento ir staiga pargriuvo ant užpakalio. Griūdamas jis susirietė, taigi kaklo nesusitrenkė, bet vis tiek patyrė bjaurų smūgį ir nusibrozdino rankas ir kojas. Tuometinis Rūmų gydytojas Hialmaras Kasermanas išsigando, kad jo didenybė galėjo susižeisti šlaunį, bet kai tik panoro apžiūrėti karalių, jam buvo pasakyta, kad kojai nieko blogo neatsitikę. Net ant jo didenybės rankos išaugę pūliniai neatėmė džiaugsmo žaisti tenisą.“

Klausytojai šokinėja aukštyn ir žemyn ant žemėtų grindų. Jie šaukia ir juokiasi. Tai sustiprina Tito įkarštį, o akis sugauna dar beprotiškesnių teksto detalių. Jis vaizdingai dėsto apie Gustavo Vazos viduriavimą ir vėmimą mirties patale, apie Eriko XIV sunkios formos šizofreniją, paūmėjusią po viešnagės kalėjime, itin temperamentingai apsako, kaip Zigmantas prarado kalbos dovaną, ir papasakoja apie išsipūtusią Karolio XI pūslę.

Jis užbaigia absurdiška istorija apie nuolatinius Adolfo Frederiko vizitus SPA, kaip pašėlęs vėmimas vertė jį dar dažniau ten lankytis ir kaip galiausiai ši beprotybė grasino sužlugdyti visos karalystės ekonomiką.

– „Karaliaus galvos purvo procedūros davė gerų rezultatų ir Adolfui Frederikui daugiau nebereikėjo keisti servetėlių ir naktinių kepuraičių du kartus per naktį!“

Plojimai ir švilpimas. Titui atrodo, kad visą pasirodymą lydi didžiulė sėkmė. Jis parodijuoja dvariškį ir žemai nusilenkia modamas ranka.

– RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! – klausytojai pradeda šaukti choru plodami rankomis į taktą.

Titas Jensenas atrodo sutrikęs. Respublika? Ką tai turi bendra su jo meistriškumu? Jis dar kartą nusilenkia ir nulipa nuo scenos vos įžengus Edžiui. Jiems prasilenkiant Edis šnipšteli Titui į ausį norįs susitikti išgerti po pasirodymo.

Pasitikėdamas savimi Edis X artėja scenos krašto link. Jis kresteli savo ilgus plaukus atgal ir sugriebia mikrofoną. Pietietiškas charakteris, sumišęs su šiaurietišku švedų kuklumu, sukuria aplink jį stiprų energinį lauką.

– Tai buvo nepaprasta! Dėkojame Titui Jensenui už šiuos pamokančius mūsų garbingos karalystės faktus. Dabar keičiame temą ir tempą. Šiltai sutikime – Tourettes!

Tourettes yra Edžio garso takelis. Jų programą sudaro Edžio X neįtikėtinai entuziastingai skaitoma meilės poezija ir improvizuota aritmiška Tourettes atliekama muzika fone. Lenis, vienas geriausių Edžio draugų, groja gitara ir yra grupės lyderis. Lenis kenčia nuo sunkios formos tiko. Kartkartėmis jo galva siunčia impulsą, kuris sukelia keistą stiprų mirksėjimą. Impulsai keliauja nuo jo pečių iki pat kelių. Vis dėlto Lenis nusprendė nežiūrėti į save kaip į auką: jis pavertė keistą sindromą pranašumu, kuriuo išties didžiuojasi. Tureto sindromas[1] yra Lenio dalis – patinka jam tai ar ne – kaip nosis ar akių spalva. Išskirtinis muzikalumas ir tokia būklė sukūrė su niekuo nepalyginamą muzikos meno formą. Kartkartėmis Tourettes koncertuose Lenis dainuoja, o tai gana keista turint omenyje jo nenugalimą poreikį keiktis vos susinervinus. Pasirodymas scenoje visada kelia įtampą, todėl vienintelė daina, kurią Lenis gali artikuliuoti, yra keturraidžių pertarų srautas. Visas nuostabus.

Vis dėlto šiandien dėmesio centre – Edis X ir jo tekstai. Edis – mielas žmogus, puikiai gebantis skleisti šilumą visiems, kas jį mato ar skaito. Kai dalyvauja poezijos skaitymuose, jo pasirodymai būna smagus poezijos ir komedijos derinys. Jis peržiūri popierius su vakaro poezija plastikiniame aplankėlyje, kurį visada pasiima į sceną, nors niekada iš jo neskaito. Sako savo tekstus mintinai. Aplankas tik suteikia saugumo ir pusiausvyros.

– Brangūs draugai! – pradeda šiltu balsu šniokštuodamas į mikrofoną. – Ar esu jums pasakojęs, kada nusprendžiau persikraustyti piečiau – į Stokholmą?

Klausytojai pradeda šaukti ir švilpti, tarsi Edis ruoštųsi atlikti seną hitą. Galima sakyti, taip ir yra. Edžio poemos neįtikėtinai populiarios. Daugelis jau anksčiau yra jas girdėję arba skaitę. Su mėšlungišku garso takeliu ar be jo.

Edis uždeda savo dešiniąją ranką ant širdies ir pradeda deklamuoti poemą – o gal istoriją – apie švelnų jauną vaikiną, kuris atvyksta į didmiestį:

„Nesaugumas yra transporto priemonė.

Man aštuoniolika metų.

Mokausi vairuoti visų rūšių transporto priemones.

Sėdžiu už vairo baro kėdėje ir stebiu žmones, sukančius ratus aplink.

Aplink mane.

Matau nesaugumą jų akių kampučiuose ir nuostabą dėl to, kaip tai veikia.

Kaip jie tai daro?

Kaip susidoroja?

Surūdiję, sulinkę, įbrėžti ir uždažyti.

Bet ūžia ir burzgia.

Šoka, juokiasi, geria, bučiuojasi, gyvena.

Jie gyvi!

Nesaugumas yra transporto priemonė, kurią gali vairuoti tik kūnas ir kraujas.

Kūnas ir kraujas, kurie nekenčia ir myli.

Ir gyvena!

Baigsiu tuštinti stiklinę ir linksmai išsvirduliuosiu iš bazės.

Einu į aikštelę.

Einu laikyti vairavimo egzamino.

Taip, nesaugumas yra transporto priemonė, kurią suprantu.

Būsiu fantastiškas vairuotojas.

Aš gyvas!“

Visi klausytojai dūzgia iš meilės Edžiui X, ypač merginos. Jo tekstai dažnai laviruoja ant beviltiškumo prarajos krašto, bet jaunystė ir užsidegimas viską pateisina. Tikrasis poetas turi teisę išreikšti, ką nori, kaip nori, kada tik nori. Kiekvienai bendruomenei reikia poetų, ir būtent dabar Švedijos festivalio publikai labiau nei bet kada reikalingas spalvotasis Edis X.

Edis toliau deklamuoja dešimt itin atvirų eiliuotų istorijų apie gyvenimą, o fone tamposi ir kratosi Tourettes. Auditorijoje puiki atmosfera. Visiems smagu, visi apsikabina, juokiasi ir šypsosi.

Jie gyvena geriausiame iš pasaulių.

ANTRAS SKYRIUS

Mūšiai ir idėjos

Kol Edis grįžta į užkulisius, Titas jau spėja išgerti pusę butelio raudonojo vyno. Edis mato jį sėdintį vieną ant suoliuko pačiame alaus palapinės gale ir atsargiai skinasi kelią per švenčiančias minias.

Palapinė perpildyta žmonių, bet vietos prie Tito laisvos. Jis pats niekad nesuprato, ar tai perdėta pagarba, ar akivaizdi antipatija. Ta etiketė buvo prilipusi visam gyvenimui. Ar jie myli jį, ar jo nekenčia? Brangina ar niekina? Fui! Kas žino? Kad ir kaip ten būtų, geriau – ir tai ne taip jau svarbu – su buteliu raudonojo vyno savo kraujyje.

Draugiškasis Edis, aišku, sėdi šalia Tito. Edžio pasaulyje yra daugybė vietos meilei ir visiems jos sinonimams.

– Labas, Titai! Labai tau ačiū. Buvai tikrai juokingas. Gali iš nieko sukurti didelį šou. Tu fantastiškas.

– Hm, labai ačiū, – sutrikęs sumurma Titas. – O tau kaip sekėsi?

– Taaaip, – atsako Edis įkvėpdamas ir tuo pat metu tardamas garsą. – Šį vakarą buvom šiltai sutikti. Buvome tokie artimi. Myliu festivalio dalyvius.

– Na, tada puiku.

Tito jausmai apie tai, ką patyrė anksčiau, – įvairialypiai. Žinoma, gerai paimprovizuoti. Žmonės vertina jo skaitymus. Bet būtų dar maloniau, jei tiesiog kartą paprašytų paskaityti kurią nors jo paties knygą.

– Edi, – prataria Titas. – Yra kai kas, ko noriu tavęs paklausti.

– Na?

– Pagal metus tikčiau tau į tėvus. Ir tikrai nesuprantu tavo kartos. Kai skaitau… kaip manai… turiu omeny… visi tiek daug juokiasi… ar jie mane mėgsta? Ar jie tik juokiasi iš manęs? Supranti, kur suku?

– Titai, Titai, Titai. Būsiu visiškai atviras. Galbūt meilė per stiprus žodis, nežinau… bet tu juos užbūrei. Tu gyva legenda. Esu tikras, visiškai tikras, kad jie kaip reikiant nesupranta tavęs, bet jiems patinka, ką duodi. Ir tai, ką jiems duodi, yra puiki patirtis, neabejotinai. Duodantieji yra mėgstami, o imantieji – nemėgstami. Žmonės, kurie tik ima, nusipelno būti niekinami. Tu duodi, Titai. Tu esi vienas iš tų, kurie duoda.

Titas nustebęs pakelia antakius. Taip niekada apie tai negalvojo – na, kad yra dosnus. Edis priverčia jį pasijusti gerą.

– Taip, teisingai. Kaip miela, kad tai pasakei…

– Titai, neabejok dėl to. Ir karališkos ligos buvo geriausias pasirodymas per ilgą laiką. Visiškai kaip ir tavo Volvo 245 vadovo skaitymai Pažemintųjų klube praėjusią žiemą. Ar pameni?

– Na, tik šiek tiek. Manau, prieš tai pernelyg daug išgėriau.

– Aš tau garantuoju. Tu populiarus. Ir labai man patinki. Galiu tau ko nors užsakyti?

– Kas nors stipresnio puikiai nuslystų žemyn, ačiū.

– Ateina maestro, – sako Edis slinkdamas baro link.

Stipri Edžio aura laviruojant minioje gelbsti lyg pastogė nuo karščio. Niekad neturi stumti, spausti ar naudotis alkūnėmis, kad išlaikytum savo vietą. Visai be pastangų jis netrukus sustoja prie baro ir užsako porciją. Iškeičia kelis kuponus į gėrimus ir parslenka atgal pas Titą.

– Tamsaus ar šviesaus? – klausia Edis, laikydamas rudą romo ir sodos gėrimą vienoje rankoje ir mažesnį degtinės kokteilį kitoje.

– Paimsiu rudajį, dėkui, – atsako Titas kažkokiu iškreiptu balsu.

Jis godžiai siekia didelės stiklinės ir pripildo burną tokiu dideliu gurkšniu, jog turi praryti dviem dalimis, kad nepradėtų kosėti. Jo akys niūriai žvelgia žemyn į skysčio likutį. Nepabėk, šaunusis gėrimėli. Pasilik su tėveliu.

Edis gurkšnoja lengvą degtinėlę su kokteiliu. Jis padeda stikliuką ant stalo ir smiliumi atbraila suka ratus. Titas atrodo įsitempęs. „Galbūt tai tikrai ne jo skonio vieta“, – galvoja Edis. Bet Edis nepaprastai geras ir moka priversti žmones pasijusti laisvai, beveik nuolankiai. Jis visada sako, kad nėra didesnio iššūkio nei priversti kitą žmogų pasijusti gerą.

Jis mąsto, kokios pokalbio temos padėtų Titui atsipalaiduoti. Edis puikiai jaučia charakterį ir gerai žino, ką galvoja pašnekovas. Jis elgiasi pagal tris žmonių bendravimo taisykles: nuobodu kalbėti apie tave; gerai kalbėti apie kitus žmones; geriausias variantas kalbėti apie mane.

– Kur iš tikrųjų išmokai skaityti su tokia fantastiška įžvalga? Mokeisi dramos mokykloje, ar ne?

– Oi, ne. Aš tiesiog garsiai skaitau savo tekstus, kad jie būtų kaip įmanoma artimesni šnekamajai kalbai. Tai, rodos, labiau pagyvina. Galbūt tai suteikia šiek tiek patirties. Ir, žinoma, daugybė knygų improvizacijų.

– Teisybė? Nesimokei dramos mokykloje? Tavo balsas skamba taip, lyg būtų treniruotas! Neįtikėtinai patyręs!

– Oi, nežinau. Tuo atveju mano balsą treniravo Philip Morris, – paaiškina Titas ir nusijuokia. Macallan, Absolut ir Aquavit. Taip, Jėzau, šios mokyklėlės, cha cha…

Edis nusišypso matydamas, kad Titas pagaliau atsipalaidavo.

– Taigi kokiu projektu užsiėmęs dabar?

– Na, nuo tada, kai ką nors rašiau, praėjo daug laiko. Ką nors tikrai nuoseklaus. Tačiau turiu daugybę fragmentų.

– Sujaudinai, – sako Edis ir leidžia savo žvilgsniui nuklysti už palapinės.

– Hm, kažkuria prasme. Tai, manau, gana geri tekstai. Galbūt. Net nežinau. Atrodo padrika. Be to, gerai neparduos, nebent patraukliai pateiktum tam tikro stiliaus tekstus. Ar kas pirks Tito Jenseno knygą, pavadintą Fragmentai? Kiek parduodama eksperimentinės knygos kopijų?

– Na, dėl to tu beveik teisus! – šaukia Edis.

Pardavimai – sritis, priverčianti Edį įsijausti, nors paprastai ekonomika ir pinigai nėra tos temos, kurias priskirtum meilės poetams. Vis dėlto niekas neminta eilėraščiais, net ir Edis X.

– Tai išties beprotiška, – tęsia jis. – Tiesiog privalai turėti tinkamą etiketę, jei ruošiesi parduoti. Turiu omenyje, aš sunkiai ką beparduodu. Metai iš metų gaunu mažą honorarą. Gyvenu kone vien iš savo pasirodymų. Na, ir iš marškinėlių su savo aforizmais. Tiesiog beprotiška, kai pagalvoji.

– Taip, teisingai, tu velniškai teisus! Kad parduotų, turi atitikti etiketę! Reikia parašyti… po velnių, reikia parašyti bestselerį… – svajingai taria Titas garsiai sriūbčiodamas romą.

– Tiksliai! Būtent. Štai ką reikia daryti! – Edis taip pat godžiai gurkšteli. – Išgerkime už tai, Titai! Kas nors iš tiesų turėtų parašyti tikrą bestselerį. Štai kur problemos esmė!

– Umm, nei daugiau, nei mažiau. Greit išpopuliarėjęs hitas. Parduos kaip ledus per karščius! Tai bus viena iš tų knygų, apie kurias žmonės kalbės metų metais. Reitingų viršūnėse metai po metų!

– Taip, išgerkime už tai!

– Knyga, kuri bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

– Knyga, kuri laimės prizus!

– Knyga, kuri bus ekranizuota!

– Vaidinama scenoje!

– Pradės naują kryptį!

– Taip ir bus!

– Būtent!

– Į sveikatą!

– Į sveikatą!

Abiejų autorių supratimas jaudinantis. Reikia parašyti bestselerį. Būtent taip. Tiksliai. Bet kaip? Kokia iš tiesų turėtų būti ta būsimoji knyga? Keletą akimirkų jiedu sėdi tylėdami ir susikaupę spokso į savo gėrimus. Edis, žinoma, pirmasis vėl pradeda pokalbį. Jis parodo į tuščią Tito stiklinę.

– Dar to paties? Turiu daugybę kuponų.

– Taip, prašyčiau. Būtų malonu.

– Na, o tu kol kas apmąstyk, apie ką turėtų būti knyga, – prataria Edis šiltai šypsodamasis. – Gerai?

– Cha cha… jo… jo… hm… – numykia Titas jausdamasis kiek išsekęs.

Edis nardo minioje ir įsitaiso prie baro. Jį iš karto pamato barmenas ir atsako taip, lyg būtų visiškai pakerėtas Edžio charizmos.

Titas stebi kai kuriuos Tourettes narius, judančius nuo užkulisių alaus palapinės link. Apie juos jis žino viską. Lenis yra Švedijos institucija, visada garbinta popkultūros elito. Turi neįveikiamą sutrikimą ir vis tiek sukuria didį meną, paverčiantį jį kone neliečiamu. Visi myli Lenį.

Visi Tourettes vaikinai trūkčioja ir tamposi įvairiais būdais. Lenis, keistai mirkčiodamas visu kūnu, labiausiai iš jų. Sunkiausia save kontroliuoti scenoje, kurioje jis supasi kaip rugių laukas pučiant stipriam vėjui. Bet ir kiti daug neatsilieka. Vieną kamuoja stiprus veido tikas, kitas vaikšto dideliais žingsniais, stengdamasis neužlipti ant linijų, kitas staiga – lyg genamas spazmų – sveikindamasis kyšteli ranką. Triukšminga ir nevalyva kompanija.

Tikrai keista, daugybė skirtingų tipų, susivienijusių į vieną būrį, – galvoja Titas. Vieni jie niekas, bet kartu – kažkas didingo.

Titas nustoja mąstęs.

Po vieną jie niekas, bet kartu kažkas didinga. Fragmentai ir dėlionės detalės. Truputį panašūs į jo tekstus.

Edis netrukus grįžta nešdamasis daugiau gėralo.

– Titai Jensenai, būsimasis bestseleri! Kaip sekasi? Ar jau turi kokią nors fantastišką mintį?

– Ne, bet, na… – krenkščia Titas, neaiškiai mykdamas, bet vis entuziastingiau. – Turiu, na, tokią mintį. Pasakyčiau taip: „Po vieną tai niekas, bet kartu – kažkas didinga.“ Apie ką tai verčia susimąstyti?

– Taip… ne, nežinau…

– Na, mano mintis… ar būtų įmanoma… suderinti daugybę skirtingų knygų tipų ir sujungti juos į vieną vienintelę knygą? Tarsi rašyti daugybe skirtingų stilių ir žanrų, na?

– Kaip čia taip? Kaip vienintelė reikalinga knyga? Knygų samplaika? – domisi Edis.

– Taip… galbūt… o taip. Būtent taip! Knyga, apimanti visas kitas knygas.

– Dievulėliau! Fantastika! Išgerkime už tai! Jėzau, tik pagalvok, kaip ją pardavinės!

– Į sveikatą! Taip, taip, būtų velniška sėkmė. Viena vienintelė knyga – daugybės skirtingų kategorijų bestseleris. Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!

– Viskas, kas įprasta! – sušunka Edis.

– Tai būtų geriausia knyga pasaulyje! – pritaria Titas ir išgeria didelį gurkšnį.

– Kaip paprasta!

– Ji bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

– Ir laimės prizus!

– Bus ekranizuota!

– Bus puiki pjesė!

– Pradės naują kryptį!

– Iš tiesų pradės!

– Būtent!

– Išgerkime už tai!

– Į sveikatą!

Ir vėl abiejų autorių tarpusavio sutarimas jaudinantis. Žiūri į vienas kitą visai rimtai. Ar tai tik malonaus apgirtimo paskatinta idėja? Taip, galbūt, tiesiog dabar atrodo taip, tarsi tai būtų lemiamos svarbos reikalas. Parašyti knygą, kuri atitiktų kiekvieną bestselerio kategoriją tuo pačiu metu: autorius taptų žinomas per amžius. Kita vertus, nesėkmė savo ruožtu garantuotų iškilią vietą nepritapėlių enciklopedijoje. Rizika didžiulė. Siaubinga.

Ką jie gali prarasti?

Tiesą sakant, gana daug.

Pavyzdžiui, pirmavimą.

Tuo pačiu metu abu pagalvoja tą patį. Turi būti pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas! Kitaip – bergždžias reikalas. Oi, dabar darbuosis šaltas protas. Likimas staiga pastatytas ant kortos. Jie žvelgia vienas į kitą šnairuodami ir nepasitikėdami.

Tyla.

Nuostabos kupinos akys.

Edis, kuris visada imasi atsakomybės visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.

– Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?

– Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai padaręs. Juk tikrai. Bet šauni mintis.

– Taip…

– Um…

– Ar galėčiau gauti dar gėrimo?

– Taip, žinoma. Tada galbūt kils ir dar geresnių minčių, tiesa? – atsako Titas ir dirbtinokai nusijuokia.

– Teisingai. Teisingas požiūris, Titai. Dabar visa tai pamirškime ir šiek tiek pasilinksminkime! Paimsiu keletą gėrimų ir pasiūlysiu Leniui ir vaikinams prisidėti. Niekas nesilinksmina taip, kaip Tourettes!

Edis nueina atsinešti gėrimų ir atsivesti draugų. Naktis ilga, netrūksta pokalbių, juoko ir veido trūkčiojimų.

Nei Titas, nei Edis apie knygą daugiau nebeužsimins. Abu jie žino, ką tai reiškia.

Geriausia knyga pasaulyje suteikia amžinąjį gyvenimą.

Bet tik vienam iš jų.

TREČIAS SKYRIUS

Žvaigždės leidėjų entuziazmas

Titas pabunda ant galinės savo automobilio sėdynės festivalio dalyvių automobilių stovėjimo aikštelėje. Jo kūnu srūva prakaitas. Saulė jau aukštai ir gali kone kepti kiaušinį ant automobilio dangčio. Tvanku. Jis atidaro automobilio dureles ir įsileidžia švediškos vasaros ryto gaivos. Čiulba paukščiai ir viskas, ką mato aplinkui, – automobiliai aprasojusiais langais, pilni kitų festivalio lankytojų. Jis įeina į ramų dušų pastatą. Stovi po čiurkšle ragaudamas vandens ir leidžiasi nuplaunamas vandens srovės.

Mintis tikrai gera. Daugiau nei gera. Būtent tai, ko jam reikia. Didelis projektas, į kurį gali išlieti visą savo energiją.

Jis nusiperka sumaigyto sūrio ritinėlį ir eina savo automobilio link. Įdomu, kur Edis? Jiedu ilgai gėrė ir tada Edis staiga dingo. Kažkas sakė, kad jau vidurnaktį Edis išdūmęs namo į Stokholmą.

Titas atsisėda už vairo ir mauna iš lauko, festivalio metu tapusio laikina stovėjimo aikštele. Grįždamas į kelią pagriebia telefoną ir skambina į Vinčesterio redakciją.

– Umm, laba diena? Čia Astra Larson.

– Labas, Astra, čia Titas. Atsiprašau, kad skambinu ankstų sekmadienio rytą.

– Oi, čia tu. Labas, Titai. Man šiek tiek silpna. Praėjusią naktį šokau iki trijų. Surengėme mergaičių vakarienę, kuri pakrypo… na, visiškai kita linkme…

– Kaip smagu. Astra, turiu puikią idėją, apie kurią reikia pasikalbėti. Kada galėtume susitikti?

– Hm, nežinau. Na, nelaikau savo užrašų knygutės lovoje. Kada nors kitą savaitę?

– Ne, ne, ne! Kuo skubiau. Turi tai išgirsti. Galiu atvykti šįvakar?

– Ne, nežinau. Eisiu pietauti pas Evitą Vinčester. Žinai, vadovo valia yra įsakymas. Ji susikvietė visus redaktorius, kad aptartume kitų metų sąrašą.

– Tada gerai, puiku! – šaukia Titas. – Būsiu priešpiet! Kokiu metu būsi?

– Penktą, – sako Astra. – Titai, tu tikrai verti mane smalsauti. Kas atsitiko?

– Pakalbėsim apie tai vėliau. Būsiu vietoje vėliausiai ketvirtą. Tada pamėtėsiu tave iki Vinčesterio vilos Djurgardene. Tinka?

– Gerai, taip ir padarykime.

– Ačiū, Astra, ačiū.

– Iki.

KETVIRTAS SKYRIUS

Pas Astrą

Trečią valandą Titas skambina į Astros duris. Niekad nemėgo naudotis liftais, taigi užbilda laiptais iki pat Astros buto. Atidariusi duris Astra randa jį kiek uždususį ir suprakaitavusį.

– Sveikas, Titai, tu jau čia? Smagu tave matyti… Tu atrodai… tu atrodai lyg būtum linksminęsis… ar panašiai, – sako Astra, kuri graži kaip visada – lyg ką tik nusipraususi po dušu.

– Labas, – sušvokščia Titas. – Viskas gerai?

– Kas girdėt šįkart?

– Švedų monarchų ligos. Didžiulė sėkmė.

– Na, taip. Malonu. Sveikinu. Spėju, tai turėčiau pasakyti.

– Skamba ironiškai…

– Taip, bet juk žinai, ką aš apie visa tai galvoju. Gal būtų smagu va taip ir toliau, bet nemanau, kad tai padės tavo rašytojo įvaizdžiui.

– Mano rašytojo įvaizdžiui? – susierzina Titas. – Po velnių, aš gaunu honorarą! Pinigai tinka mano įvaizdžiui. Bet tu turbūt galvoji apie mano honoraro augimą, taip?

– Atsiprašau, Titai, atsiprašau. Turėjau patylėti. O dabar užeik.

Titas įeina į butą ir prieškambaryje nusispiria batus. Jie geroje kompanijoje: Astra turi mažiausiai 20 porų batų. Lengvi, gracingi, prabangiai atrodantys batai, tobulai derantys prie Astros jaunų, spindinčių ir lieknų kojų.

Ji jau virtuvėje. Tvarkosi už baro.

– Ko Tau pasiūlyti, Titai? – klausia ji per svetainę einančio Tito. – Espreso? Latės? Alaus?

– Taip, būtų puiku. Alus puikiai nusėda.

– Turiu tik vidutinio stiprumo alaus, bet jis šaltas ir geras!

– Puiku, tiks.

Astra atneša alaus, Titas atsisėda kitapus. Jis paglosto savo ežiuku kirptą galvą viena ranka ir atidaro alaus skardinę kita. Mandagiai tariant, atrodo šiurkštus. Tada dideliais gurkšniais ištuština pusę viso skardinės turinio. Astra žiūri į jį iš pradžių nustebusi, bet sulig kiekvienu Tito gurkšniu jos antakiai vis labiau kyla aukštyn. Neatrodo, kad tai į gera. Astra atrodo susimąsčiusi.

Ji puikiai žino, koks čia reikalas. „Paveldėjo“ Titą Jenseną prieš kelerius metus ir buvo perspėta dėl jo netvarkingo gyvenimo būdo. Ankstesnis redaktorius ilgiau nebegalėjo pakęsti tuščių kalbų ir nesibaigiančių išgertuvių. Astra, savo pastangomis – stipria valia ir geru literatūros išmanymu – susikūrusi patikimos darbuotojos reputaciją, turėjo perimti šias pareigas ir peržiūrėti Tito darbą. Tačiau jo rašymas ilgą laiką strigo, nebuvo į ką jo nukreipti. Titas tik vaikščiojo aplinkui.

Bet dabar atrodė, tarsi visos žarijos būtų lėkusios Tito link. Astra pajuto, kaip viltį keičia nerimas.

– Na, ar vakar nebuvo kokio vakarėlio, a? – klausia ji.

– Hm, žinoma, buvo. Labai šaunus. Edis X buvo ceremonmeisteris. Jis pasirodė su Leniu, tu jį žinai, ir kitais Tourettes vaikinais. Manau, Edis ir Lenis pažįsta vienas kitą nuo vaikystės. Lenis kuoktelėjęs. Šokom kartu visą naktį ir pabaigoje Lenis sakė tik „b-b-by**is į a-a-akį“! „B-b-by**is tau į a-a-akį.“ Dar ir dar kartą. Tiesiog sėdėjo ten, trūkčiojo ir sakė „by**s į akį“. Buvo visiškai įkaušęs.

– Tam yra vaistų.

– Taip, bet jis nenori nieko vartoti. Sako, tai sustingdytų jo protą.

– Kas žino. Norėčiau, kad mano galva kiek sustingtų, jei vienintelis dalykas, kurį galėčiau ištarti, būtų,by**s į akį“. Na, bet kuriuo atveju…

– Kad ir kaip ten būtų, – tęsia Titas skubėdamas aptarti knygos idėją. – Vakarėlis mane išjudino ir staiga kilo neįtikėtinai puiki mintis. Paklausyk.

Plačiai gestikuliuodamas Titas pradeda apibūdinti knygą, kuri bus geriausių visų kategorijų knygų viršūnėse tuo pačiu metu. Jis jau gana toli pasistūmėjo su siužetu. Pagrindinis veikėjas – apkūnus vyriausiasis inspektorius, kurio ambicijos dėl karjeros policijos pajėgose kiek prigeso. Vis dėlto mokėdamas gaminti fantastiškus patiekalus su ypatingais ingredientais jis pradeda lėtai, bet užtikrintai lieknėti. Paaiškėja, kad svorį prarado ilgam. Lieknėjimas greitai suteikia jam energijos ir pasitikėjimo savimi, kad galėtų siekti šio to naujo tiek gyvenime, tiek darbe. Pamažu viskas sklandžiai susidėlioja. Jo naujos pažiūros į pasaulį priverčia suabejoti ir policijos taikomais metodais. Ką tik pradėtas normų neatitinkantis detektyvo darbo stilius greitai duoda vaisių ir daugybė neišaiškintų serijinių žudikų pagaliau sulaukia bausmės. Be abejo, tai jo viršininko – negailestingo vyriausiojo prižiūrėtojo, susižavėjusio komandos dvasia ir tuo, „kaip policija visada dirbo“, nuopelnas. Knygos herojus, vyriausiasis inspektorius, dabar jau normalaus svorio, įtvirtina revoliucijos pamatus ir pradeda esmines organizacijos pertvarkas. Tai didelio masto istorija. Nusikaltėliai spruks šalin.

Astra klausosi Tito vis labiau susidomėjusi. Dar nebuvo mačiusi Tito tokio entuziastingo.

– Ar supranti? – Titas kvarksi toliau. – Tu čia? Šiuos rėmus galiu pripildyti išmintimi, receptais ir,pasidaryk pats“ patarimais su visomis smulkmenomis. Galiu parašyti bet kiek!

– Tikiu tavimi, – atsako Astra lėtai. – Tikrai tikiu.

– Tai ką manai? Tiks?

Gali girdėti, kaip Astra galvoja. Viena vertus, ji mano, kad tai gera mintis. Tikrai gera mintis. Ji žino, kad Titas puikiai rašo ir galbūt būtent to jam ir tetrūksta – pakeisti žanrą. Kita vertus, tai abejotinas projektas. Jei leisi daugiau ar mažiau alkoholikui autoriui rašyti bestselerį, tai geruoju nesibaigs. Neįmanoma žinoti, kurios knygos bus parduotos geriausiai. Tiek ji tikrai žino. Tuščių vilčių suteikimas užgesintų Tito aistrą. Ir kaip ji turėtų pristatyti šį projektą Vinčesteriui? Kai prisipažins norinti ištraukti Titą į pasaulinę šlovę, visi iš jos juoksis. Tikrai taip nerizikuos. Bet kartais reikia pabandyti, ar ne? Ką, po velnių, jai daryti?

Ji turi tai apmąstyti. O Titui reikia atsakymo. Parama ir padrąsinimas yra svarbiausia galima leidėjų pagalba. Išskyrus didėjantį honorarą, žinoma.

– Nuostabi mintis, Titai. Tikrai nuostabi. Geriausia, kokią tik esu girdėjusi. Be to, manau, kad knygą ypač gerai priims, jei tai bus tavo darbas. Juk neturi jokių „nešvarių įrašų“.

– Nešvarių įrašų?

– Sulauktum puikių recenzijų. Niekas nepatikės, kad darai tai tik dėl išskaičiavimo. Jei rašytum detektyvus, sudaužytų kaip obuolį. Dar blogiau dietologams, virėjams, klerikalams ar vadybos guru. Bet tu – Titas Jensenas, romanistų šulas.

– Umm… ar galėčiau dar alaus?

– O ar nesiruošei nuvežti mane iki Vinčesterio vilos?

– Jis tik vidutinio stiprumo, po šimts velnių!

– Gerai, gerai… – nuolankiai taria Astra ir iš šaldytuvo paima alaus.

– Tai ką manai?

– Būsiu visiškai nuoširdi, Titai. Mintis tiesiog fantastiška, bet yra ir daugybė su tuo susijusių pavojų. Tau, man ir Vinčesteriui. Šįvakar pakalbėsiu su Evita, pažadu. Paprašysiu leidimo atlikti šį slaptą projektą, kad tik tu, aš ir ji tai žinotų. Jei pritars, tada avansas jau sąskaitoje. Jei ne, tada nežinau… Kaip sakai, ar leisim jai priimt sprendimą? Prižadu pristatyti šią mintį kiek įmanoma pozityviau.

– Aš turėčiau palaukti lauke, automobilyje, ar kaip? Ar negaliu pats pristatyti savo idėjos Evitai? Rašiau jiems daugybę metų. Juk nusipelniau… na, nors kiek, šiaip ar taip.

– Patikėk manimi, Titai. Ir vėl būsiu visiškai atvira. Evita – kietas paukštelis, pats žinai, o dabartinė tavo išvaizda nekelia pasitikėjimo. Ir kvapas nėra mieliausias, kokį esu kada nors užuodusi. Patikėk, šiandien nenorėsi su ja susitikti. Paskambinsiu tau rytoj. Tinka?

– Tinka…

Titas tuo pasitenkina. Ką gi dar galėtų padaryti?

Jie dar pakalba apie knygą ir galimus jos elementus. Kuo smulkiau nagrinėja siužetą, tuo nuostabiau atrodo.

Titas veža Astrą pas Evitą Vinčester, jie laimingi ir džiugūs. Paskui jis važiuoja namo į Sioderį ir palieka ten savo automobilį. Laimingas, pavargęs ir geidžia pelnyto poilsio po sunkaus darbo savaitgalių ir kietų derybų su redaktore. Prieš einant anksti miegoti būtų neblogai pasivaikščioti gryname ore.

Po dešimties minučių jis jau sėdi ir rūko prie įprasto staliuko Asociacijos bare.

Tai ir buvo tas gaivinantis pasivaikščiojimas.

PENKTAS SKYRIUS

Evitos sąlygos

Skambutis Tito galvoje. Pirma – trumpas skimbtelėjimas. Po jo – dar vienas. Tada pora piktesnių. Atidaromos pašto dėžutės garsas. Girgždesys galvoje. Balsas „laaaabas“ dėžutėje. Ilgas nutįsęs skambučio garsas virpa galvoje. Skaaambutis… girgždesys… labas… skaaambutis… čerškimas… laaaabas…

Baik…

Baik!

Titas pabunda. Jis supranta, kad kažkas skambina į jo duris. Kadangi jau apsirengęs, nukėblina iki durų ir jas atidaro.

Astra. Ji neatrodo patenkinta išvydusi Titą. Jo akys paraudusios, o ir pats dvokia kaip rūkomasis.

– Dieve mano, Titai. Ką, vardan Dievo, veiki?

– Hm… Šiek tiek šventėm Asociacijoje vakar.

– Šventėt? Kodėl?

– Hm… na… argi vakar mes maloniai nepasišnekėjom? Bent aš taip maniau. Galvojau apie knygą ir atšvenčiau su keletu stikliukų. Bet buvau siaubingai peršalęs, todėl poveikis stipresnis nei įprastai.

– Taip, žinoma. Pasiteisinimus geriau praleisk.

– Hm… bet kodėl tu čia? Kaip vakar sekėsi su Evita?

– Dėl to ir esu čia.

– A, taip…

– Turiu pamatyti savo akimis, – sako Astra, rodydama į Tito butą.

Butas nedidelis – galėtum apžiūrėti vienu galvos pasukimu. Bet jei norėtum patikrinti viską, užtruktų bent porą savaičių. Knygos, žurnalai, nešvarūs drabužiai, neplauti indai, gabalėliai ir dalelės. Visi Tito namai nuo grindų iki lubų prikimšti šlamšto.

– Tu ką? O kaip tas reikalas – „pamatyti savo akimis“? – nusižiovauja Titas.

– Kaip tu gyveni, žinoma.

– Gal dabar dirbi socialinėms tarnyboms? Ką, po velnių, tai reiškia? – rūgščiai krenkščia Titas, supratęs, kad jo gyvenimo būdas stebimas. – Gal norėtum kavos?

– Taip, prašyčiau.

Titas nueina į baldais atskirtą virtuvėlę, išima iš aparato seną kavos filtrą, išmeta jį į šiukšliadėžę ir įdeda naują. Paskui atidaro spintelę, ištraukia šiek tiek traškios duonos ir išspaustą žuvies pašteto tūbelę.

– Gal danišką sumuštinuką? – klausia jis ironiškai matydamas Astrą riečiant nosį.

– Ačiū, nesirūpink, – atsako Astra šypsodamasi.

– Tai ką gi ji sakė?

Astra atsisėda ant virtuvės kėdės ir giliai įkvepia.

– Evita sakė du dalykus. Pirma, tai yra geriausia mintis, kokią tik yra girdėjusi. Pasirinkus tinkamą autorių taps pasauliniu bestseleriu.

– Tikrai, nė nekalbėk! Aš labai dėl to laimingas! – susijaudinęs prataria Titas ir pradeda juoktis.

– Palauk minutėlę, Titai. Antrasis dalykas, kurį ji sakė, ne toks smagus. Ji mano… kad nesi tas tinkamas autorius.

Titas iškosėja ką tik išgertą kavos gurkšnį; aptaško virtuvės stalą ir savo traškų sumuštinį. Jis nusišluosto skruostą megztinio rankove.

– Ką, po velnių, kalbi? Ar ji išprotėjo? Tai mano knyga ir niekieno daugiau.

– Titai, mudviejų su Evita pokalbis buvo tikrai ilgas. Ji tikrai taip mano. Juk žino, kaip tu gyveni. Ji sako taip: Titas Jensenas nėra tinkamas autorius Geriausiai knygai pasaulyje. Bet galėtų būti! Galėtų juo tapti.

– Ką?

– Galėtum tapti tuo tinkamu autoriumi! Na juk ir tu, ir aš žinome, kad esi vienintelis žmogus, galintis tai padaryti išties kokybiškai. Bet kad pateiktum publikuoti Vinčesteriui ir tau dar sumokėtų iš anksto, turi sutikti su keliomis sąlygomis.

– O, nejaugi?..

– Pirma: turi išsipagirioti.

– Visiškas šlamštas! Lyg būčiau koks prasigėrėlis. Kas čia, po galais? Yra prakeiktas skirtumas tarp pasilinksminimo retkarčiais ir buvimo žlugusiu prasilakėliu. Mėgstu pasilinksminti, bet nesu sumautas girtuoklis.

– Ne, žinoma. Kad ir kaip ten būtų, turi būti blaivus. Kol rašysi knygą, negali gerti nė lašo.

– Tai juk nenormalu… – neįtikinamai protestuodamas sako jis pasilikdamas laiko dar aršesniems protestams.

– Antra: valdyk medžiagą. Ši knyga galėtų tęstis ir iki trijų tūkstančių puslapių. Sutik sutrumpinti visą medžiagą iki daugiausia dviejų šimtų penkiasdešimties. Mintis pagrįsta daugybės žanrų surinkimu į vieną knygą, taigi vienintelė tavo sėkmę įrodanti galimybė yra parašyti kuo plonesnę knygą.

Titas pažiūri į Astrą ir lėtai linkteli. Ji atrodo ryžtinga. Viską permąsčiusi. Titas mano, kad parašyti trumpą rankraštį daug sudėtingiau. Bet knyga bus pirmos klasės produktas, šedevras. Jis to nori, Astra to nori ir Evita. Jie visi to nori. Jis supranta, kad antroji sąlyga gera. Velniškai gera.

– Plona knyga. Puiku, – sako jis su nuoširdumo gaidele balse.

– Trečioji sąlyga: tavo darbo procesas turi būti profesionalus visu šimtu procentų. Pavyzdžiui, visiškas konfidencialumas. Apie tai žinosim tik tu, aš ir Evita. Rašysi knygą šią vasarą ir rudenį. Mudu reguliariai susitikinėsime, kad matyčiau tavo darbo pažangą. Elektroniniu paštu nesinaudosime. Niekad niekad. Ir jeigu būsi blaivus ir uoliai dirbsi su šiuo projektu, mes tau kartais sumokėsim šiek tiek avansu.

– Šiek tiek kartais! Tada čia ne avansas!

– Taip, knyga nebus išleista iki kito pavasario. Paliksime vietos pavasario kataloge ir užsakysime spausdinti savaitę po Naujųjų metų.

– Nerealūs tempai… – murma Titas.

– Ne, jei dirbi aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę!

– Galiu atsipalaiduoti bent savaitgaliais?

– Turi galvoje girtuokliavimą?

– Mesiu. Bet galbūt vieną taurę ar dvi penktadieniais ir šeštadieniais?

– Ne. Turi būti visiškai blaivus. Tai tinka ar ne?

– Ši sąlyga tikrai nenormali… kaip gali parašyti bestselerį per šešis mėnesius, jei net negali pailsėti tarp darbo protrūkių?

– Tai nebus sunku, ar ne? Juk sakai, kad nesi alkoholikas.

– Nesu! – kategoriškai sako Titas.

– Na gerai, tada jokių problemų, ar ne? Susitariam?

Iš Astros elgesio Titas supranta, kad nėra prasmės derėtis. Be to, jis puikiai žino Evitos Vinčester metodus. Tai ji nustato žaidimo taisykles. Astra tik pėstininkė, nors sukurta iš geriausio marmuro.

– Sutariam, – tyliai sako Titas.

– Pasirašyk čia! – sako Astra rodydama kontraktą. Titas mato Evitos ir Astros parašus lapo apačioje. Jis pasirašo greta.

Pagaliau Titas vėl rašo.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Aklavietė

Vos tik Astra išeina iš buto, vėl suskamba durų skambutis. Titas atidaro šaldytuvą norėdamas pažiūrėti, ar ten nėra likusio alaus. Šaltas ir gaivinantis, numalšinantis atsisveikinimo troškulį ilgam laikui. Būtų gaila jį išpilti. Bet šaldytuvas tuščias. Po šimts velnių! Jis užtrenkia šaldytuvo duris ir eina atidaryti durų.

Vėl Astra.

– Sveikas, Titai. Pamiršau tau atiduoti keletą svarbių daiktų!

– O, taip, aišku…

– Pradėsi skaityti knygą Valymas. Ji nuostabi. Pažadu, perskaitęs visiškai pakeisi savo požiūrį į valymą. Namie pradėsi jaustis patogiai. Tu to vertas.

– Taip, gerai…

– O šiame krepšyje yra įrankis, būtinas norint bendradarbiauti. Nešiojamasis kompiuteris.

– Bet aš jau turiu kompiuterį…

– Perskaityk sutartį ir pamatysi, kad rašydamas šią knygą turi naudotis leidėjo duotu kompiuteriu.

– Nejaugi! Ir dėl kokios gi priežasties?

– Jis turi visą, mūsų nuomone, būtiną apsaugą. Tavo kompiuteris atrodo visiškai nepatikimas. Naujojo kompiuterio atmintį gali pasiekti ar perskaityti tik turėdamas reikiamus kodus. Sistema automatiškai viską įrašo į štai čia šone kišamą atmintuką. Kaip matai, yra keletas papildomų USB jungčių. Kai norėsime patikrinti tavo darbą, tiesiog atiduosi man atmintuką, ir aš perskaitysiu rankraštį. O svarbiausia štai kas: šis kompiuteris turi ALK užraktą… kitaip tariant, alkotesterį. Turi papūsti į vamzdelį, nes kompiuteris įsijungs tik tada, kai būsi visiškai blaivus.

– Alkotesteris! Po šimts! Tu nepasitiki manimi? Argi nesutikau? Visiška nesąmonė!

– Alkoholizmas yra liga.

– Bet aš nesu alkoholikas, jau sakiau! – šaukia Titas.

– Ne, žinoma, ne, – nutraukia Astra. – Puiku. Tada nekils jokių problemų jungiant kompiuterio sistemą.

– Tai tiesiog sušiktai neįtikėtina!

– Sutik arba dink.

– Gerai, gerai. Taip!

– Tu teisus, tada pasimatysim. Sėkmės!

Titas atsisveikina su Astra ir atidaro nešiojamąjį kompiuterį. Įjungimo mygtuko vietoje iššoka plastikinis vamzdelis. Titas vėpso į laukiantį vamzdelį. Ar turėtų nusižeminti ir pūsti į tą prietaisą? Bet ar turi kitą pasirinkimą? Jis apžioja vamzdelį ir papučia.

Po poros sekundžių užsidega ekranas ir pasirodo tekstas:

Sveikas, Titai! Dabar dar negali dirbti. Apskaičiavau, kad alkoholiui pasišalinti iš kraujo prireiks aštuonių valandų. Kviečiu sugrįžti po 19 val. Gražios dienos!

Ekranas nublanksta.

Jis jaučiasi giliai įžeistas. Pažemintas. Ir truputį sukrėstas. Aišku, kartais jis klausdavo savęs, ar tik nėra blogai nusiteikęs alkoholio ir narkotikų klausimu. Rodos, padaugino jų tūkstančius kartų. Bet jam patinka linksmintis. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kuris pastaruoju metu sekasi.

Niekas nėra sakęs, kad jis alkoholikas. Bent jau ne į akis. Kas nors gal ir būtų pataręs „šiek tiek apsiraminti“ ar „būti malonesniam sau pačiam“ ir panašiai. Bet nuo to iki kaltinimo alkoholizmu – didelis žingsnis. Jis jaučiasi nepatogiai.

Kiek žmonių galvoja, kad Titas yra senas alkoholikas? Klausant Astros atrodė, kad visas pasaulis. Bent jau visi Vinčesterio leidykloje. Ar dėl to visi juokiasi, kai jis improvizuoja per knygų skaitymus? Ar jis tik beviltiškas subingalvis, kuris pradeda juokauti, kai tik pasigeria ar pavartoja narkotikų? Kaip jis pats žiūrėtų į ką nors, panašų į jį patį, jei tik tai nebūtų Titas Jensenas, žinoma… Visiškai „objektyviai“…

Įžvalga trenkia kaip beisbolo lazda. Jis krinta į sofą, ilgai sėdi ir žiūri išsiblaškiusiu žvilgsniu.

Jis yra subingalvis. Kartą buvo intelektualus, turįs ką pasakyti rašytojas. Dabar tik juokdarys. Niekingas kvaiša rašytojas, apsirengęs juodai, mėgstantis narkotikus ir visų rūšių alkoholį. Smirdantis kaip skunkas. Atrodantis kaip senas skuduras. Ir kada šėlionės vakarėliuose tapo svarbiau už visa kita?

Ar jis gali parplukdyti savo laivelį atgal į didžiuosius vandenis? Jei nepasiseks Geriausia knyga pasaulyje, tada jau viskas baigta. Šis projektas svarbiau už viską. Titai Jensenai, atėjo laikas pasirinkti, kas tu: vyras ar pelė? Autorius ar girtuoklis?

Taip, Geriausia knyga pasaulyje yra paskutinė galimybė. Jis jaučia tai kiekvienu savo kūno nervu. Tai persilaužimas, kurio taip ilgai laukė.

Ramybės jausmas palengva užplūsta jo smegenis. Daugybė nerimo ir troškimo durelių užtrenkiamos. Jis puikiai žino, kad vienintelė galimybė laikyti jas uždarytas yra leisti Geriausios knygos pasaulyje energijai jį pripildyti. Kiekviena akimirka turi būti pripildyta energijos. Jis turi iš karto pasirūpinti kiekviena nauja ateinančia minute. Priversti minutę dirbti. Ir kitą minutę, valandą, dieną ir savaitę. „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“, – galvoja jis.

Vadovaudamasis knyga apie valymą Titas pradeda tvarkyti chaoso nusiaubtą butą. Savo senojo gyvenimo likučiais vieną po kito pripildo šiukšlių maišus. Siurbia, šveičia ir šluoja. Bėgioja pirmyn ir atgal į skalbyklą rūsyje. Lygina savo marškinius. Gręžia ir lygina. Patalynę. Jis tai daro! Nori tai daryti! Nuo kaktos laša prakaitas, o oda garina nuodus iš kūno.

Kartkartėmis jis kartoja sau, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

SEPTINTAS SKYRIUS

Mokymasis gyventi

Vakaras. Butas kvepia švara. Titas išsimaudęs po dušu ir pasiklojęs švarią patalynę. Jis girtas ir apsvaigęs. Bet ne nuo įprastų narkotikų. Šį vakarą jis girtas nuo naujų pažadų ir apsvaigęs nuo troškimo rašyti.

Titas papučia į vamzdelį ir įdėmiai žiūri į ekraną. Staiga iššokęs tekstas kvailai iš jo šaiposi:

Labas, Titai! Laikas pradėti darbą? Sveikas atvykęs. Po šešių valandų aš išsijungsiu ir išsaugosiu tavo darbą. Jeigu po poros valandų pertraukos norėsi tęsti, turėsi papūsti į vamzdelį ir galėsi rašyti toliau. Bet atmink: jei nepapūsi į mane tris dienas, visos tavo laikmenos bus ištrintos ir turėsi pradėti nuo pradžių. Sėkmės!

„Prakeiktas pabaisa“, – galvoja Titas. Bet jis visiškai nepiktas. Priešingai. Supranta turįs suvaržyti save rutina ir prievolėmis, kad sėkmingai baigtų darbą. Pirma parengs kontrolinį sąrašą. Brūkštels keletą esminių žmogiškųjų elementų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau.

MEILĖ. Viskas apie santykius, moteris, vyrus, intymumą, seksą ir kūnišką gyvenimą. Nuo lengvų pašnekesių ir oro bučinių iki dulkinimosi.

PSICHOLOGIJA. Žmonių varomosios jėgos, lyderystė ir įvairių terapijos formų teorija ir praktika. Lyčių teorija ir psichinės ligos. Kas laimės, kas pradings?

NUSIKALTIMAS. Nusikaltėlių tipai, beatodairiškas žiaurumas, finansiniai motyvai ir kitos varomosios jėgos. Galbūt šis tas apie rasines įtampas ir klasių kovas. Teismo procesai ir nuosprendžiai.

MAISTAS. Mityba, maisto istorija, skoniai, virtuvės, gaminimas ir receptūra. Kaip paskersti, nudirti ir dalimis sukapoti gyvulius. Ir viskas apie silkę! Skanią silkę!

Jis pažvelgia į savo sudarytą sąrašą. Dabar negali galvoti apie nieką daugiau. Ar yra kas nors daugiau už tai? Ar tai visos žinios, reikalingos norint parašyti Geriausią knygą pasaulyje? Pach! Torto gabalėlis.

Dabar būtina išsirinkti darbo metodą. Knygą turi parašyti per šešis mėnesius. Reikės mažiausiai trijų mėnesių neapdorotam rankraščiui. Bet juk negali rinkti medžiagos tris mėnesius ir atidėti rašymą pabaigai – tai būtų pernelyg rizikinga. Ne, pirma jis turi nusibrėžti kelias gaires, kad žinotų, ko ieškoti, kai pradės savo tyrimą.

Viskas, ką parašys, bus kaip konspektas. Kiekviena pastraipa apims tiek informacijos, kiek „pasidaryk pats“ vadovas. Kiekvienas puslapis turi gyventi savo gyvenimą. Jei nors truputėlį nukryps, nusikals pačiai knygos sielai. Geriausia knyga pasaulyje turėtų būti tiesiog ligi kraštų pripildyta jausmų, siužeto ir faktų. Taip, štai kaip: viso to šerdis slypi trijuose žodžiuose! JAUSMAI, SIUŽETAS, FAKTAI. Jis sudaro dalykų, apie kuriuos turi sužinoti daugiau, sąrašą. Kad pasiektų tikslą, turi būti pasiruošęs paskersti šventas karves, iki minimumo sutrumpinti paaiškinimus ir išmesti iš teksto visą lavonieną. „TRUMPAI IR GLAUSTAI“, – rašo pabaigoje. Sutrumpins iki minimumo. „Tai bus dailiau nei dailu“, – galvoja Titas išsaugodamas dokumentą kaip Geriausios knygos pasaulyje manifestą.

Jis atsilošia ir pažvelgia į ekraną. Geras ir įkvepiantis dienos darbas. Jis nusipelno atpildo. Ko nors tikrai įmantraus ir gražaus.

Jau gana vėlu ir staiga pajunta, kad nori valgyti, gerti ir rūkyti – visko iš karto ir vienu metu. O, kaip greitai grįžta troškimas! Dabar reikėjo formulės, kaip išgyventi vakarą. Reikia turėti maisto ir vandens, kitaip mirs. Bet nebebus nei cigarečių, nei alkoholio. Jeigu užsirūkys, užsinorės ir alaus ar vyno. O jei pradės gerti alų ar vyną – nebesustos.

Titas supranta, kad jo širdis nustatyta pagal seną ir pernelyg dosnų atpildo režimą. Pavargęs ar apgailėtinas? Stiklinę! Tikrai, ar padarei ką nors gera? Cigaretę! Jautiesi pribaigtas ir nesuprastas? Stiklinę ir cigaretę! Klaida? Sėkmė? Imk dvi, jos tokios mažos!

Ne, jei jau pasiseks, turės perprogramuoti savo smegenis taip, kaip buvo anksčiau, dar prieš tai, kai smegenys suprato, kaip smagu rūkyti ir gerti. Tai ne smegenų plovimas – greičiau priešingai. Jo makaulė buvo nuolat plaunama ilgą ilgą laiką. Išskalautas ir išmirkytas alkoholyje ir nikotine, jo protas pakrikęs ir išbalintas. Bet dabar smegenys turės gyvuoti be skalbimo miltelių ir tapti nepriklausoma ekologine sistema. Kiekvieną kartą pajutęs troškimą, jis turės nukreipti savo mintis į ką nors gera, užuot galvojęs apie alkoholį ir cigaretes. Geros mintys, geri vaizdai. Modeliai.

Jis mėgina surasti gerų vaizdinių, kuriuos galėtų prisiminti, kai tik smegenys pradės klajoti netinkama kryptimi. Peržvelgia grėsmės ir atpildo įvaizdžius savo galvoje, per kelias minutes išsirenka geriausius ir atmeta visus likusius. Galiausiai apsistoja ties dviem, kuriuos naudos, kai prireiks.

Viename vaizdinyje jis suaugęs kūdikio dydžio vyras. Guli motinos sterblėje – patalpoje, kuri atrodo kaip gimdykla. Jo prastai nuskusta barzda liečia vieną jos krūtį, tad po smakru matyti švelnus raudonis. Burnoje cigaretė, rankoje – didžiulė stiklinė viskio. Mama susiėmusi už nosies graudžiai verkia.

Kitame vaizdinyje Titas maždaug dvylikos metų, jam dar nepradėjusi želti barzda. Jis guli padėjęs prie krūtinės jaunai moteriai, laikančiai knygą. Negali matyti moters veido, bet jos krūtų speneliai standūs ir pašiurpę. Kas ji? Ant Tito lūpų pieno ūsai ir jis žvelgia tiesiai į žiūrovą – tai yra į save.

Vieną po kito perjunginėja abu vaizdinius. Geismas mažėja. Atsiranda vis daugiau ir daugiau detalių. Ryšku ar pernelyg ryšku? Kam tai rūpi, – mąsto Titas. Smegenų vaizdiniai veikia. Turi veikti! Veikia, veikia, veikia!

Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Dieviška pica

Maistas. Maistas, maistas, maistas. Maistas! Aš alkanas! Prašau, juk turi būti leista bent jau pavalgyti? MAISTAS, MAISTAS, MAISTAS!

Tito smegenys greit pabunda. Jis išlekia iš buto, nubėga laiptais ir mauna lauk. Grynas oras! Gilus įkvėpimas. Maistas! Turiu gauti maisto! Apsidairo. Pica! Skuba į piceriją gatvės kampe ir skaito meniu. Nieko gero, Titai, tai pernelyg ilgai užtruks!

– Prašyčiau Quattro!

– Bus po penkiolikos minučių.

– Dažniausiai užtenka dešimties!

– Gerai, dešimties.

– Puiku, ačiū.

– Valgysite čia ar išsinešite?

– Čia. Čia ir dabar.

– Pasiimkite salotų – štai ten. Ko nors atsigerti?

– Prašau nestipraus alaus. Ne, ne, ne, ne tai! Vandens. Prašyčiau vandens.

Titas pasiima porciją tarkuotų kopūstų su aliejumi ir atsisėda prie baro priešais kepėją. Nedidelis stiklo gabalėlis skiria jį nuo įvairių dubenėlių su ingredientais. Titas stebi tešlą ore sukantį vaikiną. Pica skani. Tam tikra prasme ji yra viso gaminto maisto motina. Skanus šviežias padas ir įvairūs maži ir gardūs dalykėliai ant viršaus. Elegantiška ir rafinuota. Picai turi būti suteiktas žvaigždės vaidmuo Geriausioje knygoje pasaulyje! Ypač Quattro Stagioni – picų pasaulio rolsroisas. Jis turi, tiesiog privalo gauti tobulą Quattro receptą ir suteikti garbingą vietą savo knygoje. Galbūt picos receptas yra vienintelis dalykas, kurio reikia, kad parašytų tobulą gaminimo knygą? Būkime atviri, ji nebus geresnė, jei bus pilna nuobodžių receptų, ar ne? Žinoma, kokybė kainuoja. Ko daugiau reikia, jei ne vieno tobulo recepto? Picą gali valgyti pietums ir vakarienei! Ir pusryčiams, jei kas nors dar liko išsinešti. Argi ne taip? Būtent!

Quattro bus pagrindinio veikėjo patiekalas – tas, kuriuo kvalifikuotas detektyvas užburia savo pietų svečius ir suvilioja ilgakojes merginas. Klastingojo detektyvo vyriausiojo inspektoriaus Quattro garbė sklinda toli ir plačiai, ir dabar slaptas receptas bus atskleistas kartą ir visiems laikams Geriausioje knygoje pasaulyje. Kulinarinio pasaulio motina ir visų knygų motina!

Titas turi kuo greičiau – iš karto – sužinoti apie šį nuostabų patiekalą! Jis atsisuka į kepėją ir klausia:

– Sveiki, ar tiesa, kad Quattro Stagioni pavadinta pagal Antonijaus Vivaldžio kūrinį?

– Nežinau, pone. Kur jis dirba? Ar tai Antonijus iš Melinio Kungsgatane? Nustebčiau, juk žinote, jis Švedijoje tik apie penkiolika metų. Manau, kad Quattro Stagioni buvo čia jau anksčiau. Daug anksčiau. Žinau, kad jo Quattro labai skani – juk naudoja tikrą mocarelą iš Palermo. Štai kodėl tokia skani. Juk mocarela skani. Ir brangi. Jie prašo keturiasdešimt devynių kronų.

– Ne, klausiu, ar ji buvo pavadinta pagal Vivaldžio kūrinį styginiams Metų laikai?

– Ką turite omenyje, sakydamas „pavadinta“? Ji vadinasi Quattro Stagioni. Itališkai tai reiškia keturis metų laikus. Pica itališka.

Jis nusprendžia baigti apklausą apie Vivaldį. Reikia sužinoti daugiau. Daugybę dalykų. Kas žino, kur nuves kelias, jei tik pradedi savo tyrinėjimus? Kai protas neapkrautas, gali atrasti daug nauja. Aš neapkrautas! – galvoja Titas. Galbūt neapsėstas, gali taip būti, bet iš tikrųjų – neapkrautas. Jis žiūri į kepėją, barstantį mažąsias krevetes picos ketvirtyje.

– Kuris tai metų laikas? – klausia Titas rodydamas į krevetes.

– Ką? – atitaria kepėjas, ir jų akys sekundei susitinka. Kas ne taip su šiuo vaikinu?

– Taip, kuris metų laikas krevetės?

– Nežinau, – sako kepėjas ir truputį pagalvoja. – Turbūt vasara.

– Kodėl? – stebisi Titas.

– Suprantate, vasara, plaukiojimas sūriame vandenyje ir panašiai. Na, juk vasarą daugiau krevečių.

– Ar kada nors esate matęs krevečių plaukiodamas?

– Ne, bet kodėl ne? Ką manote?

– Manau, krevetės – ruduo. Žiūrėk, kaip jos trūkčioja. Susisukusios į save, tarsi save įsukdamos. Lyg kentėtų nuo rudeninės depresijos. Staiga visagalė būtybė įmeta šiuos jūrų gyventojus į krosnį ir džiovina – lėtai, bet užtikrintai. Visai kaip žmonės rudenį. Mes užsidarę savo namuose su verdančiais karštais radiatoriais, skleidžiančiais reguliuojamą karštį, kol džiūstame ir inkščiame. Taip, krevetės puikiai tinka rudeniui.

– Gerai, bet jei krevetės – ruduo, kas tada grybai? – tęsia padavėjas, prisijungęs prie žaidimo.

– Grybai turi būti ruduo, tikrai. Laukiniai grybai renkami rudenį. Ne, aš nerenku, turiu omenyje grybautojus.

– Taip, po velnių, žinoma, Jūs teisus, – sako Titas ir mąsliai deda ranką prie smakro. Gerai, grybai – ruduo, krevetės – vasara. Bet kaip dėl kumpio ir moliuskų?

Picų kepėjas juokiasi liže stumdamas picą į krosnį.

– Jūs juokingas, pone. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau.

– Taigi ką manote? Argi grybai nėra tiek vasariški, kiek krevetės?

– Ne, ne. Moliuskai – moterys, o moterys – pavasaris. Pavasarį atbudęs gyvenimas pilnas moterų. Žinai, mes, italai, mėgstam moliuskus. Jie atsiveria pavasarį. Kaip gėlės, išauginančios pumpurus, kurie vėliau sužydės, na, žinai. Moliuskai yra pavasaris. Akivaizdžiai geriausias metų laikas.

– Tada kumpis turi būti žiema. Na, Kalėdų kumpis ir taip toliau.

– Taip, tobula! Pone, mes išsprendėm picos paslaptį.

– Ar tikrai? Jūs įsitikinęs?

– Visiškai. Buvo lengva!

– Bet mes nebaigėme. Artišokas viduryje. Kas tai? Negali būti penktasis metų laikas. Galbūt tai saulė?

– Ne, ne saulė. Juk jis pilkas. Šiek tiek rusvas, kažkas panašaus. Tai ne saulė. Saulė geltona. Tada būtų buvusi paprika.

– Bet kas tada? – klausia savęs Titas, nuoširdžiai susirūpinęs šia paslaptimi.

– Gal Dievas? – mėgina spėti vaikinas ir persižengnoja ant savo baltų marškinėlių.

– Pilkšvai rudas… taip, galbūt, – sako Titas lyg pats sau.

– Senyvas vyras su barzda. Kaip Dievo atvaizduose pradinėje mokykloje. Taip, galbūt tai Dievas… kuris stebi visą pasaulį…

– Žinai, ne visi picų kepėjai ant Quattro deda artišokus.

– Ne? Kodėl ne?

– Nežinau. Niekad apie tai negalvojau. Gal jiems atrodo, kad pica be jo skanesnė.

– Deizmas. Deizmo kepėjas. Dievas paliko pasaulį, – sako Titas, mąsliai žvelgdamas į krosnį. – Jis daugiau nebėra picos dalis. Tik žvelgia į visa tai iš tolo.

Picos paviršius paruduoja, atsiranda burbuliukų. Vienas kraštas net apdegęs. Dievas tikrai dar ant šios picos, planeta skendi liepsnose, o jis kaip Buda sėdi viduryje: sukryžiuotomis rankomis, nesistengdamas nė kilstelėti artišoko lapelio iš po savo apsiausto. Jis, matyt, visiškai nesutrikęs ir vis dar daro įspūdį kaip ir tada, kai pirmą kartą susidūrė su pica. Kodėl jis nieko nedaro? Ko laukia? Didžiojo Sprogimo?

Kepėjas išima gražutę ką tik iškeptą Quattro iš krosnies. Padeda ant didelės lėkštės, pabarsto raudonėliu ir pastumia Tito link.

– Bon appétit[2]!

Titas pamaldžiai įninka į dalį su krevetėmis. Minutėlę. Nejaugi turi pradėti valgyti Quattro viduržiemį, po Naujųjų? Metų laikai negali prasidėti vidurvasarį. Juk turi būti kokia prakeikta tvarka, net ir ant picos. Tai reiškia, kad reikia pradėti nuo kumpio trečdalio. Tada pagal laikrodžio rodyklę valgomi moliuskai, krevetės ir grybai ir baigiama kumpiu.

Titas pradeda iš naujo, apsuka lėkštę ir įsmeigia peilį į Naujųjų nakties kumpį.

Tada suvokia šį tą klaikaus. Krevetės yra po kumpio! Metų laikai keičiasi ne ta tvarka! Tai blogos naujienos, labai labai blogos naujienos. Vis dėlto nusprendžia nieko nesakyti kepėjui. Kam jį dėl to jaudinti? Juk buvo draugiškas ir padėjo Titui perprasti sudėtingą Quattro sampratą. Būtų neteisinga užkrauti jam šią naštą. Galų gale juk pica kainuoja trisdešimt devynias kronas.

Titas neša savo kryžių ir valgo picą reikiama tvarka, nepaisydamas sumaišties ir picos gabaliukų kitoje lėkštės pusėje. Bet ką gi tai reiškia šimtmečio kontekste?

Kalorijos nuramina, ir patikimai save kontroliuodamas Titas įninka valgyti picą. Jis mano, kad Geriausia knyga pasaulyje ir pica turėtų būti iš geriausių ingredientų. Autentiška mocarela, grybai iš turgaus, šviežios krevetės ir tikras Parmos kumpis. Bet vis dėlto: reikia artišokų ar ne? Kas geriausiai tiktų herojiniam detektyvui?

Titas pasipildo energijos atsargas skania sezonine pica. Bent kartą apsiėjo be nuodijimosi alkoholiu ir nikotinu. Jis teisingame kelyje. Jam tai patiks.

Reikia rašyti!

DEVINTAS SKYRIUS

Pratarmė

Brangusis skaitytojau,

ši knyga trumpa, bet joje telpa daugiau, nei galite įsivaizduoti. Skaitykite lėtai ir apmąstydamas, kad praleistumėte kiek įmanoma mažiau. Knygoje yra vienintelis pasikartojimas. Jį rasite pratarmėje, čia ir dabar: prašau Jūsų, skaitykite lėtai ir apmąstydamas.

„Galbūt tai truputį arogantiška“, – mąsto Titas. Jei knyga sulauks sėkmės, reikės pasitarti su savo skaitytojais. Kiekvienas su ja susijęs žmogus padės sukurti ją kuo didingesnę. Ar reikėtų parašyti specialią pratarmę ir kritikams? Paprašyti jų pabandyti patirti ką nors teigiamo, užuot griovus ir ieškojus klaidų?..

Garbusis kritike! Gyvenime būna akimirkų, kai turime atsiverti išoriniam pasauliui. Akimirkų, kai reikia sustoti, kad sugebėtume perprasti naujų dalykų prasmę. Visomis epochomis žmonija bijojo naujovių. Pagalvokite apie daugybę pasaulio pabaigos pranašų, neteisingai ją skelbusių! Pagalvokite apie daugybę apžvalgininkų, kurie kritikavo technikos pažangą, vėliau ištikimai tarnavusią žmonijai! Pagalvokite apie kritikus, kurie atmetė menininkus ir meno kūrinius, o šie vėliau laimėjo tikrą modernaus žmogaus meilę! Ar dažnai kritikas laimi publikos širdis? Tiesiog įdomu.

Geranoriški Tito ketinimai greitai išgaruoja ir jis imasi keleto puslapių tūžmingo pamokslavimo. Jis pateikia istorinių kritikų padarytų klaidų ir nukreipia pyktį į bailius leidėjų redaktorius. Rašo ir rašo. Žarijos įsiliepsnoja ir virsta degančia neapykanta.

…ir dabar reikalauju jūsų, niekingi apžvalgininkpalaikiai, kad skaitytumėte šią didingą knygą kuo atviriausiai nusiteikę, kaip tik jūsų apdžiūvusios ir apnuodytos smegenys sugeba. Dekite pragare, jei nesugebate įvertinti šio novatoriško literatūros darbo didingumo.

Titas su pasitenkinimu atsilošia darbo kėdėje ir paspaudžia komandą peržiūrėti tekstą. Ekrane pasirodo keturi glaustų eilučių puslapiai. Žodis bomba!

Jis priverstas nuryti šlykštų gumulėlį, skubantį į gerklę, nes staiga supranta savo klaidą.

Juk gali parašyti tik 250 puslapių, o keturis iš jų jau išnaudojo pratarmei!

„Tai jau priklausomybė“, – pamano jis. „Aš idiotas! Nieko nebus. Ištrinti! Velniai griebtų…“

Jis niekam tikęs rašytojas ir dar blogesnis žmogus. Titą staiga užtvindo stiprus impulsas valgyti, gerti ir rūkyti. Iš tikrųjų darytų bet ką, kas atitrauktų jį nuo čia. Bando bent kiek nusiraminti, traukdamas iš savo smegenų berniuko Tito ir pieno ūsų atvaizdą. Užsimerkia ir koncentruojasi į savo atpildo vaizdinį. Bet kas vyksta? Berniukas nuogas! Ir pusė jo užpakalio pernelyg ilga! Prilaikoma ramentais kaip milžiniška pavargusi varpa. Pusužpakalio viršuje yra gabalėlis kruvinos mėsos. Berniukas dėvi kepurę su snapeliu, taip pat pernelyg ilgu. Taip pat paremtu ramentais!

Tito mintys jau skaidresnės. Jis yra matęs tą paveikslą anksčiau, realybėje! Tai siurrealisto Salvadoro Dali paveikslas, pavadintas Vilhelmo Telio paslaptis. Jis eksponuojamas Modernaus meno muziejuje Stokholme. Tai kažkoks ženklas. Turi ten nueiti! Nejaugi rado pagrindinį siūlą, kuriuo aus visą knygą? Jo asmeninis da Vinčio kodas… Dali kodas? Eureka!

Kita stotelė – Modernaus meno muziejus!

DEŠIMTAS SKYRIUS

Užpakalis ant ramentų

Titas stovi priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis bėgo bemaž visą kelią nuo savo butuko Sioderyje. Sunkiai kvėpuoja ir nenurimsta, kol priešais save išvysta paveikslą. Jis žiopčioja, gaudydamas orą.

Milžiniškas paveikslas. Milžiniško dydžio ir milžiniško poveikio sąmonei. Titas prisimena, kada pamatė jį pirmą kartą. Jam penkeri, sekmadieninė šeimos išvyka į muziejų. Vaikiškai laksto tarp paveikslų nežiūrėdamas nei į mamą, nei į tėtį. Tada staiga supranta stovįs priešais didžiulį Salvadoro Dali paveikslą. Nežino, kaip ilgai ten stovi žvelgdamas į paveikslą. Turbūt sustojo laikas. Kiekviena detalė išgraviruota jo tinklainėje, rodos, visai amžinybei. Net ir būdamas penkerių Titas supranta patiriantis didingą meno nuotykį. Šios kelios minutės persekios visą likusį gyvenimą. Jo pojūčiai plačiai atverti ir sklidini patirčių, lyg kas nors būtų stovėjęs ir iš kibiro pylęs į jį nuotykius. Netikėtai, po keleto minučių, žvelgdamas savo penkiamečio kirmino akimis, pamato pilkas tėčio kelnes, plazdančias kaip tik pro jį. Jis tiesiasi tėčio rankos link norėdamas įsitikinti, kad tėtis taip pat mato paveikslą. Jie turi pasidalyti šiuo didžiu meno patyrimu. Pažiūrėk, tėti! Ar matai užpakalį? Jis pagriebia už rankos. Tvirtai laiko. Pakelia susikibusias rankas iki paveikslo, nukreipdamas ir parodydamas tėčiui. Ten! Ar matai? Tėtis neatsako, taigi Titas priverstas nusigręžti nuo paveikslo ir pažiūrėti, ką tėtis galvoja. Ką? Ten stovi nepažįstamasis ir laiko jo ranką! Pašalietis tėtis, apdovanojantis draugiška, bet sutrikusia šypsena. Titą perlieja gėda. Pagriebė ne tą ranką. Ne tas tėtis. Titas nesupranta, kad vyras tik galvoja, jog jis mielas berniukas. Jis nesupranta, kad penkiamečiai tai daro nuolat. Išleisk mane iš čia! Jis iškart paleidžia vyro ranką ir vėl pažvelgia į paveikslą. Įdėmiai žiūrėdamas pamiršta viską pasaulyje ir jaučiasi saugus čia ir dabar.

Tikras meno kūrinys.

Titas supranta, kad tai taip pat fantastiška, kaip ir tada. Vyras pusiau klūpomis priešais marmuro plintą ant rudų grindų. Veido išraiškos pamatyti negalima, nes atsiduria šešėlyje nuo kepurės su snapeliu, kurio ilgis daugiau nei metras. Vyras kabo per visą kairiąją paveikslo pusę ir ilsisi ant ramentų, kad nenukristų. Vyras šoną ir didumą nugaros atsukęs į Titą. Ant marmurinio plinto tarp ramentų ir vyro stovi nedidelis laikrodis. Atrodo, kad jis tarsi lydosi. O gal tai nuo jo srūvantis laikas? Sunku pasakyti. Ant arčiau Tito esančios pėdos – groteskiškas sandalas ir dideli gumbuoti kojų pirštai. Ant tolimesnės kojos, klūpinčios ant žemės, – pilkšvai juoda kojinė su aptempta guma aplink koją žemiau kelio. Jis nedėvi apatinių. Marškiniai kybo kaip ilgas sunkus kapšelis tarp kojų. Tolimesnė užpakalio pusė pernelyg ilga. Nepaprastai ilga! Taip pat prilaikoma ramentais, beveik per visą dešiniąją paveikslo pusę. Nesuvokiama (bent jau Titui), kad užpakalis galėtų vaizduoti ką nors kitą nei milžinišką varpą. Kodėl paremtas: ar kad išlaikytų svorį, ar standumą? Kad ir kaip ten būtų, užpakaliavarpis kyšo apie pusmetrį nuo ramentų kaip varpos galva neatsismaukiančioje apyvarpėje. Dievulėliau, kas būna, kai jis nori nusišlapinti? Titas stebisi. Ant ilgojo sėdmens, tarp griovelio užpakalyje ir ramentų, kabo kruvinas mėsos gabalas, ant vienos vyro rankovių – kitas, atrodantis kaip uždengtas teniso kamuoliukas. „Kaip uždara mėsos kremo bandelė“, – pagalvoja Titas. Kita vyro rankovė – tik aštrus ir juodą paveikslo antrąjį planą skrodžiantis kūgis. Po užpakaliavarpiu ir mėsgabaliu keli mieli paukščiukai snapeliais kapoja rudas grindis. Jie išlaižo mėsos kraujo lašus, ar ką? Mėsėdžiai paukščiai?

Titas jaučia bendrystę su Dali nuo pat pirmosios pažinties. Kaip menininkui sunku būti labiau apsėstam nei Dali. Jis žinojo, kas buvo kas. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. „Aš ir Salvadoras esame giminingos sielos“, – galvoja Titas. – „Turiu būti negailestingas aplinkiniam pasauliui, nes ir jis toks buvo. Geriausias pasaulio paveikslas bus susijęs su Geriausia knyga pasaulyje.

Staiga Titas pasijunta apsuptas būrelio dešimties dvylikos metų mokyklinukų su muziejaus gide, kuriai jau per trisdešimt. Iš tolo matyti, kad tai rimtai į savo darbą žiūrinti gidė. Ji paglosto vaikus ir pasilenkia, kai šie ko nors paklausia. O svarbiausia – juokiasi ir šypsosi jiems į akis.

– Tai, mieli vaikai, yra Vilhelmo Telio paslaptis[3].

Enigma reiškia paslaptį. Tai vienas žymiausių muziejaus paveikslų, kuriame glūdi daugybė paveikslų ir istorijų. Jis nutapytas ispanų dailininko Salvadoro Dali 1933 metais. Ką galvojate, kai matote šį paveikslą?

– Jis turi bybį ant nugaros! – sušunka berniukas.

– Taip… gali būti… ką dar galvojate?

– Jis klaikus, – sako kikenanti mergaitė, šiek tiek sutrikusi.

– Manau, jis juokingas!

Keli vaikai mano tą patį. Jie krizena, juokiasi ir paeiliui šaukia „fui“ ir „ui, kaip bjauru“. Vis dėlto jie, be abejonės, labiau patenkinti nei susirūpinę.

– Ką tai turėtų reikšti? – teiraujasi kita mergaitė.

– Nėra lengva atsakyti, – sako gidė. – Ar norit, kad papasakočiau?

– Taaaip! – šaukia visi.

– Vienas Salvadoro Dali gyvenimo tikslų buvo tapti gyvąja legenda. Įžymybe. Pavyzdžiui, jis susuko savo ūsus, taigi jie siekė iki pat čia, – sako gidė ir pirštais rodo, kaip jie buvo ištempti per skruostus. – Štai kaip jis pradeda savo biografiją: „Būdamas šešerių norėjau tapti vyriausiuoju virėju. Septynerių – Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos tik augo.“ Tai nuostabu, ar ne taip?

– Kas buvo Napoleonas? – pasigirsta laibas balselis iš paties grupės galo.

– Prancūzijos imperatorius. Daugybės žemių, kurias norėjo paversti Prancūzijos dalimi, užkariautojas.

– Ar Salvadoras taip pat karys?

– Ne, jis buvo dailininkas. Bet turbūt pamišęs kaip Napoleonas. Ar papasakoti apie „Vilhelmo Telio paslaptį“?

– Taaaaip!

– Na, Salvadoras Dali norėjo, kad žmonės įvairiai interpretuotų jo paveikslus. Šie apima praktiškai viską: tikrovę ir tik sapnuose nutinkančius dalykus. Vietos užteko viskam. Štai ką galvoju: žmogus paveiksle gali būti visi pasaulio dievai, tėvai ir sūnūs viename asmenyje. Galbūt visa žmonija. Taip pat ir visa baisi pasaulio priespauda. Gali matyti, koks suluošintas ir įkalintas žmogus paveiksle. Stovi kaip įbestas, palinkęs, negalima matyti net veido ir panašiai. Taip, jis baisiai prislėgtas. Tikriausiai paveikslas atskleidžia ir blogą tėvo elgesį su sūnumis, nes Salvadoro tėtis kone visada buvo su juo bjaurus. Nors šiek tiek didžiavosi Salvadoro sėkme dailėje, visada galvojo, kad šis kvailys ir keistuolis. Jis abejojo viskuo, ką darė Salvadoras: nuo darbo iki jo, kaip meilužio, reikalų. To pakaktų visam menininko gyvenimui! Nemanote?

Vaikams ne visiškai aišku, ką veikia meilužis. Jie nežino, kas būtina menininkui. Kiek nuklydusi gidė kelioms akimirkoms praranda ryšį su vaikais. Tai, kas prasidėjo kaip jaudinanti istorija, netrukus pasiklysta psichologiniuose aiškinimuose ir nesuvokiamomis nuorodomis į Froidą, Šilerį ir Nyčę. Staiga pastebėjusi, kad vaikai išsiskirstė, gidė supranta padariusi klaidą ir grįžta atgal.

– Vis dėlto žmonės, studijavę šio periodo Dali kūrybai darytą įtaką, sako, kad Paslaptis taip pat atskleidžia ir politinę priespaudą bei klasių nesutarimus. Darbininkus ir valstiečius prieš vis gausėjančią viduriniąją klasę. Pasaulyje taip pat buvo daug pykčio. Manote, kad Salvadoras buvo piktas dėdė?

Keli vaikai linkteli. Ką gi dar gali padaryti? Grupė pradeda skirstytis pakraščiais ir keli vaikai išsėlina patys patyrinėti aplinką. Mergaitė, atsišliejusi į sieną, atrodo mirusi. Staiga parodo gyvybės ženklus: iš kramtomosios gumos išpučia didelį burbulą. Pokšt! Burbulas sprogsta, ir ji vėl apmirusi tarsi lavonas. Nepabūgusi gidė tęsia toliau:

– Kaip sakiau, dar būdamas jaunas Salvadoras Dali nusprendė tapti mitu. Nepaprastai komplikuotu ir visiškai fantastišku mitu – tokiu, kokio pasaulis niekad nepamirš. Net gyveno savo paties muziejuje su milžiniškais kiaušiniais ant stogo. Jis NIEKAD nebuvo patenkintas paveikslu, nebent šis būdavo kelių lygmenų. O dabar paklausykite: Dali šeimoje buvo keletas psichinėmis ligomis sirgusių žmonių. Paranoja, šizofrenija, maniakine depresija, iš tikrųjų viskuo. Niekam nebuvo leista apie tai kalbėti. Taigi Salvadoras nusprendė savo gyvenimu ir tapyba atskleisti tokį uždraustą elgesį. Pavyzdžiui, eidamas prašyti Galos tekėti už jo susitepė ožkos išmatomis, kad ji nesirinktų jo dėl išvaizdos! Ir ji iš tikrųjų pasakė „taip“!

Tai išgelbėjo gidę. Dabar vaikai vėl pabudo – tie keli, kurie dar buvo likę. Kakučiai padeda kiekvienu atveju, taigi vaikai pratrūksta kvatoti. Titas stebi spektaklį su vis augančia nuostata. Gidė jaučia vėjelį savo laivo burėse ir dar prideda:

– Vis dėlto jo santuoka tapo ypač keista, nors jiedu visada mylėjo vienas kitą. Galbūt Salvadoro tėtis buvo teisus, sakė, kad sūnus – niekam tikęs meilužis. Buvo sakoma, kad jo žmona Gala, kuriai priklausė namas mažame žvejų kaimelyje Kosta Bravoje, priiminėdavo žvejus, kasdien grįždavusius po darbo dienos. Ji mylėjosi su jais visais, audringai ir gražiai, kasdien. Gala buvo stambaus masto nimfomanė. Ar kuris nors žino, kas yra nimfomanė?

Muziejaus gidė žvelgia į vaikus. Šie purto galvas. Beminčiai žvilgsniai jų veiduose. Dabar jie ten, kur ji norėjo kad būtų. Atviri. Prisimins šią akimirką visą likusį savo gyvenimą.

– Turbūt manote, kad tai keista, bet tai nepalyginama su tuo, kas dar bus. Taigi sužinojome, kad Vilhelmo Telio paslaptis pasakoja apie Salvadoro Dali norą atkeršyti savo tėčiui ir apie siaurai mąstančios viduriniosios klasės pažiūras. Bet mums nebus taip paprasta. Vilhelmo Telio paslaptis turbūt daugiausia pasakoja apie tamsiąją žmogaus elgesio prigimtį. Mūsų nekontroliuojamas troškimas valgyti ir – kanibalizmas! Kas žino, kas yra kanibalizmas?

Berniukas kilsteli ranką aukštyn.

– Esu matęs Avinėlių tylėjimą…

Kiti irgi matė. Titas, stebintis šį pasirodymą iš šalies, negali patikėti savo akimis ir ausimis. Tas filmas eksperimentinis! Šie vaikai matė Avinėlių tylėjimą, bet negirdėjo apie Napoleoną.

– Bravo! – šūkteli gidė. – Tai filmas apie kanibalizmą! Žmonės, kurie kenčia, žmonės, kurie bijo mirti, žmonės, kurie prisiverčia daryti blogus darbus jausdamiesi kalti dėl savo nevisavertiškumo. Ar prisimenat serijinį žudiką, tą berniuką rūsyje? Siuvantį drabužius iš aukų odos? Jis irgi galėtų būti berniukas su užpakaliu ant ramentų. Jie abu kenčia nuo aukščiausio laipsnio nevisavertiškumo komplekso. Visai kaip Napoleonas! Ir Salvadoras Dali su savo kvailu tėčiu! Ar suprantate? Kartkartėmis kiekvienas turi nevisavertiškumo kompleksą. Giliai viduje visi išgyvena tuos pačius jausmus. Mes visi kaip Salvadoras! Kiekvienas turime savo užpakalius ant ramentų!

Vaikai žiūri į vienas kitą susiraukšlėjusiomis kaktomis ir surauktomis nosimis. Jie juk neturi savo užpakalių ant ramentų, ar ne? Ką tai reiškia?

– Dabar eisime dar toliau! Ar matote ožką su automobilio padanga aplink pilvą štai ten?

Vaikų grupė dingsta pirmai progai pasitaikius.

Titas dar kelioms akimirkoms lieka stovėti priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis teisingame kelyje, jo sąmonė įsiaudrinusi. Užpakalis ant ramentų, užpakalis ant ramentų… tada staiga supranta. Taip, žinoma! Serijinio žudiko aukų kūno dalys Geriausioje knygoje pasaulyje kabės ant ramentų. Kaip protestas prieš jo tėtį, stačiokišką viduriniosios klasės tėtį, kuris niekada neleido jam iki galo atsiskleisti. Kuris jį nuvertino, skriaudė ir fiziškai, ir psichiškai. Ir kai didvyris detektyvas galų gale randa pėdsakus, pagrindiniam veikėjui, žinoma, suteikiamas Salvadoro slapyvardis, gal net serijinio Salvadoro. Ir serijinis Salvadoras palieka užuominų, reikalaujančių, kad analizuotum Dali paveikslus pagal naują modelį, padėsiantį jį atkurti. Geriausia knyga pasaulyje bus ir revoliucinė knyga apie meno istoriją! Tobula! Dabar viskas, ką Titas turi padaryti, tai perskaityti daugybę knygų apie Dali ir perkrimsti šį reikalą.

„Būtent tai, ką liepė gydytojas“, – galvoja patenkintas Titas. Geras pavadinimas knygai Užpakalis ant ramentų… reikia eiti į kavinę ir užrašyti!

Vos spėja pasukti išėjimo link, kažkas sučiumpa jo ausies spenelį, trukteli Tito galvą savęs link ir sušunka tiesiai į ausį:

– BY**S TAU Į AKĮ!

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Medžioklės pradžia

Ar yra koks nors mąstymo greičio limitas? Įprastomis sąlygomis garsas keliauja 340 metrų per sekundę greičiu. Kūno gyslos perduoda nervų impulsus beveik taip pat greit.

Rėkianti burna puikiai darbuojasi Tito ausyje, todėl tik sekundės šimtųjų dalių klausimas, kada garsas pavirs impulsu, pusmetriu kaukolės gyslelių siunčiamu į smegenis. Taigi praeina maždaug sekundė, kol jis supranta, kas vyksta. Tuo tarpu klyksmas paralyžiuoja. Per prabėgusią sekundę keli trauminiai Tito gyvenimo epizodai šmėkšteli prieš akis kaip glausta ir grėsminga priešmirtinė patirtis. Nemaloni situacija prieš vėl pradingdama blyksteli kaip užšalusios atminties atvaizdai per dešimtąją sekundės dalį.

Jis mokykloje, penkiolikos. Du klasės berniukai pūkinėmis barzdomis. Net dantys matyti. Smirda cigaretėmis ir Pripps Blue alumi. Titas pradeda panikuoti. Jie subadys jo rankas savo pieštukais. Sudraskys į gabalėlius. Jis pernelyg daug rašo. Jie to nekenčia. Ir neleis jam sužibėti kokioje nors srityje. Jie nekenčia, nes jis daro šį tą, ko šie negali suprasti. Poemos – homoseksualams. Tik iškrypėliai skaito romanus. Bet rašymas yra vienintelis dalykas, kurį sugeba! Rašymas vienintelis dalykas, kuriuo jis nori užsiimti, o jie nori tai atimti. Turi bėgti. Turi ištrūkti. Kovoti arba mirti. Gelbėtis. Kur jo atpildo vaizdinys?

A, pliumpt, štai jis! Staiga ir vėl guli moters sterblėje. Nusilaižo pieno ūselius. Lengvai kvėpuoja. Nurimsta.

Praėjo sekundė nuo riksmo ausyje iki savikontrolės ir ramybės būsenos. Sekundė, kuri įrodė Titui, kad viskas įmanoma. Jo technika veikia. Kokioje tik situacijoje atsiduria, turi griebtis savo grėsmių ar atpildo vaizdinių. Reikia mažiau nei sekundės. Dabar jis stiprus. Titas pasisuka rėksnio pusėn.

– Leni… malonu tave matyti, – prataria dvejodamas ir paliečia savo ausį, tarsi norėdamas apsaugoti ją nuo tolesnio agresyvaus ribų peržengimo.

– M-man irgi. Turiu omeny… taip pat. Atsiprašau, kad šaukiau į ausį. Nesusilaikau. Taip tiesiog nutinka. Žinai, Tureto sindromas. Vos tik nors truputį susijaudinu ar nustembu, taip ir nutinka. Apsidžiaugiau tave matydamas.

– Taip, Leni, žinau. Nuostabu. Puiku.

– Dėkui, Titai. Na, o ką tu čia veiki?

– Sakykim, tik žvalgausi aplink. Gavau naują projektą, taigi reikia šiek tiek įkvėpimo. O tu?

– M-mano mergina dirba muziejaus kavinėje. Malina. Esi ją matęs?

Titas purto galvą.

– Na, ji dirba restorane. Ar nudžiausim ką nors skanaus?

– Gerai.

Titas atsistoja į eilę prie kasos už poros gerai išauklėtų juodai apsirengusių ponių. Šios jam šypsosi ir labai taktiškai linkteli, tarsi būtų jį pažinojusios. Arba pažinojo kažkada labai seniai ir dabar norėjo apie save priminti, kad išvengtų sumišimo. Ar permiegojo su kuria nors iš jų? O gal su abiem? Titas supranta, kad nieko nėra neįmanomo, ir prieš nusisukdamas taktiškai linkteli.

Prekystalis pilnas milžiniškų čiabatos sumuštinių, nedidelės lėkštės dydžio pyragaičių ir sausainių. Pertepti pyragai atrodo šiek tiek kaimiški, tarsi kažkas ant jų būtų išbarstęs pernelyg daug miltų prieš pašaudamas į krosnį. Graikų valgis iš mėtų ir česnakų, minkštas prancūziškas sūris, saliamis, keletas įmantrių kopūsto lapų ir saulėje džiovinti pomidorai; visas turinys tiesiog byra per kraštus.

Didžiuliai sausainiai ypač gruoblėtais kraštais. Titas mano, kad juos iškepęs žmogus buvo mažas vaikas ar kas nors, turintis rimtą negalią. Labai gerai, kad Modernaus meno muziejuje įdarbinami ir neįgalieji! Kultūringajai aukštesniajai klasei gali prireikti šiek tiek nuožmios realybės. Daugybė žmonių kasdien priversti dorotis su savo ar kitų negalia. Iš tiesų juk nėra svarbu, kaip jie atrodo; svarbu jų skonis. Matyti visas vidus, nes sausainiai labai sumaitoti. Šen ten styro šokolado, razinų ir riešutų gabaliukai. Be kita ko, ne visi sausainiai tinkamai iškepę: kai kurių pakraščiai net pridegę. Titas paima nenusisekusį sausainį ir prisipila didelį puodelį kavos. Jis stumia savo padėklą kasos link.

– Prašom, bus penkiasdešimt devynios kronos, – sako kasininkė ir draugiškai nusišypso.

– Oi, aš užsisakiau blogų sausainių! Pažiūrėkite, beveik visai sudegę. Gal padarysite nuolaidą?

– Labai juokinga! – kvatojasi kasininkė. – Ne, jie ir turi tokie būti. Tai Džeimio Oliverio sausainiai. Tikrai skanūs, prisiekiu. Mes parduodame jo sausainius ir kepimo knygas.

Lenis prieina prie kasos. Ant savo padėklo laiko vazonėlio dydžio pyrago porciją. Pasilenkia per Titą ir padaro bučinio garsą savo lūpomis.

– La-labas, Malina.

– Labas, Leni.

– J-jis su manim. Tai Titas Jensenas, apie kurį tau pasakojau. Na žinai, iš festivalio.

– O taip! Edžio draugužis. Taip. Sveikas, Titai.

Kasininkė Malina nužvelgia eilę už Lenio. Keletas jaunų mamyčių stoviniuoja rodydamos į pyragaičius ir bandydamos apsispręsti, kuriuos pasirinkti. Dėl jų neryžtingumo už Lenio ir Tito atsiranda nedidelis tarpas. Malina pažemina balsą ir gudriai pažvelgia į juos.

– Gerai, šiandien kava ir pyragas mano sąskaita. Pasilinksminkit. Iki!

– O, labai tau ačiū, – sako Titas, kiek gailėdamasis neužsisakęs milžiniško pertepto pyrago. Jis buvo labai brangus, o Titas ne itin pasitikėjo Lenio sugebėjimais gauti už dyką.

Jis pasiima savo padėklą ir juda poros laisvų kėdžių prie stalo į Vazų muziejaus pusę link. „Šiandien Stokholmas pačios geriausios nuotaikos“, – galvoja Titas žiūrėdamas į žmones, vaikštančius Strandvegeno saulėkaitoje kitoje įlankos pusėje. Kažkas ką tik uždegė grilį užpakalinėje vienos iš jachtų, prišvartuotų prie muziejaus, dalyje. Dūmai lyg strėlė kyla į dangų. Net švelnus jūros vėjelis, atrodo, atostogauja.

Lenis valandėlę kalbasi su Malina. Jis aukštas ir išstypęs; jo kūnas įsitempęs, nepaisant pasitikinčio eik-velniop-aš-roko-žvaigždė požiūrio, kuris matyti net iš drabužių. Daug juodos, daug sagčių. Nors šiandien slepiasi po restorano uniforma, Malina su visais savo žiedais ir nepaklusniais plaukais taip pat atrodo kaip roką mėgstanti mergina. Retkarčiais jiedu dirsteli į Tito pusę.

Už keleto staliukų sėdi dvi kultūringos damos. Jos taip pat kartkartėmis žvilgčioja į Titą. Šis apsimeta žvelgiąs į tolį. Per metų metus įgijo tam tikrą sugebėjimą žiūrėti akių kampučiais. Niekaip nesugeba atskirti, ar žmonės dėbso į jį su susižavėjimu, ar su panieka.

Lenis pabučiuoja Maliną ir vaikštinėja kalkakmenio grindimis. Vieno jo kanvos batų puspadis atsiklijavęs, tad vos šiam priartėjus prie stalo Titas kaipmat išgirsta žliugsėjimą. Nors jo finansinė padėtis dažnai ne itin patikima, jis visada bent jau turi padorius batus. Jo tėtis tuo pasirūpino, kai Titas dar buvo mažas. „Kol turi gerus ir švarius batus, tvirtai stovėsi ant šios žemės.“ Jo tėčiui buvo lengva taip sakyti – juk buvo batsiuvys ir turėjo savo krautuvėlę Skanegatane. Batų taisykla dirbdavo šešias dienas per savaitę. Tėtis nieko daugiau nedarydavo, tik taisydavo ir blizgindavo batus. Darė tai nuo penkiolikos metų. Išėjęs į pensiją pardavė valdas popieriaus parduotuvei už 15 000 kronų. Tada du mėnesius prasėdėjo savo virtuvėje – iki širdis pasakė stop. Mirė atmerktomis akimis, kakta atsirėmęs į virtuvinį stalą. Prie kavos puodelio, kramtomojo tabako ir savo kuponų. Mirtis nebuvo liūdnesnė nei visa kita jo ramiame gyvenime.

– K-koks to sausainio skonis? – domisi Lenis sėsdamasis prieš Titą.

Lenis akivaizdžiai jaučiasi patogiai ir atsipalaidavęs. Jo mikčiojimas ir tikas dabar daug ramesni nei tada, kai juodu susitiko festivalyje.

– Gan geras, – atsako Titas.

– Pasiėmiau puikų didelį pyragaitį. Nelyginant pietūs.

– Tai apskrita akyta bandelė.

– Kas?

– Apskrita akyta bandelė, ne šiaip koks pyragaitis.

– Puti miglas!

– Ne, nepučiu.

– B-bet juk apskrita akyta bandelė skamba kaip įžeidimas. „Tu suknista apskrita akyta bandelė!“ – kažkas panašaus…

– Taip, sutinku, skamba kvailokai. Bet tai vis tiek apskrita akyta bandelė, saldi apskrita akyta bandelė.

Jie kurį laiką sėdi tylėdami. Ar pyragaitis, ar apskrita akyta bandelė – vargu ar tai tinkamos pokalbio temos norint atsipalaiduoti. Titas jaučia nerimo protrūkį. Ir kodėl jis taip pasakė? Turi būti prakeiktas visažinis? Velnias, didelis bokalas šalto alaus būtų daug skaniau. Jo ranka kiek dreba prie burnos keldama puodelį. „Užsitrauk kojines, Titai, po velnių!“ Jis galvoja, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.

– Ar pasilinksminai festivalyje? – Titas stengiasi užmegzti pokalbį.

Lenis išpučia šiek tiek oro per burnos kampą, lyg bandydamas nupūsti nuo veido kirpčiukus. Pfff. Pfff. Dukart greita seka. Bet kirpčiukai nejuda nė per colį. Niekad nejuda, kai pučia orą per burnos kampą. Titas supranta, kad Lenio tikas yra labiau dėl Tureto nei dėl jo erzinančių kirpčiukų.

– T-taip, žmogau. Tai buvo velniška sėkmė. Groti su Edžiu visada grynas malonumas. Aplinka toli nuo tiesos. Beveik gali paliesti meilę ore. Karštį irgi. Dievinu žaidimus didelėse palapinėse. Tai panašu į gulėjimą palapinėje ir glamonėjimąsi su visa publika karštą vidurvasarį. Kiekvienas miega su dar kuo nors, bet gerąja prasme. Supranti, ką turiu omenyje?

Titas žiūri į Lenį. Šis visiškai nieko nesupranta. Juk taip pasibjaurėtina miegoti karštoje palapinėje ir glamonėtis su šimtais paauglių. Jis privalo tai baigti ir pasistengti būti bent kiek malonus. Pagaliau juk tai Lenis susitarė dėl nemokamo vizito kavinėje.

– Taip, manau, suprantu. Sutinku, aplink Edį tvyro ypatinga atmosfera. Prisimenu, kai mačiau jį pirmą kartą. Tai nutiko Stokholmui tapus Europos kultūros sostine. Jie suorganizavo kultūros maratoną kažkur už Ropsteno dujų rezervuaro. Visą savaitę, dieną ir naktį, su aktoriais, rašytojais ir menininkais, kurie pakaitomis skaitė klasiką ir naujai parašytus kūrinius, vienaip ar kitaip apie meilę. Buvau ten vieną naktį. Karšta, pilna žmonių, tikrai nuostabi atmosfera. Tada Edis skaitė Aš dievinu meilę. Buvo tik jis ir vaikinas su kontrabosu. Edis dėvėjo baltą šilkinį kostiumą, didelį, užvyniotomis rankovėmis, buvo basas. Plaukuose prisikaišiojęs plunksnų žiūrėjo kaip Sėdintis Jautis per Rivieros maudynių šventę. Buvo penki šimtai žmonių, sėdinčių ant žemės aplink jį. Atrodė tarsi su aura ir be proto gražus. Paprastai nelengva mane apžavėti, bet net aš pagalvojau, kad atrodo magiškai.

– Š-šūdas, baisiai gerai. Aš dievinu meilę tobula. Ar tik ne tada ir perskaitė visą knygą?

– Spėju, kad taip. Prireikė pusės nakties. Jis buvo lėtesnis tomis dienomis – na, šiaurietiškesnis ir mąslesnis.

Atrodė, kad žmonės buvo apimti ekstazės. Skamba kaip klišė, bet tikrai manau, kad pasaulis tampa šiek tiek geresnis dėl tokių naktų kaip ši. Net ir aš jaučiausi laimingas.

– Ką turi omenyje sakydamas „net ir tu“? Argi tu ne žmogus – na, kaip visi kiti? – stebisi Lenis ir atsikanda didžiulį savo megapyragaičio kąsnį. Tiksliau, megaapskritos akytos bandelės.

– Žinoma, bet masinės patirtys man tikras pragaras. Tampu įtarus, pradedu galvoti, kad kažkas man bando parduoti laimę. Laimės negali nupirkti. Nei atiduoti. Jei jau taip, laimė yra absurdiškas požiūris į pasaulį. Turiu omeny, kad laimė aplanko net mane. Bet ne todėl, kad ją medžioju, greičiau priešingai. Tai ne dėl medžiojimo. Ji gali ateiti bet kada. Juk beveik neįmanoma nebandyti medžioti laimės. Laimės medžioklė turbūt žmogiškiausia veikla, kokią tik gali įsivaizduoti. Gyvūnai gali būti patenkinti ir be laimės, bet ne mes, žmonės. Mums reikia daugiau, visada ko nors daugiau.

– Aš, aš nesu toks velniškai įsitikinęs. Ar medžioji laimę tik dėl to, kad eini į Edžio X skaitomus koncertus? Ar negali tiesiog nusiraminti ir jaukiai praleisti laiką? Būk toks, na, patenkintas.

– Taip, žinoma. Tai ir turiu galvoje. Pasaulis dėl tokių dalykų tik geresnis. Bet nežinau, ar tai laimė, ar ne.

– Ar svarbu, kaip tai vadinsi? – sako Lenis ir papučia burnos kampu: pfff, pfff.

– Ne, tu turbūt teisus.

Titas žvilgteli į kultūringąsias damas. Ar jos dar ten? Taip, yra, sėdi ir laužo į gabaliukus savo milžiniškus sausainius, beria trupinius į burnas kaip gražūs paukščiukai. Kikena ir blizgina savo gražiais dantukais. Iš tolo atrodo tikrai prabangiai su savo nudažytais plaukais ir įmantriomis šukuosenomis. Titas galvoja, kas gi pastaruoju metu nutiko kultūringoms damoms. Dar prieš keletą metų dauguma jų turėjo raudonai dažytus plaukus, pageidautina susivėlusius ir su spalvotu kaspinu. Patogūs batai ir įvairiaspalviai drabužiai. Dabar jos diskretiškesnės ir stilistiškai grynos: gražios kaip modeliai, o dar aukštakulniai, prigludę sijonai, beveik nekreipiant dėmesio į amžių. Nebegali atskirti kultūringų merginų ir aukštesnės klasės paukštyčių. Tokios šukuosenos kainuoja mažiausiai tūkstantį kronų. Kas atsitiko? Ar pakilo atlyginimai kultūros sektoriuje? Bent jau ne Tito, dėl to jis ramus. Nors kai prisimena visą tą stiklą ir dailintą plieną, kuriuos matė Astros bute, nebe toks įsitikinęs. Tuo požiūriu ji taip pat graži. Ne seksualiai graži, bet brangiai graži. „Po velnių, esu giliai šiknoj“, – pagalvoja jis. – „Aš irgi noriu pinigų! Bet ne tam, kad galėčiau atrodyti kaip turtingas aukštesniosios klasės vyrukas. Tiesiog noriu laisvės.“

– Tai ką gi dabar dirbi? – domisi Lenis. – Nauja knyga pakeliui? Skaičiau Audros debesis ir Klastingas šaradas. Gana daug skausmo ir niūrumo. Tobulas skaitalas niūrią lapkričio savaitę Gotlande. Ar bus kažkas panašaus tuo stilium? Pfff. Pfff.

Titas pasijuto priblokštas klausimo, nors per daug metų išmoko nieko nekalbėti apie rašomą knygą. Tai užtraukia visam projektui blogą karmą. Lūkesčiai yra baisiausias visų autorių priešas, taigi niekad neturėtum bandyti pats apibūdinti savo knygos. Nei tada, kai ji baigta, nei – juo labiau – prieš ją parašant. Baigta knyga pati savimi pasirūpins.

– Taip, na, esu užsiėmęs keliomis trumpomis apžvalgomis. Pakalbu su leidėjais ir tiek.

Titas jaučiasi nepatogiai. Negerai. Tiesiog beprotiška sėdėti ir gerti kavą su vaikinu, kuris tik riogso sau nuolat pūsčiodamas. Turėtų dirbti, užuot švaistęs laiką. Laikas bėga ir jis iš tikrųjų turi sugauti pamišusį serijinį žudiką. O turint galvoje tai, kad dar niekad nerašė ko nors panašaus į kriminalinį romaną, pats laikas tęsti.

– T-tai ar ji bus gera? – klausia Lenis.

– Kas?

– T-tavo k-knyga, žinoma.

– Knyga? O, matysim, kaip išeis, – sako Titas ir bando nukreipti kalbą. Jam nepatinka Lenio smalsavimas apie knygą. Kokia knyga? Tito knyga ne Lenio reikalas.

– Žinai, Leni, turiu eiti. Darbas kviečia.

– Dievulėliau. Ir tu. Jūs visi mane pribloškėt.

– Mes?

– Taip, pažįstu tik du autorius. Ir, rodos, abu dirba kaip apsėsti.

Titas kažką pajunta saulės rezginyje. Ką jis turi omenyje? Ką jis turi omenyje?

– Ką dar turi omenyje? – lėtai klausia Titas, nors puikiai žino, ką Lenis turi omenyje.

– Edį X. Jis taip pat dirba kaip beprotis. Kažin ar mačiau jį po festivalio.

Vos tik išgirsta tariant Edžio X vardą, Titas pajunta iš galvos ištekantį kraują. Jis priverstas abiem rankom įsitverti stalo, kad nenugriūtų nuo kėdės.

– O tikrai… Edis, – prataria jis, bet tyliai sau galvoja: šūdas, šūdas, šūdas. Taigi tai tiesa, blogiausi įtarimai pasitvirtino.

– J-jis nosies laukan n-neiškiša. Tik dirba, dirba, dirba. Dieną naktį.

– Ką? – Titas girdi save klausiantį.

Jis jaučiasi paralyžiuotas. Edis X pradėjo rašyti savąją Geriausios knygos pasaulyje versiją ir vogti Tito šlovę. Žmonės dievina viską, prie ko Edis prisiliečia. Aišku, Titas irgi gyva legenda. Pagerbtas meno puslapiuose. Medžiotas bulvarinės spaudos. Bet Edis X – kur kas daugiau. Jis šventasis. Tądien, kai baigs rašyti eilėraščius ir pradės kurpti romanus, sulauks milijonų skaitytojų ir net nepabandęs taps milijonieriumi. Titas turi žinoti. Teisėjas ištarė nuosprendį. Ką gi Edis dirba?

– J-jis sakosi rengiantis savo vasaros radijo programą. Transliacija jau kitą savaitę. Nors nežinau, paprastai jis rimtai nežiūri į radijo reikalus. Vasaros programą rengia jau trečiąjį kartą, bet taip nesistengė nė pirmąkart. Paniro visa galva. Reikia tik atsukti čiaupą. Bet, žinoma, turbūt reikia laiko pasirinkti tinkamą muziką.

Mielasis Edis X kaip gyvulys vergauja projektui, kuris greičiausiai padarys jį nemirtingą. Tuo pat metu nususęs ir pajuodęs Titas Jensenas sėdi ir gurkšnoja kavinėje kartu su mėšlungiška nelaimžuve.

Jeigu yra nors kiek teisybės šiame pasaulyje, tada jai pats laikas pradėti savo darbą.

DVYLIKTAS SKYRIUS

ABC metodas

Varžybos nėra įprastas rimbas, pliaukšintis už Tito nugaros. Bet Tito bute įsitvyrojusi varžybų dvasia pasiunčia savo adrenaliną iki pat padangių.

Dabar proga stalo tenisui. Nėra laiko kurpti taktišką ir išsamų planą. Ne. Ką turi daryti, – tai smūgiuoti kiekvieną kelyje pasitaikantį kamuoliuką. Jis gerai susiplanavo knygos sandarą galvoje, todėl leidžia sau kepti daug skyrių bet kokia tvarka. Tada jau galės iškirpti ir įklijuoti.

Jis pūsteli, įjungia kompiuterį ir pagardina tekstą puikia mintimi:

ABC metodas

Mintis apie tobulą lieknėjimo būdą taip išdailino vyriausiojo inspektoriaus Hekano Rinko kūną, kad jis sudegino 100 kalorijų. Niekada anksčiau niekas nepateikė lieknėjimo triukų taip gudriai ir glaustai. Niekada patarimai nebuvo tokie paprasti ir tiesūs. Be to, ir jis pats – gyvas įrodymas, kad sistema veikia. Per penkias savaites prarado dešimt kilogramų. Ir ką tik peržengė „koketiškų žvilgsnių slenkstį“ – magišką aštuoniasdešimt dviejų kilogramų ribą. Koketiškų žvilgsnių slenkstis – tobulas asmens kūno masės matmuo, juo galima pasikliauti daug labiau nei pavargusiu senuoju KMI, kuris tesugeba susieti kūno svorį su ūgiu. Svoris ir ūgis ateityje žmonijos nebedomins. Tai, kas iš tiesų svarbu, – ar ir kada gali su kuo nors susitikinėti. KMI apie tai nieko nesako, o „koketiškų“ žvilgsnių slenkstis atskleidžia natūralesnius instinktus.

Aštuoniasdešimt du kilogramai – riba, kai moterys ir vėl pradėjo merkti akį Hekanui Rinkui. To jos nedarė ištisą dešimtmetį. Tada, kai svėrė daugiau kaip devyniasdešimt kilogramų, niekas į jį nė nežvilgteldavo. Bet dabar, kai sveria kiek mažiau nei aštuoniasdešimt du, nusišypsojo bent viena ar dvi. Parduotuvės vitrinos lange jis net pastebėjo, kaip mergina pakėlė saulės akinius ir vogčiomis žiūrėjo į jo sėdimąją. Būti pastebėtam – tai tas nuostabus jausmas, kurį Hekanas Rinkas norėjo patirti kiek galima dažniau. Be to, net darbe žmonės pradėjo kitaip klausytis: ir vėl žiūrėjo į jį rimtai. Dabar jis buvo tinkamas pasimatymų partneris ir genų perdavėjas. O tai darė jį patikimą būrio vadą.

ABC metodas

A: Vakarais susilaikoma nuo bet kokio maisto.

B: Tik rudieji angliavandeniai.

C: Visiškai jokių traškučių ir saldainių.

„Dar nebuvo taip sunku“, – galvojo Hekanas Rinkas. Prieš save jis regėjo plačiai atsiveriantį tiesų ir siaurą takelį. Dabar įvyks stebuklas. Sučiups serijinį Salvadorą. Dabar jis gali prarasti savo pravardę. Jam jau iki gyvo kaulo įkyrėjo būti vadinamam detektyvu Rituliu Rinku.

Ar jis geras, ar jis geras? Tūkstančiai lieknėjimo knygų gali eiti velniop. Milijonai žurnalų ir laikraščių straipsnių gali slėptis pakampėse. ABC metodas yra geriausias lieknėjimo būdas pasaulyje. „Tinkantis atvirukams“, – tyliai pagalvoja Titas užlenkdamas nešiojamąjį kompiuterį.

Jis klausia savęs apie Edį X. Kaip toli jis nuėjo? Ar tas žmogus gali rašyti apie ką nors daugiau nei meilę?

Titas prisiminė prieš keletą metų skaitytą straipsnį apie pozityvią ir negatyvią energiją. Grupė mokslininkų palygino žmonių gebėjimą spręsti sudėtingas problemas. Vieną tiriamąją grupę sudarė pozityviai mąstantys žmonės, mėgstantys dirbti su planiniais įvaizdžiais. Šie žmonės galutinį tikslą suprato kaip geriausią motyvaciją siekti sėkmės. Kai žinai, kodėl turėtų pasisekti, tada ir pasiseks. Tokį pozityvų metodą dažnai taiko sportininkai. Kita grupė buvo pesimistai. Kai tik gaudavo užduotį, tapdavo irzlūs ir pradėdavo ieškoti problemų. Kokios tos kliūtys, neleidžiančios pasiekti sėkmingų rezultatų? Kada jie greičiausiai viską sumaus? Darbovietėse tokie žmonės dažnai vadinami verksniais. Pesimistams visiškai įprasta nuo pat pradžių galvoti apie nesėkmę. Tai planavimo ir problemų vertinimo reikalas. Šio tyrimo rezultatai labai įdomūs. Abi grupės susidorojo su savo užduotimis. Tai atskleidė, kad tiek optimistai, tiek pesimistai pasiekė tokių pačių rezultatų. Svarbu rasti geriausiai kiekvienam tipažui tinkantį metodą. Optimistą apima siaubas, jei kalbama apie problemas, užuot kalbėjus apie tikėjimą, viltį ir meilę; pesimistas abejos viskuo, kas neparemta faktais.

Titas prisimena manęs, koks išlaisvinantis yra šis tyrimas. Tiek pat vilties šviečia ir anglies juodumo bėdų pranašams, ir suokiantiems optimistams. Net pavargsti galvodamas, kaip puikiai parduodamos absurdiškos savigalbos knygos ir kiek uždirba optimistai konsultantai. Kodėl taip? Ar kas nors girdėjo apie multimilijonierių, kuris praturtėjo teigdamas, kad viskas sumauta? Taip yra dėl to, kad optimistai turi savo vietą žiniasklaidoje, o pesimistai čia diskriminuojami. Pesimistai gauna tik optimistų algos likučius, nors dirba taip pat gerai. Vienodi atlyginimai nevienodoms burnoms! Toks turėtų būti šūkis.

Titas pasiryžęs padaryti viską, kas įmanoma jo jėgoms, kad patvirtintų šią studiją. Jis bus literatūros Ketė Friman: pagerbtas pesimistas optimizmo branduolyje. Aborigenė astmatikė Australijos bėgikė, amžių sandūroje bėgiodavusi 400 metrų distancijas ir susižėrusi daugybę olimpiadų ir pasaulio čempionatų medalių. Ji priklausė vietinių gyventojų grupei, kurie buvo pripažinti nesugebančiais valdyti savo krašto ir šimtmečius bauginti kolonijos optimistų. Kiekvienąkart laimėjusi ji jausdavosi kiek nepatogiai, nes atrodydavo, kad kitą kartą tikrai susimaus. Tai kam ir dabar švęsti su žiūrovais? Per kitas varžybas visos tos burnos su baltais dantukais paniekinamai juoksis, kai ji pralaimės. Bet galbūt, galbūt galėtų ir vėl pabandyti. Jei tik šiek tiek geriau pasiruoštų, intensyviau pasitreniruotų, šiek tiek ilgiau ir dažniau.

Pasiruošimas ir faktai formuoja patirtį. „Kadangi iš esmės esu paniuręs pesimistas, todėl turiu atsiduoti faktams“, – galvoja Titas. Geriausia knyga pasaulyje bus rašoma atliekant geriausią pasaulyje tyrimą.

Berniukas moters sterblėje gali būti puikus įkvepiantis vaizdinys, padedantis greitai atremti nuodų troškimą.

Bet jeigu skeptikas nepasisotins, viskas bus sugadinta.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Bibliotekoje

Tą rytą tik atsidarius miesto bibliotekai Titas pirmasis peržengia slenkstį. Jis puikiai išsimiegojo ir kone užbėga ilgais laiptais.

Už stalo stovi tiesus ir teisingas gana keistos išvaizdos vyras. Jis turi viską, ko reikia, kad būtų įspūdingai gražus: tankūs juodi atgal sušukuoti plaukai, ryškūs bruožai, valingi skruostikauliai, jaunai atrodanti, kone rožinio atspalvio oda. Jis atvirai šypsosi, bet akyse matyti drovumo pėdsakų. Jei bent kiek daugiau laiko būtų praleidęs už bibliotekos ribų, būtų gražiai susiraukšlėjęs. Jei tik būtų valgęs ką nors kita nei valgyklos salotos, atrodytų tvirtas. Taigi jis kyšteli savo smailą veidelį ir lieknus riešus kaip koks gražaus, niekad svajonių fabriko nepalikusio vyro prototipas. Jis beveik gražus.

Titui šis prototipas pažįstamas. Yra sutikęs jį knygų mugėse ir įvairiuose rašytojų susitikimuose. Kristeris Hermansonas. Jo gyvenime yra dviejų rūšių knygos: parašytos jo paties ir tos, kurias parašė kiti. Kaip bibliotekininkas jis taip pat vienas įtakingiausių Švedijos novatorių ir diskusijų dalyvių. Titas nedaug teišmano apie bibliotekas, bet yra didelis iškreipto humoro Kristerio knygų gerbėjas.

– Kristeri! Labas, ką tu ten veiki? – prataria Titas nuoširdžiai džiaugdamasis jį matydamas.

– Ich bin ein Bibliothekar[4]! – atsako Hermansonas vieną į kitą daužydamas savo Birkenstoko sandalų padus.

Ich bin ein Bibliothekar ir vienos jo knygų pavadinimas. Tai žmogus, kuris į posakį „gyvenk gyvenimą kaip knygą“ žiūri rimtai.

– Cha, cha, – juokiasi Titas. – Žinau, bet maniau, kad dirbai Sioderteljėje.

– Mano viršininkė Eva Larson puikiai reorganizavo visą regioną. Taigi dabar esu paskirtas metams pavaduoti legendinį bibliotekininką Oliverį K. Johansoną! K reiškia Kromvelis. Šiuo metu Oliveris yra Strangneso kultūros paslaugų skyriaus galva. Bendras įspūdis – neilgam. Kalbama apie piktybinį narcisizmą. Aišku, kad taikė įtartinus metodus, su avantiūristais kapitalistais bandydamas išpirkti visas bibliotekos paslaugas „spalvingos patirties žmonėms“ Melardalo regione. Kad ir kaip būtų, dabar einu bibliotekos direktoriaus pareigas! Čia ir dabar!

– Matau… tada tikrai dera pasveikinti, – sako Titas, kiek nustebęs dėl formalaus tono ir ilgo pasiaiškinimo.

Už bibliotekos sienų Kristeris visiškai kitas žmogus, mėgstantis girtis savo gabumais tenisui ir literatūrine sėkme: „Kritikai mane myyyyyyyli.“ Bet darbe jis aiškiai žemiškas ir nepriekaištingas.

– Ir kuo galėčiau tau padėti, Titai? Ką nors apie Romos imperijos iškilimą ir žlugimą?

– Ne, dėkui, – atsako Titas ir prakeikia tėvus už savo vardą. Amžinai tie juokeliai apie Romos imperiją ir imperatorius.

– Rašau esė apie skaitymo įpročius ir praverstų šiek tiek pagalbos. Pirma, man reikia visų Švedijos knygų pardavėjo žurnalo pastarųjų penkerių metų kopijų. Tada norėsiu pasiskolinti visas įvairiuose mėnesio bestselerių sąrašuose buvusias to paties laikotarpio knygas.

– Aha! Malonu tai girdėti – atėjai į reikiamą vietą. Mums labai patinka tokios užduotys. Sutvarkysim. Nueik išgerti puodelio kavos ir viskas bus paruošta po penkiolikos minučių. Deno Brauno knygos turbūt paskolintos. Dažniausiai būna paskolintos.

– Nesvarbu, – atsiliepia Titas nusišypsodamas. Jis įsivaizdavo, kad reikės pačiam lakstyti tarp lentynų ir rinktis knygas. Koks aptarnavimas!

Eidamas kavinės link pamato Kristerį Hermansoną, duodantį nurodymus keletui susirinkusių kolegų. „Nuostabūs žmonės šie bibliotekos tipai“, – galvoja Titas. Tylomis jie atlieka išties šaunų darbą.

Biblioteka prisipildo žmonių, daugiausia studentų ir pensininkų, graužiančių laikraščius ir knygas. Maloni tyla. Lankytojai ne tik prityla, bet ir juda lėtai, tarsi staigūs judesiai blaškytų kaip triukšmas. „Turiu ateiti dažniau“, – pamano sau Titas.

Pakeliui į kavinę jis praeina pro paskaitų salę ir keletą mažų skaityklėlių. Vienerios durys praviros. Atokiausiame kambario kampe sėdi studentas, kurio plaukai atrodo kone tokių pat fantastiškų spalvų kaip ir Edžio X. Jis studijuoja prie knygomis užgriozdinto stalo. Veidą užsidengęs rankomis.

A, kavinė štai ten. Tiksliau, kavos aparatas. Titas įmeta kelias monetas ir paspaudžia paprastos juodos kavos mygtuką. Kavinė tuščia ir matyti daugybė laisvų staliukų. Titas atsisėda į kėdę kampe ir susimąsto. Jau gana gerai žino, kas nutiks Geriausioje knygoje pasaulyje. Gal nė nebūtina atlikti tokį nuodugnų tyrimą? Tai, ką jis iš tiesų turėtų daryti, – sėsti ir rašyti. Po dvidešimties romanų jau ištobulino formą, taigi dėl struktūros problemų nekils. Pirmiausia jis turi ištobulinti negrožinės literatūros žanrus. Faktai, faktai, faktai. Be kitų dalykų, jis turi gauti geriausios pasaulyje picos receptą, humoro, kuris išvers iš kojų, ir vadybos knygą, žadančią išganymą. Jau susitvarkė su lieknėjimo bėda ABC metodu. Ir pats nuėjo gana ilgą kelią norėdamas mesti rūkyti ir gerti. Dėkui grėsmės ir atpildo įvaizdžiams. Galės įtraukti tai į inspektoriaus gyvenimą. Negali pernelyg dažnai mylėtis, taigi turės mokytis to iš pagrindų. Neminėti terapijos. Ten jis turi būti geriausias.

Mintis staiga pertraukia mobiliojo skambėjimas. Ekrane matyti, kad tai įslaptintas numeris.

Jis pasitraukia kuo toliau į kampą, kad netrukdytų aplinkiniams, kol kiek įmanydamas tyliau atsakinėja telefonu.

– Taip, Titas Jensenas.

– Sveiki, Titai, sveiki. Mano vardas Fabianas Nadersonas. Galite skirti minutėlę?

– Hm, na, manau, taip. Tai apie ką gi?

– Skambinu Mensos reikalais. Jie turi specialų pasiūlymą būtent Jums, Titai.

– Ką? Mensa? Turite omenyje tą klubą, į kuri priimami tik protingi žmonės?

– Taip, Titai, būtent. Dabar galima nusipirkti interaktyvų mokymų paketą vos už šimtą devyniasdešimt devynias kronas. Su šiuo paketu pakelsite savo IQ, o tada jau galėsite prašyti Mensos narystės.

– Ką turite omenyje? Ar turėčiau nusipirkti protingumą nustatantį testą už du šimtus devyniasdešimt devynias kronas? Ir kodėl turėčiau norėti įstoti į Mensą?

– Mensos tinklas – pasaulinis. Juk būti Mensos nariu – puikus pranašumas.

– Ir kodėl gi?

– Na, galima susitikti su panašaus mąstymo žmonėmis. Kitais talentingais žmonėmis, su kuriais galėsite dalytis patirtimi. Būtent taip viskas ir yra, Titai! Būtent taip. Tai ar galiu įrašyti Jus į studentų sąrašą?

– Jei būsiu pakankamai protingas tapti Mensos nariu, tai susitiksiu su tokiais žmonėmis kaip Jūs?

– Deja, ne. Esu tik jų online kursų agentas. Pats nesu narys.

– Taigi nedalyvavote kursuose?

– Dalyvavau, bet nesu narys…

– Turite omenyje, kad neišlaikėte testo?

– Hm… Turiu draugą, kuris nusipirko studijų komplektą. Po dviejų savaičių tapo visateisiu nariu.

– Bet atsakykite į mano klausimą! O Jūs pats ar norite tapti Mensos nariu?

– Taip, žinoma. Tikriausiai kiekvienas norėtų. Ar susidomėjote studijomis? Tik du šimtai devyniasdešimt devynios kronos, jei užsisakysite dabar – vasarą.

– Ne, nemanau. Nesuprantu, kodėl žmonės su tam tikru IQ turėtų turėti kažką bendra. Taip pat sėkmingai galite atidaryti klubus konkrečios odos spalvos žmonėms. O ką gi, istorijoje matėme tokių daugybę.

– Tai ar norėtumėte užsisakyti studijas?

– Ne! Negi nesuprantate?

– Gerai, Titai. Bet kuriuo atveju ačiū. Gražios dienos!

Titas purto galvą. Protas nėra tinkamas matmuo asmens talentams matuoti. Tai tarsi bandymas rasti geriausią paveikslo spalvą. Kompozicija ir spalvų deriniai lemia, ar paveikslas geras, o ne panaudotų dažų litrų kiekis. Be to, intelektas labai abstrakti sąvoka. Beveik neįmanoma suvokti gyvenimo kokiu nors kitu protu nei tas, kuriuo esi apdovanotas. Paklauskite bet ko, ko jie labiau norėtų: pakeisti savo išvaizdą ar turėti didesnį IQ. Garantuotai rinksis didesnes krūtis, mažesnį pilvuką, putlesnes lūpas ar gerai ginkluotą varpą.

Titui grįžus prie skolinimo stalo, Kristeris Hermansonas atrodo paniuręs.

– Atleisk, Titai. Turiu blogų naujienų.

– Kas atsitiko?

– Knygos jau paimtos.

Po Tito velvetiniu švarku subilda širdis.

– Visos?

– Visutėlės, – atsako Kristeris Hermansonas ir trukteli savo galvą keliais laipsniais atgal ir į viršų. Jis nervingai mirkteli.

– Kas? – šnypščia Titas.

– Mes, žinoma, to pasakyti negalime. Labai griežtai laikomės bibliotekos konfidencialumo.

– Koks dar prakeiktas bibliotekos konfidencialumas? – šaukia Titas. – Tik pasakykit, kas nušvilpė mano knygas!

– Gal dabar šiek tiek apsiraminkime? Pradžiai, tai nėra Jūsų knygos. Tai bibliotekos knygos. Mes jas saugome, kad skolintume žmonėms. Ir dabar jos paskolintos. Visuomenės nariui. Ar keliems. Knygos, kurių prašėte, tikrai itin populiarios. Štai kaip.

Prakeikimas! Titas supranta, kad ne kas kitas, o Edis X pasiskolino tas knygas. Tarsi negana to, kad pavogė Tito idėją apie Geriausios knygos pasaulyje rašymą, tai dar nugvelbė ir Tito darbo metodą!

Dar vienas lašas. Studentas, tokia pačia šukuosena kaip ir Edis X, buvęs skaitykloje prieš kelias minutes, yra visai ne studentas. Tai Edis X! Jis sėdi čia, Stokholmo viduryje, miesto bibliotekoje, ir rašo mano knygą!

Titas nuskuba laiptais žemyn ir lekia koridoriumi, vedančiu iki paskaitų salių ir skaityklų. Kuri iš jų? Jis darinėja vienas duris po kitų. Tuščia. Nieko nėra. Edžio kaip nebuvę. Nejaugi viską tik įsivaizdavo? Priėjęs prie paskutinių durų sustoja ir akimirką gaudo kvapą. Ką iš tiesų pasakytų Edžiui?

Jis sugriebia rankenos burbulą. Užrakinta! Pabeldžia į duris. Jokio atsakymo. Tada pabeldžia garsiau ir priglaudžia burną prie rakto skylutės.

– Laba diena, ar ten kas nors yra?

Nė garso. Jis tranko duris kumščiais. Stipriai, keliskart.

– Laba diena!

Staiga išgirsta per grindis traukiamos kėdės garsą. Kažkas yra!

– Atidarykite duris!

– Laba diena, – atsiliepia silpnas balselis viduje. – Ko norite?

– Atidarykite duris, noriu su Jumis pasikalbėti!

Kelias akimirkas tylu. Tada viduje pasisuka raktas. Durys lėtai prasiveria. Pro plyšį išlenda rudos it pliušinio meškučio Edžio akys. Titas bando atidaryti duris plačiau, bet Edis aiškiai užstūmęs kažką, kad tam sutrukdytų. Nepasiduos nė per colį. Edis nusišypso per nedidelį tarpelį tarpduryje.

– Labas, Titai! Malonu tave matyti!

– Ką veiki, Edi? Ką, po velnių, veiki?

– Cha cha, – draugiškai nusijuokia Edis. – Ar dirbi policijoje? Kas tave apsėdo, a? Titai, atrodai įsitempęs. Turėtum labiau savimi pasirūpinti.

Visada šis malonus tonas, skausmingai tampantis Tito nervus. Tarsi neturėtum daugiau dėl ko niršti ir be to prakeikto meilės poeto, bepradedančio elgtis kaip šventasis. Bet Edžio ramybė veikia. Visada – viską ir visus. Net Titą – jo pulsas šiek tiek nurimsta.

– Na taip, buvau čia anksčiau. Ir tada, po ilgo laiko, kažkas dzingtelėjo galvoje. „Ten sėdėjo Edis“, – pagalvojau. Taigi grįžau, bet durys buvo užrakintos.

– A, taip, gerai, kad sugrįžai. Tikrai šaunu vėl tave pamatyti!

– Hm, taip, ir man…

– Atėjai pasiskolinti knygų?

– Taip, tiesa. Būtent dėl to.

– Ar ieškai ko nors konkretaus?

– Ne, ne visai, tiesiog žvalgausi šiek tiek…

Kaip kai kurie žmonės visad sugeba pakreipti pokalbį jiems reikiama linkme? Kartais atrodo, kad nėra jokio skirtumo – nesvarbu, kokie stiprūs tavo ketinimai. Tarsi pasiekti savo tokia pat tikimybė, kaip rasti adatą šieno kupetoje. Titas jaučia, kad situacija slysta jam iš rankų. Kaip gali pateikti tai, ką žino, Edžiui? Hmm… žino? Iš tiesų juk nieko nežino. Nė nenutuokia, ką Edis veikia. Galbūt visas šis reikalas tėra Tito vaizduotės prasimanymas. Vaiduokliškas siaubingo nusikaltimo įvaizdis, ištariantis „pop“ ir dingstantis kaip dūmas, vos tik įjungi šviesą.

Bet vis dėlto. Nėra dūmų be ugnies.

„Po šimts, aš šaltas kaip ledas ir 100 procentų compos mentis[5]“, – pagalvoja Titas. – „Aišku, turiu pasikliauti savo intuicija!“

– Edi, o ką tu veiki?

Edis nuo akių nubraukia mėlyną garbaną ir atriša savo spalvotą šilkinę kaklaskarę, keliskart apvyniotą aplink kaklą. Jo veidą nušviečia itin iškilmingas žvilgsnis.

– Aš rašau.

– O, taip?.. – sako Titas norėdamas išgirsti daugiau.

– Rašau tai, ką esu priverstas rašyti.

– Hmm… tikiu, – vapena Titas ir jaučia, kad išpažintis arti. Jis pažįsta Edį ir supranta, kad viduje jis nėra blogas. Šis vaikinas nemoka laikyti paslapčių. Jei rašo Geriausią knygą pasaulyje, taip ir pasakys.

– Taip, na, vis sukiojausi aplink šį projektą ir niekaip negalėjau žengti lemtingo žingsnio. Nebegaliu ilgiau laukti.

– Ne?

– Tai dėl mano tėčio.

– Ko? Tavo tėčio?

– Taip, bandau išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, kai dar buvau vaikas. Žinai, Titai, laikau save visiškai laimingu žmogumi. Vis dėlto kažkur šalia yra nemaloni tamsa, kuri kartais traukia mane žemyn. Įtariu, kad kažkas slypi mano vaikystėje.

– Taigi dabar ruošiesi rašyti knygą apie tėtį?

– Ne, ne, dirbu dėl savo vasaros programos. Na žinai, radijuje. Transliuos kitą savaitę, bus milijonai klausytojų. Turiu viską pergalvoti; pirma planavau programą sudaryti iš man į atmintį įaustos mėgstamiausios muzikos – nuo tada, kai buvau mažas, iki šios dienos. Žavus laiko dokumentas su daugybe nostalgiškų niuansų. Pirmas pasiglamonėjimas, pirmas festivalis ir panašūs dalykai. Bet tada užkibau ant Peterio LeMarko dainos, kurią dar prieš užvaldant scenos baimei išgirdau grojant gyvai. Bloga mėlyna šviesa. Esi girdėjęs?

– Nežinau…

– Maždaug taip: „Gimiau po bloga šviesa. Užaugau blogame name. Gyvenau blogoj skylėj. Bet dabar suprantu, kad yra ir kitokia Švedija. Pamačiau, kad yra ir kitokių spalvų.“

– A, taip, regis, esu girdėjęs.

– Pradėjau galvoti, ką gi šie žodžiai man reiškia. Ir tada man tarsi kas kojas pakirto. Juk aš taip pat užaugau blogame name. Metaforiškai kalbant. Mano tėtis buvo psichas.

– Psichas?

– Paranojinis šizofrenikas, – paaiškina Edis. – Kentėjo nuo stiprių haliucinacijų ir dažnos depresijos. Pasigavo mintį, kad blogi žmonės įlindo į sielą ir pagrobė jo gerumą.

– Oi, – prataria Titas. Jis negali suvokti, kaip atsidūrė čia, šitame nuoširdžiame pokalbyje apie Edžio tėtį per miesto bibliotekos durų plyšį.

– Staiga iš mano atminties iškyla liūdni vaizdai. Bet nieko nenoriu kaltinti. Tiesiog turiu daugiau sužinoti, taigi pasiskolinau krūvas knygų, kitų žmonių istorijų apie gyvenimą šalia protinę negalią turinčių žmonių. Buvau priverstas perkurti visą programą. Ten nebus jokių juokų ir pokštų. Pateiksiu savo atvirą širdį. Tai bus pusantros valandos blogos mėlynos vasaros.

Titas lengviau atsikvepia. Koks palengvėjimas, kad Edžio vaikystė buvo tokia sumauta. Tai reiškia, kad jis neturės laiko galvoti apie Geriausią knygą pasaulyje. „Reikia tikėtis, kad giliai įklimps į šį mėšlą“, – piktdžiugiškai pagalvoja Titas. Po šviesos ateina tamsa. Edis pakeliui į tunelį. Reikia tikėtis, jis bus ilgas ir siauras. Dabar aš esu tas, kuris mato šviesą!

Po velnių, bet kas tada pasiskolino visas tas knygas? Ar yra kitas varžovas? O gal tai dar vienas vaizduotės pramanas?

Titas supranta einąs blogu keliu. Absurdiška vadovautis kitų žmonių bestselerio kūrimo receptais. Juk gali perskaityti visas geriausiai parduodamas pasaulio knygas ir nesugebėti rasti reikalingo modelio. Ne, Geriausią knygą pasaulyje turi rasti savyje.

Dabar jis ir vėl tas mažas berniukas prie mamos krūtinės. Apsilaižo pieno ūsus ir pamoja atsisveikindamas Edžiui ir jo pamišėliui tėčiui.

Greita reziumė. Ką jis turi?

Jis turi apkūnų ir charizmatišką detektyvą vyriausiąjį inspektorių, atradusį svarbų lieknėjimo metodą ir greitai pakeisiantį pasaulio lyderystės suvokimą. Be viso to – nepriekaištingą serijinį žudiką, nežmoniškai skanią picą ir geriausią visų laikų menininką, sielos brolį Salvadorą Dali. Plius daugybę gerų minčių ir konspektą, kuris greitai išsilies iš smegenų. Nuostabu.

Laikas eiti dirbti.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Serijinis Salvadoras

Serijinis Salvadoras. Jis jau kelias savaites matė tą vardą plakatuose. Tai atstumia. Paprasta ir bjauru. Jo užduotis buvo daug gražesnė. Jo menas laikraščiams netiktų. Netiktų net muziejų ar dailės parodų salėms. Jie turėtų tai pamatyti. Jie turėtų tai pajausti.

Žinoma, ir prieš jį būta ta pačia dvasia įkvėptų menininkų. Pavyzdžiui, amerikiečių fotografas Andresas Serano: jo mirusiųjų nuotraukos lavoninėse buvo nuostabiai gražios. Nužudyti gaujų nariai ir nekaltos užpuolimų aukos. Nuogi, nugalėti, kruvini ir viliojantys. Vieni mėgo Serano paveikslus, kiti jų nekentė. Bet ar tai buvo menas? Ar tai nebuvo tiesiog kitų menininkų darbų dokumentacija? Kažkas laisva valia nužudė kitą žmogų, galbūt dėl keršto ar kokios kitos aistros.

Asmuo, kuris iš tikrųjų dovanoja patirtį, tai menininkas, o ne tas, kuris tik pats patiria, žiūri ar tiesiog suvartoja. Serano patirtis vaizdavo, jis jų nesukūrė. Ar tai padarė jį menininku? O gal jis tiesiog įrankis žudikų rankose? Teptukas, drobė, paletė su dažais. Taip, tai turėjo būti žudikai – tie, kurie buvo tikrieji pradininkai.

Serijinis Salvadoras. Jis paniekinamai prunkštelėjo šiam vardui. Ne, jis būtų kartą ir visiems laikams ištrynęs ribas tarp to, kas moralu ir nemoralu, tarp meno ir tikrovės. Nusikaltimo vietų specialistams iš policijos nufotografavus jo instaliacijas, tie meno darbai tampa amžini. Policija tapo Serano klonais, paklusniais įrankiais. Patys to nesuprasdami tapo menininkais, publika ir kritikais tuo pačiu metu. Šokiruoti ir be vilties stovėjo ten fotoaparatų blykstėmis nušviesdami jo instaliacijas. Mirę ir suluošinti kūnai kabėjo ant paslaptingų ramentų keisčiausiose vietose. Vyrai, moterys ir vaikai – niekas neišsigelbėjo. Kai nuotraukos vėliau buvo išplatintos tarp kolegų, persekiotojai ir žiniasklaidos nutekintojai, visas pasaulis tapo jo meno sale. Moralės sargai tapo žymiausiais amoralumo apaštalais. Jo menas šviesos greičiu pasklido per televiziją, radiją, internetą ir laikraščius.

Žmogus, kuris labiausiai ir geriausiai iš visų tai skleidė, buvo sulieknėjęs Hekanas Rinkas. Jis vadovavo spaudos konferencijoms ir kūrė nusikaltėlio asmenybės teorijas. Tai buvo šlykštu. Atgrasiai žavinga.

Dienos bėga masinio žudiko pėdsakais. Titas juda visu greičiu. Jis atsipalaidavęs ir rašo kaip pašėlęs.

Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Serijinis Salvadoras kabina žmones ant ramentų.

Vyriausiasis inspektorius Hekanas Rinkas vyksta jam įkandin.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Fabiano Nadersono sugrįžimas

Kartkartėmis Titas turi pailsėti nuo rašymo. Ne dėl to, kad pats norėtų, o todėl, kad tam tikrais intervalais kompiuteris savaime išsijungia. Tai Astra nusprendė, kad Titas turi retkarčiais pailsėti. Be to, išlikti blaivus – juk kiekvieną kartą, kai nori pradėti dirbti, turi pasinaudoti alkotesterio užraktu.

Taip, Astra išmintinga redaktorė. Alkoholio užraktas garantuoja, kad kai tik kompiuteris įjungtas, Titas dirba kaip jautis. Kiekviena sesija tęsiasi lygiai šešias valandas. Kai tik kompiuteris išsijungia, vėl pradėti galima tik po dviejų valandų. Tarsi iš pagarbos darbo priemonei ir jos miego būsenai išjungdamas kompiuterį Titas visada pasako: „Kietai miegok!“ Per pertraukas Titas sugeba ir pavalgyti, ir pailsėti, ir pabendrauti su išoriniu pasauliu. Jis įjungia mobilųjį ir pasižiūri, ar negavo žinučių. Taip nutinka retai.

Šiandien šaldytuvas nusiaubtas. Pusiau suvalgyta pica bando suvilioti per permatomą riebaluotą plastikinę tarą. Nesėkmingai. Titas giliai įkvepia ir pasižiūri į laikrodį. Taip, jei paskubės, užteks laiko nueiti į parduotuvę.

Tada suskamba telefonas.Titas piktai atsiliepia:

– Taip? Čia Titas Jensenas.

– Sveiki, Titai. Čia Fabianas Nadersonas! Galite skirti minutę?

– Sveiki… hm, ne, kaip tik ruošiausi eiti apsipirkti. O kokiu reikalu? Ar ne Jūs kiek anksčiau bandėte parduoti Mensos kursus?

– Taip, Titai! Turėjome tikrai nuostabų pasiūlymą.

– Fabianas Nadersonas… ir koks gi čia vardas?

– Titai, tai mano vardas.

– Turiu omenyje Nadersoną. Niekada anksčiau nesu girdėjęs.

– Būtent. Anksčiau buvau vadinamas Andersonu. O dabar Nadersonu. Tai kiek asmeniškiau. Jaučiuosi labai tuo patenkintas. Štai kaip yra, Titai. Ar galiu papasakoti, kas šiandien dedasi mano galvoje?

– O ar turiu pasirinkimą?

– Cha cha. Žinoma, turite, Titai. Akivaizdu, kad turite pasirinkimą. Šiandien skambinu Multiterapijos asociacijos vardu.

– Kaip sakėte, ji vadinasi? Multivitaminų asociacija?

– Multiterapijos, Titai. Multiterapijos asociacija.

– Kas, po galais, tai yra?

– Ačiū, kad klausiate, Titai. Papasakosiu. Multiterapijos asociacija siūlo sprendimą motoriniams ir protiniams gebėjimams ugdyti. Pedagogika teigia, kad visos problemos išsprendžiamos. Argi ne puiku?

– Puiku? Juokinga. Ką turite omenyje sakydamas, kad „visos problemos išsprendžiamos“? Ar asociacijos žmonės gali nueiti ir apsipirkti už mane? Man reikia pieno ir duonos. Ir kiaušinių. Ir velniškai greit.

– Cha cha, bravo. Ne, multiterapija yra gydymo forma, kuri padeda, pavyzdžiui, kenčiant nuo varginančio neįveikiamo sutrikimo. Siūlau atvirumą ir multiterapeutą šalia Jūsų. Šeštadienį asociacija visoje šalyje priima lankytojus. Galite nemokamai gauti informaciją, o jei pageidaujate, nusipirkti ir konsultaciją, kainuojančią vos keturis šimtus devyniasdešimt devynias kronas už pirmą valandą. Gyvenate Stokholme, todėl primygtinai rekomenduoju aplankyti daktarą Rolfą Valhalavagene. Labai geros reputacijos.

– Kaip, ar čia nemokamai?

– Taip, informacija nemokama. Pirmoji valanda pusvelčiui – keturi šimtai devyniasdešimt devynios kronos, kaip ir sakiau. Ar Jus domina?

– Ką turite omenyje? Tai dabar nieko nenorite parduoti?

– Šis pokalbis yra Multiterapijos asociacijos vykdoma nacionalinės prekybos telefonu kampanijos dalis. Jums nebūtina nieko pirkti. Tai ar užrašyti Jus nemokamam užsiėmimui šį šeštadienį? Kaip Jums tiktų, tarkim, 10 valandą Valhalavegeno 1?

– Nesu tikras. Garantuojate, kad nieko nekainuos?

– Nė erės. Ačiū, Titai, tada sutarta. Jūs užrašytas pas daktarą Rolfą šeštadienį 10 valandą, Valhalavegeno 1. Sėkmės!

Titas purto galvą. Multiterapija skamba kaip naujasis amžius. Jei yra kas nors, ko Titas nekenčia, tai smilkalai ir nauji dvasiniai dalykai. Kita vertus, tikrai nepakenks kelioms valandoms išeiti iš namų ir pasisemti naujų įspūdžių. Jis taip pat žino, kad religiniai dalykai parduodami kaip karšti pyragėliai, ir nesvarbu, ar jie nauji, ar seni. Kas žino, galbūt gaus keletą minčių, kurias Hekanas Rinkas galės panaudoti gaudydamas serijinį Salvadorą. Geras vyriausiasis inspektorius turi būti santykių ir terapijos ekspertas – taip visada galvojo. Dabar galės išmokti kiek daugiau.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Pokalbis apie alchemikus

Senamiesčio ir Ridarfjerdeno įlankos vaizdas tiesiog kerintis. Pilkšvas stiklas nuo grindų iki lubų leidžia pamatyti ir žydrą Melareno ežero vandenį, ir kamuolinius debesis virš parlamento pastato. Žinoma, nėra jokių užuolaidų ar baldų, užtemdančių nuostabią vasaros dieną. Kambaryje tėra gigantiškas riešutmedžio rašomasis stalas ir gelsvai žalias itališkas komplektas. Ant rašomojo stalo padėto odinio, to paties kaip ir sofų atspalvio, laiškų bloknoto yra kreidos baltumo nešiojamasis kompiuteris. Kita vertus, rašomasis stalas tuščias, išskyrus didelį plokščią ekraną baltais rėmais. Nors tai leidyklos patalpa, nėra nė vienos knygų lentynos. Tai labiausiai pritrenkia. Kiti Vinčesterio kambariai nuo grindų iki lubų pripildyti knygų, rankraščių, laikraščių ir katalogų.

Astra Larson sėdi ant sofos Evitos Vinčester kambaryje ir laukia, kol ši baigs kalbėti telefonu. Labai erzina, kad Evita niekad neišjungia savo telefono – net per susirinkimus. Evita visada pasiekiama ir jos kontaktų tinklas įkaitęs iki raudonumo.

Evita Vinčester padarė unikalią karjerą. Per dvidešimt penkerius metus ji dirbo Dagbladet meno korespondente, Švedijos radijo kultūros valandėlės vyriausiąja redaktore, Evening Post menų skilties vadove ir programų direktore Švedijos televizijoje. Žinoma, galėjo pasirodyti, kad vis tiek galų gale būtų tapusi šeimos leidyklos vadove, bet ji metų metais nuolat pabrėždavo, kaip svarbu, kad visos grupės kompanijos grįstos komerciniu, o ne favoritizmo principu. Ir niekas negalvoja, kad Evita Vinčester gavo šį darbą vien dėl to, kad yra Vinčester. Vos per keletą metų Evita padarė Vinčesterį pelningiausia Švedijos leidykla. Ji labiausiai didžiuojasi tuo, kad anksti suprato, kaip svarbu kontroliuoti naujus platinimo kanalus. Dėl daugybės pinigų ir sumanaus laviravimo Vinčesteriui dabar priklauso daug elektroninių knygų prekybos sektorių ir paskirstymo kompanijų, kurios pasirašiusios ilgalaikes sutartis aprūpinti knygomis svarbiausias mažmeninės prekybos ir prekybos centrų grandis.

Evita iš tų žmonių, kuriuos sutikęs niekada neliksi suerzintas. Visa pagieža ir rūpesčiai pamirštami vos išvydus ją akis į akį. Tos žalios akys tokios gyvos, o visada raudonos lūpos, rodos, juda šviesos greičiu. Jos energija ir buvimas greta nepaprastai užkrečiantys. Vos tik Evita baigia kalbėti, Astros nuotaika iškart pasitaiso.

– Atleisk, Astra! Būtinai turėjau atsiliepti, – paaiškina Evita ir perbėga pirštais per savo trumpus blizgančius juodus plaukus. Ji atsisėda ant sofos prie Astros.

– Viskas gerai. Nesijaudink.

– Viešpatėliau, kokios gražios kojos! Ar naudoji vašką?

– Taip…

– Turiu omenyje, ar pati tai darai, ar eini į grožio saloną?

– Pati…

– Dievulėliau, tu tokia protinga! Kaip randi laiko? Atrodai žavingai, Astra. Tikrai, – gėrėdamasi ir žvilgsniu rydama Astrą nuo galvos iki pirštų galiukų nerimsta Evita.

– Ačiū… ir tu, – atsako Astra stengdamasi atsilyginti tuo pačiu.

– Ką šiandien turime?

– Na, iš pradžių noriu, kad sužinotum, kaip sekasi Titui, o vėliau prašysiu pagalbos su Veronika Fuentes.

– Barselonos kale?

– Būtent.

– Mieloji, tai mes ir vėl ten? Gerai, gerai, paskubėkim! Na, tai kaip sekasi mūsų brangiajam Titui?

– Puikiai. Buvai teisi priversdama įsipareigoti blaivybei. Dabar jis tikrai geros būklės ir vergiškai dirba.

– Tai bus gerai?

– Dar nieko nemačiau. Prieš parodydamas man nori dar padirbėti. Bet sprendžiant pagal tai, kaip atrodo, bus gerai. Anksčiau jo nervai buvo pakrikę, bet dabar aprimo.

– Puikios naujienos. Taip, be abejonės, jis vienas mūsų geriausiųjų. Jei ne tie gėralai, būtų nacionalinė vertybė. Tik įsivaizduok jį tikrai blaivų! Po kojomis būtų visa šalis. Bent mes, moterys, cha cha! Jame gyvena kažkoks negailestingas, bet ypač patrauklus gyvulys.

– Taip manai? – nustemba Astra. Ji niekad taip negalvojo apie Titą.

– Taip, žinoma. Jis gali būti mirtinas gražuolis. Visiškai nepalenkiamas. Man tai patinka. Negi neatsimeni tų autorių portretų, kuriuos Ula paėmė Barokui jų kraujyje? Žinoma, tai buvo seniai. Tomis dienomis jis buvo nuostabiai gražus! Švariai nuskusta galva, saulės įdegis, iki bambos prasegti marškiniai. Gardumėlis!

– Taip, na… galimas daiktas. Kad ir kaip ten būtų, atrodo, jam tikrai gerai sekasi. Net pradėjo lankytis sporto klube. Manau, ištrūksta ir į soliariumą, bet nedrįsau paklausti, cha cha, – juokiasi Astra.

– Tai tiesa? Dieve, artėjant penkiasdešimtmečiui vyrai tampa tokie kvaili. Cha cha, tai nuostabu! Pasakyk, kai priartės prie pabaigos: pakviesiu vakarienės. Prarysiu jį vienu kąsniu, nemanai? – garsiai ir gyvai juokdamasi nenustygsta Evita.

– Pažadu. Atsivesiu su savimi už pasaitėlio. Grrr!

– Super. Bet rimtai, Astra. Padarei fantastišką darbą. Tau tikrai pasiseks. Bus smagu paskaityti laikui atėjus. Tik nepamiršk reguliariai patikrinti. Priklausomu žmogumi niekada negali pasitikėti visu šimtu procentų, net ir tapusiu blaivininku. Nepamiršk to.

– Ne, nepamiršiu, – atsako Astra ir nusijuokusi rimtai prataria: Titui tai reiškia viską. Jis tai žino, ir žino, kad mes žinome. Manau, dar kasim auksą, tikrai tuo tikiu.

– Gerai. Tuo atveju nedelsdami išspausdinsime didžiulį tiražą ir nuodugniai pasiruošime prekybai.

– Poryt su juo susitiksim. Pažiūrėsim, kiek padarė.

– Gerai. Tada sutarta. Ar vėl kokie rūpesčiai dėl BK? – teiraujasi susirūpinusi Evita pakreipdama galvą.

BK reiškia Barselonos kalę. Tai vardas, kurį Vinčesteryje vartoja literatūros agentei Veronikai Fuentes iš Barselonos įvardyti. BK turi ypač sėkmingą agentūrą su vos vienu vieninteliu klientu, populiariausiu Meksikos naujojo amžiaus autoriumi Pablu Blando. Šis rašo savigalbos knygas, kaip rasti teisingą gyvenimo kelią, priimti savo seksualumą ir pamatyti dvasingumą kasdienėse situacijose. Jis dažnai grindžia savo istorijas senais pasakojimais ir legendomis, kuriuos nušlifuoja ir papildo trumpais poetiškais sąmojais. Turi milijonus skaitytojų, dauguma jų – moterys. Maždaug prieš dešimtmetį Vinčesteris sėkmingai leido jį Švedijoje ir nuo tada Blando turėjo nuolatinę vietą bestselerių sąrašuose.

Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Barselonos kalė niekada nepasitenkina. Ji ir jos kalių draugija bombarduoja Blando leidėjus visame pasaulyje savo kasdieniniais įsakymais dėl tolimesnių tyrimų ir ataskaitų, kas padaryta ryšių su visuomene fronte. Nepaisant leidėjų išleistų astronominių sumų teisėms, BK niekuo nepasitiki ir bando iš to išpešti kuo daugiau naudos. Barselonos kalės nutrūksta nuo grandinės ir siuntinėja laiškus-bombas naktį, kad ryte atėję į darbą leidėjai pakrauptų savo pašto dėžutėse išvydę naują reikalavimų sąrašą.

– Dabar blogiau nei bet kada, – atsidūsta BK ir Blando apsikrovusi Astra – juk ji nepaprastai griežta, kylanti Vinčesterio žvaigždė.

– Kas naujo?

– Yra keletas dalykų. Visų pirma – Nobelio premijos reikalai.

– O ne, tik ne vėl! – protestuoja Evita vartydama akis.

– Taip, ji gan kuoktelėjusi. Reikalauja, kad rašyčiau ataskaitas apie strategiją, turime įtraukti jį į galutinį šio rudens Akademijos sąrašą.

– Bet tai neįmanoma! Jis niekad negaus Nobelio premijos. Niekados. Nei šiame gyvenime, nei kitame. Jis rašo kvazifilosofinę erotinę paukštyčių literatūrą. Nuobodų šlamštą. Nemanau, kad jos kada bent pagalvojo atsiversti vieną tų knygų!

– Žinau, Evita, bet negaliu to pasakyti BK. Be to, neturiu laiko jai pranešti. Teisių sutartyse nieko apie ataskaitas nesakoma, ar ne?

– Ne, žinoma, ne.

– Reikalas tas, kad ji įtikino Pablą šiemet gausiant tą premiją. Taigi rugsėjį jis nori pademonstruoti savo susidomėjimą ir atvykti į Geteborgo knygų mugę. Mano, kad kuo dažniau atvyksta į Švediją, tuo labiau patenkinta Švedijos akademija.

– Ne, ne, ne! Visiškai ne! Mugė jau po poros mėnesių. Nė už ką. Viskas suplanuota. Dabar neįmanoma suorganizuoti nei seminaro, nei nieko gero. Ne, jis negali atvykti. Jam neleidžiama atvykti.

Pablas Blando jau yra keliskart buvęs kasmetinėse Geteborgo knygų mugėse. Nors jam apie septyniasdešimt, dar tebeturi ypatingą gebėjimą patraukti moteris. Kai pasirašinėja knygas, visada nusidriekia ilgiausia eilė, o jauniausiosios visada sulaukia daugiausia dėmesio. Per keturių dienų vizitą į savo viešbučio kambarį jis paprastai pasikviečia daugybę merginų, kad galėtų jas pamaloninti pietiečiams būdingu rūpinimusi. Be to, nesusilaiko ir išsirenka gražiausią; pasiima ją į didžiulius banketus, organizuojamus mugės ir leidyklų. „Šį vakarą tu esi mano žmona“! – galantiškai šnabžda jis ir bučiuoja jos ranką tol, kol mergina parausta. Labiausiai mėgsta maitinti ją mažais sūrio kąsneliais ant kokteilių lazdelių – ir daryti tai viešai. Visi galvoja, kad tai siaubingai nepatogu, bet ko žmonės nepadarytų, kad patrintų pečius su geriausiai parduodamu autoriumi ir jo nesibaigiančiu gebėjimu žvirgždą paversti auksu. Astra yra tai mačiusi ir pasišlykšti savimi, kad yra žodžio alchemiko senatvinio cirko dalis.

– Kalė žino, kad laiko nedaug, – sako ji. – Štai kodėl nori, kad Pablas atvyktų į Geteborgą inkognito. Kažkokia nesąmonė. Kaip koks į užsienį neformaliu vizitu keliaujantis karalius. Slapta, bet nepaisant to, nori daug žiniasklaidos dėmesio. Kodėl ne? Ji laiko Pablą kone karališkosios šeimos nariu. Bet žinai, kas blogiausia?

– Ne, kas? Ar kambaryje kaip visada turi būti viagros?

– Paklausyk. Ji nori Švedijos akademijai surengti pietus su Pablu kaip kviestiniu svečiu. Jis yra Meksikos literatūros akademijos narys ir BK galvoja, kad socialinės priežastys sustiprintų dvišalius ryšius. Pablas galėtų padėti pristatyti daugiau švedų autorių Lotynų Amerikos rinkoje. Ji apimta entuziazmo ir galvoja, kad tai fantastiška mintis. Supranti? Tu kasai mano nugarą, aš kasau tavo…

– Ar ji išprotėjo? – sušunka Evita laikydama ranką ant kaktos. – Prašyti Nobelio prizo – lyg apsipilti kibiru mėšlo miesto aikštėje. Niekas nepamirš tokio netakto – niekada.

– Tiesą sakant, nemanau, kad ji tai supranta, – atsidūsta Astra. – Mėginau pasakyti gražiuoju, bet niekaip nesusipranta. Greitai išeisiu atostogų, todėl viską reikia kuo greičiau sutvarkyti. Turi kokių gerų minčių?

– Gerai. Padarykime taip. Parašysiu nedviprasmišką laišką Veronikai ir pasakysiu, kad būtų visiška katastrofa net pasirodyti Švedijoje, jei apskritai nori kada nors gauti Nobelio premiją. Galiu paprašyti kultūros atašė Barselonoje, kad perduotų jai tai asmeniškai. Manau, būtų tikrai efektinga. Tada nerizikuosime pamatyti Pablo knygų mugėje mažiausiai dvejus metus…

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Meno vertas turas

Tai nebuvo pirmas kartas šią savaitę, kai detektyvas vyriausiasis inspektorius Hekanas Rinkas stovėjo priešais didelę skelbimų lentą įvykio vietoje. Ji buvo kone visiškai padengta mažais įvairiaspalviais popierėliais. Kiekviena spalva atspindi vis kitokią pastabą, kaip vadinama policininkų žargonu: nusikaltimo scenas, įkalčius, parodymus ir taip toliau.

Buvo vėlyvas vakaras ir komanda susirinko pasiklausyti meno istoriko pasakojimo apie Salvadoro Dali varomąsias jėgas. Nusikaltimo scenos vis dažniau sufleruoja, kad serijinį žudiką įkvėpė dvidešimtojo amžiaus tapytojas siurrealistas.

– Ačiū, kad kaip tik šį vakarą negrįžtate pas savo mieląsias šeimas, – pradeda Hekanas Rinkas. – Kai sugausime serijinį Salvadorą, ne tik jūsų šeimos jums padėkos – visa šalis išreikš jums savo dėkingumą. Švedija susigūžusi iš baimės. Matome, kaip baimė įgyja naujų ir šlykštesnių formų, tokių kaip grasinimas bombomis avangardo parodas eksponuojantiems muziejams ir autorių eksperimentatorių bei šiuolaikinių menininkų persekiojimas. Iš tikrųjų žmonės išliejo savo pyktį kultūrai apskritai, tarsi dėl visuomenės susvetimėjimo reikėtų kaltinti kultūrą. Aš vis dar įsitikinęs, kad kultūra yra bendruomenės veidrodis – ir ne kitaip. Leiskite pristatyti Alfą Lindę, vieną žymiausių Švedijos siurrealistų ekspertų.

Maždaug dešimt Rinko komandos policijos pareigūnų trumpai, bet draugiškai paplojo Lindei. Lindė buvo labai senas ir atrodė, tarsi pats būtų sukiojęsis greta, kai dadaistai pavirto siurrealistais dėl fanatiško Andrė Bretono įsakymo ankstyvais 1920-aisiais. Jam kalbant pagurklis kretėjo kaip kalakuto.

– Ačiū, Hekanai. Taip, šiuo atveju atrodo taip, tarsi žudikas būtų labai užsiėmęs kurdamas meno tikrovę. Labai keista. Kiek žinau, tai pirmas kartas, kada žudikas kopijuoja nekaltą menininką. Dėl to esu įsitikinęs, kad jei nori jį sugauti, turi gerai susipažinti su Dali menu. Suprasti tai pasąmone.

Komandos kolegos rimtai linktelėjo vienas kitam. Tai protinga mintis. Šį tą apie Dali jie žino, bet būtinai turi sužinoti daugiau.

„Dabar turi būti glaustas“, – pagalvoja Titas ir valandėlei suvaržo savo siautulį. Išspausti trisdešimt puslapių apie Dali būtų saldus kąsnelis. Vien jo siaubingi vaškuoti ūsai verti poros puslapių. Ar serijinis Salvadoras turėjo tą patį? Ne, būtų per paprasta.

Alfas Lindė išdalijo ranka rašytų lapų kopijas ir garsiai krizeno: „Čia – Dali keliais žodžiais, Dali siurrealistiniame riešuto kevale.“

Prieš paprastumą

Už sudėtingumą

Prieš vienodumą

Už skirtingumą

Prieš lygiateisiškumą

Už aukštą rangą

Prieš kolektyvizmą

Už individualizmą

Prieš politiką

Už metafiziką

Prieš prigimtį

Už estetiką

Prieš pažangą

Už pastovumą

Prieš mechanizaciją

Už svajones

Prieš jaunystę

Už brandųjį makiavelišką fanatizmą

Prieš špinatus

Už sraiges

Prieš filmą

Už teatrą

Prieš Budą

Už Markizą de Sadą

Prieš Rytus

Už Vakarus

Prieš saulę

Už mėnulį

Prieš revoliuciją

Už tradiciją

Prieš Mikelandželą

Už Rafaelį

Prieš Rembrandtą

Už Vermerį

Prieš primityvius objektus

Už pernelyg apdorotus objektus

Prieš filosofiją

Už religiją

Prieš mediciną

Už magiją

Prieš kalnuotas vietoves

Už pakrantes

Prieš proto pramanus

Už šmėklas

Prieš moteris

Už Gają

Prieš vyrus

Už mane

Prieš laiką

Už tylius laikrodžius

Tada Alfas Lindė daugiau nei valandą prakalbėjo apie Dali ir jo meną: kodėl atsiribojo nuo kitų siurrealistų, kai sulaukė komercinės sėkmės, ir kaip galų gale palaidojo pirmąją savo žmoną Galą, o tada ir save siurrealistų rūmų Katalonijos Figereso centro rūsyje. Tai tapo jo gyvenimo darbo muziejumi ir vienu žymiausių turistų traukos centrų pasaulyje. Su padanges siekiančiu mokesčiu už įėjimą.

– Baigdamas turiu papasakoti apie jo išradimus. Prieš pasiekdamas didžiuosius laimėjimus kaip menininkas Salvadoras Dali nupiešė daugybę išradimų eskizų, kad užsidirbtų pragyvenimui. Jis susidūrė su nuožmiu pasipriešinimu ir buvo laikomas idiotu tų, kuriems ir bandė parduoti savo idėjas. Štai keletas pavyzdžių: suknelės su apgaulingais įsiuvais aplink klubus ir krūtis vyrų erotinėms fantazijoms išblaškyti; dirbtiniai nagai su veidrodžiais; vandens pripildyti perregimi manekenai su plaukiojančia auksine žuvele viduje, siekiant atskleisti kraujo cirkuliaciją; kaleidoskopiniai akiniai automobilininkams, kad juos supantis gamtovaizdis netaptų nuobodus; jutiminiai filmai, kino mėgėjams leidžiantys paliesti visą filmo aplinką. Ir taip toliau, ir taip toliau. Išsamiai dokumentuoti maždaug šimtas Dali darbų. Šiandien matome, kad daugybė jų vienaip ar kitaip tapo realybe: prancūziškoji liemenėlė, virtualios realybės akiniai, 4D kinas ir taip toliau, ir panašiai. Galbūt jis nebuvo pamišęs, tiesiog toli pralenkęs savo laiką. O dabar atidžiai paklausykite. Išradimas, kuriam jis skyrė daugiausia savo energijos, buvo besisukančios kiaulienos skulptūra. Iš mėsininko nusipirko didžiulį kiekį mėsos ir pakabino ant ramentų, kuriuos pastatė ant elektrinių besisukančių stalų. Niekas nežino, ką norėjo pasiekti tuo besisukančiu paršu. Ką manote? Ar buvo pakvaišęs kaip skrybėlininkas, ar tiesiog nesuprastas išradėjas?

Tiesa ir žinios – kelias į Hekano Rinko lyderystę. Niekas nesistengs ieškoti pozityvių vaizdinių, kuriuos galėtų susieti su sporto klubais. Jokių grupės dinamikos treniruočių, madingo komandinio mąstymo komercijos sektoriuje.

Jo kolegos policininkai žiūrėjo vienas į kitą staiga nudiegti įžvalgos. Serijinio Salvadoro reikia ieškoti tarp išradėjų. Peržvelgti atmestus prašymus patentų biure. Ištyrinėti nesuprastus verslininkus ir atsidavusius entuziastus, kuriais niekas nepasitikėjo. Ieškoti tarp žmonių, pažymėtų keistomis raidžių kombinacijomis, rasti tuos, kas prarado atramą. Ten jį ir ras!

Hekanas Rinkas su pasitenkinimu pats sau nusišypso. Ir vėl jo paprasti ir tiesūs metodai davė vaisių.

Šį kartą tai FVT metodas: FAKTAS yra VAIZDUOTĖS TĖVAS.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Geriausios pasaulyje picos receptas

Po vakarinio susitikimo policijos nuovadoje vyriausiasis inspektorius pavaišino savo kolegas jėgas sustiprinančiu nakties maistu.

Hekano Rinko Quattro Stagione,

KETURIŲ METŲ LAIKŲ PICA

Picos tešla

Reikės pusės pakelio šviežių mielių: suberkite jas į didelį dubenį.

Pripilkite 200 ml drungno vandens ir ištirpinkite jame mieles.

Pridėkite 500 ml kvietinių miltų.

Pridėkite 3 valgomuosius šaukštus alyvų aliejaus.

Ingredientus sumaišykite. Patepkite keptuvę alyvuogių aliejumi. Padenkite keptuvės dugną tešla, kraštus apspauskite pirštais. Uždenkite keptuvę ir palikite kilti apie 20 minučių, kol paruošite padažą ir visą picos viršų. Įkaitinkite krosnį iki 250⁰C.

Picos padažas

1 skardinė pjaustytų pomidorų.

2 valgomieji šaukštai pomidorų tyrės.

2 arbatiniai šaukšteliai baltųjų ir juodųjų pipirų.

Keli lašai aštraus tabasko padažo.

1 arbatinis šaukštelis raudonėlio.

1 arbatinis šaukštelis druskos.

1 smulkinta česnako skiltelė.

Sumaišykite visus picos padažo ingredientus, paragaukite. Žinoma, apšlakstykite nedideliu kiekiu acto, į mišinį įberkite cukraus ir pipirų. Paeksperimentuokite! Ilgai pavirkite ant lėtos ugnies.

Picos viršus

Kol tešla kils, paruoškite picos viršų.

Šviežios, ką tik nuluptos krevetės.

Švieži, smulkiai supjaustyti grybai.

Džiovintas itališkas kumpis.

Vandenyje marinuoti moliuskai.

Marinuotas artišokas.

Supjaustykite ir sutarkuokite sūrį: vienodą kiekį mocarelos, ementalio ir parmezano.

Kai tešlos pagrindas jau bus pakepęs 20 minučių, paskleiskite padažą ir sluoksnį sūrio.

Padalykite picą į ketvirčius, papuošimus sudėkite tokia tvarka: nuo 12 valandos pagal laikrodžio rodyklę: kumpis – žiema, moliuskai – pavasaris, krevetės – vasara, grybai – ruduo. Jei tikite Dievą, per vidurį padėkite artišoką. Švelniai ranka paspauskite picos viršų į padažą.

Kepkite krosnyje 15–20 minučių 250⁰C temperatūroje.

Jei naudojote artišoką, pasimelskite.

Pailsėkite nuo ABC metodo ir pasimėgaukite geriausia pica pasaulyje!

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Baltas švarkas

Titas mina dviratį sporto salėje. Prakaitas žliaugia po jo senais išbalintais marškinėliais su užrašu Einstürzende Neubauten. Nusipirko juos Berlyne 1983-aisiais.

Jis vis labiau brangina šias poros valandų pertraukas. Kai Astra pasirodė su sporto salės nario kortele – tik sušnypštė. Bet ji aiškiai žinojo, ką daro. Titas nujaučia, kad ji visada žino, ką daro. Alfa moteris. Jauna, patraukli, protinga, nepriklausoma ir mokanti tinkamai paspausti. Neįmanoma norėti geresnės redaktorės. Jis laimingas.

Titui patinka naujasis gyvenimas. Tai tęsiasi jau kelias savaites. Nuo paauglystės nebuvo taip ilgai išbuvęs be alkoholio. Žinoma, kartkartėmis išsitraukia savo atpildo vaizdinius. Jie padeda išlikti gyvam, ir jam tikrai to reikia. Kaip linksmas juokelis, malonus prisiminimas. Nuo to laiko kitokia energijos forma saugo jį nuo svaigiųjų gėrimų ir cigarečių.

Knyga.

Rašymas suteikia jam energijos. Barškina ir žino, kad bus gerai. Knygos stilius lengvai įkandamas, bet sunkokas dėl temų. Jis pateikia tiek daug užuominų, kad kritikai bus užsiėmę dešimtmečius bandydami išanalizuoti ketinimus. Personažai aplink Hekaną Rinką sukurti tokia sąmoningai lėta ir įmantria maniera, kad skaitytojas jausis kone priverstas skaityti toliau. Perversmai ir nelaukti lūžio taškai suplanuoti iki menkiausios detalės. Kartu Titas stengiasi neatskleisti skaitytojams per daug. Tai būtų jų proto įžeidimas. Per daug detalių – nuobodoms ir vėploms. „Mano skaitytojai su manimi kuria istoriją“, – galvoja Titas. – „Tai mano skaitytojai papildys veikėjų kūną ir kraują. Tai mano skaitytojai sukurs kambario detales. Tai jie bus įtraukti ir leisis būti patenkinti ir sunerimę. Mano skaitytojai geriausi ir protingiausi“, – sako jis sau išdidžiai mindamas dviračiu treniruokliu.

Titui nepatinka priemiesčiai. Visą savo gyvenimą praleido miesto centre, mėgsta minias ir asfaltą. Tuos kelis kartus, kai atostogavo užsienyje, lankėsi tik kituose didmiesčiuose. Net ten niekada nerizikavo staiga netekti galimybės netoliese rasti barą.

Žinoma, yra buvęs kaime, bet tik saugiuose vidurvasario vakarėliuose ar panašiuose renginiuose su gėralais. Titas visada jautė, kad gamta šiek tiek nori pasirodyti, ir kaip tik einant pro šalį neįtikėtinai pasidabina ir bando sugundyti paukščių čiulbėjimu ir kvapais, nors iš tiesų tenori privilioti į purvyną nešvarioje miško klampynėje. Ir staiga jis apgautas. Palengva grimzta gilyn, o fėjos su panieka juokiasi iš jo mėlyno vidurvasario nakties dangaus fone. Ne, kaimas yra pragaras. Turi būti apdairus. Arba labai girtas.

Pakraščiai ir priemiesčiai nėra kaimo patobulinimas. Priemiesčių gyventojai – ūkininkai. Užuot burzginę traktorius, vairuoja didžiulius universalus. Viskas, apie ką kalba, – oras, sporto naujienos ir loterijos. Nuo tikrų ūkininkų skiriasi tik tuo, kad dėvi pigius mėlynus kostiumus vietoje pigių mėlynų kombinezonų.

Dabar Titas priverstas aplankyti priemiesčius. Na, priverstas galbūt nėra tiksliausias žodis. Jam buvo suteikta nemokamos terapijos galimybė. Jei nepasinaudotų kelyje pasitaikančiomis galimybėmis, piktnaudžiautų savo profesine atsakomybe.

„EP“, – kaip pasakytų Hekanas Rinkas. „Eik pasroviui“.

Titas išlipa iš autobuso pačiame Stokholmo pakraštyje. Už žiedų ir viadukų jis regi tūkstančius pavienių namų, namus su terasomis, butų blokus, žaidimų aikšteles su dirbtine veja ir prekybos centrus. Dreba ir dėkoja savo laimingoms žvaigždėms, kad turi tik nukeliauti iki niekieno žemės – ir net ne visą kelią, giliai į priemiestinį pragarą. Valhalavegeno 1 ir žiedas Roslagstule, be abejonės, yra Stokholmo praraja – dar pora metrų ir būtų rizikavęs nukristi nuo krašto; būtų viskas baigta.

Jis paskambina prie įėjimo. Tik Dr. Rolfas. Keista, kad nėra vardo. Koks daktaras turi tik pavardę? Ar nebus atėjęs į vaikų ligoninę?

– Taip, laba diena! – šaukia balsas vidaus telefonu. Pakankamai garsiai, kad nustelbtų aplinkkelio, katapultuojančio didelius sidabrinius priemiesčio automobilius į šiaurę, gaudesį.

– Taip, laba diena! – atsišaukia Titas į mikrofoną. – 10 valandą esu užsirašęs multiterapijai!

– Užeikite, neturiu, ko slėpti! Penktas aukštas. Kairėje yra liftas!

Trumpas zvimbtelėjimas duoda ženklą, kad galima daryti duris. Titas įeina ir prisiartina prie lifto. Už nugaros užsivėrus durims supranta esąs visiškoje tyloje. Jausmas, kad yra priemiestyje, greitai išgaruoja. „Įdomu ir jaudina“, – pagalvoja jis ir nugali savo pasišlykštėjimą liftais.

Vieno penkto aukšto buto duris randa praviras. Jis mato holą, kuris tiktų terapijos klinikai.

– Kitas!

Staiga tarsi iš niekur išdygsta didžiulis geraširdis vyras baltu švarku. Jis ištiesia ranką Tito link.

– Cha cha cha! Spėju, Titas Jensenas.

– Visai teisingai.

– Aš daktaras Rolfas. Ralfas Rolfas.

– Ralfas Rolfas? – perklausia Titas galvodamas, kad Ralfas Rolfas skamba labiau kaip šuns lojimas nei vardas.

– Būtent! Ralfas Rolfas. Bet galite vadinti mane Ralfu. Daktaras Ralfas Rolfas ar tiesiog Ralfas. Sveikas atvykęs!

Titas apsidairo laukiamajame. Palei vieną sieną atvertos skrynios, pilnos netvarkingai sugrūstų teatro drabužių ir keistos butaforijos. Policininkų uniformos, pritvirtinamosios nosys, perukai, suknelės, šarviniai marškiniai, teatro kaukės, netikri papai ir siaubingi tirolietiški šortai. Kampe už skrynių yra skiriamoji sienelė su strėle, ženklinančia užrašą „Persirengti čia“.

Ant sienų Titas pastebi didžiulius, įrėmintus, į plakatus panašius atvaizdus su juodais trumpais sąmojais baltame fone:

VISKAS DABAR, NET VĖLIAU IR TADA

TAS, KURIS IŠŠVAISTO DAUGIAUSIA LAIKO, YRA NUGALĖTOJAS

„Hmm“, – pagalvoja Titas, – „kokia puiki mintis“. Trumpi sąmojai yra koncentruotos formos filosofija. Idėja, kuri netilps į trumpą sąmojį, niekada nebus suprasta minios. Savaime suprantama, Geriausioje knygoje pasaulyje turės būti geriausi trumpi sąmojai pasaulyje. Jau užsiminė apie tai nesąmoningai, bet įterps į Hekano Rinko dialogus šį tą daugiau. Originalios santrumpos ir trumpi sąmojai apibūdins vyriausiojo inspektoriaus kalbą. Asmuo, kalbantis santrumpomis ir trumpais sąmojais, laimi pagarbą iš didžiosios P.

Didžioji P visada Hekano Rinko galvoje.

– Tau patinka? Radau internete. Savo puslapyje, cha cha cha! – garsiai ir linksmai sukikena daktaras Rolfas, apglėbia Titą ranka ir palydi iki konsultacijų kabineto.

– Atsisėskite! Tik nepasiimkite namo, cha cha!

Titą erzina nenumaldomai linksmi žmonės. Atrodo, tarsi jie turėtų geros nuotaikos monopolį ir slopintų visų kitų pastangas būti linksmiems. Titas galvoja, kad daktaras Rolfas neabejotinai vienas tų žmonių, kurie pradeda vakarėlį išpyškindami keturias ar penkias juokingas istorijas. Prakeiktame dvidešimtajame amžiuje pasakoti juokingas istorijas!.. Jis, be abejo, bus ir geriausias nepadorių istorijų žinovas. Nešvankios istorijos yra blogiausia juokingų istorijų kategorija.

Daktaras Rolfas sėdasi už didelio rašomojo stalo, pilno aplankų, įsakymų blokų, rašiklių ir lipnokai atrodančios klaviatūros. Lėkštė su pusiau suvalgytu danišku tešlainiu tai paaiškina. Daktaras Rolfas – vienas tų žmonių, kurie ryja ir kelia netvarką tiek naršydami, tiek dirbdami. Visas dėmesys būna sutelktas į ekraną, todėl jis nė nepastebi, kad apipylė klaviatūrą.

Titas sėdasi į lankytojo kėdę kitapus rašomojo stalo. Kėdė, palyginti su stalu, gana žemai, tad Titas pasijunta mažytis. Be to, atramos rankoms per aukštai ir dar pernelyg arti viena kitos, kad būtų patogu ant jų laikyti rankas. Jam per ankšta ir jaučiasi, tarsi būtų storulis lėlės kėdutėje. Rankas padeda ant atramų, nors pečiai pakyla kone iki ausų. Jo pirštai pabąla, kai tvirtai sugriebia atramų priekį.

Dėl šio vizito jaučiasi labai nepatogiai. Daktaras Rolfas neatrodo šimtu procentų rimtas. Greičiau priešingai.

– Taip, tikrai gerai. Kaip kas nors pasakytų, – sveikas atvykęs.

– Ačiū.

– Taigi norėjote šį tą sužinoti apie multiterapiją, teisingai?

– Taip.

– Kiek žinote?

– Nieko.

– O, aišku, – sako daktaras Rolfas ir vis patempdamas balto švarko apykaklę leidžia suprasti savo rimtus ketinimus.

– Pradėkime nuo pradžių. Kokių turite bėdų? Turiu omenyje, kodėl nusprendėte čia atvykti?

– Neturiu jokių problemų. Atėjau, nes susidomėjau, kai pardavėjas paskambino telefonu, – draugiškai tarė Titas.

– Puiku! Svarbiausia gera nuostata. „Neturiu jokių problemų.“ Kas nors galėtų taip pagalvoti. Tai nėra visai teisinga, bet ir ne visai klaidinga.

– Ne?

– Multiterapija grįsta senovės filosofija. Viskas, ką supranti kaip gyvenimą ir pasaulį, susideda iš smegenyse apdorojamų įvykių. Tavo smegenys unikalios, taigi unikalus ir pasaulėvaizdis. Tai, ką suvoki kaip žalia, kas nors pamatys kaip raudona. Tai, ką matai kaip teisinga, kitam žmogui yra klaidinga. Pagalvoji „jokių problemų“, o tavo bičiuliui – siaubinga situacija.

– Mmm, taip…

– Patirtys – tai tik cheminės reakcijos. Pavyzdžiui, tai, ką žmonės vadina meile. Įsimylėjimas yra hormonai, zujantys po kūną. Nėra jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl vienas asmuo patraukia kitą. Bet tikrai žinome, kad sąmoningais veiksmais galime daryti įtaką pasirinkimo procesams. Pavyzdžiui, laikantis normų ir mados pasikeitimų išauga gebėjimas patraukti. Prisitaikymas laikomas patraukliu, nes priešinga pusė supranta, kad turime pakankamai vaizduotės, jog sugebėtume išlaikyti savo palikuonis. Taigi mūsų veiksmai paveikia hormonus. Naujoviški džinsai ant tobulai įprastų sėdmenų sulaukia daugiau hormonų nei seno dizaino džinsai ant to paties užpakalio. Veiksmas išryškina chemines reakcijas, kurios ir sukuria meilės pojūtį. Tai ne užpakaliukas, kuris skatina hormonų šėlsmą, o veiksmas. Teisingų džinsų pasirinkimas. Veiksmas savaime yra viskas. Ar suprantate?

– Taip, manau, taip…

– Taigi gyvenimas yra chemija. Jūs esate vienas cheminis komplektas, o aš – kitas.

Daktaras Rolfas atsilošia ir pažiūri į Titą. Šis klausia savęs, kas bus toliau. Daktaras Rolfas uždeda vieną ranką už galvos ir lėtai braukia per plaukus iki kaktos. Jo pirštai lėtai barbena iki pat kaktos. Pasiekusi antakius, ranka sustoja. Šiek tiek pailsi. Tada kiek patempia kaktos odą. Antakiai juda aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn. Tada staiga paleidžia galvą ir tęsia:

– Taigi teigiate neturįs jokių problemų, ar taip?

– Taip…

– Įdomus požiūris. Dauguma čia ateinančių žmonių galvoja, kad turi problemų. Net rimtų. Paprastai pasakau, kad neturi. Bet dabar, atrodo, priešingas atvejis. Sutikome kai ką, kas sakosi neturįs jokių problemų.

Daktaro Rolfo „neturįs jokių problemų“ nuskamba taip, lyg būtų kaip tik priešingai: būklė labai rimta, net mirtina. Daktaras Rolfas užsimerkia ir trumpai knarkteli. Titas krūpteli ir stengiasi atrodyti kaip paprastas žmogus.

– Taip, na, be jokių problemų. Ką reiškia „be jokių problemų“? Žinoma, kovoju su keliomis. Arba kovojau anksčiau, – kas nors pasakytų. Tačiau neturiu jokių protinių sutrikimų, jei turite omenyje juos.

– Ne, aišku, ne. Suprantu. „Jokių protinių sutrikimų“, – daktaras Rolfas lėtai ištaria diagnozę. Tada vikriai atsikelia nuo kėdės. Taip, Titai. Šiuo atveju niekuo negaliu padėti. Deja.

– Tai mes jau baigėme? – klausia Titas.

– Ne, tikrai ne! Jei neturite jokių problemų, turėsiu atskleisti kelias savo. Norėjote daugiau sužinoti apie multiterapiją; taip ir bus.

– Ačiū, bet nežinau, ar tai būtina…

– O, žinoma. Nebūkit kvailas, – patikina daktaras Rolfas ir nutaiso geriausią paskaitininko balsą. – Pirma. Pasakysiu, apie ką čia. Tada pademonstruosiu, kaip tai veikia. Taigi: gyvenimas yra chemija. Viskas, ką suvoki, priklauso nuo tavo cheminės sudėties. Viskas, ką suvoki blogai, taip pat priklauso nuo tavo cheminės sudėties. Visi tavo savitumai, kuriuos kiti supranta kaip nenormalumą, gali būti pakeisti cheminėmis reakcijomis. Pavyzdžiui, gana įprasta, kad jausdamiesi persekiojami žmonės vartoja cheminių elementų turinčius preparatus. Pernelyg laimingi žmonės, norintys pasveikti nuo šio sutrikimo, gali gydytis ličio turinčiais preparatais. Žmonės, kurie jaučiasi ypač nelaimingi, taip pat vartoja litį. Jei organizme bus pakankamas ličio kiekis, jausimės gerai ir būsime vienas į kitą panašūs. To jie nori. Arba nori jų artimieji. Kad ir kaip ten būtų, cheminės medžiagos daug sudėtingesnės už multiterapiją.

Titas atsargiai linkteli. Jam, žinoma, smalsu, ką daktaras Rolfas nori pasakyti. Tuo pat metu jaučia, kad neturėtų jo pernelyg skatinti. Daktaras Rolfas nuolat balansuoja tarp apatijos ir nepaprasto susijaudinimo. Vieną akimirką atrodo beužmiegąs, o kitą jo akys kone spinduliuoja.

– Pridėjus chemijos, išoriškai gali dar labiau išsibalansuoti. Multiterapija mato visa tai kitaip. Garantuojame, kad kūnas pats išskirs reikiamas chemines medžiagas. Turima patirtis priklauso nuo smegenų chemijos, todėl visas gyvenimas yra įsivaizduotas. Jūsų ligos ir problemos – taip pat vaizduotės padarinys. Gana paprasti vaizduotės pramanai, sukurti smegenų chemijos!

– Taigi turite omenyje, kad, pavyzdžiui, paranojinė šizofrenija yra grynai kieno nors vaizduotės prasimanymas?

– Būtent! – sušunka daktaras Rolfas. – Būtent taip! Asmenybės skilimas – idée fixe[6]. Yra keletas nuostabių terapijų, padedančių tai įveikti. Tai tarsi specialiai tau sukurpta terapija. Multiterapija riešuto kevale. Jei yra problema – yra ir terapija!

– Atrodo labai paprasta…

– Paprasta! Priešingai, gali būti neįtikėtinai sunku rasti tinkamą terapiją. Įsivaizduojamos ligos dažnai yra labai giliai įstrigusios žmonių smegenyse. Gali tekti išbandyti šimtus placebo terapijų, kol viena jų pagaliau tiks.

– Placebo terapijos! – sunkiai valdydamasis atsiliepia Titas.

– Kaip saldintos tabletės! Pacientas galvoja, kad gyja dėl vaistų poveikio. Net jei vienintelė sudedamoji dalis yra cukrus. Būtent taip yra ir su multiterapija. Kol tiki, kad esi gydomas, tol veikia. Pagaliau supratęs, kad sergi įsivaizduojama liga, pradedi visur ieškoti ir veikiančios įsivaizduojamos terapijos. Nustoji matyti save kaip nelaimingų aplinkybių auką ar kaltinti genus, vaikystės aplinką ir dar velniai žino ką. Atgavęs valios jėgą švilpteli švilpyne ir fabrikas vėl pradeda dirbti. Smegenys ir kūnas pradeda gaminti cheminius elementus, kurie reikalingi norint vėl normaliai funkcionuoti. Taigi: kai norėsi būti pagydytas, būsi pagydytas. Štai kaip yra! Dabar jau supratote, kaip viskas veikia, ar ne?

– Taigi tai, ką laikau savo gyvenimu, Jūs galite valdyti šia placebo terapija?

– Cha! Gudruolis!

– Umm, nežinau, ar tuo tikiu, – atsako Titas abejodamas. – Ar galite pateikti pavyzdžių? Ką galite išgydyti?

– Viską! Galiu išgydyti visiškai viską. Viską, viską, viską! Paranoją, šizofreniją, agorafobiją, gyvačių ar skrydžio baimę. Pats išvardykite! Žodžiu, visą galybę! Nuo Miunhauzeno pagal įgaliojimą iki Tureto sindromo.

Tada Tito galvoje kažkas spragteli. Jis pagalvoja apie Lenį.

– Ką, galite pagydyti Turetą?

– Taip, žinoma! Taip. Turetas yra paprasčiausia vaizduotė. Piktavališkas smegenų triukas. Nėra rimtos priežasties, kodėl žmonės turėtų vaikščioti aplink trūkčiodami ir kalbėdami kvailus dalykus. Ne, jie tai daro dėl to, kad smegenims šitai atrodo privaloma. Įsivaizduojamoms ligoms tėra vienas vienintelis vaistas. Ir tai yra… – daktaras Rolfas papsi ir judina savo ranką ratu, taigi Titas pabaigia už jį.

– …įsivaizduojamoji terapija.

– Bravo, Titai! Įsivaizduojamoji terapija, placebo terapija, multiterapija. Turime daugybę pavadinimų tam, ką mylime.

– Kaip Jūs tai darote? Turiu omenyje, kaip, pavyzdžiui, gydote ką nors nuo Tureto?

– Sunku apibendrinti. Bet tai kone visada kraštutinumai. Visų įmanomų ribų peržengimas. O tada dar vienas žingsnis per prarają. Tai žmonių įkurdinimas kontekste, kuris taip absurdiškai išpūstas, kad jie supranta savo elgesį kaip nereikšmingą ir neturintį padarinių didesniame kontekste. Tada žmogus dirba toliau mažindamas ir mažindamas savo problemas, kol jos visiškai išnyksta. Pavyzdžiui, Tureto sindromu sergantis pacientas gali būti priverstas patirti ypač daug spazmų ir šūkalioti negražius žodžius keletą valandų kiekvieną terapijos seansą. Gali būti apsirengęs kaip klounas ar panašiai. Tai gali būti ypač sudėtinga visiems, kas su tuo susiję. Mano teorija sako, kad Tureto sindromą turinčių pacientų viduje yra tam tikras spazmų skaičius. Jei jie bando pažaboti savo ekscesus, pasiekia tokį efektą, lyg laikytų savo sandėliuke siaubingus dalykus. Blogiausiais atvejais sandėliukas aprūpina juos visą gyvenimą. Ne, geriau susekti Tureto savininkus kaip pasiutusius šunis ir per trumpą laiką ištraukti iš jų visą šlamštą. Jodinėti jais kaip laukiniais arkliais rodeo. Pabaigoje jie pavargsta nuo visų nesąmonių. Mes gana paprastai išlaisvinam juos nuo spazmų ir pertarų. Gali užtrukti ir tris mėnesius. Daugiausia metus.

– Liaukitės. Tai nesąmonė. Nemanot, kad toks požiūris ypač žemina?

– Taip gali pasirodyti. Dėl to viskas vyksta už sandarių įgaliotojo multiterapeuto kabineto durų. Mes duodame konfidencialumo priesaiką, – paaiškina daktaras Rolfas slopindamas žiovulį.

„Kaip jis gali būti pavargęs“, – galvoja Titas. Dar prieš trisdešimt sekundžių buvo įsiaudrinęs apibūdindamas Tureto sindromo aukas kaip pasiutusius šunis.

– Jeigu viskas taip gerai, kaip sakote, kodėl multiterapija nėra plačiai žinoma? – purkštauja Titas.

Jis mano, kad visas šis reikalas – tarsi pokštas. Tai pernelyg paprasta. Tikrosios traumos gilesnės nei rengimasis idiotais ir problemų išpūtimas stengiantis jas pradanginti. Tai būtų lyg bandymas sulieknėti prisivalgant.

– Plačiai žinoma? – vis dar šaukia daktaras Rolfas. – Viskas pagal teritoriją. Kas, manote, nori būti multiterapeutų ambasadoriai? Visus aplinkinius 24/7 šnipinėjantis paranojikas, dėvintis neperšlampamą apsiaustą ir saulės akinius? Šizofrenikas, priverstas išgyventi tuzinus tapatybių, nors gerai jaučiasi tik su dviem? Koks nors balandžių bijantis vargšelis, visą vasarą praleidęs Venecijos šventojo Morkaus aikštėje? Reikalas tas, kad kartą išgydyti žmonės dingsta be pėdsakų. Iki tol mes visiškai juos išvarginam. Pagalvoję, ką leidom jiems patirti, jaučiasi gėdingai, lyg peršerti vaistais. Tam tikra prasme juos suprantu. Šie gydymo būdai gali būti tikrai sudėtingi, bet tai maždaug tas pats, ką teigia placebo gydymo mokslas. Kad ir kaip ten būtų, kas skundžiasi brutalia chemoterapija, nokautuojančia vėžį? Pagrindinis dalykas tas, kad šis gydymas saugo gyvybes. Prisiekiu, yra daugybė žmonių, dėkojančių multiterapeutams už galimybę funkcionuoti bendruomenėje. Kaip mes sakome: kur tik nukeliausi, visur rasi placebo bičiulių!

– A, taip…

– Be to, multiterapeuto profesija ypač sunki. Ji labai nustekena.

– A, taip?..

– Taip, matot, visas terapijas turime patikrinti prieš išbandydami su žmonėmis. Tai viena mūsų etikos taisyklių. Yra daugybė terapijų. Kartais atrodo, kad jų tiek, kiek žmonių.

– A, taip…

– Paimkime, pavyzdžiui, lunatizmą. Jis iš esmės paveikė mano gyvenimą. Pagydžiau šimtus pacientų, vaikščiojusių per miegus ir nesugebėjusius atskirti sapnų nuo tikrovės. Lunatikas gali užmigti bet kur. Sapnuodamas galvoja, kad tai, kas vyksta sapne, yra iš tikrųjų. Nė nenutuokia, kas sapnas ir kas tikrovė. Galbūt manote, kad tai neįtikėtinai juokinga ir kvaila, bet išties sudėtinga pagydyti. Jiems efektyvi placebo terapija yra tarsi miego ir maisto žadintuvas: jį animaciniuose vaikų filmuose naudoja išsiblaškėlis profesorius. Esu įsitikinęs, kad profesorius iš tiesų lunatikas ir jau rado metodą, kaip nusistatyti ribas. Jo miego ir maisto laikrodis pasako, kada valgyti, kada eiti miegoti ir kada nubusti. Po velnių, jis pasako ir kada pašikt ar nusičiurkšt. Tokiems būdraujantiems miegaliams duodu varpelį. Kiekvieną kartą, kai ruošiasi ką nors daryti, turi paskambinti ir pasakyti, ką veiks. Menkiausias dalykėlis, ir turi paskambinti varpeliu. „Dabar nusižiovausiu, din din.“ „Dabar pakalbėsiu, din din.“ Viskas prasideda varpelio skambučiu. Viskas, kiekvienas dalykėlis. O paskambinti gali tik atsikėlę, ar ne? Garsas tampa sąlyginiu refleksu. Skambutis reiškia, kad jie atsikėlę. Tyla reiškia atpildą ir miegą. Galų gale jie gali atsikratyti varpelio ir tiesiog apsimesti din din. Jie stebi save. Din din tampa jų gyvenimo kognityviu stabdžiu.

– Ar tai tikrai veikia?

– O taip, tikrai veikia! Pažvelkite!

Daktaras Rolfas išsitempia per rašomąjį stalą ir tarp savo popierių susiranda varpelį.

– Lunatikas, būtent! Dabar noriu miego!

Jis paskambina varpeliu. Tada su trenksmu pliumpteli ant savo rašomojo stalo. Jis jau nebe daktaras. Atrodo kaip didelis ir sunkus miltų maišas. Vis dėlto dar kvėpuoja, giliai ir lėtai. Daktaras Rolfas miega kaip ką tik nukirsta miško eglė. Per burnos kraštą nedidele srovele žemyn ant lipnios kompiuterio klaviatūros nubėga į seiles panaši derva.

Titas pasilenkia prie daktaro Rolfo ir atsargiai papurto. Prataria „laba diena?“ ir „daktare Rolfai?“, bet vienintelis atsakymas – tik gilus švokštimas.

„Jėzau, kažkoks pragariškas cheminis mišinys“, – mąsto Titas sprukdamas iš daktaro Rolfo konsultacijų kambario ir nė neketindamas grįžti.

Tyrimai gali būti skausmingi. Kuo giliau kasi, tuo gilesnė duobė. O kaip reikėtų vertinti atradimus?

Tai, kas kvaila šiandien, rytoj gali būti gryniausia tiesa.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Stokholmo ramybė

Titui išeinant iš daktaro Rolfo oras ramus. Jis supranta, kad nebėra to pasitinkančio, daug žadančio ankstyvos vasaros pojūčio. Liepos vidurys – pats vasaros įkarštis. Po keistojo vizito pas daktarą Rolfą Titas prastai jaučiasi ir nori pravėdinti galvą, taigi nusprendžia pasivaikščioti nuo šio šiaurinio krašto iki pat Sioderio miesto.

Jis eina per observatorijos parką už miesto bibliotekos, nuo pat ištakų pradžios iki senamiesčio palei Drotningataną. Observatorijos parko žemupyje medžiai dūsauja po negailestingais saulės spinduliais ir su žolėtomis pakrantėmis kovoja dėl paskutinio vandens lašo ant žemės. Beveik gali girdėti čiulpiant ir šliurpiant. Žolės žaluma šen ten sulopyta rusvomis skiautėmis. Lapai vysta nuolankiai maldaudami lietučio.

Titas dievina Strindbergo citatas, įterptas Drotningatano viduryje už kalvos papėdės. Gatvė vaizdinga, su jaukiomis kavinukėmis ir antrarūšiais restoranais. Pastatai gana žemi, saulė nutvieskia šaligatvį. Ši gatvės dalis knibždėte knibžda hipiškų paauglių, bandančių sumušti lėčiausio įmanomo latės gėrimo rekordą. Senamiesčio link gatvė virsta triukšminga apsipirkimo meka su visomis įprastomis pagrindinių gatvių etiketėmis: H&M, Intersport, Stadium, Zara, Clas Ohlson, McDonalds ir pan. Čia daugiausia šeimos su vaikais. Jie skuba tarp eskalatorių ir sukamųjų durų su varvančiais ledais rankose, laikančiose milžiniškus polietileninius krepšius. Tikra bėda, jei neatrodai laimingas. Prakeikimas, jei neatrodai turtingas. Už Sergelo aikštės ir Kultūros namų Drotningatanas sunyksta ir pavirsta į ledinį koridorių didelių ir šlykščių valdžios pastatų pavėsyje. Vieninteliai žmonės, kuriuos gali pamatyti, yra keisti vidutinio amžiaus valstybės tarnautojai ir atsitiktiniai būriai turistų, tikėtina, pasiklydusių. Keistos parduotuvės parduoda marškinėlius su briedžių motyvais ir visų įmanomų dydžių Dalos arklius. „Ir kas gi perka Dalos arklius“, – klausia savęs Titas. Ką gali su jais veikti? Galbūt yra autobusų, vežančių tiesiai į suvenyrų parduotuves, nes jos atrodo kimšte prikimštos mažų ir laimingų japonų turistų, kurie varžosi graibstydami Dalos arklius. Aiškiai žino kažką, ko nenumano kiti. Dalos arkliai gerina potenciją. Susmulkini ir sumaišai su sake. Trinkt ir gauni nuostabų poveikį iš vidurvasario poliaus. Švedijos Dalecarlia.

„Stokholmas vasarą kitoks nei kitur“, – pagalvoja Titas. Jei nekreiptum dėmesio į visiškai atstatytą vietovę aplink Klarą ir pietinę Drotningatano dalį, Stokholmas neabejotinai gražiausias vasaros miestas pasaulyje. Jokių abejonių, tai faktas.

Ir miesto triukšmas vasarą kitoks. Paukščių čiulbėjimas, kone skausmingas gegužę ir ankstyvą birželį, dabar skamba kaip normali maloni muzika. Automobilių vairuotojai nebeskuba tarp pasibaigusių iškilmių, viršvalandinio darbo ir apsipirkinėjimo priemiesčiuose. Užuot tai darę, jie rieda gatvėmis lyg kokiame išdidžiame parade, kad aiškiai paskelbtų tai, ką jaučia kiekvienas tikras stokholmietis: Stokholmas geriausias vasarą. Šimtai tūkstančių „naujųjų“ stokholmiečių, keliaujančių namo į gimtąją provinciją, matomi kaip turtingi ir sėkmingi „sugrįžtantieji“ keletui savaičių. Būdami ten gali atiduoti savo senas trobeles pagražinti iš esmės, jei tik kainos įkandamos vietinėse niekučių varžytinėse. Jie kepa Flintstonų kiaulienos kepsnius ir iki valios myža į vandenį viešose maudyklose paplūdimiuose. O nuolatiniai vietos gyventojai gali tik aimanuoti ir murmėti apie žmones iš sostinės. Tikrai, kaimiečiams reikia matyti stokholmiečius. Tai, kad iš tikrųjų tėra vieni kitų veidrodiniai atspindžiai, nėra taip svarbu.

Priėjęs senamiestį Titas nusprendžia esąs nusipelnęs puodelio kavos. Turi pamąstyti. Jis prieina iki Didžiosios aikštės ir užeina į kavinę Grillskos pastate. Su puodeliu kavos ir bandele su cinamonu ant padėklo Titas atsisėda prie lango ir pažvelgia į aikštę bei senąją Fondų biržą.

Kelios pastarosios savaitės buvo kupinos įvykių. Pirmiausia rašė itin produktyviai. Dauguma teksto – aukščiausio lygio medžiaga. Jis žino: jeigu medžiagą atidžiai skaitai savaitę ar dvi, lengva nuspręsti, kas tinka standartui. Tam jis turi absoliučią klausą. Kai kalbama apie tekstą, gali juo pasitikėti visu 100 procentų.

Geriausia knyga pasaulyje įgyja patinkančią struktūrą. Trilerio su faktų elementais variacija veikia geriau, nei būtų galėjęs įsivaizduoti. Hekano Rinko serijinio Salvadoro medžioklės ištraukos kietos ir šmaikščios. Jos visada baigiasi jaudinamai ir neaiškiai. Faktų skyriai kaskart okupuoja vieną ar du puslapius ir pasitarnauja kaip patogios poilsio salelės veiksmo viduryje. Jis jau įtraukė įprasčiausius dalykus, būdingus geriausiai parduodamoms negrožinės literatūros knygoms ir žinynams: nuo intensyvaus lieknėjimo iki savigalbos. Kalba beveik akiplėšiškai patogi. Kartais mąsto, ar tikrai lengva ir aišku skaityti tokia intelektualia tema. Negali susilaikyti – nori tik skaityti ir skaityti, ir aiškintis, kas netrukus nutiks. Titas patenkintas savimi: būtent to jis ir nori pasiekti. Kalba yra komunikavimas, o ne meno forma pati savaime. Meno kūrinys – štai kas lieka skaitytojo galvoje. Viena vienintelė unikalaus paveikslo kopija.

Vis dėlto geriausia tai, kad Astra privertė prasiblaivyti. Dabar jaučiasi protingas ir energingas. Nuodai pasišalino iš kūno. „Grynai chemine prasme aš nugalėjau piktnaudžiavimą“, – mąsto jis. Kūnas nebekaukia dėl nuodų. Lieka tik vaizduotės prasimanymai: jis vis dar supranta akimis ieškąs alaus šaldytuve ar jaučiąs kišenėje cigarečių pakelį. Įpročio jėga galinga, bet šiuos padarinius gali iššluoti vaizduotės pramanais: atpildo vaizdiniu, kuriame jis guli mėgaudamasis gyvenimu ant jauno, šilto moters kūno. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Jis jaučia į kūną grįžtant ramybę. Nuo tada, kai tokiam ilgam laikui atsitraukė nuo kompiuterio, praslinko daug laiko. Atrodo, nieko blogo vėl klajoti miesto gatvėmis. Kavinės. Žmonių stebėjimas. Atsipalaidavimas.

Tas nemalonus jausmas dėl daktaro Rolfo atleidžia gniaužtus. Koks idiotas. Koks niekingas gyvenimas. Koks atstumiantis požiūris į žmones, nors buvo gana įdomu išgirsti, kad Tureto sindromas esąs tik įsivaizduojama liga.

O kas, jeigu jis teisus? Ką tai reikštų Leniui?

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Pasirodo tamsūs debesys

Išlipęs iš lifto ir pravėręs buto duris Titas iškart nemaloniai pajunta, kad kažkas čia buvo. Sunku pasakyti kodėl. Ar dėl keisto kvapo? Ar tai kaimynai, gaminantys keistą maistą, kurio kvapas sklinda visa ventiliacijos sistema?

Ne, kažkas neabejotinai čia buvo. Titas apsidairo. Turi vieno kambario butą su atitverta virtuve, todėl mato viską net iš prieškambario. Be to, šiais laikais viskas puikiai išgryninta. Jis pasilenkia pažiūrėti po sofa-lova. Bet kuriuo atveju ten jokio nekviesto svečio.

Jis darkart atidaro buto duris, kad patikrintų laiptus, ir išgirsta kažką bėgant žemyn. Įėjimo durys garsiai bildėdamos užsitrenkia ir vėl įsivyrauja tyla. Kas, po velnių, čia buvo? Titas nuskuba prie lango norėdamas pamatyti. Prie pagrindinių durų – nė gyvos dvasios. Ilga kerėpliška figūra kaip tik juda pakampe. Juodi džinsai. Sužioruoja vinimis nusagstytas diržas. Lenis? Dingo. Titas būtų galėjęs prisiekti, kad tai Lenis.

Jis atidaro langą ir sušunka:

– Leni! Leni! Grįžk, po velnių! Po galais, ką čia žaidi?

Baltaplaukė ponia balkone papurto galvą ir gurkšteli iš elegantiško kavos puodelio. A, ir vėl jis. Tas prasigėręs rašytojas. Viskas, ką išmano, tai gėralai ir narkotikai. Bet palaikyti tvarką skalbykloje rūsyje? Niekaip! O taip, tai tikrai jis.

Titas nulekia laiptais žemyn bandydamas sučiupti Lenį. Pasiekęs kampą, kur dingo Lenis, prieš save pamato tik visiškai tuščią gatvę. Tarsi į niekur.

Nors ir pajuto, kad dėl sukiojimosi sporto salėje yra tiesiog puikios formos, po trumpo sprinto vos gaudo kvapą. Atsiremia į sieną ir sunkiai šniokštuoja.

Koks velnias?.. Ar ten buvo Lenis? O gal pasivaideno? Bet juk tikrai buvo Lenis? Šūdas! Kas jis pagaliau?

Titas nubėga viršun patikrinti, ar nieko nepavogė. Nematyti, kad kas būtų dingę. Ir vogti beveik nėra ko. Kas gali norėti krūvos picos dėžių? Vis dar gyvas tas nemalonus jausmas. Kažkas čia buvo.

Ir tada pamato.

O, šūdas! Šiaip ar taip, buvo teisus!

Rašomasis stalas prie lango. Kompiuteris. Ekranas buvo atlenktas. Eidamas ilsėtis jis niekad taip nepalieka. Tai įaugo jam į kraują jau nuo tada, kai dar buvo mažas berniukas. Ekrano dangtis visada turi būti užlenktas, ir tiek žinių. Gal ir buvo nerūpestingas vaikinas didžiąją savo gyvenimo dalį, bet ekrano dangčiai? Ne, kiek save pamena, visada užlenkia.

Taigi čia šniukštinėjo Lenis. Ar pateko į kompiuterio vidų? Ar sugebėjo apeiti alkotesterio užraktą?

Titas papučia į vamzdelį ir palaukia, kol įsijungia kompiuteris. Ekrane pasirodo žinutė:

Labas, Titai! Šiek tiek anksčiau tu ar kažkas kitas bandė netinkamai mane įjungti. Tai reiškia žiemos miegą dar valandai dvidešimt dviem minutėms ir keturiasdešimt trims sekundėms. Prašau sugrįžti šiek tiek vėliau!

Tiksi skaičiukai. Po kelių akimirkų ekranas ištuštėja.

„Kažkoks sušiktas pragaras“, – galvoja Titas. – „Lenis bandė įsibrauti į mano kompiuterį! Tai gali reikšti tik viena: jis turi mano rankraštį!“

Bet kaip Lenis sužinojo apie Geriausią knygą pasaulyje? Visame pasaulyje yra tik keturi žmonės, žinantys apie knygos idėją: pats Titas, Astra, Evita Vinčester ir Edis X. Kas pasakė? Vargu ar Astra ar Evita – jos daug prarastų ką nors atskleidusios. Ir nerizikuotų gerais pardavimais. Jis pats vargu ar buvo ką sutikęs per pastarąsias savaites. Be to, dabar juk blaivut blaivutėlis.

Taigi tai turi būti Edis. Bet kam Edžiui prireikė papasakoti Leniui apie idėją? Ar nebūtų buvę geriau padaryti taip, kaip Titas: užsidaryti savo kambaryje ir niekam nieko nepliurpiant rašyti knygą? Be to, Edis pernelyg geraširdis, kad parduotų Titą. Ne, tai mažai tikėtina. Ne Edis.

Vienintelis pakenčiamas paaiškinimas, kurį Titas gali rasti, tas, kad Lenis slapta klausėsi jo ir Edžio girtų kliedesių festivalyje, kai jie sukurpė visą tą idėją. Kai Lenis ir Titas susitiko Modernaus meno muziejuje ir sėdėjo kavinėje, na… Lenis tiesiog turėjo prie dviejų pridėti du. „Matė mane blaivų net pokylyje“, – pamanė sau Titas. – „Turbūt pagalvojo, kad aš ir vėl realiame pasaulyje. Velniškai taip – turbūt suprato, kad darau kažką svarbaus, pastebėjęs, jog daugiau nebegeriu. Kas grąžino Titą į tiesų ir siaurą taką? Ir tada pradėjo smalsauti. Kodėl nepagalvojau apie tai anksčiau? Negaliu vaikščioti lyg naujas žmogus, kol viskas nebus baigta. Visi domėsis, kas gi man atsitiko. Ir tada prasidės visokios spėlionės. Nauja knyga, nauja moteris, kas, po velnių, dar galėtų būti? Kol knyga nebus baigta, žmonės manęs blaivaus nematys“, – svarsto toliau Titas.

Jis pačiumpa telefoną ir suspaudo Astros telefono numerį. Leidžia telefonui skambėti. Ilgai ilgai. Pagaliau atsiliepia.

– Labas, Titai! Kaip reikalai?

– Tiesą sakant, šūdini.

Jis papasakoja viską, kas nutiko. Apie žinutę kompiuterio ekrane ir ką įtaria, apie susitikimą Modernaus meno muziejuje. Nė žodžiu neprasitarė apie knygą Leniui, kuris vis dėlto aiškiai susijęs su šiuo reikalu. Tai daug blogiau nei profesinis šnipinėjimas. Kultūrinis šnipinėjimas – grėsmė visai demokratijai, pačiai mūsų egzistencijai. Titas dabar toks įsikarščiavęs, kad išplepės visus savo nuogąstavimus.

Astra – ramybės įsikūnijimas. Ji nebūtų leidybos žvaigždė, jei nemokėtų dirbti su siaubą keliančiomis situacijomis ir panikuoti linkusiais žmonėmis.

– Titai, štai, ką mes darysim. Suorganizuosiu tau spynininką ir gausi modernų ir saugų užraktą arba visiškai naujas duris, jei to prireiks. Dėl kompiuterio jaudintis neverta. Lenis – jei tai tikrai buvo jis – nesugebėjo ten įsilaužti. Alkotesterio užraktas reaguoja tik į unikalią enzimų kombinaciją, tik tavo kvapas gali atrakinti kompiuterį. Nenorėjau sakyti šito anksčiau, nes būtum sprogęs iš pykčio ir purkštavęs labiau nei dėl Vinčesterio slaptų gudrybių. Paėmiau seilių pavyzdį nuo alaus skardinės, kai užsukai pas mane po festivalio, o specialistai padarė visa kita.

– Ką? Tai alkotesteris nuo pat pradžių buvo tavo mintis? Sakei, kad Evitos! – burbteli Titas.

– Atleisk.

– Po šimts, Astra. Maniau, tu mano pusėje.

– Ir esu! Turi pripažinti, tai puikiai suveikė!

– Taip… manau.

– Tada atsipalaiduok. Galiu užtikrinti, jis nematė nė vieno tavo failo. Sėsk ir bandyk vėl dirbti. Kai tik grįšiu namo, galėsim susitikti. Tada jau pradėsiu skaityti.

– Kai tik grįši? Ką turi omenyje? Kur tu?

– Antiparose, Graikijoje. Ar nesakiau tau? Man atostogos.

– A, taip. Gražu. Gerai, paskambink, kai grįši. Gerai praleisk laiką!

Titas aprimsta. Astra jam tokia gera. Apie viską pagalvoja. Tobula moteris. Jei jau prieš tai buvo gražuolė, kaip atrodys po kelių savaičių Graikijos saulėje? „Dieve mano, jei tik turėčiau šiek tiek Zorbos savyje“, – pagalvoja Titas.

Jis papučia į vamzdelį ir pažvelgia į žinutę: liko penkiasdešimt aštuonios minutės ir trisdešimt penkios sekundės.

Trokšta savo akimis įsitikinti, kad rankraštis dar ten. Jei kas nors pavogė, galėtų iškart pasinaudoti. O jis nebesugebėtų rasti jėgų viską perrašyti.

Ne, turi geriau pasirūpinti savo rutina: patikrinti, ar išeidamas tinkamai uždaro langus ir užrakina duris, įsitikinti, ar užrakinta ir paklebenti rankeną, atsargiai žvilgčioti dar porą minučių po to, kai išeina laukan. Urr, jis nervų kamuolys. „Nusiramink, Titai, viskas bus gerai“, – mąsto jis.

Dar vienas pūstelėjimas į vamzdelį: penkiasdešimt šešios minutės ir septyniolika sekundžių.

Laikas slenka.

Titas nueina į virtuvę ir įjungia kavos aparatą. Pasidaro sumuštinį su čederio sūriu ir atsipjauna žaliosios paprikos jam pagardinti. Prisipila stiklinę apelsinų sulčių. Šaldytuvas nebeatrodo kaip ledo dykuma, dabar valgymo įpročiai kontroliuojami. Subalansuota dieta. Reguliarus maitinimasis. Reikalai susitvarkys patys. Kvėpuok lėtai.

Pažiūri pro langą. Baltaplaukė dama vis dar sėdi savo balkone. Dabar ant savo balkono stalo ji spaudinėja radijo mygtukus.

Taip, kodėl ne? „Gera mintis“, – pamano sau Titas ir įsijungia mažąjį virtuvėlės radiją.

Kambarį pripildo įžanginės laidos melodijos garsai. Tai Vasara. Turbūt populiariausia radijo programa Švedijoje. Žinomiems ir nežinomiems švedams, norintiems pavergti visą kraštą ir turintiems ką nors jaudinamo ar įdomaus pasakyti, suteikiama pusantros valandos per vasaros pietus. Jie paįvairina istorijas savo mėgstama muzika. Rezultatas dažniausiai ypač asmeniškas, o retkarčiais ir provokuojantis. Nėra nė vieno abejingo tam, ką girdi. Vakariniai laikraščiai paprastai pučia į vieną dūdą ir negarbingai perrašo arba nesveikai iškraipo vien tam, kad kitą dieną vasaros naujienų sausroje parduotų keletą papildomų kopijų.

Pamažu nutyla įžanginė melodija. Ir Titas klausia savęs, kas gi bus šiandien.

Štai kur mes. Titas atsisėda į virtuvės kėdę ir atidžiai klausosi. Pamiršta laiką ir tai, kad alkotesterio užraktas slenka neišvengiamo išsivadavimo link. Malonus Edžio balsas pripildo kambarį. Jo menkas šiaurietiškas akcentas tik sustiprina nuoširdumą; niekas kitas visame pasaulyje neišeitų sausas po tokio balansavimo kaip Edis. Niekad netaps absurdiškas, nė sekundei. Edis X niekada nesižemins tapdamas kvailu dvaro poetu standžia apykakle. Jis – rokenrolas poezijoje, dinamito lazdelė aksomo apvalkale.

Titas pagautas kabliuku. Apkerėtas. Jis ir kiti maži vaikučiai žaidžia su Edžio pimpaliuku vaikų lopšelyje-darželyje, seka Edį iki vaikų vakarėlio, pradeda eiti į mokyklą, žiūri į ponios mokytojos šokčiojančias krūtis, prislenka prie mergaičių dušų, juokiasi iš maskaradinio drakono kostiumo, apsišlapina per mokyklos stovyklą, jaučia spragėsių skonį pirmojo bučinio liežuviais metu, nekontroliuojamai ejakuliuoja į pižamą, glamonėjasi su merginomis jaunomis ir standžiomis krūtimis, pajunta to skonį ir glamonėjasi dar daugiau, vagia obuolius iš vietinių sodų, išragauja visų skonių ledus, važinėja kalnų dviračiu miške, glamonėjasi iš didžiulės aistros, žiūri televizorių, geria stiprų alų, rašo poeziją, geria daug stipraus alaus, rašo išskirtinai gerą poeziją, pasirodo Poezijos kritikos konkursuose, laimi klausytojų širdis, vis daugiau mylisi, rašo vis daugiau poezijos, nusipiešia raudoną širdį ant krūtinės prieš medikų apžiūrą dėl karinės tarnybos, pripažįstamas netinkamu tarnybai, rožiniame voke nusiunčia pažymą generaliniam JT sekretoriui, traukiniu išmaišo visą Europą, vyksta į Viduržemio jūros salas, persikrausto į komuną, mylisi, tampa apsėstas meilės ir jos išraiškų, tampa legenda Poezijos kritikos rate, lankydamasis festivaliuose kartu su Tourettes skersai ir išilgai išmaišo šalį, skelbia meilės evangeliją, publikuoja poezijos rinkinius ir įrašus.

Edis X pritaria savo prisiminimams grodamas tik švedišką muziką. Jis neturi jokių tabu apie tai, kas gražu ar bjauru, leidžiama ar uždrausta. Vasaros laidoje Edis vienodai pasitiki tiek Ace of Base ir E-Type, tiek Spiečiais ir Mūsų gyvenimų garso takeliu. Dvidešimt penkeri metai Švedijos geriausiųjų nuostabiame ir įdomiame trumpame pusantros valandos pasakojime.

Titas kone per sienas girdi džiaugsmingą švedų tautos džiūgavimą. Mūsų nacionaliniame lobyne rastas naujas brangakmenis. Iš pradžių Belmanas, Taubė, Lundelis ir Helstriomas. O dabar ir Edis X.

Programai pasibaigus Titas parašo Edžiui:

Sveikinu! Juokas + ašaros + vėl juokas. Ačiū + viso.

Titas.

Vos padėjęs telefoną staiga pajunta kumštį savo saulės rezginyje. Jaučia, kaip iš galvos teka kraujas. Turi atsisėsti ant grindų. Patrina savo ežiuku kirptą galvą. Prakeiktas ir sumautas pragaras. Kaip nepagalvojo apie tai anksčiau? Nagais gremžia galvos odą. Kova dėl oro gurkšnio. Hiperventiliacija.

Edis neprasitarė nė žodžiu apie savo paranojiką tėtį! Jiedviem susitikus miesto bibliotekoje Edis ruošėsi savo Vasaros programai! Knaisiojosi po praeitį ir kaupė žinias. Gretindamas bjaurius prisiminimus ir panašius dalykus, kad apnuogintų save Švedijos tautai. O tada – ilgutėlė prakalba apie linksmybes ir žaidimus Švedijoje. Tik prisiminimai, jokios analizės. Nė žodžio apie tai, kaip augo su psichinių problemų turinčiu tėčiu.

Edis melavo tiesiai į akis. Jis niekad nepagalvojo, kad tai įmanoma. Viso to per daug jo skleidžiamai meilės žiniai. Vilkas šilkiniame ėriuko kailyje.

Prieš nualpdamas Titas aiškiai supranta: naujasis nacionalinis herojus Edis X užsiėmęs Geriausios knygos pasaulyje rašymu.

Krachas.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Kitos pusės

Suskamba durų skambutis.

Titas nežino, kiek laiko pragulėjo šaltyje. Gali būti minutės, gali būti dvidešimt keturios valandos – atrodė, visa amžinybė. Atsargiai atsikelia ir nusvirduliuoja į prieškambarį. Šiek tiek apsvaigęs, bet stovėti išgali. Burna sausa ir dulkėta. Gan ilgai pragulėjo virtuvėje. Pažiūrėjęs į prieškambario veidrodį, išvysta save išbalusį nelyg lavoną, nepaisant kaitinimosi sporto salėje.

Dar kartą suskamba durų skambutis.

Kas čia galėtų būti? Ar tai ir vėl Lenis? Šį kartą grįžo pavogti viso kompiuterio? Titas dirsteli per durų akutę. Mato mėlynu kombinezonu vilkintį raumeningą vyruką šviesiais ruožais plaukuose. Jis laiko milžinišką įrankių dėžę ir mobiliojo telefono dėklą.

Tada prisimena pokalbį su Astra. Žinoma, tai spynų meistras. Kaip greitai atvyko. Bet ir vėl, iš kur Titui tai žinoti? Gal prabuvo be sąmonės visą amžių.

Atidaro duris.

– Sveiki, ar Jūs spynininkas?

– Taip, tai aš. Atėjau taip greit, kaip tik galėjau, drauguži. Man sakė, čia kilo šiokia tokia panika.

Vietinis vaikinas. Gali nuspėti iš akcento. Geras, toks, kokiu galima pasikliauti, – įtikinėja save Titas.

– Užeikite.

– Taip, Jūs teisus. Dėl šių durų?

– Taip, čia vienintelės buto durys. Ar tai Astra Larson Jums paskambino?

– Taip, ji. Miela ponia. Skambino iš Graikijos. Sakė, kad skubu, taigi atėjau iš karto.

– Tą pačią dieną? Turiu omenyje, ar ji skambino šiandien?

– Taip, taip. Prieš tai buvau užsiėmęs šiuo bei tuo Hornsgatane. Šiek tiek užtruko. Bet kuriuo atveju greit baigiau.

Titas iškvepia. Vadinasi, be sąmonės išgulėjo neilgai.

– Džiaugiuosi, kad Jūs čia. Darykite, ką turite padaryti. Pirmyn.

– O žinote, tokių durų šiais laikais negausite.

– Pastebėjau.

– Turiu omenyje… na, tik pažvelkite. Ateikit čia.

Spynininkas išsiveda Titą į laiptinę ir užrakina buto duris iš išorės. Tada iš piniginės išsitraukia kreditinę kortelę, įspraudžia į plyšį tarp durų ir staktos šulo tiesiai virš durų skląsčio. Perbraukia ja žemyn per plyšį – daugiau ar mažiau taip pat, kaip atsiskaitant parduotuvėje. Kortelė pagauna nuožulnią sklendę ir lengvai paspaudžia duris, kurios atsidaro be jokio pasipriešinimo.

– Suprantate? Juk suvokiate, kad negalima gyventi su tokiomis durimis? Net vaikas sugebėtų įsibrauti pro šias duris.

– Ojoi. Ar galite jas sutaisyti?

– Žinoma. Dėl to ir esu čia, ar ne? Ponia iš Graikijos sakė, kad Jums reikia moderniausio varianto. Žinote, padarysiu kaip banko saugyklą.

– Šaunu. Ačiū.

– Taip, žinote, per visą briauną bus aštuonių milimetrų titano plokštė. Taigi bus trys užraktai: įprastas, septynsvirtis ir devynsvirtis. O gal norėtumėte ir kodinės spynos? Galima nustatyti iki dešimties skaitmenų kombinacijų.

– Ne, manau, pakaks ir trijų užraktų.

– Gerai, tai sutarta. Šiaip ar taip, tai Jūsų durys. Dar įrengsiu nuožulnesnius vyrius. Ir pritaisysiu plokštelę per visą ilgį. Tada jau niekas neįeis. Atsparus idiotams. Ponia už tai sumokės, nesijaudinkite.

– Puiku. Ar pabūsite minutėlę vienas?

Dabar, kai Titas jau ant kojų, nori kaip įmanoma greičiau įsijungti kompiuterį ir patikrinti, ar viskas savo vietoje. Jis palieka spynininką vieną, kuris iškart pradeda matuoti ir traukti viską iš įrankių dėžės.

Titas papučia ir įjungia kompiuterį.

Labas, Titai! Sveikas sugrįžęs. Po šešių valandų aš išsijungsiu ir išsaugosiu tavo darbą. Tada, kaip įprastai, turėsi mažiausiai dviejų valandų pertrauką. Jeigu tris dienas manimi nepasinaudosi, turėsi viską pradėti iš pradžių. Gražios dienos!

Titas stebisi, kaip kiekvieną kartą įjungus kompiuterį pasitinka vis kitokia žinutė. Astra instaliavo tokią sudėtingą programą. „Nieko nuostabaus, kad vargšai autoriai gauna tik ketvirtadalį savo knygų pardavimų pajamų; Silicio slėnio programinės įrangos tobulintojai turi atsiimti savo dalį“, – pagalvoja jis. Toks išmanus kompiuterį atrakinantis alkotesteris turėtų kainuoti galybę pinigų.

Klikt, klikt, klikt. Pagaliau pasiekia aplankus standžiajame diske. Viskas dar ten! Rankraštis ten, kur ir turi būti. Atidaro aplanką ir iškvepia. Simboliai dar ten, visi iki vieno.

Dabar reikia pagalvoti. Pasitvirtino baisiausios baimės. Edis jį apgavo. Visiškai tikėtina, kad jis pluša rašydamas Geriausią knygą pasaulyje. Vasaros programa – tik standartinis Edžio šlamštas, daugumą medžiagos jau anksčiau naudojo savo šou. Jis tik turėjo sujungti viską į vieną, nueiti į studiją ir apstulbinti publiką. Edis X tai gali: emocijų žadinimas – jo specialybė. Galbūt net šią sekundę Edis sėdi kur nors ir rašo neprilygstamosios knygos rankraštį, kuriuo apžavės ir kitus.

Titas turi didžiulių problemų. Edis blogiausias varžovas, kokį tik gali įsivaizduoti.

Lyg to būtų maža, dar Lenis bando įsilaužti į butą. Juk tai turėtų būti Lenis. Kas dar galėtų būti? Bet kas jis iš tiesų? Kodėl jam naudinga nušvilpti rankraštį? Juk niekada neišleistų Tito knygos savo vardu. Dėl autorinių teisių pažeidimo būtų protestuojama meno puslapiuose ir gausiai aptarinėjama teisme. Ne, tai greičiau intelektinio šnipinėjimo klausimas: Lenis mėgina pavogti idėjas. Idėjoms negalioja jokia autorių teisių apsauga. Bet kas bet kada gali pavogti jo idėją, net Lenis. Tai reiškia, kad yra dvi galimybės. Tikėtina, kad kažkas bando nukniaukti idėjas savo naudai, bet kiek tai tikėtina? Lenis nepanašus į mintis sugebantį rutulioti pilietį. Lenis rokeris. Nors jei klaustum apie tatuiruotės štrichus, tada gal ir taip. Bet Geriausios knygos pasaulyje idėjos? Vargiai. Lieka kita galimybė: Lenis vagia kažkieno kito naudai.

Edis.

Už viso šito slepiasi Edis X. Štai kaip. Kitaip ir negali būti. Saldžioji poezija aiškiai turi ir kitų atspalvių. Paslėptų, tamsių, pavojingų atspalvių. Titas sunkiai gali patikėti savo mintimis – ar tai įmanoma? Kas galėjo pagalvoti, kad naujasis Švedijos numylėtinis yra melagis ir vagišius?

Titas dirsteli į laikrodį. Pusė penkių. Nusprendžia pabandyti paskambinti Kristeriui Hermansonui į miesto biblioteką ir paklausti, ar Edis po radijo programos negrįžo į savo skaityklą. Kita vertus, Edis niekada nepraleistų galimybės pasimėgauti publikos garbinimu. Titas tai žino. Jis turbūt sėdi Asociacijos bare ir geria vyną gražių ir laimingų žmonių būrelyje. Juokai ir šypsniai, kylančios hormonų audros. Draugiškumo įsikūnijimas.

Bet verta pabandyti. Bet kuriuo atveju neturi geresnės strategijos. Jaučiasi tuščias. Turi išsiaiškinti, ką Edis veikia. Titas tikisi, kad Kristeris Hermansonas neatostogauja, bet jis ir nepanašus į tokį, kuris mėgtų vasaros atostogas.

– Laba diena, paskambinote į Stokholmo miesto biblioteką. Kalbate su Kristeriu Hermansonu, einančiu bibliotekos direktoriaus pareigas.

– Labas, Kristeri, čia Titas.

– Puiku, puiku, Titas Jensenas, – atsako Kristeris Hermansonas kuo santūriausiu balsu. – Dėkui už skambutį. Rekomenduočiau puikią knygą Imperatoriai ir generolai: vyrai Romos klestėjimo užnugaryje?

– Kaip visada įdomu. Ne, Kristeri, noriu paprašyti paslaugos.

– Žinoma. Ich bin ein Bibliothekar. Tavo knygų užsakymai man įsakymas.

– Nieko nenoriu skolintis. Gal būtumei toks malonus, nueitum iki Edžio skaityklos ir pažiūrėtum, ar jis, ar kas nors kitas ten yra? Prašau, Kristeri, ar gali tai padaryti?

Kristeris atsako neiškart. Turi pasirausti savo sąžinėje ir išsiaiškinti, ar Tito prašymas neprieštarauja bibliotekos taisyklėms. Ne, neprieštarauja: bibliotekininkas neabejotinai turi visišką teisę pateikti bibliotekos lankytojų pavardes. Dar niekad niekas Kristerio Hermansono to neprašė, tačiau nė neabejoja, kad yra teisus. Jis visada teisus.

– Taip, gerai. Tuoj pat.

– Dėkui tau. Nuostabu.

– Palauk. Perjungsiu pokalbį į nešiojamąjį telefoną.

Keletas spragtelėjimų, tada akimirka tylos ir vėl pasigirsta telefono skleidžiami garsai. Titas girdi Kristerio žingsnius bibliotekoje. Praeina pusė minutės. Žingsniai nutyla. Kristeris atidaro duris. Vėl žingsniai, šįkart lėtesni. Pagaliau jis Edžio skaitykloje.

– Kristeri! Tu ten? Alio, – garsiai šaukia Titas.

Spynininkas pažvelgia į kambarį ir dėbso išpūtęs akis.

– Ne, aš Tomis. Ne Kristeris.

– Ai, turėjau omenyje ne tave. Kalbu telefonu, – paaiškina Titas tildydamas ranka.

– Kristeri, tu ten?

– Aš čia. Kambarys tuščias. Edžio X čia nėra. Knygų irgi. Nieko.

– Esi įsitikinęs, kad tai tas kambarys?

– Taip, žinoma. Bet palauk. Prie rašomojo stalo lempos priklijuotas raštelis.

– Kas? Raštelis? Paskaityk, kas ten parašyta! Ką rašo?

– Ten parašyta: „Edis X linki visiems geriausios vasaros pasaulyje.“ Didžiosiomis raidėmis.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Sugausime tą išperą!

Nusikaltėlio aprašas: Serijinis Salvadoras.

Aprašą pateikė detektyvas vyriausiasis inspektorius Hekanas Rinkas.

Dažniausiai pasitaikantys „meno žudiko“ charakterio bruožai/funkcijos/disfunkcijos.

Bendras aprašas: maloni išvaizda. Galima sakyti, kad gražus, gal net labai gražus. Atrodo jaunas ir jaunatviškas. Populiarus ir tarp moterų, ir tarp vyrų. Svarbiausia varomoji jėga: iš visų jėgų stengiasi laimėti žmonių pasitikėjimą/susižavėjimą/pripažinimą/meilę.

Vidinės savybės: chaotiškas. Sunkiai išgyvena savo švelnumą. Drumsčiamas blogų minčių. Laiko jas sunkiai kontroliuojamomis ir amoraliomis. Antrinė varomoji jėga: kova su vidiniu blogiu. Pirminė ir antrinė varomosios jėgos prieštaringos. Ūmumo ir pykčio paveikta asmenybė.

Pomėgiai: menas/kultūra/literatūra/ekscentriški impulsai/keistos idėjos/beprotiški išradimai.

Fiziniai požymiai, pastebėti nusikaltimo vietose: ilgi juodi plaukai, tikėtina, dažyti/išblukinti, audinio pėdsakai iš minkštos medžiagos drabužių: šilko/žaliojo šilko/veliūro.

Paieškos duomenų bazėse ir palyginimas su kitais serijiniais žudikais: nusikaltėlio asmenybė labai kūrybinga/ekscentriška išvaizda/apsėstas savo išvaizdos/čiulpia nykštį/miega embriono poza/nuolat ieško veidrodžių.

Tyrimai: blogosios nusikaltėlio savybės nuolat stiprėja.

Mus dominančių įtariamųjų grupėje reikia vengti tam tikro elgesio: perdėto draugiškumo/nepagrįsto juoko/nelauktų pykčio proveržių/praleistų susitikimų/staigių bendravimo sunkumų/apatijos be jokio aiškaus paaiškinimo.

Dabar jau karas. Titas nepasiduos be kovos. Jei Edis X pavogė Tito knygos idėją, pasirinkimo nėra. Nukenksmins jį visam laikui. Amžiams. Tai vienintelė tikra autoriaus privilegija: mokėti nukryžiuoti savo neapykantos objektus – tol, kol pakanka popieriaus ir spausdintuvo rašalo.

Serijinis Salvadoras pasiskolins keletą Edžio bruožų. Tiksliau, serijinis Salvadoras yra Edis X. Kai į knygos pabaigą Hekanas Rinkas jau gerai pažinos savo priešininką, nutrauks jo kelnes žemyn kartą ir visiems laikams. Suseks, užrakins, pažemins. Išrengs jo asmenybę ir visuotinei nevilčiai bei nuostabai parodys tą pūvantį vidų viešai. Skaitytojai pradės nekęsti savo numylėtinio. Gražus berniukas gretimame name taps gyvulišku serijiniu žudiku. Tada minia nuplaks jį iki mirties. Uždarys į kankinimų kambarį. Šaltą slėptuvę, drėgną nuošalų ir apleistą rūsį. Palaidos gyvą. Pašokinės ant jo kapo. Nuvers antkapį. Nusišlapins ant jo. Visiems laikams nudraskys nuo jo paskutines žmogiškojo orumo liekanas.

Šie įkvepiantys vaizdiniai gena Titą pirmyn.

Jis mato save kaip nusikaltimo auką. Kažkas įsilaužė į namus. Kažkas bandė apiplėšti jo smegenis, mintis ir gyvybinę energiją. Tai neatleistinos skriaudos.

Lengva tikėtis, kad šios nesėkmės jį parblokš ir grąžins į narkotikų, alkoholio ir nikotino liūną. Bet nors ir gali pasirodyti keista, nelaimė jį sustiprina. „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“; tai jo mantra. Titas mėgaujasi rašytojų mūšio jėga. Edis gali sėdėti ir sklaidyti bestselerius kiek tik nori stengdamasis kopijuoti stilius ir temas. Idiotiška mintis. Edis dar nepatyrė Tito įtūžio.

O Titas išgyvena geriausius savo, kaip autoriaus, klestėjimo laikus. Jis rašo po šešias valandas nepakildamas nuo kėdės, ir taip mažiausiai du kartus per dieną. Per pertraukas pavalgo, pasimankština, pasikaitina ir pamiega. Reguliariai vaškuotu siūlu išsivalo dantis, be to, nors raumenys auga, sparčiai lieknėja. Vis labiau ir labiau sau patinka.

Ieškodamas informacijos, kuri galėtų praversti rašant knygą, naršo internete ir grįžta į biblioteką. Ne kartą išsėlina pažiūrėti, kaip tai darė kiti geriausiai parduodami autoriai. „Šaunu leisti sau būti įkvėptam“, – galvoja jis. Bet įkvėpti pačiam – dar šauniau. Jis teisingame kelyje.

Titas ir jo rankraštis lėtai, bet užtikrintai virsta didybės pavyzdžiu.

Savaitės bėga.

Nepakeliamą liepos kaitrą pakeičia ramesnė vasariška rugpjūčio nuotaika. Senoji ponia gretimame balkone rūšiuoja surinktus grybus ar ravi piktžoles gėlių dėžutėse.

Vakarais vis anksčiau temsta.

Titas įnikęs į darbą.

Nesuskaičiuojamos spaudos konferencijos ir lengvai suprantamos metaforos padarė Hekaną Rinką populiarų spaudoje ir tautoje. Visi juo visiškai pasitikėjo, nors Serijinis Salvadoras dar nebuvo sulaikytas. Jie žinojo: jau greitai. Hekanas Rinkas – vyras, kuriuo galima pasikliauti. Tėvas, gal net tautos tėvas. Net Ministras Pirmininkas išreiškė savo susižavėjimą. Rinkas buvo kviečiamas į pokalbių šou ir įžymybių vakarus. Tada savo bosu pareiškė, kad „jie matą šviesą tunelio gale“, o akys blizgėjo kameros blykstėse. Jis taip pat žinojo, kad pabaiga jau arti.

„Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Toks mano darbas. Medžiai auga dangaus link, paukščiai skraido padangėmis, bangos mušasi į krantą. O aš? Aš rašau šedevrus“, – mąsto Titas.

Kartais jis pagalvoja, ką gi veikia Edis. Kiek padarė? Ar gerai? Ar tik apie meilę? Nepaisant augančios Tito savigarbos, yra pakankamai priežasčių jaudintis dėl susidariusios situacijos. Turi galvoti realistiškai. Edis įgudęs meistras. Jis moka atlikti triukus su abėcėle. Kita vertus, Titas abejoja, ar Edis gali susikoncentruoti; romanų rašytojas turi mokėti užsidaryti ir ilgai būti su savimi. Ar Edis tai sugeba?

Nors žino negalįs, norėtų pasakyti Astrai, kad rašydamas lenktyniauja su Edžiu. Parduodamas jai idėją visai neminėjo Edžio, tiesiog prisipažino, kad jam kilo nuostabi knygos idėja, tačiau neužsiminė, kad sukurpė ją kartu su karščiausiu dabartiniu Švedijos poetu vieną labai girtą naktį. Ir tas poetas leidžiamas Babelfisho – vieno aršiausių Vinčesterio konkurentų! Jei Astra būtų viską žinojusi, net nebūtų pasakiusi Evitai, ir jis vis dar tebesėdėtų Asociacijos bare smirdėdamas kaip peleninė. Dabar jau per vėlu, jis viską turi pereiti pats.

Be to, sunkiai įrodytų, kad Lenis tikrai įsibrovė į Edžio varžytines. Net negali įrodyti, kad bute buvo Lenis, o dabar jau turbūt gerokai per vėlu paimti pirštų atspaudus. Ir dar: policininkai gyvenime ne tokie budrūs kaip vyresnysis inspektorius Rinkas ir jo kolegos. Tik žiovautų ir juoktųsi iš kaltinimų. Koks, sakėte, nusikaltimas padarytas? Kažkoks nenustatytas asmuo papūtė į alkotesterį Jūsų kompiuteryje?

Tarsi to būtų negana, vėliau buvo priverstas žaisti dvigubą žaidimą. Astra ir jos kompiuteris reikalauja visiško blaivumo. Reikia tai įvertinti. Juk tikrai rizikavo atvirai rodydamasis blaivus ir budrus, kalbėdamas apie rašymą, pasakodamas, kad sunkiai dirba. Toks pokalbis viską pastato ant kortos. Ne, jam daugiau nebereikia auksakasių, besistebinčių, kas būtent jį atgaivino. Jei nori išsilaikyti šiose varžytuvėse, nuo dabar turi vaidinti senąjį nublankusį Titą Jenseną beviltiškoje padėtyje: įkaušusį, apskurusį, liesą ir šaltą. Tai suveiks. Šią vasarą tiek daug sužinojo apie save; jei kas nors gali vaizduoti pavargusį ir seną Titą Jenseną, tai naujas ir stiprus Titas Jensenas!

Štai kaip turi būti. Jis nupiešė save kampe. Štai stovi ten, apsuptas, užspeistas prie sienos.

Bet standžiajame diske turi pašėlusiai gerą rankraštį.

Beveik baigta!

Per gerai, kad būtų tiesa?

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Geriausios laivybos metaforos pasaulyje

Kad prisibelstum iki žmonių, turi kalbėti kuo vaizdingiau. Keli Amerikos prezidento rinkimų kampanijų tyrimai atskleidė, kad kandidatas, vartojęs daugiausia metaforų, vėliau laimėdavo rinkimus.

Čia pateiktos metaforos rekomenduojamos esant įtemptoms situacijoms spaudos konferencijose ir turi būti lengvai pritaikomos skirtingoms šakoms ir situacijoms. Atrinkta remiantis legendinio detektyvo vyriausiojo inspektoriaus Hekano Rinko citatomis.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Komandos kūrimas

Grįžusi iš atostogų Astra suorganizavo nedidelį susitikimą. Apie projektą žinojo tik trise, todėl visi susirinko Astros bute. Titas paprastai aplanko Vinčesterį arba tada, kai ruošiasi išleisti knygą, arba tada, kai organizuojamas koks nors vakarėlis. Nėra jokios priežasties dabar pasirodžius pradėti spėlioti, kas laukia netolimoje ateityje.

Leidėjai yra spėlionių ir konspiracijos teorijų ekspertai. Kas nors galėtų pagalvoti, kad knygų leidyba yra jų veiklos šerdis: savų autorių knygų ištobulinimas atsižvelgiant į didžiausius skaitytojų lūkesčius, kuo geresnis realizavimas ir kaip įmanoma geresni knygų pardavimai. Ir tikrai, jie daro visus šiuos dalykus. Vis dėlto daugiausia laiko ir energijos suryja spėliojimai ir konspiracijos: pataikaujantys agentai iš kitų leidyklų bando pagrobti pelningus autorius, menkiau parduodamus autorius stengiasi įtikinti rašyti rečiau ar net pereiti pas kitus leidėjus, stebi kiekvieną savo konkurentų žingsnį. Jei, pavyzdžiui, vieni išleidžia kitų atmesto autoriaus knygą, reikia būti budriems: netinkama vieša retorika gali tęstis triuškinančiais straipsniais meno puslapiuose, ir jų prekės ženklas bus užkastas po žeme. Jei pardavimai blogi, kuo skubiau pateikiama tokio turinio žinutė: „Rankraščiui iš karto pasakėme ne. Visiškai jokios komercinės perspektyvos – tai net ir vaikui aišku.“ Jei vis dėlto aplankė sėkmė, kreipiamasi priešingai: „Taip, mums buvo atsiųstas tas rankraštis. Kaip įprasta, gavome jį pirmi. Deja, tuo metu buvome užsiėmę itin sudėtinga reorganizacija. Taip nutiko dėl to, kad mums ypač gerai sekasi. Norėjome vienu šūviu nušauti du zuikius. Vis dėlto trokštame būti pirmieji, pasveikinsiantys autorių.“

Astra Larson talentingai žaidžia šį leidėjų žaidimą, bet dviem svarbiais dalykais skiriasi nuo daugybės kitų: sėkmė jai rūpi daug labiau nei baimė susimauti; ji kuria pozityvią atmosferą, kuri puikiai dera geroje dirvoje. Ji myli savo leidyklą. Leidykla myli ją.

Astra, žinoma, šiltai apkabina Titą tarpduryje.

– Labas, Titai, atrodai tikrai puikiai!

– Ačiū, ir tu. Oho, turbūt niekada nesu matęs tavęs tokios įdegusios. Ar gerai praleidai laiką?

– Fantastiškai. Tikros atostogos. Plaukiojimas po vandeniu, geras maistas, mopedo nuoma. Neturėjau jokių neaiškių rankraščių, taigi skaičiau paprastas knygas. Buvo šaunu. Užeik!

Jiedu užeina į svetainę. Ten odiniame rausvai rudame fotelyje sėdi Evita. Pamačiusi Titą pakyla ir prisiartina išskėtusi rankas.

– Labas, Titai. Senokai nesimatėm!

– Tikrai. Kaip miela tave matyti.

Apkabina Evitą ir atsisėda ant sofos. Astra pasiteirauja, ko jis norėtų: latės ar dvigubo espreso. Išgirdusi, kad espreso, Astra nueina į virtuvę. Netrukus kavos aparatas pradeda šnypšti ir zvimbti. Jie šnekučiuojasi apie vasarą. Evita sako, kad į salą, kurioje turi vasarnamį, atvyko naujas kepėjas. Jis kepa neprilygstamas Karlsbaderio bandeles. Astra pasidomi kur. Užuot atsakiusi į klausimą, Evita paaiškina, koks nuostabus jų skonis. Astra mėgina apsakyti džiaugsmingus atostogų Graikijos salose malonumus. Evita klausinėja, ar paplūdimiuose vis dar daug vyrukų, bandančių tave pasigauti. Astra neatsako į klausimą, tik apibūdina graikišką maistą.

Titas kalba nedaug. Jis suvokia per šią vasarą mažai ką ypatinga tenuveikęs, bet vis dėlto tai buvo vienas iš labiausiai jaudinančių laikotarpių per visą gyvenimą. Jis prasiskverbė į serijinio žudiko smegenų gelmes, atliko tyrimą, kaip žmonių santykiai veikia policijos pajėgose, daug išmoko apie siurrealizmą, meno istoriją, valgio gaminimą, narkomanų elgesį, svorio metimą, žiniasklaidą ir daug visokių kitų naudingų dalykėlių. Kitiems suteikė puikių patirčių, pats nepatyręs nė lašelio. Bent jau ne per vizitą pas daktarą Rolfą.

– Taigi kokia buvo tavo vasara? – žiūrėdama į Titą smalsauja Evita.

„Atrodo toks jaunas“, – galvoja ji. Prisimena jį didesnį ir tvirčiau sudėtą. Ne visiškai išpampęs, bet stokoja skulptūros formų. Dabar atrodo tikrai sveikas ir nuostabiai proporcingas. Ar dar ir šiek tiek įdegęs? „Mm, koks nepaprastas gražuolis“, – galvoja ji ir bando sugauti Astros akis, kad galėtų persimesti reikšmingu žvilgsniu.

Astra tai pastebi ir atsako neutralia, pernelyg nepadrąsinančia šypsena. Ji žino, kad Evita suryja vyrus taip, kaip statybininkai suryja mėsainius, ir nemano, kad Titui patiktų toks dėmesys. Aišku, jis atrodo lyg naujas žmogus. Ji džiaugiasi dėl Tito. Tai geras ženklas.

– Buvo gera vasara. Kiek žvarboka iš pradžių, bet vėliau vis geresnė ir geresnė, – atsiliepia Titas, supratęs, kad jos domisi, kaip klostėsi reikalai.

Dabar reikia tesėti duotus pažadus. Jis nekalba užuolankomis.

– Puiki struktūra. Trumpa ir glausta, kaip ir aptarėme. Dar įtrauksiu tikrai pikantišką persilaužimą. Tai bus šis tas tikrai nepaprasto.

– Dievulėliau, kaip įdomu. Papasakok! – entuziastingai prašo Astra.

Titas rimtai dirsteli į jas ir po teatrališkos pauzės kone visiškai prityla.

– Po ilgo persekiojimo Hekanas Rinkas ir jo kompanija sužino, kas žudikas. Net išsiaiškina apytikrę jo buvimo vietą. Policininkams jau einant jo sugauti paaiškėja, kad viskas – didelės varžybos. Žudikas turi savo planų ir vairuoja tyrimą būtent ten, kur nori. Jis žino, kad Hekanas Rinkas per savo spaudos konferencijas, gyvai transliuojamas geriausiu laiku, tapo nacionaliniu didvyriu. Rinkas iškilmingai prisiekė padaryti galą siurrealisto terorizmui. Žudikui visa tai įgriso ir jis ruošiasi parodyti, kas čia ką kontroliuoja. Iki pat pabaigos.

Titas tyli.

– Ir kas tada nutiko? – entuziastingai klausia Evita.

Jis mąsliai pažiūri į ją.

– Dabar nieko daugiau neatskleisiu. Man atrodo, kad projektui grės bloga karma, jei išduosiu tai, kas dar net neparašyta. Bet štai ką galiu pasakyti: tai labai pažemins abi puses. Labai, labai nemalonu.

– Taip negalima, – šaukia juokdamasi Evita. – Tai jaudina!

Titas nusišypso. Jis ja tiki. Ir žino, kad tai gerai.

Evita nustoja juoktis ir pažvelgia į jį. Kažkas Tito akyse ją patraukia. Atrodo toks ryžtingas. „Ryžtingi vyrai turi kažką neįtikėtinai patrauklaus“, – galvoja ji. Ypač tie, kurie su ja dirba.

Evita patenkinta savo investicija. Jodvi su Astra pasielgė neabejotinai teisingai. Ten link krypo ir pirmosios ataskaitos, bet dabar įspūdis dar labiau sustiprėjo. Titas Jensenas grįžo. Stipresnis ir geresnis nei bet kada anksčiau. Ir patrauklesnis.

Ji pasisuka į Titą ir įbruka savo ranką į jo.

– Netrukus galėsime perskaityti, tiesa?

– Taip, žinoma. Turiu rankraštį su savimi. Kaip ir sakiau, dar reikia baigti kelis skyrius, o paskui dar keletą kartų peržiūrėti visą rankraštį. Bet bendras knygos vaizdas toks.

Švarko kišenėje Titas sužvejoja nedidelį atmintuką ir padeda ant kavos staliuko.

– Čia atmintukas. Būsi atsargi su juo, ar ne?

– Savaime suprantama, Titai, juk žinai. Padarysime taip, kaip ir pirmą kartą: skaitysime tik elektroninių knygų skaitytuvais – jokio elektroninio pašto ir kol kas nieko neišsaugosim kompanijos tinklo kompiuteriuose. Tai vis dar mūsų maža paslaptėlė, ar ne, Evita? – žiūrėdama į Evitą klausia Astra.

– Be jokių abejonių. Man labai patiko pirmoji perskaityta dalis ir net neįsivaizduoju, kad šįkart galėtų būti nors kiek prasčiau. Taip, tai mūsų maža paslaptėlė. Bet iš tiesų aš ją pradėjau po truputį atskleisti, – sako ji gudriai žvelgdama.

Titas įsitempia. Ką ji turi omenyje? Argi nesusitarė, kad tai bus visiška paslaptis?

– Kalbėjau su žmonėmis iš Vinčesterio agentūros. Kaip žinai, jie rūpinasi mūsų tarptautinėmis teisėmis.

Titas labai gerai žino, ką jie daro, nors pačiam dar nunusišypsojo laimė susidurti su tarptautine rinka. Agentai – tai žmonės, kurie su Švedijos atstovais derasi dėl užsienio knygų vertimo teisių ir parduoda Švedijos autorius kitoms šalims. Sandėriai sudaromi didelėse tarptautinėse knygų mugėse. Svarbiausia susitikimų vieta – kasmetinė Geteborgo knygų mugė. Ten agentai pristato naujausius savo leidinius ir varžosi su kitais agentais, kad nupirktų ir parduotų naujausią populiarią knygą.

Tokios knygos gali būti tos, kurios buvo netikėtai sėkmingai parduodamos arba yra apgalvotos viešųjų ryšių kampanijos rezultatas ilgai laukto autoriaus grįžimo proga. Bet tikrai sėkminga ta, kuri išsiskiria savo verte ir yra viena iš tų ypatingų leidinių, kurie pasirodo kartą per dešimtmetį ir kuriuos vien dėl jų nuostabaus unikalumo nori perskaityti visas pasaulis. Žmonės, ryjantys knygas, dievina tokias sėkmingąsias labiau nei bet ką kita, ir geriausios tokio tipo knygos žaibo greičiu išgraibstomos profesionalių meno puslapių apžvalgininkų: žurnalistai randa jaudinančių kilmės istorijų ir mitas vis auga. Knygų pardavėjai taip pat dievina sėkmingas knygas; kai kas nors tokią jau perskaitė, paskatinamas ir kitų knygų pardavimas – žmonės iš naujo atranda malonumą skaityti, papasakoja kitiems, kaip tai šaunu, perka dar daugiau to paties autoriaus ar panašios tematikos knygų. Tikrai gera sėkminga knyga gali paskatinti niekada neskaičiusius žmones užeiti į knygyną, ir kai jie jau pajunta knygų adrenalino skonį, iš karto skuba patirti dar daugiau. Staiga žmonės ima kalbėti apie literatūrą per pietų pertraukas, pradeda žiūrėti kultūros laidas per televiziją, net perka daugiau knygų ir skleidžia savo naujai atrastą malonumą vaikams ir draugams.

Taip, sėkmingos ir sensacingos knygos yra kraujo ląstelės knygų pramonės apytakos sistemoje. Be kartkartėmis pasirodančių tokių knygų verslas smuktų žemyn. Evita dievina sėkmingas ir sensacingas knygas ir nori būti su jomis siejama.

– Pasakiau agentams, kad rugsėjo pabaigoje į Geteborgą atvešime šį tą tikrai jaudinančio. Nepasakiau, ką konkrečiai, tik liepiau jiems užsakyti stambiausių tarptautinių leidėjų ir mūsų, Astros ir slaptojo autoriaus, parašiusio didelio tarptautinio potencialo knygą, susitikimus.

– Po velnių, darai iš manęs tikrą nervų kamuolį, – atsiliepia Titas. Jis atrodo labai susirūpinęs.

– Viskas gerai, Titai. Žinau, ką darau.

– Tu tikra? Nemėgstu švęsti pergalių iš anksto. Manau, esu šiek tiek prietaringas. Ne šiek tiek – tiesiog įbaugintas šito reikalo. Tu žinai, anksčiau pasigerdavau darydamas tokius dalykus.

Evita ir vėl uždeda savo plaštaką ant Tito rankos ir skvarbiai pažvelgia jam į akis.

– Viskas bus gerai. Mes tuo pasirūpinsime, Astra ir aš. Viskas, ką turi padaryti, tai keliauti su mumis į Geteborgą. Viešėsime Park Avenue. Kitiems keliaujant į barą eisi viršun miegoti, tyloje ir ramybėje valgysi VIP pusryčius viršutiniame aukšte, nueisi į kelis svarbius susitikimus Tarptautinių teisių centro Gražiojoje menėje. Ką manai?

Titas tyli. Jis dirsteli į atmintuką stalo viduryje. Puikiai išsivystęs embrionas, vaisius, greitai gimsiantis kūdikis, gyvensiantis ilgai ir turtingai. Ar jis turi ten gulėti? Ar Astra negali tuo pasirūpinti tuoj pat? Titas manosi esąs kiek apleistas, bet nieko nesako, nes nenori sudaryti įspūdžio, kad bereikalingai nervinasi.

Kita vertus, Astra persisveria ir uždeda savo įdegusią ranką ant Tito.

– Titai, viskas bus gerai. Taip viskas daug greičiau rutuliosis. Švedijoje išleisime knygą iš karto po vasario knygų pardavimų, o rudenį ją galės išleisti ir užsienyje. Šiais laikais knygos maždaug šešis mėnesius šildosi rampos šviesoje, tad per tą laiką turime įjungti tiek prožektorių, kiek tik įmanoma.

– Gerai…

– Puiku, – taria Evita. – Viskas bus gerai, tiesa? Ar baigsi laiku? Tuo atveju mes parengtume tikrai nuodugnų pristatymą. Trumpa apžvalga ir infomacija apie autorių, keletas malonių skaitytojų atsiliepimų, galim net išversti keletą skyrių. Kelias dienas prieš mugę išspausdinsim įmantrų leidinuką – blizgų, prašmatnų. Suveiks ir Frankfurtui. Mudvi su Astra keliausim ten maždaug savaitei po Geteborgo. Titai, turim padaryti keletą tavo nuotraukų. Tu šiuo metu atrodai taip… gerai.

– Ačiū. Taip, be abejo, baigsiu laiku. Jei tik nieko netikėto nenutiks…

– Cha cha, ir kas gi galėtų nutikti? – nusijuokia Astra ir pasiunčia jam didžiulę šypseną. – Viskas bus tobula.

Dabar nusišypso ir Titas. Jokių abejonių: viskas tiesiog puiku. Dirbo kaip maniakas visą vasarą. Nepaisant to, jaučiasi stiprus ir pailsėjęs. Jis žino, kad rankraštis geras, o baigiant dar patobulės.

Tai pirmas kartas per ištisą amžinybę, kai pajuto virpulį moteriškoje kompanijoje. Evitos plaštaka ant jo rankos pabudino; kiekvieną kartą, kai jį paliečia, pajunta malonų kutenimą ant kaklo ir žemiau ant nugaros. Jis tai palaiko dar vienu įrodymu, kad yra pakeliui atgal į tikrą gyvenimą. „Be abejo, ji nėra tokia monstrė, kaip sako žmonės“, – pagalvoja jis. – „Ji miela. Ir graži – ne tik įprastu moterišku žavesiu, bet ir jaudinančiu apetitu gyventi. Kur tik pažiūrėsi, jos moteriški atributai atitinka visus punktus: oda, kojos, iškirptė ir raudonos lūpos! Atrodo, kad net kiek garuoja. Tiesiog pasakiška. Įdomu, ar šiuo metu su kuo nors susitikinėja?“

Trijulė tebetęsia pašnekesius ir diskusijas apie grafikos detales. Titas pasidalija, kaip prieš įžiebdamas finalinį istorijos crescendo[7] ruošiasi sukurti keletą lūžių. Astra pasakoja, kaip svarbu palengva atskleisti charakterius, kad išlaikytų įtampą per visą knygą. Titas su ja sutinka, būtent taip ir padaręs. Evita skelia keletą spaudos pasaulio anekdotų, pasiteirauja, ar Titas atsimena, kada jie išleido Baroką jų kraujyje ir ji užmigo per vidurį skaitymų per knygos išleidimo vakarėlį. Jis neprisimena, bet prisimena Astra, ir ši juokais užsidengia ausis rankomis ir sušunka nenorinti net prisiminti ar girdėti apie tai nors žodelį. Evita juokiasi ir paliečia Tito ranką. Titas net virpa iš malonumo. Evita valgo jį akimis. Astra šypsosi visu veidu – ji myli savo darbą.

Žavinga atmosfera. Visi trys jaučia, kad yra svarbūs kažko jaudinančio ir didingo dalyviai.

Tada suskamba durų skambutis.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Laivan, mano meile

Šviesūs geltoni šilkiniai marškiniai atsagstyti kone iki pat bambos. Jo įtempta krūtinė įdegusi ir ką tik nuskusta. Net speneliai atrodo įdegę. Astrai darant duris, Edis X stovi atsirėmęs į durų staktos šulą, suka oranžinių plaukų sruogą aplink pirštus. Jo rudos akys šypsosi. Balti dantys švyti.

– Astra, gražioji Astra. Ar galiu pasiūlyti savo kuklią kompaniją?

Pamačiusi ten stovintį Edį Astra nušvinta kaip saulė.

– Labas, Edi! Mielasis, mes pačiame susirinkimo įkarštyje.

Tai Edžio nesustabdo. Jis įžengia į prieškambarį ir pažvelgia į svetainę.

Nusišypso Evitai, kuri tiesiog spinduliuoja laime. Ji instinktyviai šiek tiek atstato krūtinę ir pasuka galvą į vieną pusę neprarasdama akių kontakto. Taip atrodo liekniausia.

Edis nusišypso net ir Titui Jensenui, kuris atrodo taip, tarsi būtų praradęs laimingą loterijos bilietą… Tito smakras kiek atvimpa, ir jei pažiūrėtum iš labai arti, pastebėtum, kad jo liežuvis – kaip mažas besiilsintis mėsos gabalėlis ant apatinės lūpos ir apatinės eilės dantų. Akivaizdu, kad Edžio pasirodymas skirtingus žmones paveikia nevienodai.

Gerai parduodamas poetas yra neįprastas, ir Evita Vinčester, žinoma, ilgai netrukus pajunta naujojo nacionalinio poeto žavesį. Visada turi plačiai atverti duris naujų pardavimų galimybėms. Ji didžiuojasi matydama, kad Astra laikosi tų pačių nuostatų ir taip susidraugavo su Edžiu, kad šis net lankosi jos namuose.

– Užeik, Edi. Kokią fantastiškai įdomią Vasaros programą parengei! Klausiausi būdama saloje. Atrodo, ją girdėjo visa šalis.

– Ačiū, tu tikrai taip manai? Džiugu girdėti. Galiu prisėsti?

Edis nelaukia atsakymo ir sėdasi šalia Tito. Šis be žado tik vėpso. Ką jis čia veikia? Kas vyksta? Dar prieš akimirką buvo laimingas ir kupinas energijos. Dabar subliuško kaip skylėtas balionas.

Tuo pačiu metu kambarį pripildo Edžio pasitikėjimas savimi. Jis padeda abi rankas ant sofos užpakalinės pusės.

– Ar Astra tau sakė, kad mudu pradėjome susitikinėti?

Nors įdegusi, bet Astra parausta ir sukikena.

– Susitikinėti? Atsipalaiduok, Edi. Pavakarieniavom kartą progai pasitaikius.

– Taip, ir tai buvo geriausia mano valgyta vakarienė per visą visą gyvenimą. Neprisimenu, ką valgėm, bet prisimenu kiekvieną tavo žodį ir žvilgsnį, kuriais mane apdovanojai. Magiškas vakaras su spindinčiomis žvaigždėmis ir spindinčia Astra.

Evita juokiasi iš Edžio romantiškos žodžių versmės. Kaip paprastai, Edis niekad nesijaučia kvailas – tik nuoširdus ir švelnus. Evitai tikrai atrodo, kad jis sako tai, ką galvoja. Ji žiūri į Astrą.

Astra nesulaikomai kikena. Per minutę iš leidybos verslo atstovės tapo sentimentalia mergina.

Titas klausia savęs, kas, po galais, vyksta. „Jei tai nėra intelektinis šnipinėjimas, – suvalgysiu savo skrybėlę“, – pamano jis. Tikrai siaubinga klasta: Edis bando sugundyti Astrą ir ištraukti iš jos visą informaciją apie projektą. Kiek spėjo sužinoti?

Titas turi kaip nors įspėti Astrą ir pareikalauti konfidencialumo priesaikos. Jis įsitikinęs, kad pasakydamas, jog Edis žino apie knygos idėją, rizikuotų viskuo. Ir Astra, ir Evita jaustųsi apgautos. Kas žino, jos gali įsiusti ir viską atšaukti.

Be to, nėra reikalo parodyti Edžiui, koks dabar jis protingas ir budrus. Greičiau priešingai, turi elgtis kaip senasis Titas. Edžio pasaulyje Titas beviltiškas keistuolis. Tegul miegantys šunys guli!

Jis nuslysta šiek tiek žemiau į sofą ir bando atrodyti pavargęs ir kiek išsekęs.

– Atrodo, puikiai leidžiate laiką, – draugiškai sako Edis.

– Taip, tikrai, – sako Evita, – sėdim čia ir diskutuojam apie ateitį. Galvojam išleisti trilogiją minkštu viršeliu: Audros debesis, Klastingas šaradas ir Baroką jų kraujyje. Visiškai juodi viršeliai su tamsiai pilku reljefiniu apipavidalinimu priekyje, galbūt su Tito akimis, žiūrinčiomis kiaurai, tiesiai į skaitytoją. Tikrai būtų įdomu išleisti visas tris kartu, nemanai?

„Oho, ta moteris žino, ką daro“, – galvoja Titas ir jaučiasi mažiau susirūpinęs. Gali visiškai ja pasikliauti. Bet kaip dėl Astros?

– Tikrai puiki mintis, – atsiliepia grynakraujis diplomatas Edis. – Mėgstu viską, ką Titas yra sukūręs, ir viską, ką dar sukurs. Titas – Švedijos literatūros istorijos dalis.

Titas apsimeta žagsintis. Tai bent jau lengviau nei bandyti ką nors pasakyti. Edis pažvelgia į jį.

– Titai, kaip tau sekasi?

– Comme ci, comme ça[8]. Aš toks pavargęs, – sako jis mėgindamas paerzinti.

– Koks atsitiktinumas, kad tu čia! Galvojau paprašyti tavęs, jei gali, rugsėjo 6 dieną ateiti į Sioderio teatrą ir paskaityti. Organizuojamas Sakytinio žodžio festivalis, ir būtų nuostabus pliusas, jei ateitum; juk žmonėms labai patinka tavo skaitymai. Aš būsiu pranešėjas, o tarp pasirodymų darysiu savo dalykėlius.

Titas pradeda prakaituoti. Kaip gali nuo to išsisukti? Juk tikrai nesižemins ir neskaitys nesąmonių prieš kvatojančią minią. Ne, dabar pasirinks.

– Hm, na nežinau…

– Nagi, Titai, bus tikrai šaunu. O ir užmokestis keturi tūkstančiai kronų.

Keturi tūkstančiai! Tito banko sąskaitoje nedaug. Skaitymas iš tikrųjų reikštų didelį poslinkį jo situacijoje. Keturi tūkstančiai? Kaip taip gali būti? Skaitydamas niekus gauna keturis tūkstančius, maždaug tiek, kiek vertas jo mėnesio darbas. Ir tik kalbant apie tas knygas, kurias parašyti trunka kelerius metus. Beprotybė.

– Taip… na… Manau, galėčiau tai padaryti.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas. Šaunu!

Neilgas pokalbis dar šiek tiek užtrunka ir Edis tebedominuoja kambaryje. Jis sudaro tarptautinių svečių, atvyksiančų į Poezijos kritikos festivalį, sąrašą, kalba apie visus elektroninius laiškus, gautus nuo Vasaros programos pradžios, ir atskleidžia, kad per Kalėdų prekybą bus išleista visa programa dvigubu CD su papildoma medžiaga. Evita svarsto, ar iš tiesų protinga išleisti vasaros CD žiemą. Astra atsako, kad tai gali suveikti dėl „priešingo priėjimo“.

– Būtent! – šaukia Edis.

Evita dvejoja. Titas sėdi ir linksi bandydamas atrodyti pavargęs ir kiek įkaušęs. Jokiu būdu Edžio akivaizdoje neatskleis, kad yra gyvas žmogus.

Astra su Evita nė nepastebi, kaip keistai elgiasi Titas nuo tada, kai visas jų dėmesys nukrypo į Edį ir jo žodžius.

– Bet aš atėjau pakalbėti ne apie save, – staiga prataria Edis ir iškilmingai pažiūri į Astrą. – Tokia graži diena ir ketinau paklausti tavęs, ar nesutiktum vakare pasiplaukioti mano laivu. Turiu nedidelę Neptūno kruizinę jachtą, pavadintą Laivan, mano meile. Ji prišvartuota Blokhuso kyšulyje prie Djurgardeno. Pagalvojau, leidžiantis saulei galėtume paplaukioti aplink salas, o aš patiekčiau vakarienę kokpite. Kaip manai, Astra?

Astra didžiulėmis nustebusiomis akimis žiūri į Edį X. Koks kitas vaikinas įsiverš į verslo susitikimą ir pakvies romantiškos vakarienės? Gali tik žavėtis jo pasitikėjimu savimi. Gali tik mylėti jį.

– Puiku, Edi. Žinoma, ateisiu!

– Puiku, tada paimsiu tave šeštą. Ar gerai?

– Be abejo. Taip, taip, kapitone! – kikena Astra.

Edis stojasi išeiti. Praeidamas pro Astrą paglosto pečius. Sako rasiantis kelią laukan. Ir Evita, ir Titas atvirai dėbso į per kambarį einantį Edį. Jei prisikėlęs Jėzus tuomet būtų perėjęs kambarį, niekas nebūtų jo pastebėjęs – tik Edį.

Po to, kai romantiškas vėjelis užveria laukujes duris, Astra, Evita ir Titas kelias akimirkas sėdi tyloje.

Titas nebegali ilgiau susilaikyti. Turi išreikšti savo nerimą.

– Ar manai, kad jis… Turiu omenyje, kodėl būtent dabar čia atėjo? Ar tai buvo tik sutapimas, ar…

Astra atrodo nustebusi. Ji net neįsivaizduoja, kur link jis suka.

– Ką? Ne, bet, aišku, žino, kur gyvenu. Pasakiau mums valgant.

Evita taip pat neperpranta, dėl ko Titas jaudinasi.

– Jis tiesiog žavingas! Visiškai apimtas impulso. Turbūt buvo netoliese, švietė saulė ir pajuto, kad šį vakarą nori paplaukioti laivu. Tik pasakė – ir suorganizavo. Dabar štai laukia pasimatymas.

Tito veide – tuščias žvilgsnis. Jis visiškai įsitikinęs, kad Edis X labiau susidomėjęs knygos idėjų išsaugojimu nei jūreivyste. Be to, jis žino, kaip vyrai veikia. Pirma medžioklė, tada romanas.

– Prašau, Astra, turi prisiekti, kad niekam neminėsi Geriausios knygos pasaulyje. Nė gyvai dvasiai ir ypač ne Edžiui.

– Taigi žinoma, Titai! Kodėl turėčiau tai padaryti? Gali manimi pasikliauti. Geriausia knyga pasaulyje lieka tarp mūsų trijų.

Titas kreivai nusišypso. Be abejo, jis tikras.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Švelnus vakaro vėjelis įsisiautėja

Titas išsvirduliuoja iš Astros buto į gatvę. Astros kava visai nepasotino. Kava, žinoma, gera, pienas karštas ir putojantis. Bet kur pyragaičiai ir sausainiai? Nė bandelės! Jokių pyragų, sumuštinių, daniškų tešlainių, kruasanų, nieko. Vienintelis daiktas ant stalo buvo milžiniškas vaisių dubuo: bananai, obuoliai ir slyvos be pesticidų. Žinoma, vaisiai gali būti skanūs, bet ne jų tikiesi eidamas išgerti kavos. Jei su kava valgai vaisius, tai jau nebe kavos pertrauka. Tai prakeikta vaisių pertrauka, kaip vaikų lopšelyje-darželyje. Smagi vaisių pertraukėlė. Kumbaya, mano Viešpatie. Per Tito kūną nubėga šiurpuliukai, vos tik pagalvoja apie save kaip mažą berniuką. Jo vaikystėje retai kas vesdavo savo atžalas į darželį, dauguma likdavo namie su mamomis, žaisdavo kieme su gražiais naujais žaislais iš naujos kooperatyvo parduotuvės. Miniatiūriniai ekskavatoriukai. Tikros odos futbolo kamuoliai. Tik ne Titas. Jo mama valydavo biurus, užuot rūpinusis sūnumi. Jis buvo delikatus ir šiek tiek kitoks nei visi, todėl visada susirinkus padainuoti dainelių po popietinės lauko pertraukėlės turėdavo sėdėti šalia mokytojos. Jie visi susikibę už rankučių sėdėdavo ratu ant pilkšvo smėlinio linoleumo grindų. Panelės Lif (Titas nėra girdėjęs jos vardo) rankos buvo šaltos ir prakaituotos, skrajojančios, bet akys mielos, su mažais juodos masės gabaliukais ant blakstienų. Spiegiantis balsas: „Kumbaya, mano Viešpatie, Kumbayaaaa!“ Kitoje Tito pusėje – Morganas. Gobšuolis Morganas, turėjęs tvirtas letenas ir vis knežindavęs Tito ranką taip, kad šio pirštai kone susisukdavo purviname Morgano kumštyje, į priekį ir atgal, kol jo rankutė tapdavo nelyginant cigaru. Morgano pergalės cigaras. Niekingi pienadančiai kaiščiai. O tada – vaisių pertrauka. Rudai nutaškuoti bananai. Minkšti obuoliai. Morgano dantų žymės. Švedų lopšeliai-darželiai augančios gerovės šešėlyje ankstyvaisiais 1970-aisiais.

Titas alkanas. Jis blogos nuotaikos ne tik dėl vaisių rūgščių ir kavos, visiškai vienas kitam netinkančių vaisių ir kavos. Labiausiai pyksta ant savęs. Jis nebesugeba prideramai elgtis kompanijoje, tik sėdi ir niurzga ką nors sutikęs. Nedalyvauja, tik žongliruoja sunkia nepagrįstų įtarimų našta savo smegenyse, kurios veikia lėtai, bet yra užtikrintai išbalansuota centrifuga. O dar ta mintis apsimesti daugiau ar mažiau įkaušusiu. Kokia nesąmonė! Po velnių, jis suaugęs, – bando save įtikinti.

Titas turi pasigydyti. Pirma suvalgyti ką nors, kas turi baltymų ir angliavandenių. Tada reikės seno draugo ar koledžo kompanijos. Kad nors kiek susigrąžintų gyvenimo perspektyvą. Gal tiesiog tik įsivaizdavo, kad Edis X nori viską iš jo išgauti? Iš tiesų kokių įrodymų turi? Keistas susitikimas miesto bibliotekoje, Vasaros programa, kuri nebuvo tokia, kokią žadėjo Edis, pamirštas raštelis su paslaptinga žinute, numanomas įsilaužimas be jokių liudininkų dingimo pėdsakų – tik su pakeltu nešiojamojo kompiuterio ekrano dangčiu. Vargu ar interpolas susidomėtų. Policija to nepavadintų netiesioginiais įrodymais; Hekanas Rinkas tik sušnarpštų ir suburbėtų ką nors apie savo NĮNN doktriną: Nėra Įrodymo – Nėra Nusikaltimo. „Ne, tikėtina, kad Edis visiškai užsiėmęs pasaulio žavėjimu. Tik nusispjautų ant manęs“, – mąsto Titas. – „Ar Edis galėtų?“

Titas praeina pro ženklą, pranešantį: Dienos patiekalas, penkiasdešimt kronų. Atsispirti neįmanoma. Už kinų restorano yra gražus pavienis staliukas. Jis atsisėda ir laukia, kol kas nors priims užsakymą.

Edžio Neptūno jachta puikiai prižiūrėta iki menkiausios detalės. Denio viršus nudažytas tamsia alyvine spalva, laivo korpusas – šviesesniu alyviniu atspalviu, o ant viduriniosios laivo dalies didelėmis juodomis ornamentinėmis raidėmis užrašyta: Laivan, mano meile. Kas nors galėtų pamanyti, kad laivą pakrikštijo Edis; vardas tobulai atitinka jo poeziją. Bet tai buvo pirmasis savininkas, legendinis komikas Svenas Bertilis Taubė, kuris kartu su tuomete žmona Inger pakrikštijo savo naują žvilgančią jachtą. Sakoma, kad vardas atsirado atsitiktinai, kai elegantiškas džentelmenas ištiesė savo ranką norėdamas padėti jai įlipti į laivą. Pervadinti reiškia nelaimę, o Edis X niekada laisva valia nesišauktų nesėkmės. Be to, jis įsitikinęs, kad gauna daug naudos iš greit įsimylinčio Taubės palikimo, ir niekad nepraleidžia progos papasakoti tą istoriją.

Tvirtos ir kietos Oregono pušies laivo stiebas. Visos laivavirvės nusidriekusios nuo kajutės stogo iki kokpito, kad laivą galėtų valdyti vienas žmogus ir jam nereikėtų palikti vairalazdės. Edis mėgsta kontroliuoti. Jis jaučia didžiulę silpnybę ir senamadiškam romantiškam pasiplaukiojimui. Pavyzdžiui, laive uždrausta naudoti plastiką; turi valgyti iš tikrų porceliano indų ir gerti iš deramų stiklinių. Prireikus išplauti indus ar šveisti denį, tereikia išsitraukti vandens iš vaškuotų burių drobių padarytu kibiru. Pasak Edžio, taip mėgdavo daryti Svenas Bertilis. Gultai kabinoje pakloti kreidos baltumo paklodėmis ir sena dygsniuota pūkine patalyne, kuri palijus šiek tiek sudrėksta, bet tai ne bėda, nes gali išgarinti keliomis žibalinėmis lempomis.

Edis tobulai parinko laiką pasiplaukiojimui su Astra. Kai karštas vakaro oras pagaliau apleidžia Stokholmo stogus ir lėtai pakyla, vakuumas prisipildo nuo salyno pučiančio oro, kuris savo ruožtu į krašto gilumą neša visiškai šaltą atviros Baltijos orą. Tik jiems išplaukus iš prieplaukos drungnas pakrantės vėjas sugauna foką ir didburę. Neptūno kruizas skrodžia vandenį kaip ietis. Matydamas pirmagalyje raibuliuojant vandenį Edis pajunta po kūną pasklindantį adrenaliną. Jam gera. Jis pakelia akis į bures, dabar tobulai įtemptas lengvame vėjyje. Nustatant geriausią didžiosios burės padėtį laivas kiek pasvyra. Astra sėdi užuovėjoje su oranžine Helio Hanseno gelbėjimosi liemene iš 1960-ųjų. Vanduo aptaško užtvarą, ji pradeda juoktis.

– Edi, čia lyg didelis kaušas!

– Ar tau tai pirmas kartas?

– Taip, turi pažadėti būti atsargus.

Abu nutyla supratę šio pokalbio dviprasmiškumą. Pažvelgia vienas į kitą. Tada pratrūksta juoku. Ledai pralaužti. Laukia nuostabus vakaras.

Titas žiūri į didelę lipnių ryžių krūvą ir tris mažus gruzdintuvėje keptus vištienos gabaliukus. Giliai atsidūsta ir viską apipila sojų padažu bandydamas apsaugoti maistą nuo nusiaubimo. Maistą stengiasi gražiai suimti valgomosiomis lazdelėmis. Fui, nieko gero. Paima šakutę ir susemia pirmąjį kąsnį.

„Man reikia veiksmų plano“, – mąsto jis. – „Jei nors kelias valandas daryčiau ką nors visiškai kita, ankstyvą rytojaus rytą galbūt pamatyčiau viską naujai, galbūt suprasčiau, kad tai tik keista paranoja ir viską verta tiesiog pamiršti. Arba dar labiau įsitikinčiau, kad Edis bando pavogti mano idėjas. Būtų gerai – galėčiau pradėti rinkti įkalčius.“

Atrodo protinga. Pailsėk ir nusiramink. Padaryk ką nors kita.

Titas susimąstęs lėtai valgo. Dar ką nors daryti. Niekas neateina į galvą. Ką reiškia daryti ką nors kita? Kas tai galėtų būti? Visą vasarą buvo tiesiog pamišęs ir apsėstas knygos. Nebeturi draugų. Keletas, kuriuos turi, turbūt sėdi Asociacijos bare „švęsdami“, kaip jie pasakytų, tarsi būtų turėję oficialų leidimą būti ten visą dieną nelyginant darbe, atliekant svarbią užduotį. Jie apsimeta intelektualais, bet viskas, ką dabar tesugeba perskaityti, yra vakarinio laikraščio sporto puslapiai. Vakaras po vakaro, ta pati istorija: šiandien švenčiame, kad Djurgardenas laimėjo namuose, šiandien švenčiame, kad jie atvyko į mačą svečiuose, šiandien švenčiame Čempionų lygos pradžią, o šiandien – Čempionų lygos finalą.

Ne, gali apsieiti ir be to. Jis priverstas pradėti iš naujo, susirasti naujų draugų, susikurti naują gyvenimą. Galbūt tame naujame gyvenime galėtų būti ir moteris, kuri neužtrenktų durų po poros dienų. Bet šiandien tai atrodo nepaprastai toli. „Naujas blaivus gyvenimas velniškai nuobodus“, – pamano jis. Bet tai bent jau tikras gyvenimas. Geriau vėliau negu niekad. Daugiau niekada neimsiu burnon nė lašo“, – iškilmingai galvoja jis. – „Nuostabu būti nuobodžiam.“

Jis perverčia ankstesnio lankytojo paliktą vakarinį laikraštį. Gal kur nors rodo gerą kino filmą? O gal estrados komediją?

– Dabar atšvęsime, valgysim krevetes! – šaukia Edis.

Laivan, mano meile prišvartuotas prie keleto plokščių uolų nedidelėje įlankėlėje vakarinėje Fjederholmo salų pusėje, mažajame salyne tarp Lidingės ir Nakos. Saulė dar šildo, o rugpjūčio tamsa neužklups dar keletą valandų.

Tikėsi ar ne, bet Edis turi net lakuoto raudonmedžio šaldytuvą iš 1940-ųjų. Jis pilnas ledukų, tarp kurių – du buteliai vyno. Astra nusijuokia iš keistos Edžio amunicijos.

– Kaip miela, Edi. Taip, aš alkana kaip vilkas. Ir ištroškusi.

Kokpite Edis pastatė seną iškyloms skirtą staliuką. Ant suolelių išdėliojo šūsnį mėlynų pagalvėlių su nedideliais baltais bumbuliukais per vidurį. Linines servetėles. Net paskrudino duonos virtuvės keptuvėje. Jis pakelia seno keraminio indo dangtį ir pauosto jo turinį.

– Ak! Aštrusis majonezas. Žavinga. Pats padariau pagal mamos receptą.

Jie valgo krevetes ir mėto kiautus už borto. Daugybė mažų ir vidutinio dydžio žuvelių išgraibsto gabalėlius ir plaukia už artimiausio jūrų dumblių kuokšto pratęsti puotos tyloje ir ramybėje. Nedidelė įlankėlė kunkuliuoja nuo kūniškų malonumų.

– Čia už rugpjūtį. Į sveikatą! – keldamas krištolinę taurę prataria Edis. Jo plaukų garbanos susivėlusios nuo vėjo.

– Už tai, kad leidai man būti kartu! – atsako Astra lygiai taip pat susivėlusiais plaukais. Jos puošni liemenėlė perkreipta, nuslydusi ant vieno peties.

– Už tai, kad norėjai būti kartu!

– Už viską.

– Į sveikatą.

Laikraštyje – keturi skelbimų, siūlančių įvairios veiklos, lapai, bet Titas neranda ką veikti. Tiesiog nesugeba atsikratyti paranojos. Kaip gali atsipalaiduoti žinodamas, kad Edis su Astra kartu plaukioja? Edis, žinoma, siurbte siurbia iš Astros viską, ką ši žino apie Titą. Argi lengva atsispirti Edžio kerams, kai šis paskleidžia savo apžavus? Jis neabejotinai bandys išvilioti visas smulkmenas apie Geriausią knygą pasaulyje. Astra turbūt pajėgtų išslysti jam iš nagų, bet vis tiek… Kaip ilgai ji jam atsispirs? Titas visiškai įsitikinęs, kad vienintelis dalykas, kirbantis Edžio smegenyse, yra nemirtingo šedevro kūrimas – Tito sąskaita.

Situacija tokia: daug žmonių per visą gyvenimą taip niekada ir neranda savęs. Dar šį vakarą bus nuspręsta visa Tito ateitis. Gali leisti Edžiui X karaliauti arba imtis vadovauti šiai situacijai ir užtikrinti, kad jo planai bus atskleisti ir Edis nebetrukdys siekti tikslo. Geriausia gynyba – puolimas, ir jei turi šį mūšį kautis be sąjungininkų, tebūnie.

Jis padeda penkiasdešimties kronų banknotą ant stalo, atsikelia. Stovi tiesus, žiūri ryžtingu žvilgsniu. Būti blaiviam nuostabiai nuobodu. Prakeiktai nemalonu, bet kartu atgaivina, kaip prausimasis po lediniu dušu. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Geriau įsilaužti į kieno nors namą nei leisti, kad patrauklus meilės poetas pasisavintų tavo šedevrą.

Vyno buteliai tušti. Paskutiniai saulės spinduliai lėtai slepiasi už kamuolinių debesų virš šiaurinio Djurgardeno. Švelnus vakaro vėjelis dingo ir vanduo nė kiek nevilnija. Žibalinės lempos uždegtos ir pasiruošusios kovoti su nakties tamsa.

Dabar Edis patiekia ką tik pagamintą kavą ir ledinį Carlshamn Flaggpunsch. Įtempta atmosfera prisipildžiusi juoko ir pašnekesių. Edis papasakoja, kaip su keliais draugais visiškai nuogi plaukė į Sandhamną per didžiąją Gotlando buriavimo varžybų savaitę. Seni vyrukai iš prabangių jachtų visiškai neįvertino nuogutėlių paauglių, bet užtat prabangiosios jų žmonos ir meilužės, kurioms buvo leista palaikyti jiems kompaniją, įvertino su kaupu.

Nuotaika prie prieplaukos tapo kažkokia, švelniai tariant, jaudinanti. Galiausiai pasirodė sportinį jachtų klubo švarkelį dėvintis stambus uosto viršininkas. Jis atėjo tik informuoti, kad jie „neatitinka regatos aprangos kodo“. Vaikinai galį arba iš karto apsirengti, arba jis suorganizuosiąs priverstinį perkėlimą į Stausneso žiemos uostą. Edis imituoja uosto šeimininką. Atsistoja, pasaliutuoja ir kaukšteli kulnais.

Astra kone springsta juoku.

Jie puikiai leidžia laiką kartu.

Ir bus tik geriau ir geriau.

Titas spėjo teisingai. Ir Edis gyvena sename pastate, vadinasi, užraktai seni ir netikę kaip ir jo būste. Rasti Edžio duris nesunku: jas dekoruoja didelė iš raudono apkloto iškirpta širdis, kurios smaigalys baigiasi laiškų dėžutę rodančia rodykle. „Meilės laiškus dėkite čia“! – praneša ranka rašytas raštelis.

Užraktas paklūsta perbraukus dvi kredito korteles per durų plyšį. Tik šiek tiek paspaudus. Titas tyliai padėkoja spynininkui.

Jis įsėlina į Edžio butą, kuris atrodo taip, tarsi kas nors ten būtų numetęs feng šui bombą: du kambariai, virtuvė ir nė vieno nereikalingo daiktelio. Baltos lubos, baltos sienos, baltos šarminės grindjuostės, baltos užuolaidos, baltai dėmėtos senos virtuvės kėdės ir mediniai baldai. Kone viskas balta, išskyrus milžinišką sofą-lovą, užimančią didelę dalį milžiniško kambario. Patalpa pilna spalvotų įvairių dydžių pagalvėlių, o vieną iš mažesniųjų sienų nuo grindų iki pat lubų dengia plakatas su nuoga porele, vaikštančia po paplūdimį saulėlydžio fone. Kičinio plakato ir šviesaus kambario kontrastas tiesiog žavingas; pastovėjęs ten dar kelias akimirkas įeina į kitą kambarį. Kaip ir tikėjosi, ten rašomasis stalas ir kompiuteris. Nedidelė studija labiau primena tradicinio rašytojo darbo kambarį: sienos uždengtos perkrautomis knygų lentynomis, o knygos, brošiūros, laikraščiai, iškarpos ir spaudiniai užkloja didžiąją grindų dalį.

Titas pradeda nuo knygų lentynų. Knygų lentyna apie asmenį pasako viską: iš dalies dėl to, kokios ten knygos, o dar labiau tuo, kaip jos sudėliotos. Kolekcijos knygos nebūtinai pasako tiesą, ką jų šeimininkas iš tikrųjų skaito. Tai veikiau atskleidžia, kaip asmuo norėtų pasirodyti kitiems. Vis dėlto tai, kaip jos sudėliotos – negali to slėpti – parodo viską. Žmonės, kurie skaito daugiausia, pradeda rūšiuoti savo knygas pagal žanrą, atskirus biografijų ir grožinės literatūros skyrius, taip pat skirsto ir į valgio gaminimo bei fotografijų knygas, ir panašiai. Kuo daugiau žanrų, tuo didesnis susidomėjimas literatūra, o paskui, aišku, griežta abėcėlės tvarka, atsižvelgiant į autoriaus pavardę kiekvienoje kategorijoje. Mažiausiai apsiskaitęs skaitytojas knygas dėlioja pagal dydį. Tai baisiai šlykštu ir beveik neįmanoma nieko rasti. Kita vertus, niekas niekada neima knygų iš tokių lentynų. Kai kurie maniakai net bando sudėlioti savo knygas pagal spalvas, tačiau tokių tik keletas. Edis priklauso pirmajai kategorijai, išskyrus dėl vietos stokos daugybę į krūvas sukrautų knygų. Tačiau kiekviena abėcėlės raidė tik atskleidžia visišką chaosą: Dostojevskis pirma Dalstriomo. Kosinskis prieš Kafką. Struktūrinio fašisto, dėliojančio pagal dydį, ir eilinio kvaišos kombinacija. „Iš tikrųjų keista“, – galvoja Titas. Jis pažiūri į „J“, kur turėtų būti jo paties knygos, bet ten tik didžiulis plyšys.

Jenseno knygas Titas randa krūvoje ant grindų šalia rašomojo stalo. Dievulėliau! Aiškiai kažkas kažką šnipinėja. Jis varto knygas, bet neranda jose nei raštelio, nei komentaro. Tiesą sakant, popierius atrodo standus, lyg niekada anksčiau nebuvo liestas. Koks gi šnipas nesivargins atlikti išsamaus tyrimo? Titas pyksta, kad Edis net neskaitė jo knygų, bet nepaisant to, pataikavo ir meilikavo jam daugybę kartų.

Titas pažvelgia pro langą norėdamas patikrinti, ar niekas nestebi. Neatrodo, kad stebėtų. Jis įjungia kompiuterį, atsisėda ant rašomojo stalo kėdės ir laukia, kol įsijungs programa.

Cha! Nė nereikia įėjimo slaptažodžio! Jis pradeda pašėlusiai ieškoti tarp aplankų ir failų. Standžiajame diske daugiausia muzika, nuotraukos ir filmai. Titas juos ignoruoja ir greitai randa aplanką, pavadintą RANKRAŠČIAI. Atidaro ir vienas iš aplankų tuoj pat prikausto jo žvilgsnį.

Perskaičius pavadinimą plaukai ant Tito rankų atsistoja piestu: Geriausia knyga pasaulyje.

Fjederholmo salose tvyro ramybė. Dienos keliauninkai, atplaukę keltu, jau senokai išskubėjo namo. Smuklės lankytojai kitoje salos pusėje dabar arba restorane, arba lauke prieplaukoje tyliai ir ramiai geria viskį. Taksi laivai neatplauks dar valandą ar dvi.

Mažoje įlankėlėje, kur prišvartuota Laivan, mano meile, taip pat ramu. Kokpitas tuščias ir tiek įgula, tiek žibalinės lempos persikraustė į kajutę. Edis X ir Astra flirtuodami guli tarp šiltų dygsniuotų pūkinių antklodžių. Bučiniai, nesąmonės ir rimti pašnekesiai. Edžiui įdomu, kaip reikalai Vinčesteryje. Kaip rūpinasi savo autoriais? Kokias sutartis sudaro? Kiek redaktoriai kišasi tekstų klausimu? Kai kalba pakrypsta apie Vinčesterį, Astra superprofesionali. Ji kaip katalogas ir atskleidžia tik kruopščiai apgalvotą informaciją. Jai įdomiau, kaip klostosi reikalai Edžio leidykloje Babelfishas. Ar jam atrodo, kad jie tinkamai jam atsilygina? Kas paskatintų jį pakeisti leidėją? Ką gi mano apie Vinčesterį? Ar norėtų, kad ji suorganizuotų susitikimą su Evita Vinčester, visiškai neoficialiai?

Titas pradeda pagarbiai naršyti Geriausios knygos pasaulyje aplanką. Yra dokumentas, pavadintas Apžvalga. Jis atsidaro ir perskaito trumpą dalykų sąrašą:

 Linksmiausi marškinėlių užrašai pasaulyje:

KURTINYS YRA DIDŽIAUSIAS VIŠTINIŲ ŠEIMOS PAUKŠTIS ŠVEDIJOJE

 Geriausias aforizmas pasaulyje:

PASAULIS SUKURTAS DIEVO TIEK PAT, KIEK MĖNULIS PADARYTAS IŠ SŪRIO

Ar čia tas pats? Titas mąsto apie savo paties kuriamus trumpus sąmojus. Jis gali pripildyti visą bloknotą ranka rašytų užrašų dar prieš pradėdamas knygą. Bet tai? Kas tai, po velnių? Arba Edis bando jį apkvailinti, arba prarado įkvėpimą. Kūrybinis paralyžius.

Lėtai, bet užtikrintai Tito kūną užlieja didžiulė ramybė. Galbūt Edis tiesiog nesugebėtų su juo susiremti. Aiškiai bandė, bet nesėkmingai. Edis atsisėdo ir pradėjo užsirašinėti visą knygos turinį, bet viskas, apie ką tesugebėjo galvoti, – keistas marškinėlių užrašas ir aforizmas, nors gana sumanus. Bet vargu ar tai tinkama pradžia geriausiai parduodamam lemiamos reikšmės nebeletristiniam romanui, pakeisiančiam pasaulį. Koks idiotas! Titas papurto galvą.

Kitas aplankas vadinasi Laivanmanomeile_geriausiaseilerastispasaulyje. Šypsena nušviečia Tito veidą. Žinoma, jis atidaro aplanką.

Tito akys kaip lėkštės. Kas tai? Dar niekada gyvenime neregėjo tokio šlamšto. Žinoma, tai negali būti parašyta talentingojo meilės poeto Edžio X. Titas perskaito dar kartą ir užstringa ties „blizgesys blizgiai blizga, vairalazdė spardosi kaip kumeliukas…“ „Blizgiai blizga? Tai tikrai blogiausias visų laikų veiksmažodžio ir prieveiksmio derinys“, – tyliai pats sau tarsteli Titas ir nusijuokia.

Jis pradeda galvoti. Arba poema sugalvota kaip pokštas, arba Edis suvaikėjo. Ar bent jau subliuško jo gebėjimas išreikšti save žodžiais.

Staiga eilėraščio prasmė paaiškėja.

Edis nori suvilioti Astrą! Be abejo, nėra jokių ribų, kaip toli žmogus pasiruošęs nueiti. Jo kūrybingumas kažkokiu būdu visiškai užsiblokavo. Jis prarado gebėjimą rašyti ir tampa desperatiškas. Sugniuždyti menininkai gali įsiusti, Titas tai puikiai žino. Kokių dar kėslų turi Edis?

„Privalau jį sustabdyti“, – pagalvoja Titas.

Turiu įspėti Astrą!

Kažkur palei Fjederholmo salas Edis lengvai apgirsta. Meilės poetas išgėrė per daug punšo ir jo lūpos bei burna lipnios nuo cukraus – kalbėdamas turi įtempti žandikaulio raumenis, kad nesulietų žodžių. Ir kaip visi apgirtę vaikinai, nebesugeba bučiuotis ir ilgėliau šnekučiuotis. Staiga išsilaisvina iš antklodžių ir plačiai išskečia rankas.

– Eime, Astra. Eime maudytis!

Jis atidaro kajutės liuką ir nušoka į kokpitą. Ten skubiai nusiplėšia visus drabužius, tarsi nusišluoja juos, ir balansuoja aplink denį laukinio indėnų šokio žingsniu, sustoja denio priešakyje, priešais stiebą, šiek tiek pajudina klubus ir pasiūbuoja savo varpą kelis ratus ore prieš panerdamas į juodą žioruojantį vandenį.

Astra ne tokia apgirtusi kaip Edis, bet tokia pat įsiaudrinusi. Užlipusi į denį ir pamačiusi Edį jau vandenyje nusirengia žaibo greitumu. Prilaikydama nosį ir krūtis šoka į vandenį.

– Argi ne miela? – rėkia Edis ir galvos krestelėjimu nuo akių išsklaido kirpčiukus. Įlankėlėje nuplaukia kelis metrus ir pamoja Astrai, kad sektų įkandin. Ši nuplaukia už Edžio. Jie sustoja ir laikosi vandenyje stačiomis – nekalbėdami, tik žiūrėdami vienas į kitą.

– Dieviška! Kaip vanduo išliko toks šiltas?

– Myliu rugpjūtį! Pažiūrėk ten, Lidingės link, Astra. Ar matai?

– Ką?

– Pažiūrėk į vandenį! Pažvelk, kaip blizgiai blizga! Dievinu, kai taip blizgiai blizga!

– Taip, gražu, kai blizgiai blizga. Man patinka.

„Sveiki, Jūs susisiekėte su Astra Larson iš Vinčesterio leidyklos. Palikite savo vardą ir telefono numerį, paskambinsiu Jums, kai tik galėsiu. Dėkoju už skambutį.“

Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas! Titas papurto savo mobilųjį ore, lyg šis būtų kaltas dėl to, kad Astra neatsako. Ką, po velnių, turėčiau dabar daryti? Paskambinti vėl ir palikti žinutę? Parašyti?

Ir ką tuo atveju turėtų pasakyti? Galų gale dažniausiai geriausia sakyti tiesą, bet jis žino, kad Astra pasidavė Edžiui. Būtų sunku telefonu ją įtikinti, kad Edis maniakas. Tai tik pakenktų pačiam Titui. Pasirodytų kaip pavydus konspiracijos teorijos užvaldytas kvaiša. Tai ką gi turėtų daryti? Jis privalo veikti, kitaip Astra bus įviliota į ką nors nemalonaus. Ir, svarbiausia, Edis iššniukštinėtų daugybę Geriausios knygos pasaulyje paslapčių.

Galų gale Titas nusprendžia, kad šiuo atveju baltas melas yra vienintelis tinkamas sprendimas. Bent jau balkšvas. Nubalintas. Išsiunčia teksto žinutę.

Tada tiesiog išjungia savo telefoną.

„Laikas parodys“, – galvoja jis.

Naktiniai maudūnai vėl kajutėje. Maudynių ir jausmų pilną atmosferą papildo ir didelė alkoholio dozė. Astra ir Edis sėdi susisupę į vienas kito rankšluosčius ir pūkines antklodes, bučiuojasi visa esybe. Glosto vienas kito plaukus. Emocijos liepsnoja. Žibalinės lempos gašliai mirga kartu su plačiai atvertomis burnomis. Drėgmė jau palieka kūnus ir dabar rasoja ant mažų langelių. Bučiuojasi jie aaaah ir ummmm, kartais užmerktomis akimis, leisdami rankoms atrasti naujus stebuklus, kartais plačiai atmerktomis akimis, išsemiančiomis dar didesnes malonumo porcijas. Jų kojos susipynusios. Rankšluosčiai ir apdangalai nukrenta. Viskas laive blizgiai blizga. Ir tai svarbu.

Staiga pasigirsta tekstinės žinutės signalas ir Astros telefonas kaip mačetė perskrodžia visą kajutę. Kaip robotas ji siekia telefono ir nė negalvodama perskaito pranešimą – žinutė iš išorinio pasaulio gali lengvai sugriauti erotišką akimirką. Tačiau Astra aiškiai nemąsto. Tai jos raumenys ir nervai nusprendžia, o akys ir rankos palieka Edžio kūną ir susikoncentruoja į telefono ekraną. Atsakyti telefonu yra akivaizdus refleksas, Astros poreikių piramidėje esantis aukščiau nei impulsas poruotis su geriausiu bandos vyru.

ATKRYTIS. PADĖK MAN. DABAR. TITAS.

– O ne, kas per velnias… – šnabžda Astra.

Prabėga vos kelios sekundės, ir erotiška atmosfera iš kajutės išgaruoja. Astros vyzdžiai sukiojasi akyse, tarsi stengdamiesi padėti smegenims rasti ką nors įsikibti.

Edis atsisėda ir prisidengia ligi bambos.

– Kas vyksta?

– Nežinau. Kažkas nutiko Titui. Atrodo, kad vėl prasidėjo išgertuvės. Prašo pagalbos.

– Oi, ar jis bandė tapti blaivus? Maniau, jis nesibaigiančio vakarėlio įsikūnijimas, – tyliai atsiliepia Edis glostydamas Astros ranką.

Astra po nosim sumurma kelis keiksmažodžius ir mėgina prisiskambinti Titui. Bet jis išjungė telefoną ir neturi veikiančios atsakiklio funkcijos. Viskas, ką girdi, tėra automatinė staccato kalbanti telefono kompanijos žinutė.

– Turiu eiti namo, – prabyla beviltiškai atrodanti Astra.

– Tikrai? Tu įsitikinusi?

– Privalau. Juk kas nors galėjo nutikti. Ar galim, na, jau grįžti namo?

– Taip, žinoma. Įjungsiu motorą ir būsime uoste per penkiolika dvidešimt minučių.

– Puiku, – liūdnokai šypsodamasi sako Astra. – Edi, tai tiesiog beprotiška. Tikrai nenoriu nutraukti šio vakaro. Tu buvai fantastiškas. Tu esi fantastiškas. Darai mane pragariškai raguotą ir manau, kad, tiesą sakant, esu šiek tiek tave įsimylėjusi. Tikrai, visa tai tikra magija. Siaubingai atsiprašau.

– Viskas gerai, Astra. Niekas nesugadins to, ką mudu turim. Dabar jau eikime. Turime išsaugoti Titą Jenseną dėl ainių.

Edis skubiai apsirengia ir pradeda rūpintis laivu, kad galėtų išplaukti namo. Sujungia degalų žarną su varikliu, įtaisytu už borto, kelis kartus suslegia benzino siurblius, patraukia sklendę ir pirmu truktelėjimu įjungia motorą. Šis tyliai pukši, kol atpalaiduoja inkaro grandines ir išvaduoja laivą inkaro virve. Astra išnarplioja paklodžių ir rankšluosčių raizgalynę ir sutvarko gultą, užimantį pusę kajutės. Ji keikia Titą dėl beviltiško nebrandumo. Kas žino, kada ir vėl pamatys šį mielą gultą?

Edis pakabina žibalinę lempą ant stiebo kaip žibintą. Senas Neptūno kreiseris ramiais vandenimis lėtai pupsi atgal į uostą. Kai kur matyti ir daugiau laivų. Vakaras dar nesibaigė. Vasara dar nesibaigė. Dangų virš Stokholmo nušvietė gatvės žibintai ir daugybė gyvybe trykštančių barų ir restoranų.

Edis laiko vairalazdę dešiniąja ranka, o kita apglėbia Astros pečius, kai ši ateina ir prie jo atsisėda.

– Jis jau seniai bando mesti gerti? – pasiteirauja jis.

– Taip. Nuo vasaros pradžios visiškai sausas. Net rūkyti nustojo.

– Dievulėliau…

– Reikalas tas, kad jis rašo naują knygą. Teisingiau sakant, beveik baigė. Manau, bus tikrai gera, jei tik ir vėl nepradės išgėrinėti. Tai būtų galas. Evita pasiustų.

– Oho, ar jau kiek nors perskaitei? Apie ką? – domisi Edis.

Astra pažiūri į Edį kiek nustebusi. Kas bendra tarp knygos siužeto ir viso šito reikalo? Edis žiūri į tolį.

– Turiu omenyje, įdomu, kaip jis jaučiasi. Kas gi nutiko.

– Neįsivaizduoju. Maniau, kad jo gyvenime jau atsirado pusiausvyra. Atrodė jaunas ir gražus, ar ne? Juk matei pas mane šiandien.

Edžio antakiai pakyla centimetru ar dviem. Dabar atrodo nuoširdžiai susidomėjęs.

– Jaunas ir sveikas? Na, tiesą sakant, nemanau. Man pasirodė kiek išgėręs. Manau, jau tada buvo išlenkęs burnelę ar dvi.

– Nežinau. Ne, šįvakar kažkas tikrai nutiko.

Jiems artinantis prie kranto Astra telefonu užsisako taksi. Edis klausia, ar ji nori, kad ją palydėtų. Ji nenori. Tiksliau sakant, nori, bet žino, kad Edis Titą nervina. Jis prisakė per daug nekalbėti apie rašomą knygą, ypač Edžiui X. Ne, deja, susekti Titą turi ji pati.

Kažkas vyksta su Edžiu. Jo burna tarsi linija. Skauda akis. Jis taip stipriai spaudžia vairalazdę, kad krumpliai net pabąla.

Titas pažvelgia į laikrodį. Jau gerokai po vidurnakčio. Jūrininkai gali grįžti į miestą bet kurią minutę, nors iš tiesų net nežino, ar Astra tikrai gavo ir perskaitė jo žinutę. Tai buvo šūvis tamsoje, ir dabar tikrai nė nenumano, kokia strategija vadovautis.

Jis išsėlina iš Edžio namo ir išskuba namo. Turi pravėdinti smegenis, pamąstyti ir bandyti surūšiuoti savo alternatyvas.

Pirmas variantas. Jis velniškai greitai išgeria ir tikisi, kad Astra atleis už vieną vienintelį išsišokimą. Keliaklupsčiaus prie jos kojų, maldaus gailestingumo ir tikėsis, kad juo patikės. Kartu įspės Astrą apie Edį. Bet kodėl ji turėtų juo patikėti? Ir kaip jis paaiškins apie iš Edžio kylančią grėsmę? Ne, negers, kad apsisaugotų. Rizikuotų viskuo. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Pamiršk. Tai nėra gera alternatyva.

Antras variantas. Jis pasako taip, kaip yra. Kad paranoja privertė įsilaužti į Edžio namą, kad šniukštinėjo jo kompiuteryje ir dabar mano galįs įrodyti istorinę idėjų vagystę, ir kad Edis, pasinaudojęs jūreivystės metaforomis, ketina pretenzingai ją suvedžioti. Ne, nieko nebus; nė vienai gyvai dvasiai negali atskleisti, kad jis, Titas Jensenas, laisva valia įsilaužė į vieno populiariausių krašto veikėjo namus. Dieve, tikrai ne. Jis atmeta tokią mintį.

Trečias variantas. Gali griebtis dar vieno nekalto melo ir pasakyti tik dalį tiesos – prisipažinti siuntęs „atkrytį“ tik kad atkreiptų Astros dėmesį. Tai juk tiesa. O tada galės pasakyti, kad mieste susitiko Edžio draugužį Lenį, ir, pasak jo, Edis gyrėsi, kaip lengva įsitraukti Astrą į lovą, kad ji visiškai jį įsimylėjo ir dabar viskas, ką Edis turi padaryti, – į masalą įdėti kabliuką. Titas gali pasakyti, kad jis, aišku, tikrai žino, kad Astra puikiai moka savimi pasirūpinti, bet nepaisant to, turi ją informuoti apie Edžio nešvaraus žaidimo taisykles. Jei Edis mato Astrą kaip trofėjų, jai reikia šį faktą žinoti. Jo, kaip draugo, pareiga pasakyti karčią tiesą. Jis atsiprašo už savo šiurkštoką teksto žinutę, bet jautęsis, lyg turėtų patraukti jos dėmesį kokiu ypatingu būdu. Giliai viduje Titas supranta, kad Edžio charakteriui netinka paaugliškas gyrimasis suviliojimu, bet taip pat jaučia, kad neturi laiko ar gebėjimų rasti kitą kelią iš šios dilemos. Turi pamėginti, ir tai bent jau nėra visiškai netikusi strategija. Šiek tiek sėkmės ir pasieks tikslą. Teisingiau, turi veikti.

Netrukus jis jau namie. Įsijungia telefoną ir laukia Astros skambučio. Juk paskambins, ar ne? Juk tikrai paskambins?

Lipdama į taksi Astra jaučiasi gana sumišusi nuo visų užplūdusių emocijų. Ji puikiai praleido vakarą su Edžiu: laukinis pasiplaukiojimas, romantiška vakarienė, intymus pokalbis, naktinės maudynės ir bučiniai – viskas per kelias valandas. Koks tempas! Jiedu turbūt pradeda vienas kitą įsimylėti, – galvoja ji ir pati sau nusišypso. Niekaip nebūtų pagalvojusi, kad kada nors įsimylės vaikiną didžiuliais spalvotais šilkiniais marškiniais. Paprastai jos tyko vyrukai prabangiais kostiumais ir dabitiškomis šukuosenomis. Astra nė neįsivaizduoja, kokias moteris Edis yra viliojęs, bet nemano, kad jos turėjo elektroninius kalendorius ir dešimties tūkstančių kronų vertės batus savo prieškambaryje. Bet, matyt, skirtumai traukia; kuo didesnė įkrova, tuo didesnis magnetizmas.

Ji bando dar kartą paskambinti Titui. Galbūt jau įsijungė telefoną.

Titas sėdi už virtuvės stalo ir žiūri į mobilųjį. Vos šiam suskambus iškart atsiliepia:

– Labas, Astra. Kur tu?

– Sėdžiu taksi. Bet kur tu? Kas atsitiko?

– Aš namie. Ar gali pas mane atvažiuoti? – rimtai, bet trumpai klausia jis.

– Žinoma. Ar tau viskas gerai?

– Pakalbėsim daugiau, kai būsi čia.

Titas net nepastebi, kad Astra nepasidažiusi, o jos plaukai atrodo lyg ką tik po sekso. Tik šiai įėjus paima jos ranką ir veda kompiuterio link, pasilenkia, paima vamzdelį į burną, papučia ir kompiuteris leidžia pradėti dirbti. Jis ištiesia rankas.

– Štai, matai? Aš blaivus.

– Taip, matau. Turiu pasakyti, esu labai patenkinta. Ką čia, po velnių, žaidi?

Titas rimtai pažvelgia į Astrą ir pažada jai viską papasakoti.

Ir papasakoja.

Prisipažįsta, kodėl buvo priverstas išsiųsti klaidinančią žinutę. Kaip ir kodėl susidūrė su Leniu. Kad „vandenėlio“ prisisiurbęs Lenis ėmė ir išpyškino viską, ką Edis buvo sakęs apie jodinėjimą Astra. Kokie traukuliai ir tikas kankino besijuokiantį Lenį, akivaizdžiai giliai paveiktą Edžio gebėjimo vilioti moteris. Kaip jis imitavo nepadorius Edžio gestus, kuriais apibūdino paskutinę pergalę keturiomis. Kad Titas nepatikėjo Leniu, bet šis netgi pacitavo Edžio Astrai rašytą eilėraštį. Kažkokį šlamštą apie kažką, kas „blizgiai blizga“ ir kaip jis ją padulkintų savo Laivan, mano meile. Ir kad Edis pasakė Leniui, jog kai tik Astra užkibs ant kabliuko, pradės klausinėti informacijos apie naująją Tito knygą.

Ta paskutinė dalis tikrai nebuvo planuota. Kažkaip išsprūdo.

Titas prityla ir supranta negalįs tik kvarksėti be sustojimo. Turi suteikti Astrai galimybę viską suvirškinti.

Strategija suveikė. Mato tai iš jos liūdnos veido išraiškos. Nesididžiuoja savimi, bet jaučiasi lyg išsaugojęs šį tą itin vertinga.

– Nenumanau, ką daryti! Viskas, ką žinojau. Tai kad buvai su Edžiu plaukiojančiame pasimatyme. Aš pažįstu Edį, jis gali bet ką apsukti aplink savo mažąjį pirštelį. Tiesiog turėjau ką nors daryti. Ar supranti?

Astra įsistebeilija į Titą. Iš jo burnos pratrūkę žodžiai greitai sukasi galvoje, bet tinkamos reikšmės neįgyja. Blizgiai blizga… blizgiai blizga… blizgiai blizga… Tie žodžiai smegenyse sukuria nedidelį verpetą – kaip vanduo, ištekantis iš vonios. Pirma vargiai ką nors pastebi, tik nedidelį judėjimo pėdsaką paviršiuje. Bet greitai traukos ir gamtos jėgos ima viršų. Sūkurys spaudžia ir ima viską, ką tik pamato savo vis audringesniame ir audringesniame kelyje. Net gali įtraukti didįjį kojos pirštą į kanalizacijos vamzdį.

Astros galvoje blizgiai blizga sūkurys zvimbia aplink vis greičiau ir greičiau. Jis įtraukia sveiką nuovoką, kuri iki šiol sugebėjo ramiai ir protingai plaukioti paviršiuje. Atsiranda perspektyva ir įžvalgumas. „Blizgiai blizga“ suauga į vieną verpetą. Ji atpažįsta tą posakį pernelyg lengvai: tai Edžio žodžiai, jokių abejonių. Ji pasišlykštėjusi, iš dalies dėl pačios minties, kad Edis suplanavo tą romantišką ataką prieš ją. Ar tai tikrai gali būti tiesa? Ji pasišlykšti buvusi dviejų kultūros nepritapėlių diskusijų alinėje objektu – lyg būtų koks prakeiktas žaisliukas. Ne, ji visiškai nenori būti jų pokalbio epicentru. Kodėl sėdi čia vidurnaktį? Buvusio pamišėlio, ne tik besikišančio į jos gyvenimą, bet ir galvojančio, kad sugeba parašyti knygą, kuri būtų skirtingų kategorijų bestselerių sąrašuose, bute? Kaip ją įtraukė į šitą pelkę? Beprotybė; kodėl ji negalėtų turėti kokio nors normalaus darbo? Teisininkės, apskaitininkės, banko direktorės – bet kokio prakeikto darbo?

Nieku gyvu nenusileis iki Tito neandertalietiško lygio ir nepradės verkti ar aiškintis. Niekad niekad. Ramumas ir profesionalumas – vieninteliai dalykai, padedatys su šiais nukaršusiais seniais.

– Titai, nežinau, ką pasakyti. To man tiesiog per daug. Tu mane vargini.

– Žinau, Astra. Atsiprašau, kad viskas taip pasisuko. Nežinojau, ką turėčiau daryti. Bet buvau priverstas pasakyti tau tiesą.

Astra lėtai įkvepia ir iškvepia per nosį. Tada pakyla ir palieka Titą.

Ji jaučiasi sugniuždyta.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Darbymetis

Praeina kelios dienos. Rugpjūtis artėja prie pabaigos, jį keičia rugsėjis.

Po pažintinio apsilankymo Edžio namuose Titas pajunta didžiulę ramybę. Edis akivaizdžiai norėjo pradėti Geriausią knygą pasaulyje, juk kompiuteryje net turėjo taip pavadintą aplanką. Bet viskam, ką jis paliečia, trūksta tikrosios vertės. Niekam tikę paistalai. Jam niekad nepasiseks. Tai, Tito nuomone, ir yra maloniausia.

O Titas kepa vieną skyrių po kito savo glaustam rankraščiui. Trumpam, išraiškingam, be nuobodžių smulkmenų ir klišių. Jis privers savo skaitytojus nerimauti ir vedžios juos nuo vieno krekerio prie kito.

Jis randa keletą nuostabių receptų, leisiančių Hekanui Rinkui būti ištikimam savo ABC metodui. Netrukus turės visavertę kulinarijos knygą. Tuo pačiu metu kuria dalį apie savigarbą – ji daug aiškesnė, kai Hekanas Rinkas ir jo komanda pasiekia svarbiausius lūžius policijos ir savo asmeniniuose gyvenimuose. Titas sudaro kontrolinius sąrašus ir pasirūpina konkrečiais veiksmo planų pavyzdžiais, kad vos pabaigę skaitytojai galėtų susikurti tempą pagal savo sėkmingų gyvenimų poreikius. Nesiliaujančios doktrinos, užuominos ir geri patarimai. O štai trileris savaime yra patraukliausias; serijinio Salvadoro varomųjų jėgų peržvalga yra ne tik viešas žmonijos juodosios prigimties demaskavimas, bet ir puikus gidas į dvidešimtojo amžiaus istoriją, matomas iš svarbiausių viso periodo „-izmų“ perspektyvos. Titas rašo keletą trumpų eseistiškų skyrių, kuriuos pateikia įtrauktu tekstu, kad skaitytojai suprastų, jog gali tik perversti, jei nekantrauja. Gyvybiškai svarbu išlaikyti skaitytojus šiapus.

Siurrealizmas paveikė greitą dvidešimtojo amžiaus verslumo raidą, pramogų sritį ir bendravimo pramonę. Būta ir tamsių neigiamų dalykų: be galo daug vietos užėmė pasąmonės kūrybiškumas. Jei nebūtų uždegta žalia šviesa slapčiausias svajones ar norus išgyventi realybėje, daugelio kraupiausių genocidų, įvykdytų per pastarąjį šimtmetį, nė nebūtų. Santykiai su nacizmu labai aiškūs:

siurrealizmas švenčia vidinį supermeną ir nacizmą išorėje.

Abu šie „-izmai“ sukaupė daug jėgos maždaug tuo pačiu metu, skaudžiame ir liūdname Pirmojo pasaulinio karo šešėlyje. Aukštinamas ir proto aštrumas, ir tuo pačiu metu narciziškas neurozių ištyrimas. Jėga, rizikavusi sukelti tamsias juodas psichozes ir karą. Kieno nors asmeninė stiprybė gali apsaugoti pažeidžiamuosius, o štai disidentų mokymasis supratimo nesusijęs su tais „-izmais“. Viskas buvo pritaikyta tam, kad bandytum laimėti asmeninę nepriklausomybę, įsivaizduojamą laisvės stiprėjimą, praverčiantį nuolat tobulėjančiam kolektyvui. Laisvė suteikė dvasinės patirties, kuri, priešingai nei grynai religinė ar emocijomis grįsta patirtis, pastatyta ant teorinių pamatų. Kad taptum laisvu žmogumi, pirmiausia turi susigrumti su savo argumentais, morale ir estetika.

Bet, kaip visada, menas ir politika turėjo visiškai skirtingų padarinių. Gijomą Apolinerą, Tristaną Tzarą, Andrė Bretoną, Francą Kafką, Salvadorą Dali ir visus kitus, kurie laisvai dirbo, sunkiai apkaltintum tokiais siaubingais dalykais, kokiais vėliau buvo kaltinamas Adolfas Hitleris. Albertas Einšteinas nebuvo atsakingas už ant Hirošimos numestą atominę bombą, o Merilynas Mansonas – už mirtinus susišaudymus Kolumbinės vidurinėje.

Šios dienos, kai vasara beveik pasibaigusi, Titui pavirto dar vienu intensyvaus darbo laikotarpiu. Jis tęsia treniruočių salės programą ir reguliariai maitinasi. Jis praleidžia kaitinimosi seansą, nes kiekvieną akimirką rizikuoja užbaigti kaip kultūrinis girtuoklis – ypač skaitydamas Poezijos kritikos festivalyje, kuriame Edis reikalauja dalyvauti. Raumenys ir jutimai visada pasirengę: kol baigs knygą, dienotvarkė tokia. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Jokio kito susitarimo su Astra nėra. Ji neatsako į skambučius, o jis nepalieka jokios žinutės atsakiklyje. Jis puikiai žino, kad visi leidykloje turi daugybę parengiamųjų darbų prieš kasmetinę knygų mugę Geteborge rugsėjo pabaigoje. O dėl Geriausios knygos pasaulyje projekto su išankstiniu pristatymu jis visiškai ramus: Astra su Evita sukurs šaunų leidinuką, kuris nokautuos užsienio leidėjų pirkėjus. Evita galvoja apie savo piniginę ir jai paprastai sekasi viskas, prie ko prisiliečia. „Titas Jensenas nebus išimtis“, – galvoja viltingai.

Vergauja ir Astra. Po vakarinio pasiplaukiojimo nebekreipė dėmesio į nieką, kas nesusiję su darbu. Leido savo kalendoriuje susprogti bombai, tad dabar jis pilnas susitikimų su autoriais, knygų viršelių dizaineriais, rinkodaros specialistais ir literatūros agentais.

Edis bando jai prisiskambinti daugybę kartų. Siunčia gėlių ir eilėraščių. Vieną kartą net nusiunčia seną pūkuotą žaislinį žiurkėną, paspaudus pilvuką grojantį Deivido Bovio Gražiausią žvaigždę. Astra negali nustoti šypsotis pagalvojusi, kiek daug aukštos klasės parduotuvių jis turėjo išnaršyti, kad tokį rastų.

Ji atsisako matyti save kaip auką. Koks skirtumas, kad Edis kalbėjo su Leniu apie jos sugundymą? Gal net žavinga, kai vaikinas žino, ko nori? O kiek kartų ji pati sudaiktino Edį ir labiau nei poeziją vertino jo užpakaliuką? Ne, ne Edžio kėslų, o jo dviveidiško charakterio ji negali priimti. Negali elgtis, tarsi būtum dvilytis poetas, o kitą sekundę pavirsti į vapaliojantį šovinistinį kuilį. Ar jis vyras, ar paauglys? Ji nori tinkamo estrogeno ir testosterono mišinio, nesijausti taip, lyg būtų pasirinkta girto urvinio žmogaus po vakaro bare. Jos jausmai Edžiui sumišę ir ji nusprendžia pailsėti nuo visų emocijų. Palikti juos kelioms savaitėms ir pažiūrėti, kokie jausmai išliks, o kokie išnyks kaip dūmas. Kai kitą kartą susitiks Edį, nori būti tikra, kad jos smegenys ir strėnos bendradarbiaus.

O Titas šiuo metu tiesiog beviltiškai įgrisęs. Ji žino, kad jis stengėsi susisiekti, bet juk nebuvo reikalo aptarti ką nors ypatinga, todėl jis puikiai gali dirbti ir vienas. Būdamas riboto proto turbūt nė negalvoja apie ką nors kita, išskyrus save ir knygos projektą. Astra tiek daug nuveikė siekdama palengvinti darbą: sutvarkė kompiuterį taip, kad būtų priverstas daryti pertraukėles, gavo vietą sporto klube ir dar daug visokių dalykų, kad tik šis ir vėl pradėtų gyventi. Bet ar Titas rodo nors mažiausią dėkingumą? Ne, nerodo. Viskas, absoliučiai viskas sukasi aplink Geriausią knygą pasaulyje, ir net jeigu jis nepasako to tiesiai, jaučia, kad Tito pasaulis prisipildo keistų grėsmingų situacijų ir įtartinų konspiracijos teorijų. Jis, rodos, juda dideliu greičiu, ir viskas ypač erzina. Bet Astra nė kiek nenustebusi. Turbūt kenksminga mėtytis nuo vieno kraštutinumo iki kito, kaip tai nutiko Titui. Vieną akimirką daug išgeriantis buvęs kultūrininkas, kitą – sunkiai dirbantis menininkas, rašantis nuostabius tekstus. Ji šiek tiek jaudinasi, kad greitai tai bus panašu į šalto vandens pylimą ant daugybę valandų saulėkaitoje išgulėjusios uolos: kai suskils, sprogimas bus galingas.

– Jis buvo mano namuose. Sužlugdė mano meilę. Jis pavogė tai iš manęs!

Edis X trenkia ranka per stalą ir kompiuteris net šokteli į viršų. Negali susikaupti dirbti. Negali rašyti, nė žodelio. Kažkas nerimsta jo viduje, nemalonus kas kartą stiprėjantis pojūtis. Kartais atrodo, tarsi būtų praradęs kažką vertinga. Kad prarado tai amžiams. Jis nebegali pasiglemžti Astros.

Jis pavargęs ir jaučiasi apatiškas. Kraujas išteka iš venų. Žodžiai dingsta iš burnos. Mintys išgaruoja iš galvos. Lieka tik vakuumas, tuštuma. Jis greitai sprogs į vidų.

Nepadės nei lankymasis geriausiose parduotuvėse, nei spalvotų drabužių pirkimas. Nepadės nei šypsojimasis mieste sutiktiems ir draugiško priėmimo besitikintiems žmonėms.

Jis nori paspirti tuščią alaus skardinę – be žmonių, raukiančių prieš jį nosis.

Jis nori išnykti kaip chameleonas prie sienos.

Jis nori miego.

Bet negali.

Jis skaitė. Ir, aišku, tai akivaizdi vagystė. Jie tai supras. Dabar privalo dirbti ir atgauti iniciatyvą. Tai bus teisinga.

Jis žino, ką reikia daryti, ir kurpia planus.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Nadersono sugrįžimas

Skambutis iš į telefonų knygą neįtraukto numerio. „Nekenčiu žmonių, kurie drįsta neatskleisti, iš kur skambina“, – galvoja Astra irzliai pakeldama ragelį:

– Taip, klausau?

– Laba diena. Ar kalbuosi su žmogumi, atsakingu už Jūsų kompanijos saugumo reikalus?

– Ne.

– Taigi mano vardas Fabianas Nadersonas ir skambinu Maksimalios apsaugos vardu. Ar galite skirti minutę?

– Bet juk sakiau, kad nesu atsakinga už saugumo reikalus. Ar Jūs kurčias?

– Ne, visai ne. Priešingai. Reikalas tas, kad šiuo metu turime ypač gerą pasiūlymą automatiniam išsaugojimui per tinklą. Kasdien visi Jūsų kompanijos kompiuteriai gali automatiškai persiųsti užbaigtas rinkmenas. Jums nereikia nieko papildomai – viskas du kartus išsaugoma pagrindinių tinklo kompiuterių Maksimalios apsaugos saugyklose.

– Man tai nerūpi. AŠ NESU ATSAKINGA UŽ SAUGUMO REIKALUS.

– Suprantu. Bet galbūt susidomėsite ir sutiksite pasirašyti bandomajam laikotarpiui? Pirma savaitė – nemokamai…

– Ne! Turite skambinti žmogui, atsakingam už saugumo reikalus!

– Gerai, o tai kam?

– Neturiu nė menkiausio supratimo…

– Bet juk tai tik bandomajam laikotarpiui. Jūs niekam neįsipareigojate. Pirmoji savaitė visiškai nemokama, o po savaitės Jūs mums paskambinsite, jei nebenorėsite…

– Stop, stop, stop! Daugiau niekada nenoriu su Jumis kalbėtis. Ačiū ir viso gero!

– Gerai, tai sutarėm?

– Palaukit. PALAUKIT. Ką turite omenyje sakydamas „sutarėm“?

– Na, kad pasirašysite bandomajam laikotarpiui?

– Ne! Mes nepasirašysim jokiam bandomajam laikotarpiui! Ar aišku?

– Visiškai. Ačiū už sugaištą laiką. Sudie.

– Sudie.

Astra numeta telefoną ant rašomojo stalo ir atsilošia. Ji pikta. Visi jie idiotai – ypač žmonės, bandantys ką nors parduoti telefonu. Tik sadistai tampa prekiautojais telefonu. Jie ten sėdi ir mėgaujasi šalti it ledas, nors žmogus, su kuriuo kalba, vis labiau susierzina. Aštuoniais iš dešimties atvejų pokalbis baigiasi tuo, kad asmuo, kuriam skambinta, pradeda šaukti ir padeda ragelį. O malonumus mėgstantys pardavėjai telefonu, ką gi jie daro? Jie viską įrašo, o vėliau vėl ir vėl klausosi blogiausiųjų. Jie garbina savo šaltakraujiškumą ir su panieka juokiasi iš aukos kitame laido gale.

Automatiniai išsaugojimai. Nuobodybė.

Ji tęsia nuobodžią atsakinėjimo į dienos elektroninio pašto laiškus užduotį ir purto galvą dėl to telefoninio pardavėjo Fabiano Nadersono ir jo beviltiško bandymo priversti ką nors nusipirkti. Ir iš viso, Nadersonas? Kokia čia pavardė?

Dar pagalvoja apie Titą ir jo kompiuterį. Ten saugumas pasiekęs aukščiausią lygį. Jos kompanija jau turi puikų apsaugos skyrių ir nėra nė menkiausios dingsties leisti kažkokiam siaubingam telefoniniam prekeiviui įkyrėti. Buvo visai teisinga nutraukti pokalbį su tuo draugužiu Nadersonu ir neatpažįstamuoju numeriu.

Tada ją tarsi žaibas kerta. Išsaugota kopija…

Ar Titas nepaliko atmintuko jos bute per darbinį susitikimą su Evita? Kur jį pasidėjo? Prakeikimas, juk laikas susisiekti su Titu. Tikrai turėtų perskaityti rankraštį ir paskambinti. Juk ne jo kaltė, kad Edis bukagalvis. O gal ji pasiėmė atmintuką su savimi į darbą? Ne, neatsimena, kad apskritai būtų ėmusi. Vis dėlto visiškai tikra, kad Titas padėjo jį ant kavos staliuko. Įdomu, ar jis vis dar ten?

Grįžusi namo Astra stengiasi surasti pražuvėlį kur nors namuose, bet niekur nieko nėra. Ji pažiūri už pagalvėlių ir po kilimėliu. Niekur.

Ji trumpai pakartoja vakaro su Titu ir Evita scenarijų. Jie kalbėjo apie knygos leidimą ir kad išvers kelis skyrius knygų mugei, kad galėtų ką nors parodyti tarptautiniams agentams. Jau baigiantis susitikimui į duris paskambino Edis. Kada Titas padėjo atmintuką ant stalo: prieš ar po Edžio atėjimo? Turėjo padėti ant stalo dar gerokai prieš pasirodant Edžiui. Ji jo nepaėmė, vadinasi, atmintukas buvo ten, kai įėjo Edis…

Be abejo, tai neįmanoma…

Ar Edis būtų?..

Ne, kodėl turėtų?..

Ji veja iš galvos absurdišką mintį. Dabar jau pradeda persiimti Tito paranoja. Reikia žvelgti protingai. Ne, turbūt nukišo kur nors tvarkydamasi ar panašiai. Jos galva buvo prikimšta kitų dalykų. Ir dabar jis arba šiukšlinėje, arba kažkur kitur, kur neatsimena padėjusi.

Turi paskambinti Titui ir paprašyti naujo atmintuko. Tada galės patikrinti ir gaus daugiau rankraščio medžiagos. Bet negali pasakyti Titui pametusi pirmąjį. To jis neištvertų.

Ji jam paskambina, tačiau niekas neatsako. Kur jis galėtų būti? Ji pažvelgia į laikrodį norėdama patikrinti datą. Šešta. Ar ne šiandien Titas ruošiasi dalyvauti Sakytinio žodžio festivalyje Sioderio teatre? Taip, žinoma, šiandien.

Astra nusprendžia šiek tiek užkąsti prieš išeidama. Šaldytuve randa Parmos kumpio ir marinuotų cukinijų, sutrina nedidelę papriką ir užberia parmezano. „Turiu greitai pavalgyti“, – galvoja ji, – „ir pasidažyti. Ir susirasti ką nors patrauklaus apsirengti.“

Edis X, žinoma, bus ten ir ji neleis pamatyti savęs pavargusios ar apgailėtinos. Tas idiotas.

Ji tikrai nenori eiti į tą spektaklį. Kad ir kaip ten būtų, yra Tito leidėja. Jos graužianti sąžinė sako, kad privalo visomis išgalėmis padėti nepaisydama jo erzinančio elgesio.

Tie skaitymai dažniausiai būna beviltiškas išsigimėlių šou. Klounada ir blogiausias liguistas humoras, tegul gražiai paslėptas po kultūriniu apsiaustu.

Bet dabar, kai Titas blaivus, gal išsaugos bent jau savo garbės likučius?

TRISDEŠIMT SKYRIUS

Teatras teatre

Rugsėjo pradžioje Stokholme niekuo negali būti tikras. Vasara ar ruduo? Žmonės laimingi po atostogų ar dėl savo gyvastį palaikančios veiklos? Ar juos apima depresija žinant, kad prieš akis – aštuoni tamsos mėnesiai? Jeigu per daug mėgaujiesi vasaros malonumais, žiemą gali prarasti protą, kai niūrus kontrastas aptemdo jausmus. Bet jei per greit baigi vasaros sezoną, kūnui gali tekti per mažai saulės ir dėl atsiradusio vitamino D trūkumo būtum nutrenktas į rudens ir žiemos depresiją.

Švedijojoje visada sudėtinga subalansuoti savo jausmus ir paskirstyti visiems metams: ne per daug ir ne per mažai. Tam švedai turi net ypatingą žodį lagom. Jie didžiuojasi, kad tai grynai švediškas žodis ir tokio nėra jokioje kitoje kalboje. Švedijoje reikia būti lagom. Švedas dozuoja savo patirtis. Tik tas, kas yra lagom, gali būti šaltakraujiškas.

Bet pastaraisiais metais Švedija pradeda prarasti savo bruožus. Lagom ima klibėti. Nutekėti. Švedai netenka proto.

Tai prasidėjo šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose kartu su amerikietiškos kultūros hegemonija: įspūdingas situacijų komedijų su jau įrašytu juoku protrūkis. Istorikai dar atskleis, kas buvo Liusė Bol ir jos Liusės šou, kurie sujaukė pusiausvyrą visiems laikams. Nespalvotame televizoriuje raudonplaukė dama su piltuvėlio formos krūtimis ir kvailais juokeliais buvo paprasčiausiai juokinga ir savaip žmogiškai patraukli. Pirmyn atgal pro duris, aukštyn žemyn laiptais. Kas tai buvo? Ir kodėl taip juokinga? Ir kaip po viso to nuolankieji švedai gali likti nepasikeitę?

Vėliau pasirodė imigrantai su savo keistai aštriu maistu ir karštais jausmais, kuriuos pateikinėjo džiaugsmingais balsais ir laukiniais gestais. Jie ėmė vadinti vieni kitus ir švedus bičiuliais nepaisydami to, kad įgyti draugą Švedijoje kartais prireikia viso gyvenimo. Ir kad visiškai supainiotų lagom švedus, pradėjo lyg dubenyje maišyti kultūras, savas su švediškąja: kebabas ant picos, cinamonas ant kavos, pudra ant braškių!

Kiti kultūros importai, sukėlę jausmų iškrypimus, – Poezijos kritika ir Sakytinis žodis. Tai aktoriai, poetai, rašytojai, humoristai, besistengiantys scenoje elgtis taip, kad jų tekstai pasiektų publiką. Jokių taisyklių. Tas, kas pasiekia geriausiai, laimi publikos širdis. Galite būti juokingas, politiškas, ironiškas – visoks, tik būtinai turite sukelti emocijas ir leisti publikai pasijusti didelio, gausaus ir keisto pasaulio dalimi.

Vasara sutinka rudenį. Euforija sutinka depresiją. Kalendorius pasiekia rugsėjo 6 dieną. Tai Sakytinio žodžio festivalis, vakaras nuostabiems tekstams. Ne isteriško juoko ar estrados komedijos siekimas, bet įsimintina ir įdomu. Čia susirenka geriausi šalies talentai, prie jų prisijungia kviestinės ir žinomos užsienio legendos.

Titui Jensenui pasiekus Sioderio teatrą alternatyvioji Stokholmo minia renkasi aikštėje priešais. Jie glėbesčiuojasi ir juokiasi. Visų vaivorykštės spalvų plaukai, tatuiruotės ir auskarai, juokingi drabužiai, nauji drabužiai, nuskurę drabužiai. Emocijos ir gyvybė. Nieko lagom, kiek akis gali įžiūrėti.

Tačiau Titas, klumpantis ant įėjimo laiptų, neatrodo spalvingas. Juodai apsirengusi figūra ir skusta galva įpareigoja kylant naudotis turėklu. Jaudinantis autorius iš didžiosios A atėjo linksminti žmonių. Atrodo sentimentalus kaip įprastai.

Ne visi mano, kad Titas Jensenas yra jaudinantis. Laiptų pusiaukelėje jį sustabdo entuziastingai nusiteikusi jauna pora. Abu apsirengę juodai kaip Titas. Šokčioja aukštyn žemyn ir kalba vienas per kitą.

– O Titai, galėtume gauti Jūsų autografą? Mes Jus mylime. Susitikome pernai Taikos ir meilės festivalyje, kai skaitėte Šeimininkių vadovą. Be Jūsų nebūtume tapę pora. Padovanojote mums meilę. Ar pats esate įsimylėjęs? Jūs nuostabus!

Titas žvelgia į juos. To dar niekad nebuvo. Dar niekas per visą jo karjerą neišreiškė meilės ir susižavėjimo tokiu nevaržomu ir tiesioginiu būdu. Jis ima flomasterį ir rašo savo vardą jiems ant rankų. Kraujas užplūsta skruostus ir pasijunta raustąs. Keistas jausmas. Kai kam jis patinka. Šitiems dviem tikrai. Pora užstraksi laiptais į viršų ir Titas prieš pajudėdamas nuseka juos žvilgsniu.

Fojė viduje marmuro grindys sustiprina garsų aidą. Įtempta teatro atmosfera tokia stipri. Rodos, girdi, kaip kamerinis orkestras derina savo instrumentus, nors jau daugelį metų Sioderio teatras neturi orkestro duobės.

Kairėje keletas jaunų drabužinės tarnautojų stoviniuoja palinkę ties staleliais. Oras vis dar per šiltas paltams. Be to, drabužinės mokestis neįskaitytas į bilieto jaunimui kainą, todėl žiūrovai lėtai slenka pro duris dešinėje ir kyla laiptais aukštyn baro link. Jokių kultūrinių patirčių be stimuliatorių. Titas eina minioje ir spėlioja, ar gaus ko nors prieš įeidamas. Pastarosiomis dienomis būsimo pasirodymo jaudulys kėlė diskomfortą, nors pasirodymui nereikėjo išsamaus ir tikslaus pasirengimo. Jis turėjo būti savimi, vertinti save, koks pats yra, ir save įtikinti. Taip kartais sušunka Edis X, pristatydamas jį scenoje. „Kiekvienas turi dalelę savęs. Yra tik vienas vienintelis Titas Jensenas – ir tai TITAS JENSENAS!“

Bet vis dėlto šiandien jis nesijaučia įprastai. Trūksta kažko svarbaus.

Atsidūręs laiptų viršuje ir jau bežengiąs į barą, pajunta ranką ant peties. Griežtas balsas taria:

– Prašau bilietą!

Titas pasisuka.

Plati šypsena. Nuostabiai balti dantys, aksominės rudos akys, galinčios ištirpdyti ledynus.

– Edi, malonu tave matyti, – sako Titas nežymiai linktelėdamas galvą.

– Vėluoji, – sako Edis ir apkabina Titą per pečius spustelėdamas. – Nesvarbu, eime, prieš pradėdami turime laiko alui žaliajame kambaryje. Malonu tave matyti.

Šiandien Edis X apsirengęs įvairių purpuro atspalvių batikos tunika iki kelių. Žemiau styro glamžytos pilkai juodos lininės susisukusios kelnės. Ant kojų – subadyto jaučio kraujo spalvos Dr. Marteno batai be raištelių. Idealiai tiesūs plaukai su oranžinėmis ir mėlynomis sruogomis surišti į stačią arklio uodegą. Viršugalvyje plaukai kyšo iš kuokšto lyg fontanas. Jam sukiojantis matyti kažkas didingo. Jis sveikina publiką ir daugeliui paspaudžia rankas. Kartais uždeda kairę ranką virš supintų rankų, tarsi amžiams sutvirtindamas abipusę meilę ir ištikimybę.

Tai galėtų būti nuostabus vakaras.

Girtumas gali varginti, tačiau noras apsimesti apsvaigusiam didesnis nei savų išteklių „nusausinimas“.

Titą Jenseną veikia nervingumas, abstinencija ir nerimas.

Šiuo metu jis vaidina pagrindinį vaidmenį savo gyvenimo scenoje. Kiekvienas nervas maksimaliai įtemptas, jis gausiai prakaituoja ir tramdo žiovulį. Tarsi kūnas rėktų reikalaudamas deguonies. Viskas tam, kad išlaikytų situacijos kontrolę.

Kuriant šedevrą daug darbo jau nebereikės – tikrai neleis Edžiui X visko sugriauti. Edis gali pamanyti, kad Titas girtuoklis, bet kai išleis knygą, šis meilės evangelistas bus sugniuždytas visiems laikams. Sutrupės į gabalus. Ateitis priklauso Titui Jensenui ir jo Geriausiai knygai pasaulyje.

Žaliajame kambaryje sėdi Lenis ir gurkšnoja alų. Vieną koją užmetęs ant fotelio rankų atramos, o pėda kinkuoja aukštyn žemyn kartu su pečiais, kurie tamposi tai šen, tai ten. Jis susijaudinęs ir pasiruošęs kontrabosu pritarti Edžio tekstams. Tik jis, Edis ir didelė scena. Šiandien Tourettes traukulių niekas nematys.

Įėjęs į kambarį Titas iškart krenta ant sofos prie durų. Panika auga. Prieš jį du girti žmonės.

– B-b-by**s į akį! – šaukia Edis pamatęs Titą.

– Sveikas, Leni, malonu tave matyti, – sako Titas rydamas žodžius ir norėdamas, kad jie skambėtų pusiau sentimentaliai.

Lenis išima butelį iš mažo šaldytuvėlio ir ištiesia Titui.

– Tu atrodai jau nusitašęs. Š-štai. Išgerk ir šį mėšlą. Nustebink pasaulį.

Titas prisikiša buteliuką prie nosies. Degtinė. Iš viso pasaulio alkoholinių gėrimų degtinę gerti lengviausia. Jaučia, kaip troškimas viduje auga, ir žino, kad visą butelį gali išgerti per mažiau nei trisdešimt sekundžių. Jis tiksliai pažįsta tą jausmą, kai ramybė pasklinda po kūną vien tik nuo galimybės gauti alkoholio – dar gerokai prieš tai, kai jis pasiekia kraują.

Bet geriau būti apsėstam nei priklausomam. Kai kovoja žmogaus varomosios jėgos, ne visada laimi stipriausias. Galite naudotis smegenimis ir leisti sumanumui laimėti. Nepaisydamas degtinės artumo Titas jaučiasi visiškai atsipalaidavęs, kai išsikviečia savo atpildo vaizdinius. Jaunas berniukas su visu savo gyvenimu prieš akis, gulintis ant moters krūtinės ir kvėpuojantis kartu su ja. Įkvepiantis, iškvepiantis. Įkvepiantis, iškvepiantis. Šlapiais nuo riebaus pieno ūsais. Apsilaižo. Nurimsta. Pažinimas per patirtį. Degtinė atėjo, degtinė išėjo. Sveika ir sudie. Jis ketina liautis. Dar kartą. Jis gali tą padaryti. Jis – geras.

– Ar susiėmei, Titai? – domisi Lenis. – Edis sakė, ką reikės skaityti?

– Ne, niekada nedarau to iš anksto, – atsiliepia Edis ir pro veidrodį šypsodamasis mirkteli Leniui ir Titui. Tai sugadintų magiją. Argi ne taip, Titai?

– Mmmm, – murma Titas suprasdamas, kad turi mažiau kalbėti, nes nėra jau toks patyręs abstinentas.

Jis užspaudžia nykščiu butelio angą, atsilošia ant sofos gulomis ir kelia butelį prie lūpų. Paskui suka galvą sofos link, laikydamas butelį tarp pagalvėlių ir sofos atlošo. Atleidžia nykštį. Degtinė gurguliuodama subėga į sofos vidų.

Tada atsilenkia pusiau sėdomis, pasako „pah!“, švarko rankove nusišluosto burną ir su trenksmu nusviedžia butelį ant kavos stalelio. Patraukia sofos pagalvėlę ant drėgnos dėmės ir sako:

– A–atiu, Reni… dar galiu kiek nusnūsti?

Titas nelaukia atsakymo, tik užsimerkęs atsilošia. Jis nieko ypatinga neplanuoja, tiesiog pasiduoda akimirkai. Atsimušti. Veikti, gyventi kaip kiniškas biliardas. Trumpam užknarkia.

– Ei, Titai! Užmigai? Dabar negali miegoti. Ei! – šaukia Lenis.

Titas nereaguoja. Turi išlošti laiko, „persikrauti“. Tuojau jo pasirodymas.

– Titai? Tu čia? – nori žinoti Edis.

Jokio atsako. Sunkus kvėpavimas.

– Jis už išganymo ribų, – atsidūsta Edis. – Liūdna, ar ne?

– Velniškai kvaila. Jis tiesiog apdujęs. Turi būti visiškai nusibaigęs.

Edis pasitraukia nuo savo atvaizdo veidrodyje ir eina Tito link. Pradeda jį švelniai purtyti.

– Titai?..

Jokio atsako.

– TITAI!

Edis griebia Titą už švarko atlapų, kelia. Tito galva kabo atsilošusi atgal. Seilės teka iš burnos mažu upeliu. Kūnas visiškai suglebęs. Visiškai nebeatgauna jėgų.

Rizika didelė, Titas tai žino. Bet užuot nustojęs… knarkia.

Edis palieka jį ramybėje, tik pasilenkia prie Tito ausies ir ramiai bei draugiškai ištaria:

– Titai, aš ateisiu ir pažadinsiu tave likus penkioms minutėms iki pasirodymo. Maždaug po pusvalandžio. Viskas bus gerai. Tu susitvarkysi.

– Ką, po velnių? Ar tiesiog leisim jam čia gulėt? – balsiai klausia Lenis baksnodamas Titui šoną.

– O ar turim pasirinkimą?

– Galim paskambinti į ligoninę ir paprašyti atsiųsti greitąją pagalbą. Vaikinas prarado sąmonę, matai gi!

– Nenusišnekėk, kvaily! Tada jie nusiųs jį į reabilitacijos kliniką.

Kas tai? Titas reaguoja savo apsimestiniu abejingumu. Naujas garsas? Titas niekada negirdėjo, kad Edis prieš ką nors keltų balsą. Kas čia vyksta?

Titas girdi, kaip Edis su Leniu jį palieka ir pasuka durų link. Atrodo, stumdosi tarpusavyje.

Titas nutaiso veidą ir truputį praplėšia akių vokus. Pažvelgia. Kas vyksta?

Lenis stovi prie durų laikydamas durų rankeną. Bando išeiti. Edis stovi šalia. Išskėtęs kojas, sukryžiavęs rankas. Koja prispaudęs uždarytas duris. Įtempta padėtis.

– Aš maniau… – mėgina Lenis.

– O tu, šikniau, nieko negalvok, – šnypščia Edis ir stumia Lenį nuo durų. – Jei paliksi mane vieną, paviešinsiu visą šitą prakeiktą nesąmonę. Tada būsi visiškas šūdas.

– Taaip… arba ne. Žinoma, taip ir padarysiu. Aš jį iš tavęs išpumpuosiu, pažadu.

Edis X laiko ranką prie Lenio gerklės. Spaudžia ją stipriai ir ilgai. Ranka iš pykčio virpa. Suspausto kumščio krumpliai visai balti. Žandikaulis įtemptas. Viršutinė lūpa tvinkčioja. Kraujagyslė pulsuoja ant kaktos. Edis visai negražus, tik piktas, labai piktas. Pro sukąstus dantis šnypščia:

– Turėsi padėti man peržvelgti šį projektą. Perskaičiau daugiau nei pusę – tai galėtų būti mano paties žodžiai. Nuo pat pradžių tai mano sušikta idėja. Bet tas niekšas viską sugriovė. Privalom viską padaryti, ar supranti? Bet kokia kaina.

Lenis atrodo išsigandęs. Akys plačiai atmerktos, žvelgia į Edį ir linksi.

Titas nuo sofos taip pat žiūri pro vos pramerktas akis.

Įniršis.

Akivaizdu, kad meilės poetai nevienareikšmiški.

Astrai išlipus iš taksi prie teatro aikštė beveik tuščia. Keletas minučių po aštuonių, festivalis jau prasidėjęs. Ji skuba laiptais ir eina prie kasos. Pasiseka, dar keli bilietai liko. Balkonas, šalia prožektoriaus lempos. Gal truputį karšta, bet viską matys ir girdės. Tik 190 kronų.

– Imu, – sako Astra ir susimoka.

Atidarymo ceremonija – šis tas itin ryškaus. Legendinis džiazo poetas Džilas Skotas Heronas. Žmogus – beveik klasika: Namai ten, kur neapykanta ir Baltieji mėnulyje išskiria adrenaliną didingai teatro auditorijai. Jis pradeda renginį ir pasirodys pabaigoje. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose jis išgarsėjo savo karinga pozicija kovoje už afroamerikiečių teises. Visą savo menininko karjerą kovojo prieš neteisybę ir diskriminaciją skaitydamas ir dainuodamas revoliucinius tekstus, pritariant siaubingai foninei muzikai. Daug kas laiko Džilą Skotą Heroną hiphopo tėvu, nors jis iš tikrųjų nekenčia to, kaip dauguma juodosios muzikos pastaruosius dvidešimt metų žeminančiai traktuoja moteris. Liūdna ir apmaudu, kad žmonės – buvusios apartheido aukos – negali pakilti aukščiau savo engėjų standartų.

Astrai užėmus savo vietą auditorija jau gerokai įkaitusi. Džilas Skotas Heronas laiko mašina perkelia publiką į aštuntąjį dešimtmetį, laiką, kai šėlo revoliucija. Jis, senoji legenda, stovi vienas ant juodos scenos apšviestas vos vienu šviesos srautu. Atrodo kaip kaliausė: pilka barzda, pilkas švarkas, pilkas apsiaustas, juoda odinė kepurė. Visi daiktai per dideli ir pernelyg primena maišą. Baisi foninė muzika su bongo būgnais, bosu ir nepadoria skersine fleita. Galva šiek tiek palenkta mikrofono link. Akių nematyti. Užkimęs, karščiuojantis balsas. Viena ranka spaudžia mikrofono stovą, kita kelia į orą suspaustą kumštį auditorijos link. Juodoji galia.

Astra tesugeba išgirsti paskutiniuosius žodžius. Džilo Skoto Herono apšilimas.

Švilpimas, plojimai ir trypimas. Nesibaigiančios ovacijos. Visiems patinka tai, ką dabar patyrė. Įsivaizduokite, kad Revoliucija nebus transliuojama vyksta gyvai. Tiesa, trisdešimt metų po to, tačiau net ir dabar tai geriausia revoliucinė daina pasaulyje.

Rytoj auditorija grįš prie savo darbų ir uždirbinės pinigus, kad galėtų sumokėti savo brangių namų hipotekos palūkanas. Bet šiandien – visi kovotojai, norintys pakeisti pasaulį, tie, kurie tikėjosi revoliucijos tada ir dabar. Laimingesni už tuos, kurie nieko nesitiki. Ypač būdami kartu.

Žavus vakaras.

Po kerinčios Džilo Skoto Herono pradžios sekė tvarkinga ir stabili programa. Tematika plėtėsi ir pasirodymai apėmė viską, įskaitant seksualinės laisvės išraišką. Edis X kaip pranešėjas dirba puikiai, atsitiktines programos dalis sujungia į šiltą ir tvarkingą eigą. Per pertraukas tarp pasirodymų skaito savo eiles. Meilės vis daugėja. Žiūrovai savo vietose jaučiasi pakylėti.

Astra galvoja apie Titą ir svarsto, kaip jam šį vakarą pasiseks. Jis turi pasirodyti netrukus. Žino, koks irzlus ir sutrikęs buvo pastarąsias kelias savaites. Ar sugebės būti blaivus ir stoti priešais visą pramogų reikalaujančią teatro auditoriją? Kad tik nedarytų to triuko su bagažo vežimėliu. Prašau, prašau, tik be vežimėlio.

Edis X dar kartą grįžta į sceną išskėtęs rankas į publiką. Šypsodamasis lėtai žengia mikrofono link.

– Gerbiamieji klausytojai! Su mumis šį vakarą – švedų klasikas, piktas kaip Strindbergas, juodas kaip Norenas. Taip, dabar, žinoma, jau suprantate, ką turiu galvoje. Tikriausiai jau matėte jį, skaitėte ką nors iš mūsų nežinomo literatūros lobyno. O galbūt tik girdėjote apie šias puikias literatūros apraiškas. Taip ar kitaip, jis čia – gyvų gyviausias rašytojas – pusiau skausmas, pusiau juoduma! Mano draugai, prašau šiltai pasveikinti: Titas Jensenas!

Sumirksi stroboskopinė šviesa. Boso ritmas iš White Stripes „Seven Nation Army“ bumbsi iš garsiakalbių. Atrodo, kad Edis mirksinčioje šviesoje trūkčioja, nors iš tiesų stovi visiškai ramiai.

Iš scenos gilumos pasirodo Lenis, sukiojantis juodai apsirengusį Titą, stovintį ant geltono bagažo vežimėlio. Publikai plojant ir juokiantis jis apsuka scenoje kelis ratus. Dauguma žino, ko tikėtis. Titą atvežus į scenos priekį prieš mikrofonus, muzika nutyla ir įprastos šviesos apskritimas keičia mirksėjimus. Lenis sustabdo vežimėlį ir sulaiko jo svorį, o Titas žengia keletą netvirtų žingsnių ant scenos. Jis nusuka akis nuo šviesos, pridengia jas ranka lyg kepurės snapeliu. Jis svyruoja, burna pravira ir suglebusi, girtas kaip lordas, tiesus kaip kolona. Nesmagus ir tuo pačiu metu šiaušiantis plaukus. Ar sulauks pasisekimo? Kikena ir juokiasi į auditoriją.

Astra pakelia ranką prie kaktos ir stengiasi atsikratyti pasibjaurėjimo, kurį jaučia. Jai atrodo, kad tai tiesiog beprotiška. Ar žmonėms tai juokinga? Prakeikti parazitai.

Kaip jai elgtis? Jei Titas sulaužė savo blaivybės pažadą, knygos projektas nurašytas; tai daugiau nei akivaizdu. Rankraštis nebus paruoštas laiku ir Evita nutrauks finansavimą tą pačią sekundę, kai išgirs, kas nutiko. Va čia tai smūgis. Prakeikimas. Ir tai po viso to, kai ji tiek daug laiko investavo į šį niekingą idiotą.

Edis uždeda ranką Titui ant pečių. Jis žiūri į auditoriją, tačiau kalba Titas.

– Sveikas, Titai.

– Sveikas.

– Malonu čia tave matyti!

– Mmmmm.

– Ir dabar mums paskaitysi?

– Ačiū.

– Ką ketini skaityt?

– Nežinau.

– Ar tai švedų kalba, kaip manai?

– Nežinau.

– Tai kas nors gero, ar ne?

– Nežinau.

– Ar nori žinoti, ką tau parinkome?

– Taip.

– Parinkome fantastišką knygą iš literatūros lobyno, retenybę, kurią šiandien radome netoliese esančiame antikvariniame knygyne. Knyga vadinasi Tai, ką turi žinoti jaunas vyras. Ją parašė Amerikos pamokslininkas moralistas ir teologijos daktaras Silvanas Stalas prieš maždaug šimtą metų, o į švedų kalbą knyga išversta 1930 metais. Paimk ją, Titai!

Edis X paduoda Titui į rankas mažą oda aptrauktą tomelį ir nueina nuo scenos. Titas lieka vienas su nejudančiu mikrofono stovu. Salė laukdama tyli.

Titas atverčia knygą ir dairosi į atsitiktinius puslapius.

– O viešpatėliau, koks smulkus šriftas! Ar tada žmonės buvo mažesni?

Iš karto juokas. Publika nusprendė: bus smagu.

Titas iš kišenės išsitraukia ir ant nosies galiuko užsideda skaitymo akinius. Atsikrenkščia ir pradeda skaityti. Kaip sekmadieninės mokyklos mokytojas 1930 metų filme.

– „Devintas skyrius: Apie tavo būsimąją nuotaką! Dabar būtina atkreipti jaunų vyrų dėmesį į tai, kad moterys ne tokios kaip jie aistringos ir menkiau nei vyrai lytiškai pasitenkina. Gal net būtų teisinga teigti, kad dauguma moterų apskritai nejaučia seksualinio malonumo.“

Titas patęsia „e“ visuose žodžiuose, turinčiuose skiemenį „seks“, todėl jie skamba dar juokingiau: seeeksualinis noras, seeeksualinis malonumas. Tai sukelia auditorijoje juoko bangą.

Astra nesijuokia. Ji sėdi tvirtai suspaudusi rankas ant krūtinės, lyg su tramdomaisiais marškiniais. Galvoja, kad tai, ką mato, yra paprasčiausiai blogiausios rūšies humoras, paremtas žmonių negalia.

– „Pagal seeeksualinį pajėgumą ir seeksualinį instinktą moteris galima skirstyti į tris klases. Didžiausiai pirmajai klasei priklausančios moterys paprastai nejaučia seeeksualinio potraukio. Antrąją klasę sudaro sveikos moterys, kurios gyvena nooormalų malonų šeimos gyvenimą, atsiduoda tiek kartų, kiek joms priimtina ir tinkamais intervalais.“

Titas dėmesio centre, Astra tai mato. Auditorija su juo. Juokiasi kaskart, kai pasako ką nors linksmo ir patrauklaus. Jis stovi tiesiai ir nieko nepaisydamas demonstruoja savo nedidelį žmogiškąjį išdidumą. „Tai jau šis tas“, – mano Astra.

Po trumpos pertraukos, padarytos efektui sustiprinti, jis teatrališkai laiko knygą per ištiestą ranką nuo savęs ir toliau skaito aiškiu balsu.

– Ir, mano draugai: „Trečiajai klasei atstovauja keletas moterų, kurioms seeeksualumas – pagrindinė aistra. Kai kam atrodo, kad šios nedidelės klasės moterys neturėtų tekėti, nebent už sveikų, fiziškai stiprių, ištvermingų ir aiškius seksualinius polinkius turinčių vyrų.“

Titas plačiai nusilenkia ir sulaukia dar daugiau aplodismentų. Jis verčia puslapius kitoje knygos vietoje. Dabar ruošiasi išleisti garą: stovi praskėtęs kojas ir švyti pasitikėjimu savimi. Astra kiek atsipalaiduoja. Tikrai jis šiek tiek juokingas. Kvailas iki nukritimo, bet juokingas.

– Ketvirtas skyrius: „Vyro elgesio namuose pagrindai. Jei jūsų žmona turi galimybę laimingai ir naudingai gyventi maloniuose namuose, jai reikia vyro, galinčio aukoti savo asmeninius patogumus ir atlaidumą sau, kad galėtų su ja ir šeima dalytis namų patogumais ir palaima; žmogaus, kuris niekins saliūną, vengs klubų, liks nuošaly nuo vasarnamio, atsisakys cigaro ir leis laiką bei pinigus šeimos laimei ir patogumui.“

Net Titas juokiasi skaitydamas. Paprastai to nedaro. Astra ima galvoti, kad Tito akys spindi labai įspėjamai. Ar jis tikrai apsinešęs? Jau nebeatrodo apsvaigęs.

Titas vėl verčia puslapius ir įsmeigia pirštą atsitiktinėje vietoje.

– „Negalima skatinti netyro mąstymo teatro lankymu, nepadoriomis knygomis, šokiais ratu, nuogo kūno statulomis bei sugestyviais paveikslais, reikia vengti kūno pozų ir gestų, žeminančių tiek vyrų, tiek moterų kuklumą. Santūrumas šeimoje lengviausiai išsaugomas, jeigu sutuoktiniai miega atskirose lovose, o daugeliu atvejų, jei sąlygos leidžia, turėti atskirus kambarius ne tik pageidautina, bet ir būtina. Ponas E. B. Duffey sako: „Jei vyras negali tinkamai kontroliuoti savo meilės polinkių, geriausia miegoti atskirose lovose, atskiruose kambariuose už rakinamų durų, o spynos raktą patikėti žmonai.“

Dar kartą metas trumpai retorinei pauzei. Titas žvelgia į auditoriją plačiai šypsodamasis. Astrai atrodo, kad mėgaujasi savimi. Auditorija taip pat gerai nusiteikusi, ji priklauso nesuvaržytųjų kartai ir gali juoktis iš istorinių kvailybių, užuot buvusi šokiruota.

Jauna juodai apsirengusi pora priekinėje eilėje, atsistojusi ir susikibusi rankomis, tiesia į Titą rankas. Tomis rankomis kai kas pasakyta. Žiūrovai šokinėja, šoka ir atrodo, kad myli Titą labiau už bet ką pasaulyje. Vien mintis, kad Titas gali sukelti tokias emocijas, jau kažkas nauja!

Jo žvilgsnis siekia balkonus – net galerijos dešinę, kur sėdi Astra. Jai regis, kad jis jos ieško, ir jųdviejų akys susitinka. Astra tuo beveik įsitikinusi. Ar taip? Ar pamatė, ar pamerkė? Tito žvilgsnis slankioja publika, lyg ko ieškotų. Bet ar tikrai mirktelėjo? Tai buvo kažkoks ženklas.

Titas paskaito dar keletą ištraukų iš praėjusių amžių moralės pamokslininko rašliavos, o tada garsiai surinka:

– Klausykit, dabar paskutinė eilutė iš mūsų teologijos daktaro Silvano Stalo. Ar jūs su manim?

Trypianti auditorija atsistoja, rankų pirštai nukreipti į lubas. Titas Jensenas – karalius.

– „Seeeeksualumo perteklius yra viena destruktyviausių nesusilaikymo formų, žeminančių kūną, protą ir moralę. Tad pagalvokite apie tai, mergaitės ir berniukai, eikit namo ir šįvakar gerai pasidulkinkit! Gerai praleiskite laiką! Ačiū, kad klausėtės, mano vardas Titas Jensenas. Šiandien ir per amžių amžius!“

Juokas, šūksniai ir plojimai. Tai buvo vienas vakaro akcentų; dauguma auditorijos su tuo sutiktų. Net Astra mano, kad Titas pasirodė puikiai. Gal šie skaitiniai ir nėra tokie žeminantys, kai įsigilini. Publika šaiposi iš tų juokingų tekstų, nes juokiasi iš Tito. Žinoma, apgailėtina, kad niekam nerūpi jo paties tekstai. Kodėl jie negali surengti tekstų peržiūros tokiam festivaliui. Jie geri, kaip ir dauguma to, ką ji šį vakarą išgirdo. Ji nusprendė ieškoti Tito, kai tik pasibaigs programa. Laikas normalizuoti santykius, be to, reikia išsiaiškinti, ar jis tikrai sulaužė blaivybės įžadus.

Po festivalio keletas atlikėjų ir dauguma publikos lūkuriavo viršutiniame fojė ir aplink baro vidurį. Oras buvo gražus, o vakaras šiltas, todėl buvo atidaryta ir didžiulė lauko terasa.

Edis X subūrė draugiją aplink stalą terasos kampe. Jo vakaras pavyko, nors šiek tiek apleido energija po Tito kulminacijų. Edžio pasirodymai ne tokie kaip paprastai.

Ant didžiulio padėklo stalo viduryje daug įvairių užkandžių. Titas prisipylė stiklinę kažko, kas atrodė kaip džinas su toniku ir citrina, tačiau be lašo džino. Praleis laiką su puotos draugais. Nervingumas praėjo ir dabar lengva vaidinti išgėrusį. Jis sėdi šalia Lenio, kuris visiškai atsipalaidavęs ir nesikeikia. Lenis gerokai apgirtęs. Trūkčioja ir svirduliuoja, bet mažiau nei visada. Titas pamano, kad alkoholis mažina sindromo poveikį.

– Ššš… Velniai griebtų, atrodei puikiai, – šaukia Lenis. – Nemaniau, kad pamatysiu tave taip tragiškai gerai skaitantį.

– Ačiū, buvo klaikiai įdomu, – sako Titas rydamas žodžius.

– Po velnių, Titai. Dabar, po savo skaitymų, esi beveik populiarus personažas. Ar nesiruoši rašyti naujos knygos, juk gali pasipelnyti iš savo populiarumo?

– Taaip, galbūt, galbūt…

– Ar darai ką nors nauja?

– Niekada nežinai… – sako Titas stengdamasis išvengti gilinimosi į temą.

– Ką dabar rašai? Pasakyk man!

– A, nieko. Nieko ypatingo.

– Nesikuklink, klok! – tempia Lenis. – Tavęs nematė beveik visą vasarą. Turėjai gi kažką daryti. Apie ką knyga?

– Šį ir tą. Nieko ypatingo. Pakalbėkime apie ką nors kita.

– Na jau ne, juk įdomu. Apie ką rašai? Noriu žinoti.

Titui įdomu, kodėl Leniui staiga taip parūpo jo rašiniai. Kokius planus rezga juodu su Edžiu? Nori pavogti idėjas? Jį vėl perliejo sąmokslo teorijos. Bet kas patikės? Prieš einant pas Astrą ir Evitą jam reikia įrodymų, kad Edis X ir Babelfishas ruošiasi leisti savo žanro ribas pranokstančias knygas. Ar reiktų eiti tiesiog į policiją? Nėra tikras, ar jie susidomės nematerialiomis vagystėmis. Tik pamanykite, muzikos piratai guldo ant menčių visą įrašų pramonę, o jie nė piršto nepajudina. Jis greitai pažvelgia per stalą norėdamas pamatyti, ką veikia Edis.

Edis sėdi ant savo kėdės plačiai išskėtęs kojas ir susidėjęs rankas už galvos. Kalba su Astra, stovinčia šalia jo su savo aukštakulniais ir brangia rankine tvirta rankena. Atsargu nebūtinai įtartina. Šį vakarą ji atrodo ypač patraukli, vasariškai įdegusi, ryškiais juodais akių šešėliais. Apsirengusi dalykine eilute, tačiau su daugybe neužsegtų sagų palaidinėje – tiktų susitikimui dulkėtame biure.

„Astra? – galvoja Titas. – Ar čia ji? Tada sužinos, kad aš girtas ir pažeidžiau sutartį.“ Jis neaiškiai burbteli Leniui kažką apie sugrįžimą ir pajuda Astros link.

– Astra, Astra, turiu su tavim pasikalbėti!

– Malonu tave matyti, – sako Astra ir pažvelgia ypač pavargusiu žvilgsniu. Ji tikrai nori išlaikyti tam tikrą atstumą, nes jis „užknis“ savo maniakišku elgesiu. Vis dėlto nesipriešina, kai Titas išstumia ją į tuščią vietą terasoje.

– Astra, paklausyk manęs. Esu šimtu procentų blaivus. Tik apsimetu girtas, nes jie nežino, kad atsigavau ir vėl rašau.

Astra juokiasi.

– Bandai būti girtas. Tu dvylikos ar ką. Susiimk, Titai.

– Prisiekiu, turėtum prunkštelėti.

Jis pasilenkia virš Astros veido ir papučia visa šiluma jai į nosį. Ji pauosto. Kvapas nėra itin malonus. Negirtas. Ne, kvepia kitaip.

– Kodėl taip elgiesi? – Astra suka veidą toliau nuo Tito.

– Turiu taip daryti. Negaliu leisti, kad jie ką nors sužinotų.

– Ko negali? Ką čia kalbi?

– Edis. Manau, ir Lenis. Nesu tikras, bet kažkas čia vyksta. Jie nori kažką išgauti apie mano knygą. Kažką nujaučia. Edis yra visai ne toks, kaip manai. Pavojingas. Saugokis jo.

– Bet…

Ji neturi laiko gilintis, ką Titas paisto. Edis X aksominiu žvilgsniu staiga susiraito už jo ir ranka apglėbia Astros liemenį. Jausmas toks, lyg nedidelis elektros šokas perskrodė kūną ir ji prisiminė medinius jachtos gultus. Gyvenimas sudėtingas, kitaip ir nepasakysi.

– Surengėte čia konferenciją? – klausia Edis šiltai nusišypsodamas.

– Mmmm, – murma Titas grįždamas prie savo žodžių taupymo strategijos.

– Neturėjau galimybės paklausti. Ką tu, Astra, galvoji apie šį vakarą?

– Sėkmingas, Edi, tikrai, puikiai pavykęs, – atsargiai reaguoja Astra.

– Ačiū, ateik pasėdėti su mumis. Greit atneš maisto. O gal tiksliau, išneš, – sako Edis ir rodo į atvirą dangų virš jų. Ilgėjausi tavęs, Astra, norėčiau pasikalbėti.

Jis uždeda delną ant jos rankos ir švelniai glosto.

Astra kiek atsileidžia ir sutinka. Reikia sutvarkyti daug dalykų. Nors pastarąsias kelias savaites buvo užsikrovusi darbais, negalėjo pamiršti, kas iš tikrųjų nutiko. Kas kam ką pasakė? Ar Edis tikrai gyrėsi Leniui, kaip ją suvilios? O gal Tito abstinencija sukūrė tokį pramaną? Nė akimirką neabejojo, kad Titas nepatikimas. Vien dėl to, pavyzdžiui, kad Edį vadina „pavojingu“. Juokinga.

Grįžus prie stalo Edis apipila Astrą dėmesiu. Jie valgo užkandžius, geria vyną ir šnekučiuojasi. Edis domisi kiekviena Astros gyvenimo smulkmena. Jaučia, kad yra tiriama, kieno ji pusėje. Lėtai, bet užtikrintai Edžiui grįžta pasitikėjimas savimi. Galų gale Astra sulaukia atsakymo ir į savo klausimą.

– Taip, tiesa, kad sakiau Leniui, kaip tave myliu. Žinai, koks jis. Vos tik ką rimto pasakai, pradeda nervintis, virpėti ir linguoti. Ima nepadoriai gestikuliuoti. Be saiko. Jis negali rimtai. Kai tik atsiranda kas nors tikro ir svarbaus, nori bėgti ir pliaukšti niekus. Nežinau, kaip jis tai paskleidė. Galiu tik numanyti, kad pasakė ir Titui. Bet aš, žinoma, ne.

– Kodėl jis taip daro?

– Manau, kad taip yra nuo vaikystės. Jo tėtis – žinomas psichologas ar psichiatras, ar panašiai. Niekada nesusitaikys su tuo, kad jo vaikas gali turėti Tureto sindromą. Manau, jis galvoja, kad globojo ir mylėjo sūnų, kaip tik galėjo. Taip, tikriausiai manė, kad Lenis paprasčiausiai negali sirgti tokia liga. Bet serga, kad ir ką sakytum. Lenio tėtis nesugebėjo palengvinti jo būklės. Ko gero būtent tik jis ir sukėlė problemą.

– Ne, jo būklė toli gražu nepagerėjo, – nukerta Astra, taip iki galo ir nesupratusi Lenio tiko priežasties. Ji mano, kad šis tiesiog keistas. Astrai visada buvo sunku suprasti triukšmingos Tourettes muzikos didybę.

– Lenis visada manė, kad tėtis neįvertina jo padėties rimtumo, – tęsia Edis. – Jis beveik visada daugiausia dėmesio skyrė savo pacientams. Galiausiai Lenis pats nustojo kovoti su Turetu ir susitaikė su padėtimi. Galima sakyti, sindromas tapo jo geriausiu draugu. Leido suklestėti. Atsuko visus čiaupus ir leido laisvai tekėti. Šiandien gerbia save tokį, koks yra. Be savo ligos būtų niekas.

– O jo tėtis? Kas jam nutiko?

– Nežinau. Šiandien jie nebendrauja, nesikalbėjo jau daugelį metų. Gal vyrukas jau miręs. Taaip, manau, kad tikriausiai taip. Esu tikras, kad Leniui tai visai nesvarbu.

– Liūdna.

– Galbūt, o gal ir ne. Svarbu, kad Lenis gali būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Nemanai?

Jie žvelgia per stalą į Lenį, sėdintį su savo tiku ir kalbantį su Titu ir keliais kitais. Jie gestikuliuoja ir šūkauja, juokiasi ir linksi. Rodos, nuostabiai leidžia laiką.

Titas atrodo pavargęs ir slapta žvilgčioja į Astrą su Edžiu X. Stengiasi savo žvilgsniu atkreipti jos dėmesį. Ir daro tai jau kurį laiką.

– Fui, aš daugiau negaliu pakęsti jo šuniškų akių, – sako Astra Edžiui. – Jis visą laiką šalia, varo iš proto.

Edis nustebęs žiūri į ją.

– Maniau, kad mylėjai Titą?

Astra juokiasi.

– Mylėjau? Cha cha. Aš tik jo leidėja, ne mama. Ne, ačiū, dirbdama nenoriu viso to emocinio krūvio.

Kelias akimirkas sėdi tylėdami. Astra nežino, kuria linkme turi pasukti, kad rastų patrauklesnę pokalbio temą. Edis uždeda savo ranką ant josios kaip bendro susitarimo gestą.

– Tu taip pat manai, kad jis pasikeitė? – tyliai sušnypščia jis ir meta niūrų žvilgsnį į Titą.

Astra sureaguoja į šnypštimą. Ji nepripažįsta. Ištraukia ranką.

– Pasikeitė?

– Taaip, ar pastebėjai, kaip visi į jį žiūri? – tęsia Edis su stiprėjančiu pykčiu balse. – Šį vakarą jis superherojus. Iki to laiko buvo klounas su savo skaitiniais. Dabar žmonėms jis patinka. Ar matei, kaip publika plojo?

– Bet tai gerai, ar ne?

Edis krankteli.

– Gerai. Į mane šį vakarą jie beveik nekreipė dėmesio. Buvo tik Titas, Titas, Titas. Per visą salę. Jis jau beveik kalba apie meilę. Ne Titas turėtų kalbėti apie meilę, o aš!

Edis nežiūri Astrai į akis. Jis merkia į Tito pusę, gniaužia kumščius taip, kad krumpliai pabąla.

– Ar nematai, kad Titas veda mane iš kantrybės? Jis mane apvogė! Įropojo į mane, pripildė visus mano jausmus savo dvokiančiu juodumu, stovi čia ir šypsosi savo rožiniais skruostais. Kaip velniškai jo nekenčiu.

Astra žiūri į Edį su augančia nuostaba. Atrodo, kad jo viduje kažkas trakštelėjo. Bjaurios pelkių dujos veržiasi iš meilės poeto Edžio. Koks pragaras jį patraukė?

Prakeikti menininkai. Reikia išeiti. Tuoj pat.

Titas mato, kaip Astra staiga išeina iš vakarėlio. Atrodo pavargusi ir suirzusi. Gaila, norėjo su ja dar pasikalbėti. Dabar jau niekas čia nebelaiko. Apsisprendžia traukti namo. Mirtinai pavargęs tikisi bent akimirką skirti sau. Kelis mėnesius tiek daug nebendravo. Kaip sugebėdavo anksčiau nuolat lankytis vakarėliuose?

Titas jau atsisveikina su Leniu. Šis, nors po viso išgerto džino ant kojų jaučiasi nestabiliai, pasisiūlo į draugiją.

– Gerai, eime, – neprieštarauja Lenis.

„Gal ir gerai“, – mano Titas. „Galėsiu išpešti iš jo, kokią klastą rengia su Edžiu“.

Jie pasileidžia siauromis alėjomis. Netoli Hornstulo sutinka Hammarbio rėmėjų būrį žaliais ir baltais šalikais. Jie su džiaugsmu pasveikina Lenį ir Titą, tarsi būtų aišku, kad vienintelis svarbus dalykas – tai, kad Hammarbis ką tik laimėjo mačą Sioderio stadione. Šaltas oras, futbolininkų pergalė ir legendinis Sakytinio žodžio vakaras – ar gali būti kas nors geriau?

Labiausiai vakaru patenkintas Titas. Jis puikiai paskaitė ir gavo 4000 kronų grynaisiais. Už tai kurį laiką galės gyventi. Vienintelė musė meduje buvo tai, kad Astra ir Edis tiek daug laiko praleido kartu. Vis dėlto jis tikisi, kad Astra įsiklausė į įspėjimus. Širdyje nori tikėti, kad ji jo pusėje.

Kažkas pašaukė jį vardu iš kitos gatvės pusės. Titas apsigręžė ir pamatė jauną porelę, tą, nuo laiptų. Jie sėdėjo priekyje ir labai entuziastingai reagavo į jo skaitymus. Tarsi norėjo bučiuoti jį ir šypsotis.

Titas atsisuka atgal kiek sutrikęs ir nedideliu lanku kelia ranką prie širdies. Tik pagalvok, jie tapo pora jo dėka.

Titas nebenorėjo vaidinti girtuoklio. Galiausiai Lenis toks nusitašęs, kad vis tiek nepastebės. Nusprendžia eiti tiesiai – išplauks arba nuskęs.

– Leni, man įdomu…

– Taaip?

– Ką judu su Edžiu rezgate?

Lenis sustoja ir kvailai žiūri į Titą.

– Ką? Iš kur žinai?

– Tiesiog žinau. Bet kodėl?

– Nežinau. Edis to norėjo. Ne aš.

– Liaukis. Mačiau, kad nori pabėgti!

– Taaip, gerai, na, buvau ten. Bet tai Edžio idėja.

– Bet kodėl? Kodėl jis to norėjo?

– Negaliu pasakyti, Titai, tikrai negaliu. Prižadėjau Edžiui. Bet buvau pas tave tik kelias minutes. Nieko nepaėmiau. Prisiekiu. Tik ieškojau.

– Ko? Sakyk, ko tau reikėjo! Sekei mane?

– Nieko daugiau negaliu pasakyti. Baigiam. Baik. Tai tu esi tas, kuris turi kalbėti. Tu turi kalbėti. Pažadėjau. Prašau. Kalbėk!

Ir Lenis tęsė tą pačią įkyrią kalbą – ką Titas rašo, kaip toli nuėjęs, ar tai bus geras dalykas, apie ką, kiek žmonių žino, ką rašo.

Lenis kalba ir kalba, bet jau nebegirdi, kad Titas nė neatsako į klausimus. Tai tik Lenio monotoniškas lemenimas be jokio atsako. Titas mano, kad tai kaltės pripažinimas, kitaip kam jam taip žūtbūt reikia žinoti, ką rašo. Akivaizdu. Edis su Leniu rengia milžinišką sąmokslą. Ko gero gali pavogti literatūros kūrinio autorines teises. Idiotai. Psichai. Menkystos. Ar jie nesuprato, kad pavėlavo? Juk beveik baigta. Tik dienų klausimas, kada Geriausia knyga pasaulyje su Titu Jensenu ant viršelio pradės ilgą savo sėkmės istoriją.

Jis žiūri į Lenį. Staiga jam topteli.

Lenis nemikčioja.

Lenis netrūkčioja.

Jis net nesikeikia.

Jis… atsigavo?

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Laimingų pabaigų įstatymas

Prie Tito kompiuterio – puodelis karštutėlės žolelių arbatos. Titas ilgai miegojo ir dabar jaučiasi stiprus ir pailsėjęs. Ir daugiau nebebijo Edžio X. Juodu tik pora klounų, neprisikasiančių iki manęs. Per vėlu. Prasidėjus šiai vasarai buvo beviltiškas niekšas. Dabar jis stiprus. Ir ruošiasi tą jėgą išlaikyti.

Rudeniška saulė danguje kasdien vis žemiau ir žemiau. Keli spinduliai nuo stogo viršaus atsklinda į tamsų Tito butą. Jis papučia į alkotesterio užraktą ir kompiuteris pasisveikina kaip visada draugiškai:

Labas, Titai! Pagal mano paskaičiavimus, tau liko parašyti tik tris puslapius ir rankraštis bus baigtas. Kai baigsi, paskambink savo leidėjai. Sveikinu!

Titas jaučiasi taip, tarsi būtų reinkarnuotas. Tuoj baigs savo gyvenimo projektą. Beprotišką projektą, į 250 puslapių telpančius daugybę parankių faktų ir praktiškų sąrašų, nokautų ir įtampos, nuo kurios stojasi plaukai. Tiesa iš jo kairiojo smegenų pusrutulio ir kairysis kabliukas iš dešinės.

Prieš parašydamas paskutinįjį skyrių turi sudaryti dešimties geriausių pasaulio revoliucinių dainų sąrašą, kurį leis vyriausiajam inspektoriui Hekanui Rinkui įtraukti į savo Sukilimo grojaraštį iPode: Titas giliai įkvepia. Dabar jau arti.

Yra vienintelis dalykas, dėl ko visi leidėjai, rankraščių ekspertai ir recenzentai sutaria: knyga privalo turėti viltį įkvepiančią pabaigą. Net jeigu istorija tamsi ir niūri, pabaigoje turi būti grūdelis laimės, suteikiančios peno optimistams. Laimingos pabaigos neturinti knyga miršta natūralia mirtimi. Nerecenzuojama, neskaitoma ir neparduodama. Laimingų pabaigų įstatymas yra sena tiesa, kuria negalima suabejoti.

Bet Titas atsisako nukrypti nuo tobulo deguto pojūčio. Nusprendė atgręžti nugarą visiems ekspertams, kurie galvoja galį spręsti apie meno darbą geriau nei jis pats. Kas yra paguoda ar neviltis, paliks spręsti skaitytojams. Pernelyg didelis aiškumas žudo, o jis tikrai ne žudikas: greičiau priešingai. Viltis stipri ir aiški visuose sąrašuose, receptuose, patarimuose ir faktuose – visoje knygoje. Jis išdalija daugybę degtukų dėžučių, bet niekada nebaksnoja pirštu į skaitytojo pilvą. Kiekvienas skaitytojas gali pats nuspręsti, kokias žvakes uždegs savo gyvenime. Bet jei vadovausies kiekvienu patarimu, turėsi visas galimybes tapti tikru žmogumi. Tuo jis tikras. Galiausiai juk jis parašė Geriausią knygą pasaulyje. Tikroji intriga, besisukanti apie vyriausiąjį inspektorių Hekaną Rinką ir serijinį Salvadorą, vis dėlto turi nepalenkiamo žiaurumo. Taip atrodo ir gyvenimas.

„Tas, kuris matė tamsą, bus pirmasis, išvydęs šviesą“, – pamano jis.

O, kaip didžiuojasi sugebėjimu save išreikšti. Šiandien jis tikrai geras.

Jau ilgą laiką neleido minčiai apie asmeninį kraujo kerštą Edžiui X sutepti knygos pabaigos. Jis pažengė tolyn kurdamas savo asmenybę. Ilgą laiką kerštas suteikė gerą motyvaciją rašyti, bet dabar jis renkasi peržengti instinktyvų norą save apginti. Jau sunkiai supranta, kad serijinis Salvadoras pasiskolino Edžio X charakterį.

Geriausia knyga pasaulyje nėra metaprojektas, pasislėpęs kaip istorija apie kitą istoriją su sudėtingais ir miglotais subtekstais. Geriausia knyga pasaulyje yra paprastai papasakotas ir gerai sudarytas nuorodų apie gyvenimą darbas. Ji jaudinanti, naudinga ir padeda brandinti skaitytojo asmenybę. Vis dėlto visas darbas peržengia kasdienio gyvenimo ir tikrovės ribas. Nesugretinami tekstai suformuoja struktūrą. Jie tampa literatūra. „Aš apnuoginau savo sielą“, – galvoja Titas. – „Atsukau kitą skruostą. Dabar aš tuščias.“

Ašaros laša ant klaviatūros, kai jis lėtai ir iškilmingai parašo paskutinį skyrių.

TV4 kanalas – kaip visada – gyvai transliuoja didžiąsias verslininkų iškilmes.

Šaltas kaip ledas Hekanas Rinkas apibendrino visą teisingą informaciją. Šaltiniai atrodė itin patikimi, nors pranešimai buvo pateikti vėlai.

Serijinis Salvadoras atėjo į verslininkų iškilmes. Dieną prieš iškilmes įsigijo nenumeruotą bilietą. Deja, tai reiškia, kad jo nėra sąrašuose. Vienintelis dalykas, kurį policija dabar žinojo, buvo tas, kad jis turbūt sėdės kur nors vienoje iš dešimties paskutinių nerezervuotų eilių. Tiesa, senasis apibūdinimas nebetinka. Jis ir vėl pakeitė išvaizdą. Šaltinis visiškai tikras, kad informacija teisinga. Negali suklysti tik dėl tų akių. Rudo aksomo.

Praėjo nedaug laiko, bet Stokholmo policija sugebėjo viską suorganizuoti. Viskas suplanuota iki menkiausios smulkmenos. Rinko vyrai užėmė kas antrą eilę ir visi išsidėstė zigzagu. Atpažinę jį galėjo lengvai sugauti. Kai tik prizai bus išdalyti, o kameros išjungtos, ateis pabaiga.

Pats Hekanas Rinkas buvo pakviestas įteikti prizą prestižinėje Metų verslininko kategorijoje. Mąstė, ar tinka painioti savo vaidmenis. Sunkiai dirbantis detektyvas vyriausiasis inspektorius, kuriam reikia ramybės, kad galėtų susikaupti savo užduočiai; viešojo saugumo alibi iš policijos pajėgų, priverstų iš karto teikti pagalbą. Smėlis valandinėje kantrybės taurėje seko. Vis dėlto buvimas scenoje ir akių kontakto su serijiniu Salvadoru galimybė tikrai nepakenktų ir išeitų jam tik į gera. Viskas eitų lengvai. Paprastai juk eina.

Kai tik prožektorių šviesos atsisuko į jį, iš karto pajuto karštį. Publika džiūgavo.

Garsiakalbiai skelbė: „Šilti aplodismentai Hekanui Rinkui, kiečiausiam Švedijos detektyvui vyriausiajam inspektoriui!“ Lengvais ir greitais žingsneliais jis užlipo į sceną. Odinis švarkas sublizgo šviesoje. Laukdamas, kol nutils plojimai, prisimerkia prieš prožektorių šviesas, pakelia ranką ir palinksta mikrofono link.

Kalba bosu.

– Svarbiausias prizas Švedijoje. Aš ypač didžiuojuosi, kad man buvo patikėtas šis pristatymas. Tai jūs, verslininkai, kuriate saugesnę aplinką mūsų vaikams. Tai jūs, kurie išsaugos mūsų planetą nuo taršos. Jūsų darbą galima apibendrinti penkiomis raidėmis: P-U-I-K-U. Puikus darbas!

Žiūrovams pažįstamas Hekano Rinko raidžių derinių pomėgis ir jie smagiai pasijuokia iš šios nuoširdžios saviironijos. Nuotaika puiki.

Besišypsantis Hekanas Rinkas prožektorių šviesoje.

Jis sugriebė virvę, kuria atitraukiama didelio ekrano uždanga ir atskleidžiamos geriausiųjų nominacijos.

– Ir nominuoti yra…

Visos kameros ir prožektorių šviesos krypo į sceną. Tobulas apšvietimas.

Hekanas Rinkas stipriai trūktelėjo virvę.

Sulig trenksmu kažkas didelis ir sunkus nukrito nuo lubų virš scenos. Vyriausiasis inspektorius spruko šviesos greičiu ir paslėpė savo veidą. Trumpas murmtelėjimas, o netrukus auditorijoje pratrūko ir baisūs šūksniai.

Ant milžiniškų atvirkščiai prie lubų pakabintų ramentų kabojo vyras. Aplink kaklą karojo plona virvė, surišusi rankas su ramentais. Kūną kamavo stiprūs spazmai. Didelės rudos akys vėpsojo į Hekaną Rinką. Ilgi juodų plaukų karčiai ant veido karojo kaip užuolaidos, keistai dažytų sruogų uždanga. Jo riešai buvo tvirtai surakinti ir vyras trankė juos į pilvą. Galbūt mėgino išsilaisvinti. Galbūt išsisupti dar labiau.

Šūksniai šiek tiek sumenko, kai žiūrovai, apimti antrinio šoko bangos, suprato, kad nėra nei sprogimų, nei šūvių. Tai nebuvo teroro ataka. Tai kažkas kita.

Vyras prožektorių šviesoje lėtai suposi virš scenos. Jo pėdos dar kelias sekundes stipriai trūkčiojo. Blaiviausiai mąstantys auditorijos nariai bandė atgauti kvapą ir išeiti. Kiti rankomis užsidengė akis naiviai bandydami išvengti buvimo ten, kur buvo. Ore buvo juntama panika. Policija turėjo stengtis sulaikyti publiką, plūstančią scenos link.

Jo akys spoksojo. Burna šypsojosi. Daugiau jokių staigių judesių.

Gražus kūnas puikiai apšviestoje aplinkoje.

Tai paskutinis Serijinio Salvadoro meno kūrinys. Mirtis galiausiai padarė jį nemirtingą.

Hekanas Rinkas taip pat tapo istorija. Nacionaliniu koriku. Žmogumi, kuris įvedė mirties bausmę vieninteliu išimtiniu atveju.

Gyvai per televiziją. Žiūrimiausiu laiku.

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Rudens lapai

Titas Jensenas žiūri pro langą.

Ponia balkone užsiėmusi savo gėlių vazonų tvarkymu. Artėja pirmosios šalnos, ir ji nori išsaugoti savo augalus, persodinti juos į apdaužytus žieminius vazonus. Ji tai daro kiekvieną rudenį. Ponia padeda vazonus ant marmurinės palangės plokštės, kartu su visomis įrėmintomis prabėgusių dienų nuotraukomis. Augalai ten peržiemos ir senajai poniai primins prabėgusį gyvenimą, kuris sugrįš ir aplankys ją tik tada, jei pasirūpins savo prisiminimais. Jos raukšlėtas veidas apdairiai nusišypso. Kiekvieną kartą ką nors prisiminusi tampa dar gražesnė tarp savo garbanotų pilkšvai baltų plaukų, tarsi įrėminančių jos veidą. Ponia nuskina kelis sausus lapus, leidžia vėjui juos sugauti, ir šiems skrendant nulydi akimis.

Prieš vėją palei namo fasadą augalo lapai prisijungia prie pirmųjų geltonų rudens lapų nuo atokiausių medžių šakų, ypač nukentėjusių nuo vasaros saulės ir dabar priverstų kapituliuoti, nors dar tik ankstyvas rugsėjis. Arčiau prie medžio kamieno esantys jų saugūs ir žali broliai, kuriems dar likę gyventi apie mėnesį, nepatyrė nė pusės to. Jie tiesiog dėbsojo vienas į kitą visą pavasarį ir vasarą, saugūs ir priklausomi nuo nesibaigiančio aprūpinimo maistingomis medžiagomis jų drūta pagrindine šaka. Vėjui plėšant laukinius brolius ir seseris nuo šakelių jie išdidžiai šlama viduje tarp vėsios žalumos. Jie išliko gražūs ir žali visą laiką, bet kaip tai nuobodu! Dabar gyvenimą nugyvenę lapai sklando ore lig pievelių ir pakraščių, kur kompostuosis laukdami reinkarnacijos. Jie grįš jaunesni ir smarkesni nei anksčiau. Kitąkart atsidurs daug toliau ant šakos, patirs daug daugiau.

Nors šypsosi, senoji ponia atrodo liūdna. Daug lapų ją paliko. Galbūt ir ji pati nori tapti kompostu. Galbūt ir ji nori vėl būti jauna.

Titas žiūri į ponią. Tam tikra prasme supranta jos padėtį, bet juk liūdna tik gręžtis atgal. „Viskas, ką turime, yra dabartis ir ateitis. Visa kita – istorija. Esu ten, kur noriu būti“, – galvoja jis. – „Pinigai? Taip, žinoma. Pripažinimas? Garantuotas. Moterys? Neabejotinai. Atminties kortelė su Geriausia knyga pasaulyje apima viską, ko reikia laimei.“

Šiuo metu negali parašyti nė žodžio. Pritrūko energijos. Jis žino, kad galų gale turės grįžti prie rankraščio ir perrašyti jį, vos tik Astra ir redaktoriai bus atidžiai perskaitę ir pakomentavę. Jis nori pasivaikščioti po Stokholmą, kol ruduo šaltomis spalvomis nenudažė miesto pilkai.

Astros telefono atsakiklis: „Labas. Jūs susisiekėte su Astra Larson iš Vinčesterio leidyklos. Prašau palikti žinutę po signalo. Gražios dienos.“

Pyyyp.

„Labas, Astra, čia Titas. Aš pakeliui, tikiuosi, kad tu ten. Jau baigiau. Atnešiu atmintuką su rankraščiu. Kompiuterį dar pasilaikysiu, nes spėju, kad bus keletas redakcijų vėliau rudenį. Bet knyga jau dabar puikios kokybės, taigi aš pakeliui. Iki pasimatymo. Labai greito. Bučkis.“

Bučkis? Iš kur tai ištraukė? Jėzau! Kaip neprofesionalu! Lyg būtų kalbėjęs su senąja mamyte. Bėdą suverčia faktui, kad po ilgo ir intensyvaus darbo jo emocijos itin pažeidžiamos. Astra tikrai jį pateisins; ji atrodo suprantanti, ką jam teko iškęsti. Dėl savo rankraščio virtualiai dirbo kiekvieną dieną visą vasarą. Darbas – šešios valandos, pertrauka – dvi. Darbas – šešios, pertrauka – dvi. Diena po dienos. Jis tai padarė.

Titas nueina į savo mažąjį vonios kambarėlį ir nusirengia. Įsitaiso priešais mažytį veidrodėlį ir preciziškai skutasi. Patrumpina barzdą iki milimetro ir pastebi, kad barzda įgyja vis pilkesnį atspalvį, bet koks skirtumas. Greitai palenda po šaltu dušu ir stveria kojų brūžiklį – šį tą, ką pradėjo naudoti šią vasarą. Prieš tai net nepastebėjo, kad kulnai turi nuospaudų. Kruopščiai nusišluosto, net ir kojų tarpupirščius, riebiu drėkinamuoju losjonu ištrina visą savo kūną – tai irgi naujas ritualas. Apsirengia ką tik išlygintus juodus marškinius ir juodą kostiumą iš drabužių spintos. Atrodo stiprus, netgi gražus. Nueina iki kompiuterio, užlenkia ekrano dangtį ir palinki saldžių sapnų.

Užrakina duris. Vietoje lifto pasirenka laiptus. Sąmoningai žengia kiekvieną žingsnį. Jaučia grįžtančią energiją. Tai viena svarbiausių jo gyvenimo dienų. Dabar supranta, ką reiškia būti pakeliui į gimdymo skyrių. Į įtemptą situaciją jis žvelgia dirbtinai ramiai. Jei ruošiesi išlaikyti kontrolę, turi nepersistengti reikšdamas emocijas. Ar tokią ypatingą dieną galėtų leisti sau tokią prabangą kaip taksi? Pasakytų vairuotojui: „Nuvežkite mane iki Vinčesterio leidyklos. Kuo greičiau, romanas tuoj bus publikuotas!“ Pasiekęs prieškambarį jis sau nusišypso.

Bet koks čia kvapas?

Kažkas ne visai gerai.

Ant veido – drėgmė. Prieškambaris aptemsta. Staiga lyg kirvio smūgis jį pakerta nuovargis. Jis negali nueiti į Vinčesterio leidyklą. Negali nė išsikviesti taksi. Turi pamiegoti. Bando su tuo kovoti. Juk nori nueiti susitikti su Astra! Bando sušukti, bet tik sulaukia skuduro į burną. Giliai įkvepia beveik laisva nosimi. Aitrus aromatas. Daugiau drėgmės. Daugiau jokio oro. Skarmalai jo šnervėse – kaip šlapias karštas rankšluostis ant veido. Ar skuduras. Kraujuojančias akis veria skausmas. Jis priverstas užsimerkti po ta drėgme. Dar labiau pavargęs. Reikia poilsio. Griūva. Bando pajudinti prie kūno prilipusias rankas. Aplink kūną – šiurkštus skuduras. Pirma pečiai. Dabar kojos. Viskas tiesiog prilipę. Ankštuma. Visur diržai. O gal virvės. Ankščiau ir ankščiau. Visur aplink jį. Gerai. Ramybė. Dabar jis eina miegoti. Jo kojos nebesiekia žemės. Jis rudens lapas. Nuskrenda. Arba nunešamas. Labanakt.

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Kaimo gyvenimas

Astra biuro susirinkime. Jie kalba apie artėjančią knygų mugę ir peržiūri visus knygų aprašus ir programas, kuriose dalyvaus savi autoriai. Geteborgo knygų mugė unikali – joje mielai dalyvauja ir profesionalai, ir publika. Tai sukuria ypatingą nuotaiką ir suteikia knygų pramonei unikalią galimybę suprasti, ką publika iš tiesų vertina. Leidykloms mugė yra viską apimantis mechanizmas, kainuojantis baisius pinigus. Nieko negalima palikti savieigai. Pavyzdžiui, visi autoriai turi būti gerai maitinami ir gyventi brangiausiuose viešbučiuose. Negalima duoti skirtingų viešbučių skirtingiems autoriams, nes oficialiai visi vertinami vienodai. Suprantama, kad labiausiai perkamų knygų autoriai turi turėti tinkamas gyvenimo sąlygas, o tai reiškia, kad ir visi „kultūringi“ autoriai automatiškai traktuojami panašiai. Leidyklos turi sumažinti tiesioginio darbo apimtis ir susitelkti ties kiekviena valanda, kada tik autoriai yra mugėje. Tada kiekvienas rašytojas iš savo leidyklos gauna palydovą, lydintį jį po mugę – įvairius pasirašinėjimus, seminarus ir interviu. Taigi mugei reikia daugybės žmonių iš Vinčesterio leidyklos. „Personalo“ apgyvendinimui galioja griežta hierarchija: vadovai apsistoja mugės viešbučio viršutiniame aukšte, o „plebėjai“ išskirstomi po miestą skirtingais „žiedais“, priklausomai nuo rango.

Vinčesterio leidykla šį rudenį turi stiprų autorių sąrašą ir mugėje atskleis esminius jo bruožus. Konkurentai taip pat turi daugybę patrauklių dalykų. Be to, į mugę pakviesta keletas įdomių užsienio autorių. Žavus aukšto ir žemo lygio mišinys: nuo lengvos pramogos iki nežinomų poetų, rašančių mirštančiomis kalbomis. Visos paskutinės naujienos, kurias nori išgirsti ir pamatyti vidutinis kultūros vartotojas. Labai tikėtina, kad susirinks (vėl) rekordinis akredituotų žurnalistų skaičius. Tie, kas sako, kad literatūra yra mirštanti bendravimo forma, niekad nesilankė Geteborgo knygų mugėje.

Astra pakankamai pasiekė savo karjeroje, kad mugėje galėtų jaustis visiškai laisvai. Ji rengiasi pirmininkauti keliems nedideliems seminarams, sukviesti kelias vakarienes ir padėti tarptautinių teisių centro darbuotojams pristatyti keletą tikrai svarių knygų.

Padėjusi telefoną šalia didelio darbo plano kalendoriaus pastebi, kad telefonas vibruoja. Pažiūri, kas skambina. Titas. Gerai. Jis gali palaukti. Telefonas rodo, kad atsakiklis įrašo žinutę.

Po kurio laiko pro duris dirsteli Evita.

– Astra, galiu tave minutei?.. Noriu tavęs kai ko paklausti.

– Žinoma.

Astra pakyla ir pasiima telefoną. Prieš grįžama į posėdį nori išsiaiškinti, ko reikia Titui. Abi išeina į koridorių.

Evita apsidairo norėdama įsitikinti, kad niekas negirdi.

– Taigi… toks reikalas. Skambino toji Barselonos kalė. Teiravosi, ar Pablui Blando užsakyti tie patys pernykščiai apartamentai.

Astra atrodo nustebusi.

– Ji tau dėl to skambino? Ar toms užgaidoms nėra ribų? – teiraujasi Astra. – Ji tikriausiai perklausė ir mano viršininko?

Regis, Evita supranta, ką Astra mano.

– Suprantama, Lotynų kraštuose į reikalus žiūrima kiek kitaip. Turime tai suprasti. Bet aš jai prižadėjau, kad perklausiu tavęs. Ar galėtum nusiųsti jai elektroninę žinutę?

– Jau siunčiau… Bet gerai, galiu dar kartą, – linksmai prataria Astra.

– Ir dar vienas dalykas. Subtilus, todėl tikriausiai ji man ir skambino. Pablas po truputį sensta ir, matyt, jį kankina širdies plakimo priepuoliai dėl viagros naudojimo. Todėl ji susirūpino jos dozavimu.

– Hmm, tai svarbu, nes man ne taip lengva suprasti…

– Taip, bet esmė ta… – Evita pertraukia ją neleidusi baigti sakinio. Ji nuleidžia akis.

– Kas yra?

– Ji nori, kad vietoj to duotume jam maltų elnio ragų miltelių.

– Ką?

– Ji sako, kad tai bus geriausia jo širdžiai.

– Juokauji.

– Atrodo, kad per knygos pasirašinėjimo turą Japonijoje jis matė kažkokį dokumentinį filmą apie elnio ragų poveikį.

– Negaliu patikėti!

– Sutinku, tai visiška nesąmonė. Bet tiesa. Kada nors iš to pasijuoksime.

– Neabejoju, kad taip, – atsako Astra ir atrodo kiek sunerimusi. Ji žino, kas dabar laukia.

– Ar galėtum tai padaryti, kaip manai?

– Manau, kad turėsiu.

– Bijau, kad taip, – sako Evita pakreipdama galvą į vieną pusę.

– Esi nepaprastai kompetentinga.

Titas prabunda, bet vis dar negali pajudėti. Stengiasi prisiminti, kas nutiko. Taaip, teisingai, jis buvo pakeliui į Vinčesterio leidyklą su savo rankraščiu. Ir tada užmigo.

Tamsu, labai tamsu. Jis plačiau prasimerkia norėdamas bent ką nors įžvelgti. Nieko. Stengiasi išsižioti.

Negali. Jo lūpos suklijuotos. Atrodo, tarsi ties burna veidas būtų surištas geležine juosta. Galima sakyti, sėdi supančiotas. Geležinės juostos ant riešų ir kulnų. Ar tai virvės? Tikriausiai virvės, nes nejautė aštrių kraštų stengdamasis kiek nors atsilaisvinti. Virvė ir aplink pilvą. Du kieti strypai už nugaros. Virtuvės kėdė?

Nosis atvira. Jis giliai įkvepia. Šaltas drėgnas oras. Jis rūsyje? O gal viršuje mansardoje?

Suprunkščia. Umpf. Ummppff!

Jokio menkiausio garso ar aido.

Visiška tyla.

Tylu kaip kape.

Uuuuuummmmmmpppppfffff!

Astra pažvelgia į laikrodį. Kur jis dingo? Sakė, kad jau pakeliui į Vinčesterį. Žinutė parašyta 11:32, o dabar be ketvirčio penkios. Jau seniai turėjo būti čia. Ji dar kartą paskambina, bet telefonas vis dar išjungtas. Keista. Tikriausiai reiktų užsukti pas jį pakeliui į namus? Patikrinti, ar ko nenutiko. Gal susirgo? Dar labiau susinervino nuo minties apie rankraštį. O jau manė, kad spėjo laiku. Kai visa tai prasidėjo, ji apie tai nesusimąstė. Vis dėlto sėkmė – jos dėka. Ėmėsi tvirtai nuo pat pradžių, kaip kad sakė Evita. Alkoholio matuoklio užraktas buvo genialus sprendimas. Bet kur, po velnių, jis yra? Kodėl neatsako telefonu?

Atrodo, praėjo daugybė valandų. Net dienų. Titas tiksliai nežino. Ne, negali būti dienų klausimas. Dar neprišlapino į kelnes. Bet, žinoma, nieko ir negėrė nuo tada, kai atsidūrė šitoje tamsoje.

O kaip yra iš tikrųjų? Ar myžti norisi tik išgėrus? Ar visą laiką reikia myžti? Ką myži, jei nieko negeri? Jis tik truputį norėjo, vadinasi, čia tik valandų klausimas. Taip, tikriausiai tai tiesa.

Astra ilgokai spaudžia durų skambutį. Titas netsako. Pažvelgia pro laiškų dėžutės plyšį. Tuščia. Niekas nė krust. Paskambina į kaimyno duris norėdama išsiaiškinti, gal ji ar jis ką nors žino apie Titą. Ir ten niekas neatsako. Pažvelgia ir pro kaimyno laiškų dėžutės plyšelį. Pluoštas su laiškais ateinančių reklaminių lapelių. Visi juos gauna, jokio skirtumo net jei prilipini ženklą Prašome nedėti reklamų! „Kaimynas tikriausiai dar darbe“, – mano Astra. Jei Tito namuose būtų panašus pluoštas, turėtų reikšti, kad išėjo laiškanešiui dar neapsilankius. Jie tikriausiai ateina apie vienuoliktą? Taigi jis turėjo išeiti prieš pietus – beveik tuo pat metu, kai skambino jai iš mobiliojo.

Bet kur jis dingo? Kodėl neatsako?

Titas išvargęs. Mintys tyli. Galvoje viskas sukasi ir sukasi. Pasibjaurėtina sėdėti tvirtai pririštam prie virtuvinės kėdės visiškoje tamsoje. Kartkartėmis trumpam nusnūsta, ir šioje situacijoje tai išties malonus jausmas. Kūnas ir protas turi pailsėti.

Titas sapnuoja, kad Lenis deda jo kėdę ant vežimėlio. Jis išvežamas pro mažas duris. Tamsu, naktis. Aplinkui tamsūs medžiai, daugybė bjaurių medžių. Miškas. Švelnus šlamesys. Jis kaime, koks košmaras.

Tada pas jį ateina Edis. Jis šypsosi Titui. Padeda rankas ant pečių. Lengvai patapšnoja.

Tada jau skaudžiai pliaukšteli Titui per skruostą.

Titas iškart prabunda.

Bet jis ir toliau mato Edį, pasidabinusį draugiška šypsena. Kas čia? Ar nesapnuoja? Kas tai? Uuuuummmmpf!

Nuo smūgio gelia skruostą, ir jis nepasijunta geriau net po to, kai Edis nutraukia nuo burnos lipnią sidabrinę juostą, plėšiančią paskui save ir barzdos šerius. Titas išsižioja ir keletą kartų giliai atsikvėpia.

Jie žiūri vienas į kitą.

Edis žvelgia taip, lyg jam prakalbus iš akių tuoj tuoj pradės byrėti ašaros.

– Sveikas, Titai.

Titas žvelgia į Edį ir šalia stovintį Lenį. Truputį kilsteli galvą, tarsi parodydamas, kad išsaugojo bent šiek tiek žmogiškojo orumo.

– Titai, įstūmei mane į sunkią padėtį, – sako Edis pakeltu tonu.

– Ką?..

– Taip, tikrai taip. Nepaneigsi.

– Ką turi galvoje?

– Perskaičiau beveik visą knygą.

– Ką? Kaip tai?

Titas palengva pradeda suprasti savo keblią padėtį. Jis pagrobtas. Apsižvalgo aplink. Jis kažkokioje sodyboje, kaime. Pro langą netoliese matyti kiek apšviestas nedidelis vasarnamis. Atrodo, senas tipiškas pastatas. Tikriausiai raudonas, bet tamsoje sunku pasakyti. Gali būti ir pilkas. Apsuptas medžių tankmės, išskyrus kiemo pusę prieš namą, kur dabar yra. Jis mato rūsį atidarytomis durimis. Tai jo kalėjimas. Užuodžia drėgmę.

Edis tęsia užkimusiu balsu.

– Palikai atmintuką ant Astros kavos stalelio, kad išprovokuotum mane. Taip viskas prasidėjo. Norėjai išvesti mane iš pusiausvyros. Parodyti, kad aš daugiau nieko nebegaliu sukurti.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – desperatiškai muistosi Titas.

Edis žingsniuoja priešais Titą pirmyn ir atgal.

– Padariau, ko norėjai. Perskaičiau knygą. Tiek, kiek parašei, taigi. Perskaičiau rankraštį naktį po to, kai su Astra buriavome. Prakeikimas, Titai. Niekada iš tavęs to nebūčiau tikėjęsis.

– Ko?

Titas įdėmiai žiūri, kaip Edis žingsniuoja pirmyn ir atgal prieš pat nosį. Lenis stovi šalia jų visiškai ramiai. Atrodo atsipalaidavęs, ne toks kaip visada, ir taip pat įdėmiai seka Edį.

– Iškrėtei žemą nešvarų triuką, – nuleidęs balsą pradeda Edis. – Tik pamanyk, juk visą tą laiką tiesiau tau pagalbos ranką rengdamas skaitymus! Ar aš tau nebuvau malonus? Ne? Atsakyk man!

– Malonus? Tu vadini tai malone? Įkišai mane į šitą prakeiktą rūsį, – protestuoja Titas.

– Buvau priverstas. Yra ribos net ir tam, ką galiu pakęsti!

– O, tikrai, tai turim dabar viso to gailėtis? – nesutikdamas šūkteli Titas.

Edis sustoja prieš Titą ir sukryžiuoja rankas.

– Tai, ką padarei, mirtina nuodėmė. Pavogei mano idėjas ir išsunkei energiją. Nežinau, kaip tai nutiko, bet perrašei beveik žodis žodin, ką norėjau parašyti savo rankraštyje.

– Tu ką?..

Titas negali patikėti savo ausimis. To jau per daug, jis negali patikėti savo ausimis. Edis teigia, kad jis pavogė jo idėjas! Juk iš tikrųjų atvirkščiai – Edis su Leniu visą vasarą stengėsi jį sekti. Prieš kelias akimirkas Edis net prisipažino, kad nugvelbė atmintuką pas Astrą. Ir, be viso to, pagrobė ir pririšo prie prakeiktos virtuvinės kėdės kažkur visiškai tamsiame kaimo rūsyje!

– Dabar perskaičiau beveik viską, net pabaigą, kurią turėjai su savimi šiandien. Sakinį po sakinio, žodį po žodžio, raidę po raidės pavogei mano tekstą. Sakyčiau, padarei visa tai labai gudriai. Tai ypač gera knyga, Titai. Neapsakomai gera. Tau turi būti aišku viena: aš esu tas, kuris ją parašė. Ne tu. Tu tiesiog viską pavogei. Kaip sakiau, neklausk manęs kaip. Bet padarei. Turim su tuo sutikti.

– Po paraliais! Veikiau mirsiu, nei sutiksiu su tuo kažkuo! Tu beprotis. Tu visiškai nesiorientuoji!

Edis uždeda rankas ant Tito pečių ir liūdnai nusijuokia.

– Titai, turim susitarti. Tikrai sutarsim. Štai ką turim padaryti. Viskas savo laiku, viskas savo laiku.

Jis perbraukia Titui per pečius.

Paskui lengvai spusteli pirštu tuštumą tarp Tito pečių ir raktikaulio. Dar spusteli. Stipriau ir stipriau. Taip stipriai, kaip gali. Ir kuo ilgiau.

– Auuuu! Liaukis!

Vos prabudusi Astra stengiasi susisiekti su Titu. Jokio atsako.

Skambina spynų meistrui, kurį buvo suradusi, kai vasarą reikėjo įsigauti vidun ir įrengti naują spyną. Nors jis sakė „esu dabar labai užsiėmęs, suprantate“, pavyko sutarti kainą ir susitikimą prie Tito būsto už pusvalandžio. Jai tereiks palaukti, kol meistras apsisuks.

Nors šis vyras – raumenų kalnas, Astra nepaliauja stebėtis, kaip jis gali viena ranka panešti tokią didelę įrankių dėžę.

– Laba diena, ponia! Taaip, čia. O čia iš tiesų geros durys. Pats įstačiau tą spyną. Žinote, gerai prisimenu.

– Taaip, tiesa, – sako Astra. – Aš buvau ta, kuri skambino iš Graikijos, jei pamenate. Tada pasiuntėte išpūstą sąskaitą į Vinčesterio leidyklą. Tikriausiai prisimenate?

– Ne, ne aš siuntinėju sąskaitas, juk žinote. Tai daro Elena; ji ištekėjusi už viršininko.

Astra supranta, kad šiame kontekste geriau nesivelti į pokalbį apie kainas. Tai kvaila. Jis dabar neturėtų pradėti daryti kliūčių.

– Gerai. Bet man reikia patekti į vidų.

Spynų meistras nuleidžia įrankių dėžę ant žemės. Sukryžiuoja rankas.

– O, tikrai? Bet čia gyveno vyrukas, tiesa? Ant durų parašyta Titas Jensenas. Ir tebegyvena. Ar matote?

– Taip, žinoma. Reikalas tas, kad jis dirba Vinčesterio leidykloje. Bet dingo. Man reikia patikrinti, ar yra kas nors viduje.

– Taaip, bet… jei leisiu Jums įeiti, žinote, tai bus įsilaužimas. Negaliu taip pasielgti. Tai labai rizikingas dalykas, juk suprantate. Spynų meistrai negali to daryti. Žinote, nusikaltimas ir bausmė. Reikės priemokos už riziką.

Astra išima iš krepšio piniginę ir ištraukia tūkstančio kronų banknotą.

– Padės?

Meistras pačiumpa banknotą ir tada taip plačiai užsimoja, kaip Astra dar nemačiusi. Jis pabrėžtinai garsiai barškina raktais, kol randa tinkamą. Barkšt ir stukt. Viens, du, trys ir durys atidarytos.

Astra įeina į vidų su ją sekančiu vyru sukryžiuotomis raumeningomis rankomis.

– Dėl Dievo meilės, palikite mane vieną, – šaukia susijaudinusi Astra.

Jis išsliūkina atgal ir sustoja laiptinėje. Kažką niurgzliai murma, neva turėtų paskambinti savo profsąjungai. Žinoma.

Buveinė atrodo kaip vidutinio studento būstas. Ne visiškas chaosas, bet ir ne pedantiška tvarka. Ji pažvelgia į šaldytuvą. Neatrodo, kad Titas planavo ilgai nebūti. Pieno pakeliai pradaryti, likučiai nerūpestingai sumesti. Maža virtuvės orlaidė atvira. Astrai atrodo, kad Titas išėjo paskubomis.

Ji prieina prie kompiuterio svetainėje ir įjungia nenuleisdama akių nuo durų ir laukdama, kol pasikraus. Astra tikisi, kad fermento programa veikia, kaip žadėta.

Sveika, Astra! Jei nori kopijos, turi įstatyti atmintuką į lizdą dešinėje kompiuterio pusėje.

Gerai padaryta. Ji viena iš tų, kurios apie viską pagalvoja.

Titui prabudus aplink vėl tamsu. Jis jau nesurištas. Paskutinis dalykas, kurį prisimena, – tai Lenis, dedantis skudurą jam ant veido. Pasijunta be galo pavargęs. Dabar jis guli ant čiužinio ar bent jau taip jaučiasi. Šaltos akmens grindys. Jis vėl rūsyje.

Titas šliaužia grindimis ten, kur intuityviai mano esant išėjimą. Pasiekia tvirtas duris ir pirštais ieško durų rankenos, kurios čia nėra. O gal rakto skylutė? Ar čia yra rakto skylutė? Paliečia gabalėlį metalo, kuris atrodo šiurkštus ir surūdijęs. Pasuka į šoną. Šviesa! Taip, tai metalinė plokštelė, dengianti rakto skylutę. Susilenkia ir prideda akį prie skylės.

Dienos metas. Mato pievelę su didžiuliu ąžuolu priešais mažą raudonai dažytą vasarnamį. Prieangis ir langas. Jokių gyvybės ženklų.

Pabeldžia į duris, kurios tokios storos, kad beldimo nė negirdėti. Lyg bestų medžio kamieną miške. Kas išgirs?

Jis prideda burną prie rakto skylutės ir surinka:

– Alio! Gelbėkite! Ar čia kas nors yra?

Vėl pasižiūri. Voverė nuliuoksi per kiemą ir užsikeberioja į ąžuolą.

Visur tylu.

Titas toliau kurį laiką beldžiasi. Galiausiai susiprotėja, kad niekas negirdi. Atrodo, kad nėra jokių kaimynų. Ar jie paliko jį čia mirti?

Nusivylęs ir šnarpšdamas nušliaužia atgal ant čiužinio.

Susmunka sukišęs rankas tarp šlaunų, kūno priekiu palinksta prie kelių. Energija ir ryžtas pradingo. Jis verkia ir kūkčioja.

Astra pradeda dar labiau nervintis. Praėjo kelios dienos, o iš Tito – jokių gyvybės ženklų. Jai darosi vis nejaukiau. Knygų mugė vis arčiau ir arčiau, ir ji labai nori, kad Titas būtų šalia, kai Geriausia knyga pasaulyje bus pristatoma tarptautiniams agentams ir Švedijos knygų prekybininkams. Jos žiniomis, Lenis buvo paskutinis pažįstamas, kalbėjęs su Titu prieš jam dingstant, todėl ieško ir jo. Bet pranyko ir Edis, neatsako telefonu. Kas gi jiems nutiko? Kodėl negali atsiliepti?

Edis sėdi mažoje vasarnamio virtuvėlėje ir spokso į puspilnę skardinę alaus. Sena batsiuvio lempa įskilusiu gaubtu kabo virš virtuvės stalo. Lempos stiklas permatomas, raudonas šviesos pluoštas krenta ant Edžio akių baltymų ir nudažo juos rožine spalva. Apšepusi barzda ir jo paprastai spindintys plaukai nesušukuoti ir susivėlę. Giliai patraukia cigaretę. Ką padarė, kad to nusipelnytų? Ar jis ne visada siekė patikti žmonėms?

Prieš jį ant stalo – trys mobilieji telefonai. Kai vienas baigia skambėti, pradeda kitas. Ir visą laiką skambina Astra: pradžioje Titui, paskui Leniui, galiausiai Edžiui. Vėl ir vėl. Be paliovos. Bet jis nepasirengęs nei kalbėti su ja, nei išklausyti pranešimų. Ką jai pasakytų? Kad negali būti jo leidėja, kol Titas neprisipažins vogęs? Kad visa jo meilė baigėsi?

Į virtuvę įeina Lenis.

– Jis pabudo. Beldžia į duris.

– Mmmm.

Edis žvelgia į Lenį pavargusiomis akimis. Ar Lenis tikrai jo pusėje? O gal tiesiog jaučiasi priverstas jam padėti? Ar jis iš viso supranta, kuo nusikalto Titas? Tikrai gana neįtikėtina, kad prieš tave nusiteikęs visas pasaulis. Tai tikrai nedėkinga!

– Galiu paskambinti Malinai? – klausia Lenis. – Ji jaudinsis, kur aš dingau.

– Ne, ne dabar. Nė vieno skambučio iš čia. Jie mus medžioja. Stengiasi surasti. Galėsi paskambinti vėliau. Kai jis pripažins savo kaltę.

– Prašau. Tik sekundei.

– NE!

O jeigu ji paskambins policijai ir praneš apie dingimą? Kiek tikėtinas atrodys jos noras apibūdinti vidutinio amžiaus vyrą, išėjusį kelioms dienoms?

Tikriausiai turėtų bent pakalbėti su Evita. Ji visąlaik apie Titą nori žinoti viską. Jis net verčia ją kiek sunerimti. Juk kils sąmyšis dėl to, kad į pavojų statoma knygų mugės sėkmė ir kad ji rūpinasi ne savo reikalais. Ne, negali kalbėti su Evita, ne dabar.

Bet ar atsitiktinai visi trys kartu dingo? Ar galėjo Titas būti teisus dėl savo pakvaišusių įtarimų apie Edį ir Lenį? Gal tiedu sumanė kokią niekšybę?

Ji turi juos sulaikyti.

Kas galėtų ką nors žinoti?

Pala pala, ar tik Lenis nedraugauja su ta mažute mergina, dirbančia Modernaus meno muziejaus kavinėje? Koks jos vardas? Lena ar Linda? Kažkas panašaus. Lina… Malin?.. Aha, Malina, tikrai taip! Be abejonės.

Astra skambina į informaciją ir prašo sujungti su Modernaus meno muziejaus restoranu. Ragelio fone girdėti svečių keliamas murmesys.

– Laba diena, ar galėčiau kalbėti su Malina?

– Minutėlę.

Astra giliai įkvepia. Kodėl, po velnių, negalėjo pasikalbėti su Malina anksčiau?

– Laba diena, čia Malina!

– Sveika, Malina. Mano vardas Astra, esu Edžio X draugė, šiek tiek pažįstu ir Lenį.

– Taaip. Labas.

– Man reikia su jais pasikalbėti. Gal žinai, kur jie galėtų būti?

– Taaip, man regis, jie ruošėsi į kaimą kažko repetuoti.

– A, štai kaip! Kaimas… kur maždaug?

– Net neįsivaizduoju, kur tai gali būti. Kažkas panašaus į apleistą vasarnamį Siodermanlando miške. Toks visą laiką tuščias. Vidury kažkokio nieko. Iš tikrųjų. Nė nenumanau, kur tai galėtų būti.

Astra stengiasi išgauti kiek nors daugiau apie vietą, kur galėtų būti tas apleistas namelis, ir klausinėja Malinos, ar ji žinanti ką nors daugiau apie tai, ką aniedu ruošėsi daryti, ar negirdėjusi, kad Titas Jensenas ruošėsi vykti kartu su jais. Ne, ji nežino. Nieko apie nieką nežino. Lenis paprasčiausiai pasakė, kad ilsėsis ir repetuos keletą dienų. Paskui išvyko. Tai viskas, ką ji žino.

Kažkas pradeda traškėti. Garsas primena seną radijo imtuvą. Titas prabunda iš sąstingio.

– Sveikas, Titai, ar prabudai?

Tai Edžio balsas iš garsiakalbio. Tikriausiai Edis sėdi namelyje ir kalba su juo iš ten? Su ausinukais ar kokiu panašiu aparatu. Arba vienu iš kūdikių priežiūros monitorių, kokius matė televizijos reklamose.

– Ar galvojai apie mano pasiūlymą?

Titas nėra tikras, kur tame rūsyje mikrofonas. Ar Edis išgirs, kai keiksis? Jis pasistengs tyliai:

– Ką? Kokį pasiūlymą?

– Mano pasiūlymą tau. Jei patvirtinsi, kad tai mano knyga, būsi laisvas. Turi pasirašyti. Aš esu tas, kuris parašė knygą ir tai žinai. Tu ją pavogei. Nudžiovei visas mintis iš mano galvos ir pristatei kaip savo Astrai ir Vinčesterio leidyklai. Štai ką turi pasirašyti. Tada būsi paleistas.

– Ne, po perkūnais! – Titas šaukia kiek įmanydamas. – Tai mano knyga. Parašiau kiekvieną žodį. Sudėjau į ją savo sielą. Tu nesupranti, ką kalbi!

– O taip, labai suprantu! – Edis klykia atgal į garsiakalbį. – Labai gerai žinau, ką galvoju! Tai tikslios mano mintys. Papasakojau viską tą vakarą festivalyje. Bet buvai toks girtas, kad pamiršai.

– Tu nesakei, meluoji!

Valandėlei įsivyravo tyla. Titas girdėjo Edžio alsavimą į mikrofoną. Atrodė įsiutęs.

– Titai?

– Taip, ko nori?

– Ar prisipažįsti?

– Ne! Niekada!

Vėl tyla. Vėl gilus kvėpavimas.

– Tai turėsiu uždegti šviesas.

– Ką?

– Jei neprisipažinsi, uždegsiu šviesas.

– Kaip nori.

Jis juokauja? Ar čia paslėpta kamera? Ar jie staiga ateis, atidarys duris, įmes konfeti ir sušuks, kad viskas baigta; ir juoksis iš manęs, patekusio į šitą nuotykį. Ne, vargu.

Vienintelė alternatyva yra galimai Edį apėmusi baisi psichozė. Titas niekada iki šiol nebuvo susidūręs su tokiu įkyriu impulsyviu elgesiu. Tai tikrai nemalonu.

– Ar prisipažįsti? Pasirašysi?

– Ne. Išleisk mane. Pamirškime tai. Tikriausiai nekaip jautiesi, Edi?

– Paskutinis šansas: rašaisi arba uždegu šviesas.

„Kažkoks keistas grasinimas“, – pamano Titas. Matyt, jis kalinamas kokiame nors apšvietimą turinčiame rūsyje, ne visiškoje tamsoje.

– Edi, verčiau mirsiu, nei atsisakysiu šios knygos autorinių teisių!

Edis kurį laiką kvėpuoja į mikrofoną. Tada sako:

– Gerai. Įjungiu šviesas.

Praeina kelios sekundės. Dar tamsu. Tada pasigirsta ūžesys elektros kabelyje. Fluorescencinė lempa ant lubų ima traškėti ir blykčioti. Titas, nematęs šviesos kelias dienas, ranka užsidengia akis. Kai akys apsipranta, apsižvalgo.

Jis mato kampe nešiojamąjį tualetą su dideliu žalios platmasės konteineriu. Kitame kampe – mažas kempingo staliukas ir sudedamoji kėdė. Prie sienų visame rūsyje privirtintos lentynos. Nuo grindų iki lubų.

Jokių uogienės stiklainių ar bulvių maišų lentynose.

Jos pilnos butelių ir paketų.

Titas suvokia, ką mato.

Lentynos pilnos vyno, degtinės ir alaus. Keletas dėžių su cigaretėmis. Daug tabako pakelių. Rūkyta dešra, traškučiai ir sūrio gabalai.

Rūsys prikimštas reikmenų vakarėliams.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Naujos pastangos

– Sveika, brangioji, ar viskas gerai?

Evita net spinduliuoja džiaugsmu ir savo ilgais nagais barbena į Astros durų staktą žvelgdama į jos kambarį. Plaukai juodesni nei kada nors anksčiau. Dar tarpduryje ji papučia savo raudonas lūpas priešais veidrodėlį ir reikšmingai sau mirkteli. Evitos gyvenime visada daug erdvės humorui ir pasišaipymui iš savęs. Galbūt dėl to žmonės taip gerai jaučiasi jos draugijoje.

Astra sukinėjasi savo darbo kėdėje. Atrodo gana susirūpinusi.

– Ką? O, sveika, Evita. Viskas gerai… Taip, aha. Manau, kad gerai, – taria Astra dar labiau nei įprastai pavargusiu balsu.

Evita įeina ir atsisėda ant kėdės priešais Astros stalą. Sukryžiuoja kojas ir viena ranka atsiremia į kėdės atlošą. Ji viena tų moterų, kurios visada atrodo ramios, ir nesvarbu, ar sėdi krėsle, ar kybo ant trapecijos. Niekas negali palaužti jos pasitikėjimo savimi.

– Greitai prasidės knygų mugė. Bus puiku.

– Taip, na…

– Ką tik buvau pas Mičą, jis mane sušukavo. Ar žinojai, kad ta, kuri plauna galvą, yra jo dukterėčia? Jai daugiausia keturiolika. Vargu ar gerai dirbti visą darbo dieną, kai esi toks jaunas.

– Atrodai išties žavingai. Tau dažė plaukus? Jie taip gražiai blizga.

– Evita atlošia galvą ir švelniai užsimeta plaukus ant kaklo.

– Ačiū. Tik įprastai sušukavo. Nelabai žinau, ko yra tuose dažuose, bet abejoju, kad jie natūralūs, – nusijuokia Evita ir tęsia. – Ar gavai Tito rankraštį? Ar spėjo baigti laiku? Dabar jis turbūt labai savimi patenkintas, nemanai?

Astra vengia žiūrėti Evitai į akis formuluodama savo miglotą atsakymą.

– Gavau rankraštį. Tikrai neblogas. Kelis atrinktus skyrius nusiunčiau išversti. Knygų mugėje spaustuvininkai dėl visko susitars. Visa reklaminė medžiaga jau lauks mūsų, kai antradienį ryte ten nusigausim. Taaip, viskas turėtų būti paruošta…

Evita ryžtinga dama, tačiau savo padėtį pasiekė ne todėl, kad yra storžievė. Priešingai, ji nepaprastai pagauli ir dėmesinga. Kaipmat supranta, kad kažkas ne taip ir įsmeigia savo žalias akis į Astrą.

– Bet?.. Jaučiu, kad čia iškyla didelis „bet“…

Astra giliai įkvepia. Pažvelgia į Evitą. „Griebk jautį už ragų“, – pagalvoja. – „Nuskęsi arba išplauksi.“

– Evita, aš nežinau, kur Titas. Jis dingo.

– Dingo?

– Nežinau, kur jis yra…

– Ką turi omenyje? Suaugęs žmogus negali išnykti kaip dūmas. Ar ieškojai Asociacijos bare? Gal dabar, kai baigė knygą, jis „atkrito“, – sako Evita pirštais rodydama kabutes, nes pasiskolino alkoholikų terminą.

– Ne, ne tai. Titas pradingo. Iš tikrųjų…

Astros akys sublizga, kai ašarų latakai nebeatlaiko spaudimo. Tačiau taip ir nepratrūksta.

– Astra, drauge mano. Pasakyk, kas nutiko. Žinoma, aš padėsiu tau.

Astra giliai įkvepia ir trumpai reziumuoja paskutinių kelių dienų įvykius. Papasakoja, kad Titas visą laiką turėjo nepaaiškinamą nuojautą, kad Edis pavogs knygos idėją, kad priėjo išvadą, jog greičiausiai apie tai, kaip kilo knygos idėja, Titas papasakojo ne viską, nes kaskart paminėjus Edžio vardą tuoj pat užima gynybinę poziciją. Dėl Edžio ir Geriausios knygos pasaulyje kyla kažkoks įtarimas, tik tiek. Titas nebuvo visiškai atviras. Ji taip pat papasakoja, kaip Titas apkaltino Tureto sindromu sergantį Lenį, kad šis, pakurstytas Edžio, įsilaužė į butą, ir kaip jie visi trys dingo. Nė vienas jų neatsako į skambučius. Niekas nieko apie tą trijulę negirdėjo jau kelias dienas. Galbūt jie kokiame nors apleistame vasarnamyje, bet niekas nežino, kur jis galėtų būti.

Kol Astra pasakoja apie nemalonumus, Evita tyliai sėdi. Atrodo susikrimtusi ir kartu ryžtinga. Astra stebi ją bandydama įspėti, kokia bus jos reakcija. Pikta? Nuolaidi? Ar ji atsisakys sumanymo? Pasakys „o ką aš sakiau?“ turėdama omenyje tokios didelės atsakomybės užkrovimą senam alkoholikui, tokiam kaip Titas?

Tačiau nesėkmės dar niekada nesustabdė Evitos Vinčester. Jos greičiau pasitarnauja kaip paskatos, įprasminančios gyvenimą. Amazonės veide pasirodė ryžtinga šypsena.

– Dabar tai karas! Padarysime štai ką. Nedelsdama apie tai pranešiu Teisės departamentui. Apsaugosime pavadinimą visame pasaulyje. Poryt, per knygų mugės atidarymą, išplatinsime pranešimą spaudai, pristatysime šią knygą, jos apžvalgą ir visą prekybos Skandinavijoje kampaniją. Pranešimą spaudai išplatinsime visame pasaulyje; spaudos tarnyba tuo pasirūpins. Šen bei ten neabejotinai pasirodys nedidelių pranešimų ir straipsnių. Tai padės mums apsisaugoti ateityje kovojant dėl autorių teisių. Mes buvome pirmieji, dėl to niekada nekils jokių abejonių. Kitiems nepasitaikė tokia galimybė. Aš nutrenksiu Babelfishą atgal į tą patį dugną, iš kurio jis iššliaužė.

– Babelfishą? – nustemba Astra.

– Aha, akivaizdu, kad už viso to slepiasi kita leidykla. Turėjau anksčiau apie tai pagalvoti. Jų afišose puikuosis Edžio X vardas.

– Vardas afišose?..

– Taip. Jis gi autorius. Kitaip tariant, pagrindinis asmuo. Manau, kad rankraštį iš tikrųjų rašys visa redaktorių komanda. Edis X neparašytų tokios knygos, bet ant viršelio atrodys dieviškai. Esu tikra, kad jie taip mano.

– Bet ar iš tiesų tiki?..

– Taip ir yra. Be jokios abejonės. Dabar tai karas. Ir mes jį laimėsime, – taria Evita ir plačiai nusišypso. – Astra, tu privalai padaryti tik vieną dalyką. Privalai surasti Titą. Privalai išsiaiškinti, kur yra tas apleistas vasarnamis, ten nuvykti ir jį parsivežti. Titas Jensenas dalyvaus knygų mugėje – gyvas ar miręs. Žinoma, laiko liko nedaug. Bet tu susitvarkysi. Žinai, pasitikiu tavimi šimtu procentų.

Evita staigiai atsistoja ir apkabina Astrą ten, kur sėdi. Ji atrodo dar laimingesnė nei tada, kai prieš kurį laiką pasirodė tarpduryje.

– Dieve, koks smagus mūsų darbas! O dabar pirmyn! Pasimatysime Geteborge!

Astrai palengvėjo po tokios Evitos reakcijos. Reikėjo Evitai apie tai papasakoti dar prieš kelias dienas. Buvo neįtikėtinai kvaila laukti taip ilgai, bet kas padaryta, tas padaryta. Dabar privalo žiūrėti į priekį. Dar yra laiko viską ištaisyti. Ji jaučia grįžtančias jėgas. Evita pati geriausia vadovė, kokią tik gali įsivaizduoti. O, koks malonus jausmas, kad ji pagaliau žino.

Astra atsistoja ir žingsniuoja pirmyn ir atgal, abiem rankomis glostosi plaukus ir masažuoja galvą. Galvok, galvok!

Vasarnamis, vasarnamis, vasarnamis. Būtina išsiaiškinti, kur tas vasarnamis.

Ji nusprendžia dar kartą susirasti Maliną. Reikia pripažinti, praėjusį kartą buvo beveik neįmanoma iš jos ką nors išpešti, bet šiuo metu daugiau nieko geriau nesugalvoja.

Liftu nusileidžia į garažą, kuriame pasistatė savo visureigį. Stovėjimo vieta yra įmonės suteikta privilegija, todėl automobilis dažnai stovi nenaudojamas kelias savaites iš eilės. Kai reikia nukeliauti tik nedidelius atstumus mieste, Astrai labiau patinka važiuoti metro arba taksi. Taip išvengia apgailėtinų parkavimosi sąlygų Stokholmo stovėjimo aikštelėse. Bet šiandien keliaus kiek tolėliau. Bent taip tikisi.

Astra pravažiuoja trumpą ruožą per senamiestį, pro Nacionalinį muziejų, per tiltą iki Šepsholmeno salos ir Modernaus meno muziejaus. Šiandien nedaug lankytojų, tad nesunku rasti vietos šalia muziejaus.

Restorane prie panoramos grožį atveriančių langų sėdi tik kelios motinos su mažais vaikais ir keistas pensininkas, besimėgaujantis vienu gražiausių sostinės vaizdų. Stokholme vėl įsivyravo ramybė. Nutilo riksmai prie atrakcionų Griona Lundo pramogų parke, išnyko eilės prie vaikų Junibakeno muziejaus. Kitoje upės pusėje prie Vazų muziejaus keli vyrukai spalvotomis saugos liemenėmis stato pastolius. Pora nuo galvos iki kojų žaliai apsirengusių pedantų stovi priešais Šiaurės muziejų ir įnirtingai grėbia, nors nukrito dar tik keli lapai. Jau ruduo, todėl reikia grėblių.

Malina, apsirengusi padavėjos uniforma, sėdi be darbo prie kasos aparato. Jos ilgi plaukai tyčia suvelti ir surišti į laisvą kuoduką, persmeigtą šakute. Nuobodžiaudama vos pajėgia paslėpti žiovulį delnu, kai prie jos prisiartina Astra.

– Oi, atsiprašau.

– Labas, ar prisimenate mane?

– Taip, Jūs Astra, ar ne?

– Būtent, mudvi keletą kartų susitikome grūstyse. Ir kažkurią dieną kalbėjomės telefonu…

– Aha…

Astra apsidairo, kad įsitikintų, jog niekas neišgirs. Ji pažemina balsą ir šnabžda.

– Malina, mąsčiau apie tą vasarnamį. Manau, kad Edis ir Lenis nuvažiavo ten kartu su Titu Jensenu. O man reikia prigriebti Titą. Todėl dabar turiu išsiaiškinti, kur yra tas vasarnamis. Ar Jūs visiškai įsitikinusi, kad nežinote, kur jis?

– Na, aš žinau, kur jis yra, – sako Malina mosuodama rankomis, lyg norėdama gintis.

Astra pastebi tatuiruotes ant Malinos dilbių. Keistai susipynusios raidės. Gana patrauklios, bet Astra neatpažįsta abėcėlės. Jai atrodo, kad Malina keistoka.

– Ką? Jūs žinote, kur vasarnamis? Kodėl nesakėte?

– Paklausykit. Aš nežinau, kur jis yra. Bet norėjau pasakyti, kad žinau, kaip jis atrodo. Nežinau, kaip ten nusigauti. Buvau ten keliuose vakarėliuose, bet kai ten važiuodavom, visada sėdėdavau ant galinės sėdynės.

– Ar rastumėte, jei aš vairuočiau?

– Nežinau. Nemanau. Gal, o gal ir ne.

Astra jaučia, kad Malina pradeda ją erzinti, bet šiuo metu supykti būtų idiotiška. Dabar ji privalo gerai sužaisti. Malina neįsivaizduoja, kokia rimta ši situacija. Tačiau Astra nusprendžia priversti ją bendradarbiauti ir skubiai papasakoja kai kurias istorijos smulkmenas.

Astrai pasakojant apie tai, kad Lenis ir Edis gali netrukus įsivelti į nešvarų reikalą, Malina klausosi pastačiusi ausis ir linksi galva. Jai atrodo, kad Edis neabejotinai įsipainiojęs, o galbūt priviliojęs ir Lenį.

– Taip ir žinojau! – sako Malina. – Lenis šią vasarą buvo kaip nesavas. Griežė dantimis kaskart, kai kartu miegodavom, ir keletą kartų sakė, kad Edis yra sumautas keistuolis ir rakštis. Ką, po galais, sau galvojau. Edis nė kiek ne keistas, ar ne? Jis visada pats mieliausias vaikinas pasaulyje. Bet Lenis sako, kad kartais jis būna kitoks.

– Koks kitoks? – nori žinoti Astra.

– Taip, na, jis lyg ir pavyduliauja. Jam atrodo, kad jis niekam nebepatinka, visi mano, kad jo eilėraščiai yra kvaili, o kai tik pasako ką nors juokingo, visi juokiasi iš jo, o ne su juo, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Be to, jis pradėjo daug gerti. Nuolat.

Malina pasakoja, kad Lenis daugiau nebenori kalbėti apie Edį. Savaitę prieš išvažiuodamas į vasarnamį išvis beveik nekalbėjo. Kai tik ji paklausdavo, kas nutiko, šis tik norėdavo pakeisti temą, suirzdavo ir keikdavosi dar daugiau nei paprastai. Vos jai įėjus į kambarį jo tikai tarsi iškart paūmėdavo.

Kelias pastarąsias dienas ji daugybę kartų bandė prisiskambinti Leniui, bet šis neatsiliepė. Edis X taip pat ne.

Astra ir Malina kurį laiką kalbasi. Abi sutaria, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, ir kad reikia kažką daryti. Dabar. Klausimas – ką? Galbūt pabandyti surasti vasarnamį važinėjantis po apylinkes. Jis turėtų būti kažkur Siodermanlande, nes Malina įsitikinusi, kad ten keliaudami jie pravažiuodavo Sioderį. Tada lyg ir pasukdavo į dešinę. Kur tai turėtų būti? Vakaruose? Kažkur netoli buvo ežeras. Galbūt Malina rastų kelią, jei jos tiesiog važiuotų ta kryptimi. Bet greičiausiai ne. Ne, nepavyktų.

– Astra! – staiga šūkteli Malina.

– Taip?..

– Pasikalbėkim su Lenio tėčiu. Žinau, kur jis būna. Nueikim ten!

– Kodėl? – stebisi Astra.

– Paklausykite: tas vasarnamis priklauso Lenio tėčiui. Jis ten būna vasarą.

– Ką? Tas vasarnamis kažkam priklauso? Jūs sakėte, kad jis apleistas.

– Na, ten niekas negyvena… jis kaip ir apleistas, – ginasi Malina.

– Jame gali nebūti nuolatinių gyventojų, bet tai nereiškia, kad vasarnamis apleistas! Apleistas vasarnamis yra užmirštas pastatas, kuris tiesiog stovi. Vasarnamis nėra apleistas, jei jis kam nors priklauso ir jame gyvenama vasarą. Jis nėra apleistas vien todėl, kad pastatytas neaiškioj vietoj. Ak, kodėl iš karto man to nepasakėte? Būčiau galėjusi tuoj pat jį surasti!

– Na, tada labai labai atsiprašau, – atsiliepia Malina vartydama akis. – Iš kur aš galėjau žinoti…

– Argi Lenio tėtis gyvas? – įsiterpia Astra smegenims pagaliau supratus, ką Malina pasakė. – Edis sakė, kad miręs.

– Ne, jis nemiręs! Edis taip sakė? Tėtis su Leniu nebendrauja. Jis gyvas ir, kiek girdėjau, jam puikiai sekasi, bet niekada nesu jo sutikusi. Lenis žino, kur tėtis slepia raktą nuo vasarnamio: prieangyje virš lauko žibinto. Ten pat, kur slėpdavo, kai dar buvo mažas. Todėl jis, galima sakyti, įsilauždavo į savo tėčio vasarnamį. Bet paskui mes viską sutvarkydavome. Jo tėtis nė nenutuokia, kad mes ten buvom. Visada važiuodavom ten neįprastu metu, pavyzdžiui, savaitės viduryje arba savaitgalį, kai kiaurą dieną pildavo kaip iš kibiro, kai joks normalus žmogus net nepagalvotų apie išvyką į užmiestį. Tai keliaujam ieškoti senio? Aš žinau, kur jis.

Astra uždeda ranką ant Malinos rankos.

– Eime, greičiau. Ar gali išeiti iš darbo?

– Žinoma, – tvirtai taria Malina. – Dabar viskas priklauso nuo mūsų.

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Gamtos dėsniai

Titas vaikšto palei lentynas. Nepaisydamas šaltos drėgmės jaučia, kad veidu pradeda tekėti prakaitas. Tarsi kūnas norėtų susivienyti su šiuo rūsiu. Toks pats varvantis nesmagumas, toks pats užvaldantis ledinis šaltis. Jis nusišluosto kaktą savo nudėvėto švarko rankove. Juodi marškiniai ir švarkas susipurvino vien būnant šitame požemyje. Prakaitas laša nuo galvos lyg ištirpęs sviestas kepant blynus. Pažastyse taip pat srovė. Ant nugaros, tarpkojyje visos jo prakaito liaukos plačiai atsivėrusios ir pulsuoja mažais trisdešimt septynių laipsnių karščio prakaito lašais. Nusivelka švarką. Atsisega marškinius. Jis lyg drėgna pašluostė. Greitai netenka skysčių. Viskas varva.

Pirštais apčiuopia lentynos atbrailą. Nervingas, tiriantis, drebantis.

Titas prisimena klausimų ir atsakymų žaidimą, kuriuo kartu su bičiuliais pagyvindavo monotoniškus vakarus Asociacijos bare. Jis vadinosi Visam likusiam gyvenimui ir galėdavo tęstis valandų valandas. Nebūdavo jokios ypatingos eilės tvarkos, kas užduos klausimus, tiesiog įsiterpdavai į pokalbį ir jis darydavosi vis triukšmingesnis ir įkyresnis. Štai pavyzdys: jei visą likusį gyvenimą galėtum klausytis tik vienos dainos, kokią pasirinktum? Klausimą lydėdavo nesibaigiančios diskusijos, kodėl ta ar kita daina yra labai gera: ji džiugina, jos gali klausytis mylėdamasis. Ta arba kita daina yra geresnė, nes tai labai sudėtingas kūrinys, todėl mažai tikėtina, kad atsibos; jau ta daina tai neįtikėtinai paprasta, todėl metams bėgant susiderintų su širdies ritmu ir nebetrikdytų. Žinoma, jie niekada nesutardavo. Į viską reikėdavo pažvelgti įvairiapusiškai ir ištirti iki smulkmenų. Vienintelė lytinio akto poza: kokią pasirinktum? Ir taip toliau. Argumentai už ir prieš įvairius saldumynus ir skanėstus, valdymo sistemas, orų tipus, sumuštinių priedus, ligas, romanų rašytojus, laikraščius ir atostogų vietas būdavo išanalizuojami iki smulkmenų. Peštynės virsdavo nesibaigiančiu teorijų kūrimu, juoku ir riksmais.

Jei Titas šiuo metu lankytųsi Asociacijos bare ir reiktų sudaryti vynų, alkoholinių gėrimų ir tabako rūšių sąrašą, kuriuos rinktųsi? Jei tai darytų visą likusį gyvenimą, jo pasirinkimas būtų daugmaž toks pats, koks yra ir šio požemio lentynose. Čia keli raudoni Bordo vynai, sunkūs lyg švinas. Išgėręs ant liežuvio jauti nemalonų cinko skonį. Mmmm. Taip pat yra keli Chablis vynai, lengvi kaip plunksna; jų saldumas tobulai tinka nuplauti šiltos vasaros braškes. Ak, kokia prabanga!

Tik pažiūrėk! Lagavulin! Tas nuostabus Ailos salos viskis yra lyg dūmais kvepiančio šimtaprocentinio salyklinio škotiško viskio parodija. „Būtent jį aš ir pasirinkčiau“, – galvoja Titas. – „Bet čia yra ir Laphroaig! Gal vertėtų rinktis jį. Turint omenyje ilgą laiką būtų daug išmintingiau…“

Tada Tito žvilgsnį patraukia raudonas Marlboro pakelis. Cigaretės, kurios šimtus milijonų žmonių privedė prie ankstyvos mirties. „Ak, kokios gardžios! Pasiimsiu jas“, – pamano sau Titas. Jis puikiai žino, koks jausmas apima pirmą kartą užtraukus cigaretės, kai karštas tabako debesis pasklinda tavyje ir visus kitus skonius burnoje pakeičia dūmų kvapas. Jei turėčiau pasirinkti vienintelę cigarečių rūšį visam likusiam gyvenimui, neabejotinai rinkčiausi Marlboro. Greičiausiai tas ilgąsias, kurios išdžiovina plaukelius taip greitai kaip džiovintuvas kūdikio plaukus.

Bandymai negatyviai mąstyti apie cigaretes visiškai nesėkmingi. Tas potraukis prisėlina lyg gripo epidemija. Kyla lyg sūkurys kažkur giliai viduje, ir neilgai trukus dega visas kūnas. Jis nori užsirūkyti. Dabar.

Titas nuplėšia celofaną nuo cigarečių pakelio ir atidaro. Priglaudžia nosį prie dvidešimties kyšančių nuostabių vėžio lazdelių. Giliai įkvepia. Keletą ilgų sekundžių sulaiko kvapą norėdamas savyje išlaikyti tabako aromatą, o tada pravėręs burną ir užmerkęs akis iškvepia. „Būtų taip gera“, – galvoja jis. – „Tik vienos niekingos cizos, tik tiek. Surūkyk vieną, Titai, tu to nusipelnei. Tiesą sakant, esi užrakintas požeminėje landynėje be duonos ir vandens. Tik viena faikė, dabar tai mažiausia, ko gali prašyti iš gyvenimo. Surūkyk vieną, tada galėsi ištrūkti iš šito prakeikto kalėjimo. Viena faikė suteiks tau tokią galią. Tik viena.“

„Idiote!“ – šaukia kita jo smegenų dalis. „Geriau būti kankinamam nei priklausomam: ar jau pamiršai savo mantrą? Be kvaišalų savo organizme gyvenime gali nuveikti ką tik nori. Jei esi švarus, gali daryti stebuklus. Tu jau parašei klasišką rankraštį, dabar tik turi jį pabaigti. Geriau būti kankinamam nei priklausomam, niekada to nepamiršk!“

Tada vėl tampa mažu berniuku, gulinčiu ant nuo pieno apsunkusios jaunos moters krūtinės. Jis ramiai kvėpuoja. Tai daro ritmingai kartu su ja. Moteris glosto jo galvą. Kūdikio plaukai švelnūs lyg pūkai. Moters speneliai standūs ir gražūs. Jis lūpomis priliečia vieną jų ir šlapiu liežuviu laižo aplink jį.

Titas jaučia į kūną grįžtančią ramybę. Ši kognityvi pagalbos sau terapija guodžiančiais vaizdiniais išgelbsti dar kartą. Jis drebančia ranka padeda atidarytą cigarečių pakelį atgal į lentyną.

Nuo stalo iš spalvingo kūdikių klausymosi įrenginio pasigirsta traškesys.

– Į sveikatą, Titai!

Tai Edis.

„Kas jis yra iš tikrųjų“? – galvoja Titas. Tas, kuris vos prieš kelis mėnesius buvo geras žmogus, dabar transformavosi į šlykštų monstrą. Kodėl? Ką padariau, kad nusipelniau tokio pragaro?

– Ei? Cha cha cha cha! Au, au, tu apgailėtinas nusigėręs šunie. Ar susiradai ko nors skanaus?

– Edi, kodėl taip elgiesi? – ramiu balsu klausia Titas. Jis žiūri į sieną, esančią už radijo stotelės, tarsi bandydamas su Edžiu užmegzti akių kontaktą.

– Cha cha! Klausi kodėl? Argi nieko nesupratai? Tu mane erzinai jau nuo tada, kai mums šovė šios knygos idėja. Gal ir galėčiau taikstytis su tuo, jei rašytum savo knygos versiją. Bet negaliu leisti tau pagrobti visų mano idėjų.

– Bet aš to ir nepadariau!

– Padarei, pavogei kiekvieną žodį. Manei, kad nepastebėsiu, ką padarei? Laikai mane idiotu? Aš gal net būčiau galėjęs susigyventi su tavo vagyste. Jei nebūtum…

Radijo stotelė nutyla.

– Jei nebūčiau… ko? – nori žinoti Titas.

– Jei nebūtum manęs užkrėtęs.

– Užkrėtęs?

– Tu mane užkrėtei, Titai Jensenai.

– Kuo?

– Savo prakeikta tamsa. Negaliu jos nusikratyti! Tai varo mane iš proto. Kiekvieną rytą pabudęs trokštu vienintelio dalyko: nueiti į barą ir išgerti didelį bokalą stipraus alaus. Negaliu parašyti nė vieno protingo žodžio. Bet tu, po perkūnais, prisipažinsi, kad pavogei mano knygą! Pagrobei mano idėją, mano rankraštį ir užkrėtei mane prakeikta Tito depresija. Eik velniop! Aš noriu susigrąžinti savo gyvenimą, supranti? Į sveikatą! Cha cha cha!

Iš radijo stotelės pasigirsta spragtelėjimas. Edis dingo.

– Ei? – nerimsta Titas. – Ar tu čia?

Jokio atsako.

Užrakinti blaivų alkoholiką požeminėje landynėje, prikimštoje alkoholinių gėrimų, nėra labai malonus poelgis. Tai kankinimas.

Titas papurto galvą. Edis visiškai išsikraustė iš proto. Ką jis ten šneka apie „užkrėtimą“? Jis juk nekaltas, jei Edis neteko formos. Vien todėl, kad jis šią vasarą susigrąžino savo energiją ir gyvenimo džiaugsmą, nereiškia, kad kažkas kitas turėtų to netekti. Galima pamanyti, kad energija taip paprastai kaip niekur nieko pereina iš vieno žmogaus į kitą.

Jis sėdi ten, ant turistinės kėdės prie stalo, ir apmąsto savo situaciją.

Energijos negali išeikvoti – jis pamena, kad kažkas yra taip sakęs. Todėl negali jos nei sunaikinti, nei sukurti. Egzistuojanti energija gali būti tik pakeista ir naujai paskirstyta. Energija cirkuliuoja ratu kaip visiškai savarankiška sistema. Pavyzdžiui, iš jūros gelmių išsiurbi naftą, iš jos išgauni benziną ir naudoji jį automobilio kinetinei energijai gaminti. Aplink automobilį ore susikuria termodinamika – energija, kuri savo ruožtu paveikia gyvūnus, vabzdžius ir garso bangas. Ji išstumiama tolyn į atmosferą. Ir taip cirkuliuoja ratu lyg mechanizmas su amžinu varikliu.

Mintys Tito galvoje sukasi vis greičiau.

Kas, jei viskas taip pat vyksta ir su žmogaus energija? Energija ir meilė šokinėja pasaulyje nuo vieno individo prie kito! Kodėl žmonėms negalėtų galioti tie patys gamtos dėsniai kaip ir saulei, vėjui, vandeniui? Negali išeikvoti žmogiškos energijos ir meilės. Bet gali ją pakeisti, perkelti.

Galbūt Edis ir kažkaip nesveikai teisus. Protas tuo abejoja. Bet tik įsivaizduokime, kad visa tai tiesa, kad Titas vasarą puikiai pradirbo tik todėl, kad iš Edžio pasisavino jo energiją? Visą tą laiką jis manė, kad tai darbas su Geriausia knyga pasaulyje apsaugojo jį nuo sunkumų, bet negali paneigti, kad ši mintis šovė girtuokliaujant su Edžiu. Kas, jei jis iš tiesų prisikaupė Edžio energijos, o kartu ištuštino Edį!

Titas spokso priešais save, rūsčiai žiūri į lentynas, pilnas geriausių pasaulyje alkoholinių gėrimų, tabako ir užkandžių. Ar dabar išties savo rogėse? Viduje jaučia tuštumą.

Jis mąsto apie tuos jaunuolius, kurie prašė jo autografo Sioderio teatre. Ką jie sakė? Kad jo dėka tapo pora? Kad jis jiems padovanojo meilę… Ar iš tiesų užsikrėtė Edžio sugebėjimu dovanoti meilę? Argi jis, Titas Jensenas, būtų galėjęs padovanoti meilę tiems jaunuoliams?..

Ne, tai neįmanoma misija. Jis niekada negalėtų tapti Edžiu X, o Edis X niekada negalėtų tapti Titu Jensenu.

Jį vėl užlieja tas potraukis. Vos viena viskio taurė padėtų jam vėl blaiviai mąstyti. Juk turi išsiaiškinti, kas iš tiesų dedasi. Ar jis naujos kūrybinės energijos Titas, ar tas pats senas nusigėręs rašytojas, koks visada buvo? Paragavęs viskio, sužinos atsakymą. Arba išlaikys egzaminą ir visiems laikams padės taurę į šoną, arba nusilaks kaip visada.

Kognityvus elgesio keitimo būdas dar kartą pabando išgelbėti Titą. Mantra įkyriai skamba jo galvoje: geriau būti kankinamam nei priklausomam, geriau būti kankinamam nei priklausomam. Tačiau skamba labiau kvailai nei kankinamai. Norėdamas pasiguosti, įsivaizduodamas, kad guli ant minkštos moters krūtinės, temato bedantį žilabarzdį iš jo su panieka besijuokiantį valkatą. Senas griuvena atsigulė ant moters, kuri bergždžiai raudodama nusisuko. Titas mojuoja ranka priešais akis, bet ši fantazija nenori išnykti. Vyras ištiesia kaulėtą ir purviną ranką laikydamas drumzlino alaus bokalą. Jis kažką sako. Išgerk taurelę, Titai, brolau! Tu to nusipelnei. Į sveikatą, po velnių!

– Greitai jis pasirašys dokumentus, palauk ir pamatysi, – prataria Edis ir išsiviepia stovėdamas po lempa, kabančia virš virtuvinio stalo.

– Tikiuosi, kad tu teisus, – atsako Lenis.

– Taip, žinoma, jis greit ir vėl taps savimi. Ir viskas vėl bus kaip anksčiau.

Lenis su gailesčiu pažvelgia į Edį.

– Po viso šito niekas niekada nebegalės būti taip, kaip anksčiau.

– Žinoma galės, – sušnypščia Edis. – Šiame žaidime lygiųjų nebūna. Kiek vienas laimi, tiek kitas pralaimi. Aš greitai vėl būsiu Edis X, o tu būsi senasis gerasis Lenis su Tureto sindromu. O Titas yra Titas. Prakeiktas nusilakęs skalikas.

– Stop, abejoju, ar vis dar noriu tame dalyvauti…

– Ką? Liaukis apsimetinėjęs sąžiningu, po galais, tai tau visai netinka. Ką tada čia veiki, leisk paklausti?

– Tu gi žinai ką.

– Štai ir viskas.

– Bet abejoju, ar man tai vis dar rūpi…

– Cha cha cha! Vadinasi, nori visą likusį gyvenimą praleisti apsimetinėdamas? „Atsimenate Lenį, tą roko žvaigždę su Tureto sindromu? Jis buvo apsimetėlis.“ Negi tuo nori įeiti į istoriją?

– Ne… Bet visas šitas reikalas su Titu. Kas, jei jis niekad nebesugrįš? Manau, per toli nuėjome.

– Aš nueisiu taip toli, kiek reikės, kad tik tas prakeiktas vagis pripažintų savo kaltę, – pro sukąstus dantis iškošia Edis.

– O kas tada? – svarsto Lenis ir liūdnai atsidūsta. Jį slegia mintis, kad draugystė su Edžiu gerokai pasikeitė. Kartu darant nusikaltimus tarp žmonių užsimezga ryšys, bet draugyste to nepavadinsi. Prieš tai jie buvo draugai, artimi draugai. Kartu gastroliuodavo, linksmindavosi, leisdavo nuobodžius šiokiadienius. Jie puikiai žinojo vienas kito pranašumus ir silpnybes, tarp jų vyravo abipusė pagarba, kuri juos stiprino ir padėjo pasitikėti savimi. Tai buvo į meilę panaši draugystė. Būdami kartu jie giliai viduje jausdavosi laimingi. Tačiau dabar ta draugystė pavirto į priklausomybę. Lenis viliasi, kad dar liko nesutryptų vertybių, tokių, ant kurių jie galėtų sukurti visiškai naują draugystę, kai visa tai baigsis.

Dabar Edis kitoks žmogus nei tas, kurį Lenis pažinojo metų metus. Jo rankos dreba, matyti, kaip trūkčioja akių kampučiai. Jis neatrodo malonus. Jo balse nuovargis.

– Tada… Tada, po galais, galėsi daryti, ką tik panorėsi. Aš susigrąžinsiu teises į savo rankraštį, o tu galėsi daryti, ką norėsi. Aš neprasitarsiu nė žodžiu. Laikysiuos pažado, jei tu laikysies savojo. Viskas bus kaip anksčiau. Paduok man faikes.

Galbūt jis teisus. „Tikiuosi“, – galvoja Lenis, ir stalo paviršiumi nustumia cigarečių pakelį.

– Ge-gerai.

– Aaaaakkkk!

Titas galutinai susinervino dėl šitos priverstinės vienatvės. Jis privalo ką nors daryti. Nutraukti savo mintis ir išstumti Edį X lauk iš savo galvos. Lauk kartu su jo blogiu, lauk kartu su jo energija. Išsivalyti iki galo. Jis yra Titas Jensenas ir niekas kitas. Jis nieko neišeikvojo. Atsisako pripažinti, kad stiprybę pavogė iš Edžio. Jei ši jėga nėra jo nuosavybė, tada ji nieko verta. Mintys sukasi pašėlusiu greičiu.

Titas surinka iš visos gerklės. Jo balsas trūkčioja.

Mintys nesiliauja suktis. Pasidaro dar blogiau.

– Aaaakkk!

Jis guli ant čiužinio ir rankomis daužo grindis. Jo krūtinėje apsigyveno neviltis ir skaudžiai pliekia jam per veidą šaltu prakaitu, lyg seilės varvančiu nuo kaktos. Spaudimas didelis, kvėpuoti sunku. Iš pradžių luš šonkauliai. Jie pradurs plaučius, o tada pliš širdis. Per kelias sekundes bus negyvas.

Likusį adrenaliną jis išnaudoja, kad išsilaisvintų. Atsikelia, atsistoja, išsižergia ir rankomis įsiremia į rūsio lubas. Nagais gremžia šaltą ir minkštą betoną. Jis gali tai sugriauti. Privalo pasprukti. Liko vienintelė išeitis.

– Aaaakkk! – sustaugia visa gerkle ir prieina prie lentynos. – Aš esu Lagavulin! Stiprus, dūmais kvepiantis ir sausas, sodrus ir sūrus. Tačiau buvo moterų, sakiusių, kad manyje slypi saldumo atspalvis. Prisimenu jas visas.

Jis atsisuka į radijo stotelę ir sušunka:

– Mano širdis gintaro spalvos! Aš kvepiu salyklu ir jūros dumbliais. Geriausiai išsilaikau vienodoje temperatūroje. Metų metus. Girdi mane? Aš esu Titas Lagavulin Jensenas!

Jis trypia akmenines grindis, greitai ir smarkiai, lyg anoniminis egzekucijas vykdantis sargybinis, skubantis suleisti savo viršininkui mirtiną injekciją.

– Ar matai mane? Ar girdi?

Jis triukšmingai ištraukia iš butelio kamštį ir meta jį į rūsio duris.

– AAAAaaaakkk!

Prideda butelį prie lūpų. Gurkšniai nuteka jo stemple. Didelis viskio kiekis prateka pro šoną, nubėga smakru ir kaklu. Jis išgeria beveik penktadalį butelio ir tik tada sustoja.

– Aakk, Jėzau, kaip gera!

Dar vienas didelis gurkšnis ir jis nutrenkia butelį ant stalo.

– Dabar tai paūšim!

Atplėšia sūrio lazdelių pakelį ir jo turinį išpila ant stalo. Paima pilną saują ir susikemša į burną, smarkiai kramto ir garsiai kvatojasi. Geltoni sūrio trupiniai skraido aplink. Nusišluosto kaktą švarko rankove. Jau mažiau prakaituoja. Skysčių kiekis pamažu tampa normalus.

– Cha cha cha! Pagaliau. Kognityvinė vaizdinių terapija gali nešdintis. Ji gal ir gali padėti kasdienėse bėdose. Bet ne požemio kančiose! Sudie, guodžiantys vaizdiniai! Likite sveiki, grėsmingi vaizdai! Kai esi prie to privedamas, jokia terapija neapsaugos nuo tikrosios žmogaus varomosios galios. Į sveikatą, Titai Jensenai! Sveikas sugrįžęs į gyvenimą! Kur tiek laiko buvai? Pasiilgau tavęs. Cha cha cha!

Viskiui dar nė nepradėjus kelionės iš skrandžio į kraują, jis atidaro dulkėtą 1998-ųjų Cabernet Sauvignon butelį. Paskubomis gurkšteli iš jo. Toks jau yra. Gurkt, gurkt, gurkt. Burną nusišluosto švarko rankove.

– Bienvenue[9], Titai Jensenai.

Jis užsidega cigaretę ir kelis kartus godžiai įtraukia pats to nė nepastebėdamas. Atlošia galvą ir užsimerkia, balansuodamas ant dviejų užpakalinių kėdės kojų, lengvai supdamasis pirmyn ir atgal. Pro nosį išpučia dūmus. Dar kartą giliai įkvepia ir išpučia du tobulus dūmų ratilus.

– O, kaip žavinga.

– Jis žino, ką sako.

Svaigulys pripildo kūną. Nikotinas leidžia kelioms akimirkoms nurimti ir pailsėti, o alkoholis pažadina kiekvieną kūno ląstelę ir verčia jas virpėti iš nekantrumo. Čia vyksta vakarėlis. Ateina geri laikai. Greitai viskas bus daug geriau.

Tas jausmas išlaisvina. Nerimas, kad atkris ir viskas žlugs, apleidžia jį, ir Titas pats sau plačiai nusišypso. Pasiima didelį bokalą ir kelias skardines alaus.

– Tylos. Paimk vieną. Paklausyk.

Titas atidaro skardines vieną po kitos, lėtai ir iškilmingai. Jis dreba iš malonumo girdėdamas tą nepakartojamą švelnų šnypštimą. Trakšt. Pfff. Pšššš.

– Į sveikatą.

Titas įsipila šalto alaus ir leidžia jam tekėti stiklinės šonu, kad būtų mažiau putų. Jis nenori laukti dar kelių papildomų nereikalingų sekundžių, kol nusės putos ir gėrimas pasieks ištroškusią gerklę. Jėzau, koks skanus ledo šaltumo alus! Po to blaivaus ir sunkaus darbo periodo juk gali sau leisti vėl būti žmogumi? Taip, puiku, tai mažiausia, ko gali prašyti. Jis visa tai ištvers.

Tito kūnas be alkoholio išgyveno palyginti ilgą laiką, todėl pirmasis išgėrimas reiškia greitą sunkaus girtumo būklę. Jei būtų toks, koks anksčiau, puikiai susitvarkytų su tokia sunkia vakarėlio pradžia, tačiau dabar jau po kelių minučių apsinešęs, po penkiolikos – girtutėlis, o po trisdešimties – nebepastovi ant kojų.

Jis džiūgauja, rėkauja, maukia, rūko. Čia, požeminėje landynėje, vyksta beprotiškas vieno žmogaus vakarėlis.

Retkarčiais jis vos bepastovėdamas bando šokti su savo įsivaizduojama vakarėlio princese. Audringai nusilenkia ir gestikuliuodamas padaro reveransą. Retkarčiais pritūpdamas ir šokinėdamas ratu boksuojasi su įsivaizduojamu varžovu: nevikriai smogia šen bei ten; šiurkščiai, nes jam atrodo, kad taip daro boksininkai.

Tada šauna puiki mintis. Šiame rūsyje per mažai dainų.

– Paklausykit! Negi šiame baliuje nebus degtinės?

Jis susmunka ant kėdės kaip sunkus bulvių maišas ir iš visos gerklės užtraukia švedų užstalės dainą Helan går[10]. Paskui atidaro ketvirčio litro talpos norvegiško akvavito butelį.

– …Ir tas, kuris visko neišgers/Negaus nė pusės/Viską iki dugno/Dainuok hup fol-de-rol la la!

Gurkt, gurkt, gurkt.

Trinkt, bumbt, dunkt.

Iki dugno.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Kelyje

Yra tokių žmogiškųjų santykių, kurių ryšys jau nusistovėjęs. Tokie „cementiniai“ dariniai susidaro šeimose ir tarp draugų. Tokiems žmonėms susirinkus tarp jų lieka erdvės tik nuspėjamai informacijai ir numatytiems įvykiams. Esi tas, kas visada buvai. Mąstai taip pat, kaip visada mąstei. Ir jei atsitiktinai nutinka kas nors, kas peržengia ribas, visiems suinteresuotiesiems geriausia apsimesti, kad nieko neįvyko, antraip kiekvieno vaidmuo ir draugystė pradeda pavojingai svyruoti ir jos pamatas gali įskilti. „Cementiniai“ žmonės reguliariai bendrauja ir patarnauja vienas kitam užsidėję gražias kaukes, girdamiesi visiškai nuspėjamomis sėkmėmis ir klaidomis. Vėliau jie pamažu keičiasi, bet daro tai harmoningai kontroliuodami.

Būna ir taip, kad žmonės staiga atsitiktinai susitinka. Pavyzdžiui, tai galėtų būti svarbi patirtis arba krizė. Taip gali nutikti bet kam, net „cementiniams“ žmonėms. Tuomet jie staiga gali tapti visiškai atviri ir dalytis savo slapčiausiomis mintimis, tuo pačiu metu nekantraudami pažinti savo kompanioną. Egzistencijos pojūtis yra viską apimantis, ir jie visiškai įsitikinę, kad sukūrė sąžiningą ir atvirą ryšį, kuris truks amžinai. Žinoma, taip gali būti. Bet namuose, kasdieniame cemento fabrike, tas stebuklingas santykis gali sustingti į keistą ir neįprastą gumulą.

Astra sėdi už vairo savo didžiuliame automobilyje ir lekia į pietus nuo Stokholmo. Malina sėdi šalia jos, ant keleivio sėdynės, o aukštas Lenio tėvas – pusiau gulomis ant užpakalinės. Jį rasti nebuvo lengva, bet galiausiai pavyko.

Susiklosčiusi situacija juos visus tris privertė atverti savo širdis vienas kitam. Čia nėra jokių nustatytų taisyklių. Visi supranta, kad privalo skubiai vienas kitą pažinti, todėl kalba beveik tuo pačiu metu.

Astra pasakoja istoriją apie Titą Jenseną ir svarbųjį knygos projektą. Apie vyrą, kuris ritosi žemyn, bet dabar gavo naują, galbūt paskutinę, galimybę; kad dėl jo ir Edžio X santykių kyla įtarimų, kad greičiausiai Lenis taip pat daugiau ar mažiau į tai įsivėlęs. Dabar ji privalo nuvežti Titą į knygų mugę bet kokia kaina. Edis X taip pat dalyvaus mugėje, visada dalyvauja. Jis pasirodo salės viduryje, minioje, ir paprastai jį kasmet aplanko didžiulė sėkmė. Astra sako, kad vos neįsimylėjo Edžio X, bet jai sunku susivokti savo jausmuose. Ar jis žavus vyrukas, ar tiesiog burtininkas? Kai paskutinį kartą jį matė, buvo apsėstas Tito. Mįslinga ir įtartina. Koks Lenio vaidmuo visoje šitoje istorijoje, sunku pasakyti.

Malina labai jaudinasi dėl Lenio. Papasakoja apie savo ir jo santykius, apie įtemptus savo vaikino santykius su Edžiu. Jiedu visą gyvenimą buvo draugai, ir kartais Lenis labiau rūpinasi Edžiu nei ja. Taip neteisinga. Ji nesupranta, kodėl Edis daro Leniui tokią didelę įtaką. Ir, tiesą sakant, „įtaka“ čia netinkamas žodis; „galia“ tiksliau apibūdina tikrąjį santykį. Edis įsakinėja Leniui. Jis beveik Edžio vergas. Taip, Lenis visą vasarą buvo labai keistas, ir ji visiškai nebežino, kokie jųdviejų santykiai. Ji nori, kad jis pradėtų gydytis, bet šis tik suirzta ir sako, kad tai nebūtina. Galbūt pradėjo vartoti stiprius narkotikus. Ji skaitė, kad daugelis žmonių, turinčių Tureto sindromą ir kitų panašių problemų, gydosi alkoholiu ir narkotikais.

Lenio tėtis ilgai sėdi ir ramiai klausosi. Jis užduoda daug papildomų klausimų, nori žinoti, „koks tai jausmas“ patirti tą ar aną. Jo veide matyti liūdesys. Kartais giliai įkvepia ir dusliai atsidūsta. Retkarčiais nurodo kelią Astrai, kad pasuktų teisingu keliu vasarnamio link. Jis sakosi žinojęs, kad tokia diena anksčiau ar vėliau ateis. Prieš kelerius metus mirus Lenio motinai nutraukė bet kokius ryšius su sūnumi. Vis dėlto tėtis suprato, kad Lenis kartais paslapčiomis apsilanko vasarnamyje. Iš dalies tai sužadino jame viltį. Dabar jaučiasi šiek tiek laimingas, bet labiau sunerimęs. Jei viskas gerai baigsis, daugiau jo nebepaleis. Dabar jis palaikys Lenį. Jis tai pažada.

Automobilyje visi labai rimti.

TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Balius kalėjime

Titas lėtai mirksi stengdamasis sekti dūmų kelią rūsio lubų link. Lubos minkštos ir aplink laidą lėtai sukasi pakabinta lemputė. Nemalonu. Jis nusisuka, nuleidžia akis žemyn.

Nevikriais pirštais suspaudžia nuorūką nykščiu ir smiliaus galiuku. Palyginti vikriu pirštų spragtelėjimu pasiunčia nuorūką tiesiai į didžiulę konjako balą, kurią išpylė vidury kambario. Nuorūkai nusileidus pasigirsta šnarėjimas ir spragsinti bala užsiliepsnoja.

– Cha cha, kokios nuostaaaaabios flambé[11] grindys. Puiki konsissstencija, be abejonės. Cha cha… – Titas bando griausmingai nusikvatoti.

– CHA CHA! Cha cha cha cha! Cha cha… – jam nepavyksta.

Kimiu ir lėtu balsu jis bando save įkalbėti pajudėti.

– Duokit man b-b, duokit man a-a, duokit man l-l, duokit man i-i, duokit man u-u, duokit man s-s, duokit man k-k, duokit man a-a, duokit man l-l, duokit man ė-ė, duokit man j-j, duokit man i-i, duokit man m-m, duokit man e-e. Ir kas išeina: baaaalius kalėjime. Negirdžiu: kas išeina? BaaaaLIUS KALĖJIME! Dabar pasistenk dar kartą…

Jėzau, kokia prakeikta, nuobodi požeminė slėptuvė.

Jis išbandė viską. Sudainavo visas užstalės dainas, kokias tik atsiminė, papasakojo visus žinomus juokelius. Riaumojo ir rėkė, išdarinėjo visokias grimasas ir juokėsi. Jis velniškai geras vakarėlių liūtas, vienas toks iš milijono.

Bet dabar nebegali su savimi susitvarkyti.

Voliojasi kaip senas sunkiasvoris boksininkas, kuriam kažkoks godus rėmėjas sugebėjo paskutinį kartą grąžinti sąmonę, pažadėjęs sugrąžinti ir garbę, jei tik jis leisis dar bent kartelį nokautuojamas. Tačiau ši daržovė liovėsi gintis jau prieš daug metų. Jis daugelyje ilgų raundų leidosi nokautuojamas, gindavosi tik pakeldamas ranką.

Dabar viskas, ką jam liko daryti, tai paskutinį kartą lyg švino gabalui nugriūti ant grindų. Jo rankos kabo laisvai prie šonų, o nosis – lyg pirmagalio durys. Titas nuslysta nuo kėdės ir išsitiesia ant grindų.

Titas Jensenas nurimo. Dabar viešpatauja tyla.

Iš abiejų šnervių tekantis tamsiai raudonas kraujas ant grindų maišosi su tamsia žemės spalva.

Praeina kelios minutės; o gal kelios valandos.

Gumulas ant grindų juda.

Jis apsiverčia ant dešinės rankos ir iš pradžių pramerkia kairiąją akį. Apsidairo. Per ištiestą ranką nuo jo guli pustuštis butelis. Sukaupęs paskutines jėgas jis ištiesia kairiąją ranką, paima jį drebančia ranka ir iš visų jėgų stengdamasis manevruoja burnos link. Išlaisvina dešiniąją ranką, ant kurios gulėjo, ir padeda savo kairiajai pridėti butelį prie burnos. Suvienijus pajėgas abiem rankom pavyksta įkišti butelio kaklelį į Tito gerklę. Vėmimo refleksas nebeveikia; jo raumenys jau seniai nebekovoja. Jis sunkiai kvėpuoja per nosį, nes burna užkimšta buteliu.

Tada atsigula ant nugaros. Butelis kyšo tiesiai iš burnos. Kaip kryžius ant kapo.

Jo turinys lėtai gurguliuoja gerkle žemyn į skrandį, vidurius, plaučius, kraują, smegenis.

Gurkt. Gurkt. Gurkt.

Aktyvi eutanazija. Bandymas nusižudyti. Pagalba savigalbai.

Valandos bėga lyg minutės ar net sekundės.

Jis nebeturi kūno, tačiau atrodo, kad nugara prispausta prie lubų. Lyg būtų apvertęs gravitacijos jėgą aukštyn kojomis ir ilsėdamasis gulėtų ant lubų. Mato save gulintį ant rūsio grindų. Kruviną ir gerokai nusikamavusį. Bet vis dar turintį savigarbos, nepaisant kryžiaus burnoje.

Sustingęs.

Nejudina nė vieno raumenėlio.

Net nekvėpuoja.

Juodas rainelės apskritimas priartina kūno ant grindų vaizdą. Per vidurį šviesos tampa ryškesnės. Kūnas pamažu mažėja, mažėja ir susimaišo su balta šviesa. Baltas apskritimas palengva dingsta lyg požeminis traukinys tunelio angoje.

Titas jaučia sieloje pasklindančią ramybę, tą pačią, beveik euforišką ramybę, kurią dažnai patirdavo šią vasarą sėdėdamas ir rašydamas. Jis mąsto apie savo seną raudonmedžio stalą, apie nedidelį ventiliacijos langelį kairėje, už kompiuterio ekrano, pro kurį atsklinda nežymus automobilių ūžimas, o nuo medžių lauke skverbiasi mažų paukštukų čirškimas.

Jis mąsto apie visus tuos žodžius, su kuriais susidraugavo, ir visas mėgstamas citatas, kurioms pakuteno smakrą, apie tai, kaip dirbdamas suprato, kad būtent darbas apsaugo nuo smukimo žemyn ir žalingų įpročių. Dabar baltas apskritimas tėra mažas taškelis tamsaus tunelio gale.

Netrukus amžiams užges paskutinė žvaigždė visoje visatoje. Jis rado tai, ko ieškojo. Trumpą pusiausvyros akimirką tarp laimės ir nesėkmės.

Trumpas gyvenimas.

Jo gyvenimas.

Jam teks tuo pasitenkinti.

Arba ne.

Riaumodamas Titas pakelia viršutinę savo kūno dalį nuo žemės. Sėdėdamas ant grindų 90 laipsnių kampu spokso tiesiai priešais save. Svaigsta galva.

Jis paskutinį kartą meta iššūkį savo refleksams ir susikiša į burną beveik visą ranką. Jam pavyksta pirštus sukišti giliai į gerklę. Pajudina savo smilių. Tai padeda. Gerklės raumenys ima trūkčioti.

Dabar.

Tai vyksta dabar.

Jis vemia ir vemia. Iš jo plūsta neįtikėtinas dvokiančio turinio kiekis. Vyras nevalingai kūkčioja, iš akių pasipila ašaros. Nuo tokių didelių pastangų plyšta akių vokų kraujagyslės, o raumenų traukuliai perskrodžia kūną lyg žaibas. Maži taškeliai atrodo lyg raudoni akių šešėliai.

Jis nusišluosto burną švarko rankogaliu ir drebėdamas sunkiai užsiropščia atgal ant kėdės. Padeda rankas ant stalo ir išskečia pirštus. Jie išgelbėjo jam gyvybę, dar kartą. Purvini. Virpa. Bet gyvi.

Ištiesina nugarą.

Atsisėda savo rašymo poza. Daugiau to niekada nebeatsisakys. Dabar privalo išsivalyti visą blogį, kad galėtų išsivalyti ir visą gėrį. Jis žiūri į savo pirštus. Jie turi daug darbo.

Dabar.

Tai lūžis.

TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Sutartis

Rūsio duris atidaro Edis su Leniu. Juos nokautuoja Tito baliaus dvokas ir dūmai. Edis užspaudžia nosį ir koja stumteli duris.

– Ei, Titai? Ar tu čia? – atsargiai paklausia. Jis nenori, kad Titas būtų pasislėpęs viduje ir pasiruošęs pulti iš pasalų.

Titas jau daugiau nei dvidešimt keturias valandas neatsakė, nors jie bandė susisiekti su juo radijo stotele. Retkarčiais išgirsdavo smarkius riksmus ir dainavimą. Kartais arba būdavo visiškai tylu, arba girdėdavo jį garsiai knarkiantį. Jam nubudus juodu mėgindavo su juo pasikalbėti, tačiau nebuvo įmanoma nieko išpešti.

– Ei, mes einam vidun.

Grynas rudeniškas užmiesčio oras atskiedžia smarvės debesį ir troškus rūsio oras išsisklaido. Edis su Leniu kontroliuoja padėtį.

Titas Jensenas neketina pulti iš pasalų.

Titas sėdi prie turistinio stalo ir miega vienu skruostu atsirėmęs į sūrio lazdelių krūvą. Jis vėl vėmė, ir visi vėmalai nuvarvėjo nuo stalo ant tuščių butelių, traškučių pakelių ir pusiau suvalgytų saliamio dešrelių krūvos. Du tušti vyno buteliai ant stalo pripildyti cigarečių nuorūkų. Viena dienos šviesos lempų laisvai tabaluoja nuo lubų. Palaidas elektros laidas kibirkščiuoja.

Edis su Leniu spokso į netvarką ir žmogiškąjį nuopuolį. Titas sunkiai kvėpuoja.

– Argh! Jėėėzau. Vargšas šunsnukis, – tyliai šnabžda Lenis.

– Artėjame prie savo tikslo, – šaltai pastebi Edis.

– Labai to tikiuosi. Negalima taip elgtis su žmonėmis.

Edis prieina prie Tito ir jį papurto.

– Titai! Pabusk!

Jis čiumpa už Tito švarko apykaklės ir pritempia prie kėdės atlošo. Visas veidas suglebęs, burna praverta. Edis iš lentynos paima didelį plastikinį toniko butelį ir smarkiai pakrato. Tada atsuka kamštelį ir apipila Tito veidą smarkiu ir intensyviu dušu.

– Titai, velniai tave griebtų. Pabusk!

– Blaaaa… Arrgh…

– Mes čia. Turi prisipažinti. Pasirašyk dokumentą.

Titas atsimerkia ir įsistebeilija į Edį abejinga veido išraiška. Tame žvilgsnyje giliai giliai slypi kažkoks draugiškumas ir paslaugumas. Neapykantos ar nerimo – nė ženklo. Jis kažkaip vangiai pakelia dešiniąją ranką.

– Arrrgšš… passs… raaššš…

– Ką? Ką sakai? Ar prisipažįsti?

– Mmmm… aiišššk… mmm.

– Gerai. Kartok paskui mane.

– …skuuuuiii mmannneee.

– Aš, Titas Jensenas…

– Ššš, Titaš Jenšenaš…

– …šiuo raštu pripažįstu, kad pavogiau mintį ir tekstus iš Edžio X Geriausios knygos pasaulyje. Prisipažįstu, kad įsilaužiau į Edžio X nuosavybę. Visa medžiaga, kurią iki šiol pristačiau savo leidyklai, yra ne kas kita kaip visiškai nuplagijuotas Edžio X rankraštis. Šiuo raštu atsisakau visų teisių į Geriausią knygą pasaulyje.

– Žžžinnn…. Aaaiššškk…! Aaaha.

Edis pačiumpa Tito ranką ir keletą kartų pabrauko stalo paviršiumi, kad nuvalytų visą purvą ir apdžiūvusius vėmalus. Ant stalo padeda popieriaus lapą ir į Tito ranką įspraudžia rašiklį.

– Pasirašyk čia!

Titas tingiu žvilgsniu pirmiausia pažiūri į Edį, tada į Lenį.

– B… by**s tau į akį… – abejingai prataria Lenis.

Titas prideda rašiklį prie popieriaus, prie linijos, kur reikia pasirašyti. Prieš brūkštelėdamas savo padriką parašą žagteli.

– Aaaha. Aaaaššš Titaššš… Titaš Jenšenaš.

– Ačiū.

Edis pagriebia popieriaus lapą nuo stalo ir keliais skubiais žingsniais išeina iš rūsio. Tarpduryje atsisuka ir pažiūri į Titą su Leniu.

– Kai kitą kartą susitiksime, viskas bus taip kaip ir anksčiau, ar ne? – ištaria žemu balsu.

– Ar ne?

Lenis žvelgia į jį apmirusiu žvilgsniu. Nelinkteli, bet ir nepurto galvos. Jis tik spokso į Edį, savo seną draugą, kurio nebepažįsta. Tito žvilgsnis šiek tiek skaidresnis. Jo antakiai dabar jau aukštai ant kaktos, jis atrodo nustebęs, lyg būtų ką tik nubudęs. „Kas čia vyksta“, – turbūt galvoja jis. Pirmiausia pasižiūri į Edį, tada į Lenį. Veidas pamažu įgauna savo įprastą formą, ir jis meiliai nusišypso.

– Į šššveikaaatąą?

TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Į Geteborgą

Tuo metu, kai Astra ir jos bendrininkai pasiekia mažytį Siodermanlando vasarnamį, Edžio jau seniai nebėra. Jis pakeliui į Geteborgo knygų mugę su savo senu Dupont stiliaus Peugeot, išpuoštu rankomis pieštomis širdimis. Ten jam plos publika, o jis rodys leidėjui savo naują slaptą rankraštį. Jis įsitikinęs, kad auditorija šokinės iš džiaugsmo. Visais laikais jie sakydavo, kad būsimiems rašiniams reikia vitaminų injekcijos. Saugumo sumetimais dokumentą visada turėjo su savimi. Nemanė, kad girtuoklis Titas kels sambrūzdį, bet dėl viso pikto.

Astra spusteli stabdžius ir automobilis nustoja slysti į žvyrą. Ji iššoka ir puola prie Lenio, sėdinčio ant verandos laiptų. Jis atrodo ramus, sėdi gerdamas kavą iš seno kiniško porceliano puodelio su lėkštute.

– Kur jis? Kur Titas?

Lenis prideda rodomąjį pirštą prie lūpų, tada pakelia delnus, sudeda tarsi pagalvę ir priglaudžia prie galvos. Nykščiu parodo per petį į pastato vidų. Linkteli galvą į šoną – kviečia užeiti. Ji bėga vidun.

Tuomet iš automobilio išlipa Malina ir Lenio tėtis. Iš pradžių Lenis pamato Maliną ir nutaisęs rimtą veido išraišką šypsosi. Ji puola pas Lenį, apsiveja rankomis kaklą ir paskęsta jo glėbyje. Jis žiūri į ją ir švelniai pliaukšteli per skruostą.

– Baigta, – lėtai ištaria.

Malina nužvelgia Lenį. Neatpažįsta jo. Kažkas keista. Jis kažkoks kitoks, neįprastas. Jie ilgai nesimatė, tačiau jis net lengvai nebemikčioja. Geria raminamuosius? Serga?

Iš pradžių ji linkteli lyg norėdama Lenį nuraminti. Nesvarbu, ar serga, ar dar kas nutiko. Ji turi jį palaikyti.

– Tai dar nesibaigė. Bet jau greitai.

Ant tako prieš juos pasigirsta žingsniai. Lenis apsidairo.

– Tėti!

Lenio tėtis stovi išskėtęs rankas vos už kelių metrų. Ašaros lėtai bėga skruostais. Krūtinė nežymiai virpa nuo kūkčiojimo.

– Atsiprašau, Lenartai.

Malina išslysta iš Lenio glėbio ir sėdasi ant laiptų, rankomis apsikabina kelius. Atrodo, laukia. Tai kažkas, ko niekada nėra patyrusi. Ji žino, kad taip gali nutikti gyvenime, tačiau niekad nebuvo nutikę. Viduje skamba styginių orkestras, emocijos veržiasi ašarų latakais. Ji giliai įkvepia, kad kūkčiojimas nesutrikdytų kitų.

Lenis pakyla, rimtai pažvelgia į tėvą. Rodos, milijonas minčių sukasi galvoje. Jis užsidengia rankomis veidą, nosį ir burną, keletą kartų giliai įkvepia per nosį. Žvelgia į savo tėvą pro mažąjį ir bevardį pirštus, apmaustytus žiedais, tada perbraukia pirštais per plaukus pirmyn ir atgal, vėl ir vėl.

Sekundės slenka lyg amžinybė. Malina savo ruožtu žvelgia tai į vieną, tai į kitą. Ji šypsosi, nes jau greitai. O, kaip gera.

Tada Lenis ištiesia dešinę ir žengia tėčio link. Jų rankos susitinka ir pasisveikinimas tuoj pat virsta apsikabinimu. Tėvas uždeda rankas ant Lenio pečių, šis nebesusivaldo ir pradeda verkti padėjęs veidą ant tėčio peties. Ašaros bėga abiejų tvirtų vyrų skruostais. Jie žiūri vienas į kitą ir pro ašaras juokiasi.

Malina šluosto ašaras savo didele skara. Jos vidinis orkestras groja tokią liūdesio persmelktą muziką, kokią tik galima įsivaizduoti. Debesys išsisklaidė ir saulė sušildė kiemą. Jei tai būtų filmas, maži cherubinai atskristų iš miško ir žertų konfeti virš Lenio ir jo tėčio. Jų akys prisipildė šilumos kibirkštėlių. Tai beveik geriau, nei Malina tikėjosi.

Astra sėdi ant didelės sofos-lovos krašto galiniame kambaryje. Lubos žemos ir lova užima beveik visą plotą. Senos užuolaidos aklinai nuleistos, šviesa silpna. Bet šen bei ten keli spinduliai prasimuša pro audeklo angas ir dulkių sūkurius. Titas guli po sunkia sena vilnone plunksnų antklode. Jis sulysęs ir panašus į mažą paukščiuką, per anksti iškritusį iš lizdo.

Jis atsibunda. Astra paima jį už rankos. Kita ranka lėtai glosto jo dygų viršugalvį. Jis žiūri į ją. Atpažįsta: tai ta jauna moteris iš atpildo paveikslėlio. Ji buvo dingusi, tačiau dabar, be abejonės, grįžo.

Bet jos jau nebereikia. Vis dar jam patinka, ir tai visai suprantama, tačiau jos nebereikia, kad išgyventų.

Titas mano, kad beveik mirė ten rūsyje. Buvo pasigėręs, per plauką nuo mirties. Dar keli buteliai ir būtų ištikęs lemiamas smūgis. Dar kelios cigaretės ir būtų pasmaugtas.

Neįtikėtina, bet tame rūsyje jis atgavo norą gyventi. Žino, kodėl. Rūsyje turėjo laiko pagalvoti. Žinoma, buvo sutižęs, kai vis mąstė ir analizavo savo padėtį. Bet kuo daugiau laiko bėgo, tuo aiškiau matė atsakymą.

Jis sugebėjo dar kartą parašyti knygą.

Nepaneigiama, mūšis dėl Geriausios knygos pasaulyje pralaimėtas, bet tai, galvoja, jau nebesvarbu. Gali parašyti dar kelis romanus, net geresnes knygas. Štai ir viskas, kas svarbu. Kol gali dirbti, yra prasmė gyventi. Darbas pats savaime, o ne jo galutinis produktas yra esmė. Anksčiau manė, kad knygos publikacija suteiks džiaugsmo ir pasitenkinimo, tačiau euforija niekad neateidavo ir jis alkoholiu slopindavo vis didėjančią neapykantą. Dabar jis žino, kad rašymo procesas yra tai, kas teikia atpildą. Taigi jis gyvas. Jam nereikia daugiau jokios kognityvinės terapijos, alkotesterio užrakto ar išpūsto kraujo keršto, į kurį galėtų projektuoti savo nerimą ir susirūpinimą. Jam nereikia net Geriausios knygos pasaulyje.

Jam reikia jo paties. Blaivaus ir gerai dirbančio.

Paskutinėmis valandomis prieš išlaisvinimą jis negėrė nė lašo alkoholio ir nesurūkė nė vienos cigaretės. Laukė, kol prasiblaivys ir taps naujai gimusiu Titu. Lūžio taškas buvo aiškus kaip susprogusios atominės bombos „grybas“. Nuo šio momento jis sveiks.

Darsyk apžvelgė savo gyvenimą. Pastaruosius trisdešimt metų nebuvo blaivus, išskyrus kelis trumpus laikotarpius, todėl reikėjo nuspręsti, kas tas Titas yra iš tikrųjų. Metaforiškai jis vėl jaunas. Viskas prieš akis. Laisvė, jo nuomone, tai supratimas, kad turi pasirinkimą. Kol valdo save, gali padaryti bet ką. Daugiau niekados savęs neatsisakys.

Titas žiūri į Astrą, sėdinčią ant taburetės šalia lovos. Ji leido jam palengva nubusti ir jis už tai dėkingas.

– Dabar aš laisvas, – sako jis.

Ji lėtai linkteli.

– Tu iš tiesų laisvas, Titai. Dabar mes vykstame į Geteborgą.

Apkabinusi Titą Astra išeina į verandą. Jis palinksta šalia jos kaip mažas maišelis.

Titas markstosi nuo saulės spindulių ir atrodo taip, tarsi ką tik atsibudęs. Draugiškai nusišypso Leniui ir Malinai.

Tada jis pamato plačiai besišypsantį vyrą baltu švarku.

– Daktaras Rolfas? Ralfas Rolfas?

Ką šis kvaiša čia veikia? Titas atpažįsta kuoktelėjusį triukšmadarį multiterapeutą, kurį susitikti privertė įkyrusis prekybininkas telefonu. Jis kalbėjo apie placebo terapiją ir pokalbio viduryje giliai įmigo. Jie tikriausiai nenori vėl jo įgrūsti į nesuprantamos multiterapijos pinkles? Jei tai vienas iš naujų Astros sumanymų, tai pasiekė savo…

– Aš – Lenarto tėtis, – prataria daktaras Rolfas pertraukdamas Tito mintis. – Turiu galvoje – Lenio. Esu Lenio tėtis, – galingas juokas pasigirsta jam iš burnos. – Vadink mane Rafu, kaip visi mano artimiausi draugai.

Titas žvelgia į Lenį ir daktarą Rolfą. Negali patikėti savo akimis. Jie giminės?

– Pasišnekučiuosime automobilyje, – sako Astra, – po penkių valandų turime būti Geteborge.

Titas sėdi ant priekinės sėdynės ir pasakoja Astrai apie viską, ką Edis padarė jam rūsyje. Lenis buvęs tik marionetė. Taip turėję nutikti, ir tai gerai, nes dabar jis jau žino, kas esąs ir ką mes jam paruošėme. Astra spokso į kelią prieš save ir murma pro sukąstus dantis: „monstras, pasibjaurėtinas atgrasus monstras“. Ji stipriai spaudžia akceleratorių.

Ant galinės sėdynės, kiekvienas savo kampe, sėdi Lenis ir Ralfas. Malina sėdi tarp jų atsirėmusi į Lenį. Jis apglėbia ją.

– Edis mane privertė, – rimtai prataria Lenis.

– Kaip? Kodėl jūs taip sutarėt? – domisi Malina, kuri tikrai nesuvokia, kaip Lenis tapo toks atbukęs ir kvailas.

– Aš neturiu Tureto…

– Ką? Neturi? – šūkteli Malina žvelgdama į Lenį. Dabar ji nieko nebesupranta. Ar jis staiga tapo normalus? Ar todėl taip keistai atrodo?

Ralfas padeda ranką ant Lenio. Šis žiūri į tėtį, kuris tyliai linkteli, tarsi ragindamas Lenį sutikti su tuo, ką sako.

– Jis grasino, kad jei nepadėsiu jam nusičiupti Tito knygos, visiems pasakys, kad neturiu Tureto sindromo. Pradžioje maniau, kad juokauja, bet supratau, kad sako tiesą. Keletą kartų buvo pasirengęs skambinti bulvariniams laikraščiams. Tai, ką sakė, nebuvo labai blogai. Iš pradžių atrodė lyg išdaiga. Paskui viskas tik didėjo ir didėjo it sniego gniūžtė. Edis tapo visiškai apsėstas. Nekalbėjo apie nieką, išskyrus rankraštį. Rankraštis taip… rankraštis anaip… Rodėsi, kad visą vasarą ieškojome ir sekėme kiekvieną Tito žingsnį. Įsiveržėme į jo namus, „atskiedėm“ Sioderio teatre ir prikrėtėm daug kitų kvailų dalykų. Be to, dar ir tas rūsys.

– Ką turi galvoje? Aš jau nieko nebesuprantu, – įsikišo Malina. – Argi ne gerai, kad neturi Tureto sindromo?

– Ne… Nes būtent dėl jo turiu publiką. Be jo būčiau niekas, tiesiog bevertis rokeris pamėgdžiotojas. Esu toks Tureto Lenis, kuris yra labai neįgalus ir pažeidžiamas. Vis dėlto kažkaip sutvarkau savo gyvenimą. Dabar kaip menininkas esu žuvęs. Niekingas apgavikas. Pavogiau garbingų žmonių simpatiją ir užuojautą. Ir visus žmones, kurie serga tikrais neįveikiamais sindromais, nutempiau į purvą. Palikau juos kvailio vietoje. Turetas buvo tik pokštas, kaip netikra nosis, užsidedama tik prajuokinti. Tiesiog sušunki „by**s tau į akį“; visi tampa tuo pat metu ir laimingi, ir išsigandę. Ne, taip neįmanoma. Vis dėlto džiaugiuosi, kad viskas baigėsi…

– Tai mano kaltė, – įsiterpia Ralfas garsiu ir kiek gergždžiančiu balsu.

– Kodėl? – klausia Malina ir nukreipia žvilgsnį į jį.

Ralfas beveik užriaumoja. Visai neaišku, ką nori pasakyti.

– Kai buvai mažas, rūpinausi tik savo pacientais. Niekad nesupratau, kiek esu jums reikalingas. Tiesa, ar ne?

Lenis tyliai linkteli.

– Tad tavo vienintelė galimybė ir buvo remtis Tureto sindromu, tikėtis, kad tapsi man įdomus ir skirsiu tau daugiau laiko. Juk girdėjai apie mano pacientus su šiuo sindromu. Jie atrodė fatališki, tu tapai keistas. Pradėjai nuo veido tiko, atsargiai, vėliau perėjai iki švelnios formos elgesio sutrikimų… vengdavai linijų virtuvės grindyse ir panašiai. Laidydavai baisių keiksmažodžių tiradas, kai močiutė atvažiuodavo tavęs aplankyti. Vėliau ėmeisi to prakeikto kūno linksėjimo ir visiems tapai įdomus…

Lenis žvelgia pro langą ir linkčioja. Liūdnas.

Ralfas tęsia.

– Bet viskas tebuvo apgaulė. Kartą supratau, kad tau buvo normalu tai, kuo sirgo mano pacientai. Niekaip negalėjau su tuo sutikti. Reikalavau, kad nustotum, suimtum save į rankas. Norėjau normalaus sveiko vaiko. Daugelio mano pacietų problemos glūdėjo jų galvose. Jie ne patys pasirinko savo kančias. Manė esą ligoniai ir niekuo negalėjo sau padėti. Be tu, tu pats pasirinkai Turetą. Ir net išbandžius visus manuosius gydymo būdus tau niekados nepagerėjo, darėsi vis blogiau ir blogiau. Buvai tik vaikas, o per mane tiek patyrei. Tapai ciniškas, nes neradau tavyje jokio tikėjimo. Aš gi tapau atstumiančiu tėvu, monstru. Tu atsisakei gydytis, kad nubaustum mane. Argi ne tiesa?

Lenio skruostais tekėjo ašaros. Malina priglaudė ranką jam prie pilvo ir švelniai paglostė. Jis vis dar žiūrėjo pro langą nieko nesakydamas.

– Neapkenčiau tavo pacientų. Skyrei jiems be galo daug dėmesio, gydei. Pagerėjus jie išnykdavo visiems laikams. Domėjaisi, kaip jiems sekasi. Kuo sunkiau sirgo, tuo labiau dėl jų jaudindavaisi. Todėl pamaniau, kad kuo sunkesne Tureto forma sirgsiu, tuo arčiau tavęs būsiu. Tuo pačiu metu mokykloje mane pastebėjo ir pradėjo gerbti. Kuo daugiau keikdavausi, tuo daugiau suaugusiųjų norėjo kalbėti su manimi. Buvau kažkuo, tapau kažkuo.

– Tačiau kaip Edis suprato? – pasidomėjo Malina.

– Jis seniai žinojo. Nieko nuo jo negalėjau nuslėpti. Bet mes apie tai nekalbėjom, niekada. Net kai prieš porą mėnesių pradėjo mane gydyti. Buvo klaiku. Ankstyvą vasarą tarp jo ir Tito kažkas nutiko, festivalyje, kur su Edžiu girtavome. Gėrėme visą naktį ir paskui laikėmės už vienas kito. Nuo tada jis visiškai pasikeitė. Tapo piktas ir godus. Nors pažinojau jį visą savo gyvenimą, pradėjau bijoti.

– Atleisk, Leni, – tyliai murma Ralfas, tarsi burnoje turėtų didelį kąsnį. – Per mažai mylėjau tave, kai buvai mažas. Buvau įsigilinęs į savo teorijas ir pacientus. Bijau, kad ir tebesu. Persikėlus į Stokholmą geriau netapo. Viskas čia dar labiau susipainiojo. Bet jei suteiksi man galimybę, nieko daugiau iš tavęs nereikalausiu. Būk, kur nori, aš besąlygiškai tave mylėsiu. Tikrai myliu tave. Man labai tavęs trūko.

Lenis žvelgia į tėtį, jo akys sudrėksta.

– Ir aš tave myliu, tėti.

Malinos skara šlapia nuo ašarų. Bet liūdesys jau nebe toks gilus. Jos sieloje vėl groja styginių orkestras. Konfeti lėtai byra virš galinės sėdynės, kaip dirbtinis sniegas senuose pasakų filmuose. Angelai pradeda juoktis, cherubinai pučia savo mažus trimitėlius. Visa pilkuma įgauna gražiausius Technicolor atspalvius.

Ji atsimins šią akimirką visą gyvenimą. Malina rūpestingai nusišluosto ašaras po akimis, kad tušu nesuteptų skruostų.

– Aš myliu tave, Leni. Ir Jus, Ralfai.

Tito kūnas ir siela eina per skaistyklą ir pusiaukelėje į Geteborgą jis užminga.

Astra pasinaudoja galimybe paskambinti Evitai ir nupasakoja situaciją. Evita spinduliuoja iš laimės ir negali atsidžiaugti, kad Titas taip greit atsirado. Ji įsitikinusi, kad knygų mugė bus sėkminga. Visi ten. Astra prašo Evitos susisiekti su Geteborgo policija: reikia imtis Edžio X. Su Titu jis pasielgė baisiai. Kiek metų duotumėte už pagrobimą? Akivaizdu, kad Edis privertė Titą pasirašyti sutartį, prieš tai jį įkalinęs. Titas atsisakė Geriausios knygos pasaulyje autoriaus teisių, „prisipažino“ pavogęs iš Edžio ir idėjas, ir rankraštį. Tokia sutartis vargu ar gali būti teisėta, ar ne? Būtų gerai, jei įmonės juridinis skyrius pasiruoštų susiremti su Babelfishu ir Edžiu. Astra mano, kad policija galėtų apklausti Titą mugėje prieš suimant Edį. Šis ketina būti prie Babelfisho stendo, kai visi… maišatyje… penktą valandą ir jie turėtų būti laiku. Evita sutinka ir perspėja Astrą, kad atidžiai vairuotų.

Astra baigia pokalbį telefonu ir atsidūsta. Atrodo, viskas gerai. Jai lig šiol pavyko išsaugoti Geriausią knygą pasaulyje ir iki kraujo stums ją pirmyn.

Ji žvelgia į snaudžiantį Titą, palinkusį ties saugos diržu lyg pagalvėle. Juodas kostiumas papilkėjęs nuo žemių, cemento dulkių ir sudžiūvusių vėmalų. Veide purvini ruožai. Dvokia.

„Jam negera“, – galvoja Astra. – „Reikia jį sutvarkyti. Pakišti po dušu. Astra žvelgia į kelio ženklus tikėdamasi kur nors netoliese aptikti viešbutį. „Kur mes esam? Veterno ežeras kažkur dešinėje.“ Jai pasisekė. Auksinė ūdra, du kilometrai. Pamena šį motelį. Kai buvo maža, jos šeima buvo čia apsistojusi. Tada jie vyko namo po atostogų Europoje. Valgė lašišą su krapais ir baltuoju padažu, pirko pipirmėčių lazdelių ir dalijosi prisiminimais apie tai, kaip smagu atostogauti užsienyje, bet dar smagiau grįžti į Švediją. Sėdėjo terasoje ir žiūrėjo į ilgą siaurą ežerą, kalbėjo apie mitinę Visingso salą, kurioje, kaip tėvas buvo įsitikinęs, kadaise gyveno karaliai. Bėgo į automobilį atsinešti šiltų megztinių. Brrrr. Šiandien šalta, bet ryt bus šilčiau. Švedija, namai namučiai.

Pasistato automobilį ir nutildo variklį. Titas pabunda. Apsižvalgo, vėl panarina galvą ir užsimerkia.

– Paimsiu kambarį, kad Titas galėtų nusiprausti, – paaiškina Astra kompanijai ant galinės sėdynės.

– Puiku, tada einame vidun, paimsime kavos ir daniško pyrago.

– Mano sąskaita! – rikteli daktaras Rolfas.

Astra apeina automobilį iš kitos pusės ir atidaro Titui dureles.

– Titai, tau reikia į dušą. Eime!

Ji padeda Titui išlipti iš automobilio. Šis susvirduliuoja ir pasirąžo keldamas rankas virš galvos. Plačiai nusižiovauja ir šypsosi.

Šalia Astros automobilio stovi kita mašina atidarytu variklio dangčiu. Prie variklio palinkęs žmogus. Kažkas, matyt, neveikia, ir vyro susinervinimas tvyro ore. Jis meta tepaluotą skudurą ant žemės ir murma.

– Prakeiktas automobilis!

Titas atpažįsta balsą. Jis pasilenkia ir pažvelgia po varklio gaubtu.

– Kristeri!

Tai Kristeris Hermansonas stovi keiksnodamas savo automobilį. Uolus bibliotekininkas iš Stokholmo miesto bibliotekos. Tito kolega, rašantis sudėtingas knygas apie žmones, esančius ties galimybių riba.

Kristeris Hermansonas pažvelgia į Titą.

– Titai!

Jo akys laksto nuo galvos iki kojų.

– Kur buvai dingęs?

– Ilga istorija. Čia Astra Larson, mano leidėja.

Kristeris žiūri į Astrą. Jis nubraukia rankas į kelnių šonus ir prieš ištiesdamas ranką sutvirtina savo arklio uodegą.

– Sveika, aš Kristeris Hermansonas.

– Ar Jūsų automobilis sugedo? – pasiteirauja Astra.

– Ich bin ein Bibliothekar! – šūkteli Kristeris. – Ne automobilių mechanikas…

– Matau. Jūs taip pat keliaujate į mugę? – pasidomi Astra.

– Taip. Bet dabar įstrigau čia. Aš nesuprantu variklių, o jie nesupranta manęs. Bijau, kad mes nedraugaujam. Neigiama nuostata rodo, kad tai visą gyvenimą trunkantis priešiškumas. Bijau blogiausio.

Titas šypsosi klausydamasis griežto Kristerio balso. Niekada neatspėsi, ar jis kalba rimtai, ar juokauja. Akademinis sausumas ir žavintis humoras visada šalia.

– Gali važiuoti su mumis! – sako Titas ir pasisuka į Astrą. – Gali, ar ne?

– Žinoma!

– Tikrai? Jūs labai malonus!

– Taip, be abejo, – sako Astra. – Pasidėkit daiktus gale. Beje, ar neturite kokių nors atliekamų drabužių paskolinti Titui? Ir skutimosi priemonių?

Kristeris Hermansonas vėl pažvelgia į Titą. Linkteli.

Turiu naujus drabužius imperatoriui. Jis gali pasiskolinti vieną iš mano knygų mugei skirtų eilučių!

Išsiruošus paskutiniajam etapui nuotaika automobilyje vargu ar galėjo būti geresnė. Visi pavalgė ir užsuko į tualetą. Titas pusvalandį pastovėjo po tekančiu vandeniu, nusiskuto galvą ir veidą. Jis beveik atgavo veido spalvą, ir jei nežinotum teisybės, pamanytum, kad grįžo iš saulėtų atostogų.

Malina krito į Lenio glėbį po saugos diržu. Jie murkė kaip katinai, ką tik gavę savo mėgstamą vakarienę. Kristeris Hermansonas rado sau vietos galinės sėdynės viduryje. Šalia didelio ir linksmo daktaro Rolfo jis atrodė mažas. Jis net nenumano, kas nutiko automobiliui, ir vertina kelionę kaip Dievo dovaną. Paspruko iš tos senos griuvenos ir dabar gali plepėti su daugybe malonių žmonių, taip pat vykstančių į knygų mugę. Astros ir Tito dėka bus ten laiku. Jis linksmas kaip kylantis ir giedantis vieversys.

– Mums gera sėdėti ant galinės sėdynės, bučiuotis ir su Fredu glamonėtis.

– Dy dudi dūm dūm, dy dudi dūm dūm, dy dudi dūm dūm, DŪM, – garsiai choru atsako Ralfas, Lenis, Malina, Titas ir Astra.

Visi juokiasi Kristeriui „vedant“ populiariais klasikos motyvais. Kyla noras imtis ko nors daugiau, ko nors iš aplinkinio pasaulio. Jis grįžta. Jiems linksma.

Suskamba Astros telefonas.

Nežinomas numeris.

Astra nutildo juos pakėlusi pirštą prie lūpų. Tikriausiai tai žinios iš knygų mugės. Galbūt Edis X pradingo? O gal Evita sulaikyta policijos? Jie nori kalbėti su Titu?

Ji spaudžia žalią mygtuką ir atsako tinkamu balsu:

– Taip, tai Astra Larson.

– Sveika, Astra! Čia Fabianas Nadersonas. Ar turite minutėlę?

O, ne! Tai vėl tas prekeiva telefonu. Skambina netinkamiausiu laiku. Koks beviltiškas tipas. Bet Astra nenori gadinti nuotaikos. Ji perjungia į garsiakalbio režimą, taip, kad visi girdėtų, nustato didžiausią garsą ir šaukia:

– Fabianai, esame nedidelėje konferencijoje. Ar nenorėtum ko nors parduoti iš karto keliems žmonėms? Čia esu aš, Titas, Kristeris, Malina ir Lenis. Visi tau sakome: sveikas, Fabianai!

– SVEIKAS, FABIANAI! – rėkia choras nuo galinės sėdynės. Astra reguliuoja garsą kraipydama telefoną ore ir pasakinėja chorui.

– Sveiki visi! – atsako Fabianas. – Puiku, keli zuikiai vienu šūviu, man taip patinka, cha cha. Puiku. Taigi skambinu draudimo kompanijos Seraphimas vardu. Siūlome nemokamą susitikimą su vienu iš mūsų draudimo ekspertų.

– LABAI – JUMS – AČIŪ – FABIANAI! – pagal Astros sufleravimą atsiliepia choras.

– Tai užims valandą. Per tą laiką ji ar jis ištirs Jūsų finansinę padėtį. Paskui gausite kaip tik Jums parengtą pasiūlymą dėl pensijos plano. Jis įgyvendins Jūsų senas svajones. Kaip Jums tai patinka?

– NE – PA – TIN – KA!

– Suprantu. Tikriausiai jūsų pensijos santaupos sutvarkytos kitaip?

– NE – NE – SU – TVARKYTOS!

– Ar ketinate pergalvoti savo draudimo planus artimiausioje ateityje?

– NE – NE – KE – TINAME!

– Siūlau susitikti arba antradienį, spalio 10 dieną, 11 valandą priešpiet, arba lapkričio 1 dieną, antrą po pietų. Kuris laikas Jums geresnis?

– JOKS – AR – JŪS – NESIKLAUSOTE!

– Suprantu; gal galite pasiūlyti kitą laiką, kad mūsų ekspertai galėtų atvykti į Jūsų biurą asmeniškai susitikti?

– NE – TIKRAI – NE!

– Ar leistumėte paskambinti kitu laiku?

– NE – GERIAU – NE!

– Bet jūs domitės mūsų paslaugomis?

– NE – NĖ – KIEK!

– Puiku, ačiū už sugaištą laiką…

– NĖR – UŽ – KĄ!

– Gerai, viso geriausio.

– VISO – GERO – FABIANAI – NADERSONAI!

Astrai baigus kalbėti visi prapliupo juoktis. Niekas taip gerai neatpalaidavo kaip agento atsisveikinimas.

Jie juokėsi visą kelią iki Geteborgo.

KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS

Knygų mugė prasideda; knyga baigiasi

Priešais knygų mugę driekiasi ilgos vingiuotos eilės. Tai pirmoji diena, į kurią dedama daugiausia vilčių. Mielai kviečiami profesionalai ir paprasti žmonės. Iš visos Švedijos atvyksta knygų mylėtojai, mokytojai, bibliotekininkai. Autoriai ir leidėjai iš viso pasaulio. Žurnalistai, ištroškę jaudinančių interviu ir pasiruošę pirmieji gardžiuotis dienos sensacija. Svarbiausi leidiniai pasirodo kaip tik prieš mugę. Tai tiesiog besimėgaujančiųjų visų pavidalų knygomis rojus.

Pirmajai dienai einant į pabaigą mugė virsta mišriu renginiu. Leidyklos konkuruoja siekdamos surengti gausiausius susitikimus ir sukviesti daugiausia lankytojų. Visi – draugai, visi – laimingi.

Kaip tik prieš pirmosios dienos didįjį susitikimą Astra sustojo milžiniško Švedijos parodų ir kongresų centro pašonėje. Čia pat įėjimas į žavingą Gothia Towers viešbutį, garsėjantį stilingu kokteilių baru 23 aukšte. Per visus tuos darbo metus Astra ištroškusiems autoriams nupirko daugybę Kruvinųjų Merių. Kai kurie jų net manė, kad visas aukštas sukasi apie savo ašį, o tai galima laikyti tikru komplimentu barmenams.

Du uniformuoti policijos pareigūnai su Evita Vinčester stovi viešbučio fojė. Jie laukia pasirodant Astros ir jos kompanijos. Abu policininkai atrodo lyg dvyniai, abu tvarkingai iš dalies nuskustais smakrais, trumpais pelenų spalvos plaukais su sklastymais. Atrodo kaip milžinai, palyginti su Evita, mažu energijos varikliuku.

Evita avi žalius batus, dėvi žalią odinį sijoną ir labai plačią palaidinę, atskleidžiančią gražiai įdegusį petį. Ji apkabina Titą su Astra ir mandagiai pasveikina jų kelionės draugus.

Vienas policininkų ištiesia Titui savo ranką ir kreipiasi vietine tarme.

– Sveikas atvykęs! Mano vardas Glenas Johansonas. O čia – mano kolega Kevinas Andersonas. Evita Vinčester suteikė mums labai svarbios informacijos apie tokį Edį X. Ar galėtume su Jumis persimesti keliais žodžiais?

– Taip, tikrai galite, – piktokai atsako Titas.

Kaip visada, Vinčesteris ir Babelfishas buvo įrengę didžiulius stendus šalia vienas kito: dvi „karščiausių“ knygų ekspozicijas ir mirksinčias prašmatnias dekoracijas nuo grindų iki lubų. Du leidėjai salės viduryje simboliškai pabrėžia esantys šios pramonės šerdys. Toliau lyg vandens ratilai driekiasi mažesnės leidyklos, žiniasklaidos kompanijos, šakinės organizacijos, literatų bendrijos. Šimtai didelių ir mažų bendraminčių pripildytų stendų.

Atėjus svarbiajam metui susitikti ir išgerti apsaugos darbuotojai nutiesė storas virves tarp Vinčesterio ir Babelfisho stendų, kad nekviesti pašaliniai nesugalvotų pasimėgauti nemokamais gėrimais. Virvės laisvai tabalavo tarp įmantrių žalvario stulpelių. Atrodė labai gerai sugalvota, lyg oskaro statulėlių teikimo iškilmių miniatiūra.

Kiekvienais metais Babelfisho šventė prasidėdavo nuo Edžio X, pakeliančio nuotaiką savo šiltais eilėraščiais apie gyvenimą ir meilę. Jų galėjo klausytis žmonės ir šioje pusėje, ir anapus virvių. Tai vienas svarbiausių mugės įvykių, ir šiemet publikos daugiau nei anksčiau. Visi kažko tikisi.

Taip, Edis X taip pat sukorė kelią į Geteborgą. Jis važiavo greitai ir kiek įmanoma vengė greitkelio, nes nemaloniai jautė, kad gali būti sekamas. Dabar užlipo ant nedidelės scenos Babelfisho stendo viduryje. Basas, apsimovęs kelnėmis, su striuke ir iki viršaus susagstytais marškiniais. Drabužiai suglamžyti, trijose vietose nudažyti įvairaus sodrumo pilka batika. Išskirtina ir labai gudru. Juodi plaukai padengti matiniu laku, o veide atsispindi pilki drabužių atspalviai. Kumščio dydžio ratilai po akimis žiūri tiesiai į publiką. Visai nepanašus į save. Paruošė naują įdomią išdaigą. Matyti, kad publika galvoja: „Bus gerai!“

Sėdasi ant aukštos baro kėdės ir griebia mikrofoną.

– Sveiki. Ar visiems patogu?

– Taaaaip, – negarsiai atsiliepia publika.

– Aš sakiau, AR VISIEMS PATOGU?

– Taaaip!

– Jums gerai.

Publika juokiasi. Smagu, kad jis pakeitė vaidmenį. Mylėtojas apsimeta esąs piktas.

– Noriu jums kai ką paskaityti.

– TAAAIP!

Žiūrovai susižvalgo. Dabar prasideda. Tai bus puiku ir nuoširdu.

– Tai bus šis tas, ką parašė Titas Jensenas. Prisimenate tokį?

Visi juokiasi. Žinoma, girdėjo apie Titą ir jo skaitinius. Buvo tokių, kurie jau palaidojo jo, kaip rašytojo, karjerą. Ir dabar Edis X ketina skaityti Titą Jenseną. Kažkas neįtikėtino. Cha cha cha.

Edis paima Klastingas šaradas ir atverčia pirmąjį puslapį. Jis matė Titą darant tai ne vieną kartą ir dabar stengiasi būti kiek įmanoma teatrališkas.

– „Taaamsi vėjuota naktis. Aukšto slėgio ruožas, sustojęs virš Britų salų, atrodo nelinkęs sukti į šiaurę. Superšalta dargana, dvi savaites čaižiusi Stokholmo langus, staiga prašliaužė pro Johaneso Karlsono butą palėpėje. Į jo mažą būstą prilijo.“

Pauzė reakcijai ir sugestija plojimams. Publika viltingai šypsosi. Tai dar nei juokinga, nei šilta, bet netrukus bus būtent taip.

– „Žaibų atspindžiuose Johanesas galėjo matyti, kad grindys šlapios. Prilijo labai daug ir aplink lovos kojas grindyse pasirodė net nedidelės bangelės. Johanesas nuo savęs nutraukė šlapias anklodes, užsidėjo akinius ir pamatė, kas dedasi. Prilyta. Ką jam dabar daryti?“

Publika krizena. Baisi istorija.

Jiems nelieka laiko sužinoti ko nors daugiau apie Johanesą Karlsoną. Ant scenos užlipa du policijos pareigūnai. Edis pažvelgia į juos ir jo žvilgsnis tampa laukinis. Meta knygą į policininkus ir rėkia, kad šie išnyktų. Publika juokiasi. Cha cha cha, dabar tai prasideda. Tai kur kas įdomiau nei farsai apie miegamuosius lankomuose teatruose. Bandydamas pabėgti Edis nuverčia baro kėdę, mikrofonas trenkiasi į grindis ir sukelia aidintį gaudesį garsiakalbiuose. Liūdnai atrodantys policininkai sugriebia jį už rankų. Jie visa galva aukštesni už Edį ir šio kojos tabaluoja tarp jų.

– NEEEE! – klykia Edis.

Ant scenos užlipa žmogus. Tai Titas Jensenas! Žmogus juodais drabužiais dabar apsirengęs ryškiai baltai. Balta susegama palaidinė, baltos odinės kelnės, baltas odinis švarkas ir balti patentuotos odos batai. Jis juokiasi ir šypsosi kaip Amerikos televizijos sielų gydytojas. Kažkas įjungia daugiau šviesos. Baltos šviesos potvynis užlieja publiką. Titas Jensenas paima mikrofoną ir pabeldžia į jį. Taaip, veikia.

– Laba diena?

Publika aprimusi. Jau įdomu. Policininkai atrodo abejingi, o Edis, kabantis tarp jų, – beviltiškas. Jis žiūri į Titą žudančiu žvilgsniu.

– Laba diena. Mano vardas Titas Jensenas. Žinau, kad atėjote klausytis Edžio X. Bet minutei noriu pasiskolinti Jūsų dėmesingas ausis. Ar gerai?

Žiūrovai tylomis kinkuoja. Kažką lemena.

– Esu blaivus, – tyliai, bet labai arti mikrofono kalba Titas. – Ir galiu dirbti.

Knygų mugės lankytojai iki šiol nieko panašaus nebuvo patyrę. Ar čia AA susirinkimas?

Titas žiūri į Edį, tabaluojantį tarp dviejų policininkų. Jo matiniai juodi plaukai nukarę prieš akis, o mėlynos ir oranžinės spalvos dryželiai atrodo pavargę. Edis raitosi kaip kirminas.

– Parašiau knygą, kuri pasirodys pavasarį. Ji tikrai sulauks didelės sėkmės, bet svarbiausia, kad po jos bus daug knygų. Ir būtent Edis X buvo tas, kurio dėka dar kartą pažvelgiau į priekį. Edi, tavo metodai buvo netradiciniai, bet galiausiai suveikė. Jau nebesu žuvęs žmogus. Esu laisvas, noriu dirbti ir esu dėkingas.

Titas žiūri į scenos apačioje stovinčius Astrą, Evitą, Lenį, Maliną, Ralfą Rolfą ir Kristerį Hermansoną. Jie žvelgia viltingai. Tada Titas pažiūri Edžiui į akis ir giliai atsidūsta.

– Noriu pasakyti tik vieną dalyką…

Publika labai nustebusi. Salėje tylu. Edis žvelgia į Titą.

– Edi, esu pasiruošęs padaryti viską, kas mano galioje, kad užtikrinčiau, jog išbristum nė nesušlapęs. Pažadu.

Publika nežino, apie ką čia kalbama, ir atsargiai ploja manydama, kad Titas sako kažką gera. Taip sakant, broliška meilė. Titas pasisuka į klausytojus ir prataria rimtu balsu:

– Meilė yra kilniausia energijos forma visatoje. Meilė – vienintelis energijos šaltinis, kuris didėja jį naudojant. Taigi jei norite, kad ši planeta išliktų, mylėkite vieni kitus. MYLĖKITE!

Džiaugsmo šūksniai ir juokas. Šiluma vėl grįžta į knygų mugę.

Vinčesterio leidyklos stendo vakarėlyje šnabždesių daugiau nei bet kada. Gandai apie tai, kas nutiko, sklinda greit, ir daugelis skuba pažvelgti į Titą Jenseną. Šiandien nuo žvilgsnių jam gera. Nesvarbu, ką jie sako. Jis žino, kas yra.

Džiugu, kad viskas baigėsi. Aišku, labai smagu būti knygų mugėje, bet labiausiai už viską Titas trokšta grįžti į savo būstą prie kompiuterio. Savo kompiuterio, o ne Vinčesterio su blaivumo matuokliu. Jis tikisi ilgos žiemos ir šimtų nuostabių darbo dienų.

Evita deda ranką ant Tito peties. Laiko ją gana ilgai. Titas jaučia kutenimą savo pilve.

– Titai, noriu papasakot tau apie fantastišką planą, kurį jau sugalvojo marketingo skyrius.

– Apie Geriausią knygą pasaulyje? Sujaudinai…

– Norime, kad knyga atsidurtų kelių kategorijų bestselerių sąrašuose, ar ne taip?

– Taaip, teisingai… Man tinka…

Kelneriui einant pro šalį Evita nukniaukia šampano taures ir padėklą su kokteilinėmis lazdelėmis nusmaigstytais sūrio kubeliais. Titas paima stiklinę sulčių.

– Turinys geras, – tęsia Evita. Ji pakelia taurę į orą lyg tostui ir gurkšteli burbuliuojančio skysčio. – Viską sudėjai į rankraštį. Tai įdomu, naudinga, padeda skaitytojui lavintis ir taip toliau. O mes turime idėją viršeliui.

– Na?

Evita paima gabalėlį sūrio ir kilsteli prie Tito burnos. Burna refleksiškai prasižioja. Evita nudžiugusi šypsosi.

– Puikus sumanymas! Klausyk! Štai kaip bus: ketiname sukurti du skirtingus viršelius. Tai pačiai knygai. Priekinis ir galinis viršeliai bus apversti aukštyn kojomis vienas kito atžvilgiu, tačiau apvertus knygą atrodys, kad abu priekyje. Genialumo priepuolis, nemanai?

– Errr, taip, – atsako Titas, nors ne viską suprato, ir gurkšteli sulčių. – Paaiškink išsamiau.

Evita giliai įkvepia ir nutaiso pardavimų derybininkės balsą.

– Pirmiausia sukursime trilerio viršelį. Įsivaizduok paslaptingą mergaitę balta suknele bjaurioje ligoninėje. Laikas neaiškus, tačiau praeitis. Aliuzija į ritualinius eksperimentus, galbūt prekybą organais. O virš ligoninės – nemalonus tipas su dujokauke; tarsi piktoji dvasia. Dažnai matytas Dr. Mabiuzas ar Kaišeris Siozė. Su senoviška kauke nuo garstyčių dujų.

– Bet kodėl, kodėl taip? Mano knygoje nėra nei mergaitės, nei dujokaukės… – bando suprasti Titas.

– Tai nesvarbu, – susierzinusi pertraukia Evita. Ar yra kas bjauresnio nei mažos nekaltos mergaitės ir nepažįstami vyrai su dujokaukėmis? Tai bjauriausias derinys, kokį tik galima įsivaizduoti. Patikrinome su tikslinėmis grupėmis; žmonės pirks. Tada įmesime dar ir gotikinį kryžių, bus tikrai siaubinga.

– Bet….

– Achachach! Ššššš…

Evita pakelia pirštą prie burnos tildydama Tito protestą, kita ranka glosto jo riešą. Kelis pirštus pakiša po marškinių rankogaliu. Ilgas kelias. Glamonė greita, bet švelni kaip šilkas. Titas krūpteli. Stengiasi mąstyti aiškiai ir atremti vieną iš daugelio galvoje besisukančių klausimų, kai Evita pradeda neoficialią pardavimų konferenciją.

– Turime ir kitą viršelį. Lavinimosi knyga. Graži pora, bėgiojanti vasariškoje pievoje. Liekni, nes taikė mūsų ABC metodą. Galbūt pavadinimą iškelsime sidabro ar aukso folija, sukelsime asociaciją su pagrindiniais prizais. Jie apakinti sodrių šypsenų, atrodo kaip lengvas daniškas porno, bet visų pirma – patenkinti ir laimingi. Ką manai?

– Nežinau. Nelabai suprantu. Mano viršeliuose paprastai piešinių nebūna, tik aiškiai matomas pavadinimas. Juodas, pilkas, baltas, smulkiu šriftu. Galbūt įrėmintas. Kaip prancūzų literatūra… kažkas panašaus…

– Taip, būtent todėl! Pradedame naują Titą Jenseną.

Kokteilio smeigtuku ji paima sūrio ir deda Titui į burną.

– Skanus?

– Mmmm…

– Geriausia, kad knygynai nežinos, kurį viršelį rodyti lentynose ir languose, taigi išdėlios keletą knygų vieną šalia kitos. Tavo knyga bus matyti iš tolo. Tai geriausias vizualinis efektas pasaulyje. Geriausia knyga pasaulyje visuose knygynuose. Žmonės puls ją pirkti!

– Geriausia knyga pasaulyje, tada Geriausia knyga pasaulyje, o tada – Geriausia knyga pasaulyje… – svajingai prataria Titas ir piešia ranka vaizdelį prieš save.

– Bet visų svarbiausia… parengsime sensacingas anotacijas.

– Anotacijas?

– Taip, na supranti, įžymybių citatas priekiniame viršelyje. Žinai, mano santykiai su Švedijos akademijos nuolatiniu sekretoriumi labai geri. Atėjo laikas juos išnaudoti!

– Turbūt juokauji… Turi galvoje?..

– Taip, gana linksma. Bet aš nejuokauju. Jis tai padarys. Prieš keletą metų sukosi apie mano mažąjį pirštą. Darė tai savo malonumui. Dabar aš turiu gražiai jo paklausti, savo mažojo nuolatinio sekretoriaus. Argi tai nenuostabu?

Ji deda dar vieną sūrio kubelį Titui į burną. Skanumėlis. Viskas puikiai veikia.

Evita palinksta jo link. Šiltu kvėpavimu glosto jo ausį. Šilti oro virpesiai žemiau kaklo.

Jos dekoltė tiesiai prieš akis. Regis, pažįsta tą krūtinę. Tai ji? Taip, tai ji!

Per jį perbėga drebulys.

Ji šnabžda jam į ausį. Sutrinka.

– Puikiai atrodai baltais…

Šiltas oras iš jos nosies virsta sūkuriu jo ausyje – kaip gazuotoji tabletė smegenims. Jos alkūnės ant jo rankos. Ilgai.

Urzgimas.

Niurnėjimas.

– …bet geriausiai atrodau nuoga.

Daktaras Rolfas niekados nebuvo knygų mugės kokteilių vakarėlyje. Kaip ir Lenis su Malina. Jie mano, kad smagu gerti, kai viskas paduodama. Astra, sveikinusi knygų autorius ir pardavėjus, atėjo persimesti keliais žodžiais.

– Kaip jums sekasi? Turite ko nors išgerti?

– Viskas puiku, – šniokšteli Daktaras Rolfas. – Sakyk, čia daug įžymybių?

– Viena ar dvi, – atsako Astra ir dairosi. – Ten, pavyzdžiui, Pablas Blando, Meksikos bestselerių autorius, rašantis lavinamuosius romanus.

Ji rodo į žemaūgį žmogų, dėvintį juodą džemperį. Jis su mažu plaukų kuokštu ant kaklo, taip šiais laikais nešioja mažieji dienos centro lopšelinukai. Tie, kurie stumdo mažas mergaites į smėlio dėžes, kurių tėveliai žaidžia ledo ritulį. Kelios pėdos už jo stovi pikta moteris gėlėta senmergės suknele. Nors ji tikriausiai kainuoja „gabalą“, atrodo kaip kandžių sukapota užuolaida sename tvarte. Ji – Blando agentė ir vadybininkė. Aplink Blando susispietęs būrelis gražių merginų. Jis pardavė milijonus knygų ir tas populiarumas traukia it magnetas.

– Pilka pelė už jo – agentė Veronika Fuentes, – tęsia Astra. – Barselonos kalė, kaip ją vadina savam rate.

– Ką! – sušunka daktaras Rolfas. Jo akys aptemsta. – Ar tai Pablas Blando? Sušiktas… pragaras.

Astra žvelgia nustebusi.

– Kas atsitiko?

– Tas niekšas sunaikino daugybę gyvybių, – šnypščia daktaras Rolfas. – Dėl jo kaltės turėjau krūvas pacientų. Pradžioje jie skaitė knygas, vėliau pamanė patys atradę „gyvenimo kelią“. Blogiausia knyga – Aukso gamintojas. Jie skaito ir mano matą šviesą, tačiau lėtai, bet užtikrintai laidoja save niūrioje neviltyje. Mano, kad privalo ieškoti gyvenime daugiau laimės. Ieškodami netenka savo atramos. O kai laimė nesimaterializuoja ir jų neišlaisvina, pasijunta nelaimingi, ar ne taip? Pradeda aiškintis, kas negerai, kokie simptomai. Skaito dar daugiau knygų apie laimę, bet laimės kaip nėr, taip nėr. Galų gale pradeda sielvartauti ir turi kažkaip iš to išeiti. Tik pasveikę gali rasti laimę. Bet juk iš tikro niekada nebuvo ligoniai. Ne, prakeikimas. Reikia ištisų metų multiterapijos, kad juos grąžintum į vėžes!

– Ooi, aš nežinojau…

– Ne, niekas nenori to pripažinti, – agresyviai šnypščia daktaras Rolfas. – Visi tai nutyli. Daugelis žmonių, skaičiusių jo rašliavą, geriau jaustųsi perskaitę telefonų knygą. Ir nebūtų taip sugniuždyti. Štai kur tiesa! Prakeikimas, ne. Pavargau nuo neįgalių svajotojų, skaičiusių Aukso gamintoją. Galėčiau jį išgrūst lauk!

– Neturėtumėte taip kalbėti?.. – atsargiai reaguoja Astra.

Ji, be abejo, dirba leidykloje, išleidusioje visas Blando knygas. Už jas uždirbo kalnus pinigų ir neketina sustoti. Ir gali pasakyti, kad daktaro Rolfo intelektualios klejonės nėra svarbiausias dalykas. Ji negirdėjo, kad multiterapija būtų kam nors atnešusi laimę. Geriausia būtų kaip nors nukreipti dėmesį nuo šio dalyko. Ralfas Rolfas atrodo lyg parako statinė. Astra nutaiso diplomatišką šypseną.

– Pasakykite jam asmeniškai, ką apie tai manote.

– Ta…aip. Tikriausiai. – Daktaras Rolfas nušvita. – Gera mintis…

Kokteilių vakarėliai yra visų verslo sandorių pradžia.

Astra vieną po kito pristato Titui užsienio leidėjus. Visi jie jau girdėjo jo istoriją ir dabar nori paspausti ranką stebuklui iš rūsio.

Garbingas senyvo amžiaus džentelmenas su amerikietišku akcentu prisistato esąs Kolinas Harperis. Jis teigia norįs išleisti Geriausią knygą pasaulyje keturiolikoje pasaulio šalių. Girdėjo, kad ji nuostabi.

Titas Jensenas lengvai linkteli.

Astra Larson padaro nedidelį reveransą.

Evita Vinčester garsiai juokiasi.

Po gėrimų vakarėlio laikas banketui. Pakviesti garbingiausi mugės svečiai. Didžiulis būrys mugės delegatų, susirinkusių centriniame fojė, didžiuoju eskalatoriumi rengiasi keltis į vakarėlio salę. Evitai pavyko paskubomis gauti bilietus visiems Astros kelionės bendrams. Mažoji grupelė lėtai juda vakarėlio link lyg uodega paskui kitus svečius. Viena koja jau ant eskalatoriaus.

Astra ir Kristeris Hermansonas eina pirmi. Jie juokauja ir, regis, mėgaujasi vienas kito kompanija. Po jų – Lenis ir Malina. Jie tvirtai susikibę ir dar netiki, kad visa tai tiesa. Astra nori išleisti knygą apie Lenio gyvenimą. Tourrete ir aš – nelengva kelionė, parašyta Lenio Rolfo. Ji pasiūlė gerą avansą.

Toliau eina daktaras Rolfas. Jis piktai žvilgčioja į pasakų senelį Pablą Blando, kuris ant eskalatoriaus atrodo kiek aukštesnis, lydimas dviejų merginų ir piktosios agentės. Blando gestikuliuoja, bučiuoja merginų rankas ir skruostus. Daktaras Rolfas suka savo balto apsiausto rankoves ir murma pro sukąstus dantis: „Turiu seną draugą pietums“.

Paskutiniai į eskalatorių ateina rankomis susikabinę Evita ir Titas. Jos žalios akys žybsi. Jis šelmiškai šypsosi mėlynosiomis.

Keletui sekundžių Titas atsuka nugarą visiems, esantiems eskalatoriuje aukščiau jo. Jis žvelgia į nuostabius nuotykius ir istorijas apačioje. Jam patinka, ką mato. „Fantazijos“, – mano jis, – „vien tik fantazijos ir fantazijos. Sapnai ir iliuzijos.“

Titas kyla. Jis ištiesia rankas. Plačiai išskečia pirštus. Lenkia kaklą atgal ir užsimerkia. Oras užpildo plaučius. Pasiruošęs sušukti taip garsiai, kaip tiktai gali. Tačiau persigalvoja ir nusišypso plačiausia pasaulyje šypsena. Ramia siela šnibžda naujai atrastai geriausiai draugei.

Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

TREČIA DALIS,

kurioje tikrovė pasiveja rašytoją ir skaitytojus

Kartais paskutinis mūšis dar nebūna laimėtas iki ankstyvo spalio.

Tarp medžių iškyla geltonos ir raudonos lapų sienos, o smarkus vasaros vėjas bando suklaidinti gamtą. Nors saulė šildo, vis dėlto ji per žemai danguje, kad leistų lapijai atspindėti žalią gyvybę. Visos pastangos iš anksto pasmerktos. Bobų vasara kol kas dar nenugalėjo rudens, bet ji paskutinį kartą atsidūsta bent su šypsena veide. Didvyriška mirtis, lyg išdidaus indėno, išsekusio ir pasidabinusio karo spalvomis, suteikia viltį ir tikėjimą reinkarnacija.

Uolos, oras ir vanduo. Dėl ilgos vasaros visame salyne įsivyravo pastovi šilta temperatūra. Jokio pasipriešinimo, jokių smarkių vėjų. Įlankose tarp Stokholmo ir atokesnių rifų vandens paviršius – lyg veidrodis, primenantis ką tik įrengtos parduotuvės vitriną.

Astros ilgas siauras laivas tarsi šnabždėdamas skrodžia vandenį. Jos plaukai, surišti į uodegą, siūbuoja į taktą pagal laivo judesius. Viena ranka laiko šturvalą, o kitos rankos pirštą pridėjusi prie laivybos lentelės. Ji išjungė GPS imtuvą. Plaukti be jokios elektronikos – laisvė. Lėtai skintis kelią su greitaeigiu kateriu – poilsis.

Ji žvilgteli per petį norėdama pažiūrėti, kaip laikosi keleivis. Jis sėdi pačiame gale, ant oda aptrauktų pagalvėlių suolelio laivagalyje. Ištiesęs rankas ir abiem delnais tvirtai įsikibęs į kairiojo ir dešiniojo bortų užtvarą. Marškiniai atsegti beveik iki pat bambos, įtempta krūtinė įdegusi ir neseniai nuskusta, net žvilga, o ilgi juodi plaukai plazda ore kartu su Švedijos vėliava ant laivagalio. Kelios dažytos sruogos puošia jo plaukus, panašiai kaip greičio juostos nuotraukose. Jauno dailaus vyro idealas.

Astra nusišypso ir sumažina greitį. Jau beveik atvyko. Visa Stura Nasos sala jiems vieniems.

Ji lėtai priplukdo laivą prie seno Stura Bondeno salos molo. Ši sala – didžiausia tarp senų salyno uostų, kur žvejai leisdavo naktis intensyviausiu silkių žūklės laikotarpiu. Pirmieji naujakuriai čia atvyko anksčiausiai aštuonioliktame amžiuje, ir ant uolos mažuose vasarnamiuose gyveno daugiausia dešimt vargingų šeimų. Šiais laikais visa ši zona yra gamtos rezervatas ir saugomų paukščių teritorija. Tačiau vasaros pabaigoje paukščiukams išskridus čia galima vėl lankytis.

Astra išjungia variklį, vikriai atsistoja ant priekinio stiklo ir nušoka ant molo. Viena ranka ji paskubomis įstrižai pritvirtina laivą. Tyla, įsivyravusi išjungus variklį šalia atokaus rifo, tiesiog paralyžiuoja.

– Dabar matai? – šnabžda ji puse lūpų apsimesdama pykstanti. – Apie laivus išmanau daugiau nei tau atrodė.

– Atleisk, – nusijuokia jis ir tvirtai atsistoja ant kojų bandydamas išlipti į krantą. – Atleisk, bet aš tik parašiau romaną. Ten tiesos nėra.

Ji ištiesia ranką ir padeda jam išlipti.

– Tik apsižvalgyk. Čia rojus.

Paklaidžioję siaurais takeliais tarp šilokų ir viržių, augančių viduryje įskilusių uolienų, jie atsisėdo aukščiausioje salos vietoje ir pro įlanką dairėsi į vakarus. Naza taip nutolusi, kad už horizonto pranyksta net artimesnieji rifai. Toli, labai toli už tūkstančio nematomų salų, švyti Stokholmas. Baltauodegis erelis lyg plati lenta sklando aukštai danguje ieškodamas žuvų lėtai besileidžiančioje vakaro saulėje. Greitai sutems, greitai bus laimėtas paskutinis mūšis.

Astra rankomis paglosto savo šlaunis: nori išlyginti savo trumpos vasarinės suknelės klostes. Tada iš nedidelio šaltkrepšio, aptraukto bebriuko kailiu, išsitraukia dvi taures ir dailų butelį. Jis atrodo gardžiai atšaldytas, nes jo siaurėjančiu siluetu nubėga susikondensavę lašai.

– Ar sugundyčiau tave paskutine šios vasaros rožinio vyno taure? – klausia Astra ir atkemša butelį.

– Noriu su tavimi pasikalbėti, – prataria jis ir nusibraukia nuo veido oranžinę plaukų sruogą. Atrodo susirūpinęs. Įsižeidęs.

– Taip, būtent tai mes ir padarysim. Švęsime ir kalbėsimės. To čia ir atvykom.

– Aš… Aš noriu pasikalbėti apie knygą, – tyliai taria jis savo ramiu šiaurietišku akcentu.

– Taip, Titai. Todėl tai ir darom. Atšvęsime tai, kad baigei redaguoti rankraštį. Ir kalbėsimės. Apie knygą.

Iš tamsiai aksominių Tito akių neatrodo, kad būtų nusiteikęs vakarėliui. Jo akys liūdnos.

– Nežinau, Astra. Jaučiuosi taip, lyg būčiau nusižudęs.

– Apie ką tu kalbi? Kodėl?

– Na, pasinaudojome jų vardais… – taria jis ir pasikaso kaklą už juodos apykaklės. Susuka savo palaidus plaukus iki pusės ir numeta juos ant nugaros.

– Taip?

– Nežinau… Ar mums pavyks? Žmonės žino, kas esu ir kam atstovauju. Ar išmintinga taip elgtis? Šia knyga viską griaunu. Be to, Edis X pasius.

Astra uždeda delną ant jo rankos.

– Paklausyk manęs. Net jei ir pasius, ne pasaulio pabaiga. Kam rūpi praplikęs senis, vilkintis batikos drabužius? Nesirūpink dėl jo, dabar turime galvoti apie tai, kas geriausia tau.

– Turiu omenyje – ar to reikia? Ar nenuėjau per toli? Kodėl aš taip pat negaliu būti jaunas knygos veikėjas? Galbūt tereikia pakeisti veikėjų drabužius? Man tereikia paspausti „rasti ir keisti į“ ir pakeisti visus vardus rankraštyje, kad viskas atrodytų įtikimiau. Mintis ne tokia jau kvaila.

– Tu žinai, ką visą laiką sakiau. Poezija ir trumpų apsakymų rinkiniai yra akligatvis, Titai. Tu esi jaunas. Turi didelę publiką, kuriems patinka tavo darbai. Tai tavo, kaip romanisto, debiutas, tad privalai būti pasiruošęs šiokiai tokiai rizikai. Esi menininkas, nepamiršk to. Be to, nuo pat pradžių tai buvo tavo mintis. Tu pats norėjai atrasti savyje kažką nauja.

– Taip, žinau. Bet visa tai taip velniškai keista… Ar skaitytojai tikrai supras? Yra velniškai daug metalygmenų… Tarsi pats būčiau susipainiojęs. Rašytojas rašo knygą apie rašytoją, kuris iš tikrųjų yra kitas rašytojas. Ir tas rašytojas taip pat rašo knygą ir varžosi su kitu rašytoju, kuris nori parašyti tą pačią knygą. Ir pastarasis rašytojas iš tiesų yra pirmasis rašytojas. Tai yra… aš. Ar kaip ten. Ką aš išvis čia kalbu?

– Bet Titai, kokią alternatyvą siūlai? Vietoj tavo vardo sugalvoti slapyvardį? Tai būtų dar blogiau: rašytojas su slapyvardžiu rašo knygą apie rašytoją, kuris rašo knygą apie rašytoją, kuris varžosi su kitu rašytoju. Ir abu pastarieji rašytojai mano, kad parašė geriausią knygą pasaulyje. Ne, taip nė kiek ne geriau.

– Ar nemanai… Bet… Juk galime tai apsvarstyti, ar ne?

Astra pakelia ranką norėdama jį sustabdyti. Tarp jos antakių atsiranda rimta raukšlė.

– Ne! Titai, nepamiršk vieno dalyko. Tu juk turi geriausius skaitytojus pasaulyje. Jiems labai patinka būti suklaidintiems. O dabar turėsi jų dar daugiau. Tu pakvietei juos kartu keliauti į smagią kelionę, bet nesi jų gidas. Jie patys susikuria savo patirtis ir prisiminimus. Manau, kad jiems patinka tai, jog ne viskas nuspėjama, kaip kokioje nors prastai suorganizuotoje išvykoje. Prisiekiu tau. Be to, dauguma jų kvatos su pagieža galvodami apie tikrąjį Edį X. Girtą, dėvintį kadaise spalvotus šilkinius skarmalus ir įniršusį sėdintį prie savo įprasto stalelio Asociacijos bare. Kalbantį apie 1995-ųjų Baroką jų kraujyje ir panašias išpūstas nesąmones. Bandantį megzti pažintis su kultūringomis moterimis ir pragyvenantį iš keistų senų knygų skaitymo popfestivaliuose. Ne, manau, tu jam darai paslaugą. Galbūt susiims ir vėl parašys gerą knygą.

– Taip manai?

– Gerai pagalvok… – sako Astra ir jos veide atsiranda plati šypsena. – Juk gali pasinaudoti savo vaizduote ar ne? Ji daro gyvenimą įdomesnį.

Jie kurį laiką dar sėdi ant uolų, kalbasi apie knygą ir vienas kitą, stebi pavėluotai išskrendantį žąsų pulką, skrendantį plūgo formos rikiuote virš salyno. Astra ranka apkabina Titą. Jie stebi saulę horizonte. Titas paslepia savo skruostus Astros plaukuose. Pamažu vakarėja.

– Jau metas prisivalgyti krevečių!

Astra iš vasarnamio ateina nešina didžiuliu dubeniu šviežių krevečių. Kiemo viduryje jie pasistatė nedidelį turistinį stalelį, papuošė stalą kiniškomis lėkštėmis, žibalinėmis lempomis, drobinėmis servetėlėmis, padėjo šviežios duonos, vyno ir padažo.

– Oho, nuostabu! – juokiasi Titas. – Kai fikcija tampa tikrove, taip sakant.

– Tai jau tikrai, – atitaria Astra ir keletą kartų sumirksi savo ilgomis blakstienomis. – Ir tai tik pradžia.

Jie valgo krevetes, o jų kiautus vieną po kito mėto į jūrą. Mažos ir kiek didesnės žuvys tamsiame vandenyje atplaukia ir suryja šiuos delikatesus, tada su savo laimikiu pranyksta tarp jūros dumblių kuokštų.

– Išgerkim už vasarą! – sako Astra ir pakelia savo krištolinę taurę.

– Išgerkim už rudenį! Jis irgi puikus, – atsiliepia Titas.

– Išgerkim už knygą ir už tai, kad ji baigta!

– Išgerkim už leidėją!

Jie susidaužia taurėmis.

– Tai kaip dabar jautiesi? – klausia Astra akimis prašydama visiškai sąžiningo atsakymo.

Titas atsidūsta.

– Gerai, ačiū, bet esu išalkęs ir išsekęs. Jaučiuosi tuščias ir šiek tiek nusivylęs. Tegu mane velniai griebia. Aš tik noriu valgyti, gerti ir būti savimi. Labai pavargau nuo Edžio X. Turiu pradėti mąstyti apie kažką nauja.

– Nusiramink, Titai. Tu gerai padirbėjai, puikiai padirbėjai. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti prie šios kelionės. Ir nepaprastai smalsauju, kas įvyks tarp tavęs ir manęs. Tuo laikotarpiu dalijomės daug daugiau nei tik darbais. Be to, tarp rankraščio eilučių perskaičiau paslėptą meilės prisipažinimą.

Tito akys sublizga.

– Paslėptą, hmmm paslėptą…

– Tik negaliu suvokti, iš kur žinai, kad mano antras vardas Evita. Žmonės paprastai to nedemonstruoja. Taip, tarp mudviejų užsimezgė kažkas nauja. Pikantiška. Man tai patinka. Bet dabar pavalgykim! O tada galėsim panardyti. Jei išdrįsi: šiąnakt pilnatis.

Vyno butelių nebeliko, kavos puodeliai tušti, degtinės taurelės ištuštėjo. Paskutinė vasaros naktis užslinko lyg patogus patiesalas virš Stura Nasos ir Astros laivo.

Jie persikraustė į kajutę. Žibalinės lempos stengiasi išdžiovinti ant grindų gulinčių šlapių rankšluosčių drėgmę. Ne itin sėkmingai. Langai aprasojo.

Susipynę po antklode plačiame gulte garuoja Astros ir Tito kūnai. Jiedu švelniai bučiuojasi, glosto šlapius vienas kito plaukus, glamonėja drėgnus kūnus. Jausmai kaista.

Tyla vyrauja iki paskutinio mūšio, paskutinės dejonių minutės, kai paskutiniai vasaros atodūsiai susitinka pirmuosius rudens atokvėpius. Ant tų, kurie negali išlikti ramūs, bus išpiltas lydytas švinas. Jie bailiai paskęs savo kraujyje. Dabar pučiami trimitai, dabar suskamba kvietimas į kovą. Dabar blizgantys kardai ištraukiami iš makščių, šautuvai pripildomi parako, ginklai gabenami prie tvirtovės ir milijonai narsių kareivių bėga prie pakelto tilto, kad atliktų svarbiausią gyvenime šuolį. Šuolį tarp gyvenimo ir mirties.

Netrukus prasidės mūšis.

Kajutėje viskas dreba ir supasi, viskas drėgna ir standu.

Viskas blizgiai blizga.

Suskamba Astros telefonas. Kelias akimirkas garso bangos yra vienintelis judantis dalykas visame pasaulyje.

Ji nevalingai griebia telefoną. Bet prieš atsiliepdama pasižiūri, kas skambina.

– Ką? Negali būti!

Astra žiūri į telefoną abejonių pilnomis akimis. Šiam visai nerūpi, kad ji nenori atsiliepti. Mobilusis nesiliauja skambėjęs. Čia laikas žingsniuoja skruzdės žingsniais. Šimtai uniformuotų berniukų savo lazdelėmis daužo įtemptą būgno odą.

Tram pam pam.

Titas žiūri į Astrą nemirksėdamas.

Tram pam pam. Tram pam pam. Tram pam pam.

Tai lemtinga akimirka. Viskas bus nuspręsta čia ir dabar.

Tram pam pam. Tram pam pam pam pam.

Noras gyventi nugali norą įtikti žmonėms. Astra paspaudžia mygtuką atmesti, išjungia savo telefoną ir nė nežiūrėdama numeta sau per petį. Šis minkštai nusileidžia ant šlapių rankšluosčių krūvos.

Iš tamsiųjų angelų trimitų skamba fanfaros. Kariai mūšio lauke savo plieniniais ginklais daužo titnagą. Parakas nuo degiklių vėl ima šnypšti. Ataka. Pirmyn!

– Kas skambino? – klausia Titas tuo pačiu metu godžiai laižydamas Astros ausies spenelį.

– Bet kokiu atveju nepatikėsi.

– Patikėsiu, prašau, noriu žinoti.

Astra parverčia Titą ant nugaros. Jo rankas prispaudžia prie čiužinio ir lėtai jį užsėda, tuo pačiu metu šlapiais plaukais tapydama ant jo krūtinės.

– Tau… tau nereikia visko žinoti. Mmmm… Geriau gyvenk savo fantazijose. Tada gyvenimas daug įdomesnis.