Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

GALINGIEJI VULFAI

PASLAPTIMIS IR SKANDALAIS APIPINTA ŠIŲ DIENŲ DINASTIJOS ISTORIJA!

DINASTIJA

Septyni broliai ir sesuo  – apdovanoti turtais, bet taip ir negavę to, ko labiausiai troško  – tėvo meilės. Šeima, kurią sugriovė vieno žmogaus alkis valdyti.

PASLAPTIS

Vulfai  – išsibarstę po tolimiausius pasaulio kampelius, visi iki vieno persekiojami praeities šmėklų ir trokštantys iš gyvenimo tik to, kas geriausia. Visgi paslapčių dar daug, ir skandalai mezgasi iš naujo...

GALIA

Vulfų broliai ir sesuo vėl namie. Dabar jie stipresni, nei kada nors ligi šiol. Tik ar galės dinastija pakilti vėl?

MEILĖ

Sakoma, kad tyra meilė išgydo net juodžiausią sielą…

SARAH MORGAN

(SARA MORGAN)

GALINGIEJI VULFAI

ŽAVINGASIS NATANIELIS

PIRMASIS SERIJOS GALINGIEJI VULFAI ROMANAS

Vilnius

2013

Versta iš Sarah Morgan, A Night of Scandal, 2011 © Sarah Morgan, 2011 Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma. Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dovilė Vaišvilaitė-Akdere, vertimas iš anglų kalbos, 2012

© Živilė Adomaitytė, dizainas, 2012

© Istockphoto.com, viršelio nuotrauka

© Fotolia.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2013

© Emilija Ferevičiūtė, skaitmeninė versija

ISBN 978-609-406-474-6

PIRMAS SKYRIUS

Jie laukė, kada jis susimaus.

Natanielis Vulfas, Holivudo blogiukas ir milijonų moterų erotinių fantazijų objektas, vienas stovėjo žymaus Londono teatro užkulisiuose ir klausėsi susijaudinusių, pasirodymo pradžios laukiančių, žiūrovų balsų gaudesio.

Jis žinojo, kad susirinkusiuosius beveik galima suskirstyti į dvi grupes. Moteris, kurios atėjo pamatyti, ar jo veidas ir kūnas atitinka išvaizdą plačiajame ekrane, ir vyrus, kurie smalsauja, ar jis tikrai sugeba vaidinti.

Priešiškumas Natanieliui Vulfui kilo jau tada, kai buvo pranešta, jog jis atliks ­pagrindinį vaidmenį modernioje Šekspyro Ričardo II interpretacijoje.

Visi buvo įsitikinę, kad jam nepavyks. Sklandė nuomonė, kad jam skirti apdovanojimai, ovacijos, filmų pelningumas tėra dailaus veidelio ir išmanios kameros darbo rezultatas. Jie galvojo, kad jis neturi talento.

Natanielio lūpų kampučiai kilstelėjo ir virto ciniška šypsenėle.

Jų prietarus jis nusvies iki mėnulio. Nuo rytojaus ryto niekam nekils klausimų dėl jo talento. Laikraščiuose puikuosis ne antraštės: Ar didelis piktas Vulfas tikrai sugeba vaidinti?, bet Didelis piktas Vulfas užčiaupia kritikus ypatinga vaidyba. Jis pademonstruos tokį emocinį diapazoną, kokio teatre dar niekas neregėjo.

Užkulisiuose taip pat stoviniavo režisierius, su kuriuo Natanielis dabar apsikeitė trumpais žvilgsniais. Šių dviejų vyrų bendradarbiavimas buvo audringas – Natanielis pagrindinį vaidmenį primygtinai norėjo vaidinti savaip, o režisierius turėjo savo nuomonę. Abu žinojo, kad iš jų kovos kilusi magija įeis į teatro istoriją.

Artėjant lemiamam momentui, Natanielis užsimerkė ir atsiribojo nuo išorinio pasaulio. Tai buvo jo ritualas. Dar po kelių akimirkų Natanielis Vulfas liausis egzistavęs.

Nuo šiol jis – Ričardas, Anglijos karalius.

Taip Natanielis elgdavosi visada. Paversdavo savo vaidmenį tikrove. Jis ne paprasčiausiai vaidindavo savo herojų, o juo tapdavo. Dar būdamas devynerių suprato, kad įmanoma įsinerti į kito žmogaus kailį ir jame pasislėpti. Taip jam pavykdavo pabėgti nuo gyvenimo pakraščius lyžčiojančios tamsos. Jis galėjo tapti kuo tik panorėjęs. Riteriu, nindze, drakonų medžiotoju, vampyru, superdidvyriu. Būdamas beviltiškoje padėtyje, jis pats atrado savyje galią ir jėgą kovoti. Apsaugoti tuos, kuriuos myli. Iš pradžių vaidyba buvo kaip būdas pabėgti, tačiau netrukus virto kauke. Taip jis ir gyveno. Vienas, slapstydamasis po herojų veidais ir nuo nieko nepriklausydamas.

Buvimas kitu žmogumi jam nekėlė jokių sunkumų.

Problemų kėlė tik buvimas žavinguoju Natanieliu Vulfu.

***

– Ši suknelė tikrai jūsų nestorina. – Keitė korsetu suveržė liulančius lašinius. – Spalva tiesiog akį glosto. Be to, juk esate Glosterio kunigaikštienė. Privalote atrodyti... – Aktorė metė į ją piktą žvilgsnį, ir Keitė nutilo. – Kaip garbingą padėtį užimanti moteris, – užbaigė ji. – Privalote atrodyti oriai.

– Nori pasakyti, kad atrodau stora ir sena?

– Ne! Kostiumą parinkau be galo apdairiai. – Suvokdama, kaip aktorė gali interpretuoti jos žodžius, Keitė pasiruošė atlaikyti dar daugiau įžeidimų. – Vaidinate gedinčią našlę, todėl neturite atrodyti giedra ir linksma.

– Mokai mane vaidinti?

– Ne. Tik sakau, kad vaidmeniui tinkate puikiai. Maldauju, atsipalaiduokite.

– Kaip galiu atsipalaiduoti, vaidindama greta Natanielio Vulfo? Jis sarkastiškas, kandus, nepastovios nuotaikos... Vakar, kai padariau tą mažą klaidelę...

– Jis paprasčiausiai į jus pažiūrėjo, – raminamai pasakė Keitė. – Juk jis nieko nepasakė.

– Net neįsivaizduoji, kiek daug gali pasakyti akys, ypač jei jos Natanielio Vulfo. Kai jis į mane žiūri, jaučiuosi tarsi pjaunama lazeriu. – Vis labiau jaudindamasi vyresnioji moteris pamojo ranka į duris. – Eik. Privalau atsidurti tarp žmonių, kurie supranta mano temperamentą.

Irzlų ir dirglų?

– Dar neužsegiau jums suknelės. – Keitei virpėjo rankos. – Paklausykite, visi mes apimti panikos...

– O ko tau panikuoti?

– Na... – Nedaug trūko, kad Keitė būtų ėmusi ir išklojusi visą tiesą apie susitikimą su žymiausiu britų kostiumų dizaineriu ir kaip smarkiai nuo to priklausė jos ateitis. Ji kone pradėjo pasakoti ir apie savo skolas, kurios buvo tokios klaikiai milžiniškos, jog naktimis, mėginant rasti būdą, kaip viską grąžinti, ji kurdavo įsivaizduojamas elektronines sprendimų lenteles.

Neteisingai supratusi Keitės tylėjimą, aktorė nekantriai atsiduso.

– Net neįsivaizduoji, ką reiškia vaidinti drauge su Holivudo žvaigžde. Neturi supratimo, kaip jaučiuosi žinodama, jog visi iki vieno žiūrovai susirinko pamatyti jo. – Aktorė savo rūstybę sutelkė į Keitę. – Net jeigu plyštų suk­nelė, visi tebežiūrėtų į jį! Niekas nepastebėtų, kad esu nuoga!

Pakraupusi nuo tokios minties, Keitė kelis kartus giliai įkvėpė.

– Maldauju, nusiraminkite. Tai tik premjeros keliamas nerimas. Taip jaučiasi visi.

– Visi, išskyrus Natanielį Vulfą, – atšovė aktorė. – Jis tolimas kaip Antarktida ir ne ką mažiau apledėjęs. Niekas, bijodamas susižeisti į visą tą ledą, net nedrįsta prie jo artintis.

– Nes nuskęstų kaip Titanikas.

– Ar sakai, kad atrodau kaip Titanikas?

– Ne! – Keitė nusprendė, kad bus saugiau baigti pokalbį. – Atrodote nuostabiai, o suknelė tinka tobulai.

– Neilgai tiks. Kai nervinuosi, labai noriu valgyti. O vaidindama su Natanieliu Vulfu nervinuosi nuolat. Esi jauna ir graži. Kodėl dar nepasirūpinai krūtis pakeliančia liemenėle ir gilia iškirpte, kaip kitos merginos užkulisiuose?

– Su pakeliančia liemenėle atrodau juokingai, be to, jeigu Natanielis Vulfas mane pastebėtų, gaučiau širdies smūgį. Laimei, jis net nežino, kad egzistuoju. Jis mane vadina drabužine. Net kai matavau jam kostiumą, nepratarė nė žodžio. Nes visą laiką kalbėjosi telefonu. Įkvėpkite... – Melsdamasi, kad užtrauktukas neplyštų, Keitė ėmė jį segti. Ji anaiptol netroško pamokslauti apie tai, kad spurgų kimšimas tarp kostiumo matavimosi ir premjeros – ne itin geras sumanymas. – Natanielis Vulfas toks garsus, kad net būti šalia jo nemoku. Kai jis įeina į kambarį, man darosi negera, atvimpa apa­tinis žandikaulis, žiopsau kaip kokia kvaiša, o tai jau nėra gerai. Šiaip ar taip, jis – visiškas blogiukas, o man labiau patinka ne tokie bauginantys vyrai. – Keitė susagstė ties apykakle įsiūtus kabliukus. – Štai. Esate pasiruošusi. Sėk­mės.

– Linkėti aktorei sėkmės yra blogas ženk­las. Turėtum sakyti nusilaužk koją ar ką nors panašaus.

Keitė atsiduso. Susiplėšyk užtrauktuką?

– Esu atsakinga už kostiumus, ir jeigu kas nors ką nors nusilaužtų, atsidurtume keblioje padėtyje, nes nė vienas kostiumas netilptų ant gipsinio įtvaro. O dabar turiu bėgti padėti apsirengti Džonui Gontui.

Ji spruko į kostiumų skyrių, kur artimiausia jos draugė ir padėjėja Klerė, žiaumodama šokoladą, skaitė po kostiumu paslėptą žurnalą apie įžymybes. Keitei įėjus, padėjėja pakėlė į ją nusikaltusio šuniuko žvilgsnį.

– Oi. Užklupai mane, dirsčiojančią į kitų žmonių gyvenimą, tačiau viskas tik mokslinio tyrinėjimo tikslais. – Vos išvydusi savo bendradarbės veidą, Klerė liovėsi šypsotis ir suraukė antakius. – Spėju, būsi ką tik baigusi rengti Pilkojo Šlykščiojo Glosterio kunigaikštienę. Ar tilpo į suknelę?

– Sunkiai. – Keitė klestelėjo ant kėdės. Akyse dilgtelėjo skausmas. – Nors tamsiai violetinė puikai tinka jos herojei, baisiai išryškina apkūnumą, be to, turiu siaubingą nuojautą, kad suknelė plyš. Gal dar liko tablečių nuo galvos skausmo?

– Ką tik paskutinę prarijau. Beje, kalbant apie galvos skausmus... – Klerė padavė draugei žurnalą. – Nežinau, ar norėsi matyti, bet čia yra didžiulis straipsnis apie tavo seserį. Ar Paula Preston yra gražiausia moteris pasaulyje? Na jau – ne, ji labiausiai nušpakliuota moteris pasaulyje. Kodėl tu esi Fyld, o ji – Preston? Kodėl jūsų pavardės skirtingos?

– Ji nenori, kad kas nors atsektų ryšį su šeima. Paulai patinka apsimesti, kad šeimos ­neturi. – Keitė įsistebeilijo į savo sesers nuotrauką ir pagalvojo, kiek daug teko kovoti jų motinai. Jai norėjosi pakelti ragelį ir surinkus sesers numerį gerokai ją apšaukti. Ji norėjo Paulai priminti apie ištikimybę šeimai, apie gyvenimo prioritetus. Tačiau suprato, kad to daryti nėra prasmės. – Kai paaiškėjo tiesa apie tėvo priklausomybę nuo lošimų, ji pakraupo. Aš, žinoma, taip pat, bet Paula įtūžo ant mamos, kad šioji jam atleidusi ir visus tuos metus jo nemetusi. Ji kaltina ją dėl to, kad vaikystėje neturėjome pinigų, ir sako, kad jeigu mama dabar praras namą, tai bus tik jos vienos kaltė. Ji nesuvokia, kodėl turėtų mokėti už tai, kas, jos manymu, yra mamos silpnumas.

Gražu.

– Kartais net negaliu patikėti, kad mus sieja kraujo ryšiai. – Keitė ėmė graužti nago kamputį, bet, pamačiusi tobulus sesers nagus, bejėgiškai nuleido ranką ant kelių. – Mūsų situacija jai pasirodė per daug nešvari. Ji susikūrė šį tobulą įvaizdį ir nenori, kad jį terštų tėvo nuodėmės.

Klerė stvėrė iš draugės rankų žurnalą ir išplėšė niekingą straipsnį.

– Štai. – Suglamžiusi lapus ji sviedė ­gniužulą į šiukšlių dėžę. – Dabar ji yra ten, kur ir užsitarnavo būti. O aš trauksiu pasižiūrėti, kaip scenoje atrodo nedorėlis Vulfas. Tokį reginį išvysi tik kartą gyvenime. Eini?

– Ne. Privalau dar kartą peržvelgti savo eskizus ir iki rytojaus peržiūrėti scenarijų.

– Niekada nesugebėsi dirbti Holivude, jeigu tave taip akins žvaigždžių spindesys.

– Manęs žvaigždžių spindesys neakina.

– Dar ir kaip akina. Kai matavai vidinę jo kojos pusę, buvai raudona kaip burokas.

– Na gerai, galbūt mane apakino Natanielis Vulfas.

– Tas vaikinas – tikra ugnis.

Keitė atsuko buteliuką vandens.

– Taip, bet jis nėra tikras. Kaip giliai iš tiesų įmanoma pažinti aktorių? Iš ko galima spręsti, kad jis nevaidina? – Keitė gurkštelėjo vandens. Ji puikiai žinojo, ką reiškia manyti, jog pažįsti žmogų, o vėliau suprasti, kad iš tiesų jo niekada nepažinojai. – Noriu pasakyti, kad jeigu Natanielis Vulfas kada nors tau ištartų: Aš tave myliu, argi juo tikrai patikėtum?

– Nugirdau, kaip jis pasakė režisieriui, jog meilė tėra vaikų žaidimas, o iš vaikystės jis jau seniai išaugęs. Ar žinai, kad bilietai į premjerą buvo išparduoti per keturias minutes? Keturias minutes. Neįtikėtina. Ypač turint galvoje, kad Šekspyro kalba daugumai žmonių yra visiškai nesuprantama. Makbetas kalbasi su kaukolėmis...

 – Hamletas. – Keitė nusiavė batus ir ištempė kojų pirštus. – Su kaukole kalbėjosi Hamletas.

– Koks skirtumas? Anglų pamokos mokyk­loje man nesisekė. Buvau įsitikinusi, kad Čoseris yra korta.

– Koziris, ne Čoseris.

– Tą ir noriu pasakyti. Turiu galvoje, kad net jeigu jis skaitytų mokesčių grąžinimo raštą, salė vis viena būtų sausakimša. Juk kalbame apie Natanielį Vulfą. Tas vyras yra nuskynęs visus įmanomus laurus, išskyrus Žydrojo ekrano apdovanojimą. O šis be galo reikšmingas. – Keitė ėmė galvoti apie prestižiškiausią triukšmingai išreklamuotą pasaulio filmų apdovanojimą. – Natanielis jam buvo nominuotas tris kartus.

– Man regis, šis apdovanojimas yra aukščiausias­ kiekvieno aktoriaus tikslas. Šį kartą Natanielis jo tikrai užsitarnavo.

Klerė atrodė paskendusi svajose.

– Net kai jis čiulba šekspyriškai, o aš nesuprantu nė žodžio, negaliu jo atsiklausyti.

– Kaip tik tai ir mėginu pasakyti – tai proto valdymas. Balsas. Ir tos užburiančios mėlynos akys.

– Ar gali įsivaizduoti, ką reikštų su juo iš tiesų pasimylėti? Kažin, ar visą laiką tik žiūrėtum atvipusiu žandikauliu?

– Tai vienas klausimų, į kuriuos niekada nesugebėsiu atsakyti. Jis net nežino, kad egzistuoju. Ačiū Dievui. – Keitė vėl užsuko kamštelį ir įsidėjo buteliuką į rankinę. – Paklausyk, dėl šio vakaro...

– Tikrai neišsisuksi, todėl apie tai net negalvok. Pradžia vienuoliktą, privalai atrodyti seksualiai. Apsivilk ką nors, kas apnuogintų tarpą tarp krūtų.

– Nė už ką. Pati nesuprantu, kaip leidausi įkalbama dėl šių greitųjų pasimatymų.

– Keite, esi nuostabi. Manaisi esanti stora, bet tik todėl, kad tavo sesuo Paula Preston – supermodelis.

– Jaučiuosi tokia suglebusi. Po premjeros pradėsiu rimtai sportuoti. Noriu sustiprėti ir gražiai atrodyti. Žiūrėdama į Natanielį Vulfą puolu į depresiją. Jo kūnas  – vieni raumenys. – Nusiminusi Keitė įtempė savo bicepsus. – Vos bepakeliu buteliuką vandens.

– Su tavo išrinktu odiniu švarku jis atrodo pritrenkiamai. Turi ypatingą sugebėjimą kiek­vienam parinkti tinkamą kostiumą.

– Kostiumas turi atspindėti emocinę ­charakterio kelionę. – Keitė nuleido akis į savo apdriskusius džinsus. – Net bijau pagalvoti, ką apie emocinę kelionę byloja mano apranga, tačiau neabejotinai keliauju ekonomine klase.

– Tavo drabužiai byloja, kad persidirbi ir esi per menkai apmokama kostiumų kūrėja, neturinti laiko pasirūpinti savo pačios spintos turiniu.

– Bet turinti krūvą skolų.

– Esi nenusakomai talentinga. Vieną dieną tave tikrai kas nors pastebės.

– Norėčiau, kad kas nors mane pastebėtų kaip galima greičiau. – Keitės gyslomis plūstelėjo panika. – Namas iščiulpia viską, ką uždirbu. Kaip koks monstras.

 – Turi papasakoti mamai, kiek dėl jos ­stengiesi. Juk jai nereikia trijų miegamųjų, tiesa?

– Tai namas, kuriame ji gyveno drauge su tėvu. Apipintas prisiminimais. – Jausdamasi emociškai ir fiziškai išsekusi Keitė užsimerkė. – Kas kartą, kai pas ją nuvykstu, ji man pasakoja, jog nuo to laiko, kai tėvas pasitraukė iš gyvenimo, tik namas ir padeda jai toliau gyventi. Nepaisant visko jų meilės istorija buvo tikrai neįtikėtina. Jeigu pavyks gauti šį darbą, viskas bus gerai. Dar viena pakopa aukščiau.

– Galėčiau lažintis, kad jeigu tavo sesuo sužinotų, jog dirbi su Natanieliu Vulfu, nebeliktų tokia abejinga. – Klerė ištiesė kojas. – Kuriame filme jis tau patiko labiau: Alfa vyras ar Ryžkis arba mirk?

– Alfa vyras.

– Tikrai? – Klerė suraukė antakius. – Alfa vyras – apie Specialiųjų pajėgų karį. Nemaniau, kad tau tokie filmai patinka.

– Man patiko tai, jog jis manėsi neturįs širdies, bet sutikęs savo priešo dukrą... – Keitės akys apsiblausė, – ...toje finalinėje scenoje jis pasiaukoja, kad išgelbėtų jai gyvybę. Verkiau kelias dienas. Žiūrėjau turbūt šimtus kartų. Tame filme Natanielis Vulfas vaidina beprotiškai gerai. Ir atrodo nepakartojamai. Jeigu Žydrojo ekrano apdovanojimas būtų skiriamas už geriausią figūrą, jis neabejotinai jį laimėtų.

– Kalbant apie apdovanojimus... – Klerė mestelėjo jai žurnalą. – Kai turėsi laisvo laiko, perversk likusius puslapius. Rasi straipsnį apie aprangą tam vakarui. Jau dabar spėliojama, kas kuo vilkės po dviejų savaičių vyksiančioje ceremonijoje.

– Kam? Vis tiek į Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremoniją nebūsiu pakviesta, o tai tik į naudą, nes juk su skylėtais džinsais niekas į vidų neįleidžia. – Keitė įbruko žurnalą į rankinę, kad radusi laisvą minutę galėtų perversti, o Klerė žvilgtelėjo į laikrodį ir pašoko ant kojų.

– Oho, pažiūrėk, kiek valandų. Liko vos penkios minutės. Esi tikra, kad nepersigalvosi?

– Ačiū, ne. Galėsi seilėtis už mus abi.

***

Natanielis išėjo į scenos vidurį ir pažvelgė į tamsą. Publikos nematyti. Apie kritikus jis negalvojo.

Jis buvo Ričardas II, pasmerktasis karalius.

Pasiruošęs ištarti įžangines eilutes Džonui Gontui, Natanielis pravėrė burną, bet rampos šviesos netikėtai apšvietė pirmą parterio eilę.

Laikydamas rankoje karūną jis nukreipė žvilgsnį žemyn, ir jo akys įsmigo į pažįstamą veidą. Pažįstamą ir sykiu nepažįstamą. Dvidešimt metų nepraėjo be pėdsakų, bet veido bruožai vis dar buvo tie patys.

Šokas sustabdė laiką.

Veido bruožai ėmė lietis.

Pro šalį bauginamu greičiu ėmė lėkti praeities prisiminimai, ir Natanielio susitelkimas, tarsi į betoną trinktelėjęs stiklas, skilo į šipulius. Akimirkai atsivėrusios atminties durys išleido lemtingąją prisiminimų virtinę; džiaugdamosi po ilgų metų ištrūkusios iš kalėjimo, praeities šmėklos ėmė nepaliaujamai sukti ratus Natanielio galvoje.

Riksmai ir siaubas. Liaukis, liaukis! Ir kraujas. Visur kraujas. Darykite ką nors...

Jis jautėsi bejėgis. Visiškai bejėgis.

Besidaužančia širdimi Natanielis pažvelgė į karūną gniaužiančias rankas. Kraujo nebuvo. Jo rankos švarios. Tačiau judėti jis vis dar ­negalėjo, mintis sustingdė jo nepasitikėjimo savimi vaiduokliai. Natanielį graužė suvokimas, kad jis nieko nedarė, nieko nepadarė...

Kaltė užslinko ant jo kaip nuodingas ­šliužas, jis nesuprato, kaip tuo pat metu galima ir prakaituoti, ir drebėti.

Tik miglotai jausdamas žiūrovų eilėmis vilnijančius spėliojimus Natanielis iš paskutiniųjų stengėsi užverti duris į tamsiąją savo sielos dalį.

Ričardas, – be atvangos kartojo sau jis. – Karalius Ričardas.

Tvirčiau suspaudęs karūną jis vėl pamėgino įsinerti į savo herojaus kailį. Tačiau herojus jam nebetiko. Savikontrolė nuslydo nuo jo tarsi mantija.

Kas kartą atmerkęs akis matė tą patį iš pirmosios eilės žvelgiantį veidą, kuris vis priminė, kad jis nesąs Ričardas II, kad jis – Natanielis Vulfas, aktorius su gerokai dramatiškesne šeimine biografija, nei aprašė žymusis dainius.

Jeigu Šekspyras tebebūtų gyvas, – karčiai galvojo Natanielis, – Vulfų šeimos istoriją būtų pavertęs trijų dalių tragedija.

Jokios komedijos. Jokių laimingų pabaigų.

Apimtas nevilties Natanielis iš visų jėgų yrėsi per tamsą į paviršių, tačiau jautėsi skęstąs, klimpstąs vis giliau į tirštą praeities pelkę.

Kodėl jam reikėjo pasirinkti grįžti būtent dabar? Kodėl dabar, kai jie visi susitvarkė savo gyvenimus?

Jį pervėrė karštas ir aitrus pyktis

Reikia perspėti Anabelą. Bent šitai juk gali padaryti. Tuojau pat privalo su ja susisiekti.

Spėliojimai žiūrovų sausakimšoje salėje dabar virto neramiais kuždesiais. Žmonės, kurie manė, kad Natanielis tyli siekdamas maksimalaus efekto, staiga suprato, kad nutiko kažkas siaubingo. Tyla virto murmesiu, murmesys – pašnekesiais.

Tarsi smūgio laukiantis kovotojas įtempęs pečius, Natanielis dar kartą pamėgino ištarti įžangines eilutes, bet dabar netgi nepajėgė jų prisiminti. Laiko skylės įtrauktas į praeitį, jis jautėsi taip, tarsi sluoksnis, kuriuo buvo atsitvėręs nuo pasaulio, paprasčiausiai ištirpo.

Likęs be priedangos, Natanielis buvo priverstas įsinerti į vienintelio veikėjo, kurį visą gyvenimą vengė vaidinti, kailį.

Natanielio Vulfo.

Praėjusį kartą jis nuvylė ją. Šį kartą taip tik­rai nenutiks.

– Ponai ir ponios... – Šaltas, beasmenis jo balsas nusklendė iki pat galinių eilių. ­Natanielis sąmoningai nežiūrėjo į priekyje sėdintį vyrą. Tik didžiausiomis valios pastangomis jam pavyko susivaldyti nenužengus nuo scenos, nečiupus jo už gerklės ir neparvertus ant žemės. – Šio vakaro vaidinimas atšaukiamas. Dėl pinigų grąžinimo prašau kreiptis į bilietų kasą.

***

Baigusi ruoštis pokalbiui Keitė pasukiojo skaudamus pečius ir išėjo iš kostiumų skyriaus. Užkulisiuose buvo nykiai tylu. Visi ­žiūrėjo į Natanielį Vulfą.

Akimirką ji stovėjo traukdama į save kvapus ir teatro atmosferą. Istorija buvo įsismelkusi į pastato sienas. Kiek žymių aktorių mynė šio teatro grindis?

Trumpam ji vėl virto šešiamete mergaite, su savo seserimi Paula žaidžiančia teatrą.

Keite, tu negali būti princese, nes esi per stora, o tavo plaukai garbanoti. Aš esu pati gražiausia, todėl ir būsiu princese. Gali mane aprengti.

Tai, kas prasidėjo kaip pareiga, virto aistra. Kai Paula nusprendė, kad tampymasis su savo kresna jaunėle sesute gadina įvaizdį, Keitė toliau rengė savo drauges. Kiekvieną vakarą po pamokų jos kurdavo vaidinimus, o ­pareiga nuspręsti, ką kuri turės vilkėti, tekdavo Keitei. Jai patiko eksperimentuoti su įvairiais deriniais, patiko iššūkis kurti kiekvieno herojaus esybę atitinkančius kostiumus. Princesė su kardu. Fėja su bridžais ir auliniais batais. Klausydamasi, kaip draugės renkasi vaidmenis, ji instinktyviai žinodavo, kuris kostiumas kiekvienai jų padės geriausiai atlikti savajį. Ji rengdavo drauges, lėles, mamą...

Tačiau niekada neberengė vieno žmogaus – Paulos, kurios svajonės tapti manekene nunešė ją toli nuo jos kuklių šaknų.

Bet Keitė nesiliovė svajojusi.

Garsus trenksmas užkulisiuose sugrąžino ją į realybę.

Pasukusi galvą ji įsiklausė. Garsas, prasidėjęs kaip ramūs vyriški žingsniai, peraugo į bėgimą.

Keitė suraukė kaktą, bet iš vietos nepajudėjo – pasiruošusi paaiškinti, kad triukšmas ­veikiausiai girdimas visame Londono Vest Ende.

Ir kas gi galėtų šitaip bėgti? Tikriausiai koks nepatyręs scenos darbininkas. Arba koks nors įkyruolis, kuris stoviniavo užkulisiuose, kad galėtų užmesti akį į stiprią ir vyrišką Natanielio Vulfo figūrą bei nepriekaištingus jo veido bruožus.

Suvokusi, kad bėgantysis lekia tiesiai į ją, Keitė skubiai žengė žingsnį į šalį, bet buvo per vėlu. Į ją trenkėsi raumeningas vyriškas kūnas, ir ji atbula nuskriejo atgal. Nei surikti, nei aiktelėti nebuvo kada. Stumtelėta ji pasiruošė trenktis į žemę, bet ją sugavo stiprios rankos, pastatė ant kojų ir, įsitikinusios, kad ji jau nebesverdėja, paleido.

Prispausta prie tvirtos raumeningos krūtinės Keitė jautė, kaip jos viduje kažkas tirpsta. Reakcija buvo gaivališka, šokiruojanti savo jėga, prasismelkianti net pro šalto proto užkardas.

Tvirtas kūnas, juodi plaukai ir akys, priverčiančios moterį pamirši net savo vardą.

– Ak, pone Vulfai, nesitikėjau jūsų čia išvysti. Turiu galvoje, kad jūs čia, žinoma, ­vaidinate, negalėjau nesitikėti jūsų čia pamatyti, tik gal ne visai čia ir ne šią akimirką, ir jau tikrai ne bėgantį užkulisiais. – Ak, Keite, užsičiaupk. – Ar kas nors nutiko? Na, juk turėjo kažkas nutikti, – murmėjo ji. – Antraip juk ­nelėktumėte per užkulisius kaip dramblių banda, bet...

– Jis čia... – Jis taip stipriai sugniaužė Keitės rankas, kad mergina net suinkštė.

– Kas? – Ji kvailu žvilgsniu, smarkiai plakančia širdimi ir perdžiūvusia burna pakėlusi galvą žiūrėjo į Natanielį. Šis atrodė šokiruojamai seksualus, kiekviena tobulų jo veido bruožų linija pabrėžė vyriškumą. Keitė beviltiškai stengėsi suformuluoti aiškų sakinį, tačiau smegenys buvo tarsi po anestezijos. – Pone Vulfai?

– Kodėl dabar? – Tos mėlynos akys žvelgė tarsi du nuožmiu pykčiu žybsintys plyšiai. – Kodėl? – Jis atleido rankas ir kumščiu smogė į kietą nebenaudojamos dekoracijos lentą, ši skilo į dvi dalis. Sunkiai šnopuodamas, vargiai suprasdamas, kas vyksta aplinkui, jis prispaudė prie kaktos pirštus. – Negaliu... Nenoriu... Privalau perspėti Anabelą...

Kas toji Anabela?

– Na gerai, matau, kad esate nusiminęs.

Stebėdama, kaip jis išsitraukia iš kišenės telefoną ir renka numerį, Keitė atsargiai žengė atgal. Jo krumpliai buvo nubrozdinti iki kraujo, bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų. Tą akimirką mergina suprato, kodėl Natanielis Vulfas taip puikiai vaidino nerimo apimtus herojus – po puikiu kūnu ir dievišku veidu slėpėsi ne mažiau nerimastinga siela. O tai, žinoma, gerokai prisidėjo prie jo skleidžiamo žavesio. Iš jo dvelkė laukiniu pavojumi. Stebėdama tvirtai sukąstą žandikaulį ir negailestingai suspaustas lūpas Keitė prisiminė Specialiųjų pajėgų karį, kurį jis vaidino paskutiniame savo veiksmo filme Alfa vyras.

Natanielis Vulfas buvo medžiotojas.

Ir kaip tik šią akimirką jis nevaidino. Ji žinojo, kad jis nevaidina. Mėginti įtikinti jį grįžti į sceną nebuvo prasmės. Jis klausė tik savo paties nurodymų.

Pagaliau atsipeikėjusi Keitė apsidairė vildamasi, kad pasirodys dar kas nors ir perims vadžias. Kurgi scenos vadovai?

Natanielis nervingai prispaudė prie ausies telefoną. Išskyrus sceną, ant kurios ­vaidindavo, Keitė jį visuomet matydavo nusiteikusį be galo šaltakraujiškai. Kartais būdavo sarkastiškas, dažnai – nuobodžiaujantis, bet nė karto nebuvo praradęs nuovokos.

Dabar jis atrodo visiškai išmuštas iš vėžių.

Paprastai jį gaubiančią cinizmo aurą dabar buvo užgožusi neviltis.

– Ar yra koks nors išėjimas, apie kurį nežino spauda?

– Išėjimas? – Keitė mėgino kvėpuoti, tačiau tarsi užhipnotizuota įstengė tik spoksoti. Iš taip arti jai dar nebuvo tekę jo matyti, vyras atrodė nepakartojamai.

– Jeigu Kerė sužinos, nieko gero nebus... Po galais, pakelk ragelį... – Ragelio akivaizdžiai niekas nekėlė, todėl Natanielis paliko trumpą sunkiai suprantamą žinutę ir susigrūdo telefoną atgal į kišenę. Paskui čiupo Keitę už rankos virš alkūnės ir nevilties kupinu balsu pasakė:

– Privalai mane iš čia ištraukti. Tuojau pat.

Vis dar mėgindama suvokti, kad Natanielis tuo pat metu susitikinėja su dviem moterimis, Keitė jį rūsčiai nužvelgė, bet išvydusi akyse neviltį sustingo. Tada ir suprato padariusi esminę klaidą.

Jis buvo ne medžiotojas.

O medžiojamasis.

Kažkas jį persekioja.

– Kostiumų skyriuje yra avarinis išėjimas. Jis veda į vieną šoninių gatvelių. – Net nesvarstydama, ar elgiasi teisingai, Keitė stvėrė Natanielį už rankos, nusitempė atgal į savo skyrių ir užrakino duris.

– Durys juos kelias minutes sulaikys. Išėjimas štai ten. Sėkmės.

– Be pagalbos man nepavyks! – Natanielis ją prisitraukė. – Kur gyveni? Ar toli nuo čia?

Keitei sulinko keliai.

– Tikriausiai juokauji. Juk turi apartamentus Dorčesterio viešbutyje ir...

– Ir būtent ten visi pirmiausia puls ieškoti. Spaudos atstovai prie viešbučio įsirengė stovyk­lą, vos nusileido mano lėktuvas.

Keitė pamėgino įsivaizduoti Natanielį Vulfą savo ankštame kambaryje ir pajuto, kaip jai kaista skruostai.

– Mano butas visai mažytis. Atvirai tariant, nemanau...

– Maldauju. – Jis delnais suėmė Keitės veidą, ir jai neliko nieko kito, kaip tik žiūrėti ­tiesiai į jį. Akis į akį – Keitei ėmė svaigti galva. Puldama į tą ryškiai mėlyną bedugnę, ji pamiršo, kur esanti. Ji pamiršo, kas esanti. Ji miglotai prisiminė, kad jis kažko prašė, tačiau jų žvilgsniai susipynė ir...

Keite?

Susijaudinusi taip stipriai, kaip dar niekada nebuvo, ji pasviro prie Natanielio.

– Hm?

– Keite! – Jis spragtelėjo pirštais Keitei prie veido, ir burtai išsisklaidė.

Purtydama galvą, kad atsitokėtų, Keitė lėtai pabudo iš transo.

– Ž... žinai mano vardą?

– Visuomet įsimenu vardą moters, kuri matuoja vidinę mano šlaunies pusę. – Po ironiškai kilstelėtais antakiais žybtelėjo akys. – Ištrauk mane iš čia, angelėli. Nenoriu šį vakarą tapti paparacų desertu.

Keitė niekada neatsisakydavo padėti pakliuvusiems į bėdą, o dabar, priblokšta fakto, kad Natanielis Vulfas žino jos vardą, ji numojo ranka į vidinį balsą, kuždantį, kad ji daro ­didžiulę klaidą.

– Na, gerai, bet mano butas po Dorčesterio tau sukels šoką. Tik nesakyk, kad neperspėjau. – Ji paėmė striukę ir du šalmus, kurių ­vieną atkišo Natanieliui.

– Imk.

Šis buku žvilgsniu spoksojo į šalmą.

– Kam?

– Jeigu jau sprunkam, mums reikia sprukti tinkamos transporto priemonės. Kaip tik tokią ir turiu. Ji greitai nardo Londono gatvėmis. Užsidėk šalmą – jis paslėps tavo veidą. Nenoriu pasakyti, kad jis nevertas gėrėtis, bet...  Ji nuraudo ir įbruko šalmą Natanieliui į rankas.

Už durų jau girdėjosi balsai, kažkas ėmė klebenti rankeną.

Keitė perėmė vadžias į savo rankas. Pati užmaukšlino šalmą Natanieliui ant galvos.

– Avarinis išėjimas bus apledėjęs. Eik atsargiai. Jaučiuosi kvailai tau tai sakydama, nes juk pats atlieki beveik visus pavojingus triukus. Esu tikra, kad apledėjęs avarinis išėjimas tau nebus joks iššūkis.

Jis rankoje vėl laikė telefoną.

– Man tereikia dar kartą paskambinti...

– Galėsi paskambinti iš mano buto. – Keitė nutylėjo, kad jeigu jis vienu metu apsiribotų viena moterimi, dabar nebūtų tokioje beviltiškoje padėtyje. Įtikinėdama save, kad sudėtingi jo meilės reikalai – ne jos nosiai, Keitė ­timptelėjo Natanielį už rankos. – Jeigu nenori asmeniškai ir iš arti susipažinti su šimtų kamerų objektyvais, dabar pat turim sprukti!

ANTRAS SKYRIUS

Tuščiame skersgatvyje aidėjo ant metalinių avarinio išėjimo laiptelių statomų jų pėdų garsas; nuo paskutinių laiptelių Keitė nušoko tiesiai ant grindinio greta savo Vespos.

Šaltas vasario oras žnaibė jiems odą; Natanielis su neslepiama nuostaba išrietęs antakį žvelgė į motorolerį.

– Tai taip tu suvoki, kokia transporto priemonė sprukti yra tinkamiausia?

– Gal tai ir ne feraris, bet...

– Tikrai ne feraris.

– Jis greitesnis, nei atrodo. Privalumas tas, kad tavęs net mirusio niekas nesitikėtų išvysti ant tokios transporto priemonės. – Keitė permetė koją per motorolerio sėdynę ir įjungė variklį kaip tik tą akimirką, kai iš už kampo, rėkdami tarsi galvą pametę žvėrys pasirodė paparacai.

Pasipylė blyksčių lietus, ir Keitė susigūžė.

– Nenoriu, kad mane fotografuotų, nekenčiu fotografuotis.

Natanielis šoko ant motorolerio Keitei už nugaros, ranka apkabino ją per liemenį ir prisislinko arčiau.

– Judam. Jeigu tik šis daiktas sugeba judėti.

Prigludus tvirtam Natanielio kūnui, Keitė pajuto, kaip ją tarsi ietis perveria geismas. Pirmykštė, laukinė, deginanti liepsna ją šokiravo. Tokio galingo ir stipraus pojūčio dar niekada nebuvo patyrusi. Jausdama ant pilvo tvirtą Natanielio delną, Keitė įtraukė raumenis ir prisiekė kasdien padaryti mažiausiai šimtą ­atsilenkimų.

Antrąją ranka Natanielis nekantriai apėmė josios.

– Važiuok! – Perimdamas motorolerio valdymą jis pasuko greičio rankeną, ir Vespa šovė į priekį su tokia jėga, kad Keitės nugara susiliejo su Natanielio krūtine. Įkalinta stiprių jo rankų ir prispausta prie standžių raumenų, ji pajuto, kaip baimė atslūgsta. Jos šalmas trinktelėjo jam į petį, ir tą pat akimirką Keitė pagalvojo apie viso pasaulio moteris, kurios atiduotų visas gyvenimo santaupas, kad tik susikeistų su ja vietomis.

Neįtikėtina, – mąstė ji. – Natanielis Vulfas – ant mano Vespos.

Staiga ji suprato turinti visiškai naują priežastį baimintis – Natanielis net neketino mažinti greičio. Iš motorolerio jis stengėsi išspausti kiekvieną galios atomą. Keitei į veidą pūtė vėjas, plaukų galiukai stojosi piestu.

– Sulėtink greitį! – Ji net nenutuokė, kad jos maža, patikima ir rami Vespa sugeba išvystyti tokį greitį. Keitė per vėlai prisiminė, kad Natanielis Vulfas laisvalaikiu dalyvauja motociklų lenktynėse ir jog kai kurie režisieriai netgi atsisako su juo dirbti dėl pašėlusio jo būdo.

Tikras Holivudo blogiukas.

Natanielis drąsiai, be menkiausios baimės spaudė iš motorolerio gyvastį, ir Keitė apimta panikos suinkštė. Žurnalistai jai ne itin patiko, tačiau ko nors užmušti ji taip pat nenorėjo.

– Kas nors negerai? – Jo juokas nuaidėjo jai prie pat ausies, ir Keitė išlemeno vieną žodį:

– Greitis...

– Spaudžiu kiek galiu, mieloji, bet kitą kartą padaryk mums abiem paslaugą – nusipirk sportinio tipo motociklą. Šis – tikras šlamštas.

Motoroleris šovė tiesiai į žurnalistų minią; Keitei norėjosi klykti, bet neišpsrūdo nė garselis. Apimta siaubo, ji pamėgino pasukti greičio rankeną atgal, bet tvirti ir stiprūs Natanielio pirštai dar tvirčiau sugniaužė jos plaštaką ir toliau kontroliavo kiekvieną veiksmą.

– Atsipalaiduok. – Jo balsas Keitę veikė kaip gundantis eliksyras. – Jie pasitrauks.

– O jeigu ne?

– Tuomet mane persekiojančių žurnalistų bus keletu mažiau. Nejaugi niekada nesi žaidusi žaidimo Kas pasitrauks pirmas?

– Nemėgstu rizikos! – Susitaikydama su faktu, kad bus pirmoji baudą už greičio viršijimą Vespa gavusi vairuotoja, Keitė stipriai užsimerkė. Beliko tikėtis, kad nebus apkaltinta dar ir žmogžudyste.

Pasiruošusi būsimam susidūrimui Keitė spėjo pagalvoti, jog gandai apie fizinę Natanielio jėgą nėra perdėti. Jo pirštai sukibo virš josios it mirtinas užraktas, o pečių raumenys atstojo tvirtą sieną.

– Laikykis, – suurzgė jis Keitei į ausį, ir šioji atsimerkusi pamatė, kad jie jau labai arti fotografų – taip arti, jog net jų akių baltymai matyti.

Paskutinę minutę minia prasiskyrė, ir motoroleris, šovęs pro netikėtai prasivėrusį tarpą, atsidūrė pagrindiniame kelyje. Vairuotojams mėginant jų išsilenkti, pasigirdo padangų ­cypimas, taksi signalų kakofonija ir keli perspėjamieji riksmai; Keitė džiaugėsi, kad ­Natanielio rankos gniaužia josios, nes jos delnai buvo drėg­ni nuo prakaito, ir ji būtų paprasčiausiai užvažiavusi ant šaligatvio.

Keitė išgirdo Natanielio juoką ir nusprendė, kad šio vyruko humoro jausmas yra iškreiptas.

Prie teatro stovėjo minia žmonių, – daugiausia moterys, – rankoje laikančių transparantus su užrašu: Aš myliu Natanielį Vulfą. Jie jau ­valandų valandas čia laukė, kad galėtų bent akies krašteliu pamatyti iš teatro išeinančią garsiąją Holivudo žvaigždę. Jiems, regis, nerūpėjo faktas, kad autografų jis griežtai nedalija. Jie tenorėjo pažvelgti į tas žymiąsias akis.

Jeigu jie dabar jį pažintų...

– Kur toliau? – Prie ausies pasigirdęs balsas buvo griežtas ir ryžtingas, dabar ji turėjo perimti vairą, nes šias gatveles pažinojo kaip savo penkis pirštus.

Netrukus Keitė, kiek įmanydama ­didindama atstumą nuo žurnalistų, jau nardė po Londono gatves. Išsukusi iš pagrindinio kelio ji leidosi klaidžiu aplinkkeliu – šoninėmis gatvelėmis ir nuošaliais keliukais.

Širdies plakimui pagaliau ėmus rimti, o panikai atslūgus, Keitę netikėtai pribloškė ką tik atlikto poelgio mastas.

Tik po dvidešimties minučių, įsitikinusi, kad jų niekas neseka, ji dar dešimt minučių mėtydama pėdas važiavo iki kitoje upės pusėje, pietinėje Londono dalyje, esančio savo buto. Keitė visą laiką kone skausmingai jautė prie jos prigludusio Natanielio kūno kaitrą ir liemenį apsivijusią ranką.

Jam turėtų būti šalta, galvojo Keitė, su vienu odiniu švarku ir juodais marškinėliais, – kostiumu, kurį pati buvo parinkusi moderniai karaliaus Ričardo interpretacijai, tačiau kad ir kur susiliesdavo jųdviejų kūnai, ji jautė ­šilumą. O gal šiluma sklido iš jos. Liepsninga aura degino odą net per drabužius.

Esi tokia pati silpna, kaip ir visos moterys, Keite.

Vydama šalin šią mintį, Keitė pasuko į skersgatvį, kuriame buvo jos daugiabutis.

– Štai čia ir gyvenu.

Natanielis nukėlė koją nuo motorolerio ir atsisegė šalmą.

– Nenusiimk, – skubiai perspėjo jį Keitė. – Kas nors gali tave pažinti. Pirmiausia įeikime į vidų. Eik taip, tarsi būtum paprastas žmogus, o ne kino žvaigždė ar į misiją išsirengęs Specialiųjų pajėgų karys. Privalai susilieti su aplinka.

– Esu beveik dviejų metrų ūgio. Ne taip paprasta susilieti su aplinka.

It vatinėmis kojomis lipdama nuo motorolerio Keitė pavartė akimis.

– Važiavai kaip maniakas. Maniau, kad mus užmuši. – Ji užrakino motorolerį. – Gyvenu trečiame aukšte. Niekur nesidairyk.

– Aš su šalmu.

– Bet matyti tavo akys. – O tas ryškiai mėlynas akis pažįsta visas pasaulis. Šiek tiek ­įkypas, apaugusias tankiomis tamsiomis blakstienomis, dėl kurių hipnotizuojantis žvilgsnis ­atrodė dar galingesnis; šios akys sukurtos nuodėmei ir gundymams.

Keitė stengėsi į jį nežiūrėti. Jeigu nežiūrės, susikoncentruoti bus kur kas lengviau.

– Paprasčiausiai... pasistenk būti nematomas. – Jų žingsniai aidėjo laiptinėje, ir vienos durys šiek tiek prasivėrė.

– Ar tai tu, mieloji Keite?

Keitė pamojo Natanieliui likti už nugaros.

– Taip, tai aš, Vera. Ar viskas gerai?

– Jau namie? – Durys prasivėrė plačiau, ir pro akinius į laiptinę pažvelgė sena moteris. – Ir dar su išvaizdžiu jaunuoliu. Greitai apsisukai. Turbūt todėl tai ir vadinama greitaisiais pasimatymais.

– Vera...

– Megei iš 22A sakiau, kad jeigu tie vaikinai turi nors šiek tiek proto, visi iki vieno rinksis mūsų Keitės numerį.

– Vera, aš ne...

– Ir atsivedei jį tiesiai į namus. Kam delsti? Teisingai. Pavydžiu jums, šiuolaikiškos mergaitės. Mano laikais turėdavome išbūti visą nuobodų pasimatymą, bet, net jam pasibaigus, reikėdavo išsiskirti be jokio sekso. – Vera ­palinko į priekį ir prisimerkusi pažiūrėjo į Natanielį. – Atrodote padorus jaunuolis. Gražių pečių. Man patinka gražiapečiai.

Nežinodama, kur dingti iš gėdos, apimta siaubo, kad Vera gali Natanielį pažinti, Keitė palinko į priekį ir apkabino savo kaimynę.

– Dabar jau eikite į vidų. Šiąnakt šąla, o jūs iš namų išleidžiate visą šilumą. Netrukus nusileisiu pas jus puodelio arbatos.

Vera toliau įdėmiai žiūrėjo į Natanielį.

– Atrodote šiek tiek panašus į tą jaunuolį, dėl kurio visi eina iš proto, – į tą kino žvaigždę. Galėtumėte įsidarbinti kaip jo antrininkas. Prieš kelis mėnesius į mūsų Dienos priežiūros centrą buvo atvykęs Tomo Kruzo antrininkas, bet visi liko nusivylę. Akys nė iš tolo nepriminė originalo.

– Vera, mums jau metas. – Keitė žengė žingsnį atgal.

– Na, žinoma. – Senoji moteris supratingai mirktelėjo. – Turite ką veikti. Greitasis pasimatymas. Tik atminkite, kad ne viską reikia daryti greitai. – Ji uždarė duris, ir ­Keitė, ­kaisdama iš gėdos, ėmė traukti iš kišenės raktus.

Įjungusi šviesą ji dar labiau paraudo, nes namuose karaliavo visiškas chaosas. Eskizai po ilgos darbo nakties mėtėsi po visus ­namus, o kriauklė vis dar buvo pilna nešvarių indų.

– Atleisk dėl netvarkos. – Vis dar nežiūrėdama į Natanielį Keitė uždarė duris. – Vakar nuo ankstaus ryto dirbau kavinėje, o paskui kūriau kostiumus naujam vaidinimui Užsispyrėlės sutramdymas. Neturėjau kada susitvarkyti.

– Dirbi kavinėje?

– Pradedu šeštą. Dažniausiai tenka ­ruošti dvigubas kapučino porcijas iš priemiesčių į miestą dirbti važiuojantiems pavargusiems klientams. Luktelk minutę, tuoj viską sutvarkysiu.

Natanielis lėtai nusimovė šalmą ir pakėlė arčiausiai besimėtantį eskizą.

– Nedirbi kompiuteriu?

– Dirbu, bet kai tik galiu, mieliau piešiu ranka, ypač pradiniame kūrybos etape. Labai svarbu suprasti, ką kostiumas sako apie veikėją.

– Ši suknelė sako: Man patinka aistringas ­seksas. – Natanielis ėmė analizuoti piešinį. – Jeigu jis skirtas Katerinai, sakyčiau, Petručijus tikrai įklius visai nakčiai. Vadinasi... šį vakarą turėjai eiti į greituosius pasimatymus?

Keitė skubiai išplėšė eskizą Natanieliui iš rankos.

– Ketinau palydėti draugę. – Ji pakeitė temą: – Kaip manai, ar mus kas nors sekė?

– Man regis, tau pavyko jais atsikratyti. Galėtum pamokyti net mano saugumo komandą. – Natanielis atrodė savimi patenkintas ir ramus, netgi nuobodžiaujantis, tarsi visas pabėgimo planas būtų buvęs skirtas tik jai pasismaginti. Jokios teatre matytos nevilties. Vaikštinėdamas po ankštą butuką jis apžiūrinėjo nuotraukas, atverstą knygą, šūsnį žurnalų.

Žurnalai.

Keitė iš siaubo sustingo, bet buvo per vėlu. Jis jau buvo vieną nuo viršaus paėmęs. Ant viršelio puikavosi pusnuogio Natanielio Vulfo Alfa vyro vaidmenyje nuotrauka.

– Kodėl renki mano nuotraukas?

Todėl, kad ji – žmogus. Todėl, kad ji – moteris...

– Naudojau jas kurdama kostiumą. – Keitė ieškojo įtikinamo paaiškinimo. – Privalėjau ištyrinėti tavo veido bruožus – nuspręsti, kurie stiliai ir spalvos geriausiai tiktų karaliaus Ričardo vaidmeniui. – Laimei, nepriklijavau nuotraukų ant sienų.

Jis padėjo žurnalą ir paėmė naują eskizą.

– Esi talentinga.

Keitei palengvėjo, kad jis nepuolė žiūrėti kitų žurnalų ir nepamatė, kiek daug jo nuotraukų ji sukaupusi; susidrovėjusi ir negalėdama net pajudėti, mergina stovėjo ir stebėjo, kaip Natanielis iš lėto dairosi po jos mažą ir ankštą vieno kambario butą.

– Įdomus dekoras. – Natanielis pakėlė nuo sofos vieną raudonu šilku aptrauktą pagalvėlę. – Gal čia haremas? Mėgini gauti šeicho ­sugulovės vaidmenį?

Keitės skruostai tapo tokios pat skaisčiai raudonos spalvos, kaip ir pagalvėlė. Ji taip retai parsivesdavo ką nors į savo namus, kad niekada nesusimąstė, kaip jos butas galėtų atrodyti kito žmogaus akimis.

– Nemanau esanti sultono sugulovės tipo moteris. – Aš neturiu užtektinai patirties, kad apskritai būčiau kieno nors sugulovė. – Kai čia atsikrausčiau, interjeras buvo gerokai aptriušęs ir slegiantis. Mėgindama suteikti butui jaukumo, gal šiek tiek ir persistengiau.

Norėdama šį ankštą butuką paversti gyvenamu, ji pasitelkė kūrybinę uoslę. Kad paslėptų drėgmės dėmes, pritvirtino prie sienos medžiagą. Nudėvėtą kiliminę dangą užklojo didžiuliu egzotinių raudonų atspalvių kilimu. Įsigijo pritemdyto apšvietimo lempas, kurios nukreipė dėmesį nuo drėgmės sugadintų lubų. Ankstesnieji gyventojai buvo palikę sofą – ją Keitė užklojo ryškiu pledu ir apdėjo brangak­menių spalvos pagalvėlėmis, kurioms užvalkalus iš medžiagos atraižų pasiuvo pati.

Įsivaizduodama, ką Natanielis veikiausiai galvoja, Keitė nuraudo.

– Gal ir nieko ypatingo, bet rajonas ne toks jau ir blogas, – jeigu po vidurnakčio nekeli iš namų kojos. Be to, pigus, o man tai aktualu, nes šiuo metu turiu padengti kai kurias skolas. Praėjusiais metais mirė mano tėvas, visiems mums tai buvo nemenkas smūgis; vėliau sužinojome, kad jis beveik visą gyvenimą lošė... – Keitės gerklėje užstrigo gumulas. – Jis buvo užstatęs namą, ir jeigu negalėsiu sumokėti kasmėnesinės įmokos, pastatas bus nusavintas ir mama jo neteks... Todėl daug dirbu.

Natanielis atrodė priblokštas.

– Ar visada nepažįstamiems žmonėms pasakoji savo gyvenimo istoriją?

– Jeigu tik jie užtektinai ilgai klausosi, – tyliai atsakė Keitė. – Atleisk. Neketinau tavęs užimti nuobodžiais pokalbiais. Tiesiog mėginau paaiškinti, kodėl čia nelabai tvarkinga.

Jo akys įsmigo į kriauklėje gulintį neplautą dubenėlį, iš kurio akivaizdžiai buvo valgyti dribsniai.

– Pusryčiai?

– Vakarykštė vakarienė, – atšovė Keitė. – Jeigu vėlai grįžtu namo, neturiu kada gaminti, paprasčiausiai valgau dribsnius. Arba skrudintą duoną. Pats supranti, koks vienišo žmogaus gyvenimas... – Prisiminusi, su kuo kalba, Keitė nejaukiai gūžtelėjo pečiais. – Tikriausiai nesupranti. Jeigu tu gyventum vienas, veikiausiai eitum vakarieniauti į penkių žvaigždučių restoraną. – Vis giliau smegdama į savo pačios rausiamą duobę Keitė vis labiau raudo. – Išskyrus, žinoma, tai, kad toks vaikinas kaip tu veikiausiai niekada nebūna vienas... Be to, kiek žinau, Holivude niekas nevartoja angliavandenių, todėl javainiai ir skrudinta duona būtų...

– Ar kada nors liaujiesi kalbėjusi? – Natanielis ją stebėjo seksualiai įkypomis akimis, kurios moterims išmušdavo žemę iš po kojų. O jo lūpos... O Dieve, jo lūpos...

Keitė užtilo. Juk tai puiki proga suintriguoti jį gyvu pokalbiu. Mažų mažiausiai derėtų šnekėti inteligentiškomis temomis – apie filmus, pasaulio klimato atšilimą ar visatos tyrinėjimus. O ji pliauškia apie pusryčių javainius.

– Atleisk. Tiesiog nesu pratusi savo svetainėje matyti kino žvaigždes. Jaučiuosi tokia...

– Kokia? – Nuo Natanielio žvilgsnio Keitė tirpo tarsi ledas.

Jo akys nukrypo į jos lūpas, ir venose ėmė tvinksėti kraujas. Buvimas Natanielio Vulfo dėmesio centre svaigino ir jaudino labiau, nei bet koks iki tol išgyventas patyrimas. Jis žiūrėjo į ją taip, tarsi, tarsi...

O Dieve, tarsi ketintų ją pabučiuoti...

Kodėl, ak, kodėl aš nesilaikiau tos dietos?

Persmelkta ore tvyrančio seksualumo atmosferos Keitė pasviro prie Natanielio. Ji matė, kaip jis palenkia galvą, paskui susiraukia ir staigiai nusisukęs nužingsniuoja į kitą kambario galą.

Keitė liko stovėti kaip iš pusiausvyros išmušta kvaiša. O ko gi ji tikėjosi? Natanielis Vulfas – garsi kino žvaigždė. Kaip ji galėjo net pagalvoti, kad jis norėtų pabučiuoti tokią kaip ji? Jai prasidėjo haliucinacijos, ne kitaip.

Ir, ak, ji tikra nevala.

Su siaubu apžvelgdama butą Keitė prisiekė nuo šiol namuose tvarkytis uoliau. Daugiau jokio užsimiršimo darbuose, jokio laiko nuovokos praradimo. Jokių po namus besimėtančių eskizų. Pasinaudodama faktu, kad Natanielis dabar stovėjo atsukęs jai nugarą, ji vogčiomis parklupo ant kelių ir pradėjo rinkti piešinius.

Bet netikėtai jis atsisuko. Jų akys susitiko, žvilgsniai susipynė.

Popieriai išslydo Keitei iš rankų.

– Sakiau, kad Dorčesteryje tau būtų geriau. Tikriausiai manai, kad esu visiška išsiblaškėlė, bet neturiu darbo stalo, o štai taip išskleidusi eskizus matau veikėjų seką. – Suvokusi, kad jis į ją žiūri nieko nematančiomis akimis, Keitė prisėdo ant kulnų. – Atrodai siaubingai, – sumurmėjo ji. – Esi tikras, kad nenori pasikalbėti? Teatre atrodei ganėtinai susikrimtęs. Jeigu tau kažkas neduoda ramybės, geriau išliek širdį, užuot viską laikęs viduje.

Tos garsiosios mėlynos akys atrodė visiškai tuščios.

– Man viskas gerai.

Melagis. Keitė prisiminė, kaip jis atrodė teatre.

– Prie manęs tau nereikia apsimetinėti. Po tėvo mirties, jeigu ne draugai, būčiau palūžusi. – Ji vėl surinko popierius ir atsistojo. – Nori kuklios mano nuomonės apie tavo situaciją?

– Turi nuomonę apie mano situaciją?

– Tegaliu išsakyti moteriškąją versiją. – Keitė prispaudė piešinius prie krūtinės. – Minėjai Anabelą ir Kerę – numanau, kad tuo pat metu susitikinėji su dviem moterimis... – Ji trumpam nutilo laukdama, kad jis paprieštarautų, bet Natanielis žiūrėjo į ją tylėdamas, todėl Keitė tęsė. – Tokia taktika net kino žvaigždėms neatneša nieko gero, bet viskas, žinoma, priklauso nuo tavęs, o mano meilės reikalai yra tokie katastrofiški, kad net nesvajočiau kam nors šiuo klausimu patarinėti, bet visgi drįsčiau pasakyti, kad, mano nuomone, romanas su ištekėjusia moterimi yra labai prastas sumanymas.

Prie jo lūpų kampučių vos pastebimai truktelėjo mažytis raumenukas.

– Iš ko sprendi, kad esu užmezgęs romaną su ištekėjusia moterimi?

– Iš to, kaip pasišalinai nuo scenos. Atrodei taip, lyg būtum išvydęs Hamleto vaiduok­lį ir sakei kažką panašaus į... – Mėgindama ­prisiminti, Keitė suraukė nosį. – Jis čia. Taip, sakei: Jis čia. Paskui murmėjai kažką apie tai, kad reikia perspėti Anabelą, ir kažką, kad nesužinotų Kerė, todėl bandau spėti, kad tas jis yra pavydusis vyras, paskui smogei į dekoraciją. – Keitė metė žvilgsnį į Natanielio ranką. – Verčiau atnešiu ledo, kol neištino. – Padėjusi ant žemės piešinius ji nuėjo prie šaldytuvo ir išėmė mažą šaldytų žirnelių maišelį.

– Tavo vaizduotė pernelyg laki, – šiurkščiai atkirto Natanielis. – Kai sakiau: Jis čia, turėjau galvoje vieno laikraščio teatro kritiką – tikrai bjaurų tipą. Netikėtai supratau, kad šiam vaid­meniui nesu pasirengęs. Mano paskutinio projekto filmavimas užsitęsė ir sutrikdė repeticijų grafiką. Paprasčiausiai nebuvome pasiruošę. Stovėjau scenoje ir jaučiausi neturįs ten būti.

Tai, ką jis pasakojo, Keitei neturėjo prasmės.

– Mačiau tave per repeticijas. Vaidinai nepakartojamai. Nori pasakyti, kad patyrei scenos baimės priepuolį?

– Teisingiau būtų sakyti – meninio sąžiningumo priepuolį. Aš – perfekcionistas. Jeigu matau, kad tobulai darbo atlikti nepavyks, net nepradedu. – Natanielio akyse švietė tamsi kerinti mėlynė, kuri traukė merginą į savo gelmę, reikalavo pasitikėti. Keitė jautėsi hipnotizuojama.

Jos dvejonės tirpo.

Jeigu Natanielis sako, kad viskas tik dėl vaidinimo, gal taip ir yra. Aktoriai, dainininkai – visi menininkai juk vienodi, tiesa? Susitelkę į save ir savo amatą.

Paskui ji prisiminė, kad Natanielis buvo ne kartą apdovanotas už savo vaidybą.

O dabar jis vaidino.

Kerintis ir prikaustantis žvilgsnis dar ­nereiškia, kad jis sako tiesą. Tokio žvilgsnio tikslas – priversti ją patikėti. O tai jau skirtingi dalykai.

Pirmas jos įspūdis buvo teisingas. Jo reakcija teatre buvo kuo tikriausia. Nors paviršiuje to ir nematyti, kūną vis dar kaustė įtampa. Paskui jis kažkam skambino – pokalbio ji stengėsi nesiklausyti, – kalbėjo glaustai, bet nervingai ir primygtinai.

Jis grįžo.

Kodėl tai turėtų būti sakoma apie teatro kritiką? Ir su kuria iš daugybės savo moterų Natanielis kalbėjosi? Jo meilės reikalai akivaizdžiai be galo painūs.

Keitė prispaudė jam prie krumplių apšarmojusį maišelį.

– Turėtų gerokai skaudėti. Ar nesusilaužei?

– Tai niekis, – atšovė Natanielis. – Ką dar nugirdai?

– Nežinau. Nesijaudink. Tai visai nesvarbu.

– Dar ir kaip svarbu.

– Kodėl?

– Nes ką tik supratau, jog sugebi plepėti už visą Angliją.

– Tai dar nereiškia, kad imsiu pasakoti apie tave. Juk net nežinau, kas ta Anabela ar Kerė, todėl ir pasakoti nebūtų ko. Žinau tik tai, kad viena apie kitą sužinojusios jos labai nusimins, bet drįsiu pridurti, kad ras būdų kaip tave už tai nubausti. Vieną dieną skaičiau apie Čikagoje gyvenančią moterį, kuri sužinojusi, kad jos vyras susitikinėja su kita...

– Ar kada nors liaujiesi plepėjusi?

Perverta griežto Natanielio tono Keitė sustingo.

– Visada kalbu, kai nervinuosi, o dabar kaip tik taip jaučiuosi.

– Kaip aš sugebu tave taip veikti?

– Vien savo buvimu! – kone sušuko ­Keitė. – Matyti savo svetainėje kino žvaigždę man ganėtinai neįprasta. Tik ir laukiu, kad kas nors suriktų: Veiksmas!

Natanielio akys apsiblausė.

– Lauki veiksmo?

Jos kūnas užkaito, o kambarys staiga tapo pavojingai ankštas.

– Turėjau galvoje, visa ši situacija man atrodo absoliučiai nereali. Tu  – čia. Perspėjau, kad mano namai – ne Dorčesterio viešbutis.

– Jeigu norėčiau būti savo viešbutyje, ten ir būčiau.

Keitei atrodė, kad jos kambarys sumažėjo dukart. Ji jautė menkiausią Natanielio judesį  – kiekvieną akių krustelėjimą, kiekvieną veido linijų truktelėjimą.

– Paklausyk,  – žengdama atatupsta pasakė Keitė.  – Žinau, kad lauki nesulauki, kada galėsi susisiekti su savo haremu, todėl paliksiu tave netrukdomai pasirūpinti neatidėliotinais reikalais.

– Ačiū.  – Jo balse skambėjo aštrus sarkazmas, bet kadangi Keitė jo tikslo nesuprato, nusprendė paprasčiausiai pasišalinti. Iš Natanielio sklindanti nekantra vertė ją jaustis nepatogiai.

– Jeigu manęs reikės...  – ji mostelėjo ranka,  – ...būsiu miegamajame.  – Ak, dėl Dievo meilės, Keite, prieš išsižiodama pagalvok.

Mėlynose akyse įsižiebė sardoniškas švytėjimas.

– Miegamajame – pasiruošusi veiksmui?

Ar jis su manimi flirtuoja?

Ne, žinoma, ne. Jai ir vėl haliucinacijos. Nežiūrėdama į Natanielį Keitė spruko į ­miegamąjį ir uždarė paskui save duris.

***

Galinga geismo banga užklupo Natanielį visiškai nepasiruošusį.

Ką aš čia, po galais, veikiu, – flirtuoju su moterimi, kurios namuose daugybė mano nuotraukų?

Šitaip prisišauks vien bėdų, o jų ir taip jau užtenka.

Nuo pat pasišalinimo nuo scenos akimirkos Natanielis gyveno varomas adrenalinu, o dabar įtampa tapo kone apčiuopiama. Tarsi paveiktas masinio naikinimo programos, jo kruopščiai susikurtas gyvenimas pradėjo skeldėti. Reikėjo daug ką nuveikti ir su daug kuo pasikalbėti.

Kodėl tuomet jo ranka tiesėsi į durų rankeną, o ne į telefoną?

Kodėl jį šitaip užvaldė nepaaiškinamas noras išlaužti tas prakeiktas duris ir ­užsimiršti nuostabiose Keitės krūtyse ir jos mieloje šypsenoje?

Jo neatbaidė net faktas, kad ir ji geidė jo. Turėdamas užtektinai patirties su kur kas rafinuotesnėmis nei Keitė moterimis, Natanielis ją skaitė tarsi atverstą knygą – matė akimirką, kada jos vyzdžiai prasiplėtė, kada geismas užtemdė jos mielas akis. Jis matė ir tai, kaip smarkiai ji su savimi kovojo, kad tą reakciją nuslėptų.

Natanielis karčiai nusišypsojo.

Ir vylėsi, kad jai sekasi geriau nei jam. Nes šią akimirką veltis į sekso reikalus vertėjo mažiausiai.

Sutrikęs dėl savo geismo primygtinumo, Natanielis susikišo rankas į kišenes ir atsitraukė nuo miegamojo durų.

Santykiuose su moterimis Natanielis toli gražu nebuvo šventasis, jis puikiai žinojo, kad su moterimi, kuri žiūri į jį taip, lyg jo rankose būtų verslo klasės bilietas į dausas, geriau neprasidėti.

Jo gyvenime dausos neegzistavo. Tik ­audros debesys. Šią akimirką jie pranašavo smarkią audrą.

Natanielis dar kartą patikrino savo telefoną, bet atsakymo iš Anabelos nebuvo. Ar ji bent perskaitė jo žinutę? O gal dabar sėdi susigūžusi ir dreba?

Jį nusmelkė kaltės jausmas – kaip ir kas kartą, galvojant apie Anabelą, – ir kažkas gilesnio, kažkas bjauresnio, suplėkusio jo viduje.

Vėl grūsdamas į kišenę telefoną, Natanielis ėmė klausti savęs, kodėl jam apskritai svarbu su ja susisiekti. Juk jie nebėra artimi. Nė vienas Vulfų brolių artimai nebebendravo. Vienintelis visus siejantis bruožas buvo nuožmi nepriklausomybė. Nenoras puoselėti ryšių su kitais.

Natanielis perėjo per kambarį ir žvilgtelėjo pro langą – gatvės buvo tuščios, išskyrus vienišą moterį, kuri čiužinėdama ir slydinėdama sunkiai yrėsi prieš stingdantį vėją apledėjusiomis gatvėmis.

Paparacų nebuvo nė ženklo. Panelė Pleputė su puikiosiomis krūtimis sugebėjo jų nusikratyti.

Natanielis nieko nematančiomis akimis toliau žiūrėjo pro langą, o kai vėl atsivėrė miegamojo durys, jis jau buvo atgavęs įprastą savitvardą.

Vieno žvilgsnio į Keitę užteko, kad suprastų, jog ji iš pradžių pasidažė, paskui vėl ­nusivalė makiažą – matyt, pabijojusi, kad nepasirodytų persistengusi. Natanielis liūdnai nusijuokė. To daryti jai visai nereikėjo. Su makiažu ar be, jos lūpos tebebuvo putlios ir geidulingai išlinkusios, tik ir viliojančios vyrą į jas panirti ir jų paragauti. Net surištais į paprastą uodegą garbanotais ir nepaklusniais plaukais ji nepajėgė sunaikinti jame įsižiebusios aistros. Visi tie plepalai ir neįprastas atvirumas turėjo jį suerzinti. Tačiau rezultatas buvo priešingas – Keitė jį tik dar labiau traukė.

Jam buvo smalsu, ką ji pasakytų sužinojusi, jog jis vos valdosi neįstūmęs jos atgal į miegamąjį. Natanieliui norėjosi užsimiršti. Jam reikėjo atitrūkti nuo maišatimi virtusio gyvenimo.

– Ar... – Stengdamasi į jį nežiūrėti, Keitė atsikrenkštė. – Ar ketini atsiliepti?

Atsiliepti?

Skęsdamas asmeniniame pragare Natanielis pagaliau išgirdo skambant savo telefoną, kurio vos prieš akimirką negirdėjo.

Skambino jo brolis Sebastianas; suvokdamas, kad Keitė klausysis kiekvieno žodžio, jis atsiliepė.

– Taip, jis buvo ten... Tikriausiai Rafaelis jam davė bilietą... Neturiu supratimo. Tegalime stengtis neprarasti savitvardos. – Kol Natanielis kalbėjo, Keitė, stengdamasi nesiklausyti, virtuvėje tarškino indus. Ji vis dar vilkėjo tais pačiais aptemptais džinsais, kurie išryškino tobulą užpakaliuką – tiesiai iš pasiutusių vaikinų fantazijų. Paskendęs vienoje jų, Natanielis susivokė negirdėjęs pusės to, ką sakė jo brolis. – Ką sakei?.. Ne, tai pernelyg pavojinga. Ketinu išvykti iš šalies. Turi mano asmeninį numerį, susisieksime... Svarbiausia apsaugoti ją.

Kas jam darosi? Turėtų susitelkti į tai, kaip sumažinti galimą žalą, o ne ieškoti būdų, kaip iškrapštyti Keitę iš tų džinsų.

Natanielis įkišo telefoną į kišenę.

– Ar turi burbono?

Ji tebestovėjo nusisukusi ir vieną ant kito dėjo pusryčių dubenėlius.

– Apgailestauju, bet neturiu. – Prakaulūs jos pečiai atrodė įsitempę, ir Natanielis pajuto leng­vą susierzinimą.

– Gal galėtum atsisukti?

– Tik nežiūrėdama į tave galiu elgtis bent minimaliai normaliai. Atleisk, jeigu atrodau nemandagi, bet tokia tikrovė. Burbono neturiu, tačiau yra vandens ir... – Vis dar į jį nežiūrėdama Keitė atidarė šaldytuvą. – Ir pieno.

– Pieno negeriu nuo trejų metų.

– Jame gausu kalcio ir vitamino D. Naudinga kaulams.

– O alkoholis naudingas streso lygiui reguliuoti. Kas tai? – Natanielis paėmė butelį raudonojo vyno ir perskaitė užrašą ant etiketės.

Keitė žvilgelėjo per petį, ir surišti plaukai susiūbavo.

– Nemanau, kad tave sudomintų. Jis toks bjaurus, jog juo būtų galima valyti dažus.

Natanieliui knietėjo prisipažinti, kad, būdamas tokios būsenos, išgertų net dažų valiklio.

– Negali būti toks blogas. – Nieko nelaukdamas jis ištiesė pro Keitę ranką ir iš pakabinamos spintelės paėmė dvi taures. Jos kvapą sugėrė visi jutimai, ir Natanielis tik didžiausiomis valios pastangomis sutramdė kylančią reakciją.

Keitė uždarė šaldytuvą ir atsargiai pasitraukė į šoną.

– Man nepilk.

Nesuprasdamas, kaip seksualinė įtampa gali tvinksėti tarp dviejų vienas į kitą net nežiūrinčių žmonių, Natanielis, nekreipdamas dėmesio į jos prašymą, pripildė dvi taures.

– Išgerk. Mums abiem to reikia. – Jis gurkštelėjo didelį gurkšnį ir pajutęs, kaip gomurį užlieja su vynu paprastai nesiejamas skonis, nusipurtė. – Geriau pagalvojus, gal visgi ir nereikia.

– Persigalvojau. Manau, kad reikia. – Pa­stebimai nuraudusi, Keitė pakėlė savo taurę ir atsigėrė.

– Akivaizdu, kad tavo gomurys nėra per daug išrankus.

– Išrankaus gomurio, pone Vulfai, negaliu sau leisti.

– Ką turiu padaryti, kad į mane pažiūrėtum?

Tebelaikydama rankoje taurę, Keitė stebeilijo į tašką ties jo krūtinės viduriu.

– Aš tiesiog... Man labai sunku tavo akivaizdoje elgtis normaliai. Atleisk, bet... nejaugi tau visa tai neatrodo keista?

– Kas čia keista?

– Na, čia juk aš. – Gailiai šypsodama ji nužvelgė save iki kojų pirštų. – Skylėti džinsai, ankštas butas, kuklus darbas. O tu – na, pats žinai, kas esi. Sakykime, jaučiuosi taip, tarsi prieš gaudama leidimą į tave pažvelgti, turėčiau nusipirkti bilietą. Tu man siejiesi su filmais. Tik ir laukiu, kada tau iš už nugaros iššoks koks nors blogiukas su šautuvu.

– Kalbant apie man iš už nugaros iššokančius vaikinus, ar kažkuriuo metu neketina pasirodyti koks nors pavydus sumo imtynininkas ir sumalti manęs į miltus? Veikiausiai ne, jeigu dalyvauji greituosiuose pasimatymuose.

– Gyvenu viena. Pavydžių meilužių skaičius lygus nuliui. Šiuo gyvenimo laikotarpiu tenka prisilaikyti dietos. Na, akivaizdu, kad ne dietos tikrąją to žodžio prasme. – Žodžiai liejosi tarsi krioklys. – Dietos ta prasme, kad mano gyvenime veiksmo beveik nebūna. Bet ne veiksmo tavo supratimu...

– Vadinasi, poros neturi. – Ir kodėl jis apie tai kalba? Kodėl jis taip elgiasi?

– Neturiu. Nors man tai visai nė motais, – skubiai pridūrė Keitė, akivaizdžiai sunerimusi, kad Natanielis gali pagalvoti, jog ji laido užuominas. – Gyventi vienai gera. Galiu daryti ką užsigeidusi, neprivalau derintis prie kito žmogaus. Galiu būti spontaniška. Galiu valgyti javainius vakarienei ir susiplauti nuo pusryčių likusius indus tada, kada turiu ­laiko, ir iki šiol niekas šito nežinojo, niekam šitai nerūpėjo; kita vertus... – Ji vos pastebimai nusišypsojo, – ...nuo šiol ketinu būti tvarkingesnė, nes juk niekada nežinai, kada į namus užsuks Holivudo žvaigždė. O gyvendama viena... na... darau tai, ką noriu daryti, ir einu ten, kur noriu eiti. Atleisk. Vėl per daug plepu... – Ji nutilo ir sutrikusi gūžtelėjo pečiais. – Trumpas atsakymas į tavo klausimą yra toks: taip, gyvenu viena. Bet dabar, šitai sakydama, suvokiu, jog tu esi visiškas pašalietis, o aš tave pasikviečiau į savo namus. Štai kodėl man tai atrodo keista. Jaučiu, jog nesi man svetimas, nes praleidau be galo daug laiko žiūrėdama tavo filmus. Esu mačiusi tave net nuogą, bet iš tiesų tavęs juk visai nepažįstu.

– Esi mačiusi mane nuogą? – Natanielio nugara nubėgo virpulys. Jis nesitikėjo, kad pokalbis pakryps tokia linkme. Dabar juk turėtų kalbėti telefonu, aiškintis savo ­asmeninę grandiozinio masto krizę, o ne flirtuoti su mergina, kurios kiekviena ląstelė pažymėta: Romantika.

– Vaidinai tame nekomerciniame filme. – Ji žiūrėjo į savo taurę. – Man rodos, mačiau jį vieną – gal du kartus... – Keitės skruostų ­spalva bylojo, kad tą filmą ji veikiausiai matė bent šimtą kartų. – Toji scena, kai neši dukrą paplūdimiu, mano universiteto laikais buvo kultinė.

Natanielis iš visų jėgų stengėsi neatsilyginti Keitei tuo pačiu pamaloninimu – įsivaizduodamas ją nuogą. Nepadėjo ir tai, jog pokalbis vyko tarp raudono šilko pagalvėlių greta minkštos viliojančios sofos. Sugriežęs dantimis jis nuvijo šalin staigiai iškilusią fantaziją, kaip paima ją čia ir dabar, tiesiai ant tos sofos.

– Maniau, kad studijavai kostiumų dizainą. Papasakok apie savo profesiją. – Papasakok ką nors. Bet ką. Bet ką, išskyrus seksą.

– Nuogas kūnas gali būti kostiumas, – vos gaudydama kvapą pasakė Keitė, – jeigu tik pridera vaidmeniui. Tenoriu pasakyti, kad keista būti tave mačius nuogą, bet iš tiesų visai nepažinoti. Galėtum būti... na, aš tiesiog tavęs nepažįstu, ir tiek.

Natanielis buvo besakąs, kad juodu galėtų susipažinti artimiau, bet laiku prikando ­liežuvį. Jo gyvenime ir taip užteko painiavos. Sieloje siautėjo visiška netvarka, ir su kiekviena diena darėsi vis blogiau.

– Praeitą mėnesį su manimi dirbai, todėl nesu tau visiškai svetimas; be to, galiu nuraminti neturįs jokių negerų įpročių, – švelniai ištęsė jis. – Nepainiok manęs su mano vaidinamais herojais. Aš – ne jie. Tavo žiniai, drabužius nuo tavęs nuplėščiau tik tokiu atveju, jeigu ir tu nuplėštum manuosius. – O kaip tik šią akimirką tokia mintis atrodo velniškai gera.

– Tiesą sakant, nė akimirkos nepagalvojau, kad galėtum norėti nuplėšti nuo manęs drabužius. Gal ir esu šiek tiek užsisvajojusi, bet haliucinacijos manęs nekamuoja. Skiriu tikrovę nuo fantazijų, nors... – stengdamasi kalbėti kaip galima nerūpestingiau tęsė ji, – ...važiuojant motoroleriu tikrai buvo ne viena akimirka, kai pamanei esąs Alfa vyras. Ar žmonės dažnai tą daro? Tapatina tave su vaidinamais herojais? Painioja fantaziją su tikrove?

– Nuolat. Blogiausia nutiko po filmo Neišgydomas ligonis, kuriame vaidinau gydytoją psichopatą. Pas mane mėnesių mėnesius plūdo žmonės su prašymais ­diagnozuoti jų bėrimus. – Apie seksą jie nebesikalbėjo, tad kodėl jo kūnas vis tvinkčiojo? Ir kodėl jis negalėjo liautis į ją žiūrėjęs? – ­Nepadėkojau tau už tai, ką šį vakarą dėl manęs padarei.

– Nėra už ką.

Natanielis buvo pratęs šalia savęs matyti keistai besielgiančius žmones – kartais jie kikendavo, kartais tiesiog puldavo į isteriją, – bet Keitė buvo pirmoji, kuri pasiryžo į jį nežiūrėti. Natanielis pajuto susierzinimą.

– Sunku kalbėti su tavo viršugalviu.

Pagaliau ji pakėlė į jį akis. Vos jų žvilgsniai susitiko, įvyko abipusis geismo sprogimas.

– Ar jautiesi geriau?

– Geriau?

– Teatre atrodei be galo susinervinęs.

– Dabar tau tikrai haliucinacijos, – atsargiai pakeitė temą Natanielis. – O gal viskas dėl vyno? Kiek taurių turėtum išgerti, kad sušoktum pilvo šokį?

Keitė nervingai susijuokė.

– Tavo haremas ir taip gerokai perpildytas.

– Jis nėra perpildytas. Tik pasakyk, jei ­norėsi, kad suvaidinčiau šeichą. Galėčiau ­persimesti tave per petį ir išprievartauti ant tos krūvos šilkinių pagalvėlių. – Būtų velniškai gerai.

Kam rūpi, kad jos namuose yra jo nuotraukų?

– Sofa labai nepatogi. Kaip ir pagalvėlės. – Keitės skruostai buvo skaisčiai raudoni.

– Tuomet pasistengsiu būti viršuje. – Natanielis nevalingai pakėlė ranką ir mąsliai perbraukė Keitei per skruostą. – Esi labai graži. Štai kodėl Glosterio kunigaikštienė pastarąjį mėnesį tokia irzli. Ji negali pakęsti dirbti su žmonėmis, kurie jai primena, kad pati sensta. – Natanielio ranka sustingo, o Keitės lūpos, vos vos įtraukdamos oro, prasivėrė.

Ją pabučiuoti būtų taip paprasta...

Taip paprasta...

– Na tai... – žengdama atgal ir nutraukdama įtampą prašneko Keitė, – ...kokie tavo šio vakaro planai?

Jos polinkis kalbėti negalvojant Natanieliui pasirodė be galo mielas. Šiame pasaulyje niekas nebekalbėjo negalvodamas.

– Man reikia kur nors pernakvoti.

– Ak...

– Ar tai užuomina į kvietimą?

– Nori likti čia?  – kone klyktelėjo Keitė. – Gal iš proto išsikraustei? Galėtum miegoti Dorčesterio mansardoje su kambarių aptarnavimu ir visa ta prabanga.

Arba galėtų gulėti ant jos nutriušusios sofos, klausytis lietaus barbenimo ir spėlioti, ar ji miega nuoga.

– Nuošalumas yra prabanga. Ar galiu miegoti ant sofos?

Keitė prasižiojo ir užsičiaupė.

– Neturi su savimi jokių reikmenų. Nei pižamos, nieko.

Jam pavyko užgniaužti šypseną.

– Pižamos niekada nevilkiu. Tai ar galiu?

– Aš... na, jeigu tikrai to nori. – Ji atrodė taip, tarsi tuoj nualps, ir Natanielis, nepaisydamas į gyvenimą besiritančių audros debesų, negalėjo susilaikyti jos nepaerzinęs.

– O jeigu naktį būtų šalta?

Jų akys susitiko. Jis stebėjo, kaip Keitės veide viena kitą veja svajos, bet paskui ji nežymiai papurtė galvą.

– Einu atnešiu porą pledų. Nesušalsi.

TREČIAS SKYRIUS

Jis skendo.

Šalti ežero vandenys virš galvos užsivėrė, o drumzlinas karstas tempė jį gilyn į mirtį. Norėdamas surikti, jis pravėrė burną, bet į plaučius plūstelėjo vanduo, ir jis tespėjo pamatyti, kaip tolstanti figūra palieka jį mirti.

Natanielis pabudo virpėdamas ir permerktas prakaito. Skaudėjo visus iki vieno kaulus, o raumenys rėkte rėkė protestuodami. Nors buvo apsiklojęs, jis jautėsi visiškai sustiręs. Galva plyšo nuo pigaus vyno ir miego trūkumo, bet jam tai buvo nė motais. Gerokai paleng­vėjo vien nuo fakto, kad pabudo iš košmaro. Jeigu miegas kaskart reikštų košmarus, Natanielis besąlygiškai rinktųsi nemigą.

Vis dar regėdamas ežero vaizdus, jis perbraukė ranka per veidą. Vaizdinys neblėso. Į tą vietą jis nebuvo įkėlęs kojos jau daug metų, o šio sapno nesapnavo jau seniai. Jį slėgė faktas, kad praeitis vis dar gyva ir tūno jo pasąmonėje – tik ir laukia, kada galės išsiveržti į paviršių. Ir tam tereikėjo Džeikobo sugrįžimo.

Kodėl jis grįžo?

Kodėl dabar?

Pro plyšelį tarp užuolaidų švito apgailėtinai šlapias vasario rytas. Dangus buvo niūriai pilkas, girdėjosi į langą barbenantis lietus. Natanielis ilgesingai prisiminė didžiulę ir be galo patogią lovą savo namuose Kalifornijoje. Nors jam pavyko susikurti kitonišką gyvenimą, laimė visuomet buvo kažkur už horizonto. Jis tikėjosi, kad gyvas vaidinimas teatre bus malonus atitrūkimas nuo Holivudo – tuščio stiklinio burbulo. Tikėjosi Londone rasti atitrūkimą nuo praeities ir tikrai nesitikėjo, kad toji praeitis jį stebės iš pirmos parterio eilės premjeros vakarą.

Natanielis pakėlė akis į lubas ir dar kartą išgyveno akimirką, kai apšviestas rampos šviesos žvelgė nelaimei tiesiai į veidą, o apstulbę žiūrovai stebėjo jį, apimti bežadžio susižavėjimo.

Išsitraukęs iš kišenės telefoną Natanielis rado Anabelos žinutę, kurią ši buvo išsiuntusi vėlyvą juodos nakties valandą. Tik vienas žodis.

Žinau.

Natanielis stebeilijo į raides ir spėliojo, ką Anabela jautė, kai ją išsiuntė.

Persekiojamas savo paties minčių, vejamas bejėgiškumo pojūčio, jis pašoko nuo sofos ir akimirką sustingęs ankštos svetainės viduryje mėgino prisiversti kvėpuoti. Jam dar niekada nebuvo tekę išgyventi taip arti viena kitos esančių sienų keliamos klaustrofobijos. Šiame kalėjime Natanieliui draugiją palaikė tik jo paties mintys.

Ir jis nekentė jų.

Iš lauko atsklido riksmas, ir jis tyliai priėjęs prie lango pažvelgė pro siaurą plyšį tarp užuolaidų.

Apačioje, paruošę fotoaparatus ir apimti jaudulio stovėjo keli žurnalistai ir fotografai.

Jie šaukė jį vardu.

Vaizdingai keikdamasis ir pats savęs klausdamas, kodėl stebisi, Natanielis prigludo prie sienos. Juk tai jo gyvenimo dalis, tiesa? Ramiai eiti gatve ir likti neatpažintas jis negalėtų jokioje pasaulio šalyje. O norinčių paskalų žurnalams parduoti informaciją apie jo slėptuvę visada buvo ir bus apsčiai.

Jis metė žvilgsnį į uždarytas miegamojo ­duris ir, prisiminęs Keitės plepumą, tvirčiau sukando dantis.

– Natanieli! Keite!

Girdėdamas, kad jos vardas tariamas greta jojo, Natanielis, persunktas pykčio, ­metėsi durų link. Ir net nepasibeldęs įsiveržė į miegamąjį.

– Kelkis, Miegančioji Gražuole. Turime reikalų su įsišėlusia minia.

Keitė prabudo akimirksniu – jos susivėlusios juodos garbanos krito ant nuogų pečių, o žalios akys vis dar buvo aptrauktos miego ­migla.

– Kas? Kur?

Kokia graži, – pagalvojo Natanielis, akimirkai užsimiršęs įspūdingo miegančios moters grožio akivaizdoje. Iš pradžių jis pamanė, kad ji miegojo nuoga, bet paskui pro švelnių ­plaukų krioklį pastebėjo plonytes nėriniuotos liemenėlės petnešėles.

– Dėl tavo nesugebėjimo saugoti paslaptį sulaukėme draugijos. – Užvaldytas ydingo geismo protrūkio Natanielis nusisuko, bet netyčia alkūne skaudžiai trinktelėjo į sieną. Skausmas pakilo net iki peties. Jos miegamasis buvo toks ankštas, kad jame net apsisukti nebuvo įmanoma. Jis nepatikliai nužvelgė siaurą viengulę lovą. – Kaip tokioje lovoje įmanoma mylėtis?

– Ką nori pasakyti reikalų su įsišėlusia minia? – Į jo klausimą Keitė nekreipė dėmesio. – Apie ką čia kalbi?

– Apie fotografus. – Prie lovos vienas ant kito gulėjo trys eskizų sąsiuviniai. Kur pažiūrėsi, visur mirgėjo prašmatnių suknelių piešiniai, tačiau pačią Keitę Natanielis buvo ­matęs tik su džinsais ir niekuo neišsiskiriančiais marškinėliais. – Mūsų mažoji asmeninė gaujelė fotografų suuodė mūsų buvimo vietą ir dabar ketina supleškinti tavo namus, kad gautų puikių skandalingų nuotraukų. Šį rytą, mieloji, atrodai be galo viliojančiai. Jeigu atsistotum dar ir priešais langą, didelė tikimybė, kad taptum viršelio mergina.

– Žurnalistai? – Jo žodžiai pagaliau prasiskverbė į Keitės sąmonę, ir ji išplėtusi akis atsisėdo lovoje. – Čia? Kaip jie mus surado?

– Keista, ar ne? O gal ir visai ne keista, turint galvoje, kad pati mane perspėjai apimta jaudulio per daug plepanti. Jie šaukia ir tavo vardą, – ištęsė Natanielis, – todėl geriau nešvaistyk laiko apsimetinėdama net neįsivaizduojanti, kaip jie čia patekę.

– Mano vardą? – Keitė sustingo, jos akys įsmigo į Natanielį, o lūpos, virpančiai įtraukdamos oro, prasiskyrė. – O ne...

– O taip.

– Aš neskambinau žurnalistams.

– Na, kažkas visgi paskambino, angelėli, nes kol kalbamės, jie jau šturmuoja duris.

Keitė nusviedė patalus, ir Natanielio akys kaipmat nukrypo į jos kojas – tokias ilgas, kad jas regėdamas bet kuris vyras prarastų realybės pojūtį. Atplėšęs akis nuo liekno tobulumo, jis pamatė gražius nėriniuotus apatinius, ant kurių ji netrukus pradėjo vilktis vakar mūvėtus džinsus ir rudą megztinį. Seksualūs apatiniai ir niekuo neišsiskirianti apranga, – išsiblaškęs galvojo Natanielis. – Keista.

– Liaukis į mane spoksojęs, – paliepė Keitė ir staigiu rankos mostu ištraukė iš po megztinio plaukus. – Norėčiau šiek tiek privatumo.

– Tokio privatumo, kokį parūpinai man? – negailestingai užgniauždamas savo libido pasakė Natanielis ir sukryžiavęs ant krūtinės rankas paniuręs piktai stebėjo, kaip Keitė rengiasi. – Privalau žinoti, ką jiems papasakojai. – Nuo minties, kaip tokios naujienos paveiktų gležnąją Kerę, Natanielį nusmelkė šaltas pyktis.

Aš pažadėjau ją saugoti, o dabar visi apie ją sužinos.

– Manai, kad tai aš juos iškviečiau? – Keitė apsiavė rudus sportinius batelius. – Gal iš proto išsikraustei?

– Veikiau sakyčiau esąs bjauriai nusiteikęs.

– Tai tu pastvėrei mane! Tai tu maldavai, kad parsivežčiau tave namo ir leisčiau tau čia apsistoti nakčiai...

– Niekada gyvenime nesu maldavęs moters, – šaltai pasakė Natanielis, – o kai teatre kreipiausi į tave pagalbos, buvau įsitikinęs, kad esi miela ir paslaugi mergina. – Jis palenkė galvą ir nusišypsojo ironiška šypsena. – Kad jau pašalinome šį didžiulį nesusipratimą, atsakyk į mano klausimą: kam tiksliai skambinai ir ką tiksliai papasakojai?

– Niekam! Nieko! – Jos tonas pakilo, o akyse atsispindėjusį siaubą pakeitė pyktis. – Viskas per tave. Tai tu įstūmei mane į tokią padėtį.

– Į padėtį, suteikiančią tau galimybę pralobti parduodant mane spaudai?

– Praeitą vakarą, mėgindama jų nusikratyti, apvažiavau pusę Londono. Kam man reikėjo tai daryti, jeigu vis tiek ketinau jiems paskambinti?

– Pati man pasakyk.

– Manai, jog saugiai atsigabenau tave į savo irštvą, kad galėčiau iškviesti spaudos atstovus, tiesa? Manai, kad todėl tau padėjau?

– Jeigu ne todėl, tada kodėl?

– Atsakyti sąžiningai? Nežinau. Esu tikra, kad man buvo pasimaišęs protas. – Keitė kone spiegė. – Šią akimirką gailiuosi tau padėjusi, nes šito savo gyvenime norėjau mažiausiai. Nesu iš tų, kurios mėgsta pozuoti prieš kamerą! Ir nesuprantu, kodėl taip nori mane apjuodinti. Kodėl turėčiau tave parduoti?

– Žmonės nuolat tai daro, dažniausiai mane fotografuoja telefonu.

– Mano telefone netgi nėra fotoaparato! Be to, kad pats išsijungia ir įsijungia kada panorėjęs, jokių kitų funkcijų beveik neatlieka. – Sukišusi pirštus į plaukus Keitė klestelėjo ant lovos krašto. – Nenoriu, kad būtų išspausdinta mano nuotrauka. Nekenčiu fotografuotis.

Natanielis įkvėpė.

– Kiek mano pokalbio nugirdai? Ar ­klauseisi miegamajame?

– Ar bent nutuoki, kaip tavo žodžiai žeidžia? – Jos akys buvo tapusios ryškiais žalios spalvos ir labai labai piktos. – Už durų nesiklausau. Esu doras žmogus ir nuoširdžiai gerbiu kito asmens privatumą.

– Miegamajame sėdėjai valandų valandas. Ką veikei?

Jai užkaito skruostai.

– Sėdėjau priešais veidrodį, jausdamasi ne didesnė už dulkelę, nes mano ­svetainėje buvo Alfa vyras, o aš atrodžiau kaip pervažiuota traukiniu. – Ji susijaudinusi delnais patrynė kelius. – Nori žinoti, ką veikiau miegamajame? Tūnojau gailėdamasi, kad nesu kita – graži, ilgakojė aktorė ar manekenė su išsišovusiais dubens kaulais, kurios nešokiruoja Holivudo grietinėlės atstovo pasirodymas.

Natanielis suglumęs žiūrėjo į Keitę.

– Išsišovusiais dubens kaulais?

– Taip. Liesų moterų dubens kaulai visada išsišovę. Metų metus stengiausi, kad ir manieji tokie būtų, bet, atvirai kalbant, man pernelyg patinka maistas, kad galėčiau badauti, o vaikščioti su visą laiką urzgiančiu skrandžiu negali būti natūralu; dažniausiai manęs netrikdo faktas, kad turiu klubus ir sėdmenis, bet praeitą vakarą leidausi tavęs įbauginama ir nekenčiau savęs už tai, nes po šiuo gražiu veidu slypi pasipūtėlis, kuris mano, kad visas pasaulis sukasi apie jį...

– Keite...

– Nesiklausiau tavo pokalbio, bet ateityje, jeigu jautiesi toks nesaugus, netvarkyk reikalų telefonu, kai pašonėje yra auditorija, neįsivelk į vienalaikius santykius su dviem moterimis ir neįtrauk į savo reikalus niekuo dėtų pašaliečių.

Mėgindamas nekreipti dėmesio į nepaliaujamą tvinksėjimą galvoje, Natanielis pirštais suėmė tarpuakį ir prisiekė sau niekada ­nebegerti pigaus vyno.

– Nesu užmezgęs vienalaikių santykių su dviem moterimis. – Jis kalbėjo pabrėždamas kiekvieną žodį. – Paklausyk...

– Ne, tai tu paklausyk! Nori žinoti, kodėl tau vakar padėjau? Todėl, kad atrodei apimtas visiškos nevilties. Pirmą kartą tave mačiau ne atsainų ir sarkastišką. Ne vaidinantį. – Visa virpėdama Keitė patrynė delnais rankas. – Negaliu pakęsti, kad spauda tave taip medžioja. Jie tyko tavęs prie teatro nuo pat atvykimo dienos. Jie seka kiekvieną tavo kvėptelėjimą, o tai, mano manymu, nėra sąžininga. Štai kodėl tau padėjau. O kai tave čia atsivežiau, pradėjai elgtis taip, tarsi nieko blogo nenutiko, tarsi aš viską išsigalvojau, kad pradėčiau manyti išsikrausčiusi iš proto. – Žodžiams liejantis nevaržomu srautu, Natanieliui tik valios pastangomis pavyko užgniaužti poreikį parversti ją ant viengulės lovos ir visą tą iki raudonumo įkaitusią aistrą paversti aistringomis glamonėmis.

– Jeigu ne tu perspėjai žiniasklaidą, tuomet kas?

– Iš kur man žinoti? Aš juk netgi su niekuo nesikalbėjau... – Keitė netikėtai nutilo; jos ­veide pirmiausia įsispaudė siaubo, o paskui kaltės išraiška. – O ne...

Natanielis suspaudė lūpas.

– Vadinasi, kažkam visgi paskambinai?

– Ne. – Jos akys nervingai nukrypo į Natanielį. – Bet kai kas skambino man.

– O tu negalėjai neišplepėti. Esi mergina, o merginos nemoka laikyti liežuvio už dantų. Toks jau tas moteriškas solidarumas. Vyrai kartu geria alų. Moterys dalijasi paslaptimis.

– Ne! Aš nieko jai nepasakojau. – Jos akys iš nusivylimo išsiplėtė. – Kai buvau miegamajame, skambino Klerė. Mes turėjome eiti į greituosius pasimatymus, todėl jai buvo įdomu, kur esu. Dėl tavo dingimo visas teatras buvo apverstas aukštyn kojomis. Ji klausė, ar tu pas mane, bet aš tai paneigiau.

Natanielis atsiduso.

– Nesi melagė iš prigimties, tiesa? Turėtum išklausyti keletą vaidybos pamokų.

– Klerė nieko nebūtų išplepėjusi, – gindama draugę užginčijo Keitė. – Nė už ką.

– Ne, bet kažkas visgi išplepėjo.

– Taip, bet... – Keitė nutilo ir suraukė antakius. – Glosterio kunigaikštienė.

– Turbūt ne taip išgirdau?

– Klerė minėjo, kad Glosterio ­kunigaikštienė negali atsidžiaugti tavo pasišalinimu. Kai Klerė skambino, ji buvo netoliese, labai tikėtina, kad ji ir nugirdo mūsų pokalbį. Be to, tu ne itin jai patinki. – Trindamasi kaktą Keitė atgailaudama sudejavo. – Atleisk. Visgi tai mano kaltė. Neturėjau tavęs čia vežtis. Buvau visai pametusi galvą, jeigu maniau, kad niekas tavęs čia neras.

– Ne, tai aš kaltas. – Reikėjo elgtis išmintingiau. Jeigu būtų mąstęs galva, nebūtų nieko įtraukęs. Bet jis juk nemąstė apskritai. Vos išvydo pirmoje eilėje sėdintį Džeikobą, kaip paklaikęs puolė nuo scenos. – Kaip ir sakai, pats priverčiau tave man padėti.

– Bet aš apskritai neturėjau atsiliepti. Turėjau įtikinamiau atsakyti į klausimą, kai Klerė manęs paklausė, ar nežinanti, kur galėtum būti. Kita vertus, jie vis tiek būtų supratę. – Jos akys žvelgė niūriai ir atrodė pavargusios. – Vakar vakarą nebuvo tik tavęs ir manęs. Aktoriai tą veikiausiai iš karto pastebėjo. O spaudos atstovai matė mus drauge. Jie, matyt, nesunkiai išsiaiškino, kas aš tokia ir kur gyvenu.

Priverstas pripažinti, kad toks scenarijus ne tik galimas, bet ir labai tikėtinas, Natanielis stengėsi elgtis racionaliai.

– Dabar jie čia. Turime veikti. Paparacai susirinkę priešais tavo buto namą ir žino, kad kartu su manimi praleidai naktį.

– Ką? Aš nepraleidau su tavimi nakties.

– Praleidai.

– Na, taip, bet ne taip. Jie tuo nepatikės. Turiu galvoje, juk tu – pasaulinis sekso simbolis, o aš – aš esu niekas. – Keitė susidrovėjusi nusibraukė nuo akių plaukus. – Joks sveiko proto žmogus nepatikės, kad praleidai su manimi naktį, todėl nesijaudink.

– Esi be galo seksuali.

Jos akys prasiplėtė, lūpos prasiskyrė.

– Manai... kad esu seksuali?

– Praeitą naktį abu vos galėjome suturėti rankas.

– Ne! Turiu galvoje, aš... Tu ne... – Jos skruostai nusidažė skaisčiai raudona spalva. – Tu juk Natanielis Vulfas.

– O ką tai turi bendro su abipuse trauka?

– Na, juk... juk... – Keitė isteriškai ir nepatikliai nusijuokė. – Esu mačiusi nuotraukas ­moterų, su kuriomis susitikinėjai, jos mane varo į neviltį.

– Kaip ir jų draugija. Tikriausiai todėl, kad nevalgo pusryčių, – pašaipiai nutęsė Natanielis. – O savo žavesį tikrai nuvertini. Žiniasklaidai užteks mesti į tave vieną žvilgsnį, ir jiems net abejonių nekils, jog visą naktį aistringai mylėjomės. – Žiūrėdamas į jos putlias lūpas Natanielis gailėjosi, kad susitaikė su nakvyne ant gumbuotosios sofos. – Jie norės išgirsti tavo pasakojimą.

O ji tokia pleputė, jog tikrai ims ir papasakos. Ir tai bus katastrofa.

Nors ir ne kažin ką išmanydama apie gyvenimą, Keitė visgi sugebėjo jo košmarą paversti tikrove. Nesulaikomos žiniasklaidos galią suvokiančio žmogaus negalėjo paguosti net faktas, kad merginos padarytos išvados klaidingos.

Natanielis galvojo apie visus tuos metus, kuriuos saugojo savo paslaptį. Galvojo apie galimas tiesos paaiškėjimo pasekmes.

Palikti Keitės jų malonei jis negalėjo. Jokiu būdu.

Ji ant pirštų galų prisėlino prie lango.

– Liaukis nerimavęs. Nėra jokio pasakojimo. Kino žvaigždė miega ant skylėtos sofos. Nesuprantu, kaip tokia antraštė galėtų ką nors sudominti.

– Nežiūrėk pro langą.

Nekreipdama į Natanielį dėmesio, Keitė žvilgtelėjo pro užuolaidas.

– O vargeli, – prisiplodama prie sienos, metė siaubo kupiną žvilgsnį Keitė. – Jų milijonai! Nejaugi tikrai visiems keli tokį didelį susidomėjimą?

– Akivaizdu, kad taip.

– Pasaulyje vyksta tiek daug įdomių dalykų, o dabar ant šaligatvio susirinkę pusė žiniasklaidos atstovų. – Vis dar stovėdama prisiglaudusi prie sienos, Keitė bijojo net pajudėti. – Gailiuosi, kad tau padėjau. Jie mane nufotografuos, ir tada visi pradės ieškoti panašumų.

– Panašumų su kuo?

Greitai kvėpuodama Keitė įsmeigė žvilgsnį į Natanielį.

– Pamiršk, ką sakiau... Tai per daug painu...

– Bent vienu aspektu mūsų nuomonės sutampa. – Natanielis su niūriu nuolankumu ėmė mąstyti apie šią tiesą. – Esi tarsi tiksinti bomba. Jeigu paliksiu tave čia, gali sprogti bet kurią akimirką.

Keitė įtempė nugarą.

– Jeigu nori pasakyti, jog ketinu jiems ką nors išplepėti, klysti.

– Man regis, mes jau priėjome prie bendros nuomonės, kad susinervinusi daug šneki.

– Bet net neturiu apie ką šnekėti!

– Žinai užtektinai. – Natanielis atidarė spintą ir ištraukė paltą. Rudą. Spėliodamas, kodėl viskas jos spintoje yra purvo spalvos, jis sviedė drabužį į Keitę. – Renkis. Išvažiuojam.

– Kur? – Keitė ėmė sutrikusi rengtis. – Vien trumpai pasirodžiusi su tavimi įkliuvau į didžiulę bėdą. Privalome eiti skirtingais keliais.

– Deja, tam gerokai per vėlu.

– Ne, ne per vėlu. Tau tereikia atidaryti laukujes duris ir išeiti.

– Keite, jie tave nukryžiuos.

– Tylėsiu kaip vandens į burną prisisėmusi. – Suspaudusi lūpas mergina perbraukė jas pirštais. – Tyla bus dienos žodis. Išskyrus tai, kad aš jo, be abejo, balsu neištarsiu.

Vydamas šalin mintis apie alternatyvius ­būdus, kuriais galėtų priversti Keitę tylėti, Natanielis sutelkė dėmesį į jos akis.

– Įdomumo dėlei: kiek ilgiausiai esi išbuvusi nekalbėdama? Neskaičiuojant miego valandų...

– Tiesą sakant, kalbu ir per miegus. Jeigu kažkas man kelia didelį nerimą, apie tai visada kalbu. – Norėdama nuraminti Natanielį, ji nusišypsojo. – Bet nesijaudink, neketinu permiegoti nė su vienu žurnalistu.

– Turėčiau pasijusti geriau?

– Tenoriu pasakyti, kad nėra dėl ko nerimauti. Spauda manimi nesidomi. Nežinau ­jokių smulkmenų apie Anabelą ir Kerę. Kartu praleidome vakarą, per kurį tu nieko nepasakojai, tik sėdėjai niūriai susimąstęs, kaip koks Emilės Brontės Hitklifas. Niekada nepažinojau taip mažai šnekančio žmogaus, o nemėgstančiųjų bendrauti per savo gyvenimą esu sutikusi ne vieną.

– Su tavimi kalbantis sunku net žodį įterpti; be to, Keite, žiniasklaida tavimi tikrai domisi. – Norėdamas pateikti įrodymų, Natanielis išsitraukė iš kišenės telefoną ir vienu mygtuko spustelėjimu prisijungė prie interneto. ­Vadovaudamasis nuojauta, į paieškos langą suvedė kelis raktinius žodžius ir, ekrane iššokus rezultatams, sukando dantis. Paskui ­atkišo telefoną Keitei. – Štai pavyzdys, kaip tavimi nesidomima. Apie tave jau surinkta visa informacija, įskaitant vardą, amžių ir internetinį ­pasimatymų profilį.

Keitė sustingusi stebeilijo į ekraną.

– Tai mano nuotrauka, – sušnabždėjo ji. – Iš kur jie gavo mano nuotrauką?

– Štai dar viena...

– Pala, kada jie spėjo padaryti šitą? – Pagriebusi Natanieliui iš rankos telefoną Keitė ­perskaitė antraštę: – Ar dėl jos praeitą vakarą Natanielis paliko sceną? Žinoma, kad ne dėl manęs! Aš tave išgelbėjau! Privalome jiems pasakyti tiesą! Išeik ir pasakyk jiems tiesą.

Natanielis neketino niekam aiškintis.

– Žiniasklaidai tiesa neįdomi. Geriausia išeitis – dingti ir tikėtis, kad jie ims persekioti ką nors kitą.

– Nelabai geranoriškos mintys to ko nors kito atžvilgiu.

– Norėtum, kad jie verčiau įsirengtų stovyk­lą priešais tavo namų duris? Sukištų savo ­objektyvus į tavo pašto dėžutę? Pradėtų kalbinti tavo kaimynus? Sumedžiotų visus tavo buvusius vaikinus?

– Ir jie užtruktų mažiau nei penkias minutes! – Keitė išbalo. – Man tikrai labai nepatinka būti fotografuojamai. Net neįsivaizduoji, kaip to nekenčiu. Savo nuotraukų nededu net į Facebook.

Pamatęs Keitės akyse žvilgant ašaras, Natanielis suraukė antakius. Pripratusiam leisti laiką su aktorėmis ir manekenėmis, kurios dėl padoraus reklaminio kadro būdavo pasiryžusios viskam, jam sunkiai sekėsi patikėti Keitės nuoširdumu. Tačiau sielvartas jos veide nekėlė jokių abejonių.

– Kodėl tau tai taip nepakenčiama?

Keitė nuleido galvą ir ėmė sagstytis palto sagas.

– Tiesiog. Ir niekaip nesuprantu, kodėl kam nors turėtų rūpėti mano meilės reikalai.

– Todėl, kad esi su manimi, – švelniai priminė Natanielis. – Žmonėms patinka valgant pusryčių javainius skaityti apie kitų žmonių skandalus ir nelaimes.

– Man ne. Nemėgstu skaityti apie nelaimes. Man patinka laimingi pasakojimai. Pavyzdžiui, Žmogus išgelbėja medyje atsidūrusį šunį.

– Tu nesi eilinis žmogus. O tai ir kelia sunkumų. Kraukis daiktus ir čiupk pasą. Keliausi su manimi.

– Tu juk nerimtai.

– Jeigu tave čia paliksiu, žurnalistai pasismagins kaip žalios mėsos gavę rykliai.

– Jeigu pagal tokią analogiją esu žalia mėsa, apibūdinimas ne itin malonus. Jokia moteris nenorėtų galvoti, kad jos šlaunų užtektų pamaitinti rykliui, ką jau kalbėti apie jų būrį.

– Keite, – užgniauždamas susierzinimą sumurmėjo Natanielis. – Tiesiog pasiimk pasą. Judinkis!

Ji tvirtai įsispyrė kojomis į žemę ir ištiesino pečius, tarsi rengdamasi atremti į vidų besiveržiančią armiją. – Su tavimi niekur nevyksiu. Nepaisant to, kad būdama šalia tavęs negaliu atsipalaiduoti, čia turiu darbą, draugus, šeimą – turiu gyvenimą. – Išgirdusi suskambant Natanielio telefoną, Keitė nutilo. – Kad ir kas skambina, pasakyk jiems, kad privalo tuojau pat tave iš čia išgabenti.

Natanielis pažvelgė į skambinančiojo vardą.

– Mano agentas. Privalau atsiliepti. Niekur neik. Suorganizuosiu mūsų paėmimo operaciją.

***

Kiek dar užtruks, iki žurnalistai išsiaiškins jos ryšį su žymiąja seserimi?

Kiek dar užtruks, iki prasidės lyginimai?

Stengdamasi išlikti rami Keitė vaikščiojo pirmyn atgal po miegamąjį.

Juk ji – suaugusi moteris, o ne pažeidžiama paauglė. Jau seniai privalėjo įveikti savo komp­leksus.

Ji yra tas, kas yra. Palyginimai galbūt ją įskaudins emociškai, bet fizinės žalos juk nepadarys. Jai tereikia toliau gyventi savo gyvenimą ir tikėtis, kad visa suirutė ilgainiui nuslūgs. Galbūt derėtų pasiimti miegmaišį ir tol, kol praeis susidomėjimas, nakvoti teatre? Apsaugos darbuotojai jai visada būdavo malonūs.

Pro atviras duris girdėjosi lėta išsilavinusio žmogaus kalbėsena telefonu duodami Natanielio nurodymai.

Aš jam atrodau seksuali.

Keitė suvirpėjo ir delnais pasitrynė rankas virš alkūnių.

Natanielis Vulfas – kino ikona ir pasaulinis sekso simbolis.

***

Jam ji tikrai atrodo seksuali. O Keitė buvo save įtikinusi, kad trauka tėra jos vienos fantazija...

– Jau pasiėmei pasą? – Natanielis stovėjo tarpduryje; matydama, kaip jis į ją žiūri ­įkypomis akimis, Keitė negalėjo galvoti apie nieką, išskyrus seksą. Nežabotą, beprotišką, gyvulišką seksą – tokį, apie kokį buvo skaičiusi, bet nė karto nepatyrusi.

Apimta didelio nerimo ji nusisuko.

– Man nereikia paso. Ketinu traukti tiesiai į teatrą ir užsirakinti kostiumų skyriuje. Ten yra apsauga ir...

– Į teatrą negrįši.

– Žinoma, kad grįšiu. Manęs laukia darbas.

– Vakar pabėgau iš premjeros. Vaidinimas atšauktas, – be užuolankų konstatavo faktą Natanielis, ir Keitei ėmė linkti keliai.

Tik jau ne darbas.

Ne.

Ji puoselėjo planus. Ji puoselėjo svajonę.

– Nori pasakyti, kad netekau darbo?

– Taip, ir tai mano kaltė, – suurzgė Natanielis. – Bet jausčiausi dėkingas, jeigu nežiūrėtum taip, lyg būčiau užmušęs tavo numylėtą gyvūnėlį, nes dabar turime iš čia nešdintis, o prislėgdami vienas kitą kaltinimais ir abipusiais priekaištais viską tik dar labiau apsunkintume.

– Aš... Aš iš tiesų netekau darbo?

– Taip, – sukandęs dantis iškošė Natanielis. – Bet aš viską sutvarkysiu.

– Kaip? Ar ketini grįžti į sceną?

– Ne.

– Tuomet visko sutvarkyti negalėsi. – Suvokdama situacijos pasekmes Keitė puolė į paniką. – Šis vaidinimas buvo svarbi mano karjeros plano dalis. Turėjau būti pastebėta. Tai buvo pirmoji laiptų pakopa...

– Yra ir kitų vaidinimų...

– Ar žinai, kiek žmonių pateikė prašymus į šią darbo vietą? – Dėl panikos jos balsas pakilo visa oktava. – Aštuoni šimtai! Ir tas pats visur. Neturi supratimo, ką reiškia...

– Rekomenduosiu tave visiems, ką pažįstu.

– Nenoriu skintis kelio per pažintis.

– Tuomet esi visiška naivuolė, – bejausmiu balsu pasakė Natanielis. – Nes šiame versle pažintys ir yra sėkmė.

Stengdamasi mąstyti logiškai Keitė atkak­liai papurtė galvą.

– Nors ir neturiu pinigų, šiandien man paskirtas susitikimas su kostiumų kūrėja. O kadangi dabar esu bedarbė, jis man dar svarbesnis.

Bedarbė. Nuo šio žodžio jai net kvapo pritrūko. Ji negalėjo sau leisti būti bedarbe.

Natanielis atsiduso.

– Kas ji?

– Meredita Beinon.

– Niekada nesu apie ją girdėjęs. Ji tavo karjeros į priekį nepastūmės.

– Bet...

– Tau reikia pasistažuoti pas kurį nors žymų kostiumų dizainerį. Ar esi girdėjusi apie Aliciją Brent?

– Žinoma. Kas apie ją negirdėjo? Tačiau su tokia kaip aš ji net nesikalbės.

– Kalbėsis, jeigu paliepsiu. Gerai. Šitas reikalas sutvarkytas. Dabar čiupk pasą. Privalome iš čia nešdintis.

Keitei svaigo galva.

– Pažįsti Aliciją Brent?

– Taip. O jeigu su ja nieko neišeis, yra daugybė kitų. – Jo balsas skambėjo primygtinai. – Pasą!

Staiga ateitis Keitei pasirodė miglota ir siaubingai neaiški. Susitikimas su Alicija Brent juk nepadengs jos skolų, tiesa? Jai reikėjo darbo.

– Kur ketini vykti?

– Ten, kur nėra žurnalistų. Privalau niekam nekristi iki akis iki Žydrojo ekrano ­apdovanojimų. Į negyvenamą salą. Ten kur saulė, jūra ir s...

– Jokio sekso.

Jo lūpas iškreipė vos pastebima šypsena.

– Norėjau pasakyti smėlis, bet ir seksas skamba neblogai. Kalbi būdraudama, kalbi miegodama. Belieka išsiaiškinti, ar kalbi ir mylėdamasi.

KETVIRTAS SKYRIUS

Kodėl, po galais, jis pasiėmė ją su savimi?

Nes tai atrodė vienintelė išeitis – siekiant užtikrinti, kad mergina nepasikalbėtų su žurnalistais, bet tik dabar Natanieliui tapo aišku, ką reiškia Keitės artumas. Mažiausiai to norėdamas, Natanielis parūpino sau draugiją.

Ir ne šiaip draugiją. Jis sau parūpino Keitę – merginą, kuri šventai tikėjo, kad pasaulis taptų kone rojumi, jeigu kiekvienas turėtų su kuo pasikalbėti apie savo problemas. Merginą, kuri tikėjo, kad šnekėjimasis išsprendžia visas problemas.

Įtraukdamas ją į savo chaotišką gyvenimą jis pats save nubaudė.

Dabar Keitė ant jo įsiutusi.

Nenorėdamas išduoti savo emocijų Natanielis atsargiai žvilgtelėjo į įsitempusį jos profilį.

– Neprivalai atrodyti taip, tarsi pasaulis dužo į šipulius, – iškošė jis. – Tai tebuvo nereikšminga kostiumų drama, kurioje vaidino antraeilio ryškumo žvaigždės. Ji būtų atrodžiusi provinciali ir nuobodi.

– Tai tebuvo dar viena pakopa laiptais į viršų.

– Kiek gi tų pakopų tavo laiptuose? Gal vertėtų pagalvoti, kaip peršokti per dvi iš karto, antraip viršaus gali niekada nepasiekti.

– Ar bent apie ką nors kalbėdamas nebūni sarkastiškas?

– Tas vaidinimas nebūtų tavęs pastūmėjęs karjeros laiptais aukštyn.

– Dėl kostiumų turėjau tikrai originalių minčių. Mano vardas būtų buvęs įtrauktas į kūrėjų sąrašą.

– Kurį būtų matę trys žmonės. Šiaip ar taip, darbo vis viena nebūtum gavusi.

– Ačiū. Ne tik sustabdei mano karjerą, bet dar teigi, kad esu niekam tikusi specialistė. – Ji nusisuko į langą. – Vien todėl, kad nedirbu Holivude, dar nereiškia, kad neturiu jausmų. Mano manymu, esi neįtikėtinai niekingas.

– Niekingas? – Kovodamas su nepaaiškinamu noru juoktis, Natanielis pažvelgė į Keitę. – Šio žodžio negirdėjau nuo pat internato laikų.

– Galėčiau prisiekti, kad internate buvai tik­ras košmaras.

– Visko buvo. Bet, tavo įdomumo dėlei, nebuvau nei niekingas, nei sarkastiškas. Kalbėjau sąžiningai. Darbo nebūtum gavusi.

Jos pečiai dar labiau įsitempė.

– Šitai jau girdėjau. Neprivalai kartotis.

– Mačiau kostiumų scenarijų. Tavo piešiniai įspūdingi. Esi be galo talentinga. Būtum juos išgąsdinusi. Tavo vaizduotė pernelyg laki ir originali. Jie būtų pasirinkę žmogų, kurio darbai saugesni ir labiau nuspėjami, kuris būtų pateikęs tai, kas buvo daryta jau tūkstančius ­kartų. Provincialūs, nuobodūs prodiuseriai nenori siūbuoti ramiai plaukiančios valties.

Stojo ilga ir įtampos kupina tyla.

– Manai, kad esu talentinga? Ir šitai sakai ne todėl, kad ant tavęs pykstu?

– Sakau, nes tai tiesa.

– Ak. – Keitė sutrikusi suraukė kaktą. – Na, tuomet jaučiuosi pamaloninta. Deja, tavo žavėjimasis mano darbu neapmokės sąskaitų ir nepadės kopti karjeros laiptais. Tačiau nesitikiu, kad suprasi. Gyveni pasaulyje, kuriame apstu privačių lėktuvų, apsaugos darbuotojų ir limuzinų. O aš gyvenu pasaulyje, kuriame nepaliaujamai auga skolos ir nedarbas.

Apie mano pasaulį ji nežino nieko.

– Nusiramink, drabužine. Keli skambučiai, ir turėsi darbą Holivude. Jeigu nepavyks su Alicija, paskambinsiu Rupertui Šnaideriui arba Hovardui Keningtonui.

Keitė pravėrė burną ir vėl susičiaupė.

– Pažįsti visus šiuos žmones?

– Taip, ir jie nuolat ieško naujų talentų. Tu jiems be galo patiksi.

– T... tikrai mane jiems pristatytum? Rimtai? – Ji atrodė suglumusi. – Na, ačiū. Malonu žinoti, kad visgi turi sąžinę.

– Neapdovanok manęs savybėmis, kurių neturiu. Pristatysiu tave todėl, kad esi talentinga ir kad negaliu pakęsti purkštaujančių ­moterų, ypač jeigu privalau su jomis užstrigti negyvenamoje saloje.

– Privalėjai apie tai pagalvoti, prieš priversdamas mane vykti su savimi. Tikriausiai esi girdėjęs apie tokį dalyką kaip karma. Vienaip ar kitaip už tai, ką man padarei, būsi nubaustas.

– Aš jau baudžiamas. Būsiu įkalintas saloje su moterimi, kuri neužsičiaupia. Taip vyras suvokia pragarą, patikėk manimi. – Natanielis šypsodamas atsilošė sėdynėje ir užsimerkė. Bet jį tuojau pat užgriuvo tikrovė, ir ­mintys apsiniaukė. Jis matė pirmoje eilėje sėdintį ­Džeikobą. Matė į jį žvelgiančias tamsias jo akis. Žinančias akis. Juos siejo praeitis. Šito niekas niekada nepakeis.

Natanielio šypsena išblėso, jis plačiai atmerkė akis.

O taip, jis jau baudžiamas.

– Ar tau viskas gerai? – Didelės žalios Keitės akys spinduliavo susirūpinimą. – Taip stipriai įsitvėrei sėdynės.

Natanielis atleido pirštus, ir į juos vėl plūstelėjo kraujas.

– Skrisdamas visada jaučiuosi neramiai.

– Paskutiniame filme pilotavai lėktuvą. Turi piloto licenciją.

– Taigi. – Kad nesusimautų, Natanielis pasitelkė visus profesinius įgūdžius. – Negaliu pakęsti, kai lėktuvą pilotuoja kas nors kitas. Ir dabar vietą prie pulto mieliau užimčiau pats, bet naktį ant tavo gumbuotosios sofos ne ką temiegojau, nenorėčiau sudaužyti lėktuvo į kokį nors kalną.

Įdėmus Keitės žvilgsnis bylojo, kad ji nepatikėjo nė vienu jo žodžiu, ir Natanielis turėjo sau priminti, kad ši mergina be galo pastabi. Jis privalo būti budresnis. O tai bus tik į naudą. Natanielis neatminė, kada – išskyrus praeitą vakarą scenoje – paskutinį kartą buvo praradęs budrumą.

– Toji sala... – Naujų pažinčių perspektyva Keitę, regis, šiek tiek prablaškė. – Kur ji? Ir iš kur žinai, kad ten nusigavę nebebūsime persekiojami?

– Tai atogrąžų sala netoli Pietų Amerikos pakrantės. O priežastis, dėl kurios žinau, kad nebūsiu ten persekiojamas, yra ta, kad be mūsų saloje daugiau nieko nebus.

– Daugiau nieko nebus? – su siaubu klyktelėjo Keitė. – Tikiesi, kad praleisiu ten dvi savaites neturėdama su kuo pasikalbėti?

– Kiek žinau, saloje gyvena dviejų rūšių papūgos. Jeigu pasirinksi teisingą taktiką, gal kažkuri ims ir prabils.

– Gali sau manytis turįs humoro jausmą, bet aš iš tų, kuriems draugija patinka. Jeigu būsi vienintelis salos gyventojas... – Ji prisimerkė. – Paprasčiausiai privalėsiu kalbėtis su tavimi.

– Galėsi kalbėti, kiek tinkama. Tik nesitikėk, kad atsakysiu. – Natanielis žvelgė į ją pro tamsių ir tankių blakstienų užuolaidą. – Kita vertus, jeigu reikia draugijos, esu tikras, kad ­galime bendrauti nesikalbėdami.

***

Jis toks arogantiškas, toks valdingas, – atsidususi pagalvojo Keitė. – Ir beprotiškai seksualus.

Kaip jis gali atrodyti seksualus net miegodamas? Ant kaktos krintančios juodų plaukų sruogos Natanieliui teikė pavojingumo ir valiūkiškumo įspūdį. Ryškiai juodi antakiai ir patamsėjęs žandikaulis buvo be galo vyriški, o lūpos...

Keitės širdis pradėjo beprotiškai daužytis, ir ji skubiai nusuko akis į šalį.

Ne, ne, ne.

Su savimi ji šitaip tikrai nepasielgs. Daugiau nebe. Daugiau jokių fantazijų apie nepasiekiamus vaikinus. Dabar ji žinojo, kas esanti; savame kailyje jai buvo gerai. Penkios bergždžio flirto su karšta kino žvaigžde minutės nieko nepakeis.

Iš nuovargio sunkiai benulaikydama vokus, bet negalėdama ir atsipalaiduoti, kad užmigtų, Keitė žvelgė pro langą į apačioje atogrąžų salomis nusagstytą vandenyną.

Žiūrint į vandenį, nuovargis malšo. Vandenynas buvo nusėtas smaragdinio žalumo salomis, kurių kiekvieną rėmino balto smėlio juostos ir koralų rifai. Skaidrus žalsvai melsvas vanduo teliūškavo nuošaliose įlankėlėse. Rojus, – galvojo ji, – bet kitoks.

Ji pašnairavo į greta miegantį Natanielį.

Jis yra kitoks.

Kokias paslaptis slepia Natanielis Vulfas? Kas tos Anabela ir Kerė? Kodėl jam taip svarbu pasislėpti negyvenamoje saloje?

Klausimai sukosi Keitės galvoje tol, kol visiškas išsekimas užspaudė akis ir ji užmigo. Prabudusi pamatė, kad Natanielis žiūri pro langą.

Kelias sekundes jo akyse atsispindėjo ­kančia ir sielvartas, paskui, supratęs, kad Keitė pabudo, jis vėl nutaisė abejingą veido išraišką.

Kas vyksta jo gyvenime? Ką jis slepia?

– Ar jau atvykome?

– Esame Rio de Žaneire. Iš čia sraigtasparniu kaipmat atsidursime Vulfų saloje.

– Toji sala... – Keitė išsitraukė iš po sėdynės rankinę. – Sakei, kad ji priklauso tavo broliui.

– Jis – viešbučių tinklo savininkas. O tokiais momentais kaip šis privati sala be galo paranki.

– Vulfas. – Keitė akimirką žvelgė į Natanielį, stebėdamasi, kaip nesuprato anksčiau. – Sebastianas Vulfas – tavo brolis?

– Teisingai.

– Žinoma, juk esu apie jį girdėjusi. Tik nepagalvojau... Apie savo šeimą nieko nepasakoji.

– Ir neketinu pasakoti.

– Artimai nebendraujate?

Jo lūpų kamputis virptelėjo.

– Tau, matyt, patinka gyventi apsuptai pavojų.

– Jeigu jau ketiname dvi savaites praleisti drauge, bent keletą dalykų apie vienas kitą privalome žinoti.

Tos seksualios įkypos akys vos pastebimai juokėsi.

– Privalai žinoti, kad kryžminės apklausos daro mane pavojingu.

– O aš darausi pavojinga, kai neturiu su kuo pasikalbėti. Aš tavęs neapklausinėju. Aš tik klausiu apie tavo šeimą. Nesuprantu, kas čia blogo. Tik stengiuosi būti mandagi.

– Nusistatykime kelias pagrindines taisyk­les, gerai? – Ant akių nusileidusios tankios ir tamsios blakstienos paslėpė Natanielio nuotaiką. – Neklausinėk manęs asmeninių dalykų, ir aš nieko asmeniško neklausinėsiu tavęs. Kodėl apskritai artimiausias dvi savaites negalėtume laikytis nekalbėjimo taisyklės? Man puikiausiai tiktų, jeigu mūsų santykiai išliktų tik fiziški. Galime bendrauti kūno kalba.

Keitė į jo žodžius nekreipė dėmesio.

– Manęs gali klausti ko tik nori. Paslapčių neturiu. O dvi savaites nekalbėti nepajėgsiu. Kalbėdamasi nusikratau įtampos.

Natanielis palinko į Keitę ir įsistebeilijo savo mėlynais primerktų ir pavojingą ­geidulingumą skleidžiančių akių plyšeliais.

– Nori žinoti, kaip aš nusikratau įtampos, drabužine?

– Ne, nenoriu. – Įkalinta jo žvilgsnio Keitė vos įstengė kvėpuoti. Šis vyras aiškiai žinojo, kaip veikia moteris.

Tartum šitai patvirtindamas, Natanielis lėtai ir kupinas pasitikėjimo nusišypsojo.

– Esi tikra?

– Visiškai.

– Bet tau juk įdomu, – tyliai ir gundančiai sukuždėjo Natanielis. – Prisipažink, juk spėlioji, kaip būtų, jeigu pagaliau numotume ranka į visą tą savęs kontroliavimo nesąmonę ir pasibučiuotume.

– Negalvoju. Man net tokia mintis į galvą nešovė.

– Esi siaubinga melagė.

– O tu esi neįtikėtinai arogantiškas. Arogancija, – vos gaudydama kvapą sušnabždėjo ji, – man niekada neatrodė patraukli savybė, net jeigu ja pasižymi seksualiausias žemėje vyras. – Jos širdis plakė kaip pašėlusi, o ausyse gaudė kraujo tvinksniai.

– Manai, kad esu seksualiausias vyras žemėje?

– Tik citavau visuomenės apklausos rezultatus. – Visiškai sutrikusi Keitė vėl nusisuko į langą. – Jau leidžiamės. – Ačiū Dievui. Kodėl jis visada žino, ką pasakyti, o ji – ne? Kodėl jis niekada neatrodo sutrikęs?

Natanielis atsisegė saugos diržą ir pasilenkė atsegti josios.

– Kilkime. Mūsų laukia sraigtasparnis.

Jiems išsilaipinus saloje, Keitės dėmesį pirmiausia patraukė kone nepakeliamas karštis ir ryškios spalvos. Ant pieno baltumo smėlio šešėlius metė ryškiai žalios palmės, o slėptis į pačiame salos centre žaliuojantį medžių guotą sklendžianti papūga tarsi teptuko brūkštelėjimu pridėjo dar ir egzotiško raudonio. Virš galvos plieskė kaitriai oranžinis saulės diskas, o prieš akis tarsi magiškas, brangakmeniais nusagstytas kilimas, tyvuliavo jūra.

– Tikrai geriau, nei Londone vasarį. – Natanielis paėmė ją už rankos ir pavedėjo nuo sraigtasparnio. – Štai mes ir čia. Ši vieta dar žinoma kaip Rojaus vila. Visų miegamųjų langai atsiveria į terasą ir žvelgia į jūrą. Rinkis, kuris tik patinka.

Su džinsais jausdamasi suprakaitavusi ir ­lipni, Keitė žengė į pastatą ir apstulbusi sustojo kaip įbesta.

– Ak, ji...

– Taip, mano brolio skonis nepriekaištingas. Ši vila yra brangakmenis jo įmonės karūnoje. Viskas aukščiausios klasės.

Ji ėmė dairytis aplinkui. Veranda buvo išmoningai įrengta taip, kad teiktų didžiausią pavėsį ir nekliudytų grožėtis kvapą gniaužiančiais vaizdais. Švelniame vėjelyje siūbavo egzotiniai augalai, o kreminės spalvos sofos ­viliojo ilsėtis ir atsidėti malonumams. Girdėti tik ­švelni į smėlį besiplakančių bangų mūša. Tai buvo kitas pasaulis.

– Mes galime sau leisti čia apsistoti?

– Galime. – Natanielis stumtelėjo ją į vidų. – Didesnė svetainės dalis yra lauke – dėl vaizdo. Terasa, bekraštis baseinas, hamakai – rasi viską, ko reikia ilsėtis ir dykinėti. Jeigu pavargsi dykinėti, galėsi pabandyti vandens sportą.

Keitei ėmė linkti keliai.

– Vadinasi, čia atvykstantys žmonės užsirezervuoja visą salą?

– Tikrai taip. Jie atvyksta čia ieškodami ramybės ir nuošalumo bei norėdami patirti unikalius karšto ir prakaitu persunkto sekso hamake iššūkius. – Natanielis lėtai ir gundančiai nusišypsojo. – Niekada nesi mylėjusis hamake?

– Man visai nejuokinga. – Jausdamasi taip, tarsi būtų įkišta į krosnį, Keitė nusitraukė megztinį. – Gal galiu kur nors įsigyti drabužių? Kai kitą kartą ką nors pagrobsi, perspėk, kad pasiimtų karštam klimatui tinkamos aprangos. Su džinsais čia baigiu išvirti. – O gal taip ją veikė visai ne karštis? Gal taip ją veikė jis...

Tas trikdantis mėlynų akių žvilgsnis migdė.

– Darbuotojams buvo liepta į tavo kambarį nunešti drabužių.

Puiku. Didžiausias jos košmaras išsipildė. Kažkas kitas išrinko jai drabužius.

Mąstydama apie moterį, su kuria darbuotojai veikiausiai tikėjosi išvysti Natanielį Vulfą, ir jausdama vis labiau augantį sutrikimą, Keitė puolė į neviltį. Verčiau jau dėvės džinsus ir rizikuos gauti širdies smūgį.

– Galiu užtikrinti, kad niekas iš tų drabužių man netiks.

– Jeigu niekas netiks, galėsi vaikščioti nuoga.

– Man vis dar nejuokinga. – Keitė užrietusi nosį perėjo per terasą ir grįžo į vilą. – Kaip suprantu, miegamieji ten?

– Ten – pagrindiniai apartamentai. ­Jeigu nenori miegoti su manimi, teks pasukti į kairę.

Keitė taip staigiai pasuko, kad vos neparvirto. Kadangi durys į kitus apartamentus buvo atviros, ji kaip galima greičiau pro jas ir nėrė; išvydusi rožių žiedlapiais nubarstytą baltą šilkinį lovos užtiesalą ir žvakėmis apstatytas vazas su kvapiomis gėlėmis, ji kilstelėjo antakius.

Toks kambarys buvo skirtas meilei. Kambarys mylėti.

– Panele Keite? – Į kambarį, nešina minkštais puriais rankšluosčiais, tyliai įėjo besišypsanti moteris. – Mano vardas Roza. Jeigu būnant čia jums ko nors prireiktų, tik paprašykite.

Keitė sumišusi suraukė antakius.

– Aš maniau... Jis sakė, kad be mūsų čia daugiau nieko nebus.

Roza nusijuokė, o jos lygus rudas veidas suspindėjo linksmumu.

– Dievaži. Čia dirba dvidešimt žmonių. Tačiau mes visi gyvename žemyninėje dalyje. Atvykstame čia pagaminti pusryčių ir išvykstame po vakarienės. Tad galite mėgautis tuo, kas geriausia abiejuose pasauliuose. Išrinkau jums keletą apdarų, bet jeigu niekas netiks, pasakykite.

Jie neabejotinai bus per ankšti arba netinkamų spalvų, ir jais vilkėdama Keitė nuolat jausis nepatogiai. Tačiau ji buvo per daug mandagi, kad imtų skųstis.

– Esu tikra, kad jie tiks kuo puikiausiai. Labai dėkoju.

Bent jau nusitraukti džinsus buvo tikras palengvėjimas. Išsimaudžiusi po maloniai vėsiu dušu prabangiame vonios kambaryje, kurio viena pusė atsivėrė į paplūdimį, Keitė įsisupo į purų ir minkštą baltą rankšluostį ir patraukė į drabužinę. Ak, saldus gyvenimas. Daugybę jai paruoštų spalvingų bikinių ji nužvelgė su siaubu ir ištiesė ranką link šviesiai geltonos paplūdimio suknelės. Geltona Keitei atrodė pernelyg rėksminga spalva, bet geriau jau tokia suknelė nei bikinis.

Apsivilkusi suknelę ji su palengvėjimu ­suprato, kad šioji tinka kuo puikiausiai. Ji buvo be galo graži, ir vienintelis trūkumas, tiesą sakant, buvo spalva. Tokia ryški. Ryškių drabužių Keitė niekada nevilkėjo. Jai daug mieliau patikdavo susilieti su aplinka.

Sukikenusi ji pažvelgė į veidrodį ir papurtė galvą.

Su geltona suknele susilieti su aplinka niekaip nepavyks. Įsispyrusi į gražias vasarines šlepetes ir jausdamasi pastebima kaip saulėgrąža daržovių sklypelyje, Keitė grįžo į terasą.

Natanielis, vilkėdamas vienomis glaudėmis žemu liemeniu, atidengiančiomis jo pilvo raumenis, nė trupučio nesidrovėdamas drybsojo ant balto gulto.

– Nebus lengva plaukioti su suknele, drabužine.

Jausdamasi ne ką labiau viliojanti nei nevirtų makaronų pluoštas, Keitė atsargiai prisėdo ant gulto kraštelio kaip galima toliau nuo Natanielio.

– Neketinu plaukioti. – Išsirengti kone nuogai ir vaikščioti priešais vyrą, kuris kas dieną mėgavosi kone permatomomis moterimis? Prašyčiau.

Jis pakėlė akis nuo telefono.

– Nemoki plaukti?

– Moku, kai noriu. Bet dabar noro nejaučiu.

– Kodėl? Tik būdama vandenyje gali išsigelbėti nuo karščio.

Keitė nusispyrė šlepetes.

– Tiesą sakant, man visai nekaršta.

Natanielio lūpų kampučiai kilstelėjo.

– Man atrodai karšta. – Leisdamas šiam dviprasmiškam pasakymui pakibti ore, jis pasilenkė ir ištiesė Keitei stiklinę šalto limonado.

– Kuo neįtiko Rozos išrinkti bikiniai?

– Jie puikūs.

– Tuomet kodėl nė vieno jų neapsivilkai?

Sąžiningumo dėlei Keitė piktai dėbtelėjo.

– Nes nė už ką gyvenime tavo akivaizdoje neapsivilksiu bikinio.

– Kodėl?

– Klausi rimtai? – Iš bejausmės Natanielio veido išraiškos ji padarė išvadą, kad taip. – Natanieli, moteris galima suskirstyti į du tipus – minkštąsias ir kietąsias. Tu mėgsti leisti laiką su kietosiomis. Aš esu iš minkštųjų. Tokios kaip aš veikiausiai nesi sutikęs.

– Minkštojo tipo?

– Esu su nepaprastais paminkštinimais, – sumurmėjo ji, – sukurta patogumui, o ne greičiui. Bet dabar gal galėtume pasikalbėti apie ką nors kitą?

– Todėl nesivelki bikinio? – Jo veidą nušvietė tingi šypsena. – Nes nerimauji dėl savo kūno?

– Gali vadinti mane lėkšta, bet nenoriu praleisti visos dienos įtraukusi pilvą.

– Tuomet neįtrauk. – Natanielis šypsodamas atsilošė ir užsimerkė. – Moterų suvokimas apie tai, kas patinka vyrams, be galo iškreiptas. Net jeigu visa kita tavyje nebūtų verta dėmesio, esu tikras, kad pilvas yra be galo seksualus. Apsivilk bikinį ir išgirsi mano nuosprendį.

Keitės akys nukrypo į plačius Natanielio pečius ir raumeningą krūtinę. Tokį kūną turi drausmingai sportuojantys žmonės.

– Verčiau jau išvirsiu gyva, nei leisiu tau pamatyti savo pilvą.

– Mieloji, jeigu atogrąžų saloje ketini praleisti dvi savaites apsirengusi nuo galvos iki kojų, tikrai išvirsi gyva.

Tai, kad jis iš jos šaipėsi, tik sustiprino įtampą.

– Nesišaipyk iš manęs.

– Nuoširdžiai manau, kad esi be galo graži, todėl visas tas nepasitikėjimas savimi yra visiškai nereikalingas.

– Natanieli, mačiau aktorę, su kuria vaidinai Alfa vyre. Ji buvo tikras seksualumo įsikūnijimas.

– O iš tiesų tebuvo išlepinta ir pagiežinga princesė.

Keitė prisiminė aistringas sekso scenas, kurias žiūrovai stebėdavo sulaikę kvapą.

– Ekrane neatrodė, kad jos baidytumeis. Kiek atmenu, aistra tarp jūsų netgi buvo įvardyta perdėm sprogia.

– Esu aktorius. – Jo balsas neišdavė jokių emocijų. – Toks mano darbas.

– Bučiuoti gražiausias pasaulio moteris? Sunkus darbas.

– Kartais būna sunku.

Dabar jis vaidino. Keitė nė akimirkai nepatikėjo, kad priešais ją drybsantis vyras yra tikrasis Natanielis Vulfas.

– Tai kaip ruošiamasi tokiam vaidmeniui? Ar Alfa vyro vaidmeniui reikėjo ruoštis papildomai?

– Du mėnesius praleidau su Specialiosiomis pajėgomis.

– Lakstei po laukus ir miškus su kuprine ant pečių?

– Be viso kito, dariau ir tai.

Keitė nesunkiai įsivaizdavo jį trumpai kirptais plaukais, sunkiantį paskutinį prakaito lašą. Natanielis Vulfas, blogasis berniukas.

– Su kuriomis Specialiosiomis pajėgomis? Jungtinių Valstijų ar Didžiosios Britanijos?

– Jeigu tai pasakyčiau, turėčiau tave nužudyti. – Natanielis kalbėjo tokiu pat lengvu pašaipiu tonu, nuo kurio jai net skrandį sutraukdavo. – Sakykime, kad tai buvo vienintelis laikotarpis, kai manęs nesekiojo žiniasklaida. Tie vaikinai yra tikrų tikriausi alfa vyrai. Jie – komanda. Geresnė už bet kokią šeimą. – Kažką išgirdusi Natanielio balse Keitė atsisuko, tačiau jo profilis nieko neišdavė.

Geresnė už bet kokią šeimą.

Išskyrus trumpą brolio Sebastiano paminėjimą, šią temą jis buvo uždraudęs, tiesa?

– Ne tik tavo šeimos reikalai komplikuoti. Kai mirė tėvas ir sužinojau apie jo lošimo priklausomybę, jaučiausi be galo nusiminusi. Ir pikta. Negalėjau patikėti, kad jis gyveno slaptą gyvenimą. Negalėjau liautis galvojusi, kad visus tuos metus mama viską laikė savyje – vaikystėje neturėjome pinigų, o namų netekome net du kartus.

Natanielis pakreipė galvą.

– Vadinasi, iš esmės sutinkame, kad šeima  – nieko gero.

Keitė pagalvojo apie savo seserį. Apie tai, kad ji atsiskyrė nuo šeimos.

– Nemanau, kad šeima nieko gero. – Pasibaisėjusi, kad – vėl – galvoja apie seksą, Keitė atplėšė akis nuo Natanielio lūpų. – Bet kartais santykiai tampa sudėtingi. Vis dar manau, kad turėtumėt laikytis išvien. Ar tavo brolis už tave vyresnis?

Jo akys žvelgė tiriamai.

– Jeigu nenori atsidurti baseine, turėtum pakeisti temą.

– Atleisk. Nesu pratusi turėti uždraustų temų. Pamėginsiu kalbėti apie orą. Arba sodus. Ši vieta tikrai graži. – Keitė apsidairė aplinkui ir pamatė persipynusius palmių vainikus, kurių žalią lapiją skrodė ryškių atogrąžų spalvų lopai. Pamačiusi saulėje prie baseino besišildantį didelį žalią gekoną ji pradėjo raustis rankinėje ieškodama eskizų sąsiuvinio.

– Ketini jį piešti?

– Kodėl gi ne? Jis toks mielas. – Jos pieštukas apskriejo popieriaus lapą, paskui ranka vėl paniro į rankinę ir ištraukusi dėžutę pastelinių kreidelių ėmė žaisti spalvų deriniais. – Man patinka žalsvai melsvos ir atogrąžų žalios derinys. Ant šilko šios spalvos atrodytų nuostabiai. – Įsivaizduodama tokį derinį, galvoje varijuodama įvairiausiomis kombinacijomis Keitė prisimerkė.

– Jeigu taip mėgsti spalvas, kodėl visada vilki rudais drabužiais?

Jos pieštukas sustingo.

– Ruda man patinka. – Su ruda aš tampu nematoma. Keitė tvirčiau suspaudė pieštuką. Vien jo jutimas ramindavo. – Vis dar mėgstu jausti pieštuką. Jis man primena vaikystę. Kai žiūrėdavau Holivudo filmus ir perkurdavau kostiumus.

Natanielis sukryžiavo už galvos rankas. Jo raumenys suvirpėjo.

– Ir koks gi Holivudo filmas tau patinka labiausiai?

– Vėjo nublokšti. – Užuot stebėjusi jo raumenis, Keitė įsmeigė akis į eskizų knygą. – Nuo­stabūs kostiumai ir nepakartojama romantika. O tau? Tikriausiai Alfa vyras.

– Savo filmų niekada nežiūriu. – Natanielis nuleido rankas ir palinkęs pažvelgė į jos piešinį. – Man patinka seni Hičkoko filmai. Trisdešimt devyni žingsniai ir Pagarsėjęs su Keriu Grantu. Vienu geriausių aktorių, kuris taip niekada ir nelaimėjo Žydrojo ekrano apdovanojimo.

– Ar tai tiek daug reiškia? Gauti Žydrojo ekrano apdovanojimą?

Užuot atsakęs, Natanielis pašoko ir nėrė į baseiną.

Pasijutusi kalta Keitė nuleido pieštuką.

Ji neturėtų jam uždavinėti asmeninių klausimų. Juk jie – ne draugai. Jie tėra du ­nelaimingų aplinkybių suvesti nepažįstamieji. Kita vertus, teatre ir savo namuose tapusi jo emocijų liudininke, Keitė jautėsi taip, lyg jį pažinotų. Ji ­žinojo tik nuotrupas – Anabela, Kerė, – mažas dėlionės detales, kurios nieko nereiškė, nes prieš akis nematė viso paveikslo.

Keitė suirzusi stebėjo, kaip Natanielis ­vėsinasi baseine. Nugara žliaugė prakaitas. Paplūdimio suknelė buvo prilipusi tarsi paltas, tačiau ji už jokius pinigus neketino jos nusivilkti.

Pradinė euforija, kad atsidūrė rojuje, prigeso. Šis rojus skirtas tiems, kurie galėjo sau leisti nedirbti. Ji sau to leisti negalėjo. Jeigu greitai neras kito darbo, nesugebės sumokėti kasmėnesinės įmokos už namą. Jos karjera nebejudės į priekį. Svajonė žlugs.

O atsisakyti savo svajonės Keitė nebuvo pasiruošusi.

Kai Natanielis išlipo iš baseino, merginos streso lygis buvo pasiekęs aukščiausią padalą.

– Ar čia yra interneto ryšys?

Jis pasiėmė rankšluostį ir nusišluostė veidą.

– Kodėl klausi?

– Privalau ieškotis darbo. Sakei, kad pristatysi mane kostiumų kūrėjams, bet neįsivaizduoju, kaip tą galėtum padaryti, kol esame čia. Privalau susirasti darbą.

– Pala. – Nieko nepaaiškinęs Natanielis nuėjo į vilą. Netrukus pasirodė nešinas storu elastiniu raiščiu surištų popieriaus lapų pluoštu ir mestelėjo jį Keitei ant kelių. – Perskaityk. Tai mano būsimo filmo scenarijus. Netrukus turėsiu pateikti sąmatą. Bet dar neradome kostiumų kūrėjo.

Ieškodama paslėptos prasmės Keitė stebeilijo į lapus. Gal jis jaučiasi kaltas? Ne, Natanielis Vulfas niekada nesijaučia kaltas. Tuomet kodėl? Tik todėl, kad ją užčiauptų. Kad ji turėtų ką veikti ir jam nereikėtų su ja leisti laiko.

– Netikiu, kad imtum ir atiduotum šį darbą tokiai kaip aš.

– Paruošk man keletą eskizų ir tada apie tai pasikalbėsime.

Keitė negailestingai stengėsi užgniaužti kylančią viltį.

– Nes tave graužia sąžinė ir jautiesi kaltas, jog per tave netekau darbo?

– Jau sakiau, kad dėl darbo sąžinės neturiu. – Natanielis be menkiausios savigraužos ar apgailestavimo patvirtino Keitės mintis. – Darbui renkuosi geriausią profesionalą. Man ­patiko tavo bute matyti piešiniai. Tik vienas klausimas – ar galėsi tą patį padaryti su moderniu scenarijumi? Čia – ne Šekspyras.

Mano piešiniai Natanieliui taip patiko, kad jis nori suteikti man galimybę?

– Šiame filme esi aktorius ar režisierius?

– Režisierius. Skaitydama negalvok apie aktorius, tik apie veikėjus.

– Ar tai reiškia, kad ketini atsisakyti vaidybos? – Nesileisdama įbauginama tylos, Keitė pirštais tvirčiau sugniaužė ant kelių laikomų popierių pluoštą. – Ar todėl sutikai suvaidinti Londono scenoje?

– Nejau niekada nesiliausi klausinėjusi?

– Atleisk. Nesu pratusi prie tylos. Tik stengiuosi būti mandagi.

– Juk mes ne rūmų sodo puotoje. – Lėta Natanielio tarsena suerzino Keitę ir ji pakėlė akis.

– Ne tau vienam ši situacija sunki. Galėtum elgtis draugiškiau. – Ir ne taip bauginti. Būti ne toks vyriškas. Ne toks... visoks.

Jo lūpų kampučius timptelėjusi šypsena toli gražu nebuvo draugiška. Ji dvelkė pavojumi.

– Apsivilk bikinį ir parodysiu, koks moku būti draugiškas.

Keitė žinojo, kad jis tik erzina. Juk negali šnekėti rimtai. Vyras, turintis iš ko rinktis, tik­rai nepasirinktų jos.

Keitė pagalvojo apie tobulą savo sesers figūrą ir be galo ilgas kojas. Greta Paulos ji visada jausdavosi slegiamai paprasta, o Natanielis Vulfas niekada nesidomės paprastais dalykais.

Ji dar tvirčiau sugniaužė pluoštą popierių.

– Kiek liko iki vakarienės?

Jeigu jis neketina kalbėtis, kodėl jai neperskaičius scenarijaus?

***

Pirštais ritmingai barbendamas į stalo paviršių Natanielis nekantriai laukė. Dvi trumposios žinutės  – abi nuo Džeikobo – vis dar neperskaitytos.

Pamažu augęs pyktis ir susierzinimas netrukus žadėjo pasiekti kulminaciją. Praeitis jį persekiojo net kitame pasaulio krašte.

– Ar Keitė sakė, kiek ilgai užtruks?

– Pasibeldžiau į jos duris, bet ji neatsiliepė. Pamaniau, gal miega. Juk ilgai skridote. – Benas įpylė į taurę vėsaus vyno. – Norite, kad dar kartą pas ją užsukčiau?

– Pats nueisiu. – Beviltiškai trokšdamas prasiblaškyti Natanielis paliko ant stalo telefoną ir grįžęs į vilą pasuko link svečių apartamentų. Durys uždarytos. Pasibeldęs ir ­nesulaukęs jokio atsako, jas atidarė ir įėjo į vidų.

Įėjęs sustingo.

Keitė, vilkėdama krūtinę minimaliai dengiančia nėriniuota liemenėle ir dar mažiau užpakaliuko slepiančiomis kelnaitėmis su virvele – abi dalys buvo ryškiai rožinės spalvos, – gulėjo lovoje ant pilvo. Nuo ausų kabojo nukarę ryškiai rožinio nešiojamojo iPod grotuvo ausinių laideliai; smakras ilsėjosi ant rankos, o ji atrodė visiškai pasinėrusi į scenarijų. Galva linksėjo muzikos ritmu, ranka paraštėje kartkartėmis brūkštelėdavo miniatiūrinį eskizą.

Natanieliui aptemo protas. Jis pamiršo net žinutes. Tik stovėjo kaip įbestas ir žiūrėjo į kreminės spalvos užpakaliuko iškilumus. Atminė ir nėriniuotą liemenėlę, kurią Keitė vilkėjo miegodama. Jos apranga niekuo neišdavė slaptos silpnybės seksualiems apatiniams. Po nuobodžia ruda spalva ji visą laiką dėvėjo šiuos kaitinančius nėriniuotus rožinės spalvos šilko apatinius?

Apimtas deginančio geismo Natanielis pajuto, kaip sustandėja. Vakarienė, nusprendė jis, turės palaukti.

Spyriu užtrenkdamas paskui save duris, jis žengė į kambarį kaip tik tą akimirką, kai Keitė pakėlė akis.

Iš siaubo klyktelėjusi mergina staigiai išsitraukė ausines ir puolė nuo lovos, pažerdama aplink save lapus.

– Nešdinkis iš čia! – Iki raudonumo įkaitęs veidas nesiderino su seksualiais rožiniais apatiniais; stvėrusi

anksčiau vilkėtą suknelę ji prispaudė ją sau prie krūtinės, tačiau Natanielis spėjo pamatyti kur kas daugiau, nei norėjo ji.

– Tavo žiniai, pilvo raumenų įtraukti tikrai neprivalai, – lėtai nutęsė jis. – O apatiniams pritariu visu šimtu procentų.

– Nejau niekada nesibeldi?

– Beldžiausi. Bet tu negirdėjai.

– Aš skaičiau...

– Vilkėdama apatinius?

– Man buvo karšta.

– Šiuo klausimu sutariame abu. – Natanielis nusišypsojo tikrą vyrišką pritarimą bylojančia šypsena. – Kodėl nėriniuotus apatinius slepi po nuobodžiais rudais drabužiais?

Žalios Keitės akys perspėjamai blykstelėjo. Jeigu Natanielis būtų norėjęs pasukti ­saugiu keliu, būtų tuojau pat išėjęs iš kambario, tačiau jis visą gyvenimą mieliau rinkdavosi pavojingus sprendimus, todėl ir dabar priėjo prie Keitės, išplėšė iš jos sugrubusių pirštų suknelę ir ėmė tyrinėti tobulą bei glotnų švelnių jos apvalumų grožį.

– Tavo kūnas nepakartojamas.

– Nešdinkis iš čia!

Natanielis žinojo, kad žaidimas su ugnimi nukreipia jo mintis nuo nemalonių dalykų.

– Iš visų paslapčių, kurias man atskleidei per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, šioji yra neabejotinai geriausia. – Jis parvertė Keitę ant lovos, o jai ­pamėginus apsiversti, prispaudė prie čiužinio rankas.

– Ką darai?

– Sakei, kad nori mane geriau pažinti. Tai greičiausias man žinomas būdas. – Nieko negalvodamas jis palietė švelnias jos lūpas ­savosiomis ir užgniaužė Keitės dejonę. Prasivėrusios lūpos suteikė Natanieliui galimybę lyžtelėti saldumo ir sukėlė sprogų geismą, kuris pasiglemžė jį tarsi karštinė. Vieną ranką panėręs Keitei į plaukus, jis ėmė godžiai bučiuoti jos lūpas, atsargų bučinį pavertė tokia karšta banga, kad ji nuvilnijo visu jo kūnu. Užvaldytas fizinio geismo Natanielis pakišo ranką po švelniais Keitės užpakaliuko iškilumais ir jie susilietė. Beviltiškai trokšdamas atsidurti Keitės viduje, jis ėmė dantimis ir liežuviu erzinti apatinę jos lūpą, paskui nusileido prie krūties. Rožiniai nėriniai kliudė, todėl Natanielis nekantriai patraukė medžiagą į šalį ir lūpomis įsisiurbė į sukietėjusią viršūnėlę – skonis buvo dieviškas.

Išgirdęs staigų Keitės kvėptelėjimą, jis pajuto į pečius įsikertančius jos nagus. Kai Natanielis pradėjo pirštais ir liežuviu glamonėti jos krūtis, mergina sudejavo ir jausmingais klubų judesiais išlaisvino godų jo alkį.

Natanielis prarado laiko ir erdvės pojūtį.

Blaivus protas aptemo, ir vienintelis likęs atsakas buvo grynas laukinis instinktas.

Įbrukęs jai tarp šlaunų ranką, jis patraukė kelnaites ir švelniais, bet drąsiais pirštų judesiais prisilietė prie slidaus minkštumo. Tačiau Keitės kūnas po juo netikėtai įsitempė, o rankos stipriai įsirėmė į krūtinę.

– Ne.

Natanielis girdėjo jos balsą pro tamsų nirtaus, primityvaus geismo rūką.

– Natanieli, ne...

Jo sąmonę pasiekė ne žodžiai, o tonas. Jam atliepė aštriai į pečius susmigę nagai.

Natanielis pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į žalias, tokiu pat kaip ir jo geismu spinduliuojančias akis. Jis mėgino kalbėti, bet galva visiškai nedirbo. Suvokdamas, kad atrado ne tik prasiblaškymą, bet ir užsimiršimą, Natanielis aplaižė lūpas.

Sukrėstas, kad neteko savitvardos, jis nusirito nuo Keitės.

– Atleisk, – lėtai pasakė jis. – Gali versti kaltę paminkštinimams. Tavo žiniai, jie visi – reikiamose vietose.

Kas jam ką tik nutiko?

Rimtai sunerimęs jis įsistebeilijo į kreminėmis klostėmis krintantį baldakimą, kuris dengė keturiais stulpais paremtą lovą. Romantika, – galvojo jis. Visas prakeiktas kambarys buvo įrengtas meilei ir laimingai pabaigai. O laimingos pabaigos aplink jį net milijono mylių spinduliu nematyti.

Natanielis pašoko ant kojų ir nuėjo link durų.

– Atėjau pasakyti, kad vakarienė paruošta.

– Natanieli...

Sau už nugaros jis girdėjo medžiagos šnarėjimą – Keitė vilkosi suknelę. Jis neatsisuko. Kadangi nesuprato, kas nutiko, negalėjo būti tikras, kad tai nepasikartos ir vėl.

Uždėjęs ranką ant rankenos, Natanielis nusišypsojo ironiška šypsena.

– Susitiksime terasoje, drabužine.

– Natanieli, dėl Dievo meilės, palauk! – Jis girdėjo, kaip Keitės pėdos dusliai dunksteli į grindis. – Negali paprasčiausiai... Mes kone... Kad tave kur velniai, ar apie ką nors apskritai kalbiesi?

Ne, jeigu to galima išvengti.

Jis atsisuko į Keitę, bet iš karto pasigailėjo tai padaręs – jos plaukai buvo seksualiai išdrikę, o lūpos švelniai paraudusios nuo jo bučinių.

– O tu turi kalbėtis apie viską?

– Ne viską... – Ji atrodė sutrikusi ir ­įpykusi. – Bet tu ką tik... Mes ką tik...

– Bet nepasimylėjome. – Natanielis atidarė duris. – Tu pasakei ne. Aš sustojau. Pokalbis baigtas.

– Ne, pokalbis nebaigtas! – Keitė priėjo prie jo. – Kodėl mane pabučiavai?

– Gulėjai pusnuogė su provokuojamais apatiniais ant plačiausios lovos.

– Vadinasi, pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaudamasis sprendi, ar nori su kuo nors pasimylėti, yra apatiniai. Nejaugi niekada nenori su tuo žmogumi susipažinti artimiau?

Ne, niekada.

Natanielis išsmuko pro duris.

– Vakarienė, – burbtelėjo jis, – tikrai paruošta.

PENKTAS SKYRIUS

Keitė jautėsi apsvaigusi, jai sukosi galva, atrodė, kad kūnas tuoj pakils.

Nepadėjo net įtikinėjimai, neva Natanielio darbas jį išmokęs aistringai ir gundančiai bučiuotis, priversti moterį jaustis geidžiamiausia pasaulyje. Nepadėjo ir priminimai, kad ji gulėjusi pusnuogė, o tokiam karštam vyriškos lyties atstovui kaip Natanielis Vulfas tai buvusi pakankama provokacija.

Tiesą sakant, nepadėjo niekas.

Ji vis tiek jautėsi... geidžiama.

Metusi slaptą žvilgsnį pro mirkčiojančias vakarienės stalą apšviečiančių žvakių liepsneles, Keitė pamatė, kad Natanielis žvelgia į tolį, o jo tamsūs antakiai susimetę į mąslią raukšlę.

Keitė nukreipė žvilgsnį į jo lūpas. Kiek kartų ji žiūrėjo į jį plačiajame ekrane ir klausė ­savęs, kaip jaustųsi jo bučiuojama?

Dabar ji žinojo atsakymą. Jausmas tiesiog nepakartojamas.

Jai tereikėjo nuolat sau priminti, kad tai nėra tikra. Jeigu apkvailindama save įtikės, kad jį apakino aistra, pati pamins savo teorijas. Jis – aktorius. Gali suvaidinti viską.

Dėl užsitęsusios tylos pasijutusi nepatogiai Keitė prabilo:

– Perskaičiau tekstą...

– Tekstą?.. – Bejausmė Natanielio veido išraiška bylojo, kad jo mintys kitur.

– Tavo tekstą.

– Ak, taip. – Jo veidas pragiedrėjo. – Jeigu skaitei jį net išsirengusi iki apatinių, vadinasi, tau tikrai patiko. Turi minčių?

Pasiryžusi neparodyti, kaip smarkiai iš vėžių ją išmušė tas vienintelis bučinys, Keitė kuo plačiausiai nusišypsojo Benui, kuris kaip tik į lėkštes dėjo ant grotelių keptas daržoves.

– Niam. Atrodo skaniai, ačiū. Išlepinsite mane.

Benas jai taip pat nusišypsojo.

– Jeigu tik ko nors prireiks, panele Keite, būsiu visiškai šalia.

– Ne, nebūsi, – švelniu tarsi šilkas balsu pasakė Natanielis. – Jeigu mums ko nors reikės, pakviesime.

Benui diskretiškai pasišalinus, Keitė pavartė akimis ir pakėlė šakutę.

– Ar žmonės visada uoliai pildo tavo norus?

– Akivaizdu, kad ne, – sumurkė jis, – antraip dabar gulėtum po manimi nuoga toje lovoje ir drauge mėgautumės tokia bendravimo forma, kuriai tikrai nereikia aušinti burnos.

– Pokalbiai nėra nieko blogo.

– Na, gerai. Tuomet pasikalbėkime. Pasakyk, kodėl visuomet renkiesi rudus drabužius?

– Taip jau nutiko, kad ruda man patinka.

Natanielis palinko į priekį ir įbedė į Keitę skvarbų žvilgsnį.

– Kodėl nemėgsti būti fotografuojama?

– Nes ne visi gimsta būti ekshibicionistais.

– Išduosiu tau paslaptį... – tyliai tęsė Natanielis. – Kai meluoji, turi žiūrėti pašnekovui į akis ir atrodyti nuoširdi. Tu, Keite Fyld, esi pasibaisėtina melagė. Turi paslapčių, kaip ir kiekvienas žmogus. – Jis pakėlė ­taurę ir žiūrėdamas per jos kraštelį gurkštelėjo vyno.

Jokių paslapčių, tik nesaugumo jausmą. Tai skirtingi dalykai.

Jie nenuleido vienas nuo kito akių, ir Keitė pajuto, kaip ausyse ima tvinksėti kraujas.

Bet Natanielis tikrai turėjo paslapčių, šitai akivaizdu. Ir ji numanė, kad tos paslaptys tamsios. Jis niekam jų neišduodavo.

Keitę stebino tai, kaip smarkiai ji troško, kad jis su ja pasidalytų jomis.

Kaip ji troško jį išklausyti.

Natanielis žiūrėjo savo įspūdingomis akimis ir staiga jai nebeliko noro nei kalbėtis, nei klausytis. Keitė matė, kad jis galvojo apie tą bučinį. Ji taip pat galvojo apie jį.

Širdis pradėjo daužytis beprotišku ritmu, ir Keitė nuleido šakutę. Ieškodama saugios temos, ji nutarė pakalbėti apie vaidybą.

– Papasakok daugiau apie tai, kaip ruošeisi Alfa vyro vaidmeniui.

Keitė beveik tikėjosi, kad Natanielis atsisakys kalbėtis, bet jis atsilošė kėdėje ir ėmė linksminti ją pasakojimais apie filmavimą. Jis kalbėjo sąmojingai ir įžvalgiai, aktoriams skirtos jo pastabos buvo tokios taiklios ir kandžios, kad ji negalėjo susilaikyti nesijuokusi, nors buvo pasižadėjusi neįkliūti į jo žavesio spąstus.

Su Natanieliu buvo taip smagu, kad tik aptarnaujančiam personalui nurinkus paskutines lėkštes, ji suprato nesužinojusi apie jį nieko asmeniško. Visas vakaras prabėgo kalbant apie kitus žmones.

– Na, o tu, mažoji Panele Plepute? – Jis palinko į priekį ir pripildė jos taurę. – Kodėl nusprendei pasirinkti kostiumų kūrėjos specialybę? Po mokyklinių spektaklių?

Sukurk man kostiumą, Keite.

– Gerokai anksčiau. – Ji nuvijo šalin atmintyje aidintį aikštingą sesers balsą. – Visada dievinau kostiumus.

Drabužius. Pati siuvau juos savo lėlėms. Pinigų beveik neturėjome, todėl naudodavau mamos siuvimo reikmenų dėžutėje užsilikusias atraižas ir senas sagas. Sukiodavausi padėvėtų drabužių parduotuvėse, įvairiose išparduotuvėse – visur, kur tik galėdavau. Su draugėmis žaisdavome Holivudą.

Bijodama jam mirtinai įkyrėti, Keitė nutilo ir gurkštelėjo vyno.

– Žaisdavote Holivudą?

– Įsivaizduodavome esančios filmus kuriančia studija. Marta būdavo režisiere. – Tai prisiminusi, Keitė išsiviepė. – Ji labiausiai mėgdavo įsakinėti. Emilija būdavo dramos karalienė, todėl visada atlikdavo pagrindinį vaidmenį. Selė ir Dženė atlikdavo tuos vaidmenis, kurie likdavo nuo Emilijos. – Dar buvo jos sesuo Paula. Privalau būti princese. Esu visų gražiausia.

– O tu?

– Aš rūpindavausi, kad visos gražiai atrodytų. – Keitė atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Mokyk­loje daugiau nieko neveikiau, tik piešiau. Išleistuvių pokyliui visoms sukūriau ir pasiuvau sukneles. Mano tėvai norėjo, kad universitete studijuočiau anglų kalbą, bet mane domino tik menai, mada, filmai ir teatras. Tik tai norėjau veikti, ir jie geranoriškai sutiko. Ar tavo tėvai neprieštaravo, kad taptum aktoriumi?

– Jų nuomonės niekada neklausiau. – Natanielio veidas atrodė neįskaitomas.

– Kažkur skaičiau, kad, būdamas šešiolikos, palikai namus ir išvykai į Holivudą. Ankstokai. Mano tėvai būtų paklaikę, jeigu tokio amžiaus būčiau pranešusi skrisianti per Atlantą.

– Man pasitaikė galimybė. Ir aš ją čiupau.

– Tavo tėvai net nemėgino tavęs atkalbėti? Tau pasisekė. Manieji, kol studijavau Londone, visą laiką nerimavo, kad man ko nors nenutiktų. Bet tikrai nesiskundžiu, – skubiai pridūrė Keitė. – Žinau, kad jie jaudinosi todėl, jog mane mylėjo. Tavieji tikriausiai ne itin tuo rūpinosi.

Natanielio akys sublizgėjo, jis pakilo nuo stalo.

– Labanakt, Keite.

– Ak, bet aš... – Ji prasižiojo ir užsičiaupė, nes kalbėjosi pati su savimi. Natanielio čia nebebuvo.

***

Kitas kelias dienas Keitė gyveno įnikusi į scenarijų ir eskizus.

Natanielio beveik nematė.

Po pirmojo vakaro jis prie jos nesiartino. Jie drauge valgydavo, ir kol jis pasakodavo apie savo filmus, būdavo smagu, tačiau Keitė puikiai jautė, kad jis tik vaidina. Vaidina šeimininką. Apie save jis nepasakojo nieko, o pokalbiuose buvo justi ta pati nuobodulio persunkta pašaipa, kuri atsispindėjo jo bendravime. Menkiausios Keitės pastangos jų žodinį pašnekesį pakreipti ­asmeniškesne linkme atsimušdavo į neįveikiamą ledinę sieną.

Jausdamasi vis vienišesnė Keitė ėmė daugiau bendrauti su aptarnaujančiu personalu. Ji susidraugavo su Benu ir vieną ankstų rytą ­netgi išplaukė su juo žvejoti. Nemažai laiko praleisdavo ir su Silvija bei Kaile, kurios gamindavo jiems valgį. Neilgai trukus ji užmezgė tvirtą draugystę su visais.

Su visais, išskyrus Natanielį.

– Šiandien su Benu taip ilgai kalbėjaisi, kad jis net darbų nebaigė, – vieną vakarą, kai jie gardžiai vakarieniavo, sumurmėjo Natanielis.

Stengdamasi neįsiskaudinti Keitė nuleido šakutę.

– Mes kalbėjomės. Ar žinai, kad su savo mergina jis susitinka tik kartą per savaitę?

– Jam pasisekė, – sunkiai suvaldydamas žiovulį tarė Natanielis. – Jis gauna tik ­pasimylėti – be jokių papildomų su santykiais susijusių nesąmonių.

– Ar į viską gyvenime žvelgi sarkastiškai?

– Kas sako, kad taip žvelgiu?

Keitė prisiminė nuodėmingą jo reputaciją.

– Niekada nesi mylėjęs?

Jis užvertė galvą ir nuoširdžiai nusikvatojo.

– Štai klausimas – tiesiai iš Keitės karalystės, kur dangus visad žydras ir kur visada šviečia saulė.

Įpykusi Keitė pakilo taip staigiai, kad net apvertė kėdę.

– Tiesą sakant, Keitės karalystėje dangus ne visada žydras. Esu patyrusi užtektinai sunkumų. Mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime grumstų netrūksta. Dabar esu bedarbė – per tave, – o joks bankas bedarbiui nesuteiks naujos paskolos. Tačiau nesitikiu, kad toks kaip tu galėtų suprasti.

– Tai jeigu Keitės karalystėje lyja, kodėl nuolat esi taip velniškai gerai nusiteikusi?

Keitė pakėlė kėdę ir iš lėto atsisėdo.

– Nežinau. – Ji prikando lūpą. – Veikiausiai todėl, kad man labiau patinka būti laimingai, o ne susikrimtusiai. Per daugybę metų supratau, kas man pakelia nuotaiką.

– Kalbėjimas?

– Taip... – Ji nuraudo. – Mėgstu žmones. Man jie atrodo įdomūs ir didesnę laiko dalį – šilti bei draugiški. Kai gyvenimas tampa ­sunkus, tik ryšys su žmonėmis man padeda jausti žemę po kojomis.

– Iš tikrųjų? O man didesnę laiko dalį atrodo priešingai. – Gražios Natanielio lūpos išsirietė į šypseną. – Tik žmonės apsunkina normalų gyvenimą. Kaip suprantu, darbuotojus blaškai todėl, jog jauti poreikį kalbėti ir užmegzti draugiškus santykius.

– Aš jų neblaškau.

– Mieloji, galima už tai mokėti tau algą.

– Norėčiau, kad man būtų mokama alga! Nes tada uždirbčiau bent kažkokių pinigų. Geriau, nei jaustis vienišai prie baseino.

– Vienišai? – Juodi jo antakiai iš nuostabos pakilo. – Kaip gali jaustis vieniša? Esi rojuje.

– Rojus toks yra tada, kai juo gali mėgautis su kitu žmogumi. Kokia prasmė pamatyti egzotišką paukštį, jeigu negali tuo su kuo nors pasidžiaugti? – Keitė ėmė knebinėti maistą. – Šiandien buvau priversta kalbėtis su driežu.

– Vieną radau ant kelio be sąmonės, – kuo rimčiausiu tonu sumurmėjo Natanielis. – Dabar žinau kodėl. Jį pribaigė tavo kalbos.

– Tau gal tai ir atrodo juokinga, bet man patinka kalbėtis su žmonėmis.

– Net nenumaniau, kad jautiesi vieniša. Maniau, kad pieši eskizus mano scenarijui.

– Piešiu, bet dirbti man sekasi kur kas ­geriau, kai esu apsupta žmonių. Antraip kūrybiškumas slopsta.

– Gali kalbėtis su manimi.

– Tavęs beveik nematau. Vengi bet kokių pašnekesių. Be to, su tavimi visai nesmagu.

Jis nuodėmingai šyptelėjo.

– Kai tik norėsi, kad pademonstruočiau, kaip su manimi gali būti smagu, pranešk.

– Ne tokį pasilinksminimą turėjau galvoje. – Keitės širdis sutuksėjo karštligišku ritmu. – Kalbėjau apie malonumą šnekėtis su žmonėmis... – Suzvimbė Natanielio telefonas, ir Keitė nutilo. – Neketini atsiliepti?

– Ne. – Po neįtikėtinai tankiomis blakstienomis paslėpęs savo nuostabiąsias akis jis ­palinko prie Keitės.

– Galima daug smagiau praleisti laiką, nesikalbant apskritai.

Kodėl jis neatsiliepia?

– Liaukis žaisti. – Keitė nusivalė sudrėkusius delnus į šortus. – Jeigu pasimylėtume, ­neabejotinai likčiau įskaudinta.

– Pažadu valdyti urvinio žmogaus prigimtį ir būti neįtikėtinai švelnus.

Jai perdžiūvo burna, o skruostai nukaito.

– Ne tai turėjau galvoje.

– Žinau, ką turėjai galvoje. – Natanielis atsilošė kėdėje. – Nedoras ir piktas Natanielis į Keitės karalystę prišauktų audrą. O tai galėtų baigtis rimtu potvyniu.

– Ir vėl iš manęs šaipaisi, bet aš vis tiek verčiau liksiu optimiste, nei virsiu cinike kaip tu.

Vėl pradėjo skambėti Natanielio telefonas, bet jis, ir vėl nekreipdamas dėmesio, pakilo nuo stalo.

– Atleisk, kad tavęs šalinausi. – Jis ištiesė ranką. – Atleisk, kad buvau bjaurios nuotaikos. Eime pasivaikščioti po paplūdimį. Jeigu Vulfų saloje nepamatysi saulėlydžio, nebūsi iš tiesų gyvenusi.

Jos žvilgsnis nukrypo į ant stalo paliktą telefoną.

– Ar nemanai, kad turėtum bent pažiūrėti, kas skambina? Galbūt tai svarbu.

Šilti ir stiprūs Natanielio pirštai suėmė josios.

– Ne taip svarbu, kaip pamatyti saulėlydį.

– Be galo norėčiau pamatyti saulėlydį, bet... – Paskutinį kartą metusi žvilgsnį į telefoną, įtikinėdama save, kad ne jos reikalas, ar jis numoja ranka į savo skambučius, Keitė žengė paskui Natanielį ant minkšto balto smėlio, nuklojusio visą pakrantę. Mėgaudamasi nepakartojamu vaizdu ji pasilenkė pakelti kriauklės. – Niekada net neįsivaizdavau, kad pasaulyje egzistuoja tokia idiliška vieta. Kaip dažnai čia atvyksti?

– Kai tik prireikia pabūti vienam.

Keitė sukišo kojų pirštus į smėlį ir mėgavosi jo šiluma bei minkštumu.

– Tau pasisekė, kad sala priklauso tavo broliui. Tai puiki vieta šeiminiams susibūrimams.

– Atvykstu čia ieškodamas vienatvės.

Vadinasi, su šeima jis čia neatvyksta. Nusprendusi šia tema verčiau nekalbėti Keitė toliau ėjo tylėdama, stipriau suspausdama lūpas kas kartą, kai tik norėdavo ką nors pasakyti.

Kai juodu pasiekė gretimą paplūdimį saugančią didžiulių riedulių sankaupą, Natanielis ištiesė ranką, kad padėtų jai perlipti.

– Geriausias vaizdas atsiveria iš čia. – Jis gracingai peršoko per paskutinį riedulį ir stiprus bei galingas atsisuko veidu į jūrą. – Tai Vėžlių įlanka.

– Be galo graži. – Numetusi rankinę ant smėlio Keitė atsisėdo ir padėjo smakrą sau ant kelių. – Tavo scenarijui nupiešiau keletą preliminarių eskizų. Tai tik idėjos. Gali būti visiškai klaidingos, visai ne tai, ką įsivaizdavai.

– Turi čia?

Netikėtai pradėjusi jaudintis Keitė paėmė rankinę ir ištraukė sąsiuvinį.

– Tai tik idėjos.

Atsisėdęs greta Natanielis paėmė eskizų sąsiuvinį. Paskui ėmė tylomis versti lapus.

– Ruda?

– Taip, nes šioje scenoje ji dar savimi nepasitiki. Nenori išsiskirti. Vėliau... – Keitė palinko artyn ir atvertė kitą lapą. – Štai, ji jau dėvi drąsesnės, ryškesnės spalvos drabužius, kurie įliemenuoti, nes po drabužiais ji nebesislepia. – Staiga Keitė suprato, ką padariusi, ir ­pajuto mirtiną gėdą. Mano darbas yra apie mane. – Jeigu nemanai, kad mintis gera, galiu...

– Manau, kad mintis puiki. Pats niekada nebūčiau taip sugalvojęs. Per kostiumą atskleidei dvasinę veikėjos kelionę. – Natanielis ėmė įdėmiai tyrinėti piešinius. Net jeigu ir pastebėjo kokių nors lygiagrečių, neišsidavė. – Idėjos originalios. Protingos.

– Tau tikrai patinka?

– Taip. Ar gali sukurti kostiumų planą?

– Ar turi kompiuterį?

– Negali dirbti senuoju būdu – su pieštuku ir popieriumi?

– Galiu, bet neatrodys profesionaliai, be to, negalėsi jų nusiųsti elektroniniu paštu.

– Teisingai. Ką nors sugalvosiu. – Jis pašoko ant kojų ir ištiesė Keitei ranką. – Saulė leidžiasi. Jeigu nori romantikos, tikresnės čia nerasi.

Ji juk nenori romantikos, tiesa? Bent jau ne su šiuo vyru. Ji ne tokia naivi. Tačiau akimirką padvejojusi Keitė visgi paėmė jo ištiestą ranką ir leido jam ją pakelti. Tarp jų kaipmat įsiplieskė aistra.

Keitė žinojo, kad Natanielis jaučia tą patį, nes girdėjo jį tyliai nusikeikiant.

Akimirką mergina pagalvojo, kad jis veikiausiai užgniauš liepsną, bet kaip tik tada truktelėjo ją prie savęs, ir deginanti jo lūpų kait­ra ištirpdė menkiausius pančius. Liepsnų liežuviai lyžtelėjo jos nervų galiukus, ir kūną persmelkė nuodėmingas jaudulys. Keitė pajuto, kaip viena Natanielio ranka nuslysta žemiau juosmens ir stipriai priglaudžia ją, o antroji, ­lūpoms vis erotiškai glamonėjant, panyra į švelnių jos plaukų kupetą. Seksualieji Natanielio pirštai ėmė masažuoti jai galvą ir Keitės susijaudinimas šoktelėjo iki aukščiausios padalos.

Ji atsimerkė ir pamatė, kad jis žiūri į ją.

Tą akimirką Keitė išvydo Alfa vyrą  – negailestingą karį, kuris netrukus ketino paimti savo priešo dukrą.

Sutrikdyta tokios vizijos ji atsitraukė.

– Ne. – Vos gaudydama kvapą sušnabždėjo ji. – Tai... netikra. Žiūriu į tave ir matau kino žvaigždę, o ne vyrą.

Natanielis priglaudė savo kaktą prie josios.

– Tu ką tik pabučiavai vyrą, Keite.

Ji išsivadavo iš jo glėbio ir žengė atgal pėdomis jausdama šiltą ir minkštą smėlį.

– Bet man vis atrodo, kad vaidini. Kaip ir prieš tai...

– Nevaidinau nei tada, nei dabar.

Žinoma, jis vaidino. Geismą juk galima pavaizduoti ne ką mažiau įtikinamai nei drąsą ar pavojų.

– Žinai, kaip žiūrėti į moterį, kad ji pasijustų graži. Baisiausia, kad tai suvokiu, bet tavo kerai mane vis tiek veikia.

– Keite...

– Bet, kad ir kaip norėčiau įtikinti save, jog esu pribloškiamai patraukli net seksualiausiai kino žvaigždei, vos metusi žvilgsnį į veidrodį prisimenu, kad tokia nesu. Moki priversti moterį patikėti bet kokiais tavo jausmais, nors jie ir netikri, žinau, kad moki. Ekrane tą darai nuolat. Alfa vyro scena, kurioje bučiuoji savo priešo dukrą, atrodė tokia įtaigi, kad patikėjau, jog judu ir gyvenime esate pora, nes neįsivaizdavau, kaip nieko nejausdamas gali taip žiūrėti į moterį.

– Jau sakiau, kad tos moters net pakęsti negalėjau.

– Sakei. – Keitė sutrikusi nusijuokė. – O tai tik įrodo, koks puikus aktorius esi! Ir ­patvirtina tai, ką sakiau. – Gailėdamasi, kad apskritai leidosi jo pabučiuojama, Keitė liežuviu perbraukė savo lūpas. Ji troško dar, bet jeigu leistų sau daugiau, įžengtų į pavojingą teritoriją. Kad ir kokius potyrius jie drauge išgyventų, jie degintų intensyvumu, bet kartu būtų trumpalaikiai, suteiktų daug skausmo. – Privertei mane čia atvykti, nes bijojai, kad galiu viską išplepėti spaudai. Bet daugiau nieko nenoriu daryti.

Būčiau visiška beprotė, jeigu leisčiau sau įsimylėti visą tą kino žvaigždės spindesį. Vien todėl, kad nuobodžiauji ir negali laikytis Holivudo moterų dietos, dar nereiškia, jog gali manimi naudotis kaip pakaitalu. – Keitė virpančiais pirštais pasitrynė kaktą. – Nesisukioju tavo pasaulyje. Greitas bereikšmis seksas – ne man.

– Ar kada nors esi bandžiusi bereikšmį seksą? – Natanielio akys juokėsi. Tačiau žvilgsnyje spindėjo ir švelnumas, būtent tas stebinantis švelnumas ir palaužė jos pasitikėjimą savimi.

– Ne.

– Gyvenime reikia išbandyti viską.

– Tuomet ir tau vertėtų pamėginti atsiverti bei pasitikėti. Galbūt prasmingi ­santykiai visgi pasirodytų galį teikti be galo daug laimės.

Vis dar laikydamas jos rankas savosiose, Natanielis pristūmė ją prie riedulių.

– Šią akimirką puikiai žinau, kas man suteiktų laimės.

Įsprausta tarp glotnaus akmens ir tvirto vyriško kūno, Keitė nebenorėjo priešintis. Jos kūnas sprogo iš geismo ir aistros, susijaudinimas papilvę spaudė tarsi kietas kamuolys. Tarp judviejų tvinksinti galinga seksualinė įtampa ir kaitra turėjo prilygti skrydžiui į Saulę. Mėgindama perskaityti Natanielio mintis Keitė žiūrėjo jam į veidą...

Kai jis palenkė galvą, mergina prisiminė visą drauge praleistą savaitę. Apie save jis nieko jai nepapasakojo. Ji žinojo ne ką daugiau, nei pradėjusi dirbti su juo teatre.

Keitė tvirtai uždėjo jam ant krūtinės ranką ir po delnu pajuto tolygų širdies plakimą.

– Ar kada nors būni savimi?

– Ką tai turėtų reikšti?!

– Dabar vaidini vaidmenį. Natanieli, ar kada nors vaidini save?

Pokytis buvo vos pastebimas, bet Keitė ­žinojo, kad jis įvyko. Mirguliuojantis geismas išblėso, ir Natanielio žvilgsnis vėl tapo budrus. Truktelėjo mažytis žandikaulio raumenukas, bet jis toliau tylėdamas ją stebėjo.

Paskui švelniai paleido rankas ir atsitraukė. Žvilgsnis vėl tapo ciniškas ir pašaipus.

– Kartu mums būtų buvę gera.

Keitė džiaugėsi, kad stovėjo atsirėmusi į uolą. Jos keliai taip virpėjo, kad be atramos būtų susmukusi. Rankos norėjo jį ­sulaikyti,vėl priglausti prie savęs, paskęsti jo lūpų kaitroje.

Tačiau ji troško, kad išgyvenimas būtų tik­ras, o toks jis toli gražu nebuvo.

Nors drauge jie praleido savaitę, Keitė suprato su tikruoju Natanieliu Vulfu ­nepraleidusi nė akimirkos.

***

Tvinksinčia nuo dar vienos bemiegės nakties galva Natanielis sumetė ant denio ­paviršinio nardymo įrangą, o Benas ir dar vienas darbuotojas sukrovė maistą ir įvairią amuniciją.

– Kur susiruošei? – už nugaros pasigirdo tylus moteriškas balsas; atsisukęs Natanielis pamatė ant prieplaukos iškyšulio ­lūkuriuojančią Keitę. Ji stovėjo basa, rankas sukišusi į šortų kišenes. Įtampa nuo jos sklido net per tokį atstumą. Skruostai atrodė pabalę, po akimis ­juodavo ratilai.

Beveik visą naktį praleidęs plačiai atmerktomis akimis hamake Natanielis pajuto nežymų pasitenkinimą pamatęs, kad ji miegojo ne ką geriau už jį.

– Mes ruošiamės pasiplaukioti. Kadangi, deja, esu įstrigęs saloje su aukštos moralės moterimi, privalau kaip nors prasiblaškyti, kad nereikėtų visą laiką galvoti apie bereikšmio sekso stoką. – Ir apie naujas telefone laukiančias žinutes.

Paėmęs paskutinę dėžę Natanielis įkėlė ją į laivą.

Keitė nė nekrustelėjo.

– Manau, būtų geriausia, jeigu likčiau čia.

– Ne. – Net nespėjęs apsvarstyti savo sprendimo, Natanielis, stengdamasis nežiūrėti į ilgas nuogas Keitės kojas, pakėlė ją nuo žemės ir pastatė ant denio. – Tai viena gražiausių nardyti skirtų vietų Brazilijoje. Tau tikrai patiks.

– Bijai palikti mane čia, kad kam nors ­nepraneščiau, kur esi. Ką, tavo manymu, ketinu daryti, Natanieli?

Užkurti signalinį laužą? Net jei norėčiau kam nors paskambinti, negaliu. Užrakinai mano telefoną.

Jis gailėjosi neužrakinęs savojo. Tos žinutės jį graužė, jos buvo tarsi į tarpdurį įstumta malka, neleidžianti uždaryti durų, kurias užverti jis taip troško.

– Tau nereikia telefono.

– Bijai, kad kam nors neišplepėčiau apie Anabelą ir Kerę, bet galiu prisiekti, kad jų vardų niekam nepaminėsiu. Net nežinau, kas jos tokios!

Natanielis netikėtai suprato, kad net plieskiant karščiausiai saulei, gali būti šalta.

– Noriu, kad pamirštum, jog tuos vardus apskritai girdėjai.

– Puiku, pamiršiu. Tačiau kartkartėmis tau tikrai būtų ne pro šalį kuo nors pasitikėti. Turbūt be galo vieniša gyventi gyvenimą, kai ­atrodo, kad visi tik ir taikosi tave nutverti. – Ji pastūmė į šalį nardymo įrangą ir dusliai klestelėjo ant denio. – Niekada nesu nardžiusi. Veikiausiai nuskęsiu.

– Tau patiks.

– O jeigu įtrauksiu vandens?

– Atliksiu dirbtinį kvėpavimą. – Gailėdamasis, kad jo mintys vėl nukrypo ta linkme, Natanielis įšoko į laivą. – Pirmyn.

Katamaranas su iškelta bure greitai ir ­lygiai slydo vandens paviršiumi, kiek įmanoma ­išnaudodamas švelnų vėjelį. Vanduo mirgėjo saulėje, o po laivu nardė įvairiaspalvių žuvų guotai.

Keitė ištiesė ant sėdynės kojas ir atsuko veidą į saulę.

Svarstydamas, ar nebus padaręs klaidos, pasiimdamas ją su savimi, Natanielis stumtelėjo vairalazdę ir, traukdamas į save veidą čaižantį druskingą orą, ėmė plaukti į vėją. Iš ten, kur stovėjo, jis aiškiai matė ilgas ir liaunas Keitės kojas, todėl šiek tiek pasisuko.

Kelias valandas plaukę pro daugybę negyvenamų salų, jie galiausiai prisišvartavo, kad galėtų panardyti po rifą.

Nekreipdama į Natanielį dėmesio Keitė nusimovė šortus, nusivilko marškinėlius ir liko tik su raudonu taškuotu bikiniu.

Su bikiniu Natanielis ją matė pirmą kartą ir buvo bepradedąs gailėtis, kad ji ir toliau ­nesislėpė po savo duksliais drabužiais. Kaklą nusėjo prakaito lašeliai.

Apgailestaudamas, kad neparūpino Keitei nardymo kostiumo, Natanielis padėjo jai užsidėti kaukę, ir jie drauge įbrido į vandenį.

– Ar čia labai gilu? Kita vertus, gal geriau nesakyk. Verčiau nežinoti. – Tvirtai laikydamasi jo rankos Keitė apsidairė aplinkui. – Ar kas nors šiuose vandenyse norės sužiaumoti mane pietums?

Tik jis. Spėliodamas, ar Keitė bent ­pastebėjo, kad jo varpa sustandėjusi, Natanielis ėmė demonstruoti, kaip iš kaukės ir vamzdelio pašalinti vandenį, bet visą laiką stengėsi išlaikyti kuo didesnį atstumą.

Po jais žaisdamos slėpynių tarp atogrąžų dumblių siūbtelėjo papūgžuvės ir Keitė, džiaugsmingai įtraukusi oro, išsitraukė iš burnos kvėpavimo vamzdelį.

– Jos tokios gražios. Gal galime pažiūrėti iš arčiau?

Netrukus Natanielis įsitikino, kad Keitė puiki plaukikė – po vandeniu judėjo laisvai ir gracingai, kaip tikra jūros gyventoja. Išsiblaškęs jis dar ­pagalvojo privaląs tuojau pat susiimti, antraip nuskęs.

Galiausiai jis pamojo į paviršių, ir jie per saulėje mirguliuojančius vandenis iškilo į kait­rią saulėkaitą.

Keitė juokdamasi ir gaudydama orą išsitraukė iš burnos kvėpavimo vamzdelį.

– Fantastiška! – Netikėtai ji susiraukė, nes kažkas Natanieliui virš peties patraukė jos ­dėmesį. – Natanieli...

Jis pasuko galvą ir pamatė vos už kelių met­rų nuo jų katamarano prišvartuotą kitą laivelį.

– Nurimk. Jie nežino, kas mes tokie.

– Nori pasakyti, kad jie nežino, jog esu įžymi kostiumų dizainerė? Ačiū Dievui. Jeigu ko ir nekenčiu, tai dalyti autografų vandenyje. – Kikendama iš savo sąmojo, Keitė stebėjo laivelį. – Regis, ten kažkas švenčiama. Verčiau nenusiimk kaukės.

– Gal nori dar kartą panerti?

– Koks čia klausimas? Noriu nardyti visą likusį gyvenimą. – Nieko nelaukdama ji nėrė po vandeniu, ir Natanieliui beliko sekti iš paskos stebintis, kaip puikiai jis leidžia laiką.

Jie nardė dar kelias valandas ir atsargiai, stengdamiesi netrikdyti povandeninio pasaulio, tyrinėjo atskiras rifo dalis. Kas kartą jiems iškilus, Keitė prapliupdavo pasakoti, ką mačiusi, ir nepaliaujamai klausinėti. Natanielis negalėjo liautis jos lyginti su pa­skutiniąja moterimi, su kuria buvo išvykęs ­pasiplaukioti, ir kuri visą laiką saugodama plaukus deginosi ant denio. Vien į pasiūlymą drauge panardyti ji reagavo su nuoširdžiausiu siaubu. Keitės plaukai karojo ant pečių tarsi storos šlapios virvės, bet neatrodė, kad jai tai bent kiek rūpėtų. Pakerėta povandeninio pasaulio, ji, ­regis, pamiršo net nejaukumą, kurį nuolat jausdavo būdama greta Natanielio.

Kai jie pagaliau vėl grįžo į katamaraną, Keitės šypsena švietė ryškiau už saulę.

– Nieko nuostabesnio gyvenime nesu veikusi. – Jos džiaugsmas buvo toks užkrečiamas, kad Natanielis pasijuto ir pats besišypsąs.

Niūri nuotaika, kuri jį buvo užvaldžiusi nuo pat pasitraukimo nuo scenos vakaro, netikėtai išsisklaidė. Suvokęs, kad tokį lengvumą į jo gyvenimą įnešė būtent Keitė, Natanielis susiraukė.

Jis neatminė, kada paskutinį kartą taip gerai leido laiką su moterimi.

Atplėšęs akis nuo Keitės šypsenos, Natanielis sau priminė, kad laiminga pabaiga tikinčios moters jam tikrai nereikia.

Laiminga pabaiga jis liovėsi tikėjęs dar būdamas devynerių.

***

Siurbčiodama savo gėrimą Keitė žvelgė į platininio baltumo smėlį tolimajame paplūdimyje. Nuo saulės ir sūraus vandens jai peršėjo galūnes ir gėlė odą, bet laimingesnė ji dar niekada nesijautė. Netgi liovėsi įtraukinėti pilvą.

Keitės akys nukrypo į kruopščiai kilpą neriantį Natanielį.

Tarp jųdviejų tvyranti trauka sustiprino jos pasitikėjimą savimi.

O Natanielis jos dar ir geidė. Jeigu būtų buvusi jo valia, praeitą naktį jie būtų praleidę drauge.

Jis buvo karščiausias Holivudo aktorius, mažiausiai dešimties moterų žurnalų išrinktas seksualiausiu vyru. Moterys klykdavo jam atvykus į premjerą.

O ji pasakė ne.

Gal iš proto išsikrausčiau?

Keitės mintis perskrodė iš kito laivo atsklidęs garsus juokas.

Ji metė žvilgsnį per petį ir priešakinėje laivo dalyje pamatė dvi su vyriškiais flirtuojančias merginas. Ilgėdamasi ramybės ir apgailestaudama, kad pasiplaukiojimui nebuvo pasirinkta nuošalesnė vandenyno dalis, ji jau buvo benusisukanti, bet netikėtai akį patraukė judėjimas. Pastačiusi gėrimą, Keitė prieš saulę prisimerkė.

– Natanieli, ta mergaitė – visai prie pat krašto ir be gelbėjimosi liemenės.

Natanielis spėjo pasukti galvą, ir mergaitė, persisvėrusi per turėklą, bejėgiškai įkrito į gilius vandenis.

Apimta siaubo Keitė pašoko ant kojų. Ji ­sudėjo delnus prie burnos ir kiek galėdama garsiau sušuko:

– Ei! – Tačiau dėl atstumo ir muzikos jos balsas ištirpo erdvėje, o suaugusieji laive linksminosi taip įsijautę, kad net nepastebėjo, jog vaikas iškrito.

– Benai, greičiau apsuk laivą! Daryk ką nors! Privalome...

Šalia pasigirdo pūkštelėjimas – gausiai pažerdamas ant jos purslus Natanielis nėrė į vandenį.

Vis dar negalėdama atitokti Keitė stebėjo, kaip jis stipriais yriais skrodžia vandenis. Tai buvo stebinantis reginys, ir jeigu situacija nebūtų buvusi tokia įtempta, ji būtų sau leidusi pakerėta jį stebėti. Tačiau dabar buvo paklaikusi.

– Benai...

– Žinau... – Benas traukė inkarą, o Keitė, apimta jaudulio ir bejėgiškumo, norėdama bent kuo nors padėti, stovėjo ir žiūrėjo.

– Kuo galėčiau pagelbėti?

– Atsisėskite ir stebėkite Natanielį. Jis geras plaukikas. Jeigu kas ir gali išgelbėti tą vaiką, tai jis. – Benas įjungė variklį ir apsuko katamaraną. – Nedrįsiu plaukti per arti dėl propelerio. Ar matote jį?

– Ne. Jis panėrė tiksliai ten, kur įkrito mergaitė, bet, Benai, ten taip gilu. – Keitė sudrėkusiais delnai laikėsi įsikibusi į katamarano kraštą. Iš panikos jai linko rankos ir kojos. – Aš taip pat nersiu. Gal galėsiu padėti.

Benas nemėgino jos sulaikyti, todėl ji šoko į vandenį paskui Natanielį.

Jo vis dar nebuvo matyti, o Keitei atrodė, jog šitiek laiko nekvėpuoti tiesiog neįmanoma.

Tik panirusi po vandeniu ji suprato turėjusi pasiimti kaukę, kad matytų aiškiau. Kojų yriais ji nėrė kiek įmanydama giliau, bet plaučiai jau dabar reikalavo oro, ir ji nieko nebematė. Paslaptingas povandeninis pasaulis, kuris visai neseniai juos buvo pakerėjęs, dabar tapo mirtinais spąstais.

Stipriai plakančia širdimi ir skaudama krūtine ji buvo bekylanti aukštyn, bet už kelių metrų pastebėjo Natanielį, mėginantį kažką ištraukti iš po didelės uolos. Ji pastebėjo baltą ranką ir koją ir apimta panikos suprato, kad mergaitė kažkaip palindo po uola. Deginimas krūtinėje tapo toks intensyvus, kad Keitei neliko nieko kito, kaip tik nirti į paviršių ir įkvėpti oro. Ji niekaip nesuprato, kaip Natanielis taip ilgai sugebėjo išbūti nekvėpavęs.

Gretimame laive besismaginantys poilsiautojai vis dar nepastebėjo, kad mergaitė dingo, viską aplinkui užgožė muzika ir jų juokas.

Visai netrukus Natanielis iškilo greta ir įtraukė pilnus plaučius oro. Juodi jo plaukai buvo prilipę prie kaktos, suodžių juodumo blakstienos rėmino ryžtu degančias akis. Jis beveik iš karto vėl nėrė atgal.

Kitame laivo gale kilo sąmyšis, žmonės pagaliau pastebėjo, kas nutiko; pasigirdo riksmai ir kojų trepsėjimas. Visi laivo keleiviai, persisvėrę per turėklą ir šaukdami mergaitės vardą, žiūrėjo į vandenį; Keitė, apimta siaubo dėl to, kaip greitai rojus virto pragaru, pajuto, kaip akis degina karštos ašaros.

Ji vis dar laukė, tikėjosi.

Tada Natanielis pagaliau iškilo laikydamas suglebusį vaiko kūnelį.

– Benai... – Išduodamas didžiulę kūną kaustančią įtampą, jis ranka nusibraukė nuo veido vandenį. – Paimk ją. Paguldyk ant lygaus paviršiaus.

Benas pasilenkė, savo didelėmis rankomis pakėlė mergaitę ir paguldė ant denio; Natanielis kaipmat pasirėmė į laivo kraštą ir lengvu atletišku judesiu išniro iš vandens.

Pavydėdama jam tokio sportiškumo Keitė taip pat užsiropštė ant denio. Natanielis niūriai susitelkęs darė dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Jis, regis, negirdėjo iš kito laivo atsklindančių klyksmų ir kūkčiojimų. Atrodė, kad šį iššūkį jis trūks plyš buvo pasiryžęs įveikti.

– Nagi, mažutėle... – Jis priglaudė ausį prie mergaitės krūtinės ir ėmė klausytis. – Kvėpuok, mieloji. Kvėpuok...

Sujaudinta Natanielio balso švelnumo Keitė parklupo ant kelių greta.

– Natanieli...

Mergaitė sukosėjo, o jos skrandis pamėgino išstumti jo turinį; Natanielis atsargiu, bet tvirtu judesiu iš karto pavertė ją ant šono.

– Šaunuolė. Dabar viskas bus gerai. Tuoj atsigausi...

Net suglebusi iš palengvėjimo Keitė ­pakėlė akis į Natanielį, tikėdamasi jo veide išvysti ­panašią emociją, tačiau tepamatė visiškai sukrėstą žmogų.

Gražus, įdegęs jo veidas buvo išbalęs.

Suvokdama, kiek daug energijos iš jo pareikalavo mergaitės gelbėjimas, Keitė uždėjo plaštaką jam ant rankos.

– Tau pavyko, – gergždžiančiu balsu pratarė ji spėliodama, ar jis supranta, ką padarė. – Natanieli, tu ją išgelbėjai. Pasielgei be galo drąsiai. Ir ryžtingai. Jeigu ne tu... – Pajutusi, kad jos skruostais ritasi ašaros, bet to visiškai nesigėdydama, Keitė buvo dar kažką besakanti, bet mažoji mergaitė, tebekosėdama ir springdama, pabandė atsikelti.

– Noriu mamytės...

Ramindamas mergaitę Natanielis stipriomis rankomis švelniai patrynė jai nugarytę.

– Tau viskas bus gerai, angelėli. – Tačiau jo akyse buvo matyti tamsūs Keitei ­neperprantami šešėliai.

Kodėl jis nesidžiaugia?

Du suaugusieji ėmė irtis nuo savojo laivo prie jų katamarano, iš už borto atsklido riksmai bei teškenimas.

– Nina? Ar ji gyva?

Greitai ir ryžtingai pakilęs Natanielis dingo kajutėje.

Kai pora užsiropštė ant denio, jo nebuvo likę nė kvapo.

– Ak, ačiū Dievui, ačiū Dievui... – Pora pakėlė mergaitę ant rankų ir ėmė širdingai dėkoti Benui.

Jis ramiai priėmė jų padėką ir pasiūlęs nugabenti mergaitę pas saloje dirbantį gydytoją priminė, kad vaikas turėjęs būti su saugos liemene.

Keitė norėjo šaukti, jog jie dėkoja ne tam asmeniui, bet suprato, kad Natanielis pageidavo likti neatpažintas, o pora jautė tokį palengvėjimą, kad jų vaikas gyvas ir sveikas, jog mažai kreipė dėmesio į išgelbėtojo tapatybę.

Keitė tarsi paralyžiuota sėdėjo ir stebėjo, kaip Benas įgudusio vairuotojo judesiais prisišvartuoja prie gretimo laivo, kad sparčiai atsigaunanti mergaitė būtų pergabenta pas artimuosius.

Kai pagaliau viskas buvo baigta, Keitė ­pajuto, kad dreba kaip epušės lapas. Ji pastvėrė nuo denio sausą rankšluostį ir į jį įsisupo, bet drebėti vis tiek nesiliovė. Virš ­galvos spigino kaitri saulė, o jai buvo šalta. Labai šalta.

Jeigu šitaip jautėsi ji, kaip turėjo jaustis Natanielis?

***

Stipriai žiaukčiodamas Natanielis palinko virš klozeto. Siaubas jį buvo sukaustęs tarsi geležinės replės. Jis pasislėpė kajutėje ne todėl, kad rizikavo būti atpažintas, o todėl, kad bijojo apsijuokti.

Vanduo. Skęstantis vaikas. Blogulį kelianti panika.

Nejaugi šitai niekada nesibaigs?

Jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į veidrodį. Į jį žvelgė mirtinai išbalusio žmogaus veidas, greta kurio net numirėlis būtų atrodęs sveikas. O akys, – jis liūdnai nusijuokė, – jeigu jos yra sielos veidrodis, jis įkliuvęs į tikrą bėdą.

Nenorėdamas pamatyti, kas slepiasi už tų sielos langų, Natanielis užsimerkė, bet akimirksniu pamatė bejėgiškai į dugną nyrantį vaiką. Oro reikalaujančiais plaučiais grimztantį į savo povandeninį kapą.

Atsukęs abu čiaupus jis pamėgino apsišlakstyti vandeniu, bet rankos taip drebėjo, kad didesnė vandens dalis ištiško ant grindų. Jį pykino tarsi jūroje per audrą, kūną apleido visos jėgos.

Alfa vyras? Būdamas savo paties silpnumo liudininkas, jis karčiai nusijuokė.

Tada kojomis pajuto, kaip denis susiūbuoja, ir suprato, kad laivas pajudėjo.

Benas, – dėkingas pagalvojo jis. – Ačiū tau, Benai.

Jis privalėjo kaip galima greičiau atsidurti sausumoje.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Taip ir neatsivertusi knygos Keitė gulėjo hamake. Po ja mirguliuojančiuose skaidriuose žalsvai mėlynuose vandenyse mainėsi ištisas povandeninio pasaulio kaleidoskopas, tačiau jos protas buvo pernelyg paniręs į apmąstymus, kad mėgautųsi idiliška aplinka.

Vos laivas prisišvartavo prie salos, Natanielis šoko į vandenį ir neatsisukęs, netaręs nė žodžio, likusius kelis metrus nužirgliojo per vandenį.

Gal tai buvo pavėluota reakcija? Gal jam reikėjo pabūti vienam?

Jeigu Natanielis norėjo pabūti vienas, ji tik­rai neketino varginti jo savo draugija. Juo dėta, Keitė turbūt nuolat čiauškėtų, tačiau Natanielis juk kitoks.

Ji atsivertė knygą ir įsistebeilijo į pirmą puslapį. Penkis kartus perskaičiusi pirmą eilutę, vėl ją užvertė ir pakėlė akis į horizontą. Keitė niekaip negalėjo pamiršti į vandenį neriančio Natanielio vaizdo. Nerimą kėlė ne jo drąsa, nors ir šitai, žinoma, buvo savaime įspūdinga. Ją labiausiai paveikė Natanielio veido išraiška. To nuožmaus ryžto ji niekada nepamirš.

Prisiminusi, kaip beprotiškai ir isteriškai atlėgo motinai, paėmus į rankas vaiką, Keitė sudrebėjo.

Be Natanielio viskas būtų buvę kitaip.

Alfa vyras.

Net ji suvokė, kad iki Žydrojo ekrano apdovanojimų likus savaitei, šis įvykis būtų tapęs ­puikia reklama. Tačiau Natanielis ja nepasinaudojo. Jis tik pasirūpino mergaitės ­saugumu ir, niekam nespėjus jo atpažinti, pasišalino. Keitei tai tiesiog netilpo galvoje.

Jo poelgio ji nepajėgė suprasti.

Praradusi viltį susikaupti ji permetė kojas per hamako kraštą. Tik pažiūrės, ar jam viskas gerai, ir vėl paliks ramybėje.

Traukdama į save sunkų atogrąžų augalų aromatą basa nušlepsėjo per vilą juosiančią terasą. Pasiekusi pagrindinio miegamojo terasos dalį Keitė stabtelėjo, vis dar nerimaudama, jog veikiausiai pasirodys ne laiku. Juk jų nesiejo jokie santykiai. Jie tebuvo nelaimėliai, netikėtų aplinkybių suvesti draugėn. Jie nebuvo draugai. Nebuvo meilužiai.

Meilužiai.

Keitė suvirpėjo vien nuo šio žodžio ir iš karto prisiminė pirmąją naktį, kai vos jais netapo. Ir praeitą vakarą paplūdimyje...

Ji nekantriai įtraukė oro ir žengė lemiamą žingsnį. Juk daro tik tai, ką tokiomis aplinkybėmis darytų bet kuris žmogus. Paprasčiausiai ketina jį paguosti.

Natanielis sėdėjo patogiai įsitaisęs ant supamosios sofos ir žvelgė į besileidžiančią saulę.

– Natanieli? Nevalgei vakarienės. Gal nori, kad Benas tau ko nors atneštų?

– Nenoriu. Tenoriu pabūti vienas. – Ir žodžiai, ir tonas aiškiai liepė atsitraukti.

Nekreipdama dėmesio Keitė prisėdo greta. Tokį jos veiksmą palydėjo grėsmingas Natanielio žvilgsnis.

– Niekada nemaniau, kad mėgsti riziką.

– Tuomet manęs veikiausiai nepažįsti taip gerai, kaip įsivaizduoji.

Juk ji tikrai jo nepažįsta, tiesa? Ji nieko apie jį nežino. Pasauliui Natanielis leido matyti tik aktorių ir niekada – žmogaus.

– Tavo poelgis buvo įspūdingas. Didvyrį puikiai vaidini ne tik filmuose, bet ir tikrovėje. – Keitę vis dar šokiravo tai, kaip greitai pasikeitė diena. Kad tuose ramiuose skaidriuose vandenyse tykojo mirtis. – Aš pati jaučiuosi ganėtinai sukrėsta, todėl Dievas težino, kaip jautiesi tu. – Nusprendusi surizikuoti ji nėrė į uždraustus vandenis. – Natanieli, pasikalbėk su manimi. Pasakyk, kodėl sėdi čia vienas ir mane atstumi. – Atsiverk man. Nesislėpk...

Įsivyravo slogi ir sunki tyla.

– Kalbėjimas nepakeis fakto, kad ji vos nepaskendo.

– Bet ji nepaskendo. Tu ją išgelbėjai. Jai labai pasisekė, kad esi toks geras plaukikas ir dievini vandenį.

– Nekenčiu vandens. – Išpažintis per jėgą išsiveržė iš giliausios jo sielos gelmės. – Toks geras plaukikas esu todėl, kad ­nekenčiu ­vandens. – Jis pasuko galvą, ir ­tobuluose bruožuose Keitė pamatė ­tokią ­gilią kančią ir agoniją, kad negalėjo net pajudėti.

Nuo jo tarsi šydas nukrito. Keitė troško, kad Natanielis jai atsivertų, bet dabar tikrovė pasirodė tokia skausminga, kad net stebėti ją buvo sunku. Jo veide šmėžavo vien tamsūs, bloga lemiantys šešėliai. Jie tykojo akių gelmėje, buvo apsupę lūpų liniją ir sukaustę tvirtai sukąstą jo žandikaulį. Emocijos. Nuogos ir brutaliai tik­ros. Aktoriaus nebuvo likę nė ženklo – dabar Keitė žvelgė į vyrą.

Nuo šoko praradusi žadą, nebejausdama po kojomis žemės, kaip ir toji beviltiškai grimztanti mergaitė, ji pajuto nepaaiškinamą poreikį palengvinti jo kančią kaip tik įmanoma. Norėdama paliesti jo ranką Keitė pakėlė savąją, bet tuojau pat atitraukė bijodama, kad nepadarytų ko nors, kas paskatintų jį vėl užsiverti.

– Ar nori man papasakoti kodėl?

Jis šaižiai nusijuokė.

– Nori išgirsti?

– Taip. – Jausdama akimirkos trapumą, žodžiais bijodama ją sutrikdyti, Keitė sulaikė kvapą. – Taip, noriu.

– Esi tuo tikra? Mudu gyvename skirtinguose pasauliuose. Tu gyveni Keitės karalystėje.

– Liaukis šitai kartojęs.

– Kodėl? Juk tai tiesa. – Jo žodžiai nuskambėjo kaip tylus, perspėjamas sužeisto žvėries urzgesys. – Tiki, kad žmonės – iš esmės geri, o laiminga pabaiga aplanko visus jos laukiančius. Tu tiki meile. – Pastarąjį žodį jis ištarė ciniškai pabrėždamas, kad neliktų dvejonių dėl jo paties požiūrio.

Šį kartą Keitė visgi paėmė jį už rankos ir tvirtai ją suspaudė neleisdama jam atsitraukti.

– Kalbame apie tave, ne apie mane. Papasakok, kodėl nekenti vandens.

Tyla užsitęsė, ir ji jau buvo bepradedanti galvoti, kad Natanielis nebeprabils.

Bet galiausiai jis pradėjo pasakoti.

– Ten buvo ežeras... – Jo balsas skambėjo kimiai. – Mūsų dvaro valdose. Užaugau didžiuliame bedvasiame name. Vulfų ­dvare. Buvau privilegijuotas – tą visi kalė man į galvą. Namas buvo didžiulis. Toks didelis, kad žaisdamas slėpynių galėtum likti ir visai nesurastas, o tai buvo tik į naudą, nes slapstymasis buvo mano gyvenimo būdo dalis.

– Nuo ko slėpdavaisi, Natanieli?

Jo nieko nematantis žvilgsnis buvo nukreiptas į tamsą.

– Ežeras buvo didžiulis. Kad ir koks žydras atrodydavo dangus, jo vandenys visada likdavo tamsūs. Po vandens paviršiumi būdavo ­matyti dumbliai, plūduriuojantys tarsi kokie čiuptuvai, tik ir besitaikantys pagriebti už čiurnos. Nė vienas mūsų nenutuokė, kokio gylio ežeras, bet žinojome, kad vienas mūsų protėvių buvo jame paskendęs.

Keitė suvirpėjo, nors ir pati nesuprato, ar ją taip paveikė Natanielio žodžiai, ar tonas.

– Skamba baugiai.

– Kai buvome maži, tikėjome, kad ežero viduryje tūno pabaisa.

Nemąstydama Keitė pakėlė ranką ir pirštais perbraukė Natanieliui per veidą. Pirštų pagalvėlėmis pajuto šiurkščius barzdaplaukius ir tobulą žandikaulio simetriją. Šis deginantis ­grožis priklausė vyrui. Tame veide nebebuvo berniuko, tačiau jai stebinamai lengvai sekėsi įsivaizduoti, koks jis galėjo būti vaikas – ­stovintis prie to ežero, pakerėtas ir apimtas siaubo, įsibaiminęs pabaisos.

– Kas nutiko? – Ji uždavė klausimą ­tvirtai žinodama, kad visgi nutiko kažkas siaubingo. – Natanieli?

Jo mėlynos akys, iš kurių spinduliavo netik­rumas ir įgimtas nenoras su kuo nors tuo ­dalytis, įsiskverbė į josios.

Dar po akimirkos jis staiga pakilo ir nužingsniavo link terasos krašto. Jo pirštai taip stipriai sugniaužė turėklą, kad net pabalo krumpliai.

– Buvo vėlus vakaras. Tamsus. Dariau kažką, ko neturėjau daryti, – kaip visada. Kažką neleistina. Mano tėvas pakėlė mane ir įmetė į tą ežerą. – Natanielio balsas sudrebėjo nuo tramdomo jaudulio. – Nežinau, ar dėl jo veido išraiškos, kurią mačiau, prieš jam įmetant mane į vandenį, ar dėl ištartų žodžių, patirtas šokas sustingdė bet kokią reakciją. Aš net nesipriešinau. Kai įpuoliau į vandenį, pamaniau: Štai ir viskas, dabar nuskęsiu. Atmenu spėliojęs, kiek ­ilgai tai užtruks ir ar skaudės. Atmenu, kad spardžiausi mėgindamas išsilaisvinti iš kojas apsivijusių dumblių, stebėdamas ­nueinančio tėvo nugarą ir galvodamas: Jis tuojau grįš ir mane išgelbės. Taip nenutiko. – Natanielis tebestovėjo nusisukęs nuo jos, o jo balsas, pasakojantis šleikštulį keliantį nutikimą, nuo kurio Keitė, stengdamasi suvokti visą šios impulsyvios išpažinties prasmę, pirmą kartą jautėsi netekusi gebėjimo kalbėti, skambėjo keistai ramiai.

– Ne. – Jos balsas sudrebėjo nuo netikrumo. Keitė galvojo apie savo tėvą, apie visus tuos žaidimus, kai jis apversdavo ją aukštyn kojomis, išmesdavo į orą. – Tikriausiai tai buvo nevykęs pokštas. Jis veikiausiai su tavimi žaidė.

– Jis nežaidė. Vėliau pats sau mėginau paaiškinti jo poelgį. Užuot grėbęs lapus, dariau kažką, ko neturėjau daryti. Privalėjau numatyti, kad taip nutiks. Tačiau buvau toks jaunas, nesupratau. – Jis toliau kalbėjo bejausmiu balsu. – Maniau, kad viskas per mane. Dėl mano kaltės. Galvojau, kad jeigu elgsiuos teisingai, jis mane mylės. Vaikui nelengva suvokti faktą, kad taip niekada nebus.

Natanielis, kaip ir visi berniukai, troško savo tėvo pritarimo.

Jis norėjo meilės. Argi kiekvienas vaikas neturėtų bent jau šito tikėtis iš savo tėvų?

Keitė jautėsi taip, lyg jos kūną pamažu glemžtųsi nejautra. Tokia nevisavertė ji nesijautė net tada, kai mirus tėvui paaiškėjo visa siaubinga jo gyvenimą gaubusi paslaptis. Jai norėjosi pasakyti ką nors tinkamo ir teisingo, bet ką gi gero galima pasakyti apie tokį klaidingą žmogaus elgesį?

Natanielis pasuko galvą į Keitę. Jo akyse degė nuožmi ugnis, o lūpas iškreipė ciniška šypsena.

– Vargšelė Keitė. Sugrioviau tavo pamatinį tikėjimą, kad visi žmonės yra geri ir kad gyvenime visada būna laiminga pabaiga.

Keitė prisivertė atsitokėti.

– Aš taip nemanau. Nemanau, kad visi žmonės yra geri, bet... – Visomis išgalėmis mėgindama įsivaizduoti, ką reiškia turėti tokį brutalų tėvą, ji giliai įkvėpė. – O tavo motina?

– Ak, mano motina... – Natanielio veido išraiška pasikeitė. – Pirmiausia apie ją turi žinoti tai, kad ji buvo pametusi galvą dėl mano tėvo. Ji tenorėjo vieno – kad ir jis mylėtų ją. O jis, žinoma, nemylėjo. Mano tėvas nemylėjo nieko. – Natanielio balsas buvo kupinas paniekos ir pašaipos, jame buvo justi ir metų metus slėptas kartėlis, skausmas bei atstūmimas. – Tokiam jautriam, trapiam žmogui kaip mano mama jis buvo blogas pasirinkimas. Jų duetą galima prilyginti venecijietiškam ­stiklo dirbiniui ir kūjui. Jis sutrupino ją. Jinai... jį paliko.

Keitė susigūžė.

– Likai vienas su tėvu? – Su žmogumi, kuris, pasak Natanielio, buvo monstras.

– Ne vienas. Kai kurios aristokratiškos anglų šeimos kolekcionuoja Renesanso laikų meną ar karališkuosius baldus. Mano tėvas kolekcionavo moteris. O tos moterys gimdė vaikus. Vaikus, kurie mano tėvo niekada nedomino.

– Jis nenorėjo vaikų?

– Mano tėvą domino tik jis pats.

Keitei atsistojus sugirgždėjo supynės. Ji basomis kojomis tyliai priėjo prie Natanielio ir uždėjo rankas jam ant pečių. Po tvirtais raumenimis užčiuopė įtampą.

– Kas tą dieną tave išgelbėjo iš ežero? Kaip išgyvenai?

– Mano netikras brolis Džeikobas. Jis buvo už mane vyresnis devyneriais metais. Tai ­nebuvo pirmas kartas, kai jis išžvejojo mane iš to ežero. – Natanielio akyse kažkas blykstelėjo. – Jo vaidmuo šeimoje buvo kuopti tėvo jovalą. Jis ištraukė mane jau springstantį, išpumpavo iš plaučių vandenį ir saugojo, kad nepasipainiočiau monstrui tėvui po kojomis, iki anas tiek nusigėrė, kad net pamiršo, jog egzistuoju.

– Natanieli...

– Nurimk. Neprivalai ieškoti teisingų žodžių. Mano atveju nelabai yra ką pasakyti. Net toks mielas ir geras žmogus kaip tu negali pavaizduoti mano tėvo gražioje šviesoje, nors metų metus tik tą ir mėginau padaryti.

– Ar jis dar gyvas?

– Ne. Jis mirė, kai man buvo devyneri. – Natanielio balsas tapo žiaurus. – Manaisi išgirdusi baisiausia? Paklausk manęs, kaip mano tėvas mirė, Keite. Užduok man tą klausimą.

Oras aplinkui tapo slogus ir sunkus.

– Kaip jis mirė?

– Visi buvome grįžę iš pensiono atostogoms. Mano sesuo, pasinaudodama tuo, kad tėvo nebuvo namie, išsmuko į vakarėlį kaime. Nors jai dar nebuvo nė keturiolikos, jau tada atrodė pritrenkiamai, o tą vakarą leido sau sužibėti. Lūpų dažai, trumpas sijonėlis... – Natanielis nutilo, o jo veidas dar labiau pabalo. – Viskas būtų buvę gerai, jeigu jis nebūtų grįžęs anksti.

– Tavo tėvas?

– Jis matė ją flirtuojančią kaime, o kai grįžo namo, nusprendė išplakti.

Keitė susigūžė, be galo vaizdžiai galvoje piešdama žiaurių botago kirčių sceną.

– Jis mušė ją?

– Jis norėjo, kad joks berniukas niekada į ją daugiau nepažiūrėtų, tačiau buvo girtas ir nesivaldė; jis sumušė ją žiauriai, veikiausiai būtų ir užmušęs, jeigu jo nebūtų sulaikęs Džeikobas. Aš visą laiką tik drebėjau ir klykiau: Liaukis! Liaukis! – Natanielis nukreipė žvilgsnį į virpančias savo rankas. – Tą naktį supratau, ką reiškia jaustis bejėgiam. Negalinčiam nieko pakeisti.

Keitės veidas buvo šlapias nuo ašarų.

– Natanieli, tebuvai vaikas. Ar galėjai ką nors padaryti?

– Turėjome su juo kovoti. Bet mes – ­Sebastianas ir aš – tik šaukėme ant jo, – kimiai pasakė Natanielis. – Ir kai jau beveik patikėjau, kad viskas baigta, kad jis užmuš ją mūsų akivaizdoje, pro duris įėjo Džeikobas.

– Jis sustabdė jį?

– Užmušė. – Natanielis pasuko galvą ir pažiūrėjo Keitei į akis. Jo žvilgsnis buvo tuščias. Pavargęs. – Tai buvo nelaimingas atsitikimas  – tėvas buvo toks girtas, jog parkrito, galva trenkėsi į laiptus ir tada... – Jo antakiai susiliejo į vientisą liniją. – Pasipylė labai daug kraujo. Mano tėvo kraujo, Anabelos kraujo – jos veidas buvo virtęs kruvina mase. Džeikobas stovėjo apimtas šoko. O mano tėvas buvo miręs.

Anabela?

Anabela – jo sesuo?

Mėgindama įsisąmoninti faktą ir tokio gilaus sielvarto akivaizdoje jausdamasi visiškai bejėgė ką nors padaryti, Keitė stovėjo tarsi suakmenėjusi.

– Nežinau, ką pasakyti. Man taip gaila.

– Man nebuvo gaila. – Jis atsisuko į Keitę ir ties jos krūtine sugniaužęs marškinius prisitraukė artyn; jo akys buvo tamsios, ­grėsmingai audringos jūros spalvos. – Keite, man nebuvo gaila. Stovėjau ir galvojau: Pagaliau šitai baigsis. Bet tikrai nesigailėjau. – Jo balsas buvo apsunkęs nuo begėdiškų jausmų maišalynės, pradedant kalte, baigiant apkartusiu pykčiu. – Dabar žinai. Dabar žinai, kas iš tiesų esu. Mudviejų pasauliai net nepersidengia. – Jis taip staigiai atleido Keitės marškinius, kad ji susverdėjo. Iš Natanielio pulsavo viską nustelbiančios emocijos, kurios veikė tarsi gamtos gaivalas, ir Keitė netikėtai suprato, kiek daug jis laikė užrakinęs savyje, kiek daug slėpė nuo pasaulio.

– Jautiesi kaltas, kad nesigaili? Ar čia ir slypi problema? Natanieli, tebuvai vaikas. – Ji apsivijo rankomis jo liemenį, tačiau Natanielis liko stovėti nejudėdamas.

– Jis buvo mano tėvas, o aš jo nekenčiau. Dėl to esu monstras.

– Dėl to esi žmogus. – Keitės gerklėje susikaupė ašarų gumulas; ji pirštais patrynė įsitempusius jo nugaros raumenis, paskui pakėlė rankas ir apkabino tvirtą Natanielio kaklą. – Natanieli, nesi monstras. Buvai mažas berniukas, kuris troško – ir buvo vertas – tėvo meilės.

– Tą kartą maniau, kad mane ištikęs šokas. – Jis tarsi kalbėjosi pats su savimi. – Galvojau, kad vieną dieną prabusiu ir pajusiu atgailą dėl to, kas nutiko. Bet vis dar laukiu.

Keitė prispaudė lūpas jam prie krūtinės, ­tarsi jos prisilietimas galėtų numalšinti agoniją.

– Neturi priežasties atgailauti.

– Neapgyniau savo sesers.

– Tebuvai vaikas!

Jo gražios lūpos išsirietė į cinišką šypseną.

– Mums nebuvo leista būti vaikais.

Jie kurį laiką stovėjo tylėdami, paskui Keitė pakėlė galvą.

– Kas nutiko Džeikobui?

– Viskuo pasirūpino brangius kostiumus dėvintys advokatai.

Keli šykštūs žodžiai apibūdinti tokiai baisiai traumai.

– Tačiau problema niekur nedingo, tiesa? Visi turėjote su ja gyventi? Kas tavimi rūpinosi?

– Iš pradžių Džeikobas. Bet vieną dieną jis paprasčiausiai ėmė ir išvyko! – Prietemoje Natanielio akys švietė tamsia žėrinčia mėlyne. – Tą dieną pamaniau, kad Anabela tikrai numirs. Ko gero, Džeikobas jai atrodė vienintelis stabilus asmuo visoje nestabilioje mūsų šeimoje. Jinai taip jį mylėjo. – Natanielis kreivai šyptelėjo. – Baisi klaida. Nemylintys nekenčia. Anabela mylėjo, ir dėl to smarkiai nukentėjo.

Ir ne tik Anabela.

Nemylintys nekenčia.

Štai kodėl jis vengė santykių. Ne todėl, kad netikėjo meile, o todėl, kad jos bijojo. Meilė jam siejosi su žudynėmis – tiek emocine, tiek dvasine prasme.

– Praradęs tėvą, o paskui Džeikobą, tikriausiai jauteisi visiškai pasimetęs ir pažeidžiamas. – Keitė sudvejojusi trumpam nutilo. – Kai tą vakarą palikai sceną, vis kartojai: Privalau perspėti Anabelą. Dėl ko norėjai ją perspėti, Natanieli? Kas iš tiesų nutiko premjeros vakarą?

– Salėje buvo Džeikobas.

– Kurį laiką buvai jo nematęs?

Stojo ilga tyla.

– Paskutinį kartą Džeikobą mačiau prieš dvidešimt metų.

– Prieš dvidešimt metų! – Keitei nepavyko nuslėpti šoko. – Nematei jo nuo tada, kai jis paliko namus?

– Nesame tai, ką pavadintum darnia šeima. Nors susibūrimų yra buvę, su Džeikobu ryšio išsaugoti nepavyko.

Keitei sunkiai sekėsi suvokti tai, ką išgirdo.

– Nieko nuostabaus, kad taip sureagavai – nieko nuostabaus, kad pabėgai.

– Nesilioviau galvojęs apie Anabelą. Kaip ją paveiks staigus jo pasirodymas. Norėjau ją perspėti apie jo grįžimą.

Vadinasi, Natanielis nebuvo įsivėlęs į jokį sudėtingą meilės trikampį. Kai sakė: Jis čia, turėjo galvoje savo netikrą brolį Džeikobą. O Anabela – jo sesuo.

Pasitraukdamas nuo scenos Natanielis tenorėjo apsaugoti seserį, kurią, jo manymu, buvo nuvylęs.

Keitei skaudėjo širdį dėl mažo vienišo berniuko, įskaudinto ir apleisto tų, kurie turėjo jį mylėti.

Švelnūs jūros garsai sklandė ore, o atogrąžų gėlių aromatas teikė nakčiai saldumo.

Negailestingas kontrastas tarp idiliškos aplinkos ir brutalios jo vaikystės, kurioje nebuvo nė lašelio meilės, rėžė akį.

Motina jį paliko. Tėvas mušė. Ryšiai su šeima buvo minimalūs. Nieko nuostabaus, kad viskas, kas buvo susiję su šeima, Natanieliui kėlė atgrasumą ir cinizmą. Prisiminusi, ką pasakė, Keitė susigūžė. Keitės karalystė. Ji buvo nejautri. Jeigu tik būtų žinojusi...

– Ar kalbėjaisi su Anabela?

– Susirašėme žinutėmis.

– Žinutėmis? Ir tiek? Jokio pokalbio?

– Tokia Vulfų šeima, – pašiepiamu tonu pasakė Natanielis ir ištiesęs ranką į gėlių tankmę nuskynė ryškų kinrožės žiedą. – Jeigu mūsų praeitis mus ko nors išmokė, tai kaip išgyventi vieniems. Anabelai žinutė reiškia daug.

– Bet juk savo seserį myli. – Keitė tai pasakė kaip teiginį, o ne klausimą. – O Džeikobas...

– Pamatęs jį pirmoje eilėje nepajutau nieko, išskyrus nevaldomą įniršį, tačiau tie jausmai buvo persipynę su vaizdiniais, kai tėvas mušė Anabelą. – Natanielis stebeilijo į rankoje laikomą žiedą. – Išėjau su juo nepasikalbėjęs. Ir vis dar nenoriu kalbėtis. Viskas liko praeityje. Nenoriu ten grįžti.

Keitė instinktyviai suprato, kieno skambučius Natanielis visą laiką ignoravo.

– Jūs privalote pasikalbėti.

– Pasikalbėti, – pašiepiamai burbtelėjo Natanielis ir atsisukęs į Keitę įkišo raudoną gėlę jai į plaukus. – Keitės atsakymas į visas gyvenimo problemas.

Keitė sulaikė jo ranką.

– Jeigu niekada apie tą naktį nesikalbėjote, neabejotinai pats laikas tą padaryti.

– Kodėl? – Jo akys atrodė tuščios ir šaltos. – To, kas įvyko, pakeisti negalime. Negalime pakeisto to, kuo tapome. Tai neįmanoma.

– Bet įmanoma pakeisti ateitį. Ir dabartį. Ir tai, kaip jautiesi dėl praeities. Tu Anabelos nenuvylei – tu norėjai jai padėti. – Natanielio rankos nusviro prie šonų, bet Keitė stengėsi nesijausti nusivylusi. – Džiaugiuosi, kad man papasakojai.

– Kodėl? Nes dabar galėsi pateikti spaudai spalvingą istoriją?

– Puikiai žinai, kad taip nepasielgčiau. – Ji sau priminė, kad Natanielio žaizda dabar naujai atsivėrusi ir kraujuojanti.

– Keite, eik miegoti. Šio pokalbio net neturėjome pradėti. – Jis nusisuko, plačiais pečiais vėl atsitverdamas nuo pasaulio.

Pasiruošusi būti atstumta Keitė uždėjo delną Natanieliui ant nugaros. Net per marškinius jausdama jo karštį ji susiraukė.

– Tu degi.

Jis atsisuko, o akys pavojingai blykčiojo šalta ir nuožmiai perspėjama mėlyne.

– Nenoriu tavo užuojautos. Eik miegoti.

– Kodėl? Kad vienas galėtum skendėti liūdesy? Natanieli, neketinu tavęs palikti. Jau užtektinai stengeisi susitvarkyti vienas. Dabar pabandyk ką nors nauja. Aš niekur neisiu.

– Kodėl? Ko nori?

Ji stovėjo sustingusi ir sulaikiusi kvapą, tarsi šuolininkas pasiruošęs šokti nuo aukščiausio tramplino.

– Noriu tavęs. – Dar nieko niekada gyvenime jai nesinorėjo labiau. Keitė to troško netgi stipriau, nei apsisaugoti pati. Būtent dėl šios priežasties žodžiai patys plaukė. – Geidžiu tavęs.

– Siūliau tau šitai visą savaitę. – Jo rankos tebekarojo prie šonų. – Bet atsisakei.

– Tu man siūlei Natanielį Vulfą, aktorių. Jis manęs nedomina. Noriu vyro. Noriu žinoti, kad jis tikras.

– Nenori to vyro, šalia tikrojo Natanielio negalėtum būti.

Natanieliui nespėjus nusisukti, Keitė paėmė jį už rankos.

– Nesakyk man, ko noriu. Nesakyk, šalia kokio žmogaus galėčiau būti.

– Keite, tikrovė ne visada graži. Nemažai žmonių savo gyvenimą mielai pagražina trupučiu blizgesio. Štai kodėl visi vaikšto į kiną. Nes nenori tikrovės.

– Aš noriu. Ir jos nebijau. Mane daug labiau baugini vaidindamas, nes tuomet netikiu niekuo, ką sakai ar darai. Natanieli, nesislėpk nuo manęs. – Ji sunėrė pirštus su jojo ir pajuto, kad Natanielis vis dar dvejoja. Toji dvejonė pažeidė jos pasitikėjimą. Nesaugumo jausmas platėjančiais raibuliais pasklido po kūną. Juk jis nėra paprastas vyras, tiesa? Jis – Natanielis Vulfas, puikus aktorius ir sekso dievas. Gal iš tikrųjų jis visai jos nenori? Gal flirtas jam tebuvo būdas nusikratyti nuobodulio?

Kadangi Natanielis jos vis dar nepalietė, Keitė, trokšdama prasmegti skradžiai, žengė žingsnį atgal.

Ji jautė nenusakomą gėdą.

– Taigi, – mėgindama paslėpti didžiulį pažeminimą po apsimestiniu linksmumu pasakė ji. – Akivaizdu, kad ne visi gauna tai, ko nori, todėl aš tiesiog... – Jos žodžius užspaudė Natanielio lūpos; jis šiurkščiai prisitraukė ją prie savo tvirto kūno.

– Tau tikrai to užtenka? – degančiomis akimis žvelgdamas į Keitę sušvokštė jis. Kadangi ji nieko neatsakė, Natanielis ėmė ją bučiuoti – šiurkščiai ir reikliai. Jo judesiai buvo trūksmingi, nesinchroniški, tačiau jo lytėjimo ­neviltis merginai atrodė kur kas erotiškesnė, nei ­išmoktos ankstesnės jų glamonės. Į jos plaukus įsikirtusios rankos nežymiai virpėjo, o truktelėjęs suknelę jis dėl nekantros net nepajėgė jos nuvilkti.

– Kaip šitas daiktas... – Skubėdamas Natanielis perplėšė drabužį nuo kaklo iki apatiniojo krašto, ir Keitė iš jaudulio bei nerimo aiktelėjo.

– Natanieli...

– Geidžiu tavęs. – Jo lūpos įsisiurbė jai į kak­lą. Keitė užvertė galvą, o visos ląstelės nuo karščio, regis, ėmė sproginėti. – Geidžiu tavęs beprotiškai... – Jis pakėlė ją nuo žemės ir ­paguldė ant lovos be galo šiurkščiai, bet ji mėgavosi tuo primygtinumu.

Bent kartą jis nesivaldė.

Natanielio veiksmai nebuvo skirti kameroms – jie buvo primityvūs ir gaivališki, kaip gamtos jėgos, pranokstantys bet kokį fizinį būvį. Egzistavo tik juodu. Ir sprogi fizinė trauka, kokios Keitė dar niekada nebuvo patyrusi.

Šioji trauka buvo tikra. Ji buvo teisinga.

Natanielio rankos taršė jos plaukus, o godžios lūpos žadino tokius intensyvius jausmus, kad Keitė net virpėjo. Ji truktelėjo Natanielio marškinius, ir jis padėjo jai – neatitraukdamas nuo jos lūpų nusiplėšė drabužį, kad ji galėtų jį liesti. Paskui prispaudė ją prie lovos. Jo pirštai, intymiai tyrinėdami, klaidžiojo po visą jos kūną, kol ugnis plūstelėjo venomis ir įkaitino odą. Sužavėta Natanielio iškilumo, kontrasto tarp glotnumo ir šiurkštumo, Keitė jį taip pat palietė.

Nakties oras buvo perpildytas garsų. Jūros bangų mūša susiliejo su tyliu, gerkliniu jos dūsavimu. Natanielio lytėjimui vis intymėjant, malonumas virto deginančiu geismu, kiekviena merginos ­besirangančio kūno dalelė virpėjo apimta laukimo karštinės.

Pajutusi prisispaudžiančią sustandėjusią kaitrą, Keitė nekantriai sukūkčiojo. Vienu stūmiu Natanielis ją užpildė, ir ji, apimta šoko, garsiai riktelėjo, nes užliejęs jausmas buvo kur kas stipresnis, nei tikėjosi. Vis dar įsitempusi, ji girdėjo sunkų Natanielio šnopavimą, jo galingo kūno įtampą, stengiantis susivaldyti.

– Keite...

– Man... Man viskas gerai... Viskas gerai. – Tačiau ji bijojo net kvėpuoti, bijojo, kad jis gali joje netilpti.

Tyliai nusikeikęs Natanielis ėmė trauktis, bet Keitė rankomis jį sulaikė.

– Nesustok. Nenoriu, kad liautumeisi...

Jo galva nusileido Keitei ant peties, ir akimirkai, nelygiai kvėpuodamas, tebebūdamas giliai jos viduje, Natanielis stabtelėjo. Paskui pakėlė galvą, o jo akys įsmigo į josios.

– Pažiūrėk į mane.

Ji pakėlė į jį akis.

Nenusukdamas žvilgsnio Natanielis palenkė galvą ir ėmė Keitę bučiuoti švelniai, lėtai, meistriškai, kol visas jos kūnas pradėjo virpėti.

– Atsipalaiduok, mieloji... – nejudėdamas sumurmėjo jis merginai į lūpas, o jos raumenys po juo tirpo, ir galiausiai ji ėmė dejuoti. Tada Natanielis pradėjo judėti – iš pradžių lėtai ir be galo atsargiai, rodydamas jos kūno galimybes.

Jausmas buvo nenusakomas. Nieko panašaus Keitė nebuvo patyrusi, net įsivaizdavusi.

– Natanieli... – Jos balsas užlūžo, ir jis, pakišęs po jos klubais ranką, kilstelėjo arčiau savęs, kad galėtų valdyti malonumą.

Geismas buvo deginantis ir visa apimantis, o Natanieliui pagreitinus ritmą, pasiglemžė ją nuo galvos iki kojų; kiekvieną jo stumtelėjimą Keitė pasitiko su laukiniu goduliu. Viskas atrodė beprotiška, antgamtiška, ir išsiliejimas ją užtvindė tarsi galingas potvynis. Kai abu paskendo visagalėje bangoje, Keitė, priblokšta užgožusių pojūčių galybės, tvirtai įsikibo į aptakius jo pečius, kad nenuskęstų.

***

– Tau tai buvo pirmas kartas. – Nežinodamas, ar turėtų jaustis kaltas, ar patenkintas, Natanielis gulėjo ant nugaros, ranką užmetęs ant kaktos. Tiesa buvo ta, kad jis nenorėjo pripažinti jame siaučiančių jausmų. Jis net nesuprato, ar tai, kas tarp jųdviejų įvyko, buvo ­klaida, ar stebuklas.

Po velnių.

Keitė prie jo prisiglaudė.

– Na ir kas?

– Jeigu būčiau žinojęs, būčiau sustojęs.

Ar tikrai? Sutrikęs, kad visiškai prarado kontrolę, Natanielis nesmagiai pasimuistė. Kada paskutinį kartą taip jautėsi? Flirtas, vakarienė, papuošalai, seksas  – ši seka buvo įprasta ir nereikalavo jokių apmąstymų, pastangų ar emocinio prisirišimo.

Tai, kas nutiko su Keite, buvo visai kas kita.

Tokio artumo jis dar niekam nebuvo jautęs.

Natanielis dar niekada niekam nebuvo atidavęs savęs.

Šis suvokimas jo skrandyje susivijo į kietą, nepatogų mazgą. Natanielį užvaldė į paniką panašus jausmas. Jį baugino ne vien tai, kaip Keitė galėtų panaudoti informaciją, bet pats faktas, kad viską jai išpasakojo.

Kodėl jis taip pasielgė? Apie savo šeimą jis niekada nekalbėdavo. Kad nuslėptų praeitį, ryždavosi bet kam. Netgi perkūrė save iš naujo.

Tačiau mergaitės išgelbėjimas viską vėl iškėlė į paviršių. Jis vėl buvo vaikas – paniręs į tamsius, tirštus ežero vandenis. Nelaimei, Keitės radaras, fiksuojantis visus, kuriems reikia pagalbos, veikė pavojingai jautriai.

Fiksuoja net tolimiausius signalus, – niūriai pagalvojo jis prisiminęs, kaip mergina jį susekė.

Skirtingai nuo kitų moterų, kurias domino tik gyvenimo spindesys ir blizgesys, Keitė norėjo tikrovės.

O jos Natanielis suteikė su kaupu.

Suvokęs, kad Keitė neįprastai tyli, jis pasuko galvą ir pamatė, kad ji miega; plaukai buvo netvarkingai išdrikę ant pečių, o nuostabiose lūpose žaidė šypsena. Apie Natanielio ranką buvo apsisukusi jos plaukų sruoga; jis kilstelėjo ranką ir ją palietė jausdamas, kaip šilkinis švelnumas apsiveja jo pirštus.

Tokio optimistiško žmogaus jam dar niekada nebuvo tekę sutikti.

Akivaizdu, kad net bjauri tiesa apie vaikystę jos neatbaidė.

Ji pasimylėjo su juo todėl, kad pagaliau išvydo tikrąjį Natanielį.

O tai, karčiai mąstė jis, visoje šioje beprotiškoje maišalynėje buvo didžiausia klaida, nes būti tikruoju Natanieliu jis neturėjo jokio noro. Tikrąjį Natanielį jis buvo palikęs už nugaros prieš daugelį metų ir troško, kad viskas taip ir liktų.

SEPTINTAS SKYRIUS

Keitė prabudo į veidą pašvietus saulei. Pro atviras duris dvelkė švelnus vėjelis, girdėjosi į baseino kraštą tyliai teliūskuojantis vanduo.

Skaudamais raumenimis, bet jausdamasi be galo laiminga, ji pramerkė akis ir pirmiausia pamatė šalia savęs tuščią vietą.

Natanielio nebuvo.

Jos džiaugsmą užtemdė šešėlis, bet Keitė jį nuvijo šalin. Juk jau vėlu, tiesa? Nieko nuostabaus, kad jis atsikėlęs.

Jis leido jai ilgiau pamiegoti.

Nesileisdama į painias analizes to, kas galėjo būti paprasčiausiu dėmesingu gestu, ji greitai palindo po dušu ir apsivilko pamėgtą ryškiai geltoną suknelę. Pamačiusi egzotinę Natanielio jai padovanotą gėlę, Keitė įkišo ją į plaukus. Žiedo aromatas kaipmat ją užliejo praeitos nakties prisiminimais, ir kūnas iškaito. Ji jautėsi išskirtine. Ne dėl sekso, nors šis buvo nepakartojamas, – ne, ji jautėsi išskirtine dėl to, kad jis išsipasakojo. Natanielis patikėjo jai tamsiausias, giliausias paslaptis – kai ką, ko, ji numanė, nepasakojo niekam.

Eidama į terasą, Keitė save įtikinėjo, kad juokinga nervintis po naktį prieš tai kartu patirtų intymių akimirkų. Natanielis kalbėjosi telefonu. Jo plaukai žvilgėjo saulės šviesoje, o pribloškiamai mėlynos akys žvelgė į nematomą tašką tolumoje. Vėl išvydusi nepriekaištingus jo veido bruožus ir juslingas lūpas, Keitė pajuto, kad pasitikėjimas susvyravo.

Jis atrodė kaip tikrų tikriausia žvaigždė.

Trumpą, beprotišką akimirką ji suabejojo, ar nebus visko tik įsivaizdavusi.

Mėgindama pamiršti, kad Natanielis yra kino žvaigždė, Keitė sau priminė, jog jie drauge praleido įstabiausią naktį. Jie susijungė ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jis pasitikėjo ja.

Trokšdama mokėti vaidinti kaip jis, ­Keitė palaukė, kol Natanielis baigs pokalbį, ir priėjo.

– Turėjai mane pažadinti. Neketinau taip ilgai miegoti.

– Privalėjau kai kam paskambinti. Regis, mano agentas bus užsidirbęs pragyvenimui. Situacija Londone užglaistyta. – Elgdamasis santūriai ir šaltai, jis pamojo į laisvą kėdę. – Kavos?

Nusivylimas smogė jai į paširdžius. Tai ir viskas? Toji naktis tik tiek jam tereiškė? Vos prieš kelias minutes ji prabudo jausdamasi laimingiausiu pasaulyje žmogumi. Praraja tarp lūkesčių ir tikrovės ją šokiravo.

– Būtų puiku, ačiū. – Formalumas. Mandagumas. Du žmonės, priversti drauge gyventi saloje, – ne du žmonės, nuogi ir it pamišę įkaitusiais kūnais siautę pataluose.

Ar tikrai tai nieko nereiškė?

– Vaišinkis blynais ir šviežiais vaisiais. Iki sraigtasparnio atvykimo liko valanda.

– Sraigtasparnio? – Keitė net negurkštelėjusi kavos pastatė puodelį ant stalo. – Išskrendame? – Nerimą kėlė tai, kaip stipriai ši žinią ją paveikė. Prieš savaitę ji net nenorėjo čia vykti, o dabar...

– Tik iš salos. Praleisime šiek tiek laiko Rio. – Vis dar į ją nežiūrėdamas Natanielis tik­rino savo elektroninį paštą, tarsi jam būtų prasidėjusi įprasčiausia darbo diena, o Keitė su šleikštuliu skrandyje žiūrėjo į ant stalo išdėliotą maistą. Ją perliejo gėda. Kažin, kiek laiko jis stebėjo ją miegančią? Ar matė ją dienos šviesoje ir pasigailėjo to, kas įvyko? Neviltis ir pyktis persipynė su skausmu. Tačiau pyktis buvo nukreiptas į save pačią. Nejaugi ji tikrai buvo tokia naivi, kad patikėjo galinti sudominti tokį vyrą?

– Kodėl skrendame į Rio?

– Užteks kalėti. Tik tiek vienatvės galiu pakelti. – Jo atsainus abejingumas sustiprino Keitės nesaugumo jausmą; ji staigiai pakilo, o kėdė čaižiai sucypė. Akis gėlė ašaros. Atstūmimas tarsi kietas gumulas spaudė skrandį.

– Labai tau ačiū. Vadinasi, šiandien vaid­muo, kurį pasirinkai, vadinasi Visiškas menkysta.

Natanielis budriai primerkė akis.

– Apie ką čia kalbi?

– Jeigu vaidintum gerietį, gal bent pagalvotum, jog tai, ką drauge išgyvenome praeitą naktį, verta mažiausiai rytinės šypsenos. Verti mane jaustis siaubingai.

Jo akys spinduliavo nepasitikėjimą.

– Kaip?

– Ar tikrai privalai užduoti šį klausimą? Nejaugi tikrai esi toks bejausmis? – Gailėdamasi, kad prieš jam pasirodydama nepasidažė ir nesusišukavo, Keitė apsivijo save rankomis. Jokia sveiko proto moteris nesugalvotų Natanieliui Vulfui pasirodyti natūrali. – Drauge praleidome naktį, o dabar darai viską, kad tik manęs ­išvengtum. – Ji jautėsi tokia kvaiša, kad net trumpam patikėjo nakties ypatingumu. – Suprantu, kad tai, kas nutiko vakar, tau buvo siaubinga. Suprantu, kad sukilo praeities prisiminimai, ir kad tai, ką padarėme, tebuvo akimirkos įkarštis. Jeigu gailiesi dėl praeitos ­nakties, paprasčiausiai pasakyk. Bet nesielk taip, tarsi nieko nebūtų nutikę.

– Keite, atsisėsk.

– Kam? Kad galėtum priversti mane pasijusti dar menkesne? Nemanau. Natanieli, esi neįtikėtinai talentingas aktorius, bet aktorius manęs nedomina, o vyru būti tu nenori. – Jausdamasi visiškai sutrypta ir pažeminta, Keitė pasuko į terasą, per petį mesdama paskutinius žodžius: – Skrisk į Rio. Skrisk kad ir į patį pragarą. Man tas pats. Tik nesek paskui mane.

***

Ko jai iš manęs reikia?

Natanielis drebančia ranka paėmė puodelį, išgėrė kavą ir paprašė pakartoti. Jam prireikė visų valios pastangų, kad prieš Keitei pabundant išliptų iš lovos. Galiausiai jį privertė pasijudinti tik faktas, kad susivokė norįs pasilikti – amžinai likti apsivijęs Keitę. Siaubas suveikė kaip reaktyvinis variklis.

Amžinai?

Jis nuo antakių nusibraukė prakaitą. Šio žodžio nebuvo Natanielio žodyne.

Persigandęs dėl savo paties jausmų jis jautėsi toks savimi nepasitikintis, kad, įėjus Keitei, bijojo net pažvelgti į ją. Jis vylėsi, kad ji vilkės duksliais rudais drabužiais, bet ji pasirinko ryškiai geltoną – saulės ir džiaugsmo  – spalvą.

Tačiau džiaugsmą greitai nužudžiau, – karčiai mąstė Natanielis.

Dabar Keitė veikiausiai velkasi ruduosius drabužius.

Benas be įprastos draugiškos šypsenos atnešė Natanieliui kavą.

– Ką tik mačiau link paplūdimio lekiančią panelę Keitę. – Jis su trenksmu pastatė puodelį ant stalo, ir šiek tiek kavos išsiliejo. – Regis, ji verkė.

Natanielis stebeilijo į balutę.

– Jai tik reikia pabūti vienai.

– Ne visi liūdintys nori būti vieni. Panelė Keitė iš tų, kuriems labiau patinka pasikalbėti.

Sutikęs kaltinamą Beno žvilgsnį, Natanielis pajuto nugara perbėgant ledinius pirštus. Ji norėjo kalbėtis apie jausmus, o jis apie juos nenorėjo net galvoti, ką jau sakyti apie pokalbį.

– Pažįsti ją vos penkias minutes...

– Kai kuriuos žmones galima pažinti per penkias minutes, nes jie atviri ir draugiški. Kiti... – Beno akys tebežiūrėjo į tą patį tašką. – Kiti visą laiką gyvena atsitvėrę nuo pasaulio.

Atsitvėręs nuo pasaulio – puikiai tinka.

– Visi esame skirtingi.

– Ji mėgina jums padėti. Per visą gyvenimą nesu sutikęs geresnio ir šiltesnio žmogaus už panelę Keitę.

– Man nereikia niekieno pagalbos.

– Viskas priklauso nuo požiūrio. – Benas paėmė Keitės paliktą puodelį. – Šia netvarka pasirūpinsiu aš. – Užuomina buvo aiški. Natanielis privalėjo pasirūpinti kita netvarka. Ta, kurią pats padarė.

Keikdamas save, kad trumpam prarado bud­rumą, Natanielis nuėjo siauru takeliu, kuris vingiavo per atogrąžų sodą į paplūdimį.

Vienas pokalbis, – pažadėjo jis sau. – Vienas.

Natanielis užtiko ją tobulame minkšto smėlio vingyje – Vėžlių įlankoje; geltona suknelė buvo susiliejusi su smėliu, o per nugarą vilnijo tamsių plaukų krioklys.

Prisiminęs, kaip Keitė atrodė pirmą kartą atvykusi į salą, Natanielis pajuto, kad kažkas jame sujuda. Ji buvo nusimetusi savo nuobodžias rudas plunksnas ir dabar priminė egzotinį paukštį. O praeitą naktį...

– Keite...

Ji neatsisuko, tik labiau įsitempė pečiai.

– Noriu pabūti viena.

Natanielis mielai būtų patikėjęs, bet jo ausyse tebeskambėjo Beno balsas, ir Natanielio sąžinė, kuri rytais retai kada išlipdavo iš lovos, dabar dirbo viršvalandžius.

– Paklausyk, – nekantriai pradėjo jis, – privalai suprasti, kad ši situacija man irgi ne iš lengvųjų. Su niekuo neužmezgu santykių, bent jau tokių, apie kokius svajoji. Mano romanai trumpalaikiai ir abipusiškai parankūs – su moterimis, kurios prisirišti trokšta ne ką daugiau už mane. Tu kitokia. Dėl Dievo meilės, Keite... – Jis persibraukė ranka plaukus. – Tu juk netgi nesi buvusi su vyru.

– Nenoriu apie tai kalbėtis.

Natanielis suirzo.

– Kodėl? Nori kalbėtis apie viską. Žinau, kad jautiesi susikrimtusi, nes šį rytą neradai manęs lovoje...

– Jaučiuosi susikrimtusi dėl to, kad praeitą naktį pamačiau tikrąjį Natanielį, o dabar jis vėl atvirto į kino žvaigždę. Tokio tavęs nepažįstu.

Toks ir buvo mano sumanymas, tiesa?

Natanielio galvoje virė tikrų tikriausias mūšis.

– Man nesiseka būti tikruoju Natanieliu, – iškošė jis. – Man nesiseka leisti žmonėms manęs pažinti.

– Tau labiau patinka slėptis už aktoriaus.

– Taip. – Šitai pripažinti jam pavyko kur kas lengviau, nei tikėjosi. – Šitaip elgiausi visada.

Keitė atsisuko, ir jis pamatė, kad jos ­skruostai drėgni. Jį pervėrė aštri tarsi kalavijo ašmenys savigrauža. Dažniausiai ašaromis mėginančios paveikti moterys jo nejaudindavo. Bet matydamas paraudusias Keitės akis Natanielis jautėsi taip, tarsi iš panikos būtų susitraukę net jo viduriai.

– Neverk, – sušnabždėjo jis. – Nedaryk to.

– Atsakyk man sąžiningai į vieną klausimą, – gergždžiančiu balsu paprašė Keitė. – Ar viskas dėl Kerės? Žinau, sakei, kad nesi užmezgęs su ja romano, bet...

– Ne dėl Kerės. – Vien tariant šį vardą jam norėjosi apsisukti ir bėgti, bet Natanielis to nepadarė. Jis žinojo privaląs pasakyti tiesą apie Kerę, tačiau tą paslaptį jis nešiojosi taip ilgai, kad dabar tiesiog negalėjo su ja taip paprastai išsiskirti. – Tai neturi nieko bendro su Kere. Tai dėl manęs. Toks esu.

Keitė tylėjo, ir toji tyla buvo dar vienas dūris į jo sąžinę. Natanielis ėmė tyrinėti jos veidą.

– Pasakyk ką nors. Šauk ant manęs. Pasakyk, ką turiu jausti, daryti... Jis pažvelgė į Keitę nevilties sklidinu žvilgsniu. – Tau nebūdinga tylėti.

– Tau nepatinka, kai kalbu.

– Patinka. – Jį patį nustebino suvokimas, kad tai tiesa. – Kai vakar buvome tame laive, kai kalbėjai tai, kas šaudavo tau į galvą...

– Variau tave iš proto.

– Ne, man patiko. Labai. Man tikrai patinka, kad sakai tai, ką galvoji.

– O tu niekada nesakai to, ką galvoji. – Ji žiūrėjo į Natanielį skvarbiu žvilgsniu. – Todėl man sunku suvokti, kas tikra. Būnant su tavimi, be galo paprasta viską suprasti neteisingai, nes esi tikras profesionalas.

Jis mėgino rasti būdą jai pasakyti, kad visa ta tikrumo idėja jį velniškai gąsdina.

– Keite, praeita naktis buvo tikra.

– Ne, nebuvo. Mes mylėjomės. Aš vaidinau patiklią moterį, o tu – energingą patiną, šiurkštų urvinį žmogų.

– Ar nori pasakyti, kad tave nuskriaudžiau? – Šitai Natanieliui visą laiką nedavė ramybės, o dabar pamatė, kad Keitė dar ir rausta.

– Tu manęs nenuskriaudei. Bent jau ne ­praeitą naktį.

Vadinasi, jis įskaudino ją šį rytą – nejautriais žodžiais ir amžinai įjungtu budrumo saugik­liu. Vydamas šalin tokias mintis Natanielis ją pakėlė. Keitė pamėgino pasipriešinti, tačiau jis tik dar stipriau ją suspaudė ir lūpomis prisilietė prie josios.

– Eik šalin. – Ji nusuko galvą. – Juk gailiesi dėl praėjusios nakties.

– Nesigailiu. Bent jau ne tos dalies, kai buvai nuoga ir laisva. Toji dalis buvo nepakartojama. Tu buvai nepakartojama. – Natanielis įkvėpė. – Atleisk, kad šį rytą tave įskaudinau.

– Neketinu sakyti, kad viskas gerai.

– Aš ir nesitikiu, kad taip pasakysi.

Šniurkštelėjusi Keitė kilstelėjo galvą ir ­pažvelgė į Natanielį.

– Na, tai kas bus dabar? Natanieli, Džeikobas grįžo. Negali to pakeisti, negali visą gyvenimą bėgti nuo praeities.

– Aš nebėgu. Tiesiog nesu nusiteikęs vėl matyti visos mūsų šeimynėlės susibūrusios.

– Istorija apie tavo tėvą žiniasklaidai veikiausiai nėra paslaptis? Nejaugi jums pavyko tai nuslėpti?

– Kartkartėmis ji vis iškyla į paviršių. Labai tikiuosi, kad Žydrojo ekrano apdovanojimas ją palaidos ir nukreips spaudos dėmesį nuo mano praeities į karjerą.

– Štai kodėl taip trokšti laimėti Žydrojo ekrano apdovanojimą? Kad nukreiptum žiniasklaidos dėmesį?

– Tai viena priežasčių. – Natanielis kurį laiką stovėjo ir žvelgė į jūrą. Turėčiau jai pasakyti. Jis turėtų imti ir papasakoti likusią savo istorijos dalį.

Sraigtasparnio garsas nutraukė jų pokalbį; Keitė pakėlė akis į dangų.

– Regis, tavo skrydis į Rio jau čia.

– Mūsų skrydis. – Jis pirštais perbraukė Keitei plaukus. – Skrisi su manimi.

Ji atsitraukė.

– Nemanau. Man bus gerai ir čia.

– Noriu, kad skristum drauge. – Vien geismo stiprumas Natanielį sukrėtė iki širdies ­gelmių. Net šuolis iš lėktuvo ar kopimas į stačią uolą jį baugino kur kas mažiau, nei užmegzti santykius su Keite. – Rio tau patiks. Tai nuostabiausias pasaulio miestas. Prašau.

Keitė pėda nubrėžė smėlyje ornamentą.

– O jeigu visgi nuspręsiu vykti kartu, kur apsistosime?

– Rafaelio namuose.

– Kas tas Rafaelis?

– Dar vienas netikras brolis. Kaip matai, ­turiu begalę netikrų brolių, bet tomis akimirkomis, kai norisi pabūti išskirtiniame ar nuošaliame kampelyje, jie tampa be galo parankūs.

– Rafaelis? – Keitė atrodė priblokšta. – Kiek žmonų turėjo tavo tėvas?

– Gal keturias... Ne, man rodos – tris, bet dėl visų jo meilužių sunku ir suskaičiuoti. Ar meilužės skaitosi? – Natanielis sunėrė pirštus su Keitės, ir jie patraukė paplūdimiu ­atgal. – Jo miegamajame vyko daugiau veiksmo, nei Holivudo bulvare per Žydrojo ekrano apdovanojimus.

– Ar Rafaelis už tave jaunesnis?

– Mes to paties amžiaus. Jis yra sūnus moters, su kuria mano tėvas permiegojo mano motinai laukiantis manęs.

Keitė sustojo.

– Jis... O Dieve. Bet jūs palaikote ryšius?

– Ryšius? – Natanielis susiraukė. – Aš gyvenu Los Andžele, jis – Brazilijoje. Net neįsivaizduoju, koks atstumas mus skiria. Dešimt ­tūkstančių kilometrų? Gal daugiau?

– Ne, turiu galvoje...

– Ak, turi galvoje, ar mes artimi kaip broliai? Tipiškas Keitės klausimas. – Natanielis nežinojo, ar juoktis, ar susierzinti dėl jos troškimo visus matyti drauge. – Naudojuosi jo namais Rio. Jis užsuka į manuosius Los Andžele. Jeigu kuris nors tuo metu būname namuose, drauge einame nusigerti. Jeigu šitai vadini artumu, tuomet taip, artimai palaikome ryšius. Ar šitai atitinka Keitės karalystės taisykles?

Jos veido išraiška buvo kuo rimčiausia.

– Tokie santykiai turėtų būti sudėtingi.

– Kas čia sudėtingo?

– Na, juk...

– Nes mano tėvas permiegojo su jo motina? Tai juk įvyko ne dėl Rafaelio kaltės. Jo net nebuvo. – Natanielis kandžiai nusišypsojo. – Bent jau devynis mėnesius po to. O dabar užteks apie mano šeimą. Vienai dienai prisiminimų iki kaklo, be to, jie ne iš maloniųjų.

– Na, tai ar susipažinsiu su Rafaeliu?

Keitė įsivaizdavo laimingus gausių šeimų susiėjimus.

– Nė už ką. Vykstame į Rio, kad karštos sambos šalyje karštai pasimylėtume.

– Niekada net nesu šokusi sambos.

– Nesijaudink. – Natanielis nusišypsojo ir, jiems vėl pajudėjus paplūdimiu, paėmė ją už rankos. – Išmokysiu tave. Kadangi moki puikiai judinti klubus, viskas išeis natūraliai.

***

– Čia nuostabu. – Keitė žvelgė nuo aukščiausios klasės mansardos terasos į apačioje atsiveriantį vaizdą. – Tavo brolis turbūt labai turtingas.

– Jis pamažu užkariauja technologijų pasaulį. – Natanielis atsirėmė į balkono turėklą ir nužvelgė paplūdimį. – Šiame balkone kartu su Rafaeliu esame nusigėrę tiek daug kartų, kad net nenoriu prisiminti. Kad ir ką darytum, nieko neliesk. Jis – technikos virtuozas, visi namai valdomi mygtukų paspaudimais. Jeigu nusičiaudėsi, koks nors elektrinis įtaisas veikiausiai paduos tau popierinę nosinaitę. Pasakiau jam, kad tada, kai sukurs fotografus pradanginantį priedą mano telefonui, investuosiu į jo įmonę. – Natanielis suėmė Keitės sprandą ir pabučiavo ją į lūpas, Keitė tyliai sudejavo.

Jam tereikia mane pabučiuoti, ir aš jau tirpstu.

Kokia ji silpna.

Sutrikdyta tokios minties Keitė žengė žingsnį atgal. Praėjusią naktį ji atidavė jam viską. Šiandien bus atsargesnė.

– Ar apžiūrėsime miestą?

– Žinoma, juk kalbame apie Rio.

Natanielis jai aprodė viską. Jie gėrė apsupti puikiausių Pão de Açúcar  – Cukraus Galvos kalno – vaizdų, valgė paplūdimio restorane su vietiniais gyventojais.

Kai grįžo į namus, buvo jau vėlu, ir Keitė pasuko miegamojo link, tačiau Natanielis suėmė jos riešą.

– Rio dar tik bunda. Nors mane labai vilioja ankstyvos nakties idėja... – Jo bučinys buvo trumpas, bet deginantis. – Trauksime į sambos mokyklą.

– Į mokyklą? Juk jau beveik vidurnaktis.

– Tai ne visai įprasta mokykla. Sambos mokyklos yra rajonų, į kuriuos žmonės renkasi pašokti, dalis. Tai Rio kultūros dalis. Visose jose dabar vyksta repeticijos būsimajam Rio karnavalui. Štai... – Jis paėmė anksčiau pristatytą dėžę. – Nupirkau kai ką, ką galėsi apsivilkti.

– Tu juk su džinsais. – Praskyrusi ploną popierių Keitė ištraukė trumpą ryškią melsvai žalsvą suknelę, kuri gludo prie liemens ir baigėsi į apačią išplatėjančiu sijonėliu. – Galėčiau eiti ir nuoga.

– Dėžėje yra dar kai kas.

Keitė patraukė popierius ir pamatė sodrios žalios spalvos žvyneliais nusagstytą liemenėlę.

– O Dieve. Ji...

– Tobulai tinka šokti sambą.

Rudos spalvos drabužių ji nevilkėjo nuo pat atvykimo į Pietų Ameriką. Vien per Natanielį. Jis mano gyvenimui suteikė spalvų. Būdama su juo Keitė įgavo pasitikėjimo savimi.

– Dieviška. – Keitė prityrusiomis akimis nužvelgė suknelės modelį, pačiupinėjo medžiagą ir nuskubėjo į miegamąjį persirengti.

Natanielis nusekė iš paskos; besirengdama ji jautė jo žvilgsnį.

– Liaukis spoksojęs.

– Tavo kojos fantastiškos.

– Puikiai tiks šokiui. – Jų žvilgsniai susitiko veidrodyje. Keitė pajuto aštrų geismo dūrį. – Gal jau eikime?

Tai buvo nuostabiausia jos gyvenimo naktis, nors ji nesuvokė, daugiau džiaugsmo teikė šokis, ar Natanielio draugija.

Pati sambos prigimtis seksuali, o Natanielis buvo karštas ir seksualus vyras. Tos mėlynos akys apsunkusiais vokais, lėta vyriška šypsena netrukus patraukė moterų dėmesį – kaip ir pavydėtinas jo ritmo pojūtis bei lengvi judesiai. Jis šoko su tokia įgimta gracija ir nedovanotinu gašlumu, kad riba tarp šokių salės ir miegamojo išnyko. Jų kūnai lietėsi, jie negalėjo atplėšti vienas nuo kito akių; šokis su Natanieliu buvo toks hedonistinis, toks visapusiškas jutimų šturmas, kad Keitei svaigo galva ir širdis.

Skęsdama tose mėlynose akyse ji staiga suprato norinti likti su Natanieliu vienudu.

– Gal galime vykti namo?

– Nepatinka samba, angelėli? – Jis nusišypsojo lėta visa žinančiojo šypsena, ir Keitės ­širdis sušoko savąją sambą.

– Dievinu sambą.

Tarp jų šėlstanti liepsna degino; Natanielis tvirtai apėmė jos klubus ir trumpam stip­riai priglaudė ją prie savęs. Tingus erzinantis žvilgsnis virto alkstančio plėšrūno akimis.

– Esi teisi. Eime. – Jis paėmė Keitę už rankos ir tiesiogine žodžio prasme ištempė iš salės į laukiantį automobilį.

Vos durelės užsivėrė, jie puolė vienas kitam į glėbį ir bučiavosi iki pat namų  – karštligiškai, liepsningai, geidulingai. Natanielio rankos nesitraukė iš po jos klostuoto sijonėlio, o Keitė dejavo ir rangėsi, ragindama tęsti. Jai patiko, kaip Natanielis ją stebi prisimerkęs, o iš jų mėlynos gelmės švietė ekstazės pažadas.

Prityrusių rankų lytėjimą iki beprotybės sustiprino gryniausias vyriškas seksualumas. Visame pasaulyje moterys ant sienų klijavo jo plakatus. Vien pažvelgus į jį galėjai patirti malonumą, tačiau Keitė stengėsi apie tai negalvoti, nes nenorėjo jo matyti kaip kino žvaigždės. Kaip kino žvaigždė Natanielis buvo nepasiekiamas, per tolimas. Kaip vyras...

Mus sieja nuožmi, deginanti aistra.

– Mes jau čia, – geidulingai sukuždėjo Natanielis ir, nepaleisdamas Keitės lūpų, pakėlė į ją akis. – Iki namų privalome susitvardyti, antraip mus suims. Tik dvi minutės, – pažadėjo jis. – Tereikia pakilti liftu ir įveikti atstumą iki buto.

Virpėdama nuo laukimo, Keitė išlipo paskui Natanielį, per daug drovėdamasi net pažvelgti į vairuotoją. Vos įpuolę į liftą jie vėl ėmė bučiuotis; kai Natanielis ją pakėlė ir prispaudė prie veidrodžio, ji apžergė jį.

– Dvi minutės – per ilgai, – sušnopavo jis; Keitė po šokio jautėsi tokia įsiaudrinusi, kad jam atsisegant užtrauktuką tik padrąsinamai sukūkčiojo.

Įsisukusi į aistros verpetą ji tapo akla bei kurčia – egzistavo tik Natanielis. Tobulas šilkinės šilumos ir standžių raumenų stebuklas netrukus jau buvo jos viduje; dėl palaimingo šoko ji net aiktelėjo.

– O taip... – Natanielis įsistūmė giliau, ir Keitė priglaudė galvą prie vėsaus veidrodžio. Ją užplūdę pojūčiai buvo primityvūs, deginantys ir lygiai tokie pat nevaldomi, kaip ir ­pirmąją naktį egzotiniuose Vulfų salos soduose.

Tylus skimbtelėjimas pranešė, kad liftas pakilo iki mansardos. Neatitraukdamas nuo Keitės lūpų Natanielis smogė ranka į mygtukų skydelį, mėgindamas pataikyti į tą, kuris sustabdo liftą. Tačiau spustelėjo pirmo aukšto mygtuką, ir liftas ėmė leistis.

– Kaip sustabdyti šitą daiktą? – Natanielio akys degė iš geismo; jis nekantriai pakėlė galvą, kad įdėmiau pažvelgtų į skydelį, bet Keitė, pasinaudodama netikėtu jo dėmesio nukrypimu, sujudino klubus. Dar dusliau sudejavęs Natanielis vėl atsisuko į ją. – Nejudėk. Nužudysi mane...

– Noriu... Man reikia... – Jis užspaudė Keitės žodžius alkanu bučiniu, o rankas panėrė į plaukus.

– Privalau sustabdyti šitą prakeiktą liftą.

Natanielis buvo giliai jos viduje; Keitė mėgino prisiderinti prie jo ritmo, bet jis tvirtai ją laikė ir kontroliavo kiekvieną judesį, kiekvienu energingu stumtelėjimu sukeldamas malonumo sprogimą. Keitę įtraukė tamsaus ir pavojingo pasitenkinimo pasaulis; ji suriko Natanielio vardą ir įsikibo jam į pečius, pirštais jautė jo jėgą ir stiprybę.

Sunkiai šnopuodamas jis dar kartą aklai smogė į mygtukus, ir šį kartą sėkmingai pataikė į reikiamą.

Liftas sutrūkčiojęs sustojo, o Natanielis droviai nusišypsojo.

– Pagaliau galiu susikaupti...

Kažkur tolumoje Keitė išgirdo skambėjimą, tačiau nebuvo kada apie jį aiškiau pagalvoti, nes Natanielis jų žaidimą baigė paversti gašliausia orgija. Iš pradžių malonumo bangos švelniai ritosi kūnu, bet kai Natanielis pradėjo skraidinti juos vis aukščiau ir aukščiau, ėmė vyti viena kitą nesuvaldomu pagreičiu.

Tai buvo gryniausias seksas, visiškas atsidavimas kūnų įgeidžiams, beviltiško, juos abu pasiglemžusio alkio patenkinimas.

– Stebėk mudu, – paliepė jis kimiu balsu. – Stebėk mudu veidrodyje.

Keitės vokai buvo apsunkę, bet ji vis tiek prasimerkė ir pirmiausia nukreipusi žvilgsnį į Natanielį pažvelgė jam per petį. Stebėjimas dar labiau sustiprino pojūčius. Veidrodyje ji matė atsispindintį saulėje nurudusios savo odos ir tamsesnės, gyvaplaukiais apaugusios jo šlaunies kontrastą. Švelnumas ir tvirtumas. Kietumas ir trapumas. Vyras ir moteris. Būtent jo jėga ir laikė juodu tokioje pozoje. Vyro jėga skraidino juodu į malonumo viršūnę. Jos kraujas virė, kūną glemžėsi laukiniu veržlumu trykštantis pasitenkinimas.

Keitė suriko jo vardą, ir Natanielis, surakinęs su ja žvilgsnį, traukdamas į save kiekvieną jos dalelę, ėmė karštligiškai skverbtis gilyn. Ji jautė užpildančią Natanielio varpą, jautė jo vyrišką didumą; jam vis stumiantis ir stumiantis į vidų, Keitė, beviltiškai trokšdama jį paliesti, truktelėjo marškinius. Jos širdis beprotiškai daužėsi, kvėpavimas buvo paviršutiniškas ir nelygus; sugniaužusi glotnų jo petį mergina jautė, kaip kūnas atsipalaiduoja. Orgazmas trenkė kaip žaibo blyksnis; kūkčiodama Natanielio vardą, tvirtai jo laikydamasi, Keitė krito į ekstazę, su aistros sprogimo banga nusinešdama jį su savimi.

Tik po kurio laiko viskas grįžo į savo vėžes, ir pasaulis vėl ėmė suktis įprastu ritmu.

Pagaliau Natanielis lėtai atitraukė nuo jos lūpas. Apsiblaususiomis akimis jis palenkė galvą.

– Iš kur tas baisus triukšmas?

Keitė sunkiai įkvėpė.

– Regis, kai paspaudei sustojimo mygtuką, įsijungė aliarmas. Jį galima spausti tik kraštutiniu atveju.

– Tuomet viskas gerai... – Šelmiškai nusišypsojęs Natanielis vėl palinko prie jos lūpų. – Nes tai tikrai buvo kraštutinis atvejis.

Palytėta Keitė sudejavo.

– Turbūt mūsų gelbėti skuba visa technikų komanda.

Natanielis nenoriai pakėlė galvą ir ranka trinktelėjo per lifto skydelį.

Keitė dusliai sukikeno.

– Dabar, užuot kilę aukštyn, leidžiamės.

Atplėšęs žvilgsnį nuo Keitės, Natanielis dėbtelėjo į mygtukus.

– Oi.

Jam vos spėjus nuleisti ją ant žemės ir ­patvarkyti drabužius, lifto durys atsivėrė į vestibiulį.

Jų jau laukė du Rafaelio apsaugos komandos darbuotojai, kurie, juos išvydę, atrodė ­visiškai priblokšti.

Iš gėdos nuraudusi Keitė tenorėjo prasmegti skradžiai žemėn, o Natanielis paprasčiausiai jiems nusišypsojo.

– Gerai leidžiate vakarą, vaikinai?

– Eee... ar kilo kokių nors nesklandumų, pone?

– Buvo nedidelis nesklandumas, bet aš jį sutvarkiau. – Vėl nutaisęs nuobodžiaujančio žmogaus toną Natanielis Keitei intymiai nusišypsojo, tada paspaudė mygtuką, ir liftas juos turėjo nuvežti tiesiai į mansardą. – Rankų mik­lumu nesiskundžiu.

Kai durys užsivėrė, Keitė atsilošė į veidrodį ir užsidengė veidą rankomis.

– Kodėl turėjai ištarti tą paskutinę frazę? Jie žinojo, ką mes veikėme. Tik nesakyk, kad viduje įtaisyta dar ir kamera.

– Kodėl? Galiu tau išduoti keletą paslapčių. Kai vaidini prieš kamerą, reikia vaidinti taip, tarsi kameros iš viso nebūtų. Vaizdą tikrai matė vien apsaugos darbuotojai, niekas daugiau. – Juokdamasis iš Keitės Natanielis ją apkabino ir nusivedė į terasą. – Kur toliau? Ant dieninio gulto? Naktinės lovos? Ant grindų? Prie sienos? Duše? Visur iš eilės?

Kvėpdama saldų egzotinių gėlių aromatą Keitė pakėlė akis į patamsėjusį Natanielio žandikaulį ir pasijuto beprotiškai laiminga.

– Esi nepasotinamas.

– Prisipažįstu, kaltas. – Galiausiai jis parvertė ją ant gulto terasoje ir pademonstravo, koks esąs nepasotinamas.

Jie ten ir užmigo, o ryte prabudę pamatė nepamirštamą saulėtekį virš Cukraus Galvos kalno.

Keitė svajingai žvelgė į kvapą gniaužiantį vaizdą.

– Ši vieta tikrai nuostabi.

– Taip, Rafaelio skonis dėl nekilnojamojo turto nepriekaištingas. – Užgniaužęs žiovulį Natanielis ją pabučiavo. – Nesikelk. Šiandien turiu sutvarkyti kai kuriuos verslo reikalus. Pasimatysime vėliau. Išsimaudyk. Atsipalaiduok. – Apgailestaujamai atsidusęs ir paskutinį kartą pažvelgęs į Keitės lūpas, jis šoko iš lovos ir susirinkęs dokumentus susidėjo į ­žvilgantį portfelį.

Dar iki galo neprabudusi Keitė atsisėdo.

– Verslo? Kokio verslo?

– Mes su Rafaeliu remiame čia organizuojamą dramos projektą asocialių šeimų vaikams. – Sudvejojęs Natanielis mestelėjo portfelį Keitei. – Čia daugybė širdį draskančios medžiagos, kuri turi priversti pinigingus žmones atsisakyti dalies savo įplaukų. Privalau susitikti su projektą organizuojančia moterimi, greitai grįšiu.

Klausydamasi duše sruvenančio vandens, Keitė pervertė lapus. Paskui grįžo į pradžią ir ėmė lėtai skaityti. Kai pakėlė galvą, jos veidas buvo šlapias nuo ašarų.

– Šių vaikų gyvenimas...

Rišdamasis apie juosmenį rankšluostį Natanielis suraukė antakius.

– Kodėl verki? Juk jų net nepažįsti.

– Nes tai siaubinga. – Ir todėl, kad ­Natanielis mėgino padėti vaikams, kurie kentėjo ne mažiau nei jis pats. Skaitydama tą medžiagą Keitė nenoromis vėl ėmė galvoti apie tai, ką Natanieliui teko patirti. Vaikai iš pragaro. Ar jis pats bent suvokė, ką darė? – Turėtų būti gera šitai daryti. Stebėti, kaip jie vystosi.

– Aš, tiesą sakant, jų nestebiu. Nė vieno net nesu sutikęs. – Natanielis apsivilko švarius marškinius. – Tik išrašau čekius.

– Nesi aplankęs nė vieno savo projekto globotinio? – Keitė stebeilijo į lapus. – Nejaugi tau neįdomu pamatyti, kas tie vaikai?

– Aš žinau, kas jie tokie, – nervingai atkirto Natanielis ir nutraukė nuo kėdės trumpikes. – Vaikai. Pagrindinis projektų tikslas – apsaugoti juos nuo gatvės gyvenimo ir gaujų. Dalyvavimas tokiuose projektuose apsaugo nuo žaidimų su ginklais. Tokia projekto paskirtis.

– Bet niekada nesi jų sutikęs? – Keitė nusliuogė nuo gulto ir priėjo prie Natanielio. Jo plaukai buvo dar šlapi ir tarsi tamsūs dygliai apsupo gražų veidą. – Nejaugi tau neįdomu?

– Ne. – Jis taip greitai paslėpė akyse blykstelėjusią paniką, kad Keitė suabejojo, ar jos neišsigalvojo.

– Asmeniškai susitikti su Natanieliu Vulfu jiems reikštų be galo daug.

– Asmeniškai į projektus neįsitraukiu.

– Tuomet kodėl jiems padedi?

– Nes uždirbu tiek, kad galiu dalį paaukoti.

Jis galėtų atiduoti pinigus bet kuriai labdaros organizacijai, – galvojo Keitė, – bet pasirinko skirti vaikams iš asocialių, smurtaujančių šeimų.

Tai tikrai negalėjo būti sutapimas.

Ji spėliojo, ar Natanielis pats suvokė savo aukojimo priežastis.

– Jiems pasirodydamas suteiktum be galo daug džiaugsmo.

– O man tai turėtų rūpėti, nes...

– Nes tau svarbu padėti vaikams. Jeigu taip nebūtų, neaukotum jiems pinigų. Aukotum kačių prieglaudai ar kitai labdaros organizacijai.

Natanielis ėmė segtis laikrodį.

– Gal esu užkietėjęs beširdis niekšas, kaip apie mane ir kalbama.

Tu ne toks. Keitė žinojo, kad jis ne toks. Bet jis niekam neleido priartėti.

– Beširdžiai niekšai nerizikuoja gelbėdami skęstančius vaikus. Ir tikrai nešvaisto laiko ir pinigų remdami aktorinius projektus, apie kuriuos žiniasklaida net nežino. Turėtum pamatyti, ką jie veikia. Galiu tik įsivaizduoti, kaip pasijustum.

– Nuobodžiai? Nieko nedarau dėl kitų žmonių. – Jis panėrė pirštus Keitei į plaukus ir pabučiavo kaklą. – Esu iš esmės savanaudis.

– Taip esi linkęs apie save galvoti, bet tai netiesa. Natanieli... – Natanieliui radus jautrų tašką, Keitė tyliai sudejavo. – Nereikia. Negaliu galvoti, kai tu... Ak...

Nusijuokęs pasitenkinimo kupinu juoku Natanielis parvertė ją ant minkšto kilimo, ir jie tik dar po valandos įstengė mąstyti apie tai, kad reikėtų keltis.

– Galėčiau padėti kuriant kostiumus, – apglėbdama jį rankomis pasisiūlė Keitė ir pradėjo pirštais braukti per jo kūną. – Turiu visus tuos kaspinus ir medžiagos atraižas, kurias vakar nusipirkau turguje. Kas jiems kuria kostiumus?

– Nejaugi niekada nepasiduodi? – Natanielis parvertė ją ant nugaros ir pažiūrėjo į akis, o jo mėlynas žvilgsnis degė iš susierzinimo. – Ketinau prastumti tą susitikimą ir parodyti tau miestą.

– Daug mieliau padėčiau tavo aktoriniame projekte. Prašau, Natanieli. Šios dienos jie niekada nepamirš. Nepamirš net šių metų. – Mintis, kiek daug tai reikštų vaikams, Keitę jaudino ne ką mažiau, nei tai, kiek daug tai reikštų jam. Už atšiauraus fasado ji įžvelgė užuojautą. Ji žinojo, kiek daug Natanielis slepia nuo pasaulio. Galbūt darbas su vaikais padėtų jam atrakinti slaptąjį kambarį.

Sodriai nusikeikęs Natanielis pašoko ant kojų. Jo žvilgsnis buvo grėsmingas, akys perspėjamai žaibavo.

– Jei pamatysiu tavo veide bent vieną ašarėlę, iš karto išvyksim. Supratai?

***

Natanielis stovėjo lauke už dramos projektui skirto pastato durų, jį pykino. Bet kurią minutę galėjo parklupti ir apsivemti.

Kodėl sutikau su Keitės pasiūlymu?

Virš jų, ant stataus kalvos šlaito, kabojo chaotiškas skardiniais stogais dengtų medinių ir nedažytų plytinių lūšnų labirintas, o dulkėse skendinčioje gatvėje futbolo kamuolį spardantys vaikai išplėtę akis smalsiai į juos dairėsi.

Oras buvo karštas ir lipnus, bet Natanieliui buvo labai šalta.

Jis žengė žingsnį atgal, tačiau pajuto tvirčiau jo plaštaką sugniaužiančius Keitės pirštus.

– Eikime į vidų ir susipažinkime su jais.

Natanieliui norėjosi atsitraukti. Į vidų jį traukė ne ką labiau, nei įremti sau į galvą šautuvą. Jis nenorėjo su tais žmonėmis ­susipažinti. Jis nenorėjo ir vėl grįžti į praeitį, bet Keitė jį tempė, ir jis niekaip nesugalvojo priežasties likti lauke.

Viduje šurmuliavo būrys įvairiausio amžiaus ir ūgio vaikų. Vos Natanieliui žengus per slenkstį, atmosfera pakito. Visi nuščiuvo ir įsmeigė į jį akis. Jis, žinoma, buvo prie to pratęs. Tai nutikdavo visur. Tačiau ši situacija buvo kitokia. Kitokios buvo į jį žvelgiančios akys.

Tyla truko vos kelias sekundes; netrukus būrys pajudėjo jų link, ir patalpa prisipildė ­susijaudinimo klyksmų bei vienas per kitą tariamų žodžių.

Atsitverdamas nuo pasaulio įprastinėmis sienomis, Natanielis įjungė aktoriaus režimą ir pamėgino atsiriboti.

Bet nepavyko. Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikai sienų nejautė, ir netrukus keli mažesnieji, nepaliaujamai čiauškėdami ir jį liesdami, kad įsitikintų jo tikrumu, jau mėgino ant jo užsiropšti.

Natanielis matė nudrengtus batus ir sulipusius plaukus. Mėlynes ir akis, slepiančias istorijas, kurių niekas mieliau neišgirstų. Tačiau visų labiausiai į akis krito entuziazmas ir susijaudinimas. Taip, vaikai buvo traumuoti, bet už kančią daug stipresnė buvo viltis.

Pykinimas atslūgo. Įsitempę rankų raumenys atsipalaidavo.

Tik pasirašęs kelis autografus jis prisiminė, kad jų niekada nedalija.

– Oi, tudo bem? – portugališkai prakalbo Natanielis, ir Gabriela, liekna centrui vadovaujanti tamsiaplaukė suplojusi rankomis paprašė tylos.

– Mes be galo džiaugiamės, kad nusprendėte aplankyti mus asmeniškai. – Jos akyse žvilgėjo ašaros; Natanielis mėgino sugalvoti kokį nors lėkštą kino žvaigždei deramą atsakymą, bet jo liežuvis tarsi susimezgė į mazgą, o aktoriaus kaukė niekaip nesilaikė, kaip ir tą vakarą scenoje.

– Parodykite man, ką veikiate, – šiurkščiai paprašė jis. – Galbūt galėčiau... Galėčiau pamėginti padėti. – Puiku. Dabar net rišlių sakinių nebesurezgu.

Iš pradžių Natanielis jautėsi nejaukiai. Pasivadinusi jį į šalį Gabriela trumpai papasakojo apie kiekvieną vaiką, ir jie, didžiuodamiesi ­galimybe parodyti, ko išmokę, suvaidino trumpas scenas. Kai kurie buvo labai susikaustę, kiti vaidino laisviau, o vienas ar du neabejotinai buvo talentingi. Visgi jo dėmesį labiausiai patraukė apskritai dalyvauti atsisakęs berniukas. Jis stovėjo prie durų budrus ir įsitempęs.

– Tas vaikis štai ten... Kokia jo istorija?

– Nežinau. – Gabriela padavė jam vandens. – Jis kartais ateina ir mus stebi. Jeigu ­pamėginu užkalbinti, pabėga.

Nujaučiu, kad jis čia tik slepiasi. Geriausia būtų palikti jį ramybėje ir viltis, kad vieną dieną pats įgaus drąsos prisidėti. Taip kartais nutinka. Jis – ne pirmas toks.

Natanielis pažvelgė į berniuką ir akimirksniu atpažino jame save. Tos akys išdavė nepaklusnumą, pyktį, smalsumą... ir baimę.

Būtent baimė ir paskatino Natanielį žengti prie jo.

Berniukas žengė link durų, ir Natanielis stabtelėjo. Ką aš darau? Juk apie psichologinę pagalbą vaikams nieko neišmano. Jis net nenutuokia, kokio amžiaus šis vaikis galėtų būti. Dešimties? Vyresnis?

Viliojamas pagundos bėgti, bet ir negalėdamas atsispirti galimybei susipažinti su garsiausia pasaulio kino žvaigžde, berniukas pasuko galvą. Natanielis ant žandikaulio pamatė juoduojančią mėlynę. Tvirčiau sukandęs dantis jis ėjo toliau. Nors apie vaikus nieko neišmanė, apie nuskriaustus vaikus žinojo užtektinai. Jis žinojo, kad kaip tik į tokį dabar žiūri.

Natanielio venomis plūstelėjo pyktis, bet kai berniukas nukreipė į jį rūstų žvilgsnį ir sugniaužė kumščius, Natanielis jį kaipmat užgniaužė.

– Viskas gerai... Aš jau išeinu. Neprivalote manęs išmesti.

– Aš, tiesą sakant, vyliausi, kad gal galėsi man padėti... – Sustojęs per saugų atstumą, Natanielis pritūpė, kad žvelgtų jam į akis. – Šiam vaidmeniui puikiai tinki... Ar kada nors esi vaidinęs?

Berniuko kumščiai šiek tiek atsigniaužė.

– Apie vaidybą nieko neišmanau.

– Puiku. Taip daug paprasčiau, nei galvoti, jog žinai viską, ką reikia žinoti. – Natanielis nenuleido nuo berniuko akių. – Štai ką reikia daryti: pamiršti, kas esi, ir apsimesti, kad esi kažkas kitas. Viskas. Tik tiek. Paprasta.

Jis galėjo lažintis, kad berniukas beveik kiekvieną savo gyvenimo dieną svajojo būti kas nors kitas...

Kai vaiko akyse sublizgėjo ašaros, Natanielis nežinojo, kurį iš jų apėmusi didesnė panika.

Jis jau buvo besikreipiąs į Gabrielą ir Keitę pastiprinimo, bet berniukas nutvėrė jį už rankos.

– Esu matęs tavo filmus.

Natanielis pajuto krūtinėje spaudimą.

– Ak. Puiku.

– Aš... Čia daugybė aktorių. – Jo balsas nuskambėjo atšiauriai. Beviltiškai. – Jums manęs nereikia.

– Na, tai tik rodo, kiek mažai išmanai. – Natanielis pamatė mėlynes ant berniuko rankų, ir pyktis jo skrandyje susiveržė į kietą mazgą. – Tu man labai reikalingas. Nešk savo kaulėtą užpakaliuką ant scenos ir kibkime į darbą.

***

– To berniuko dar niekam ­nepavyko ­prakalbinti. – Gabriela su Keite surėmusios galvas iš atraižų siuvo kostiumus. – Bet dabar jis jau mokosi vaidybos su Natanieliu Vulfu. Keite, jis ką tik nusijuokė.

– Liaukis. Tuoj prapliupsiu žliumbti. – Keitė tankiai sumirksėjo. – Negaliu tuo pat metu ir siūti, ir verkti.

Tačiau Natanielio pasiryžimas įtikinti berniuką atsiverti ir dalyvauti programoje ją ­sujaudino. Jis nepasidavė. Kaskart berniukui pamėginus atsitraukti, jis buvo šalia – vis labiau nuleisdamas savo paties sienas, kad tik padėtų vaikui.

– Ar žinai, kiek kartų mėginau jį prakalbinti? – Gabriela įvėrė į adatą siūlą. – O dabar jis jau turi vaidmenį. Žinau jo vardą, galėsime jam padėti.

Keitė pakėlė galvą ir ėmė stebėti Natanielį. Jis demonstravo judesį, o vaikai pakerėti jį stebėjo.

Jis būtų nuostabus tėvas.

Mintis atskriejo iš niekur, ir Keitė šokiruota sustingo.

O ne, ji taip su savimi nepasielgs, tiesa? Ji net trumpam neleis sau patikėti, kad jų santykiai reiškia daugiau, nei ugnies blyksnis.

Pajutusi skausmą Keitė nuleido akis ir pamatė, kad įsidūrė.

Ji čiupo popierinę nosinaitę ir mintyse save papurtė.

Vaikai? Po tokios randuotos vaikystės?

Mėgindama nukreipti mintis kitur, ji vėl įniko į darbą – siuvo kostiumus – ir stengėsi visiškai atgauti savitvardą; trumpam nutraukusi darbus ji galiausiai priėjo prie Natanielio.

– Tau puikiai sekasi. Net nenutuokiau, kad šneki vietinių kalba.

– Rafaelis – brazilas. Kai buvome maži, dažnai kartu žaisdavome. – Jis stebėjo du kovos sceną vaidinančius berniukus ir kartkartėmis įterpdavo komentarą.

– Gabriela man pasakė, kiek daug pinigų esi paaukojęs šiam projektui. Ji man sakė, kad tik dėl tavęs dauguma šių vaikų šiandien yra gyvi. Kaip su ja susipažinai?

– Rafaelis remia edukacines programas – aprūpina mokyklas kompiuteriais ir panašiai. Jis ir supažindino mane su Gabriela. – ­Mūšio scenai įgavus pernelyg tikrovišką pobūdį, Natanielis berniukus sustabdė. – Jūs neturite tikrąją to žodžio prasme vienas kito sumušti. Darykite taip... – Pademonstravęs, kaip įtikinamai atlikti veiksmą nesuteikiant kitam skausmo, Natanielis vėl atsisuko į Keitę. – Idėja greitai įgavo didelį mastą. Kartais mūsų projektai persipina. Prieš dvejus metus Rafaelis atsiuntė vieno berniuko, kuriam buvo padėjęs, parašytą scenarijų, – jis buvo geras. Pavertėme jį filmu.

Keitė stovėjo netekusi žado.

– Radai studiją, kuri ėmėsi tokio beprotiško sumanymo?

– Ne. – Jis staigiai ištiesė ranką ir sulaikė bekrintantį berniuką. – Drauge su Rafaeliu surinkome reikiamą sumą. Filmas buvo nedidelio biudžeto, jo premjera įvyko gegužę per vieną filmų festivalį. Karnavalas. Drąsus miesto trileris apie berniuką iš smurtaujančios šeimos. – Natanielis nukreipė žvilgsnį į Karlosą – berniuką, kurį buvo įtikinęs pasilikti. – Toks daugumos šių vaikų gyvenimas. Išskyrus tai, kad Karnavale herojui suteikiama galimybė pradėti gyvenimą iš naujo.

Nejaugi Natanielis nematė sąsajų? Vaidyba ir jam padėjo pabėgti nuo sunkios vaikystės, o dabar tą patį pabėgimą jis siūlė kitiems vaikams.

Keitė nurijo seiles.

– Kas tau suteikė tokią galimybę? Lankei dramos mokyklą?

– Pensioną. Mano tėvas negalėjo sulaukti, kol mumis visais atsikratys. Mokykloje jaučiausi laimingesnis nei namie. – Jo antakiai susimetė į nežymią raukšlę, tarsi ši mintis jį būtų aplankiusi tik dabar. – Mokyklos dramos skyrius dirbo fantastiškai. Būdamas šešiolikos, vasaros vaidinime vaidinau Romeo. Nutiko taip, kad tarp žiūrovų sėdėjo ir Holivudo talentų ieškotojas, kuriam reikėjo anglakalbio paauglio garsiam filmui Vasaros semestras apie ankstyvą paauglystę. Tada buvau visiškai nežinomas.

– Bet talentingas.

– Taip bent apie save galvojau. – Jo šypsenoje buvo justi autoironija. – Tenorėjau išsinešdinti iš Anglijos. Tai buvo aukščiausio lygio paaugliškas protestas.

Jis norėjo pabėgti nuo namų žiaurumo.

– Vadinasi, buvai nugabentas į Holivudą, kur visiems užėmei kvapą. O paskui?

– Vedžiau drauge tame pačiame filme vaidinusią žvaigždę.

Keitė pasijuto taip, tarsi jos krūtinę būtų prislėgęs akmuo. Balsai aplink pritilo, girdėjosi tik ausyse garsiai plakanti širdis.

– Susituokei?

– Nežinojai?

– Kodėl turėčiau žinoti?

– Nes žmonės mano gyvenimą dažniausiai ištyrinėja iki smulkmenų, be to, tai nėra paslaptis. Man atrodė, kad skaitai žurnalus apie įžymybes.

– Peržvelgiu tik nuotraukas – kad žinočiau, ką žmonės dėvi.

 – Koks skirtumas? Tai jau praeityje. Ir neturi nieko bendro su dabartimi. Tačiau tai buvo dar vienas pavyzdys, kaip jis dėl jos klydo. Informacija, kuri jai būtų pasirodžiusi be galo svarbi, buvo nepasiekiama. – Aš... Aš nežinojau, kad buvai vedęs.

Jis pažvelgė į Keitę.

– Dabar Keitės karalystėje matau juodus debesis. Kodėl tai, kad buvau vedęs, tave liūdina?

Nes ji buvo save kvailai įtikinusi, kad šitaip suartėjęs jis nebuvo su jokia moterimi. Visgi Natanielis mylėjo, ir mylėjo užtektinai karštai, kad ryžtųsi santuokai.

– Manęs tai neliūdina. Tiesiog jaučiuosi šiek tiek... nustebusi, ir viskas.

– Tai buvo reklaminis triukas. Mumis manipuliavo studija ir žiniasklaida – vien dėl filmo. – Jo balse nuskambėjo cinizmo gaidelė. – Apie save jai nebuvau papasakojęs jokių smulkmenų. Tiesą sakant, iki tavęs jokiai moteriai nieko nebuvau pasakojęs. Apie mane žinai daugiau, nei kas nors kitas. Jeigu skaičiuoji taškus, tuomet pirmauji.

– Aš nieko neskaičiuoju. – Keitės širdis beprotiškai daužėsi. Ji bent jau nenorėjo skaičiuoti. Žinojo tik viena – kad kažkas joje pasikeitė. Tą dieną, kai jis išgelbėjo skęstančią mergaitę... Tą naktį...

Jos širdis suspurdėjo.

Tai ne meilė. O ne, ne. Tai negali būti meilė. Ji neleis, kad tai būtų meilė. Tik ne šiam vyrui.

Keitę ėmė lengvai pykinti. Kaip šitai nutiko? Mažiau nei prieš dvi savaites ji dar vaikščiojo su Klere į pasimatymų maratonus. Visą dieną valgydavo tik pusryčių javainius. Rengdavosi rudai. Natanieliu Vulfu žavėjosi tik per atstumą. O dabar...

Ji niekada nelaikė savęs nutrūktgalve, bet štai jau spėjo įsimylėti vyrą, kuris visą gyvenimą praleido po didinamuoju stiklu. Į sudėtingą vyrą, apsišarvavusį aštriais kampais ir metalo lakštų apkala.

Į vyrą, kuriam sunku apie ką nors kalbėtis, o visų labiausiai – apie savo jausmus.

Jeigu tai ne nutrūktgalviškumas, kaip dar tai pavadinti?

***

Vaikų vaidybos projektui jie skyrė tris dienas. Tris dienas, per kurias Natanielis jautėsi vis giliau ir giliau įtraukiamas į emocinę sferą, kurios visą gyvenimą sąmoningai šalinosi. Viena vertus, jam norėjosi viską mesti ir grįžti į anoniminio čekių pasirašinėtojo vaidmenį. Bet kaskart, užuot taip ir padaręs, pasijusdavo ir vėl besikalbąs su Gabriela, vėl aptarinėjantis būdus, kaip labiau padėti vaikams. Kai vienas mažas berniukas papasakojo, jog tėvas jį nuolat muša, Natanielis pasistengė nekreipti dėmesio į odą bepradedantį dengti dumblą, ir klausėsi.

Su vyresniaisiais kalbėtis būdavo sunkiau. Jie buvo išmokę užrakinti savyje skausmą, kaip ir jis.

Bet kokie bandymai net prisiliesti prie skaudžios temos baigdavosi pasipriešinimu.

– Na ir kas, kad turiu paslapčių? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Nejaugi tu jų neturi?

Taip, Natanielis turėjo paslapčių. Jis turėjo paslapčių, kurias nešiojosi su savimi kiekvieną mielą gyvenimo dieną. Jausdamas, kad praeitis vėl pradeda jį pykinti, Natanielis atsisuko į Keitę.

Pajutusi jo žvilgsnį, ji pakėlė akis ir nusišypsojo; toji šypsena perskrodė tarsi skustuvo ašmenys, nes jis žinojo, kad Keitė dar daug ko apie jį nežino.

Ką ji buvo jam sakiusi? Noriu pažinti tikrąjį Natanielį.

Bet vis dar pažinojo tik ledkalnio viršūnę.

Tarsi būtų buvę maža kančios, kaip tik tą akimirką kišenėje suvibravo telefonas pranešdamas, kad jis gavo naują žinutę.

Net nepatikrinęs telefono Natanielis žinojo, nuo ko ji, ir to pakako, kad nuotaika iš giedros virstų niūria.

Kai jam virš galvos pakibdavo tamsūs debesys, Natanielis dažniausiai imdavosi ko nors nutrūktgalviško. Važiuodavo motociklu slidžiu keliu. Neprisirišęs kopdavo į stačią uolą. Rinkdavosi bet kokį ekstremalų fizinį iššūkį, reikalaujantį visiško susikaupimo, kad niekas kitas nebegalėtų įsiterpti.

Jis rinkdavosi bet kokias priemones, kurios padėdavo pamiršti...

Nešamas pykčio ir streso bangos, jis greitai perėjo per patalpą ir stvėrė Keitę į glėbį.

– Mes išeiname.

– Bet...

– Nesiginčyk. – Natanielis trumpai pasikalbėjo su Gabriela, atsisveikino su vaikais ir pats save nustebino pažadėdamas netrukus vėl juos aplankyti. Paskui įstūmė Keitę į laukiantį automobilį ir paliepė vairuotojui važiuoti tiesiai į oro uostą.

– Ką darai? – pusiau juokdamasi, vos gaudydama kvapą, sudejavo Keitė, kai jo lūpos surado josios.

Natanielis elgėsi šiurkščiai. Kaip alkanas žvėris. Išgabenk mane iš čia. Priversk pamiršti.

– Čia neturiu motociklo, o kopti į stačią uolą neturiu noro...

Jos akys buvo apsiblaususios, tarsi apsitraukusios rūko migla.

– Ar tai turėtų ką nors reikšti?

– Skrendame atgal į Vulfų salą. Pakaks tavimi dalytis. – Mėgaudamasis jos lūpomis, jausdamas, kaip kūną užvaldo geismas, Natanielis paniro į šilto saldumo užmarštį. – Noriu tavęs sau.

Pirmą kartą gyvenime jis negalvojo apie tai, kaip nutraukti su moterimi santykius. Priešingai – jis ieškojo preteksto su ja pasilikti.

Jis nenorėjo ja dalytis net su to vertais vaikais.

Keitė prisiglaudė prie jo.

– Manai, kad su tavimi ginčysiuos? Dievinu tą salą. O kai mes tik dviese, nebevaidini. Galiu matyti tikrąjį Natanielį. Nebelieka jokio slapstymosi. Jokių paslapčių.

Jokių paslapčių.

Natanielis pajuto nugara kylantį kaltės šaltį, bet tai jį supykdė.

Jis neprivalėjo Keitei papasakoti apie save visko. Tai kas, kad mergina jam atskleidė visą savo praeitį, bet juk ji taip pasielgė laisva valia, tiesa? Moterys šiuo atžvilgiu kitokios. Joms patinka kalbėtis apie menkiausias mintis ir jausmus. Tačiau jį toks gyvenimo būdas išvarytų iš proto. Apie daugumą savo minčių ir jausmų jis negalėjo net galvoti, ką jau kalbėti apie šnekėjimąsi.

– Tai kiek laiko liksime saloje? – šypsodama paklausė Keitė, net nenutuokdama, koks jausmų karas vyksta Natanielio galvoje.

– Dvi dienas. Paskui teks grįžti į Los Andželą, į Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremoniją.

Keitė neištarė nė žodžio, bet Natanielis matė, kad jos linksmumas prigeso.

– O tu vyksi drauge su manimi. – Jis nežinojo, kad šitai pasakys, kol žodžiai patys išsprūdo. – Noriu, kad vyktum drauge.

– Į Žydrojo ekrano apdovanojimus? – Jai atvipo žandikaulis. – Tikriausiai juokauji.

– Kalbu kuo rimčiausiai. – Būdamas su ja jaučiuosi gerai, – mąstė Natanielis. – Ji negalvoja vien apie save. Su ja linksma. Ji seksuali.

Kodėl neturėtų norėti pasiimti jos su savimi? Juk tai nieko nereiškia?

AŠTUNTAS SKYRIUS

Geri ketinimai yra geras dalykas. Tačiau laikytis jų kur kas sudėtingiau, kai žmogus, kurio esi pasiryžusi neįsimylėti, yra Natanielis Vulfas.

Stengdamasi neprarasti vilties Keitė susirangė ant privataus Natanielio lėktuvo sofos. Ją jaudino ne vien mintis, kad dalyvaus Žydrojo ekrano apdovanojimuose. Labiausiai ją jaudino faktas, kad Natanielis norėjo pasiimti ir ją.

Jis galėjo nuskraidinti ją namo arba palikti saloje.

Tačiau panorėjo pakviesti vykti kartu. Ne kokią nors aukščiausios klasės aktorę su išsišovusiais dubens kaulais. O ją. Keitę Fyld. Kostiumų dizainerę.

Be to, būdamas su ja jis daugiau nevaidino. Jis buvo tikrasis Natanielis.

– Praplėtėme aktorinį projektą, – jis skaitė elektroninį Gabrielos laišką. – Ji rašo, kad Karlosas ateina kiekvieną dieną.

– Tai nuostabu. – Tai tikrai buvo puiki žinia. Tačiau Keitę labiausiai šildė tai, kaip nuoširdžiai Natanielis įsitraukė į savo projektą. Užuot atsitvėręs, jis atsivėrė.

– Jis man parašė. Gabriela leido jam pasinaudoti savo biure esančia interneto linija. – Jo šypsenoje žaidė autoironija. – Šito tai tikrai gailėsiuos. Dar jokiam snarglinam vaikiščiui nebuvau davęs savo elektroninio pašto adreso. Tuojau užsimanys apsistoti pas mane Los Andžele. – Tačiau jo balse buvo justi pasitenkinimas, o kol spausdino berniukui atsakymą, nuo veido nenuslinko šypsena.

Nuvydama ašaras Keitė sumirksėjo.

– Man regis, tai būtų nuostabu.

Natanielis lėtai pasuko galvą ir pažiūrėjo Keitei į akis.

– Džiaugiuosi, kad įsitraukiau. Jeigu ne tu, nebūčiau apie tai net pagalvojęs. – Natanielis pasilenkė ir ją pabučiavo. Per pastarąsias dvi savaites jie daug bučiavosi, bet šis bučinys buvo kitoks. Keitė pajuto skirtumą. Jis taip pat.

Pakėlęs galvą Natanielis suraukė antakius.

– Keite...

Ji laukė sulaikiusi kvapą. Nors neturėjo supratimo, ką jis ketino pasakyti, instinktyviai pajuto įtampą ir nenusakomą pokytį.

– Po penkių minučių leidžiamės, – kabinoje pasigirdo piloto balsas, ir Natanielis bereikšmėmis akimis atsitraukė.

– Nieko. Mes jau čia. Sveika atvykusi į Los Andželą.

***

Išlipę iš lėktuvo jie iš karto atsidūrė šurmuliuojančioje reporterių ir fotografų spūstyje.

– Natanieli? Ar tiesa, kad premjeros vakarą Londone pamatėte savo brolį Džeikobą?

– Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl palikote sceną?

– Ar po to vakaro su juo kalbėjotės?

Šokiruota negailestingo žiniasklaidos antpuolio, pasibaisėjusi, kad visa tai, apie ką Natanielis negalėjo net pakęsti kalbėtis, buvo iškelta viešumon, Keitė įsikibo jam į ranką. Jai visa tai pasirodė nepaprastai nejautru, netgi žiauru, norėjosi juos aprėkti, liepti jiems palikti jį ramybėje, tačiau mergina suprato, kad iš to nieko gero nebus. Jie buvo tarsi sultingą skerdieną apipuolusių alkanų hienų ruja. Jie nejautė pagarbos nei asmeniškumui, nei privatumui; tiek minia, tiek kameros jai pasirodė grėsmingos ir baugios.

Saloje atrasta drąsa išgaravo ir Keitei netikėtai vėl kilo noras susilieti su aplinka.

Natanielis, priešingai, elgėsi ramiai ir pasitikėjo savimi; jis ėjo pro fotografų gretas nutaisęs nuobodžiaujančio žmogaus šypseną, ištikimas savo viešajam įvaizdžiui. Žmogaus, su kuriuo ji praleido pastarąsias dvi savaites, nebebuvo, – kiekviena savo dalele Natanielis ir vėl spinduliavo tolimą itin ryškios kino žvaigždės šviesą.

– Apie savo asmeninį gyvenimą neturiu ko pasakyti, – ištęsė jis, – bet jei norite pasikalbėti apie Alfa vyrą, susisiekite su mano komanda.

– Ar kaltinate savo brolį Džeikobą dėl tėvo žmogžudystės?

Natanielis nesustojo, net neišsidavė išgirdęs, bet Keitei pasirodė, kad jis tvirčiau sugniaužė jai ranką.

– Natanieli, ar galvojate, kad Alfa vyras laimės Žydrojo ekrano apdovanojimą už Geriausią filmą?

– Keite, kaip jaučiatės suviliojusi turtingiausią pasaulio aktorių? Ar jis moka jūsų skolas?

Keitei net nespėjus atitokti, Natanielis šoko tarsi leopardas ant grobio. Kaip gracingas ir pavojingas plėšrūnas persiyrė per pirmąją reporterių ir fotografų eilę ir griebęs žurnalistą už marškinių ėmė tempti į priekį.

– Ji manęs nesuviliojo, – suurzgė jis, – o tai, kaip leidžiu savo pinigus, – ne tavo reikalas.

Sustingusi nuo šoko, Keitė suėmė jo ranką ir timptelėjo į save.

– Paleisk. Jis to nevertas.

Akimirką jai pasirodė, kad Natanielis jos neišgirdo, bet paskui paleido žurnalistą, ir šis susverdėjo. Vyro veidas buvo išbalęs, jis atrodė sukrėstas.

– Niekada daugiau apie ją taip nekalbėk, antraip išplėšiu tau gerklę. – Natanielis globėjiškai apsivijo Keitę ranka. – Dabar palikite mus vienus.

Sujaudinta tokios niršios gynybos Keitė staiga panoro, kad žurnalistai išnyktų. Tą akimirką ji jautėsi Natanieliui artimesnė, nei kada nors iki šiol, ir kai jis palenkęs galvą ją pabučiavo akivaizdžiai paniekindamas kameras, Keitės džiaugsmas ėmė lietis per kraštus.

Pro pasitenkinimo rūką ir blyksčių papliūpą kažkur iš minios galo ji išgirdo balsą  – aiškų ir tvirtą.

– O kaip Kerė? Gal laikas pakalbėti apie Kerę?

Kadangi Keitės lūpos buvo prispaustos prie Natanielio, ji pajuto pokytį, pajuto įtampos raibulius, ir galiausiai jis pakėlė galvą.

Per žurnalistų minią nuvilnijo nerimastingas murmesys – tarsi visi būtų susirūpinę praleidę svarbią istorijos dalį. Žmonės ėmė dairytis vienas į kitą klausdami, kas gi toji Kerė.

Klausimą uždavusi žurnalistė prasibrovė į priekį. Tai buvo blondinė, kurios kiekvienas kruopščiai nusipiešto veido centimetras bylojo apie nuožmų ambicingumą. Už jos stovėjo kiekvieną momentą pasiruošęs užfiksuoti operatorius.

– Vaikystė jums, Natanieli, veikiausiai buvo tikras pragaras.

Keitė sutrikusi pažvelgė į moterį, paskui – vėl į Natanielį. Jo veidas buvo blyškiausio marmuro spalvos.

– Mano vaikystė buvo gera.

– Iš tikrųjų? – Žurnalistė akivaizdžiai neketino trauktis. – Jeigu žinočiau, kad motina kūdikystėje mane mėgino nuskandinti, nemanau, kad jausčiausi gerai.

Jo motina? Spėliodama, kaip toji moteris sugebėjo gauti tokios klaidingos informacijos, Keitė suraukė antakius. Juk nuskandinti jį mėgino ne motina, o tėvas. Ji laukė, kad Natanielis ją pataisytų, bet jis stovėjo nejudėdamas, juodu pykčiu akyse skleisdamas žurnalistų minioje nejaukią tylą.

Šviesiaplaukė žengtelėjo žingsnį atgal, bet nepasišalino.

– Elgėtės labai protingai. Sukurpėte istoriją, neva jūsų motina jus paliko, kad nė vienas mūsų net nesivargintume ja pasidomėti. Kodėl tiesiog žmonėms nepasakote, kad ji patyrė visišką nervinį pakrikimą ir nuo to laiko yra gydoma psichiatrijos ligoninėje? Jūs ir jūsų brolis Sebastianas veikiausiai labai didžiuojatės galėję išleisti keletą savo nesuskaičiuojamų milijonų, kad pastatytumėte jai gražią trobelę ligoninės valdose, ir ji įsivaizduotų gyvenanti normalų gyvenimą. Natanieli, kodėl ją laikote paslaptyje? Gal bijote, kad žmonėms sužinojus apie jūsų motiną, žlugtų tobulas jūsų kino žvaigždės įvaizdis?

Kerė – jo motina?

Ji laikoma psichiatrijos ligoninėje?

Pirmas Keitės impulsas buvo šokti jo ginti ir viską paneigti, bet metusi žvilgsnį į išbalusį ir sukrėstą Natanielio veidą suprato, kad toji moteris sako tiesą.

Šį kartą jis nepuolė jos. Net nesujudėjo. Tarsi būtų parklupdytas ant kelių.

Prieš kelias akimirkas Keitę užliejusi šiluma išsisklaistė. Jo motina, – ji vis kartojo mintyse. Stumdama į šalį šleikštulį keliantį nusivylimą, kad jis jai apie tai nepapasakojo, Keitė sutelkė dėmesį į šviesiaplaukę žurnalistę. Moters šypsena išdavė viską. Ji žinojo laimėjusi didžiausią prizą.

Užgniaužusi savo pačios skausmą, nešama tokio pykčio, kokio dar nebuvo pažinusi, bangos, Keitė žengė į priekį.

– Kaip drįstate kito asmeninį gyvenimą naudoti pigiai palinksminti žmones ir išgarsinti savo vardą? Turėtumėte gėdytis. – Jos balsas virpėjo, ji žvelgė į moterį su panieka. – Gėda jums.

Net drebėdama iš pykčio Keitė žengė atgal, ir kaip tik tą akimirką juos apsupo ką tik atvykę šeši augaloti vyrukai.

– Vėluojate, – bejausmiu balsu pasakė Natanielis, o visų aukščiausias apgailestaudamas nusišypsojo.

– Los Andželo centre eismas siaubingas, šefe. Atleisk.

Juodu buvo skubiai palydėti į laukiantį limuziną, ir Keitė kaipmat susmuko prabangiame salone. Šiluma, kurią buvo pajutusi Natanieliui šokus jos ginti, ištekėjo pro durtines naujausios žinios apie jo praeitį padarytas žaizdas. Kodėl jis nepapasakojo?

Keitė pažvelgė į Natanielį, bet šis sėdėjo tylėdamas, paskendęs savyje. To Natanielio, kurį ji pažino saloje ir Rio, – tikrojo Natanielio  – nebebuvo. Keitė užgniaužė skausmą. Jie buvo pažįstami vos dvi savaites. Tokiam vyrui kaip jis tai per trumpas laiko tarpas, kad imtų nuoširdžiai pasitikėti kitu žmogumi. Ji privalo būti kantri.

– Užjaučiu. Ji neturėjo teisės sakyti tokių dalykų. Kažin, kaip šitai išsiaiškino?

Natanielis atlošė galvą į sėdynę ir užsimerkė.

– Mane stebina ne tai, kad ji išsiaiškino, bet tai, kad tiesos iškilimas taip užsitęsė. Su Sebastianu to laukėme metų metus. Stengėmės viską laikyti paslaptyje, nes bet koks apie mano tėvą spaudoje pasirodęs pasakojimas žlugdo Kerę. Ji vartoja daug vaistų, bet net jie nepadeda.

Jis apie tai nepasakojo, nes norėjo apsaugoti savo motiną.

– Kodėl vadini ją Kere?

– Nes taip apie ją galvoju. Jau seniai lioviausi galvojęs apie ją kaip apie savo motiną. Iš tiesų ji net nesugebėjo būti motina. Buvo pernelyg ligota.

– Ar tiesa, kad pastatėte jai trobelę?

– Su Sebastianu norėjome, kad ji gyventų kiek galima įprastesnį gyvenimą. Kai Kerės nesupa nepažįstami žmonės, jos būklę lengviau kontroliuoti. Ji gyvena savo mažame pasaulėlyje. Ir didesnę laiko dalį netgi jaučiasi ganėtinai laiminga. Ja rūpinamasi dvidešimt keturias valandas per parą, o darbuotojus ji laiko savo šeima.

– O tu? Jos tikroji šeima?

– Aplankau ją kas kartą, atvykęs į Angliją. Bet ji manęs neatpažįsta. Nei Sebastiano. – Natanielis sugniaužė kumščius. – Ar žinai, kas labiausiai varo į neviltį? Tai, kad ji apie mane nuolat šneka. Mano sūnus Natanielis  – garsi Holivudo kino žvaigždė... Bet iš tiesų net nežino, kad aš tai aš. Sebastianą ji vadina Natanieliu, o kai ją aplankau, ji nesupranta, kad Natanielis  – tai aš. Kartą ji netgi manęs paklausė, ar nepažįstu jos sūnaus Natanielio.

Galvodama apie skaudžią, be lašelio meilės prabėgusią jo vaikystę, Keitė pajuto gerklėje įstringantį gumulą.

Jis išmoko išgyventi vienas.

Ji prisislinko artyn ir apsivijo Natanielį rankomis, tačiau jo kūnas liko įsitempęs ir į jos apkabinimą nesureagavo.

– Man viskas gerai.

– Natanieli, tau ne viskas gerai!

– Yra kaip yra. Kaip buvo visada. Privalau perspėti kliniką. – Nusipurtydamas Keitės rankas jis išsitraukė iš kišenės telefoną. – Jie privalo prie Kerės neprileisti nei laikraščių, nei televizijos. Žiniasklaidos dėmesys gali gerokai pakenkti jos emociniam stabilumui. Reikės sustiprinti ir apsaugą, kad tie šakalai negalėtų net prisiartinti, nes žurnalistų gaujos jai visuomet asocijuojasi su katastrofiška jos ir mano tėvo santuoka.

Stengdamasi nesijausti įskaudinta dėl tokios atstumiančios Natanielio reakcijos, Keitė tiesiog sėdėjo bejėgiškai susmukusi.

– Ketini paskambinti Sebastianui?

– Ką tik išsiunčiau jam žinutę.

Durys tarp jo ir pasaulio vienos po kitų užsivėrė. Keitei norėjosi įkišti į paskutinį tarpdurį koją, kad sulaikytų jį nuo atsiribojimo nuo kitų ir nuo savęs.

– Nemanai, kad būtų geriau pasikalbėti?

– Jam tereikia faktų.

Faktai. Faktai. Keitei norėjosi pasakyti, kad pokalbis nėra vien apsikeitimas faktais.

Pajutęs jos įtampą Natanielis pasuko galvą.

– Jautiesi nusiminusi, kad tau nepapasakojau visko...

– Ne, – tvirtai suspaudusi lūpas iškošė ji. – Taip tvarkaisi su visomis negandomis. Suprantu.

– Tikrai supranti? – griežtai paklausė jis. – Nes jeigu tiesa apie mano šeimą tave šokiruoja, pasirinkai ne tą vaikiną. Mano šeimoje daugiau griaučių, nei vidutinio dydžio ­kapinėse. – Šiurkštus jo tonas tarsi švitrinis popierius brūkštelėjo per jos nervų galiukus, ir Keitei prireikė visų valios pastangų, kad atgautų bent dalelę saloje jų atrasto artumo.

– Suprantu, kodėl man nepasakei. Suprantu, kad tau skaudu apie tai kalbėti.

– Skausmo nejaučiu. – Širma nusileido, ir jau niekas nebūtų galėjęs pro ją patekti. – Skausmą lioviausi jautęs prieš dvidešimt metų.

Jausdama sąmonę užliejančią neviltį, Keitė stebeilijo į tobulas Natanielio profilio linijas.

Nebejaučia skausmo?

Jam agonija.

O ji net nenutuokia, kaip jį pasiekti.

***

– Ši vieta nepakartojama. – Jie buvo aukštai Holivudo kalnuose, netoli Runjono kanjono. Apačioje ankstyvo ryto saulės migloje skendėjo Los Andželas.

Saulės spinduliai žaidė bekraščio baseino vandens paviršiuje, o oras buvo pritvinkęs malonaus pušų aromato.

– Šį namą suprojektavo vienas mano draugų architektų.

Natanielis, neprieinamas ir mandagus, ­įpylė Keitei kavos.

– Apačioje matyti Saulėlydžio bulvaras. – Jis pamojo ranka. – O kairėje – centrinės miesto dalies aukštumos. Gerai miegojai?

– Taip. Ačiū. – Nejaugi jis tikrai mano, kad aš galėjau gerai miegoti, kai neatėjo pas mane į lovą?

Keitė spėliojo, kur jis praleido naktį. Atmerktomis akimis terasoje, galvodamas apie savo motiną? Vaikščiodamas pirmyn atgal?

Jausdamasi visiškai išsekusi, ji pažvelgė į apačioje nusidriekusį miestą. Nuo vasario mėnesio Londone ji buvo tarsi už milijonų mylių. Už milijonų mylių ir nuo savo tikrojo gyvenimo. Tik kad tas tikrasis gyvenimas niekur nedingo, tiesa?

Pastarąsias dvidešimt keturias valandas ji jautėsi grįžusi į žemę, o nuo šiurkštaus nusileidimo jai vis dar sopėjo raumenis.

– Privalau ieškotis darbo.

– Šį vakarą Žydrojo ekrano apdovanojimuose bus Hovardas Keningtonas. Jis ateis drauge su Alicija. Jie nori su tavimi aptarti vieną projektą.

Jųdviejų problema trumpam atsidūrė antrame plane. Keitei svaigo galva, širdyje kibirkščiavo susijaudinimas.

– Tas pats Hovardas Keningtonas? Prodiuseris?

– Tas pats.

– Bet... iš kur žinai, kad jie norės su manimi kalbėtis?

– Su jais dėl tavęs jau šnekėjausi.

Natanielis kalbėjo mandagiai, bet šaltai, ir Keitė jautėsi taip, tarsi jos širdis būtų sukama priešingomis kryptimis. Viena ranka jai siūlydamas fantastišką ateitį, antrąja plėšė iš jos kitą svajonę.

– Ačiū, – tyliai padėkojo ji, – kad dėl manęs stengiesi.

– Jau nusiunčiau jiems preliminarius tavo piešinius ir kostiumų scenarijų. Abiem padarei įspūdį. Visa kita priklausys nuo tavęs. – Natanielis dalykiškai pažvelgė į laikrodį. – Privalai pradėti ruoštis vakarui.

Keitė net nebuvo spėjusi gurkštelėti kavos.

– Jau?

– Juk tai Žydrojo ekrano apdovanojimai, – ironiškai nusišypsojo Natanielis. – Dauguma aktorių jiems pradėjo ruoštis jau prieš du mėnesius.

– Juokauji... – Užtvindyta nesaugumo jausmo, Keitė pastatė puodelį ant stalo. – Staiga man visai praėjo noras dalyvauti... Gal geriau praleiskime vakarą priešais televizorių? – Nedrąsus mėginimas pajuokauti išspaudė Natanielio šypseną.

– Manykis turinti pranašumų, nes tau nereikia botulino, plastinės chirurgijos, dantų balinimo ar mėnesio su asmeniniu treneriu. Atrodysi fantastiškai, ir, numanau, tarp elito atstovų sukelsi nemažai dantų griežimo.

Keitę apėmė panika.

– Natanieli, negaliu eiti į ceremoniją. Neturiu net suknelės.

– Turi. Sek paskui mane, Pelene. – Natanielis nuėjo per terasą į namą.

– Negaliu vilkėti tuo, ką pats man išrinkai. Daugybė spalvų ir medžiagų man netinka. Žalsvai mėlyna gal ir dera paplūdimiui, bet tikrai ne Žydrojo ekrano apdovanojimams. – Trokšdama, kad jie ir vėl būtų vieni Vulfų saloje, Keitė nusekė paskui jį į vidų. Pro didžiulius langus ant poliruoto medžio grindų ir elegantiškų baltos spalvos baldų krito saulės šviesa.

Tylus ir susikaupęs Natanielis vedė Keitę sraigtiniais laiptais į pagrindinį miegamąjį su braziliškojo medžio balkonu ir į Santa Monikos kalnus atsiveriančiais vaizdais. Tačiau vaizdas jai dabar rūpėjo mažiausiai.

Jausdama iš jo sklindančią įtampą Keitė ir vėl pamėgino užmegzti pokalbį.

– Natanieli... Žiniasklaida vakar...

– Jeigu suknelė nepatiks, galėsi pasikalbėti su dviem garsiais Amerikos dizaineriais, kurie tavęs jau laukia. – Nesuteikdamas Keitei progos pakreipti pokalbio asmeniškesne linkme Natanielis parodė į persirengimo kambarį, kuris dydžiu prilygo jos butui Londone.

Patekusi į stiklų ir veidrodžių blizgesiu akinantį kambarį, Keitė šokiruota sumirksėjo. Ant pakabos kabojo jos pačios sukurta suknelė. Jos suknelė. Ji buvo nukopijuota tiesiai iš eskizo, kuriuo Natanielis žavėjosi pirmąjį vakarą jos bute  – prie aukso spalvos šilko buvo prisiūti net žvynelių pavidalo blizgučiai.

– Ak... – Ji nurijo seiles. – Natanieli. Kaip tu?.. Kada?..

– Tavo eskizų knygoje radau dar vieną jos piešinį ir išsiunčiau savo draugui dizaineriui. Visa siuvėjų komanda dirbo dieną naktį.

– Ji tobula. Tai... – Neprilygstamas gestas. O ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip jį interpretuoti. Labiau sutrikusi Keitė dar niekada nesijautė.

Natanielis ją stebėjo su neperprantama veido išraiška.

– Patinka?

– Kaip galėtų nepatikti? – Keitė žengė artyn ir, kaip elgdavosi su visais apdarais, ėmė čiupinėti medžiagą. – Ji lygiai tokia pat, kokią ir įsivaizdavau. Išskyrus tai, kad net nenutuokiau vilkėsianti ją pati. – Be galo sujaudinta, ji apsivijo Natanielio kaklą. – Ačiū. Tu nepaprastai dėmesingas.

Ji pasijuto taip, tarsi būtų apkabinusi akmens stulpą – jokio atsako. Nieko.

Natanielis atsargiai atitraukė Keitės rankas.

– Nupirkau tau dar kai ką... – kuo įprasčiausiu tonu pasakė jis ir ištraukęs iš kišenės dėžutę atidarė. Iš viliojančio juodo aksomo patalų jai mirkčiojo deimantų vėrinys.

– Ak... – Keitei suspurdėjo širdis, užėmė kvapą. – Jis gražus...

Tai buvo be galo ekstravagantiška dovana. Dar niekas jai nebuvo padovanojęs tokios brangios dovanos. Apstulbusi

Keitė stebeilijo į papuošalą.

– Patenkinta?

– Žinoma. – Ji tikrai jautėsi pamaloninta.

Tikriausiai tokią akimirką buvo beprotiška galvoti, kad kur kas labiau norėtųsi būti apkabintai. Pabučiuotai. Norėtųsi kažko intymaus.

Užkirsdamas kelią bet kokiems intymumams Natanielis iš karto į vidų pakvietė komandą plaukų modeliuotojų, grožio specialistų ir žymiausių stilistų.

Gerokai po vidurdienio Keitė buvo išpustyta nuo galvos iki kojų ir vis labiau nervinosi dėl būsimo vakaro. Kaip jai ir Klerei apskritai galėjo pasirodyti žavinga dalyvauti Žydrojo ekrano apdovanojimų ceremonijoje? Netrukus ji žengs raudonu kilimu drauge su gražiausiomis pasaulio moterimis, įsikibusi į parankę seksualiausiam pasaulio vyrui. Net ne genijus galėjo numatyti, ką visi galvos. Kodėl ji? Tokios pat reakcijos sulauktų ir šunų parodoje pasirodęs mišrūnas. Jis niekada nelaimėtų Geriausio grynakraujo apdovanojimo.

Kai Keitė pagaliau apsirengė suknelę, stilistė, negalėdama atitraukti nuo jos akių, žengė žingsnį atgal.

– Atrodote nepakartojamai.

Netikėdama jos žodžiais Keitė atsisuko į veidrodį. Ir pamatė neatpažįstamą moterį. Jos plaukai buvo sukelti į viršų, o dėl įgudusia ranka padaryto makiažo oda atrodė nepriekaištinga, akys didžiulės.

– Suknelė pribloškianti. – Stilistė atsiduso. – Kas ją sukūrė?

– Aš. – Mėgindama pažvelgti pro dirbtinius sluoksnius, Keitė stebeilijo į savo atvaizdą. – Aš ją sukūriau.

– Tai bent. Na, iki vakaro pabaigos visi žinos, kas jūs tokia, be abejo. Galiu lažintis, kad nervinatės. Visos pasaulio moterys šiandien stebės šią ceremoniją ir nekęs jūsų už tai, kad esate su Natanieliu. Ką jau kalbėti apie tai, kad keletas aktorių būtų atidavusios viską, kad tik šį vakarą būtų jūsų vietoje. Jis – pirmo ryškumo žvaigždė.

Natanielis Vulfas, pirmo ryškumo žvaigždė.

Staiga Keitė ir vėl panoro, kad jie būtų Rio ir padėtų vaikams mokytis vaidybos. Ten Natanielis buvo savimi. Ji buvo pradėjusi jį pažinti, nors jis dar daug ką slėpė.

Kad ir tai, kodėl, pavyzdžiui, taip troško laimėti Žydrojo ekrano apdovanojimą.

Keitė jautė, jog tas troškimas nėra susijęs vien tik su asmeniniu išdidumu.

Juk daugybė garsių aktorių nėra nieko laimėję, tiesa? Žinoma, pagerbimas būtų nuostabu, bet argi tai tikrai yra gyvybės ir mirties klausimas?

Keitė spėliojo, ar Natanielis norės apie tai pasikalbėti pakeliui į ceremoniją, bet, vos jam pasirodžius kambaryje, iš karto suprato galinti to net nesitikėti.

Tikrojo Natanielio nebuvo likę nė ženklo. Priešais ją stovėjo pats tikriausias Alfa vyras – su nepriekaištingu juodu smokingu ir parišta juodo aksomo peteliške. Iš jo spinduliavo gryniausias vyriškas garsiausio Holivudo aktoriaus žavesys, ir Keitė pajuto, kaip juos skirianti praraja dar labiau praplatėjo. Ji jautėsi taip, tarsi būtų ką tik pabudusi iš nuostabaus sapno, o jai pro pirštus nesulaikomai slystų gražūs vaizdai. Ji jautė, kad ir jis slysta jai iš rankų.

– Natanieli... – Beviltiškai trokšdama prasiskverbti pro tuos barjerus ji pamėgino užmegzti pokalbį, tačiau Natanielis atrodė tolimas ir neprieinamas. Ji ne ką jam artimesnė, nei jausdavosi ekrane jį stebintys milijonai žiūrovų.

Natanielis šaltais pirštais užsegė Keitei vėrinį.

– Atrodai gražiai. – Jo žodžiai nuskambėjo taip, tarsi jis vertintų dar vieno Žydrojo ekrano apdovanojimams skirto aksesuaro kokybę.

– Natanieli...

– Tikriausiai šis vakaras tau atrodo baugus. – Jis žengė žingsnį atgal ir nužvelgė Keitę seksualiomis įkypomis akimis. – Nėra jokios priežasties nerimauti. Savo spindesiu užgoši visus.

– Dievinu koljė ir suknelę. – Ji norėjo jam pasakyti, kad nerimą jai kelia ne tai, kaip ji atrodo, o kaip jaučiasi. Kaip jis jaučiasi. Kai jie nusileido Los Andžele, jos pažinotas Natanielis paslaptingai pradingo. – Tikriausiai be galo nerviniesi. Žinau, kad šis vakaras tau daug reiškia.

– Tai darbo dalis. Kino akademijos apdovanojimai – taip pat svarbus renginys. – Jis buvo tikrų tikriausias kino žvaigždės įsikūnijimas. Tolimas. Nepasiekiamas.

Keitė tvirtai sugriebė jo ranką ir pamėgino paliesti vyrą.

– Maldauju, pasakyk, kas negerai. Ar viskas tik todėl, kad be galo trokšti laimėti?

– Žinoma, kad noriu. – Jo akys sutviskėjo žvilgiu mėliu. – Laimėtojui atitenka visi laurai.

Keitės ranka nusviro, tačiau ji nesiliovė savęs klaususi, kodėl negali juo patikėti.

– Vadinasi, viskas tik dėl tavo nugalėtojo prigimties.

– Išsamiam Keitės analizės seansui laiko nėra, – atkišdamas parankę pasakė jis. – Limuzinas laukia, fotografai – taip pat. Gal dar nori pasitreniruoti šypsotis?

Keitė sudvejojo, bet galiausiai įsikibo jam į parankę. Ji buvo tokia naivi. O jau net buvo spėjusi save pasveikinti pralaužusi Natanielio sienas. Ji manė, kad vyras, su kuriuo praleido dvi pastarąsias savaites, tikrasis Natanielis Vulfas, niekur nebedings. Ji tikrai patikėjo turinti išskirtinį priėjimą, o tai tik įrodė, kokia ji kvaila.

Tai, ką jie drauge išgyveno, nebeturėjo reikšmės. Kaip ir visa tai, kas nutiko iki šiol.

Natanielio Vulfo nebebuvo.

Limuzinas judėjo lėtai. Gatvės buvo atitvertos, o minios žmonių, besistengiančių bent akies krašteliu pamatyti kino žvaigždes, brovėsi artyn ir stumdėsi prie atitvarų. Paskui Keitė jau stovėjo ant legendinio raudono kilimo ir markstėsi nuo ryškios Kalifornijos saulės. Liesdama prie kaklo prigludusius deimantus, klausydamasi klyksmų, ji jautėsi esanti visiška įsibrovėlė. Tas kontroliuojamas chaosas ir minia ją baugino, beliko viltis, kad iš akių nepames Natanielio. Tokioje minioje niekaip jo nerastų.

Prie jų priėjo besišypsanti ir keliaklupsčiaujanti moteris.

– Pone Vulfai, aš jus palydėsiu. Kameros jau laukia.

Žinoma, kad kameros laukia. Kameros visada laukia Natanielio Vulfo.

Jie patraukė raudonu kilimu, ir Keitė pamatė jūrą pažįstamų veidų, tačiau nė vienas jų nebuvo toks žymus kaip Natanielio, kuris juos stebinčioje minioje kėlė kažką panašaus į masinę isteriją. Susirinkusieji rankose laikė plakatus bei didžiules jo nuotraukas ir šaukė jo vardą.

Natanielis ėjo ramus ir atsipalaidavęs, šypsodamasis, tarsi vaikštinėtų paplūdimiu, kartkartėmis stabtelėdamas su kuo nors pasišnekėti ar paspausti rankos. Jis buvo pirmo ryškumo žvaigždė, vyras, su kuriuo norėjo būti visi. Įstumta į jo pasaulį Keitė suvokė, kaip viskas beviltiška. Kaip ji bent akimirkai ­sugebėjo pagalvoti, kad iš jų santykių gali kas nors išeiti? Taip, ji šiek tiek laiko praleido su tikru vyru, bet jis buvo taip pat ir kino žvaigždė, o tai niekada nepasikeis. Visada bus kameros ir klykiančios moterys. Gražios moterys. Vis labiau grimzdama į nevilties liūną Keitė ėjo pro metalo detektorius, stengdamasi neužminti ant puikių suknelių ir neapsijuokti.

Paskui jie jau ėjo link fotografų ir su žvaigždėmis pasikalbėti nekantraujančių žurnalistų.

Keitė norėjo susilieti su aplinka, bet susilieti reikštų atsiskirti nuo Natanielio, o čia ji pažinojo tik jo veidą, todėl stovėjo ir norėdama prasiblaškyti tyrinėjo sukneles, mintyse pakeisdama tai kirpimą, tai spalvą, tai pritaikymą.

Jeigu jos, kaip kostiumų dizainerės, karjera nesusiklostys, galbūt galėtų tapti stiliste. Rengti žmones jai sekėsi visai neblogai.

Po tūkstančių fotoaparatų blyksnių balsas pranešė, kad apdovanojimų ceremonija prasidės po penkių minučių, todėl Natanielis nuvedė Keitę į jiems skirtas vietas parterio priekyje.

Pirmoji eilė, – svaigstančia galva mąstė Keitė. – Aš sėdžiu pirmoje eilėje.

Tęsiantis apdovanojimų ceremonijai, Keitė jautė augančią Natanielio įtampą. Nežinomybė ją varė iš proto, širdis daužėsi kaip pašėlusi, ji net negalėjo mėgautis vakaru, nes nekantraudama laukė, kada bus Natanieliui svarbus momentas. Keitė troško, kad jis laimėtų, nes žinojo, kaip smarkiai jis to trokšta.

Net išvydusi didžiuliame ekrane blykstelint žodžius  – Geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas  – ji suprato, kad viskas dar tik prasideda. Pasiruošusios papasakoti apie kiekvieną pretendentą atskirai ant scenos užlipo penkios gražios aktorės; Keitė sulaikiusi kvapą laukė, kad jos greičiau užbaigtų savo šnekas, kol pati neliuoktelėjo ant scenos ir neatplėšė voko. Moterims giedant ditirambus apie kiekvieną pretendentą, Keitė nesiliovė griežusi dantimis, bet, atėjus Natanielio eilei, kaipmat ištempė ausis. Kai drauge su juo vaidinusi gražioji aktorė ėmė girti savo kolegos talentą, intuiciją ir įgūdžius tiek prieš kamerą, tiek už jos, Keitė prasikaltusi suvokė iš tiesų visą laiką mėginusi ignoruoti jo aktorinius sugebėjimus. Ji nuolat stengėsi pamiršti, kad jis yra puikus aktorius, nes toks jo įvaizdis ją paprasčiausiai gąsdino. Tačiau Natanielis juk buvo pasaulinio lygio kino žvaigždė. Ir tarp savo kolegų akivaizdžiai gerbiamas.

Žinodama, jog netrukus į jį pakryps kameros, Keitė nesiliovė šypsotis, nors galvoje vis sukosi ir sukosi ta pati mintis: Dieve, tegu jis laimi, tegu jis laimi.

Galiausiai šnekos baigėsi.

Ant scenos užkopė kerinti, prieš metus Geriausios aktorės titulą laimėjusi moteris.

Įsitempusi tarsi lanko templė Keitė klausėsi dar kartą skaitomų pretendentų vardų; paskui aktorė atplėšė voką. Ji pakėlė galvą į žiūrovus ir nusišypsojo.

– Žydrojo ekrano apdovanojimas atitenka Natanieliui Vulfui už Alfa vyrą.

Salę tarsi perkūno trenksmas sudrebino aplodismentai. Keitės regėjimas apsiblausė – norėdama pasveikinti Natanielį ji atsisuko, tikėdamasi išvysti jo veide šypseną. Tačiau jis tik sėdėjo ir žiūrėjo priešais save.

– Natanieli? – springdama kreipėsi į jį Keitė. – Tu laimėjai. Tau pavyko. – Ji bakstelėjo jam alkūne, ir kai jis pagaliau atsisuko, ji pamatė akyse tuštumą. – Sveikinu. Visi laukia tavęs ant scenos. Privalai lipti ir pasiimti apdovanojimą!

Natanieliui lėtai stojantis, ėmė stotis ir visi susirinkusieji. Jie kilo vienas paskui kitą, sveikindami su ypatingu solidarumu. Salėje nebuvo nė vieno, kuris iki dabar nebūtų girdėjęs liūdnos jo vaikystės istorijos. Nebuvo nė vienos moters, kuri, Natanieliui lėtai einant link scenos, negalvotų apie jo motiną. Garsas buvo kurtinamas, ir nė vieno žiūrovo galvoje nebuvo likę abejonės, kad pasirinkimas neginčytinas. Dėl visų apkabinimų, bučinių ir rankos paspaudimų Natanielis vargiai prisiyrė prie scenos. Keitė stebėjo jį su gerklę kutenančiu pasididžiavimu ir akis geliančiomis ašaromis.

Galiausiai jam pavyko išsinarplioti iš rankų raizgalynės ir užlipti ant scenos atsiimti Žydrojo ekrano apdovanojimo iš karščiausios Holivudo aktorės.

Salėje tebeaidėjo audringi plojimai, bet staiga, pačiame džiaugsmo sūkuryje, Keitę užliejo neviltis.

Kažkurį laiką jis priklausė jai. Ne Natanielis Vulfas, Žydrojo ekrano apdovanojimo laimėtojas, o Natanielis Vulfas, vyras. Kažkurį laiką jie juokėsi, plaukiojo jūroje ir mylėjosi. Jis dalijosi su ja savo mintimis. Papasakojo jai apie šeimą. Ji žinojo, kad po tomis mėlynomis akimis slepiasi atidus, stiprus, garbingas, savo jausmus saugantis žmogus.

Bet dabar...

Stebėdama, kaip jis triumfuodamas į orą iškelia varveklio formos Žydrojo ekrano trofėjų, ji pajuto akyse besikaupiančias ašaras.

Kadaise jis tebuvo mažas berniukas, kuris mėgino pabėgti nuo tikro gyvenimo košmaro. Tas mažas berniukas prasiskynė kelią iki pat viršūnės nuožmiausiame versle.

Jo pasiekimas buvo neprilygstamas.

Kai aplodismentai nutilo, o žiūrovai pagaliau atsisėdo, Natanielis nusišypsojo savo seksualia darbine šypsena.

– Čia toji dalis, kai turėčiau imti verkti, tiesa?

Per auditoriją nuvilnijo juokas, ir Natanielis, pašaipiai atsiprašydamas, skėstelėjo rankomis.

– Atleiskite, kad nuvyliau, – ištęsė jis, – bet dėl ašarų man visada kyla sunkumų. Nebent, žinoma, man už tai mokama. Ačiū jums už šią nepamirštamą valandą... – Jis kalbėjo raiškiai, elegantiškai; padėkojo drauge vaidinusiai aktorei ir visiems prie filmo prisidėjusiems žmonėms.

Paskui trumpam nutilo ir pažvelgė į žvilgantį trofėjų. Salėje įsivyravo tyla, tarsi visi būtų pajutę, jog privalomos padėkos baigtos ir dabar bus sakoma kažkas prasmingo.

– Skiriu šį apdovanojimą savo motinai Kerei. – Jo balsas nesudrebėjo, jis kalbėjo tiesiai į kamerą, kuri sukiojosi priešais sceną. – Kere, tu esi graži, ypatinga moteris, kuri visada man kartodavo, kad vieną dieną jos sūnus Natanielis laimės Žydrojo ekrano apdovanojimą. Buvai teisi. Aš laimėjau. Jis priklauso man. – Tvirtai suspaudęs rankoje trofėjų Natanielis keistai nusišypsojo. – Gal žiūrėdama į šį daiktą ant savo židinio atbrailos galvosi apie mane.

Keitė išgirdo, kaip eilėje už jos sėdinti moteris sukūkčiojo, o vyras atsikrenkštė.

Pasauliui jo žodžiai veikiausiai nuskambėjo kaip paprasčiausia dedikacija, bet Keitė suprato tikrąją jų prasmę. Pagaliau ji suvokė Natanielio tikslą.

Jis vylėsi, kad matydama jį laikantį Žydrojo ekrano apdovanojimą mama ką nors prisimins. Jis tikėjosi, kad to užteks jai priminti, kad jis yra jos sūnus.

Keitės skruostai paplūdo ašaromis, bet ji greitai jas nusibraukė suvokdama, kad kameros gali būti atsuktos į ją.

Natanielio nulipimą nuo scenos palydėjo dar garsesni plojimai, o jam sėdantis šalia Keitės, tikėdamasi išvysti jo akyse pasididžiavimą, virpančiomis lūpomis jam nusišypsojo. Tačiau jo veidas atrodė papilkėjęs, mėlynos akys  – tuščios.

– Graži kalba, – uždėdama savąją ranką ant Natanielio pasakė Keitė. – Ar ji stebi?

– Taip. Nors Anglijoje – labai vėlu, ji kiek­vienais metais primygtinai reikalauja žiūrėti Žydrojo ekrano apdovanojimus. Ta proga netgi pasipuošia.

Vieniša pasimetusi moteris, besiruošianti per televizorių stebėti pasaulinio garso apdovanojimų ceremoniją.

Nuvydama ašaras Keitė sumirksėjo.

– Tuomet padarei ją be galo laimingą.

Natanielis nieko neatsakė, ir Keitė norėjo tik vieno, – kad jie tuojau pat vyktų namo, ir ji galėtų pamėginti įkalbėti jį su ja pasikalbėti. Tačiau jie sėdėjo iki pat ceremonijos pabaigos, o paskui įsiliejo į Žydrojo ekrano apdovanojimų proga surengtą puotą.

Puotai skirta patalpa buvo moderniai elegantiška, tviskantys sietynai ant padengtų stalų žėrė gausios šviesos krioklius. Natanielį kaipmat apsupo jo sėkmę norintys sugerti žmonės, ir Keitė pasijuto nustumta į minios pakraštį.

Ji lūkuriavo svarstydama, kaip tuo pat metu įmanoma jaustis ir nematomam, ir visiems krintančiam į akis. Situacijos netikrumas vertė Keitę jaustis nepatogiai, ji suprato, kad kaip tik dėl šios priežasties Natanielis nusprendė slėptis. Juk čia negali būti savimi, tiesa? Šiems žmonėms nereikėjo tikrumo – jiems reikėjo svajonės.

Ji jau buvo besvarstanti, ar ilgam nepasislėpus moterų tualete, kai prie jos priėjo draugiškai besišypsantis vyras.

– Jūs tikriausiai Keitė. – Jis ištiesė ranką. – Hovardas Keningtonas.

Vis dar jaudindamasi dėl Natanielio Keitė tik po kelių akimirkų suprato stovinti priešais kino elito atstovą.

– Ak... – Ji įsitempė ir pasijuto nejaukiai. – Natanielis sakė nusiuntęs jums mano piešinius, bet...

– Jie nepakartojami. Kaip ir jūsų vilkima suk­nelė. Net Alicija sužavėta, o jai padaryti įspūdį nelengva. – Prodiuseris pasivedėjo ją į šalį ir ėmė klausinėti apie idėjas; netrukus jie jau buvo įsitraukę į pokalbį, ir Keitė be atokvėpio jam pasakojo viso savo gyvenimo idėjas.

– Atleiskite. – Ji galiausiai nutilo. – Turbūt baigiu įkyrėti.

– Nušvietei mane be galo aiškiai. Nemoki nieko slėpti, tiesa?

– Ne. – Keitė nuraudo. – Bet labai stengiuosi pasikeisti.

– Nereikia. Ši savybė tau suteikia unikalumo, o Holivude unikalumas – retas dalykas. Pasižymi pačiu tikriausiu talentu. Kaip ir Natanielis.

Garsusis prodiuseris nusišypsojo, ir jie dar dvidešimt minučių nevaržomai šnekučiavosi; kai Hovardas Keningtonas padavė jai savo kortelę ir pakvietė kitą savaitę ateiti pasikalbėti su juo ir Alicija, Keitė pasijuto tarsi ant sparnų. Hovardui Keningtonui patiko jos darbai. Tai pranoko bet kokią svajonę. Tai jau buvo fantazija. Ji niekada net nedrįso svajoti, kad galėtų šitaip pasisekti. Dabar visų sunkiausia buvo neklykti iš džiaugsmo. Jeigu jai pavyktų įrodyti, kad iš tiesų yra talentinga, galėtų tapti filmų kostiumų dizainere.

Kone šokio žingsniu ji leidosi per salę ieškoti Natanielio, norėdama jam padėkoti ir pasidalyti savo jauduliu. Rado jį vieną spaudos konferencijoms skirtame kambaryje.

Jis sėdėjo išsidrėbęs ant raudonos sofos užmerktomis akimis. Peteliškė laisvai kadaravo palei kaklą, ant gretimos kėdės atkaltės buvo netvarkingai permestas švarkas. Taip trokštas apdovanojimas numestas ant grindų po kojomis.

– Atrodai kaip po karo. – Nusprendusi, kad dabar ne pats geriausias metas pranešti jam džiugiąją naujieną, Keitė priėjo artyn. – Gal nori vykti namo?

– Juokauji? Vakaras tik prasideda. – Natanielis pramerkė akis, ir Keitė akimirksniu suprato, kad jis gerokai padauginęs. – Laimėjau Žydrojo ekrano apdovanojimą.

– Žinau...

– O jeigu pasiseks, mama pagaliau supras, kas aš toks. – Tuose žodžiuose ­nuaidėjo dešimtmečiai gėlos; Keitės širdis plyšo iš skausmo, kai jo lūpos vėl išsirietė į pažįstamą autoironišką šypseną.

– Natanieli...

– Nežiūrėk į mane savo didelėmis atjaučiančiomis akimis. Gyvenimas bjaurus, mieloji. – Jo akys skleidė nuožmią, cinišką šviesą. – Jau turėtum šitai žinoti. Bet vis dar neprarandi vilties, tiesa? Vis dar esi tiek užsisvajojusi, kad lauki nesulauki laimingos pabaigos.

– Man rodos, tam, kad sulauktum laimingos pabaigos, kartais reikia padirbėti. – Ji nukreipė žvilgsnį į tuščią šampano butelį ant grindų.

Nuo pat lėktuvo nusileidimo Los Andžele Natanielis kiekvieną minutę gyveno didžiausioje įtampoje. Paskui dar užgriuvo emocinė laimėjimo sukelta euforija.

– Tavo kalba buvo... – Ji giliai įkvėpė. – Ji buvo graži, Natanieli. Puikiai suprantu, kaip tau sunku. – Keitė atsisėdo šalia. – Ar nori pasikalbėti?

– Ne. Tik jau nepasikalbėti. – Žibančiomis tarsi brangakmeniai akimis jis suėmė Keitės sprandą ir prisitraukė ją bučiniui. – Šį vakarą noriu daug ką nuveikti, bet kalbėjimasis į tą sąrašą tikrai neįeina.

Keitė pamėgino nuvyti šalin kylantį susijaudinimą. Ne, – beviltiškai mąstė ji. Nors fiziškai jis traukė ją, emociškai ji jautėsi atstumiama.

– Natanieli, – atplėšdama nuo jo lūpas pasakė Keitė, – negali nuo to bėgti.

– Ar tau atrodo, kad bėgu? – Lengvu, ištreniruotu rankos judesiu Natanielis paslinko ją po savimi ir gašliai nusišypsojo. – Meluoju.

– Taip, tu meluoji. – Stengdamasi nekreipti dėmesio į savo kūno reakciją, Keitė iš visų jėgų stumtelėjo Natanielį į krūtinę. – Meluoji sau. Negali tiesiog apsimesti, kad nieko nevyksta...

– Nieko nevyksta. – Jis lūpomis nukeliavo žemyn jos kaklu. – Bet netrukus veiksmas prasidės. Verčiau jau užrakinsiu duris... Man rodos, kad šio įvykio stebėjimas leistinas tik apsaugos darbuotojams...

– Ne... – Aistra ir vėl grasino ją pasiglemžti. – Ne! Tai beprotybė.

– Seksas su tavimi visada beprotiškas. – Jo lūpos buvo šiltos, bučiavo tobulai, todėl Keitė, beviltiškai stengdamasi užgniaužti venomis pulsuojantį susijaudinimą, nusuko galvą.

– Elgiesi taip, kaip visada elgiesi apimtas krizės, – vaidini.

Natanielis lėtai pakėlė galvą.

– Manai, kad vaidinu?

– Kalbu ne apie seksą, – kimiai atsakė Keitė. – Man atrodo, kad seksas tikras. Bet tik jis ir yra tikras. Natanieli, negali visą laiką bėgti...

Natanielio keiksmas Keitę šokiravo, paskui jis pašoko nuo sofos ir nuėjo į tolimiausią kambario galą.

– Kodėl negaliu?

– Nes tai nieko neišsprendžia. – Būtų buvę labai paprasta leistis pasiglemžiamai liepsnos. Rinkis lengvą kelią, – gundė ją kūnas. – Apsivyk jį rankomis ir daryk tai, ko trokšti.

Natanielis žvelgė į ją tamsiomis, pavojingu mėliu blykčiojančiomis akimis.

– Man jau pakaks kalbų.

– Ar perskambinai Džeikobui?

– O koks tavo reikalas?

Keitė susigūžė.

– Joks. – Neviltis persipynė su pykčiu. – Visiškai joks. Dabar tai matau.

– Nepurkštauk. – Vėl šypsodamasis kreiva šypsena, nuo kurios merginai visuomet svaigdavo galva, Natanielis priėjo artyn. – Šiąnakt švenčiame.

Keitės širdis stipriai sutvinksėjo lėtu nepažįstamu ritmu. Bet pyktis įsiplieskė ryškiau.

– Gali švęsti. Jeigu tai, kaip jautiesi, yra ne mano reikalas, neturiu ko daugiau pasakyti.

Ryškūs juodi antakiai susimetė į raukšlę.

– Keite...

– Ne. – Ji iškėlė ranką. – Nenoriu santykių, kuriuose svarbūs tik pasilinksminimai ir spindesys. Noriu visapusiškų santykių, ir jeigu tai reiškia, kad turėsiu susidurti su kai kuriais sunkumais, tebūnie. Esu pratusi prie sunkumų. Bet negaliu susitaikyti su paslaptimis. Visas mano tėvo gyvenimas buvo viena didelė paslaptis, bet aš taip gyventi nenoriu. Aš taip negyvensiu. – Už kambario ribų aidėjo juokas ir keliami tostai, tačiau viduje tvyrojo tyla, ir Keitė galiausiai buvo priversta pripažinti, kad jos jausmai Natanieliui visai nerūpi.

Jis giliai įkvėpė.

– Keite Fyld. – Jo lūpose žaidė keista šypsena. – Ar mane meti?

– Ne. Tai tu meti mane. – Pyktis ją deginte degino, ji pasilenkė ir pasiėmė rankinę. – Prisipažink, Natanieli, iš tiesų juk nenori santykių. Santykių esmė – dalijimasis, dalijimasis džiaugsmais ir vargais. Ir ne vien tavais – ne viskas sukasi apie tave. – Ji nurijo seiles. – Atė­jau čia pasidalyti naujienomis... Džiaugsmingomis naujienomis...

– Turi ką švęsti? – Natanielis paėmė dar ­vieną butelį šampano, ir Keitė pajuto, kaip jos įsiūtis ima lietis per kraštus.

– Ar nemanai, kad jau užteks?

– Nemanau. Jaučiuosi dar tik vos įmerkęs liežuvį. – Natanielis pakėlė butelį ir iššovė kamštį. Per rankas ant grindų ėmė tekėti putos.

Dar niekada gyvenime Keitė nejautė didesnio nenoro švęsti. Jai buvo šalta. Siaubingai šalta.

– Privalai pasikalbėti su Džeikobu, – pasakė ji. – Jis stengiasi atitaisyti skriaudas. Tai akivaizdu, nes vis bando su tavimi susisiekti. Privalai liautis bėgti. Būk drąsus.

– Drąsus? – Jis pašaipiai nusijuokė. – Esu Alfa vyras ir netgi turiu tai patvirtinantį apdovanojimą.

Liūdesys kaip tamsūs debesys užtemdė ­paskutinius Keitės džiaugsmo spindulius.

– Apdovanojimas tik įrodo, kad esi puikus aktorius. Bet šitai žinojau visada. Buvai ir esi aktorius, Natanieli. Dabar privalai tapti vyru.

– Nori, kad įrodyčiau esąs vyras?

– Ne. – Nekreipdama dėmesio į tingią ir dviprasmišką Natanielio šypseną, Keitė išsitiesė ir atrėmė jo žvilgsnį. – Visi tiki, kad šimtu procentų atitinki Alfa vyre vaidinamą herojų, bet tu ne toks – tavo veikėjas nebijojo stoti akis į akį su savo baimėmis. O tu nuo savųjų bėgi. – Pavojingas jo akių žybčiojimas privertė Keitę suabejoti, ar ir pačiai nereikėtų apsisukti ir sprukti. Kiek kojos neša. – Nekalbu apie fizinius dalykus – visa tai tau sekasi puikiai, fizinių iššūkių nebijai. Kalbu apie emocinius dalykus. Jie verčia tave jaustis pažeidžiamu, o toks būti sau neleidi. Neleidi sau emociškai rizikuoti. Ar kada nors uždavei sau klausimą, kodėl be pertraukų vaidini viename filme po kito? Taip yra todėl, kad savo dienotvarkėje nenori palikti net milisekundės, kurią tektų virsti savimi. Taip ilgai bėgai ir slėpeisi, kad net nebežinai, kas esi. Nenori grįžti namo, nes namai tau primena praeitį. – Keitė pajuto, kad jo rankos ir kojos dreba. – Vengi savo šeimos...

Jo veidas pabalo kaip popierius.

– Mano santykiai su šeima yra ne tavo reikalas.

– Matau, galvoji esąs vienintelis pasaulyje, kurio šeiminiai reikalai gerokai pašliję, bet toks nesi! Manoji šeima – irgi ne pyragai. Turime po lygiai sunkumų. Bet tai nesvarbu. Tenorėjau tau padėti. Vis dar noriu. Nes myliu tave... – Keitė ištarė šiuos žodžius nedvejodama ir nesigėdydama. – Žinau, kad tave tai baugina, bet tokia tiesa. Kai galvoju, ką išgyvenai būdamas vaikas, man iš įsiūčio ima virti kraujas, bet dar labiau mane siutina tai, kad nesi pasirengęs stoti akis į akį su savo praeitimi ir išspręsti susikaupusių problemų.

Jo akyse įsižiebė ciniškas švytėjimas.

– O aš maniau, kad esi mielas ir pūkuotas padarėlis. Akivaizdu, kad klydau.

– Nori sužinoti, kas mane siutina labiausiai?

– Ne... – su lediniu mandagumu atsakė Natanielis, – ...bet esu tikras, jog netrukus viską išklosi.

– Labiausiai mane siutina faktas, kad esi pasirengęs sugriauti tai, ką drauge patyrėme, nes pernelyg bijai surizikuoti savo jausmais. Žinau, kad jie tave įskaudino. Tavo tėvas, Džeikobas – jie visi tave paliko. Bet nejaugi tikrai ketini leisti praeičiai lemti tavo ateitį? Kad galėtum judėti į priekį, privalai grįžti atgal. Privalai pasikalbėti su Džeikobu. Privalai susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir priimti tai kaip savo praeities dalį, užuot nuolat išjunginėjęs telefoną. Privalai būti tas, kas iš tiesų esi.

Įsivyravo ilga tvinksinti tyla. Natanielis stebėjo Keitę su neįskaitoma veido išraiška.

– Jau baigei?

Keitė jautėsi taip, tarsi jos širdis būtų skilusi pusiau. Viltis ištekėjo pro plyšį. Ateitis, kuri prieš kelias minutes atrodė tokia šviesi, dabar tapo tamsi ir tuščia. Tai, kas juos siejo, buvo ypatinga. Keitė tai žinojo. Kodėl jis nenori dėl to kovoti? Kodėl pasiduoda? Įtraukta į nevilties, kančios ir susierzinimo sūkurį Keitė dovanojo Natanieliui paskutinį įdėmų ir atlaidų žvilgsnį. Prisiminimai, – pamanė ji. Tik tai jai ir teliks. Ji paskubomis pamėgino įspausti į sąmonę vaizdinius: ryškiai mėlynas akis, kurių įstabią spalvą paryškina blizgiai juodos blakstienos ir ryškūs antakiai; tiesią nosies liniją ir švelnų geidulingų lūpų išlinkimą. Jos atmintyje išliks ne apdovanojimą atsiimanti kino žvaigždė, o vyras, mokantis vaikus iš asocialių šeimų vaidybos. Vyras, kuris panyra giliai į save, kad padėtų pažeidžiamam vaikui.

Pasitelkusi valios jėgas, kurių net nežinojo turinti, Keitė kilstelėjo smakrą.

– Taip, – drebančiu ir liūdnu balsu pasakė ji. – Jau baigiau. Baigti ir mūsų santykiai.

Jausdamasi taip, tarsi kažkas buku daiktu būtų išlupęs širdį, Keitė apsisuko ir klupdama išėjo pro duris. Vaizdai liejosi, ir ji tik per plauką neatsitrenkė į būrelį besijuokiančių žmonių.

Ji tarsi akla yrėsi į priekį, kol atsitrenkė į vieną Natanielio apsaugininką.

– Nelabai gerai jaučiuosi, – springdama pasakė Keitė. – Ponas Vulfas pageidauja, kad nugabentumėte mane atgal į butą, o paskui – į oro uostą.

Ji juk tebeturi kreditinę kortelę, tiesa? Faktas, kad niekada nepavyks jos išmokėti, dabar buvo visai nesvarbus. Ji nusipirks pirmą pasitaikiusį skrydį į Hitrou oro uostą ir vyks namo. Keitė nebuvo tokia naivi, kad patikėtų, jog šio pasaulio hovardai keningtonai domėtųsi ja, jeigu ji nebūtų su ­Natanieliu.

Juk viskas priklauso nuo pažinčių. Nuo ryšių.

Keitė nulėkė laiptais žemyn. Visai kaip iš pokylio sprunkanti Pelenė. Išskyrus tai, kad nepametė batelio.

Abu bateliai buvo ant kojų, bet širdis – suskilusi į šipulius.

DEVINTAS SKYRIUS

Kad galėtum judėti į priekį, privalai grįžti atgal.

Apniktas keistos nuotaikos Natanielis iki galo nuspaudė ferario greičio pedalą ir šovė ilgu greitkeliu, vedančiu į Vulfų dvarą.

Jis plaukiojo su rykliais, šokinėjo iš judančių transporto priemonių, šoko su uždelstu parašiuto išsiskleidimu ir kopė į stačias uolas, bet nė viena šių veiklų jam nebuvo sukėlusi tokio drebulio. Baimė, – pamanė jis. Ji susisuko lizdą jo krūtinėje ir dabar grasino uždusinti.

Kas bus, jeigu grįžęs atgal jis nebepajėgs judėti į priekį?

Prieš nesuskaičiuojamus šimtmečius jo protėviai buvo kruopščiai pasodinę kaštonų alėją, šie medžiai visada teikė dvarui didybės, bet ­dabar šlovingo spindesio nebuvo likę nė ženklo.

Vulfų dvaras atrodė visiškai apleistas, jis panėšėjo į senų laikų aristokratą, kuris bėgančių metų ir minimalaus remonto akivaizdoje stengiasi išsaugoti orumą.

Natanielis išjungė variklį ir kurį laiką sėdėjo pirštais barbendamas per vairą.

Ką po galais aš čia veikiu? Kaip savęs kankinimas praeitimi gali padėti išspręsti dabarties problemas?

Tyliai keikdamasis jis puolė iš automobilio ir tyliai nuėjo per susiraizgiusius, seniai neprižiūrimus sodus. Po Kalifornijos šilumos besikandžiojanti Anglijos žiema atrodė atšiauri, todėl Natanielis, pūsdamas į stingdantį orą garų tumulus, pasistatė švarko apykaklę.

Vėliau jis suprato visada norėjęs nueiti prie ežero  – kad pažvelgtų į tą vaikystės momentą, – bet dabar jo kojos prieš jo paties valią jį ten nešė.

Jis ėjo spardydamas neprižiūrėtą ir peraugusią žolę. Stiebai brūžavo jam palei kelius, vijosi apie čiurnas ir kiekviename žingsnyje kėsinosi parklupdyti – tarsi perspėdami apie pavojų.

Paskui jis pamatė jį.

Palei vandens pakraštį susispietę augo meldai, aukšti ir tiesūs lyg sargybiniai, saugantys tamsų bloga lemiantį telkinį, kuris užėmė be galo svarbią Natanielio vaikystės dalį. Čia ji prasidėjo, – mąstė jis. – Nedaug trūko, kad čia, ežero gelmėse, ir būtų pasibaigusi.

– Grimzdai kaip akmuo.

Vis dar apraizgytas kito pasaulio prisiminimų, Natanielis staigiai apsisuko ir pamatė jį stebintį Džeikobą. Išskyrus tą trumpą akimirką teatre, jie vienas kito nebuvo matę beveik dvidešimt metų, kuriuos abu praleido bėgdami. Slėpdamiesi nuo praeities.

Natanielį užvaldė ryškus ir deginantis pyktis. Dvidešimt metų viręs apmaudas ir skausmas susikaupė kumštyje, kuris pakilo ir smogė Džeikobui į žandikaulį. Per Natanielio ranką nuvilnijo skausmas; Džeikobas susverdėjo, bet neužsimojo.

Natanielį šokiravo faktas, kaip smarkiai jis troško, kad Džeikobas jam smogtų. Tarsi paprastas fizinis apsitalžymas išlygintų visas skriaudas.

Giliai širdyje jis pajuto pasišlykštėjimą savimi ir ­pykinimą, nes puikiai suvokė, jog žmogus, kurį labiausiai norėtų partiesti, jau dvidešimt metų po žeme.

Paskui žengė žingsnį atgal. Ir nusvarino rankas.

– Ką čia veiki?

Džeikobo pirštai pakilo prie žandikaulio.

– Pamaniau, kad atėjo laikas.

– Kodėl? Nes visi užaugome? – Natanielis savo balse išgirdo kartėlį. – Užaugome ir be tavęs.

Įsivyravo ilga tyla, kurią paįvairino tik vaiduokliškas stingdančio vėjo ūbavimas.

– Nejaugi niekada nekeli ragelio?

– Tik kai skambina tas, su kuriuo noriu kalbėtis.

– Turi visas teises pykti. Atsiprašau dėl to, kas įvyko teatre. Turėjau perspėti iš anksto.

– Kodėl grįžai?

– Norėjau tave pamatyti.

– Na, kadangi jau pamatei, gali ir išvykti. – Suglumęs dėl jausmų sumaišties Natanielis apsisuko eiti, bet Džeikobas sugavo jį už rankos.

– Daugiau niekur neketinu vykti. Lieku čia.

Natanielis sustojo kaip įbestas ir žiūrėjo į jį laikančią ranką. Tos rankos ištraukė jį iš ežero ir išgelbėjo jam gyvybę. Tos rankos buvo kaltos dėl tėvo mirties. Galvoje suskambėjo Keitės žodžiai: Jis stengiasi atitaisyti skriaudas  – privalai liautis bėgti.

Natanielis įdėmiai nužvelgė griežtus ir atšiaurius savo netikro brolio veido bruožus ir išvydo tuos pačius šešėlius, kurie temdė ir jo paties gyvenimą. Ir ne tik tai. Jis įžvelgė skausmą ir nesibaigiančias vidines prieštaras. Kaltę ir neapykantą sau.

– Atrodai nekaip.

– Ačiū. – Džeikobo juokas nebuvo linksmas. – Ir pats atrodai gerokai aplamdytas, nors esi laikomas seksualiausiu planetos vyru. Įdomu, kaip tuomet atrodo visi kiti.

Nors vis dar pyko, Natanielio lūpos nenoriai išsirietė į šypseną.

– Bjauriai.

– Per gausiai aplaistei Žydrojo ekrano apdovanojimą?

Natanielis nepaminėjo, kad mėgindamas pasivyti Keitę numojo ranka į visą šventimą. Kai jam pagaliau pavyko ištrūkti iš šimtų sveikintojų ir žiniasklaidos glėbio, kai jis pagaliau grįžo namo, vila buvo tuščia. Keitė išvyko. Net nepasakiusi gerosios naujienos.

Tokios tuštumos skrandyje jis dar niekada nebuvo jautęs. Bet taip juk elgdavosi visada, tiesa? Gyveno vienas. Nieko neprisileisdamas artyn.

Jeigu nemyli, neturi ko prarasti.

Žvelgdamas į ežerą Džeikobas žengė kelis žingsnius į priekį.

– Kas paskatino grįžti?

– Atvirai? Viena moteris mane apkaltino bailumu, todėl nusprendžiau, kad privalau patikrinti jos teoriją. – Jis išpūtė į šaltą orą debesį garų, o Džeikobas kreivai šyptelėjo.

– Kai buvai vaikas, visada taip darydavai. Įsivaizduodavai esąs ugnį pučiantis drakonas. Visada mus linksmindavai, apsimesdamas kuo nors kitu. Tau tai buvo išeitis.

– Darėme tai, ką privalėjome. Tu pats, norėdamas paslėpti mėlynes, pradėjai žaisti regbį. Džeikobo akys aptemo.

– Ar radai būdą, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp fantazijos ir realybės?

Realybės? Realybė buvo tik tai, kas jį siejo su Keite.

Bet jis to neišsaugojo. Natanielis stebeilijo į lygų tarsi stiklas ežero paviršių. Jokių monstrų. Jokių vaiduoklių. Tik tamsus šaltas vandens telkinys.

– Savo apdovanojimą paskyriau Kerei.

– Girdėjau tavo kalbą. Ar ji bent suprato, kad tu – tai jis?

Natanielis akimirką tylėjo.

– Manau, kad taip. Bet vis tiek tik trumpam. O gal toks buvo mano noras.

Šiek tiek padvejojęs Džeikobas sugniaužė Natanielio petį.

– Tau ir Sebastianui buvo be galo sunku.

– Sebastianui buvo sunkiau – jo egzistavimo ji apskritai nepripažino.

– Kad ir ko yra pripasakojęs Viljamas, tavo motina tave mylėjo. Kai tą vakarą nuleido tave vandenin, buvo šventai įsitikinusi gelbėjanti tave nuo mūsų tėvo. Ji sirgo...

Natanielis stovėjo sustiręs ir bejausmis. Tai buvo pirmas kartas nuo to vakaro, kai Džeikobas paliko namus, kai šeimos narys jį palietė.

– Kodėl netrenkei atgal?

– Dabar? – Džeikobas kreivai šyptelėjo. – Nes to užsitaranavau. Nesijaudink, leidau tau tik tą vieną smūgį. Galvojau, kad jau teatre šoksi nuo scenos ir trenksi man į veidą.

– Pamatęs tave pirmoje eilėje negalėjau patikėti savo akimis.

– Norėjau tave pamatyti. Turėjau pranešti atvykstąs, bet veikiausiai bijojau, kad nepanorėsi su manimi susitikti. Elgiausi kaip bailys.

– Manau, kad tuo galima apkaltinti mus visus.

– Aš jus palikau... – gryno sielvarto kupinu balsu pasakė Džeikobas, – o jūs dar buvote vaikai. Nekaltinu jūsų, kad manęs nekenčiate.

Dvidešimt apmaudo ir skausmo metų ištirpo. Nuo vaikystės Natanielį lydėjusios emocijos dabar pasirodė išaugtos.

– Nejaučiu tau neapykantos. Ir pats buvai tik paauglys. – Tą sakė Keitė, ir Natanielis staiga suvokė, kad tai tiesa. Jis stovėjo ir svarstė, kaip Džeikobas turėjo jaustis. Vos aštuoniolikos, su tėvo mirties svarinama sąžine ir niekuo, kam galėtų išsipasakoti; vienintelis žmogiškas ryšys buvo nedarnus nekontroliuojamų vaikiščių būrys. Ir traumuotų, visų iki vieno.

Leisdamas mintims nuklysti atgal į tuos laikus, Natanielis stebeilijo į vandenį. Keitė buvo teisi. Tie prisiminimai buvo jo praeities dalis. Dabartyje jiems nebebuvo vietos.

– Elgiausi savanaudiškai, – Natanielio žodžiai atsklido iš giliausios gelmės. – Galvojau tik apie tai, kaip tavo išvykimas paveikė šeimą. Tegalvojau apie mus. Anabela buvo kaip pamišusi, o aš, matydamas ją kenčiančią, jaučiausi bejėgis, kaip ir tą naktį, kai stebėjau, kaip Viljamas ją talžo. Nemąsčiau apie tai, kaip turėjai jaustis po visko, kas įvyko. Mes bent jau turėjome tave, o tu neturėjai nieko.

– Neturėjau išvykti, bet tada nemačiau kitos išeities. Aš jus visus nuvyliau.

Stojo įtempta akimirka, bet netrukus jie puolė vienas kitam į glėbį ir stipriai apsikabino jausdami nenutraukiamą kraujo ryšį.

– Kai tą vakarą pamačiau tave pirmoje teatro eilėje, privalėjau apie tavo grįžimą perspėti Anabelą, – neslėpdamas emocijų prisipažino Natanielis. – Kai išvykai, ji visai pametė galvą. – Sutrikę jie vienas kitą paleido.

Džeikobas atsikrenkštė ir atsisuko į Vulfų dvarą.

– Ar žinojai, kad man buvo įteiktas Pavojingo statinio perspėjimas? Matyt, būsiu priverstas imtis skubių priemonių, kad pašalinčiau pavojų – ištaisyčiau defektus ir atlikčiau kai kuriuos darbus, kad pastatas nebekeltų grėsmės. – Jis ciniškai nusijuokė. – Sunku net sugalvoti, nuo ko pradėti. Stogas leidžia vandenį, plytos trupa... Ir įsibrauta buvo ne kartą. Pasak policijos pareigūnų, vietiniai vaikėzai net žaidžia drąsos žaidimus, kuris išdrįs įsėlinti į namą.

– Kai išvykome, dvaras buvo apkaltas lentomis. – Natanielis žiūrėjo į aptrupėjusį ir atgrasų dvarą, kuris buvo jo tamsios vaikystės dramos dekoracija. – Keista ir vėl būti čia. Ilgą laiką apie namus net neleidau sau galvoti. Apsimesdavau, kad jie neegzistuoja. Nebeegzistavo net ir visa mano vaikystė.

– Kas užėmė mano vietą, kai išvykau?

– Lukas. – Natanielis spyrė į vandenį akmenį. – Ar gali patikėti? Savaime suprantama, šio vaidmens jis ėmėsi nenoriai. Lukas įsivaizdavo, kad tikras tėvas turi mokyti vaikus visko apie seksą, apie tai, kaip vengti disciplinos ir kaip prisigėrus eiti tiesia linija. Ir... – Natanielis metė žvilgsnį į Džeikobo žandikaulį, – ...kaip muštis.

– Jis išmokė jus visko, ko reikia. – ­Džeikobas liūdnai nusišypsojo ir ranka persibraukė veidą. – Nors Lukas toli gražu ir nėra geriausias pavyzdys įspūdžių lengvai paveikiamiems vaikams. Jis permiegojo su mažiausiai puse mokyk­los mergaičių.

– Ir keliomis mokytojomis.

Juokdamasis Džeikobas iš nevilties papurtė galvą.

– Ar susitinki su juo?

– Kartais. Į vieną mano filmo premjerą jis atvyko gerokai pavėlavęs ir girtas, – prisiminęs tą vakarą Natanielis išsiviepė. – Svirduliuodamas ir vis merkdamas akį paparacams perėjo raudonąjį kilimą su kažkokia į paranke įsikibusia žavinga blondine. Atmenu, kitos dienos laik­raščių antraštės buvo maždaug tokios: Blogi, blogi, blogi broliukai...

– Tipiškas Lukas.

– Prieš kelerius metus sutikau jį Anabelos surengtame Kalėdų vakarėlyje. Ką Lukas tikrai moka, tai švęsti.

– Tačiau nė vienas jūsų nebuvote grįžę čia.

– Gali vadinti mane išrankiu, – numykė Natanielis, – bet ši vieta toli gražu nedvelkia pasilinksminimų atmosfera.

– Ji kupina prisiminimų.

– Dauguma jų blogi.

– Kai kurie ir blogi. Tikriausiai atėjo laikas susikurti naujus. Perkurti šią vietą. Įleisti šiek tiek šviesos.

– Iš to, ką esu apie tave girdėjęs, šiai užduočiai tinki puikiausiai. – Natanielis susikišo rankas į kišenes. – Kažkada į tave lygiavausi. Be to, Rafaelis yra minėjęs, jog sukūrei sėkmingą dizaino verslą. Gerai pasidarbavai.

– Tu taip pat. Dar nepasveikinau tavęs laimėjus Žydrojo ekrano apdovanojimą. Mačiau filmą. Vaidinai neįtikėtinai.

Akimirką Natanielis svarstė, ar neprisipažinti, kaip visa tai jam atrodė tuščia, kaip beprasmiška, tačiau liežuvis taip ir nesuformulavo žodžių. Ką sakė Keitė? Vaidinti ką nors kitą tau taip lengva, tik būti savimi neįmanoma.

– Ar buvai viduje?

– Taip. – Džeikobas pažvelgė į brolį. – Gal nori pažiūrėti?

Jie patraukė link namo ir Natanielis pats nustebo, kaip lengva būti su broliu. Lengviau, nei būti namuose.

Stumdamas sunkias ąžuolines duris jis ­sudrebėjo. Kiek daug vaiduoklių¸ – pamanė jis. – Kiek daug paslapčių.

– Jo nebėra, – abejingai pasakė Džeikobas. – Viljamo nebėra. Neteisingai pasielgiau leisdamas šeimai išsisklaidyti, bet daugiau nebesėdėsiu sudėjęs rankų. Natanieli, nuo šiol viskas bus kitaip.

– Galbūt tikrai atėjo metas pokyčiams.

Jie stabtelėjo didžiųjų laiptų apačioje – dabar jie visai nebeatrodė didūs, – ir paniro kiek­vienas į savus prisiminimus.

– Šiuo turėklu mėgdavai čiuožti žemyn. – Džeikobo lūpų kamputis truktelėjo, o pirštai perbėgo per sueižėjusį ir pamirštą medį. – Viljamą tai varydavo iš proto.

– Todėl ir čiuoždavau. Kodėl išvykai?

– Dėl kaltės.

– Išgelbėjai Anabelą. Be tavęs... – Natanielis giliai įkvėpė. – Ar žinai, kiek kartų kaltinau save, kad jos neišgelbėjau?

– Tau tebuvo devyneri. Kaip būtum galėjęs ją išgelbėti nuo tokio vyro kaip Viljamas?

– Niekaip. – Tardamas šį žodį Natanielis jautė, kad kažkas jame išsilaisvina. – Tu jį sulaikei. Tai tu buvai didvyris.

– Didvyris? – Džeikobas susiraukė. – Nemanau. Anabela liko randuota visam gyvenimui. To apskritai neturėjo nutikti.

Natanielis pagalvojo apie Viljamą.

– Jis buvo nevaldomas. Padarei tai, ką privalėjai padaryti.

– Ir gyvenu su tuo kiekvieną dieną. Kai Viljamas man pirmą kartą trenkė, buvau šešerių. – Džeikobas nukreipė akis į ant sienos kabantį išblukusį paveikslą. – Jis gėrė. Radau jį su buteliu viskio rankoje. Nežinojau, kas tas viskis. Žinojau tik tai, kad nuo to gėrimo jis tampa piktas, todėl stvėriau butelį jam iš rankos ir išpyliau. Maniau, kad dabar jau baigta. Kad nuo šiol viskas bus gerai. Taip bent jau nuolat sau kartojau. Kai esi vaikas, tiki tuo, kuo nori tikėti. Kai jis mirė... – Jo žodžiai pakibo ore, antroji sakinio dalis liko neišsakyta. – Sakai, kad dėl tos nakties kaltini save, bet apie kaltę manęs negali išmokyti nieko, ko dar nežinočiau.

Natanielis suvokė, kiek daug jo brolis nešiojosi širdyje.

– Mes nebuvome tavo atsakomybė.

– Klysti, buvote. O aš jus nuvyliau. Jeigu nebūčiau išvykęs, gal nebūtumėte pasklidę po pasaulį.

– Jeigu nebūtum išvykęs, gal visiems mums nebūtų taip pasisekę, – ištęsė Natanielis. – Ar žinojai, kad Aleksas tapo jauniausiu Silverstoune vykusių Didžiosios Britanijos Grand Prix lenktynių laimėtoju?

– Stebėjau tas lenktynes per televizorių viename Sebastiano viešbučių – regis, Didžiajame Singapūro Vulfe. – Džeikobas pasilenkė pakelti sudužusio nuotraukos rėmelio, kuris apleistas ir pamirštas gulėjo ant purvinų grindų. Pro suskaldytą stiklą įsistebeilijo į išblukusią nuotrauką. – Šią reikėtų pakeisti kokiu nors Anabelos kūriniu. Jos darbai stulbinami. Ji visur randa grožį. O kur dar tu – Žydrojo ekrano apdovanojimo laimėtojas. Dvidešimt milijonų dolerių už tavo paskutinį filmą ir procentai už parduodamus bilietus. Ką veiki su visais tais pinigais?

Natanielis pagalvojo apie vaikus Rio ir būsimus naujus projektus JAV.

– Atiduodu Džekui, ir jis juos padaugina dukart.

– Taip, rodos, jis pasižymi pačiu tikriausiu investavimo talentu.

– Ir sugebėjimu lošti pokerį. Net Lukas atsisako su juo rungtis.

– Laikraščiuose mirga straipsnių apie tave ir Keitę Fyld. Tau be galo pasisekė, kad radai tokį mylintį žmogų.

Jausdamas viduje plintantį šaltį, Natanielis susitelkė į ant sienos vaikėzų prikeverzotus užrašus.

– Ji mane paliko.

– O tu jai leidai? Nes jos nemyli?

– Nes ją myliu. – Jausdamas stebintį Džeikobo žvilgsnį, pirmą kartą sau pripažindamas šią tiesą, Natanielis pasitrynė pirštais kaktą.

– Mieliau norėtum praleisti gyvenimą su moterimis, kurios tau visai nerūpi? – kupinu ironijos balsu paklausė Džeikobas. – Jeigu įžvelgi logiką, apšviesk ir mane.

– Jeigu nemyli, neturi ko prarasti.

– Bet tu myli, – tyliai paprieštaravo brolis. – O tai, ar prarasi, priklauso tik nuo tavęs. Tačiau nujaučiu, jog moteriai būti su tavimi nėra lengva.

– Nes esu visiškai susipainiojęs?

– Nesi susipainiojęs labiau, nei kuris nors kitas. Bet ne, turėjau galvoje viešumą. Kad ir kur eitum, tau nuolat į veidą spigina kameros. Aplinkui sukiojasi norinčios už tavęs ištekėti ir pagimdyti tau vaikų moterys. Kita vertus, gal jai visa tai patinka.

Natanielis pagalvojo apie rudus apdarus. Tai, kaip Keitė stengėsi susilieti su aplinka. Gražioji, rūpestingoji Keitė. Vulfų saloje buvo tik juodu. Beprotiškojo, galvą pametusiojo Holivudo pasaulio nė su žiburiu nebuvo matyti.

Natanielis žvelgė į aptrupėjusias Vulfų dvaro sienas, į dulkes ir žiojinčius plyšus. Į istoriją. Džeikobas atstatys šiuos namus. Iš nuolaužų sukurs ateitį. Aš pats privalau padaryti tą patį.

– Viso to ji negali pakęsti. Keitė įsitikinusi, kad prieš kameras esu visiškai kitas žmogus.

– Ar ji teisi?

– Taip. – Natanielis dulkėse įrašė savo inicialus. – Visada slėpiausi už savo herojų kaukių. Nenorėjau būti savimi. Tikriausiai bijojau būti vėl atstumtas. Jeigu žmonės atmeta vaidinamą herojų, tai nėra taip asmeniška, kaip pajusti tik­ro asmens atmetimą.

– Turėtum didžiuotis tuo, kas esi, – švelniai pasakė Džeikobas. – Esi neįtikėtinas aktorius. Tavo karjerą sekiau nuo pat pradžių. Natanieli, esi nepaprastai talentingas. Bet taip pat esi ir geras žmogus. Viską žinau apie tavo ­labdaringą veiklą ir apie dramos projektus nuskriaustiems vaikams. Rafaelis man papasakojo.

– Aš tik išrašinėdavau čekius, – gergždžiančiu balsu pasakė Natanielis, – kol Keitė mane privertė pasiraityti rankoves. – Jis prisiminė Rio likusius vaikus. – Vienas berniukas man iki šiol rašo, man atrodo, kad jis labai gabus. Ketinu apmokėti jo dramos mokyklos studijas. – Ir daugybės kitų, – tokį sprendimą jis priėmė atsiimdamas Žydrojo ekrano apdovanojimą. Jis norėjo tiems vaikams suteikti tokią pat galimybę, kokią gyvenimas pasiūlė jam.

– Esi sukūręs daugybę vaidmenų. Dabar atėjo metas vaidinti save. Su Keite. Pirmyn. – Džeikobas jį lengvai stumtelėjo. – Susibėgsime kitą kartą. Visi. Grįžau ir niekur iš čia nebevyksiu. Privalau sustabdyti šio namo irimą – to paties ketinu imtis ir su mūsų šeima.

***

Keitė užklijavo paskutinę dėžę.

– Štai. – Ji atsisėdo ant kulnų ir megztinio rankove nusivalė kaktą. Nesustok. Darbuokis. – Niekada nemaniau, kad prikaupiau tiek daug daiktų.

– Negaliu patikėti, kad pakuoji daiktus tebesegėdama neįkainojamą deimantinį vėrinį. – Klerė ant aptriušusio kilimo pastatė du puodelius arbatos.

– Paniškai bijau, kad galiu jį pamesti. – Keitė palietė kaklą apgludusius deimantus. – Tik lėktuve susivokiau, jog jie vis dar man ant kaklo. Kai jų nebeturėsiu, man gerokai palengvės.

– Dabar jau kalbi nesąmones. Tai vienintelis likęs jį primenantis daiktas, kai juo atsikratysi, tau plyš širdis, – sukuždėjo Klerė ir palinkusi apkabino draugę. – Taip sulysai. Nekenčiu jo už tai, ką tau padarė.

Pasibaisėjusi savimi, kad taip blogai jaučiasi, Keitė atsitraukė. Ji dar niekada nebuvo įsimylėjusi, todėl nenutuokė, kad išsiskyrimo skausmas gali būti toks nepakeliamas. Sielvartas buvo didžiulis, fizinis, tarsi krūtinę spaudžiantis nepajudinamas svoris.

– Nedrįsk verkti, nes ir aš tuoj pradėsiu.

– Atleisk... Tiesiog negaliu patikėti, kad išvyksti. Ką be tavęs darysiu? Esi geriausia mano draugė... Visada man patari, kuo apsivilkti. – Klerė prisimerkė. – Beje, šitas raudonas megztinis man patinka. – Kas nutiko visiems tavo pamėgtiems rudiems atspalviams?

Keitės akyse susitvenkė ašaros.

– Paprasčiausiai stengiuosi nesėdėti vietoje, – kimiai tarė ji. – O dabar liaukis mane liūdinusi. Galėsi bet kada atvykti ir pas mane pagyventi. Galėsime susirašinėti elektroniniu paštu ir žinutėmis; be to, juk egzistuoja Skype ir Facebook... – Pasigirdo stiprus beldimas į duris, ir Keitė nutilo.

Klerė pažvelgė į laikrodį.

– Pervežėjai gerokai per anksti.

– Keite? – iš už uždarų durų subliuvo Natanielis. – Atidaryk šitas prakeiktas duris!

Klerė taip staigiai pašoko ant kojų, kad net arbata išsiliejo ant grindų.

– Čia jis! Ką jis čia veikia?

Keitė atsargiai pastatė arbatą.

– Atvyko atsiimti savo deimantų. Privalėjau parašyti žinutę, kad ketinu juos grąžinti.

– Nemanau, kad tokie vyrai kaip Natanielis vargintųsi skristi į kitą žemyną atsiimti nuosavybės.

– Na, kitos priežasties jam čia būti nėra. – Jausdama pykinimą ir galvos svaigulį Keitė atsistojo ir išlygino megztinį. Ji nenorėjo vėl jo pamatyti. Nes nebuvo tikra, ar sugebės suvaldyti ašaras. Gailėdamasi neišsiuntusi jam vėrinio Keitė priėjo prie durų ir jas atidarė.

Natanielis stovėjo vilkėdamas odinius drabužius, po pažastimi pasikišęs šalmą.

Keitei sulinko keliai.

Kaip ji galėjo tikėtis kada nors apskritai sugebėsianti jį pamiršti? Kaip ji pamirš jį, kai įstabiai gražus Natanielio Vulfo veidas žvelgs į ją iš kiekvienos skelbimų lentos ir žurnalo?

– Labas, žinau, kodėl esi čia. – Veikiausiai būsiu iš jo kai ko išmokusi, – mąstė Keitė, – nes tik vaidybiniai sugebėjimai dabar padėjo išsilaikyti ant kojų. – Atvykai pasiimti to, kas priklauso tau.

– Teisingai. – Jo balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai; paskui jis metė žvilgsnį Keitei per petį ir pamatė Klerę. – Sveika, Klere.

Klerė atrodė taip, tarsi tuoj nualps.

– Žinai mano vardą?

Užkišusi rankas už kaklo Keitė atsisegė vėrinį. Deimantai simbolizavo visas priežastis, dėl kurių jų santykiai nė už ką nebūtų pavykę.

– Štai... – Ji ištiesė vėrinį Natanieliui, ir šis į jį įsistebeilijo.

– Kodėl man jį atiduodi?

– Atvykai pasiimti to, kas priklauso tau.

– Teisingai. Bet vėrinio man nereikia. – Jis tiriamai nužvelgė Keitę savo mėlynomis akimis, kurios visas pasaulio moteris priversdavo pamesti sveiką protą ir pamiršti, kaip vaikščioti. – Man reikia tavęs.

Keitei už nugaros pasigirdo tylus aiktelėjimas, paskui – duslus bumbtelėjimas, bet ji taip smarkiai stengėsi valdyti savo emocijas, kad apie draugę net negalėjo galvoti. Keitė neketino juo patikėti. Taip, žodžiai skambėjo nuoširdžiai. Bet jis juk aktorius. Iš to gyveno – neįtikėtinus dalykus paversdamas įtikėtinais.

– Pasiimk deimantus... – brukdama vėrinį jam į rankas pasakė Keitė. – Ir gyvenk savo gyvenimą. – Nešdinkis iš mano namų, kol iki galo neapsijuokiau...

– Turi visas teises ant manęs pykti. – Nelaukdamas kvietimo Natanielis žengė į vidų ir koja užtrenkė duris.

Keitės krūtinėje suplazdėjo panika.

– Ką manaisi darąs?

– Visada sakei, kad jeigu egzistuoja prob­lema, apie ją reikia pasikalbėti, todėl mes pasikalbėsime.

Keitė stovėjo netekusi žado, siaubingai ­bijodama net išsižioti, kad palūžusi nepradėtų kūkčioti.

Natanielis kilstelėjo vieną antakį.

– Suteikiu teisę kalbėti tau – išsakyti viską, kas guli ant širdies.

Keitė tylėjo.

– Manau, eisiu pasivaikščioti, – nuskambėjo apsimestinai linksmas Klerės balsas. – Šioje scenoje jums tikrai nereikia pagalbininkų. – Stvėrusi paltą ji nėrė iš kambario ir stipriai užtrenkė paskui save duris.

Natanielis toliau žiūrėjo į Keitę.

– Tau tai visai nebūdinga. – Kadangi ji tebetylėjo, Natanielis iš nevilties atsiduso. – Na gerai, gal šį kartą kalbėsiu aš. Grįžau į Vulfų dvarą. Susitikau su Džeikobu.

Keitė vis dar nieko nesakė, jai virpėjo kojos, ją pykino.

– Buvau prie ežero. – Kažkas jo akyse žybtelėjo. – Sakiau tau, kad Viljamas mėgino mane jame nuskandinti, bet nepaminėjau, kad tą patį kūdikystėje bandė padaryti Kerė. Ji buvo ką tik sužinojusi, kad kita moteris pagimdė nuo jo kūdikį. Kerė visuomet buvo emociškai jautri, bet tas vakaras perpildė jos taurę. Ji, matyt, galvojo taip mane apsaugosianti.

Keitė atgavo balsą.

– Natanieli...

– Ar ten mano nuotraukos? – Jis žiūrėjo į prie durų sukrautą šūsnį žurnalų. – Ketini juos iššveisti iš savo gyvenimo?

– Nekreipk į juos dėmesio. – Keitei svaigo galva. – Kas tą naktį tave išgelbėjo? Kai mama su tavimi įbrido į ežerą?

– Džeikobas su Luku buvo grįžę iš mokyk­los atostogų ir dvaro valdose įsirengė stovyklą. Jie įsikišo ir išgelbėjo mus abu. Savo tėvo įsiūčiui, – jis primušė juos abu už tai, kad išgelbėjo išprotėjusią jo žmoną ir nepageidautą vaiką. Beje, tai aš. – Jo lūpos persikreipė. – Aš buvau nepageidautas vaikas. Tėvas su mano motina gražiai elgėsi tik tada, kai ji laukėsi Sebastiano. Deja, ji padarė klaidą – galvodama, kad istorija pasikartos, dar kartą pastojo. Nedovanotina klaida.

Keitė apsivijo save rankomis.

– Ar ji atpažino tave, kai įteikei jai Žydrojo ekrano apdovanojimą?

– Nežinau, – tyliai tarė jis. – Man pasirodė, kad taip, bet gal aš tiesiog norėjau, kad taip būtų.

– Kaip ji?

– Jos būklė stabili. Žinoma, su kalnu vaistų, bet ji ganėtinai laiminga savame pasaulėlyje. Mes tegalime ją kiek įmanydami labiau saugoti.

Bet juk ne vaiko darbas saugoti tėvus, tiesa?

Keitė pagalvojo apie savo pačios vaikystę. Slaptas jos tėvo gyvenimas nekeitė fakto, kad ji buvo mylima, tikrai mylima.

– Neįsivaizduoju, kaip išgyvenai.

– Išgyvenau tapdamas kitu žmogumi. Sunkiausiais metais vaidinau. – Natanielis neatitraukė nuo jos akių. – Iki kol sutikau tave, beveik visą laiką buvau kažkas kitas. Esi pirma moteris, kurią sudomino ne kino žvaigždė, o vyras. Tas dramos projektas Rio... Tenorėjau išrašyti čekį. Nenorėjau žinoti, kur jis nukeliaus. Nenorėjau nieko žinoti apie tų vaikų gyvenimą. Gal mėginau nusikratyti kaltės, kurią jaučiau nesugebėjęs apsaugoti Anabelos. Jeigu padėčiau kitiems vaikams... – Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. – Paskui tu pasiūlei įsitraukti į veiklą. Ir tai viską pakeitė.

– Natanieli...

– Aš neįsitraukiu. Nesitepu rankų su žmonių jausmais – nesu tam tinkamas. Tačiau tie vaikai buvo... – Natanielis susiraukė. – Maniau, kad tai aš jiems padedu, bet iš tiesų jie padėjo man. Stebėdamas juos suvokiau, kad negalima leisti praeičiai mane apriboti. Niekada ne per vėlu susikurti naują gyvenimą. Nuveikti ką nors kita. Norėti ko nors kito. O aš noriu kitokio gyvenimo, Keite. Nenoriu kiekvieną rytą prabudęs iki pat vakaro vaidinti. Noriu gyventi savo, o ne kažkieno kito gyvenimą. – Jo žvilgsnis deginte degino. – Ir noriu jį nugyventi su tavimi.

Keitės širdis mėgino suplazdenti, bet protas neleido. Nebūk kvaila, Keite.

Natanielis kreivai šyptelėjo.

– Pasakyk ką nors.

– Laimėjai Žydrojo ekrano apdovanojimą... – gergždžiančiu balsu pradėjo ji, – esi karščiausia pasaulio kino žvaigždė...

– Tai tik darbas... – delnais apimdamas Keitės veidą ir nykščiais glostydamas jos skruostus pasakė Natanielis. – Tai ne aš. Tu mane to išmokei. Esi vienintelis žmogus, kuriam pasirodė svarbu pažvelgti į mano užkulisius. Vienintelis žmogus, kuris panoro mane pažinti. O aš noriu ir toliau būti savimi, noriu, kad būtum šalia. Aš tave myliu. – Kadangi Keitė vis dar tylėjo, Natanielio šypsena ėmė gesti. – Pirmą kartą ištariau šiuos žodžius už filmavimo aikštelės ribų.

Keitė ir toliau kiek įmanydama stengėsi sutramdyti savo jaudulį.

– Visa tai man – didelis akibrokštas, be galo netikėta... – Dabar ji elgiasi kaip bailė, tiesa? Nes bijo juo patikėti. – Kada supratai, kad mane myli?

– Kai laimėjau apdovanojimą ir pajutau, kad jis man nieko nereiškia. – Jo akys tyrinėjo Keitės veidą. – Norėjau jį laimėti dėl Kerės, bet kai tą vakarą mane palikai, supratau, kad nelaimėjau nieko. Kad pralaimėjau.

– Natanieli...

– Žinau, kad laikai mane bailiu... – pasakė jis virpančiu balsu ir priglaudė savo kaktą prie Keitės, – ...bet suteik man galimybę įrodyti, kad tai netiesa. Esu kietas vaikinas. Nori pačiupinėti mano raumenis?

Tada pasipylė ašaros. Jos išsiliejo iš akių ir nuslydo per lūpas.

– Žinau, kad nesi bailys. Tenorėjau, kad viskas išeitų į gera, o tu vis mane atstumdavai.

– Daugiau taip nedarysiu. Neverk. Maldauju, neverk. – Natanielis nubraukė jai nuo skruostų ašaras ir ėmė karštai bučiuoti. – Keite, tikrai... Prašau ... Sakau tau – myliu tave... Pasakyk ką nors.

Siaubas ir viltis pradėjo suktis pašėlusiame šokyje.

– Negaliu sau leisti tavimi tikėti. Nežinau, ar nevaidini.

– Žinai, kad nevaidinu. Myliu tave ir noriu praleisti su tavimi likusį gyvenimą Keitės karalystėje. Gali išmesti tuos žurnalus, nes dabar turėsi mane tikrą.

Keitės juokas sumišo su kūkčiojimu.

– Mes tokie skirtingi...

– Ne tokie ir skirtingi. Tu slėpeisi po rudais drabužiais. Aš slėpiausi už darbo.

– Rudos nebuvau apsivilkusi nuo pat išvykimo iš Vulfų salos. – Keitė šniurkštelėjo nosimi ir megztinio rankove nusišluostė ašaras. – Privertei mane pasijusti gražia.

– Tu ir esi graži. – Apkabindamas ją Natanielis susiraukė. – Numetei svorio?

– Jaučiausi apgailėtinai.

Pajutęs sąžinės graužatį Natanielis stipriai priglaudė Keitę prie savęs.

– Daugiau niekada neišleisiu tavęs iš akių. Parsigabensiu tave tiesiai į Los Andželą...

– Aš ir pati keliauju atgal į Los Andželą. – Keitė atsitraukė ir nukreipė žvilgsnį į prie durų sukrautas dėžes. – Šią savaitę kalbėjausi su Hovardu Keningtonu, jis nori, kad sukurčiau kostiumus naujam jo filmui. Jam iš tiesų patiko mano darbai. Aš maniau, kad jis tariamai susižavėjo tik dėl tavęs, bet sužinojęs, kad išskridau su juo net nepasikalbėjusi, labai supyko. Atsiuntė man lėktuvo bilietą.

– Tau jo nebereikės, nes parskraidinsiu tave namo. Vos išvydęs tavo darbus žinojau, kad jie išskirtiniai. – Jis nubraukė Keitei nuo veido plaukus. – Ketinu atsisakyti vaidybos ir susitelkti į režisūrą. Galėsime dirbti drauge.

Drauge. Keitės širdis nuo jausmų pertekliaus suvirpėjo.

– Keitė Fyld, kostiumų dizainerė.

– Keitė Vulf, kostiumų dizainerė.

Bijodama, kad kerai išsisklaidys, ji nedrįso net pajudėti.

– Natanieli...

– Noriu, kad tekėtum už manęs. Pasakyk, kad už manęs tekėsi.

Jai zvimbė ausyse.

– Nori mane vesti? Bet tu... O Dieve... Sudaužysi milijardų moterų širdis.

– Man rūpi tik vienos moters širdis, – švelniai pasakė Natanielis ir pamatęs, kad jos akyse vėl kaupiasi ašaros, tyliai nusikeikė. – Nedaryk to. Negaliu matyti tavęs verkiančios, daugiau niekada nenoriu matyti tavęs verkiančios.

– Šį kartą ašaros iš laimės. – Keitė priglaudė galvą jam prie krūtinės. – Negaliu patikėti tuo, ką gridžiu...

– Paprastai, kai prašau moters už manęs tekėti, žinau, koks bus atsakymas, nes jis įrašytas į scenarijų. – Apimtas jam nebūdingo netikrumo jausmo Natanielis siaubingai ­sudejavo. – Pamiršau žiedą. – Jis tyliai nusikeikė ir įkišo ranką į kišenę. – Viską darau neteisingai. Buvau taip gerai suplanavęs – ir priklaupimą ant kelio, kaip pasakoje, Keitės karalystės stiliumi, – bet pamačiau tave ir... Atleisk, atleisk, gal galime pakartoti? – Jis atsiklaupė. – Keite Fyld, ar tekėsi už manęs? Ar ­mylėsi mane ir kalbėsies su manimi, iki mirtis mus išskirs?

Kai Natanielis užmovė jai ant piršto žiedą su didžiuliu žėrinčiu deimantu, Keitės juokas virto tyliu aiktelėjimu.

– O Dieve...

– Jeigu tau nepatinka, galime išrinkti kitą. Galbūt turėjau leisti tau išsirinkti pačiai. Atleisk... Šitą pasipiršimą visai sugadinau.

– Ne, nesugadinai... – Keitei sunkiai sekėsi tarti žodžius. – Jis buvo tobulas.

– Pamiršau žiedą ir priklaupimą, – santūriai tarė jis. – Kas čia tobulo?

– Jis buvo tobulas savo tikrumu. Jis sklido iš širdies, o ne iš scenarijaus. Jeigu viską būtum atlikęs sklandžiai, būčiau pagalvojusi, kad vaidini.

– Tikrai? – nuoširdžiai paklausė Natanielis, o jo žvilgsnis išdavė abejonę. – Tuomet gal yra tikimybė, kad kažkurią šio šimtmečio akimirką sulauksiu atsakymo?

– Taip! – tiesiai iš širdies išsprūdo Keitei. – Žinoma, taip. Aš tave myliu. Žinai, kad myliu.

Natanielis atsistojo ir pabučiavo Keitę stipriu bei savininkišku bučiniu. Kai jis pagaliau atplėšė nuo jos lūpas, Keitei sukosi galva.

– Dabar, kai jau mūvi mano žiedą ir nebegali išsisukti, privalau papasakoti naujienas apie savo šeimą. Jeigu tikiesi ko nors įprasto, veikiausiai norėsi gerai viską apgalvoti. Džeikobas pasiryžęs visus mus suburti, todėl per būsimus kelis mėnesius turėsi susipažinti su visais mano šeimos nariais, ir – esu tikras – imsi svarstyti, kur įsivėlei.

– Kaip ir tu... – Nebetalpindama per kraštus besiveržiančio džiaugsmo Keitė apsivijo rankomis Natanielio kaklą. – Nesu tau kai ko apie save papasakojusi.

– Tu turi paslapčių? – Natanielis nusijuokė. – Esi tikra veidmainė...

– Paula Preston yra mano sesuo.

– Paula Preston? – Jis suraukė antakius. – Supermodelis?

Keitės galvoje šmėstelėjo siaubinga mintis.

– Ar tu su ja?.. Ar jūs?..

– Ne. Tikrai ne. Ji ne mano skonio. Spėju, kad tai dėl jos vilkėjai rudus drabužius ir neskubėjai pažinti vyrų.

Keitė prikando lūpą.

– Nebuvo lengva turėti tokią seserį.

– Įsivaizduoju. Kartą ją sutikau. Visiškas košmaras. Tačiau gera žinoti, kad ne aš vienas turiu spalvingų giminaičių. Man regis, vestuvės bus labai įdomios.

– Vis dar nori mane vesti?

– Žinoma. Kodėl nenorėčiau?

– Paula yra mūsų šeimos gražuolė. O žmonės linkę lyginti.

Natanielis prisitraukė ją prie savęs.

– Jūsų net lyginti negalima. Tu miela, o ji – ne. Tu neabejinga žmonėms, o ji lipa jiems per galvas. O didžiausias skirtumas yra... – Jis lėtai ir seksualiai nusišypsojo, – ...tavo užpakaliukas. Ji visai neturi apvalumų, o tavieji yra erotinių vyrų fantazijų įsikūnijimas. Nori, kad įrodyčiau?

Keitė nuraudo.

– Jeigu ji atvyks į mūsų vestuves, veikiausiai pamėgins tave suvilioti. Nė vienas tavo giminaičių negali priversti kito pasijusti taip nepatogiai, kaip manoji sesuo.

– Nejaugi tikrai tiki tuo, ką sakai? Mano brolis Lukas nemato prasmės eiti į vestuves, jeigu negali bent pamėginti permiegoti su nuotaka, – nutęsė Natanielis. – Jis neabejotinai pamėgins tave suvilioti per mūsų vestuves. Moterys jį dievina, bet iš karto perspėju, – jeigu bent akies krašteliu į jį pažvelgsi, likusią gyvenimo dalį praleisi Vulfų saloje, ir vienintelis tavo kompanionas būsiu aš.

Jausdamasi taip, tarsi sklęstų oru, Keitė apsivijo Natanielio kaklą.

– Egzotiška sala ir seksualiausias planetos vyras? Man tai atrodo kaip tobula pabaiga.

– Tuomet... – Natanielio lūpų kampučius kilstelėjo šypsena, jis palenkė galvą pabučiuoti Keitės. – Uždanga nusileidžia.

***

Kitame serijos GALINGIEJI VULFAI romane skaitykite apie Luką Vulfą.