Kai dingo balandzai
PROLOGAS
Vakarų Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga, 1948-ieji
Dar sykį nuėję prie Rozalijos kapo, padėjome pievų gėlių ant mėnesėto velėnos kauburėlio, tyliai pastovėjom abipus puokštės. Nenorėjau, kad Judita išeitų, nenorėjau jos paleisti, todėl ryžausi balsiai ištarti tai, ko tokiomis aplinkybėmis nevalia sakyti:
– Mudu daugiau niekada nebesusitiksim.
Girdėjau, kaip mano žodžiuose girgžtelėjo žvyras, jos akys pritvino ašarų, jos ašaros dažnai pakirsdavo man kojas ir mano blaivų protą paversdavo tošine valtele, kurią lengva įlinguoti. Dabar ašaros vilnimis ritosi jai iš akių kertelių. Galbūt norėjau sumažinti savo sielvartą ir todėl kalbėjau atžariai, galbūt paprasčiausiai norėjau būti šiurkštus, kad kelionėje ji galėtų keikti mane ir mano storžieviškumą, o gal staiga pasigedau paskutinio įrodymo, kad ji nenori išvykti, – aš vis dar nebuvau tikras dėl jos širdies kelių, nors mudu tiek išgyvenome kartu.
– Tu gailiesi prisiėmęs visa tai dėl manęs, – sukuždėjo Judita.
Jos įžvalgumas mane išgąsdino, sutrikęs pasikasiau sprandą. Vakare ji dar spėjo apkirpti man plaukus, jų pribyrėjo už apykaklės, kuteno.
– Nieko, aš suprantu, – pridūrė ji.
Nepaneigiau jos žodžių, nors galėjau. Vis dėlto aš netikėjau, kad be Juditos, nelauktai atsiradusios globotinės, miške būčiau ką daugiau nuveikęs. Vyrai davė suprasti, kad būčiau. Kai išgirdau, jog rusams priartėjus ji pabėgo iš Talino į Armių ūkį, man nebeliko kitos išeities, tik paslėpti ją miške. Armių ūkiu negalėjom pasikliauti, miške buvo saugiau. Judita buvo kaip sugauta paukštė saujoje, sužeistu sparnu, sunkios būklės, ištisas savaites krečiama nervų karštinės. Tik mūsų felčeriui žuvus per kautynes, vyrai sutiko, kad ponia Vaik mums padėtų, mums ir Juditai. Taigi man ir vėl pavyko ją išgelbėti, bet paskui, kai ji žengs boluojančiu priešais mus keliu, aš jau nebegalėsiu jos apginti. Vyrai iš tikrųjų teisūs: moterų ir vaikų vieta namuose. Judita turi pargrįžti į miestą. Mus juosęs pantis atsivijo ir miško apsauga sumenko. Vogčia stebėjau jos veidą: Juditos žvilgsnis buvo nukreiptas į kelią, kuris jos laukė, lūpos praviros, ji iš visų jėgų traukė orą į plaučius ir jos iškvėpimas vertė mane suabejoti dėl savo sprendimo.
– Taip visų geriausia. Mums visiems. Sugrįši į tą gyvenimą, iš kurio atėjai, – tariau.
– Jisai jau nebe toks. Niekuomet nebebus, koks buvęs.
PIRMA DALIS
„Paskui atėjo sargybinis Markas, nusivedė juos po vieną upelio pakrantėn ir sušaudė iš savo revolverio.“
12000. Iš 1962 m. sausio 16–20 d. vykusio masinių žudynių vykdytojų Juhano Juristės, Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo medžiagos. „Eesti Riiklik Kirjastus“ (Estijos TSR valstybinė leidykla), 1962.
Šiaurės Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji
Gausmas ėjo stipryn, aš žinojau, kas laukia už tų medžių. Pažvelgiau į savo rankas, jos nedrebėjo. Po akimirkos bėgau prie artėjančios autokolonos, negalvodamas apie Edgarą ir jo nervus. Akies kertele mačiau, kaip jis virpančiais pirštais čiupnoja savo galifė su nederama kovoti mina. Ką tik buvome pratybose Suomijoj, ir aš ten rūpinausi Edgaru kaip vaiku, tačiau mūšis – kitas dalykas. Užduotį turim vykdyti čia. Bemat. Dabar. Puoliau bėgti, granatos daužėsi į kojas, išsitraukiau vieną iš už bato aulo ir mano pirštai jau juto, kaip ji skrieja ore. Pratybų saloje gauta Suomijos kariuomenės palaidinė tebeatrodė kaip nauja, ji teikė kojoms jėgų. Greitai visi mano tautiečiai vilkės tik Estijos kariuomenės uniformą, ne kieno nors kito, ne okupantų, ne sąjungininkų, o nuosavą. Mūsų tikslas buvo atsikovoti savo šalį.
Girdėjau, kaip jie bėga man iš paskos, kaip žemė dreba nuo mūsų jėgos, ir dar greičiau leidausi variklių gaudesio pusėn. Užuodžiau priešo prakaito tvaiką, burnoje jutau įniršio ir geležies skonį, auliniais trypė kažkas kitas, tasai nežinomas kovotojas, kuris neseniai mūšyje puolė į upelį ir svaidė į stribų batalioną granatas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, tai buvo kažkas kitas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, ir tasai kitas lėkė į gaudesį. Visi mūsų kulkosvaidžiai buvo nukreipti į stribų koloną. Jų buvo daugiau, nei mes manėm, jų buvo marios, rusų ir stribų bataliono vyrukų, estiškos eigasties, ir jie turėjo aibes mašinų ir kulkosvaidžių. Tačiau mes nepabūgom – pabūgo priešai, mus perliejo nirtulys, toks stiprus, kad priešininkai akimirksnį stabtelėjo, autobuso „Mootor“ ratai minutėlę sukosi vienoje vietoje, įniršis įkalino juos akimirkoje, ir tą akimirką pliūptelėjo ugnis; kartu su kitais puoliau prie „Mootoro“, ir mes išžudėm juos visus.
Rankų raumenys drebėjo nuo pasiųstų kulkų, riešą slėgė nusviestų granatų sunkis, tačiau palengva suvokiau pasibaigus mūšį. Kai kojos įprato stovėti vietoje ir šovinių tūtelės nebežiro žemėn, pastebėjau, kad mūšio pabaiga nedavė tylos. Ji atnešė triukšmą, iš žemės gelmių godžiai kylančių lervų judėjimą prie lavonų, mirties parankinių godų kirbesį siekiant šviežio kraujo, ir visa tat dvokė, išmatos ir skrandžio sultimis trenkiantys vėmalai laužė nosį. Mane apakino ryški šviesa, parako dūmams išsisklaidžius debesies pakrašty pasirodė tartum švytintis aukso vežimas, parengtas kritusiesiems surinkti, – mūsiškiams, stribams, rusams, estams, – visiems į vieną vežimą. Prisimerkiau. Ausyse spengė. Mačiau, kaip vyrai dvėsavo, šluostėsi kaktą, siūbavo vietoje it medžiai. Mėginau stebėti dangų, spindintį vežimą, bet man neleido ilgiau ramstyti išakyto „Mootoro“ šono. Miklesni jau ėmė veikti, nelyginant apsipirkdami turguje: reikėjo surinkti žuvusiųjų ginklus, tik ginklus, šovinių diržus ir dėklus. Nuliūlinom per kūnus, trūkčiojančias galūnes. Kai tik nuėmiau nuo nukauto priešo šovininę, kažkas tvirtai sugriebė mane už pėdos. Nė nespėjau nusitaikyti – sulinko keliai ir susmukau prie mirštančiojo toks pat bejėgis kaip ir jis, jausdamas, kad išmušė paskutinioji. Tačiau vyro žvilgsnis buvo nukreiptas ne į mane, vos girdimi žodžiai buvo skirti kažkam kitam, mylimam žmogui. Aš nesupratau, ką jis sako, kalbėjo rusiškai, bet tokiu balsu, kuris tegalėjo būti skirtas sužadėtinei. Būčiau suvokęs tai ir tuomet, jei purvinoje vyriškio saujoje nebūčiau išvydęs nuotraukos, o joje – balto suknelės krašto. Jis buvo suteptas mylimojo krauju, moters veidas liko po pirštu, staigiai išplėšiau koją, ir vyro žvilgsnyje, kur ką tik regėjau save, užgeso gyvybė. Prisiverčiau atsistoti, reikėjo veikti toliau.
Kai surinkome ginklus, iš tolumos vėl atsklido mašinų gausmas, ir seržantas Alikas įsakė trauktis. Manėm, kad stribų batalionas prieš pradėdamas naują puolimą laukia pastiprinimo arba ieško stovyklavietės, šiaip ar taip, jie seks mūsų pėdomis. Mūsiškiai kulkosvaidininkai jau buvo pasiekę pamiškę, kai išvydau pažįstamą žmogų, vis dar tebetrypiantį lavoną: Martas. Kojomis jau buvo spėjęs suknežinti kaukolę, smegenys susimaišė su žemėm, o Martas vis daužė ir daužė, daužė ir daužė, tartum norėdamas šautuvo buožę kiaurai lavoną suvaryti žemėn. Nubėgęs prie jo, sušėriau su tokia jėga, kad jis atgniaužė šautuvą. Martas šėlo nieko nematydamas, nepažindamas manęs, šaukė ant neregimo priešo ir mostagavo rankomis. Man pavyko išsijuostu iš kelnių diržu apvyti jį per liemenį ir nusitempt į tvarstyklą, kur vyrai paskubomis krovėsi mantą. Sukuždėjau, kad tą vyruką reikia stebėti. Pabarbenau sau į smilkinį, felčeris dirstelėjo į dvėsuojantį Martą, į putotas jo lūpų kerteles ir linktelėjo. Seržantas Alikas skubino vyrus, ištraukęs kažkam iš rankų gertuvę, sušuko, kad estas nekovoja prisisiurbęs kaip stribas. Ėmiau ieškoti Edgaro, įtariau, kad jis paspruko, tačiau pusbrolis kiūtojo ant akmens, prisidengęs burną, prakaito išmuštu veidu. Sugriebiau jį už peties, o kai paleidau, jis purvina nosine ėmė trintis švarką toje vietoje, kurią lietė mano kraujuoti pirštai.
– Aš nepajėgiu. Nepyk.
Man nudilgė krūtinę ūmus priešiškumas, staiga prisiminiau, kaip motina slėpė kavą ir vogčiom kaitė ją Edgarui, o kitiems ne. Papurčiau galvą. Dabar reikia susikaupti, turiu pamiršti kavą, pamiršti Martą ir tai, kaip buvau susitapatinęs su vyru, kurį išvydau jo paklaikusiame veide, tokiu kaip aš vyru, bėgančiu į mūšį su mano auliniais. Turėjau pamiršti man į koją įsisegusį priešą, kurio žvilgsnyje atpažinau save, ir tai, kad nemačiau savęs seržanto Aliko veide. Nė felčerio veide. Nė vieno vyro, kurį galėjai numanyti iš čia ištrūksiant. Tai trečias mūšis nuo tada, kai sugrįžom iš Suomijos, o aš vis tebesu gyvas, ant mano rankų – priešo kraujas. Iš kur tos netikėtos dvejonės? Kodėl nematau savęs tarp tų, kurie tikrai turi savo akimis išvysti taikos metą?
– Ar tu ketini ieškoti kitų estų, ar liksi kovoti su šiuo būriu? – paklausė Edgaras.
Pasukau galvą medžių pusėn. Mes gavom užduotį: turėjom susilpninti Estiją okupavusią Raudonąją armiją ir teikti Suomijos sąjungininkams žinių apie jos judėjimą. Aš gerai pamenu, kaip džiaugėmės apsivilkę naujas suomių uniformas ir vakarinėje rikiuotėje traukėme: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind.1 Kai sugrįžom Estijon, mano dalinys vos spėjo perpjauti kai kurias telefono linijas, paskui nustojo veikti radijas, ir mes nusprendėme, kad duosim daugiau naudos prisidėję prie kitų kovotojų. Seržantas Alikas pasirodė esąs narsus vyras, miško broliai pašėlusiu greičiu judėjo pirmyn.
– Pabėgėliams gali prireikti prieglobsčio, – sukuždėjo Edgaras.
Jis teisus. Miško priedangoje einančią grupę sekė nemažas vyrų būrys, nors tolesnė kelionė būtų buvusi lėta, mat vienintelis kelias iš apsupties rato vedė pro raistą. Kovojome kaip patrakę, kad laimėtume jiems laiko, kad sulaikytume priešą, tačiau nebuvom tikri, ar to laiko pakaks persvarai įgyti. Edgaras nujautė, kur link suko mano būgštavimai. Jis pridūrė:
– Kas žino, kaip ten namiškiams klojasi. Apie Rozaliją nieko neteko girdėti.
Dar nespėjęs visko apgalvoti, linktelėjau ir nuėjau pranešti, kad, gindami pabėgėlius, eisim kartu su jais, nors Edgaras taip pasakė greičiausiai siekdamas išvengti naujo antpuolio, saugodamas savo kailį. Pusbrolis žinojo mano silpnybes. Kiekvieno mūsų namie laukė nuotaka, sužadėtinė arba žmona, tačiau tik aš pasiteisinau, kad vengiu mūšio dėl moters. Vis dėlto stengiausi įtikinti save, kad mano pasirinkimas buvo iš tiesų garbingas, netgi protingas.
Kapitonui mūsų pasitraukimas pasirodė geras sprendimas. Kad ir kaip ten buvo, kelyje jaučiausi esąs keistai laisvas. Galbūt todėl, kad kaire ausimi dar negalėjau girdėti, ar todėl, jog galvoje vis tebeaidėjo paskutiniai mirštančio priešo žodžiai savo sužadėtinei. Atrodė, tartum visa, kas buvo nutikę, yra kažkaip netikra, lyg mirties tvaikas dar tebesilaikytų ant mano rankų, nors ilgai jas prausiausi pakelėje aptiktame šaltinyje. Delno linijos – gyvenimo, širdies ir pagrindinė – teberyškėjo tamsiai ruda spalva, uždžiūvęs kraujas įsigėrė giliai į odą, ir tęsiau kelią ranka rankon su numirėliais. Kartkartėmis prisimindavau, kaip mano kojos skubėjo į kovą, kaip ranka nedvejodama privertė uždainuoti kulkosvaidį, kaip pasibaigus šoviniams griebiausi pistoleto, o paskui panaudojau žemėj rastą akmenį ir galų gale daužiau raudonarmiečio galvą į autobuso „Mootor“ rato apsaugą. Tačiau tai buvau ne aš, tai buvo tasai kitas.
Mano kompasas pradingo per mūšį, ir mes klibikščiavome nepažįstamu mišku. Vis tiek ėjau toliau, tarsi žinodamas, kur mes einame, ir kai vėl užgirdau giedant paukštį, kiek atsitokėjau. Edgaras netrukus pastebėjo, kad aš neinu nustatyta kryptimi, tačiau vargu ar imtų skųstis, geriau buvo laikytis atstu nuo pabėgėlių, kuriuos persekiojo stribų batalionas. To nereikėjo garsiai sakyti. Porą kartų Edgaras mėgino siūlyti, kad liktume ramiai laukti ateinant vokiečių, visa kita neteko prasmės, taigi dabar nebevertėjo rizikuoti. Aš neklausiau jo, traukiau toliau: eisiu Armių sodybon ginti Rozalijos ir jos šeimos, ištirsiu Simsonų ūkio būklę, o jeigu kovos tebevyks, susiradęs kokį patikimą miško brolį, prisidėsiu prie jo būrio. Edgaras sekė man iš paskos kaip tada Suomijos įlankoje, kelyje į mokymus. Anuomet iš ledo properšų besisunkiantis vanduo privertė nublykšti pusbrolio skruostus, ir jis norėjo grįžti atgal. Kai slidės apledėjo, daužiau gurvuolius ir nuo Edgaro slidžių. Paskui vėl nušliuožėm vorele, aš pirmas, Edgaras man įkandin, kaip ir dabar. Tačiau dabar norėjau palaikyti didesnį atstumą, kad pusbrolio dvėsavimas susilietų su medžių ošimu. Kai pirmiau išsitraukiau žiupsnį tabako, mano pirštai drebėjo, nenorėjau, kad Edgaras tai matytų. Akyse nuolat iškildavo stvėrusio man už kojos vyro veidas, aš paspartinau žingsnį, kuprinė sunkino ėjimą, vis dėlto paspartinau žingsnį – norėjau palikti už nugaros vyro veidą, vyro, kuris greičiausiai žuvo nuo mano kulkos, kurio nuotaka niekuomet nesužinos, kur liko jos jaunikis, ir kurio paskutiniai žodžiai buvo: „Aš myliu tave.“ Buvo ir kitų priežasčių, kodėl su malonumu pasitraukiau, palikau kitus rengti naują išpuolį. Sąjungininkai fricai man jau pirma kėlė įtarimų.
Jie pasiuntė mūsų pajėgas Raudonosios armijos užnugarin, įdavę vieną kitą granatą, pistoletą ir sugedusį radiją, daugiau nieko. Mums nedavė net padoraus Estijos žemėlapio. Nekilo abejonių, kad buvo nutarta mus panaudoti kaip „patrankų mėsą“. Nepaisydamas to, aš vykdžiau įsakymus ir įtarimus pasilaikiau sau. Tartum nebūtume nieko pasimokę iš praėjusių šimtmečių, iš laikų, kai Baltijos baronai dyrė nuo mūsų kelis kailius.
Prieš kelionę Suomijon norėjau prisidėti prie Žaliojo Kapitono būrio, kone ruošiausi įvykdyti pasikėsinimą. Mano ketinimai pasikeitė, kai buvau pakviestas į suomių surengtus mokymus ir jūra pagaliau apledijo, tad buvo nesunku pasiekti Suomiją. Aš palaikiau tai lemties ženklu; miško brolių draugėje buvo tiek pasipūtimo ir neatsargumo, ir šitai nepadės laimėti jokio karo, šitaip neišvysime priešų pajėgų, nesugrąžinsim žmonių iš Sibiro ir neatgausim namų. Žaliojo Kapitono veiklą maniau esant rizikingą – vidinėje švarko kišenėje jis nešiojosi užrašų knygelę, kurioje žymėjosi visų savo būrio vyrų duomenis ir piešė tikslius atakų bei žygių planus. Mano įtarimus patvirtino Marto duktė. Ji man papasakojo, kad stribai buvo radę jos motinos surašytus maisto sąsiuvinius, kurie buvo kruopščiai suliniuoti skiltimis su įrašais, kada kas ateidavo pas juos valgyti, nes Žaliasis Kapitonas buvo pažadėjęs, jog vėliau bus atlyginta už visą vargą ir maistą. Dabar iš gimtosios Marto sodybos teliko rūkstantys griuvėsiai, pats Martas išprotėjo, o jo duktė ėjo kažkur priešais mus drauge su kitais pabėgėliais. Kai kurie iš maisto sąsiuviniuose surašytų miško brolių jau buvo nužudyti.
Supratau – Estijai vėl išlaisvėjus, tuos metus bus norima prisiminti su švaria sąžine: reikėjo įrodymų ir dokumentinės medžiagos, kad visa buvo daroma laikantis įstatymo ir gerų papročių. Betgi kaip tik mandagiai elgtis ir negalėjome sau leisti, vien bolševikų veiksmai parodė, kad mūsų šalis ir namai buvo patekę į necivilizuotų būtybių rankas. Vis dėlto nesiėmiau balsiai svarstyti kapitono, jis buvo itin drąsus vyras ir Nepriklausomybės karo didvyris, išmanantis apie karybą geriau už mane, jo išminties galėjai pasimokyti. Jis ugdė vyrus, mokė juos šaudyti ir Morzės abėcėlės bei rūpinosi, kad kasdien vyktų svarbiausio įgūdžio miške – bėgimo – pratybos. Jeigu Žaliasis Kapitonas nebūtų pratęs pareigingai visko užrašinėti, būčiau galėjęs likti su jo būriu Estijoje. Arba jeigu jo vyrai nebūtų turėję fotoaparato. Aš jau kuris laikas buvau su jais, kai vieną rytą kažkas staiga paragino nusifotografuoti grupinei nuotraukai. Vienas man nepažįstamas vyrukas tyliai iš ten paspruko, ir aš pasekiau juo, sakydamas, kad aš čia niekuo dėtas, iš tikrųjų nesu net būrio narys. Vaikinai pozavo priešais bunkerį petys petin, su rankinėmis granatomis prie diržo, kažkoks pokštininkas įkišo galvą į gramofono lagaminėlį. Priešais būrį buvo padėta kuprinė, prikimšta iš valsčiaus tarybos kasos seifo paimtų komunistinių pinigų, tų pačių, kuriuos anądien Žaliasis Kapitonas glėbiais dalijo valsčiaus tarybos darbuotojams, nes vis tiek jisai liks dėl visko kaltas.
– Imkite kiek lenda, – kalbėjo jis, – tai Sovietų Sąjungos iš žmonių konfiskuoti rubliai.
Kapitonas jau buvo tapęs legenda, aš tam nebūčiau tikęs, nenorėjau būti didvyriu. Ar tai silpnybė? Ar buvau visa galva geresnis už Edgarą?
Rozalija būtų didžiavusis bendromis nuotraukomis – ir darytomis mokymų saloje, ir su Žaliojo Kapitono vyrais. Vis dėlto neketinau kartoti kapitono klaidos, todėl ir Rozalijos nuotrauką sudraskiau į skutelius, nors ir nenoriais pirštais. Rozalijos žvilgsnis guosdavo mane ne vieną beviltiškumo akimirką, ir jeigu mano gyvybė gyslomis nutekėtų žemėn, man reikėtų jos nuotraukos, jos jau dabar reikia, man reikėjo jos žvilgsnio, kai traukėm per akmenis ir samanas, ir aš buvau palikęs kovojančius brolius. Paskui mane kėblinantis Edgaras nė karto nebuvo prisiminęs savo žmonos. Kai atėjo pirtin, kur laukiau kelionės į Suomiją, jis paaiškino, kad šiukštu nevalia kam nors prasitarti, esą jis grįžta tėviškėn. Dezertyro rūpestis buvo suprantamas, visi žinojo, kokie silpni jo motinos nervai. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būčiau įstengęs šitaip pasielgti – neduoti Rozalijai jokio gyvybės ženklo. Girdėjau Edgarą, šnopuojantį man už nugaros, ir negalėjau suvokti, kodėl jis norėjo, kad jo žmona tikėtų jį vis tebesant mobilizuotą į Raudonosios armijos gretas. Aš troškau kuo greičiau pas Rozaliją, Edgaras nė žodeliu neužsiminė apie susitikimą su žmona. Jau ėmiau įtarinėti, kad jis nori pabėgti nuo savo žmonos, buvo radęs naują mylimąją, galbūt Helsinkyje. Edgaras dažnai turėjo ten reikalų, vis trynėsi po „Klaus Kurki“ restoraną. O mano įtarimams prieštaravo tai, kad jokia moteris neprivertė migloti jo žvilgsnio ir degtinė jo visai netraukė, priešingai nei mus visus; apie tai visuomet bylojo jo gaivus kvapas, kai pareidavo į mūsų nakvynės vietą. Pusbrolis irgi vilkėjo mums visai veltui duotą sportinę aprangą, nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.
Kiti skersavo į mano pusbrolį keistu žvilgsniu, manė jį esant ne tokį kaip visi, ir aš jau ėmiau būgštauti, kad jis bus išsiųstas iš salos kaip netinkamas užduočiai vykdyti. Todėl po to, kai dėl atatrankos šautuvas perkirto jam antakį ir sukėlė nuolatinę šaudymo baimę, nutariau su Edgaru rimtai padirbėti. Drauge stebėjausi, kaip jis tvarkėsi tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip sugebėjo išstorėti per liemenį, vargu ar Raudonoji armija maitino jį vien lašiniais ir ragaišiu. Šiaip ar taip, Stafanio saloje pranyko grietine sotintas pilvukas, Suomijoje visa buvo kaip ant delno. Pusbroliui daug ką atleisdavo, nes jo būta plepaus. Kai Suomijos generalitetas atsiuntė mums vyrus skaityti paskaitų, pusbrolis turėjo progą pasirodyti, kaip gerai išmano raudonarmiečių antpetines juosteles, ir pademonstruoti savo puikiai nugludintą rusų kalbą; jis netgi stengėsi mokyti kitus, kaip šokti su parašiutu, nors pats nebuvo nė karto nušokęs. Vakarais triūsdavo padirbinėdamas Estijon grįžti būtinus dokumentus, man jis pakuždėjo galvojąs apie idealų būrį, kurio pagrindą sukurs čia pat, saloje. Netrukdžiau pusbroliui plepėti, skirtingai nei kiti, buvau pratęs prie savo vaikystės draugo lakios vaizduotės. Tačiau kiti klausėsi Edgaro paistalų ausis pastatę – mes turėjom gana daug laisvalaikio, tokių akimirkų, kai vaikinai galėjo stebėti kiekvieną „lotą“2, tarsi tai būtų pirmoji moteris pasauly. Aš šitokiom valandėlėm galvojau apie Rozaliją ir pavasarinę sėją. Birželį mus pasiekė žinios apie trėmimą. Nuo tada, kai mano tėvas praėjusiais metais buvo suimtas, nieko apie jį nebegirdėjau. Mama tuomet verkė, kad tėvas būtų turėjęs išmokt giedoti „Internacionalą“, būtų turėjęs išmokti laiku nusiimti kepurę, būtų turėjęs mažiau kalbėti apie bulvių ūkius ir sutikti su nacionalizavimu, bet aš žinojau, kad tėvas nebūtų sugebėjęs to daryti. Simsonai vis tiek paliko be ūkio, sūnus išėjo miškan, o tėvas – už grotų. Jis turėjo būti perspėjamasis pavyzdys. Tuo pat metu žmonės buvo raminami, kad žemės niekas neatims, bet kas tais bolševikais apskritai patikės.
Tačiau Edgaro nejaudino Simsonų padėtis, nė trupučio, nors mūsų ūkio pinigais buvo apmokėti visi jo mokslai – tose mokyklose, apie kurias Edgaras ilgai postringaudavo su kitais, studentavimas Tartu, o studentų tarp mūsų nestigo, ūkininkų buvo mažiau. Kai Edgaras su kitais studentais juokėsi iš to, ką manė esant pernelyg paprasta, buvo aišku, kaip vienapusiškai jie matė gyvenimą. Neišprusėlis jiems buvo tartum keiksmažodis, ir jie vertino žmones pagal tai, ar tie baigė trejetą mokyklos klasių, ar daugiau. Kartkartėmis iš vaikinų kalbos buvo aišku, kad jie yra prisiskaitę begales angliškų istorijų apie šnipus, kurios skatino vaizduotės galią, – esą, Stafanio saloje būsią parengti tokie šnipai, kad Raudonoji armija nebeturės kur dėtis. Pirmučiausias iš draugijos tą evangeliją skelbė Edgaras. Nors kai kurie vyrukai buvo linkę ieškoti nuotykių, bailių šioje draugėje vis dėlto nebuvo, ir tai kėlė šiokį tokį pasitikėjimą, atbaidė mano dvejones, kas apskritai laukia tokios draugės. Esminės tiesos buvo taip pat aiškios, visi mokėsi radisto amato, mes pratinomės prie Morzės, ir nors Edgaras atgrubnagiškai užtaisinėjo šautuvą, slaptų žinučių siuntimas puikiai tiko jo šilkiniams pirštams, jie gebėjo išbelsti kone šimtą raidžių per minutę, o mano pirštai geriau tiko žagrei laikyti. Tačiau dėl savo pasaulėžiūros svarbiausių principų ir proangliškos orientacijos laikėmės tos pačios nuomonės.
Aš turėjau savo planą: jau palikdamas salą kišenėje prie krūtinės vietoje Rozalijos nuotraukos laikiau popieriaus lapą su skylėmis įsegti bylon, nešiotis visus duomenis buvo pernelyg drąsu. Buvau nusipirkęs ir sąsiuvinį vaškuotais viršeliais dienoraščiui rašyti. Ketinau rinkti įrodymus apie naikinamąją bolševikų veiklą. Stojus taikai jų reikės. Tada perleisiu tuos popierius sumanesniems už mane plunksnagraužiams, tiems, kurie imsis rašyti mūsų laisvės kovų istoriją. Suvokimas, kokia svarbi yra ši užduotis, palaikė tvirtą nusistatymą, kai ėmiau save įtarinėti, kad laikiausi nuošaliai nuo didelių užmojų iš baimės ar todėl, kad pasirinkau būdą, padedantį išvengti rašliavos. Vis dėlto turėjau užduotį, kuria mano tėvas būtų didžiavęsis. Aš neketinau žymėti nieko, kas būtų kėlę grėsmę kitiems; nieko tokio, kas per daug atskleistų mūsų ryšininkus. Aš nenurodyčiau jų vardų, galbūt netgi neminėčiau vietų. Pasirūpinčiau fotoaparatą, bet ne mūsų brolių bendroms nuotraukoms. Visur žvilgsojo šnipų akys. Jų blizgesy buvo apstu aukso, mūsų, kitų, akyse – pilna žemių.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji
Grūdų sandėliai degė ir dangun kilo dūmų stulpai. Keliai buvo sausakimši skubančių autobusų ir lengvųjų automobilių, ratai žviegė, trokšdami išlikti, visai kaip žmonės, sprogimas! Priešlėktuvinio pabūklo salvė. Stiklo šukių it liūties papliūpos. Judita sėdėjo išsižiojusi motinos virtuvės kertėje; motina pabėgo į kaimą pas savo seserį Liją ir paliko Juditą vieną laukti bombos, bombos, padarysiančios viskam galą. Jau kurį laiką keliuose iš Talino į Narvą susidarydavo evakuojamų sunkvežimių spūstys ir, pasak gandų, buvo įsteigti evakuacijos komisariatai: komisariatai galvijams evakuoti, grūdams ir lęšiams evakuoti, bet kokiai materijai evakuoti – bolševikai ketino išgabenti viską – visa, kas tik įmanoma, netgi duonos kriaukšles, vokiečiams nei estams nepalikti nieko. Armija naudojo vyrus laukams tuštinti. Viskas Narvos kryptim, uostų kryptim. Sprogimas.
Judita užsispaudė delnais ausis, stipriai užsispaudė. Ji jau susitaikė su mintimi, kad miestas bus nusiaubtas iki vokiečiams ateinant, ji tenorėjo, kad jos valanda būtų išmušusi kasdieniškesnėmis aplinkybėmis: kad paskutiniai garsai, kuriuos girdės, būtų šaukšto taukšėjimas lėkštėje, dzingsėjimas plaukų smeigtukų prisipildančioje dėžutėje, statomo ant stalo pieno indo duslus kaukštelėjimas. Paukščiai! Jų giesmės! Tačiau Liuftvafė ir zenitinės patrankos prarijo paukščius, paukščių ji daugiau niekada nebegirdės. Nei šunų. Nei kačių miaukimo, varnų krankimo, viršutinio buto bildesio, apatinio aukšto vaikų, pasiuntinių trepsenimo, vaikiško vežimėlio girgždesio, nei kibiro barkštelėjimo, kai kaimynė atsitrenkia galva į lauko durų staktą po Juditos langu. Judita irgi mėgino nešioti dubenį ant galvos, tiesa, kambaryje ir slapčiom pozuodama priešais veidrodį, stebėdamasi, kodėl modeliuotojai neišrado skrybėlės, kurią būtų galima dėvėti užmovus ant nedidelio dubens ar kibiro. Pasisekimas garantuotas. Moterys juk yra tokios vaikiškos, tokios juokingos, apsisaugančios kibiro pavidalo kvailyste. Skardos barškėjimas vis dėlto liko praeityje, toje praeityje, kur liko ir kasdienybė. Tiesa, ji buvo kupina netekčių ir joje vyravo bolševikai, bet vis tiek tai buvo kasdienybė su savo įprastais garsais. Pavasarį brolis nusiuntė Juditą gyventi pas motiną Baltojo Laivo gatvėn, dėl visa ko, ir dienos bėgo savo vaga, nors brolis su žmona buvo išvežti birželį ir Judita paskiau nieko negirdėjo apie Johaną ir brolienę, o Johano name apsigyveno svetimi, svarbūs veikėjai iš komisariato. Juditos vyras jau anksčiau buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Po motinos butu gyvenanti Eliza savo ruožtu buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla – įtarė, kad Eliza žinojo apie nuomojusios iš jos kambarį Karinos ketinimą išvykti iš šalies. Judita taip pat buvo apklausta dėl Karinos. O vėliau dienos tekėjo sau, sudarydamos kasdienį gyvenimą, kuris, šiaip ar taip, buvo geresnis už siaubimo dienas. Kaime, pas tetą Leonidą, Rozalija toliau melžė karves, nepaisydama to, kad jos sužadėtinio šeima patyrė terorą, Simsonų vienkiemis buvo nacionalizuotas, Rolando tėvas suimtas, o jo motina persikraustė į Armių sodybą po Rozalijos sparnu. Už tai Judita buvo dėkinga Rozalijai. Ji nebūtų ištvėrusi savo anytos draugės, netgi sunkmečiu, ji nepasižymėjo Rozalijos kantrybe. Jeigu Juditos vyras apie tai sužinotų, vėl rastų naują dingstį priekaištauti, jo mamulė iš numylėto sūnaus žmonos nenusipelnė tokio abejingumo. Gal ir teisybė, tačiau Rozalija kur kas geriau už Juditą rūpinosi anyta ir, anytos džiaugsmui, ilgainiui pripildys trobą mažųjų. To Judita jau nebepamatys.
Ji ėmė galvoti, kokį vaizdą ir kokius balsus iš praeities kasdienos norėtų nusiskinti mintimis prieš galą. Galbūt vieną vaikystės dieną, Rozaliją ir iš virtuvės sklindančius kasdienius balsus, akimirką, kuri skamba taip pat, kaip jų taikiais rytmečiais, kai galėjai būti tikra, kad diena bus lygiai tokia kaip praėjusi, tokią dieną, kai Liuterio gamyklos fanerinė kėdė palei mamos langą braižė grindis ir raižymo garsas erzino Juditą, tokią dieną, kai Judita negalvojo apie ką nors svarbesnio, tokią, kai ją pykdė smulkmenos. O gal prieš mirtį ji norėjo vaizduotėje išvysti dieną iš tų laikų, kai ji tebuvo netekėjusi mergaitė, laikų, kai niekas nejaudino labiau už suknelę dėžėje, supakuotą į šilko popierių, suknelę dėl būsimo jaunikio; nieku gyvu nebūtų galvojusi apie savo vyrą. Ji įsikando į lūpą – netgi priverstinai negalėjo išguiti vyro iš savo minčių. Jeigu ką tik kambarį nušvietęs sprogimas būtų kliudęs namą, jos paskutinė mintis būtų likusi apie santuoką. Nauja papliūpa privertė trūkčioti raumenis, tačiau sprogimai nekėlė jokio jausmo ir ji nebesigūžė.
Mintis apie žūtį kartu su miestu šovė jai į galvą dieną prieš motinai išvykstant ir liko tūnoti, tarytum niekados nebūtų norėjusi nieko daugiau. Talinas jai vis dėlto patiko, o anyta – ne, ir anyta dabar buvo Armių vienkiemyje. Mama norėjo išginti tenai ir Juditą, beveik visa šeima dabar gyveno po tetos Leonidos sparnu, juk tokiomis akimirkomis saugu būti su artimaisiais.
– Ačiū Dievui, kad tavo tėvas to nemato. Padalykime papildomas burnas taip: viena mano sesuo pasiims mane, o kita – tave. Tik kuriam laikui. Judita, ir pasistenk kaip nors sutarti su savo anyta.
Judita nudavė sutinkanti, kad tik motina išvyktų. Pas tetą Leonidą ji nevažiuos. Judita nepalaikė mamos lūkesčių dėl pergalės, bet mintyse ji buvo dėkinga, kad plaučių uždegimas pakirto tėvą dar tuomet, kai šalyje viskas buvo gerai, tėtis nebūtų pakėlęs bolševikų tvarkos ir Johano dingimo. Sovietų Sąjungos žmonių ištekliai buvo begaliniai, kodėl padėtis turėtų pasikeisti kaip tik dabar? Kodėl ji nepasikeitė prieš birželio tremtį, prieš suimant brolį? Kovų dundesys sunkiais ir purvinais patrankų ratais rieda tolyn ir nužudys juos visus, štai ir viskas. Judita užsimerkė, kambaryje buvo šviesu: padange sklandantys šviesos pluoštai panėšėjo į Joninių fejerverką prie Piritos paplūdimio paviljono, tuomet jau ištisi metai ji buvo tituluojama ponia. Tada Juditos klausa buvo be priekaišto ir rūpesčiai visai kiti, ji vangiai ilgėjosi vyro, arba tikriau – įvaizdžio, kurį tas jai paliko. Ir Joninių vakaro Piritoje ji tikrai troško, labai troško. Ji įsisvajojo į vasaros naktį Piritoje, sutelkdama dėmesį į degančias deguto statines, mišką, kuris ošė, tarsi jame būtų kukavusi gegutė. Liežuvio galiuku ji lyžtelėjo kiek suskeldėjusį, kiek išsklidusį lūpdažį, bet jai buvo nesvarbu, nes tai reiškė, kad jos lūpas bučiavo, o muzikantai stengėsi iš peties, daina pasakojo apie praeinantį jaunystės sapną, kaip briedis geria prie šaltinio, jis rūpesčių jokių neturi, ir naktis buvo kupina čiauškesio apie paparčio žiedą, o čiauškėjimus lydėjo juoko protrūkiai, ir netekėjusios Juditos draugės kvatojo, valiūkiškai purtydamos savo šukuosenas, joms viskas buvo priešaky ir Joninių nakties burtai galėjo išpildyti visus troškimus. Judita jautė, kaip ponios padėtis rantė jai skruostų odą, jos kūno lieknumą ir alsavimo lengvumą. Kadangi tai nežadino jokio susižavėjimo, prieš drauges ji vaidino patyrusią moterį, truputį protingesnę, truputį geresnę, ir, kaip dera patyrusiai moteriškei, iškalbingai laikėsi savo vyro rankos ir kartu stengėsi užgniaužti karčią pavydo sėklą – juk draugės dar nebuvo nieko išsirinkusios ir niekas jų nenuvedė prie altoriaus. Bet čia Juditos vyras nusitempė ją šokti, kartodamas dainos žodžius, kad jo žmonelė maža kaip laikrodėlis, ir tasai švelnumas jo balse nušokdino juos toliau nuo kitų, orkestras jau grojo kitą melodiją, nerūpestingi briedžiai buvo pamiršti, ir Judita prisimins, kodėl ji ištekėjo už savo vyro.
Šią naktį. Šįkart jai pavyks. Judita išsigandusi atsimerkė, ji vėl galvojo apie savo vyrą. Išvydo brėkštant saulę nuo Suomijos įlankos. Tačiau tai ne saulėlydis, o bėgančio jūra Raudonojo Talino žara, flotilės klykavo kaip išbaidyti paukščiai. Traukimosi garsai. Judita nusvirduliavo per kambarį ir, perėjusi grindis, atsirėmė į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad bolševikai bėga. Susmukusi miegamojo kampe, ji perprato, kad Liuftvafės mašinas domino vien sprunkantys laivai, ne Talinas, tačiau tai nesukėlė jokio jausmo. Linkstančios kojos puikiai atminė, ką reiškia lėktuvo ūžesys: reikėjo bėgti į krūmus, kur nors slėptis, kaip ir tada, kai buvo kaime, padėjo Rozalijai ir tetai varyti naminę, ir, danguje netikėtai pasirodžius priešui, teta apvertė bidoną, jos puolė po medžiais, dūsuodamos įsispoksojo į žemai praskrendantį lėktuvą, kurio pilvas, laimei, buvo tuščias.
Judita atsišliejo nugara į sieną, tvirtai įrėmė kojas į grindis. Ji buvo pasirengusi sprogimui. Nors oras buvo pritvinkęs karo dvoko, visi pažįstami kvapai niekur nedingo, tapetai vis tebedvelkė senukų namais, saugiais ir tolimais. Judita prispaudė nosį prie tapetų. Jų raštas buvo toks pat, toks senoviškas kaip Johano namuose, tuose kambariuose, kur Judita gyveno su savo vyru, laukdama, kol bus pastatytas nuosavas namas. Bet namo nebepastatė, jinai niekuomet nerinks jam baldų. Ir nebepamatys savo namuose naujutėlaičių tapetų su vandens lelijomis, kuriuos buvo išsirinkusi Fr. Martinsono tapetų sandėlyje, – pirma ne kartą buvo apsigalvojusi ir dėl kiekvieno gėlių rašto spėjusi susiginčyti su savo vyru ir broliu, ir su broliene, nors brolienė bent suprato, kaip svarbu išsirinkti sienų apdailą. Kai Judita visiškai apsisprendė, ji lengva širdimi išėjo iš krautuvės, nes daugiau nebereikės nagrinėti tapetų pavyzdžių ir lyginti jų vieno su kitu namie, o paskui pas Fr. Martinsoną, tada vėl namie. Smagiai nusiteikusi ji sustabdė taksi, trokšdama greičiau nuvežti džiugią žinią savo vyrui, kuriam užbaigtas tapetų klausimas irgi suteikė palengvėjimą, šitai ji atšventė su broliene Nemės restorane, ir nuo kreminio pyragaičio šiek tiek plaktos grietinėlės tekštelėjo jai ant nosies, kuri buvo glotni ir rausva, nes anuomet Judita kas vakarą valėsi veidą cukrumi. Tik pamanykit, cukrumi! Ar jos tą vakarą gėrė kokteilius ir šoko? Ar vyras vėliau prisidėjo prie draugijos ir ar Judita vėl pamanė, kad šįvakar, šįvakar tai pavyks? Ar ji galvojo taip, kaip buvo galvojusi ir tikėjusi aibę kartų?
Juditos lauktos pabaigos nebuvo. Ryte miestas iš tiesų svyravo, degė ir smilko, bet vis dėlto išliko, tebebuvo gyvas, o Raudonoji armija pasitraukė. Išgirdusi sklindančius iš lauko džiaugsmo šūksnius, Judita nušliaužė prie popieriumi apklijuoto lango ir, nepaisydama šukių, jį atvėrė. Visa gatvė buvo užtvindyta vermachto, šalmų ir dviračių daugėjo kaip žiogų, ir dėl šitokios gausos buvo neįmanoma jų suskaičiuoti, liūliavo dujokaukių dėklai, o kareivius dengė krintančios gėlės. Judita ištiesė ranką, ore ribuliavo šypsenos it burbuliukai šviežiame limonade, rankos mojavo išvaduotojams, merginų kvapo kupinas vėjo dvelksmas ir delnai kaip medžio lapai vasarą judėjo ir virpėjo, tarp jų buvo rankų, plėšančių komunistų partijos lozungus, paradinius vadų portretus – burnos plyšo, galvos skilo, kaklai lūžo, pėdos trypė akis, įmindamos jas žemėn, su įniršiu kimšdamos dulkes į popierines vadų burnas, draiskanos lyg konfeti sklandė vėjyje, visur besimėtančios šukės kugždėjo kaip švarus sniegas. Skersvėjis užtrenkė langą, Judita krūptelėjo.
Taip neturėjo nutikti. Kur dingo lauktoji pabaiga? Judita nusivylė, apsisprendimo nebereikėjo. Ji įkvėpė pro langą laisvo Talino oro. Dvejodama, apdairiai. Tartum neteisingai kvėptelėjus galėtų dingti taika, arba moteriai grėstų bausmė už tai, kad netikėjo vokiečių pergale ir Sovietų Sąjungos pasitraukimu. Neskubėjo išbėgti į gatvę, netinkamos mintys pančiojo nerimstančias kojas. Mintys prapliupo tą akimirką, kai į kiemą įbėgo maža kaimynų mergaitė, šaukdama, kad tėtis pareis namo. Mergaitės šūksniai vėl priminė Juditai jos būseną ir ji, nelyginant senutė, turėjo atsiremti į kėdę.
Netrukus vėl prisipildys ir atvers duris raudonarmiečių išplėštos parduotuvės, už prekystalių panelės pardavėjos vėl vynios prekes į popierių ir bus atstatyta vandens valymo stotis, tiltai pakils į savo vietas, visa, kas buvo išgrobstyta, sunaikinta, apšaudyta ir apšlakstyta krauju, pavirs tuo, kas buvo anksčiau, tartum atbulai rodomam filme. Miestas tebebuvo sužalotas ir nusiaubtas, keliai linko nuo arklių maitų ir raudonarmiečių lavonų, kuriuos dorojo vabzdžiai, tačiau netrukus visa tai pranyks. Uostai ims veikti. Geležinkelis bus atstatytas. Bombų išknaisioti keliai užlopyti. Tarp griuvėsių išaugs taika, tinkas paslėps statiniuose žiojinčius plyšius, suardyti vieškeliai nebestabdys eismo, o žvakės nuo stalų atsidurs stalčiuose, už temdančių užuolaidų įsižiebs elektros šviesa, galbūt pargrįš tremtiniai, Johanas pareis namo, nieko niekad nebeveš kažin kur, niekas nebedings, naktį nebepasigirs beldimo ir Vokietija laimės karą. Ar gali norėti geresnės ateities? Prasidės kasdienybė. Ir nors jos Judita ką tik taip ilgėjosi, mintis iškart tapo atkari ir vos prieš akimirką patirtas abejingumas – ateities rūpesčiu. Toji kasdienybė, kuri ateis, visai ne ta, kurios būtų norėjusi. Už lango laukė švarus, be bolševikų, miestas – pirmųjų namo pargrįžtančių estų auliniai jau kėlė dulkes keliuose, šie netrukus prisipildys visokiausių estiškų, rusiškų ir latviškų mundurų ir apie juos kirbančių mergaičių, merginų, sužadėtinių, našlių, dukterų, motinų, seserų, katėjančių, kūkčiojančių ir šokio žingsnius sukiojančių moterų begalinių kaimenių.
Judita nenorėjo susitikti su moterimis, kalbančiomis apie grįžtančius namo vyrus, tomis, kurių sužadėtiniai, tėvai ir broliai jau buvo išėję iš miško arba pabėgę iš Estijoje arba Suomijos įlankoje kovojusių raudonarmiečių gretų. Ji joms neturėjo ką sakyti, nebuvo išsiuntusi savo vyrui nė vieno laiško. Žinoma, mėgino, paėmusi popierių ir rašalinę, atsisėdo prie stalo, tačiau ranka nepajėgė dėstyti žodžių. Jau vyro vardo pirmutinė raidė buvo per sunki, pirmojo sakinio neįmanoma sugalvoti, ji neįstengė rašyti laiško nuo išsiilgusios žmonos, o juk tik tokius tiko siųsti į frontą. Juslės sugėrė visas tas naktis, kai juodu bandė, bet nesėkmingai, ir naktis, kai jie net nebandė, ir ji nebuvo pamiršusi nė vienos akimirkos, kai mėgino gilesnę iškirptę, tačiau vyras nekreipė jokio dėmesio į jos krūtis. Ji gerai atminė vėliau patirtą gėdos jausmą, atminė, ką jautė, kai visas jos supratimas apie tai, kas joje žavu, pasirodė esąs melas; ji atsiminė, kaip sutuoktinis nuo pirmų dienų atstūmė jos siūlomas krūtis, nugrūdo ją į kitą lovos kraštą lyg pagedusį maistą į kitą stalo galą.
Jau bolševikams atėjus į valdžią jos vyras kartu su kitais slapstėsi nuo mobilizacijos vasarnamiuose ir namų pastogėse, ir Juditai palengvėjo. Lova liko tik jai vienai, tačiau, kaip ir dera, ji raukydama kaktą nudavė žmoną, kuriai rūpi vyras. Kai ieškodamas maisto jis buvo suimtas ir įkištas į juodą čekistų ZIS’ą, Juditai pavyko išspausti miglą pilkose akyse, nes taip reikėjo. Jau tada ji tikėjosi, kad tai bus paskutinis vyro žygis, labai daug kam ZIS’as pranašavo kaip tik tai, bet kartu tas pašėliškas troškimas, tas nežabotas džiaugsmas dėl karo teikiamų galimybių varė jai baimę. Jų giminėje nebuvo išsiskyrusių moterų, tad našlės dalia buvo vienintelė išeitis jai panorėjus atgauti laisvę. O kietakaktė anyta komisariate sužinojo, kad vyras buvo nusiųstas į frontą, ir Judita vėl, kaip dera, stvėrė nosinaitę. Ji negalėjo niekam pasakyti, kaip mėgaujasi lova be šeimininko. Ji geidė meilužio, bet kur tokį rasti? Net pagalvoti apie tai netiko. Vis dėlto ji ne kartą perskaitė „Madam Bovari“ ir „Aną Kareniną“, ir nors romanų herojės kentėjo dėl kiek kitokios santuokos, ji jautė didelę dvasinę giminystę, nes ir jinai patyrė ilgesį.
Prieš vestuves Juditos motina „tarp eilučių“ įterpė patarimų apie santuoką ir galimas jos problemas – Judita nebuvo patyrusi šio repertuaro sunkumų. Kai susituokė, Juditai kilo įtarimų ir ji probėgšmais užsiminė motinai, kad, skirtingai nuo mamos užuominų, vyras jokiu būdu nesistengė su ja fiziškai suartėti. Ir draugių patirtis, susijusi su vaikinais, kurie netvėrė sulaukti, kada stos prie altoriaus, buvo kitokia. Rozalija nuolat duodavo suprasti, kokios karštos prigimties buvo tamsbruvis Rolandas. Juditos motina nusijuokė iš dukters rūpesčių, manydama, kad tai pagarbos ženklas, ir pridūrė, girdi, Juditos tėvas buvęs toks pat gerų manierų vyras. Viskas įeis į vėžes, kai juodu pradės gyventi kartu.
Tad Judita suprato, kad per savo kvailumą manė esant keistą bruožą, kuris kaip tik bylojo apie didelę meilę, ir ėmė nekantriai skubinti vestuves: Hapsalu paplūdimio viešbutyje jau buvo užsakytas kambarys povestuvinei kelionei. Tačiau užmovus sužadėtuvių žiedą niekas nepasikeitė, o pirmoji vestuvių naktis buvo nemaloni. Vyras įsiskverbė į ją, bet čia kai kas nutiko. Baigęs jis nuėjo už širmos ir Judita girdėjo, kaip pripildė dubenį vandens ir piktai prausėsi. Paskui atsigulė kitame lovos krašte, kuo toliau nuo savo žmonos. Judita nudavė mieganti. Kitas vakaras buvo ne ką geresnis. Naktį vyras atsigulė miegoti ant sofos, o ryte atrodė visiškai normalus. Dieną jie vaikštinėjo „Afrikos“ paplūdimy, o vakare šoko ten esančiame paviljone tarsi paprasta sutuoktinių pora per medaus mėnesį. Grįžęs į Taliną, vyras pradėjo dirbti pas Johaną notaro padėjėju, Judita užsiėmė namų kūrimu ir karštligiškai galvojo, ką daryti.
Viešosiose vietose vyras elgėsi taip, kaip ir dera pavyzdingam sutuoktiniui: siūlydavo parankę ir dažnai bučiuodavo ranką, juokaudamas net į lūpas, tačiau jo elgesys pasikeisdavo iškart, vos juodu likdavo dviese. Jeigu jis nejautė Juditai jokio potraukio, kodėl tuomet jai pasipiršo? Ar viskas nuo pat pradžių tebuvo grynas melas? Kai Rozalija susižadėjo, ji supažindino Juditą su Simsonais, ir Judita iš pradžių nekreipė jokio dėmesio į mėgstantį skaityti Rolando pusbrolį – ne anksčiau, nei Rozalijai užsiminus, kad vaikinas ne toks jau pilkas, kaip gali pasirodyti iš pirmos akimirkos, nes turėjo tapti lakūnu. Judita buvo skaičiusi „Raudonąjį lakūną“, ir kiekvienas jos klausimas bei nuostaba gerokai paskatino vaikiną, tad juodu aibę kartų aistringai šnekučiavosi apie Manfredą fon Richthofeną. Vaikino įkarštis buvo kažkoks keistas, niršus ir Judita nė kiek nedvejojo dėl savo pasirinkimo, dėl vietos tribūnoje, kai vyras atliks neregėtą skrydį su Imelmano vėduokle. Rozalija pagyrė Juditos pasirinkimą, o Judita – Rozalijos. Jų manymu, jodviem pasisekė. Savo laiškuose būsimasis jaunikis žadėjo skristi su Judita į Paryžių ir Londoną, juodu abu norėjo pamatyti pasaulio, keliauti. Mintis, kad po kojomis vien oras, baugino Juditą, tačiau vertėjo matyti draugių minas, kai ji pasakojo apie artimiausius metus, kuomet bus lakūno ponia ir didmiesčius pažįstanti dama, kaip pirks pirštines Paryžiuje, kur pardavėjos mesteli į pirštines pudros prieš jas matuojantis. Vieną dieną jos vyras gal net sušmėžuos kronikoje, ir publika tribūnose nekantraus, giliai įkvėps, kai kurioms ponioms širdis stabtelės. Kartais Judita stebėdavosi, kodėl vyras su tokia stulbinančia ateitimi susidomėjo kaip tik ja, o kai juodu susituokė, jis pabučiavo ją į kaktą ir Juditą išmušė karštis, bučinys taip ją įkaitino, kad apie kitokius santykius ji negalėjo nė pagalvoti. Tačiau jokių kitokių santykių ir nebuvo.
Galų gale Judita, sutelkusi drąsą, ryžosi pasiteirauti savo ištekėjusių draugių apie jų intymius santykius. Rozalijos neketino nieko kamantinėti, toji tebekaupė kraitį ir Simsonų sodyba buvo parengta jaunajai šeimininkei. Nors tarp Rozalijos ir Rolando sklandė kibirkštys, juodu neskubėjo prie altoriaus, norėjo pasirengti kaip reikia, tačiau ištekėjusi Judita nebegalėjo prisidėti prie Rozalijos ruošos. Anksčiau abi pusseserės svarstė, kokia bus vestuvinė šukuosena ir jaunosios puokštė, galvodamos apie tas dienas, kai abi tekės, tarp Talino ir Armių ūkio sklandė atitinkami laiškai ir Judita karštai įtikinėjo Rozaliją nusivežti savo vyrus į Hapsalu, sanatorijoje jos lankytų purvo vonias ir pasistengtų elgtis taip, kad jųdviejų vyrai labiau suartėtų tarpusavyje – nors jų santykiai buvo neblogi, vis dėlto geriau, kad vaikystės draugai būtų tikri bičiuliai, tokie pat artimi kaip Judita su Rozalija. Iš pradžių Rozalija manė, kad nemokami Zingerio siuvimo kursai ūkio šeimininkei būtų geriausias pasirinkimas, bet vis dėlto sutiko, gal kelioms dienoms pavyks ką nors pasamdyti ūkyje, kol jie bus išvykę kelionėn, ir abi jaunavedžių poros galės kartu praleisti laisvalaikį; kaime nuolatos tokia skuba, ten neužtektų laiko nė padoriai pabendrauti. Pagaliau Rozalija pritarė Juditos planui, o Judita savo ruožtu dėl jo atsisakė povestuvinės kelionės. Ji buvo įsitikinusi, kad Rozalija ją permatys, pamatys tos santuokos melagingumą, kurio Judita nemokėtų paaiškinti. Kaip ji galėtų pasakyti Rozalijai, kad ištekėjusi ji buvo nukryžiuota ant nedermės kryžiaus? Rozalija to nesuprastų. Rozalija tuo nepatikėtų. Niekas nepatikėtų.
Judita buvo bejėgė ir atsivertė vestuvėms gautą dovaną – „Šeimininkės vadovą“. Prie žodžio „santuoka“ buvo nurodyti santuokinio gyvenimo metu turimi lytiniai santykiai. Prie raidės L susirado ir „lytinį šaltumą“ su aiškinimu, kad frigidiškumo priežastys paprastai būna dvasinės: skausmo baimė, atkarus partneris arba nemalonūs prisiminimai. Judita suprato, kad straipsnis skirtas moterims, ne vyrams. Vadinasi, kalta Judita. Juk ne viena ištekėjusi bičiulė pasakojo, kad vyrui, atrodo, niekad negana, viena užsiminė esanti tam dalykui per siaura, kita – kad jos nepalieka ramybėje net moteriškos negalios metu, o tai esą baisiai nehigieniška ir, be abejo, pavojinga, trečia įtarinėjo, kad vyras paleistuvaudamas parneš venerinę ligą. Juditos padėtis buvo išskirtinė, ir štai ji pamato: triperis, sifilis ir šankeris. Žinoma! Ji atrado priežastį! Vyras paprasčiausiai gėdijosi apie tai pasakoti! Taigi būtina jį nusiųsti pas gydytoją, tačiau kaip? Judita juk negali pasakyti, esą, jos manymu, vyras serga.
Ji atidėjo knygą. Sergančio įgimtu sifiliu kūdikio nuotrauka priminė vaikystėje matytą moterį, kurią išvydusi mama sulėtindavo žingsnį ir vesdama Juditą į kitą gatvės pusę sakydavo, kad jos į kolonijinę parduotuvę nueis vėliau, – sutiktoji serganti blogų moteriškių liga, užkrečiama netgi naudojantis tais pačiais indais su ligone. Šiuo atveju motina buvo teisi, tai patvirtino ir „Šeimininkės vadovas“, bet ar ligonis gali neturėti ligos požymių? Judita vis tebeatminė moters veidą. Jo būta švaraus, ir nebuvo jokio ženklo, bylojančio, jog ji vartoja kokainą, nors šeimos gydytojas per sekmadienio vizitą sušnibždėjo, kaip plinta ta liga:
– Tarp gydytojų sklinda kalbos, neva kokaino beprotybė mūsų valstybėje slūgsta, nors psichopatų ir neurotikų skaičius nemažėja, o kaip tik jie propaguoja kokaino vartojimą. Tik įsivaizduokite, kiek daug jų yra iš tikrųjų…
„Šeimininkės vadovas“ nedavė atsakymo į klausimą, ar tokia liga veikia ir vyro pajėgumą. Juditos mintys nesiekė toliau. Sifilis, pati sunkiausia ir baisiausia lytinė liga. Jos negalėjo ištikti tokia nelaimė. Jos vyro akys neparaudusios, burna ar kojos nėra pūslėtos ar gumbuotos. Ir vis dėlto kaip jai sužinoti, ar vyras sirgo, ar ne, ar jisai bučiavo paleistuves, darė kai ką daugiau, o jeigu darė, kas toliau? Kaip sužinoti, ar vyras buvo pas gydytoją?
Judita pradėjo save stebėti, kas dieną tyrinėti savo liežuvį ir galūnes, ją gąsdino vabzdžių įkandimai ir jų sukelti tinimai, inkštiras ant smakro ir nuospauda ant kojos piršto; ji manė, kad kokia nors votis gal liko nepastebėta, ar ji tik neserga ta „Šeimininkės vadove“ minėta ligos be simptomų stadija. Kiti jau ėmė daryti užuominas apie būsimą prieaugį ir kai kas rodė nuostabą, nes skubotas Juditos vestuves suprato kaip greito šeimos padidėjimo ženklą, ypač dažnai šia tema kuždėjosi anyta, sąmoningai ir nepalankiai. Pagaliau Judita ryžosi, ji turėjo įsitikinti. Gydytojas buvo draugiškas, tačiau apžiūra nemaloni ir skausminga. Jos pabaigoje Judita buvo patikinta neturinti jokių bėdų nė negalavimų.
– Mieloji ponia, – tarė gydytojas, – jūs sutverta gimdyti.
Vakarų Estija, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Savaitę ėjom per mūšių nuniokotas vietas, lenkėme kirbančias arklių maitas ir nuo dujų išsipūtusius lavonus, stengėmės apeiti išsprogdintus tiltus ir atpažinti DB bombonešių ūžesį. Pagaliau miškas ėmė rodytis savesnis ir sveikesnis, čia padėjo apmalšęs namų ilgesys, ir mes radom taką pas seniai pažįstamą paštininkę. Palikau Edgarą drebėti pamiškėje ir apdairiai priartėjau prie namo, tačiau šuo pamatė mus jau iš tolo ir atbėgo mūsų pasitikti. Jo šokčiojimas rodė, kad pavojaus nėra, tad lengviau kvėptelėjęs nuėjau su šunim prie lango, pabeldžiau, kaip buvo sutarta. Jauna paštininkė iškart atvėrė duris, plačiai nusišypsojo ir ėmė dėstyti naujienas: bolševikai vis tebesitraukė, Rytų frontas suiro, suomiai ir vokiečiai medžiojo priešą palei Ladogą, rusai išpylė miškuose naftos ir ją padegė, bet degantis miškas Suomijos ir Vokietijos kareivių nesustabdė! Merginai už nugaros duryse pasirodė broliai Andrusonai, ir kai šūktelėjau Edgarui, kad viskas gerai, jis irgi atšlumščiojo prie pirties.
Troba staiga prisipildė nežaboto triukšmo, visi juokėsi ir kalbėjo vienas per kitą. Man tai buvo nepriimtina, stebėjau juos iš šalies. Vėliau vakare dar išgirdome viltį keliančių naujienų, ir nors jau ėmiau tuo tikėti, mano širdy džiaugsmas kol kas nemušė būgno. Kartkartėmis vis tyrinėjau savo delnų linijas ir, nuėjęs pirtin su Andrusonų berniokais, ilgai tryniausi delnus. Tarpais juose lyg ir tebebuvo matyti kraujo, tarpais rankos atrodė švarios. Pusbrolis buvo visai kitoks, tiesi nugara ir nesibaigiančios šnekos, tartum iššovus volei iš statinės: jisai spalvingai piešė lakūnų mokyklos laikus, svarstė, gal po karo grįš tenai mokytojauti, ir tikino jaunėlį Karlą Andrusoną, kad tas irgi galintis tapti lakūnu, tuščia jo, to lūžusio gurno, visi žinojo, kaip ponia Vaik moka dėti įtvarus, ateitis jau veriasi! Broliai atšilo, svajodami apie ateitį, o Edgaras, prisiminęs, kaip statė vandens lėktuvų angarą, stačiai pašėlo. Aš nepasakiau, kad nuo ką tik pamelžto šilto pieno Edgarui liko ūsai, leidau jam įsitraukti į azartą. Nesakiau nė to, kad tuomet, kai statė vandens lėktuvų angarą, Edgaras nebuvo nė gimęs.
– Žiūrėkit, Rusijoje ta pasienio zona jau tada buvo svarbi gynybinė pozicija, – mostagavo rankomis Edgaras, ir leidau jam mostaguoti svaigstant. Apčiuopiau kišenę ant krūtinės, dokumentus, netrukus ateis jų metas. Jau pradėjau rašyti stebėjimus, bet nesėkmingai. Kiekvienas žodis atrodė melagingas, darantis gėdą broliams silpnokas lalėjimas, palyginti su tais žygiais, kurių liudininkas buvau. Įvykiai paspruko nuo žodžių. Mano auliniai atsidavė raistu, delno linijos raudonavo, tad ir mano pieštuko žymės nebuvo švarios.
Tarp Edgaro putojimų paštininkė bandė pasidalyti naujienomis. Bent jau Viljandyje rugius pjovė vyrai, buvę žemės savininkai iki bolševikinės žemės reformos, ir jie turėjo pardavinėti rugius už 30 kapeikų naujakuriams, kuriems bolševikai išdalijo jų nuosavybę, tie naujakuriai savo ruožtu už atlygį privalėjo talkinti ūkio darbuose buvusiems šeimininkams ir neturėjo teisės liesti miško arba pačių nupjautų medžių, tik nulupti iki galo jau pradėtų doroti medžių žievę. Sovchozų direktorių vietos buvo panaikintos, valstybės nacionalizuoto Kasės linų fabriko vadovybė pabėgo kartu su Raudonąja armija, fabriką vėl valdė buvęs savininkas Hansas Keiva, tie, kam reikėjo traktoriaus, turėjo registruotis traktorių stotyje, buvo prašoma pranešti apie paliktus žemės sklypus, komunistų sudegintus vienkiemius pradės atstatinėti, tam bus skirta parama. Paštas vėl veikė. Vadinasi, naujienos visur buvo geros. Paėmiau plonyčius, perdėm tikslių nurodymų pilnus laikraščius ir atsukęs žibalinę padidinau liepsną. Svečiai iš tolimesnių kraštų paliko merginai naująjį „Sakalos“ numerį, kuriame tebebuvo nurodymų, kaip pjauti rugius. Greitai nugręžiau žvilgsnį į kitą skiltį. Aš negalėjau nė pagalvoti, kaip dabar atrodo mūsų namas ir laukai, kas pjauna javus. Įsigilinau į kitus nurodymus naujiesiems šeimininkams: naujakuriai privalėjo registruotis, savininkai neturėjo teisės nuomoti kambarių neregistruotiems asmenims… Visi žydai, suimtieji, pabėgėliai ir komunistai privalėjo nedelsdami registruotis vietos savivaldose, kiti nuomininkai ir namų savininkai turėjo pranešti apie minėtų asmenų turtinę būklę… Atvykėliams iš Sovietų Sąjungos buvo prisakyta per tris dienas užsiregistruoti vietos komendantūroje… Visi žydai turėjo nešioti Dovydo žvaigždę… už nurodymų vykdymą buvo atsakinga policija ir pagalbinė policija… Rusijos ir kitų Vokietijai priešiškų radijo stočių klausytis buvo draudžiama.
Visa tai reiškė, kad atsikratėm bolševikų. Atidėjau „Sakalą“ ir čiupau „Jervos žinias“. Pirmojo puslapio skelbimas gedulo rėmeliuose privertė kilstelėt ranką prie smilkinio, nors mano kepurė gulėjo ant stalo. „Kritusius už Estijos laisvę giliai liūdėdami mena…“ Laikraštyje žodį „laisvė“ juosė juodi rėmeliai, mano galva, iš jo sunkėsi raudonas skystis. Netrukdžiau kitiems plepėti, staiga suvokiau, kad jie jau gyvena išlaisvintoje šalyje. Tarytum mes niekuomet nebuvom kovoję nė vienos kovos. Lyg jau būtų stojęs taikos metas. Edgaras akimirksniu žengė į naują erą. Ar tikrai viskas baigta? Ar nebereikia slapstytis, gyvalioti miško žeminėse? Ar dabar galiu tikėtis, kad mūsų ūkis netrukus bus grąžintas mums ir aš nueisiu pas savo serbentakę mergaitę, ir mudu veikiai stosim prie altoriaus? Ar ateinančiais metais sėsime savo karvėms vikius, krausim į kupetas motiejukus? Ar greitai žengsiu basas paskui spyruoklines akėčias Simsonų laukuose, tarpupirščiai bus pilni žemių ir ašvienis tebesispardys prieš volavimą? Voluojant žolė lieka per toli, todėl arklys ne itin mėgo šio darbo, o šieno kauges daržinėn ar rugių pėdus kulti veždavo kur kas sparčiau, ir vakare mano serbentakė užkais man geros kavos, nusirišusi prijuostę, iš kurios iškris smilga, ir jos akys bus kaip vikių žiedai. Edgaras pagaliau grįš kurti savo namų, rūpintis savo žmona, ir man nereikės be pertrūkio klausyti jo pliauškimo. Galbūt parkeliaus iš Sibiro tremtiniai, gal bus galima priversti Sovietų Sąjungą taip padaryti. Tėvas pargrįš namo.
Įsidėmėjau kiekvienus pakelėj smilkstančius griuvėsius ir paliktą be kapo numirėlį, žymėdamas namą ar kryžių, tačiau po negyvų akių ir knibždančių mėsoje lervų nesugebėjau parinkti žodžių. Aš surasiu žmonių, kurie mokės panaudoti mano užrašus, ir manęs daugiau nebeliūdins tai, kad taip menkai prisidėjau prie šalies vadavimo, man nebeteks gailėtis, kad nenuėjau su Žaliojo Kapitono būriu ir nebuvau kartu su kapitono Talpako miško broliais vaduojant Tartu ir Taliną. Netrukus ateis metas, kai mūsų šalis vėl bus atkurta. Tai prasidėjo dabar. Jau norėjau paklausti paštininkės, kur rasti pareigūnų, kuriems iš pradžių galėčiau pateikti duomenis apie naikinamąją bolševikų veiklą. Tuo pat metu susivokiau darąs kvailystę. Vokiečių armija iškart pašauktų mane į savo gretas, taip pat Edgarą, kuriam iš pasakojimo nebuvo aišku, kokia yra tikrovė. Ne, karas dar nebaigtas. Nesėsiu aš kitą vasarą žirnių, negirdėsiu vakarais besiliejančio Rozalijos juoko. Bolševikų atsitraukimas mane apakino, buvau naivus kaip vaikas. Sukeikiau save. Žiūrėjau, kaip paštininkė šoka su vyresniuoju Andrusonu, o Karlas jiems groja armonika, ir nujaučiau bloga. Buvau tikras, kad netrukus ant tvorų priklijuotus bolševikinius mobilizacijos šaukimus pakeis vokiški.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Kai Judita galų gale išdrįso palikti savo kambarį, ji iš pradžių stabtelėjo prie laukujų durų ir įsiklausė. Karo garsai iš tikro buvo dingę. Ji pasitaisė iškirptę ir sulenkė alkūnę, prisispausdama rankinę, sugniaužtus kumštin įsitempusius pirštus slėpė pirštinė. Pirmieji žingsniai gatvės grindiniu buvo čiuopiantys, po padais tebegirkšėjo stiklas. Judita negalėjo rasti pradingusiam pasauly likusios sostinės gatvėms deramos eisenos – jau pirmojoje sankryžoje miestas dvelktelėjo į ją, iš jo plūdo vaikiški vežimėliai, lyg iš niekur atsiradę valkataujantys šunys, kvatojančios damos ir armonikėle grojantys vokiečių kareiviai, kurie merkė jai akį. Judita giliai įkvėpė ir išraudo, bet vos spėjo atsipeikėti iš apstulbimo, jos ausis pasiekė pašto erzelis, varstėsi banko durys, pasiuntinukai zujo po gatves, o fiurerio atvaizdais prekiaujantis akiplėša stvėrė sustingusią iš nuostabos Juditą už rankovės, ir ji nesugebėjo atsikratyti vaikinuko, – „pelnas skirtas nukentėjusiems nuo gaisro, panele, aišku, nori padėti benamėms šeimoms“, – ir Judita įsikišo paveikslėlį rankinėn, vėl pasispraudė ją po sulenkta ranka, išsigandusi sklindančių iš kino poškėjimų ir vežančio plytų krovinį sunkvežimio bildesio, beveik susimetė kupron, tačiau tai buvo atgimimo, ne karo balsai. Gatvės kampe kažkoks vaikėzas šaipėsi iš damos, persigandusios automobilio, iškaitusi Judita pasitaisė skrybėlaitę. Mieste pražydo vėjyje viena prie kitos besiplaikstančios Estijos ir Vokietijos vėliavos. Paskubomis suremontuotas kino teatras „Palace“, būrelis berniūkščių susispietė pasmalsauti prie kino afišų, ir suaugę praeiviai stabtelėdavo jų patyrinėti, Judita prabėgom pamatė vokiečių aktorės įmantrią raudoną šypseną ir Mari Meldrės ilgas blakstienas. Nevaržomi žmonių žvilgsniai maloniai glostė jai kulkšnis, atrodė, tartum pati būtų patekusi į filmą. Tai nebuvo tikra. Vis dėlto ji panūdo plaukti pasroviui, tęsti savo betikslį pasivaikščiojimą ir niekuomet negrįžti namo. Kodėl gi ne? Kas jai trukdo? Kodėl ir jai nepasidžiaugus? Degėsių smarso nebebuvo justi, bent jau čia, per Juditos namų langą jis tebedvelkė, ir ji uodė orą lyg šviežią bandelę, kol ėmė kvaisti galva. Miestas nebuvo sulygintas su žeme, rusai buvo taip užsiėmę degindami sandėlius ir gamyklas, sprogdindami šarvuotą traukinį Koplio prekinėje stotyje, kad nespėjo imtis gyvenamųjų namų. Jinai tęsė pasivaikščiojimą, ieškodama naujų taikos įrodymų, ir lenkdama Soldatenheimą, kur nerūpestingai šnekučiuojančių kareiviukų žvilgsniai klijavos jai prie lūpų, paspartino žingsnį, nusigręžė, kai viena moteriškė galanterijos krautuvėlės vitrinoje kabino didelį Hitlerio portretą, nusigręžė nuo teksto „Hitleris – išvaduotojas“, godžiai ieškodama ko nors kito, visų pirma žmonių, kuriems pastarieji metai jau atrodė išblėsę iš atminties. Miestas staiga prisipildė jaunų vyrų, ir Judita pasijuto nesmagiai, vyrų buvo per daug, ji panoro namo, staiga panoro namo ir skubomis nusipirko laikraščių, kartu nusičiupo nuo parko suolo „Otepės žinias“, paliktas išvyniojus sumuštinius, ir įsistebeilijo į atidarytą kavinę, kurios padavėjas ji seniau vadino vardais. Ar jos sugrįžo dirbti, o gal kavinės savininkas buvo naujas ir naujos darbuotojos? Anksčiau Judita būtų žengusi vidun, paskanavusi kreminio pyragaičio, susitikusi su pažįstamais, tačiau dabar pirštinėje veržė sutuoktuvių žiedas. Šalia ligoninės vermachto kareiviai gaudė balandžius. Vienas jų pastebėjo Juditą ir nusišypsojo, bet kiti ragino kareivį medžioti toliau: „Katiliukas jau ant ugnies!“
Judita dar iš tolo pamatė prie lauko durų susibūrusius berniūkščius, apžiūrinėjančius gatvėje stovintį DKW automobilį ir iš faneros pagamintą jo galą. Vaikiščiai nekėlė rūpesčio, jie neims kamantinėti apie jos vyrą, tačiau šalia jų stovėjo nuolatos mėgstanti pašnekėti kaimynė, kurią buvo sunku aplenkti, ir iš tiesų nepavyko. Stvėrusi Juditai už rankos moteris ėmė bėdoti: „Ar greitai visos mašinos bus fanerinės? Kažin, kas bus toliau?“ Judita mandagiai linktelėjo, o moteris nepaliovė gniaužusi ir stebėjosi bėgių pritaikymu garvežiams ir medienos dujų generatoriais: „Tik pamanyk, medžio kuru varoma mašina, ko tik tie vokiečiai neprigalvoja!“ Juditos nugara girdėjo kaimynės žodžių nuobiras net kieme, taip pat vėjo atneštą klausimą, kada grįš jos vyras; ji nemandagiai išsilaisvino iš moters gniaužto ir skubėjo užkopti laiptais. Telefono skambutis jau aidėjo koridoriuje. Juditai įėjus į virtuvę, jis tebeskambėjo, bet moteris nekėlė ragelio, kaip ir praėjusiomis dienomis. Ji nedrįso. Neatidarydavo durų, nors į jas beldė, – baiminosi, tik vakarais iš tamsaus kambario žvilgčiojo į vokiečių žibintuvėlių melsvas žaltvyksles, išsigąsdavo keistų šešėlių, įsiklausydavo į medpadžių taukšėjimą, be šviesų važinėjančius automobilius ar vokiškus šūksnius. Nekilo abejonės, kad Vokietija galutinai laimėjo, – laikraščiuose rašė, esą, net Lenino palaikus išgabenę iš Maskvos. Judita išskleidė laikraščius ant stalo, užkaitė javų kavos ir užsidegė vieną iš savo paskutinių papirosų, pasirengdama naujienoms, tačiau laikraščiuose vis nebuvo žinių apie grįžtančius namo žmones. Skaitytojai buvo raginami siųsti anekdotus iš baimę kėlusios valdžios laikų ir buvo skelbiami nauji maisto produktų kainų sąrašai. Ementalis – 1,45–1,60 reichsmarkės, Edamo sūris – 1,20–1,40 reichsmarkės, Tilžės sūris – 0,80–1,50 reichsmarkės. Varškė – 0,14 reichsmarkės. Žąsis be vidurių, galvos, sparnų ir šlaunelių – 0,55 reichsmarkės už kilogramą, antra rūšis. Rytoj ji turės nueiti maisto talonų, užregistruoti juos artimiausioje parduotuvėje, stovėti eilėje, tolydžio taisyti smukinėjančius petelius, visai kaip seniau. Ponia kaimynė priėmė gyventi iš subombarduoto Tartu giminaitę su krūva vaikų, jų keliamas triukšmas skverbėsi per sienas, primindamas šeimyninį gyvenimą, kurio ji galbūt niekada nepatirs. Jos pačios perniek nuėjęs gyvenimas nepataisomai judėjo tais pačiais bėgiais, kaip ir prieš vyrui išeinant, tetrūko, kad jis grįžtų.
Ilgainiui Judita ėmė suprasti, kad buvo kvaila. Prieš karo pabaigą vyrų niekas masiškai nesiunčia namo, jų reikėjo Rytų frontui. Ir patys vyrai per vieną dieną neparbėgs, pradėjo grįžti tik Estijoje ir aplinkinėse vietovėse apgyvendinti pabėgėliai. Ji būtų tai supratusi, jeigu būtų atsakinėjusi į telefono skambučius, atvėrusi duris arba apskritai šnektelėjusi su savo pažįstamais. Karas atėmė iš jos gebėjimą spręsti, vaizduotėje ji regėjo ant slenksčio tik savo vyrą, žmogų, kurį turėtų suprasti dar geriau nei pirma, nes buvusius kare reikia suprasti. Alinantis laukimas gali ilgai užsitęsti, kas žino, kur dabar jos vyras. O jeigu jis pradingo, kaip ilgai Judita turi laukti, kad galėtų nenusižengdama padorumui pradėti naują gyvenimą? Ko gero, ji turėtų pasielgti kaip Karina, dėl kurios Eliza iš žemutinio aukšto buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla, – įsitaisyti laivo virtuvėje, išplaukti į jūrą, nukakti svečion šalin, palikti viską, pradėti gyvent iš naujo, kitoje šalyje surasti naują vyrą, pamiršti savo santuoką. Tačiau tuo atveju Rozalijos, mamos ar kitų šeimos narių būtų laukęs Elizos likimas.
Kai laikraščiuose ėmė rodytis grįžtančiųjų namo sąrašai, vyro laukianti kaimynė pasirūpino ant komodos pastatyti butelį vyno. Telefonas zvimbė rytą vakarą, ir pagaliau Judita turėjo atsiliepti, nes galbūt motina mėgino ją surasti, taip ir buvo, mama norėjo sužinoti, kaip Juditai sekasi, pasakė klausinėjanti sugrįžėlių, ar niekas nepažįsta jos žento, ar kas girdėti apie Johaną, ir Judita negalėjo viso to nepaisyti, nors išsigąsdavo kiekvieno telefono skambučio, nes jis nuolat skambėjo kaip priekaištas dėl buvusio gyvenimo. Nepaisydama to, ji turėjo tvarkyti savo kasdieną ir sugalvoti, kaip pramisti. Jau ne kartą žmonės ją stabdė gatvėje, prašydami maisto, nors duonos žiauberės. Kaime visuomet buvo maisto. Kaime nuolatos varė naminę. Iš kaimo galėjai parsivežti namo visokiausių dalykų ir pradėti verslą. Tai buvo vienintelė galimybė, motina irgi taip sakė, liepė Juditai skerstuvėms važiuoti pas Rozaliją, o dar geriau tenai likti, ir Judita turėjo važiuoti, nors ji dvejojo, ar neteks klausytis anytos ir tetos aikčiojimų, girdi, kaip jauna moteris pati viena tvarkosi mieste, anytos pasakojimų apie jos nuostabų numylėtąjį sūnų, svarstymų, ką gaminti valgyt, kai sugrįš sūnus. Apie uošvį niekas neužsiminė. Judita buvo kone tikra, kad jis niekuomet nepargrįš; Rozalija sakė, esą birželį Armių vienkiemį užplūdusios pelės, o pelės niekada nemeluoja.
Nors didžioji dalis traukinių transportavo kareivius, kartais kareiviukai paimdavo pakelėje ir paprastus keliauninkus, todėl Judita apsivilko gražiau, nei būtų derėję sunkiai kelionei. Kai jai padėjo įlipti, švilpesiai sugnaibė jos skruostus iki raudonumo, movos kišenėje gulėjo juodajame turguje gautas leidimas keliauti, ir ji užsitraukė savo paskutinį papirosą, nors buvo viešoje vietoje; visą kelią būgštavo, kad anyta iškart ją permatys, įžvelgs jos melagingą širdį, bet argi pačioje vedybų pradžioje ji nenudavė laimingos nuotakos, ar nedarė, ką tik įstengė, kad juodu atrodytų kaip įprasta jaunųjų pora. Ji susiginčijo su vyru tik sykį, po pirmųjų santuokos metų ir dviejų daugmaž lytinių aktų. Judita ilgai mąstė, kaip paklausti, ar jis buvo pas gydytoją ar bent pas kokį žiniuonį. Klausimas tekštelėjo vidury vakarienės su Nelsono kotletais. Vyras apstulbo, jis atidėjo šakutę, paskui peilį, nors tebežiaumojo. Padažinėje ribuliavo tyla, vyras stumtelėjo kompoto šaukštą.
– Bet kurių galų? Aš juk niekuo nesergu.
– Tačiau tu nesi normalus!
Kėdė nuvirto ant grindų, fanera brūkštelėjo per lentas, Judita nubėgo į miegamąjį, uždarė paskui save duris ir pristūmė kėdę po rankena. Vaistai buvo komodos stalčiuje, bet ji ten nerado nieko, išskyrus miltelius nuo karščio. Ji susipylė visus burnon, dėkodama Dievui, kad Johanas su žmona buvo pas gimines.
Vyras priėjęs pabeldė į duris.
– Brangioji, atidaryk. Išsiaiškinkim, kas tau yra.
– Tu nueisi su manim pas gydytoją.
– Ar tau kas nutiko?
– Tu juk ne vyras!
– Brangute, man regis, tau isterija.
Vyro balsas buvo kantrus. Jis lėtai tarė, kad eis paruošti savo žmonai stiklinės saldinto vandens, kaip visada darė mama, kai jie buvo maži ir nubusdavo nuo slogučio. Tai nuramina. Paskui būtina pamąstyti, ar Judita neturėtų apsilankyti pas nervų gydytoją.
Judita vėl pati užsirašė į priėmimą privačioje Greifenhageno klinikoje. Apie daktarą Otą Greifenhageną buvo šnekama, kad jis patyręs vyrų gydytojas ir jo klinika, žinoma, moderniausia mieste. Jeigu jie ten negaus pagalbos, negaus jos niekur. Judita per priėmimą kalbėjo užsikirsdama, rydama seiles ir gergždama apie savo rūpestį.
Daktaras atsiduso.
– Galbūt jums abiem reikėtų ateiti pas mane. Kartu. Aišku, jūsų vyras gali atvykti ir vienas.
Judita pakilo eiti.
– Miela ponia, žinoma, yra visokiausių preparatų. Pavyzdžiui, padėti gali testovirono ampulės. Vis dėlto pirmiausia turiu apžiūrėti jūsų vyrą.
Tačiau Juditai nepavyko nusiųsti savo vyro pas Greifenhageną, nebuvo testovirono nei nieko kito, netgi pirmojo skrydžio lėktuvu. Netrukus ji nenuėjo į anglų kalbos pokalbius, o veikiai ir į suplanuotas per sužadėtuves prancūzų kalbos pamokas. Anuomet ji manė, kad lakūno žmonai bus naudinga plėtoti kosmopolitinius kalbų įgūdžius.
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Rogių girgždėjimas ir čiužesys jau iš tolo atsklido iki miško trobelės: Edgaras garsiai apsiskelbė grįžtąs iš savo miestiškų aferų. Vos rogėms sustojus, bemat pradės, atstatęs krūtinę, porinti apie vokiečius. Nuspėjau tai ir stengiausi prilaikyti liežuvį už dantų. Ryte lyg tarp kitko pasiūliau jam nueiti pas Rozaliją, padėjau jiems paskersti kiaulę – žinojau, kad Edgaras mėgsta frikadelių sriubą, dabar galėjo jos paskanauti, bet jis greičiausiai išgirdo iš motinos, kas žada atvykt į svečius. Edgaras atsisakė ir patraukė savo keliais. Pusbrolio elgesys su žmona buvo ne vienintelis dalykas, kuris mane pykino. Apie arklius jis nenutuokė ničnieko, todėl išėjau laukan jo pasitikti; iškinkyti arklį turėjau aš pats. Mano ašvienis buvo nusivaręs, jo šnervės garavo, važiuota aiškiai per dideliu greičiu. Kaip visuomet, Edgaras buvo pamiršęs įberti avižų, abrakinėje dar buvo likę pora litrų, bent jau praėjusį vakarą rogėse pakrauto šieno sumažėjo. Vis dėlto neatsakiau į žvalų pusbrolio pasveikinimą. Jisai sustojo nebaigęs žingsnio, sniegas neryžtingai sugurgždė po kojomis. Aš nekreipiau į tai jokio dėmesio ir, nuvedęs ašvienį į tvartą, susikaupęs rankiojau sniego gurvuolius jam nuo kanopų ir šukavau iš alkio įdubusius šonus, kurie jam labiausiai niežėjo. Edgaras nusekė paskui mane, sutrypčiojo veltiniais, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Kažkas slėgė pusbroliui širdį. Bet vargu ar jo naujienos buvo susijusios su šienu, aš nejaučiau didesnio susidomėjimo, nes padėtis buvo gana liūdna. Leonida buvo žadėjusi, kad žiemai užteks šieno iš dvidešimties pėdų, bet jau dabar reikėjo jį maišyti su šiaudais, nors mano arkliui seilė tįso dėl motiejukų. Armių ūkio arklidėje reikalai buvo ne ką geresni, stambūs vokiečių arkliai taip apėdė kaimo galvijus, kad šiems tenka badauti, ir kažin ar Edgaras savo kelionėse bus papildęs atsargas, nebent įtikinčiau motiną palaikyti mane. Motina Edgaro niekada nieko neprašė. Vos tik atkakom į gimtinę, Edgaras puolė pas savo mamulę, kurios neabejotinai buvo išsiilgęs. Motinos šypsena žvilgėjo kaip taukuota keptuvė, ir Edgaras atrodė pasijutęs lengviau, kai pamatė savo mamulę po Rozalijos sparnu. Be to, jam pavyko įtikinti Leonidą ir mano motiną, kad jos neprasitartų apie jo grįžimą – niekam nė cypt, įskaitant Edgaro žmoną. Motina manė, kad, galimas daiktas, jei kaime kas atpažintų Edgarą, jis būtų suimtas kaip komunistas, šito aš negalėjau suprasti, nes komunistai sovietų valdžios metais neturėjo jokių reikalų su tokiais skurdžiais kaip Simsonų vienkiemis. Supratau, kad pusbrolis nori nuslėpti dezertyravęs iš Raudonosios armijos, tačiau kas dabar jam trukdė? Kaime buvo ir kitų Raudonosios armijos dezertyrų, ir mes, sugrįžę iš Stafanio salos, kovojome su bolševikais. Motina, aiškus dalykas, nenorėjo mūsų išleisti į jokį frontą, ir jos nervai buvo tokie silpni, kad negalėjau atsispirti jos baimės ašaroms. Ji visada būdavo tokia laiminga, kai Edgaras aplankydavo savo mamulę, ir iškart imdavo kepinti sūdytą mėsą prie sultinio ar šiaip ieškoti ko skanesnio padėti ant stalo. Vis dėlto aš netikėjau, kad Edgaras nei iš šio, nei iš to susiveikė naujus asmens tapatybės duomenis. Pusbrolio nauja pavardė – Fiurstas – buvo deramai vokiška, smagi kaip šilkinė palaidinė, aš pervardijau jį Dešrium, vėl įtardamas, kad pusbrolis turi kažkokią paslaptį. Rozalija svarstė, ar nusiųsti žinutę Edgaro žmonai, bet Edgaras jai uždraudė, taip pat motina ir, sekdama kitais, Leonida. Juo daugiau laiko ėjo nuo Edgaro grįžimo dienos, juo sunkiau buvo pasakyti apie tai Juditai.
Pusbrolis tebekugždėjo man už nugaros. Aš niekur neskubėjau, arklidės prieblandoj tapšnojau savo ašvieniui šonus su žiemišku kailiu.
– Ar tu net nepaklausi, kaip man sekėsi? – metė pusbrolis, sušiugždino krepšyje laikraščius ir neapsikentęs luktelėti, kol iš arklidės nueisime trobon, žibalinės lempos šviesoje pavandenijusiomis akimis ėmė skaityti, kaip Taline buvo paleisti 206 politiniai kaliniai – tai buvusi Estijos generalinio komisaro kalėdinė dovana toms nekaltoms moterims ir vaikams, patekusiems į keblią padėtį, kai buvo suimtas šeimos maitintojas. Pusbrolio balsas skambėjo reikšmingai, blankiai žydrose akyse suspindo daugiau spalvos.
– Ar tu girdi? Ar kas nors kitas galėtų taip jautriai atsižvelgti į savo priešo šeimas? Ar tavo mintyse ir vėl tik naminė taboka?
Užmiršęs, kad neketinu kalbėti su Edgaru, kažką teigiamai murmtelėjau. Kad ir kokia veikla būtų užsiėmęs, Edgaras negalėjo pagerinti Simsonų gyvenimo. Apie tėvą nieko negirdėti, Simsonų laukai tebėra svetimose rankose. Man neleidžia juose nė bulvių sodinti, nors jau treti metai želiantys dobilai gerai patręšė dirvą, kaip tik bulvėms. Vokiečiai uždraudė auginti tabaką, ir net Rozalija neįstengė kur nors prasimanyti augalų, iš Armių ūkio žemių bent jau išvarė su bolševikais priklydusius bjaurotojus ir konfiskuoti žemės sklypai vėl priklausė tikriesiems savininkams. Nuėjęs nupurškiau Armių vaismedžius „Estoleumu“, įtikinėjau visus apsirūpinti juo iš anksto. Rozalijos tėvas buvo dėkingas už priminimą, buvau Akseliui lyg tikras sūnus. Pasakiau jam, kad „Estoleumas“ geresnis už „Paryžiaus žalumą“, todėl obuolių pakako ir į turgų vežti, bet tai ir buvo viskas, ką jaunasis Simsonų sodybos šeimininkas galėjo padaryti dėl savo sužadėtinės, – savo paties ūkiui nesugebėjo net šito. Tie dalykai kėlė man didelį rūpestį. Edgaras niekuomet nebuvo linkęs prie žemės darbų, nors šiltas, ryte melžtas, geras silpniems plaučiams pienas tiko gerti.
Jis toliau skaitė laikraščius, o aš triūsinėjau arklidėje, karas nė trupučio nepakeitė pusbrolio.
– Mes visi dar pamenam, kokius laukinius bolševikų propaganda vaizdavo Vokietijos nacionalsocialistus ir jų Vadą. Tartum jie nebūtų buvę žmonės, – Edgaras pakėlė balsą, jis norėjo, kad aš klausyčiau. – Nacionalsocializmas siekia suvienyti visus visuomenės sluoksnius į vieną savo tautos gerovę kuriančią jėgą. Mūsų judėjimui visiškai svetimas ketinimas kurstyti kraugerišką klasių neapykantą ir kraują stingdančiu būdu perrėžti savo tautai arterijas. Mes kviečiame klases nurimti, nes visoms duosime vienodą teisę gyventi… Mūsų mažai tautelei kiekvienas asmuo ir žmogus yra pats brangiausias turtas.
Manasis ašvienis sukarpė ausimis.
– Gana jau, – pasakiau. – Tu baidai arklį.
– Rolandai, ar tu neatkreipei dėmesio, kad generalinis komisaras rado kaip tik tinkamus žodžius apibūdinti tam, ko trokšta tauta?
Neatsakiau, iš pykčio virtau druskos stulpu. Supratau, kad pusbrolis turėjo savų sumetimų, blizgindamas fricų įvaizdį, galbūt jis tikėjosi, kad prisidėsiu prie jo intrigų. Tačiau ko jis iš tiesų siekė ir kodėl? Gerai atminiau, kaip Edgaras sėdėjo pirtyje suglaudęs ausis, kai Raudonoji armija traukėsi ir apylinkės knibždėte knibždėjo mirtinai išsigandusių besislapstančių stribų ir jų pėdomis sliūkinančių vokiečių. Omakaitse paskyrė specialius padalinius, šie su kitais šukavo miškus, eglynai rūko nuo parako dūmų. Tuomet pastebėjau du vyrukus, šniukštinėjančius apie mūsų pirtį. Iškart atpažinau čekistus, kurie drauge su kitais apsupo Žaliojo Kapitono būrį, atpažinau juos, nes tada ėjau sargybą ir taip įsižiūrėjau į tuos veidus, kad niekuomet jų nepamiršiu. Anąkart jie paspruko nuo manęs, bet antrą kartą jau nebe. Edgaras, pastebėjęs didėjančius klanus po kieme gulinčiais lavonais, prisidengė ranka burną ir atrodė lygiai taip, kaip anuomet, kai būdamas berniukas pirmąkart išvydo paskerstą kiaulę. Jis buvo ką tik atvežtas pas mus, teta Alvynė atsiuntė savo sūnų į kaimą atsigauti po to, kai Edgaro tėvas mirė nuo difterito, ir berniuko mažakraujystė visiems kėlė rūpestį. Edgaras tada nualpo. Mudu su tėčiu buvome įsitikinę, kad toks lepūnėlis kaime nieku gyvu neištvers. Bet nutiko kitaip, po mano mamos sparneliu jam puikiai sekėsi. Mama savo ruožtu sulaukė ilgai trokštamo antro vaiko, du netikri ligoniai susirado vienas kitą. Mūsų kaime tai vadino kitaip – ogi tinginyste.
Kai Edgaras atsikvošėjo nuo dviejų lavonų vaizdo, jis parodė stebėtiną guvumą ir tarė, kad padės man išgabenti negyvėlius. Aš abejojau, ar vis dėlto jis įstengs atlikti užduotį, tačiau mes įkėlėm lavonus į vežimą ir Edgaras juos kažkur išvežė. Sugrįžo kitą dieną, jo skruostuose žvilgėjo pataikūniškai slidi ir blogai slepiama šypsena. Kol miškuose aprims, jam nebereikėjo skubėti į miestą. Galimas daiktas, kad pusbrolis tų dviejų numirėlių padedamas sukūrė tinkamą istoriją, ir todėl mus paliko ramybėje. Nors ilgainiui vokiečiai gali imti stebėtis, girdi, ko mes, Suomijoje apmokyti šnipai, tupime tame miške, bet turbūt Edgaras jau spėjo sudaryti su vokiečiais kokį sandorį, tad neturėjome bijoti. Gal dabar buvo pats metas pasiteirauti, kokia jam nauda tąsytis su tais vokiečiais. Vis dėlto nesijaučiau galįs imt kamantinėti. Jeigu susidomėčiau Edgaro reikalais, jis labai apsidžiaugtų, o aš nenorėjau matyti patenkintos jo marmūzės. Pastebėjau, kad vadžios susimazgė, išnarpliojau mazgą, nuėjęs trobon pasiėmiau taukuotą virvę ir ylą sandūrai padaryti. Paliečiau prastą šikšną, pakinktus reikėjo įtepti, ir pagalvojus apie tai kilo laukų ilgesys, pasijutau nereikalingas. Kol fricai nepajėgia atiduoti bolševikų pavogtų žemių ir grąžinti atgal žmonių, jie mano akyse beverčiai, kad ir ką sakytų pusbrolis. Aš vėl prisiminiau tabako lauką, kuriame kažkoks raudonasis suskis nežinia kodėl išlaistė tupyklos srutas, ir kolūkio arklį, kurio šonai iš bado buvo taip įgriuvę, kad stebuklas, kaip jis pajėgė tempti vežimą. Edgaras neėmė galvon tokių dalykų, prie nuniokoto tabako lauko jis atkreipė dėmesį tik į smarvę. Laukas buvo mūsų žemėje, Simsonų ūkyje, o tasai arklys buvo mano ašvienis, kurio paausiuose žvilgėjo žemės ūkio parodoje ne kartą pelnyti mėlyni kaspinai. Būčiau bet kur atpažinęs savo ašvienį, o jis atpažino mane, bet mes turėjom palikti suniokotą lauką, atiduoti arklį.
Edgaras atsekė paskui mane į trobą, įžiebė lempą, prieš tai brūkštelėjęs nuo gaubto suodžius, ir toliau balsu tebeskaitė ten, kur buvo sustojęs. Ar norėjo, kad kaip tik aš pagirčiau jo darbelius? Jam kažko reikėjo, kažko trūko, bet ko?
– Tu nesiklausai, – papriekaištavo Edgaras.
– Ko tau reikia?
– Kad mudu imtume mąstyti, kaip gyvensim toliau.
– Kuo čia dėtas tas generalinis komisaras?
– Tu privalai išsiimti naujus dokumentus kaip ir visi kiti. Juk duotas įsakymas. Aš galiu padėti.
– Klausyk, Dešriau, kaip nors išsiversiu be tavo pagalbos.
– Mamulei labai nepatiktų, jeigu aš nesirūpinčiau tavimi.
Ta mintis mane prajuokino. Edgaras išpuiko.
– Tu puikiai tiktum policijai. Dabar naudinga stoti tenai, jiems verkiant reikia naujų vyrų, – tarė Edgaras.
– Tai ne man.
– Rolandai, bolševikai jau išvaryti. Darbas nesunkus ir tau nereikės eiti į vokiečių armiją. Argi tu kaip tik todėl čia ir sėdi? Ko dar tikiesi?
Man pagaliau kvoštelėjo, kas čia daros. Daugiausia raumenų ir parako pareikalavę laikai praėjo, mūsų policijos gretose žiojėjo tuštuma, ir Edgaras suvokė, kad išmušė jo valanda. Nužvelgęs jį pamačiau, kaip jo akyse žvilga godumas: ir Baltijos baronai, ir bolševikai, taip pat respublikos vadai buvo pasitraukę, tuščios vadovų vietos tik jo ir telaukė. Todėl pusbrolis ir buvo toks pasipūtęs, tuo ir gyveno. Pusbrolis visuomet laikė vokiečius pranašesniais už kitus, grožėjosi iš Berlyno atgabentais dviračiais, taip pat susižavėjo tolimojo matymo aparatu ir ne kartą laužė liežuvį, stengdamasis mėgdžioti vokiečių kalbą. Vis dėlto nesumečiau, kodėl jis pliauškia man apie savo užmojus. Ką galėčiau pasakyti apie jo sumanymus? Nusiųstas į Tartu gimnaziją ir universitetą Edgaras ir be manęs turėjo aibes galimybių. Aš prisiminiau, kaip per atostogas jis išdidžiai „špaciruodavo“ kieme. Kai Edgaras norėdavo užsisakyti iš Berlyno knygų apie oreivystę, vokiečių lakūnų asų ir lėktuvų paveikslų, motina visad rasdavo vieną kitą kroną, o tuo metu, kai kiti krovė šieną, silpnumo priepuolio ištikta ji gulinėjo kambaryje ir Edgaras, sėdėdamas ant jos lovos krašto, pasakojo apie skraidymą lėktuvu, apie Ernsto Udeto akrobatinius skrydžius, nors kaime toks elgesys buvo laikomas keistu. Juodu buvo tokie panašūs – mano motina ir Edgaras. Nė vienas nenorėjo girdėti mano nuomonės, o juk turėjau rūpintis jais abiem. Jau norėjau, kad Edgaras trauktų daryti savo karjeros, pasirūpintų savimi pats.
– Eik sau vienas policijon, kam aš tau ten reikalingas, – atšoviau jam.
– Noriu, kad eitum su manim – dėl mūsų bendrų laikų. Kad gautum galimybę pradėti iš naujo.
– Tu, Dešriau, pernelyg rūpiniesi mano gyvenimu, o kodėl tu pats ne su savo žmona? O gal susiradai naują mylimąją, iš kurios daugiau naudos manevruojant?
– Pirmiausia noriu, kad gyvenimas įeitų į vėžes. Tuomet ir žmoną lengviau patenkinti. Kai viskas nusistovės. Žinai, ji visuomet keldavo daug reikalavimų.
Aš nusijuokiau, Edgaro balsas paūmėjo, tačiau jis nurijo savo ūmą, jo krenglys paslankiojo aukštyn ir žemyn, kol sustojo. Edgaras nusigręžęs tarė:
– Paprasčiausiai eikš kartu. Dėl draugystės.
– Ar pasakei motinai apie savo sumanymą? – paklausiau aš.
– Tik tuomet, kai bus viskas aišku. Nenoriu, kad mamulė puoselėtų bergždžias viltis.
Edgaras vėl pakėlė balsą.
– Mes negalim be galo tūnoti čia, Leonidos pirtyje. Aš jau pranešiau turįs po ranka deramą policijai, atitinkamai apmokytą vyruką. Tave. Tavęs reikia. Estijai tavęs reikia!
Nusprendžiau grįžti į arklidę, verčiau pagirdysiu ašvienį. Tikėjausi, kad Edgaras neatseks iš paskos. Aš turėjau savų sumanymų, nors pusbrolis manė kitaip. Toliau kaupiau savo pastebėjimus, tvarkiau juos ir susitikęs su kokiu žmogum rinkau papildomus duomenis, ir neužmiršau išvadų, padarytų iš pokalbio su Edgaru. Ketinau įsidarbinti Talino uoste arba Tartu geležinkelyje – bent jau gaučiau atlyginimą namiškiams paremti. Edgaras neatnešė mamulei nė sudilusio skatiko, o iš Armių ūkio siuntinėjo mėsos Edgaro poniai miestietei. Visu jų įdirbiu turėjau pasirūpinti aš, negana vien sergėti Armių ūkio naminės įrengimus ir uogauti, ir Leonidos nugara jau metasi kupron, iš motinos jokios naudos, Akselis buvo vienakojis. Uostas man labiau tiko, nes tuomet Rozalija būtų arčiau. Kartu išvengčiau vokiečių armijos, o jeigu kas nors norėtų verbuoti vyrus ir iš uosto, mano dokumentuose jau buvo įrašyti netikri gimimo metai. Tačiau jei Edgaras iš tiesų buvo žadėjęs policijai mane atsivesti, vokiečiai sužinojo apie mane gana daug. Edgarui nesuveikus man naujų dokumentų su nauja pavarde, vargu ar galėsiu ilgai dirbti uoste, – o jeigu ir suveiktų, argi būsiu tikras, kad jis nepraneš apie tai fricams? Ar galiu būti tikras, kad Edgaras neišplepės jiems apie mano ketinimą įsidarbinti uoste?
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Kai Judita pagaliau atkako į kaimą, niekas nė žodeliu neprasitarė apie jos vyrą. Anytos rankos kaukšino mezginį; puskojinė, vaikiška puskojinė, kuri vis ilgėjo, ir kažkodėl Judita buvo tikra, kad kojinė buvo skirta būsimam Rozalijos ir Rolando mažyliui, nors paprastai anyta visuomet stengėsi dėl įsūnio, ne dėl tikro sūnaus. Rolandas rado prieglobstį Leonidos pirtyje ir kartkartėmis eidavo talkinti prie ūkio darbų. Daugiau apie vyrus nešnekėta, nors Judita vis laukė, kada gi vėl užeis kalba. Tačiau ne. Rozalija tik užsiminė, kad Rolandas slapstosi, ji tarė tai probėgšmais, ir nors jos sužadėtinis jau buvo sveikas pargrįžęs namo, Rozalijos veidas nešvytėjo iš džiaugsmo, kaip manė Judita. Atrodė keista, kad visur kalbėjo apie pargrįžusius namo, o čia niekas nė žodžio netarė. Šiaip jau kalbų nestigo. Pirmiausia ilgai postringauta, kaip kontrolieriai, kuriuos dar vadino vilkais, traukiniuose pasisavindavo keleivių valgį, paskui moterys svarstė, ką Judita turės daryt, kai grįžtančią atgal užklups kontrolieriai. Padėkojo Dievui, kad Juditos traukinys dėl antskrydžio neturėjo sustoti, o vakarui baigiantis moteriškės perėjo prie dvaro. Kai Hitleris pakvietė Baltijos vokiečius į Vokietiją, palivarkas liko stovėti tuščias, ir dabar tenai įsikūrė vokiečių štabas, o terasoje viršum fasadinių dvaro durų kažkas įtaisė pinkles balandžiams, turbūt vokiečiai valgė balandžius, ir tai juokino moteris. Paskui į dvaro pastatą buvo atbogintos vonios, vokiečiai mėgo švarą, o jų karininkai buvo draugiški – dvare likę sodininkai ir skalbėjos sakė, kad skalbėjų vaikams jie dalijo karamelinius saldainius ir sargybą ėjo tik po vieną kareivį. Nuolat, vos tik Juditos žvilgsnis susidurdavo su Anos ar Leonidos, tos staigiai pakeldavo lūpų kerteles. Kažkas čia ne taip. Judita manė, kad anytos nervai bus be galo įtempti, nes jos vyras ir numylėtas berniukas buvo nežinia kur, arba kad ji pareikalaus iš Juditos likti kaime su jais, bet anytos toli gražu netrikdė mintis, kad marti vienui viena gyvena Taline, kartais ji net pati sau šyptelėdavo megzdama kojinės kulną. Rolando išsigelbėjimas nebuvo ganėtina dingstis tokiai gerai nuotaikai rastis. O gal todėl, kad Armiai išvijo iš savo žemių bolševikų apgyvendintus naujakurius? Tačiau nėra ten ko džiaugtis, viskas buvo taip užleista, kad be paramos jie negalės dirbti jokių žemės darbų.
Rozalija užmigo prieš atsirandant galimybei tarpusavy šnektelėti, nors jiedvi visad pasišnekučiuodavo užgesinus šviesą. Kitą rytą Judita ėmė įtarinėti, kad Rozalija paprasčiausiai nudavė mieganti: ryte jos šypsena panėšėjo į ištemptą ant virvės paklodę ir pakalbėti nebuvo kada. Po dienos ruošos iš anytos lūpų tarsi nejučia išslydo žodis „blokada“.
– Eina gandas, esą apsupties žiede vandens parduoda tik po pusę litro per dieną, už du rublius, kasdien tenai miršta dešimt tūkstančių žmonių. Arkliai jau suvalgyti, bet kažin ar apsupusių miestą kareivių sąlygos geresnės?
Leonida paprašė, kad Judita padėtų sutrupinti druską, ir Judita čiupo plaktuką, druska sutrupėjo. Anytos lūpose, regis, kažkas šmėstelėjo, ir tai buvo ne liūdesys, nors blokada nekėlė noro šypsotis. Galbūt anytai ėmė maišytis protas, o gal ji nežinojo, kaip žiūrėti į sausas Juditos akis. Prisiminus tai, kad jos vyras gali būti tarp apsupusiųjų miestą, ko gero, ji turėtų pratrūkti ašaromis? Ar ji turėjo nuduoti gedinčią, ar dedančią vilčių žmoną? Mama girdėjo, jog kažkas lyg ir matęs Juditos vyrą tarp nugabentųjų prie Leningrado, bet kas supaisys tas šnekas. Anyta apie tai neužsiminė, jos žodžiai sunkiai prislėgė Juditai krūtinę. Ji panūdo išvažiuoti atgal į Taliną. Leonidos ir anytos pasalūniški žvilgsniai lesnojo jos veidą, jai skaudėjo. Su Rozalija buvo neįmanoma šnektelėti tarpusavy; anyta su Leonida nuolatos visur triūsinėjo, kaišiojo galvą pro duris kaip tik tada, kai Juditai atrodė, kad jos jau kūtėj, puldavo iš paskos, kai Judita mėgino kartu su Rozalija nunešti vištoms blendienės. Atrodė, kad Rozalija visai nekreipė į tai dėmesio, ji tik plušėjo arba pešiojo tvarto rudinės nusitrynusią vietą, kurią nuolatos lyžčiojo jos mylima karvė, vengė Juditos žvilgsnio ir pačiupusi žibintą dingo kūtėn, kai anyta tiesiogiai įgėlė Juditai: pradėjo nekaltai, sakydama, girdi, jai kelia rūpestį tai, ar Juditai tikrai pavyks Taline rasti norinčių pirkti skardines su kiaulienos taukais, kaime, žinoma, tai nebuvo sunku. Vokiečiai ėjo iš trobos į trobą vis kartodami: „Ein Eier, eine Butter, ein Eier, eine Butter.“3 Kartojo su tokia neviltimi, kad anytai jų baisiai pagailo.
– Vaikai ten miršta badu, daugelis vyrų turi vaikų. Kai tavo pačios vaikai kada nors slankios paskui sijoną, tuomet suprasi, o kol kas ne.
Anyta įbedė akis į marčios liemenį. Judita, prisispaudusi delnus prie liemens, nukreipė žvilgsnį į indaują, ant kurios lentynos laukė išrikiuotos tuščios kareiviškos konservų skardinės, savo pačių davinio jie negalėjo siųsti, tik kitokį. Kažkas šastelėjo grindų pakraštyje ir Judita pamatė, kaip viena pelė, paskui ir antra nubėgo už jos kelioninio krepšio. Ji stipriau prisispaudė rankas prie pilvo, o anyta bėdojo toliau, atidarinėdama komodos stalčius, prikimštus kareiviškų šokolado davinių. Leonida nešė juos kartu su šilta sriuba penkių litrų bidone, apvyniotame vilnone skepeta, sergėtojams, drebantiems priešlėktuvinėje platformoje, pastatytoje ant mokyklos stogo. Paragavusiems „šokokolos“ kareiviams akių nebelipdė miegas.
– Tie kareiviukai neturi kuo susimokėti, sukrapšto nebent vieną kitą Rytų markę. Aš tai išsiversiu, betgi tie vaikai!
Jeigu Juditai verkiant nebūtų reikėję prekių, ji nedelsdama būtų išvykusi. Viskas, ką sakė anyta, tarsi rodė Juditą esant nereikalingą. Ji nusprendė nekreipti dėmesio, čia ji daugiau nebegrįš, bet kuo gi prekiaus? Turėjo susirasti kokį nors kitą pragyvenimo šaltinį, stenografijos ir vokiečių kalbos žinių dabar negana, pernelyg daug buvo merginų, kurių pirštai mikliau už jos tarškino mašinėlę, pernelyg daug merginų, ieškančių darbo, o juk mieste nevirsi naminės. Kai Judita turėjo išeit iš Johano namų, ji paliko tenai visus savo vyro daiktus, ir jų buvo gaila. Vyro neseniai gautų kaliošų ir žieminio palto nebuvo prasmės apgailestauti. Motina pasakė išsireikalausianti jiems Johano namą, tegu tik jis grįžta į Taliną. Dabar su namu ir šiaip nebuvo kas daryti, raudonieji gerokai jį nusiaubė ir niekas nežinojo, kur Johanas paslėpė namo dokumentus. Šiaip ar taip, kažką reikėjo sugalvoti. Ką nors kita negu taukų skardinės ir naminė. Ką kita, nes čia ji nebesugrįš, o vien iš vokiečių šalpos rinkinių neišgyventų. Judita vis tebelaikė sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tartum apsunkę nuo anytos užuominų žvilgsniai, nukreipti į jos liemenį, būtų vertę ginti savo pilvą, nors tam nebuvo jokios dingsties. O kas, jeigu vyras pargrįš namo? Judita buvo tikra: pasikviestų savo mieląją mamulytę po vienu stogu, kad prižiūrėtų ją ir virtų frikadelių sriubą. Mieste ją galima virti nors kas savaitę.
Po anytos įgėlimo susitvenkęs nemalonus jausmas pradingo tik tuomet, kai Akselis atėjo pasiimti skerdienos peilio ir pakabino savo darbines pirštines viršum viryklės džiūti. Virtuvėje pasklido šlapios vilnos kvapas, lempos liepsna virpčiojo. Praėjusią dieną sandėlyje pakabino paskerstą kiaulę, ir Akselis kiaurą naktį miegojo prie jos, pramerkęs vieną akį, sergėjo nuo vagių. Rozalija sugrįžo iš tvarto, ir kai jos nuėjo parnešti mėsos, Judita čiupo jai už rankos ir stipriai įsitvėrė.
– Ar čia nutiko kas nors, ko aš nežinau? – paklausė. – Visi jūs elgiatės taip keistai.
Rozalija mėgino ištraukti ranką, Judita neleido. Jiedvi stovėjo kieme, Leonida jau nuėjo pažiūrėti, kokios skerdienos jai rinktis. Iš sandėlio atsklidęs balsas įsiterpė tarp jų. Juditai peršėjo suskeldėjusias lūpų kerteles.
– Nieko nenutiko, – atsakė Rozalija. – Tik Rolandas parėjo namo. Nesmagu, kad aš galiu jį matyti, o tavo vyras tebėra fronte. Tai neteisinga. Nieko čia gero.
Rozalija ištraukė ranką.
– Rozalija, aš ne vienintelė, kurios vyras fronte. Nesuk dėl manęs galvos. Jeigu tu žinotum… – Judita nutilo. Ji nenorėjo apie tai pasakoti Rozalijai, kol kas dar ne. – Ar anyta įkyri? – paklausė.
Kai Judita nukreipė pokalbį kitur, Rozalijos pečiuose atslūgo įtampa.
– Ne, nė kiek. Ana turi savo ruošos namie, nedidelių darbelių – ji skalbia marlę ir daro tai, ką paprastai nudirba vaikai. Ji daug padeda. Rolandui irgi viena kvaršatim mažiau, nes mama pasirūpinta. Jau eikim, mūsų laukia.
Rozalija nuskubėjo į sandėlį. Judita atsikvėpė, vakaras buvo tykus, per tykus, ir ji nusekė paskui Rozaliją, netrukus Judita galės išvažiuoti, netrukus traukinys vėl kratys jos kaulėtus kelius. Reikia dar kiek pakentėti, tiek, kad galėtų paimti savo skardines su kiaulienos taukais ir porą butelių, paslėptų po suknele už diržo naminei gabenti. Judita daugiau nebemėgino šnekinti Rozalijos, tik sudėjo skerdienos gabalus viena eile ant stalo. Leonida su Ana kruopščiai rinkosi gabalus, sūdomus vasarai dėjo statinės dugne, pirmam sūdymui skirtas sluoksnis keliavo į dubenį, šonkauliai – padažui, nugarinė – ant keptuvės, moterys pirštų galais sukaišiojo karkas į mėsos sluoksnį – skirta Velykoms, uodega atsidūrė aukštėliau – rūgščiai žiemos kopūstienei. Aptarinėdamos kaimo paskalas jos tiek įsiklegėjo, kad Rozalijos ir Juditos tylėjimas liko nepastebėtas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Viešbučio „Centrum“ kambaryje sklido Rotušės aikštės šurmulys, liemeningą Edgaro atvaizdą veidrodyje, įtaisytame tamsios medienos spintoje, rėmino automobilių signalai ir pardavinėjančių laikraščius berniukų šūksniai. Jis atsidėjęs kruopščiai pakėlė ranką, suskaičiavo iki trijų, nuleido ranką ir pakartojo tą patį judesį, skaičiuodamas iki penkių ir septynių, patikrino pakeltos rankos kampą, ar ranka buvo gana tiesi, o balsas, ar balsas ganėtinai žvalus? Ar jis įsidėmės atstumą, kurį reikia išlaikyti sveikinantis? Bendraudamas su vokiečiais, su kuriais buvo užmezgęs ryšius, jis nenaudojo jų pasveikinimo, susitikimai būdavo neoficialūs ir turėdavo likti nepastebėti, taigi dabar jo laukė nauja situacija ir jam nežinomas protokolas, ranką gali suimti mėšlungis, ji gali ir šiaip sudrebėti. Jis jau buvo spėjęs slapčiomis kiek pasimankštinti miške ir nuo pat pradžių dėjosi į galvą, kad Egertas Fiurstas buvo kairiarankis. Todėl, be abejo, pasveikinimas bus ne visai tvirtas, mostas iš peties lėtesnis. Pavardė jam atėjo galvon Stafanio saloje, kai jie rengėsi sugrįžti į raudonųjų okupuotą Estiją ir jis turėjo kurpti vaikinams sovietinius pasus. Tuomet jis prisiminė Petrograde estų šeimoje gimusį Egertą Fiurstą, Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų kolegos vaikystės draugą. Vargu ar būtų radęs tobulesnį asmenį savo sumanymams vykdyti: užsienyje buvo neįmanoma patikrinti Egerto biografijos ir turbūt jis nesusidurs gatvėje kaktomuša su šio šeima. Edgarui tereikėjo stengtis nutylėti savo giminę – ir mokytis nereaguoti į Edgaro vardą, Egertas buvo gana panašu į Edgarą, visuomet galės pasiteisinti, kad blogai nugirdo. Tasai jam nepažįstamas žmogus gal ir nebūtų taip aiškiai išniręs iš atminties, jeigu kolega nebūtų itin sunkiai išgyvenęs dėl savo bičiulio mirties nuo tuberkuliozės ir Edgaras nebūtų pasisiūlęs palaikyti jam draugiją daugelį vakarų, skirtų seniems laiškams ir vaikystės prisiminimams. Braižo išlinkius ir trūkčiojimus buvo nesunku nukopijuoti, priverstinai tapusio dešiniarankiu kairiarankio išskirtinumus jis savo ruožtu išmanė jau nuo gimnazijos laikų. Ramindamas įtemptus nervus kambarių patarnautojo atneštu biskvitu, Edgaras mintyse dėkojo Voldemarui, kuris ruošdamas namų darbus dažnai prašydavo Edgaro pagalbos. Jis prisiminė Voldemaro minas ir gestus, kaip negrabiai jis laikė šakutę, prisiminė prie kairės rankos pritvirtintą milžinišką kumštinę, neleidžiančią jam slapčiomis naudotis ranka. Apie tai sklido ne viena pašaipi dainuška. Kairiarankio judesių pratybos, aišku, buvo neišvengiamos, tačiau sėkmę lemia kaip tik nežymūs dalykai. Registruodamasis viešbutyje Edgaras visų pirma čiupo parkerį kairiąja, o tik paskui dešiniąja ranka, juokdamasis iš savo senų įpročių, mestelėjo registratorei juokelį, anekdotų apie kairiarankius juk gana, ir paimdamas savo išlygintą kostiumą kaire ranka ištiesė kambarių patarnautojui padorius arbatpinigius.
Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju „aš“ – pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.
Dar valandėlę pasimankštinęs, jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir peržiūrėjo popierius, kuriuos netrukus turės nešti į Tenismeję, saugumo policijos štabą. Su laikraščiu „Jaunųjų balsas“ bendradarbiavusių komunistų sąrašas buvo užbaigtas, tai pareikalavo nemažo triūso. Kalėjimuose ir Vidaus reikalų liaudies komisariato skyrių rūsiuose lavonai buvo rasti ir be jo pagalbos, tačiau SS unteršturmfiurerį Mencelį taip pat labai nudžiugino kiti Edgaro gauti adresai, kur raudonieji buvo pakasę nužudytuosius. Vidaus reikalų liaudies komisariate dirbusių kolegų sąrašą Edgaras jam buvo perdavęs dar restorane „Klaus Kurki“.
Edgaras paskutinį kartą matė Mencelį Helsinkyje, per mokymus Stafanio saloje, ir todėl, kad ir buvo rimtai pasirengęs, pasimatymas kėlė jaudulį. Nors, logiškai mąstant, mokymų dalyvių biografijos anksčiau ar vėliau buvo patikrintos, netikėtai čia išdygęs pernelyg daug žinantis SS unteršturmfiureris Mencelis Edgarą pirmiausia gerokai išgąsdino. Bet, galimas dalykas, vokiečiai ieškojo kaip tik tokio žmogaus. Mencelis jau buvo spėjęs palaiminti Edgaro susikurtą naują elegantišką įvaizdį ir pažadėjęs, kad saugos paslaptį, juk juodu buvo geri draugai, o Vokietija nenori netekti šaunaus vyro. Edgarui teko tuo pasitenkinti. Jam pakako sumanumo versle, Mencelis greičiausiai manė jo duomenis esant reikalingus, bet vis dėlto Edgaras susimąstė, kokius planus tas žmogus rezga jo atžvilgiu. Jų tikrai būta, ir Edgaras dar nežinojo, kiek ilgai užteks jo žinių. Rūpestis dėl tinkamo pasveikinimo pasirodė bergždžias. Niekas štabe nepratrūko juoktis, iš veidų nebuvo matyti nė menkiausio pyktelėjimo. Mencelis mostelėjo Edgarui sėstis, priešais jį sėdėjo nepažįstamas berlynietis civiliniais drabužiais, iš kurio elgsenos kažin kaip buvo matyti, kad jis ką tik atvyko čionai, į tolimą Ostlando užkampį. Galbūt įspūdis susidarė iš to, kaip vyras apžiūrinėjo kabinetą ir Edgarą, ar kaip atsisėdo ant kėdės, tarsi jam būtų buvę sunku patikėti, kad net šioje karo lauko Dienststelle4 galima aptikti padorių biuro baldų.
– Seniai nesimatėm, pone Fiurstai. „Klaus Kurki“ buvo be galo maloni vieta, – tarė Mencelis.
– Labiausiai džiaugiuosi aš, – atsakė Edgaras.
– Iškart einu prie reikalo. Laukiama mūsų ataskaitos žydų klausimu. Suprantama, jau esam sukaupę užtektinai duomenų, bet jūs, pone Fiurstai, geriau išmanote vietos aplinkybes. Kaip galvojate, ar baltai čia gerai suvokia žydų keliamą grėsmę?
Stojo nesmagi akimirka, Edgaras jautė, kaip džiūsta burna. Buvo aišku, kad jis netinkamai pasirengė susitikimui. Nors buvo apmąstęs daugybę įmanomų gvildenti temų, jis nebuvo pasiruošęs jokiam panašiam klausimui. Vyras civiliniais drabužiais laukė atsakymo, jis vis dar nebuvo prisistatęs. Edgarui atrodė, kad vyriškis nesigaudo, kodėl reikia eikvoti laiką klausantis lėtakalbio svarstymų, vaikinas tikėjosi, kad turės galimybę greitai perduoti aplanką su popieriais. Mencelis tyrinėjo savo nepriekaištingai atrodančius nagus, iš jo pagalbos nelauk.
– Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu gerai susipažinęs su padėtimi Lietuvoje ar Latvijoje, – užsikirsdamas sugebėjo išspausti Edgaras. – Estai labai skiriasi nuo lietuvių ir latvių. Ta prasme apibūdinimas „baltai“ yra kiek klaidingas.
– Tikrai? Estai yra rytinių baltų ir šiaurinių rasių mišinys, – pastebėjo nepažįstamas vokietis.
Mencelis jį pertraukė.
– Gal pastebėjote, kad estai kur kas šviesesnio gymio. Taigi šiaurinė rasė vyrauja. Ketvirtadalis estų priklauso grynai šiauriečiams.
– Ir daugiau mėlynakių, taip taip, mes pastebėjome tą teigiamą savybę, – pridūrė vyras civiliniais drabužiais.
Pokalbį nutraukė dar vienas netikėtai įžengęs į kambarį vokietis, matyt, senas berlyniečio pažįstamas. Edgaras valandėlę buvo paliktas, jis stengėsi išnaudoti akimirką, galvodamas, ką pasakyti, kaip elgtis. Bolševikų sąrašo negana, nors kaip tik tuo Mencelis domėjosi Helsinkyje. Edgaro lūkesčiai nepasitvirtino. Jo niekuomet nebepakvies grįžti, jo karjera neims kilti. Įsigilinęs į savo asmenines problemas jis neteko nuovokos ir buvo tikras, kad visiškai pakaks, jei jo kišenėje krebždės Ausweisas5, išduotas Egerto Fiursto vardu. Juodu ėmė nagrinėti Baltijos rasių ypatumus ir reichsministro Rozenbergo veikalų svarbiausią idėją, tad Edgaras rengėsi įsitraukti į pokalbį. Jam nors užteko proto iškalti reichsministro kūrinių pavadinimus – „Die Spur des Juden im Wandel der Zeiten“6 ir „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“7, ir kaip tik tada, kai jis ėmė būgštauti, kad jo ims klausinėti ko nors iš jų turinio, svečiai aiškiai pradėjo varginti Mencelį. Edgaras nuslėpė palengvėjimą, sudėtingesnių rasinių klausimų jis vis dėlto nebūtų įveikęs. Dabar tereikėjo išlaikyti blaivų protą. Kitam susitikimui jis pasirengs geriau, susiras reichsministrą pažinojusius žmones, bendraklasius, gimines, kaimynus iš Vana-Posti gatvės, kolegas iš Gustavo Adolfo gimnazijos. Jis ras ką nors, kas žino, koks žmogus buvo Alfredas Rozenbergas ir kokius ketinimus puoselėjo savo gimtosios šalies atžvilgiu. Jeigu išmoks mąstyti kaip Rozenbergas, jis supras, kokios informacijos vokiečiai tikisi iš jo, kokie jų interesai. Jo smegenys jau karštligiškai krutėjo, vartydamos galvoje sukauptą archyvą, ieškodamos tinkamų asmenų, bet ko, kas pažinotų arba galėtų pažinoti žydus, pabėgusius nuo pogromų iš Vokietijos Estijon, arba Baltijos vokiečius, evakuotus Vokietijon, tačiau Sovietų Sąjungai pasitraukus grąžintus į Estiją. Jų čia ne taip daug.
Mencelis žengtelėjo prie durų, duodamas suprasti, kad vizitas eina į pabaigą.
– Ar galėčiau jus dar sutrukdyti, prašom čia, į kabinetą, – jis mostelėjo Edgarui eiti kartu.
Koridoriuje Mencelis atsiduso:
– Pone Fiurstai, ar jums pavyko gauti tuos duomenis, kurių jūsų prašiau? Aš labai laukiau jūsų sąrašo.
Edgarui taip palengvėjo, ir tik eidamas pro duris pamatė, kad laiko aplanką ne toje rankoje – dešinėje. Mencelis, regis, nepastebėjo Edgaro sumišimo, jis sutelkė dėmesį į gautą sąrašą. Edgaras prasižiojo, kvėpdamas daugiau oro.
– Politinė policija B4 yra puiki tarnyba, linkiu sėkmės, pone Fiurstai. Už Talino ribų reikia tokių kaip jūs, Hapsalu Aussenstelle8 turi daug darbo. Pirmiausia eikite prisistatyti į Baterijos kalėjime esančią B4 referentūrą, ten gausite tikslesnių nurodymų.
– Pone SS unteršturmfiureri, ar galėčiau paklausti… – Edgaras kostelėjo. – Už ką tokia garbė?
– Reikšmingiausios bolševikų kuopelės jau likviduotos, tačiau jūs ir pats suprantate, kokia svarbi yra nuodugni dezinfekcija, kai turi reikalo su atspariu kenkėju. O jūs iš pagrindų pažįstate kenkėjus, pone Fiurstai, – Mencelis oriai apsisuko ant kulno ir sugrįžo į savo kabinetą, Edgaras liko stovėti vienas, šiaip ar taip, jam viskas pavyko.
Žengęs už Baterijos mūrų, Edgaras pajuto svaigstant galvą – jis buvo gyvas, skirtingai nei daugelis.
Jis tuoj pat vakare ims gilintis į žydų klausimą. Metrinės mūro sienos nuramdė tūkstančių nužudytųjų klyksmus, jos dvelkė vakarykšte ir būsima mirtimi, kuri nepaisė tautų, valdovų ar šimtmečių, bet koridoriuose aidėjo jo žingsniai, tikslingai einantys gyventi. B4 kontoroje jį sutiko maloniai, jis užpildė anketą su Egerto duomenimis ir Egerto braižu, pažįstamų veidų neišvydo, jautėsi esąs tinkamoje vietoje. Prieš pradedant darbą B4 Hapsalu skyriuje jam dar buvo leista aplankyti mamulę. Reikėjo rengtis ilgoms dienoms, ir tai kuo puikiausiai tiko Edgarui. Jis dar nežinojo, kaip viską paaiškins Rolandui. Būtų gerai prisikalbinti pusbrolį draugėn, vien todėl, kad Rolando biografija buvo tokia patikima, ir todėl, kad būtų gerai stebėti Rolandą, nes visada geriau turėti po akimis gana artimą žmogų. Be to, į kovą niekad nevertėjo eiti be užnugario. Rolandas buvo tylaus, bet patikimo būdo, ir todėl Edgaras nesirūpino, ar šis sugebės neprasitarti apie jo naująją asmenybę. Pusbrolis būtų galėjęs užduoti netinkamų klausimų jau tada, kai Edgaras, išėjęs iš Vidaus reikalų liaudies komisariato, patraukė pas jį. Edgaras prisipažino, kad įkliuvo paėmęs kyšį kaip nemokša, tai ėdė širdį. Tačiau Rolandas nepradėjo smalsauti, o pasiėmė jį kartu Suomijon. Jo veidas rodė tokį pat pakyrėjimą kaip tada, kai Edgaras įkliuvo Estijos pasienyje, kur jie abu ėjo karinę tarnybą, pardavinėdamas leidimus kirsti sieną. Rolandas gindamas jį sumelavo, paaiškino, girdi, jiems sakė, kad leidimai yra mokami, taip Edgaras išsisuko iš cypės. Jau tai, kad Edgaras buvo išmestas iš kariuomenės, Rolando manymu, buvo mamulei gana didelis smūgis, ir čia jis, aišku, buvo teisus. Galų gale, Rolando atžvilgiu prisiimta rizika davė naudos: be pusbrolio, jo rekomendacijų ir be Suomijos Edgaras nebūtų turėjęs patikimos anketos nei susitikęs Mencelio. Nekalbant apie tai, kad Rolandas klausė mamulės, Rozalija – Rolando, Rolando būsimoji uošvė – savo dukters, o mamulė – Edgaro, ir mamulė greitai išmoko jo naują vardą, nieko neklausinėdama. Mamulei pakako pažvelgti Edgarui į akis ir pamatyti, kad jos nejuokauja. Laimės valandėlėms gana ir to, kad sūnus grįžo gyvas iš mirties gniaužtų. Jam paprasčiausiai reikės įtikinti mamulę, kad dabar viskas gerai ir kad jis turi darbą. Egertui Fiurstui puikiai sekėsi. Jis jau sumąstys ir tai, kaip privilioti Rolandą savo draugėn. Jeigu pusbrolis jo neklausys, mamulė pati ras tinkamus žodžius, mamulė gali šnektelėti ir su savo būsima marčia. Be abejo, mamulė ir Rolandui linki kuo puikausios ateities.
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Edgaras stovėjo ant pirties slenksčio, jo burna putojo. Išgirdau Rozalijos vardą, pusbrolio rankos mostagavo, bet aš nesupratau, kodėl jis kalba apie mano mylimąją. Pro atviras duris pūstelėjo vėjas, mano marškiniai suplazdėjo, grindys patamsėjo nuo vandens.
– Ar tu mane girdi? Supranti, ką sakau?
Edgaro balsas sklido iš toli. Stiklainis pokštelėjo, nukritęs nuo stalo, jame buvo pelkinių purienų. Vėjas sukiodamas stūmė jas prie sienos, šalia pelėkautų. Spoksojau į gėles. Jas rinko Rozalija, tik neseniai jos pirštai buvo susipynę su manaisiais. Virpėjau lyg džiūstantis ant virvės tabako lapas, man buvo karšta, tartum širdis būtų įmurkdyta pirties statinėn. Po karščio bangos apie širdį susitvenkęs šaltis nuslinko į pilvą, aš nebejaučiau galūnių. Edgaro burna žiopčiojo toliau.
– Ar tu supratai, ką pasakiau? Ji jau palaidota.
– Klausyk, Dešriau, užverk duris.
– Rolandai, tu dabar turi suprasti Leonidą ir mamulę. Ją reikėjo tyliai pakasti, kaklas buvo pilnas žymių.
– Nutilk, Dešriau.
Dirstelėjau į pelėkautus. Jie buvo tušti.
– Apie kokias žymes tu kalbi? – riktelėjau.
– Sakau, ant kaklo buvo likę žymių! Moterų būdas juk nepastovus, bene aš žinau, kas ją pastūmėjo į tokią nuodėmę.
Jau susirengiau eit iškinkyt ašvienio.
Atsakymo nesulaukiau, bet taip buvo iš tikro: Rozalijos nebėra. Motina ir Leonida elgėsi su manim lyg su kokiu svetimu, Leonida stipriai užmazgė skarą ant galvos, tartum būtų norėjusi ją sutraukusi nuslėpti veidą, ir toliau maišė blendinį. Manęs čia nelaukė. Motina be balso pražiojo burną, it sunkiai verdama duris. Mėginau ištraukti užuominas apie tai, kas čia nutiko ir kodėl, kas ir kada buvo atėję, medžiojančių taukus ir kiaušinius kareivių vardus. Aš netikėjau purvinomis pusbrolio užuominomis, netikėjau, kad Rozalija būtų pakėlusi prieš save ranką. Nuo mano skardaus balso motinos žvilgsnis ėmė šokčioti, ji liepė man išeiti. Norėjau ją papurtyti, man trūkčiojo rankos. Jau būčiau sušėręs, bet prisiminiau tėvą. Jis paėmė šeimininkę, kuri niekam netiko, ir nešė savo kryžių be skundų ir barnių. Aš atsigimiau į tėvą, nes meilė mane silpnino, vis dėlto nenorėjau, kad tėvas pareitų į namus, kuriuose sūnus drįso pakelti ranką prieš savo motiną, nesvarbu, kad dėl meilės. Man nusviro kumštis.
– Mergina savo nuodėme užtraukė namams gėdą, – kuštelėjo motina.
– Gėdą?! Kokia čia gėda? Ką jūs čia kalbat? – surikau aš.
Akselis, atėjęs iš viralinės, atsisėdo nusiauti tvarto aulinių, viename buvo Nepriklausomybės kare pelnyta medinė koja. Akselis nežiūrėjo mano pusėn, neištarė ne žodelio. Kaip tie žmonės galėjo triūsti, tarsi nieko nebūtų nutikę?
– Kodėl jūs neleidot man jos pamatyti? Ką jūs slepiat?
– Nebuvo ten ko matyti. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad ji gali taip pasielgti, – tarė motina, kišdama nosinę už rankogalio. Jos akys buvo sausos. – Rolandai, elkis protingai. Pasikalbėk su Edgaru.
Nulėkiau per visą namą, sustojau ant kamaros slenksčio: išvydau ant kėdės Rozalijos skraistę. Išpuoliau laukan. Armių sodybos žmonės man tapo svetimi ir niekada daugiau nebenorėjau jų matyti.
Iš nevilties negalėjau nieko kito sumoti, tik kreiptis pagalbos į Lydiją Bartels. Būtų kvaila dėl jos seanso belstis į miestą, bet turėjau gauti iš Rozalijos kokį nors ženklą, ženklą, kur ji dabar, ženklą, kuris padėtų surasti kaltininkus, – atrodo, jais niekas nesidomėjo. Patraukiau miestan pėsčias, per senas ganyklas, pamiškėmis, vos tik nugirdęs motociklą ar bildant vežimą su arkliu ir kaukšint pasagas, šokdavau tarp medžių. Lankstu apėjau vokiečių štabu paverstą dvarą ir pasiekiau miestą kaip tik temstant. Šunys, pamatę svetimą, savo kiemo valdose tapdavo budrūs, tad nėjau patvoriais, o kelio viduriu, nugirdęs ką ateinant, nerdavau į krūmus. Gebėjau įžvelgti telegrafo stulpų ir namų kontūrus, namų ruošos garsai sklido iš virtuvių į gatvę, plaktuko dūžiai ir katės kniaukimas. Tie garsai priklausė žmonėms, turintiems savo namus. Žmonėms, turintiems ką nors, su kuo gali triūsinėti vakarais. Iš manęs buvo viskas atimta. Slogutis pamaži sklido po visą mano kūną kaip nuo kampo uždegtas popierius, bet reikėjo jį palikti.
Prieš eidamas pas Lydiją Bartels užsukau į kapines. Radau tą vietą, bent jau tai, kas, mano manymu, buvo toji vieta. Apėjau patvorį, klupdamas už kauburių, aplenkdamas kryžius. Tenorėjau išgirsti jos balsą, ne daugiau. Šioje bažnyčioje būtų turėjusios vykti mūsų tuoktuvės, prie to altoriaus būčiau turėjęs pamatyti savo nuotakos šydą, kuris ją taip džiugino, kad papasakojo apie tai droviai šypsodama. Nakties dangus buvo pilnas žvaigždžių, priėjęs sąvartyną, ėmiau ieškoti vietos, kur buvo neseniai kasinėta. Lengvai ją suradau, nebuvo nei kryžiaus, nei gėlių puokštės, netgi šuo būtų gavęs geresnę vietą žemėj. Trenkiau kumščiu į akmenų tvorą, net samanos pabiro, ir suklupęs meldžiausi, kad mano mieliausioji duotų apie save ženklą, kad neturėčiau eiti pas Lydiją Bartels; duotų ženklą, jog mano mieliausioji rado ramybę; duotų ženklą, kad galiu sugrįžti. Aš nežinojau, kodėl Rozalija išėjo, su kuo išėjo, kas ją rado ir kurioje vietoje. Kodėl jos nepalaidojo kapinėse, kodėl kunigas leido taip padaryti, ar kunigas apskritai buvo laidotuvėse? Rozalija nebūtų galėjusi nusižudyti, nors kaip tik taip jie davė suprasti, tai rodė ir kapavietė. Bet juk taip nebuvo, negalėjo būti. Jaučiau gėdą, kad nebuvau čia, negalėjau užkirsti tam kelio. Kaipgi mes tiek nutolom vienas nuo kito, kad net nenujaučiau, jog Rozaliją ištiko bėda? Neįmanoma suvokti, kad visa tai nutiko tuomet, kai aš miegojau ar kūriau ugnį, dirbau kasdienius darbus. Kaip tavo mintys manęs nepasiekė? Kodėl neatėjau tavęs apginti? Aš turėjau sužinoti, ką veikiau tą akimirką, kai Rozalija paliko šį pasaulį. Jeigu žinočiau tą akimirką, gal aptikčiau kokį ženklą.
Nebuvo ženklo nei atsakymo – Rozalija manęs nepasigailėjo. Nusispjoviau ant bažnyčios laiptų ir išsitraukiau iš kišenės laikrodį. Rodė greitai stosiant vidurnaktį, netrukus išmuš vėlių valanda. Metas eiti pas Lydiją Bartels. Aš nežinojau apie tą moterį nieko daugiau, išskyrus tai, kad seansai vyko ketvirtadieniais ir kad jos motina mirties patale paliko jai septintąją Mozės knygą. Leonida labai piktinosi priešiška bažnyčiai Lydijos Bartels veikla, stabmeldiškais triukais, tačiau Rozalijos draugės buvo apsilankiusios pas moterį sužinoti apie savo dingusius arba išvežtus Sibiran tėvus. Jos visad eidavo poromis, niekas nedrįso eit po vieną. Aš neturėjau žmogaus, kurį būčiau galėjęs pasikviesti kartu, tad pasirengti dvasiškai galėjau tik sukalbėdamas „Tėve mūsų“, nors supratau, kad Lydijos Bartels namuose kryžiaus ženklai ir Dievo paveikslai buvo draudžiami. Pagrindinėje gatvėje užsitempiau kepurę labiau ant akių. Miške užžėlusi barzda buvo neskusta, atrodžiau kaip senis, aš netikėjau, jog kas nors mane atpažins. Pamaniau, kad reikėtų įsigyti vokišką mundurą. Paštininkė sakė, neva pora žydų taip padarė ir net stojo tarnauti, nes tai geriausias būdas pasislėpti. Paštininkė ėmė juoktis tai tarusi, ir iš jos juoko baimė lašnojo kaip vanduo iš sklidino kibiro. Žinojau, kad iš tikrųjų ji turėjo mintyje ir savo sužadėtinį.
Lydijos Bartels kambaryje degė vienui viena žvakė. Ant grindų gulėjo apversta lėkštė su dugne nubrėžta rodykle. Po lėkšte buvo patiestas didelis popieriaus lakštas, ant jo užrašyta „ne“ ir „taip“. Iš po popieriaus kyšojo kraštas slidaus audeklo. Lydija Bartels sėdėjo ant grindų iškėlusi delnus, užsimerkusi. Lauko duris atvėrusi ponia Vaik paklausė, kaip mane vadinti. Nusiėmiau skrybėlę nuo galvos, ėmiau lankstyti jos kraštą saujoj ir vargais negalais prisiverčiau kalbėti, bet ponia staiga pertraukė:
– Aš nenoriu nieko žinoti. Svarbiausia, kad atėjote ne dėl aukso.
– Ne dėl aukso.
– Klausiančiųjų apie auksines monetas tiek daug – jie ieško savo išvežtų giminaičių turto, tačiau tuo nesudominsi sielos. Bergždi iškvietimai Ją alina, – ponia Vaik linktelėjo į tamsų kambariuką. Ir štai aš tarp kitų tame kambaryje sėdinčių ratu žmonių, mano kojos apmiršta, nervingi dūsavimai slogina orą, ir staiga užuolaidą sujudina lengvas dvelktelėjimas, kaip tik tuomet Lydija Bartels paklausia, ar šviesbruvio vyriškio duktė jau čia. Lėkštė krusteli. Ratas kvėpteli, širdys suplasta, sutvinksi prasiveržusios viltys, nosį užgniaužia aitraus prakaito kvapas, bijančiųjų gaižus dvokas. Lėkštė pajudėjo po teigiamo atsakymo.
Moteris iš kairės pratrūko verkti.
– Ji jau išėjo. Čia kita… Rozalija? Rozalija, ar tu čia?
Lėkštė sujudėjo ant popieriaus, tartum nežinodama, kurią kryptį rinktis. Sustojo ties žodžiu „taip“.
– Ar tau dabar gera, Rozalija?
Lėkštė pajudėjo. Ne.
– Ar tavo mirtis buvo smurtinė?
Lėkštė parodė: taip, taip.
– Ar tu pati pakėlei prieš save ranką?
Lėkštė parodė: ne.
– Ar žinai, kas tave nukankino?
Lėkštė pasisuko: taip.
– Ar žinai, kur tas žmogus?
Lėkštė nejudėjo.
– Rozalija, ar tu dar čia?
Lėkštė neparodė jokio žodžio, tik krustelėjo.
Ponia Vaik pasilenkusi prie manęs sukuždėjo, kad galiu užduoti klausimą. Nespėjau praverti burnos, kai man iš dešinės kažkas veržliai atsistojo ir sukalenęs dantimis ėmė slinkti durų pusėn, kartodamas „Tėve mūsų“. Lydija Bartels susmuko.
– Ne!
Man iš lūpų pratrūko šauksmas:
– Rozalija, sugrįžk!
Ponia Vaik pašokusi išstūmė pro duris tirtančią būtybę. Pokštelėjo durys, įsižiebė šviestuvas. Lydija Bartels atsimerkė, glaudžiai apsigaubė šaliu ir atsistojusi klestelėjo ant kėdės. Ponia Vaik ėmė išprašinėti žmones iš kambario. Buvau toks sukrėstas, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog visi sėdintys rate stebeilija į mane. Vienų žvilgsniai atspindėjo nusivylimą, kad seansas baigėsi nepriėjus jų eilei, kitų akys sakė, kad paskiau būtų kalbėję ir nepažinojusieji Rozalijos. Atsilikau nuo išeinančiųjų voros, pasirėmiau į sieną, kurioje žaidė šviestuvo atšvaitai, ir prisilaikydamas jos susmukau ant grindų. Markstydamasis pajutau žiūrįs į užkištą už komodos prezidento Petso portretą.
– Jūs turite eiti, – tarė ponia Vaik.
– Pakvieskite Rozaliją atgal.
– Dabar nebepavyks. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.
– Pakvieskite Rozaliją sugrįžti dabar!
Trūks plyš turėjau sužinoti daugiau. Kažkas sakė, esą kaime matė valkatą, pabaidžiusį moteris. Aš netikėjau kalbomis apie valkatas nei apie rusų karo belaisvius, dirbančius ūkiuose. Armių ūkyje jų nebuvo, motina būtų išprotėjusi, jei būtų pamačiusi rusus ar išgirdusi jų kalbą, nors aš įkalbinėjau paimt kokį belaisvį. Armių ūkiui reikėjo darbo jėgos, ūkio šeimininkas buvo su medine koja, aš nepajėgiau padėti, kiek reikia. Tačiau belaisviams reikėjo apsaugos, o vokiečiams – ne.
– Jaunuoli, paklausykite manęs. Seansas labai sunkus, sielos išsunkia iš Jos visą energiją, jos juk neturi savos energijos. Dažniau kaip kartą per savaitę tokių seansų daryti nevalia. Argi jūs nematot, kokia Ji išvargusi? Eime virtuvėn, užkaisiu jums ko nors atsigerti.
Ponia Vaik užkaitė javų kavos ir pripylė stiklinę karčiosios, panašios į dvokiančią naminukę. Žinojau, kad ji padėdavo gimdančioms pavainikius, tvarstydavo besislapstančius miške vyrus. Jeigu nesulauksiu čionai pagalbos, liksiu nieko nepešęs.
– Aš sumokėsiu, jeigu sugrąžinsite Rozaliją. Mokėsiu, kiek tik reikia.
– Mes nebendraujam su sielomis už pinigus. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.
– Jau nebegalėsiu ateiti. Mane pamatė. Būtinai turiu rasti kaltininką. Kitaip neturėsiu ramybės. Rozalija irgi.
– Tuomet turite pats surasti kaltininką.
Ponios Vaik žvilgsnis buvo kietas kaip apyvaro mazgas. Spoksojau į pelėkautus virtuves kampe, nuo darbo sueižėjusios mano rankos timpčiojo po stalu. Taip ūmiai trūktelėjau iš stiklinės, kad atmušiau dantis į jos kraštą. Skausmas išblaivė galvą, bet slogutis neatlėgo, nes aš nebeturėjau ryšio su Rozalija, o tos moterys turėjo. Ir pasielgiau prieš Rozalijos valią. Ji visada sakė, kad sielų negalima vadint į šį pasaulį, joms reikia leisti būti vienoms. Man jau vis tiek. Pamyniau ir bažnyčios papročius, nebeturėjau su tuo nieko bendro. Nes juk ir pati bažnyčia nepriėmė Rozalijos.
Ponia Vaik nuėjo prie indaujos kojos pažiūrėti pelėkautų, ištraukė pelę ir išmetė ją į paplavų kibirą.
– Ar jums palengvėjo sužinojus, kad Rozalija nerado ramybės? – paklausė ji.
– Ne.
– Ir vis dėlto norėjote tai sužinoti. Kitaip nebūtumėt atėjęs čia. Mes tik tarpininkės. Mes neatsakome už gautą žinią ar jos pasekmes. O apie savo tėvą jūs nieko nenorit sužinoti?
Įsistebeilijau į ponią Vaik. Ji žvelgė tiesiai man į akis ir lėtai papurtė galvą.
– Traukinyje. Jis buvo nebejaunas. Tai nutiko, vos jį įsodino į Sibiro traukinį. Tačiau jūs pats tai nujautėt.
Neištariau nė žodžio. Ponia Vaik buvo teisi. Rozalija buvo užsiminusi, kad birželį po motinos lova įsimetė pelės, o aš nenorėjau klausytis jos šnekų. Ponios Vaik duktė Marta įėjo trinksėdama ir ėmė ruoštis prie viryklės. Man nereikėjo pašalinių ausų, bet šįkart viskas buvo vis tiek.
– Jūsų sužadėtinė buvo atėjusi į seansą su savo drauge. Marta gerai atmena aną vakarą, seanse buvo per daug žmonių, mat netikėtai užsuko kažkokie vokiečiai, juk negalėjom jų išprašyti, – tarė ponia Vaik.
– Rozalijai rūpėjo jūsų tėvas, o jos draugei josios brolis, ji taip pat paklausė apie savo vyrą. Jūsų tėvas vienintelis iš visų atsiliepė, – tęsė Marta, nusmaukusi nuo galvos skarą, ir aš negalėjau pakelti jos užjaučiamo žvilgsnio.
– Rozalija man nieko apie tai nesakė, ji nemėgo kviesti dvasių.
– Ji norėjo žinoti. Tačiau kai sužinojo, nusprendė, kad viltis – jums geriausia išeitis, – tarė ponia Vaik.
Išlenkiau antrą stiklą degtinės, bet neapgirtau. Pelė pliuškeno kibire. Planas buvo sumanytas, man padės Judita.
Miško pirtelėje ėmiau rengtis savo užduočiai, susikroviau kuprinę, nušveičiau valterį ir užgniaužiau širdyje būsimą ir jau patirtą skausmą. Mažą Rozalijos delną ant savo sprando, kur ji buvo uždėjusi ranką per mūsų paskutinį susitikimą, jutau visą laiką. Niekas neminėjo jos vardo jau kurį laiką, ją supanti tyla tapo besvorė. Pamatę mane žmonės iškart imdavo be perstojo šnekėti apie šį bei tą ir apie gėles savo darželiuose, nepalikdami tarp sakinių jokios pauzės, kad aš negalėčiau įsprausti į ją nemalonių žodžių. Kas iš tikrųjų buvo tie žmonės? Ar birželio trėmimai juos pavertė tokiais bailiais, jog kiekvienas buvo pasirengęs tylėti, svarbiausia, kad vokiečiai išvytų bolševikus? Nejaugi Armiai iš tiesų jautė tokį didelį džiaugsmą, kad iš jų pastogės nieko neišvežė, o į bolševikų spąstus pakliuvo tik mano tėvas ir Juditos brolis, ar jie tikrai taip džiaugėsi, kad ketino tylėti savo dukters gyvenimo kaina, tegu tik gelbėtojai teutonai jų nepalieka vienų ir nemano juos esant nedėkingus? Gal jie bijojo netgi to, kad aš galiu sudirginti vokiečius, pradėjęs vėl klausinėti apie Simsonų ūkį, ir Judita dėl savo brolio tapo netinkama marti, nes jos motina mėgino atgauti Johano namą, ar Edgaras, tąsydamasis su vokiečiais, nupirko motinai slėptuvę Armių vienkiemyje? Kaip toli Armiai buvo pasirengę eiti? Aš jų nebeatpažinau. Gedėti tėvo nusprendžiau vėliau, aš pagerbsiu jo atminimą, toliau tirdamas bolševikų naikinamąją veiklą, bet pirmiau susirasiu tuos, kurie turėjo atsakyti už Rozalijos likimą. Stojo metas veikti, gana laukti.
– Ką tu ketini daryti? Juk nesi sumanęs ką nors kvaila? – Edgaras pasirodė ant slenksčio kaip nelaimės pranašas, vėjas pavertė jo palto skvernus juodais sparnais. Aš jau gailėjausi prasitaręs pusbroliui, ką nugirdau pakeliui į pirtį: kaimynų vaikėzas matė, kaip tą naktį, kai dingo Rozalija, nuo Armių vienkiemio žingsniavo vienas vokietis. Ar bent jau jis vilkėjo vokiečių mundurą, prietemoje berniukas nematė vyro veido. Ar vyriškis buvo atėjęs tik dėl Leonidos skardinių su taukais? Aš netikėjau tuo.
– Kaltininkas vaikštinėja laisvėj, o tau tik savo šakar makar rūpi, – mečiau jam.
– Kaime eina gandas apie valkatą. Dievai žino, kur tas žmogus jau nusibeldė, – atsakė Edgaras.
– Tu juk žinai, kad tai tikrų tikriausi paistalai.
– Tai, ką padarė kažkoks beprotis, tu suverti vokiečiams. Tu tiesiog apakai, tu pats elgiesi kaip pusprotis.
Edgaro balsas gergždė man ausyse. Turėjau atsikelti, nuėjau ir įmečiau daugiau malkų viryklėn, patrinksėjau viryklės durelėmis.
– Ir kokia iš to nauda, jei Leonida būtų nuėjusi policijon? Tai juk nebūtų grąžinę Rozalijos.
Edgaras prisivertė košės į lėkštę, pirma dešine, paskui kaire ranka. Žodžiai ėmė čepsenti kilnojamam šaukštui į taktą, jie švagždėjo panieką, ant stalo tiško košės trupinėliai.
– Pats pagalvok, jeigu Leonida būtų nuėjusi ir pasakiusi, jog vienas nežinomas vokietis kažką padarė Rozalijai. Kur Leonida su mamule tuomet prisidurtų, jeigu kareiviai imtų iš tolo lenkti vienkiemį, ką, pinigų juk verkiant reikia. Ir, žinoma, jie imtų vengti vienkiemio, skleidžiančio nepagrįstus gandus.
Baigęs savo kalbą Edgaras susičiaupė, jo lūpos priekaištingai išlinko.
– Pažvelk į save. Pažvelk į mane, Leonidą, mamulę, mūsų pažįstamus. Mes gyvenam toliau, tu irgi turi gyventi toliau. Bent jau barzdą nusiskustum.
Edgaro žodžiai buvo įžūlūs. Kas kartą jam sugrįžus po neaiškių darbelių, įžūlumo vis padaugėdavo. Jis dažnai likdavo vaikštinėti kieme, tarsi su kuo nors šnekučiuotų, galbūt su savo naujais pažįstamas ar su kuo ten vykdavo susitikinėti mieste. Pasakiau, kad jis turįs išsiaiškinti, kas nutiko Rozalijai, ausylai klausytis. Kažkas vis tiek ką nors žinos, šitokiam užkampy niekas nelikdavo paslapty. Laukiau naujienų, Edgaras grįžęs visad tik papurtydavo galvą. Galų gale įsitikinau, kad jis nė piršto nepajudino. Pas Leonidą su motina negalėjau eiti – bijojau pakelsiąs prieš jas ranką. Edgaras kartkartėmis nueidavo aplankyti motinos, ir jeigu apskritai būtų kam sakiusi, motina būtų prasitarusi jam, tačiau Edgaras neketino įtikinėti mielos mamulės, nenorėjo sužinoti vardų, nenorėjo tiksliau išsiaiškinti apie namuose apsilankiusius kareivius, nedarė nieko, kad ir kaip jo meldžiau.
– O jeigu tai visai ne vokietis? Kas bus, jeigu tu nei iš šio, nei iš to apkaltinsi vokiečius?
– Ką tu nori pasakyti?
– Gal tai buvo kažkas, merginęs tavo draugužę…
Edgaras tįsojo ant grindų. Košės dubuo išlakstė į šukes. Edgarui prasižiojus kyšojo kraujuoti dantys. Stovėjau nejudėdamas, drebėjau. Edgaras ėmė šliaužti prie durų. Pamaniau, kad jis nori nuslinkti arklidėn. Pastojau jam kelią. Edgaras nežiūrėjo mano pusėn, jis visuomet vengė muštynių. Bijojau, kad suduosiu vėl, nudėsiu. Pasitraukęs atkėliau kablį ir atvėriau duris.
– Dink iš čia.
Edgaras iššliaužė į kiemą. Uždaręs duris nuėjau diendaržin. Stebėjau arklidę. Edgaras pasiėmė dviratį. Nusivaręs jį prie kelio sustojo, turbūt manė, kad stebiu jį iš krūmų.
– Tavo mergina turėjo blogą vardą! – sušuko Edgaras.
Jis puolė bėgti, net neužšokęs ant dviračio, matyt, per smarkiai jam trinktelėjau.
– Tai tu nepameni, kad tavo mergina degtinės varykloje turėjo draugę! Ten ir nubėgo, vos dingusi kitiems iš akių, ką tu manai, kodėl ji ten bėgo! Ten juk buvo nemažai bernų, vokiečių ir mūsiškių!
Norėjau jį sugauti, bet įtempiau raumenis ir prisiverčiau likti vietoje. Siela buvo pilna juodų minčių, o mano slogutis buvo dar juodesnis. Buvau lyg pabūklų liepsnos suskaldytas medis, be šakų, sužeistas, ir supantis kraštovaizdis man atrodė toks pat. Rozalijos, mano Rozalijos, jau nebėra. Nebegirdėsiu aš savo serbentakės juoko čiurlenimo, niekados nebevaikštinėsiu su ja parugėmis, nesvajosiu apie ateitį. Tai netilpo man galvoje, nors mano užrašų knygelė mirgėjo nuo brolius žyminčių kryžių. Bet tai kas kita, juk jie krito kovodami.
Po to, kai išvariau Edgarą, ir pats susirengiau eiti. Pasiėmiau Edgaro sumaniai sumeistrautus antspaudus, jie greičiausiai tiks panaudoti. Savo ašvienį slapčiomis palikau pas Armidę. Nors jaučiau, kad tą akimirką jis buvo mano vienintelis draugas, negalėjau jo laikyti mieste. Sustojau tik tuomet, kai atsidūriau Taline, Baltojo Laivo gatvėje, namo arkoje. Aš nežinojau, ar Juditą jau buvo pasiekusi žinia, ir jeigu buvo, tai ką jai pasakė. Nuo mano guminio apsiausto sruvo vanduo, o mintyse vėl išgyvenau akimirką, kai tarp durų išdygo Edgaras ir ant grindų mėtėsi Rozalijos rinktos pelkinės plukės.
Kai sulysusi Juditos figūra pasirodė tarp laukujų durų, žengtelėjau iš šešėlio. Vos ją atpažinau. Judita virptelėjo kaip maža paukštytė ir man it peiliu pervėrė krūtinę, nes kiekviena lengvakojė moteris man priminė mano mylimąją.
– Rolandai! Ką tu čia veiki?
– Eikim vidun.
Tačiau kambaryje irgi nebuvo lengva tai pasakyti. Kaupiau drąsą, mėgindamas įsisąmoninti, kad prieš kurį laiką buvau visko netekęs žmogus, o dabar esu vyras, kuriam būtina rasti išeitį; suieškoti kaltininką ir leisti Rozalijos vėlei ramiai ilsėtis. Šitaip aš tikrai nesusigrąžinsiu mūsų laukų, bolševikų nužudyto tėvo nei Rozalijos, tačiau galėsiu pasiųst savo priešą skradžiai žemę.
– Kaip tu atvykai?
– Atvykau, ir tiek.
– Kaip pavyko kelionė?
– Gerai.
– Ar kas nors nutiko? – paklausė Judita.
Įsistebeilijau į prieškambarį. Žodžiai buvo tokie sunkūs, negalėjau jų išstumti. Atsisėdau prie virtuvės stalo. Apie tėvą pasiteirausiu vėliau, pirma reikėjo įtikinti Juditą. Ant stalo stovėjo dėžė su lydytų taukų skardinėmis. Keista sėdėti tiesiog taip, nuleidus rankas. Būtų lengviau šnekėti, jei būčiau galėjęs nors sukioti pieštuką ar tepti pavalkus. Pasitryniau smakro šerius, persibraukiau pirštais pašiauštus plaukus, nevala prie miestietės stalo. Man taip ir lindo galvon visokie niekai, tada neturėjau galvoti apie reikalą.
Tyla slogino, Judita neramiai krutėjo, ir nors jai rūpėjo sužinoti daugiau, ji tylėjo, ėmė tvarkyti jau sutvarkytus virtuvės rykus, kilnojo dėžę su vištienos konservais iš vienos vietos į kitą, sumurmėjo, kad ją atvežė Leonida, atvykusi į turgų parduoti antros tokios dėžės, girdi, vokiečiai siunčia savo šeimoms maisto.
– Už juos gali gauti bet ko. Už dvi skardines gavau dvi poras kojinių. Ir kiaušinių miltelių.
Prasižiojęs liepiau jai nutilti. O juk nežinojau nieko daugiau, kas, mano galva, tiktų atlikti užduotį geriau už Juditą. Suspaudžiau lūpas.
– Tu karščiuoji, Rolandai.
Judita ištiesė man nosinę. Aš jos nepaėmiau. Brinktelėjo virtuvinės spintelės durys ir Judita su termometru priėjo prie manęs, įlašinusi į stiklinę vandens truputį jodo, ir su savo termometru bei stikline nedavė man ramybės. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Judita padėjo termometrą su stikline priešais mane ant stalo ir ėmė traukti iš krepšio medžiagą kompresui, ieškodama Bilroto tvarsliavos iš batisto ir flanelės.
– Tu atrodai pasiligojęs, – tarė ji.
– Turiu kai ką pasakyti. Tau. Tu privalai rinkti duomenis iš vokiečių. Nieko pavojingo, nieko neįmanomo, tik vienas kitas dalykas.
– Ką tu kalbi, Rolandai? Aš nesileisiu įtraukiama į kažkokias nesąmones, – atsikalbinėjo Judita.
– Rozalija…
Juditos rankos apmirė.
– Mano merginos kapas yra už kapinių tvoros. Nei kryžiaus, nei nieko.
– Rozalijos?
– Vokiečiai.
– Kaipgi?
– Tai padarė vokiečiai.
– Ką jie padarė? Ar tu nori pasakyti, kad Rozalija…
Atsistojau. Kompresai raizgėsi man po kojom. Kakta degė kaip nuo sieros, nebeturėjau jėgų ką nors sakyti. Juditos šaltumas perliejo it kaušas ledinio šulinio vandens.
– Rolandai, būk geras, atsisėsk ir papasakok, kas nutiko, – meldė ji.
– Nuo šiol Rozalija tėra žemės prieglobstyje ir mano širdyje.
Judita tylėjo. Jos akių vokai sumirksėjo, buvo girdėti tartum paukščio sparną liečiant ežero paviršių. Mano akyse išsklido vandens ratilai.
– Ją palaidojo už kapinių tvoros. Tai padarė vokiečiai.
– Neminėk vis tų vokiečių.
– Turiu tau užduotį ir tu privalai ją atlikti. Kai viskas bus parengta, aš sugrįšiu, – tariau jai ir išėjau. Judita liko kažką murmėti. Buvau beveik nubėgęs nuo laiptų, kai viršuje išgirdau kaukšint ir ji atskubėjo man iš paskos.
– Rolandai, tu privalai man viską pasakyti.
– Ne čia.
Pasakiau jai kambaryje, pasakiau viską, ką žinojau.
Juditos krepšys virstelėjo ant grindų, kompresai išsivyniojo kaip lavondrobės.
ANTRA DALIS
„Mūsų tikslas yra iškelti aikštėn užjūrio fašistinių grupuočių kėslus reabilituoti hitlerinius okupantus ir jų parankinius.“
Estijos valstybė ir tauta Antrajame pasauliniame kare. Laikraštis „Kodumaa“ (Gimtasis kraštas), 1964.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Viršum lubų girgždeno žingsniai. Girgždesys viršutiniame aukšte judėjo ten, kur stovėjo komoda, nuo komodos prie lango, nuo lango prie drabužinės ir nuo drabužinės vėl prie komodos. Draugo Partso žvilgsnis, įtemptas, sausas, be menkiausio mirktelėjimo, judėjo lubomis. Tarpais buvo girdėti, kaip žmona atsisėsdavo, kėdės kojos raižė grindis, garsas – Partsui galvą. Jisai pirštų galais suspaudė drėgnus smilkinius, jų tvinkčiojančias kraujagysles, tačiau žmonos šlepetės nestabtelėjo, o garsas urbino grindų lentas, girgždėdamas storame šviesiai rudų dažų sluoksnyje ir išsiskirdamas iš lubų tinko, čiuopdamas jo įtrūkius ir keldamas nepakeliamą triukšmą, neleidžiantį Partsui imtis darbo.
Kai laikrodžio švytuoklė išmušė vienuolika, miegamojo lovoje sugergždė spyruoklės ir kiek barkštelėjo. Paskui – tyla.
Draugas Partsas įsiklausė. Lubų perdanga nesiūbavo, jos linija ties lubų apvadu buvo lygi, lempa viršuje liovėsi vogčia judėti.
Tyla tebetvyrojo.
Tos akimirkos Partsas ilgėjosi visą dieną, laukė kantriai ir tarpais tirtėdamas iš įniršio. Vis dėlto laukimas buvo kupinas ekstazės ir sproginančio užsidegimo, kurį jis dabar ypač retai pajusdavo.
Rašomoji mašinėlė laukė. „Optimos“ metale spindėjo švelni lubų šviesa, klavišai žėrėjo. Draugas Partsas timptelėjęs ištiesino vilnonį megztinį, atpalaidavo riešus ir taisyklingai pasidėjo rankas, tarytum būtų ketinęs pradėti koncertą, dėl kurio bilietų žmonės nuolatos pešėsi. Tai bus populiarus kūrinys, viskas įeis į vėžes. Nors draugas Partsas turėjo pastebėti, kad visada, kai tik jis atsisėsdavo prie savo darbo stalo, marškinių apykaklė susitraukdavo visu numeriu.
Ant volelio gulėjo praėjusį vakarą įpusėtas puslapis kartu su kalke. Partso riešai jau buvo pasirengę ir pakilo aukštyn, bet vis dėlto jis atitraukė rankas ir nuleido jas ant kelnių kanto. Žvilgsnis susitelkė į žodžius popieriuje, jis porą kartų pusiaukužda juos perskaitė, paskanavo ir pagyrė perskaitytą tekstą. Pasakojimo būdas net dabar atrodė naujoviškas, apykaklė kiek atlėgo. Pagyvėjęs jis stvėrė pirmą rankraščio puslapį ir nuėjęs į vidurį kambario vaizdavosi, kaip jis skaitys didelei auditorijai pirmąją pastraipą: Iš tiesų neįtikėtina, ką Estijoje galėjo padaryti nusikalstamos jėgos, kokius baisius nusikaltimus jos vykdė! Šio tyrimo puslapiuose atskleidžiami fašistiniai sąmokslai ir siaubingos žudynės. Pateiksime jums medžiagą, įrodančią nežmoniškus kankinimų būdus, kuriuos Hitlerio parankiniai taikė džiaugdamiesi ir sadistiškai mėgaudamiesi. Šis tyrimas šaukiasi teisingumo, ir todėl po vieną išvilksime dienos švieson nusikaltimus, kurių tikslas buvo sunaikinti tarybinius piliečius.
Pastraipos gale draugui Partsui ėmė stigti žado, pats tekstas irgi atėmė kvapą, ir jis manė, kad tai geras ženklas. Pradžia visuomet būna pati svarbiausia, pradžia turi būti išraiškinga ir žavinti. Toks ir buvo šis tekstas, jis atitiko Kontoros reikalavimus. Knyga turėjo iškilti kitų darbų, nagrinėjančių fašistinę okupaciją, fone. Jis turėjo trejetą metų – tiek Kontora jam skyrė parengiamajam tyrimui atlikti ir knygai parašyti. Tokio didelio pasitikėjimo pareiškimas buvo išskirtinis gestas, netgi nauja „Optima“ jam buvo duota į namus, ant nuosavo rašomojo stalo, tačiau kalbama juk buvo ne apie mažą propagandinę brošiūrą arba skirtą jaunimui lektūrą tautų draugystės tema, ne apie rašomą vaikams pamokančią pasakų knygą, o apie kūrinį, kuris pakeis pasaulį, – ir apie didžiąją Tėvynę, ir apie Vakarus. Taigi pradžia ir turėjo užgniaužti kvapą.
Tai buvo draugo Porkovo mintis, o draugas Porkovas – praktiškas žmogus, todėl jam patiko knygos ir jų metodinis taikymas. Knygų pirkėjai juk gražiai padengdavo sąnaudas. Dėl tos priežasties Porkovas mėgo ir filmus, tačiau jie nebuvo Partso amplua, o štai kalbinė raiška buvo, ir Porkovo žodžiai nepasitikėjimo savimi akimirkomis visad teikdavo šilumos, nors Partsas suprato, kad Porkovas paprasčiausiai norėjo jį prisivilioti; draugas kapitonas užduočiai vykdyti pasiūlė Partsą, nes geresnio kalbos kerėtojo jis nepažinojo.
Akimirka, kai jam pranešė apie tą reikalą, buvo nuostabi. Juodu sėdėjo konspiraciniame bute, kaip ir per kassavaitinį susitikimą, ir žiūrinėjo, kokios būklės yra Partso susirašinėjimo tinklas, ir Partsas nė nujausti negalėjo, kad Porkovas buvo surezgęs jam kitą planą. Kad Maskvoje Partso byla jau buvo apsvarstyta ir duotas sutikimas. Kad po akimirkos kitos jo prioritetas bus ne platus susirašinėjimo draugų tinklas Vakaruose, o visiškai kas kita. Įpusėjus pokalbiui draugas Porkovas netikėtai tarstelėjo, kad dabar būtų tinkamas metas. Kai Partsas kiek nustebęs paprašė jį patikslinti, Porkovas atsakė:
– Pats metas jums, drauge Partsai, tapti rašytoju.
Jam davę didžiulį avansą, tris tūkstančius rublių. Pusė jo atiteks Porkovui, nes tas atliko už jį dalį darbo, parinkdamas medžiagą, iš kurios gims kūrinys. Medžiaga dabar užrakinta Partso sekcijoje: du pilni krepšiai fašistinę okupaciją tiriančių knygų, tarp jų ir išleistų Vakaruose, neskirtų tarybinių žmonių akims. Partsas skubriai peržiūrėjo medžiagą, iš kūrinių ir jam duotų instrukcijų padarė ne vieną išvadą. Jo knyga turi parodyti, kad Tarybų Sąjungai be galo rūpi išaiškinti hitlerinius nusikaltimus žmonijai, net uoliau už Vakarų valstybes. Tai buvo atsvaros taškas, taigi galima tikėtis, kad Vakarų pasaulyje sklido ir priešingų nuomonių. Kadangi prie žodžių „Tarybų Sąjunga“ reikėjo kuo dažniau pridurti epitetus „teisinga“ ir „demokratiška“, Vakarų valstybės, ko gero, tikrai nemanė Tarybų Sąjungą esant tokią.
Antrąją pagrindinę ašį akivaizdžiai sudarė estų išeivija, didžiąją dalį Partso gautos medžiagos buvo parašę mitriai valdantys plunksną emigrantai. Politinis biuras turbūt nerimavo dėl jų erzėjimo, antitarybinių pasisakymų, tėvynės juodinimo. Ir kadangi tai kėlė rūpesčių Maskvai, buvo imtasi priemonių, atėjo metas atsakomajam smūgiui. Net pats Partsas nebūtų gebėjęs sumanyti geresnės priemonės: taip pasireikšti emigrantų aplinkoje, kad tai Vakarų akyse paverstų juos nepatikimais. Kai estų nacionalistams būdingas fašizmas bus išvilktas dienos švieson, visi tėvynės išdavikai bus grąžinti Tarybų Sąjungai ant padėklo, nes Vakaruose niekas nenori suteikti prieglobsčio fašistams, nusikaltėlius būtina atiduoti teisti. Niekas daugiau neklausys estų išeivijos skundų ir kreipimųsi, niekas nedrįs jų viešai remti, tai bus suprantama kaip fašizmo rėmimas, Estijos egzilinė vyriausybė pavirs fašistinių atmatų slaptąja draugija. Netgi įrodymų nereikėtų, gana pasėti įtarimus. Tiktai užuomina, tik kuždesys.
– Aiškus dalykas, galite iš savo patirties pridėti šį bei tą pikantiško, – pridūrė Porkovas, pranešęs Partsui apie jo naują užduotį. Jie niekuomet anksčiau nesikalbėjo apie Partso praeitį, tačiau Partsas suprato užuominą, nebuvo jokios prasmės slėpti priežasčių, dėl kurių jį išvežė į Sibirą. Dabar tos priežastys virto nuopelnais, kiekvienas Stafanio saloje žengtas žingsnis nešė jam naudą, patvirtindamas jo nuovokumą.
– Be jūsų pagalbos mums nebūtų pavykę taip veiksmingai sunaikinti tų nacionalistinių kenkėjų. Tokių dalykų mes neužmirštame, drauge Partsai, – dėstė Porkovas.
Partsas gurktelėjo. Nors tai sakydamas Porkovas davė suprasti, kad tomis temomis su juo galima laisvai šnekėtis, Partsas ne ypač norėjo pradėti tokios kalbos, nes tai kartu ir kompromitavo jį. Vis dėlto Porkovas pageidavo tęsti temą, ir Partsas lūpų kertelėse išspaudė šypseną.
– Taigi, tarp mudviejų šnekant, galiu pasakyti, kad Valstybiniam saugumo komitetui niekas nesuteikė tikslesnės informacijos apie antitarybinę veiklą Estijoje nei jūs – tie ryšininkai, Anglijos šnipai, banditai miške, adresai… Vertas dėmesio darbas, drauge Partsai! Be jūsų nebūtų buvęs išaiškintas tokio nacio kaip Linasas pabėgimas į Vakarus, nekalbant apie kitus talkinusius estų emigrantams išdavikus, kurių tapatybę jūs padėjote atskleisti.
Partsas pasijuto esąs nuogas. Porkovas kalbėjo su juo apie tuos dalykus tik norėdamas parodyti, kad žino apie pašnekovą viską. Partsas, aišku, nieko kito ir nesitikėjo, tačiau balsiai ištarti faktai buvo jėgos demonstravimas. Pažįstamas metodas. Jis prisivertė nejudinti rankos, nors ji pakilo patikrinti, ar pasas tebėra krūtinės kišenėje. Stovėjo kaip įbestas, žvelgė Porkovui tiesiai į akis ir šypsojosi.
– Dalyvaudamas antifašistinio pasipriešinimo judėjime, turėjau galimybę įsigyventi į estų nacionalistų veiklą, dabar ją puikiai perpratau. Drįstu teigti, kad esu nacionalizmo žinovas.
Jo kūrinį ketino išleisti leidykla „Eesti Raamat“. Porkovas turėjo pasirūpinti, kad reikalai eitų sklandžiai. Jis jau galėjo ruoštis iškilmingai akimirkai – pasirašyti leidybinę sutartį, reikėjo gauti šampano ir užsakyti „Napoleono“ pyragą, o žmonai – gvazdikų. Greičiausiai knyga bus apsčiai verčiama, tikrai apsčiai. Apdovanojimai. Milžiniški tiražai. Per antifašistines iškilmes jis sėdės garbės svečio vietoje.
Jis gali atsisakyti savo priedangos, darbo „Normos“ sargo būdelėje. Avanso ir rudų Kontoros vokelių pragyventi užteks sočiai.
Jo namuose bus įvestos gamtinės dujos.
Negali būti, Partsas neįstengė patikėti savo laime.
Problema tebuvo darbui reikalinga ramybė – namie jos nė kvapo nėra. Draugas Partsas užsiminė apie savo reikmes tyrimo skyriui, bet pažangos nebuvo matyti, o savo žmonai jis negalėjo atskleisti užduoties, nekalbant apie viltį, kad dėl tokios svarbios užduoties žmonos nervų priepuoliai galėtų aprimti. Partsas, grįžęs prie stalo, atsisagstė apykaklę. Telieka imtis darbo, Porkovas jau norėjo pajusti skonį, laukė pirmųjų puslapių, žaidimas nulems tiek daug, visą likusį gyvenimą.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Pagari gatvės rūsio skersvėjis draugą Partsą pasiglemžė dar lauke, likus šimtui metrų iki šarvuotų namo durų. Tą ypatingą skersvėjį jis atminė dar iš jaunystės, tarybų valdžios metų, prieš vokiečiams ateinant. Jis buvo atvykęs ten pat susitikti su savo anuomečiu kolega Ervinu Viksu aptarti tam tikrų dalykų Vidaus reikalų liaudies komisariate, ir Viksas žengė pro duris iš rūsio kaip tik tada, kai Partsas sustojo nusikratyti nuo apsiausto lietaus lašų. Vikso marškinių rankogaliuose buvo žymu kraujo dėmių, ant baltų lentinių grindų batai įspaudė rausvus pėdsakus. Apie esančią rūsyje slėginę kamerą ėjo visokiausių gandų, Partso manymu, baisiausias buvo skersvėjis, rūsyje skersvėjis traukė jau andai, vėjas ten traukė visais laikais, nusinešdamas pasitikėjimą savimi, kuris jį dar lydėjo gatvėje, pakeliui į Pagari namą. Praėjo dešimtmečiai, tačiau Valstybinio vidaus reikalų komiteto pastatas tebedarė vis tokią pat įtaką. Tokio skersvėjo nebuvo niekur kitur, jisai sekė paskui tave į liftą ir viršutinius aukštus, pūtė tiesiog per draugo Porkovo kabineto parketą, versdamas susvyruoti Partso rūpestingai išpuoselėtą savikliovą, kai stojo priešais kapitoną. Partsas juto parketą ir kiekvieną jo rievę net per batų padus. Tarsi jo naujasis apavas būtų buvęs pakeistas jaunystės metų batais, tais, su pakaltais užkulniais, tais, kurių padai buvo taip nudrengti, kad smėlis graužė pirštus.
Porkovas draugiškai nusišypsojo prie savo darbo stalo po didžiųjų vadų portretais, alkūnė ant bylos su kartoniniais viršeliais, kurią jis tyčia užvėrė lėtai, taip lėtai, kad Partsas spėjo pamatyti byloje švystelėjusią savo nuotrauką. Jie valandėlę pasigrožėjo pro Porkovo kabineto langą atsiveriančiu žaviu vaizdu į Lai gatvę, iš čia buvo matyti ir jūra, Porkovui taip pat patiko Olevistės bažnyčios bokštas. Partsas prisimerkė, jis vos ne vos pajėgė atskirti iš Pagari gatvės į Olevistės bokštą nutiestą kabelį. Staiga jam toptelėjo, kaip čia būtų, jeigu ir jisai vieną gražią dieną turėtų tokį kabinetą, savo skyrių, kuriame vaikštinėdamas galėtų jaustis kaip žengiantis valdžios koridoriais, kur žvarbus rūsio skersvėjis pučia kitiems, bet ne jam į sprandą. Jis leistų kontoros darbuotojams važinėti senu tarnų liftu, o pats naudotųsi tik pagrindiniu, jis turėtų visų patalpų, ryšių centro, filmų archyvo ir rūsių raktus. Visi nakties metą birzgiančio teletaipo išspjauti pranešimai priklausytų jam. Visų piliečių gyvenimai. Bet kuris telefono pokalbis. Bet kuris laiškas. Bet kuris judesys. Bet kuris santykis. Bet kuri karjera. Bet kuris gyvenimas.
Skersvėjis sujudino kelnių klešnę, Porkovas kostelėjo. Partsas ištiesė nugarą, atlošė pečius. Kvietimas į šviesos užlietą Porkovo kabinetą – tai pagarbos ženklas, jam reikėjo atitinkamai elgtis, susikaupti. Krištolinė ropinė žvilgėjo paskutiniuose saulėlydžio blyksniuose. Porkovas iš čekiško krištolo įpylė į stikliukus degtinės, įžiebė matinio stiklo lubų šviestuvą ir pasakė esąs labai patenkintas. Partsas gurktelėjo – jie perskaitė jo popierius, Porkovas buvo romiai nusiteikęs, jo pakilių žodžių sukinamas medus akimirką apmiglojo Partsui akis, ir jis pakaitom raudonavo ir lemeno neaiškius žodžius.
Išlenkęs stikliuką, turėjo įsignybti ranką primindamas sau, kad atėjo čia su reikalu. Pakeliui į namus jau ne kartą lyg nejučia praeidavo pro Pernu plento 10-ojo namo fasadą, žvilgtelėdavo į viršutinio aukšto langus, pajutęs trauką užsukti tenai ir parodyti „Glavlito“ darbuotojams, koks pažangus jo rankraštis – jie suvoktų jo prasmę, jo tobulumą. Pasvajoti juk galima, iš tikrųjų jis niekad to nepadarys, niekad nepamatys „Glavlito“ tarnautojų ir neims jų įtikinėti. Užuot tai daręs, turi eiti pasikalbėti į tame pačiame name esančią leidyklą, ir jau gana greitai, jie turi jam sumokėti pinigus, bet viskam savo metas, ko gero, vis dėlto būtų protingiau po kurio laiko priminti apie avansą. Visų pirma reikia įtikti Porkovui, pelnyti jo pasitikėjimą. Nėra reikalo trikdyti puikios draugo kapitono nuotaikos, kad jam nepasirodytų netinkamas Partso prašymas: jis norėtų praplėsti savo tiriamąjį darbą, naudodamasis archyvine medžiaga.
Porkovas buvo nusiteikęs gerti, pusė butelio jau buvo nugerta, ir kai šis vėl pripildė stikliukus degtinės, Partso kalba tapo dvigubai sklandesnė. Iš pradžių Porkovas nenorėjo suprasti Partso prašymo, mesto kaip užuomina, jo žvilgsnyje virpčiojo nežymi nuostaba, ji buvo tokia dygi, kad, Partso galva, Porkovas visai nebuvo toks įmetęs, kaip atrodė, kaip ir jis pats. Tačiau jei jo elgesys bus palaikytas įžūliu, galės pasiteisinti girtumu, ir kliaudamasis ta mintimi Partsas prisivertė tiesiai išsakyti savo prašymą. Kartu nutaisė nelaimingo įžeistojo miną ir sumiknojo, kad archyvinėje medžiagoje jis iš tiesų rastų daugiau atmatų ir sugebėtų nustatyti jų tapatybę. Porkovas nusijuokė, sušėrė Partsui per nugarą ir tarė, esą, matysim, išgersim degtinės ir matysim. Pildydamas stikliuką Porkovas, prisidengdamas savo neblaivia būsena, metė jam naują žvilgsnį, ir Partsas, nusišluostęs akis, leido savo stotui išsklisti girto romume, nudavė sunkiai statąs stikliuką ant stalo ir sulaikė ranką, siekiančią nusivalyti nuo pečių pleiskanas.
– Tačiau jūsų kūriniui jau buvo skirta ganėtinai medžiagos, jos turėtų pakakti. Mes laikomės savų taisyklių, drauge Partsai.
Partsas skubriai parodė dėkingumą už jam perleistą medžiagą ir pridūrė:
– Esu įsitikinęs, kad rezultatui pranokus pradinius lūkesčius jūs, drauge kapitone, Maskvoje būsite laikomas didvyriu.
Tardamas tuos žodžius Porkovas sustingo tiesiai priešais Partsą:
– Žinoma, toje medžiagoje jūs galite rasti šio bei to, ko neras kiti.
– Tikrai. Aš pats buvau ten ir mačiau fašistinių atmatų nusikaltimus, ir jeigu Raudonoji armija nebūtų išvadavusi Klogos koncentracijos stovyklos, nebūčiau ištrūkęs mirčiai iš nagų. Visiškai atsidėjau vien tiems didvyriškiems žygiams įamžinti ir piktybinio hitlerinio naviko nusikaltimams atskleisti. Galbūt net atpažinsiu kurį prižiūrėtoją. Daugelis mūsų buvo nacionalistai, vėliau tapę banditais.
Porkovas vėl prapliupo kvatoti, seilių purslai nutiško Partsui į stikliuką, ir Partsas iš solidarumo prisidėjo prie girtai drėgno krekėjimo. Kiekvienas, užimantis draugo kapitono poziciją, troško aukštesnio tarnybos laipsnio, ir Porkovo operacija pradėjo įsibėgėti. Argi draugas galėtų nepaisyti auksu grįsto kelio Maskvon? Pastaraisiais metais apie fašistų nuotykius buvo išleista tiek daug knygų ir jos buvo taip paplitusios užsienyje, juk Partsas žinojo, kokią reikšmę turi dabartinė operacija. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių politinis biuras kaip tik investavo į tokią veiklą Estijoje. Kartu visuomet atsiranda ir konkurencija.
Porkovas vėl pripylė stikliukus.
– Aš rengiu savo vasarnamyje kuklų pobūvį. Ateikite abu su žmona. Norėčiau su ja susipažinti. Dabar mes esam suinteresuoti kurti jums ateitį. Estai slepia nacionalistus ir nesuvokia, kokie tie pavojingi. Tai moralės problema, tautos moralę būtina kelti, ir jūs akivaizdžiai gebate tai daryti.
Jau autobuse draugui Partsui ėmė nemaloniai mausti pilvą. Tai sukėlė ne Porkovo siūlyti stikliukai, o su kelione namo ir Porkovo kvietimu susijęs rūpestis. Draugas kapitonas pasirodė esąs prielankus dėl archyvo, bet ar jo palankumas išliks, jeigu Partsas nepriims kvietimo? Iš kitų namų sklindantis vakarinis indų kaukšenimas ir apšviestos virtuvės gadino jam nuotaiką. Už dviejų namų nuo jų trečiadieniais virdavo kukulienę, ketvirtadieniais – vaikams pienišką sriubą su makaronais, vyrui kepdavo kepsnį. Maišydavo uogienes. Partso namie laukė šalta viryklė ir ant jos puodas šaltame vandenyje mirkstančių bulvių – Partsui pargrįžus iš Sibiro, jos ilgainiui pakeitė iš pradžių gamintus padažus ir Nelsono kotletus. Kieme augantys uogų krūmai nedavė derliaus – žmona nė karto nebuvo po jais iškračiusi pelenų.
Vis dėlto namų tarpuvartėje Partso laukė staigmena: vėjas sklaidė ant virvės iškabintas paklodes. Partsas minutėlę sustojo pasigrožėti, kaip vėjo gūsiai vertė vilnyti drobules, žaviausias vaizdas po ilgo laiko, nors tokią valandą būtų protingiau jau įnešti skalbinius. Tačiau žmona išskalbė baltinius – savo namuose! Jo nė karto nesuerzino net drovus žmonos įprotis džiovinti savo apatinius po paklodėmis, neerzino, kad vonia rytais būdavo tuščia, ir net tai, kad valandų valandas „Fermentoje“ mirkomi baltiniai niekada nebus pakankamai balti, nė tas, kad jie ir vėl netrukus susiginčys dėl viešosios skalbyklos, nors Partsas puikiai žinojo tokių įstaigų lygį; juk paklodės apkraštuotos mamulės nėriniais. Bet tai tik smulkmenos, padėtis gal nebuvo beviltiška, galbūt įvyko pokytis į gera. Gal jie net galės priimti Porkovo kvietimą.
Partsas priėjo prie laukujų durų. Iš žmonos patefono į kiemą, laiptinę ir turėklus viską virpindami skverbėsi Listo muzikos garsai, ir kai Partsas įsitvėrė turėklo pasiremti, drebulys smilktelėjo į ranką. Partsas, ištraukęs iš kišenės raktus, barkštelėjęs atplėšė duris ir peržengė slenkstį, palikęs neįžiebtą prieškambario lempą, jame rungėsi viltis ir dvejonė, kad teks nusivilti. Iš svetainės atsklido stūgavimas, per durų stiklą sklido šviesa. Stūgavimas stiprėjo ir vėl silpo, kartkartėmis apčiuopomis ieškodamas žodžių. Visą tą laiką Partsas dar tikėjosi, kad svetainės durys atsivers ir žmona išeis jo pasitikti, paprasčiausiai kiek kauštelėjusi ir valiūkiška, bet nusivylimas išsilukšteno kaip suplėkusi svogūno šerdis, vilties kibirkštis, kurią įžiebė kieme džiūstantys baltiniai, užgeso ant telefono stalelio stovinčioje pilnutėlėje peleninėje. Partsas prišliejo marokietiškos odos portfelį prie triumò, pakabino ant gembės paltą ir apsiavė šlepetes; tik tuomet jis buvo pasirengęs praverti svetainės duris, stoti akis į akį su savo žmonos būkle.
Žmona lingavo į šalis oranžinio lubų šviestuvo ratile, chalato skvernas buvo užsivertęs ligi liemens, apatinuko mezginiai nešvarūs, ištinusį veidą slėpė susivėlę plaukai ir patefono riksmas. Pusiau surūkyta cigaretė smilko peleninėje, raudonai žėravo degantis galas, „Belyj Aist“ butelis buvo puspilnis, po stalu kūpsojo suverktos į šlapius gumulus ruožuotos vyriškos nosinės. Partsas tyliai užvėrė duris ir nuėjo virtuvėn. Žingsniai aidėjo sunkiai, paklodės turės palaukti. Gražiai praėjęs susitikimas Pagari gatvėje užliūliavo jį juokinga viltimi. Jis paprasčiausiai troško, taip labai troško, kad juodu būtų galėję išeiti pavakarot kartu, kaip vyras su žmona. Jis buvo besmegenis.
Prieš keletą metų buvo ne taip. Būdamas Sibire Partsas gavo laišką iš mamulės, ji rašė, kad marti gyvena gerai ir mamulė ją prižiūri. Žinia, kad žmonos būklė gera, nekėlė jam jokių jausmų, nors tai buvo pirmas naujaisiais metais gautas pranešimas, susijęs su jo žmona. Jis nežinojo, ką ji veikė prieš vokiečiams pasitraukiant. Jisai pateko į teisiamųjų suolą ir netrukus – į Sibiro vagoną, tad žinios apie žmoną jo mintyse nebuvo svarbiausios, bet kai pagaliau galėjo pradėti kelionę Estijon, pasijuto smagiai turėdamas namus, į kuriuos gali grįžti. Mamulė su Leonida jau buvo išėjusios iš šio pasaulio, taip pat jo tikroji motina Alvynė, Armių vienkiemyje gyveno svetimi žmonės, nieko daugiau jis nebeturėjo. Žmoną susirado Valgoje, mažame, tačiau tvarkingame kambarėlyje, kurio orą slėgė esančios už durų vienintelės komunalinio buto tupyklos dvokas. Pats kambarys buvo sutvarkytas, žmona viso proto, ji deramai rūpinosi savo higiena ir lėtai linktelėjo, kai Partsas pabrėžė, jog kada nors kam nors pasiteiravus apie jo buvimą Sibire, jai derėtų įsidėmėti, kad vyras buvo nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą ir už tai, kad pasikliovė trečiąja galimybe – anglais, kad jam skyrė dešimt metų, nes vokiečiams pasitraukus jis mėgino suburti saviškių estų būrį ir Stafanio saloje dalyvavo žvalgybininkų mokymuose, žmona galinti laisvai kalbėti apie tai su kitais pargrįžusiais iš Sibiro, taip pat prisiminti savo brolio likimą.
Žmona daugiau nieko neklausinėjo, juk ir pati mėgo saugiai vaikštinėti po saulėlydžio ir suprato, kad dėl šios priežasties buvo geriau įsiminti Partsą esant tikrą estą. Prasti buvo laikai tiems, kurie pasirinko ar kuriuos manė palaikant kitą šalį, ne Estiją, Kontorai savo ruožtu nepatiko tie, kurie palaikė Estiją. Partso laimei, koncentracijos stovyklos iš esmės nudilino jo veido bruožus, ir neįtikėtina, kad jis susidurs su savo senais kolegomis, – greičiausiai jie jau buvo likviduoti. Naujas gyvenimas prasidėjo gerai. Nors miegamasis nei jam, nei jo žmonai nebuvo bendros ramybės ir tylos arba aistrų šaltinis, jie vis dėlto išmoko dalytis lova, savo vėsumu net karštą vasarą išlaikydami gaivias paklodes, mokydamiesi draugiškumo, gal netgi draugystės. Partsas nesiskundė nauja gyvenamąja vieta ir neklausė, kodėl žmona išsikėlė iš Talino. Grįžusiam iš Sibiro žmogui nebuvo prasmės nė svajoti apie ką geresnio, leidimo gyventi sostinėje jis nebūtų gavęs. Reikėjo paprasčiausiai tyliai tūnoti, leisti laikui dar labiau apdoroti skruostus, leisti akinių antnosiui išgraužti dar gilesnį rantą tarp akių, sukurti naują veidą. Jis neketino vėl daryti klaidų.
Partsas jau kurį laiką gyveno Valgoje visiškoje ramybėje ir tyloje, tačiau kartą, kai kulniavo namo, jam į draugiją pasisiūlė kažkoks nepažįstamas žmogus. Partsas iškart susizgribo, kur šuo pakastas. Instrukcijos buvo aiškios: jis privalėjo susipažinti su tais kombinato darbuotojais, kurie pargrįžo iš Sibiro į Estiją, ir pranešti organams, kokios buvo išvežtųjų į Sibirą nuotaikos ir antitarybiniai jausmai, įvertinti, ar jie pajėgtų surengti sabotažą, taip pat stebėti žmonių reakciją į gaunamus iš užsienio laiškus. Jam ganėtinai pasisekė, jis buvo palaikytas tinkamu pradėti susirašinėjimą vieno pas jį praleidusio vakarą vyriškio vardu. Partsas suprato, kad apie jo gebėjimą padirbinėti raštą Kontora jau žinojo. Vėliau išgirdo, kad Saugumo komiteto grafikos ir braižo specialistai jam tiesiog pavydėjo.
Dėl savo sumanumo draugas Partsas toliau dirbo su emigrantais. Siekdamas pasitikėjimo, jis triūsinėjo apie savo fotografijas, uždėjo jose neva iš Laidonerio gautą lakūno ženklą ir sumaniai aprašė, kaip generolas Laidoneris pats suteikė jam tą garbę. Kontora liko patenkinta Partso kalbiniais gebėjimais ir tiksliai sudarytu sakinių repertuaru. Partsas mokėjo vengti nereikalingo šiurkštumo, neėmė koneveikti tarybinės sistemos, nes tik patys naiviausi Vakarų kvailiai tikėjo, kad laiškai, persunkti tėvynei ar šiaip visuomenės pusiausvyrai kenkiančių nuomonių, gali sklandyti per sieną be pašto kontrolės arba Kontoros palaiminimo.
Jau po poros savaičių jam pavyko gauti atsakymą į vieną savo laišką, kuris buvo surašytas pagal nurodymus ir išsiųstas Vilemui į Stokholmą. Juodu tuo pačiu metu mokėsi Tartu, ir Vilemas apsidžiaugė, gavęs žinutę iš tėvynės. Kontora užvedė personalinę Vilemo bylą, pašto kontrolės skyrius pagreitino Vilemo motinos laiškų judėjimą į Švediją, ir jau po mėnesio skyriaus pasiųstas Partsas maršrutiniu automobiliu lėkė į Tartu, kad galėtų parengti Vilemo motiną stebintį tarpininką. Per du mėnesius Partsas sukaupė užtektinai duomenų apie tai, kad Vilemas priklausė amerikiečių šnipinėjimo grupei, ir gavo premiją – leidimą kartu su žmona sugrįžt į Taliną. Jis įsidarbino „Normoje“, žmona nuėjo budėti į geležinkelio stotį ir tolimųjų reisų traukinių perone jai buvo skirta asmeninė kėdė. Pagaliau jie turėjo vietos antrai sofai, žmona kiekvieną vakarą paklodavo jam svetainėje. Tačiau po visų laimėjimų jis nesugebėjo nuvesti savo žmonos blaivios pas Porkovą pavakaroti. Jie negalės nueiti. Jie niekuomet negalės ten nueiti. Porkovo vakarienei patiekto didžiojo eršketo jis neparagaus.
Vėsiai ramaus bendro gyvenimo lūžis įvyko prieš dvejus metus, kai prasidėjo Aino Ervino Merės teismo procesas. Partsą, kaip fašistinio maro sukelto siaubo stebėtoją, pakvietė į liudytojų suolą, kur jis puikiai įvykdė savo užduotį: visų pirma uoliai išėjo liudytojams surengtus mokymus Maniežo gatvėje, o paskui išmaniai pasisakė teismo procese, pasmerkė kaltininkus, meistriškai panaudodamas naujus įgūdžius, tačiau kartu buvo patenkintas, kad Anglija atsisakė išduoti Merę Tarybų Sąjungai, – susitikimas su majoru akis į akį būtų buvęs gana keblus. Partso pasakojimo poveikį sustiprino transliacija radijo bangomis, apie Klogos baisybių liudininką plačiai rašė, netgi buvo nuvedę jį į vaikų darželį, ten jis buvo užverstas gėlėmis, blykstės žybčiojo ir radijo laidoje apie susitikimą vaikų darželyje buvo girdėti, kaip darbuotojos verkė, o vaikai dainavo.
Kontora buvo patenkinta, žmona – ne. Įvyko radikalus pokytis: moteriškė ėmė praleidinėti darbą, tapetai pradviso pagirių smarve, seniau nuolatos puoselėjama išvaizda nyko garbana po garbanos, oda pilkėjo taip pat sparčiai, kaip moterų šukuosenos po bombardavimų, kai plaukų spalva tapdavo peleninė. Partso ausis dar pasiekė gandas, neva geležinkelio stotyje nuo žmonos irgi trenkdavo degtine, tarpais ji net nuvirsdavo nuo budėtojo kėdės. Geresnėmis dienomis ji galėdavo smarkiai kibt į namų ruošą, kaip šiandienos skalbimas, tačiau po pirmo stikliuko pamiršdavo atsuktą čiaupą arba užsklęstą dūmtraukį, arba vonioje palikdavo vandenį bėgti per kraštą. Pastaruoju metu Partsas keliskart per dieną tikrino dūmtraukius ir be paliovos uodė orą dėl galimo dujų nuotėkio.
Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo procesai dar labiau paakino žmoną, ir seniau tik kartkartėm pasitaikantys trypčiojimai pirmyn ir atgal virto įprastu naktiniu užsiėmimu. Partsas gerai atminė, kaip jis atsitiktinai užtiko žmoną, skaitančią Ervino Martinsono knygą apie Linaso ir Vikso teismo procesus, drebančiomis rankomis, iš lūpų kertės tįsojo tamsus nuo cigaretės seilių dryžis. Nuo kiekvieno dirglaus atsidūsėjimo lūpų kertelėje iškildavo burbulas. Partsas, pačiupęs iš žmonos knygą, užrakino kabineto spintoje. Žmonos balsas buvo kupinas siaubo: ar vyras esąs tikras, kad kitame teismo procese jis nesėdės anų vietoje, iš kur jis žinąs, kuo visa tai baigsis, kas gi jų laukia toliau.
Kai žmonai pasimaišė protas dėl Aino Ervino Merės atvejo, Partsas reagavo priešingai. Nuo teismo proceso Karininkų namuose prasidėjo naujas laikotarpis, ir Partsas stvėrėsi nukritusios glėbin galimybės – viską reikėjo paversti savo nauda. Saugiai ateičiai užtikrinti gana ir paprasčiausio liudytojo karjeros, hitlerinio sadizmo stebėtojo ir aukos vaidmens. Galimas daiktas, kad jį pakvies ir į kitus teismo procesus, netgi užsienyje, juk jis yra reikalingas. Kodėl žmona negalėjo to suprasti?
Knyga tiesiog praturtins gyvenimą nauja plotme, suteiks didesnių galimybių. Geriausiu atveju ji leis prieiti prie duomenų, kurių tinkamas naudojimas užtikrintų jiems vertą gyvenimą, poilsį prie Juodosios jūros, apsipirkimą specialiosiose parduotuvėse.
Po Karlo Linaso ir Ervino Vikso atvejų vyks aibė panašių procesų, Partsas buvo įsitikinęs. Jų jau buvo gana daug ir teismo bylos jau prasidėjo visur – Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Bulgarijoje. Linaso teismo proceso pirminiams nesklandumams priskirtinos nesėkmės daugiau nesikartos. Žurnalo „Socialističeskaja Zakonnost“ naujienas apie Linaso ir jo kompanionų teismo išvadas paskelbė jau 1961 metų pabaigoje, nors pats procesas turėjo vykti tik kitąmet. Partsui tai kėlė juoką, bet jis stengdavosi sulaikyti šypseną, kai apie tą dalyką kalbėdavo draugijoj. Taigi Kontora darė akivaizdžius pažangos žingsnius, nuolat kūrė naujus darbo metodus, sparčiai vystėsi technologijos skyrius ir agentų aparatas vis augo. Šia tema reikėjo naujų knygų. Partsui pasisekė, greičiausiai jam atsivėrė galimybė tą akimirką, kai Kontoros veikloje įvyko reikšmingas persilaužimas.
Ir jeigu jis sugebės užsitikrinti tolygų žmonos nevilčiai Kontoros pasitenkinimą, kas žino, gal dar išauš diena, kai draugas Partsas be rūpesčio nueis pas fotografą ir paprašys padaryti nuotrauką užsienio pasui, paprastų paprasčiausiai, jis pasakys tai tokiu balsu, tarsi kalbėdamas apie kasdienį dalyką, tarsi jis visuomet būtų buvęs vyjezdnoj9 – padorus tarybinis pilietis, turintis užsienio vizą. Tada, galimas dalykas, kai kurie kolegos ir pažįstami, kurių vardų jis gerai nepamena, ims kaulyti, kad jis atvežtų sekso žurnalų ar bent jau kortų su nuogų moterų atvaizdais. Partso atmintyje šmėstelėjo pūstažandė „Inturisto“ gidė. Moteris neva turėjusi ryšių su Vakarais, ji visad parsiveždavo kokį prie pilvo prilipdytą žurnalą. Toks žaidimas vyko jau seniai, bet gidė po patikros vis grįždavo lyg niekur nieko: juk ir Kontorai reikėjo žurnalų.
Partso knyga dar nebus gatava ateinančių metų iškilmėms, kai bus švenčiamas Talino išvadavimo iš fašistinių užpuolikų dvidešimtmetis, tačiau sukakus dvidešimt penktosioms metinėms draugas Partsas puikuosis tarp kitų kaip žinomas didvyris, gėlėmis apkaišytas rašytojas ir tiesioginis įvykių liudytojas. Galbūt Taline filatelijos parodos lankytojai gėrėsis jo veido bruožais pašto ženkluose ir pirmosios dienos pašto vokuose. Jam nebeteks eikvoti marias laiko palaikant susirašinėjimo draugų tinklą, jam nereikės valandų valandas pleškinti laiškų – nei falsifikuotų, nei tikrų, jokių dezinformuojančių, profilaktinių ar tyrinėjančių nuotaikas laiškų. Repatrijavusių išeivių apdorojimas liktų praeityje. Kontora suprastų, kad jam reikia nuosavo kabineto, o laikraštis „Cross and Cockade“, kaip ir kiti užsienio leidiniai, melstų jo parašyti naujų straipsnių apie tarybinius pilotus. Susirašinėjimą tęstų gal tik su tais adresatais, kurie norėtų pasikeisti mintimis su gerbiamu tarybiniu rašytoju ar šnektelėti apie jo profesiją – tarybinę skraidybą. Fabriko priedanga ir urzgaujantys estų išeiviai liktų praeityje, jau vien todėl, kad jų akyse jis liktų apsidergęs. Jis taptų nauju žmogumi, jis gyventų naują gyvenimą.
Vienintelė problema buvo žmonos nervai. Po šitiekos metų jos nervai galutinai pairo – kaip tik tada, kai ateities gairės buvo aiškios ir Partsas gavo Kontoros palaikymą.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Konspiracinis butas buvo tuščias, neskaitant draugų Porkovo ir Partso, dviejų stalų, magnetofono, poros kėdžių ir be atvangos birbiančio telefono. Pačiam Partsui atėmė žadą: jis laikė rankoje aplanką su Klogos konclagerio sąrašais, ir staiga nustebęs pajuto, kad girdi urkimą. Jau norėjo pasiteirauti draugo kapitono, ar tas neatnešė į butą katės, vis dėlto susiprotėjo nelaidyti liežuvio, nes urkimas sklido iš jo paties. Žali sienų apmušalai taip rėžė akį, kad jis turėjo prisimerkti. Draugas Porkovas linktelėjo į sąrašus ir pasakė, kad čia ne visi. Nors fašistai sprukdami pasiėmė savo archyvus, Valstybiniam saugumo komitetui pavyko surinkti gana daug naudingos informacijos, Ypatingoji komisija nacių nusikaltimams tirti taip pat atliko didelį darbą.
– Daugelio aukų tapatybės, žinoma, nepajėgta nustatyti, ir mes mielai papildytume sąrašą, – tarė Porkovas. – Deja, nemažai žudikų taip pat nepavyko išaiškinti. Tų asmenų net pernelyg daug. Šiuo klausimu tikiuosi jūsų pagalbos. Su tarybine morale nesuderinama, kad nusikaltėliai išvengtų bausmės. Mes ne taip veikiam. Galite pasiimti medžiagą namo.
Klogos aplankas ištisą popietę stovėjo Partsui akyse, kutendamas jam blauzdą per portfelį, padėtą ant sargo būdelės grindų. Jam taip magėjo išimti aplanką, nors kartą užmest į jį akį, tačiau jis nebuvo tikras, kaip reaguos, ką nors ten radęs. Partsas vis tebebuvo sudirgęs, nors spalvos nebeerzino. Vis dėlto saulė niekad nebuvo taip aukštai ir diena tokia skaisti, net būdelės viduje jis laikė pridėjęs ranką prie akių ir stengėsi visą dieną galvoti apie ką nors kita, mėgino elgtis kuo paprasčiau, susitelkti į šiokiadienio smulkmenas – pro vartus išsiliejančią žmonių masę, juosmenis moterų, prisikimšusių apatinukes gėrybių, išsipūtusias vyrų vidines kišenes, jisai bandė stebėti sumaištį, kurią sukėlė inspektorės apsilankymas, kaip inspektorei pasiūlytas konjakas veikiai išmušė ją raudoniu ir kaip ji tuo metu, kai draugija vaikštinėjo po gamyklos kiemą, kvatojo iš juokelių, kuriuos laidė apie ją zujantys vyrukai. Inspektorės patikra gamykloje užsiėmė patys gražiausi darbuotojai. Partsas ramiai priėmė vieną kitą šokoladą, linktelėjo vairuotojui, kuris gabeno pilną dėžę skardos į inspektorės sodą, ir galvojo apie savo žmoną, pažadėjusią nupirkti pieno, nors ir suprato, kad jei nenueis pieno pats, vakare jo šaldytuve lauks tik buteliai su poros centimetrų balkšvomis išrūgomis dugne. Jisai stengėsi galvoti apie viską, išskyrus portfelio turinį, ir kelyje į namus jau ėmė būgštauti, ką jis ras tame aplanke. Jeigu ką nors surastų, kuo tai užsibaigtų? Susinervinęs ir pieno parduotuvėn pamiršo nueiti. Šaldytuve tebuvo virtinė butelių, jų aliuminio folijos dangteliuose žvilgėjo senos datos. Partsas išpylė butelius į plautuvę ir iššveitęs šepečiu sustatė eilėmis – žmona niekuomet neišnešdavo jų į supirkimo punktą – ir, atsirėmęs į dujų baliono rėmą, kvėptelėjęs pilnus plaučius oro ir minutėlę užsimerkęs, atsisėdo. Nebuvo prasmės vėl pykti dėl pieno butelių. Reikėjo susitelkti svarbiausiam dalykui – Klogos sąrašams. Sumojęs vietoje pieno įsipilti grietinės, jis smarkiai tarškindamas šaukštelį įbėrė grietinėn cukraus, šliukštelėjo pirktinio obuolių kompoto ir nužingsniavo į kabinetą. Dabar jis peržiūrės sąrašus, ir jeigu Klogos medžiagoje neras nieko įdomaus, po vieną peržiūrės ir kitų konclagerių sąrašus. Porkovas buvo taip maloniai nusiteikęs, kad gauti bet kokius duomenis atrodė visai įmanoma. Jeigu Partsas neaptiks jam keblių vardų, jis apdoros kitus sąrašus, kad ir kokie jie būtų, išknaisios visus vardus ir ims smulkiau tirti kiekvieną, galėjusį jį pažinoti: ar tas žmogus dar tebėra gyvas ir jeigu yra, kur dabar gyvena.
Draugo Partso nuojauta neapvylė. 1944 metų sąraše jis rado pažįstamą vardą. Tik vardą ir pavardę, nebuvo mirties datos nė įrašo apie perkėlimą į kitą konclagerį ar evakuaciją Vokietijon. Verčiau jau tas vardas būtų priklausęs kam nors kitam. Vis tiek kam. Jisai ieškojo visokiausių galimų vardų, tačiau kaip tik to vardo jis nebūtų norėjęs išvysti, to vardo, kurį minėdamas jauti, lyg liežuvį būtų išpylusios nudegimo pūslės. Vardas, kurio apskritai neturėjo būti tame sąraše.
Pusbrolis pasuko savais keliais vos atėjus vokiečiams, ir Partsas daugiau nieko apie jį negirdėjo, netgi menkiausio gando ar paskalų, net iš mamulės, kuri būtų iškart pranešusi, jei tik būtų ką sužinojusi. Partsas manė, kad Rolandas pabėgo į Vakarus arba mirė prieš ateinant Raudonajai armijai, ir čia dera klausimas: kodėl Rolandas atsidūrė Klogoje, o ne kur nors kitur?! Visų pirma, kodėl Rolando Simsono vardas ir pavardė apskritai atsirado Klogos kalinių sąraše? Partsas atidžiai sklaidė popierius, kartkartėmis vėsindamas burną grietine. Trejetas kalinių minėjo Rolandą vardą, paties Rolando prisipažinimo nebuvo. Vyras, vardu Antis, atminė dieną, kai Rolandas atvyko į Klogą, nes kaip tik tą dieną buvo jo paties gimtadienis ir jis buvo nusprendęs duoti duonos pirmam pasitaikiusiam kaliniui. Rolandas Simsonas buvo ką tik atvežtas ir, prisistatęs aiškia estų kalba, siekė elgtis taip, tartum jie nebūtų buvę konclageryje. Antis norėjo pasiimti jį dirbti savo grupėn, žydų reikalai buvo ne patys geriausi, ir išaiškėjo, kad Rolandas buvęs vertas darbininkas. Partsas sugniaužė kumštį, net nagai odon susmigo, ir prakeikė visas pasaulio šventes. Skausmas ūmai išblaivino galvą. Rolandą įkalino prieš pat vokiečiams pasitraukiant. Greičiausiai jis buvo nužudytas stovykloje ir jo kūnas liko neatpažintas, o jeigu iš stovyklos išsigelbėjo gyvas, gal buvo nušautas miške ar kiek vėliau, nei atėjo Raudonoji armija, bet su kuo jis prieš tai spėjo susitikti? Su kuo kalbėjo? Kiek jam pavyko išbūti miške, kieno draugėje? Kažkur tikriausiai buvo kokia nors Rolando byla, turėjo būti informacija apie jo sušaudymą ar įkalinimą. Partsas krimto pieštuką, kol tas suskilo. Visa tai reikėjo išsiaiškinti.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Šūsnies vidury jam krito į akį sąsiuvinis su vaškuotais viršeliais. Dienoraštis. Partsas iškart pažino raštą; grindys susiūbavo ir skaityklos stalo kampas ėmė minkštėti. Šito Partsas nesitikėjo. Visko, bet tik ne šito. Maža to, kad jis uoliai rengė savo dvasią apsilankymui archyve, Partso savikliova pašlijo, tai buvo be galo svarbus radinys. Jis minutėlę susikaupė išlygindamas kvėpavimą, sugebėjo ištiesinti kojas ir po vieno kito instinktyvaus judesio bei staigių skruostų timpčiojimų jam pavyko išlaikyt galvą tiesiai, jis vėl prisivertė žiūrinėti tyrimui skirtą medžiagą, nors stalo plokštė ir kėdė pavirto plastilinu, ir šis ėmė tirpti neįtikėtinai karštame ore, jis jautė, kaip po juo linksta fanera, kone girdėjo, kaip ji eižėja, ir kartojo mintyse, kad tai tik saviapgaulė, juslės įsijaudrino, nieko daugiau. Jisai suspaudė stalo kraštą it valdymo svirtį ir atvertė dienoraštį kur papuola. Puslapio viršutiniame pakraštyje pažymėti metai smogė it šūvis.
Kai prižiūrėtojas nuėjo patikrinti lankytojo už atokiau stovinčio stalo, dienoraštis tartum savaime nuslydo Partsui marškinių užantin. Jis negalėjo rimtai suvokti, ką dabar padarė, ir sykiu viską suvokė. Medžiagos vagystė – tai sunkinanti aplinkybė, ir ją galima lengvai susekti, jeigu kam nors kiltų mintis palyginti archyvinę medžiagą su žurnalo skiltimis, kuriose buvo registruojami Partsui išduoti dokumentai, arba jei kas nors patikrintų asmenis, kurie gavo skaityti šį dienoraštį, tuomet negelbėtų net dienoraščio grąžinimas, būtų per vėlu apgailestauti. Dienoraštis spaudė jam šoną ir jis užuodė degėsių kvapą, vadinasi, pataikė.
Nukniaukęs dienoraštį draugas Partsas stengėsi elgtis kaip įprastai, atsidėti paskleistų ant stalo dokumentų tyrimui, tačiau odą po dienoraščiu išpylė rūgštokas prakaitas, už kitų stalų krebždinamas popierius raižė ausį ir bet koks nežymus kostelėjimas ar šiugždesys vertė kone pašokti ant kojų, nes jam vaidenosi, jog kiekvienas garsas buvo priekaišto ženklas, rodantis, kad jo poelgis pastebėtas, kad trūkčiojantys skruostikauliai jį išdavė. Partso žvilgsnis kliudė priešais skaityklos stalus stovintį prižiūrėtoją ir jis stengėsi kontroliuoti savo vyzdžius, jie neišsiplėtė, jis taip pat nenusuko žvilgsnio per greit, Partsas buvo tuo tikras, kaip buvo tikras ir tuo, kad prižiūrėtojo veide šmėstelėjo įtarimas. Jam skirtas įtarimas. Vis dėlto prižiūrėtojas nuleido akis, tarsi nieko ypatingo nebūtų nutikę, priešais jį ant stalo gulėjo tvarkingai sudėlioti popieriai, greičiausiai prašymai išduoti lektūrą, jis ėmė juos žiūrinėti, uždengdamas skaityti išduotų knygų puslapiuose dalis, kurių netinkamumą lėmė būsimas skaitytojas.
Partsas jau sykį anksčiau turėjo galimybę susipažinti su ypač pavojingomis, paženklintomis dviem šešiakampėmis žvaigždėmis knygomis, dabar jam kaip iš dangaus nukrito dar karštesnė medžiaga, o ką jis padarė: sukėlė pavojų šitokioms galimybėms. Tik keli mėnesiai nuo tada, kai draugas Partsas ir draugas Porkovas dviese išmetė po stikliuką, jį pasiekė leidimas, kuris davė teisę susipažinti su specialiųjų archyvų ir bibliotekų medžiaga. Tai dar labiau pabrėžė Partso poziciją. Atsivėrusios šarvuotos archyvo durys vis dėlto buvo pergalinga akimirka, Partsas galėjo įeiti pro duris, jas atvėrė kaip tik jam. Pateikdamas savo popierius skyriaus vedėjui jis jautėsi priklausąs privilegijuotiesiems. Jis buvo ne bet kas. Greitai jis gali būti bet kas. Jis gali būti ničniekas. Jis viskam užtraukė pavojų dėl vieno dienoraščio.
Partsas stengėsi vėl susikaupti, prisivertė stebeilyti į bunkerių brėžinius, jo žvilgsnis sekė kiekvieną banditiškų atsišaukimų pavadinimą. Jis turėjo elgtis lygiai taip įprastai, kaip prižiūrėtojas, kaip kiti skaityklos lankytojai, ir kaip tik dabar turėjo iš jam duotos medžiagos išsunkti visą įmanomą informaciją, nes nežinojo, kada vėl atsiras galimybė tyrinėti nelegalius, beveik mėgėjiškus brėžinius, ar jie kada nors pateks jam į rankas, o gal jisai įklius, ir kas tuomet laukia? Didžioji dalis leidinių tebuvo dvipusiai popieriaus lapai, tačiau tarp jų rado ir keturių ar net šešių lapų su dideliu užsidegimu parengtų numerių. Partsui buvo pažįstama jų pakili kalbos vartosena, jis atminė ją nuo mokymų Stafanio saloje laikų. Anuomet jis buvo vienas tų, kurie ketino tapti idealiais nariais žvalgybos būrio, pagarsėjusio savo didvyriškais žygiais išvarant iš Estijos žemės Raudonąją armiją. Bet kuriuo kitu atveju toks jaunatviškas naivumas būtų vertęs jį nusišaipyti, bet ne dabar, kada nors jis tikrai nusišaipys, jis privalo gauti galimybę nusišaipyti, o kad taip nutiktų, neturi įkliūti per tą vagystę. Jeigu nugvelbtas daiktas būtų ne toks svarbus ar jei puslapio viršuje būtų kokie nors kiti metai, jis nesijaudintų, ar jam pavyks. Jo atveju ir metai, ir dienoraščio autorius buvo netinkami, todėl vaškuotas viršelis ir degino jam nuogą kūną, ėsdino pilvo odą ligi mėsos, jis ėmė grimzti jūron su rūkstančiu laivagaliu. Partso smilius virpčiodamas judėjo išilgai brėžinių kontūrų, ieškodamas atsvaros virš kaminų, ugniakurų, prie sienos tvirtinamų gultų ir ventiliacijos kanalų, ir nors stengėsi išlaikyti tiesų kursą, tai padaryti buvo per sunku, ir jis nubaksnodavo pirštą nuo brėžinio, buvo priverstas atsisegti apykaklę, kraujagyslės tvinksėjo į audeklą, tvinksėjo naršiai, širdis tvaskėjo į dienoraštį, apie bambą žliaugė prakaitas, mentės jau pranyko bangose. Prie skaityklos stalų atsklido čiulpuojančio pypkę žmogaus čepsėjimas, degtukas braižė sieros juostelę ir vyras atsistojo, įsispoksojęs tiesiai į Partsą, išpūtė dūmus. Ar tas žmogus ką nors pastebėjo? Partsas nebegalėjo nusėdėti vietoje, jis turėjo išeiti iš savo kabinos, palikti pusiau peržiūrėtą medžiagą, turėjo pašokti.
Kėdė žvygtelėjo ant parketo jam stojantis, uoliai dirbanti prižiūrėtojo ranka stabtelėjo, akys pakilo. Partsas priėjo prie stalo ir padėjo priešais jį užsakytą medžiagą. Prakaituoti pirštai paliko brėžiniuose tamsias dėmes, tačiau prižiūrėtojas dėl jų netarė jokios pastabos. Jis buvo lėtapėdis, rašalas piešė įrašus skiltyse kankinamai tiksliai, ir Partsas jau ketino atsikirsti, jeigu vyras nusistebėtų, kodėl Partsui duotame pluošte trūksta vieno dokumento. Jisai ims tvirtinti, kad nėra jo gavęs, jis rengėsi sukaupti visas jėgas, įkrauti balsą susierzinimo, imti piktintis skyriaus aplaidumu, o ypač medžiagą atnešusia moterimi, bet kaip tik tą akimirką šarvo duryse barkštelėjo raktai ir toji moteris sugrįžo skyriun. Partsas sustingo, moteris mėgino prasisprausti prie kartotekos už prižiūrėtojo stalo ir jos marga medvilne aptemptos plačios strėnos nuvertė stalo kampe stovinčią stiklinę peleninę, duždama ant grindų ji patraukė visų žvilgsnius prižiūrėtojo pusėn; moteris šoktelėjo, rašalas bjauriai užtiško ant skilčių, prižiūrėtojas subliuvo, rašalinė apvirto, šis ištraukė pluoštą sugertukų, nuaidėjo rusiški keiksmažodžiai, prižiūrėtojas riktelėjo lankytojams, kad jie užsiimtų savo darbu, ant jo stalo kampo sukrauta knygų krūvelė nuvirto, ir čia Partsas sausai pareiškė skubąs, atiduotas bylas tikrai galima priimti ir be jo pagalbos. Jis paliko prižiūrėtoją bartis su moterim, rašalą plačiai išsilieti ant skilčių, plėnis kilti aukštyn, čiupęs raktus, kuriuos moteris numetė ant prižiūrėtojo stalo, atrakino jais šarvo duris ir prieš išeidamas, niekieno nepastebėtas, numetė raktus prie artimiausio stalo sėdinčiam lankytojui.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Draugas Partsas padėjo rankas ant stalo, šalia dienoraščio. Viršutiniame aukšte buvo tylu, žmona apkvaitusi nuo degtinės. Dienoraščio lapai buvo su drėgmės dėmėmis, minkšti pakraščiai apsitrynę. Partsas įkvėpė, kilstelėjo nykščiu viršelį ir atvertė pirmąjį puslapį. Nors jau kelissyk išnagrinėjo dienoraštį, vis dėlto šis darė tokį patį poveikį: pulsas šoktelėjo, išilgai stuburo ėmė tarsi pelės lakstyti. Puslapiai buvo tirštai prirašyti, pakaitomis pieštuku ir išblukusiu rašalu, stiprus plunksnos spaudimas violetinėmis dėmėmis nubertame popieriuje išbadė skyles. Partsas iš rašytinių raidžių išlinkio nutuokė apie rašančiojo jausmus, tačiau puslapiuose nebuvo paminėta jokių vietų, nekalbant apie tikruosius asmenų vardus. Netgi užkoduoti vardai buvo keisti, aiškiai rodantys, kad autorius juos išsigalvojo, Partso ištirtuose nelegaliuose rašiniuose tokių nebuvo.
Kai kurie iš palikusiųjų užrašus tiksliai nurodydavo savo būrio narių duomenis, bunkerių vietas, iš esmės viską: įstojimo datas, maisto davinius ir valgymo laiką, atsargų sandėlius, ginklų slėptuves, visiškai viską, rodydami tiesiog neįtikėtiną kvailumą. Išskyrus patį autorių, jis buvo išimtis tarp saviškių. Dienoraščio autorius buvo įvardytas kaip nežinomas likęs banditas, sąsiuvinis buvo rastas metalinėje dėžutėje sudegusiame bunkeryje. Bunkeryje buvo trys lavonai, trejetas Ginkluotai pasipriešinimo sąjungai priklausiusių banditų, jų asmenybės buvo nustatytos, tačiau Partsas jų nepažinojo. Raporto išvadose pažymėta, kad nė vienas jų negalėjo būti dienoraščio autorius, nes Kovos su banditizmu skyrius turėjo visų trijų mirusiųjų rašto pavyzdžius ir nė vienas nesutapo su dienoraščio autoriaus braižu. Vienintelis jo buvimo įrodymas tebuvo anoniminis dienoraštis, ir tik Partsas žinojo, kad tasai dienoraštis priklausė Rolandui Simsonui.
Užrašai pradėti rašyti 1945-aisiais ir baigti, nurodžius paskutiniuose puslapiuose 1950 ir 1951 metus. Partsą ypač sukrėtė paskutiniai puslapiai – ne tiek dėl turinio, kiek dėl datos. Paskutinieji sakiniai buvo parašyti praėjus septyneriems metams nuo tada, kai įsitvirtino tarybų valdžia ir buvo uždarytos sienos. Tai rodė, kad Rolandas tebegyveno ir praėjus dvejiems metams nuo kovo trėmimo, kai banditų parankiniai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, pakalikai išrauti kaip piktžolės, kai nebebuvo likę nė vieno vienkiemio, rėmusio miško brolius, – viskas buvo kolektyvizuota, pasipriešinimas užgniaužtas.
Priešingai, nei spėjo Partsas, Rolandas nebuvo Klogoje nušautas į nugarą, jis neliko palaidotas nežinomame kape kokio nors vokiečių padegto namo rūsyje, jis ir vėliau nebuvo sugautas miške ir nenusibaigė nuo šautinių žaizdų. Būdamas kalinys, jis negalėjo pabėgti iš šalies, jo nespėjo evakuoti. Kadangi 1951 metais jis buvo gyvas, sveikas ir visai laisvas, niekas daugiau negalėjo jo priveikti. Jisai vis dar tebebuvo čia.
Partsas nusprendė nesirūpinti. Jis išnagrinės dalyką, apmąstys jį, išmoks pažinti Rolandą kaip save patį, jis turi tapti Rolandu. Tiktai taip jis suseks Rolandą. Juo greičiau jis ims suprasti nelegalių dienoraščių ir užrašų autorius, juo greičiau suseks it po žeme prasmegusius vyrus, o tikriau – šio dienoraščio autorių. Jis turi suprasti jo minties vingius geriau už savo paties. Nes jeigu žmogui ir pavyks įgyti naują tapatybę, naują vardą, susikurti naują biografiją, vis tiek koks nors dalykas iš buvusio gyvenimo jį išduos. Niekas nežinojo to geriau už draugą Partsą.
Skaitant dienoraštį susidaręs įvaizdis ne visiškai atitiko asmenį, kurį kadaise pažinojo Partsas. Tas žmogus be baimės, su pašėlusia drąsa puldavo į mūšį, o dienoraščio autorius buvo kur kas atsargesnis. Vis dėlto užrašai buvo sudaryti taip, tartum būtų skirti kam nors perskaityti ateityje. Partsas negalėjo to suvokti. Rolandas gyveno mirties slėnyje, neturėdamas jokios vilties sugrįžti atgal į kasdienį gyvenimą, nė menkiausios galimybės išnešti sveiką kailį, iš kur tas tvirtas įsitikinimas, kad vieną dieną jo balsas bus išgirstas? Tiesa, Rolandas nebuvo vienintelis tarp saviškių. Partsas gerai atminė tą karštligišką įkyrią mintį, kurios verčiami žmonės Sibire į stiklinius butelius kaišiojo savo biografijas ir prisiminimus, – „ateinančios kartos čia ras duomenų apie bolševikų nusikaltimus“, – ir dievai žino kokius popiergalius, kurie slapčiom buvo palaidoti kartu su autoriais nežinomuose kapuose. Greičiausiai dalis butelių mėtėsi už antspauduotų durų kaip ir šis dienoraštis, kurį Partsas išmaniai susiveikė, ir juos tirti galėjo tik patikimi saugumo organų darbuotojai, o daugelio butelių niekas neras ir neperskaitys niekuomet. Partsas prisiminė kolegą, kurį dar vaiką išvežė kažkur prie Katynės. Minkštu nuo degtinės liežuviu vyras vebleno, kad jie, savaime aišku, žinojo, ką padarė lenkams, ir kad paskiau ateis estų eilė. „Kad tu būtum matęs mano motinos veidą.“ Esą visiems lenkams buvo sušvirkšta bandomųjų vaistų, jie buvo išvežti autobusais ir niekas nesipriešino: juk mirtininkui niekas neduos maisto į kelionę ir mirtininkų niekas neskiepija? „Mes, estai, puikiai supratom. Ant to vagono, kuriuo mus vežė, buvo užrašas Aštuoni arkliai.“ Ir kaip lenkams šovė mintis kalėjimu paverstas vienuolyno sienas skersai išilgai išrašyti savo vardais ir kariniais laipsniais, kuriems buvo skirta pranykti? Ar tai lemia kiekvieno mirtininko dvasios troškulys, reikmė palikti pasauliui bent kokią žymę? Galbūt Rolandą apsėdo toksai įnykis, klaidingas supratimas, kad tikroji tiesa visada išaiškės? Taip, jį tikrai apsėdo toks įnykis.
O gal Rolandas buvo nelyginant tas rusas, kuris pasakojo, kaip jis Maskvoje ypatingajame skyriuje darė bandymus su garstyčių dujomis ir savo gulto kampe įnirtingai raižė chemijos lygtis? Partsas tarpinėje koncentracijos stovykloje dalijosi su senioku siauru gultu ir tas dėstė, kad ypatingojo skyriaus direktorių ypač domino dujų poveikis žmogaus odai. Strichnino dozės. Ricina. Žinoma, tiksliausių rezultatų pasiekiama darant bandymus su žmonėmis. „Vieną vokietį išgydžiau keturis kartus ir tik penktą kartą radau mirtiną dozę.“ Partsas nepajėgė įsidėmėti mokslininko lygčių, nors iškart suvokė, kad senuko receptai vėliau gali tapti neįkainojama mainų preke. Daugybė valstybių būtų pašėliškai norėjusios juos įsigyti, tačiau anuomet bendravimas su užsieniu atrodė labai tolima svajonė. Protingiau bus leisti išlikti ypatingojo skyriaus laboratorijoms, seniokas tvirtino, kad iš savo kolegų jis vienintelis dar tebebuvo gyvas. Galbūt todėl jis turėjo perduoti savo žinias toliau. Gal rašyti dienoraštį Rolandą taip pat vertė įsitikinimas, kad dienos jau suskaitytos?
Partsas mėgavosi Rolando vardu. Ilgainiui ėmė su juo apsiprasti, kitos išeities neliko. Ateinančiais metais tas vardas aibę kartų šmėkščios jo smegenyse, ir jis privalo leisti jam šmėkščioti taip, kad daugiau nebedegintų jo it dilgėlės, kaip degina dabar. Užpakaliniame dienoraščio viršelyje buvo nubrėžti kryžiai. Visas puslapis pilnas mažų kryželių mirusiesiems, pieštukas išvagojo popierių, beveik išdraskė. Nė vieno vardo.
Draugas Partsas atsargiai padėjo dienoraštį ant stalo ir ėmė nagrinėti pastabas, surašytas remiantis banditiškais atsišaukimais. Juo arčiau galas, juo lėkštesnės darėsi naujienos, buvo aišku, kad mėginta per jėgą palaikyti pakilią dvasią. Ir iš dienoraščio buvo matyti, jog kraujo eilutėse nepagausėjo. Prieš Stalino mirtį jau buvo likviduota didžioji dalis nelegalių pajėgų – 662 banditų grupuotės ir 336 pogrindinės organizacijos. Kelioms iš jų paskui dar pavyko slapstytis miške? Šimtui, kelioms dešimtims? Dešimčiai? Penkioms? Ar Rolandas vis tebebuvo miške? Vienas, drauge su kuo nors, o gal net su kokia grupuote? Gal jis priėmė amnestiją? Ne vienas tų, kurie slapstėsi miškuose, pasirinko kaip tik tą variantą, bet tuomet tai turėtų būti kur nors pažymėta, o paskelbus legalizaciją Rolandas būtų buvęs apklaustas dėl įvykių Klogoje, tačiau apie jo liudijimą niekur nėra jokio ženklo. Ne, Rolandas nenusitvėrė amnestijos. O gal jam pavyko išsirūpinti naują tapatybę? Rusijos estų ir ingrų lavina ne vienam nelegalui davė galimybę įsigyti laikiną pasą, traukiniuose nuolatos buvo vagiami pasai. Norint jį gauti kurį laiką užteko pranešti, kad pametei asmens dokumentą, ir mokėti rusų kalbos pradmenis, tereikėjo savo gyvenamąją vietą nurodyti Leningrado srityje ir rasti kokį vietinį žmogų, sutinkantį apgyvendinti pas save. Kai tokių apgavikų pasai nustodavo galioti, jie įkliūdavo. Jeigu Rolandas priklausė tai šutvei, kaip jam pavyko gauti naujus dokumentus? Su kuo jis per tuos metus spėjo šnekučiuotis, su kuo bendravo? Kažkas būtinai turėjo jam padėti, padeda ligi šiol, kad ir kur Rolandas gyvena – miške ar tarp žmonių.
Partsas, stvėręs pieštuką, brūkštelėjo sugertuke bandymą – vieną kitą skubrų žodį: „Mano pusbrolis, kaip eina gandas, yra Kanadoje arba Australijoje, būsiu dėkingas už bet kokius jo duomenis, kitų giminių jau nebeturiu.“ Rytoj nuneš skelbimą į „Gimtojo krašto“ redakciją. Kol Kontora nežino, kad jis medžioja dienoraščio autorių, jis gali nesibaimindamas ieškoti savo pusbrolio ir jį pažįstančių žmonių ir pagrįsti tai metodu, kuris padės sukelti užsienio estų išeivijos užuojautą, atskleis jų akyse jo ištikimybę. Per laikraštį Partsui pavyko susekti jau keletą asmenų ir užmegzti patikimus santykius, emigrantus labai džiugino tik išeivijos estams skirtas „Gimtasis kraštas“. Skelbimų skiltis, kurioje galėjai ieškoti pradingusių giminaičių ar draugų, rado palaikymą net tarp tų, kurie nepasitikėjo Tarybų Sąjunga, be jokios abejonės, įsteigti laikraštį – tai genialus Kontoros sumanymas. Ligi šiol Partsas turėjo tik stebėti emigrantų nuotaikas ir mintis, kurias švelnino tėvynės ilgesys ir pasitikėjimas, tačiau padėtis pakito. Galbūt vertėjo organams pasiūlyti, kad „Gimtasis kraštas“ fabrikuotų išsiilgusių giminių skelbimus, kuriuose būtų ieškomi Klogos liudytojų sąrašuose nurodyti asmenys? Visuomet atsiranda vienas kitas ką nors žinantis, pažįstantis ką nors, kas savo ruožtu dar ką nors pažįsta, o Partsas pelnė pasitikėjimą, jis juk pabuvojęs prie Tibro žmogus, ne partijos narys, ir jam pats Laidoneris asmeniškai buvo suteikęs lakūno ženklą.
Tik su Ainu Ervinu Mere jam nepasisekė. Kai Partso paklausė apie laikotarpį, kuomet Merė veikė pirmosiose B grupės gretose, jam nereikėjo atskleisti draugystės ryšių, – bet kas gi galėjo patikėti, kad Merė nesutiks bendradarbiauti su Kontora. Sprendimas buvo stulbinantis, be to, iš saugumo komiteto perleistų dokumentų išaiškėjo be galo tinkama „apdoroti“ medžiaga: prieš ateinant vokiečiams Merė veikė kaip čekistas Vidaus reikalų liaudies komisariate. Partsui pasiūlė tos informacijos toli gražu nelaikyti paslaptimi, kai jis kontaktuos su Mere. Arba Miuleriu – tokia pavarde Merė buvo žinomas Vidaus reikalų liaudies komisariate. Taigi sukurptuose laiškuose Partsas priminė Merei jų susitikimą prie seno malūno ir juokais pavadino savo draugą Ainu Miuleriu. O Merė jam neatsakė, ir padarė didžiausią kvailystę. Partsas buvo visiškai tikras, kad būtų pasiekęs geresnių rezultatų, jeigu jį būtų išleidę Anglijon paviešėti pas majorą, bet ne, jis tegalėjo rašyti. Ir Anglija neišdavė Merės Tarybų Sąjungai. Kitą sykį jis nesileis apgaunamas. Partso prašymu, jo liudijimas Aino Ervino Merės teismo procese nebuvo paminėtas „Gimtojo krašto“ skiltyse, nors laikraštyje, aišku, buvo plačiai rašoma apie tą įvykį; tai nebūtų derėję prie tariamo įvaizdžio, kurį Partsas sukūrė estų išeivijai, pastariesiems Tarybų Sąjungos teismų sistema nekėlė jokio pasitikėjimo.
Grynas stebuklas, kad Rolando niekas neieškojo ir nerado, juk jo duomenys buvo aiškiai matyti Klogos sąrašuose, kad ir todėl, jog tie estai, kurie buvo įkalinti, bet išliko gyvi, ar kuriems pavyko išvengti vokiečių evakuacijos, buvo įtariami šnipinėjimu. Todėl Partsas negalėjo būti vienintelis, sekantis Rolando pėdsakais, tačiau jis turi būti tas, kuris ras Rolandą pirmiau, nei pats atsisės su juo į vieną teismo proceso liudytojų suolą. Dabar Klogos liudytojai turėjo nemažą paklausą, nes hitlerininkų veiksmams buvo skiriamas ypač didelis dėmesys. Partsas žinojo tai itin gerai. Visi pėdsakai bus susekti. Pusiau parašytas kūrinys buvo geriausia priedanga ieškant Rolando.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Markas buvo degeneravusio ir fašizmo persigėrusio esto tipinis pavyzdys, – Partsas skanavo išbelstą sakinį. Lango stiklą sudrebinęs traukinys sujaukė sakinio ritmą, puslapis po puslapio šalia „Optimos“ auganti rankraščio krūvelė ėmė tirtėti. Sakinys turėjo branduolį, gana stiprų užtaisą, tačiau buvo perdėm bejausmis, niekam daugiau nesužadins jausmų. Slogučiai, skaitytojai turi gauti slogučių. Todėl kanibalizmas buvo Martinsono genialus atradimas, nors Partsas ne itin noriai vadino tą žmogų genijumi. Nėra vaiko, į kurio sapnus nepajėgtų įsiskverbti kanibalizmas, ir taip anksti patirtų emocinių žymių paskui neįmanoma išdildyti, apie žmones, vaikystėje vadinamus kanibalais, vėliau niekas nebegalvos geriau. Vičvienu žodžiu Ervinas Martinsonas pasuko istorijos ratą skyriaus pageidaujamu kursu. Vičvienu žodžiu! Kontoroje buvo svarstoma, kad jausmas yra stipresnis už protą. Jausmas užginčija protą, todėl visų pirma būtina sukelti kaip tik emocinę reakciją. Partsas nusivalė nuo pirštų pastilės likučius, uždėjo naują lapą su kalke ant volelio ir įsistebeilijo į „Sąrašo duomenų, draudžiamų viešai skelbti spaudoje, radijo ir televizijos laidose“ naujausią leidinį ir savo žodžių virtinę. Draugas Porkovas, paduodamas Partsui brošiūrą, padvejojo, tačiau vis dėlto įrašė Partsą kaip leidinio gavėją. Neigiamiems jausmams sužadinti tinkami žodžiai ir teigiami posakiai buvo skirtingose sąrašo skiltyse. Partsas pirmiausia pagalvojo, kad taip įtempus vadžias bus užkirstos galimybės tobulinti kalbą ir gludinti kalbos polėkį, bet galų gale jis sugebėjo natūraliai laikytis instrukcijos, tikslas buvo pasiektas. Ne paslaptis, kad puošdamas Kalėdų eglutę Markas ėmė pavyzdį iš savo tiesioginio viršininko. Jis puošė eglutę patekusių į konclagerį ir niekada iš jo neišėjusių tarybinių piliečių auksiniais žiedais. Jis leido vaikams prie eglutės šokti ratelį, akivaizdžiai gėrėdamasis tuo vaizdu. Partsas spragtelėjo pirštais. Jis tiksliai neatminė, kur matė taip padabintą eglutę ir ar apskritai pats ją matė, tačiau, šiaip ar taip, vaizdinys buvo toks stiprus, kad negalėjo jo nepanaudoti. Kartu jis šitaip įtvirtino bendrą neigiamą sampratą apie Kalėdų eglutę, tai irgi nėra blogai. Ar jis pasirinko tinkamą stilių? Partsas patempė lūpas. Galbūt. Gal reikėtų dar pridėti kokio liudininko tikslesnį motyvą. Kokios nors moters, turėjusios stebėti tą groteskišką vaidinimą. Tartu koncentracijos stovyklon atgabentai Marijai pasisekė, nes ji buvo išrinkta tarnauti Marko namuose. Pasisekė todėl, kad šitaip ji išvengė žiauresnės lemties, ir dar todėl, kad jai pavykdavo iš Marko namų ūkio nugvelbti maisto atliekų. Bet kartu jai labai nepasisekė, nes ji turėdavo patiekti Kalėdų valgius, kai nuo degančių eglutės žvakių lajus varvėjo ant nužudytų tarybinių piliečių žiedų. Ar tarp jų kabojo ir jos motinos žiedas? Arba jos tėvo? Šito Marija niekada nesužinojo.
Draugas Partsas taip guviai tarškino „Optimą“, kad popieriuje atsirado skylių, raidžių svirtys vėl susimetė krūvon, klavišai nenorėjo judėti. Tarybinių piliečių žiedai? Gal vis dėlto žydų? O gal paminėjus žydus tarybinių piliečių kančios atsidurs antrame plane, sumažins tarybinės liaudies aukos vertę ir dydį, netgi sukels jai pavojų? Partsas atrado, kad spintoje užrakintose Vakarų knygose buvo aiškiai akcentuojami žydai.
Partsas ėmė narplioti raidžių svirtis, ištraukęs lapą iš po volelio, atsistojo, pabandė perskaityti porą sakinių. Tekstas jau įgavo pagreitį. Moterys, jis turėjo susitelkti ties moterimis, moterys visuomet sužadina jausmus, Marija buvo neabejotinai teigiama veikėja, sukelianti užuojautą. Jeigu nebūtų žmogaus, kuris perteiktų Marko žiaurumą, kurio akimis skaitytojas regėtų Kalėdų eglutę ir Kūčių stalą, Markas neatrodytų pernelyg nuožmus. Taip, Marijos liudijimas buvo reikalingas. Ir kur iš tikrųjų plytėjo sentimentalumo riba? Ne, dar ne čia. Kanibalizmo jis vis dėlto nedrįso paminėti. Gana to, kad Partsas turėjo ne kartą nurodinėti Martinsono knygas, kadangi jos buvo įrašytos siūlytinos literatūros sąraše. Nors ateityje jo paties kūrinys, ko gero, sukels tokią pat nuorodų laviną, Partso pirštams nebuvo lengva išbelsti Martinsono pavardę.
Partsas surietė kojų pirštus ant šlepečių, atsilauždamas gabalėlį saldėsio. Martinsono knygoje buvo Partso tikslus tobulai atitinkantis veikėjas Markas, nežinomas žiauruolis be pavardės, karo nusikaltėlis, kuris niekuomet nebuvo įkliuvęs ir apie kurio vardą niekas negalėjo pasakyti net to, ar tai tebuvo jo pravardė, o gal Markas darbo užduotims vykdyti pasirinko savo krikštavardį. Todėl buvo lengva perpasakoti jo istoriją. Apie Marko veiksmus bylojo daug liudytojų parodymų, o apie patį žmogų – ničnieko. Partsas papurtė galvą, pamanęs, kad kolegų klaidos galų gale tapo naudingos jam. Iš medžiagos galėjai matyti, kad saugumo organai naudojo jauną ir nepatyrusią darbo jėgą, nurodymuose gausu trūkumų, akivaizdus kompetentingų karininkų stygius. Per tardymus niekas nesugebėjo užduoti patikslinančių klausimų arba pareikalauti tikslių asmens duomenų, daugelis liudytojų kalbėjo apie žmones tik vadindami juos vardu ar pavarde, tad parodymuose minimų asmenų nebuvo įmanoma susekti. Penktojo dešimtmečio pabaigoje vyravusi metodų problematika buvo suprasta tik vėliau. Dabar didžiosios dalies liudytojų jau nebebuvo gyvų, nes pats suėmimas buvo gana svarus įvykdytos mirties bausmės įrodymas. Likimo ironija, kad Rolando duomenys buvo taip kruopščiai sužymėti Klogos dokumentuose.
Markas buvo raumeningo kūno, plačių pečių, jų jėga paralyžiuodavo kiekvieną, kuris tapdavo jo žiaurumo objektu, jis dažnai nusigerdavo. Marija, nesuskaičiuojamus vakarus blizginusi Marko aulinius, gerai atminė, kaip Markas balsu kalkuliavo, kiek iš Marijos išeitų geležies, kiek fosforo, kiek muilo. Marija taip pat sakė, kad Markas mokė vaikus matematikos, skaičiuodamas, kiek į konclagerį vežamų kalinių telpa viename pilkame Brandmano šokolado fabriko sunkvežimyje. Brandmano sunkvežimio pilkos durys trinkteli…
Pliekiantys klavišus pirštai stabtelėjo. Trinkteli ne sunkvežimio durys, bet kažkas viršutiniame aukšte. Partsui sustingo pečiai, jis įsiklausė. Tyla. Bet tyla nesumažino pečių įtampos, kaklas, atrodo, buvo dar stingesnis nei pirma. Partsas skrebėdamas išsitraukė iš rašomojo stalo stalčiaus aspirino pakelį, išėmė tabletes iš pakuotės ir maigė jas gaubiantį apvalkalą. Pertraukto sakinio daugiau nebeprisiminė, jis išnyko, kaklo stingulys ėmė kilti į sprandą. Galvos skausmui dabar nėra laiko, Partsas jau pakilo atsinešti iš virtuvės analgino, padėto už žmonos valerijono buteliukų, tačiau vėl atsisėdo ir nurijo sausas aspirino tabletes. Darbas turėjo vykti toliau, pastilė ištirpdė burnoje vaistų skonį. Partsas pakėlė rankas viršum klaviatūros, mintimis vaizduodamasis raumeningą ir tvirtą Marko povyzą. Ganėtinai tikra, štai kur dalyko esmė. Ganėtinai, kad tekstas būtų įtikimas. Gana vieno žodžio. Vienas žodis, ir jo knyga visuose knygynuose, visur – Rytuose ir Vakaruose, visame pasaulyje. Jis stengėsi surasti dienoraštyje vieną kitą tinkamą citatą, tarsi autentišką įrodymų medžiagą. Tačiau dienoraščio kalba buvo visiškai kitokia ir pernelyg neapčiuopiama – rankraščiui reikėjo konkretumo. Užpakaliniame viršelyje esančius kryželius, ko gero, būtų galima įvardyti kaip kryžius, kuriais Markas žymėjo kiekvieną savo nužudytą žmogų, betgi ar jo knygoje Markas – tai veikėjas, skaičiavęs savo aukas?
Be abejo, Martinsonas dabar tobulina kitą savo kūrinį, gal jisai tęs kanibalizmo temą, pateiks kaip natūralų estams dalyką: esą, tarp estų fašistų kanibalizmas peržengęs bet kokias ribas ir be Tarybų Sąjungos suteiktos laisvės estai būtų suriję vienas kitą, kol būtų visi išnykę. Partsui neviltis slėgė krūtinę, jis turi pasiekti geresnių rezultatų negu Martinsonas, negu bet kuris kitas, jis niekam neleis savęs pranokti, ir kaip tik tada, kai jis nusitvėrė pertraukto sakinio minties, žmonos kulnai stipriai kaukštelėjo į grindų lentas ir vėl ėmė taukšėti Partsui viršum galvos; iš pradžių keli žingsniai nuo lovos iki spintos ir atgal, tarsi tik būtų dariusi pratimą, kaip vaikščiojant didinti tempą. Tarsi nė nebūtų ketinusi grįžti lovon. Partsas nuleido rankas ant kelių. Mamulę šeštojo dešimtmečio pradžioje kaime kamavo toks pat rūpestis. Žiurkės būriais lakstė po grindimis ir tarpusieniuose ir neleido mamulei nė bluosto sudėti. Ji parašė apie tai į Sibirą. Anuomet buvo kiti laikai ir žiurkių nenormaliai gausėjo. Jas vadino vargo žiurkėmis. Dabar jo žmona visai kaip ta žiurkė.
Partsas užsimerkė, leisdamas juslėms klajoti po pastilės saldybę, ir susikaupė pamąstyti apie savo tyrimą. Pagrindinio knygos veikėjo Marko charakteris gražiai plėtojosi. Greičiausiai Kontorą gali sudominti panašaus į Marką asmens teikiamos galimybės ir ji pageidaus, kad Markas būtų įvardytas kaip vienas iš estų emigrantų. Juo pasinaudojus būtų galima daryti spaudimą valstybei, pasirinktai taikiniu, kad išduotų tokį nusikaltėlį, tačiau Partsas pats suras tą, kuris tiks tokiam ketinimui, ir įkurdins tą asmenį savo knygoje. Marką jis pasilaikys sau. Markas bus jo kūrinio žvaigždė ir jo didžioji akimirka stos tada, kai Partsas visam pasauliui atskleis tikrąją Marko tapatybę. Kontorai perduos visą būtiną informaciją tik tuomet, kai ateis laikas. Dar ne dabar. Tuomet Kontora apsirūpins galutinėmis priemonėmis. Tikrasis Markas gali būti dievai žino kur – Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Argentinoje arba po žeme, o jeigu jis ir tebegyvena, vargu ar būtų nusistatęs prieš tai, jog kas nors kitas turės atsakyti už jo darbus. Aiškus dalykas, gaila, kad Rolandas turės prisiimti atsakomybę už Marko veiksmus, tačiau paprasčiausiai taip nutiko, kad Markas buvo toksai tobulas. Geriausius Rolando sumanymus Partsas jau buvo nusižiūrėjęs prieš daugelį metų ir pavertęs juos savo žygdarbiais.
TREČIA DALIS
„Mes visi žinome, kad, nepaisydamos savo lyčiai būdingo švelnumo ir gyvybę suteikiančios prigimties, fašistiniame terore dalyvavo ir moterys. Parsidavusios tarnauti hitlerizmui moteriškosios būtybės liovėsi buvusios moterimis, jos atstovavo moteriškajai lyčiai tik išoriškai. Jos tapo grobuoniškų pavergėjų atstovėmis.“
Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Judita sėdėjo „Kultaso“ kavinėje, sėdėjo ir koketavo, kaip toli gražu nederėtų moteriai, bent jau prieš svetimą vyrą. Tačiau vis tiek Judita burkavo ir raudo, pamainomis taisydamasi ir glostinėdama savo šukuoseną, ir Rolandas, pažiūrėti nerūpestingai vaikštinėjantis visai čia pat, taip gyvai vaizdavosi ją koketuojančią, kad nuolat susidurdavo su ateinančiais jam priešais žmonėmis. Tik tada, kai pamatė, kad Judita artėja prie kavinės ir Dailės parodų rūmų nuo Suur-Karja gatvės, Rolandas įstengė galutinai patikėti, kad ji laikysis jo numatyto plano. Tik tuomet Rolandas su palengvėjimu apsisuko ant kulnų, dingo priešais kavinę atsiveriančiame Laisvės aikštės sambrūzdyje, kad Judita jo nepastebėtų. Jis nepajėgė ištesėti Juditai duoto pažado, pažado neiti stebėti iš arčiau. Juditos užduotis buvo pernelyg svarbi, tad jis paprasčiausiai turėjo ateiti ir tarsi atsitiktinai vaikštinėti šen bei ten, neramiai apžiūrinėti Estijos draudimo bendrovės namo stogą ir žvilgsniu nuslysti išilgai namo sienos prie kavinės langų. Jo akys nuolat judėjo vis ta pačia trajektorija.
Priešais Juditą sėdėjo vokiečių karininkas, tačiau ne tas. Tikrasis vokietis kitame salės gale skanavo kavą, krebždindamas laikraštį ir čiulpodamas pypkę. Vyriškio apykaklės tuščių antsiuvų blizgesys tvinkčiojo Juditos akies kertelėje, prakaituoti Juditos pirštai įsikibo į krėslo atramas, jai tvaskėjo širdis, ji nežinojo, ką sakyti. Ant stalo garavo karštas šokoladas, atrama išslydo jai iš saujos, ant viršutinės lūpos sublizgo prakaito lašeliai, galvoje atsivėrė bežodė gelmė, ir staiga jai nebereikėjo nei karo užtemdytų neonų ant Estijos draudimo bendrovės pastato, nei gatvės žibintų, ji pati įsiplieskė. Jos sieloj gimė stiprus postūmis ir ją užvaldė didelis noras būti kartu kaip tik su tuo priešais sėdinčiu vokiečiu. Širdis pritvinko dvejonės, skruostai nurausvėjo, tartum ji tebebūtų mergina, nesuvokianti savo geismų, pakinkliai sudrėko, nors vien kojinėmis aptemptos kojos šalo ant grindų. Jai už nugaros buvo ledo rūsys, priešais ją švietė karšta vasaros diena, karštis ir šaltis nevaldomai kaitaliojosi.
Ji dar gali atsistoti, palikti virtuvinėmis žnyplėmis dabar siūlantį sausainių vyrą ir sugalvoti naują planą, kaip suvystyti tą Rolando išrinktą vokietį, kaip jį suvilioti ir apsivyti minkštomis rankomis jam apie kaklą, bet ji jau atsigręžė netinkamo vyro pusėn, pasuko galvą, pažvelgė jam į akis ir, kas blogiausia, – kai vyro lūpose radosi šypsena, užmiršo Rolandą, jo užduotį ir bevardžiame kape pakastą Rozaliją, visa tai, kas spėjo nutikti per pastaruosius metus. Ji pamiršo bombas ir keliuose gulinčius lavonus, lervas ir muses ant lavonų, žūtbūtinį prekiavimą taukų skardinėmis, savo santuokinę padėtį ir privalomą padorumą. Ji pamiršo net tai, kad mūvi vien kojinėmis, kad jai ką tik pavogė batus, jos vienintelius batus; ji spėjo pamiršti tą dieninių vagių šutvę, parvertusią ją priešais Dailės parodų rūmus ir nutraukusią nuo kojų batus. Vos tik karininkas jai ištiesė ranką, padėjo atsistoti ir nuvedė į šiltą „Kultaso“ kavinę, išnyko skausmas, gėda, apmaudo ir kartėlio ašaros, nes ji padarė lemtingą klaidą – pažvelgė vyrui į akis.
– Panele, jūs būtinai turite leisti man palydėt jus namo. Jūs negalit eiti gatve vienomis kojinėmis. Prašau jus, froilen. Jeigu suteiktumėt man tokią garbę ir trumpam užeitumėt pas mane, galėčiau paprašyti savo tarnaitę, kad atneštų jums naujus batelius. Aš gyvenu čia pat, kitoje Freiheitsplatz pusėje.
Tą akimirką, kai Judita įsimylėjo „Kultaso“ kavinėje, Rolandas suko ratus tarp prunkštaujančių arklių, kaukšinčių kanopų, vermachto kareivių ir elegantiškai nešiojančių savo rankines mamzelių, ėjo apie „Gloria Palace“ kino afišas, nors negalėjo sutelkti į jas dėmesio, ėjo aplink valgyklą, pro kurios pilvą gniuždančius langus buvo matyti, kaip padavėjos mojuoja žirklėmis viršum lankytojų maisto talonų, jis suko ratus apie prekeivius, pasiuntinukus, garuojančias arklių grūšnias ir tiesianugarius miestiečius, ir taip sukiodamasis sugavo „Palace“ durininko įtariamą žvilgsnį, jis nužingsniavo toliau nuo „Palace“ ir sutemus jau suko ratus apie šešėlius, savo mintis, melsvomis akimis žvilgsančius automobilius, jisai susidūrė su mergina, ši šūktelėjo, o tuo metu Judita jau buvo pakeliui į meilę.
Judita padavė tarnaitei savo paltą ir pirštines, autus ji pati nusivyniojo, nes gėda juk irgi turi ribas. Ji buvo nusiųsta tiesiai į svetainę, nors mėgino prieštarauti, ir jos pėdos paliko ant mozaikinio parketo drėgnas dėmes. Ji degė, labiau iš gėdos nei nuo šalčio, ir kai vokietis nuėjo paieškoti bibliotekoje kokio pašildo, Judita nustūmė autus slėptuvėn po foteliu, toliau nuo kilimo. „Kultase“ vyriškis, padavėjos padedamas, pats apvyniojo virtuvinėmis šluostėmis jai kojas, surišo pakavimo virve ir, nepaisydamas Juditos priešgyniavimo, sumokėjo kavinės padavėjai už papildomas paslaugas. Pilkas adymo siūlas net kavinės prieblandoje buvo gėdingai matomas, kiekvienas mažiausias dygsnis. Medvilninės kojinės galo ties pirštais po jais beveik nebuvo matyti, o dabar krištolinis svetainės sietynas negailestingai apnuogino jos kojų pirštų galus ir Judita stengėsi juos paslėpti, surietusi kabliu. Po minutėlės priešais ją atsirado dubuo su garuojančiu vandeniu, šalia jo – garstyčių miltelių, rankšluosčiai ir šlepetės, kurių stirksančios plunksnos plazdeno ore. Ant sofos buvo padėtas šildytuvas su žarijomis ir šilto vandens butelis, gramofone sukosi Listas. Judita neklausė, iš kur vokiečio tarnaitė išburs žadėtus batus. Lūpos sustingo, nors svetainėje buvo šilta, o kai vyras sugrįžo su krištoline ropine ir stiklais, ji nė nemėgino mesti jo pusėn žvilgsnio. Stipriai užsimerkusi, po nuleistais vokais ji įspraudė vyriškio veidą savo atmintin, nes jo nenorėjo pamiršti, tokio grožio negalima pamiršti. Į užkištą už rankogalio nosinaitę daužėsi pulsas, odą trynė nosinaitėje išsiuvinėta raidė J – tiesiog J be pavardės raidės. Vyras pastatė padėklą ant stalelio prie sofos, išpilstė į stiklus vyną ir nusigręžė, kad Judita galėtų nusimauti kojines. Judita suprato užuominą, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti, taigi pačiupusi stiklą gurkė vyną lyg vandenį, godžiai, kad galėtų prisiminti, kaip būti moterim, kaip turi elgtis moteris. Visi jos mėginimai elgtis moteriškai sukėlė gėdingas pasekmes sutuoktinių lovoje ir ji nenorėjo atsiminti tų akimirkų, ji dar mauktelėjo vyno, nemandagiai pati prisipylė iš ropinės ir gėrė, ir vyriškis girdėjo kliukėjimą, grįžtelėjo galvą ir jo vogčia mestas žvilgsnis užkliuvo už virptelėjusių Juditos blakstienų, o jo akies kertelėje buvo ne daugiau drąsos nei Juditos truksinčiame antakių išlinkyje, ne daugiau elegancijos negu sustirusioje nuo šalčio, nuleistoje ant kojinės Juditos rankoje.
Ryte atsikėlęs iš lovos Helmutas rūpestingai apklojo Juditą, lėtai apklostė moters kojas pūkais, tačiau Judita nustūmė apklotą, leisdama švelniam kambario orui glostyti odą. Ji uždėjo plikas pėdas ant patalų, ištempė čiurnas, lyg ketindama jas panerti į vonios vandenį, ištiesė rankas, išlenkė sprandą, ir oras nusileido ant kūno kaip ką tik pamelžtas pienas. Kuro stygius vertė ją godėtis šilumos. Vis dėlto ji nesidrovėjo ir tada, kai nuoga vartėsi ant storų patalų, liko kambaryje vienudu su vyru, kurį tik vakar susitiko. Nosį kuteno geros kavos aromatas, šnervės dar juto praėjusio vakaro vyną. Jie gėrė nevaržomi, norėdami patirti džiaugsmą ar tikriau nuslėpti savo sutrikimą dėl to, ką vienas kitame atrado. Taip jau nutiko.
Iš lauko atsklido taukšintys rusų belaisvių medpadžiai, Helmutas uždėjo Briuknerio plokštelę ir paprašė, kad Judita vakare nueitų su juo į „Estoniją“10.
Judita vėl įsikniaubė į patalus ir apsiklojo kojas antklode.
– Negaliu.
– Kodėl negalite, froilen?
– Frau.
Helmutas su savo munduru atrodė labai iškilnus, gražu pažiūrėti. Jis ėmė segtis prieš veidrodį Riterio kryžių.
– Aš tai norėčiau, – pridūrė Judita.
– Tuomet jūs galėtumėt nueiti, mano gražioji ponia?
– Kas nors iš pažįstamų gali mane pamatyti, – kuštelėjo ji.
– Labai prašau…
Helmutas priėjo prie jos, spragtelėjęs atvėrė portsigarą, uždegė cigaretę ir pažvelgė į savo ranką taip, kad Judita suprato, kaip vyras bijo neigiamo atsakymo, lygiai kaip ir Judita bijo išgirst jį iš vyro lūpų.
– Gal ir man duotumėt vieną užsitraukti? – paklausė Judita.
– Žinoma. Prašom atleisti. Atrodo, kad per ilgai užsibuvau Berlyne.
– Kaip suprasti?
– Jūs atrodote labai jauna. Pas mus draudžiama rūkyti jaunesnėms kaip dvidešimt penkerių metų moterims.
– Kodėl gi?
– Na, manoma, kad rūkymas kenkia jų vaisingumui.
Judita susigėdo. Helmutas kreivai šyptelėjo:
– Aš neprieštaravau komandiruotei į Ostlandą, nes maniau, kad čia bent galėsiu savo skyriuje užsitraukti dūmą. Reichsfiureris mums draudžia rūkyti ir darbo metu, bet tikėkimės, kad jo budrus žvilgsnis čia nesieks. Ir, aišku, rūkyti draudžiama viešosiose įstaigose ir taip toliau, pas mus nuolat kovojama su pasyviu rūkymu.
– Pasyviu rūkymu?
– Tai tabako dūmų poveikis nerūkantiesiems, kai šalia jų rūko kiti.
– Juokingai skamba, – tarė Judita ir vėl susigėdo. – Aš nenorėjau kritikuoti.
– Reichsfiureris paprasčiausiai tikisi kuo geriausių vaisingumo rezultatų ir rūpinasi, kad mūsų rasė neišsigimtų, todėl ir man, šiaip ar taip, tai turi rūpėti.
Helmutas, pridegęs naują cigaretę, įdėjo ją Juditai tarp lūpų, ir Judita nesuprato, kas jai labiau apsuko galvą: cigaretė ar judesys, kuriuo vyras ją padavė. Ji geidė, kad tas rytmetys niekuomet nesibaigtų, jos galva dar buvo kupina rasotos nakties, plaukuose nakties lašai, ir kai Helmutas pažvelgė jai į akis, ji jautė, kaip po nuskambėjusių žodžių jų širdys nepaliaujamai artėja viena prie kitos, ir mintis, kad tas artėjimas gali nutrūkti, atrodė neįmanoma.
– Nuolatos daugėja naujų apribojimų, taigi verta linksmai leisti laiką, kol tai dar galima. Rygoje jau nebeleidžiama rūkyti net teatro salėse, turbūt netrukus neleis ir „Estonijoje“, nors kas tas instrukcijas bei draudimus spėja sekti. Bet dabar turiu eiti, darbas laukia, aš tikiuosi, kad pasimatysim vakare „Estonijoj“? Gal kartu, mėgaudamiesi menu, galėsim pasidžiaugti savo paskutine cigarete.
Akies mirksnyje sužibo kibirkštis, kibirkštyje – pažadas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Mano išrinktas vokietis išėjo iš „Kultaso“ vienas. Pažiūrėjęs į jo tolstančią uniforminę kepurę, plazdančią peleriną, nuskubėjau kavinėn. Juditos ten jau nebuvo matyti. Kai kavinės padavėjų paklausiau apie damą, atitinkančią Juditos požymius, tos įtariai pažvelgusios papurtė galvą. Kitomis dienomis vis skambinau į Baltojo Laivo gatvę, bet niekas neatsiliepė. Nuėjęs beldžiau į duris – veltui, Judita prapuolė. Mane apėmė nerimas. Galų gale paprašiau mūsų tarpininko B4 skyriuje suieškoti moterį, vardu Judita Parts, ir tuomet sužinojau, kad ji susirado meilužį vokietį, nepažįstamą man, netgi SS hauptšturmfiurerį. Pirmiausia turėjau kiek apvirškinti tą naujieną, nurijau nusivylimą, paskui išsiaiškinau frico adresą ir mėgavausi mintimi, kaip kokį vyruką pasiųsiu sekti Juditos, išgąsdinsiu ją savo žiniomis, netikėtai iššoksiu priešais ją ir pasakysiu, kada ji buvo sekama, kada su savo fricu buvo „Norde“ ir kada kazino. Įsivaizdavau jos įbaugintą miną ir kaip ji veidu įsikniaubia į lapės kailio apykaklę, kaip jos lūpų raudonis, tos šelmyste apgaubtos lūpos, pradingsta tenai ir kaip ji bijo. Tai švelnino mano apmaudą. Vis dėlto ši svajonė neišsipildė, nes, mano žiniomis, tai buvo geresnis laimikis už pirmiau išrinktą vokietį ir nenorėjau, jog kas nors iš mūsų skirtų Juditai daugiau dėmesio. Taip buvo saugiau, daugiau niekam neminėjau jos vardo. Sekčiau ją pats, ir jei tik galėčiau savo pirštais sugniaužti jai alkūnes, aš nedvejodamas stipriai sugniaužčiau, išaiškinčiau, jog jai nelieka nieko kito, tik bendradarbiauti, jeigu nenori, kad jos vyras išgirstų apie žmonos nuotykius, o vokietis – apie savo merginos klastą. Pasakyčiau, kad niekada neduosiu jai ramybės.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Rolandas gavo nakvynę Rožinio gatvėje ir sekė Juditą. Vis dėlto tai buvo įmanoma dėl darbo uoste, – čia įsidarbinti pavyko, nes tarpininkaujant B4 skyriaus kontaktiniam asmeniui gavo pasą. Uoste buvo ilgi darbadieniai, Rolandas išeidavo turbūt prieš Juditai nubundant ir grįždavo vėlią naktį. Jis negaudavo atsakymo į raštelius, įspraustus po buto Baltojo Laivo gatvėje durimis, Judita lankydavosi ten labai retai, ji nusigavo į pasaulį, kurio vartai buvo užverti Rolandui, ir praėjo ne viena savaitė, kol pirmąkart ją pamatė: jos plevėsuojantis šalis dingo priešais duris sustojusiame automobilyje, tad kai sausakimšas valiūkiškos draugijos „Opel Olympia“ trūktelėjo iš vietos, Rolandui neliko kitos išeities, tik pasižymėti anksčiau iš namo išėjusius svečius: generolas komisaras Licmanas ir visur besiblaškantis Hjalmaras Mejė. Sykį tarp durų šmėstelėjo pats komandoras Zandbergeris. Pas Juditos fricą lankėsi informuoti svečiai ir ne vienas jų ateidavo bei išeidavo langų temdymo metu, kai kurie užsukdavo į namą per tarnų duris. B4 skyriuje dirbančio Richardo duomenys nežadėjo apie tuos svečius nieko gero.
Gerdos krizenimas iš opelio sklido ligi laiptinės. Judita atsisėdo šalia jos, laikydama delną Helmuto saujoje, ir jie nuvažiavo tiesiai į jūrą besileidžiančios saulės linkui. Kai šampano butelis ištuštėjo ir vasaros lietus suvilgė damų šukuosenas, jie nusprendė palikti Paplūdimio svetainę ir vykti prie restorano „Du Nord“ knibždančių stalų. Pasak Helmuto, tenai esąs geresnis virėjas ir geresnis rislingas. Judita jautė Gerdai didelį dėkingumą, nes ši jos nesmerkė, Gerdos draugijoje ji galėjo būti įsimylėjusi, kiek tik geidžia, Gerda akivaizdžiai buvo apmąsčiusi Juditos būklę, nes kai jiedvi „Du Nordo“ tualeto kambaryje atsisėdo ant sofos, dažydamasi lūpas Gerda paklausė:
– Tikiuosi, kad tu viskuo pasirūpinai?
Judita išraudo.
– Taip ir maniau. Aš visai nesistebiu, kad Helmutas tave pamilo. Pati pamatysi, kad tokių nekaltybių kaip tu Berlyne nedažnai sutiksi. Geriausias moters draugas yra okliuzyvinis pesaras11, visa kita vien tauškalai. Pažįstu gydytoją, kuris parūpins, – sušnibždėjo Gerda. – Tai kainuoja, bet tikrai apsaugo nuo visų bėdų. Patikėk manimi, jo nė kiek nejauti ir paskiau gali būti rami.
Gerda užrašė gydytojo adresą savojo Valterio vizitinės kortelės kitoje pusėje, ir turinčios meilužį ponios didžiausia problema buvo išspręsta. Juditos palengvėjimo atodūsis prajuokino Gerdą, juokas užkrėtė ir Juditą, ir jiedvi apsikabinusios per pečius kikeno ant sofos, kol Judita pradėjo žagsėti, o Gerdos akių dažai išsitepliojo, ir jos nusprendė susiimti. Pasaulis atrodo visai kitoks, kai yra Gerda, su kuria gali kalbėti beveik apie viską; Gerda, kuri tik prunkštelėjo, kai Judita kuždomis dalijosi su ja savo rūpesčiu: ką gi pagalvotų jos vyras, sužinojęs, kad jo žmona viešai kariasi ant kaklo svetimam vyriškiui; Gerda, kuri mano, kad Judita būtų beprotė, jei paliktų Helmutą; Gerda, kuri buvo įsitikinusi, kad Helmutas ves Juditą, nes juk ir reichsministras Rozenbergas buvo vedęs estę, „Estonijos“ baleriną Hildą Lėsman. Gerda nenorėjo nė klausyti Juditos prieštaravimo, esą, kaip tik tada, kai tuberkuliozės pribaigtą Hildą pakeitė vokietaitė Hedviga, reichsministro karjera ėmė sparčiai kilti, nors Judita jai priminė, kad reicho ministras buvo Baltijos vokietis, o ne kilęs iš Vokietijos kaip Helmutas, ir gimusiam Vokietijoje SS karininkui žmona iš rytinės srities tikrai neduos naudos. Gerda tik juokėsi iš jos samprotavimų, ji vėl juokėsi iš jų ant sofos tualeto kambaryje.
– Klausyk, paikšele. Tai tik organizacinis klausimas. Aš judu stebėjau. Maniškis Valteris dyri į kitas moteris net tuomet, kai einu jam įsitvėrusi už parankės, o Helmutas ne. Valteris mano, kad Helmuto laukia puiki ateitis, jis šiek tiek nutuokia apie visokias strategijas, apie kurias aš ničnieko nesuprantu. Karui pasibaigus jį pakvies į Berlyną, ant krūtinės medaliai, ir tu „špaciruosi“ po salonus kaip jo dama. Tu tinkamai pasirinkai. Tobulai kalbi vokiškai ir atrodai kaip vokiečių froilen. Tas smakras! Ir nosis! – šūktelėjo Gerda ir, sprigtelėjusi pirštų galais Juditai per nosį, išlygino jos rūpesčio raukšles. – Juk tu ne veltui lankei vokišką mergaičių gimnaziją. Tu, be abejo, buvai geriausia klasėje! Širdele, jau eikim ir išlenkim po karčiosios stikliuką, nuskraidinantį nelaimingą moterį lig debesų. Šalin rūpesčius!
Gerda čiupo Juditą už rankos ir suspaudė. Gerdos lūpose viskas skambėjo taip paprastai, galbūt ji buvo teisi, gal viskas ir buvo taip paprasta, bent jau čionai, „Du Norde“ ant sofos, Judita tiesiog buvo pratusi viską sunkiau suvokti, be reikalo rūpintis, nors Helmuto dėka ji pateko į visai kitą pasaulį, kuriam daugiau nebepriklausė buvusio gyvenimo nemalonumai. Vakar ponai Palbergai persimetė žvilgsniais kaip tik tuomet, kai Judita ėjo jiems priešais Lyvalaja gatve. Ponios antakiai pašaipiai pakilo, paskui Palbergai nusigręžė į kepyklos vitriną. Judita susimąstė, kaip Gerda būtų reagavusi į tokį susitikimą, ir nusprendė, kad Gerda būtų tik gūžtelėjusi pečiais. Tad ir Judita loštelėjo galvą, pakėlė akis į saulę, ir vos tai padarė, nuotaika vėl pasitaisė, gal netgi pralinksmėjo. Gerda neapkentė arogancijos, kurią jai rodė moterys, vilkinčios išverstais į kitą pusę paltais. Jai ir, jos manymu, apskritai niekam nereikėjo tokių žmonių. Gerda buvo teisi. Dabar Judita žiūrėjo filmus Rožinio gatvėje jųdviejų nuosavoje kino salėje, ir ji tat labai mėgo, nes kinuose būtų galėjusi susitikti pažįstamų, su kuriais nebeturėjo nieko bendro. Taip pat jai patikdavo kviestis Gerdą į svečius žiūrėti „Liebe ist zollfrei“12. Savo kino salėje. Jai nebereikėjo aimanuoti kaip kitiems, kad visur turi kėblinti pėsčiomis, ir skųstis, jog transporto priemonės važinėja kaip pakliūva. Jai priklausė asmeninis vairuotojas ir „Opel Olympia“. Ji net nežinojo, ką būtų dariusi, jeigu koks pažįstamas Helmutui girdint būtų ėmęs šaipytis iš Hitlerio ar vokiečių, – vokiečiai nesuprato estiškai ir estai džiaugdamiesi dažnai tuo pasinaudodavo. Vokiečiai buvo daug naivesni už rusus. Judita ką tik matė, kaip kažkoks vaikėzas parodė vokiečių kareiviui ilgą nosį, o kareivis nė neatkreipė į tai dėmesio. Toks dalykas nebūtų buvęs įmanomas ankstesnio valdytojo laikais. Vis dėlto ji nenorėtų pakliūti į tokią padėtį, kai Helmutas šalia. Tai visai nedera, Helmutas padarė jai tiek daug gero, net pažadėjo pasiteirauti apie Johaną.
Gerdos draugėje ji pažvalėjo, vienas kitas kokteilis suteiks dar daugiau guvumo, tačiau, grįždama paskui Gerdą į restorano salę, Judita vis žvalgėsi aplinkui. Ji buvo pratusi taip elgtis nuo pat pirmojo vakaro, nors vokiečių lankomose vietose rečiau matydavo pažįstamų, bent jau nesutiko Rolando, to vienintelio, apie kurį negalėjo papasakoti Gerdai.
Kai Judita prie baltomis staltiesėmis užtiestų „Du Nordo“ stalų kėlė kokteilio taurę, Rolandas nudavė Rožinio gatvėje skaitąs skelbimų lentą, kurios viršuje, palei medinį rėmą didelėmis raidėmis buvo išvedžiota: „Laisvi butai“. Jis mintinai mokėjo kiekvieną vėjo šnarinamą žinutę. Pro karo ligoninės duris sklindantis karbolio rūgšties dvokas virto laukimo ir nusivylimo kvapais. Jis iš žingsnių atskirdavo skubančias ligoninėn medicinos seseris ir ambulatorijos vyrus, fricų karinėse parduotuvėse dirbinėjančius patarnautojus ir žygiuojančius į sandėlio kontorą darbuotojus. Rolando buto šeimininkė buvo pusiau kurčia ir akla dėl senatvės, jai nerūpėjo, ką jis veikia, tačiau gatvėse zujo daug vokiečių ir jų parankinių, o kadangi Rolandas greit išmoko pažinti kiekvieno minančio grindinį žmogaus būvį, jis manė, kad ir jo būvį lygiai taip gali atpažinti kiti, ir todėl nusprendė pakeisti nakvynės vietą. Jis ketino kraustytis į tuščio Meriveljos vasarnamio palėpę. Esančiam pogrindyje žmogui reikia būti atsargiam, o Juditos vokiečio veiksmus ir pažįstamų aplinką jis jau gana pristebėjo. Sudėjęs savo žinias su Richardo aiškinimais, galėjo padaryti vičvieną galutinę išvadą: fricai buvo tokie pat niekšai kaip ir bolševikai, kurie apiplėšė šalį, darydami tai viešai, vadovaudamiesi Sovietų Sąjungos įstatymais. Raudonarmiečiams palikus Kuresarės pilį, Richardas buvo vienas pirmųjų, savo akimis išvydęs krūvas lavonų, moteris su nupjaustytomis krūtimis, adatų prismaigstytus numirėlius. Kavės gamyklos rūsio sienos buvo nutepliotos krauju. Dabar kartojasi lygiai tas pats, lygiai taip pat remiantis įstatymu. Jie daro viską, kad Rozalijos atvejis neiškiltų švieson, bent jau tam, kad išsaugotų teisėtvarkos iliuziją. Rolandas ėmė suprasti, kad jam reikės liudyti tokius pat veiksmus, kokius patyrė bolševikų valdžios metu, ir jam drebėjo rankos, kai vakare rašė apie dabartinę padėtį. Pasiuntinys nugabens laišką į Švediją:
„SS šturmbanfiurerio Zandbergerio ir marionetinės vyriausybės vadovo Mejės manymu, Vokietija privalo atkurti estų pasitikėjimą. Estijos Respublikos metais iš Vokietijos ir kitur čionai perbėgę žydai paskleidė tiek daug prieštaringos propagandos, kad pogromai, kurie turėjo ypatingą įtaką Lietuvai ir Latvijai, čia neduos jokios galimybės pasiekti panašių rezultatų. Zandbergeris tai iškart sumojo ir todėl stengėsi laikyti savo „zonder“ komandą juo didesniame šešėlyje ir draudė smurtą. Tokia teisėtvarka grindžiama veikla rodo, kad Zandbergeris yra protingas ir psichologiškai pasikaustęs. Priemonės turi būti suderintos su Vokietijos įstatymais.“
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
– Aš pamenu, kai atidarė Paplūdimio svetainę. Naktys tuomet buvo ilgos, šviesios. Ar įsivaizduoji, kad kokteilius pardavinėjo iki trečios ryto?
Judita atėjo. Paminėti kokteiliai priminė man Juditą buvus kitokią ir iš kito pasaulio negu Rozalija. Juditos mergautiniai metai praėjo bufetuose siurbčiojant kokteilius, svingo ritmu lankstant kelius ir siūbuojant.
Sėdėjome valandėlę tylomis ir klausėmės iš Piritos Paplūdimio svetainės sklindančios muzikos, aš stengiausi nuslėpti palengvėjimą. Išsirūpinti laisvą akimirką prireikė nelengvo įdirbio, o uoste mano vietos laukė daugybė vyrų. Aš buvau tikras, kad Judita ir vėl neateis į susitikimą, ir tikėjausi, kad neturėsiu nusivilti naujienomis, kaip pirmiau dažnai nutikdavo. Per dažnai.
– Ar tau ilgu sugrįžt į kaimą? – paklausė Judita.
Neatsakiau, nesupratau, ką ji norėjo pasakyti. Miesto grindinys tiko man ne ką daugiau nei mano ašvieniui, ir ji tai žinojo. Vis dėlto stengiausi gražiai elgtis, slėpiau putojantį viduje pyktį už visus vakarus ir naktis, kai bergždžiai jos tykojau. Kai pagaliau išvydau, kad ji ateina, ir ateina viena, manyje susigrūmė palengvėjimas ir įniršis. Juditos sidabrinės lapės stiklinės akys buvo tokios pat bejausmės kaip ir jos pačios, Rozalijos jos neatminė, bet ir tą kartą man pavyko susitvardyti, aš nenorėjau jos pernelyg išgąsdinti – tik tiek, kiek reikia. Mes neturėjome nė vieno kontaktinio asmens, turinčio tokią padėtį kaip Judita, ir, šiaip ar taip, aš ja pasiklioviau labiau nei kitomis fricų paukštytėmis.
– Kur tu dabar prisiglaudei? – paklausė Judita.
– Tau geriau nežinoti.
– Ko gero. Ne vienas Meriveljos vasarnamis tebėra tuščias. Pasak gandų.
Žiūrėjau į pakrante vaikštinėjančius žmones, paskui kamuolį lakstantį šunį, moteris maudymosi kostiumėliais, taip žvilgančias nuo vandens blauzdas, kad akys negalėjo tverti, sutuoktinių poras – susikibę už parankių jie ėjo nuo Paplūdimio svetainės į pajūrį, braukdami vienas kitam iš lūpų kertelių vaflių trupinius. Jų laimė spindėjo bangose, man suspaudė širdį. Nebegalėjau tęsti tos tuščios kalbos.
– Ar ką nors išsiaiškinai?
Judita krūptelėjo nuo mano klausimo, nors to paties klausdavau kas kartą, kai mudu susitikdavome; jos burna spragt ir susičiaupė. Sugniaužiau kumščius.
– Kodėl tu apkritai atėjai, jeigu neturi ką pasakyti?
– Būčiau galėjusi neateiti, – atsakė Judita ir pasitraukė ant suolo toliau nuo manęs.
Iškart supratau, kad mano žodžiai buvo netinkami. Viltis, nubundanti kas kartą, kai pamatydavau Juditą, vėl dingo ir vietoj jos įšokavo tos pačios mintys, kurios kamuodavo mane nakčia, o jų žąslų žvangesys skambėdavo ausyse net nubudus. Judita dirstelėjo į mano kumščius, pasistūmėjo į suolo galą ir įsistebeilijo jūron, tarsi ten būtų buvę kas įdomaus. Mane nukrėtė drebulys. Judita buvo kaip visi kiti. Ji netikėjo nė vienu blogu žodžiu apie vokiečius, juolab dabar, kai sunkesnių laikų išskaptuotas aštrumas nyko jai nuo skruostikaulių. Jeigu pasakyčiau, ką žinau, ji užginčytų, kad meluoju. Kai buvo užimtas Sevastopolis, jau niekas neabejojo Vokietijos pergale ir netgi tuo, ar Vokietija vis dėlto pajėgs pati viena išgelbėti nuo naujo bolševikų teroro, tačiau mūsų grupė tikėjo Čerčiliu ir Atlanto deklaracija, nepriklausomybės atkūrimu po karo ir tuo, kad prieš tautos valią nebus vykdomi jokie teritoriniai pokyčiai. Mūsų pasiuntiniai nuolatos gabeno medžiagą į Suomiją ir Švediją, tarp jų ir mano raportus, mes gaudavom iškarpų iš pasaulio laikraščių ir naujienų analizę. Nebuvo jokių ženklų, kad vokiečiai ketina atsižvelgti į mūsų pageidavimus kitokiu lygmeniu, išskyrus šventines kalbas. Tačiau jais geidė tikėti ne vienas, taip pat ir grietinėlės skonio paragavusi Judita.
– Aš tenai tik rūpinuosi namų ūkiu. Tarnams girdint apie reikalus nekalbama, ar tu supranti? Be to, jis tyrinėja sabotažo grėsmę, ne tvarkos pažeidimus, ir čia tiriami tik Taline įvykdyti nusikaltimai, prie visos valstybės duomenų jis tikriausiai negali prieiti, argi neaišku, kad niekaip negaliu tau padėti, – tarė Judita.
Girdėjau tokius pasiteisinimus jau ne kartą, vis tie patys apgailėtini aiškinimai, tokie pat nenaudingi, nors buvau pabrėžęs, kad bet kokia informacija, net ir menkiausias tvarkos pažeidimas, gali mus atvesti prie Rozalijos žudiko pėdsakų. Jinai viską toliau tebeneigė, neigė gandus, neigė vokiečių puikavimąsi, neigė jų blogus įpročius. Netikėjau fricų tiksliais nurodymais ir uoliu tvarkos palaikymu; vieni ir tie patys atsakymai stipriai užčiaupė man burną ir tikėjausi, kad ji nors savo vokiečiui taip prastai nemeluoja. Aš supratau jos pasirinkimą, nes Juditos santuokinė padėtis nebuvo normali, bet negalėjau suprasti, kad turėjau jai priminti Rozaliją.
Judita aiškiai susirengė eiti, taisydamasi petelius ir perbalusiais nagais maigydama bakelito sagę ant palaidinės. Ji turi naujienų, staiga buvau tuo tikras. Ta įžvalga padėjo man susitvardyti. Tęsiau toliau, kaip ir pirma ją spirdamas, prisiversdamas kalbėti ramiai:
– Čia telefono numeris. Kai tavo vokietis iškeliaus, paskambinsi tuo numeriu ir pasakysi, kad šiandien gražus oras. Noriu ateiti apžiūrėti jo kabineto. Mūsų sumanymui gali padėti bet kas.
Judita nepaėmė popierėlio. Įkišau jį jai į rankinę. Judita padėjo sulamdytą nosinaitę prie manęs ir spoksojo į jūrą.
– Rolandai, tu privalai nedelsdamas vykt į kaimą.
Judita šnekėjo greitai, įbedusi akis į jūrą. Feldgendarmerie esą žinoma, kad uostuose pilna dezertyrų ir besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų, netrukus uoste surengs kratą, drauge ieškos ir žmogaus, ketinusio surengti pasikėsinimą. Helmutas Hercas gavo informaciją, neva tasai asmuo slapstosi tarp uosto darbininkų.
– Ketinta pasikėsinti į Alfredo Rozenbergo gyvybę, jeigu jo traukinys būtų atvykęs į geležinkelio stotį. Juk tai nebuvai tu? – Judita stipriai susičiaupė.
Pažvelgiau į Juditą. Ji kalbėjo rimtai.
– Tu privalai išvykti, Rozalija būtų to norėjusi. Aš duosiu tau pinigų.
Judita atsistojo, paliko nosinaitės gniutulą ant suolo ir kaukšėdama nuėjo. Ar tai ir buvo jos žinia, ar ji todėl ir atėjo? Buvau nusivylęs ir kartu budrus. Nieko nebuvau girdėjęs apie nenusisekusį pasikėsinimą, tačiau jeigu Judita rimtai paklausė, ar nedalyvavau, kas nors kitas irgi galėjo pamanyti tą patį, ir greičiausiai dėl to mėginimo vokiečiai sugriežtino saugumo protokolą. Nebeisiu ryte į uostą.
Nors tramvajuose dažnai tikrindavo dokumentus, įlipau į kitą, siekdamas sutaupyti laiko, – reikėjo skubiai rengtis kelionei. Ligi šiol mano Ausweisas tarnavo kaip tikras ir suklastotų gimimo metų nebuvo įmanoma įžiūrėti. Nešiojausi jį kišenėje ant krūtinės, kurioje anuomet laikiau Rozalijos nuotrauką, ir sausakimšo tramvajaus bildesy supratau, kad ranka seniai jos nečiuopė. Nors jau prieš daug laiko buvau suplėšęs nuotrauką, tik dabar pajutau, kad ji pranyko ir kad niekad jos nesusigrąžinsiu, netgi ją įsivaizduodamas. Vietoj Rozalijos veido kišenėje buvo suklastotas pasas, o man ausyse liko aidėti Juditos kulniukų kaukšėjimas. Jos žingsniai skambėjo netikrai: grynos odos bateliai su aštriais metaliniais kulnais. Su jais ir nukaukšėjo savo keliu, strėnomis keldama sijono bangas, ir jau ketinau sviesti pinigų gniužulą jai iš paskos. Minutėlę gailėjausi, kad nepasinaudojau galimybe ją įskaudinti. Nepasakiau to, ką Richardas sužinojo B4 skyriuje: Johanas buvo nugabentas į Kavės gamyklos rūsį, ir nors cypė buvo skirta laikinai suimtiems, jo pėdsakai nutrūko ten. Apie jo žmoną nebuvo jokių žinių. Likau nepasakęs to Juditai, kadangi nemokėjau tinkamai guosti moterų. Ir dar todėl, kad Juditos būdas buvo labai permainingas. Kai sugrįšiu į Taliną ir ji nenorės bendradarbiauti, pasakysiu jai, kaip atrodė rūsys, kai Richardas pirmąkart į jį įžengė, ir tenai užsibaigė Johano žemiškasis kelias. Ši žinia nesukeltų Juditos priešiškumo vokiečiams, anaiptol, bet gal išsklaidytų tuos šampano burbulus jos galvoje ir primintų, kad vokiečiai negrąžino Johano turto jos šeimai, primintų, kokia svarbi yra mūsų veikla. Turėjau taikyti tokius sumanius triukus, nes kito tokio informacijos šaltinio mes greit nerasim. Judita šildėsi tų vyrų draugėje, kurie mums rūpėjo, turėjome juos stebėti. Aš juos sekiau. Mačiau juodu. Žinojau, kad Judita geidė laikytis savo frico, jos žvilgsnis buvo kaip įsimylėjusios moters, ji žengė rožių žiedais. Tai buvo mano ginklas, privalėjau išmokti juo naudotis.
Judita tebebuvo nuleidusi galvą. Kartkartėm Rolandas savo kankinamais klausimais atimdavo iš jos tai, ką ji turėjo anksčiau: garbės jausmą. Argi Rolandas nesuvokia, kad doros meilės užteko toli gražu ne visiems, iš netyčių Juditai ji teko nedorai. Tačiau vos žengė minkštais Helmuto koridoriaus kilimais, laikysena tapo didingesnė, ji maištingai atmetė galvą ir padavė savo vasarinę skrybėlaitę ir pirkinių krepšius tarnaitei, tarsi būtų augusi namuose, kur ją nuo mažens pasitikdavo tarnai. Oriai nužingsniavo prie indaujos išspausti citrinos sulčių, užsidegė cigaretę, derančią prie nelaimingą moterį skraidinančio stiklo, kartu sudegino Rolando duotą telefono numerį. Pasaulis dabar tapo kitoks ir Juditos ateitis bus kitokia, gyvenimas geresnis nei kada nors anksčiau, tad ji neleis visko netekusiam Rolandui jo sugriauti. Ne, Rolandas jos nenusitemps kartu ir neatims to, ką jai pavyko pasiekti: ji taip ilgai laukė, kad atsirastų žmogus, kurį galėtų vadinti mylimuoju, vyriškis, geidžiantis jos visos, tasai, kuriam ji tiktų, ji visą savo gyvenimą laukė tokio vyro kaip Helmutas; laukė, kad dienas ir naktis galėtų sirgti meile; kad liežuvis justų medų ir pieną, ne sierą ir rūdis. Helmuto netrikdė net Juditos santuoka – ši tema ilgą laiką atrodė netinkama, bet pagaliau Judita išsipasakojo viską, kaip buvo iš tikrųjų, kad santuokos nė nėra buvę. Ir Helmutas jos nepaliko, o glamonėjo jai ausį, vadindamas ją saldžiausia karalijos mergaite, nes vyro liežuvis ant Juditos ausies aptiko cukraus krislelį, likusį nuo vakarykštės grožio terapijos.
Visų svarbiausia, kad Helmutas nekamavo jos nuolat reikalaudamas pasakoti, ką estai kalba apie vokiečius. Atvirkščiai, juodu šnekučiuodavosi. Jų pašnekesiai nepanėšėjo į tardymą ir Helmutas gerbė jos nuomonę, netgi tokiais klausimais, kuriuos Gerda priskyrė politikai. Ryte Judita su Helmutu spėliojo, kas nulėmė tai, kad Propagandastaffel surengtos fotografijos parodos nepritraukė tikėtino lankytojų skaičiaus. Tuščios salės sudarė keblumų. Judita manė, kad reicho autoritetui nedera parodos, nekeliančios publikos susidomėjimo. Tai sudaro įvaizdį, esą reicho nepalaiko tauta!
– Tu išties galvota, – nusijuokė Helmutas. – Nors Propagandastaffel veikla priklauso vermachto kompetencijai. Vermachtas nuolat kelia sumaištį, bet gal visa tai, mieloji, tau nuobodoka?
Judita įnirtingai papurtė galvą. Juo labiau Helmutas klausė jos nuomonės ir juo daugiau teikė jai atsakomybės, juo karščiau ji mylėjo Helmutą. O atsakomybės vyras jai negailėjo: Judita tapo jo asmenine sekretore, kurios pareigos, be vertimo ir stenografavimo, buvo estų tautinių papročių ir padavimų pasakojimas Berlyno mokslininkams, kai tie atvykdavo paviešėti, ir spiritizmo seansų rengimas karininkams, kurie jų troško. Helmutas nuolat skubėdamas visiškai patikėdavo savo svečius Juditos atsakomybėn, ir Judita su berlyniečiais ir spiritistais puikiai tvarkėsi – paprasčiausiai nusiųsdavo telegramą poniai Vaik, kuri rengė Lydijos Bartels seansus. Helmutas žerdavo begales pagyrimų, jis manė Juditą esant kone germaniškai veiklią ir padovanojo jai skrybėlės smeigtuką su agato rože. Vyras ja pasitikėjo, ir ji stengėsi niekad neapvilti to pasitikėjimo, ji vis uoliau dirbo, vis sumaniau ir veiksmingiau rengė pokylius, Gerdos patarta, užsisakė vokiškų žurnalų moterims, siekdama iš jų pasimokyti, iš savo vaikystės namų parūpino „Šeimininkės žinyną“ ir tyrinėjo taisykles, kaip susodinti svečius ir serviruoti stalą, stengėsi patarti tarnaitei, kaip mikliau lankstyti servetėles, ir ieškojo tinkamų vakarienės patarnautojų. Virėjai talkinant sukurtas keptų balandžių receptas tapo be galo populiarus, ji mielai dalijosi juo ir mėgavosi kiekviena akimirka, nes, rūpindamasi visais reikalais, ji pagaliau galėjo gyventi tą gyvenimą, kuriam rengėsi visus vaikystės ir jaunystės metus, jinai pelnėsi naudos iš savo išsiauklėjimo ir bendravimo įgūdžių ir nuolatos skubėjo, tad Rolandui nebūtų turėjusi laiko. Todėl prasimanė istoriją, esą rengęs pasikėsinimą į Rozenbergą žmogus slapstosi tarp uosto darbininkų. Judita įprato meluoti geriau, nei būtų galėjusi įsivaizduoti, santuoka ją to išmokė.
Judita buvo įsitikinusi, kad Marija yra virtuvėje – buvo girdėti, kaip mergina kikena su katilo meistru, – tad nuėjo į miegamąjį, atplėšė drabužinės duris, maištingai atlošta galva ir tiesutėle nugara. Galinėje spintos kertėje buvo paslėpti veltiniai, jų padai ir pakraščiai iš geros odos, kruopščiai ištepti ir nublizginti vilnone skiaute, su kaliošais jie atlaikys bet kokius orus. Kai Leonida atsiuntė vilnos dviem poroms, Judita nusprendė vieną atiduoti Rolandui, kai tas atvyko į Taliną, tačiau Rolando reikalavimai darėsi tokie pat tamsūs ir grėsmingi kaip jis pats. Ryte Judita išmes veltinius per langą karo belaisviams, bet ne, kam laukti. Judita atvėrė langą ir plačiu lanku švystelėjo veltinius gatvėn. Kam nors klius puikus apavas, jai to gana. Netrukus Helmutas pareis namo ir pavakary jie su Gerda ir Valteriu išeis į miestą, jiems bus linksma, Juditai bus smagu, kaip nebuvo jau daugelį metų, o dabar ji išlenks dar vieną „Sidecaro“ kokteilį ir susigarbiniuos plaukus nuožulniomis bangomis, ir nepajus jokių sąžinės priekaištų. Tik vienas stiklas, ir ji galės tamsinti blakstienas be baimės išteplioti dažus.
Po trečio skraidinančio kokteilio Judita buvo pasirengusi sėstis prie tualetinio staliuko ir nusitvėrė rankinį veidrodį. Po dviejų sėkmingų bangų plaukai atsisakė paklusti, Judita numetė žnyples ant tualetinio staliuko. Vakarinė suknelė lūkuriavo ant pakabos, tiulio mezginiai ir šydas – ant komodos, kartoninėje dėžėje gulėjo nauja suknia, skirta ateinančiam vakarui, suvyniota į šilkinį krepdešino popierių. Viena problema buvo išspręsta, bet nuotaika nepasitaisė, ir tai lėmė pelės. Arba tikriau – jų nebuvimas. Ji pastatė pelėkautus kambario ir spintos kampuose, kiekvienam kampe, bet pelėkautai buvo tušti. Kartais ji nubusdavo naktį, manydama, kad girdi cypiant, tačiau visada klysdavo. Pelės niekad nebuvo jos nuvylusios, jos visuomet pasirodydavo išpranašauti kokio artimojo mirties, ir todėl Judita buvo tikra savo vyrą tebesant gyvą. Pastarąjį kartą pelės ją perspėjo dėl Rozalijos likimo, nors Judita būtų norėjusi, kad jos būtų išpranašavusios laisvę jai.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Kai vežantis miško darbininkus sunkvežimis ryte pajudės iš Talino, įsisuksiu tarp jų. Pirmiausia turėjau susikrauti daiktus Meriveljos vasarnamio pastogėje. Namas stovėjo tuščias ir todėl tobulai tiko. Vis dėlto jis man buvo nemalonus, kaip ir kitos vietos, kur nebeliko žmonių. Vokiečiai ir čia sušveitė balandžius – už sandėlio nebebuvo girdėti burkuojančio pulkelio, valkataujančios katės atvirai triukšmavo kambariuose ir verandose. Dėl visa ko savo paskutinę Meriveljos naktį praleisiu sandėlyje, apgalvotai taip pasielgsiu. Prie lauko durų pamačiau, jog kažkas nustūmė paspęstą lentelę. Atsargiai, bet vis dėlto nustūmė. Gal tai tik katė. Šiaip ar taip, atleidau valterio saugiklį ir įsiklausiau. Nusėlinau veranda, per tamsų kambarį. Kažkas užkliuvo už drobule apdengto fotelio. Kopdamas laiptais perlipau girgždančias pakopas. Nuėjęs prie palėpės angos, ją pravėriau, ir vos nenušoviau viduje lūkuriuojančio Richardo.
– Kaip sugebėjai čia ateiti?
Laikiau pistoletą jam prie smilkinio. Richardas iš išgąsčio neteko balso ir tepajėgė iššvokšti, kad yra vienas. Jis žinojo slaptažodį. Nuleidau ginklą.
– Man liepė čia ateiti, aš turiu išvykti iš šalies.
– Iš tavo paliktų pėdsakų matyti, kad nebūtum pastebėjęs, jei kas nors būtų tave sekęs.
– Pora vidaus direktorato tarnautojų pradingo, į mane visi keistai žiūri. Tu privalai man padėti, parūpinau suklastotus leidimus išvykti.
Skubiai susišlaviau mantą kuprinėn ir liepiau jam sekti iš paskos. Reikėjo skubėti, buvau tikras, kad jį sekė. Richardas ėmė lipti laiptais, bet aš neleidau. Mes eisime stogu.
Gavau iš paštininkės vokišką mundurą, ji man parūpino iš miško ir porą saujų šovinių. Paprašiau pagloboti Richardą, kol rasiu jam vietą laive ar motorinėje valtyje. Richardas padėjo ant stalo aplanką, sakydamas, kad pasiėmė viską, ką galėjo. Padėjau šalia aplanko Juditos duotą pinigų gniutulą, Richardas įsikišo jį kišenėn. Kai atverčiau aplanką, jis perspėjo, kad man nepatiks skaityti.
– Politinės policijos raportai, visi autentiški.
Dorpatas – tai stulbinamai europietiškas miestas, nepaisant pastarųjų metų nesėkmių. Reichsministro Rozenbergo nuomone, Baltijos šalims būdingi europiniai bruožai. Deja, nuostabūs reichsministro veikalai čia yra nežinomi, nes bolševikai stabdė civilizacijos procesus.
Mes siūlome, kad reicho naujojo Vokietijos istorijos instituto tyrimų rezultatai būtų diegiami ir Estlande, galbūt čionai reikėtų įsteigti net savo referentūrą. Priešingu atveju estai nesupras visos žydų klausimo svarbos. Respublikos laikais žydai Estlande turėjo kultūrinę autonomiją. Kaip tik todėl būtų tikslinga ištirti, kokio dydžio žalą tai padarė Estlande, susidarius padėčiai, kai žydams nebuvo taikoma jokių apribojimų, ir kaip tokioje visuomeninėje aplinkoje pasireiškė būdingas žydų rasei pasalūniškumas. Pavyzdžiui, antisemitizmo kriminalizacija 1933 metais, be jokios abejonės, yra laikytina žydų suokalbio padariniu, iš to galima spręsti, kad Estlande buvo labai silpna valdžia, ar kad estų rasė yra išskirtinai neinteligentiška. Vis dėlto tai gerai sukryžminta rasė, tad anksčiau tokia savybė būtų buvusi staigmena. Taip pat įmanomas dalykas, kad vyriausybė anuomet buvo ypač degeneravusi, arba kad žydų buvo netgi jos gretose. Būtina ištirti, kaip tokia bevalė valstybė apskritai išsilaikė. Galbūt Estlandą vertėtų paversti didžiausiu Ostlando žydų rezervatu. Kita vertus, komandoras Zandbergeris yra pabrėžęs aplinkybę, kad Estlandui nepatartini pogromai kaip tik dėl išskirtinės šalies prosemitinės praeities. Dėl vokiečių Aufsegelungo germanų kultūros paveldas išgelbėjo šalį nuo visiškos pražūties. Žydų čia itin mažai, daug mažiau negu Latvijoje ir Lietuvoje. Galimas dalykas, jie moka taip užsimaskuoti, kad čiabuviai nekreipia į juos jokio dėmesio.
Parinkome vietinių tarpininkų su germanų bruožais. Radome gana išmanių asmenų tarp Baltijos vokiečių, kuriuos reichas grąžino į Estlandą.
Be galo svarbu, tiesiog neišvengiama galutiniam sprendimui įgyvendinti yra suvienodinti esmines gaires visame Ostlande.
Padėjęs aplanką, paprašiau paštininkės atsigerti. Richardas atvėrė savo tabokinę, susuko mudviem abiem po suktinę. Paštininkė verkė.
– Perskaityk paskutinius puslapius, – patarė Richardas, – tuos, kuriuose kalbama apie operacijas. Čia turimi mintyje birželio trėmimai.
Estai elgėsi lyg žydai, visi klusniai žygiavo į sunkvežimius, klusniai – į traukinius. Nebuvo nė vieno keblaus atvejo. Moterys ir vaikai verkė, tik tiek. Leidimas pasiimti savo asmeninius daiktus nuramdė čiabuvius kaip ir žydus.
Vėl padėjau popierius. Paštininkė priėjusi atsisėdo šalia mūsų. Jos ašarotos akys buvo apskritos it mėnuo tomis naktimis, kai krito bombos. Galvojau apie tėvą. Galvojau apie tėvą traukinyje. Toliau galvoti nepajėgiau. Vėl stvėriau popierius, prisiminęs mūsų užduotį.
– Kas tai parašė? – paklausiau.
– Tai tavo pusbrolio darbas.
– Edgaro?
– Ten jis darbuojasi, pasivadinęs Egertu Fiurstu. Jis užėjo į mūsų skyrių kažko brūzti, ir aš pažadėjau jam, kad niekam neatskleisiu jo tikrojo vardo. Edgaras tvirtino, girdi, vėl vedęs ir pasiėmęs žmonos pavardę, tačiau tai panėšėjo į priverstinį melą, žmona esą buvusi nuotykių ieškotoja ir jį palikusi. Bene aš žinau, jis minėjo kažkokius vekselius.
– Ar tu jam nepasakojai apie mūsų veiksmus?
Richardas atrodė įsižeidęs.
– Žinoma, ne.
Aš tikėjau Richardu, tačiau nepamiršau, koks sumanus buvo Edgaras.
– Ar jis daro ką daugiau, be raportų tauškinimo Berlynui?
– Nežinau. Jis gerai sutaria su vokiečių karininkais, kalba vokiškai kaip vokietis. Visai kaip tikras arijas.
Mintimis vėl prakeikiau tą mėginimą pasikėsinti į Rozenbergą. Dabar prasidėjo rimti reikalai, o aš turėjau bėgti kaip koks šunpalaikis. Skaičiau toliau. Vokiečiai buvo patenkinti, kad taip greitai pavyko sutelkti policijos pajėgas, nors per Sovietų Sąjungos vasaros operacijas buvo sunaikinta visa Estijos policija. Rusų operacijos buvo laikomos naudingomis, nes jos suminkštino estus, niekas nenorėjo matyti į etapinius lagerius riedančių sunkvežimių, ką ir kalbėti apie sausakimšus traukinio vagonus. Niekas nenorėjo atsidurti tuose vagonuose.
– Tačiau kodėl vokiečiai prilygina estus žydams? Ar vokiečiai ketina Vokietijoje vykdyti kažką panašaus į trėmimus? – paklausiau. – O čionai? Ar vokiečiai jau buvo padarę žydams kai ką, kaip rusai mums? Katrie mokosi iš katrų? Kokių velnių jie prasimanė?
– Blogų dalykų, – sušnibždėjo paštininkė. Prisiminiau, kad mergina turėjo jaunikį, tas jaunikis buvo žydas. Alfonsas slapstėsi pas žydus, pabėgusius čia iš Vokietijos, bet kai dalis žydų vokiečiams artėjant perbėgo į Sovietų Sąjungą, jis atsisakė bėgti. Alfonso tėvas buvo tremtinys, jaunuolis neturėjo jokių iliuzijų, susijusių su Sovietų Sąjunga. Klausiamai pažvelgiau į paštininkę.
– Mus visus išžudys.
Merginos žodžiai skambėjo trapiai ir užtikrintai. Man ėmė svaigti galva. Akyse švytėjo Edgaro šypsena.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Edgaro neėmė miegas. Atsikėlęs išmaišė vandenyje cukraus ir išlenkė stiklinę vienu mauku. Ryte saugumo policijos centrinėje būstinėje susitiks su SS unteršturmfiureriu Menceliu, Mencelis norėjo išgirsti į Taliną perkelto Edgaro samprotavimus, tad būtina padaryti gerą įspūdį. Edgaras jaudinosi. Mencelio vizitas Taline vyko kaip tik tinkamu laiku: Vokietijoje baigėsi estų saugumo kampanijos mokymai ir jos dalyviams Taline buvo surengtos iškilmingos sutiktuvės, kurios atėmė Edgarui dvasios ramybę, išvagojo kaktą rūpesčio raukšlėmis. Jeigu šalis bus pilna Vokietijoje parengtų specialistų, šie gali imtis veiksmų greičiau už jį, ir neįmanoma užtikrinti, kad jo informacija bus naudojama svarbesnėms operacijoms, ir ar kas nors ją apskritai atsimins?
Edgaras dar kartą pasitikrino kostiumą, ką tik įsigytą, solidaus kirpimo. Šepečiavo jį vakare du kartus. Ankstesnio kostiumo savininko kairysis petys buvo žemesnis už dešinįjį, todėl teko išplėšti vatą iš petelio, vis dėlto pečiai nebuvo tolygūs. Tačiau vis tiek turėjo vilktis šį, senasis kostiumas buvo visas suadytas. Jeigu susitikimas su Menceliu pavyks, turbūt galėtų nunešti kostiumą geresniam siuvėjui arba paieškoti juodajame turguje audeklo naujam kostiumui su dvieiliu švarku.
SS unteršturmfiureris Mencelis pradėjo susitikimą padėkos žodžiais: iš Edgaro gauta informacija pasitvirtino, priešingai nei daugelio kitų, jo raportai buvo sudaryti itin patikimai. Edgaras giliai įkvėpė, palengvėjimas leido atsipalaiduoti, ir čia jam į nosį tvokstelėjo odekolono kvapas. Ketindamas padaryti kuo geresnį įspūdį, ryte ant naujo kostiumo netyčiom išliejo visą buteliuką odekolono. Tapnojo drėgnu rankšluosčiu be jokios naudos, o išvėdinti neužteko laiko. Kad odekolono debesys neužtvindytų viso skyriaus, jis stengėsi kuo mažiau judėti, pirmiausia šiek tiek patraukęs savo kėdę toliau nuo vokiečio. Kadangi Mencelis nerodė pastebėjęs kažką ypatinga, jis padrąsėjo. Galbūt Mencelis paprasčiausiai buvo subtilus, kaip dera germanui, o gal jam pačiam kvapas atrodė stipresnis, nei buvo iš tikrųjų, galbūt tik jo nervai šėliojo.
– Kokie jūsų įspūdžiai apie B4 skyrių, pone Fiurstai? Laisvai klokit, ką manote, – skatino Mencelis.
– Galvosūkį kelia daugybiniai apmaudūs atvejai, kuomet vietos informatoriai skundžia vieni kitus, pone SS unteršturmfiureri. Bet ką apšaukia bolševiku, slaptas komunistų irštvas mato ten, kur jų nėra, apie vieną ir tą patį sabotažą galima gauti net trejetą skirtingų versijų. Motyvai greičiausiai yra grynas pavydas, pagieža ir troškimas atkeršyti, visa tai, kuo gali vadovautis niekingi žmonės, – kalbėjo Edgaras. – Sykį net atėjo skundas dėl mūsų referentūros naudojamo buto. Kadangi tokie atvejai didina darbo apimtį, sunku susitelkti į dalykus, kurie yra artimesni mūsų interesams. Sakyčiau, tai labai neefektyvu.
Mencelis įdėmiai klausėsi, palinkęs į priekį, Edgarui liovėsi niežėti padus, savikliova vožtelėjo jam per galvą taip netikėtai, kaip pirmiau odekolono buteliukas nukrito ant kostiumo, ir tas savikliovos dvelksmas buvo toks pat stiprus kaip odekolono, tik gerąja prasme, pečių siūlės ant jo sprando nugulė lygiai taip, tartum kostiumas būtų siūtas tik jam, dalyko išmanymas ištiesino nugarą.
– Padėtį iš tiesų būtina pradėti kontroliuoti, antraip mes gerokai apsijuoksime. Vokietija taip nepratusi. Vokietijos negalima išnaudoti! – šūktelėjo Mencelis, kai Edgaras užbaigė savo ataskaitą, ir pridūrė: – Gal konjako? Jis iš Latvijos, su keistu žibalo prieskoniu, nepeikite. Antra, mums kelia didelį rūpestį tai, kodėl taip mažai estų pasisiūlė savanoriais į mūsų ginkluotąsias pajėgas. Tikėjomės kur kas didesnio entuziazmo.
Mencelis pabrėžė nelaukiąs korektiško atsakymo, jis norėjo išgirsti tiesą. Edgaras sukiojo savo stikle konjaką, judindamas vien riešą ir įdėmiai stebėdamas verpetą. Kambaryje įsivyravo nesmagus odekolono dvelksmas, kai Edgaras paėmė ištiestą stiklą, ir savikliovoje radosi spragų. Kalbėdamas jis neturėjo kada kreipti dėmesio į kvapą, jam padėjo drąsinanti Mencelio laikysena. O gal jam tik taip atrodė. Jis dvejojo. Reikėjo teisingai mesti savo kortas, jis paprasčiausiai nežinojo, kurios kortos buvo tinkamos, kurios – ne. Kai B4 persikraustė į Tenismeję, į tą patį kvartalą, kur buvo įsikūrusi Vokiečių saugumo policija, eidamas į centrinę būstinę jis turėjo pagiežingai stebėti, kaip kiti sulig kiekviena užduotimi kilo karjeros laiptais, priėmę naujus iššūkius skubėdavo pro duris paradine uniforma su vis aukštesniu laipsniu, o jis tuo metu perniek eikvojo savo gebėjimus piktavalėms ir kvailoms senėms, skleidžiančioms paskalas, bei jų skundams.
Edgaras susiėmė.
– Pone SS unteršturmfiureri, tarp žmonių sklinda gandai, neva po karo estai bus iškelti už Peipaus ežero arba Karelijon. Tokios kalbos kelia žmonėms dvejonių, ar Vokietijos armija estams tikrai yra geriausias pasirinkimas. Birželio trėmimai padarė estus jautrius viskam, kas yra susiję su grėsme palikti savo namus ir žemę.
Mencelis pakėlė antakius ir atsistojo. Pečiai buvo įsitempę, konjakas virpčiojo stikle, galionai tirtėjo.
– Tai visiškai konfidencialu. Galimas daiktas, perkraustymas palies Baltijos žydus, galbūt pajūrio zonoje gyvenančius švedus, tačiau estų – nieku gyvu. Ar dėkingumas estams yra visai nesuprantama sąvoka?
– Esu tvirtai įsitikinęs, kad minint reicho indėlį į Estijos vadavimą estų dėkingumas yra beribis. Apskritai čia vyrauja labai ramios nuotaikos, ir, neskaitant pavienių bolševikų, niekas neketina išsprogdinti vermachto automobilių ar panašiai. Tik maisto stygius verčia žmones rimtai susirūpinti. Jeigu vyrai galėtų nešioti Estijos spalvas, būtų galima tikėtis didesnio savanorių skaičiaus.
– Žiūrėsim, ką šiuo klausimu galima padaryti. O ar sklinda gandai ir apie Didžiąją Suomiją?
– Beveik ne. Dėl to dalyko aš nesirūpinčiau.
Susitikimas baigėsi. Edgaras pakilo ir vėl pajuto odekolono dvelktelėjimą.
– Aš parekomendavau jus vienam savo kolegai. Tikslesnes detales sužinosite vėliau. Jam reikia patikimos padėties apžvalgos, atskleidžiant vietines pažiūras. Galite laisvai išsakyti jam savo nuomonę, pone Fiurstai.
Iš centrinės būstinės vyras išėjo apimtas palengvėjimo ir kupinas vilčių. Edgarą vertė šypsotis tai, kokią neviltį jam varė saugumo policijos kampanijai skirtas traukinys: langų rėmai šiepėsi, dalis vagonų uždangstyta beržų šakomis. Perone Edgaras keikė save, kad tinkamu laiku nesistengė patekti į policijos gretas, kad nenuėjo su kitais, o nusekė paskui Rolandą. Jis irgi turėjo būti grįžtančiųjų namo šaunuolių gretose, geležinkelio stotyje klausytis pačių aukščiausių vokiečių saugumo policijos atstovų, SS oberšturmfiurerio Šterco ir SS oberšturmfiurerio Kerlio draugiškų žodžių, ir direktoriaus Angeluso prakilnios kalbos.
Nerimu kunkuliuojantį rūpestį kėlė ir tai, kad Stafanio saloje apmokyti vyrai buvo priskirti Suomijos savanoriams. Draudimas apdovanoti Geležiniu kryžiumi kaip užkariautų Rytų srities tautų atstovams jiems nebuvo taikomas – vaikinai buvo taip vertinami, kad buvo siūloma nepaisant instrukcijos kiekvienam jų leisti gauti savo Riterio kryžių. Ir jie jį gavo. Pavydas graužė lyg rūgštis, kai Edgaras sužinojo, kad estai su Riterio kryžiumi buvo įleidžiami net į vokiečiams skirtus restoranus. Jeigu jis nebūtų nuėjęs su Rolandu, ir pats dabar būtų turėjęs kryžių po kaklu. Vis dėlto žaidimas dar nepraloštas, ką tik įvykęs susitikimas tai patvirtino. Galbūt vieną dieną ir jo nuotraukas pardavinės visame Trečiajame reiche ar bent jau Ostlande, ir vaikai maišys klijus iš krakmolo, norėdami įklijuoti jo atvaizdą savo sąsiuviniuose. Viskas įmanoma. Po to nemalonaus nutikimo, kai Rolandas išvijo jį iš Leonidos namelio miške, jis nebematė savo pusbrolio ir visai nesijaudino dėl nutrūkusių santykių. Rolando nulemta apgailėtina karjeros prastova išsisprendė lyg savaime, ir viskas buvo jau praeityje: bergždžias laukimas pirtyje, nepagrįsti priekabiavimai dėl Rozalijos, tikriausia beprotybė, šviečianti pusbrolio žvilgsnyje, ir tai, kaip Rolandas jį kietasprandiškai kvotė dėl žmonos. Jo santuoka ne Rolando reikalas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Nors Helmutas įkalbinėjo Juditą spalio penktą dieną pasilikti namie ir perspėjo ją dėl gresiančio pasikėsinimo, Gerda atėjusi išsiviliojo draugę kartu išlydėti legionierių. Tuščia to pasikėsinimo, vaikinams turi likti gražus prisiminimas iš Estijos, kai jie iškeliaus kariauti.
– Ne vien verkiančios motinos! Mūsų pareiga eiti į stotį! – sušuko Gerda, priekaištingai stebėdama Juditos gražinimosi procedūrą. Ji buvo kruopščiai padariusi tikslų mišinį – du trečdaliai vandenilio peroksido ir vienas trečdalis saldymedžio degtinės – ir ėmė vatos gumulėliu jį tapnoti į plaukus. Gerdos manymu, ji būtų turėjusi patikėti kirpėjai nušviesinti plaukus, rezultatas būtų buvęs kur kas geresnis.
– Prisipažink, kad vis dėlto tu pasigražinai dėl vaikinų. Betgi neprivalai visko daryti pati. Kartais man atrodo, jog tu to gerai nesuvoki, – kalbėjo Gerda. – Žiūrėk, kad šis kartas būtų paskutinis! Girdėjau, esą kai kas vaikinams sudėjo maisto į kelionę, o aš pamaniau, kad gana ir lakuotų nagų.
Judita juokėsi. Ji negalėjo atsispirti Gerdai, ir ryte jiedvi vos spėjo nubėgti priešais Gustavo Adolfo gimnaziją pasižiūrėti į eiseną, traukiančią Rotušės aikštėn. Kiemas ir visas kelias buvo nukloti gėlėmis, žmonės žygiavo paskui orkestrą, minia augo. Priešais legionierius siuvo merginos tautiniais drabužiais ir segė vyrams prie krūtinės tėvynės gėles. Žmonės uoliai mojavo estiškomis vėliavomis, vokiškos vėliavos tingiai karojo. Kažkas nuėjęs sukomandavo jų nešėjams, pirštai stipriau susigniaužė, vėliavos pakilo. Rotušės aikštė kirbėjo ir erzėjo, būrys vaikėzų užgniaužę kvapą spoksojo į savanorių eiles, žvalią eigastį ir sulaižytas galvas. Gerda nusitempė Juditą kartu, minios proveržis vos neparvertė jų, SA obergrupenfiurerio Licmano pasirodymą joms pavyko labiau išgirsti, nei pamatyti. Judita pasistiebė, už Licmano sproginosi Hjalmaras Mejė, o ar ten nebuvo pats saugumo policijos komandoras Zandbergeris, balta apykaklė ant krūtinės išdrikusi kaip žuvėdros sparnai, o gal ir SS oberfiureris Meleris. Gerda ėmė mojuoti laisva ranka. Apie Licmaną ten ir šen puldinėjo fotografai, ieškodami geresnio optinio kampo ir mėtydami ant grindinio sudegusias blykstes, gautas laisvai naudoti. Aikštė pražydo vėliavomis, balta, mėlyna, juoda, raudona, sambrūzdis kvaršino galvą. Judita nusileido ant kulnų ir nubraukė nuo akių ką tik išbalintas garbanas, ant smilkinių plaukai vėl susigarbiniavo. Tarp išvykstančiųjų nebuvo nė vieno jos pažįstamo, netgi Gerdos giminaičių, tad ką jos čia veikia? Gerda sakė, kad joms reikia patirti tą akimirką, kai estai galės kovoti už savo laisvę: „Galų gale savas legionas, Judita, ar supranti, ar tu supranti, kaip ilgai mes to laukėm, Estijos likimas priklausys nuo to, koks bus pačių estų indėlis į kovą prieš bolševizmą, Judita, ar tu supranti!?“
Judita pakėlė ranką, kurion Gerda buvo įbrukusi mažą mėlyną, juodą ir baltą vėliavėlę, šūksmai paūmėjo ir čia Juditą lenkė jų dingstis: tai papulkininkis Erikas Hurmė, ant jo krūtinės su Suomijos žiemos karo apdovanojimais konkuruojantis Geležinis kryžius. Judita jau žinojo, ką kitą dieną skaitys laikraštyje. Bus aprašyti tvirti legionierių žingsniai ir atėjusių jų tėvų pasididžiavimas, bus ne kartą paminėta Estijos trispalvė, bet tiktai kartu su Vokietijos vėliava, ir galbūt šalia bus nuotrauka su Licmano jusliai tirtančia erelio nosim ir kaip jis spaudžia papulkininkiui Hurmei ranką. Judita žinojo, kad Helmutas gauna pranešimų apie tautos nuotaikas ir, pasak jų, pasipiktinimą kėlė tai, kad šauktiniai privalėjo pasirašyti popierių, esą jie eina tarnauti savo noru. Raportuose buvo rodomas susirūpinimas dėl tokių nuomonių plitimo, taip pat todėl, kad daugelis šauktinių vengė karinės prievolės. Judita žvelgė į tikruosius savanorius ir Gerdos užsidegimą ir staiga tolėliau pamatė pažįstamą profilį. Vyras pradingo minioje, Judita užsidengė ranka burną. Tamsi galva jau šmėstelėjo dar toliau, vyras atsigręžė – Judita suklydo, juslės iškrėtė jai kitą pokštą, tačiau pažįstama galva vėl sušmėžavo, vos per metrą nuo vyro, per kurį Judita apsipažino. Juditos žvilgsnis šukavo minią, tačiau bergždžiai, ji mėgino pereiti aikštę, tai buvo neįmanoma. Gal jai tik pasivaideno. Galbūt ji regėjo velionį, velioniai tris mėnesius gali atsisveikinti su visais gyvaisiais. Spūstis buvo tokia stipri, kad Judita turėjo laikytis Gerdos, reikėjo iki galo išklausyti kalbas, nors ją apėmė silpnumas, ir ji turėjo giedoti Vokietijos himną, tada sekti Gerdai iš paskos Harju bei Tompuiestės gatvėmis į geležinkelio stotį. Kažkur tenai buvo Helmutas, sekantis bolševikų sabotažininkus, margai apsitaisę legionieriai jau stovėjo išsirikiavę perone. Veltui Juditos žvilgsnis ieškojo Rolando ar panašaus į Rolandą vyro.
– Ant vagonų užrašas „Pergalė arba mirtis“, – Gerda šūktelėjo jai, ką mato.
Tuomet tai prasidėjo: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind, ir traukinys ėmė judėti, tačiau daina nesiliovė skambėjusi. Ašaros ant Juditos skruostų, regis, ją smaugė.
Vos prieš keletą mėnesių Helmuto kabinete buvo peržiūrinėjamos Licmano ir reichsfiurerio siųstos telegramos. Tarnaitė kaip tik serviravo draugijai kavą, kai Judita sugrįžo apsipirkusi, nešina Kagės pyragaičių dėže, ir išgirdusi kabinete šaukštelių kaukšėjimą vikriai patiekė ponams prie kavos saldumynų. Ji įžengė kaip tik tuo metu, kai Hjalmaras Mejė virpindamas balsą sumekeno:
– Mes privalome pažadėti, kad mokymai vyks čionai. Ir kad vyrai turės kovoti tik prieš Sovietų Sąjungą, jokiu būdu ne Vakarų fronte.
Vėliau centrinėje būstinėje apsirgo Helmuto sekretorė ir tenai buvo iškviesta Judita. Ji stenografavo ištisą dieną, sekiojo paskui Helmutą iš vieno susirinkimo bei susitikimo į kitą, pildė bloknotus vieną po kito, ir juose buvo svarstymų, kad vokiečių armijoje estai jaučiasi taip, lyg būtų nevisaverčiai. Jie patys toli gražu nemanė esą antrarūšiai kariai. Todėl priskyrus jų legioną elitinėms pajėgoms – Waffen-SS, būtų galima tikėtis visai kitokių rezultatų ir užkirsti kelią atitinkamo amžiaus karo prievolininkų nepaliaujamam bėgimui į Suomiją. Judita rašė, plunksnakotis skraidė, ir jai buvo aišku, kad Vokietija jautėsi gerokai nusivylusi, taip nusivylusi, kad net ir estus mėgino prisivilioti į savo gretas, estus, iš kurių vos 50–70 procentų būtų tikę Waffen-SS Estijos legionui dėl savo rasinės prigimties ir sveikatos. Kai Judita nuskubėjo švariai perrašyti teksto, atėjo kažkoks vokietis, jis atnešė laiškus ir ėmė tyliai šnekučiuotis su Helmutu: fiureris kone apalpęs, kai jam buvę pasiūlyta duoti ginklus ukrainiečiams. Nė vieno ginklo į tokias nepatikimas rankas, laukinėms tautoms!
Namie Judita pirmiausia susimaišė vieną nelaimingą moterį skraidinantį kokteilį, paskui pravirko. Vokiečiams tiko tik jos 50–70 procentų, rasinė prigimtis ir sveikata buvo tinkami, ko gero, tik žemiau – ne aukščiau juosmens. Jeigu Rolandas sužinotų, jis pasakytų kaip tik taip, imtų šaipytis, neva Helmutui Judita niekuomet nebus tokia pat gera kaip šimtu procentų tinkama froilen. Betgi Judita ir nežinojo, kokią karjerą Helmutui numatė jo tėvynainiai, kokius ketinimus su Helmutu siejo jo giminės, ko norėjo ir ar apskritai ko nors konkrečiai norėjo pats Helmutas. Bene ji žino, gal Helmutui jau išrinkta tinkama nuotaka, kokia šimtaprocentinė vokietė, kokia neišsiskyrusi moteriškė, kilusi ne iš užkariautų rytinių sričių, tokia, kurios plaukai švelniai vilnija ir nuo lietaus bevališkai nesigarbiniuoja. Keldama antrą stikliuką, Judita jau verkė dėl Vokietijos nevilties, po trečiojo prisispaudė prie vokų šaltus šaukštelius, kad apmalšintų patinimą, ir stengėsi nusiraminti prieš Helmutui pareinant namo.
Juditos daugiau nebekvietė į centrinę būstinę. Anokio čia daikto, bet pirmiau ji tikėjosi, kad taip nutiks ir jinai bus tikroji Helmuto sekretorė, tokia, kuri centrinėje būstinėje eina tam tikras pareigas. Ji būtų norėjusi prisidėti prie rytais skubančių į Tenismeję sekretorių, vertėjų ir mašininkių, ji būtų mielai sutikusi dirbti nors ir pačia nereikšmingiausia telegrafiste, kad tik galėtų būti dar arčiau kasdienio Helmuto gyvenimo.
Dabar ji tenkinosi tuo, kad spausdino namuose įkyrėjusius raportus apie degtinės gamyklos saugumą, Kavės gamyklos ir Brandmano šokolado fabriko veiklos ataskaitas, taip pat estiškus laikraščių straipsnius. Ji buvo patenkinta, nes nenorėjo žinoti daugiau, negu reikia. Gerdai pasisekė, Gerda nemokėjo greitraščio.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Edgaras pajuto silpstant kojas, kai tiesė panelei rūbininkei skrybėlę ir paltą. Kodėl susitikimas turėjo įvykti čia? Kodėl ne parke ant suoliuko, kokioje įprastoje kavinėje arba Tenismejėje? Ar jie norėjo pabrėžti jo padėtį, paerzinti iš virtuvės nešamais gardėsiais, įvilioti į svetimą teritoriją? Vokiečiams skirtų maitinimo įstaigų ir maisto parduotuvių svaiginantys kvapai visada sklisdavo gatvėje, jis dažnai jų godėjosi, ir tas restoranas nebuvo išimtis. Restorano salėje ir ant laiptų spietėsi karininkai, skubantys kelneriai laviravo tarp mundurų, girgždindami grindis, iš virtuvės smelkėsi kepsnių kvapai ir indų žvangesį skrodė žalvario blizgiklio aitra. Stiklai skimbčiojo kaip varpeliai, buteliai šliuožė į ledo kibirėlius, „Sherry Cobbler“ kokteiliai – į kokočių rankas, ir visiems buvo smagu.
SS unteršturmfiurerio Mencelio nebuvo matyti, bet greičiausiai Edgarą atpažino, nes, administratoriui nespėjus jo pasiųsti į salę, nuo jos vidury esančio staliuko jam kažkas pamojo. SS hauptšturmfiureris, Edgaras atpažino antsiuvus ir ištiesė ranką pasisveikinti. Vyriškis atsistojo ir tingiai ją paėmė. SS hauptšturmfiureris Hercas atrodė iškilniai. Pernelyg iškilniai.
– Malonu susipažinti, pone Fiurstai.
– Man taip pat, pone SS hauptšturmfiureri!
– Unterštumfiureris Mencelis primygtinai jus rekomendavo. Deja, jis turėjo išvykti iš Revelio skubiais reikalais, prašė perduoti jums linkėjimų. Jei gerai supratau, jūs studijavote Dorpate?
Edgaras linktelėjo. Jis pasijuto nuraudęs ligi pirštų galų.
– Daug kas labai giria vietinį teatrą. Ar jūs rekomenduotumėt?
– Žinoma, labai, taip pat operą, pone SS hauptšturmfiureri! Vanemuinės teatre taip atliekamas Pučinis, kad, be abejo, patenkins ir jūsų skonį. Kiek supratau, tenai koncertuoti atvyks muzikai iš Štutgarto.
Edgaro balsas nesuvirpėjo, jis mintyse pagyrė save už kultūros išmanymą, nors pamanė pokalbio temą esant kiek keistoką. Jį trikdė sklindantis iš virtuvės metodiškas mėsos muštuko bilsnojimas. Jau kelintas kelneris su sidabriniu dangčiu uždengtu dubeniu pralėkė pro jį, už gretimo stalo sėdinčių vokiečių lūpų kampeliai raudonavo nuo vyno, Edgarą troškino. Liežuvis atrodė išbrinkęs, tartum jis per dienas nebūtų gėręs vandens, pilvo urzgesį pakeitė rėmuo, kurio nebejautė jau kuris laikas. Jis pats nežinojo, ar nori, kad pilvas toliau urgztų, ar kad liautųsi.
– Labai ačiū, pone Fiurstai, aš dar nespėjau susipažinti su Dorpato kultūriniu gyvenimu, pirmai progai pasitaikius, pasistengsiu pasitaisyti. O dabar prie reikalo. Ką jūs manote apie vokiškus gatvių pavadinimus? Vidaus direktoratas tam nepritaria, atrodo, estams ne prie širdies Adolf Hitler Strasse. O kaip liaudis reagavo į reichsmaršalo Geringo kalbą?
Hauptšturmfiureris lengvai kaitaliojo temas, jo frazės baigdavosi tartum šypsena, susimetančia į raukšles akių kertelėse. Vyras panėšėjo į Ernstą Udetą, didžiausią aviatorių iš visų: nosis buvo labai panašių kontūrų, ir lūpos tarsi Ernstą vaizduojančioje mėgstamiausioje Edgaro atvirutėje. Joje Ernstas buvo labai jaunas, už stalo sėdintis vyras atrodė patyręs kur kas daugiau gyvenimo. Edgaras atgręžė dešinį skruostą į hauptšturmfiurerį, tokiu kampu jo nosis atrodė kur kas geriau.
– Reichsmaršalo Geringo kalba Atminties dieną buvo savotiškai probleminė. Ypač dėl to, kad maisto stygius jau badyte bado akis. Gal pamenate, ką reichsmaršalas Geringas sakė savo kalboje…
Hauptšturmfiureris suraukė kaktą.
– Taip taip. Tačiau visų pirma būtina pamaitinti vokiečius, tada visus kitus.
– Galima vertinti apdairiai, kad po šios kalbos pastebimas šioks toks santykių su Vokietija atvėsimas. Taip pat pažymėtina yra daktaro Veskio veikla.
– Kas yra daktaras Veskis? – paklausė hauptšturmfiureris.
Pro šalį pralėkė naujas mėsos maltinukų dubuo. Pilvas liovėsi urzgęs, tačiau rėmuo nepraėjo. Edgaras kiek kilstelėjo antakius, kad paakiai atrodytų šviesesni, ir laikė juos pakėlęs. Peilyje regėjo savo atspindį – oda raudonavo, tarsi būtų su mentele aptepta pomada, ir kiekvienas stikliukas dėjo vis naują sluoksnį.
– Daktaras Veskis yra Dorpato universiteto filologas. Kalbama, kad jis sudarinėja tikslų rytinių sričių žemėlapį. O žemėlapis reikalingas, nes estus ketinama perkelti Rusijon. Sako, esą jo žemėlapyje visi rusų kaimai jau pervadinti estiškai.
Edgaras girdėjo savo balsą ir suprato, kad šneka protingai, tačiau tai buvo tik mintyse išmėginto pokalbio nuotrupos, tad nebuvo tikras, ar sugebėtų atsakyti į klausimus, nukrypstančius nuo pasirinkto maršruto. Edgaro žvilgsnis pataikydavo tiesiai į Geležinį kryžių, ir jis ne kartą prisiversdavo nusukti akis kitur.
– Nejaugi? Tai itin netikėta, bet nėra visiškai nesuprantama. Iš kur sklinda tie gandai ir kas juos platina? Galiu jus patikinti, kad tokie planai neatitinka reicho interesų.
– Žinoma, ne, pone SS hauptšturmfiureri!
– Jūs išmanote šios šalies aplinką daug geriau už kitus, pone Fiurstai. Daug geriau. Bendras vaizdas, jūs matote bendrą vaizdą.
Hauptšturmfiurerio Herco veide vėl plastelėjo šypsena. Edgaras sutriko, pakėlė ranką prie skruosto, kurį užkliudė šypsena.
– O antivokiška veikla?
– Iš tiesų tokios nėra.
– Esu skaitęs jūsų parašytus raportus. Jie yra puikūs, padėkos žodžių gavom net iš Berlyno. Aš esu įsitikinęs, kad jūs visapusiškai tinkate naujai užduočiai. Pageidaučiau, kad tęstumėte savo darbą B grupėje, Abteilung B4, tačiau vykdydamas kiek kitokias užduotis. Ko gero, jūs niekad nebuvote asmeniškai susitikęs su grupenleiteriu Ainu Ervinu Mere, tiesa? Tam tikru metu būtinai su juo susitiksite, jis raportuoja tiesiogiai man, pagrindinė jūsų užduotis – pranešinėti man apie Abteilunge vyraujančias nuotaikas ir galimas vidaus grėsmes. Mus pasiekė informacija, kad pogrindinėms organizacijoms pavyko prastumti slaptąjį agentą į net labai patikimus organus, ir aš noriu žinoti, kokia yra B grupės būklė.
Kai Edgaras išėjo iš restorano į gatvę, tuščiomis išlenkti stikliukai ėmė skverbtis lauk. Jis nuskubėjo už kampo, surado tarpuvartę ir luktelėjo, kol jam palengvės. Šįkart odekolonas nekėlė rūpesčių – Edgaras susiprotėjo laikyti buteliuką toliau nuo drabužių, – bet prieš susitikimą būtų buvę protingiau užkąsti. Jis suprato, kad persistengia, kiekvieną susitikimą trikdė kokia nors kliautis: varanti lengvintis degtinė arba odekolonas. Vis dėlto dabar galvojo ne apie tai – apie vyrą, sėdėjusį priešais jį. Tą akimirką, kai jų kojos po stalu nejučia susilietė, Edgaras nusprendė, kad SS hauptšturmfiureriui Hercui taps nepamainomas. Hercas juo pasikliovė, ir netrukus juodu vėl susitiks.
Vaivara, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Kai opelis paliko Taliną už nugaros, Judita pamėgino niūniuoti „Das macht die Berliner Luft“13, tačiau Helmutas tik stebeilijo pro langą, viena ranka atsainiai apsivijęs Juditos pečius, kita viršum sprigtu atvertos peleninės stingiai laikydamas cigaretę, o ne jos kojinės kraštą. Juditos balsas nuslopo. Ir šįkart jie kartu nedainuos žvalinančio maršo, neskardens linksmų dainelių, kaip seniau dažnai darydavo, Helmutas neišsiims mažutėlaičio estų ir vokiečių pasikalbėjimų žodynėlio, iš kurio Judita kelionėje mokydavo Helmutą naudingų posakių ir kurio viršelyje abiem kalbom buvo išspausdinti Marijos Under posmai; Helmutas nebekužda jai į ausį „lūpos tavosios lūpose mano“. Pro šalį šmėsčiojančių elektros stulpų laidus pakeitė spygliuota viela. Helmutas, nuleidęs langą, išmetė cigaretę pavėjui ir atgręžė veidą į oro srautą, tartum opelyje nepakaktų deguonies. Judita jautė šalia sėdinčio Helmuto įtampą, vyras tolydžio į ją žvilgčiojo, pernelyg dažnai, tarsi darydamas tai sąmoningai, tik tam, kad Judita nepastebėtų raukšlės jo kaktoje.
Jau kuris laikas naftos bendrovės „Baltische Öl“ vyrai slapčiomis lankėsi Rožinio gatvėje ir pro durų plyšį miegamajame Juditos ausis pasiekdavo dirglūs žodžiai: „Svarbiausia karinė ir ekonominė Vokietijos užduotis buvusiose Baltijos valstybėse – tai skalūno panaudojimas, dėl to aukščiausioji reicho valdžia neketina derėtis.“ Todėl „Opel Olympia“ dabar lėkė Vaivaros ir naftos produktų galimybių link, veždamas susirūpinusią Juditą. Galbūt tai nulėmė Stalingradas. Nuolatinis traukimasis Rytų fronte. Tarp Helmuto draugų įsėlino įtampa, ir Judita net nesistengė galvoti, ką tai galėtų reikšti. Ji nustumdavo tas mintis šalin, vis nustumdavo, stengdamasi palaikyti gerą nuotaiką, kai Helmutas atsidusdavo, esą karininkai tampa atsargų tiekėjų marionetėmis.
Iš pradžių Judita manė esant gerą ženklą, kad darbininkams buvo pastatyti būstai ir sutvarkyti besitraukiančių bolševikų nuniokoti gamybiniai statiniai. Vokiečiai nebūtų dėję tiek lėšų į vietinę pramonę, nebūdami tikri, kad bolševikai daugiau čia nebeateis, tiesa? Tai kodėl gi Helmutas toks susirūpinęs? Naujienose knibždėjo propaganda. Gerda būtų pasakiusi, kad politika ne moterims, į ją neverta veltis. Gerda buvo teisi. Aitrus teršalų dvokas vertė tvinkčioti smilkinius, viskas buvo pernelyg sudėtinga, Judita nesuvokė ir krimtosi, kad aistroms teks trauktis prieš prasiskverbiančias į miegamąjį karines problemas.
Atvykusi į vietą Judita stebėjo, kaip Helmutas skuba aptarti reikalų su svarbiais žmonėmis, kaukšėjo užkulniai ir aidėjo pasveikinimai, ir Judita nuėjo ieškoti akmens, tinkamo galbūt paskutinėms šios vasaros saulės maudynėms. Ji užsidėjo tamsius akinius, nusiavė batelius ir nusivyniojo kojines, pakėlė sijono kraštą, ne per aukštai, atsižvelgdama į padorumą ir orą. Vėsus vėjas jau dvelkė rudeniu, ji ir šiaip drebėjo, bet ne tiek, kad iš rankinuko turėtų išsitraukti pervitino14. Pradėjo jį nešiotis po vasario bombardavimo. Ėjo kalbos, kad armija nori atsikratyti savųjų pervitino atsargų, ir Helmutas gavo jo kelias dėžes. Helmutas buvo teisus, pervitinas gelbėjo. Nuo jo slogutis tirpo kaip sniegas apie bombas; Judita prisiminė nebūdingą vasariui juodą žemę, kolonas keliuose, perkrautas roges, paliekančias miestą, ir tai, kaip vakarą prieš bombardavimą ji pirmą kartą gatvėje pamatė girtą vokiečių kareivį. Judita spragtelėjusi atidarė rankinuką. Griuvėsių jau nepastebėdavo, žvilgsnis nuslysdavo nuo jų kaip nuo dulkių ant baldų. Viskas nuslopo, išskyrus mintį apie vyrą. Saulėje skaisčiai sužvilgę raudoni kojų nagai vėl jai priminė vyro priekaištus, girdi, anytai nebūtų patikę lakuoti nagai. Jie dabar galėjo glemžti šviesą ir raudonuoti taip pat laisvai kaip Lėni Ryfenštal nagai – Lėni garsėjo savo įdegiu ir į keliones visuomet pasiimdavo porą fotografų, kad paveiksluotų ją ir jos apdarus.
– Ką pasakytum… kelios vištos, karvė, paprastas kaimo gyvenimas? Kartu su tavimi.
Judita nebuvo tikra, ar gerai suprato Helmutą. Opelis šokčiojo duobėtame kelyje, Judita užsigavo alkūnę į durų rankeną ir cyptelėjo iš netikėtumo ir skausmo. Kai saulei leidžiantis jie susirengė važiuoti atgal, Helmutas tylėdamas įlipo į automobilį ir kurį laiką ramiai sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Jis net nepaėmė Juditos už rankos, nepabučiavo. Ar Helmutas iš tiesų kalbėjo apie galimybę po karo likti čionai? Ar tikrai? Kaime?
– Ne vienas karininkas ketina taip padaryti. Tu juk norėtum į kaimą, širdele?
Iš pradžių Judita tesuvokė viena: Helmutas neketina važiuoti be jos į Vokietiją, Helmutas pasiliks čia, Judita jo nepraras. Paskui mintyse šmėstelėjo vaizdas, kaip juodu gyvena vidury panašaus į Tarą kaimo, kvepia rugiai, merginos neša į vežimą pieno bidonus, ji gyvena su vokiečiu, nors jau yra ištekėjusi, žvilgsniai iš padilbų, kaskart vos jai nusigręžus, ant kulnių teška spjaudalai. Nepadėtų nė tai, jeigu Helmutas įsigytų ne ūkį, o dvarą, Judita nenorėjo likti dvare kaip sugyventinė. SS karininko santuokos paraišką peržiūri saugumo tarnybos štabas, per šį sietą jinai nepereis, ir netgi gavus leidimą santuoka sugriautų Helmutui karjerą, Berlyne Juditai nėra kas veikia. Galbūt todėl Helmutas ir šnekėjo apie kraustymąsi į kaimą. Tačiau Helmuto žodžiai reiškė ir kitką: Vokietija išliks, Vokietija nugalės, bolševikai čia nebesugrįš. Kitaip Helmutas neplanuotų čia savo ateities.
– Susirašinėjau su vienu kitu bičiuliu ir pasiūliau jiems Estlando kaimo vietoves. Tu buvai nuostabi kaimo gyvenimo gidė. Žemė pažiūrėti derlinga, viskas veša, ko daugiau gali norėti. Tad kodėl nesusikurti kaime nuosavo rojaus?
– Tačiau po karo tu juk turėsi visas galimybes daryti bet ką ir bet kur! – sušuko Judita.
– Aš maniau, kad tu nori likti čia.
– Seniau tu nieko neklausinėjai apie ateitį.
Helmutas spragtelėjo portsigarą ir užsidegė cigaretę.
– Tai tu nori vykti Vokietijon?
– Šito irgi neklausei.
– Nedrįsau.
Tie žodžiai nuramino Juditą, ji veltui išsigando. Helmutas kol kas neįgyvendino savo planų, dar nenusižiūrėjo vienkiemio arba dvaro. Judita, ko gero, neturės jam aiškinti, kaip skirtingai estai vertina sugyventines, jai neteks savo gėdos išlieti žodžiais. Vokiečių pažiūra į meilužes atrodė kur kas pakantesnė, draugių ar sekretorių augantys pilvai nieko nedirgino. Moterys paprasčiausiai iškeliaudavo poilsiauti į kokį nors Vokietijos miestą, kur, pasak gandų, galima smagiau ir drąsiau leisti laiką ir geriau maitintis. Taip iškeliavo Alisė, turėjusi tą pačią siuvėją kaip ir Judita, ir taip išvažiavo Astrida, su kuria Judita lankėsi pas tą pačią kirpėją, ir galų gale savo lagaminus susikrovė Gerda, bet Gerda nors buvo pažadėjusi parašyti. Judita turi paklausinėti Gerdos, koks ten, Vokietijoje, gyvenimas, gal prieš visiškai apsispręsdama ji nuvyks pas ją paviešėti. Vokietijoje nėra pažįstamų iš ankstesnių laikų, tenai, ko gero, būtų vis viena, jeigu tektų nugyventi likusį gyvenimą kaip sugyventinei. Helmutas gali vesti savo giminei ir reichui tinkamą moterį. Judita tai iškęstų, jei juodu liktų kartu.
– Aš keliausiu visur, kur tik tu panorėsi, – sukuždėjo ji.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Edgaras dirstelėjo į kišeninį laikrodį: spės laiku. Laikrodžio kišenės pamušalas išsitampė per nekantrius judesius – kas dieną jis skaičiavo valandas iki kito susitikimo. Net menkiausias informacijos krislas, kurį pavykdavo gauti, padvigubindavo jo nekantrumą, mat jam atrodė, kad kiekvienas prie raporto pridurtas faktas buvo jo dovana tam vyrui. SS hauptšturmfiureris Hercas buvo juo patenkintas, matyti plika akimi, ir galbūt kurį vakarą jis bus pakviestas Herco draugėje į teatrą. Jisai tam rengėsi, jau buvo užsisakęs pas siuvėją naują kostiumą ir pareikalavęs, kad kostiumas atrodytų lyg gautas tiesiai iš Berlyno.
Restorane buvo toks pat erzelis kaip praėjusį kartą: juodi bendrosios SS kariuomenės mundurai, pilki vermachto mundurai, visi vienodai liekni. Į akį krito „sušaldytos mėsos ordinai“, ereliai ir svastikos, Edgaras turėjo nukreipti žvilgsnį. Stalingrado istorijos netiko nei moterims, nei vaikams, nei jam.
Hauptšturmfiureris Hercas pamojęs atsistojo.
– Malonu vėl susitikti, pone Fiurstai. Kelneri! Siūlyčiau paragauti balandžio, ypač skanus. Prašom atnešti dar to puikaus rislingo.
Atsisėdęs prie balta staltiese užtiesto stalo, Edgaras vėl stengėsi nespoksoti į pašnekovo Geležinį kryžių ir neužmiršo oriai pakelti antakių. Tik tiek, kad jo žvilgsnis atrodytų laisvesnis. Nė kiek neperdėdamas. Dešinysis skruostas atsuktas į Hercą. Rytas praėjo įtemptoje aplinkoje, o karšta skepeta, uždėta ant veido prieš skutimąsi, buvo per karšta, jis nerado alūno ir padarė klaidą išgalandęs skustuvą. Jo elgesys panėšėjo į ką tik paauglystę išaugusio vaikinuko, kuris dailinasi prieš eidamas susitikti su savo išrinktąja; lygiai toks pat susijaudinęs, drebančiu balsu kartojantis sakinius, kurie gali praversti. Toks susitapatinimas dar labiau įkaitino jo ir šiaip dėmėtą odą, ir tas įkaitis neišnyko nė gatvėje. Laimei, jį išgelbėjo restorane vyraujanti prieblanda. Edgaras matė, kaip praeinančios pro šalį nuotykių ieškotojos nužiūrinėja Hercą, ir patenkintas pastebėjo, kad tas visiškai nekreipia į jas dėmesio. Vyriškis buvo mandagus damoms, tačiau jo žvilgsnis neužkliudė nė vienos moters krūtinės ar strėnų kontūro. Tad pudros dėmė ant šiaip pavyzdingos jo apykaklės atrodė keistai.
– Jūs iš peties pasidarbavote, esu be galo dėkingas. Dabar turiu jums naują įdomų pasiūlymą. Kaip ir pats gerai suprantate, mums čia reikia daugiau darbo jėgos, ir buvo nuspręsta jos įsivežti Estijon.
Padėtos ant stalo porcijos sutvardė šokčiojančias Edgaro mintis ir jis suvilgė lūpas vynu, bet jo neišgėrė. Jis nedrįso paprašyti kito gėrimo, nors mėsa strigo nuo ankstesnių minčių išdžiūvusioje gerklėje. Edgaras kostelėjo. Reikėjo atsidėti darbui, jis negalėjo leisti, kad Herco pasitikėjimas juo pranyktų.
– Mums trūksta vyrų, – tarė hauptšturmfiureris. – Gamyba negali atsigauti, bolševikų sudegintos žemės taktika užsibaigė neįtikėtinais nuostoliais, bet jums tai, savaime aišku, jokia naujiena. Mums reikia naujų gamybinių pastatų ir gyvenamųjų būstų naujai darbo jėgai. Ankstesnės darbo stovyklos buvo pavaldžios Vyriausiajai reicho saugumo valdybai, dabar steigiama stovykla priklausys ūkio sričiai, SS Vyriausiajai ūkio ir administracijos valdybai. Manoma, kad D valdyba pasieks geresnių rezultatų, nes, tiesą sakant, darbo stovyklos davė ne visai tokius rezultatus, kokių iš jų buvo tikėtasi. Būsime pavaldūs naujai paskirtam Koncentracijos stovyklų ir apsaugos inspekcijos SS grupenfiureriui Richardui Gliuksui – jis bus tiesiogiai atskaitingas reichsfiureriui Himleriui. Taigi mane perkels kitur, ir aš pradėjau rinkti atsakingus darbuotojus tai svarbiai užduočiai vykdyti. Praėjusią savaitę buvau nuvykęs susipažinti su teritorija, kurioje bus statoma nauja priverčiamojo darbo stovykla, ir galiu pasakyti, kad darbo ten į valias. Kelių būklė yra baisi, buvau labai patenkintas, kad mano vairuotojas yra nagingas mechanikas. Vaivaros komendantu paskirtas SS hauptšturmfiureris Hansas Aumejeris, turintis dešimties metų ūkinio darbo patirtį, taigi, ko gero, jam vadovaujant darbo našumas pasieks naują lygį. Mes kaip tik svarstome klausimą dėl administracinių nurodymų. Bendradarbiaujame su įmonėmis „Baltische Ölgesellschaft m.b.H“ ir „Organisation Todt Einsatzgruppe Russland Nord“15, ir savo kolektyve noriu turėti patikėtinį, išmanantį vietos aplinką.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Kaip tik tada, kai Judita pasuko į Rožinio gatvę, iš tarpuvartės prieš ją žengtelėjo Rolandas, vilkįs vokišką mundurą, ir mandagiai kilstelėjo kepurės snapelį. Judita sustingo vietoje, svarstė, ar pulti bėgti, ar ji spėtų atrakinti duris, patekti namo – iki durų tebuvo tik dešimt metrų. Įkyriai įsispoksojęs vyras išgąsdino pirkinius nešančią tarnaitę, Judita pastebėjo ją neryžtingai trypčiojant.
– Marija, tu gali eiti vidun, – tarė Judita.
Mergina šmurkštelėjo pro vartus, Judita nutaisė mandagią miną, lyg tarp kitko linkčiodama poniai kaimynei ir vokiečių armijos parduotuvės vedėjui. Rolandas stvėrė Juditą už riešo ir privertė eiti.
– Eime pasivaikščioti, – pasakė jis.
Jie nuėjo susiėmę už parankių, Rolando eisena buvo rami, balsas ne.
– Man reikės tavo motinos buto.
Judita tylėjo. Jeigu garsiai suriktų, ji visiems laikams galėtų atsikratyti Rolando ir jai niekada nesivaidentų, kad regi jį minioje, ir nereikėtų gąsčioti jam netikėtai atsiradus nei galvoti, ar Helmutas staiga nesužinos. Juodu buvo vidury minios, per šūksnį nuo jų stovėjo palaikantis viešąją tvarką policininkas. Judita išsižiojo, bet balsas sustingo, jos žvilgsnis šokčiojo nuo vieno praeivio prie kito, mintyse sklandė replikos, kurias ji ištartų, susitikusi ką nors, ką reikėtų pasveikinti, supažindinti, jos galvoje spiečiais sukosi variantai, tačiau kiekvienas parengtas sakinys atšokdavo nuo stiklinio Rolando žvilgsnio. Rolandas suspaudė jai ranką, vertė eiti vienodu tempu, kai Judita mėgino išsiplėšti.
– Dabar, kai dienos sutrumpėjo, gabenam į Suomiją mažiau pabėgėlių. Tačiau butų ir toliau verkiant trūksta, labai sunku rasti prieglobstį pogrindyje atsidūrusiems žmonėms, visi bijo, visur klausia dokumentų.
– Kalbėk tyliau, – sukuždėjo Judita.
– Tu irgi bijai. Bene jau galvoji vokiškai?
– Ne.
– Butas Baltojo Laivo gatvėj yra tinkamoje vietoje, netoliese parkas, kuris užtikrins saugumą, o bolševikai suniokojo sandėlių pastatus šalia parko. Tenai lengva patekti. Tau nereikalingas tas butas, kitiems jo reikia, – kalbėjo Rolandas. – Ar ką nors girdėjai apie savo brolį? Ar tas tavo teutonas nesugeba sužinoti netgi tokio dalyko?
Judita prasižiojo ir užsičiaupė. Helmutas pasakė, kad geriau palaukti, kol baigsis karas. Tuomet būtų geresnės galimybės išsiaiškinti Johano likimą. Helmutas paėmė ją į glėbį, jo užjaučiantis prisilietimas sužadino Juditai ašaras. Ji nenorėjo kalbėti su Rolandu apie Johaną, vyriškio balsas skambėjo šaltai it ledas, Juditai sugniaužė gerklę, tačiau prie Rolando ji neverks. Jie pasuko į Trumposios Kojos gatvelę, ėmė kopti aukštyn į Tompėją. Ji būtų galėjusi pasprukti pralindusi pro turėklų apačią, nubėgti gatvės grindiniu žemyn, ant laiptų būriavosi žmonės, Rolandas nebūtų taip mikliai jos pavijęs, ji galėjo surikti, ir viskas būtų baigta, bet ji teįstengė atsakyti:
– Aš negaliu veltis į tokius dalykus.
– Niekas tavęs ir neprašo.
Rolandas stvėrė Juditai iš nutirpusių pirštų rankinuką, apieškojo jį ir pasiėmė raktus. Jie priėjo Teismo gatvės galą. Apžiūros aikštelėje vėl spietėsi vokiečių karininkai su žiūronais, „Ostland Film“ darbuotojai tyrinėjo vaizdą, fotografai ir reporteriai fotografavo Ostlando ribą. Rolandas nusitempė Juditą toliau. Ant Patkulio laiptų jis paėmė saujon Juditos ranką lyg ką tik išsiperėjusį paukštytį.
Laikrodis, atrodė, visai nėjo, rodyklės tartum stovėjo vietoje. O gal ėjo per greitai, šiaip ar taip, nuolatos neteisingai. Taigi rytoj. Rytoj Judita nueis į Baltojo Laivo gatvę vykdyti Rolando jai patikėtos užduoties. Judita suko ratus kabinete, negalėdama pradėti darbo, nors šalia rašomosios mašinėlės jos laukė šūsnis padėtų versti popierių. Kai pamėgino dirbti, sakiniai ėmė veltis vienas už kito. Laimei, Helmutas buvo užsiėmęs savo užduotimis, taigi, poškant išmetamųjų dujų vamzdžiams, lekiant greitosios pagalbos mašinoms ir akies kertelėje šmėkščiojant šešėliams, Judita galėjo įprastai gąsčioti ir mėgint nusiraminti sukdama ratus, nors po kiekvieno rato vis labiau ir labiau jautėsi kaip žvėris narve. Apie kaimo aplinką Helmutas daugiau nesvajojo, tačiau mąstė apie Berlyną, pasakojo apie savo vaikystės metus jame, vietas, kurias Judita būtinai turinti išvysti, ir galiausiai jo kakta susiraukšlėjo kaip popierius.
– Gal geriau traukti kur nors kitur, tenai, kur nematyti karo, – tarė Helmutas.
Vyriškis siejo su ja rimtus ketinimus, ir vis dėlto Judita rizikavo viskuo: šiuo rūkymo staleliu, nuo kurio Helmutas nurinko visus daiktus, kad būtų vietos Juditos rašomajai mašinėlei, šiuo kabinetu ir tais laikraščiais, kuriuos tarnaitė krovė ant Helmuto rašomojo stalo. Dažnai Helmutas tik trumpam užeidavo į pagrindinę būstinę ir likusią darbo dieną praleisdavo kabinete, nes jam labiau patiko klausytis Juditos negu savo skyriaus vertėjų, ir Judita vertė jam, ką pati buvo perskaičiusi estiškuose laikraščiuose. Tokiomis dienomis Judita irgi rizikavo, dienomis, kuriomis labiausiai mėgavosi, ir tuo, kad galėjo siuntinėti savo motinai estiškus laikraščius, kuriems jau nebepakako popieriaus, nors popieriaus gamyba vyko visu tempu. Vokiškiems „caitungams“ tokių rūpesčių, aišku, nekilo. Vokiečiai turėjo visko su kaupu ir ji taip pat turės, ji ims valytis veidą cukrumi, tačiau tik su Helmutu. Judita tebežingsniavo. Šiandien darbo nepavyks nudirbti, oda buvo jautri, kojinės dirgino ją. Blauzdos niežėjo, tartum būtų mūvėjusi kelis sluoksnius vilnonių kojinių, kaip vaikystės vasaromis saugodamasi gyvačių. Judita atsisegė ir nusivyniojo kojinę. Mažas venų išsiplėtimas dešinėje blauzdoje jai nuolat primindavo Adeliną, kurios bolševikų nukankinto tėvo palaikai buvo atkasti Ilgojoje gatvėje, taip pat Adelinos motiną ir jos prakaituotos pudros kvapą, kai dėl išsiplėtusių venų aptempiančias kojines mūvėjusi ponia šniokštuodama jas nusitraukė. Įraudusi oda. Ir tos kraujagyslės. Juditai negalima turėti išsiplėtusių venų, paprasčiausiai negalima, ji negalėjo leisti, kad Helmutas liautųsi ją domėjęsis, kad iš jos gyvenimo pranyktų vyro pirštai, kurie pustamsėje „Estonijos“ salėje sėlino jos šlaunimi aukštyn. Perkėlimas sudarė Helmutui daugiau rūpesčių, dėl ūkio skyriaus teko dažniau keliauti ir jis norėjo sugrįžti prie užduočių, tinkamų jo specialybei. Vyro prisilietimuose radosi išsiblaškymo požymių, kurie vertė Juditą kasdien vis labiau rūpintis, būgštaujant vis griežčiau puoselėti savo grožį. Jos gyvenimas priklausė nuo Helmuto jausmų jai, antraip viskas baigta.
Iš lauko atsklidęs triukšmas vėl privertė Juditą suvirpėti, nors triukšmavo tik iš pirmos pamainos grįžtantys moksleiviai. Laikrodis terodė vidurdienį, o ji jau panūdo išlenkti stikliuką. Niežulys tapo nepakenčiamas. Netruks ir rytojus. Rytoj ji eis pasitikti pabėgėlių. Po trisdešimties valandų. O jeigu ji viską sugadins? Jei nemokės tinkamai elgtis? Jei padarys kokią kvailystę? Jeigu tarp pabėgėlių bus koks pažįstamas? O kas būtų, jeigu ji paprasčiausiai nenueitų? Kodėl Rolandui nesusiradus kito pasitinkančiojo? Iš kur Rolandas žino, kad jam pakliuvę pakrantės apsaugos reisų grafikai yra teisingi? Iš kur žino, kad slaptosios draugijos žvejais galima pasikliauti, ar ilgai jiems pavyks apgaudinėti tikrintojus, ar pjūklai ir kiti miško darbų įnagiai pabėgėlius vežančiuose sunkvežimiuose buvo gana patikima butaforija, o kas tuomet, kai žvejai ims kamantinėti, iš kur gauti tie pinigai ir sunkvežimiai, ir degalai? Judita nenorėjo to žinoti. Kodėl ji labiau nepasipriešino, kas gi jai taip sukaustė lūpas? Gal Stalingradas, Tunisas, Rostovas ar tai, kad vokiečių armija mobilizavo užkariautos Rytų srities piliečius? Jeigu ji būtų galėjusi pasiguosti Gerdai, gal toji būtų sugalvojusi kokį nors būdą, greičiausiai būtų liepusi Juditai panaudoti savo moteriškus kerus, pasakiusi, kad Judita privalo išmokti manipuliuoti Rolandu, o nesileisti Rolando manipuliuojama. Tačiau Judita nebuvo Gerda, jai stigo įgimtos Gerdos išmonės flirtuojant ištirpdyti ir labiausiai užkietėjusį priešininką. Ji ilgėjosi Gerdos, jos patarimų. Ji dar negavo nė vieno laiško, nors Gerda buvo pažadėjusi rašyti. Laimei, rytoj nebus Helmuto, kuris labai nustebtų, jeigu Judita po komendanto valandos išspruktų iš namų, mat ryte visa draugija, išskyrus pačią Juditą, išvažiuos į Vilnių, o kas bus paskiau? Judita niekad negalėjo nuspėti, kada Helmutas bus namie ir kada nebus. Pažiūrėti lėtai slenkantis laikas ėmė šuoliuoti. Judita turėjo pasirengti. Netrukus namo pareis Helmutas, netrukus čia sukaukšės Helmuto svečių žingsniai, ji girdėjo, kaip virėja jau plaka kiaušinius ir Marija dengia stalą, ji turi pasirengti vakarui, praskaidrinti nuotaiką. Gerda būtų pasakiusi, kad prasti nervai iškart matyti moters odoje, o Judita negalėjo leisti, jog kas nors būtų matyti. Ji pradėjo nuo suplaktų muilo putų. Tik Gerda pajėgė ją įtikinti, kad blauzdų odą iš tiesų suminkština skustuvas, ne sieros vandenilis, kuris, pasak Gerdos, pernelyg dvokia. Ko gero, Gerda buvo teisi. Blauzdų įdegis buvo silpnas, oda balkšvo atspalvio, reikėjo kažką daryti. Išsimaudžiusi ir aptvarkiusi blauzdas, Judita pasibarstė pažastis salicilo pudra ir padėjo stiklainį atgal ant lentynos prie antakių pieštuko. Juodu pieštuku kadaise, kai neturėjo kojinių, mėgindavo brėžti ant blauzdų brūkšnius. Tamsios dėmės ant alkūnių veidrodyje atrodė kaip dulkių debesys. Stvėrusi rankinį veidrodėlį, Judita mėgino apžiūrėti, ar jos labai baisios. Marijai turbūt reikės parūpinti daugiau citrinų. Beje, jos virsmas iš balandės į gyvatę odoje neatsispindėjo, o gal tik ji pati norėjo tuo įtikėti?
Prie SS hauptšturmfiurerio Herco namų slenksčio Edgaras mėgino valandėlę ramiai kvėptelti. Per žalsvą stiklą viršum durų laiptinėn krito blanki šviesa. Edgaras patraukiojo pečius – siuvėjas gerai pasidarbavo, pasitikrino, ar rankovės emblema tiesi. OT-Baufuhrer. Dėl papildomų reikmenų stygiaus jis iš pradžių turėjo tenkintis rankovės emblema ir Dienstbuch – tarnybine knygele, bet tuščia jo, širdžiai apsalti dingsčių užteko. To kvietimo jis ilgai laukė, jam įėjus pro šias duris, atsivers visa Imperija. Atvyks „BaltÖl“ ir „Goldfeld“ koncerno, taip pat „Einsatzgruppe Russland-Nord“ atstovai, su kurių veikla jis jau spėjo susipažinti. Kai vokiečiai pasitraukė iš Kaukazo ir neteko priėjimo prie Kaspijos jūros, žvilgsniai nukrypo į Estiją. Edgaras iškart sumojo, ką tai reiškia. Vokiečiai jau nebeturėjo naftos, vokiečiai niekad neatsisakys Estijos, skalūnas buvo jų ateitis, „BaltÖl“ interesai tampa svarbiausi ir, nors tema jam kol kas nežinoma, jis dabar ją perpras.
Tarnaitė paėmė Edgaro paltą ir skrybėlę, svetainėje jau vyravo smagi nuotaika, fiurerio paveikslas ant sienos kabojo kreivokai. Hauptšturmfiureris Hercas nuoširdžiai pasveikino savo svečią, nuvedė jį svetainėn pas kitus ir nuėjo į garderobo patalpas ieškoti savo draugės. SS šturmbanfiureris Aumejeris priėjo prie Edgaro pratęsti dieną įpusėto pokalbio apie kelionę į Vilnių ir Rygą. Lietuvoje, kaip žinia, įdiegta įdomi mašina, pagreitinanti procesą Panerių darbo stovykloje, jie pamatys, kaip ji veikia. Galbūt tokią pat reikėtų parūpinti ir Estlande. Edgaras kalbėjo apie tai, kaip vyksta darbo paskirstymo organizavimas bendradarbiaujant su policijos pajėgomis ir Trečiojo bataliono majoru Johanesu Kortu. Nustatydami rikiuotės tvarką jie manė esant protingą šešių pėdų atstumą nuo kalinių, administracinius klausimus dar reikės aptarti. Šturmbanfiureris linktelėjo, jis žinojo padėtį – SS-Wirtschaft ketino tvirtai primygti tam tikrus sektorius.
Svetainės durys buvo atviros, ir, sutelkęs dėmesį į sklandų bendravimą, Edgaras iš pradžių nė nesumojo, kodėl su hauptšturmfiureriu Hercu koridoriuje šnekantis balsas atrodo toks pažįstamas. Staiga jam toptelėjo; dėl šio balso jis tikrai neklydo, nors kauštelėjusių svečių lalesys buvo gana garsus. Edgaras dirstelėjo į langus. Ne, to neverta net svarstyti, tačiau tarp svetainės langų buvo dvigubos durys iš keturkampių stiklų, kurios turėjo vertis į balkoną.
Edgaras įsispraudė į balkono kampą, priglaudė nugarą prie tinko ir sugniaužė turėklus iš dešinės. Tarp durų įstrigęs užuolaidos kraštas lyžčiojo batus. Jis girdėjo iš svetainės sklindantį kulniukų kaukšėjimą, parketo girgždesį ir lengvai atpažįstamą juoką, moters juoką. Apie šuolį iš balkono neverta nė galvoti, per didelis aukštis. Draugija ėmė rinktis prie stalo, Edgaras išgirdo šturmbanfiurerį Aumejerį minint jo vardą ir kažką apie būtinumą įkvėpti gaivaus oro. Edgarui atsirado galimybė, vos tarnaitė pakvietė ponią prie telefono. Nutilus kulniukų kaukšėjimui jis vėl įsmuko į svetainę, apsikeitė keliais skubriais žodžiais su namų šeimininku ir ramiai nuėjo kilimu, paskui paspartino žingsnį ir rado tualetą kaip tik tada, kai Juditos balsas vėl ėmė artėti. Edgaras atsisėdo tualete ant grindų, Judita nukaukšėjo pro jį svetainėn. Iš tualeto jis nusigavo į koridorių, o iš ten tiesiai į prieškambarį, kur susirado paltą ir skrybėlę. Sukuždėjo virėjai, girdi, blogai pasijutęs ir, gaila, negalįs likti, ir paprašė perduoti šeimininkams atsiprašymus dėl netikėto išėjimo; vėliau nusiuntė žinutę, kad draugijai susirengus keliauti automobilis galįs užsukti paimt ir jo. Viskas jam esą gerai, gana gerai, tad galįs keliauti.
Kai šturmbanfiurerio Aumejerio vairuotojas anksti ryte įsuko į Rožinio gatvę, užpakalyje sėdintis Edgaras dėl visa ko nuleido skrybėlės kraštą ant akių. Automobilis sustojo, kiti išlipo ištiesinti kojų, Edgaras liko sėdėti, teisindamasis vis dar bloga savijauta, gal pamėginsiąs snūstelėti. Pro pakeltos apykaklės ir skrybėlės kraštą jis matė, kaip į gatvę išlėkė ta pati tarnaitė, vakar paėmusi iš jo paltą, mergina vos nesusidūrė su šlavusiu laiptus kiemsargiu. Visiškai kasdienis rytas atrodė toks raminantis. Temdančios užuolaidos buvo pakeltos, iš kepyklos sklido ką tik iškeptos duonos kvapas, kaukšėdami pasagomis arkliai tempė sunkius vežimus karinės parduotuvės pusėn, ir pagaliau iš namo išėjo SS hauptšturmfiureris Hercas, stabtelėjo nusipirkti vienos tūtos iš kaštonus parduodančio berniuko, smagiai nusiteikęs priėjo pasisveikinti su Edgaru ir kitais pakeleiviais ir patraukė prie savo automobilio. Tuo pat metu atsilapojo laukujės durys ir pro jas iššoko Judita, gėlėtas peniuaras vilnijo ryto vėjyje, ir šis nunešė ją prie Herco „Opel Olympia“, Judita šastelėjo ant užpakalinės sėdynės ir vyras uždėjo rankas jai ant pečių, Herco delnai pakilę taip švelniai paglostė susiraičiusius nuo miego jos plaukus, taip švelniai ausį. Nuo to vaizdo Edgarui akimirksniu aptemo akyse, tai perliejo jį tartum netyčia prarytas šarmas, ir jis nieko negalėjo padaryti, negalėjo apsiginti nuo to žudančio reginio, nes tame prisilietime buvo viso pasaulio meilė, viso pasaulio švelnumas, visa, kas brangiausia, ir visa tat nutiko žmonėms matant. Visiems žmonėms – vaikėzams, metalo laužo prekijams ir valytojoms – matant SS hauptšturmfiureris šitaip elgėsi, leido moteriai su naktiniais drabužiais išbėgti į gatvę, leido jai šokti į mašiną atsisveikinti, nors vėjas priplakė naktinius prie šlaunų; leido, kad šilkas nuslystų moteriai nuo pečių ir atsilygindamas už apsinuoginimą jis palietė moters ausį. Neįtikėtinas ištvirkimas, neįtikėtinas elgesys, kurio vieta tarp paklodžių, asmeniniame buduare, neįtikėtinas artumas vidury gatvės, neįtikėtinas gestas, ne kekšėms skirtas. Edgaras buvo matęs, kaip vyrai elgiasi su karo metų sužadėtinėmis, čia buvo toli gražu ne tai. Tokį gestą kiekvienas skiria tik tai vienintelei gyvenime, daugelis niekada jo nepatiria.
Edgaro juslės užfiksavo gestą kaip nepertraukiamą judesį – kaip moteris bėga prie automobilio, įlipa į jį ir vyro rankos gula ant moters pečių, jo delnai kyla paglostyti jai plaukų ir paliesti ausies. Tas judesys ėmė kartotis Edgaro galvoje – taip pat džiaugsmas visa kita pamiršusio vyro veide, Juditos šypsena, priverčianti grindinį nušvist iš meilės, ir šviesa jų veiduose. Edgaras neįstengė ištrinti iš galvos vyro ir moters vaizdo lovoje, nors jis nenorėjo nieko apie tai žinoti, vyro rankos, lytinčios Juditos ausies spenelį ir veidą, lūpų, bučiuojančių jos antakius ir šnervių kraštelius. Juditos ausų speneliai ničniekuo neišsiskyrė, Judita tebuvo paprasta mergina, grožis tikrai nepriskirtinas geriausioms jos vertybėms. Dargi ištekėjusi. Kas davė teisę tokiai menkystai liesti ištvirkusį hauptšturmfiurerį ir lankytis salonuose, kur Edgarui nebuvo vietos? Kas davė jai teisę atsidurt vokiečių pasaulyje, paprastų paprasčiausiai, be jokių nuopelnų? Moteris įlipa į automobilį, automobilyje įsiplieskia intymių akimirkų šviesa ir ten laukiantis vyras uždeda rankas moteriai ant pečių, jo delnai kyla paglostyti moters plaukų ir paliesti ausies, ir šviesa jų automobilyje užtemdo dienos šviesą gatvėj, šviesa tampa švyturiu vidury juoduojančios jūros, o jie to net nepastebi, nes jie nemato juos supančio pasaulio, jiems to nereikia, jie įžiebia vienas kitą, vyras lyti moters ausies spenelį, įsiplieskia šviesa, tųdviejų šviesa.
Kai Edgaras surikiavo savo mintis, jis suprato, kad vokiečio miegamajame Judita ilgainiui gali duoti naudos. Ateis ir tam metas. Prieš tai jis spės įsigilinti į šturmbanfiurerio Aumejerio duotas užduotis, padaryti gamybos sąmatas ir dar nuvyks aplankyti mamulės, lyg tarp kitko pasidomės, ką mamulė žino apie savo marčios gyvenimą. Daugiau jis nebetroško gyventi Taline – Vaivaros purvo stovykla buvo vienintelė galimybė, ten juodu su Judita nesusitiks. Pirmą kartą gyvenime jis pajuto neapykantą savo žmonai.
KETVIRTA DALIS
„Dar hitlerinėms pajėgoms neokupavus Estijos, į šalį buvo klastingai pasiųsti fašistiniai Vokietijos agentai. Tarp tokių agentų buvo ir Markas, o jo sužadėtinė perėmė savo jaunikio principus. Sprendžiant iš tiesioginių liudininkų parodymų, tarybiniai kaliniai matė sužadėtinę dažnai skalbiant Marko milines ir marškinius, raudonuojančius nuo kraujo. Sužadėtinė teigė, kad Markas tik novydavo paukščius vakarienei. „Tačiau man buvo aišku, kad Markas dalyvavo tarybinių žmonių žudynėse, – kalba liudytojas M. Afanasjevas. – Žudymas nacionalistams tapo kasdieniu dalyku. Po kiekvienų žudynių budeliai keldavo išgertuves arba orgijas, jose dalyvaudavo ir Marko sužadėtinė, kratydamasi nuo sijono palanko tarybiniams piliečiams išrautus nagus.“
Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Žmona bakstelėjo ant stalo kėksančius maisto krepšius draugo Partso pusėn, tarsi laukdama, kad vyras pagirtų ją už apsipirkimą. Tabalavo nuplyšę viskoziniai apatinio mezginiai, kambarys skendėjo melsvuose dūmuose. Partsas padėjo savo pirkinius ant grindų, atvėrė langą ir išstūmė įsibruožusius apynių ūsus, prisiversdamas ramiai judėti, nors išsigando, nelauktai išvydęs žmoną virtuvėje. Kas nutiko? Ko ji dabar nori? Kai žmona ne kartą davė suprasti, kad jiems reikėtų madingesnių rankšluosčių, Partsas nesiginčijo, bet vietoje lininių parūpino naujus kiniškus kilpinius rankšluosčius ir išsikovojo, be dantų miltelių, dar lenkiškos dantų pastos tūbelę. Partsas tol stovėjo eilėje, kol gavo leidimą nusipirkti šaldytuvą mediniu korpusu, o paskui trejetą kartų išstovėjo eilėje, kol jam pavyko prasibrauti pro kitus ir gauti tądien priešpaskutinę „Snaigę“. Visu tuo turėjo rūpintis jis vienas, nes kasdienio gyvenimo gerovės atžvilgiu jo žmonos darbovietė geležinkelio stotyje buvo absoliučiai nenaudinga. Jeigu Partsas vieną dieną panorės gauti sausesnių dešrelių, šitai irgi turės suveikti pats – susirasti kombinate pažįstamų, padėsiančių gauti dešrelių, į kurias pardavėjos nebūtų spėjusios prileisti vandens dėl svorio. Svajoti apie frikadelių sriubą nebuvo prasmės tol, kol neturėjo draugų mėsos kombinate, ant parduotuvės prekystalio gulinčiame farše esą įmaišyta net žiurkienos. Visa tat rijo darbo laiką, ir vis dėlto jis tai darė – ir savo patogumui, ir stengdamasis kontroliuoti žmonos priepuolius. Įdomu, kaip dar jis turės jai nuolaidžiauti?
Žmona vėl bakstelėjo maisto krepšius per centimetrą Partso pusėn, bet Partsas į juos net nežvilgtelėjo. Reikės tenkintis šalta vakariene. Jis nesiims šiandien kepti kotletų nei pažindintis su žmonos pirkinių laimikiu, jis troško savo kabineto ramybės, kol moteriškė nepradėjo kelti naujų reikalavimų.
Netikėtai žmona pražiojo burną ir rūgščiai kvėptelėjusi ėmė aiškinti, kaip ji leidusi vakarą kartu su Kersti, taip pat dirbančia geležinkelio stotyje, ir kaip jos nupėdinusios į vieną kitą parduotuvę, šen ir ten buvusi inventorizacija, ir po dievažin kelintos inventorizacijos jos atsidūrusios Kersti pažįstamos darbe, prie užpakalinių durų buvęs sambrūzdis ir jos gavusios apelsinų. Žmona stumtelėjo maisto krepšį toliau, ant grindų iškrito saldainių dėžutė. Girdi, šviežios pastilės iš „Kalevo“ parduotuvės. Ar ji nori automobilio? Moskvičius kainuoja 5000 rublių. Tai neįmanoma suma, talonų mašinoms gauti eilė gamykloje taip pat buvo neįmanoma, apie avansą vis nebuvo žinių.
– Ir paskui nuėjome apžiūrėti naujojo Kersti buto blokiniame name. Virtuvė kaip maža kamarėlė. Pas mus bent jau yra vietos valgyti ir sėdėti, ir gaminti, o pas Kersti – ne, nors šiaip butas didelis ir madingas.
– Taip ir turi būti. Žmonės gali gerai pavalgyti viešojo maitinimo įstaigose, kam gi tos didelės virtuvės reikalingos, – atsakė Partsas.
Pokalbis.
Pirmas pokalbis po kelių mėnesių.
Žmona, nužvelgusi Partsą, pastebėjo, kad juodu buvo namie ir dviese. Partsas sukaupė dėmesį į vakarykštę kiaulės kanopą, kurią dėjosi lėkštėn, ir stengėsi nepriliesti žmonos maisto krepšių, palikęs mėtytis ant grindų pastilių dėžutę. Jisai nurijo pasibjaurėjimą skvarbančiais orą storais žmonos kojų nagais, taip pat klausimą, kaip toji bevaikė draugė išsirūpino butą, bene naujas meilužis jai padėjo? Nevertėjo rizikuoti darbine vakaro ramybe. O jeigu jis jau dabar duotų žmonai gautą Kontoroje rudą voką, juk pinigai turėtų raminti moteris? Žmonos kvėptelėjimas padvelkė vaistine. Tai ne pirmiena, tačiau aplenkdamas žmoną Partsas užuodė švelnų sauso šampūno kvapą, ir jos plaukai buvo neįprastai papurę. Tartum ji būtų norėjusi parodyt esanti sveiko proto.
– Kodėl tu su manim kalbi? – paklausė Partsas, atskirai pabrėždamas kiekvieną žodį.
Žmona krustelėjo, užsidegimas nusilpo, ji nutilo. Ant cigaretės galo kaupėsi pelenai, kavos puodelis virpėjo saujoje, ir Partsas užsimerkė neprataręs žodžio. Iš kavos servizo liko tik vienas kitas neįskilęs puodelis, o juk servizas – tai vestuvinė mamulės dovana. Partsas atsiminė, kaip nutiko pastarąjį kartą. Žmona nusijuokė pasakiusi, kad jiems juk nereikalingas visas komplektas, nebuvo nė svečių, kuriuos reikėtų vaišinti.
– Jie buvo tokie laimingi savo naujame bute. Tik tiek. Žmonių gyvenimai ir karjera juda pirmyn, jie kuria šeimas, o mums ši diena Taline galbūt paskutinė. Tu elgiesi taip, lyg visiškai to nesuvoktum.
Pirmą kartą po daugelio metų Partsas pažvelgė savo žmonai į akis. Mėsa prarijo kadaise buvusias tokias gražias, dideles akis. Virtuvėn įslinko pasigailėjimas, jis išgrynino dirglius Partso žodžius ir palengvino balsą.
– Aš niekada nebesugrįšiu į Sibirą. Niekada, – pasakė jis.
Žmona spragtelėjusi įjungė radiją.
– Ak taip? Ar tu tikras? Aš, beje, klausiausi per radiją Aino Ervino Merės teismo proceso ir visų kitų su tuo susijusių laidų. Aš taip pat buvau nuėjusi prie Karininkų namų, žiūrėjau lauke, kaip prasideda vaidinimas. Be abejo, jūsiškiai žinojo, kas buvo atėję, bet aš apsirišau skarą ir užsidėjau akinius nuo saulės. Tu galėsi rasti mane jūsiškių nuotraukose, turbūt jų turite su kaupu.
Partsas atsisėdo. Radijas triukšmavo ir žmona patildė balsą, tad Partsas turėjo stebėti jos lūpas, norėdamas suprasti, ką ji sako.
– Ką gi tu ten darei? Merė tenai net nepasirodė. Jis yra Anglijoje ir jo niekada neišduos, – metė Partsas.
– Aš paprasčiausiai privalėjau nueiti. Kad žinočiau, kas dedasi. Kaip tai skamba, kaip viskas atrodo.
Žmona užsidegė naują cigaretę, ankstesnė rūko peleninėje. Radijo riksmas šokdino dulkes ir pelenus.
– Dievuli mieliausias, tas teismo procesas buvo grynas vaidinimas! Priežastis ta, kad Ainas Ervinas Merė daugiau nebesutiko su mumis bendradarbiauti!
– Žodžiu, jis suklydo. Ar tu esi tikras, kad nesuklysi?
Partsas, kvošėdamasis iš sutrikimo, sušnypštė:
– Merė buvo svarbus veikėjas, o aš niekuo nepasižymėjau. Mažiems sraigteliams nekels tokio spektaklio.
– O gal jie ieško kaip tik tokio kaip tu veikėjo, pavyzdžio kitiems įspėti? Tu jau kartą buvai nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą. O gal manai, kad paliudijęs teismo procese tapai amžinu didvyriu?
Žmonos alkūnė vėl bakstelėjo maisto krepšį. Iš jo iškrito apelsinas. Jis nuriedėjo į prieškambarį. Partsas svarstė, ar turėtų daugiau papasakoti apie savo rašymą. Ne. Žmona galės mėgautis rengiamos knygos vaisiais, tačiau ji neturėjo žinoti veiksmų užmojo nei to, kokią reikšmę jam turi knyga. Partsas įsipylė į puodelį žmonos užkaistos javų kavos ir atsisėdo prie stalo. Žmona stumdė peleninę ten ir šen, į Partso puodelį pakliuvo pelenų, Partsas nurijo sukilusius gerklėn tulžingus žodžius.
– Aš nenoriu būti kita, – kalbėjo žmona. Partsas pagarsino radiją. – Pas mus įsidarbino naujų merginų. Viena jų turėjo kaipmat išeiti. Priežasties nepasakė, bet Kersti žinojo merginos tėvą buvus vokiečių armijoje. Aš laukiu kas dieną. Laukiu, kada jie ateis manęs, aš laukiau nuo tos akimirkos, kai jie sugrįžo. Aš žinau, kad jie ateis.
Partsas pamanė, kad dar luktelės valandėlę prieš dėdamas pirštus ant „Optimos“ klavišų, jis laukė, kol žmona priveiks butelį, ir laukdamas čiulpė kiaulės kanopos kaulus. Jis nusišluostė pirštus, atvėrė spintos duris, išėmė dienoraštį. Kuo iš tikrųjų užsiėmė Rolandas nutrūkus jų santykiams, ar žmona tai žinojo? Partsui būnant Sibire mamulė su Leonida spėjo iškeliauti anapilin, tačiau ar Edgarui nesant Rolandas vienaip ar kitaip su jomis bendravo, būdamas toks apdairus? Motinos visada ką nors žino. Svetainėje užgrojo gramofonas ir Briukneris. Išskirtinio dialogo sukeltas silpnumas ėmė atlėgti. Partsas uždėjo pirštus ant „Optimos“ klavišų, prikando lūpą. Jis dar galėjo sugrįžti, pakelti prieškambarin nusiritusį apelsiną, nulupti jį žmonai, paimti ją už rankos, paprašyti, kad ji papasakotų viską, ką atminė, pasakyti, kad juodu išgelbėtų kits kitą nors tą vienintelį kartą. Bent tą vienintelį kartą jie galėtų eiti išvien, nebeliko daug laiko, žmona galėtų padėti jam susekti Rolandą, žmona galėjo atminti ką nors, ko jis nepaminė, žmona galėjo teisingai nujausti tai, ko jis nenujaučia, vietas, kur galėjo būti Rolandas, žmones, su kuriais jis būtų galėjęs susisiekti. Jis galėtų parodyti žmonai dienoraštį, galbūt ji atpažins raštą, gal prisimins kurį nors dienoraščio veikėją. Kas, jeigu kaip tik žmonos rankose yra susijusių su Rolandu klausimų raktas? Dabar turėtų būti tinkama akimirka, gal žmona jau gana įbauginta, gal žmona po šitiekos metų pagaliau pasirengusi tai padaryti, juk ji ne šiaip užvedė apie tai kalbą ir pasisakė nuėjusi pažiūrėti Merės teismo proceso? Ar tai buvo ženklas, kad jos išdidumas pagaliau buvo palaužtas, ar jį palaužė neviltis, ar supratimas, kad jos ateitimi gali pasirūpinti vien Partsas? Kodėl jis nepajėgė žengtelėti to mažo žingsnelio, paimti žmoną už rankos, nors kartą, kodėl jis negalėjo nors tiek pasikliauti žmona, tą vienintelį kartą?
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
1943 metais Markui šovė mintis, kaip prasigyventi. Kadangi dalis okupantų jau suvokė, kad fašistinė Vokietija pralaimi karą, daugelis jų buvo sumąstę atsarginį planą – pabėgti į Vakarus, kur buvo ketinama sabotuoti prieš Trečiąjį reichą nukreiptus veiksmus ir skleisti hitlerizmą. Markas ėmėsi padėti tiems niekšingiems elementams ir pasalūniškai naudodamasis naujų pažįstamų – žvejų pagalba organizavo nusikaltėlių permetimą į Vakarus, kur juos patikliai priėmė. Buržuazinės fašistinės valdžios metais Markas Estijoje buvo žinomas sportininkas, taigi žmonės pažinojo jį iš veido ir juo žavėjosi. Todėl jis lengvai užmegzdavo ryšius. Markas pasiprašė perkeliamas iš Tartu į Taliną. Okupantų žvalgybos tarnybai jis jau įrodė, ką gali, taigi Taline fašistai priėmė jį išskėstomis rankomis. Markas surado tinkamą butą ir jame apgyvendindavo fašistus, laukiančius kelionės valtimi. Butas priklausė Marko sužadėtinės motinai, išdavusiai savo tautą su fašistų karininku…
Partsas atrėmė riešus į stalą, nusišluostė nosine prakaituotą sprandą. Žmonos velkami užkulniai priminė liūties barbenimą, tačiau tekstas gulė visai sklandžiai. Vis dėlto žodynas buvo poprastis. Meilužei? Fašistų patelei? „Kekšės“ jam greičiausiai neleis vartoti, žodis per stiprus, o gal netgi neskoningas. Moteriai, turėjusiai intymių santykių su SS karininku? Estijos fašistei, turėjusiai intymių santykių su SS karininku? Hitlerio šlovintojai, turėjusiai nešvarių santykių su SS karininku? Hitlerio sužadėtinei? Okupantų sužadėtinei? O gal stilingiausias apibūdinimas būtų „įsimylėjusiai Hitlerį karo sužadėtinei“?
Partsas mąstė apie savo žmonos prigimtį, apie jos jaunystės metų drauges, velionę uošvę, stengdamasis rasti tinkamą apibūdinimą. Pati žmona tikriausiai būtų radusi. Partsas prisiminė naivią viltį, kurią puoselėjo grįždamas iš Sibiro pas žmoną: kad pasikeitusioje šalyje jų bendra praeitis galėtų tapti tvirtu jųdviejų sąjungos pamatu, ir tasai supratimas padėtų palaikyti vienam kitą, nes vargiai sulauks to iš kitų. Atspirties taško būta neblogo. Žmona neišsiskyrė su juo, nors ne viena taip padarė, kol vyras buvo Sibire. Partsas negavo iš žmonos nė vieno laiško, tačiau siuntinius gaudavo – tiksliai tiek, kiek buvo leidžiama. Taigi jo optimizmas turėjo tvirtą pagrindą, ir net vykstant Aino Ervino Merės teismo procesui Partsas svarstė, ar nereikėtų drauge su žmona apsilankyti darželyje, kurio renginyje jis dalyvavo. Ji būtų galėjusi tarti žodį kaip heroizmo liudininko žmona, padėkoti Raudonajai armijai, kad išgelbėjo jos vyrui gyvybę, jie būtų papozavę tarp vaikų, žmona su gvazdikų puokšte rankoje. Jeigu jie būtų turėję vaikų, ko gero, Kontora būtų susidomėjusi tokia galimybe, o gal Kontoros darbuotojai buvo gana įžvalgūs ir žinojo šį tą apie žmonos praeitį, tad ji nebuvo laikoma tinkama vaikų darželiams. Kaip jau yra, taip, juk visiškas žmonos sugniužimas užgriuvo labai netikėtai.
Partsas iš savo patirties manė suprantąs primityvius instinktus, kurie tarpais kamavo žmoną, ir kartą jis jai pasiūlė susirasti jauną draugužį, bendrauti su jaunais vyrais. Tai tikrai būtų turėję paveikti raminamai, bent jau suteikti Partsui galimybę ramiai dirbti. Moteriškė galėtų galvoti apie ką nors kita, rasti savo vangiems įpročiams ir jausmams kitą vagą, tačiau ji sureagavo tik visiškai užsisklęsdama. Tai supykdė Partsą. Skirtingai nei žmona, jis puikiai suprato, kad veiksmingas instinktų tenkinimas gali netgi sunkią būseną paversti pakenčiama, o gal ir malonia. Lageriuose jis greit išmoko taisykles, šiame pasaulyje galiojo gyvūnijos įstatymai, gyvuliški instinktai. Kitų priimtų į kriminalistų baraką vaikinų buvo ypač dailūs veideliai, o Partsui, kad patektų į šutvę, teko parodyti savo ypatingus gebėjimus, nors gavęs pritarimą ir vėl ėmė gyventi patenkinamai. Niekas nedrįso vyti jo į miško darbus ar kasyklą, jis iš felčerio mainais už paslaugas gaudavo ganėtiną kiekį vazelino, nes juk dokumentų klastotojo reikėjo net felčeriui, nekalbant apie kriminalistus. Vis dėlto tuos pašėlusius laikus jis paliko užnugary, paskandinęs savo atsiminimus kaip nenorimus kačiukus, „blatnojo“16 įdiržę nuo prakaito gniaužtai Partsui ant sprando išgaravo kartu su praeities ilgėjimusi.
Partsas su vienu gydytoju apsvarstė savo žmonos būklę ir gydytojas patikino, kad Partso įtarimai visiškai pagrįsti. Bergždžia gimda tikrai galinti būti nestabilios psichikos šaltinis, galimas dalykas, moteris esanti nevaisinga, ir specialistas patarė, kad ji ateitų išsitirti. Partsas nedrįso pasiūlyti to žmonai, nors, gydytojo manymu, nevaisingumas nulėmė ir dvasinės pusiausvyros sutrikimus. Jeigu žmona būtų turėjusi vaiką, teismo procesų metu ji būtų užsiėmusi kitkuo ir būtų buvę galima bent iš dalies išvengti sugniužimo. Be to, jie būtų galėję suteikti vaikui gerą gyvenimą, nuosavą namą, ir Partso gerbtina padėtis užaugusiam vaikui būtų užtikrinusi palankumą. Jis neprieštarautų turėti vieną bamblį ir netgi pasistengė dėl to porą kartų atlikti sutuoktinio pareigas, kol išsikraustė ant sofos, o sofą galų gale nusitempė į savo kabinetą. Be palikuonių buvo sunku vaidinti normalų šeiminį gyvenimą ir bendrauti su Kontoros darbuotojais būtų buvę paprasčiau, jeigu jie būtų galėję lankyti kitas šeimas su vaikais, tarpais ir darbo užduotis būtų lengviau spręsti, kai dingstį sudarytų kartu paimtas vaikas. Partsas ketino pakalbėti Kontoroje, jis buvo girdėjęs apie kažkokį verbavimą, kuris buvo taikomas leidus verbuojamąjį per savaitę adaptuoti.
Dėl vaikų jis nebėjo į Piritą pasivaikščioti. Ten nuolatos zujo per daug kvatojančių vaikigalių, erzinančiai bimbiančių sukučių, vos judančių vežimėlių ir ką tik pramokusių eiti krypuojančių vaikų žingsnelių. Sykį jis matė, kaip tėvas su sūnum skraidino žaislinį lėktuvo modelį. Lėktuvėlis skaisčiai žydrame danguje nubrėžė smėlio laikrodį, Partsas ištiesė ranką, norėdamas pajusti vėjo dvelksmą, kaip tik deramą skraidinti žaisliniam lėktuvėliui, ir sulėtino žingsnį. Jis būtų norėjęs papasakoti berniukui porą nutikimų, kad ir apie tai, kaip Aleksandras Fiodorovičius Avdejevas viršum Saremos numušė žinomą ir garsų Valterį Novotną. Aleksandras buvo šaunus vyrukas, kaip ir visi lakūnai, o Aleksandro aparatas „Polikarpov 1-153“ buvo gražus it žuvėdra, tačiau žuvėdros sparnai buvo niekam tikę, lėktuvų gamybą nutraukė. Berniuko akys būtų išsiplėtusios iš nuostabos, jis būtų norėjęs sužinoti daugiau, ir Partsas būtų papasakojęs, kad sykį, kai jis pats skrido su „Polikarpovu“, lėktuvas pateko į baisų suktuką. Berniukui iš netikėtumo būtų atėmę žadą, Partsas būtų pasakęs, esą galėjo ir nukristi, tačiau jis neprarado šaltakraujiškumo ir nukreipė posūkio vairą į priešingą pusę, taigi suktukas baigėsi, o jo paties galva vis tebesisuko, jam atrodė, kad lėktuvas ėmė suktis visiškai priešinga kryptimi nei įprastai, bet tai tik paprastų paprasčiausias dalykas – iššūkis lakūnui, taip jis būtų taręs, o paskui tekštelėjęs berniukui per petį, pažadėjęs, kad vėliau jie eis pirkti lipdukų su lėktuvų atvaizdais, ir paklausęs, ar dar kiek paskraidinsim, ir berniukas būtų linktelėjęs, ir tada jie būtų žiūrėję, kaip kyla žaislinis lėktuvo modelis…
Žmonos užkulnių taukšėjimas numušė lėktuvėlį. Partsas atsimerkęs vietoje žydro dangaus išvydo pageltusius ir susigumburiavusius kabineto tapetus ir tamsiai rudą sekciją, lakuotą paviršių, nuo kurio jis nosinės kampeliu nutrindavo pirštų žymes, kai akys jas aptikdavo. Spintoje buvo paslėpti kai kurie nepanaudoti spalvotų lipdukų lakštai, pasipainioję jam po ranka universalinės parduotuvės kanceliarijos skyriuje. Paveikslėliuose buvo lėktuvai.
Popieriaus laikiklis išsikreivino nuo slėgio, raidžių svirtys kliuvo viena už kitos. Draugas Partsas nusibraukė nuo skruosto pridžiūvusią seilę. Laikrodžio dėžėje sūpavosi ankstyvas rytas. Padori žmona būtų atėjusi ir prikėlusi savo vyrą, nepalikusi snūduriuoti nepatogia poza. Draugas Partsas atstūmė kėdę, nuėjęs užrakino kabineto duris ir ištiesė sofą, šiąnakt vis tiek daugiau nebepavyks dirbti. Galbūt berniukas su žaisliniu lėktuvėliu dar pasirodys jam sapne, tuomet galėtų papasakoti apie susitikimą su Leninu, apie tai, kaip mama laikė Partsą ant rankų, bet vis dėlto jis atminė gyvą Lenino žvilgsnį, ir kaip Leninas pasakė mamai, kad iš to berniuko išaugs lakūnas, berniukas esąs akylas kaip lakūnas. Kai sofa pokštelėjusi išsitiesė, Partsas suvokė: jis buvo toks vienišas, kad turėjo ieškoti draugijos sapnuose. Jis klestelėjo ant sofos, į patalynės stirtą, nuovargis staiga išnyko, mėnuo apgaubė apskritą langą lyg tampriai susegta pirštinė, ir Partsas užtraukė užuolaidas, patikrino, kad tarp jų neliktų plyšių, išlaisvino susiraukšlėjusį popierių nuo volelio, kiek aptvarkė stalą ir atvertė dienoraštį toje vietoje, kuri vis vertė jį šypsotis, vis ramdė. Skaitydamas pirmą kartą jis nusivylė, nes niekas nerodė kalbant apie jį. Kartu jisai to bijojo, jeigu nebijojo, tai bent galvojo apie tai, turėdamas nemalonią nuojautą. Paskui perskaitė dienoraštį iš naujo: „Tačiau mes neturime tikrai įgudusių klastotojų. Mes neturime Meistro, Meistro, kuris gebėtų neklysdamas išpjaustinėti reikiamus antspaudus. Žinau, kad tokių mokovų yra, bet ne tarp mūsų.“ Praėjo akimirka, kol jis suprato ir nusišypsojo. Jiems reikia jo. Meistro. Jisai ir buvo Meistras. Partsas iškeverzojo žodį sugertuke. Pieštukas stabtelėjo. Parašė jį iš didžiosios raidės, nes taip buvo parašyta ir dienoraštyje. Jis užsimerkė, smarkiai suspausdamas vokus, ir vėl atsimerkė, trumpai pasklaidė dienoraštį šen bei ten, ieškodamas tos vietos. Blykstelėjusi mintis apšvietė protą. Jis buvo aklas.
Iš pradžių bereikšmiai Rolando sakiniai jį erzino, Partsas nebuvo tikras, ar apskritai galės iš jų ką nors išspausti. Jokio vardo, jokios vietos. Tik nuobodžios ataskaitos apie orą ir nuostabius rytmečius, būrio blaivumą, ūmiomis frazėmis smerkiamas girtavimas. Tačiau Partsas nesileido mulkinamas tuščių įrašų, Rolandui pavyko jį pergudrauti. Vis dėlto dienoraštyje jis rašė apie tikrus asmenis, tik užslaptintai. Dabar jis vėl perskaitys dienoraštį, žodis po žodžio, kol pavyks sudaryti visų žodžių iš didžiosios raidės sąrašą, taip pat tų, kurie visai nepanėšėjo į vardą, jis išnagrinės kiekvieną posakį, tarsi jis galėtų reikšti ir ką kita. Nelyginant tai būtų vardas.
Po dešimties puslapių Partsas pajuto, kaip jo dėmesys vėl silpsta, ištisi puslapiai buvo pilni įrašų, kaip sunku gauti rašalo ir popieriaus, kaip blogai sumaišytas rašalas kelia neviltį. Brangus popierius sugadintas, nes rašalas išsiliejo, ir atsišaukimų kol kas nebuvo galima perskaityti, tad Rolandas labai niršo. Nelegalų saugumo priemones vaizduojančiuose puslapiuose Partsas sugebėjo nurėkšti savo knygai tinkančią smulkmeną, kaip paslapčiomis įsigavę į vienkiemius vyrai naudojosi bendra lėkšte, kad būtų lengviau sprukti ir nereikėtų rūpintis, ar kas nors prisiminė nurinkti nuo stalo papildomus indus. Tikslus fašistinės gudrybės pavyzdys, autentiška smulkmena, suteikusi Partso pirštams naujo greičio, jie lakstė nuo eilutės prie eilutės, nuo bunkeriuose smilkstančių žibalinių lempų ir skylėtų padų iki čekistų surengtų miško šukavimų, operacijų, kai ieškant bunkerių miške buvo verčiamas kiekvienas akmuo, radijo taisymo sunkumų ir džiaugsmo gavus mimeografą17. Pamąstymų apie tai, kaip sunku rasti gerai rašančių atsišaukimus, planų sudaryti specialią atsišaukimų grupę ir vėl fašistinę gudrybę puikiai vaizduojančio pavyzdžio, kurio greičiausiai nepanaudojo net Martinsonas: kažkoks tarp miško brolių infiltruotas čekistų agentas išsidavė pateikęs Rolandui paprastą klausimą apie pastaruosius sporto rezultatus – jeigu Rolandas būtų žinojęs rezultatus, iš atsakymo buvo įmanoma daryti prielaidą, kad iki jų radijo reikia keliauti ne ilgiau kaip dieną, iš grupės narių niekas nebūtų to klausęs. Partso akys lakstė nuo eilutės prie eilutės, tarpais pastebėdamos žodžius iš didžiosios raidės, pirštai karštligiškai sklaidė gana sumanius užsienio žinių aiškinimus, puslapius apie karo laukimą, karo, niekada nekilusio, karo, kuris išlaisvintų Estiją, karo, sakiniai apie kurį degino nuoskauda, ir piktus puslapius apie kolektyvizaciją po kovo trėmimo.
Apynių ūsai krebždino langą, Partsas užvertė dienoraštį, jis rado tai, ko ieškojo: „Tačiau mano Širdis išsigelbėjo, ir tai mane labai guodžia. Nors mano Širdis netapo Švedijos žiurke, jai vis dėlto nereikėjo vykt į Sibirą. Tuo keliu patraukė ne vienas, taip pat ir tas, kuris jau bažnyčioje įkalino mano Širdį.“ Rolandas žodį „Širdis“ rašė iš didžiosios raidės, lygiai kaip „Meistrą“. „Aš netekau savo giminės, tačiau nepraradau savos Širdies, šeima irgi manęs nenuvylė. Ateitis dar neužgeso.“ Partsas buvo skaitęs tuos sakinius ir anksčiau, bet nesuprato, kad raktas slypi čia, „Širdyje“ iš didžiosios raidės. Tai slapyvardis, galbūt net sužadėtinės. Pirmą kartą Širdis buvo paminėta jau 1945 metais. Apie Sibirą Rolandas rašė 1950-aisiais, po kovo trėmimo, akivaizdi buvo jį apėmusi neviltis ir ne stebuklas, banditizmo naikinimas buvo naujojo saugumo reikalų ministro Moskalenkos pirmoji ir pati svarbiausia užduotis, vyras šauniai pasidarbavo, tačiau dienoraštyje nebuvo jokios užuominos apie tai, kada buvo išvežtas Širdies vyras, nuoroda į bažnyčią turėjo reikšti kaip tik Širdies vyrą. Galbūt jį suėmė vos įsitvirtinus tarybinei valdžiai, gal tik per masinius vežimus. Palengvinę dienoraščio skaitymą žodžiai galėjo reikšti ir tai, kad Rolandas bijojo dėl moters – 1949 metų pavasarį į Sibiro vagonus supakavo visų pirma moteris, vaikus ir senolius, daugelis kurių priklausė ankstesnių tremtinių šeimoms arba buvo besislapstančiųjų miške giminės ar jiems prijaučiantys.
Partsas atsinešė iš virtuvės praėjusį vakarą keptų kotletų taukų ir pamirkė juose duonos riekę. Ginkluoto pasipriešinimo sąjunga iš tiesų buvo likviduota, ją palaikantieji ištremti, gretos išretėjo ligi nebūties, bet kas galėjo pasirodyti esąs čekistų agentas, ir vis dėlto Rolandas rašė apie ateitį. Kodėl jis padalijo giminę ir šeimą? Ką jis priskyrė giminei ir ką savo šeimai, ar rašydamas apie šeimą turėjo mintyje savųjų miško brolių gaują?
Tai nebebuvo svarbu. Svarbi buvo Širdis, moteris, kurios vyrą ištrėmė į Sibirą. Moteris, vis dar tebegyvenanti šioje šalyje. Moteris, kurios pėdsakus galima susekti ir kuri žinojo apie Rolandą, ko gero, daugiau nei bet kas kitas. Ar Kontora leistų Partsui ieškoti tarp Sibiro tremtinių vyriškių, kurių žmonos buvo likusios Estijoje? Vargu. Kuo jis pagrįstų savo ketinimą? O gal draugas Porkovas galėtų perleisti jam tuos duomenis kaip nedidelę paslaugą? Kaip Širdžiai pavyko išvengti lagerių, ar ji buvo miške kartu su Rolandu? „Aš netekau savo giminės, tačiau nepraradau savos Širdies.“ Ar Rolandas turėjo intymių santykių su ištekėjusia moterimi? Apie kokią moterį iš tikrųjų buvo kalbama? Ar jinai buvo banditų galvos meilužė, būrio virėja, o gal tai tik asmuo, talkinęs nelegalams? Ar ji gyveno miške, ar dalyvavo Ginkluoto pasipriešinimo sąjungos veikloje? Dienoraštyje sąjunga nebuvo minima, nors bunkeryje rasti negyvėliai buvo GPS aktyvistai. O kas, jei Rolandas, apdairusis Rolandas, dalijosi su Širdimi visa savo informacija? Galbūt tikrai Partsui reikėtų surasti Širdį ne vien todėl, kad moteris galėtų jį nuvesti Rolando pėdsakais, bet ir todėl, kad Rolandas dalijosi su Širdimi savo gyvenimo akimirkomis, taigi Širdis galėjo žinoti tą patį, ką ir Rolandas? Ar Partsas buvo pasirengęs rizikuoti? Didžioji dalis lakūnų nepastebi puolimo, kol būna per vėlu ir juos numuša. Jisai negali leisti nutikti tokiai klaidai. Partsas įsikando liežuvį ir pajuto burnoje kraujo skonį. Ar Rolandas iš tikrųjų galėjo atvirauti su Širdimi? Partsas atminė, kaip Rolandas mylėjo Rozaliją. Ar jis taip pat elgėsi ir su savo Širdimi? O gal vienatvė pastūmėjo jį prie tokių beviltiškų kalbų? Ar jis viskuo dalijosi su Širdimi? Ir svarbiausia: ar Širdis kėlė Partsui grėsmę? Jeigu Partso santuoka būtų buvusi kitokia, jis būtų aptaręs tą problemą su žmona, nes Širdis iš dienoraščio buvo riešutėlis, tinkamas moteriškai mąstysenai.
Daugiau Partsas niekuomet nebus toks neatsargus, kaip anuomet su Ervinu Viksu. Kai tąsyk jis įžengė į Tartu stovyklos specialiojo skyriaus kanceliariją, patyrė didžiulį šoką: prie darbo stalo sėdėjo Ervinas Viksas ir kaip tik pasirašinėjo specialiųjų užduočių dokumentus – šitai pats pasakė kildamas pasisveikinti. Partso karjera sėkmingai įsibėgėjo, jis kartu su vokiečiais išvyko apžvelgti gamybinių įmonių – ir staiga priešais jį sveikas ir gyvas išdygsta buvęs kolega iš Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų. Vikso žvilgsnis įsmigo į jį, atpažinimas mirksniu suvienijo juodu stipriau nei bet kokią meilužių porą; vieną vos pastebimą akimirką Viksas padarė daug sakantį gestą – brūkštelėjo per krenglį, tartum rodydamas pjaunamą kaklą. Kartu atvykęs kapitonas stvėrė nuo stalo kažkokius popierius, paskaitinėjo juos šen bei ten, ir Viksas pasisiūlė atlikti specialiųjų užduočių apžvalgą, bet jų grafikas buvo perpildytas. Jie išėjo, palikę už nugaros degtinės smarsu pradvisusį kambarį, ir eidamas per kiemą Partsas visą laiką bijojo, kad koks kalinys jį atpažinęs pašauks vardu. Išėjęs iš stovyklos teritorijos jis ėmė garsiai keiktis. Viksą privalėjo patikrinti anksčiau. Viksas buvo vienintelis likęs kolega, kuris žinojo, kad prieš ateinant vokiečiams Partsas dirbo Vidaus reikalų liaudies komisariate. Savo užnugarį Viksas turbūt jau buvo apšvarinęs. Tai, kad jis pakliuvo Viksui į akis, buvo klaida, silpnoji vieta, o gal Viksas paprasčiausiai manė, kad jo reikalai jau sutvarkyti. Bet ir jis pats suklydo. Kaip jam pavyko užmiršti Viksą, nors puikiai žinojo, ką sugeba tas žmogus? Viksas buvo iš tų, kurių profesinis įgūdis – gebėjimas žudyti – nuolat buvo vertinamas. Tai padėjo Viksui iškilti iki referentūros B4 skyriaus valdžios. Vėliau Partsas svarstė, ar turėtų laikytis arčiau Vikso, ar dingti jam iš akių. Dėl aukštų Vikso pareigų Partsas nebebūtų galėjęs jo lengvai atsikratyti, o Viksas – visai paprastai. Jam teliko tikėtis, kad Viksas toks užsiėmęs, jog neturi kada lakstyti paskui savo pavaldinius. Be to, Viksas Tartu stovykloje padarė jam savitą paslaugą: įsakė nužudyti tūkstančius Vidaus reikalų liaudies komisariato darbuotojų ir jų padėjėjų. Parankinius, informatorius, bendrininkus, bolševikus. Viksas išvalė padangę už juos abu.
Partsas nusprendė nebijoti ir pranešti apie viską draugui Porkovui. Jis turi gauti sąrašą tų tremtinių, kurių žmonos liko Estijoje. Tai didžiulis darbas, bet tiktai taip jis galės rasti ieškomą asmenį ir viską sužinojęs pasiekti galutinį proveržį.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Draugas Partsas laikė dienoraštį dėžėje su dvigubu dugnu, kurią iš pradžių įsigijo nuotraukų albumui saugoti. Tarp dvigubo dugno ir dėžės krašto jis įdėjo nepastebimą siūlagalį, ir ligi šiol Partsui atvėrus dėžę jis būdavo ten pat. Dienoraštyje Rolandas taip pat rūpinosi savo Širdimi: gerai slėpė nuo pašalinių žvilgsnių. Arba ne, Rolandas buvo pedantiškesnis, jis netgi sunaikino Rozalijos nuotrauką, o Ernstas žvelgė į Partsą iš albumo viršelio vis taip pat įdėmiai. Partsas, pačiupęs albumą, nuėjo prie krosnies, tačiau virš galvos kaukštelėję užkulniai nutraukė laikančios albumą rankos mostą į liepsnas. Mintimis jis nuolatos viskuo dalijosi su Ernstu ir Ernstas visuomet jį suprasdavo, jis patardavo Partsui, kaip rinktis taktiką ir atremti smūgius, kurių Partsas negalėjo išvengti, lygiai kaip ir Ernstas savo oro kautynėse. Kiekvienam reikia jį suprantančio žmogaus, taip pat ir Rolandui. Ar Širdis užpildė likusią po Rozalijos tuštumą, ar pusbrolis dalijosi su Širdimi savo prisiminimais, ar, padėjęs galvą Širdžiai ant krūtinės, kalbėjo apie viską, kas jį slėgė, taip pat apie tuos dalykus, kurie kėlė Širdžiai siaubą, apie tai, kas vis labiau baugino Širdį? Užkulnis vėl sukaukšėjo, spragtelėjęs Partso ausyje, jo žvilgsnis pašoko į lubas, lubos sugirgždėjo, suinkštė kaip įspirtas šuo, lovos kojos ėmė rėžyti lubas. Partsas atsistojo, padėjo albumą atgal į dėžę, įkišo siūlą ton pačion vieton ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Kojos vedė jį viena kryptimi su kaukšėjimu viršuje, ir tai pastebėjęs jis sustojo. Nors žmona stengėsi jį išvesti iš proto, jos bandymai neduos vaisių. Partsas vėl grįžo prie dienoraščio. Jis dar nežinojo, kuo pagrįsti prašymą Kontorai suteikti medžiagą, kaip paaiškinti, kodėl jam reikalingi sąrašai. Toksai išskirtinis prašymas reikalavo itin svarių argumentų. Kaip pasielgtų Ernstas, ką jis sugalvotų? Ernstas buvo apkaltintas dėl Liuftvafės nuosmukio, tačiau ne Ernstas buvo dėl to kaltas, o gerklės skausmas, kurį išgydydavo tik ant kaklo užkabintas Geležinis kryžius. Priežastis buvo lakūnų siekimas išgarsėti, garbėtroška.
Partsas sumirkčiojo, spragtelėjo pirštais, ir kai viršutiniame aukšte viskas aprimo, sugalvojo aiškinimą, esą jis prisiminęs vieną antitarybinį asmenį, asmenį, kuris dirbo Karlo Linaso padėjėju ir kuris būtinai turėtų sudominti Kontorą, moterį, su kurios vyru jis susipažino būdamas lageryje, ir jis stebėjęsis, kad išvežė vyrą, o ne žmoną, nors kaip tik žmona buvo aktyvistė – ne jos vyras. Partsas paprasčiausiai negalįs prisiminti jos vardo, bet peržiūrėjęs sąrašus tikrai prisimintų. Pats pripažino, kad argumento būta silpno. Vis dėlto nereikėjo nuvertinti Linaso vardo traukos, taip pat ir to, kad draugas Porkovas negalėtų atsispirti galimybei sublizgėti, jeigu jam vėl pavyktų įrodyti, ką geba. Kapitono garbėtroška – tai Partso koziris.
Partsas pripažino, kad jam pačiam irgi nesvetima ši silpnybė. Jis žiūrėjo į dienoraštį pernelyg iš aukšto, manė patį Rolandą esant per daug tiesmuką, tad nepastebėjo esminės užuominos. Taip daugiau nebenutiks. Todėl Partsas vėl ėmėsi dienoraščio, nors mokėjo jį beveik atmintinai, pavyzdžiui, pažodžiui įsiminė įrašą per du puslapius, nagrinėjantį rusų pajėgumą kilus bakteriologiniam karui ir amerikiečių susirūpinimą juo. Tikriausiai čia esama ir kai ko daugiau. Be Meistro ir Širdies, tikriausiai yra kai ko daugiau. Šifruoti slaptaraštį ir nulaužinėti kodus Kontora, žinoma, mokėjo geriau, tai nebuvo Partso sritis. Tačiau jis dar neketino pasiduoti. Partsas priėjo 1950 metus su Rolando išvada, kad abidvi šalys bijo viena kitos. „Niekas nemini Estijos. Estija dingo iš žemėlapio kaip nežinomas lavonas kare.“ Kai išaiškėjo, kad prie stribų bataliono prisidėjusius vyrus atleido nuo kolchozinių normų, žodžiuose radosi tam tikro kartėlio: „Nugalėtojas neprivalo vesti derybų. Todėl komunistams nereikia derėtis su mumis.“ Ničnieko, kas būtų susiję su šeima ar pažįstamais. „Žiurkės pabėgo iš laivo ir patraukė Švedijon. Mūsų laivas leidžia vandenį ir aš nesu tikras, ar jis nepaskęs, ar sugebėsiu jį apsaugoti.“ Dar prisiminimai, kokia pergalinga nuotaika vyravo pirmaisiais metais miške; padalinių kūrimas akivaizdžiai bylojo apie Ginkluoto pasipriešinimo sąjungos organizacijų kūrimą apskrityse, tai aprašančios eilutės rodė pasitikėjimą savimi, pasitenkinimą. Rolandui turbūt teko daug keliauti, susitikinėti su kiekvienos organizacijos svarbiausiais asmenimis. Jisai turėjo platų tinklą, kurgi tie vyrai yra dabar, kas jie tokie?
Partsas vėl nusistebėjęs atkreipė dėmesį, kad negrabūs Rolando sakiniai sudarė gerai parašytą tekstą. Rolandui kalbant tai jį erzino, tačiau užrašytuose sakiniuose buvo tam tikro grožio, šiek tiek nerangios poezijos. „Aštuoni negyvėliai, mūsų negirdi niekas. Vakar buvo septyni, kiek rytoj? Šviežio kraujo stygius mus alina, nualina iki snaudulio.“ Ir vėl pamini Širdį, žodis buvo aptepliotas, apatiniame puslapio kampe. Širdžiai pavyko atskiesti tą tirštą kraują, sutirštėjusį vyrams po vieno austrų radijo komentatoriaus pasisakymų. Austras buvo įsitikinęs, kad išsivaduojamojo karo Estijoje nebus. „Kai laisvė pagaliau mus pasieks, visi jie taps patriotais, ir kiek naujų didvyrių tuomet turėsime! O kai mūsų tėvynei gresia pavojus, tie patys žmonės parklumpa ir plaukia pasroviui, užkimba ant meškerės ir įsilieja tarp išdavikų, ima medžioti mūsų brolius tik todėl, kad turėtų teisę lankytis spec. parduotuvėse.“
Partsas nusprendė atsigaivinti sumuštiniu su kilkėmis ir vilkdamas šlepetes nuslinko virtuvėn. Prieškambaryje koja užkliuvo už žmonos paspęstų pelėkautų, ant grindų mėtėsi nosinių gniutulai, dalis jų iš Partso lentynos. Partsas paspyrė juos toliau, bet apsigalvojęs surinko su rankšluosčiu ir išmetė į paplavų kibirą. Tepant sumuštinius galva išblaivėjo: nepaisydamas poetinės Rolando kalbos, Partsas manė, kad šį ne itin žavėjo eilės. Šiaip ar taip, ne tiek, kad būtų rašęs jas ištisuose puslapiuose nesant jokios ypatingos priežasties. Partsas mintimis grįžo prie eilėraščio „Kopūstgalvis“, nagrinėjančio meno paskirtį. Eilėraštis, Rolando manymu, buvo per daug asmeniškas, organizacijai nebuvo iš jo naudos. Jam atrodė, kad eilėraštis nelojalus, stebėjosi jo tikslingumu ir podraug koneveikė visus kitus poetus. Partsas mokėjo tą vietą atmintinai: „Tie menkais gebėjimais apdalyti padarai, vadinantys save poetais. Jie mieliau ims įskundinėti ir paskui prisiplaks prie tarybinių rašytojų gretų, draugijos, kur menkais gebėjimais galima pelnyti skalsesnės duonos, geresnį gyvenimą. Aš jaučiu begalinę panieką, bet Širdis sulaiko man ranką. Kopūstgalvis nėra to vertas.“ Va kur šuo pakastas. Rolandui ir vėl pavyko apmauti Partsą. Kopūstgalvis – tai ne eilėraštis, o poetas. Rolandas abejojo Kopūstgalvio lojalumu todėl, kad tai buvo žmogus, bet ne atsitiktinė kelianti rūpestį eilėraščio ištrauka.
Jeigu Kopūstgalvis vėliau buvo reabilituotas, jį galima lengvai susirasti, jis galėtų žinoti šį tą apie Širdį. Gal pridėti Kopūstgalvio vardą prie teikiamų Porkovui pageidavimų sąrašo? Vargu ar vienas papildomas vardas susilpnins argumentų svarumą, bet, aišku, jis neturi tuo piktnaudžiauti. Prieš pradėdamas kilkių konservus, Partsas susimaišė stiklinę saldinto vandens. Pienas vėl buvo pagižęs.
PENKTA DALIS
„Žinomas kaip Linaso padėjėjas, Markas Tartu koncentracijos stovykloje pagarsėjo savo žiaurumu, o kas apskritai buvo tasai Markas? Nė vienas liudininkas, nė viena žiauraus Marko elgesio auka negalėjo pasakyti jo pavardės. Vis dėlto reikia apibūdinti Marką, paminėti jo biografiją. Jis buvo paprastas valstietis lig tol, kol susižavėjo fašistine ideologija ir ėmė dalyvauti fašistų susirinkimuose. Susirado taip pat nusiteikusią sužadėtinę. Ypač smarkią neapykantą jie jautė komunistams.“
Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Laiko tebuvo likusi valanda kita. Suaugusieji budėjo ant suvyniotų į paklodes ar pagalvių užvalkalus ryšulių, vaikai miegojo metalinėse lovose. Ar tikriau – stengėsi užmigti. Jų kvėpavime nebuvo justi miego, kažkur žvilgėjo viena atmerkta akis – ir toji mirkt, vos pagavusi mano žvilgsnį. Pamačiau Juditą stebint pabėgėlius, o aš stebėjau ją. Judita pritūpė prie vienos senyvos moters, ir jų kuždesys raižė man ausį, tartum būtų kupinas paslapčių, nors vargu ar Judita čia, tarp nepažįstamų žmonių, kalbėjo apie savo reikalus. Ji nuėjo pagelbėti vienam išijo ištiktam vyrui, nusivilkusiam marškinius priešais viryklę, Judita ėmė vedžioti jam po nugarą pamirkyta sieros rūgštyje žąsies plunksna. To gydymo keliamas kvapas laužė nosį, sausakimšas kambarys jau buvo įsitempęs iš susijaudinimo ir aikčiojimai sklido kaip iš tuščio butelio, tačiau raminančios Juditos rankos mane patikino. Atrodė, kad ji rado tinkamus žodžius nerimstantiems žmonėms, suprato, kad niekas neturi prarasti galvos, kai ateis metas lipt į sunkvežimį. Geresnės priėmėjos aš niekur nebūčiau radęs. Kai kas dvejojo, kai jiems pranešiau, kad radau naują butą susitikimams ir naują priėmėją pabėgėliams sutikti, pavadinęs Juditą Linda. Aš garantavau, kad ji yra patikima, apie santykius su fricu neužsiminiau nė žodžiu. Be to, numaniau, kad juo daugiau Judita prisidės prie šių veiksmų, juo labiau bus galima tikėtis, kad ji laikys prikandusi liežuvį. Iš jos ėmė sklisti naudingos informacinės nuobiros, o dėl visko, kas buvo susiję su vokiečiais, Juditos nuomonė svyravo.
Tą kartą buvo ypač neramu. Hjalmaro Mejės kalba kai kam sukėlė miglotą viltį, pasak Mejės, mobilizacija buvo pirmasis žingsnis į nepriklausomybę. Mačiau pabėgėlių veiduose dvejonę, norą tikėti Mejės žodžiais. Aš negalėjau atsistebėti žmonių lengvabūdiškumu. O gal tai buvo neviltis. Vis dėlto kas dieną daugėjo tų, kurie jau nebetikėjo Vokietijos pergale nei reicho pažadais nepriklausomos Estijos arba autonomijos klausimu. Niekas nenorėjo likti laukti naujų žudynių. Žmonės buvo įsitikinę, kad bolševikai sugrįš. Bažnytininkai kalbėjo apie bedieviškos valstybės įsigalėjimą.
Ateinančiais metais pervešime apsčiai vokiečių armijos vengiančių vaikinų, tokių buvo ir dabar, juos gali atpažinti iš laikysenos. Tai drąsūs vaikinai, liepsningo žvilgsnio ir pasirengę iškart stvertis ginklo, vos valtis pasieks Suomijos pakrantės vandenis. Slapčiomis vyliausi, kad iš jų bus galima sudaryti vieną estų dalinį, kuris, Vokietijai pasitraukus, taps naujosios Estijos armijos branduoliu. Tuomet galėtume pasinaudoti aplinkybėmis, lygiai kaip 1918-aisiais, kai, fricams pasišalinus, atmušėme raudonuosius ir išsikovojome nepriklausomybę. Kapitonas Talpakas Suomijoje jau organizavo dalinį, aš dėjau į jį daug vilčių ir pabrėždavau jo vardą, kai vaikinai domėdavosi pačios Estijos armija. Kapitonas atsisakė bendradarbiauti su fricais ir daugelis sekė jo pavyzdžiu. Prieš pabėgdamas, Richardas B4 skyriuje spėjo parašyti mūsų vaikinams patarimą, kad jie vengtų fronto, bet stengtųsi patekti į Rygą mokytis Abvero radistų mokykloje ir paskui grįžtų pas mus. Pirmieji jau buvo taip padarę ir dabar laukė, kada išeis vokiečiai.
Dar viena kita valanda – jau metas. Judita baugščiai atitipeno prie manęs. Padariau jai gana daug vietos šalia savęs. Ji atsisėdo ištiestos rankos atstumu, čiupo mano ištiestą papirosą ir užsidegė jį brūkštelėjusi degtuku. Plaukų sruoga buvo prilipusi prie skruosto, virpantys blakstienų šešėliai rodė susijaudinimą. Atkreipiau dėmesį, kad mėlynas, juodas ir baltas emaliuotas žiedas vėl atsirado ant jos kairės rankos piršto.
– Ką darysim su kiaulėmis? – ji kuštelėjo man į ausį. Ant ausies spenelio užtiško lašelis seilių. Nusišluosčiau jį. Jutau jos kūno šilumą ir atrodė, kad tai vokiečio šiluma, šitai man nepatiko. – Pastoriaus šeima nesutinka jų palikti.
– Tuomet pasakysim, kad jas pavogė.
Ji linktelėjo. Pabėgėlių perkėlimo organizavimas ėjo vis brangyn, kainos kilo ir spekuliantai pelnėsi iš žmonių bėdų. Kas neturėjo pinigų, privalėjo pats ieškotis galimybės bėgti arba turėjo pasilikti. Tačiau tai dar ne viskas. Kai kurie pabėgėliai žaisdavo tikrai negražų žaidimą. Valtyse ir šiaip buvo ribotai vietos, ir vis dėlto buvo tokių kaip šis pastorius. Kiti prieš išvykdami nors susiprotėdavo paskersti gyvulius ir susikrauti mėsos kelionei, bet pastorius turbūt manė, kad už gyvus paršelius Švedijoje gaus daugiau pinigų.
– Pabudėk čionai, – pasakiau atsistojęs. – Nugabensiu kiaules griuvėsių rūsin, kol kas nors iš mūsiškių ateis jų pasiimti.
– Ko čia budėti, aš eisiu kartu.
Tamsioje laiptinėje Juditos ranka nusileido man ant peties.
Nusipurčiau jos ranką. Jos balso tonas paūmėjo.
– Aš žinau, kad tu nekaip žiūri į mane, bet dabar yra svarbesnių dalykų.
– Tu paprasčiausiai esi kaip ir visi kiti.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Nori pasikloti gerą ateitį, – mečiau be reikalo įširdęs.
– Rolandai, aš vis tebemąstau estiškai.
Ėmiau atsargiai lipti laiptais žemyn, laikydamasis turėklo. Mėnulio nebuvo matyti, tobula naktis pabėgti.
– Karą laimės Vokietija, – tęsė Judita.
Niekinamai prunkštelėjau, ir ji tai girdėjo.
– Aš net pinigų už tai neimu, – tarė ji. – Kaip daro Aleksandras Krėkas ir daugelis kitų. Tu irgi.
– Darau tai ne dėl pinigų, – atšoviau.
Judita stabtelėjo ir pratrūko kvatoti. Juokas nusidriekė laiptine aukštyn ir žemyn taip degindamas deguonį, kad krūtinėje pristigau oro. Ar ji iš tikrųjų manė, kad aš kaupiu pinigus, ketindamas bėgti užjūrin? Ar tik norėjo mane paerzinti, nes aš ją erzinau dėl josios frico?
Turėklas susiūbavo, Judita atsirėmė į jį ir man teko nuimti ranką, laiptai susvyravo nuo juoko slėgio. Apatiniame aukšte atsivėrė ir užsidarė durys, kažkas išėjo į laiptinę pasmalsauti. Stvėriau Juditą už pečių ir supurčiau, iš pražiotos burnos ėjo Baltijos baronų smarvė, šilta, bjauri smarvė, ir turėjau delnu užspausti jai lūpas, o kita ranka sugniaužiau jos trapią alkūnę, net trekštelėjo. Tačiau ji nesiliovė, jos juokas ėmė purtyti man kūną, šaipytis iš mano bejėgiškumo. Aš paprasčiausiai turėjau ją nutildyti, bet nežinojau kaip, nes jinai buvo taip arti, atrodė lyg maža paukštytė delne.
– Ar tu nori, kad mes įkliūtume? Ar supranti, ką tuomet tau padarys? Tu šito nori? Ar tikrai to nori?
Stengiausi viena ausimi klausytis apatinio aukšto kaimynės ir iš lauko sklindančių balsų. Galimas daiktas, kaimynė jau paskambino policijai, tad butą teks palikti, o sunkvežimis atvažiuos pasiimti važtos tik po kelių valandų. Čiupinėjausi laisva ranka savo valterio, ir šiaip silpna pusiausvyra sutriko. Judita susverdėjo, net neketindama manęs paleisti. Mes nuvirtome laiptų aikštelėn; lengvas Juditos kūnas gulėjo ant manęs, mano pirštai tebegniaužė jos alkūnę, jos praviros lūpos užgožė man burną, krūtys išsprūdo pro palaidinės iškirptę, tyloje skambėjo jos pakitęs kvapas, sūrus kaip jūros akmenys, ir slidus liežuvio galiukas įplaukė man burnon. Mano kirkšnių klasta privertė ranką paleisti jos alkūnę ir nukreipė ją Juditai ant strėnų, ir nutiko tai, ko neturėjo nutikti.
Kai išėjome į kiemą, keletą kartų pasitaisiau drabužius. Judita nusimazgojo rankas lediniame lietaus statinės vandenyje. Mes vengėme vienas kito žvilgsnio.
– Kaip manai, ar ta kaimynė gali paskambinti policijai?
– Kaimynė?
– Tavo kaimynė buvo išėjusi ant slenksčio.
Judita atrodė išsigandusi.
– Ne, ji neskambins, ji mano motinos pažįstama. Kai mudu užeisime vidun, aš užsuksiu pasikalbėti su ja.
– Ar mes turim jai sumokėti?
– Rolandai, toji ponia – gera mano motinos pažįstama!
– Šiais laikais tenka mokėti ir draugams. Čia ateina per daug svetimų žmonių ir tavo motina apie tai nieko nežino.
– Rolandai!
– Sumokėk!
– Galiu atiduoti jai maisto korteles. Pasakysiu, kad man jų nereikia.
Stvėriau drėgną Juditos ranką ir prispaudžiau ją prie savo lūpų, ant kurių tebebuvo jos šiltos burnos saldus skonis. Rankos oda kvepėjo kaip ruduo, kaip lietaus lašai ant prinokusių obuolių. Nuramdžiau staigų geismą įkasti jai į ranką. Kur nuo jos odos pranyko tas vokiečio dvelksmas? Ji kvepėjo kaip mano tėvynė, kaip žmogus, gimęs mano tėvynėje ir būsiantis mano tėvynės žeme, kaip mano mylimoji manojoj gimtinėj, ir staiga panūdau atsiprašyti, kad elgiausi su ja labai blogai taip dažnai. Žvaigždės iš už debesų sunkėsi jai į akis, ir jos akys buvo tarsi besimaudantys piene purpleliai. Tamsa slėpė mano sutrikimą, daugiau nebepravėriau burnos. Švelnumas nederėjo nei šiam laikui, nei šiai šaliai.
Uždėjau delną jai ant sprando ir užsivyniojau ant piršto susiraičiusią jos plaukų sruogą. Jos kaklas skleidė taikos meto švelnumą.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Edgaras dirstelėjo į šalia sėdintį SS hauptšturmfiurerį Hercą. Šis atsirėmė į opelio sėdynės atlošą, išžergė stangrias vyriškas šlaunis, atrodė, kelionė jam įgriso, nes be pertrūkio žvilgčiojo į savo laikrodį, akivaizdžiai norėjo greičiau atvykti ir turbūt kuo greičiau grįžti į Taliną. Tai blogas ženklas, Edgaras kruopščiai rengėsi viešnagei: dabartį rodantys skaičiai gražiai išrikiuoti laukė jo portfelyje. Supažindinantis su Vaivaros gamybiniais laimėjimais apžiūros planas buvo gražiai surikiuotas. Taip pat reikėjo prastumti ir kitus dalykus. Jis jau iš anksto buvo suderinęs su SS oberšturmfiureriu fon Bodmanu, kokius faktus būtina pabrėžti. Reikėtų kalbėti apie karo belaisvius, be kurių Vaivara nepateisins lūkesčių. Kitu etapu siunčiamų kalinių sąraše vėl aibė žydiškų pavardžių, o žydai nepriklausė „Organisation Todt“ pavaldumo sričiai, ir pats Edgaras buvo bejėgis, jeigu kiti nesutiks dorai apsvarstyti klausimo. Problema turi būti išspręsta, hauptšturmfiureris Hercas privalo išklausyti Bodmaną, juk jis vyriausiasis stovyklos gydytojas. Vis dėlto jo mintys sukosi apie šio vyro ir Juditos santykius. Čia, šitame automobilyje, vyriškis pakėlė ranką norėdamas paliesti Juditos ausį, galbūt Juditos delnas lietė šią durų rankeną, rankinukas gulėjo ant šio apmušalo, kaip tik ant šios sėdynės Judita pasviro prie savo meilužio, įsikniaubė jam į glėbį, priglaudė skruostą prie laipsnio juostelių, galbūt skvernai atidengė kelius, ant kurių vyras vėliau uždėjo rankas, ir Judita vadino vyriškį vardu.
Šįkart ant hauptšturmfiurerio apykaklės pudros nebuvo matyti, nė pintos juostelės nedvelkė įsigėrusiu į jas moters kvapu. Vyrukas arba sugrįš į Vokietiją, arba karo sužadėtinė jam ilgainiui įkyrės kaip ir visos. Vis dėlto Edgarui nedavė ramybės tas judesys, kai vyras pakėlė ranką prie Juditos ausies, nes buvo kitoks, nei Edgaras būtų norėjęs. Mieste knibždėte knibždėjo daug puikesnių damų, bet kaip tik Juditai pasisekė patraukti vyrą, kuris vienodai nerūpestingai šliurpia austres Berlyne ir pasirašo egzekucijos įsakymus Ostlande, ir kurio parabelis iššauna į taikinį, be abejo, taip pat stulbinamai. Judita paviliojo vyrą, tinkamą ir geresnėms už ją. Padėties būta probleminės.
Edgaras atrėmė galvą į automobilio langą, kuris stukseno jam į kaktą sulig kiekvienu gauburiu. Tai buvo malonu, sukrėsdavo mintis į vietą, nustumdavo įsiėdusį į smegenis judesį į antrą planą. Jis niekada nebuvo taip arti Herco, SS hauptšturmfiurerio Herco. Vairuotojo sprandas buvo tvirtas, balsas skambėjo, niūniavo ir dainavo. Vargu ar Judita ant tų prabangių odinių sėdynių kalbėjo apie savo santuoką, o kaip Hercas pažiūrėtų savo meilužės vyrą, jeigu žinotų, kad tai ponas Fiurstas? Hercas imtų jo neapkęsti, aišku kaip diena, ir kaip tik tos neapykantos Edgaras nepageidavo.
– Baufiureri Fiurstai, aš girdėjau, kad turėjot rūpesčių dėl slapto maisto gabenimu, OT vyrai vežioja kaliniams maistą.
– Tikra teisybė, pone SS hauptšturmfiureri. Mes stengiamės nutraukti tą grandinę, kita vertus, riaušininkų nuotaika bus taikingesnė, jeigu…
– Išimčių negalima leisti. Kodėl jie taip daro?
Edgaras įbedė žvilgsnį į apykaklės juosteles, nenorėjo supainioti žodžių. Buvo neaišku, kokio atsakymo laukiama: ar savo prielaidų patvirtinimo, ar kažko visiškai priešingo, o gal dar ko nors. Ir vėl Juditos gestas pervėrė Edgarui smilkinius, ir jis geidė žinoti, apie ką ji kalbasi su vyru. Ar Judita buvo sąžininga savo meilužiui, ar sakė tai, ką tas norėjo išgirsti?
Edgaras kostelėjo:
– Tie estai yra išimtis, jie daro gėdą savo rasei. Taip pat gali būti, kad jie mėgina gabenti maistą tik stovykloje esantiems estams, o ne žydams.
– Sprendžiant iš raportų, dirbantiems už stovyklos ribų kaliniams maisto atneša ir vietiniai gyventojai. Iš kur tokios simpatijos?
– Išskirtiniai atvejai, pone SS hauptšturmfiureri. Esu įsitikinęs, kad jeigu tokių dalykų ir nutinka, vietiniai maitina tik karo belaisvius. Jie žino, kad 1941 metais žydai čia vadovavo stribų batalionams. Juk mes visi suprantame, kad Vidaus reikalų liaudies komisariatui ir bolševikų partijai vadovavo žydai. Visi politiniai vadai ir komisarai buvo žydai! Nekalbant apie Trockį, Zinovjevą, Radeką, Litvinovą! Su vadovaujančių bolševikų biografijomis yra susipažinę visi! Kai Sovietų Sąjunga okupavo Estiją, čia suplūdo žydai, kurie itin aktyviai dalyvavo politinėje pertvarkoje, pone SS hauptšturmfiureri!
Helmutas Hercas išsižiojęs giliai įkvėpė, tartum būtų norėjęs kažką pasakyti, tačiau patylėjo ir nekreipė dėmesio į pateisinamą Edgaro toną. Edgaras nutarė surizikuoti:
– Žinoma, tam dalykui turi įtakos ir tai, kad nemažai estų pažįsta stribų batalionų narius, kurie nėra žydai.
– Be abejo, tenai buvo visokių, tačiau pagrindiniai, priimantys nutarimus žudyti, buvo…
– Žydai, aš žinau, – Edgaras pasielgė įžūliai, užbaigdamas Herco sakinį, tačiau pastarasis nerodė to pastebėjęs, o sužvejojo sidabrinę gertuvę su dviem stikliukais. Netikėtai pasireiškęs broliavimasis nudžiugino ir žnybčiojantis konjakas nuvijo netikrumo jausmą, kurį Edgaras jautė spėliodamas atsakymus. Jis negalėjo būti visiškai garantuotas, kad unteršturmfiureris Mencelis nutylėjo jo darbo užduotis sovietmečiu, nors buvo davęs karininko garbės žodį. Vis dėlto tvarkant Vaivaros reikalus Vidaus reikalų liaudies komisariate įgyta patirtis visapusiškai pravertė, ir todėl Edgaras drįso įtikinėti vokiečius, kad darbo jėgos transportavimas traukiniu vyks be trikčių, dėl to nekils jokių klausimų – ir nekilo. Ta tema juodu su Bodmanu turėjo ne vieną įdomų pokalbį, psichologija buvo vienas iš Bodmano pomėgių. Traukiniai kėlė žmonėms per didelę baimę, kiekvienas vagonas priminė, kad, vokiečiams pasitraukus, kiti traukiniai būtų skirti kaip tik estams – tiesiai į Sibirą. Jeigu žydams ir pavykdavo atplėšti langus ir iškišti pro juos puodelius, koks nors pašėlęs drąsuolis galėdavo paduoti jiems duonos ir vandens, bet apie tuos atvejus Edgaras nepateikė nė vieno raporto, nepaminėjo to net Bodmanui. Dėl kalinių pajėgumo dirbti vertėjo kiek surizikuoti. O jeigu Herco pastaba apie stribų bataliono vyrus ir buvo skirta Edgarui? Jis puikiai suprato, kad tos kalbos apie žydus stribų batalionuose buvo gerokai perdėtos, bet argi ta samprata staiga metė ant jo šešėlį? O gal jis pernelyg rūpinasi, gal jį užkrėtė dirgli vokiečių nuotaika? Visur buvo matyti veidų, kurie su kiekviena diena vis labiau raukšlėjosi kaip ant grotelių džiovinami grybai.
SS hauptšturmfiureris Hercas pastatė uoliai išblizgintą aulinį ant purvinos lagerio žemės, jo nosis šiek tiek susiraukė. Edgaras žvilgtelėjo į sargybinius, dalis nematytų todtų, tarp jų apstu rusų – viskas gerai. Hercui ir Edgarui atvykus į administracinį baraką, netrukus įžengė SS oberšturmfiureris fon Bodmanas. Pasveikinimai, kulnų kaukšėjimas. Bodmanas su Edgaru persimetė žvilgsniais, vos baigus formalumus, būtina eiti prie reikalo. Kai Bodmanas pastebėjo, kad juodu abu rūpinasi dėl stovyklos pažangai būtinų sąlygų, jis išskirtinai Edgarui pasiūlė kreiptis vienam į kitą „tu“. Kol kas atrodė, kad, be jų, niekam tai nerūpėjo. Darbo jėga buvo menka ir šiltinės epidemija pareikalavo iš jos didelės duoklės, vienas sabotažininkas rinko nuo ligonių utėles į degtukų dėžutę ir jas platino. Bodmanas nuolatos siuntė pranešimus dėl vaistų ir aprangos, tačiau be rezultatų. Kai Edgaras matydavo vietinius gyventojus duodant kaliniams valgyti, jis nugręždavo žvilgsnį, jeigu tik nebuvo grėsmės įkliūti už tai, kad nepaiso saugumo reikalavimų. Tačiau atvežtos čia vokiečių inžinierių šeimos buvo be galo griežtos. Inžinieriaus žmona galėjo ligi sąmonės netekimo pridaužyti savo valytoją žydę vien todėl, kad ta nusavino raktą nuo duonos spintelės. Su Bodmanu bent jau įmanoma svarstyti maisto problemas, su inžinieriais ir jų poniomis greičiausiai ne.
– Kiekvienas kalinys per dieną pagamina du kubinius metrus degiojo skalūno ir iš jo per dvi valandas galima gauti šimtą litrų alyvos! – Bodmanas pakėlė balsą, tardamas „šimtą“. – Jūs juk suprantate, kokią žalą patirs reichas, jeigu bent vienas darbininkas dirbs ne visu pajėgumu – ir taip nutinka per dažnai. Karo belaisviai yra fiziškai stipresni, o iš Vilniaus geto atsiųstų žydų būklė yra tokia prasta, kad norėdamas paversti juos darbingais turiu gauti ir… Baufiureri Fiurstai, prašome paaiškinti padėtį.
– Verslininkai ir komersantai žydų nenori. Nors tai tik vienas kitas tūkstantis, palyginti su dešimtimis tūkstančių karo belaisvių, investicija yra rizikinga. Karo belaisvių paklausa yra kur kas didesnė, ir jeigu mes galėtume panaudoti fiziškai stiprią darbo jėgą, rezultatai iškart pagerėtų.
– Kaip tik taip, hauptšturmfiureri Hercai, mes ne kartą buvom siuntę užklausimą, ką daryti su seniais. Ar kas nors apskritai skaito mūsų raportus? Kodėl iš Vilniaus mums siunčia ištisas šeimas? Kai kuriose šeimose nėra nė vieno darbingo vyro, – pasakė Bodmanas.
– Tai siųskite kitur, – suniurnėjo Hercas. Edgaras atkreipė dėmesį į kiek nepagarbų jo toną. O juk Bodmanas buvo SS oberšturmfiureris ir stovyklos viršininkas.
– Išsiųsti iš Estijos, tiesa? – patikslino Edgaras.
– Toliau nuo mūsų akių, vis tiek kur!
– Labai dėkoju, kaip tik tai ir norėjau sužinoti. Kad ir kiek prašėme, mes negavom patvirtinimo, jog galime taip daryti, ir „Mineralöl-kommando Estland“ pažadėjo duoti papildomos darbo jėgos. Mums reikia tinkamų naudoti žmonių.
Edgaras nusprendė pasukti kalbą prie stovyklos pasiekimų:
– Mes įrengėme vandentiekio vamzdį, tad vandens nebereikia tampyti iš už stovyklos. Gabendami vandenį žydai mėgino užmegzti ryšius su vietiniais gyventojais ir, nors buvome nutarę transportuoti vandenį anksti ryte, kad būtų išvengta asmeninių ryšių, padėtis buvo gana beviltiška, bet jau nebėra.
Nemaloni tyla įslinko į baraką. Bodmanas šiek tiek kinktelėjo galvą.
– Gal vėliau susipažinsime su darbo metodais. Gerbiami ponai, jums leidus užsakiau kuklios užkandos, tad prašom prie stalo, – pakvietė Edgaras ir sulaukė pritariamo murmėjimo.
Iš lauko pasigirdo šūvis. Paskiau stojo tyla. Matyt, SS unteršarfiureris Karlas Teineris, išėjęs iš lazareto, atliko įprastinį patikrinimą. Hercui palei nosį sutvinkčiojo kraujagyslė ir jis pakilo, ant stalo liko nepaliestas stiklas.
Kai jie išėjo į lauką, eilėn išsirikiavusių nuogų kalinių balta išdžiūvusi oda tirtėjo. Rankomis stengėsi prisidengti lytinius organus. Iš traukulių ir švogždimo buvo aišku, kad kliudytas kalinys dar gyvas, tačiau jo dantys jau buvo dingę, ir atskubėjęs su piešimo bloknotu dailininkas ėmė vaizduoti įvykį.
Edgaras tegalėjo atskirti pražiotą burną unteršarfiurerio Teinerio beformiam veide. Jis buvo visiškai tikras, kad unteršarfiureriui stovi ir po šio jaudinančio įvykio vyruko lauks geidulinga naktis. Ne degusis skalūnas labiausiai domino unteršarfiurerį. Ir tai kėlė problemų.
Hauptšturmfiureris Hercas pasitraukė tolėliau, čekštelėjo žiebtuvėlis ir užsidegė auksu žvilganti cigaretė. Popierių šiugždenantis dailininko pieštukas ir bloknoto lapų čežėjimas užgožė kosulį bei švilpaujantį kvėpavimą. Edgaras girdėjo, kaip Hercas kažką pats sau bamba. Tartum būtų norėjęs pasakyti, kad valdžia netinka visiškai niekam.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Vos tik Judita įėjo vidun ir pasidėjo movą ant taburetės vaikystės namų koridoriuje, kažkas pabeldė į laukujes duris. Beldė kitaip; Judita smarkiai mušančia širdimi atvėrė krosnies dureles ir iš už malkų iškrapštė į skepetą susuktą mauzerį, išskleidė savo paltą ant taburetės ir pakišo po juo ginklą, ant stirtos dar užmetė šiaurinę lapę. Beldimas pasikartojo nekantriau. Judita skubriai žvilgtelėjo į triumò – lūpos padažytos, banguoti plaukai tvarkingi. Galbūt reikia sprukti. Pasirinkimo būta menko: langas per aukštai. Gal jau išmušė paskutinioji. Arba kas nors paprasčiausiai pamiršo kodą, taip irgi nutikdavo. Žmonės užmiršta svarbiausius dalykus, kai pašlyja nervai. Durų bumbulo nusitvėrusi ranka įsmilko.
Laiptinėje stovėjo nepažįstamas vyras. Apsiaustas iš gero audeklo, madingo sukirpimo. Vyriškis kilstelėjo skrybėlę.
– Laba diena, ponia.
– Taip?
– Laiptinėje nesmagu stovėti. Gal šnektelėtume viduj?
– Aš šiek tiek skubu.
Vyras prisiartino. Judita nepajudėjo iš vietos. Sauja gniaužė bumbulą. Vyriškis palinko arčiau Juditos.
– Aš norėčiau išvykti į Suomiją, – sukuždėjo jis. – Galiu sumokėti.
– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.
– Trys tūkstančiai reichsmarkių? Ar keturi tūkstančiai? Šeši? Aukso?
– Turiu paprašyti jus išeiti. Negaliu jums padėti, – atsakė Judita. Žodžiai skambėjo sklandžiai, nugara atsitiesė. Jinai ištvers.
– Jūsų draugas man patarė čia ateiti.
– Mano draugas? Vargu ar turime bendrų draugų.
Vyras šyptelėjo.
– Dešimt tūkstančių?
– Aš jau einu skambinti policijai.
Judita uždarė duris. Bemat vėl suėmė drebulys. Pro duris buvo girdėti nulipančio laiptais vyro žingsniai. Sieninis laikrodis artėjo prie aštuonių, pirmoji šeima netrukus bus čia, o juos aptiko. Ji turėjo nusiraminti, išgerti porą tablečių pervitino, pagalvoti. Ko gero, ji paprasčiausiai turėtų bėgti, tikriausiai spėtų. Bet koks balsas iš gatvės ar laiptinės vertė ją krūptelėti, ir vis dėlto ji nepajudėjo iš vietos. Bene jai svarbu, bene turi rūpėti Rolando mina, kai jinai neatvertų jam durų. Bene jai turi rūpėti, jeigu visus žmones, kurie čia eis, sučiups pavieniui. Ji dar spėtų išsigelbėti, taip pat perspėti Rolandą, tačiau pabėgėliai jau keliavo į butą ir ji nenumanė, kur link juos pasiųsti. Rolandas žinotų, bet jo čia nebuvo. Judita stvėrė paltą ir rankinuką, pasikišo mauzerį po paltu ir pravėrė duris. Laiptinėje tvyrojo tyla, tik vinguriavo kaimynės keptuvėje čirškančių kiaulienos lašinių kvapas. Ji nusėlino žemyn, vengdama girgždančių pakopų, pro užpakalines duris žengė į lauką, per kiemą nuėjo už sandėlio, nes žinojo, kad tuo keliu ateis Rolandas, ji vadovausis tais pačiais nurodymais kaip ir pabėgėliai, eis pro bombos nuniokoto namo griuvėsius. Jinai lauks, susilies išvien su sandėlio siena ir lauks. Galbūt tas vyras stebėjo ją jau ilgesnį laiką. Gal jiems pavyko išvengti gaudynių tik todėl, kad butas atrodė esąs tuščias, ar todėl, kad ji nė per plauką nenusileido vyriškiui. Nelauktas svečias galėjo būti paprasčiausias seklys, norintis išsiaiškinti maršrutą, galimas dalykas, kad pasala bus išdėstyta tik tuomet, kai išaiškės maršrutas. Jeigu prie durų atsiradęs vyras buvo iš policijos ir jis žinojo, kas yra Judita, ta informacija bet kuriuo metu pasieks Helmutą, bet dabar ne metas galvoti apie Helmutą. Arba apie tai, kad juos susekė. Reikėjo galvoti apie kitus dalykus. Apie tai, ką ji darys, išnešusi iš čia sveiką kailį. Jau žinojo. Ji daugiau niekam nebeleistų naudoti šio buto kaip prieglaudos, o išmazgotų šarmu visą ūkį, netgi tapetus, užkaistų vandens skalbti, įbertų į katilą sodos ir išvirintų paklodes, užuolaidas, boraksu nutrintų juodus ruožus skalbimo dubenyje, nušveistų nuo varinių indų visus niekingus pasiūlymus, girdėtus iš pabėgėlių, kurie mėgino už auksinį laikrodį nusipirkti savo „kromeliui“ žmonėms skirtą vietą. Ir apsitvarkiusi ji nebeatmintų žmonių, kurie ketino neįsileisti į laivą savo motinos, uošvės ar senelės, kad tik galėtų pasiimti rakandus arba arklį. Ateinančią vasarą ji pasielgs taip, kaip darydavo jiedvi su Rozalija, parsineš iš miško vingiorykščių ir nuklos jomis visas grindis. Oras bus gaivesnis, grindys – švaresnės, vingiorykščių kvapas nustelbs svetimą dvoką. Taip ji ir padarys, jeigu išsikapanos iš tos košės.
Judita pamatė prie malkinės suolą ir atsisėdo ant jo. Keliai tirtėjo, su tirtėjimu smelkėsi baimė. Rolandas jau būtų galėjęs ateiti, tačiau pirmas tarp griuvėsių pasirodė ne Rolandas, o vyras su dviem vaikais. Judita iš tolo suprato, kad tai pabėgėliai, jie ėjo pernelyg nerūpestingai, įsivaizduodami, kad prietema juos saugo. Judita sustabdė juos. Slaptažodis buvo teisingas. Ji nurodė šeimai kelią į butą ir padavė raktus. Juk jai neliko nieko kito. Kita šeima atėjo po valandos: irgi sovietų valdžios pabūgęs bažnyčios tarnas su savo jauna žmona, be vaikų, tik su mažais faneriniais lagaminėliais. Ašaros moters akyse spindėjo net tamsoje, vyras krūpčiojo nuo mažiausio spragtelėjimo, bijojo bet kokio šešėlio. Po sutuoktinių pasirodė būrys vaikinų. Pora jų jau buvo spėję pabūti kariuomenėje, tačiau pabėgo. Judita nedrįso užsidegti cigaretės, bijodama, kad liepsnojantis galas išduos jos buvimo vietą, ir stipriau užsitraukė skrybėlaitę ant galvos, kad geriau pridengtų šviesius plaukus. Praėjusią dieną ji padėjo virtuvėj ant stalo kadagių šakų. Kadagių uogos buvo su mažais kryželiais, kurie saugojo kaip ir šermukšnis ar ieva. Šalia jų padėjo Bibliją ir spaustuvinį Nukryžiuotojo paveikslėlį, šiais laikais tiko viskas – ir jai, ir pabėgėliams. Kodėl gi ji sutiko? Kodėl leido nenusisekusiam Rolando gyvenimui sugriauti jos pačios gyvenimą? Kodėl ji davėsi valdoma, kodėl nepaleido į darbą alkūnių, kaip darė Gerda, kodėl padėjo ant svarstyklių viską, ko pasiekė: medų su pienu, Helmutą, Berlyną, virėją, tarnaitę ir vairuotoją, opelį ir šilko sukneles, batus odiniais padais, duoną be pjuvenų? Rolandas niekada negalėtų pasiūlyti jai tokio gyvenimo, negalėtų net iš dalies, Rolandas kėlė vien grėsmę. O jeigu Rolandas vis dėlto buvo teisus, galbūt Judita iš tiesų žaidžia dvigubą žaidimą? Ar tikrai? Ko gero, ji netikėjo Vokietijos pergale, ar apskritai tuo kada nors tikėjo? Ar iš tikrųjų tikėjo Vokietijos pažadais dėl nepriklausomos Estijos, nors pati girdėjo, kaip prie konjako stikliukų buvo svarstoma: 900 000 žmonių nepajėgūs turėti nepriklausomos valstybės, jie ir patys privalo tai suprasti.
Judita greitai čiuptelėjo iš rankinuko dar vieną tabletę pervitino, jis atbaidė ausyse krebždančias peles. Rolandas vėlavo. Judita nedrįso pagalvoti, kas būtų, jeigu Rolandas neateitų. Tokio varianto paprasčiausiai negalėjo būti, Rolandas turėjo ateiti ir jisai žinos, ką daryti, nors atrodė, kad jis ėmė dvejoti savo bendražygių jėgomis. Kai kurie prisidėjo ieškodami nuotykių, tartum visai nesuprasdami, kas dedasi pasaulyje. Rolando žodžiai tiško panieka. Ne, apie tai Judita dabar negalvos. Tiktai vėliau.
Judita pajuto Rolando artumą dar prieš jį pamatydama. Vyras buvo pratęs prie takų sutemose, jo žvilgsnis tamsoje atrodė ypač skvarbus, Judita irgi ėmė mokytis tų įgūdžių. Kai Rolando ranka nusileido jai ant peties, Judita net nekrūptelėjo.
– Kodėl tu ne viduje?
– Aš laukiau tavęs. Kai kas nutiko, – sukuždėjo Judita ir pasipasakojo.
Jos gyvaplaukiai pasišiaušė kaip paukščio plunksnos per šalną, Rolandas buvo taip arti. Nusiėmęs kepurę, vyras persibraukė pirštais plaukus. Judita beveik juto jų šiurkštų prisilietimą, vieną praslystančią akimirką ji prisiminė, kaip Rolando plaukai laiptų aikštelėje badė jai kaklą, bet dabar nebuvo tinkamas metas apie tai galvoti. Jeigu tik Rolandas pasakytų, kad viskas yra valdoma, ji patikėtų. Tačiau jis vėl užsimaukšlino kepurę ir tarė:
– Mes turime atsisakyti buto. Tu esi atleista nuo užduoties po šiandienos vakaro. Duokš tą mauzerį, kurį slepi po paltu.
Rolandas buvo ramus, kur kas ramesnis, nei Judita būtų maniusi. Tartum būtų numatęs, kad taip įvyks. Galbūt tokie dalykai buvo Rolando kasdienybė.
– O jeigu… – Juditos balsas nuslopo. Ji vylėsi paguodos žodžių, bet nesulaukė jų.
– Aš negirdžiu, ką tu sakai. Juk tavo kapšelis pilnas? Duokš čia tą ginklą.
Judita papurtė galvą, Rolandas nusišiepė, apsigręžė ir žengė prie užpakalinių durų. Judita nubėgo jam iš paskos, griebė vyrą už peties. Rolandas ištrūko.
– Nebeikime vidun, Rolandai. Dinkim iš čia.
– Turiu pristatyti juos į vietą.
Žodžiai kliudė Juditai širdį, ši susitraukė, o Rolandas sulig kiekvienu žingsniu būtų norėjęs atsigręžti, pasakyti Juditai, kad bėgtų, lėktų kiek tik įkabindama, bet jis to nepadarė. Apsinuoginimas buvo lyg kiemo lempų apšviesta sandėlio vitrina, ir vis dėlto jisai elgėsi taip, tartum Judita jam visai nerūpėtų, padėtis būtų įprasta. Kaip tik dabar buvo paskutinė akimirka, kai dar būtų galėjęs išsakyti Juditai visa tai, ką slėpė širdyje, nerimą, kurio priežasties ji neturėjo žinoti ir kuris prasidėjo laiptų aikštelėje, kai Judita per arti prie jo priėjo, nerimą, netinkantį kariui. Laiptų pakopos buvo nudažytos baltai, kad per komendanto valandą būtų lengviau lipti, betgi Rolandas suklupo ir turėjo nusišluostyti kelius ir slapčiomis akis. Dar buvo įmanoma apsigręžti, apglėbti savo mažąją balandę, ir Rolandas žinojo, kad moteris juk nesipriešintų, juodu galėtų pabėgti kartu, bet jo ranka pakilo išbarbenti į duris sutarto ženklo.
Ištartas Juditos vardas buvo staigmena. Edgaras ant „Kalevo“ sporto draugijos patogios kėdės įsistebeilijo į savo seną kolegą iš B4 skyriaus, priešais nosį stovėjo Krėko pastatytas bokalas alaus, Edgaras stengėsi neparodyti nuostabos, abejingai reaguoti į gautą informaciją. Aleksandras Krėkas visuomet buvo godus, pastebėjęs susidomėjimą, nori gauti daugiau. Bendradarbiauti su Krėku jam gerai sekėsi jau Taline, B4 skyriuje, ir nors Edgaras buvo be galo užsiėmęs savo darbu stovykloje, vis dėlto kartkartėmis jam pavykdavo apsilankyti Taline ir susitikti su savo senais informatoriais, tarp jų ir su Krėku. Investuoti į jį pinigai jau buvo atsipirkę su kaupu ir tebeatsiperka dabar. Edgaras tarpais nukreipdavo kalbą kitomis temomis, siekdamas suklaidinti vyriškį, klausinėjo, kaip laikosi „Kalevo“ sporto draugija. Atėjus vokiečiams draugija atgavo bolševikų nusavintas patalpas Gonsioro gatvėje, ir Krėkas iškart uoliai pasišovė aprodyti namą, jie viską sutvarkė, argi Edgaras iš tikrųjų nesilankė čia anksčiau? Eidamas paskui Krėką ir nuduodamas susidomėjimą, Edgaras karštligiškai galvojo, kaip pigiau išgauti informaciją, ir jis neužmiršo pagirti Krėko sportinės karjeros, piešė maloninančius vaizdelius, kaip Krėkas stumia rutulį. Tai nesukliudė Krėkui norėti aukso, su markėmis jis neturėjo kas daryti. Krėkas palydėjo Edgarą ligi laukujų durų.
– Tas butas, kurį aš minėjau, tai nauja slaptos kuopelės susirinkimų vieta. Vakar nusiunčiau vieną vyruką patikrinti, ir prie durų priėjo moteris, kurią jis pažino, jis yra matęs tą moterį „Estonijoje“ kartu su vokiečių karininku. Tos kekšės visos atrodo vienodai, bet vyruko sužadėtinė lankė su ana moterim tą pačią mergaičių gimnaziją ir labai žavėjosi šios apdaru, reikalavo, kad jie eitų prisistatyti jai. Taigi toji sužadėtinė ir priėjo prie moters, o ana atgręžė jai nugarą. Sužadėtinė labai supyko. Įdomu, ar ne?
– Kiek?
– Na, pagaliau priėjome prie reikalo, – nusijuokė Krėkas. Edgaras spėjo, kad Krėkas rengiasi išeiti.
– Už nenaudingus dalykus aš nieko nemokėsiu. Pasakyk man adresą. Ir vardus.
– Mano vyrukas įsiminė tik moters vardą – Judita.
Edgaras kyštelėjo gniutulą Krėkui į striukės kišenę, Krėkas išėjo iš kambario ir netrukus grįžo.
– Adresas yra Baltojo Laivo 5-2.
Edgaro uošvės butas. Tenai, kur Judita gyveno iki vokiečio. Ten, kur, mamulės žiniomis, Judita persikraustė dar prieš išvežant Johaną. Edgaras tvardėsi, nes jeigu Krėkas suprastų, kokią vertingą informaciją jis ką tik pardavė, užsiprašytų daugiau. Atėjo metas veikti. Edgaras buvo įsitikinęs, kad Judita įklius ir slapta kuopelė bus atskleista. Jei apie tai sužinojo jis, vadinasi, žinojo ir kas nors kitas. Padėtis pasikeitė: daugiau nebeliko laiko laukti, kada geriau pasipelnyti iš Juditos ir Herco santykių, tačiau Edgaras galėjo pasipelnyti iš kitokios Juditos veiklos: jeigu kuopelė jam uoliai talkinant bus atskleista, tai priskirs jo nuopelnams. O kad taip nutiktų, Edgarui reikėjo ko nors, su kuo Judita pasidalytų savo informacija, arba ko nors, kas būtų įtrauktas į maršrutą. Ko nors, kuo Judita bent kiek pasikliautų. Kuo mielai pasikliautų ir pats Edgaras. Mamulės ir Leonidos.
Revelis ir Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Kai sykį Judita nuėjo pasiimti pašto į paliktą pabėgėlių butą, jos laukė pluoštelis laiškų nuo anytos ir Leonidos. Parašytų įsakmiai. Leonida negalinti suprasti, kodėl ji marias laiko nemačiusi Juditos, ir anyta stebėjosi, ar marti tik neketinanti jų suvis atsižadėti. Ji turinti apsilankyti: Akselis Kalėdoms paskersiąs kiaulę, bus šaltienos. Jiedvi be galo pasiilgusios martelės. Kadangi įsigalėjo visuotinė darbo prievolė, jauni miestiečiai buvo nusiųsti į Armių ūkį, į šienapjūtę ir bulviakasį, bet Judita nenuvyko, pasiteisinusi, kad dėl darbdavio primesto krūvio stokoja laisvo laiko. Jos paaiškinimas buvo visiškai tikėtinas, o anytos su Leonida – ne. Patikrinusi, ar bute neliko nieko, kas galėtų išduoti savininko ryšius su pogrindine veikla, Judita apsisprendė. Jai parūpo sužinoti, kur šuo pakastas. Tarpais gal ne blogiausia apmąstyti viską kitur, ne Helmutui matant, pagalvoti apie visiškai kitus dalykus, nors moteriškos dienos prasidėjo kaip tik laiku, o Rolandas tylėjo ir nesirodė akiratyje, tai jau liko praeityje ir Juditos gyvenimas grįžo į senas vėžes, ar bent jau visa buvo taip ramu, kaip apskritai įmanoma paaštrėjusiomis Vokietijos aplinkybėmis. Ir vis dėlto… Tiesiog trumpam išvykti kur nors kitur. Judita nežinojo, kaip sekėsi paskutinis pabėgėlių gabenimas, nė nenorėjo žinoti. Ji pati išsigelbėjo, tai buvo svarbiausia, o kitą kartą laimė gali jai nebenusišypsoti. Paskutinio pabėgėlių perkėlimo metu ją buvo apėmusi tokia baimė, kokios ji anksčiau niekada nebuvo patyrusi, akinanti kaip prožektoriaus šviesa, ir daugiau ji nebenorėjo to išgyventi. Ir vis dėlto ji pasiliko mauzerį, paslėpė jį toje pačioje dėžėje, kurioje kadaise laikė Rolandui skirtus veltinius.
Judita nusprendė gerai išdezinfekuoti motinos butą. Cheminių medžiagų niekur neįmanoma gauti, tačiau ji susiveiks jų per Helmutą.
Judita pasirengė išklausyti užuominų apie savo nedorą gyvenimą, apie tai, kad gandai pagaliau pasiekė ir kaimą. Tačiau jokie ženklai to nerodė, Armių vienkiemyje ją priėmė, kaip ir dera marčiai nebuvėlei, iškart pasodino prie stalo, plaučių kotletai jau laukė. Juditos lauktuvių atvežtas žibalas pelnė gausias padėkas. Leonida su anyta triūsė toliau ir atsisakė pagalbos, Judita turinti atsikvėpti po ilgos kelionės. Ugniakure kaito granitas, ir Leonida ėmėsi pjaustyti kiaulės skilvį, anyta jai talkino kaip įprastai, sukinėdamasi Leonidai už nugaros. Papildoma dovana prie kiaulės buvo kaimo naujienos: žiurkės nunovijo katę – geriausią peliautoją, aukšto rango karininkas išsikvietė Lydiją Bartels į Berlyną, ir ponia Vaik dabar gyvenanti viena Bartels name. Moterys čia nerodė susirūpinimo savo vaikais, Rolando ašvienis puikiai laikėsi; Akselis visad sakydavo eisiąs jo pažiūrėti, kai imdavo griaudėti.
Jos zujo ir siuvo apie kažką lyg godūs maitvanagiai. Virtuvės oras buvo apsunkęs nuo nesančių žmonių ir tirštas nuo plepalų, pasiekusių psichologinio karo naujausias apsukas: Teherane greičiausiai Vokietijai ir Sąjungininkams buvo pateiktas ultimatumas, paskui Leonida narstė blefo dėl Antrojo fronto ir Vokietiją ištikusio nervų karo klausimus.
– Mes, aišku, žinome, kad bet kokia agitacija taikoma tik savo silpnybėms ir sunkumams slėpti. To paprasčiausiai negalima pamiršti. Būtina pasirengti psichologiniam bombardavimui. Argi ne taip, Judita?
Judita krūptelėjo, linktelėjo. Moterys nepratarė nė žodžio apie jos vyrą, kol kas nepratarė. Jos neužsiminė apie blogą Juditos reputaciją. Leonida dūsuodama grūdo sunkų akmenį į kiaulės skilvį, šnypšt ir šnapšt, pakilo garas, valantis skilvio nešvarumus, ir pasukus skilvį virtuvėje pasklido svylančios mėsos kvapas. Judita prisiminė pirmą apsilankymą Armių vienkiemyje po to, kai ji sužinojo apie Rozalijos lemtį. Ji iškart susirengė į kelią ir rado virtuvę, tokią tykią kaip ligonio lova, visi buvo vangūs, išskyrus liepsną viryklės ugniakure. Leonida graibėsi po rankovę nosinės, bet taip nė karto jos ir neišsiėmė, nosinė pūpsojo rankogalyje it auglys. Dabar Rozalijos dvasios namuose nebeliko, visa, kas ją priminė, buvo pašalinta, ir Leonidai teko vienai versti kiaulės žarnas, vienai mazgoti ir sūdyti skilvį, vienai kimšti dešras – be Rozalijos. Juditai nebeišnešė galva: tartum Leonida niekuomet nebūtų turėjusi dukters, o Judita pusseserės, tartum Rolandas nė nebūtų priklausęs giminei ir susižiedavęs su Leonidos dukterimi. Tie namai dar niekada jai neatrodė tokie svetimi, o ji pati – tokia netinkama tiems namams.
Taip pat Judita nepajėgė suprasti savęs ir to, kad ji neuždavė apie Rozaliją jokio klausimo, prisidėjo prie kitų tylinčiųjų. Galbūt nebuvo ko klausti. Matyt, gyvenimo ir būta tokio apgailėtino ir trapaus – esi tik tol, kol dar gali virti šaltieną, lydyti taukus, sūdyti žarnas ateinančių metų dešroms ir daryti visa kita, kas leistų pasirūpinti kitais tokiais pat trapiais gyvenimais, tad nebuvo prasmės pernelyg sukti galvos. Laukdama, kol išnyks Talinas, ir drauge laukdama savo galo, ji dar to nesuprato, o dabar, po pabėgėlių gabenimo, jai toptelėjo, kad ji turi pernelyg daug ko netekti. Gal Leonida ir anyta taip pat. Ta mintis privertė ją žiūrėti į moteris kitu žvilgsniu. Ar parduodant taukus pelnyta ūkio gerovė buvo ganėtina dingstis tylėti?
Akmuo skilvyje nebešnypštė. Leonida su Ana visą vakarą stebėjo Juditą, ji tai jautė.
– Judita, mes turime į tave tokį reikalą.
Tik tuomet, kai Judita grįžo namo, savitvarda ją gerokai apvylė. Drebančiomis rankomis sumaišytas skraidinantis gėrimas nuvilnijo per stiklo kraštą, o svetainės parketas siūbavo kaip laivo denis. Anytai turbūt pasimaišė protas, ir kas gi nutiko blaiviai mąstančiai Leonidai? Jų reikalavimai buvo besaikiai, jie net pranoko Rolando reikalavimus.
Po trečio skraidinančio stiklo jos mintys ėmė blaivėti, bet nenustygdama vietoje ji atidarė virtuvės duris ir dėkojo likimui, kad susiprotėjo savo viešnagės metu duoti virėjai laisvadienių. Ant stalo rado Helmuto parašytą žinutę: svarbūs reikalai privertė išvažiuoti, sugrįšiąs tik po savaitės. Taigi buvo laiko nusiraminti ir apgalvoti, ką daryti toliau. Pagaliau Judita rado kiaušinius, pažiūrėjusi, ar dubuo švarus, įmušė juos, atseikėjo cukraus ir ėmė plakti. Ji plakė, eidama į miegamąjį, išėmė iš dėžės, gulinčios apatinėje drabužinės lentynoje, gramofono plokštelę, kaire ranka mikliai uždėjo groti „Boswell Sisters“ ir vis plakė. Savo eilės liko laukti Polas Vaitmanas, ji plakė, kol ėmė tamsėti ir stojo langų temdymo metas. Puta tapo blizgi, standi. Nupiešusi joje, kaip įprastai, savo mielojo vardo pirmąją raidę, ji pastebėjo, kad šviesiai geltoname paviršiuje radosi ne „H“ kaip Helmutas, bet „v“ it vokietis.
Judita pasiėmė šaukštą, atsisėdo prie gramofono ir ištuštino visą dubenį. Jos priėjimas prie kiaušinių pridėtos sieninės spintos gali baigtis bet kurią akimirką. Po paskutinio pabėgėlių perkėlimo ji vaizdavosi, kad daugiau neturės kelti grėsmės savo gyvenimo būdui, bet iš kur galėjo žinoti, ar už kampo netyko kita grėsmė? Judita, spragtelėjusi rankinuką, išsiėmė pervitino. Dvi tabletes. Jos šiek tiek gelbėjo, nors negana, mintys vis tebesisuko kaip anytos ratelis. Kaip anytai ir Leonidai apskritai šovė į galvą, kad jos imsis gabenti pabėgėlius ir ieškoti būdų bėgti? Ar jos jau nebebijo dėl savęs ir savo namo? Leonida akivaizdžiai nesuvokė Juditos darbo ir padėties, ji tiesiog apstulbo pamačiusi, kokią Juditai sukėlė reakciją, ir išgirdo Juditos žodžius:
– Kaip jūs galit galvoti apie tokius dalykus, vokiečiai tiek daug gero padarė šiai šaliai!
– Jie turi dingti iš čia!
– Kaip aš turėčiau prie to prisidėti? Be to, dabar jau žiema, – šaukė Judita.
– Ir per ledą galima eiti! Mes privalom išgelbėti tuos, kuriuos dar galima!
Ploną anytos odą iš susijaudinimo nubėrė dėmėm ir jos spigus balsas paantrino žemesniam Leonidos balsui:
– Tu nors kartą galėtum pasitarnauti, martele. Ar jau pamiršai mano dėdę? Tai, ką jis sakė apie revoliuciją Rusijoje? Ar pameni, kodėl jis nusižudė, o gal pamiršai? Vos tik pirmieji maskolių lėktuvai pasirodė mūsų danguje, jis pasidarė galą, nes savo akimis buvo matęs Rusijos revoliuciją! Ar tu pamiršai, ką mes pačios turėjom išgyventi atėjus bolševikams? Komunistai mus visus išžudys!
Judita išėjo bemat po garsaus apsižodžiavimo, ji neatsisveikino ir nepasiėmė net dubens su šaltiena. Ar jos tikrai manė, kad Juditai, dirbančiai vokiečiams, būtų lengviau tapti ryšininke? Per didelis atsitiktinumas, kad plepios tetulytės sumanė dėl pabėgėlių kreiptis kaip tik į Juditą, kaip tik dabar. Jeigu žinojo Leonida, vadinasi, žinojo visa šalis. Paslaptims saugoti ši šalis buvo paprasčiausiai per maža. Vien Rozalija liko paslaptis.
Akselis su arkliu greitai prisivijo Juditą ir ėmė reikalauti, kad ji sėstų į roges. Judita treptelėjo savo veltais auliniais, pamaigė movoje rankas ir sutiko. Akselis buvo draugiškas, jis nenorėjo, kad Judita sugrįžtų, tik ketino pavėžėti ją į geležinkelio stotį; tapšnodamas Juditai per petį, tyliai paprašė, kad Judita atleistų Leonidai.
– Ji jau nebe tokia kaip pirmiau. Liūdesys dažniausiai bežodis.
Judita pastebėjo tik atšalusią širdį, tačiau nenorėjo leistis į ginčus su Akseliu.
– O Ana bijo ateinančių rusų. Ji nė bluosto nesudeda, budi per naktis ir klausosi garsų danguje. Va kaip yra.
Akselis jau nusigręžė, rengėsi grįžti.
– Vis tiek tu mūsų vienintelė dukra, kad ir kaip ten buvo, – tarė Akselis, lipdamas į roges, ir rogės dingo, keldamos sniego sūkurį.
Judita nulaužė nuo stoties lietvamzdžio varveklį ir krimsdama jį nuėjo ieškoti bilietų kasos. Tenai suradusi telefoną paskambino savo vairuotojui, palikusiam ją stotyje laukti Akselio ir nuvažiavusiam į viešbutį. Labai sudėtinga būtų buvę aiškinti, kodėl sekretorė naudojasi opeliu.
Po nakties viešbutyje Judita paprašė vairuotojo sustoti prie kapinių. Kapo ji nerado. Tarsi Rozalija nė nebūtų gyvenusi. Judita nežinojo, kas bus toliau, bet viena buvo aišku: ji daugiau niekad nebendraus su anyta ir Leonida, ir staiga ji suprato žmones, kurie norėjo pasiimti kartu į laivą savo nuosavybę, o ne artimuosius.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1943-ieji
Tai jau antras kartas paeiliui, kai Judita įsileido į butą Rolandą prieš Helmutui sugrįžtant, ir ji negalėjo paaiškinti, kodėl taip padarė, taip pat nežinojo, ko ir kodėl ji labiausiai bijojo. Rožinio gatve judėjo per daug vokiečių, artimiausioje kaimynystėje buvo armijos parduotuvė ir karo tribunolas, vis dėlto ji įsileido Rolandą. Vakar Rolandas buvo apsitaisęs kaip kaminkrėtys, šiandien – kaip Veisenbergo parduotuvės pasiuntinys. Tokios atsargumo priemonės nenuramino prieškambaryje budinčios Juditos. Ji pakaitomis klausėsi garsų laiptinėje ir kabinete, kur darbavosi Rolandas, grįžusi iš kaimo neišmanė nieko kito, tik susirasti Rolandą, nes su niekuo daugiau negalėjo apsvarstyti anytos ir Leonidos ketinimų, nebuvo nieko kito, kas būtų galėjęs padėti ar bent patarti, nebuvo nieko, kuo būtų galėjusi bent mažumėlę pasikliauti tuose dalykuose. Ir vėl ją nustebino Rolando požiūris. Vyras tvirtino, kad tai grynas atsitiktinumas, ir iškart, naudodamasis momentiniu Juditos silpnumu, pareikalavo įleidžiamas į butą Rožinio gatvėje. Rolando sumanymas buvo vaikiškas. Priešingai, nei jis manė, Estijai nereikėjo patvirtinimų, kad vokiečiai atlieka naikinamąjį darbą, Estija negaus reparacijų, nes Vokietija nugalės. O gal ji įsileido Rolandą tik todėl, kad ir pati nebetikėjo Vokietijos pergale? Gal taip pasielgti pastūmėjo žodžiai, kuriuos Helmutas ištarė prieš kelionę į Rygą: turbūt tas provincialus gyvenimas kažkur Pietų Estijoje vis dėlto ne jiems? Ko gero, visa Estija buvo ne jiems. Helmutas manė, kad Berlynas jam visuomet bus atviras, bet argi gali jaustis laukiamas ten, kur karas matyti plika akimi. Judita visiškai pritarė. Ji norėjo išvykti. Kartu su Helmutu ir kuo greičiau.
Ji mąstė apie tuos dalykus nesuskaitomomis naktimis ir dienomis, galvojo apie Berlyną ar kokį kitą metropolį, kur niekas nežinotų, ar ji išsiskyrusi, ar palikusi savo vyrą. Giminės, pažįstami ir Rolandas gali sau čia narstyti tuos dalykus, o jai tai nė kiek neturėtų rūpėti. Berlynas vis dėlto buvo toli. Bet kuri vieta toli. Ar Helmutas iš tiesų buvo pasirengęs vykti kur nors kitur, ne Vokietijon, kur nors, kur niekas negalėtų piktintis kartu gyvenančiais reicho vokiečiu ir este? Kaip Eredos komendantas Drosinas ir toji žydaitė Ingė Syltenova. Judita matė Helmuto kabinete ataskaitą. Tuodu įsimylėjo, komendantas pabėgo, o Ingės draugai kaliniai iškasė jai tunelį. Juos suėmė pakeliui į Skandinaviją ir juodu kartu nusižudė; nors jos ir Helmuto padėtis, aiškus dalykas, buvo kitokia. Eidama užgesinti nuorūkos Judita galvojo, kad reikia ryžtis ir pasiteirauti Helmuto, ar jie, be ostmarkių, neturi kitų pinigų. Ar reichsmarkių yra ganėtinai daug? Dar geriau, jei būtų aukso. Ar bent jau sidabro. Bet ko. Ji vis dėlto turėjo priimti iš pabėgėlių auksinius laikrodžius, kodėl gi buvo tokia vaikiškai ori kaip tik šiuo klausimu? Jeigu Helmutas, be Vokietijos, nebūtų svarstęs ir kitų galimybių, ji nebūtų pradėjusi galvoti, kaip rasti tokią vietą, kurioje plika akimi nematyti karo, – to neįmanoma paaiškinti kitaip. Tad kodėl ji kelia grėsmę savo bendrai ateičiai su Helmutu, leisdama Rolandui kapstytis Helmuto kabinete, kai virėja su Marija gali bet kurią akimirką pareiti iš turgaus?
Kabineto durys barkštelėjo, svetainės parketu nugirgždėjo Rolando žingsniai.
– Ar viską palikai taip, kaip buvo? – paklausė Judita.
Rolandas neatsakęs patraukė prie tarnaitės kambario, kišdamasis savo užrašus į vidinę kišenę. Ant slenksčio jis stabtelėjo, atsigręžė ir pažvelgė į Juditą, kuri žvilavo tarp veidrodinių svetainės durų.
– Eikš čia.
Juditos blakstienos prislėgė jos žvilgsnį prie parketo rašto. Per daug akių tušo, šit kas, nieko daugiau. Iki durų buvo toks ilgas kelias, Rolandas stovėjo taip be galo toli. Judita atsirėmė į staktą, permetė dešinę koją per slenkstį, paskui kairę, ji ėjo ramstydamasi virtuvės stalo ir plautuvės ir pagaliau svirduliuodama sustojo priešais Rolandą, tartum būtų sutenėjusi nuo želatinos.
– Turiu dar kitą reikalą, – pasakė Rolandas. Milinis apsiaustas atsidavė nenusakomais nakvynės namų kvapais ir dūmais, kaip drabužis, nenusivelkamas gulant miegoti. – Karo policija sučiupo tris sunkvežimius. Visi sausakimši pabėgėlių. Du iš sulaikytų sunkvežimių suorganizavo Krėkas, – tęsė jis.
– Krėkas?
– Juk pameni jį, tas rutulio stūmikas. Aktyviai ieško žvejų ir du jo žvejai yra mūsų grupės nariai. Iš Krėko užsiprašytų trijų tūkstančių reichsmarkių dvidešimt procentų gauna vairuotojas, pinigai surenkami iš žmonių prieš įlaipinant juos į mašiną. Jeigu važta niekuomet nepasiekia uosto, žvejams nereikia mokėti. Mes turim sustabdyti Krėką, reikėjo jau anksčiau sustabdyti. Tu galėtum tai padaryti… Judita, nežiūrėk į mane taip baikščiai.
– Kaip?
– Pasakyk savo vokiečiui.
Judita svyruodama žengtelėjo atgal.
– Tu neturi teisės prašyti manęs tokio dalyko. Kaip aš jam paaiškinsiu, kad žinau apie tuos reikalus?
– Paprasčiausiai pasakysi, kad nugirdai kalbas šen ir ten apie vyrą, kuris rengia pabėgėlių gabenimą jūra. Taviškis vokietis pats pasirūpins kitkuo.
– Betgi juos nužudys.
Rolandas priėjo labai arti. Po kepurės snapeliu nebuvo matyti akių, įėjęs į butą jis liko su kepure.
– Ką manai, kas nutiks tiems, kuriuos sučiups karo policija?
Judita, kaip vienišos moterys, apsivijo save rankomis. Po rankogaliu tvinksėjo nosinaitė.
– Nebegalvok daugiau apie tą Leonidos ir Anos pasiūlymą. Jau pasakiau, kad užmirštum jų kalbas.
– Kaipgi?
– Patikėk manim, paprasčiausiai taip nutiko, kad jos pasidalijo mintimis kaip tik su tavim. Senutės, varžtai atsisukę.
Judita netikėjo Rolandu. Tai ne atsitiktinumas. Rolandas tik norėjo ją nuraminti. Judita sugniaužė rankas. Galbūt visa padėtis buvo tokia beviltiška, kad net Rolandas slapčiomis svarstė apie bėgimą. Gal jie visi širdimi nujautė, kas jų laukia. Todėl nėra prasmės pasakoti Rolandui apie tuos pokalbius Helmuto kabinete tarp šeimininko ir kitų kariškių: „… ar fiurerio nuostatos nepasikeis net tada, kai mes turėsim pasitraukti iš Suomijos?.. Berlyne vis kala ir kala, girdi, mes Ostlando neatsisakysime, Ostlando neatsisakysime… Dėl Švedijos, žinoma, kad Švedija galėtų laikytis savo linijos, be to, fiureris turbūt įsivaizduoja, kad turime Suomijoje tokių draugų, kurie nepritars naujai valdžiai, taigi jiems pravers mūsų parama… Beprotybė! Ir dėl „BaltÖl“ taip pat! Naujo puolimo mes nebeatlaikysim, mes nesugebėsim apsiginti…“ Sykį po vieno kito padauginto konjako stikliuko Helmutas įsiropštė šalia jos ir dvejodamas pasakė, kad jiems nepavyks ilgai atsilaikyti prieš bolševikus, „bet aš tikiuosi, tu supranti, kad apie tai negalima šnekėti, ničniekam, pamanyk, jeigu estai imtų galvoti, kad mes negalim atsiginti nuo bolševikų, kiltų tokia isterija…“ ir Judita linktelėjo, savaime aišku, ji niekam nesakys.
Užuot paaiškinusi, nespėjusi nė visko apgalvoti, ji iškėlė Rolandui reikalavimą:
– Atskleisiu Krėką ir kitus tik su viena sąlyga, kad Helmutas ir aš turėsim vietas tinkamame laive, kai ateis metas. Galiu padengti kad ir visų išvykstančiųjų išlaidas.
Judita iškart pasibaisėjo savo žodžių. Ką ji čia pasakė? Juk net nebuvo aptarusi su Helmutu tokios galimybės. Ar ji tikėjosi, kad Rolandas atsisakys, kad Rolandas prašys ją vykti kartu su juo, kad Rolandas nori vykti su ja? Kodėl ji nieko nepaaiškino, kodėl nepasakė, kad jaučia per didelę baimę dėl savo anytos kvailų užmačių?
Rolando skruostikauliais nuvilnijo virpesys. Tačiau jis nepaklausė, kodėl Helmutui rūpi išvykti, jis neklausė, kodėl Judita neketino likti ne tik Taline, bet ir Berlyne, jis nepaklausė, ar juodu su Helmutu jau buvo viską aptarę. Jis neuždavė jokio klausimo. Tik tarė:
– Aišku.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1944-ieji
Butas buvo bežadis. Judita pajuto Helmutą jau nuo durų, bet svetainėje buvo tylu, virtuvėje irgi tylu, oras stovėjo, tarnaitės buvo išsiųstos. Judita iškart suprato, kad sulaukė tos akimirkos. Koridoriaus grindys aiktelėjo, tartum gailėdamosi, svetainės užuolaidos sustingo iš įtampos, jų klostės suakmenėjo ir fikuso lapus dengė pilkas sluoksnis. Judita leido šiaurinei lapei nuslysti ant triumò. Ta nukrito ant grindų ir ten susirietė. Judita nusivilko paltą. Paltas ėmė priešintis, rankovės tempė ją laiptinės pusėn, kaliošai nesileido nuaunami, o kai juos nusiavė, nulėkė priešais laukujes duris nosimis į laiptinę. Judita dar galėjo išbėgti, žemyn, į gatvę, bet ten gal jau laukė mašina. Galbūt jos laukė visa vora vyrų. Galbūt visas namas buvo apsuptas. Judita kvėpavo švogždama, švogždimas nuaidėjo svetainėje, burna išdžiūvo, lūpų kertelės buvo lyg suskilusios. Kambariniai bateliai trinksėjo kaip baldai, pasirengę kraustytis. Dabar dar įmanoma pamėginti bėgti. Dabar dar spėtų, tik dabar. Tačiau vis dėlto ji žengė ant miegamojo slenksčio. Ji jau nujautė Helmutą sėdint fotelyje, šalia jo stalelis su nėriniuota staltiese, ant nėrinių parabelis. Helmutas vilkėjo apsiaustą, kepurę buvo numetęs ant lovos, šalia kepurės Juditos mauzeris. Karštas oras degino Juditai skruostus, Helmuto oda buvo pablyškusi, kakta – sausa. Drebančiomis rankomis Judita nusiėmė skrybėlaitę, pasiliko saujoje tik jos smeigtuką. Jai buvo labai karšta, prakaitas jau nutamsino apatinuką, netrukus prakaito dėmės išsimuš ant suknelės.
– Gali eiti, jei nori.
Helmuto balsas buvo dalykiškas. Toks, kokiu jis greičiausiai kalbėjo žengdamas į štabą, toks, kokiu kasdien kalbėjo Tenismejėje, bet niekada – šnekėdamas su Judita, niekad ligi dabar.
– Aš leidžiu tau eiti.
Judita žengtelėjo žingsnį pirmyn.
– Niekas tavęs neseks.
Judita žengė antrą žingsnį.
– Tu privalai tuojau pat išeiti.
Helmuto ranka buvo padėta ant nėriniuotos staltiesės. Šalia rankos gulėjo gerai prižiūrėtas, parengtas veikti parabelis.
– Aš nenoriu taip išeiti, – Judita girdėjo savo balsą iš toli.
– Kaip tik dabar suima visą slaptą grupę. Aš tikiuosi, kad būsi gana protinga ir neįžeidinėsi manęs pasiaiškinimais.
Judita žengtelėjo dar vieną žingsnį. Ji ištiesė ranką prie tualetinio stalelio, čiuopdama portsigarą ir žiebtuvėlį. Žybtelėjo liepsna, Rolandas! Ar Rolandas irgi suimtas?
– Ar galima atsisėsti?
Helmutas neatsakė, Judita atsisėdo. Rolando reikalai jau aiškūs. Taip ir turėjo nutikti. Šlaunį spaudė trūkusi spyruoklė. Tos kėdės ji jau nebetaisys. Priešais tą stalelį ji niekad daugiau nesirengs vakarui į „Estoniją“. Vienoje rankoje prakaitavo skrybėlaitės smeigtukas, kitoje virpėjo cigaretė.
– Aš gavau užduotį ir turėjau susipažinti su kitu žmogumi, ne su tavim, – tarė Judita. – Turėjau „Kultaso“ kavinėje užmegzti ryšius su kai kuo kitu. Taip sumanė mano draugės sužadėtinis, ne aš. O tada atėjai tu.
Žioruojantis cigaretės galas nubyrėjo ant kilimo. Judita numynė jį veršenos padu, nusikratė kambarinius batelius nuo kojų ir, nusitraukusi nuo riešo Helmuto dovanotą apyrankę, nusviedė ant tualetinio stalelio. Ji skambtelėjo kaip trisdešimt sidabrinų.
– Nedrįsau tau pasakyti. Ir norėjau su tavim susitikti.
– Jie turbūt liko tavim labai patenkinti. Puikus darbas, sveikinu.
Judita atsistojusi ėmė nusirenginėti suknelę.
– Ką tu darai? – paklausė Helmutas.
– Tai tavo.
Judita kruopščiai sulankstė suknelę ir padėjo ją šalia apyrankės. Prakaito dėmės nuo šonų išsiliejo į nugarą ir strėnas.
– Aš suprantu, ką tai gali tau reikšti, – tarė ji.
– Ar tu negirdi? Bet kurią akimirką jie ateis tavęs išsivesti. Privalai išeiti.
– Jeigu aš viena, kurios nesuėmė, jie ims įtarinėti, kad aš juos išdaviau…
– Tai jau manęs neliečia. Kaliniai nežino, kas suimtas, kas ne, juos laiko atskirai.
– Betgi jie tiki, kad tu nebuvai su tuo susijęs? Kad tu nieko nežinojai? Helmutai?
– Neminėk mano vardo.
Helmutas žvelgė Juditai pro šalį, ranka pakilo, delnas mostelėjo atsigindamas, ir Judita veltui stengėsi pagauti vyro žvilgsnį. Helmutas atsistojo, skubriai žengtelėjo, stvėrė Juditą už riešo ir ėmė stumti ją prie durų. Judita priešinosi, apsivijo pėdomis kėdės koją, įsitvėrė durų, skrybėlaitės smeigtukas barkštelėjo ant parketo. Helmutas atplėšė Juditą nuo durų staktos, tempė prieškambario pusėn, vis nepažvelgdamas į ją.
– Eikš su manim, – sukuždėjo Judita. – Eikš su manim iš čia, toliau nuo visko.
Helmutas neatsakė, tik tempė besispardančią Juditą, ji kojomis kabinosi į svetainės kėdes ir stalus, kėdės apvirto, kilimas užsirietė, suakmenėjusių užuolaidų klostės suiro, vaza nukrito ant grindų, fikusas apvirto, viskas virto, Judita parvirto ir kartu su ja parvirto Helmutas, jų kūnai suvirto išvien ir juos nusinešė ašaros.
Vaivara, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1944-ieji
Pirmiausia buvo evakuota Narvos stovykla, po poros dienų Auverės ir Putki, vėliau todtai iš Vyvikonos. Visi į Vaivarą. Pristigus patalpų vaikai iš Vaivaros ir ligonių barakas buvo perkelti į Eredą, Vyvikonos vadovybė – į Saką. Edgaras siuvo iš vienos vietos į kitą, keikė nepakankamą maisto produktų transportavimą ir oro sąlygas, priimdavo po ilgos kelionės pėsčiomis svirdinėjančius evakuotuosius, rikiavo vermachto sunkvežimius, išgabenančius mirtinai pervargusius kalinius, surinko daugiau OT vyrų vežantiems ligonius arkliams prižiūrėti, kai kuriuos ligonius siuntė į civilių ligoninę ir nesutiko sustoti, grįžti į tą beviltišką akimirką, kurios sulaukė tuomet, kai jo darbo grupė gavo įsakymą pasirengti priimti evakuojamą iš Narvos stovyklą. Vokiečiai kietakaktiškai kartojo, esą tai tik laikinas sprendimas, bet negi kas tikėjo, greičiausiai jau buvo rengiamasi sunaikinti gamybines įmones. Kada fronte įvyks persilaužimas, buvo tik laiko klausimas.
Kai Edgaro tabako kurjeris tiesiai iš „Laferme“ gamyklos atvežė kasmėnesinę „Manon“ cigarečių siuntą, Bodmanas, atėjęs pasiimti savo dalies, pakraipė galvą: evakuacijos planai buvo netikroviški, kaliniai nieku gyvu nesugebės pėsčiomis nueiti iki Rygos. Bodmano nuomonės buvo pasiteirauta, bet į ją neatsižvelgta. Bemiegėmis naktimis Edgaras mąstė apie savo galimybes. Tabako aferoms stovykloje netrukus bus galas, Taline jis nesilankė jau keletą mėnesių. Rengusios pabėgėlių perkėlimą slaptos kuopelės likvidavimo operacija tikrai pavyko, tačiau Edgaras net nežinojo, kas buvo suimtas. Iš pradžių buvęs labai paprastas planas tapo sudėtingas, nors mamulė iškart suprato, kad įsimaišiusius į pabėgėlių ratą sabotažininkus ir dezertyrus būtina suimti, informacijos nutekėjimas darė žalą Vokietijai. Mamulė su Leonida pasistengė kuo geriau ir neatskleidė ypač slapto plano tikrųjų tikslų. Tačiau Judita pasielgė priešingai, nei tikėtasi, – ji įsižeidė ir puolė bėgti, taigi visiškai nutraukė santykius. Edgaras suklydo manydamas, kad gerai pažįsta savo žmonos galvoseną ir veiksmus. Tokios klaidos daugiau nebepakartos. Galų gale jis rado išeitį. Nusiuntė kelias pabėgėlėmis apsimetusias moteris su vaikais į Rožinio gatvę, šios paskambino prie laukujų durų kaip tik tada, kai Judita buvo namie, ir Juditai neliko nieko kito, tik įsileisti visą būrį vidun, tuoj pat pasiųsti į konspiracinį butą ir visus ten palikti. Edgaras vienam savo vyrų liepė vykti pas SS hauptšturmfiurerį Hercą perduoti pabėgėlių susirinkimo punkto adreso. Juditos vardo jis apdairiai nepaminėjo. Hercas pažadėjo sutvarkyti tą dalyką, paskui daugiau nebesusisiekė ir neatvyko į Vaivarą, jis buvo perkeltas. Kuopelės likvidavimas nesukėlė didesnio dėmesio, kurio tikėjosi Edgaras, ir jo jusles užvaldė bloga nuojauta: negana to, kad jis tuščiai darbavosi Vaivaroje, kitoks įdirbis irgi greičiausiai buvo bergždžias ir šią akimirką jo rankos buvo surištos, jis negalėjo padaryti nieko naudingo.
Gegužę fiureris įsakė nutraukti visus evakuacijos planus, padėtis fronte buvo stabili, ir kartu atėjo nurodymas statyti naujas įmones. Tokia naujiena būtų paskatinusi, jeigu Edgaro tabako kurjeris nebūtų kalbėjęs kitaip: pačiame suirutės centre kovojantys Tartu gyventojai buvo tikri, kad vokiečiai surengs priverstinę moterų ir vaikų evakuaciją, o vyrus išveš į lagerius. Taline vyravo chaosas. Vieškeliuose grūdosi žmonės, bėgantys iš miesto į kaimą, ir tie, kurie stengėsi pasiekti miestą ir patekt į uostą. O vokiečiai mėgino propaguoti teisėtą galimybę bėgti – važiuoti Vokietijon, bet ši kelionės kryptis niekam nekėlė ypatingo susižavėjimo. Reichsfiureris paskelbė amnestiją visiems estams, kurie stengėsi išvengti reicho mobilizacijos arba kovojo Suomijoje ir, panaikinus kaltinimą valstybės išdavimu, grįžo į tėvynę. Tarp viso šito Edgaras buvo įstrigęs Vaivaros purvyne, bet kai B grupės vyrai atvyko vizituoti stovyklos ir papasakojo apie Klogos lagerio problemas, jam atsirado nauja galimybė. Klogoje dalis darbo jėgos jau buvo evakuota, kadangi traukiniai buvo perpildyti, niekas negalėjo vežtis savo lagaminų ir aikštėje mėtėsi krūvos daiktų, kuriuos OT vyrai pešiojo kaip varnai. Vietiniai gyventojai matė paliktas drabužių stirtas ir gobšius sargybinius, ir dabar tarp žmonių pasklido kalbos, neva evakuotieji kartu su laivais bus nugramzdinti į dugną, taigi B4 skyrius nusiuntė vyrus išnagrinėti kitų stovyklų būklės. Edgaras gavo įsakymą pateikti Vaivaros apžvalgą, kaip įrodymą, kad čia tokių problemų nekyla. Drauge jam kvoštelėjo naujas planas. Bodmanas sakė, kad, palyginti su kitais Estijos lageriais, Klogoje geriausios gyvenimo sąlygos ir puikiausi rezultatai: darbo jėga apgyvendinta mūriniuose namuose ir valgio daviniai normalūs, nes maistas tiekiamas per „Waffen SS Truppenwirtschaftslager“18. Ten kur kas švariau: minos povandeniniams laivams ir statybinė mediena. O geriausia Kloga yra todėl, kad stovykla įsikūrusi arti evakuacijos taškų – Talino ir Saremos, – ir toliau nuo Narvos. Edgaras nusprendė patekti tenai, tad per vizitaciją dosniai visus vaišino „Manon“, kartu pasakodamas apie savo karjerą B4 skyriuje, duodamas suprasti, kad jis mielai ir toliau darbuotųsi su OT, tačiau… Edgaras mostelėjo aplinkui ir pelnė pritariančių linkčiojimų. Jam buvo pažadėta dar kartą apsvarstyti reikalą. Vizitaciją nutraukė įsakymas evakuotis, kuris po dviejų valandų buvo atšauktas. Ateinančiomis savaitėmis tęsėsi toks pat chaosas: komendantas kiaurą naktį nesitraukė nuo telefono, praėjusią dieną gauti nurodymai buvo anuliuoti kitą rytą, vienu tarpu darbo jėga buvo nusiųsta į uostą, vienu tarpu buvo normalios dienos alyvai gaminti, tada vyko evakuacija, ir pagaliau Edgaras gavo įsakymą vykt į Klogą. Jisai su dideliu palengvėjimu paliko Bodmanui visas savo „Manon“ atsargas.
Kloga, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1944-ieji
Prie barako atsirado kulkosvaidis.
Kalinių patikrinimas.
Atliumpino SS unteršturmfiureris Verlė.
Kalinius ketinta evakuoti į Vokietiją.
Evakuacijai parengti SS hauptšarfiureris Daimanas ėmė atrinkinėti fiziškai atsparius vyrus.
Naujas patikrinimas.
Aš buvau pratęs prie pasikartojančių apžiūrų ir patikrinimų, tačiau šįkart kažkas buvo ne taip. Kažkas vyko. Atpažinau tarp kalinių kai kuriuos estus. Dauguma buvo Lietuvos ir Latvijos žydai. Laukiau savo pavardės. Ji dar nenuskambėjo. Buvau tikras, kad netrukus nuskambės. Baterijos kalėjime lipdamas į sunkvežimį buvau taip pat įsitikinęs, kad mane veš sušaudyti. Nenuvežė, bet atgabeno čia. Mėginau žvilgsniu rasti kitus su manim atvažiavusius estus, nedrįsau pasukti galvos, tačiau pastebėjau bent trejetą, be to, šalia manęs stovėjo Alfonsas, irgi atvežtas iš Baterijos. Jisai paspruko iš vokiečių armijos ir buvo sučiuptas. Netrukus paskelbs mano vardą. Buvau tuo tikras.
Vakar stovykloje atsirado daugiau sargybinių.
Darbai buvo nutraukti, nieko nesiuntė dirbti, niekas nebeatvyko stovyklon dirbti, nė tas suomis Antis, kuris kartais duodavo truputį duonos. Kalinių tarpusavio santykiai buvo geri, tarp siunčiamų iš vieno lagerio į kitą daiktų būdavo slepiamos žinutės. Aš ir pats radau vieną sąrašą, kuriame žmonės pasižymėjo, iš kur buvo atvežti ir kur vežami. Klausinėjau apie Juditą. Klausiau ir Baterijoje. Niekas nieko nebuvo girdėjęs, netgi mūsų patikėtinis sargybinis estas. Vyliausi, kad galbūt Judita už savo vokiečio auksą pateko į kokį laivą. Arba buvo nušauta vietoje.
Pietums davė sriubos. Ji buvo gera, kiek gerėlesnė nei įprastai, ir tai nuramino kitus kalinius, tik ne mane. Pro šalį nužingsniavo Verlė, kalbėdamas balsiai, kone rėkdamas. Liepė virėjams palikti sriubos tiems trims šimtams, kuriuos išvežė į mišką, po sunkaus darbo būtina pavalgyti.
Kaliniams vėl įsakė išsirikiuoti. Nuo stovėjimo svaigo galva, nors ką tik buvom pavalgę.
Lagerio vartus užtvėrė sunkvežimiai.
Gyvas iš čia nebeištrūksiu.
Diena ėjo vakarop. Iš mūsų gretų išrinko šešetą vyrų, į sunkvežimius nuritino dvi degalų statines. Todtams įsakė susėsti priešais barakus, vyrai buvo neramūs, pablyškę. Vienas jų taip jaudinosi, kad negalėjo nė papiroso prisidegti, numetė jį žemėn, ir papirosas bemat pradingo. Sargybiniai atrodė labiau įbauginti už mus, kalinius.
Iškvietė penkiasdešimt kitų. Evakuoti turėjo grupėmis po penkiasdešimt, daugiausia po šimtą žmonių. Dabar kvietė vien žydus. Alfonsas šalia manęs sukuždėjo, kad estai netrukus gaus darbo: visų pirma nužudys žydus, tik po jų – estus. Vokiečiai nuėjo lydėti būrio ir netikėtai Alfonsas padarė staigų judesį. Ėjęs pro jį virėjas suklupo. Sargybiniai pasidarė budresni. Virėjas dejuodamas laikėsi už čiurnos. Alfonsas gavo įsakymą prilaikyti virėją ir stumti sriubos katilą. Man paliepė eiti kartu. Virtuvė buvo tuščia, ir staiga virėjas išsitiesė ant grindų su nusuktu kaklu. Likęs prie durų sargybinis stebėjo aikštę. Alfonsas mostelėjo man. Mikliai iššokom pro virtuvės langą, įšokom pro kitą ir laiptais pasileidom į pastogę, iš kurios išsiropštėm ant stogo.
Prie vartų kilo sujudimas. Stengėmės būti kuo mažiau matomi, tai nebuvo sunku, mes tapom nudžiūvėliais. Likęs prie durų sargybinis zujo ten ir šen, šaukėsi kitus pagalbon, jie apieškojo virtuvę, tarškino spintas.
Alfonsas man kuštelėjo:
– Jie netrukus sugrįš, pabėgusių kalinių paieškos sukeltų dėmesį ir sambrūzdį, Verlė įsakė veikti ramiai.
Alfonsas buvo teisus: sargybiniai išėjo, palikę virtuvę su virėjo lavonu. Stebėjau, kaip jie eina per kiemą. Pamatęs sargybinių būryje pažįstamą profilį, vos nenulėkiau nuo stogo, tačiau sutelkiau budrumą ir įtempiau raumenis.
– Ar tu esi anksčiau matęs tą todtą? Ar jis sargybinis, ar eina kokias kitas pareigas?
– Aną? Tiksliai neprisimenu.
Vieną kalinių grupę pasiuntė moterų barako link: tarp kitų atpažinau stovyklos kirpėją ir batsiuvį. Sargybinių būryje šmėstelėjo figūra, kuri tikrai nekėlė abejonių. Dėl krintančios į akį veržlios eisenos.
Buvau per toli, jo veido bruožų negalėjau įžvelgti, bet nujaučiau, kad mano pusbrolio nebuvo apėmusi tokia akla baimė, kaip nutiko sargybiniams, nekalbant apie kalinius, ir kad jo pulsas daugių daugiausia šoktelėjo iš susijaudinimo, o ne iš baimės.
Jis ėjo aukštai iškėlęs galvą.
Kova jam niekad netiko.
O darbas čia, matyt, tiko.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1944-ieji
Edgaras vėl pasibeldė į SS hauptšturmfiurerio Herco duris, dabar jau kumščiu, smūgiai aidėjo visoje laiptinėje. Jis įsiklausė. Name buvo tylu, tik iš žemutinio aukšto sklido šuns lojimas, daugiau nieko. Rožinio gatvėje nebebuvo matyti nė vieno vokiečio, armijos parduotuvės durys tabalavo plačiai atlapotos, parduotuvė buvo ištuštinta, pacientai pradingę iš ligoninės. Edgaras susižvejojo kišenėje savadarbį visraktį, kuris pasirodė esąs visokeriopai tinkamas, ir spyna spragtelėjusi atšoko. Butas buvo tuščias, tarnai paleisti. Svetainėje didžiausia netvarka: vidury vazono šukių tįsojo išdžiūvęs fikusas, visos grindys nudrabstytos žemėmis, kilimas suraukšlėtas, palei langą karojo pusiau nuplėšta užuolaida. Edgaras skubriai užmetė žvilgsnį į visus kambarius. Kabineto spinta buvo atlapota, stalčiai tušti. Miegamajame tebedvelkė Juditos kvepalais, drabužinėje tebekabėjo viena kita suknelė. Tualetinio stalelio stalčiai buvo išplėšti. Ir tušti. Tuščios buvo ir virtuvės spintelės. Edgaras patikrino langus, išskyrus keletą įtrūkių, jie buvo sveiki, ant komodos ir palangės nebuvo matyti po bombardavimo likusių pelenų, tik dulkės. Fikuso žemė buvo perdžiūvusi, ant serviravimo staliuko stovėjo keli stiklai su išgaravusio gėrimo žymėmis, ant stalelio prie sofos gulėjo balandį išleistas „Reveliser Zeitung“. Viralinėje Edgaras rado butelį sulčių ir godžiai jį atkimšo, paskui minutėlę prisėdo pamąstyti. Bute kilęs chaosas nebuvo susijęs su vokiečių pasitraukimu, tai buvo nutikę anksčiau. Jeigu Judita buvo suimta, vargu ar jai leido susikrauti daiktus. O gal tarnai vėliau apšvarino butą? Kodėl tokia netvarka, kodėl tokia skuba? Svetainėje buvo dingusios valgomojo stalo kėdės. Liko įspūdis, kad jie kur kas labiau skubėjo negu kiti vokiečiai. Ar jie vaidijosi, ar suirutė kilo dėl slaptos kuopelės suėmimo, ar dėl ko kito? Gal Hercas nutylėjo apie Juditos veiklą ar delsė apie ją pranešti, kad pats nepasirodytų įsipainiojęs, gal vyrą apniko sunkumai? Galbūt ir Judita, ir jos meilužis jau buvo pakeliui į Vokietiją.
Kai Edgaras pagaliau ištrūko iš Klogos į Taliną, mieste nebuvo likę nė vieno vokiečio. Maudė skrandį, bet jis nesileido nevilties priveikiamas, jis neleido sau pasiduoti, nors nujautė, kad laivai jau išplaukė. Praėjusios dienos rytą įsukęs į Klogą „Opel Blicas“, atgabenęs skubančių vokiečių ypatingąją grupę, dingo iškart, vos tik buvo likviduota stovykla. Edgaras būtų turėjęs bėgti paskui arba išvykti naktį drauge su sprunkančiais sargybiniais, nelaukdamas leidimo kartu su paskutiniais vyrais sunkvežimiu išvažiuoti į uostą. Vėlu gailėtis. Visi pabėgo. Vokiečių vaistų sandėliai ir klinikos buvo ištuštintos, armijos batsiuviai ir kirpėjai pradingę, iš „Soldatenheimo“ teliko tiltas, o iš skalbyklos Rusų gatvėje – tik į grindis įmūrytas skalbinių katilas. Ilgojo Hermano bokšte plevėsavo Estijos vėliava. Jisai sustojęs įsistebeilijo į ją. Gatvėje šen ir ten lakstantis vaikėzas paaiškino, kad admirolo Pitkos vyrai susirinko ginti naujos estų vyriausybės.
– Ir kapitonas Talpakas čia! Visi geriausi Estijos vyrai apsiginklavo! Niekada daugiau neįsileisime čionai rusų!
Jisai pavėlavo, į Dancigą jau nebespės. Uoste jo spėjimai pasitvirtino. Ilgiau mąstyti nebuvo kada. Kai staigiai pakilo nuo stalo, jam apsvaigo galva, bet tai tik iš bado ir nuo vėmalų, stovykloje priskretusių prie aulinių odos. Edgaras tik dabar pajuto smarvę, sudrėkintu rankšluosčiu greitai nuvalęs aulinius ir nė nežvilgtelėjęs į veidrodį ėmė tvarkytis. Jisai pažinojo save gana gerai ir suvokė, kad jo veide nėra tos išraiškos kaip kitų veiduose, tų, kurie važiavo kartu su juo sunkvežimiu į Taliną. Varikliui sugedus jie atsuko nugarą uostui ir Vokietijos armijai, ir vokiečių įsakymams. Jie patraukė namo, o Edgaras – į uostą.
Iš vonios čiaupų dar sroveno vanduo, ir jis leido sau trumpai atsigaivinti, purtydamas galvą, kad joje greičiau išnyktų nemigos sukelta migla. Paskui ėmėsi kabineto. Brangenybių, aukso nė stalo sidabro jis nerado. Iš rašomojo stalo garnitūro teliko kelios rašalo dėmės ant padėklo. Jis turėjo veikti jau anksčiau, priversti Juditą pasakyti, kur jie viską paslėpė, kur buvo svarbiausi popieriai, kur auksas ir brangenybės, jau tuomet, kai buvo suimta kuopelė, jisai turėjo susiveikti galimybę apšvarinti butą. Edgaras buvo per didelis optimistas, vaikiškai optimistiškas. Jis ir čionai pavėlavo. Tačiau nebuvo kada laukti, nukorus galvą. Jis atnešė iš miegamojo pagalvių užvalkalų ir sukimšo į juos likusius bute popierius. Trumpai suabejojo, ar vokiečiai tyčia paliko bylas, tuo atveju dokumentai galėjo būti suklastoti, o gal iš tiesų Saugumo valdyboje tarnavusio hauptšturmfiurerio buto niekas neketino apieškoti ir apšvarinti, o jeigu Juditą tikrai areštavo, Hercas nepasiėmė konfidencialių dokumentų. Edgaras netikėjo, kad vokiečiai šitaip aplaidžiai pasielgė su savo dokumentacija, bet tai nebeturėjo reikšmės, kiekvienas menkiausias popierius galėjo tapti naudinga preke, nesvarbu, ar paliktas čia tyčia, ar ne, o jeigu laimikis bus per menkas, jis galės pats sukurpti kokį nors dokumentą su svaresne informacija. Dėl visa ko Edgaras prikimšo į užvalkalus neužpildytų blankų, tuščių vokų ir švaraus popieriaus, jis netgi rado vieną kitą antspaudą. Rimčiau pagalvojęs, supakavo visas likusias biuro priemones, taip pat rašomąją mašinėlę, spalvotas juosteles ir neatidarytus rašalo buteliukus iš stalčiaus galo. Jis rado žinomus iš ankstesnių laikų raportus, jo paties kruopščiai parengtus; sudegino juos ir įmetė į ugnį, taip pat Egdaro Fiursto pasą, OT baufiurerio antrankovio juostelę ir leidimą evakuotis, kuriuo tik neseniai taip labai džiaugėsi, ir dešine ranka uždarė krosnies dureles. Pirmiausia reikėjo paslėpti surinktą mantą, teko pavargti, nes pagalvių užvalkalai nemažai svėrė, o paskui jis turėjo sugrįžt į Klogą. Ten drabužių stirtoje susiras tinkamą aprangą ir leis bolševikams aptikti Edgarą Partsą, kalinį, kuris savo akimis regėjo visus žvėriškumus, tačiau Raudonosios armijos dėka liko gyvas – vos per plauką.
Kloga, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1944-ieji
Stovykla buvo tuščia, net vokiečių neliko.
Nušliaužėme stogu atgal į palėpę. Tenai slėpėsi griaučiais virtusios būtybės, prie veidų prilipusi baiminga grimasa. Pamėginau vieną ištempti, vyras klykdamas ėmė priešintis, aš nesupratau nė žodžio, ką jis šnekėjo, nemokėjau tos kalbos, kuria jis aiškinosi. Kartojau, kad vokiečiai išėjo. Suslebizavau: keine Deutsche, keine Deutsche, kein mehr19, ir nors nemokėjau vokiškai, ta kalba strigo man burnoje, stengiausi jiems paaiškinti, kad fricai išėjo. Jiems tai nėjo į galvą. Jų klyksmuose skambėjo gyvuliška baimė, nebuvo nė krislo žmoniškumo. Tame būryje buvo kažkas pavojinga. Aš nedrįsau atsukti jiems nugaros, Alfonsas ėmė lėtai, veidu į juos, sėlinti prie durų. Pasekiau jo pavyzdžiu, o priėję laiptus išpuolėme laukan.
Lagerio vartai stovėjo atlapoti. Nieko nebuvo matyti. Leidomės bėgti. Mano būklė buvo ne iš geriausių, veikiau vilkau kojas, nei bėgau. Įtempiau raumenis, kad išblaivėtų mintys, badas dar nebuvo sudrumstęs smegenų. Vokiečiai galėjo sugrįžti. Nuo pat pastogės mūsų niekas nesekė.
Išsprukę pro vartus laikėmės miško. Pakėliau rankas prie burnos, užsikimšau pirštais šnerves. Tiems, kurie bandė bėgti, šaudė į nugarą, šen bei ten tarp medžių tįsojo lavonai. Mudu su Alfonsu nepajėgėme net žvilgtelėti vienas į kitą, aš nežiūrėjau nei žemyn, nei į šonus, taip pat tenai, kur ribėjo kaitra. Nežiūrėjau į žerplėjančias malkas, ką tik nukirstus baltuojančius medžius, nė į tai, kas buvo tarp tų medžių, nežiūrėjau į styrinčias tarp jų rankas, kojas ir apautas ar basas pėdas. Nukreipiau žvilgsnį toli į priekį. Kai pamatysiu pirmą pasitaikiusį vienkiemį, pasikeisiu tuos drabužius ir paprašysiu valgyti. Kas nors tikriausiai pagelbės. Pasakysiu, kad vokiečiai išėjo. Vis pirmyn. Aš niekuomet nebegalvosiu apie tai, kas liko man už nugaros. Dabar stojo valanda, kurios mes visi laukėm ir kuriai rengėmės. Vokiečiai pasitraukė, o rusai dar tik ketino užimti mūsų šalį. Tos šutvės mes daugiau nebeįsileisim.
ŠEŠTA DALIS
„Imperialistiniuose Vakaruose nacionalistinių revanšistų įžūlus balsas ima loti vis garsiau, jų centrai Niujorke, Toronte, Londone, Stokholme ir Geteborge ūžia kaip vapsvų lizdai. Mes turime įsidėmėti, kad tuose centruose užgimę vadinamieji komitetai ir tarybos nuolatos buvo niokojimo ir šnipinėjimo židiniai. Nacionalistinių sukčių šutvė nenuilsta! Priešas nemiega ir nepamiršta! Jis tęsia savo kenkėjišką darbą, ir todėl naujosios kartos neturi prarasti budrumo. Žlugus hitlerinei Vokietijai užaugo nauja karta, kurią tas keistas laikotarpis pasieks tik iš vadovėlių ar liudytojų pasakojimų. Netrukus nebeliks nė vieno liudininko, ir tiktai knygose bus išsaugota sadizmo įrodymų. Vis dėlto naujoji karta privalo žinoti, kad vadinamajame „laisvajame pasaulyje“ vaikštinėja sau nacionalistiniai ir fašistiniai žudikai, ir Niujorke jiems leidžiama laisvai pūsti savo dūdą!“
Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
„Sostinės“ mišrainė jau buvo suvalgyta, mažas kavinukas ištuštintas. Draugas Partsas ketino netrukus užsisakyti kitą, bet tai neužglaistė nusivylimo. Jis valandų valandas sėdėjo „Maskvos“ kavinėje, tačiau Objekto vis nebuvo matyti, vaikigalis vėlavo ir draugas Partsas nežinojo, kada parsigaus namo. Galbūt tik tuomet, kai užsivers kavinės durys. Partsas ėmė mirkčioti, kad neužmigtų. Naujoji užduotis, be abejo, buvo keista, o iš pradžių ji sukėlė šoką.
Partsas spoksojo į Objekto nuotrauką, gulinčią konspiraciniame bute ant stalo: žandenos, inkštirai, jaunystei būdingas pasitenkinimas savimi, oda, gyvenimo kol kas dar neliesta, ir negalėjo suprasti, kas nutiko, vis negalėjo. Jam skyrė atlikti užduotį, susijusią su operacija, kurios tikslas, iš visko sprendžiant, buvo apžvelgti antitarybinę studentų veiklą. Taigi dabar Partsas turėjo teikti prioritetą vienam iš draugijos narių, dvidešimt vienų metų vaikigaliui: su kuo, kur ir kada šis susitikinėja. Jam buvo leista rašyti toliau, bet tik su sąlyga, kad tai netrukdys naujai užduočiai.
Kai Partsas, gavęs užduotį, žengė į gatvę, grindinio akmenys po batų padais, atrodė, ėmė slysti, nors lauke buvo sausa, ir pykinimas pranašavo migreną. Santykiai su Porkovu jau tapo patikimi, rankraštis ėjosi sklandžiai ir dėl jo niekas nebuvo pareiškęs jokio nepasitenkinimo, o ir trejų metų terminas dar nebuvo pasibaigęs. Draugui Porkovui Partsas daugiau nebeturės atsiskaityti, jam buvo skirtas naujas karininkas ryšiams palaikyti. Jo paskutinis susitikimas su Porkovu vyko visiškai įprastai, nebuvo nieko ypatingo. Ar galų gale kas nors pastebėjo, kad jis nukniaukė dienoraštį? Tačiau kodėl niekas neskubėjo jo pasiimti? Gal jisai padarė daugiau klaidų, gal operacija „Maskvos“ kavinėje turėjo jį sudrausminti? O gal pačiam Porkovui dėl kokio klaidingo žingsnio buvo pasiūlytos kitos užduotys? Naujoji Partso užduotis atrodė tikrai nesuprantama: Kontoroje sekliais dirbo specialistai, jis juk nebuvo tos srities žinovas, netgi užbaigęs Kontoros pasiūlytą trumpą mokymą. Partsas buvo pripažintas braižo ekspertas. Vis dėlto Kontora laikėsi nuomonės, kad tokia užduotis jam tinka, nors sulaukusio pripažinimo darbuotojo perkėlimas toliau nuo jo atsakomybės srities neatitiko Kontoros veiklos principų.
Šalia informacijos apie Objektą buvo pridėtas grąžintinų Kontorai medžiagų sąrašas, tarp jų ir gautas iš Porkovo leidinys – „Sąrašas duomenų, draudžiamų viešai skelbti spaudoje, radijo ir televizijos laidose“. Partsas dvejojo, ar gaus išėjusį atnaujintą leidimą, gal bus manoma, kad šis jam nebereikalingas. Nors jis gerai išmanė instrukciją, kaip elgtis su perskaitytais žinynais, jam nepatiko žeminantis įsakymo tonas. Tai buvo priminimas, jam taip duota suprasti, kas yra kas. Bent jau rašomąją mašinėlę jis galėjo pasilikti namie.
Kitame salės gale sėdintis kolega užsisakė arbatos. Partsas nusigręžė, jam buvo gėda dėl jo. Mieste sklido populiarus anekdotas: tik šnipinėtojas, gerdamas kavą, užmerkia vieną akį, kadangi rusai yra įpratę gerti arbatą su šaukšteliu stiklinėje. Anekdotas iš pradžių prajuokindavo ir Partsą, bet dabar nebe – net iš toli buvo matyti, kad kolega yra Kontoros darbuotojas, jis nieko neveikė, tik sėdėjo ir viską stebėjo, stalas priešais jį buvo tuščias. Galbūt tai naujoji Kontoros praktika, būdas leisti visuomenei įsisąmoninti, kad organų žvilgsnis yra visaregis. Partsas netikėjo tokiais metodais. Jisai pasikliovė natūralumu ir mokėjimu nekristi į akis, ir todėl pamąstydavo netgi apsisukti apie kokią nežymią „Normos“ sekretorę ar kontoros tarnautoją, kadangi smaksant kavinėje moterys visad suteikia patikimą priedangą. Tačiau flirtui su moterimi reikėjo laiko ir pinigų, ir pagaliau Partsas sumanė paprastesnę išeitį: jis nuduos kontrolinius darbus taisantį mokytoją ar, pavyzdžiui, rašytoją. Pasidėjęs rankraštį galėjo vietoje užsirašinėti vakarais čia vykstančius dalykus, tai palengvino darbą – belikdavo raportus perrašyti į švarraštį. Kilusio dėl naujos užduoties pažeminimo Partsas ryžtingai atsikratė tą akimirką, kai paliko savo paltą drabužinėje, ir, kopdamas laiptais į antro aukšto salę, jau buvo susikūręs tinkamą eiseną – žengė energingai mojuodamas portfeliu. Žmonės ėjo į kavinę linksmai vakaroti, todėl ir jis turėjo daryti įspūdį, kad smagiai leidžia laiką, jo veidas turėjo rodyti žvalią nuotaiką.
Padėtis dar keistesnė atrodė dėl tos aplinkybės, kad sykiu su nauja užduotimi jam pagaliau buvo paskirta leidykla – „Eesti Raamat“ – ir jos redaktorius. Draugas Porkovas, nepaisydamas pažado, nesutvarkė to reikalo, nors būtų gavęs pusę avanso. Naujasis kontaktinis asmuo nerodė jokio susidomėjimo pinigais, o gavęs pinigų Partsas pagaliau galėjo atsisakyti budėtojo būdelės „Normoje“, nors laisvalaikį dabar stūmė sekdamas nesubrendėlius moksleivius, o ne dirbdamas prie rankraščio.
Apsilankymas leidykloje buvo savotiškas: leidyklos direktorius nervingai jį nužiūrėjo ir nesiliovė dirsčiojęs į redakcijos duris. Duslūs „Glavlito“ tikrintojų žingsniai kone buvo girdimi iš koridoriaus, Partsas ant slenksčio ir pats atpažino vieną – atskyrė jį iš minos, atrodė, nematančios nieko aplinkui. Leidėjas už stalo neramiai tampė apykaklę, įsimetusi tarp jos ir kaklo, čepsėjo baimė dėl darbo vietos. Stebėdamas vyriškio mimiką Partsas jautė tam tikrą malonumą, tad naujos operacijos sudrumsta nuotaika kiek atlėgo. Dėl rankraščio niekas neuždavė jokio klausimo, Partsui be žodžių buvo pastūmėtas vokas su pinigais ir leidyklos koridoriuje jį lydėjo žvilgsniai, tartum jis būtų pelnęs įtakingųjų rato palankumą, ir kerintis valdžios prisilietimas kliudė jam skruostus, savo oda jis kone juto besižavinčių „Glavlito“ darbuotojų atodūsius. Turbūt nebuvo jokio pagrindo sunerimti, greičiausiai Partsas viską blogai suprato, gal Kontora manė jį esant tokį visapusišką, kad davusi naują užduotį suteikė galimybę parodyti, ką moka. Juk išlaisvinimas iš „Normos“ buvo pažanga, taip pat sutartis su leidykla.
Vakarėjant Partso veržlumas ėmė pleišėti. Objekto nebuvo matyti, nepanašu, kad kas nors vyktų. Partsas, padėjęs rankraštį tarp lėkštės su triufeliais ir kavinuko, tvarkė sakinių darybą. Prie nuolatinio Objekto staliuko pora mergiočių svarstė, ar iki tėvo gimtadienio Saremoje jos spės gauti leidimus vykti į pasienio zoną. Nuo laiptų prie merginų prisidėjo būrys „politecho“ studentų. Užstalė užsisakė 40 gramų konjako ir kavos. Kolega spoksojo į merginas, sprogindamas akis. Svetimi veidai, konspiraciniame bute matytose nuotraukose jų nebuvo. Draugija nenustygo vietoje, ore tvyrojo laukimo nuotaika, pašnekesio pobūdis buvo nerimtas: atrodė, niekas nesigilina į jį, vienas vaikinas vartė saujoje studento pažymėjimą, kitas be perstojo glostinėjo savo studentišką kepuraitę, maigydamas jos snapelį, – konjakas sudomino visus, taip pat Valerijaus sausainiai. Tik dabar Partsas pamatė, kad viena politechnikos instituto puošeiva mūvi ilgas kelnes. Partsas suraukė nosį ir sklaidė savo popierius, sukiodamas tarp pirštų pieštuką, tačiau tuo pat metu stebėdamas draugiją, nejudantį kolegą ir bendrą salės nuotaiką. Įsitaisę už staliuko šalia jo du vyrukai pilstė iš ropinės į stikliukus likerį, pietietis skatino jaunesnįjį vyrą koketuoti: tas kramsnojo kmyninius sausainius, kuriais norėjo pasidalyti su vyresniuoju, paversdamas tai sudėtinga operacija – pirmiausia sausainius perlaužė perpus, paskui abudu įsidėjo po puselę burnon ir, atlaužęs gabalėlį iš savo burnos, dėjo tarp pravirų ir laukiančių bičiulio lūpų. Vyresnysis kartkartėmis prisidegdavo cigaretę, degtukai žybčiojo ir akyse švietė liepsna. Po nepastebimai vilnijančia staltiese Partsas suvokė judant kojas. Jis nujautė, kad jaunesnysis vyras blauzda trinasi į vyresniojo koją, nes abiejų vyriškių šnervės virpčiojo staltiesei sujudėjus, jie žvelgė vienas į kitą, žvilgsniai jau buvo nugrimzdę tarp paklodžių. Partsas prisimerkė. Visas tas kirbėjimas pasiglemžė jo dėmesį ir jis nepastebėjo, kada Objektas atsirado salėje. Ar jis atėjo vienas, ar ilgai stovėjo vidury „Maskvos“ kavinės? Partsas peržvelgė užstales, ieškodamas naujų veidų, stengdamasis prisiminti, kas tuo tarpu buvo išėjęs. Kolega salės kampe žiūrėjo Partsui tiesiai į akis ir jo lūpų kampučiuose virpčiojo šypsena, akyse – pašaipa. Partsas nukreipė žvilgsnį prie įprastinio Objekto staliuko ir vėl į salę. Negali būti. Objektas buvo dingęs.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Reino balsas iš virtuvės pasiekė laukiančios svetainėje Evelinos ausis. Ji mėgino įsiklausyti, bet baubiantis radijas ir patefonas, įjungtas jiems atėjus, užgožė pokalbį. Va kokie jie, tie namai, kur lankėsi Reinas, nesakydamas, kodėl ir su kuo jis čia susitikinėja. Tai tas namas, į kurį Reinas dar niekad nebuvo pasiėmęs jos kartu. Evelina buvo įsitempusi, ji atkakliai sėdėjo toje pačioje vietoje, nors liko viena ir niekas nematė, ką ji daro ir kaip sėdi svetainėje, ar sėdi gana gražiai. Krištolinis dubuo ant laikraščių stalelio buvo ligi kraštų pripildytas „kačių liežuvėliais“ vadinamų sausainių, sieninis laikrodis tiksėjo ir mušė kas ketvirtį valandos, švytuoklė sūpavosi, skersvėjis pliauškino plonas užuolaidas, apgižusi grietinėlė kavoje sušoko į gumuliukus ir mergina nežinojo, kur ją išpilti. Galbūt Reinas paprasčiausiai norėjo ją apsaugoti ir todėl nieko nepasakė. O gal jis ketino nuduoti paslaptingą vyriškį, dėtis reikšmingesnis, gal ja dar ne visai pasitikėjo. Arba pasiėmė kartu norėdamas paguosti, kad Evelina nesijaustų vieniša. Kiti Evelinos bendrakursiai išvyko į Tartu, kai buvo perkeltas visas Finansų apskaitos fakultetas. Tačiau Evelina nenorėjo išvažiuoti, nes čia buvo Reinas. Evelina, mėgindama laimę, pasiprašė perkeliama. Taupomosios kasos direktore ji nebus, kaip pirmiau ketino, bus inžinierė. Tarybų Sąjungai reikia inžinierių, vieną dieną jie taps visuomenės ramsčiais. Evelina gailėjosi, kad nesumojo pasirengti beprasmiam sėdėjimui. Ji būtų galėjusi pasiimti kokios nors paskaitos konspektus arba tą baisiai alinančią knygą, Sareperos veikalą „Gamybinės įmonės metinės ir ketvirtinės ataskaitos aiškinamojo rašto tipinė programa ir rodiklių apskaitos metodika“. Dabar jai neliko nieko kito, kaip čiulpti razinas ir maigant į gomurį traiškyti sausainius.
Pirmame kurse Evelina kelis kartus lankėsi „Maskvos“ kavinėje ir iškart pastebėjo tenai Reiną ir apie jį susispietusią draugiją. Reino negalėjai nepastebėti. Nė jo draugijos merginų. Evelina niekada nebūtų patikėjusi, kad Reinas gali susidomėti ja, kaimo mergaite, turinčia dvi palaidines, vieną sijonėlį ir vieną suknelę ir visiškai nenutuokiančia apie tuos dalykus, kuriais domėjosi Reinas ir jį supančios merginos, jos kas dieną mainė sijonus, palaidines, kelnes, ir tik į naujus drabužius. Ilgas kelnes! Mama pažadėjo, kad už kitus veršelius Evelina gaus naują suknelę, bet ligi tol dar turėjo palaukti. Būdama jaunesnė ji net nebūtų galėjusi įsivaizduoti, kad studentės gyvenimas toks sunkus, kai spintoje kabo tik viena suknelė. Mokykloje viskas buvo taip paprasta, tereikėdavo iškrakmolyti apykaklę ir tvarkingai prižiūrėti sijoną, štai ir viskas. Ji, ko gero, buvo vienintelė, išsiilgusi mokyklinės uniformos.
Eveliną troškino, bet ji nedrįso išeiti iš svetainės. Kai juodu atvyko, ant stalo jos laukė jau atvėsusi kava. Stalą buvo padengusios moters rankos, tačiau, be atvėrusio duris akiniuoto vyro ir jų pačių, čia nebuvo nė gyvos dvasios. Kažin, gal Reinas ateidavo tik tuomet, kai vyriškis likdavo namie vienas? Madingas apstatymas liudijo apie šeimininko pažintis, knygų lentyna buvo užpildyta tik iš po prekystalio ar tiesiai iš spaustuvės gautomis knygomis. Evelina žavėjosi lubas siekiančia svetainės sekcija ir svajojo, jog kada nors turės lygiai tokią ir savo namuose, jos su Reinu bendruose namuose. Tada bare stovėtų konjakas svečiams, ant lentynų gulėtų gražiai sudėliotos rietuvės paklodžių, kiekvieną dieną ji perbrauktų skepeta spintos duris, jų negadintų jokia dėmelė ir lakuotas paviršius atspindėtų didesnį butą, nei yra iš tikrųjų. Kiekvieną rytą juodu su Reinu gertų „Aromą“, bet pirma ji sustumtų ištraukiamąją sofą ir taukštelėtų atlošus į vietą, sulankstytų ir dieną paslėptų antklodes; svečiams pavaišinti jie visad turėtų kavos be priemaišų. Ant palangės už užuolaidų stovėtų keli kaktusai. Reinas paleistų magnetofoną su draugų įrašyta elektrinių gitarų muzika ir sukantis kasetėms prisitrauktų Eveliną ant sofos. Galų gale jie turėtų grynai savo paklodes.
Prieš Reinui sutinkant paimti ją į tą paslaptingą namą, Evelina davė suprasti, kad įtaria jį turint kitą merginą. Kaltinimas išsprūdo Evelinai iš lūpų lengvai ir neapgalvotai. Šitiek „Maskvos“ kavinę lankančių išsičiustijusių merginų ją vertė nerimauti, o ypač dailės studentė baltomis šlaunimis iš viršutinės lovos, su ja ir dviem kitomis merginomis Evelina dalijosi kambariu. Visada, kai Evelina slapčiomis atsivesdavo Reiną į savo kambarį, mergina iš viršaus jau gulėdavo lovoje ir iš po antklodės išsikišdavo dalis šlaunies, krūties ar blauzdos, plaukai nudrykdavo per lovos kraštą. Reino žvilgsnis prilipdavo prie merginos blauzdų ir išsprūdusios krūties, kuri švietė tamsoje it baltas mėnuo, o mergina lyg per miegus sujudindavo ranką, kuri pakeldavo krūtį, dar labiau ją brinkindama, krūtis laukė prasižiojusios burnos, seilės lašo. Taigi Evelina nebenorėjo kviestis Reino į savo „benderį“, nes visur buvo pilna merginų, zujančių vienais apatinukais, krizenančių virtuvėje su naktiniais marškiniais, ir todėl, kad viršutinė kaimynė prieš Reinui pasirodant visad atsiguldavo lovon, laukdama akimirkos, kai juodu įsėlins į kambarį. Evelina pasiimdavo Reiną į „benderį“ tik tuomet, kai vaikinas ne kartą apie tai primindavo. Tada ji virtuvėje iškepdavo didesnę porciją bulvių, sočiai įdėjusi taukų, kuriuos rinkdavo į puodelį, o Reinas eidavo prajuokinti budėtojos, toji tada lengvai užmiršdavo taisyklę „iki dešimtos valandos“. Į bičiulio „benderį“ Evelina nieku gyvu nesutiko eiti; paskutiniojo kurso studentų sienos buvo net margos nuo smeigtukais perdurtų blakių. Ir apskritai ten būtų buvę nesmagu – šitiek vaikinų. Ir pats Reinas niekuomet jos tenai nekvietė.
Į akiniuoto vyro namą juodu įėjo pro užpakalines duris. Pirma jie apsuko keletą ratų, vingiuojančiais tarp daugiaaukščių pėsčiųjų takais išėjo į didesnį kelią ir ten Reinas įsitraukė ją į krūmyną, pro kurį jie priėjo nuosavo namo vidinį kiemą. Ten Reinas išrankiojo jai iš plaukų vieną kitą šapą, patapšnojo per susivėlusią galvą. Kojinės liko sveikos ir Evelinai palengvėjo. Reinas ritmingai pabeldė į pilkas duris, jiedviem laukiant Evelina stebėjo kaimynę. Moteris nešė naščiais pilnus vandens kibirus ir džiūstančios jai už nugaros marlinės palos plaikstėsi vėjyje kaip lavondrobės. Išpylusi kibirus į skalbimo puskubilį, moteriškė sugrįžo parnešti pilnų kibirų. Tolėliau kažkas pustė dalgį. Evelina prisiminė iš bendrabučio išvarytą merginą ir baltakojės juoką, esą nelaimės nutinka tik kvaišoms. Evelina nenorėjo priklausyti kvaišoms, ji neketino susigadinti, susiteršti, nors Reinas teigė, kad tas dalykas nieko nepagadina. Kaipgi ne, Evelina tai žinojo ir todėl būgštavo prieš kiekvieną pasimatymą, ji nepajėgtų paaiškinti tėvams, kodėl nutraukė mokslus. Be stipendijos, būtinų studijoms pinigų ji gaudavo, kai motinai buvo išduotas leidimas auginti veršelius, tai reiškė, kad mama, be darbo kolūkyje, turėjo prižiūrėti veršelius. Ji plušo neištiesdama nugaros, kad tik dukra galėtų mokytis, o Reinas nuolatos norėjo įstumti Eveliną į padėtį, galinčią kelti grėsmę studijoms, kaišiodamas savo rankas ten, kur Evelina neketino jų prisileisti. Visad, kai Reinui pavykdavo pasilikti merginų „benderyje“, jis prisispausdavo Evelinai prie šono, grabinėdavo krūtinę, ranka nuslysdavo jai ant pilvo, Evelina stipriai užsimerkdavo, kad ištrintų iš savo vaizduotės krūtis viršutinėje lovoje, ir nustumdavo Reino ranką, prilaikydavo ją, kur reikia. Stengdamasi negalvoti apie galimai įsižeidusį Reiną, ji mąstė apie pavasario egzaminų sesiją, taip pat susirūpinusi Reinu, nes mokslai jam kėlė sunkumų. Tačiau neatrodė, kad vaikinas stengtųsi pataisyti padėtį, jam rūpėjo tiek daug svarbesnių dalykų.
Reino balsas dabar sklido iš arčiau, vyrų lūpose skambėjo toks pat juokas, kaip nutinka tuomet, kai po ilgų svarstymų pasiekiama visus tenkinanti išeitis. Jame buvo girdėti palengvėjimas, juoko būta per garsaus, kad aidėtų nerūpestingai, per garsaus, bet toks jau tas Reino juokas dažniausiai būdavo. Palengvėjimo juoko lydima Evelina vėl buvo palydėta prie užpakalinių durų, ir juodu nuėjo per tuos pačius brūzgynus, kaip ir atėjo. Reinas, nusitraukęs švarką, apvyniojo juo Evelinai blauzdas, paėmė ją ant rankų, vis dėl tų kojinių, ir nunešė į kelią. Tik autobusų stotelėje Evelina pastebėjo, kad Reino rankoj kadaruoja lininis krepšys.
– Ar tas vyriškis tau kažką davė?
– Taip, knygų, – atsakė Reinas.
– Kokių knygų?
– Tokių, kokių tu nenori skaityti.
Evelina daugiau neklausinėjo, nes Reinas nemėgo giženančių merginų. Dabar jis buvo gerai nusiteikęs, liesdamas jos raktikaulį, kuždėdamas jai į ausį, – va matai, nieko čia ypatingo. Reino lūpos buvo taip arti josios lūpų, ji jau iš anksto juto pabučiavimą ir žengtelėjo atgal.
– Visi mato.
– Na ir kas?
Ji pasuko galvą į šoną ir Reino lūpos kliudė ausį, klausos landoje suošė jo kvėpavimas ir ausis virto jūros kriaukle, tokia pat kriaukle kaip ta, kurią ji saugojo kaip atminimą iš bendros kelionės pakeleivingais automobiliais į Kaukazą. Ji glaudžiai apsivijo save rankomis, ir Reinas per alkūnę turėjo pasitraukti.
Nors atrodė nusiteikęs lengvabūdiškai, Reinas buvo susijaudinęs, jo delnas kaitino labiau už prakaito garus autobuse, į kurį jie įlipo, ir tai nulėmė ne Evelinos sijonėlis, nors jinai jį pasitrumpino labiau, nei buvo ketinusi iš pradžių. Evelina stovėjo nugara į Reiną, vengdama autobusais važinėjančių grabaliotojų. Jie tapo tikra rykšte.
Sausakimšame autobuse jai pavyko nepastebimai įkišti ranką į Reino krepšį, ir pirštai užčiuopė fotopopierių. Didelį pluoštą fotopopieriaus. Ji ištraukė ranką, Reinas alsavo jai į sprandą.
Vakare, prieš grįždama į „benderį“, Evelina kyštelėjo ranką į švarkelio kišenę, pati stebėdamasi savo drąsa. Jinai nugvelbė iš Reino krepšio vieną nuotrauką. Joje būta vien teksto – nufotografuoto knygos puslapio. Tekstas buvo parašytas nesuprantama jai kalba.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Kelnėtoji mergina vėl maskatavo kojom prie tuščio Objekto staliuko. Paskui prie merginos atsisėdo kita pliuškė ir jos ėmė kažką rašinėti mažuose pailguose lapeliuose. Draugo Partso smilkiniai nemaloniai įsitempė. Va jis, pasižymėjęs žmogus, o jo užduotis yra sekti, kaip kažkokios mergiūkštės kurpia špargales. Pakeliui į „Maskvos“ kavinę Partsas pamatė, kaip jo kolega šmurkštelėjo pro „Palace“ duris. Galimas dalykas, kaip tik dabar vyrukas tarptautinėje draugijoje mėgaujasi stiklu šampano ir jam į burną šlepteli juodaisiais ikrais aptepta riekelė pyrago. Kodėl niekas nepaskyrė Partso tenai? Ar Kontora nebuvo juo patenkinta? Gal organai rimtai manė, kad jam geriau tinka tokie darbeliai, kaip niekam vertų chuliganų ir jų paukštyčių stebėjimas? Partsas niekaip negalėjo tuo patikėti. Jis mokėjo elgtis gana vakarietiškai, būtų tikęs „Palace“ tarptautinėms draugijoms, šuo buvo pakastas kažkur kitur. Galbūt kas nors padarė pastabą dėl jo žmonos elgesio? Ar žmona buvo palaikyta tokia problemine, kad saugumo komitetas nusprendė palikti Partsą be ženklios pozicijos? Tai buvo įmanoma. Į Pagari gatvę pasitarti svarbių žmonių draugijoj jis nebebuvo kviečiamas, kvietimų vakarieniauti irgi nebegaudavo. Partsas atsidūsėjo, atodūsis sušiugždeno popierius. Kavinės prieblanda vargino akis. Partsas nejučiom nuraudo, prisiminęs, kaip sykį su žmona mieste susitiko Estijos telegrafo agentūros vadovą Albertą Keisą. Žmona netikėtai ėmė kalbėti apie mokyklų dailės kolekcijas. Tą akimirką Partsas dar nenujautė nieko blogo ir nenutraukė pašnekesio, kol jo smegenis nusmelkė suvokimas, kad žmona giria jaunojo Alfredo Rozenbergo darbus, kabančius ant realinės mokyklos sienų. Partsas turėjo nusikosėti, kažkas staiga pakliuvo gerklėn.
Alberto Keiso antakiai pakilo, akių baltymai subliksėjo į visas keturias puses.
– Apie ką jūs iš tikrųjų kalbate?
– Apie jaunojo Alfredo Rozenbergo piešinius. Jie rodo tikrą talentą, labai įspūdinga braižo linija.
Laimei, Partsas įstengė susitvardyti ir ištaisė padėtį, nuduodamas pasipiktinimą, – iš tiesų, ir jam teko girdėti, kad Rozenbergo piešiniai tebekabo mokykloje, kodėl niekas nesiėmė jokių priemonių? Jam pavyko sužadinti savyje tiek pykčio, kad jis nustūmė į antrą planą saldžiabalsį žmonos susižavėjimą ir pakerėtą veido išraišką. Nupirktas vietoje sugedusio naujas lygintuvas slėgė pirkinių krepšį, Partsas panūdo palikti jį čia pat, gatvėje. Aplinkui knibždėjo žmonės, universalinės parduotuvės vitrinos akino, žuviškos Keiso akys tebespoksojo į jį, Partsas pakėlė balsą, praeiviai žvilgčiojo, o laikanti lygintuvą ranka nutirpo. Žmona nuėjo prie vitrinų, tarsi neturėdama nieko bendro su tuo, kas įvyko.
Vėliau Partsą pasiekė gandas, esą Talino antrojoje vidurinėje mokykloje, buvusioje Petro realinėje gimnazijoje, tikrai buvo rasti Rozenbergo paveikslai ir pašalinti iš ten be didelio triukšmo. Žmona mėgino įrodyti Partsui padariusi jam paslaugą, juk ji papasakojo apie šokiruojantį faktą, kurį atskleidęs Partsas galėjo turėti tik naudos. Tačiau Partsas vis atminė žmonos tartus apibūdinimus: gabus ir įspūdingas, tikras menininkas. Gal Keisas jau buvo pateikęs raportą apie tą įvykį?
Partsas užsisakė „Sostinės“ mišrainės, kavinuką kavos ir tris triufelius. Kai padavėja grįžo su padėklu, kavinėje pasirodė kolega ir įsmuko į tą patį kampą, kaip vakar vakare. Vyro akyse žybtelėjo pašaipa ir jos objektas negalėjo būti niekas kitas, tik jis. Partsas stengėsi nuslėpti sutrikimą – stuktelėjo lapų pluoštą į stalo paviršių, pasidėjo išlygintą krūvelę priešais save ir nejučiom palietė vidinę švarko kišenę. Pasas buvo vietoje, kaip visuomet. Jisai suprato, kad tai priverstinis judesys; pastebėjęs, jog ranka pakilo prie vidinės kišenės, stengėsi ją valdyti, ėmė čiupnoti baltą apykaklę. Aptarnavimo kombinato „Spindulys“ lygintojos daugmaž susitvarkė su užduotimi, tačiau gavęs avansą Partsas ėmė svajoti apie namų darbininkę, visuomeninėse skalbyklose skalbiami baltiniai niekada nebūna iš tikrųjų švarūs. Pas Martinsonus, be abejo, ateidavo tvarkytoja, galbūt jie turėjo net skalbiamąją mašiną. Tokiais dalykais buvo ypač lengva pabrėžti savo padėtį, tereikėjo lyg tarp kitko nerūpestingai užsiminti, girdi, taip, skalbiamoji mašina tikrai palengvina gyvenimą; visos tos Marijos, Anos ar Julės už trirublę per dieną eidavo kitiems skalbti ir namų apruošti, netrukus ir jie paims tvarkytoją, ir ši išlygins visas namuose susikaupusias nosinių šūsnis, bylojančias apie žmonos ligą. Jam visų pirma reikėjo paprasčiausiai išsiaiškinti, kodėl pasikeitė padėtis, jis neturėjo pasiduoti.
Partsui nepatiko lygintuvas, gyvendamas Valgoje naudojo anglinį lygintuvą, kurio nemėgo lygiai kaip ir žmona, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Jo raudonai žerplėjanti ugnis gyvai priminė Baterijos virtuvę, kurion jis buvo nuvestas vokiečiams pasitraukus. Iš už sienos sklido riksmai. Ten buvo Alfonsas, žydas, pergyvenęs vokiečius, ir todėl pagal tarybinę teisėtvarką jis buvo akivaizdus vokiečių šnipas. Klausydamasis tų klyksmų Partsas nusprendė, kad iš tos virtuvės jis išeis gyvas. Jam vis tebekirbėjo klausimas, kaip organai susekė, kad jisai Stafanio saloje mokėsi šnipinėjimo, ir vėl organams pavyko įrodyti savo pranašumą ir jo nesėkmę. Ir po kelerių metų žioruojantis lygintuvas jam priminė svylančios mėsos smarvę, pažeminimo smarvę. Dėl vokiškų dokumentų lobyno jo gyvo neišlygino, o jis ir šiaip būtų mielai pasidalijęs informacija su rusais. Jis buvo protingas žmogus, jo nereikėjo bauginti, su lygintuvais kankino tik menkystas.
Nusimaldęs triufeliu, jis ėmė rūšiuoti popierius ir sykiu rašė pastabas, neleisdamas mintims klaidžioti kaip anąkart. Spėjimus dėl žmonos teks apsvarstyti kitur, Partsas nenorėjo, kad veide atsispindėtų rūpesčiai, reikia nutaisyti žvalią miną, nors po to, kai gavo duomenų apie likusias Estijoje tremtinių žmonas, įtarimas tvirtai įsmigo pačiuose smegenų užkaboriuose. Jo menkai pagrįstas painus aiškinimas įtiko, jis matė, kad Porkovo žvilgsnis jau nusitaikė į Maskvą, ranka siekė Kremliaus žvaigždžių. Porkovas pažadėjo parūpinti duomenų ir apie Kopūstgalvį, tačiau, jam nespėjus ištesėti pažado, jųdviejų bendradarbiavimas pasibaigė. Pavardžių sąrašuose Partsas iš pradžių nerado nė vienos tinkamos, jokios moters, kurią būtų galėjęs manyti esant Rolando išrinktąją. Jisai iš karto atmetė geografijos požiūriu per toli nuo Rolando gimtinės gyvenančias moteris, netikėjo, kad Rolandas būtų geidęs visiškai nepažįstamos, toli gyvenančios moters draugijos, gamtos aprašymai dienoraštyje irgi rodė, kad Rolandas nebuvo nuklydęs tolėliau nuosavų namų. Rolandas būtų pasikliovęs tik tokia moterimi, kuri anksčiau vienaip ar kitaip būtų su juo bendravusi, tarkim, – nors tai juk neįmanoma, – jo žmona.
Per pastaruosius dvejus metus Partsas iš naujo peržiūrinėdavo sąrašą ir vėl vis prieidavo savo žmonos pavardę. Jis ėmė stebėti žmoną nauju žvilgsniu, stengdamasis aptikti jos elgesyje užuominų, kokią nors spragą, kuri priverstų ją išsižioti ir prabilti, ką nors, kas duotų tikrumo arba priemonę, galinčią priversti atskleist teisybę. Įtarimus stiprino ir tai, kad Partsas juk nė pats gerai nežinojo, kuo žmona užsiėmė jam nesant. Mamulės laidotuvėse ji nedalyvavo, bet mamulei dar esant gyvai žmona buvo nuvykusi į kaimą, ir mamulė parašė, kad nors sykį marti irgi buvo naudinga. Ji stengėsi iš paskutiniųjų, padėdama vykdyti normas, uogavo ir grybavo, konservavo atsargas žiemai, kai Leonida su Akseliu nebeteko jėgų, per stebuklą sugebėjo už kiaulinius taukus išsiderėti karbolio vaismedžiams ir uogakrūmiams ir jį išpurkšti, kaip mokė Rolandas, taigi jie nuėmė tokį derlių, kuris tiko net parduoti turguj, paskui perėjo „dustu“ per kiemo gėles, ji net malkų iš miško parnešė ir daugiausia naktų praleido arklidėje ar svirne, kartais likdavo buvusioje Leonidos pirtyje, kurios kolūkis nesugebėjo niekam panaudoti. Savaime aišku, apie žmonos santykius su vokiečiu galėjo ne vienas paliudyti, laikai buvo sunkūs ir vyras Sibire. Ir vis dėlto. O kas, jeigu netikėtas žmonos ilgesys gyventi kaime ir pasikartojantys apsilankymai pas mamulę buvo susiję su Rolandu? Kas, jeigu žmona su savo uogų pintine skubėjo tiesiai Rolandui į glėbį, kas, jei Rolandas dėstė savo širdies paslaptis ant bendros pagalvės kaip tik Partso žmonai?
Akies kraštelyje nesiliovė sūpuotis kelnėtosios merginos koja. Partsas lėtai apžiojo šaukštą mišrainės, užčiuopęs konservuotų žirnelių, sutraiškė juos iltiniais dantimis, kartkartėmis šluostydamasis nuo lūpų kertelės majonezą. Gal paprasčiausiai jis nebebuvo tinkamos formos. Jisai visados žinojo, kur link eiti, jį vedė įgimta intuicija. Dabar jis jautėsi esąs bejėgis, pradėtas dėl rankraščio tyrimas susidurdavo su naujomis aklavietėmis ir delsimu arba atsimušdavo į žmonos žvilgsnį, primenantį silikatinį mūrą, ir Partsas neperprato tos būklės, kurią jam primetė Kontora. Taip pat jautė, kad, nors ir lankė mokymus, operatyvioms užduotims buvo kiek aprūdijęs. Praėjusį vakarą jis sudirgo ir susišlavė savo popierius, nustatęs, kad Objektas iš tikrųjų išėjo ir nebuvo išvietėje, paskui išskubėjo į gatvę, valandėlę įsiklausė ir patraukė tiesiai link bendrabučio. Objekto langas buvo tamsus. Partsas pasijuto kaip nuovokos netekęs šuo ir tada pasidavė, nuo juoduojančios lango akies atsispindėjo pašiepiantis mėnulis. Po pietų jis viltingai budėjo šalia Objekto paskaitų auditorijos, deramai nepastebimoje nišoje, tačiau veltui. Išsiliejusiame iš salės sraute vaikėzo su žandenomis nebuvo matyti. Ten buvo akivaizdžiai kitokie žmonės negu „Maskvos“ kavinėje sėdinėjanti draugija: paprasti studentai, kurie nedvelkė juntama kavinėje dirginančia, ribančia nuo agitacijos terpe, pavirstančia liguistu jauduliu, kai atėjęs į kavinę ir prisidėjęs prie draugijos asmuo imdavo reikštis. Nelegalios paskaitos, kas gi dar. Ne stebuklas, kad įprasti mokslai vaikėzui visai nekėlė susidomėjimo. Jį domino Molotovas ir Ribentropas, ir tai, kaip kiti gyvena Suomijoje ar Vakaruose. Tarp paskaitininkų, aišku, buvo ir tokių, kurie lankėsi Vakaruose, korespondentų ir sportininkų, persijotų per Kontoros sietą, gavusių leidimą keliauti ir dabar tokia veikla atsilyginančių už gautas privilegijas. Galgi čia pavydas, geliantis Partsui kaip sparva, o gal jam panižo odą tik dėl tvankaus kavinės oro?
Partsas turėjo parodyti savo pasiekimus, grąžinti karjerą į seną vagą. Netikrumą reikėjo nuvyti, prisiminti savo pagrindinį gebėjimą; tai, kaip neįtikėtini dalykai virsdavo tikrove, kai juos garsiai ištardavo arba užrašydavo. Pirmą kartą tokį stebuklą jis patyrė mokydamasis gimnazijoje. Iš mokytojo palto kišenės pradingo pinigai, Partsui buvo liepta stovėti kampe priešais klasę, kol prisipažins. Pasibaigus pamokoms mokytojas susirinko knygas ir pasakė, kad jei Partsas neprisipažins, paliks jį nakčiai klasėje, kaltininkas juk visiems žinomas: kai visi per pertrauką išėjo, jis likęs valyti lentos, buvusi jo eilė. Jisai neigė savo kaltę, ir kai iš lūpų liejosi žodžiai, juto, kaip greitai tvinksi pulsas, girdėjo, kaip spengia ausyse, tačiau jo odos nenubėrė aitrus baimės prakaitas, pažastys liko sausos ir jis kvėpavo ramiai kaip per mišias, nors dvejonė švinu slėgė pilvo apačią, negali būti, kad tai pavyks, nieku gyvu negali, jei mokytojas dabar patikėtų, būtų visiškas beprotis, tačiau jis patikėjo, ėmė tikėti, ir mokytojo tikėjimas stiprėjo juo labiau, juo tvirtesniu balsu Partsas kalbėjo, jo balse nuslopo bręstančio paauglio gaudomi „gaidžiukai“, jis tęsė mitusio vyro balsu, sakančio teisybę vyro tvirtu balsu, esą taip padaręs Antsas, Antsui labai reikėjo pinigų, nes pats nepajėgė ruošti namų darbų, o mokėjo už tai kitiems, ir Antsas buvo atėjęs klasėn, kai Partsas stovėjo prie lentos. Užverdamas gimnazijos duris, jis stengėsi nuslopinti šypseną. Už kampo leido jai skleistis skruostuose, šypsena tebešvytėjo ir tada, kai jis lenkė Būrų karą žaidžiančius berniukus, švytėjo tada, kai jis ėjo keliu pro parką ir pro batsiuvį, liko švytėti ligi namų ir tebešildė jam veidą dar tuomet, kai vakare galva įgrimzdo į pūkų pagalvę, po kuria buvo paslėptos Antso duotos kronos už namų darbų rašymą.
Objektas su draugais pasirodė 17.40 ir kaip visada užsisakė kavinuką juodos kavos ir Maskvos bandelių. Partsas buvo pasirengęs.
– Turime bilietų atsakymus į klausimus apie TSKP dvidešimtąjį, dvidešimt pirmąjį ir dvidešimt antrąjį suvažiavimą.
– Padaryk ir man „šperą“.
– Pats pasidaryk, – nusijuokė mergina ir erzindama plekštelėjo Objektui.
Partso pieštukas rūkte rūko, jis viską užsirašinėjo. Pianistas dar nebuvo pradėjęs skambinti, kavinė buvo apytuštė, pokalbis puikiai girdėti.
Kelnėtoji paukštytė pakilusi nutipeno pro Partsą į moterų tualetą. Partsas sudirgęs nusišluostė lūpas ir čia pamatė Objektą mojant ką tik laiptais užkopusiam vyriškiui. Vyras buvo storai apsimuturiavęs šaliku, vis dėlto Partsas jį pažino. Radijo laidų redaktorius Megis. Vyriškis atsisėdo prie stalo ir palinko arčiau prie kitų, visi ėmė kuždėtis. Kelnėtoji mergina išėjo iš tualeto ir, pastebėjusi svečią, eidama per salę paspartino žingsnį. Partsui pavyko iš jų lūpų išskaityti vieną kitą sakinį, jis išskyrė žodžius „Jurginių nakties sukilimas“ ir juos užrašė, tuo pat metu demonstratyviai sklaidydamas popierius. Prie įprastinio studentų staliuko greičiausiai jau buvo pritvirtinti mikrofonai, tačiau Partsas neleido šiai prielaidai blaškyti dėmesio, nors drauge pasijuto esąs nežinia kas, juk jo nukopijuotų žodžių reikėtų tik tuomet, jeigu apviltų techninės priemonės. Lauke lijo, atėjusieji purtė savo studentiškas kepuraites. Partsas skyrė vieną susirūpinimo minutėlę minčiai apie fotografą, kažkur kavinėje fotografuojantį įeinančius kavinėn ir iš jos išeinančius žmones ir turbūt svajojantį apie šiltą sultinį su mėsos pyragėliu. Jis čiuoptelėjo apykaklę ir stengėsi pagyvėti, išvyniojo triufelį, perkando perpus ir padėjo antrą saldainio puselę ant popierėlio. Kolega sėdėjo savo vietoje. Galbūt jisai sekė ne Partso Objektą, o ką nors kitą. Vien nuo minties apie begales vakarų, praleistų „Maskvos“ kavinėje, sutvinkčiojo smilkiniuose. Kadangi studentai buvo tokie jauni ir todėl labai pasitikėjo savimi, vargu ar operacija užsitęs ilgai, bet Partsas nusprendė dar paspartinti jos pabaigą. Chuliganai padarys klaidą, vis labiau įžūlės ir pamirš atsargumą, jis jau buvo kone įsitikinęs. Visą tą šutvę būtų galima lengvai susemti Partsui iš panosės, ir jisai, specialistas, sugrįžtų atgal prie normalios darbo tvarkos ir netrukus galėtų nusipirkti paties balčiausio spec. popieriaus savo rankraščio paskutinei versijai, knygai skirto laiko nevalia švaistyti.
Objekto bendrabutyje tikrai būtų galima rasti kokį nors kontaktinį asmenį, kuris nutekintų informaciją apie Objektui siunčiamas žinutes, laiškus ir apie jų turinį. Saugumo komitetas dar nebuvo davęs sutikimo informatoriui verbuoti, tačiau Partsas tikėjosi rasti nenuginčijamų įrodymų, Kontora niekad nebuvo nusistačiusi prieš padorią informaciją. Dar būtina mokėt pagrįsti, kodėl „verbovką“ turi atlikti kaip tik jis – ne kas nors kitas. Antra, jeigu Kontora įpareigos užsiimti verbavimu kokį kitą asmenį, Partsas vis dėlto galėtų surizikuoti, pats suartėdamas su kontaktiniu asmeniu, paaiškintų, kad jam draudžiama apie jųdviejų susitikimą pasakoti kitiems tarpininkams. Vargu ar tas suabejotų Partso įgaliojimais. Nors kadaise jam nepasisekė užverbuoti Miulerio, panašios užduotys dažniausiai būdavo tokios paprastos ir pigios, ir nesiliovė jo stulbinti. Geriausiu atveju agento „verbovka“ pasisekdavo tik už keletą rublių ar kokią menką paslaugą. Tačiau kai kurie norėjo padorios kompensacijos, kelionių arba vietų mokymo įstaigose savo vaikams, geresnio darbo, ir tai suprantama. Tokius žmones Partsas net šiek tiek gerbė. Kas nenorėtų tapti Inturisto gidu. Kas nenorėtų, kad jų vaikai išlaikytų egzaminus, netgi tie vaikai, kuriems protas nesunkino galvų. Kas gi nenorėtų atsidurti buto ar automobilio eilės pradžioje, saugios vietos savo pašauktam į kariuomenę sūnui ir kad jis gyvas pargrįžtų namo, arba gauti knygų, kurios nepatekdavo net po prekystaliu. O tie, kurie veikė be atlygio, tie, kurie be jokių kompensacijų pranešdavo, ką veikia jų kaimynai ir bendradarbiai? Kam jie tikėjosi šitaip padarysią įspūdį? Ir kodėl? Kita vertus, atrodė, kad taikos judėjimas Vakaruose be atvangos teikė naujų naudingų informatorių, ir ten nebuvo tokių problemų kaip čia. Jų entuziazmas tiesiog atimdavo žadą, nes jie viską darė nemokamai. Kodėl? Вербовка на идейно-политической основе20, savaime aišku, buvo pigus būdas, vis dėlto Partsui buvo sunku suprasti tokių asmenų psichologiją, jis veikiau tikėjo agento verbavimu taikant kompromituojančias aplinkybes. Be to, žinoma, dar būta ir tokių, kurie sėmėsi malonumo knaisiodamiesi po svetimus reikalus, ir tokių, kuriuos skatino pavydas. Juos Partsas manė esant nepatikimus šaltinius. Jis negalėjo suprasti verbuojamų asmenų, kurie nesusiprotėdavo, kad užduotys susijusios su galimybėmis prasimušti gyvenime. Gal tai žmonės, kurie buvo pasiekę dvasinį komunizmą, ir jie nebenorėjo net pinigų ir atlyginimo? Degeneracija. Kaip tik taip. Balsiai to nevertėjo sakyti, bet komunizmo teorija būtų galėjusi pripažinti tam tikrų tautų biologinio nuosmukio faktą, ir tai, kad jis neturėjo nieko bendro su smunkančia klasine visuomene ir jos keliamais konfliktais.
Pats Objektas, deja, priklausė tokiam ratui žmonių, kurių greičiausiai nepavyktų užverbuoti. Vaikiščias buvo pelnęs dėmesį, sijonuotos studentės žvilgčiojo į jį, ir atrodė, kad vos jam prasižiojus niekas jo nepertraukdavo. Jam nereikėjo užsiverbuoti, kad pasijustų reikšmingas, jis studijavo geroje aukštojoje mokykloje, vilkėjo madingus drabužius ir buvo toks jaunas, kad nesirūpino kasdienio gyvenimo lengvatomis, eilėmis butui gauti ir būsimų vaikų gerove; jo tėvai, matyt, turėjo pinigų ar galimybių jų prasimanyti. Be to, Objektas akivaizdžiai troško žaisti didvyrį, o tokie individai visuomet keldavo problemų. Neabejotinai užverbuoti lengviausia visų pilkiausią draugijos narį: merginą, kurios niekas niekada nekviečia šokti, arba vaikiną, kurio nuomonės niekas niekad nesiteirauja; moterį, vis užsisakančią tą patį, ką ir kiti, ir vyrą, kurį vadino Koksu, nes niekas niekada neatminė jo vardo. Merginą, kurios prigimtinę baimę tereikėjo truputį suaktyvinti. Partsas jau spėjo pastebėti zujančių apie Objektą vabolių būryje kelias potencialias informatores.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Evelina pakaitomis dėjo į kepimo formą sausainius, varškę ir uogienę, stengdamasi sutramdyti ašaras. Reinas vėl ėmė kamantinėti, kodėl ji nepristato jo savo tėvams, o Evelina negalėjo atskleisti tikrosios priežasties. Jeigu ji būtų buvusi viena, būtų pravirkusi, bet virtuvėje buvo pilna pasipiktinusių balsų: „politecho“ studentai naktį prisigėrę vėl apšvarino merginų maisto spinteles, išsukinėjo spynas, ir vertingos dešrelės bei kiek mažiau vertingi konservai dingo jų nepasotinamose gerklėse. Evelinos lentynoje teliko stiklainiai su uogiene, iki kitos „stipkės“ turės kaip nors manytis su uogiene ir sausainiais. Tačiau dabar jai kėlė rūpestį ne alkis, o Reinas. Plevėsuodama chalato skvernais pro ją pralėkė Lora, įsipylusi stiklinėn šlakelį pieno veidui praustis. Toms merginoms nekildavo tokių problemų kaip Evelinai, jos nerūpestingai užvaldydavo poilsio kambario kampus ir kino teatrų galines eiles, aikčiodamos ir kikendamos savo vaikinų draugėje. Evelina tikriausiai buvo vienintelė, kuri stengėsi suprasti tai, kas vyksta ekrane, nors Reinas nesiliovė kaišiojęs rankos jai po sijonu, prie kojinių segtuko, o ji be perstojo atstumdavo. Greičiausiai Reinui netrukus įgris, jis išeis vidury seanso, priversdamas žiūrovus atsistoti, ir žmonės ims žvilgčioti į Eveliną, pažįstami ims baksnoti vieni kitiems į pašonę, į Reiną susmigs godūs žvilgsniai, ir išeinantis iš kino salės Reinas taip pat išeis iš Evelinos gyvenimo. Rankovėje į gumulą sumurdyta nosinė tvinksėjo prie Evelinos riešo, merginos erzeliojo, linoleumu tapsėjo šlepetės, tarp kiekvieno chalato skvernų švystelėjęs apatinukas primindavo Evelinai, kad reikėtų leisti Reinui jį nuvilkti, tikrai reikėtų. Neseniai viskas buvo gerai, ji kartu su kitais žavėjosi nauju „benderiu“, nebebuvo jokių blakių ir Reinas buvo nuostabus. Tačiau po poros susitikimų Reino nebetenkino vien laikymasis už rankų, prasidėjo kiti reikalavimai, sužadėtinis norėjo susitikti su savo būsimais uošviais. O Evelina nenorėjo, kad Reinas pamatytų laukiančias namuose šakes ir mėžiamą mėšlą, kolūkio kraštovaizdį ir skurdą. Tėvas verstų Reiną išlenkt su juo stikliuką, paskui nusigertų ir tuomet galėtų nutikti visokių netikėtumų. Reinas yra miestietis, iš geros ir išprususios šeimos, jo motina niekad neišeidavo iš namų be skrybėlaitės. Evelina nunešė sausaininį tortą spintelėn įsigerti, o pati nulindo į savo kambarį taisyti kojinių, mintyse ieškoti išeities, bet ašaros užtemdė adatą ir nubėgusias kojinės akis, ir kai pro duris įėjo baltakojė, Evelina išpuolė iš kambario ir iš namo. Kaip tik jos Evelina dabar nenorėjo matyti, niekur nebuvo nė minutėlės ramybės. Prie laukujų durų ji nusišnirpštė nosį, pasivaikščiojimas nebeatrodė gera mintis: Mustamejėje buvo nyku ir tamsu, palei didelį plentą nebuvo kas daryti. Aukšta tvora apie netoliese esančius pastatus kardė už jų žiojėjančią tamsą, dieną tvora slėpė nuo praeivių akių statybose dirbančius kalinius.
Koridoriuje Evelinai priešais ėjo Loros magnetofoną tempiantys vaikinai. Lora šūktelėjo jiems iš paskos, kad jie įrašytų merginoms elektrinių gitarų muzikos. Taip nerūpestingai, ji šūktelėjo taip nerūpestingai: prašom šokių muzikos, ir taip kilstelėjo koją, kad iš po chalato švystelėjo plika šlaunis. Kažkam iš rankų išrito magnetofono juostos ritinys ir nusirito išilgai koridoriaus, ir Alanas šoko paskui jį, nulėkė link Loros šlaunies, podraug žvilgtelėdamas į Eveliną, Alanas, kuris kadaise pakvietė Eveliną į kurso vakarėlį, Alanas, kurio prakaituota ranka paliko šlapią dėmę jos krepdešininės suknelės nugaroje, o muzika buvo gera, elektrinių gitarų muzika, Alanas sakė irgi ketinąs pasidaryti gitarą. Ar Alanas būtų buvęs geresnis variantas už Reiną, o gal ir jo reikalavimai būtų buvę tokie pat? Visi juk negalėjo būti kaip Reinas. Evelina staiga nusigręžė ir sugrįžo į kambarį, kur baltakojė dailės studentė šukomis vėlėsi plaukus ir purškė juos baldų laku.
Reinas tikriausiai jau sėdi „Maskvos“ kavinėje. Pasakė eisiąs tenai po jųdviejų pokalbio. O gal po kivirčo. Jeigu tai buvo kivirčas. Ko gero, buvo. Jei Evelina nusivežtų Reiną į savo namus, Reinas turbūt pasiimtų ją kartu į „Maskvą“. Ne, gal vis dėlto ji paprasčiausiai nusivilks apatinį. Ar ne, gal geriau nusiveš Reiną namo. Tuomet Reinas galės būti tikras, kad tai rimta, kad ji ne šiaip sau žaidžia su vyrais, kaip teigė Reinas. O gal vis dėlto apatinis. Evelina vėl prisiminė išėjusią iš „benderio“ verkiančią merginą. Visos tik susilinkčiojo. Nutrauktas nėštumas. To niekas neužmirš. Juk puikiai žinoma, kodėl merginos nutraukdavo nėštumą. Ne, apatinuko ji nenusivilks. Reinas juokėsi, kai Evelina pasakė iš tikrųjų netikinti, kad visos taip daro. Ne, jokiu būdu. Galbūt baltakojė iš viršutinės lovos. Aiškus dalykas, dailės studentė. Ir Lora, rodanti save. Lora studijavo pedagogiką, žinoma. Daugelis Pedagoginio merginų buvo tokios. O jeigu ji būtų tokia pat puiki pašnekovė kaip merginos iš „Maskvos“ kavinės? Ar tuomet Reinas, būdamas su ja, domėtųsi kai kuo daugiau nei apatiniu? Galimas daiktas. Artėjanti vasara kėlė jai rūpestį: Reinas leis ją mieste, pirmiausia atlikdamas praktiką, paskui paplūdimyje, degindamasis su savo „Maskvos“ draugija, kramsnodamas rūkytą ungurį. Evelina po praktikos darbų važiuos į kaimą dirbti, praktikumo savaitgaliais taip pat. Tuo metu, kai Reinas pramogaus, ji purkš su DDT kopūstus ir mojuos šieno šakėmis. Reinas turės net visus du mėnesius susirasti kitam apatinukui, tokiam, kurį galės nuvilkti.
Neradusi išeities, Evelina neteks Reino, ir šito ji neišgyventų. Ji žinojo, kas tuomet nutiks. Ji sugrįžtų į tokį gyvenimą, kokį gyveno iki Reino. Su juo viskas pasikeitė. Kai ji susidraugavo su Reinu, merginos ėmė į ją žiūrėti kitaip, jos priėmė ją savo draugijon, kvietė atsisėsti prie to paties staliuko ir pačios per paskaitas sėsdavosi šalia jos. Netgi per šokių vakarus niekas reikšmingai nebenužvelgdavo jos suknelės, vienos ir tos pačios.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Žmona lėtai sukiodama delną „Orto“ kremu tepėsi grublėtas alkūnes, ji akivaizdžiai laukė savo vyro. Draugas Partsas pastatė maisto krepšius ant grindų ir ėmė darytis sumuštinį su kilkėmis, nekreipdamas dėmesio į žmoną, kol ta, išspaudusi ant delno daugiau kremo, paklausė, kodėl Partsas vakarais nebebūna namie. Klausimas nežadėjo nieko gero. Partsui buvo pavykę nuraminti žmoną porai nuostabių mėnesių – čia padėjo leidyklos sutartis, „Napoleono“ tortas, šampanas, trejetas „Belyj Aist“ butelių ir įvestos į namą dujos. Ji suprato, kad tai – Kontoros prielankumo ženklas. O paskui vėl prasidėjo ligos priepuoliai. Dėl ramybės Partsas turėjo atsakyti – paaiškino jai, kad gavo naują užduotį, reikalaujančią dirbti vakarais.
– Tai ji nesusijusi su knyga?
– Ne tiesiogiai. Tik iš dalies, – atsakė Partsas.
– Tik iš dalies?
Žmona, atrodo, iškart suprato, kad ta užduotis smukdanti, jos antakiai pašaipiai pakilo. Partsui toptelėjo pridurti, kad siekiant kuo geresnių rezultatų, be rašymo, reikia ir kitokių užsiėmimų, po ilgo sėdėjimo prie darbo stalo jam būtinas grynas oras ir pasivaikščiojimai. Žmona prunkštelėjo pakeldama viršutinę lūpą. Pasirodė dantys su likusiu ant jų lūpdažiu. Jos panieka žeidė. Įsijungė radijas, jo triukšmas sujudino užuolaidas ir žmonos plaukus, kai ji, palinkusi prie vyro, sukuždėjo:
– Ar kas nors apskritai skaitė tavo rankraštį? Galbūt niekam nė į galvą neatėjo, kad jis toks puikus? Gal jie suprato, jog tu nesugebi parašyti knygos. Argi tai neturės įtakos tavo pažadams? Kad tu pasirūpinsi mudviem, ką?
Žmona ištiesino nugarą, pažvelgė į skardinę tūbelę, išspaudė ją ir paliko ant stalo su lašančiu iš įtrūkimų kremu. Partsas stebeilijo į žvilgančias dėmes ir panūdo, kad vėl atgytų karo pramonė, kad kosmetikos gamykloms nebeužtektų glicerino ir žmona jau nebegalėtų aikštytis. Išlenkusi antakius, ji palietė alkūnių odą, kremas tebekapsėjo. Partsas, pačiupęs tūbelę, sviedė ją į paplavų kibirą. Žmonos ranka sustingo, kvėpavimas apmirė. Partsas išėjo iš virtuvės. Girdėjo, kaip jam už nugaros žmona svaido porcelianą. Netrukus visi mamulės servizo likučiai pavirs šukėmis, savitvardos praradimas kainavo paskutinį mamulės atminimą. Klaida, didelė klaida. Partsas nebūtų taip sudirgęs, jeigu ir pats nebūtų supratęs, kad žmonos žodžiuose esama teisybės užuomazgų, ir per ūmiai sureaguodamas jis tai pripažino, gėdingai išsidavė. Daugiau tai nebeturėjo pasikartoti. Reikėjo žmonos dėmesį iškart nukreipti kitur ir prabilti visai apie ką kita, kaip antai jos pačios nerūpestinga namų ruoša ir kaip tai veikia Partso darbą, kaip kelyje į namus tvoskiantis prisvilusio pieno dvokas mažina jo darbingumą. Kas žino, gal kaimynai virė vaikams pienišką sriubą. Tasai aitriai dvelktelėjęs tikro šeimyninio gyvenimo kvapas, o jam atvėrus namų duris plūsteli suplėkęs oras ir šaltis. Partsas stengėsi sutramdyti augantį pyktį, pastiprino kraują gurkšneliu hematogeno, tačiau virtuvėje nervai neišlaikė. Vis degino žmonos žodžiai: „O gal tai pranašystė? Kad Kontorai jau neberūpi tavo knyga. Galbūt tai pranašauja, kad atėjo mūsų eilė? Kas, jeigu nuosmukis paprasčiausiai tėra tavo atvejo įvadinis skyrius?“
Važiuojantis pro šalį traukinys sudrebino langus, ir prieš pradėdamas dirbti Partsas laukė, kol baigsis džerškėjimas. Jis būtų mielai pasirinkęs kurį nors kitą gyvenamąjį rajoną, tačiau galimybių rinktis nebuvo, o čia bent jau turėjo visą namą. Šiaip ar taip, visiškai kitas dalykas, negu kiekvienam šeimos nariui po devynis kvadratinius metrus naudingo ploto, gyvendamas nuosavame name galėjai tiesiog didžiuotis, pelnytis pavydžių žvilgsnių. Reikalas buvo sutvarkytas Kontoros, nunešus konjako butelį ir triufelių, žmonos pažįstamas parašė pažymą, kad ji laukiasi dvynių, o Partsas prisiminė pasiligojusių senukų porą, tolimus savo giminaičius, kurie norėjo atsikelti pas juos gyventi. Vėliau niekas neklausinėjo nei apie dvynius, nei apie senukus. O prie traukinių jis manė įprasiąs, tačiau suklydo.
Priešingai, negu manė žmona, Kontora buvo susipažinusi su rankraščiu ir pasirinkta kryptis buvo laikoma teisinga. Vis dėlto Partsui neteko girdėti, kad jo kolegos, irgi nagrinėjantys hitlerizmo tematiką, būtų buvę apkrauti darbo užduotimis, panašiomis į kavinės operaciją. Kiti sėdėjo Kontoros skyriuose, specialiuosiuose archyvuose arba laikraščių redakcijose, arba apskritai visu etatu rašytojavo, kai kurie jų sulaukė visuomenės pripažinimo, vienas kitas buvo pakviestas net Maskvon – ir visi jie kiek įmanydami publikavo tos tematikos kūrinius. Jisai dirbo tą patį, ką ir jie, betgi jų darbo sąlygos visiškai skyrėsi. Draugas Barkovas jau tapo Estijos SSR valstybinio saugumo komiteto Tyrimų skyriaus viršininku ir, pasak gandų, rašė mokslinį darbą apie Estijos buržuazinių nacionalistų įsiliejimą į fašistų gretas. Žinoma, jam talkino žmona, kuri archyvavo raštus, perrašinėjo juodraščius ir rūpinosi tuo, kad Barkovas galėtų atsidėti svarbiausiam darbui. Arba sekretorė. Galbūt net kelios. Ervinas Martinsonas irgi panašiai, juk Martinsonas buvo labai našus. Ant stalo Partso laukė taisymais išmargintų popierių stirta su piktai dėbsančiais klaustukais, kurie reikalavo neatidėliotino problemų sprendimo. Kontoroje buvo užtektinai mašininkių, bet Partso rankraščiui nepakako. Atgijo seni įtarimai: gal Partso praeitis neleido Kontorai jo viešai pripažinti, galimas dalykas, po poros metų jo niekas nevainikuos gėlėmis, galbūt jis važinės po šalį, ženklindamas kelius, kuriuos buvo draudžiama rodyti užsieniečiams, arba lakstys paskui tualetų sienų tepliotojus, gal, dar baisiau, budės kokios nors mažareikšmės patalpos WC ir klausysis, ką žmonės kalba tupykloje. „Optimą“ išveš.
O žmonos anketa ir dabartinė būsena? Vien jos vaistų išteklius reikėjo atskirai planuoti. Partsas paprasčiausiai turėjo perimti savo atsakomybėn namų vaistinėlės pildymą, vargu ar žmona būtų pajėgusi naudoti vaistinių keitimo taktiką. Lankantis vienoje ir toje pačioje vietoje, vaistų kiekis galėtų kelti įtarimų, ir šito Partsas nepageidavo. Žmonės imtų kalbėti ir jų šnekos pasiektų Kontoros ausis. Kaip tik tokią medžiagą ir kaupė Kontora: žymėjo objekto nereceptinius ir receptinius vaistus, apsilankymus pas gydytoją ir alkoholinių gėrimų pirkimus ir remdamasi tuo surašinėjo charakteristiką, patvirtinančią objekto nepatikimumą ar jo potencialiai silpnas savybes, taip kurdama priemones, kuriomis užtikrindavo darbuotojo lojalumą arba priversdavo objektą veikti pagal Kontoros nustatytas sąlygas.
Jis niekuomet rimtai nesvarstė, ar siųsti žmoną į Paldiski plentą, o dabar, ko gero, jie artėjo prie akimirkos, kai toks sprendimas taps rimta galimybe. Probleminė žmonos anketa buvo patikimas, bet ne pats tikėtiniausias Partso veiklos argumentas. Apie skyrybas nebuvo nė kalbos, nes palikęs ligotą žmoną užsitrauktų pasmerkimą, tai būtų amoralu, o nusiuntęs žmoną į medicinos įstaigą gydytis Partsas galėtų toliau normaliai gyventi, kiti jį net užjaustų. Tokį sprendimą Kontora lengvai palaimintų. Partsas žinojo, kaip pateikti tokį dalyką. Jis prisiminė vieną rusę iš „Normos“, kuri senatvine silpnaprotyste sergančią anytą atvežė iš Rusijos į Taliną. Anyta čia iš esmės atsisakė kalbėti rusiškai, pradėjusi šnekučiuotis tik prancūziškai. Visa šeima laužė galvą, anytą rakino miegamajame. Apie tai niekas ir nebūtų sužinojęs, jeigu toji slapčiomis nebūtų išsprukusi pro rakinamas duris. Kadaise Partsui ta istorija atrodė juokinga, nes tos moters vyras buvo žinomas partietis. Universitete jis dėstė mokslinį komunizmą, nuolat pabrėždamas, kad netrukus bus visiškai panaikinti rubliai, nes pinigai yra kapitalizmo išmonė, ir staiga jo paties namuose apsigyveno prancūziškai tarškanti motina, kuri ilgėjosi savo bičiulės grafienės Marijos Serafinos ir puikavosi, girdi, jos marti esanti panaši į carienę; bent jau taip manė kiti, nes šeimoje niekas nemokėjo prancūzų kalbos. Anytą išvežė į Paldiski plentą. Daugiau ta istorija nekėlė Partsui juoko, jis kiekvieną dieną savo namuose jautė silpnaprotystę, ženklus, rodančius neabejotinai sugniužus protą. Kiekvienam lemtas savas persilaužimo taškas, ir jeigu niekas kitas tavęs nepalaužia, metai vis dėlto daro savo, nes jie grąžina į tuos laikus, į kuriuos visai neketinama sugrįžti, sušukti įkandin grafienių ir carienių, prisiminimai, kuomet Lili Brik važinėja vienu pirmųjų automobilių Maskvoje, arba tie medienos dujomis varomi Sibiro automobiliai, kurių pakura ryja vieną beržinę malką po kitos, kaip papnoja generatorius, prisiminimai, kuomet treška mediena ir dega riebalai, ir oda, toji smarvė. Silpnaprotystė grąžintų į prisiminimus, kai liepsnose bolavo kaukolės ir blauzdikauliai, prisiminimus, kuriuos reikia užmiršti ir kurie jau yra užmiršti, kol dylanti dvasia juos sugrąžina ir paverčia tikrove, vėl atgaivina ugnį, dūmus, treškėjimą, vienas ant kito sukrautus rąstus ir tą smarvę, ir krūvas, ir slogius klyksmus, ir visa, kas buvo, tampa dabartimi, ir galbūt ilgiausioje kasdienos eilėje klyksmu atsilieps jo paties prisiminimai, ir jis žengs į tą pačią tamsą, kurion prieš gerą laiko galą nužengė visi tie, kuriuos, jo manymu, jis buvo amžiams pašalinęs iš kelio, vis tenai, tenai pat. Taip daugiau neturi nutikti nei jam, nei jo žmonai.
Retkarčiais, tomis akimirkomis, kai jis būdavo visiškai įsitikinęs, kad Rolando dienoraštyje minėta Širdis yra jo žmona, Partsas nedvejojo, kad persilaužimas jau arti. Tomis akimirkomis jisai svajojo apie dieną, kai galės pateikti žmonai daiktinį įrodymą apie jos antitarybinę veiklą tuo metu, kai jis pats buvo Sibire. Mintyse jau iš anksto regėjo situaciją, mėgaudamasis vaizduotės padariniais. Jisai būtų ramus ir mandagus, galbūt tiesiai stovėtų po oranžine svetainės lempa, jo balsas būtų tvirtas ir žemas, ir jisai smulkiai išdėstytų visą įrodymų medžiagą. Jau po pirmųjų nenuginčijamų jo argumentų žmonos žvilgsnis perskiltų kaip kiaušinio lukštas, ir sulig paskutiniaisiais žodžiais žmona tįsotų ant kilimo kaip gimęs negyvas veršelis, kurį Partsas būtų ištraukęs savo rankomis, gniauždamas saujoj lyno galą.
Vildamasis tos akimirkos, Partsas nuvyko net į Taros kaimą, buvusion Armių sodybon. Kraštovaizdis buvo ir pažįstamas, ir svetimas. Jau autobuse jis užuodė kolūkio kiaulidės dvoką, dvaro kelią juosiantys uosiai tebestovėjo. Ore atsidavė dūmais – netoli obelų buvo deginama žieminė žolė, tolėliau – praėjusių metų lapų stirtos, o tarp medžių buvo matyti sukantis ratus vištvanagis. Vištos jau buvo išleistos laukan, jos dalykiškai krapinėjo šen ir ten, kai kurios lepinosi pavasario saulėje. Partsas pastebėjo, kad Armių vienkiemyje nebuvo gaidžio. Bergždžių burnų niekas nebegalėjo laikyti. Greičiausiai Kontoros ausis jau pasiekė naujausias anekdotas: naujoji tvarka atima gaidžius net iš vištų.
Į ūkį persikraustė tolimo Leonidos giminaičio šeima, kuri buvo atsargi svečio atžvilgiu. Valgant kukulienę nuotaika kiek palaisvėjo, ir Partsas lyg tarp kitko paklausė apie senus laikus, užsimindamas apie kadaise ūkyje talkinusią savo žmoną. Jis kalbėjo įsitikinęs, tartum gerai žinodamas, apie ką kalba. Žmonos vardo šeima nebuvo girdėjusi, bet Partsas sumojo paprašyti mamulės laidotuvių nuotraukų, kurios tikriausiai liko mirus Leonidai. Kaip Partsas ir manė, nuotraukose Rolando nebuvo matyti. Laidotuvių, vestuvių ir gimtadienių subuvimai visuomet būdavo stebimi ypač budriai, ir jie tapdavo lemtingi ne vienam miško broliui, nes kas gi galėjo atsispirti neapsilankęs savo šeimos iškilmėse. Rolandas buvo išimtis. Pagalvojus, kad mamulės laidotuvėse nebuvo nė vieno iš jos vaikų, Partsui sudrėko akys. Tokios neteisybės nebeištaisysi. Jis neleido kitiems pastebėti savo susijaudinimo ir pakilo eiti. Pakeliui užsuko į namą, kuriame kadaise buvo degtinės varykla. Ir ten gyveno nauji žmonės, jį nusiuntė į dvaro arklides pasišnekėti su kolūkio vyriausiuoju agronomu. Partsas vėl papasakojo atsitiktinai ėjęs pro šalį ir užsiminė ieškantis žmonių, bendravusių su mamule prieš jai numirštant, jis būtų norėjęs su kuo nors pakalbėti apie paskutines mamulės gyvenimo akimirkas. Agronomas atminė ankstesnius degtinės varyklos gyventojus ir kad viena iš moterų dabar įsikūrė gyvenvietėje, naujame silikatiniame name, pas kolūkio buhaltere dirbančią dukterį. Kai Partsas pabeldė į jos duris, buvo sutiktas įtariai. Tik tada, kai jis paminėjo Sibire praleistus metus, moteris prisiminė nors Rozaliją, ji stebėjosi merginos sužadėtiniu, pabėgusiu Švedijon, bet neatsiuntusiu savo motinai nė vieno siuntinio, ir pridūrė, kad taip, tokie buvę laikai. Daugiau Partsas nieko nesužinojo, tik tą istoriją, kurią mamulė su Leonida buvo prasimaniusios apie Rolando likimą, gal siekdamos užslaptinti Rolando gyvenamąją vietą, o gal todėl, kad anuomet ta istorija skambėjo patikimai.
Partsas nuvažiavo ir į Valgą, susirado savo buvusius kaimynus ir tarsi grynai atsitiktinai susidūrė su jais turguje. Prie kaušo alaus jis nukreipė pokalbį į anuos laikus, apgailestaudamas, kad nespėjo susitikti su savo velioniu pusbroliu, kuris iki Partsui pargrįžtant Estijon dažnai aplankydavo jo žmoną. Kaimynas mėgino prisiminti žmonos svečius. Minutėlei suraukęs antakius, pasakė, deja, neprisimenąs nei pusbrolio, nei jokio kito svečio, jei kuris ir buvo apsilankęs. Jo žmona mėgusi laikytis skyriumi nuo kitų. Partsas patikėjo vyriškiu ir pritrėškė nusivylimo jausmą kaip tarakoną, juk jau gana laiko iššvaistė, dabar iš šalutinių vėžių būtina grįžti prie pagrindinės užduoties, kaip dera profesionalui.
O žmonos jis nesiliovė stebėjęs ir kaskart grįždamas namo analizavo, kokį įspūdį jam padarė žmona. Jo galvoje sukosi Valgos metai, sofos spyruoklės, pelėkautai kiekviename kambario kampe, kūdikio riksmas kaimynų bute, intymus gyvenimas, sklindantis iš už sienos ir trikdantis jo naktis, ir švelnūs žmonos judesiai, kai ji kūrė viryklę ir šveitė pieno butelius, prieš nešdama juos parduotuvėn. Jisai prisiminė namo Valgoje pirmykščio šeimininko, autobusais prekiaujančio verslininko, žmoną, jos romų veidą, senovines suknias, kaip jo žmona, bendroje virtuvėje vienu metu atsidūrusi su ta moteriške, imdavo atsiprašinėti už trukdymą, taip duodama suprasti, kad ji tik viešnia moters namuose ir jie yra vieninteliai estai tame name. Tačiau jis neatminė ničnieko, kas rodytų ką nors įtartina. Žmona niekada neskubėjo pati pasiimti pašto, jos niekad nekvietė prie telefono, ji su niekuo nepalaikė ryšio ir svečiai pas ją nesilankė, ji gyveno tarp namų sienų.
Apie vokiečių okupacijos metus juodu nekalbėjo, išskyrus vieną nereikšmingą epizodą, iš kurio Partsas sužinojo apie Helmuto Herco likimą. Praėjus porai mėnesių nuo dienos, kai grįžo Estijon, jis rado žmoną vakare prie butelio degtinės ir uždegtos žvakės. Kai Partsas paklausė, ką ji švenčia, žmona pareiškė, kad savo mylimojo vokiečio gimtadienį. Partsas paklausė, kas nutiko vokiečiui, ir ji atsakė, esą buvo pakrantėje nušautas it šuva. Ji pateikė tai tarsi savaime suprantamą informaciją. Tarsi ji būtų maniusi, kad Partsas viską žino apie jos nuotykius, ir Partsas elgėsi taip, tartum iš tikrųjų būtų viską žinojęs, netgi tai, kad juos bėgančius pričiupo ir žmona ėmė šaudyti į persekiotojus, bet ji blogai šaudė ir todėl nesugebėjo išgelbėti savo vokiečio. Žmona prapliupo juoktis, susipylė stikliuką gerklėn ir papurtė galvą, ji būtų troškusi nudėti visus tuos, į kuriuos mėgino pataikyti. Partsas prisiminė tą anuometį judesį, kai vokietis lietė žmonos ausį. Judesys daugiau nekėlė jokių jausmų, Partsui pabodo, jis atsistojo ir išėjo. Jis vaikštinėjo kiaurą naktį ir paryčiais parėjo namo. Nubudusi žmona nerodė, kad pamena praėjusio vakaro pokalbį. Jie niekuomet nebesugrįžo prie kalbos apie vokietį. Vėliau vis dėlto galėjo kilti mintis, ar žmonos nuotaika nebuvo pernelyg nuolaidi, turint galvoje, kad ji neteko savo mylimojo ir naujo gyvenimo, tačiau Partsas padarė išvadą, kad ir jo žmoną nuramino laikas, juk ir Partsas jau nebegedėjo savo Dancigo. Jis prisivertė gyventi toliau. O Rolandas? Ar laikas atvėsino prisiminimus ir jo galvoje? Partsas gerai atminė, kad 1944 m. rugsėjo 22 d. Ilgojo Hermano bokšte, prieš pakylant pjautuvui su kūju, buvo nuleista ne Hitlerio, o Estijos vėliava. Penkios nepriklausomybės dienos. Penkios laisvės dienos. Partsas regėjo vėliavą savo akimis, nors rankraštyje, aišku, negalėjo šito minėti, nes Tarybų Sąjunga išvadavo Estiją iš hitlerinės okupacijos. O Rolandas, ar Rolandas matė tą patį vaizdą, ir jeigu matė, ar pajėgė nuo jo atsiplėšti?
Vėl taukšėjimas antrame aukšte pertraukė Partso apmąstymus. Turbūt Kontora nė nenujautė, kaip mielai Partsas nugabentų savo žmoną kur nors, kur ji niekam nekeltų grėsmės, tačiau ne. Kontora greičiausiai žinojo visą padėtį. Juk ir Partso namuose buvo taikoma literinė kontrolė21, matyt, ligi šiol. Kiekviena tarpusavy apsikeista pašaipa buvo kur nors užrašyta, taip pat scena, kai netikėtai žmonos sviestas grietinės stiklainis pataikė jam tiesiai į kaktą. Partsas apsitvarkė. Jisai užsimerkė. O kas, jeigu jie užverbavo žmoną kaip tik jį stebėti? Partsas atsimerkęs nuėjo į vonią, dar vienu gurkšniu hematogeno pastiprino kraują, nusiprausė veidą, tapnodamas apdžiovino ir nurankiojo nuo skruostų kilpinio rankšluosčio siūlelius. Jo veidas buvo pavargęs, ėmė ryškėti plaukų pakraštys. Partsas čiupo žmonos blakstienų tušą, paseilėjo dažymo šepetuką, kaip buvo matęs darant žmoną, ir persibraukė juo per smilkinius. Plautuvėn nukratė pabirusias pleiskanas, veidrodyje apžiūrėjo rezultatą. Blakstienų tušas pagyvino bendrą vaizdą. Žmonos paliktas randas skruoste sparčiai balo. Neliko jokios dingsties blogai nuotaikai, nors trokštamo santykių su žmona lūžio neįvyko. Kartais reikėjo paprasčiausiai susitaikyti pakliuvus į aklavietę, kartais įtarimai nepasitvirtindavo, galbūt jis užsirakindavo savo kabinete prieš miegą visai be reikalo. Grįždamas prie darbo stalo įsispoksojo į prieškambario kampe paspęstus pelėkautus. Žmona neturėjo nieko, dėl ko būtų galėjusi rūpintis, kam gi reguliariai tikrinti tuos pelėkautus – jai, nesirūpinančiai net savo kasdieniais reikalais?
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Viršum stalo tvyrojo tokie tiršti dūmai, kad Evelina negalėjo atskirti pažindinamų su ja žmonių veidų. Vienas buvo su vešlia barzda, trejetas merginų mūvėjo kelnėmis, viena buvo su peraugusiais kirpčiais, vos supažindinta Evelina pamiršo vardus ir, dar nespėjusi deramai atsisėsti, pasijuto atsidūrusi vidury pokalbio: lietuviai turi Kremliuje savo žmogų, mokantį tvarkyti reikalus, kai reikia, pataikauti, mes irgi turėtume imti pavyzdį iš Lietuvos, ir visų svarbiausia – lietuviams nekilo problemų su rusais, bent jau ne tokių, kaip pas mus, kaip jiems tai pavyko, jie labai teisingai pasielgė, į Lietuvą plaukė lenkai, vien lenkai, tik pamanykit!
– Mes nužudėm per mažai rusų, štai kur esmė. Nė vienas rusas nebedrįsta kelti kojos į Lietuvą.
– Ir visos tos naujos gamyklos, jose įdarbina tik lietuvius, ne rusus, kodėl mes taip nedarom?
– Jeigu mes veiktume taip, kaip lietuviai, gal padėtis ir pasikeistų. Visi jauni – į partiją, kaip Lietuvoje.
– Kaip Lietuvoje.
– Tiktai taip galėsim būti naudingi savo šaliai, tiktai taip.
– Tiktai taip, – pasigirdo pritariami atodūsiai apie stalą. – Tiktai taip.
Evelina sėdėjo tyliai, ji neturėjo ką pasakyti. Reino pirštai liovėsi laikę jos pirštus, jie mostagavo virš stalo į taktą karštiems pokalbiams. Prieš kelias valandas Reinas Pergalės aikštėje prisispaudė lūpomis prie jų išvien sunertų rankų ir pūstelėjo į bendrą saują, sakydamas, kad čia ilsisi jų bendra širdis, visuomet šilta ir kupina meilės. Gera Reino nuotaika glostė Evelinai plaukus kaip Joninių vėjas Piritoje, ji rankomis pažabojo savo garbanas, jie ėmė ir susijuokė, ir Reinas pakvietė Eveliną į „Maskvą“ susitikti su savo draugais. Evelina pažvelgė į kone ranka pasiekiamos kavinės stiklo duris. Netrukus ir ji tenai vakaros. Viskas todėl, kad Evelina pasisakė nusiuntusi motinai laišką, jame parašė, esą Reinas vasarą, po sesijos, atvažiuosiąs pas juos paviešėti. Reinas iškart sustojo, ir tą akimirką Evelina įsitikino deramai pasielgusi. Daugiau niekas nenueis veltui. Paskiau ji niekad nebeturės įrodinėti Reinui, kad jį myli, įrodinėti, kad galvoja rimtai ir nežaidžia Reino jausmais, neerzina jo, kad ji visuomet jam priklausys. Reinas papasakos jai apie tuos dalykus, apie kuriuos kalbėdavosi su savo draugais, papasakos apie mikrofilmuose įrašytas knygas, jų fotokopijas akiniuotas vyriškis darė savo pilko namo tamsiame kambarėlyje, rūsyje. Namų reikalus ji suspės ligi galo sutvarkyti prieš Reinui atvykstant, kitos išeities nebeliko, ji tikrai ką nors sugalvos. Rugiapjūtės metu tėvas gal neturės kada gerti, senelę galima išsiųsti paviešėt pas gimines, mama padės viską surengti ir tikriausiai supras, kad jaunos poros išsiskyrimas vasarą nežada nieko gero. Dabar Evelina, vilkėdama savo geriausią palaidinę, sėdi „Maskvos“ kavinėje, tačiau ji nesugebėjo nieko pasakyti, nors labai stengėsi ką nors sugalvoti, vis tiek ką. Draugijos kalbos buvo nesuprantamos, jai nepatiko būdas, kai kiti paslaptingai kuždėjosi pritildę balsą. Evelinai ėmė gniaužti gerklę ir ji timptelėjo Reiną už rankovės. Jinai norėjo eiti namo.
– Bet kodėl, vakaras tik prasidėjo?
– Aš nekaip jaučiuosi.
– Ar tik ne dėl konjako?
– Ne, paprasčiausiai bloga savijauta, atleisk man.
Lydima Reino, ji nuėjo prie laiptų, akies krašteliu žvilgtelėjusi į vyrą, apie kurį buvo kalbama prie stalo. KGB. Kaipgi kitaip. Dieve mano, tie žmonės buvo visiškai pakvaišę, jie kalbėjo baisias nesąmones. Jos Reinas buvo pamišėlis. Tikrų tikriausias pamišėlis. Ji būtų turėjusi apie tai žinoti, nujausti iš Reino atsargumo priemonių ir iš viso to slapukavimo. Kai Evelina lenkė kagėbisto staliuką, tas šiugždeno popierių pluoštą ir net nedirstelėjo į Eveliną, tik ranka palygino staltiesę ir numetė susuktus triufelių popierėlius. Evelina pastebėjo pleiskanas ant vyro pečių, sklastymu perskirtus plaukus ir galvos odą, blizgančią nosį, poringą odą, mažą randą, ją apėmė silpnumas ir ji suspaudė Reinui ranką, kuri buvo sausa, juk Reinas nesijaudino, jis buvo pratęs, kad KGB stebi jų vakarones. Pamišėliai. Tikri pamišėliai. Evelinai pasivaideno pakraupęs motinos veidas, jeigu ji būtų sužinojusi, į kokią draugiją pateko Evelina.
Draugas Partsas vėl jautė, kaip miegas stingdo vokus, ir nusprendė tuo metu, kai Objektas lydės namo savo blyškiąją draugę, tualete apsišlakstyti veidą. Jisai laiku spės atgal, Objektui prireiks valandėlės reikalui sutvarkyti. Anksčiau Partsas tos merginos nebuvo matęs kavinėje, bet Objekto elgesys iškart išdavė, kad tai mergina, tinkama parodyti tėvams ir nuplukdyti į santuokos uostą, anos kavinės puošeivos buvo visai kitokios padermės. Mergina buvo pasipuošusi vakarui, ji gražiai užlaikė savo geriausius drabužius, kaip nepasiturinčios šeimos vaikas, žinantis, kad iki kitų metų negaus naujos suknelės, ir ji buvo kiek įsitempusi ir susidrovėjusi, lūkesčių, matyt, būta nemenkų. Partsas buvo tikras, kad Objektas neapsikęs lydėti merginos namo, nors turėtų, ir nors kiekviena sužadėtinė tokiu atveju būtų labai įsižeidusi, ši mergina buvo iš tų draugių, kurių gebėjimas atleisti visuomet rasdavo tinkamą vagą, ir Objektas savo ruožtu – toks vaikinas, kuris net per gerai perprato jos beribį gebėjimą atleisti. Tokios poros beveik nedarė staigmenų, jos visada elgėsi vienodai. Tebuvo laiko klausimas, kada Objektas užverbuos merginą daryti kvailystes.
Kaip tik tuomet, kai Partsas atverdamas stumtelėjo tualeto duris ir giliai į plaučius įkvėpė oro, kad dvokiančioje išvietėje kuo ilgiau sulaikytų kvapą, jo ausys pagavo vieną žodį. Išvietės su slidžiomis nuo lašančių vamzdžių grindimis kampe ginčijosi du vaikėzai iš Objekto draugijos. Partsui įėjus kalba nutrūko nuo pusės žodžio. Tačiau žodis ir paskesnis sakinys jau buvo pasiekęs jo klausos landą, ir nors jame viskas užvirė, jis lyg tarp kitko nuėjo prie praustuvės, atsuko čiaupą, palaukė, kol į jį ims sroventi vanduo, ir sudrėkinęs rankas patekšnojo veidą, paskui nuėjo į kabiną. Uždaręs duris, į jas atsirėmė. Spyna buvo sulūžusi. Vaikėzai išėjo. Kopūstgalvis. Jisai neklydo. Vienas studentas aiškiai pasakė, kad naujas Kopūstgalvio eilių rinkinys jau persiųstas į Vakarus ir kad eilėraščiai sukėlė pašėlusį susidomėjimą.
Partsas stebeilijo į užrašus ant kabinos sienų, raidžių išlinkius, nešvankybes ir antivalstybinius šmaikštavimus, nė vienas braižas jam nepasirodė pažįstamas, ir jis užjautė išviečių tepliotojus medžiojančius kolegas. Jis nepriklausė jų būriui ir niekuomet nepriklausys, būgštavimų dėl tokios ateities staiga kaip nebūta – Partsas vėl pasijuto čiuopiąs pulsą. Jis išėjo iš kabinos, darkart nusiprausė veidą ir numetė išvietės budėtojai rublio banknotą; žvilgtelėjęs į seniokės veidą suabejojo, ar toji sutiktų bendradarbiauti. Gal ir sutiktų. Ar Kopūstgalvis galėjo būti toks kvailas, naudodamas vieną ir tą patį slapyvardį? Ar tai tebuvo pirmykščio Kopūstgalvio sekėjas? Jeigu taip, vadinasi, jis žinojo šį bei tą apie asmenį, kurio pėdomis ėjo. Partsas būtinai išsiaiškins. Grįždamas į salę, jis jau kiek šypsojo ir sulig kiekvienu žingsniu augo jo valia, kurios palaikomas jis toliau vykdys „Maskvos“ kavinės operaciją. To ir reikėjo tikėtis, kad visos drumzlės tartum savaime susitelks vienoje vietoje.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Kalbinti tualeto budėtoją pasirodė esąs bergždžias sumanymas, senutė buvo religinga, juk sunku patikėti, kad priešingu atveju būtų sergėjusi sanitarines patalpas. Tačiau bendrabutyje pasisekė. Draugas Partsas su savo naująja informatore susitiko netoli bendrabučių, Glehno parke. Ji atėjo krypuodama, skųsdamasi, kad skauda koją. Partsas vargais negalais sugebėjo mandagiai išklausyti ir paragino moterį. Bet paaiškėjo, kad tetulė budėtoja pasižymėjo netikėtu veiklumu ir tėvynės meile – be surinktų laiškų, ji rašalu perrašė Objektui siųstų telegramų tikslias kopijas, – nebereikėjo nė nuduoti draugiškumo. Partsas iškalbingai padėkojo moteriškei, pažadėjo po savaitės grąžinti ryšulėlį ir, įsikišęs jį į portfelį, paliko kontaktinį asmenį ilsinti kojų, rusus krūmų šešėlyje iškylauti – tegu sau vynioja iš laikraščių kiaušinius ir triauškina svogūnų laiškus, studentus ruoštis egzaminams, o poreles Glehno pilies griuvėsiuose bučiuotis. Kontora nieku gyvu nebūtų jam rodžiusi Objektui siunčiamų laiškų, gal tik išrinktas vietas, išspausdintas mašinraščiu, nebent specialiai būtų norėjusi, kad Partsas imtų susirašinėti Objekto vardu, tačiau dabar tokios užduoties greičiausiai nebegaus. Ryšulėlyje buvo tik vienas kitas paskiras laiškas, ir Partsas nedrįso nė tikėtis, kad juose minimas Kopūstgalvis, jis netikėjo, kad Objekto mergina tiek daug žino, tačiau rašto pavyzdžiui buvo gana ir poros puslapių, o gal jis suras ir šiaip ko naudingo. Turėdamas mėginius galėtų sufabrikuoti laiškus kaip daiktinius įrodymus arba išvilioti Kopūstgalvį.
Žengęs per namų duris jis užkliuvo už žmonos batų stirtos. Su senaisiais batais dėl atsikišusių kauliukų jai iškilo pūslės ir ji negalėjo rasti žieminių aulinių, vasarą gelbėjosi basutėmis. Trindamasi prieškambaryje skaudamas kojas, žmona nesiliovė kamantinėti, kada juos įleis į Tompėjos spec. parduotuvę, bene kitame gyvenime, ir nusišaipydavo, kad, nepaisydama pasipūtėliškų Partso kalbų, ji matanti vien jo karjeros nuosmukio ženklus, vyrui turbūt niekada nepavyks gauti jiems faršo be žiurkienos. Partsas ištraukė į batą įkibusį sandalą ir nusviedė jį kertėn. Žmona buvo teisi. Reikia taisyti padėtį, kol dar įmanoma. Jeigu niekas nebepadės, Partsas gaus bismuto druskos ir pabarstys jos į laiškus. Kontoros laboratorija tai pastebės, jeigu jis neklydo, amerikiečiai šnipinėdami taikė analogišką priemonę.
Virtuvėje Partsas užkūrė ugnį viryklėje ir liko laukti, kol užvirs vanduo, stengdamasis negirdėti kaukšėjimo antrame aukšte. Telegramose nebuvo nieko įdomesnio, Objekto mergina tik siuntinėjo žinutes apie savo išvykimus ir atvykimus. Be visa ko, kontaktinis asmuo surašė svečius, sąraše šalia vardų buvo vienas kitas atsitiktinis pastebėjimas apie svečių veiksmus, sukėlusius tetulei budėtojai įtarimą, pavyzdžiui, keistas apsivilkimas. Vėl tušti paistalai. Nė žodžio apie Kopūstgalvį. Partsas palygino siuntėjos vardą ant voko: Evelina Kask, Toru kaimas. Braižas buvo iškilas, tikslus, plunksnos įspaudas popieriuje deramai stiprus, bet ne per smarkus, niekur nebuvo matyti nė menkiausios rašalo dėmelės, o raidės žodžiuose surikiuotos glaustai. Geros mergaitės raštas. Iš atgarinto voko išsirito vaikiški nutikimai ir aiškinimai: „Šiuo metu uoliai ruošiuosi egzaminams ir visi labai laukia tavo apsilankymo, netgi kaimynų Lyza. Mama norėjo pati nusiųsti Tau gimtadienio sveikinimą, bet turiu įspėti tave dėl senelės, nes ji kiek keistoka. Dabar ji sėdi kitapus stalo ir klausinėja apie tave.“ Gimtadienio atvirutė buvo su rožėmis, Partsas numetė atvirutę ant stalo. Laiške buvo vien nuobodūs plepalai, ir Partsas niekaip negalėjo patikėti, kad net tokia kvailutė kaip Objekto draugė norėtų įkyrėti savo vaikinui nuobodžiais valstiečių gyvenimo aprašymais ar tuščiomis kaimo paskalomis. Be abejo, tai buvo slapta kalba, ir jai iššifruoti reikėtų kur kas daugiau laiškų. Kažką jie ten rezgė, bet ką, ir koks buvo Kopūstgalvio vaidmuo? Jeigu jis rastų Kopūstgalvį anksčiau nei Kontora, ir jeigu šis būtų tas pats dienoraštyje minimas poetas, ar jis pajėgtų išspausti iš Kopūstgalvio faktų apie Širdies tapatybę?
Vanduo katiliuke išgaravo. Partsas užgesino šviesą ir nuėjo prie lango. Apynys ir negyvas medis už lango susiliejo su nejudria tamsa, jis pats jau judėjo pavojinguose vandenyse. Tikrinti laiškus ne jo reikalas, visa kombinacija nebuvo skirta jo akims, jis būtų turėjęs tik įvykdyti, kas priklauso, ir neperžengti ribų. Galimas daiktas, kad kaip tik dabar apie jį kažkas rašė ataskaitą, ant kartono klijavo naujas nuotraukas, žymėjo asmens duomenis, jo byla išsipūtė, galbūt dabar tyrė sudarytą pagal bylą profilį, juo remdamiesi sugalvojo geriausiai veikiančias priemones, greičiausiai buvo taikomas ir susirašinėjimo tikrinimas, taip pat literinė kontrolė. Jisai prisiminė plauką, kurį buvo palikęs tarp savo popierių ir kuris iš ten pradingo jam nesant. Galbūt jis be reikalo įtarinėjo savo žmoną. O gal tik viską pats prasimanė. Partsas uždegė šviesą ir siektelėjo sumuštinio su kilkėmis, tačiau nuleido ranką. Kilkės buvo iš vakar atidarytos konservų dėžutės. Šaldytuve gulėjo nepraimti konservai ir duoninėje šiandien pirktas, nepradėtas ragaišis. Daugiau nė vienos klaidos.
Partsas vėl ėmė nagrinėti iš kontaktinio asmens gautą medžiagą, stengdamasis rasti pasikartojančių žodžių, slaptojo kodo žymių. Negalėjo atmesti ir nusivylimo, paikos mergiotės paiki žodžiai ir tegalėjo būti vien paiki paistalai. Partsas mįslingai nukando kilkei galvą ir minutėlę ją pačiulpė. Kaip tik tuomet, kai pajuto augantį susierzinimą, jo žvilgsnis užkliuvo už rasto voke sulankstyto, išmarginto rašalu rausvo sugertuko, į kurį buvo įvyniotos džiovintos gėlės. Jame buvo likęs vienas vardas – Doloresa Vaik. Staiga jis sudvejojo, ar nesapnuoja, tačiau ne. Jisai stvėrė gimtadienio sveikinimą. Siuntėjos vardas buvo Marta Kask. Partsas išgirdo tolumoj sunkų alsavimą, burna pritvinko seilių. Doloresa Vaik savo dukterį vadino Marta. Partsas, lėtai pasidėjęs priešais save sugertuką, voką ir gimtadienio sveikinimą, ėmė mintyse iš lėto, labai iš lėto dėlioti sakinius: Objekto mergina buvo kaime pas tėvus – kaime ji rašė laišką, naudodama sugertuką, – tą patį sugertuką naudojo ir kažkas dar, pati Doloresa Vaik, o gal kas nors, rašęs apie Doloresą Vaik, greičiausiai ji pati; sprendžiant iš Evelinos Kask laiško, ponia Vaik gyveno pas Martą Kask, ponios Vaik dukters vardas buvo Marta, o Martos Kask duktė turėjo būti jo Objekto draugė. Ar Kontora tyčia pakišo jam kaip masalą Objekto merginą? Ar iš tikrųjų? Ar Kontora padarė taip, nes jis pažinojo Martą ir ponią Vaik? Per daug sudėtinga, taip neturėjo būti, tai buvo pernelyg neįtikėtina – kodėl Kontoros žmonės būtų turėję žinoti, kad jie buvo pažįstami, o jeigu ir žinojo, kas jiems darbo, – ir vis dėlto tai mintis. Partsas jau buvo iššniukštinėjęs, kad Lydijai Bartels išvykus kartu su vokiečiais ponia Vaik pasiliko Estijoje, ėmė dirbti veterinaro priimamajame ir dalyvavo nelegalioje veikloje. Jos veiksmai bent kurį laiką buvo sekami, ar todėl, kad ponia Vaik turėjo ryšių su Vokietija, ar dėl nelegalų bei emigrantų, mat ponia Vaik pažinojo per daug asmenų, susikompromitavusių dėl antitarybinės veiklos, bet kodėl Kontora turėtų pakišti Partsui prievilą – tos moters artimą giminaitę? O gal tai lietė patį Partsą, gal organai norėjo išmėginti su juo naują profilaktinių priemonių praktikavimą? Keista. Labai keista.
Martą Kask Partsas gerai atminė. Likusi našlė, ponia Vaik kartu su Marta pelnėsi duoną talkindamos per Lydijos Bartels priėmimus. Partsui dažnai teko Bartels virtuvėje laukti vokiečių, nes tie būtinai norėjo lankyti jos seansus. Marta duodavo jam ir vairuotojui pavalgyti, išeidami vokiečiai žvilgčiojo į Martą, Marta, krestelėjusi vilnijančius kviečių spalvos plaukus, atmesdavo visus bandymus suartėti. Visi veržėsi pas Bartels, jisai tapo susižavėjusių spiritizmu karininkų patikėtiniu. Partsas beveik nekreipė dėmesio į viršuje vėl prasidėjusį taukšėjimą. Stengėsi rasti kontrargumentų, rasti priežastis, kodėl tai tebuvo atsitiktinumas. Turėjo ką nors sužinoti apie ponios Vaik ir Martos paskesnį gyvenimą, čia galėjo slypėti ir atsakymas. Jis mėgino numalšinti vaizduotę, dabar ne metas fantazijoms, jam reikia pasistengti. Karlas Andrusonas. „Gimtajame krašte“ skelbtos žinutės davė vaisių, kaip tik dėl jų jam parašė Karlas, kuris Kanados pašto ženklais išgražintame laiške gyrė ponią Vaik, sugebėjusią taip sumaniai išgydyti jam koją. Jei būtų patekęs į blogesnes rankas, lakūno karjerai būtų buvęs galas.
Partsas atlupo laiškų dėžutę ir išėmė savo Kanados ryšelį. Karlas visuomet ant vokų gausiai klijuodavo ženklų, nes žinojo, kokią stiprią valiutą Vakarų ženklai reiškė vietiniams filatelistams.
Draugas Partsas pamirkė plunksnakotį į rašalą.
Toru kaimas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Tėvas gulėjo ant rudeninės vejos, lūpų kertelėje nudryko seilė. Evelina žinojo, kad tėvo galifė kišenėje guli pistoletas. Palikusi tėvą, ji žengtelėjo per slenkstį į priemenę. Juk tėvas iš tikrųjų ir nebūtų panaudojęs ginklo. Autobusų stotelėje Evelinos lūkuriavęs Riksis šmurkštelėjo tarp kojų virtuvėn, mama skubėjo jos pasitikti, jai iš paskos senelė, iš virtuvės plūstelėjo šiluma, vidun, greičiau vidun, ant stalo nutūpė javų kava ir šviežias pyragas, barkštelėjo žarsteklis, manų apkepo kvapas, nustelbiantis visus kitus kvapus, tvokstelėjo Evelinai į nosį, kai mama ištraukė jį iš orkaitės, tuo pat metu burkavo, klausdama naujienų. Evelina nukreipė pokalbį prie kaimo įvykių. Ji nenorėjo, kad mama imtų klausinėti apie Reiną, ir mama ėmė uoliai pasakoti apie kaimynų Lyzą, kuri gavusi nuo savo sūnaus laišką iš Australijos, nors ji jau buvusi tikra, kad vaikis miręs, dvidešimt metų jokios žinios – ir staiga atėjo laiškas! Vaikis laiške atsiuntęs šifoninę skarelę ir atsiųsiąs jų daugiau, jis žinojo, kad už jas čia galima gauti nemenkus pinigus, jas nesunku atsiųsti, ir Lyza buvusi tokia išdidi, iš džiaugsmo tiesiog netekusi proto, ji kartojo kelias savaites, esą jos sūnus gyvas, tartum tai būtų ne tiesa, o tiktai sapnas. Evelina nudavė klausanti, leido motinai tęsti, čežant senelės karštuvui, ir pati tarpais mesdavo pritarimus, kartu galvodama apie Reiną ir lygindama garbanas ant sprando. Motinos, senelių ir tėvo plaukai buvo lygūs, tėvo plaukai buvo kaip ašutiniai, kodėl kaip tik ją ištiko toksai gamtos užgaidas. Baltakojės merginos plaukai buvo šviesūs ir minkšti, aišku, kad Reinui labiau patiko tokie.
Po vakaro „Maskvoje“ juodu susitikdavo rečiau, Reinas pasakė, kad ji bailiūkštė, pirmiausia pasišaipęs iš jos gąsčiojimo, paskui patikino, kad nieko čia baisaus, viskas gerai, nors taip nebuvo. Reinas daugiau nebekvietė Evelinos kartu nei į kavinę, nei į akiniuočio namus. Kadangi Reinas nuolatos taip skubėjo, atrodė normalu nukelti viešnagę pas Evelinos tėvus vėlesniam laikui. Tikrai palengvėjo. Kai Evelina rugsėjo pradžioje grįžo iš kaimo į miestą, „Maskvos“ kavinėje kilusi įtampa jau buvo atslūgusi, tarsi nieko nebūtų buvę, o Reinas nepamiršo jos per vasarą, iš karto nusivedė į kiną ir šokius. Jis atsidavė praėjusio vakaro degtine ir rūkytu unguriu. Evelina numanė, kokioje draugijoje tuo mėgautasi, ir negalėjo atsisakyti, kai Reinas vėl ėmė zyzti, kada galėsiąs aplankyti Evelinos tėvus. Jie apsvarstė, kad per Kalėdas, Evelina turėjo iš naujo pasirengti. Ją apėmė sena baimė. Kaipgi ji atsiveš čionai Reiną?
– Rytoj minsime linus, – tarė motina. – Lyza irgi žadėjo patalkinti. Ir tėvą reikia įvesti vidun, eik, padėk jam.
– Tegu guli ten. Ar tėvui vėl sumokėjo degtine? Ar stogas jau sutvarkytas?
– Evelina, nepradėk iš naujo.
Veikiai bus prieškalėdinės skerstuvės, o iki jų dar reikia baigti rudens darbus. Kaime trūksta darbingo amžiaus vyrų, tėvas nudirba darbus ir gauna atlyginimą degtine, jis dingsta ilgomis naktimis pas partijos boso žmoną, kiekvieną kartą, vos išvykus jos vyrui, tėvas eina tenai ko nors taisyti ir visuomet grįžta iš ten prisigėręs. Tėvas nugirdys ir Reiną, kas tada bus? Evelina jau vaizdavosi kankinamai sunkią vakarienę, girtą tėvą, motinos atviraširdiškas kalbas apie veršelius ir linų darbus, Evelinos vaikystę ir jos numylėtą avelę, ir kaip Evelina visada norėdavo žiūrėti į markoje apie linus kunkuliuojantį vandenį. Evelina žvilgtelėjo į trobos kampe karšiančią vilnas senelę. Kur padėti senelę, kai atvažiuos Reinas? Per Kalėdas jos niekur kitur negalima išvežti. Evelina girdėjo, kaip tėvas tarėsi su motina ir abu nusprendė, kad senelei daugiau neverta keliauti, ir bent jau tąkart Evelina palaikė tėvo nuomonę. Susipažinusi su Reinu, ji nebenorėjo, kad senelė atvažiuotų jos aplankyti į Taliną. Jeigu vietoj jos atvyktų tėvai ir susitiktų su Reinu, gal tuomet Reinas nemaltų apie viešnagę kaime, tačiau tėvai atsikalbinėjo, girdi, gyvuliai, ūkis, jie jų negalintys palikti be priežiūros, kaime pilna vagių. Gal Reinui tiktų, kad atvažiuotų vien mama, tėvas tuo metu galėtų prižiūrėti veršelius ir vištas. Ji pradės kalbą tinkamą akimirką, bet ne dabar, ji nenorėjo, kad motina pultų kamantinėti, kaip jiems sekasi, kaip jai su Reinu klojasi, kuo vaikinas užsiima. Ką jai nemeluojant atsakyti? Ir kam Reinas įsivėlė į tuos dalykus, kaip bus, jeigu kas nors sužinos? Jeigu Reiną išmes iš instituto, jis turės eiti kariuomenėn ir nebus ilgus metus. Ar Reinas apskritai tai suprato? Kaip jis galėjo būti toks abejingas? Ar savimyla? Kas liks iš jų nuosavų paklodžių, kaktuso ant palangės, ligi blizgesio nusvidintos sekcijos, o kas tada, jeigu Reinas buvo susijęs su kokiais nors reikalais, dėl kurių gresia kalėjimas? Evelina negalėjo įsivaizduoti savęs, laukiančios Reino už Baterijos mūrų arba medžiojančios butelį „Vana Tallinn“, ar siunčiančios jį kur nors ten, kur Reinas eina karinę tarnybą. Ji prisiminė cinko karste pargrįžusį namo Janą, kuris kelis kartus neišlaikė egzaminų ir neatsakė į komisijos kvietimą, ir tada pakliuvo į kariuomenę. Reinas buvo tikras pamišėlis, žaidė su baisiais dalykais.
Evelinos pasirinkimas buvo nevykęs, verčiau būtų susidomėjusi tuo lenku iš „politecho“, kuris norėjo susirasti žmoną Estijoje ir pasakė tai tiesiai šviesiai. Lenkiukas uoliai mokėsi, jis visai nepanėšėjo į Reiną, atsisakiusį Pergalės aikštę vadinti Pergalės aikšte, kadangi nepripažino komunistinių pavadinimų. Arba pirmame kurse reikėjo eiti su Melisu į šokius, Melisas prašė, bet jinai nenuėjo, nes, kaip ir kitos fuksės, tada žvalgėsi į vyresnių kursų vaikinus, vyresni atrodė kur kas protingesni, o Melisas – naivus, nes per smagiausią pobūvį visad sakydavo, kad jam gana to, jei galės išsimiegoti tarp švarių baltų paklodžių, taip jis nuolatos kartodavo. Melisas užaugo Sibire. Jam užteko švarių baltų paklodžių, o Evelinai ne, ir štai kur toks godumas ją atvedė.
Mama sukosėjo ir stvėrėsi už šono. Ji jau beveik pasveiko, tik kosulys ir per gilus kvėptelėjimas dar kėlė skausmą. Evelina patikino, kad visus darbus tvarte savaitgalį nudirbs pati, bet mama nenorėjo nieko apie tai girdėti. Ji pasakė, kad mokytis yra svarbiau, visų svarbiausia, tėvas irgi taip manė, nebuvo nieko svarbiau už tai, kad Evelina ištrūko iš kolūkio, ir kai jie užbaigs doroti linus, mama numegs Evelinai naują vilnonį megztuką, su kuriuo žiemą bus gera studijuoti ir šaltis neims. Evelinai pageidaujant rankovės bus gana ilgos ir plačios, nors Evelina ir nesakė motinai, kodėl to pageidavo – špargalės turėjo gražiai sutilpti rankovėje. Pavasario sesija išlaikyta gerai, net žodiniai egzaminai, netgi partijos istorija, taip pat darbo priemonių veiksmingumo gerinimas ir veiksmingumo kėlimo galimybės. Evelina spėjo peržiūrėti visus profesoriaus duotus aštuoniasdešimt klausimų ir padarė pagal juos ir sau, ir Reinui špargales. Kartkartėmis ji važiuodavo mokytis į kaimą, paskui grįždavo į miestą, dienų dienas kaldavo mokslus Glehno parke. Parko rykštė buvo lytinių organų rodytojai, taip pat iš centro atklydę ieškoti draugijos pienburniai ir pabėgusios pasiburkuoti porelės. Jie trikdė ne tik ją, ant kavinės suolų šalia šaltinių sėdinėdavo ir daugiau vienišų moterų, kurios skaitydavo arba degindavosi. Su viena jų Evelina susipažino, moteris buvo pasiėmusi per daug valgymo ir atidavė pusę apelsino Evelinai. Moteriškė padėjo jai netgi pasitikrinti žinias apie Marksą. Taip mokytis merginai labiau patiko ir ji galėjo ištverti neužsnūdusi, be to, moteris nurodė kirpėją, mokančią ypač sumaniai daryti natūralias garbanas su fenu, moteris nusijuokė, esą rūpestis dėl nepaklusnių plaukų ir jai nesvetimas, bet galų gale jos draugija ėmė slėgti Eveliną, būdama svetima moteris pernelyg smalsavo, ir Evelina liovėsi mokytis Glehno parke ir nenuėjo pas moters nurodytą kirpėją, nors matė, kaip Reinas sprogina akis į baltakojės vilnijančius plaukus.
Pasibaigus pavasario sesijai, Evelina ėmė „zubrinti“ rudeniui chemiją ir fiziką, kad būtų lengviau pakeisti specialybę. Mašinraštis ir akloji spausdinimo sistema puikiai sekėsi, tačiau įskaitų knygelėje jų nepažymėjo. Dar laukė egzaminai iš partijos istorijos, ekonominės analizės, analizės metodologijos, ir iki sausio sesijos ji turėjo susirasti naują vietą mokytis, jau dabar jos paieškos jai kėlė nerimą. Bibliotekoje ji visuomet užmigdavo, „benderyje“ buvo labai triukšminga, žiemą lauke per šalta. Ji galėtų pasirinkti kokią įdomesnę specialybę. Ar ji galėtų imti mokytis ko kito? Logistikos, žemėtvarkos? Visuomenės mokslai atkrito, dar daugiau Markso ji būtų nebepakėlusi. Ką nors sugalvos, tačiau bijojo dėl Reino, kuriam nė kiek nerūpėjo tinkamų mokytis vietų stygius. Skaičiavimo techniką ir programavimą Reinas išlaikytų, programavimas taikant MALGOL sistemą jam nekelia sunkumų, o per baigiamąjį egzaminą naudojant aparatūrą reikės atlikti tik vieną kitą užduotį, bet žodinių egzaminų jis tikrai neišlaikys. Kita vertus, Reino tėvai buvo pinigingi, juk antraip jis nebūtų išlaikęs ankstesnių egzaminų. Jis leido dienas rengdamasis lapkričio studentų eitynėms, ėmė apdairiai pasakoti apie tai ir Evelinai.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Laiške Karlui Andrusonui Partsas siuntė linkėjimų nuo ponios Vaik, su kuria jo žmona „vis dar bendrauja“. Jis dar pridūrė, kad ponia Vaik labai apsidžiaugė, esą jos nuovoka padėjusi Karlui tapti lakūnu. Atsižvelgiant į pašto kontrolę, atsakymas atėjo ypač greitai – po poros savaičių. Partsas susijaudinęs perplėšė Kanados pašto ženklus ir netgi nepasigailėjo. Karlas nuoširdžiai džiaugėsi išgirdęs apie ponią Vaik, jis prašė, kad Partsas atsiųstų jam adresą, – po to, kai ponia Vaik persikėlė pas savo dukterį, Andrusono motina nebepalaikė su ja ryšių, tačiau girdėjo, kad ponios Vaik anūkė studijuoja Taline finansus.
Partsas sulaukė patvirtinimo: jis visą laiką stebėjo ponios Vaik anūkę. Daugiau nieko įsidėmėtino Karlo laiške nebuvo, vien pamąstymai apie tai, ar ponia Vaik ilgisi savo gimtinės kaip ir jisai, nors jį nuo gimtųjų namų skiria visas vandenynas, o ponia Vaik bent jau gyvena savo šalyje. Partsas nusikeikė. Jeigu jis būtų nors kiek bendravęs su savo žmona, jau būtų žinojęs tas naujienas ir nereikėtų rinkti informacijos iš tolimos Kanados. Karlas Andrusonas, ko gero, turi žinių ir apie Rolandą, bet Partsas neskubėjo klausinėti, – kol kas nenorėjo, kad Kontora atkreiptų dėmesį į Rolandą. Svetimas vardas savo ruožtu gali sukelti Karlui įtarimų, tada jis imtų uždavinėti nederamus klausimus. Partsas įsikišo burnon gabalėlį pastilės, nusišluostė pirštus nosine, leisdamas nuvažiuoti langus džeržginančiam traukiniui, ir užsimerkė, norėdamas geriau įsivaizduoti schemą, jis nesikrimto nesumojęs anksčiau kreiptis į Karlą. Tiriamasis darbas jį akivaizdžiai apakino, tai profesinė liga. Juo daugiau Partsas svarstė, juo mažiau tikėjo, kad Kontora tik atsitiktinai pasiuntė jį užsiimti seklio veikla. Tikrasis jo Objektas buvo Kask ar visa Kaskų šeima, galimas daiktas, pagrindinis tikslas buvo taikyti Evelinai Kask arba jos tėvams profilaktines priemones arba tiesiog pelnyti merginos pasitikėjimą. Argi ta mergina iš tiesų buvo toks vertas dėmesio objektas? Jeigu tiek vargo dėl vienos merginos, ką tuomet slėpė didesnis planas? Kodėl mergina buvo tokia svarbi? Kompromituojančios medžiagos ir taip gana. Tikriausiai tereikėtų merginai priminti, kad žmogų labai paprasta išmesti iš universiteto, o senelė labai lengvai gali atsidurti traukinyje į šaltuosius kraštus. Partsas valandėlę pamąstė. Kelti sumaištį buvo vienas iš praktinių Kontoros metodų, ir reikia pripažinti, kad jiems tikrai pavyko jį sutrikdyti. Jeigu jis ketina per merginą medžioti Kopūstgalvį, turi būti atsargus, kad Kontora nieko nepastebėtų. O gal vis dėlto surizikuoti ir nukreipti žvilgsnį ne į Objektą, bet į merginą? Nors kartą. Ar kas nors tai pastebėtų?
„Maskvos“ operacijos pabaiga jau ėmė neaiškiai boluoti, ir tai pakėlė draugui Partsui nuotaiką, kai jisai po paskaitų Tompėjoje įsiliejo į žmonių srautą Evelinai Kask už nugaros. Jisai stebeilijo į merginą nauju žvilgsniu, godžiai, ir uodė kvapą. Seną gerą kvapą, nors merginos elgesys nepakito. Partso žingsniai prisitaikė prie grindinio akmenų, jo paltas susiliejo su namų sienomis, jisai tarėsi esąs nematomas. Merginos sijonas nebuvo įkyriai trumpas kaip kitų, ji mūvėjo baltas „Marato“ pirštinaites, kuriomis kas trečią žingsnį lygino ar glostinėjosi plaukus. Jos metalu pakalti kulniukai slidinėjo grindiniu, pavargę lipo į autobusą ir virtuliuodami išlipo stotelėje netoli bendrabučių. Partsas laikėsi deramo atstumo, leido merginai užkopti į antrą aukštą, prieš sekdamas jai iš paskos, iš anksto susižvejojo piniginėje saują senų tušinuko šerdelių, palaukė, kol eilė tinkamai padidės, ir tada prisijungė prie jos. Už prekystalio sėdinti moteris susikaupusi rakinėjo šerdelių gale esančius rutulėlius, kaišiojo šerdeles į aparatą, sukiojo rankeną, paduodavo užpildytas šerdeles ir skaičiavo atkištas kapeikas. Eilė kuždėjo ir kiugždėjo, kirbėjo, nė vieno studento iš kavinės nebuvo matyti. Staiga merginos veidas įsitempė. Ranką su krepšiu ji laikė toliau nuo savęs, ištiesusi į šoną. Priėjęs su mergina pasisveikino nežinomas „politecho“ studentas, ir iškart patraukė savo keliu. Partsas apsižvalgė ir pamatęs, kaip studentas su merginos krepšiu eina pro duris, išsmuko iš eilės paskui krepšį, pirmiausia leido vaikinui atsitolinti, ramiai žingsniuoti tarp daugiaaukščių namų, praeiti pro milžinišką taikos balandį ant namo sienos, netrukdė jam pastoviniuoti autobusų stotelėje, paskui, prisidėjęs prie laukiančiųjų, paskutinis įlipo į autobusą ir pirmutinis iš jo išlipo. Kai vaikinas ėmė skverbtis pro brūzgyną, Partsas užkliuvo ir suprato anksčiau klydęs – toje pačioje kelio atkarpoje jis ne kartą buvo pametęs Objektą iš akių, ir dėl to kaltino savo nuovargį ir perdėtą atsargumą. Tik dabar sumojo, kad tai ne atsitiktinumas. Vikriai išnykdamas Objektas leido suprasti žinąs, kad yra sekamas. Objektas paprasčiausiai pajėgė jį mikliau suklaidinti už dabartinį vaikinuką. Šis nebuvo itin apdairus, eidamas garsiai šūkavo, keikėsi suklupęs ar užkliuvęs už dagių. Partsas matė, kaip vaikinas įsmuko pro vieno pilko namo užpakalines duris, ir pasižymėjo valandą. Jis jau suprato, kad atvėrusio vaikinukui duris akiniuoto vyro namuose buvo vadovaujama nelegaliai veiklai.
Šalia gretimo namo kačių šlapimu dvokiančios smėliadėžės jis išvydo sukučiu žaidžiantį berniuką. Vaikas, mielai paėmęs rublį, pasakė name gyvenančio poeto pavardę.
Partsas nuėjo į biblioteką susipažinti su eilėraščiais. Poetas aukštino darbininkų ir valstiečių revoliuciją kaip tik tada, kai Rolandas koneveikė Kopūstgalvį. Žinoma, gal tai tik sutapimas, tačiau kiek galėjo būti poetų, įsivėlusių į nelegalią veiklą ir pasivadinusių tuo pačiu slapyvardžiu?
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Kitą vakarą draugas Partsas knapsojo „Maskvos“ kavinėje priešais lėkštę su triufeliais ir „Sostinės“ mišrainę. Darbas ligi vėlios nakties ir pažintis su eilėraščiais pareikalavo duoklės – budrumas nusilpo. Kai smakras bakstelėjo į krūtinę, Partsas susitvardęs apsidairė aplinkui. Prie Objekto draugijos prisidėjo dailės studentai su violetinėmis kepuraitėmis, kai kurie buvo vienplaukiai, viena mergina vilkėjo per trumpą sijoną ir, regis, pati tai suvokė, nes eidama stipriai spaudė ranką prie šlaunies, tartum negalėdama apsispręsti, ar turi patempti žemyn mėlyną sijono audinį, ar tik neleisti kilti aukščiau. Viršum rugiagėlių spalvos sijono švietė balta palaidinukė, raporte būtinai reikės paminėti polinkį į nacionalistines spalvas.
Paskui violetines kepuraites atėjo nedidukas juodbruvas vyriškis, kurio plaukai kabaliavo kaip lengvo elgesio moters, o veidą dengė barzda. Partsas atpažino jį, tai rodančių prastą skonį antitarybinių drobių tapytojas, Kontora greičiausiai jau seniai stebi jo veiklą. Jau vien iš to žmogaus išvaizdos, kopijuojančios kapitalistinių šalių madas, dvelkė imperializmu. Pianistas stengėsi kaip įmanydamas, ilgaplaukis vyrukas flirtavo su dviem merginom. Sujudimas kaip aštrūs įdrėskimai smigo per dūmus ir pažadino Partsą iš snaudulio. Jo akys ūmiai atsimerkė. Šita melodija? Ar ji plaukė jam iš galvos? Iš jo lūpų? Gal jam prisisapnavo? Džiazo ritmas tebeskambėjo, tačiau merginos liovėsi krizenti ir rūkalius už gretimo staliuko pamiršo nukratyti pelenus, pelenai savaime nubiro ant stalo. Objektas atsistojo. Partsas slapčiomis pagręžė galvą. Studentų draugija įsistebeilijo į pianistą lanksčiais riešais, už kito staliuko viena moteris šypsojosi, jos šypsena spindėjo, ji uždėjo ranką draugui ant pečių, lūpomis negirdimai kartojo: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind… Partsas sumirksėjo. Maršo taktai išsklido pianisto improvizacijoje, jie dingdavo ir vėl sugrįždavo, jie dingdavo ir vėl sugrįždavo, jie dingdavo ir vėl sugrįždavo, barzdočius irgi atsistojo, kartu su juo – jam po pažastimis čiauškėjusios merginos, o galiausiai – visa užstalė. Partsas girdėjo savo alsavimą, jis žvilgtelėjo į kolegą prie kampinio stalelio. Tas irgi buvo atsistojęs, jo kūnas įsitempė, tartum rengdamasis šuoliui, sargus žvilgsnis apmetė salę ir akimirką susidūrė su Partso žvilgsniu, ir kaip tik tada pakaitomis dingstantis ir sugrįžtantis maršas sulėtėjo, barzdočius su Objektu išsižiojo: Jään sull’ truuiks surmani, mul kõige armsam oled sa…22 – ir Partso kolega nušvilpė per salę kaip vėjo gūsis, jis užtrenkė pianino dangtį ir liko stovėti priešais pražiotą barzdočiaus burną, kolega sumojavo rankomis ir kažką pasakė, paskui išėjo iš kavinės taip pat veržliai, kaip buvo pripuolęs prie draugijos. Jo švarko skvernas kliudė Partsą, vyro veidą išpylė dėmės, akys prisimerkė. Vyrui išėjus pianistas vėl atvožė dangtį ir tęsė savo įprastą vakaro repertuarą. Draugai nusitempė barzdočių prie laiptų, jie sudūrė galvas, kaktose žvilgėjo prakaitas, jų kuždesys buvo piktas. Jie nėkart neapsižvalgė, niekas į juos nežiūrėjo, lyg jie būtų tapę nematomi, betgi visa salė ribėjo kaip jūra prieš audrą. Partsas girdėjo pavienius žodžius, kurių išvadomis negalėjo patikėti. Argi tikrai kolega, priėjęs prie barzdočiaus, metė: „Dėl Dievo meilės, nutilkit, aš esu iš KGB!“
Tas pats pianistas skambino ir kitą dieną, ir dar kitą dieną po anos, ir Partsas suabejojo, ar kolega apskritai raportavo apie įvykį. Jo paties kavinėje nebuvo matyti, ir trečią dieną kolegą pakeitė kitas vyras. Barzdočius kavinėje nebesirodė. Kompromituojančios medžiagos buvo sočiai ir dar daugiau. Draugija akivaizdžiai turėjo savų ketinimų dėl studentų rengiamų eitynių su deglais, ir jeigu taip, Partso darbo užduotys, susijusios su „Maskvos“ kavinės operacija, pasibaigs prieš pat eitynes arba iškart po jų. Partsas suprato turįs mažai laiko. Kol draugija su visais savo čiuptuvais tebebuvo laisva ir lengvai prieinama, jis turėjo ligi galo išsiaiškint tą dalyką.
Duris atidarė pats poetas. Namas buvo toks pat pilkas kaip ir pirma, vyriškio drabužiai susiliejo su sienomis, jis pasitaisė akinius, akių beveik nebuvo matyti už storų stiklų. Partsas, mandagiai nusišypsojęs, tarė:
– Kopūstgalvis.
Akimirka buvo neabejotinai jaudinanti. Partsas suvokė – ant slenksčio stovintis žmogus nesigaudė, kad jųdviejų jausmai tą minutę turbūt buvo vienodi. Vyras turėjo savų galimybių, jį išgelbėti galėjo tikri aktoriaus gabumai, derama gynyba. Partsas per savo amžių matė nemažai melagių, galėjusių atsikirsti puikiu priešpriešiniu manevru, tačiau stovintis priešais jį žmogus ne iš tokių. Poeto veido išraiška sukrito lyg sutrešusios konstrukcijos namo kampas, į kurį galima suvaryti kirvį iš pirmo karto.
– Mums, ko gero, reikėtų truputį šnektelėti. Nėra jokios dingsties, dėl kurios seni dalykai galėtų pakenkti dabartinei jūsų rašytojo karjerai.
Trumpai patylėjęs, Partsas tęsė:
– Žinoma, reikėtų pagalvoti ir apie jaunuosius jūsų sekėjus. Jūsų dabartiniai rašiniai ne itin skatina jaunimo dorovę.
– Mano žmona tuojau pareis namo.
– Aš mielai susitiksiu ir su ja. Gal pakalbėsime viduj?
Poetas žengtelėjo atgal.
– Mes, žinoma, pasistengsime, kad jums būtų uždrausta spausdinti savo kūrinius kuo trumpiau, tiesa?
Poeto atvejis buvo lengvas. Daug lengvesnis, negu Partsas būtų galėjęs įsivaizduoti. Išeidamas iš namo jis stebėjosi, kaip tam žmogui pavyko šitiek laiko nelegaliai darbuotis stebint partijai. Vyriškis jau porą dešimčių metų buvo žinomas kaip gerbiamas tarybinis poetas, kuriuo, be jokios abejonės, buvo patenkintas ir partijos propagandos skyrius, ir „Glavlitas“, ir visokiausios redakcijos, o vis dėlto jis dalyvavo pogrindinėje veikloje. Ir tuo pat metu kūrė partijai paradinius eilėraščius! Partsas sparčiai nužingsniavo į autobusų stotelę. Tik ten jį užklupo nuovargis ir turėjo valandžiukę pritūpti. Su poetu ėjosi sklandžiai, nes Partsui nestigo šantažuoti tinkamos informacijos. Žmonos šantažuoti nėra kaip. Nors poetas nutėškė Širdies tapatybę Partsui į glėbį lyg „Junkersą“ be degalų, Partsas negalėjo būti įsitikinęs, ar Rolandas viskuo dalijosi su Partso žmona, tikrai viskuo? Ar kaip tik todėl tarp jųdviejų su žmona stūksojo neįveikiama siena? Ar žmona visą laiką žinojo, kodėl Partsas turėjo atsikratyti Rolando? Ar tai apskritai tebėra svarbu? Jį taip pat apstulbino, kaip mažai jis jaudinosi, kad viskas išaiškėjo. Manė savo ramybę esant stebuklą, netgi žavėjosi ja. Galbūt savo dvasios gelmėje jis visa tai nuolatos jautė, bet tai nebeturi reikšmės. Drauge po ilgo laiko pajuto didžiulį pasitenkinimą. Žinojo, kad valdo padėtį, tą jausmą buvo spėjęs beveik pamiršti. Nelyginant būtų stvėręs saujon visą skrendančių paukščių pulką, kuris nuo jo prisilietimo sustingo, virto laisvai kaitoma dėlione. Namie jo laukė nenustygstantys „Optimos“ klavišai ir žmona, kitomis procedūromis pasirūpins Kontora.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Viskas nuėjo perniek. Reinas ir dar trejetas eitynių rengėjų buvo suimti. Evelina drebėjo lovoje po antklode, „benderio“ tyla slėgė kambario lubas vis žemiau, galvoje tebeaidėjo šūksmai: „Milicija, milicija!“ Evelina nenorėjo išeiti iš kambario, jai atrodė, kad „benderio“ virtuvėje visos kuždasi. Ji negavo jokių naujienų, ji nežinojo, kur yra Reinas, ji nežinojo, kas bus toliau. O gal kuo puikiausiai žinojo. Reinui nebeliko kelio sugrįžti atgal ir toliau studijuoti, bet tai ir taip visiems aišku, nebuvo reikalo kuždėtis. Galbūt ji turėtų važiuoti namo, ar ji gali važiuoti, ar milicija ateis jos ten ieškoti, ar ją išmes iš „benderio“, iš universiteto? Šito mama nepakeltų, tik ne tai, namo ji negalėjo grįžti, negalėjo pasipasakoti. Ką ji namie pasakytų, nepajėgtų nė kalbėti. Ar Reinas dabar atsidurs kalėjime, ar kariuomenėje, o gal ir kalėjime, ir kariuomenėje ar net beprotnamyje? Evelina pašokusi atsisėdo – beprotnamis, Dieve mano, taip nutiko jaunuoliui, rašiusiam tuos atsišaukimus, ieškant jo rašomosios mašinėlės buvo iškrėstas visas vaikinų bendrabutis, kiekvienas kambarys, visas tūkstantis lovų, tūkstantis drabužinių. Rašomosios mašinėlės nerado, tačiau vaikiną rado ir nusiuntė į Paldiski plentą, ir daugiau niekas nieko apie jį nebegirdėjo. Reinas buvo pamišėlis, Evelina teisi, jinai įsimylėjo pamišėlį ir leidosi pagaunama Reino beprotybės. Ji sukėlė pavojų savo baigimo ceremonijos suknelei ir savo paskutiniųjų metų studentavimui, kai jų studentiškos kepuraitės išbluks ir tušinukai išsibaigs, ir savo, kaip inžinierės, ateičiai. Reinas ir ji daugiau niekada nebepamatys vienas kito, jie neįsigis bendrų paklodžių nei kaktusų ant palangės, nei sekcijos su žvilgiu paviršiumi, daugiau jai nebereikės sukti galvos, ar leisti Reinui nuvilkti jos apatinuką, ar ne. Reikėjo leisti. Reikėjo išsirinkti vaikiną, įstojusį į partiją. Ji turėjo paklausyti tos merginos, kuri pasakė, esą Reinas – nevykęs pasirinkimas, turėjo galvoti apie save: „Aš noriu užbaigti universitetą, aš noriu susikurti šeimą, aš noriu turėti namus, aš noriu ištekėti, aš noriu gauti gerą darbą.“ Evelina šoko prie spintos. Ji žinojo, kad ten nebuvo nieko uždrausto, bet jie ateis netrukus ir apieškos spintą, lovą ir net pagalvę. Evelina sumetė daiktus į fanerinį lagaminą, įsispyrė į batelius ir išbėgo į koridorių, išilgai koridoriaus laiptų link, iš kambarių į ją dirsčiojo, ji kūnu juto žvilgsnius, jie smigo kaip dygliai į odą, jai ausyse aidėjo žingsniai, ji palei tvorą nubėgo į stotelę, už tos tvoros dirbo kaliniai, ar Reinas veikiai irgi bus tarp jų, o gal ji pati, leidosi greičiau į kojas, lagaminas buvo sunkus, tačiau ji bėgo, baimė nuvijo ją į trisdešimt trečią autobusą, sausakimšą fabriko darbininkų, ji vos nepasiliko už durų, tačiau baimė įspraudė ją vidun. Autobusas pajudėjo, ir Evelina atsirėmė į vienos babuškos iš baltos skepetos sumegztą ryšulį, keliaujantį į Sibirą, kaip visi kiti panašūs balti ryšuliai, pilni Estijoje prisipirktų prekių, kurias rusai, sulenkę nugaras, tempė į geležinkelio stotį ir į Sibirą, ir tenai netrukus keliaus ji pati, ją ten išveš, jos dantys grikšėjo kaip bėgiai ir su tuo grikšėjimu brendo baimė, pasirengusi įsmeigti nagus jai į nugarą, suleisti suodžius jai į kūną, bet dar ne dabar, dar ne, pirmiausia reikia namo, ji nori dar kartą pamatyti savo namus, kol jie neatėjo, nes jie būtinai ateis, jie visada ateidavo. Galimas dalykas, jie jau laukė jos pas mamą. Evelinos akys buvo sausos, nors jos sudrėko kaip ir Reinui, kai jie pamatė, kaip šalia Kiek in de Kök23 nuo kalno leidžiasi virtinė deglų. Juodu suspaudė vienas kitam ranką, viskas vyko ramiai, ir Reinas prisiminė Jurginių nakties sukilimą. Anuomet irgi tamsoje suliepsnojo vergų deglai, tačiau Evelina būtų turėjusi priminti, kad jis baigėsi kraujo praliejimu. Ji būtų turėjusi paprotinti, klausydamasi, kaip Reinas apie tai pasakoja; kai jie Narvos plentu traukė į Kadriorgo parką, dainuodami: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind, būtų turėjusi priminti, – ne šypsotis, o ji nusišypsojo ir kartu su kitais šūkavo „valio“ kaip kvaiša, kol išgirdo kažką surinkant „milicija“, o priešais ją ėjusi mergina nusiavė savo aukštakulnius ir vienomis kojinėmis nuskuodė lygiagrečia gatve, čia žmonės ėmė stumti juos atgal, ji paleido Reino ranką ir niekur jo nebematė, tada puolė bėgti, milicija, ji bėgo ir bėgo, nežinodama, kur dingti, kol galų gale atsidūrė prie Patkulio laiptų, susigūžė viršutinėje laiptų aikštelėje ir liko laukti, kol baigsis sąmyšis.
Artėdama prie namų stotelės, Evelina suprato. Negalima šitaip pasielgti su savo tėvais, kad jų namuose ją suimtų. Visi pamatytų, visas kaimas pamatytų. Ji sugrįžo atgal į Taliną.
Toru kaimas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Draugas Partsas atsistojo eilės gale, ryšinčios skareles moterys gręžiojo galvas. Partsas kaime nieko nepažinojo, jis niekada nesilankė šiuose kraštuose ir nebuvo dvasiškai pasirengęs užduočiai. Viskas nutiko taip greitai – ir štai jis skyriaus automobiliu važiuoja į kaimą. Organuose niekad niekas neužsiminė, kad jie būtų žinoję apie ponios Vaik ar Martos ir Partso bendravimą praeityje, tačiau Partsas nerado jokio kito paaiškinimo, kodėl jis turėjo užsiimti profilaktika, kuri nepriklausė jo darbo užduotims. Marta Kask prekydienį nuskubėjo į turgų, kaip ir visi kiti. Knibždėlynas. Vyrai, sulenkę nugaras, maišais tampė duoną karvėms. Tuščių pieno butelių prikrauti dviračiai.
Jis lengvai atpažino Martą.
– Marta, ar čia tikrai tu?!
Marta krūptelėjo, jos akys išsiplėtė lyg ratilai ežere nuo Partso mesto akmens, ir tą akimirką Partso neryžtingumas pranyko. Marta nesugeba pasinaudoti savo žiniomis. Ji nesupranta turinti medžiagos, kurią galėtų panaudoti deryboms, išgelbėti savo dukterį, šantažuoti Partsą, kuris kadaise sėdėjo prie vieno stalo su veikėjais iš Berlyno. Partsas buvo įsitikinęs, kad moteris nesuvokia savo žinių vertės. Jam truputį pagailo Martos, tada Partsas ėmėsi darbo: prasibrovė prie jos pro minią, nusistebėjo dėl juokingo susitikimo ir pasakė atvykęs čia su reikalais – dėl Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos mokytojų kolektyvo sudėties atnaujinimo, – bet tik ligi rytdienos.
– Istorijos mokytojų kursus ketinama perkelti net į Maskvą, bet vargu ar pavyks, – pajuokavo Partsas, primerkęs akį. – Tokio dalyko aš neleisiu. Klausyk, mudu dabar turim būtinai išgerti puodelį kavos, jeigu jau susitikome po šitiek metų, kaip manai?
Partsas pastebėjo, kad Marta žvalgosi aplink, tarsi kažko ieškodama, bet ko? Partsas suprato, kad moteris nori kažkam perduoti žinią. Kai pažįstamas berniūkštis pribėgo prie Martos, Partsas bemat išsitraukė iš kišenės trirublę ir kyštelėjo ją vaikiui į saują.
– Prekydienį ir vaikai turi gauti šio to saldaus, tiesa? Aš rytoj inspektuosiu tavo mokyklą. Eik, pasakyk savo mokytojai, kad viskas būtinai pavyks.
Berniūkštis pradingo.
– Kodėl tokia niūri mina, Marta?
Partsas spoksojo tiesiai Martai į akis, fiksuodamas, kaip juda vyzdžiai, kaip moteris mina nuo vienos kojos ant kitos, kaip ji lyginasi skarelę palei smilkinius.
– Koks atsitiktinumas, kad mudu čia taip susitikome. Ir laimė. Būdamas senas jūsų šeimos draugas, turiu pasakyti, kad jūsų duktė kelia mums šiokių tokių rūpesčių. Evelina, toks jos vardas?
– Rūpesčių? Evelina? – Martos balsas suskeldėjo kaip ką tik ežere užsidėjusi grienė.
– Švietimo ministerija yra puiki darbovietė. Visos tėvynės ateitis prieš akis, mes didžiai rūpinamės savo jaunimo ateitimi. Be galo gaila, kai jaunas žmogus ima linkti netinkamon pusėn. Ar jums nieko neteko girdėti apie studentų eitynes?
Klausimas išgąsdino Martą, ji nežinojo, ar turi patvirtinti, ar nuneigti, ji kiek per ilgai tylėjo.
– Evelina, žinoma, nekalta, tačiau ta draugija… Jos vaikinas suimtas.
Marta atrodė dvejojanti.
– Pakalbėkim smulkiau prie kavos puodelio.
Partsas reikšmingai mostelėjo minios pusėn. Marta dairėsi aplinkui, tartum tikėdamasi sulaukti kieno nors pagalbos.
– Gal tu pirmiausia apsipirk, tuomet galėsim eiti.
Marta atrodė nedrįstanti pajudėti iš vietos. Partsas palydėjo ją prie eilės, Marta leidosi vedama kaip avis. Nuo prekystalio sklido žvalus skaitytuvų tarškėjimas, dar buvo likusios keturios kiaulės kanopos, čežėjo vyniojamas popierius, Marta timpčiojo savo skarelę, palygindama ją ties smilkiniais, kišdamasi garbanas po skarele, plaukai buvo drėgni, per smilkinį ritosi prakaito lašas, visai kaip ašara. Partsas neatsiliko nuo jos nė per žingsnį, mandagiai šypsojosi visiems, judantiems link prekystalio. Kažkas priėjo prie Martos pasakyti, girdi, jos vyras ryte stovėjęs eilėje pirmas. Marta linktelėjo. Partsas klausiamai pažvelgė į ją.
– Nupirkti maisto visada turi moterys, – tarė Marta.
Partsas suprato, ką tai reiškė. Martos vyras ryte buvo atėjęs degtinės, pamiršęs visa kita. Ta pati problema ir kitur, kiekviename kolūkyje. Prekydieniais ir algadieniais niekam neberūpėjo darbas, net karvės galėjo likti negirdytos. Draugas Partsas buvo žvalus, atrodė, viskas išsispręs gana sklandžiai. Partsas padėjo Martai susikrauti grietinės stiklainius ir išvedė ją į lauką, Marta žengė netvirtai, jos stumiamas dviratis buvo palinkęs, krepšys barškėjo, nuo silikatinių gyvenvietės sienų dvelkė šaltis. Ore buvo justi sniegas ir įšalusi žemė. Slogi būsena, tačiau Partso nuotaika buvo gera. Marta pasuko dviratį į takelį. Iš kamino raitėsi dūmai, nuo tvarto sklido mykimas. Iškalkinti obelų kamienai baltai nudryžino tvorą.
– Pas mus čia tokia netvarka, – pasakė Marta. – Kaip manai, jeigu…
– Man nė kiek nekliudo, miela Marta.
Marta žvilgtelėjo pirties pusėn. Partsas sustojo vos pakėlęs koją žengti. Jis apsigręžė ir puolė prie pirties. Marta nubėgo iš paskos, kabindamasi jam į ranką, į paltą, Partsas nustūmė moterį, palikdamas jos šūkavimus už nugaros, ir atplėšė pirties duris. Ant suolo miegojo Rolandas, – kelnių petnešos nusmukusios ant liemens, burna pražiota. Jis knarkė.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1965-ieji
Seniau žinomas kaip Markas, Rolandas Simsonas tapo Rolandu Kasku, kuris kukliai ir netraukdamas dėmesio gyveno Toru kaime. Jo duktė Evelina Kask mokėsi Taline. Kas būtų galėjęs patikėti, kad tasai rūpestingą tėvą nuduodantis vyras dar visai neseniai be gailesčio šaudė kūdikius jų motinoms tiesiai prieš akis? Kas būtų galėjęs patikėti, kad linkę į tokius dalykus žmonės perduos savo pavojingą ligą ir ateinančioms kartoms? Evelina Kask pasekė savo tėvo pėdomis, ji tapo antikomunizmo ir nacionalistinio imperializmo uolia šalininke.
Draugas Partsas nuleido riešus ant kelių. Jis tuoj baigs paskutinius puslapius, kadangi dirbti galėjo ir dienos metu, darbas ėjo kaip iš pypkės. Jau ir nuotraukos buvo parinktos. Partsas iš jų atidėjo vieną, skirtą rašytojo portretui fašizmo sąlygomis. Raudonoji armija, vos įžengusi į Klogos lagerį, labai pagelbėjo daug fotografuodama, ir Partsas tarp nuotraukų rado sau tinkamų, kuriose buvo pavaizduoti į nugarą nušautųjų kūnai. Jo laimei, sulysę ir mirštantys ar jau mirę žmonės buvo gana panašūs.
Draugas Partsas iš Klogos išsigelbėjo gyvas, nes nudavė mirusį. Jis priklausė narsių kalinių grupei, sudarytai iš tarybinių piliečių, kurie iš Baterijos į Klogą buvo atvežti sušaudyti. Jisai savo akimis regėjo visas baisybes, jį norėta priversti deginti ant laužų kitus tarybinius piliečius, bet jis mėgino bėgti. Draugui Partsui šovė į nugarą ir jį sunkiai sužeidė. Jeigu Raudonoji armija būtų išvadavusi Klogos mirties stovyklą nors dieną vėliau, jam būtų buvęs galas. Dėl savo išradingumo jis šiandien liudija prieš fašistinius nusikaltėlius ir pasakoja teisybę apie tai, kas įvyko.
Ar toks tekstas dera prie nuotraukos, o gal su tuo šaudymu vis dėlto perlenkia lazdą? Kas bus, jeigu kam nors parūps išvysti įrodymų? Dėl to dar reikėtų pagalvoti, vargu ar Kontora pridės daugiau redakcinių komentarų, tačiau tam tikras detales būtina nušlifuoti, įkrėsti žiupsnelį gyvumo, ir kūrinys bus gatavas skristi į platųjį pasaulį. Paskutinį štrichą istorijai suteikė tai, kad jis dar kartą buvo nuvykęs susipažinti su Toru kaimo gyvenimu, pauostyti vietinio kolorito, apskaičiuoti ploto ir išnagrinėti riboženklių, jis nuklibikščiavo prie akmenų krūvos vidury lauko, iš kur vėrėsi atviras vaizdas į Kaskų vienkiemį. Saugodamasis gyvačių pasirūpino kaliošus ir dvi poras vilnonių puskojinių. Ir žiūroną. Kaip tik detalės vertė jį tyrinėti valstiečių gyvenimą, stebėti, kaip dvi ryšinčios skaras moterys dirba ūkio darbus.
Partsas nejautė jokio nuovargio, nors vakarykščio vakaro būta gana smagaus. Susitikimas su Kontoros vyrais tęsėsi per ilgus pietus, o po jų dar keliuose baruose. Prie tokios gyvensenos Partsas nebuvo pratęs, bet kartą juk galima. Jis rado galimybę užsiminti apie naujas tyrimo sritis ir netiesiogiai priminė savo jaunystės patirtį Suomijoje, jam būtų lengva įsilieti į Suomijos gyvenimą, jis jau turėjo visiškai patikimą vertinamo rašytojo ir istoriko reputaciją, akademinis pasaulis nekeltų jokių problemų. Atėjo metas planuoti savo ateitį. O galbūt Tarybų Sąjungos ambasada Helsinkyje? Kultūros atašė pareigos tikrai malonios. Atgaivintas laivų judėjimas tarp Suomijos ir Estijos, vadinasi, Kontora dabar turi panaudoti visus savo išteklius, organams reikia trūks plyš rasti naujų operatyvinių darbuotojų, patikimų žmonių, bet Kontoros manymu, ko gero, jam labiau tinka stebėti Vakarų turistus Taline, sukurti platesnį susirašinėjimo tinklą su Suomija, o ne užsiimti agento veikla pačioje Suomijoje. Partsas tikėjo, kad išėjus knygai tokia galimybė atkris. Jis neketino žiūrėti į laivus, likęs šiame krante. Jis norėjo pats plaukioti laivais, keliauti.
O gal geriau Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto skyrius VDR? Vokiečių kalbą jis moka puikiai. Kas žino, galbūt jam leis dirbti tiriamąjį darbą Vokietijos archyvuose, ten galėtų netgi rasti medžiagos, liudijančios apie vyriškį pavarde Fiurstas. Iki šiol ta pavardė niekur neišlindo, bet anksčiau ar vėliau taip gali nutikti, čionai arba užsienyje. Būtų netgi linksma. Partsas nusprendė rasti kokį nors žmogų iš pirmojo Kontoros skyriaus, tokį, kuriam pavaldus komitetas. Ką nors, kam galėtų užsiminti apie tą dalyką. Būtų geriau, jeigu kam kitam ateitų į galvą mintis, kad kaip tik Partsas yra tinkamas komandiruoti į Suomiją ar Berlyną. Per didelis pastangų rodymas niekad nėra naudingas. Ko gero, ims įtarinėti, kad nori pabėgti. Dar pora puslapių, kulminacija. Nenustygstantys „Optimos“ klavišai vos paliesti lengvai šoko savo šokį.
Fašistų karininkai sujudo, nes 1944 metais Raudonoji armija smogė iš visų jėgų. Ryte visi Klogos kaliniai buvo išrikiuoti patikrinimui. Siekdamas kontroliuoti padėtį, SS unteršturmfiureris Verlė melavo kaliniams, kad visus evakuos į Vokietiją. Po dviejų valandų stovyklos komendanto padėjėjas SS unteršarfiureris Švarcė atliko selekciją: 300 fiziškai pajėgiausių vyrų atskyrė nuo kitų kalinių. Šiems buvo pranešta, kad jie privalantys padėti vykdyti evakuaciją. Tačiau ir tai buvo neteisybė. Iš tikrųjų vyrai tampė rąstus į aikštę, esančią maždaug už kilometro nuo stovyklos. Po pietų iš kalinių tarpo vėl buvo išrinkti šeši stiprūs tarybiniai piliečiai. Jie turėjo pakrauti į sunkvežimius dvi statines žibalo ar dyzelinių degalų. Statinės buvo skirtos laužams. Laužus kraunantiems kaliniams vadovavo Markas.
Markas darbavosi koncentracijos stovykloje be jokių sąžinės priekaištų, jam tai buvo įgimta. Ligi pat tos akimirkos, kai Tarybinė armija išvadavo Estiją iš fašistinio jungo, Markas Klogos mirties stovykloje buvo vokiečių parankinis. Fašistai nežinojo, ką daryti su stovykloje uždarytais žmonėmis. Nebeliko laiko perkelti stovyklos kitur, nes pergalinga Raudonoji armija jau artėjo, o dauguma lagerio kalinių buvo taip išsekinti, kad nebūtų pajėgę kur nors keliauti. Kareivių ir karininkų laukė laivai, o kur dėti kalinius?
Išeitį rado Markas. Jis pasiūlė laužus.
Ant žemės buvo sukrauti rąstai, tarp jų – lentos. Rąstai buvo pušiniai ir egliniai, lentos – 75 centimetrų ilgio. Laužo viduryje iš visų keturių pusių buvo sudėtos lentos, kurias parėmė medgaliais. Matyt, tos lentos turėjo atstoti kaminą. Laužų plotą sudarė maždaug 6 x 6,5 metro. 5–200 metrų spinduliu nuo laužų buvo aptikta 18 pavienių lavonų. Palaikai buvo su kulkų žymėmis. Vėliau jie buvo nustatyti pagal kalinių numerius.
Penktą valandą po pietų prasidėjo narsių tarybinių piliečių sadistinės žudynės. Aukoms buvo įsakyta gultis ant rąstų, veidu žemyn. Tada juos nužudė šūviu į pakaušį. Lavonus sudėjo į ilgą, tankią eilę. Užpildžius eilę, ant jos buvo dedami nauji rąstai. Laužus sudarė kone trejetas ar ketvertas sluoksnių. Proskyna buvo už 27 metrų nuo miško tako, atstumas tarp laužų buvo trys keturi metrai.
Kai Tarybų Sąjungos ypatingoji komisija pradėjo tirti tuos žvėriškumus, netoliese buvo rastas sudegęs namas, iš kurio tebuvo likę vien griuvėsiai. Tarp namo pamatų buvo rasti 133 suanglėję lavonai, dalis jų visiškai sudegę, virtę pelenais. Tad buvo neįmanoma nustatyti palaikų tapatybės. Visus tuos, kurie 1944 m. rugsėjo 19 d. veikė Klogoje, būtina apkaltinti dėl tarybinių piliečių masinių žudynių ir skirti griežčiausią bausmę.
EPILOGAS
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1966-ieji
Draugas Partsas iš antro aukšto lango tyrinėjo žmonos būseną. Parke ant suolo sėdinti moteris atrodė rami. Ji net nesukryžiavo kojų, ištiesusi jas prieš save, rankos karojo abipus šonų. Prie žmonos sėdinti moteris, matyt, rūkė, ji staigiais judesiais traukė dūmą, tačiau žmona nepasuko galvos į savo bendrasuolę. Partsas matė jos veidą tik iš šono, žmonos figūra akivaizdžiai išpampo. Jis niekada nebuvo regėjęs savo žmonos tokios nejudrios, kaip druskos stulpas.
– Reikšmingas pokytis, – pastebėjo draugas Partsas. – Anksčiau ji dūmijo be atvangos.
– Tikra tiesa. Insulino šokas jai padėjo. Mes dar nesam tikri dėl jūsų žmonos diagnozės. Asteninė neurastenija, o gal net psichopatija su lėtiniu alkoholizmu. Arba asteninė psichopatija, – samprotavo vyriausiasis gydytojas. – O gal paranoidinė šizofrenija.
Partsas linktelėjo. Per pastarąjį apsilankymą vyriausiasis gydytojas kalbėjo apie žmonos slogučius. Tuomet Partsui neleido jos pamatyti, vaistai sukėlė tam tikrų žalingų šalutinių poveikių, kliedesiai paūmėjo. Kita vertus, tai tebuvo pradinė gydymo stadija. Vyriausiasis gydytojas manė, kad jo žmonos ligos istorija buvo įdomi, jis anksčiau nebuvo matęs pacientų, kurių kliedesius tokiu mastu būtų nulėmusios kaip tik nacių klaikybės. Dažniau pasitaikantys yra jai būdingi nepatirtos motinystės simptomai, nors paprastai jie sutinkami tarp moterų, tragiškai netekusių savo vaiko. Ko gero, vyriausiasis gydytojas buvo pasirengęs dar ilgai nagrinėti jo žmonos ligos istoriją. Jisai pasiūlė Partsui sėstis, Partsas jau būtų norėjęs eiti, bet, pasitraukęs nuo lango, mandagiai atsisėdo. Greičiausiai gydytojas manė turįs Partsui, kaip pacientės vyrui ir artimiausiam žmogui, parodyti ypatingą dėmesį. Vyriausiasis gydytojas atrodė apgailestaująs, kad kaip tik Partso žmoną teks perkelti kitur. Paldiski plento Nr. 52 buvo apsčiai pacientų, kurių niekas nelankydavo.
– Ar vėl pasireiškė nauji kliedesiai? – paklausė Partsas.
– Šiuo metu ne. Tikiuosi, kad tęsiant gydymą galų gale išnyks gimę jos sąmonėje fantazijos vaisiai. Jai išliko dukters vaizdinys, gyvesnėmis dienomis ji nuolat šneka su savo įsivaizduojama dukra, klausinėja apie jos mokslus, dalijasi su ja gražinimosi gudrybėmis ir patarinėja, kokia šukuosena geriausiai dera garbanotiems plaukams ir visa kita, nekalti dalykai. Skirtingai nei kiti įsivaizduojami asmenys, duktė neskatina jos agresyvumo, – aiškino gydytojas. – Veikiau kelia pasididžiavimą, nes ji vaizduojasi, kad duktė studijuoja universitete.
– Galbūt ligos priežastis – kaip tik bevaikystė, – tarė draugas Partsas. – Ji niekada nesutiko apsilankyti pas specialistus, nors aš kaip tik to reikalavau. Gal būtų buvę įmanoma išvengti viso šito, jeigu ji anksčiau būtų sutikusi gydytis?
Partsas kalbėjo tinkamai pakimusiu balsu, slepiančiu graudulį, nors pats veikiau jautė palengvėjimą. Iš gydytojo kalbos dabar visiškai aišku, kad jo žmona yra tikra pamišėlė. Gydytojas suskubo tikinti, kad Partsas nieku gyvu neturįs savęs kaltinti, tai tokie sunkūs dalykai.
– Vidaus reikalų ministerijoje man pasiūlė Minską. Juk jis ne taip jau ir toli, – pasakė Partsas.
– Jums visai nereikia rūpintis, naujos specialiosios psichiatrijos gydyklos yra kuo pažangiausios. Jūsų žmonai bus taikomas geriausias galimas gydymas.
Partsas paliko ant vyriausiojo gydytojo stalo dėžutę „Kalevo“ asorti ir tinklinį krepšį su apelsinais. Jis niekada nepateiks prašymo, kad jo žmoną išrašytų. Namų tyla leido mintims nuskaidrėti, persišviesti kaip stiklui. Jis akivaizdžiai buvo pernelyg sentimentalus, pernelyg atsargus, jam reikėjo padaryti tai daug anksčiau.
Rytas buvo ypač gaidrus, šviesa ypač įkvepianti, ir kai Partsas ėjo iš Paldiski plento Nr. 52, jį lydėjo parko voverės. Jis mėgavosi mintimi, kad niekada daugiau nebeturės matyti savo žmonos. Tai pradžia ir pabaiga. Partso žingsniai tapo lengvesni, vis lengvesni ir lengvesni, jis nusprendė ilgai pasivaikščioti, pajuto norą pasivaikščioti, jisai judėjo kaip paleistas oro balionas. Pirmasis knygos tiražas buvo 80 000 – Martinsono rašliava buvo atspausdinta tik 20 000 tiražu, – o spausdinimo mašina jau spaudė papildymą. Rytoj spec. parduotuvėse prekydienis, jis nusipirks faršo, o po mėnesio važiuos į VDR, kur jo lauks 200 000 tiražas, paskui į Suomiją, kur irgi išeis knyga. Jisai susitiks su naujais žmonėmis, užmegs naujų ryšių, tačiau šiandien – šiandien jam laisvadienis. Turėjo progą švęsti, ir šventiškai nusiteikęs nusprendė susipažinti su miesto plėtra: važiavo nauja troleibusų linija nuo hipodromo iki „Estonijos“, ten nusipirko ledų ir nužingsniavo toliau išilgai Pernu plento; laikydamas plombyrą, jis ėjo toliau, nejausdamas nuovargio, kol pastebėjo atžygiavęs iki pat Mustamejės, jį lenkė studentai, bet tai jo nė kiek netrikdė, veikiau pasijuto esąs vienas iš jų, juk irgi pradeda naują gyvenimą. Iš už debesų prasiskverbė saulė, vėjas siautulingai šlavė dangų, silikatas žilpino, Partsas turėjo prisidengti ranka akis, iš už krūmo purptelėjo pulkas balandžių, jisai atsigręžė į juos, bet nieko neišvydo, dangus taip stipriai švietė. Oras darėsi vis skaistesnis, tapo toks šviesus, kad priminė iškalkintą sieną, priminė nubalusį Rozalijos veidą iškalkintos tvarto sienos fone, kai ji pasigręžusi įsmeigė į Edgarą žvilgsnį, piktą, tokį piktą ir baltą žvilgsnį.
– Ko tu ten makaluojies su tais vokiečiais? Aš tave mačiau, – sukuždėjo Rozalija.
– Niekis. Reikaliukai.
– Tu išduodi jiems komunistus!
– Tai turėtų tave džiuginti! Ką ten pati darei? Ar Rolandas žino, kad jo sužadėtinė per naktis došijasi su vokiečiais?
– Nešnekėk niekų. Buvau nuėjusi į degtinės varyklą pas Mariją.
– Kodėl nepasakei apie tai Rolandui?
– Iš kur tu žinai, kad nepasakiau? Leonida nebepajėgia nuolat tampyti maisto degtinės varyklon. Mano kojos miklesnės.
– Gal paklausti Rolando? Gal pasakyti, kad tau įgriso laukti jo pargrįžtant?
– Gal pasakyti tavo žmonai, kad grįžai namo?
– Sakyk, kad nori.
– Aš nenoriu jos įžeisti. Tai tavo prievolė, – tarė Rozalija. – Be to, jai dar geriau gyventi be nieko negalinčio ligonio vyro.
– Kur tu lenki?
– Aš mačiau, kaip tu žiūrėjai į tą vokietį, su kuriuo varei savo reikaliukus. Aš mačiau, kaip jis iš čia išėjo.
– Argi žiūrėti nebegalima, gal iš galvos išsikraustei? Ką tu pati tenai darei, kaip pati žiūrėjai, aš pastebėjau, kaip tu ten spoksojai.
– Mačiau, kai jis iš čia išėjo, patraukė už tvoros, ir aš pamačiau. Aš viską suprantu, ar tau aišku? Tačiau Judita nesupranta, nenori suprasti, ji nesuvokia, nė girdėti negirdėjusi apie tokią negalią, kurią tu kenti. O aš žinau, kad būna tokių vyrų, tokių kaip tu. Aš galvojau apie tai, ilgai galvojau, pati sau mąsčiau. Judita yra verta gyventi kitaip, geriau! Ketinu paprotinti Juditą, kad ji siektų pripažinti jūsų santuoką negaliojančia. Ji sugebės tai paaiškinti, nenormalus sutuoktinis ganėtinai gera priežastis, liga, neleidžianti tau būti tikram vyrui, turėti vaikų, kaip dera vedusiam vyriškiui. Aš išsiaiškinau tuos dalykus. Tai liga!
Rozalijos veidas susiraukė, raukšlės paraudonijo, jų balti pakraščiai susproginėjo, išsiveržė neapykanta, nors Rozalijos prigimtis nebuvo linkusi rodyti tokių jausmų, juk ji taip džiugiai juokdavosi, bet ne, jos neapykanta buvo didesnė, ji buvo nenugalima.
Rozalijos kaklas buvo laibas kaip alksnio vytis. Iš tokių po mėnesio kito ji būtų surišusi šluotą tvarto sienoms prieš kalkinimą valyti. Paskiau ji būtų išmaišiusi kalkių skiedinį, patrinksėjusi kalkių gelda, paėmusi naują ašutinį teptuką, Rolando padarytą iš priešpavasarį nukirptų arklio karčių, ir dažiusi sienas, kol nubals, vis baltės ir baltės, kol visai nubals, savo plonytėlaičiais pirštais, kuriuos taip mylėjo Rolandas.
ROMANE PASITAIKANTYS TERMINAI
Sovietų Sąjungos okupacijų metai Estijoje
(1940–1941, 1944–1991)
Erna
Suomijos kariuomenės žvalgybinis dalinys (est. Erna luuregrupp) iš estų savanorių, apmokytų Suomijoje ir 1941 m. vykdžiusių žvalgybines bei partizanines užduotis Estijoje, Raudonosios armijos užnugaryje. Dalinys buvo suformuotas ir apmokytas Stafanio saloje (suom. Staffani) Espo apylinkėse.
Estijos SSR
Estijos Sovietinė Socialistinė Respublika.
Estijos SSR valstybės saugumo komitetas
Sovietų Sąjungos KGB padalinys Estijoje.
ETA
Estijos telegrafo agentūra (est. Eesti Telegraafiagentuur), Estijos SSR naujienų agentūra.
Glavlitas
Cenzūros įstaiga (rus. Главное управление по охране военных и государственных тайн в печати, 1963–1966) – Vyriausioji karinių ir valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba.
GPS
Ginkluoto pasipriešinimo sąjunga (est. Relvastatud Võitluse Liit, RVL) – penktojo dešimtmečio antroje pusėje Estijos Lenemos apylinkėse įsteigtas pogrindinis miško brolių susivienijimas, siekiantis priešintis sovietinei okupacijai.
KGB
Valstybės saugumo komitetas (rus. КГБ, Комитет Государственной Безопасности) prie SSRS Ministrų Tarybos – Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba, veikusi 1954–1991 m. KGB paskirtis buvo saugoti Sovietų Sąjungos valstybinę sieną, vykdyti visuotinį gyventojų sekimą, šnipinėti užsienyje, išskyrus karinį šnipinėjimą, kuris priklausė Vyriausiajai žvalgybos valdybai – GRU (rus. Главное Разведывательное Управление). Sovietų Sąjungos saugumo organų pavadinimai buvo dažnai keičiami: ČK (1917–1922), GPU (1922–1923), OGPU (1923–1934), GUGB (1934–1941, NKVD padalinys 1941–1943), NKGB ir MGB (1941, 1943–1945, 1945–1953), MVD (1953–1954).
Kovos su banditizmu skyrius
NKVD represinio aparato padalinys (est. Banditismivastase võitluse osakond, BVVO), SSRS ir Estijos SSR vidaus reikalų komisariato struktūrinis vienetas, 1944–1947 m. buvo skirtas kovoti su politiniu ir kriminaliniu banditizmu. Nuo 1947 m. skyrius buvo sujungtas su Estijos SSR valstybės saugumo ministerijos kovos su vadinamuoju politiniu banditizmu (ginkluotuoju antisovietiniu pasipriešinimu) padaliniu.
NKVD
Vidaus reikalų liaudies komisariatas (rus. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел, 1922–1923, 1934–1954). Rusijos (RTFSR) NKVD 1934 m. buvo atkurtas kaip SSRS NKVD. Po Antrojo pasaulinio karo nuo 1946 m. kovo mėnesio SSRS NKVD veikė kaip SSRS vidaus reikalų ministerija (MVD – rus. Министерство внутренних дел СССР). 1960 m. SSRS MVD buvo panaikinta ir suskaidyta į 15 sąjunginių respublikų vidaus reikalų ministerijų, nelaikytinų represinėmis institucijomis. Represines funkcijas iš MVD perėmė 1954 m. įsteigtas KGB.
TSKP
Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje leistina partija ir praktiškai vienintelis valstybės valdžios bei valdymo organas.
Nacistinės Vokietijos okupacijos metai Estijoje (1941–1944)
Abwehr
Abveras – nacistinės Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba.
AEL
Darbinio auklėjimo priverčiamoji stovykla (vok. Arbeitserziehungslager).
Aufsegelung
Pirmųjų vokiečių kolonistų atvykimas (įžengimas, kojos įkėlimas – vok.) į Livoniją ir Baltijos pakrantėse gyvenusių finougrų valdų užkariavimas, XIX a. virtęs Baltijos provincijų įkūrimo mitu. Nacistinė Vokietija Aufsegelungą siejo su Baltijos regiono prijungimu prie germanų kultūros paveldo.
„BaltÖl“
Vokietijos naftos gavybos bendrovė Estijoje (vok. BaltÖl G.m.b.H). „BaltÖl“ degiųjų skalūnų kasyklose buvo verčiami dirbti Estijos koncentracijos stovyklų kaliniai.
Estų legionas
Estijos karinis junginys per Antrąjį pasaulinį karą, 1942–1943 m. Waffen-SS dalinys. Legionas nesurinko numatyto kareivių skaičiaus ir būdamas visos sudėties kovose nedalyvavo. 1943 m. legionas buvo performuotas į Estijos SS savanorių brigadą (vok. Estnische SS-Freiwilligen Brigade). 1943 m. okupuotoje Estijoje buvo paskelbta 1919–1924 m. gimusių vyrų mobilizacija į reicho darbo tarnybą (vok. Reichsarbeitsdienst, RAD), mobilizuotiesiems buvo leista „pasirinkti“ arba darbo tarnybą, arba SS savanorių brigadą.
Feldgendarmerie
Vermachto karo policija.
Omakaitse
Savanoriška ginkluota savigynos (est. Omakaitse, OK) organizacija Estijoje. Įsteigta 1917 m. siekiant apsaugoti visuotinį ir privatų turtą nesant valstybinės apsaugos. Pirmosios sovietų okupacijos metais organizacija buvo panaikinta. 1941-06-22 besislapstantys nuo priverstinės sovietų mobilizacijos ir gyventojams taikomų represijų miško broliai atgaivino organizaciją, ir ši aktyviai dalyvavo vadinamajame vasaros kare (1941-07-22–1941-10-21). Po vokiečių pergalės parado Omakaitse dalyviai turėjo atiduoti ginklus ir partizanų pajėgos buvo suskaidytos. Omakaitse vėl buvo atkurta tų pačių metų rugpjūtį, šįkart ją perėmė nacistinės Vokietijos okupacinė valdžia. 1943 m. į Omakaitse buvo pašaukti 17–45 metų civiliai gyventojai, o 1944 m. – 17–60 metų amžiaus vyrai, kuriems nebuvo taikoma visuotinė mobilizacija.
Organisation Todt
Organizacija „Todt“ (vok. Organisation Todt, OT) – tai Trečiojo reicho statybos organizacija, sudaryta iš civilių ir kariškių. Organizacija buvo atsakinga už stambaus masto statybos projektus ir Vokietijoje, ir okupuotose bei nugalėtose šalyse. Pagarsėjo taikydama priverstinį darbą.
Ostland
Ostlando (Rytų kraštas – vok.) reichskomisariatas (vok. Reichskommissariat Ostland) – 1941–1944 m. ne karo veiksmų zonoje esančioms Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Šiaurės Lenkijos teritorijoms įsteigtas administracinis aparatas.
RSHA
Vyriausioji reicho saugumo valdyba (vok. Reichssicherheitshauptamt, RSHA) – pavaldi SS Trečiojo reicho institucija, kurios paskirtis buvo rūpintis Vokietijos saugumu, ji veikė 1939–1945 m. Buvo sukurta sujungus SS saugumo tarnybą (vok. Sicherheitsdienst, SD) ir saugumo policiją (vok. Sicherheitspolizei, SiPo), kuri nominaliai buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. SiPo sudarė Gestapas (vok. Geheime Staatspolizei – slaptoji valstybės policija) ir Kripo (vok. Kriminalpolizei – kriminalinė policija).
SD
Nacistinės Vokietijos Saugumo tarnyba (vok. Sicherheitsdienst, SD), vykdžiusi ir SS žvalgybos tarnybos funkcijas.
Sicherheitspolizei und SD Estland
Vokiečių saugumo policijos ir SD Estijos skyrius. Saugumo žinyba buvo suskirstyta į vokiečių sektorių (Gruppe A) ir estų sektorių (Gruppe B). B4 skyrių (vok. Abteilung) sudarė estų politinė policija. Romane – B4 skyrius.
SS
NSDAP apsaugos eskadronas (vok. Die Schutzstaffel der NSDAP) – sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija, atsakinga už daugybę nusikaltimų žmonijai.
SS-WVHA
Centrinis SS Ekonomikos ir administracijos skyrius (vok. SS–Wirtschafts–Verwaltungshauptamt). Šis skyrius administravo koncentracijos stovyklas.
Todt
Žr. Organisation Todt.
Romane – todtai.
Waffen-SS
SS kariuomenė, suformuota kaip SS dalis ir skirta kautis fronte.
Wehrmacht
Gynybinės pajėgos (vok.) – nacistinės Vokietijos 1935–1945 m. ginkluotųjų pajėgų pavadinimas.