ЛитагентVERSUS AUREUS59f8b6d0-226c-11e6-9c02-0cc47a5203ba Apgultis 13 9789955346098

Apgultis 13

Dviem puikiems pirmiesiems mokytojams – Nancy Hollmann ir Robertui McCallumui, kurie atvėrė visas reikiamas duris.

Abi – ponia Ekart ir Virga Reini – buvo pavojingos palaidos žmogiškosios būtybės, klaidžiojančios po žemės paviršių. Buvo dar ir kitų – žmonių, besiblaškančių it pasiklydę žvėrys.

EUDORA WELTY. Birželio rečitalis

B. Gerbės atlasas

TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.

Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle1 plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.

Prie Gerbės mane traukė iš nevilties. Niujorko universitetas buvo žadėjęs „įkvepiančią meninę aplinką“, o gavau darbo kampą pastato gale, kur plušdavo tuntas svarbių rašytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Tačiau manęs jie netgi nebestebino – juk rašytojai tai ir daro: jie dirba. Dėl to aš, kai nerašydavau, kartais vienas, kartais su žmona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėmaž Gerbės aprašytojo neprimenantį sapnovaizdį. Užuot kopėčiomis lipęs aukštyn, jaučiau, kad nyru žemyn, į betono ir plytų, asfalto ir geležies erdves; buvo žiema, be atvangos drėbė sniegą, ir šis tuoj patiždavo, o kai lydavo, tai vis kaip iš kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, tačiau atrodė tarsi iššluotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tiršta žmonių – tiek, kad kartais sunkiai irdavausi šaligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas žinotų kažką, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai šitiek daug man atrodė užginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirmą kartą likęs vienas namie, arba svečias, užsibuvęs nepažįstamo žmogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuošalų dėželė, kita puošni spinta ar naktinis stalelis atlygins už prarastą pusdienį. Niujorkas – mano Niujorkas – tą žiemą buvo paslapčių vieta.

Gerbė tarp jų buvo pati didžioji. Paskambinau jam patartas tetos Bėjos – ji davė telefono numerį, kai pasiguodžiau dėl menkai tesimezgančių ryšių. Sunku patikėti, kad Budapešto universiteto laikais, septintojo dešimtmečio pradžioje, jis mergino mano tetą. Gerbė tuomet buvo studentas, bet jau lankė literatūros ir istorijos bei visus kitus kursus, kurie tik pakurstydavo jo vaizduotę. Pasak tetos, buvęs „tylus, svajingas“, tačiau ir „išvaizdus“. Kaip Montgomeris Kliftas. Tačiau jie susitikinėjo vos dešimt mėnesių, paskui Gerbė ją paliko neva dėl gyvenimo meilės, moters vardu Zela; ši studijavo psichologiją ir, pasak gandų, rašė sapnų dienoraštį, šis esą ir įkvėpęs Gerbės kūrybą. Praėjus metams po to, kai susipažino su Zela, Gerbė metė universitetą ir nebaigęs studijų dingo iš mano tetos gyvenimo penkeriems metams – vėl pasirodė tik išleidęs pirmąją knygą. Teta nuėjo į knygos sutiktuves, maklinėjo tarp plakatų su jo pieštomis iliustracijomis, stebėdamasi, kaip smarkiai Gerbė pasikeitęs. Išnyko švelni šypsena, dažnai būdavęs svajingas žvilgsnis. Tą dieną jis buvo tarsi karštinės krečiamas, pasakojo teta, bet kaip visad žavingas, ir nors nepasakė, kas nutiko, regis, buvo laimingas, galėdamas pasišnekėti su kuo nors iš senų laikų. Gerbė itin suirzdavo, kai prie jo prieidavo nenusipirkę knygos žmonės. „Labai stebėjausi, matydama jį taip pasikeitusį, – pasakojo teta. – Mūsų pažinties universitete metais jis buvo visai kitoks. Tada dar nebuvome visiškai suaugę – bet jau ties ta riba, kai ima rūpėti universiteto laipsniai, darbai, šeima, vaikai, o kai būdavau su juo, vėl pasijusdavau sugrįžusi į namų Matiašfelde kiemą, lyg žaistume slėpynių, laipiotume lietvamzdžiu ant stogo, palėpėje ieškotume turtų.“ Teta kitam linijos gale stabtelėjo. „Dabar jis tapo svarbiu žmogumi, galbūt galėtų padėti. Regis, tau ne itin puikiai ten klojasi.“ Vėl stabtelėjo, girdėjau, kaip prisidėjo ragelį prie kitos ausies. „Jo numeris, kurį turiu, gana senų laikų. Kai pirmą kartą išvyko iš Vengrijos, vis dar pasukdavo. Man visada atrodė, kad jis pasiilgsta šių vietų, jis nenorėjo išvykti, vis prašydavo nupasakoti, kaip atrodo miestas, kas jame pasikeitė. Greičiausiai išvažiavo dėl Zelos.“ Girdėjau, kaip ji krapštosi kitame laido gale. „Jis labai seniai man neskambino.“

Kai pagaliau surinkau Gerbės numerį, balse girdėjau abejonę, dėjosi nepamenąs tetos. Smalsumas jį pagavo tada, kai atmečiau jo pasiūlymą, užuot įkyriai stengęsis susitikti su rašytojais Vengrijos kultūros centre.

– Aš boikotuoju tą vietą, – atsakiau ir paaiškinau, kaip prieš trejetą savaičių ėjau pasimatyti su Derdžiu Konradu, paskui apie savo kūrybą kalbėjausi su centro direktoriumi – kažkokiu Laslu ar panašiai, kaip apsimetė susidomėjęs, net užsidegęs – Niujorke jiems puikiai pavyksta šis spektaklis. Tasai Laslas patarė surinkti ištraukas iš knygų ir recenzijas, atsiųsti jam elektroniniu paštu, tuomet jis su manim susisieksiąs. Kol susirankiojau citatas ir sulipdžiau tą laišką, prabėgo didžioji dienos dalis, bet Laslas taip ir neatsakė – nei į laišką, nei į kitą mano paklausimą. Tyla.

– Užuot gaišęs tiek laiko ir vargęs, būčiau nuvedęs vaikus į parką, – bumbėjau aš, – arba su Marse nuėjęs į Metropolitano muziejų – kur tik nori.

Gerbė juokėsi. Sakytum, kas stūgautų kitam lietvamzdžio gale.

– Griebiesi žmonos ir vaikų, a? Žinai, aš irgi nekenčiu to centro… Jų programos… graikinio riešuto dydžio smegenų kūryba. O barą aptarnaujančios moteriškės – tektų jas nužudyti, kad nusišypsotų. Aš ten nebesilankau.

– Hm, – buvo mano atsakymas.

– Tu smulkmeniškas ir suirzęs, žmogau, – dudeno jis į telefoną. – Varomas nevilties. Narcizas. Kerštingas. Man tai patinka. Klausyk, mėgsti žydišką maistą?

– Žinoma.

– O žmona su vaikais, jie irgi ateis? – jis sukikeno. – Prieš padėdamas rašytojui, turiu žinoti, koks jo šeimyninis gyvenimas.

Reikalavimo būta keisto, bet per pietus „Carnegie“ restorane spėjau pamatyti, kad jis myli vaikus, mano vaikus, ir moka pajuokauti kaip tik įtikdamas Marsės humoro jausmui – ją visada linksmina vyrai, savo keistenybes išpučiantys iki komizmo. Tad man nespėjus nė mirktelėti, nė apsispręsti, ar norėčiau bičiuliautis su Gerbe, ji jau pakvietė jį pas mus pietų kitą savaitgalį. Paskui vaikai jį tiesiog įsimylėjo, o jis nešykštėjo dėmesio Marsei, tad mes kviesdavome jį dažnokai.

Visose Gerbės knygose veikia tas pats herojų trejetas – šešiametis berniukas vardu Fricas, panašaus amžiaus mergaitė Suzana ir mielas dvaro juokdarys, kuris viskuo visai kaip keturmetis, bet nelogiškos jo smegenėlės puikiai išnarplioja sapnų pasaulį, taigi jis protingiausias iš visų. Pirmosiose knygose pasakojama apie Fricą ir Suzaną: vakare užmigę vaikai kas naktį pakliūva į tą patį sapną. Juokdario padedami, jie bando pasprukti ir patiria visokiausių nuotykių. Vėliau parašytose knygose atsiskleidžia ir tikrasis vaikų gyvenimas – varganas skurdas, Frico kasdienybė be mamos su niauriu tėvu, Suzanos liga (tai, kas jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pavadinta „neurastenija“), žiaurumas mokykloje, – ir Fricas su Suzana nusprendžia, kad nebenori pabusti, nori likti sapne. Vaikus apima baimė, kad jų sapnus nuo tikrovės teskiria vos plonas popierėlis ir jam suplyšus jie neberas kelio pas juokdarį, į bekraščius miego žemynus. Naujausia knyga baigėsi tuo, kad vaikai dviese aptiko keistą laiko mašiną, ir ji padės jiems sapne pasilikti amžinai, jeigu tik jie sugebės ja pasinaudoti.

Tai vienuolikta serijos knyga. Ją išleido pernai, mums jau grįžus į Kičenerį. Pamenu, kaip mudu su Bendžaminu snieguotą sausio dieną sėdėjome „Words Worth Books“ knygyne, vartėm paveikslėlius ir skaitėme pasakojimą, ir kaip mums artėjant prie pabaigos Bendžaminas delsė verst paskutinį puslapį, kaip, pirštu apvedęs laiko mašinos atvaizdą, galiausiai tarė:

– Kai jis mums skaitė, buvo visai kitaip.

Pažvelgiau į sūnų, nesuprasdamas, apie ką jis kalba, nes Gerbės balsas man asocijavosi tik su decibelais ir iškvepiamu aitriu tabako kvapu. O Bendžaminas man priminė, kad kai Gerbė skaitydavo vaikams, – kitaip negu tada, kai kalbėdavo su manim, – jo tonas būdavo ramus – sulaikęs kvapą dėdavosi ne ką daugiau numanąs, kaip ši istorija pakryps, neva ir jis, kaip kiekvienas vaikas, nekantrauja sužinoti pabaigą.

– Tu teisus, – atsakiau, prisiminęs tuos vakarus mūsų namuose. – Jis tikrai taip skaitydavo, – taip ir mačiau jį po abiem pažastim pasikišusį ir mėsingomis rankomis apsikabinusį mano vaikus.

Baigęs skaitymus, Gerbė bumbėdavo ir trindavosi akis tarsi iš lovos per anksti ištemptas žmogus, ir tai buvo labai juokinga, nes jis būdavo nepasiekiamas iki pirmos valandos ir aš visada maniau, – kaip vėliau paaiškėjo, klydau, – kad kaip tik rytais jis rašo ir piešia. Tada jis įsikąsdavo cigarą ir klausdavo manęs, ar jau pasirengęs „poniutės taurelei“, – taip jis vadino tuos siaubingus kokteilius, kuriuos paprastai užsakydavo. Manau, kad atkasdavo juos senoviniuose barmenų vadovėliuose, – kaip daugelį vaikų autorių, jį traukė niekieno nemėgstami arba užmiršti marmalai – „Sherry Cobbler“, „Pisco Punch“, Naujojo Orleano „Zazerac“. Barmenai varstydavo jį žvilgsniais kaip gerokai kuoktelėjusį.

Kai susėsdavome bare – bet kuriame, nors dažniausiai lankydavomės nedidelėj užeigėlėj pavadinimu „Lotus“ Ist Vilidže, – galėjo nutikti bet kas. Gerbė buvo nepraustaburnis. Jis tyčia laidydavo liežuvį, kad papiktintų žmones, diduma barų lankytojų pažinojo jį iš matymo. Ne skysčiau nei žodžiais jis darbavosi kumščiais, o kiekvieną smūgį sustiprindavo nemenkas svoris; lėtas kaip dramblys ištvermingai atlaikydavo atakas, tačiau pakako vieno jo mosto, kad paklotų tave ant žemės.

– Tu teisus, – patvirtino jis nedelsdamas. – Niujorkas tikrai apleistas miestas, – dirstelėjo į barmeną. – Esi rašytojas, tad tikriausiai skaitei „Times“, pagavai tą širdį virpinančią potekstę, kur kritikai skundžiasi, neva rašytojams nepavyko tinkamai paminėti tragiško, – mirktelėjo man, – įvykio prieš šešetą metų, – pamojo barmenui, kad tas sutaisytų dar vieną stiklą Filadelfijos „Fish-House Punch“, ir tęsė: – O iš tiesų jiems kelia nerimą, kad šis įvykis neturėjo jų pageidaujamo poveikio. Be keleto mėnesių viešų ašarų ir piktinimosi bei nepaliaujamai kai kurių rašytojų traukiamo priedainio siekiant įrodyti, kad rugsėjo 11-oji buvusi nežmoniškai reikšminga, vienintelis mano pastebimas skirtumas tas, kad žmonės aplinkui apsipirkinėja dar gausiau nei seniau, – pakėlęs balsą, jis dairėsi po salę. – Tai, žinoma, buvo svarbu žuvusiųjų draugams ir giminėms, ir visiems kitiems – bet labai neilgai, šokas privilegijuotiesiems, ypatingos padėties žmonėms, kurie nė nesapnavo, kad tokie dalykai galėtų nutikti jiems, – jis vėl atsigręžė į mane. – Bet išeik į gatvę dabar. Ar matai kokį nors poveikį, ar išties kas nors pastebima? Visa tai jų net nekepštelėjo, tarsi jie būtų nematerialūs, – jis gurkštelėjo gėrimo. – Kartais vienas kitas pabando parašyti ką nors jausmingo, bet jiems niekada nepasiseka, o kritikai vis širsta, kad šie nepadarė to taip, kaip derėtų. Tačiau man galvoj sukasi tik viena mintis: „O Niujorke, gana, jau gana!“ – jis nuleido balsą iki šnabždesio. – Nė vienas iš jų nepajėgia susitaikyt su tuo, kad tai visiškai nereikšminga. Žmonės žuvo dėl karo veiksmų. O! Kaip nepaprasta! – jis taip suriko, kad pašokau nuo kėdės. – Kaip siaubinga, – dėjosi braukiąs ašaras, – o, sakykit, kaip nueiti į „Louis Vuitton“ parduotuvę? – Gerbė prunkštė, per petį dairėsi į barmeną. – Visa tai perėjo per juos kiaurai, tarsi jie būtų vaiduokliai, – baigė jis. – Kaip ir turėjo būti, – jis linktelėjo. – Kaip ir turėjo būti.

Murmėdamas Gerbė muistėsi ant kėdės, ir man dingtelėjo, kad aš kažką pastebėjau – lyg įtrūkimą tvirtai sumūrytame fasade.

– Žinai, Vengrijoje išgyvenau tūkstančius kartų baisesnių dalykų – karą, apsiaustį, – kaip daugelis žmonių. Tai nebuvo viena diena – tai buvo šešeri metai, ir, patikėk, nepatyrėme jokio dvasinio atgimimo! – ore sumosavo rankomis. – Visa tai įvyko. Buvo sunku. O paskui? Na, įvyks ir vėl. O ligi tol – pamirštame. Grįžtame prie pramogų ir užmačių, prie savo manijų ir taip gyvename toliau. Ir viskas, – pareiškė jis, – tai viskas, ką galim pasakyti.

Girtas Gerbė pakilo nuo kėdės, išeidamas nusilenkė nuolatiniams baro lankytojams, o šie nežinojo, ar jam ploti, ar sudraskyti į skutus.

Gerbė įgijo skandalisto reputaciją net vaikų literatūros pasaulyje, o to pasiekti nėra taip lengva. Kai Gerbė skaitydavo, neretai išvysdavai laukiant šimto žmonių ar didesnį pulką – ne įprastą mamų ir tėčių, vaikų ir mokytojų būrį, bet publiką, kokios tikrai nesitikėtum čia išvysti: Bruklino hipsterių, verslininkų mėlynais kostiumais, specializuotų knygynų atstovų su rietuvėmis pirmosios laidos knygų – jas Gerbė pasirašydavo, o šie parduodavo išpūstomis kainomis (pasirašydavo jis tik tada, kai anie į jo ištiestą delną įdėdavo pluoštą banknotų), – ir net perkarusių blondinių su mažyčiais šuneliais, krepšeliuose drebančiais taip, kad, regis, tuojau pat subyrės. Jis buvo visiems apsukęs galvą, daugelis pažinojo jį asmeniškai, o kai jie išsirikiuodavo laukdami autografų, autorius pasistengdavo kiekvienam leptelėti ką nors įsimenamo – prikalbėdavo tokių įžūlybių, kad neabejodavau, jog kas nors prapliups verkti, o jeigu ne, tai puls jį. Bet jie tik juokėsi arba atsigręžę į savo draugus tardavo: „Matai, ar nesakiau?“ Gerbė beveik nepastebimai linktelėdavo, brūkštelėdavo plunksnakočiu ir paduodavo knygą atgal. Kai žiūrėjau į laukiančiųjų eilę, man atrodė, kad jie myli jį, ir tik vėliau, vakarui baigiantis, suvokiau, kad nemačiau nė vieno, kuris būtų atsivertęs knygą ar nugirdęs bent žodį apie tai, kas parašyta, ir supratau, ką visa tai reiškia. Jie žavėjosi Gerbės išvaizda ir būdu. Tai dėl jo jie ateidavo. Šie autografų vakarai buvo tarp tų Niujorko renginių, kur eidavai įrodyti, koks tu šaunus. Deja, nujaučiau, kad Gerbė ne tik tai žino, bet ir kursto, tarsi repetuodamas šiuos kandžius komentarus ir pastabas – lyg kokią įprastinę komediją – būtų praleidęs ne mažiau laiko nei rašydamas. Tai irgi buvo proceso dalis.

Rašymo metais Gerbė pardavė milijonus knygų, dalyvavo nesuskaičiuojamose knygų pristatymo išvykose. Tuos kelis kartus, kai pakvietė mane į savo butą Kvinse, aš mečiau akį į honorarų čekius ant jo stalo ir negalėjau atsistebėti, kad šitiek uždirbdamas jis lindi tokioj skylėj. Bute buvo tik du kampeliai, liudijantys, kad gyvenime jis dar ne visko atsisakė: nepriekaištingai švarus su tvarkingai išdėliotais įrankiais braižybos stalas, kur Gerbė dirbdavo, ir ant židinio atbrailos kruopščiai surikiuotos jo žmonos Zelos nuotraukos – taip, kad kiekvieną atvaizdą rėmeliuose matei atskirai. Pažiūrėjau į nuotraukas, paskui vėl apsidairiau po namus, tyrinėdamas, ar ko nors nepraleidau, – kokio drabužėlio, gal batų poros, kokios nors užuominos, kad čia gyvenama ir moters. Bet nieko neišvydau. Įėjo Gerbė su dviem siaurom taurėmis Krymo „Cup á la Marmora“, pilvu braukdamas staktą, kad net prispaustos marškinių sagos cypė.

– Į ką žiūri?

Jis sustojo man mostelėjus į žmonos nuotraukas.

– Zela, – paaiškino Gerbė, ir daugiau nė žodžio, tiesiog stovėjo sau, laikydamas gėrimus rankose.

Paklausiau, kur ji.

– Zela išvykusi, – išgirdau tylų atsakymą. – Ten, kur geriau.

Šie žodžiai tarytum išplėšė jį iš transo, jis padavė man kokteilį ir pakeitė temą.

Kalbėdamas apie darbą, Gerbė niekad neminėjo jokių techninių nei praktinių leidybos aspektų. Panašiai kaip skaitant mano berniukams, jo balsas skambėdavo taip, lyg būtų ne autorius, o privilegijuotas skaitytojas. Pasakojo, kad net rašydamas ir piešdamas niekada nebūna tikras, kur link krypsta istorija, visada žingsniu lenkianti jo sumanymą. Tai šis Gerbė yra tikrasis, manydavau aš, ne tas skaitymų klounas, o šitas vyriškis, kuris prabilęs apie savo darbą tarytum išsilaisvina iš kūno nelaisvės, būtinybės košti pasaulį per cigaro dūmų filtrą, perdėto įjunkimo į gėrimą ir maistą. Tikrasis Gerbė susijaudindavo, ėmęs kalbėti apie žvirblių suvarpytus debesis, apie iš geležinių rožių supintas, per mylių mylias į dangų besistiebiančias gaisrines kopėčias, apie iš suspaustų dainų išdegtas plytas, virstančias chorais, diriguojamais įsiūbuotų svambalų namui griauti. Tokį jį mačiau su savo vaikais ir spėjau, kad, nuvykęs į mažytes bibliotekas Aidahe, Arkanzaso ir Nebraskos valstijose, ten būna toks pats – naivus, besistebintis pasauliu, išsilaisvinęs iš anos personos, kuria kasryt, lyg apsivilkęs storą kostiumą, tapdavo Kvinse.

– Tau patinka mano vaikiščiai, tiesa? – paklausiau jo vieną vakarą mudviem stovint balkone buto, kurį nuomojausi už Niujorko universiteto pinigus, – keturioliktame aukšte su vaizdu į „Empire State“ dangoraižį ir spalvotas jo šviesas.

Tačiau Gerbė tik čiulpė cigarą ir spoksojo į mane taip, tarytum šis klausimas būtų spąstai, į kuriuos jis neketina įkliūti. Pasikasiau pakaušį.

– Na, supranti, tiesiog… Būtų keista, jei taip bičiuliautumeisi su manim tik dėl to, kad prieš penkiasdešimtį metų merginai mano tetą. Tokia garsenybė.

Gerbė dėbtelėjo į mane taip, lyg norėtų išmesti iš balkono.

– Aš itin draugiškas su tavim dėl to, – suurzgė jis, – kad tu toks asilas.

Pažvelgiau į jį, bandydamas viską nuleisti juokais.

– Daužai galvą į stiklines savo vidutinybės lubas. Ir puikiai tai supranti – kodėl agentas neatsako į tavo laiškus, kodėl rašytojai Niujorko universitete tavim nesidomi, kodėl Niujorkui tu nerūpi. Daugelis žmonių to nepaisytų, išrastų visokių pasiteisinimų: „Ai, agentas labai užsiėmęs“, „Ai, tie rašytojai iš Niujorko universiteto pasipūtę mulkiai“, „Ai, Niujorkas labai lėkštas miestas“, – tik ne tu, tiesa? Juk geriau negu bet kas supranti, kad tau nepavyks, ir negali to nuo savęs nuslėpti.

Man regis, aš užspringau. Nežinojau, ką sakyti. Ir tą akimirką, kurios niekada nepamiršiu, Gerbė ištiesė man ranką. Tai buvo keisčiausias gestas. Pabandžiau atsitraukti, bet tas jo judesys buvo toks vienišas, toks vaikiškas, o ranka ištiesta daugiau dėl savęs nei dėl manęs, ir kai aš nusileidau, Gerbė kažkaip susitraukė, nugrimzdo į save, įsikibęs manęs Manhatano naktyje viršum gatvių urvų ir jais pustomo sniego. Kažin kodėl pajutau, kad reiktų jam ką nors pasakyti, kaip nors padrąsinti, sušnibždėti atsiprašymą už visą pasaulį, sumurmėti: „Viskas bus gerai, pamatysi“, – kai išties juk jis turėjo manęs atsiprašyti.

Iš dalies dėl šio pokalbio, bet labiausiai smalsaudamas ką nors sužinoti apie Zelą, kitą rytą nuėjau į Niujorko universiteto archyvus ir sėdau rausti senų „Times“, „Observer“ ir net „Post“ numerių, bandydamas susidėlioti Gerbės istorijos mozaiką. Teta buvo pasakojusi, kad komunistų laikais jis buvo toks garsus vaikų autorius, kiek tada buvo įmanoma būti garsiam, ir tikrai, bent kiek ji ir bendri jų pažįstami pasakojo, sovietų valdžia Gerbės nevargino. „Tiesą sakant, – prisipažino ji, – prispyrus reikalui, jis man padėjo pasinaudodamas savo ryšiais.“ O jo knygos, anot tetos, „buvo tarsi utopija“. Pasakojimai apie vaikus, norinčius pasilikti sapne, svajojančius apie geresnį pasaulį, komunistams patiko. „Vaikai buvo tarsi proletariatas, – rašė ji, – bent jau pasak komunistų apžvalgininkų.“ Pasaulis pabudus įkūnijo dabartinę tikrovę, o sapnas – idealų pasaulį. Tai buvo primityvoka interpretacija, kaip ir daugelis tais laikais, bet Gerbę ji gelbėjo. Kitaip tariant, partijos laikais jis gyveno gerai – uždirbdavo daug pinigų, turėjo gražų butą, sočiai ir skaniai valgė ir gėrė. Taigi niekas iš tiesų nežinojo, dėl ko jis išvyko. „O dėl jo žmonos, – rašė laiške teta, – tai ją buvau sutikusi vienintelį kartą. Ji buvo visai kaip Gerbė, tik dar blogiau – svajoklė, vaikiška, tarp suaugusiųjų niekuomet nesijautė laisvai. Tiesą sakant, jam tos pačios savybės išėjo į gera, o jai į bloga. O gal aš tik pavydėjau.“

Apie Zelą archyvuose veik nieko neradau. Gausiame Gerbės asmeniui viešinti skirtame sraute – nuo nepaliaujamai spaudos sukamos plokštelės apie jo išvykimą iš Vengrijos iki paties Gerbės pasakojimų apie „bėgimą paskui svajonę“ (tik tiek jam rūpėjo komunistinė utopija) – atkapsčiau vienintelį straipsnį, kuriame apskritai buvo minima jo žmona. Žinoma, vienur ar kitur buvo pastebėta, kad JAV jų laukė „geresnis maistas, medicinos paslaugos ir gyvenimo stilius“, vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, klausinėjamas, kaip juodu su Zela prisitaikė Niujorke, Gerbė pareikšdavo, jog jo asmeninis gyvenimas yra tik „asmeninis“. Nieko nebuvo rašoma apie jų namus (net tuose bjauriuose atvartų tekstuose, kuriuos paprastai sukurpia koks nors pas autorių apsilankęs žurnalistas, kad įrodytų vaikų rašytoją esant tikrai laimingą šeimos tėvą – su vaikučiais, žmona ir spalvotais tapetais išklijuotais namais, kuriuose nuolat sekamos pasakos), nieko apie jo karjerą žmonos akimis (tokių straipsnių, kuriuose žmona komentuoja keistą savo vyro rašymo būdą, nesuprantamą dienotvarkę, jo išdaigas su vaikais parke). Tiesą sakant, nė žodžio apie tai, kad Gerbė turėtų žmoną ar apskritai kokį nors asmeninį gyvenimą. Vieši Zelos pasirodymai, reti ir iki tol, po 1975-ųjų visiškai liovėsi, liovėsi ir Gerbė kaip nors ją minėjęs. Jo paties persona buvo vieša ir nė figos lapeliu nepridengta nuo svetimų akių – bent tokį įspūdį susidariau tiek dienų apie jį skaitydamas.

Didžiausią nuostabą kėlė nuotraukos. Tetulė buvo užsiminusi apie pokyčius, įvykusius nuo septintojo dešimtmečio pradžios, tačiau tikrovė pranoko visus mano įsivaizdavimus. Gerbė atvyko į Niujorką smulkutis, mažne pasakų princas, o tai, kas paskiau jam nutiko, buvo taip baisu, kad beliko manyti, jog jam visiškai sutriko medžiagų apykaita. Per tokį trumpą laiką žmogus pats nieku gyvu negalėtų taip sustorėti. Dar blogiau, iš pradžių jis nesuvokė, kaip jam rengtis. Beveik visą aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius vis dar vilkėjo lieso žmogaus drabužiais – siauromis kelnėmis, sukištais marškiniais. Tik paskutinį dešimtmetį, kartą apsivilkęs, jau niekad nebenusivilko juodo kostiumo ir lietpalčio, kurių sluoksniai išlygino jo klostes ir apdribusį kūną. Dėl to įsikando ir cigarą: jo bruožai taip susmego į mėsingą veidą, kad jam reikėjo ko nors, kas stirksotų tarsi vėliava, primenanti mums, jog jis ten tebėra. Pasikeitus fizinei išvaizdai, padaugėjo pranešimų apie netinkamą jo elgesį, sarkazmą, įžeidinėjimus, muštynes. Nustebau, kad vos keliuose straipsniuose teužsiminta, jog tokių nuostabių pasakojimų rašytojas, nekaltų svajonių žemių kartografas, daugiau beveik niekuo nesidomi, vien tik tenkina maisto, gėrimų, tabako ir patyčių alkį. Jo gyvenime nebebuvo nieko – tik nepasotinamas godulys, tarsi Gerbė būtų virtęs iš savo knygų ištremta pabaisa.

Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis pranešimas, kurį apie ją atkrapščiau, buvo „New York Post“ šeštame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik ištisai paskirtas neseniai vykusių „išgertuvių“ svečiams išvardyti, kai 1975-aisiais buvo išleista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: „Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno svečio, Zela Gerbė, autoriaus žmona, elgėsi permainingai. Prieš išvedama namo privačios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, čia vadindama jį šlykščia stora kiaule, čia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko.“ Kad ir kiek skaičiau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė žodžio apie Zelos „elgesį“ – nieko, kas liudytų ją buvus girtą, ir, žinoma, nieko apie privačią slaugytoją, nors pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose stovėjo ir trečias asmuo – vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane šalia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apraše tarp kitų svečių ji nebuvo minima, laikraštininkai nežinojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o šios nuotraukos man priminė tai, ką teta buvo pasakojusi apie dvidešimtmetį Gerbę, kuris vis dar bijojo tamsos, žaisdavo slėpynių ir lipdavo į palėpę taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.

Tą paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai kažką pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo nepranešęs su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, esą aš negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėręs į ryšių mezgimą, toks susirūpinęs, kad mane išspausdintų reikiami leidėjai, toks susigraužęs, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė šokinėti ant kupros, bandydami kaip nors atkreipti dėmesį.

– Et, tos ambicijos, – sumurmėjo Gerbė. – Pavojingos kaip nuodai.

Jis netgi pasirodė poroje apgailėtinų JAV leidėjų surengtų mano kūrinių skaitymų.

– Užkniso, – pranešė jis paskiau. – Įdomu, kad ta moteris auditorijoje – o gal turėčiau sakyti „auditorija“ – nepasivargino nusipirkti knygos. Galėjai pamanyti, kad jai užteks tam padorumo, juk visi sėdėjome įsmeigę į ją akis.

– Blogiau už savo knygos skaitymą gali būti tik būtinybė jame dalyvauti.

– Tai jau tikrai, – atsiliepė Gerbė. – Atkreipk dėmesį, kad aš niekada neskaitau. Tiesiog ateinu ir pliurpiu. Nes tik tai jie ir nori girdėti.

– Dar tavo pliurpalų.

– Teisingai. Dar mano pliurpalų, – nusijuokė ir išpūtė didžiulį debesį cigaro dūmų. – Kitą kartą tau reikėtų apie tai pagalvoti.

– Nėra jokio skirtumo, – atsakiau, – ar aš skaitau, ar neskaitau – viskas vis tiek.

– Būtent taip!

Ko gero, tik šitaip jis ir sugebėdavo mane pralinksminti, nors linksminti manęs nė nereikėjo. Aš jau susitaikiau su savo nesėk-mėmis ar bent lioviausi stengęsis jų išvengti arba paaiškinti. Iš to ir kilo visa kebeknė – juo dažniau Gerbė ateidavo į mano skaitymus arba sakydavo, kad jam patikusi mano knyga, bandydamas įkalbėti mane nežiūrėti į visa tai taip rimtai, juo labiau mane vargino. Aš buvau tikra jo priešybė – mano nesėkme jis matavo savo sėkmę, pasilygindamas, kokiu žmogumi galėjo likti, jeigu nebūtų taip apsukriai kūręs savo viešojo įvaizdžio, o drauge – ir visos karjeros. Žinoma, laikas parodys, kad klydau, kitaip tariant, išties buvau Gerbės priešybė, tik ne ta prasme, tačiau tomis savaitėmis mane erzino jo globa, ir kartą paryčiais, antrą valandą, kai buvome išmaukę daugiau nei patartina sangrijos su brendžiu, atsigręžiau į Gerbę ir paklausiau:

– Kaip tavo žmona?

– Mano žmona? – Gerbė atsisuko su prie lūpų pakeltu gėrimu. – Mano žmona ne tavo sušiktas reikalas.

– A, aišku, – atsakiau. – Tau vienam suteikta teisė į privatumą.

Gerbė nieko neatsakė, bet mačiau, kad jis pasirengęs man smogti. Jaučiau akyse tvenkiantis ašaras, bet ne dėl galimo jo smurto, o kaip tik dėl priešingos priežasties – Gerbės pastangų taip, kaip sugeba, priversti mane pamatyti, kas svarbu, tačiau aš spyriausi, ieškojau priekabių, tempiau jį žemyn iki savo lygio, nes man tai buvo būdas pakilti iki jo.

– Kam tu tai darai? Ko taip dėl manęs varginiesi? – nieko nepaisydamas kišau veidą kuo arčiau jo. – Kai pirmąsyk tau skambinau, maniau, susitiksime, išgersim kavos, pripūsi man įprastinių burbulų apie rašymą, gyvenimą Manhatane, o aš tau priskiesiu, kokia man garbė čia būti, ir daugiau nebesimatysime.

Sugriebęs už marškinių, jis kilstelėjo mane nuo aukštos kėdės ir trenkė ant baro – pajutau tarsi trakštelint stuburą, – paskui tokiu greičiu, kad neįkabinau kojomis, išlakdino lauk ir sviedė ant šaligatvio. Tuomet pats grįžo vidun.

Nežinau, kiek laiko ten gulėjau apakęs iš pažeminimo. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įveikė pats save ir aš nebejutau jokios gėdos, – taip ir sėdėjau ant šaligatvio, nekreipdamas dėmesio, kad kas nors gali mane pamatyti, kad drabužiai mirksta purve, abejingas Gerbės balsui, kuris bare visiems dudeno, kaip man nuskilo. Kai grįžau namo, Marsė paklausė, kur sušlapau, bet aš negalėjau nė akių į ją pakelti, negalėjau žiūrėti į lovose miegančius Henrį ir Bendžaminą. Gerbės poelgis mane visiškai sunaikino ir aš nepajėgiau sutelkti dėmesio į ką nors kita.

Kitą rytą Gerbė išėjo iš namų dešimtą, įšoko į metro traukinį, važiuojantį Manhatano kryptim, paskui perlipo į M35 autobusą į Vordo salą. Buvo apsitaisęs kaip visuomet – juodu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, lietpalčiu, su cigaru. Jis nieko neskaitė, nesidairė, nieko nemurmėjo, tik mestelėjo „labas“ vairuotojui. Atsisėdęs įsmeigė akis priešais save, retsykiais atsiversdavo eskizų bloknotą ant kelių, ką nors užsirašydavo arba brūkštelėdavo piešinėlį kitai „Atlaso“ serijai.

Rytas prasidėjo su sniegu, o apie vidudienį jau lijo, tad išlipęs kvartalu toliau nei Gerbė, kad nesukelčiau įtarimo, visas peršlapau, kol nubėgau atgal ir spėjau pamatyti jį užsirašantį registratūroje ir tolstantį vienu Manhatano psichiatrijos centro koridorių. Jam nuėjus, prisiartinau prie registratorės ir tariau atėjęs aplankyti Zelos Gerbės. Ši žvilgtelėjo į mane, lyg norėdama kažką pasakyti, bet nutylėjo.

– Ką tik užsiregistravo ir jos vyras, – sumurmėjo ji.

Tykinau koridoriumi jam įkandin, vildamasis, kad nepastebės, – priėjęs Zelos kambarį nėriau šalin, o paskui prisėlinau atgal ir, prikišęs akį prie langelio, pažvelgiau vidun.

Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdiškai mažos kėdutės, visu svoriu užgulęs tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulkšnis.

Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi čia visą gyvenimą. Bet dėl kažkokios priežasties – gal dėl to, kad ji čia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokesčių, sergančių vaikų, skubėjimo į darbą, – Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be raukšlių, oda skaisti, plaukai tvarkingai sušukuoti – taip dailiai, kad nebūčiau nustebęs išgirdęs, jog kažkas kiekvieną rytą ateina jos sutvarkyti. Pažvelgiau toliau ir išvydau aną moterį iš nuotraukų, tą, kuri visada būdavo už jos, taip pasenusią, kad nebūčiau jos pažinęs, jei nebūčiau numanęs ją čia būsiant, – asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dievažin kiek laiko už Zelos priežiūrą. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja – retėjančiais plaukais, raukšlių išvagotu veidu, sulinkusi – kažkaip savo kūnu moka už Zelos švytėjimą. Užsimerkęs atsirėmiau į sieną ir įsiklausiau, ką juodu kalba. Kalbėjosi vengriškai. Tąsyk pirmą kartą girdėjau Gerbę kalbant šia kalba. Slaugytoja buvo vardu Žuža, o kalbėjo jie apie Zelos būklę, kaip dažnai sanitarai paverčia ją į kitą padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų („ne“, atsakė jis, bet padėkojo Žužai už rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga („išeis laiku, kaip visada“, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt Žužai kas nors reikalinga („jūs manimi puikiai pasirūpinote“, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė išvengti tos pačios temos, Žuža paklausė Gerbės, ar jis pagalvojęs apie „daktaro Noriso“ pasiūlytą „gydymą“. Jis atsakė taip garsiai, kad išgirdau kiekvieną žodį: „Juk sakiau, aš niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.“ Žužos tyla aiškiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prieštarauja arba kaip menkai tiki, kad „rizika“ jam kelia didžiausią nerimą.

– Ar jums kuo nors padėti, pone? – slaptomis besiklausantį mane išbaidė slaugytoja.

Atsimerkęs pamačiau ją priešais, ji stovėjo uždėjusi ranką man ant peties, tarsi susirūpinusi, kad tuoj susmuksiu.

– Gal jums negera?

– Oi, – atsiliepiau, – aš tiesiog pavargęs. Šiek tiek apsvaigo galva.

– Ateikite čia.

Ji padarė tai, ko vyliausi, – nuvedė mane nuo Zelos kambario į kitą laukiamąjį ir netrukus grįžo, nešina stikline vandens.

– Aš ieškojau daktaro Noriso, – paaiškinau.

– Šiandien jis nedirba, – atsakė slaugytoja. – Ar buvote užsiregistravęs?

– Na, ne… Aš rašytojas. Žurnalistas. Girdėjau, kad jis eksperimentuoja su nauju gydymo metodu, ir pamaniau, kad būtų įdomu apie tai parašyti.

Ji pažvelgė į mane nustebusi.

– Na, aš tikrai apie tai nieko nežinau, – atsistojusi brūkštelėjo palygindama uniformą ant klubų ir tarė: – Tikiuosi, jums jau geriau?

Atsakiau, kad taip, ir ji išsyk nuskubėjo. Aš irgi pakilau eiti.

Netrukau susirasti informacijos apie daktarą Norisą. Sužinojau, kad jis yra gydytojas ir mokslininkas, dirba Manhatano psichiatrijos centre ir ten atlieka tyrimus, susijusius su eksperimentine procedūra, taikoma pacientams, sergantiems „sunkia katatonijos2 forma pasireiškiančia šizofrenija“. Menkai teturėjau naudos iš specialistų žargonu parašyto straipsnio, bet jis atvėrė langą į Gerbės pasaulį, kurio ieškojau. Zela sirgo šizofrenija, jos būklė vis blogėjo, o Gerbė šitaip skurdo dėl to, kad visus pinigus skirdavo jos priežiūrai, bet jam tai ir nerūpėjo, nes, be Zelos, neturėjo jokio kito gyvenimo, kuriam vertėtų leisti pinigus. Sėdėjau Bobsto bibliotekoje, pasidėjęs tyrinėjamus straipsnius, ir klausiau savęs, ką čia veikiu, kaip šitaip nusiritau, kad mane apniko manija knaisiotis po nelaimes žmogaus, kurio patirto skausmo nepajėgčiau nė įsivaizduoti, o mano nesėkmės Niujorke palyginti tėra niekniekiai. Man kilo klausimas, kodėl Gerbė nepasinaudoja daktaro Noriso pasiūlymu, juk, regis, nei jis, nei Zela neturi ko prarasti. Mačiau ją lovoje: ji buvo tokia nejudri, kad kūnas taip ir likdavo ta poza, kuria būdavo paguldytas, – tarsi manekeno. Net mirtis atrodė geriau nei šitai. Tai kodėl gi jis nesutinka? Greičiausiai būtent Gerbės padėties beviltiškumas, jo nesugebėjimas padaryti tai, ką žinojo privaląs padaryti, privertė mane pakilti ir paskambinti jam.

Susitikome „Margon“ kubietiškoje užkandinėje 46-ojoje gatvėje netoli Taimso aikštės. Kitoj tokioj purvinoj skylėj Niujorke valgyti neteko, bet maistas ten buvo puikiausias, tad kai atvykau, Gerbė tašė jau trečią patiekalą. Jis įtariai stebėjo mane artėjantį siauru tarpu tarp stalų ir žmonių, laukiančių prie prekystalio. Telefonu pasakiau jam, kad noriu „išsklaidyt debesis“ po ano įvykio „Lotus“ bare, mano balse jau buvo girdėti atsiprašymo gaidelė, bet jis tik nervingai kostelėjo į telefoną ir nutraukė: „Tiek to, tai niekai, ateik į „Margon“, papietausime.“

– Kaip tavo nugara? – paklausė jis, ir aš ne iškart suvokiau, kad klausia apie aną trinktelėjimą į barą. Gūžtelėjau, numečiau paltą, įsidėjau maisto ir grįžau kaip tik tuo metu, kai padavėja, asmeniškai pažįstanti Gerbę, atnešė jam ketvirtą lėkštę.

Laukiau, kol pavalgėme, kalbėjom niekus – apie savo kūrybą, kokius apsakymus dabar rašome, – ir tada aš paklausiau:

– Kaip Zela?

Gerbė būtų užšokęs ant stalo ir griebęs mane už gerklės. Bet tam buvo per storas, be to, buvo įsispraudęs tarp žmonių šalia ir už jo. Tiesą sakant, atsistoti jis būtų galėjęs nebent apversdamas stalą, o su juo ir visų prie jo sėdinčiųjų lėkštes.

– Aš girdėjau apie daktarą Norisą, – tęsiau, – ir tą baisų sprendimą, kurį tu turi padaryti…

Bet viskas skambėjo ne taip, net mano ausiai. Spoksodamas į įniršusį Gerbės veidą suvokiau nė pats nežinąs, ko čia atėjau. Kol sėdėjau bibliotekoje ir važiavau metro, maniau, kad atskleisdamas, ką atkapsčiau, parodysiu savo užuojautą, galbūt man pagaliau pavyks pralaužti tą fasadą, galbūt jis man išsipasakos. Bet iš tiesų atėjau čia ne dėl Gerbės.

– Užčiaupk marmūzę, – pasakė jis, pastūmė kėdę atgal ir trinktelėjo už nugaros sėdinčiam žmogui; šis kniubtelėjo į savo lėkštę ir atsisukęs buvo kažką besakąs, bet susigriebė, pamatęs Gerbės gabaritus ir įniršį. – Tu nieko nežinai apie Zelą.

Stryktelėjau nuo kėdės ir atsistojau kitam stalo gale, kur jis negalėjo manęs pasiekti.

– Tu toks pats kaip aš, – pareiškiau. Tą akimirką suvokiau, kodėl jis nesikreipia į daktarą Norisą, kodėl nenori, kad Zela prabustų. – Tu niekam nesvarbus, – išdrožiau labiau sau negu jam.

Apsisukau ir išėjau į gatvę. Gerbė bandė mane pačiupti pro minią, bet aš buvau per greitas, jis vijosi vos porą kvartalų, paskui pasidavė, sustojęs ties perėja priešais „ToysRus“ parduotuvę, žiūrėdamas man įkandin, kai aš stabtelėjau ant laiptelių į metro stotelę.

– Tu nenori, kad ji nubustų! – surikau, bet veikiausiai jis manęs negirdėjo per automobilių pypsėjimą, muzikos riaumojimą ir Taimso aikštės klegesį. – Tu nori, kad ji amžinai miegotų ir nepamatytų, kuo tu virtai!

Tačiau Gerbė manęs nesiklausė. Jo akys žvelgė tolyn – anapus tų žodžių, kuriuos galėčiau pasakyti, anapus niaurių tiesų, netgi anapus pačios Vengrijos, kur jis kadaise buvo jaunas, laimingas ir su Zela. Nes to žmogaus ji būtų ieškojusi, jeigu būtų pabudusi, – to Gerbės „aš“, kurio jis neteko besistengdamas ją atvežti čia, kur geriausi gydytojai ir vaistai, kur didžiausios galimybės pasveikti, darydamas, ką tik įmanė, kad apmokėtų sąskaitas, net jei dėl to tektų pavirsti baisūnu, kurio ji niekuomet nebūtų pažinusi. Jis buvo nematomas akyse vienintelio žmogaus, kuris jam rūpėjo. Kaip ir aš, jis buvo niekas.

Tačiau aš klydau. Supratau tai tik kitąmet knygyne su Bendžaminu. Maniau, kad Gerbė, kaip ir aš, prislėgtas nesėkmių šiame pasaulyje, ir mes atradome vienas kitą – du vyriškiai be iliuzijų. Išskyrus tai, kad aš buvau jų sklidinas – juk namie turėjau viską, ko Gerbė niekuomet neturės, tik to nesuvokiau, pakankamai nebranginau, ir tikriausiai šio pripažinimo jis tikėjosi tuo metu, kai buvau Niujorke, tarsi jo griežta kalba ir smurtas būtų galėję krestelėti mane ir priversti atsikvošėti. O aš juk ėjau į „Margon“ pareikšti savo atjautos – parodyti pabaisai, esą, jis pasaulyje ne vienas, – tik tam, kad suprasčiau: toji pabaisa esu aš, vienas vienintelis, nė nenutuokiantis, kas iš tiesų yra atjauta.

Budapešto zoologijos sodo žvėrys 1944–1945 m

– KAIP APSAUGOSIME GYVŪNUS, jei miestui tektų patirti apgultį? – galų gale paklausė Šandoras, kai 1944-ųjų lapkritį paaiškėjo, kad Raudonoji armija išplėš Budapeštą iš Sukryžiuotųjų strėlių3 ir nacių. Pasidairęs čia į vieną, čia į kitą, apstulbo, kad visi, regis, kur kas labiau susirūpino, kaip apsisaugos patys.

– Teks dirbti dvigubai daugiau, – nusprendė zoologijos sodo direktorius Oskaras Telekis, tačiau pats pirmas spruko tą gruodį, kai rusų tankai užtvindė aikštes ir bulvarus, nuraminęs sekretorę, jog susitiks su Raudonąja armija ir pareikalaus su gyvūnais elgtis pagarbiai, – paskui dar paprašė ją dėl viso pikto sukrauti jam į portfelį visus zoologijos sodo pinigus.

Šandoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitikę prie išėjimo paklausė, ką ketinąs daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dieną naktį maišydami vandenį irklais, kad neužšaltų. Abiem kilo įtarimas, mat Telekis vilkėjo diržu sujuostu paltu, buvo užsivožęs elegantišką skrybėlę, vienoje rankoje nešėsi skėtį dramblio kaulo rankena, o kitoje portfelį, taip išpampusį nuo banknotų, jog šie spraudėsi per visus plyšelius. Telekis ir suko ne rytinio zoologijos sodo išėjimo kryptim, – paprastai pro jį eidavo namo, – o prie vakarinio, Budos pilies link, Vokietijos pusėn, tolyn nuo besiartinančių sovietų.

– Tave reikėtų sušerti liūtui, – pagrasino Šandoras, o Telekis vietoj atsako susinervinęs pačiupinėjo apykaklę, tvirtindamas „tikrai netrukus grįšiąs“.

– Niekur tu neisi, – Josefas stvėrė benusigręžiantį Telekį ir taip papurtė, kad sulinkusiais keliais senioką jam teko prilaikyti, antraip būtų susmukęs ant molinų grindinio akmenų.

Josefas būtų pagąsdinęs jį dar smarkiau, trinktelėjęs ar išplėšęs iš rankų tą glemžiamą portfelį, tačiau pamatė Telekio veidą, – iššieptus dantis, į šalis šaudančias akis, beviltišką troškimą pasprukti, – visai kaip gyvūnų per aviacijos antskrydžius, sproginėjant bomboms, tratant šautuvams, liepsnoms plyksint virš metalinių aptvarų virbų, – ir paleido, žinodamas, jog netrukus pinigai taps tokie pat beverčiai kaip fašisto rankovės raištis. Tačiau jei būtų žvilgtelėjęs iš arčiau, Telekio veidas būtų papasakojęs jam daugiau: iš raukšlių ir vagelių būtų išskaitęs miesto ateitį, tų artėjančių šimto dienų paveikslą, kai Budapešto gyventojams iš nevilties teks plėšti ir vogti, misti maita ir žudyti; būtų išskaitęs, kiek visko įvyks čia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukryžiuotųjų strėlių kariai siųs mirtin žydų vyrus, moteris ir vaikus, per sniegą nuogus atvarę iš geto; arba Selo Kalmano aikštėje, kai, vengrų ir vokiečių kariams nepavykus prasiveržti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus verčiami kūnai, renčiami ant jau sumestų kitų negyvėlių krūvų – kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykančių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitraukę šerkšnu, kuris susidarė sunkiai iškvepiant paskutinį atodūsį, kalbės Šandorui, o šis perduos jų žodžius Josefui, – tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės išsitęsusiomis apgulties naktimis vis labiau neduos ramybės jo draugui: aplink juos vykstančios metamorfozės. Iš pradžių, kai Josefas dar buvo sąmoningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bičiulio, apie ką, po velnių, šis kalbąs, Šandoras murmėdavo apie žmogiškąsias būtybes, virstančias „gėlėmis ir gyvūnais“, ir paėmęs Ovidijų ar kokią kitą knygą, nugvelbtą iš apleistos bibliotekos Telekio kabinete, tyliai pasišvilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl užsnūsdavo.

Vėliau Josefui tapo taip striuka, kad be to švilpiniavimo negalėjo miegoti, ir vėlai naktį šiam paliovus jis krūptelėjęs pabusdavo, ir dažniausiai išvysdavo tuščią Šandoro gultą. Draugas išeidavo į naktį ar išnykdavo nepalikęs pėdsakų, tarsi įrodydamas, jog virsti nieku – irgi transformacija. Tačiau paryčiais visuomet sugrįždavo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplėšytais drabužiais ir mina žmogaus, kuris perėjęs naktį prarado save.

Bet dar prieš visus šiuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, Šandoras su Josefu neturėjo šeimos, tad jiems grįžti namo iš zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supašyti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų iš bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų. Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus. Šandoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plėšikautojus derėjo sušerti liūtui.

O sausio gale peršovė Marti, kitą zoologijos sodo darbuotoją, kai šioji bandė netoli Varošligeto parko papešti žolės žirafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sodą ir silpstančiu balsu pasakojo, ką mačiusi mieste. Šandoras bandė ją nuraminti, priversti pailsėti, užtraukė antklodę iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, esą liepsnose, – panašiai kaip vaikas debesyse, – įžiūrėjusi mirštančių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos išsilaisvinusios iš žvėryne įkalintų kūnų ir keršydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, šnabždėjo ji, jis visas liepsnose – Vakarinė stotis, prabangūs namai Andrašio bulvare, medžiai parke užsiplieskę lyg įbrėžti degtukai. Mačiusi gatvę, kur mėlyna liepsna šokčioja pro kiekvieną išgraužą ir plyšį, žaidžia aplink išdaužytų duobių kraštus, o trūkęs dujotiekis apačioje ir toliau kraujuoja.

– Tai buvo tarsi šventė, – tarė Marti, užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą, iš kurio nei Josefas, nei Šandoras jos jau nežadino.

Tą naktį, kai mirė Marti, juodu užlipo ant palmių sodo stogo, nuo jo virš vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdančių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams išsisklaidžius, pliūptelėdavo baltos šviesos. Danguje dėjosi keisčiausi dalykai: iš parašiutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaurašonės dėžės; prožektorių šviesų kreipiami į medžius ir pastatus, tamsoje dužo sklandytuvai; lyg gausus musių spiečius kunkuliavo dūmai.

Tomis dienomis Šandoras dažniausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopėčiomis užsiropšdavo į Telekio biblioteką, tarsi knygų jam būtų reikėję ne tik užsimiršti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nemąstyti būtų buvę įmanoma tik mąstant per daug, tik išsprogdinant protą, juk tuo metu išlikęs jis dažniau tapdavo negalia. Iš jųdviejų Šandoras visuomet buvo labiau linkęs svajoti, ir kai tąnakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, ką radęs Telekio kabinete, – ištisą biblioteką senovinių ir šių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.

– Nežinojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, – dudeno Šandoras, perrėkdamas ginklų tratėjimą, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paverčiami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidalą arba virsdavo visiškai kitais žmonėmis, peržengę ribas, tarsi šios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. – Bet dabar, turiu galvoje, dabar… – plačiai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penketą amžių, – dabar mes šitaip nebesikeičiame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Sustingę vietoje.

– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.

– Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu… – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.

– Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?

– Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.

– Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.

– Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit…

Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.

Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:

– Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?

Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.

Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų. Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.

Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą. Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego šilumą; ir pro tropinių paukščių buveinę, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ryškiaspalvės plunksnos, šerkšnas aptraukė galveles sparnuočių, įsipynusių aukštai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad arčiau jau niekuomet nepakils; ir pro akvariumą, kur kažkas, ko jau nebėra, gal Marti, sudaužė stiklą ir bandė iškapoti iš ledo žuvis – ar beviltiškai mėgindama sugrąžinti jas į gyvenimą, ar tiesiog norėdama suvalgyti, – šito niekas nesužinos. Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek šventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip plačiai atsiveria narvas ir iš jo liuokteli, iššliaužia, išvinguriuoja ar išskrenda dar koks nors likęs gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.

Kai šitai įvyko, Josefas su Šandoru spėriai išblaivėjo.

– Neabejoju, kad išblaivėjot, – tarė Zamercevas, palinkdamas per stalą ir įsižiūrėdamas į Josefą. Generolo pečius ir krūtinę dengė raudonos žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai. – Numanau, kad kaip tik tada jums ir šovė mintis pašerti liūtą mano kareiviais.

– Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, – murmėjo Josefas, vis dar toks priblokštas to paskutinio Šandoro išleisto garso, – jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galvą ir apnuoginęs dantis suriaumoja šūvius nustelbiančiu balsu, – kad ėmė šnekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pažįstamu, o ne tuo, kurio valia bet kurią akimirką galėjo būti pasiųstas stoti prieš taikiklį. – Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau išgyventų misdamas arkliu nei žmogumi.

Tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo toks tikras, nes Šandoras dažnai žvelgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau iš narvų), laižydamas išdžiūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokadą ir svarstydamas, ar Budapešte žmonės ims valgyti žmogieną, kaip, šnekama, yra buvę Leningrade. Tada Josefas Šandoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo šitiek Sukryžiuotųjų strėlių armijos ir vokiečių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai išsilaikiusių žiemos šaltyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, medžioti gyvųjų nė nereikėjo. Beišsikvepiančios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sodą, Šandoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudonąją armiją, – diduma gaisrų Pešte jau buvo užgesę, rusai šlavė paskutinius priešo likučius, varydami vengrų vyrus ir moteris priešais save gatvėmis ir versdami skanduoti: „Nešaudykit, nešaudykit, mes vengrai, mes pasiduodame.“ Tačiau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukryžiuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto likučiais, svajojo apie prasilaužimą.

Iš paleistųjų gyvūnų keli grifai ir ereliai laikėsi netoliese, lėtai sūkuriuodavo virš zoologijos sodo, paskui tingiai nusklęsdavo žemyn misti maita, kurios gatvėse prisirinkdavo iki soties. Kai jie grįždavo į lizdus, Šandoras svarstydavo, ar jų skrandžiuose nuodingesnė komunistų, ar fašistų mėsa. Ir apie tai šnekėdavo. Juodu ginčydavosi iki vėliausios nakties, ir Josefas tvirtindavo, kad fašistai su savo skelbiamais įsitikinimais neteisūs, kaip ir jų įsivaizduojama, natūrali jiems atrodanti visuomenė, nes juk jokiam gyvūnui niekada nerūpėjo nei kova dėl garbės ar žiaurumo lenktynės, nei pastangos nukariauti pasaulį ar masiškai naikinti kitą rūšį, ir kad gyvūnai dažniausiai tesirūpina tik būtinosiomis reikmėmis, kad šitokiu elgesiu sukuria tarsi ir savotišką harmoniją…

„Harmoniją? – juokdavosi Šandoras. – Šneki kaip komunistas!“ Ir pasakodavo, kaip lokys nudeda kito patino mažylius, kad patelė su juo poruotųsi; kaip kartą girdėjęs apie žebenkštį, kuri įsmukusi į kiemą išpjovė dvidešimt penkis viščiukus – perkando jiems kaklus, tačiau nė vieno nenuvilko suėsti; kad esama žuvėdrų, kurios pavagia iš kitų kiaušinius, tupi ant jų, kol prasikala, o paskui sušeria paukštukus savo jaunikliams; kaip katė žaidžia su jai į nagus pakliuvusia auka, kol mirtinai ją nukankina, vien pramogaudama. „Ar visa tai tau atrodo harmonija?“ – klausdavo jis Josefo.

Zamercevas pažvelgė į Josefą, šis drebėdamas sėdėjo ant girgždančios kėdės štabe, Raudonosios armijos įrengtame viename apleistų prabangių Andrašio bulvaro namų, vis dar vilkėdamas nuskurusią zoologijos sodo prižiūrėtojo uniformą, neskalbtą visas šias šimtą dienų, susivėlusiais purvinais plaukais ir toks susisukęs iš bado, kad Zamercevui regėjosi, jog mato vyro stuburkaulį, kyšantį pro įkritusį į tuštumą pilvą. Zamercevas apėjo stalą ir, be ceremonijų viena ranka sugriebęs Josefą už smakro, tarė:

– Man tas pats, kas, tavo kvaišu supratimu, galėtų būti įdomu. Politika… – jis žvilgtelėjo į vertėją, o tas kilstelėjo antakius. – Aš noriu apsaugoti savo… liaudies armiją… O tai reiškia, kad papasakosi man apie Šandorą, ką jis padarė, su kuo aš turiu reikalą…

Apsaugoti liaudies armiją. Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleidęs savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėkę reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume išlaisvinę tuos gyvūnus? Paskui Šandoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sodą it koks žvėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors iš dar gyvų mės-ėdžių neužpultų kito. Poliarinė meška surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panterą, naktį išnirdavo iš slėptuvės liūtas. Tačiau taip tada ir buvo – Josefas iš visų jėgų stengėsi save tausoti, išgyventi, o Šandoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, iššvaistydamas paskutinius savo jėgų išteklius.

Kažin kaip Šandoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plėšrūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nušovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, Šandoras rodydavo Josefui liūto aukas. Šandoras klibikščiuodavo iš paskos, nusilpęs jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių šonuose, nugarose ir pilvuose žiojinčios skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.

– Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.

– O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.

Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.

– Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.

– Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.

– Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?

Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas tą šiurpią metamorfozę.

Paaiškėjo, kad Zamercevą, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pačias pinkles. Jis pasiuntė žmogų atnešti jam senos Franso Jošefo metro linijos žemėlapio. Kol atnešė brėžinius, nebyliai žvelgė į Josefą, o tada paskleidė juos ant rašomojo stalo ir ėmė žymėti kelius, vedančius į metro ir iš jo, visai nekreipdamas dėmesio į tą tarnybinį įėjimą, apie kurį jam užsiminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų žinojęs, manė Josefas, tarsi būtų įžvelgęs tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar žemėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusią naktį Josefas jam nepasakojo: kaip Šandoras prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.

– Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.

Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.

– Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.

Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.

– Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą, – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.

Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.

– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.

Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.

– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.

Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.

Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys praėjus tik savaičių savaitėms, o ypač po pokalbių su Zamercevu, išsinešdinus sovietinių medžioklių gaujoms, šį sykį jau išsiblaiviusioms, be arklių, pasišviečiančioms kelią žibintuvėliais ir priekiniais automobilių žibintais, – pasiryžęs atlikti tai, kaip dera. Bet ir šiąnakt išsiruošė lygiai taip pat, žengė pro duris, irdamasis į priekį, sulinkęs nuo Šandoro svorio, po arkų šviesomis ir mirkčiojančiais gatvių žibintais, išsilenkdamas patrulių, tik šie iš tiesų buvo ne patruliai, o likučiai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miestą.

Tuomet jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.

– Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.

Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.

Jūreivio burna

– BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.

– Ar jam pavyko?

– Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.

– Ar yra toks muziejus?

– Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.

– Kaip tu ten patekai?

– Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.

Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirmą naktį, kai parnešiau jos motiną namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkaušusi, pamiršusi atsargumą ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutikę su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, – o aš laikiau ją už rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai – ji kikeno, žagsėjo, mosavo rankomis man palei veidą – geriau nepasilikti Aštuntajame rajone. Iš tiesų mane sudomino Janka, kai išgirdau, kaip motina ją apibūdino, – kaip jos gyvena, kokie jų namai, ką jos valgo, kur mergaitė žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.

– Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.

Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.

Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.

Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.

Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország4, šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.

Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. „Atplėšta daugiau nei pusė mūsų tautos.“ „Jokia šalis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi priešinomės karui!“ „Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono priežastis, paprasčiausi prietarai.“ Jo sąmonėje apgulties vaizdiniai – kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, troškulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budapešte, ištisa mirties paveikslų eisena – buvo nulemti anų brūkštelėtų Trianono rūmuose parašų. Jam ir jo šaliai teko pakelti apsiaustį – ištverti visa, kas įvyko prieš tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti šio jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvieną kartą ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas įžvelgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi šiame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane iš proto, ir dar blogiau, priminė mano tėvą, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su šia kovinga negalia ir trokštamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog užsimiršti sėdėdamas Toronto Sėčėnio klube, gerdamas vengrišką palinką, lošdamas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengrę ir jo anūkai kada nors kalbės vengriškai. To jam buvo gana.

Tačiau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo našlaitės – pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos žmonėmis (čia Ana išplėtė tėvo pažiūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutikęs). Būdama našlaitė, mergaitė neturi jokių vilčių. Tai „kultūrinio gelbėjimo“ aktas, taip pasakė Ana mūsų bylą tvarkančiam darbuotojui, kai šis paaiškino, kad Bukarešto vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su ŽIV, net graikų, bulgarų, turkų ir, žinoma, batalionai rumunų vaikų. „Vengrai Transilvanijoje prižiūri saviškius, – paaiškino jis, – jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.“ Bet Ana purtė galvą. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergaitę, visada iškildavo kokia nors problema – neužpildyta forma, biurokratinės mašinos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti finišą ir gauti bylą – šeimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, – Ana nunešdavo visa tai mūsų gydytojui. Šis pakėlęs nuotrauką prieš šviesą svarstydavo: „Matai šituos šešėlius po kairiąja ausimi, šituos iškilimus – čia kažkas įtartino.“ Pakreipdavo nuotrauką: „O galbūt ir nieko.“ Ana pareidavo namo, mąstydavo, gurkšnodama škotišką viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, tačiau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsiprašinėja ir meldžia vaiko atleidimo, ir taip talžo kumščiais sau veidą, kad man tekdavo ją prižadinti ir laikyti apkabinus, kol ji išsiverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad aš vyksiu į Rumuniją ir gal pačiam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.

– Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės iš folijos, – vis dar girdžiu Juditos žodžius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai būčiau pirmas susmukęs po stalu. – Tai puikūs veidrodžiai, – tęsia ji. – Vieną dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis iškėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito – snaiperius apakino spindinti armada.

– Vengrijos jūrą? Nėra jokios Vengrijos jūros!

– Yra. Ir ne viena. Tu nieko neišmanai apie šitą kraštą.

– Kur jos?

– Muziejuje kabo žemėlapis. Kada nors aš tau parodysiu.

Kai paties santuoka ima sekti, žmogus leidi sau nuo to pailsėti – ir žengi tą žingsnį taip natūraliai. Gana aiškiai tai supratau Budapešte, kai pakilęs naktimis, Juditai miegant šalia, prisimindavau blogiausią tarpsnį prieš šešetą ar septynetą metų, kai Miklošui buvo vos pora ar treji metukai, – tuomet spoksodavau pro langą, kaip žvelgiu ir dabar, svajodamas, kaip viskas būtų, jeigu pajėgtum visa tai įveikti – ginčus, skyrybas, daiktų dalybas, susitarimus dėl vaiko priežiūros, o paskui, po visko, pradėti iš naujo, – iš pradžių laisvė, vienatvė, vėl kitas ryšys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir ši. Šioje sekoje, vienaip ją dėliočiau ar kitaip, bėdos kyla iš manęs. Štai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimyno su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio ištrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs.

Manau, kad dėl to sykį vienišos komandiruotės metu ėmiau ir atsiverčiau „geltonuosius“ puslapius, ieškodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visiškai aiškūs – vienai šaliai seksas, kitai – pinigai, ir nieko to, ką tekdavo patirti žmonėms, užmezgusiems romanus (pažinojau tokių). Mat antras ryšys reiškė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, – drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: „Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!“ „Noriu, kad paliktum žmoną!“ „Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!“ Ir visi tie žmonės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp šeimos gyvenimo, kurio – išskyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius – jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? Aš geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės – ir sekso. Vadink jas kaip nori – palydovėmis, prostitutėmis ar kekšėmis, – jos teikia tuos pačius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.

Išskyrus, žinoma, tą vis didėjančią vienatvę, užgulančią kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kitą merginą, įteikiant pluoštą grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėjęs. Kiekvieną naktį, kurią praleisdavau su Judita, nubusdavau trečią ryto, pačiu baisiausiu metu, ir žvelgdavau į žiburėliais mirksintį miestą, Dunojų, galvodamas, kaip išsikrapštyti iš šios padėties, ką dar galėčiau išgelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.

Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kitą beprotišką istoriją apie jūreivį iš Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendimą, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, aš būdavau lygiai ten, kur buvęs. Ji tiksliai žinojo, ką daryti, ko aš noriu.

Mes susitikome tik man atvykus į Budapeštą, kai vieną vakarą išėjau, vildamasis užsimiršti mieste, kaip darydavau nesuskaičiuojamuose kituose miestuose, šlaistydamasis iš baro į barą, ieškodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, išėjusio išgerti, bankininko iš Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro – vyriškių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių žiedus. Man regis, tąkart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į „Tip-Top“ klubą, vieną iš miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekaištingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.

Judita buvo viena iš trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio – Gergėjus nužirgliojęs paklausė, ar jos neprieštarautų. Jos neprieštaravo ir nepaisė – sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis iškirptėmis marškinėliais, gėrė neskiestą vyšnių palinką su ledu. Aš prisėdau prie Juditos – atsigręžusi į mane su rūgščia šypsena, ji paklausė, ką gi veikiu Budapešte.

Už poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabinęs Juditą, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkaušęs, nemiegojęs ir tokią ankstyvą valandą dar esi ne lovoje. Aš apgręžiau ją veidu į Margaritos salą, paskui vėl atsukau, kad pažvelgtų į Grandinių tiltą už neogotikinių Parlamento smailių, paskui Elžbietos tiltą, už kurio tolumon vingiuoja žalia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, šoka „Tip-Top“ klube. Ką reiškia „šoka“, puikiai supratau, o Judita žinojo, kad suprantu, ir daug dažniau jos šoka tokiems kaip aš, „vyrams iš vakarų“, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka „Visa“ kortelėmis, o jeigu jie neprieštarauja išleisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko panašiais įkainiais. Aš taip puikiai visa tai žinojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penktą ryto.

Jau anksčiau tą vakarą buvau viską išklojęs Juditai – apie Trianoną, Erdėjų, apie Aną ir Miklošą, ir apie mergaitę iš vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos užsiminti, kad suprantu ją, kad ir man ne viskas rožėmis klota, bet prisiminęs nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, – be menkiausio pasirinkimo, žlugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisišlieti, priverstų prekiauti grožiu, išsilaikančių penkerius, daugiausia dešimtį metų ir galutinai nuslystančių sekso prekybos laipteliais, išsunktų, priklausomų, mirusių, – supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėliškos buvo mano šnekos.

– Gerai, kad tu vedęs, – pasakė Judita. Į doką įplaukė vienas paskutinių tą naktį kazino laivų – tų Dunojumi plaukiojančių auksinių baržų – plyšauja muzika, plieskia šviesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lošia ispanišką dvidešimt vieną, šoka. – Vaikui reikia tėčio ir mamos, – tęsė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, šliurpdama žodžius, čia pakeldama svyrančią galvą, čia vėl leisdama jai nukarti. Už mūsų tiltu pravažiavo mersedesų palyda – mažesnių sedanų apžiestas limuzinas bulvaru nurūko į Peštą.

– Kur tu gyveni? – paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.

– Su motina ir dukra, – atsakė ji ir nutilo.

Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau žinojau, kad ir aš ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pirštu, lipsiu laiptais aukštyn pas Janką koridorėlyje.

Buvo toks vyriškis, pasakojo Judita, švedas, jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šokdama verkia. Jis visada turėdavo skepetaitę ašaroms nušluostyti. Koks palengvėjimas būdavo žinoti, kad jis vėl atvažiuoja į Budapeštą, vėl kviesis ją ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, šypsosis vis labiau nušvisdamas, o ji šoks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų dažai, pakels skepetaitę prie akių ir prispaudusi šoks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji šoks iki pabaigos, paskui jis sumokės, švelniai susivynios skepetaitę į plastikinį maišelį ir išvyks.

Papasakojo savo istoriją ir nusijuokė.

– Buvo kartą toks sausumoj įstrigęs jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad išplauktų į jūrą.

Kai Judita užmigo, sėdėjau ir vaizdavausi tą jūreivį: kiūto ant šaligatvio krašto kažkokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo ašaros virs vandens keliu ir išneš jį į jūrą. Negi tas akis, pamaniau aš, komunistų vadovams paliepus išlupo sargybinis kokioje nors šiurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?

Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau šalia, žiūrėdamas, kaip ji atbula plaštaka nusibraukia nuo lūpų gėrimą arba mane. Niokeris buvo Budapešto pietryčiuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugulę sluoksniai suodžių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ankštose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvaišinę, nutvėrę klijų maišus lyg vištas už kaklų, jų tėvai maknoja pro šalį, pirmyn atgal į rytinę traukinių stotį, kur elgetauja didesni jų vaikai, kur mėlynos vyrų tatuiruotės, keistos raidės ant nugarų ir krūtinių – ne tiek puošmena, kiek slapti pranešimai išrinktiesiems, žinantiems kodą ir galintiems jį iššifruoti, o jų žmonos visai kaip Juditos motina, galvas apsigaubusios skaromis ar šalikais, su krepšeliais aguonų, moliūgų, kanapių sėklų, prekiauja jais pigiau grybų prie sporto stadionų, metro stočių, miesto parkų, ir, žinoma, kekšės, ne tik prie Rakocio turgaus, bet ir giliau, po visą rajoną, kaip niekur kitur nebuvau matęs, išsirikiavusios siaurose gatvelėse, lyg kažkas išmatavęs sužymėjo, kur tiksliai kuriai privalu stovėti, – nėmaž nepanašios į merginas, stoviniuojančias ir plepančias ties sankryžomis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, – o lyg pagal komandą „ramiai“ sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaretę ar išmeta priekin koją.

Janka išeidavo ir pareidavo į būstą, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė žodžio netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grįžti pietų ir labanakt skaitinių iš knygos, kurią sykį man atnešė, – tokią sutrintą, tarsi ją daugybę metų kažkas vartė kas vakarą, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo surišta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėją – kiekviename puslapyje vėjas plukdė ežeru valtį, dangumi nešė aitvarą, balandžius varpinės link, gainiojo rudens lapus – ir kai skaitydavau, jos akys išsiplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojimą, kitokius žodžius.

Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas esąs Bukarešte, užklodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilmę. Kai Ana svyruodavo – „na, aš nežinau“, kai imdavo neaiškiai mykti, aš porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knygą, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prieš tėčio mirtį (jau buvau besakąs, kad tėvas žuvo nuo rumuno rankos, bet nusprendžiau nepersistengti), o tai ir privertė jos motiną persikelti į miestą ir pardavinėti save. Motiną suėmė, uždarė į kalėjimą, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stabčiodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojimą sukūriau įspūdį, jog gaudau orą, esu susijaudinęs ir, manyčiau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų manęs meluojant, bet ir dėl priežasčių, visai nesusijusių su šia istorija ir netgi su Janka, priežasčių, kurios šovė man į galvą tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirką, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.

– Hm, – atsiliepė Ana. – Nesu tikra… tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, – ji nutilo. – Atsiprašau, kad taip pasakiau. Nelabai gražu…

– Ana, aš sukoriau visą kelią iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.

– Žinau, žinau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grįžti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai bilietą, kad atvyktų jos pamatyti… – ji nutilo. – Ne, nieko, – atsiduso.

– Mums reikės daugiau pinigų, – pasakiau. – Yra papildomų mokesčių…

Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ieškojau ko nors, kas ją krestelėtų.

– Na, žinoma, – atsakė ramiai nusijuokdama.

– Tai imtis? – paklausiau.

– Žinoma, imkis, – atsakė ji greičiau nei pirma, tarsi užsikrėtusi mano jauduliu. – Juk dėl to ten ir esi!

– Buvo kartą jūreivis. Regis, 1967-aisiais…

– Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasišnekėti.

– Tuoj, palauk, – ji nusišypso, ištraukia man iš rankų butelį, kurį buvau pagriebęs, atsuka. – Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greitą laivą, kad korpusas neliestų vandens. Vieną vakarą prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įvažiavo į Tisos upę…

– Mums reikia pasikalbėti apie Janką.

– Gali ją paimti, – atsakė ji, dar šypsodama.

– Paimti?

– Aš negaliu ja pasirūpinti, – atsakė ji. – Aš ja nesirūpinu, mama prižiūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be manęs bus geriau.

– Čia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaiką. Čia…

– Tavo namai bus daug geresni. Prikimšti pinigų iki stogo.

– Klausyk, jei kalbam apie pinigus…

– Visada, – ji nusijuokė. – Visada kalbam apie pinigus.

– Tu jos motina.

Ji pastatė butelį, priėjo ir pažvelgė man į akis, išsižiojo apnuogindama dantis. Bet paskui kažkaip atsileido, suminkštėjo, pliaukštelėjo, kur buvo sugriebusi mane už marškinių.

– Taip, – pasakė ji. – Aš jos motina, – užsuko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasikišo juos po smakru.

– Tu irgi galėtum atvykti… – drąsiai galėjau tai sakyti. Žinojau.

Ji papurtė galvą.

– Ir ką daryti? – nusijuokė. – Ten ar čia, man vis viena, – ji vėl paėmė butelį. – Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti, – bet tik tam, kad išsiaiškintų, jog vieta, į kurią atvyko, ta pati, iš kurios išvyko.

– Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.

– Negi nenori sužinoti, kas jam nutiko?

– Ne, – atrėžiau. – Ne, nenoriu.

Ji gūžtelėjo, pirštu išvingiuodama jūreivio maršrutą ant savo plikos šlaunies.

– Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? – paklausiau. – Dėl Jankos? Štai dėl ko… – apsidairiau po aptriušusį butą, apžvelgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. – Štai dėl ko mes vis dar čia. Štai dėl ko aš jai skaitau, – lingavau galva. – Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu – kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį už mane. Ir neabejoju, kad susirandi.

Žinojau, kad viskas, ką išdėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprieštaraus.

– Taip, – atsakė Judita. – Tikrai galėčiau susirasti geresnį, – nusijuokė ji. – Labai lengvai.

– Tai dėl ko?

Ji delsė.

– Dėl tavo žmonos, – atsakė. – Kaip tu ją apibūdinai tą vakarą ant tilto. Man regis… – Judita nusišypsojo plačiausia šypsena. – Man atrodo, kad ji tinkama.

Gyveno kartą jūreivis, kuris sukūrė popierių jūrą. Taip dabar aš vaizduojuos Juditą ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenksčius. Visi krapštėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas užsitęs metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokesčius, užsakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių „dovanų ir aukų“. O kitu metu, kol nedaužydavome skylės biurokratijos sienoje, aš būdavau kokiame nors parke, dažniausiai Miesto parke, žaisdavau su Janka, bandydavau mergaitę prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, – į cirką, į atrakcionų parką, Sėčėnio termines pirtis, „Gerbeaud“ kavinę, – beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities užuomina. Janka įsprausdavo rankutę man į delną ir berdavo klausimus vieną po kito – apie Kanadą, apie ežerus, upes, paukščius, apie Arkties vandenyną – ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.

– Taip, mamytė atvažiuos tavęs aplankyti.

– O jeigu tu ją tiesiog pasiimtum? – pasakė Judita vieną dieną.

Tuo metu ji gėrė daugiau, mūsų valandos drauge tapo vis tylesnės, tarsi jos dėmesys man būtų nepaliaujamai sekęs. Atsirėmę į pagalves, atsikimšdavome kitą butelį. Net pasakojimai apie jūreivius vis trumpėjo ir trumpėjo, susitraukė į vienatinį sakinį, ištariamą pačioje nakties pabaigoje, kai aš mažne miegodavau, nebeatsirinkdamas, ar ji kalba, ar aš sapnuoju.

– Galėtum ją pasiimti, o aš parašyčiau laišką, leidžiantį judviem kartu keliauti, paskui sutvarkyčiau teisinius dalykus, – Judita kryptelėjo galvą į šoną. – Bet man reikės pinigų.

– Kiek? – paklausiau.

Ji gūžtelėjo lyg nežinodama.

– Dvidešimt penkių tūkstančių dolerių? Tiek užtektų, tiesa? – aš laukiau. – Trisdešimt tūkstančių?

Judita linktelėjo, ir aš iškart išrašiau jai čekį, lapelis susirietė kaip banga. Ji išgrynino čekį kitą rytą, o aš išėjau į viešbutį ir, prasėdėjęs prie telefono, regis, ištisas valandas, palikau žinutę Anai ir Miklošui, kad parvažiuoju namo, o jos vardas Janka.

Tačiau susiklostė kitaip. Janka stovėjo oro uoste šalia motinos verkdama, įsikibusi jos rankos, o mažytis gėlėtas lagaminėlis, kurį jai nupirkau, pūpsojo ant žemės greta. Buvo likę vos keliolika minučių iki įlaipinimo, ir aš Jankai virš galvos linktelėjau Juditai, sakydamas, kad palieku jas vienas atsisveikinti.

– Už minutėlės grįšiu, – sumurmėjau, pasilenkęs paglosčiau Jankai galvelę ir parodžiau vyrų tualeto ženklą, paskui, jau išnykęs joms iš akių, sustojau, atsirėmiau į plytelių sieną ir bandžiau sutramdyti tankų kvėpavimą, dairydamasis atgal į minią pažiūrėti, ar jos neseka įkandin. Keleivių srautas užstojo mane nuo Juditos, tad žengiau pirmyn, greitai perėjau saugumo patikrą, užlipau trapu ir įsmukau į lėktuvą, kas žingsnis gręžiodamasis, ar neatsiveja Janka, vis dar verkdama, plumpindama lagaminėliu į kojas. Žvelgdamas pro lėktuvo langą, regis, įmačiau Janką stovint terminale, prie įlaipinimo vartų, prisispaudusią prie stiklo, nesuprantančią, kur aš, kas nutiko mūsų lėktuvui, kada gi aš grįšiu, o gal besidairančią, ar jos mama tebėra kitame gale prie keleivių patikros posto, ar išėjo namo, atsisveikinusi visam laikui, ir staiga ji liko didžiulio, jai tokio klaidaus oro uosto apsuptyje.

Aš vis žiūrėjau, kur ta prie lango stovinti mergaitė, persikreipęs nenuleidau akių lėktuvui sukantis, išvažiuojant į pakilimo taką ir kylant. Taip sėdėjau, draskomas nenumaldomo troškimo grįžti, kol nuskridome gerokai virš Arkties, pasiekėm pusiaukelę į Kanadą ir aš atskleidžiau Juditos parašytąjį laišką, leidžiantį pasiimti Janką. Sukinėjau jį viena ir kita puse. Popieriaus lapas buvo visiškai tuščias.

Ji žinojo, kad niekada nepasiimsiu Jankos. Žinojo, kad paskutinę minutę suskysiu, žinojo nuo pirmos nakties, kai stovėjome virš Dunojaus, vyniojo mane apie pirštą tol, kol išpešė paskutinį centą. Žinojo ir tai, kad moku aš ne už Janką, bet už savo išsilaisvinimą ne tik nuo jos ir Jankos, bet pirmiausia viso to, kas mane atginė į Budapeštą. Tas baltas popieriaus lapas, su kuriuo būčiau iškart įstrigęs pasienyje, areštuotas, jei būčiau bandęs vežtis Janką, buvo kaip tik tai, ko visą laiką ir laukiau.

Pasirodo, Nepavykusių pabėgimų muziejus tikrai yra ir įsikūręs jis, kaip Judita ir pasakojo, Devintajame rajone. Sykį ten apsilankiau, prabėgus daugeliui metų nuo tos dienos lėktuve su neparašytu laišku. Kolekcija buvo privati visą devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį bei pačioje mūsų amžiaus pradžioje, ir tik 2007 m., kai mirė jos savininkas Andrašis Fabianis ir testamentu paliko nuosavybę miestui, muziejus atvėrė duris visuomenei. Privataus muziejaus laikais lankytojų ratas buvo ribotas – kolekcininkai, politikai, „vipai“ (ir, kaip manau, kai kurios egzotiškų šokių šokėjos) – Fabianio favoritų ratas. Pats Fabianis priklausė komunistų elitui su svaigiais ryšiais, kurie ir padėjo jam taip pasakiškai praturtėti, o nusileidus geležinei uždangai su partijos draugais buvo puikiai įsitaisęs vietelėse, iš kur parankiai parceliavo valstybės turtą, dalijo užsienio kontraktus ir didumą pinigų krovėsi sau į kišenę. Muziejus buvo tikra manija.

Nors dabar jis viešas, vis tiek įeiti gali tik susitaręs. Pagyvenęs vyriškis pasitiko mane ir kitus lankytojus prie durų. Jis buvo vardu Mihajis, kokių keturiasdešimt penkerių, neįtikėtinai gerai apsirengęs, ir vedė mus iš vieno kambario į kitą muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudiškas stilius, sumišęs su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų aukštų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui – „sausuma“, „vandeniu“ ir „oru“. Po ekskursijos kitiems lankytojams išėjus, paklausiau Mihajo, ar galėčiau vėl nueiti į antrą aukštą, kur žavėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, – pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laivą, ranka nupieštą „Vengrijos jūrų“ žemėlapį (kodą visų ežerų ir upių, kertančių sienas į Vakarus), buteliuką su ašaromis jūreivio, bandžiusio ašarų keliu išplaukti į jūrą (užrašas bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė dešimčiai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame Čilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tisą, ir šimtai kitų dalykų.

Ant sienos buvo rodomas filmas – senas žmogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o žemiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo žodžius: apie žvaigždynus, vėjų kryptis, apie besikeičiančius potvynius ir atoslūgius.

– Kartą buvo jūreivis, kuris?.. – pažvelgiau į Mihajį pagalbos.

– Bandė šnekom išlėkti į jūrą. Paversti savo burną burėmis. Tarsi jo žodžiai būtų stipriausias vėjas, – prižiūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusišypsojo, nusijuokė.

– Gal jūs kartais pažinojote moterį vardu Judita?

Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas išraudo. Papurtė galvą. Ir pakeitė temą.

– Aš ilgai dirbau Fabianiui. Šią vietą jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių šokių šokėjomis… – Mihajis nutilo, pradėjo iš naujo: – Šią vietą aš vadinu „poetiniu muziejumi“, kaip ir sakiau, kai buvome viršuje.

Pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu, esą ekskursijos metu derėję geriau klausytis.

– Techniniu požiūriu ne viskas, kas čia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, – tęsė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. – Bet buvo ir kitokio pobūdžio pabėgimų… Fabianis visa tai surado ir manė, kad šitokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrėžė kaip pabėgimus.

Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol aš ką nors pasakysiu.

– Kolekcija, – baigė jis, – visų pirma atspindi ne ką nors kita, bet jo pabėgimo sampratą.

Pažvelgiau į ekraną, kuriame rodė filmą, klausiausi senojo jūreivio aiškinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada rašė tik apie žmones sausumoje.

– Apie šią vietą, – pagaliau prabilau, – man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie šiuos daiktus… – nusijuokiau. – Turėjau slaptą viltį, kad atrasiu ką nors ir apie ją, – luktelėjau. – Tai buvo labai seniai. Kai ši vieta lankytojams buvo uždara.

– Labai gaila, – atsiliepė pajutęs mano nusivylimą. – Ar ji, ar jūs?..

– Tada buvau vedęs, – atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.

– Turite vaikų?

– Berniuką. Miklošą, – nusišypsojau. – Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo čia eiti, – gūžtelėjęs nusijuokiau, dirsčiodamas į Mihajį, ir šis, regis, šiek tiek atsileido. – Jam patinka Budapeštas, – tęsiau, – jis čia pirmą kartą.

Norėjau dar pridurti ką nors apie Aną, pasakyti, kad Miklošo motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengriją, kaip pabučiavo jį tą rytą, kai atėjau pasiimti, ir kaip pakštelėjo mane į žandą, prieš žengdama atgal pas Janošą ir jųdviejų dukrelę Mariją, į visai kitą gyvenimą, kuris jai susiklostė po skyrybų. O aš paėmiau Miklošo ranką ir žengiau į savąjį.

Bet man nespėjus sumoti, kaip tą sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis šį tą prisiminė.

– O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrįžti?

– Ne, jo ji neminėjo.

– Jos, – patikslino jis, vesdamas mane prie stiklinio stendo ant sienos, kur už stiklo kabojo dideli, regėjos, tušti popieriaus lapai. Mihajis man patarė įsižiūrėt įdėmiau, aš prisikišau ir pamačiau, koks išdilęs buvo tas popierius, tarytum kažkas braukė ir trynė jį drėgnu pirštu, kol liko tik vos įžiūrimos linijos, tik raudonos, mėlynos, žalios pėdsakai.

– Ji manė, kad reikia ištrinti žemėlapius, – aiškino jis, – ir vėl atsirasianti toje vietoje, iš kurios iškeliavo. Turiu galvoje, tame laike, kai iškeliavo, – pasitaisė, – kai dar nieko pasauly nebuvo atradusi.

Žmogus priėjo arčiau stiklo pažiūrėti kartu.

– Gražu, – pasakė jis.

– Gražu, – atsiliepiau aš.

Ir buvo gražu, lyg sapnų šifruotė, užrašyta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpažįstamus ženklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet žiūrėdamas į šiuos lapus nejaučiau jokios nuostabos, vien dėkingumą už tai, ką Judita man davė ir ko užspęstai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, – viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirką, kai namai tebebuvo visur, žiburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aikštingas sprendimas tąsyk buvo ištrintas.

Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas

„TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.“ Šitai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt tą naktį, kai juodu savavališkai spruko iš stovyklos, susišnabždėję tarp kitų šauktinių, tokių pat vaikių, tik miegančių, kai kurie jų buvo vos šešiolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis beviltiškai bandant gelbėti jau žlugusį režimą, jau nugalėtą šalį ir tautą. „Reikia nusigauti į Matiašfeldą, – aiškino Derdis, – ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.“ Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplėštos tvoros lentos, išlindo per tvorą, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo greičiau, mikliau laipiojo, įžiūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėpęs krūmokšniuose, kai riktelėjo sargybinis, pirmą kartą pokštelėjo kulkos, ir Derdis parkritęs ėmė spiegti: „Koja! Mane pašovė! Zoli, padėk man“, – o Zoltanas atsisukęs dirstelėjo į draugą, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs šlubčioti pašauta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos sučiups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausmę. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruošęs, o toldamas Derdžio riksmus girdėjo vis menkiau.

Buvo 1944-ųjų gruodžio pabaiga, ir tą naktį, sprukdamas iš laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vilčių nebeliko, – priešais stumiasi pabėgėlių siena, o už jos dunda rusų patrankos, taip garsiai, tarsi šaudytų visiškai čia pat. Budapeštą užliejo iš priemiesčių garmantys žmonės: iš Rakošpalotos, Peštsentlėrinco, Šorokšaro, Matiašfeldo, Raudonoji armija ne tik juos pasiekė ir užėmė, bet artėjo prie paties Budapešto.

Taigi Zoltaną nešė žmonių srautas, plūstantis iš vienų mirties spąstų į kitus apsiaustyje, ir visa, ką jis pamatė, nuo šiol neiškalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam žody. Raudonosios armijos į gyvą skydą suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su šeimomis ir kareiviais, mėginančiais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, per užšalusią upę varu gabenantys amuniciją vokiečiams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, šaudydami iš kiekvieno lango, jie sudarė vaizdą, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais žemėn smingančius jaunus berniūkščius, bandžiusius atskraidinti atsargų fašistinėms Hitlerio ir Salašio kariuomenėms, laukus, nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių pilotų kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, neišverčiamas į žmonių kalbą. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir ištisas dienas pro visus asfalto plyšius ir skyles veržėsi liepsnos – mėlynos, oranžinės, geltonos, jos šoko palei kelią, tarsi tik ugnis dar galėjo švęsti tai, kas nutiko Budapeštui.

Jis matė išsekusius gydytojus, bandančius gelbėti pacientus iš degančios ligoninės, nešančius juos ant sniego tik tam, kad suvoktų neturintys nieko – nei antklodės, nei paklodės, net marškinių apsupti juos nuo stingdančio šalčio. Apgriautame name, kuriame glaudėsi nebeįgalintys toliau eit sužeistieji, pastebėjo nepaprasto grožio aštuoniolikos ar devyniolikos metų merginą, paklaikusiu žvilgsniu, kažką šnabždančią iš po sužeistų, badmiriaujančių, šiltinės krečiamų kūnų krūvos, ir kai pasilenkė arčiau klausydamasis, ką ji sako, – „nušauk mane, maldauju, nušauk“, – išvydo, kad jai nutrauktos abi kojos.

Šitiek laiko Zoltaną kankino Tiboro Kalmano vilos idėja – sakytum, kad pati vieta regi jį, o ne atvirkščiai, kartais pasivaidendama ten, iš kur jis bėgo, tad Zoltanui tekdavo laikyti save, kad nepultų į degantį butą, metro tunelį ar bombarduojamą sodą, stumtelėtas minties – štai ji, pagaliau atkakau.

Po kurio laiko Zoltanas pasijuto saugomas vilos, tarsi naujas jos žadamas gyvenimas būtų tikrasis, o dabartinis – apsimestas, netikras, niekieno realiai negyvenamas, todėl visa, kas dabar vyksta, iš tikrųjų nutinka ne jam. Būtent tai padėjo Zoltanui išgyventi, kai jį prievarta užverbavo – kartu su kitais vaikiais ir į vakarus bėgančiais jaunais vyrais – į Vanajaus batalioną, kur teko daryt būtent tai, ko jis vylėsi išvengti, – kariauti nacių pusėje. Būtų mielai prisiminęs, kada tai įvyko, bet tuo metu nebuvo datų – gruodžio pabaiga, sausio pradžia – kažkada per tą šimtą apgulties dienų, kurios jam taip ir nesibaigė, buvo išvilktas iš slaptavietės rūsyje Vanajaus vyrų, kartu su kitais gavo šautuvą ir paaiškinimą, kaip atrodo rusai, ir nuo tos akimirkos – juodas tarpas, mokyklinukai draugai krinta aplink jį, Vanajus radijo ryšiu praneša sovietams karo belaisvių neimąs, o sovietai atsako taip, kaip Vanajus ir tikėjosi, – taip pat žudo visus, kas pakliūva jiems į rankas, Vanajus, aišku, su didžiausiu malonumu tai praneša Zoltanui ir kitiems, žinodamas, kad šitaip paskatins juos kautis dar beprotiškiau. Paskui vasario mėginimas pralaužti rusų linijas, gatvėse išguldyti vokiečių ir vengrų kareiviai, bandantys veržtis iš nusiaubtos sostinės, bėgti į miškus, paskui į vakarus, kur buvo susitelkusios likusios Hitlerio armijos, galvotrūkčiais puolantys į raketų, tankų ugnį, prieš vamzdžius snaiperių, įsitaisiusių namuose palei kelius, kuriais sovietai žinojo juos bėgsiant, burbuliuojantys kanalizacijoje, kur vandens lygis kilo su kiekvienu kopėčiomis nusileidžiančiu kūnu, kol pasiekė nosį ir apsėmė juoda, veriančia panika. Kiek mažai iš jų išsigelbėjo. Trys procentai, pasakys istorikai. Kiti kareiviai – tūkstančiai – buvo nukauti Senos skvere ir Levėhazo gatvėje, Selo Kalmano aikštėje, rietuvėmis kraunami tarpduriuose, traiškomi tankų – besikeikiantys, maldaujantys, kūkčiojantys, negalintys iššauti net paskutinės pataupytos sau kulkos.

Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėjęs į kitą pusę: atsisuko į šešiolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nušovė spoksančius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjančius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjimą, apmaudą, kad pirmiems tai nešovė į galvą, o paskui visa ten buvusi šviesa užgeso amžiams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad kažkas temsta ir jo viduje, balsas ima lūžinėti, tampa minkštas ir nelankstus kaip radijo tyla. „Mirtis fašistams“, – riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu – rusai užrišo šį jam ant rankos, ant galvos užmaukšlino kepurę ir pasiuntė atgal į mūšį.

Kaip tik sovietų „karo didvyrio“ apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vilą – į tą vietą, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti tą kaltę, kad išgyveno apgultį vietoj kito, vertesnio žmogaus, – tiesiog bet kurio išlikti verto žmogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji tą dieną prašė, – pasirausęs tarp koridoriuje suverstų sužeistų, mirštančių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka ją apglėbęs, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvykęs į vilą laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirinkęs kitą kelią – mirtį. Dabar jau žinojo – mirtis geriau už tai, ką padarė, kad išsigelbėtų, bet jau per vėlu, išdavystė tapo Zoltano pašaukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje tą dieną, tai pajuto, žvelgdama pavargusiu žvilgsniu žmogaus, pergyvenusio savo susidomėjimą gyvenimu, negalinčio suvokti, kodėl ją toliau kursto anie, atkakliai gyvenantys. Ji prisistatė kaip Tiboro marti Karola, Zoltanas ir jo uniforma sukėlė jai ypatingą nepasitikėjimą, ir ji atsakė tik tiek, kiek jos klausė, nė žodžio daugiau, tobulai monotonišku balsu be menkiausio atspalvio, kurio būtų galėjęs įsikibti, jeigu būtų siekęs ko nors kito nei atleidimas.

– Mielai jums padėčiau, – tarė ji. – Bet Tiboras miręs.

Zoltanas stovėjo ten su savo kariniais apdovanojimais nesuvokdamas, ko atėjo, juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė priežasties ieškoti Tiboro.

– Jis miręs, – pakartojo Karola. – Jau buvo miręs, kai sugrįžome čia iš Budapešto.

Ji parodė stoge viršum valgomojo bombos išmuštą skylę, pridengtą negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie tą įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo aišku, jog ji tebėra ištikta šoko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis iškėlė rankas, bandydamas apsaugoti žmoną Ildiko nuo smengančių lubų, ir nuostabus Murano stiklo šviestuvas nurėžė jam abi rankas per riešus – bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mirę, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje virš svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:

– Bet jums, – jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pašaipą, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, – regis, visai neprastai klojasi.

Jos žodžiuose būta dar kažko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripažįsta, ko jis atėjęs, bet sykiu atmeta paaiškinimus, kuriuos taip troško pateikti.

– Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo pranešimus, – sušnibždėjo jis ir iškart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ieškotų sau naudos. – Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti, – pasakė jis. – Man buvo tik aštuoniolika.

– Kam man tai pasakojate? – paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris žiūri kitur: į sodą, skrendančius paukščius, į pasvirusią tvorą – niekur negalėdama ilgiau nulaikyti žvilgsnio.

– Aš nušoviau du paauglius, – pranešė jis. – Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pusę…

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

– Supranti! – suriko jis. – Aš turėjau čia ateiti. Tiboras manęs laukė, laukė tokių vaikinų. Bet aš negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budapešte. Ten kentėjo daugybė žmonių.

– Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilaužimą. Išvydęs ateinančius rusus, nužudžiau du vaikinus, su kuriais kovojau, – jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, ką sakąs.

– Tada mano namuose jūs nepageidaujamas, – pasakė Karola, ir pirmą kartą po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos žvilgsnį, atkreiptą į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visiškai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug mačiusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė išturėti, ir iš baimės perduoti juos kitiems ji kreipia žvilgsnį į šalį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, užspausti viską savy arba išleisti žvilgsnį ten, kur jis nepadarys žalos – į paukščius, laukus, į dangų.

– Tada jūs nevertas čia įeiti, – sušnypštė ji ir užtrenkė duris jam prieš pat nosį.

Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano šeimą, išnaudodamas tam kiekvieną partinės padėties teikiamą galimybę: rašydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darbą, kraudamas rietuves bylų apie Karolą, jos vyrą Boldižarą, jų vaikus Ištvaną, Adelę, Aniko, Jenę, Laslą, kaltindamas dalyvavimu mišiose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policiją, fabrikus, transporto sistemą – viską. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių žmonių, kad sovietai nespėjo jų greitai išnaikinti. Ir tik pamatęs, kas vyksta su pasipriešinimo dalyviais, senais profsąjungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai kelią, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo areštuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nužudyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net už tarnavimą naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prieš Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys išdrįso priešintis valstybei, jiems pakako drąsos mąstyti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl šito sovietai jų atsikratė. Tokių piliečių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pačių lojaliausių išravėjimas turėjo pridėtinę vertę – visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nereiškia ištikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, tąsyk tavo išlikimas niekaip nepriklauso nuo tavęs, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduramžių Dievo palankumas.

Vieną po kito Zoltanas krovė pranešimus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo šeimos veiklą karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius iš Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neužverbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl „moralinių įsitikinimų“ asmenimis – ir būtent tai išskyrė Kalmanus iš bendros okupacija besiskundžiančių piliečių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, areštai ir trumpi įkalinimai – tik užuominos, būsimų nuosprendžių preliudija sužlugdė šeimą, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį – iškeldinti juos iš vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis – karo herojus, apdovanotas veteranas, ištikimas Partijos narys.

Buvo 1946-ųjų pabaiga, kai Kalmanai gavo laišką, informuojantį, kad jų vila „perduodama tinkamesniam kandidatui“. Jiems už vilą bus duotas karvių tvartas Čepelyje. Tvarte tilpo trejetas karvių, taigi puikiai tilps ir šešetas žmonių, o tai reiškia, kad tik vienam šeimos nariui teks miegoti lauke. Taigi pasiekusi nevilties, baimės, netgi tėvynės meilės ribas, šeima pagaliau išvyko. Sklandė gandai, kad jie pabėgo į Vakarus, paskui vyriausiąjį sūnų, kuris iš šalies pasitraukė jau prieš šešis mėnesius. Daugeliu atžvilgių Zoltanas džiaugėsi prisidėjęs prie jų prievartinio pašalinimo ir su pasitenkinimu pagalvodavo, kaip jiems klojasi, kad ir kur jie nublokšti, – juk nemoka kalbos, turbūt nieko neuždirba, o jų laipsniai ir patirtis nepripažįstami. Kai naktimis negalėdavo miegoti, pasiguosdavo, kad savaip jie patiria bent kruopelę to, ką jis iškentė per apgultį, tuo metu, kai turėjo būti su jais, kai Tiboras turėjo suteikti jam globą, naują tapatybę ir naują gyvenimą.

Bet galų gale jam teko pripažinti, kad ne Kalmanai jį domino, ne juos jis persekiojo. Tai buvo vila – teisė laisvai įeiti vidun, pasijusti jos apsuptam.

Jis niekuomet nepamiršo, kaip peržengė jos slenkstį. Nuo lubų byrėjo tinkas, sienose žiojėjo kulkų skylės, vandens permerktos lubos, šeimos paliktas vienas kitas baldas, jų daiktai. Kambario, kuriame mirė Tiboras Kalmanas, durys buvo užkaltos vinimis, įsmegusių lubų nuolaužos taip ir liko viduj, kaip buvo jiems grįžus po apgulties. Tačiau kur kas svarbesnis buvo tasai Zoltaną apėmęs jausmas, kai žengė koridoriumi, klajojo po kambarius, – kad jis dar neįėjo vidun, kad vis dar ieško to įėjimo. „Dar žingsnis, ir jau būsiu viduje, – guodėsi jis, kalbėdamas pastato tuštumai. Tik paėjęs ir vėl tarė: – Dar žingsnis, ir būsiu viduje.“ Galiausiai išeidavo iš vilos lauk, suglumęs stypsodavo kieme, vėl žengdavo per slenkstį, tikėdamasis, kad šįkart pavyks, – negalėdamas atsikratyti savo svajų apie šią vietą, savo vilčių ir fantazijų, kaip šie kambariai jam suteikia saugumą, – tuo metu, kai tikrovė buvo kulkos, badas ir Budapešte siaučiančios ligos. Ir žmonių žudymas.

Naktimis negalėdamas miegoti, apgulties košmarus vaikė tvarkydamasis – ėmėsi kruopščiai restauruoti vilą – taisė sutrešusias staktas ir gegnes, tinkavo, dažė, – tarsi jei atstatytų ją tokią, kokia kadaise buvo, vila jam atsivertų, iš tiesų atsivertų, ir jis įžengtų į tą gyvenimą, kuris jam turėjo būti skirtas.

Praėjus trečiai savaitei, jis nuplėšė lentas nuo Tiboro žūties kambario durų, o po poros dienų sutelkė drąsą įeiti vidun – spoksojo į griuvėsių krūvą, nuolaužomis užverstas grindis. Kalmanų šeima jau iškasė ir palaidojo kūnus – griuvėsius palietė tik tiek, kiek reikėjo palaikams ištraukti. Paskui jie užkalė kambario duris ir taip jį paliko, kaip Zoltanas manė, negalėdami matyti tos vietos, kur mirė Tiboras ir Ildiko, – bet ėmęs valyti nuolaužas, atrado priežastį, dėl kurios jie nieko nebejudino, – iššlavęs plytgalius ir tinko nuotrupas, sulūžinėjusias gegnes ir stiklo šukes, grindyse jis aptiko ertmę, vedančią į Tiboro dirbtuvę, o joje – krūvas pranešimų, suplaukusių per pasipriešinimo karą, kai kuriuos net iš Kelno, įrangą, kuria jis padirbinėjo tapatybės dokumentus, ir sąrašus vardų ir adresų, kuriais Tiboras įslaptindavo pabėgėlius. Zoltanas šiuos sąrašus pasiliks sau ir šitaip bus nuolat naudingas valstybei – šiuos asmenis atskleis vieną po kito kaskart kilus reikalui įrodyti savo ištikimybę. Už tai jie leis jam turėti vilą. Vila ir spausdinimo mašina, apie kurią jie nė nenutuokė, – štai jo išsigelbėjimas.

Vardai išsibaigs, kad ir kaip kruopščiai, kad ir kaip lėtai juos išduotų. Tiesą sakant, jei jis pateiktų juos pernelyg lėtai, sovietai prarastų kantrybę, imtų reikalauti, kad jis pasakytų, iš kur gauna šią informaciją, o jam atsisakius atskleisti, ateitų į vilą patys knaisiotis, ir šitaip žūtų paskutinė jo viltis.

Jis ėmė ieškoti ko nors, kas padėtų dirbti su spausdinimo mašina. Vėliau tais pačiais metais – kai kilo pirmoji tremčių, įkalinimų ir egzekucijų banga, jis sutiko Agi. Jos tėvas ir motina buvo prisiekę komunistai nuo 1919-ųjų trumpalaikės Bėlos Kuno5 diktatūros Vengrijoje ir paskiau, admirolui Horčiui6 dvidešimt ketveriems metams paėmus valdžią šalyje, patyrė baltąjį terorą, kai buvo persekiojami žydai ir kairieji. Jos tėvas buvo ir žydas, ir kairysis, ir daugiau nei kartą tik kaukolės kietumas jį sumuštą išgelbėjo nuo mirties, kaip ir jo įgūdžiai dirbti spausdinimo mašina padėjo išsaugoti jų visų trijų gyvybę ištisą antisemitizmo, getų ir holokausto laikotarpį. „Jei nešiosi geltoną žvaigždę, jie tave užmuš, – tarė jis kartą Agi, sumesdamas jos ir motinos raiščius į liepsnas, – jeigu nenešiosi, irgi užmuš… – jis pamaišė ugnį. – Tai ko jaudintis?“ Bet jis darė ir kur kas daugiau – parengdavo popierius įvairiausiems žmonėms: žydams, pasipriešinimo dalyviams, draugams komunistams, britų kareiviams, parašiutais iššokusiems sostinėje, kitiems, kam dėl vienos ar kitos priežasties reikėjo bėgti nuo persekiotojų, – viską, ką tik galėjo, kad tik pakenktų fašistams. Kaip tik dėl to po sovietinės okupacijos Agi tėvą Malinovskio įsakymu areštavo, kaip ir daugelį kitų komunistų, ir ne tiek dėl balsios rusų „išvaduotojų“ kritikos, – mat jis klausė, ką gero jiems davė lauktasis išvadavimas, jei tai reiškia Raudonosios armijos plėšikavimą, prievartavimus, plėšimus, turto išmušinėjimą, šalies maisto išteklių grobimą ir atsargų kaupimą kariuomenei, visiems kitiems badaujant, tautos plėšimą vykdant reparacijas, masinius areštus, žudynes, – kiek dėl to, kad nedrebėjo dėl savo gyvenimo. Juos buvo beišsiunčią į kalinimo stovyklą Gedelėje, vieną iš daugelio, kurias įrengė sovietai, bet čia įsimaišė Zoltanas ir tarė, kad jam reikia patyrusio žmogaus „kanceliariniam darbui“. Malinovskis pranešė Maskvai, kad jis sugavo 110 000 fašistų, bet kadangi jų turėjo tik 60 000, likusius reikėjo surinkti – atvilkti gatvėje ar namuose atsitiktinai pakliuvusius žmones, ir Zoltanas buvo atsakingas, kad šie pakaitiniai atrodytų sugauti teisėtai.

Suprantama, Agi tėvas paprieštaravo, taigi Zoltanas pasivedėjo jį į šalį ir priminė, kad jauniausios raudonųjų karių prievartaujamos moterys buvo dvylikos, o vyriausios – devyniasdešimties, tad ir jo žmona, ir duktė esančios tinkamo amžiaus, paminėjo ir įvairias venerines ligas, kurių jos galėtų tikėtis, ką ir kalbėti apie tai, kiek tai truktų, nes kai kurios moterys būdavo uždaromos porai savaičių ir vienu metu turėdavo „linksminti“ iki trisdešimties kareivių. Galiausiai Agi tėvas sutiko, o kad sušvelnintų smūgį, Zoltanas užtikrino, kad jomis bus pasirūpinta, ir šį pažadą tesėjo netgi tada, kai užprašyti darbai buvo baigti, o Agi tėvus vieną naktį aplankė saugumas ir išvedė už „neteisėtą vyriausybinių dokumentų padirbinėjimą“. Taip Zoltanas paveldėjo Agi.

Jis tariamai bandė išgelbėti jos tėvus – vien tam, kad palenktų ją savo pusėn, kad ji patikėtų, jog jis nėra „aparatčikas“, tik naudojasi sistema, kol pats galės pasprukti. Tad pasistengė, kad ji matytų jo rūpestį, kai skambindavo telefonu; o kai jie atvyko į vilą išsivesti ir jos, kai saugumo agentai pasibeldė į duris, jis jau laukė ir užtvėręs įėjimą ėmė vardyti savo apdovanojimus, laimėjimus ir ryšius, norėdamas aiškiai parodyti, kad jis, o kartu ir ji, yra „apsaugoti“, nors, tiesą sakant, niekas nebuvo apsaugotas, kad ir kaip aukštai būtų buvę tavo draugai, nes pats pavojingiausias draugas kaip tik ir buvo pats aukščiausias – Stalinas.

Tai buvo drąsus poelgis – galbūt vienintelis jo drąsus poelgis, nors padarė tai tik vildamasis, kad Agi padės pataisyti po vila paslėptą spausdinimo mašiną. Jis žinojo, kad ji ir užsimerkusi gebėtų sutaisyti mechanizmą ir spausdinti, šitai papasakojo pats senasis vyriškis, girdamasis, kad Agi tikrai buvo daugiau nei mažoji jo padėjėja. Kai tėvas būdavo iškviečiamas su reikalais, ji imdavosi viskam vadovauti.

Agi visa tai išklausė tylomis, visiškai ramiai, o akys žvelgė lygiai taip, kaip anąsyk Karolos, perdėm kietai kaip devyniolikmetės – laibutės, šiek tiek berniukiškos, – ji atrėmė jo žvilgsnį lygiai tokiu pačiu. Jie paseno nuo karo. Jis pastebėjo, kaip ji žvilgsniu nuo jo atsiribojo, – ir tai buvo pamoka, kad tai, ką padaręs, turi tverti vienas ir nebandyti pasilengvinti naštos užversdamas ją ir moteriai.

Nulipus į apačią atrodė, kad tęsiasi nesibaigianti žiema. Agi tupėdavo prie liuko grindyse ir spoksodavo į jį, klausydamasi tarškėjimo ir dūzgimo, Zoltanui bandant paleisti senąjį Tiboro aparatą, presus, lempas ir generatorius. Bet jam stigo ir patirties, ir sėkmės. Niekas neveikė. Viso labo mašinos dalys užkibdavo viena už kitos, plėšė, spjaudė ir trynė popierių, mirkčiojo lempomis. Generatorius pavojingai burzgė, ir kiekvieną metalinį objektą netoliese taip smarkiai įkraudavo, kad nuolat krečiamas Zoltanas nepaliovė keiktis.

Agi jo pietus padėdavo prie angos, akimirką pasiklausydavo ir kaukštelėdavo bato kulnu taip, kad jis pašokdavo vidury bandymų, išmesdavo atsuktuvą, laidą ar žibintuvėlį ir turėdavo graibytis jo tamsoje. Zoltanas kartais jausdavo, kad savo buvimu ji keičia vilą. Virtuvėje gaminamo maisto kvapas. Miegamasis, jai verčiantis per sapną prisipildantis šnarėjimo. Jam nepakenčiama dengta galerija su kolonomis ir gebenėmis, nes vienintelis kartas, kai šypsena šmėkštelėdavo Agi veide, ir būdavo jai įžengus į galeriją, traukiant sodo kvapus ir saulės šviesą, apie kurią ji ir pusė šalies svajojo rūsiuose ir slėptuvėse per apgultį, girdėdami vien bombų cypimą, su kiekvienu sprogimu matydami nuo sienų ir lubų lėtai besileidžiantį tinko rūką.

Užuot jam padėjusi, Agi kasdien vis primindavo Zoltanui jo kraupius darbus. Mylėjosi su juo nė nevirptelėdama, sustingusi lyg statula, duktė žmogaus, kurį jis pražudė, moteris, kurią turi neteisėtai, pavogta, priversta priešintis savo valiai, tarytum peninti jo beviltiškumą, jo savinieką, jo nesamą drąsą.

Sužlugdytas sėdėdavo su ja viename apgriautų kambarių, Agi įsmeigusi žvilgsnį į grindis, toliausiai nuklydusi.

– O ką gi tu būtum dariusi? – nerimo jis, tarsi išklojęs apie spausdinimą, planus susikurti naują tapatybę, išnykti, kol niekas nesiėmė per daug intensyviai tyrinėti jo veiklos, dabar galėtų laisvai jai dėstyti, ką tokie tyrinėjimai atskleistų. – Koks dar buvo pasirinkimas?

Ji stebeilijo į jo paliktą žiojintį liuką, į lėtai besistumiančius pradėtus atnaujinimo darbus, bandymus nutinkuoti sienas, užtaisyti skylę lubose, uždažyti pusės dešimtmečio senumo vandens dėmes, o jos tyla nepasiūlydavo jam to vieno vienintelio, labiausiai trokštamo dalyko: išgirsti ką nors, kokį gyvą žmogų tariant, kad irgi būtų padaręs tai, ką padarė jis. Bet girdėjo tik vilą, į stogą teškantį lietų, radiatorių ir vandentiekio kliuksėjimą, langus klebenantį vėją, tarsi visa tai jam būtų byloję, kad tai, ką jis padarė nušaudamas tuodu vaikinukus, galėjo tik ypatingas žmogus. „Niekas kitas – tik tu“, – atsakė jam vila.

Kitais sykiais jis minėdavo jai tuos, kuriems padėjo, – anai ligoninėje rastai merginai nutrauktomis kojomis, pačiai Agi, – klausinėdavo, ar neatitaisė šitaip skriaudos jos tėvams, aniems dviem berniukams?

– Ar gali būti, kad nepajėgiu visai nieko gero padaryti? – nerimo jis. – Gal dar nėra taip prastai. Galbūt dar ne viskas prarasta, – kalbėjo jis ir laukdavo jos prabylant, bet atsakydavo tik vila.

Įtūžęs dėl jos tylėjimo, grasindavo, kad nebegins jos nuo saugumiečių. Agi net akių nepakeldavo nuo grindų, ir jis imdavo burnoti, kad jie abu mirs čia, šioje viloje, paskui nusileisdavo pro liuką, spardydavo, daužydavo bevertę mašiną.

– Et, jeigu tu man padėtum! – šūkalodavo pro angą grindyse ir, žodžiams išsprūdus, prasitardavo: – Mes galėtume pasinaudoti šia mašina.

Tačiau viskas tuščiai. Jau daugybę metų jo darbas buvo ne kurti vardus, o juos naikinti.

1947-ųjų kovą Zoltanui išseko vardai, liko vienintelis. Pasakė Agi padaręs viską, ką galėjęs. Pirmiausia atskleidė tik slapyvardžius, Tiboro duotus komunistams, tiems, kurie, kaip Zoltanas žinojo, vis dar aktyviai veikė Partijoje ir iki soties pasimėgavo žiaurumu, tad dabar atėjo jų eilė. Juos išnaudojęs, iš sąrašo parinkdavo dingusius, pasiligojusius arba vienišus asmenis. Paskutinius atskleidė vardus vyrų, turinčių šeimą – žmoną, vaikų, artimųjų. O kai ir anie prapuolė, – buvo surasti, ištardyti, areštuoti, – kai liko paskutinis, tas, kurį Zoltanas buvo pasirinkęs iš anksto, dar Sekešfehėrvare, tasai pats kalčiausias ir tinkamiausias šantažuoti, galintis padėti Zoltanui išnešti sveiką kailį, tada vėl kreipėsi į Agi.

– Jeigu mes norim iš čia pasprukti, turi man padėti.

Ji tylėjo. Jis pasisuko, įsirėmė rankom į miegamojo sieną.

– Aš laukiau, – pasakė. – Tikėjausi, kad ateis tas laikas, jei tik būsiu kantrus, kad vardų užteks ilgiau, negu tvers sovietai. Čia galėtų būti mano – ar mūsų – namai, nesvarbu, – jis nuleido rankas. – Bet jie iš šios šalies nesitraukia. Jie niekada iš čia nepasitrauks. Paminėsi mano žodį! O vardų nebeliko!

Ji žiūrėjo, kaip jis mina pirmyn atgal, vardydamas papunkčiui, kas apie jį teiravosi, kurie skyriai juo domėjosi, kas pateikė ir kam išsiuntė atmintines, kaip jis tai sužinojo, iš kur gavo informacijos, kuria remiantis buvo areštuota šitiek žmonių.

– Blogiau būtų buvę tik viena, – košė jis pro dantis, – jeigu nebūčiau pateikęs jokių vardų.

Priėjo prie lovos ir sugriebė ją už riešo.

– Jeigu galėčiau pataisyti Tiboro paliktą mašiną, tai būtų galimybė man, galimybė mums išnykti.

Ji žvelgė į jį tarsi nesuvokdama, kas jis toks.

– Kas tau yra? – suriko Zoltanas.

Jis išvilko Agi iš lovos, klupinėdama ji nuskubėjo su juo, apsukę kampą, jie įėjo į kambarį, kur mirė Tiboras su Ildiko, kopėčiomis nulipo į dirbtuvę.

Jis pagriebė nuo paties sukalto suolelio sąrašą, prikišo jai prie veido.

– Skaityk! – paliepė. – Skaityk pavardes.

Ji bandė nusisukti.

– Gavau jas iš ministerijos, – paaiškino, brukdamas sąrašą jai į akis, o kita ranka tebegniauždamas riešą. – Pavardes tų, kurių mirtis patvirtinta. Ko gero, galėčiau jomis pasinaudoti kaip slapyvardžiais. Mirusiųjų jie niekada neieškos.

Agi pasidavė – paėmė iš jo popierių, akys judėjo nuo krašto iki krašto to vienintelio dokumento, pavardė po pavardės, dar tebeliudijančios apie ištisą visuomenę, išrautą iš gyvenimo, kad galėtų atsirast ši nauja. Taip ji ir rado tą pavardę.

– Leo Kočišas, – sušnibždėjo Agi.

– Taip, – rėžė jis, – kaip tik taip. Negi trokštum keliaut paskui jį? Nes būtent tai ir įvyks – tavo pavardė ir mano – štai čia, – dūrė pirštu į popierių. – Jeigu mūsų neišgelbėsi.

Ji paleido popierių iš rankų. Leo Kočišas. Jos tėvas.

Zoltanas niekaip neprisimena, ar Agi sutiko tardama „taip“, ar linktelėdama, ar ji apskritai sutiko, tiesiog ji pajudėjo. Tą akimirką jį persmelkė nuojauta, kuri nuolat tūnojo viduj, instinktyvus jausmas, kaip išdavystė gali būti jam naudinga, tas pats instinktas, kuris pastūmėjo pakišti Agi tėvo vardą, žinojimas, kad tai vienintelis būdas pralaužti tą sieną tarp jųdviejų. Agi dirbo nesustodama, ir dar kitos dienos vakare darbas nebuvo baigtas. Darbo buvo daugybė, galybė popierių, kiekvieną lapelį, kurį Zoltanas jai atnešė, ji nukopijavo netardama nė žodžio.

Kai po kelių dienų viskas buvo baigta ir Zoltanas stovėjo tarpduryje, susikrovęs krepšius, jam dingtelėjo, kad ji nepasiruošė slaptų dokumentų sau pačiai pabėgti, ir jis tyliai paklausė, ar nevažiuosianti kartu.

Ji žiūrėjo į jį.

– Aš vykstu į Sekešfehėrvarą, – sušnibždėjo jis, nes būtinai reikėjo kažką pasakyti, užglaistyti šią akimirką, kai reikia atsiprašyti. – Šiek tiek ten pabūsiu, – pasikrapštė galvą. – Ten yra vienas žmogus… galbūt jis man padės.

Agi nieko neatsakė, tik stovėjo tarpduryje, tarsi nė neketindama kada nors išvykti iš Tiboro Kalmano vilos.

– Kas tau yra? – paklausė jis. – Manai, jie paliks tave ramybėje, kai ateis ieškoti manęs? Manai, kad būsi išgelbėta?

– Jie… – pradėjo ji. – Jie niekada nepaliko manęs ramybėje.

Ir ji vėl žengė vidun ir ramiai uždarė duris.

Zoltanas ir toliau stovėjo priešais vilą, bėgo minutės, o jis stovėjo tylomis, nepajėgdamas nužengti nuo slenksčio, sakytum laukdamas, gal Agi pakvies jį atgal, tarsi po šitiek laiko iš tiesų norėjo tik vieno – kad jį kas nors čia pakviestų, tarsi visa nebuvo tik tam, kad susikurtų slapyvardį.

Zoltanas delsė, nepajėgdamas ryžtingai pasukti Sekešfehėrvaro pusėn, paėjėjęs šaligatviu, vėl atsigręžė, vėl kelis žingsnius sugrįžo, nenuleisdamas akių nuo vilos, dar ilgai po to, kai Agi atlapojo langus, išnešė į galeriją įrašų leistuvą ir susipylė sau palinkos likučius. Jis stovėjo pusiau pasislėpęs po gluosniu, beveik neišskirdamas šlagerio melodijos, žiūrėdamas, kaip ji deda stiklą prie lūpų. Dabar ji šios vietos šeimininkė, suvokė, svarstydamas, ar ji žinojusi, kad viskas taip baigsis, kad liūdniausias iš jo prisiminimų taps šis vaizdas, kaip vila priima Agi, tarsi tereikėjo išstumti jį, kad Tiboro Kalmano namams nieko nebestigtų, kad jie pagaliau būtų atkurti.

Persidažėlis

1

IŠ VISŲ SENŲJŲ Sėčėnio klubo disidentų Arpadas Holas užsitepdavo daugiausia kosmetikos. Iš toliau jos beveik nepastebėdavai, vyrukas atrodė puikiai, spinduliuojantis fin de siècle elegancija, pomada suteptais plaukais, nepriekaištingai sukirptais kostiumais, gyva rože kilputėje. Bet žingtelėk arčiau, per porą žingsnių, ir išvysi kosmetiką, – veidas akimirką tarsi išsilies į dėmę, paskui vėl prikaustys akį tirštais tepalais taip, kad net pagalvosi, kažin kaip giliai reikėtų smeigti pirštu per visą tą blakstienų tušą, skaistalus ir makiažo pagrindą, kol pasiektum skruostą ar žandikaulį, jei apskritai ten ką nors pasiektum.

Kai jį išdaviau, buvo 1993-iųjų pavasaris. Dvidešimt vienų rašiau darbą iš Centrinės Europos studijų diplomui su pagyrimu gauti. Laksčiau į pasimatymus su nuostabiąja Ilonos dukra Eva – ją ir dabar retkarčiais prisimenu praeidamas gatve pro namą, kurį su draugais tada nuomojom, – plevėsuojančias vasarines merginos sukneles, veriančią šypseną, vėjyje išsidraikiusias chna paryškintas garbanas. Pasilenkusi Eva mane pabučiuodavo, ir mes susėdę ant laiptų šnekučiuodavomės, ką aną vakarą aptikau Sėčėnio klubo bibliotekoje.

Grėsmingai artinosi diplominio darbo įteikimo data. Praėjusį rudenį prašvaisčiau lankydamasis vakarėliuose, užuot sugalvojęs darbo temą. Norėjau parašyti ką nors apie šaltąjį karą, ypač apie šeštąjį dešimtmetį, grėsmingąjį Rakošio7 laikotarpį, tačiau kaskart nuėjus į biblioteką paaiškėdavo, kad viskas, kas svarbiausia, jau parašyta, išnagrinėti net ir smulkesni dalykai. Atėjo ir praėjo Kalėdos. Įteikimo terminą man pratęsė vieną, paskui kitą sykį, pagaliau diplominio komitetas pareiškė, jog darbą privalau pristatyti iki gegužės mėnesio, jeigu ketinu tą semestrą baigti mokslus. O užbaigti juos man reikėjo, jei puoselėjau viltis vykti su Eva į Vengriją, – pabaigusią vidurinę mokyklą ją ten ketino išsiųsti motina. Jaučiausi visiškai įstrigęs, dienos nenumaldomai tirpo, kol pagaliau tėvas pasiūlė pasišnekėti su Holu.

Kai prisipažinau, kad šnekėtis su Holu man nejauku, tėvas nusijuokė.

– Suprantama, juk paskutinius keturiasdešimt metų jis nieko daugiau ir nedarė, kaip tik vertė žmonės jaustis nejaukiai.

Mudu stovėjome kieme už namo Toronte, kur užaugau, iš kur išsikrausčiau prieš ketvertą metų pradėjęs studijuoti universitete, tėvai džiugiai pritarė šiam žingsniui, nes tai reiškė, jog nežadinsiu jų grįžęs girtas ketvirtą ryto, jiems nereikės žiūrėti, kaip švaistau laiką su draugais, užuot mokęsis, nebeteks nugirsti, kaip mudu su Eva mylimės miegamajame.

– Holas niekada apie tai nepasakoja, – tarė tėvas, – bet jis neva buvo įsimylėjęs Abelio Černos žmoną. Tau šis vardas nieko nereiškia, – tęsė jis, – bet mano kartos jį pažįsta kiekvienas. Černa buvo Centro komiteto Agitacijos ir propagandos skyriaus narys, tuo metu užėmė aukštą postą Kultūros ministerijoje. Cenzūros skyriaus viršininkas.

Tėvas stabtelėjo, tarsi jam vis dar būtų skaudu apie tai galvoti, ir aš prisiminiau, kaip jis deklamuodavo Adžio, Aranio Janošo, Kostolanio ir kitų poetų eiles.

– Na, – atsiduso, – gali įsivaizduoti, kokios košės Holas prisivirė, kai Černa užuodė. Tada Holas ir ėmė terliotis, dėtis esąs homoseksualus. Taip jis ir ištvėrė visus režimus.

Tos paskutinės frazės tėvas galėjo nė nesakyti, savo akimis mačiau, kaip kai kurie iš jo draugų taip ir neatsigavo po jiems tekusių išmėginimų, mačiau, kaip jų išlikimo strategijos užsitęsė metų metus, net sustiprėjo, kerojo dar ilgai net tada, kai jie buvo išvykę iš Vengrijos, kur jų jau nereikėjo. Ne vieni šeimos pažįstami tebeslėpė juvelyrinius dirbinius skardinėse, pakastose kiemo pievelėje ar užkištose už grindų lentų, laukdami kito ekonomikos žlugimo; kai kas vengė balsuoti, kad jų neįtartų kaip politiškai nepatikimų, kai įsitvirtins kitas totalitarinis režimas; buvo ir tokių, kurie neigė esą žydai, nes tik taip išsigelbėjo per karą. Tačiau po skaistalais pasislėpęs Holas man atrodė daug didesnis kraštutinumas; trikdė ir tai, kad tėvas taip lengvai su tuo susitaikė, man tai regėjosi savotiškas neigimas.

Nesunku suprasti, kodėl tėvas ir kiti uoliausi Sėčėnio klubo lankytojai toleravo tai, kas kitu atveju būtų buvę laikoma Holo iškrypimu. Ankstesnis Sėčėnio klubo prižiūrėtojas Ražolis Bodas liūdnai pagarsėjo kaip visiškai nustekenęs šią vietą žmogus – jis traukdavo dvokiančius cigarus, buvo tikras mergišius ir reikalaudavo, kad lankytojų dukros ir žmonos padėtų virtuvėje, ir iki žemės graibymo nusigerdavo nuo palinkos, kurią Fridesas Bačis, vienas iš klubo narių, distiliuodavo namuose ir gausiai tiekdavo klubui. Į tuos laikus grįžti niekas nenorėjo.

Bodo vietą Holas užėmė anam mirus. Jis dirbo visus darbus: naktinio sargo, sodininko, dailidės, buhalterio, o per kiekvieną šeštadienio vakaro banketą ir ypatingomis progomis, kaip antai 1956-ųjų revoliucijos metinės, net virtuvės šefo. Tvarkėsi taupiai, o nuveikdavo daug: sodas žydėjo, tvenkinys būdavo išvalytas, stogas nevarvėjo, sienų siūlės buvo sutvirtintos, baldai ir įrenginiai tvarkingi, šioje Šoprono pusėje siūlydavo puikiausius cigángy pecsenye8, o svarbiausia – rūsyje visada būdavo sukaupta atsargų iš Egerio, Tokajaus ir Balatono vynų regionų, ir už visa tai neprašė daugiau nei kuklios algelės ir kambario. Geriau pasirūpinti klubo nariais kažin ar kas būtų įstengęs.

Retkarčiais kas nors numesdavo kokį juokelį. Viena pirmųjų tai padarė Ilona: ji leptelėjo vieną iš tų įžeidimų, kurie turėjo parodyti Holui jo vietą, o visiems girdintiems pabrėžti damos pranašumą. Ilona kreipėsi į jį „Árpád Néni“, taigi pavadino vyrą „ponia Holo“. Tai įvyko per vieną iš šeštadienio vakaro banketų, kai jis ėjo nuo stalo prie stalo klausinėdamas, ar gardus maistas. „Be galo skanus, Árpád Néni.“ Holas atšlijo nuo jos atbulas, prisimerkė, o kitą šeštadienį nebuvo jokio banketo, durys į klubą dunksojo uždarytos, bet neužrakintos, tad įeiti galėjo bet kas. Įėję išvysdavo Holą, tyliai valinėjantį grindis, braukiantį nuo stalų dulkes. Paklaustas, kodėl vakarienė atšaukta, tik gūžtelėdavo pečiais. Banketas nevyko ir kitą savaitę. Klubo vedėjas nežinojo, ko griebtis. Peteris Varga, veik dvimetrinis per šimtą kilogramų sveriąs vyrukas, klubo garbės apsaugininkas, išmesdavęs persigėrusius, šiems per smarkiai įsitriukšmavus ar pasinešus ištvirkauti, pasiūlė Holui pagrasinti, tačiau šio sumanymo greitai atsisakyta, nes per daug rizikuoti jį prarasti niekas nenorėjo. Svarstė, gal padidinti Holui atlyginimą, bet jis suprasiąs, jog bando papirkti, o tam buvo pernelyg išdidus. Tad galiausiai į Ilonos namus buvo pasiųsta delegacija, ir klubo vedėjas pareikalavo, kad ji atsiprašytų Holo arba jos klubo narystė bus nutraukta, bet Ilona, karalienė Ilona, kuri niekuomet nieko neatsiprašinėdavo ir buvo pripratusi, kad visa visuomet būtų pagal jos norą, prisiekė mirusio vyro kapu nieku gyvu to nedarysianti. Kitą šeštadienį klubas vėl gaudė nuo balsų ir juoko, žmonės laižėsi lūpas mėgaudamiesi Holo patiektais valgiais ir gėrimais. Kaip tik tuo metu pasirodė Ilona ir pareikalavo, kad ją įleistų. Bet Varga pastojo jai kelią ir pakvietė Holą, šis priėjo ir apsidairė, tarsi visiškai sutrikęs, žvalgydamasis jai vietos, o visi kiti tuo metu dainavo ir linksminosi, tokie laimingi vėl susirinkę vakarienės, kad nė nepastebėjo prie durų stovinčios ir trokštančios įsiveržti vidun Ilonos. Šie emigrantai buvo vienintelė jai svarbi bendruomenė, čia ji ne tik išmanė visas bendruomenės elgesio normas, bet ir buvo didumos jų autorė. Dešimt minučių pastypsojusi užremta Vargos, pasijutusi nereikalinga ir nematoma, Ilona buvo priversta išlementi „atsiprašau“. Holas palenkė galvą tarsi neišgirdęs. Ilona atsiprašė garsiau. Tada dar garsiau, jau kone sušuko taip, kad nuščiuvo visi, esantys patalpoj. Kai paskui kone pašnabždomis ištarė: „Atsiprašau už savo žodžius“, Holas pasisuko, parodė į tuščią it iš po žemių išdygusią kėdę, ir Ilona atsisėdo, stengdamasi neprasmegti žemėn iš gėdos.

Į klubą ji ir toliau ateidavo, tačiau su Holu niekada daugiau nešnekėjo.

2

Man tai nebuvo taip paprasta. Aš merginau jos dukrą, tad mums su Ilona tekdavo kalbėtis. Tačiau tik linktelėdavau parodydamas, kad ją matau, ir tuo mūsų bendrystė pasibaigdavo. Kartą per savaitę man tekdavo eiti pas jas vakarienės, kur Ilona įmantriais klausimais kankindavo savo svečius. Ar jie žiną, kad Munkačio9 tapyti darbai ilgainiui patamsėja, nes ant drobių jis tepdavo bitumo? Ar tekę girdėti, kad kontinentinėje Europoje Budapešto miestas pirmasis pasistatė metro? Ar jie žiną, kad katalikų bažnyčios vidurdienį skambina varpais paminėdamos Janošo Huniadžio10 pergalę prieš turkus 1456-ųjų Belgrado mūšyje? Ir panašių vengrišką nacionalizmą kurstančių banalybių, tačiau apžvelgdama prie stalo susirinkusiųjų veidus paprastai aplenkdavo mane. Jei prašnekdavau, tiesiog nutraukdavo. Jei Eva paminėdavo mano studijas, Ilona tardavo: „Taip, jis pluša be galo uoliai, kad pažintų pasaulį.“ Ir mirktelėdavo kitiems svečiams.

Kitoje stalo pusėje Eva įsikimšdavo į burną didžiausią kąsnį kokio nors motinos gaminto mūsų nekenčiamo patiekalo – iš tų káposzta főzelék11, kapór leves12, lecsó13 – ir įsistebeilijusi į mane kramtydavo, tada per prievartą nurydavo. Šitaip ji rydavo tai, ką tekdavo nugurkti man, išreikšdama užuojautą. Ilona, žvilgtelėjusi į dukrą, susiraukdavo: „Szivem14, kaip tu valgai“, tada atsidususi paleisdavo vis pasikartojančią tiradą, skirtą daugiausia man, kaip ji nesulaukianti, kada Eva baigs mokyklą, kad galėtų išsiųsti ją į Vengriją, kur išmokys damos manierų ir suras jai tinkamą vyrą.

Toks ritualas buvo gana įprastas (nors mane jis aplenkė, mat tėvai neturėjo pinigų): vaikams pabaigus mokyklą, gimdytojai išsiųsdavo juos į Vengriją, kad ten pagyventų natūralioje kalbinėje aplinkoje, bendraudami su žmonėmis, pasinerdami į kultūrą. Tačiau tikroji priežastis buvo surasti jiems tinkamus vyrus ir žmonas, kad jaunimas dabar, komunizmui jau žlugus, galėtų likti Vengrijoje, praturtinti tautą ir atpirkti emigravusių tėvų padarytą nuodėmę; arba jeigu tektų grįžti į Torontą, vaikai turėtų Kanados pilietybę, tačiau visomis kitomis prasmėmis būtų it ką tik nuo lėktuvo trapo nužengę vengrai. Manau, kad taip elgiasi kiekviena nukentėjusi tauta, tačiau dar noriu pridurti štai ką: aš juk ir esu vengras, tad Ilonai nereikėjo jaudintis dėl Evos ir manęs, jeigu taip susiklostytų. Vadinasi, tai reiškė tik viena: ji grasino išsiųsti dukrą ne tiek baimindamasi, kad jos vaikaičių genų banką gali suteršti ne vengras, kiek trokšdama apsaugoti Evą nuo manęs.

Tad kai tik Ilona paminėdavo artėjančią kelionę ir jos akys nukrypdavo mano pusėn, paskui vėl į kitus svečius, aš ūmai paprašydavau dar vienos lėkštės krapų sriubos, taip duodamas ženklą Evai, kad, nors maistas ir siaubingas, geriau valgyti, negu šito klausytis. Ilona atsidusdavo, – žinojau, kad tai padarys, – ir pranešdavo svečiams, esą krapų sriuba jau buvusi patiekta. Tuo norėjo pabrėžti gerą kilmę, tiksliau tai, kad jos stokoju, mat nesuprantu, jog padavus antrą patiekalą nedera vėl prašyti pirmojo. Tačiau vis tiek palaikydavau atkišęs lėkštę, paskui dėdavausi nusivylęs ir tylutėliai padėdavau ją ant stalo, o Eva net išrausdavo besitvardydama, kad neprapliuptų juoku.

„Juk būta deramo elgesio, kurio galėjai tikėtis, – tęsdavo Ilona, – bent jau iš tam tikros klasės žmonių. Tačiau emigracija viską nušlavė. Dabar jie jau nieko neišmano, negelbsti nė universitetiniai mokslai.“

Su kiekvienu Ilonos žodžiu Eva pasriaubdavo vyno, tarsi pareikšdama, jog pritaria tiems, kas nepaiso manierų, taip ir atakuodama motinos vertybes, ir patvirtindama tai, kuo Ilona skundėsi.

Net jei būčiau buvęs Rodso stipendininkas, Bukerio premijos laimėtojas, Gugenheimo premijos laureatas, visa tai Ilonai būtų reiškę mažiau negu narystė Vengrijos mokslų akademijoje. Visas jos lojalumas bei vertybės išliko it 1940-ųjų Vengrijoje. Tiesą sakant, nustebčiau, jei Ilona žinotų, kas tas Gugenheimas. Tačiau didžiausio jos pasmerkimo nusipelniau dėl to, kad mano tėvas dirbo Toronto miesto kelių darbininku.

„Jis neblogas vaikinas, – nugirdau ją vieną vakarą aiškinant kažkuriam svečiui, – turint galvoje, kad jo tėvas darbininkas.“

Taip vakarienė po vakarienės mudu su Eva prisikimšdavome to šiurpaus maisto. Kuo daugiau valgėme, tuo smarkiau nesutikome su Ilona. Kai liaudavomės valgę ar imdavomės ko nors tikrai skanaus, pajusdavome tikrą palengvėjimą. Tiesą sakant, mes paprasčiausiai šaipydavomės iš Ilonos, o ši nustebusi žiūrėdavo, kiek tökfőzelék15 galėčiau sugurkti, nors anąsyk jo beveik nepaliečiau. Tačiau kad ir kiek šaipydavomės, tai buvo visai nejuokinga; ir retkarčiais pastebėdavau, jog ir Eva supranta: net ir slapčiom vaipydamiesi mes parodome savo bejėgiškumą – valgydami per prievartą, tylomis viską nurydami, kai iš tiesų norėjome tik pasakyti Ilonai, kokios baisios jos vakarienės, – ir jos patiekalai, ir draugija, ir pokalbiai, – tačiau buvom per daug įbauginti.

Mums jau ir taip labai mažai ką leisdavo. Po vakaro devintos į namus manęs nekviesdavo. Eva net savaitgaliais turėdavo grįžti namo iki dešimtos. Jei aš ateidavau, mums leisdavo pasėdėti kambaryje prie televizoriaus, virtuvėje arba verandoje, tačiau prie Evos miegamojo negalėjau prisiartinti per dešimt pėdų.

Žinoma, mūsų tai nesustabdė. Naktį Eva paslapčia vis išsmukdavo, paryčiais partykindavo atgal. Daugiausia laiko praleisdavome senoje tvirtovėje medyje, kurią Evos tėvas buvo surentęs už namo aukštame kleve. Gerdavom. Kvaišinomės. Mylėjomės. Neabejoju, kad Ilona tai žinojo, bet jai svarbiausia buvo išlaikyti įspūdį, jog valdžia jos rankose. Eva man sakė, jog tai motinos manija, išsikerojusi po tėvo mirties prieš dvylika metų, kai šeima prarado bendruomenėje turėtą prestižą, mat Ilonos vyras, advokatas, tvarkydavo teisinius Sėčėnio klubo reikalus, rūpinosi Bodo palikta netvarka. Ilona niekada neatleido savo vyrui už ankstyvą mirtį. Ir nors jis paliko jai įspūdingą gyvybės draudimą, neužtikrino jokių būdų – išskyrus jos pačios valios pastangas – išlaikyti viešpatystę klube, o sykiu ir bendruomenėje. Nuo tada Ilona kovėsi stengdamasi išgelbėti tirpstančią savo įtaką, deja, tai buvo nebeįmanoma, lašas po lašo ji nenumaldomai dilo: pirmiausia teisiniai reikalai buvo perduoti kitam advokatui, šitaip užkertant Ilonai kelią prie vidaus informacijos, paskui jos nebeišrinko klubo prezidente penktai kadencijai, galbūt dėl to, kad po vyro mirties ji taip garsiai reiškėsi, jog tai tapo nepakeliama, ir trečia – skandalas su Holu, tai nustūmė moterį stačiai į paribį, tad beliko karaliauti prie savo – nebe klubo – stalo, kur kažkada jai šunuodegiaudavo ir stengdavosi įtikti kiekvienas perspektyvesnis emigrantas. Tad kol dėl šio dukros „jaunikio“ vaidmens nekilo skandalo, Ilona jautėsi laiminga, kad Eva per smarkiai prieš ją nesišiaušia. Mat labiausiai bijojo, kad žmonės nenugirstų, dėl ko jos nesutaria.

O mes su Eva buvome tingūs. Ji buvo bebaigianti vidurinę mokyklą, ir mintis, kad galėtų kraustytis gyventi su manimi ar, dar absurdiškiau, savarankiškai, buvo tiesiog juokinga. Tada jai tektų rasti normalų darbą, išmokti virti, skalbti, apmokėti sąskaitas – visų tų dalykų, kurių jos viduriniosios klasės auklėjimas nesuteikė, be to, Evai tuometinė mūsų padėtis neatrodė tokia jau bloga. Taip, mama tikra votis, tačiau tai mums retai sutrukdydavo daryti tai, ką norėjome.

Jei kas ir kėlė bėdų, tai tik aš, burnodamas dėl situacijos, kurios pakeisti nepajudinau nė piršto, mat nors ir skundžiaus dėl Ilonos arba kad mes su Eva negalime mylėtis pas mane dėl kitų kambario gyventojų, kad nepatogu dulkintis ant mano automobilio užpakalinės sėdynės ar jos kvailame namelyje medyje, nors ir daugybę kartų bandydavau įtikinti ją, kad mums geriausia būtų gyventi kartu, – iš tiesų jaučiausi saugus ir tai suvokiau. Eva taip pat neketino imtis ryžtingų veiksmų, tad aš galėjau elgtis kaip tinkamas ir mėgautis tiek vienokio, tiek kitokio gyvenimo malonumais: ūžti sau su draugeliais, kai jos nebūdavo šalia, ir prisiekinėti trokštąs gyventi su Eva ir tik su ja, vos ji pasirodydavo, – o pasirodydavo ji beveik visada tada, kai aš to panorėdavau. Kai dabar visa prisimenu, matau, kad daug labiau jaudinausi dėl savo baigiamojo darbo nei dėl santykių su Eva.

3

Mano dienas ir naktis pasiglemžė diplominis darbas: sukau galvą, ką rašyti, o tyrimai atvėrė vis daugiau galimybių, užuot jas apriboję, tačiau liūdniausia mintis buvo apie grėsliai artėjantį įteikimo terminą.

Holas konkrečios temos nepasiūlė, bet stengėsi padėti. Užleido savo rašomąjį stalą klubo bibliotekoje. Didžiulį, ąžuolinį. Net ištuštino kelis stalčius, kad kasdien galėčiau bent jau su pasimėgavimu susitvarkyti užrašus, atsukti ir užsukti rašiklius, tvarkingai sukrauti peržiūrėtas knygas ir žurnalus ir vėl viską sudėti atgal į krūvelę iki rytojaus tarsi savame kabinete.

Biblioteka buvo išties stulbinama. Holas buvo sukaupęs tokių knygų, laikraščių ir žurnalų, kokių niekur, išskyrus Vengriją, nerasi; šiuos turtus jis atsigabeno iš „senų blogų komunizmo laikų“, kitus slapta išvežė „draugai“, kai aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje sušvelnino kelionių apribojimus, arba surinko iš neseniai išardytų archyvų, per paveldėto turto išpardavimus gavo dovanų bibliotekai. Kai kurie leidiniai buvo tokie reti, jog stebėjausi, kaip jie pateko jam į rankas. Vien pervertęs dokumentus, dar tiksliai nežinodamas, ko juose esama, nujaučiau, kad jie vertingesni nei daugelis universiteto bibliotekos vengriškų kolekcijų.

Dėl šios priežasties Holas niekam neleisdavo išsinešti medžiagos namo. Reikalaudavo, kad žmonės skaitytų klube kaip tikrame archyve, tik, suprantama, skaityti leisdavo kiekvienam, o man suteikė specialių privilegijų likti ir dirbti iki vėlumos, net kai pats nueidavo miegoti. Taip pasitikėjo. Savo biblioteka rūpinosi labiau nei universiteto darbuotojai, – puslapius jis liesdavo atsargiai lyg šventenybę, tarsi Holas gyvybę atiduotų, kad apsaugotų tai, kas ten sukaupta, ar dar svarbiau – mūsų teisę perskaityti, kas ten parašyta.

Ir kaip tik šis supratimas – klaidingesnio ir negalėjo būti – ir pridarė bėdos.

Balandis jau įsirito į trečią savaitę, kai neseniai atsiųstos medžiagos krūvelėje aptikau žurnalą „Piros Krónika“. Kiek supratau, tai buvo vidinis Vengrijos kultūros ministerijos leidinys, skirtas supažindinti su šios veikla, įkvėpti darbuotojus ir tam tikra prasme net juos paguosti, parodant, kad jų pastangos nedingsta nepastebėtos. Seno, nučiupinėto 1951 metų leidinio pusiau nudrėkstu viršeliu puslapiai buvo tokie trapūs, kad verčiau juos užgniaužęs kvapą, virpėdamas, jog nusičiaudėjus ar kostelėjus visas lapas pakils aukštyn sudūlėjusio popieriaus ir išgaravusio rašalo debesimi. Švietė saulė, ir prieš atsiversdamas turinį trumpai stabtelėjau žvilgtelėti pro langus anksčiau buvusios šio seno namo palėpės, vienintelės pakankamai erdvios bibliotekai tinkamos patalpos su lentynomis ir dokumentų spintomis nuo grindų iki lubų palei visas sienas, dūzgiančiu oro kondicionieriumi, palaikančiu tiksliai 20 laipsnių Celsijaus temperatūrą ir maždaug 40 procentų drėgmę, vaizdu į sodą su medžiais, pievelėmis, kalvelėm. Vėl nukreipiau žvilgsnį į žurnalą ir pamačiau: „Kultūros ministerija: sovietiniai sargai kovoja su propaganda“ – straipsnis, parašytas kažkokio „aparatčiko“ Miko Toto.

Pagaliau radau savo temą. Manau, kad tada mane, dar tokį jauną, įkvėpė pati biblioteka, kasdienis sėdėjimas joje prie tų retų popierių, aiškesnis nei bet kada informacijos svarbos, galimybės ją pasiekti suvokimas, tarsi Holo veikla būtų kažkoks heroizmas, – juk jis visa atgabeno kaip kontrabandą, sugebėjo susitarti, kaip gauti daugiau; be to, nuolat visais tais turtais rūpinosi, prižiūrėjo, kad niekas nedingtų, tarsi knygų ir žurnalų sudėliojimas į lentynas ir katalogavimas būtų kovos su priešu žygiai, o šio priešo galia stiprėja apribodama tai, ką mes žinome, taip užgniauždama ir mūsų galias mąstyti, įsivaizduoti ir jausti.

Ten radau ir jų vardus – Holo, Černos, Adrianos, – kartu su daugeliu kitų jie buvo surašyti po ministerijos nuotrauka, veidai atšiaurūs ir anonimiški, kaip ir didumoje to meto nuotraukų. Sėdėjau bibliotekoje apie porą valandų, perskaičiau kiekvieną sakinį, kai kuriuos po dukart, mat vengrų kalbos mokėjau tik truputį, prisirašiau ištisus puslapius pastabų. Kai penktą pasirodė Holas ir pareiškė, jog man teksią išeiti anksčiau, nes jis turįs paruošti salę vestuvių pokyliui, jaučiausi taip apkerėtas pagaliau mane užplūdusių idėjų, ką rašysiu savo diplominiame darbe, kad net nebandžiau slėpti nuo jo straipsnio. Netgi ne išsyk suvokiau, su kuo kalbu.

Tiesa, Holo mano darbas nėmaž nedomino. Pasakęs, ko jam reikės, apsisuko ir išėjo skubėdamas ruoštis.

Sėdėjau ten dar penkiolika minučių svarstydamas, ką daryti. Kažin, ar Holas pasigestų žurnalo, jei aš su juo išsliūkinčiau? Kažin, ar peržiūrės mano popierius? Ar jam nors kiek rūpi tai, kad atskleidžiau jo paslaptį? Ar visa buvo taip seniai, jog dabar jam tai neturi jokios reikšmės? Pagaliau viską palikau bibliotekoje. Kiek žinojau, Holas jau užregistravo „Piros Króniką“ ir, būdamas toks skrupulingas, žurnalui dingus iškart suprastų, kad man jis ypač svarbus. O tai, kad niekada nė nepažvelgdavo į mano užrašus ir popierius, žinojau tiksliai, kadangi viską visuomet rasdavau kaip palikęs praėjusį vakarą, su krūvele rašiklių ant viršaus. Nusprendžiau, jog mažiausiai atkreipsiu dėmesį į tai, ką darau, visai nieko neslėpdamas.

Tačiau Evai paslaptį atskleidžiau.

– Jis buvo cenzorius, – sušnibždėjau tamsoje, apšviestoje vien mūsų rūkomos suktinės galo vyšnelės, piešiančios ore švytinčias oranžines kilpas, kai perduodavome ją vienas kitam.

Nemačiau Evos veido, jos reakcijos. Ji netarė nė žodžio.

– Galėčiau pasinaudoti jo bibliotekos šaltiniais, paskui paimti iš jo interviu, jeigu leisis į kalbas. Mano dėstytojams tai be galo patiktų. Dabar tai madingiausias dalykas – surinkti realių to meto žmonių liudijimus. Reikės tik užpildyti formą, kad mano darbas nepažeidžia etikos reikalavimų…

Eva apsivertė ir užgulė mane, bučiuodama į burną.

– Užteks apie Holą, – pasakė.

– Bet tai svarbu, – tariau atsitraukdamas.

– Jei tu teisus, – ji jau buvo įsižeidusi, – kodėl manai, kad jis pageidautų su tavimi šnekėtis? Gal visgi jis norės pasilikti šią paslaptį, kaip ir kitas?

– Ne, – atsakiau, beveik jos nesiklausydamas. – Man regis, norės, kad jį prakalbinčiau. Sprendžiu iš visos jo bibliotekos, iš to, kaip ją prižiūri. Pamatytum, kaip Holas rūpinasi tomis knygomis ir popieriais, tarsi norėtų, kad jų turinys pasiektų visus.

– Arba ko nors kito, – tarė ji, pakilo iš lovos ir staigiais, piktais judesiais ėmė rengtis.

Tačiau aš buvau taip užsigalvojęs apie Holą, kad nė nepasidomėjau, kas negerai. Eva išėjo, bet aš ir to beveik nepastebėjau, o mano darbo sakiniai ir paragrafai išryškėjo tamsoje tarsi degantis suktinės galas. Gulėjau porą valandų, Evai jau seniai nuvažiavus, svarstydamas, kokius klausimus norėčiau užduoti, kaip kreipčiausi į Holą, kaip pasakyčiau, kad jis neturi ko gėdytis, kad nesmerkiu jo dėl to, ką jis darė, tiesą sakant, ir pats būčiau elgęsis lygiai taip pat, kad būtent tai ir noriu išdėstyti savo diplominiame darbe. Man rūpi tie būdai, kuriais istoriją rašė ne didvyriai, bet patys paprasčiausi žmonės, graužiami nesaugumo, baimės, juos įkvepiančių troškimų. Pasakyčiau Holui, kad istorijos institucijos sudaro ne tik mūsų visuomenę, bet ir mus pačius, tačiau tik reti žmonės tai perpranta ir sukyla prieš jiems jau apibrėžtą pasaulį. Taip, aš buvau toli nuo 1950-ųjų Vengrijos, tačiau noriu, kad jis žinotų, jog rašysiu taip, tarsi būčiau ten gyvenęs, atjautos kupinais žodžiais perteiksiu tai, ką teko patirti jam.

Bėda ta, kad vieną vakarą prasitariau apie savo sumanymą Ilonai. Mes sėdėjome prie vakarienės stalo, Ilona vėl pašnabždomis kalbėjo apie jauną, tinkamesnės kilmės už mane vyriškį ir, kaip buvo įpratusi, pasišaipydama iš manęs tiesiog demonstravo neaprėpiamas trivialių istorijos faktų išmanymo platybes, skundėsi Kanados visuomenės padėtimi – jos nesustabdomu smukimu į liberalizmą, negebėjimu suprasti, kiek mažai pasaulyje jis reiškia, pilietinių teisių plėtojimu moralumo sąskaita. Ir kaip tik tuo metu, vildamasis užkirsti kelią dar vienai tiradai (tokia bent tuo metu man atrodė mano motyvacija), prabilau apie savo atradimą žurnale „Piros Krónika“.

Ilona liovėsi plepėjusi. Ji žvelgė į mane su nuostaba ir manęs nepertraukė. Aš taip dėl to susinervinau, kad leidausi tarškėti daug greičiau, garsiau ir ilgiau, nei ketinau. Papasakojau jiems, kaip sėdėjau bibliotekoje dirbdamas prie savo diplominio; pasakiau jiems ir tai, koks keistas man visuomet atrodydavo išsidažęs Holas ir jo manieringumas. Pranešiau jiems ir apie tą akimirką, kai pirmą kartą paėmęs žurnalą aiškiai supratau, kad kaip tik šito ir ieškojau; pasakiau, ką perskaičiau žurnale, išvardijau cenzoriais dirbusių vyrų ir moterų vardus, kokia gausybė literatūros buvo uždrausta. Dažnai, tarškėjau toliau, talentingi kūriniai visiems laikams pražūdavo, ką ir kalbėti apie žalą, padarytą rašytojams, – buvo net tokių, kurie nusižudė. Aš ėmiau įsiteigti sau moralinį pasipiktinimą, kurio iki tol nejutau, kol pagaliau ėmiau niurzgėti smerkdamas, o Ilona pritariamai linksėjo. Ir tik tada, kai man baigus ji pagaliau prunkštelėjo: „Visuomet žinojau, kad tas vyras – jei, žinoma, galime jį taip vadinti, – niekam tikęs“, tik tada prisiminiau, apie ką ketinau rašyti savo diplominiame darbe. Tačiau buvo jau per vėlu, nes Ilona su svečiais leidosi į ilgiausias diskusijas ir asmeninius prisiminimus apie tuos, kurie – kitaip nei jie, – nusilenkė sovietų programai, kurie partijos narystę panaudojo socialinei bei ekonominei naudai gauti, entuziastingai skelbė ideologiją, kuria netikėjo, norėdami iškopti aukščiau per kitų galvas – arba iš baimės, arba dėl to, kad širdy neturėjo nė menkiausios ištikimybės savo šaliai. Kai tą vakarą pakilau eiti, Ilona pabučiavo mane į abu skruostus ir atrodė nuliūdusi, kad taip anksti išvykstu. Evai ji tarstelėjo, kad mums, vaikams, reikėtų kaip nors pasismaginti, bet aš neįstengiau į Evą net pažvelgti, trokšdamas dėti į kulnus kuo toliau nuo jų.

Tačiau pasprukti man nepavyko. Evą sužavėjo šis maištas, tad nuėjome į mano automobilį, įlipome ir nuvažiavome. Iš pradžių Eva juokėsi, apimta tikros euforijos, fantazuodama, ką dabar nuveiksim, tarsi viena nereikšminga pergalė galėtų visiškai pakeisti Iloną bei jos nuostatą. Pirmą kartą pajutau mudviejų amžiaus skirtumą, kad mus skiria mano brandai reikšmingiausi trejetas metų, ir mane apėmė neviltis dėl to, kad teks laukti, kol Eva mane pasivys. Praėjo koks pusvalandis, kol pastebėjo, kad neatsakau į jos džiūgavimą ir važiuoju Sėčėnio klubo link. Sustabdžiau automobilį prie kelkraščio, prie pat įvažiavimo į mašinų stovėjimo aikštelę, ir ten neišjungę variklio sėdėjome ir žiūrėjome, kaip Holui tvarkantis čia viename, čia kitame kambaryje tai užsidega, tai užgęsta šviesos. Tik tada Evai dingtelėjo paklausti, kas negerai.

Atsakyti aš negalėjau. Sunkiausia man buvo ne dėl to, kad išdaviau Holą. Tai, kad radau tą straipsnį, man atrodė tarsi jo suplanuota, tarsi galimybė jam atsiskleisti. Ne, sunkiausia buvo dėl to, kad ta išdavystė įvyko tarsi ne mano valia, ne tik pasiduodant Ilonos lūkesčiams, bet dar tuo ir mėgaujantis, užsidegus teisiųjų įkarščiu, audringai solidarizuojantis su visais prie stalo. Tarsi tai būtų įvykę visai prieš mano valią.

– Šneka, kad Holas mėgsta berniukus, – tarstelėjo Eva, mostelėdama galva klubo link.

Aš žiūrėjau į ją.

– Taip šneka, – tęsė. – Vaikštinėja į Bažnyčios gatvę. Septyniolikos, aštuoniolikos. Moka jiems pinigus.

– Na ir kas? – paklausiau aš, jau visai apimtas nevilties.

– Tau nėra ko pykti, – tarė ji. – Tiesiog sakau, ką žmonės šneka.

Aš vėl žvilgtelėjau į ją, paskui į klubą.

– Koks tu naivus, – nesiliovė. – Vien dėl to, kad žmogus su tavimi maloniai elgiasi, kad jis dirba bendruomenės labui, tu netiki, kad jis galėtų užsiimti tokiais dalykėliais? Negali suprasti, kad tas pats asmuo pajėgia daryti gera – ir kartu pikta?

Iš pradžių neišmaniau, ką jai atsakyti, kaip pralaužti tą suktą jos logiką, kuri atrodė tokia tiksli, kad iš paviršiaus jos iškrypimo stačiai negalėjai įžvelgti.

– Ne, aš ne apie tai… – tariau. – Tu taip ir nepagauni, apie ką aš.

– Na, taip, tau norėtųsi, kad buzi16 būtų mielas ir kultūringas. Nenori girdėti, ką jis dulkina.

– Ne! – riktelėjau. – Sakau, kad tu neteisi! Aš nematau nieko blogo, jei gulima su šešiolikmečiais. Ar jiems už tai mokama. Kiek tau buvo metų, kai pirmąkart pasimylėjai?

Suprantama, atsakymą aš žinojau. Eva nutilo, dabar žiūrėjo ne į klubo pusę, o kreipė žvilgsnį tolyn, kažkur viršum gretimų namų.

– Mano motina apie jį sako tiesą, – pasakė ji pagaliau. – Tu pasikeitei, kai pradėjai ten vaikščioti. Apie nieką daugiau negalvoji.

– Gal manai, kad jis mane užverbuos?

Eva truktelėjo pečiais.

– Dabar aš noriu važiuoti namo, – tarė.

Holo kitą dieną nebuvo matyti, bet man paliko raktą. Vos įžengęs į biblioteką, po kelių sekundžių jau dirbau, išsiskleidęs užrašus, atsivertęs knygas, ir pirmąkart praleidau visą dieną skaitydamas ir rašydamas, nesustodamas nė užkąsti. Tą vakarą išeidamas jau turėjau parašytą įžangą ir pradėtą antrą skyrių, smulkų Rakošio laikotarpio cenzūros aprašymą. Aš užčiuopiau kažką svarbaus, kažką, ką reikėjo suprasti, ir jausmas, kad atlieku misiją, laikinai išsklaidė sąžinės graužatį, kuri neapleido nuo anos Ilonos vakarienės.

Kai grįžęs namo pabandžiau paskambinti Evai, niekas neatsiliepė. Žinojau, kad ji namie, nes kiekvieną antradienį lankydavosi teta Anuška, ir negalėjau patikėti, jog Eva verčiau klausytųsi jos, o ne manęs.

Jau buvau apsiavęs batus ir ketinau stverti paltą, kai suskambo telefonas. Skambino mano tėvas. Be įžangų paklausė, ar tai, ką šneka Ilona, tiesa, ar Holas tikrai dirbo cenzoriumi.

Mane mažiau sukrėtė tai, kokiu greičiu sklinda naujienos, nei susirūpinimas tėvo balse. Vildamasis pataisyti neigiamą Ilonos nupieštą portretą, papasakojau jam apie „Piros Króniką“, apie tą veiklą, kurioje dalyvavo Holas, sykiu ir apie tai, kaip suplanavau rašyti diplominį darbą, tarsi stropiai apgalvoti argumentai galėtų padaryti tėvui kokį įspūdį; ir jau tikrai negalėjau viltis, kad tai pakeis jo nuomonę. Išgirdau tik pašaipų purkštelėjimą.

– Mes visuomet žinojome, kad Holas kažkoks keistas, – tarė tėvas. – Ilona jau daugelį metų bando juo nusikratyti, tačiau iki šiol niekas nematė reikalo jos klausyti, – stabtelėjo. – Bet ar tu tikras? Gal ten koks niekingas žurnaliūkštis? Ar radai patvirtinančios informacijos kitur? – jo balse girdėjau nenorą, tarsi jis, o drauge ir bendruomenė, jau verčiau įsitikintų mano ir Ilonos neteisumu, – net ir žinodami, kad mes teisūs, – nei prarastų Holo paslaugas. Ir vis dėlto, jei Ilona turėtų realių įrodymų, iš visų klubo lankytojų neatsirastų tokio, kuris stotų Holo ginti, nedarytų to nė mano tėvas.

– Planuoju pasišnekėti su juo akis į akį, – tariau, bet pajutau ne pasitikėjimą, o tik į gumulą sušokantį skrandį, kaip nutinka pradėjus kažką, kas ima suktis tokiu greičiu, kad nebesustabdysi.

4

Kitą dieną Holas atrodė nepriekaištingai kaip visuomet, tik ne stovėjo sode su laistytuvu, kaip paprastai rytais, bet šiūravo dažus nuo klubo durų. Man pavyko įskaityti žodžius piszkos buzi – šlykštus gėjus – kurių neryškios žymės dar buvo matyti ant durų. Tačiau jis atrodė patenkintas kaip visuomet, šluostėsi skuduru rankas ir šypsojosi, tik makiažą šiek tiek sugadino kakta varvantis prakaitas. Anksčiau tą rytą jau skambinau savo diplominio darbo vadovui, vildamasis, gal nepatvirtins projekto, tačiau šis buvo nusiteikęs be galo entuziastingai, be abejo, dėl to, kad šiuo metu jau nebesitikėjo, kad apskritai ką nors parašysiu. Net pasakė, jog tai tokia įdomi tema, kokių jau senokai neteko girdėti, ypač jei Holas sutiktų su manimi kalbėtis, ir, galimas daiktas, mano darbas bus „išspausdintas moksliniame žurnale“, o tai atversią man kelią į magistrantūrą. Tačiau vos išvydau Holą, šio pokalbio įkvėptas pakilumas kaipmat išgaravo.

– Man reikia su tavimi pasišnekėti, – tariau Holui, vėl žvilgtelėjęs į grafitį.

– Žinau, – tarė ir atvėręs duris mostelėjo ranka, rodydamas man eiti pirma jo.

Prasėdėjau bibliotekoje kokį pusvalandį, kol Holas pasirodė nešdamas padėklą su arbata, pyragėliais, šokoladu, net vaza su gėlėmis. Stebėjausi, kaip jis, nepaisydamas visko, kas vyksta, sugeba neprarasti savitvardos, išlaikyti įprastą stilių. Kol tarškinosi virtuvėje, nuėjau prie rašomojo stalo, išsitraukiau užrašus, juos perskaičiau, tada atsiverčiau tuščią puslapį ir įsmeigiau į jį akis, nebūdamas tikras, ar man užteks parako pokalbiui pradėti, ką jau kalbėti apie tai, ar jis bus linkęs atsakinėti, ar belieka tik sugalvoti, kaip atsiprašyti, susirinkti žaislus, o paskui jau svarstyti, kaip atsiteisti už padarytą žalą.

Bet Holui visai nerūpėjo, ko noriu aš.

Padėjo padėklą tarp mūsų, paragino mane piltis arbatos, ragauti pyragėlį, ir tik tada, kai tai padariau, atsisėdo pats, įsipylė arbatos ir sau.

– Gal tau teko nugirsti šiek tiek šios istorijos, turbūt iš tėvo, – jis nusišypsojo, ir kremo su pudra sluoksnis ant veido sueižėjo. – Ji buvo vardu Adriana, – tarė. – Tiesioginė mano viršininkė ministerijoje, kuriai vadovavo jos vyras Černa, – jis stabtelėjo. – Gana neįprasta situacija.

Holas pažvelgė į mane ir pirmą kartą tą rytą apsiniaukė.

– Tai ką, tu net rašiklio nepaimsi? – paklausė palinkdamas į priekį. – Labai svarbu, kad teisingai viską užsirašytum, – pridūrė. – Tik taip galėsi visiems papasakoti, kas iš tiesų įvyko. Jeigu jie mane teis, labai svarbu, kad darytų tai žinodami tikrą mano nusikaltimų mastą.

Ištiesęs ranką ėmiau grabalioti rašiklio.

– Imk parkerį, – paliepė jis, dabar jau nekantriai, ir pagaliau paėmiau, nubraukęs nuo rankų trupinius.

– Gerai, – nusišypsojo Holas. – Nes tiek daug… – jo šypsena išblėso, – turiu dėl ko atgailauti.

Jis tęsė. Pasakojo visą popietę. Per tą laiką neištariau nė penkių ar šešių žodžių, tik „taip“ ar „ne“, jam pasiūlius arbatos, ragindamas jį kalbėti toliau, kai paklausdavo, gal noriu pailsėti, ar suniurzgėdavo, kai papurtydavau nuo rašymo sustingusius pirštus.

Atsitiktinai gavo tą darbą iškart po Budapešto apgulties, per kurią mirė abu jo tėvai, – dvidešimtmetis jaunuolis, moteriškas, skrupulingas, be universitetinio išsilavinimo, be ryšių, pajuokos objektas Horčio režimo metais, 1945-ųjų žiemą Sukryžiuotųjų strėlių partiečių už homoseksualumą kone pasmerktas mirti. Tiesą sakant, prisipažino man Holas, jis pats savęs homoseksualiu nelaikė ir niekada nelaikys, nes nepaiso jokių kategorijų.

– Aš linkęs galvoti apie save kaip seksualinių nuotykių mėgėją, – tarė mirktelėdamas ir toliau tęsė pasakojimą. Prieš karą jis tik jautėsi sutrikęs, nė nežinojo, kaip kas vadinama, gyveno laukdamas moterų, nes šitaip buvo išmokytas. Paskui, 1939 metais, viskas pasikeitė, tas istorijos momentas atvėrė jam kažką kita, policininkų ir kareivių smurtą bei intrigas, jie, regis, įžvelgė jį turint tai, ko pats savyje dar nebuvo atradęs. Galų gale apgultis.

– Viskas subyrėjo į šipulius, – tarė Holas. – Iš pasaulio galiausiai neliko akmens ant akmens, – jo akys tai pasakojant švietė. – Kareiviai iš tiesų kovojo už išimtinę teisę vėl surinkti krūvon to pasaulio gabalus, kad įsigalėtų jų realybės vizija. Bet man tai buvo visai kas kita. Tai tebuvo toks trumpas laikas, šimtas dienų ar dar mažiau, bet pamačiau, kiek energijos, netgi smurto prireikė tam, kad šį ar tą išlaikytum, – sistemas, struktūras, tiesas, – ir kaip anksčiau ar vėliau pasirodydavo kas nors, kas visa tai nušluodavo. Apsuptis nepaliko vilčių, kad įmanoma ką nors išsaugoti, – politiką, bendruomenę, tapatybę. Vieną dieną mes nebuvome žmonės – homoseksualai, žydai, komunistai, čigonai, – tikom tik pasiųsti ant ešafoto, o kitądien jau išvaduoti, proletariatas, šalies ateitis. Tačiau tikroji šios patirties pamoka, – tęsė Holas šypsodamasis, – yra ta, kad jei mes buvome tik tai, kuo jie mus pavertė, vadinasi, giliai viduje mes ir buvome niekas, – jis nusijuokė, sakyčiau, džiugiai. – Ir jeigu tai tiesa, tuomet galbūt, jei būčiau pakankamai protingas, pats galėčiau perimti tą galią – tą laisvę keistis, išrasti save, prie nieko nesitaikyti.

Jis stabtelėjo, išvydęs mano veide skepsį, bet visiškai paniręs į prisiminimus pamanė, jog abejoju, ar jis taip greitai perprato apgulties „pamoką“, o iš tiesų tegalvojau, kad tai visai nebuvo jokia pamoka – tai tebuvo jam tekusios patirties ir to, kaip ji iškreipė jo mąstymą, simptomas.

– Na, – truputį patylėjęs tęsė Holas, – tai prasidėjo per apsuptį, bet visiškai paaiškėjo tik man sutikus Adrianą.

Jis mielai priėmė saugumą, kurį suteikė narystė komunistų partijoje, palyginti anonimišką darbą Kultūros ministerijoje. Buvo vienas iš daugelio tų, kurie vylėsi: apgulties pabaiga juos išgelbės, nekantriai laukė pasirodant Raudonosios armijos ir nesuvokė, kad žlugimas niekada nesibaigs, kad juos pavertė agentais, pakinkė dirbti raudoniesiems, ir jie nuvilko griuvėsių luitus į kitą šimtmečio pusę.

Holui teko darbas skaityti knygas. Cenzūruojant skaityti jam teko daug. Pagrindinis jo taikinys buvo grožinė literatūra, ypač poetų, Vengrijos visuomenės laikytų didvyriais, kūriniai, nors daug ir romanų, pjesių, filmų scenarijų, kuriuos reikėdavo uždrausti, memuarų, mokslinės fantastikos, vaikų knygų ir kitos pačios įvairiausios literatūros.

– Aš turėjau nemažai sprendimo laisvės, – pasakė Holas. – Galėjau parodyti savo proletarinę atsakomybę reakcingo ir formalistinio mąstymo atžvilgiu.

Svarbiausia buvo tai, kad žmones reikėjo sučiupti, daugybę jų, ir jis galėjo laisvai pasirinkti pažeidėjus, pageidautina – komunistų partijai nepriklausančius rašytojus, tačiau retkarčiais ir partijos narius, tiesiog tam, kad budrumo neprarastų nė vienas.

– Tai buvo paranojos laikai, – tarė Holas, ir balse išgirdau liūdesį, dangstomą stropiai puoselėjamu rafinuotumu, kai jis žvelgė į biblioteką taip, tarsi ji bet kurią akimirką būtų galėjusi išnykti, tarsi jam atrodytų, kad, nors ir kiek čia nudirbo, jis nevertas būti visų šių knygų draugijoje.

– Iš pradžių, – tęsė pasakojimą, – stengiausi dirbti kruopščiai. Atrinkdavau tik iš tiesų prastas knygas, tokias, kurios man atrodė nevertos išvysti pasaulį, kuo nors užgaulios, tarsi galėčiau kaip nors pateisinti tai, kas nutikdavo toms knygoms ir rašytojams, tvirtindamas sau, kad jie neverti, stokoja įgūdžių, nenusipelno būti išspausdinti nei komunizmo, nei kokiais nors kitais laikais.

Tačiau tai ėmė jį sekinti. Vos po kelių mėnesių Holas nubusdavo naktį persekiojamas minties, kad kuris nors iš tų rašytojų, kepančių niekalus kaip blynus, – nė nesvarbu kuris, – galbūt būtų pakilęs ir sukūręs amžinybės vertą kūrinį. Norėjo paklausti ko nors iš kolegų, pasitarti dėl savo atrankos, kad jie pasakytų, ar jis teisus, tvirtindamas, jog rašytojas X ar Y niekada neįgis tikros vertės, tačiau jau vien klausti, net turėti kokių abejonių, be to vienintelio klausimo, – ar knyga pritaria revoliucijai, ar jai kenkia, – jau reiškė išsiduoti, pasirodyti priešu. Kaip tik tada, kai jau visiškai nugrimzdo į tokią atskirtį, jis ir ėmė susitikinėti su Adriana kuo nuošalesnėse ministerijos vietose – rūsio sandėliukuose, remontuoti uždarytuose tualetuose, katilinėse.

– Aš iš tiesų nė nežinau, kaip tai prasidėjo, – stabtelėjo Holas. – Turbūt lėmė tas džiugus susijaudinimas, kad gyvenime atsirado dar kažkas, ne vien kova už išlikimą. Ne, svarbiausia buvo tikrai ne Adriana, – jis suglostė plaukus ant viršugalvio. – Buvome jauni ir kvaili, ir man regis, kad nei vienas, nei kitas iš tiesų nežinojome, ko norime.

Adrianą, kaip ir jį, irgi kankino nemiga. Jos didžiausia nelaimė buvo Černa, – tai būta jau visai kitokios prigimties cenzūros, nes tas vyras neišlįsdavo iš savo kiauto net kai mylėdavosi, niekada neparodydavo, ką jaučiąs, kas esąs, ko trokštąs, buvo taip visiškai susiliejęs su partijos linija, kad jis apskritai egzistavo kaip ideologijos pavyzdys. Prieš karą buvo kitaip, pasakojo ji Holui, tada būta tiek įvairių rūšių komunistų, bet atvykę sovietai likvidavo kairiuosius, kurie per garsiai šnekėjo, rodė per daug drąsos ar ištikimybės reikalui, o kitus prievarta sulydė su beveide mase. „O gal Černa ir visada taip galvojo, – kalbėjo ji, – tiesiog aš to nepastebėjau, nes visuomet aplink būdavo žmonių, kurie manė kitaip.“

Ar, svarstydavo Holas, jis atsidūręs šioje situacijoje dėl to, kad yra kitoks? Ar Adriana pasirinkusi jį meilužiu todėl, kad, kitaip nei Černa, jis buvęs visiškas ministerijos atskalūnas, žemiausio lygio rašeiva be draugų, be ryšių? Juk niekas nė nepastebės, ką toks žmogus daro. O gal ji pajuto kažką kita, nuslopintas ir nenormalias jo aistras, ir kaip tik dėl to tikėjosi, jog tikriausiai jis sukels mažiau įtarimo kaip vienas galimų jos meilužių?

Adriana sakė stebėjusi jį ištisas savaites; Holas suprato, kad ji išnagrinėjo visas bylas, kurios buvo sukauptos apie jį patį, kol įsitikino, jog su juo prasidėti visom prasmėm saugu, jis nėra susijęs su kokiu nors asmeniu, galingesniu už jos vyrą.

– Ji pabučiavo mane pirma, – tarė, nors nujautė tai artėjant iš to, kaip prisigretindavo prie Holo rašomojo stalo, pasikvietusi į savo kabinetą, atsistodavo arčiau, nei reikėtų, kaip vis išdygdavo priešais šypsodamasi jam pasukus už kampo, kaip prasmukdama pro šalį pirštų galeliais brūkštelėdavo jam per ranką.

„Aš vieniša“, – ištarė Adriana tą pirmąjį kartą, atsitraukdama nuo jo lūpų, o žvilgsnyje sumišo valdžia ir atsivėrimas, tarsi nusimetant drabužius… Geriau pasakyti ji negalėjo: perteikdama ir tai, kaip bėgo jos dienos, kaip ji jautėsi, ir kad veikia pagal savo išimtinę teisę.

„Neįstengsiu sulaukti šito pabaigos, – tarė ji, beviltiškai mostelėdama į pastatą. – Tai truks ilgiau už mus.“

Jis linktelėjo. Moteris vėl žingtelėjo, vėl jį pabučiavo, Holas atsakė tuo pačiu.

Jie išmokė vienas kitą miegoti, kartu supratę, ko tam reikia, kaip galima visą dieną dirbti tuos darbus, kuriuos dirbdavo, o paskui išmesti ir tą darbą, ir grožį, ir tiesą, ir drąsą, nuplukdyti į tualetą, susitikti vakare, Černai išvykus į Maskvą, Krokuvą, Berlyną, Bukareštą – ten, kur reikalaudavo politika, nusimesti kaltę lengvai kaip drabužius, o paskui nugrimzti į gilią tamsą, kurioje nelikdavo net sapnų.

Holas man šyptelėjo.

– Ar tave tai stebina? Na, kad aš… susidėjau su moterimi, o ne… ką ten tavo mergina ar motina šneka apie mano skonį? Ne su vyruku? – pabarbeno pirštais į stalą, tada pakilo, atsinešė knygą, atskleidė man prieš akis, vartė nespalvotas liūdnai pagarsėjusių šeštojo dešimtmečio komunistų fotografijas, surado Abelį Černą.

– Šio žmogaus buvo geriau nesupykdyti, – tęsė Holas, paskui mostelėjo sau į veidą. – Visa tai, – apvedė akis, skruostus ir lūpas, – Adrianos sumanymas.

Jai nuolat atrodė, kad juos seka; drebėdavo, kad kažkas slepiasi sandėliukuose, kur jie susitikdavo, ją nusmelkdavo siaubas, kai Černa naktį pasiversdavo lovoje ir pažiūrėdavo į ją, jai regėjosi, kad kažkas rausiasi po jos popierius. Pasak Holo, kaip tik taip ir prasidėjo tikras jo cenzoriaus darbas, nes bėgant dienoms, savaitėms ir mėnesiams Adriana sugalvodavo vis didesnių kliūčių jų susitikimams. Liovėsi vaikščioti pro jo rašomąjį stalą, kviesti jį į kabinetą, susitikinėti koridoriuose. Liko vienintelis būdas bendrauti – per pačias knygas. Tas, kurias jis ir jo bendradarbiai siųsdavo uždrausti, o ji patvirtindavo arba ne, nelygu to meto politika.

– Jai siunčiami pasiūlymai man ėmė atrodyti tarsi meilės laiškai, – pasakojo Holas. – Tik taip galėdavau užmiršti, koks iš tiesų mano darbas.

Dabar ieškodavo rinktinių knygų – tokių, kurios, neabejojo, vis tiek pasklis slaptais keliais, tobulos prozos, poezijos eilučių, nuo kurių oda pasklisdavo šiurpuliukai; geriausių iš geriausiųjų, ir kiekvieną iš jų nemirktelėjęs uždrausdavo, tuomet siųsdavo Adrianai įsivaizduodamas, kad vartyti jas, patvirtinti jo sprendimą teiks jai malonumo, ir tai veikdavo kone kaip afrodiziakas.

– Mums tai buvo sekso pakaitalas, – šypsojosi Holas, – tarp susitikimų.

Netrukus Holas susivokė, kad knygų jo cenzūrai skiriama vis daugiau, į darbą ateidavo vis anksčiau, skubėdavo gauti naujausią literatūrą, suieškoti geriausia, kol nespėjo kiti.

– Suprantama, – tęsė jis, – bandydavau susikurti sau visokių istorijų, pateisinančių tas išdavystes.

Naktį, po darbo ar paryčiais galvodavo apie tas knygas parašiusius autorius, apie prie jų praleistas valandas, tą susijaudinimą ir įkvėpimą, ir jam tai atrodė verta Adrianos auka, vienintelis dalykas, kurį tos knygos šiuo metu galėjo padaryti, tarsi jų tikslas buvo grožis, pati Adriana, nes jei juos vis tiek sunaikins, – nesvarbu, ar dėl to, ką padarys Holas, ar kas kitas, – tada jiems reikėtų bent grįžti prie to, ką taip stengėsi pasiekti, ko liudijimu taptų jų sunaikinimas, – meilės už juos sukausčiusios ideologijos ribų, tarsi viena paslaptis galėtų paslėpti kitą, giliai užkastą, o knygų pradaiginimas tarsi pridengdavo kažką, ką pro akis praleido režimas.

Laikui bėgant jie susikūrė savotišką kodą. Savo prieštaravimus dėl vienos ar kitos knygos leidimo jis išreikšdavo išryškindamas paragrafus, apibraukdamas žodžius, kryžmai perbraukdamas ištisus puslapius, ir ji į viską atkreipdavo dėmesį – į visus įsimylėjėlių ginčus ir susitarimus, išsiskyrimus ir pasimatymus, atrasdavo skyrius, suvesdavo puslapių sekas, žyminčias susitikimo laiką ir vietą, ir pasiųsdavo juos atgal Holui, jeigu laikas jai netikdavo, jeigu Černa ketino būti mieste arba jai reikėdavo dalyvauti susirinkime; prašydavo jį dar kartą „apsvarstyti“ savo ataskaitos išvadas, ypač tas vietas apie Vacio gatvės ir Didvyrių aikštės ideologinę prasmę, ypač ketvirtą ir penkiasdešimt šeštą puslapius. Po šiek tiek užtrukusio susirašinėjimo būdavo suderinama data, laikas ir vieta, ir sutartą vakarą, popietę ar rytą pasirodydavo Adriana, su paltu iki kulkšnių, cilindru ir portfeliu, ir Holas, prislopintų spalvų suknele iš pilkšvos medvilnės be jokių raštų, diržu sujuostu paltu, veidą prisidengęs skrybėle ar skėčiu, kuriuos Adriana praėjusį kartą jam paliko.

Holas stabtelėjo vidury pasakojimo, pažiūrėjęs į mane nusijuokė.

– Persirenginėti sumanė ji. Jai atrodė, kad taip mus mažiau pastebės. Nors nebuvau toks tikras… – nutęsė. – Man regis, jai labiau rūpėjo priversti mane išbandyti kuo įvairesnes galimybes, nei išvengti policijos.

Jis žvilgtelėjo man į veidą, pamatė klausiamą miną, nusišypsojo.

– Nori sužinoti, kas ji buvo? Lesbietė? Vyras, apsimetęs moterimi, kuriai neva patinka apsitaisyti vyru? – nusijuokė. – Neįsivaizduoju. Dar niekada nebuvau sutikęs į ją panašaus žmogaus, veikiausiai jau ir nesutiksiu.

– Regis, gerokai primena tave, – tarstelėjau.

– Hm, – teištarė linktelėjęs galva. – Tai ir keista, nes kaip tik ji man įrodė, kad visai neprivalau būti į ką nors panašus. Kad visai nebūtinai… turiu būti nuoseklus, – Holas suraukė antakius. Rodės, sutrikęs ieško žodžių, kuriais aprašytų Adrianą, kuriais tiksliau nusakytų, ką jai jautė, o gal ir tebejaučia. Dar niekad nemačiau, kad jam šitaip pritrūktų žodžių. Bet netrukus susitvardė, ėmė toliau pasakoti savo istoriją.

Adriana pažvelgė į jį su ta suknele ir nusišaipė: „Bjauresnės moters dar nesu mačiusi.“

Jis nusišypsojo pritardamas, tačiau visiškai tuo įsitikinęs nebuvo. Persirengęs Holas pajuto kažin kokią laisvę judėti taip, kaip visuomet troško, anksčiau, kol tėvas nebuvo jo nebylomis ištreniravęs taip ištiesti pečius, taip žengti, taip nusigręžti nuo tų, kurie mėgina rodyti dėmesį, kad tai nebūtų joks nusisukimas.

Adriana su Holu stengdavosi susitikti skirtingomis valandomis. Jie keisdavo susitarimų kodą. Vis sunkiau būdavo suprasti, ką jie nori vienas kitam pasakyti tais uždraustų knygų sąrašais, formomis ir ataskaitomis, kryžminėmis nuorodomis į paragrafus, apibrauktais žodžiais bei puslapių numeriais. Tas žaidimas gąsdino, bet sykiu ir viliojo, Holas prisipažino, jog būdavo tokių kartų, kai nebesuvokdavo, retsykiais ir ištisas valandas, kaip iššifruoti jos pranešimus, ir jį apimdavo baimė, jam tiesiog tekdavo labai susitvardyti, kad nenueitų paklausti Adrianos, ką visa tai reiškia.

Kartais Adriana nepasirodydavo, ir jis sėdėdavo svarstydamas, gal ką supainiojo, gal ko nepastebėjo.

– Viską lėmė pasitikėjimas, – prisipažino man Holas, – privalėjau tikėti, kad ji norėjo su manimi pasimatyti, tačiau dėl kažkokios priežasties negalėjo. Bet nesvarbu, ar ji pasirodė, ar ne, vis viena mane myli.

Tai Adriana išmokė jį meistriškai grimuotis. Išmokė sukurti veido šešėlius. Kompensuoti menką apšvietimą. Išaiškino, kaip rengtis, kai debesuota, kai saulėta, kai sninga.

– Suprantama, jai persirengti buvo vieni niekai, – tarė juokdamasis. – Portfelis, lietpaltis, skrybėlė. Kostiumas su raudonu gvazdiku atlape.

Jiems tai buvo žaidimas – kokiame nors viešbučio kambaryje, tuščiame bute ar apleistame biure, kuriuos ji surasdavo, – įdomesnis užsiėmimas, nei vien tik burnoti prieš sistemą. Jis kikendavo, kai Adriana jį grimuodavo, rodydavo, kaip pačiam tai daryti, kokį sukurs įspūdį, kaip greitai pasidažyti ir nusivalyti dažus be pėdsakų ir, aišku, kur visa tai įsigyti, kieno prekės geriausios, – paprastai iš kokio nors juodosios rinkos tipelio, dievažin kaip užmezgusio ryšius su Vakarais. Jau po poros metų, romanui išsikvepiant, per keletą sekundžių sugebėdavo pakeisti veidą – iš agresyvaus paversti švelniu, iš pikto liūdnu, iš gražaus šlykščiu, nelygu kokio reikėdavo; sykiu su šiuo įgūdžiu įgavo dar daugiau laisvės, tarsi išeiti apsirengus moterimi tapo jau ne slapstymusi kaip anksčiau, o savotišku išsilaisvinimu, net atsivėrimu, tarsi jo jau nevaržytų baimė, elgesio taisyklės, net asmens, koks buvo, įsitikinimai. Tad tais vakarais, kai su Adriana nesusitikdavo, Holas ėmė vienas vaikštinėti į miestą taip apsirengęs, o ryte grįžęs namo grimą nuo veido gramdydavo nenoromis, tarsi prievarta.

Netrukus Holas ėmė pastebėti ir daugiau panašių į save. Ne, jis nešneka apie tuos akis badančius atvejus, tuos vyrus ir moteris, kuriuos visi pastebėdavo, vargiai įsiskiepijusius į sukneles ar džinsus, per plačiais pečiais, per siaurais liemenimis, einančius gatve taip, tarsi žinotų, jog į juos įsmeigtos visų akys, ir „įsispraudžiančius“ į tuos žvilgsnius lyg į ankštą eilutę. Ne, jį viliojo tie gražieji, pasakojo jis, spinduliuojantys laisve, kurią ėmė jausti ir jis tarp tų niauriai pilkšvų valdiškų namų, suodinų ir kulkų suvarpytų Budapešto daugiabučių fasadų.

– Tai jie mane traukė, – kalbėjo jis. Visa, kas jų, regėjosi tobula: rūpestingai nugrimuotas veidas, idealiai pasiūdinti drabužiai, nepriekaištingas spalvų derinys, net judesiai, tarsi aktorių, kurie jau seniai taip įsigilinę į kiekvieną kuriamo charakterio niuansą, kad atlieka jį visiškai natūraliai, lyg nebūta jokios choreografijos nė scenarijaus. Tokia laisve nesimėgavo niekas iš kitų jo pažįstamų. Ėmė sekioti jiems įkandin visur, kur tik jie eidavo.

– Tai buvo kažkokios pogrindinės vietos, – pasakojo jis. – Išdygdavo kaip iš po žemių. Lygiai taip pat netikėtai pradingdavo.

Barai. Mažytės šokių salės. Butai, kuriuose vienai nakčiai pasijusdavai palikęs Rytų bloką. Ten susirinkdavo įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonių: darbininkų, valstybės tarnautojų, sportininkų, net vienas kitas partijos pareigūnas, – tarsi tai vienai nakčiai jiems pavyko pasiekti utopijos žadamas vienodas galimybes, svajotąją lygiavą, kuri visur kitur būdavo primetama kumščiu, grobiant žmones, grasinant ginklais ir kalėjimais.

– Galėjai diplominiam darbui pasirinkt ir šią temą, – tarstelėjo man, – jei būtų dingtelėjusi tokia mintis.

Pakėliau galvą nuo puslapio, mačiau jį susiraukusį ir man kniostelėjo, ar nepriekaištauja dėl to, apie ką nusprendžiau rašyti; bet kai vėl prabilo, supratau, kad tai ne priekaištas, aš Holui menkiausiai rūpiu. Jis raukėsi nugrimzdęs į savo prisiminimus. Kaugės gėlių bakchanalijose, rengiamose už neteisėtai pasisavintus partijos pinigus. Viešnamiai, paslėpti kažkada aristokratijai priklausiusiuose medžioklės plotuose. Vyriškosios ir moteriškosios lyties palydovai, kuriems perlus žarsto aukščiausi partijos veikėjai. Atrodė toks apkerėtas to, apie ką pasakoja, jog nenorom pagalvojau besiklausąs veikiau sapnų nei realios istorijos, gal dieną naktį klube tūnant vienam tie prisiminimai nusidažė auksinėmis spalvomis.

– Žmonės mano, kad sovietų sistema kažkaip sunaikino seksą, – tęsė jis. – Bent jau istorikai tikino, neva tie senyvi bejausmiai vyriškiai leisdavo dienas politiniame biure piktai vienas kitam pamokslaudami, regzdami intrigas vienas kitam už nugaros, paskui, apsivilkę tamsios spalvos lietpalčius, traukdavo namo pas sužiedėjusias žmonas, prie telefonų klausytis svetimų pokalbių, o protarpiais padarydavo vieną kitą vaiką. Iš tiesų viešpatavo tik-rai rinktinis iškrypimas, – pripažino Holas. – Gal dėl to, kad visa vyko taip slaptai, taip toli nuo akių, taip gąsdino.

Rašyti lioviausi sulig žodžiu „iškrypimas“, laukiau.

– Tikėjaisi, kad pasakysiu kitaip? – šyptelėjo Holas.

Gūžtelėjau pečiais. Tiesą sakant, tai jau ėmė atrodyti kaip sąmoninga taktika, tarsi nuklydęs į šiuos fantastinius pasakojimus būtų siekęs supainioti ir mane, nukreipti dėmesį nuo savo cenzoriaus darbo, ir man net kilo pagunda pasakyti jam, kad netikiu, tiesa veikiausiai buvusi daug tykesnė, pilkesnė, daug labiau slegianti; kad tie užsislėpę transvestitai ir persirengėliai, gėjai ir lesbietės tikriausiai susitikdavo niauriuose komunistiniuose parkuose, pigiuose valdiškuose būstuose bei viešuosiuose tualetuose, iš paskutinių išgalių slėpdami savo vardus, neleisdami niekam atidžiau žvilgtelėti į veidą, o jų vakarėliai veikiau primindavę laidotuves, kur visi būdavo per daug pavargę ir įbauginti, kad galėtų pakiliai puotauti.

Ir jau visai negalėjau patikėti tuo, kad ten dalyvaudavo ir partijos nariai, kad jie neteisėtai nusavindavo pinigus gėlėms ir šampanui. Holo pasakojimas skambėjo pernelyg herojiškai, tarsi ši žmonių grupė būtų akivaizdžiai metusi iššūkį politinei realybei, žinodami tą šiurpią kainą, kurią tektų sumokėti, jeigu jie būtų išaiškinti. Kiek prisimenu, tai buvo paskutinės Holo pastangos nukreipti mane nuo pasirinkto kelio, sudominti kuo nors kitu, tarsi būtų numatęs, kad nepatikėsiu, susidomėsiu, kaipgi buvo iš tiesų, pereisiu prie kitos tyrimo temos. Jis suteikė man paskutinę progą pamiršti tai: jį ir Adrianą, grimą ir cenzūrą – tačiau jau buvau per daug apsėstas savo atradimo, kad dabar pakeisčiau diplominio darbo temą, ir jis suprato tai iš mano tylėjimo, mano abejingos reakcijos.

Atsiduso. Dar po minutės, nekantraudamas pertraukti tylą, paklausiau, kas nutiko Adrianai, ir Holas taip piktai blykstelėjo į mane akimis, tarsi ketintų nusukti sprandą. Bet paskui prabilo.

– Tai prasidėjo nuo aplaidumo, – tarė jis. – Man regis, Adriana ėmė justi, jog darausi jai abejingesnis, tarsi ji pravėrė duris, o man daug labiau parūpo, kas ten už jų, nei stoviniuoti su ja ant slenksčio.

Ji kone troško, kad tai įvyktų, ir baimė prarasti Holą ėmė nustelbti baimę tapti išaiškintai, nes tai bent jau reikštų, jog juos atskyrė prievarta; kad ir kas Adrianai atsitiktų, kad ir kur ji išvyktų, kad ir kur ją nudėtų, ji bent jau žinos – ryšys su Holu nenutrūko, taigi tęsis amžinai.

Dabar Holo balsas skambėjo lygiai, jau negirdėjau to ankstesnio susižavėjimo, tarsi iš viso šito teliko pasakojimas apie dar vieną slaptą meilės istoriją, įvykusią Kadaro režimo metu.

– Ji rizikuodavo susitikti su manimi net Černai neišvykus. Atkeliaudavo neužsimaskavusi. Stengdavosi prikalbėti ir mane elgtis taip pat.

Adriana jam sakydavo, esą jai nusibodę slapstytis, nusibodę bijoti. Vis labiau rizikuodavo darbe, mesdavosi prie jo šalia esant kitiems žmonėms, lengvai svaidydavo aplinkiniams nugirstamas replikas. Ėmė siuntinėti jam raštelius, šis nusikratydavo tų popierėlių įmesdamas į tualetą ir nuleisdamas vandenį, tačiau tas jo lakstymas pirmyn ir atgal, tarsi kažkas būtų nutikę jo šlapimo pūslei, jau savaime atrodė įtartinas. Holas suprato, jog Adriana mėgina ne tik jo ištikimybės ribas, bet ir tai, kaip kietai juos surakinę spąstai, tarsi jų įžūliai nepaisydama, tarsi pakankamai akiplėšiškai elgdamasi ji įstengtų įrodyti, jog tų ribų nesama.

Jam pavyko pasprukti prieš pat Adrianos areštą, – Holas tiesiog išėjo iš savo būsto, praleidęs begalinę naktį iš už užuolaidos stebėdamas šešėlius gatvėje.

– Toliau taip gyventi nebepajėgiau, – pasakojo jis, – matyt, aš tiesiog išsigandau. Apsivilkau gražiausią savo suknelę, susikroviau į lagaminą kokią tik turėjau kosmetiką – ir nebegrįžau.

Adrianos suimti atvyko 1955 metų lapkričio 23 dienos vėlyvą popietę, jis tai dar prisiminė, ir ji nebegrįžo, nors lankydamasis Budapešte praeidavo pro jos namus ar pro tą vietą, kur ji dirbo, suprantama, visuomet persirengęs, vildamasis išvysti kokią nors perauklėtą Adrianą. Tačiau išvysdavo tik vieną asmenį – Černą, jis atrodė visai tuščiaviduris, dar labiau prisiderinęs prie laiko reikalavimų; vėliau pasirodė net nauja žmona, tarsi Adriana niekada nė nebūtų egzistavusi.

– O ką darei tu? Tai yra, noriu paklausti, kaip tu tai padarei? – pasiteiravau.

– Aš tapau Arpadu Holu, – nusišypsojo jis.

Žvilgtelėjo į mane, bet taip ir nesupratau, ar jis turėjo galvoje slapyvardį, ar tai, kad paprasčiausiai tapo savimi, tiek metų stengęsis būti kažkuo kitu.

– Numanau, kad pasakysi, jog išlikti man nepavyko. Na, ne visa šio žodžio prasme.

Taigi jis pasitraukė į pogrindį, prisidėjo prie tų, kurie užsidirbdavo pragyvenimui neteisėtais būdais, dirdavo atsitiktinius darbus, už kuriuos mokėdavo „iš po stalo“; klajojo iš vienos vietos į kitą be jokio saugumo, kurį suteikia tik valdžia, be gyvenamo būsto, banko sąskaitos, lovos ligoninėje; nors netrūko dvigubą gyvenimą gyvenančių daktarų, kurie visuomet galėdavo tau padėti, jei turėjai pinigų, padoresnį butelį škotiško viskio ar porą viščiukų mainais už jų paslaugas. Paklaustas, kaip tuo metu užsidirbdavo pinigų, Holas nusišypsojo.

– Verčiausi iš to įgūdžio, kurį ištobulinau ne menkiau, nei prasimanyti kaltinimus, – dariau makiažą.

Kartu Holas išmoko ir viso kito, kas reikalinga šiam amatui, – daryti manikiūrą ir pedikiūrą, kirpti ir dažyti plaukus, nors ne rečiau tekdavo imtis ir parankinių darbų: sodininko, staliaus, dažytojo.

– Daug ko išmokau, – tęsė jis.

Dažniausiai dirbdavo tiems žmonėms, kurių vakarėlius man nupasakojo. Jie arba patys jį samdydavo, arba suvesdavo su kitais: aktorėmis, operos dainininkėmis, partijos pareigūnų žmonomis, o šie nė neįtardavo, kam moka. Trumpai pagyveno visuose didesniuose Vengrijos miestuose: Budapešte, Debrecene, Šoprone, Segede, Pėče, Miškolce, Tihanyje, migruodamas po juos ir stengdamasis išlikti kaip aguonos grūdelis, niekad neužtrukdamas tiek, kad žmonės jį įsidėmėtų. 1956-aisiais, vos metams prabėgus po romano su Adriana, ir visai paspruko, išvyko iš šalies į Jugoslaviją su padirbtu atostogautojo leidimu, o iš ten, pasislėpęs karste, išvargo kankinamą kelionę laivu į Triestą, tada patraukė į Torontą ir nutūpė Sėčėnio klube.

Holas liovėsi pasakoti. Tylėjau ir aš.

– Visa kita tu jau žinai, – pagaliau pridūrė.

– Argi tu nepasiilgsti Adrianos? – paklausiau, nors iš tiesų man magėjo sužinoti, tik nedrįsau paklausti, kodėl jis nebandė išsiaiškinti, kas jai nutiko.

– Kartkartėmis, – nusišypsojo, paskui susimąstė. – Labiausiai Adrianos pasiilgstu tokios, – nusijuokė jis, – kokia būdavo apsivilkusi kostiumą. Vilkėdavo kostiumą ir lovoje. Aš likdavau su suknele. Pasiilgstu šito jos laisvumo. Tarsi būtų supratusi, ką manyje pažadino, – Holas švelniai taukštelėjo tuščiu arbatos puodeliu į stalą.

Linktelėjau, žiūrėdamas į primargintus puslapius, o paskui pagalvojau, kažin kas bus, kai Ilona, mano tėvas ir visi kiti sužinos, ką parašiau. Mano užrašuose neras liudijimų, esą Holo makiažas skirtas paprasčiausiai užsimaskuoti. Nė užuominos, kad jis toks pats kaip ir jie. Nė žodelio, kad Holas turi visai normalių (kad ir ką tai reikštų) potraukių. O bus aprašyti kaip tik tie dalykai, kuriuos jie visuomet įtarė, apie kuriuos tarpusavyje pašnekėdavo, kurių atskleidimas jau nebeleis nepaisyti jo „nešvankumo“, „iškrypėliškumo“, „amoralumo“ bei visų kitų „-umų“ – viso to, ką Ilona naudojo rengdama kampaniją prieš Holą. Tie, kas neprieštaraus jo gėjaus, ar kas jis ten buvo, orientacijai, tikrai prikiš jam cenzūrą, o gal dar blogiau – nuslėps savo priekaištus dėl jo orientacijos užsipuldami jį dėl praeities ir politikos. Kai kilstelėjau žvilgsnį nuo užrašų, Holas sėdėjo prieš mane sustingęs, vis dar su šypsena veide, kambarys skendėjo tirštėjančioje vakaro tamsoje, automobilių garsai gatvėje sustiprėjo, miestas grumėjo, vaikai šūkčiojo vienas kitam, tarsi ruošdamiesi vasarai.

– Pavargau, – galų gale tarė Holas.

Jis laukė, kol aš prakalbėsiu, paskui trumpą akimirką pasirodė, kad viduje grumiasi – lyg su netikėjimu, lyg su neviltim, tačiau netrukus šias dvejones nuslopino, atgavo pavargusio, bet elegantiško žmogaus manieras.

– Taigi apie save aš nieko nenuslėpiau, – pasakė jis.

Ne, papurčiau galvą pritardamas, tikrai nenuslėpė. Užuot slėpęs, leido jiems paversti jį paslaptimi, raminančia pasaka užmaskuoti tai, kas tiesiog badė akis ir kas jiems atrodė taip atgrasu, nes jie pajėgė priimti, ką siūlė Holas, tik nepaisydami, kas visa tai siūlo. Tiesa, slėpti jam nieko nė nereikėjo, jie visa paslėpė už jį. Ir aš nežinau, kas elgėsi blogiau, ar tie, kurie, kaip mano tėvas, jį užtarė, ar tokie kaip Ilona – trokštantys Holą demaskuoti, nors tai ir reiškė nuskurdinti bendruomenę. Ar tokie kaip aš – dabar ėmiau praregėti – darantys kaip tik tai, ko norėjo Holas.

Pažvelgiau į prisirašytus puslapius, į Holą, sėdintį ir laukiantį mano reakcijos, prisiminiau visą įvykių grandinę nuo to momento, kai tėvas patarė nueiti į biblioteką, anas valandas, praleistas Holo draugijoje, kai jis rodė man kolekcijas, iki tos dienos, kai aptikau „Piros Króniką“, iki vakarienės pas Evą, mūsų ginčą, dažais apipurkštas Holo duris ir visa kita. Tikrai negali būti, kad Holas nebūtų numanęs, ką atradau, juk toje bibliotekoje pats buvo įsidėmėjęs viską – net menkiausią su klaida išspausdintą žodį. Jis norėjo, kad aš tai padaryčiau, kad parašyčiau tą savo diplominį darbą, iškelčiau jo praeitį į viešumą, ir dabar pykau, kam leidausi įstumiamas į tokią padėtį, kam pakišo man tą „Piros Króniką“ likus vos trims savaitėms iki darbo įteikimo termino, kam padarė mane ne tik atsakingą už savo sunaikinimą, bet dar ir pavertė Ilonos sąjungininku.

– Kodėl? – paklausiau. – Kodėl tu šito nori?

Nežinau, kokio tikėjausi atsakymo. Gal maniau, jog jis pastums į šalį tarp mūsų padėtą padėklą, gal taip energingai, kad tas nuskries ant grindų, tada ką nors suriks – kad jau nebepakeliama būti nematomam, kad Sėčėnio klube dirba per dvidešimt metų, tačiau niekas taip ir nesuprato, kas jis yra iš tiesų, kad visą savo gyvenimą buvo nematomas. Tačiau nieko šito Holas nepadarė. Liko susitvardęs kaip visuomet, pastatė puodelį, sukryžiavo rankas ant kelių.

– Aš nieko nenoriu, – atsakė. – Pasakoju, nes tu prašei. Prašei dėl savo diplominio darbo.

– Tačiau jeigu tai pasklis… – sudvejojau.

Jis tik gūžtelėjo.

– Na, ir nieko neatsitiks.

Atrodė toks pasitikintis, kad net sutrikau išdrįsęs jį taip perspėti.

– Juk ne Rakošio laikai, – nusijuokė Holas.

5

O paskui dienos ėmė sparčiai riedėti. Pusę laiko praleisdavau tarsi migloje, trokšdamas mesti šį sumanymą, beviltiškai stengdamasis sugalvoti kitą diplominio darbo temą. Likusį laiką būdavau klube, dirbau kaip apsėstasis, stengdamasis parašyti darbą iki nurodyto termino, vildamasis, kad man pasiseks, kad tikrai gausiu geidžiamą laipsnį ir man neteks rinktis tokios nemalonios išeities – nutraukti studijas ir imtis kokio nors siaubingo darbo vien tam, kad užsidirbčiau pinigų dar vieno semestro studijoms. Norėjau baigti mokslus ir vykti su Eva į Vengriją, sužlugdyti Ilonos planą atskirti mane nuo jos dukters, – juk savo ketinimus jai sekėsi vykdyti tik dėl mano tingumo ir skurdo.

Retkarčiais Holas užsukdavo į biblioteką palaistyti augalų, pareguliuoti termostato, nubraukti dulkių, žvilgtelėdavo man per petį ir linktelėdavo visiškai neutraliu, susikaupusiu veidu, tačiau ir toliau skleisdamas tą nežmonišką galią, tarsi vestų mano ranką per kiekvieną paragrafą. Diplominių darbų komitetas iš tiesų nudžiugo dėl mano įteikto pasiūlymo, pagyrė argumentavimo „aiškumą ir nuoseklumą“, paprašė tik nedidelių redakcinių pakeitimų prieš pasirašydami ant etikos formos, kurios reikėjo jau įvykusiam pokalbiui su Holu, ir priminė, jog darbui užbaigti man skiriamos dvi savaitės ir jo turėtų būti nuo aštuoniasdešimt iki šimto puslapių, o diduma jų tuo metu buvo jau parašyti.

Vakarienės pas Iloną dabar vykdavau dar dažniau. Mane kviesdavo kas antrą dieną, net ir tą šventojo ritualinio antradienio vakarą, kai dalyvaudavo Anuška Neni, o šios optimizmas dėl Sėčėnio klubo ir Holo situacijos atrodė dar grėsmingesnis nei Ilonos priešiškumas. Kokių aštuoniasdešimties metų senučiukė, paaiškino Eva, kiekvieną antradienį būdavo vaišinama dėl to, kad yra turtinga, o Ilona vienintelė likusi jos giminaitė. Tad paveldėjimo reikalas atrodė lyg ir išspręstas, tik, nelaimė, Anuška Neni buvo filantropė. Dar prieš pasirodant Holui buvo skyrusi pinigų Sėčėnio klubui, bažnyčiai, įvairiems antikomunistiniams laikraščiams, konservatorių partijai ir prieš abortus kovojančioms organizacijoms. Labiausiai Ilona nuogąstavo, kad po Anuškos Neni mirties jos pinigai nenugarmėtų sykiu su ja, kad vienu paskutiniu gestu nebūtų pažerti niekams, kurie jai atrodė svarbūs.

– Žinai, greičiausiai pokyčiai klubui būtų į naudą, – tarė Anuška Neni, maloniai į mane žvelgdama. – Aišku, daugybė žmonių pasakys, kad Holas taip puikiai tvarkosi, – tęsė ji. – Bet ta vieta visuomet buvo tokia, kokios jis norėjo, ir jau taip seniai nesikeitė, o juk malonu retkarčiais išvysti ir šiokių tokių permainų, – nusišypsojo. – Todėl ir nuostabu gyventi demokratijos sąlygomis.

Tai pasakiusi palingavo ilgiau nei įprastai, aš net panorau stverti ją už peties ir sustabdyti.

Iškart po šito Ilona paklausė, kaip man sekasi rašyti diplominį darbą. Pasakiau, kad kelios dienos – ir užbaigsiu. Linktelėjusi pareiškė, kad norėtų pamatyti, kai bus baigtas; o aš atsakiau, kad pamatyti jį galės kas panorėjęs, juk visi diplominiai darbai, pateikti Istorijos fakultetui, įrišami ir laikomi bibliotekoje. Pakibo pauzė, tad greitai pridūriau, jog, suprantama, jai padovanosiu asmeninę kopiją. Eva man šyptelėjo per stalą, o Anuška Neni apžvelgė visus besišypsančius aplink veidus ir pati plačiau už kitus nusišypsojo, aiškiai nenuvokdama, kas vyksta, tik jos akelės šaudė pirmyn atgal, nes norėjo būti tikra, kad nesiliaus šypsotis anksčiau už kitus.

Po vakarienės mudu su Eva, Ilonos palaiminti, išėjome laukan, ir Eva taip džiūgavo, kaip dabar nuostabiai visa klostysis, kad apžergė mane ant vairuotojo sėdynės, kai patamsyje sustojome aikštelėje palei ežerą, – juk dabar Ilona tikrai nesiųs jos į Vengriją.

– Tu tęsi studijas, ir mes galėsime drauge gyventi. Man jau bus aštuoniolika, ir motina nieko negalės padaryti.

Jutau Evos svorį, jos kvėpavimą prie pat savęs, tačiau tenorėjau ištrūkti laukan, į tamsą, ant žolės tako, juosiančio automobilių aikštelę, prie ežero, į vėją, paplūdimyje varinėjantį bangeles. Tačiau nesugalvojau, kaip išsiropšti iš po jos, kad neatrodytų, jog ją atstumiu.

– Bet kaipgi Holas? – paklausiau. Pasakiau, kad kalbėjausi su tėvu ir jis man pranešė, jog visa bendruomenė pasipiktinusi, kai kas netgi ėjo į klubą tiesiai susiremti su Holu, o šis sėdėjo visiškai tylus, šypsodamasis, tarsi nenuvoktų, apie ką jie kalba.

– Ta vieta – Holo namai, – pridūriau, – ir jeigu jie juo nusikratys…

Eva atsiduso.

– Koks skirtumas? Aš juk visai ne apie tai kalbu. Negi tu visiškai negirdi?

Spustelėjau durų rankeną. Vidun plūstelėjo vasaros oro banga su vandens, degutbetonio kvapais, dvelktelėjo naktinėmis gėlėmis iš lovelių netoliese, aš išsprūdau iš po Evos, žengiau, tarsi pakilęs iš kokio nelemto miego, ir rąžydamasis, giliai kvėpuodamas nuėjau į pakrantę.

Tačiau netrukus ji atsekė iš paskos. Tą naktį pūsčiojo šiltas vėjelis, nuo ežero skleisdamas drėgną dulksną.

– Ar žinai, ką Aurelis Bačis sakė mano motinai? – paklausė Eva, atsistojusi taip arti, jog girdėjau, kaip vėjyje plazda jos plaukai.

Truktelėjau pečiais. Tačiau ji vis viena tęsė:

– Jis svarstė, kas jam kiekvieną šeštadienį patieks vengrišką mėsainį, jei klube nebus Holo. Arba kur reikės eiti išgerti padoraus stiklo vengriško tokajaus. Ir ką jam reikės skaityti, jeigu Holas neturės naujausio „Népszavos“ numerio? – ji nesijuokė. – Ar žinai, ką dar pasakė Bačis? Sakė, kad visu šituo netiki. Esą, gal Holas ir dirbęs kokį menką darbelį partijai, kai gyveno Vengrijoje, kaip ir visi kiti. Pasak jo, tu tikriausiai tik stengiesi viską išpūsti, kad mano mama nedraustų tau su manimi draugauti.

Pasisukau į Evą.

– Koks jo reikalas, draugaujame mes ar ne?

– Visi žino. Mano mama juk šneka.

– Nė neįsivaizdavau, kad mūsų draugystė – visos bendruomenės reikalas.

Uždėjo delną man ant rankos.

– Na, tokie žmonės kaip tavo tėvas juk tave palaiko… – patylėjo. – Bent jau iki šiol palaikė. Bet jie mano, kad tavo diplominis darbas – viso labo pastangos prisigerinti mano motinai, – pridūrė ir vėl nutilo. – Daugelis jų pritaria Aureliui. Kai kas netgi šneka, kad mes abu bandome sužlugdyti klubą.

Žiūrėjau tolyn į ežerą, galvodamas apie tėvą, apie paskutinius mudviejų pokalbius, kaip jis atrodė dvejojantis, atsargiai klausinėjo, kaip mažai teištarė atsakydamas, tarsi bandydamas pasverti ne tiek tai, kiek patikimi mano žodžiai, – manimi tikėjo, tuo neabejoju, – kiek tai, ar visi kiti manimi patikės, o gal kaip pateikti informaciją, kad išgelbėtų mano gerą vardą, kuris kartu, suprantama, buvo ir jo. Gal, pamaniau žiūrėdamas, kaip nuo viaduko netoliese tamsiomis bangomis atklysta automobilių žibintų šviesos, svarstė ir tai, kaip reikėtų išgelbėti Holą. Tačiau išgelbėti mus abu buvo neįmanoma, tai suvokiau, ir tuo metu tėvo dilema tapo ir mano bėda.

– Motina prisiekinėja visiems įrodysianti, jog tai, ką ji šnekėjusi apie Holą, tiesa, – Eva vilko kojas per smėlį. – Jeigu tu jai padėsi.

– Nesuprantu štai ko, – tariau aš. – Kokia tavo motinos motyvacija. Juk jai patinka nueiti į klubą taip pat, kaip ir visiems kitiems.

– Klubas yra vienintelė vieta, kur mano motiną pastebi, – atsakė Eva. – Jai tai ir yra svarbiausia – priversti juos visus kreipti į ją dėmesį.

Atsigręžęs pamačiau, kaip ji apglėbė pati save nuo vėjo, žvilgsnį įsmeigusi į kažką pakrantėje.

– Maniau, kad tai galėtų mums gerokai padėti, – tarė Eva. – Bet gal ir neteisinga, – pakėlė į mane akis. – Man regis, jei nenori, tai ir nedaryk.

Tuomet pasielgiau taip, kaip norėjo Eva, – apkabinau ją ir tariau sau, kad jau visa nuspręsta. Aš įteiksiu diplominį darbą, nes to nori Eva, nes to nori ir Holas, – kad išsklaidyčiau apgaulę, kad patvirtinčiau, kas jis iš tikrųjų yra, nesvarbu, kokia kaina. Tačiau, tiesą sakant, tai jau buvo seniai nuspręsta, o visa, ką tą naktį dariau paežerėje, tebuvo apsimetinėjimas, bandymas išspausti iš tos situacijos bent menkiausią dramos lašelį. Aš įgysiu tą laipsnį laiku, gyvas ar miręs, net jeigu tai reikštų iškelti į viešumą Holo paslaptis, paversti visus gandus realybe ir sunaikinti visa, ką jis sukūrė Sėčėnio klube. Nesuteiksiu Ilonai malonumo atskirti mane nuo Evos.

6

Visa, kas tą naktį vyko vėliau, klostėsi lyg pagal scenarijų. Mums grįžus namo paskambino tėvas. Nepaisydama jokių mamos draudimų, Eva miegojo mano lovoje, tad aš pirštų galais nustypinau į tualetą su telefonu ir klausiausi, kaip tėvas pasakoja, esą Holas pagaliau parodęs charakterį, – atsisakęs leisti jį į biblioteką paskaityti tos tyrimų medžiagos, su kuria aš dirbau, mat ji esanti „rezervuota“ man. Kai paklausiau tėvą, ko visų pirma ten ėjo, jis tik nusijuokė.

– Nesakau, kad tavimi netikiu, – tarė jis, – tiesiog norėjau pamatyti tai pats, įsitikinti, kaip atvirai ten visa išdėstyta.

– Vengriškai moku ne taip jau prastai, – pyktelėjau.

Tėvas atsiduso.

– Taip, iš esmės tai tebuvo dingstis. Norėjau pažiūrėti, kaip laikosi Holas. Nes dabar žmonės ėmė tikrai boikotuoti klubą, – paaiškino tėvas. – Ilona visiems skambinėja, vaikštinėja po namus, visus kiršina. Holas parodė man, kur kažkas per langą įmetęs plytą.

– Ar jis susinervinęs?

– Ne, – pasakė tėvas. – Visai neatrodo, kad nervintųsi. Tarsi šito būtų ir tikėjęsis ar jam tai teiktų malonumą. Žinai, ką pasakė?

Aš laukiau.

– Kad juto pagundą leisti tam, kas ten mėgino įsiveržti, įeiti vidun ir suniokoti klubą. Kad parodytų, jog jiems patiems klubo trūks daug labiau negu jam.

– Taip, – tariau tyliai, – jis tikriausiai teisus.

– Žinoma, teisus! – šūktelėjo tėvas. – Tie idiotai dar pamatys, kaip jiems trūks klubo. Negi jie mano, kad atvyks Ilona, visa perims ir visiems įtiks, kaip įtiko Holas? – prunkštelėjo. – Ji sukvietė bendrą susirinkimą, žinok, kad spaus tave jame dalyvauti. Ir jei neįrodysi to, ką ji tauškia, tau bus striuka.

– Suprantu, – pasakiau tvirtu balsu, nes jau tuo metu buvau apsisprendęs.

– Ar tu tikras? – paklausė tėvas. – Nes, – ėmė šnibždėti, – juk galėtum viską mesti. Tau tikrai nebūtina užbaigti šios istorijos iki galo. Gali prasitęsti mokslus dar semestrą, parašyti kokį kitą darbą. Galėtum net šiek tiek pailsėti, kur nors išvažiuoti.

– Pavyzdžiui, kur? – paklausiau.

– Mudu su motina galvojome, gal pas dėdę į Sent Katrinsą. Šanis tave pasitiktų su džiaugsmu. Galėtum ten praleisti vasarą.

– Ne, – pasakiau, – turbūt nieko iš to neišeis.

Tėvas anapus patylėjo.

– Taigi, – tarė jis, – ko gero, tu teisus.

Dar man pasirodė, kad sušnibždėjo kažką apie Evą, o gal apie Iloną, tačiau taip tyliai, kad beveik neišgirdau.

Nė vienas neišmanėme, kaip šį pokalbį pratęsti.

– Gerai, dar pasikalbėsime vėliau, – pasakiau aš.

– Žinoma, – atsakė nutolstančiu balsu. – Vėliau, žinoma.

Kitą rytą nuėjau į Sėčėnio klubą anksti, vilkdamas šaligatviu kojas, užkopiau laiptais, įžengiau pro priekines duris; Holą radau bibliotekoje – išsiblaškęs peržiūrinėjo knygų ir žurnalų serijas. Grimu išterliotas veidas, tarsi būtų užsitepęs važiuojančiame traukinyje. Linktelėjo pasisveikindamas, išspaudė šypseną ir ranka parodė į krūvelę knygų.

Linktelėjau ir aš, peržvelgiau jas. Ten buvo pustuzinis žurnalų, romanas, eilėraščių knyga ir, mano nuostabai, šeštajame dešimt-metyje leistas žurnalas originalo kalba.

– Nieko sau, – neištvėręs nusistebėjau jį vartydamas, atkreipdamas dėmesį į datas, senovišką rašyseną, stabtelėdamas paskaitinėti puslapių, Holo paženklintų lipniaisiais lapeliais, tada sukrėstas pažvelgiau į jį ir prisėdau skaityti įrašų, visi buvo 1953 metų, rašyti Antalio Baloghos, romanisto, narsiai kovojusio prieš savo kūrybos cenzorius. Įrašuose buvo smulkiai išdėstyti jo susitikimai su Holu, kurio neįgalėjimas (o gal nenoras) pakeisti nuosprendį siutino Baloghą; šis per ištisus puslapius aprašė jųdviejų susitikimus, nedviprasmiškai atskleisdamas, ką mano apie Holą ir visą Kultūros ministeriją. Tai buvo nepaprastas dokumentas, neįkainojamos vertės, ir jis mane taip nustebino, kad visiškai užmiršau, jog šalia yra Holas, kol pagaliau jis ištarė:

– Na, jei tau šitų nereikia, aš juos padėsiu.

Pažvelgiau į jį neįstengdamas atsakyti, padėjau žurnalą ant kitos Holo man surinktos medžiagos, tarsi priešmirtinį pageidavimą nusenusio žmogaus, kuris ketina sukaupti prieš save visus įmanomus kaltinimus.

– Jei tau jau nereikia, jeigu nesusiję su tavo tema…

Tačiau atsargūs Holo žodžiai, regis, slėpė tikrąsias jo mintis: Jeigu bijai tai užbaigti, jeigu tau trūksta drąsos, kad padarytum man šią paslaugą…

– Ne, aš juos panaudosiu, – atsakiau, vėl siekdamas žurnalo. – Kaip tu jį gavai?

Jis nusišypsojo. Puiku.

– Antalis Balogha nusižudė 1954 metų pradžioje, – tarė jis. – Tai man perdavė jo motina, – linktelėjo į žurnalą, – asmeniškai.

Pasakė taip nerūpestingai, jog suabejojau, ar gerai išgirdau.

– Ir ką tu darei?

Holas stovėjo kaip statula, nė raumenėlis nekrustelėjo išduodamas, ką jaučia.

– Nieko, – atsakė jis. – Aš negalėjau nieko padaryti, tik pasirūpinti, kad ją areštuotų, – karčiai nusijuokė. – Tačiau leidau jai pasprukti, – Holas užsimerkė. – Baloghos knygos, jo romanai, – šnervės išsiplėtė, – buvo nuostabūs. Kiekvienas sakinys. Kai kuriuos prisimenu ir dabar… – vėl atsimerkė. – Nusiunčiau juos Adrianai. Kūrinius sunaikino.

Tu privalai tai padaryti. Aš daugiau nebegaliu to nešiotis.

– Suprantu, – pasakiau. Tačiau aš nieko nesupratau, visiškai nieko, mačiau tik stovintį Holą, apimtą tos pasibaisėtinos ramybės, ir pagalvojau, kažin ar Baloghos motina matė tą patį – jo pasyvumą, atsisakymą imtis bet kokio veiksmo, apsimestą optimizmą – ir ar matydama šitai taip pat drebėjo, krečiama įsiūčio, sumišusio su neviltim.

– Gerai, tada aš juos paliksiu, – pareiškė jis, – tavo diplominis turėtų būti baigtas po savaitės.

Mes eisime iki galo.

– Taip, – pritariau, tačiau tada aš jau nežiūrėjau į jį, nešnekėjau su juo, aš jau buvau nugrimzdęs į Baloghos žodžių srautą, kurį jis išliejo 1953-iųjų rudenį ir žiemą, stovėdamas prie savižudybės slenksčio, tačiau vis dar kaudamasis, kad jo istorija būtų papasakota teisingai, kad kiekvienas žodis būtų grynuolis, kad kiekviena vienu įkvėpimu išrėžta frazė nuskambėtų it prakeiksmas, lietųsi magiška srove, o ši galų gale, matyt, išseko, nes aš neįstengiau suprasti, kodėl žmogus, kuris taip gerai rašo, nesvarbu, spausdina jį ar ne, nusprendžia užbaigti savo gyvenimą, – negi jam nepakanka vien talento, genijaus, net jei jis pats tėra vienintelis šito liudininkas.

Paskui ištisas dienas nemačiau nei Evos, nei kitų, taip skubėjau užbaigti savo diplominį darbą. Dabar suprantu, kad man tai buvo būdas išvengti žmonių, bet ko, kas galėtų panorėti pasišnekėti su manimi apie Holą. Sėdėjau klubo bibliotekoje ir rašiau, rašiau, čia išskaidydavau savo šaltinius, čia vėl juos sujungdavau, tobulinau pokalbio su Holu tekstą.

Kartą su Eva šnekėjomės telefonu. Ji suprato, kad privalau tai padaryti, nors iš jos irgi sklido kažkoks ypatingas nerimas, girdėjau kažką, ko nepasakė balsu, tačiau kai paklausiau, kas įvyko, Eva atsakė, kad galėsime pasišnekėti, kai užbaigsiu diplominį.

Kartais į kambarį ateidavo Holas, kuriam tarsi visai nerūpėjo, ką aš veikiu, jis pavaikštinėdavo tarp baldų su dulkių šluoste, siurbliu ar skudurėliu, tarsi nežinodamas, kur atsidūręs, tarsi čia jau nebegyventų, tad nė nepastebėdavo, kaip visur nešvaru, arba tas pačias vietas valydavo daugybę kartų. Jis taip pat nekantriai laukė pabaigos. Veik taip pat nekantravo kaip Eva, trokšdamas, kad visa būtų atlikta kuo greičiau.

Tačiau labiausiai nekantravo Ilona. Dvidešimt aštuntąją, dešimtą vakaro, ji sustojo prie kelkraščio man einant namo, mostelėjo lipti į automobilį.

– Sveikas, – tarstelėjo, tvokstelėdama alkoholiu, patapnojo per sėdynę šalia savęs.

Žvilgtelėjau atgal į kelią, paskui į ją. Ilona susiraukė.

– Man reikia su tavimi pasišnekėti, – tarė ji.

Pažiūrėjau per petį į klubą, apėmė šleikštulys, papurčiau galvą.

– Bet aš visai neturiu apie ką su tavimi kalbėtis, – pagaliau pasakiau.

Nusišypsojo įtempta šypsena.

– Tas tiesa. Tau tereikia klausyti.

Automobilio variklis burzgė, Ilona papurtė galvą, tarsi nusikratydama girtą nuovargį, stengdamasi, kad žodžiai, kuriuos ketino sudėlioti, nuskambėtų tiksliai ir taikliai.

– Eva tave myli, – pasakė. – Tikrai myli, – pasilenkė prie manęs per keleivio sėdynę taip smarkiai, kad galva kone išlindo per duris. – Ir žinai, kad sakau tiesą. Pats žinai, kad jeigu ji tave myli, tai nesvarbu, ką manau aš. – Odinė automobilio sėdynė girgžtelėjo. – Man prireikė nemažai laiko, – tęsė ji, – bet aš pasiruošusi tai pripažinti. – Jos akyse blykstelėjo gatvės šviesos. – Pasiruošusi.

Vis dar lūkuriavau ant šaligatvio.

– Na, gali kulniuot namo pėsčias, jei taip nori, – truktelėjo pečiais, atsilošė, žvilgtelėjo pro langą į dangų. – Graži naktis. Ankstyva vasara.

Girdėjau, kaip gatvėje sušnara medžiai, mačiau miesto šviesas, mačiau, kaip nuo smogo dangus nusidažo oranžine šviesa, kaip padangėje blyksteli aukšti statiniai, užuodžiau vasarą taip aitriai, jog kone užmiršau esąs Toronte. Kai vėl pažvelgiau į ją, Ilona buvo įsmeigusi žvilgsnį kažkur virš automobilio vairo, tarsi ketintų tuoj nuvažiuoti, tik keleivio durelės dar vypsojo praviros.

– Tu gausi tuos popierius, – pasakiau, – tiesą sakant, jis verčia mane tau juos įteikti.

– Tikrai? Ir kaip manai, kodėl? – paklausė vis dar žiūrėdama pro priekinį stiklą.

– Nes tu jam nusibodai beveik taip, kaip man, – pasakiau, – nusibodot jūs visi.

– Na, gal čia svarbiausia ne tai, ko nori jis ar ko norime mes, o teisingumas.

Trinktelėjau dureles ir nuėjau, ir tik po kelių minučių, kai jau buvau užsukęs už kampo, išgirdau, kaip suriaumojo automobilis prašvilpdamas pro mane Harbordo gatve.

Pirmiausia grįžęs namo paskambinau Evai, ji atsakė vos sučirškus telefonui, ragelyje pasigirdo keisti garsai, iš kurių supratau, kad ji kažkur ne namie; tikrai galėjau prisiekti, kad fone girdžiu klykčiojant paukštį.

Papasakojau jai apie savo susitikimą su Ilona. Ilgokai Eva nieko nesakė, tylą kitame laido gale pertraukdavo tas pats paukščio klyktelėjimas.

– Kur, po velniais, esi? – paklausiau.

– Savo name medyje, – atsakė ji. – Kažkur čia yra lizdas. Man atrodo, kad aš tuos paukščius išgąsdinau.

– O, – tariau visai nesistebėdamas, kad taip vėlai ji dar tebėra medyje.

– Motina nupirko man lėktuvo bilietą, – pagaliau tarė Eva. – Tiesiog va taip – ėmė ir nupirko.

– Lėktuvo bilietą?

– Į Vengriją, – pasakė Eva. – Mokyklą baigsiu tik po dviejų mėnesių, bet vis viena jau nupirko. Išvykstu liepos pirmą.

Palaukė, paskui tęsė:

– Ji sako, kad tai man dovana mokyklos baigimo proga.

– Bet tu juk neskrisi, – norėjau pasakyti griežtai, tačiau mano frazė nuskambėjo su tokia abejone, kad atrodė it klausimas, ir pagalvojau, kodėl paprasčiausiai nepasakiau, kad keliausiu jai įkandin.

Eva dar palaukė. Paukščiai vėl sučirškė.

– Bet juk tik metams. Tu jau būsi parašęs savo diplominį, turėsi tą laipsnį. Galėsi mane aplankyti, – pabaigė ji, tarsi brukdama man žodžius, kuriuos turėjau pasakyti.

– Tu ten nevažiuosi, – pakartojau, stengdamasis, kad nuskambėtų griežčiau, tačiau kaip tik dėl šio pakartojimo mano žodžiai virto kone keistu kaltinimu.

Jos balse irgi pasigirdo pyktis.

– Tikrai, juk visuomet viskas būna taip, kaip aš užsimaniau, negi ne? – sušnypštė ji. – Jei taip nori visa tai užbaigti, kodėl gi nepasiūlai persikelti pas tave? Kad ir tuoj pat. Juk žinai, kad tai padaryčiau, – dabar ji jau rėkė į ragelį. – Mes jau seniausiai visiems laikams būtume pabėgę nuo šito motinos teroro.

– Juk ne apie tai kalbame, – norėjau, kad mano žodžiai skambėtų kaip prašymas. – Viskas išsispręs. Tavo motina paprasčiausiai bando mane išgąsdinti, pasiekti, kad iškelčiau į dienos šviesą Holą. Kai tik tai padarysiu, ji grąžins tą bilietą.

– Ne, tu taip nieko ir nesupratai! – riktelėjo Eva. – Kuo čia dėtas tas Holas?

Sulig tais žodžiais ragelyje pakibo tyla.

7

Tačiau kalčiausias kaip tik ir buvo Holas, niekas kitas, tik jis, ir Eva klydo, jei išties manė, kad šią istoriją galima atskirti nuo mano diplominio, o mano rašto darbą – nuo Ilonos keršto už mūsų santykius, tačiau visa buvo susiję it sprogmenų grandinė. Užkliudyk vieną – išjudinsi ir kitus.

Kitą dieną, balandžio 29, paskambinau į Sėčėnio klubą ir išdėsčiau savo prašymą, kurį jis, žinia, tikėjosi išgirsti nuo tada, kai papasakojo Adrianos istoriją. Norėjau ypatingos paslaugos, nors ji prieštaravo vienintelei bibliotekos taisyklei, ir nė pats nežinau, kodėl melavau, – juk puikiausiai suvokiau, kad Holas nutuokia, kas vyksta, – sakydamas, jog egzaminuotojai nori pamatyti ne tik mano rašto darbą, bet ir visa kita, visus mano panaudotus šaltinius, ypač tą „Piros Krónikos“ numerį, pamfletus ir straipsnius, ir, aišku, Baloghos memuarus, nes jų universiteto bibliotekoje nerasi. Tiesiog nori įsitikinti, kad mano bibliografija teisėta.

Tiesą sakant, egzaminuotojai nieko nereikalavo. Kaip ir diduma dėstytojų panašiomis aplinkybėmis, jie norėjo viską užbaigti, kuo greičiau perskaityti mano diplominį, gynimo metu užduoti vieną kitą klausimą žodžiu, parašyti pažymį, viską padaryti kuo neskausmingiau – ir užmiršti. Mano šaltinius norėjo pamatyti Ilona, ir Holas tai žinojo.

Ir kaip tik todėl man prašant telefonu jis trumpai pritilo, o paskui, kaip buvo įpratęs, neskubriai atsakė nematąs tam jokių kliūčių, padarysiąs man išimtį, jei už poros dienų viską grąžinsiu.

– Neabejoju, kad niekas neateis ieškodamas tų pačių knygų, – nutarė jis.

Pasakiau, kad užsuksiu vėliau. Negalėjau nuslėpti pykčio balse, rėžiau jam kone šiurkščiai. Aš viską dariau už jį, visą juodą darbą, jam nereikėjo pakrutinti nė piršto, tik sėdėti ir žiūrėti, kaip Ilona tampo mane už virvelės. Juk žinojo, jog man per daug rūpi išsaugoti Evą, tad nesielgsiu kitaip. Blogiausia ir buvo tai, kad Holą įkvėpė tas pats motyvas, kuriuo vadovavosi ir Ilona, – tarsi jie būtų veikę sykiu, slapta susitarę priversti mane pasirinkti iš šių dviejų nesuderinamų galimybių – Holas arba Eva.

Paskui dar priguliau, galvodamas, kad į klubą pasiimti literatūros nueisiu vėliau, o diplominį darbą universitete įteiksiu rytoj, kaip ir derėjo. Pats supratau, kad atidėlioju šį žygį, išjungiau telefoną, palindau po antklode, užsiklojau galvą, vildamasis, kad pabusiu, ir mano pasirinkimo dilema bus išspręsta. Miegodamas suprakaitavau, daugiau būdravau, nei sapnavau, vis pašokdamas iš negilaus miego plūstelėjus dar vienai nerimo bangai. Paskui pakilau daug anksčiau, nei ketinęs, apsirengiau ir šoviau pro duris.

Kai atėjau, Holas manęs jau laukė. Jis žengė į priekinį koridorėlį, vos man pasirodžius ant slenksčio, su didžiule dėže glėby.

Nesišypsojo, nė nepasisveikino, tačiau neatrodė ir nepatenkintas. Tiesiog laikėsi lyg niekur nieko, stovėjo su ta dėže, tarsi vildamasis, jog nuo jos išvaduotas galės toliau ramiai tęsti dienos darbus.

Jis atkišo man dėžę, kiek įstengdamas ištiesė rankas, o aš stovėjau negalėdamas jos priimti. Jis dar kartą ištiesė man dėžę.

– Tu juk šito atėjai, – tarė Holas, o veidas atrodė pasibaisėtinai, visa kosmetika rėžė man akis, ir šį sykį kaukė visai nesusidėliojo, o išsklido, subyrėjo į pigmentą, aliejų ir pudrą.

– Juk suteikiau tau ne vieną progą iš šito išsivelti, – pagaliau pasakė Holas, ir, keista, man tai skambėjo kaip atsiprašymas.

– Žinau, – sumurmėjau sutrikęs.

Tačiau tą akimirką, kai paėmiau dėžę ir pajutau jos svorį, Holo veide išnyko įtampa, neliko jokių silpnumo ar pasyvumo požymių, tarsi iškart būtų žinojęs, jog kaip tik taip visa ir baigsis, taip išsispręs visi šių pastarųjų kelių savaičių rūpesčiai, ir kad atomazga patvirtins seniai jo apie žmogaus prigimtį susikurtą įspūdį. Holo atsainumas, sakytum, susitaikymas, kilo ne iš to, kad žinojo galįs pasikliauti mano ar kurio iš klubo narių ištikimybe, ne iš to, kad kiaurai permatė sklandžia vaga sruvenančią Ilonos pagiežą, bet iš jau pažįstamo jam pasaulio vaizdinio, į kurį tilpo mano išdavystė, bandos mentalitetas, niaurus Ilonos savanaudiškumas. Holas žinojo, kad visi mes neišvengiamai taip pasielgsime, visai nepriklausomai nuo savo pačių valios, tad rūpestingai tam pasiruošė.

Jau neprisimenu, ar labiau pykau ant Holo, kad suklaidino mane, ar ant savęs, kad jutau tokį palengvėjimą laikydamas tą dėžę, žinodamas, kad neliko iš ko rinktis.

– Negi tavęs niekada negraužė sąžinė dėl to, ką darei? – paklausiau. – Net trumpai?

Holas truktelėjo pečiais.

– Nagi, paklausk savęs, kiek knygų savo gyvenime skaitei antrą kartą? Galiu lažintis, jog nuolat dairaisi naujos. Kaip ir visi kiti.

Laukė mano atsakymo, tačiau jo neišgirdo.

– Rašymo menas, – jau sušnibždėjo Holas, – nuostabus tuo, kad visuomet gali sukurti daugiau. Juk nesunaikinau antibiotikų recepto.

– Bet juk šnekame ne tik apie knygas, – tariau apstulbintas tokio šalto jo atsakymo. – Žmonės paaukoja menui visą savo gyvenimą. Juk tu naikinai ne tik popierių, ne tik fotoaparato juostą ar ką nors panašaus!

– Visi tie, – tarė žingtelėdamas arčiau manęs, – kas klaidingai laiko knygą gyvenimu, kas mano, kad gyvenimas baigsis pasibaigus jo kūrybai, yra kvailiai. Nes juk neišliks nė vieno žodžio, nė vieno. Tėra ši akimirka. Anuomet labai aiškiai tai supratau.

Į tai atsakyti buvo galima taip įvairiai, jog aš neišdaviau nė garso. Tik perkėliau dėžę ant kitos rankos, neįstengdamas atplėšti nuo Holo akių.

– Tačiau šitai aš padariau dėl tavęs, ne dėl savęs, – tęsė Holas. – Dabar tu mano aukos neįvertinsi, nesuprasi, ką aš atidaviau, kas čia buvo prarasta, ir ne tik mano, bet suprasi vėliau.

Šnekėjo taip, tarsi nepaprastai rizikuotų, tarsi aš kada nors turėsiu suvokti, į kokį pavojų jis save įstūmė, kad suteiktų man reikiamą pamoką, ir kada nors aš susiprasiu padėkoti jam, kad išlaisvino mane nuo Evos, o Evą nuo manęs, nes ir iš pat pradžių ne ji buvo svarbiausia šioje istorijoje – nei rašant diplominį, nei bendraujant su Holu, nei stengiantis įtikti jos motinai – tačiau šį išsivadavimą įvertinsiu tik daug vėliau, kai taps aišku, jog Eva iš Vengrijos negrįš ir aš pas ją nevažiuosiu, kai Ilonos kerštas nepavyks – pritrūks įrodymų, kurių pateikti būčiau galėjęs tik aš su savo tyrimais ir diplominiu darbu. Galbūt Sėčėnio klube karaliaujanti ramybė nebuvo tobula, bet vis dėlto tai buvo ramybė, ir niekam nereikėjo prikišamai pirštu rodyti, niekas nepageidavo žinoti, kas buvo Holas ir ką jis veikė. Žmogui tai laidavo išlikimą, ir kaip tik išlikti gyvenime jis ir buvo įpratęs. O aš pagaliau supratau, kad mūsų atsakomybė kitiems kartais reikalauja užmiršti žinojimą, net jį sunaikinti, nors mums tūkstančius kartų kartojo, kad nieko blogiau būti negali.

Tačiau tada galvojau vien apie tai, ką praradau – Evą ir savo diplominį darbą, tėvo pagarbą, – tad apsisukau su ta dėže ir palikau Holą, patraukiau Harbordo gatve, kur buvau pasistatęs automobilį. Paėjėjęs atlupau dėžę ir pabėriau pelenus – knygų, pamfletų, memuarų ir savo diplominio – visa, kas neįkainojama, tiesiog išpurčiau ant šaligatvio.

Našlaičių ir svetimųjų laikai

JENĖ KALMANAS BUVO kietas vyrukas. Ąžuolinį stalą, dokumentų ar drabužių spintą užsimanęs perstumdavo nė nepasivarginęs ištuštinti. Ir būdo buvo ūmaus – galėjo nunešti duris nuo vyrių, kai atverdavo gerklę angliškai, vengriškai ar vokiškai, – šia kalba Jenė puikiai kalbėjo, bet, nors užmušk, neprisiminė, kaip ir kada išmoko. Kartą 1960-aisiais jis nuskrido į Vengriją be paso, išsisuko nuo komunistų sargybinių prie sienos, nukeliavo pas įseserę ir tol davė į kaulus svainiui, mėgstančiam vanoti savo moteriškę, kol šis prisiekė daugiau jos neskriausti, paskui grįžo į Kanadą ir dar lėktuvu parsigabeno pilną lagaminą vyšnių palinkos.

Bet Laslas Jenės nebijojo ir užsispyręs demonstruodavo savo drąsą, tvirtindamas, kad „anam vieno šulo trūksta“, kai Jenė įrodinėdavo, neva Laslas nesąs tas, kuo dedasi, ir darydavo tai gana dažnai. „Tu suki galvą, kas aš toks, tik dėl to, – prikišdavo Laslas visai šeimai girdint, – kad esi įvaikintas ir nori visus nutempti žemyn iki savo lygio.“

Kalmanas nebuvo tikroji Jenės pavardė, o kokia ta tikroji, niekas nė nežinojo. Buvo įvaikintas, arba „rastinukas“, kaip sakė jo įbrolis Ištvanas. Per Budapešto apsiaustį, kai Ištvano tėvas Boldižaras išėjo nudžiauti ar išprašyti maisto, jam pasipainiojo paauglys – vaikis sėdėjo atsirėmęs į sieną su didžiuliu duonos kepalu ir maišu geltonųjų paprikų. Boldižaras parsivedė Jenę į rūsį, kur užsidariusi jų šeima glaudėsi nuo sprogimų ir gaisrų, slapstėsi nuo fašistų ir sovietų, – ir vieni, ir kiti susišaudydami civilius naudojo kaip skydą. Ir nuo to karto jiems visada pakako maisto: Jenė išrūkdavo kiekvieną rytą ir grįždavo nešinas reikiamais produktais. Ko tik prireikdavo, tą jis gaudavo.

Jenė negalėjo įveikti Laslo, nes savaip Laslas buvo toks pats kietas kaip ir jis – ne tiek fiziškai, kiek vidumi. Jo neįskaitomas veidas, stojiška tvirtybė, gebėjimas juoktis, kai kiti nerimauja, – visa kilo iš to, kad per apgultį matė, kaip jo žmoną Mariją prievartauja Raudonosios armijos kareiviai. Kai raudonieji slinkosi vis arčiau ir arčiau prie šeimos slaptavietės, Laslas su Marija išėjo visiems paieškoti naujos vietos. Dėl to ir įvyko ši tragedija, ir nebuvo kam apginti Marijos, nes kareiviai laikė Laslą, ir jis buvo priverstas matyti visą tą siaubą. Nuo tada Laslui jau niekas gyvenime neatrodė baisu – netgi Jenė.

Bet Jenė ginčijo pasakojimą apie prievartavimą, ir jis buvo vienintelis asmuo šeimoje, kuris drįso tai daryti. Tai jis išlipo iš laivo, kuris atplukdė juos į Kanadą, ir nusprendė, kad Niu Bransvikas nėra jiems tinkama vieta, visiems liepė laukti ant denio ir sugrįžo po valandos su pluoštu bilietų į Torontą. Jenė ne tik teigė, kad Laslas nebuvo susituokęs su Marija, jis įrodinėjo, kad netgi Marija – visai ne Marija. Ji buvusi vokietė, su kuria Laslas pabėgo iš Vokietijos, – tiesą sakant, jų motina, – o tai reiškė, kad Laslas – joks Laslas, o vokietukas, kuris ėmė vadintis šiuo vardu, išgalvojo istoriją, neva buvo susituokęs su Marija, norėdamas nuslėpti, kas jai išties atsitiko, ir tik tam, kad mirtinai supainiotų Jenę. Tai reiškė, kad juodu – Jenė ir Laslas – esą broliai. O Kristianas, Laslo ir Marijos sūnus, kuriam buvo vos keli mėnesiai, kai jo motiną tariamai išprievartavo, pagrobė ir užmušė, ir tik pusantrų, kai su tėvu atvyko į Vakarus, veikiausiai buvo kieno nors kito vaikas, kurį Laslas apsiėmė užauginti. Jenė niekaip nesuprato tik vieno: kodėl visa šeima taip pasiryžusi šiuos faktus slėpti, kodėl jo įbroliai ir įseserės – Ištvanas, Adelė ir Aniko – vienijasi su Laslu ir pritaria šiai istorijai.

Šeima gūžėsi, tačiau jie netarė nė žodžio, nors kartais pasikalbėdavo tarpusavyje, kad gal geriausia būtų su Jene sutikti, tik, deja, juos išduodavo baimė balse. Taigi jie ir toliau tylėjo, ir Jenė, metęs „Ai, jūs beviltiški“, blokšdavosi pro duris, bet netrukdavo pasirodyti per kitą giminės susiėjimą putodamas kaltinimais.

Laslas dažnai nekalbėdavo, bet prabilęs pabrėždavo, esą Jenė taip domisi Marijos istorija – tiesiog apsėstas jos – tik todėl, kad ši jo praeitis ir Laslui, ir visai šeimai reikšmingesnė už Jenę.

– Tau nepatinka, kai susiduri su kuo nors, stipresniu už save, – paskelbė jis, šypsodamas su tokiu įniršiu, kad net Jenė gerokai pasvarstė prieš atsikirsdamas.

– Girdėjau, per miegus kalbi vokiškai, – pagaliau atrėmė.

– Niekada nekalbu! – suriko Laslas.

– Kurgi ne, – pakėlė balsą ir Jenė. Jis išsitraukė iš kišenės diktofoną ir pamojavo juo visai prie pietų stalo susirinkusiai šeimai prieš akis. – Kadangi nė vienas neturit ko pasakyti šia tema, tikiuosi, sutiksite paklausyti?

Jie kalbėjosi vengriškai, bet kai Jenė paspaudė paleidimo mygtuką (nepaisydamas Laslo mikčiojamų prieštaravimų), be knarkimo, vartymosi ir blaškymosi garsų, Jenės šnarėjimo šliaužiant grindimis kuo arčiau Laslo, galėjai išskirti gryniausius vokiškus žodžius, pertraukiamus persigandusio žmogaus dejonių, riksmų, verkšlenimų – dievažin kokių prisiminimų, sukilusių Laslo sap-nuose.

– Tai ne aš! – suriko Laslas ir pašoko nuo stalo, baisiai terškindamas stiklines, lėkštes ir įrankius.

– Tu! – nenusileido Jenė. – Jau kiek metų visiems pasakoju, kad sapne kalbi vokiškai!

Jenė girdėdavo jį šnekant vokiškai kiekvieną kartą jiems kartu iškylaujant, medžiojant ar kur nors nakvojant, bet Laslas ir visi kiti tvirtindavo, kad jis kuoktelėjęs. Taigi Jenė nusprendė nusipirkti diktofoną. Dabar jis papasakojo, kaip Laslas nusivarė paskutinės jų briedžių medžioklės metu, kaip, visiems jau seniai ilsintis, kulniavo mylias vis ieškodamas didžiausių ragų. Vakare beveik nebenulaikė jam į ranką įduotos palinkos taurelės ir netrukus užmigo. Jenę prižadino Kristianas – jis įropojo į jo palapinę skųsdamasis, kad negali miegoti šalia šūkalojančio ir kažko maldaujančio tėvo.

– Aš daugybę kartų girdėjau tave taip rėkaujant, – Jenė pirštu dūrė į Laslą, – ir ketinau įrodyti, kad pagaliau visi išgirstų.

Jis linktelėjo į diktofoną, visa šeima įsiklausė į sakinius, stelbiamus juostelės šnypštimo.

– Aš suprantu, ką tu kalbi, – tuoj nutraukė Jenė, – vokiečių moku ne prasčiau už tave. Bet dėl teisingumo galbūt kas nors kitas, gal Helena, galėtų išversti ir įrodyti, kad tikrai kalbi vokiškai lyg gimtąja kalba. O kai tai padarysime, gal teiksies atsakyti į keletą klausimų apie Mariją ir kas išties įvyko per apsiaustį.

Šeima atsigręžė į Heleną, Aniko dukterį. Lėtai, klupinėdama ji ėmė versti iš garsiakalbių sklindančius žodžius – taip, kaip įstengė vokiečių kalbos ir literatūros bakalaurą įgijusi mergina. Šnekėjo apie Budapešto apgultį, ką patyrė ją išgyvenusieji. Kalba buvo miglota ir neaiški, vienur kitur prasmukdavo sunkesnis žodis ar veiksmažodžio forma, silpnais ryšiais ji pynė žodžius į mintį. Painiausia buvo istorijos pradžia, tarsi Laslas būtų buvęs taip sukrėstas to, ką matė, kas nutiko Marijai, kad nebesugraibė žodžių tam išsakyti. Bet juo tolyn, tuo rišlesnis tapo pasakojimas. Helena kalbėjo apie Laslo sutrikimą: jis nesuvokė nei kur viską baigę kareiviai nuvedė Mariją, nei kaip sugrįžti į rūsį, visos šeimos ir jo naujagimio slaptavietę. Helena perdavė, kad jis nusprendė leistis Matiašfeldo, rytinio Budapešto priemiesčio, pusėn, kur viskas buvo sumaišyta su žeme, sumalta iki plytų, subombarduoti namai, gyventojai išblaškyti, išsislapstę arba žuvę, sutrypti Raudonosios armijos. Bet namai juk buvo ten, ten Kalmanų šeimos protėvių buveinė, plačiai išsidriekusi vila tarp sodų.

Diktofonas pasakojo apie Laslo kelionę namo, apie tas savaites, kai jis išvengė sovietų patrulių. Tai buvo tiesiog gaujos uniformuotų vyrų, kurie bastėsi ir šaudė be tikslo, pakeliui pasiimdami, kas po ranka pakliuvo, – laikrodžius ir seksą – grėslūs ir verkiantys, pamišę nuo karo. Jis slapstėsi rūsiuose, bėgo, blaškėsi ir gudravo, glaudėsi pas moteris.

Tą naktį šeimą labiausiai sukrėtė moterų vardai. Iš sapno kalbos Helena išvertė juos į vengrų: Roža, Ibolja, Lilikė – tarsi Budapešto apsiaustis mieste, užverstame griuvėsių, ugnies ir kūnų, vienur kitur malonėjo palikti plyšelį gėlei – rožei, našlaitei, lelijai.

Pirmoji jį atrado Roža, ji vaizdavo, neva Laslas ja rūpinasi, o pati padėjo jam atsigauti po to, kas nutiko Marijai, kai jam nepavyko jos apginti. Roža neturėjo jokių namų. Sakydavo gyvenanti ten, kur tąsyk glausdavosi. Toks buvo jos būdas išlikti – apgyventi tik tą plotelį, kur esi, pavadinti jį namais valandai, popietei ar nakčiai ir glūdinti toliau, niekada dukart negrįžtant į tą pačią vietą. Savaip ji pagelbėjo Laslui jaustis saugiam net tada, kai juodu gūždavosi už išsprogdintų sienų griuvėsių, po viadukais, išdegusių tankų kiautuose, tarsi ta moteris būtų mokėjusi kokių kerų griuvėsius paversti priebėga.

Antroji moteris, vardu Ibolja, gyveno apstatytuose kambariuose – visi aplinkiniai butai name virto griuvėsiais, o jos išvengė tiesioginio smūgio. Juodu su Laslu rizikuodavo gyvybe, kopdami aukštyn ir lipdami žemyn siūbuojančiais laiptais, vedančiais į jos būstą. O ten buvo likę antikvarinių baldų, oda įrištų poezijos tomelių ir netgi augalų – su virkščiomis, lapais ir žiedais – Ibolja juos lepino, sau pasilikdavo tik būtiniausią šlakelį vandens.

Trečioji moteris – Lilikė – gyveno spintelėje. Kai ji ištempė Laslą iš po artėjančio tanko, jis pasijuto tarytum įkritęs į dėžę. Viduje buvo karšta, slogu ir tamsu. Trejetą savaičių jie sėdėjo taip ankštai, kad jų kojos visai susipynė, tad ir mūšių garsams atlėgus, kurį laiką judėjo sutartinai lyg suvirinti, tarsi visos keturios kojos būtų priklausiusios abiem.

Paskui Laslas išsuko iš Budapešto negrįstu keliu, vedančiu į Matiašfeldą, į nusiaubtą vilą su Tiboro ir Ildiko, močiutės ir senelio, kūnais.

Vos diktofonas nutilo, sustojo ir Helena.

– Visa tai man nutiko po Marijos, – pagaliau prabilo Laslas, visi kiti kambaryje netarė nė žodžio. – Aš taip ilgai ieškojau kelio namo.

– Bet kodėl tau reikėtų visa tai pasakoti vokiškai? – paklausė Jenė, jo vienintelio šis pasakojimas neapstulbino. Laslas atsakė, kad vokiškai jis kalba visai gerai, ir tuoj pat tai įrodė pacituodamas Rilkę, mat pabėgęs iš Vengrijos porą metų gyveno Vienoje.

– Suprantu, – atsakė Jenė. – Taigi, gyvenai Vienoje ir per porą metų išmokai kalbą taip tobulai, kad ja mieliau kalbi sapnuodamas.

Tas vakaras Jenę supainiojo, visi tai pastebėjo. Laslas sapnavo vokiškai, bet sapnas tobulai atitiko aną visų pasakojamą istoriją apie Budapešto apsiaustį ir Mariją. Jenė tąsyk parėjo namo ir praleido keletą valandų sukdamas galvą, kad vokiečių kalba niekaip nedera su istorija, ir pirmą ryto paskambino Helenai. Jis priminė jai suvokiąs, kiek gero jai per ilgus metus padarė dėdė Laslas, mokėdamas už jos mokslą, nes jos našlaujanti motina Aniko nebūtų to įstengusi. Bet ji turinti už ką dėkoti ir Jenei. Ar pamiršusi tą kartą, kai atėjęs aplankyti pamatė, kad jų šeimininkas gręžimo kūju tvatina dalį pamato? Išgirdęs pokštelėjimą, lyg skėlus perkūnui, ir žinodamas, ką tas garsas reiškia, jis spėjo ištempti Heleną ir jos pusseserę Sari iš namo prieš jam sugriūvant ir palaidojant šeimininką. Ar ji tai pamiršusi? Ar pamiršusi, kaip jis įbruko ranką į snukį tam vokiečių aviganiui, kai šis puolė ją per šeimos išvyką, ir tol stūmė kumštį vis giliau ir giliau, kol šuo ėmė dusti ir išspjovė jo ranką?

– Vietoj mano apkramtytos rankos galėjo būti tavo veidas! – dudeno jis. – Negi pamiršai?

– Dabar pirma ryto, – pasakė ji pusiaumiga. – Man sunku ką nors prisiminti.

Jenė ėmė kvaršinti jai galvą. Bet Helena, užaugusi penkta iš penkių vaikų, besistengianti peraugti imigrantės šaknis, atlaikyti ankstyvą tėvo mirtį, įgijusi lingvistės diplomą ir pradėjusi karjerą diplomatiniame korpuse, irgi pasirodė ne iš kelmo spirta.

Jai parūpo paerzinti Jenę:

– Na, gal aš ir suklydau versdama vieną ar kitą veiksmažodį, ir tai galėjo nulemti šio ar ano sakinio reikšmę…

Jenė tai girdėdamas tik vartė akis, primindamas jai, kad jis irgi kalba vokiškai, o jos vertime nebuvo nieko klaidingo.

– Tai ar Laslas per Budapešto apgultį patyrė tai, ar nepatyrė? – paklausė jis.

– Na, galbūt mudu blogai nugirdome, ką jis pasakojo, arba praslydo keli sakiniai. Juk jis kalbėjo gana tyliai, be to, sapne.

– Liaukis! – suriaumojo jis.

– Ko Jenė nerimsta? – Aniko paklausė Helenos, susirūpinusi, kad dukrai kas nenutiktų, jei ir toliau žais su juo šį žaidimą.

– Jis įvaikintas, – atsakė Helena. – Jis įvaikintas, o mūsų šeima tokia, kuriai labai svarbu žinoti, iš kur esi kilęs, kas tavo protėviai, kokie tavo ryšiai su kultūra.

– Ar šito tave išmokė universitete? – paklausė Aniko. – Gal tose paskaitose apie kultūrinę įvairovę?

– Pakalbėkime apie tėtį, – atrėmė Helena. Ji tai metė skubomis, nepagalvojusi, o motina jau nusisuko, pikta ir susigėdusi, kam Helena priminė, kad jos tėvo pavardė Cukoras iki jos senelio laikų buvusi Cukermandlis; jie, kaip ir daugybė žydų, amžiaus sąvartoje nusprendė įsilieti, pakeisdami viską: namus, tikėjimą, istoriją, net savo anūkų bruožus, sūnus ir dukteris akindami tuoktis su vengrėmis ir vengrais.

– Tu nesi žydė, – pabrėžė Aniko, regimai sukrėsta. – Sakiau tau daugybę kartų. Tik turintys žydę motiną yra žydai, o aš gryna vengrė. Taigi net jie – turiu galvoj žydai – nelaikytų tavęs žydaite.

– Kaip tik tai ir sakau, – atsakė Helena, galvodama, ką turi patirti Jenė, žiūrėdamas į savo vaikus ir žmoną kieme, kai visi jie turi mamas ir tėčius, brolius ir seseris, tetas ir dėdes, visi susiję tarpusavy, išskyrus jį. Tam tikra prasme, nusprendė Helena, Jenės troškimas demaskuoti Laslą kyla ne iš jo noro, kad ir tas būtų vienišas, – jis nori dalytis su juo ta vienatve.

Taigi Helena nusprendė ko nors imtis. Galų gale ji diplomatė, o, kaip parašė vienoje iš esė, pateikiamų per stojamuosius, diplomatiją visada įsivaizdavo kiek kitaip nei vien valstybinę tarnybą. Tai buvo būdas derėtis be karo ar smurto grėsmės, iš prieštaringų įstatymų ir papročių sukurti naują istoriją, kurios klausytųsi visi.

Ji pakvietė abu vyriškius į iškylą, vildamasi, kad gamtoje drauge jie įstengs sutarti dėl abiem priimtinos praeities. Jenė sutiko, manydamas, kad nubrauks šalin Heleną ir imsis lėto psichologinio smurto, ir šis baigsis tuo, jog Laslas atskleis Jenės nuolat trokštamą išgirsti istoriją.

Bet Laslui kilo įtarimas.

– Kodėl kvieti mus iškylon?

– Judviem su Jene būtų gerai išsiaiškinti visus nesutarimus.

– Manęs nevargina jokie nesutarimai, – atrėžė jis. – Jei kas nors ir kelia vėją, tai Jenė.

Kad ir kaip ji gyrė parinktų kelionei vietovių grožį ar stovyklavietę, jis atsisakė.

– Iškyla į gamtą! Kas tau šovė galvon?

– Mūsų šeima visada iškylaudavo gamtoje!

– Taip, visa šeima, visi drauge. Prieš daugybę metų, kai aš buvau daug jaunesnis, o judu su Kristianu buvote vaikai!

Galiausiai Helena išvyko į gamtą su Jene viena. Kad Laslas nesutiko, pasakė tik tada, kai jie jau buvo ant kalno šlaito, per trisdešimtį mylių nuo artimiausio kelio.

Pastatė palapinę, užkūrė laužą, tada Jenė ir paklausė, kada ketina atvykti Laslas. Helenai teko pasakyti, kad, tiesą sakant, visai neketina. Jenę ištiko priepuolis. Jis ėmė rėkauti, koks bailys esąs Laslas, – nors žinojo, kad tai netiesa, – kaip Laslas visada vienu žingsniu jį aplenkdavo, kaip nuolat apgaudinėjo Jenę, ir kad jis norėtų vieną vienintelį kartą užšokti jam už akių. Tada jis išspardė laužą, apvertė palapinę, į visas šalis ištalžė jų miegmaišius, puodus ir maistą. Helena leido jam siautėti – geriau tegul lieja įtūžį ant daiktų negu ant jos.

– Jis gėdijosi atvykti, – pasakė Helena.

– Gėdijosi? – paklausė Jenė ir stabtelėjo sukęs kirvį, kurį ketino išskraidinti į ežerą už šimto pėdų.

– Ir bijojo, – tęsė ji.

– Bijojo? – jis nuleido kirvį.

Tąsyk Helena papasakojo visą istoriją taip, kaip ji ją patyrė. Ji norėjo, kad Jenė žinotų, kokį įspūdį jis daro jai ir jaunesniems pusbroliams, kurie užaugo, klausydamiesi pasakojimų apie jo žygius, – vildamasi, kad supras, jog visa tai susiejo juos tvirčiau negu bet kokie kraujo ryšiai. Ji kalbėjo, kai Jenė vienas išgelbėjo šeimą per apgultį, ypač po to, kai Boldižaras taip nusilpo, kad negalėjo jo lydėti, kaip Jenė palikdavo visus rūsyje ir eidavo vienas, kaip grįždavo su mėlynėmis, susipjaustęs, primuštas, bet visada parnešdavo pakankamai maisto ir vandens kitai dienai. Ji kalbėjo, kaip Ištvanas, Adelė ir Aniko pasakojo apie kelionę į Matiašfeldą, kai Jenė pirmas žvalgė kelią, kaip pašalinęs kliūtis sugrįždavo ir tada vesdavo visą šeimą. Pasakojo, kaip po ilgų blaškymosi dienų, kai teko išsisukti to, ko net Jenė nepajėgė įveikti, jie atkeliavo į vilą, o ten rado Laslą, sėdintį vieną tamsoje nuolaužomis nusėtame kambaryje, dar žemėtomis rankomis, ką tik kieme palaidojusį Tiborą ir Ildiko.

– Laslas baiminasi viso to, ką tu padarei dėl šeimos ir ko jis pats neįstengė padaryti.

Ne, Jenė papurtė galvą ir liūdnai dirstelėjo į ją. Viskas buvo visai ne taip.

– Laslas su Marija jau buvo išėję tą dieną, kai Boldižaras parsivedė mane į rūsį, – tad aš nežinojau, kaip jie atrodo. Tiesą sakant, jų istoriją, pasakojimus apie prievartavimus, išgirdau tik vėliau, kai jau buvome Matiašfelde, tarsi visa šeima tąsyk būtų susitarusi dėl šio didžiulio melo. Bet aš tau štai ką pasakysiu: žmogus, kurį sutikome viloje, visai nepriminė to, kurį vėliau pamačiau nuotraukose iš prieškario. Tai yra, kol Boldižaras nesunaikino visų tų nuotraukų taręs, neva nenori Kristianui priminti jo prarastos motinos, nes daugelyje jų buvo nufotografuota ir Marija. Žinoma, tikriausiai tai buvo kita Marija.

Broliai ir seserys bandė įtikinti Jenę, kad Laslo išgyvenimai per apgultį turėjo jam tokį katastrofišką fizinį poveikį, kad pasikeitė net jo išvaizda, bet Jenė nieku gyvu netikėjo, kad kas nors, net tokia nelemta patirtis, galėtų pakeisti žmogaus plaukus iš rudų į šviesius, ištiesinti nosį arba primesti gerą pėdą ūgio.

– Taigi, arba Laslas mokslo stebuklas, arba apsimetėlis.

Dabar jie brido per aukštą paežerės žolę. Helena dairėsi aplink, gal pamatys jo išmėtytus stovyklavietės reikmenis. Tuo tarpu Jenė nėmaž nesirūpino ką nors susirinkti, įkurti stovyklą, jam nė motais buvo artėjanti naktis, besitvenkianti audra.

– Tu klysti, Helena. Laslas manęs nebijo. Tiesą sakant, jei ne Laslas, aš net nebūčiau šios šeimos narys.

Helena pažvelgė į jį, paskui atsisuko vėjo pusėn, kuris dabar jau ėmė nešti jų daiktus, nurideno kaip balioną išsipūtusią palapinę, virvėse susipainiojusį miegmaišį nuvilko kažkur už ežero. Dievas žino, kur Jenė nusviedė žemėlapį, o juolab kompasą, maistą; žemė darėsi vis drėgnesnė, danguje blėso šviesa. Helena nuogąstaudama puldinėjo, rinko, ką nutvėrusi, o Jenė kinkavo įkandin, lyg turėtų ištisą amžinybę.

Jis ir šnekėjo daugiau, nei ji kada nors buvo girdėjusi. Išskyrus apsėdimą dėl Laslo, Jenė visada buvo tylus, kalbėjo šykščiai, tik tai, kas būtiniausia, ir nė žodžio viršaus, netgi tada, kai šeima bandydavo išsikovoti išimčių arba prieštarauti geležinėms jo gyvenimo taisyklėms ir nuostatoms.

Tačiau tą vakarą jis niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į jų situaciją, į jos tuščias pastangas kaip nors susirinkti jo išsvaidytus daiktus, nežiūrėjo nė kur juodu eina, kad galėtų surasti kelią atgal. Užmiršęs viską aplinkui, bandė apsakyti, kas jam nutiko per apsiaustį. Sakė visiškai neprisimenąs, kaip gyveno pirmiau, tik žinojo, kad jam šešiolika ir jo galva buvo kruvina, o tasai daiktas, kuriuo jam trenkė, atšoko ir trenkė vėl, ir taip daugybę kartų, daužė jam per pečius, krūtinę, iš priekio kojas. Veik nudrėskė drabužius nuo kūno. Bet jis susirado kitus drabužius, susirado ir maisto, nors to taip pat nepamena, tik žino, kad, ko nors prireikus, šitai kažin kaip vis atsirasdavo, o kai neatsirado, kai regėjos, kad pagaliau priėjo pabaigą padrikų savo klajonių tarp sviedinių, liepsnų, apšaudymų, vyrų įvairiomis uniformomis, šaukiančių jam į veidą nesuprantamomis kalbomis, kai pagaliau pritūpė suvalgyti paskutinio savo duonos kepalo, – priešais pasirodė geras vyriškio veidas (nors Jenė nebuvo tikras, ar jis tai prisimena, ar ėmė prisiminti, šeimai vis pasakojant ir pasakojant, kaip Boldižaras jį surado).

Boldižaras pasiūlė berniukui priebėgą kalba, kurią suprasti jam prireiks ne vienų metų, atsiklaupęs jis nuvilko jam marškinius ir, suplėšęs juostomis, aprišo suskaldytą jo kaukolę, o paskui nusivedė, kur slėpėsi visa šeima.

Dabar vėjas sūkuriavo aplinkui juos, ištiesęs ranką Jenė nustvėrė riešutų ir džiovintų vaisių maišelį, kuris vėjo nešamas užkibo krūme, pasiūlė Helenai, paskui sau pasisėmė saują.

Jenė taip ir neišsiaiškino, kur jis buvo seniau, bet Kalmanų šeima, matydama, kiek mažai jis prisimena, daugiau nebeklausinėjo, o elgėsi taip, tarsi visada būtų buvęs jų šeimos narys. Kai išeidavo į gatves, trokšdamas žūtbūt atsiteisti už jų kilnumą, už tai, kad jį priima, kiekvienas kartas jam atrodė lyg paskutinis šapas, rodės, jei grįždamas ko nors neparneš, ras rūsio duris uždarytas, o šeimą išėjusią, tarsi šis elgetavimas, gebėjimas sužvejoti maisto ir drabužių, ir visko, ko tik reikėjo, buvo tas būtinas gestas, toji atnaša, dėl kurios jie ten laukė jo sugrįžtant. Jis niekada negrįžo ko nors nesuradęs, nepabūgo jokio pavojaus, jeigu tai reiškė, kad gaus kiaušinių, sūrio, pasiims kritusio kario davinį tiesiai šiam iš kišenės. „Aš šio to turiu, aš šio to turiu, aš šio to turiu“, – šnabždėdavo jis sau, kepurnėdamasis atgal, kur slapstėsi Kalmanai, virpėdamas nuo minties, kad jį vėl išstums į miestą, kuris atrodė kaip jo atminties tęsinys, – tarsi pasaulis ir būtų tie griuvėsiai, telikę jo galvoje.

– Jau trečią tokią dieną, – pasakojo Jenė, sėdėdamas ant akmens prie ežero, – ėmiau jausti, tarsi tai, ką randu, būdavo man padėta.

Nuo tada atsirado antra esybė, tik niekada nematoma, kažkur paribyje. Ji, regis, numatydavo jo judesius, pabėgėdavo priekin, luktelėdavo, bet visada pirma atsirasdavo ten, kur jis dar net nenumanė pasuksiąs, pažiūrėsiąs, įeisiąs.

– Klausyk, – atsargiai tarstelėjo Helena, – nenoriu nutraukti, bet mums reikės išsiaiškinti, kaip grįžti į automobilį. Mūsų daiktai… – ji mostelėjo gamtovaizdžio pusėn, kur priešais juos apačioje plytėjo lygus dumblu ir žolėm apžėlęs ežeras. – O, regis, kaupiasi lietus, – tarė, pažvelgdama aukštyn.

Jenė apsidairė, gūžtelėjo ir toliau porino savo istoriją. Dienoms bėgant, jis ėmė pastebėti, jog tai, kaip ir ką jis atranda, tarsi nuspėjama, kažkieno buvimas buvo juntamas vis stipriau, arba jam taip atrodė, kartais šmėkštelėdavo šešėlis, kažkas brūkštelėdavo ir greitosiomis atitraukdavo ranką, ir kaip tik jis pastebėdavo paketą ar dėžutę, kur būdavo to, ko šeimai tądien reikėjo. Ilgainiui jis suvokė, kad šią sėkmę jam neša ne jėga, o asmuo. Štai kas tai buvo – asmuo, kuris juo rūpinosi. Kai šitai suprato, ir jo kelionės į Budapešto chaosą palengvėjo, miestas nebebuvo toji svetima vieta, kur jis turėdavo įrodinėti pats galįs įveikti neįmanomus sunkumus, – jis tapo saugus, dabar galėjo rinktis drąsiausius ėjimus, neįtikėtinai rizikuoti, nes visada būdavo tasai, kuris jam griūvant pakišdavo pagalvę.

– Nuo to laiko nieko nebebijojau, – tarė Jenė.

Neįtikėtina, šnekėjo jis Helenai, kaip pasaulį mato drąsūs, pasitikintys savimi net tose situacijose, kurios kitus praryja gyvus, tarsi tikrovę nulemtų tikėjimas, kad ne tik išgyvensi, bet ir klestėsi.

– Štai kodėl manau, kad tai buvo Laslas, – baigė jis.

Laslas buvo vienintelis Jenės kada nors sutiktas žmogus, kuris buvo drąsesnis už jį, kuris nieko nebijojo, pasikliovė savo likimu, nenorėjo pakeisti to, kas esąs ir ką darąs, – kad ir kokios būtų aplinkybės. Tai Laslas pasirūpino, kad Boldižaras surastų Jenę. Laslas slapta padėjo kiekvieną maisto kąsnį, kiekvieną drabužį, kiekvieną vandens lašą, kurį atrado Jenė. Būtent Laslas taip viską sutvarkė, kad Jenei niekada neteko prisiminti, jog jį priėmė ši šeima, jo laukė garbinga ir puiki ateitis ir niekas nespyrė jo vargti, tamsoje ieškant savo praeities. Tai todėl, Jenė tikįs, Laslas įkalbėjo šeimą irgi neigti jųdviejų ryšius, kad Jenė, jo dar vaikas brolis, niekada nesužinotų tų aplinkybių, – nors ir kokių siaubingų, – kuriomis visa klostėsi, kol jį atrado Boldižaras, taip pat ir to, kas išties nutiko Marijai – jų motinai.

– Nori pasakyti, kad Laslas sekiojo tave po Budapeštą, numatydamas, kur tu ieškosi maisto, ir, tarkime, padėdavo ten paketus prieš tau ateinant?

Jenė pažvelgė į ją, ir pamačiusi jo išraišką Helena tik švilptelėjo ir vėl ėmė dairytis, dabar jai neviltį varė daiktai, kuriuos matė vėjo šokdinamus ties horizontu, per toli, kad juos pasiektų. Ji įsivaizdavo, kaip istorija toliau rutuliojosi jo galvoje: Laslas kažkur priešaky pramina kelią jaunesniajam broliui, viską taip sutvarko, kad kai Jenė atsiiria ten, kur ėjęs, pavojus jau būna panaikintas arba taip sušvelnintas, kad šis gebėtų įveikti jį pats. Kol jie grįžo į vilą, Laslas jau buvo viską pranešęs Boldižarui ir kitiems šeimos nariams, neva aplankęs juos vieną vakarą, kai Jenė miegojo, ir paaiškinęs, ką daro ir ką jie turi už tai padaryti – visą likusį gyvenimą dėtis, kad jis – tas jaunas vyriškis prieškario šeimos nuotraukose (tik Dievas žino, kas nutiko anam Laslui), kuris turėjo žmoną vardu Marija, irgi matomą nuotraukose, kurią išprievartavo ir pagrobė Raudonoji armija. Taigi jiems atvykus į Matiašfeldą visi, išskyrus Jenę, buvo pasirengę priimti Laslą tarp savųjų, ir jo buvimas jiems buvo toks natūralus, lyg jie būtų pažinoję jį visą gyvenimą, tarsi prarastą sūnų, siaubingai sužeistą ir dabar stebuklingai jiems sugrąžintą.

– Nieko keistesnio nesu girdėjusi, – tarė Helena – ji paliovė ieškojusi, svarstydama, kaip jie ištvers naktį. – Judu su Laslu visai nepanašūs.

– Tikrai? O kaipgi mūsų nosys? Ar tau neatrodo, kad jos tokios pat? O smakras? Jis beveik įskeltas – o jei būtų labiau, jis atrodytų dar panašesnis į mane.

Helena žiūrėjo į jį ir matė tokį neįveikiamą troškimą, kuris perkeitė tikrovę. Jis padarė Jenę galingesnį už pasaulį, nes šis tikrai tikėjo, kad esama žmogus, kuris visą laiką juo rūpinasi. Tai buvo tokia už visą atlyginanti beprotybė, kokios ji niekuomet daugiau nepamatys, tad Helena ilgai stovėjo, nusmelkta pagarbios nuostabos.

– Nežinau, kaip mes čia prabūsime, – tarstelėjo, glausdamasi arčiau Jenės.

– Prabūsime, – nusijuokė jis, apkabindamas ją per pečius, tuo pačiu metu modamas „sveikas“ Laslui – šis, pasirodo, persigalvojo, ir štai jau žirgliojo per žolę jų pusėn, nešinas kuprine, prikimšta maisto, ir priedanga nuo lietaus, rankoje tvirtai spausdamas žemėlapį ir kompasą.

Raudonmedžio karalienės

TAIP IR NEŽINAU, ką teta Rožė mėgo labiau – atrasti figūrėles, kurių ieškojo, ar išvysti prekiautojų minas, jai tarus, kad viso rinkinio pirkti nenori.

„Atleiskite?“ – klausdavo jie mirkčiodami akimis, lyg ištikti širdies smūgio.

„Juk sakiau, – pakartodavo ji. – Noriu tik karalių“, – arba bokštų, arba karalienių, arba rikių, nelygu ko tą dieną ieškodavo.

Dažniausiai pardavėjai tik nusikvatodavo. „Ponia, perkate visas arba nė vienos.“ Ir ji juokdavosi, tarsi jie būtų seni bičiuliai, atsakydavo „gerai“ ir išsitraukusi piniginę sumokėdavo už visą rinkinį. Tada atverdavo šachmatų dėželę ir, išėmusi abu karalius, pakėlusi juos prieš šviesą sakydavo: „Tik pažvelk, Mariška, – garsusis tamplierių raudonmedis.“ Taigi mes pasigrožėdavome, paskui ji atsidususi įsikišdavo juos į rankinę ir apsisukdavo eiti.

„Ei, ponia, – šaukdavo prekeiviai, – o kaipgi likusios figūrėlės?“

Teta Rožė visada jiems šelmiškai nusišypsodavo. „Norėjau tik šitų, – atsakydavo. – Kitas galite išmesti į šiukšlyną.“

Niekuomet neužmiršiu jų veidų tą akimirką, toks liūdesys nusmelkdavo tuos senyvus vyriškius dulkėtose parduotuvėse, prikimštose rakandų, surinktų per dvarų išpardavimus, blusų turguose, konteinerių aukcionuose, – jie suprato pamirštų pasaulio turtų vertę, o jų išdidumas ir asmeninės vertės suvokimas rėmėsi patirtimi. Niekas taip nedaro – negi paimsi retą, subtilų daiktą ir išmesi. Sugniuždyti jie spoksodavo į rinkinio likučius – beverčius, bet per daug gražius, kad galėtum išmesti, – žinodami, kad dabar jie amžiams liks lentynose, kas šešetą mėnesių pakilojami kokio nors kolekcininko, o šis tik švilptelės: „Oho, tamplierių raudonmedis! Kaip gaila, kad ne visas“, – ir pažvelgs į prekiautoją kaltinamai ir nusivylęs.

„Geros dienos“, – mesdavo Rožė ir išlakdindavo mus iš parduotuvės.

Tai buvo prieš trisdešimt penkerius metus, kai moteris, kurią tėvas liepė vadinti „teta Rože“, gyveno priešais mus Mičigano prospekte Kičeneryje, viename tų šimtais išlikusių trupančių plytinių namų rajonų, pigiai pastatydintų valdžios iš karo sugrįžusiems kareiviams. Nameliukai buvo mažyčiai, dviejų miegamųjų, nors seniau juose spaudėsi ir penkių ar šešių asmenų šeimos. Mano tėvas Miklošas Berenis, vietiniams pažįstamas kaip Mikas, dirbo vinilo fabrike netoliese, toje pačioje gatvėje, kur gamino, kaip žmonės vadino, „odą“, naudojamą automobilių sėdynėms, rankinėms ir pigiems baldams, bet paskutiniojo dešimtmečio pradžioje gaisras sunaikino gamyklą, o jam teko išeiti į išankstinę senatvės ir invalidumo pensiją – degantys garai pakenkė plaučiams, tad dar šešetą metų jis praleido švokšdamas, tampydamas deguonies balioną ratukuose ir merdėdamas. Mama buvo iškeliavusi jau prieš daugelį metų – „padarė mums paslaugą išvykdama“, kaip sakydavo tėvas, o aš buvau per maža, kad išliktų kokių nors kitokių prisiminimų nei tos kelios jos nuotraukos albume ant lentynos – garbingoje vietoje, jei ne nuolat ją dengiančios dulkės, kurias retsykiais nubraukdavau tik aš viena.

Nuotraukose atrodo, kad motina įsmeigusi akis į tėvą, tarytum lauktų paaiškinimo. Šis žvilgsnis tapo būdingas ir man, mačiau taip žiūrint ir tetą Rožę, tarsi visos trys mano tėvo gyvenimo moterys būtų laukusios pasakojimo apie jo ekstazes ir tylą, apie tai, kaip jis šoko, juokavo ir dainavo, paskui sėsdavosi prie pietų stalo, paniręs į kokį nors asmeninį košmarą, į kurį taip pat netikėtai nugrimzdavo, kaip ir išnirdavo, nutraukdamas valandą trukusį pašnekesį, kad paklaustų, apie ką gi mes kalbamės, kas dalyvauja, klausinėdavo smulkmenų, ir mes niršdamos turėdavome jam vėl tai pasakoti.

Kai jo klausdavau, ar pasiilgstąs mamos, tėvas visada sakydavo: „Man visiška paslaptis, kaip kas nors, kas sykį buvo vedęs, norėtų tai pakartoti.“

Tai buvo vienas iš daugelio dalykų, apie kuriuos jis nekalbėjo. Mano spaudimas nieko nereiškė, net kai buvau vyresnė ir priremdavau jį prie sienos, sakydama, kad tai svarbu, privalau išgirsti apie savo praeitį, tėvas arba sumurmėdavo, kad liaučiausi, arba imdavo kurti istorijas, kaip žinojo, pernelyg juokingas, kad kas nors patikėtų, arba apkabinęs mane per liemenį tardavo, jog laikas šokti pasodoblį. Atsakymą visad lemdavo nuotaika – kartais maniakiška, bet jam senstant vis labiau prislėgta, atsiskyrėliška. Taip ar kitaip, tiesos niekada nepešdavau. Jo tėvai mirė per Budapešto apgultį, į Kanadą jis atkeliavo šešiolikos, imigracijos pareigūnams melagingai nurodęs amžių, dirbo, kur samdė, – dažė namus, tiesė kelius, triūsė tabako ūkiuose ir galiausiai vinilo fabrike, nes jo darbuotojai buvo įkūrę profsąjungą, o tai reiškė stabilumą, nors jis ir nekentė visų sąjungų.

Tikriausiai ši tyla paskatino mane taip pamilti knygas, knygos buvo vienintelis būdas pasisotinti žinių, kurias suteikti būtų turėjęs tėvas: paveikslėlių knygos ir kelionių žurnalai, pasakojimai apie Vengriją, kuriuos parsinešdavau iš bibliotekos, nors anglų kalba jų nebuvo daug, – jie vaizdavo mano gyvenimą, kuris būtų tekęs, jeigu tėvas būtų ten pasilikęs: mes dviese toje purvinoje gražioje sostinėje – žengiame tiltais per Dunojų, pasimetame karo išdraskytuose Devintojo rajono koridoriuose, sėdime apsupti apsiblaususios „New York“ kavinės elegancijos.

Jau pamilusią knygą, mane pakurstė teta Rožė. Ji dirbo Vaterlo universiteto Meno istorijos skyriuje ir persikėlė į namus mūsų bloke, mat, kaip ir daugelis jaunų profesorių, jautė simpatiją darbininkų klasei (nors jie ir nežinojo, kas tai yra), o paskui pareigos, paaukštinimai nuplukdydavo juos į turtingesnius Mari Elenos, Vestmaunto, Bičvudo rajonus su ramiomis gatvelėmis, kur miestas kasmet atsiųsdavo mašiną išsiurbti nukritusių lapų, kur nereikėjo jaudintis dėl to, kas tavo vaiko laukia mokykloje. Kitaip negu jie, teta Rožė neišsikėlė. Ji pamėgo Mičigano prospektą, nors Mičigano prospektas ne visada mėgo ją; ypač nepalankios buvo žmonos vyrų, su kuriais ji šoko, gėrė ir žaidė biliardą čia pat, „Henry’s“ bare, apkalbinėjo ją ištisą pusantro dešimtmečio, kai toji čia gyveno, – ne dėl kokio pasileidimo – nes teta Rožė, bent tais metais, apie kuriuos pasakoju, miegojo tik su mano tėčiu, – bet už tai, kad ji laikėsi „pažemių“, kad skynėsi takelius į bendruomenę, tarsi tai būtų buvęs laisvalaikio pomėgis, kad ją traukė skaudžiausi likimai, žmonės su fiziniais randais, neatitaisomai sužaloti skurdo arba sunkaus darbo, – su jais ji sėdėdavo, gurkšnodavo viskį bare ir jų klausydavosi.

Teta Rožė ėmė susitikinėti su mano tėčiu tą žiemą, kai man sukako penkeri.

Pirmą kartą ateidama į mūsų namus ji atsinešė magnetofoną – tokią juodą dėžę su baltais ir raudonais mygtukais. Tėvas su ja pranyko virtuvėje, ir ten, susėdę prie stalo, jie ilgokai kažką tyliai šnekėjosi, sunkstydami butelį vyno; tėvas kalbėjo mažiau, tik nervingai kosčiojo į mikrofoną po kiekvieno jos klausimo. Tačiau juodu šnekėjo taip tyliai, kad negirdėjau net prislinkusi kuo arčiau, o taip troškau sužinoti bent šį tą, kas paaiškintų tas nuotraukas lentynoje virš tėvo lovos, – atvaizdus ne tik mamos, bet ir tolimų vietų – Nyredhazos, Debreceno, Budapešto – vyriškių, apsitaisiusių karių, kunigų, teisėjų apdarais, moterų, jaunų ir senyvų, kažkur Rytų Europos sode gliaudančių pupas, išsipuošusių prie bažnyčios, susėdusių arklių traukiamoje karietoje, – visą jo gyvenimo istoriją, atskleidžiančią, kas jis yra ir iš kur kilęs, o kartu ir kas aš. Vėliau, kai buvau vyresnė, jis pasakydavo man vieną kitą vardą arba parodydavo, kuri iš jų teta ar močiutė, kuris brolėnas, kartais net įsileisdavo į ilgiausius kilmės paaiškinimus, tačiau nė žodžiu neprasitardavo, kaip tie veidai, laikai ir vietos pinasi draugėn. „Tai tik istorija, – sakydavo jis. – Mirę gyvenimai.“

Praėjus pokalbio pusvalandžiui, teta Rožė pasilenkė ir pabučiavo tėvą. Tarsi būtų ką įspraudusi jam į burną, o jis nebuvo tikras, ar nori išspjauti, ar praryti visą. „Aš to nedarysiu! – suriko, pašokdamas nuo stalo. – Negaliu!“ Pakilęs išlėkė lauk. Rožė akimirksnį žvelgė į magnetofoną, paskui atsigręžusi pastebėjo mane. Priėjo, nusišypsojo, delnais brūkštelėjo per skruostus ir žengė pro duris paskui tėvą. Jie ilgai stovėjo lauke ant šaligatvio. Atsitūpusi ant slenksčio, žiūrėjau į tamsias figūras gatvės žibinto šviesoje įvažiuojamojo keliuko gale, jiems iš burnų virto garas, paskui tėvas sustojo vidury kalbos, papurtė galvą, sugrįžęs paėmė mane ant rankų ir parnešęs paguldė.

Vėliau tą pačią naktį išsmukau iš lovos ir nuslinkau koridoriumi iki tėvo kambario, kaip darydavau visada, mat jis miegodavo labai kietai ir niekada pas mane neateidavo, kai man prireikdavo stiklinės vandens ar išvaikyti nakties košmarus. Įlipau į jo lovą visiškoje tamsoje, apgraibomis čiupinėjau antklodę, ieškodama jo arba kokio nors ženklo, kur jis galėtų būti. Pravirkau, iš pradžių tyliai, paskui garsiau, kol teta Rožė įpuolė vidun ir rado mane lovoje susirietusią, isteriškai raudančią. Ji mane apkabino, nors reikalavau tėvo, šnabždėdama nuramino ir, parnešusi atgal į mano kambarį, atsigulė greta. Taip ir nesužinojau, iš kur ji atsirado, kodėl taip ilgai niekas pas mane neatėjo ir kodėl atėjo ne tėvas, bet kai kitą rytą prašvito, ji miegojo mano kambaryje, negarsiai knarkė ir tvoskė viskiu. Tačiau jos buvimas čia atrodė teisingas, tarsi už bausmę jai teko visą naktį spaustis ant siauro čiužinio kraštelio, o pagirios ir prastas miegas buvo ta kaina, kurią ji sumokėjo įžengdama į mano gyvenimą. Dabar pabudusi naktį aš ėmiau šauktis jos – tos, kurią žinojau ateisiant.

Taigi teta Rožė tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jai buvo nė motais, ką apie ją mano Mičigano prospektas, ji plūduriavo virš paskalų ir taip šoko, juokėsi ir gamino, taip pabučiuodavo tėvą ir mane, kad būdami su ja jautėmės laimingi.

Aš žinojau, kad ji moka bučiuotis. Mačiau tai tomis naktimis, kai išslinkdavau iš savo kambario ir slapta spoksodavau pro turėklus, dėmėdamasi, kaip ji pasistiebia ant pirštų galiukų, prispaudžia lūpas prie tėvo lūpų, kai juodu gerdavo ir šokdavo pagal radijo transliuojamą muziką. Jie klausydavo vienos CBC programos – „Neoninės šokių salės“ – nuo dešimtos vakaro iki vidunakčio. Tėvas šoko pagal bet kokią muziką, jis mokėjo viską: valsą, tango, fokstrotą, ir su nudėvėtais lentpjūvės darbininko drabužiais – kitokių niekada nevilkėjo – lankstus jo kūnas atrodydavo keistai ir grakščiai. Pasakodavo šokti išmokęs „keliaudamas per Atlantą“, laivo šokių kambaryje, vaduodamasis iš nuobodžio. Man paklausus, ar su juo šokdavusi ir kokia nors moteris, mirktelėdavo ir sušnypšdavo „šaaa…“, o būdamas prastos nuotaikos apskritai nieko nesakydavo.

Tai šis „talentas“, kaip jį pavadino teta Rožė, traukė ją po pirmosios nakties ateiti vėl, ir tas besiliejantis veržlumas, kuris tėvą apimdavo, kai ji būdavo šalia, kai jis ją kvatojančią nešdavo laiptais užsimetęs ant pečių, vidurnaktį lėkdavo mums visiems ledų, kai negalėdavo praeiti nepakštelėjęs jai į sprandą, už ausies, po žandikaulio linija. „Tu gražus vyriškis“, – sakydavo ji tėvui, labai jį prajuokindama, su jo sulopytais drabužiais, pakeliais cigarečių, dienų dienom neskutamos barzdos šeriais, gamykloje apsidaužiusį ir apsibrozdinusį, nes būdamas per daug vyriškas, susižeidęs nesikreipdavo į medicinos punktą.

Abu buvo nejauni, įpusėję penktą dešimtį, tačiau jaunystės dar nepamiršo, jautei tai iš to nekantrumo, su kuriuo apkabindavo vienas kitą, iš žvilgsnio, bylojančio, kad dar tik visai neseniai jie tapo atsargūs, kad buvo skaudžiai apdeginti buvusių ryšių ir susikūrę taisykles, saugančias nuo pavojaus vėl atsiverti.

Taigi, kai tėvas bešokdamas staiga sustodavo ir tardavo, kad pavargo, arba nutraukdavo pasakojamą juoką ir delnu brūkštelėdavo sau per veidą, arba pamesdavo sakinio giją: „Nekenčiu Čarlio Parkerio, ir tik todėl, kad, kitaip nei dauguma svingo grupių, jis padarė neįmanomą… – stabtelėjęs, – neįmanomą…“ – ir nutildavo, o teta Rožė arba jo visai nespausdavo, arba nekaltai tarstelėdavo: „Kas ne taip?“

„Nieko“, – atsakydavo jis susierzinęs. Po kelių minučių taręs mums abiem „labanakt“ ir „viso gero“, jis burbėdamas nusiaudavo batus ir užlipdavo laiptais taip, kad būdavo aišku, jog nenori, kad kuri nors iš mūsų – nei teta Rožė, nei aš – liptume paskui.

Įdomu, kas būtų nutikę, jeigu jie būtų susiėję anksčiau. Galbūt tetos Rožės sumanumo ir įsijautimo būtų pakakę pralaužti tėvo kiautui, ko nesugebėjo mama, o gal vėliau būtų paaiškėję, kad pralaužti jo neįmanoma, ir teta Rožė būtų pasiėmusi mane su savimi, nes būčiau buvusi jos dukra.

Nežinau, kokį juodu sudarė sandorį, bet pusę keturių teta Rožė visada laukdavo manęs prie darželio, buvusio vienos moters namuose, vėliau prie mokyklos, ir mes eidavome pas ją. Ji tikriausiai kasmet prašydavo tokio paties paskaitų tvarkaraščio ir darbus taisydavo bei paskaitoms rengdavosi vakarais, prie gražaus bydermejerio stiliaus stalo, o aš ruošdavau namų darbus, skaitydavau arba žiūrėdavau televizorių. Aštuntą būdavo metas gultis, ir mes eidavome koridoriais su pasieniais išrikiuotomis lentynomis, ant kurių ji laikė savo šachmatų figūrėles, kopdavom laiptais aukštyn į tą vietą, apie kurią dabar galvoju kaip apie tikrą savo kambarį, įrengtą, kai tik ji ėmė manimi rūpintis, tą dieną, kai atvedė mane už rankos ir plačiu mostu atvėrė duris, vildamasi, kad jis numaldys mano verksmo priepuolius, kurie prasidėdavo vos man išėjus iš mokyklos ir nesiliaudavo iki kito ryto, kai tiesiai iš naktinės pamainos manęs pasiimti ateidavo tėvas. Visos miegamojo sienos buvo taip tankiai nukabintos senoviniais paveikslais, kad tapetų nebuvo matyti. Nežinau, kur ji juos atkapstė, – tai buvo fin de siècle vaikų knygų iliustracijos, arkliai šveicarų kariuomenės uniformomis ant užpakalinių kojų, žvelgiantys pro teleskopus, skraidžiojantys oro balionais, pilotuojantys povandeninius laivus. Lova buvo išpaišyta miegančiomis mergelėmis. Palubyje kybojo raižyto stiklo sietynas, ir per visas lubas raibuliavo šviesos deimantų raštas. Jis priminė ne tiek kambarį, kiek vietą, iš kurios galėjau iškeliauti, kur tik širdis įsigeistų, į bet kokią svajonę, bet aš norėjau tik vieno, kad tai būtų normalus paprastos mergaitės, turinčios tėtį ir mamą, kambarys.

Kai tetos Rožės mano gyvenime jau seniai nebebuvo, visų aiškiausiai prisimindavau jos pasakojimus, tarsi ji pati buvo iš kokios nors pasakėčios pasaulio, o ne tikro gyvenimo. Pasakodavo tyrinėjanti kolekcininkus, istorines asmenybes, karalius, baronienes, pramonininkus, ekscentriškus paveldėtojus ir „jų įtaką, – kaip ji rašė viename straipsnių, – dabartiniam garsių kūrinių kanonui“. Būtent šie žmonės lėmė, ką svarbu išsaugoti, sakė ji man, nors tais vakarais atrodydavo, kad išties ją domina ne anie, nustatantys standartus, bet kiti, kurių kolekcijas ji rasdavo atsitiktinai, pari-biuose, šoniniuose keliuose, kurie neįeina į istoriją, tos tyrimo virvelės ir mazgeliai, kurių ji negalėjo įtraukti į savo knygas ar esė.

Teta Rožė pasakojo man apie grafą Afanasijų Naryškiną, aštuoniolikto amžiaus rusų didiką, kolekcionavusį „patirtį“ ir siųsdavusį savo baudžiauninkus į „ekspedicijas“, „keliones“ ir kartais pražūtingus „išbandymus“; tuos, kurie išgyveno, arba neišgyvenusiųjų palaikus grafas įkurdindavo savo viloje, kur jo draugai galėjo kiek tinkami juos klausinėti, ką reiškia plikomis rankomis susiimti su amūriniu tigru, pereiti Afganistaną vien su klubų raiščiu, vienam vieninteliam išsigelbėti iš profesoriaus Artiuchino nuostabios, bet netinkamai sukonstruotos „skraidančios“ mašinos Himalajuose. Tie, kas dar galėdavo atsakyti, pasakodavo, o kitas istorijas svečiai galėjo gan tiksliai išskaityti iš palaikų.

Pasakojo apie Fritjofą Damkaerį, audinių pirklį, gyvenusį Kopenhagoje pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje, šis buvo surinkęs daugiau nei milijoną „mirties būdų“. Kai po pirklio mirties vyriausiasis sūnus Tormodas nuėjo į jo namus aprašyti tėvo turto, apie jį niekas daugiau negirdėjo. Antroji ėjo duktė Siljė, ji ketino išsiaiškinti ne tik tai, kas nutiko broliui (slapta ji džiaugėsi, kad šis, kaip pirmasis paveldėtojas, prapuolė), bet ir kokius turtus sukaupė jos slapukas tėtušis. Jos kūną rado po keliolikos dienų, mirties priežastis gerokai priminė tokį dehermetizavimą, kokį galėtų patirti kosmonautas, susiplėšęs skafandrą, – suprantama, kad tuo metu gydytojai nieko panašaus nebuvo girdėję. Pirklio vaikai mirė vienas po kito, mirė ir keletas advokatų – viena atrodė lyg sudraskyta būrio staugūnų, antras kūnas rastas nuo galvos iki kojų nusėtas radiacijos sukeltų nudegimų, dar vienas – susmulkintas į gabalus kažkokiu kapoti skirtu prietaisu, kuris šviežią žaizdą išsyk pridegindavo; kitas rastas miręs „bula-bula“ mirtimi, tokia žiauria, kad net laikraščiai nesiryžo jos aprašyti. Tormodo kūno taip ir nerado, tad buvo nuspręsta, kad „mirties priežastis – nelaimingas atsitikimas“.

Pasakojo apie seserį Ingridą van Buren, septyniolikto amžiaus vienuolę, kuri kolekcionavo „gailestingumo darbus“: atsisakiusi gyvenimo su aristokratiškomis privilegijomis, ji paaukojo mirusio vyro palikimą Amsterdamo našlaičių namams, įstojo į vienuolyną, davė neturto įžadus, visada savanoriškai pasirinkdavo sunkiausius darbus: šveisti grindis, gremžti laką nuo klauptų, per dieną sukarti dvidešimt mylių dalijant maistą ir drabužius vargšams, galiausiai išvyko į Indiją gyventi su raupsuotaisiais, apsikrėtė ir, nors jos kūnas jau buvo pradėjęs pūti, toliau dirbo iki paskutinio atodūsio. Po mirties tarp jos daiktų buvo rastas žurnalas, kuriame ji registravo kiekvieną labdaringą veiksmą, net ir tuos, kuriuos padarė dar mergaitė, tarsi tai būtų buvęs jos viso gyvenimo projektas, skrupulingai tvarkingai surašyti stulpeliai su datomis ir laiku, net ir galutinės sumos, suskaičiuotos paskutinėmis jos gyvenimo dienomis: alkaną pamaitink – 2015 kartų, nuogą aprenk – 3582 kartai, ligoniams patarnauk – 4871 kartas. Kunigai ir vienuolės pasibaisėjo tomis knygomis kaip nešvankybe, tarsi jos pašaukimas būtų buvęs ne vienuolystė, bet galimybė sukaupti kuo daugiau nesavanaudiškų darbų. Čia būta kažin kokio gobšumo, ir jie purtėsi tų skaičių ir stulpelių, prisiminę, kaip ji nustumdavo kitas, kad nueitų pas ligonį ar mirštantįjį, kiek padarydavo, kad sunkiausios užduotys tektų jai, kaip miegodavo vos porą ar trejetą valandų, negalėdama atsiplėšti nuo darbo. Šis žurnalas buvo jos kolekcija – teta Rožė ją matė savo akimis – tokia pati, kaip pašto ženklų ar ledo ritulio kortelių kolekcija.

Būta ir daugybės kitų kolekcininkų. Ji pasakojo, kad ne vienam jų ateidavo laikas, kai po tiekos metų kolekcija pasidarydavo nebesvarbi. Nors daugelis mano, kad kolekcionavimas yra daiktų kaupimas, iš tiesų tai būdas atsiriboti nuo jų, taip susitelkiant į vieną dalyką, kad visa kita – drabužiai, maistas, darbas, draugai, mylimieji – išblanksta. Kartais, kalbėjo ji, šie žmonės pasiekia tokį tašką, kai praranda net tą vienatinį susidomėjimą, savo gyvenimo centrą, tarsi būtų atkeliavę ten, kur visada norėjo, nors prieš pradėdami to nė nenumanė, – ten, kur viskas vis vien. „Kai kurie, – pasakojo Rožė, – ima viską dalyti: prabangius juvelyrinius dirbinius, savo brangiausias knygas, šventas relikvijas.“

Suprantama, ji kalbėjo apie mano tėvą – kaip, užspaudęs neišpasakotus prisiminimus, tapo viskam drungnas, visam tam gėriui, kurį galėjo patirti, ir kaip ateis diena, kai ši manija irgi išsivadės ir paliks jį tuščiomis rankomis, net be jokios graužaties dėl to, ką taip iššvaistė.

Tos užšifruotos pranašystės prasmę ypač nujausdavau tais vakarais, kai teta Rožė rengdavo ypatingą vakarienę. Patiekdavo brangaus vyno, jautienos šonkaulių ir pyrago. Vakaro pabaigoje geriant aperityvą – visada „Unicum“, kartųjį „Zwack and Co.“ gėrimą, nučiuptą Vengrijoj, kai ji keliaudavo atlikti tyrimų, – kalba kaskart pakrypdavo ta tema, apie kurią ėmiau galvoti kaip apie jų žaidimą. Man atrodė graudu, ne tada, kai buvau vaikas, bet vėliau, kaip jie apsimetinėja, kad visų mažiausiai norėtų vėl su kuo nors dalytis namais ar kasdienybe, pajuokdami vedybinį gyvenimą, tarsi apsimestinis atviravimas ir draugiška cinizmo kaukė galėtų pakeisti tą prisirišimą, kuriam ryžtis tėvas bijojo. „Kas tave myli?“ – juokdavosi ji, padėdama jam valgius. „Tu mus šitaip maitini, mieloji, kad įmisime kaip kiaulės“, – atsakydavo jis, žiūrėdamas į lėkštę. „Tik įsivaizduok, – teta Rožė nuleisdavo balsą, mėgdžiodama savo mamą, – kiek už visą šį nuostabų maistą sumokėtum restorane.“ – „Kaip norėčiau mokėti gaminti, – atsakydavo tėvas. – Dėl to itin apgailestauju!“ – „Per kitas Kalėdas nusipirksime tokį kalakutą, kad pakaktų savaitei, – planuodavo ji, – trise sau sėdėsim prie stalo, pagyvensim kaip karaliai. Ką manai, Mariška?“ Tėvas atsilošdavo kėdėje. „Šitai, – pareikšdavo, – aš ir vadinu gyvenimu!“

Per vieną tokių vakarienių mano tėvas padarė tai, ko niekada nepamiršiu: kildamas iš užstalės apgirtęs glustelėjo prie lentynos su šachmatų figūrėlėmis ir… sugavo jas krintančias – vieną, dvi, tris, keturias, penkias – tiesiog ore, tarsi jos būtų pakibusios, ir laikė tarp pirštų, netikėdamas savo akimis, tarsi pats būtų visų labiausiai nustebęs dėl savo refleksų ir kad jam šitai pavyko.

„Matai, Mariška, – pasakė teta Rožė, – kaip gerai namuose turėti vyriškį.“

Bet pati neatrodė tuo itin tikra, sumišusi žvelgė į mano tėvą, tarsi ne tik nesitikėjo, kad jis sugaus figūrėles, bet ir nenorėjo, kad jas sugautų, tarsi matyti jas pažyrant ant žemės jai būtų buvę daug priimtiniau, negu žiūrėti į jį stovintį, susižavėjusį savo gebėjimu kažką išgelbėti. Tai, ko ji laukė, ko iš jo norėjo, nenutiks tol, kol jis nepaliaus tuo stebėtis, – savo gebėjimu iš anksto numatyti, ištiesti ranką ir nustverti.

Ją pykino nuo žaidimo, kurį juodu žaidė.

Šį tetos Rožės žvilgsnį dar daugelį metų matysiu ne kartą, naktimis atsibudusi rasiu ją sėdinčią ant mano lovos, žvelgiančią į mane, tarsi aš būčiau tas galvosūkis, kuriam ji neranda sprendimo. „Miegok, – sušnibždėdavo ji. – Aš tik atėjau patikrinti.“

Tačiau užsimerkti buvo neįmanoma jai šitaip žiūrint, ir kai paaugau, kaip tik tuomet mes išties pasikalbėdavome, tarsi vėlyvas laikas, užgesintos šviesos leisdavo pralaužti ledą į kitu metu neliečiamas temas.

„Ar tu kada nors norėjai vaikų, teta Rože?“

Ji atsidususi gūžtelėjo, sumurmėjo kažką apie savo „pirmąjį vyrą“, vieną iš tų „pseudoradikalių akademikų“, pasak jos, „tikrą tavo tėvo priešybę, narcizą, kuris nesuvokė, kad atviri santykiai apima lygiai taip pat žmoną, kaip ir vyrą“, ir paskui kažką apie „atsidavimą“, kurio pareikalavo „mokslininkės“ karjera. „Vyrai namuose turi žmonas, kurios pasirūpina vaikais, – kalbėjo ji, – bet aš niekada tokių sąlygų neturėčiau, o stigdama laiko dirbti, nieko nebūčiau pasiekusi.“ Ji vėl gūžtelėjo žiūrėdama į mane. „O dabar aš tam per sena.“ Ji dar pasėdėjo, pripildydama kambarį to, ką aš tikėjausi ją pasakysiant, kažką apie mano tėvą, kad kliudo ne tai, ko ji nori, bet ko jis nenori, ir ne tik jiems, bet ir mudviem, jo nesugebėjimas išdrįsti prarasti, ko nors iš kito pareikalauti. Ji tylėjo, ir aš žinojau, kad taip bando apsaugoti mane nuo nusivylimo, nuo to, kas, kaip ji jau numatė, tarp jųdviejų įvyks ir ko neįvyks, nors jei ji ilgai sėdėdavo tylomis, nenatūraliai ilgai, aš ir taip galėdavau tai išgirsti: tą tylų prisipažinimą, kad jai nereikia vaikų, nes ji turi mane, nes aš esu jos, ir šis jos nutylėjimas to, ką taip troškau išgirsti, po ilgo laiko bus ir pripažinimas, ir manęs apsaugojimas nuo jo. Jei būtų ištarusi tuos žodžius, aš būčiau dar labiau prie jos prisirišusi, o tai būtų reiškę tik dar aršesnį tėvo pasipriešinimą tam, ką patirti jis bijojo, ir vis didesnį tarp mūsų visų atsiveriantį plyšį. Nors, tiesą sakant, tai, kad ji to nepasakė, turėjo lygiai tokį pat poveikį – bent jau man.

Man buvo devyniolika, kai jų draugystė nutrūko. Aš jau seniai gyvenau savarankiškai – taip jau nutinka, tik tėvai dar nebūna suvokę, kad tu gyveni atskirą savo gyvenimą su daugybe paslapčių, – ir vis dėlto dar namie, bent jau tomis naktimis, kurių neleidau su draugais, su vaikinais apleistose žaidimų aikštelėse, – čia gerdavom, rūkydavom kvaišalus, kikendami sukdavomės karuselėmis, siausdavom sūpuoklėse, nusileisdavome net šliuožynėmis, tarsi vaikystės džiaugsmą būtų galima sugrąžinti paprasčiausiai įkaušus. Kaip dažnai viduje vyliausi, kad tėvas mane suras, – tyčia išeidavau kaip tik tomis naktimis, kai jis nedirbdavo, – kad ryžtingai įsiverš ir užklups mus besilinksminančius stadione, žaidimų aikštelėje ar krūmuose, ir nutvers mane su Džimu Makdonaldu, pamatys jį besigraibantį po mano marškinėliais ir sulaužys jam ranką arba išdaužys dantis. Bet jis taip ir nepasirodė.

Paskui buvo Markas Lankasteris. Vienintelis meno prekeivis, kurio teta Rožė neįstengė nustebinti, jis visai nesutriko, kai ji uždarė duris, palikusi šachmatų rinkinio likučius. Supylė figūrėles į krepšį ir pardavė kiekvieną už ketvirtuką, vaikai atbėgdavo prireikus pasimetusio rikio ar bokšto – gryniausias pelnas, nes teta Rožė jau buvo sumokėjusi už visą rinkinį. Nebežinau, kiek kartų stovėjau ten su ja, bandydama įvertinti iš gabalėlio nefrito, vėžlio kiauto ar jūrų vėplio ilties išdrožtą piestu stovinčio žirgo pavidalą. „Meistras Dyderichas dirbino tikrai didingus žirgus, – pastebėdavo Lankasteris, – jo pėstininkai atrodo kaip iš šuns nasrų, bet žirgai buvo jo stiprybė.“ Kartais jis bandydavo jai įduoti šachmatų figūrų dovanai, bet teta Rožė atsisakydavo, ir daugiausia, ką jis galėjo padaryti, tai nuolat žvalgytis daiktų, kurie ją domino. Vasaromis netgi keliaudavo į Europą ir visada pargabendavo kokių nors lobių tik jai.

Jo parduotuvė skyrėsi nuo kitų mūsų lankomų vietų – švari, daili, čia nuolat buvo šluostomos dulkės. Nejutai įsigėrusio įprastinio lombardo ar senienų parduotuvės kvapo, kvapo daiktų, su kuriais žmonės per ilgai gyveno, baldų, ant kurių išpylė per daug alaus, surūkė keliomis cigaretėmis per daug, ant kurių per dažnai guldė gripu sergančius, prakaituojančius vaikus. Jo parduotuvė buvo tikras stebuklų kampelis. Čia buvo originalių Albertuso Sebos vario raižinių, dvigalvių gyvačių, retų kriauklių, Amazonės miškų augalų ir drugelių, išdėliotų taip, tarsi būtų įmanoma sukolekcionuoti kiekvieną pasaulio įvairovės detalę. Jis turėjo Aleksandrui fon Humboltui priklausiusią senienų dėžutę su gražia juodmedžio faneruote, inkrustuotą gėlėmis, su kampeliuose ir plyšeliuose slypinčiomis prabangiomis aštuoniolikto amžiaus dulkėmis. Sykį jis man net parodė vieną Džozefo Kornelio dėžučių, ją apžiūrinėjau visą valandą, nagrinėdama buteliukus ir iškarpas iš senų žemėlapių, o Lankasteris, užsikvempęs man ant peties, aiškino, esą, Kornelis buvęs menininką vaidinantis kolekcininkas.

Jis rengėsi nepriekaištingai, nepalyginti su kitais parduotuvių savininkais, tobulai krintančio audinio siuvėjo siūtais kostiumais, kuriuos parsiveždavo iš vasarinių vizitų į Londoną, Paryžių ir Milaną, vilkimais su tuo atsainumu, dėl kurio drabužis atrodo dar geriau.

Aš jį mylėjau. Negalėjau susilaikyti. Jis buvo jaunesnis už tetą Rožę ir mano tėvą, bet gerokai vyresnis už mane. Palyginti su mano žiniomis apie pasaulį, tėvo pabertais trupiniais apie Vengriją ar tetos Rožės pasakojimais, tokiais keistais, kad atrodė pramanyti, Lankasteris regėjosi langas, atvertas į gyvenimą, kurį galėčiau pažinti, – jis dar skendėjo sutemose, bet jau labai viliojo, – tas tikrasis gyvenimas, kurį galėčiau patirti anapus man gerokai pabostančių knygų ir pasakojimų.

– Kodėl nesužaidus partijos prieš jums išniekinant rinkinį? – kartą tarė jis ir nusišypsojo, flirtuodamas su teta Rože. Pasilenkęs iš po prekystalio ištraukė butelį konjako, pateliūškavo skystį. – Mes galėtume išgerti. Jūsų dukra fiksuotų ėjimus, – jis mirktelėjo man kiek ilgiau, nei derėtų.

– Ji ne mano dukra, – atsakė teta Rožė.

Bet aš jau buvau per didelė, o gal per daug nusivylusi, – juk jie nei tuokėsi, nei gyveno kartu, – kad to paisyčiau.

– Nesvarbu, – atsakė jis gūžtelėjęs. – Tai ką pasakysite?

– Nekenčiu šachmatų, – nukirto ji. – Tai kvailas žaidimas.

Jis žingtelėjo atgal. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau jį sutrikusį.

– Tai viena priežasčių, dėl kurių renku figūrėles, – nusišypsojo teta Rožė. – Man maga ardyti komplektus, – truktelėjo pečiais. – Šachmatai pagrįsti kvaila idėja: visiškai logiškas pasaulis su viena įmanoma išeitim.

– Yra dvi baigtys, – nutraukiau ją.

Ji pažvelgė į mane nustebusi, paskui nusišypsojo, jau pritariamai linksėdama tam, ką aš pasakysiu.

– Yra matas ir patas, – tariau, bet, užuot atsakiusi jai šypsena, nusišypsojau Lankasteriui.

– Dar priešininkui gali baigtis laikas, – sušnibždėjo ji, piktai dirstelėdama į mudu.

Kad ir kur mes tais paskutiniais metais eidavome, kur buvęs, kur nebuvęs išdygdavo Lankasteris. Visada pasirodydavo su šachmatų lenta po pažastimi. Kai teta Rožė vesdavosi mane į parduotuves, kai mudvi vaikštinėdavome šiaurinėje miesto dalyje siaurais šaligatviais, kur aš taip retai būdavau, kai rinkdavomės kaubojiško stiliaus drabužius, kuriuos tuo metu mėgau, – blauzdines, jojimo kelnes, – jis visad sukiodavosi aplinkui. Iš pradžių maniau, kad seka tetą Rožę, ir mes nė viena per daug nesijaudinom, nes atrodė slidus, bet nepavojingas. Ji netgi šiek tiek jį skatino – pakviesdavo prisėsti su mumis, išdėlioti savo šachmatus, paskui po kelių ėjimų mostelėdavo ranka juokdamasi: „Ne, tai išties nuobodu.“ Ji linktelėdavo man duodama ženklą kilti, aš atsigręždavau, o jis sėdėdavo, šypsodamas man, rodydamas šachmatų lentą ir kviesdamas perimti žaidimą, kurio teta Rožė nenorėjo žaisti, – bent jau ne iki galo.

Tėvas, net jei ką nors pastebėjo, netarė nė žodžio. Lankasteriui buvo abejingas, nepažinojo to vyruko ir nebūtų atskyręs gatvėje, niekad nė žodeliu nepakomentavo mums su teta Rože minint jo vardą.

Po geros pusės metų vieną vakarą įsidrąsinau įžengti į Lankasterio parduotuvę, priėjusi prie prekystalio pasakiau jam norinti žaisti.

Jis tyrinėjo senovinių papuošalų dėžutę, pirštais krapštė dugną, lyg ieškodamas paslėpto skyrelio.

– Pasiruošusi lošti šachmatais?

Apvertęs ant priekinių durų kabantį ženklą, užsuko spyną, pirštu pamojo man eiti į galinį kambarį, kuriame stovėjo pora kušečių ir pora lengvų kėdžių prie žemo stalelio, nukrauto tuščiais vyno, viskio ir alaus buteliais, – šiuos jis sužėrė į dėžę. Lininių marškinių rankove brūkštelėjo stalą, nuvaldydamas likusius trupinius ir pelenus, paskui iš lentynos išsitraukė šachmatų dėžę ir sudėliojo figūrėles. Atsisėdusi ant sofos, nugrimzdau taip giliai, kad maniau, jog iškrisiu pro dugną.

Lankasteris parodė man, kaip figūros juda, paaiškino pagrindinę strategiją, paėmęs mano ranką, dėjo ant kiekvieno rikio, bokšto, žirgo ir mes sykiu žygiavome baltais ir juodais kvadratėliais.

– Gal norėtum ko nors išgerti? – paklausė jis ir, man linktelėjus, išėjęs atsinešė dvi taures raudonojo vyno. Pasiūlė tostą už visas „tetos Rožės paliktas figūras“.

Atsistojau ne išsyk – labai jau traukė žemyn kušetė. Bet pakilau ir pasilenkusi pridėjau burną prie jo burnos. Ir tada jis negalėjo atsitokėti.

Galiausiai mes lošėme šachmatais – ne tik tą naktį, bet ištisas naktis, sulindę į tą kambarėlį, pusnuogiai gerdami vyną, juokdamiesi. Aš nesistengiau slapstytis nuo tėvo, išeidavau iš namų pro priekines duris, per apžėlusį kiemą su krūvom plytų ir malkų, ir pora senų sunkvežimių, kuriais kadais mano tėvas, matyt, labai domėjosi, nes pakylėjo ir uždengė nuo lietaus mėlynu brezentu. Žengdavau Mičigano prospektu, savo ketinimų nėmaž neslapstydama nuo kaimynų, vildamasi, kad jie pasakys tėvui, jog šlaistaus dieną naktį, ir pagaliau ateidavau į Lankasterio parduotuvę.

Lankasteris buvo taip užsiėmęs savimi, kad manė, jog tikiu viskuo, ką jis kalba apie paveldėtus nemenkus pinigus, kurie leidžia jam daryti, ką širdis geidžia, o širdis geidė, pasak jo, „gražių dalykų“. Mes gulėjome ant kušetės, kai jis tai pasakė, mūsų kūnai buvo susiglaudę, neapšiltintame galiniame kambaryje nuo šalčio tą žiemą mus saugojo dygsniuota antklodė.

– Gražių dalykų, – pasakė jis, ranka perbraukdamas mano krūtis, užtrukdamas ant pilvo, tarpukojy.

Nė vieną vienintelį kartą nepaklausė, kuo domiuosi aš, galbūt tarėsi žinąs, o gal jam nebuvo įdomu, nors nebūčiau turėjusi ką atsakyti, jei ir būtų paklausęs, išskyrus tai, kad man patiko klausytis, kaip jis pasakoja, kur buvęs, apie Romą, Londoną, Niujorką, koks vaizdas atsiveria iš Eifelio bokšto, kokios aludės palei Temzę, kaip atrodo Šv. Petro bazilika, Šėnbruno rūmai ir tie daiktai, kuriuos man parodydavo, daiktai, kurie nebūdavo padedami jo prekių lentynose, jau parduoti dar iki jam juos nuperkant, tie registruoti paketai būdavo išsiunčiami uždarius parduotuvę. Bet visų labiausiai mane žavėjo – o jis tai numanė ir jais mane gundė – Budapešto vaizdai, – miesto, apie kurį mano tėvas nieku gyvu nekalbėjo: Dunojuje mirga šviesos, kai naktimis upėj plūduriuoja kazino laivai ir baržos, atplaukusios iš Turkijos, Bulgarijos ir Graikijos; iškyla neogotikinės architektūros parlamento pastatas tarsi iš balintų kritusio paukščio kaulų; aprūkusio Devintojo rajono alėjos išsuka į kokį nors kitą barą, restoraną rūsyje ar prie dar vieno nevykusio valstybės veikėjo paminklo; kavinė „New York“ stulbina sietynais ir garais, ir šešėliais šimtų rašytojų ir kitų menininkų, pražuvusių per karus, koncentracijos stovyklose, Vengrijos saugumo ir esesininkų tardymo izoliatoriuose. Tai šias vietas įsivaizduodavau prieš daugelį metų, kai dar mergaitė imdavau knygas iš bibliotekos, bet dabar galėjau paklausti žmogaus, kuris išties ten buvo, mano sapnų pasiuntinio. Visa tai tėvas buvo iš manęs atėmęs, mano paveldą, savęs pajautimą, siekiantį toliau nei vinilo fabrikas, pajuodęs Mičigano prospektas snieguotai žiemai ritantis į pabaigą, toliau nei šarlataniškas tetos Rožės kambarys.

Žinoma, mūsų santykiai nutrūko, dabar visiškai aišku, kad be tų istorijų, be egzotikos, kurią labiau penėjo pastangos atsikovoti tėvą nei trauka, Lankasteris man buvo nereikalingas. Ir vis tiek jis priklausė tam miestui, buvo jo banalių eskapistinių fantazijų ruporas, žmogus, pas kurį galėjau ateiti Mičigano prospektu.

Tą vakarą, kai viskas subyrėjo, buvau pas tetą Rožę. Mes turėjome vakarieniauti, teta Rožė skraidžiojo po namus ypač susijaudinusi, stalą papuošė žvakėmis, šampano butelį įdėjo į šaldytuvą, plušo, kad tik kepsnys pavyktų kaip reikiant, – ruošėsi daug labiau negu paprastai. Kai paklausiau, kokia proga, ji man mirktelėjo.

– Mes su tavo tėčiu kartu jau daug metų, – pasakė ji. – Čia jis praleidžia daugiau laiko negu namie.

Aš linktelėjau. Tiesa. Tačiau nesakiau jai, kad naktis po nakties miegoti su ja savo lovoje reikštų ją įsileisti, o kadangi šis pavojus bėgant metams vis augo, tai jis visada guldavo tetos Rožės lovon, šitaip visiškai ją izoliuodamas.

Tėvas neatėjo vakarienės. Minutės tiksėjo, o teta Rožė vis labiau tilo, galiausiai gūžtelėjo, liepė man sėstis, ir aš atsisėdau kaip vienintelė pobūvio viešnia, žiūrėjau, kaip ji atsilošusi į sieną prie lango geria taurę po taurės, kartais įkišdavo ranką į kišenę ir kažką suspausdavo, paskui vėl ištraukdavo, lyg įgelta to, kas ten buvo.

Jis taip ir neatėjo. Taukai aplink kepsnį sustingo. Teta Rožė ištuštino butelį ir atsikimšo kitą. Išploviau savo indus, pažiūrėjau televizorių ir galiausiai nuėjau gulti.

Miegojau neilgai, gal porą valandų, tada išgirdau trenksmą.

Jie buvo apačioje. Ji rėkė. Nusliuogiau užpakaliniais laiptais ir slapta pažvelgiau pro turėklus. Tėvas stovėjo prieš tetą Rožę, o ji buvo ant kušetės, viena ranka kišenėje. Tėvas piktas, jo darbo drabužiai purvinesni nei paprastai, stovėjo įsmeigęs į ją griežtą žvilgsnį.

– Dirbau viršvalandžius. Negaliu sau leisti atsisakyti viršvalandžių. Tu tai žinai.

– Mikai… – ji dirstelėjo į telefoną, bet apsigalvojo dėl to, ką ketino pasakyti. – Tai ne pinigai! – sušnypštė. – Juk kalbam ne apie pasišokimą, ne apie dukters priežiūrą ar pasidulkinimą, netgi ne apie tavo neišsemiamą, nesikeičiančią saugaus gyvenimo be netikėtumų idėją.

Sakinio pabaigą ištarė taip, tarsi jai tai būtų buvęs atradimas, tarsi ką tik būtų tai suvokusi, nes labai ilgai kaip tik dėl to ją ir traukė prie tėvo.

– Tu nė velnio neišmanai apie mano saugumą, – riktelėjęs jis brūkštelėjo ranka per kambario lentynas, ir šachmatų figūrėlės pabiro ant grindų. Stovėjo tarsi nesuvokdamas, ką padaręs, tarsi veiksmas kilo pirma, o mintis paskui. Grindys buvo nusėtos šachmatų figūrėlėmis tarsi sprogmenimis.

Teta Rožė nepakilo. Tėvas stovėjo, tarsi pakliuvęs į spąstus tarp šachmatų figūrų, nedrįsdamas pajudėti.

– Ar tu bent žinai, ką daro tavo duktė? – paklausė ji.

– Kas tau darbo, – atrėžė jis. – Ji mano duktė.

„Mano“ jis ištarė taip, kad privertė tetą Rožę krūptelėti.

– Galėjo būti ir mano, – sušnibždėjo ji. Kažką suspaudusi, ištraukė ranką iš kišenės.

Tėvas net nepastebėjo. Jis irgi žiūrėjo į savo rankas, tyrinėjo krumplius.

– Jeigu tai, ką aš manau. Jei tai tas…

– Tuomet ką? – paklausė ji. – Surasi jį, surasi juos visus ir užmuši?

Tėvas dėbtelėjo į ją. Bejėgis drebėjo iš įtūžio dėl savo negalios, bet ir dar kažko, troškimo rasti išeitį, kai jos nėra.

– Juk šitaip būtų daug paprasčiau, – kalbėjo ji. – Šokti užuot kalbėjus, muštis užuot išsiaiškinus, arti užuot dirbus. Atsiduoti aistrai visada lengviau, tiesa, Mikai? – dabar jos balsas buvo tylus. Atgalia plaštaka brūkštelėjo kaktą. – Tačiau tiek ir tėra, aistra, juokas ir įtūžis, įtampa ir tavo galvą slegiančios mintys, kurios atplėšia tave nuo manęs vidury baltos dienos, pokalbio vidury, verčia tave lindėti tualete, nirštant ant žmonių, jau kažin kada mirusių, grasinti jiems…

– Ji nėra tavo duktė, – tėvas ją nutraukė. – Ji tik sandoris, kurį sudarėme, ir jis užtruko ilgiau, nei derėjo.

– Tu manai… – teta Rožė užsimerkė. Suspaustu kumščiu pamojavo ore. – Nebuvo jokio sandorio, Mikai, – tepasakė.

– Aš papasakojau tau apie Vengriją, – gūžtelėjo jis pečiais.

– Ne, Mikai, – pakilusi, girgždindama šachmatų figūrėles po kojomis, priėjo prie tėvo, paėmė jo ranką. – Negi pamiršai, kas įvyko tą naktį? – ji tebelaikė jį už rankos. – Taip ir nepapasakojai apie Vengriją.

Tėvas nusisuko. Jam buvo baisu.

– Tyliau, – pasakė jis. – Pažadinsi ją.

– Oi, Mikai, užsikrušk.

– Teisingai, – jis nusišypsojo, ir tai buvo siaubinga, nes nors jo žodžiai buvo priešiški, jis šiaušėsi kaip vyras, spiriamas link to, ko geriau nematytų. – Kruštis. Tą aš ir dariau visus šiuos metus. Daugiau niekad nieko ir nebus. Tu niekada nebūsi mano žmona, o ji niekada nebus tavo dukra. Niekada!

Skaudžiau žerti nebūtų įstengęs, bet nemanau, kad jis norėjo tetą Rožę įskaudinti, tikrai ne. Tik buvo persigandęs dėl to, kur ji įsiskverbė, kad peržengė atskirties ribą, už kurios jis vylėsi ją visada išlaikyti, keturiolika metų atsargiai apgalvotų šokio figūrų perniek, o jis juk džiugiai būtų šitaip su ja ir tęsęs, šokdamas sau ir šokdamas.

– Tu teisus, – tarė ji, irgi tyliu balsu, tyliu ir švelniu, kitaip negu tėvo, be to kietumo, dėl kurio šnabždesys ima rėžti. – Jei būčiau galėjusi turėti tave, būčiau mielai paėmusi ir kitką, – sumurmėjo Rožė, atgniauždama ranką, kur buvo mažytė aksominė dėžutė, iš jos išėmė žiedą ir užmovė tėvui ant piršto. Jis stovėjo priblokštas, neįgalėdamas ištraukti rankos iš jos delno. Paskui pabučiavo jį švelniu kaip ir jos balsas bučiniu.

– Sudiev, Mikai, – pasakė apsisukdama, brūkštelėjo pro mane lipdama laiptais.

Tėvas stovėjo spoksodamas jai įkandin, spoksodamas į mane.

– Sudiev, – pagaliau išlemeno, tik nesupratau, kuriai iš mudviejų sako, bet jis man pamojo, ir kai mudu jau ėjome laukan, girdėjau tetą Rožę bėgant laiptais žemyn, tarsi ji būtų norėjusi dar kažką pasakyti. Bet taip ir neišgirdau, ką.

Ji išvažiavo tą pačią savaitę. Prisimenu, kad nuėjau prie jos namo, stovėjau lauke, kai atvyko žmonės kraustyti daiktų. Bet jos nebuvo. Žiūrėjau, kaip jie išveža ratukais mano seno miegamojo dalis, vos susitramdžiau neužlėkusi laiptais, neliepusi visko palikti kur buvę, ir galiausiai supratau, kas šitiek metų vykdavo tose antikvarinėse parduotuvėse: tos figūrėlės, kurias teta Rožė ten palikdavo, – nors ir labai gražios, juk ne jos jai buvo svarbiausios.

Paskui ir aš neilgai laikiausi kartu – penketą mėnesių. Tada išvykau, tik ne su Lankasteriu, o viena. Nebuvo lengvi tie pirmieji metai, vėliau, kai jau išsiaiškinau viską, ko negalėjau arba man neleido suprasti gyvenant Mičigano prospekte, tapo lengviau. Netgi nuvykau į Vengriją, nors tai buvo jau po kelių dešimtmečių, kai tėvas pasimirė – supuvusiais plaučiais, nesujaudinamas atsitiktinių mano apsilankymų namuose, tarsi išvykdama ir aš būčiau mirusi, o tas vaiduoklis, kuris retsykiais pasirodydavo, buvo ne mergina, kuriai jis padėjo užaugti, bet įsibrovėlė į užutėkį, kur jis nuplūduriavo: pašalinių akims ramų gyvenimą be riksmų, be pykčių, be siautulingų naktų. Tačiau ten, kur jis tuomet įklimpo, ramybės išties nebuvo, ar bent jau įprastos ramybės, vien tik abejingumas, toks gelminis, kad jam niekas nerūpėjo, netgi aš. Retai teprabildavo, paprastai tik paliepimais: „Paduok druskos“, „Nepamiršk įsipilt degalų į mašiną“, „Žinoma, susitiksime kitą kartą“, – ir nė žodžio, kur aš važiuoju, su kuo, kaip gyvenu. Tada buvau jauna ir nenorėjau daugiau nieko bendro turėti su tėvais ar su kokiais nors kitais žmonėmis, kuriuos palikau Mičigano prospekte, tad atvykdavau ir išvykdavau greitai, tyliai ir kuo rečiau.

Vengrijoje pramokau kalbos tiek, kad pajėgiau naršyti po nacionalinius archyvus ir bibliotekas. Kaip matote, ėjau tetos Rožės pėdomis, bet tik tam, kad aptikčiau tėvo pėdsakus. Pavyko atsekti jo gyvenimą iki Kanados laikų, iki jo kelionės per Atlantą, kai buvo šešiolikmetis našlaitis, per daug patyręs per Budapešto apsiaustį. Ant vienos jo nuotraukų nugarėlės radau adresą (nors greta parašyta data buvo gerokai prieš karą), tai buvo butas Septintajame rajone, kuris vėliau buvo paverstas žydų getu, radau nuotraukas, kas nutiko čia gyvenusiems žmonėms (ar tėvas buvo tarp jų, ar jų šeima jau buvo spėjus išvykti?): gatvėse išsekę kūnai, mirtinai sušalę pastatų griuvėsiuose, kybantys ant rankų, pririšti vielom prie kaldintų grotelių laiptų šuliniuose. Skaičiau esė ir prisiminimus, žurnalistų straipsnius. Sužinojau apie Raudonosios armijos prievartavimus, kaip kareiviai auliniais primindavo moterims veidus, kol jų draugai keitė vienas kitą, kaip mergaitės, vos keturiolikos, būdavo uždaromos ir lankomos daugelį kartų, o paskui atsidėkojant perrėžiamos šautuvo durtuvu nuo šakumo iki gerklės. Skaičiau apie vaikus, varomus karinių dalinių priešakyje, – jų mažyčių kūnelių pakakdavo pridengti nuo kulkų. Skaičiau apie lagerius, kur buvo išvežti jų tėvai, kaip kasė sau duobes Sibire, jų kūnai būdavo pakirsti badmiriavimo, šalčio, sadistiškų sargybinių nukapotais pirštais, o išėjus įšalui žemė nebenorėdavo jų laikyti, išversdavo viršun su senais paltais ir švarkais, su kišenėse pūpsančiomis pageltusiomis sulankstytomis nuotraukomis. To buvo per daug, per akis, bet galiausiai vis tiek neatskleidė, ką išgyventi buvo lemta mano tėvui. Bet aš supratau, kodėl jis negalėjo apie tai kalbėti, kodėl po viso to, kas čia įvyko, ką jam teko patirti, – prarandant visą pasaulį net nesužinojus, koks jis yra, – jis kiek įmanydamas stengėsi prarasti jo dar daugiau, netgi prisiminimus, jis niekada nekartojo to, ką patyrė, bijodamas, kad vaizdai dar labiau neišryškėtų jo galvoje. Niekada tikrai nesužinosiu, ar jo negebėjimas nuo viso to išsilaisvinti reiškė, kad jis nebegali nieko kito įsitverti, ar, tiesą sakant, jį tiesiog baugino būtinybė laikytis.

Tai buvo vienintelis raktas, kurį atkasiau apie Miklošą Berenį. Neradau nieko daugiau, išskyrus pasakojimus, nors sėdėdavau ten kiekvieną vakarą, įsitraukusi kaip kadaise teta Rožė, prirašydama puslapių puslapius istorijos, kuri priklausė ir man, nes jo uždarumas tapo būdingas ir man. Dabar tai buvo mano „tyrimų specialybė“: traumos perdavimas vienos kartos kitai.

Buvau konferencijoje, kur kalbėjau kaip tik apie tai, kai netikėtai vėl susidūriau su teta Rože.

Ji buvo neatpažįstamai pasenusi, tapusi kaip anie garbės profesoriai, atsipalaidavusi, – juk ateina laikas, kai sunkūs darbai – studentai, pažymiai, komitetai, fakultetų varžybos – jau pasibaigę, o lieka tik mėgstamas darbas: tyrimai, rašymas, nesibaigiančios diskusijos.

– Sveika, Mariška, – tarė ji, žengdama į autobuso stotelę priešais viešbutį, kur laukiau vežančio į konferenciją autobusiuko. Ji žvelgė iš po skėčio, senučiukė dama, susitraukusi iki metro dvidešimt, bet po akimirkos ją išdavė akys, vis dar sklidinos anos energijos, ir aš daug negalvodama apkabinau ją abiem rankom. Ji šykščiai šyptelėjo, paplekšnojo man petį.

– Žiūriu į tave jau ištisą pusvalandį, – prisipažino.

– Aš net… – pradėjau kažką sakyt, bet negalėjau pabaigti. Buvau per daug priblokšta. Išsitraukiau iš krepšio programą. – Dar nežiūrėjau, kas dalyvauja, kitaip…

– Darai tai, ką ir aš būčiau dariusi, – ji vėl nusišypsojo. – Aš irgi niekada nemėgau dairytis atgal. Bet tavo tėvui geriau sekėsi išvengti praeities nei mudviem. Galbūt mums derėjo nesukti dėl to jam galvos.

Kaire ranka ji spaudė lietsargio kotą, aš instinktyviai žvilgtelėjau ir pamačiau aukso žiedą. Ji pastebėjo mano žvilgsnį, gūžtelėjo pečiais.

– Atsiprašau, – tariau ir, skubėdama pridengti sumišimą, išliejau savo kaltės jausmą. – Reikėjo tave aplankyti. Po to, kai išsikraustei. Ketinau parašyti… kelis kartus galvojau, kad reikėtų pabandyti.

– Viskas gerai. Tu garbingai tai paveldėjai: išeiti ir niekada negrįžti. Labai svarbu, kad kai kurie dalykai pasibaigtų.

Išsyk svarsčiau, ar kalba apie save, ar ir apie mano tėvą.

– Na, dabar mes čia, – bandžiau juokauti. – Ar vakare turi planų?

Ji papurtė galvą.

– Ne, – sumurmėjo. – Neturiu.

– O kodėl mums nesusitikus, – tariau, paimdama jos ranką, – šiandien po konferencijos?

– Gal ir būtų miela, – atsakė ji.

Autobusiukas atvažiavo ir aš įlipau, manydama, kad ji irgi važiuoja, bet kai atsisukau, teta Rožė stovėjo lauke, šypsodamasi, linksėdama, kol kiti sulipo, automobilis greitai pajudėjo, o ji vis stovėjo ten, pakėlusi ranką, bet beveik nemojuodama, pasakiusi viską, ką reikėjo pasakyti.

Žinoma, tą vakarą mes taip ir nesusitikome. Net ir nemėginom. Kol sugrįžau į viešbutį, teta Rožė jau buvo išsiregistravusi, kaip aš ir numačiau.

– Ji jums paliko štai šitą, – pasakė šveicorius, pastumdamas mažą paketėlį. Jame, išsyk žinojau, bus dvi karalienės, juoda ir balta, ir kambaryje pakelsiu jas priešais šviesą, nagrinėdama, kaip įmantriai jos išdrožinėtos. Buvo įdėtas čekis iš vietinės parduotuvės, ten kitą dieną nuėjau ir jas grąžinau – eidama su dėžute po pažastimi galvojau apie anuos parduotuvių savininkus prieš daugybę metų, kaip jie žiūrėdavo į savo beverčius šachmatų rinkinius ir regėdavo tai, ką teta Rožė tikriausiai matė, žvelgdama į mano tėvą, – tą suskaidytą grožį, baugų savo bergždumu, savo reikalavimu jį apsaugoti ir išlaikyti, nors tau jis visiškai nieko nesuteikia.

Prie parduotuvės, laikydama dėžutę, lauke stabtelėjau. Vėl išėmiau abi karalienes ir žvilgtelėjau vidun, pirštu stumtelėjusi med-vilninį pamušalėlį, tarsi tikėdamasi dar ką nors ten atrasti. Žinoma, ten nieko nebuvo – ir niekada nėra buvę, – tik dvi karalienės, kaip patekančios saulės ištroškusios nesančio karaliaus meilės ir taip smarkiai besistengiančios jį išburti, kad per tas pastangas pameta viena kitą.

Apsiaustis

KURIOJ NORS PASKAITOS vietoj Šandoras pakildavo, durdavo pirštu į profesorių Telekį ir mesdavo jam kaltinimus meluojant – Telekis tik žioptelėdavo, imdavo burbuliuoti ir raust kaip burokas, o klausytojams tai labai patiko. Tačiau paskaita nebuvo spektaklis, ir Telekis nesyk kreipėsi į Šandorą, pats arba per agentą, klausdamas, ko šis nori. Pasiūlė netgi pinigų, Šandoras juos paėmė, bet sulaužęs pažadą vėl pasirodė paskaitose – klausytojai jau ėmė laukti, tarsi Telekio vaidmuo tebūtų antraeilis, o komedijos žvaigždė – šis stačiokas, kerštingas neregys.

Taip, Šandoras buvo neregys. Dėl to dar nuostabiau, ypač iš pradžių, buvo tai, kad jis pajėgė sekioti Telekį po visą Šiaurės Ameriką, iš vienos paskaitų ciklo vietos į kitą. „Kaip, velniai rautų, aklas žmogus, – piktinosi Telekis, kalbėdamas su agentu, – gali šitaip zuiti po šalį?“ Stebėkis kiek nori, bet Telekiui teko tai įsivaizduoti: štai Šandoras tamsiu lietpalčiu, juodais akiniais, ne tiek žybsinčiais saulėje, kiek ją sugeriančiais, dykumoj, kalnuose ar prerijose aklojo lazdele takšnoja žemę visokiu oru, nepaisydamas vėjų, pūgų ar karščio bangų, trepsi tiesiai ten, kur suplanuotas kitas Telekio pasirodymas. Tarsi kokioje prastoje liaudies pasakoje.

Bet kai Telekis ėmė jį papirkinėti, vaizdelis pasikeitė. Dabar jis matydavo Šandorą, gurkšnojantį „Mai Tai“ kokteilius oro uosto baruose prieš kelionę pirma klase, kurios bilietas būdavo apmokėtas Telekio jam nutildyt skirtais pinigais, mielai besišnekučiuojantį su verslininkais, savitu neregio būdu flirtuojantį su stiuardesėmis, nors, kaip paaiškino pats Šandoras, tai lygiai taip pat neatitiko tikrovės, kaip ir pirmasis įsivaizdavimas.

Juodu sėdėjo „Seelbach Hilton“ viešbutyje Luisvilyje, ir Šandoras su atsainiu rimtumu, kuris visad varė Telekį iš proto, tarė jam neišleidęs nė cento iš Telekio duotų pinigų, nes kiekvieną kelionę apmoka jam „padedantys svetimi žmonės“. Jam tereikia, pasakojo Šandoras, žengti pro duris, ir jie tuoj pat prišoka, klausinėdami, ar viskas gerai, kuo jam padėti, ko jam reikėtų. Kai Telekis atsakė, kad jam sunku patikėti, jog tokios spontaniškos labdaros pakanka jo kelionėms iš Toronto į Niujorką, į Monrealį, Halifaksą, Bostoną, Čikagą, Kalgarį, Los Andželą, Vankuverį ir Ankoridžą, – atvykti šia seka ir laiku į kiekvieną jo paskaitą, – Šandoras atsakė: „Gali tikėti ar netikėti, bet būtent taip ir yra.“ Jis persirašė Telekio tvarkaraštį ir, pačiupęs lietpaltį, krepšį ir lazdelę, žengė pro duris, kur jau laukė pirmas pasirūpinti atskubėjęs nepažįstamasis, ir atsisukęs pridūrė: „Na, tiesiog viskas savaime susitvarko.“ Telekis spoksojo į jį, paskui apsidairė po „Seelbach“ viešbutį, svarstydamas, ar jam pavyktų paslėpti lavoną, jeigu pasmaugtų jį tiesiog čia.

Šandoras, įvairių žmonių prilaikomas už alkūnių, paprastai nuo kėdės pakildavo tada, kai Telekis imdavo pasakoti apie 1945 metų sausio 18-osios rytą Budapešte – tą akimirką, kai jis nulipo nuo Grandinių tilto ir buvo duotas įsakymas jį susprogdinti, kartu su vengrų ir vokiečių kareiviais, valstiečiais su vištų pritupdytais karučiais, viduriniosios klasės vaikais, moterimis ir vyrais, skubiai trepsinčiais su išsipūtusiais lagaminais. Tuo metu tiltai jau buvo virtę sumaigyta metalo mase su klojinyje žiojinčiom skylėm, liepsnojančiomis jose įstrigusiomis mašinomis, tarp kabelių ir bėgių įstrigusiais sovietų artilerijos suplėšytų kūnų gabalais – tūkstančiai žmonių bandė išsiplėšti pirma sovietų, mindydami kitus ir jų mindomi, keikdamiesi beveik tamsoje, stumiami nuo tilto į ledinį vandenį, skinami naikintuvų, Raudonosios armijos tankų, kulkosvaidžių, o už jų liekanti Budapešto dalis toliau apsiausta žioravo liepsnose, ten virė kovos už kiekvieną gatvę, kiekvieną namą.

„Pasakyk jiems, kaip pagriebei du vaikus, kurių tėvai žuvo eidami tiltu, – šitoj vietoj liepdavo jam Šandoras. – Papasakok, kaip prispaudei juos prie krūtinės, tvirtindamas Sukryžiuotųjų strėlių karininkui, kad negali dalyvauti apgulties operacijoje, nes ką tik žuvo tavo žmona. Ir kaip kitoje gatvėje tuos vaikus pametei. Tu jiems tai papasakok!“ – Šandoras durdavo lazda Telekio pusėn.

„Aš to nepadariau! – gindavosi Telekis, – to nėra buvę.“

O klausytojai pagaudavo stūgauti, juoktis, ploti, akindami Šandorą tęsti toliau.

Jis įkišdavo trigrašį kaskart vis kitur, išrausdamas vis kitą pasakojimo dalį. Kai Telekis pasiekė tą vietą, kur jis, nuėjęs į pilį „savanoriu“, pasisiūlė dalyvauti gynybos veiksmuose, vadovaujamuose pulkininko leitenanto Laslo Verešvario, Šandoras atsistojo – kažkas padavė jam nešiojamąjį megafoną – ir pakeltu balsu imitavo, kaip Telekis, pametęs vaikus, susidūrė su Sukryžiuotųjų strėlių kariškiu, ir šis, pamatęs jį esant sveiką vyrą, liepė eiti į pilį.

– B-b-b-bet aš ieškau m-m-m-maisto, – niaukė Šandoras. – Palikau vaikus kitam kvartale, ketinau pas juos grįžti. M-m-m-matot, mano žmona ž-žuvo, kai jie susprogdino tiltą…

Ir čia Šandoras taip nepriekaištingai suvaidino raudantį, kad daugelis klausytojų, atsigręžę į Telekį, ėmė jį mėgdžioti.

– Bet kareivis vis tiek privertė tave drožti į pilį, tiesa? – staiga surimtėjęs tarė Šandoras. – Kas žingsnį stuktelėdamas keliu į sėdynę, kad neužsispirtum.

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, – atrėmė Telekis, stengdamasis laikytis ramiai, – ir jei nesiliausi pertraukinėjęs mano paskaitų, aš pasirūpinsiu, kad tau pritaikytų ribojamąją nutartį.

Tačiau Telekio agentas patarė to nesiimti. Kaipgi atrodys, paklausė jis, jeigu Telekis, garsus dvidešimto amžiaus Vidurio Europos istorijos profesorius, prizais apdovanotas biografijų ir memuarų autorius, Budapešto apgulties veteranas, staiga pabūgs senyvo žmogaus tauzijimo? Be to, kaip paaiškino teisininkas, Šandorą tai dar labiau išgarsins, o to abu mažiausiai norėjo. Paskui jis pasiūlė, stebėdamasis, kad Telekiui pačiam tai nešovė į galvą, įtraukti Šandoro išpuolius į bendrą pasirodymą ir atvirai reaguoti į šio iššūkius – juk galų gale jis istorikas. Argi ne?

Telekis pažvelgė į jį, svarstydamas, ar anas yra buvęs bent vienoj pastarųjų jo paskaitų. Ar jis matė, kas vyksta? Šandoras jį žudo, ir žudo dėl tų dalykų, kur Telekis turėtų būti autoritetas. Kita vertus, vėl dirstelėjęs į savo agentą, jis sumojo, kad galbūt šis ne itin trokšta nusikratyti Šandoro, galbūt – ne, veikiausiai – jo agentas patenkintas tuo, kaip viskas krypsta, ir džiugiai skaičiuoja savo procentą vėl šoktelėjus parduotų bilietų skaičiui.

– Aš sakau, – dėstė agentas, – sužinok, kas toks tas Šandoras. Juk kaip tik šitai tu ir darai? Rausiesi po žmonių praeitį.

Telekis nežinojo, ką atsakyti. Jis vardu Šandoras Vešelinis. Tiek jam pavyko sužinoti per jų pirmuosius susitikimus. Paprasčiausiai įžengti į artimiausią archyvą ir išsitraukti jo bylos – ir štai viskas gražiausiai surašyta nuo krikšto dienos iki nutikimo, kai Šandoras prarado regėjimą, paaiškinta, kodėl jis nusprendė pragyventi žemindamas Telekį, – jis negali. Juk tam prireiktų ne vienų metų, tiek, kiek truko ištirti kiekvienai jo parašytai biografijai ir atsiminimams, paruošti šią paskaitą, kuri dabar kaitinte kaitina auditoriją, o jį saisto sutarties įsipareigojimas.

Žinoma, kad būtų malonu – Telekis pirmas tai pripažino – atsistoti prie pulto ir, kai Šandoras kitą kartą atvers burną, viską iškloti, vieną po kitos švystelėti „PowerPoint“ skaidres, vaizduojančias Šandorą fašistine uniforma, kaip Sukryžiuotųjų strėlių narį ar dar geriau – Tėvo Kuno žudikų gaujos dalyvį, juk jie skyrėsi nuo vokiečių tuo, kad atmetė bet kokį profesionalumą, nerdamiesi iš kailio ir net sudarydami sau nepatogumų, jei tik taip galėjo sukelti, kas jiems svarbiausia, – žydų skerdynes. O coup de gráce17 – gražus moralas pabaigai – pasakojimas, kaip Šandorą apakino jo paties troškimas kuo daugiau sunaikinti – galbūt stiklo šukė, atlėkusi sprogdinant vieną Budapešto geto namų, kur buvo surištos kelios žydų šeimos.

Bet Telekis žinių apie Šandorą neturėjo – tik apie save. Ateidavo su nespalvotomis skaidrėmis ir lazerio rodykle, liežuvis pindavosi, klimpdavo, paralyžiuodavo nerangi, palyginti su vengrų, anglų kalba, tad jis stengdavosi kuo tvirčiau suręsti savo pasakojimą, sukurti tikroviškesnį vaizdą – ir tik tam, kad Šandoras įkėblintų, už parankių prilaikomas dviejų verslininkų, trijų vaikų motinos, keturių senyvų vyriškių senamadiškais kostiumais ar poros vyrukų mohaukų šukuosenomis. Jo palyda plėtėsi.

Telekis kalbėjo toliau, tramdydamas balsą, kad neimtų spiegti falcetu. Jis sutelkė dėmesį į minią – įprastinį akademikų, rašytojų, žurnalistų, imigrantų, studentų, mėgėjų istorikų susibūrimą – ir parodė savo nuotrauką su Verešvario įgulos uniforma – šie daliniai turėjo neleisti sovietams paimti Budos pilies, kurioje esesininkų ir Sukryžiuotųjų strėlių vadai, visiškai apsupti Raudonosios armijos, grąžė rankas neišmanydami, ko griebtis. Naktimis jauni vyrai, išties dar vaikinukai, bandydavo sklandytuvais atgabenti jiems išteklių, o sovietų artilerija pašaudavo juos danguje. Telekis iškilmingu tonu auditorijai pranešė, kad vieta, kur jie turėjo nutūpti, vadinosi „Kruvinoji pieva“.

Kol Šandoras tylėjo, Telekis įsidrąsinęs papasakojo jiems apie paskutines apgulties dienas, apie beviltišką įsakymą pilies vokiečių ir vengrų armijoms, kaip bijodami bausmės – paprastai kulkos į kaktą, – kareiviai neprasižiojo apie tai, kas buvo jų galvose: kodėl SS obergrupenfiureris Pfefer-Vildenbruchas neišlakdino jų velniop iš Budapešto, kodėl jie sėdėjo laukdami, kada juos išskers? Dar riesčiau buvo tiems, kam vadovavo Verešvaris, kurio kareiviai buvo tokie vyrai kaip Telekis – varu suvaryti pabėgėliai, nusikaltėliai arba juodadarbiai, o Verešvaris juos vis pašventindavo iš nagų nepaleidžiamu botkočiu, sukdavo virš galvos žygiuodamas palei jų išsikastus ir ginamus apkasus, tarytum aplinkui zujančios kulkos būtų uodų būrys. Verešvaris nuteisdavo vyrus mirčiai už bailumą, o paskui, nuosprendį sušvelninęs, taip baisiai terorizuodavo juos kelias kitas dienas, spiegdamas ir spardydamas krintant kulkų krušai – nepaliaujamam horizontaliai skriejančių šovinių ir sviedinių lietui, – kad šie galiausiai pakildavo apkasuose, neva norėdami geriau nusitaikyti į priešą, nors iš to, kaip šautuvas kybodavo jų rankose, buvo aišku, jog tai menkai skiriasi nuo savižudybės. Vyrai taip stovėdavo, kol ištaškyta kažin kur nulėkdavo pusė veido arba raudona, purpurine ir kaulo spalva pražysdavo išdraskytos nugaros. Tai, regis, tenkino Verešvarį, jis girdavo virstančius, rodydavo susmunkančius, sukniumbančius ant kelių, atkraginančius galvas vaikinus, aiškindamas kitiems: „Štai kur būta kareivio, jūs kinkadrebiai. Štai kur būta kareivio!“ – tarsi kareivio apibrėžimas ne būtuoju laiku neegzistuotų.

– Tai dėl to sukūrei planą, kaip juo nusikratyti? Pažeminti, išduoti ir nužudyti savo vadą? – paklausė kildamas nuo kėdės Šandoras.

– Jūs tikriausiai kažką kitą turit minty, Šandorai.

– Ne, kaip tik tave. Ėjai nuo kareivio prie kareivio, ir kai susukai jiems galvą, apsigręžęs išdavei juos Pfefer-Vildenbruchui, pakišęs liežuvį, neva girdėjai gandus apie maištą.

– Tai didžiausias melas, ko…

– Pažvelk į kitą nuotrauką. Pažiūrėk į ją.

Klausytojai kraipė galvas nuo Šandoro prie Telekio – šis stovėjo išsižiojęs su nuotolinio valdymo pultu rankoje, pirštas sustingo viršum mygtuko, o galvoje pynėsi mintys, ar Šandoras apsimetinėja, ar jis kažkaip pagrobė jo „PowerPoint“ medžiagą ir pakeitė nuotraukas.

– Pažiūrėkim, – riktelėjo kažkas iš auditorijos, ir visi ėmė juoktis.

Telekis spustelėjo mygtuką – ir štai jie – visi areštuotieji, apkaltinti išdavyste, penki sudaužyti vyrai pūvančias drabužiais, apžėlusiais skruostais, stovi priešais aptemdytas pilies rajono sienas, susimetę į grupelę taip, tarsi nuosprendis dar nepaskelbtas ir jie tikisi pasprukti, kol to neįvyko. Ši nuotrauka lygiai tokia pati, kaip Telekis ją prisimena, lygiai toj pačioj vietoj kaip visuomet.

– Štai ir tu. Stovi iš kairės prie Pfefer-Vildenbrucho. Juk tai tu, niekingas dvokiantis skundike! Tu įdavei savo kovos draugus!

Telekis atsisukęs įsistebeilijo į nuotrauką ir nusistebėjo – tik dabar pagalvojo, kad prieš penkiasdešimtį metų, atlaikęs maždaug septyniasdešimties dienų apgultį, veikiausiai būtų galėjęs atrodyti kaip anas žmogelis – išbadėjęs, mirtinai išsigandęs ir netekęs vilties.

Klausytojai plojo.

– Jis mato nuotraukas! – pareiškė Telekis savo agentui. – Jis tikras apgavikas!

– Tai kodėl nieko nepasakei per paskaitą?

– Sakiau, bet niekas nesiklausė.

Agentas gūžtelėjo.

– Galbūt jis matė tą nuotrauką prieš apakdamas. Galbūt kažkas jam aprašė, kas pavaizduota.

– Eik sau, – atsakė Telekis.

– Tai tada iš kur jis tiek apie tave žino?

– Jis nieko apie mane nežino! Visa tai… jis meluoja!

Agentas pažvelgė į jį su nuostaba.

– Ką? Tu irgi juo tiki?

– Vienintelis dalykas, kuriuo tikiu, tai bilietų pardavimas, – atsakė agentas, greitai atsigaudamas. – Ir pardavimai puikūs. Ką manytum apie vaidinimus didesnėse salėse?

– Aš „nevaidinu“! Stengiuosi apšviesti žmones, juos šio to išmokyti!

Kitą vakarą Telekis pastebėjo, kad Šandoro draugija gausėja, tarsi žmonės, kurie jam padeda, nebepalikdavo jo atlydėję į paskaitą, bet dalyvaudavo ir patys, tarytum Šandoro žodžiai, tvirtas jo įsitikinimas priartino juos prie aukštesnio tikslo, tapo tikėjimo sistema. Nuostabu, pamanė Telekis, kaip tik tai, ko man reikia: Šandoras tampa guru.

Be to, dabar Šandoras kalbėjo beveik per pusę su Telekiu – riaumojo, baksnodavo lazda profesoriaus pusėn, o aplinkui jį sėdintys žmonės daug balsingiau už visą salę reiškė savo pritarimą. Vakaro pabaigoje Telekis pastebėjo, kad jis kalbėjo vos trimis minutėmis ilgiau negu Šandoras.

Tačiau nedelsiant apsispręsti – viešbučio kambario balkone išmaukus viskio per dvylika pirštų – Telekį paskatino ne tik tai, bet ir Šandoro pasakojimai. Pirmą kartą nuo konflikto pradžios jis rimtai suabejojo apie apsiaustį žinąs daugiau nei anas neregys ir svarstė, ar tik pirmasis jo spėjimas nebus buvęs teisingas, gal Šandoras tikrai toli gražu nėra neįgalus žmogus, bet kažkokia keršto dvasia, mitinis veikėjas, – tokie pasaulio nemato ne dėl regėjimo negalios, bet dėl to, kad nuo materialios būties juos atitraukianti gilesnė įžvalga, įsižiūrėjimas į paslėptas kitų akims sritis. Žinoma, prisiminęs, kaip matė Šandorą atsimušant į stulpą, kliūvant už kėdžių, jis juokėsi, atmesdamas šią mintį, bet ji nuolat grįždavo, neišsemiamos Šandoro žinios, gebėjimas ištraukti dalykus iš praeities kėlė jį iš miego.

Mat Telekiui pasakojant apie jų paskutines dienas pilyje, kai Verešvaris davė jiems nurodymus nubraižyti žvalgybos žemėlapius naudojantis iš Nacionalinio archyvo paimtais teleskopais, pavaizduoti gatves, vedančias vakarinės Budos dalies kryptimi, Šandoras sėdėdamas tik linktelėjo. Kai Telekis pasakė, kad gandai apie prasilaužimą sklandė jau ne vieną dieną, Šandoras pakilo, bet nieko nekalbėjo. Telekis nervingai tęsė, tardamas, kad vokiečių kareiviai Antrojo pasaulinio karo metais niekuomet nepasiduodavo, visada rinkdavosi arba kovą iki paskutinio atodūsio, arba atsitraukimą, tik ne karo nelaisvę, nes jie buvo girdėję pasakojimų apie Sibiro siaubą ir kančias, tarsi žmogaus vaizduotė galėtų nupiešti tokią vietą, kurioje išlaisvina tik mirtis.

Telekį pasiuntė pas Pfefer-Vildenbruchą nunešti jų nubraižytų žemėlapių. Šioje pasakojimo vietoje Šandoras ėmė trinti rankas, nekantraudamas, kada Telekis pakartos, ką Pfefer-Vildenbruchas tarė tą dieną, paėmęs dokumentus iš Telekio rankų, žvelgdamas per jį kiaurai, tarsi kambaryje jo nė būt nebūtų, tarsi obergrupenfiureris stovėtų visiškai vienas, turėdamas rinktis iš neįmanomo. „Jeigu duosiu įsakymą veržtis, – sumurmėjo jis, – visi žus.“

Tai šioje vietoje Šandoras pagaliau įkišo savo trigrašį, pajuokdamas menamą Telekio atsakymą:

– Ž-ž-žinoma, ne visi.

Telekis pagarsino mikrofoną ir toliau pasakojo, kaip Pfefer-Vildenbruchas jam atsakęs: „Bet tu veikiausiai mirsi vienas iš pirmųjų.“

– Kaip pritin-tin-tinkama, pone, – vėl nutraukė jį Šandoras.

– Aš šito nesakiau! – sušuko Telekis, atsukdamas mikrofoną visu garsu.

Kažkas vėl padavė Šandorui megafoną.

– Kareiviui dera sutikti priešą akis į akį, pone obergrupenfiureri. Ir nė nemirktelėti.

Staiga Šandoras ėmė vaidinti abu vaidmenis, sukinėdamasis čia į vieną, čia į kitą pusę, taip parodydamas, kada kalba Pfefer-Vildenbruchas, kada Telekis, o minia susižavėjusi žiūrėjo, nė nepastebėdama Telekio, į mikrofoną šaukiančio „ne, ne, ne“.

– O kol kas, – tarė Šandoras, dabar vaidindamas Telekį, – kol vyrai įrodys drąsą, mes galėtume atlikti savo pareigą ir pabėgti pilies nuotekų vamzdynu.

– Mūsų pareigą? – Šandoras puikiai perteikė Pfefer-Vildenbrucho nuovargį.

– Tai ne-ne-nebus joks bailumas, – mikčiojo Šandoras, vėl vaidindamas Telekį. – Šie žodžiai priklauso narcizams, kurie rūpinasi reputacija, kaip istorija juos vertins. Ne, – papurtė galvą Šandoras, kaip būtų daręs Telekis, – turime žvelgti toliau savo „ego“, savo nedrąsaus garbės troškimo. Karo veiksmams reikia mūsų… reikia, kad jūs… išgyventumėte. Reikia paaukoti išdidumą dėl didesnio gėrio.

Tuomet Šandoras audringai nusiplėšė akinius, vartydamas akis, kaip daugelį kartų buvo daręs Telekis prie pulto.

– Pone obergrupenfiureri, girdėjau vyrus rengiant pasikėsinimą į pulkininko leitenanto Verešvario gyvybę. Požemiuose jums reikės žmonių, kuriais galėtumėt pasikliauti… o kad įrodyčiau savo atsidavimą, pateiksiu jums sąmokslininkų vardus…

– Taigi, – Šandoras dabar sugrįžo prie savojo „aš“ (arba, kaip Telekis vis labiau linko manyti, „aš“ vaidmens), – kai vyrai žuvo tūkstančiais, šis mūsų bičiulis, – jis parodė į Telekį, – klampojo kanalizacijos požemiais.

Kanalizacijos požemiai. Apie juos Šandoro žinios irgi buvo ne mažiau išsamios. Juos vadino Erdeg Aroku, velnio grioviu, šis pavadinimas atitiko tai, ką jie rado nusileidę į vandenį, – čia plūduriavo lagaminai, permirkusios bylos, užrašų nuoplaišos, tiesiog kostiumai, kuriuos vilkėję vyrai ir moterys, regis, ištirpo, medinė Švč. Mergelės statula, panirusi veidu į vandenį, o jos ranka susipynusi su daug mažesne vandenyje po statula įstrigusio kūno ranka. Jie pakliuvo padrikoms esesininkų gaujoms. Jie laukė apačioje, kol vyrai bandė užsikarti kopėčių pakojais iki kanalizacijos grotelių viršum jų: vos kažkuris iškišo galvą, tarkštelėjo snaiperio kulka, ir krintantis kūnas numušė visus, stovėjusius žemiau. Jie įlindo į akvedukus, kurie vis siaurėjo ir siaurėjo, Pfefer-Vildenbruchas siuntė Telekį pirmyn (arba šitaip pasakojo Šandoras), kur slinkti galėjo tik susilenkęs, paskui tik ropoti ant kelių ir rankų, šliaužti pilvu, kiekvienas vamzdis, į kurį jis pasukdavo, buvo vis siauresnis, kol jį įveikė klaustrofobija ir jis persigandęs išropojo atbulas, apsisuko kaip kirminas ir sužinojo, kad Pfefer-Vildenbruchas su savo komanda jau išsikrapštė, o jį paliko po žeme. Kaip tik tuomet jis susitiko du kareivius, lydinčius vengrų vadą Ivaną Hindį su žmona, ši vis dar buvo puošniais apdarais, kuriuos vilkėdavo kas dieną, kaip derėjo jos padėčiai, – jos suknios kraštai plūduriavo aplinkui ją, o ji šnibždėjo vyriškiams iš abiejų pusių, bandydama palaikyti gerą nuotaiką ir malonią kompaniją, nepaisydama nuotekų vamzdžiais aidinčių klyksmų. Jie laikė ją už abiejų alkūnių, bet atrodė, kad kaip tik dama juos veda, ypač kareivį su parišta ranka, tarytum jos balsas palaikė jų žygį, o leisdama ją paremti ji teikė jiems jėgų.

Kaip pasakojo toliau Šandoras – Telekiui teko pripažinti, kad pasakojimas buvo tikrai įtaigus, toks, kad net jam norėjosi išgirsti, kaip viskas baigsis, – Telekis nenorėjo vykdyti Hindžio įsakymo eiti jų nedidelės kompanijos gale. Kai Hindis, matydamas jo nenorą, pasiūlė, kad tąsyk galėtų eiti priekyje, jis vėl paniuro. „Tad kurgi tu norėtum būti?“ Telekis atsakė, kad jis bemeilytų likti viduryje, prie ponios Hindi, ir visi tiek juokėsi, kad aidėjo sienos ir vanduo, kol jis suprato, kad jiems jau vis viena, kad jis įstrigo tarp žmonių, kurie džiaugsmingai trepsi ten, kur juos pačiups, nuteis ir nužudys. „Gal b-b-b-būt pabandykime dar kitas kanalizacijos groteles“, – tarė jis durdamas į viršų, pagaliau sulaukęs, kada jie trumpam paliovė kvatoję. „Ar tu norėtum eiti pirmas, ar antras?“ – paklausė Hindis, ir kai Telekis pasakė „antras“, vėl visi juokėsi, išskyrus ponią Hindi, – ji ištiesė ranką (Šandoras, kad klausytojams būtų vaizdžiau, pakartojo jos judesį) ir švelniai kepštelėjo Telekiui skruostą.

Buvo nuspręsta, kad pirmas eis nesužeistas kareivis, kadangi jis buvo sunkiausias, tad kilstelėti jį iki pirmo kopėčių skersinio reikėjo dviejų vyrų. Jis apžiūrės, ar nematyti snaiperių, ir, kaip jie vylėsi, nepaklojęs galvos atitrauks ugnį nuo kanalizacijos šulinio. Paskui lips Telekis, jį vadas pajėgs pakelti ir vienas, ir iš viršaus padės atlikti keblią užduotį – iškelti sužeistą kareivį, masyvią ponią Hindi – ir galiausiai patį Hindį.

Kareivis linktelėjo, iškliukino gerą gurkšnį brendžio, užsivertęs „Napoleono“ butelį, kurį sakė sužvejojęs nuotekose, pasilipo ant jam atkištų rankų, pasiekė kopėčias ir, mikliai jomis užsikoręs, pastūmė dangtį ir atidengė groteles. Cakt. Skiltuvas tarkštelėjo į nesuveikusį šovinį. Pažvelgę aukštyn jie pamatė kareivį, spoksantį tiesiai į sovietinio ginklo vamzdį, bet jau kitą akimirką jis tvojo brendžio buteliu rusui į veidą, mikliai išsirito iš šulinio ir nukūrė – sukinkavęs galva sovietų karys puolė vytis. Hindis tuoj pat ištiesė rankas Telekiui, šis pažvelgė į jį, mėgindamas padėjo koją ant sunertų pirštų ir pasikėlė aukštyn – bet vos įsikibo skersinio, Hindis paleido jo kojas ir paliko kaboti – per silpną, kad prisitrauktų aukštyn, bet ir bijantį krist atgal į kanalizacijos šulinį, iš kurio pabėgti kitos galimybės jau nebebus. Hindis ir sužeistasis karys vėl kvatojo, bet ponia Hindi nesijuokė, ji bandė juos sudrausti ir siekė Telekiui padėti, tačiau tą pat akimirką išvydo ryžtingą ir negailestingą jo žvilgsnį. Auliniu batu jis užmynė tiesiai ant jos pakelto veido ir atsistūmė, po padu jausdamas trekštelint ponios nosį. Ir štai jis pasiekė kopėčias, ropštėsi nuo vieno skersinio ant kito, išlindo iš šulinio ir nubėgo, o jie vis dar šaukė įkandin, kad pagelbėtų jiems išlipti.

Šandoras sustojo ketindamas tęsti, bet auditorija ėmė ūkti, atsisukusi į Telekį, – tas garsas vis stiprėjo ir stiprėjo, kol jis nulipo nuo scenos.

Tą naktį Telekis nesuvokiamai gerai miegojo. Kapituliacija suteikė neįtikėtinos ramybės, tarsi pralaimėjimą galėtų atsverti išgaravusi aistra. Bet apie kitą vidurdienį jis vėl ėmė muistytis, nes jo agentas sėdėjo kavinėje priešais jį, rodydamas vieną po kito straipsnius, apybraižas, vedamuosius, – visi pranešė apie „kūrybingą jo paskaitų sabotažą“. Turint omeny, kaip pastaruoju metu jam sekėsi, rašantieji daugiau vietos skyrė Šandorui negu jam, ypač dėl to, kad nė vienas jų nepajėgė absoliučiai nieko atkasti apie Telekio oponentą. Jie buvo sužavėti šio neregio, kuris atitaukšėdavo iš nežinios pateikti savo apokaliptinių monologų, ištaisyti faktų ir išvilkt į dienos šviesą melagių. Šiuose straipsniuose Šandoras atstovavo moralinei jėgai, o Telekis buvo triukų meistras.

– Vienas iš jų svarsto, ar jūs dirbate kartu, – tarė agentas, pastumdamas „New York Times“ laikraštį. Telekis dirstelėjo į jį ir ramiai pasakė agentui metąs šį darbą.

– Meti šį darbą! – atsiliepė tas. – Tu negali jo mesti.

– Manau, kad man reikia kuriam laikui dingti, – paaiškino Telekis. – Kai šitai nurims, mudu pasikalbėsim, ką daryti toliau.

– Mudu? Jeigu mesi, nėra jokių mudviejų, – atrėžė jam agentas.

Telekis pažvelgė į jį ir išsyk suvokė, kas nutiko.

– Tu tariesi su Šandoru, tiesa? Ką, atstovauji mums abiem?

Jo agentas nukreipė žvilgsnį pro langą, paskui vėl atsisuko į jį.

– Ar žinai, kaip retai tokių dalykų pasitaiko? Išlenda toks lobis?

– Šį vakarą mano pasirodymas bus paskutinis, – pasakė Telekis, pakildamas nuo kėdės.

Telekiui nebuvo būdinga laikytis sutarties ar žūtbūt tesėti pažadą, kai to nenorėdavo, tačiau jis pastebėjo, kad priešinasi impulsui tiesiog imti ir pasitraukti. Galbūt norėjo įrodyti Šandorui, kad jo nebijo, nėra taip lengvai įbauginamas ir pajėgs susidoroti, kad ir ką anas dar išraustų. Tačiau jam pavojingai aiškėjo dar vienas dalykas, ir visą tą popietę buvo beveik priartėjęs prie jo, bet išsigandęs vėl grįždavo, apėmusius jausmus versdamas įtūžiu, ir šis dabar taip užvirė, kad Telekis ėmė balsu kalbėtis su savimi, įsivaizduodamas ginčus su Šandoru, kurie visada baigdavosi neabejotina ano pergale. Prieš temstant, artėjant susitikimui su auditorija, Telekis galiausiai prisipažino, jog Šandoro pasakojimai apie vyrą, kuris prisidengė dviem vaikais, kad išsisuktų nuo karinės tarnybos, arba buvo paniekintas Pfefer-Vildenbrucho kaip visiškai netausotinas kareivis, taip pat Hindžio ir jo vyrų pajuoktas už bailumą, teikė ir tam tikros paguodos, – tarsi galėtum ką nors laimėti iš to, kad tavo istorijas pateikia išvirkščiai, kai tau palengvinamas sunkus moralinis sprendimas: meluoti ar sakyti tiesą.

Ir kai tą vakarą Telekis galiausiai išėjo į sceną, kai jau stovėjo ant paaukštinimo, jis nebebuvo anas šaunus renginių vedėjas, kuris pasirodė prieš šešis mėnesius, kai Šandoras pirmą kartą išdygo jo paskaitose, net ne vakarykštis žmogus, kuris bandė gintis. Jis įgavo rimtumo, tarsi atėjęs iki galo, nepajėgęs apsiginti, jau nebeturėtų ko prarasti, buvo laisvas ir nesijaudino dėl savo reputacijos.

Jo akyse matei būtinybę išgyventi – nepaisant garbės, garso ar ko nors kito, tarsi jis vėl būtų žvelgęs į tai, ką Šandoras ėmėsi piešti, atsistojęs po penkių Telekio pasakojimo minučių: juodžiausius apsiausties epizodus, daugybę žmonių, kurie buvo priversti dalyvauti prasiveržime, nors šis turėjo įvykti jau prieš kelis mėnesius, o dabar tai buvo niekas kitas, kaip masinis žmonių paaukojimas.

Jis prisiminė tą rytą, vasario 11-ąją, kai pasklido gandai, kad radijo operatoriai ėmė naikinti savo įrangą, prisiminė iliuzijas, kurių kaip šapelio laikėsi kareiviai, neva prasilaužimo punktą saugo tik rumunai ir jie ners į krūmus, vos pamatę fašistinių kareivių ordą, o jiems patiems tereikia įveikti pusvalandžio žygį per tuščią miestą iki ten, kur laukia vokiečių sustiprinimas; prisiminė absurdišką įsitikinimą, kad rusai genialumu neprilygs nacių ir nilašių18 vadams. Kaip ir Šandoras, Telekis žinojo, kad Verešvaris prieš žygį savo vyrus sutelkė ties Beči vartais, ir iš nežinia kur ant jų pabirusios bombos išvertė jiems vidurius ir į gabalus suplėšė kūnus, jiems nespėjus net išjudėti. Jis būtų galėjęs pažodžiui pakartoti Šandoro postringavimą – apie tai smulkiai papasakotų vos saujelė, apgailėtini trys procentai tą dieną išlikusių vyrų (iš 28 tūkstančių), – papasakotų arba atsisakytų kalbėti, kas naktį kankinami nenumaldomų tų trejeto miesto kilometrų košmarų, apie kuriuos sykį prabilus tektų nutilti visiems laikams. Minosvaidžių papliūpos šukuoja prospektus ir bulvarus. Virš galvų danguje kybo signalinės raketos. Kareiviai spiegia kaip paskutinius proto likučius praradę genami gyvuliai, jie jau suvokė, kad sovietai laukia pasirengę visame kelyje – kad jie pasiruošė prasiveržimui, kad tankai, raketos ir snaiperiai nušluos visus iki vieno, jau dabar suslėgtus tarpduriuose, klumpančius tamsoje, ropojančius per nuplėštas draugų rankas ir kojas, per tuos meldžiančius kulkos, – paskutinės malonės, kuriai niekas nebeturi laiko, stumiami tų, besiveržiančių už jų, – kūnų upė, išspausta tarp Senos skvero ir Selo Kalmano aikštės, į tą naktį – akinamą sviedinių, trasuojančių kulkų, signalinių raketų, „pancerfaustų“, be pertraukos serijom kalenančių kulkosvaidžių ugnių kaleidoskopą, į miestą, eižėjantį vis kraupesniais pavidalais, – labirintą be įžvelgiamų kelių, pasirinkimų, net be patikimų akligatvių.

Kai visa tai baigė, auditorijoje pakibo tyla. Paskui Šandoras susikaupė ir vėl prabilo, nukreipęs akinius į Telekį.

– Šitai tu matei, išlindęs iš kanalizacijos požemių. Tu tai palaiminai, tu ir kiti tokie kaip tu, taip džiugiai rėmę Hortį, kai jis susitarė su naciais, ir paskui, kai buvo atstatydintas, kai bandė nuo jų atsiskirti, suteikti paramą Hitlerio marionetei Salašiui ir Sukryžiuotųjų strėlių partijai. „Garbė! – kalbėjot jūs. – Drąsa! Tauta aukščiau visko!“ Bet už šią priesaiką visada mokėjo kas nors kitas, tiesa? Ne tu. Tu iššliaužei iš kiekvienos situacijos, kiekvienos pareigos, kurią atlikti taip garsiai reikalavai, iš tų aukštų idealų ir tikslų, skelbiamų visa gerkle, – visa tai nudirbti turėjo kas nors kitas. O pačioj viso to pabaigoj, kai pamatei prasiveržimą, kai suvokei, ką padaręs…

– Tu apakai, – sušnabždėjo Telekis į mikrofoną. – Tu apakai.

– Aš kalbu apie tave!

– Ne, ne apie mane, – atkirto Telekis. Pastūmęs pultą, jis nulipo nuo pakylos, pakilo auditorijos laiptais, kur stovėjo Šandoras. Telekiui artėjant, jis atsitraukė. – Ši istorija, kurią pasakoji, – tavo paties, Šandorai.

– Ji tavo! – šaukė Šandoras. – Tu žinai, kad tavo!

Tuomet Telekis, įsikvėpęs vaidinimui, kokio dar niekad nebuvo visos karjeros metu, apkabino neregį, šnabždėdamas „viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai“ tokiu garsu, kad pagautų prie atlapo prisegtas mikrofonas.

Jis laikė jį tvirtai suspaudęs, kol Šandoras paliovė priešintis, ir vis raminamai šnabždėjo, kad tai vieša Šandoro išpažintis, kad jis nebūtų galėjęs šitaip visko pavaizduoti, jei nebūtų to matęs, nebūtų žinojęs, jeigu pats ten nebūtų dalyvavęs. Jis pasakė žinąs, kad Šandoras dar mato, o jo akys aptemo ne dėl fizinių, bet dėl moralinių priežasčių. Šandoras šaukė, rėkė, bandė su juo muštis, bet Telekis toliau jį laikė, o žiūrovai galiausiai pritariamai nulenkė galvas, tarsi niekad nė nemanė apie Šandorą kitaip, kaip apie pabėgėlį nuo savęs, pasinaudojusį Telekio paskaitomis, kad atskleistų savo sąžinės naštą vieninteliu sau įmanomu būdu – netiesiogiai, perkeldamas kaltę ir gėdą kitam. Jie netgi plojo, kai Telekis pagaliau paleido išsekusį, nugalėtą Šandorą ir paėmęs už rankos išvedė iš salės, nuvedė laiptais, pro užpakalinį išėjimą už scenos kulisų. Ten neregys stūmė šalin Telekio ranką, metė, kad šiam turėtų būti gėda, ir išlėkė, kiek leido lėkti atsargus lazdelės takšenimas, tuoj pat užkliūdamas už pirmo kelkraščio. Telekis šypsojo.

Jis šypsojo ir vėlai vakare, susisupęs į chalatą viešbutyje, gurkšnodamas šampaną, atsiųstą agento kartu su atsiprašymo laišku, – jo neskaitė, nes ir taip žinojo, kas ten parašyta. Jis žvelgė į miestą, svarstydamas, ką šiuo metu veikia Šandoras, su kuo jis, kur pasuko. Nes toks Šandoro būdas, kaip suvokė Telekis, jis nepajėgia funkcionuoti vienas, nukeliauti iš vienos vietos į kitą, jeigu nėra ko nors, o geriausia minios, pasirengusios jam pagelbėti, tarsi nereginčios jo akys galėtų sugrąžinti žmonėms šiokį tokį bendruomeniškumo jausmą, tarsi padėdami jam galiausiai jie padeda sau, tarsi esama kito pasaulio žemėlapio, kuriame mus sieja ne tautos ir miestai, bet reikmių sankirtos, kaip mus vienus prie kitų traukianti jėga.

Šandoro pasaulis, – pamanė Telekis. – Jo. Ir pagalvojo, koks turėtų būti jausmas, kai visi šie žmonės dirba kartu, – pats taip seniai buvo išmokęs nė vienu ir niekuo nepasikliauti, apčiuopomis ir vienui vienas skindamasis kelią per tamsiausias vietas.

Draugų bendrija

LUIZA GALAMBOS BUVO abiejų – Frideso ir Aurelio – meilužė, bet jos mirtis nieko neišsprendė, vyriškiai dėl jos pešėsi ligi pat savo gyvenimo pabaigos. Antai Fridesas paskolino Aureliui variklį, įtaisomą už borto, šis daikto taip ir negrąžino, nors bumbėjo, kad tokio niekam tikusio mechanizmo prie savo valties dar niekada nėra tvirtinęs, variklis springsta lyg po užpakaliu išsiveržęs vulkanas, tiek dūmindamas nuodingus mėlynus debesis, kad „tikrai nepamanysi esąs gryname ore“, o dar kiek jis ryja degalų, – tad ko čia stebėtis, kad pirmą kartą jį pasikabinęs Aurelis kažkokio ežero vidury išseko ir pusę nakties yrėsi, kol pasiekė namus.

Fridesas pasiėmė savo dovaną, sutaisęs grąžino ją Aureliui, bet tas nesusičiaupdamas burnojo, kad variklis vis tiek neveikia, kaip dera.

– Įkišai neva pataisytą, – rėkalojo Aurelis, stovėdamas Frideso įvažiuojamajame keliuke, iškėlęs variklį, lyg tuoj trenks jam į veidą, – bet man teko jam pirkti naujas degimo žvakes.

Fridesas tik šypsojo.

– Gal leisies pakviečiamas pietų – tai bus mano atsiprašymas.

Kaip tik toks mielas, toks širdingas jo mostas paprastai labiausiai įsiutindavo Aurelį. Bet dabar jis nesiklausė. Spoksojo į miegamojo langą, pro kurį į juos žvelgė Luiza, apsigaubusi pečius antklode, ir šypsojosi jiems, mojavo. Fridesas nusekė draugo žvilgsnį, paskui irgi pamojo Luizai, o kai toji abiem švystelėjo oro bučinių, vyriškiai pervėrė vienas kitą akimis, nors iš tiesų tik pakreipė veidus, stengdamiesi pačiupti daugiau to vėjo nešamo prielankumo, nei teks bičiuliui.

Kitą savaitę Fridesas nuėjo pas Aurelį ir pasisiūlė sumokėti už degimo žvakes. Aurelis atsakė, kad anas turįs sumokėti ne tik už degimo žvakes, bet ir už laiką, kurį sugaišęs pirkdamas. Fridesui paklausus, kiekgi, Aurelis atsakė:

– Dvidešimt penki doleriai valanda. Tiek aš vertas. Kol išėmiau, kol nuvažiavau į parduotuvę, kol suradau ir sumokėjau, sugrįžęs įdėjau, sugaišau keturias valandas, – jis ištiesė ranką.

Fridesas nusišypsojo, įkišo ranką į piniginę ir sužvejojo šimtą dolerių.

– Bet čia tik po du ir po vieną! – suriko Aurelis. – Nejau neturi stambesnių?

– Tai viskas, ką turiu. Aš tau atsiteisiu. Leisk, nupjausiu pievą.

– Kai praėjusį kartą pjovei, visur palikai žolės kuokštų.

– Tada pataisysiu pikapo pavarų dėžę.

– Kai anąkart taisei, teko eiti pirktis pavarų dėžės tepalo! Nėra kito mechaniko pasaulyje, kuris verstų klientą tai daryti!

Fridesas nusišaipė, nusprendęs neminėti, kad joks kitas pasaulio mechanikas visų šių remonto darbų nebūtų atlikęs dovanai.

Fridesas su Aureliu buvo mano bičiuliai, kaip ir aš, karo pabėgėliai, palikę Vengriją 1956-aisiais. Kai tik atvykome, daug laiko sykiu leisdavome Toronto Sėčėnio klube, lošdavom kortomis, lauke mušėm kėglius mediniuose takeliuose, kiekvienas stengdavomės suskelti juokingiausią pokštą, o juodu tarpusavyje įnirtingai rungdavosi, nors tada tai darė draugiškai, juokais, be jokių priešiškų jausmų. Aš tebeturiu jų nuotraukas, sudėtas į batų dėželę, – Aurelis su Fridesu geria „Metaxą“ prie iškylos stalo, Aurelis su Fridesu rodo sugautą upėtakį, Aurelis su Fridesu pozuoja apsitaisę piemenimis Vengrijos stepėje – šie seni atvaizdai blankdami apsitraukė auksiniu ūku, tarsi menančiu, kokie neperskiriami jie buvo prieš pasirodant Luizai, – ir dar ilgai po jos mirties. Pastaraisiais metais jie tapo sena besivaidijančia pora, nuolat valgydavo viename iš dviejų Toronto vengriškų restoranų, kur visi juos matydavo: Fridesas vaišindavo šaltais patiekalais, kartais keliais karštais, vynu, o Aurelis garsiai, kad visi girdėtų, suskaičiuodavo: „Na, ir brangumėlis čia. Penkis kartus brangiau nei tai, kiek aš paprastai išleidžiu toje mano siūlytoje vietoje. Vadinasi, tu man skolingas dar ketvertą pietų.“ Juk jis neprašęs Frideso kviestis jo, kur taip brangu. Tai buvo bepročio logika, visiškas nedėkingumas, ir dauguma žmonių būtų žado netekę, tačiau tai buvo kankynė, sukurta specialiai Fridesui, o šis tik vartė akis ir lingavo galva, paskui, nusišypsojęs nelaiminga šypsena, dar keturis kartus pakviesdavo bičiulį pietų.

Atvykęs į Kanadą, Aurelis tapo miškų inspektoriumi ir likusį gyvenimą nuolat medžiojo kurtinius ir antis, o atėjus sezonui – elnius ir meškas, o kur dar žvejyba su musele, – tad visi prie jo meilinosi, tikėdamiesi išvilioti paslaptis apie geriausias medžioklės vietas ir sekimo būdus, sužinoti, kaip išdresuoti vižlą, kokias museles jis kabina ant meškerės. Jie varvino seilę dėl jo patarimo, o dosniai įpylus vyno ir dar Luizai paakinus padėti žmonėms, – kurie, beje, jos nekentė, – Aurelis kartais suminkštėdavo, būdavo, net pasikviesdavo drauge.

Fridesas buvo kontrabandininkas. Jis visada tuo užsiėmė – Vengrijoje ir Kanadoje – garsėjo palinka, kurią distiliuodavo slaptoje varykloje, tą vietą jis nuolat minėjo, tik, išskyrus Aurelį, jos niekas nebuvo matęs. Jo palinka turėjo gydomųjų savybių, ar bent taip žmonės sakė, ir galėjo padėti gydyti artritą, astmą, impotenciją, jei tikrai kasdien išlenkdavai taurelę, – bent vieną, bet geriau daugiau. Luizai Fridesas pagamindavo specialų palinkos davinį, ir tie nedaugelis, kam teko laimė jos paragauti, sakė, kad skonis ne tiek gėrimo, kiek į butelį supilto distiliuoto dangaus. Iki paskutinės savo gyvenimo dienos Luiza prisiekinėjo, kad šis gėrimas buvęs jos jaunystės eliksyras, ir nešiojosi jo visur, kur tik ėjo, sidabrinėje Aurelio dovanotoje gertuvėje – tai buvo šeimos relikvija, kurią šis paveldėjo per tėvą iš senelio ir prosenelio dar su šeimos herbu – pasak Aurelio, gertuvė turėjo magiškų savybių, versdavusių Frideso „birzgalą“ tuo stebuklingu gėrimu, kurį Luiza beveik nepaliaujamai gurkšnojo. Žinoma, niekada negalėjai perprasti, ar Luiza sąžiningai vadino Frideso varytą palinką „amžinos jaunystės versme“, ar niauriai ironizavo, mat ne sykį mano žmonai Verai atskleidė savo išvaizdos paslaptį – „kuo mažiau dirbti ir konservuotis alkoholiu“.

Aureliui stigo dosnumo, o Frideso bėda buvo chaotiškumas. Jis buvo skandalingai nepatikimas – žmonės niekad nebuvo tikri, kada jų brendis bus pristatytas, ar gaus jį penktadienį, ar šeštadienį, kaip buvo pažadėta, net ar spės laiku patiekti krikštynoms, vestuvėms, pietums, net ir svarbiausia proga. Bet kai Fridesas pagaliau atvažiuodavo, visada pokštaudamas, būtinai atgabendavo daugiau, negu būdavo užsakyta, gerokai viršaus prie imamo atlygio – dvigubai ąsočių ir pačios geriausios kokybės (tik ne tos, kurią gamindavo vien Luizai).

Taigi Luizos pasirodymas Toronte 1958-aisiais sujaukė šių vyrų santykius ir visa, kas buvo gera, – Aurelio stiprumą ir Frideso impulsyvumą – tarsi apvertė blogąja puse. Tada Fridesas ėmė visiems pasakoti, koks puikus Aurelis miško žmogus, skalambyti pagyras tarsi karaliaus Matiašo medžioklių šauklys, o Aurelis įniko ne juokais kritikuoti Fridesą, sakydamas, esą, anas tapęs tokiu didžiu „anarchijos agentu“, nes trokšta, kad žmonės būtų jam dar dėkingesni, kai jis pagaliau pasirodo ir atgabena viršaus it koks didis geradaris.

Tačiau apie Luizą – apie ją niekas nieko nežinojo, o tai buvo neįprasta, nes beveik visi, kas tais laikais atsikeldavo į Torontą, atvykdavo dėl to, kad čia ką nors pažinojo, – tai buvo šeimos narys, sesers sutuoktinis ar brolio žmona, klasės draugas iš mokyklos laikų, jau anksčiau įsikūrę, – o šie priimdavo atvykėlį apsistoti, padėdavo susisiekti, užmegzti ryšius ieškant darbo, pristatydavo juos Sėčėnio klube. Ji atkeliavo viena kaip pirštas, nieko čia neturėjo – nei tėvo ar brolio, nei vyro. Atsivežė viso labo du lagaminus gerų drabužių ir jokių pašvitų – tų vyrai vėliau jai pripirko, – nušerpėjusiomis, nudirbtomis, neramiomis rankomis, kruopščiai, bet paprastai sušukuotais ir prisegtais plaukais; veide jau ryškėjo raukšlės, su šiom kovoti ir jas lyginti reikės kassavaitinių grožio salono procedūrų ir begalinio kiekio Frideso palinkos. Per tą laiką, kai gyveno Toronte, Luiza nė nebandė išsklaidyti aplink ją tirštėjančių apkalbų.

Pirmaisiais metais ji ištisas valandas sėdėdavo su Arpadu Holu, Sėčėnio klubo šeimininku, apsitaisiusi vienu iš tų apdarų, kurie būtų buvę stilingi Budapešto gatvėse, – aukštos pakulnės, siauri sijonai, įmantrios palaidinės, – bet Toronte atrodė prasto skonio. (Vėliau, kai abu vyriškiai apipylė ją pinigais, ji perėmė šeštojo dešimtmečio ir septintojo pradžios Europos kino žvaigždžių stilių – tokių kaip Korin Maršan filme „Kleo nuo 5 iki 7“ arba Anuk Emė iš „8 ½“.) Niekas nežinojo, apie ką juodu su Holu kalbėjosi, bet jie šnekučiuodavosi sau tyliai juokdamiesi, šliukštelėdami brendžio į kavą, ir Holas retsykiais vis linktelėdavo kokio nors žmogaus, įėjusio į klubą, pusėn, šnipštelėdamas porą žodžių Luizai į ausį. Beveik iškart visi suprato, kad ji ieško vyro, – tai buvo pirmas gandas, bet jeigu kas nors tai paminėdavo prie Luizos, ji atsigręžusi tėkšdavo: „Tiesą sakant, aš ieškau daugiau negu vyro“, – tarsi vieno jai būtų buvę negana.

Kai baigiantis 1959-iesiems kilo skandalas, kad Luiza susitikinėjanti ir su Aureliu, ir su Fridesu, visi sušneko, kad tai Holas juos supažindinęs, nes anuodu buvo nuolatiniai klubo lankytojai. Žmonės pasakojo ir neišsipasakojo, kaip Luiza, ta šliundra, būdama tokio amžiaus (tuomet jai turėjo būti trisdešimt penkeri), niekaip nepasisotina vyrų, šokolado, rožių, pinigų ir sekso, kaip, pakabinusi Aurelį su Fridesu, griaunanti vieną tyriausių draugysčių, ką ir kalbėti apie tai, kad atimanti iš bendruomenės pačius tinkamiausius viengungius. Luizos atsakas buvo toks: ji užsipurkšdavo dar daugiau kvepalų, eidama ėmė kraipyti pasturgalį, o kitų moterų sutuoktinius pasveikindavo kepštelėdama jiems per skruostą – taip mikliai, kad žmonos nespėdavo nei prišokti, nei burnos praverti, bet vyriškiai spėdavo nukaisti.

Luiza šliundros karjerą neva pradėjusi seniai, taip kalbėjo visi, dar prieš išvykdama iš Vengrijos. Ji visada buvusi per daug laisva. Vieni sakė, kad ji prasiskverbusi į Vengrijos fašistinę Sukryžiuotųjų strėlių partiją ir kopusi hierarchijos laiptais per lovą. Iš rankų į rankas klajojo net nuotrauka – ir aš mačiau ją prabėgomis – grūdėtas atvaizdas, iškirptas iš karo metų laikraščio: šventės metu Luiza stovi su kažkokiais politikais, generolais ir mokslininkais, visi su raiščiais ant rankų, padėjusi galvą ant peties Otui Kovačui – tam pačiam nacių fizikui, kuris bandė Hitleriui sukurti „ginklų ginklą“. Luiza atsakydama per kitą klubo banketą pasirodė apsitaisiusi juodai, jos apdaras buvo net su odinėmis detalėmis, ir balsiai tarė vienam iš svečių, kad anas jai primenantis jos „buvusį meilužį Otą. Kaip žmogus, planavęs pasaulio pabaigą, jis buvo toks mielas.“ Ji nusišypsojo lyg vėl išgyvendama tolimus prisiminimus. „Jis įspėjo, kad negalės manęs išgelbėti, bet bus su manim iki pat pabaigos.“ Niekada negalėjai būti tikras, ar ji meluoja, ar kalba tiesą, nors man visa atrodė melas, kurstomas įtūžio dėl apkalbų paikybės, taip toli nuo to, ką ji išties išgyveno ir iškentė, kas atginė ją į šią vietą, į tokios skurdžios vaizduotės bendruomenę, kad ji ketino mums parodyti, kaip išties nužudomas personažas.

Per tas apkalbas visada iškildavo Budapešto apgultis – kaip šios tragedijos mėsmalėje išsyk ji dėjosi prie fašistų, paskui, paaiškėjus, kad laimės Raudonoji armija, perbėgo į kitą pusę. Kalbėjo, kad tomis šiurpiomis dienomis ji buvo įsitraukusi į radikaliųjų bolševikų grupelę, skelbiančią laisvą meilę, – kaip jų narė permiegojo su tūkstančiu kareivių, galiausiai liko vengro meilužė, o šis pasivadino Maksimu Zabrovskiu ir po karo iškopė į aukštus Vengrijos saugumo karininkus. „Ach, tos laisvos meilės dienos, – dūsaudavo Luiza kimiu nostalgišku balsu. – Žinoma, vyrams buvo geriau nei moterims. Mes pastodavome arba gaudavom lupti už permiegojimą su „ne tuo“ ar su kitomis moterimis, o vyrams tai nepatikdavo; arba būdavome perduodamos kitiems kaip kekšės, tik, žinoma, mums už tai nemokėdavo. Padaryk tai dėl revoliucijos, drauge, – ji piktai prunkštė. – Ar girdėjai tokį idiotizmą? Bet tais laikais tikėjome – revoliuciniu sekso potencialu, visu tuo šlamštu, – ji atsiduso. – Vyrai išdarinėjo, ką širdis geidė. Jiems buvo tikras rojus.“

Kiti kalbėjo, kad Zabrovskis buvo tik pakelės stotelė tai moteriai, kuri per lovą kopė iki pačios hierarchijos viršūnės, o kai atėjo 1956-ieji ir ėmė regėtis, kad antisovietiniai revoliucionieriai laimės, ji sprukusi į Vakarus. „Taip, taip, – pliurpė Luiza, sėdėdama greta Aurelio vieną šokių vakarą klube, – tarp revoliucionierių buvo frakcija, kuri mane pasirinko taikiniu, nes aš sukaupiau tiek sovietinių karininkų sėklos, kad galėjau išperėti visą naują Raudonąją armiją.“ Šitai ji švapsėjo labai girta, užsikvempusi ant stalo ir raitydamasi priešais mus kaip kerima gyvatė. Aurelis pakėlė ją, nužvelgė mus visus, žvilgsniu kviesdamas drąsuolį, kuris nusijuoks arba ką nors leptelės, bet niekas nedrįso, tad be žodžių ją apkabino – Luiza tuo metu jau verkė – ir švelniai išvedė per šokių salę lauk. Aš vis dar regiu jį su smokingu ir Luizą – kad ir girtutėlė, vis tiek buvo elegantiška, su ta balta suknele atsirėmusi į jo ranką, užsimetusi ant sprando permatomą šalį, šis driekėsi iki riešų ir apie juos apsivijo.

Šitaip atleidusią vadžias mačiau ją dar vieną kartą – pabaigoje. Paprastai ji būdavo sklidina pasitikėjimo, neabejojanti savo jėgom, ironiška, bet visada maloni, jos nė akimirkos netrikdė aplinkui ošiantys šnibždesiai.

Apkalbas daugiausia nešiojo moterys – nes labiau nei skundai, kokia nedalia būti susituokus su vyru vengru (tironų tironai, laukiantys tik pietų ir sekso, nė piršto nepajudinantys, kai reikia prižiūrėti vaikus, amžini palaidūnai, įnirtingai reikalaujantys, kad žmona būtų dorybių įsikūnijimas), joms patiko skalbti moterį, kuri drįso visa tai, ko jos bijojo. Žvelgdamas į ją, galėjau įsivaizduoti, dėl ko Aurelis ir Fridesas taikėsi su Luiza, neįmanančia pasirinkti vieno iš dviejų. Kad ir kur ėjo, paskui Luizą driekėsi seksualumo šleifas – taip ji ateidavo į namus, vaikščiojo gatvėmis, pasirodydavo visomis progomis, neskirdama krikštynų nuo pirmosios šventos Komunijos ar Kalėdų vakarėlio – ji visada būdavo persisunkusi lytiškumo, atsinešdavo tai taip arti, kad galėjai paliesti, paragauti, tačiau pasiekti – niekuomet. Pažinojau ją daugiau negu penkiolika metų, bet niekas nepasikeitė, jos amžius nieko nelėmė, ji tik prisitaikė, sumanė naujų būdų seksualumui skleisti, pasirinkdama kitokias šukuosenas, šalius ir sukneles, tad ši jos savybė išliko net tada, kai visa, kas jos buvo gražu, jau buvo nuvytę.

Vieną sykį tai puikiai apibūdino Vera: rūsčiai nužvelgė, pastebėjusi mane spoksant į Luizą bažnyčioje, o kai pabandžiau išsiginti, pasakė:

– Ji nebūna nesaikingai prisikvepinusi, jos apdaras elegantiškas, bet per daug neapnuoginantis, – kalbėjo ji, žvelgdama pro priekinį automobilio stiklą. – Tai jos laisvė. Toji laisvė traukia ir atstumia. Norisi, kad ji būtų kaip mes – kontroliuojama, – bet sykiu to ir nesinori.

Vera luktelėjo minutėlę švytruojant valytuvams.

– Nesijaudink, – nuramino ji, – moterys jaučia tą patį. Mes pasakojame istorijas, bandydamos ją prijaukinti, įsprausti į dėžę, bet juo daugiau kalbame, juo labiau akinam ją mus stulbinti, juo didesnė ji atrodo, tarsi jos laisvei nebūtų ribų.

Tikra tiesa, ta laisvė buvo justi pačiam Luizos kūne, ji apgaubdavo intymumu net tada, kai viso labo prisistatydavo, šyptelėdavo, tardama „labas“, paspausdama ranką. Aš žinojau tai geriau negu kiti, nes Vera buvo viena iš tų, kurias gandai taip suintrigavo, kad ji pabandė arčiau susibendrauti su Luiza, vildamasi ir už pasakojimus egzotiškesnės tiesos, bet kai jos pavydas virto atjauta, ji išėjo iš intrigų lauko ir tapo vienintele tikra Luizos drauge.

Luiza viską atsinešdavo tiesiai į mūsų namus – tas juodas jai įkandin šliaužiančias apkalbas. Ji nešdavo jas kaip garbės ženklą – atitaukšėdavo aukštakulniais šaligatviu, galvą apsisukusi spalvotu šaliu, tamsiais saulės akiniais, ryškiai raudonose lūpose kabėdavo cigaretė, nepaprastai reikšminga persona. „Sveikas, Bence“, – pasveikindavo, žengdama pro vartus. Luiza visada buvo su manim mandagi, pagarbi, nors žinojau, kad panorėjusi galėtų elgtis ir kitaip, nes net kuo draugiškiausiai nusiteikusi ji keldavo kažkokią baimę. Bet jutai dar kai ką, sunkumą ir vienatvę, ir aš visad svarstydavau, ar jos nuožmumas baugina dėl to, ką ji nuslopina, ar dėl to, kas nuolat vyksta, tik viduje, ir kartais prasiveržia sarkazmu, nes kitaip ji nemoka to parodyti. „Ar Vera namuose?“ – pasitei-raudavo, ir jei ne iš burnos trenkiantis palinkos kvapas, tai būtų buvęs nekaltas klausimas.

Aš kartais jų klausydavausi iš pusrūsio arba studijos – su Luiza Vera išdrąsėdavo, nepaisė, kad visur girdėti, ką kalba.

– Negalėčiau su juo išsiskirti, Luiza. Ką gi aš daryčiau? Kaip užsidirbčiau pinigų?

– Juk aišku – pasiimtum jo pinigus, – atsakė Luiza. – Nors nežinau, kam tau reikėtų daryti tokias kvailystes ir pasilikti vienai.

– O tu juk viena! Bet tavim rūpinasi Aurelis ir Fridesas, – Vera laukė, tarsi tikėdamasi, kad Luiza atskleis paslaptį, kaip ji tai daro, kaip valdo tuos du vyrus, bet toji nieko nepasakė. – Tu ne tokia kaip mes. Mes nematomos, palyginti su tavim.

– Žinoma, jūs nematomos, – patvirtino Luiza. – Jūs nematomos, nes leidžiate, kad į jus žiūrėtų, leidžiatės išsamiai apžiūrimos. Nereikėtų prisileisti daugiau nė vieno žvilgsnelio, – Luizos balsas virptelėjo, tarsi ji veikiau konstatavo faktą, nei davė patarimą, tarsi pavydėjo Verai jos permatomumo, ir tai, ko ji paklausė paskui, skambėjo veikiau kaip lopšinė sau nuraminti. – Vera, papasakok man tą istoriją, kaip sužinojai, kad tau gims Kristina.

Vera atsiduso, jos visai negirdėdama.

– Nežinau, kaip galėtų būti kitaip.

Ir ji įniko kalbėti apie mane, kaip kartais darydavo, jog aš pareinu iš darbo ir sakau jai, kad ji neturi nuovokos, ką reiškia dirbti, o kai reikia pinigų, ji tik išrašo čekį, ir tuo viskas baigiasi. Ji kartojo Luizai daugsyk mano girdėtus žodžius, kad tai aš nesuprantąs, kas yra darbas, nes man neteko dešimtmečiais plauti tų pačių grindų ar bent savaitę praleisti su vaikais, ar aukoti gyvenimo fluorescencine šviesa plieskiančioms parduotuvėms, patirti tos šiurpios nuobodybės, kai darai ir darai tą patį, o ryte nubundi – ir vėl iš pradžių.

– Bencei tik vienas darbas tikras, – kalbėjo ji, – tas, kurį dirba kontoroje, kur daro tuos pasauliui svarbius dalykus. Jis gamina pinigus, savo pinigus.

Girdėjau tiksint laikrodį. Abi moterys tylėjo. Pagaliau Luiza iškošė tai, ko niekuomet nepamiršiu:

– Juk turėtų būti malonu galvoti apie šituos namus, kai išvažiuoji, žinoti, kad yra vieta, kur tavęs tiek daug – tavo buvimo, tavo istorijos, – ji patylėjo. – Turiu omeny, tikros istorijos, ne tokios, kokių žmonės prasimano apie mane.

– Aš nepasakoju pramanytų istorijų, – atsakė Vera.

– Pasakoji, – Luizos balse nebuvo jokio kartėlio, tik faktas, tik šmėkštelėjo tas pats lengvabūdiškumas, kuriuo švaistydavosi klube. – O kam dar mane čia kviestum? Viskas gerai, Vera, man nesvarbu. Tavo draugija man naudinga.

– Papasakok, – tarė Vera, tarsi gavusi ženklą, kurio laukė visą dieną, tarsi nieko kito ji ir nenorėjo girdėti. – Papasakok, papasakok.

Girdėjau, kaip Luiza kliusteli Frideso palinkos abiem į kavą, bet jai prabilus balse pajutau nuovargį.

– Praeitą savaitę Erži pasakė Magdi, kad aš Budapešto apsiaustį išgyvenau kekšiaudama. Neabejoju, kad tu tai jau girdėjai. Žinai, ką padarė Holas? Jam kad tik visus kurstyti. Jis jiems pasakė, kad visa tai jam prisipažinau. Kad parsidavinėdama aš pasirūpinau tėvu, broliais ir seserimis. Šitaip gaudavau jiems maisto – ir apsaugą. Ir jie patikėjo juo! Žinai, ką aš padariau? – Vera nieko neatsakė, ir aš įsivaizdavau ją purtant galvą. – Pasakiau Fridesui, ir žinai, kaip jis pasielgė? – Vera vėl nutylėjo. – Jis nustojo dengti Erži stogą. Tiesiog nieko nebedarė. Dieną. Dvi. Ji jam be paliovos skambindavo. Jis neatsiliepdavo. Ji bandė pasisamdyti kitus darbininkus, tie prižadėjo ateiti, bet taip ir nepasirodė, Fridesas tuo pasirūpino. Prisimeni, kaip praeitą savaitę lijo? Nuplovė pusę Erži svetainės. Tada atėjo Fridesas ir užbaigė, ką buvo pradėjęs. Gerokai ją pamokė. Kai Erži vėl pasirodė Sėčėnio klube, Holas paklausė, ar ji girdėjusi, kad aš pergulėjusi su visu Raudonosios armijos pulku, ir toji atsakė nenorinti apie tai kalbėti, – Luiza šios istorijos pabaigą beveik rėkte išrėkė, nors joje nebuvo nieko džiugaus.

– Daugiau nebenorėjo? – Vera irgi juokėsi.

Tai dėl to ji pasikvietė Luizą, štai kas buvo tikroji jų draugystės priežastis – magiškas Luizos gyvenimas, toji paslaptis, kaip ji sugeba priešintis įpročiui ir vis tiek būti laiminga, kaip išsaugojo tą slaptingumo jausmą, kuris išgaravo tokioms moterims kaip Vera, vos joms sulaukus keturiasdešimties. Mačiau tai kas vakarą, žvelgdamas į savo žmoną, stovinčią prie plautuvės muilinomis rankomis, įsmeigusią akis į naktį languose, stikle atsispindintį savo pačios atvaizdą.

Tą popietę daugiau jų nesiklausiau, tylutėliai nulipau laiptais ir išėjau pro užpakalines duris, stengdamasis, kad jos negirdėtų. Mano paveikslas Veros galvoje nebuvo visiškai tikslus. Savo darbe nemačiau nieko didingo, kaip ir savo gyvenime, tik diena iš dienos besitęsiančias pastangas sušvelninti pažeminimą ir pasislėpti nuo suvokimo, kasmet vis labiau slegiančio, koks esu nebūtinas, kaip lengvai pakeičiamas, kai išeisiu į pensiją, o tuo metu kovojau už paskutinius savivertės likučius, kad išlikčiau bent plūduriuoti kaip laivo duženos. Vienas iš būdų tai daryti buvo kautis su Vera, ir mūsų naudojami ginklai – kas gamina pinigus, o kas valo nosis, kas šluosto grindis, o kas taiso tvoros statinius, – buvo visai nesvarbūs, visa tai mes kalbėjome vien tam, kad taptume matomi, nors žinojau, nesumanydamas, kaip tai sustabdyti, ko jais išties pasiekiame, – jie darė mus abejingus vienas kito seklumai, kurioj užstrigome, – persisunkusius kartėlio, susvetimėjusius, laikomus kartu tik abipusės nuoskaudos, kurią neabejotinai abu nešimės į senatvę. Tiesą sakant, aš irgi pavydėjau Luizai.

Bet kam nepavydėjau – tai Aureliui ir Fridesui. Prieš atvykstant Luizai, jie ateidavo padėti man kimšti dešrų lauko virtuvėje, maišydavome dideles porcijas maltos kiaulienos su paprika ir pipirais bei trupučiu Chalapos paprikų (Frideso naujas pramanas). Ateidavo ir raugti alaus, daryti vyno. Jie padėjo man susidėti naujus langus, išmušti plokštėm kambarių sienas, atlikti santechnikos ir betonavimo darbus. Nė vienas iš vengrų niekada nesisamdė jokių darbininkų – viską turėjai padaryti pats arba su bendruomene. Dažnai tai reiškė daugybę kovų – visi vyrai buvom įsikalę, kad viena ar kita daroma tik šitaip, šokdavom nurodinėti, rėkauti, kieno būdas geresnis, daugelis įsižeisdavo dėl to, kas kam padarė didesnę malonę, kuris dirbo sunkiau, o kuriam nebuvo pakankamai atsidėkota. Kartais tikrai būtų buvę geriau ką nors pasisamdyti.

Prisimenu paskutinį kartą, kai Aurelis su Fridesu atėjo man pagelbėti. Tai buvo 1965-aisiais, praėjus septyneriems metams nuo tada, kai atvyko Luiza, ir šešeriems – kai ji susidėjo su abiem vyriškiais. Mes tvėrėme naują tvorą. Tai buvo kruopštus darbas: reikėjo ištiesti virvę pagal visą mano kiemo perimetrą, pasimatuojant tikslius statinių aukščius ir kampus, išsikasti reikiamo gylio duobes, pasigaminti tinkamo tirštumo cemento, statinius nutepti dervos sluoksniais – šitiek darbų suteikė puikių galimybių pasiginčyti, patvarstyti įrankius kitiems iš rankų, ir jau po dešimties minučių karštyje visi buvome išprakaitavę.

Aš stovėjau prie iškastos duobės laikydamas statinį, kai visa tai prasidėjo.

Fridesas norėjo atiduoti Aureliui savo likusį alų, nes Aurelis savo buvo seniai išgėręs ir aiškiai prakaitavo rugpjūčio karštyje. Jis paėmė iš Frideso alų, nemenkai gurkštelėjo.

– Šiltas kaip myžalai. Duodi man alaus, bet jis šlykštus, – jis išgėrė dar vieną didelį gurkšnį užbaigdamas, kas liko. – Tu visada taip darai, tiesa?

Fridesas suraukė antakius, paskui nušvito, kaip jis ir darydavo.

– Palauk. Atnešiu tau dar – šalto, – pasakė. Pažvelgė į mane. – Tu irgi norėtum?

Jaučiau artėjant sprogimą. Jau buvau matęs tai daugel kartų. Taigi atrėmiau statinį į duobės kraštą, tardamas, kad aš pats atnešiu alaus.

– Taip būtų geriau, nes paskui… – išsižiojo Aurelis.

– Ne ne, – nutraukė jį Fridesas ir atsisuko į mane. – Tu taip sunkiai dirbai, suplukęs kaip šuo, leisk man atnešti.

Aurelis žengė priešais, dūrė pirštu Fridesui į krūtinę.

– Tu viską taip darai. Tūžti ant manęs, kai aš atstumiu tavo paslaugas: „Kodėl neatvežei man pataisyti pikapo?“, „Kodėl nepakvietei manęs taisyti stogo?“, „Kodėl darai vyną su tuo vyruku, o ne su manim?“ Bet kai kreipiuosi į tave, viską suknisi. Nepadarai, kaip priklauso, perduoti kam nors kitam, o pats vėluoji arba nepasirodai! Netgi dabar – eini atnešti alaus, bet vis tiek viską suknisi.

Jis bedė nykščiu į mane.

– Tegul Bencė atneša alaus.

Fridesas pažvelgė į Aurelį.

– Ką aš sugadinau? Ar pikapą? Kodėl man nepasakei? Būčiau atėjęs ir sutaisęs.

– Tu ir atėjai jo sutaisyti! – suriko Aurelis. – Bet svarbiausia ne tai.

– O kas? – nenusileisdamas garsu paklausė Fridesas.

– Grietinė, – atsakė Aurelis.

Tai buvo pasakyta taip, kad neliko jokios abejonės – Fridesas žino, apie ką jis kalba, mes visi žinome, apie ką jis kalba, ir Aurelis tiesiog stovėjo tylėdamas, tarsi jam nebebuvo ko daugiau aiškinti, tarsi Fridesas savo sukeltas nuoskaudas būtų prisiminęs taip pat puikiai kaip Aurelis, nuo pat 1959-ųjų, kai jie abu nupirko Luizai gėlių ir ji priėmė iš abiejų, žengė tarp jų, kai jie ėmė ginčytis, sakydama: „Jeigu imsite dėl manęs muštis, išmesiu gėles, o su jomis ir jus abu.“

– Grietinė? – Fridesas pažvelgė į mane, paskui į Aurelį. – Kokia grietinė?

– Kai atėjai taisyti pikapo, nuėjai į virtuvę ir suvalgei visą grietinę. Puikiai žinai, apie ką kalbu!

– Taigi aš suvalgiau grietinę, – tarė Fridesas.

Aurelis suspaudė kumščius.

– Tu visada taip darai! – sukaukė jis. – Visą laiką kreti tas eibes, – jis papurtė kumščius, – tas nesuskaičiuojamas eibes mano namuose – mano namuose, supranti? Ir jos, – Aurelis žengė Frideso pusėn, – jos kaupiasi!

– Tai aš nupirksiu grietinės, kai kitą kartą ateisiu, – atsakė Fridesas nenusileisdamas.

– Vel-niop grie-ti-nę! – Aurelis išrėkė kiekvieną žodį, norėdamas, kad tikrai aiškiai išgirstume, ir nubraukė visus Frideso įrankius nuo suolo į karutį su ką tik sumaišytu betonu. Aš atšokau, nes kai kurie jų dar buvo prijungti prie prailginimo laidų, sujungtų į elektros tinklą namo šone. Fridesas spoksojo į įrankius, o Aurelis šoko į pikapą, paleido variklį ir nurūko.

Dauguma įrankių buvo sugadinti. Kitus pavyko nuvalyti. Tai truko valandą, ir kol mes baigėme, aš jau nebenorėjau tvirtinti tvoros stulpų. Visą tą laiką Fridesas švilpavo ir šypsojosi.

Mums baigus darbą, Vera atnešė alaus, ir Fridesas atsisukęs į ją paklausė, ar ji žinotų, kur netoliese būtų galima gauti statinę grietinės.

– „Safeway“. Per du kvartalus ton pusėn, – pasakė ji.

Kai jis nuvažiavo, nusitraukiau kepurę ir nusibraukiau prakaitą nuo galvos.

– Verčiau tuodu ginčytųsi dėl to, dėl ko išties ginčijasi.

– Jie per daug myli Luizą, kad taip elgtųsi, – pasakė ji, žvelgdama į tolstantį Frideso automobilį. – Tikrai nenori sukelti viešos scenos ir pridaryti jai dar daugiau rūpesčių.

Ji laukė mano atsako, bet kai aš nieko nepasakiau, apsisukusi žengė į namus.

Žinojau, kad ji klysta, bet neturėjau įrodymų.

Nors juodu ir vaidijosi, visi suprato, kad abu saugo Luizą. Kai kuris nors iš jų pasirodydavo šokiuose, vestuvėse arba iškyloje, Luiza paprastai būdavo su juo, žmonės tylėdavo ir dėdavosi, kad jie sena pora, o jiems išėjus pasismailindavo liežuvius ir imdavo maišyti Luizą su purvais.

Ši apsauga buvo vienintelis dalykas, kurį Aurelis su Fridesu darė abipusiu sutarimu, nors tiesa ta, kad net čia jie varžėsi. Veikiausiai šios ir buvo didžiausios jų varžybos. Jeigu vienas ėjo su ja į renginį, kitas neidavo. Šią tvarką sukūrė Luiza: jie manė, kad šitaip apsaugo ją nuo gėdos ar nepatogumo, o išties ji tik valdė jų įtūžį, – antraip šis būtų pasibaigęs žmogžudyste.

Aš vėl slapta klausiausi, kaip Luiza tuo charakteringu pavargusios moters tonu apibūdino savo strategiją Verai.

– Aš jiems tiesiai šviesiai pasakiau vieną neginčijamą taisyklę: jokio smurto, niekuomet. Vienas išdaužtas dantis, mėlynė po akim ar išnertas petys – ar bent gandas apie tai – ir aš išnyksiu iš čia taip pat tyliai, kaip pasirodžiau. Jie žino, kaip greit aš galiu dingti.

– Ir jie klausė? – paklausė Vera.

– Žinoma, ne! – atsakė Luiza. – Taigi aš išvykau visam mėnesiui. Ar neprisimeni?

Vera išsyk neatsakė galvodama.

– Ar tai buvo… ar tai buvo 1962-ųjų vasarą?

– Rugpjūtį, – atsakė Luiza.

Aš irgi prisiminiau tą mėnesį, kai Toronte sunkiausia, kai karštis ir drėgmė kaip įkaitęs inkaras užgula tau sprandą. Pasklido žinia, kad Luiza paslaptingai dingo. Tomis savaitėmis Aurelį su Fridesu matydavome tyliai kiurksančius baro vėsoje, nukabinusius galvas, jie labiau priminė fotografijas nei tikrus žmones, tokie susilieję su prietema ir purvinais suolais, tarp jų stypsojo šalto gėrimo buteliai. Atrodė, lyg jie vėl rūpinasi vienas kitu. Niekas nežinojo, kas vyksta, bet kol mes išsiaiškinome, atėjo rugsėjis, Luiza grįžo, ir abu vyriškiai ėmė sekioti vienas kitą kaip seniau.

– Ir tos istorijos, kurias jūs apie mane pasakojate, – tarė Luiza, – nesu tikra, kad Aurelis su Fridesu iš dalies jomis netiki.

– Aš nepasakoju jokių istorijų, – pasakė Vera.

– Pasakoji! – suriko Luiza, trenkdama delnu į stalą.

– Nepasakoju, – tyliai pasakė Vera. – Jau ne.

– Aš nežinau, – atsiliepė Luiza po kurio laiko lūžinėjančiu balsu. – Galbūt Aurelis su Fridesu tiesiog dėl manęs jaudinasi. Kaip tu manai?

Veros atsakymo taip ir neišgirdau. Jis buvo per daug tylus.

Netrukus Aurelis išmoko šokti tango. Luiza šokti mėgo ir buvo puiki šokėja, Fridesas irgi mokėjo šokti. Tiesą sakant, Fridesas tvirtino išmokęs Aurelį, o Aurelis atšaudavo išmokęs šokti pats, nepaisydamas netikusių Frideso pamokų, – nors turbūt kaip tik prisiminimas, kas buvo jo mokytojas, suteikė Aurelio judesiams tokio įniršio: arogantiški galvos krestelėjimai, išpūsta krūtinė tikriausiai turėjo įrodyti, kad šitaip šauniai šokantis žmogus negalėjo to išmokti iš Frideso. Luiza laimėdavo visus klubo organizuojamus šokių konkursus – su vienu ar kitu vyriškiu, nes jie atsisakydavo šokti su kita partnere (išskyrus, žinoma, vienas su kitu).

Kitąmet Fridesas išmoko medžioti ir žūklauti, nes Luiza užsiminė, kaip nuostabu, kai Aurelis prikemša jos šaldiklį „skanutėlės paukštienos ir žvėrienos“. Jis nepaliovė suokęs visiems, kas tik klausė, koks puikus mokytojas yra Aurelis, nors tai išgirdęs Aurelis tik niurzgė ir visiems porino, kaip Fridesas prarado vieną geriausių jo meškerių, kurią užmesdamas netyčia švystelėjo į upę. „Tai buvo sena „Remington“, bambukinė. Nepakeičiama. Vietoj jos nupirko man „Bowline“. Bet toji tikras šlamštas!“

Jie abu įnirtingai tobulinosi. Abiem teko susipažinti su naujausiomis prancūzų ir italų madomis, sėdėjo kiekvienas savo namuose vartydami rinktinių parduotuvių žurnalus, sukdami galvas, kaip pranokti vienam kitą – užsakyti šitą palaidinę, tą suknelę ar anuos batelius iš Niujorko, Milano, Paryžiaus.

Jie augino gėles. Galėjai matyti juos priešinguose vietinio sodų centro galuose kraunantis į savo pikapus trąšas. Gėlininkystė nė vienam nepavyko, bet Luiza visada ateidavo su puokšte išstypusių, bespalvių gėlių, kurias abu vyriškiai palikdavo ant jos slenksčio.

Pasirodyti kartu jiems buvo leidžiama tik kartą – kai klube vykdavo mėnesiniai bridžo turai, čia ji visada ateidavo viena. Lošdama bridžą, Luiza mėgo blokuojančias konvencijas. Fridesas bandė jas perkąsti, bet kiekvieną kartą, kai jas panaudodavo, Aurelis atsakydavo blokuojančiomis kontromis. Kai Fridesas, norėdamas jį pradžiuginti, irgi panaudodavo blokuojančią kontrą, Aurelis pereidavo prie baudžiamųjų kontrų ir kaskart laimėdavo – Fridesas dėl to juokdavosi, o Aurelis tūždavo. Luiza įprato blokuoti, bet nė vienas iš vyrų taip ir neišmoko šios konvencijos taip, kad Luizai įtiktų.

Visa tai tęsėsi metai iš metų, vyrai savo įniršį išliedavo netiesiogiai, nors grasinti ar dar blogiau elgtis su bet kuo, kas apkalbės Luizą, jie galėjo visiškai nevaržomai.

Istorija su Erži stogu buvo tik vienas atsakomųjų smūgių. Tai vyko nuolatos. Tiboras Haidu išvyko su Aureliu žvejot ir pradingo. Jie rado jį praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms susigūžusį prie mažyčio lauželio, už kažkokios rąstų ruošos proskynos, visą moliną ir sukandžiotą uodų, – Tiboras tvirtino, kad Aurelis jį paliko, kai jis pajuokavo, neva Luiza per Budapešto apgultį parsidavinėjusi už kepalėlį duonos, – o tai reiškė, kad jis, Aurelis, vienintelis galėjo jį surasti, tad kantriai atsekė Haidu pėdomis miškais ir pelkėmis, per kurias anas maknojo, karštligiškai ieškodamas kelio namo. Net ir po viso šito Tiboras ir Aurelis toliau ėjo kartu žvejoti – Aurelio patirtis buvo pernelyg viliojanti, kad galėtum jos atsisakyti, tik Tiboras daugiau niekada neminėjo Luizos.

Aniko Horvat automobilis užsiliepsnojo tuščias stovėdamas ties Komercijos ir Brodvėjaus gatvių kampu. Niekas nieko negalėjo įrodyti, bet vienas kitas kalbėjo matęs Fridesą netoliese Aniko namų – o ši buvo įsimylėjusi Aurelį – tą naktį, kai toji paskelbė esanti daug geresnė moteris negu toji „kekšė Luiza“, ir kad tai įrodytų, metė iššūkį – pradėjo metų karą dėl Aurelio palankumo, o laimėtoja metų gale turėjo gauti teisę su juo susituokti. Buvo aišku, kad Luiza laimėjo konkursui dar tik prasidėjus, o Fridesas nusiaubė automobilį, kad išvengtų rizikos prarasti Luizą, jei ši susituoktų su Aureliu.

Nesu tikras, ar kartais krėsdami šias eibes jie nebendradarbiaudavo. Nes kai jie nebūdavo su Luiza, būdavo kartu, sėdėdavo namuose arba šaudykloje, prie ežero arba klube, Fridesas su nesenkančiomis dovanomis ir paslaugomis, o Aurelis – kaip visada – priimantis visa su nesenkančia kritika. Dauguma žmonių manė, kad jie laikosi vienas kito, nes nepasitiki, seka, skaičiuoja, kad kuris nepadarytų ko nors, kas suteiktų didesnį Luizos prielankumą.

Visi kalbėjo, kad Luiza sukūrė tobulą vedžiojimo už nosies sistemą. Bet aš žinojau, kad taip nėra. Tiesą sakant, Luiza nuėjo per toli, ji pati įsipainiojo į pinkles ir negalėjo pasirinkti, nes pasirinkti vieną būtų reiškę užmušti kitą. Jie laikė ją taip pat, kaip ir ji juos.

Bet šis velnio sandėris buvo tik simptomas, o ne priežastis to, kas nužudė Luizą. Ji mirė 1975 metų vasario 23 dieną, aplankiusi Verą paskutinį kartą.

Tą vakarą ji atrodė siaubingai. Apsirengusi ir pasidažiusi pa-skubomis, veidas išterliotas losjonu, pudra ir želė, o drabužiai taip baisiai kirtosi, kad pamačiau ją žiemos popietės prieblandoje per pusę kvartalo. Bet jos elgesys tąnakt neišdavė nė ženklo liūdesio. Ji tryško gyvybe gausiau nei paprastai, oriai įžengė pro sodelio vartus, pakštelėjo mane į abu skruostus, užlingavo priekiniais laipteliais, kaip tik ji sugebėdavo, dar labiau provokuojamai pasikraipydama, kad užglaistytų girtumą.

Aš nuėjau įkandin, viliojamas gertuvės blykstelėjimo, išplėšto šviesos virš durų, o Vera jau siekė jos palto.

– Keista, – tarė Luiza, sėsdamasi prie virtuvės stalo, – kaip tik šią popietę prisiminiau pasaką, kurią mama man sekė vaikystėje, – ji žagtelėjo, prisidengė burną pirštinėta ranka, krestelėjusi galvą nusimetė plaukus nuo akių. – Gyveno kartą jaunikaitis, – taip visada prasidėdavo, – ji surimtėjo, susimąstė, staiga išblaivėjo. – Jis turėjo šimtą gražių merginų. Žinoma, ne visas iš karto. Vieną paskui kitą. Kai kuri nors iš šių moterų pasendavo (pats jaunasis vyriškis neseno), ji grakščiai krisdavo į atmatų krūvą. Iš tiesų tai nebuvo atmatos, nors mama jas taip ir vadino, – tai buvo kaulų krūva. Taigi ji puldavo į tą krūvą, palikdavo vietos kitai. Jaunuolis turėjo ir jauną žmoną. Ji irgi buvo amžinai jauna. Jos bėda buvo ta, kad nė viena iš šimto jaunų moterų nebuvo nemirtinga kaip ji, jų grožis netrukdavo, taigi nė viena jų nepasiimdavo jo visam laikui. Jis vis pareidavo namo túrósgombóc19 ir lekvár20, – Luiza nusijuokė, išsitraukė palinkos gertuvę ir šliukštelėjo joms abiem, bet Vera savo nė nepalietė. – Taigi galiausiai žmona pasiuntė manęs ir paliepė surasti gražiausią moterį pasaulyje, – Luiza užsimerkė, paniro į prisiminimus. – Aš apkeliavau tiek vietų, Vera. Visko mačiau – gražaus ir baisaus. Tai, ką apie mane pasakoja, vieni niekai, jie nė iš tolo neprilygs tikrovei. Man prireikė šitiek laiko suvokti, kad moteris, kurios ieškojau, – tai aš! Kad nebuvo prasmės nė iškeliauti, – ji atsiduso, plekšnodama sau plaukus. – Man buvo šešiolika, septyniolika, o mama vis dar pasakojo tą pasaką. Aš vis laukiau, kol kokia nors moteris – ten, tame pasaulyje, – pasens ir mesis ant kaulų krūvos, kad mano tėtis pareitų namo varškės spurgų.

Ji dar išgėrė.

Vera pažvelgė į mane pagalbos, bet aš tik išplėčiau akis ir gūžtelėjau.

– Luiza, – kreipėsi ji tyliai, – tu per daug geri. Nebesuprantu, ką kalbi, – ji atsargiai ištraukė puodelį jai iš rankų. – Aš pakviesiu Fridesą arba Aurelį, kad parvestų tave namo.

Kai Luiza nieko nepasakė, tik sėdėjo, įbedusi akis į tą vietą, kur buvo puodelis, Vera pakilo.

Ji paliko mane su Luiza. Pakibo nejauki tyla. Pamačiau Veros puodelį ir, pakėlęs jį prie lūpų, išgėriau vienu gurkšniu.

– Aurelį ir Fridesą, – purkštelėjo ji. – Velniop tuos abu avinus, – ji prisitraukė puodelį iš ten, kur Vera jį buvo padėjusi, bet negėrė. – Jie manęs nemyli, nė vienas, ir niekada nemylėjo, – Luiza sukinėjo puodelį pagal ir prieš laikrodžio rodyklę. – Ar esi kada matęs tokį vienišą žmogų? – Luiza nusišypsojo man. Nebuvau tikras, apie ką ji kalba. – Aurelis toks pigus, kad jis niekam negali pasakyti „ne“, kad ir kaip ko nors nenorėtų. O Fridesas toks nesaugus, kad jei netampa herojumi, kuris viską daro geriausiai, jo tiesiog nėra.

Po dažų blizgesiu Luizos veidas buvo pilkas.

– Iš tų dviejų gavau viską, ko norėjau, ir man nereikėjo šveisti grindų, mesti purvinų apatinių į skalbimo mašiną nei klausytis išvedžiojimų, kaip man lengva, nes jie uždirba pinigus, šluostyti snarglėtų nosių, gaminti pietų ir išskėsti kojų, – ir ji nusijuokė tokiu kraupiu juoku, kokio dar nebuvau girdėjęs. – Tai juodu – jie padarė mane laimingą! Tikri meilučiai!

Grįžo Vera ir pasakė, kad Aurelis sutiko ateiti. Luiza linktelėjo ir svyruodama pakilo nuo stalo.

– Turbūt palauksiu lauke, – ji apžvelgė virtuvę kaip tikrai sukrėstas žmogus ir atgalia ranka perbraukė kaktą. – Labai atsiprašau, – pasakė, – nereikėjo šį vakarą ateiti.

Kai paskui pakėlė akis, ji šypsojo, tikrai šypsojo.

– Dėkui, dėkui jums abiem, kad mane išklausėte.

Vera pagelbėjo Luizai apsivilkti paltą. Pro praviras duris plūstelėjo sniego gūsis. Pūtė vėjas, lankstė medžių viršūnes. Luiza, regis, mielai įkvėpė to gaivumo, paskui atsisuko į mane.

– Kai aš išeisiu, Vera lieps tau apsivilkti paltą, eiti paskui ir pastovėti su manim, kol pasirodys Aurelis, – ji pabučiavo mus į abu skruostus ir žengė į lauką.

Kol apsivilkau paltą ir išėjau laukan, ji jau buvo dingusi.

Daugiau jos nebematėme. Po dešimties minučių mane pasivijo Aurelis ir mes kartu sukome ratus po kvartalą. Tą naktį apėjom visur: jos namus, klubą, visas tas vietas, kur Luiza būtų galėjusi būti, net tas, kurių būtų vengusi, kol pagaliau įkalbėjau Aurelį nueiti į Frideso namus. Bet Fridesas jau buvo išėjęs ieškoti – Vera spėjo jam paskambinti.

Kai grįžau namo, buvo dar tamsu, bet jau rytas. Vera atrakino duris (buvau pamiršęs pasiimti raktą) vilkėdama chalatu, bet mačiau, kad ji nemiegojo, ir kai aš stovėjau mikčiodamas, vardydamas, kur mes apėjome, manydamas, kad turiu tai skubiai padaryti prieš įeidamas į vidų, ji žvelgė man per petį, ištiesusi kaklą, išplėtusi akis, tarsi stengdamasi susiurbti likusią šviesą.

Kelias kitas dienas Vera vylėsi, kad Luizos taip ir neras. Ji tikėjosi, kad jos išnykimas pakurstys naujas istorijas. Kad Luiza išskriejo ieškoti naujų nuotykių. Naujų vyrų. Gražesnių drabužių. Turtų. Įkandin įprastinių svajonių. Bet po keturių dienų ją sužvejojo Ontarijo ežere. Kažkodėl Luiza vilkėjo kitaip nei tą vakarą, kai buvo mūsų namuose. Ji buvo apsirengusi juodą kokteilių suknelę, pasipuošusi perlais, kuriuos jai buvo nupirkęs Fridesas, didžiulės skrybėlės fazanų plunksnos buvo susivėlusios ir įšalusios lede – skrybėlaitę ji buvo pasirišusi po smakru, lyg būtų bijojusi, kad ją nuneš srovė, o ant liesos rankos maskatavo rankinės kilpa. Viduje buvo laiškas, kuriame rašė visą savo „turtą“ – būtent tokį žodį ji buvo parinkusi – paliekanti „visiems garbingiems Toronto Sėčėnio klubo nariams“. Laiškas buvo parašytas vengriškai.

Holas pasamdė advokatą, kad šis išrūšiuotų visus Luizos turtus. Paskalūnas Holas visiems atskleidė, kada advokatas ketina eiti į Luizos namus jų inventorizuoti. Kai šis ten pasirodė, minia jau laukė ant namo laiptelių – pradinę įmoką už namą 1963 metais sumokėjo Aurelis, o Fridesas nuo to laiko mokėjo nuomą. Advokatas atsargiai atrakino priekines duris raktu, kuris buvo suvyniotas į sumirkusį testamentą. Jis paprašė visų likti lauke, neiti vidun. Jam reikią atlikti kruopščią inventorizaciją, kol niekas nesugadino (t. y. nepavogė) „asmeninių velionės turtų“. Iš pradžių visi elgėsi kaip paprašyti, bet po kurio laiko vienas žmogus peržengė slenkstį, paskui padarė vietos kitam pasislinkdamas truputį tolėliau, ir štai jie pirštų galiukais jau šmirinėjo po prieblandoj skendinčius kambarius, žiūrinėjo knygas ir paveikslus, paskui ėmė viską čiupinėti, graibytis po atverčiamą stalą prieškambaryje. Netrukus visi aktyviai įsitraukė į paieškas.

Mudu su Vera irgi ten buvome, stovėjome ant kilimėlio prie durų, žvelgdami vidun, tuo metu advokatas nulipo laiptais ir bandė sutramdyti žmones, kad šie nekištų nagų prie Luizos daiktų, tačiau Aniko staiga suriko kažką radusi ir visi metė, ką darę, susibūrė aplinkui ją, susidarė toks ratas, kad advokatas negalėjo nė prasiskverbti. Kaip tik tą akimirką Vera liepė man jos palaukti, ji greitai grįšianti.

Aniko rado žurnalą – vieną tų senoviškų apskaitos knygų kietu juodu viršeliu su sidabrinėmis raidėmis, o šonuose kyšojo kilpelės. Miniai susitelkus, Aniko ėmė skaityti – tai buvo lyg sąrašas, lyg dienoraštis – užrašytas kiekvienas dalykėlis, kurį Fridesas ar Aurelis padarė Luizai, pažymėta vieta, data ir laikas, o šalia buvo skaičiai – kodas, kuris kartojosi su menkomis variacijomis: ties kiekvienu vyriškiu jis kartojosi nuosekliai, bet tarp jų buvo gerokas skirtumas.

– Tai jos sekso aktai su Aureliu ir Fridesu, – pareiškė Aniko.

Erži paėmė knygą ir pavartė, ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos – juk tai visai ne kodai, bet mažyčiai vulgarūs piešinėliai. Knyga keliavo iš rankų į rankas, visi spoksojo, bet tikrai ne visi ten matė besidulkinančius žmones. Pagaliau Aniko atgavo knygą ir pervertė puslapius į priekį, paskui pakeltu dirbtinai pasibaisėjusiu balsu paskelbė:

– O čia, žiūrėkite, dulkinasi ne dvi, bet trys figūros! – ir daugybė rankų puolė graibstyti žurnalo.

Ir tuomet vienas jų – nebepamenu, ar tai buvo Aurelis, ar Fridesas, – stumtelėjęs mane petim, įžengė į namus ir išplėšė užrašus jai iš rankų. Vera jiems paskambino, bet jie jau buvo pakeliui ir dabar per penkias minutes atliko tai, ko advokatas nepajėgė per pusvalandį, – pačiupę po vieną, neišskiriant nė moterų, už pakarpos, išmetė visus lauk.

Mudu su Vera irgi išėjome, o prieš išeidami dar išvydome pas-kutinį vaizdą, kaip susėdę ant sofos vyriškiai, pasidėję tarp savęs žurnalą, braukė jį pirštais, tarsi tikėdamiesi ištrinti šių įsiveržėlių pirštų atspaudus, sugrąžinti savo ryšių su Luiza įamžinimo pirmykštį nekaltumą. Bet įdėmiau pažiūrėjęs pamačiau, kad Fridesas linguoja galva, o Aurelis košia žodžius, jo pirštas laksto vis greičiau ir greičiau, rodydamas tai vieną, tai kitą eilutę, tarsi juo labiau Fridesas su juo sutiko, juo mažiau Aureliui liko įrodymų. Mudu su Vera paėjome gatve ir tylomis sulipome į automobilį. Ji irgi matė, ką darė Aurelis ir Fridesas, ir automobiliui riedant į vakarus, mes jutome savo vienybę taip, lyg mus skirtų tik plaukelis, beveik nieko, palyginti su myliomis cemento, kurį šie vyrai sukrovė tarp savęs, ir šitiek jo pridėję, sucementavo savo draugystę visiems laikams. Luiza neklydo – ji buvo tik tarpininkė, sudaužytas telefonas, kuriuo jie perdavė savo meilę vienas kitam. Visą kelią namo jie stovėjo man prieš akis – Fridesas ir Aurelis, baksnojantys žurnalą ir besiginčijantys, kuris gi mylėjo Luizą labiau.

Šventojo Markso stebuklai

VIENA IŠ KEISČIAUSIŲ žmogystų, iškilusių Vengrijos komunizmo eroje, – o keistybių tuo metu derėjo gausiai, – buvo monsinjoras Juozapas Šventasis Mykolas. Apie tą žmogų sklandė įvairiausių gandų, neva jis užsimaskavęs pabėgėlis, vyriausybės agentas, atkapstantis revoliucijai priešiškas grupes, kad jis iš tų, labai nuoširdžiai troškusių kunigystės, bet nė vienas nepranoko pramano apie jo rašomą knygą.

Jei tikėsime gandais, monsinjoras pavadino savo rankraštį „Komunizmo stebuklų kronika“ ir surinko tokias neįtikėtinas istorijas, kad žmonės nuo Nyrabranio iki Šoprono nepaliovė jų porinę.

Savaime suprantama, kronika kėlė didelį susirūpinimą komunistų valdžiai, nes Marksas praleido didumą savo gyvenimo įrodinėdamas, kad tokių dalykų kaip stebuklai nesama ir tik mes patys, mes vieninteliai, kuriame savo likimą. O iš tiesų mums lemta viena: suprasti, kad svarbiausia – kolektyvas, o individas yra niekis, nepaisant to, ką šneka kapitalistai ir krikščionys, ir valstybės darbas padėti kiekvienam mūsų tai prisiminti; jei prireiktų, tai ir šiurkštoka jėga, nes be jo, be to kolektyvo, nebūtų geresnio pasaulio.

Tačiau tie pasakojimai buvo tokie įdomūs!

Antai būta istorijos apie Vasilį Bazovą, vieną iš tų gulagų nelaimėlių, kuriuos kalėjimo bendrai pasirinkdavo kaip „atpirkimo ožius“. Prie tokių ožių prisigretindavo, pakuždėdavo apie planuojamą pabėgimą ir pakviesdavo bėgti sykiu. Kaliniams išsprukus, kai visi atsidurdavo plyname lauke su aplinkui plytinčiomis mylių myliomis sniegynų ir ledo, „ožį“ nudėdavo ir suvalgydavo kiti kaliniai, suprantama, neturėję kada susitepti sumuštinių šiam žygiui. Iš gulagų siųstos paieškos grupės rasdavo jų kūnus prapjautus, nukraujavusius, išluptais inkstais, – nes kraujas ir inkstai yra vienintelės žmogaus kūno dalys, kurias galima vartoti žalias, o kurti laužo ir iškepti visko, kas liko, bėgliai negalėjo, kad neišduotų savo buvimo vietos. Tačiau tąsyk Vasiliui pavyko apsiginti nuo pasikėsinusių į jo gyvybę bendrų, pasprukti ir išgyventi šešetą savaičių apledėjusiose stepėse (penkiomis savaitėmis ilgiau, nei kada nors pavyko ištempti apskritai kokiam nors kaliniui), geriant ištirpdytą sniegą ir valgant „Kapitalo“, kurį buvo pasiėmęs laužui prakurti, lapus. Kai patruliai pagaliau jį sučiupo, jie negalėjo šituo patikėti, tad bėglys pasiūlė jiems keletą lapų paragauti. Anie šiek tiek pasiginčiję sutiko ir įsitikino, kad Markso raštai tikrai neblogo skonio, netgi truputį primena kotleti21, mažumėlę bitochki22.

Kitas pasakojimas bylojo apie Ivaną Bariatinskį, išmestą iš partijos už tai, kad atsisakė paklusti valstybės valiai, paskui jis trejetą dešimtmečių praleido klajodamas Maskvos gatvėmis, prisirišęs prie krūtinės plakatus, skelbiančius, kaip Leninui, o paskui Stalinui nesisekė įgyvendinti marksizmo. Tikras stebuklas – Ivanui ne tik buvo leidžiama ramiai tuo užsiimti, bet jo padėtis paprastai netgi sukeldavo visų sutiktųjų užuojautą, tad mesdami iššūkį valdžiai, žmonės jį pamaitindavo ir aprengdavo. Net visai svetimi, susidūrę su Bariatinskiu, savo atjauta jam dažnai užkrėsdavo ir kitus, taigi kur tik Bariatinskis pasisukdavo, ten ūmai palikdavo suvešėjusį žmogiškąjį solidarumą, tarsi šventasis paskui save žeriamų rožių žiedlapių taką.

Būta ir istorijos apie Beriksą Babojesku, inžinierių mechaniką, kuris atsidūrė teisme už tai, kad ėmėsi iš pagrindų spręsti romų problemą Rumunijoje; kitaip sakant, norėjo priversti romus atsisakyti klajokliško gyvenimo būdo, įsikurti sėsliai ir dirbti valstybės labui, kaip daro visi kiti žmonės. Įkvėptas šios vizijos, Babojesku siūlėsi sukurti Mobiliojo proletariato miestelio projektą: miestelį turėjo sudaryti namai, parduotuvės, fabrikai, tai turėjo būti tarsi ištisas kaimas, iškeltas ant kojūkų, varomų didžiulių baterijų ir krumpliaračių, jis sektų romams iš paskos, kad ir kur šie klajotų, neatsilikdamas nuo jų taip nenuolaidžiai, kad tai juos išsekintų, priverstų pasijusti pralaimėjusius ir įsikurti sėsliai. Netrukus po to, kai supažindino su savo planu Sovietų Tarybą, Babojesku buvo kažkur išgabentas „jo paties labui“, tačiau beveik išsyk jo mobiliojo miestelio viziją imta įgyvendinti kone visuose Rumunijos kaimuose. Pasigirdo pranešimų apie miškus, nušienautus jų kelyje, dideles įdubas, kurias kojūkai palikdavo įspaustas smėlyje, akmenyje, asfalte. O dar blogiau, pranešta, kad romai, užuot jautęsi persekiojami šių „babojeskvilių“, keletą mėnesių su pasibaisėjimu nuo jų lakstę, galop ėmė suprasti, kad tai buvo kaip tik toji vieta, kurios jie ieškoję, – nes čia jie galėjo ir įsikurti, ir sykiu nejausti, kad varžoma jų aistra klajoti. Tad pagaliau ėmė į juos kraustytis ir apsigyveno, ir keliavo po šalį su šia nedidele utopija, daug artimesne Markso vizijai, ir galiausiai tokiuose kaimuose panoro gyventi ir visi kiti rumunai. Tai tapo tikros gėdos versme komunistams, kurių miestų ir miestelių su šiais negalėjai nė palyginti, tad jie teįstengė grasinti, įkalinti ar bausti mirtimi visus tuos, kurie apie tokias gyvenvietes drįsdavo bent užsiminti.

Istorija, įtraukusi Vengrijos slaptosios policijos, kitaip žinomos kaip AVO, agentę Flori Nandorfi, iš tiesų buvo apie ją pačią; Šventasis Mykolas ją pavadins „Nandorfi tinklu“. Tiesa, iš pradžių Flori gavo užduotį surasti kunigą su jo bendrais kontrrevoliucionieriais ir kartą bei visiems laikams sustabdyti tų protus jaukiančių istorijų skleidimą.

Toji Flori taip pat buvo garsenybė, tegul ir mažesnio ryškio. Dar 1945 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir Budapešto apsiausčiai, ji prasiskverbė į vadinamąjį Vanajaus batalioną, kovinį dalinį, suburtą Laslo Vanajaus, dešiniojo sparno fanatiko, pasiryžusio remti nacius net šiems galutinai pralaimėjus. Jis susivarė senyvus vyriškius ir berniukus, kurių nė vienas neturėjo reikiamo karinio pasirengimo, ir pasiuntė juos prieš Raudonąją armiją. Žinoma, tai buvo savižudžių žygis, o kai Vanajui pritrūko senių ir vaikų, gretas papildydavo užpuldinėdamas išsislapsčiusius civilius: pajėgiančius kariauti užrašydavo, parodęs pistoletą ir siūlydamas pasirinkti – mirti tuoj pat arba veikiausiai kiek vėliau. Pasak oficialių šaltinių, Flori, persirengusi jaunuoliu, įsiskverbė į batalioną ir padėjo Raudonajai armijai įvesdinti į dalinį nemažai pačių „ištikimiausių“ agentų – taip kukliai prisidėjo prie galutinio nacių ir Sukryžiuotųjų strėlių partijos pralaimėjimo, o sau pelnė gausių pagyrų ir apdovanojimų; karui virtus šaltuoju gavo pelningą postą ir čia darbavosi skleisdama sovietinį terorą. Kaip tik dėl tokios Flori kompetencijos jai ir teko užduotis išaiškinti Šventąjį Mykolą. Kaip mirktelėjęs prasitarė jos viršininkas ir partinis kolega Maksimas Zabrovskis, tokias „taktines išdavystes“ ji atlikdavusi tobulai. Flori nesiginčijo, nes kaip tik dėl šios reputacijos išliko gyva, naudinga valstybei, tik gal ne tokios puikios sveikatos, mat jau daugelį metų gėrė, paslapčiomis gurkštelėdama dieną ir išmaukdama po butelį naktimis.

Flori neprisiminė, kada pirmąkart išgirdo gandus apie monsinjorą ir jo kroniką, tad kai ėmėsi šio darbo, šitai savaime tapo problema: vingiuodavo per pasakojimus, miglotus prisiminimus vyrų, moterų ir net vaikų, kurie tikino matę knygą, patys laikę rankose ar sužinoję iš kitų ją turėjusių, girdėję iš jos skaitant, deklamuojant (paaiškėjo, kad iš jos pasiskaitydavo net prieš miegą), – tačiau ji nežinojo šių kalbų kilmės ir negalėjo spręsti, kiek jos nutolusios nuo tiesos. Todėl dažniausiai keliaudavo po įprastus barus ir atokius miestelius, Dievo pamirštas vietas, kur knibždėjo tokių žmonių, kuriems padėdami sovietai ypač didžiavosi, nors šiems sovietų atvykimas – kadangi įžengė skindamiesi kelią kulkomis ir ugnimi, pirmiausia siųsdami kareivius, žudančius, sėjančius mirtį, liepsnose skandinančius miestus, – buvo tik dar viena nesibaigiančios skurdo virtinės grandis. Flori stengėsi įsimaišyti kaip lygi, kitaip negalėjo, nes tada įtarė kiekvieną, negalėjai kliautis tuo, kad esi nepastebima, nebesvarbi, tai neišgelbės tokiu metu, kai žmones grūsdavo į kalėjimus, siųsdavo į sunkiųjų darbų stovyklas, bausdavo mirtimi tik tam, kad primintų valdžios savivalę, kai bet ką be jokios dingsties galėjo susemti, tarsi valstybės įgeidžiai užtikrintų švarią sąžinę. Šie žmonės jau nebegalėjo susėdę skųstis vietos tarybomis, kareiviais ar politikais, kaip kadaise skųsdavosi imperatoriumi, kilmingaisiais ar buržuazija. Flori įsiskverbdavo tarp jų, kirbindama jų nuostabos jausmą, šnekėdama apie tokius dalykus, kurie regėjosi tikroviški ir su valstybe tarsi nė per nago juodymą nesusiję, taigi išporinę jai viską, ką ji norėjo išgirsti, jie nė nenumanė padarę didžiulį nusižengimą. Flori dėdavosi girta it pėdas; vos apversdama liežuvį, apdujusiu žvilgsniu žvalgydavosi aplink, kad jie patikėtų – moteriškei tuoj „nučiuoš stogas“, kur jau ten jai beprisiminti tas šnekas; be to, juk ji sava.

Bet girtumo būta tikro. Anų laikų prisiminimai Flori iškildavo ne kaip virtinė datų, atskirų epizodų, bet kaip viena ilga akimirka, sukritusių atsitiktinumų dėmė, susilieję veidai, kurių kiekvieną būtų galėjusi išskirti, apkaltinti, įkalinti, pakeliui sugalvodama dingsčių ir įrodymų, net jeigu jų pritrūktų. Juk taip ji dirbo jau porą ar trejetą metų – pati virtusi savivalės įgaliotine, pasišovusia suvystyti pasaulį savo asmeniniu chaosu.

– Taip, aš girdėjau apie knygą, – tarė vyriškis, čiupinėdamas apykaklę. – Girdėjau ir apie tave.

Ji nustebusi dirstelėjo į jį, bet jis jau pakilo, įsiliejo į prie baro šėlstančių žmonių minią, buvo antra nakties, metas, kai alkoholis ima gimdyti haliucinacijas, kai peržengiamos ne tik įstatymo, bet ir vaizduotės ribos. Kas šoko, po vieną ar poromis, keturių ar didesnėmis grupelėmis, o vienas vyras skėlė čečiotką po įdubusiu stogu, pro kurį sunkės lietus, – ir kai Flori vėl išgirdo to vyro balsą, ji jau sėdėjo tupykloje ir žiūrėjo, kaip murzinas vanduo neskubriai semia jos batus.

– Vanajaus batalionas, – išgirdo ji šnabždesį.

Flori papurtė galvą, nesuprasdama, ar tai sklinda iš būdelės kairėje, ar dešinėje, ar pasigirdo, kaip jau ne kartą buvo nutikę, iš jos makaulės. Netrukus išgirdo ir daugiau:

– Per apgultį tu slapsteisi rūsy. Plaukus nukirpo tėvai, manydami, kad atrodydama kaip berniukas išvengsi dažnos tuometinės moterų dalios, kai atėjo Raudonoji armija. Buvai išsekusi, pavargusi, traumuota ir praradusi bet kokią moralę, o juk tas nevaržomas plėšimas, kurį leisdavo jiems vadai, dažnai neapsiribojo vien kišenėmis, lagaminais ir rankiniais laikrodžiais, tiesa? Bet Vanajus pasirodė pirmas, privertė tave įstot į dalinį, o tai, ką jis padarė tavo tėvams, garantavo, kad niekada neatskleisi jiems, kas iš tiesų esi. Bet galų gale vis viena išsidavei, tiesa?

Bet dabar Flori jau pakilo, apgirtusi šiaip taip užsitempė kelnes, išvirto per duris, atplėšė gretimos kabinos duris, paskui ir visų kitų, patikrino ir per viršų, žvilgtelėjo per plyšius prie grindų. Tačiau vyriškio niekur nebuvo matyti, niekur nė pėdsako, nė tualetinio popieriaus skiautelės ar varvančio čiaupo, iš kurio galėtum spręsti, kad jo čia būta.

Paskui Flori ilgokai vaikštinėjo užsismaukusi kepurę ant akių, trynėsi iš namų į namus tų žmonių, kuriuos tąnakt pastebėjo bare; tik vienas kitas iš jų (kaip ji) prisiminė, ką tą naktį, tomis valandomis veikė; o dar sunkiau jiems buvo prisiminti žmogaus, kurio išvaizdą ji tik nupasakojo, veidą. Flori nurodžius, kai kuriuos areštavo, tad iš jų pabiro įvairiausios informacijos, aišku, nei naudingos, nei teisingos; jie tiesiog šnekėjo, kad ką nors pasakytų, nes tylėdami būtų pripažinę kaltę.

Iš kur tas vyriškis galėjo žinoti, kas jai nutiko per apsuptį? Neliko jokių įrašų, jokių nuotraukų, jokių liudininkų – visiškai nieko. Ir nors kai kas partijoje įtarė ją dėl to, kokiais būdais ji įsiskverbė į Vanajaus batalioną, toks įtarinėjimas buvo veikiau įprastas santykis tarp žmonių, ypač partijos narių, nei įrodymais pagrįsti kaltinimai. Tačiau šis žmogus žinojo.

Naktimis neužmigdavo stengdamasi prisiminti jo veidą, bloknote paišydama vieną eskizą po kito. Iš pradžių jai atrodė, kad to vyro veidas buvo vėjo nugairintas, sudžiūvęs, iškreiptas ir susitraukęs, smulkesnis, nei seniau buvęs, tarsi oda ir kaulai savaime liudytų, kaip dyla žmogaus bruožai šiam virstant legenda, kai jo tapatybė ima priklausyti visų pirma tiems, kurie juo be atodairos tiki, o ne sau pačiam, tačiau bėgo dienos, Flori vis grįždavo atgal tų istorijų ir neryškiai regėtų vaizdinių pėdsakais, ir kai dabar prisimindavo vyro veidą bare, šis jos sąmonėje buvo įgavęs kitokių apybrėžų. Tik ji niekaip neįstengė pamatyti jo viso, tarsi prie jo būtų priaugę kiti, lyg jis nešiotųsi kitų veidų nuotrupas, tampytų sau iš paskos pėdsaką sutiktų į save panašių žmonių, atsidūrusių nuošalėje valstybės, kuriai nederėjo turėt jokių nuošalių, kuri turėjo jas panaikinti, tarsi jis būtų pasiėmęs iš tų veidų geriausia, bet to neįsisavinęs, tarsi būtų įmanoma jiems palikti vietos; išlaikyti juos tokius, kokie jie buvo, ten, kur jam labiausiai grėsė prarasti save – savo išorėje. Flori suprato, kad jis paėmė kažką ir iš jos, jos Vanajaus batalione praleisto laiko paslaptį – tai, ką ji pasiryžo susigrąžinti, o susigrąžinusi sunaikinti kartą ir visiems laikams, sykiu sunaikindama ir jį. Tik, žinoma, tam tikra prasme šį tą jis nedelsdamas sugrąžino, nes suteikdamas Flori galimybę dar sykį atsidurti apsiaustyje, nesvarbu, kad sykiu su juo, leido jai paliudyti už tuos, kuriuos ji išdavė, ištarti jų atmintį, užuot dangsčiusis mokslu, ideologija ir alkoholiu, – net nuo savęs. Stebuklais ir neįtikėtinomis istorijomis tebuvo maskuojama tai, ką iš tiesų siūlė Šventasis Mykolas, – paprasčiausią iš pabėgimų.

Antrą kartą jie susitiko – ar, tiksliau, susidūrė mišiose, tačiau jis ir vėl išnyko, vos ji spėjo jį pastebėti. Buvo tie laikai, pati šeštojo dešimtmečio pradžia, kai areštavo Vengrijos arkivyskupą kardinolą Mindsentį, jam grasino, marino badu, ištisas paras kankino be miego, į išangę kišo stiklo šukes, kol jį privertė pasirašyti dokumentus, kuriuos jis atmetė viešame laiške prieš areštą (įspėdamas, kad viskas, kad ir ką pasirašytų patekęs į kvotėjų rankas, būtų laikoma be galios, nes tai bus tik „žmogiškojo silpnumo“ įrodymas), – ir visa dėl to, kad atsisakė perduoti bažnyčias ir mokyklas komunistų valdžiai. Tai buvo laikai, kai partija siųsdavo agentus (vadintus „šnipeliais“) į mišias užrašinėti kunigų pamokslų, kad paskui galėtų juos pacituoti parodomuosiuose teismuose. Tai buvo metas, kai išpažinti katalikybę reiškė, kad tavęs nepriims į partiją, neiškilsi komunistinės hierachijos laiptais, negausi padoresnio darbo. Metas, kai žmonės melstis dažnai susirinkdavo į improvizuotas bažnyčias ar apgriuvusiose šventovėse, į pamaldas, kurių laiką sužinodavo pačiu keisčiausiu būdu, tokiais vingiuotais takais, jog sunkiai įsivaizduotum, kokiais ta žinia keliavo vietovaizdžiais. Aišku, partija apie šias mišias irgi žinodavo, tad monsinjoras numanė, kad bus ir Flori, – nors jai ne tiek svarbu užsirašyti kiekvieną kunigo žodį, kiek sugalvoti, kaip vėliau perpasakos, ką neva sakęs kunigas. Flori sėdėjo klauptuose, kai jai per petį nuslydo vokas. Pastvėrė jį, žvilgtelėjo vidun, išsigandusi vėl greitai užvėrė, o atsigręžusi pamatė tik nedidelį berniūkštį, iškėlusį galvą ir spaudžiantį monetą, gautą iš monsinjoro už voko perdavimą, išdidų, kad pagaliau turi ką įdėti į rinkliavos krepšelį.

Voke buvo jos istorija – visa Flori istorija – net su momentinėmis nuotraukomis tų berniukų, kuriuos padėjo nugalabyti, įsisukusi į Vanajaus batalioną, visa surašyta kaltinimo forma. Grįžusi į kambarį, kur buvo apsistojusi, Flori iškratė laišką ir nuotraukas ant lovos ir prisiminė visa, kas vyko tame pastate, kur juos iš visų pusių užspendė Raudonoji armija. Jai tebuvo šešiolika, o trims vaikinukams, šaudantiems iš ginklų, kuriuos taip meistriškai užtaisydavo, keturiolika, septyniolika ir aštuoniolika. Jau anksčiau ten buvo įsigavę trys vokiečių kareiviai, visi trys sužeisti, du merdėjo jau pačią pirmąją dieną, kai atšliaužė atsiremti į tarpdurius. Kodėl į tarpdurius, ji taip ir nesuprato. Trečiasis gyveno dar trejetą dienų, sėdėdamas ir reikalaudamas vandens, ir iš paskutinių jėgų jiems nuolat primindamas, kokia gausybė sovietų kareivių susibūrę lauke, kokių jie turi ginklų, kaip tie ginklai sumaitoja žmogaus kūną. O dar dažniau jis kartojo, kad jie visi mirsią. „Ir mes visi to teverti“, – juokėsi jis, susiėmęs už gilios kirstinės žaizdos pilve. Dar baisesni buvo tie arkliai, kuriuos vokiečiai čia atitempė, užvilko laiptais į trečią aukštą, tokius išbadėjusius, jog jie vos įstengė spardyti skyles sienose ir plėšyti dantimis vienas kitą bei visus prisiartinusius, kol galop kareiviams iš lauko pavyko vieną nudėti raketa, o kitiems dviem pribaigti pakako po vieną kulką. „Atvilkau juos, kad galėtume pabėgti, – juokėsi tas trečiasis vokietis, – kad galėtume ant jų užšokti ir išjoti.“ Tvyrojo nepakeliamas lavonų dvokas. Tačiau iš pradžių, kol skrandžiai dar nebuvo susitraukę ir juto alkį, jie nepaisė smarvės ir apieškodavo arklių lavonus, gebėdavo aptikti tą vos pastebimą liniją, skiriančią jau sugedusią, pūvančią, nuodingą mėsą nuo tos, kurios dar neišvemdavo, išrėždavo jos ir pakepdavo užmetę ant laužo, paskui rydavo pajuodusius karštus it anglis gabalus. Tada vėl ropšdavosi per krūvas plytų ir mūro luitų, geležinius strypus ir subyrėjusius sietynus, paleisdavo šūvių papliūpas iš vieno, paskui iš kito lango, lėkdavo laiptais aukštyn ar žemyn, prasilenkdami su kitais bata-liono nariais, kurie irgi bėgo, tik priešinga kryptimi, o laiptai aidėjo nuo rėkavimų vokiečių kareivio, kuris vis dar liejo pasiutusią jį sprogdinančią energiją. „Jūs mirsite! Jūs visi mirsite!“ Ėjo dienos, jie jau liovėsi šokinėti per kūnus tarpduryje, per arklius svetainėje, iš pradžių tik atsargiai ant jų atsistodavo, paskui lėkdavo tiesiai per juos, o vėliau ir visai nustojo žiūrėti po kojų, kas ten ant tako taip sukrešę ir slidu.

Ji jau taip ir neprisimins, Diuris ar Gerė rūsyje rado kanalizacijos angą ir pakvietė juos žemyn padėti atplėšti dangčio. „Na ir kas, kad jie nulips tomis geležinėmis kopėčiomis, na ir kas?“ – galvojo Flori. Tik tam, kad išlįstų kur nors kitur mieste, kur taip pat baisu, kur gal dar šiurpiau? Apgultis išsitęsė jau per penkiasdešimt dienų, ištisus miesto kvartalus į miltus sumalė sprogmenys, supleškino gaisrai, kojos kliūva už gatvėn subyrėjusių stogų, ir stenkis nesistengęs – nepažinsi, kur buvo tas kampas, ta gatvė, kur kadaise gyvenai. O jei tomis kopėčiomis vis dėlto liptum žemyn, kur jos nuvestų? Gerė jau kaip tik ketino klausti, kas pirmas tai išbandys, kai praplaukė kūnas. Nuogas moters kūnas, veidu į vandenį. Jos pirštai buvo susikibę su kitos, mažesnės rankos piršteliais, o ta ranka lavono, įstrigusio kažkur vandenyje po ja, plūduriuojančio šen ir ten, nusigręžusio nuo oro, nuo visko, kas dedasi pasaulyje virš vandens. Tada Flori ir išgirdo automatų šūvius, šūkalojimus rusų kalba taip arti, kaip jie dar niekad jų nebuvo pasiekę.

O kaip ji stengėsi pamiršti, kas vyko paskui, kaip nusigręžė nuo vaikinų ir plėšdama nuo savęs Vanajaus bataliono ženklus paknopstomis puolė atverti durų kareiviams, kol niekas nespėjo jos sustabdyti, žiūrėjo, kaip raudonieji įsiveržė tarsi vėjas ir tuoj pat nupylė Diurį, Gerę ir Janošą. Paskui, pastatę nugara prie sienos, kareiviai patikrino Flori. Stovėdama tuščiomis, virš galvos iškeltomis rankomis, ji nerišliai vapėjo vengriškai, įterpdama, kiek menkai mokėjo rusiškai, kad esanti žydė, kad tėvai buvę Nepriklausomybės fronto komunistų grupės nariai; kaip ją pagrobę Vanajaus bataliono vyrai ir įkalinę. Tvirtino dienų dienas laukusi, kada ją išlaisvins Raudonoji armija. Bet kareivių, pasirodė, visai nedomino jos istorija, jiems rūpėjo tik viena, kaip vaikinai kalindami su ja „elgėsi“. Tą popietę jie privertė ją daug kartų pademonstruoti šią jos prasimanyto įkalinimo dalį. Ir jai teko laikytis savo istorijos, nors buvo aišku, jog mergina niekam nerūpi, kad juos domina tik tai, kiek ji šiuo metu gali būti naudinga partijai.

Dabar Flori pakėlė nuo žemės nuotraukas, įsižiūrėjo į veidus. Kažin, ar Šventasis Mykolas surinko ir jų išraiškų šukeles? Pažvelgė į jas iš arčiau, bandydama prisiminti metą, kai nusisukti nuo šių – ar bet kurių – veidų ir išduoti juos būtų buvę nelengva. Paskui susimąstė, kaip Šventasis Mykolas sužinojo, kas įvyko, dar sykį skaitė laišką, atidžiai įsižiūrėjo į fotografijas, kiekvieną apvertė ir perskaitė kitoj pusėj užrašytas datas – Gerė Tolšcvajus (1947 m. vasario 12 d.), Diuris Kelemanas (1947 m. vasario 12 d.), Janošas Sabas (1947 m. vasario 12 d.).

1947-ieji. Juk jau dveji metai, kaip jie turėjo būti mirę.

Flori vėl įsižiūrėjo į nuotraukas, vartė viena ir kita puse, siekė palinkos butelio, stebėdamasi, kad berniukai beveik nepasikeitę, bet ir subrendę, ypač kai prisimena jų veidus sovietams nukreipus į juos šautuvus. Pasiėmusi butelį, Flori žengė iš kambario į atšiaurią žiemą be batų, be palto ar supratimo, kaip grįš, laikydama laišką ir nuotraukas, sukdama bet kur klaidžiomis gatvėmis, tarsi tik visiškas atsitiktinumas, tik tokia klajonė be žemėlapio būtų vienintelis būdas priartėti prie Šventojo Mykolo, tarsi jai reikėjo užmiršti, kaip nori jį surasti, kaip labai nuo to priklauso jos laimė.

– O jeigu pasakyčiau, kad jie gyvi? Kad visi išgyveno?

Flori kilstelėjo galvą iš ten, kur galiausiai buvo susmukusi, ir pajuto, kaip krūtinę prislėgė kažkoks svoris, didelis paltas, kurį nusivilkęs jis apgaubė ją; nuo kraigų virš galvų virto sniegas, kunigas trynė rankas, tarsi taip būtų lengviausia nuo jų nusiplauti bet kokius purvus.

– Ką, jeigu pasakyčiau, jog jie šiandien gyvi tik dėl to, ką tu padarei, nes rusai paliko juos kaip mirusius, kai jų dėmesį atkreipei tu ir tai… ką galėjai jiems pasiūlyti, – kad jie buvo tik sužeisti, be sąmonės?

Ji drebėjo po paltu, sukandusi dantis, kad nebarškėtų.

– Ką, jei pasakyčiau, jog visi tie, kuriuos ir vėliau medžiojai, visi jie išgyveno tik dėl to, kad tu juos įskundei? – atskleidęs segtuvą iškėlė jai prieš akis nuotraukas ir rodė veidą po veido, ir ji visus juos prisiminė, kaip prisiminė ir veidus tų berniukų, tą išraišką, kuri jau atsisveikinus byloja, kad atsiduodi artėjančiam. – Marija Ligeri, vienintelė išlikusi, nuo bėgių nustūmus kalėjimo traukinį, – pasakė jis. – Elžbieta Hauser… jei ją būtų areštavę pora dienų vėliau, būtų teista kaip Baltojo spalio sąmokslo dalyvė.

Jis parodė kitą nuotrauką:

– Peteris Horvatas, prieš savo valią įtrauktas į reakcingą tinklą kaip ištikimas jų bendražygis, – šyptelėjo. – Jie, mat, ieškojo, kas galėtų atlikti tą vaidmenį, ir Peteris sutiko bei puikiai tam tiko, – jis nusijuokė, ir Flori tas juokas pasirodė toks linksmas, toks šiltas, kokį jau seniai buvo girdėjusi. – Norėčiau visus juos pavadinti Nandorfi tinklu, – vėl patapnojo jai per petį. – Tu jau įrašyta mano knygoje, Flori stebukladarė. Gali pažiūrėti, jei netiki.

Į ligoninę nuvykti užtruko ilgiau, nei paklysti. Išskyrus tai, Flori nieko daugiau neprisimena. Kažin, ar ją rado ir į ligoninę nugabeno monsinjoras? Pasirodė policija, paskui pasigirdo įprasti skambučiai iš įprastų šaltinių, ilgos kvotos naktys, per besisukančias duris įeidavo ir išeidavo vyrai su iš anksto surepetuotomis frazėmis, ideologiškai deramai kilstelėta galva.

– Paprastai nuo mūsų niekas nepasprunka, – tikino jie, prisėdę prie Flori lovos.

„Oficialiais duomenimis – ne“, – pamanė ji, tačiau po sekundės jai šovė mintis, jog „paprastai nepasprunka“, o garsiai ištarė:

– Bet juk ir nepaspruko.

Pašnekovai, kaip jie save vadino, nors iš tiesų buvo kvotėjai, pažvelgė į ją; Flori susiraukė atsakydama jiems revoliucionierei derama rimta išraiška – tokios jie ir tikėjosi, ne to buržuazinio pasimėgavimo, kurį ji juto, ir juto vis smarkiau dėl to, ką jai pasakė Šventasis Mykolas.

– Žinau, kur jį rasti.

Nors iš tiesų nežinojo. Bet jie to neįtarė, mat jų abejones nuramdė jos, kaip karingos kovotojos su reakcingomis jėgomis, reputacija. Tad ją paleido ir davė dvi dienas surasti kunigą, – dvi dienas, kurių tikrai nepakako tam, kad suspėtų pasprukti. Flori grįžo namo iš ligoninės ir išmetė visus butelius – tuščius, pusiau išgertus, pilnutėlius, – sviedė juos po vieną į šiukšlių vamzdį didžiajame koridoriuje ir klausėsi, kaip dūžta atsimušę į skardines vamzdžio sienas ir garma žemyn. Tada susikrovė lagaminą, susidėjo žemėlapius, nemokamus traukinio bilietus – visa, ko reikėjo, ir nuėjo miegoti. Atsikėlusi paskambino, susirinko duomenis apie Gerę Tolšcvajų, Diurį Kelemaną, Janošą Sabą pagal apytikslį amžių, negaišdama su tais, kurie buvo per jauni ar per seni, o tada atsirinko adresus, kurie, kaip jai atrodė, galėjo būti tų ieškomų vyrų. Išeidama žvilgtelėjo į kalendorių, buvo penktadienis, o tai reiškė, kad iki sekmadienio jai teks arba rasti kunigą, arba jam įkandin pasislėpti. Dar pasvarstė, kad visa nepanašu į atsitiktinumą, veikiau regisi, tarsi monsinjoras būtų žinojęs, kiek laiko jie davė Flori, kiek laiko ji turės tam, kad susisiektų su anais trimis vyrukais, kuriuos privalėjo surasti, išgauti iš jų paslaptį, kaip jie pabėgo ir išnyko, ir pasinaudoti ja pati.

Tačiau lengvumas, kurį juto tą rytą, tarsi būtų išsivadavusi iš fatalizmo, metų metus slėgusios naštos, – jausmo, kad tai, kur atsidūrė, tai, ką darė, buvo taip pat neišvengiama, kaip ir tų berniukų išdavystė, – netruko išsisklaidyti. Jau po dienos Flori matė iš tarpdurių žvelgiančius į ją nepažįstamus veidus vyrų, kurių vardai buvo Gerė Tolšcvajus, Diuris Kelemanas ir Janošas Sabas, tačiau ją išvydus jų akyse neblykstelėjo atpažinimo kibirkštėlė. Nė vienas jų nėmaž nepriminė tų veidų, kuriuos prisiminė ji, nepanašūs jie buvo nė į nuotraukas, kurias jai padavė Šventasis Mykolas, o ji išmėtė tą snieguotą dieną klampodama po miestą. Taigi šeštadienio popietę Flori užsuko į mažytį bariuką Miškolco pakraštyje ir ėmė užsisakinėti vieną vyšnių palinkos taurelę po kitos, žiūrėdama į stogą, tarsi ištyrusi jo plyšius įžiūrėtų angą į rytojų, į sekmadienį, tą dieną, kai sutartą valandą sutiko laukti jų savo kambaryje ir pateikti jiems žinias, kaip sučiupti monsinjorą ir jo kronikas. Toliau spoksojo į tuos plyšius, įkaušusiai jų padvigubėjo. Kai barmenas neįkyriai užsiminė, kad jau reikėtų keliauti namo, Flori slystelėjo nuo kėdės ant grindų, vis dar įsmeigusi akis aukštyn, tarsi į žvaigždynus, lyg stengtųsi kažką įžiūrėti nuo lubų nukarusios lempos spindesy. Pagaliau barmenai atidžiai apžiūrėjo jos skiriamuosius ženklus, o tada, apsimesdami, kad kuo pagarbiausiai prilaiko ją už alkūnių, išvedė iš baro. Nors išties jie padarė itin paprastą dalyką – tiesiog kilstelėjo ją nuo grindų ir iššvilpino lauk.

Sutemo ilga naktis. Flori sėdėjo ant lovos nemiegodama, per daug suglumusi, kad eitų ieškoti daugiau išgerti. Ar užsiimtų dar kuo nors, kad nereikėtų taip kautis su miegu; kaskart imdama snūsti smarkiai papurtydavo galvą. Išaušo rytas, toks skaistus, kad žinojo – užmiršti jo nepavyks, vis labiau krėtė drebulys, baimę dar sustiprino smegenis veikiantis alkoholis, chromosomos susijungdavo ir išsiskirstydavo, ji ūmai susipurtydavo, įsivaizduodama baisiausia. Kai į duris pabeldė, palindo po patalais, tarsi ten galėtų pasislėpti.

Šventasis Mykolas kilstelėjo nuo jos užklotus ir pasiteiravo, ar nebuvę nuostabu sužinoti, jog anie berniukai, moterys ir vyrai, kuriuos pasiunčiant myriop ji vienaip ar kitaip prisidėjo, liko gyvi. Kunigas žvelgė į ją pavargusiomis akimis, dar smarkiau, nei prisiminė, susiraukšlėjusiu veidu.

– Juk nėra jokio Nandorfi tinklo, tiesa? – paklausė ji, nubraukdama nuo akių plaukus. – Juk tu tai prasimanei?

Atsakydamas kunigas tik patraukė pečiais, taip atsainiai, tarsi jam atrodytų visai nesvarbu, ar tų stebuklų yra, ar ne, ar ta knyga su neįtikėtinomis istorijomis, apie kurias sklando gandai, egzistuoja, ar ne; sykiu jo elgesys nė kiek neatrodė ciniškas, jis tik davė suprasti, kad knyga ne tokia svarbi, kaip Flori įsivaizdavusi, o tasai sumanymas, dėl kurio kunigas rizikuotų gyvybe, vykdomas pagal visai kitą programą.

– Tikriausiai aš tau atrodau nieko nevertas, – šnekėjo jis, ne atsisėsdamas, o stačiai šleptelėdamas ant kėdės. – Paprasčiausias nusikaltėlis, – tęsė, vėl gūžtelėdamas pečiais.

– Bažnyčia yra nusikalstama organizacija, – sududeno ji, nuraminta ne tik šios minties, bet ir galimybės vėl užimti aiškias pozicijas, griebtis scenarijaus, kurio pradžią, vidurį ir pabaigą mokėjo atmintinai.

Tuomet monsinjoras apsakė jai kai ką iš tų dalykėlių, kuriuos jam teko matyti (nors jai beliko spėlioti, kaip jis galėjo ten įsigauti), – apie valstybės veikėjų vakarienes, per kurias tarnai tupinėja aplink partiečius su šampanu ir ikrais nukrautais padėklais, kur visi, pasidabinę geriausiais apdarais, sūkuriuoja po pokylių salę; apie partijos „vidaus“ narių medžioklės ložes, kur jiems patarnauja liokajai ir tarnaitės, o partiečiai, pasidabinę tradiciniais medžioklės kostiumais, jodinėja po žemes, aptvertas nuo svetimų akių spygliuota viela, šaudo iš medžioklinių šautuvų ir susirenka laimikį it Vienos aristokratai, apie prostitučių tinklus, aptarnaujančius tik rinktinio skonio marksistus.

– Bet, žinoma, – tęsė jis, – kadangi visam tam skiriama pinigų ir nuosavybė priklauso valstybei, tie žmogėnai gali atsigręžti ir pasakyti, kad jie patys nieko neturi, jų kišenėse švilpia vėjai kaip ir tavo, tik tuo metu jie gyvena tarsi karaliai.

– Tai, ką daro tie žmonės ir ką jie sukūrė, iš tiesų nėra joks komunizmas.

– Taigi, tą patį sakome ir apie netikusius popiežius, kad jų darbai nebuvo tikra krikščionybė, – jis palinko priekin. – Bet ar ne pats Marksas sakė, kad yra tik viena istorija, kuria galime kliautis mąstydami, tiktai tais dalykais, kurie iš tiesų nuveikti. Visa kita, – jis kaip paukštis suplevėsavo rankomis ore, – tikras komunizmas, tikra krikščionybė – tik metafizika. Oro pilys. Nevykę pasiteisinimai.

– Bet mes juk padarėme ir gerų darbų.

– Ne vienas žmogus jų padaro, – atsakė jis. – Retsykiais.

Flori žvilgtelėjo į kunigą.

– Tos dvi sistemos ne tokios jau skirtingos, – nusijuokė jis.

Jis žiūrėjo, kaip ji pakyla nuo lovos, ima palinkos butelį.

– Iš tiesų aš nesu kunigas, – tęsė, nusukdamas žvilgsnį į langą. – Aš tik taip veikiu, – minutėlę pritilo. – Bet tu neatsakei į mano klausimą. Argi tau nebuvo malonu bent trumpai apie save pagalvoti kitaip?

Kaip tik tada į kambarį įžengė tie, kurių laukė Flori.

Iš to, kas įvyko paskui, jos atmintin visam gyvenimui įstrigs ne policininkų nuostaba, jiems vedžiojant žvilgsnius nuo jos prie kunigo ir nuo kunigo prie jos, ne greitas kojų brūžavimas į grindis, ne kūnų grumtynės, sutramdymas, trinktelėjimas, prievarta išstumiant pro duris, ne pavydi pagarba kolegos Zabrovskio veide, nesuvokiant, kaip jai ir dar sykį pavyko paskutinę minutę sumaišyti visiems kortas. Jai atmintin neišdildomai įstrigs nuostaba Šventojo Mykolo veide ir tai, kad jis išsigando ne dėl slaptosios policijos pasirodymo, o dėl jos – tarsi negalėtų patikėti, jog, žinodama apie jų atvykimą, jo neįspėjo.

– Maniau, kad supratai, ką norėjau tau pasakyti, – kalbėjo jis, kai jie čiupo jį ir stūmė iš kambario, – prisimeni, juk liepiau tau tuos žmones surasti? Kodėl būčiau tai daręs, jei… – ir jis išnyko.

Zabrovskis tučtuojau sugrįžo į kambarį, pagyrė Flori su įprastu sau sarkazmu:

– Puikiai padirbėta, drauge Nandorfi. Bet dar liko tas reikaliukas su knyga… ta vadinamąja kronika. Suprantama, kad knyga kelia grėsmę, dar didesnę už patį kunigą. Reakcinga, kapitalistinė, metafizinė. Taigi knyga, kur ji?

Tačiau Flori klausėsi viena ausimi, nes kaip tik dabar, supratusi, kaip klysta Zabrovskis, pagaliau suvokė, kam Šventasis Mykolas jai liepė susirasti tuos vaikinukus. Juk žinojo, kad jai nepavyks, ir gal tą nesėkmės minutę, neradusi nei anų trijų, nei kitų žmonių, nes jie visi seniai mirę, aptiks savyje tą kertelę, kurią irgi buvo praradusi, giliai palaidojusi ir visai užmiršusi net kadais egzistavus, kai ją pakeitė cinizmas, leidžiantis jai šitaip stovėti ir žiūrėti, kaip policija išspiria duris ir išvelka lauk tokius žmones kaip jis.

Ir tikrai monsinjoras jai padėjo, kelias pastarąsias savaites ji jautėsi geriau, net ir tada, kai ją kvotė, spausdami atsakymą po atsakymo; ją užliejo banga tokio lengvumo, kokį jau buvo pamiršusi, tarsi visgi būtų įmanoma viltis, kad individualus poelgis – įkvėptas tingumo, dosnumo, abejingumo, godumo, ambicijų, – kad net menkiausias gestas, vos pastebimas krustelėjimas galvoje gali išjudinti didesnius dalykus, – tiek nelemtus, tiek mums palankius.

– Kolege Nandorfi, ar man priminti, kad jūs atsakote valstybei?

„Kokiai valstybei?“ – galvojo ji, dairydamasi į kairę ir dešinę. Juk kalbame ne apie valstybę, ne tarnavimą jai ar iškilimą joje, ir ne apie bažnyčias, sovietus, aristokratus ar kitas valdžios formas, – bet apie tą vietą, kur kuriama istorija, apie tai, kaip žmogus atsigręžia į kitus žmones. Nes juk Šventasis Mykolas siūlė ne stebuklus, o save patį, parodydamas žmonėms, kaip pasijuokti iš viso to, ką jie žinojo esant netiesą; sugrąžindamas juos iš valstybės ir jos istorijos padebesių į jų kuriamą akimirksnį – tą atkarpėlę, kurioje jie gyvena.

– Kolege Nandorfi!

– Knyga nuo manęs paspruko, – galop tarė Flori, – ji kažkur ten, plačiame pasaulyje.

Rinktiniai žymiausių Vengrijos žudikų portretai

MANO PUSBROLIS BUVO vardu Imrė Asokas, bet „ászok“ vengriškai reiškia tūzą, tad visi ir pažinojo jį šiuo vardu, o jis puldavo kiekvieną, kas pavadindavo jį kitaip.

Pasilikęs pas mus nakvoti, Imrė neleisdavo man akių sudėti, pasakodamas fantastiškiausias istorijas. Jo tėvui Jančiui Bačiui beprotiškai sekėsi, jis importavo brangius europietiškus automobilius (BMW, „Mercedes“, „Audi“, „Porsche“) ir dažnai būdavo išvykęs į, kaip jis sakydavo, „verslo keliones“, o mano mama vadino jas „pokyliais“ – savaitgaliais klientų namuose Terkso ir Kaikoso salose, Paryžiuje, Šveicarijos Alpėse, Honkonge, – trejų metų vaiko žiūrėti tokių vaizdų tikrai geriau nesivežti.

Tiek mums su Tūzu tuomet tebuvo – aš buvau trejetu mėnesių jaunesnis, kai jis ėmė pasilikti mūsų namuose ir kasnakt su mieg-maišiu nusiirdavo po mano lova, nes ten galėdavo verkti niekam negirdint, – jau tada jis spyrėsi būti kietesnis už visus. Vėliau, kai sumojo, kad plepėdamas gali sutvardyti namų ilgesį, įtraukdavo ir mane, ir mudu užmigdavome sukišę veidelius, jam tebemurmant paskutinę istoriją.

Kada tik paklausdavau, iš suraukto mamos veido galėjau spėti, kad Tūzo niekuomet nepalikdavo pas mus gerais sumetimais, o ji priimdavo pusbrolį ne dėl sesers ir svainio, bet dėl paties Tūzo. Mamos nuomone, berniuko tėvai per ilgai būdavo išvykę, kad būtų galima jį palikti su svetimu žmogumi. Kartais jai šis tas išsprūsdavo: „Lankydavau juos, kai Tūzui buvo tik dveji metukai, ir jo sauskelnės atrodė taip, lyg jis būtų vaikščiojęs su jomis nežinia kiek dienų.“ Arba tardavo, kad viliasi, jog „Jančis smagiai leidžia laiką, gurkšnodamas margaritas“, kai Tūzą pagavo vagiliaujant ir jai reikėjo kalbėtis su vaistinės vedėju, arba susitikti su mokytojais, kurie sakydavo, kad šis puikiai išmano tai, kas jį domina (apie karus, revoliucijas, samdomus žudikus), bet negali susikaupti, kai reikia daryti, kas neįdomu (mokytis mokykloje apskritai), arba nuvesti jį į regbio treniruotes, nes, pasak jos, „Tūzui gyvenime būtina užsiimti kuo nors, kas jam gerai sekasi“.

Aš dievinau tą metą, kai Tūzas pasilikdavo pas mus. Kai jo nebūdavo, man jo trūkdavo, taip sakydavau ir mamai, pramanydamas neva jo kalbėtų dalykų, kaip jis mėgsta jos paprikas, kad pas mus jaučiasi lyg namie, kad mudu esame „broliai“. Kai aš maldaudavau vėl jį pasikviesti, mama murmėdavo, kad Jančis su Anabela turėtų būti jai dėkingi už nemokamą „auklės darbą“, net tada, kai Tūzas įeidavo pro duris su krepšiu vienai nakčiai, sutrikęs ir susidrovėjęs, kol mano žaislai, televizorius ir pasivažinėjimai dviračiu išblaškydavo tokią jo nuotaiką.

Dvylikos, trylikos, keturiolikos mes vis dar tūnodavom po ta lova, palikę langą pravirą, surizikuodavom užsirūkyti cigaretę, gerdavome romo iš kontrabandinių Tūzo peliukų mikių, patraukdavom ir kanapės – žole jis ėmė prekiauti, kai po nevykusio bandymo iš degalų siurblio pasidaryti ugnies spjaudyklę jį atleido iš „Stainesly Marin“. Šiuo metu jo istorijos mane linksmino, ir tekdavo griežtai save tramdyti, kad neimčiau juoktis balsu, nes Tūzas vis dar pasakojo jas taip pat rimtai kaip visada.

– Diula Hegedušas, – šnibždėjo jis, prisislinkdamas arčiau, prie pat prikišdamas veidą, – išmoko slapto mongoliško dziudo meno iš Cachiagijino Temerbataro, o šis vėliau dirbo Stalinui ir NKVD per Didįjį mongolų valymą! Temerbataro specializacija buvo žudyti budistų lamas, o jie buvo nepėsti, įvaldę kovos menus – tad gali įsivaizduoti veiksmų sekas! Bet Hegedušas išvyko iš Vengrijos daug anksčiau, nei pasirodė komunistai, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis dirbo Niujorko gangsteriams. Daugiausia imdavos žudyti. Bet turėjo ir košės galvoje. Jis pirmas numatė galimybę įpinti heroiną į muzikos verslą.

Tūzas apsivertė tamsoje, siekdamas sužvejoti nuotrauką iš džinsų. Prieblandoje įsižiūrėjau į atvaizdą – seną, sulankstytą nespalvotą greitąją nuotrauką, kokių mačiau milijonus, – veidas be šypsenos, glotnūs atgal sušukuoti plaukai, balti marškiniai, tamsus kostiumas, akys rūsčiai žvelgia į fotografą su ketinimu jį nužudyti – bemaž kaip bet kuri kita tos kartos vengro vyriškio nuotrauka. Bet kitoje pusėje buvo surašyti būdai, kuriais Hegedušas žudė žmones, o šalia – du stulpeliai, viename pateiktas įrodytas žmogžudysčių skaičius, o skliausteliuose – tikėtinas: „garota 15 (42); nušauti 34 (112); artimoje kovoje 2 (93)“.

– Ar galiu paimti? – paklausiau.

– Gal juokauji? – suprunkštė, išpešdamas nuotrauką. – Hegedušas yra Vengrijos žudikų Veinas Greckis.

Žinoma, buvo ir kitų. Tūzas savo kolekcijoje turėjo netgi moterų, tokių kaip Elkė Gabor, šioji, kol dirbo Habsburgams, rijo nuodus vis didesnėmis dozėmis, kol imunizavosi, ir dėl to į ją atkreipė dėmesį slaptoji caro policija – Ochrana. Šie, pasiskolinę ją iš imperatoriaus Franco Jozefo, infiltravo į anarchistinę organizaciją Oтравителей 23, ir šitaip sutrikdė jos veiklą ištisiems metams, nes jų agentai krisdavo nuo skrandžio spazmų, negelbėdavo nė geriausi Rusijos daktarai, būklė blogėdavo, kol galų gale stipriai nukraujuodavo ir mirdavo. Kaip Azefas ir Bogrovas, Gabor tapo garsia provokatore ir dviguba agente, įstojo į radikalias organizacijas ir žudė rusų didikus, o tai Ochranai davė reikalingą pretekstą užlaužti komunistus, anarchistus arba žydus, kuriuos jie kaltino nužudymais. Tūzo nuotraukoje Gabor regėjosi šimtametė, atrodė, kad veidas tuoj nuslys nuo kaukolės, tarsi nuodai galiausiai ją įveikė, nors fotografuojant jai buvo tik penkiasdešimt dveji, kelios savaitės prieš tai, kai bolševikai 1918 metais ją nužudė. Tūzas nedavė man nė šios nuotraukos.

Nepalyginti grėslesnės buvo vaikų fotografijos, kai kurie jų buvo vos aštuonerių, – Tūzas prisiekinėjo, kad tai vieni produktyviausių žmonijos istorijoje žudikų, įtarimui nukreipti eksploatuojantys vaikystės nekaltumo mitą, tačiau vykdantys brutaliausias žmogžudystes.

– Štai Emilis Vaško, – pranešė jis, kyštelėdamas man nuotrauką, pats atsirėmęs vielinės tvoros mokyklos kieme. – Jis žudė kitus vaikus – išimtinai. Jį vadino „ištikimuoju Stalino kareiviuku“. Siuntė į Vieną, Paryžių, Romą, Londoną, kad susidraugautų su buvusių bolševikų vaikais, paskui juos nužudytų. Tai buvo kerštas už tai, kad šių tėvai išdavė Staliną. Nuostabiausia, kad Vaško visada sugrįždavo į Rusiją.

Aš žvelgiau į nuotrauką sutrikęs ir susižavėjęs.

Su Tūzu jausdavausi saugus. Niekas prie jo nė nepriartėdavo – jis garsėjo kaip kuoktelėjęs, o tai reiškė, kad niekas nelindo ir prie manęs. Už mūsų stūksojo sena suskilinėjusių plytų mokykla, berniukų dušas, kur rasdavai Tūzą rūkantį savo mėgstamoje būdelėje, ertmėje po scena, ten jis buvo įsikūręs sau lizdą su senais komiksais, „Playboy“ žurnalu ir keliomis iš darželio klasės pavogtomis pagalvėmis; palubyje buvo išraitytas skardinis vamzdis, į jį Tūzas surado landą, ir mudu susirietę, surištus batus užsimetę ant kaklo šliuoždavome plonu paviršiumi, kad jis neaidėtų.

– Vaško pats gamino ginklus, – Tūzas pagarbiai švilptelėjo. – Duodavo jiems šaunius pavadinimus: „pajuodusi žvaigždė“, „nešiojama kripta“, „kišeninė bomba“.

Tūzas dirstelėjo į mane, paskui staigiu judesiu atsistūmė nuo tvoros.

– Šitą gali pasilikti.

Šių savo mėgstamų pasakojimų – apie Ochraną, Stalino valymus, Habsburgų politiką, Niujorko gangsterius – nebegirdėdavau Tūzo namuose. Net tokio amžiaus – penkerių, šešerių, septynerių – nemėgau tos vietos ir gailėjausi Tūzo, kad jam tenka ten gyventi. Jo namai buvo tarsi tiesiai iš namų interjero žurnalų – minimalistiniai chromo ir odos baldai, didžiulėse urnose džiovintų gėlių puokštės, poliruoto betono grindys, ant sienų akį rėžiantys abstraktūs paveikslai, meniškai raižytos kaimo stiliaus spintelės – namuose karaliavo tokia pabrėžtina erdvė ir tuštuma, kad eidamas vis rankiojai paskui save, drebėdamas, kad nepaliktum nė plaukelio. Tai buvo visiška mano namų priešybė, – pas mus karaliavo nesuvaldoma netvarka, mama vis šaukdavo, kad susirinktume knygas, lego ir dviračius, o aš jaučiausi lyg braidydamas putojančiame žaislų upokšnyje, po kojomis nuolat aptikdamas ką nors įdomaus.

Bet nors Tūzo namai buvo dekoruoti minimalistiniu stiliumi, visas kitas gyvenimas buvo gryniausios anarchijos siautulys. Sakyčiau, didžiausias mano pusbrolio praradimas buvo paprasto aiškumo stygius – to dienų žemėlapio, būtino daugeliui vaikų, kad jie žinotų, kur nubunda, kur eina gultis, kad sutartą valandą jų lauks vienas iš tėvų, o pietaujama griežtai nustatytu laiku, kad yra kas nors šalia, kas padeda ruošt namų darbus. Tiesą sakant, Jančis retai pareidavo namo iš darbo anksčiau nei pusiaunaktį, o dažnai prie jo prisidėdavo ir Anabela – kažkur ten, aptemusiame pasaulyje už svetainės langų, prie kurių rymantį Tūzą rasdavo auklė (tuos kelis kartus, kai jis nepasiliko pas mus), kai šis ištipendavo iš lovos ir bandydavo įžiūrėti ką nors gatvėje už stiklo. Tačiau dar blogiau buvo pažadai – aš buvau ten daug kartų, tad ir pats patyriau, – ko tik mes paprašydavome, Jančis Bačis visada sutikdavo, žadėdavo nusivesiąs mus į atrakcionus, slidinėti, į kiną, – iš prigimties negalėdavo niekam atsisakyti, nepriklausomai nuo to, norėdavo pats ar ne, bet laukiamas tiesiog neatvykdavo arba pakeisdavo planus paskutinę minutę. Vėliau, kai reikalai tikrai įrūgo, pamenu, kaip Tūzas sakydavo apie savo tėtį ir mamą: „Kiekvienas atsakymas yra laikinas.“ Tūzo namuose nuolat siautė chaosas, bet jam neteko net paguodos būti jo centre.

Mes klajodavome po tą namą, ir kartais pasirodydavo Jančis Bačis, primerkęs akis greitai šyptelėdavo, pasirengęs traukti per dantį. „Nagi, sveikas, – tardavo, pastebėjęs mane, – kaip sekas ilgų nuotolių bėgikui? Jau pajėgi sukarti mylią? Be sustojimų?“

Jis tai minėdavo kiekvieną kartą man užėjus, tą mano pirmą susitikimą su bėgimo trasa: būdamas šešerių krosą atbėgau pats paskutinis – pūškavau beviltiškai gaudydamas orą, sustodamas ir klibsėdamas, ranka suspaudęs pritrauktą koją, vėl bėgdamas, vėl stodamas, vėl trepsėdamas, kitiems jau seniausiai kirtus finišą. „Visi jau buvo išėję namo, o tu dar bėgai, per dešimt pėdų ir pusvalandį nuo finišo linijos“, – vis juokdavosi jis.

Tačiau šis pažeminimas buvo smulkmenos, palyginti su tuo, ką patirdavo Tūzas.

Pamenu, sykį važiavome Tūzo automobiliu į banketą Visleryje. Pusiaukelėje, važiuojant „Jūra į dangų“ magistrale, iš tamsos riaumodamas išniro Jančis su savo mersedesu ir aplenkė mus iš kalnų pusės – kitas dvidešimt minučių tėvas su sūnumi praleido nardydami iš vienos kelio juostos į kitą, kabodami tarp kalno vienoje pusėje ir ties bedugnės riba kitoje, kol Jančis nusijuokęs nėrė tarp dviejų vilkikų, važiavusių greta. Tūzas buvo besekąs, bet vienas vairuotojų paspaudė signalą ir kryptelėjo, atkirsdamas mus taip, kad jam teko spausti stabdžius ir sukti šunkeliu tarp uolų sienos ir prarajos.

Nepamenu, kiek šachmatų partijų man teko pralaimėti Tūzui, nes kaskart, kai jis lošdavo su tėvu ir pralaimėdavo, Jančis Bačis priversdavo pereiti visas pakopas, prieš suteikdamas galimybę varžytis dėl titulo. Tūzui tekdavo lošti su savo motina, manim, mano motina ir mano tėvu, ir tik tada Jančis žaisdavo su juo. Tai trukdavo savaites. Kartais, norėdamas pasityčioti, Jančis baigdavo žaidimą, tardamas: „Na, manau, kad tai paskutinis kartas, kai mudu lošiame, Imi. Man regis, aš išeisiu į pensiją kaip čempionas.“

To, kad Tūzas pralaimėdavo, nepakako – reikėjo nuolat tai priminti. Kai Tūzą atleido, nes laiku neišnešiojo laikraščių, Jančis vis leptelėdavo per šeimos susibūrimą: „Ar galėtum per daug nedelsdamas paduoti man druskos? Juk žinai, čia ne laikraštis.“ Tarsi jo žeminimas duotų geriausių rezultatų. Viskas dar labiau subjuro, kai paaiškėjo, kad Tūzas prekiauja narkotikais. „Atsiprašau, kad pyragas be kvaišalų įdaro, – pranešė Jančis per šeimos šventę, kurią mano mama surengė Tūzui vidurinės mokyklos baigimo proga (kitaip nei aš, Tūzas mokyklos nebaigė, bet mama padėjo jam išsilaikyti bendrą vidurinio išsilavinimo testą ir gauti diplomą), – bet naujienos apie tavo baigimą man atrodo lyg haliucinacija.“

Tą naktį Tūzas paprašė leisti pasilikti pas mus, bet po lova manęs nebekvietė.

Tūzas įklimpo su kortomis. Mudu buvome devintoje klasėje, kai tai nutiko. Mama virtuvėje rašė laišką, aš sėdėjau spręsdamas matematikos uždavinius (tam man visad prireikdavo pagalbos), ir tuo metu įžengė ponia Konoli – įėjo nepasibeldusi ir metė ant stalo pakelį nuotraukų. Mama kilstelėjo akis nuo laiško, pasilenkė priekin, bandydama pamatyti, iš kur atėjo ši ponia, gal ji neišgirdo, kaip beldė, arba pradingo mūsų lauko durys.

– Atsilikėlių kortos, – pranešė ponia Konoli, linktelėdama nuotraukų pusėn, tarsi jai būtų nepakeliama ilgiau jas laikyti rankose. – Supratai, Marija? Proto atsilikėlių.

Mama susėmė jas į krūvą, bet vis tiek spėjau tarp jų pastebėti Džono Harodo nuotrauką – nuo gimimo pažeistomis smegenimis vaikinas buvo pagarsėjęs tuo, kad svyrinėdamas šaligatviu imdavo ir uždainuodavo, šitaip labai pradžiugindamas kaimynų vaikus, ir šie sekiodavo jį, kaulydami dainų. Kai Džonas užbliaudavo Springstino „Streets of Fire“ arba The Doors „Riders on the Storm“, arba Maiklo Džeksono „Beat It“, žodžius taip suplakdavo, kad atrinkti juos įmanydavau tik žinodamas jo stūgaujamos dainos tekstą. Jis dar ir patrepsėdavo, nors jo šokis panėšėjo į spazmų grandinę: Džonas kaip spragilais plakdavo rankom ir kojom, o mes sekdavom jį saugiu atstu, kvatodami ir vis akindami dainuoti, iki pat jo namų, kur Džonas pasprukdavo, o iš namų išvirsdavo Džono brolis Sebastijonas ir puldavo mūsų gaudyti.

Mama peržiūrėjo nuotraukas – iš abiejų pusių, su pasibjaurėjimu linguodama galva.

– Tavo sūnėnas, – paskelbė ponia Konoli, tarsi mano mama būtų neturėjusi teisės įsižeisti dėl to, ką pamatė, – jas pagamino. Ir keitėsi jomis su draugais.

– Tai jau ne! – įsiterpiau aš. Ir buvau teisus, Tūzas niekada nedalyvaudavo Džono Harodo kankinimuose, be to, jei jau kas nors būtų žinojęs apie tokių kortų gaminimą, tai būčiau buvęs aš.

– Aš kalbu ne su tavim, tiesa, jaunuoli? – atrėžė ponia Konoli. Galėjau kirst lažybų, kad šioje krūvelėje buvo Česterio nuotrauka, ponios jaunėlio, gimusio su Dauno sindromu, – nors tuo metu jis jau artėjo prie trisdešimties, buvo nelaimingai pagarsėjęs tuo, kad bandė pabučiuoti kiekvieną pasipainiojusį vaiką, norėjo jis to ar ne. Būdamas mažesnis, gavau keletą jo bučinių, o paskui mes įgudome jo saugotis po mišių, prekybos centre, paplūdimyje – visur, kur jis galėdavo iššokti iš šešėlio ir apkabinęs apgleizoti veidą seilėmis.

– Manau, kad žema šių žmonių su jų bėdomis atvaizdus paversti iškrypėlių žaidimu, – nykščiu ir smiliumi ji suėmė vieną nuotraukų. – Perskaitei, kas parašyta kitoj pusėj? Įžūlybės apie jų „paklausius įgūdžius“ – užraišioti batų raištelius! Plaukti ir neskęsti! Dainuoti ABC dainelę! Ir net ryškiausi jų karjeros akcentai! – ponia Konoli paleido nuotrauką. Paplūduriavusi ore, ji nusklendė ant grindų. – Norėjau pati tau pasakyti. Kalbėjau su tėvu Hamondu, pranešiau mokyklos tarybai, ir konsteblis Ekartas ateis užrašyti parodymų. Jis sako, kad Tūzas yra „įtariamasis“. Tas vaikinas pas jus, tiesa? – ji apsidairė, uostinėdama orą.

– Ne, ne pas mus, – mama atsiduso. – Jis namie. Gali eiti ir kalbėtis su policija. Nemanau, kad jis kaip nors su tuo susijęs. Tokios nuotraukos jo nedomina, – ji kinktelėjo smakru krūvelės pusėn. – Ir eidama pasiimk.

Tai tarusi, mama vėl ėmėsi laiško, net nepakeldama galvos, kai ponia Konoli trinktelėjo durimis.

Bet paskui mama pakėlė galvą ir prisimerkusi pažvelgė.

– Noriu, kad žinotum, jog tavim tikiu, – pasakė ji man. – Tūzas nėra pats išmintingiausias vaikinas, bet ne toks kvailas, kad užsiimtų šitokiais niekais. Jis žino, kad jei prikrėstų tokių šunybių, kaip kalba ponia Konoli, durys į mūsų namus jam būtų uždarytos.

Aš paėmiau pasimetusią kortą, įsikišau į užpakalinę kišenę. Sulaukęs vėlesnio vakaro atlapojau savo miegamojo langą, pasistiebiau iki stogo krašto, įsikibęs jo atsispyriau ir stryktelėjau ant garažo, perbėgau stogu, nusliuogiau greta augančia vyšnia, ir štai jau buvau gatvėje.

Policijos nuovadą pasiekiau per pusvalandį. Tuo metu ten jau viskas buvo nurimę, tokią nakties valandą laukiamajame sėdėjo vos pora žmonių, vienas iš jų buvo prie akies prispaudęs ledo maišelį, o kitas, girtas kaip pėdas, stengėsi nenuslysti nuo kėdės.

– Ieškau konsteblio Ekarto, – tariau budinčiam naktį raštvedžiui. Jis pakėlė akis nuo skaitomo „Buy and Sell“, kilstelėjo antakį, paskui paėmė telefoną ir laikydamas ranką virš klaviatūros, bet nerinkdamas, paklausė, kokiu reikalu. Aš pasitryniau pakaušį.

– Dėl atsilikėlių kortų, – atsakiau. Naktinis budėtojas gūžtelėjo ir suspaudė keturis mygtukus.

Konsteblis Ekartas išdygo po kelių sekundžių, palikęs atlapotas duris į koridorių, kuris, atrodė, atsiveria į kitą erdvę. Jis griežtai į mane pažvelgė, paskui pamojo pirštu, pavedėjo gilyn į pastatą ir tuoj pasuko į kambarį stiklinėmis sienomis, kur stovėjo pora kėdžių ir staliukas. Aš atsisėdau ant vienos, o jis ant kitos. Stalo viduryje gulėjo storas vokas, ant kurio Ekartas uždėjo ranką, kai tik užsirašė mano adresą, telefono numerį ir tėvų pavardes.

– Ką tu apie tai žinai? – paklausė jis.

– Jos mano, – atsakiau. Stojo trumpa tyla, drebėdamas, kad jis nepatikės, nelaukdamas jo atsako griebiau jautį už ragų. – Man atsilikėliai labai juokingi, – pareiškiau. – Mano pusbrolis turi kortas su Vengrijos žudikų atvaizdais, ir aš pamaniau, kad būtų labai juokinga pagaminti kortas su protiškai atsilikusių atvaizdais.

– Hmm, – konsteblis Ekartas netikėjo. – Tai tu padarei šitas…

– Atsilikėlių kortas, – pasakiau aš.

– Atsilikėlių kortas, – atsiliepė jis kaip aidas tokia išraiška, kad beveik tikėjausi, jog iš burnos jam iškris žalios citrinos skiltelė.

– Padarei jas, kad galėtum apsikeisti su draugais.

– Žinoma, – patvirtinau aš, – bet aš prisiimu visą atsakomybę.

– Taip, ji tau tenka, – jis linktelėjo. Paskui, paspoksojęs į mane dar minutėlę, konsteblis Ekartas pasielgė labai netikėtai: įkišęs ranką į rudą voką, ištraukė atsitiktinę kortą ir uždengė delnu. – Koks tikras vardas atsi… specialiųjų poreikių žmogaus pravarde Prievartautojas?

Šis klausimas buvo vieni niekai.

– Česteris Konolis, – tariau išsyk.

Konsteblis Ekartas susiraukė, vėl kyštelėjo ranką į voką, ištraukė kitą atsitiktinę kortą.

– Koks Kordelijos Stin „ryškiausias karjeros akcentas“? – iš jo minos galėjau spręsti, kad gerai atsakęs sulauksiu smūgio.

Sėdėjau sustingęs, mintyse kratydamas viską, ką Kordelija išdarinėdavo, perlėkiau gandus ir pasakojimus, žinodamas, kad turiu labai maža laiko atspėti teisingai.

– Ji pavogė iš vaistinės klijų pieštuką ir užsiklijavo lūpas, manydama, kad tai lūpų blizgis. Sekundėlę pamaniau, kad suklydau, širdis padrikai permušinėjo. Konsteblis Ekartas rūsčiai į mane dirstelėjo prieš vėl siekdamas iš voko.

– Pasakyk Stenlio Holdeno… – pradėjo jis.

– Stenas Tupinykas! – surikau aš.

– Išvardyk, – tęsė konsteblis Ekartas, – Stenlio Holdeno „paklausius įgūdžius“. Iš eilės.

– Iš eilės! – nesusivaldžiau neprotestavęs. – Aš surašiau jų šitiek, kaip galiu prisiminti iš eilės?

– Gerai, tada tiesiog išvardyk, – suniurzgė konsteblis.

Aš pažvelgiau į savo rankas ant stalo, galvodamas, kaip Steną sugavo su kitu specialiųjų poreikių mokiniu, iki kulkšnių nuleistomis kelnėmis, glamonėjančius vienas kitą tualeto kabinoje.

– Melžti karves, – galiausiai tariau, – blizginti mikrofonus.

Tebespoksodamas į savo rankas stengiausi prisiminti tą nesenstantį pokštą, kartojamą kaskart, Stenui praėjus pro mus mokyklos koridoriuje.

– Klijuoti ant bananų tuos mažyčius lipdukus.

Konsteblis Ekartas pakilo ir kirto man per veidą – taip smarkiai, kad tik įsitvėręs stalo nenulėkiau nuo kėdės. Paskui jis išėjo iš kabineto.

Mama tuo nepatikėjo nė sekundės, bet ir neprotestavo. Ji atvyko su tėčiu, abu sėdėjo stiklu atitvertame kambaryje kitoje koridoriaus pusėje, o konsteblis Ekartas papasakojo mano prisipažinimą, linguodamas galva, vis dirsčiodamas į mane, sykį net trenkė kumščiu į stalą, dūręs pirštu į mano tėvus, kažką riktelėjo, o šie susigėdę linkčiojo. Paskui jie pasiėmė mane netardami nė žodžio, ir mes išėjome į automobilių stovėjimo aikštelę, įlipom į automobilį, parvykom namo, ir jie abu mane paliko. Apsivilkau pižamą, išsivaliau dantis ir atsiguliau, vildamasis, kad įeis mama ir prisipažins suprantanti, ką aš padariau, paglostys man plaukus, lieps miegoti. Bet drauge žinojau, kad to nenusipelniau, kad pajėgęs atsakyti į konsteblio klausimus apie nuotraukas buvau ne mažiau kaltas, kaip ir būčiau jas pirmas padaręs.

Teismo nebuvo. Gal konsteblis Ekartas nusprendė, kad tai būtų pinigų švaistymas, arba suvokė, kad gali nubausti mane be teismo – būtent tai jis ir padarė: privertė apsivilkti oranžinį kombinezoną ir pjauti žolę, valyti tualetus, padėti pakrauti autobusą vietos Holjoko centre – pusiaukelės namuose, skirtuose „specialiųjų poreikių žmonėms“, kaip nuo šiol man teko juos vadinti.

Tačiau blogiausia buvo ne tai. Liūdniausia, kad Sebastijonas sužinojo apie „atsilikėlių kortas“ ir tykodavo manęs kasdien išeinant iš darbo. Laimė, iš centro vedė šimtai išėjimų – aplinkui tvenkinį, per miškelį už komplekso, per tvorą prie šiukšlinių – taigi buvo visai nesunku paprašyti vieno gyventojų – Bernio Oldridžo, kad nuėjęs patikrintų, kur laukia „piktasis vaikinas“. Tik aš nenumačiau, kad Sebastijonas greitai perpras šią taktiką ir suteiks Berniui trumpą istorijos pamokėlę apie „atsilikėlių“ kortas, paaiškins, kodėl aš vilkiu oranžiniu kombinezonu ir kaip svarbu būti lojaliu saviškiams.

Taigi vieną dieną jis laukė manęs kitoje tvoros pusėje už konteinerių ir, vos tik nutūpiau, stvėrė mane už plaukų, parklupdė ant kelių ir prispaudęs laikė. Prisimenu, ant asfalto pamačiau sudaužytą stiklą ir susirūpinau (radau dėl ko), kad jis suplėšys man kelnes ir motina puls bartis, o Sebastijono balsas šnypštė ausyje. Tolėliau Bernis juokėsi ir plojo delnais.

– Žinai, ką Džonas daro, kai jūs, šikniai, jį atgenate namo?

Bandžiau papurtyti galvą, bet Sebastijonui šitaip laikant mane už plaukų tai tapo neįmanoma, ir apskritai abejojau, ar jam rūpi mano atsakymas.

– Jis užsirakina spintelėje. Ir žinai, ką aš turiu daryti? – Sebastijono šnypštimas dabar virto riksmu, rėkdamas jis purtė mano galvą kaip stiklo karoliukų maišelį. – Sėdėti ir klausytis jo dainų. O kaip ilgai jis dainuoja! O jam baigus turiu paploti, ir tik gavęs pakankamai aplodismentų jis atrakina spintelę ir leidžiasi ištraukiamas.

Galėjau įsivaizduoti – Sebastijonas atsargiai grikšteli atveriamas duris, šviesos pluoštas krinta ant Džono, klūpinčio tamsoje, veidu teka ašarų upeliai, jis dar murma sau kažkokią dainą, jau beveik visiškai sustingęs, kai brolis atsargiai jį apkabina ir padeda išsikeberioti.

– Atsiprašau, – stenėjau aš, ašaros jau tvenkėsi akyse, nors nebuvau tikras, ar man tikrai gaila, ar tik baisu dėl savo gyvybės.

Bet Sebastijonui neteko nuspręsti – nei vienaip, nei kitaip.

Jis paleido mano plaukus. Pažvelgiau aukštyn. Jam galvą buvo surakinęs Tūzas. Jie kovėsi ant asfalto, batai brūžavo pirmyn atgal. Tūzas staugė, kad aš niekuo dėtas, o Sebastijonas – kad užmuš mus abu, ir tada Tūzas suriko, kad bėgčiau, – antrinamas Bernio, kuris pratisai spiegė. Tai, regis, buvo geras patarimas.

Taip ir nesužinojau, kas laimėjo muštynes. Grįžęs namo Tūzas atrodė lyg susidūręs su šiukšlių mašina, mirksėjo su kiekvienu žingsniu, nosis buvo užklijuota, vienas žandas ištinęs ir pažaliavęs. Kai maisto parduotuvėje vėl pamačiau Sebastijoną, jis atrodė taip pat baisiai. Mes mažne tėškėmės vienas į kitą sukdamiesi ties įėjimu, bet man nespėjus pasislėpti Sebastijonas smeigė akis pro mane kiaurai, lyg neegzistuočiau. Jis paliko mane ramybėj, bet buvo daugybė kitų, buvusių tėvų draugų, žmonių iš bažnyčios, kurie kreipė akis šalin, šypsojosi suspaustomis lūpomis, šnibždėdavosi mums praeinant, – tarsi visi mieste būtų neabejoję, kad jei jau prisiėmiau Tūzo kaltę, tad man ir mano šeimai dera pakelti ir tenkančią gėdą.

O dėl Tūzo, tai jis nekreipė jokio dėmesio – jokios užuojautos ar padėkos. Bet išvažiuodamas atidavė man žudikų kortas. Tai buvo 1987 metais, aš baigiau vidurinę, mudu stovėjome ant molo, nusileidę nuo „Seahouse“ viešbučio, kur vyko mokyklos pokylis, abu gėrėme iš butelio, kurį nupirko Tūzas, – perėjęs gėrimų parduotuvę taip, lyg, būdamas septyniolikos, būtų jos savininkas, tėškė pinigus ant prekystalio ir įsmeigė akis į darbuotoją, akindamas paprašyti tapatybės dokumento. Žiūrėjome, kaip pateka saulė, jau apsvaigę klausėmės bangų mūšos ir laivų virvių brūkšnojimo lengvame ryto vėjyje. Jis įkišo ranką į savo švarko kišenę ir ištraukė plastikinį maišelį.

– Čia tau, – tarė, – dovana baigimo proga.

Žvilgsnį nukreipęs į tolį, sukandęs dantis, tarsi jam keltų skausmą tai, kad turi atiduoti jas kitam. Nustebau, maišelyje pamatęs tas nuotraukas, buvau jas pamiršęs ir jau ketinau paklausti Tūzo, kodėl septyniolikos metų jis vis dar laikosi to įsikibęs, bet paskui vis dėl tų pačių priežasčių persigalvojau.

Po metų parodžiau nuotraukas savo tėvui, kai išgirdome, kad Tūzas vieną naktį, nepasitaręs su tėvais, susikrovė lagaminą, paliko vizitinę kortelę ir išnyko. Ant kortelės buvo parašyta: „Tūzas, 604 485 9380“ ir daugiau nieko – blizgančias juodas raides matiniame juodame fone buvo sunku išskirti, tekdavo pakraipyti kortelę į vieną ir kitą pusę, kad ant jos kristų saulė, ir tik tada įžiūrėdavai skaičius.

– Mano sūnėnas galų gale tapo idiotu, – tarė tėvas, žiūrinėdamas nuotraukas. – Jeigu jis dar nebuvo kuoktelėjęs.

Jis pakėlė vieną iš jų.

– Čia Endrė Husaras, mano prodėdė. O čia Elkė Pap, mano močiutė. Kiek man žinoma, ji niekada nieko nenugalabijo „pirotechniniu pučiamuoju vamzdžiu“ – kad ir kas tai būtų, – jis grąžino man nuotraukas. – Tavo pusbrolis baigs palatoje minkštomis sienomis arba tarp padugnių.

Aš tas nuotraukas laikiau. Kai mėgindavome skambinti Tūzo paliktu numeriu – zonos kodas liudijo, kad tai Teksados sala, Britų Kolumbija, – mus pasitikdavo tik ilga tyla ir trumpas pyptelėjimas palikti žinutę. Kartais, kai palikdavau žinutę, Tūzas man paskambindavo ir tratėdavo apie „derlius“, renkamus kalnuose. Iš balso atrodė pavargęs, ir kai paklausdavau, kokį derlių renka, – tarsi nežinočiau, – jis sakydavo, kad „pjauna grynuosius“, ir jo dienos diduma prabėga „tvarkant, sveriant, konservuojant“, ir tada paleisdavo ilgą tiradą, kaip nekenčiąs pelėsių, ypač Aspergillus, nors nelabai jam patinka ir Clostridium botulinum, Penicillium bei Stachybotrys. Galiausiai jis pasiteiravo, ar aš tebeturiu anas kortas, ar saugau ir ar kam nors jas rodžiau (šito jis paklausė su tokia viltim, kad jo klausimas man daugelį metų skambėjo galvoje). Aš pasakiau, kad jos padėtos viršutinėje mano spintelės lentynoje. Ir paskui, galbūt todėl, kad jis buvo taip toli, užsiminiau, kad mano tėvas sakė, jog tie žudikai yra mūsų giminaičiai. Tūzas tik juokėsi.

– Laisvomis dienomis užsiimu tyrimais, – pranešė jis. – Čia, Pauel Riveryje, yra nedidukas archyvas. Vieną dieną mano kietagalviui dėdei teks atsibusti.

Po šio pokalbio pasiėmiau nuotraukas iš lentynos ir spoksojau į jas tol, kol regėjimo lauko pakraščiuose viskas pabalo, bet jos netapo tikros. Tą vasarą į jas žiūrėjau, kad ir kur būdamas, – ir per pietų pertrauką fabrike, kur studentaudamas prisidurdavau it koks bankrutavęs vertelga, ir savo draugužės Marijos lovoje – rūkydami abu kilojome jas prieš šviesą, netgi „Westview“ bare, vieninteliam, kur galėjau patekti būdamas nepilnametis, šeštadienio džiazo vakarėliuose, kai su draugais gerdavome „moliuskų akių“ kokteilius, siųsdavau jas ratu ir mes juokdavomės, o aš visą laiką jaučiausi, lyg išduodamas Tūzą (nors, žinoma, dariau kaip tik tai, ko jis ir norėjo). Baigiantis vasarai nuotraukos buvo gerokai nučiupinėtos, bet jas visi pamatė, ir dar ilgai po to, kai apsilankydavau namie, draugai minėdavo jas taip, tarsi tie žudikai būtų buvę tikri, arba jie pavertė juos – kartais atmintis iškrečia tokių pokštų – žmonėmis, kurie kadaise gyveno ir kvėpavo.

Tą rudenį išvykau į universitetą Viktorijoje, o Tūzas persikėlė iš Teksados į Los Andželą, paštu tėvams ir man atsiuntė kitą kortelę, lygiai tokią pat kaip pirmoji, tik telefono numeris buvo kitas. Aš visiškai užmiršau tas nuotraukas.

Negalvojau apie jas ilgus metus. Viktorijoje baigiau bakalaurą, Monrealyje magistrą, paskui porai metų persikėliau į Vengriją, taigi, kai atriedėjo 2009-ieji, mudu su Tūzu buvome nesikalbėję ir nesusirašinėję veik dešimtmetį. O tas nuotraukas man priminė knyga „Vengrijos žudikai, 1900–2000“, kurią pamačiau Ontarijo knygyno meno galerijoje: atsivertęs ją išvydau nuotraukas žmonių, kuriuos tėvas pavadino Elke Pap ir Endre Husaru, bet jų vardai buvo kitokie – knygoje jie vadinosi taip, kaip ir Tūzo fantazijose. Knygoje „Vengrijos žudikai“ šios nuotraukos buvo įdėtos iš abiejų pusių, ir aš galėjau perskaityti visus statistinius duomenis, kuriuos Tūzas buvo atspausdinęs ant kiekvienos nuotraukos. Knygoje niekur neradau nė užuominos apie „įsivaizdavimus“, „pramanus“, „kliedesius“, kur jau ten ką nors panašaus į „imitaciją“, „padirbinėjimą“ arba „fikciją“. Buvo tik skirsniai apie kompoziciją, apšvietimą, juostą, anoniminius fotografo „amžininkus“ ir tiesioginę teminę analizę.

Nusipirkęs knygą parsivežiau ją į Kičenerį ir keletą dienų paieškojęs autorės – „nepriklausomos tyrinėtojos“ vardu Kristina Banks – pagaliau susisiekiau elektroniniu paštu ir paklausiau, iš kur gavusi šias nuotraukas ir kodėl nepaminėjusi jų autentiškumo klausimo. Ji atsakė po kelių dienų: „Dėkui, kad žavitės mano darbu [aš nerašiau, kad juo žaviuosi]. Fanų [neminėjau toks esąs] laiškai labai padrąsina. O dėl jūsų klausimų, tai apie „autentiškumą“ galvojau ilgai ir įtemptai, bet man tai atrodė taip būdinga XX a., – suprantate? Tikra ar pramanyta – kam tai berūpi? Tai menas. O nuotraukos buvo surinktos iš archyvų visose Jungtinėse Valstijose, diduma mažuose miesteliuose, kur žudikai slapstėsi, dangstėsi slapyvardžiais arba prieš išnykdami stengėsi nepatraukti niekieno dėmesio. Prie šios žinutės prisegu sąrašą. Ar galėčiau paklausti, kas konkrečiai jus domina?“

Aš jai nieko neatsakiau.

Bet paskambinau mamai ir paklausiau, kur ji padėjo nuotraukų krepšį, kai remontavo mano kambarį.

– Aš jas laikau, – atsakė ji, – su kitais daiktais rūsyje. Ar nori, kad atsiųsčiau?

Pasakiau, kad noriu, bet pirma tas nuotraukas – visas – tegul peržiūri tėtė ir nustato, kurie iš jų giminaičiai, draugai, pažįstami, ar svetimi.

Mama paskambino kitą dieną ir iš suirzusio jos balso supratau, kad juodu su tėte susiėmė. Sėdėjo ligi vidurnakčio nagrinėdami nuotraukas ir ginčydamiesi, kas yra kas.

– Tai tikrai mūsų giminaičiai, bet tavo tėvas painioja vardus ir veidus.

Galėjau įsivaizduoti jų ginčą, kai ji štai ką papasakojo.

„Tai ne teta Elkė, tai netikra Tūzo pusseserė. Esu mačiusi ją vieną kartą 2002 metais, kai jie atvyko į Kanadą. Kuo ji vardu? – mama spoksojo į nuotrauką. – Prisimenu – Cili Vašhegi! Matyt, ji kažką yra nužudžiusi, – pasakė mama. Jai apie tai pasakojusi Tūzo mama, neva kažkokia istorija su pirma santuoka, smurtaujančiu vyru, kalbėjo apie įbrėžimą užnuodytu plaukų smeigtuku, bet teismas to neįrodė. Mama apvertė nuotrauką. – Štai: nunuodijimas 1 (53).“

Tėtė paėmė nuotrauką mamai iš rankų.

„Tai Elkė Pap“, – pareiškė jis.

Mama išskleidė nuotraukas ant stalo.

„Štai Elkė Pap. Argi ji nepasakojo 1956 metais apipurškusi rusų kareivį benzinu ir padegusi?“

„Velnias, – atsakė tėvas. – Visai pamiršau. Beje, purškė iš vamzdžio… pro langą, kad jos nenudėtų snaiperiai. Bet tai tokia kvaila istorija. Netikėjau ja net būdamas vaikas, – juokėsi jis. – Šeimos apokrifai.“

„Esu sutikus tavo močiutę, – pasakiusi ji. – Ji tikrai būtų galėjusi sudeginti žmogų gyvą!“

Aš klausiausi jų pokalbio atpasakojimo, kaip jie susiginčydavo dėl kiekvienos nuotraukos.

– Tiesiog atsiųsk jas man, – atsidusau.

Tuo metu Tūzas atsiuntė man savo trečią juodą kortelę su telefono numeriu Toronte. Kiek Anabela papasakojo mano motinai, jis gyvenęs Jungtinėse Valstijose daugel metų, „keliaudamas iš vienos vietos į kitą“, tai ji išsiaiškino iš bibliotekų Vajominge, Montanoje ir Naujojoje Meksikoje, iš kurių vis skambindavo jai, klausinėdami, ar ji pažįstanti žmogų pavarde Imrė Asokas, mat šis esąs skolingas tūkstančius dolerių užvilkintų baudų už tokias knygas, kaip „Slaptasis žudikų ordinas: ankstyvųjų nizaritų izmailitų kova prieš islamo pasaulį“, „Slaptosios viduramžių draugijos“, „Žudikai, tamplieriai ir slaptieji Vestfalijos tribunolai“, „Pokalbiai su žudiku: apmąstymai apie moderniąją visuomenę“ ir daugelį kitų, o Anabela į tai atsakydavo tik tiek, kad Tūzas suaugęs ir ji neketinanti mokėti jo baudų.

Pernai Tūzą deportavo iš Valstijų, su juo parvažiavo ir moteris – Ana Kovač, kuri „vaidino“ jo žmoną.

– Kažin ar ji tikra jo žmona. Jie nesituokė bažnyčioje ar kaip nors. Greičiausiai Tūzas tiesiog padėjo jai tapti Kanados piliete, – abejojo mano mama.

– Galbūt jis ją myli, – atsakiau aš.

Tūzas yra buvęs įsimylėjęs, bent jau vieną merginą, kurią prisimenu, Keitę Smit. Ji buvo dukra Leono Smito, vieno iš aukščiausių vadybininkų popieriaus masės ir popieriaus fabrike. Kažkodėl Leonas mėgo Tūzą, prieš man ten dirbant, samdydavo jį pagal studentų programą, nors Tūzas ir iškrito nebaigęs vidurinės. Leonas ir Tūzas eidavo šaudyt į taikinius žvyrduobėse palei šiaurinės pakrantės medienos gabenimo kelius, ir Tūzui tekdavo gerokai tvardytis, kad neimtų transliuoti jo smegenyse besisukančio scenarijaus – čia kiekvienas vyno butelis, alaus skardinė ir kartotinės dėžės išties buvo žudikų taikiniai. „Puikus šūvis“, – šūktelėdavo Leonas, žiūrėdamas pro žiūronus ir pliaukšėdamas Tūzui per petį. O Tūzas tuo metu galvodavo: „Štai dar vienas beprotis komunistų diktatorius nusirito pasauliui nuo galvos.“

Tačiau Leono dukra Keitė nebuvo taip apsaugota nuo Tūzo beprotybės. Tūzas pasirodydavo pasikabinęs žemyn galva nuo stogo, žvelgdamas į jos miegamąjį antrame aukšte, kol ji atsisukusi išvysdavo jį ir suspiegdavo. Veždavosi ją pasivažinėti savo automobiliu ir nukrypdavo į akligatvį po rytų pusės elektros laidais, lėkdavo kaip patrakęs, bandydamas parodyti jai, kaip nuostabiai jis dideliu greičiu atlieka „Rockfordo“ manevrą. Nusivesdavo į šokius „Mercury“ salėje ir dairydavosi aplink klausinėdamas, tarsi matytų tamsoje, ar aplink nėra kokio vaikino, kuris keistai pažiūrėjo, ką nors šiurkščiai pasakė ar blogai su ja elgėsi. „Pasakyk man jo vardą, – kartodavo jis. – Pasakyk man jų visų vardus.“

Tą naktį šokių salėje nebuvau, bet galėjau įsivaizduoti jos atsaką, žiaurų žvilgsnį į Tūzą blausioje šviesoje, išpilto alaus, viskio ir kokaino tvaiką, girdėjau kėdžių girgždesį girtiems vaikinams virstant ant grindų, bliaunančius muzikos įrašus. „Žinoma, – tarė ji, – štai ten Lansas Banksas, – ji parodė jį pirštu. – Rajanas Olsenas, – dūrė į kitą vaikiną. – Jis mane kartą pavadino kuše, – pasakojo Keitė, stebėdama, kaip Tūzas pašoka nuo kėdės. – O va ten, prie alaus baro, Aleksas Džonsonas. Jis sakė, kad galiu pačiulpti jam, kai tik norėsiu, – ji prisimerkusi dairėsi, bene pamatys dar ką nors. – A, va ten Brusas Norisas, dar vienas avinas. Ir Džordžas Hazeltonas, Džeris Alsopas, Judsonas Astoras. Vieną sykį jie užsimanė keturiese. Įsivaizduoji? Tai būtų kaip pornografija.“

Aplankiau Tūzą ligoninėje praėjus keletui dienų, kai jis atgavo sąmonę. Trys pirmosios kovos buvo sėkmingos, bet jis išvargo, ir jau šeštosios įkarštyje, kai Džeris Alsopas spardė jam galvą, Tūzas suprato, kad jam tikriausiai nepavyks įveikti Judsono Astoro. Pro susiūtas lūpas Tūzas man pasakė:

– Man buvo liūdna, nes žinojau, kad Keitė sumanė taip su manim išsiskirti.

Man teko nusisukti nuo Tūzo ir įsistebeilyti pro langą – nenorėjau pamatyt jo verkiančio.

– Privalau sugalvoti ką nors, kaip ją susigrąžinti, – šnibždėjo jis.

Jis tikrai sielojosi. Mylėjo ją. Dvi dienas sunerimęs sukau galvą, ko čia griebtis, žinodamas, kad turiu laiko tik tiek, kol jie išleis Tūzą iš ligoninės. Kitą dieną, vos mama iškėlė koją iš namų, aš įlindau į jos papuošalus – jos papuošalai man atrodė itin garsūs, mat buvo apipinti istorijom istorijėlėm – kuri aristokratiškos šeimos atšaka mūvėjo šiuos žiedus, kaip šį vėrinį išgelbėjo per karą iš sugriuvusio buto, kodėl šių auskarų smaragdus iškeitė į vestuvinę suknelę, – kol pagaliau radau būtent tai, ko ieškojau.

Tą vakarą susiradau Keitę: laukiau jos automobilių aikštelėje, kol ji uždarė drabužių parduotuvę, kurioje dirbo, žiūrėjau, kaip ji apsuko ženklą iš „atidaryta“ į „uždaryta“, nuo šaligatvio vidun įtraukė rezginę su išparduodamais daiktais, išėmė pinigus iš kasos, užgesino šviesas, įjungė signalizaciją, nuleido groteles, o tada aš išlipau iš automobilio ir priėjau.

– Ko nori? – paklausė ji, subaltakiavusi į mane. Sutiko visiškai priešingai, nei būdavau pasitinkamas įėjęs į parduotuvę, kur mes su mama jau daugelį metų pirkdavome man drabužius, kuriuos vilkėdavau lankydamasis mišiose Šv. Juozapo bažnyčioje, koncertuose ir geresniuose restoranuose, – Keitė visada prisimindavo visų vardus ir dar pridurdavo kokį juokelį, kad žmonės pasijustų laukiami, nors susitikus ją kur nors kitur ji praeidavo pro šalį, netarusi nė labas.

– Turiu žinių nuo Tūzo, – pasakiau aš. – Tai tikrai svarbu.

Ji pažvelgė į mane lyg kuoktelėjusį.

– Kurių velnių jam dar prireikė?

– Va čia, – įkišau ranką į vieną kišenę, paskui kitą, vildamasis, kad tai neatrodo surežisuota, galiausiai išsitraukiau popieriaus lapą. Atsikosėjau, pastebėdamas, kaip priešiškumą jos akyse pakeitė baimė. – „Brangioji Keite, – pradėjau aš. – Viliuosi, nesupyksi, kad atsiunčiu savo pusbrolį, bet žinau, kad tikriausiai bijai mane pamatyti, žinodama, kokios esu būklės, ir dėl viso to, kas įvyko. Turi suprasti: esu dėkingas, kad suteikei man galimybę apginti tavo garbę. Mes susitikinėjame neilgai – na, tai, ką mes darome, aš vadinu „susitikinėjimu“, bet kad ir kaip būtų, manau, jog mano veiksmai šokiuose paliudijo, kaip tave myliu. Siunčiu pusbrolį su šiuo laišku, nes noriu, kad tu kuo greičiau sužinotum – aš niekada nepaliausiu tavęs mylėjęs, kad ir kas nutiktų, ir tą minutę, kai atsistosiu ant kojų, pabaigsiu, ką pradėjau šeštadienio vakarą, ir kai Džeris su Judsonu atvilks savo sulaužytus kaulus iki tavo namų atsiprašyti, tada mudu pagaliau galėsime susituokti.“

Čia aš išsitraukiau vestuvinį žiedą – nuostabų aukso spalvos žiedą, kuris priklausė mamos tėvui ir atrodė lyg susukti mažyčiai žiedeliai ir lapeliai, ir atsiklaupiau priešais ją, bandydamas dėtis susidrovėjęs, tada paklausiau:

– Ar tekėsi už mano pusbrolio Tūzo?

Keitė pažvelgė į mane su siaubu.

– Vaikinai, jūs tikrai trenkti.

– Bet jis nėra tikras, – tęsiau, – kad santuokos viršūnės išlauks iki vestuvių nakties.

Keitė išvyko po trijų dienų. Girdėjau, kad ji staiga metė darbą ir iškeliavo gyventi pas tetą į Halifaksą, ten nuo rudens ketino studijuoti universitete. Tūzui plyšo širdis, bet jis buvo saugus, o man tik tai ir buvo svarbu.

Sužinojęs, jog Tūzas Toronte, paskambinau jam ir išreiškiau norą pamatyti juodu su Ana. Tūzas kitame gale lemeno, kad toli važiuoti, kad galbūt man derėtų pagalvoti apie išlaidas degalams, kiek kainuos pietūs sustojus pakeliui, apie nenutrūkstamą transporto srautą magistralėje 401. Jis nenorėjo, kad atvažiuočiau, o aš, žinoma, dėl to tik dar labiau susidomėjau.

Visai nenustebau, kai Ana Kovač sutiko mane prie durų apsivilkusi ilga, gilia iškirpte suknele, kokias matome šeštojo dešimtmečio kokteilių vakarėliuose. Tą pačią akimirką, kai ji išsižiojo, buvo aišku, kad yra iš Kalifornijos, ir tą pačią akimirką, kai įėjo Tūzas, iš jos žvilgsnio buvo aišku, kad ji tiek pat mažai jį myli, kaip ir Keitė.

– Ji Elkės Gabor proanūkė, – pasakė Tūzas, kai mes susėdome valgyti jo pagamintų pietų (mėsos, keptos ant grotelių, su salotomis), šakute rodydamas į Aną. – Negalėjau tuo patikėti, – tratėjo jis. – Štai sėdžiu savo bute Los Andžele (vienu metu turėjau puikius apartamentus, žmogau), ir man paskambina bibliotekininkė, sakydama, kad Bilas… na, vienas iš mano kompanionų, užėjo į viešąją Los Andželo biblioteką ir paminėjo, kad aš tyrinėju Vengrijos žudikus, o kadangi tai ir jos tyrimų manija, tai ji paskambino man, norėdama išsiaiškinti, ar aš galėčiau jai padėti, – Tūzas išsišiepė, o Ana pasilenkusi jį pabučiavo. – Ir nuo tol viskas kaip iš pypkės, – jis juokėsi.

– Tūzui reikia pagalbininko surasti tas mažytes bibliotekas, kur jis lankosi, tiesa, mielasis? – Ana atsisuko į mane ir nusišypsojo viena iš tų šypsenų, kuri reiškė ją žinant, jog aš jos nemėgstu, ir užuot tikėjusis, kad aš irgi jai nusišypsosiu, laukė kažko kito – krūptelėjimo, kelių mirktelėjimų, kokio nors ženklo, kad ji mane įžeidė šitaip iškreipdama lūpas. – Iš pradžių maniau, kad beprotybė prasidėti su Tūzu, įsipainioti į tokius jo darbus, bet tai be galo įdomu.

– Mano žmonėms patiko šis sumanymas, – pasakojo Tūzas. – Jie nurodydavo Anai, kur mums reikia nuvažiuoti, o man telikdavo vairuoti. Tai dėl teisinių sumetimų, jie taip sakydavo. Kai mudu kiekvienas žinome tik pusę plano, tai advokatui bus lengviau, jeigu mus sučiups.

– Gal jūs kartais kaip nors susijusi su meno istorike pavarde Kristina Banks? – pasiteiravau Anos ir nelaukdamas atsakymo paklausiau: – Kada jūs susitikote?

– 2007-ųjų birželį, – atsakė ji. Pora metų prieš pasirodant Banks knygai.

– Kaip tau sekasi? – paklausė Tūzas, pakeisdamas temą, tarsi puikiai žinotų, kur link aš suku, ir norėtų sustoti, kol apie tai neprabilome.

– Aš dėstytojas, – nusijuokiau. – Kiekviena diena tokia pati.

– Jau lauki pensijos? – paklausė Ana, nusišypsodama ta pačia šypsena.

– Be abejonės, – atsakiau. Stojo ilga tyla.

– Na… – pradėjo Tūzas, trindamas šlaunis.

– Papasakok apie savo prosenelę, – pasakiau Anai.

– Luktelk, – atsakė ji ir išėjo iš kambario.

Tūzas atrodė taip, lyg visgi jis mane prikuls, – ko bijodavau vaikas, bet jis tik gūžtelėjo.

– Jie sučiupo mane Nevadoje, – pasakė jis. – Aš nieko net neįtariau. Mes išlipome iš automobilio. Ana pranyko „Ramados“ viešbutyje, pasakiusi, kad jai reikia į tualetą. Buvo naktis, – jis pakėlė rankas virš galvos, vaizduodamas Las Vegaso spindesį. – Ir staiga – visur farai. Ginklai. Neperšaunamos liemenės. Veidų skydai. Dirba greitai. Aš ant žemės, sprandas primintas auliniu.

Nuleidęs rankas, gūžtelėjo. Aš žinojau, kas buvo toliau. Jį įmetė į kalėjimą, bet per tėvo pažintis perkėlė į kažkokią sulaikymo vietą, kaip pusiaukelės namus nelegaliems migrantams ir užsieniečiams, kurių nusikaltimai ne tiek svarbūs, kiek erzinantys, ir policijai buvo per daug vargo juos tirti, ir tada Jančio Bačio advokatas įtikino policiją, kad Tūzas pernelyg kvailas, kad būtų galėjęs vadovauti visai šiai veiklai, ir narkotikai nežinia kaip atsidūrė jo bagažinėje, tad galiausiai Tūzui spyrė į užpakalį ir permetė atgal per sieną, patikinę, kad jis jokiomis aplinkybėmis nebus įleistas atgal į Ameriką.

– Man patiko gyventi Amerikoje, – kalbėjo Tūzas. – Galėjai lengvai gauti ginklų, – jis gūžtelėjo. – Bet ir areštuotas būdavai taip pat lengvai. Jie turi policijos daugiau, negu kada nors buvau matęs.

Jis pakreipė galvą ir pažvelgė į lubas, ir aš pastebėjau naują tatuiruotę, mažus velniukus, lipančius kaklu link kairiosios ausies, susikabinusius uodegomis kaip plastikinės žaislinės beždžionėlės.

Ana sugrįžo, pliaukštelėjo aplanką ant stalo, patraukė cigaretės dūmo, sumirksėjo, dūmams pakliuvus jai į akis. Iš voko išsitraukiau nuotrauką, tokią pat seną kaip ir tos, kurias Tūzas rodė man prieš daug metų, o paskui, kaip reikiant krestelėtas, suvokiau, kad tai kita Elkės Gabor nuotrauka. Abejonių nebuvo. Aš pažvelgiau į vis dar spoksančią Aną, bet nebuvau tikras, ar ji prisimerkusi nuo dūmų, ar dėl ko nors labiau negailestingo.

– Gavau ją iš močiutės, – pasakė ji.

Kad ir kokia buvo tiesa, aš žinojau, kad ji negavo jos iš Tūzo, nes originalas tebebuvo pas mane.

– Papasakok apie prosenelę.

Ir ji pasakojo – apie Ochraną, apie Nuodytojus, papildydama detalėmis pradinę Tūzo versiją, dar įterpdama asmeninių potemių – apie Gabor vaikus, kaip jie buvo skubiai išvežti iš Rusijos, jie suspėjo dingti prieš revoliuciją, bet pati Elkė pavėlavo pasprukti, apie jų emigraciją iš Vengrijos Kuno diktatūros metais. Visa tai stojo mums prieš akis, nuostabiai įsivaizduota, o tas jausmas, kad ji sako tiesą, lydėjo mane visą kelią į vakarus, 401 magistrale, į Kičenerį, iki pat mano durų, kur, sukant raktą spynoje, galiausiai išgaravo. Kas toji Ana Kovač? Ko ji nori iš mano pusbrolio?

Ėmiausi kurti planą, bet iš jo nieko neišėjo, nes kai kitą sykį, vos už poros dienų, paskambinau Tūzui, išgirdau įrašą, kad jo numeris išjungtas, o paskambinęs į informaciją jo naujo numerio nieko negavau. Aš netgi nuvažiavau į Torontą ir nuėjau į tą butą, bet jis buvo tuščias, viskas išvalyta, o šeimininkas jau rodė jį kitai porai. Suprantama, jis nieko nežinojo, kur Tūzas iškeliavo, o man padavė trejetą pusbroliui adresuotų laiškų, tardamas, kad galbūt kas nors su juo susisieks ir perduos.

Tai buvo trys pranešimai iš skirtingų archyvų – tokių mažyčių miestelių, kad nebuvau apie juos girdėjęs: Smutėjaus Alabamoje, Hotkofės Misisipėje, Vainoto Šiaurės Karolinoje – ir visuose atsakymai, kad jie apsirikę dėl jo paklausos, kad „giliau pakasus“ atsirado į katalogą neįtrauktas dokumentas, susijęs su jo prašymu „pateikti informacijos apie Diulą Hegedušą“, ir nors turinys „per brangus, kad siųstume paštu“, jie mielai padarysią fotokopiją, kai tik gausią „pranešimą apie už paslaugą Vainoto miestelio viešajai bibliotekai sumokėtą mokestį“.

Sėdėjau turbūt trejetą valandų, skaitydamas tuos laiškus dar ir dar kartą, užburtas, kaip anąsyk Banks knygos. Tik tada, vėlyvą naktį, supratau, ką Tūzas darė visą šį laiką, nuo pat vaikystės, kai pro ašaras svajodavo po mano lova.

Po to, kai jį deportavo iš JAV, jis neišvyko namo: Jančis Bačis sumokėjo užstatą ir atsiuntė pinigų bilietui, bet kai senis nuėjo į stotį laukti „Greyhound“ autobuso, kai žvilgsniu palydėjo išlipančius paskutinius keleivius, įlipęs į autobusą apžiūrėjo tuščias sėdynių eiles, vairuotojas jam pasakė, kad jaunas vyriškis su moterim išlipo Ričmonde – pirmoje stotelėje pervažiavus sieną. Iš Ričmondo juodu nuvyko į Torontą, ir vėl pradingo man pasirodžius, nes Tūzas žinojo, kad aš vėl kišiuosi į jo gyvenimą, atimdamas iš jo tai, ko jis nori, vėl egoistiškai bandydamas jam padėti.

O ko jis norėjo? Tuo įsitikinau tik vėl sugrįžęs į Vankuverį. Tačiau man to reikėjo. Atvažiavau iki Jančio ir Anabelos namų vakariniame Vankuveryje, įėjau pro vartus, užlipau laiptais svarstydamas, kas gi galėtų Tūzą parvesti namo.

Jančis Bačis sutiko mane prie durų.

– Tikras maratonas kol užlipi šitais laiptais, tiesa? – tarė jis juokdamasis. – Dieve, aš gyvenime nepamiršiu tų varžybų, kaip lėtai tu rėpliojai. Visi seniai nubėgo, o jis dar pūtuoja per purvą. Viskas kaip seniau, tiesa?

Jis man mirktelėjo, lyg būtų slaptų mano pažeminimų sergėtojas, ir štai jas primena, jei aš netyčia pamiršau. Bet kažkodėl dabar, stovėdamas čia, jaučiau jam gailestį, nes abu žinojome, dėl ko susitikome – dėl to, kad jis pametė Tūzą ir buvo jo pamestas, – ir aš stengiausi neparodyti, kaip tai apgailėtina, kad visa, ką jis apie mane tegali pasakyti, išsemia šis trisdešimt penkerių metų prisiminimas.

– Kur Anabela Neni? – paklausiau aš.

– Niujorke, – gūžtelėjo jis.

Aš linktelėjau, bet jis nebelaukė, kol dar ką nors pasakysiu, nes jo pasitikinti šypsena virptelėjusi išnyko, kai jis pateikė vienintelį jam svarbų klausimą:

– Matei Imę?

Tai, kaip jis paklausė, taip tyliai, aš suvokiau, kaip sunku jam buvo išvysti tuščią autobusą, dar kartą kaktomuša susidurti su ta nesėkme, kuri nubraukė visus jo pasiekimus. Aš linktelėjau, nieko daugiau nesakydamas.

– Kaip jis laikosi? – spaudė jis. – Ta moteris, kuri su juo, ar ji?..

– Nežinau, – atsakiau. – Man regis, būtent to išsiaiškint aš ir atvykau.

Jančis apsidairė aplink, nebūdamas tikras, ko aš noriu.

– Ar Tūzas, kai būdavo išvykęs, tau rašydavo?

Senis gūžtelėjo.

– Kartais. Aš žinojau, kad jam reikia pinigų, tad šiek tiek nusiųsdavau. Jis niekada neprašė.

Jančis tai pasakė su tikru apgailestavimu, nors aš nesupratau, ar sielojasi dėl to, kad jo sūnus nebesikreipia, kai jam striuka, ar dėl to, kad jo nepriklausomybė paliko Jančį vieną dar viename mūšio lauke.

– Gavęs pinigus, jis atsiųsdavo tuščią atvirlaiškį. Jame nebūdavo nieko parašyta.

– Ar tu juos išsaugojai?

Jančis linktelėjo.

– Jie viršuje.

Tūzo kambarys buvo lygiai toks, kokį jį ir prisiminiau: nedidelis, kuklus, išskirtina buvo tik gausybė knygų lentynose ir keturios nuotraukos ant sienos virš stalo, visose – Budapešto apsiaustis, 1945-ųjų pradžia: atvaizdai perkarusių vyrų ir moterų, klajojančių subombarduotomis gatvėmis, griuvėsiai, pusiau palaidotos arklių dvėsenos, lėktuvai, įsirėžę į pastatus.

– Buvau jas pamiršęs, – tariau aš Jančiui.

– Apgultis. Vaikystėje Imė vis klausinėdavo manęs apie tai, – atsiliepė senis. – Jis dievino šitas istorijas. Mes visi įstrigę tame rūsyje – aš su broliais ir seserimis, mama, tėtė, tetos, dėdės – visi kartu niekaip negalėdami išeiti. Tai buvo baisiausia mano gyvenimo patirtis, bet Imė norėdavo, kad aš vis pasakočiau tą istoriją.

Man atrodė, kad Jančis būtų norėjęs papasakoti ją ir dar vieną kartą.

– Štai jie, – tarė jis, paimdamas atvirlaiškius nuo stalo.

Peržiūrėjau juos iš abiejų pusių per maždaug dvidešimtį sekundžių. Nugarėlės buvo tuščios, nes ten tebuvo Jančio Bačio adresas ir keletas antspaudų. Tai buvo toks visiškas, koks tik įmanoma, tėvo atmetimas, ne todėl, kad jis atsisakė padėkoti už tėvo atsiųstus pinigus, bet dėl tų mažų miestelių atvaizdų – tuzinų nežinomų vietų, kur Tūzas kūrė savo svajonių šeimą, kurios niekuomet nepažinojo, vienintelę, kur jis jautėsi laukiamas.

Galėjau įsivaizduoti jį tuose ankštuose archyvuose, kartais vos vienam pusrūsio kambarėlyje, sprogstančiame nuo bylų spintelių, su senu kompiuteriu šalia rietuvių popierių, lėtai suvedinėjamų į duomenų bazę, tokiose vietose, kur nebuvo taip reta atrasti kažką stulbinamo – iškarpą, nuorodą, vietos istoriją, apie kurią niekas negirdėjo. Galėjau įsivaizduoti, kaip Tūzas laukia, kada bibliotekininkė išnyks, iš švarko kišenės sužvejoja nuotrauką arba padirbtą laišką, sutrintą, dėmėtą, kad atrodytų tikras, ir įkiša į kurią nors spintelę. Tai buvo slaptas įsiskverbimas, mitologija, lėtai lipdoma šiuose mažuose, perdėm nesaugomuose kambarėliuose, tačiau iš jų jo pakišta medžiaga galėjo įsiskverbti ir į didesnę sistemą, Niujorko, Los Andželo, Vašingtono archyvus, – šį procesą Tūzas pagreitindavo, kai kitą kartą lankydamasis miestelyje, kur buvo pakišęs dokumentus, užsisakydavo juos, taip priversdamas atsirasti; bibliotekininkės visada purtydavo galvą ir juokdavosi sakydamos „nieko tokio mes neturime“, tačiau, pažadėjusios paieškoti, jos paskambindavo ar parašydavo, visada atsiprašomu pagarbios nuostabos tonu: „Pasirodo, jog turime šį tą apie vengrų emigrantą, kuris gyveno netoliese ir nusižudė 1972 metais.“ Ir nespėjus nė apsidairyti, kokia nors mokslininkė, kaip antai Kristina Banks, išalkusi naujos tyrimų srities, atkasdavo informaciją iki pat Smutėjaus, Hotkofės, kur reikėjo, – ir išleisdavo knygą, suteikdama visam tam oficialų statusą.

Atidaviau atvirlaiškius Jančiui.

– Tai ir mano kaltė, – pasakiau.

– Kas? – paklausė jis.

Aš galvojau apie Jančį ir Anabelą, apie savo mamą su tėčiu, apie Aną ir save, visus žmones, kurie piktnaudžiavo Tūzo pasitikėjimu, – jį palikdavo arba paimdavo iš jo šeimos su svetingumo priedanga, arba išnaudodavo jo maniją nusikalstamiems tikslams. Tačiau blogiau buvo tai, kad Tūzui jau visai neberūpėjo mūsų motyvai, praeitis ar dabartis, nerūpėjo, kas tikra, o kas padirbta, kad tik klijuotųsi prie jo programos, ką, regis, ir darė Ana, kurstydama jo iliuzijas tol, kol jis atliko savo vaidmenį kvaišalų sandoriuose. Dabar jam mūsų tik tam ir tereikėjo, o jeigu mes nesitaikėme prie šios programos, jis nutraukdavo santykius taip lengvai ir galutinai, tarsi užversdamas bylą ar dosjė slaptame archyve, kurie dabar buvo vienintelė jo tikra šeima, vieninteliai tikrieji namai.

Budapešto ir Toronto vaiduokliai

MARIJA NEŽUVO PER Budapešto apgultį. Ne, jai teko tokia pat lemtis kaip ir daugybei kitų moterų – pasak istorikų, milijonams moterų, – kurios buvo išprievartautos Raudonosios armijos karių, Rytų ir Centrinės Europos „vaduotojų“. Išgyvenusiųjų šią kankynę – moterų ir mergaičių, močiučių ir seserų – visų, kurias tik kariams pavyko nustverti, laukė dar viena kančia – gėda ir pasibjaurėjimas, regimas akyse vyrų, – sutuoktinių, meilužių, sūnų, sūnėnų, – jie nepajėgė padėti, o moterys kasdien priminė jų nesėkmę. Žinoma, buvo žvilgsniai ir kitų vyrų, kurie bandė imtis veiksmų, bet šie jas vargino dar labiau, nes vieniems kariai šautuvų buožėmis ištaškė smegenis, kitiems suvarė penkias ar šešias kulkas, arba taip sužalojo, kad sutikti jų žvilgsnį toms moterims buvo tas pats, kas žiūrėti į veidrodį.

Marijos vyras Laslas taip ir nesužinojo, kur kareiviai nusivedė ją baigę savo reikalą, – kol tvarkėsi, jie laikė jį prispaudę taip, kad kuo puikiausiai viską matytų, bet neapsikentę jo spiegimo ir įnirtingų grumtynių galiausiai vožė per galvą. Kai Laslas atgavo sąmonę, Marijos ten nebebuvo. Kad ir kiek paskiau jos ieškojo, kiek vaikščiojo į Sąjungininkų kontrolės komisijos punktus, skaitė sužeistųjų, areštuotųjų, mirusiųjų sąrašus, netgi klajojo aplinkui tą vietą, klausinėdamas kiekvieno sutikto gyventojo, kiekvieno kareivio, policininko, vildamasis rasti tą vienatinį liudininką, Laslą pasitikdavo tie patys abejingi žvilgsniai, kaip ir daugelį kitų, po karo ieškančių dingusių moterų. Visos tos šeimos galiausiai nusiramino ir ėmė dėtis, kad jų žmonos, motinos arba dukros tikrai mirė, palaidojo jas su deramom apeigom, tik jų karstuose ir urnose nebuvo nei kūnų, nei pelenų, arba vaizdavosi, kad jos gyvos kažkur tenai, kad emigravo į Vakarus, džiaugiasi laime ir klesti, – arba kad jų niekada nė nebuvo, jų nuotraukos buvo nukabinamos nuo sienų, išimamos iš atsiminimų ir nuotraukų albumų ir sumetamos į ugnį. Taip sunkiantis savaitėms ir mėnesiams, Laslas ėmė suvokti labiausiai bijąs ne to, kad Marija pradingo, bet kad gali sugrįžti ir jam teks ieškoti žodžių, kurie ją paguostų ir leistų jam kaip nors toliau gyventi šalia jos. Taigi praėjus metams Laslas sumurmėjo tuo metu jau silpstančiam tėvui Boldižarui, jog štai jau 1946-ieji, šalyje vien griuvėsiai, o sovietai nė nesirengia trauktis, ir kitą dieną, pasiėmęs savo ir Marijos sūnų Kristianą, išvyko į Vakarus, pažadėjęs pranešti šeimai apie savo buvimo vietą, kai jau bus apsistojęs. Kai pagaliau įsikūrė Kanadoje, visiems pasakė, kad Marija mirė sužalota kareivių, ir vylėsi, kad taip ir yra. Kristianui tebuvo dveji metukai, tad Laslas laukė dešimtmetį ir tada paprastai jam paaiškino: „Tavo motina mirė per karą“, vildamasis, kad neturėdamas prisiminimų vaikas ir ilgėtis neturės ko.

Reikalai pabjuro po trijų dešimtmečių, 1975-aisiais, kai ir Laslo seserys su broliu išvažiavo iš Vengrijos ir apsigyveno Kanadoje, ten gavo menkai apmokamus darbus ir užaugino vaikus, tik šiems klojosi kur kas prasčiau, negu tėvai tikėjosi. Tai Adelė, pora metų jaunesnė už Laslą, tačiau jau penkiasdešimt vienų tuo metu, kai visa nutiko, pirmoji pastebėjo Mariją ties Jango ir Kingo gatvių sankryža, kur Adelė dirbo valytoja biurų pastate. Šeimoje galiojo taisyklė nekalbėti apie Mariją, labiausiai dėl Kristiano, bet ir dėl Laslo (nors Adelė su Aniko dažnai stebėdavosi, kodėl jie visi taip neriasi iš kailio, kad apsaugotų Laslą, – juk iš tiesų kentėjo ne jis, o Marija). Tačiau tas Marijos šmėkštelėjimas ją taip sukrėtė, kad Adelė negalėjo nepaminėti:

– Anądien mačiau keisčiausią dalyką, neabejoju, kad tai buvo Marija…

Tik čia Ištvanas, metais vyresnis nei Laslas, suriko:

– Nuostabus pyragas! – tarsi taip galėtų pakeisti temą.

Bet Adelė laiku pastebėjo jo ženklą ir suvaidino tokį kosulio priepuolį, kad visi sušoko jai padėti ir pamiršo, ką ji ką tik sakiusi.

Adelė – Budapešto apgulties metu jai buvo dvidešimt vieni, – pati matė šių moterų likimą, matė ir kaip atrodė Marija, kai galų gale atsirado, tikrai gyva, prabėgus vos šešioms savaitėms nuo tos dienos, kai Laslas su Kristianu išvyko į Kanadą. Ją globojo Bėla Kerepešis, ordinais apdovanotas karo didvyris ir komunistas, jis perdavė žinutę Boldižarui ir pakvietė šeimą aplankyti Marijos, įspėjęs, kad ji neseniai atgavusi atmintį ir tebėra „labai pažeidžiama, beveik palaužta“, tad elgtis su ja reikia labai švelniai. Boldižaras virškino šią žinią keletą dienų, paskui pasikvietė Ištvaną, Adelę ir Aniko ir pranešė jiems naujieną, tačiau pareikalavo, kad kiti šeimos nariai neturi žinoti, jog Marija išgyveno karą, bent ne dabar, kol jie dar neapsilankė ir nepamatė, kaip smarkiai ji sužalota, ir kad jokiom aplinkybėm nevalia jai atskleisti, kur išvyko Laslas su Kristianu. Kai jie pagaliau nuėjo į Bėlos namus, visi elgėsi su Marija taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Taip buvo lengviau, negu bent pabandyti įsivaizduoti, kokios atjautos tokiam žmogui reikia. Tiesą sakant, tą dieną po trejeto dešimtmečių, kai Adelė pastebėjo Mariją, perkančią dešrainį iš prekeivio ties Jango ir Kingo gatvių sankryža, ji pamatė, kad jos brolienė tebeatrodo taip pat kaip 1946-aisiais – kaip žmogus, bandantis įšokti į išvažiuojantį traukinį. Adelė išsyk metė, ką dariusi, – šluostė dulkes nuo plastikinio paparčio „Bingemano“ pastate, – ir išlėkusi į lauką pašaukė ją, bet Marija sumišusi apsidairė ir nuskubėjo tolyn.

Antras iš šeimos Mariją pamatė Ištvanas. Jis stovėjo laukdamas metro traukinio, durims atsidarius, ji brūkštelėjo pro šalį su plastikiniu maišu, pilnu veikiausiai obuolių. Ištvanas įlipo į vagoną, palaukė, kol durys užsivėrė, ir su siaubu suvokė, ką jis ką tik matė. Traukiniui išvažiuojant iš perono, jis stovėjo, veidu prisiplojęs prie lango, iš abiejų pusių įsirėmęs rankomis, baltomis, be kraujo, kone įspaustomis į stiklą, jo akys it pamišusios zujo pirmyn atgal po tamsią platformą ieškodamos jos veido.

Ir galiausiai Aniko išvydo Mariją persiškų kilimų parduotuvėje, tiksliau tariant, išgirdo jos balsą. Jai atrodė, kad kiekvieną kartą atvertusi kilimo kampą, norėdama pamatyti gulintį po apačia, ji girdi žemą Marijos toną, žinoma, ji kalbėjo vengriškai, ginčijosi su prekybininku dėl kainų, bet kai nustebusi Aniko pagaliau numetė kilimą ir apsidairė aplink, parduotuvėje buvo tik pardavėjai ir kitos damos, kurios ketvirtadienį nesumanė, kuo įdomiau užsiimti, kaip tik pažiūrėti į daiktus, kurių jos neįperka.

O iš tiesų Marija suirzo dėl to, kad žmogus prie prekystalio ėmė penkis forintus už kilogramą neabejotinai supuvusių obuolių, pasinaudojęs įprastine gudrybe, kai parodai sudedami sunokę, o į tavo krepšį prikraunama iš pusiau supuvusių vaisių krūvos po prekystaliu. Netrukus ji ėmė rėkti ir trepsėti kojomis taip garsiai, kad išbaidė kitus pirkėjus, ir tuomet pardavėjas nusprendė, kad šitaip nepasipelnys, ir grąžino jai penkis forintus, palydėdamas įprastiniais keiksmais, išvadindamas ją kekše, jos motiną, močiutę ir visas kitas irgi buvus kekšėmis. Šią akimirką Mariją nupylė nepaaiškinama gėda, bet ne dėl prekeivio burnojimo, – kaip daugelis dažnai turguje perkančių moterų, buvo prie to įpratusi, – o dėl keisto jausmo, kad žiūri kitas žmogus, kažkas, kas ją artimai pažįsta. Ji išskubėjo iš dengto turgaus, perėjo bulvarų žiedu Dunojaus link, kur nuo vandens pučiantis vėjelis nunešė taip staiga prie jos prikibusį vaiduoklį. Po dvidešimties minučių vėl buvo apsišarvavusi dabarčiai, apsisaugojusi ne tik nuo vaiduoklio, bet ir nuo praeities, nuo to, ką ji vadino „kitomis Marijomis“, – anos, kurios tėvas mirė per Pirmąjį pasaulinį karą, o motina – per Antrąjį, tos, sudraskytomis šlaunimis ir veidu, kurią vežėsi rusišku kariniu sunkvežimiu vėl dėl to paties, bet ji pabėgo jiems sustojus ties patikrinimo punktu, klajojo po miestą, kol ją atrado Bėla, kariškis, ir išslaugė, ir ji atgavo sveikatą, jis parūpino vaistų, daktarų ir psichiatrų visus ilgus jos fizinio sveikimo metus ir, nors buvo Mariją pamilęs, pranešė apie ją šeimos patriarchui Boldižarui, kai ji atgavo atmintį, – o paskui įtikino pasilikti su juo, kai paaiškėjo, kad Kalmanų šeima nepasiruošusi kęsti jos tylėjimo, raudų ir įniršio priepuolių, kad jie jos nenori. Jos buvo joje, tos Marijos, kėsinosi į jos kūną tarsi į bendrą turtą, tačiau vietos jame buvo tik vienai, ir Marija, ši Marija, buvo pasiryžusi turėti jį kaip savo. Ji buvo žmona Bėlos Kerepešio, apdovanoto karo didvyrio, nuostabaus vyriškio, Rakošio rato žmogaus, to, apie kurį partijoje buvo kalbama kaip apie „Vengrijos komunizmo ateitį“.

Tačiau sunkiausia Marijai buvo nuslopinti kitus vaiduoklius – tuos žmones, kuriuos ji kadaise pažinojo, mirusius ar pabėgusius, ypač Kristianą, savo sūnų. Kitaip nei Marijos, šie vaiduokliai į ją nesikėsino, bet savo tylėjimu, tuščiais žvilgsniais priminė, kad nors jie vaiduokliai, bet yra tikresni ir labiau esantys negu ji, – kad Marija tuščia, kad ji kiaurai perregima ir per daug lengvai tapo kažkuo kitu, ir dabar beveik neįmanu atsakyti, ar iš pradžių apskritai būta tikros Marijos.

Laslui žengiant pro duris, Adelė su Ištvanu ir Aniko tuoj liaudavos kalbėję, kaip jie ją matę. Jie suvis nutildavo, tarsi nė neturėtų jokios šnekos ir su geru ūpu lauktų pasirodant jo, kuris įžiebs pokalbį. Suprantama, kad ir taip nebūdamas itin šnekus, Laslas dėl to sutrikdavo, sukdavo galvą, ką čia pasakius ir nutraukus tylą.

Dažnai prabildavo apie savo pensiją – mat Laslas bijojo to atsivėrusio laisvo laiko, išklibinusio keistus impulsus, lig šiol pažabotus darbo, kurį dirbo pastaruosius dvidešimt penkerius metus – rinko miesto šiukšles; apie tokių impulsų buvimą jis nė nenumanė. Kalbėtis dabar buvo visa, ko jis galėjo griebtis, kad negertų, kad neužgraužtų savęs mirtinai, nežiūrėtų į parduotuvės kampe viršutinėje lentynoje sudėtus žurnalus. Iš kur kilo visi šie potraukiai?

Žinoma, jis to neminėjo nei broliui, nei seserims, šie nebūtų supratę. Užuot pasakojęs, klausinėjo jų, kokių užsiėmimų jam prasimanyti. Tačiau jų atsakymai buvo keistoki, kažkokie išspausti. Antai jis užsiminė apie kėglius, paauglys būdamas žaisdavo, lėkdavo į lauko takus su rankomis išdrožtais kėgliais, kamuolius reikėdavo sviesti iš visų jėgų, kad jie užliptų gale esančia išlenkta siena ir loviu atriedėtų atgal. Bet kai jis užsiminė ketinąs užsirašyti vienoje vietoje ties Špadinos ir Eglintono gatvėmis, nes jie senjorams turį nuolaidų, Ištvanas dirstelėjo į Adelę, paskui vėl atsigręžė į Laslą.

– Špadina ir Eglintonas… – mykė jis, – šalia metro stotelė… na, ne per geriausia vieta senam žmogui vienam lankytis… negali žinot, ką sutiksi.

Laslas pažvelgė į jį. Buvo įpratęs prie Ištvano mikčiojimo, bet šis paaiškinimas buvo atsargus iki absurdo.

Kitas dalykas, kurio Laslas ketino imtis, – užsirašyti į kulinarijos kursus, gaminti jis išmoko tik patį mažumą, kai išvykęs iš Vengrijos turėjo pats auginti Kristianą.

– Prie tavo darbo yra tokia vieta, – kalbėjo jis Adelei, – tas koledžas. Ten yra kulinarijos kursai suaugusiesiems, man juos minėjo Kristianas.

– Bet kai Kristianas augo, tu puikiausiai jam gaminai, – atrėžė Adelė, – tad kaip nedėkinga, kad galiausiai jis liepia tau eiti į kulinarijos kursus. Jeigu jis jaučia kokį apmaudą dėl tavo gaminimo, kodėl jam tiesiog to nepasakius? – tęsė ji, bėgiodama akimis nuo Laslo prie Aniko ir vėl atgal.

Laslas negalėjo patikėti tuo, ką girdi.

– Ir dar vienas dalykas, kurio nereikėtų daryti, – pridūrė Aniko, nė nelaukdama kito Laslo sumanymo, – tai pirkti persiškų kilimų. Jie tikrai netiks prie tavo buto dekoro.

Po šito Laslas jau nebepasiliko, tik, kasydamasis galvą, čiupo švarką ir nėrė į miestą, nepaisydamas jungtinių Ištvano, Adelės ir Aniko pastangų įkalbėti jį eiti namo, o dar geriau, jei rimtai norįs kokio nors užsiėmimo, parduoti namus Toronte ir persikelti kur nors į Kičenerį, Kingstoną arba Gvelfą, kur, kaip girdėjęs Ištvanas, puikios vietos žvejybai su meškere.

– Ar kada nors pagalvojai, kad vėl galėtum žvejoti? – paklausė Ištvanas.

Bet Laslas net nesivargino atsakyti, tik palingavo galvą ir tarė:

– Turbūt jums visiems trims reikia susirast kokį pomėgį.

Aniko buvo įsitikinusi, kad Marijos vaiduoklis ieško Laslo norėdamas atkeršyti.

– Iš kur tu žinai, kad ji neieško mūsų? – paklausė Ištvanas, piktas, kad Aniko nė akimirksnį nesusimąstė, jog jai tenka dalis Laslo kaltės. – Prisimeni, kaip mes palikome Bėlai rūpintis ja? Nieko jai nepadėjome. Netgi nepasakėme, kad ketiname vykti Laslui įkandin.

– Šito aš neprisimenu.

– Taip, nepasakėme, – atsiliepė Adelė. – Ir tu visų labiausiai iš mūsų norėjai tai nuo jos nuslėpti. Sakei, kad tokios būklės ji nepajėgsianti keliauti. Štai ką tu sakei.

– Aš bandžiau apsaugoti šeimą! Kaip manai, o jeigu prie sienos ją būtų ištikęs isterijos priepuolis?

– Kalbėjai, kad reikia klausyti Bėlos ir leisti jam rūpintis ja.

– Taip sakė tėtis.

– Tėtis ir tu! Kaip tik tu ir įkalbėjai Mariją sutikti.

– Melas! Aš prisimenu, kad ji juokėsi ir verkė kiekvieną kartą, kai lankydavau ją Bėlos bute. Negali įsivaizduoti tokio pamišimo. Aš lankiau ją dažniausiai. Tai jūs sakėt, kad nėra prasmės kviesti ją atgal į Matiašfeldą, nes mes vis tiek išvykstame.

– Bėla jau tada buvo komunistas, taip pat ir Marija! – suriko Aniko tiesiai Adelei į veidą.

– Mes nepalikom jai į ką atsiremti, tik Bėlą, – sušnibždėjo Ištvanas.

Seserims išėjus, Ištvanas prisėdo ir užsisvajojo, kaip būtų buvę, jeigu tais laikais, penktojo dešimtmečio vidury, Vengrijoje būtų turėjęs tokias technologijas – „Polaroid“ fotoaparatus, dauginimo mašinas ir magnetofonus, kurie būtų išsaugoję atvaizdus, laiškus ir to meto pokalbius ne tokius, kokius juos kas nors prisimena, bet kaip visa išties vyko. Nes tik jis vienas iš jų trijų pripažino kaltę, kad kiekvienas jų savaip – kad ir kokie kilnūs ir rūpestingi jų motyvai atrodytų dabar – prisidėjo, nutolindamas Mariją nuo šeimos: tasai vos juntamas mandagus pasipriešinimas, kai Bėla, jausdamas, kad vietos Matiašfelde jai nėra, pasiūlė pasilikti Mariją neribotam laikui, tvarkingai atidedami pinigų trupiniai, kad Aniko galėtų lankydama Mariją nupirkti maisto ir drabužių, kurių jai nebereikėjo, tas apsimestinis susižavėjimas, vaidinamas išgirdus, jog Bėla – kylanti komunistų partijos žvaigždė, ir apgaulė, sumanyta Boldižaro ir visų jų palaikoma, pasakojant Marijai, kad Laslas su Kristianu vieną 1946-ųjų dieną tiesiog dingę, kad niekas negalįs pasakyti, ar jie pabėgo į Vakarus, ar buvo areštuoti, – tam, kad ji pasiliktų su Bėla, žinodama, kad jis turi didžiausias galimybes juos surasti. Dėl Marijos senis Boldižaras elgėsi isteriškai – jis privertė juos prisiekti Biblija, kad visiems kitiems šeimos nariams neatskleis jos buvimo vietos. „Laslui ir Kristianui, Jenei ir Angialkai, Kornilui ir Tivadorui, ir Margo, ir…“ Taip jis vardijo ir vardijo kiekvieną giminaitį, artimesnį ir tolimesnį, tarsi toji žinia bus apsaugota tik tada, jeigu jie trise išgirs ir pritars kiekvienam iki vieno vardui, užverdami net menkiausią savo sąmokslo plyšelį, nepalikdami nė įtrūkimo, o tai, suprantama, buvo neįmanoma. „Jeigu nors vienas jų sužinos, – grasino Boldižaras, – jie gali išsitarti Laslui, ir jis visą likusį gyvenimą Kanadoje graušis, kad negali sugrįžti, negali jos pasiimti. Arba kas nors panorės kartu su mumis ją išsiųsti per sieną, bet mes negalime taip rizikuoti, kai ji tokios būklės. Arba dar kiti norės, kad mes dėl jos pasiliktume, tačiau tai būtų savižudybė, žinant, jog slaptoji policija mus medžioja ir tas šunsnukis, mūsų gerasis bičiulis, Draugas Zoltanas Erdesas persekioja mūsų šeimą. Mums teks ją pamiršti, kito kelio nėra.“

Tiesa, jiems atėjus aplankyti ji visada nusiaubdavo kambarį: plėšydavo tapetus nuo sienų, daužydavo stiklinius daiktus, net patalynės užvalkalus supašydavo smulkiais skutais, – trise ją vos nulaikydavo, – ir tik Bėlai sugrįžus į kambarį nurimdavo, atrodydavo patenkinta ir rami. Tačiau visa tai tebuvo pasiteisinimai, būdas apginti ją palikusią šeimą. Jiems derėjo ją prižiūrėti, derėjo pasiaukoti, nebūti tokiems slunkiams, juk jie taip aistringai veržėsi iš Vengrijos, kad pajėgė įsikalbėti, esą, palikti Mariją teisinga.

Juk Ištvanas suvokė, jog patirta trauma buvo tik dalis jos nelaimės. Po karo ji atrodė taip kraupiai, tokia žiojinti paguodos alkio bedugnė, kad puldavai ieškoti kelių nuo jos pabėgti. Marija ėmė nešioti ant akių užskleistus plaukus, jos akys blizgėjo, tik šviesa ne sklido iš jų, bet geso lyg išsiurbiama, o prieš galutinai pranykdama sušokdavo į dvi kibirkštėles. Be anos traumos, ją prislėgė ir šeimos – Boldižaro, o jo diktatūra buvo absoliuti, – negalia pripažinti, kad atstumdami Mariją jie nusižengia šeimos principams. Bet užuot tai padarę, jie pasinaudojo Bėla kaip parankiu pretekstu, dėdamiesi, neva Marija nepateisina šeimos idealų – Austrijos ir Vengrijos monarchijos šlovės, politinio konservatyvumo, nacionalinės autonomijos. Juk ji susidėjo su komunistu, priešu, – taigi jai tenka nešlovė ir atsakomybė. Vienaip ar kitaip, mąstė dabar Ištvanas, ji Vengrijos ateitį numatė geriau negu kiti, netekusi šeimos kliovėsi intuicija, Mariją supo žmonės, kurie, neišskirdami nė vienos jos reikmės, rūpinosi ja visus keturiasdešimt penkerius metus.

Viskas susiklostė sėkmingiau, negu kas nors (išskyrus Mariją), galėjo įsivaizduoti. Kai jie išeidavo vakarais pasižmonėti, Bėla apgaubdavo ją kailiais. Atvažiuodavo vairuotojas, švystelėdavo automobilį vakarietiška maniera, tarsi Budapeštas būtų ne tas miestas, kuriame gyveno ir visi kiti, tarsi ir ji, ne tik Kalmanų šeima, būtų pabėgusi kažkur, kur gyvenimas geresnis. Tiesą sakant, Marija atrodė puikiai, ir kai Adelė pamatė ją kitą kartą – ji grįžo po naktinės pamainos, rankos perštėjo nuo dezinfekuojamųjų medžiagų, kuriomis valydavo tualetus, – jai dingtelėjo, kad mato visai ne vaiduoklį. Marija švytėjo, apsitaisiusi kailiais ir papuošalais, o jos veidas ir rankos nebuvo išvarginti darbo ir rūpesčių.

Adelė vos grįžusi namo paskambino Ištvanui su Aniko, puolė klausinėti, ar galėtų taip būti, kad Marija irgi emigravo į Kanadą, praturtėjo, kad po šitiek metų atrodo daug geriau, negu galėtum tikėtis.

– Kuoktelėjai, – atsakė Ištvanas.

– Nekišk nosies taip arti prie dezinfekuojamųjų chemikalų, – patarė Aniko.

Kad ir kiek stengėsi, Adelė negalėjo jų įtikinti, kad taip nėra, – netgi pabrėžusi, jog paprastai vaiduokliai lanko tik tuos, kas prikišo nagus prie jų mirties arba kas gyviems suteikė didžiausio sielvarto, – jie retai pasirodo nepažįstamiesiems. Tačiau štai Marija gatvėje kalbasi su taksi vairuotojais ir Dievas žino su kuo dar.

– Ne, ne, ne, – purtėsi Ištvanas. – Reikia sugalvoti, kaip atsikratyti jos, kaip išvaryti šią dvasią iš mūsų gyvenimo.

Marija savo ruožtu būtų mielai padariusi tai, ko griebėsi Ištvanas, Adelė ir Aniko, – jie nuėjo pas katalikų kunigą, o tasai nusiuntė juos pas egzorcistą, ir šis pasakė, esą, tikrai nepanašu, kad jie būtų matę vaiduoklį, tai greičiausiai jų kaltės padarinys ir jiems kiekvienam derėtų gerą valandą padirbėti prie klausyklos. Jis patikino tvarkąsis su velniais, padėti užpuolus vaiduokliams neturįs kvalifikacijos, nors tai, kad ji buvo susituokusi su komunistu, veikiausiai reiškia, jog Marija lanko juos iš pragaro.

– Pabandykite saugotis švęstu vandeniu, pasikabinkite virš durų kryžių ir kryželius ant kaklo, – jis dar pagalvojo. – Ir melskitės, žinoma. Kiek tik išgalėsit laiko.

Trijulė kraipė galvas ir ilgai ginčijosi, ar įmanoma laikytis kunigo patarimo.

Marija, be abejo, nė nesiginčijo, ji puikiai žinojo, kad negali pasinaudoti kuriuo nors iš šių ritualų. Jau ir vienintelis pakabintas kryžius Bėlai sukeltų pavojų, ką jau kalbėti, kaip pavojinga būtų eiti pas kunigą švęsto vandens. Jeigu režimas kada nors apie tai nugirstų, jeigu bent žinutė pasiektų Rakošį, – Bėla gautų bilietą į vieną pusę – iki Maskvos, o iš ten – kas žino kur? Namų areštas. Sibiro darbo stovyklos. Ryškus vaidmuo parodomajame teisme. Ne, jeigu ji kaip nors ir apsigins nuo vaiduoklių, teks tai padaryti kitaip, be krikščionybės burtų ir totemų.

Tačiau tų vaiduoklių taip tiršta! Bet kas kitas, ja dėtas, nepraskleistų rankų vien grumdamasis su praeitimi, o ji dar nuolat susiduria su Kalmanų šeima, vis mato Adelę su valytojos prikyšte, spoksančią jai įkandin gatvėje, Ištvaną purvinu kombinezonu, važiuojantį tvarkyti sodų turtuoliams – o juk ir jis vylėsi toks tapsiąs palikęs Vengriją, Aniko „Westminster“ prekybos centro uniforma, minančią ratus apie stalus valgykloje, renkančią padėklus, plastikinius įrankius ir taukuotas lėkštes paskui tuos, kurie tingi išmesti patys. Žiūrėdama į juos, Marija stebėjosi ir baisėjosi savo vaiduoklišku suvokimu, kad tie žmonės taip bijojo komunizmo, jog nė neįtarė apie laisvojoje rinkoje egzistuojančias pažeminimo ir varginančio skurdo atmainas.

Ji turėjo jiems padėti, kol jie dar buvo Vengrijoje, mąstė Marija. Reikėjo pasinaudoti Bėlos ryšiais. Bet Kalmanai taip nepajėgė priimti jos mielaširdystės, taip gėdijosi turėti su ja reikalų, kad dovanos, kurias ji būtų pateikusi, būtų buvusios jiems tik tolesnė kančia, ypač Boldižarui, didžiajam patriarchui, kuris jau buvo palaidojęs žmoną ir pats pasimirė prieš pat šeimai išvykstant – nuo minties, kad per silpnas keliauti su jais, įveiktas nuogąstavimų, kad pralaimės. Jie iškeliavo, vos spėję jį užkasti, tiesiai iš kapinių. Visą laiką Boldižaras kaupė priežastis, kodėl šeima turėtų leisti Bėlai pasilikti Mariją, kodėl reikia nuo jos atsiskirti, – teisindamasis senatve, silpnumu, miego, taikos ir ramybės poreikiu, neva ruošdamasis žygiui į Vakarus. Tiesą sakant, tai ir buvo toji priežastis, dėl kurios Marija pasiliko su Bėla: dėl Boldižaro, kaip jis sukasi nuo jos šalin, juk ji nuolat priminė tą nesėkmę, kaip jis neįgalėjo apsaugoti šeimos, už kurią buvo atsakingas. Išvydęs Mariją jis susitraukdavo, tarsi jos žvilgsnis plėštų nuo jo visa, kuo jis tiki ir kas leidžia jam veikti pasaulyje, jis tuoj pat padarydavo Boldižarą bejėgį, primindavo jo priklausomybę nuo atsitiktinumo, neįgalėjimą net numanyti savo likimo, o juolab turėti jam įtakos. Galiausiai Marija nebepajėgė pakelti jam jaučiamo gailesčio.

Ir vis tiek jai derėjo daugiau dėl jų padaryti, ne tik tada, bet ir vėliau, komunistams visiškai paėmus valdžią. Jei tik būtų gavusi Boldižarui vaistų širdžiai ir nervams, gal jie būtų pasilikę, pamatę jos ištikimybę Boldižarui, kurios šeima pristigo jai. Galėjo palikti jiems maisto ant laiptų prie durų arba atsiųsti, kad jie nežinotų, nuo ko. Galėjo pasistengti, kad brolis ir seserys gautų geresnius darbus. Arba paprašyti Bėlos, kad juos liautųsi persekiojęs saugumas, ypač tas niekšas Zoltanas Erdesas, kuris norėjo pasiglemžti vilą, – dėl jų praeities politinių pažiūrų, katalikų tikėjimo, atsisakymo stoti į partiją. Bet ji niekada nieko nepadarė, ir diduma šių svarstymų – vien spėjimai, kaip viskas galėjo būti. Tačiau labiausiai ji apgailestavo dėl to, kad jautėsi per daug pažeidžiama – dėl to, kas jai nutiko, dėl savo praeities, – per daug siekė apsaugos ir nesuvokė, kad prarasdama šeimą ji prarado daug svarbesnę grandį, nes jie buvo tas vienintelis mazgelis, siejantis ją su Laslu ir Kristianu. Vakarais, kai vairuotojas vežiodavo ją su Bėla gatvėmis arba kai dviese vaikštinėdavo prieplauka, ji svarstydavo, ar jos liemenį apkabinusi arba suėmusi delną Bėlos ranka yra pakankamai stipri, ar ji sulaikys ir neleis jai vieną dieną nuklysti paskui tas šmėklas – vien tam, kad pažiūrėtų, kur jos eina. Bet ji žinojo, kad atsiskyrusi nuo Bėlos rizikuoja subyrėti, paleisti šipuliais tai, ką vargiai tesulipdė ir kas laikėsi tik jo dėka, to įtvaro, remiančio jos griuvėsius. Bėla, be abejo, to nežinojo, tik tiek, kad galima įsimylėti moterį dėl to, jog tu niekada nepajėgsi pakeisti, ko jai trūksta, ir jausi nuolatinį troškimą ją patenkinti.

– Šįvakar valgysim čia, – tarė jis, ir atidengė Marijai akis, kai pro dūlančio pastato duris įvedė ją į šviesos ir vyno kambarius; jis ėjo atbulas, laikydamas jos rankas ir leisdamas tik trumpai dirstelėti, iš kur ji atėjo.

Šeima su palengvėjimu atsiduso, kai 1957 metų pabaigoje Juliška atsiuntė Aniko laišką, pranešdama apie Marijos mirtį, nes tai reiškė, kad melas, kurį jie kartojo Laslui tiek metų, tapo tiesa. Julišką prieš porą metų sugavo bandančią pabėgti iš šalies ir reabilitavo, kiek tai buvo įmanoma žmogui, kuris visų pirma niekada nebuvo partijos narys, ir dabar ji kartu su trimis kitomis šeimomis gyveno viename trijų miegamųjų bute Obudoje. Kartais cenzūra nepastebėdavo jos laiško pašte ir jis prasmukdavo į Vakarus.

Ji rašė, kad Marija su Bėla neišgyveno 1956-ųjų revoliucijos. Dar prieš įriedant tankams – kai beveik atrodė, kad partizanai stebuklingai privertė Maskvą kapituliuoti, – juos išvilko iš rūmų Andrašio bulvare ir įrėmė ginklus į smilkinius, – šitaip Juliška rašė laiške, ir Aniko, bent tuomet, neturėjo jokio pagrindo netikėti.

Bet tą vakarą, kai jie atėjo pas Laslą, ji stabtelėjo vestibiulyje, kol Ištvanas ir Adelė nusivilko paltus ir nusiavė batus, o tada pasakė jiems, kad Koledžo stotelėje laukdama tramvajaus pamatė Mariją, įeinančią į „Chez Queux“, įsikibusią į parankę džentelmenui, ir nusprendė ją pašaukti, kai tik jie priėjo prie durų.

– Norėjau pažiūrėti, ar tu teisi, – šnekėjo Aniko, pasisukdama į Adelę. – Turiu omeny, ar Juliška suklydo, – dabar ji šnibždėjo kimiu balsu. – Ir Marija atsisuko! Ji puikiausiai mane matė, bet paskui džentelmenas, su kuriuo ji buvo, – toks jaunas ir dailus, ir atrodė visai kaip Bėla, – ją pašaukė. O kaip ji mane nužvelgė! Tarsi būčiau neverta nė pastebėti. Lyg elgeta gatvėje. Paskui, – šnypštė ji, – durininkas atvėrė jiems duris. Abiem! Jis elgėsi su Marija taip, lyg ji būtų lygiai tokia gyva, kaip tu ar aš.

– Ji taip pat puikiai atrodo, tiesa? – paklausė Adelė.

– Ar judviem varžteliai atsisuko? – sumurmėjo Ištvanas. – Mes pas Laslą.

– Sunku dėl jos pasidžiaugti, – bumbėjo toliau Adelė, žiūrėdama į savo rankas, išvagotas ilgų metų kovos su plovimo šluotų rankenomis ir valikliu. – Valgyti šitokiose vietose.

– Ar pagaliau eisit į vidų? – paklausė Laslas, išeidamas iš virtuvės pasisveikinti, laikydamas iškėlęs atkimštą „Egri Bikavér“ butelį.

Kai Bėla įpylė vyno ir pakėlęs laikė taurę prieš šviesą, pakreipdamas į vieną ir kitą pusę, parodydamas, kaip jis aptraukia stiklą, kaip plaukia atgal, Marija vis matė maldaujančią Aniko figūrą. Marija galvojo, kad ji būtų mielai pakvietusi Aniko į restoraną, kaip graudžiai ši atrodė, suspaudusi rankinę, susikūprinusi veikiausiai dėl osteoporozės, jos poza tarsi bylojo, kad skeletas išvargo remti kūną – nusprendė susiriesti ir tam kūne pamiegoti. Aniko gyvenimas nebuvo lengvas, tai kodėl Marija negalėtų pabūti jai gera, – bent šį kartą, nors senoji moteris (ji taip galvojo, nors buvo metas, kai jos buvo vieno amžiaus) ir neapsitaisiusi deramai „Chez Queux“ restoranui? Bėla tuo metu jau nustojo stebėjęs, kaip vynas teška ir liejasi, pastatė taurę ir sekė Marijos žvilgsnį pro langą, svarstydamas, ką jis galėtų pasakyti, kad užpildytų jos netekties bedugnę ir ji liautųsi žvelgusi kiaurai jį, ieškodama pradingusių dalykų.

Galų gale 1956-ieji ateis tik už poros metų, ir Bėla galėjo tai žinoti, bet į tuos dvidešimt keturis mėnesius prieš mirtį jie suspaus neįtikėtinai tirštai gyvenimo, viešai visada pasirodydami pagal partijos patarimą – apsitaisę iškilmingais pilkais drabužiais, pasiūtais iš subtiliausių audinių, tačiau nenusakomos išvaizdos, kad niekas nenutuoktų, kokioje prabangoje jie gyvena. Keletą kitų savaičių kaip tik drabužiai pasiglemš visą Marijos dėmesį. Jis aptiks ją įnirtingai naršančią spintoje, tarsi joje galėtų būti koks rūbas, kuris leistų jai dar mažiau išsiskirti, taptų maskuote, suklaidinsiančia ją persekiojančias šmėklas.

Nes jos ėmė sekioti su neregėtu įniršiu. Nebuvo nė dienos, kad pasukusi už kampo kaktomuša nesusidurtų su Aniko, Ištvanu arba Adele, o jų veidai dabar išduodavo ne baimę ar pasibjaurėjimą, bet pavydą ar geidulį. Jie taikėsi prie jos prieiti, jau nesitenkino stoviniuodami nuošalėj, tarsi būtų nusprendę, jog Marija vis dėlto nėra tuščia, bet tokia sklidina, kad galėtų patenkinti kiekvieną.

Aniko buvo įkyriausia ir labiausiai stokojanti, nesyk ji sušuko:

– Marija, tai aš, Aniko, ar prisimeni mane? Tavo brolienė. Tu tokia pasipuošusi su šiuo paltu. Ir kokie čia tavo tokie malonūs kvepalai?

Kartais visos trys šmėklos pasirodydavo kartu, tarsi bandytų apsupti ją iš priekio ir už nugaros, atkirsti visus kelius. Bet Marija žinojo, kad ji visada galės prasmukti pro Ištvaną, slegiamą nepakeliamos kaltės, nes paskutinę akimirką jis pasitraukdavo, leisdavo įšokti į automobilį, autobusą ar restoraną, per daug prabangų, kad jie galėtų suvirsti įkandin. Jis buvo silpnoji grandis, nors ir Ištvanas bandė pelnyti jos palankumą, sykį pasiūlydamas puokštę raudonų gvazdikų – oficialią partijos bosų ir apartčikų gėlę, puošiančią jų krūtines ir sagų kilpas.

– Ko jūs norite? – sykį ji paklausė Adelės. – Kaip galėčiau jums padėti?

Adelė sustojo, pagaliau pelniusi dėmesį, ji paliovė siekusi to, dėl ko taip veržėsi, – nes jai tai pasiūlė. Nė nepagalvojo, kaip gėda bus prašyti viso to, ką Marija turėjo, – drabužių, maisto, prabangos dalykų, kurių, kaip Adelė manė, ji galėtų jiems parūpinti. Bet dabar tepajėgė išmekenti:

– Tu neturėtum pamiršti savo šeimos, ypač kai jie stokoja.

Ir beveik tą pačią akimirką, kai šie žodžiai buvo ištarti, ji pakėlė akis, bijodama, kad debesys užsitrauks, pastatai sudrebės ir atsivers žemė. Bet kai šis silpnumas praėjo ir ji norėjo prašyti atleidimo, Marijos jau nebebuvo, ji apsiraudojusi nubėgo viena iš keturioliktojo kvartalo gatvių, po valandos susmuko, atsisėdusi ant šaligatvio ėmė vardyti – ne kam nors konkrečiai, o tiesiog minėti – visa, ką būtų galėjusi padaryti Kalmanų šeimai 1947-aisiais. Visa, ko ji nepadarė.

Atrado ją Bėla. Jis paprašė vairuotoją apvežioti jį visur, taigi šis išvingiavo visomis septintojo, aštuntojo, devintojo rajonų gatvelėmis, kirto bulvarų žiedą, įsuko į keturioliktąją, ir ten jie rado Mariją, susirietusią į kamuolėlį prie art nouveau pastato, susitraukusią ir nesuprantančią, kodėl vasario vėjas nebenupučia visko pro šalį. Pakėlęs ją ant rankų, Bėla suvokė, kad atsikratyti, ko nori Marija, dabar jau svarbu ne dėl savo troškimo, kad Marija norėtų jo, o dėl jos pačios išlikimo. Keletą parų jis klausėsi jos šnekų per miegus, ištisas valandas ją krėtė karštinė, o veide aiškiai galėjai įžvelgti haliucinacijas. Intonacijos buvo tokios įvairios, kad skambėjo ne kaip monologas, o veikiau kaip būrys sielų, susirinkusių kambaryje. Jei Bėla būtų buvęs bent kiek religingas, kiek kitoks, o ne toks ateistas, būtų galėjęs pamanyti, kad joje susibūrė šmėklos ir ji perteikia balsus iš anapus.

Pagrindinis tarp jų buvo Ištvanas, jis galiausiai prarado kantrybę su Aniko ir Adele, ir jų įsitikinimu, kad žinia apie Marijos mirtį buvo klaidinga, kad ji kažkaip imigravo į Kanadą ir yra čia. Jam kėlė šleikštulį seserų pavydas dėl jos gero gyvenimo, bandymai pasišnekėti su Marija, išpešti naudos – net ir tada, kai Ištvanas sutiko joms padėti.

– Ji nori, kad mes paliktume ją ramybėje, – pasakė jis joms. – Ji tai aiškiai parodė!

– Nežinau, kaip jai taip pavyko, – atsakė Aniko. – Ji nebuvo apsukresnė už mus, bet štai atkeliavo ir praturtėjo, o mes džiaugiamės stogą virš galvos turėdami.

– Na jau, na, – paprieštaravo Ištvanas, – Helena universitete, Kristianas profesorius. Galbūt mums taip labai nepasisekė, bet vaikai turi ateitį.

– O kaipgi mes? – suriko Adelė. – Kaipgi mūsų ateitis?

– Kodėl tu manai, kad jos nusipelnei? – suriko Ištvanas. – Kodėl manai, kad kuris nors iš mūsų jos nusipelnė?

Kitą dieną Aniko su Adele vėl buvo mieste, apsitaisiusios geriausiomis suknelėmis, kokias tik iškapstė seniai nevilkimų drabužių dėžėje, suknelėmis, kurias perkirpo per siūles ir persisiuvo, kad tilptų. Nes šį kartą Marija jų neapkvailins – su jomis bus Kristianas. Atvykusios į jo kabinetą Toronto universitete, senyvos tetulės suvaidino vaikštinėjusios netoliese ir nusprendusios pažiūrėti, kur jis dirba; jos paklausė, ar jis nenorėtų pavaišinti jų pietumis už savo didelį universiteto atlyginimą, o pasirinkusios jos „Chez Queux“ – ir nuvesdino jį tiesiai ten, neva dėl tvirtumo įsikirtusios jam į parankes.

Atvykę jie pamatė, kad jiems rezervuotas stalas, rezervuotas ir Marijai, ši sėdėjo prie lango, vilkėjo balčiausio šilko suknelę, kaip įprasta, su dailiu vyriškiu, kuris pasilenkęs paėmė jos ranką ir tarp jų ant stalo padėjo aplanką.

Kai padavėjas atvedė juos prie užsakyto stalo, Adelė su Aniko atsigręžė į Kristianą ir paklausė, ar šis norėtų sutikti savo motiną, ir abiejų akys nukrypo anos poros link. Bėla per pastarąsias dvi savaites buvo jau su kaupu prisiklausęs balsų ir vardų, besiveržiančių iš Marijos, prisižiūrėjęs, kaip ją plėšo į gabalus, ir nusprendęs, kad vienintelis būdas tuos kerus išvaikyti – tai sužinoti, kas nutiko kiekvienam iš jų, jos prarastiems ir nesamiems giminaičiams, net jeigu paaiškėtų, sykį ir galutinai, kad tų, kurių Marijai trūksta, jau nebebus niekuomet, ir kad dėl to jis amžinai liks tik antras iš brangiausių jos širdžiai.

– Aš ieškojau visur, – sušnibždėjo ramindamas ją, – suėmęs moters veidą delnais su viltimi, kad šis prisilietimas sugrąžins jos akis iš tos tolumos, į kurią jos susmigusios, patvinusios ašaromis, o šios srūva jos skruostais ir varva nuo smakro. Bet ji neatkreipė į jį dėmesio, ir pagaliau jam teko atsistoti, ištraukti nuotraukas iš aplanko ir įsiterpti tarp jos ir to žvilgsnio, nukreipto per salę į jauną vyriškį ir porą senyvų damų.

– Jiems nepavyko, – pasakė jis. – Nė vienam.

Pagaliau ji pažvelgė į jį persigandusi.

– Apgailestauju, – kalbėjo jis. – Daugybei žmonių nepasisekė pasiekti kitos sienos pusės.

Jis norėjo pasakyti dar ką nors, tik neišmanė ką, tad mindžikavo laikydamas nuotraukas, nežinodamas, ką su jomis daryti, ir jam pirmą kartą dingtelėjo, kad gal Marijos vizijas peni ne tiek kaltė, kiek bandymas įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų buvęs, jeigu ji būtų išvykusi, persikėlusi į Vakarus, užuot pasilikusi su juo ir rezgusi keturiasdešimt penkerių metų fantazijas apie Kalmanų šeimos egzistavimą.

– Jam nepavyko? – paklausė ji, siekdama Kristiano atvaizdo, tarsi jis būtų ten, tarsi ji vėl galėtų pirštų galais paglostyt jam veidą, nors ir žinojo, kad tai, ką mato, – pirmą kartą po to, kai Bėla atrado ją susirietusią gatvėje, – yra ne vaiduoklis, bet atvaizdas. – O aš taip norėjau sužinoti, kad jis gyvas, – pasakė ji, – sužinoti, kad jis laimingai gyvena.

Bėla linktelėjo ir pasakė „taip“, paskui lėtai sudėjo nuotraukas atgal į aplanką, tuo metu vėjas patraukė užuolaidas pro langą, ir visi vaiduokliai, kokie tik buvo, išlėkė amžiams. Nes Adelė su Aniko tikrai pasitraukė, įnirtingai atsiprašinėdamos: „Ji čia buvo! Prieš sekundę! Mes ją matėme!“, bandydamos neatsilikti nuo Kristiano, kuris išrūko iš „Chez Queux“, kuo toliau nuo jų, svarstydamas, ar nors viena jo tetulių bent numanė, kaip dažnai jis vaikystėj sėdėdavo lovoje ir kaip dažnai taip tebesėdi, persekiojamas to, ko nėra, – veido, prisiminimo prisilietimo, balso, kurį užvis labiau trokšti išgirsti, – tarsi šis stygius galėtų gyventi tavyje kaip vaiduoklis.

Savadarbė pasaulio pabaigos mašina

BOBIS NORĖJO SUKURTI įtaisą, kuris sunaikintų žmonių civilizaciją. Jam reikėjo sprogdiklio.

Jam buvo devyneri, kai apsilankė Otas Kovačas su prototipu, ir aš jį tebeturiu – jis priešais mane ant virtuvės stalo. Paties Bobio – to Bobio – seniai nebėra.

Prieš pasirodant Kovačui buvo kelionės į laužynus, laiškai, kuriuos Bobis siuntė į Kreidinės upės laboratorijos Atominio reaktoriaus padalinį (reikalaudamas „paštu užsakomų izotopų“), „Com Dev“ kompanijai (tik teoriškai teiraudamasis, ar įmanoma sukonstruoti valdymo sistemą, aktyvuojamą uždegant degtuką), Naujosios Meksikos jungtiniam atominiam projektui (klausinėdamas, kas naujo „naikinimo išteklių skyriuje“) ir Federaliniam kalnakasybos tyrimų institutui (teiraudamasis, kokio gylio turi būti sprogimas, kad „sukeltų stambius tektoninius kataklizmus“), ir knygos, straipsniai, brėžiniai, diagramos, ką tik sumanęs, visa skolinosi iš bibliotekos, krovė ant savo stalo, virtuvės lentynų, ant grindų prie tualeto – visur.

Mūsų kelionės į „Toews“ laužyną buvo nesuskaičiuojamos, važiuodavau Velingtono gatve, sukdavau į kairę iš Didžiosios. Bobis iššokdavo iš automobilio, užlėkdavo purvino vilkiko laiptais, kur savininkas Viktas buvo įkūręs savo „kontorą“. Viktas pakeldavo akis nuo naujausio „Playboy“ numerio, nusišypsodavo Bobiui (šiam buvo šešeri metai) ir tardavo: „Ką tik gavau seną „Ford Pinto“ – tikra pasaulio pabaigos mašina, jei tokia kada nors buvo.“ Užrakindavo kontorą ir vesdavosi mudu su Bobiu apsidairyti.

Negalėjau ramiai žiūrėti, kaip Bobis kabarojasi į tas lūženas, – visur sukiužęs metalas, viduj išdegę, dvokia dujomis, o leidimo jis niekada neprašė. Įsirangydavo vidun pro sutrupintą priekinį stiklą, kol mudu su Viktu plėšdavome gabalus nuo viršaus arba iš apačios, gaudydavome krintančias variklio dalis. Tą dieną Viktui pavyko nulupti duris.

– Bus gera priedanga, – pasakė jis.

Bobis pažvelgė į jį.

– Ji turi būti iš švino.

– O kaipgi, – pasakė Viktas. – Žinau!

Jis mirktelėjo man virš Bobio galvos.

– Viktorai, – aiškino Bobis, – automobiliai negaminami iš švino. Pirmiausia tai labai sunkus metalas, todėl gertų degalus kaip nelabasis. Antra, jis neįtikėtinai plastiškas, tad sykį pakliuvęs į avariją kaulų nesurinktum. Aš žinau, kad „Pinto“ skandalingai pavojingas automobilis, kodėl kitaip jis turėtų imti ir užsiliepsnoti, bet labai abejoju, kad Fordas būtų toks kvailas ir gamintų jas iš švino.

Bobis stabtelėjo, kad Viktas spėtų įsidėt jo žodžius į galvą.

– Kita vertus, pripažįstu: gana poetiška paleist į valias vaizduotę ir tiesiog dėtis, kad tokios durys suteiktų pakankamą priedangą. Bet neapsirik, Viktorai, poezija, kad ir kokia būtų lyriška, nebus verta nė grybo, kai bus paleista pasaulio pabaigos mašina ir iškeps visus 24 901,55 mylių sferiniu spinduliu.

Viktas vėpsojo į Bobį lyg užburtas. Paskui, kai mano sūnus nuėjo vėl raustis laužyne, jis pažvelgė į mane.

– Po perkūnais, man patinka tavo vaikis, – pasakė.

Tai netruko ilgai – metus, gal porą. Bobis greitai sumojo, kad mūsų rūsyje sukurti dariniai, rankiniu lituokliu suvirintos struktūros tėra fantazija, o vykti į Vikto laužyną dalių – tas pats, kas, kaip jis sakė, „ieškoti Manhatano projekto lauko tupyklos dugne“. Taigi, nors protu Bobis tai suvokė, faktas, kad negali sukurti mokslinės fantastikos aparato iš namų ūkio atliekų ir galbūt jam reikėtų, kaip kitiems jo amžiaus berniukams, atkreipti dėmesį į futbolą, ledo ritulį arba krepšinį, jam per daug gildė širdį. Sportas Bobiui sekėsi gerai, tiesą sakant, beprotiškai lengvai, jis puikiai smūgiavo, padavinėjo ir atmušinėjo, nors tai nėmaž jo nedomino, – buvo matyti iš veido, kūno kalbos, kaip jis gūžtelėdavo ir nusisukdavo nuo žaidėjų, net kai jo smūgiuotas ritulys ar kamuolys skriedavo į tinklą arba už parko ribų.

Ne, jį išties palaužė būtent mūsų pasaulio pabaigos mašinos nesėkmė, o mudu su jo mama Rebeka tąsyk gerokai apsimėtėme žodžiais.

Rebeka tvirtino, kad Bobis turi aspergerio sindromą. Ji nuvedusi jį pas psichoterapeutą, šis atlikęs keturis trijų valandų testus, ir abejonių nebelikę.

– Tu nuvedei jį pas psichoterapeutą! – šaukiau aš į ragelį. – Ar tokiems dalykams neturėtum gauti mano sutikimo?

Rebeka atsakė žinojusi, kad aš nesutiksiu, taigi padirbusi mano parašus ant anketų, – ir kaip tik dėl šito aš su ja išsiskyriau, dėl to gavau pagrindinės Bobio globos teisę ir dėl to mane nuolat kankina fantazijos, kaip aš nuraunu jai galvą. Būtent dėl to aš nebeturėjau jokių svertų – nei kalbant apie mudviejų santykius, nei apie jos santykius su Bobiu jai nebebuvo ko prarasti.

– Psichoterapeutas, – tęsė ji, – nusprendė, kad Bobiui ribinis aspergerio atvejis, o dabar tai įeina į platų autizmo sutrikimų spektrą…

– Aš žinau, kas yra aspergeris, – nutraukiau, stengdamasis nepradėti kapliuotis. – Tai visai nepanašu. Tie žmonės – intravertiškos kaliausės. Jie atsuka tau nugarą, kai su jais kalbi. Kai jie su tavim kalba. Jie sako „viso gero“ užsidengę delnais burną. Jie gali tau tiksliai padeklamuoti traukinių tvarkaraštį tarp Kičenerio ir Su Sent Mari kanalų nuo rugpjūčio iki vasario, bet nesugeba kasininkės paklausti pieno kainos.

– Jis ties riba! – tvirtino Rebeka, susijaudinusi kaip visada, kai jai prieštaraujama. – Dabar jis vaikas, tai nekrinta į akis. Bet psichoterapeutas sako, kad jam augant, kai socialiniai santykiai taps sudėtingesni, nebepavyks atsilaikyti.

– Pliurpalai.

– Jėzau, ar tu kada nors klausei Bobio išvedžiojimų? Pagalvotum, koks nors gudrutis dvidešimtmetis! Joks vaikas taip nekalba. O visa tai, kuo jis ten domisi, – juk viską iki smulkmenėlės išmoko atmintinai.

– Rebeka, – tariau tėvišku tonu, nuo kurio ji imdavo pasiutusiai spiegti, – Bobis populiariausias vaikis klasėje. Ką tu turi omeny sakydama „ties riba“? Jis netgi mergaites įtraukė į tos nelemtos pasaulio pabaigos mašinos darbus.

Aš negalėjau patikėti, kad mes šitaip kalbame apie Bobį, tarsi jis būtų koks atplaiša, besibraižantis žaidimo aikštelės pakraščiais, kai išties man pasiimant jį iš mokyklos susibūręs tuntas vaikų klausosi, ką jis kalba, graibsto kiekvieną žodį, laksto su jo pavedimais, netgi siūlo jam savo žaislus, paskui skambina vakarais, savaitgaliais, tėvai tarpusavy varžosi, kada pakviest jį žaisti, paviešėt su nakvyne, į gimtadienio šventę.

– Visi nori kuo nors Bobiui padėti, – pasakiau Rebekai. – Mūsų vaikas nėra iš tų nematomų vienišių. Jis tikras Čarlzas Mansonas, velniai rautų. Vienintelis žmogus, kuris jo nedievina, esi tu.

– Tai todėl, kad jam nepatinka čia būti.

– Manai, kad tai mano kaltė? Aš visą savo laiką skiriu tam, kad jis kaip nors tave pamėgtų.

Ji pratrūko verkti ir pakabino ragelį.

Paskambinau psichoterapeutui. O tiksliau – psichoterapeutams, tikrinau visus, kuriuos radau telefonų knygoje, visus, prie kurių skelbimo geltonuosiuose puslapiuose buvo prierašas „vaikų psichologija“, „psichologinė pagalba mokantis“, „mokymosi sutrikimai“, kiekvieną iš eilės gąsdindamas: „Ar suprantate, kokių nemalonumų prisivirsite gydydamas(-a) berniuką be abiejų tėvų sutikimo?“ Pagaliau viena jų – Marisė Leblank – pasakė:

– Klausykit, jūs galite manęs nebauginti.

– Ar Bobiui aspergerio sutrikimas? – drožiau tiesiai, nesivargindamas nė atsiprašyti.

– Kas jums, žmonės, nutiko su tuo aspergeriu? – pratrūko ji.

Kai paklausiau, ką ji turi omeny, Marisė atsakė:

– Jūsų žmona, kuo ji vardu? – girdėjau, kaip gydytoja sklaido popierius. – Taip, Rebeka. Ji tiesiog įsikando, nors verk. Apsergeris, aspergeris, aspergeris. Ateidama atsinešė knygų, straipsnių… ko tik nori!

– Jūs nemanot, kad Bobis turi aspergerio sindromą?

– Manau, kad jį turi Rebeka, – o kai aš nusijuokiau, Marisė įsidrąsino ir tęsė: – Manau, kad Bobis genijus. Visi testai pranoksta lentelių duomenis. Kažkodėl dabar Marisė sunkiai kvėpavo. – Jis nuostabiausias jaunuolis, kokį esu mačiusi.

Man tai pasirodė gerokai perdėta.

– Jaunuolis? Vaikui tik šešeri!

Laukiau jos atsako, bet Marisė nieko nepasakė.

– Jūs suvokiate, kad jis bando sukurti pasaulio pabaigos mašiną?

Tikėjausi, kad šitai šiek tiek prigesins Marisę, ir ji ilgokai tylėjo, o paskui pasakė:

– Na, pone Hau, jei čia kam nors ir lemta pasiekt sėkmės, tai, sakyčiau, būtent Bobiui, – juokėsi. – Ar galit perduoti jam labų dienų? Ir tegul žino, kad jeigu kada nors tą mašiną sukurs, aš norėčiau dėtis prie jo kitame pasaulyje po apokalipsės.

Visi manė, kad po pasaulio pabaigos bus kažkoks kitas pasaulis – kad toliau egzistuos kažkokio pavidalo Žemė ir bus tie keli laimingieji, kuriuos Bobis išgelbės, kartu su juo jie persikels į kitą žmonijos istorijos tarpsnį. Bet Bobis tą sąrašą – jei jis apskritai buvo sudarytas – kruopščiai saugojo, tad buvo skaudu matyti, kaip byra tokių žmonių, kaip Viktas ar Marisė, viltys, kai jie juokaudavo su Bobiu, kad šis praneštų jiems apie apokalipsę, kaip į tą juoką įsismelkdavo drebuliukas belaukiant, kada mano sūnus juos nuramins, patikins nepaliksiąs jų kartu su milijardais kitų, kai pagaliau uždegs tą sprogdiklį. Kas juos skatino manyti, kad jie bus išgelbėti, kad jis norės jų šalia? Aš vis stebėdavausi. Tiesą sakant, jiems reikėjo Bobio meilės, o jis žinojo, ko jie nori, ir tyčia sulaikydavo, žiūrėdamas, kaip jie gretinasi, bandydami vienaip ar kitaip jį pamaloninti.

Vienintelis, kuris nesigerino, buvo Otas Kovačas. Bet jis nė neketino palikti pasaulio nesudoroto, o juo labiau – žmonijos. Jo apokalipsėje nebuvo jokio kito žmonijos istorijos tarpsnio. Jokių gelbstimų draugų. Nė išrinktųjų. Net ir jo paties. Vis dar pagalvoju, gal mano sūnų taip sužavėjo ir tokias audras sukėlė Otas ir juodu ėmė susirašinėti laiškais kaip tik dėl to, kad pagaliau atsirado žmogus, pagaliau bent vienas, kuriam nebuvo svarbu, ar Bobis jį myli, ar ne?

Ir čia man vėl tenka grįžti prie Rebekos. Aš visada tikėjau ir tebetikiu, kad Bobis norėjo pagerinti pasaulį, norėjo sunaikinti tai, kas yra, kad sužadintų tai, kas galėtų būti, ir kad šis idealizmas buvo aiškiai regimas iš visų jo veiksmų, neišskiriant nė jo santykių su savo motina, o šios bėdos su Bobiu akivaizdžiai kilo būtent iš mamos nesugebėjimo šitai suprasti. Galų gale jis buvo ta priežastis, dėl kurios mudu su Rebeka išsiskyrėme. Tai prasidėjo 1991-ųjų pirmadienio rytą, kai sėdome pusryčiauti. Bobis stebėjo, kaip mes zurziame vienas ant kito, kad šaldytuve tiek mažai pieno, kam priderėjo nueiti į maisto krautuvę, kodėl aš įlindau į dušą pirmas, nors žinojau, kad jai pusę dešimtos susitikimas, kodėl ji praėjusį vakarą nesulankstė skalbinių, kodėl sulankstė juos tik kartą, kai aš tai dariau ištisas savaites, ir Bobis, įsidėjęs į lėkštę raukšlėtojo meliono, tik dirstelėjo į mudu ir ėmė tyliai švilpauti Bacho tokatą ir fugą d-moll. Ne jos dalį – garsiąją įžangą – bet visą, nuo pradžios iki pabaigos, o kai baigė, paėmė pusryčių lėkštę, nunešė į plautuvę ir išėjo iš kambario, tarsi jo veiksmai, neišskiriant nė nuosprendžio dėl mūsų santuokos, buvo tik įprastiniai reikalai, tai, ką privalu padaryti, ir kad mes, vardan Dievo, imtumės darbo.

Mes sėdėjom įsmeigę į jį akis. Žinoma, mintis apie skyrybas jau seniai šmėkštelėdavo, bet, kaip ir daugelis tėvų, graibančių prėskus subirusios santuokos patogumus, įtikinome save, kad mūsų tingumas yra kankinystės forma ir likti kartu reikia dėl vaiko. Bet po to ryto tai tapo neįmanoma. Kiekvieną kartą, kai mes su Rebeka susivaidydavome, Bobis įeidavo į kambarį, sunerdavo rankas ir imdavo švilpauti tokatą ir fugą.

Kai galų gale pasakėme, kad baigta – kad mūsų santuoka baigta, jis giliai atsiduso ir tarė „pagaliau“. Tada pažvelgė į Rebeką ir pridūrė: „Kurį laiką paskaudės, bet vėliau abu būsite laimingesni – kartu laimingesnis būsiu ir aš.“

Ji niekuomet jam šito neatleido. Ne tiek dėl to, kad Bobis mūsų skyrybas taip palengvino, padarė tokias įmanomas, kiek už tai, kad aiškiau už ją suvokė, kas geriausia, kad turėjo daugiau išminties ir drąsos, kai ji buvo silpna, kad buvo geresnis ir kilnesnis negu kuris nors iš mūsų ir prisiėmė šitą skyrybų sunkumą, skatindamas bendradarbiauti, toliau mylėti, kai mes su Rebeka pagaliau buvome laisvi vienas kito nekęsti, – todėl ji sukūrė aspergerį, kad kaip nors tai paaiškintų, Bobio kilnumą paverstų nesėkme, savikontrolės stygiumi, o ne valingais veiksmais. O aš tiesiog buvau laimingas, kad ji išsikraustė.

Viską apsvarsčius, nieko keista, kad man buvo patikėta Bobio globa. Rebeka išgaravo į laimingesnį gyvenimą – važinėjo į komandiruotes, į prekybos muges, konferencijas, pardavimų susitikimus – darė tai, kuo užpildytas išmaniųjų telefonų pasaulis, ir Bobį pasikviesdavo atsitiktiniais savaitgaliais, kai būdavo namuose ir nebegalėdavo išvengti jo vizitų. Bobis visada pareigingai eidavo, taręs: „Nors ir kokios nemielos jai šios mano nakvynės, vieną dieną mama bus dėkinga, galėdama prisiminti laiką, kurį praleidome drauge. Menki prisiminimai šiek tiek sušvelnins gailestį dėl visų smagių dalykų, kuriuos būtume galėję patirti kartu.“ Pritardamas linktelėdavau galva ir klausdavau, ar jis visiškai nieko iš to negauna. Bobis tik gūžtelėjo. „Ne, būna nuobodu. Vidutinė mama ir jos vaikas. Supranti, aš dėl jos apsimetu, neva mama – didelis autoritetas, o Bobis – mažas berniukas, kad ji geriau jaustųsi. Bet daug mieliau krapštyčiausi čia prie mūsų pasaulio pabaigos mašinos.“

Aš diena iš dienos rikiuodavau skaičius – dirbau diplomuotų apskaitininkų kontoroje „George Nix & Associates“. Kartais Bobis naktį išnirdavo iš lovos ir per petį žiūrėdavo į skaičius, lenteles ir kodus, kinkuodamas galvą, sakydamas negalįs miegoti, sėdėdavo man ant kelių ir žiūrėdavo, kaip aš renku „daugybę nuobodžių skaičių“, ir anksčiau ar vėliau pažvelgęs man į akis tardavo: „Žinai, tu dar galėtum pakeisti savo gyvenimą. Dar ne per vėlu. Amžių daugiausia lemia proto funkcija – įsisenėjęs požiūris.“ Jis palaukdavo, kol aš nusišypsodavau ir tarkštelėdavau lygybės ženklą, pabaigdamas išklotinę, tada paklausdavau, ar jis nenorėtų pasėdėti su manim ant sofos su dubeniu kukurūzų spragėsių ir pažiūrėti „Žmogų Omegą“ – ar kurį nors kitą iš tų prastų poapokaliptinių filmų, kurių jis vis ieškodavo ir prašydavo mane nupirkti. Bobis noriai linktelėdavo ir mes įsitaisydavome, jis mažu kūneliu prisiglausdavo prie manęs ant sofos, o aš uždėdavau ranką ant atkaltės ir apkabindavau jį per pečius.

Taip viskas vyko metai po metų, kol Bobiui sukako devyneri ir Otas Kovačas pasibeldė į duris – ar veikiau prieš pat jam pasibeldžiant į duris.

Mudu sėdėjome virtuvėje ir valgėm pusryčius, – Bobis ir aš, tai buvo šeštadienis prieš Vėlių šventę. Bobis buvo susijaudinęs labiau nei paprastai, o tai jau šį tą reiškė, nors jaudulys buvo nervingas – jis šokinėjo aplink stalą, dirsčiojo pro langą, tikrino laiką pagal mikrobangų krosnelę. Aš baigiau valgyt, stumtelėjau lėkštę ir pažvelgiau į jį.

– Ar norėtum šiandien ką nors veikti? Nuvykt į „Laser Quest“ centrą, o gal nuvažiuoti į Mokslo centrą Toronte? Dar kartą nukakti iki Konestogo reaktoriaus, pabandyti, gal šįsyk pavyks prasmukti pro apsaugą?

– Oi, mes niekur negalime važiuoti, – atsakė Bobis. – Atvyksta Otas Kovačas.

– Koks Otas? Apie ką tu kalbi?

Jis kalbėjo apie nacių atominę programą, štai apie ką jis kalbėjo.

– Otas Kovačas, – jis ištarė vardą su įtikinamai vengrišku akcentu. – Jis buvo pirmojo Uranvereino narys.

– Uranvereino? – mano vokiečių tarimas, priešingai, buvo baisus. – Kas, po velnių, tas Uranvereinas?

Bobis uždėjo delną man ant rankos.

– Urano klubas, – kantriai paaiškino. – Vokiečių mokslininkai, kurie dirbo atomo branduolio dalijimosi srityje. Keli jų 1939 metais susibūrė į antrą Uranvereiną. Kovačas buvo vengrų fizikas, kuris palaikė Dibnerį prieš Heizenbergą, kai Dibneris vadovavo Kaizerio Vilhelmo fizikos institutui…

– Jėzau, Bobi, ką, velniai rautų, čia kalbi?

Bobis giliai atsiduso.

– Argi tu nieko nežinai?

– Ne, aš nieko nežinau.

– Jie buvo Hitlerio fizikai, pirmieji atominės bombos teoretikai.

Aš pažvelgiau į Bobį, kaip prieš kišdamas ranką patyrinėčiau juodą skylę.

– Kai kurie jų po karo pakliuvo amerikiečiams į nagus, – kalbėjo jis, – bet Kovačas 1944-aisiais grįžo į Budapeštą, kai tapo akivaizdu, bent jam, kad vokiečiai karą pralaimės.

– Atgal į Budapeštą.

Kažkodėl man tai neatrodė sėkmingas karjeros žingsnis.

– Jis išgyveno miesto apgultį karo pabaigoje, – Bobis palingavo galvą. – Galėčiau tau apie tai papasakoti.

– Neabejoju, kad galėtum.

– Galiausiai, kai atrodė, kad sovietai neketina pasitraukti, – tai buvo 1948 metais, jei nežinai, – jis greitai spruko. Bet nežinia kodėl, – Bobis stabtelėjo, – dėl kažkokios priežasties, kurios dar neišsiaiškinau, jis Vakaruose taip ir neužsikabino – kaip Heizenbergas, fon Lauė, Hanas, fon Veiczėkeris ir kai kurie kiti, – bet įsidarbino vidurinės mokyklos ir universiteto fizikos studentų repetitoriumi Toronte. Laimė, kad Toronte, – jis stebeilijo į mane. – Mat jei būtų kur nors kitur, jis neturėtų pinigų atvažiuoti, – Bobis gręžė mane akimis. – Ką? – paklausė. Paskui nuleido galvą. – Aš parašiau jam laišką, nusiunčiau pinigų autobusui, sutaupiau iš savo dienpinigių. Pamaniau, kadangi jis pamirštas, gal dėl to pasijus geriau, – Bobis laukė, kol aš ką nors pasakysiu, paskutinį kartą pabandė pasiteisinti: – Jis iš tų pamirštų garsenybių!

Aš sėdėjau negalėdamas nė žodžio ištarti.

– Tai jis atvažiuoja čia? Šiandien?

Bobis pakilo nuo stalo, išėjo iš virtuvės, grįžo su aplanku ir pakišo jį man po nosimi, o ant etiketės storu rašikliu buvo užrašyta: „Pasaulio pabaigos mašinos projektas – Otas Kovačas.“ Aš pastūmiau lėkštę į šoną ir perverčiau aplanką, permečiau fotokopijas straipsnių, iliustruotų Kovačo nuotraukomis Berlyne ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmetį, kelios buvo net pokarinės, kai jis kurį laiką dirbo prie sovietų ginklų programos. Byloje buvo daugiausia straipsnių apie kitus žmones – Heizenbergą kartu su Bobio išvardytais mokslininkais, kur tik minima, Kovačo pavardė buvo išryškinta, laukeliuose kruopščiu Bobio braižu įrašytos pastabos, o pabaigoje – vertimas „atviro laiško“, kurį Kovačas parašė į 1947-ųjų „Nemzet-talansáng“ birželio numerį. Tai buvo trumpai gyvavęs anarchistų laikraštis, spausdintas Miškolce (Bobis paaiškino, kad buvo išleisti trys numeriai, bet antro neišliko nė vienos kopijos).

Šis pastarasis straipsnis ir buvo priežastis, dėl kurios Bobis su juo susisiekė. Kovačas buvo aiškiai dešiniojo sparno anarchistinių pažiūrų ir nekentė valdžios ne todėl, kad ši trukdė natūraliai bendruomenei, bet nenorėdamas, kad kas nors – o ypač valdžia – nurodinėtų jam, kaip elgtis pačiam, kaip su žmona, vaikais ar nuosavybe (nors nei žmonos, nei vaikų, nei jokios nuosavybės neturėjo). Laiškas buvo dešimties puslapių, labiau priminė autobiografinę esė, parašytą siekiant pasiteisinti, kaip jis pakliuvo į esamą padėtį. Jis rašė apie karo metų Vokietiją, kaip naciai nepajėgė „tinkamai finansuoti“ jų gaminamo „ginklų ginklo“, kaip viską nuolat klampino „ideologija ir biurokratija“, kaip įvairūs mokslininkai išsibėgiojo pas sovietus arba amerikiečius ir kai kurie jų „išdavė nesuinteresuoto mokslinio tyrimo principą, suteršdami laboratoriją moraliniais klausimais“. Tiek peržiūrėjęs, galėjau spėti, kad šis laiškas – ilgas atsisveikinimas, paskutiniai žodžiai žmogaus, kuris supranta, kad nugrimzdo į nežinomybę ir daugiau nebeturės progos žodžiais perteikti savo gyvenimo vizijos (šiuo atveju savo gyvenimo pabaigos vizijos).

Kovačas baigė aprašymu to, kas jo laukė 1944 metais sugrįžus į Budapeštą: lavonai gatvėse, badaujantys civiliai, viskas taip nuniokota, kad nebegalėjai suprasti, ar stovi gatvėje, ar ant buvusio pastato griuvėsių. Jis matė viską – prievartavimus, dėl laikrodžio perrėžtas gerkles, žmones, gyvus degančius liepsnose. Tačiau išties ypatingas buvo jo susižavėjimas karo mašinerija: tankais, patrankomis, lėktuvais – visa buvo aprašyta su didžia pagarba, tarsi kalbėtų apie kokią nors aukštesnę sąmonę, beveik dievą. Šiame kontekste pirmą kartą ir pasirodė žodžiai „pasaulio pabaigos mašina“. Bobis, skaitydamas man per petį, tarė:

– Tai buvo kažkaip susiję su evoliucija.

Jis parodė tuos susijusius, bet miglotus paragrafus, paskui perskaitė pažodžiui.

„Ne nacionalinis socialistinis Darvino supratimas, ne supermeno, arijų aukščiausios rasės atsiradimas. Kaip man atskleidė apgultis, tai nebuvo evoliucija, – rašė Kovačas, – įsišaknijusi tame absurdiškame organiniame determinizme. Kai kalbu apie evoliucijos mašiną, tai ne metafora.“

Pakėlęs antakį, pažvelgiau į Bobį, vėl grįžau prie laiško.

„Apgultis, – rašė Kovačas, – esmingai pakeitė mano nuomonę apie mūsų darbus.“ Jis pirmą kartą džiaugėsi, kad jo darbui nevadovauja naciai, nes jei Hitleris būtų panaudojęs ginklų ginklą, jis būtų nušlavęs nuo žemės paviršiaus kai kurias rases tik tam, kad jų vietą užimtų kitos rasės. Seniau Kovačui tai atrodė priimtina mintis, tačiau dabar jis norėjo atsikratyti visų rasių, ir baigta.

– Lygios genocido galimybės, – pasakė Bobis, aiškiai nesutikdamas su Kovaču.

– Tai tu sakai, jis atvyksta čia? – paklausiau išnirdamas iš bylos ir jos informacijos gelmių. Nelaukdamas Bobio atsako, tęsiau: – Jis nori sunaikinti visą žmoniją, o tu – tik jos daugumą – tai koks skirtumas?

Tai buvo pirmas kartas, kai aš taip pasielgiau, – priėmiau rimtai visa, ką Bobis darė per šiuos metus, – ir iš jo akių mačiau, kad sulaužiau kažkokį kodą – mano atlaidumas, humoras, kantrybė buvo tarsi jo elgesio atsvaras, ir visa pavyko įsivaizduoti kaip žaidimą. Bet dabar tai nebe žaidimas. Atvyksta Otas Kovačas, ir aš nenumanau, ko tikėtis.

– Aš niekada nesakiau, kad tai panaudočiau, – tyliai atsiliepė Bobis.

– Tu tik nori galios? Ar taip?

– Taip, – maniakiškai nusijuokė. – Noriu tik galios!

– Rimtai? – neatlyžau aš.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Iš galios nieko doro, jei negali ja pasinaudoti. Tektų ją panaudoti.

Nieku gyvu nebūčiau galėjęs pasakyti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai. Bet turėjau juoktis. Tai, kaip jis pasakė, atrodė be galo juokinga.

Otas Kovačas tądien pasirodė ankstyvą popietę, apie pirmą valandą. Bobis nubėgo prie durų, atrakinęs atlapojo, man nesuspėjus išeiti į virtuvę ir pro langą slapta pažiūrėti, kaip jis atrodo, ar atsigabeno samdytų žudikų, ar jam atvykus staiga aptemo dangus, pagavo pūsti vėjas, ar dangų perskrodė žaibas. Jis įžengė į mūsų namus saulėtą rudens dieną, atrodė senutėlis, suvargęs, palūžęs, nutrintas juodas paltas kabojo ant jo kaulėtų pečių, balta ožio barzdelė nutrumpinta, plaukų telikę kąsniais, vienoje rankoje medžio šaką menanti lazdelė, kitoje – susirietęs odinis portfelis. Jo akių žvilgsnis nebuvo nei piktas, nei nepatiklus, nei susierzinęs – nieko panašaus, ko tikėtumeis iš išprotėjusio mokslininko. Priešingai, atrodė dėkingas ir, tiesą sakant, pirmieji jo žodžiai buvo skirti mums su Bobiu kartu.

– Kaip malonu pagaliau susitikti, – tarė jis, o kiekvieną žodį slėgė vengriškas akcentas, – ir labai ačiū, kad pakvietėte mane į savo namus, – jis apsidairė. – Jau senokai niekas nebuvo manęs įsileidęs į vidų.

Aš supratau, kad taip galėjo būti. Nuo jo trenkė kaip nuo mėnesį stovėjusių neplautų alaus butelių. Įsivaizdavau jį viename tų apvarvėjusių kampelių rytiniame Toronte: sukežę baldai, paramstyti senomis telefonų knygomis, suraižyti kavos staleliai su besilupančia faneruote, stalčiai, prikišti skirtingų peilių ir šakučių, keptuvių rankenos, apsuktos šluostėmis. Visa tai iškilo mano galvoje, kaip ir Kovačo darbui skirtas kambarys – metalinės spintelės su bylomis, kartoninės dokumentų dėžės, knygų lentynos, kaip pakliuvo prikrautos knygų iki lubų, prie sienos prismeigti grafikai, diagramos, matematinės formulės ir mažytė dosjė, ne ką didesnė už Bobio, su Kovačo karjeros iškarpomis. O ant grindų išskleisti ginklų ginklo brėžiniai, prie kurių jis sėsdavosi kiekvieną dieną, bet jie nepasistūmėjo toliau, nei buvo 1948-aisiais. Ir ne tik tai šmėkštelėjo mano galvoje, bet ir daugiau, paties Kovačo vaizdas, kaip jis kasdien išeina iš savo buto, praeina pro kekšes, besigaivaliojančias po sunkios nakties ant laiptų prie namo, per parką, Alano sodus, kur jam įkandin trepsena kvaišalų stūmėjai, siūlo hašišo, metamfetamino, kokaino, nenuleidžiantys balso, kol nepasirodo kitas potencialus pirkėjas, Bažnyčios gatve į vakarus, paeina trejetą ar ketvertą kvartalų, pakeliui miestas nusipurto savo benamius, nakties prieglaudas, ankštus kambarėlius ir apglėbia verslo bokštus, dujinių lempų apšviestus restoranus ir galiausiai hipsterių stilistikos vaizdą Karalienės gatvėje, mados parduotuves, blizgančią elektroniką, restoranus, pilnus mochito kokteilių ir sūrainių su bri sūriu, šviežių sušių ir įmantrių kavos rūšių, ir visa tai atitinkančios klientūros. Tačiau Kovačui buvo vis vien, kad ir kur būtų ėjęs, nes tai, ką regėjo Budapešte 1945 metų žiemą, toliau vyko jam prieš akis, – vis dar buvo tie, besirepečkojantys griuvėsiuose dėl kitų, kuriems pavyko išsikepurnėti į viršų, tarsi apgultis driektųsi per visą istoriją, tarsi ji būtų visa istorija, ir užbaigti ją bus įmanu tik priėjus slenkstį ir žengiant per jį, palikus visa, kas žmogiška. Kovačas niekada iš to neišsivaduodavo, jis per daug puikiai viską nuvokė, kad bent norėtų išsivaduoti, Karalienės gatvėje jam palengvėdavo, nes apgultis čia tapdavo visai reali, ir tada jis apsisukdavo ir vėl pėsčias grįždavo namo, sėsdavo prie savo brėžinių, svajodamas apie naujus elementus, naują radiaciją, kuri pagaliau leistų jam pereiti nuo teorijos prie praktikos.

O dabar jis mano namuose.

Kovačas įkišo ranką į krepšį.

– „Dom Pergnon“, – tarė, šypsodamasis mums abiem, – 1996 metų.

Aš pažvelgiau į jį, į butelį, į besišypsantį Bobį.

– Aukščiausios kokybės, – įvertino mano sūnus. – Nors kai kas tvirtina, kad 1985-ųjų geresnis.

– Neišmanėliai, – atsakė Kovačas, ir pažvelgė į mane. – Aš tau įrodysiu. Tai yra, jeigu tėtis neprieštaraus. Matote, man tai ypatinga diena – mane prisiminė.

Bobis pažvelgė į jį ir susiraukė.

– Keista, – ir aš jau išgirdau tą patį toną, kuriuo Bobis kalbėdavo, tarkime, laužyne, kai suvokdavo, kad kalba su besmegeniu. – Tikrai keista, nes aš maniau, kad viso to, ką jūs darėte, – ir pataisykite mane, jei klystu, – esmė yra būti pamirštam. Argi ne tiesa? Nes jei visa, ko nori, yra žmonijos istorijos pabaiga, kaip tada galėtų rūpėti, ar tave prisimins?

– Tiesa, – linktelėjo Kovačas, – niauriai žvelgdamas į jį. – Aš apie tai nepagalvojau.

Jis vėl pasiėmė savo krepšį ir iš jo ištraukė tris siauras šampano taures, kurios atrodė kaip iš nerūdijančio plieno, padavė mums po vieną, atkimšo butelį tiesiog prie durų ir pripylė dvi sklidinas man ir sau, šlakelį Bobiui.

– Tuomet už niekį, – pasakė jis.

Aš užbėgau Bobiui už akių ir greit sriubtelėjau, manydamas, kad pajutęs keistą skonį, jei tai būtų nuodai, dar spėsiu ištiesti ranką ir sustabdyti sūnų, kad negertų. Bet šampano skonis buvo nuostabus. Mes išgėrėme, tada Kovačas vėl pripylė mano taurę, įsipylė ir sau, dirstelėjęs į mane, šliukštelėjo ir Bobiui dar lašelį.

Sūnaus akyse kaip visada mačiau tą patį bebaimiškumą, valdingumą, tą jauseną, kad jis pora žingsnių lenkia mus, kad ir ką mes mąstytume.

– Nagi, tai kaip judu susipažinote? – paklausiau.

– Aš parašiau jam laišką per Kanados saugumo ir žvalgybos tarnybą.

– A, – tariau, atsisakydamas ankstesnio Kovačo vaizdinio Toronte. – Jūs dirbat Saugumo tarnyboj?

Kovačas papurtė galvą.

– Neeee… – atsakė jis, pažvelgdamas į Bobį taip, lyg būčiau leptelėjęs didžiausią kvailystę. – Jie tik žino, kur mane rasti.

– Nacių atominės fizikos mokslininkas, – paaiškino Bobis. – Tarnyba juk turėtų jį gana įdėmiai stebėti.

– Žinoma, – sumurmėjau, jausdamas kaip tikras aulas.

– Nagi, – tarė Kovačas čepsėdamas, paėmė iš mūsų šampano taures ir sukišo atgal į krepšį. Jis linktelėjo Bobiui: – Ar nori daryti tai čia?

Aš pažvelgiau į savo sūnų, paskui vėl į Kovačą.

– Ir ką gi ketinat daryti? – pasiteiravau.

– Apžiūrėti prototipą, – atsakė Bobis.

– Prototipą? Bobi, kokį velnią?.. – aš tuoj pat susigriebiau, niekada nebuvau keikęsis prie Bobio, ir Kovačas žiūrėjo į mane linguodamas galvą, tarsi būčiau blogiausias tėvas Žemėje. – Jūs atsinešėt prototipą į mano namus?

Kovačas kreipėsi į Bobį pagalbos.

– Rūsyje, – pareiškė Bobis, dairydamasis į langus, tarsi saugumo agentai jau būtų pasislėpę gyvatvorėje, sektų pro langus, stačia galva leistųsi kaminu su moderniausia pasiklausymo įranga.

– Rūsyje, – tarė jis dar kartą, parodydamas pirštu, ir Kovačas, užsivožęs skrybėlę, nusekė mano sūnų laiptais apačion.

Apačioje buvo drėgna, trenkė pelenais, kačių kraiku. Bobis padarė vietos ant pingpongo stalo – ranka nubraukė mūsų laužyno turtus, šie žlegėdami krito ant žemės, ir parodė plotelį, kur Kovačas galėjo pasidėti savo įtaisus. Įkišęs ranką į krepšį, senis nežiūrėdamas žvejojo jame, atmesdamas vieną daiktą po kito, kol jo akys išsiplėtė, ir jis išsitraukė kažin kokį įtaisą, kuris atrodė kaip ilgas suriestas ragas, beveik kaip trimitas, bet su daugiau vingių ir tik vienu raudonu mygtuku viršuje. Išėmęs šiek tiek jį palaikė, ir įsižiūrėjęs iš arti mačiau, koks jis subtilus, tarsi koks iš sidabrinės folijos išlankstytas origamis, toks plonytis ir taip kruopščiai išraitytas, kad, regis, vien stipriau palietęs išplėštum skylę.

– Išties jis tvirtas, – pasakė Kovačas, matydamas mano veido išraišką. Jis gūžtelėjo. – Tikėjotės ko nors masyvaus? Šarvuoto geležimi? Tai klaida, kurią jie visi daro. Gero modelio esmė paprastumas, – jis nuleido balsą, – netgi – ne – ypač kuriant pasaulio pabaigos mašinas, – jis iškėlė ragą. – Stivas Džobsas mano didžiausias herojus.

– Tai kvailystė, – pareiškiau aš, tiesiog leptelėjau. Pažvelgiau į Bobį, kuris maivėsi, tiesdamas ranką paimti įtaiso. Bet Kovačas papurtė galvą ir prispaudė jį prie krūtinės.

– Jums reikėtų eiti, – pasakiau Kovačui, žengdamas tarp jo ir Bobio, kuris atrodė taip, lyg tuoj liuoktelės ant senio, išplėš prietaisą ir paspaus raudoną mygtuką arba papūs, padarys, ką ten reikėtų su juo daryti. Kovačas barbeno pirštais į gaubto kraštą, dabar spoksojo į mane išvertęs akis, vypsodamas. Tada ištiesė jį man.

– Kodėl gi nepaėmus? – paklausė, nors aš vos išskyriau žodžius, tarsi jo murmesys niekam nebūtų skirtas. – Tu pirmas iš visų žmonių, – niurnėjo jis. – Imk!

Purčiau galvą.

– Tu paaukojai savo gyvenimą, – tęsė Kovačas. – Po skyrybų nemiegojai su moterim, – jis niuktelėjo ragą mano pusėn, bandydamas priversti mane paimti jį. – Nesusitikinėjai su draugais. Tu neturi draugų. Jau nebeturi. Dienų dienom tūnai darbe, nors šis, galėčiau pridurti, nuobodus iki ašarų, o visą kitą laiką skiri bandydamas paremti savo… išprotėjusio vaiko vaizduotės pasaulį. Vakare beveik neturi jėgų stiklui viskio, – jis toliau laikė ragą, nors jo ranka drebėjo. – Kai sūnui ateis metas išvykti, kas bus likę? Galbūt tada tau prireiks šito? – jis pakraipė ragą, ir galiausiai aš ištiesiau ranką ir išplėšiau jį. Buvo neįtikėtinai sunkus, kaip inkaras, beveik nutempė mane prie grindų. Maniau, suskelsiu kokį nors didingą gestą, sulaužysiu jį į kelį, bet vos pajėgiau išsilaikyti ant kojų.

Bobis pripuolė ir stvėrė įtaisą taip greitai, kad aš persigandau ir žengiau atgal, ir nors jis mikliai pačiupo ir kita ranka, turėjo pritūpti, kad jo nenutemptų, ir vis tiek išmetė. Visas judesys truko maždaug sekundę, bet jos užteko, kad Bobis mano akyse pastebėtų, jog pasijutau išduotas, o aš spėjau pamatyti, kad jis tai suprato. Aš žinojau, ką jis padarė, smulkiai aprašydamas mano apgailėtiną gyvenimą laiškuose savo draugui, pamišusiam mokslininkui Kovačui.

– Mano pasaulis būtų gražus, – pasakė Kovačas. – Tai būtų evoliucija, – tęsė jis, nesidomėdamas nei Bobiu, nei manimi, nei kas vyksta tarp mūsų. – Nieko panašaus į tai, ką matote knygose ir filmuose, kur žmonija pradingo, o jų vietoje miestus apskleidė medžiai ir gėlės. Vien drugeliai, žydri dangūs, niekur jokių fabrikų, mašinų nei sausakimšų butų, – Kovačas suprunkštė. – Aš kalbu apie tikrą evoliuciją! Esminę!

Bobis sunėrė rankas ir pakėlęs antakį žiūrėjo į Kovačą.

– Kodėl visi mano, kad evoliucija tokia švari, tokia netechnologiška? – šnibždėdamas Kovačas pritūpė, kreipdamasis į mano sūnų. – Kas gali pasakyti, kad visa tai, – jis mostelėjo į pasaulį už sienų, – visa išsiliejus nafta, radiacijos nuotėkiai, deguto smėlis, besispjaudantys fabrikai, milijardai automobilių, kad ne šitai gamta lėmė žmonijai? Ji davė mums smegenis ir gebėjimus, tiesa? Galbūt visos šios pramoninės atliekos yra mūsų evoliucinio likimo išsipildymas. Galbūt tai mūsų tikslas – nušluoti biologinį gyvenimą tokį, kokį jį pažįstame. Einu lažybų, kad jūs, aplinkosaugininkai, apie tai nesusimąstėte, tiesa?

– Aš nesu aplinkosaugininkas, – įsižeidęs atsiliepė Bobis. – Ar bent ne ta prasme, kuria tu manai. Šiaip ar taip, kur tu lenki?

Kovačas toliau dudeno, lyg jo nė negirdėjęs.

– Ne, ir taip yra todėl, kad aplinkosauga iš esmės yra kraštutinis konservatyvumas. Jūs, žmonės, visų labiausiai norite, kad niekas nesikeistų – jokios rūšys neišnyktų, žemės masyvų neapsemtų kylantys potvynių vandenys, jokių esamos ekosistemos pokyčių. O gal jūs dar konservatyvesni? Galbūt, kaip visi konservatoriai, norite sugrįžti į kažkokią mitinę auksinę praeitį! Sugrąžinkim drontą24. Atkurkime atogrąžų miškus. Įveiskime dinozaurų. Matote, šioje planetoje niekas nėra tas, kas yra, – viskas tik nuolatinis tapsmas (žvelgiant iš geologinio laiko perspektyvos, suprantama), ir tai yra evoliucija – nuolatinė transformacija, kurios pabaigos nematyti. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra.

– Vaje, – pasakė Bobis. – Aš nenumaniau, kad tu toks suknistas pedantas, – jis pakreipė galvą mano pusėn, tarsi atsiprašydamas už keiksmą.

– Tik pagalvok, ką mes galėtume sukurti, – kalbėjo Kovačas. – Su visais šitais chemikalais ir izotopais, ir ozoną ardančiomis dujomis, kurios sunkiasi visur. Keisčiausius hibridinius augalus! Šunis su dešimt akių! Banginius su didžiulėmis graibščiomis galūnėmis. Arba tai galėtų būti daug daugiau! Žinoma, aš turiu omeny – mažiau!

– Daugiau? – paklausė Bobis skeptiškai.

– Mažiau? – pasitikslinau aš.

– Galbūt mes nekalbame apie naujas organines formas, – egzaltuotai kalbėjo Kovačas. – Galbūt kitas evoliucijos šuolis bus už biologijos ribų. Galbūt mūsų likimas – nušluoti visą biologinį gyvenimą, neišskiriant nė mūsų pačių, kad prasidėtų naujas tarpsnis! Galbūt planeta rieda ta linkme, mes pasiekėme tokį lygį, kai ateina metas mašinoms – robotams, neorganiniams plieno, mikroschemų ir izotopų gyvenimams klajoti po planetą, virtusią plutonio dulkėmis! – Kovačas vėl atsistojo. – Kodėl ne? – pasakė jis. – Jei evoliucija – prisitaikymas prie aplinkos, o mes aplinką nuodijame, tai būtų logiška raida. O gal tai didysis gamtos planas, o mes tik atliekame savo menką, nereikšmingą vaidmenį jam įvykdyti?

Bobis gūžtelėjo, jam nusibodo. Aš pažvelgiau į savo rankas, rengdamasis mesti Kovačą lauk.

Senis pakėlė įtaisą nuo grindų viena ranka, tarsi jis nieko nesvertų.

– Tai aš mačiau per apgultį, – pasakė jis. – Atsikėlęs ryte eidavau vandens, ir tiesiai prie mano durų gulėdavo kareivis – tanko pervažiuota galva. Sulyginta su žeme. Ištaškytos smegenys. Ir man atėjo mintis, kad mes, užuot kūrę mašinas, kurios mus sunaikins, naikiname save, kad kurtume mašinas. Tai buvo mūsų neišvengiama paskirtis.

– Panašiai kaip „Battlestar Galactica“, – pasakė Bobis.

– Pirma ar antra serija? – paklausė Kovačas.

– Antra, žinoma, – suprunkštė Bobis. Jis linktelėjo į Kovačo rankose laikomą įtaisą. – Taigi, čia tai?

– Čia? – Kovačas pakėlė įtaisą prie lūpų, papūtė, ir baisus kleketuojantis garsas nuaidėjo per rūsį. – Maniau, kad galiu patobulinti trimitą, – pasakė. – Ką padarytų Stivas Džobsas? Jis išimtų tris vožtuvus ir paliktų tik vieną.

Senis paspaudė raudoną mygtuką. Nieko neįvyko, bet aš nevalingai apsižvalgiau, tikėdamasis, kad sudrebės pusrūsio sienos.

– O dabar man beliko išsiaiškinti tą dalį, kaip jis sukels pasaulio pabaigą.

Stojo tyla, paskui prabilo Bobis:

– Otai, prašau pasakyti, juk neatvykai čia kaip apsimetėlis, teigdamas man, kad ištobulinai…

– Teoriškai! – protestavo senis. – Ištobulinau jį teoriškai!

– Tu įžeidei mano tėtį, – tęsė Bobis, – nesvarbu, kad tai, ką sakei, tiesa. Bet svarbiausia, bijau, kad mus skiria didelė filosofinė praraja pasaulio pabaigos klausimu. Pirma, – jis atsistojo, nusipurtė kelnes ir įsmeigė žvilgsnį į senį, – yra žmonių, nedidelė saujelė, kuriuos aš išgelbėčiau. Matai, kai kalbame apie apokalipsę, aš tvirtai laikausi humanistinės tradicijos.

Stojo sekundė tylos, Kovačas pažvelgė į mano sūnų – mačiau, kaip kažkas formuojasi jo lūpose, argumentai, kontrargumentai, klausimai, ką gi Bobis ketinąs išgelbėti ir kodėl, ir kokia būtų to prasmė, – bet jam dar nespėjus nieko pasakyti aš prapliupau juoktis ir toliau juokiausi, kai pačiupau Kovačą už kupros, jis išmetė įtaisą, o aš užstūmiau jį laiptais aukštyn ir išbrukau lauk pro duris.

– Tikrai buvau keistas vaikas, – sako Bobis, sėdėdamas šalia manęs prie stalo ir apžiūrinėdamas įtaisą.

Jis lanko mane su žmona Ana Marija ir savo sūnum, mano anūku, Luku visada dukart per metus – per Kalėdas ir sykį liepos mėnesį – savaitę per mano gimtadienį. Bobis gyvena už milijonų mylių nuo manęs. Iš tiesų gali sakyti, kad Bobis – Bobis, apie kurį pasakojama šioje istorijoje, – seniai miręs, iškeliavo su tais gyvenimais, kuriuos nugyvena tavo vaikas, ir visi tie žmonės – kas jis buvo nuo gimimo iki paauglystės, kol tapo suaugusiu vyru, kiekvienas vaikas, kurį mylėjau, – jau palaidoti ir nebepasiekiami tam Bobiui, koks jis yra dabar. Tą patį mąstau ir žvelgdamas į Luką kaskart, kai jie čia vieši, – koks jis yra ir koks nebebus, kai kitąsyk atskris didžiausią tolybę iš Australijos.

– Ši pasaulio pabaigos istorija, – sako Bobis, atkimšdamas alaus butelį, – tokia keista.

Jo žodžiai lyg atsiprašymas, ir aš žiūriu į savo sūnų – su džinsais, mėlynais marškiniais, sportbačiais, kuriuos nuspyrė čia pat po stalu virtuvėje, kur didumą vakarų praleidžiame gerdami vyną arba lošdami kortomis, – ir iš visų galių stengiuosi neprašyti jų pasilikti dar savaitę, dar bent kelias dienas, išgalvodamas nebūtas istorijas, visokiausius dalykus, kurių išties nedarau, – bičiulius, damas, sportavimą, išvykas į operą, į Las Vegasą – gyvenimą, kurį pramaniau, kad Bobis nesikrimstų dėl to, ką pasirinko, man žingsnis po žingsnio traukiantis jam iš kelio.

– Ne, – sakau, – tu visai nebuvai keistas. Buvai tobulas vaikas.