22

SKYRIUS

Nuo tada, kai vėlyvą rytmetį Metju išjojo ant Baltazaro, visos trys laukėme jo svetainėje. Dabar saulėlydis ilgino šešėlius. Joks žmogus nebūtų sugebėjęs tiek laiko valdyti tokį milžinišką žirgą, tačiau šio ryto įvykiai priminė, kad Metju – ne žmogus, o vampyras, turintis daug paslapčių, sudėtingą praeitį ir gąsdinančių priešų.

Viršuje užsidarė durys.

– Jis grįžo. Eis į tėvo kambarį. Visada taip daro, kai nerimauja, – paaiškino Izabou.

Graži, jauna Metju motina sėdėjo prie židinio ir stebeilijo į ugnį, o aš grąžiau rankas ir negalėjau pagalvoti apie jokį Martos atneštą maistą. Buvau nevalgiusi nuo pusryčių, bet tai neturėjo nieko bendro su alkiu.

Jaučiausi lyg būčiau subyrėjusi į šipulius, aplink mėtėsi mano ankstesnio, tokio tvarkingo, gyvenimo duženos. Mokslinis laipsnis Oksforde, etatas Jeilyje, nuoseklūs tyrimai ir parašytos knygos ilgą laiką teikė gyvenimui prasmę ir tvarką, bet nė vienas iš jų nedžiugino šiame grėsmingų vampyrų ir grasinančių raganų pasaulyje. Buvau pažeidžiama, įsižiūrėjusi vampyrą, o mano gyslomis nematomai, bet užtikrintai tekėjo raganos kraujas.

Galiausiai Metju atėjo į svetainę. Buvo išsimaudęs ir persirengęs naujais drabužiais. Jo akys iš karto susirado mane ir nutvilkė šaltu žvilgsniu įsitikindamos, kad nenukentėjau. Iš palengvėjimo jo lūpos atsipalaidavo.

Tai buvo vienintelis draugiškumo ženklas.

Vampyras, įžengęs į svetainę buvo ne tas Metju, kurį pažinojau. Tai nebuvo ta grakšti, žavinga būtybė, kurį išdygo mano gyvenime su šypsena ir kvietimais papusryčiauti. Juo labiau tai nebuvo mokslininkas, pasišventęs savo darbui ir klausimui, kodėl jis čia. Nemačiau to Metju, kuris vakar vakare laikė mane glėbyje ir aistringai bučiavo.

Šis Metju buvo šaltas ir abejingas. Tos kelios švelnios linijos, anksčiau supusios jo burną, delnus, ramias akis, dabar buvo pakeistos griežtų linijų ir kampų. Atrodė vyresnis, nei prisiminiau, pavargęs ir atsargus. Mačiau kiekvieną per pusantro tūkstančio metų išgyventą akimirką.

Židinyje sprogo rąstas. Mano žvilgsnį patraukė pažirusios raudonos žiežirbos. Greitai jos tapo oranžinės ir nukrito atgal į ugnį.

Iš pradžių pasirodė tik raudona spalva. Tuomet ji įgavo struktūrą, šen bei ten sušvito raudonos gijos, jos pynėsi su auksu ir sidabru. Struktūra tapo aiškiu daiktu – plaukais, Saros plaukais. Pirštais suėmiau kuprinės petnešos dirželį ir numečiau ant grindų savo priešpiečių dėžutę su tokiu pačiu garsu, kokiu tėvas nusimesdavo portfelį.

– Grįžau, – mano vaikiškas balsas buvo aukštas ir giedras. – Ar yra sausainių?

Saros galva pasisuko, raudonai oranžinė, o plaukuose žaidė vėlyvos popietės saulės spinduliai.

Jos veidas buvo perbalęs.

Balta susimaišė su kitomis spalvomis, tapo sidabrinė ir įgavo žuvies žvynų pavidalą. Pažįstamą raumeningą kūną dengė grandininiai šarvai. Metju.

– Baigiau, – jo baltos rankos nuplėšė juodą tuniką su sidabriniu kryžiumi priekyje. Jis numetė ją kažkam prie kojų, apsisuko ir nuėjo.

Sumirksėjus regėjimas dingo, jį pakeitė šilti Set Turo atspalviai, bet žinojimas, kas įvyko, liko. Kaip ir su raganiškuoju vėju, ši galia prasiveržė be jokio įspėjimo. Ar mano motiną regėjimai aplankydavo taip pat netikėtai ir būdavo tokie pat ryškūs? Apsidairiau po kambarį, bet vienintelis, kuris pastebėjo, kad kažkas ne taip, buvo Metju. Jis žvelgė į mane susirūpinęs.

Kleirmontas priėjo prie Izabou ir švelniai pabučiavo abu visiškai lygius skruostus.

– Atsiprašau, Maman, – sumurmėjo.

– Hein, jis visada buvo kiaulė. Tai ne tavo kaltė, – Izabou švelniai spustelėjo sūnaus ranką. – Džiaugiuosi, kad grįžai namo.

– Jo nebėra. Šiąnakt nėra dėl ko nerimauti, – tarė Metju ir kietai sučiaupęs lūpas pirštais persibraukė plaukus.

– Išgerk, – Marta buvo baigusi ilgą tvarkymosi su krizėmis mokyklą. Ji padavė taurę vyno Metju ir pastatė priešais mane dar vieną arbatos puodelį. Jis stovėjo nepaliestas, nuo jo po kambarį sklido garų gijos.

– Ačiū, Marta, – Metju nurijo didelį gurkšnį, žvilgsnis vėl grįžo prie manęs, bet jis sąmoningai nusisuko į kitą pusę. – Mano telefonas.

Jis pasuko darbo kambario link ir po kelių sekundžių jau leidosi žemyn su telefonu rankoje.

– Tau, – ir padavė telefoną taip, kad mūsų rankos nesusiliestų.

Žinojau, kas skambina.

– Labas, Sara.

– Mėginau tau prisiskambinti daugiau nei aštuonias valandas. Kas, po galais, ne taip? – Teta žinojo, kad vyksta kažkas negero, antraip nė už ką nebūtų skambinusi vampyrui. Įtampa jos balse atitiko perbalusį veidą mano regėjime – ji buvo ne tik liūdna, bet ir išsigandusi.

– Viskas gerai, – tariau nenorėdama daugiau jos gąsdinti. – Aš su Metju.

– Buvimas su juo ir įvėlė tave į visus tuos nemalonumus.

– Sara, dabar negaliu kalbėti, – šiuo metu mažiausiai norėjau ginčytis su teta.

Ji giliai įkvėpė.

– Diana, prieš susidėdama su vampyru, turi žinoti kelis dalykus.

– Tikrai? – užsiliepsnojau. – Manai, kad dabar atėjo laikas papasakoti man apie susitarimą? Gal tu netyčia žinai, kurie raganiai priklauso kongregacijai? Nes noriu jiems kai ką pasakyti.

Pirštai degte degė, oda po nagais tapo dangaus mėlynumo.

– Diana, tu atsisakei savo galių ir nenorėjai nieko girdėti apie magiją. Tavo gyvenime nebuvo vietos nei kongregacijai, nei susitarimui, – gynėsi Sara.

Karčiai nusijuokiau ir pirštai atgavo įprastą spalvą.

– Teisinkis kaip tik nori, Sara. Po to, kai nužudė mamą ir tėtį, tu ir Em turėjote man pasakyti, užuot užsiminusios puse lūpų. Dabar per vėlu. Turiu pasikalbėti su Metju. Paskambinsiu rytoj.

Nutraukusi ryšį ir numetusi telefoną ant otomanės, laukiau, kol dilgčiojimas dings.

Visi trys vampyrai spoksojo į mane – jaučiau tai.

– Na, – išsklaidžiau tylą. – Ar dar sulauksime kongregacijos apsilankymų?

Metju lūpos įsitempė.

– Ne.

Tai buvo vieno žodžio atsakymas, bet bent jau tas, kurį norėjau išgirsti. Per pastarąsias dienas spėjau atsikvėpti nuo Metju nuotaikų svyravimų ir buvau beveik spėjusi užmiršti, kokie gąsdinantys jie gali būti. Paskui nuskambėję žodžiai nuvijo viltis, kad šis protrūkis neilgai trukus atslūgs.

– Kongregacijos apsilankymų nebus, nes mes nelaužysime susitarimo. Dar kelias dienas pabūsime čia ir grįšime į Oksfordą. Ar neprieštarausi, Maman?

– Žinoma, ne, – trumpai atsakė su palengvėjimu.

– Vėliavos nenuleisime, – kalbėjo dalykišku balsu. – Kaimas turėtų pasisaugoti.

Izabou linktelėjo, sūnus gurkštelėjo vyno. Žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą. Nė vienas neatsakė į mano tylų prašymą suteikti daugiau informacijos.

– Juk praėjo tik kelios dienos nuo tada, kai išsivežei mane iš Oksfordo! – tariau niekam taip ir neprabilus.

Metju grėsmingai pakėlė į mane akis.

– O dabar keliausi atgal, – pasakė ramiai. – Iki tol jokių pasivaikščiojimų lauke. Taip pat nejodinėsi viena.

Jo šaltumas gąsdino labiau nei viskas, ką sakė Dominykas.

– Ir? – mygau.

– Daugiau jokių šokių, – staigus atsakymas rodė, kad į šią kategoriją patenka ir kita veikla. – Paklusime kongregacijos taisyklėms. Jei jų neerzinsime, ilgainiui jie pamirš ir imsis svarbesnių reikalų.

– Suprantu. Nori, kad apsimesčiau mirusia, o tu atsisakysi darbo ir Ešmoul 782. Netikiu, – atsistojau ir nuėjau prie durų.

Metju šiurkščiai sugriebė mane už rankos. Tai, kad jis pasiekė mane taip greitai, prieštaravo visiems fizikos dėsniams.

– Sėsk, Diana, – jo balsas buvo toks pats šiurkštus kaip ir prisilietimas, bet buvo malonu matyti nors kokias emocijas.

– Kodėl pasiduodi? – sušnabždėjau.

– Kad mūsų nepastebėtų žmonės ir kad tu liktum gyva, – jis nuvedė mane atgal prie sofos ir nustūmė ant pagalvėlių. – Ši šeima nėra demokratiška, ypač tokiu metu. Kai pasakysiu, ką turi daryti, darysi be jokių klausimų ar dvejonių. Supratai?

Vampyro tonas leido suprasti, kad diskusijos nebus.

– Arba kas? – mėginau išprovokuoti, jo abejingumas mane gąsdino.

Metju pastatė savo taurę, jos krištolas spindėjo žvakių šviesoje.

Jaučiausi taip, lyg krisčiau. Šį kartą – į vandenį.

Baseinas tapo lašeliu, o lašelis ašara ant balto skruosto.

Saros skruostais ritosi ašaros, akys buvo paraudusios ir užburkusios. Em buvo virtuvėje. Kai grįžo, pastebėjau, kad ji taip pat verkė. Atrodė priblokšta.

– Kas? – paklausiau, baimė gniaužė skrandį. – Kas nutiko?

Sara nusišluostė akis, jos pirštai buvo išmarginti burtams naudojamų žolelių dėmėmis.

Jie vis ilgėjo, dėmės nyko.

– Kas? – paklausė Metju paklaikusiomis akimis, baltais pirštais šluostydamasis kraujo ašarą nuo tokio pat balto skruosto. – Kas nutiko?

– Raganos. Jos sučiupo tavo tėvą, – Izabou balsas užlūžo.

Regėjimas bluko, ieškojau Metju tikėdamasi, kad jo akys ištrauks mane, padės susivokti, kur esu. Vos mūsų žvilgsniai susitiko, jis priėjo ir pasilenkė virš manęs, tačiau, priešingai nei paprastai, jo buvimas šalia nenuramino.

– Geriau pats tave nužudysiu nei leisiu kam nors nuskriausti, – žodžiai užstrigo gerklėje. – O tavęs žudyti nenoriu, tad prašau, daryk, kaip sakau.

– Tik tiek? – tariau atgavusi kvapą. – Paklusime senam siauraprotiškam susitarimui, kuris buvo sudarytas prieš daugiau nei tūkstantį metų? Byla baigta?

– Nenorėk, kad kongregacija pradėtų tave įdėmiai stebėti. Nevaldai magijos ir nesupranti savo ryšio su Ešmoul 782. Set Ture tavęs gal ir nepasieks Piteris Noksas, bet, kaip jau esu sakęs, šalia vampyrų niekada nesi saugi. Joks šiltakraujis nėra. Niekada.

– Tu manęs nenuskriausi, – nepaisant visko, kas įvyko per pastarąsias dienas, buvau tuo visiškai tikra.

– Tu romantizuoji buvimo vampyru idėją, bet kad ir kaip stengčiausi susitvardyti, noriu kraujo.

Numojau ranka.

– Žudei žmones. Žinau tai, Metju. Esi vampyras, gyveni jau kelis šimtus metų. Aš ir nesitikiu, kad visą laiką maitinaisi vien laukiniais gyvūnais.

Izabou įdėmiai stebėjo sūnų.

– Sakyti, jog žinai, kad žudžiau žmones, ir suprasti yra skirtingi dalykai, Diana. Net nenutuoki, ką galiu padaryti, – pirštais palietė talismaną iš Betanio ir skubiai, nekantriai nuo manęs atsitraukė.

– Žinau, kas esi, – tuo taip pat buvau visiškai tikra. Galvojau, kodėl esu tokia užtikrinta, kai vis labiau įsitikinu tiek vampyrų, tiek raganų žiaurumu.

– Tu savęs nepažįsti, o prieš tris savaites apie mane nebuvai net girdėjus, – vampyro žvilgsnis buvo neramus, rankos drebėjo kaip ir mano, bet tai jaudino daug mažiau nei tai, kad į priekį paslinko Izabou. Paėmęs žarsteklį Metju smarkiai sudavė per malkas. Atsitrenkęs į akmenį, suskambo metalas, kietas paviršius įlinko kaip minkštas sviestas.

– Ką nors sugalvosim, mums tiesiog reikia laiko, – stengiausi, kad mano žodžiai skambėtų raminamai.

– Nėra apie ką galvoti, – Metju ėmė žingsniuoti po kambarį. – Tu turi per daug nevaldomos jėgos. Tai kaip narkotikas, sukeliantis siaubingą priklausomybę, pavojingas, jo trokšta kitos būtybės. Kol šalia tavęs bus ragana ar vampyras, saugi nebūsi.

Žiojausi atsakyti, bet jo nebebuvo. Šalti pirštai laikė mane už smakro ir kėlė į viršų.

– Aš grobuonis, Diana, – tarė viliodamas kaip meilužis. Gvazdikėlių aromatas svaigino. – Turiu medžioti ir žudyti, kad išgyvenčiau. Jis stipriai pasukęs mano veidą atidengė kaklą. Neramios akys susmigo man į gerklę.

– Metju, nuleisk Dianą žemyn, – Izabou neatrodė susirūpinusi, mano įsitikinimas liko nepaliestas. Kažkodėl jis norėjo mane išgąsdinti, pabaidyti, tačiau tikras pavojus negrėsė. Priešingai nei su Dominyku.

– Ji mano, kad mane pažįsta, Maman, – sumurkė. – Bet Diana nežino, koks jausmas, kai šiltakraujo troškimas sutraukia skrandį, kai eini iš proto geisdamas kraujo. Ji nesupranta, kaip norime pajusti kito kraują tekant mūsų gyslomis. Nesupranta, kaip man sunku stovėti taip arti ir jos neparagauti.

Izabou liko, kur buvusi.

– Dabar ne laikas ją mokyti, Metju.

– Supranti, man net nebūtina nužudyti tave dabar pat, – tęsė nekreipdamas dėmesio į motiną. Jo juodos akys buvo užburiamos. – Galėčiau maitintis lėtai, gerti tavo kraują ir leisti jam atsigaminti, o kitą dieną vėl daryti tą patį.

Pirštai nuslydo nuo smakro ir apkabino kaklą, jis nykščiu juto mano pulsą, atrodė, kad taikosi, kur suleisti dantis.

– Liaukis, – tariau giežtai. – Gana gąsdinti.

Metju numetė mane ant minkšto kilimo. Kol supratau, kas įvyko, vampyras jau buvo kitame kambario gale, atsukęs nugarą, nuleidęs galvą.

Įsistebeilijau į po mano keliais ir delnais buvusio kilimo raštą.

Prieš akis sūkuriavo spalvos, jų buvo per daug, kad galėčiau išskirti.

Tai buvo danguje šokantys lapai – žali, mėlyni, rudi, auksiniai.

– Tavo mama ir tėtis, – tarė Sara, jos balsas buvo kupinas įtampos. – Juos nužudė. Jų nebėra, brangute.

Atplėšiau akis nuo kilimo ir pažvelgiau į nugarą atsukusį vampyrą.

– Ne, – papurčiau galvą.

– Kas yra, Diana? – pasisuko Metju, susirūpinimas kaipmat nuvijo grobuonį.

Mano dėmesį vėl patraukė spalvų sūkurys – žalia, ruda, mėlyna, auksinė. Tai buvo lapai, jie sūkuriavo virš vandens, krito ant rankų, žemės. Šalia pustuštės strėlinės ir išmėtytų strėlių gulėjo lenktas, lygus lankas.

Paėmiau jį ir pajutau, kaip į pirštus įsirėžė įtempta virvė.

– Metju, – įspėjo Izabou subtiliai uosdama orą.

– Žinau, aš irgi užuodžiu, – tarė niūriai.

Jis tavo, – sušnabždėjo keistas balsas. – Nepaleisk jo.

– Žinau, – nekantriai sumurmėjau.

– Ką tu žinai, Diana? – Metju priėjo arčiau.

Prie manęs išdygo Marta.

– Palik ją ramybėje, – sušnypštė. – Vaikelis ne šiame pasaulyje.

Buvau įstrigusi tarp siaubingo tėvų netekties skausmo ir žinojimo, kad Metju taip pat greitai dings.

Būk atsargi, – įspėjo keistas balsas.

– Per vėlu, – tariau. Pakėlusi ranką trenkiau lanką į žemę ir perlaužiau perpus. – Gerokai per vėlu.

– Kas per vėlu? – paklausė Metju.

– Aš tave įsimylėjau.

– Tai neįmanoma, – tarė niūriai. Kambaryje stojo tyla, tik spragsėjo ugnis. – Per greitai.

– Kodėl vampyrai taip keistai žiūri į laiką? – garsiai paklausau. Vis dar kabojau tarp praeities ir dabarties. Su žodžiu „įsimylėjau“ mane pervėrė egoizmas ir grąžino į čia ir dabar. – Raganos negali laukti amžius, kol įsimylės. Mums tai nutinka greitai. Sara sakė, kad mano motina įsimylėjo tėvą vos jį pamačiusi. Myliu tave nuo tada, kai nusprendžiau netrenkti tau irklu Oksfordo prieplaukoje.

Mano kraujas uždainavo. Marta atrodė priblokšta, vadinasi, ir ji tai girdėjo.

– Tu nesupranti, – atrodė, kad Metju kaip ir lankas perlūš perpus.

– Suprantu. Kongregacija mėgins mane sustabdyti, bet jie negali įsakyti, ką mylėti. – Kai netekau tėvų, buvau dar vaikas, neturėjau jokio kito pasirinkimo, dariau, ką man liepė, bet pagaliau suaugusi nesirengiau be kovos paleisti Metju.

– Dominyko uvertiūros vieni niekai, palyginus su tuo, ko gali tikėtis iš Piterio Nokso. Tai, kas nutiko šiandien, tebuvo mėginimas susitarti draugiškai, diplomatija. Kad ir ką galvoji, nesi pasirengusi susiremti su kongregacija, Diana. O jei ir pasipriešinsiesi jiems? Kas tada? Iškilęs senas pyktis tave išmuš iš vėžių, mus pastebės žmonės. Nukentės tavo šeima, – jis kalbėjo šiukščiai, kad sustočiau ir viską dar kartą apsvarstyčiau, tačiau niekas nepergalėjo jausmų.

– Myliu tave ir nesiliausiu mylėjusi, – tuo taip pat buvau tikra.

– Tu manęs nemyli.

– Aš pati nusprendžiu, kada, kur ir ką mylėti. Neaiškink man, ką daryti. Gal ir romantizuoju vampyrus, tačiau tu tikrai turėtum keisti savo požiūrį į moteris.

Jam nespėjus atsakyti, suskambo telefonas. Metju nusikeikė oksitanų kalba. Tikriausiai labai įspūdingai, nes net Marta atrodė priblokšta. Jis ištiesė ranką ir pačiupo mobilųjį, kol šis nespėjo nuslysti ant grindų

– Kas nutiko? – paklausė neatitraukdamas nuo manęs akių.

Iš garsiakalbio sklido vos girdimas balsas. Marta ir Izabou susirūpinusios sužiuro viena į kitą.

– Kada? – žodis nuskambėjo kaip šūvis. – Ar jie ką nors paėmė?

Jo balsas buvo toks piktas, kad net suraukiau kaktą.

– Ačiū Dievui. Ar kas nors sugadinta?

Kol mūsų nebuvo, kažkas nutiko Oksforde. Iš to, ką girdėjau, atrodė kaip apiplėšimas. Tikėjausi, kad nukentėjo ne senasis sargo namelis.

Balsas telefone murmėjo toliau. Metju ranka persibraukė akis.

– Kas dar? – pakėlė balsą.

Stojo ilga tyla. Jis nusisuko ir sustojęs atsirėmė į židinio atbrailą.

– Tai tiek diplomatijos, – Metju tyliai nusikeikė. – Būsiu po kelių valandų. Atvažiuosi manęs paimti?

Vyksime į Oksfordą. Pakilau.

– Gerai, paskambinsiu prieš nusileisdamas. Markusai? Išsiaiškink, kas dar, be Dominyko Mišelio ir Piterio Nokso, priklauso kongregacijai.

Piteris Noksas? Dėlionės detalės stojo į vietas. Nieko keisto, kad kai pasakiau, kas toks rudasis burtininkas, Metju iš karto grįžo į Oksfordą. Tai taip pat paaiškino, kodėl dabar jis taip stengėsi mane atstumti. Mudu laužėme susitarimą, o Piterio Nokso darbas buvo priversti jo laikytis.

Po to, kai ryšys nutrūko, Metju kelias minutes tylėjo. Kumščiai buvo sugniaužti, lyg rengtųsi suskaldyti akmeninę atbrailą į gabalus.

– Skambino Markusas. Kažkas bandė įsilaužti į laboratoriją. Turiu grįžti į Oksfordą, – vampyro akys atrodė kaip negyvos.

– Ar viskas gerai? – Izabou metė man susirūpinimo pilną žvilgsnį.

– Jiems nepavyko įsigauti per apsaugos sistemas. Visgi turiu grįžti pasikalbėti su universiteto valdžia ir įsitikinti, kad antrą kartą įsilaužėliams nepasisektų, – Kleirmontas kalbėjo kažkokias nesąmones. Jei įsilaužėliams nepavyko, kodėl jam nepalengvėjo? Ir kodėl purtė galvą žiūrėdamas į motiną?

– Kas jie tokie? – atsargiai paklausiau.

– Markusas nėra tikras.

Turint galvoje vampyro uoslę, labai keista.

– Žmonės?

– Ne, – grįžom prie vienskiemenių atsakymų.

– Pasiimsiu daiktus, – pasukau prie laiptų.

– Tu nevažiuosi. Liksi čia, – Metju balsas mane sustingdė.

– Bet aš mieliau būčiau Oksforde, – paprieštaravau. – Su tavimi.

– Šiuo metu Oksforde nesaugu. Kai taip bus, grįšiu.

– Bet juk ką tik sakei, kad turime ten grįžti! Apsispręsk, Metju. Kur pavojus? Rankraštis ar raganos? Piteris Noksas ar kongregacija? Ar Dominykas ir vampyrai?

– Ar klauseisi? Aš esu pavojus, – tarė griežtai.

– Ech, girdėjau. Bet tu kažką nuo manęs slepi. Istoriko darbas tas paslaptis atskleisti, – švelniai pažadėjau. – Daugiau jokių išsisukinėjimų ir lengvabūdiškų paaiškinimų. Keliauk į Oksfordą. Aš liksiu čia.

– Ar tau ko nors reikia iš viršaus? – paklausė Izabou. – Pasiimk paltą. Jei išeisi vien su megztiniu, patrauksi žmonių dėmesį.

– Tik kompiuterio. Mano pasas krepšyje.

– Atnešiu, – norėdama bent minutėlę atsitraukti nuo visų de Klermontų, užlipau viršun. Darbo kambaryje į mane iš visų pusių žvelgė Metju.

Sidabrinis šarvų paviršius blykčiojo ugnies šviesoje. Įsižiūrėjau į juos, pro akis greitai kaip kometos danguje lėkė veidai. Mačiau išblyškusią moterį milžiniškomis mėlynomis akimis ir šilta šypsena, kitą moterį tvirtu smakru ir kampuotais pečiais, vyrą erelio snapą primenančia nosimi, kuris kentė siaubingą skausmą.

Atsispyriau regėjimui ir veidai dingo, bet visas kūnas drebėjo, buvau sumišusi. DNR tyrimų rezultatas parodė, kad galiu regėti vizijas, tačiau kaip ir vakar vakare, kai šokdama pakilau nuo žemės, nebuvo jokio įspėjimo. Atrodė, lyg kas būtų ištraukęs butelio kamštį ir magija, pagaliau laisva, veržtųsi laukan.

Išjungusi laidą iš lizdo, įdėjau į Metju krepšį šalia kompiuterio. Kaip ir sakė, vampyro pasas buvo priekinėje kišenėje.

Kai grįžau į svetainę, Metju sėdėjo vienas, ant pečių užsimetęs zomšinį švarką, rankose laikė raktus. Marta kažką burbtelėjo ir nuskubėjo į didžiąją salę.

Padaviau kompiuterį ir atsistojau kuo toliau, kad nepasiduočiau troškimui dar kartą Metju paliesti. Vampyras įsidėjo raktus į kišenę ir paėmė kompiuterį.

– Žinau, kad sunku, – jo balsas buvo tylus ir keistas. – Bet turi man leisti viskuo pasirūpinti. Kol tai darysiu, noriu žinoti, kad tu saugi.

– Aš saugi su tavimi, kad ir kur būtum.

Kleirmontas papurtė galvą.

– Maniau, kad tau apsaugoti pakaks mano pavardės, bet nepakako.

– Palikti mane – ne atsakymas. Nesupratau visko, kas šiandien įvyko, bet Dominyko neapykanta susijusi ne tik su manimi. Jis nori sugriauti tavo šeimą ir viską, kas tau brangu. Galbūt jis nuspręs, kad dabar ne pats geriausias metas kerštauti, bet Piteris Noksas? Jis nori Ešmoul 782 ir yra įsitikinęs, kad galiu padėti ją gauti. Jis taip lengvai nepasiduos, – sudrebėjau.

– Jei pasiūlysiu sandorį, jis sutiks.

– Sandorį? Ką nori išmainyti?

Vampyras nutilo.

– Metju? – spyriausi.

– Rankraštį, – ramiai tarė. – Paliksiu jį ir tave ramybėje, jei jis pažadės tą patį. Ešmoul 782 gulėjo nejudinama daugiau nei pusantro šimto metų. Tegu taip ir lieka.

– Negali sudaryti sandorio su Noksu. Juo negalima pasitikėti, – buvau persigandusi. – Be to, tu juk gali laukti visą amžinybę, o Noksas – ne. Tokio sandorio jis nepriims.

– Palik Noksą man, – tarė šiurkščiai.

Mano akys užsiliepsnojo pykčiu.

– Palikti tau Dominyką, palikti tau Noksą. Kaip manai, ką aš padarysiu? Sakei, kad nesu panikuojanti mergaičiukė, tad ir nesielk kaip su tokia.

– Tikriausiai to nusipelniau, – tarė lėtai. Jo akys buvo visiškai juodos. – Bet tu dar daug turi sužinoti apie vampyrus.

– Tą patį sako ir tavo motina, bet tu taip pat turėtum kai ką sužinoti apie raganas, – patraukiau nuo akių plaukus ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. – Keliauk į Oksfordą. Išsiaiškink, kas ten nutiko.

Kad ir kas ten nutiko, man nepapasakosi.

– Bet, dėl Dievo meilės, Metju, nesileisk į derybas su Piteriu Noksu. Ir apsispręsk dėl savo jausmų man – nesvarbu, ką draudžia susitarimas, ko nori kongregacija ar kuo Piteris Noksas ir Dominykas Mišelis tave gąsdina.

Mylimo vampyro veidas, kurio būtų galėję pavydėti angelai, liūdnas pažvelgė į mane.

– Žinai, ką tau jaučiu.

Papurčiau galvą.

– Ne, nežinau. Kai būsi pasirengęs, pasakysi.

Metju grūmėsi su kažkuo viduje, bet nieko nepasakė. Jis tyliai nuėjo prie didžiosios salės durų. Sustojęs atsisuko ir nužvelgė mane ant skruostų pažerdamas vėsių snaigių. Jis išėjo.

Salėje jį pasitiko Marta. Vampyras pabučiavo ją į abu skruostus ir greitai kažką pasakė oksitanų kalba.

– Compreni, compreni*, – tarė karštai linkčiodama ir žvilgčiodama į mane.

– Mercés amb tot meu còr**, – tyliai tarė.

– Al rebèire. Mèfi.***

– T’afortissi****, – Metju pasisuko į mane. – Ir tu turi man prižadėti tą patį – kad būsi atsargi. Klausyk Izabou.

Jis išvyko be jokio padrąsinamo žvilgsnio ar prisilietimo.

Prikandau lūpą mėgindama nuryti ašaras, bet jos išsiveržė laukan. Užlipus trimis sargybos bokšto laiptais, kojos pasileido bėgte, veidu ėmė riedėti ašaros. Marta praleido mane ir nulydėjo supratingu žvilgsniu.

Kai išlindau į vėsų, drėgną orą, pamačiau besiplaikstančią de Klermontų vėliavą. Debesys pamažu užtemdė mėnulį. Tamsa supo mane iš visų pusių ir vienintelė būtybė, kuri galėjo ją išsklaidyti, mane paliko, o šviesą pasiėmė su savimi.

Žvilgtelėjusi pro dantytą kraštą, pamačiau prie „Range Rover“ stovintį Metju. Jis įtūžęs kalbėjo su Izabou. Ji atrodė priblokšta, sugriebė jo švarko rankovę lyg mėgindama sustabdyti.

Baltos vampyro rankos kontūrai susiliejo ir jis išsilaisvino. Kumščiu trenkė į automobilio stogą. Pašokau. Būdamas šalia manęs, Metju savo jėgą naudodavo tik riešutams gliaudyti ir austrių geldelėms atidaryti. Metale likusi įduba buvo stulbinamai gili.

Vampyras nuleido galvą. Izabou švelniai palietė sūnaus skruostą, blankioje šviesoje įžiūrėjau liūdną jo veidą. Kleirmontas įsėdo į automobilį ir dar kažką pasakė. Motina linktelėjo ir žvilgtelėjo į stebėjimo bokštą. Žingtelėjau atgal tikėdamasi, kad nė vienas manęs nematė. Automobilis apsisuko ir sunkios jo padangos nugirgždėjo žvyrkeliu.

Už kalvos „Range Rover“ šviesos dingo. Dingus Metju, pasislėpiau už pilies mūrų ir pasidaviau ašaroms.

Tuomet ir supratau, ką reiškia raganiškasis vanduo.

_______________