34

SKYRIUS

Prieš patekant saulei, vampyras pabučiavo mano petį ir nulipo žemyn. Raumenys buvo įsitempę nuo malonaus nuovargio ir keisto sąstingio. Galiausiai išsiritau iš lovos ir nuėjau jo ieškoti.

Deja, radau tik Sarą ir Em. Jos stovėjo prie lango į galinį kiemą, abi gniaužė po puodelį garuojančios kavos. Žvilgtelėjusi joms per petį, nuėjau pripildyti virdulio. Metju gali palaukti – arbata ne.

– Į ką spoksot? – Tikėjausi, jog atsakymas bus koks retas paukštis.

– Metju.

Atsitraukiau.

– Jis ten valandų valandas, nė raumenėlis nekrustelėjo. Pro šalį praskrido varna, manau, ji ruošiasi ant jo nutūpti, – tarė teta ir gurkštelėjo kavos.

Metju stovėjo kaip įsmeigtas, rankas ištiesęs į šalis, nykščiai ir rodomieji pirštai truputį lietėsi. Su savo pilkais marškiniais ir juodomis jogos kelnėmis priminė per gerai aprengtą kaliausę.

– Ar turėtume dėl jo nerimauti? Jis basas, – Em spoksojo į vampyrą per puodelio kraštą. – Ko gero, šąla.

– Vampyrai dega, Em. Jie nešąla. Kai bus pasirengęs, ateis vidun.

Pripildžiusi virdulį, pasidariau arbatos ir prisijungusi prie tetų tyliai stebėjau Metju. Man įpusėjus antrą puodelį, jis nuleido rankas ir susidėjo ant liemens. Sara ir Em greitai atsitraukė nuo lango.

– Jis žino, kad jį stebėjom, juk yra vampyras, pamenat? – juokdamasi apsiaviau Saros batus ir nukulniavau laukan.

– Ačiū, kad buvai tokia kantri, – tarė mane apkabinęs ir garsiai pabučiavo.

Vis dar laikiau puodelį ir rizikavau nuplikyti jam nugarą.

– Meditacija tau vienintelis poilsis, nenoriu jo trikdyti. Kiek laiko čia buvai?

– Nuo aušros. Man reikėjo laiko pagalvoti.

– Dėl to kaltas namas. Tiek daug balsų, nuolat kas nors vyksta. – Buvo vėsu, tad įsisupau į megztinį su išblukusia kaštonine lūšimi ant nugaros.

Metju palietė tamsius ratilus po mano akimis.

– Tu vis dar pervargusi. Vaistai tikrai nepakenktų.

Prastai miegojau, daug sapnavau, nuolat iškildavo alchemijos poezijos nuotrupų, Satu skirtų tiradų. Nerimavo net senelė. Kol Metju mėgino mane užmigdyti, ji stovėjo atsirėmusi į komodą, atrodė susirūpinusi.

– Man neleidžiama užsiimti joga mažiausiai savaitę.

– Ir tu paklūsti tetos taisyklėms? – Metju antakis išsilenkė kaip klaustukas.

– Paprastai ne, – nusijuokiau sučiupusi jį už rankovės ir traukdama vidun.

Vampyras jau buvo paėmęs mano arbatą ir dabar kėlė mane iš Saros batų. Tai padaręs, atsistojo už nugaros.

– Užsimerkus?

– Dabar jau taip, – nusijuokiau. Nežiūrėdama kojų pirštais kasiau šaltą žemę. Mintys galvoje lakstė kaip žaismingi kačiukai.

– Tu mąstai, – nekantriai tarė Metju. – Tiesiog kvėpuok.

Mintys nurimo, kvėpavau ramiai. Metju apėjo aplink, pakėlė mano rankas ir prispaudė nykščius prie bevardžių ir mažylių.

– Dabar ir aš atrodau kaip baidyklė, – pastebėjau. – Ką darysiu su rankomis?

– Prana audra, – paaiškino Metju. – Tai pabudina gyvybės jėgą ir padeda sveikti.

Stovėjau išskėtusi rankas, delnus atvertusi į dangų. Į sumuštą kūną pamažu smelkėsi tyla ir ramybė. Po maždaug penkių minučių tempimas tarpuakyje dingo ir atsivėrė protas. Manyje kažkas keitėsi – jutau potvynius ir atoslūgius, lyg į krantą plaktųsi vanduo. Su kiekvienu įkvėpimu delnuose radosi naujų vėsaus, gaivaus vandens lašų. Galva vis dar buvo tuščia, nesirūpinau, kad vėl galiu pasinerti į raganiškąjį vandenį, net tada, kai vandens lygis delnuose pradėjo kilti.

Mano vidinė akis prasimerkė ir susitelkė į supančią aplinką. Regėjau laukus aplink namą kaip niekada anksčiau. Stambiomis mėlynomis venomis po žeme sruvo vanduo. Link jų skverbėsi obelų šaknys, o per ryto šviesoje mirgančius lapus vanduo bėgo smulkiais tinkleliais. Po kojomis jis tekėjo ir į mane. Mėgino suprasti, kaip aš susijusi su jo galia.

Ramiai įkvėpiau ir iškvėpiau. Vandens lygis mano delnuose kilo ir leidosi pagal potvynius manyje ir po manimi. Kai nebegalėjau ilgiau to valdyti, ištiesiau delnus, jais tekėjo vanduo. Stovėjau galinio kiemo viduryje, po abiem ištiestomis rankomis buvo po balutę vandens.

Vampyras buvo atsitraukęs per dvylika pėdų. Stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, atrodė, kad labai manimi didžiuojasi. Tetos priblokštos stebėjo iš verandos.

– Buvo įspūdinga, – sumurmėjo Metju lenkdamasis pakelti atšalusios arbatos. – Tau tai seksis taip pat puikiai kaip mokslinis darbas. Magija ne tik emocinė, protinė – ji taip pat ir fizinė.

– Tau yra tekę treniruoti raganas? – Vėl įšokau į tetos batus, pilvas garsiai urzgė.

– Ne. Tu mano vienintelė, – nusijuokė Metju. – Ir taip, žinau, kad esi alkana. Galėsim apie tai pakalbėti po pusryčių.

Jis ištiesė ranką ir kartu nuėjome namo link.

– Kerėdama vandenį galėtum užsidirbti daugybę pinigų! – pašaukė Sara. – Visiems reikia naujų šulinių, o pernai senąjį Harį palaidojome kartu su jo virgule.

– Man nereikia virgulės – aš esu virgulė. Jei ruošiatės kasti, galite tai daryti štai čia, – parodžiau į kelias obelis, kurios atrodė ne tokios išdžiūvusios kaip visos kitos.

Namuose Metju užkaitė vandens arbatai ir sutelkė dėmesį į „Syracuse Post-Standard“. Jis negalėjo varžytis su „Le Monde“, bet vampyras atrodė patenkintas. Kol Metju buvo užsiėmęs, suvalgiau kelis skrebučius. Em ir Sara papildė savo kavos puodelius ir budriai stebėjo mane kiekvieną kartą, kai prisiliesdavau prie elektrinių įrenginių.

– Tai bus trijų kavinukų rytas, – tarė Sara išmesdama tirščius. Sunerimusi žvilgtelėjau į Em.

Ji beveik be kofeino, – pasakė nepraverdama lūpų. – Įmaišau jos jau metų metus. Jei šiuose namuose norėdavai asmeniškai su kuo nors pasikalbėti, tylios kalbos būdavo tokios pat naudingos kaip trumposios tekstinės žinutės.

Plačiai nusišypsojau ir vėl sutelkiau dėmesį į skrudintuvą. Užtepiau paskutinius sviesto likučius ant skrebučio ir tyliai susimąsčiau, ar yra daugiau.

Prie alkūnės išdygo plastikinis indelis.

Pasisukau padėkoti Em, bet ji buvo kitame virtuvės gale. Sara taip pat. Metju pakėlė akis nuo laikraščio ir žvilgtelėjo į šaldytuvą.

Durelės buvo atlapotos, uogienių ir garstyčių stiklainiai judėjo patys. Kai jie sustojo į vietas, durys užsidarė.

– Tai buvo namas? – ramiai paklausė Metju.

– Ne, – atsakė Sara smalsiai žvelgdama į mane. – Tai padarė Diana.

– Kas nutiko? – aiktelėjau žiūrėdama į sviestą.

– Tai tu mums papasakok, – tarė sausai. – Kramsnojai devintą skrebutį, kai staiga atsidarė šaldytuvas ir iš jo išskrido sviestas.

– Aš tik pagalvojau, ar yra daugiau, – parodžiau į tuščią dėžutę.

Kai pamatė naujausią mano galių apraišką, Em susižavėjusi suplojo rankomis, bet Sara pareikalavo, kad paimčiau iš šaldytuvo dar ką nors. Kad ir ko panorėdavau, niekas neatskriejo pas mane.

– Pabandyk su spintelėmis, jų durelės lengvesnės, – pasiūlė Em.

Metju stebėjo susidomėjęs.

– Pagalvojai apie sviestą, nes tau jo prireikė?

Linktelėjau.

– O kai vakar skridai, prašei oro padėti?

– Aš tik pamaniau „skrisk“ ir pakilau. Man to reikėjo daug labiau nei sviesto – juk rengeisi mane nužudyti. Vėl.

– Diana skrido? – vos girdimai paklausė teta.

– Ar dabar tau ko nors reikia? – paklausė Metju.

– Atsisėsti, – virpėjo keliai.

Iš karto sukruto taburetė. Atkeliavusi per visą virtuvę ji sustojo tiesiai po mano užpakaliu.

Metju patenkintas nusišypsojo ir pasiėmė laikraštį.

– Taip ir maniau, – tarė ir grįžo prie antraščių.

Sara išplėšė laikraštį jam iš rankų.

– Nerodyk dantų! Ką tu manei?

Paminėjus kitą jos rūšies atstovą*, pro katėms skirtas dureles įėjo Tabita. Atrodė visiškai atsidavusi ir prie Metju kojų padėjo mažą pelytę.

– Merci, ma petite**, – niūriai tarė Metju. – Deja, aš nealkanas.

Katė sutrikusi sumurkė ir nuvilko grobį į kampą, kur už bausmę, kad neįtiko Metju, ėmė daužyti pelę tarp letenų.

Saros tai nesulaikė ir ji vėl pakartojo savo klausimą:

– Ką manei?

– Rebekos ir Stefano kerai užtikrino, kad niekas negalėtų priversti Dianos parodyti magijos. Tam reikia būtinybės. Labai protinga, – jis išlygino suglamžytą laikraštį ir skaitė toliau.

– Protinga ir neįmanoma, – suniurnėjo teta.

– Įmanoma, – atsakė jis. – Tik turime galvoti kaip Dianos tėvai. Rebeka matė, kas nutiks La Pjere, gal ir be smulkių detalių, bet regėjo, kad jos dukrą įkalins ragana. Taip pat numatė, kad ji bus pikta. Todėl apkerėjimas veikė taip puikiai. Dianai nereikėjo magijos.

– Kaip galime išmokyti Dianą valdyti savo galias, jei jų nekontroliuoja?

Namas neleido apsvarstyti galimybių. Pasigirdo garsas, primenantis patrankos šūvį, o po jo – čečiotkos trepsėjimas.

– Po velnių, – sudejavo teta. – Ko jis nori dabar?

Metju padėjo laikraštį.

– Ar kas negerai?

– Namas mūsų nori. Jis užtrenkia šeimos kambario duris, o tada perstato baldus, kad patrauktų mūsų dėmesį. – Nulaižiau nuo pirštų sviestą ir žengiau šeimos kambario link. Koridoriuje degė šviesos.

– Gerai jau, gerai, – irzliai tarė Sara. – Ateiname.

Nusekėme paskui tetas. Į mano pusę skriejo krėslas aukštu atlošu.

– Jis nori Dianos, – be reikalo pridūrė Em.

Galbūt namas manęs ir norėjo, bet tikrai nenumatė, kad įsikiš velniškai greitas vampyras. Metju ištiesė koją ir sustabdė krėslą šiam nespėjus atsitrenkti man į kelius. Senas medis stuktelėjo į stiprius kaulus.

– Nesijaudink, Metju, namas tik nori, kad prisėsčiau, – padariau, kaip jis siūlė, ir laukiau kito ėjimo.

– Namas turėtų pasimokyti gerų manierų, – atrėžė.

– Iš kur atsirado mamos krėslas? Juk atsikratėme jo prieš daugybę metų, – pamačiusi prie lango stovintį supamąjį krėslą, teta kietai sučiaupė lūpas.

– Supamasis krėslas grįžo kartu su senele, – tariau. – Ji atėjo pasisveikinti, kai atvykome.

– Ar kartu buvo ir Elizabet? – Em prisėdo ant nepatogios Viktorijos laikų sofos. – Aukšta? Rimtai nusiteikusi?

– Taip. Nors trumpai temačiau, ji visą laiką buvo už durų.

– Pastaruoju metu vaiduokliai čia lankosi labai retai, – tarė Sara. – Manome, kad ji tolima Bišop pusseserė, kuri mirė 1870 metais.

Kaminu atskriejo žalios vilnos kamuolys su dviem virbalais.

– Ar namas mano, kad turėčiau pradėti megzti? – paklausiau.

– Tai mano – prieš kelis metus pradėjau megztinį ir vieną dieną jis dingo. Namas pasiima ką tik nori ir pasilieka, – atgavusi savo seną užsiėmimą, Em paaiškino Metju. Ji parodė į bjaurų gėlėtą sofos apmušalą. – Sėsk šalia manęs. Kartais namas užtrunka, kol tiksliai išreiškia mintis. Be to, dingo kelios nuotraukos, telefonų knyga, padėklas kalakutui ir mano mėgstamas žieminis paltas.

Išgirdus, kad porcelianinis indas pats nusprendė baigti savo dienas, Metju buvo sunku atsipalaiduoti. Sara atsisėdo į medinį krėslą su šoninėmis atramomis prie lango. Atrodė susierzinusi.

– Nagi, sakyk, ko nori, – blykstelėjo ji po kelių minučių. – Turiu ką veikti.

Iš tarpelio tarp žaliai dažytų plokščių prie židinio išskrido storas rudas vokas. Išsilaisvinęs jis perskrido visą kambarį ir nusileido man ant kelių.

Ant priekio mėlynu šratinuku buvo užrašyta „Diana“. Prisiminusi gimtadienio atvirukus iš karto atpažinau smulkią, moterišką mamos rašyseną.

– Jis nuo mamos, – nustebusi žvilgtelėjau į tetą. – Kas tai?

Ji buvo priblokšta ne mažiau nei aš.

– Net neįsivaizduoju.

Viduje buvo mažesnis vokas ir kažkas, kruopščiai suvyniotas į daugybę šilkinio popieriaus sluoksnių. Vokelis buvo šviesiai žalias, jo krašteliai buvo įrėminti tamsiai žaliu apvadu. Tėtis padėjo jį išrinkti mamos gimtadieniui. Iš kiekvieno puslapio kampo kilo pakalnučių puokštelės. Akys prisipildė ašarų.

– Nori pabūti viena? – tyliai paklausė Metju ir atsistojo.

– Pasilik. Prašau.

Drebėdama atplėšiau voką ir ištraukiau lapus. Akis iš karto užkliuvo už po pakalnute įrašytos datos – rugpjūčio 13 diena, 1983 metai.

Mano septintasis gimtadienis. Likus vos kelioms dienoms iki tėvų kelionės į Nigeriją.

Greitai peržvelgiau pirmąjį lapą. Jis išslydo man iš rankų ir nukrito ant grindų prie kojų.

Buvo galima apčiuopti Em baimę.

– Diana, kas tai?

Netarusi nė žodžio, įkišau likusį laišką už šlaunies ir paėmiau rudą voką, kurį namas slėpė tiek metų. Iš šilkinio popieriaus išvyniojau plokščią, stačiakampį daiktelį. Jis buvo sunkesnis, nei tikėjausi, ir vibravo nuo viduje susitelkusios jėgos.

Atpažinau tą jėgą, buvau jautusi ją anksčiau.

Metju išgirdo, kaip uždainavo mano kraujas, ir atsistojęs už nugaros švelniai uždėjo rankas ant pečių.

Išlanksčiau popierių. Po juo buvo dar daugiau vyniojamojo popieriaus ir galiausiai radau paprastą rudo popieriaus lapelį nuo amžiaus parudusiais kraštais. Jame plona rašysena buvo išraitytos trys eilutės.

– „Tai prasideda nebūtimi ir aistra“, – skaičiau užgniaužta gerkle. – „Tai prasideda krauju ir baime“.

– „Tai prasideda raganų atradimu“, – žvilgtelėjęs man per petį baigė Metju.

Padaviau lapelį Metju. Jis pakėlė jį prie nosies ir greitai perdavė Sarai. Kilstelėjau vyniojamąjį popierių.

Man ant kelių gulėjo trūkstamas Ešmoul 782 puslapis.

– Jėzau, – kvėptelėjo. – Ar čia tikrai tai? Iš kur tavo mama jį gavo?

– Ji paaiškina laiške, – tariau spoksodama į spalvotą iliustraciją.

Metju pasilenkė ir pakėlė numestą lapą.

– „Brangioji Diana, – perskaitė garsiai. – Šiandien tau sukako septyneri. Raganai tai magiškas amžius, kada pradeda reikštis ir formuotis jos galios, tačiau taviškės išryškėjo vos gimus. Visuomet buvai kitokia“.

Pajudinau kelius po keistai sunkiu popieriaus lapu.

– „Jei skaitai šį laišką, tai reiškia, kad tavo tėčiui ir man pavyko. Mums pavyko įtikinti kongregaciją, kad jų ieškoma galia priklauso tavo tėvui, o ne tau. Nekaltink savęs. Tai buvo vienintelis mums likęs pasirinkimas. Tikimės, kad dabar esi pakankamai suaugusi ir supranti“.

Vampyras švelniai spustelėjo man petį ir tęsė:

– „Esi pakankamai suaugusi, kad tęstum mūsų pradėtą medžioklę – informacijos apie tave ir tavo magiją medžioklę. Kai tau buvo treji, gavome laišką ir piešinį. Jie atkeliavo voke su Izraelio antspaudu. Pašte mums paaiškino, kad atgalinio adreso ar parašo nėra – tik laiškelis ir piešinys. Pastaruosius ketverius metus mėginome jį suprasti. Daug klausinėti negalėjome, bet manome, kad paveikslėlis vaizduoja vestuves.

– Tai vedybos – cheminė gyvsidabrio ir sieros santuoka. Tai svarbiausias žingsnis kuriant išminties akmenį“, – po iškalbingo Metju tono mano balsas atrodė šiurkštus.

Tai buvo gražiausias mano kada matytas cheminių jungtuvių atvaizdas. Auksaplaukė moteris balta suknia vienoje rankoje laikė baltą rožę. Tai buvo pasiūlymas, skirtas jos išblyškusiam, tamsiaplaukiam vyrui ir reiškiantis, kad ji tyra ir jo verta. Jis vilkėjo raudonos ir juodos spalvos drabužiais, laikė moterį už rankos. Taip pat turėjo rožę, bet ši buvo raudona kaip kraujas ir simbolizavo meilę bei mirtį. Už jų stovėjo gausybė metalų ir cheminių elementų, kurie buvo personifikuoti kaip vestuvių svečiai, susirinkę medžiais apaugusių kalvų peizaže. Stebėti ceremonijos buvo sulėkę visi žvėrys: varnos, ereliai, rupūžės, žalieji liūtai, povai ir pelikanai. Už nuotakos su jaunikiu stovėjo vienaragis ir vilkas. Visi buvo susirinkę ant išskleistų fenikso sparnų, jo plunksnų kraštai liepsnojo, o pats paukštis nulenkęs galvą stebėjo, kas vyksta.

– Ką tai reiškia? – paklausė Em.

– Kažkas labai ilgai laukė, kol Metju ir aš surasime vienas kitą.

– Nejau ta iliustracija apie tave ir Metju? – Sara ištempė kaklą norėdama geriau matyti paveikslėlį.

– Karalienę puošia Metju simbolis, – nuotakos plaukus prilaikė auksu ir sidabru spindintis vainikas, kurio viduryje, ant karalienės kaktos, kabojo mėnulio pjautuvas su virš jo pakilusia žvaigžde.

Metju ištiesė ranką ir paėmė likusį motinos laišką.

– Ar galiu tęsti? – paklausė švelniai.

Papurčiau galvą, man ant kelių vis dar gulėjo iš rankraščio išplėštas puslapis. Em ir Sara suprato jo galią ir elgėsi kaip pridera susidūrus su nepažįstamu magišku daiktu – liko ten, kur buvo.

„Manome, kad baltai vilkinti moteris tai tu, Diana. Dėl tamsiojo vyriškio nesame tokie tikri. Mačiau jį tavo sapnuose, bet niekaip negaliu pažinti. Jis yra tavo ateityje, bet matau jį ir praeity. Jis visada šešėliuose, niekada nesirodo šviesoje ir, nors yra pavojingas, tau nekelia jokios grėsmės. Ar jis su tavimi? Tikiuos, kad taip. Norėčiau jį pažinti, tiek daug turiu apie tave papasakoti, – žodžiai įstrigo Metju gerklėje. – Tikimės, kad juodviem pavyks surasti knygą, iš kurios buvo išplėštas šis puslapis. Tavo tėvas mano, kad jis iš labai seno rankraščio. Kartais kitoje puslapio pusėje matome judančius žodžius, bet tuomet tekstas vėl pranyksta savaitėms, kartais mėnesiams.“

Sara pašoko nuo krėslo.

– Parodyk paveikslėlį.

– Jis iš tos knygos, apie kurią pasakojau. Tos, kurią radau Oksforde, – nenoromis padaviau iliustraciją.

– Atrodo tokia sunki, – tarė susiraukusi žingsniuodama palei langą. Teta apvertė popierių ir pakraipė jį rankose. – Bet nematau jokių žodžių. Nieko keisto, žinoma. Jei šis puslapis buvo išplėštas iš knygos, jo magija pažeista.

– Ar todėl mano matyti žodžiai judėjo taip greitai?

Sara linktelėjo.

– Greičiausiai. Jie ieškojo šio puslapio ir niekaip negalėjo rasti.

– Puslapių, – to Metju dar nepasakojau.

– Kaip suprast „puslapių“? – Metju apėjo krėslą, man ant veido pažiro ledo drožlės.

– Tai ne vienintelis puslapis, kurio trūksta Ešmoul 782.

– Kiek jų buvo išplėšta?

– Trys, – sušnabždėjau. – Rankraščio pradžioje trūksta trijų puslapių. Mačiau jų šakneles. Tuo metu tai neatrodė svarbu.

– Trys, – pakartojo Metju. Iš jo balso galėjai pamanyti, kad tuoj ką nors sudaužys.

– Koks skirtumas, ar trūksta trijų puslapių, ar šimto? – Sara ir toliau mėgino įžiūrėti paslėptas eilutes. – Magija vis tiek sugadinta.

– Todėl, kad yra trys nežemiškų būtybių rūšys, – Metju palietė mano veidą norėdamas parodyti, kad nepyksta.

– Ir jei vieną lapą turime mes... – pradėjau.

– Tuomet kas turi kitus? – baigė Em.

– Po velnių! Kodėl Rebeka apie tai nepapasakojo? – Atrodė, kad ir Sara nori ką nors sunaikinti. Em ištraukė piešinį jai iš rankų ir atsargiai padėjo ant antikvarinio arbatos stalelio.

Metju skaitė toliau.

– Tėtis mano, jog turėsi keliauti labai toli, kad atskleistum jo paslaptis. Bijodama, kad laiškas pateks į svetimas rankas, nieko daugiau nesakysiu, bet žinau, susiprasi pati.

Vampyras padavė lapą man ir paėmė kitą.

„Namas nebūtų tau atidavęs laiško, jei nebūtum pasirengusi. Tai reiškia, kad jau žinai, jog tėvas ir aš tave apkerėjome. Sara įtūš, bet tai buvo vienintelis būdas apsaugoti tave nuo kongregacijos, kol pasirodys šešėlių vyras. Jis padės tau atrasti magiją. Sara sakys, kad tai ne jo reikalas, nes jis ne Bišopas, bet nekreipk į ją dėmesio.“

Sara prunkštelėjo ir pervėrė vampyrą žvilgsniu.

„Kadangi mylėsi jį kaip nieką kitą, susaisčiau tavo magiją su jausmais jam, tačiau tik tu pati galėsi ją pajudinti. Atsiprašau už panikos priepuolius. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį pajėgiau sugalvoti. Esi pernelyg drąsi. Sėkmės mokantis kerų – Sara perfekcionistė.“

Metju nusišypsojo.

– Tavo nerimas visada buvo kažkoks keistas.

– Kuo keistas?

– Po to, kai susitikome Bodleine, buvo sunku priversti tave išsigąsti.

– Bet aš išsigandau, kai išnirai iš rūko prie valčių namelio.

– Buvai priblokšta. Turėjai rėkti iš panikos kiekvieną kartą atsidūrusi šalia manęs, bet tu vis artinaisi, – Metju pabučiavo mane į viršugalvį ir paėmė paskutinį lapą.

„Nežinau, kaip baigti šį laišką, kai mano širdyje visko taip daug. Pastarieji septyneri metai buvo laimingiausi mano gyvenime. Nė už ką neatsisakyčiau nė vienos su tavim praleistos minutės – nei už didžiausias galias, nei už ilgą ir saugų gyvenimą be tavęs. Nežinome, kodėl deivė mums tave atsiuntė, bet nebuvo nė dienos, kad jai už tai nedėkotume.“

Sulaikiau kūkčiojimus, bet niekaip negalėjau suvaldyti ašarų.

„Negaliu tavęs apsaugoti nuo laukiančių sunkumų. Patirsi sunkią netektį ir pavojų, bet taip pat didį džiaugsmą. Galbūt kada abejosi savo nuojauta, bet tu ėjai šiuo keliu nuo tada, kai gimei. Išvydai šį pasaulį karūnuota. Nuo tada buvai tarp dviejų pasaulių. Tokia esi, toks tavo likimas. Niekam neleisk nuo to atitraukti.“

– Kaip suprasti karūnuota? – sušnabždėjau.

– Gimei su prie galvos prilipusia amniono maišo liekana. Tai reiškia sėkmę, – paaiškino teta.

Metju paglostė man viršugalvį.

– Tai siejama ne tik su sėkme. Anksčiau tikėta, kad taip paženklinami didieji pranašai. Kai kas teigė esą tai ženklas, jog tapsi vampyru, ragana ar vilkolakiu, – kreivai šyptelėjo.

– Kur ji? – paklausė Em.

Metju ir aš kartu pasukome galvas.

– Kas? – paklausėm choru.

– Vaisiaus plėvėse slypi didžiulė galia. Stefanas ir Rebeka būtų ją išsaugoję.

Visi sužiurome į plyšį, iš kurio atlėkė vokas. Į židinį nusileido telefonų knyga, pakilo pelenų debesis.

– Kaip įmanoma išsaugoti vaisiaus plėvę? – nusistebėjau garsiai. – Įdėti ją į maišelį?

– Paprastai užtenka prie vaiko galvos prispausti popieriuką ar medžiagos atraižą. Plėvė prilimpa ir tuomet tiesiog išsaugai skiautę, – paaiškino Em.

Visų akys nukrypo į puslapį iš rankraščio. Sara jį pakėlė ir atidžiai apžiūrėjo. Tuomet kažką sumurmėjo ir vėl įsistebeilijo.

– Šis paveiksliukas kažkoks keistas, – tarė. – Bet ant jo tikrai nėra Dianos plėvės.

Palengvėjo. Būtų buvę pernelyg keista.

– Jau viskas, ar mano sesuo norėtų su mumis pasidalyti dar keliomis paslaptimis? – karčiai paklausė Sara. Metju į ją sužvairavo. – Atsiprašau, Diana.

– Liko visai nedaug. Susitvarkysi, mon coeur?

Suėmiau laisvą Metju ranką ir linktelėjau. Jis nutūpė ant krėslo šoninės atramos ir ši sugirgždėjo nuo svorio.

„Nebūk sau pernelyg griežta. Pasikliauk protu ir nuojauta. Tai nekoks patarimas, bet nieko daugiau duoti negaliu. Mums be galo sunku tave palikti, bet antraip rizikuotume netekti tavęs amžiams. Atleisk mums. Jei tave suklaidinome, tai tik todėl, kad labai mylėjome. Mama.“

Kambaryje buvo visiškai tylu, net namas buvo sulaikęs kvapą. Kažkur giliai manyje suskambo praradimas ir skruostu nusirito ašara. Ji buvo beisbolo kamuoliuko dydžio ir garsiai ištiško ant grindų. Atrodė, kad kojos virsta skysčiu.

– Prasideda, – įspėjo teta.

Metju numetė laišką, pakėlė mane iš krėslo ir išnešė tiesiai per paradines duris. Pasodino prie įvažiavimo, kojų pirštais jutau žemę. Raganiškasis vanduo ramiai tekėjo žemyn, bet iš akių ir toliau ritosi ašaros. Po kelių sekundžių Metju apkabino mane per juosmenį iš nugaros. Vampyro kūnas uždengė nuo viso pasaulio ir atsipalaidavusi prigludau jam prie krūtinės.

– Nusiramink, – sumurmėjo prispaudęs lūpas prie ausies.

Raganiškasis vanduo nurimo, liko tik netekties skausmas, kuris niekada nepraeis.

– Norėčiau, kad jie būtų čia, – sukūkčiojau. – Tėvas ir motina žinotų, ką daryti.

– Žinau, kad jų ilgiesi, bet jie nenutuokė, kaip elgtis. Kaip ir visi tėvai, darė viską, ką galėjo tuo metu.

– Mama regėjo tave, žinojo, ką rengiasi daryti kongregacija. Ji buvo puiki aiškiaregė.

– Vieną dieną tokia būsi ir tu. Iki tol tvarkysimės nežinodami, kas mūsų laukia ateityje. Be to, esame dviese, neprivalai visko daryti viena.

Grįžome vidun, kur Sara ir Em tebetyrinėjo rankraščio puslapį. Pranešiau, kad reikia dar arbatos bei kavinuko šviežios kavos ir mudu su Metju nuėjome į virtuvę. Jam buvo labai sunku atitraukti akis nuo spalvotos iliustracijos.

Kaip visada virtuvė priminė karo lauką. Visur mėtėsi indai, tad, kol kaito virdulys, pasiraitojau rankoves ir pasirengiau išplauti indus.

Metju kišenėje sučirpė telefonas. Jis nekreipė dėmesio ir toliau krovė pliauskas į židinį.

– Atsiliepk, – tariau imdama ploviklį.

Jis išsitraukė telefoną. Veido išraiška išdavė, kad tai ne tas skambutis, į kurį būtų norėjęs atsiliepti.

– Oui?

Tai turėjo būti Izabou. Kažkas ne taip, kažkas ne ten, kur turėtų būti: jie kalbėjo taip greitai, kad nespėjau sekti, bet buvo aišku, jog Metju susierzinęs. Jis sulojo kelis nurodymus ir padėjo ragelį.

– Ar Izabou viskas gerai? – Pakišau pirštus po šiltu vandeniu tikėdamasi, kad nenutiko nieko tragiško.

Metju rankos švelniai patraukė mano pečius nuo ausų ir suspaudė įsitempusius raumenis.

– Jai viskas gerai. Tai visai nesusiję su Izabou. Tai buvo Alanas. Jis tvarkė šeimos reikalus ir pateko į nenumatytą situaciją.

– Reikalus? – paėmiau kempinę ir pradėjau plauti. – Lozoriaus riterių ordino?

– Taip, – tarstelėjo.

– Kas toks yra Alanas? – padėjau švarią lėkštę į džiovyklę.

– Jis pradėjo kaip mano tėvo ginklanešys. Filipas negalėjo be jo apsieiti tiek karo, tiek taikos metu, tad Marta pavertė jį vampyru. Jis žino visus brolijos reikalus. Kai mirė tėvas, Alanas savo ištikimybę prisiekė man. Dabar paskambino pasakyti, kad Markusas nepatenkintas mano žinute.

Pasisukau ir pažvelgiau jam į akis.

– Tai ta pati žinutė, kurią perdavei Boldvinui Lagvardijoje?

Metju linktelėjo.

– Tavo šeimai aš vienas vargas.

– Diana, tai ne tik de Klermontų reikalas. Lozoriaus riteriai gina visus, kurie negali apsiginti patys. Markusas puikiai tai žinojo, kai tapo brolijos nariu.

Vėl sučirpė vampyro telefonas.

– O čia bus Markusas, – tarė niūriai.

– Eik ir pasikalbėk su juo vienas, – smakru parodžiau į duris. Metju pabučiavo mane į skruostą ir, spustelėjęs žalią mygtuką, išėjo į kiemą.

– Sveikas, Markusai, – tarė atsargiai ir užtrenkė paskui save duris.

Toliau monotoniškai muilavau indus, pasikartojantys judesiai ramino.

– Kur Metju? – tarpduryje susikibusios už rankų stovėjo Sara ir Em.

– Lauke, jam paskambino iš Anglijos, – tariau linktelėjusi į galines duris.

Sara iš spintelės išsitraukė naują puodelį – ketvirtą šį rytą – ir pripylė jį kavos. Emili pasiėmė laikraštį. Jų akyse vis dar kibirkščiavo smalsumas. Galinės durys atsidarė ir užsidarė. Pasirengiau blogiausiam.

– Kaip laikosi Markusas?

– Jis ir Miriam pakeliui į Niujorką. Jie nori kažką su tavim aptarti, – Metju veidą aptraukė audros debesys.

– Manim? Ką aptarti?

– Jis man nepasakė.

– Markusas nenori, kad vienas leistum laiką raganų kompanijoje, – nusišypsojau ir vampyras kiek atsipalaidavo.

– Jie bus čia prieš sutemstant ir apsistos užeigoje, kurią pravažiavome pakeliui. Užsuksiu su jais susitikti. Kad ir ką jie nori pasakyti, tai gali palaukti iki rytojaus, – neramus Metju žvilgsnis nulėkė prie Saros ir Em.

Vėl pasisukau į kriauklę.

– Perskambink jam, Metju. Tegul vyksta tiesiai čionai.

– Jie nenorės jums trukdyti, – tarė ramiai. Metju nenorėjo pykdyti Saros ir visų kitų Bišopų atvesdamas į namus dar du vampyrus, bet mano motina nė už ką nebūtų leidusi Markusui keliauti taip toli ir apsistoti viešbutyje.

Markusas yra Metju sūnus. Vadinasi, ir mano sūnus.

Panižo pirštus ir paleidau iš rankų puodelį. Jis nukrito į kriauklę ir kelias sekundes plūduriavo vandenyje, bet greitai nugrimzdo į dugną.

– Neleisiu, kad mano sūnus gyventų viešbutyje. Jis turi būti Bišopų namuose, kartu su savo šeima, o Miriam taip pat negalim palikti vienos. Jie abu apsistos čia. Nuspręsta.

– Sūnus? – pasigirdo tylus Saros balselis.

– Markusas yra Metju sūnus, tad taip pat ir mano, o tai reiškia, kad jis yra Bišopas ir šie namai jam priklauso ne mažiau nei tau, man ar Em, – atsisukau į jas. Drebančiomis, šlapiomis rankomis gniaužiau marškinių rankoves.

Norėdama pamatyti, koks čia triukšmas, iš koridoriaus atpleveno senelė.

– Girdėjai, senele?! – pašaukiau.

Esu tikra, kad visi tave girdėjome, – tarė kimiu balsu.

– Puiku, tuomet jokių išsidirbinėjimų. Tai galioja visiems šių namų Bišopams – gyviems ir mirusiems.

Namas, atidaręs priekines ir galines duris, pasitiko svečius. Į kambarį pūstelėjo šalto oro gūsis.

– Kur jie miegos? – suniurnėjo Sara.

– Jie nemiega, Sara, jie vampyrai, – pirštus ėmė dar labiau dilgčioti.

– Diana, – tarė Metju. – Pasitrauk nuo kriauklės. Elektra, mon coeur.

Dar stipriau suėmiau rankoves, pirštų galiukai buvo melsvi.

– Supratome, – šiurkščiai tarstelėjo teta apžiūrinėdama mano rankas. – Šiuose namuose jau yra vienas vampyras.

– Paruošiu jiems kambarius, – tarė Emili nuoširdžiai šypsodamasi. – Džiaugiuosi, kad susipažinsime su tavo sūnumi, Metju.

Vampyras, kuris stovėjo pasirėmęs į seną spintelę, atsitiesė ir lėtai priėjo prie manęs.

– Gerai, – jis patraukė mane nuo kriauklės ir smakru prispaudė mano galvą. – Supratome tave. Paskambinsiu Markusui ir pasakysiu, kad lauksime jų čia.

– Nesakyk Markusui, kad pavadinau jį savo sūnumi. Vargu ar jis nori turėti pamotę.

– Judu turėsit tai išsiaiškinti, – tarė mėgindamas nuslėpti linksmumą.

– Kas taip juokinga? – kilstelėjau veidą.

– Po visko, kas nutiko šįryt, tu jaudinies tik dėl to, kad nežinai, ar Markusas nori turėti pamotę. Tu mane pritrenkei, – vampyras papurtė galvą. – Ar visos raganos tokios stulbinamos, Sara, ar tik Bišop?

Teta gerai pagalvojo.

– Tik Bišop.

Žvilgtelėjau per Metju petį ir jai nusišypsojau.

Tetas supo būrys vaiduoklių. Visi pritariamai linkčiojo.

_______________