XI

Prieš vaikus

Jis visiškai paprastai vadinsis: „Prieš vaikus.“ Ir, jeigu būtų galima, jį publikuočiau Denoel serijoje „Prieš plebsą“, „Prieš santuoką“, „Prieš meilę“ ir „Prieš jaunystę“, kuri paskutiniais metais sulaukė nemenko pasisekimo. Bet mano pamfletas bus labai prastai sutiktas, nes mūsų visuomenėje nedera blogai kalbėti nei apie vaikus, nei apie šunis. Juk „Mes, moterys“ atmetė net mano humoristinį straipsnį šia tema. Būti bloga motina dar pakenčiama: jai randama pateisinimų, psichologai moksliškai aiškina motiniškų jausmų dviprasmiškumą. Užtat būti pikta močiute neatleistina, o pikta prosenele — baisu. Bet per savo gyvenimą prirašiau tiek išmintingų straipsnių daugeliui moterų žurnalų, kad dabar jaučiu būtinybę parašyti, ką metams bėgant iš tikrųjų apie tai manau. Vienu žodžiu, visai kaip Minu Druė, tik atvirkščiai...

Dviejų laisvų, šiuolaikiškų ir laikančių save protingomis močiučių gyvenimo drauge su dviem mažais savo palikuonimis savaitė iš tiesų mane nuliūdino.

Viena iš amžiaus širdgėlą — pastebėti, kad blogiausios tradicijos, labiausiai keliantys pasipiktinimą prietarai, labiausiai smerktinas elgesys, kurie buvo pasmerkti sociologų ir įvairių pakraipų psichologų jau prieš trisdešimt metų, kuo ramiausiai tebegyvuoja.

Žinoma, mes pralaužėme tvirtovės kampą, bet ji liko stovėti ir stumia mus į neviltį, besipriešindama amžiams ir revoliucijoms. Mano kartos kova (gal derėtų sakyti „utopija“?), kuri apskritai apėmė visą dvidešimtąjį amžių, buvo kova už lyčių lygybę ir visus mūsų socialinius, moralinius, politinius pasiekimus laikiau didžiais ir nepajudinamais, ir neginčijamais; man atrodė, kad jie, bent jau Vakaruose, aukštyn kojomis apvertė moterų gyvenimą, vyrų ir moterų santykius ir pirmą kartą pasaulyje net seksualinius ryšius. Vargšė Alisa!

Visos praėjusių amžių utopijos griuvo. Dažniausiai pasibaisėtinai. Ir nė viena iš religijų neišsprendė net menkiausios žmogaus problemos ir nenugalėjo net menkiausios neteisybės, priešingai, nors visos iš pat pradžių buvo kilnios ir teikė tiek vilties.

Didžiųjų teorijų žlugimas dažnai akivaizdžiausiai reiškiasi kasdieniame gyvenime. Kai matau, kaip tarp septynerių ar aštuonerių metų mažvaikių pasikartoja labiausiai nusidėvėjusios vyro ir moters santykių schemos, mane apima neviltis. Ką tai reiškia — kad reikalas beviltiškas? Nenoriu to pripažinti. Bet štai antrasis tūkstantmetis netrukus baigsis, o toms dviem mažoms būtybėms, kurios gyvens trečiajame tūkstantmetyje, Valentenui, mano provaikaičiui, ir Zojei, Elenos dukraitei, jau skirti vaidmenys pagal senuosius receptus, tarsi visos gražios mūsų kalbos nebūtų palikusios nė ženklo.

Taip, iš tikrųjų kai kas pasikeitė į blogiausia: mūsų vaikai, o juo labiau mūsų vaikaičiai dabar yra mums lygūs, galima net sakyti — mūsų šeimininkai! Iš 1968-ųjų jie pasiėmė tai, kas prasčiausia: akiplėšiškumą, nepagarbą nusistovėjusiai tvarkai, prievartą, pasitenkinimą savimi. Bet viltis yra nenugalima, kaip kad jūros bangos vėl kyla į puolimą prieš tas pačias uolas. Ir priešingai, nei mums atrodo, vieną dieną pasiduos būtent uolos. Vieną dieną... Jeigu būčiau tuo abejojusi, ar būtų vertėję gyventi.

Laukiame sesuo ir aš, sklidinos vilties ir gerų ketinimų, ruošiamės praleisti pavyzdingų močiučių savaitę su dviem mažom būtybėm, kurias mums patikės. Kiekvieną dieną jiems tieksime keptas bulvytes, lošime kortomis karą ir pralaimėsime visus kartus, išskyrus du tris, kad būtume įtikėtinos; eisime pasėdėti į „Mažojo arkliuko“ klubą su daugybe kitų mamų ir močiučių, įkyrių kaip lietus (tokiose vietose nė vieno tėvo! Nerasi tokių kvailų!); vakarais paeiliui skaitysime jiems „Pelenę“ ar „Nykštuką“ mėgdžiodamos žmogėdros balsą ir vildamosi juos užmigdyti prieš nesuskaičiuojamą Pero pasaką; ir galiausiai mes narsiai valgysime pyragaičius ir šokoladinius saldainius ar tai, kas iš jų bus likę po įvairių nesėkmių, kritimų ir indų naikinimo, virinimų, panašių į deginimą, ir pavyzdinių lipnių kiekvieno panaudoto ingrediento mėginių ant grindų plytelių.

Džiaugiausi, kad esu drauge su Elena. Nuo to laiko, kai ji su Viktoru apsistojo Sen Džon Perse, mačiau ją nykstant. Ji nepasirinko švento medicinos pagalbininkės Vaidmens šalia savo vyro, nesireiškė, nemokėjo įmokų, liko nepažįstama darbo pasaulyje. Ir štai Viktoro liga primetė jai priešlaikinį išėjimą į pensiją. Elena, žinoma, bandė vėl griebtis teptuko, bet tai, kas buvo jos, dvidešimtmetės, pašaukimas, dabar atrodė kaip senos ponios pramoga. Viktoras dėl to nesikrimto ir net meiliai ją drąsino. Blogas ženklas. Vienintelė paslauga, kurią jis būtų galėjęs jai padaryti, būtų buvęs jo infarktas. Jis to saugojosi. Aš bent jau tikėjausi ją prajuokinti. Reikia turėti seserį, kad suvoktum, kas yra tie pašėlę juokai, kurių patiri vaikystėje, kurie peržengia sveiko proto ribas. Kai mums pasireikšdavo juoko priepuolis, abiejų mūsų sutuoktiniai būdavo apstulbę, matydami šias dvi daugiau nei brandžias damas, purtomas nesulaikomo juoko, sumišusio su ašaromis, priepuolių, kurių jos negeba sustabdyti. Užtekdavo tik susižvelgti, kad pratruktum iš naujo, ir tada pagaliau liautis, apimtoms euforijos ir išsekusioms kaip po maratono.

Džiaugiausi taip pat, kad vėl esu Kerdriuke, nedidukėje Marionos pirkelėje, kai kojos mirksta vandenyje ir bangos lyžčioja sodo užtvarą, nes visada svajojau turėti gabalėlį Bretanės žemės sau vienai. Daržinėje, kuri kadaise atstojo tvartą kiaulei, Mariona su Morisu mudviem įrengė nedidelį prieglobstį, skirtą dviem asmenims, ir čia mes dažnai atvažiuojame nepaisydami sezono pakvėpuoti jodo ir dumblių kvapo prisodrintu oru.

Man niekada nepavyko įsigyti nė vieno Bretanės žemės arpano29 tik todėl, kad vaikystėje ir jaunystėje, tarp 1915-ųjų ir 1940-ųjų, buvo laikai „tetų Žanų“ ir senelių, kurie turėjo šeimos valdas ir tam tikras namų vertybes. Jiems atrodė teisinga ir derama savo padėčiai kiekvienais metais surinkti vaikus ir vaikaičius per trumpąsias ir ilgąsias atostogas, kurios tais palaimingais laikais trukdavo tris mėnesius.

Tada dar niekas negalvojo apie Džerbą, Korfu ar apie Club Med. Atostogos buvo kasmetis grįžimas į tas pačias vietas, kad ten vėl sutiktum tą pačią gaują draugų ir kad ten augtum po padu močiutės su juodu kaspinu ant kaklo, kuri niekada nevaikščiojo į paplūdimį, ir paniurusio senelio, kurio nebūtum drįsęs pavadinti senioku.

Žaisdavome visi pusbroliai ir pusseserės su tetomis ir keliančiais pasitikėjimą dėdėmis, kurie metams bėgant buvo vis tie patys, nes prieš karą retai buvo skiriamasi, be to, visados tuos pačius žaidimus: kroketą, rupūžę, rutuliais alėjose, apdairiai apsodintose buksmedžiais, arba labiau pasiturinčių, turinčių parkus šeimų aikštelėse, tenisą. Vakarais, kai lydavo, po parką bastydavosi vaikai.

Paplūdimyje kiekviena šeima turėdavo savo persirengimo kabiną, paprastai pilką landynę, pravarčią paaugliams, belaukiantiems savo pirmojo drėgno bučinio, priimamo su geidulingu pasišlykštėjimu, prieglobstį mažoms mergaitėms, kurios ten nusirengdavo su baime stebėdamos pirmąjį savo gyvaplaukį ar besikalantį kietą gumuliuką, kurį kaip marą reikėjo slėpti nuo berniukų.

Pralaimėjimas 1940-aisiais ir ilga okupacija su draudimu artintis prie pakrančių išgujo persirengimo kabinas, turtingas vasarvietes ir atsidavusias močiutes, „gerus vaikučius“ ir „pavyzdingas mergytes“, įkvėptus grafienės Segiur, mergautine pavarde Rostopčina. Šiandien moterys dirba, net senelės ir šeimos išsibarstė — visai kaip maišas kamuoliukų, kai jį numeti. Gryna tiesa, kad Elenos ir mano vaikai susitikdavo tik per Kalėdas. Nemėgau Viktoro ir tai buvo abipusiška. Jis nerodė didelės pagarbos nei Adrianui, nei Ksavjerui, pastarajam priekaištaudavo, kad neturi „tikro darbo“. Abudu jo sūnūs studijavo teisę. Jis mėgo kalnus ir kopimą, mes — jūrą ir laivus. Jeigu kalbėsime apie Eleną, sunku pasakyti, ką ji būtų mieliau veikusi gyvenime, jeigu būtų jos klausę... Bet mes abi išsaugojome nostalgiją savo vaikystei Konkame ir džiaugdavomės važiuodamos vėl pamatyti „savo“ Vilią Ty Bugale, jau pertvarkytos į viešbutį ir netekusios sodo dėl šešių aukštų statinio su trikampėmis terasomis, dar labiau džiaugdavomės vėl atradusios visas vadinamojo „Ponių“ paplūdimio uolas, nes jis buvo skirtas vasarviečių gyventojams ir šiukštu vengtinas klumpėtoms gretimų žuvų gamyklų darbininkėms. Tai paplūdimys, kurio užutekiuose aš kartais ketvirtajame dešimtmetyje dar gaudydavau jūrų arkliukus, kai tikėjausi tapti zoologe, kaip mano senelis Deirolas, nes dar nebuvau įsisąmoninusi, kad esu tik mergina ir kad būsiu kreipiama į moteriškesnius — kalbų ar meno istorijos — mokslus...

Jeigu būdavo gražus oras, jau pačią pirmąją dieną skubėdavome į paplūdimį. Jeigu dangus būdavo pilkas, kaip menhyrai, eidavome apžiūrėti Kamako menhyrų eilių! Atrodė, kad Žanas Žakas Ajagonas, kultūros ministras, ketino sustabdyti „vietos modernizaciją“. Planuose buvo numatytas megalitų uždarymas po stogu, kad jie būtų apsaugoti nuo per didelio turistų laisvumo, ir priverstinis perėjimas per krautuvėlių alėją, kur druidais persirengę gidai kasmet aiškintų tūkstančiams turistų, kuo masina šis žavesys... kaip prieš tris tūkstančius metų buvo pastatyti šie menhyrai, nors iš tikrųjų sunku šitai paaiškinti. Ekspertų komisija jau sukūrė šios naujos „kultūrinės erdvės“ pavadinimą: Menhylendas! Būk pasveikinta, keltų paslaptie! Gali pamanyti, kad pats Voltas Disnėjus sumanė šį atrakcionų parką, liko tik tarp šešių šimtų menhyrų pastatyti keletą Mikių, kad nesuglumtų vaikai...

Laimė, šis sumanymas pasirodė per brangus.

O be to, pirmąją dieną buvo nuostabus oras, tad tiko pirmasis pasirinkimas: jūros krantas.

Paplūdimių magija remiasi tuo faktu, kad ten visada atrandi amžinybės skonį. Ant smėlio, švelniai bangoms šnarant, geidulingai žengi atgal, jausdamas jungtį su pirmosiomis būtybėmis, iškilusiomis iš sūrios jūros, kad apsigyventų sausumoje. Mitiniu vardu pavadintas Finisteris gausus tokių paplūdimių ir pirmajai dienai išrinkau tuščią įlankėlę, kokia ir turi būti įlankėlė. Tik kelios rudos laminarijos žvilgėjo saulėje belaukdamos atsiritančios bangos palytėjimo. Bespalvis smėlis uolų ertmėse spindėjo auksu, o ant skardžių šlaitų augantys viržiai ir mažaūgės kryklės dengė žemę geltonu ir violetiniu kilimu. „Mes esame prie pat Lan Bihoue oro uosto, bretonų kalba tai reiškia kryklėmis apaugusią landą“, — patiksliname susirūpinusios savo palikuonių švietimu.

Vos tik spėję nusileisti į siaurą paplūdimį, įkuriame čia stovyklavietę, išdėliojame beprotiškos žalumos plastikinius kibirus, papuoštus oranžiniais ruoniais, puikiai prie jų derančius laistytuvus, krabų pavidalo smėlio žaislus, neišvengiamai grėblį, kuriuo niekada nesinaudojama, kastuvėlius, paplūdimio teniso reikmenis.

Ant svetingos uolos atsarginiai maudymosi kostiumai, chalatai, megztiniai, nes Bretanėje visada pravartu turėti vilnonių drabužių, o pavėsyje bananai, Pont Aveno Traou Mad (bretonų kalba tai reiškia „geri daiktai“, patiksliname, rūpindamosi pamokyti, ir t. t.) kepinėliai. „Kaip tai turi jiems įkyrėti“, — atsidūsta Elena. Ji teisi. O man patinka tokie akibrokštai. Dar reikėtų paminėti gausybę gėrimų su pridedamais šiaudeliais.

Pagaliau ištepusios savo mažiesiems angelams pečius stipriu apsauginiu kremu, padėdamos viena kitai įsitriname rinktiniu Chaldėjos aliejumi — nuo jo tviskame kaip perlamutras. Ir jau galime išskleisti įvairius idiotiškus ar trokštamus, kaip pageidaujate, iliustruotus žurnalus, kuriuos sau draudžiame pirkti likusią metų dalį, o mūsų mažieji angelai šalia kepa pyragus. Panašu į rojų. Zojė „todėl, kad yra berniukas“, pareikalavo apsirengti dviejų dalių ryškų rožinį bikinį. Variu spindintys plaukai krinta kaip taitietės ant mažyčio, lankstaus kūno. Valentenas glotniai susišukavo, kad būtų panašus į savo dievaitį Di Kaprį, ir todėl, mano akimis, priešingai, jis net nepanašus į šios žemės gyventoją, vos susilaikau jam to neišrėžusi.

Deja, smėlio pyragų apžavai greitai baigiasi, kur kas linksmiau tyrinėti traukos dėsnius svaidant saujas smėlio į orą ir, savaime suprantama, pavėjui. Paskui atsitraukiame nuo savo skaitinių, kad nuo plaukų iki pat kojų pirštų būtume nusėtos smėlio kruopelėm, šios, sumišusios su Chaldėjos aliejumi, mūsų odą paverčia švitriniu popierium. Greitai šluostausi baltu vonios rankšluosčiu su mėlynomis kriauklėmis — tai Elenos dovana; paskutinis Olivjė Deforžo modelis, ant jo — nepanaikinami pėdsakai — dėmė. Ir mums, tokio amžiaus, nekyla mintis, kad gal vertėtų nusiprausti jūroje: vanduo tik penkiolikos laipsnių!

— Eikite žaisti toliau, yra vietos, kodėl vis prilipę prie mūsų? — šaukiame; neišvengiamas ir kitas variantas: „Kur jūs pradingote? Nenutolkite, jūra pavojinga, norime visada žinoti, kur jūs.“

Po valandos, pagaliau įsigilinusios į jausmingus Delono ir Mišelio Sardu postringavimus ar antrojo televizijos kanalo vedėjos baisingą egzemą, dar kartą prisiekiame nesileisti kvailinamos dramatiškų tokios rūšies spaudos antraščių. Girtuoklio priesaika. Dabar reikia atlikti vieną užduotį: bristi į vandenį. Esame senos, sutinku, bet pagaliau šiame paplūdimyje esame vienos, o pėdų masažavimas gerina limfos apytaką ir įtraukus pilvą ir patempus kaklą tiesėja stuburas, tai atstoja varginamą gydomosios gimnastikos seansą. Juk, gerai pagalvojus, viską reikia gydyti, mes esame visatos tobulumo įžeidimas ir niekada daugiau nė viena septyniasdešimtmetė, tokia, kaip aš, nevaikščios tarp bangų kaip Venera. Susigraudinusi žvelgiu į mūsų mažųjų elfų grožį, jie atrodo kaip nukritę su paskutiniu lietumi.

Paplūdimys primena čigonų stovyklavietę: viena šlepetė mėtosi vandens klane, kita išplaukė į jūrą. Vieną kastuvėlį nusinešė bangos ir Zojė su Valentenu pešasi dėl to, katram priklauso kitas, kurį kiekvienas neabejotinai laiko savu, nes mes nupirkome du vienodus, kad išvengtume tokio pobūdžio kivirčų! Jie apsivilko megztinius, bet su jais išsimaudė, o dabar barasi dėl antro banano, nes pirmasis, vos nuluptas, nukrito ant smėlio! Blogiau nei jūros žuvėdros ar besivaikuojančios žiurkės, jų šaižūs riksmai nustelbia net Atlanto bangas. Griebiamės trečiosios paplūdimio taisyklės: statyti tvirtovę. Koks vaikas nesivylė pasipriešinti bangai? Bet su nykštukiniu kastuvėliu ir trimis formelėmis mes pastatėme tik nei šiokį, nei tokį kurmiarausį, ir tas praskydo sulig trečia bangele.

— Tėtis stato tvirtas pilis su bokštais ir grioviais aplinkui ir net su keliamuoju tiltu, — sucypia pasiutėlis.

— Rytoj mes nupirksime tikrus geležinius kastuvus ir jūs pamatysite: jūrai liks tik laikytis!

Kad nusivylimas būtų tikresnis, nuo šlaito nurieda gauja įsibrovėlių, jie daug geriau pasiruošę nei mes: šokinėjantis vilkšunis, bejėgė močiutė, drobiniai krėslai, saulės skėtis, naujagimis tiuliu apdengtame lopšyje, jauni, nekantraujantys žaisti paplūdimio futbolą tėvai, o visų blogiausia tai, kad panašios ir mamos, jos netrukus ant to, kas liko iš tuščios įlankėlės, išdėlios oranžinius kibirus, papuoštus žaliais delfinais, pačių įvairiausių pavidalų formeles, chalatus, Pont Aveno kepinėlius ir nuostabius geležinius kastuvėlius!

Mes negalime prilygti, tad nutariame grįžti, nekreipdamos dėmesio į įprastus kniaukčiojimus, ta dingstimi, kad danguje kaupiasi debesys, ir dar, kad vakarienei reikia nupirkti žuvų. Nurodydamas dvi priežastis visada apsirinki: nė viena nėra tikra. Prasideda topografinė drama: žuvų turgus ar parduotuvė „Viskas vaikams“! Prie pavojingo perėjimo bandome visaip nukreipti angelų dėmesį, bet angelai turi akis ir nugaroje, jie tokie! Mums lieka tik praskleisti karoliukų užuolaidą ir drąsiai įeiti... prieš išgąstingai atsitraukiant: berniukams kariniai mechanizmai taip tiksliai pamėgdžioti, kad norisi pakelti rankas ir besąlygiškai pasiduoti! Mergaitėms — vampyro arba namų židinio tarnaitės reikmenys. Viskas Supermenui ir Superkekšei!

Zojė sustoja kaip įbesta priešais kirpyklą su žnyplėmis plaukams garbanoti, mažutėlaičiu džiovintuvu ir lankstomu šampūno indu. Paskui, paklusdama kitam moteriškumo polinkiui, ji delsia prie viryklės, kurios durelės atsidaro, o elektrinės kaitvietės iš tikrųjų kaista, tai jai leistų gaminti „pietus“ ir „virti karamelę“, — tik nelaimę prisišauksi. Mes keikte keikiame iškrypusi gamintoją ir traukiame Natano mini kompiuterių link. Žinoma, brangu, bet užtai susiję su mokymu. Valentenas šaiposi: jis nori tokio kompiuterio kaip tėčio arba visai nieko! Zojė įsigeidžia amerikinio ponio su ilgu sijonu ir rytiečių šokėjos blakstienomis, daug rėksmingesnio už gražius amatininkų ranka tapytus žaislus, priešais kuriuos Elena ir aš susigraudiname. Žiūrėk! Kadaise turėjome tokį žaisliuką kaip šis, prisimeni? Ir tokį sunkvežimį su mediniais ratukais ir priekaba... O mūsų vaikystės rubuilės lėlės, aprengtos nertais marškinėliais, ar nenusipelno dėmesio, palyginti su šiomis košmariškomis būtybėmis, išpuoštomis purpuru ir auksu, bukai šypsančiomis ir kvailo veido po metalu spindinčiomis šukuosenomis.

— Norėtum tokia būti, kai užaugsi? — klausia Elena Zojės.

Ekstaziška mergytės šypsena.

Reikia susitaikyti su tikrove: amerikiečiai turi cinišką ir išlavintą prekybos nuovoką, kuri remiasi rinkos studijomis, ir jie sugebėjo nuspėti (ar veikiau sužadinti?) vaikų potraukį prie išorinio blizgesio ir vulgarumo ir jų ištikimybę labiausiai apgailėtiniems lyčių skirtumo stereotipams. Šiaip ar taip, jie pigiai ir visai nesirūpindami estetika gamina kuo tikriausias baisybes, kurias mažieji mūsų angelai ima garbinti vos užmetę akį ir kurių su dideliu triukšmu jie reikalauja ir gauna ilgai kauliję ir reikalavę iš neįstengiančių daugiau priešintis tėvų.

Užsukę, idant įsigytume nuostabų japonišką aitvarą, kuris įdomus tik mums, ir „kūrybingumą ugdantį Lego“, išeiname nešini rausvai violetiniu poniu su platininiais karčiais ir su labai brangiu ir nesuskaičiuojamu nenuvargstančio Zoro kostiumu.

— Pasakyk, kam tau reikalingas ponis? — klausia dukraitės Elena.

— Žaisti, — atsako toji griežtai.

Mums einant iš parduotuvės į ją įžengia dvi gražios jaunos mamos, šnekančios pietų tarme, į arklio uodegą surištais plaukais, vilkinčios trumputes sukneles, vedinos keturiais dešimtmečiais vaikais, vienas jų — moteriškosios giminės, aprengtas taip, kad panašus į nežinia ką: juodas sijonėlis, aptempiantis mažus išsišovusius sėdmenis, apsiūtas juodais nėriniais, priderinti sandalai ir apnuoginantis pečius kiauraraščiu nertas megztinis. Tikra busimoji ištvirkėlė. Vargšė maža Barbė, atliekanti vaidmenį tos, kurią netrukus vieną dieną išprievartaus „Žiulių“ kavinėje! Ir ką sau mano mamos, pačios stumdamos dukteris į spąstus? Ir iš kur kyla šis moterų polinkis rinktis aukos vaidmenį, kurį, matau, jau atlieka Zojė, kurią plėšrūnas Valentenas savo bučinukais persekioja visą vakarą?

— Vėl prasideda? Negi manai, kad juokinga, kai visą laiką erzini!

Zojė atrodo pavargusi, o Valenteno įkyrumas tik padvigubėja. Vienu žodžiu, pasitvirtina teiginys: „Jeigu tu nerodysi meilės, rodysiu aš.“ Vargšelė Simona de Bovuar ir nelaimingoji Alisa Tražan!

— Bet, Elena, būdama šešių mėnesių Zojė buvo normali, argi ne?

Elena neatsako, bet man patinka ją erzinti. Vienų metų ir Valentenas dar buvo normalus. Kas jiems nutinka vėliau? Gal kaip tik pati visuomenė augina pretenzingus patinus ir silpnaprotes pateles?

— Palik mane ramybėje, Alisa, ir pažiūrėk: ši švento Petro žuvelė atrodo švinktelėjusi, ar ne? Geriau imkime plekšnę. Vaikams nebus ašakų.

— Visi esame bendrininkai, nes berniuko akiplėšiškumą ir šiurkštumą priimame kaip vyriškumo įrodymą, o mergytės maivymąsi kaip ženklą, kad ji bus tikra moteris, taigi gundytoja!

— O tu, brangi sesute, esi tikra įkyruolė. Nagi, imu šitą plekšnę ir dar Plugastelio braškių. Šiandien man pirkinių diena, o tau, kaip matau, visos dienos skirtos paskaitoms skaityti... Bet aš tavo paskaitas moku atmintinai, įspėju...

„Išties nesuprantu, kas mane labiau siutina: ar maži ponaičiai, ar mažos kekšės?“ — taria sau Alisa. Bet seni ponai dar blogiau! Ji to nesakys, nes Elena neišvengiamai pamanys apie Viktorą. Ir, kadangi ji jau nebeturi galimybės pakeisti pono, o Parkinsonas gali trukti ilgai, ar to reikia?