1906 metų spalis
Lavinija Voterhaus
Pamačiusi Modės mamą tikrai buvau priblokšta.
Mes ją vos pastebėjome. Stabtelėjome prie Modės namų grįždamos iš mokyklos vien todėl, kad galėčiau pasiskolinti Modės knygą apie augalus, norėjau nurašyti ištraukų į savo rašinėlį mokyklai. Modė nelabai noriai skolino, o aš maniau, kad ji nepritarė nusirašymui, nes rašinėlį turėjome sukurti patys. (Koks vargas pačiai išgalvoti dalykus rašinėliui, ypač apie lapų gyvybės raidos ciklą!) Bet dabar manau, kad ji tiesiog nenorėjo, kad pamatyčiau jos mamą. Ir iš tikrųjų, kai dabar susimąstau, Modė ateidavo į mūsų namus beveik kiekvieną dieną jau kelis mėnesius — netgi dažniau nei anksčiau.
Ji labai skubino mane kopti laiptais aukštyn iki savo kambario ir ragino leistis žemyn. Kaip tik tada iš mažosios svetainės išėjo ponia Koulman. Ji į mus taip tuščiai pažvelgė, kad net nesupratau, ar ji tikrai mus pastebėjo, ir tada Modė pasakė:
— Labas, mama, — labai švelniai, o ji vos vos linktelėjo.
Mane taip nustebino jos išvaizda, kad net nieko neužsiminiau Modei — ir dėl to labai nuliūdau, nes maniau, kad mes viena kitai pasisakome viską. Bet tiesiog neprisiverčiau jos paklausti, kodėl jos mama yra tokia liesa ir jos plaukai staiga pražilo, o oda atrodo kaip griovių vanduo. Ir baisiausia — nes visada galima nudažyti ar išrauti žilus plaukus (kaip daro mamytė) ir blyškią odą patepti tonizuojamuoju losjonu, — ponia Koulman nebešvyti kaip anksčiau. Reikia pripažinti, kad kartais jos švytėjimas glumindavo — būtent dėl to mamytė nelabai ją mėgsta, — bet be jo ji tikrai labai nuobodi.
Aišku, kad kažkas Koulmanų namuose negerai. Ne vien Modės mama kaip nesava, bet dar ir prieš kelis mėnesius susirgo ir išvyko jų tarnaitė Dženi. Greičiausiai jos serga ta pačia liga. Modė sako, kad Dženi greitai grįš. Reikės pažiūrėti, ar ji irgi bus pražilusi. Ir labai gerai, kad grįš, nes jų laikinos valytojos buvo tiesiog apgailėtinos. Modei nė viena jų nepatiko, ir namas irgi nebuvo labai švarus, bent jau kiek aš mačiau. Augalai laiptų aikštelėse buvo siaubingai dulkėti.
Modei, vargšelei, apie tai neužsiminiau. Pakeliui į mūsų namus ji buvo labai susikrimtusi. Aš pasistengiau būti ypač maloni, netgi pasiūliau dalyvauti viešosios bibliotekos atidaryme. Ją visą vasarą statė Esterio gatvėje, ir ketvirtadienį po pietų vyks atidarymo ceremonija. Aš visai nedegu noru ten eiti — visos tos varginančios kalbos, — bet tai galėtų pradžiuginti Modę, nes ji taip mėgsta lankytis bibliotekoje. Ir dar tai reiškia, kad galėsime anksčiau išeiti ir praleisti pamoką — matematiką. Negaliu pakęsti matematikos — visi tie nuobodūs skaičiai... Tiesą pasakius, man nepatinka nė viena pamoka, išskyrus rankdarbius ir kompoziciją, nors panelė Džonson sako, kad mano vaizduotei nereikia duoti tiek laisvės. Manau, tai turėčiau priimti kaip komplimentą!
Mamytei teks parašyti leidimą, kad mudvi galėtume anksčiau išeiti iš pamokų, nes Modės mama tikrai nesugebės atlikti tokio reikalo. Manau, mamytė ir Aivi Mei eis kartu su manimi, nors iki ten tik kelios minutės kelio. Mudvi su Mode jau vienuolikos metų amžiaus, ir mums vis tiek niekur neleidžia eiti vienoms, tik iki mokyklos. Mamytė sako, kad niekada nežinia, kas gali nutikti, ir skaito visokias baisybes laikraščiuose — apie Viržynėje paliktus sušalti kūdikius arba tvenkiniuose nuskendusius žmones, arba bjaurius vyrus, tykančius mažų mergaičių.
Kai parėjome namo, paklausiau mamytės, ar galėtume visos eiti į bibliotekos atidarymo ceremoniją. Ji atsakė „taip“. Kokia ji gera! Ji man visada atsako „taip“.
Tada Modė paprašo mamytės keisto dalyko:
— Prašau, ponia Voterhaus, — sako ji, — gal galėtumėte pakviesti mano mamą eiti kartu? Pastaruoju metu ji nekaip jaučiasi, ir jai tikrai praverstų grynas oras.
Na, mama tikrai sutriko dėl tokio prašymo. Žinoma, Modė galėtų pati pasikviesti savo mamą! Tačiau ji nori, kad mamytė tai padarytų. Aš šiek tiek susierzinau, nes nesu tikra, kad noriu rodytis viešumoje su akivaizdžiai apsileidusiu žmogumi. Bet aš taip pat turiu būti išvien su savo drauge. Be to, gali būti, kad mamytė nesugebės įkalbėti ponios Koulman eiti su mumis — juk jos tikrai nėra labai geros draugės. Nors jei įtikins, greičiausiai naktį slapta ištruksiu iki jų namo ir prie durų padėsiu plaukų dažų buteliuką.
Gertrūda Voterhaus
Neturėjau drąsos atsakyti Modei „ne“. Mane tiesiog apima siaubas, kai pagalvoju, kad mergaitė net negali paprašyti savo mamos, kad ją kur nors palydėtų. Norėjau jos paklausinėti, kodėl ji negali paprašyti pati, bet ji buvo tokia drovi, kad paprasčiausiai pasakiau, kad pasistengsiu. Nors net nesitikėjau, kad iš to išeis kas gera, net jei tai ir toks nereikšmingas dalykas kaip išvykos organizavimas. Aš niekada negalėjau padaryti įtakos Kiti Koulman, ir jei jau Modė negalėtų įtikinti jos nueiti į vietinį renginį, tai net neįsivaizduoju, ką aš galėsiu padaryti.
Ir vis dėlto kitą rytą, kai mergaitės dar buvo mokykloje, aš kreipiausi į Kitę Koulman. Ją pamačiusi pajutau kaltę, kad neužėjau pas ją anksčiau. Ji tikrai atrodė baisiai — liesa ir suvargusi, o jos puikūs plaukai nebežvilgėjo. Kaip keista matyti, kad iš kažkada tokio gyvybingo žmogaus išsunktos visos gyvybės jėgos. Jei būčiau pagiežinga, gal ir pasijusčiau geriau matydama, kaip išseko šitoks grožis. Bet tuomet mano širdis atsileido. Aš net suspaudžiau jai ranką, ir toks poelgis ją nustebino, nors rankos ji neištraukė. Jos ranka buvo sušalusi.
— Ak, brangioji, tu tokia šalta! — sušukau.
— Tikrai? — ji išsiblaškiusi atsakė.
Nutraukiau geltonos spalvos šilkinį šaliką nuo sofos ir apgobiau ją.
— Man taip gaila, kad tu sergi.
— Ar kas sakė, kad sergu?
— O, aš... — visai sutrikau. — Modė... ji sakė, kad prieš kurį laiką sirgai plaučių uždegimu.
Tai bent jau buvo tiesa, o gal taip tik maniau, nes pamačiusi Kiti Koulman reakciją ėmiau abejoti.
— Ar Modė taip sakė? — paklausė ji. Svarsčiau, ar Kiti pati atsakys į klausimą, ar užduos dar vieną. Bet tada ji gūžtelėjo pečiais. — Manau, tai irgi tiks, — sumurmėjo ji.
Ji pasakė visišką nesąmonę, bet net nebandžiau pasitikslinti, ką ji turėjo galvoje.
Kiti paskambino varpeliu, bet pasirodžius merginai — tai buvo visai kita tarnaitė — Kiti tuščiai į ją žvilgtelėjo, tarsi būtų pamiršusi, kam ją išsikvietė. Mergina žiūrėjo lygiai taip pat tuščiai.
— Gal atneštumėte arbatos savo šeimininkei, — pasiūliau.
— Taip, — sumurmėjo Kiti. — Būtų puiku.
Išėjus merginai paklausiau:
— Ar buvai pas gydytoją?
— Kodėl?
— Na, kad pasveiktum. Gal būtų galima ką nors išbandyti — kokią tonizuojančią priemonę. Arba nuvykti į mineralinių vandenų kurortą.
Bergždžiai vardijau vaistus nuo neaiškios ją ištikusios ligos. Man į galvą ateidavo tik ligos iš mano skaitytų romanų, kuriuose herojės vykdavo į mineralinių vandenų kurortus Vokietijoje arba pakeisti klimato į Pietų Prancūziją.
— Gydytojas sakė, kad mano sveikatą turėtų atstatyti maistas ir grynas oras, — mechaniškai pakartojo Kiti.
Ji atrodė tarsi valgytų vos kąsnį per dieną, ir tikrai abejoju, ar ji kada išeina į lauką.
— Kaip tik apie tai ir atėjau pasikalbėti. Aš ruošiuosi nusivesti mergaites į nedidelę išvyką — naujos vietinės bibliotekos atidarymą Česterio gatvėje, ir noriu pasiūlyti tau su Mode eiti kartu. Vėliau galėtume išgerti arbatos Vaterlo parke.
Jaučiausi ganėtinai kvailai, tarsi siūlyčiau prisidėti prie ekspedicijos į Antarktidą, o ne į iškylą už kampo.
— Aš net nežinau, — atsakė ji. — Tai gana tolokai.
— Pati biblioteka tai visai arti, — greitai atsakiau, — ir mums visai nebūtina kopti į kalvą gerti arbatos — mes galėtume užsukti ir kur nors arčiau. Arba galėtumėt ateiti pas mus.
Kiti niekada nėra buvusi mūsų namuose. Visai nenorėjau, kad ji sėdėtų mūsų ankštoje svetainėje, bet jaučiau, kad privalau pasiūlyti.
— Aš ne...
Laukiau, kol Kiti pabaigs sakinį, bet ji taip ir nepabaigė. Jai kažkas nutiko — ji buvo kaip mažas pasiklydęs ėriukas, be tikslo klajojantis lauke. Manęs visai netraukė tapti jos piemeniu, bet taip pat puikiai žinojau, jog Dievas nenori, kad piemuo teistų Jo avių bandą. Ir vėl suėmiau jos ranką.
— Kas atsitiko, mieloji? Kas tave taip kankina?
Kiti pažvelgė į mane. Jos akys buvo tokios tamsios, kad žiūrėdama į jas jaučiausi tarsi žvelgčiau į šulinius.
— Visą gyvenimą laukiau, kol kažkas nutiks, — pasakė ji. — Ir staiga supratau, kad nieko taip ir nenutiks. O gal jau atsitiko, bet tą akimirką mirktelėjau, ir viskas dingo. Nežinau, kas blogiau — kažką praleisti ar žinoti, kad nėra ko praleisti.
Nežinojau, ką ir sakyti, nes visiškai nieko nesupratau. Ir vis tiek turėjau pabandyti jai atsakyti.
— Man atrodo, kad tau iš tikrųjų labai pasisekė, — pasakiau kaip įmanydama griežčiau. — Turi puikų vyrą ir gerą dukterį, ir gražų namą, ir sodą. Ant stalo turi maisto ir virėją, kuri jį gamina. Daug kas pavydėtų tavo gyvenimo. Priešingai nei manojo, — tyliai pridūriau.
— Taip, bet... — nutilo Kiti, įdėmiai mano veide kažko ieškodama.
Kaip supratau, to „kažko“ ji nerado, nes nuleido akis.
Paleidau jos ranką.
— Einu suruošiu tau toniko su brendžiu, kiaušinio tryniu ir trupučiu cukraus, kurį man ruošdavo mama, kai blogai jausdavausi. Esu tikra, kad tai bus puikus stimuliuojantis gėrimas. O gal turi briliantino? Trupinėlis briliantino ant šukų gali padaryti stebuklus tavo plaukams. Brangioji mano, eik su mumis į bibliotekos atidarymo ceremoniją ketvirtadienį! — Kiti prasižiojo kažką atsakyti, bet aš drąsiai ją nutraukiau. — Aš primygtinai reikalauju. Modė taip džiaugsis, nes ji taip nori eiti su tavimi. Juk nenori jos nuvilti. Ji tokia gera mergaitė — geriausia mokinė klasėje.
— Tikrai?
Jau Kiti tikrai privalo žinoti, kaip gerai mokosi jos mergaitė!
— Ateisime tavęs pasiimti ketvirtadienį, pusę trijų. Grynas oras tikrai padės.
Jai nespėjus atsisakyti, aš atsistojau ir užsimoviau pirštines net nesulaukusi arbatos (jų tarnaitė tikrai labai lėta).
Nuo tada, kai pažįstu Kiti Koulman, pirmą kartą pajutau laisvę diktuoti mūsų santykių sąlygas. Užuot mėgavusis galia, jaučiausi paprasčiausiai apgailėtinai.
Niekas nesakė, kad bus lengva atlikti krikščionišką pareigą.
Modė Koulman
Nežinau, kodėl Lavinija taip troško dalyvauti bibliotekos atidarymo ceremonijoje. Atrodo, ji manė, kad ir aš susidomėsiu, bet ji sumaišė šventimą su bibliotekos funkcija. Aš, žinoma, džiaugiausi, kad turėsime vietinę biblioteką, bet mane labiau domino knygos, o ne ceremonija. Lavinija visiška priešingybė — jai visada labiau nei man patinka šventės, bet išbūti bibliotekoje ji tegali penkias minutes. Ji net knygų nelabai mėgsta, nors jai, žinoma, patinka Dikensas, ir su savo mama mėgsta garsiai skaityti serą Valterį Skotą. Ir ji gali padeklamuoti kelis eilėraščius — Tenisono „Ledi iš Šeloto“ ir Kitso „La Belle Dame sans Merci“.
Norėdama ją pamaloninti, pasakiau, kad eisiu, o ponia Voterhaus kažkaip sugebėjo įtikinti mano mamą, kad ir ji prisidėtų — nuo tada, kai ji susirgo, tai bus pirmas kartas, kai išeina laukan. Kaip norėčiau, kad ji apsivilktų ryškesniais drabužiais — juk turi tiek gražių suknelių ir skrybėlių, bet ji išsirinko rudą suknelę ir juodą fetrinę skrybėlę, puoštą trimis juodomis roželėmis. Tarp besilinksminančių žmonių ji atrodė kaip gedėtoja. Ir vis dėlto ji bent jau atėjo — džiaugiausi vien žingsniuodama šalia jos.
Nemanau, kad ji gerai suprato, kur yra naujoji biblioteka. Mudu su tėčiu dažnai vasaros vakarais apžiūrėdavome, kiek pasistūmėjo statybos, bet mama su mumis niekada neidavo. Kai iš Bernelių tako pasukome į Česterio gatvę, ją kažkodėl labai sujaudino pietinės kapinių tvoros, besiribojančios su Česterio gatve, vaizdas. Ji net suspaudė mano ranką, o aš net pati nežinau kodėl pasakiau:
— Viskas gerai, mama, mums ten nereikia.
Ji truputį atsipalaidavo, nors laikėsi manęs įsitvėrusi, kol praėjome pro pietinius vartus ir įsiliejome į minią šalia bibliotekos.
Biblioteka — gražus mūrinis pastatas su gelsvai rudomis akmeninėmis dekoracijomis, prienamis su keturiomis korintinėmis kolonomis, o šonuose — arkiniai langai. Atidarymo proga fasadas išpuoštas baltomis vėliavomis, o ant laiptų pastatyta pakyla. Šaligatviu vaikštinėjo daugybė žmonių, gatvėje jų vis daugėjo. Diena buvo vėjuota, vėliavos plevėsavo, o vėjas plėšė ir nešė vyrų skrybėlės, moterų plunksnas ir gėles.
Mums neilgai pasivaikščiojus, prasidėjo kalbos. Ant pakylos žengė vyras ir sušuko:
— Laba diena, ponios ir ponai! Man, Šventojo Pankro miesto tarybos Švietimo ir bibliotekų komiteto pirmininkui, malonu jus šiandien pasveikinti tokia sėkmę žadančia proga — šioje miesto dalyje atidaroma pirmoji nemokama biblioteka. Tai yra pirmas Viešųjų bibliotekų akto taikymo Šventame Pankre žingsnis. Mes esame dėkingi parlamento nariui Oldermanui T. H. V. Idrisui ir ankstesniajam merui už sėkmingas pastangas gauti 40 tūkstančių svarų sterlingų iš pono Endriu Karnegio iš Pitsburgo, Jungtinių Valstijų, šių aktų diegimui...
Kaip tik tuomet pajutau, kaip man šonkaulius gremžia kažkieno alkūnė.
— Žiūrėk! — sušnypštė Lavinija į kažką rodydama.
Česterio gatve ėjo laidotuvių procesija. Ant pakylos stovintis pirmininkas, pamatęs vežimus, nutraukė kalbą, vyrai minioje nusiėmė skrybėles, o moterys nulenkė galvas. Aš irgi nulenkiau galvą, bet pro blakstienas vis tiek žiūrėjau ir suskaičiavau penkis vežimus, važiuojančius paskui karstą.
Tuomet papūtė didelis vėjo gūsis, ir visos moterys sugriebė savo skrybėles. Aš, Lavinija ir Aivi Mei nešiojome žalias mokyklines beretes, kurios paprastai būna tvirtai prigludusios prie galvų, bet Lavinija ją trūktelėjo, tarsi vėjas būtų bandęs ją nupūsti, papurtė plaukus ir gūžtelėjo pečiais. Esu tikra, kad ji taip padarė tik tam, kad pasipuikuotų savo garbanomis.
Vyrai iš laidojimo paslaugų namų, žingsniuojantys šalia pirmo vežimo, prispaudė delnu kepures ant galvų; bet vieno vyro kepurę vis tiek nupūtė, ir jis, vilkėdamas ilgą juodą paltą, turėjo ją gaudyti. Juodi arklių karčiai plaikstėsi, o vienas arklys, vėjo šuorui patekus į šnerves, suprunkštė ir ėmė spardytis, vadeliotojas net sulaužė savo botagą tramdydamas. Kai kurios moterys ėmė klykti, o laidotuvių procesija sustojo. Mama sudrebėjo ir suspaudė mano ranką.
Tuo metu vėjas atlaisvino vėliavėlių juostą nuo bibliotekos pastato, ir vienas gūsis, pagavęs jos galą, pakėlė į orą. Ilga balta juosta sklandė palei mūsų galvas ir tarytumei šoko virš laidotuvių procesijos. Staiga, vėjui nurimus, juosta nukrito ant karsto vežimo. Minia aiktelėjo, — Lavinija, žinoma, suklykė, — o nervingasis arklys dar kartą pasispardė.
Visa buvo taip susipainioję. Bet vis tiek per riksmus, vėjo gūsius ir arklių prunkštimą aš išgirdau moters juoką. Apsižvalgiau ir pamačiau ją, stovinčią minios pakraštyje, visą apsirengusią baltai, o plati nėrinių juosta pleveno taip, kad moteris atrodė kaip paukštis. Ji juokėsi negarsiai, bet tas juokas skverbėsi visur kaip einančio gatve ir šūkaujančio skudurininko balsas.
Iš kapinių išskubėjo ponas Džeksonas ir puolė daryti tvarką — bandė nutraukti vėliavėles nuo vežimo.
— Važiuokit tolyn! — šūktelėjo jis. — Greičiau, kol nepasileido arkliai!
Jis nubėgo atgal prie vartų ir juos atidaręs pamojo vežimams. Paskutiniam vežimui įriedėjus į kapines, ponas Džeksonas uždarė vartus ir pakėlė vėliavų juostą. Pradėjęs ją lankstyti, jis pažvelgė į minią prie bibliotekos ir pamatė mamą. Toji krūptelėjo, tarsi kažkas būtų patapšnojęs per petį, ir paleido mano ranką.
Tada nuo pakylos nulipo pirmininkas ir perėjo gatvę norėdamas atsiimti vėliavų juostą. Ponas Džeksonas į jį atsisuko, ir mama staiga nuleipo. Minią perskrodė dar vienas vėjo gūsis, ir mama atrodė taip, tarsi tuoj susmuks. Dabar besijuokianti moteris jau stovėjo šalimais, ir lyg niekur nieko paėmusi mamos ranką ją tvirtai laikė.
— Visai neblogas reginys, argi ne? — vėl nusijuokdama tarė ji. — O kalbos dar vos prasidėjo!
Ji buvo smulki moteris, žemesnė už mano mamą, bet taip atmetusi pečius, kad atrodė labai savimi pasitikinti ir daug aukštesnė. Jos didelės rudos akys buvo įsodintos pačiame veido paviršiuje, kad jokiu būdu nebuvo įmanoma išvengti jų žvilgsnio. Jai nusišypsojus, subaltavo dantys, ir tai iš karto man priminė dantis rodantį arklį.
Tuoj pat supratau, kad jos nemėgsiu.
— Aš esu Karolina Blek, — ištiesdama ranką prisistatė ji.
Mama įsižiūrėjo į jos ranką. Po kiek laiko paėmė.
— Kiti Koulman, — atsakė mama.
Išgirdusi, kas ši tokia, tiesiog pašiurpau, o mama tikrai jos nepažino. Karolina Blek — kovotoja už moterų teisę balsuoti, vadovavusi ilgai užsitęsusiai kovai vietinių laikraščių puslapiuose su daugybe skeptiškai nusiteikusių vyrų.
Tėtis labai kandžiai atsiliepia apie sufražistes. Jis sako, kad tas žodis skamba kaip pavadinimas tvarstymo technikos, naudotos Krymo karo metu. Sufražistės žymėdavo savo susitikimų laiką kreida ant šaligatvių šalia mūsų namų, o tėtis kartkartėmis joms grasindavo — greičiausiai net pačiai Karolinai Blek — vandens kibirais.
Pirmininkas tęsė kalbą:
— ...taryba suteikė progą kiekvienam Šventojo Pankro gyventojui be jokio mokesčio ir be kliūčių mėgautis šiame pastate saugomais ir puoselėjamais literatūros lobiais.
Minia ėmė ploti. Karolina Blek ir mama neplojo. Apsižvalgiau ieškodama Lavinijos, bet jos nemačiau. Ponia Voterhaus ir Aivi Mei tebestovėjo šalimais, ir aš nusekiau Aivi Mei žvilgsnį tolyn keliu. Lavinija stovėjo prie kapinių vartų. Ji pamatė mane ir pamojo ateiti rodydama, kad vartai neužrakinti. Aš delsiau, nenorėjau mamos palikti vienos su Karolina Blek. Kita vertus, kalbos buvo tokios nykios, kaip aš ir tikėjausi, o kapinėse būtų daug įdomiau. Žengiau žingsnį Lavinijos link.
— Visa tai labai puiku ir gražu, pone Ešbi! — staiga sušuko Karolina Blek. — Tikrai sveikinu tokią nemokamo priėjimo prie literatūros ir švietimo idėją. Bet ar įmanoma nuoširdžiai švęsti tokia proga, kai pusė populiacijos negali tos prieinamos išminties pritaikyti tokioje mums visiems svarbioje gyvenimo dalyje? Jei moterys negali balsuoti, tai kam vargintis ir skaityti tą literatūros lobyną?
Jai pradėjus kalbėti, žmonės aplinkui ją pasitraukė kelis žingsnius tolyn — taip, kad ji liktų viena žiūrovų apsuptyje. Tik mes su mama negrabiai stovėjome šalia jos.
Ponas Ešbis bandė įsiterpti, bet toli sklindančiu balsu Karolina Blek tęsė kalbą taip, kad niekas nedrįso nutraukti.
— Esu tikra, kad jei mūsų parlamento narys ponas Dikinsonas būtų čia, jis su manimi sutiktų, jog moterų balsavimo teisė neatskiriama nuo tokių svarstomų problemų, kaip viešosios bibliotekos ir švietimas. Jis net tikisi parlamentui pateikti įstatymo projektą dėl moterų sufražisčių. Aš kreipiuosi į jus, — ji mostelėjo į žmones, stovinčius aplink ją, — suinteresuotus išsilavinusius visuomenės narius: kiekvieną kartą, įeidami į šį pastatą, prisiminkite, kad jums — arba jūsų žmonoms, arba seserims, arba dukterims — neleidžiama būti atsakingomis pilietėmis atiduodant balsą už tuos, kurie jums atstovauja. Bet jūs galite tai pakeisti. Ateikite į vietinius MSPJ2 susirinkimus kiekvieną antradienio popietę, ketvirtą valandą, vasarnamyje ant vakarinės kalvos Haigeito rajone. Leiskite moterims balsuoti!
Ji šiek tiek nusilenkė, tarsi priimdama aplodismentus, kuriuos pati viena tegirdėjo, ir atsitraukė žingsnį atgal, rate palikdama tik mudvi su mama.
Mus supantys žmonės smalsiai žiūrėjo, greičiausiai svarstydami, ar mes irgi sufražistės. Galiausiai ponia Voterhaus į mus pažvelgė siaubo ir atjautos kupinu žvilgsniu. Mama neatitraukė akių nuo Karolinos Blek ir pirmą kartą per pastaruosius mėnesius šypsojosi.
Pažvelgiau į kapinių vartus, bet Lavinijos ten nebebuvo. Tada pastebėjau ją kapinėse už vartų, bet ji tuoj pat pranyko tarp paminklų.
Kiti Koulman
Jos juokas skambėjo kaip raginimas, supurtantis mane ties pačiu nugarkauliu ir plačiai atveriantis akis. Galvojau, kad šiandien bus tik dar viena ūkanota, slopinanti diena, bet apsižvalgiusi ir ieškodama to juoko šaltinio supratau, kad šiandien yra gaivi, vėjuota rudens diena, kokias aš taip mėgstu. Tokiomis dienomis, būdama maža mergaitė, aš mėgdavau valgyti obuolius ir spardyti nukritusius lapus.
Tuomet prie vartų pamačiau Džoną Džeksoną. Stengiausi stovėti labai ramiai, kad jis manęs nepamatytų. Jis darė tą patį. Daugybę kartų bandžiau užlipti į kalvą ir viską paaiškinti. Bet niekada nepajėgiau. Manau, jis suprato — jis daug ką supranta.
Ir vėl išgirdau juoką, dabar jau visai šalia savęs. Karolina paėmė mane už rankos, ir supratau, kad niekad nebebus kaip buvę.
Saimonas Fildas
Aš stoviu kapo duobėje ant karsto, ir tada pasirodo ji. Procesija ką tik išlingavo, ir aš barstau žemę, užpildau tarpus aplink karstą. Tada plaktuku turiu išmušti paskutinę laikančiąją lentą, ir tėvas su Džo ją iškels su virve. Šita duobė dvylikos pėdų gylio.
Tėvas su Džo dainuoja:
Ji mano mylimoji,
Ji mano balandėlė, mano mažoji mylimoji,
Apie tokią mergužėlę tik pasvajoti...
Ji vienintelė Lagūnos karalienė.
Jie nustoja dainuoti, bet aš tęsiu:
Žinau, kad jai patinku,
Žinau, kad jai patinku.
Ji man tai sakė,
Ji — Lagūnos lelija.
Ji mano lelija ir mano rožė.
Tada pakeliu akis ir ant kapo duobės krašto pamatau stovinčią Livi. Ji iš manęs juokiasi.
— Po velnių, Livi, — sakau. — Ką tu čia darai?
Ji atmeta savo plaukus ir gūžteli pečiais.
— Žiūriu į tave, išdykėli. Negalima sakyti „po velnių“.
— Atsiprašau.
— Dabar aš lipsiu ten pas tave.
— Tau negalima.
— Žinoma, kad galima. — Ji atsisuka į tėvą. — Ar padėsite man nulipti žemyn?
— O, ne, panele, geriau nenorėkite ten leistis. Ten jums ne vieta. Be to, išsipurvinsite savo gražiąją suknelę ir batelius.
— Visai nesvarbu — man juos vis tiek išvalys. Kaip jūs lipate žemyn — kopėčiomis?
— Ne, ne, jokių kopėčių, — sako tėvas. — Tokiame giliame kape kaip šis mes įstatome medinius kaiščius, matai, kas pėda ar dvi, kad neįgriūtų sienos. Mes jais ir laipiojame žemyn ir į viršų. Bet jums, panele, tikrai nereikia ten leistis, — priduria jis, bet jau vėlu, nes Livi jau keberiojasi žemyn.
Tematau jos dvi kojas, išlendančias iš po suknelės ir apatinio sijono.
— Nelipk žemyn, Livi, — sakau, bet labai noriu, kad ji ateitų pas mane.
Ji lipa mediniais rėmais žemyn, tarsi tai būtų dariusi visą gyvenimą. Ir šit, ji jau ant karsto su manimi.
— Na va, — sako ji. — Ar tau malonu mane matyti?
— Aišku.
Livi apsižvalgo ir suvirpa.
— Čia taip šalta duobėje. Ir taip purvina!
— O ko tu tikėjaisi? Čia juk kapas.
Livi koja pakrapšto molį nuo karsto dangčio.
— Kas ten viduje?
Aš trūkteliu pečiais.
— Nežinau. Kas ten karste, tėve? — šūkteliu viršun.
— Nagi pagalvokime, — sako Livi. — Ten maža mergaitė, sirgusi plaučių uždegimu. Arba vyras, nuskendęs viename iš Viržynės tvenkinių, bandydamas išgelbėti savo šunį. Arba...
— Ten senas vyras, — šūkteli žemyn tėvas. — Mirė savo mirtimi.
Tėvas mėgsta kai ką išsiaiškinti apie laidojamą žmogų dažniausiai klausydamasis, ką gedėtojai pasakoja prie kapo.
Livi, regis, nusivylusi.
— Gal man atsigulti čia, — sako ji.
— Geriau jau to nedaryk, — atsakau. — Čia purvina, juk pati sakei.
Bet ji manęs neklauso. Atsisėda ant karsto dangčio ir išsitiesia, jos plaukai ir ji visa jau išsipurvinus.
— Va, — sako ji sukryžiuodama rankas ant krūtinės, tarsi būtų mirusi. Pažvelgia aukštyn į dangų.
Ji vis dar guli čia, dabar jau užsimerkusi, o aš žiūriu jai į veidą. Keista matyti ką nors tokio gražaus, gulinčio purve. Jos tokia burna, kad imu galvoti apie šokoladu glaistytas vyšnias, kurių man kartą yra davusi Modė. Įdomu, ar jos lūpų skonis toks pats.
— Kur Modė? — paklausiu, kad nustočiau apie tai galvoti.
Ji suraukia grimasą, bet neatsimerkia.
— Prie bibliotekos su savo mama.
— Ponia K. lauke, čia netoliese?
Nereikėjo nieko sakyti ar parodyti, kad nustembu. Livi atsimerkia, tarsi prisikeltų iš mirusiųjų.
— Ką tu žinai apie Modės mamą?
— Nieko, — greitai atsakau. — Tik tiek, kad ji sirgo. Ir viskas.
Pasakau per greitai. Livi tai pastebi. Keista — ji ne tokia kaip Aivi Mei, kuri viską mato. Bet kai Livi nori, kai ką pastebi.
— Ponia Koulman sirgo, bet tai buvo prieš du mėnesius, — sako ji. — Ji atrodo siaubingai, bet jai dar kažkas blogai. Aš tiesiog žinau tai. — Livi atsisėda. — Ir tu žinai.
Mindžikuoju nuo kojos ant kojos.
— Aš nieko nežinau.
— Žinai, — šypsosi Livi. — Tu beviltiškai nemoki meluoti, Saimonai. Na, tai ką tu žinai apie Modės mamą?
— Nieko aš tau nesakysiu.
Livi atrodo tokia patenkinta, kad geriau jau būčiau neprasižiojęs.
— Aš žinojau, kad kažkas jai buvo, — sako ji. — Ir žinau, kad tu man tai papasakosi.
— Kodėl aš tau ką nors turėčiau pasakoti?
— Nes aš leisiu tau mane pabučiuoti, jei man papasakosi.
Žiūriu į jos burną. Ji ką tik apsilaižė lūpas, ir jos žiba tarsi lietus ant lapų. Ji mane pričiupo. Aš prie jos priartėju, bet ji nustumia mano veidą.
— Pirma man papasakok.
Aš papurtau galvą. Negražu taip sakyti, bet aš nepasitikiu Livi. Prieš ištardamas jai bent žodį, turiu gauti savo bučkį.
— Pasakysiu tau tik po to.
— Ne, bučiuosi mane po to.
Ir vėl papurtau galvą, ir Livi mato, kad aš rimtai nusiteikęs. Ji ir vėl atsigula į purvą.
— Na, gerai. Bet aš turiu apsimesti, kad esu Miegančioji gražuolė, o tu esi princas, kuris mane pažadina.
Ji užmerkia akis ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės kaip mirusioji. Žvilgteliu aukštyn. Tėvas kažkur viršuje prie kapo — greičiausiai prisėdo su buteliu palaukti. Nežinau, kiek laiko man taip seksis, todėl nedelsdamas pasilenkiu prie jos ir prispaudžiu savo lūpas prie Livi lūpų. Ji nejuda. Jos lūpos švelnios. Paliečiu jas liežuviu — jų skonis ne toks, kaip vyšnių su šokoladu, o kaip druskos. Vėl atsitupiu, o Livi atsimerkia. Mes žiūrime vienas į kitą, bet nesakome nė žodžio. Ji truputį nusišypso.
— Saimonai, jau ruoškis, vaikine. Po šito laukia dar vienas kapas! — šūkteli žemyn tėvas.
Jis persilenkęs per kapo duobę, rodos, tuoj įkris. Nežinau, ar matė, kaip ją bučiavau — jis nieko nesako.
— Ar jums reikia padėti, panelyte? — klausia jis.
Nenoriu, kad jis nusileistų čia žemyn, kai aš vienas su Livi.
Trys žmonės kape — jau per daug.
— Palik ją ramybėje, — šūkteliu į viršų. — Aš ją išlaipinsiu.
— Aš išlipsiu pati, kai tik Saimonas atsakys į mano klausimus, — sako Livi.
Tėvas, atrodo, ruošiasi lipti žemyn, todėl turiu pasakoti greitai.
— Ponia K. lankėsi pas mano mamą, — sušnabždu.
— Kodėl, lankėsi dėl labdaros?
— Kas sakė, kad mums reikia labdaros?
Livi neatsakė.
— Žodžiu, su reikalais, o ne dėl labdaros.
— Tavo mama yra pribuvėja, argi ne taip?
— Taip, bet...
— Ar tai reiškia, kad ji pagimdė dar vieną vaiką? — Livi išpūtė akis. — Modė kažkur turi slaptą brolį ar sesę? Kaip įdomu! Tikiuosi, kad tai brolis.
— Viskas visai ne taip, — greitai pasakau. — Ji neturi jokio brolio, net nepanašu į tai. Viskas buvo visai kitaip. Atsikratė vaikomam dar negimus. Kitaip jis būtų pavainikis, supranti.
— Ak! — Livi atsisėda ir žiūri į mane vis dar išpūstomis akimis. Geriau jau būčiau nieko nesakęs. Kai kuriems žmonėms verčiau nesusidurti su tikru gyvenimu, ir Livi viena iš tokių. — Ak! — ji vėl pakartoja ir puola verkti.
Livi vėl atsigula.
— Viskas gerai, Livi. Mano mama elgėsi švelniai. Bet jai reikia laiko, kad atsigautų.
— Kaip aš paaiškinsiu Modei? — kūkčioja ji.
— Nieko jai neaiškink, — greitai pasakau visai nenorėdamas, kad viskas pakryptų dar blogesne linkme. — Jai nereikia to žinoti.
— Bet ji tiesiog negali gyventi su savo mama tokiomis aplinkybėmis. Ji galės gyventi su mumis. Paprašysiu mamytės. Esu tikra, kad ji sutiks, ypač išgirdusi, kodėl.
Livi jau nustojo verkti.
— Nieko jai nesakyk, Livi.
Tada virš galvos išgirstu riksmą ir pažvelgiu aukštyn. Į mus pasilenkusi žiūri Livi mama kartu su Mode, iškišusią galvą per jos petį. Kitoje kapo pusėje viena pati pati stovi Aivi Mei.
— Lavinija, ką, po galais, tu ten veiki atsigulusi?! — šaukia jos mama. — Lipk greičiau iš ten!
— Labas, mamyte, — ramiai sako Livi, tarsi visai nebūtų ką tik verkusi. — Ar tu manęs ieškojai?
Livi mama sukniumba ir ima verkti, ne tyliai kaip Livi, bet garsiai, labai aikčiodama.
— Viskas gerai, ponia Voterhaus, — ramina ją Modė tapšnodama per petį. — Lavinijai viskas gerai. Ji jau tuoj pat išlips, ar ne, Lavinija? — ji piktai žvelgia į mus.
Livi keistai nusišypso, ir aš suprantu, kad ji galvoja apie Modės mamą.
— Nedrįsk jai pasakyti, Livi, — sušnabždu.
Livi nieko neatsako, į mane net nežvilgteli. Ji mikliai ropščiasi mediniais sutvirtinimais, ir man net nespėjus nieko pritarti, pradingsta iš akių.
Aivi Mei įmeta molio grumstą į kapo duobę. Jis nukrenta ant mano pėdos.
Joms visoms išėjus čia taip tylu. Vėl imu berti žemę į tarpus aplink karstą.
Ateina tėvas ir atsisėda ant kapo duobės krašto kadaruodamas kojomis. Užuodžiu butelį.
— Tai tu man ruošiesi padėti, ar ne, tėve? — sakau. — Jau gali atvežti „avinėlio dėžę“.
Tėvas papurto galvą.
— Jokios naudos bučiuoti tokias mergaites kaip ji, — prataria jis.
Tai vis dėlto matė.
— Kodėl ne? — klausiu.
Tėvas ir vėl papurto galvą.
— Tokios mergaitės ne tau, berniuk. Tu tai žinai. Tu joms patinki, nes esi kitoks nei jos, ir viskas. Jos netgi leidžia kartą būti pabučiuojamos. Bet tas kelias niekur neveda.
— Aš nieko daugiau ir nenoriu.
Tėvas suprunkščia.
— Žinoma, kad ne, berniuk. Žinoma, kad ne.
— Užsičiaupk, tėve. Tiesiog nutilk.
Einu prie savo žemių — daug lengviau nei kalbėtis su juo.
Lavinija Voterhaus
Pagaliau apsisprendžiau.
Nuo tada, kai Saimonas man pasakė, aš ėmiau blogai jaustis. Mamytė galvoja, kad aš kapo duobėje persišaldžiau, bet man visai ne tai. Aš kenčiu nuo moralinio pasibjaurėjimo. Net ir Saimono bučinys, apie kurį neprasitarsiu niekam niekada, negalėjo nustelbti to siaubo, patirto dėl naujienų apie Kiti Koulman.
Kai jos manęs atėjo pasiimti iš kapinių, vos galėjau žiūrėti Modei į akis. Mačiau, kad ji ant manęs kažko pyko, bet aš nuoširdžiai blogai jaučiausi ir negalėjau šnekėti. Tuomet mes grįžome prie bibliotekos ir pasijutau dar prasčiau, kai pamačiau Modės mamą. Laimė, ji į mane visai nekreipė dėmesio — ji buvo gąsdinančios moters, kuri, kaip man pasakojo Modė, yra vietinė sufražistė, gniaužtuose. Nesuprantu, kodėl kilo toks sąmyšis dėl to balsavimo. Politika yra taip nuobodu — kodėl moteris iš viso gali norėti balsuoti? Jos namo parėjo susikibusios už parankių taip artimai besikalbėdamos, tarsi būtų viena kitą pažinojusios jau daugybę metų. Į mane jos visai nekreipė dėmesio, tai tuo geriau. Aš apstulbusi, kokia Modės mama yra begėdė, kad galėjo šitaip pasielgti.
Nuo tos dienos su Mode jaučiausi nejaukiai, ir iš tiesų kurį laiką blogai jaučiausi ir negalėjau su ja susitikti ar eiti į mokyklą. Žinau, ji galvojo, kad aš apsimetinėju, bet tuo metu buvau tokia prislėgta. Tačiau, ačiū Dievui, jau buvo trumposios atostogos, ir Modė išvyko aplankyti savo tetos Linkolnšyre, todėl kurį laiką aš išvengiau susitikimo su ja. Dabar ji jau grįžusi, bet mane slegia dar didesnė našta nei bet kada. Man taip nepatinka nuo jos slėpti tokią paslaptį, ir ne tik nuo jos — nuo visų. Mane tai varė iš proto.
Nepasakojau mamytei, nes tokia žinia ją gali sukrėsti. Palengva imu vertinti savo brangiąją mamytę, tėvelį ir netgi Aivi Mei. Jie paprasti žmonės, ne tokie sudėtingi kaip aš, bet bent jau žinau, kad jie garbingi. Čia ne paslapčių namai.
Privalau ką nors daryti. Negaliu sėdėti ir žiūrėti, kaip užkratas pačioje Koulmanų namų širdyje apims ir mieląją Modę. Taigi po trijų savaičių sąžinės perkratymo, šią popietę atsisėdau savo kambaryje ir neatskleisdama, kas tokia esu, parašiau tokį laišką:
Gerbiamas pone Koulmanai,
Mano krikščioniška pareiga jums pranešti, kad jūsų šeimoje įvyko nepadorus elgesys, susijęs su jūsų žmona. Pone, noriu jus paskatinti paklausti savo žmonos apie tikrąją jos ligos metų pradžioje priežastį. Manau, jūs būsite didžiai nustebintas.
Rašau jums kaip asmuo, kuris, kaip ir pridera, yra susirūpinęs jūsų dukters panelės Modės Koulman dorovine gerove. Mano ketinimai yra kuo nuoširdžiausi.
Su pagarbiu susirūpinimu,
nuoširdžiausiai jūsų,
Anonimas
Šį vakarą nutykinsiu ir pakišiu laišką po durimis. Tuomet, esu tikra, pradėsiu jaustis geriau.