70

...Žvelgiant į šį snieguotą Gong Sianio peizažą, ką dar galima bepasakyti! Tokia ramybė, kad veik įmanu išgirsti sningant, beveik garsiai, nors ir be garso.

...Tai sapno pasaulis.

...Per upę permestas medinis tiltas žvelgia į skaidrią srovę ir vienišą atsiskyrėlio trobelę, gali pajusti žmogiškosios egzistencijos užuominą, bet tuo pačiu visišką tyrumą ir ramybę.

...Tai sustingęs sapnas, ta nesuvokiama sapno pakraščių tamsa vos vos regima.

...Tai šlapias tušas, jis visada tapė labai tirštai, tai ir veda prie jo meninės koncepcijos gelmių. Jo potėpis ypatingai kruopštus, potėpiais temperamentingai įkūnyti vaizdai tiesiog traukia akį. Jis tikrų tikriausias dailininkas, o ne šiaip koks venženhua117.

...Vadinamosios venženhua tapybos tuščia elegancija dažniausiai turi idėją, bet stokoja tapybos, negaliu pakęsti tokio pedantiško stiliaus su pretenzija.

...Tai, ką tu turi omenyje, yra nusišalinusiojo nuo politikos ir materijos tyrumas, flirtuojantis su teptuku ir tušu, bet praradęs natūralumo jausmą. Įdomaus potėpio galima išmokti“ bet pojūtis ateina gimstant ir egzistuoja drauge su kalnais, upėmis, žolėmis, medžiais. Gong Sianio peizažų grožis slypi jo potėpyje švytinčioje sieloje, būti bekraščiu, pamirštant savo egzistenciją — šito neįmanoma išmokti. Dženg Bančiao galima išmokti, bet Gong Sianio neišmoksi.

...Ba Da irgi neįmanoma išmokti. Jo keistus nuožmiaakius paukščius galima išmokti nupiešti, bet tų jo lotosų žiedų ir ančių nukopijuoti neįmanoma.

...Geriausi Ba Da darbai — jo peizažai, tie miniatiūriniai darbai, atspindintys jo bodėjimąsi pasauliu ir visuomene.

...Žmonės galvoja, kad bodėjimasis pasauliu ir visuomene yra aukščiausias tyrumas, bet nežino, kad šis aukščiausias tyrumas irgi neišvengiamai skęsta formalume, ir užuot kovojus banalybe prieš banalybę, geriau tiesiog būti banalybe.

...Dženg Bančiao irgi buvo sutryptas tokių pačių žmonių, jo tyrumas virto puošmena tų, kuriems nepavyko realizuoti savo siekių, tie keli jo bambuko fragmentai ilgainiui buvo tiek kartų piešti perpiešti, kad tapo vulgariausia tapybos transakcija.

...Labiausiai nepakenčiamas yra jo „Sunku būti kvailiu“, jeigu jau nusprendei būti kvailiu — tai ir būk, kokie čia dar sunkumai? Bet jis nenorėjo būti kvailiu, tik dėjosi kvailiu, stengdamasis išrodyti protingu.

...Jis yra puolusios sielos genijus, o Ba Da yra pamišėlis.

...Iš pradžių jis tik vaidino pamišėlį, bet vėliau iš tikrųjų pamišo, menines aukštumas jis pasiekė tada, kai buvo iš tikrųjų pamišęs, o ne kai vaidino pamišusį.

...Arba galima teigti, kad jis žvelgė į šį pasaulį keistomis akimis, kol šio pasaulio vaizdas išvedė jį iš proto.

...Arba galima teigti, kad šis pasaulis netoleruoja proto tobulumo, ir, tik protui pamišus, atsiveria pasaulio tobulumas.

...Su Vei senatvėje irgi pamišo ir nužudė savo žmoną.

...Gal geriau sakyti, kad jį nužudė jo žmona.

...Žiauru taip sakyti, bet jis nebegalėjo pakelti šio pasaulio, todėl buvo priverstas išprotėti.

...Vis tik Gong Sianis neišprotėjo, jis peržengė šį pasaulį, jis atsisakė prieš jį kovoti ir todėl pajėgė išsaugoti savo natūralią prigimtį.

...Jis iš esmės nestojo protu prieš kvailybę, jis tiesiog nusidangino į tolimiausią užkampį ir pasinėrė į skaidrų sapnų pasaulį.

...Tai irgi yra tam tikras savigynos būdas — suvokti, jog beprasmiška kovoti prieš šį išprotėjusį pasaulį.

...Jis nekovojo, jis iš esmės ignoravo visuomenę ir taip išsaugojo visišką prigimties natūralumą.

...Jis nebuvo atsiskyrėlis, kaip ir neatsigręžė į religiją, nei į budizmą nei į daoizmą, jis savo kūno ir sielos vienovę palaikė pusės mu daržovių sklypeliu ir mokymusi, jis netapė nei grožio, nei bjaurumo, jo tapyba peržengė kalbą.

...Jis tapė ne tam, kad užsidirbtų pinigų, tapyba pati savaime buvo jo jausmų išraiška.

...Ar tu, ar aš taip sugebėtume?

...O jis tikrai sugebėjo, kad ir šiame snieguotame peizaže.

...Ar galėtum įrodyti, jog tai tikrai jo darbas?

...O argi tai būtina? Jeigu manai, kad tai jo, vadinasi — jo.

...O jeigu ne jo?

...Vadinasi — ne jo.

...Kitaip tariant, tu ir aš manome, kad matome jo kūrinį.

...Tada tai ir yra jo kūrinys.

71

Nusileidęs nuo Tiantai kalno, patraukiu į Šaosiangą, kur nuo seno gaminamas vynas. Šis nedidelis miestelis garsus ne tik vynu, jis paleido į pasaulį daugybę didžių asmenybių, pradedant garsiais valstybės veikėjais, žymiais rašytojais, žinomais dailininkais ir baigiant moterimis didvyrėmis, o jų buvę namai šiandien paversti memorialiniais muziejais. Net protėvių šventyklėlė, kurioje, kaip užrašyta Lu Sunio teptuku, vieną naktį nuo vėjo ir lietaus slėpėsi E Ku, menkiausia iš menkiausių asmenybių, perdažyta ryškiomis, akį rėžiančiomis spalvomis, o viduje užkabinta horizontali lentelė su garsaus šiuolaikinio kaligrafo įrašu. Kai šitam E Ku, kaip vietiniam plėšikui, nukirto galvą, jis nė nenumanė, kad po mirties bus šitaip pagerbtas. Pradedu suprasti, kad net ir patiems mažiausiems šio miestelio veikėjams nebuvo lengva išvengti mirties, tai ką ir kalbėti apie nacionalinę revoliucijos kankinę Čiu Dzin.

Jos senuosiuose namuose kabo fotografija, gražią poeziją ir prozą rašiusi didžios šeimos talentinga duktė elegantiškais antakiais, skaisčiomis akimis, dailia laikysena, buvo vos dvidešimties, kai ją surišo, demonstratyviai gatvėmis nugabeno į turgavietę ir vidury baltos dienos nukirto galvą.

Literatūrinis amžiaus milžinas Lu Šunis buvo bėglys ir prasislapstė visą savo gyvenimą, kol, laimei, galiausiai atsidūrė užsienio valstybės teritorijoje, kitu atveju taip ir nebūtų sulaukęs, kol jį pakirs liga, ir būtų buvęs daug anksčiau nužudytas, regis, šioje šalyje niekur nėra saugu. Lu Sunio eilėraštyje yra tokia eilutė — „Aš taškau savo kraują Suan Juaniui“, ją aš cituodavau studijų metais, bet šiandien ji man ima kelti abejonių. Pasak legendos, Suan Juanis buvo pirmasis šios šalies imperatorius, bet tuo pačiu gali reikšti ir tėvynę, tautą, protėvius, tačiau kam gi protėviams reikalingas kraujas? Argi žmogus, tik taškydamasis krauju, gali išsikovoti didybę? Galva juk yra kiekvieno asmeninė, tai kodėl šiam Suan Juaniui būtinai reikėjo ją nukirsti?

Siu Vei kupletas „Pasaulis — klaidinga iliuzija, kitų sukurta, o tai, kas tiesa iš tiesų, galiu aš pasiūlyt“, regis, įžvalgesnis. Bet vis tik jei tai klaidinga iliuzija, kodėl sukurta kitų? Klaidinga ar neklaidinga — ne apie tai kalba, bet ar reikia leisti kitiems ją kurti? Be to, kas liečia tikrąją tiesą, nesigilinant, ar tai tikrai tiesa, ar ne, išlieka klausimas, ar ji gali būti pasiūlyta?

Mažyčio skersgatvio gilumoje aptinku jo „Žaliųjų vynuogių studiją“, tai nedidelis vidinis kiemelis, kabo keli seni vynuogienojai, ir salė skaisčiais langais, ir švariais stalais, sakoma, kad išsaugota originali konstrukcija, šitokios žalios ir ramios apylinkės tikrai galėjo privesti jį prie pamišimo. Apskritai, šis žmonių pasaulis gal net neskirtas žmonėms gyventi, bet žmonija laikosi atkakliai įsikibusi savosios egzistencijos. Siekdamas išgyventi ir tuo pačiu išsaugoti savo natūraliąją prigimtį, turi arba būti nužudytas, arba išprotėti, kitaip tenka bėgti. Ilgiau užsibūti šiame mažame miestelyje nebegaliu, todėl, nieko nelaukdamas, iš jo pabėgu.

Už miesto, Kuaidzi kalne, yra Didžiojo Ju kapas, istoriškai tai pirmasis dinastijos imperatorius, kurio genealogija dokumentuota, dvidešimt pirmajame amžiuje prieš mūsų erą jis suvienijo imperiją ir vietinių valdytojų susirinkime apdovanojo nusipelniusiuosius.

Žemiau akmeninio tiltuko per Žuoje upeliūkštį matyti pušynais apaugęs kalnų masyvas, lauke priešais Didžiojo Ju kapą džiūsta ryžių lukštai, antrasis ryžių derlius jau nuimtas. Vėlyvo rudens saulė dar labai karšta, iš to malonumo mane apima snūdulys.

Prieinu prie vartų, didžiulis kiemas visiškai tylus ir apleistas. Tegaliu tik bandyti įsivaizduoti, kaip prieš septynis tūkstančius metų šiose vietose ryžius sodinusių, kiaules auginusių, molines figūrėles su žmonių galvomis lipdžiusių Hemudu žmonių palikuonys miao, kartu su prieš penkis tūkstančius metų molio dubenyse geometrines figūras ir simbolinius apskritimus braižiusių Liangdžu žmonių palikuonimis ir Baiju, kurių protėviai paukščius laikė totemais, skutosi galvas ir tatuiravosi kūnus, kaip jie visi galėjo nusilenkti Didžiojo Ju kariniam paradui. Ceremonijos metu, kaip tyčia, vienas neišauklėtas milžinas Fang Fengas atėjo pavėlavęs, apsivilkęs kanapinę sermėgą, perrištą odine virve, ir išrodantis ganėtinai nevalyvai, tad Didžiojo Ju sugėrovai nukirto jam galvą.

Prieš du tūkstančius metų Simą Čianis pats asmeniškai atvyko čionai atlikti tyrimo ir parašė didžiulį veikalą „Istorijos užrašai“. Jis irgi apkaltino imperatorių ir, nors galvą šiaip ne taip išsaugojo, bet buvo kastruotas.

Pagrindinės salės lubų vidury tarp dviejų tamsiai žalių drakonų apskritas veidrodis atspindi akinančią saulės šviesą. Vėsioje salės prietemoje stovi naujas Didžiojo Ju atvaizdas malonia, netgi banalia veido išraiška, devyni kariniai kirviai už statulos, simbolizuojantys devynių karalysčių upių pažabojimą, jau yra daug arčiau tiesos.

„Šu valstybės užrašuose“ rašoma: „Ju buvo Venšanio, Guangžou apylinkės, gyventojas, gimęs Šiniu.“ Ką tik nusileidau iš tų vietų, kuriose šiandien gyvena čiang žmonės ir kuriose esama didžiųjų pandų guolių. Ju gimė iš lokio pilvo, apie tai liudijama senesniame veikale, kuris vadinasi „Kalnų ir jūrų kanonas“.

Tas jo upių pažabojimo žygdarbis kitaip dar vadinamas Jangdzės dugno pagilinimu, bet aš dėl to abejoju. Mano manymu, jis pradėjo nuo Min upės aukštupio (senovės laikais Min upė buvo laikoma pagrindine Jangdzės ištaka, apie tai minima „Kalnų ir jūrų kanone“), plaukė pasroviui Jangdze, praplaukė Tris Tarpeklius, šiaurėje susikovė su Dzinšanio kalniečiais, pietuose užpuolė Gongong karalystę, rytuose kariavo su Junju kalniečiais, keliaudamas su ekspedicija, jis visą kelią kariavo, iki pasiekė Rytų Kinijos jūrą. Tais metais Čingčiu karalystė tiekė devynuodeges lapes, simbolizavusias sėkmę, driekėsi žaliuojančiose Tušanio apylinkėse, vėliau pervadintose Kuaidzi, ir kur imperatorius sutiko kerinčio žavesio gražuolę Jaožan, o vestuvių dieną atvirto lokiu. Skaisčiąją mergelę apėmė panika, o dieviškasis Didysis Ju, apimtas aistros, gainiojosi ją, garsiai šaukdamas „Atsiverk!“ Taip žmonių pasaulyje gimė pirmasis karūnuotas princas, paveldėjęs imperatoriaus sostą. Ju savo žmonai buvo lokys, paprastai liaudžiai — dievas, istorikams — imperatorius, grožinės literatūros kūrėjams — pirmasis žmogus, nužudęs kitą žmogų, kad įteisintų savo valią. Tuo tarpu dėl legendos apie tvaną, tai galima būtų paieškoti embriono įsčių vandenyse prenatalinės atminties faktoriaus, užsienyje jau esama žmonių, kurie tai nagrinėja.

Ju kape šiandien dar yra išlikusių archeologinių radinių, bet priešais pagrindinę salę stovinčioje akmeninėje steloje išraižytų buožgalvius primenančių hieroglifų dar nė vienas specialistas nesugebėjo iššifruoti. Apžiūrinėju iš visų pusių, dėlioju mintyse vienaip, dėlioju kitaip, kol staiga pamatau, kad tai gali būti perskaityta — istorija yra galvosūkis ir gali būti perskaityta — istorija yra melagystė o gali būti perskaityta — istorija yra absurdas arba gali būti perskaityta — istorija yra pranašystė bet gali būti perskaityta — istorija yra rūgštvaisis ir dar gali būti perskaityta — istorija žvanga, tarsi metalas o įmanoma perskaityti — istorija yra apvalus kvietinių miltų virtinukas arba įmanoma perskaityti — istorija yra lavono įkapės einant toliau, įmanoma perskaityti — istorija yra prakaitavimą skatinantys vaistai

einant dar toliau, įmanoma perskaityti — istorija yra vaiduoklis, besidaužantis į sieną

bet taip pat įmanoma perskaityti — istorija yra antikvaras

ir netgi — istorija yra idėja

ar netgi — istorija yra patirtis

ar netgi šitaip — istorija yra įrodymas

kaip ir — istorija yra pavienių perlų saujelė

bet ir šitaip — istorija yra priežasčių ir pasekmių seka

arba kitaip — istorija yra analogija

arba — istorija yra proto būsena

ar kaip antai — istorija yra istorija

ir — istorija nėra niekas

ir netgi — istorija yra jausmingas atodūsis

istorija, o istorija, o istorija, o istorija

Iš esmės istoriją galima perskaityti bet kokiu būdu, o tai ir yra didžiausias atradimas!

— Tai nėra romanas!

— O kas tada tai yra? — klausia jis.

— Romanas privalo turėti išbaigtą istoriją.

Jis sako pasakojęs daugybę istorijų, vienos jų papasakotos iki galo, kitos — ne iki galo.

— Jos visos išsibarsčiusios be tvarkos, autorius nežino, kaip sujungti vieną epizodą su kitu.

— Tada norėčiau paklausti, kaip tai turėtų būti sujungta?

— Visų pirma turi būti įvadas, tada dėstymas, kulminacinis taškas, tada išvada, tai juk — elementarūs romano rašymo pagrindai.

Jis klausia, argi negalima rašyti, apeinant elementariuosius pagrindus? Lygiai kaip ir pačios istorijos: viena pasakojama nuo pradžios iki pabaigos, kita pasakojama nuo pabaigos iki pradžios, trečios papasakojama tik pradžia be pabaigos, arba papasakojama tik išvada, arba ištrauka be dėstymo, arba tik dėstoma, bet neužbaigiama, arba ir negali būti užbaigta, arba gali būti tiek pasakojama, tiek ir nepasakojama, arba tokia, kurios nebereikia toliau pasakoti, arba nebėra ką daugiau pridurti — juk jos visos laikomos istorijomis.

— Nesvarbu, kaip tu pasakoji istoriją, joje visada privalo būti pagrindinis veikėjas. Ilgame romane turėtų būti keletas pagrindinių veikėjų, o pas tave?..

— Bet juk knygoje Aš, Tu, Ji ir Jis — argi jie nėra veikėjai? — klausia jis.

— Tai tėra skirtingi įvardžiai, pakeičiantys pasakojimo kampą, tačiau tai neatstoja veikėjų portretų. Šitie tavo įvardžiai, net jei ir laikytume juos veikėjais, nė vienas neturi aiškaus portreto, juos sunku apibūdinti.

Jis sako nepiešiantis portretų.

— Teisingai, grožinė literatūra nėra tapyba, tai yra kalbos menas. Tačiau nejaugi šitie žaismingi tavo įvardžių pasiplepėjimai gali atstoti veikėjų charakterių atvaizdavimą?

Jis sako visai negalvojęs atvaizduoti kokių nors veikėjų charakterių, jis net nežino, ar pats turįs charakterį.

— Kam tu rašai grožinę literatūrą, jeigu net nežinai, kas ta grožinė literatūra yra?

Tada jis pasiteirauja, ar gerbiamasis galėtų duoti grožinės literatūros apibrėžimą?

Kritikas pagaliau meta paniekinamą žvilgsnį ir pro sukąstus dantis išspaudžia vieną sakinį:

Tai modernistinė mokykla, mokytasi iš Vakarų, bet neišmokta.

Jis sako, kad tada tai yra rytietiška.

— Rytai nėra taip blogai, kaip šita tavo kūryba! Sudėjai kelionių prisiminimus, kelyje girdėtus pasakojimus, įspūdžius, užrašus, esė, neteoretines diskusijas, legendas, nepanašias į legendas, nukopijavai keletą liaudies dainų, pridėjai keletą savo paties išsigalvotų, į pasakas panašių paistalų, viską suplakei ir turi įžūlumo tai vadinti grožine literatūra!

Jis sako, kad Kariaujančių valstybių laikotarpio dokumentai, Ankstyvojo ir Vėlyvojo Han, Vei ir Dzin, Pietų ir Šiaurės dinastijų užrašai apie žmones ir keistus įvykius, Tang dinastijos romansai čuanči, Song dinastijos patarimų knygos, Ming ir Čing dinastijų epizodiniai romanai ir literatūriniai eskizai, kaip ir per amžius sukaupti geografijos ir gamtos mokslų aprašymai, gatvės kalba, pasakėčios, įvairiausi keistų nutikimų aprašymai — visa tai yra laikoma grožine literatūra, nors nė vienas iš jų neturi jokių apibrėžtų normų.

— Ar tu iš Pamatinių šaltinių tyrinėjimo mokyklos?

Jis skuba atsakyti, kad šitokios etiketės, gerbiamasis, paties ir priklijuotos, o jis rašąs grožinę literatūrą savo paties pramogai, nes negalįs tverti vienatvės, nė nemanąs pasinerti į literatūrinį pasaulį, šiuo metu kaip tik mėginąs iš jo išsikapstyti, nuo pat pradžių nerašęs knygų, kad galėtų pramisti, grožinė literatūra jam, galima sakyti, yra tam tikra prabanga anapus pinigų uždirbimo ir pragyvenimo.

— Tu tikras nihilistas!

Jis sako iš tiesų neturįs ideologijos, nors šiek tiek yra paniręs į nebūtį, tačiau nebūtis vis tik nėra identiška visiškai tuštumai, visai kaip knygoje esantis Tu yra Aš atvaizdas, o Jis yra nusisukęs Tu siluetas, šešėlio šešėlis, ir nors neturi veido bruožų, vis tik atlieka įvardžio funkciją.

Kritikas sumosuoja rankovėmis ir nueina.

Jis jaučiasi pasimetęs, nesupratęs, ar toje taip vadinamojoje grožinėje literatūroje esmė glūdi istorijos papasakojime? Ar pasakojimo struktūroje? O gal ne pasakojimo struktūroje, bet pasakojimo stiliuje? O gal ne stiliuje, bet stiliaus įtaigume? O gal ne stiliaus įtaigume, bet įtaigaus stiliaus pradiniame taške? O gal ne šiame pradiniame taške, bet pradiniame savojo aš taške? O gal ne šiame savajame aš, bet savojo aš suvokime? O gal ne savojo aš suvokime, bet suvokimo procese? O gal ne šiame procese, bet pačiame veiksme? O gal ne pačiame veiksme, bet veiksmo galimybėje? O gal ne šioje galimybėje, bet galėjime, pasirinkime? O gal ne šiame pasirinkime, bet pasirinkimo būtinybėje? O gal net ne šioje būtinybėje, bet kalboje? O gal ne kalboje, bet tame, ar kalba yra skani, ar nėra? Tačiau jis paprasčiausiai mėgaujasi, naudodamasis kalba, kad papasakotų apie moteris ir vyrus, ir meilės jausmą, ir jausmą meilė, ir seksą, ir gyvenimą, ir mirtį, ir sielą, ir kūną, ir ekstazę, ir agoniją, ir žmogaus domėjimąsi žmogumi, ir politiką, ir žmogaus vengimą politikos, ir realybės neišvengiamybę, ir įsivaizdavimo, kas yra realu, nerealumą, ir utilitarinių tikslų neigimą, ir netapatumą teigimui, ir logikos nelogiškumą, ir racionalias, toli pralenkusias mokslą hipotezes diskusijoje apie turinį, ir formą, ir prasmingą formą, ir beprasmį turinį, ir prasmės definiciją, ir sąlygiškumą, ir visų norą būti dievu, ir ateistišką stabmeldystę, ir savęs, kaip išminčiaus, garbinimą, ir narcisizmą, ir abejingumą seksui, pereinantį į pamišimą, ir demonų apsėdimą, ir ypatingus gebėjimus, ir nervinį pakrikimą, ir sėdėjimą meditacijoje, ir sėdėjimą ne meditacijoje, ir gilų susimąstymą, ir puoselėjimą kūno dao, ir ne dao, ir kas verta, ir kas neverta, ir kas galima, ir kas negalima, ir madą, ir galingą, tarsi smūgis, atsaką rakete vulgarumui, ir vieną mirtiną smūgį lazda, ir budistinį prabudimą, ir draudimą jaunimui mokytis, ir išsilavinimo įgijimą prieš įgyjant išsilavinimą, ir pilną pilvą juodojo vandens, ir pajuodavimą, būnant per arti juodojo vandens, ir juodojo vandens blogį, ir gerus žmones, ir blogus žmones, ir negerus žmones, ir žmones, piktesnius už vilkus, ir apie tai, kad suvis blogiausi kiti žmonės, ir kad pragaras yra kiekvieno širdyje, ir prisišaukimą sau bėdos, ir nirvaną, ir visko pabaigą, ir visko, kas baigėsi, nebeegzistavimą, ir kas yra teisinga, ir neteisinga, ir gramatinių struktūrų kūrimą, ir kažko nesakymą, netapatų nieko nesakymui, ir kalbėjimo nenaudingumą praktinėse diskusijose, ir niekieno pergalę vyrų ir moterų mūšyje, ir prigimtinių žmogaus emocijų ugdymą, vaikštant pirmyn atgal šachmatų figūrėlėmis, ir žmogaus poreikį valgyti, ir mirtį iš bado, kaip menkniekį, ir principų išdavimą, kaip labai reikšmingą, nors, po teisybei, nepakaltinamą, ir agnosticizmą, ir patyrimą, nepatikimą, tarsi ramentas, ir parkritimą, kai būtina parkristi, ir literatūroje prietarus sutriuškinusią revoliucinę literatūrą, ir literatūrinę revoliuciją, ir reformuotos literatūros likimą.

Šį skyrių galima skaityti, galima ir neskaityti, bet kad jau perskaitėte, tai taip jau ir bus.

73

Man atvykus į šį nediduką miestelį Rytų jūros pakrantėje, viena vieniša, pusamžė moteriškė užsigeidžia, kad ateičiau pas ją papietauti. Ji užeina į namus, kuriuose apsistojau, ir sako, kad prieš darbą dar spėjo pripirkti man įvairiausių rūšių jūros gėrybių, ne tik krabų, jūrinių moliuskų, bet ir puikiausių jūrinių ungurių.

— Į šį jūros uostą atvykai iš toli, tai kaipgi galėtum neparagauti šviežių jūros gėrybių? Ne tik žemyne, bet net ir didžiuosiuose miestuose ne visada įmanoma jų rasti, — ji labai svetinga.

Man sunku atsisakyti, tad kreipiuosi į namų, kuriuose apsistojau, šeimininką:

— Gal einam drauge?

Šeimininkas, kuris su ja pažįstamas, atsako:

— Šis kvietimas skirtas būtent tau, jai įgriso vienatvė, ir ji nori su tavimi apie kai ką pasikalbėti.

Jie akivaizdžiai susimokė, tad man belieka tik eiti drauge su ja. Varydamasi dviratį, ji sako:

— Iki ten toloka, teks šiek tiek paėjėti, sėskis — ir aš tave pavėžėsiu.

Skersgatvyje pilna pirmyn atgal vaikštinėjančių žmonių, o aš gi nesu luošys.

— Geriau aš tave pavešiu, o tu rodysi kelią, — sakau.

Ji įsitaiso ant galinės sėdynės, dviratis siūbuoja į šonus, aš nesiliauju skimbčioti skambučiu, taip išdidžiai ir važiuojam sausakimšom miestelio gatvelėm.

Gauti moters kvietimą papietauti, be abejo, puiku, tačiau šios moters geriausi metai jau praėję, gelsvas veidas suvytęs, skruostikauliai išsišovę, nei paviršutiniškame kalbėjime, nei važiavimo dviračiu manieroje nelikę nė lašelio moteriškos gracijos. Minu nuliūdęs ir ieškau pokalbiui žodžių.

Ji sako dirbanti gamykloje kasininke, nekeista, moteris atsakinga už pinigus. Su tokio tipo moterimis esu nemažai draugavęs, ir nors galiu pasakyti, kad kiekviena jų labai protinga, tačiau jos neišleis nė juanio daugiau, negu reikia, žinoma, tai profesinis įprotis, ne moteriška prigimtis.

Į jos butą patenkama iš seno kiemo, kuriame yra dar kelių butų durys. Ji atremia dviratį po savo langu, tačiau dviratis toks senas ir aplūžęs, kad sunkiai laikosi nenuvirtęs.

Ant durų kabo masyvi spyna. Ji atidaro buto duris, už jų tik nedidukas kambarėlis, kurio pusę užima didžiulė lova, o iš vieno šono stovi mažas kvadratinis staliukas jau nukrautas gėrimais ir maistais. Ant grindų padėta apdaužytų plytų, ant jų viena ant kitos sukrautos dvi didelės, medinės dėžės, o ant dėžių viršaus užkeltas lango stiklas su moters kosmetikos priemonėmis, lovos galvūgalyje — krūvelė senų žurnalų.

Pastebėjusi, kad dairausi aplink, ji puola teisintis:

— Labai atsiprašau už baisią netvarką.

— Gyvenimas juk irgi ne kitoks.

— Aš tiesiog leidžiuosi nešama srovės ir dėl smulkmenų nesirūpinu.

Ji uždega šviesą, pasodina mane prie stalo ir uždeda puodą ant viryklės prie durų. Tada įpila man gerti, atsisėda priešais mane, pasiremia alkūnėmis į stalą ir sako:

— Man nepatinka vyrai.

Vos vos linkteliu.

— Aš nekalbu apie tave, — paaiškina ji, — aš kalbu apie vyrus apskritai, tu rašytojas.

Nebežinau, ar turėčiau linktelti, ar ne.

— Esu jau seniai išsiskyrusi ir gyvenu viena.

— Nelengva, — turiu omeny, kad gyventi nelengva, visiems nelengva.

— Anksčiau turėjau draugę, nuo pat pradinių klasių mes puikiai sutarėme.

Imu įtarti, kad ji tikriausiai lesbietė.

— Ji jau mirusi.

Nieko neatsakau.

— Pasikviečiau tave, nes norėčiau papasakoti apie ją. Ji buvo tikrai labai graži, jeigu pamatytum jos nuotrauką, ji tau neabejotinai patiktų, kiekvienas ją pamatęs įsimylėdavo. Ji nebuvo tiesiog eilinė gražuolė, jos grožis buvo ypatingas, meliono sėklos ovalumo veidas, vyšnių raudonumo mažytė burnytė, krištolinio skaidrumo didelės migdolinės akys, o kūno formos — neverta nė sakyti — tarsi klasikinių gražuolių, aprašytų senuosiuose grožines literatūros veikaluose. Kodėl visa tai pasakoju? Nes, deja, neturiu išsaugojusi nė vienos jos nuotraukos, tuo metu apie tai nepagalvojau, o jai mirus, jos motina atėjo ir viską išsinešė. O tu gerk gerk.

Ji ir pati išgeria, ir iš jos gėrimo manieros iškart matyti, kad šiame reikale ji įgudusi. Ant jos kambario sienų nekaba nė viena fotografija, nei paveikslas, nėra ir moterų taip mėgiamų gėlių ar mažyčių žvėrelių. Ji baudžia save, didžioji dalis pinigų greičiausiai virsta tuo, kas pilama į taurę, o po to į skrandį.

— Norėčiau, kad tu jos gyvenimą užrašytum romane, galiu tau papasakoti apie ją smulkiai, tavo geras rašymo stilius, romanas yra...

— Iš nebūties gimusi būtis, — sakau šypsodamasis.

— Nenorėčiau, kad tu išgalvotum istoriją, nebijok naudoti jos tikrojo vardo. Aš neišgaliu nusamdyti rašytojo, nepajėgčiau išmokėti honoraro, bet jeigu turėčiau pinigų, tikrai nepagailėčiau. Todėl kreipiuosi į tave, prašydama paslaugos, prašydama, kad apie ją parašytum.

— Tai juk... — kilsteliu, bet vėl atsisėdu, išreikšdamas dėkingumą jos svetingumui.

— Neketinu tavęs papirkti, jeigu nuspręsi, kad su šia mergina buvo pasielgta neteisingai, pajusi jai užuojautą, tada parašyk. Kaip gaila, kad neturiu tau parodyti jos nuotraukos.

Jos akyse matyti tuštuma. Toji mirusi mergina, akivaizdu, ganėtinai prislėgusi jos širdį.

— Nuo mažumės buvau negraži, todėl ypatingai žavėjausi gražiomis mergaitėmis, norėdavau su jomis susidraugauti. Su ja aš nesimokiau toje pačioje mokykloje, bet dažnai susidurdavai pakeliui, eidama į mokyklą ar iš mokyklos, bet tai tebuvo akimirksnį tetrunkantys susitikimai. Josios išvaizda jaudino ne tik vyrus, bet ir moteris, aš irgi norėjau artimiau su ja susipažinti. Pastebėjau, kad ji visada vaikšto viena ir vieną dieną, palūkuriavau jos grįžtančios iš mokyklos, nusekiau iš paskos ir pasakiau, kad labai norėčiau su ja pasikalbėti, vildamasi, kad ji neprieštaraus. Ji sutiko, ir aš visą kelią palaikiau jai draugiją. Po to pakeliui į mokyklą visada laukdavau prie jos namų durų, taip mes ir susipažinome. Tu nesikuklink, valgyk ir gerk!

Ji paduoda šviežiai troškintą jūrinį ungurį, sriuba irgi labai skani.

Siurbčiodamas sriubą, klausausi greitakalbe pasakojant, kaip ji tapo jos namuose sava, kaip jos motina ėmė su ja elgtis, tarsi su savo dukra. Dažnai ji išvis nebegrįždavo namo ir tiesiog miegodavo su ja vienoje lovoje.

— Negalvok, kad tai buvo tai, apie vyrų ir moterų santykius sužinojau tik tada, kai ją dešimčiai metų pasodino į kalėjimą, ji su manimi buvo išsiskyrusi, nenorėjo, kad ją kalėjime aplankyčiau, po to aš tiesiog susiradau pirmą pasitaikiusį vyrą ir už jo ištekėjau. Tarp manęs ir jos buvo visiškai tyra mergaitiška meilė, šito jūs, vyrai, nelabai galite suprasti, vyrų meilė moterims yra tarsi gyvulių, aš nekalbu apie tave, tu rašytojas, paragauk krabų!

Ji perlaužia stiprų kvapą skleidžiantį, sūdytą krabą ir įdeda man į dubenį. Dar yra ir keptų moliuskų, išmirkytų prieskoniniame padaže. Tai karas tarp vyro ir moters, karas tarp sielos ir kūno.

— Jos tėvas buvo Guomindango karininkas. Išvadavimo armijai atsidūrus pietuose, jos motina pastojo ir ėmė jos lauktis, nuskubėjo pranešti žinios jos tėvui, bet karo laivas jau buvo palikęs uostą.

Tai dar viena iš tų senamadiškų istorijų, prarandu susidomėjimą mergaite ir atsiduodu uoliam krabo dorojimui.

— Vieną naktį ji apsivijo mane rankomis ir pravirko, aš išsigandau ir paklausiau, kas nutiko? Ir ji prisipažino galvojanti apie savo tėtį.

— Ji nebuvo jo mačiusi?

— Jos motina sudegino visas nuotraukas, kuriose jis buvo su karine uniforma, tačiau jos namuose liko vestuvinė nuotrauka, kurioje jos motina dėvi baltą nertą suknelę, o tėvas — vakarietiško stiliaus kostiumą, žmogus labai elegantiškas, ji man rodė. Visaip kaip stengiausi ją guosti, užjaučiau ją, galiausiai stipriai apkabinau ir verkiau drauge.

— Tai juk suprantama.

— Jeigu visi kiti irgi būtų manę taip, kaip tu, viskas būtų buvę gerai, tačiau žmonėms tai nepasirodė suprantama, jie laikė ją Revoliucijos prieše, kalbėjo, kad ji trokštanti reakcionierių valdžios atstatymo ir planuojanti pabėgti į Taivanį.

— Tų laikų politika nebuvo tokia atvira, kokia ji yra šiandien, laikai juk pasikeitė, žmonės raginami grįžti į žemyną aplankyti savo giminių, — o ką dar aš galėjau pasakyti?

— Tada ji buvo dar mergaitė, bet net ir vėliau, vidurinėje mokykloje, ji negalėjo to suprasti. Savo ilgesį tėvui ji išliejo dienoraštyje!

— Jeigu būtų kažkas jį suradęs ir įskundęs, tuo metu ji būtų buvusi nubausta, — sakau. Man pasidaro įdomu, ar šitas Elektros kompleksas ir homoseksualumas kaip nors transformavosi.

Ji ima pasakoti, kaip dėl šeimos praeities merginos nepriėmė į universitetą, kaip ji buvo priimta praktikante į Pekino operos trupę. Susirgus pagrindinei trupės solistei, ji turėjo ją pakeisti, kaip pirmą kartą ji raudonavo, kaip tai sukėlė anos solistės pavydą. Jų operos trupei išvykus gastrolių, toji moteris slapta perskaitė jos dienoraštį ir įskundė, kaip, operos trupei grįžus į miestą, viešojo saugumo tarnybos pareigūnai susirado ir kvotė josios motiną, ir liepė jai priversti savo dukrą prisipažinti ir atiduoti dienoraštį. Mergaitė bijojo, kad viešojo saugumo pareigūnai imsis apieškoti namus, todėl nusiuntė dienoraštį į jos — šitos moters — namus. Bet ji išsigando, kad viešojo saugumo pareigūnai ateis ieškoti, todėl dienoraštį nunešė į dėdės, iš motinos pusės, namus. Tardoma jos motina patvirtino, kad pastaruoju metu jos dukra bendravo tik su ja ir dėdės, iš motinos pusės, šeima. Merginos dėdė buvo iškviestas į tardymą, ir, išsigandęs, kad bus įpainiotas, dienoraštį atidavė. Viešojo saugumo pareigūnai tada susirado ją, ji, aišku, buvo įbauginta ir viską prisipažino. Merginą iš pradžių izoliavo operos trupėje, neleisdami grįžti namo, o vėliau apkaltino ją rašius reakcionierišką dienoraštį ir nerūpestingai planavus antirevoliucinius veiksmus, ji buvo areštuota ir pasodinta į kalėjimą.

— Ar nori pasakyti, kad jie visi ją įskundė ir demaskavo, įskaitant jos motiną ir jos dėdę?

Šitas krabas žalias, negaliu jo valgyti, padedu jį atgal, mano pirštai išsitepę krabo mėsa ir nėra jokio rankšluosčio, į kurį galėčiau nusišluostyti rankas.

— Visi parašė ją demaskuojančius prisipažinimus, uždėjo pirštų atspaudus. Net jos dėdė, kuris buvo daug vyresnis, buvo taip įbaugintas, kad nebedrįso daugiau su manimi susitikti. Jos motina pareiškė, kad tai per mane jos dukra nuėjo klystkeliais, kad tai aš įteigiau jai šitas reakcionieriškas mintis, ir nebeleido daugiau lankytis jos namuose!

— Kaip ji mirė? — man smalsu greičiau sužinoti pabaigą.

— Klausyk, ką aš tau pasakoju... — regis, ji nori pasiteisinti.

Aš nesu teisėjas. Jeigu tais laikais tai būtų nutikę man, tikrai nebūtinai bučiau likęs švariomis rankomis. Prisimenu, kaip būdamas mažas, mačiau, kaip mano motina traukė iš močiutės skrynios dugno tuos prieš keliasdešimt metų surašytus žemės įkeitimo dokumentus ir degino juos krosnyje, ir koks šlykštus tada tai atrodė nusikaltimo įrodymų naikinimas. Laimei, niekas neatėjo klausinėti apie tas senas sąskaitas, bet jeigu būtų, neabejotinai būčiau įskundęs man sukutį nupirkusią savo močiutę ir mane užauginusią savo motiną, tada buvo tokie laikai!

Šlykštu ne tiek nuo stipraus marinuotų krabų kvapo, kiek nuo savęs paties, nebegaliu daugiau valgyti, todėl geriu.

Staiga ji kelis kartus sukūkčioja, užsidengia veidą rankomis ir pradeda raudoti balsu.

Negaliu krabuotomis rankomis jos paguosti, todėl paklausiu:

— Ar galėčiau pasinaudoti tavo rankšluosčiu?

Ji parodo į praustuvą ant lentynos už durų, kuriame yra švaraus vandens. Nusiplaunu rankas ir tik tada, kai paduodu jai drėgną rankšluostį, ji pagaliau liaujasi verkusi. Ši negraži moteris man kelia pasibjaurėjimą, nejaučiu jai užuojautos.

Ji sako tuo metu jautusis pasimetusi, tačiau po metų atsigavo, išsiklausinėjo, kur toji mergina buvo, pripirko daugybę maisto ir nuėjo aplankyti kalinės. Mergina buvo nuteista dešimčiai metų ir nenorėjo jos matyti. Bet ji pasakė, kad netekės, kad yra pasiryžusi laukti, kol ją pagaliau paleis, kad turi darbą ir gali ją išlaikyti, tik tada mergina priėmė tai, ką ji atnešė.

Ji sako, kad dienos, kai jos buvo drauge, buvo pačios laimingiausios jos gyvenime, jos mainydavosi dienoraščiais, meiliai kalbėdavosi tarpusavyje, tarsi būtų buvusios seserys, prisiekė niekada gyvenime neištekėti, ateityje visada būti kartu. Kuri bus vyras? Kuri bus žmona? Žmona, žinoma, ji. Jos abi gulės vienoje lovoje ir tol viena kitą kutens, kol prapliups juoktis, ji sakė, kad, vien išgirdusi ją juokiantis, bus laiminga. Tačiau aš labiau norėjau ją vaizduotis daug niekšingesnę.

— Tai kodėl vėliau tu vis dėlto ištekėjai? — klausiu.

— Tai ji pirmoji pasikeitė, — sako ji, — kartą nuėjau jos aplankyti, jos veidas buvo ištinęs, ji elgėsi ypatingai šaltai. Visiškai sutrikau, vis mėginau ją išklausinėti, kol galiausiai jau baigiantis lankymo laikui, kaskart tai būdavo tik dvidešimt minučių, ji liepė man ištekėti ir daugiau nebeateiti. Kai pagaliau pavyko ją iškvosti, ji prisipažino jau turėjusi vieną žmogų, paklausiau, kas jis, ir ji atsakė, kad tai vienas iš kalinių! Po to jos nebemačiau. Parašiau jai daugybę laiškų, tačiau ji nė į vieną neatsakė, štai tada ir ištekėjau.

Norėčiau jai pasakyti, kad tai jos kaltė, kad merginos motina jautė jai neapykantą neveltui, jeigu ne ji, mergina būtų normaliai mylėjusi, normaliai ištekėjusi, susilaukusi vaikų, ir nebūtų viskas taip pasibaigę.

— Ar tu turi vaikų? — klausiu.

— Sąmoningai jų nenorėjau.

Pikta moteris.

— Po vestuvių nepraėjus ir metams, mes ėmėme gyventi atskirai, o dar po metų oficialiai išsiskyrėme. Nuo tada gyvenu viena, nekenčiu vyrų.

— Kaip ji mirė?

Pakeičiu pokalbio temą.

— Girdėjau kalbant, kad ji mėgino pabėgti iš kalėjimo ir buvo nušauta sargybinių.

Nebenoriu toliau klausytis, tik laukiu, kad ji greičiau pabaigtų šitą istoriją.

— Gal aš pašildysiu sriubą? — ji pažvelgia į mane šiek tiek sunerimusi.

— Nereikia.

Ji susirado mane paprasčiausiai tam, kad išlietų savo nusivylimus, šitas maistas man kelia pasišlykštėjimą.

Ji dar papasakoja, kaip visokiausiais būdais ieškojo su ja vienoje kameroje sėdėjusios kalinės, kuri buvo paleista po jai skirto termino, ir sužinojo, kad jos draugė buvo pagauta siuntinėjusi laiškelius kaliniui, už tai jai buvo uždrausta išeiti į lauką ir turėti lankytojų. Ji mėgino bėgti, bet tuo metu jos protas jau buvo pasimaišęs, ir ji dažnai pati sau tai verkdavo, tai juokdavosi. Dar papasakoja, kaip susirado aną kalinį, kuris jau buvo paleistas, bet pas jį tuo metu buvo moteris. Ir kai ji klausinėjo jo apie merginos padėtį, vyras, nežinia ar bijodamas, kad toji moteris pradės pavydėti, ar kad iš esmės buvo žiaurus, nieko taip ir nepasakė. Jie apsikeitė vos dešimčia sakinių ir ji supykusi išvažiavo...

— Ar gali šitai aprašyti? — klausia ji, nuleidusi galvą.

— Pažiūrėsim! — galiausiai atsakau.

Ji siūlosi mane parvežti, arba bent jau norėtų, kad paimčiau jos dviratį, bet aš kategoriškai atsisakau. Pakeliui iš jūros pusės protarpiais pūsteli šalto vėjo gūsiai, ir atrodo, tarsi lytų. Grįžęs į savo nakvynės namus, pusę nakties kankinuosi vemdamas ir viduriuodamas, bijau, kad jūros gėrybės nebuvo labai šviežios.

74

Jie sako, kad čia, jūros pakrantėje, nuo kalno naktimis vis atsklinda keista būgnų ir varpų muzika, tai daoistų vienuoliai ir vienuolės rengia slaptus daoistinius ritualus. Jis ir ji tai matė savo pačių akimis, nors tai nutiko visai netyčia, o grįžę papasakojo apie tai kitiems. Jeigu dienos metu liptum į kalnus ieškoti, tai tos daoistinės šventyklos niekada nerastum.

Pasak jų pasakojimų, šventykla kabėjo ant uolos, atsigręžusi į jūrą. Jis pasakoja, kad beveik pačioje kalno viršūnėje. Ji prieštarauja — tai buvo užkopus siauru takučiu ant uolos, bet dar pusiaukelėje į kalno viršūnę.

Abu pasakoja tai buvus dailią daoistinę šventyklą, iškaltą uoloje, į kurią galima pakliūti tik tuo siauru kalnų takučiu. Štai kodėl dienos metu nei jūroje plaukiojančios žvejų valtys, nei į kalno viršūnę užsiropščiantys vaistinių žolių rinkėjai negali jos pastebėti. Jie pasakoja, kad ėjo naktį takučiu paskui muzikos garsus, kol apgraibomis tamsoje aptiko vietą, kur vyko daoistinė ceremonija, ir netikėtai išvydo ryškiai nušviestą šventyklą, praviromis durimis ir besiraitančiais smilkalų dūmais.

Jis matė kokį šimtą vyrų ir moterų dažytais veidais, vilkinčių daoistinės mantijas, rankose laikančių skraidančius durklus ir deglus, pusiau primerktomis akimis šokančius ir dainuojančius. Jie visi balsu raudojo, veidais tekėjo ašaros. Vyrai ir moterys maišėsi vienas su kitu, nė kiek nesivaržydami, apimti ekstaziško ir isteriško transo, tai atmesdami galvą atgal, tai treptelėdami koja.

Ji pasakoja, kad tą kartą, kai ji tai matė, ten nebuvo tiek daug žmonių, bet jie vilkėjo ryškiaspalviais rūbais, buvo įvairaus amžiaus, nuo jaunučių mergaičių iki senyvų moteriškių, bet vyrų nebuvo. Jų veidai buvo parausvinti, lūpos išdažytos kraujo raudonumo spalva, antakiai išpiešti medžio anglimi, plaukai ant viršugalvio susukti į kuodą, aprišti raudonais kaspinais ir papuošti baltųjų jazminų vainikais, kai kurios buvo pasipuošusios variniais auskarais, bet ar turėjo auskarus nosyse — ji nebepamena. Irgi šoko ir dainavo, mojuodamos rankovėmis, ji-ji-ja-ja, buvo labai keista.

Klausi, ar ji nesusapnavo? Ji sako, kad su ja drauge ėjo ir jos klasės draugė, nuėjusios į kalnus jos pasiklydo ir iki sutemstant nebesugebėjo nusileisti žemyn, išgirdusios muziką, apgraibomis patraukė pirmyn ir netikėtai atsidūrė prie šventyklos, žmonės, esantys joje, nelaikė to didele paslaptimi, durys buvo atlapos.

Jis pasakoja, kad jam irgi taip pat nutiko, tik tada jis buvo vienas. Vaikščioti po kalnus naktį jam įprasta, jis to nebijo, nuo blogų žmonių apsigintų, bet anie daoistų vienuoliai tiesiog buvo užsiėmę savo ritualais ir nė neketino žaloti žmonių.

Jie abu sakosi tai matę savo pačių akimis, jeigu būtų tik girdėję šnekant, būtų tikrai nepatikėję. Abu jie turi aukštąjį išsilavinimą, yra sveiko proto, abu netiki dvasiomis ir vaiduokliais. Jeigu tai būtų buvusi haliucinacija, būtų tai supratę.

Tarpusavyje jie nebuvo pažįstami, pasakojo tau tai atskirai, ir abiejų pasakojimuose buvo paminėtas šioje jūros pakrantėje esantis kalnas. Ir nors tu su jais susitikai pirmą kartą, atrodė, lyg būtumėt seni, geri draugai, jie su tavimi iškart ėmė nuoširdžiai bendrauti, nebuvo jokio poreikio tuo didžiuotis ar to gėdytis, nereikėjo niekam nieko saugotis, nieko niekuo kaltinti. Jiems nevertėjo tavęs mulkinti, galiausiai ir jie patys šimtą kartų tai permąstė ir negalėjo rasti paaiškinimo, tai akivaizdžiai buvo asmeninė patirtis, kurią jie privalėjo išpasakoti.

Jie sako, kad jeigu jau atkeliavai iki šios pakrantės, ieškodamas keistenybių, tai tikrai turi nukeliauti ir tenai. Jie norėtų tau palaikyti kompaniją, tačiau baiminasi, kad, tyčia ieškodami, gali ir nerasti, tokie dalykai nutinka netyčia, sąmoningai jų ieškoti yra bergždžias reikalas. Gali tikėti, gali netikėti, bet kai jie savo akimis išvydo visa tai raudonų žvakių šviesoje, visas nuovargis dingo. Jie galėtų prisiekti, jeigu priesaika turėtų kokią nors įtaką, jeigu galėtų tave įtikinti, jie tuojau pat prisiektų, deja, priesaika negali atstoti asmeninės patirties, ir tu negali netikėti jų nuoširdumu.

Pagaliau prieš pat nusileidžiant saulei, pasiekęs viršūnę, užkopi į viršų, prisėdi, žvelgdamas į tobulai apvalią, liepsnojančią, raudoną saulę nykstančiais spinduliais, kuri nusileidžia iki pat beribės jūros, atšoka nuo vandens paviršiaus ir virpėdama panyra į pilkšvai mėlyną jūros erdvę. Auksinės švieselės raičiojasi, tarsi vandens gyvatės, lieka tik apkarpyta, skaisčiai raudona, pusapvalė karūna, plūduriuojanti ant juodų vandenų, tarsi ant elipsės formos skrybėlės, šokteli kelis kartus aukštyn, kol galiausiai ją nuryja beribė jūra, ir lieka tik dangus, pilnas rausvų debesų.

Pradedi leistis nuo kalno žemyn, ir labai greitai tave apsupa prieblanda. Paimi medžio šaką vietoj lazdos ir kas žingsnį stukseni į statų akmenuotą kalnų takelį. Netrukus nusileidi į tamsų kalnų slėnį ir nebematai nei jūros, nei tako.

Stengiesi prisispausti arčiau prie uolos, apaugusios smulkiais medeliais ir krūmais, bijodamas paslysti ir nugarmėti į šalia takelio esančią prarają, kuo toliau, tuo kojos labiau glemba, lieka tik apčiuopti kelią, pasitikint rankoje laikoma lazda. Nebežinai, ar žengti kitą žingsnį saugu, imi abejoti, ar ši vis labiau tirštėjanti tamsa ne iš tavo paties širdies gelmių kyla. Lazda jau irgi nebepasitiki ir prisimeni kišenėje turįs žiebtuvėlį, net jeigu jis ir nepadės tau rasti lygaus kelio, tai bent jau galėsi pasišviesti žingsnį į priekį. Tačiau tirštoje, sunkioje tamsoje žiebtuvėlis išspjauna tik iš baimės virpančią ugnies liepsnelę, kurią tenka pridengti delnu nuo vėjo. Dar žingsnis — ir priešais iškyla juoda siena, sukeldama tau įtarimą, kad šitaip tyčia mėginama tave sugundyti žengti tą neatsargų žingsnį prarajos link. Liepsnelė dingsta šalto vėjo gūsyje, o tu tarsi neregys, neturintis daugiau kuo pasitikėti, remiesi ranka į medinę lazdą ir po truputį, vis pastuksendamas prie pėdos, judi žingsnis po žingsnio, visą kelią virpėdamas iš jaudulio.

Šiaip ne taip pasieki tarpą tarp uolų, kuris pasirodo besąs urvas, ir pastebi blausią, mirkčiojančią švieselę, tarsi tai būtų plyšys tarp durų ir staktos. Priėjus prie pat, paaiškėja, kad taip ir yra, pastumi, bet jos užremtos. Prisispaudi prie pat plyšio ir pamatai viduje visiškai tuščioje salėje kyburiuojant vienišą žibintą, apšviečiantį Trijų Aukščiausių Dorybių — dievo Daode, dievo Juanši, dievo Lingbao — skulptūras.

— Ką darai?

Staiga už nugaros kažkas piktai šūkteli, tu išsigąsti, bet išgirdęs, kad tai žmogaus balsas, tuoj pat nusiramini.

Sakai, kad esi keliauninkas, naktį šiuose kalnuose pasiklydai, nerandi kelio atgal.

Daug nekalbėdamas, jis nusiveda tave mediniais laiptais aukštyn į kambarį, apšviestą aliejinės lempos. Tik tada pamatai, kad jis vilki tamsų daoistinį drabužį, kelnės surištos apačioje ties blauzdomis, giliose akiduobėse įsodintos akys spinduliuoja energija, jis neabejotinai yra vienas iš senųjų mokytojų. Nedrįsti prisipažinti, kad atkeliavai šniukštinėti jo daoistinės šventyklos paslapčių, tik dar kartą atsiprašai už sutrukdymą, maldauji leisti pasilikti nakčiai ir pažadi vos prašvitus iškeliauti.

Jis akimirką sudvejoja, tada nuo medinės pertvaros nuima raktų ryšulį, paima lempą, tu nuolankiai nuseki paskui jį dar vienais laiptais aukštyn. Jis atidaro kambario duris ir, nieko nesakęs, nusileidžia žemyn.

Įžiebi žiebtuvėlį, viduje tik tuščia lova ir daugiau nieko. Taigi, atsiguli su visais rūbais, susirieti į kamuoliuką ir nebedrįsti prisileisti jokių kitų minčių. Po kurio laiko viršuje išgirsti aukštą garsą, tai švelnus varpelio tilindžiavimas, kuriam tarsi pritaria tolimas moters giedojimas. Nustembi ir pradedi tikėti jų pasakojimu apie keistus daoistų ritualus. Visko gali būti, kad ten, viršuje, irgi vyksta kažkoks slaptas ritualas, norėtum pats tai pamatyti, bet galiausiai taip ir nepasijudini, tas hipnotizuojantis varpelio tilindžiavimas labai ramina ir tamsoje tave užklumpa neįveikiamas nuovargis. Tau pasirodo, kad matai jaunos mergaitės nugarą, ji sėdi sukryžiavusi kojas, surištais ties viršugalviu plaukais, ir skambina variniu varpeliu, grakštus jo garsas pasklinda aplink, banguodamas tarsi šviesa, ir tu nebegali netikėti sėkme ir lemtimi, ir tik meldi, kad kitame pasaulyje tavo siela galėtų ilsėtis ramybėje...

Pateka saulė, nušvinta dangus, tu atsikeli ir užlipi į viršų, durys praviros, viduje matyti tuščia salė, jokių stalelių smilkalams ir užuolaidų, jokių skulptūrų ar lentelių su užrašais, tik didžiulis veidrodis, pakabintas vidury sienos ir atspindintis įėjimą į olą, užtvertą vien mediniais turėklais. Eidamas tiesiai į veidrodį matai vien žydrą dangų, ir tai tau ilgam atima žadą.

Leisdamasis nuo kalno žemyn išgirsti kūkčiojant ir už posūkio pamatai rausvą nuogą vaiką, sėdintį vidury kelio, matyt, verkia jau kuris laikas, nes balsas visai užkimęs, o jis pavargęs. Prieini arčiau ir pasilenkęs paklausi:

— Ar tu visai vienas?

Pamatęs atėjusį žmogų, jis ima dar garsiau verkti. Suimi jį už siaurų petukų, pastatai ant kojų ir nuplekšnoji žemes nuo jo nuogo užpakaliuko.

— Kur tavo namiškiai?

Kuo daugiau klausinėji, tuo labiau jis verkia, o aplink niekur nematyti jokio namelio.

— Kur tavo tėtis ir mama?

Jis tik purto galvą ir žiūri į tave akimis, sklidinomis ašarų.

— Kur tavo namai?

Vis dar verkdamas, jis papučia lūpytes.

— Jeigu tu ir toliau verksi, aš nebekreipsiu į tave dėmesio! — pagrasini jam.

Tai suveikia, jis iškart liaujasi verkęs.

— Iš kur tu atėjai?

Jis neatsako.

— Ar tu visai vienas?

Jis tik žiūri į tave tylėdamas.

— Ar tu gali kalbėti? — nutaisai piktą išraišką.

Jis tuoj pat vėl pradeda verkti.

— Neverk! — sutramdai jį.

Jis pražioja savo mažą burnytę, ketindamas vėl paleisti dūdas, bet neišdrįsta.

— Jeigu dar verksi, aš užplosiu tau per užpakalį!

Jis kažkaip susivaldo, ir tu paimi jį ant rankų.

— Drauguži, kur tu nori eiti? Kalbėk!

Jis instinktyviai apsiveja tavo kaklą.

— Argi tu iš tikrųjų negali kalbėti?

Visas jo veidelis išsiterliojo purvu, kai ranka valėsi ašaras, esi visai pasimetęs. Jis tikriausiai priklauso netoliese gyvenančiai valstiečių šeimai, jo tėvai prastai jį prižiūri, visiškas absurdas.

Nešinas juo, paeini galą kelio, tačiau sodybos nematyti, rankos nutirpo, šiaip ar taip kartu su šituo vaiku nebyliu tikrai negali leistis žemyn, todėl bandai su juo pasikalbėti.

— Gal dabar truputį pats paeik?

Jis papurto galvą ir pasižiūri graudžiu žvilgsniu.

Prisiverti eiti toliau, bet žmonių namų nematyti, iš kalnų slėnio dūmai irgi nekyla. Svarstai, ar galėjo jį pamesti? Ar galėjo žmonės atsikratyti šituo vaiku nebyliu, palikdami jį kalnų kelyje? Reiktų grąžinti jį atgal, iš kur paėmei, jeigu niekas jo nepasiims, tėvai grįš jo ieškoti.

— Mažuti, truputį paeik pats, man rankos nutirpo.

Patapšnoji jį per užpakaliuką, bet, pasirodo, jis užmigo. Matyt, šiame kalnų kelyje jis jau kuris laikas vienas, taip galėjo pasielgti tik visiški niekšai. Mintyse prakeiki jį pagimdžiusius tėvą ir motiną, kam reikėjo vargintis jį gimdyti, jeigu nepajėgiat išlaikyti!

Įsistebeiliji į šlapią nuo ašarų jo veidelį, labai giliai įmigęs, šitaip tavimi pasitiki, įtari, kad iki šiol nebuvo patyręs tiek rūpesčio. Saulė prasiskverbia pro tirštus debesis ir šviečia tiesiai jam į akis, jo blakstienos sutrūkčioja, jis sukruta, veidu įsikniaubdamas tau į krūtinę.

Šilumos gūsis užlieja pačias tavo širdies gelmes, jau senokai nejautei tokio švelnumo. Supranti, kad vis dėlto myli vaikus, galbūt kažkada netgi turėjai sūnų. Kuo ilgiau į jį žiūri, tuo labiau jis atrodo panašus į tave, ar nebus taip, kad siekdamas trumpalaikio pasitenkinimo, tu netyčia davei jam gyvybę? O po to visiškai juo nebesirūpinai, taip sakant, pametei jį? Niekada apie jį net nepagalvojai, juk tai save tu prakeikei!

Tu bijai, bijai, kad jis pabus, bijai, kad prakalbės, bijai, kad viską supras. Laimei, jis nebylys, laimei/miega, nesuvokia savosios nelaimės. Turi palikti jį ten, kalnų kelyje, kol jis dar nepabudo, kol dar niekas nepastebėjo, turi sprukti.

Tu paguldai jį ant kelio. Jis susigūžia, pariečia kojytes ir užsidengia rankomis veidelį, turėtų pajusti nuo žemės kylantį šaltį ir greitai pabusti. Puoli bėgti vidury šviesios dienos tarsi pasprukęs kalinys ir tau pasirodo, kad už nugaros girdi raudant, bet nebedrįsti atsigręžti.

75

Persėdant Šanchajuje ilgoje tarsi drakonas ar gyvatė eilėje priešais bilietų kasą man pavyksta gauti bilietą, kurį kažkas grąžino, į specialų Pekino ekspreso traukinį, ir maždaug po valandos aš jau sėdžiu traukinyje, tai bent sėkmė. Šis kolosalus metropolis ir jo susigrūdę dešimt milijonų gyventojų manęs jau nebedomina, mano tolimas dėdė, kurį būčiau norėjęs aplankyti, pasimirė anksčiau už mano tėvą, jiedu abu nesulaukė garbaus amžiaus.

Miestą kertanti juoda Usongo upė skleidžia siaubingą dvoką, žuvys ir vėžliai visai išmirė, tik štai nežinia, kaip vis dar pajėgia išgyventi šio miesto žmonės? Iš čiaupo bėgantis vanduo kasdieniam naudojimui negana, kad yra purvinai geltonas, bet dar ir trenkia dezinfekciniu chloru, regis, šie žmonės ištvermingesni ir už žuvis, ir už krevetes.

Prieš tai buvau nukeliavęs prie Jangdzės žiočių, ten, be nerūdijančių krovininių laivų, plaukiojančių po didžiules, purvinai geltonas bangas, tėra tik nendrėmis apžėlusios dumblinos pakrantės, skalaujamos tų pačių purvinai geltonų bangų. Vandenyje nepaliaujamai kaupiasi dumblas bei smėlis, ir vieną dieną visa Rytų jūra pavirs ištisine smėlio sekluma.

Pamenu, vaikystėje Jangdzės vanduo visą laiką būdavo skaidrus, nesvarbu, ar saulėta diena, ar lietinga. Pakrantėse prekeiviai nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro siūlydavo žuvis, dydžio sulig mažu vaiku, kapodami ir pardavinėdami jas dalimis. Net nekalbu, kad aplankęs daugybę uostų palei Jangdzę, nepamačiau tokio dydžio žuvų, buvo apskritai sunku rasti prekystalius su žuvimi. Ir tik Trijų Tarpeklių gale, Vansianyje, ant trisdešimties ar keturiasdešimties metrų aukščio akmeninės krantinės pamačiau keletą žuvų prekystalių, bambukinėse pintinėse visos žuvytės buvo vos kelių centimetrų ilgio, anais laikais tokios būtų tikę tik katinui sušerti. Anais laikais mėgdavau stovėti upės krantinėje ir žiūrėti, kaip žmonės ant pontono vynioja meškeres, žuviai pasirodžius vandens paviršiuje, stodavo jaudinama akimirka, sakytum, užvirdavo žuvies ir žmogaus kova. O šiandien kontorose dešimtys tūkstančių valdininkų kuria Jangdzės išvalymo strategiją, vienas tokių kažkurio departamento ar skyriaus valdininkų, sulaukęs kai jo viršininkas išeis, privačiai papasakojo man, kad daugiau nei šimtas šios upės gėlavandenių žuvų rūšių yra ties išnykimo riba.

Naktį laivui prisišvartavus Vansianyje, žvelgdamas į žiburius krante, skyriaus viršininkas rūkė ir šnekučiavosi su manimi laivo denyje, tada ir papasakojo, kad pasislėpęs šito laivo kapitono kajutėje tapo masinių skerdynių Kultūrinės Revoliucijos metu liudininku, ir skerdžiami, žinoma, buvo žmonės, ne žuvys. Surišti viela per riešus, grupelėmis po tris, šaudomi iš kulkosvaidžio ir metami į upę. Jeigu pataikydavo nors į vieną, jis nusitraukdavo į upę likusius du, tarsi žuvys ant kabliuko blaškydavosi, taškydavosi, kurį laiką priešindamiesi, o po to nugrimzdavo gilyn į upę, tarsi prigėrę šunys. Kaip keista, kuo daugiau žmonių išžudo, tuo daugiau jų lieka, kuo daugiau žuvų sugauna, tuo mažiau jų lieka, o kad taip atvirkščiai? Juk būtų daug geriau.

Žmonės ir žuvys turi šiokio tokio panašumo, juk didžiosios žuvys ir didieji žmonės visi išnyko, matyt, šis pasaulis skirtas ne jiems.

Bijau, kad tas mano tolimas dėdė buvo paskutinis didis žmogus, kalbu ne apie didžias asmenybes, kurių bet kuriais laikais pilnos salės, jei tik yra pokylių, jei tik yra banketų. Didieji žmonės, apie kuriuos kalbu, yra tie žmonės, kuriuos gerbiu. Tam dėdei, kurį gerbiau, buvo suleista ne tų vaistų, ir nors jis atsigulė į ligoninę tik su plaučių uždegimu, po vienos injekcijos praėjus porai valandų, atsidūrė morge. Girdėjau kalbant, kad ligoninėse žudomi žmonės, bet nenoriu patikėti, kad jis mirė taip apgailėtinai. Tais didžiosios suirutės metais buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau, ir pirmas kartas, kai jis su manimi, vos apsiplunksnavusiu jaunuoliu, rimtai kalbėjosi apie literatūrą ir politiką. Iki tol jis tik juokindavo mane žaisdamas. Jis turėjo žemą balsą, galėdavo esperanto kalba sudainuoti „Internacionalą“ ir sirgo lengva astma. Pasakojo, kad šitą ligą įsitaisė dar jaunystėje, nes per karą prisirūkė per daug tabako surogatų. Pasakojo, kad karo lauke, negaudamas tabako lapų ir užėjus nikotino badui, galėdavo rūkyti bet ką, pavyzdžiui, prie laužo sudžiovintus kininio kopūsto ir medvilnės lapus, žmonės tokiomis aplinkybėmis visada susigalvodavo išeitį.

Dar jis mokėdavo pralinksminti vaikus. Greičiausiai aš susikirtau su savo motina, protestuodamas paskelbiau bado akciją ir atsisakiau valgyti jos paruoštą vištienos ir lakštinių sriubą, kol ji visai atšalo, tai buvo valios varžybos. Nors ir būdamas mažas, vis tiek turėjau savigarbą, kai lazda perlenkiama, ji nebegali būti ištiesinta, buvo matyti, kaip mano motina netenka kantrybės ir netrukus turėjau atsidurti keblioje padėtyje. Taigi, tas dėdė stvėrė mane ir išsivedė į gatvę ledų.

Ką tik buvo praūžusi liūtis ir gatvės virtusios upėmis. Jis nusiavė savo milžiniškus, odinius, kareiviškus batus, pasiraitojo kelnių klešnes ir, brisdamas per vandenį, nusivedė mane į ledų ir gėrimų krautuvę, sušveičiau dvi milžiniškas porcijas ledų, vėliau niekada nebesu suvalgęs tiek daug šalto maisto vienu kartu. Grįžus namo, mano motina pamatė jį laikantį rankose batus ir nutaisiusį tokią graudžią veido išraišką, kad iškart prapliupo juoktis ir šaltasis karas tarp manęs ir mano motinos buvo baigtas. Jis, mano dėdė, iš tikrųjų elgėsi kaip didis žmogus.

Jo tėvas, pasimiręs daug anksčiau, nes rūkęs opiumą ir linksmindavęsis su prostitutėmis, buvęs kapitalistų agentas. Kadaise jis davė jam kelis tūkstančius sidabrinių dolerių, kad šis emigruotų į Ameriką, nes nenorėjo, kad veltųsi į Komunistų partijos veiklą, tačiau jis nepaėmė nė cento, pabėgo į Dziangsi provinciją ir įstojo į Naujojo Ketverto armiją ginti šalies.

Jis pasakojo, kad, kai tarnavo Naujojo Ketverto armijos štabe Anhui provincijos pietiniame kalnų regione, iš vieno valstiečio nusipirko leopardo jauniklį ir laikė jį metaliniame narve po lova, nakčia jame prasiverždavo laukinė prigimtis, ir jis nesiliaudavo riaumojęs. Kareiviams jį aptikus, nenorėdamas, kad jį nužudytų, atidavė žmonėms.

Tais laikais jis mėgdavo kalbėtis su mano tėvu, atvykęs paleisdavo jį atvežusį vairuotoją ir atlydėjusį apsauginį, kaskart iš savo odinio portfelio išsitraukdavo butelį gero vyno, kokio niekur mieste nerastum, ir didelį maišą Šanchajaus saldainių asorti man. Pradėję kalbėtis, jie tęsdavo šnekas per visą naktį, pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės istorijas, lygiai kaip kad aš dabar, esant progai sutikęs jaunų dienų bendramokslį.

Jis pasakodavo apie apleistą, žole apžėlusiomis čerpėmis senąjį jų namą, pasakodavo, kaip per rudeninį vėją ir ledinę liūtį jis grįžo iš pradinės mokyklos užmiestyje kraujuojančia nosimi ir krauju permirkusiais rūbais. Mažą vaiką buvo ištikęs šokas, bėgo verkdamas, o visoje ilgoje gatvėje pažįstami žmonės ir tolimi giminės tiesiog stovėjo prieangiuose arba sėdėjo už prekystalių, abejingai žvelgdami, ir tik viena tofu pardavinėjusi senutė išlindo, pasičiupo jį, įsitempė į malūną, prikišo į nosį tualetinio popieriaus ir sustabdė kraujavimą.

Dar jis pasakodavo apie jų senąją sodybą, apie senąjį namą, namiškių išgelbėtą nuo gaisro, kurį sukėlė mano pamišęs prosenelis, apie tą kaimynystėje gyvenusią mergaitę, kuri nusižudė, nes nenorėjo tekėti, prieš kelias dienas žmonės dar matę ją einančią iš audinių parduotuvės su gėlėtu audiniu rankose, manę, kad ketina pasipuošti vestuvėms, o vos už dviejų dienų, vilkėdama to paties gėlėto audinio palaidine ir kelnėmis, ji nusižudė prisirijusi adatų.

Klausydavausi įsisupęs į antklodę ir nesileisdavau nuvaromas miegoti, matydavau, kaip jis dusdavo nuo astmos priepuolių, bet vis tiek traukdavo vieną cigaretę po kitos, kaip pasakodamas jaudinančią vietą imdavo žingsniuoti po kambarį. Sakydavo, kad vienintelis jo noras — išėjus į pensiją susirasti kokią vietelę, kur galėtų rašyti knygą.

Kai paskutinį kartą nuvykau į Šanchajų jo aplankyti, jis rankoje laikė kažkokį hormoninį purškalą, ir užėjus astmos priepuoliui, purkšdavosi į gerklę. Kai paklausiau, ar jis parašė knygą, jis atsakė visa laimė, kad ne, kitaip nežinia, ar bebūtų gyvas. Tada jis vienintelį kartą nesielgė su manimi kaip su vaiku, pasakė, kad tai netinkami laikai literatūrai, kad neįsitraukčiau į jokią politiką, kartą įsitraukęs, nebežinosiu nei kur rytai, nei kur pietūs, nei kur vakarai, nei kur šiaurė, nepastebėsiu, kaip pamesiu galvą. Pasakiau, kad universitete mečiau prekybos studijas. „Tada būk stebėtoju“, — jis prisipažino dabar irgi esąs stebėtoju, dar prieš Kultūrinę Revoliuciją, kai valstiečiai mirė badu, o laikraščiai vadino tai Dešiniųjų laikais, jis buvo pastebėtas ir išskirtas, ir ilgus metus laikėsi nuošaly. Nekeista, kad tais laikais mano tėvas su juo prarado kontaktą, jis pasiuntė tik vieną žodinę žinutę apie tai, kad kariniais reikalais iškeliauja į pasaulio pakraštį už jūrų marių į Hainanio salą, tada dar nežinojau, kad šitoje žinutėje buvo kita žinutė.

Nuo tada aš irgi tapau stebėtoju, kaip tik šioje geležinkelio linijoje Pekinas-Šanchajus pamačiau „Pulk rašto kultūra, ginkis karine jėga“ kovotojus su metaliniais strypais rankose, karklo vytelių šalmais, raudonais raiščiais ant rankų, ilga vorele sustojusius palei bėgius. Vos traukiniui sustojus, visų vagonų durys buvo užblokuotos, vienas keleivis, norėjęs išlipti iš traukinio, apsigręžė ir ėmė spraustis atgal. Tą pačią sekundę jie siūbtelėjo į vidų. Tas žmogus ėmė garsiai šaukti „gelbėkit“, bet vagone niekas net nekrustelėjo, tik stebėjo, kaip jį išvelka iš traukinio, kaip grupelė apsupa jį perone ir ima spardyti ir daužyti. Traukinys sušvilpė ir lėtai pajudėjo, ir nežinia, ar tas žmogus liko gyvas.

Tuo laiku visi pakeliui esantys miestai kraustėsi iš proto, ant sienų, gamyklų, aukštos įtampos elektros stulpų, vandens bokštų, įvairiausių žmogaus sukurtų konstrukcijų kabantys lozungai šaukė: „Prisiek ginti, aukodamas savo gyvybę, nuversti, sutriuškinti ir kovoti šitą kruviną kovą iki galo.“ Karinės dainos buvo nuolat garsiai transliuojamos traukiniuose ir leidžiamos per garsiakalbius visur, pro kur pravažiuodavo traukinys, šis irgi visą kelią ūkė, atvykus prie Jangdzės, šiaurėje į stotį, pavadintą Skaisčioji Šviesa — Dangus žino, kaip tokia vieta galėjo turėti šitokį pavadinimą — nuo perono ir bėgių iš abiejų pusių ėmė spraustis minia pabėgėlių. Traukinio durų paprasčiausiai nebeatidarė, todėl žmonės vienas po kito puolė ropštis pro atdarus traukinio langus į vagonus, kurie ir taip jau buvo prikimšti, kaip skardinės su sardinėm, o žmonės troškiuose vagonuose ir žmonės išorėje akimirksniu tapo priešais. Kaip keista, vos atskirtas stiklo veidas anoj pusėj transformavosi, prisipildydamas pykčio ir neapykantos.

Traukinys ūktelėjęs pajudėjo, akmenys krito tarsi kruša, prakeiksmus, dunksėjimą ir dūžtančio į šipulius stiklo garsą papildė klyksmai, nesibaigiantis triukšmas, matyt, šitokius vaizdus regi žmonės, besileisdami į pragarą, vis dar kentėdami už tai, ką laiko tiesa.

Kaip tik tais laikais ir toje geležinkelio linijoje pamačiau dalį nuogo moters kūno, lygiai atpjauto traukinio ratų, tarsi žuvį, perskrostą aštraus peilio. Traukinys iš pradžių siaubingai krestelėjo, po to pasigirdo signalo, metalo ir stiklo žviegimas, ir aš pamaniau, kad prasidėjo žemės drebėjimas. Tie metai tikrai buvo labai keisti, atrodė, tarsi dangus kreipėsi į žmones, o žemė kraustėsi iš proto, be paliovos drebėdama.

Traukinys, prieš sustodamas, nuriedėjo dar du šimtus metrų į priekį. Traukimo palydovai, milicininkai ir keleiviai iššoko lauk. Išdžiūvusios žolės stiebeliai palei bėgius buvo aptiškę krauju ir smulkiais mėsos gabaliukais, oras pritvinko žalios mėsos kvapo, žmogaus kraujas — gaižesnis už žuvies kraują. Geležinkelio sankasos atšlaitėje gulėjo apvalus moters kūnas be galvos, be kaklo, be rankų ir be apatinių galūnių, kraujas greičiausiai jau buvo išsitaškęs, gulėjo visai išbalęs be mažiausio kraujo lašelio, lyg būtų smarkiai apdaužyta iš marmuro iškalta skulptūra glotniu paviršiumi, tvirtas ir dailus jaunos merginos kūnas dar nebuvo praradęs gyvybės ir aistros ženklų. Senyva moteris, viena iš keleivių, nuo tolėliau styrojusios medžio šakos atnešusi drabužio skiautę, pridengė apatinę kūno dalį. Vairuotojas, šluostydamasis kepure prakaitą, paklaikęs aiškino, kaip pamatęs šitą moterį einančią bėgiais, kaip nuspaudęs signalą, bet ji nesitraukusi, tuomet jis ėmęs stabdyti, bet negalėjęs stabdyti dar staigiau, traukinys juk pilnas keleivių, sekundė prieš smūgį ji pašokusi, ir kai ji pašokusi... ai, ji pati norėjo nusižudyti, akivaizdžiai ieškojo mirties, gal ji buvo studentė, išsiųsta į ūkį? gal valstietė? dar negimdžiusi, nereikia apie tai kalbėti, keleiviai vienas per kitą įsitraukė į diskusiją, ji visai nenorėjo mirti, kam gi tada bandė šokti? nejaugi taip lengva numirti? mirti reikia pasiryžti! o gal ji buvo susimąsčiusi? juk tai nebuvo sankryža, be to — vidurys dienos, o priešais važiavo traukinys! arba ji buvo kurčia, arba jos širdis turėjo jau būti mirusi ir gyventi jai nebuvo geriau nei mirti, tai pasakęs žmogus skubiai nuėjo tolyn.

Aš tik kovoju, kad išgyvenčiau, ne, aš dėl nieko nekovoju, aš tik ginu save. Neturiu tos moters drąsos ir dar nesu tiek nusivylęs, ir dar beprotiškai myliu šitą žmonių pasaulį, ir dar nepagyvenau užtektinai.

76

Jis visiškai vienas, jau ilgokai klaidžioja aplink, kai staiga pamato senuką, vilkintį ilga mantija ir nešiną lazda, prieina arčiau ir mandagiai pasiteirauja:

— Garbusis senoli, gal galėtumėte pasakyti, kurioj pusėj Lingšanis?

— O iš kur pats atėjai? — perklausia senolis.

Jis paaiškina, kad atėjęs iš Uidženio.

— Uidženio? — senolis šiek tiek pasvarsto, — tada anoj upės pusėj.

Jis atsako, kad ką tik iš anos upės pusės atėjęs, ar gali būti, kad jis einąs blogu keliu? Senolis pakelia antakį:

— Kelias negali būti blogas, blogas gali būti keliu einantis žmogus.

— Garbusis senoli, tai, ką Jūs sakote, tūkstantį kartų tiesa, — tačiau jis norėtų klausti, ar Lingšanis kartais ne šioj kranto pusėj?

— Jeigu sakau, kad anoj upės pusėj, vadinas, anoj pusėj, — suirzta senolis.

Jis sako, juk jau atėjo iš ano upės kranto į šį upės krantą.

— Kuo toliau eini, tuo labiau tolsti, — senolis tvirtai laikosi savo.

— Tai man grįžti? — klausia jis, bet mintyse pats sau sako, kad visai neaišku.

— Viską pasakiau labai aiškiai, — šaltai atkerta senolis.

— Jūs, garbusis senoli, neklystat, viską pasakėt labai aiškiai... — problema tik ta, kad jam neaišku.

— Kas gi tau neaišku? — senolis žvelgia į jį iš po antakių.

Jis sako, kad jam vis dar neaišku, kaipgi galų gale nueiti iki Lingšanio?

Senolis užsimerkia, kad susikauptų.

— Garbusis senoli, argi jūs nesakėte, kad tai yra anoj upės pusėj? — jis negali nepaklausti dar sykį. — Bet juk aš jau atėjau į šitą upės pusę...

— Tada, vadinasi, anoj upės pusėj, — piktai įsiterpia senolis.

— O jeigu atskaitos tašku laikytume Uidženį?

— Tada būtų anoj upės pusėj.

— Bet juk aš ką tik atkeliavau iš Uidženio į šitą upės pusę, tai argi Jūsų minėta ana upės pusė tokiu atveju neturėtų vadintis šita upės puse?

— Argi tu nenori nukeliauti į Lingšanį?

— Labai noriu.

— Tada tai anoj upės pusėj.

— Garbingasis senolį ar jūs turite omenyje metafiziką?

Senolis rimtai pasiteirauja:

— Argi tu neklausi apie kelią?

Jis patvirtina, kad taip.

— Tokiu atveju aš tau jau atsakiau.

Senolis kilsteli lazdą ir daugiau nebegaišdamas lėtai nužingsniuoja link upės.

Jis pasilieka vienas šioj upės pusėj, kitoj upės pusėj negu Uidženis, dabar liko tik klausimas, kurioj iš tikrųjų upės pusėj yra Uidženis? Jis iš tikrųjų negali apsispręsti ir prisimena tūkstančio metų senumo patarlę:

„Būtis yra grįžimas, nebūtis yra grįžimas, tad nestovėk prie upės, šaltam vėjui pučiant“.

77

Nesupaisysi, kokia šių atspindžių prasmė, nedidelis plotelis vandens, medžių lapai visi nukritę, medžiai ir kamienai — pilkai juodi, artimiausias — panašus į karklą, du tolimesnieji arčiau vandens galėtų būti guobos, priešais augančio karklo šakos liaunos ir apsipūkavusios, o anų dviejų šakos turi vos keletą mažyčių ūglių, sunku pasakyti, ar vandens paviršius su atspindžiu surakintas ledo, ar ne, orui atšalus, ankstyvą rytmetį gal ir galėjo užsidėti ledo sluoksnis, dangus apsitraukęs pilkšva migla, tarsi lietus lytų, bet nėra jokio lietaus, jokio judėjimo, net medžių šakos nešiūruoja, jokio vėjo, visa sustingę, tarsi mirę, tik ta vos girdima muzika, pasklidusi aplink, bet neapčiuopiama, medžiai visi truputį pakrypę, guobos palinkusios į priešingas puses — viena labiau į dešinę, kita — į kairę, aukštesnio karklo kamienas pasviręs į dešinę, o iš kamieno išaugusios trys beveik vienodo storumo šakos nusvirusios į kairę, galų gale egzistuoja tam tikra pusiausvyra, ir daugiau nieks nebekinta, tarsi miręs vanduo, tarsi užbaigtas paveikslas, kuriam nebereikia jokių pataisymų, nebėra jokio poreikio keisti, nebėra jokių trikdžių, jokio judėjimo, jokių norų, žemė, vanduo, medžiai, medžių šakos, vandens paviršiuje keletas tamsiai rudų gūbrių, kurių nepavadinsi nei sekluma, nei salomis, nei pusiasaliu, galbūt galima palaikyti keliais iš vandens iškilusiais žemės kauburiais, bent šiokia tokia įvairovė, kitaip vandens paviršius būtų nenatūraliai monotoniškas, vandens pakraštyje stirkso visai į akis nekrentantis medelis, labiau dešinėje, visai neaukštas, šakos išskėstos į visas keturias puses, tarsi sudžiūvę rankos pirštai, šita metafora gal ir nelabai tinkama, bet jos vis tiek išskėstos, ir nė nemano susigniaužti, o pirštai susigniaužtų, visai neįdomu, po artimiausiu karklu akmuo, gal kad žmogus prisėdęs pavėsyje atsipūstų? O gal kad vandenims patvinus, žmogus batų nesušlaptų? Galbūt jis išvis neturi jokios paskirties, galbūt iš viso nėra akmuo, o tik pora žemės kupstų, ten galbūt yra kelias, arba kažkas panašaus į kelią, vedantį link vandens? Vandeniui pakilus, visa aplink būna apsemta, nuo anų pirmųjų karklo šakų ir iki pat šitos šakos, panašu į kranto pylimą, vandeniui pakilus, šita vieta virsta krantu, bet joje pakankamai daug plyšių, ir vanduo gali nevaržomai srūti, ten, kur panašu į krantą, nėra visiškai sustingę, iš kažkur atskrenda paukštis ir įneria į tinklą primenančias karklo šakas, jeigu nebūtų matyti, kaip įskrido, sunkiai beįžiūrėtum, jo egzistavimas arba neegzistavimas priklauso nuo skrydžio, paukštis ganėtinai gyvas, geriau įsižiūrėjus, matyti, kad jų esama daugiau, strykčioja ant žemės po medžiais tai paskrisdami, tai vėl nutūpdami, visi mažesni už aną, ir ne tokie juodi, greičiausiai žvirbliai, o tas, kur pasislėpęs karklo šakose, greičiausiai varnėnas aštuonbalsis, jeigu dar nenuskrido, esmė glūdi tame, ar kažkas yra suvokiamas, o ne tame, ar apskritai egzistuoja, egzistuoti ir nebūti suvokiamam yra tolygu neegzistuoti, kažkas kruta aname krante, kitapus vandens, virš tankių pilkšvai geltonų krūmų, tai vežimas, vienas žmogus stumia jį iš galo, o kitas, matyt, traukia iš priekio, vežimo guminėmis padangomis ant ratų važta — pusė tonos, jis juda lėtai, ne taip, kaip žvirbliai, jo judėjimą sunku pastebėti, tik suvokus tai, kaip vežimą, ir tegalima suvokti jo judėjimą, viskas priklauso nuo suvokimo, jeigu suvokiamas kelias, tai ir bus kelias, neišplautas lietaus ir potvynio, pasekus žvilgsniu laužytą pilkai gelsvų krūmokšnių liniją tolyn, o po to grįžus, ieškant vežimo, matyti, kad jis gana daug pasislinkęs, užlindęs už karklų viršūnių, užmetus akį primena paukščio lizdą, bet, kadangi tai buvo suvokta kaip vežimas, prieš jam užlendant už karklų viršūnių, tai natūralu, kad bus ir toliau matomas, kaip vežimas, lėtai lėtai judantis ir gabenantis labai sunkų krovinį, plytas arba žemes, ar peizaže esantys medžiai, paukščiai, vežimas irgi suvokia savo pačių prasmę? Ir kokį ryšį šitas pilkas dangus turi su atspindinčiu vandens paviršiumi, medžiais, paukščiais, vežimu? Pilkas... dangus... vandens paviršius... medžių lapai visi nubyrėjo... nė dėmelės žalio atspalvio... žemių krūva... viskas juoda...

vežimas... paukščiai... stumia iš visų jėgų... nė nepakruta... kyla didelės bangos... žvirbliai pasiunta čirkšti... perregimos... medžių viršūnės... išalkusi, ištroškusi oda... viskas gali būti... lietus... auksinio fazano uodega... plunksnos tokios lengvos... rožinės... nesibaigianti naktis... neblogai... nestiprus vėjelis... gerai... aš esu dėkingas tau... beribėje baltoje erdvėje... keletas kaspinų... raičiojasi... šalta... karšta... vėjas... linguoja pasviręs... rangosi... dabar garsai susimaišo... milžiniški... vabzdžiai... jokių skeletų... prarajoje... saga... juodi sparnai... išsiskleidžia naktis... visur aplink... sąmyšis... ugnies atšvaitai... realistinės tapybos pavyzdys... ant juodo šilko... vabzdžiai šiaudinėje vyžoje... branduolys, plūduriuojantis citoplazmoje... pirmiausia nupiešiamos akys... jis paaiškina formą... turi įgimtą talentą... ausies lezgelis... antspaudas be vardo... nežinia, kada pradėjo snigti, nežinia kada liovėsi. Plonytis skaisčiai baltas sluoksnis, dar nenugulęs ant šakų. Trys karklo šakos, augančios į priešingą pusę, negu kamienas, pajuosta. Virš anų dviejų — viena į kairę, kita į dešinę — išsiskyrusių guobų viršūnių vis dar buvo plotelis spindinčio balto vandens, tarsi sniegas, nukritęs ant cemento, greičiausiai sustingusio. Keletas anų nei sekluma, nei salomis, nei pusiasaliu nepavadinamų žemės kauburių virto juodais šešėliais, jeigu nežinotum, kad tai žemės kauburiai — negalėtum suprasti, kodėl jie virto juodais šešėliais, netgi jei ir žinotum, kad tai žemės kauburiai, vis viena negalėtum suprasti, kodėl jie nepasidengė sniegu. Dar toliau krūmokšniai vis dar yra krūmokšniai, pilkai gelsvi, kaip ir prieš tai, virš jų matyti kažkas panašaus į kelią, kaip ir prieš tai — nelabai aiškiai. Viršutinėje ano plačiai išskėtusio šakas medelio vainiko dalyje galima aptikti baltą liniją, besirangančią aukštyn, greičiausiai iš ten buvo stumiamas vežimas. Šiuo metu kelyje nėra vežimų, juo niekas neina, jeigu koks žmogus eitų apsnigtu keliu — iškart būtų aiškiai matyti. Dviejų akmenų po karklu, o gal akmenis primenančių žemės kupstų, nebėra, sniegas šitokias detales paslėpė, bet pėdsakai, atsiradę ant kelio, jau pasnigus, matosi aiškiai, tarsi venos. Taip paprastai nereikšmingi vaizdai galvoje sukuria štai tokius atspindžius, staiga sužadindami manyje geismą į jį įeiti, įeiti į šitą snieguotą peizažą ir virsti kažkieno nugaros siluetu, ir šis kažkieno nugaros siluetas neturėtų jokios prasmės, jeigu ta nugara nebūtų per šitą langą įdėmiai stebima. Rūškanas dangus, sniegu nuklota žemė, skaistesnė už dangų, nematyti nei varnėnų aštuonbalsių, nei žvirblių, sniegas sugėrė visas mintis ir išvadas.

78

Miręs kaimelis, prispaustas sunkaus sniego, už nugaros didžiulis tylintis kalnas, irgi padengtas storu sniegu, pilkšvai juodos, nulinkusios medžių šakos, greičiausiai tai pilki, purūs eglių spygliai, blausūs šešėliai gali būti neapsnigtos uolos, viskas aplink be spalvos, nesuprasi, diena dabar ar naktis, sutemos pilnos šviesos, vis dar taip sninga, kad pėdų akimirksniu nebeįmanoma įžiūrėti.

Kaimelis — lazaretas.

Gali būti.

Net šunys neskalija?

Visi išmirė.

Šūktelk.

Nėra prasmės, čia būta žmogaus namo, sugriuvusi siena, prispausta sniego, labai sunkaus sniego, visi įspausti į sapną.

Mirė miegodami?

Gerai būtų, deja, tai būta skerdynių, išžudė visus iki vieno, vyriškumo pavyzdys, iš pradžių šunims buvo sušertos bandelės su mėsos įdaru, mėsa buvo sumaišyta su arseniko trioksidu.

Argi šunys prieš mirtį neinkštė?

Tereikėjo tik vieną kartą trenkti, trenkti šuniui per nosį profesionalia ranka.

Kodėl ne per kurią nors kitą vietą?

Šuniui trenkus per nosį, šis iškart krenta negyvas.

Ar jie nė trupučio nesigynė?

Jie buvo išgalabyti namuose, nespėjo net pro duris ištrūkti.

Mergaitės ir kūdikiai irgi nepaspruko?

Buvo panaudoti kirviai.

O moterų taip pat nepaleido?

Kai buvo prievartaujamos ir žudomos moterys, buvo dar žiauriau...

Nepasakok.

Baisu?

Ar negalėjo taip būti, kad šiame kaimelyje buvo gyvenama tik viena troba?

Vienoj troboj trys broliai.

Jie irgi mirė?

Pasakojama, kad tai buvo kraujo kerštas, o gal epidemija, o gal jie nedoru būdu pralobo, upės dugne aptiko aukso gyslą.

Jie buvo išžudyti atvykėlių?

Jie jėga užgrobė upės dugną, neleisdami atvykėliams kasti.

O kur tas upės dugnas?

Po tavo ir mano kojomis.

Kodėl nesimato?

Matosi tik iš požemių besiveržiantys garai, bet tai tėra pojūtis, ta upė — mirties upė.

Vadinasi, aš ir tu stovime mirties upės dugne?

Taip, leisk, aš tave nuvesiu.

Kur nuvesi?

Į aną upės krantą, į tą skaisčiai baltu sniegu užklotą žemę, kur palei krantą iš sniego kyšo trys medžiai, paėjus tolėliau — kalnas, nuo sniego svorio sugriuvęs namas. Stovi tik šita sugriuvusios sienos dalis, anoj sienos pusėj galima pasirankioti molinių puodynių ir porcelianinių dubenėlių duženų. Tu nesiliauji jų spardyti, staiga mostelėjęs sparnais, pakyla naktinis paukštis, priversdamas tave krūptelti, nematai dangaus, tik vis byrantį sniegą, ant tvoros pūpso purus sniegas, o už jos — daržas. Žinai, kad darže esama žieminių garstyčių ir susiraukšlėjusių, tarsi senos moteriškės oda, moliūgų, visa tai palaidota po sniegu. Tu pažįsti šitą daržą, žinai šitą į daržą vedančių durų slenkstį, sėdėdamas ant šito slenksčio valgydavai mažus virtus česnakus, nebesupranti, ar tai vaikystėje sapnuotas sapnas, ar sapnas apie vaikystę, tam suprasti tau prireiktų baisiai daug jėgų, tu sulaikai kvapą ir labai labai atsargiai judi, stengdamasis neužlipti katei ant uodegos, jos akys žiba tamsoje, žinai, kad ji tave stebi, apsimeti, kad į ją nežiūri, turi tylut tylutėliai apeiti šulinį, ana ten ant valgomosios lazdelės paremta bambukinė pintinė, tu ir ji slepiatės už durų, laikydami rankose prie jos pririštą virvę, tykojat, kol atskris žvirbliai, suaugusieji viduje pliekia kortomis, jie visi su akiniais, apvaliais žalvariniais rėmeliais, išsprogusiom akim, tarsi auksinės žuvytės, akių obuoliai išvirtę iš akiduobių, tačiau jie ničnieko nemato ir laiko prisikišę kortas prie pat akinių, jūs ropinėjate po stalu, aplink matyti tik kojos, viena arklio kanopa ir ilga pūsta uodega, žinai, kad tai lapė, šmaukšt pašmaukšt, smarkiau pasisuka ir pavirsta dryžuota mamule tigre, įsitaiso senelės krėsle ir bet kada gali tave pulti, tu niekaip negali nuo jos pabėgti, tik žinai, kad kova bus nuožmi, ir ji tave puls! kaip tu?

nieko, regis sapnavau, sapne ant kaimelio krito sniegas, sniegas nušvietė naktį, bet naktis nebuvo labai reali, oras buvo siaubingai šaltas, galva tuščia ir lengva, sapnavau sniegą ir žiemą, ir žiemą sniege liekančius pėdsakus, aš noriu tavęs, tik jau šito nereikia, aš nenoriu suaugti, aš pasiilgau savo tėvo, tik jis iš tikrųjų mane myli, tu tegalvoji tik permiegoti su manimi, aš negaliu mylėtis nemylėdama, aš myliu tave,

nesąmonė, tau tai tik trumpalaikė užgaida, kodėl tu nusuki kalbą? aš tave myliu!

taigi, voliotis po sniegą, kaip kokie šunys, atstok, aš noriu pabūti pati su savimi,

ateis vilkas ir nusineš tave savo nasruose, iščiulps visus tavo organus, dar ateis meška, nusives tave į urvą ir ims su tavimi poruotis!

tau tik tai galvoj, geriau pasirūpintum manimi, pasirūpintum mano nuotaika, kokia nuotaika?

spėk, ot kvailys, aš noriu skristi... kur?

matau tamsoje gėlę, kokia tai gėlė? kalninė kamelija,

aš nuskinsiu ją tau, kad galėtum įsisegti, nesunaikink jos, tu gi nemirtum dėl manęs, o kodėl turėčiau mirti?

atsipalaiduok, aš neprašysiu, kad dėl manęs mirtum, aš tokia vieniša, nė menkiausio aido, aš šaukiu visu balsu, bet aplink — visiška tyla, net šaltinėlio negirdėti, ir oras toks sunkus, kur yra ta upė, iš kurios jie kasė auksą? po sniegu, tau po kojom, paistalai,

tai slapta požeminė upė, jie skalavo susilenkę,

kažką radau,

ką?

nieko,

kokia bjauri,

kas tavęs prašė klausinėti, ei, ei, panašu, kad čia esama aido, tenai, užkelk mane,

jeigu nori lipti, tai ir lipk,

aš matau tave ir ją sniege, pilka ūkanota naktis, nelabai aiškiai, bet visgi matau, tu sniege, basas,

nešalta? nejaučiu šalčio,

tu tiesiog taip ir eini su ja per sniegą, aplink visur miškas, tamsiai mėlyni medžiai, o žvaigždžių nėra? žvaigždžių nėra, ir mėnulio nėra, ir namų nėra? nėra,

ir žiburių nėra?

nieko nėra, tu ir ji, einate kartu, eina per sniegą, ji įsisupus į vilnonę skarą, tu basas. Truputį šalta, bet ne taip labai. Tu nematai savęs, tik jauti, kad eini basas per sniegą, ji greta tavęs, laiko tavo ranką. Tu laikai jos ranką, vediesi ją.

Ar toli?

Labai, labai toli, nebijai?

Ši naktis kažkokia keista, rašalo mėlynumo, bet šviesi, kai tu šalia — visai nebaisu.

Jautiesi saugi?

Taip.

Ar tu glaudiesi man prie krūtinės?

Taip, aš prisiglaudžiu, ir tu švelniai mane apkabini.

Bučiuoju tave?

Ne.

Ar nori, kad tave pabučiuočiau?

Noriu, bet negaliu apsispręsti, ir taip labai gerai, einam toliau, ir aš pamatau šunį.

Kurgi?

Priešais mane, tupi kažkas panašaus į šunį, žinau, kad tai šuo, matau, kaip tu išpūti orą, besiraitančius į viršų garus.

Ar tu jauti šilumą?

Nejaučiu, bet žinau, kad tavo iškvepiamas oras yra šiltas, tu tik iškvepi orą, bet nieko nekalbi.

Ar tu atsimerkusi?

Ne, užsimerkusi, bet viską matau, man nereikia atmerkti akių, aš žinau, atmerkus akis, tu iškart išnyksi, todėl aš geriau ir toliau taip matysiu, o tu ir toliau taip laikysi mane apglėbęs, ne taip stipriai, aš negaliu kvėpuoti, aš noriu matyti, noriu, kad tu liktum, ach, jie išsiskyrė ir eina toliau.

Vis dar per sniegą?

Taip, sniegas gelia kojas, bet tai gerai, kojos šiek tiek šąla, bet aš noriu, kad jos šaltų, ir einu toliau.

Ar matai, kaip tu atrodai?

Man nereikia matyti, man užtenka jausti, vos vos šalta, vos vos gelia kojas, jausti sniegą, jausti tave greta savęs, aš nusiraminu ir galiu saugiai eiti toliau, brangusis, ar girdi, kad šaukiu tave?

Girdžiu.

Pabučiuok mane, pabučiuok man delną, kurgi tu? Nenueik!

Aš šalia tavęs.

Ne, aš šaukiu tavo sielą, aš šaukiu tave, tu privalai ateiti, nepalik manęs.

Kvailas vaikuti, juk nepalieku.

Aš bijau, bijau, kad tu nueisi, nepalik manęs, aš nepakeliu vienatvės.

Argi nejauti, kad esi mano glėbyje?

Taip, žinau, aš dėkinga tau, brangusis.

Miegok, miegok ramiai.

Manęs nė kiek neima miegas, mintys visiškai aiškios, matau perregimą naktį, mėlyną mišką, užklotą sniegu, jokių žvaigždžių, jokio mėnulio, tačiau viskas labai aiškiai matyti, labai keista naktis, norėčiau pasilikti šioje snieguotoje naktyje su tavimi amžinai, nenueik, nepalik manęs, aš noriu verkti, nežinau, kodėl, nepalik manęs, nenueik taip toli nuo manęs, nebučiuok kitų moterų!

79

Tą pačią žiemą, siaubingai sningant, mano draugas užeina pasišnekėti apie tuos laikus, kai buvo perauklėjamojo darbo ūkyje. Jis įsistebeilija į snieguotą peizažą už mano lango, primerkia akis, tarsi sniegas per stipriai spigintų, tarsi nertų gilyn į savo prisiminimus.

Tame perauklėjamojo darbo ūkyje, sako jis, buvo toks aukštas gręžimo bokštas, jis užsižiūri į netoliese stovintį daugiaaukštį anapus lango, išmatuoja akimis — mažiausiai penkiasdešimties arba šešiasdešimties metrų aukščio, nežemesnis negu anas pastatas. Aplink jį nuolat sukiojosi didžiulis varnų būrys, tai atskrisdavo, tai vėl nuskrisdavo, suko ir suko aplink viršūnę nesiliaudamos ir visą laiką kranksėjo. Ūkio viršininkas, atsakingas už perauklėjamųjų kalinių grupę, buvo Korėjos karo veteranas, apdovanotas antro laipsnio medaliu už puikią tarnybą, sužeistas, viena koja ilgesnė, kita — trumpesnė, todėl eidamas šlubčiojo. Nežinia, dėl kokių priežasčių, bet pasiekęs kuopos vado laipsnį, daugiau nebepakilo, buvo išsiųstas į šį perauklėjamojo darbo ūkį prižiūrėti kalinių ir be paliovos keikėsi bei tyčiojosi.

Ot kalės, kas per velnias? Neleidžiat seniui nė bluosto sudėt! Kalbėjo jis Šiaurės Dziangsu provincijos dialektu, vaikščiodamas po kiemą, užsimetęs ant pečių kareivišką paltą.

Lipk viršun pažiūrėt! Įsakė jis man. Man beliko tik nusivilkt dygsniuotą vatinukę ir lipt. Užlipus iki pusės, ėmė košti baisingas vėjas, kinkos ėmė tirtėti, pažvelgus žemyn, kojos išvis atsisakė ir tik drebėjo nesiliaudamos. Buvo badmetis, aplinkiniuose kaimuose visi badu marinosi. Mūsų perauklėjamojo darbo ūkyje buvo dar ganėtinai gerai, auginom batatus ir žemės riešutus, vyriausiajam pasiėmus savąją dalį, likusį derlių laikydavom sandėlyje, nereikėdavo visko atiduoti. Visiems maisto davinio norma buvo garantuota, ir nors sirgom vandenlige, dirbti galėjom. Tačiau aukštuminiam laipiojimui visgi buvom per silpni.

Viršininke! Pajėgiau tik šaukti.

Liepiau pasižiūrėt, kas ten yra? Šaukė jis iš apačios.

Pasižiūrėjau.

Regis, čia kabo drobinis maišas! Šūktelėjau. Akyse aptemo ir ėmė blykčioti, bepajėgiau tik šnekėti.

Aukščiau nebelipsiu!

Jeigu aukščiau nebelipsi, rasim kuris lips! Nors buvo grubus, bet žmogus neblogas.

Aš nusileidau žemyn.

Atvesk man Vagį! Pasakė.

Vagis irgi buvo vienas iš perauklėjamųjų kalinių, septyniolikos ar aštuoniolikos metų vaikis, autobuse pagautas bevagiąs kažkokio žmogaus piniginę, todėl ir pramintas Vagimi.

Suradau jam Vagį. Vaikis užmetė akį aukštyn ir atsisakė lipti. Viršininkas užsiuto.

Juk neliepiau tau nusižudyti?

Vagis atsakė bijąs nukristi.

Viršininkas liepė surasti jam virvę ir pridūrė — jei nelipsi — tris dienas negausi maisto davinio!

Taigi Vagis, apsijuosęs liemenį virve, ėmė ropštis viršun. Visus žiūrinčius apačioje mušė prakaitas. Likus trečdaliui iki viršaus, jis kas žingsnis ėmė prisirišti prie metalinių kilpų, kol pagaliau užlipo. Varnų būrys ir toliau suko ratus aplink jį. Jis sumosavo rankomis, jas baidydamas, ir iš viršaus lėtai atsklendė drobinis maišas. Visi supuolę pamatėm, kad tai kiaurai varnų iškapotas maišas, pilnas žemės riešutų!

Ot kalės! Nusikeikė viršininkas.

Susirinkt!

Jis sušvilpė. Gerai, visi susirinkot. Jis pradėjo priekaištauti ir klausti, kieno tai darbas?

Nė vienas nedrįsom net murmtelėt.

Juk jis negalėjo pats ten nuskristi? Aš jau pradėjau manyt, kad ten lavonas pūva!

Visi tvardėmės, kad nesusijuoktume.

Jeigu niekas neprisipažįsta — visiems nutraukiamas maitinimas!

Tai privertė visus subruzti, ėmėm žiūrėti vienas į kitą, bet širdyje visi žinojom — kas gi dar be Vagies galėtų ten užsikarti? Visų akys savaime susmigo į jį. Vaikis nunarino galvą, nebeištvėręs parpuolė ant kelių ir prisipažino nakčia pavogęs bei ten užkėlęs, sakė bijojęs mirti iš alkio.

Ar naudojaisi virve? Paklausė viršininkas.

Nesinaudojau.

Tai kokio velnio vaidinai šitą komediją? Nubaust šitą kalės vaiką ir neduot visą dieną valgyt! Paskelbė viršininkas.

Visi pritariamai džiūgavom.

Vagis prapliupo raudoti.

Viršininkas nušlubčiojo sau.

Kitas mano draugas prisipažįsta turįs kažką labai svarbaus su manimi aptarti.

Gerai, sakau, dėstyk.

Tai kad bus ilga kalba, sako jis.

Ilgą galima sutrumpinti.

Net ir santrauką, sako jis, turiu pradėt nuo pradžių.

Tai pradėk, sakau.

Jis paklausia, ar žinau tokį tai Čingų dinastijos imperatoriškąjį sargybinį, jis pasako man to imperatoriaus vardą ir titulą bei ano aukšto rango sargybinio vardą ir pavardę, prisipažįsta esąs jo, anais laikais didelio viršininko, tiesioginis septintos kartos vyriausias palikuonis. Tuo aš visiškai patikiu ir nė kiek nenustembu, o ar tas jo protėvis buvo nusikaltėlis, ar nusipelnęs Jo šviesybės tarnas, jam šiandien turėtų menkai terūpėti.

Priešingai, sako jis, dar ir kaip rūpi. Kultūrinio paveldo skyrius, muziejus, archyvas, politinė asociacija ir antikvarinės parduotuvės — visi jo ieško, kamantinėja ir varo jį iš proto.

Pasiteirauju, ar jis turįs vieną kitą vertingą kultūrinę relikviją?

Jis atsako, kad sunku pasakyti.

Ar jų vertė prilygsta bent porai miestų? Perklausiu.

Prilygsta porai miestų ar neprilygsta — jis nežino, išvis sunku nustatyti vertę, nei milijonas, nei dešimt milijonų, nei keli šimtai milijonų neprilygtų. Jis sako, kad tai ne viena kita relikvija, tai — pradedant Šang dinastijos bronziniais aukojimo indais, apskritomis kiauravidurėmis ritualinėmis nefrito plokštelėmis ir baigiant Kariaujančių valstybių periodo prabangiais dviašmeniais kardais, jau neminint vertingų retų antikvarinių daiktų, bronzinių ir akmeninių lentelių su įrašais, kaligrafijos ir tapybos darbų, užtektų ištisam muziejui, be to, keturi tomai senųjų dailiai įrištų daoizmo ir budizmo veikalų katalogų. Tokį unikalų veikalą galima aptikti tik bibliotekose, reikia suprasti, kad tai buvo perduodama iš kartos į kartą, pradedant nuo jo septintos kartos protėvio, ir taip — ištisus du šimtus metų!

Sakau, kad visa tai jokiu būdu negali pražūti, ir pradedu jaudintis dėl jo saugumo.

Jis atsako, kad jo paties saugumas neturi jokios prasmės, svarbiausia, kad jis nebeturi nė minutės ramybės, net ir jo giminė, kuri yra gana didelė, senelis iš tėvo pusės, tėvas, dėdės be paliovos jo ieško ir nesiliaudami ginčijasi, jam net galva ištino.

Visi norėtų pasidalyti?

Jis atsako, kad nėra ką pasidalinti, keli šimtai tūkstančių senovinių knygų, auksas ir sidabras, porcelianas ir kitoks giminės turtas nežinia kiek kartų buvo degintas ir grobstytas, pradedant Taipingų ir baigiant Japonų laikais, kas liko — jo senelis, tėvas ir motina dalijo valdžiai, išpardavė, galiausiai namai buvo kelis sykius iškratyti ir konfiskuoti, taigi šiandien jis neturi nė vieno kultūrinio relikto.

Tai ko tada ginčijamasi? Negaliu suprasti.

Štai dėl to ir reikėjo pasakoti viską nuo pradžių, sako jis ir atrodo labai susijaudinęs. Žinai Nefrito Širmų ir Aukso Skrynių pagodą? Žinoma, jis čia mini pavadinimą vietos, kur buvo saugomos senosios budistinės ir daoistinės knygos bei vertingos antikvarinės brangenybės, istoriniuose šaltiniuose, vietinėje periodikoje ir jo protėvių genealoginiuose įrašuose — ši pagoda yra visur minima, o šiandien ji žinoma ir visiems kultūrinio paveldo skyriaus darbuotojams jo gimtajame mieste pietuose, pasakojama, kad kai į miestą viską aplink padeginėdami įsiveržė Taipingai, pagodą jie rado visiškai tuščią, sklinda gandas, kad didžioji dalis senųjų knygų visiškai slaptai buvo išgabenta į jų šeimos užmiesčio rezidenciją, o dėl kataloguose suminėtų retųjų brangenybių — legenda paskesnėms kartoms pasakoja, kad jos irgi visos buvo išvogtos ir saugiai paslėptos. Praeitais metais jo tėvas, prieš mirdamas nuo ligos, papasakojo jam, kad iš tikrųjų jos yra pakastos kažkurioje jų buvusios rezidencijos vietoje, tikslios vietos jo tėvas irgi nežinojo, tik pasakė, kad jo senelio jam perduotame ranka rašytame poezijos tomelyje, kurį šiam perdavė jo senelis, būta tušu piešto eskizo, vaizduojančio jų buvusią rezidenciją su terasomis, paviljonais, sodais ir dirbtiniais kalnais, viskas lyg be tvarkos išbarstyta, piešinio viršutiniame dešiniajame kampe buvo užrašytos keturios budistinės sutros eilutės, kuriose būta užuominos į tikslią lobio vietą. Tačiau tas poezijos tomelis per kratą buvo konfiskuotas kartu su kitais daiktais Raudonųjų sargybinių, vėliau šeimą reabilitavus, knygos nebepavyko rasti. Tas keturias budistinės sutros eilutes senukas visgi pacitavo ir iš atminties nupiešė apytikslį senosios rezidencijos planą. Jis užfiksavo tai atmintyje ir metų pradžioje nuvyko tos vietos apžiūrėti, iš tikrųjų, deja, anų pastatų griuvėsiai užstatyti naujais daugiaaukščiais biurų pastatais ir gyvenamaisiais namais.

Jeigu kas ir liko, viskas palaidota po pastatais, sakau.

Bet jis nesutinka, jeigu po pastatais, tai kasdami pamatus tikrai turėjo rasti, statant šiuolaikinius pastatus po žeme išvedžiojama daugybė vamzdžių, taigi ir kasama labai giliai. Jis susiieškojo statybinę kompaniją ir apklausinėjo, tačiau statybų metu nebuvo rasta jokių kultūrinio paveldo objektų. Jis sako gerai išstudijavo tas keturias sutros eilutes, taip pat rėmėsi topografine analize, ir kaip kad du plius du — lygu keturi, taip ir jis išskaičiavo apytikslį neužstatytos žemės plotą tarp dviejų pastatų

Ir ką tu ketini daryti? Kasti? Klausiu jo.

Jis sako, kad tai ir norėjęs su manimi aptarti.

Klausiu jo, ar jam reikia pinigų?

Jis nežiūri į mane, jis žvelgia pro langą į plikus medelius sniege.

Ką aš galiu pasakyt? Mano ir mano žmonos atlyginimo, auginant sūnų, vos užtenka maistui, neskaičiuojant visų kitų išlaidų, bet aš juk negaliu protėvių šitaip išparduoti. Jie, žinoma, duotų man piniginę premiją, beje, visiškus centus.

Sakau, kad dar įdėtų į naujienas žinutę, kad toks ir toks septintos kartos tokio ir tokio palikuonis dovanoja kultūrines relikvijas.

Jis kreivai šypteli ir sako, kad kažin, ar tik jam nesuknežintų galvos, besistengiant padalyti tą pluoštelį pinigų tarp daugelio tolimų ir artimų dėdžių ir pusbrolių? Jau vien dėl to neverta. Jis tik galvoja, kad tai praturtintų šalį.

Ar dar mažai prikasinėta kultūrinių relikvijų? Ir ką — praturtino? Atkertu jam.

Tas tiesa, linkteli jis, tik sako pagalvojęs, jeigu jį ūmai užkluptų liga arba partrenktų automobilis, ir jis mirtų, tada niekas taip ir nebesužinotų.

Tai perduok tas kelias sutros eilutes savo sūnui, pasiūlau.

Jis sako, nemanyk, kad jis apie tai nepagalvojo, tačiau kas, jeigu jo sūnus užaugs visišku netikša ir viską parduos? Klausia jis savęs.

Argi negali jo iš anksto perspėti? Įsiterpiu.

Sūnus dar mažas, reikia leisti jam ramiai mokytis, jis sako nenori, kad jo sūnui, kaip ir jam, dėl šito pakriktų nervai, jis kategoriškai prieš.

Tada palik, kad ateities archeologų kartos tai galėtų atrasti. O ką dar aš galiu pasakyti?

Jis pagalvoja, tada pliaukšteli sau per šlaunis, tikrai, darysiu, kaip tu ir patari, paliksiu jas užkastas! Jis atsistoja ir išeina.

Užeina dar vienas draugas, vilkintis naujutėlaičiu vilnoniu paltu, avintis blizgančiais odiniais batais, triskart suvarstytais rašteliais, atrodantis tarsi į užsienį svarbaus vizito išvykstantis kadrinis darbuotojas.

Vilkdamasis paltą, jis garsiai pareiškia, kad jo verslas klesti! Šiandienos jis — tai ne vakar dienos jis. Nusivilkęs paltą, lieka su nepriekaištingai ant jo gulinčiu vakarietišku kostiumu, marškiniais kieta apykakle ir raudonu gėlėtu kaklaraiščiu, tarsi būtų kokios užsienio kompanijos atstovas.

Sakau, kad tokiu oru taip plonai apsirengęs tai jau tikrai neturėtų jausti šalčio.

Jis atsako, kad nesistumdė autobuse, o atvažiavo taksi ir yra apsistojęs Pekino viešbutyje! Netiki, kaip taip gali būti? Tokios aukštos klasės viešbučiai negali būti skirti vien užsieniečiams! Jis pavarto raktų ryšulį su žalvariniu rutuliuku ir žalvarine plokštele, ant kurios išgraviruotos angliškos raidės.

Sakau, kad šituos raktus jis turėjo palikti viešbučio registratūroje.

Įprotis iš skurdo laikų visada nešiotis raktus su savimi, pasiteisina jis. Tada apžvelgia kambarį.

Kaip tu taip išsitenki, gyvendamas viename kambaryje? Spėk, kiek kambarių aš dabar turiu?

Sakau, kad nespėliosiu.

Tris kambarius ir svetainę, jūsų Pekine tai prilygtų departamento viršininko standartams!

Nužvelgiu jo švariai skustus rausvus ir blizgančius skruostus, jis nebe toks liesas ir apšepęs, su kokiu susipažinau beklajodamas.

Kaip čia dabar tu neturi spalvoto televizoriaus? Klausia jis.

Sakau jam, kad nežiūriu televizoriaus.

Gali nežiūrėti, bet jis papuoštų kambarį, mano namuose yra net du, po vieną svetainėje ir dukters kambaryje. Mano dukra ir jos motina kiekviena žiūri savo programas. Nori vieno? Galiu tuojau pat su tavimi nuvažiuoti į universalinę parduotuvę ir atvežti! Aš rimtai. Jis žiūri į mane didelėm akim.

Pinigai kišenę degina? Sakau.

Aš perku ir parduodu, visokiems valstybės tarnautojams nuolat perku dovanas, jiems tai patinka, nori, kad jie patvirtintų tavo projektą, skirtų tau kvotą? Be dovanų durys neatsidarys. Bet tu juk esi mano draugas! Gal tau striuka su pinigais? Jeigu suma iki dešimties tūkstančių, tai tiek turiu ir prie savęs, jokių problemų.

Nepažeidinėk įstatymų, perspėju jį.

Pažeidinėti įstatymus? Aš tik nunešu šiek tiek dovanų, laužyti įstatymus — ne man, tegul gaudo didesnes žuvis!

Didesnių žuvų nepagauna, sakau.

Žinoma, tu tai žinai geriau už mane, tu juk sostinėje gyveni, kaip nežinosi! Bet aš tau sakau, mane sugauti nėra taip jau lengva, aš moku visus privalomus mokesčius, garbingiausių apylinkės žmonių ir regioninių komercijos skyrių viršininkų namuose šiandien esu didžiai gerbiamas svečias. Aš nebesu anas Čengguango miestelio pradinės mokyklos mokytojas, tais laikais norėdamas, kad mane perkeltų iš kaimo į Čengguangą, turėjau mažų mažiausiai keturių mėnesių atlyginimą pravalgyti su švietimo skyriaus atsakingaisiais sekretoriais.

Jis prisimerkia, atsitraukia per žingsnį atgal ir, įsirėmęs rankomis į šonus, ima atidžiai tyrinėti ant mano sienos kabantį tušu tapytą žiemos peizažą, kuriam laikui sulaiko kvapą, tada atsisuka ir sako, tu juk kažkada vertinai mano kaligrafiją? Ir buvai geros nuomonės, bet kai tada aš mėginau tuos kaligrafijos darbus iškabinti parodoje rajono kultūros namuose, jie buvo atmesti. Bet argi visokių žinomų aukštų valstybės tarnautojų darbai nebuvo priimami išskėstomis rankomis? Argi ne jie ir tapo kaligrafijos asociacijų pirmininkais ir viceprezidentais ir savo vos pakenčiamus darbus spausdina laikraščiuose!

Klausiu, ar jis vis dar užsiima kaligrafija?

Iš kaligrafijos neprasimaitinsi, kaip ir iš tavo knygų, nebent vieną dieną aš irgi tapčiau žinomu, tada visi pultų šniukštinėti už nugaros ir kaulyti mano kaligrafijos šedevrų. Tokia jau ta visuomenė, aš ją jau perpratau.

Jeigu perpratai, tai nebėra reikalo apie ją kalbėti.

Ji mane pykina!

Tada, vadinasi, tu jos dar neperpratai. Nutraukiu jį ir paklausiu, ar tu jau valgei?

Nesirūpink, aš tuojau pat iškviesiu mašiną, kad nuvežtų mudu į restoraną, tik pasakyk kur — ir važiuojam, žinau, kad tavo laikas labai brangus. Tik prieš tai norėčiau apie kai ką pakalbėt, atėjau prašyti tavo paslaugos.

Kokios paslaugos? Klausiu.

Prašyti, kad padėtum mano dukrai įstoti į prestižinį universitetą.

Sakau, kad nesu rektorius.

O tau ir nereikia būti, sako jis, bet tu juk turi pažinčių? Aš dabar turtingas, bet žmonių akyse vis dar esu spekuliantas, kuris perka ir parduoda, negaliu leisti, kad mano dukra būtų tokia, kaip aš, noriu, kad ji pakliūtų į prestižinį universitetą, patektų į aukštesnį visuomenės sluoksnį.

Ir susirastų aukšto kadrinio darbuotojo sūnų? Paklausiu.

Šito aš negaliu sukontroliuoti, ji pati žino, ką reikia daryti.

O jeigu ji nesusiras?

Liaukis mane pertraukinėjęs, tai padarysi šitą paslaugą ar ne?

Tai lemia rezultatai, o paslaugos aš nedarysiu.

Jos rezultatai puikūs.

Tada tegul laiko egzaminus.

Tu visiškas pedantas, o tų aukštų pareigūnų sūnūs ir dukterys, manai, visi laiko egzaminus?

Šito klausimo nesu nagrinėjęs.

Tu gi rašytojas.

Tai kas, kad rašytojas?

Tu esi visuomenės sąžinė, tu privalai kalbėti už liaudį!

Liaukis šaipęsis, sakau, čia tu — liaudis? Ar aš — liaudis? Ar vadinamieji mes — liaudis? Aš kalbu tik už save patį.

Kas man tavyje patinka — kad tu visada sakai teisybę!

Teisybė ta, bičiuli, kad tu dabar velkiesi paltą ir ieškom vietos, kur kartu pavalgyti, aš alkanas.

Kažkas vėl beldžia į duris. Už durų stovi nepažįstamas žmogus, laikantis juodą plastikinį maišą. Sakau/kad neketinu pirkti kiaušinių, einu valgyti į miestą.

Jis sakosi nesąs kiaušinių pardavėjas. Praskleidžia maišą, kad pamatyčiau, jog viduje nėra ginklo, ir kad jis nėra pabėgęs nusikaltėlis. Susidrovėjęs jis ištraukia didžiulį pluoštą rankraščių ir sako specialiai ieškojęs manęs pasikonsultuoti, jis parašęs romaną, norėtų, kad užmesčiau akį. Man nelieka nieko kita, kaip pakviesti jį vidun ir pasiūlyt prisėst.

Jis sako nesėsiąs, galįs palikti rankraštį ir kurią kitą dieną paskambinti.

Sakau, kad nėra reikalo laukti kitos dienos, jeigu jis nori kažką pasakyti, tegul sako dabar pat.

Jis ima abiem rankom kuistis po kišenes ir išsitraukia pakelį cigarečių. Paduodu jam degtukų ir laukiu, kad jis greičiau prisidegtų ir baigtų sakyti, ką nori pasakyti.

Mikčiodamas jis sako parašęs tikrą istoriją...

Aš privalau jį pertraukti, nesu žurnalistas, faktai manęs nedomina.

Dar labiau užsikirsdamas, jis sako žinąs, kad grožinė literatūra nėra tas pats, kas žurnalistinis reportažas, šitas jo kūrinys yra romanas, tik paremtas realaus žmogaus realia istorija, saikingai papildant išmonėmis. Jis prašąs manęs pažiūrėti, ar tai verta išleisti?

Sakau, kad nesu redaktorius.

Jis sako žinąs tai, jis tiesiog galvojąs, gal aš galėsiąs ką nors rekomenduoti, aš galįs taisyti, jeigu tik geidžiąs, netgi galįs pasirašyti savo vardu, laikyti tai kolektyviniu darbu, žinoma, mano vardas eitų pirma, jo vardas eitų po to.

Sakau bijąs, kad jeigu būtų užrašytas mano vardas, tai būtų dar sunkiau išleisti.

Kodėl?

Nes mano darbus visada labai sunkiai leidžia.

Jis numykia, nuduodamas, kad suprato.

Bijau, kad jis nelabai suprato, tad paaiškinu, kad jam geriausia būtų susirasti tokį redaktorių, kuris sugebėtų išleisti jo kūrinį.

Jis nieko neatsako, atrodo pasijunta visiškai nepatogiai.

Nusprendžiu jam padėti ir pasiteirauju, ar jūs galėsite rankraštį atnešti dar kartą?

Ar jūs galėsite persiųsti jį reikiamam redakcijos skyriui? Perklausia, spoksodamas didelėmis akimis.

Geriau būtų siųsti jums pačiam, negu per mane, taip kiltų mažiau problemų. Nusišypsau.

Jis irgi nusišypso, įsideda rankraštį atgal į maišą, murmteli ačiū.

Ne, sakau, tai jam ačiū.

Pasigirsta beldimas į duris, nebenoriu atidaryti.

80

Lipdamas į ledo kalną tu sunkiai alsuoji ir kas žingsnis stabčioji. Tau labai sunku. Melsvai žalia ledo upė atrodo tamsi, nors perregima. Po ledo sluoksniu tarsi milžiniškos rašalo mėlynumo, pereinančio į žalumą nefrito gyslos.

Slysčioji ant skaidraus ledo paviršiaus, stingdantis šaltis gelia tavo sugrubusius skruostus, vos jaučiamos snaigės žybčioja prieš akis visomis vaivorykštės spalvomis, nuo oro, kurį iškvepi, apšerkšnija baltai tavo antakiai. Visur aplink — sustingusi tyla.

Upės dugnas kyla, ir ledynas nepastebimai kasmet paauga po kelis, keliolika, keliasdešimt metrų.

Eini prieš suledėjusią srovę tarsi į ledo gabalą sušalęs vabzdys.

Priešais, ten, kur saulė nepasiekia ir krenta šešėlis, vėjo pustoma ledo plokštė. Pakilęs štorminis vėjas, siekiantis iki šimto ir daugiau metrų per sekundę, tokią ledo sieną nupoliruoja iki blizgesio.

Esi vidury šių ledo kristalų sienų, net ir neinant, sunku kvėpuoti. Skausmas drasko plaučius, smegenys visiškai sušalusios, nebegali net mąstyti, aplink beveik visiška tuštuma, argi ne tai tu taip norėjai pasiekti? Štai tau ledo ir sniego pasaulis, kuriame tėra tik neapibrėžti, neryškūs šešėlių kuriami keistų rūšių ir formų vaizdiniai — nieko nesakantys, neturintys jokios prasmės, mirtinos vienatvės fragmentai.

Sulig kiekvienu žingsniu gali griūti, griūni, vėl mėgini keltis slydinėdamas ir ropodamas, tavo rankos ir kojos jau nebejaučia skausmo.

Kuo toliau, tuo mažiau ant ledo sniego, jo galima aptikti tik tokiuose užkampiuose, kur neišpusto vėjas. Sniego paviršius atrodo minkštas ir švelnus, bet iš tikrųjų yra susikristalizavęs ir sukietėjęs.

Po tavo kojomis ledo slėnyje plikagalvis erelis suka ratus, be tavęs tai vienintelė gyva būtybė, tiesa, tu iš tikrųjų irgi nežinai, ar nesi savo paties susikurtas vaizdinys, bet svarbiausia, kad dar gali tuos vaizdinius matyti.

Tu irgi suki ratu aukštyn, besisukdamas tarp gyvenimo ir mirties tu iš visų jėgų stengiesi, tai yra, taip sakant, egzistuoji, kraujas vis dar teka kraujagyslėmis, vadinas, šitas gyvenimas dar nepasibaigęs.

Šioje begalinėje tyloje pasigirsta krištoliniai varpeliai, vos vos girdimas tilindžiavimas, tarsi ledo kristaliukų byrėjimas, tau atrodo, kad tu iš tikrųjų tai girdi.

Ledo kalno viršūnę aptraukia purpurinis debesis, vadinasi, štorminis vėjas kelia sūkurius, rausvi debesų tumulai pakraščiuose rodo vėjo stiprumą.

Tilindžiavimas darosi kuo toliau, tuo aiškesnis ir priverčia tavo širdį daužytis iš baimės, kai išvysti moterį ant žirgo, žirgo galva drauge su ja pasirodo iš už sniego linijos tamsiame ledo slėnio fone. Ir tau atrodo, kad girdi dainuojant, žirgo varpeliams pritariant.

Moteris iš miesto Čang,

Kasos šilko kaspinais supintos,

Ausyse — žalio akmens auskarai,

Ant riešų — sidabro apyrankės,

Liemuo — margaspalve juosta apjuostas...

Panašu, kad tai didžiuliuose, snieguotuose kalnuose penkių tūkstančių šešių šimtų metrų aukštyje virš jūros prie kelio ženklo tavo kažkada sutikta tibetietė ant žirgo, ji žiūrėjo į tave atsisukus ir šypsojosi, gundydama nusiristi į prarają lede, tada tu, nepajėgęs atsispirti, nusekei paskui ją...

Visa tai — prisiminimai, ir tas tilindžiavimas, stipriai įsismelkęs į tavo širdį, tėra tavo proto balsas, plaučius draskantis skausmas sunkiai bepakeliamas, širdis daužosi kaip pasiutusi, o tavo smegenys, regis, tuoj susprogs. Sprogimo metu kraujas sustings čia pat kraujagyslėse, tai bus visiškai begarsis ir beprasmis sprogimas. Gyvybė tokia trapi, ir tuo pačiu neįsivaizduojamai atkakli savo prigimtimi.

Atmerki akis, šviesa tave akina, nieko nebematai, tik supranti, kad apgraibomis ropoji, erzinantis tilindžiavimas virto tolimu prisiminimu, neaiškiu ilgesiu, blykčiojančiomis ledo gėlėmis, fragmentiškomis, besikeičiančiomis, žaižaruojančiomis akių tinklainėje, iš paskutiniųjų stengiesi išskirti atskiras vaivorykštės spalvas, sukiojies ir vartaisi, plauki atgal, prarandi savikontrolę, tai tėra bergždžios pastangos, miglota viltis, priešinimasis išnykimui nežinomybėje, juodut juodutėlėje tuštumoje, skeleto akiduobėse, regis, vis gilėjančiose, nebėra nieko, kakofonija sprogsta su didžiausiu trenksmu!

...niekada iki šiol nejaustas skaidrumas, absoliutus tyrumas, tu patiri sunkiai apčiuopiamą, veik negirdimą garsą, jis virsta perregimu, tvarkingu, perfiltruotu, išgrynintu, imi skęsti, skendimas virsta plūduriavimu, atsipalaiduoji, nebėra vėjo, nebėra kūno sunkumo, emocinių protrūkių, tavo kūnas atvėsta, tavo kūnas ir protas suklūsta, tavo kūnas ir protas išgirsta šitą begarsę pilnatvės muziką, tavo sąmonėje šis plonytis garso siūlas dar labiau suplonėja, bet pasidaro dar skaistesnis, iškyla tiesiai priešais akis, plonytis tarsi plaukas, tarsi šviečiantis įtrūkimas, įtrūkimo tolimiausias taškas išnyksta tamsoje, netenka savo formos, išplinta, transformuojasi į vos įžiūrimus šviesos taškelius, tada virsta beribe, bekrašte, nesuskaičiuojama gausybe atomų, apgaubiančių tave neįžiūrimu šydu, šviesos dalelytės ima kondensuotis, judėti, virsta miglą primenančiu ūku, toliau lėtai keičiasi, po truputį lėtai krešėdamos į tamsiai mėlyną mėnulį, mėnulis su saule tampa pilkšvai purpurinis, staiga išpampsta, bet vidurys dar labiau kondensuojasi, pasidaro tamsiai raudonas, išsklinda ryškiai purpuriniais spinduliais, tu užmerki akis, kad spinduliavimas liautųsi, bet tai nepadeda, širdies gelmėse sukyla baimė ir viltis, ir ties tamsos riba tu išgirsti muziką, stiprėjantis garsas po truputį plečiasi, sklinda, žvilgantys garso kristalai prasiskverbia į tavo kūną, tu nesuvoki, kur esi, spindinčių garso kristalų dalelytės skverbiasi į tavo kūną ir protą iš visų pusių, daugybei besitęsiančių garsų įgavus formą, vidurinė nata suintensyvėja, tu nepagauni melodijos, bet pajunti garso sodrumą, jis prisiderina prie kitų garsų, susimaišo, išsiskleidžia, virsta upe, išnykstančia ir pasirodančia, pasirodančia ir išnykstančia, tamsiai mėlyna saulė sukasi dar tamsesniame mėnulyje, tu sulaikai kvapą, liaujiesi kvėpavęs, pasieki paskutinį gyvenimo tašką, bet garsai ima vis labiau ir labiau pulsuoti, pakelia tave ir nuneša didžiuliu srautu, tyros energijos srautu, priešais tavo akis, tavo širdyje, laiko ir erdvės nebesuvokiančiame tavo kūne, augančiame ir besitęsiančiame triukšme, kuriame atsispindi tamsi saulė podraug su tamsiu mėnuliu, nuaidi sprogimas sprogimas sprogimas sprogimas sprogimas sprogsprogsprogsprog-imas-imas-imas-imas, — o tada — vėl absoliuti tyla, tu panyri į dar gilesnę tamsą, vėl pajunti širdies plakimą, aiškų fizinį skausmą, gyvo kūno mirties baimė labai ypatinga, tavo kūnas, kurį nesėkmingai mėginai apleisti, vėl atgavo sąmonę.

Tamsoje, kambario kampe šokčioja raudonos magnetofono švieselės.

81

Už lango sniege matau mažą žalią varlytę, viena akis mirkčioja, kita atmerkta, nekruta, stebi mane. Ir aš žinau, kad tai — dievas.

Jis pasirodo štai taip priešais mane ir žiūri, ar aš suprasiu.

Jis kalbasi su manimi akimis, tai atsimerkia, tai užsimerkia, kalbėdamas su žmonėmis dievas nenori, kad jie girdėtų jo balsą.

Man tai neatrodo keista, tiesiog taip turi būti, dievas turbūt iš tikrųjų yra varlė, šita protinga akis, kuri nė karto nemirkteli. Tai, kad jis teikėsi pažvelgti į mane, šį apgailėtiną žmogelį, yra tikra malonė.

Kita jo akis atsimerkia ir užsimerkia, ir kai jis kalba žmonėms nesuprantama kalba, ne dievo reikalas, ar aš tai suprantu, ar visai nesuprantu.

Galiu rinktis ir manyti, kad toji mirkčiojanti akis išvis neturi jokios prasmės, bet galbūt jos prasmė kaip tik ir yra tas prasmės nebuvimas.

Stebuklų nebūna. Taip sako dievas man, šitam nepasotinamam sutvėrimui.

Tai ko tada belieka siekti? Klausiu.

Aplink visiška tyla, sninga irgi be garso. Šitokia ramybė mane truputį glumina. Danguje irgi šitaip ramu.

Ir nėra džiaugsmo. Džiaugsmas susijęs su nerimu.

Vis dar sninga.

Nesuprantu, kur dabar, šią akimirką esu, nežinau, iš kur danguje atsirado šita žemė, apsidairau aplink.

Nesuprantu, kad nieko nesuprantu, vis dar manau, kad viską suprantu.

Dalykai vyksta man už nugaros, ir visad esti toji gluminanti akis, geriau jau, net nesuprasdamas, apsimesiu, kad suprantu.

Stengdamasis apsimesti, kad suprantu, vis tiek nieko nesuprantu.

Man iš tikrųjų niekas neaišku, ir aš nieko nesuprantu.

Tiesiog taip yra.

1982–1989 m. rugsėjis

Pekinas-Paryžius