35

Kai Ana pabudo kitą rytą, pirmiausia paskambino į Ventvort Holą.

— Šis reikalas dega, — įspėjo Arabela, vos tik Ana papasakojo naujienas.

— Ką turite omenyje? — pasidomėjo Petresku.

— Fenstonas iškėlė dvarui bankrotą ir davė man keturiolika dienų padengti skolą arba parduos Ventvort Holą iš varžytinių. Tikėkimės, kad Nakamura to nesužinos, nes tai gerokai susilpnins mūsų derybines pozicijas ar net privers jį apsigalvoti.

— Aš susitinku su juo dešimtą ryto, — nuramino Ana, — ir perskambinsiu jums, kai žinosiu jo sprendimą. Tačiau pas jus tai bus vidury nakties.

— Man nesvarbu, kokiu laiku, — atsakė Arabela, — aš vis tiek nemiegosiu.

Padėjusi ragelį Ana ėmė svarstyti susitikimo su kolekcininku taktiką. Tiesą sakant, paskutines dvylika valandų apie nieką daugiau ir negalvojo.

Ji žinojo, kad Arabela džiaugsis bet kokia suma, kuri leis atsiskaityti su Fenstono finansais ir išvaduos dvarą nuo skolų kreditoriams ir mokesčiams. Ana apskaičiavo, kad jai reikėtų maždaug penkiasdešimties milijonų. Ji jau apsisprendė, kad sutiks su tokiu pasiūlymu ir džiaugsis galimybe grįžti į Niujorką kaip „atsiradusi“, vėl kasryt bėgti abi kilpas Centriniame parke. Galbūt ji net daugiau pasidomės darbu pas Nakamurą, į kurį neketino kandidatuoti.

Ana mirko vonioje, kol kone verdantis vanduo visai atvėso — tokį malonumą leisdavo sau tik savaitgaliais, ir dėliojo mintis apie susitikimą su verslininku. Ji nusišypsojo įsivaizdavusi, kaip Nakamura atplėšia dovaną. Daugumai rimtų kolekcininkų sukeltų virpulį naujo talento atradimas mokant milžinišką sumą už pripažintą genijų. Išvydęs drąsų potėpį ir akivaizdžius gabumus, Nakamura tikrai pasikabins Laisvę savo kolekcijoje. O tai visuomet yra geriausias įvertinimas.

Ana ilgai ir kruopščiai svarstė, ką apsivilks per antrąjį susitikimą. Ji apsisprendė rengtis smėline kuklaus ilgio lino suknele, susijuosti plačiu rudos odos diržu ir pasipuošti paprastu auksiniu pakabuku. Niujorke ji būtų palaikyta labai santūria, o Tokijuje — beveik akiplėšiška. Vakar ji rengėsi pirmam žingsniui, šiandien — baigiamajam.

Trečią kartą atsidariusi rankinę patikrino, ar įsidėjo daktaro Gačė laiško van Gogui kopiją kartu su paprastu, vieno puslapio tipiniu pirkimo kontraktu. Jeigu ji sutiks su Nakamuros siūloma suma, prašys dešimties procentų užstato, geros valios ženklo, jei pirkėjas grąžintų paveikslą, likęs juo nepatenkintas. Tačiau Ana jautė, kad užmetęs akį į originalą...

Ana dirstelėjo į laikrodį. Susitikimas su direktoriumi paskirtas dešimtą. Jis pažadėjo atsiųsti savo vairuotoją be dvidešimties minučių dešimtą. Ji lauks jo vestibiulyje. Japonai greitai netenka kantrybės, prasidėję su žmonėmis, kurie vedžioja už nosies.

Ana nusileido liftu į holą ir priėjo prie registratūros.

— Ketinu šiandien išsiregistruoti, — pranešė ji, — norėčiau, kad paruoštumėte mano sąskaitą.

— Būtinai, dr. Petresku, — atsakė tarnautojas. — Norėčiau sužinoti, ar ėmėte ką nors iš minibaro?

Ana pagalvojo.

— Du Evian vandens buteliukus.

— Ačiū, — padėkojo tarnautojas ir ėmė barškinti kompiuteriu sąskaitą, o prie Anos pribėgo pasiuntinukas.

— Jūsų paimti atvyko vairuotojas, — pranešė jis ir palydėjo Aną prie laukiančio limuzino.

Džekas jau sėdėjo taksi, kai ji pasirodė prie durų. Jis buvo įsitikinęs, kad sekamosios antrą kartą nepames. Šiaip ar taip, trumpaplaukė jos laukia ir gerai žino, kur vyksta Ana.

•••

Kranc taip pat praleido naktį Tokijo centre, tik, priešingai nei Ana, ne viešbučio lovoje. Ji miegojo krano kabinoje, maždaug penkiasdešimties metrų aukštyje. Olga buvo įsitikinusi, kad niekas nesugalvos jos čia ieškoti. Ji žiūrėjo įsmeigusi akis į Tokiją, kai virš imperatoriaus rūmų kilo saulė. Laikrodis rodė 5:56. Metas leistis, jeigu nori dingti nepastebėta.

Nulipusi žemėn Kranc prisijungė prie tarnautojų ir priemiesčiuose gyvenančių darbininkų, skubančių metro į savo darbovietes.

Už septynių stotelių Kranc išlindo Ginzoje ir skubiai grįžo prie „Seiyo“ viešbučio. Įsmuko vidun kaip nuolatinė klientė, kuri taip niekad ir nebuvo užsiregistravusi.

Kranc įsitaisė laukiamojo kampe, iš kurio kuo puikiausiai regėjo abu liftus, o pačią galėjo pastebėti tik akyliausias padavėjas. Laukti teko ilgai, bet kantrybę, kaip ir bet kurį kitą sugebėjimą, išugdo ilga praktika.

•••

Vairuotojas uždarė galines dureles. Ne vakarykštis, pastebėjo Ana — veidų ji niekuomet nepamiršdavo. Jis nuvažiavo netaręs nė žodžio, o Ana su kiekvienu kilometru įgavo vis daugiau pasitikėjimo savimi.

Kai limuzino durelės vėl atsivėrė, Ana vestibiulyje išvydo jos laukiančią pono Nakamuros sekretorę. Šešiasdešimt milijonų dolerių, lipdama laiptais sušnibždėjo sau Ana, ir nė cento mažiau. Stiklinės durys atsivėrė ir sekretorė žemai nusilenkė.

— Labas rytas, dr. Petresku. Nakamura san laukia jūsų.

Nusišypsojusi Ana nusekė paskui ją ilgu koridoriumi pro nepažymėtus kabinetus. Tyliai pasibeldusi sekretorė atidarė valdytojo kabineto duris ir pranešė apie viešnią.

Ir vėl Ana apstulbo pajutusi, kokį įspūdį jai kelia tas kambarys, tik šįkart susilaikė neišsižiojusi. Nakamura pakilo nuo stalo ir nusilenkė. Ana atsakė linktelėjimu ir užėmė pasiūlytą kėdę priešais jo stalą. Direktorius atsisėdo. Vakarykštę šypseną buvo pakeitusi niūri veido išraiška. Ana nutarė, jog tai derybų taktika.

— Dr. Petresku, — pradėjo jis, atsivertęs aplanką priešais save, — iš visko sprendžiant, vakar nebuvote su manimi visiškai atvira.

Ana pajuto, kad džiūsta burna, kai Nakamura permetė akimis kažkokius dokumentus. Jis nusiėmė akinius ir pažvelgė Anai tiesiai į akis. Ji stengėsi nesumirksėti.

— Jūs man nepasakėte, pavyzdžiui, kad nebedirbate Fenstono finansams, neužsiminėte man, kad neseniai buvote pašalinta iš banko valdybos už banko tarnautojui nederantį elgesį. — Ana stengėsi reguliariai kvėpuoti. — Jūs taip pat neinformavote manęs apie šiurpią ledi Viktorijos mirtį tuo metu, kai ji prisidarė skolų jūsų banke. — Nakamura vėl užsidėjo akinius. — Per trisdešimt milijonų dolerių. Jūs taip pat nepaminėjote to nereikšmingo fakto, kad Niujorko policija tebelaiko jus dingusia, manomai žuvusia. Tačiau labiausiai smerktinas faktas, kad nepranešėte man, jog paveikslas, kurį mėginate parduoti, yra, policijos žargonu, nusikalstamu būdu įsigytas daiktas.

Nakamura užvertė aplanką, nusiėmė akinius ir vėl sužiuro į ją.

— Galbūt yra koks nors šito netikėto amnezijos priepuolio paaiškinimas?

Ana troško pašokti ir išbėgti iš kambario, bet neįstengė pajudėti. Tėtis visuomet mokė prisipažinti, kai tiesa išaiškėja. Ji viską ir išklojo. Tiesą sakant, atskleidė jam, net kur paslėptas paveikslas. Kai ji baigė, Nakamura kurį laiką tylėjo. Ana laukė, kada be ceremonijų bus išlydėta iš pastato jau antrą kartą per vieną savaitę.

— Dabar suprantu, kodėl norėjote, kad paveikslas nebūtų perparduotas mažiausiai dešimt metų ir juolab viešai eksponuotas. Bet turiu paklausti, kaip ketinate susitvarkyti su savo buvusiu bosu? Man jau aišku, kad ponui Fenstonui labiau rūpi pasiglemžti tokį vertingą užstatą nei padengti skolas.

— Čia ir visa esmė, — paaiškino Ana. — Kai tik bus padengtas įsiskolinimas, Ventvorto dvaras galės parduoti paveikslą kam tik norės.

Ponas Nakamura linktelėjo.

— Sakykim, jeigu patikėsiu jūsų įvykių versija, jeigu vis dar norėsiu įsigyti Autoportretą, norėsiu pateikti kelias savo sąlygas.

Ana linktelėjo.

— Pirma, paveikslą pirksiu tiktai iš pačios ledi Arabelos ir tik tinkamai sutvarkius teisinius dokumentus.

— Negalėčiau dėl to prieštarauti, — sutiko Ana.

— Antra, tikiuosi gauti van Gogo muziejaus Amsterdame paveikslo autentiškumo sertifikatą.

— Tai padarysiu be didelio vargo, — atsakė Ana.

— Tuomet gal trečia mano sąlyga padarys jums rūpesčių, — vardijo Nakamura. — Tai kaina, kurią sutinku mokėti, ir, manau, sumokėsiu, išsireiškiant tuo bjauriu amerikietišku posakiu, naudodamasis pranašesne padėtimi.

Ana nenoriai linktelėjo galvą.

— Jei, kartoju, jeigu sutiksite išpildyti kitas mano sąlygas, mielai pasiūlysiu už Ventvorto van Gogo Autoportretą su aprišta ausimi penkiasdešimt milijonų dolerių, kiek, kaip išsiaiškinau, ne tik padengtų ledi Arabelos skolą, bet ir užtektų sumokėti visus mokesčius.

— Paveikslas vertas septyniasdešimties, gal net aštuoniasdešimties milijonų, jei pirktumėte varžytynėse, — paprieštaravo Ana.

— Tačiau šita rinka yra ypatingai siaura, — atšovė Nakamura, — kadangi vienintelis kitas pirkėjas yra Braisas Fenstonas. Man buvo pranešta, kad ponas Fenstonas iškėlė bankrotą jūsų klientei ir gerai pažindamas amerikiečius žinau, kad teisiškai viską sutvarkyti gali prireikti ne vienerių metų, o mano advokatai Londone patvirtino, jog ledi Arabela negali leisti sau to sunkaus ir ilgo teisinio proceso, kuris neabejotinai prasidės.

Ana giliai įkvėpė ir pradėjo:

— Jei, kartoju, jei... — Nakamura leido sau nusišypsoti, — ...priimsiu jūsų sąlygas, tikiuosi iš jūsų geros valios ženklo.

— Ką turite omenyje?

— Jūs pervesite dešimt procentų, tai yra penkis milijonus dolerių, kaip garantiją ledi Arabelos advokatams Londone, kuriuos sumokėsite nepanorėjęs pirkti originalo.

Nakamura papurtė galvą.

— Ne, dr. Petresku, aš negaliu priimti jūsų geros valios gesto.

Ana pasijuto pažeminta.

— Tačiau aš sutinku pervesti penkių milijonų užstatą savo Londono advokatams, juos pinigus gausite apsikeičiant sutartimis prieš sumokant visą sumą.

— Dėkui, — atsakė Ana, neįstengdama nuslėpti palengvėjimo atodūsio.

Tačiau kolekcininkas kalbėjo toliau:

— Priėmęs jūsų sąlygas, aš tikiuosi geros valios ženklo ir iš jūsų pusės. — Jis pakilo nuo kėdės. — Jeigu sandėris pavyks, jūs rimtai apsvarstysite pasiūlymą tapti mano fondo vadove.

Ana nusišypsojo, bet nenusilenkė. Ištiesusi ranką pasakė:

— Pavartojant dar vieną bjaurų amerikietišką posakį, pone Nakamura, sukirtome rankomis.

Ji sukosi eiti.

— Dar vienas dalykas, — sulaikė plieno magnatas, imdamas voką nuo stalo. Ana sugrįžo vildamasi, kad neišduos savo nuogąstavimo. — Gal malonėtumėte perduoti šį laišką panelei Danutai Sekalskai, nepaprastam talentui, kuriam, noriu tikėti, bus leista subręsti.

Ana šypsojosi, kai valdytojas lydėjo ją koridoriumi iki laukiančio limuzino. Jie šnekėjosi apie tragiškus įvykius Niujorke, apie ilgalaikes jų pasekmes Amerikai. Tačiau Nakamura neprasitarė, kodėl jo vairuotojas ligoninėje gydosi rimtas traumas, jau nekalbant apie įžeistą orumą.

Bet japonai visuomet mano, jog kai kurias paslaptis geriau saugoti šeimoje.

•••

Kai Džekas lankydavosi svetimame mieste, jis retai informuodavo ambasadą apie savo vizitą. Jie visuomet daug klausinėdavo, ko jis negalėdavo pasakoti. Tokijus buvo ne išimtis, bet jam reikėjo kelių atsakymų ir gerai žinojo, ko gali paklausti.

Vienas sukčius, kurį Džekas įkišo už grotų keliems metams, kartą pasakė, kad kai lankaisi užsienyje ir nori gauti informacijos, reikia apsigyventi gerame viešbutyje. Pagalbos prašyk ne jo vadybininko, nesuk galvos registratūros darbuotojams, bet kreipkis tiesiai į vyriausiąjį durininką. Šveicoriaus alga simboliška, jį peni informacija.

Už penkiasdešimt dolerių Džekas išsiaiškino viską, ko jam reikėjo, apie poną Nakamurą, netgi kad jo golfo automobiliukas yra keturioliktas.

•••

Kranc sekė, kaip Petresku išėjo iš pastato ir vėl įsėdo į valdytojo limuziną. Ji greitai susirado taksi ir paprašė paleidžiama už šimto metrų nuo „Seiyo“ viešbučio. Jeigu Petresku ketina išskristi, jai vis tiek reikės pasiimti bagažą ir apmokėti sąskaitą.

•••

Vos tik pavaduojantis vairuotojas išleido Aną prie viešbučio, ji nelaukė, kol išregistruos: pasiėmusi raktą užbėgo laiptais į kambarį antrame aukšte. Atsisėdusi ant lovos iš karto paskambino ledi Arabelai. Ši atsiliepė žvaliu balsu.

— Tikra Porcija2, — įvertino Arabela, išklausiusi naujieną. Kuri Porcija, spėliojo Ana, Šeiloko keršytoja ar Bruto žmona? Ji nusisegė aukso grandinėlę, nusiėmė diržą, nusispyrė batelius ir galiausiai išsinėrė iš suknelės. Formalią aprangą pakeitė įprasti marškinėliai, džinsai ir kedai. Nors palikti kambarį turėjo dvyliktą, jai dar liko laiko vienam skambučiui. Ana turėjo užmesti masalą.

Telefonas nuskambėjo keletą kartų, kol atsiliepė mieguistas balsas.

— Klausau?

— Čia Vincentas.

— Dangau, kiek dabar valandų? Aš tikriausiai miegojau.

— Galėsi vėl miegoti, kai išgirsi naujieną.

— Paveikslą pardavei?

— Kaip manai?

— Už kiek?

— Pakankamai.

— Sveikinu. Kur keliausi toliau?

— Jo paimti.

— O kur?

— Kur jis visuomet buvo. Grįžk į lovą.

Ryšys nutrūko.

•••

Tina užmigdama šypsojosi. Fenstonas bent kartą prakiš savo žaidimą.

— O, Dieve, — garsiai aiktelėjo, staiga visiškai išsiblaiviusi. — Aš neperspėjau, kad persekiotoja yra moteris ir ji žino, kad Ana Tokijuje.

36

Graibydamas telefono Fenstonas ištiesė ranką per lovą, stengdamasis nepraplėšti akių.

— Kas čia, po velnių?!

— Ką tik skambino Vincentas.

— Iš kur šį kartą? — paklausė Fenstonas, plačiai atsimerkdamas.

— Iš Tokijo.

— Ji buvo susitikusi su Nakamura.

— Žinoma, — atsakė Lipmanas, — ir tvirtina pardavusi paveikslą.

— Negalima parduoti to, kas tau nepriklauso, — atšovė bankininkas, įžiebdamas lempą prie lovos. — Ar sakė, ką darys toliau?

— Paims jį.

— Gal užsiminė, kur tai galėtų būti?

— Kur jis visuomet buvo, — išpoškino advokatas.

— Vadinasi, Londone, — nutarė Fenstonas.

— Kodėl esate tuo įsitikinęs? — nustebo Lipmanas.

— Jeigu ji nusivežė paveikslą į Buchareštą, kodėl nesigabeno į Tokiją? Ne, ji paliko van Gogą Londone, — tvirtai nusprendė Fenstonas, — kur jis visuomet buvo.

— Nesu tuo tikras, — užginčijo Lipmanas.

— Tai kur, tavo nuomone, jis yra?

— Bucharešte, kur jis visuomet buvo, raudonojoje dėžėje.

— Ne, dėžė buvo tik masalas.

— Tai kaip mes rasime paveikslą? — pasidomėjo Lipmanas.

— Tai visai paprasta, — paaiškino Fenstonas. — Dabar Petresku mano, kad pardavė paveikslą Nakamurai, todėl važiuos jo paimti. Šį kartą Kranc jos lauks ir Petresku baigs pažintį su olandu. Bet prieš tai turiu kai kam paskambinti. — Braisas tėškė ragelį, neleidęs advokatui pasidomėti kam.

•••

Ana išsiregistravo iš viešbučio po dvylikos. Traukiniu pasiekė oro uostą, kadangi nebegalėjo leisti sau prabangos važiuoti taksi. Ji nusprendė, kad įsės į lėktuvą kartu su persekiotoju, todėl stengėsi kaip įmanydama palengvinti jam darbą. Juk jam ir taip bus pranešta apie kitą jos sustojimą.

Ji nežinojo tik to, kad jos persekiotoja sėdi aštuntoje eilėje už jos.

•••

Kranc atvertė Shinbui Times laikraštį, kad galėtų užsidengti juo veidą, jeigu Petresku atsigręžtų. Bet mergina nesigręžiojo.

Metas paskambinti. Kranc surinko numerį ir suskaičiavo dešimt signalų. Skambant dešimtam į jos skambutį atsiliepė. Ji nepratarė nė žodžio.

— Londonas, — burbtelėjo Fenstonas ir išsijungė.

Kranc išmetė mobilųjį pro langą ir žiūrėjo, kaip jis nukrenta priešais atvažiuojantį traukinį.

•••

Kai traukinys sustojo oro uosto stotelėje, Ana išlipo ir patraukė tiesiai prie British Airways stalo. Pasidomėjo ekonominės klasės bilieto kaina į Londoną, nors nė neketino jo pirkti. Ji turėjo tik trisdešimt penkis dolerius. Bet Fenstonas negalėjo šito žinoti. Mergina patikrino išvykimo švieslentę. Tarp skrydžių — pusantros valandos skirtumas. Ana iš lėto nuėjo 91B vartų pusėn stengdamasi, jog tas, kuris seka, jos nepamestų. Visą kelią domėjosi vitrinomis ir vartus pasiekė prasidėjus registracijai į lėktuvą. Ji rūpestingai pasirinko vietą laukiamajame, atsisėdo šalia mažo vaiko. „Eilėse laukiančius keleivius...“

Staiga vaikas sukliko ir pasileido bėgti, jį nusivijo suirzęs tėvas.

•••

Džeko dėmesys nukrypo vos akimirką, bet Ana per tą laiką spėjo dingti. Įsėdo į lėktuvą ar sugrįžo į salę? Galbūt ji suprato, kad seka du žmonės? Džekas naršė akimis salę apačioje. į lėktuvą buvo kviečiami verslo klasės keleiviai, jos niekur nesimatė. Jis permetė akimis visus likusius keleivius ir nė už ką nebūtų pažinęs kitos moters, jeigu ji nebūtų palietusi savo plaukų, jau nebe šviesių ir trumpai kirptų, o su juodu peruku. Ji taip pat atrodė sutrikusi.

Kranc neskubėjo, kai buvo pakviesti registruotis pirmos klasės keleiviai. Ji nuėjo į moterų tualetą, buvusį kaip tik Petresku už nugaros. Po kelių sekundžių pasirodė ir vėl atsisėdo savo vieton. Kai buvo paskelbta registracijos pabaiga, ji buvo viena iš paskutinių, padavusių savo bilietą.

Džekas žiūrėjo, kaip trumpaplaukė nueina rankove. Kodėl ji tokia tikra, kad Ana skrenda į Londoną? Negi jis vėl jas abi pametė?

Džekas laukė, kol užsidarė vartai, apmaudžiai galvodamas, kad abi moterys tikriausiai keliauja į Londoną. Tiktai tas Anos elgesys išėjus iš viešbučio buvo toks... na, lyg ji šį kartą norėtų būti sekama.

Džekas palaukė, kol savo daiktus susirinko ir nuėjo paskutinis reiso pareigūnas. Jau ketino grįžti į pirmą aukštą ir nusipirkti bilietą į artimiausią Londono lėktuvą, bet atsivėrė vyrų tualeto durys.

Į laukiamąją salę išėjo Ana.

•••

— Sujunkite mane su ponu Nakamura.

— Kaip jus pristatyti?

— Braisas Fenstonas, Fenstono finansų valdytojas.

— Aš pasidomėsiu, ar ponas Nakamura neužsiėmęs, pone Fenstonai.

— Bus neužsiėmęs, — atšovė Braisas.

Linija nutilo. Praslinkus kelioms minutėms atsiliepė kitas balsas:

— Labas rytas, pone Fenstonai, čia Takašis Nakamura, kuo galėčiau jums padėti?

— Skambinu norėdamas įspėti...

— Įspėti mane? — pasitikslino Nakamura.

— Gavau žinių, kad Petresku mėgino parduoti jums van Gogą.

— Taip, mėgino, — atsakė Nakamura.

— Ir kiek ji užsiprašė? — pasidomėjo Fenstonas.

— Jei neklystu, kaip amerikiečiai sako — gyvą galą.

— Jeigu jums užteko kvailumo nusipirkti tą paveikslą, pone Nakamura, gali paaiškėti, kad tai reikš jūsų galą, — užsipuolė Fenstonas, — nes tas paveikslas priklauso man.

— Aš nė neįtariau, kad jis priklauso jums. Maniau, jis...

— Tada klydote. Galbūt taip pat nežinote, kad toji Petresku nebedirba mūsų banke.

— Dr. Petresku, tiesą sakant, gana aiškiai leido tai suprasti...

— Ar ji prisipažino, kad buvo atleista?

— Taip.

— Ar pasakė kodėl?

— Nupasakojo smulkiai.

— Ir jūs vis dar norite turėti su ja reikalų?

— Taip. Tiesą sakant, bandau persivilioti ją į savo valdybą, padaryti savo fondo direktore.

— Nepaisant to, kad man teko atleisti ją už banko tarnautojui nederančią veiklą?

— Ne banko, pone Fenstonai, o jūsų banko.

— Neužkalbinėkite man dantų, — atkirto Fenstonas.

— Tebūnie, — atsakė Nakamura. — Leiskite pasakyti jums atvirai: jeigu dr. Petresku prisijungs prie mūsų kompanijos, ji netruks sužinoti, kad mes netoleruojame politikos, kai iš klientų apgaule išviliojamas palikimas, juolab iš senų damų.

— Kaip tuomet vertinate direktorius, kurie pavagia banko užstatą, vertą šimto milijonų dolerių?

— Man malonu girdėti, kad šitaip brangiai įvertinote paveikslą, nes savininkė...

— Aš esu savininkas, — sukriokė Fenstonas, — remiantis Niujorko valstijos įstatymu.

— Kurio jurisdikcija Japonijos nesiekia.

— Ar jūsų kompanija neturi kontorų Niujorke?

— Pagaliau radome vieną punktą, dėl kurio galiu sutikti, — atsakė Nakamura.

— Tuomet niekas man nesukliudys įteikti jums orderį Niujorke, jeigu per kvailą savo galvą bandysite nupirkti mano paveikslą.

— Ir kieno prašymu bus išrašytas orderis? — pasidomėjo plieno magnatas.

— Kur lenkiate? — suriko Fenstonas.

— Mano Niujorko advokatai norės sužinoti, prieš ką stoja. Ar prieš Braisą Fenstoną, Fenstono finansų valdytoją, ar prieš Niku Munteanu, Čaušesku, paskutinio Rumunijos diktatoriaus, pinigų plovėją?

— Negrasinkite man, Nakamura, nes aš...

— Nusuksite mano vairuotojui sprandą?

— Kitą kartą ne vairuotojui.

Po ilgokos pauzės Nakamura tęsė:

— Suprantu, jog man būtų protinga persvarstyti savo poziciją...

— Taip ir maniau, kad ateisi į protą, — leptelėjo Fenstonas, dėdamas ragelį.

•••

Kai Ana po valandos įlipo į Bucharešto lėktuvą, ji buvo įsitikinusi, jog nusikratė Fenstono uodegos. Iš skambučio Tinai jie turėjo būti tikri, kad ji keliauja į Londoną paimti paveikslo, kur jis visuomet buvo. Dėl šitos užuominos Fenstonas su Lipmanu turėjo sukryžiuoti ietis.

Galbūt persistengė tiek ilgai gaišusi prie British Airways stalo ir pasukusi tiesiai prie 91B vartų be bilieto. Laimė, pasimaišė tas berniukas. Net pati Ana nesitikėjo, kad įžnybusi jam į šlaunį sukels tiek triukšmo.

Ana nerimavo tik dėl draugės. Rytoj tokiu metu Fenstonas su Lipmanu jau žinos, kad Petresku pakišo jiems kiaulę, akivaizdžiai perkandusi, kad jos pokalbių klausomasi. Ana bijojo, kad bedarbės dalia bus menkiausia Tinos laukianti problema.

Kai lėktuvo ratai atsiplėšė nuo Japonijos žemės, mintys nunešė Aną pas Antoną. Ji vylėsi, kad trijų dienų jam užteko.

Fenstono žmogus persekiojo ją skersgatvyje. Praėjimą užtvėrė aukšta aptrupėjusi akmenų siena su spygliuota viela viršuje. Ana žinojo, kad kito kelio nėra. Ji atsigręžė į savo persekiotoją už kelių pėdų. Žemas, bjaurus vyras išsitraukė iš dėklo pistoletą, atlaužė gaiduką, išsišiepė ir nusitaikė jai tiesiai į širdį. Ji sukosi ir pajuto, kaip kulka grybšteli jos petį...

— Jeigu norėtumėte pasitikslinti laiką, Bucharešte dabar trys valandos dvidešimt minučių po pietų.

Ana truktelėjusi pabudo.

— Kokia šiandien diena? — paklausė ji praeinančios palydovės.

— Ketvirtadienis, dvidešimta, ponia.