46

Viena iš auksinių Anos taisyklių atsibudus ryte buvo neskaityti žinučių, kol nenusiprausė, neapsirengė, nepapusryčiavo ir neperskaitė New York Times. Bet per paskutines dvi savaites ji sulaužė visas auksines savo taisykles, todėl patikrino mobilųjį telefoną dar neišlipusi iš lovos. Persekiotojas prašo paskambinti. Ana šyptelėjo. Tina skambino, bet nieko neparašė. Trečia žinutė iš pono Nakamuros. Tik keturi ją susiraukti privertę žodžiai: „Skubu, prašau paskambinti. Nakamura“.

Ana nutarė palįsti po šaltu dušu ir tik tada skambinti. Vandeniui tekant per kūną mąstė apie kolekcininko žinutę. Žodis „skubiai“ visuomet versdavo ją tikėtis blogiausio. Ana priklausė „pustuštės stiklinės“ kategorijai.

Kai išlipo iš dušo, jautėsi visiškai pabudusi. Širdis plakė tokiu pat tempu kaip baigus rytinį bėgimą. Atsisėdusi ant lovos pasistengė susikaupti.

Kai pulsas vėl tapo normalus, surinko Nakamuros numerį Tokijuje.

— Hai, Šacho-Šitso desu, — atsiliepė sekretorė.

— Prašyčiau poną Nakamurą.

— Kaip jus pristatyti?

— Ana Petresku.

— O, taip, jis laukia jūsų skambučio. — Anos širdis ėmė mušti tankiau.

— Labas rytas, dr. Petresku.

— Labas rytas, pone Nakamura, — atsakė mergina, labai norėdama matyti pašnekovo veidą ir greičiau sužinoti savo likimą.

— Neseniai turėjau labai nemalonų pokalbį su buvusiu jūsų viršininku, Braisu Fenstonu, — tęsė Nakamura. — Kuris, bijau... — Ana vos kvėpavo — ...privertė mane iš naujo įvertinti... — Negi ją supykins? — ...tą žmogų. Tačiau ne apie tai norėjau pakalbėti. Aš tik norėjau pasakyti, jog kiekvieną dieną man kainuojate po penkis šimtus dolerių, nes aš, kaip prašėte, pervedžiau savo advokatams į Londoną penkis milijonus dolerių. Taigi norėčiau pamatyti van Gogą kuo skubiau.

— Galiu artimiausiu laiku atskristi į Tokiju, — patikino jį Ana, — bet prieš tai turiu nukeliauti į Angliją ir paimti paveikslą.

— Tai visai nebūtina, — atsakė Nakamura. — Trečiadienį Londone turiu susitikimą su „Corus Steel“ kompanija ir mielai nuvyksiu diena anksčiau, jeigu ledi Arabela nieko prieš.

— Esu tikra, kad ji sutiks, — pasakė Ana. — Aš susisieksiu su ledi Arabela ir pranešiu jūsų sekretorei susitikimo detales. Ventvort Holas yra maždaug pusvalandis kelio nuo Hitrou.

— Puiku, — nudžiugo plieno magnatas. — Vadinasi, visi susitiksime rytoj vakare. — Patylėjęs pridūrė: — Beje, Ana, galbūt apsigalvojote dėl mano pasiūlymo vadovauti fondui? Ponas Fenstonas mane įtikino dėl vieno dalyko: jūs tikrai verta penkių šimtų dolerių per dieną.

•••

Nors Fenstonas skaitė straipsnį trečią kartą, neįstengė liautis šypsojęsis. Jis nekantravo pasidalyti naujiena su Lipmanu, nors šis jau tikriausiai viską žino. Jis dirstelėjo į laikrodį ant stalo. Beveik dešimta. Lipmanas niekada nevėluoja. Kur jis?

Tina jau įspėjo, kad ponas Džeksonas, draudimo vertintojas iš Loido draudimo kompanijos, jau laukiamajame, o registratūra ką tik skambino, kad Krisas Savažas iš Krisčio taip pat jau pakeliui.

— Kai tik pasirodys Savažas, — paliepė Fenstonas, — atsiųsk juos abu ir pakviesk Lipmaną.

— Šįryt dar jo nemačiau, — atsakė Tina.

— Tada pasakyk jam, kad ateitų, kai tik pasirodys, — burbtelėjo valdytojas. Ir vėl išsišiepė, kai žvilgsnis užkliudė antraštę: ŽUDIKĖ SU VIRTUVINIU PEILIU PASPRUNKA.

Į duris pasibeldė. Sekretorė įleido du vyrus.

— Ponai Džeksonas ir Savažas, — pristatė. Iš jų aprangos nebuvo sunku atspėti, kuris dirbo draudimo agentu, o kuris sukiojosi meno pasaulyje.

Fenstonas žengė į priekį, paspaudė ranką neaukštam praplikusiam vyrui tamsiai mėlynu juostuotu kostiumu ir languotu kaklaraiščiu. Vyras prisistatė Bilu Džeksonu. Po to linktelėjo Savažui, su kuriuo ne kartą buvo susitikęs aukciono namuose. Šis kaip paprastai ryšėjo peteliškę.

— Noriu, kad būtų aišku iš pat pradžių, — pradėjo Fenstonas. — Aš draudžiu tik šį vieną paveikslą, — mostelėjo jis van Gogo pusėn, — už dvidešimt milijonų dolerių.

— Nepaisydami fakto, kad jis galėtų uždirbti penkis kartus tiek, atsidūręs po varžytynių plaktuku? — pasidomėjo Savažas, pasisukdamas apžiūrėti paveikslo.

— Tai, žinoma, reiškia kur kas mažesnę draudimo įmoką, — įsiterpė Džeksonas. — Bet tik tokiu atveju, jeigu mūsų apsaugos vaikinams atrodys, kad paveikslas yra adekvačiai saugomas.

— Likite čia, pone Džeksonai, ir pats galėsite įsitikinti, ar paveikslas adekvačiai saugomas.

Fenstonas priėjo prie durų, surinko šešių skaitmenų kodą pultelyje prie šviesos jungiklio ir išėjo iš kambario. Vos tik užsivėrė durys, iš lubų nusileido metalinės grotos ir driokstelėjo ant grindų, atitverdamos paveikslą, Tuo pat metu pasigirdo ausį plėšiantis aliarmo signalas, kuris būtų privertęs Kvazimodą pakeisti profesiją.

Džeksonas skubiai užspaudė delnais ausis ir atsigręžęs pamatė, kad antros grotos užkirto išėjimą iš kambario pro vieninteles duris. Priėjęs prie lango jis išvydo apačioje lekiančius automobilius-nykštukus. Po kelių sekundžių sirena nutilo ir grotos dingo lubose. Fenstonas patenkintas įžengė į kambarį.

— Įspūdinga, — įvertino draudėjas, vis dar užgultomis ausimis. — Bet aš turiu porą klausimų, — pridūrė. — Kiek žmonių žino kodą?

— Tik du, — atsakė bankininkas. — Mano personalo vadovas ir aš. Keičiu kodą kiekvieną savaitę.

— O tas langas? — pasidomėjo Džeksonas. — Ar įmanoma jį atidaryti?

— Ne, tai dvigubas neprašaunamas stiklas, bet netgi sudaužę jį turėtumėte nusileisti trisdešimt du aukštus į apačią.

— O signalizacija...

— Sujungta tiesiai su Aboto saugos kompanija, — baigė Fenstonas. — Pastate jie turi savo padalinį, garantuoja, kad mūsų aukštą pasieks per dvi minutes.

— Aš nustebintas, — prisipažino Džeksonas. — Mūsų versle tai vadinama trigubu A, kas reiškia, jog įmokas galima sumažinti iki vieno procento, arba, konkrečiai kalbant, maždaug dviejų šimtų tūkstančių kasmet. — Jis nusišypsojo. — Gaila, kad norvegai neturėjo jūsų toliaregiškumo, pone Fenstonai, nes dabar mums nereikėtų tiek mokėti už „Šauksmą“.

— Ar šiuo klausimu galite išsaugoti konfidencialumą? — paklausė Fenstonas.

— Visiškai, — patikino jį draudimo agentas. — Mes apdraudę pusę pasaulio turtų, bet jūs nesužinosite, kas mūsų klientai, net įsibrovę į mūsų būstinę London Sityje. Netgi jų pavardės yra užkoduotos.

— Skamba įtikinamai, — tarė Fenstonas. — Vadinasi, belieka judviem sutvarkyti popierius.

— Galėsiu tai padaryti, kai tik ponas Savažas patvirtins, kad paveikslas vertas dvidešimties milijonų, — atsakė Džeksonas.

— Tai nebus sudėtinga, — pasakė Fenstonas, pasisukdamas į Krisą Savažą, įdėmiai tyrinėjantį paveikslų. — Šiaip ar taip, jis jau patikino mus, kad Ventvort Holo van Gogas vertas šimto tūkstančių milijonų.

— Ventvorto van Gogas tikrai taip, — atsiliepė Savažas, — bet tik ne šis eksponatas. — Jis patylėjo ir atsisuko į Fenstoną. — Vienintelė originali šio paveikslo dalis yra rėmas.

— Ką norite tuo pasakyti? — paklausė Fenstonas, spoksodamas į mėgstamiausią savo paveikslą taip, lyg ką tik būtų sužinojęs, kad vienintelis jo vaikas yra pavainikis.

— Tą ir noriu, — atšovė meno vertintojas. — Rėmas originalus, paveikslas — klastotė.

— Klastotė? — šiaip ne taip išspaudė bankininkas. — Bet jis iš Ventvort Holo!

— Rėmas gal ir iš ten, — patvirtino Savažas, — bet galiu jus užtikrinti, kad drobė — ne.

— Kaip galite būti toks tikras, — pareikalavo atsakyti Fenstonas, — jeigu net nepadarėte jokių tyrimų?

— Man nereikia jokių tyrimų, — pabrėžtinai atsakė Savažas.

— Kodėl? — viauktelėjo Fenstonas.

— Nes aptvarstyta ne ta ausis, — išgirdo atsakymą.

— Ne, ta, — spyrėsi Fenstonas, dėbsodamas į paveikslą. — Kiekvienas mokinukas žino, kad van Gogas nusirėžė kairę ausį.

— Bet ne kiekvienas mokinukas žino, kad autoportretą jis tapė žiūrėdamas į veidrodį, todėl paveiksle sutvarstyta dešinė jo ausis.

Fenstonas susmuko į krėslą priešais stalą, nugara į paveikslą. Savažas priėjęs įdėmiau apžiūrėjo paveikslą.

— Kas įdomiausia, — tęsė jis, — nors drobė neabejotinai suklastota, kažkas įdėjo ją į originalų rėmą. — Fenstono veidas pajuodo iš pykčio.

— Ir, turiu pripažinti, — kalbėjo toliau dailėtyrininkas, — šią drobę tapė tikras menininkas.

Patylėjęs pridūrė:

— Tačiau geriausiu atveju vertinčiau darbą dešimčia tūkstančių, galbūt... — padvejojo — ...pridėčiau dar dešimt už rėmą, todėl siūloma dviejų šimtų tūkstančių įmoka būtų gerokai perdėta.

Fenstonas neatsiliepė.

— Apgailestauju dėl tokios blogos naujienos, — baigė Savažas, grįždamas nuo paveikslo prie bankininko. — Tikiuosi, jog neatsisveikinote su stambia suma jį įsigydami, o jeigu ir taip, žinote, kas atsakingas už šitą kruopščią apgavystę.

— Pakviesk man Lipmaną! — iš visų plaučių suriko Fenstonas ir Tina tekina atbėgo į jo kabinetą.

— Jis ką tik pasirodė, — pranešė ji. — Perduosiu, kad norite jį matyti.

Tiek Loido, tiek aukciono darbuotojas nutarė, jog dabar ne geriausias metas likti puodelio kavos. Jie taktiškai pasišalino pasirodžius Lipmanui.

— Čia klastotė! — subliovė Fenstonas.

Lipmanas kurį laiką spoksojo į paveikslą, po to pareiškė savo nuomonę:

— Mes abu žinome, kas už tai atsakingas.

— Petresku, — išspjovė Fenstonas.

— Jau nekalbant apie bendrininkę, kuri perdavinėjo Petresku informaciją nuo tos dienos, kai ją atleidai.

— Tavo tiesa, — tarė Fenstonas ir pasisukęs į praviras duris sukriokė: „Tina“. Sekretorė vėl atbėgo tekina.

— Matai šitą paveikslą? — tarė jis, neįstengdamas atsigręžti ir pažvelgti į jį. Tina linktelėjo, bet neprasižiojo. — Grūsk tą šūdą atgal į Ventvort Holą ir pareikalauk...

— Trisdešimt dviejų milijonų aštuonių šimtų devyniasdešimt dviejų tūkstančių dolerių, — baigė advokatas.

— O tada, — tęsė Fenstonas, — gali susirinkti savo daiktus ir nykti iš pastato per dešimt minučių, nes esi atleista, kale.

Tina ėmė drebėti, kai valdytojas pakilo nuo stalo ir pažvelgė į ją iš viršaus.

— Bet prieš išeidama dar padarysi vieną dalyką. — Tina nekrustelėjo. — Perduosi savo draugei Petresku, kad aš dar neišbraukiau jos iš dingusių, galimai mirusių sąrašo.

47

Anai pasirodė, kad priešpiečiai su Kenu Vitliu galėjo pavykti ir geriau. Aukciono pavaduotojas aiškiai leido suprasti, kad nelaimingas atsitikimas, kuris privertė ją išeiti iš Sotbio, jos kolegų meno pasaulyje dar nėra priskirtas prie „senos praeities“. Ir tai, kad Fenstonas kiekvienam klausančiam skelbia atleidęs ją už banko tarnautojui nederantį elgesį, taip pat ne į naudą. Vitlis pripažino, kad Fenstonas niekam nerūpi, bet jie negalį įžeisti vertingo kliento. Žodžiu, jos grįžimas į aukciono namų areną nebus toks paprastas.

Vitlio žodžiai tik sustiprino Anos ryžtą padėti Džekui prikirpti Fenstoną, kuriam nerūpėjo, kam jis sugriovė gyvenimą.

Tokios kvalifikacijos ir patirties asmeniui nėra tinkamų pareigų šiuo metu, pabrėžtinai pastebėjo Kenas, bet jis pažada palaikyti su ja ryšį.

Išėjusi iš restorano Ana sugavo taksi. Galbūt antrasis susitikimas bus vaisingesnis.

— Federalinė aikštė dvidešimt šeši, — nurodė ji vairuotojui.

•••

Džekas stoviniavo Niujorko skyriaus fojė gerokai anksčiau, nei turėjo pasirodyti Ana. Jis nenustebo pamatęs, kad ji atvyko pora minučių anksčiau. Trys apsaugininkai įdėmiai stebėjo ją, besileidžiančią dvylika laiptelių į pastatą. Ji prisistatė vienam pareigūnui, tas paprašė parodyti dokumentą. Patikrinęs Anos vairuotojo pažymėjimą, išbraukė jos pavardę iš savo bloknoto.

Džekas atidarė merginai duris.

— Ne mano iniciatyva šis pirmas pasimatymas, — tarė Ana, eidama į pastatą.

— Ir ne mano, — užtikrino ją Džekas, — mano bosas norėjo, kad neliktų abejonių dėl šio susitikimo svarbos.

— Ką, negi mane suims? — paklausė Ana.

— Ne, tačiau jis tikisi, kad sutiksite mums padėti.

— Eime, kas bus, tas.

— Mėgstamas jūsų tėčio posakis, — tarstelėjo Džekas.

— Iš kur žinote? — nustebo Ana. — Negi ir jam buvote užvedę bylą?

— Ne, — juokdamasis paaiškino Džekas, kai abu žengė į liftą, — apie tai užsiminėte per pirmąją naktį.

Džekas nuvežė viešnią į devynioliktą aukštą, kur jos koridoriuje jau laukė Dikas Meisis.

— Kaip malonu, kad atvykote, dr. Petresku, — pasveikino jis, tarsi ji būtų galėjusi rinktis. Ana nieko neatsakė. Meisis palydėjo ją į savo kabinetą ir pasodino į patogų krėslą priešais stalą.

— Nors šitas pokalbis nėra įrašinėjamas, — pradėjo jis, — negaliu nepabrėžti, kaip biuras rimtai vertina jūsų pagalbą.

— Kam jums prireikė mano pagalbos? — pasidomėjo Ana. — Maniau, jūs suėmėte Lipmaną ir pasodinote už grotų.

— Šį rytąjį paleidome, — atsakė Meisis.

— Paleidote? Ar dviejų milijonų buvo per maža?

— Daugiau nei pakankamai, — pripažino agentas, — todėl asmeniškai to ėmiausi. Mano specialybė — kaltės prisipažinimai mainais į bausmės sumažinimą. Neseniai, po devintos ryto, Lipmanas pasirašė susitarimą su Pietinės apygardos federaliniu kaltintoju, kad deramai bendradarbiaudamas su mumis gaus viso labo penkerius metus kalėjimo.

— Tačiau vis vien lieka neaišku, kodėl jį paleidote, — tarė Ana.

— Lipmanas tvirtina, kad gali nurodyti tiesioginę finansinę sąsają tarp Fenstono ir Kranc, bet turi grįžti į Vol Stryto kontorą, kad paimtų visus reikalingus dokumentus, įskaitant sąskaitas ir keletą neteisėtų mokėjimų į skirtingų pasaulio bankų sąskaitas.

— Jis gali vedžioti jus už nosies, — įspėjo Ana. — Vienaip ar kitaip, didžiuma Fenstoną įklampinti galinčių dokumentų žuvo griuvus Šiauriniam bokštui.

— Tas tiesa, — sutiko Meisis, — bet aš jam aiškiai leidau suprasti, kad likusį gyvenimą galės praleisti Sing Singe.

— Žinoma, tai verčia sukrusti, — pripažino Ana.

— Lipmanas taip pat sutiko tapti valstybės liudytoju, — pridūrė Džekas, — jeigu byla pasiektų teismą.

— Tada bent gerai, kad Kranc saugiai uždaryta, nes pagrindinis mūsų liudininkas nepasiektų teismo salės.

Meisis žvilgtelėjo per stalą į Džeką negalėdamas nuslėpti savo nuostabos.

— Jūs neskaitėte šiandienos Neto York Times? — paklausė pasisukęs į viešnią.

— Ne, — atsakė Ana, neįtardama, apie ką jis kalba.

Meisis atvertė bylą, ištraukė straipsnio iškarpą ir padavė merginai.

Olga Kranc, dar vadinama žudike su virtuviniu peiliu, nes Čaušesku režimo metu dirbo budele, praeitą naktį dingo iš itin gerai saugomos Bucharešto ligoninės. Liekna Kranc, manoma, pasinaudojo savo gimnastės sugebėjimais ir paspruko pro mažą langelį antrame aukšte. Vienas iš ją saugojusių policininkų vėliau rastas su...

•••

— Man teks dairytis per petį visą likusį gyvenimą, — pasakė Ana, dar neperskaičiusi pastraipos iki galo.

— Nemanau, — įsiterpė Džekas. — Kranc neskubės grįžti į Ameriką, nes atsidūrė tarp kitų devynių labiausiai FTB ieškomų asmenų. Ji taip pat supranta, kad mes išplatinome detalų jos aprašą kiekvienam uostui, perdavėme Interpolui. Jeigu ji bus sulaikyta ir apieškota, jai bus sunkoka paaiškinti, kaip dešiniajame petyje atsirado kulkos žaizda.

— Tačiau tai nesukliudys Fenstonui regzti keršto.

— Kodėl turėtumėte jam rūpėti? — paklausė Džekas. — Dabar, kai gavo van Gogą, išmetė jus iš galvos.

— Bet to paveikslo jis negavo, — nunarinusi galvą prisipažino Ana.

— Ką norite pasakyti?

— Prieš pat atvykstant čia man paskambino Tina. Ji įspėjo, kad Fenstonas išsikvietė Krisčio aukciono ekspertą įvertinti paveikslą dėl draudimo. Anksčiau jis niekuomet taip nesielgdavo.

— Ir kokia čia problema? — nustebo Džekas.

Ana pakėlė galvą.

— Fenstonas turi klastotę.

— Klastotę? — vienu balsu ištarė abu agentai.

— Taip, štai dėl ko turėjau skristi į Buchareštą. Užsakiau kopiją pas draugą, kuris yra nuostabus portretistas.

— Dabar man aišku dėl to paveikslo jūsų bute, — tarstelėjo Džekas.

— Jūs lankėtės mano bute? — nustebo Ana.

— Tik todėl, jog maniau, kad jūsų gyvybei gresia pavojus, — tyliai paaiškino Džekas.

— Bet...

— Dabar paaiškėjo, — įsiterpė Meisis, — kodėl nusiuntėte raudonąją dėžę į Londoną, leidote perimti ją Art Locations kompanijai ir perduoti Fenstonui į Niujorką.

Ana linktelėjo.

— Bet jūs turėjote suvokti, kad anksčiau ar vėliau būsite sugauta! — neatlyžo Džekas.

— Ilgainiui, taip, — sutiko Ana. — Tai svarbiausia. Man reikėjo tik laiko parduoti originalą, kol Fenstonas nesusigriebė, ką sumaniau.

— Kol jūsų bičiulis tapė kopiją, nuskridote į Tokiją ir pamėginote parduoti originalą Nakamurai?

Ana linktelėjo.

— Ar jums pavyko? — pasiteiravo Meisis.

— Taip, — atsakė Ana. — Nakamura sutiko įsigyti originalų Autoportretą už penkiasdešimt milijonų dolerių, o to daugiau nei užtenka, kad Arabela padengtų sesers skolą Fenstono finansams ir išsaugotų likusį dvarą.

— Bet dabar, kai sužinojo, kad turi kopiją, Fenstonas susisieks su Nakamura ir papasakos, ką sugalvojote, — pastebėjo Džekas.

— Jis jau susisiekė, — atsakė Ana.

— Vadinasi, grįžtate ant pirmo laiptelio, — spėjo Meisis.

— Visai ne, — šypsodamasi tarė Ana. — Nakamura jau pervedė penkis milijonus per savo Londono advokatus ir sutiko apmokėti likusią sumą, kai apžiūrės paveikslą.

— Ar laiko užteks? — pasidomėjo FTB agentas.

— Šį vakarą skrendu į Londoną, — paaiškino Ana, — o Nakamura žada prisijungti prie mūsų Ventvort Hole rytojaus vakare.

— Laikas spaudžia? — paklausė Džekas.

— Ne, jeigu Lipmanas pristatys savo dovanas, — atsakė Meisis. — Nepamiršk, kad planavo tai atlikti šį vakarą.

— Ar galiu sužinoti, ką sumanėte? — paklausė Ana.

— Ne, negalite, — tvirtai atsakė Džekas. — Sėskite į savo lėktuvą ir baikite sandėrį Anglijoje, o mes atliksime savo darbą.

— Ar į jūsų darbą įeina Tinos priežiūra? — tyliai paklausė Ana.

— Kodėl turėtų? — paklausė Džekas.

— Šįryt ji buvo atleista.

— Kokiu pretekstu? — pasidomėjo Meisis.

— Fenstonas išsiaiškino, kad ji informuoja mane apie tai, ką jis sumanęs, kol lakstau po pasaulį. Bijau, kad pastačiau jos gyvybę į pavojų.

— Dėl Tinos aš klydau, — pripažino Džekas ir žvelgdamas į Aną pridūrė: — Atsiprašau. Bet vis vien nesuprantu, kodėl ji apskritai pradėjo dirbti Fenstonui.

— Jaučiu, kad šį vakarą sužinosiu, — atsakė Ana. — Mes susitarėme susitikti prieš man išvažiuojant į oro uostą.

— Jeigu turėsite laiko prieš skrydį, paskambinkite man. Man būtų žiauriai malonu išgirsti atsakymą į šį klausimą.

Ana linktelėjo.

— Norėčiau išsiaiškinti dar vieną paslaptį prieš jums išeinant, dr. Petresku, — tarė Meisis.

Ana atsisuko į Džeko viršininką.

— Jeigu Fenstonas liko su klastote, kur originalas? — paklausė jis.

— Ventvort Hole, — atsakė Ana. — Vos tik atsiėmiau paveikslą iš Sotbio, šokau į taksi ir grįžau pas Arabelą. Kai išėjau, raudonojoje dėžėje nešiausi tik paveikslo rėmus.

— Nugabenote juos į Buchareštą, kad jūsų bičiulis Antonas įrėmintų į juos savo kopiją. Manėte, to užteks, kad Fenstonas patikėtų, jog savo naguose turi tikrą pinigą?

— Taip ir būtų nutikę, jeigu jis nebūtų sugalvojęs paveikslo apdrausti.

Valandėlę visi tylėjo, po to Meisis tarė:

— Ir visą šitą machinaciją atlikote prieš mūsų agento nosį.

— Taip, tikrai, — šypsodamasi atsakė Ana.

— Tai leiskite paklausti, dr. Petresku, — tęsė Meisis, — kur buvo drobė, kai du labiausiai patyrę mano agentai pusryčiavo su jumis ir ledi Arabela Ventvort Hole?

— Remkitės penktąja pataisa, — meldė Džekas.

— Van Gogo miegamajame, — atsakė Ana, — tiesiai virš jų galvų.

— Kaip arti, — nusistebėjo Meisis.

•••

Kranc sulaukė dešimto skambučio, telefonas Maktelėjo ir balsas jos paklausė: „Kur esi?“

— Perėjau rusų sieną, — atsakė ji.

— Gerai, nes negali grįžti į Ameriką, kol tavo nuotrauka mirga New York Times.

— Nekalbant jau apie FTB ieškomiausių asmenų sąrašą.

— Penkiolika minučių šlovės, — burbtelėjo Fenstonas. — Turiu tau naują užduotį.

— Kur? — paklausė Kranc.

— Ventvort Hole.

— Negaliu rizikuoti grįžti ten dar kartą...

— Jeigu padvigubinčiau tarifą?

— Vis vien per didelė rizika.

— Gal pasirodys ne tokia didelė, kai pasakysiu, kieno gerklę turi perpjauti.

— Klausau, — atsiliepė Olga, kai Fenstonas įvardijo naujos aukos pavardę, tepasakė: — Sumokėsi man du milijonus?

— Tris, jeigu kartu paskersi ir Petresku — ji ten nakvos.

Kranc ėmė dvejoti.

— Keturis, jeigu ji matys, kaip pjaunama pirma gerklė, — pridūrė Fenstonas.

Stojo ilga tyla, kol Kranc pagaliau atsakė:

— Man reikia dviejų milijonų iš anksto.

— Įprastoje vietoje?

— Ne, — atsakė ji ir padiktavo jam sąskaitą Maskvoje.

•••

Fenstonas padėjo telefoną ir paskambino vietiniu Lipmanui.

— Noriu tave matyti, tuojau pat.

Kol laukė advokato, Fenstonas pasižymėjo temas, kurias turės aptarti: van Gogas, pinigai, Ventvorto dvaras, Petresku. Kai į duris pasibeldė, jis teberašė.

— Ji paspruko, — pranešė Fenstonas, kai Lipmanas uždarė duris.

— Vadinasi, New York Times straipsnis nemelavo, — atsakė Lipmanas, stengdamasis neišduoti savo jaudulio.

— Taip, bet jie nežino, kad Olga pakeliui į Maskvą.

— Ji ketina grįžti į Niujorką?

— Kol kas ne, — atsakė Fenstonas. — Negali rizikuoti, kol šitaip ieškoma.

— Logiška, — sutiko advokatas slėpdamas, kaip jam palengvėjo.

— Kol kas daviau jai naują užduotį.

— Kas šį kartą? — pasidomėjo Lipmanas.

Negalėdamas patikėti jis klausėsi, kai bosas įvardijo naujos Kranc aukos vardą ir paaiškėjo, kodėl ji negalės nupjauti kairės ausies.

— Ar klastotė grąžinta į Ventvort Holą? — paklausė Fenstonas Lipmano, užsižiūrėjusio į išdidintą valdytojo, spaudžiančio ranką prezidentui Džordžui V. Bušui prie Pasaulio prekybos centro griuvėsių, nuotrauką, grįžusią ant sienos už Fenstono stalo.

— Taip. Art Locations paėmė paveikslą šiandien po pietų, — atsakė Lipmanas, — ir pergabens klastotę į Ventvort Holą rytoj. Pasikalbėjau su mūsų advokatu Londone. Laikinas turto areštas bus perskaitytas teisėjo kabinete trečiadienį, tad jeigu Arabela negrąžins iki to laiko originalo, Ventvortas automatiškai pereina jums, ir galime pradėti pardavinėti likusią kolekcijos dalį, kol padengsime skolą. Turėkite galvoje, kad tai gali trukti ne vienerius metus.

— Jeigu rytoj naktį Kranc deramai atliks savo darbą, skola niekada nebus grąžinta, — tarė Fenstonas. — Todėl tave ir pasikviečiau. Noriu, kad artimiausiu laiku paskelbtum Ventvorto kolekcijai aukcioną. Paskirstyk paveikslus vienodai po Krisčio, Sotbio, Filipso ir Bonhamsų, pasirūpink, kad visi būtų pardavinėjami vienu metu.

— Taip perpildysim rinką, numušime kainas.

— Kaip tik to ir siekiu, — atsakė Fenstonas. — Jeigu teisingai pamenu, Petresku įvertino kolekciją trisdešimt penkiais milijonais, bet aš mielai išleisiu ją už kokius penkiolika dvidešimt.

— Tada pritrūks dešimties milijonų.

— Kaip gaila, — nusišypsojo bankininkas. — Tokiu atveju man neliks nieko kito, tik parduoti Ventvort Holą iš varžytynių ir išparduoti viską iki paskutinių šarvų. — Fenstonas patylėjo. — Pasirūpink, kad dvarą pardavinėtų trys madingiausi Londono agentai. Perduok jiems, kad gali spausdinti brangias spalvotas brošiūras, reklamuoti prašmatniuose žurnaluose, netgi pirkti pusės puslapio reklamą viename dviejuose šalies laikraščiuose, kas sukels papildomų komentarų. Kai susidorosiu su ledi Arabela, ji ne tik liks be penso, bet, žinant britų žiniasklaidą, sumaišyta su purvu.

— O Petresku?

— Jai tiesiog nepasisekė, kad atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku, — neslėpdamas šypsnio atsakė Fenstonas.

— Vadinasi, Kranc vienu akmeniu nudės du paukštelius, — įvertino Lipmanas.

— Kaip tik todėl noriu, kad visą dėmesį nukreiptum į Ventvorto dvaro bankrotą — ledi Arabela mirs dar lėtesne mirtimi.

— Nedelsdamas to imsiuosi, — pasakė Lipmanas, pasisukęs eiti. — Sėkmės sakant kalbą, valdytojau, — pridūrė jis, pasiekęs duris.

— Kalbą? — perklausė Fenstonas.

Lipmanas atsigręžė į Fenstoną.

— Maniau, kad šį vakarą Šeri Neverlande sakote pagrindinę kalbą per kasmetinius bankininkų pietus?

— Kristau, tu teisus. Kur liepei Tinai palikti mano kalbą?

Lipmanas šypsojosi, kol uždarė duris. Grįžęs į savo kabinetą atsisėdo ir permąstė tai, ką neseniai išgirdo iš valdytojo. Kai FTB sužinos smulkiai, kur Kranc bus rytojaus vakare ir kas jos nauja auka, apygardos prokuroras sutiks sumažinti jo bausmę dar daugiau. O jeigu pavyktų gauti pagrindinius įrodymus, siejančius Fenstoną su Kranc, galbūt galėtų prašyti ir lygtinės bausmės.

Lipmanas išsitraukė iš vidinės kišenės mažulytę agentų parūpintą kamerą. Jis ėmė skaičiuoti, kiek dokumentų pavyks nufotografuoti, kol Fenstonas sakys savo kalbą per kasmetinius bankininkų pietus.

48

19:16 Lipmanas užgesino šviesą savo kabinete ir išėjo į koridorių. Uždarė duris, bet neužrakino. Pasuko prie liftų bloko pastebėjęs, kad šviesa sklinda tik iš po valdytojo kabineto durų. Įlipęs į tuščią liftą buvo žaibiškai nuleistas žemyn. Lėtai priėjo prie registratūros ir pasirašė, kad išeina po septynių devyniolika. Kai už jo stovėjusi moteris priėjo atsižymėti, Lipmanas pasitraukė per žingsnį, nepaleisdamas iš akių apsaugininkų už stalo. Vienas prižiūrėjo nuolatinį žmonių, paliekančių pastatą, srautą, kitas rūpinosi parašais. Lipmanas traukėsi, kol pasiekė tuščią liftą. Žengė į jį atbulas, nulindo į vieną šoną, kad dingtų apsaugininkams iš akių. Nuspaudė 31 mygtuką. Nepraėjus nė minutei išėjo į kitą tuščią koridorių.

Nuėjęs į koridoriaus galą atsarginiu išėjimu pakilo į trisdešimt antrą aukštą. Lėtai pastūmė duris, nenorėdamas sukelti jokio triukšmo. Tada ant pirštų galiukų nutipeno per kilimą prie savo kabineto. Šviesa tikrai degė tik pas valdytoją. Jis atidarė duris, įėjo į kabinetą ir užsirakino. Atsisėdęs už stalo įsikišo kamerą į kišenę, bet šviesos nejungė.

Sėdėjo vienas tamsoje ir kantriai laukė.

•••

Fenstonas svarstė Maiklo Karavajaus prašymą suteikti keturiolikos milijonų paskolą provincijos teatrų grupei paremti. Nors buvo bedarbis aktorius, negalintis pasigirti šauniais vaidmenimis, bet galėjo pasigirti gera mamyte, kuri paliko jam Matiso paveikslą Vaizdas iš miegamojo ir tūkstančio akrų ūkį Vermonte. Fenstonas pasigėrėjo perregima jauna nuogale, žvelgiančia pro miegamojo langą, ir apsisprendė, kad lieps Lipmanui pasirašyti sutartį.

Nušveitęs paraišką į šalį jis ėmė versti paskutinį Krisčio katalogą. Sustojo prie Dega darbo Šokėja prieš veidrodį, bet pervertė, pamatęs pradinę kainą. Šiaip ar taip, Pjeras de Rošelis parūpino jam Dega Šokių mokytojų už daug protingesnę kainą.

Jis tyrinėjo paveikslų kainas vis nusišypsodamas, nes suprato, kaip auga jo kolekcijos vertė. Dirstelėjo į laikrodį stalo kampe: 19:43.

— Velnias, — burbtelėjo. Jeigu nepaskubės, pavėluos pasakyti kalbą per bankininkų pietus. Paėmęs katalogą skubiai nužingsniavo prie durų. Surinko šešių skaitmenų kodą, išėjo į koridorių ir užvėrė duris. Per aštuonias sekundes jas užrakino ir išgirdo, kaip apsaugos grotos nusileidžia į vietą.

Leisdamasis liftu žemyn Fenstonas stebėjosi, kaip žemai įvertinti Kajeboto Šlavėjai. Jis gavo didesnę versiją už pusę tos kainos iš neseniai bankrutavusio kliento. Kai durys prasiskyrė, jis skubiai išėjo ir 19:48 užsiregistravo registratūroje.

Kai ėjo per vestibiulį, matė prie laiptų apačioje laukiantį vairuotoją. Įlipo į mašiną įkišęs nykštį į katalogą. Sunerimo atvertęs kitą puslapį, kai aptiko, kad van Gogo Pjovėjai įvertinti dvidešimt septyniais milijonais. Nusikeikė. Tas darbas nė iš tolo neprilygsta Autoportretui su aprišta ausimi.

— Atsiprašau, pone, — kreipėsi į jį vairuotojas, — ar jūs tikrai norite vykti į bankininkų pietus?

— Taip, todėl važiuokime, — atsakė Fenstonas, perversdamas naują katalogo lapą.

— Tik... — tarstelėjo vairuotojas, paimdamas paauksuotą kvietimą nuo keleivio sėdynės.

— Kas „tik“? — paklausė Fenstonas.

— Kvietime parašyta „pietų švarkas“. — Apvertęs jis atkišo kvietimą valdytojui.

— Velnias, — burbtelėjo Braisas, sviesdamas ant sėdynės katalogą. Tina paprastai ištraukia jo pusiau formalų švarką iš spintos. Jis šoko iš mašinos nepalaukęs, kol vairuotojas atidarys galines dureles, ir per dvi pakopas užlėkė laiptais, nuskubėjo pro registratūrą, nesivargindamas pasirašyti, prie laukiančio lifto. Nuspaudė mygtuką į trisdešimt antrą aukštą.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjo išlipęs iš lifto — šviesos brūkšnys po jo kabineto durimis. Būtų galėjęs prisiekti, jog įjungęs signalizaciją išjungė šviesą, o gal taip įsigilinęs į katalogą tiesiog pamiršo? Jau ketino surinkti kodą, bet tada išgirdo kabinete kažkokius garsus.

Fenstonas sustojęs ėmė svarstyti, kas ten galėtų būti. Nejudėjo norėdamas išsiaiškinti, ar įsibrovėlis nujaučia, kad jis sugrįžo. Kadangi niekas neišlindo, jis grįžo atgal, įsmuko į gretimą kabinetą ir tyliai uždarė duris. Atsisėdęs ant sekretorės stalo ėmė naršyti jungiklio: Lipmanas įspėjo jį, kad Tina gali stebėti viską, kas vyksta jo kabinete. Kurį laiką pagrabaliojęs, apčiuopė mygtuką po stalu. Nuspaudė ir stalo kampe užsidegė mažas ekranėlis, kuriame aiškiai buvo matyti jo kabinetas. Fenstonas negalėdamas patikėti išvertė akis.

Už jo stalo sėdėjo Lipmanas, atsivertęs storą aplanką priešais save. Lėtai vertė puslapius, kartais stabteldamas atidžiau perskaityti įrašą, kartais ištraukdamas lapą, pasidėdamas jį ant stalo ir nufotografuodamas daikčiuku, primenančiu aukštųjų technologijų kamerą.

Fenstonui šovė kelios mintys. Lipmanas renka medžiagą, kad vėliau galėtų jį šantažuoti. Jis perdavinėja informaciją bankui konkurentui. Mokesčiai užnėrė jam apynasrį, ir jis sudarė sutartį įduoti savo bosą, kad gautų neliečiamybę. Fenstonas liko prie pirmos versijos.

Greitai tapo aišku, kad dešinioji jo ranka niekur neskuba. Akivaizdu, laiką pasirinko apgalvotai. Baigęs vieną bylą, metodiškai padėdavo ją į vietą ir imdavosi kitos. Karlo veiksmai nesikeitė: iš lėto patikrina segtuvo turinį, įdėmiau pastudijuoja kelis dokumentus ir ištraukia vieną kitą lapą nufotografuoti.

Apsvarstęs galimybes, Fenstonas pasirinko tą, kuri, jo manymu, buvo verta Lipmano.

Pirma susirašė veiksmų seką, kad pats neįkliūtų. Įsitikinęs, jog viską apgalvojo, išjungė savo kabineto telefono ryšio jungiklį. Tada kantriai palaukė, kol Lipmanas atsivers naują storą segtuvą. Išsmuko į koridorių, sustojo priešais savo kabinetą. Dar kartą mintyse perkratęs planą patenkintas žengė į priekį. Pultelyje prie durų tarsi išeidamas surinko teisingą kodą, 170690. Tada pasuko raktą spynoje tyliai stumtelėjo duris per porą centimetrų, ir vėl skubiai jas uždarė.

Kurtinantis aliarmas pasigirdo automatiškai, bet Fenstonas palaukė, kol po aštuonių sekundžių nusileis tvirtos apsauginės grotos. Tada skubiai surinko praėjusios savaitės kodą, 170680, atidarė duris ir vėl užtrenkė.

Jis girdėjo, kaip Lipmanas bėga per kambarį tikėdamasis, jog surinkęs kodą nutildys aliarmą ir pakels grotas. Bet per vėlu, nes plieninės grotos liko vietoje ir kurtinanti kakofonija nenutilo.

Fenstonas žinojo, kad svarbi kiekviena sekundė, jeigu nori įvykdyti savo planą nesugautas. Greitai nulėkęs į sekretorės kabinetą permetė punktus. Surinko Aboto apsaugos skubios pagalbos telefoną.

— Budintis pareigūnas, apsauga, — atsiliepė balsas.

— Aš esu Braisas Fenstonas, Fenstono finansų valdytojas. — Kalbėjo lėtai, tvirtai. — Mano kabinete trisdešimt antrame aukšte įsijungė aliarmas. Tikriausiai per klaidą surinkau praėjusios savaitės kodą, tik norėjau perspėti, jog tai klaidingas iškvietimas.

— Gal galite pakartoti savo pavardę, pone?

— Braisas Fenstonas, — sušuko jis, perrėkdamas triukšmą.

— Gimimo data?

— Penkiasdešimt antrųjų birželio dvylikta.

— Motinos mergautinė pavardė?

— Madejski.

— Pašto kodas?

— Vienas nulis nulis du vienas.

— Ačiū, pone Fenstonai. Mes kuo greičiau ką nors pasiųsime į trisdešimt antrą aukštą. Inžinieriai dabar septynioliktajame, vaduoja kažką, įstrigusį lifte, todėl gali tekti palaukti keletą minučių.

— Neskubu, — nerūpestingai atsakė Fenstonas, — šiame aukšte daugiau nieko nėra, o kontorą atidarys tik septintą ryto.

— Na, tiek ilgai tikrai nereikės laukti, — pažadėjo jam budintysis, — bet, jums leidus, pakeisiu iškvietimo kategoriją iš skubios į pirmumo.

— Aš nieko prieš, — per kurtinančią sireną suriko Fenstonas.

— Bet vis tiek teks sumokėti penkių šimtų dolerių mokestį kaip už iškvietimą ne darbo metu.

— To jau per daug, — atsiliepė Fenstonas.

— Tokiais atvejais toks mokestis įprastas, — atsakė pareigūnas. — Bet jeigu jūs, pone Fenstonai, asmeniškai pranešite žemutinei registratūrai ir pasirašysite iškvietimų sąraše, įmoka automatiškai nukris iki dviejų penkiasdešimt.

— Jau leidžiuosi, — atsakė Fenstonas.

— Bet turiu jus įspėti, — tęsė pareigūnas, — kad tokiu atveju iškvietimo statusas bus pakeistas į eilinį ir jo imsimės tik baigę visus svarbesnius iškvietimus.

— Tai ne bėda, — patikino Fenstonas.

— Tačiau galite neabejoti, kad net ir turėdami skubesnių iškvietimų, sutvarkysime jūsų reikalą per kelias valandas.

— Dėkui, — atsakė Fenstonas. — Jau leidžiuosi ir pranešu registratūrai.

Jis padėjo ragelį ir grįžo į koridorių. Eidamas pro savo kabinetą girdėjo, kaip Lipmanas daužosi į duris it spąstuose įkliuvęs žvėris, bet per veriantį sirenos kauksmą jo beveik nesigirdėjo. Fenstonas pasuko prie liftų. Net už penkiolikos metrų veriantis zvimbesys buvo netveriamas.

Nusileidęs liftu į apatinį aukštą Braisas iškart priėjo prie registratūros.

— A, ponas Fenstonas, — tarė apsaugininkas, — jeigu čia pasirašysite, sutaupysite du šimtus penkiasdešimt žalių.

Fenstonas kyštelėjo jam dešimtinę.

— Ačiū. Galite neskubėti, aš paskutinis, — patikino jis, puldamas pro duris laiptais žemyn.

Kai įlipo į laukiantį automobilį, Fenstonas dirstelėjo į savo kabineto langą. Matė stiklą daužančią mažą figūrėlę. Vairuotojas uždarė galines dureles ir atsisėdo į savo vietą suglumęs. Bosas grįžo be pietų švarko.

49

Džekas Deleinis pasistatė savo automobilį Brod Stryte pusę dešimtos. Įsijungė radiją, paklausė „Pusbrolio Briuso“ FM101.1 dažniu, nusiteikęs laukti Lipmano. Susitikimo vietą pasirinko advokatas. Jis pažadėjo, kad FTB žmogus sulauks jo tarp dešimtos ir vienuoliktos, tada jis perduosiąs kamerą su pakankamai Fenstoną inkriminuojančia medžiaga.

Džekas plūduriavo toje pusiau miego, pusiau budrumo būsenoje, kai staiga išgirdo sireną. Kaip visi įstatymo sergėtojai, jis per sekundę mokėjo atskirti policijos, greitosios ir ugniagesių mašinos sirenos skirtumą. Čia greitukė, greičiausiai iš Šv. Vincento ligoninės.

Patikrino laikrodį: 23:15. Lipmanas vėluoja, bet juk įspėjo Džeką, kad reikės nufotografuoti per šimtą dokumentų, tad jie negalį tikėtis jo punktualumo. FTB technikos skyriaus vaikinai ilgokai mokė Lipmaną, kaip elgtis su moderniausia kamera, kad jis perduotų jiems geriausios kokybės nuotraukas. Bet tai buvo prieš skambutį. Lipmanas paskambino į Džeko kabinetą kelios minutės po septynių ir pranešė, kad Fenstonas pasakęs jam kai ką, kas bus geresnis įrodymas nei koks kitas dokumentas. Bet telefonu perduoti informacijos nenorėjo. Padėjo ragelį neleidęs Džekui pradėti spaudimo. Agentas būtų labiau sureagavęs, jei ne patirtis: skundikai visuomet tvirtina turį informacijos, kuri išjudins bylą iš vietos, kad tik FTB sutrumpintų jų kalėjimo laiką. Džekas žinojo, kad bosas nesutiks, nebent nauji įrodymai atskleistų nepaneigiamą grandį tarp Fenstono ir Kranc.

Sirena vis garsėjo.

Džekas nusprendė išlipti iš mašinos ir pamankštinti kojas. Lietpaltis susiglamžė. Įsigijo jį Brooks Brothers tais laikais, kai norėjo, kad visi matytų, jog jis agentas, bet kuo aukščiau kopė karjeros laiptais, tuo mažiau norėjo būti atpažįstamas. Jeigu kada bus paskirtas vadovauti skyriui, galbūt netgi įsigis naują lietpaltį, kuris labiau panėšėtų į advokato ar bankininko — tėvui tai patiktų.

Jis pagalvojo apie Fenstoną, kuris per finansininkų susitikimą jau bus pasakęs savo kalbą apie moralinę šiuolaikinių bankininkų atsakomybę. Po to apie Aną, kuri pakeliui į susitikimą su Nakamura kažkur virš Atlanto. Ana paliko žinutę jo mobiliajame telefone, kad dabar jau žino, kodėl Tina įsidarbino asmenine Fenstono sekretore, ir kad įrodymai buvo prieš pat jos akis. Kai skambino, Džeko linija buvo užimta, todėl ji pažadėjo vėl pasukti ryte. Tikriausiai tuo metu jis kalbėjosi su Lipmanu. Prakeiktas senis. Džekas stypsojo ant šaligatvio vidurnaktį, pavargęs, alkanas ir laukė kameros. Tėvas buvo teisus. Reikėjo tapti advokatu.

Sirena kniaukė vos už poros kvartalų.

Džekas nužingsniavo prie gatvės galo ir pakėlė akis į pastatą, kuriame, kažkur trisdešimt antrame aukšte, dirbo Lipmanas. Maždaug ties dangoraižio viduriu plieskė eilė šviečiančių langų. Kiti daugiausia buvo tamsūs. Džekas ėmė skaičiuoti aukštus, bet kai pasiekė aštuonioliktą, susipainiojo, o kai atskaičiavo trisdešimt antrą, pasirodė, kad kaip tik ten trykšta šviesa. Atrodė nelogiška, nes Lipmano aukšte galėjo degti tik vienas langas. Jis mažiausiai nori patraukti į save dėmesį.

Džekas pažvelgė į gatvę. Greitoji staigiai sustojo priešais pastatą. Atsilapojo galinės durys, ant šaligatvio iššoko trys paramedikai, du vyrai ir moteris, vilkintys pažįstamomis tamsiai mėlynomis uniformomis. Vienas stūmė sulankstomus neštuvus, kitas — deguonies balioną, trečias laikė išsipūtusį gydytojo krepšį. Džekas žiūrėjo, kaip jie puola laiptais į viršų.

Jis nukreipė dėmesį į registratūrą. Vienas apsaugininkas — baksnodamas į kažką savo aplanke — kalbėjo su vyresniu, vilkinčiu kostiumą, tikriausiai viršininku, o antrasis buvo užgulęs telefoną. Iš liftų lipo keletas žmonių, kiti keitė juos — nenuostabu, juk gyvena mieste, kur finansininkai dirba kiaurą parą. Dauguma amerikiečių miega, kai Sidnėjuje, Tokijuje, Honkonge ir Londone pinigai keičia šeimininkus, ir visuomet yra niujorkiečių, kurie gyvena kitų žmonių laiku.

Džeko apmąstymus nutraukė lifto durys, pro kurias išėjo trys greitosios pagalbos medikai, stumdami pacientą ant vežimėlio: du vežė, trečias laikė deguonies balioną. Kai lėtai, bet ryžtingai pasuko prie išėjimo, visi traukėsi jiems iš kelio. Džekas pasilipėjo laipteliais pasižiūrėti iš arčiau. Tolumoje sukaukė dar viena sirena, šįkart kniaukianti Niujorko policijos patrulinė, bet ji galėjo važiuoti tokiu metu bet kur, o Džeko dėmesį prikaustė sulankstomi neštuvai. Stovėjo prie durų, kai medikai išėjo iš pastato ir atsargiai nunešė ligonį laiptais. Pažvelgė į išblyškusį sustingusio vyro veidą, kurio akys atrodė tarsi apakintos žibintų. Tik tuomet, kai prariedėjo pro jį, Džekas suprato, kas tas vyras. Reikėjo žaibiškai apsispręsti. Vytis greitukę į Šv. Vincento ligoninę ar kilti į trisdešimt antrą aukštą? Policijos sirena, atrodė, artėja jų link. Užteko pažvelgti į Lipmano veidą, kad suprastum, jog jis dar ilgai su niekuo nekalbės. Džekas įbėgo į pastatą policijos mašinai kaukiant vos už kvartalo. Žinojo — turės vos kelias minutes, kol scenoje pasirodys Niujorko policijos šaunuoliai. Stabtelėjo prie registratūros stalo parodyti ženklelio.

— Jūs greiti, — pastebėjo apsaugininkas, bet nieko neatsakęs Džekas puolė prie liftų bloko. Sargybinis nusistebėjo, kaip FTB žino, į kurį aukštą kilti.

Džekas įsispraudė pro beužsidarančio lifto duris ir nuspaudė 32 mygtuką. Kai durys vėl atsivėrė, skubiai apsižvalgė koridoriuje, iš kur sklinda šviesa. Pasisukęs nubėgo prie kabinetų tolimajame gale, kur prie atvirų durų rado apsaugininką, du technikus raudonais kombinezonais ir valytoją.

— Kas jūs toks? — pareikalavo apsaugininkas.

— FTB, — atsakė Džekas, ištraukęs ženklelį ir neprisistatęs pavarde įžengė į kabinetą. Pirmas dalykas, kurį pastebėjo, tai sudaužyta Fenstono, spaudžiančio ranką prezidentui Bušui, nuotrauka, užimanti beveik visą sieną už valdytojo darbo stalo. Akys skubiai permetė kambarį ir nusileido ant daikto, kurio ieškojo. Kamera buvo per vidurį stalo, ant krūvos išmėtytų popierių prie atversto segtuvo.

— Kas čia nutiko? — autoritetingai paklausė Džekas.

— Kažkoks vyrukas įkliuvo šitame kabinete trims valandoms ir paleido signalizaciją.

— Čia ne mūsų kaltė, — įsikišo vienas technikas, — mums buvo liepta nepaisyti iškvietimo, atidėjome jo vykdymą, priešingu atveju būtume iškart čia pasirodę.

Džekui nereikėjo klausti, kas įjungė aliarmo signalą ir paliko Lipmaną mirti. Priėjo prie stalo, akimis skenuodamas dokumentus. Kai pakėlė galvą, pamatė visus keturis vyrus, spoksančius į jį. Džekas pažvelgė į apsaugininką.

— Eikite prie lifto, palaukite policijos, o kai jie pasirodys, veskite tiesiai pas mane. — Apsaugininkas dingo koridoriuje ir patraukė liftų link. — O jūs trys — lauk, — įsakė jis. — Čia galbūt nusikaltimo vieta, nenoriu, kad būtų sunaikinti įkalčiai. — Vyrai pasisuko eiti, o tą akimirką, kai jų nugaros buvo atsuktos, Džekas stvėrė kamerą ir įmetė į gilią savo lietpalčio kišenę.

Pakėlė ragelį ant Fenstono stalo. Pratisas zvimbimas. Kažkas atjungė liniją. Tas pat asmuo, kuris įjungė aliarmą, be abejo. Džekas daugiau kabinete nieko nelietė. Išėjo į koridorių ir šmurkštelėjo į gretimą kabinetą. Ant stalo kampo buvo įtaisytas ekranėlis, kuris vis dar transliavo vaizdą iš Fenstono kabineto. Valdytojas ne tik akivaizdžiai stebėjo, ką veikia Lipmanas, bet ir turėjo laiko sugalvoti savo velnišką kerštą.

Džeko akys nukrypo į pultą. Viena svirtelė pakelta, dega oranžinė lemputė, rodanti, kad linija užimta. Jis atėmė viltį Lipmanui susisiekti su išoriniu pasauliu. Džekas pažvelgė į stalą, kur regzdamas savo planą turėjo sėdėti Braisas. Pasirodo, šis netgi pasirašė planelį, kad nepadarytų klaidos. Buvo visi įkalčiai, kuriuos Niujorko policija galėjo surinkti ir įvertinti. Jeigu tirtų leitenantas Kolumbas, svirtelės, ranka rašyto teksto ant stalo ir aliarmo paleidimo laiko užtektų, kad tas šaunus detektyvas apkaltintų bankininką, o po paskutinio reklamos bloko palūžęs Fenstonas prisipažintų. Deja, čia ne serialas apie detektyvą, ir aišku viena — Fenstonas nepalūš, juolab neprisipažins. Džekas kreivai šyptelėjo. Vienintelis jį su Kolumbu siejantis dalykas — susiglamžęs lietpaltis.

Džekas išgirdo, kaip atsivėrė lifto durys ir apsaugininkas tarė: „Sekite paskui mane“. Jis suprato, kad tai policija. Pasisuko į ekranėlį stalo kampe. į Fenstono kabinetą įėję du policininkai ėmė kamantinėti keturis liudininkus. Vyrai neįsimintinais drabužiais taip pat netrukus bus čia. Džekas išėjo iš sekretorės kabineto ir tyliai pasuko prie lifto. Kai pasiekė duris, vienas policininkas išėjo iš kabineto ir šūktelėjo: „Ei, jūs!“ Džekas spustelėjo rodyklę žemyn ir pasisuko šonu, kad pareigūnas nematytų jo veido. Kai tik durys atsivėrė, jis greitai įsmuko į liftą. Laikė pirštą ant „L“ mygtuko, ir durys tuojau užsivėrė. Kai po pusės minutės atsidūrė pirmame aukšte, skubiai prasmuko pro registratūrą, išlėkė iš pastato laiptais ir pasuko tiesiai prie savo automobilio.

Užvedė variklį tuo metu, kai iš už kampo pasirodė faras. Staigiai apsukęs mašiną Džekas nušoko nuo šaligatvio ir nuvažiavo gatve į Šv. Vincento ligoninę.

•••

— Laba diena, Sotbis.

— Prašyčiau lordą Poltimorą.

— Kaip jus pristatyti, ponia?

— Ledi Ventvort.

Arabelai nereikėjo ilgai laukti, kol atsiliepė Markas.

— Kaip malonu, Arabela, — tarė jis. — Drįstu paklausti, būsite pirkėja ar pardavėja? — paerzino.

— Norėčiau patarimo, — atsakė Arabela. — Jeigu norėčiau parduoti...

Markas ėmė žymėtis, klausydamas ponios kruopščiai apgalvotų klausimų.

— Tais laikais, kai dirbau agentu prieš pradėdamas dirbti varžytynėse, — atsakė Markas, — standartiniai komisiniai būdavo dešimt procentų iki pirmo milijono. Jeigu paveikslas galėjo uždirbti daugiau nei milijoną, dėl atlygio tardavausi su pardavėju.

— O kiekgi jūs užsiprašytumėte, jeigu paprašyčiau parduoti Ventvorto van Gogą?

Markas džiaugėsi, kad Arabela nemato jo veido išraiškos. Atsigavęs jis gerai pagalvojo prieš įvardydamas skaičių, po to skubiai pridūrė.

— Jeigu leistumėte Sotbiui paskelbti paveikslui aukcioną, mes iš jūsų nieko neimtume, Arabela, atiduotume visą sutartą kainą.

— Tai kaipgi jūs gausite pelno? — pasidomėjo Arabela.

— Mes imame įmoką iš pirkėjo, — paaiškino Markas.

— Aš jau turiu pirkėją, — tarė Arabela, — bet labai ačiū už patarimą.