DVYLIKTAS SKYRIUS

To vakaro vakarienė, suplanuota Deindžerfildo kaip savaitgalio kulminacija, taip ir nepateisino už ją pateiktos sąskaitos. Maisto ir gėrimų kokybe ir kiekybe skųstis nebuvo galima, ir Deindžerfildas darė ką galėjo, kad juos pralinksmintų. Tačiau Loido pasišalinimas — ir Eskju mirties šešėlis — darė juntamą įtaką. O ir jų ištvermė, tiek dvasinė, tiek fizinė, buvo nebe ta. Haris įtarė, kad ne jam vienam trūksta linksmų prisiminimų iš gyvenimo Kilvyne 1955-aisiais, kad ne jis vienas mieliau išgertų alaus, užkąstų ir eitų miegoti, užuot ragavęs gerą vyną, valgęs prancūziškus patiekalus ir mirkęs bare iki ryto.

Jo įtarimas pasitvirtino, kai vakarienei pasibaigus į lovą susiruošė Gregsonas. Jo pavyzdžiu pasekė daktaras Starkis. Paskui atsiprašė Erika. Fojė laikrodžiui išmušus vidurnaktį, Haris nusprendė atlikęs savo pareigą. Džiudas buvo ką tik pasiūlęs sužaisti žaidimą, vadinamą Kardinolo dūmu, kurį jie kartais žaisdavo „Makbeto ginklinėje“, kai reikėdavo nuspręsti, kam eilė pirkti gėrimus. Haris neprisiminė taisyklių, tačiau buvo įsitikinęs, jog tai bloga mintis. Klausydamasis apgirtusiais liežuviais beriamų kaltinimų bailumu, jis pasišalino į savo kambarį.

Kitą rytą jis pabudo vėlai, jausdamas nedideles pagirias, tačiau lengviau atsiduso suvokęs, kad susitikimas eina į pabaigą. Jis pabus iki pirmadienio ir kartu su kitais išvažiuos traukiniu į Londoną, nes tai lengviausias būdas. Tiesa ta, paaiškino Haris kalbėdamasis su Dona telefonu, kad jis mielai išvyktų tučtuojau.

— Ko gero, labiausiai norėjau pamatyti Barį. Būtų buvę smagu jį susitikti, nepaisant šunybių, kurių jis man yra prikrėtęs. Jei būčiau žinojęs, kad jis nepasirodys, tikriausiai būčiau nesivarginęs.

— Vėliau džiaugsiesi, kad važiavai, mielasis. Patikėk manim. Iš pradžių pasijuoksime iš nuotraukų. Ar daug prifotografavai?

— Nuotraukų?

— Juk nusipirkai fotoaparatą, a?

— Tai... aš... ne.

— O, Hari. Juk sakiau tau. Pigų, vienkartinį. Nagi. Dar turi laiko.

— Sekmadienis. Visos parduotuvės uždarytos.

— Nesąmonė.

— Bent jau dauguma jų. Čia Škotija.

— Taigi. O čia kalba tavo žmona. Nusipirk fotoaparatą. Padaryk nuotraukų. Tai įsakymas.

Nusimaudęs ir papusryčiavęs kambaryje, Haris išlindo į pilką, nejudantį rytą. Jis abejojo, ar Lampheneno pašte ar parduotuvėje prekiaujama fotoaparatais, tačiau, administratorės nuomone, parduotuvė turėtų būti atidaryta, tad jam neliko nieko kita, kaip pamėginti.

Per penkiasdešimt metų kaimelis išsiplėtė. Leidžiantis nuo kalno, pro medžius į rytus nuo pagrindinės gatvės matėsi modernių namų rajonas — 1955-aisiais ten buvo dirbama žemė. Tarpai tarp senųjų kotedžų ir centro irgi buvo užpildyti. Keista, bet judėjimo nepadaugėjo. Sekmadienio rytas Lamphenene buvo toks pat ramus kaip visuomet.

Tačiau pašte buvo išsirikiavusi nedidelė eilė. Daugiausia žmonės pirko laikraščius, cigaretes ir pieną. Haris tuščiai vaikščiojo aplink lentynas ieškodamas fotoaparatų, tačiau prieš pasiduodamas nusprendė pasiteirauti. Jis atsistojo į eilę.

Vyras priešais Harį atsisuko ir keistai nužvelgė jį, paskui atsisuko dar kartą. Jis atrodė vietinis, su plokščia kepure ir senu tvido švarku. Senis buvo neaukšto ūgio, lieknas, įdegęs, neskustu smakru ir pavandenijusiomis, tačiau įdėmiomis akimis. Nuo jo sklido šlapio šuns ir išsivadėjusio tabako kvapas. Haris numanė, kad garbaus amžiaus terjeras, pririštas lauke, priklauso seniui. Juodu — tokia natūrali pora.

— Labas rytas, — pasisveikino Haris, kai senis dėbtelėjo antrą kartą.

Senis kurį laiką spoksojo, tada atsiliepė:

— Ir jums labas rytas.

— Gražus, kaip tokiu metų laiku.

— Aha. Dabar pavasariai švelnesni. Ne tokie, kokie būdavo anksčiau. Ir ne toks, koks buvo, kai viešėjote čia paskutinį kartą, jei gerai pamenu.

— Atsiprašau?

— Jūs apsistojęs pilyje?

— Taip.

— Atvykote į susitikimą?

— Taip. Tiesa.

— Tada suprasite, ką noriu pasakyti.

Jis nusisuko, nes atėjo jo eilė, ir padavė pinigus už jam jau paruoštą laikraštį. Paskui jis išėjo. Haris įsitikino, kad parduotuvės sandėlyje fotoaparatų nėra, ir taip pat išėjo.

Senis laukė jo lauke, jau atrišęs šunį.

— Tai kuris iš jų būsi? — pasiteiravo jis pakreipęs galvą.

— Kuris?

— Aš prisimenu beveik visų vardus. Pažiūrėkim. — Jis linktelėjo. — Taigi. Manyčiau, tu Barnetas.

— Jergutėliau. Iš kur jūs...

— Aš Stronachas, žmogau. Nepažinai manęs?

— Stronachas. — Na žinoma. Universiteto pasamdytas sodininkas ir visų galų meistras, kurio žmona gamino jiems valgį — jei žodis „gaminti“ tiktų apibūdinti tam, ką ji darė su maistu. Toji porelė jau tuomet buvo vidutinio amžiaus. Dabar Stronachui turėtų būti apie devyniasdešimt. — Tai tikrai jūs?

— Na taip.

— Kaip gyvuojate?

— Kaip atrodau.

— O ponia Stronach?

— Jau seniai mirusi.

— Apgailestauju.

— Aš turėjau gražaus laiko liūdesiui įveikti. — Senis kreivai šyptelėjo. — Tikriausiai nenustebsi išgirdęs, kad dabar, kai gaminuosi pats, valgau daug geriau.

— Aš stebiuosi, kad prisimenate mane.

— Žinai, geriau prisimenu tai, kas vyko prieš penkiasdešimt metų nei tai, kas buvo praeitą savaitę. O tu ne taip jau labai pasikeitei. Žilus plaukus ir alaus pilvą ne taip sunku ištrinti.

Haris neišlaikė nenusijuokęs.

— Gera žinoti, jog vis dar esate toks pat aštrialiežuvis.

— Grįžti į pilį?

— Taip.

— Paėjėsiu su tavim iki savo namų.

Jie gana sparčiai apsuko kampą ties „Makbeto ginkline“ — sparčiau, nei Haris galėjo tikėtis iš devyniasdešimtmečio.

— Ko ieškojai parduotuvėje?

— Fotoaparato.

— Nori nufotografuoti savo senuosius bendražygius?

— Panašiai.

— Bet Eskju fotografuoti jau per vėlu, ar ne?

— Ką? — Hariui nepavyko nuslėpti nuostabos. Iš kur Stronachas žino apie Eskju?

— Pranešė per vietines žinias vakar vakare. Sakė, kad keliavo į Aberdyną susitikti su buvusiais oro pajėgų vyrukais. Ir kad policija dar tiksliai nežino jo mirties aplinkybių. Tai irgi pasakė.

— Tikrai?

— Tikriausiai nemenkai pagadino susitikimo džiaugsmą. Nors ko čia stebėtis.

— Tai jau.

— Jis buvo toks nervingas, kiek pamenu. Krūpčiodavo pamatęs savo paties šešėlį, tas Eskju.

— Dabar jau nebe.

— Kas dar atvažiavo?

— Džonis Deindžerfildas, jis viską organizavo. Dar atvyko Miltonas Fripas, Ovenas Gregsonas, Bilas Džiudas, Mervinas Loidas, Gilbertas Tankredas... ir Nevilis Vaismenas.

— O kiti?

— Dauguma, deja, mirę.

— Taip, penkiasdešimt metų ilgas laiko tarpas. Nieko nuostabaus.

— Kodėl jums nenuėjus ir nepasisveikinus su visais?

— Aš taip nemanau. — Stronachas atidarė kotedžo — plytų, medžio, šiferio ir aprūdijusios geležies kratinio, apaugusio žalumynais, vartelius. Vienoje pusėje buvo matyti gerai įdirbta daržovių lysvė, tačiau visur kitur vešėjo žolė. Tai nebuvo namas, kokius fotografuoja atvirukams. — Nustebau išgirdęs apie susitikimą. — Jis pakėlė sklendę, įžengė su šunimi pro vartelius ir uždarė juos už savęs. Buvo aišku, kad Haris nekviečiamas užeiti. — Gana rizikinga, sakyčiau.

— Rizikinga?

— Niekad nežinai, kaip jis gali baigtis, žmogau. Viskas paprasta.

Tačiau Hariui tai neatrodė paprasta. Staiga jam šovė mintis, kuri dar labiau sutrikdė jį patį.

— Kai mes buvome čia 1955-aisiais, viršutiniai aukštai ir stogas buvo laikomi užrakinti, ar ne?

Stronachas suraukė kaktą.

— Aha. Turėjo taip būti.

— Kodėl?

— Urkvartai, mano tikrieji darbdaviai, išvykdami paliko daug gerų baldų. Jie buvo laikomi bokšte. Jie nebūtų norėję, kad jūs ten slampinėtumėt.

— Tai nė vienas iš mūsų nebūtų galėjęs patekti ant stogo?

— Normaliomis sąlygomis ne.

— O ar buvo normalių?

— Iš kur man žinoti?

— Nežinote?

Stronachas atsakydamas tik šyptelėjo puse lūpų ir lengvai linktelėjo.

— Einu skaityti laikraštį, tad atsisveikinsiu. — Jis nusisuko į krūmokšniais apžėlusias kotedžo duris. — Gerai praleiskite likusį susitikimo laiką.

Haris nuėjo gatve, laužydamas galvą dėl Stronacho žodžių. Sunku nuspręsti, ar jie turi kokią prasmę, ar yra paprasčiausi seno žmogaus svaičiojimai norint sukurti kažkokią paslaptį. Kodėl Stronachas turėtų žinoti daugiau apie Kilvyną nei patys operacijos Švari lenta dalyviai — bent jau jis, Haris, nematė jokios priežasties.

Artėdamas prie staigaus posūkio ties bažnyčia, jis išvydo gatve nuo pilies besileidžiantį automobilį. Tai buvo sidabrinės spalvos „Peugeot“, toks pat, kokį Haris buvo matęs prie viešbučio. Kai automobilis išsuko iš už posūkio, Haris atpažino vairuotoją. Tai buvo Vaismenas. Keleivio vietoje sėdėjo Loidas.

Haris kilstelėjo ranką, tačiau Vaismenas važiavo įsmeigęs akis priešais save, nė nepastebėdamas kelkraštyje stovinčio Hario. Tačiau Loidas pamatė jį. Jų akys trumpam susitiko.

Nežinia, ar Loidas ką nors pasakė Vaismenui. Automobilis nemažindamas greičio nuvingiavo kaimo gatve, įsuko į pagrindinį kelią ir dingo Hariui iš akių.

Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė Merviną Loidą.