AŠTUNTAS SKYRIUS

Stalas dvylikai tapo stalu dešimčiai, nors, kaip pastebėjo Deindžerfildas, tai buvo netgi į gera, nes liko daugiau vietos alkūnėms. Jis turėjo abėcėlinį susodinimo planą, — pagal operacijos Švari lenta dalyvių pavardes, — iš kurio išbraukė tik save Jis sėdėjo stalo gale, tarp daktaro Starkio jam iš kairės ir Erikos Roson iš dešinės. Neatvykus Eskju, Haris atsidūrė šalia Erikos, o šalia jo atsisėdo Fripas. Vaismenas įsitaisė priešais. Džiudas, ištremtas į kitą stalo galą, atrodė nusivylęs, kad sėdi taip toli nuo Erikos, ir mėtė į Harį pavydžius žvilgsnius.

Tai buvo tas pats kambarys, kuriame tomis dienomis valgydavo paprastą ir ne visuomet maistingą maistą, tik dabar jo nebuvo įmanoma atpažinti. Kontrastą dar labiau didino sidabriniai įrankiai, dailios servetėlės ir prancūzų virtuvė. „Galime didžiuotis Deindžeriu“, — sumurmėjo Haris Fripui. Tačiau šio atsakyme dėkingumo nesijautė. „Gailiuosi, kad vietoje buhalterijos nepasirinkau naftos verslo. O, kaip gailiuosi“.

Hariui buvo nesunku sutelkti savo dėmesį į Eriką Roson. Jo nuostabai, ji kalbėjosi su juo daugiau nei su kitais. Deindžerfildas ir Starkis įsivėlė į diskusiją apie naftos verslo poveikį Aberdynui, o Tankredas ir Vaismenas ėmė keistis subtiliai dygiais pastebėjimais pradedant politika, baigiant poezija.

— Gaila, kad tik aštuoniems pavyko atvykti, — tarė Erika, knaibydama savo užkandį. — Aštuoni iš penkiolikos nėra labai tipiška.

— Tipiška? — pakartojo Haris. — Jūs tyrinėjate mus?

— Tam tikra prasme taip. — Ji atsisuko ir šyptelėjo jam. — Tikiuosi, tai jūsų netrikdo.

— Manyčiau, tai priklauso nuo to, kodėl tai darote.

— O, kad įsitikinčiau, ar profesoriaus Makintairo eksperimentas iš tiesų nepavyko, kaip teigia jo kolegos. Aš domiuosi juo nuo tada, kai man apie jį papasakojo daktaras Starkis. Šis susitikimas suteikė man galimybę susipažinti su žmonėmis, kuriuos anksčiau pažinojau tik iš vardų.

— Ką jūs veikiate universitete, Erika?

— Dėstau ir atlieku tyrimus. Psichologijos katedroje. Mano specializacija yra ilgalaikis ir trumpalaikis ekstremalios aplinkos poveikis psichologinei būsenai. Aberdynas — puiki bazė, nes čia nafta, dujos ir žvejybinis laivynas.

Laivo darbininkai ir žvejai deramai atsidėkotų jai už pagalbą, pagalvojo Haris. Tačiau garsiai pasakė:

— Šioje aplinkoje nebuvo nieko ekstremalaus.

— Teisybė. Tačiau ji buvo neįprasta, ar ne? Labai neįprasta, sakyčiau. — Erika nusijuokė. — Aš prilyginu tai kraštutinumui.

— Deja, mes nedaug ko išmokome, nepaisant uolių profesoriaus Mako pastangų.

— Jūs įsitikinęs?

— Aš taip manau. Bent jau aš tikrai nedaug ko išmokau.

— O Baris Čipčeisas? Džonis sako, kad judu buvote draugai. Beje, ar nieko prieš, jei vadinsiu jus Hariu? Niekaip neįsimenu tų pravardžių, kuriomis jūs svaidotės.

— Tegu bus Haris.

— Puiku. Taigi, Hari, kaip manote, ar jūsų draugas Baris Čipčeisas čia ko nors išmoko?

— Tiek, kiek ir aš, sakyčiau.

— Ničnieko?

— Daugmaž.

— Žinot, aš netikiu. Kaip galėdama geriau patikrinau faktus. Stebėtinai daug operacijos dalyvių pasiekė sėkmę tam tikrose srityse. Galbūt jūs neišmokote to, kas duotų apčiuopiamą naudą ar ką būtų galima patikrinti, tačiau galbūt jūs išmokote... kitaip mąstyti.

— Labai malonu tai girdėti, Erika, bet...

— Ar po to, kai palikote pilį, gyvenimas nepasirodė aiškesnis? Labiau valdomas? Ar jautėte kokį nors, kad ir menką, skirtumą?

Haris minutėlę pagalvojo, tačiau atsakymo nepakeitė. Tik pajuto pareigą šiek tiek jį pagražinti.

— Išmokau dar keletą Šekspyro sentencijų. Ir maniausi suprantąs reliatyvumo teoriją. Bet tai beveik viskas. O dabar daugumą sentencijų pamiršau. Ir abejoju, ar suprantu reliatyvumo teoriją.

Erika nusijuokė.

— Įtariu, kad neįvertinate savęs, Hari.

— Tai neįmanoma.

Ji vėl nusijuokė.

— Liaukitės. Džonis sako, kad jūs gyvenate Kanadoje?

— Taip.

— Kur būtent?

— Vankuveryje.

— Kaip ten atsidūrėte?

— Mm, mano žmona... dirba Britų Kolumbijos universitete.

— Tikrai? Tai ji dėstytoja — kaip aš?

— Taip.

— Koks mažas pasaulis, ar ne? Minutėlę. Barnet. Ar ji ne Dona Trangam-Barnet, a?

Haris neslėpė nuostabos.

— Taip. Iš kur...

— Prieš keletą mėnesių viename neurologijos žurnale skaičiau jos straipsnį apie sindromų atskyrimą. Įspūdingas. Tai jūs jos vyras?

Haris patraukė pečius.

— Taip.

— Nuostabu. Ir tai įrodo mano teiginį, ar ne?

— Argi?

— Pažiūrėkit, štai Džonis, turtingas naftininkas. Kitapus stalo sėdi bankininkas ir prekeivis meno dirbiniais. Štai jūs, garsios neurologijos mokslininkės vyras. Turint galvoje, kas buvote prieš patekdami čia — argi tai ne laimėjimas?

— Nema...

— Ir galbūt tai iš dalies dėl to, ką išmokote, kai buvote čia?

— Galbūt. O galbūt ir ne. — Haris sutriko. Kažkas Erikos įtikinėjimuose jam nepatiko. Jis išvis ėmė abejoti, ar tiki ja. Jam kilo baugus įtarimas, kad ji žino apie jį daugiau, nei turėtų. — Man pasisekė. Kai kuriems iš mūsų pasisekė. Bet kitiems ne. Toks jau tas gyvenimas.

— Būtent, — įsikišo Vaismenas. Haris pakėlė galvą, tik dabar suvokęs, kad kažkas klausėsi jų pokalbio. Buvo akivaizdu, kad Vaismenas klausėsi, tik neaišku, ar ilgai. Jis prisimerkęs žiūrėjo į Eriką. — Haris visiškai teisus, mieloji. — Jis pavadino Harį vardu, o ne pravarde, tarsi tai, ką jis sako, būtų per daug svarbu. — Bijau, kad mintis, jog tie trys mėnesiai, kuriuos praleidome čia prieš penkiasdešimt metų, turėjo kokį nors poveikį mūsų gyvenimams, aišku, jei išvis turėjo, yra na, nesakyčiau, kad absurdiška, bet...

— Neteisinga? — užbaigė Erika, nepritariamai šypsodamasi.

Vaismenas atsakė irgi su šypsena.

— Deja, taip. Paklauskite bet kurį iš mūsų. Mes nepajutome jokio poveikio.

— Tokio, apie kurį žinotumėt.

— Na taip, žinoma. — Vaismenas atsiduso ir atsilošė kėdėje. Gurkštelėjo vyno. — Savaime suprantama.

— Juk neketinate šį savaitgalį užsiimti psichoanalize, ar ne, Erika? — Haris pamėgino praskaidrinti atmosferą.

— Žinoma, ne. — Ji atsisuko ir pažiūrėjo į jį. — Nebent paprašytumėt.

Vakarienei įsibėgėjus, jų pokalbis pakrypo į kitas, ramesnes, temas. Vis labiau sirpdamas sulig kiekviena vyno taure, Vaismenas prisiminė keletą anekdotų apie meno pasaulį. Deindžerfildas pasidalijo plačiau žinomais prisiminimais apie naftos verslą. Starkis kalbėjo mažai, kaip visuomet, tačiau visą laiką atidžiai stebėjo Eriką. Haris stengėsi neklausinėti savęs kodėl. Jo paties bandymai prakalbinti Eriką apie jos karjerą buvo sumaniai užgniaužti, o jis jautėsi per daug apsvaigęs nuo alkoholio ir nuovargio, kad stengtųsi juos atgaivinti. Jis vis ragino save gerti daugiau vandens, kaip visą laiką jį moko Dona, tačiau kažkodėl dažniau kilnodavo vyno taurę, o ne vandens stiklinę. Vakaras įsisiūbavo. Deindžerfildas pasakė improvizuotą kalbą. Visi daug juokėsi, o paskui persikėlė prie baro, kur Harį įkalbėjo paragauti vienos iš viešbučio viskio rūšių. Jis gailėsis gėręs, Haris tai žinojo. Aušra atneš daug skausmo. Tačiau tai taip skanu, labai skanu.

Gerdamas antrą stiklą viskio, Haris staiga suvokė, jog Deindžerfildas stovi prie durų, vedančių į priimamąjį, ir moja jam. Jis šiaip ne taip klausiamai išrietė antakius ir sumojavo rankomis, tačiau Deindžerfildas ėmė moti dar įnirtingiau. Haris manė, kad jis traukia cigarą kitoje baro pusėje, tačiau pasirodė, kad ne. Loido, kuris tikrai buvo su juo, irgi nesimatė. Tiek Haris dar spėjo užregistruoti netvirtos kelionės per kambarį metu.

— Kas yra, Deindžeri? — pasiteiravo jis, pasiekęs koridorių.

— Mudu su Patauška konferencijų salėje, — patyliukais atsakė Deindžerfildas. — Su policija.

— Su... kuo?

— Su policija. Jie nori pasikalbėti su tavimi.

— Apie ką?

— Apie Piterį Eskju. Jis negyvas.