PROLOGAS

Šiaurės Irakas

Karšta saulės liepsna spaudė prakaito lašelius iš senuko kaktos, tačiau karštos, saldžios arbatos stiklinę jis laikė delnuose, lyg norėdamas sušildyti juos. Jis negalėjo atsikratyti nuojautos. Ji prilipo prie jo nugaros kaip šalti šlapi lapai.

Kasinėjimai buvo baigti. Sluoksnis po sluoksnio medžiaga buvo kruopščiai išanalizuota, jos turinys ištirtas, pažymėtas etiketėmis ir pakrautas į laivą: karoliai ir papuošalai; raižyti akmenys; falai; viršutinio žemės sluoksnio akmenys, aplipę ochra; poliruoti indai. Nieko neįprasta. Asiriška dramblio kaulo tualetinė dėžutė. Trapios kosminės kančios liekanos, kurios kartą buvo privertusios jį susimąstyti, ar Liuciferis vėl neieško kelio pas savo Dievą? Tačiau dabar jis jau žinojo. Saldymedžio šaknų ir tamarisko aromatas atitraukė jo žvilgsnį į snaudžiančias kalvas, į nendrėmis apaugusias lygumas. Į apleistą, uolų nuolaužomis nuklotą takelį, stačia galva puolantį į kaimą. Į šiaurės vakarus buvo Mosulas, į rytus — Erbilas, į pietus — Bagdadas, Kirkukas ir didingasis Nabuchadnezaras. Jis perkėlė kojas po stalu, stovinčiu priešais vienišą pakelės arbatinę ir žvelgė į žolės dėmes ant batų ir chaki spalvos kelnių. Jis sriūbtelėjo arbatos. Kasinėjimai buvo baigti. Kokia gi buvo pradžia? Jis perkratė mintis kaip naują radinį šviežiame molyje, bet negalėjo prisiminti.

Kažkas sušniokštė užeigos viduje; nusilpęs savininkas sliūkino jo link, keldamas dulkes rusiškais batais, kuriuos avėjo kaip šlepetes, kulnais spausdamas verkiančius padus. Jo tamsus šešėlis uždengė stalą.

— Kaman chay, chawaga?1

Žmogus chaki spalvos drabužiais papurtė galvą, žiūrėdamas į nesuvarstytus, purvu ir gyvenimo skausmu apneštus batus. Kosmoso medžiaga, švelniai pagalvojo jis: materija, nors galų gale tai — dvasia. Dvasia ir batai jam buvo ne kas kita, o patys fundamentaliausi materijos aspektai, medžiaga, kuri buvo pirminė ir visiškai kita.

Šešėlis susvyravo. Kurdas stovėjo ir laukė kaip sena skola.

Žmogus chaki spalvos drabužiais pažvelgė į drėgnas ir nubalusias akis, lyg apvilktas kiaušinio lukšto plėve. Glaukoma. Anksčiau jis nebūtų galėjęs pamilti šio žmogaus.

Jis išsitraukė piniginę ir ėmė naršyti ją, ieškodamas monetos tarp susidėvėjusių ir susiglamžiusių piniginės gyventojų: kelių dinarų, Irako vairuotojo teisių, nublukusio plastiko kalendoriuko, kuris buvo jau dvylikos metų senumo. Kitoje jo pusėje buvo užrašas: Ką mes duodame vargšams, yra tai, ką mes pasiimame su savimi, kai mirštame. Šį kalendoriuką išleido Jėzuitų misionieriai. Jis užmokėjo už arbatą ir paliko ant aplūžusio liūdesio spalvos stalo penkiasdešimt filių arbatpinigių.

Jis nuėjo prie savo džipo. Švelnus, čiurlenantis raktelio spragtelėjimas užvedant mašiną atgaivino tylą. Kurį laiką jis laukė, mėgaudamasis ramybe. Tolumoje matėsi krūmokšniais apaugusi iškilusio piliakalnio viršūnė, suskilę Erbilo stogai, kabantys debesyse lyg žvirgždu ir purvu suteptas palaiminimas. Lapai dar tvirčiau prisispaudė prie jo nugaros.

Kažkas laukė.

— Allah ma’ak, chawaga.2

Išpuvę dantys. Kurdas stovėjo išsišiepęs ir atsisveikindamas mojavo ranka. Žmogus chaki spalvos drabužiais sukaupė savyje visą šilumą ir, pamojęs kurdui ranka, nusišypsojo. Nukreipus žvilgsnį į šalį, šiluma išblėso. Jis užvedė variklį, staigiai ir ekscentriškai apsisuko ir nuvažiavo Mosulo link. Kurdas stovėjo ir lydėjo akimis tolstančią mašiną, sumišęs nuo širdį stabdančio praradimo jausmo. Ir kas buvo tas, kuris nuvažiavo? Kas buvo tai, ką jis jautė nepažįstamajam esant šalia? Kažką panašaus į saugumą, prisiminė jis, kažkokį globos ir saugios gerovės pojūtį. Dabar šis jausmas nyko tolumoje kartu su greitai važiuojančiu džipu. Jis pasijuto keistai vienišas.

Dešimt minučių po šešių kruopšti inventorizacija buvo baigta. Mosulo senienų saugotojas, arabas įdubusiais skruostais, rūpestingai rašė paskutinę vokabulą į didžiąją knygą. Jis trumpam stabtelėjo ir pažvelgė į savo draugą, panardindamas plunksnakotį į rašalinę. Žmogus chaki spalvos drabužiais buvo paskendęs mintyse. Jis stovėjo prie stalo susikišęs rankas į kišenes, žvelgdamas žemyn į kažkokį išdžiūvusį, praeities pažymėtą šnibždesį. Saugotojas smalsiai ir tyliai stebėjo jį, paskui grįžo prie vokabulos, rašydamas labai mažomis ir dailiomis raidėmis. Pagaliau jis atsiduso, padėjo plunksnakotį ir pažvelgė į laikrodį. Traukinys į Bagdadą turėjo išvykti aštuntą valandą. Jis nusausino puslapį sugeriamuoju popieriumi ir pasiūlė arbatos.

Žmogus chaki spalvos drabužiais papurtė galvą. Jo akys vis dar buvo prikaustytos prie kažko ant stalo. Arabas neramiai žvelgė į jį. Kas čia yra? Kažkas tvyrojo ore. Jis atsistojo ir priėjo arčiau, tada pajuto silpną dygsėjimą sprande, o tuo tarpu jo draugas pasilenkė ir, paėmęs nuo stalo amuletą, ėmė susimąstęs siūbuoti jį rankoje. Tai buvo nefritinė demono Pazuzu galva, pietvakarių vėjo personifikacija. Jo dominija buvo šleikštulys ir liga. Galvoje žiojėjo perdurta skylė. Amuleto savininkas nešiojo jį kaip apsauginį skydą.

— Blogis prieš blogį, — tyliai prašneko saugotojas, apatiškai vėdindamasis prancūzišku mokslo žurnalu, ant kurio viršelio buvo matyti riebaluoto nykščio atspaudas.

Jo draugas nepajudėjo; neatsakė į jo pastabą.

— Kažkas ne taip?

Tyla.

— Tėve?

Žmogus chaki spalvos drabužiais vis dar nieko negirdėjo. Jį buvo užvaldęs amuletas, paskutinis jo radinys. Po kurio laiko jis padėjo amuletą ir pakėlė klausiamą žvilgsnį į arabą. Jis ką nors sakė?

— Nieko.

Jie sumurmėjo atsisveikinimo žodžius.

Prie durų saugotojas su perdėtu tvirtumu paėmė seno žmogaus ranką.

— Mano širdis trokšta, Tėve, kad jūs nevažiuotumėte.

Jo draugas kažką švelniai atsakė apie arbatą, apie laiką, apie tai, kad kažką reikia daryti.

— Ne, ne, ne, aš turėjau galvoje — nevažiuokite namo.

Žmogus chaki spalvos drabužiais pastebėjo virtą žirnelį, suradusį prieglobstį arabo burnos kampelyje. Ir vis dėlto jo akys žiūrėjo į tolį.

— Namo, — pakartojo jis.

Šis žodis nuskambėjo kaip neišvengiama pabaiga.

— Į Jungtines Valstijas, — nežinodamas kodėl pridūrė saugotojas.

Žmogus chaki spalvos drabužiais pažvelgė į susirūpinusį draugą. Jam niekuomet nebuvo sunku pamilti šį žmogų.

— Sudie, — sušnibždėjo jis.

Paskui apsisuko ir žengė į gatves gaubiančią tamsą ir kelionę namo, kurios trukmė kažkodėl atrodė neribota.

— Susitiksime po metų! — nuo prieangio šūktelėjo saugotojas.

Tačiau žmogus chaki spalvos drabužiais neatsigręžė. Arabas žiūrėjo į jo nykstančią figūrą, ji įstrižai perkirto gatvę, beveik susidurdama su palengva riedančia puskariete. Joje sėdėjo apkūni pagyvenusi moteris, užsidengusi veidą laisvai krentančiu juodu nėrinių šydu. Jis spėjo, kad ji skuba į pasimatymą. Po kurio laiko jo skubantis draugas dingo iš akiračio.

Žmogus chaki spalvos drabužiais it sukaustytas keliavo toliau. Palikęs miestą, jis prasibrovė į apylinkes ir perkirto Tigro upę. Artėdamas prie griuvėsių sulėtino eiseną, kadangi žingsnis po žingsnio ką tik įgyta nuojauta stiprėjo, darėsi vis baisesnė. Tačiau jam reikėjo žinoti. Jam reikėtų pasirengti.

Stora medinė lenta, permesta per dumbliną Khosro upelį, sugirgždėjo nuo jo svorio. Pagaliau jis pasiekė tą vietą: jis stovėjo ant kapo kauburio, kur kadaise švytėjo penkiolikos vartų Ninevijos miestas, bauginamas asirų ordos lizdas. Dabar miestas tysojo kruvinose likimo dulkėse. Tačiau jis buvo čia, aplink jį oras buvo sunkus, tas Kitas, kuris naikino jo svajones.

Kurdų sargybinis išėjęs iš už kampo nusiėmė nuo peties šautuvą ir ėmė bėgti jo link, paskui staiga sustojo ir, pažinęs žmogų, pamojavo ranka, nusišypsojo ir toliau tęsė budėjimą.

Žmogus chaki spalvos drabužiais klaidžiojo po griuvėsius. Nabaus šventovė. Ištar šventovė. Jis patikrino vibraciją. Prie Ašurbanipalo rūmų jis stabtelėjo ir įžambiai pažvelgė į klintinę statulą, gremėzdiškai tūnančią in situ3: šiurkštūs sparnai; nagai ant kojų; kolbos formos išsišovęs kresnas penis ir į fatališką šypsnį ištempta burna. Demonas Pazuzu.

Staiga jis nusilpo.

Jis žinojo.

JIS ateina.

Jis žvelgė į dulkes. Pagyvėjusius šešėlius. Išgirdo silpną amsėjimą laukinių šunų gaujų, sėlinančių miesto pakraščiuose. Saulės orbita pradėjo kristi už pasaulio krašto. Pakilus drebulį nešančiam brizui, jis nusiraitojo žemyn marškinių rankoves ir susisegė jas. Brizas pūtė iš pietvakarių.

Jis nuskubėjo į Mosulą, į savo traukinį. Širdį jam sukaustė ledinis įsitikinimas, kad netrukus jis akis į akį susidurs su senu priešu.