EPILOGAS

Birželio pabaigos saulės šviesa liejosi pro Kris miegamojo langą. Ji sulankstė palaidinukę ir, įdėjusi ją į lagaminą, uždarė dangtį. Tada paskubomis pasuko prie durų.

— Na, štai ir viskas, — tarė ji Karlui, prieinančiam užrakinti lagaminą.

Kris išėjo į koridorių ir pasuko į Reganos miegamąjį.

— Sveika, Regi, kaip sekasi?

Nuo kunigų mirties buvo praėjusios šešios savaitės. Nuo šoko pabaigos. Nuo to laiko, kai Kindermanas baigė bylą. Tačiau atsakymų į klausimus dar nebuvo. Tik baikščios spėlionės ir dažni ašaroti pabudimai iš miego. Merino mirties priežastis buvo vainikinės arterijos liga. Tačiau Karo... „Beviltiška“, — nusprendė Kindermanas. Ne mergaitė, nutarė jis. Ji buvo tvirtai supančiota varžomaisiais diržais ir paklode. Akivaizdu, kad Karas išplėšė langines ir iššoko pro langą. Bet kodėl? Baimė? Bandymas pabėgti nuo kažko baisaus? Ne. Kindermanas griežtai tai atmetė. Jei jis būtų norėjęs pabėgti, jis būtų galėjęs išeiti pro duris. Ir be to, Karas nebuvo iš tokių, kurie nuo ko nors būtų bėgę.

Tad kodėl tas lemtingas šuolis?

Atsakymai po truputį paaiškėjo tada, kai Dajeris paminėjo Karo emocinius konfliktus: jo jaustą kaltę dėl motinos mirties, jo tikėjimo problemą; ir kai prie jų Kindermanas pridėjo kelių parų nemigą, susirūpinimą ir kaltės jausmą, kad Regana neišvengiamai mirs, demono atakas jo motinos pavidalu ir pagaliau patirtą šoką dėl Merino mirties, jis liūdnai priėjo išvadą, kad kaltės našta taip užgriuvo jo protą, jog šis neatlaikė. Be to, tyrinėdamas Deningso mirtį, seklys skaitydamas apie užvaldymą sužinojo, kad dažnai patys egzorcistai būdavo užvaldomi, ir būtent dėl tokių priežasčių, kurių būta ir šiuo atveju: stiprus kaltės jausmas ir noras būti nubaustam bei autosugestijos jėga. Karas buvo tam subrendęs. Ir kovos garsai, pasikeitęs kunigo balsas, kurį girdėjo Kris ir Šarona, tik patvirtino šią seklio hipotezę.

Tačiau Dajeris nepritarė. Po Reganos pasveikimo jis vis ėjo į šiuos namus pasikalbėti su Kris. Vis klausinėjo, ar Regana negali prisiminti, kas tą vakarą atsitiko jos miegamajame. Tačiau ši visuomet tik purtė galvą arba sakė „ne“. Tad byla buvo baigta.

Dabar Kris įkišo galvą į Reganos miegamąjį, pamatė dukterį, apsikabinusią du medžiaginius gyvulėlius, su vaikišku pasipiktinimu pažvelgė į pilnutėlį atvirą lagaminą ant jos lovos.

— Kaip sekasi krautis daiktus, vaikeli? — paklausė Kris.

Regana pakėlė akis. Truputį išblyškusi. Truputį sulysusi.

Akys truputį pajuodusios.

— Niekas į jį netelpa! — susiraukė ji.

— Na, brangioji, visko iškart neįmanoma paimti. Palik juos, Vili atveš likusius daiktus. Na, vaikeli, paskubėk, nes pavėluosime į lėktuvą.

Po pietų jos turėjo išskristi į Los Andželą, o Šarona ir Engstriomai turėjo likti čia ir pasirūpinti namo pardavimu. Vėliau Karlas jaguaru turėjo atvežti visus į naujus namus.

— Na, gerai! — patempusi lūpą sutiko Regana.

— Geras vaikas, — Kris paliko ją ir nusileido į pirmą aukštą.

Tik spėjus nulipti laiptais, suskambo durų skambutis. Ji atidarė duris.

— Sveika, Kris, — tai buvo tėvas Dajeris. — Trumpam užsukau atsisveikinti.

— O, labai gerai. Aš jau rengiausi pati jums paskambinti, — ji žengė žingsnį atbula. — Įeikite į vidų.

— Ne, nereikia, Kris. Aš žinau, kad jūs skubate.

Ji paėmė jį už rankos ir įtraukė į vidų.

— Na, prašau. Aš kaip tik rengiausi išgerti puodelį kavos.

— Na, jei jūs įsitikinusi.

Ji buvo įsitikinusi. Jie nuėjo į virtuvę, atsisėdo prie stalo, gėrė kavą, juokavo. Tuo metu Šarona ir Engstriomai bėgiojo pirmyn atgal. Kris kalbėjo apie Meriną: kaip ji buvo nustebusi ir pagarbiai sumišusi, matydama jo laidotuvėse tiek daug įžymių žmonių ir aukštų dvasininkų iš kitų šalių. Jie abu tylėjo, o Dajeris spoksojo į savo puoduką, į liūdesį. Kris tarytum perskaitė jo mintis.

— Ji vis dar negali prisiminti, — švelniai tarė ji. — Man labai gaila.

Jėzuitas linktelėjo nepakeldamas akių. Kris pažvelgė į savo pusryčių lėkštę. Ji buvo per daug susinervinusi ir susijaudinusi, taigi nieko nevalgė. Rožė vis dar buvo ten. Ji paėmė ją už kotelio ir svajingai palingavo.

— O jis net nepažinojo jos ir niekad nebuvo matęs, — liūdnai sumurmėjo ji.

Tada, vis dar laikydama rožę, pažvelgė į Dajerį. Jo akys buvo nukreiptos į ją.

— Kaip jūs manote, kas iš tikrųjų atsitiko? — paklausė jis. — Kaip netikinti. Jūs manote, kad ji tikrai buvo užvaldyta?

Ji svarstė nuleidusi akis, vis dar žaisdama su rože.

— Na, kaip jūs sakote... Dievu aš netikiu. Vis dar netikiu. Bet kalbant apie velnią — na, tai kažkas kita. Aš galėčiau ir patikėti.

Tiesą sakant, aš ir tikiu. Tikiu. Ir ne tik dėl to, kas atsitiko su Regana. Aš turiu galvoje apskritai, — ji patraukė pečiais. — Kalbant apie Dievą, žmogus turi įsitikinti, ar jis yra, ir Dievui reikia ilsėtis milijoną metų kiekvieną naktį, nes žmonės jį išvestų iš kantrybės. Jūs suprantate, ką aš noriu pasakyti? Jis niekad nekalba. O velnias nuolat duoda patarimų, tėve. Velnias vykdo didžiulę propagandą.

Kurį laiką Dajeris žiūrėjo į ją, paskui tyliai tarė:

— Bet jeigu visas pasaulio blogis priverčia jus manyti, kad velnias egzistuoja, tai kaip jūs vertinate visą pasaulio gėrį?

Ji pažvelgė jam į akis, nusisuko.

— Taip... taip... — tyliai sumurmėjo ji. — Čia ir yra esmė, Liūdesys ir šokas dėl Karo mirties melancholišku rūku nusileido ant jos. Tačiau ir per jį ji matė šviesos taškelius ir bandė sutelkti mintis ir žvilgsnį į juos prisimindama, kaip po Karo laidotuvių kapinėse Dajeris palydėjo ją iki pat jos automobilio. „Jūs galėtumėte trumpam užvažiuoti pas mane į namus?“ — tąsyk paklausė ji. „Mielai, bet aš turiu dalyvauti puotoje “, — atsakė jis. Ji sumišo. „Kai jėzuitas miršta, — paaiškino jis, — mes visuomet keliame pobūvį. Jam tai — pradžia, todėl mes ir švenčiame. “

Kris kilo nauja mintis.

— Jūs sakėte, kad Karas lyg ir nebuvo tikintis.

Dajeris linktelėjo.

— Negaliu tuo patikėti, — tarė ji. — Niekad gyvenime nesu mačiusi tokio tikinčio žmogaus.

— Taksi laukia, madam.

Kris pabudo iš svajonių.

— Ačiū, Karlai. Gerai, — ji ir Dajeris atsistojo. — Ne, tėve, jūs pasilikite. Aš tuoj grįšiu. Einu į viršų pasiimti Regi.

Jis linktelėjo ir žiūrėjo, kaip ji išeina iš virtuvės. Svarstė keistus paskutinius Karo žodžius, šauksmus, kuriuos girdėjo apačioje prieš jo mirtį. Kažką jie reiškė. Tačiau ką? Jis nežinojo. O Kris ir Šaronos prisiminimai buvo migloti. Tačiau jis dar kartą pagalvojo apie tą paslaptingą džiugesį, spindėjusį Karo akyse. Jis dar prisiminė gilų ir ryškiai švytintį... triumfą? Jis nebuvo įsitikinęs, bet pasijuto keistai ramesnis. „Kodėl ramesnis?“ — nusistebėjo jis.

Jis nužingsniavo į prieškambarį. Susikišęs rankas į kišenes, atsirėmė į duris ir žiūrėjo, kaip Karlas padeda sudėti bagažą į taksi. Buvo drėgna ir karšta, ir jis nusivalė kaktą, tada pasisuko į žingsnių garsą, sklindantį nuo laiptų. Kris ir Regana, susikabinusios rankomis. Jos priėjo prie jo. Kris pabučiavo jam skruostą. Paskui palietė jį ranka ir švelniai pažvelgė į akis.

— Viskas gerai, — tarė jis. Patraukė pečiais. — Aš jaučiu, kad viskas gerai.

Ji linktelėjo.

— Aš paskambinsiu jums iš Los Andželo. Sudie.

Dajeris pažvelgė į Reganą. Ji susiraukė, lyg staiga prisiminusi užmirštą nerimą. Impulsyviai ištiesė į jį rankas. Jis pasilenkė, ir jinai pabučiavo jį. Kurį laiką Regana susidomėjusi spoksojo į jį. Ne, ne į jį: į apvalius katalikiškus karolius.

Kris pasisuko.

— Eime, — kimiai tarė ji, paimdama Reganą už rankos. — Eime, mes pavėluosime, vaikeli.

Dajeris žiūrėjo joms įkandin. Pamojo Kris. Matė, kaip ji pasiuntė jam oro bučinį, paskui greitai įsirangę šalia Reganos į automobilį. Karlui atsisėdus prie vairuotojo, Kris dar kartą pamojavo pro langą. Taksi nuvažiavo. Dajeris lėtai nužingsniavo prie šaligatvio. Žiūrėjo, kaip taksi užsuko už kampo ir dingo iš akių.

Priešingoje gatvės pusėje jis išgirdo stabdžių cypimą. Pažvelgė ten. Policijos automobilis. Kindermanas. Seklys lėtai apėjo aplink automobilį ir atkrypavo prie Dajerio.

— Atvažiavau atsisveikinti.

— Jie tik ką išvažiavo.

Kindermanas sustojo lyg įbestas.

— Išvažiavo?

Dajeris linktelėjo.

Kindermanas apžvelgė gatvę ir papurtė galvą. Paskui pažvelgė į Dajerį.

— Kaip mergaitė?

— Ji nuostabi.

— Tai gerai. Labai gerai. Tai ir yra svarbiausia, — jis nusigręžė. — Ką gi, vėl prie reikalų, — atsiduso jis. — Vėl prie darbų. Sudie, tėve, — jis pasisuko ir žengė prie policijos automobilio, tada sustojo ir atsisukęs klausiamai pažvelgė į Dajerį. — Jūs vaikštote į filmus, tėve Dajeri? Mėgstate filmus?

— Žinoma.

— Aš galiu įeiti be bilieto, — kurį laiką jis abejojo. — Tiesą sakant, rytoj vakare aš galiu eiti į „Crest“. Gal norėtumėte eiti kartu?

Dajeris stovėjo susikišęs rankas į kišenes.

— Koks filmas?

— „Vėtrų kalnas“.

— Kas vaidina?

— Hitklifas — Džekas Glisonas, Katerina Ernšo — Liusilė Bol. Jūs patenkintas?

— Aš jį mačiau, — abejingai tarė Dajeris.

Kindermanas kurį laiką žvelgė į jį. Tada nusigręžė.

— Dar vienas, — sumurmėjo jis. Žengė ant šaligatvio, paėmė Dajerį už parankės ir lėtai ėmė vestis jį gatve. — Aš prisiminiau vieną eilutę iš filmo „Kasablanka“, — draugiškai tarė jis. — Jo pabaigoje Hamfris Bogartas sako Klodui Rainsui: „Lui, aš manau, kad tai yra puikios draugystės pradžia“.

— Žinote, jūs truputį panašus į Bogartą.

— Jūs pastebėjote.

Užmarštyje jie stengėsi prisiminti.