XVIII

Gruodžio trečiosios rytą, kol aš klampojau keliu namo, žandarai sulaikė du jaunus vaikinukus, pusgyvius iš bado ir šalčio. Du dezertyrus iš 59-osios pėstininkų divizijos. Ne juos pirmuosius susėmė žandarmerijos tinklai. Suirutė prasidėjo jau prieš keletą mėnesių. Kiekvieną dieną atsirasdavo pasprukėlių iš fronto, besislapstančių po apylinkes, kartais pasiryžusių verčiau padvėsti niekam nematant brūzgynuose ir miškeliuose negu leistis sudraskomiems patrankų sviedinių. Tiesiog tuodu pasipainiojo labai tinkamu metu — visiems: kariuomenei, kuri norėjo duoti pamoką, ir teisėjui, kuris ieškojo kaltinamojo.

Jaunuolius veda gatvėmis. Tarp dviejų triumfuojančių farų. Žmonės išeina į lauką pasižiūrėti. Du berniokai, du žandarai. Du driskiai nuskurusiomis uniformomis, neskustais veidais, į visas puses besivartančiomis akimis, įkritusiais pilvais, vos besilaikantys ant kojų, prilaikomi tvirtai juos sugriebusių žandarų, tikrų, aukštų, stiprių ir rausvaskruosčių žandarų nublizgintais auliniais, išlygintomis kelnėmis ir pergalingomis minomis.

Žmonių būrys gausėja, ir nežinia kodėl — gal tiesiog todėl, kad minia visada labai kvaila — ima darytis grėsmingas, vis smarkiau spaudžia suimtuosius. Ore ima mojuoti kumščiai, aidi užgauliojimai, laksto akmenys. Kas gi ta minia? Niekis, nepavojingi žmogeliai, kol šnekiesi su kiekvienu akis į akį. Bet susibūrę krūvon, beveik prisiploję vieni prie kitų kūno, prakaito ir burnos kvapuose, stebintys veidus ir ištemptomis ausimis laukiantys menkiausio žodelio, nesvarbu, ar teisingo, ar ne, — tada jie tampa dinamitu, pragaro mašina, garo katilu, pasirengusiu sprogti tau į marmūzę, jei tik paliestum.

Žandarai jaučia, kuo visa tai kvepia. Paspaudžia žingsnį. Dezertyrai irgi leidžiasi risčia. Visi keturi prisiglaudžia merijoje, kur netrukus ateina ir meras. Tada stoja ramybės valandėlė. Juk merija — beveik kaip žmogaus namas. Tik ant šito namo fasado visados plevėsuoja mėlyna, balta, raudona trispalvė bei puikuojasi akmenyje iškaltas gražus šūkis — beviltiškiems naivuoliams — „Laisvė, lygybė, brolybe“, ir tai atvėsina patetiškus šturmuotojus. Visi sustoja. Nuščiūva. Laukia. Nė garselio. Po valandėlės išeina meras. Atsikrenkščia. Matyti, kad iš baimės jam suka paširdžius. Lauke šalta, bet jis šluostosi kaktą, paskui staiga prabyla:

— Grįžkite namo!

— Duokit juos mums, — pasigirsta balsas.

— Ką tokius? — atitaria meras.

— Žudikus, — šūkteli jau kitas balsas, ir jam piktu aidu grėsmingai paantrina dešimtys kitų.

— Kokius žudikus? — nesupranta meras.

— Mergytės žudikus! — atsako jam.

Meras apstulbęs išsižioja, paskui atsitokėjęs užrinka. Šaukia, kad gal jiems galvoje pasimaišę, kad tai visiška nesąmonė, melas, paistalai, kad tuodu vyriokai yra dezertyrai ir kad žandarai perduos juos kariuomenei, o kariuomenė jau žinos, ką su jais daryti.

— Tai jie, duokit juos mums! — vis tiek nesiliauja kažkoks kretinas.

— Ne, tikrai negausite, — atkakliai atšauna jau įpykęs meras. — Ir žinote, kodėl negausite? Nes pranešta teisėjui ir jis jau pakeliui, atvažiuoja!

Būna stebuklingų žodžių. Štai žodis teisėjas yra stebuklingas. Kaip Dievas, kaip mirtis, kaip vaikas ir keletas kitų. Tai pagarbą įkvepiantys žodžiai, kad ir ką galvotum. Be to, nuo žodžio teisėjas per nugarą nubėga šiurpuliukai, net kai nieko neturi sau prikišti ir esi nekaltas kaip angelėlis. Žmonės puikiai žinojo, kad teisėjas — tai Mierkas. Nutikimas su miniatiūriniais pasaulėliais plačiai pagarsėjo, — ir sugebėk tu gardžiuotis minkštai virtais kiaušiniais lavono pašonėje! — kaip ir jo panieka mergaitei, nė žodžio, nė krislelio gailesčio. Tačiau nors ir nekenčiamas, tiems mulkiams jis vis tiek buvo teisėjas: žmogus, galintis vienu menku parašu pasiųsti tave pasėdėti tarp keturių sienų. Budelio sėbras. Kaip koks suaugusiųjų baubas.

Žmonės susižvalgė. Minia ėmė krikti, iš pradžių lėtai, paskui greitai, tarsi staiga visiems susuko vidurius. Ant grindinio liko stypsoti kaip stulpai gal tuzinas užsispyrėlių. Meras nuo jų nusisuko ir įėjo vidun.

Gera mintis kaip baidykle pagrasinti teisėjo vardu. Beveik geniali mintis, kuri, be abejonės, leido išvengti linčo. Merui beliko tik iš tikrųjų pranešti teisėjui, nes iki tol, aišku, pranešęs nebuvo.

Mierkas atvažiavo truputį popiet, su Matzijevu. Juodu, regis, kalbėjosi lyg pažįstami jau trisdešimt metų. Manęs tai nestebina, nes buvau juos matęs anksčiau, ir mačiau dar kelis kartus vėliau. Atrodo, jau sakiau, kad juodu buvo drėbti iš to paties mėšlo. Abu nulindo į meriją, kuri virto įtvirtintu bunkeriu, saugomu dešimties specialiai iškviestų žandarų. Pirmu paliepimu teisėjas liepė atgabenti į mero kabinetą prie židinio du patogius fotelius, vyno ir užkandos prie jo, supraskite, maisto, sūrių, baltos duonos. Meras pasiuntė Luizetę atnešti geriausia, ką sugebės rasti.

Matzijevas, kaip įprasta, išsitraukė cigarą. Mierkas pažiūrėjo į laikrodį ir švilptelėjo. Meras stovėjo stačias, neišmanydamas, kur dėtis. Teisėjas linktelėjo jam galva, ir tas suprato, jog liepiama atvesti anuodu kareivius su jų sargybiniais. Taip ir padarė.

Įėję į kabinetą tie bėdžiai nuo ugnies šiek tiek atkuto. Pulkininkas liepė žandarams dingti lauk, ir tai prajuokino Mierką. Abu bendrai ilgiausiai stebeilijo į vargšus vaikigalius. Sakau vaikigaliai, nes tebuvo vyresni už vaikigalius vos pora ar trejetą metų. Vienas vardu Morisas Rifolonas, dvidešimt dvejų, gimęs Melune, gyvenantis Paryžiuje, Migdolų gatvėje 15, 20-ame kvartale, spaustuvės darbininkas. Kitas — Janas Leflokas, dvidešimties, gimęs Pluzažene, Bretanės kaimelyje, iš kurio iki karo nebuvo nė kojos iškėlęs, ūkininko bernas.

Vėliau, gerokai vėliau meras sakė: „Skirtumas tarp jų buvo pritrenkiantis. Mažasis bretoniukas stovėjo nunarinęs galvą. Buvo aiškiai matyti, kad leipo iš baimės. O kitas, darbininkas, pakelta galva žiūrėjo tiesiai mums į akis ir beveik šypsojosi. Galėjai pamanyti, kad šaiposi iš mūsų, arba apskritai iš visa ko.“

Pirmąją salvę iššovė pulkininkas:

— Turbūt patys žinote, kodėl esate čia!

Rifolonas spokso į jį ir neatsako. Mažasis bretoniukas kilsteli galvą ir sumikčioja:

— Nes pabėgome, pone pulkininke, pasprukom...

Tada į žaidimą įsitraukia ir Mierkas:

— Todėl, kad žudėte.

Bretoniukas išsprogina akis. O antrasis, Rifolonas, kaip niekur nieko atšauna:

— Aišku, žudėm, tam netgi atvažiavo mūsų surinkti, kad žudytume stovinčius priešingoje pusėje, panašius į mus kaip broliai, kad žudytume juos ir kad jie mus žudytų, mums taip liepė tokie žmonės kaip jūs...

Bretoniukas supanikuoja:

— Aš gerai nė nežinau, ar ką nužudžiau, galbūt ne, galbūt prašoviau pro šalį, gerai nematyti, aš nemoku šaudyti, net mano grandinis šaiposi iš manęs: „Leflokai, tu net į karvę koridoriuje nepataikytum!“, tai nežinia, gal nieko ir nenužudžiau!

Pulkininkas prieina artyn. Riebiai užsitraukia savo cigarą. Išpučia dūmus jiems į šnerves. Jaunesnysis užsikosi. Kitas nė nemirkteli.

— Judu nužudėt mergaitę, dešimties metų mergaitę...

Jaunesnysis net pašoka.

— Ką? Ką? Ką?

Atrodo, pakartojo kokį dvidešimt kartų, vis šokinėdamas vietoje, raitydamasis kaip kepama šikšna. O spaustuvininkas neprarado savitvardos ir toliau nežymiai šypsojosi. Tada teisėjas kreipėsi į jį:

— Neatrodote nustebintas?

Anas prieš atsakydamas padelsė, nužvelgė Mierką nuo galvos iki kojų, pulkininką taip pat ir, kaip pasakojo meras, „atrodė, kad sveria akimis ir tuo mėgaujasi!“ Galiausiai atsakė:

— Manęs niekas nebestebina. Jeigu būtumėt matęs, ką mėnesių mėnesius mačiau aš, žinotumėt, kad įmanoma viskas.

Gražiai pasakyta, ar ne? Ir išdrožta tiesiai į nosį teisėjui, kuris ima raudonuoti iš įkarščio.

— Neigiate? — užgriaudėja.

— Prisipažįstu, — ramiai atsako kareivis.

— Ką? — rikteli mažasis, kibdamas savo draugui į atlapus. — Gal išprotėjai, ką čia paistai, neklausykit jo, aš jo nepažįstu, susitikom tik vakar vakare! Aš nieko nežinau, ką jis padarė, šiknius, šiknius, kodėl taip darai, pasakyk jiems, pasakyk!

Mierkas jį nutildo, nustumdamas į kabineto kampą, lyg sakydamas „su tavim išsiaiškinsim vėliau“, ir grįžta prie jo bendro.

— Prisipažįsti?

— Ką tik norit... — vis taip pat ramiai atsako anas.

— Dėl mergytės?

— Aš ją nužudžiau. Aš. Pamačiau. Pasekiau. Triskart smeigiau peiliu į nugarą.

— Ne, tu ją pasmaugei.

— Taip, tiesa, pasmaugiau, štai šiomis rankomis, jūs teisus, peilio neturėjau.

— Ant mažojo kanalo kranto.

— Tikrai taip.

— Ir įmetei ją į vandenį.

— Taip.

— Kodėl taip padarei?

— Nes norėjau...

— Išprievartauti ją?

— Taip.

— Bet ji nebuvo išprievartauta.

— Nespėjau. Pasigirdo kažkokie garsai. Pabėgau.

Anot mero, replikos laksto kaip teatre. Darbininkas stovi tiesiai, kalba aiškiai. Teisėjas spindi. Scena, regis, smulkmeniškai surepetuota. Mažasis bretoniukas verkia snargliuotu veidu, net pečiai kreta, ir be perstojo purto galvą. Matzijevas apsisiaučia cigaro dūmu.

Teisėjas kreipiasi į merą:

— Paliudijate prisipažinimą?

Meras nieko neliudija, tik žiūri išsižiojęs. Supranta, kad darbininkui nusišvilpt ant teisėjo. Galiausiai susivokia, kad ir teisėjui nusišvilpt ant darbininko. Tiesiog išgavo, ko norėjo: prisipažinimą.

— Ar tikrai laikytume tai prisipažinimu... — pabando suabejoti meras. Į šokį įstoja pulkininkas:

— Juk turite ausis, pone mere, ir smegenis. Manau, girdėjote ir supratote.

— Galbūt norėtumėte pats vadovauti tyrimui? — mesteli teisėjas. Meras nutyla.

Bretoniukas tebežliumbia. Antrasis tiesus kaip kuolą prarijęs. Šypsosi. Mintimis jau nuskridęs kitur. Pasvėrė, kad baigtis ta pati: kaip dezertyro jo laukia sušaudymas. Kaip žudiko — mirties bausmė. Abiem atvejais amen! Viso gero! Todėl tenorėjo paspartinti įvykius. Tik tiek. Ir ta pačia proga iš visų pasityčioti. Šaunuolis.

Mierkas pašaukė vieną žandarą, kuris spaustuvininką nuvedė į ankštą kambarėlį, šluotų sandėliuką antrame aukšte. Užrakino jį viduje, o žandaras liko eiti sargybos prie durų.

Teisėjas su pulkininku panoro atsikvėpti ir davė merui suprasti, kad pakvies, kai jo prireiks. Antrasis žandaras ašarojantį bretoniuką nuvedė į rūsį, o kadangi rūsys neužrakinamas, jam uždėjo antrankius ir liepė sėdėti ant žemės. Likusioms pajėgoms Mierkas įsakė keliauti į nusikaltimo vietą ir išnaršyti iki paskutinio žolės kuokšto.

Popietė jau krypo į vakarą. Luizetė grįžo iš kur įmanydama prirankiojusi maisto produktų. Meras liepė jai visa tai paruošti bei patiekti ponams, taip pat — juk ne beširdis — nurodė ką nors nunešti ir kaliniams.

— Mano brolis tuo metu kariavo fronte, — vėliau pasakojo man Luizetė, — todėl žinojau, kaip ten sunku, jam irgi kilo minčių pabėgti viską metus. „Tu mane paslėpsi!“ — pasakė man kartą, grįžęs vienai dienai atostogų, aš atsakiau, kad ne, kad jeigu šitaip pasielgs, pranešiu merui ir žandarams, nebūčiau paskundusi, bet labai bijojau, kad jis tikrai dezertyruos, kad jį pagaus ir sušaudys, galiausiai vis tiek žuvo, likus savaitei iki paliaubų... Tuo noriu pasakyti, kad aš gailėjau tų vargšų vyriokų, todėl prieš nešdama valgyti ponams pasirūpinau kaliniais. Tas, kur sėdėjo rūsy, atsisakė, kai padaviau duonos su lašiniais, sėdėjo susirietęs ir verkė kaip bamblys, padėjau viską šalia jo ant statinaitės. Kai nuėjau pas tą kitą, į sandėliuką antrame aukšte, pabeldžiau į duris, niekas neatsakė, pabeldžiau dar kartą, neatsakė, rankose laikiau duoną su lašiniais, todėl žandaras atidarė duris, ir tada pamatėm. Vargšelis šypsojosi, prisiekiu, šypsojosi ir žiūrėjo mums tiesiai į veidą išplėtęs akis. Surikau, maistas man iš rankų iškrito ant žemės, žandaras susikeikė ir puolė prie jo, bet per vėlu, buvo nebegyvas. Pasikorė su savo kelnėmis, sudraskė jas į juostas ir pririšo prie lango rankenos. Nemaniau, kad lango rankena toks tvirtas daiktas...

Sužinoję naujieną Mierkas su Matzijevu nė kiek nesusijaudino. „Papildomas įrodymas!“ — pasakė merui ir bendrininkiškai susižvalgė.

Ėmė temti. Pulkininkas įdėjo į židinį dar keletą malkų, o teisėjas pakvietė Luizetę. Toji atėjo nudelbusi galvą, visa drebėdama. Manė, kad ją apklaus apie pakaruoklį. Mierkas pasiteiravo, kokio maisto ji surado. Luizetė atsakė: „Tris dešras, mėsos pašteto, kumpio, kiaulės kojų, viščiuką, veršelio kepenų, vieną karvės pieno sūrį ir vieną ožkos.“ Teisėjo veidas nušvinta. „Gerai, labai gerai...“ — pagiria jau varvindamas seilę. Ir tada pateikia užsakymą: kiaulienos paštetas ir kumpis užkandai, paskui pakepintos veršio kepenėlės, viščiuko, kopūstų, morkų, svogūnų ir dešrų troškinys, paskui šutintos kiaulės kojos, sūriai ir lietinis blynelis su obuoliais. Ir, aišku, vyno. Paties geriausio. Baltojo prie užkandžių, toliau raudonojo. Mostelėjo jai ranka, kad keliautų atgal savo virtuvėn. Visą vakarą Luizetė nesustodama pralakstė tarp merijos ir mero namų. Nunešinėjo butelius ir sriubines, parnešinėjo tuščius butelius, nunešinėjo kitus patiekalus. Meras priblokštas lindėjo namie, gulėjo lovoje, staiga ištiktas karštinės. Spaustuvės darbininką nukabino ir atgabeno į klinikos morgą. Merijoje liko tik vienas žandaras, prižiūrėjo mažąjį bretoniuką. Lui Despjo, toks buvo žandaro vardas. Šaunus vyrukas, dar papasakosiu apie jį.

Mero kabineto, kuriame įsikūrė teisėjas su pulkininku, langai išeina į kiemelį, kuriame į dangų bandė stiebtis liaunas kaštonas. Pro vieną iš kabineto langų buvo puikiai matyti tas užskurdęs medelis, kuriam trūko erdvės suvešėti ir pasiryžti tapti tikru medžiu. Dabar jo seniai nebėra. Netrukus po Bylos meras liepė nupjauti: žiūrėdamas į jį matė ką kita negu paliegusį medelį ir negalėjo to pakęsti. Iš kabineto į kiemelį išeinama per žemas duris, atitveriančias vieną kampą. Durys buvo apiplėštos optinę apgaulę sukuriančiomis knygų nugarėlėmis: dailiai atrodė ir tarsi pratęsė gana varganą knygų lentyną, kurioje vos kelios niekada neatverstos tikros knygos ramstėsi šonais prie civilinio ir kaimo kodekso tomų. Kiemelio gale stovėjo tualeto būdelė ir dviejų glėbių pločio pašiūrė, kur laikydavo malkas.

Kai Luizetė atnešė kumpį bei kiaulienos paštetą, ją pasitiko šūksniais. Ne apšaukė, ne, sušuko iš pasitenkinimo, o pulkininkas dar mestelėjo apie Luizetę kažkokį juokelį — ji nebeprisiminė, kokį — kuris prajuokino teisėją. Ji padėjo lėkštes, įrankius, taures bei visą žvangantį ūkį ant apskrito stalelio ir patiekė maistą. Pulkininkas įmetė savo cigarą į židinį ir atsisėdo pirmas, prieš tai pasiteiravęs jos vardo. „Luizetė“, — atsakė ji. Tada pulkininkas jai pasakęs: „Gražios panelės gražus ir vardas.“ Luizetė nusišypsojusi ir priėmusi komplimentą — nesuprasdama, kad anas pliuškis šaiposi iš jos, stipriai žvairos merginos be trijų priekinių dantų. Paskui prabilo teisėjas. Paprašė nulipti į rūsį ir pranešti žandarui, kad juodu norį pasikalbėti su kaliniu. Luizetė išėjo iš kabineto, nusileido į rūsį drebėdama, lyg žengtų į Pragarą. Mažasis bretoniukas jau nebeverkė, tačiau taip ir nepalietė duonos su lašiniais, kuriuos jam paliko tarnaitė. Luizetė perdavė nurodymą žandarui. Anas linktelėjo galvą, pasakė kaliniui, kad reikia eiti, bet kadangi anas nė nekrustelėjo, Despjo sugriebė jį už antrankių ir išsivedė.

— Rūsyje tvyrojo drėgmė — pasakoja Despjo. Sėdim Kryžiaus kavinės terasoje V. ir jis pasakoja man savo istoriją bei pasibaisėjimą. Šilta. Birželio vakaras. Birželio 21-oji. Neseniai vėl radau Despjo pėdsakus. Po žymiosios nakties, apie kurią netrukus papasakosiu, jis išėjo iš žandarmerijos: iškeliavo į pietus pas vynmedžių augintoją svainį. Paskui persikėlė į Alžyrą, kur dirbo vienoje jūrų prekybos įmonėje, tiekiančioje maisto produktus ir degalus. Vėliau, 1921-ųjų pradžioje, grįžo į V. Dirba pagalbiniu apskaitininku Karbonje universalinėje parduotuvėje. Anot jo, gera vieta. Despjo — aukštas vyriškis, labai lieknas, bet ne liesas, dar labai jauno veido, bet jau žilais kaip sniegas plaukais. Sako, pražilęs staiga, po bretoniuko nakties. Žvilgsnyje — tarsi skylė, arba tuštuma. Kažkas, kas veriasi gelmėn ir ką norisi ištyrinėti, bet baugu prasmegti pačiam. Jis man sako:

— Per visą tą laiką, kiek prasėdėjau su bernioku, jis nepratarė man nė poros žodžių. Verkė pasisriūbaudamas. O paskui nutilo. Pasakiau, kad turim eiti. Kai nuėjom į mero kabinetą, nuo karščio pasijutom tarsi Sacharoje. Kaip duonkepėje krosnyje. Židiny pleškėjo trigubai per daug malkų, raudonų kaip gaidžio skiauterė. Pulkininkas su teisėju sėdėjo pilnomis burnomis, pakėlę taures. Aš kariškai atidaviau pagarbą. Atsakydami į mano pasveikinimą juodu dar aukščiau kilstelėjo taures. Pagalvojau, kur aš papuoliau.

Pamatęs tuos du komediantus, bretoniukas atsipeikėjo iš letargo. Ėmė vaitoti ir vėl kaip litanijas kartoti „Ką?“ Gera Mierko nuotaika subjuro. Tada, tarp dviejų pašteto kąsnių, jis ramiu snukiu keliais žodžiais išrėžė jam apie spaustuvės darbininko mirtį. To nežinojusiam bretoniukui — kaip, beje, ir Despjo, — naujiena trenkė tarsi žaibas. Jis susvirduliavo ir vos neparkrito. Despjo sulaikė.

— Matai, tavo bendrininkas neištvėrė to, ką judu padarėte, pasirinko verčiau mirti, — pasakė jam pulkininkas.

— Jisai bent jau savigarbos turėjo, — pridūrė teisėjas. — Ko dar lauki? Pasakok viską!

Stojo tyla, bet neilgam. Despjo sako, kad berniokas pažiūrėjo į jį, paskui į Mierką, į Matzijevą, o tada staiga pratrūko rėkti, tačiau tokiu riksmu, kokio jam niekada netekę girdėti, Despjo netgi sako, jog niekada netgi nebūtų patikėjęs, kad žmogus galėtų šitaip staugti, o blogiausia, kad rėkimas tęsėsi be galo, niekaip nesiliovė, kad nežinia, iš kur ir radosi. Tačiau jį nutraukė pulkininkas, savo dabitiška lazdele uždrožęs tiesiai vaikiui per veidą. Tyčia dėl to atsikėlė. Bretoniukas staiga nutilo. Per visą veidą driekėsi didžiulė violetinė driūžė su protarpiais vienu kitu kraujo lašu. Galvos švystelėjimu Mierkas žandarui parodė, kad galįs vestis jį atgal į rūsį, bet kai pastarasis jau ketino vykdyti įsakymą, jį sustabdė Matzijevo balsas.

— Turiu geresnę mintį. Veskit jį į kiemą, galvos pravėdinti... Gal tada jam sugrįš atmintis.

— Į kiemą? — perklausė Despjo.

— Taip, ana ten, — atsakė Matzijevas, rodydamas į kiemelį. — Atrodo, netgi yra kažkas panašaus į stulpelį jam pririšti. Vykdykit!

— Betgi, pone pulkininke, lauke šalta, netgi speigas, — dar išdrįso pasakyti Despjo.

— Darykit, kas liepiama! — nukirto teisėjas, baigdamas pjauti gabalėlį kumpio nuo kaulo.

— Man buvo dvidešimt dveji, — pasakoja Despjo. Užsisakom dar po vieną Pemod anyžinės degtinės. — Ką gali pasakyti, ką gali padaryti, kai tau dvidešimt dveji...? Išvedžiau tą vaikį į kiemą ir pririšau prie kaštono. Buvo gal devinta valanda. Iš kabineto, kur leipom nuo karščio, atsidūrėme nakties tamsoje, šaltyje, minus dešimt, gal net minus dvylika. Jaučiausi nejaukiai. Berniokas raudojo.

— Geriau viską papasakotum, jeigu tai padarei, ir būtų baigta, grįžtum į šilumą, — pašnibždėjau jam į ausį.

— Bet aš nepadariau, tai ne aš... — prisiekinėja jis man tyliai, lyg skųsdamasis. Visas kiemas skendėjo tamsoje. Danguje žybsėjo dešimtys žvaigždžių, o priešais mus švytėjo mero kabineto langas, pro kurį tarsi vaikiškame iš popieriaus iškarpytame teatre buvo matyti nereali scena: už gausiai apkrauto stalo dėl nieko nesijaudindami valgė ir gėrė du vyrai skaisčiai raudonai iškaitusiais veidais.

— Grįžau į kabinetą, pulkininkas liepė laukti gretimame kambaryje, kol pakviesią. Nuėjau, prisėdau ant kažkokio suolelio ir laukiau, grąžydamas rankas bei svarstydamas, ką turėčiau daryti. Tas kambarys irgi turėjo langą, pro jį taip pat buvo matyti kiemas ir prie medžio pririštas kalinys. Likau sėdėti tamsoje. Nenorėjau degti šviesos, kad jis manęs nematytų. Man buvo gėda. Norėjau bėgti, sprukti iš ten, bet uniforma neleido, iš pagarbos. Jeigu tai vyktų šiandien, uniforma tikrai nebesulaikytų! Retkarčiais nugirsdavau jų balsus, juoko pliūpsnius, girdėdavau žingsnius, kai mero tarnaitė atnešdavo garuojančius ir gardžiai kvepiančius patiekalus. Tačiau anądien tie skanūs kvapai virto bjauriu nosį gniaužiančiu dvoku.

Paširdžius tarsi koks akmuo spaudė. Pykau ant savęs, kam esu žmogus.

Luizetė suvaikščiojo pirmyn atgal daugybę kartų.

— Per tokį šaltį, kai nė šuns niekas į lauką nevaro! — pasakoja ji. Vakarienė truko valandų valandas. Mierkas ir Matzijevas turėjo į valias laiko. Valgė ir gėrė su pasigardžiavimu. Įėjusi į kambarį Luizetė nesidairydavo aplink. Taip įpratusi. Visada akis nudelbdavo į kojas. Ir tą vakarą dar labiau nei paprastai.

— Juodu man kėlė baimę, be to, pradėjo vis smarkiau apgirsti!

Ji taip ir nepamatė kiemelyje uždaryto bretoniuko. Kartais visai patogu nematyti.

Pulkininkas kartais išeidavo į lauką tarti kelių žodžių kaliniui. Pasilenkdavo prie jo, kalbėdavo į ausį. Bretoniukas drebėjo, vaitojo, kad ne jis, kad nieko nepadaręs. Pulkininkas gūžtelėdavo pečiais, pasitrindavo rankas, papūsdavo į jas, suvirpėdavo iš šalčio ir greitai grįždavo atgal į šilumą. Despjo visa tai matė. Tūnodamas tamsoje ir tarsi irgi pririštas.

Palei vidurnaktį Mierkas su Matzijevu nuo kiaulės kojų šaltienos tebeblizgančiomis lūpomis pribaiginėjo sūrius. Kalbėjo vis garsiau, tarpais uždainuodavo. Trankė kumščiais per stalą. Buvo išgėrę šešis butelius. Viso labo.

Abudu išėjo į kiemą, tarsi pakvėpuoti grynu oru. Mierkas prie kalinio priėjo pirmą kartą. Matzijevas lankėsi jau penktą. Mierkas pasisukiojo aplink bretoniuką taip, lyg jis neegzistuotų. Užvertė galvą į dangų. Pašnekesio tonu pakalbėjo apie žvaigždes. Kiekvieną parodė Matzijevui, pasakė pavadinimus. Žvaigždės — vienas iš dalykų, kuriais teisėjas labai žavėjosi.

— Jos tokios tyros, tikra atgaiva nuo žmonių... — sakė jis. Despjo viską girdėjo, šnekas ir kalinio dantų kalenimą, panašų į stuksenimą akmeniu sienon. Matzijevas išsitraukė cigarą, pasiūlė ir teisėjui, tas atsisakė. Pakėlę veidus į tolimą dangaus skliautą, juodu dar minutėlę pasišnekučiavo apie žvaigždes, mėnulį, planetų judėjimą. O tada kaip įgelti ėmėsi kalinio.

Bretoniukas jau tris valandas drebėjo šaltyje. Ir ne bet kokiame šaltyje. Turėjo į valias laiko įsižiūrėti į žvaigždes, kol akių vokai sukibo nuo užšalusių ašarų. Pulkininkas jam po nosimi pavedžiojo cigaru, klausdamas vis to paties. Vaikinukas net nebeatsakinėjo, tik aimanavo. Po kelių minučių aimanos pulkininką suerzino.

— Ar jūs žmogus, ar gyvulys? — užriko jam į ausį. Jokio atsako. Matzijevas numetė cigarą į sniegą, sugriebė vis dar prie medžio pririštą kalinį ir jį papurtė. Mierkas stebėjo spektaklį, pūsčiodamas sau į pirštus. Matzijevas atleido gniaužtus, ir tirtantis bretoniuko kūnas sudribo atgal ant žemės. Tada apsidairė kairėn dešinėn, lyg kažko ieškodamas. Tačiau nieko nerado, tik jam toptelėjo mintis, puiki niekšiška mintis jo supuvusioje galvoje.

— Galbūt tau dar per karšta, ką? — sušnypštė berniokui į ausį. — Tuoj atvėsinsiu tau galvą, vyruti!

Ir išsitraukęs iš kišenės atlenkė medžioklinį peiliuką. Tada vieną po kitos metodiškai išskabė visutėles bretoniuko švarko sagas, paskui ir marškinių, paskui vienu dryksniu perrėžė jo marškinėlius. Stropiai nuvilko rūbus, ir nuogas kalinio torsas didele šviesia dėme subolavo kiemo prietemoje. Baigęs susidoroti su viršutine dalimi, tą patį atliko su kelnėmis, blauzdinėmis ir apatiniais. Nupjovė batų raištelius, iš lėto nuavė batus, švilpiniuodamas savo Karoliną ir jos lakuotus batelius. Berniokas rėkė, purtė galvą kaip pamišęs. Matzijevas atsistojo: kalinys gulėjo nuogutėlis jam prie kojų.

— Taip geriau? Ar laisviau jautiesi? Esu tikras, kad dabar tau atmintis tikrai sugrįš...

Pasisuko į teisėją, o anas jam pasakė:

— Grįžkim vidun, darosi vėsoka...

Abu nusikvatojo iš tokio puikaus juokelio. Ir grįžo valgyti didžiulio lietinio su obuoliais, kurį Luizetė ką tik padėjo ant stalo, kartu su kava bei slyvinės degtinaitės buteliu.

Despjo žiūrėjo į birželio dangų, kvėpė jo šilumą. Atsėlino naktis. Aš tik klausiausi jo ir vis pakviesdavau padavėją, kad mūsų taurės nestovėtų tuščios. Terasoje aplink mus džiugiai šurmuliavo daug nerūpestingų žmonių, bet man rodos, kad mudu sėdėjome vieni ir žvarbome.

— Sėdėjau priešais langą, kiek atsitraukęs, — pasakojo toliau Despjo. — Negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo belaisvio kūno. Jis susirietė aplink medžio kamieną į kamuoliuką kaip šuva, ir mačiau jį krutant, jį visą purtė drebulys, niekaip nesiliovė. Pravirkau, dievaži, ašaros pačios pasruvo, aš nė nemėginau jų sustabdyti. Vaikis ėmė pratisai stūgauti, gyvulišku stūgsmu, sako, vilkai taip kaukia miškuose, kur jų dar likę. Jis vis kaukė, o teisėjas su pulkininku gardžiai juokėsi gretimame kabinete, girdėjau juos. To bernioko riksmai smigo į širdį geležiniais kabliais.

Įsivaizduoju Mierką su Matzijevu stovinčius prie lango priplotomis nosimis, į ugnį atsuktomis subinėmis, rankose po taurelę degtinukės, pilvai sprogsta nuo persirijimo, akys įbestos į nuogą speige besiraitantį vaikiščią, ir plepasi sau apie zuikių medžioklę, astronomiją arba knygrišystę. Aišku, aš taip tik įsivaizduoju, bet tikriausiai nesmarkiai klystu.

Despjo kiek vėliau tikrai matė pulkininką vėl išeinant į kiemą, prisiartinant prie kalinio, pabaksnojant jį bato nosimi — tris kartus, tai į nugarą, tai į pilvą, kaip daroma, kai nori patikrinti, ar šuva tikrai padvėsęs. Vaikis mėgino batą sugriebti, bandė maldauti, bet Matzijevas atstūmė, sugrūdęs kulną jam į veidą. Bretoniukas sudejavo, o paskui kad užkliks, mat pulkininkas jam ant krūtinės išvertė kaušą vandens, kurį laikė rankoje.

— Tokiu balsu, tokiu balsu, reikėjo girdėti jo balsą, apskritai tai buvo beveik nebe balsas, o ir sakė nežinia ką, tik pylė vienas po kito padrikus, nieko nereiškiančius žodžius, o visos tos litanijos pabaigoje sukliko, rėkė, kad tai jis, taip, tai jis, kad prisipažįstąs viską, nusikaltimą, visus nusikaltimus, kad jis nužudė, tikrai nužudė... Nebėjo sustabdyti.

Despjo pastatė taurelę ant stalo. Žiūrėjo į jos dugną, tarsi semdamasis jėgų pasakoti toliau.

Pulkininkas jį pasikvietė. Berniokas draskėsi į visas puses, kartodamas tą patį: „Tai aš, tai aš, tai aš!“ Pamėlusią jo odą vietomis margino raudonos dėmės, nušalę rankų ir kojų pirštų galiukai jau pradėjo juoduoti. Veidas išblyškęs, beveik kaip numirėlio. Despjo susupo jį į antklodę ir padėjo jam įeiti vidun. Matzijevas grįžo pas Mierką. Juodu susidaužė taurelėmis už savo pergalę. Šaltis nugalėjo bretoniuką. Despjo nebepajėgė jo nutildyti. Davė atsigerti karšto gėrimo, bet tas nesugebėjo nuryti. Visą naktį ne tiek jį saugojo, kiek budėjo prie jo. Nebebuvo prasmės jį saugoti. Nieko iš jo nebeliko.

Birželio mėnesio vakarą beveik galima pradėti kažko tikėtis iš žemės ir žmonių. Taip kvepia merginomis ir medžiais, oras staiga tampa kupinas žavesio, norisi pradėti iš naujo, pasitrinti akis, patikėti, kad blogis tėra pramanas, o skausmas — sielos apgaulė. Iš dalies tikriausiai todėl ir pasiūliau buvusiam žandarui eiti kur nors užkąsti. Jis pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasakęs keiksmažodį, paskui papurtė galvą. Galbūt nuo tokio pelenų žarstymo jam dingo apetitas. Tiesą pasakius, aš irgi nesijaučiau alkanas, pasiūliau greičiau iš nevilties, nenorėdamas taip greitai su juo išsiskirti. Tačiau man nė nespėjus užsakyti dar po taurelę, Despjo atsistojo. Išsitiesė savo didžiuliu karkasu ir abiejų rankų delnais išlygino kostiumo švarką, paskui pasitaisė kepurę ir pažvelgė tiesiai man į akis, manau, pirmą kartą jis šitaip į mane žiūrėjo, bent jau pirmą kartą su akyse šviečiančiu lengvu kartėliu.

— O jūs, kur jūs buvote tą naktį? — dar paklausė aštriu kaip priekaištas balsu.

Pasijutau prieš jį kvailai. Šalia manęs staiga atsirado Klemense. Pažvelgiau į ją — vis tokia pat graži, permatoma, bet nepaprastai graži. Ir ką galėjau atsakyti Despjo? Jis laukė. Stovėjo priešais mane, o aš spoksojau išsižiojęs, žiūrėjau į tuštumą, kurioje tik aš vienas mačiau Klemensę. Despjo gūžtelėjo pečiais, tvirčiau užsimovė kepurę ir neatsisveikinęs nusigręžė. Nutolo. Taip ir nuėjo paskendęs savo graužaty, palikęs mane su manąja. Aš žinojau — kaip, be abejo, ir jis, — kad graužatyje galima gyventi lyg šalyje.