VI

Mokytojas visada gyveno virš mokyklos trijuose švariuose, tvarkinguose kambariuose, atgręžtuose į pietų pusę, iš kurių atsiveria vaizdas į vynuogienojų bei slyvmedžių kailinaičiais vilkintį kalno šlaitą. Sproginis buvo dailiai įsikūręs, man yra tekę matyti tą bičių vašku, įrištomis knygomis, susimąstymu bei celibatu kvepiantį būstą — porą vakarų jame svečiavausi, abudu kiek santūriai paplepėjom apie šį bei tą. Kai atsikraustė Prieš, ir netgi vėliau, kai slaugai jį išsivedė, niekas į butą neužėjo.

Meras įkišo raktą į spyną, sunkokai pravėrė duris, kiek nustebęs, kad stringa, įėjo ir staiga užgeso jo plati turistų gido šypsena. Aš tik įsivaizduoju, bandau atkurti nutikimą, užpildyti spragas, bet manau, kad per daug neišsigalvoju, nes visa tai išskaitėme iš jo pasibaisėjimo, iš nuostabos, atsispindinčios stambiais prakaito lašais nusėtoje kaktoje, iš pridusimo nuspalvintos veido odos, kai po kelių minučių išėjo lauk giliais žiopčiojimais gaudydamas orą, staiga pasirėmė į sieną ir ėmė šluostytis iš kišenės išsitraukęs didžiulę languotą nelabai švarią nosinę — kaip valstietis, kuriuo visada taip ir liko.

Gerokai vėliau Lilija Veraren irgi grįžo į šviesą, nuo kurios sumirksėjo akimis, pažvelgė į mus ir visiems nusišypsojo. O paskui pasisuko eiti; žengusi kelis žingsnius priklaupė paimti dviejų vėlyvų kaštonų, kurie ką tik paptelėjo ant žemės ir blizgėdami nuostabiai ryškia ruda spalva išspriegė iš kevalų. Pasukiojo juos tarp rankų, užsimerkusi pauostė ir palengva nuėjo. Žmonės bėgte pasileido laiptais aukštyn, grumdamiesi alkūnėmis suvirto vidun — ir išvydo apokalipsę.

Iš buvusio žavaus butuko nelikę nieko. Tiesiog nieko. Prieš metodiškai jį nusiaubė, netgi visas iki vienos bibliotekos knygas smulkmeniškai sukarpė vieno centimetro kraštinės kvadratėliais — tas kanceliarijos žiurkė Lepelutas turėjo tikslumo maniją, tad mums matant išmatavo, — lenktiniu peiliuku vieną po kito supjaustė visus baldus, liko tik balkšvos medžio drožlių kupetos. Krūvelėmis pridrabstytas maistas pritraukė spiečius visokiausių vabzdžių. Ant grindų kaip sumaitoti bekūniai lavonai voliojosi nešvarūs rūbai. O ant sienų, visutėlių sienų, ant saulutėmis bei piliarožėmis margintų tapetų vingiavo dailiomis raidėmis išraityti Marselietės žodžiai su raginimais stoti į kovą. Pamišėlis tas pačias eiles vis rašė daugybę sykių, kaip beprotiškas litanijas, nuo kurių visi pasijutome pakliuvę tarp milžiniškų klaikios knygos puslapių. Kiekvieną raidę jis išvedžiojo piršto galu — piršto galu, pamirkytu į nuosavą šūdą, kurio per kiekvieną mūsų miestely praleistą dieną privarė visuose kambarių kampuose, galbūt po savo gimnastikos arba baisiai griaudžiant patrankoms, nepakenčiamai čiulbant paukščiams, gašliai kvepiant sausmedžiams, lelijoms, rožėms, po mėlynu dangum, saldaus vėjo dvelksme.

Vis dėlto Prieš nukariavo savo karą. Skustuvu, peiliu ir išmatomis apsibrėžė savo mūšio lauką, savo tranšėjas ir pragarą. Jis irgi išrėkė savo kančią, paskui pats joje paskendo.

Dvokė baisiai, tai tiesa, bet iš esmės meras buvo tiesiog skystablauzdis beširdis žmogelis. Menkystų menkysta. O štai jaunoji mokytoja buvo tikra dama: ji iš buto išėjo neteisdama ir nė nevirptelėjusi. Pažvelgė į dangų, per kurį driekėsi dūmai ir debesų kamuoliai, už kelių žingsnių pasiėmė nuo žemės du kaštonus ir paglostė lyg karščiuojančius pamišėlio smilkinius, tarsi pabalusią jo kaktą, išblyškusią visomis mirtimis, visomis kančiomis, susikaupusiomis per žmonijos istoriją, mūsų nuo amžių žiojinčiomis pūliuotomis žaizdomis, greta kurių šūdo smarvė yra niekis, taip, tik silpnas, aitrokas gyvo, gyvo kūno kvapas, kurio neturėtume bjaurėtis, gėdytis ar jaustis išniekinti.

Šiaip ar taip, mokytoja negalėjo gyventi tame bute. Meras liko priblokštas, gerai kauštelėjęs sėdėjo artimiausioje kavinėje Tjeri ir gėrė jau šeštą absento taurelę — vienu mauku ligi dugno, kaip ir ankstesnes, net nesulaukęs, kol ištirps cukrus, — bandydamas atsitokėti po prisilietimo prie tamsiosios mūsų visų pusės. Mes, kiti, tuo metu tebemąstėme apie bepročio kaligramas, apie jo konfeti ir atmatų visatą, kraipėme galvas, švilpčiojome, gūžčiojome pečiais ir pro langą žiūrėjome į rašalo juodumo tamsą besigaubiančius rytus.

Galiausiai iš girtumo užsnūdęs ir užknarkęs meras nusivertė nuo kėdės ir savo stalo. Susirinkusieji užsikvatoja. Kažkas visiems stato dar po vieną. Vėl pasipila žodžiai. Žmonės šneka. Šneka. O tada vienas iš mūsų — nė nebežinau, kas — pamini Destinatą. Kažkas — irgi nebepamenu — sako: „Reikia mokytojytę apgyvendinti pas Prokurorą, parko namely, kur gyvendavo nuomininkas!“

Visi nusprendė, kad mintis puiki, ypač meras, kuris pareiškė jau kurį laiką apie tai galvojęs. Kiti gudriai susikumšėjo alkūnėmis. Metas buvo jau vėlyvas, bažnyčios varpas į tamsą išmušė dvylika dūžių. Vėjas pokštelėjo langinę. Lauke lietus kaip didžiulė upė šiūravo žemę.