XXVII
Štai ir priėjome pabaigą. Istorijos ir mano paties pabaigą. Kapai, kaip ir lūpos, seniai užverti, iš mirusiųjų liko tik pusiau išblukę vardai antkapių akmenyje: Gražuolė Viendienė, Lilija, Destinatas, Rimtasis, Barzda, Adelaida Sifer, bretoniukas ir spaustuvės darbininkas, Mierkas, Gašentaras, Burašo žmona, Hipolitas Liusi, Mazeriulis, Klemense... Dažnai visus juos ir jas įsivaizduoju šaltoje žemėje ir aklinoje jos tamsoje. Žinau, kad jų akiduobės jau seniai žioji tuščios ir kad sunertos rankos virto plikais kaulais.
Jei kas pasidomėtų, kuo užsiėmiau visus šiuos metus, tą laiką, per kurį atkeliavau iki šiandienos, negalėčiau aiškiai atsakyti. Aš tų metų nemačiau, nors kiekvieni atrodė be galo ilgi. Kursčiau ugnį, klausinėjau tamsą, bet atsakymų rasdavau tik nuotrupas, padrikas ir mažai ką paaiškinančias.
Visas mano gyvenimas ir tėra šis pokalbis su keletu numirėlių. Jo pakako palaikyti mano egzistencijai, laukti pabaigos. Kalbėdavausi su Klemense. Pasakodavau apie kitus. Retą dieną neišsikviesdavau jų priešais save ir nesigilindavau į jų veiksmus bei žodžius svarstydamas, ar teisingai juos supratau.
Kai pasivaidendavo, jog pagaliau aptikau šviesos spindulį, tučtuojau atsirasdavo koks kitas dalykas, kuris užpūsdavo liepsnelę ir pažerdavo debesį pelenų man prieš akis. Tekdavo viską pradėti iš naujo.
Tačiau galbūt šitai man ir teikė ištvermės, tas vieno balso dialogas — visada to paties, visada mano balso — bei tas neįžvelgiamas nusikaltimas, kurio vienintelis kaltininkas galbūt ir tėra mūsų pačių gyvenimų neįžvelgiamumas. Keistas dalykas tas gyvenimas. Argi kas žino, kodėl į šį pasaulį ateinam ir kodėl jame liekam? Taip atkakliai naršydamas Bylą, be abejo, vengiau užduoti sau tikrąjį klausimą — tą, kurį visi stengiamės nuslopinti, kai jis įsibrauna į mūsų lūpas ir smegenis, į mūsų sielas, kurios — tikra tiesa — yra nei baltos, nei juodos, o pilkos, gražiai pilkos, kaip kadaise pasakė Žozefina.
O aš — aš tiesiog būnu, ir tiek. Gyvenimo negyvenau. Tik praegzistavau. Nupurto šiurpas. Atsikemšu butelį vyno ir geriu, gromuliuodamas prarasto laiko kąsnius.
Atrodo, pasakiau viską. Pasakiau viską apie tai, kas maniau esąs. Viską tau pasakiau, beveik. Liko papasakoti tik vieną dalyką, ko gero, patį sunkiausią, kurio niekada nepašnibždėjau Klemensei. Todėl turiu išgerti dar, kad išdrįsčiau tai pasakyti, — pasakyti tau, Klemense, nes visada, nuo pat pradžių kalbėjau ir rašiau tik tau vienai.
Supranti, dėl vaikelio, mūsų vaikelio — neįstengiau duoti jam vardo, netgi dorai į jį pažiūrėti. Niekada jo net neapkabinau, kaip derėtų tėvui.
Aukšta ir sudžiūvusi kaip krosny užsilikęs rudeninis obuolys vienuolė baltu kyku atnešė jį man, praėjus savaitei po tavo mirties. „Tai jūsų vaikas. Jūsų. Turite jį auginti“, — pasakė. Paskui įdavė man glėbin baltą pundelį ir apsisuko. Vaikas miegojo. Nuo jo sklido šiluma ir pieno kvapas. Tikriausiai buvo švelnutėlis. Veidelis kyšojo iš jį gaubiančių paklodžių, kaip kūdikėlio Jėzaus prakartėlėje. Vokai užmerkti, žandai apvalūs, tokie apvalūs, kad lūpos prasmego tarp jų. Bandžiau jo bruožuose įžiūrėti tavo veidą, kaip atminimą, tavo paliktą man po mirties. Bet jis nebuvo panašus į nieką, tikrai ne į tave. Panėšėjo į visus kūdikius, į ką tik pasaulio švieson atėjusius po ilgos jaukios nakties, praleistos vietoje, kurią visi pamirštame. Taip, viena iš tokių būtybių. Nekaltas kūdikėlis, kaip sakoma. Pasaulio ateitis. Žmonių jauniklis. Padermės pratęsėjas. Bet man jis viso šito nereiškė, man jis buvo paprasčiausiai tavo žudikas, mažytis nesąmoningas žudikas be sąžinės graužaties, su kuriuo man tektų gyventi, kai tavęs jau nebėra, jis tave nužudė besiverždamas pas mane, prasiskynė kelią alkūnėmis ir visomis kitomis išgalėmis, kad tik liktų vienas pats, vienutėlis priešais mane, aš niekada nebepamatysiu tavo veido ir nebepabučiuosiu tavo odos, o jis kiekvieną dieną augs, išdygus dantims galės ir toliau viską ryti, turės rankas, kuriomis galės imti daiktus, akimis matyti, vėliau išmoks tarti žodžius, kuriais galės meluoti visiems, kas tik panorės jo klausytis, kad jis niekada tavęs nepažinęs, kad mirei jį gimdydama, nors iš tikrųjų jis tave nužudė, kad pats užgimtų.
Ilgai nesvarsčiau. Viskas įvyko savaime. Paėmiau didelę pagalvę. Uždengiau jo veidą. Palaukiau, ilgai. Jis nė nesujudėjo. Tų, kurie mus teisia čia, ant žemės, terminais sakant, pasielgiau be išankstinio apgalvojimo, tai buvo vienintelis dalykas, ką galėjau padaryti — ir padariau. Nukėliau pagalvę ir pravirkau. Verkiau galvodamas apie tave, ne apie jį.
Tada išėjau pakviesti gydytojo, Hipolito Liusi, ir pasakyti, jog vaikas nebekvėpuoja. Jis atėjo su manimi į namus. Įėjo į miegamąjį. Vaikas gulėjo ant lovos. Vis tokiu pat ramiu ir kartu pabaisišku nekaltai miegančio kūdikio veideliu. Gydytojas jį nurengė. Prikišo skruostą prie sučiauptų lūpyčių. Paklausė nebeplakančios širdies. Nieko nepasakė. Uždarė savo krepšį ir atsisuko į mane. Ilgai vienas į kitą žiūrėjome. Jis žinojo. Aš žinojau, kad jis žino, bet jis nieko nesakė. Išėjo lauk iš kambario ir paliko mane vieną su kūneliu.
Palaidojau jį šalia tavęs. Ostranas papasakojo, kad naujagimiai žemėje pranyksta kaip kvapai vėjyje, nespėji net susivokti. Pasakė nieko blogo negalvodamas. Regis, net susižavėjęs.
Jo vardo į antkapį neįrašiau.
Blogiausia, kad ir šiandien nė kiek nesigailiu, be jokios graužaties padaryčiau tą patį, kaip be jokios graužaties padariau ir anuomet. Nesididžiuoju tuo. Bet ir nesigėdiju. Ne skausmas mane pastūmėjo taip pasielgti. Tuštuma. Toji tuštuma, į kurią panirau, bet kurioje norėjau likti vienas. Mažylis būtų buvęs nelaimingas, gyvendamas ir augdamas šalia manęs, kuriam gyvenimas tebuvo vieno vienintelio klausimo kupina tuštuma, didžiulė, bedugnė, tamsi duobė, aplink kurią vis sukau ir sukau ratus pakraščiu, kalbėdamasis su tavimi, kad mano žodžiai atstotų sieną, į kurią galėčiau truputėlį įsikibti.
Vakar nuėjau paslampinėti prie Vagišių tiltelio. Pameni? Kiek mudviem tada buvo metų? Nepilni dvidešimt? Tu vilkėjai serbentų spalvos suknelę. Man iš jaudulio veržė pilvą. Stovėjom ant tilto ir žiūrėjom į upę. Jos srovė, sakei tu, — tai tekantis mūsų gyvenimas, pažiūrėk, į kokius tolius jis nuplaukia, pažiūrėk, koks gražus, ana ten, tarp vandens lelijų, ilgaplaukių maurų, molingų krantų. Nedrįsau apkabinti tavęs per liemenį. Viduriai man tarsi susimezgė į tokį kietą mazgą, kad vos galėjau kvėpuoti. Tavo akys žvelgė į tolumas. Manosios žiūrėjo į tavo kaklą nugaroje. Užuodžiau tavo gėlinius kvepalus, taip pat ir upę, viskas susimaišė į vieną gaivumo bei šviežiai nupjautos žolės dvelksmą. Paskui, visai man netikėtai, tu atsisukai į mane, nusišypsojai ir pabučiavai. Pirmą kartą. Po tiltu tekėjo vanduo. Pasaulis tviskėjo gražių šventadienių spindesiu. Laikas sustojo.
Vakar ilgai stovėjau ant Vagišių tiltelio. Upė tebėra tokia pat. Tos pačios vandens lelijos, ilgaplaukiai maurai, molingi krantai. Tebedvelkia gaiva ir šviežia žole, bet daugiau niekuo kitu.
Prie manęs priėjo vaikas. Šviesiaakis berniukas. „Į žuvis žiūri? — paklausė ir kiek nusivylusiu tonu pridūrė: — Jų čia pilna, bet niekada nematyti“. Aš nieko neatsakiau. Daugybės dalykų niekada nematai. Jis užsikvempė alkūnėmis šalia manęs ir ilgokai taip parymojome, aplinkui kurkiant varlėms ir gurguliuojant vandeniui. Jis ir aš. Pradžia ir pabaiga. Tada nuėjau. Berniukas paėjėjo paskui mane, po to pradingo.
Šiandien viskas baigta. Mano laikas išseko, o nebūtis nebebaugina. Galbūt laikai mane niekšu, galvoji, kad esu ne geresnis už kitus. Tu teisi. Be abejonės, teisi. Atleisk man už visa, ką padariau, ypač atleisk už tai, ko nepadariau.
Tikiuosi, netrukus galėsi įvertinti mane akis į akį. Staiga imu tikėtis, kad Dievas egzistuoja, o kartu ir visa jo šventa svita, visos pasakėlės, kurių mums pripūtė į galvas vaikystėje. Jeigu tai tiesa, vargiai mane pažinsi. Palikai jauną vyrą, o vėl išvysi beveik senį, apdaužytą gyvenimo ir kupiną žaizdų. O tu pati nepasikeitei, žinau. Tai mirusiųjų ypatybė.
Prieš valandėlę nusikabinau Gašentaro karabiną. Išrinkau, sutepiau, išvaliau, vėl surinkau, užtaisiau. Žinojau, kad savo istoriją užbaigsiu šiandien. Dabar karabinas guli šalia manęs. Lauke šviesu ir lengva. Pirmadienis. Rytas. Štai. Nebeturiu daugiau ko pasakyti. Viską pasakiau, viską išpažinau. Jau metas buvo.