Nežemiški stebuklai
Vieną dieną, nei labai giedrą, nei labai niūrią, nei labai tvankią, nei labai žvarbią, nuo plikos kalvos pukšėdamas nuriedėjo pigus senovinis „Fordas“. Nuo metalinių jo dalių žvangėjimo kielės purpčiojo iš po ratų, keldamos į orą miltų baltumo dulkių debesis. Nuodingieji driežai — gyvi indėniški papuošalai — tingiai traukėsi iš kelio. Kurtinamai bildėdamas ir trinksėdamas „Fordas“ karingai važiavo gilyn į tyrus.
Senukas Vilis Bentlinas pasigręžė priekinėje sėdynėje ir riktelėjo:
— Suk į šoną!
Robertas Grinhilis negaišuodamas įvairavo į tarpą už skelbimų lentos.
Abu atsisuko. Sužiuro pro klostėtą kaip armonika mašinos viršų, keikdami pačių sukeltas dulkes.
— Nugulkit! Nusileiskit! Na!..
Ir dulkės pamažu nusileido. Pačiu laiku.
— Pasilenk!
Pro šalį, tartum ištrūkęs iš visų devynių pragaro ratų, praburzgė motociklas. Prispaustas vėjo prie tepaluotų rankenų, lyg uraganas prašvilpė žmogus raukšlėtu ir itin nemalonių veidu su apsauginiais akiniais, iki juodumo nudegęs saulėje. Staugiantis motociklas su žmogumi nuskriejo tolyn.
Abu senukai atsitiesė savo „Forde“ ir su palengvėjimu atsikvėpė.
— Iki pasimatymo, Nedai Hoperi, — tarė Robertas Grinhilis.
— Kodėl? — paklausė Vilis Bentlinas. — Kodėl jis visą laiką mus persekioja?
— Vili Viljamai, galvok, ką šneki — atsakė Grinhilis. — Mes esame jo sėkmė, jo atpirkimo ožiai. Kaip jis mus paliks, jeigu sekdamas iš paskos darosi turtingas ir laimingas, o mes liekame nuskurdę ir išmintingi.
Senukai pasižiūrėjo vienas į kitą ir nelinksmai šyptelėjo. Ko gyvenimas jiems nedavė, tą davė mintys apie gyvenimą. Juodu abu praleido drauge trisdešimt metų griežtai smerkdami prievartą, o konkrečiu jų atveju — darbą. Vilis, būdavo, sako: „Jaučiu, artėja pjūties metas“, ir jie rūksta iš tos vietos, kol kviečiai dar nespėję prinokti. Arba: „Tie obuoliai tuoj byrės“, ir jie pasitraukia per kokius tris šimtus mylių, kad koks neužkristų ant galvos.
Robertas Grinhilis įjungė motorą ir stebėtinai lėtai išvažiavo atgal į plentą.
— Vili, drauguži, nesikrimsk.
— Kiek galima krimstis, — atsakė Vilis. — Dabar aš mokausi taikytis.
— Su kuo taikytis?
— Su tuo, kad šiandien rasiu lobį — skrynią žuvų konservų ir nė vieno atidarytuvo, o rytoj tūkstantį atidarytuvų ir nė vienos konservų dėželės.
Robertas Grinhilis klausėsi, kaip variklis kalbasi pats su savimi po gaubtuvu tarsi koks senis, bambantis dėl bemiegių naktų, sustabarėjusių kaulų, dilusių nudilusių sapnų.
— Negali būti, kad mums amžinai nesisektų, Vili.
— Žinoma, negali, bet nesiseka. Mudu pardavinėjame kaklaryšius, o kitapus gatvės kai kas pardavinėja tokius pat dešimčia centų pigiau. Kas?
— Nedas Hoperis.
— Mes aptinkame Tonope aukso gyslą, o kas pirmas ją pasisavina?
— Vėlgi Hoperis.
— Juk jis visą gyvenimą iš mūsų pelnosi. Gal mudviem jau per vėlu išrasti ką nors tokio, kad jis negalėtų prisigretinti?
— Pats metas, Vili, — atsakė Robertas, iš lengvo vairuodamas mašiną. — Visa bėda, kad nei tu, nei aš, nei Nedas taip ir negalime nuspręsti, ko iš tikrųjų mums reikia. Blaškomės iš vieno miesto į kitą, ką pamatom — griebiam. Nedas pamatęs irgi griebia. Jam to visai nereikia, jis tik į mus nusižiūrėjęs griebia. Ir laiko tol, kol mes ir vėl dingstame jam iš akių, tada viską meta ir velkasi iš paskos — gal dar kokį šlamštą nugriebs. Tik tada, kai mes žinosime, ko mums iš tikrųjų reikia, tik tada Nedas išsigandęs atšoks į šalį ir paliks mus ramybėje. Ak, velniai jo nematė! — Ir Robertas Grinhilis įkvėpė tyro it šaltinis ryto oro, sruvenančio virš priekinio stiklo. — Ir vis dėlto gera. Ir dangus. Ir kalvos. Dykuma ir...
Jis staiga nutilo.
Vilis Bentlinas apsidairė.
— Kas nutiko?
— Mums reikia... — Bobas Grinhilis išvertė akis, ir pirštinėtos jo rankos lėtai pasuko vairą, — mums kažkodėl reikia... pasitraukti iš kelio...
„Fordas“ nulingavo į purviną šalikelę ir pervažiavęs dulkėtą griovį staiga atsidūrė tartum ant kokio kieto grunto kyšulio, atsigręžusio į dykumą. Robertas Grinhilis tarsi užhipnotizuotas ištiesė ranką ir pasuko raktelį. Senukas po gaubtuvu nustojo skųstis nemiga ir saldžiai užmigo.
— Na kam tu šitaip padarei? — paklausė Vilis Bentlinas.
Grinhilis žiūrėjo į vairą ir į savo rankas, kurios pačios jį pasuko.
— Pasirodė, kad taip reikia. Kam? — Jis sumirksėjo. Raumenys atsipalaidavo, žvilgsnis apsiblausė, — Nebent tam, kad pasigrožėtume šiuo vaizdu. Puiku. Viskas kaip ir prieš milijardą metų.
— Tik miesto tada nebuvo, — pridūrė Vilis Bentlinas.
— Miesto?
Jis pasisuko. Aplink dykuma, tolumoje kalvos it liūtų nugaros, o dar toliau, rytmetinės šilumos ir šviesos jūroje tartum plaukiojo kažkoks paveikslas — paskubomis brūkšteltas miesto eskizas.
— Čia negali būti Feniksas, — tarė Robertas Grinhilis. — Feniksas už devynių šimtų mylių. O kito didesnio miesto aplinkui nėra.
Vilis Bentlinas pasidėjo suglamžytą žemėlapį ant kelių ir ėmė ieškoti.
— Ne, jokio kito miesto nėra.
— Jis artėja — staiga suriko Bobas Grinhilis.
Juodu pašoko ir išsitempę kaip stygos žiūrėjo viršum apdulkėjusio priekinio stiklo, o vėjas tyliai gailiai glostė atkištus jų veidus.
— Klausyk, Bobai, ar žinai, kas čia? Miražas! Tikrai! Ir šviesa tinkama, ir atmosfera, ir dangus, ir temperatūra — viskas kaip turi būti. Miestas kažkur anapus horizonto. Matai, kaip mirga, čia šviesiau, čia tamsiau. Dangus kaip veidrodis atspindi jį kaip tik čia, ir mes jį matome! Miražas, suk mane devynios!
— Toks didelis?
Robertas Grinhilis nužvelgė miestą nuo apačios iki viršaus, o tas vis augo, darėsi ryškesnis nuo vėjo gūsių ir lengvai besisukančių smėlio verpetų akiratyje.
— Visų miražų viešpats! Tai ne Feniksas. Ne Santa Fe ar Alamgordas, ne. Pala... Ir ne Kanzas Sitis...
— Kur tau, per toli.
— Toli tai toli, bet pasižiūrėk į tuos pastatus. Dangoraižiai! Patys aukščiausi visoje šalyje. Pasaulyje yra tik vienas toks miestas.
— Nejaugi... Niujorkas?
Vilis Bentlinas lėtai linktelėjo, ir abu tylėdami stovėjo ir žiūrėjo į miražą. O daugiaaukštis miestas, nutviekstas rytmetinės žaros, dabar visas spindėte spindėjo ir buvo nuostabiai ryškus.
— Tai bent, — po valandėlės ištarė Bobas. — Koks grožis!
— Tikrai, — pritarė Vilis. Bet tuoj pridūrė pašnibždomis, lyg bijodamas, kad miestas neišgirstų: — Bet ko jis čia atsibeldė į Arizoną, už trijų tūkstančių mylių nuo namų?
Robertas Grinhilis neatitraukdamas akių nuo miesto tarė:
— Vili, drauguži, nieko neklausk gamtos. Nesuprasi, kokią mintį jinai rezga. O radijo bangos, o šiaurės pašvaistės ir visokie kitokie pramanai? Bala žino, gal kas nufotografavo Niujorką, ir didžiulė jo nuotrauka buvo išryškinta čia, dykumoje, už trijų tūkstančių mylių, kaip tik dėl mūsų, kad mudu su tavim šį rytą turėtume šiek tiek smagumo.
— Ne tik mudu, — Vilis pasilenkė per kraštą. — Pažvelk!
Minkštose dulkėse buvo tarsi patiestas nebylus gobelenas su nesuskaičiuojama daugybe kryžiukų, kampų ir kitokių paslaptingų ženklų.
— Padangų žymės, — pasakė Grinhilis. — Šimtai. Tūkstančiai. Daugybė mašinų yra čia buvę.
— Dėl ko, Bobai? — Vilis Bentlinas iššoko iš mašinos, patrepsėjo, pasisukiojo ir atsiklaupęs palietė žemę ūmai suvirpėjusia ranka. — Dėl ko, dėl ko? Pasižiūrėti miražo? Aišku! Pasižiūrėti miražo!
— Na ir kas?
— Tu tik įsivaizduok! — Vilis atsistojo ir suburzgė kaip variklis. — Brrr! — Jis pasuko įsivaizduojamą vairą. Ir nuturseno per padangų vėžes. — Brrr! Pššš! Stabdau! Bobai, ar tu žinai, ką mes suradome?! Pažvelk į rytus! Pažvelk į vakarus! Kelyje, kuris tęsiasi mylių mylias, tai vienintelė vieta, kur galima išsukti iš plento ir ramiai sau sėdint pasigrožėti reginiu!
— Labai gerai, kai žmonės moka vertinti grožį.
— Grožį, kad tave kur! Kam priklauso šita žemė?
— Valstybei, jeigu neklystu.
— Klysti! Tau ir man! Įkuriam čia stovyklą, paduodam paraišką, pradedam eksploataciją, ir įstatymas priskiria sklypą mums! Teisingai?
— Palūkėk! — Bobas Grinhilis neatitraukdamas akių žiūrėjo į dykumą ir pasakišką miestą tolumoje. — Kitaip tariant, tu nori... eksploatuoti miražą?
— Kaip pirštu į akį! Eksploatuoti miražą!
Robertas Grinhilis išlipo iš mašinos ir apėjo aplinkui, apžiūrinėdamas padangų išvažinėtą žemę.
— O ar taip galima?
— Ar galima? Atsiprašau, kad dulkinu.
Vilis Bentlinas jau smaigstė žemėn kuoliukus, tempė virvę.
— Štai nuo šitos vietos iki anos, o nuo anos iki šitos — aukso kasykla, ir mudu plauname auksingą smėlį; karvė, ir mudu ją melžiame; ežeras pinigų, ir mudu jame maudomės!
Pasirausęs mašinoje iškėlė keletą dėžių ir ištraukė didelį kartono lapą, ant kurio kadaise buvo skelbimas apie pigių kaklaryšių pardavimą. Apvertė jį, pasiėmė teptuką ir pradėjo vedžioti raides.
— Vili, — tarė jo draugas, — kas tau mokės pinigus už tai, kad pamatytų kažkokį sumautą...
— Miražą? Aptverk tvora, paskelbk žmonėms, kad šiaip jie nieko nepamatys, tai bemat užsimanys. Štai!
Jis iškėlė skelbimą.
UŽDARAS MIRAŽAS — PASLAPTINGAS MIESTAS
Mašinoms — 25 centai. Motociklams — 10 centų.
— Atvažiuoja automobilis. Dabar žiūrėk!
— Viljamai!..
Bet Vilis, iškėlęs skelbimą virš galvos, jau bėgo keliu.
— Ei, skaitykite, ei!
Mašina pralėkė pro šalį kaip bulius, nepastebėjęs matadoro.
Bobas užsimerkė, kad nematytų ištįsusio Vilio veido.
Staiga — širdį glostantis garsas.
Sucypė stabdžiai.
Automobilis važiavo atbulas! Vilis bėgo jo pasitikti, mojuodamas, rodydamas.
— Prašom, sere! Prašom, madam! Uždaras miražas! Paslaptingas miestas! Sukite tiesiai čionai!
Ir štai paprasčiausiame smėlyje atsirado nesuskaitoma daugybė vėžių.
Didžiulis nuo kaitros sukilusių dulkių kamuolys kabėjo ties kyšuliu, į kurį burzgė vis nauji įvairiausių markių ir įvairiausių kraštų automobiliai ir išjungę variklius, trinktelėję durelėmis stojo į eilę. O tose mašinose sėdintys žmonės buvo visai nepanašūs vieni į kitus kaip ir dera atvykusiems iš visų keturių pasaulio kraštų, staiga kažkodėl suvažiavusiems į vieną daiktą. Iš pradžių jie visi būdavo labai šnekūs, o paskui, įsižiūrėję į reginį tolumoje, palengva nuščiūdavo. Vėjas švelniai gairino jų veidus, kedendamas moterų plaukus ir atlapotas vyrų marškinių apykakles. Jie ilgai sėdėdavo mašinose arba stovėdavo ant kyšulio krašto nepratardami nė žodžio, o paskui vienas po kito pasukdavo atgal.
Kai pirmoji mašina išjudėjusi pravažiavo pro Bobą ir Vilį, moteris prie vairo dėkinga linktelėjo jiems.
— Ačiū! Tikrų tikriausias Paryžius!
— Ar ji pasakė „Paryžius“, ar „Asyžius“? — paklausė Vilis.
Pajudėjo važiuoti ir kita.
— Tai bent! — vairuotojas persisvėrė per kraštą, norėdamas paspausti Bobui ranką. — Lyg būčiau pabuvęs Italijoj!
— Italijoj?! — suriko Bobas.
Abu puolė prie trečiosios, jau susiruošusios važiuoti mašinos. Prie vairo sėdėjo senukas ir purtė galvą.
— Nesu matęs nieko panašaus. Kad ir rūkas būtų, ir viskas, o Vestminsterio tiltas ryškesnis negu atviruke... ir Big Benas tolumoje. Kaip jūs tą padarote? Duokdie jums sveikatos. Iš visos širdies dėkoju.
Visiškai išmušti iš vėžių, jie praleido senuko automobilį ir lėtai atsigręžę pažvelgė ten, kur už jų nedidelio sklypelio kaupėsi vidudienio migla.
— Big Benas? — ištarė Vilis Bentlinas. — Vestminsterio tiltas? Rūkas?
Tyliai tyliai iš už žemės krašto ataidėjo (o gal taip tik pasirodė, ir senukai prisidėjo delnus prie ausų) ar tik ne trys Big Beno, to didžiulio laikrodžio dūžiai? Ar tik ne švyturys suūkė laivams tolimoje upėje, o laivai jam atsakė?
— Pabuvęs Italijoj? — sušnibždėjo Robertas. — Big Benas? Asyžius? Paryžius? Argi ten Paryžius, Vili?
Pasikeitė vėjas. Įkaitusio oro banga pakilo aukštyn, užgaudama nematomos arfos stygas. Rūkas tartum sukietėjo, virsdamas pilkais akmeniniais monumentais. Saulė tartum užkėlė auksinę statulą ant sniego baltumo marmurinės iškilumos.
— Kaip... — negalėjo suprasti Vilis Bentlinas, — kaip jis gali keistis? Iš kur čia keturi, penki miestai? Ar mes sakėme bent vienam, kokį miestą jis pamatys? Ne. Vadinasi, taip, Bobai, vadinasi, šit kaip!
Juodu sužiuro į paskutinį lankytoją, stovintį ant kyšulio krašto. Davęs ženklą draugui tylėti, Robertas tyliai prisėlino prie jo ir sustojo už nugaros.
Tai buvo penktą dešimtį einantis vyriškis, energingo įdegusio veido, skaisčių gerų akių, apvalių skruostikaulių, išraiškių lūpų. Jis atrodė taip, lyg visą gyvenimą būtų daug keliavęs ir ne vieną dykumą išmaišęs, ieškodamas išsvajotos oazės. Jis buvo panašus į architektą, kuris vaikštinėja po savo projektų statybas apžiūrinėdamas, kaip geležis, stiklas, plienas šauna aukštyn ir uždengia, užpildo laisvą dangaus lopinėlį. O veidas jo buvo toks, lyg tas architektas būtų staiga išvydęs per visą horizontą nusitęsusį tobulą savo senos, labai senos svajonės įsikūnijimą. Ir dabar, tartum nė nepastebėdamas už nugaros stovinčių Viljamo ir Roberto, nepažįstamasis tyliai susimąstęs prašneko apie tai, ką matė ir ką jautė:
— Ksanadu...
— Ką? — paklausė Viljamas.
Nepažįstamasis šyptelėjo ir neatitraukdamas akių nuo miražo ėmė negarsiai deklamuoti:
Chu Bi-Lajus liepė Ksanadu mieste
Pastatyti neregėto grožio rūmus,
Ten, kur Alfa, upė dieviško šventumo
Požemių ilgais urvais sruvena į besaulį juodą okeaną.
Jo balsas apžavėjo vėją, ir vėjas, apskriejęs aplink senukus, pripildė jų širdis ramybės.
Tad derlingos žemės dešimt mylių
Apjuosė tvora ir pylimus supylė.
Ten spindėjo sodai upių vingiuos,
Smilkalais kvepėjo medžiai stebuklingais,
Ir aukšti tarsi seni kalnai
Apkabino pievas saulėtas miškai.
Viljamas su Robertu žiūrėjo į miražą ir auksinėse dulkėse matė viską, ką kalbėjo nepažįstamasis: Viduriniųjų ir Tolimųjų Rytų legendiniai minaretai, kupolai, liekni bokšteliai, išaugę iš stebuklingų Gobio žiedadulkių, įkaitusių akmenėlių juosta palei derlingąjį Eufratą, Palmyra, dar nevirtusi griuvėsiais, ką tik pastatyta, šviežiai iškalta, o va jau bėgančių metų paliesta, virpa karštyje, tuoj nuplauks amžinai.
Persimainiusiu iš laimės veidu, nutviekstu vizijos grožio, nepažįstamasis užbaigė:
Tiktai pažvelk — nežemiški stebuklai:
Auksinėj saulėj ledo bokštai stūkso.
Ir nutilo.
Senukus apėmė dar gilesnė ramuma.
Nepažįstamasis drebančiais pirštais atsegė piniginę, jo akys buvo pritvinkusios ašarų.
— Ačiū jums, ačiū...
— Jūs jau sumokėjote, — priminė Viljamas.
— Jeigu turėčiau daugiau, viską jums atiduočiau.
Jis nutvėrė Viljamo ranką, įspraudė jon penkių dolerių banknotą, įlipo į mašiną, paskutinįkart pažvelgė į miražą, tada atsisėdo, įjungė variklį, neskubėdamas palaukė, kol įkais, ir nuvažiavo — veidas švyti, akyse ramybė.
Robertas apstulbęs paėjo kelis žingsnius iš paskos.
Staiga Viljamas pratrūko: sumojavo rankomis, suklykė, sudaužė kulnais, apsisuko aplinkui.
— Aleliuja. Pasakiškas gyvenimėlis! Sklidinos taurės! Nauji girgždantys pusbačiai! Pilnos rieškučios!
— Vis dėlto, man regis, nereikia... — paprieštaravo Robertas.
Viljamas stabtelėjo.
— Ką?
Robertas įdėmiai žvelgė į dykumą.
— Mes negalime jo pasisavinti. Žiūrėk, kaip iki jo toli. Žinoma, sklypą gausime, bet... Mes netgi nežinome, kas ten yra.
— Kaip tai nežinome? Niujorkas ir...
— Ar tu esi kada buvęs Niujorke?
— Visą gyvenimą svajojau. Bet neteko.
— „Visą gyvenimą svajojau, bet neteko“, — Robertas susimąstęs palingavo galvą. — Taip kaip ir jie. Girdėjai: Paryžius, Roma, Londonas. Ir tas paskutinysis: Ksanadu. Vili, Vili, mudu aptikome čionai keistą ir didelį dalyką. Kad tik nesugadintume visko.
— Palauk, bet juk mes niekam nedraudžiame žiūrėti?
— O kas žino? Gal kam nors ir dvidešimt penki centai — labai daug. Negerai, juk čia pačios gamtos kūrinys, o mes jai peršame savo taisykles. Nagi pasižiūrėk, — ar aš ne teisybę sakau?
Viljamas pasižiūrėjo.
Dabar miestas buvo panašus į tą pirmąjį miestą jo gyvenime, kai vieną ankstų rytą mama vežėsi jį traukiniu per žalias pievas ir priekyje vienas po kito ėmė kelti galvas miesto stogai ir bokštai, tarsi norėdami pasižiūrėti į jį iš arčiau. Tatai buvo taip įspūdinga, taip nauja, taip sena, taip baugu, taip nuostabu.
— Man rodos, — tarė Robertas, — pasilikime tiek pinigų, kad užtektų savaitei benzino, o visus kitus sumeskime į pirmą pasitaikiusią aukų dėželę. Tas miražas — tartum tyra versmė, viliojanti ištroškusįjį. Protingas pasisems puodelį, atsigaivins karštą dieną ir keliaus toliau. O jeigu mes pasiliksime, statysime užtvankas, kad visas vanduo tekėtų tik mums...
Viljamas, žiūrėdamas pro šnabždančius dulkių sūkurius, stengėsi apsiraminti, susitaikyti.
— Jeigu jau tu taip sakai...
— Tai ne aš. Tyrai aplinkui taip sako.
— Na, o aš sakau kitaip!
Senukai pašoko ir atsisuko.
Įkalnėje stovėjo motociklas. Apsižergęs jį, su vaivorykštinėmis benzino dėmėmis, su milžiniškais akiniais ir purvu aplipusiais neskustais skruostais, sėdėjo senas pažįstamas, kaip visada pasipūtęs ir įžūlus.
— Nedas Hoperis!
Nedas Hoperis nusišaipė savo tulžingai geraširdiška šypsena, atleido stabdžius ir privažiavo prie savo senų bičiulių.
— Tu... — pradėjo Robertas.
— Aš! Aš! Aš! — užvertęs galvą, garsiai kvatodamas Nedas Hoperis keturiskart spustelėjo motociklo signalą. — Aš!
— Tylėk! — suriko Robertas. — Sudaužysi kaip veidrodį.
— Ką sudaužysiu kaip veidrodį?
Viljamas, persiėmęs Roberto nerimu, žvilgtelėjo susirūpinęs į horizontą.
Miražas suvirpuliavo, susidrumstė, bet ir toliau kabojo ore it gobelenas.
— Nieko nėra! Ką jūs čia sugalvojot, brolyčiai? — Nedas įsispoksojo į padangų išmargintą smėlį. — Šiandien jau dvidešimt mylių buvau į priekį nulėkęs, tik tada supratau, kad judu kažkur pasilikot užsislėpę. Negražu, sakau, kai taip daro seni draugai, kurie užrodė man aukso gyslą keturiasdešimt septintaisiais ir leido išlošti štai šį motociklą penkiasdešimt penktaisiais. Visus tuos metus rėmėme vienas kitą, o dabar kažką slepiat nuo savo draugo. Ir pasukau atgal. Pusdienį štai nuo anos kalvos judu sekiau, — Nedas pakilnojo ant tepaluotos striukės kabančius žiūronus. — Juk aš moku skaityti iš lūpų. Būkite tikri! Mačiau, kaip automobiliai čia suko, mačiau pinigėlius. Kone teatrą surengėt!
— Nekelk balso, — įspėjo Robertas. — Viso gero.
Nedas šlykščiai nusiviepė.
— Kaip gaila, kad jūs išvykstate. Bet jums ir iš tiesų nėra kas veikti mano sklype.
— Tavo? — suriko Robertas su Viljamu ir, vargais negalais susitvardę, drebančiais balsais sušnibždėjo: — Tavo?
Nedas nusikvatojo.
— Kai pamačiau, ką jūs čia išdirbinėjat, moviau tiesiai į Feniksą. Ar matot valdišką popieriuką, kyšantį iš užpakalinės kišenės?
Kišenėje iš tiesų stirksojo dailiai sulankstytas popierėlis. Viljamas ištiesė ranką.
— Nesižemink prieš jį, — perspėjo Robertas.
Viljamas nuleido ranką.
— Manai, mes patikėsime, kad tu jau pateikei paraišką sklypui?
Nedo akys nebesijuokė.
— Pateikiau. Nepateikiau. Net jei meluočiau, tai dar ir dabar suspėčiau nuvažiuoti iki Fenikso greičiau negu jūs su savo kledaru. — Nedas apsižvalgė po apylinkę su žiūronais. — Taigi klokit šen viską, ką surinkot nuo antros, tai yra nuo tos valandos, kai aš padaviau paraišką, o jūs pasidarėte pažeidėjais.
Robertas sviedė monetas į dulkes. Nedas Hoperis dėbtelėjo į spindintį metalą.
— JAV vyriausybės monetos! Kad tu kur nusprogtum — ničnieko nėra, o tie besmegeniai triušiai vis tiek pinigus kiša!
Robertas lėtai atsisuko pasižiūrėti į dykumą.
— Tu nieko nematai?
Nedas purkštelėjo.
— Nieko! Ir tu tą puikiai žinai!
— O mes matom! — sušuko Vilis. — Mes...
— Vili... — tarė Robertas.
— Bet, Bobai!
— Ten nieko nėra. Jis teisybę sako.
Tratėdamos motorais it būgnais prie jų artėjo mašinos.
— Atsiprašau, džentelmenai, man laikas į kasą! — Nedas mojuodamas rankomis išbėgo į kelią. — Malonėkite, sere, malonėkite, madam! Prašom čia! Mokėkite iš anksto!
— Kodėl? — pratarė Vilis žiūrėdamas į šokinėjantį ir rėkaujantį Hoperį. — Kodėl mes jo nesustabdome?
— Palauk, — tarė Robertas kuo ramiausiai. — Pamatysi.
Jie pasitraukė į šalį praleisdami „Fordą“, „Biuiką“ ir senovinę „Muną“.
Temo. Ant kalvos, per du šimtus jardų nuo paslaptingojo miesto miražo, Viljamas Bentlis ir Robertas Grinhilis knebinėjo šakutėmis pasišildę skurdžią vakarienę beveik iš vienų pupų ir kąsnelio kito kiaulienos. Kartkartėmis Robertas nukreipdavo daug mačiusius teatrinius žiūronus apačion.
— Trisdešimt klientų nuo to laiko, kai mes pasišalinom. Nieko, tuoj turės uždaryti. Dar dešimt minučių, ir saulė nusileis.
Viljamas spoksojo į pupą ant šakutės galo.
— Pasakyk tu man dar sykį, kodėl? Kodėl kiekvienąkart, kai mums pasiseka, lyg iš žemės išdygsta Nedas Hoperis?
Robertas papūtė žiūronų stiklus ir patrynė rankove.
— Todėl, drauguži Viljamai, kad mūsų širdys tyros. Mes skleidžiame šviesą. O šio pasaulio piktadariai mato tą šviesą net už kalnų. „Aha, — sako, — ten vaikšto tokie nekaltučiai, meilučiai žindukliai.“ Ir piktadariai skuba prisigretinti prie mūsų. Nežinau, kaip mums gelbėtis, nebent šviesą užgesintume.
— Nesinori, — mąsliai tarė Viljamas, laikydamas delnus virš ugnies. — Tik aš jau maniau, kad mudu pagaliau sulaukėme savo valandos. Toks Nedas Hoperis tik pilvu gyvas, ir kaip jo perkūnas netrenkia!
— Netrenkia? — Robertas kone susigrūdo žiūronų linzes į akis. — O, jau trenkė! Va tau niekuo netikėti!
Viljamas prišoko prie draugo. Juodu pasidalino žiūronus — po linzę kiekvienam — ir nukreipė žemyn.
— Žiūrėk!
Ir Viljamas neatsitraukdamas nuo žiūronų suriko:
— Tramtamtulis nuogas rinko miške uogas!
Ten, žemai, Nedas Hoperis trypinėjo palei mašiną. Keleiviai grūmojo jam. Jis grąžino jiems pinigus. Mašina nuvažiavo. Net čia buvo girdėti sielvartingi Nedo šūksmai.
Vilis aiktelėjo.
— Jis atiduoda pinigus! Žiūrėk, anam vos netrenkė! O tas kiša jam kumštį panosėn! Ir tam grąžino pinigus! Žiūrėk, dar vienas švelnus išsiskyrimas, ir dar!
— Tai bent! — džiūgavo Robertas žiūrėdamas per savąją žiūronų pusę.
Apačioje dabar jau visos mašinos dulkėjo šalin. Nedas dar pasiskeryčiojo lyg šokdamas kažkokį padūkusį šokį, sviedė akinius, į dulkes, sudraskė skelbimą ir pratrūko šlykščiai keiktis.
— Dievaži, — susimąstęs tarė Robertas, — gerai, kad čia negirdėti, ką jis sako. Eime, Vili!
Kai Viljamas Bentlinas ir Robertas Grinhilis su savo mašina privažiavo posūkį į paslaptingąjį miestą, Nedas Hoperis paklaikęs iš įsiūčio kaip kulka išlėkė iš kyšulio. Visa gerkle bliaudamas jis nuskriejo riaumojančiu motociklu, sviedęs aukštyn išpaišytą kartono lapą. Švilpdamas it bumerangas skelbimas padarė lanką ir vos neužkliudė Roberto. Tiktai kai Nedas su pragarišku savo blerbalu dingo iš akių, skelbimas pagaliau nusileido ant žemės, Viljamas jį pakėlė ir apšluostė.
Dabar jau pritemo dar labiau, saulė beauksino tik tolimų kalvų viršūnes, aplinkui buvo tyku, ramu ir Nedas Hoperis buvo dingęs, tik juodu, likę ištuštėjusiame kyšulyje, žiūrėjo į smėlį ir stebuklingą orą.
— O ne... Taip... — sumurmėjo Robertas.
Dykuma, skendinti rausvai gelsvoje besileidžiančios saulės šviesoje, buvo tuščia. Miražas pranykęs. Tik vienas kitas smėlio sūkurys dar suverpetuoja ties horizontu, ir vėl ramybė.
Viljamas giliai ir karčiai atsiduso.
— Tai vis jo darbas! Nedo! Nedai Hoperi, sugrįžk, nenaudėli! Kad tu prasmegtum, Nedai, viską sugadinai! — Jis užsikirto. — Bobai, kaip tu gali šitaip stovėti lyg niekur nieko?!
Robertas liūdnai šyptelėjo.
— O man jo gaila.
— Gaila?
— Jis taip ir nepamatė to, ką mes pamatėm. To, ką matė kiti! Nė valandėlę nebuvo patikėjęs! Netikėjimas užkrečiamas. Jis ir prie kitų limpa.
Viljamas įdėmiai nužvelgė negyvenamas platybes.
— Ar dėl to taip viskas ir atsitiko?
— Kas žino? — patraukė pečiais Robertas. — Aišku tik tai, kad žmonėms čia atvažiavus, miestas, miestai, miražas ar kaip jį vadintume, buvo savo vietoje. Bet juk labai sunku ką nors pamatyti, kai kitas užstoja. O Nedas Hoperis, net rankos nepakeldamas, visą saulę uždengė grobuoniška letena. Ir iškart teatre nusileido uždanga.
— Ar mes... — Viljamas nesiryžo užbaigti. — Ar mes... negalėtume vėl jos pakelti?
— Kaip? Kaip tu tokį dalyką sugrąžinsi?
Jų akys klaidžiojo po smėlynus, kalvas, pailgus debesis, beveik nuščiuvusį dangų.
— Jeigu mes pasižiūrėtume tik iš šono, o ne tiesiai... visiškai atsipalaidavę, iš lėto, tai gal...
Juodu žiūrėjo į savo batus, rankas, akmenėlius prie kojų — į bet ką. Pagaliau Viljamas surypavo:
— Bet ar iš tiesų? Ar iš tiesų mūsų tokios tyros širdys?
Robertas šyptelėjo.
— Ne, žinoma, ne tokios kaip tų vaikučių, kurie šiandien čia buvo ir matė viską, ką tik norėjo, arba tų paprastų žmonių, išaugusių javų laukuose ir dievo valia keliaujančių po pasaulį, bet taip ir likusių vaikais. Ne, Vili, mudu nei maži, nei dideli šio pasaulio vaikai, bet mudu mokame džiaugtis gyvenimu — va ką mes turime. Žinome, koks vaiskus būna rytas kelyje, kaip teka ir kaip gęsta padangėse žvaigždės. O tas piktadarys jau kadai nustojo džiaugęsis. Koktu net pagalvoti, kaip jis dabar važiuoja keliu su tuo savo motociklu, visą naktį, visus metus...
Tą akimirką Robertas pastebėjo Vilį pamažėle kreipiant žvilgsnį link dykumos. Ir tylutėliai sukuždėjo:
— Ar matai ką nors?
Plentu važiavo automobilis.
Senukai susižvelgė. Jų akyse žybtelėjo išgąstinga viltis. Bet rankos nekilo ir lūpos neprasivėrė pašaukti. Jie tik stovėjo tylomis, laikydami margą skelbimą.
Automobilis praūžė pro šalį.
Jie nulydėjo jį ilgesingomis akimis.
Sužviegė stabdžiai. Ir automobilis ėmė važiuoti atbulas. Jame sėdėjo vyras, moteris, berniukas ir mergaitė. Žmogus šūktelėjo:
— Jau uždarote nakčiai?!
— Nėra prasmės... — pradėjo Vilis.
— Jis nori pasakyti, — nutraukė jį Robertas, — kad nėra prasmės imti mokesčio. Jūs paskutiniai šios dienos klientai, ir dar visa šeimyna. Veltui! Firma moka!
— Dėkui, drauguži, dėkui!
Automobilis įriaumojo į stebėjimo aikštelę.
Viljamas suspaudė Robertui ranką.
— Bobai, kas tave už liežuvio traukia? Nori nuvilti vaikelius, tokią puikią šeimą?
— Užsičiaupk, — tyliai pasakė Robertas. — Eime.
Vaikai iššoko iš mašinos. Vyras su žmona lėtai išlipo į saulėlydžio nušviestą dykumą. Dabar visas dangus buvo auksinis ir žydras, ir kažkur, smėlio laukuose, giedojo paukštis.
— Dabar žiūrėkit, — tarė Robertas.
Ir juodu priėję sustojo už šeimynos, kuri išsirikiavusi žiūrėjo į dykumą.
Viljamui užkando žadą.
Vyras su žmona prisimerkę nejaukiai žvelgė į prieblandą.
Vaikai tylėjo. Išplėstose jų akyse švietė skaistūs vėlyvo saulėlydžio atšvaitai.
Viljamas atsikrenkštė.
— Vėlu. Hm... menkai matyti...
Vyras norėjo kažką atsakyti, bet sūnus užbėgo jam už akių:
— O mes matome puikiai.
— Žinoma! — dūrė pirštuku mergytė. — Va ten!
Mama su tėvu pasekė žvilgsniu jos ranką tarsi tai būtų galėję padėti. Ir padėjo!
— Viešpatie! — ištaro moteris. — O aš jau maniau... Bet dabar — taip, štai jis!
Vyras žvilgtelėjo į žmonos veidą, kažką perskaitė jame ir perkėlė mintyse į orą virš dykumos.
— Taip, — tarė jis pagaliau, — tikrai.
Viljamas pasižiūrėjo į juos, į dykumą, paskui į Robertą. Tas šypsodamasis jam linktelėjo.
— Oi, — sumurmėjo mergytė, — ar jis iš tiesų yra? Tėvas linktelėjo — veidas nutviekstas saulės reginio, kurį akys mato, bet protas nebeaprėpia. Ir prabilo taip, lyg būtų stovėjęs didžiulėje miško šventovėje:
— Taip. Ir prisiekiu, jis nuostabus.
Viljamas jau buvo besukąs galvą ton pusėn, bet Robertas sušnibždėjo:
— Neskubėk. Tuoj. Dabar dar ne. Neskubėk, Vili.
Ir Viljamas suprato, ką daryti.
— Aš atsistosiu prie vaikų.
Jis atsargiai priėjo ir atsistojo berniukui ir mergaitei už nugaros. Ilgai jis taip stovėjo, tartum šildydamasis prie dviejų laužų vėsią pavakarę, ir jie sušildė jį, jis lengviau atsikvėpė, pakėlė pagaliau akis ir ėmė po aptemusią dykumą dairytis laukiamo miesto.
Ir ten iš skysto smilčių debesėlio vėjas buvo nulipdęs miglotus bokštus, špilius ir minaretus — miražas vėl buvo kur buvęs.
Prie veido Vilis pajuto Roberto kvėpavimą — kone visai prisiglaudęs, jis tyliai sušnibždėjo:
Tiktai pažvelk — nežemiški stebuklai:
Auksinėj saulėj ledo bokštai stūkso.
Tolumoje stovėjo miestas.
Saulė nusileido, ir sužibo pirmosios žvaigždės.
Miestas buvo labai ryškus, ir Vilis išgirdo savo balsą — garsiai, o gal tik pats sau, tyliai, džiaugdamasis jis kartojo:
Tiktai pažvelk — nežemiški stebuklai...
Ir jie stovėjo tamsoje, kol jau nieko nebegalėjo įžiūrėti.
1961