Nudundėjo griaustinis
Skelbimas ant sienos bangavo tartum per jį būtų bėgęs šiltas vanduo. Ekelso vokai užsimerkė, bet ir tą tamsos akimirką liepsnojo užrašas:
SAFARIS LAIKE
SAFARIS Į BET KURIUOS METUS PRAEITYJE
JŪS IŠSIRENKATE GYVŪNĄ
MES NUGABENAME JUS Į VIETĄ
JŪS JI NUŠAUNATE
Ekelsas per jėgą nurijo gerklėje susikaupusias karštas seiles. Veido raumenys aplink burną ištempė lūpas šypsenai, ir jis iš lėto pakėlė ranką, kurioje pleveno dešimties tūkstančių čekis, skirtas prie pulto sėdinčiam žmogui.
— Ar jūs garantuojate, kad aš grįšiu iš safario gyvas?
— Mes nieko negarantuojame, — atsakė tarnautojas, — išskyrus dinozaurus. — Jis pasisuko. — Štai misteris Trevisas, jis lydės jus į praeitį. Paaiškins, kada ir kur šauti. Kai sakys, kad negalima šauti — vadinasi, negalima. Jei šių nurodymų nepaisysit, grįžęs turėsite mokėti baudą — dar dešimt tūkstančių, be to, galite tikėtis nemalonumų iš vyriausybės.
Ekelsas pasižiūrėjo į kitą didžiulės patalpos galą, kur buvo kažkokia vielų ir dėželių raizgalynė, ūžianti, besiranganti, į mirksinčią aureolę — čia oranžinę, čia sidabrinę, čia žydrą. Gausmas toks, tarsi didžiuliame lauže degtų visi laikai, visi metai ir visi pergamentiniai kalendoriai — visos valandos, sukrautos į krūvą ir padegtos.
Vienas prisilietimas, ir šis degantis pasaulis kuo gražiausiai apsisuks atgal. Ekelsas žodis žodin prisiminė reklaminių skelbimų tekstus. Iš pelenų ir dulkių, iš palaikų ir plėnių tartum auksaspalvės salamandros iškils senieji metai. Jaunystės metai. Oras svaigiai pakvips rožėmis, žili plaukai pajuos, raukšlės išnyks, visa nuskries atgal ir virs sėkla, visa pabėgs nuo mirties ir sugrįš prie savo ištakų, saulės tekės vakaruose ir leisis švytinčiuose rytuose, mėnuliai dils iš priešingos pusės, visa, kas gyva ir negyva, susidėlios kaip kinų dėželės viena į kitą, sušoks kaip triušiai į fokusininko skrybėlę, visa, kas gyva ir negyva, vėl patirs mirtį, tik naują, sėklos mirtį, sugrįš į laikus, ankstesnius už pradžią.
— Neįtikėtina, — atsiduso Ekelsas. Liesą jo veidą margino mašinos šviesų atspindžiai. — Tikra Laiko mašina! — Jis palingavo galvą. — Ir ką tu pasakysi? Jeigu vakardienos rinkimai būtų užsibaigę kitaip, aš gal būčiau atėjęs čionai, ketindamas pabėgti. Dėkui dievui, laimėjo Keitas. Jis bus puikus Jungtinių Valstijų prezidentas.
— Taip, — atsakė žmogus prie pulto. — Mums pasisekė. Jeigu būtų laimėjęs Doičeris, kentėtume žiaurią diktatūrą. Tas žmogus eina prieš viską — prieš taiką, prieš religiją, prieš žmoniškumą, prieš protą. Žinot, mums čia skambino daugybė žmonių. Pusiau juokais, pusiau rimtai, bet, girdi, jeigu Doičeris bus prezidentas, tai jie norėtų gyventi 1492 metais. Žinoma, mes neorganizuojame pabėgimų, tiktai safarį. Šiaip ar taip, dabar prezidentas Keitas. Na, o jums belieka...
— Nušauti savo dinozaurą, — užbaigė Ekelsas.
— Tai — Tyrannosaurus rex. Driežas tironas, šlykščiausią pabaisa planetos istorijoje. Pasirašykite štai čia. Mes už jus neatsakome. Tie dinozaurai išbadėję.
Ekelsas paraudo iš piktumo:
— Norite mane įbauginti?
— Atvirai kalbant, taip. Mes nenorime leisti tokių, kuriems jau po pirmo šūvio plaukai piestu atsistoja. Pernai žuvo šeši safario vadovai ir tuzinas medžiotojų. Mes suteikiame jums galimybę patirti tokių aštrių pojūčių, apie kuriuos kiekvienas tikras medžiotojas gali tik svajoti. Kelionė per šešiasdešimt milijonų metų į praeitį ir stambiausias visų laikų laimikis! Štai jūsų čekis. Dar galite jį suplėšyti.
Misteris Ekelsas įsistebeilijo į čekį. Jo pirštai virpėjo.
— Sėkmės! — pasakė žmogus prie pulto. — Misteri Trevisai, štai jums klientas.
Pasiėmę šautuvus, jie tylėdami patraukė per salę prie mašinos — sidabraspalvio metalo ir šėlstančių šviesų.
Iš pradžių diena, paskui naktis, paskui vėl diena ir vėl naktis, o paskui diena— naktis— diena— naktis. Savaitė, mėnuo, metai, dešimtmetis! 2055 metai, 2019, 1999, 1957. Pralėkė! Mašina riaumojo.
Jie užsidėjo deguonies šalmus ir patikrino ausines. Ekelsas suposi minkštoje sėdynėje — veidas išblyškęs, žandikauliai kietai sukąsti. Pažvelgė žemyn į drebančias rankas ir stipriai sugniaužė naują šautuvą. Mašinoje buvo dar keturi žmonės: safario vadovas Trevisas, jo padėjėjas Lesperansas ir dar du medžiotojai — Bilingsas ir Kremeris. Jie sėdėjo, žiūrėdami vienas į kitą, o metai žaibišku greičiu švilpė pro šalį.
— Ar gali šitie šautuvai partiesti dinozaurą? — išgirdo Ekelsas savo paties balsą.
— Jei gerai nusitaikysit, — atsakė Trevisas per šalmo radiją. — Kai kurie dinozaurai turi dvejas smegenis: vienas galvoje, kitas stuburo gale. Tokių neliečiame. Verčiau nebandyti laimės. Pirmus du šūvius taikykite į akis, pasistenkite apakinti, o tada — tiesiai į smegenis.
Mašina sustaugė. Laikas buvo tartum atgal sukama filmo juosta. Pašėlusiu greičiu lėkė saulės, o paskui jas dešimtys milijonų mėnulių.
— Tai bent! — išsprūdo Ekelsui. — Šiandien mums pavydėtų visi kada nors gyvenę medžiotojai. Čia tau ir Afrika pasirodys kaip Ilinojus.
Mašina sulėtino greitį, liovėsi kaukti, tik pamažu murkė. Galiausiai sustojo.
Ir saulė danguje sustojo.
Mašiną supusi migla išsisklaidė, ir žmonės pasijuto besėdį žiloje žiloje senovėje, trys medžiotojai ir du safario vadovai su mėlynvamzdžiais šautuvais ant kelių.
— Kristus dar negimęs, — pasakė Trevisas. — Mozė nebuvo įkopęs į kalną kalbėtis su dievu. Piramidės dar laukia, kol akmenys bus apgludinti ir sustatyti. Aleksandras, Cezaris, Napoleonas — nė vieno iš jų nėra.
Jie linktelėjo.
— Štai, — parodė misteris Trevisas, — džiunglės šešiasdešimt milijonų du tūkstančiai penkiasdešimt penktais metais prieš prezidento Keito atėjimą į valdžią.
Jis parodė į metalinį taką, per klampias pelkes tarp gigantiškų paparčių ir palmių vinguriuojantį į žalius brūzgynus.
— Čia, — paaiškino jis, — mūsų kompanijos nutiestas takas medžiotojų patogumui. Jis laikosi ore per šešis colius nuo žemės. Neužkliudo nė vieno medžio, nė vienos gėlės, nė vienos žolelės. Padarytas iš antigravitacinio metalo. Jo paskirtis — izoliuoti jus nuo praeities pasaulio, kad nieko nepaliestumėte. Laikykitės tako. Nenuženkite nuo jo. Nieku gyvu! Jeigu nukrisite — bauda. Ir nešaudykite be mūsų leidimo.
— Kodėl? — pasiteiravo Ekelsas.
Jie sėdėjo pirmykštės augalijos atvašyne. Pūstelėjus vėjui girdėjosi tolimi paukščių klyksmai, dvelkė dervos bei sūrus senovinės jūros kvapas, drėgnos žolės ir kruvinai raudonų gėlių aromatas.
— Mes nenorime keisti ateities. Mūsų niekas nekvietė čionai, į praeitį. Vyriausybė nepritaria mūsų kelionėms. Mokame didelius pinigus, kad neuždraustų. Laiko mašina — subtilus dalykas. Patys nežinodami, galime sunaikinti kokį nors svarbų gyvūną, kokį paukštelį, vabzdį ar net gėlę ir nutraukti būtiną kokios rūšies vystymosi grandį.
— Nelabai suprantu, — pasakė Ekelsas.
— Gerai, — sutiko paaiškinti Trevisas. — Sakykime, mes atsitiktinai sutraiškome čia pelę. Vadinasi, sunaikiname visus šios pelės ateities palikuonis. Juk taip?
— Taip.
— Ir visus tos pelės palikuonių palikuonis! Vienu kojos pastatymu jūs sunaikinate iš pradžių vieną, paskui tuziną, paskui tūkstantį, milijoną, milijardą galimų pelių!
— Tarkim, jų nebėra, — pasakė Ekelsas. — Kas iš to?
— Kas iš to? — Trevisas paniekinamai purkštelėjo. — O kaipgi bus su lapėmis, kurioms prasimaitinti buvo reikalingos kaip tik šitos pelės? Trūksta dešimties pelių — viena lapė dvesia. Trūksta dešimties lapių — liūtas gaišta badu. Trūksta vieno liūto — dingsta daugybė rūšių vabzdžių, maitvanagių, nesuskaičiuojami milijonai gyvybės formų nusviedžiama chaoso ir pražūties bedugnėn. Kitaip sakant, štai kas: po penkiasdešimt devynių milijonų metų urvinis žmogus — vienas iš tuzino, gyvenančio visame pasaulyje, — išeis medžioti šerno ar kardadančio tigro. Bet jūs, mielas drauge, užmynęs ant vienui vienos pelės, tuo pačiu sumindėte visus tos apylinkės tigrus. Taigi urvinis žmogus numirs iš bado. O tas urvinis žmogus, prašyčiau įsidėmėti, ne šiaip sau vienas žmogus, ne! Jis yra būsimoji tauta. Iš jo būtų kilę dešimt sūnų. Iš tos dešimties — šimtas ir taip toliau, kol būtų susidariusi ištisa civilizacija. Sunaikink tą vieną žmogų ir sunaikinsi visą giminę, tautą, visą istorinę epochą. Tas pats, ką nužudytum vieną Adomo anūką. Užmynęs pelę, sukelsi žemės drebėjimą, kuris iš pagrindų supurtys mūsų planetą ir mūsų likimus. To vieno urvinio žmogaus mirtis uždusins dar negimusius milijardus kitų. Galbūt ir Roma neiškils ant savo septynių kalvų. Galbūt Europa taip ir liks neįžengiamas miškas ir tik Azijoje sužydės pilnakraujis gyvenimas. Užminsi pelę ir sugriausi piramidę. Užminsi pelę ir paliksi amžinybėje pėdsaką sulig Didžiuoju Kanjonu. Nebus karalienės Elžbietos, Vašingtonas niekada nepereis Delavero ir apskritai nebus Jungtinių Valstijų. Taigi būkite atsargūs. Laikykitės tako. Jokiu būdu nenuženkite nuo jo!
— Ką gi, — tarė Ekelsas, — jei jau taip, tai mums nė žolės paliesti nevalia?
— Nevalia. Vieno ar kito augalėlio žuvimas gali nežinia kuo baigtis. Menkiausia klaidelė, padaryta dabar, per šešiasdešimt milijonų metų įgis neįtikėtinas proporcijas. Žinoma, gal mūsų teorija ir neteisinga. Gal mes negalime paveikti laiko. Arba tegalime paveikti tik labai nežymiai. Viena čia žuvusi pelė gal sutrikdys kokios vabzdžių populiacijos pusiausvyrą kažkur kitur, vėliau, paskui gal išnyks kokia rūšis, prasidės nederlius, krizė, vėliau badas, ir visa tai užsibaigs socialiniais poslinkiais visos šalies mastu. O gal nė to nebus. Gal tik švelnus kvėptelėjimas, šnabždesys, dulkelė ore — toks menkutis menkutis pasikeitimas, kurio išsyk nė neįžiūrėsi. Kas žino? Kas gali pasakyti tikrai žinąs? Mes nežinome. Mes tik spėliojame. Bet kadangi tikrai žinome, kad mūsų šlaistymasis laike neabejotinai gali sukelti griausmą ar vos girdimą šnaresį istorijoje, — turime būti atsargūs. Ši mašina, šis takas, jūsų rūbai, jūs patys — viskas, kaip jums žinoma, sterilizuota. O deguonies šalmai reikalingi tam, kad mūsų bakterijos nepatektų į priešistorinę atmosferą.
— O iš kur žinosime, į kurį žvėrį šauti?
— Jie pažymėti raudonais dažais, — atsakė Trevisas. — Šiandien, prieš mūsų kelionę, buvome čionai atsiuntę Lesperansą. Jis su laiko mašina buvo atvykęs į šiuos laikus. Ir pasekė kai kuriuos gyvūnus.
— Tyrinėjo juos?
— Būtent, — tarė Lesperansas. — Aš paseku visą jų gyvenimą ir pasižymiu tuos, kurie gyvena ilgiausiai. Tokių labai nedaug. Kiek kartų poruojasi? Retai. Gyvenimas trumpas. Kai surandu tokį, kurį netrukus pritrėkš griūvantis medis arba įtrauks dervos duobė, pasižymiu tikslią jo žūties valandą, minutę ir sekundę. Paskui iššaunu dažančią kulką. Ji palieka odoje raudoną dėmę. Be šito neapsieisi. Po to nutaikau mūsų atvykimą į praeitį taip, kad susiduriame su baisūnu tuomet, kai iki neišvengiamos žūties jam būna likę vos pora minučių. Taigi nušauname tik tuos gyvūnus, kurie neturi ateities ir kurie, šiaip ar taip, nebesusiporuos. Matote, kokie mes atsargūs?
— Bet jeigu jūs šįryt jau buvote šiame laike, — susijaudinęs prašneko Ekelsas, — tai turėjote susidurti su mumis, su mūsų safariu! Kaip vyko medžioklė? Ar sėkmingai? Ar visi likome gyvi?
Trevisas ir Lesperansas susižvalgė.
— Tai būtų paradoksas, — atsakė Lesperansas. — Tokios painiavos, kad žmogus sutiktų pats save, laikas neleidžia. Kai toks pavojus atsiranda, laikas pasitraukia į šalį. Tarsi lėktuvas, pataikęs į oro duobę. Ar pajutote, kaip mašina krestelėjo prieš sustodama? Tai ji praleido mus grįžtančius atgal į ateitį. Bet mes nieko nematėme. Todėl neįmanoma sužinoti, ar ši ekspedicija buvo sėkminga, ar mes nudobėme savo pabaisą ir ar visi mes — tikriau sakant — ar jūs, misteri Ekelsai, grįžote gyvas.
Ekelsas nejaukiai šyptelėjo.
— Gana, — nukirto Trevisas. — Stojam!
Jie pasiruošė išeiti iš mašinos.
Džiungles buvo tankios, džiunglės buvo didžiulės, džiunglės buvo visas pasaulis — be galo ir be krašto. Oras pilnas muzikos garsų ir burių šlamėjimo — tai pterodaktiliai sklandė po dangų, išskėtę milžiniškus kaip urvo skliautai pilkus sparnus, gigantiški šikšnosparniai iš naktinio košmaro ar kliedesio. Ekelsas, balansuodamas ant siauro tako, juokais nusitaikė.
— Liaukimės — sudraudė Trevisas. — Nė tyčia nesitaikykit, velniai jus griebtų! Jeigu šautuvas iššaus...
Ekelsas paraudo.
— Kurgi mūsų tiranozauras?
Lesperansas žvilgtelėjo į laikrodį.
— Tuoj pasirodys. Mes susitiksime po šešiasdešimties sekundžių. Tik žiūrėkit, kad būtų raudonai pažymėtas! Nešaukite be mūsų leidimo. Nenulipkite nuo tako!
Jie ėjo į priekį, glostomi rytmečio vėjo.
— Keista, — sumurmėjo Ekelsas, — priekyje — šešiasdešimt milijonų metų, rinkimai baigėsi. Keitas išrinktas prezidentu. Visi švenčia. O mes čia, milijonų metų kaip nebūta, jų tiesiog nėra. Viso to, kas mums rūpėjo mėnesių mėnesiais, visą gyvenimą, dar nė būti nėra, apie tai nėra net jokios užuominos.
— Nuleiskit saugiklius! — sukomandavo Trevisas. — Jums pirmas šūvis, Ekelsai. Antras Bilingsui. Trečias Kremeriui.
— Medžiojau tigrus, šernus, buivolus, dramblius, o dabar štai šitą... — tarė Ekelsas. — Aš visas drebu kaip vaikas.
— Štai! — šūktelėjo Trevisas.
Medžiotojai stabtelėjo.
Trevisas pakėlė ranką.
— Priekyje, — sušnibždėjo jis. — Rūke. Jis ten! Pasitikite jo karališkąją didenybę.
Džiunglių platybės čežėjo, šiugždėjo, murmėjo, dūsavo.
Staiga viskas nuščiuvo, tartum kas būtų uždaręs duris.
Tyla.
Nudundėjo griaustinis.
Priekyje, už kokio šimto jardų, iš miglos išniro Tyrannosaurus rex.
— Tai... — suvebleno Ekelsas. — Tai...
— Ša!
Jis žirgliojo didžiulėmis stangriomis ir blizgančiomis kojomis. Iškilęs per trisdešimt pėdų virš aukščiausių medžių — milžiniškas blogio dievas, prispaudęs miniatiūrines laikrodininko rankytes prie riebalingos ropliškos krūtinės. Kiekviena koja — stūmoklis, tūkstantis svarų balto kaulo, apvynioto storomis raumenų virvėmis, aptraukto svidančia raukšlėta oda nelyginant grėsmingo kario šarvais. Kiekviena šlaunis — tona mėsos, dramblio kaulo ir plieninio tinklo. O iš platėliausios kilsčiojančios krūtinės stirkso tos dvi miniatiūrinės rankytės su pirštais, kuriems vieni niekai pakelti žmogų ir prisikišus arčiau apžiūrėti iš visų pusių kaip žaisliuką. Ir pagaliau galva — toną sveriantis monolitas, grakščiai iškeltas į padanges. Nasrai išžioti, dantys nelyginant durklų tvora. Akys — stručio kiaušiniai — vartaliojasi, ir nieko daugiau jose nematyti, vien alkis. Staiga siaubūnas prasičiaupė kiek ir iššiepė dantis. Ir ėmė bėgti, pasturgaliu vartydamas medžius ir krūmus, nagais ardamas drėgną žemę, palikdamas šešių colių gylio pėdsakus. Bėgo plastišku baleto žingsniu, neįtikėtinai lengvu ir grakščiu, turint galvoje dešimties tonų svorį. Pribėgęs saulės nušviestą plotą, sukluso ir išskėtė ropliškas rankeles.
— Oho! — Ekelso lūpos virptelėjo. — Ištiesęs ranką jis ir mėnulį pasiektų!
— Ša!.. — piktai sušnypštė Trevisas. — Jis dar nepastebėjo mūsų.
— Jo neįmanoma nudėti, — ramiai ištarė nuosprendį Ekelsas. Jis pasvėrė faktus ir pareiškė savo neginčijamą nuomonę. Šautuvas jo rankose atrodė kaip žaislinis. — Ko čia mes, kvailiai, atsitrenkėm? Juk tai neįmanoma.
— Nutilkit! — vėl sušnypštė Trevisas.
— Kraupus sapnas...
— Aplink! — sukomandavo Trevisas. — Tyliai eikite atgal prie mašinos. Pusė sumos bus jums grąžinta.
— Nesitikėjau, kad jis bus toks milžiniškas, — pasakė Ekelsas. — Žodžiu, apsirikau. Ne, aš nedalyvausiu.
— Jis pastebėjo mus!
— Ant krūtinės raudona dėmė!
Driežas išsitiesė. Šarvuotas jo kūnas žvilgėjo tartum tūkstančiai žalsvų monetų. Gleivėtos monetos garavo. Tose gleivėse knibždėjo smulkūs vabzdžiai, ir visas kūnas vilnijo ir mirguliavo net tada, kai pabaisa nejudėjo. Dinozauras iškvėpė orą. Virš džiunglių nubangavo žalios mėsos dvokas.
— Išveskite mane iš čia, — paprašė Ekelsas. — Man dar taip niekada nebuvo. Iki šiol žinodavau, kad liksiu gyvas. Visada buvo patikimi vadovai, geras laimikis ir jokio pavojaus. O šį kartą apsišoviau. Atvirai prisipažįstu. Per kietas riešutas.
— Tik nebėkite, — įspėjo Lesperansas. — Grįžkite į mašiną ir pasislėpkite.
— Taip, — Ekelsas tartum suakmenėjo. Jis pasižiūrėjo į kojas, kurios nejudėjo iš vietos. Ir bejėgiškai sudejavo.
— Ekelsai!
Vilkdamas kojas, tankiai mirkčiodamas jis žengė porą žingsnių.
— Ne į tą pusę!
Vos tik jis sukrutėjo, pabaisa siaubingai kriokdama puolė į priekį. Šimtą jardų ji nulėkė per šešias sekundes. Šautuvai pakilo ir paleido salvę. Iš žvėries nasrų išsiveržė vėtra ir paskandino žmones gleivių ir sukrešėjusio kraujo tvaike. Pabaisa kaukė, saulėje žėrėjo jos dantys.
Ekelsas neatsigręžė, aklai priėjo prie tako krašto, nužengė nuo jo ir nesižinodamas, ką darąs, patraukė į džiungles su bejėgiškai kadaruojančiu šautuvu rankoje. Pėdos grimzdo minkštose samanose. Kojos nešė jį tolyn, ir jis jautėsi vienišas ir visiškai abejingas tam, kas vyko už jo nugaros.
Vėl supyškėjo šautuvai. Šūvius užslopino riksmai ir pabaisos grumėjimas. Sunki driežo uodega sušvilpė ore, sumostagavo į šonus. Medžiai lėkė į viršų lyg lapų ir šakų debesys. Pabaisa ištiesė juvelyro rankeles žmonių pusėn — tuoj jinai juos paglostys, perdrėks pusiau, sutraiškys kaip uogas, susigrūs į nasrus, į staugiančią gerklę. Didžiuliai akių obuoliai jau prie pat. Juose žmonės išvydo savo atspindžius. Ir paleido salvę į metalinius vokus, į žėrinčius juodus vyzdžius.
Tarsi akmeninis stabas, tarsi kalnų griūtis tiranozauras ėmė virsti. Grumėdamas jis kabinosi už medžių ir vilko juos kartu. Sulankstė ir išdraskė metalinį taką. Žmonės puolė bėgti. Dešimt tonų šiltos mėsos griuvo žemėn kaip akmens uola. Pasigirdo šūviai. Pabaisa pliaukštelėjo šarvuota uodega, sugrikšėjo gyvatės žandikauliais ir nurimo. Iš krūtinės ištryško kraujo fontanas. Kažkur viduriuose sprogo skysčio maišas. Žmones užpylė šlykščios srovės. Ir jie stovėjo raudoni ir blizgantys.
Griaustinis nutilo.
Džiunglės nuščiuvo. Po griūties — žalia ramybė. Po nakties košmaro — rytas.
Bilingsas su Kremeriu sėdėjo ant tako ir vėmė. Trevisas su Lesperansu stovėjo su rūkstančiais šautuvais rankose ir keikėsi paskutiniais žodžiais.
Laiko mašinoje visas virpėdamas sukniubęs gulėjo Ekelsas.
Kažkaip jo vis dėlto sugrįžta prie tako ir įlipta į mašiną.
Priėjo Trevisas, žvilgtelėjo į Ekelsą, pasiėmė marlės iš metalinės dėželės ir sugrįžo pas kitus, sėdinčius ant tako.
— Nusišluostykit.
Medžiotojai nusivalė kraują nuo šalmų. Paskui ir jie ėmė keiktis. Netoliese gulėjo nejudantis sustingusios mėsos kalnas. Iš jo vidaus sklido dejonės ir gurgesys — tai merdėjo paskutinės ląstelės, baigėsi organų veikla, limfa paskutinįsyk tekėjo iš divertikulo į pūslę, iš pūslės į blužnį, viskas užsivėrinėjo, užsidarinėjo visam laikui. Tartum stovėtum prie sulūžusio garvežio arba ką tik baigusio darbą garo stūmoklio, — vožtuvai atviri arba sandariai užspausti. Sutraškėjo kaulai: nebelaikoma raumenų masė visu svoriu užgulė ir sutraiškė prie žemės prispaustas rankas. Kalnas liumpsėdamas rimo.
Pasigirdo dar vienas trakštelėjimas. Aukštai viršuje nuo gigantiško medžio tarsi nuo sunkaus inkaro atplyšo šaka ir užkrito ant negyvo žvėries, lyg ir galutinai patvirtindama jo baigtį.
— Taip, — Lesperansas žvilgtelėjo į laikrodį. — Minutė minutėn. Tai tas pats milžiniškas medis, kuris ir turėjo virsdamas jį užmušti. — Jis pasižiūrėjo į abu medžiotojus. — Norite turėti trofėjaus nuotrauką?
— Ką?
— Laimikio į ateitį vežtis negalima. Jis turi pasilikti čia, kur ir šiaip būtų žuvęs, kad juo galėtų misti bakterijos, vabzdžiai, paukščiai. Pusiausvyros trikdyti nevalia. Laimikis paliekamas, bet galime jus prie jo nufotografuoti.
Vyrai pabandė susivokti, bet paskui bejėgiškai papurtė galvas.
Jie leidosi nuvedami taku atgal į mašiną. Pavargę susmuko ant sėdynių. Dar kartą atsisuko į sumaitotą pabaisą, į tą sustingusį kauburį, jau apspistą neregėtų skraidančių roplių ir auksasparnių vabzdžių, knebinėjančių garuojančius šarvus.
Staiga visi apmirė, išgirdę laiko mašinoje kažkokį šiugždesį. Ant grindų, visas tirtėdamas, sėdėjo Ekelsas.
— Atleiskite, — pagaliau išstenėjo jis.
— Stokis! — užriko Trevisas.
Ekelsas atsistojo.
— Žygiuok į taką, — paliepė Trevisas. — Tu nebegrįši su mašina. Mes paliekame tave čia!
Lesperansas spustelėjo Treviso ranką.
— Palauk...
— Nesikišk! — atstūmė jį Trevisas. — Per šitą pusgalvį mes vos nežuvome. Bet tai dar ne svarbiausia, ne. Svarbiausia jo batai! Pažvelkite į juos! Jis buvo nulipęs nuo tako. Mes pražuvę! Mūsų laukia tūkstančiai dolerių baudos! Juk mes garantuojame, kad niekas nenulips nuo tako. O jis nulipo. Prakeiktas asilas! Aš turėsiu pranešti vyriausybei. Ir mums uždraus šitas keliones. Kas žino, ką jis padarė laikui, istorijai!
— Nesikarščiuok, jis tik šiek tiek išsipurvino padus.
— Iš kur mes žinome? — suriko Trevisas. — Mes ničnieko nežinome. Juk visa tai mįslė! Išlipk, Ekelsai!
Ekelsas pasigraibė po kišenes.
— Aš sumokėsiu kiek tik panorėsite. Šimtą tūkstančių dolerių!
Trevisas dėbtelėjo į Ekelso čekių knygelę ir nusispjovė.
— Lipk lauk! Pabaisa guli prie tako. Sukišk rankas iki alkūnių jai į nasrus. Tada galėsi grįžti.
— Nesąmonė!
— Pabaisa negyva, idiote! Kulkos neturi likti praeityje, jos gali ką nors pakeisti. Va peilis. Iškrapštyk jas!
Džiunglės vėl buvo gyvos, pilnos pirmykščių virpesių ir paukščių klyksmų. Ekelsas lėtai apsisuko ir pasižiūrėjo į tą priešistorinę dvėselienos krūvą, tą košmarų ir siaubo kalną. Pagaliau tartum miegodamas jis nusliūkino taku jos link.
Po penkių minučių drebėdamas jis sugrįžo prie mašinos. Jo rankos ligi alkūnių buvo šlapios ir kruvinos. Atkišo plaštakas — kiekvienoje turėjo po kelias plienines kulkas. Paskui griuvo ant žemės ir paliko gulėti nekrutėdamas.
— Nereikėjo jo versti šito daryti, — pasakė Lesperansas.
— Nereikėjo? Anksti dar apie tai spręsti. — Trevisas pakrutino nejudantį kūną. — Liks gyvas. Užtat daugiau nebeužsimanys į šitokią medžioklę. Na gerai, — jis vangiai bakstelėjo nykščiu Lesperansui. — Įjunk. Keliausim namo.
1492. 1776. 1812.
Jie nusiplovė rankas ir veidus. Persivilko prie kūno prikepusius marškinius ir kelnes. Ekelsas jau buvo atsipeikėjęs, bet nieko nešnekėjo. Trevisas geras dešimt minučių prisispyręs žiūrėjo į jį.
— Nežiūrėkit į mane! — suriko Ekelsas. — Aš nieko nepadariau.
— Kas gali žinoti...
— Tik tiek, kad nulipau nuo tako ir išsitepiau batus. Ko jūs iš manęs norit? Kad pulčiau ant kelių ir atgailaučiau?
— Gali prireikti ir šito. Įspėju jus, Ekelsai, aš dar galiu jus ir nušauti. Šautuvas užtaisytas.
— Aš nekaltas. Aš nieko nepadariau!
1999.2000.2055.
Mašina sustojo.
— Išlipkite, — sukomandavo Trevisas.
Kambarys buvo toks pat kaip ir jiems išvykstant. Nors ne visai toks pat. Prie to paties stalo sėdėjo tas pats tarnautojas. Nors ir ne visai tas pats ir ne visai prie to paties stalo.
Trevisas paskubomis apsidairė.
— Viskas gerai? — burbtelėjo.
— Žinoma. Sveiki sugrįžę!
Tačiau Trevisas vis dar negalėjo nusiraminti. Jis, rodos, tikrino kiekvieną oro atomą ir net saulės spindulius, krintančius pro aukštą langą.
— Gerai, Ekelsai, lipkite lauk. Ir kad aš daugiau jūsų nematyčiau.
Ekelsas nejudėjo.
— Ar negirdėjot? — pakartojo Trevisas. — Į ką jūs taip žiūrit?
Ekelsas lėtai traukė orą — su oru buvo kažkas atsitikę, kažkoks cheminis pakitimas, tačiau toks nežymus, toks subtilus, kad tik silpnas pasąmonės balsas kuždėjo jam apie šį pasikeitimą. Ir spalvos — balta, pilka, oranžinė — ant sienų, baldų, už lango... buvo... buvo... buvo... Ir kažkoks jausmas. Per kūną bėgo šiurpuliai. Rankos tirtėjo. Jis stovėjo ir visomis kūno poromis siurbė tą keistumą. Tarsi kažkur kažkas būtų švilpęs švilpuku, kurį girdi tik šunys. Ir jo kūnas tarsi be garso būtų šaukęs atsiliepdamas. Už šio kambario, už šio žmogaus, lyg ir ne to paties, kur anksčiau, už jo stalo, lyg ir ne visai tokio pat kaip anksčiau... plytėjo didelis gatvių ir žmonių pasaulis. Koks tas pasaulis — dabar nežinia. Jis kone jautė, kaip jie vaikšto tenai už sienų nelyginant daugybė šachmatų figūrėlių, genamų sauso vėjo...
Bet svarbiausia — skelbimas ant sienos, tas pats skelbimas, kurį jau šiandien skaitė, kai pirmąsyk buvo atėjęs.
Jis buvo pasikeitęs.
SAFARIS LAIKE
SAFARIS I BET KURIUOS METUS PRAEITIJE
JUS IŠSIRENKATE GIVUNA
MES NUGABENAME JUS I VIETA
JUS JI NUŠAUNATE
Ekelsas sudribo ant kėdės. Karštligiškai puolė gramdyti purvą nuo batų. Drebanti jo ranka užčiuopė lipnų gniutulą.
— Ne, negali būti! Negi toks mažmožis būtų galėjęs!..
Ne!
Įminta į purvą buvo žalsvai auksinė su juodomis dėmelėmis peteliškė — labai graži ir nebegyva.
— Dėl tokio nieko! Dėl peteliškės! — šaukė Ekelsas.
Peteliškė nukrito ant grindų — dailus mažulytis padarėlis, galėjęs sutrikdyti pusiausvyrą, sugriauti tvarkingą eilę mažų domino kauliukų, paskui stambesnių ir pagaliau gigantiškų domino, metų metais sugulusių vienas prie kito laiko plokštumoje.
Ekelso mintys lėkė pašėlusiu greičiu. Ne, jis negalėjo taip visko pakeisti! Vienos peteliškės žuvimas negali būti toks reikšmingas! Juk negali?!
Jo veide nebebuvo nė lašo kraujo. Lūpos virpėdamos prasižiojo:
— Kas... kas vakar laimėjo prezidento rinkimus?
Žmogus prie stalo nusikvatojo.
— Turbūt juokaujate? Lyg nežinotumėt. Doičeris, aišku! Kas gi daugiau! Negi tas silpnaprotis Keitas? Dabar valdžioje geležinis žmogus, vyras su galva! — staiga tarnautojas nutilo. — Kas atsitiko?
Sudejavęs Ekelsas parpuolė ant kelių. Virpančiais pirštais sugrabaliojo auksasparnę peteliškę.
— Nejaugi negalima, — meldė jis pasaulio, savęs, laiko mašinos, tarnautojų, — nejaugi negalima jos sugrąžinti, prikelti? Nejaugi negalima pradėti viską iš pradžių? Nejaugi...
Lyg suakmenėjęs jis klūpojo užsimerkęs, drebėdamas, laukdamas. Girdėjo, kaip Trevisas garsiai alsuoja, girdėjo, kaip jis pakėlė šautuvą ir paspaudė gaiduką.
Nudundėjo griaustinis.
1952