Pelės po šluota

Pačią pirmąją naktį jie matė fejerverkus — toks sproginėjimas, ko gero, būtų galėjęs ir išgąsdinti, priminti kur kas baisesnius dalykus, bet šitie fejerverkai buvo nuostabūs: raketos kilo į senovinį šiltą Meksikos dangų ir biro melsvomis spindinčiomis žiežirbomis. Buvo nepaprastai gera, oras kvepėjo gyvybe ir mirtimi, lietumis ir dulkėmis, smilkalais iš bažnyčių ir variu iš estrados, kurioje dūdų orkestras tūtavo nesibaigiančią „Balandėlę“. Bažnyčios durys buvo plačiai atlapotos, ir atrodė, kad palubėje rūkdamas dega didžiulis žvaigždynas, nukritęs iš spalio dangaus: galybė žvakių skaisčiai liepsnojo, skleisdamos malonų kvapą. Virš aikštės, išklotos vėsiomis akmens plokštėmis, žybčiojo vis nauji ir kaskart gražesni fejerverkai kaip per lyną bėgančios kometos, atsitrenkiančios į nedegtų plytų kavinės sieną, paskui užbėgančios aukštyn į bažnyčios bokštą, pilną basakojų vaikigalių, kurie spardė, žvangino ir be perstogės siūbavo galingus varpus, galingai aidinčius aplinkui.

Po aikštę blaškėsi liepsonojantis bulius ir vaikėsi kvatojančius suaugusiuosius ir iš džiaugsmo spiegiančius vaikus.

— Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntieji, — šypsodamasis tarė Viljamas Treivisas, kartu su žmona stovintis atokiau nuo triukšmingos minios.

Staiga bulius pasileido tiesiai į juos. Pasilenkę, apšaudomi ugninių sviedinių, juodu nubėgo pro bažnyčią ir estradą, per muzikos trenksmą ir žmonių klegesį, po žvaigždėtu dangum, susikibę už rankų, juokdamiesi. Bulius pralėkė pro šalį — parako žiežirbas spjaudantis bambuko karkasas ant greitakojo meksikiečio pečių.

— Gyvenime taip nesilinksminau, — sustojusi kvapo atgauti tarė Suzana Treivis.

— Rojus, — pritarė Viljamas.

— Ir taip bus dar ilgai, ar ne?

— Kiaurą naktį.

— Ne, aš turiu galvoje mūsų kelionę.

Jis suraukė antakius ir paplojo sau per priekinę švarko kišenę.

— Akredityvų pakaks visam gyvenimui. Linksminkis. Užmiršk viską. Jie niekada mūsų nesuras.

— Niekada?

— Niekada.

Dabar kažkas, užsikoręs į varpinę, ėmė mėtyti žemyn didžiulės petardas; minia puldinėjo į šalis, o jos šnypšdamos ir rūkdamos su baisiais trenksmais sproginėjo tarp šokančių kojų ir striksinčių kūnų.

Saldžiai kvepėjo kukurūzų paplotėliais, kavinėse sėdėjo vyrai su alaus bokalais saulės nurudintose rankose ir žiūrėjo į gatvę.

Buliui atėjo galas. Ugnis bambuko vamzdeliuose baigėsi, ir po viskam. Meksikietis nusiėmė nuo pečių karkasą. Berniūkščiai susispietė aplinkui, norėdami pačiupinėti pasakišką papjė mašė galvą ir tikrų tikriausius ragus.

— Eime apžiūrėti buliaus, — pasiūlė Viljamas.

Kai jie ėjo pro kavinės duris, Suzana pastebėjo vieną vyrą, žiūrintį į juos — šviesaus gymio, su sniego baltumo eilute, melsvu kaklaraiščiu ir melsvais marškiniais, pailgo, saulėje įdegusio veido. Jo plaukai šviesūs ir lygūs, akys mėlynos, ir jis prisispyręs žiūrėjo tiesiai į juos.

Ji niekada nebūtų atkreipusi į jį dėmesio, jeigu ne virtinė butelių, išsirikiavusių prie nepriekaištingo baltumo alkūnės: pilvotas mėtinio likerio butelis, pailgas skaidraus vermuto, grafinėlis konjako ir dar septyni buteliai su įvairiausių rūšių likeriais, o po ranka gal dešimt nedidelių iki pusės pripiltų taurelių, iš kurių, nenuleisdamas akių nuo gatvės, jis tolydžio siurbčiojo markstydamasis ir iš pasigardžiavimo čepsėdamas plonomis lūpomis. Kitoje rankoje rūko plonas Havanos cigaras, o ant kėdės pūpsojo gal dvidešimt pakelių turkiškų cigarečių, šešios dėžutės cigarų ir keli buteliukai odekolono.

— Vili... — sušnibždėjo Suzana.

— Nekreipk dėmesio, — pasakė vyras. — Jis ne iš tų.

— Aš mačiau jį šįryt aikštėje.

— Eik neatsigręždama tolyn. Apžiūrinėk papjė mašė bulių. Na va, o dabar klausk, ko norėjai.

— Ar tu nemanai, kad jis — seklys?

— Jie negalėjo mūsų susekti.

— O jeigu?

— Koks gražus bulius, — pasakė Viljamas savininkui.

— Argi jis būtų galėjęs vytis mus per visus du šimtus metų, kaip manai?

— Atsargiau, dėl dievo meilės!

Suzana susverdėjo. Jis stipriai suėmė ją už alkūnės ir pavedėjo į šalį.

— Tik neapalpk, — jis nusišypsojo, kad niekam nekiltų įtarimo. — Ko tau bijoti. Eime tiesiai į kavinę, atsisėskime priešais jį, ir jis mūsų nė neįtars, jeigu iš tiesų yra tas, kuo laikome.

— Ne, negaliu.

— Reikia. Eime. Aš Deividui taip ir pasakiau, kad tai mažų mažiausiai juokinga, — garsiai tarė Viljamas, kai juodu jau lipo kavinės laiptais.

Mes čia, galvojo Suzana. Kas mes tokie? Kur einame? Ko bijome? Prisimink viską nuo pradžių, paliepė ji sau, stengdamasi neprarasti nuovokos, jausdama po kojomis nedegtų plytų grindis.

Mano pavardė Ana Kristen, mano vyras — Rodžeris. Mes iš du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktųjų metų. Mes gyvenome siaubingame pasaulyje. Pasaulyje, kuris tarsi juodas laivas lekia tolyn nuo sveiko proto ir civilizacijos kranto, kaukdamas šiurpiu balsu ir nešdamas du milijardus žmonių, neklausdamas, ar jie to nori, ar ne — lekia į mirtį, ten, kur baigiasi sausuma su jūromis ir atsiveria radioaktyvios liepsnos ir beprotybės bedugnė.

Jie įėjo į kavinę. Vyriškis žiūrėjo į juos.

Suskambėjo telefonas.

Suzana krūptelėjo. Ji prisiminė, kaip ateityje, po dviejų šimtų metų, vieną giedrą du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktųjų metų balandžio rytą suskambėjo telefonas ir ji pakėlė ragelį.

— Ana, čia Renė! Ar girdėjai apie biurą, kuris organizuoja laiko keliones? Galima vykti kur tik nori — į Romą dvidešimt pirmais metais prieš Kristaus gimimą, į Vaterlo pas Napoleoną — į bet kokį laiką, bet kokią vietą!

— Tu juokauji, Rene?

— Nė kiek. Klintonas Smitas šį rytą iškeliavo į tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeštųjų metų Filadelfiją. Biuras viską gali. Pinigų, žinoma, reikia turėti. Bet tik pagalvok — savo akimis pamatyti Romos gaisrą, Chu Bi-Lajų, Mozę ir Raudonąją jūrą! Pasižiūrėk į pašto dėžutę, turbūt jau ir tu būsi gavusi reklamą.

Ji atidarė pneumatinę dėžę ir ištraukė reklaminį prospektą ant metalinės folijos:

ROMA IR BORDŽOS!

BROLIAI RAITAI SU „KITI HOK“!

Kelionių į praeitį biuras aprūpina jus atitinkamais drabužiais ir nukelia į minią, kuri regi Linkolno arba Cezario nužudymą! Mes apsiimame išmokyti jus bet kurios kalbos, kad tam tikroje epochoje ir tam tikrais metais galėtumėte jaustis kuo laisviausiai. Lotynų, graikų, senovinė šnekamoji anglų kalba — kokios tik pageidausite! Laiko kelionės — puikiausias poilsis!

Renė vis dar tarškėjo į ragelį:

— Mudu su Tomu rytoj išvykstame į tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt antruosius metus. Jam žadėjo vietą Kolumbo laive. Ar ne žavu!

— Taip, — sumurmėjo Ana apstulbusi. — O kaip vyriausybė žiūri į šitą Laiko kelionių kompaniją?

— Oi, ką tu, policija seka kiekvieną žingsnį. Kad žmonės nepradėtų sprukti nuo karinės prievolės į praeitį. Išvykdami visi turi palikti čia užstatą, namus ir visą turtą, kaip grįžimo garantiją. Juk, šiaip ar taip, pas mus karas.

— Taip, karas, — sumurmėjo Ana. — Karas.

Ji stovėjo su telefono rageliu rankoje ir galvojo: „Štai ji, laiminga proga, apie kurią mudu su vyru svajojome šitiek metų! Mums visai nepatinka šis du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktųjų metų pasaulis.

Jis norėtų pabėgti nuo darbo bombų gamykloje, aš — nuo laboratorijos, veisiančios pražūtingas bakterijas. Gal mums pasisektų pabėgti, pasislėpti amžių glūdumoje, painiame laiko labirinte, kad jie niekada mūsų nebesurastų ir nebesugrąžintų į pasaulį, kur deginamos knygos, kur tikrinamos mūsų mintys, kur baimė džiovina smegenis, kur visi žygiuoja pagal komandą, kur kiauras dienas klykia radijas...“

Jie buvo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntųjų metų Meksikoje.

Suzana žiūrėjo į dėmėtą kavinės sieną.

Tiems, kurie gerai tarnauja ateities valstybei, leidžiama per atostogas prasiblaškyti praeityje. Ir štai juodu su vyru atvyko į tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntuosius metus, išsinuomojo Niujorke kambarį, pavaikščiojo po teatrus, pasigrožėjo pažaliavusia Laisves statula, dar tebestovinčia uoste, o trečią dieną persivilko kitais drabužiais, pasikeitė pavardes ir slapta pabėgo į Meksiką!

— Tai tikrai jis, — sušnibždėjo Suzana, žiūrėdama į nepažįstamąjį prie stalelio. — Tos cigaretės, cigarai, gėrimai. Jie jį išduoda. Ar pameni mūsų pirmąjį vakarą praeityje?

Prieš mėnesį, tą pirmąjį vakarą Niujorke, prieš pabėgdami, jie mėgavosi neįprastais gėrimais ir valgiais, prisipirko daugybę buteliukų kvepalų ir išbandė kelias dešimtis cigarečių rūšių, nes ateityje viso to beveik nėra, ten viską suryja karas. Todėl jie kaip pamišę lakstė po barus bei tabako kioskus ir grįždavo namo palaimingai apsvaigę, vos gyvi.

Ir dabar va tas žmogus elgiasi taip, kaip gali tiktai atvykėlis iš ateities, jau daug metų neragavęs svaigalų nei cigarečių.

Viljamas su Suzana atsisėdo ir užsisakė gėrimo.

Nepažįstamasis apžiūrinėjo jų drabužius, šukuosenas, papuošalus — netgi eiseną ir judesius.

— Sėdėk ramiai, — sumurmėjo Viljamas. — Dėkis, kad visą gyvenimą nešioji tokius drabužius.

— Veltui mes bandėme pabėgti.

— O dieve! — pasakė Viljamas. — Jis eina čia. Tu tylėk, aš pats su juo pasišnekėsiu.

Nepažįstamasis priėjo ir nusilenkė. Vos girdimai taukštelėjo batų kulnai. Suzana pašiurpo. Ak, tas kariškas garsas! Jo su niekuo nesupainiosi, kaip ir to nepakenčiamo baladojimo į duris vidury nakties!

— Misteri Rodžeri Kristenai, — pasakė nepažįstamasis, — jūs nepasitraukėte kelnių sėsdamasis.

Viljamas apmirė. Jis nuleido akis — rankos lyg niekur nieko gulėjo ant kelių. Suzanos širdis trankėsi kaip pašėlusi.

— Jūs apsirikote, — skubiai pasakė Viljamas. — Mano pavardė ne Krisnelas.

— Kristenas, — pataisė nepažįstamasis.

— Aš esu Viljamas Treivisas, — tarė Viljamas. — Ir nesuprantu, kodėl jums taip parūpo mano kelnės.

— Atleiskite. — Nepažįstamasis prisitraukė kėdę. — Tarkime, aš atpažinau jus iš to, kad sėsdamasis nepasitraukėte aukštyn kelnių. O visi pasitraukia. Jeigu to nedarysi, kelnės per kelius išsitampys ir pūpsos. Aš esu iš labai toli, misteri.. Treivisai, ir aš ieškau draugų. Mano pavardė Simsas.

— Mes užjaučiame jus, misteri Simsai, bet esame pavargę. O rytoj vykstame į Akapulką.

— Žavinga vieta. Aš kaip tik iš ten, ieškojau ten draugų. Jie turėtų būti kažkur čia. Bet aš juos dar surasiu. Jūsų žmona prastai jaučiasi?

— Labanakt, misteri Simsai.

Jie pakilo eiti. Viljamas stipriai suspaudęs laikė Suzaną už rankos. Juodu nebeatsisuko, išgirdę už nugaros misterio Simso balsą:

— Tiesa, ir dar vienas dalykas... — Jis patylėjo, o paskui lėtai, raiškiai ištarė: — Du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktieji metai.

Suzana užsimerkė, pajutusi, kaip žemė slysta iš po kojų. Nieko nematydama ji žengė į žėrinčią nuo ugnių aikštę.

Juodu užsirakino viešbučio numeryje. Paskui ilgai stovėjo tamsoje, jinai verkė, ir atrodė, kad kambario sienos tuoj užgrius ant jų. Kažkur toli sproginėjo fejerverkai, aikštėje skambėjo juokas.

— Tai prakeiktas akiplėša, — pasakė Viljamas. — Sėdi sau, dūmija tas sumautas cigaretes, maukia per dieną ir tyrinėja mus kaip kokius gyvius. Kodėl aš jo iškart nenudėjau! — Viljamo balsas jau buvo kone isteriškas. — Jis netgi išdrįso pasisakyti tikrąją pavardę? Vyriausiasis seklys! Ir tos kelnės! Dieve mano, kodėl gi aš jų nepasitraukiau sėsdamasis! Juk tai būdingiausias šios epochos judesys, kurį visi atlieka negalvodami. O kai aš to nepadariau, tai iškart išsiskyriau iš aplinkinių; aha, pagalvojo jis, štai žmogus, kuris niekada nėra dėvėjęs ilgų kelnių, o pratęs prie uniforminių galifė ir kitokių ateities drabužių. Mane užmušti maža, kad aš viską sugadinau!

— Ne ne, dėl visko kalta mano eisena... tos aukštos kulnys... jos nulėmė. Ir mudviejų šukuosenos... tartum ką tik iš kirpyklos. Mes tokie negrabūs ir taip nesmagiai jaučiamės.

Viljamas uždegė šviesą...

— Jis dar tik bando mus. Dar nėra dėl mūsų tikras... nėra visai tikras. Todėl negalima nuo jo bėgti. Tada jis jau nebeturėtų abejonių. Negalima šito leisti. Mes kuo ramiausiai važiuosim į Akapulką.

— Gal jis visai neabejoja, o tik žaidžia.

— Nė kiek nenustebčiau. Visas pasaulio laikas jo rankose. Jis gali slankioti čia kiek tinkamas, o paskui grąžinti mus į ateitį, kurioje mes atsidursime lygiai po minutės nuo mūsų išvykimo. Jis gali laikyti mus nežinioje daugybę dienų ir vis šaipytis.

Suzana sėdėjų ant lovos šluostydamasi ašaras ir traukdama senovinį anglių ir smilkalų kvapą.

— Jie nekels skandalo, kaip tu manai?

— Neišdrįs. Tam, kad galėtų įkišti mus į savo laiko mašiną ir sugrąžinti atgal, jie turi užklupti mus vienu du.

— Tuomet tai išeitis, — pasakė ji, — mes niekuomet nebūsime vieni, visada tarp žmonių. Susirasime krūvą draugų, vaikštinėsime po turgų, kiekviename mieste nakvosime merijoje, mokėsime policijos viršininkui, kad mus saugotų, kol pagaliau rasime, kaip nužudyti Simsą, ir pabėgsime persirengę kitais, kad ir meksikiečių drabužiais.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai.

Jie užgesino šviesą ir tylomis nusirengė. Žingsniai nutolo. Kažkur trinktelėjo durys.

Suzana stovėjo prie lango, žvelgdama žemyn į tamsoje skendinčią aikštę.

— Tai šitas statinys ir yra bažnyčia?

— Taip.

— Aš dažnai spėliodavau, kokios gi būdavo tos bažnyčios. Jų jau seniai niekas nebėra matęs. Gal rytoj nueisime pasižiūrėti?

— Žinoma. Gulkis.

Jie gulėjo tamsiame kambaryje.

Po pusvalandžio suskambo telefonas.

Suzana pakėlė ragelį:

— Klausau.

— Kad ir slepiasi pelės po šluota, jų dainelė vis tiek sudainuota.

Ji padėjo ragelį ir visa pašiurpusi atsigulė vėl.

Už lango, tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntais metais, kažkas su gitara skambino vis tas pačias tris daineles.

Naktį, ištiesusi ranką, ji vos nepalietė du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktųjų metų. Jos pirštai slydo per šaltą laiko erdvę tartum per kokį gofruotą popierių, o ausyse aidėjo marširuojančių kojų žingsniai, milijonai orkestrų trenkė milijoną karinių maršų; ji matė dešimtis tūkstančių sterilių mėgintuvėlių su ligas sukeliančių bakterijų kultūromis ir norėjo juos paimti, kaip dirbdama ateities fabrike, — tuos mėgintuvėlius su raupsų, maro, vidurių šiltinės, tuberkuliozės bakterijom, — bet pasigirdo baisus sprogimas. Ištiesta jos ranka pajuodo ir susiraukšlėjo, ir ji atšoko nuo smarkaus smūgio — tokio smarkaus, kad visas pasaulis išlėkė į orą ir driokstelėjo žemėn, ir visi pastatai sugriuvo, žmonės apsipylė kraujais ir krito nebylūs. Milžiniški ugnikalniai, mašinos, vėtros, griūtys — visa nutilo, ir ji atsibudo kūkčiodama lovoje, Meksikoje, prieš daugelį metų...

Pagaliau jiems vargais negalais pavyko valandą nusnūsti, bet anksti rytą juos pažadino triukšmingas automobilių pypsėjimas gatvėje. Pro geležinius balkono pinučius. Suzana pamatė, kaip kalbėdamiesi ir šūkčiodami aštuoni žmonės lipa iš apačioje sustojusių automobilių ir sunkvežimių su raudonom raidėm. Aplink buvo susirinkęs būrys meksikiečių.

— Que pasa?5— šūktelėjo Suzana kažkokiam berniukui.

Tas jai atsakė.

Suzana atsisuko į vyrą:

— Amerikiečiai atvažiavo filmuoti.

— Įdomu, — atsiliepė Viljamas iš dušo. — Pasižiūrėkime, ką jie darys. Manau, kad šiandien mums neverta važiuoti. Pamėginkime išsklaidyti Simso įtarimus. Pamatysime, kaip sukami filmai. Girdėjau, kad senovėje tai būta įdomaus reginio. Mažumą prasiblaškysim.

Prasiblaškysim, pagalvojo Suzana. Skaisčiai šviečiant saulei trumpą valandėlę ji tarsi buvo užmiršusi, kad kažkur viešbutyje jų laukia žmogus ir rūko be galo, be krašto. Žiūrėdama iš viršaus į tuos aštuonis šurmuliuojančius linksmus amerikiečius, ji vos nesušuko: „Gelbėkite mane! Paslėpkite mane! Gelbėkite! Perdažykite man plaukus ir akis, perrenkite kitokiais drabužiais. Padėkite man. Aš — iš du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktųjų metų!“

Bet žodžiai liko nepasakyti. Laiko kelionių biuro tarnyba žino, ką daro. Prieš išleisdami į kelionę, jie sukuria žmogaus smegenyse psichinę blokadą. Tu niekam negali pasisakyti nei kada, nei kur iš tikrųjų esi gimęs, ir nė vienam praeities žmogui negali papasakoti apie ateitį. Praeitis turi būti apsaugota nuo ateities. Be tokios psichinės blokados nė vieno žmogaus nebūtų išleidę laisvai keliauti per šimtmečius. Ateitį reikia apsaugoti nuo bet kokių permainų, kurias galėtų iššaukti keliaujantieji po praeitį. Kad ir karščiausiai ji būtų troškusi pasipasakoti tiems linksmiems žmonėms ten, aikštėje, kas ji tokia ir ką dabar jaučia — vis tiek nebūtų galėjusi.

— Pusryčiausim? — paklausė Viljamas.

Pusryčiai buvo patiekti didžiuliame valgomajame. Visiems tas pats — kiaušinienė su kumpiu. Čia buvo pilna turistų. Pasirodė filmuotojai, visi aštuoni — šeši vyrai ir dvi moterys — ir juokdamiesi susėdo. Ir Suzana sėdėdama netoliese pasijuto saugi ir aprimusi — netgi tuomet, kai vestibiulio laiptais godžiai traukdamas turkišką cigaretę nusileido Simsas. Jis iš tolo linktelėjo jiems, ir Suzana atsakė jam su šypsena, kadangi čia, aštuonių filmuotojų ir dvidešimties kitų turistų akivaizdoje, jis nieko jiems negalėjo padaryti.

— Aš pagalvojau apie tuos aktorius, — pasakė Viljamas. — Gal pabandžius pasamdyti du iš jų, — sakysiu, kad juoko dėlei persirengtų mūsų rūbais ir išrūktų su mūsų mašina, kai Simsas nematys jų veidų. Jeigu tiedu persirengėliai nors kelioms valandoms nuviliotų jį paskui save, mes paspruktume į Meksiką. Ten, tame mieste, jis per amžius mūsų neatrastų!

— Ei!

Storulis, nuo kurio atsidavė vynu, pasilenkė prie jų.

— Bet juk čia turistai iš Amerikos! — suriko jis. — Man jau nuo tų meksikiečių silpna darosi, kad galėčiau — išbučiuočiau jus! — Jis padavė jiems ranką. — Eime, papusryčiausime kartu. Negandas mėgsta draugiją. Aš esu Negandas, o čia mis Gėla, o štai misteris ir misis Mes Negalime Pakęsti Meksikos! Mes visi jos negalime pakęsti. Bet darysime čia pirmuosius savo nelemto filmo bandymus. Likusi filmavimo grupė atvyks rytoj. Mano pavardė Džo Meltonas. Aš — režisierius. Na ar ne klaikus kraštas! Kur pasisuksi — laidotuvės, žmonės krinta kaip lapai. Na ko gi jūs, eime arčiau. Prisidėkite prie mūsų, pralinksminkite mus!

Suzana ir Viljamas juokėsi.

— Ar aš toks juokingas? — paklausė Meltonas nužvelgęs aplinkinius.

— Nepakartojamas! — Suzana persėdo prie jų.

Misteris Simsas spoksojo į juos iš kito valgomojo galo.

Suzana padarė jam grimasą.

Vingiuodamas tarp staliukų, Simsas patraukė prie jų:

— Gerbiamieji! — jau iš toli sušuko jis Treivisams. — Aš maniau, kad mes pusryčiausime šįryt trise.

— Atleiskite, — pasakė Viljamas.

— Sėskitės, bičiuli, — tarė Meltonas. — Šios poros draugas — mano draugas.

Simsas atsisėdo. Aktoriai garsiai kalbėjosi, ir Simsas pusbalsiu paklausė:

— Tikiuosi, jūs gerai išsimiegojote?

— O jūs?

— Aš nepratęs prie matracų su spyruoklėmis, — susiraukė Simsas. — Tačiau yra kas atlygina. Per pusę nemigo nakties aš išmėginau daugybę naujų cigarečių ir valgių. Keista ir nuostabu. Šitos senovinės ydos leidžia pajusti visą spektrą nepatirtų emocijų.

— Mes nesuprantame, apie ką jūs kalbate, — pasakė Suzana.

— Vis dar vaidinate, — nusijuokė Simsas. — Beprasmiška. Kaip ir ši minios strategija. Netrukus aš užklupsiu jus be liudininkų. Kantrybės man pakaks.

— Klausykite, — įsiterpė Meltonas iškaitusiu veidu, — ar tas vyrukas prie jūsų kimba?

— Ne, viskas gerai.

— Jei tik jūs pasakysit, aš jį bemat iš čia išspirsiu.

Ir nusisukęs į savo bendrus, Meltonas vėl kažką ėmė vograuti. Aidint juokui ir kalboms, Simsas varė toliau:

— O dabar apie reikalą. Visą mėnesį aš važinėjau iš miesto į miestą, kol jus radau, o vakar visą dieną sekiau, kol galutinai įsitikinau, kad tai jūs. Jeigu dabar ramiai eitumėt su manimi, aš galėčiau apsaugoti jus nuo bausmės, žinoma, jeigu grįžtumėt prie savo darbo, prie ultravandenilinės bombos kūrimo.

— Tas vyrukas per pusryčius nagrinėja mokslo problemas! — įsiterpė Meltonas, nugirdęs paskutinius žodžius.

— Pagalvokite apie tai, — lyg niekur nieko tęsė Simsas. — Vis tiek jums nepavyks pasprukti. Jeigu jūs nužudysite mane, jus suseks kiti.

— Mes nieko negalime suprasti.

— Liaukitės! — susierzinęs šūktelėjo Simsas. — Būkite protingi! Juk mes negalime leisti jums pabėgti. Tuomet du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktaisiais atsirastų ir daugiau norinčių padaryti tą patį ką ir jūs. O mums trūksta žmonių.

— Jūsų karams kariauti, — neištvėrė Viljamas.

— Vili!

— Nieko, Suzana. Dabar pasišnekėsime jo kalba.

Niekur nedingsi.

— Puiku, — pasakė Simsas. — Išties, koks stulbinantis judviejų naivumas — bėgat nuo savo tiesioginės pareigos!

— Nuo siaubo.

— Nesąmonė. Viso labo tiktai nuo karo.

— Apie ką jūs čia kalbatės, bičiuliai? — pasidomėjo Meltonas.

Suzana mielai būtų jam paaiškinusi. Bet nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Trukdė psichinė blokada. Nieko, išskyrus tokias bendrybes, kokias Simsas su Viljamu dabar aptarinėjo.

— Tiktai nuo karo! — pakartojo Viljamas. — Pusė pasaulio jau išmirė nuo raupsus sukeliančių bombų!

— Ir vis dėlto ateities gyventojams apmaudu dėl judviejų, — pareiškė Simsas. — Jūs čia pasislėpėte jaukioje, taip sakant, tropikų šalelėje, o jie nuo stačios uolos lekia tiesiai į pragarą. Mirčiai reikia mirties, o ne gyvenimo. Mirštantys žmonės nori žinoti, kad ir kiti miršta kartu su jais. Vis šiokia tokia paguoda, kad pragare ar kapo duobėje tu ne vienas. Visi jie pasipiktinę jumis, o aš esu to jų pykčio šauklys.

— Pažvelkite į šį pykčio šauklį! — kreipėsi Meltonas į savo kompaniją.

— Kuo ilgiau versite mane laukti, tuo jums bus blogiau. Jūs turite mums padėti sukurti naują bombą. Jeigu grįšite tuoj pat — nebus jokių kankinimų. O jeigu vilkinsite, vis tiek priversime jus dirbti, bet kai sukursite bombą, išbandysime su jumis keletą įdomesnių ir naujesnių būdų, sere.

— Turiu pasiūlymą, — pasakė Viljamas. — Aš grįšiu atgal su jumis, jeigu mano žmona pasiliks čia gyva ir sveika, toli nuo to karo.

Simsas svarstė.

— Gerai. Po dešimties minučių laukite manęs aikštėje. Aš sėsiu į jūsų mašiną. Nuvešite mane už miesto, į kokią nors dykvietę. O tenai mus paims laiko mašina.

— Vili! — Suzana stipriai suspaudė jam ranką.

— Nesiginčyk, — atsisuko jis. — Aš taip nusprendžiau. — Paskui vėl atsigręžė į Simsą. — Norėčiau paklausti dar vieno dalyko. Praėjusią naktį jūs galėjote įsibrauti į mūsų kambarį ir pagrobti mus. Kodėl to nepadarėte?

— Na, tarkime, kad aš tiesiog smagiai leidau laiką, — tingiai nutęsė Simsas čiulpdamas naują cigarą. — Baisiai nesinori skirtis su šita nuostabia aplinka, saule, poilsiu. Kaip gaila atsisakyti vyno ir cigarečių. Ak, kaip man gaila! Ką gi, po dešimties minučių aikštėje. Jūsų žmonai bus garantuota apsauga. Ji gali pasilikti čia kiek tik norės. Atsisveikinkite.

Jis atsistojo ir išėjo.

— Laimingos kelionės, misteri Plepy! — šūktelėjo Meltonas jam pavymui. Paskui atsisuko ir pasižiūrėjo į Suzaną. — Ėhė, kai kas verkia. Argi galima per pusryčius verkti? Į ką gi tai panašu?

Devintą valandą penkiolika Suzana stovėjo savo kambario balkone ir žiūrėjo žemyn į aikštę. Tenai ant grakštaus bronzinio suolelio, užsikėlęs koją ant kojos, sėdėjo Simsas, jo kelnių kantas lygut lygutėlis. Jis nukando cigaro galiuką ir jausmingai užsirūkė.

Suzana išgirdo burzgiant motorą — toli akmenimis grįstos gatvės gale iš garažo išvažiavo Viljamas, ir automobilis iš lėto ėmė leistis nuo kalvos.

Automobilis didino greitį. Trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt mylių per valandą. Vištos lėkė į visas šalis.

Simsas nusiėmė baltutėlaitę panamą, nusišluostė nosine įraudusią kaktą, vėl užsidėjo panamą ir tada pamatė mašiną.

Ji skriejo tiesiai į aikštę šešiasdešimties mylių per valandą greičiu.

— Viljamai! — sušuko Suzana.

Mašina su trenksmu užlėkė ant šaligatvio ir pasileido tiesiai prie pažaliavusio, suolelio, ant kurio sėdėjęs Simsas išmetė cigarą, suriko, beviltiškai sumosavo rankomis ir nuo mašinos smūgio išlėkė į orą, beprotiškai persikreipęs, trenkėsi tiesiai ant grindinio.

Mašina sustojo kitame aikštės gale, vienas priekinis ratas buvo sumaitotas. Iš visų pusių bėgo žmonės.

Suzana sugrįžo į kambarį ir uždarė balkono duris.

Vidurdienį jie abu nusileido merijos laiptais, petys į petį, išblyškusiais veidais.

— Adios, senor, — atsisveikino meras. — Adios, senra.

Jie stovėjo aikštėje, kur minia dar tebespoksojo į kraują.

— Ar jie dar kvies tave? — paklausė Suzana.

— Ne, mes viską smulkiai išsiaiškinome. Nelaimingas atsitikimas. Staiga sugedo vairas. Aš net apsiašarojau ten pas juos. Dievaži, reikėjo kažkaip išsilieti. Man iš tiesų norėjosi verkti. Nelengva buvo jį suvažinėti. Niekada gyvenime nemaniau, kad galėčiau šitaip pasielgti.

— Tavęs nenuteis?

— Iš pradžių ketino duoti į teismą, bet paskui apsigalvojo, Aš jiems užkalbėjau dantį. Jie patikėjo: Nelaimingas atsitikimas. Baigta.

— Į kokį miestą mes važiuosime? Į Meksiką? Į Uruapaną?

— Automobilis dabar remontuojamas. Iki keturių bus gatavas. Tada ir išdumsim.

— Ar jie mūsų nesivys? Manai, kad Simsas buvo vienas?

— Nežinau. Bet man atrodo, mes išlošėme šiek tiek laiko.

Kai jie priėjo prie viešbučio, iš jo pasipylė filmuotojai. Meltonas suraukęs antakius pribėgo prie jų.

— Ei, aš jau girdėjau, kas atsitiko. Baisiai nemalonus dalykas. Bet dabar viskas jau gerai? Gal norite kiek prasiblaškyti? Mes čia filmuojame sceną gatvėje. Jeigu jums įdomu, eime su mumis. Tas bus jums tik į naudą.

Ir jie nuėjo:

Kol buvo pastatyta kamera, Treivisai stovėjo ant gatvės grindinio. Suzana žiūrėjo į kelią, vedantį tolyn, į plentą, vedantį į Akapulką, prie jūros, pro piramides ir griuvėsius, pro miestelius su gelsvo, melsvo ir alyvinio molio namais ir liepsnojančiom buganvilėjomis, žiūrėjo ir galvojo: „Mes visą laiką važinėsime, glausimės prie didelių kompanijų, visada tarp žmonių — turguje, viešbutyje, papirkinėsime policininkus, kad nakvotų netoliese, užsirakinsime dviem užraktais, o svarbiausia — visada turėsime būti tarp žmonių, niekada daugiau nebegalėsime pasilikti vieni, ir nuolatos bijosime, kad pirmas sutiktasis nebūtų dar vienas Simsas. Ir niekad tikrai nežinosime, ar sugebėjome apmulkinti seklius, išmušti juos iš vėžių. O ten, priekyje, ateityje, jie lauks, kada mus pagaus, sugrąžins, sudegins bombomis, supūdys užkrėtę šiurpiausiomis ligomis, lauks, kad policija galėtų komanduoti: „Verskis kūlio! Aplink! Šok per lanką!“ Ir mums visą gyvenimą teks slapstytis, ir niekad jau nebegalėsime atsikvėpti, ramiai miegoti naktimis“.

Aplink filmuotojus prisirinko žmonių. Ir Suzana įdėmiai stebėjo juos ir artimiausias gatves.

— Pamatei ką įtartina?

— Ne. Kiek dabar laiko?

— Trys. Mašina jau turėtų būti pataisyta.

Filmo bandymai baigėsi be penkiolikos keturios. Gyvai šnekučiuodamiesi visi patraukė į viešbutį. Viljamas pakeliui užsuko į garažą. Išėjo iš ten susirūpinęs.

— Bus pataisyta šeštą.

— Bet ne vėliau?

— Ne, nesijaudink.

Vestibiulyje jie apsidairė aplinkui — ar nėra daugiau tokių vienišų keliautojų, panašių į misterį Simsą, ką tik išėjusių iš kirpyklos, kvepiančių odekolonu ir rūkančių cigaretę po cigaretės, bet čia buvo tuščia. Lipant laiptais, Meltonas pasakė:

— Sunki buvo diena! Vertėtų ją deramai užbaigti. Kaip manote? Kokteilio? Alaus?

— Gal ir neblogai būtų.

Visa kompanija suvirto į Meltono numerį ir pradėjo vaišintis.

— Vis pasižiūrėk, kiek laiko, — pasakė Viljamas žmonai.

Laikas, pagalvojo Suzana. Jeigu mes turėtume laiko! Kaip būtų gera visą rugsėjo dieną sėdėti aikštėje užsimerkus ir šypsotis iš malonumo, kad saulė šildo veidą ir nuogas rankas, ir nejudėti, ir apie nieką negalvoti, dėl nieko nesirūpinti. Tiesiog užmigti po Meksikos saule ir miegoti saldžiai, jaukiai, nerūpestingai, diena po dienos...

Meltonas atkimšo šampaną.

— Į jūsų sveikatą, žavioji ponia! — pasakė jis Suzanai, pakėlęs taurę. — Jūs tokia graži, kad galėtumėte filmuotis kine. Ko gero, aš net paimčiau jus dabar bandymams.

Suzana nusijuokė.

— Ne, aš nejuokauju, — pasakė Meltonas. — Jūs nuostabi. Manau, kad padaryčiau iš jūsų kino žvaigždę.

— Ir pasiimtumėte į Holivudą? — šūktelėjo jinai.

— Šitoj prakeiktoj Meksikoj jums tikrai nėra kas veikti!

Suzana dirstelėjo į Viljamą, jis pakėlė vieną antakį ir linktelėjo. Bus galima pakeisti vietą, aplinką, drabužių stilių, gal net ir vardą ir visą laiką būti būryje, juk aštuoni žmonės — patikima priedanga nuo ateities pavojaus.

— Viliojantis pasiūlymas, — pasakė Suzana.

Ji kiek apsvaigo nuo šampano. Laikas bėgo nepastebimai; aplinkui visi plepėjo, triukšmavo, juokėsi. Pirmąsyk po daugelio metų Suzana pasijuto saugiai, jai buvo taip gera, taip smagu, ji buvo tokia laiminga.

— O kokiam filmui tiktų mano žmona? — paklausė Viljamas vėl prisipildamas taurę.

Meltonas nužvelgė Suzaną norėdamas įvertinti. Likusieji nustojo juokęsi ir sukluso.

— Ko gero, aš sukurčiau apysaką, kupiną įtampos, nerimo ir nežinios, — pasakė Meltonas. — Apysaką apie sutuoktinių porą, štai tokią kaip judu.

— Įdomu.

— Galbūt tai būtų savotiškas pasakojimas apie karą, — kalbėjo toliau režisierius, apžiūrinėdamas taurę prieš šviesą.

Suzana ir Viljamas tylėdami laukė.

— Apysaka apie vyrą ir žmoną, kurie gyvena kukliame namuke, kuklioje gatvelėje kokiais du tūkstančiai šimtas penkiasdešimt penktaisiais metais, — kalbėjo Meltonas.. — Čia, žinoma, tik apytikriai. Ir štai į tų dviejų gyvenimą įsibrauna grėsmingas karas — ultravandenilinės bombos, karinė cenzūra, mirtis, ir tada — čia ir prasidės visas įdomumas — jie sprunka į praeitį, o jų pėdsakais seka žmogus, kurį jie laiko blogio įsikūnijimu, nors jis tik stengiasi sužadinti jų pareigos jausmą.

Viljamui taurė iškrito iš rankos.

— Mūsų pora, norėdama pasislėpti, susideda su kino aktorių grupe, kuriai pajuto pasitikėjimą. Kuo daugiau žmonių, tuo saugiau, galvoja jie.

Suzana bejėgiškai suglebo kėdėje. Visi, neatitraukdami akių, žiūrėjo į režisierių. Jis nugėrė dar lašelį šampano.

— Ak, koks skonis! Taigi mūsų pora, matyt, nenutuokia, kad jie labai reikalingi ateičiai. Ypač vyras, nuo kurio priklauso metalo gamyba naujai bombai. Todėl sekliai — sąlyginai pavadinkime juos taip — nesigaili nei lėšų, nei jėgų, kad tik sučiuptų juos ir sugrąžintų namo, o tam reikia užklupti juos vienus, be liudininkų, viešbučio numeryje.: Čia panaudojama gudri strategija. Sekliai dirba po vieną, arba grupėmis iš aštuonių žmonių. Ne taip, tai kitaip, bet jie savo pasieks. Gali išeiti baisiausiai įdomus filmas, teisybė, Suzana? Teisybė, Vili? — ir jis išgėrė taurę iki dugno.

Suzana sėdėjo tarsi suakmenėjusi ir žvelgė į vieną tašką.

— Jums įpilti? — pasiūlė Meltonas.

Viljamas išsitraukė revolverį ir iššovė triskart iš eilės; vienas vyras krito negyvas, kiti puolė prie Viljamo. Suzana kraupiai suriko. Kažkieno ranka užspaudė jai burną. Revolveris dabar gulėjo ant grindų, o Viljamas grūmėsi su jį pagriebusiais vyrais.

Meltonas stovėjo kur stovėjęs, per pirštus jam tekėjo kraujas.

— Raminkitės, — pasakė jis, — jei nenorite, kad būtų blogiau.

Kažkas ėmė belstis į duris.

— Atidarykite!

— Administratorius, — sausai burbtelėjo Meltonas. Paskui mostelėjo galva ir sukomandavo saviškiams: — Pradėsime! Greičiau!

— Atidarykite. Aš iškviesiu policiją.

Suzana su Viljamu pasižiūrėjo vienas į kitą, paskui į duris...

— Administratorius nori įeiti, — pasakė Meltonas. — Greičiau!

Jie išsitraukė kamerą. Iš jos išsiveržė melsva šviesa ir pasklido po visą kambarį. Ji vis plėtėsi, ir žmonės nyko vienas po kito.

— Greičiau!

Paskutinį mirksnį prieš išnykdama Suzana žvilgtelėjo į langą: ten žaliavo pieva, aplink — alyvinės, geltonos, melsvos, raudonos sienos, tartum upės vingiavo akmenimis grįsti šaligatviai; per saulės išdegintą kalvą ant asiliuko jojo kaimietis; berniukas gėrė apelsinų sultis, ir Suzana pajuto kvapnaus gėrimo skonį; medžio šešėlyje stovėjo vyras su gitara, ir Suzana pajuto po pirštais stygas; tolumoje plytėjo jūra — mėlyna, švelni, — ir jos bangos pagavo ją ir nusinešė.

Ir ji išnyko. Ir jos vyras išnyko.

Durys atsilapojo. Į vidų įpuolė viešbučio administratorius ir dar keletas žmonių.

Kambarys buvo tuščias.

— Bet juk jie ką tik čia buvo! Aš pats mačiau, kaip jie suėjo, o dabar nieko nėra! — suriko administratorius. — Per langą niekas pasprukti negalėjo, nes langai su grotelėm!

Vakarop buvo pakviestas kunigas; kambarys vėl buvo atidarytas, išvėdintas, ir kunigas pašlakstė visus kampus švęstu vandeniu.

— O su šituo ką daryti? — paklausė kambarinė.

Ir parodė į sieninę spintą, kur buvo šešiasdešimt septyni buteliai visokių gėrimų — šartrezo, konjako, likerio „creme de cacao“, absento, vermuto, agavų degtinės, šimtas šeši pakeliai turkiškų cigarečių ir šimtas devyniasdešimt aštuonios geltonos dėželės pirmarūšių Havanos cigarų po penkiasdešimt centų vienas...

1950