Balandžio 18

Bazinė stovykla, 5000 m. Ką aš čia darau?

Septinta ryto. Suniūniuoja pro šalį eidama tibetietė. Gurgžda sniegas. Išlendu iš palapinės – aplink balta. Sniego nedaug – gal dešimt centimetrų.

Puikus rytas. Nei debesėlio, nei vėjelio. O mano galvoj prieblanda, sunkios pagirios. Svaigstu, šiek tiek pykina. Sėdu gerti arbatos. Iš lėto siurbčioju ir klausausi tibetiečių šūkavimo. Ir vėl kaip šernai prunkščia jakai, suodini jų varovai prie upelio verda arbatą.

Miegojau gerai. Kelis kartus prabudęs svarsčiau, kada gi užeis žadėta krizė ir jos palydovė apatija. Laiko dar yra – tris savaites vaikščiosim aukštyn žemyn.

Apeinu stovyklą. Tibetiečiai iš lėto kinko apsnigtus jakus: netrukus aukštyn pajudės vokiečių ekspedicija. Oras skaidrus – čia pat visas Himalajų gūbrys. Niekuo nepridengta ir Sisia Pangma. Visa balta kaip nuotaka.

Fotografuoju jakus, sustingusius Sisios fone. Sniego pluta ant jų šonų suskilinėjo ir dabar jie atrodo kaip dideli balti vėžliai.

Jakas – Tibeto gamtovaizdžio dalis. Be jo Sniego šalies istorija būtų kitaip susiklosčiusi. Jakas tibetiečiams parūpina visko, kas šiame atšiauriame klimate būtina: mėsos, kuri yra pagrindinis klajoklių maistas; puikios vilnos; ragų ir kaulų, naudojamų visokiems dirbiniams ir papuošalams; tvirtos odos, tinkamos drabužiams ir palapinėms; riebaus pieno, iš kurio gaminamas jogurtas, sūris ir sviestas, tinkamas ir į arbatą, ir šventyklų aukų žvakėms, ir namų lempoms. Ant jako galima joti arba pakrauti didžiulį krovinį, kurį jis užtemps net į šešių kilometrų aukštį, kęsdamas baisų šaltį, uraganinį vėją, pūgą ir pašaro trūkumą. Šimtmečiai čia nieko nepakeitė – dar ir šiandien sunkiai įžengiamais Himalajų takais traukia jakų karavanai su ryžiais ir druska.

Stovykla vis dar nejuda. Pagiriojuosi vienas. Kalbuosi su savimi. Ką aš čia veikiu? – klausiu. Mano mylimą britų keliautoją ir rašytoją B. Chatwiną irgi visą gyvenimą kankino šis klausimas. Jis net tokią knygą parašė: „What am I doing here?“ Ir klaipėdiškis Saulius sakėsi vakar kankinęsis šiuo klausimu. Kodėl žmonės palieka šiltus namus ir danginasi į kitą pasaulio kraštą, kur kraupiai skauda galvą ir maudžia šonus po kietos nakvynės? Žinau, kad niekas dar nėra radęs atsakymo, ir aš nerasiu.

Kartą aplink Anapurną ėjau su prityrusiu turistu iš Kauno. Ėjome per fantastiškus slėnius ir spalvingus kaimus, bet jo niekas nedomino, išskyrus snieguotas viršūnes. Jis visą laiką lėkė ir tik pamatęs pabalusią viršūnę sustodavo, prisėsdavo ant akmens ir valandą į ją žiūrėdavo. Jis man prisipažino, kaip susirgo šia liga. Tai buvo daugiau nei prieš tris dešimtis metų, kai su broliu nusipirko motociklą ir iš Kauno nubirbė į Gruziją. Ten pirmąkart pamatė snieguotą viršūnę ir to užteko.

O mano draugas poetas sakė, kad kelionėn mes leidžiamės tikrinti savo sapnų ir košmarų. Tikras keliautojas esąs sapnų auditorius.

Kodėl aš keliauju? Kartais protestuoju, kaip Messneris, kartais bėgu, kaip Chatwinas, kartais tikrinu savo vaikystės sapnus.

Tada, kai išgirdau A. Kaušpėdo trimitą, man buvo keturiasdešimt. Nemaniau, kad viskas praėjo, bet viskas kartojosi ir žvilgsnis buvo pasilpęs. Bijojau sustoti toje ramybėje. Nenorėjau nieko įrodyti, netroškau nusisukti sprandą, man tik norėjosi pasaulio įvairovės – papročių, dievų, spalvų, kvapų. Siekiau įsitikinti, kad gali būti ir kitaip. Nuo pat vaikystės svajojau keliauti. Nuo įgrisusių kaimo darbų pasislėpdavau su stora knyga aukštuose paparčiuose ir svajodavau, kaip kada nors skraidysiu iš vieno pasaulio kampo į kitą.

Taip vienumoje filosofuoju kokias dvi valandas, kol į palapinę neįslenka Eugenijus, rūškanas kaip vakarykščiai debesys:

– Nemiegojau. Kas penkiolika minučių žiūrėjau į laikrodį. Visokios mintys lindo.

– Gal kokia geniali įlindo? – bandau pasilinksminti.

– Vienintelė geniali, kad greičiau išauštų rytas! – įsipila arbatos ir ilgai tyli.

Kiti mėgsta postringauti, kodėl žmonės eina į kalnus, Eugenijus – ne. Jis tiesiog eina. Kaip ir garsusis britas G. Mallory‘s, kuris vienas pirmųjų pasaulyje pabandė įveikti Everestą. Kartą jo paklausė, kodėl jis kopia į tą pražūtingą kalną. „Because it is there“, atsakė. 1924 metais Mallory‘s su draugu pradingo visai netoli Everesto viršūnės ir niekada nebegrįžo. Jis buvo labai gražus vyras, o Londone liko nuostabi žmona ir dvi dukros. Kodėl jis kopė? Ko jam trūko? Nieko jam netrūko – tiesiog ramybės nedavė kalnas. Because it is there. Čilėje kopiau su visko mačiusiu alpinistu Kęstu Balaišiu. Jis irgi svajoja apie Everestą. Kodėl tu ten veržiesi, klausiau. Dėl dvasinės ramybės, sakė. Pūgose ir uraganuose, lavinose, ledo bedugnėse žmonės ieško ramybės.

Stovykla bunda. Tikras audringų vestuvių rytas; visiems plyšta galvos, kažkam tirpsta galūnės. Vakar per daug pakilome. Per keturias valandas visureigis nuo trijų kilometrų mus švystelėjo į penkis. Sveikiau būtų buvus dar viena tarpinė nakvynė. Tik kur? Nebent tolėliau esančiame Tingrio kaimelyje.

Iš palapinės pasigirsta pirmieji vado žodžiai:

– Mindaugai, paieškok citramono!

Su vaistinėle ateina Mindaugas, kuriam teko ekspedicijos gydytojo našta. Jo galva irgi braška, bet šypsosi, kelia mūsų kovinę dvasią, o vadui praneša farmakologijos naujieną: citramonas į Lietuvą jau nebeįvežamas.

– Neliūdėkit, vyrai! Turiu krūvą kitoniškų tablečių nuo galvos skausmo, – Mindaugas jas rūšiuoja ir dalina pageidaujantiems. Aš kol kas nepageidauju.

Išsijudinę įsmeigiame žvilgsnius į savo kalną. Sisia Pangma šiandien ypatingai gundanti – visa spindi, šviežiai apsnigta.

Stovykloje liekame vieni. Vokiečiai, lydimi 140 jakų ir būrio šerpų, patraukė į pagrindinę bazinę stovyklą. O mes išeiname į penkių valandų aklimatizacijos žygį. Yra tokia teorija – kuo daugiau vaikštai ir smarkiau dirbi, tuo greičiau prisitaikai prie aukštikalnių. Diena saulėta, tik mūsų veidai rūškani. Kvėpuojame sunkiai, smarkiai kala širdys. Kažkas sakė, kad toks žygis pareikalaus energijos, kurios normaliam žmogui lygumose pakaktų septyneriems metams.

Mindaugas ragina vadą gerti vandenį, bet šis nė lašo. Ne kažin ką ir valgo. Grįžę pasimatuojame pulsą ir spaudimą. Pulsas svyruoja nuo 102 iki 119 dūžių per minutę. 102 – klaipėdiškio Sauliaus rezultatas, 103 – mano. Gal ir neblogai po penkių valandų žygio penkių kilometrų aukštyje. Vakare rašome pranešimą Lietuvos informacijos agentūroms. Susiginčijame dėl pavadinimo. Mano mąstymas pagadintas, nes ketvertą metų dirbau laikraštyje: siūlau „Poliklinika penkių kilometrų aukštyje“. Kompanijai atrodo per daug įžūlu. Užrašo „Sveikatos patikrinimas 5000 m aukštyje“.

Sužinome, kad kiti komandos nariai – Vytautas ir Arvydas – prisijungs dar negreit. Jie turės važiuoti iki sienos gauti spaudų į pasus ir į bazinę stovyklą atvyks tik 26 dieną. Vadas šiandien tarstelėjo, kad dabar į Everestą neįkoptų.