Gegužės 6

Į antrąją aukštikalnių stovyklą, 7000 m

Vienuoliktą pajudame aukštyn. Pūga gerokai apsiraminusi. Kelias labai status – kaip nesibaigiantis stogas. Daug ledo plyšių, ne visi pažymėti bambukais.

Kartu su mumis kai kurie vokiečiai kyla slidėmis. Juda jie irgi sunkiai, neką greičiau už mus. Jų slidės specialios – tam tikros atsparos neleidžia slysti atgal. Dabar jiems sunku, bet leistis šlaitu žemyn – tikra šventė, kelias bus ilgas ir status.

Einu lėčiausiai už visus, bet vis tiek judu į priekį. Tik pačioje pabaigoje, po aštuonių valandų kopimo, pasijuntu kaip variklis be kuro. Šerpai mokė kopti greitai. Ir ilsėtis dažnai, bet man taip nepatinka. Aš einu lėtu asilo žingsniu. Įsikaliau sau į galvą patarlę: „Jei kalnuose eini greičiau už asilą, pats esi asilas“. Aš esu ne kas kitas, kaip menkas dvėsuojantis plautis, sklendžiantis virš kalnų ir debesų, sakė R. Messneris, kai pirmąkart be deguonies kaukės pakilo į Everestą.

Naktį nuo šalčio stingo kojos. Keistas jausmas – tarytum man jos nepriklauso, aš miegu puikiai, o jos vargsta. Gal prasideda kalnų haliucinacijos? Paryčiais kojas sugrūdu į kailines pirštines ir haliucinacijos išsisklaido.