Balandžio 26

Iš ledyno stovyklos – žemyn į bazinę, 5600 m

Šveicaro prognozės visai nepasitvirtino – šiandien orai dar blogesni. Sisia mūsų nepriima. Matomumas 50 metrų, sninga. Mindaugas siūlo leistis žemyn, normaliai pavalgyti, pasiimti naujo krovinio ir ryt sugrįžti. Eugenijus nesutinka, jis mano, kad reikia laukti pietų.

– Turėtų pasirodyti vadas, – sako Eugenijus. – Tada ir nuspręsime, ką darome.

– Laikas tirpsta, tik atrodo, kad jo daug, – susirūpinęs kalba klaipėdiškis Saulius.

Vėl sėdime. Pavydžiai žiūrime, kaip žygin rengiasi keturi šerpai. Ima net bambuko vėliavėlių ryšulį. Vėliavėlės ir mums kelią rodys.

Šerpai dingsta pūgoje, o mes liekame sėdėti.

– Nieks čia nepasitaisys, – pyksta Saulius, – čia juodai! Susirinkit įrankius – tuoj viską apsnigs.

Ir vis dėlto pasukame žemyn. Velniava – nepaeinu. Nuotaika gera, galvos neskauda, bet vos pasivelku. Kas darosi? Prisimenu, kad vakar vidurnaktį prarijau mažutę „Stilnox“ tabletę. Mindaugas sakė, kad šie migdomieji slopina kvėpavimą. Diagnozė aiški, bet nuo to ne lengviau. Anksčiau migdomųjų visai nevartodavau, kol neperskaičiau žymiausios visų laikų alpinizmo knygos „Anapurna“. Ten minima, kad prancūzai, 1950-aisiais kopdami į Anapurną, vos ne kasnakt vartojo migdomuosius. Ir aš pabandžiau. Be to, tie prancūzai saujomis rijo aspiriną, o kartais ir narkotikus. Tai buvo seniai, prieš penkiasdešimt metų. Tada aukštikalnėse beveik visi vartodavo narkotikus. Jie stimuliuoja raumenis, o valią nukreipia į vieną tikslą – viršūnę.

Pūga stiprėja. Pusiaukelėje sutinkame vadą, kuris sparčiu žingsniu lekia į sandėlį pasiimti miegmaišio. Jis mano, kad apačioje gali tekti atostogauti tris paras, nes blogi orai nesitraukia. Kažkuris šerpas jam išbūręs: žiūrėk – sninga, o vėjo nėra! Kas čia gali keistis?

Lėtai lėtai dėlioju švinines kojas, kol rūke pamatau oranžinį mūsų stovyklos tualetą. Dar nematyti nei akmeninės stupos, nei melsvų mūsų palapinių, o tas oranžinis inkilas jau šviečia. Jis mano švyturys ir talismanas. Baigiasi gal sunkiausia mano gyvenimo kalnuose diena. Jaučiu, kad šįvakar šaukšto nepakelsiu, bet optimizmo neprarandu. Įtikinėju save, kad čia buvo tik laikini sunkumai, per naktį pailsėsiu ir jėgos grįš.

Kol kapsčiausi po savo fiziologiją, kiti, pasirodo, nagrinėjo problemą plačiau. Jau kyla abejonių, ar apskritai dangus mums leis prasiveržti prie viršūnės. Juk dienos bėga vis sparčiau, o mes niekaip neperkertame šešių kilometrų linijos, vis kapstomės papėdėje. Lenkas Marekas vėl gali likti „v dupie“. Ir mes kartu su juo.

Stovykloje tikros Kalėdos. Šilta, ant palapinių krinta minkšti sniego gumulai. Jaučiuosi lyg pas mamą atostogų grįžęs studentas. Mindaugas jau pila arbatą. Palapinės stogas įlinko po sniego sluoksniu, nuolatos jį numušame iš vidaus kumščiais.

– Gerai, kad grįžome, – sako Mindaugas. – Nakvynė dideliame aukštyje iškankina ir atima jėgas, kurių paskui prireiks viršūnėje.

Stovykla rami. Tikras vyrų miestas, berods, tik austrų grupėje mačiau porą moterų. Laukiu, kada rusams nustos skaudėti galvas ir jie pradės dainuoti Vysockį. Niekas apie kalnus nėra sukūręs teisingesnių dainų! Vyše gor mogut byt’ tolko gory.

Iš pirmosios stovyklos grįžę šerpai mano, kad kol kas aukščiau kopti nebus įmanoma. Pūga siaučia kelinta diena; reikės savaitės, kad sniegas sušaltų ir žemyn nuslinktų lavinos.

Apsnigusioje palapinėje vado benefisas. Pradžioj jis pasakoja intriguojančias istorijas iš Afrikos, Kenijos ir Zanzibaro, po to – apie aukštuminius darbus. Kaip lindo į „Mažeikių naftos“ kaminą, lipo į bažnyčių bokštus, aukštaūges pušis.

Bet įspūdingiausia – Nepalas. Miegojo apsiklojęs žolėmis, naktimis kovojo su prie palapinės atlindusiomis beždžionėmis ir įkyriomis mintimis, kad kelią pastos maoistai.

Mindaugas nei iš šio, nei iš to vadui sako:

– Girdėjau šnekant, kad kalnuose esi solistas.

Solistu alpinistai vadina tą, kuris į viršūnę išeina vienas.

– Kai kiti pasilieka užpakaly, pasidarau solistas, – patenkintas paaiškina vadas.

Vado draugė Rūta per palydovą praneša, kad jau kelinta diena dėl streikų negali ištrūkti iš Poharos. Aplink šį jaukų Nepalo kurortą sutelkta galinga karaliaus kariuomenė, bet ir ji bejėgė prieš maoistų streikus.

Rūta laimingai apsuko Anapurnos žiedą – vieną gražiausių Nepalo turistų takų. Aš tuos takus myniau prieš trejetą metų, o dabar, gulėdamas palapinėje, grįžtu ten mintimis. Kažkada šiuo maršrutu kasdien traukdavo šimtai keliautojų, o dabar, rašo Rūta, per dieną sutikdavo vos keletą pavienių žygeivių. Išleisdamas į kelią, Saulius ją buvo perspėjęs, kad iš krūmų išlindę maoistai gali pareikalauti 1000 rupijų duoklės (apie 15 dolerių). Pasakė, kad reiks mokėti, o kur, kada, kaip, nebespėjo – kieme jos laukė taksi, o Sauliui, kaip visada, reikėjo bėgti. Dabar Rūta laiške prisipažino, kad pirmosiomis dienomis ėjo įsitempusi, o kišenėje laikė tūkstantį rupijų, kad kuo greičiau atiduotų maoistui. Laimė, ji nekliudyta perėjo sukilėlių kontroliuojamas gyvenvietes ir apie mokestį išgirdo tik iš vokiečio fotografo, kuris bendravo su prancūzais, parėmusiais maoistus pluoštu dolerių. Žinoma, ne savo noru.

Apie vidurnaktį nustojo snigti, sužibo žvaigždės. Pradėjo šalti, o man liovėsi skaudėti galvą. Apsivelku viską, ką tik turiu, net pūkinę striukę, ir lendu į miegmaišį. Tik kojines nusimaunu. Nusimauk kojines, sakė vadas, bus šilčiau. Tikrai šilčiau!