Balandžio 29

Į pirmąją aukštikalnių stovyklą, 6400 m

Paryčiais sušąla kojų pirštai. Bandau juos trinti. Staiga išgirstu baisų šniokštimą ir dundesį. Atrodo, kad artėja prekinis traukinys. Jokios abejonės – lavina. Kol kas nesusigaudau, kur ji lekia – ant mūsų galvų ar pro šalį. Kraupus garsas visai šalia, prie ausies. Lavinos iš arti nesu matęs, bet žinau, kad reikia šokti iš palapinės į lauką ir bandyti plaukti per sniegą. Gausmas stiprėja. Rikteliu Mindaugui ir Sauliui.

Pirmas laukan galvą iškiša Mindaugas. Sniego debesis didžiuliu greičiu lekia žemyn, visai greta mūsų. Po poros minučių vėl įsivyrauja spengianti tyla.

– Lavina kaip ir bomba – dukart į tą pačią vietą netaikys, – nuramina mus Mindaugas ir vėl pradingsta sapnų karalystėje.

O klaipėdiškis Saulius lieka sustingęs sėdėti. Nebeužmingu ir aš. Kalnas pasiuntė kažkokį perspėjimą. Galvoj šmėsteli vaizdai iš pasakojimų: alpinistai, stovintys sniego pusnyje vien su apatinėm; šokas ir baimė, vėliau džiaugsmas, kad liko gyvi, tada rūpestis susirinkti po kalną išblaškytus daiktus.

Vis galvoju – koks tas ženklas? Gal kad nepalaimintieji nelįstų? Bet kas tas palaimintasis? Dar pagalvoju, kad vakar vadas tikrai saugią vietą parinko, juk lavina prašniokštė greta; na, gal už šimto metrų.

Oras puikus. Kylame stačiu ledo šlaitu rengti pirmosios aukščio stovyklos. Vis aplenkiu ledo plyšius, kurie, iššiepę apšalusius nasrus, tyko užsižiopsojusių žygeivių. Nervina katės, po kuriom pakimba sniego gumulai. Bet nenusivarau, padeda Mindaugo pamokos. Į stovyklą gaudydami kvapą atpūškuoja rusai. Matau, kad nelengva ir sporto meistrams, nors jie kilo mūsų pramintomis pėdomis.

Jau pastebėjome dėsnį: ketvirtą valandą tarytum žadintuvo pakelta įniršta pūga. Čaižomi ledo gabalų statome savo buržujiškas „North Face“ palapines. Pasirinkome vėjo perpučiamą vietą, bet kitos aplinkui nėra. Rusai kuriasi mūsų pašonėje – tylėdami kelia Maskvos firmos „Bask“ palapines, tvirtas, storais vamzdžiais.

Rusai visiškai nesikeikia.