Vienuoliktas skyrius
MATAU TAVE KIAURAI
Prabudus kitą rytą nuotaika vis dar buvo bjauri. Vakar pusę nakties žiūrėjau „Istono mokyklą“, bet ir tai manęs nepradžiugino. Tiesą sakant, pasidarė dar blogiau. Žinojau, kad televizijos serialas nėra tikras gyvenimas, tačiau jis priminė man tai, ko neturėsiu: išleistuvių, santykių aiškinimosi tarp merginų, geriausių draugių, kurios turi kojas ir kvėpuoja oru, vaikinų. Ypač vaikinų.
Išsikviečiau Lišą, jos veidas sumirgėjo vaizdo ekrane.
– Ar Rakelė šiandien laisva?
Ji papurtė galvą.
– Jos net nėra Centre. Vėl posėdžiauja. Nori, kad iškviesčiau?
– Ne, nieko svarbaus. Norėjau kai ko paklausti, bet neskubu.
Nusišypsojau, pamojavau Lišai ir išjungiau ekraną. Pasikuitusi vakarykščiuose pirkiniuose ištraukiau zebro dryžiais margintą suknelę su dirželiu ir priderinau pritrenkiamus rožinės spalvos aukštakulnius. Gal mano stilius jums pasirodys pernelyg rėžiantis akį, tačiau kai gyveni ten, kur viskas balta, norisi pagyvinti aplinką. Su bateliais jaučiausi ne taip gerai, kaip tikėjausi, bet atrodžiau gražiai.
Pasiėmiau krepšį su piešimo reikmenimis ir jau buvau bežengianti pro duris, kai galvon šovė geresnė mintis. Prieš kelerius metus per Kalėdas Rakelė man padovanojo riedučius. Lakstydama su jais koridoriais ir trankydamasi į viską, kas pasipainiodavo kelyje, sukėliau tokią sumaištį, kad Rakelė veikiai juos atėmė. Tačiau mano kambaryje prie rašomojo stalo stovėjo kėdė su ratukais. Ir jei nepralinksmėsiu pasivažinėjusi ja koridoriais, tada manęs niekas nepralinksmins.
Užkabinau krepšį ant kėdės atkaltės ir išstūmiau ją į koridorių. Stumtelėjau kėdę ir, kai ji įsivažiavo, užšokau. Kėdė nuriedėjo į priekį kreivuliuodama į kairę, kol atsitrenkiau į sieną. Man dardant tolyn žmonės, su kuriais prasilenkdavau, palydėdavo mane kreivais žvilgsniais (arba keiksmažodžiais, jei būdavo priversti mūrytis į sieną). Įvažiavusi į reikiamą koridorių pakreipiau kėdę taip, kad ji įčiuožė tiesiai į Lendo kamerą, pririedėjusi prie jo lovos atsitrenkė ir apvirto. Lendas nustebęs pažvelgė į mane.
– Labukas! – sukikenau aš.
– Labas, – jis pakėlė vieną antakį. Prakeikimas, vėl tas vienas antakis! Šiandien jis vėl atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas. Man patiko šis jo pavidalas.
– Žinai, – pasakiau stodamasi ir taisydamasi suknelę, – tu buvai teisus.
– Buvau teisus?
– Aha. TKABA mane prižiūri kaip elfus ir kitus padarus. Visą tą laiką maniau, kad esu šeimos dalis, pasirodo, esu stebima. Nuostabu.
– Man labai gaila, – jo balsas skambėjo nuoširdžiai.
– Man vis tiek atrodo, kad jie klysta. Kai žiūriu į veidrodį, matau save ir nieko daugiau.
Pastaruoju metu it apsėsta galvojau apie tai kiekvieną minutę ir dabar buvau beveik tikra, kad esu teisi. Jei būčiau antgamtinė būtybė, už savo atvaizdo turėčiau ką nors įžiūrėti.
– Vadinasi, tu viską matai kiaurai? Ne tik mane?
Žinojau, kad negaliu apie tai kalbėti, bet dabar man nerūpėjo.
– Atleisk, tu nesi išskirtinis, – ir nusišypsojau. – Jei prieš mane antgamtinis padaras, aš matau tikrąjį jo pavidalą, nesvarbu, kuo jis apsimestų.
– Oho! Tau pasisekė.
– Praverčia. Kai ką tau atnešiau, – ir ištiesiau jam krepšį. Jis pažvelgė vidun ir veidą nutvieskė šypsena.
– O, ačiū. Šauni dovana.
– Pagalvojau, kad galėtum mane pamokyti. Turiu sunkumų su figūrom.
– Ką tu kalbi! Tavo puiki figūra!
Tai bent, jis su manimi koketuoja! Aš nusijuokiau ir paraudau.
– Kvailys.
Lendas irgi nusijuokė ir prisėdęs ant lovos krašto paplekšnojo per antklodę šalia savęs. Kitą valandą jis aiškino man apie proporcijas ir kaip jas atvaizduoti. Paskui pasiūlė pabandyti ką nors nupiešti. Po valandos piešiau vis dar siaubingai, bet jau matėsi šiokia tokia pažanga. Kad ir kaip būtų, mudu puikiai praleidome laiką.
– Vadinasi, tu gali viską matyti kiaurai? – paklausė Lendas pradėdamas dar vieną mano portretą.
Aš stebėjau jo rankas žavėdamasi, kaip susipina tikrasis jo pavidalas su apžavais.
– Ne. Negaliu matyti kiaurai per drabužius ar kitus daiktus. Tik per apžavus. Tačiau tave matau kiaurai visą, nes tavo drabužiai netikri, – ir pašiurpusi nutilau. – Turėjau omeny, kad nežiūrėjau… Tave sunku įžiūrėti, be to, man patinka žvelgti tau į veidą ir aš nesistengiu pamatyti daugiau, nes… – o Dieve, visai nusišnekėjau!
Lendo veide sustingo keista išraiška, atrodo, jis nežinojo, ką ir manyti.
– Hm. Anksčiau apie tai nepagalvojau. Gal kitą kartą atnešk man šortus?
Aš linktelėjau vis dar jausdamasi nejaukiai. Kad greičiau pakeisčiau temą, paklausiau:
– O tu? Ar tik atkartoji žmonių ir būtybių išvaizdą, ar gali iš tikrųjų, pavyzdžiui, užsiauginti plaukus ar panašiai?
Lendas sumirguliavo ir vietoje marškinėlių trumpomis rankovėmis atsirado ilgos. Jis ištiesė ranką ir aš dvejodama paliečiau audinį. Jis buvo apčiuopiamas, tačiau per daug glotnus, kad būtų tikras.
– Tas pat ir su plaukais.
– Kaip viskas keista, – ėmiau čiupinėti netikrą audinį. – Ar tu jį jauti? Tai tavo dalis ar kaip?
Jis papurtė galvą.
– Ne visai. Pats nesuprantu, kaip tai padarau ir kas tai.
– Ar dėl to čia įsibrovei? Kad sužinotum, kas esi?
Jis nusijuokė.
– Man nusispjaut, kas esu pagal TKABA klasifikaciją.
Susiraukiau.
– Aha, man irgi. Tai tada kodėl įsmukai čia?
Jis kiek patylėjo, paskui papurtė galvą.
– Pasakysiu, tik kiek vėliau, gerai?
Kad ir kaip knietėjo sužinoti, supratau, jog tai nėra labai svarbu. Nė vienas iš mūsų niekur iš čia nepabėgs.
– Žinoma.
– O kaip tau jūsų transportas? Kai paėmiau tos moters ranką, apskritai nesuvokiau, kas vyksta. Tik galvojau, kaip neišeiti iš proto.
– A, tu apie Elfų karalystės takus? Mane irgi užknisa. Tu nežinojai, kad ji elfė?
– Tiesą sakant, apie elfus neišmanau beveik nieko.
– Tau pasisekė. Geriau nežinoti.
– Kodėl? Regis, jie labai praverčia, gali į visur atverti duris.
– O taip. Labai praverčia. Užtat paskui būni priverstas turėti su jais ir kitokių reikalų.
Pradėjau pasakoti apie elfus ir nė pati nepastebėjau, kaip viską išpliurpiau. Nežinojau, kiek tiksliai elfų valdo TKABA, tačiau tie, kuriuos valdėme, nekentė mūsų už tai. Esu girdėjusi, kad yra skirtingų rūšių elfų, tačiau tie, kuriuos sutikau aš, buvo vienodi: stulbinamai gražūs, galingi ir visiški bepročiai. Paaiškinau jam viską, ką žinojau: apie tai, kaip jie iš dalies manipuliuoja žmonių pasauliu ir keliauja savo takais tarp Žemės ir Elfų karalystės. Deja, žinojau ne kažin ką, nes Rakelė nemėgo apie tai kalbėti. Ji visuomet apsimesdavo, kad elfai mums reikalingi tik dėl kelionių, tačiau aš įtariau, jog tai toli gražu ne viskas. Pagaliau išklojau jam apie visus agentus, kurie dingo per pastaruosius metus dėl to, kad nemokėjo tinkamai suformuluoti įsakymo.
– Kodėl tada TKABA jais naudojasi, jeigu jie tokie blogi? – paklausė sumišęs.
– Elfai nėra blogi. Jų net nepavadinsi nepadoriais. Tiesiog jų kitos dorovės normos. Jie gyvena vadovaudamiesi kitomis taisyklėmis. Elfams svarbu tik viena – jų pačių norai. Tai jų vertybė. Į visa kita jiems nusispjaut. Todėl pagrobti žmogų jiems nėra jokia blogybė: jei ko nori, tai ir pasiima. Arba nužudo. Kai gyveni amžinai, vieno mirtingojo gyvybė, palyginti su visa Visata, nieko nereiškia. Kai nežinai, kas yra laikas, ką gali reikšti kokie keturiasdešimt metų, kuriuos atimi iš mirtingojo? Jie to net nepastebi.
– Vadinasi, elfai tau patinka?
– Nenusišnekėk, aišku, ne. Mano nuomone, bendradarbiaudama su elfais TKABA daro didžiausią kvailystę, kokia tik gali būti.
– Tai kodėl jais naudojatės?
– Elfams pirmiausia įsakoma tarnauti TKABA. Jie mano, kad gali valdyti elfus – o aš tikrai žinau, jog ne, – sumurmėjau rūškanai pati sau. Paskui pažvelgiau į Lendo eskizą. – Tu tikrai talentingas.
– Dailus modelis. Man patinka, kaip tu šiandien apsirengusi, – iš jo šypsenos negalėjai pasakyti, ar kalba rimtai, ar šaiposi.
– Galiu su šortais atnešti ir kokius nors batus, jei nori.
Jis nusijuokė.
– Kad galiu atrodyti kaip mergina, dar nereiškia, jog noriu mergaitiškai rengtis.
– Taip, tu teisus. Tavo blauzdos ne tokios gražios, – aš atsistojau ir pasirąžiau. – Gal jau eisiu. Tarp mūsų, mergaičių, šnekant, aš net neturiu žinoti, kur jie tave laiko, – ir mirktelėjau.
– Pasiimk šituos. Galėsi pasipraktikuoti namie, – ir ištiesė man sąsiuvinį su pieštukais. – Tu juk dar ateisi?
– Žinoma. Tu čia šauniausias, – Lendas išsiviepė iki ausų, bet aš iškart papurčiau galvą ir nutaisiau apsimestinai rimtą veidą. – Tik labai neįsijausk: juk dauguma tavo varžovų – gyvi numirėliai.
Atsisėdau ant kėdės ir atbula išriedėjau iš Lendo kambario. Jis nusišypsojo man pavymui ir aš linksmai mostelėjau ranka, tarsi atiduodama pagarbą. Grįžusi į butą išsitraukiau sąsiuvinį ir peržvelgiau eskizus. Manieji, palyginti su jo, buvo kur kas prastesni, vis dėlto jaučiausi daug linksmesnė nei iki apsilankymo pas Lendą. Išsitraukiau pieštukus ir įnikau piešti.
Visą kitą savaitę niekaip neištaikiau progos prasmukti į Lendo kambarį. Dėl daugybės pamokų ir ypatingo Rakelės dėmesio (suprask: užknisančio lindimo į akis) neturėjau nė minutės laisvo laiko. Nematydama Lendo su kiekviena diena vis labiau grimzdau į neviltį. Pagaliau atėjo savaitgalis. Vyliausi, kad Rakelė bus užsiėmusi.
Tačiau šeštadienį iš pat ryto sutilindžiavęs durų skambutis sužlugdė visas mano viltis. Buvau vos baigusi rengtis, kai vidun įžengė besišypsanti Rakelė.
– Jūs tik pažiūrėkit! Kokia gražuolė! – pagyrė mane.
Aišku, kad atrodžiau gražiai, nes ketinau pasimatyti su Lendu. Išspaudžiau šypseną.
– Kas atsitiko?
– Nieko. Pagalvojau, gal galėtume kur nors nueiti. Kur norėtum: į paplūdimį, vėl į prekybos centrą, o gal į kiną?
– Tikrai? – tai bent naujiena. Paprastai visos išvykos už Centro ribų būdavo rūpestingai planuojamos ir derinamos. Dažniausiai lankydavomės muziejuose ir tai tik dėl to, kad įėjo į mano mokymosi programą. Kai buvau jaunesnė, man tai patikdavo. Mes vaikštinėdavome ir aš apsimesdavau, kad Rakelė mano mama ir kad mes pačios paprasčiausios motina su dukra. Aišku, visos iliuzijos išgaruodavo, kai tekdavo grįžti Elfų karalystės takais.
– Pastaruoju metu čia tikras beprotnamis, mums abiem reikia pailsėti.
– Puiku! Skamba viliojamai, – aš nemelavau. Kad ir kaip norėjau pamatyti Lendą, visą savaitę nebuvau iš Centro kojos iškėlusi.
Supypsėjo Rakelės komunikatorius. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir veidą perkreipė pikta grimasa. Kai jau tikėjausi išgirsti atodūsį, Rakelė nusikeikė. Ji nusikeikė. Dar niekad nebuvau nieko panašaus girdėjusi, prisiekiu. Kad ir apie ką buvo ta žinutė, aišku viena: atsitiko kažkas labai, labai svarbaus.
– Atleisk, – atsiprašė ji bėgdama prie durų. – Turiu skubėti.
– Nesijaudink, – nulydėjau ją akimis. Magėjo iškvosti, kas atsitiko, tačiau žinojau, kad jei tai nesusiję su manimi, ji nepasakys nė žodžio. Bet aš ne iš tų, kas praleidžia progą, todėl griebiau piešimo reikmenis, internetu užsakytus šortus ir patraukiau pas Lendą. Keista, bet pagalvojus, kad vėl jį pamatysiu, virptelėjo širdis.