Šešioliktas skyrius

PRARASTOS SIELOS

Klupinėdami išgriuvome iš Elfų karalystės tako į blausia saulės šviesa užlietą lauką. Buvo šalta. Virš lauko, apaugusio vien aukšta nurudavusia žole, draikėsi rūko tumulai. Felė iškart dingo durų angoje, žiojinčioje sename išdžiūvusiame medyje. Laimingos kelionės, kad mano akys tavęs neregėtų! Apglobiau save rankomis, kad būtų šilčiau.

– Reikėjo pasiimti paltą.

Žaką irgi nupurtė drebulys.

– Galėjo būti ir blogiau.

Tolumoje pamačiau nedidelę kūdrą, nykų, nuošalų vandens telkinį, apaugusį retais, suvargusiais medeliais. Ir kodėl šitie padarai negyvena atogrąžų salose? Aš visai ne prieš nukeliauti į Havajus.

Susiraukiau.

– Kai prieisime arčiau, geriau pasislėpk, tegul galvoja, kad aš čia viena. Tada bus tikėtiniau, jog ragana išlįs, jeigu ji iš viso čia yra.

– Ar esi tikra, kad taip geriau? O jei tau grės pavojus?

– Jei grės, patikėk, tu iškart suprasi.

Jis nusišypsojo ir mudu tylėdami nužingsniavome per lauką. Kai iki kūdros tebuvo keli metrai, Žakas atsiliko ir pasislėpė tarp nutriušusių medelių. Vieną ranką uždėjusi ant Elo nuėjau prie kūdros krašto, paėmiau akmenuką ir įmečiau į vandenį. Nieko. Sviedžiau dar vieną. Ir vėl nieko. Tiesą sakant, labai tikėjausi, kad nieko neįvyks. Raganos gyvena tykiuose kūdrų užutėkiuose ir primena kuprotas, ilganoses senes. Ne itin, švelniai tariant, dailus pavidalas, tačiau po apžavais jos atrodo dar baisiau: vimdančiai žalios spalvos, visiškai baltomis didelėmis apvaliomis kaip žuvų akimis, plaukai it kuokštai apgliaumijusių dumblių, bet šiurpiausi dantys – smailūs kaip adatos, pajuodę ir auga trimis eilėmis. Ar minėjau, kad jos ėda vaikus? Taip. Vaikus. Jos šaukiasi pagalbos, paskui nusitempia juos po vandeniu ir laiko, kol tie liaujasi spurdėję. O tada praryja vienu kąsniu.

Nurodymai, kaip sutvarkyti raganą, buvo gana paprasti. Jų negalima gaudyti vandenyje – jame jos per daug stiprios. Tačiau jei pavyksta raganą išvilioti į sausumą, ją galima nesunkiai „išjungti“ elektriniu prietaisu, tada reikia uždėti sekimo įtaisą ir kuo skubiau šaukti transportą. Skirtingai nei vampyrų, raganų negalima padaryti nekenksmingų. Jas laiko kažkur Sibire specialiame skyriuje, kuris agentūroje kažkodėl vadinamas Sulaikytų žmonių centru. Keistas pavadinimas, turint omeny, kad su žmonėmis raganos neturi nieko bendra.

Dar dešimt minučių mėčiau akmenis į kūdrą be jokio atsako ir man tai jau ėmė atsibosti. Gal aš pernelyg sena, kad parūpčiau šių dienų raganai. Stebeilijau į kūdrą bandydama aptikti bent menkiausią užuominą, kad ne veltui gaištu laiką. Augalija nerodė jokių gyvybės ženklų, matyt, pavasaris į šią Airijos dalį dar neatėjo. Vis dėlto netrukus pamačiau kai ką, kas mane sudomino. Maždaug už dešimties metrų kėksojo nedidelis kauburėlis, dėmėtas, purvinai žalios spalvos. Atrodė kaip ne savo vietoje. Išsitraukiau Elą ir ėmiau negirdimai tykinti ten link. Kai priartėjau, nosin mušė aštrus pelėsių dvokas – neabejotinai raganos. Stengdamasi nekvėpuoti, pirštų galiukais apėjau ją iš kitos pusės. Ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau.

Ji buvo negyva.

Aš net nežinojau, kaip galima nužudyti raganą. Jos vienos iš tų padarų, kurie gyvena amžinai – kaip undinės. Bet ši ragana buvo negyva – negyvesnių nebūna. Pro apžavus mačiau plačiai atmerktas pieno baltumo akis, šiurpus veidas buvo sustingęs iš nuostabos. Kas čia atsitiko?

Apsidairiau: gal pamatysiu kokių įkalčių, bet nieko nepešiau. Vėl įbedžiau akis į raganą, prisimerkiau. Ir kažką pamačiau. Kažką po apžavais, ten, kur keli sluoksniai apdriskusių drapanų dengė jos krūtinę. Radau lazdą ir praskleidžiau skarmalus. Ant krūtinės buvo vos įžiūrimas įspaudas – blyškiai auksinis, jis nyko man akyse, kol visiškai pradingo.

Paskui atkreipiau dėmesį į kitką: šaltame ore nuo raganos kilo lengvas garas. Tai reiškė, kad jos kūnas dar šiltas. Vadinasi, ji mirė visai neseniai.

– O pypt! – sušnibždėjau.

Išsitiesiau laikydama parengtą Elą ir apsidairiau. Dabar visa teritorija atrodė priešiška ir pavojinga, man vaidenosi, kad už kiekvieno nurudavusių krūmų guoto slepiasi neišvengiama mirtis.

– Žakai? – tyliai pašaukiau traukdamasi nuo kūdros. Tuo pat metu spaudžiau komunikatoriaus pavojaus mygtuką vildamasi, kad Felė nespėjo toli nueiti nuo persikėlimo taško.

– Žakai? – nenorėjau garsiai šaukti.

Antra vertus, jau tiek laiko stovėjau atviroje vietoje, todėl tas kažkas, kad ir kas tai būtų, tikriausiai mane pastebėjo. Iš kairės, gana toli, išgirdau trakštelint šakelę. Numetusi krepšį su sekimo įtaisais, išsitraukiau durklą.

– Žakai? Žakai, tai tu? – mano balsas kaip ir rankos išdavikiškai drebėjo. – Žakai?

Staiga tylą perplėšė klyksmas, tarsi kažkam iš kūno plėštų sielą. Žako sielą. Iš jo kūno. Neapkęsdama savęs už tai, apsisukau ir kiek kojos neša pasileidau link medžio. Jei šis padaras įveikė raganą ir Žaką, susidoroti su manimi jam vieni niekai. Lėkiau greičiau už kulką, veikiai man ėmė trūkti oro, maniau, plyš krūtinė. Mirtis lipo ant kulnų, kas akimirką laukiau, kad ji suleis į mane nagus.

Kas žingsnis medis vis artėjo – bet ten nieko nebuvo. Felė dar neatsiliepė į pavojaus signalą. Iš akių pasipylė ašaros. Jeigu ji greit nepasirodys, aš mirsiu. Pribėgau prie medžio, bet elfės vis dar nebuvo. Drebėjau taip, jog maniau neišsilaikysiu ant kojų. Paskui apsisukau, kad sutikčiau mirtį akis į akį. Tačiau laukas buvo tuščias. Ėmiau žliumbti balsu. Nežinojau, ką daryti: laukti Felės ar surizikuoti ir pašaukti ją vardu. Kai jau žiojausi jį ištarti, už nugaros sužibo šviesa ir aš griebiau ištiestą Felės ranką.

– Nešdinamės! Greičiau!

Dar spėjau tarp medžių pamatyti ugnies tvyksnį, švytintį siluetą, panašų į žmogaus, ir durys užsidarė.