Dvidešimt šeštas skyrius

KAIP PRASTAME ANEKDOTE

– Vivjana? – išsigandusi atsimerkiau ir įsistebeilijau į lubas. Kur ji dingo?

– Eve, kelkis, – dabar mane išgąsdino ir Lendo balsas.

– Ką čia veiki?

Jis nusišypsojo.

– Tai mano kambarys.

Atsisėdau ir apsidairiau. Vakarykštės dienos prisiminimai vėl stojo kaip gyvi – o aš taip to nenorėjau. Vėl iš naujo išgyvenau Lišos netektį.

– Atleisk, – pasakė Lendas, – tavęs reikia apačioje.

Sumirksėjau stengdamasi sutelkti žvilgsnį.

– Kam?

Jis lyg atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais.

– Atėjo keli žmonės, su kuriais dirba mano tėtis. Atleisk, stengiausi nežadinti tavęs kuo ilgiau.

– Taip, suprantu. Ar galėčiau pirmiau nueiti į vonią?

– Žinoma. Ji ten, – išsekiau paskui Lendą į koridorių ir jis parodė man vonios kambarį. – Klausyk, o kas ta Vivjana?

Sapnas grįžo ir man tarsi akmuo užgulė širdį.

– Nežinau, – burbtelėjau eidama į vonią. Kodėl jaučiuosi kalta, kad slepiu tą kvailą sapną nuo Lendo? Papurčiau galvą bandydama atsikratyti sapno kaip bereikšmio košmaro. Galų gale beveik viską, ką kalbėjo Vivjana, aš jau esu girdėjusi iš Reto. Tikriausiai taip mano smegenys sapne bandė suvirškinti tai, ką patyrė. Nekreipdama dėmesio į nerimastingą virpulį po širdimi nubraukiau nuo lūpų dantų pastos likučius.

Išėjusi pamačiau, kad Lendas manęs laukia, ir nusekiau paskui jį į apačią. Abejos skląsčiais užšautos durys dabar buvo atidarytos. Svarstydama, su kuo man teks susitikti, įėjau į kambarį ir sustojau kaip įbesta.

Lendo tėvas, du vilkolakiai ir vampyrė. Priminė vieno lėkšto anekdoto pradžią: gydytojas, du vilkolakiai ir vampyras įeina į barą. „Ką gersite?“ – klausia barmenas. „Tikriausiai jį“, – atsako vampyras skersakiuodamas į gydytoją.

Tiek to, niekada nemokėjau pasakoti anekdotų.

Į mane įsmigo budrios geltonos vilkolakių akys, po vampyro apžavais matėsi sutrūnijęs negyvėlio kūnas – aš nevalingai ėmiau siekti Elo, tik tada atsiminiau, kad nepaėmiau jo. Neturėjau supratimo, kur palikau savo ginklą, ir dėl to ėmiau dar labiau nervintis. Padarų kulkšnis dengė kelnės, tačiau buvau visiškai tikra, kad po jomis nėra jokių sekimo įtaisų.

Vampyrė iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip miela trečią dešimtį įpusėjusi mergina, prijaučianti gotams: juodus plaukus puošė kelios raudonos sruogos, riebiai juodai išdažytos akys, apsirengusi kūną aptempiančiais drabužiais, irgi vien juodais. Labai derėjo prie šitos draugijos. Vilkolakiai, vyras ir moteris, trisdešimties su trupučiu, laikėsi už rankų: jis aukštas, skusta galva, ji trumpai kirptais kaštoniniais garbiniuotais plaukais. Jos veidas man pasirodė kažkur matytas, bet neprisiminiau kur.

Dabar supratau, kodėl anos durys buvo užsklęstos. Velnias, aš praleidau pilnaties naktį šalia dviejų vilkolakių! Ir dar vampyras, tiesa, su vienu vampyru būčiau galėjusi susidoroti net be savo numylėto Elo.

– Lendai, tu mažas niekšeli, – prakalbo vampyrė, – nedrįsk daugiau iškrėsti tokios šunybės.

Šis nunarino galvą.

– Atleisk. Aš nenorėjau… Kada atvykai?

– Ką tik, – ji pasisuko į mane. – Taigi, – prakalbo raganišku balsu, man ji nepatiko, – vadinasi, būsim iš TKABA, ar ne?

– Taigi, – atrėžiau pamėgdžiodama ją ir klausiamai pakėliau antakius (gaila, nemokėjau pakelti vieno kaip Lendas), – vadinasi, būsim kraujasiurbiai, ar ne?

– Tie patys. O čia Liukas ir Steisė, – ji linktelėjo vilkolakių pusėn.

– Aha, žinoma. Saldžioji porelė. O aš, kvailelė iš vidurio kaimo, nė neįtariu, kad praėjusią naktį jie buvo su dantimis, nagais ir uodegomis.

Visi trys antgamtiniai padarai išvertė akis.

– Puiku, – purkštelėjo vampyrė. – O kas toks Deividas, jau irgi išsiaiškinai?

Dėbtelėjau į ją bejausmiu žvilgsniu.

– Ar dėl to mane pažadinote? Jis – žmogus, nebent kuris nors iš jūsų praėjusią naktį jam ką nors padarėte, – bet dėl visa ko probėgšmais mečiau žvilgsnį jo pusėn. Taip, žmogus – ir tiek.

Deividas kostelėjo.

– Norėjome paklausti apie šitą, – jis pasitraukė į šalį ir mostelėjo ranka į stalą, ant kurio pamačiau padėtą Elą – valio, Elas atsirado! – savo komunikatorių ir Lendo sekimo įtaisą.

Deividas atrodė prislėgtas.

– Tu atsinešei TKABA įrangą į mano namus. Ar jie gali tave susekti?

– Ne! – tiesą sakant, per vakarykštę sumaištį aš apie tai nepagalvojau. Jis turėjo teisę nerimauti, nors bijoti nebuvo ko. – Patikėkit, jie jau būtų čia. Sekimo įtaisas išjungtas, o mano komunikatoriuje neįdiegta pasaulinė padėties nustatymo sistema ar kažkas panašaus. Kaskart, kai pereidavau Elfų karalystės takais, komunikatorius sugesdavo ir reikėdavo viską paleisti iš naujo, taigi agentūra neapsikentusi nustatė jį veikti tik vietiniu ryšiu. Jie ir taip visuomet žinodavo, kur aš, nes keliaudavau tik su elfais. Užtikrinu, jie tikrai nesuseks komunikatoriaus, jei nebus nuspaustas pavojaus mygtukas.

Bet čia vėl įsikišo vampyrė:

– Taip tai taip, bet tu vis dar gali su jais susisiekti, ar ne?

Dėbtelėjau į ją.

– Taip, nes laukiu nesulaukiu, kol mane uždarys į kalėjimą iki gyvos galvos. Įsivaizduoji, kaip bus linksma? Tiesą sakant, kodėl man to iškart nepadarius?

– Cha, jie tikriausiai užmuštų bet ką, kad tik susigrąžintų tave, – išsišiepė ji.

Aš garsiai iškvėpiau, iš paskutiniųjų valdžiausi, kad neimčiau ant jos rėkti. Vampyrai visuomet siutino mane labiau už kitus padarus – gal dėl to, kad skirtumas tarp jų apžavų ir tikrojo pavidalo labai jau rėžė akis.

– Klausyk, tu, kapinių gražuole, ar supranti, ką aš padariau? Pažeidžiau pirmą statuto paragrafą. Kitaip tariant, paragrafų paragrafą! O ten juodu ant balto parašyta: antgamtinės būtybės išlaisvinimas be leidimo baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos! Net jei norėčiau grįžti, o aš nenoriu, ir net jei iš agentūros dar kas nors liko, kuo labai abejoju, aš negalėčiau. Įkąsk man, jei aš neteisi!

Vampyrė pažiūrėjo į mane taip, tarsi taip ir ketintų padaryti, bet įsiterpė Deividas:

– Užteks. Mes visi vienoje komandoje, Ariana. Lendas man viską papasakojo ir aš manau, kad Evė teisi – jeigu jie būtų galėję ją susekti, jau būtų čia, – jis paėmė komunikatorių. – Pypsėjo kiaurą naktį. Radome jį tavo drabužiuose vonios kambaryje.

Mano širdis šoktelėjo: Rakelė! Tikriausiai ji vietos sau neranda, taip dėl manęs jaudinasi. Jei tik galėčiau su ja susisiekti, pranešti, kad man viskas gerai… bet tada jie sužinotų, kur esu, ir įkištų į kalėjimą iki dienų galo.

– Tikriausiai jie bando nustatyti, ar aš gyva, ar ne, – liūdnai sumurmėjau ir užtilau. Kiek kartų sakiau jiems liautis bendradarbiavus su elfais, patikėti Lendu ir kartu bandyti viską išsiaiškinti. Aišku, priskirdama mane prie vienos iš antgamtinių būtybių kategorijų agentūra aiškiai parodė, kuo mane laiko. Ir nesvarbu, ką man reiškė Rakelė, pirmiausia ji buvo TKABA agentė. Papurčiau galvą.

– Tegul galvoja, kad manęs nėra gyvos.

Prakalbo vilkolakė. Jos balsas buvo švelnus, akys sklidinos baimės:

– Ar tu tai matei?

Ne iš karto supratau, kad ji kalba apie ugninę merginą. Vivjaną. Užsimerkiau ir linktelėjau. Tai tik kvailas sapnas, iš tikrųjų aš nežinau, kuo ji vardu. Nenorėjau daugiau apie tai kalbėti, nenorėjau net galvoti apie tai.

– Kaip tavo koja? – paklausė Lendas.

– O, gerai. Truputį skauda, bet nieko baisaus.

– Puiku. Nes ketiname šiek tiek pasivaikščioti.

– Gerai, – ir sutrikusi pažvelgiau į Arianą. Mes? Vampyrai vengia saulės šviesos. Ne dėl to, kad gali nudegti ar sprogti, bet todėl, kad ryškioje saulėje persišviečia jų tikrieji kūnai. Nelabai aiškiai, bet jie nelinkę rizikuoti.

– Tau, ko gero, reikėtų ilgų kelnių, – pasakė Lendas. – Šiandien šaltoka.

Nusekiau paskui jį į viršų. Raukydamasis ėmė raustis po savo drabužius.

– Tu lieknesnė už mane.

Nusijuokiau.

– Hm, mane tai džiugina.

Jis pakėlė akis ir nusišypsojo. Netrukus ištraukė senas nutrintas pižamos kelnes.

– Šitas nešiojau prieš dvejus metus, gal nenukris, – jis ištiesė kelnes man ir tebestovėjo šalia. Pakėliau antakius ir jis nuraudo. – A, taip, tau reikia persirengti.

Kai durys užsidarė, išlindau iš Lendo šortų ir užsitraukiau raudonai mėlynas flanelines kelnes. Jos buvo dviem coliais per ilgos, bet nuo liemens nekrito. O kur dar keliais dydžiais didesnis žalias megztinis su gobtuvu – atrodžiau išties pritrenkiamai! Atsidusau. Buvau pratusi nuolat praustis po dušu, jau nekalbant apie makiažą. Mano blakstienos buvo tokios pat šviesios kaip plaukai, be blakstienų tušo jaučiausi it penkiametė mergytė.

Atidariau duris ir Lendas suprunkštė.

– Tau šitos kelnės geriau tinka.

– Vadinasi, tu su jomis atrodei neįtikėtinai siaubingai, – atsakiau ir taip pat nusijuokiau.

Jis padavė mano batelius. Juos apsiavusi atrodžiau dar kvailiau. Kaip tyčia, pats Lendas atrodė nuostabiai: vilkėjo madingą šiltą džemperį, kuris jam tobulai tiko (patikėkit, aš pastebėjau), ir mūvėjo džinsus. Pažvelgiau vaikinui į veidą. Man patiko jo akys – jo tikrosios akys. Jas man visada buvo lengviausia įžiūrėti.

– Kaip jautiesi, geriau? – paklausė Lendas ir jo rūpestingas liūdnas žvilgsnis vėl pažadino manyje vakardieną.

– Ne, ne visai, bet prie visų stengiuosi to neparodyti, – vos susilaikiau neapsiverkusi. Galėjau raudoti kaip vaikas žiūrėdama „Užrašų knygelę“4, kartais apsižliumbdavau prieš miegą… gerai, dažnai apsižliumbdavau… bet tada būdavau viena. Nemėgau kitiems rodyti savo ašarų.

– Jei tau ko nors prireiks, tik pasakyk.

Nusišypsojau. Norėjosi greičiau kuo nors užsiimti, kad negalvočiau apie tai, kas kėlė man liūdesį. Lendo pasaulyje jaučiausi keistai. Kai abu buvome Centre, aš daug labiau pasitikėjau savimi. Pavyzdžiui, dabar man labai norėjosi paimti jį už rankos, tačiau nedrįsau žinodama, kad apačioje laukia jo tėvas ir ta kvaila vampyrė.

Deivas ir Ariana laukė mūsų su Lendu lauke. Tik dabar aš kaip reikiant apsižvalgiau. Nuo namo vedė siauras asfaltuotas keliukas, vingiuojantis tarp medžių, bet mes juo nėjome, pasukome į dešinę ir nužingsniavome vos matomu takeliu į miško gilumą. Keliavome gal dvidešimt minučių. Medžiai krovė pumpurus, oras buvo gaivus ir tyras, žadantis greitą atšilimą. Artėjo pavasaris. Aš gaudžiau retus, pro šakas prasiskverbiančius saulės spindulius.

– Kur mes esame? – pašnibždom paklausiau Lendo.

– Virdžinijoje.

Priekyje pro medžius išvydau kūdrą, į kurią tekėjo platokas upelis. Medžiai baigėsi ir mes sustojome ant pliko kranto. Kūdra buvo ovalo formos, gana didelė, glotnus paviršius atspindėjo žydrą dangų be jokio debesėlio. Telkinio kraštus tebekaustė ledas.

– O, gerai, – pasakė Lendas. – Vadinasi, šiandien ji galės pasirodyti.

Aš susiraukiau: man šovė mintis, kad jie galbūt bičiuliaujasi su ragana. Tačiau Lendo veido išraiška – jis atrodė laimingas ir nekantraujantis – patikino, kad šiandien manęs neištiks smurtinė mirtis.

– Kas ta ji? – paklausiau.

Jis nusišypsojo.

– Mano mama.