Dvidešimt aštuntas skyrius

VIENA TOKIA

Ariana nemirė. Bent jau netapo negyvesnė, nei buvo anksčiau. Niekada nemaniau, kad imsiu jaudintis dėl vampyro, bet šita mergužėlė buvo kieta. Grįžus namo Deividas sulopė jai šonkaulius. Liukas su Steise nulindo į viršų, jie aiškiai vengė manęs po to, kai išgirdo, kas atsitiko. Nekaltinu jų. Aš kaip maras: ten, kur pasirodau, gero nelauk.

– Kaip tau pavyko sužeisti Retą? – paklausiau Deivido, kai jis baigė apžiūrėti Arianos šonkaulius. Žinojau, kad dabar Retas turi naują vardą, tik nežinojau, kokį, tad vadinau senuoju.

Deividas įkišo ranką į kišenę ir kažką ištraukė. Atrodė kaip žalvarinis kastetas, tik kitokios spalvos. Geležinis. Nuostabu.

– Pats padariau.

O tas Deividas ne iš kelmo spirtas.

– Gal ir aš galiu gauti tokį? – paklausėme aš ir Lendas vienu metu.

Vyras nusijuokė.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

– O jei Retas grįš? – paklausė Lendas.

– Štai dėl ko jis neaplankė mūsų namuose. Mes čia ne itin svetingi elfams. Be to, tu per menkai vertini savo motinos galią. Dabar, kai jis žino, kad vandens stichija saugo Evę, nemanau, jog bandys dar kartą. Greitai jis išvis pamirš, kad Evė jam kažkada rūpėjo.

Labai tikėjausi, kad taip ir bus, nors širdies gilumoje abejojau. Manau, Deividas irgi per menkai vertino elfus, lygiai kaip Rakelė. Retui aš nebuvau tik daili lėlė, su kuria maga pašokti, jo domėjimosi manimi šaknys gilesnės. Jis siekė kažkokio, tik jam vienam žinomo, bloga lemiančio tikslo. Antra vertus, Deividas neblogai perprato elfus ir, nepamirštant Kresedos apsaugos, gal man ir išties niekas negresia. Aišku, kol aš čia.

– Yra dar keletas triukų, – pasakė Deividas eidamas link spintelės. Jis paėmė kepalą duonos, atpjovė dvi riekes ir ištiesė jas mums. – Kišenėse visuomet nešiokitės sužiedėjusios duonos.

– Gerai, – nepatikliai sušnairavau į paprastą duoną.

Jis nusijuokė.

– Tai veikia. Elfams nepatinka tai, kas pririša prie žemės. Duona žmonėms – gyvybės šaltinis, todėl elfai jos nelies. Tas pat su geležimi: ji prikausto elfus prie žemės, jos skambesys primena, kad jie čia – belaisviai. Štai kodėl geležis juos taip žeidžia.

– Jėga! – duoną tikrai nesunku visur nešiotis. – Ar galėčiau atgauti ir Elą?

Gal elfams jis ir nepavojingas, tačiau be Elo jaučiausi kaip nuoga. Deividas svarstydamas suraukė kaktą, bet galiausiai linktelėjo ir atidavė jį man. Vos susilaikiau nepaglosčiusi rausvos Elo rankenos.

Ariana taisėsi drabužius ir visą laiką nenuleido nuo manęs akių.

– Kodėl tas elfas tavęs taip trokšta? Neatrodai pasakiška gražuolė.

Deividas garsiai kostelėjo.

– Lendai, kodėl tau nenuvežus Evės į miestą? Nupirktumei jai drabužių ir… ko ten dar reikia?

Mano širdis džiugiai suspurdo. Tai teikė vilčių.

– Tai aš galiu pasilikti?

Nuo tada, kai čia atsiradau, vis bijojau, kad jis mane išspirs. O po Reto pasirodymo ir grasinimų tuo beveik neabejojau: Deivido vietoje nebūčiau laikiusi namie tokios kaip aš.

– Žinoma, – jis nusišypsojo. – Grąžinai man sūnų. Tu čia visada laukiama.

Aš tikrai neapsiverksiu, tik ne dar kartą, tačiau šitas vienas sakinys man dovanojo visą pasaulį. Gal aš jau nebesu tokia vieniša?

Lendas susiraukė.

– Tu tik nori atsikratyti mumis, kad vieni galėtumėte apie tai pasikalbėti, ar ne?

– Taip.

– Puiku! – ir Lendas įžūliai ištiesė ranką. – Tada duok raktelius ir kredito kortelę!

Deividas ištraukė iš piniginės kortelę ir padavė ją sūnui kartu su rakteliais.

– Grįžk iki tamsos. Tau vis dar namų areštas.

– Pažadu – jokių linksmybių! – perdėtai iškilmingai patikino Lendas.

– Dink iš čia, bastūne, – purkštelėjo Deividas linguodamas galvą.

Įsėdome į sidabrinį sedaną. Gal pasirodysiu jums keistuolė, bet už vairo Lendas atrodė neįtikėtinai seksualiai.

– Taigi, – tarė jis, – spėju, kad nori kai ko paklausti.

– Tik vieno dalyko: kiek pinigų toje kredito kortelėje?

Jis suglumęs sužiuro į mane. Nesusilaikiau ir ėmiau juoktis.

– Juokauju. Nesijaudink, neketinu piktnaudžiauti. Tik norėčiau kelnių, neįsižeisk, ne tavo – savo, nors tavosios, neginčiju, nepakartojamos. Ir turiu dar kelis klausimus – rimtus klausimus.

Jis nusišypsojo.

– Taip ir maniau. Nieko, jei pradėsiu nuo pradžių?

– Tikėjausi, kad nuo to ir pradėsi.

– Tu jau žinai, kad mano tėtis dirbo AKABA. Kai kurie dalykai, kurie ten vyko, nedavė jam ramybės. Įkalinimas, taisyklės, priverstinė sterilizacija, sekimas…

– Ei, ei, palauk! Priverstinė sterilizacija?

Jis pažvelgė į mane.

– Tu nežinojai? Jie baiminosi dėl to, kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, vilkolakė imtų lauktis nuo vilkolakio. Iš pradžių visi dėl to audringai ginčijosi, etiška tai ar ne, paskui nusprendė, kad bet koks žmogaus ir antgamtinės būtybės hibridas griežtai negali turėti palikuonių nei su žmogumi, nei su antgamtine būtybe, ir… hm… pasirūpino, kad vilkolakiai, kuriuos jie sugaudavo, negalėtų daugintis.

Vadinasi, tos mano kalbos apie sterilizaciją skambėjo greičiau graudžiai nei juokingai.

– O, – sušnibždėjau pašiurpusi, – aš net mintyse to neturėjau, – pagalvojau apie visus vilkolakius, kuriuos pažinojau, ypač Šarlotę. Ji visuomet buvo tokia miela ir dėmesinga, būtų buvusi puiki motina. O po viso to, ką ji prarado, TKABA atėmė iš jos ir šią galimybę. – Ko gero, tai pats bjauriausias dalykas, kokį sužinojau apie agentūrą.

Netrukus į galvą šovė dar šiurpesnė mintis: ar ir su manimi jie būtų taip pat pasielgę? Ar aš irgi keliu pavojų rūšies grynumui? Ir tas pats žodis „dauginimasis“. Visas antgamtines būtybes jie išties laiko gyvuliais. Kuo dar užsiiminėjo TKABA, apie ką aš neturėjau supratimo?

– Taigi tėvas gavo ypatingą užduotį – surasti įrodymų, kad egzistuoja nimfos ar fėjos, kitaip tariant, dvasios. Taip jis rado mano motiną.

– O kas ji iš tikrųjų?

– Tam tikra prasme, nimfa. Ji vandens dvasia, stichijos dalis. Tėvas jai pasirodė įdomus ir juokingas, ir ji ėmė rodytis jam, kalbėtis su juo. Tėvas ją įsimylėjo, – jis nusišypsojo. – To užteko, kad jis nuspręstų išeiti iš AKABA. Tačiau agentūra nebūtų taip paprastai paleidusi darbuotojo, žinančio tiek paslapčių, todėl jam teko inscenizuoti savo mirtį – nuskęsti. Tuo metu žuvo nemažai agentų, todėl jo mirtis niekam nesukėlė įtarimų.

– Vadinasi, tavo tėvas ir mama… – ir prikandau liežuvį supratusi, į kokią uždraustą teritoriją kišuosi.

– Ji iš vandens. Jeigu ją paliestum, ranka pereitų kiaurai, – aiškiau nepasidarė, bet iš drovumo nespyriau jo tiksliai atsakyti. Laimei, jis tęsė pats. – Tačiau visos dvasios gali pasirinkti. Mano mama nusprendė, kad po tiek pragyventų šimtmečių nori patirti, ką reiškia būti iš tikrųjų gyva, būti žmogumi. Ji pasirinko mirtingosios dalią ir jie su tėvu ėmė gyventi kaip vyras ir žmona. Tačiau mama negalėjo palikti gimtos vandens stichijos – ir nenorėjo. Ji nepasakė tėvui, kad mirtingąja tapo tik metams. Bet to užteko, kad pasaulį išvysčiau aš, – jis nusijuokė ir paraudo. – Baigiantis metams ji padovanojo tėvui sūnų ir grįžo į vandenį.

Susižavėjusi pažvelgiau į jį. Jis neįtikėtinas. Aš iš pat pradžių pagalvojau, kad jo kūnas tarsi iš vandens, ir buvau teisi. Kažin, ką apie tai pasakytų Liša, juk ji irgi vandens duktė. Man vėl sugėlė širdį pagalvojus, kad mano geriausia draugė niekada nepamatys vaikino, dėl kurio einu iš proto. Jie vienas kitam patiktų.

– Tai tu tikrai tik vienas toks pasaulyje?

Jis gūžtelėjo.

– Manau, taip. Kol buvau mažas, tėvui teko su manimi gerokai pavargti. Aš nuolat keisdavau pavidalus, man tai buvo lyg žaidimas. Jis mokė mane namie, kol tapau gana suaugęs, kad suprasčiau, koks pavojus man gresia, jei žmonės sužinotų, kas aš toks. Be to, tu matei mano mamą, gyvenime iš jos prasta padėjėja, – ir atsargiai dirstelėjo į mane, tarsi bijodamas, kad imsiu šaipytis. – Taigi… štai kaip aš atsiradau.

Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

– Tu tikras stebuklas!

Jis nusišypsojo akivaizdžiai nusiraminęs. Jaučiausi be galo laiminga: Lendas buvo atviras su manimi ir jo šeima priėmė mane kaip savą. Ir dar – gal po kokių šešerių metų vėl važinėjuosi automobiliu! Neslėpdama susižavėjimo pažvelgiau į vairuotojo vietoje sėdintį Lendą.

– Štai ką tau pasakysiu, – tarė jis pastebėjęs mano žvilgsnį, – žinau, kad negali gauti vairuotojo pažymėjimo, tačiau pasiūlysiu tau kai ką geriau.

– Ką? – net apmiriau iš susijaudinimo.

Jis nusišypsojo.

– Kaip žiūri į tai, kad rytoj kartu eitume į mokyklą ir tu pagaliau pamatytum įžymiąsias rakinamas spinteles?

Iš džiaugsmo net sužvigau.

Apsipirkę (taip norėjau kuo greičiau išlįsti iš Lendo kelnių, kad persirengiau prekybos centro tualete) grįžome į automobilį. Man pasirodė, kad jis keliskart vogčiomis mane nužiūrėjo. Bent jau to tikėjausi, juk pati ištisai paslapčia į jį žvilgčiojau.

– Tu išalkusi? – paklausė Lendas išvairuodamas iš aikštelės.

– O, tikrai, mirštu iš bado, – pasakiau tik dabar tai supratusi. Dirstelėjau į laikrodį prietaisų skydelyje. Buvo trys valandos.

– Tuomet važiuojame kur nors pavalgyti.

– Argi tau ne namų areštas? – paerzinau.

– Tėtis sakė, kad grįžčiau iki tamsos. Kol kas dar nėra tamsu.

Pravažiavę porą kvartalų sustojome prie nedidelės užkandinės. Nesu buvusi Rytiniame krante dieną, tik atlikdama kelias užduotis naktimis, todėl džiugiai dairiausi. Daug medžių, visų sprogo pumpurai. Įėjome į užkandinę ir mano žandikaulis atvipo.

Čia nebuvo nė vieno žmogaus – vien antgamtinės būtybės.

– Mmm… ar žinai, kad čia vien vilkolakiai, vampyrai ir dar du bala žino kas, kokių anksčiau nesu mačiusi? – sušnibždėjau.

Lendas nusijuokė sėsdamasis prie vieno staliuko.

– Nusiramink. Čia mano tėčio užkandinė.

– A.

– Kai mama grįžo į vandenį, jis liko su antgamtiniu sūnumi ant rankų. Tėtis puikiai žinojo, kaip vyriausybinės agentūros žiūri į antgamtines būtybes, todėl nusprendė pats imtis to reikalo. Jis valdo kažką panašaus į požeminį geležinkelių tinklą, skirtą antgamtinėms būtybėms, slepia juos nuo TKABA, įdarbina, padeda suvaldyti tamsiąsias jų puses.

– O kaip vampyrai? Ar jis leidžia jiems kaskart panorėjus prisigerti žmonių kraujo?

– Yra daug kitų kraujo šaltinių. Visi vampyrai žino, kad jei sulaužys taisykles, tėtis jiems daugiau nepadės. Dauguma iš jų vampyrais tapo neseniai. Jie dar pamena, kai buvo žmonės, ir nejaučia džiaugsmo žudydami. Be to, jie naudingi, juk žinai, kad gali paveikti žmonių protus.

Susigėdau. Niekada nepagalvojau, kad vampyrų elgesį galima pateisinti.

– Ar pas jus yra raganų?

Lendas nusijuokė.

– Mes teikiame pagalbą, bet nesame savižudžiai.

Lengviau atsidusau.

– Tada gerai. Spėju, kad tai šaunu.

Tiesą sakant, matydama šią margą draugiją aš įsitempiau. Mielaširdystė lieka mielaširdyste, bet tikėtis, kad šie padarai pažabos savo pirmapradžius instinktus… Juk tai pavojinga. Kelių žmonių gyvybėmis verta rizikuoti, kad suteiktum laisvę saujai vampyrų?

Prie mūsų priėjusi padavėja nutraukė mano mintis. Ji pažinojo Lendą ir buvo pritrenkiamai graži: blondinė mėlynomis akimis ir pūstomis, sultingomis lūpomis. Jos tikrasis veidas buvo toks pat dailus, tiesa, rudai ir pilkai margas. Mes abu užsisakėme ir ji apsisuko eiti. Ir vėl mano žandikaulis atkaro. Vietoje nugaros po apžavais pamačiau drevę, kokių būna senuose medžiuose, ir po ja kyšojo uodega.

– Kas ji? – sušnibždėjau.

– Nona? A, ji huldra5. Medžio dvasia.

Stebėjau užkandinėje šurmuliuojančias antgamtines būtybes ir staiga man kaip valkius nuo akių nukrito. Jie džiaugėsi gyvenimu, buvo laimingi ir niekam nedarė nieko bloga. Man patiko ši vieta.

Buvau pripratusi manyti, kad TKABA vykdo kilnią misiją – saugo žmones. Lygiai taip pat galvojau, kad ji padeda ir antgamtinėms būtybėms: vilkolakius ir vampyrus aprūpina darbu, visus globoja, jais rūpinasi. Tačiau dabar ėmiau viską matyti kitu kampu: agentūra Žemės gyventojus suskirstė į gerus ir blogus, o aš kuo toliau, tuo labiau įtikėjau, kad pasaulyje nėra nei visiškai blogų, nei visiškai gerų būtybių.

Galbūt Lendo tėvas ir nebuvo iki galo teisus, tačiau teisesnis nei mano buvę darbdaviai.

Paskui pagalvojau apie kitką.

– Jei tu tiek žinojai apie TKABA, kaip galėjai išlikti toks ramus, kol mes… jie… laikė tave uždarę? Aš iš baimės būčiau iš proto išsikrausčiusi!

Jis nusijuokė.

– Patikėk, dar ir kaip buvau išsigandęs. Vis mąsčiau, kad jie ims ir išskros mane ar sugalvos dar ką nors šiurpaus. Man pasisekė, kad tuo metu jie buvo užsiėmę negyvomis antgamtinėmis būtybėmis, jei ne tai, net pagalvoti bijau, kas manęs laukė.

– Žmogau, o aš buvau įsitikinusi, kad tu koks nors neprilygstamas agentas, kuris tiksliai žino, ką daro. O dabar išaiškėjo, jog nė neturėjai ten atsirasti.

– Mano didelė apsimetinėjimo patirtis, juk tuo užsiimu kiekvieną mielą minutę.

Lendas teisus: vien jo išvaizda buvo vaidyba.

– Bet aš vis tiek manau, kad tu kietas!

– Esu pamalonintas, – maivydamasis užrietė nosį Lendas. – Aišku, prieš tave neapsimesi, – ir jis susidrovėjęs šyptelėjo. Tikriausiai vis dar negalėjo priprasti, kad matau jį visą. O man patiko tai žinoti.

– Tau ir nereikia prieš mane apsimetinėti, – atsakiau ir nuraudau. Palaukit, ar aš vėl leptelėjau kažką ne taip? Jei ir toliau taip tęsis, netrukus išgiedosiu, kokios svajingos jo tikrosios akys ir kaip man patinka, kai jis laiko mane už rankos, tada gali griūti visas pasaulis, o aš iš vietos nepajudėsiu. Lendas nieko neatsakė, tik plačiai nusišypsojo, ir mes abu kibome į maistą. Gal ir gerai, kad dabar mano burna buvo pilna, antraip būčiau išpyškinusi: „Ei, gal nori būti mano vaikinas?“

Kai ėjome lauk, pusė užkandinės džiaugsmingai pamojavo Lendui, o mane dauguma palydėjo smalsiais žvilgsniais. Gerai, kad jie nežino, kas aš tokia. Stengiausi nespitrėti į kiekvieną būtybę apsimesdama, kad negaliu matyti tikrųjų jų pavidalų. Be padavėjos medžių dvasios, ten dar buvo moteris, po apžavais jai vietoje kojų buvo plaukmenys, keli vilkolakiai, pora vampyrų ir buvau tikra, kad užkandinės gilumoje šmėstelėjo du nykštukai. Ši vieta keistumu pralenkė net Centrą.

Prisiminusi ankstesnius namus pajutau dilgčiojantį kaltės jausmą. Nežinojau, ar Rakelė gyva, ar jai viskas gerai, neabejojau, kad ji dėl manęs labai nerimauja. Bet paskui prisiminiau, kiek daug ji man nesakė, kiek nuslėpė, ir kaltę greitai pakeitė pyktis. Apie Lišą stengiausi iš viso negalvoti, jei dabar būčiau Centre, dar baisiau išgyvenčiau širdyje atsivėrusią tuštumą. Čia man niekas nepriminė ano gyvenimo, todėl buvo daug lengviau ištverti. Čia galėjau apsimesti, kad Ališa vis dar ten, savo akvariume, mojuoja rankomis priešais ekranus ir verčia pypsėti kompiuterį.

Kai grįžome į Lendo namus, jis atsiduso.

– Reikia paskambinti klasės draugams, pažiūrėsiu, ar labai atsilikau su mokslais, – ir išsitraukė telefoną.

– Lendai? – pašaukė Deividas.

– Aš čia, – atsiliepė jis. – Mes jau grįžome. Pavalgėme mieste.

– Žinau, Nona skambino ir sakė, kad buvote užsukę į užkandinę.

Kažkas atsiliepė kitame laido gale ir Lendas ėmė kalbėtis. Aš nežinojau, kuo man užsiimti. Pirma mintis buvo eiti į vaikino kambarį. Visuomet maniau, kad nuo gyvenimo Centre man ėmė reikštis klaustrofobija, tačiau pradėjau įtarti, jog turiu priešingą bėdą. Šiandien visą dieną praleidau lauke ar didelėse patalpose ir pastebėjau, kad atviroje erdvėje jaučiuosi nejaukiai, imu nervintis, mane traukė grįžti tarp keturių sienų. Argi ne kvaila?

Ir aš vis dar negalėjau pamiršti Lendo žodžių, ypač apie sterilizaciją.

– Deividai? – kreipiausi įėjusi į virtuvę.

– Taip? – jis pakėlė akis nuo stalo.

– Aš… Aš nežinojau. Apie TKABA. To, ką jie daro, – ir kaltai nuleidau akis į grindis prisiminusi visus vilkolakius, kuriuos pargabenau į Centrą. Dabar palikau juos likimo valiai, o pati sėdžiu šituose šiltuose, laiminguose namuose. – Aš noriu padėti, jei tik galėčiau.

– Jau sakiau ir tau, ir Lendui, kad nenoriu daugiau jūsų į tai painioti.

– Ne, aš ne apie žudynes. Apie kitką. Apie tai, ką jūs čia veikiate, – staiga man šovė į galvą mintis. – Vilkolakiai! Visus TKABA vilkolakius išgabeno iš Centro. Mes galime jiems padėti.

– Kur jie? – atsistojo Deividas.

Man nudiegė širdį.

– O, nežinau. Liepiau elfei išvesti juos iš Centro, taigi jie turėtų būti saugūs. Bet neturiu supratimo, kur ji juos nugabeno. Centras yra Kanados šiaurės rytuose. Gal ji tiesiog išvedė juos už Centro ribų?

– Centras Kanadoje?

– AKABA norėjo, kad buveinė būtų Valstijose, tačiau kitos šalys pasipriešino. Visi nekentė AKABA, nes jūsų technologijos buvo pačios pažangiausios. Taigi viena iš TKABA sukūrimo sąlygų buvo ta, kad jos pagrindinė būstinė turi būti už Valstijų ribų. Pasirinko Kanadą, nes ji neutraliausia. Tai buvo tik politinis sprendimas, patikėkit.

Jis susimąstė.

– Jeigu jų niekas neseka, gal mums ir pavyks. Turiu ten kelis pažįstamus, galiu pabandyti. Juk kažkur jie turi būti.

– O sekimo įtaisai?

– Mes ne pirmą dieną veikiame prieš TKABA, Eve. Negalėčiau nieko padaryti, jei neturėčiau keleto patikimų žmonių agentūroje. Ką nors sugalvosime, – nusišypsojo jis.

Pasijutau kiek geriau. Bent jau šį tą padariau, kad padėčiau Šarlotei. Tikiuosi.

Deividui išsidavus, kad turi savų žmonių agentūroje, vėl prisiminiau Rakelę. Kostelėjau, širdis drebėjo.

– Ee… o jūs negalėtumėte sužinoti, ar keliems mano draugams nieko neatsitiko?

– Jei kalbi apie Rakelę, aš jau susisiekiau su savo informatoriais ir jie pažadėjo pranešti, kur ji, kai tik išsiaiškins.

Aš net atsidusau iš palengvėjimo.

– Ačiū!

Nuėjau į svetainę ir prisėdau ant sofos šalia Lendo. Ne visai prie pat, kaip norėjau, bet gana arti. Po kelių minučių jis baigė kalbėti ir atsiduso.

– Man galas. Kad pasivyčiau, prireiks amžinybės. Tuoj grįšiu: reikia pasižiūrėti, kokius namie turiu vadovėlius, kad galėčiau iškart pradėti, – jis sugriebė pirkinių krepšius ir užbėgo laiptais.

Žiūrėjau jam pavymui ir pavydėjau. Dėl tokio gyvenimo buvau pasiryžusi net namų darbus daryti.

– O, – išgirdau bejausmį Arianos balsą. Ji ką tik įžengė į svetainę ir tikrai neapsidžiaugė pamačiusi mane. – Ruošiuosi žiūrėti televizorių, – ir nudelbė mane žvilgsniu, sakančiu: „Tik pabandyk man sutrukdyti.“

– Prašom, – bet iš vietos nepasislinkau atsakydama žvilgsniu: „Nemanyk, kad išsigąsiu kažkokios kraujasiurbės.“

Ji atsisėdo į krėslą šalia sofos ir išsitraukė porą nuotolinio valdymo pultelių. Kiek pamaigiusi vieną iš jų, susirado serialą ir paleido.

– Nieko sau! – net pašokau. – Aš dievinu šitą serialą!

– Tau patinka „Istono mokykla“?

– O taip, geriausias visų laikų serialas!

– Hm, sutinku, – jos apžavų akys sublizgo iš jaudulio, net tikrosios, mirties valkiu aptrauktos akys pagyvėjo. – Praleidau keletą serijų, kol ieškojau šito kvailio, – ir ji suskersakiavo į Lendą, ką tik įžengusį į kambarį.

Vaikinas atsisėdo ant sofos – taip arti manęs jis dar niekada nesėdėjo – ir tik tada pastebėjo, kad žiūrime serialą.

– Puiku. O aš norėjau…

– Ššš! – sušnypštėme su Ariana it dvi gyvatės.

Kai Ariana pažiūrėjo abi praleistas serijas, mes karštai susiginčijome, su kuo reikėtų draugauti Šajenai. Su vampyre nebuvo taip smagu kaip su Liša, bet ji išties žinojo viską apie „Istono mokyklą“. Kažin ką pagalvotų Liša, sužinojusi, kad ginčijausi dėl mūsų serialo su neįregistruota vampyre? Undinė bent jau būtų stojusi mano pusėn, tuo neabejojau.

– Supranti, ji sukurta Lendonui, – pasakiau.

– Nesąmonė! Jis niekada nepasitaisys. Jai reikia susitaikyti su mintimi, kad bus su Aleksu, jis tikrai padarys ją laimingą.

– Tu kvanktelėjai? Gal pamiršai, kaip jis prisigėrė ir nuėjo į tą klubą, o ten bučiavosi su Kerise, bet paskui sužinojo, kad ji jo pusseserė? Nieko sau ištikimybė!

Lendas atsistojo.

– Eve, mums rytoj anksti keltis, nepamiršk, kad eisime į mokyklą.

– A, gerai, – buvau išties pavargusi. – Pasikalbėsime rytoj, – perspėjau Arianą.

Abu su Lendu kartu užlipome laiptais.

– Pagaliau galėsi pailsėti vienas savo kambaryje, – pasakiau.

– Nesijaudink, pilnatis jau praėjo, taigi Steisė su Liuku vėl galės gyventi viename kambaryje. Aš apsigyvensiu laisvame.

– Galiu ir aš jame nakvoti.

Jis šypsodamasis gūžtelėjo pečiais.

– Aš jau nunešiau į savo kambarį visus tavo daiktus, taigi dėl to nesijaudink. Rytoj surasim tau nuolatinį kambarį.

Man labai, labai patiko tai, ką jis pasakė. Persirengusi, nusipraususi vėl susidūriau su juo koridoriuje.

– Šiandien puikiai praleidau laiką. Aišku, jei pamirštume Retą.

– Aš irgi.

Abu nutilome. Tada jis palinko į priekį, kažkaip keistai mane nužvelgė. Akimirką pagalvojau, kad ketina mane apkabinti ar – pypt! – net pabučiuoti, ir man ėmė tirtėti keliai. Bet jis tik nusišypsojo ir tarė:

– Labos nakties.

– A… eee… ir tau labos, – išlemenau neįstengdama nuslėpti apmaudo.

Po velnių, ar manęs niekas taip ir nepabučiuos?!