58

Birželio oras atgaivintas lietaus. Tarsi kas būtų plačiai atlapojęs didžiulius langus ir išvėdinęs visą pasaulį. Žemė šen bei ten dar buvo slidi ir patižusi. Ana Karina įsiręžusi per kiemą stūmė senelio vežimėlį didžiojo namo link. Nikolausas siūlėsi perimti, bet ji padėkojusi atsisakė. Privalo tai padaryti pati.

Senelis tylėdamas dėbsojo sau priešais. Ana Karina nebuvo tikra, ar jis susigaudo, kur pakliuvęs, bet klausti nenorėjo. Jo žvilgsnis nuskaidrėdavo vis dažniau, ir ji žinojo, kad tokiomis akimirkomis jis jaučiasi nurašytas.

Jis taisėsi. Bet mama užsispyrusi tą neigė. Kai Ana Karina pasiūlė nuvežti senelį pasižiūrėti sodybos paskutinį kartą, ji tik drėbė, kad nėra prasmės.

— Pati supranti. Jis tik susijaudintų. Jei išvis atpažintų, kas ten per vieta.

Nikolausas padėjo jai įstumti vežimėlį į priemenę.

— Aš palauksiu čia, — tarstelėjo. — Tu neskubėk.

Ana Karina žvilgtelėjo į jį su dėkingumu ir atrakino lauko duris. Laimei, durų anga pakankamai plati, kad tilptų vežimėlis.

Jie pateko į tuščią priemenę. Įvažiavo į virtuvę. Didįjį kambarį. Svetainę, kuria nustojo naudotis po močiutės mirties.

Visur dyka, niekas nebeslepia griūties. Pakraščiuose atsiknoję apmušalai, apsilaupę grindjuosčių dažai ir geltonai rudos dėmės ant lubų virš tų vietų, kur mama mėgdavo rūkyti.

Kažkodėl tušti kambariai atrodė mažesni. Ar neturėtų būti atvirkščiai?

Čia tilpo visas jų gyvenimas. O dabar tai tik kambariai.

„Čia ir yra visas skirtumas, — pamanė Ana Karina. — Iki šiol tai buvo namai. O dabar — tiesiog narnas“.

Senelis tylėjo, bet jau einant į kiemą ištiesęs ranką patapšnojo Anai Karinai plaštaką.

Nikolausas padėjo nuvažiuoti nuo priebučio. Ana Karina drebėjo, kad jie padarys ką nors ne taip, netyčia apvers vežimėlį, senelis iškris ir susižeis. Baisu pagalvoti, ką pasakytų mama, jei kas nors atsitiktų. Ji nė nenumano, kad jie čia. Net nežino, kad Ana Karina tebeturi raktą.

Ana Karina nusitaikė į mažąją senelio trobelę ir stumtelėjo vežimėlį. Ji pasekė jo žvilgsnį. Ten, kur pirma stovėjo tvartas, pradėtos naujos statybos. Jario tėtis, nusipirkęs sodybą, nusprendė užsiimti kiaulininkyste.

— Nebe taip kaip anksčiau, — tarė senelis.

— Aha, — atsiliepė Ana Karina. — Nebe taip.

Senelio trobelėje nebekvepėjo kava. Įstūmusi vežimėlį į tuščią virtuvę, Ana Karina ėmė svarstyti, ar gerai pasielgė jį čia atsiveždama. Taip apleista ir tuščia. Virtuvė, mažytis miegamasis ir nudrengta vonia. Ana Karina neramiai stebėjo senelį. Atrodė paskendęs mintyse. Ji privežė jį prie lango, kur jis mėgdavo sėdėti.

Atsitūpė šalia ir taip pat įsižiūrėjo pro langą. Jiedu žvelgė į didįjį namą. Į pievas, kur jau nebesigano karvės. Į ankstyvos vasaros sutemas virš eglių viršūnių.

„Gražu čia“, — tarė sau Ana Karina.

Ji supranta, kodėl senelis su močiute išsirinko šią sodybą, būtent šioje vietoje. Seniai, kai Engelsfošas tebebuvo miestelis, kupinas tikėjimo ateitimi.

— Ana Karina, — kreipėsi senelis.

Ji susirado jo giedras akis.

— Stafanas nebuvo blogas žmogus, — tarė senelis. — Tavo tėtis. Bijoti bijojo, bet blogas nebuvo.

Anai Karinai akimirką užkando žadą. Nors buvo sunku išspausti žodžius, ji pasiryžo paklausti:

— Ko jis tada prapuolė?

— Nežinau. Tai tavo mamos ir jo reikalas. Bet jis tave mylėjo, Ana Karina. Tikrai. Nors ir savaip.

— Per mažai, — sumurmėjo ji, jausdama, kaip šiltos ašaros rieda skruostais.

Senelis nušluostė jas ištiesęs ranką.

— Negerai padarė, kad prapuolė. Bet man rodos, jam pačiam gyvenimas menkai meilės atseikėjo. Miją traukė tokie vaikinai. Kurie neturėjo ką duoti. Bet visą meilę, kurią turėjo, jis atidavė tau. Tą trupinėlį gavai tu, Ana Karina. Aš nesakau, kad to gana. Tik noriu, kad žinotum.

Ana Karina suėmė senelio ranką. Oda tokia švelni. Tarsi suplonėjusi.

— Aš visą gyvenimą dirbau, — tęsė senelis, — dirbau, valgiau ir ilsėjausi. O paskui vėl iš naujo. Bet pastaruoju metu galvoju. Neteisingai su tavimi pasielgiau, Ana Karina.

Ji papurtė galvą.

— Nesakyk taip, seneli...

— Aš senas ir sakau, ką noriu, — pertraukė jis, — sakau, kad pasielgiau neteisingai. Neužkirtau kelio skriaudikams. Tiems pasiutvaikiams, kurie nedavė tau ramybės mokykloje. Mija man vis kartodavo, kad nesikiščiau, kad taip vaikai ir su ja elgėsi, tik pamanykit, ji juk liko gyva. Ji sakydavo, kad bus tik blogiau, jei prasižiosiu. Bet vis tiek man nereikėjo taip palikti.

Jis suspaudė Anai Karinai ranką, ir ji pajuto, kad jis atgavo truputį senosios stiprybės. Stiprybės, kuri sklido ir iš akių, kai jis paklausė:

— Ar gali man atleisti, Ana Karina?

— Tai aš turiu tavęs prašyti atleidimo. Gaisras kilo per mane.

— Tu pirma man atsakyk, — spyrėsi jis, — kitaip neturėsiu ramybės.

Ana Karina šniurkštelėjo, įkvėpė ir tylomis sulinksėjo.

— Tu tik mėginai atsiimti bent dalį to, ką kiti iš tavęs grobė visą gyvenimą, — pasakė senelis, — tu peržengei ribą, bet tai irgi dėl mano kaltės. Man reikėjo pakalbėti su tavim atvirai. Pamokyti, kad tokią dovaną reikia saugoti, o ne piktnaudžiauti ja.

Ana Karina net nenustebo.

— Tu nuo pat pradžių žinojai, tiesa? — paklausė ji.

— Tik tai, kam užteko proto, o tas yra nedaug, — tarė senelis. — Dabar jau vežk mane į gryną orą.

Jie išvažiavo į kiemą. Nikolausas pamojavo jiems iš automobilio. Jie prariedėjo pro šalį.

Ana Karina stūmė senelį žvyruotu keliuku tarp pievų. Jis vėl paskendo rūkuose, bet kalbėjo nesustodamas. Į viena maišėsi švediški ir suomiški žodžiai.

Kartais pavadindamas ją Gerda, kartais Mija, kartais Ana Karina, pasakojo apie lapių šeimynėlę, gyvenančią oloje pačiam miško pakrašty. Įspėjo saugotis netikrų pranašų. Paminėjo pabėgėlius iš Norvegijos, kuriais per Antrąjį pasaulinį karą rūpinosi ankstesnis sodybos savininkas. Prisiminė, kaip virtuvėje iki išnaktų lošdavo kortomis su Anos Karinos tėvais. Močiutė Gerda tuo metu kepdavo duonos papločius ir dainuodavo, pritardama senoms gramofono plokštelėms. Anai Karinai dingtelėjo: gal tai tos pačios dainos, kurias mama dainavo rudenį?

Galop jis nutilo. Ana Karina apsuko vežimėlį ir grįžo prie automobilio.

Metas atgal į senelių namus „Saulutė“.

„Tik laikinai“, — vis kartojo mama. Tiktai kol jiedvi su Ana Karina kaip reikiant įsikursiančios komunaliniame bute centre.

Bet Ana Karina jau žinojo. Bute yra kambarys, kuriame galėtų apsigyventi senelis, bet mama tenai nededa jokių jo daiktų. Ji apsisprendė palikti jį „Saulutėje“.

59

Pilnatis kaip baltas šešėlis šviesiam rytmečio danguj. Minu eina palei upelio vagą.

Pėdos ir nuogos blauzdos drėksta nuo lietaus prisigėrusios žolės.

Vandeniu atplaukia dvi juodos plunksnos. Jau kitą akimirką ji užuodžia gaisro dūmų kvapą.

Minu.

Ji pakelia akis. Kitoje upelio pusėje stovi Rebeka. Tokia panaši į tikrąją, kad net suskausta.

Veidas rausvas kaip gyvos. Akys atsigavusios.

— Aš žinau, kad tu ne Rebeka. Kodėl nepasirodai tokia, kokia esi? — klausia Minu.

Ar tu žinai, kas aš tokia?

— Tu kalbi per Idą. Tu esi ta, kurią mes sapnavom. Ragana iš septynioliktojo amžiaus.

Rebeka neatsiliepia. Minu staiga ima dvejoti — ar ji sapnuoja, ar tai vyksta iš tikrųjų.

— Ko tu nori? — klausia ji.

Nerimauju dėl tavęs, Minu. Tu negali viena šito pakelti.

— Kodėl?

Žinai kodėl.

Minu žiūri į Rebeką, tarsi spindinčią tamsaus miško fone.

Turi joms paaiškinti.

— Tik tiek ir norėjai man pasakyti?

Taip.

— Tu tikra? Nieko daugiau? Pavyzdžiui, kodėl aš neturiu stichijos? Kodėl mano galia — atimti žmonėms sielas? Ar aš — kaip Maksas? Ar todėl demonai sugalvojo man planą? Kodėl jie nieko nedaro, nors dabar jau žino, kurios esame Išrinktosios?

Tau reikia kitų pagalbos.

— Eik šikt, — supyko Minu ir atsibudo.

Vakar vakare Minu pamiršo nuleisti žaliuzes, tad į kambarį liejosi saulės šviesa. Sode plyšavo paukščiai. Jų giesmės buvo keistai desperatiškos: „Aš čia! Aš čia!“

Pirmą kartą daugiau nei per tris mėnesius ji prisiminė, ką sapnavo. Šiaip net košmarų neprisimindavo pakirdusi sustirusiais, maudžiančiais raumenimis, tarsi būtų kovusis per miegus.

Pradarius spintą akis užkliuvo už žydros medvilninės suknelės, vilkėtos per devintos klasės išleistuves. Nužvelgė ją su panieka. Verkti norisi pagalvojus, kad specialiai su mama važiavo į Borlengę pirkti drabužio, kurį vilkėti turėjo vos kelias valandas. Suprask, tos valandos buvo tokios svarbios.

Ji užsitraukė suknelę per galvą, persibraukė plaukus pirštais.

Mama su tėčiu jau išvažiavę į darbą. Ant stalo virtuvėj — puokštelė pakalnučių. Į vazą atremtas vokas. Minu ištraukė atviruką su vasaros pievos vaizdu. GEROS VASAROS! BUČKIS NUO MAMOS IR TĖČIO, — buvo parašyta kitoje pusėje. Voke dar gulėjo internetinio knygyno dovanų kortelė.

Minu palaikė atviruką rankoje, pirštu pavedžiojo raitytą mamos rašyseną.

Ji džiaugėsi, kad tėvų nėra namie. Jų akivaizdoje būtų žvėriškai sunku apsimesti, kad viskas yra gerai. Sunku įsivaizduoti, kaip ištvers visas vasaros atostogas.

Tarsi ją nuo pasaulio skirtų stiklinė pertvara. Niekas iš to, kas vyksta kitoje stiklo pusėje, jos rimtai nejaudina. Viduje ji nebylė. Kartais ją gąsdina tas užtirpimo jausmas. Bet vis geriau, palyginti su tuo, kas kaustė anksčiau. Neviltis, baimė, sielvartas.

Ji paliko voką ant stalo, pasižiūrėjo į laikrodį, konstatavo, kad turėjo išeiti jau prieš ketvirtį valandos. Stvėrė kuprinę ir porą nudrengtų vasarinių batelių. Bet skubėti neketino.

***

— Kur ji prapuolė? — paklausė Adriana Lopęs.

Išleistuvėms išsipusčiusios Vanesa, Linėja, Ida ir Ana Karina sėdėjo šokių aikštelėje ant scenos. Ana Karina, tiesa, nebuvo labai pasipuošusi, greičiau — tiesiog apsirengusi. Tie patys džinsai ir sena įprasta sportinė striukė.

Ida vilkėjo baltą suknelę ir sėdėjo pasidėjusi po užpakaliu delnus, kad nesusiteptų.

Linėja turkiškai sukryžiavusi kojas šalia Vanesos kramtė nagus. Šiandien jie buvo violetiniai. Savo juodai ir baltai languotą suknelę su daugybe kaspinėlių ir tiulio pasijonių ji pasisiuvo vakar. Vanesai ant rausvos suknutės, visai prie pat iškirptės, Linėja prikurpė gigantišką kaspiną. Vakar Vanesai tai atrodė labai smagi mintis. Bet dabar susigriebė, ar neatrodo kaip perrišta dovana.

Direktorė žingsniavo po sceną. Kad ir kaip būtų keista, ji atėjo prasisegusi kelias palaidinės sagas. Vanesa stengėsi nežiopsoti į nudegintą odą.

— Jau ateina, — sukluso Ida, — jaučiu ją.

Po kelių minučių pasirodė Minu. Žydra suknele. Vanesa atpažino ją iš devintos klasės išleistuvių. Plaukai gaubė galvą kaip juodas debesis.

— Atsiprašau, kad vėluoju, — tarė be išraiškos. Pastaruoju metu ji taip kalbėdavo.

Direktorė linktelėjo.

— Sėskis, — paliepė nekantraudama.

Minu užlipo į sceną ir įsitaisė šalia Vanesos.

— Suprantu, kad maga kuo greičiau lėkti į išleistuves, bet pirma turiu su jumis pasikalbėti. Yra gerų naujienų, — pradėjo direktorė. — Taryba nusprendė, kad nuo rudens galėsit mokytis gynybinės magijos. Pradėsim rugpjūtį.

Jei nebūtų graudu, Vanesa būtų nusijuokusi jai į akis. Tik dabar, praėjus beveik metams po Elijo mirties, Taryba atsikvošėjo, kad vertėtų išmokti apsiginti.

Nuo balandžio direktorė pratybas laikinai įšaldė. Net jai, matyt, nusibodo, kad jos nieko neįžiūri Ornamentų knygoje. Prieš pabaigą joms net nebereikėjo meluoti. Nuo to momento, kai nugalėjo Maksą, knyga tylėjo kaip užsisiuvusi. Jokių miglotų patarimų, nė šnipšt apie ritualus ir pratybas. Kaip kokia surūgusi rukšna.

Išrinktosios ir toliau susitikinėjo Nikolauso namuose, kartojo senuosius magijos pratimus. Minu ten pasirodydavo kaip šešėlis, kitos neprotestavo.

Jos galia vis dar buvo paslaptis. Nikolausas laikėsi teorijos, kad ji kažkaip atspindėjo Makso magiją ir taip jį įveikė. Niekas nežinojo, kas glūdi Minu viduje, ką ji iš tikrųjų sugeba. Garsiai to neįvardydamos, visos jos prisibijojo.

— Vadinasi, Taryba mano, kad mes jau subrendome mokytis savigynos? — paklausė Linėja.

— To reikalauja situacija, — trumpai atsakė direktorė. — Žinia, nuo Kalėdų ramu. Bet tie, kurie puolė Minu, galbūt tebėra netoliese. Ir laukia tinkamo momento.

Apie Maksą direktorė žino tiek, kiek ir visi kiti: visiškai nieko. Jos be galo kruopščiai apgalvojo, kokius pėdsakus ir kaip sumėtyti, kai ateis policija.

Maksą be sąmonės ant valgyklos grindų rado Nikis. Ten gulėjo ir neregistruotas pistoletas su Makso pirštų atspaudais. Laikraščiai spėliojo, ar įvykis turi ką nors bendra su savižudybių paktu, bet susidomėjimas greit atslūgo. Istorija nebuvo kvapą gniaužianti, kruvino lavono — nė padujų, tik matematikos mokytojas, ištiktas komos.

— Gal ir atrodo, kad viskas baigėsi, — tęsė direktorė. — Bet tai tik pradžia. Tai, ką iki šiol patyrėte, yra niekis, palyginti su tuo, kas dar laukia.

Ji padarė pauzę.

— Žinau, kad turite didžių gebėjimų, per šiuos metus visos subrendote ir daug pasiekėte.

„O kad tu žinotum“, — pamanė Vanesa.

— Aš nekantriai lauksiu rudens, kad vėl galėčiau su jumis darbuotis. Bet dabar jau metas eiti, jei norite spėti į išleistuves, — užbaigė direktorė.

Paskui nusišypsojo taip šiltai ir nuoširdžiai, kad Vanesa net išsižiojo.

— Geros vasaros, mergaitės. Jūs tikrai užsitarnavote atostogų.

60

Ana Karina sėdėjo pačiame aulos gale ir žvalgėsi po sausakimšą salę. Ida, Julija ir Felisija kartu su choru trypčiojo scenoje. Laimingos, spindinčios.

Jario nesimatė. Brandos atestatus abiturientams išdalijo jau prieš porą dienų, tad beveik visi jie šiandien liko namie. Jį pamačiusi Ana Karina vis dar susigėsta, turbūt visą likusį gyvenimą gėdysis. Kažkodėl tai atrodo gerai. Teisinga.

Aulos viduryje ant kėdžių greta vienas kito žargstėsi Erikas, Kevinas ir Robinas. Išsikėtoję kiek galėdami plačiau, jie garsiai kalbėjosi, nors Uvė Postas juos visaip tildė. Erikas vis pamojuodavo Idai, bandydamas ją supainioti. Ana Karina girdėjo gandus, kad jie pradėjo susitikinėti. Šiurpas nubėgo per kūną pagalvojus, kokių vaikų jie susilauktų.

Ana Karina mąstė apie tai, ką sakė senelis.

Kai tie pasiutvaikiai tave kankino, Mija man vis kartodavo, kad nesikiščiau, kad taip vaikai ir su ja elgėsi, tik pamanykit, juk liko gyva.

Mama beveik nieko nėra pasakojusi apie savo vaikystę. Ar ją irgi engė? Ar todėl ji dabar tokio būdo? Ar ji kadaise irgi buvo Ana Karina? Ar tie, kurie ją kankino, kažką jos viduje taip sugadino, kad per amžius nebepataisysi?

Miją traukė tokie vaikinai, kurie neturėjo ką duoti.

Galbūt ji netikėjo, kad yra verta ko nors daugiau.

Ana Karina svarstė, kiek pati yra sugadinta. Ar kada nors atsikratys neapykantos. O jei nepavyktų, ar ji galiausiai pasidarys kaip mama?

Nes neapykanta niekur nedingo. Kartais vis dar suburbuliuoja. Grasindama išsilieti iš krantų. Tada sunku susiturėti nepanaudojus magijos. Bet ji atsilaiko. Ne dėl Tarybos ir tyrimo (kažin kur jie prapuolė, kad negirdėt). Ne, ji atsilaiko dėl kitų.

Ji nepasidavė pagundai dėl Vanesos, kuri dabar paslapčia siuntinėjo limonado butelį tai Mišelei, tai Evelinai. Degtinės kvapas atsklido iki pat Anos Karinos.

Ji tai darė dėl Linėjos, kuri apsupta neformalų ilsino galvą mėlynplaukei merginai ant peties, retkarčiais pašnairuodama į Vanesos pusę.

Ji tai darė dėl Minu, kuri sėdėjo viena, kol pasirodė Gustavas Olanderis ir klestelėjo šalia. Ana Karina bandė su ja pasikalbėti. Ji juk irgi žino, koks jausmas, kai bijai savo pačios galių, bijai, ką gali iškrėsti. Bet Minu nesutiko atsiverti Anai Karinai. Minu atsuko nugarą visam pasauliui.

Ji tai darė net dėl Idos, įsimylėjusios Gustavą nuo ketvirtos klasės. Idos, kuri myli žirgą Troją. Tai du takeliai arčiau kitos, žmogiškesnės Idos, ir iš jų Anai Karinai išklysti nevalia.

Išrinktosios viena kitos nesirinko, kaip nesirenkami broliai ar seserys. Kaip broliai ar seserys jos privalo išmokti sugyventi tarpusavyje.

***

Evelina ir Mišelė pasigėrusios ūkavo Vanesai į ausis kaip didelės, girtos Evelinos ir Mišelės formos ausinės.

— Ateik ir tu! — spygavo jos.

— Bet aš net nenoriu sisiot, — juokėsi Vanesa.

— Ė, einam! Juk šįvakar mes visos už vieną, viena už visas! — sustaugė Evelina užsiversdama butelį sidro.

Vanesa vėl nusijuokė.

— Aš čia palauksiu.

Ji stumtelėjo jas į krūmus Ulsono kalvos šlaite ir pritūpė prie Vilio. Atvarė ir Mehmetas, ir Lakis, ir Jontis, ir dar keli. Muzika sklido iš nedidelio grotuvo. Ji pabučiavo Vilį, jis atsakė į bučinį, ir visa, ką ji norėjo sužinoti apie save ir jį, tilpo tame bučinyje. Viskas bus gerai.

— Žie, boba, — parodė Lakis.

Vanesa nenoromis atsitraukė nuo Vilio lūpų ir pakėlė akis.

Ant takelio su cigarete dantyse stypsojo Mona di Luna. Vilkėjo rudą verstos odos striukę su kutais. Ant kojų auliniai. Su pentinais. Rimtu veidu — su pentinais.

Mona di Luna žibino tiesiai į Vanesą. Lūpose žaidė šypsenėlė. Ją buvo galima suprasti kaip iššūkį. Vanesa atsistojo ant netvirtų kulnelių ir pasitaisė didžiulį kaspiną ties iškirpte.

— Kur dabar? — paklausė Vilis.

Ji sukikeno, nes staiga apsisuko galva.

— Tuoj grįšiu.

Priėjusi prie Monos sustojo taip arti, kad Mona net atsitraukė.

— Pavaišinsit dūmu? — užkalbino Vanesa.

Mona ištiesė jai pridegtą cigaretę. Jos žiūrėjo viena į kitą papsėdamos. Monos cigaretės stiprios. Skonis kaip džiovintų sumaltų senų kojinių.

— Norėjot ko, ar kaip? — pertraukė tylą Vanesa.

Ji girdėjo, kaip krūmuose tarsi išprotėjusios žvengia Evelina su Mišele.

— Seniai matyta, — tarė Mona rūgščiai.

— Mums jūsų gėrybių nebereikia.

— Dar prireiks. Žalio supratimo neturit, kokie galingi jūsų priešininkai.

Bet jai nepavyks įbauginti Vanesos, kuri kaip tik šiandien apsisprendė spjauti į viską. Į atsakomybę, mintis apie apokalipsę, apmąstymus apie Nikį ir visą kitą pasaulio blogį. Dabar vasaros atostogos.

— Ką, tai jau nebesakysit, kad aš miiiiirsiu? — tyčiojosi Vanesa.

Ir pati liko nepatenkinta išgirdusi, kaip veliasi liežuvis. Sugadino visą efektą.

— Ar neteks grįžti į burtininkių mokyklos suolą, nes, kaip matot, aš dar ir kaip gyva, — pridūrė ji.

Mona sukrizeno.

— Aš gal ne visą tiesą pasakiau apie tą ženklą, — tarė ji.

— Še tau, mat kaip. Kodėl man nė truputėlio nekeista, kad jūs naujai interpretuojat savo būrimus, kai jie nepasitvirtina?

— nGeadal tikrai reiškia mirtį, — atrėmė Mona, — bet mirtis gali simbolizuoti ir sukrėtimą ar permainą. Kad kažką palieki sau už nugaros ir pradedi iš naujo. Atgimsti, taip sakant. Visas tavo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom ir tu privalai viską pervertinti.

Mona priėjo prie Vanesos ir palinkusi prisikišo prie pat ausies. Vanesą supykino cigarečių ir smilkalų kvapas.

— Tavo atveju nGeadal buvo visai arti muin. Meilės.

Mona vėl atšlijo ir išpūtė dūmų debesį Vanesai į veidą.

— Geros vasaros, — palinkėjo ir nulingavo savais keliais.

Vanesa liko dūmų debesy.

— Kas čia per bajeris? — šūktelėjo Vilis.

Vanesa nulydėjo Moną žvilgsniu.

Jautėsi beveik blaivi. Sumindė sušvinkusią Monos cigaretę ir atsisuko.

Saulėje tviskėjo kanalas. Kitoje pusėje — bažnyčia. Kapinės. Ji jau žinojo, ką daryti.

— Nesą! — pašaukė Mišelė iš krūmų.

Bet Vanesa jau buvo kažin kur.

***

Minu ėjo per kapines. Vokas su metiniais pažymiais jos rankoje perlenktas du kartus. Geriausi pažymiai iš visų dalykų. Išskyrus kūno kultūrą, kaip visada. Bet ji nepajuto įprastinio palengvėjimo. Greičiau jo prisiminimą.

Kai visi glėbesčiavosi linkėdami vieni kitiems geros vasaros, ji išsmuko iš klasės ir patraukė prie upelio, kurį naktį sapnavo. Nors žinojo, kad tai neįmanoma, vis tiek vylėsi, kad Rebeka jos ten lauks.

Bet nelaukė.

Nuo pat tada, kai pajuto jos sielą, Minu puoselėja vaikišką viltį, kad Rebeka grįš. Iš ten, kur dabar yra...

Kai šmėstelėjo Rebekos kapas, Minu pamatė, kad kažkas ten stovi. Ne, ne prie Rebekos. Prie Elijo.

Tai Linėja.

Minu stabtelėjo svarstydama, ar nesukti atgal. Bet Linėja atsigręžė.

— Sveika, — šūktelėjo.

— Sveika, — atsiliepė Minu eidama artyn.

Linėja laikė didžiulę raudonų rožių puokštę dar nenuvyniotu celofanu.

— Nušvilpiau, — paaiškino. — Čia tokia kaip ir tradicija. Elijas man kniaukdavo gėles. Kartą atvilko didžiausią gėlių lovį iš „Monik“.

Minu šyptelėjo. Koks neįprastas jausmas. Tarsi būtų pamiršusi, kaip tai daroma.

Linėja atsisėdo ant žemės tarp Elijo ir Rebekos.

— Direktorė žino, — pasakė ji. — Ji žino, kad tai Maksas ir kad mes pasirūpinom jį paguldyti, kur jis dabar yra. Ji žinojo ir tai, kad mes mokomės pas Nikolausą.

Tik po akimirkos Minu susigaudę, ką Linėja pasakė. Linėjai taip būdinga švaistytis pasaulį sukrečiančiais faktais be jokio įspėjimo.

Minu jau ketino užprotestuoti, bet staiga suvokė, kad tai viską paaiškina.

Tą keistą žvilgsnį, kurį direktorė metė į Minu žiemą kultūros parke. Dabar ji sumetė, kad tai buvo drąsinantis žvilgsnis. Direktorė buvo priversta perduoti Tarybos įsakymus. Todėl ir liepė nepersekioti Gustavo. Bet pati visą laiką žinojo, ką jos daro, ir leido veikti netrukdomoms. Ji priimdavo jų išsisukinėjimus, jų melą. Suprato, kad jos mokosi savarankiškai. O kai Maksą ištiko koma, jai neturėjo būti sunku susigaudyti ir dėl viso kito.

— O kada tu supratai? — paklausė Minu.

— Žinau jau kurį laiką, — Linėja batu baksnojo žolės kupstą. — Džiaugiuosi, kad atėjai. Seniai norėjau su tavim pasikalbėti, bet nežinojau, kaip... Apie tai, kas atsitiko valgykloje. Tu nebegali ilgiau tylėti. Tave tai pražudys. Jau ir taip vos gyva.

— Kodėl taip manai? — paklausė Minu.

— Tu mylėjai Maksą. Jis žudikas. Bet tu jį mylėjai. Po tokių dalykų taip paprastai neatsigausi.

— Kai sužinojau, kad tai jis...

— Žinau, — pertraukė Linėja. — Bet prieš tai tu jam kai ką jautei. O sužinojusi, ką jis padarė, turėjai išgyventi klaikiausią siaubą. Aš būčiau ėmus nekęsti savęs, jei būčiau supratus, kad alpstu dėl Elijo žudiko.

— Man viskas praėjo, — nukirto Minu.

— Gerai, praėjo. Sutarta, — linktelėjo Linėja. — Bet nepraėjo dėl juodų dūmų.

Minu spoksojo į ją. Linėja žino dalykus, apie kuriuos ji niekam nepasakojo.

— Aš suprantu, tu mirtinai išsigandai, — vėl prabilo Linėja. — Bet jei tylėsi, nuo to geriau nebus. Visos kartu galbūt sugebėsim išsiaiškinti, kodėl tavo ir Makso magija atrodė vienoda ir kodėl niekas kitas jos nepastebėjo.

— Iš kur tu visa tai žinai? — pertraukė Minu.

Turėjo pati susigaudyti. Jau seniai galėjo perprasti, kas čia ir kaip.

— Prisimeni, Vanesa sakė, kad tą vakarą galvoje girdėjo mano balsą? Tai buvo nauja. Aš faktiškai net nepastebėjau, kad moku tai. Bet...

Ji dvejojo. Rankos tarsi grūmėsi viena su kita.

— Viskas prasidėjo praėjusią vasarą.

— Aha, — atsiliepė Minu kiek galėdama neutraliau.

— Iš pradžių nesupratau, kas darosi. Ta prasme, tai buvo visiškai... neįmanomas dalykas. Iš pradžių pasireikšdavo tik kartkartėmis. Aš kažkaip pagaudavau mintį ten, mintį čia.

„Ji negali pati pasakyti, — susivokė Minu. — Nori, kad ją demaskuočiau“.

Tą akimirką jai viskas paaiškėjo. Vienu gaištu ėmė ir paaiškėjo tūkstančiai keistenybių.

— Tu gali skaityti mintis, — tarė Minu. — Tai tavo galia. Sugebėjai tai visada.

Iš pradžių atrodė, kad Linėja paneigs, atsiims savo žodžius. Bet ji susigūžus linktelėjo.

— Kai mudvi pirmą kartą susitikom, tai buvo gan nauja, — sulemeno. — Prieš pat surandant Eliją. Aš supratau, kad atėjai į tualetą, nes ten slapstaisi per pertraukas. Man tiesiog šovė į galvą.

Minu liko be amo. Ji prisiminė viską, ką yra pagalvojusi apie Linėją nuo anos dienos, viską, ką yra pagalvojusi apie ją, kai būdavo šalia. O paskui jai toptelėjo, kad Linėja ir dabar galbūt skaito jos mintis.

— Kodėl mums nieko nesakei? — papriekaištavo Minu.

— Kam kalbėt, o kam tylėt! Aš tylėjau, nes žinojau, kad visos reaguos taip, kaip tu dabar. Man nereikia skaityti tavo minčių, kad žinočiau, jog tu mirtinai bijai, kokias tavo mintis aš išgirdau.

Linėja, rodės, tuoj pravirks.

— Tu neįsivaizduoji, kas buvo iš pradžių, — pasiskundė ji, — kartais atrodydavo, kad visi sutikti žmonės vienu metu rėkia tiesiai į smegenis. Todėl dienoraštyje ir parašiau, kad man nuo tavęs galvą skauda. Tu per daug galvoji, bliam. Bet baisiausia Ana Karina. Jos kontroliuojančios mintys buvo kaip pirmykščio žmogaus riksmas į ausį.

Linėja maldaujamai žvelgė į ją.

— Bet aš išmokau tai valdyti. Tik kartais atsitiktinai nugirstu mintis. Palaipsniui vis geriau išmokstu atsiriboti.

— Bet juk tu užsipuolei direktorę, kad ji nesako tiesos. O pati sėdėjai ir...

— Būtent! — ėmė karščiuotis Linėja. — Aš bandžiau atkreipti dėmesį, kad direktorė žino mažiau, nei nuduoda.

— Bet mes juk galėjom tavim pasinaudoti! Gal būtume suradusios Maksą daug anksčiau!

— Aš bandžiau, — apmaudžiai tarė Linėja. — Bandžiau klausytis visų įtariamųjų. Klausiausi Gustavo. Kaskart pagalvojęs apie Rebeką jis pasijusdavo kraupiai kaltas. Buvau tikra, kad tai jis. Makso nė sykio nepatikrinau, nė į galvą neatėjo, kol tu nepasakei. — Ar kas nors dar žino, ką tu moki? — paklausė Minu.

— Taip. Direktorė.

Minu nebeturėjo jėgų stebėtis.

— Iš kur ji žino?

— Perskaičiau jos mintis, kai ji rodė savo randus. Ji galvojo apie vyrą, kurį mylėjo, ir ką Taryba su juo padarė. Mane ištiko šokas. Ir ji pamatė, kaip aš reagavau. Ir tada viską suprato. O gal ir anksčiau žinojo. Minčių skaitymas — įprastas dalykas vandens raganoms. Bent jau taip sako knyga.

Minu patylėjo. Turėtų pykti ant Linėjos. Siusti. Bet Linėja teisi. Ji pati turi didžiulę paslaptį. Ir kažin ar yra pasirengusi pasidalyti su kitom.

„Bet vieną dieną turėsiu tą padaryti, Linėja teisi.“

— Ar tu manęs nekenti? — paklausė Linėja.

— Ne, — atsakė Minu. — Bet turėsi pasisakyti kitoms.

Linėja linktelėjo sunkiai atsidusdama.

— Aš neprasitarsiu, — tarė Minu, — bet tu ilgiau laukti negali.

— Tu irgi ne, — priminė Linėja.

Jos akys kažką pastebėjo. Ji iš lėto atsistojo. Minu atsigręžė.

Į jų pusę traukė Vanesa vilkėdama prigludusia suknele. Kulnelis įsmigo į veją, ji susverdėjo. Keiksmai atskriejo iki jų.

Linėja palietė Minu. Antai atliumpsi Ana Karina rankas susibrukusi į striukės kišenes. Gaurai plevėsuoja aplink veidą.

Minu akis užplūdo ašaros.

Ji pasidairė po kapines. Na taip, žinoma. Iš kitos pusės, vedina dviračiu, artėjo Ida.

Minu užliejo begalinė ramybė.

Visos susibūrė prie Elijo ir Rebekos kapų. Jos tylom žvelgė viena į kitą. Nereikėjo aiškinti, ko čia susirinko.

Jos — tai Ratas. Jos kartu kovėsi dėl savo gyvybės. Ir ateityje kausis.

Linėja padalijo rožių puokštę į dvi. Vieną paguldė ant Elijo kapo. Kitą — ant Rebekos.

Minu mąstė apie Rebekos ir Elijo sielas. Kokios jos atrodė gyvos tą akimirką, kai paleido jas į laisvę.

— Kaip manot, ar jie dabar čia? — pertraukė mintis Ana Karina.

Minu papurtė galvą. Ji negalėjo paaiškinti kodėl, bet staiga pasijuto visiškai tikra.

— Ne, — tarė ji. — Jie ten, kur turi būti.

Ji suėmė Linėją už rankos ir pridūrė:

— Mes — taip pat.