1

Ji laukė, bet Elijas nežinojo, ką atsakyti. Pagaliau koks skirtumas, ką pasakys. Vis vien ji bus nepatenkinta. Tai užuot kalbėjęs jis spoksojo sau į rankas. Jos tokios blyškios, kad ryškioje liuminescencinių lempų šviesoje buvo matyti kiekviena gyslelė.

— Elijau?

Ir kaip ji apsikenčia šitam priplėkusiam užkabory? Segtuvai, vystančios gėlės vazonuose, pro langą — vaizdas į mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę. Kaip ji pati save pakenčia?

— Ar gali paaiškinti, apie ką tu galvoji? — paklausė ji.

Elijas pakėlė akis į direktorę. Aišku, kad ji viską pakenčia. Tokie žmonės be vargo randa vietą po saule. Jie daro tik tai, kas normalu. Tai, ko tikisi kiti. Jie įsitikinę, kad žino, kaip išspręsti kiekvieną problemą. Svarbiausia mokėt prisitaikyti ir laikytis taisyklių. Mokyklos direktorė Adriana Lopęs — šia filosofija grįsto pasaulio valdovė.

— Man neramu dėl tavęs, — pasakė nekeldama balso, nors Elijas matė, kad ji rimtai pyksta, kam jis nesuima savęs į nagą. — Nepraėjo nė trys savaitės nuo mokslo metų pradžios, o tu spėjai praleisti pusę pamokų. Kalbuosi su tavim apie tai jau dabar, nes nenoriu, kad visai paleistum vadžias.

Elijas galvojo apie Linėją. Mintys apie ją dažniausiai apramina, bet šįkart jis prisiminė tik viena — kaip juodu naktį šaukė vienas ant kito. Kaip skaudu buvo matyti jos ašaras. Jis net nesugebėjo jos paguosti, nes pats buvo kaltas. O kas, jei ji dabar jo nekenčia?

Tik Linėja gali atitolinti nuo jo tamsą. Tik ji neleidžia jam pasitraukti pro atsarginius išėjimus — griebtis skutimosi peiliuko, kuris padėtų suvaldyti baimę ar norą apsirūkyti. Kuris padėtų tą baimę užmiršti. Tačiau vakar jis nepajėgė atsilaikyti, ir Linėja tai pastebėjo, kaipgi kitaip. Ir dabar galbūt jo nekenčia.

— Gimnazija — tai tau ne pagrindinė, — toliau dėstė valdovė. — Laisvės duodama daugiau, bet kad jos nusipelnytum, turi prisiimti atsakomybę. Niekas čia su tavimi nesiterlios. Tu vienas sprendi, kaip susiklostys tavo gyvenimas ateityje. Apsispręsti turi jau dabar. Dėl tolesnės savo ateities. Negi tikrai nori viską susigadinti?

Eliją suėmė juokas. Ji mala tokį šūdą ir pati tuo tiki? Jis jai ne žmogus, o tik dar vienas mokinys, išklydęs iš doros kelio. Ji aiškiai mano, kad kalta čia paauglystė ir brendimas.

— Galima ir savarankiškai pasiruošti brandos egzaminams.

Nė pats nepajuto, kaip prasižiojo. Direktorė kietai sučiaupė lūpas.

— Tačiau disciplinos tam reikia ne mažesnės.

Elijas atsiduso. Pokalbis jau baigia užknisti.

— Taip, aš žinau, — pasakė nežiūrėdamas jai į akis. — Aš ir pats nenoriu, kad nuplauktų visi šansai. Maniau, gimnazijoj prasidės naujas gyvenimas, bet ne taip lengva, pasirodo... Aš juk baisiai atsilikęs nuo kitų. Bet pažadu pasitempti.

Direktorei tai buvo netikėta. Ji nusišypsojo. Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios nuoširdžiai išsiviepė. Elijas pataikė pasakyti tai, ką ji norėjo išgirsti.

— Puiku, — vis dar šypsodamasi tarė ji. — Pats pamatysi, kai apsispręsi, visa kita pasiduos savaime.

Staiga ji pasilenkė ir nuėmė nuo juodo Elijo megztinio plaukelį. Pasukiojo tarp pirštų. Plaukelis sutviskėjo pro langą įsiveržusiuose saulės spinduliuose. Vos vos šviesesnis prie šaknų, kur per kokį centimetrą matėsi natūrali ataugusių plaukų spalva. Adriana Lopęs kaip apžavėta spoksojo į plauką. Eliją apėmė kvaila nuojauta, kad tuoj susigrūs jį į burną ir ims kramtyti.

Pastebėjusi jo žvilgsnį ji atsargiai įdėjo plauką į šiukšlių dėžę.

— Atsiprašau, aš iš prigimties truputį pedantiška, — pasiteisino.

Elijas šypsojosi. Tokia šypsena, kuri gali reikšti bet ką, nes jis vėl nežinojo, ką atsakyti.

— Tai šiandien turbūt ir viskas, — pasakė direktorė.

Elijas pakilo ir išėjo. Durys liko šiek tiek praviros. Atsigręžęs jų uždaryti jis pažvelgė į viduje likusią direktorę.

Ji pasilenkė ir ilgais laibais pirštais kažką ištraukė iš šiukšlių dėžės. Tą kažką įkišo į nedidelį voką ir užlipino.

Elijas nustėro, nors ir nebuvo tikras dėl to, ką iš tikrųjų matė. Pastarosiom dienom jis nebepasitikėjo savo juslėmis. Jei nebūtų visiškas absurdas, jis būtų pamanęs, kad tai plaukas, kurį ji ką tik nuėmė jam nuo megztinio.

Tą akimirką direktorė pakėlė akis. Žvilgsnis sugriežtėjo, bet ji tuoj pat prisivertė nusišypsoti.

— Ar dar ko norėjai? — paklausė.

— Ne, — sumurmėjo Elijas užstumdamas duris.

Klanktelėjo rankena, ir jis pajuto neapsakomą palengvėjimą, tarsi būtų išsigelbėjęs iš mirtino pavojaus.

Mokykloje buvo tuščia ir nyku. Jausmas kažkoks nenatūralus. Prieš pusvalandį, kai ėjo į direktorės kabinetą, čia knibždėte knibždėjo mokinių.

Dundėdamas spiraliniais laiptais žemyn Elijas surinko Linėjos numerį. Ji atsiliepė kaip tik pasiekus apatinę pakopą ir atplėšus pirmojo aukšto koridoriaus duris.

— Alio, čia Linėja.

— Čia aš, — pasakė jis.

Jis taip nervinosi, kad net skaudėjo.

— Taip, čia tu, — pagaliau ištarė ji, kaip visada.

Elijas bent kiek lengviau atsipūtė.

— Atleisk, aš labai labai atsiprašau dėl vakar.

Tai jis norėjo pasakyti jau šįryt, kai tik ją pamatė. Bet nepasitaikė progos. Linėja šalinosi jo visą dieną. O prieš pat paskutinę pamoką visai prapuolė.

— Ane, — ji nesileido į kalbas.

Bet balsas skambėjo nepiktai. Net ne liūdnai. Jos balsas buvo tuščias ir nevilties kupinas — tarsi ji būtų pasidavusi. Ir tai Eliją išgąsdino labiau už viską.

— Aš ne... aš nepradėjau vėl. Aš nežadu pradėti. Tik tą vieną suktinę...

— Tu man jau vakar sakei.

— Nepanašu, kad būtum patikėjus.

Elijas praėjo rūbinės spintelių eiles, kietus, prie grindų prisuktus suolelius, kuriuos per pertraukas liaudis tūpte užtupia, skelbimų lentą. Linėja dar nepratarė nė žodžio. Staiga jo ausis sugavo kitą garsą. Žingsnius, kurie buvo ne jo.

Jis atsigręžė. Tuščia.

— Tu prisiekei, kad metei, — pasakė Linėja.

— Žinau. Atleisk. Aš suprantu, kad išdaviau tave...

— Ne, — pertraukė Linėja. — Tu išdavei pats save, bliamba! Tu ne dėl manęs turi mesti. Nes taip niekada...

— Žinau, žinau, — pertraukė jis. — Aš visa tai žinau.

Elijas priėjo savo spintelę, atrakino, įsimetė keletą knygų į juodą drobinį maišelį ir užtrenkė plonas metalines dureles. Ausis vos spėjo pagauti svetimus žingsnius prieš pat jiems nutykstant. Jis atsigręžė. Nieko. Ničnieko. Ir vis vien jautėsi stebimas.

— Kam tu tai padarei?

To paties ji klausė ir vakar, net kelis kartus. Tačiau tiesos jis taip ir nepasakė. Tiesa per daug baisi. Per daug beprotiška. Net tokiam psichui kaip jis.

— Juk sakiau. Apėmė baimė, — jis stengėsi neparodyti susierzinimo. Dabar jokiu būdu negalima susirieti.

— Aš žinau, kad yra dar kažkas.

Elijas dvejojo.

— Gerai, — pasakė tyliai. — Aš tau viską papasakosiu. Galim pasimatyti šįvakar?

— Gerai.

— Išsėlinsiu, kai tik užmigs tėvai. Linėja...

— Ką?

— Tu manęs nekenti?

— Nekenčiu. Ko klausinėji kaip nenormalus? — purkštelėjo ji.

Pagaliau. Štai Linėja, kurią jis taip gerai pažįsta.

Elijas išjungė telefoną. Jis stovėjo koridoriuje ir šypsojosi. Vilties yra. Kol ji nejaučia jam neapykantos, viltis nežlugo. Jis viską jai papasakos. Linėja jam kaip sesuo, tik kad ne vieno kraujo. Jam nereikės to ištverti vienam.

Tą pačią akimirką palubėje užgeso lempos, tik pro langus kitame koridoriaus gale į vidų skverbėsi silpna šviesa. Elijas sustingo. Kažkur netoliese užsivėrė durys. Paskui įsiviešpatavo tyla.

Čia nėra ko bijoti, drąsino jis pats save.

Tada pasuko išėjimo link. Stengėsi žengti ramiai ir tvirtai. Nepasiduoti viduje augančiai panikai. Jis išėjo iš už rūbinių kampo.

Kažkas ten stovėjo.

Tai ūkvedys. Elijas matė jį tik porą kartų, bet tokio žmogaus kaip gyvas nepamirši. Ypač didelių, mėlynų kaip upės ledas akių. Žvilgsnio, kuris gręžė Eliją, tarsi kiaurai permatytų visas jo paslaptis.

Eidamas pro šalį Elijas nuleido galvą, bet vis vien jautė tą žvilgsnį. Tarsi sprandą svilintų. Gerkle kilo šleikštulys. Pulsas kaip pašėlęs plakė kaklo duobutėje ir vertė žiaukčioti. Elijas paspartino žingsnį.

Pastarąjį pusmetį viskas pagerėjo. Jis jautė, kad viduje kažkas vyksta, kad jis keičiasi. Naujoji jaunimo psichologinės pagalbos centro psichologė pasirodė ne tokia prietranka kaip pirmoji. Iš visko sprendžiant, ji šiek tiek jį supranta. Tačiau svarbiausia — jis turi Linėją. Ji leidžia jam pasijusti gyvam ir lenkia išsiveržti iš dusinančios, bet sykiu jaukios ir įprastos tamsos.

Todėl ir keista, kad tai vyksta dabar. Dabar, kai jis pagaliau pradėjo neblogai miegoti naktimis, kai kartais net pasijunta laimingas.

Prieš tris dienas jis veidrodyje matė, kaip persimaino veidas. Neatpažįstamai įsitempia ir persikreipia. Jis suvokė, kad iš tikrųjų kraustosi iš proto. Kaip tie, kurie girdi balsus ir regi haliucinacijas. Eliją suėmė klaikus siaubas.

Tris dienas jis atsispyrė tiek skutimosi peiliukui, tiek Jončio gėrybėms. Jis vengė veidrodžių. Tačiau vakar akis vis vien sugavo atvaizdą vitrinoje: išvydo virpantį ir išsiliejantį tarsi vanduo veidą. Ir jis iškart paskambino Jončiui.

Tu atleidai vadžias.

Svetimo šnabždesys galvoje. Elijas apsidairė. Pastebėjo, kad vėl užlipo sraigtiniais laiptais ir grįžo į koridorių prie direktorės kabineto. Pats nesuprato, kaip čia atsidūrė.

Plykstelėję užgeso šviestuvai. Už nugaros iš lėto užsivėrė laiptinės durys. Prieš pat joms trinktelint vėl pasigirdo minkštų puspadžių žingsniai sraigtiniuose laiptuose.

Slėpkis.

Elijas bėgo tamsiu koridoriumi. Tikėdamasis, kad kas nors išdygs iš už kurios nors rūbinių eilės. Vos užsukęs už kampo išgirdo, kaip tolumoje už nugaros girgžtelėjo laiptinės durys. Žingsniai artėjo. Iš lėto, bet tiesiai.

Jis pasiekė didžiuosius akmeninius laiptus, mokyklos stuburą.

Bėk laiptais aukštyn.

Elijo kojos pakluso. Šoko per du laiptelius iš karto. Pasiekęs patį viršų jis metėsi tolyn į siaurą koridorių, kurio gale yra durys į mokyklos palėpę. Jos visada užrakintos. Tai aklavietė, viena iš nedaugelio mažai lankomų mokyklos vietų. Šalia — tualetai, kuriais niekas nesinaudoja. Išskyrus juodu su Linėja: čia jų susitikimų vieta.

Žingsniai artėjo.

Slėpkis.

Elijas atplėšė tualeto duris ir įsmukęs į vidų atsargiai jas pristūmė. Stengėsi kvėpuoti kuo tyliau. Pasiklausė. Jokių garsų. Tik motociklas padidino greitį ir nutolo.

Elijas priglaudė ausį prie durų.

Nieko negirdėti. Tačiau jis žino. Kažkas stovi. Kitoje durų pusėje.

Elijau.

Šnabždesys garsėjo, tačiau Elijas tikras, kad jis galvoje.

„Štai ir išsikrausčiau iš proto“, — pamanė, ir kitą mirksnį išgirdo:

Taip. Tu išsikraustei iš proto.

Jis atsisuko į langą, į melsvą dangų. Blizgėjo balti kokliai. Buvo šalta. Jį užplūdo begalinė vienatvė.

Atsigręžk.

Elijas nenorėjo, bet vis tiek iš lėto atsigręžė. Lyg nebevaldytų savo paties kūno. Jį valdė anas balsas, tarsi Elijas būtų tapęs marionete iš kūno ir kraujo.

Priešais jį — trys praustuvai su veidrodžiais. Išvydęs savo blyškų veidą, norėjo užsimerkti, bet neįstengė.

Sudaužyk veidrodį.

Elijas pakluso. Tvirčiau sugniaužė drobinio maišelio rankeną ir įsuko jį ore.

Veidrodis sueižėjo, koklinėmis sienomis nusirito dūžtančio stiklo aidas. Į praustuvą sukrito atsiklijavusios didžiulės šukės ir žvangėdamos pažiro į smulkesnes šukeles.

„Kas nors turėjo išgirsti, — dingtelėjo Elijui. — Labai prašau, išgirskite kas nors.“

Bet niekas neatėjo. Jis buvo vienas su balsu.

Elijo kūnas priėjo prie praustuvo ir paėmė didžiausią šukę. Jis suvokė, kas dabar bus. Iš siaubo apsvaigo galva.

Tu sudužęs. Tavęs pataisyti neįmanoma.

Jis iš lėto atbulas įslinko pro praviras tualeto kabinos duris.

Netrukus viskas baigsis. Ir tau niekada nebereikės bijoti.

Balsas tarytum guodė.

Elijas užsirakino ir susmuko ant unitazo. Jis iš visų jėgų stengėsi surikti. Ranka vis tvirčiau gniaužė šukę, aštrios briaunos susmigo į delną.

Jokio skausmo.

Skausmo jis ir nejuto. Jis matė, kaip iš delno prasisunkęs kraujas laša ant pilkų koklinių grindų, tačiau nieko nejuto. Kūnas nutirpęs. Liko tik mintys. Ir balsas.

Gyvenimas nepasitaisys. Nutrauk jį dabar ir bus ramu. Išvengsi skausmo. Išvengsi išdavysčių. Elijau, vis tiek geriau niekada nebus. Gyvenimas — vien pažeminimas. Laimingi yra tik mirusieji.

Elijas nebesipriešino. Stiklo šukė perrėžė ilgą megztinio rankovę ir apnuogino randuotą odą.

„Mama. Tėti, — ištarė jis mintyse. — Jie ištvers. Jie turi savo tikėjimą. Jie mano, kad mes pasimatysim danguje“.

„Aš jus myliu“, — ištarė jis mintyse, kai odoje atsivėrė pirmas pjūvis.

Jis tikėjosi, kad Linėja supras, jog tai ne jo sprendimas. Visi kiti manys, kad nusižudė, ir jam vienodai. Kad tik ji taip nemanytų.

Jis pjaustėsi visai kitaip nei iki šiol. Rėžė giliai ir tikslingai.

Greit viskas baigsis, Elijau. Pakentėk dar truputį. Taip bus geriau. Tu jau tiek iškentėjai.

Iš dilbio srove plūdo kraujas. Jis matė, bet nieko nejuto. Akyse šoko juodi taškeliai. Jie šoko ir augo, kol užtemo visas pasaulis. Jis spėjo išgirsti paskutinį garsą — žingsnius koridoriuje. Jie nebesėlino. Sėlinti nebebuvo ko.

Elijas bandė galvoti apie Linėją. Kaip mažas būdamas vildavosi, kad nesapnuos košmarų, jei įstengs sugalvoti bent vieną šviesią mintį.

Atleisk man.

Jis nežino, ar tai jis pats, ar balsas ištarė šiuos žodžius.

Tą akimirką pervėrė skausmas.

2

Atgavusi sąmonę ji suvokė, kad guli susisukusi į kamuoliuką. Kampe, kur jie ją ir paliko.

Rūsyje tvyrojo aklina tamsa. Gėlė visą kūną.

Ji atsisėdo, įtraukė kojas po marška, apkabino kelius. Dešinioji ausis vis dar buvo užgulta. Iš lėto tvinksėjo akis, užgargėjusi pūliais ir krauju.

Koridoriumi ataidėjo žingsniai. Prasivėrė sunkios durys. Celę apšvietė deglų liepsna. Ji nusuko akis išvydusi savo žaizdotas kojas, supančiotas stora grandine. Du sargybiniai sučiupę pakėlė ją ir surišo rankas už nugaros. Deglininkas gašliai dėbsojo į ją. Virvės įsigraužė į riešus, bet ji nė už ką neišsiduos, kaip jai skauda.

Žmogysta su deglu prisiartino. Išsiviepus bedantė burna dvokė supuvusia mėsa.

— Šiandien tu mirsi, kekše, — pasakė glamonėdamas jai veidą laisva ranka ir slysdamas žemyn krūtine.

Širdį užplūdusi neapykanta suteikė jai jėgų ir įkvėpė beatodairiškos drąsos.

— Prakeikiu tave, — sušnypštė ji, — kad tau pimpalas nupūtų! Mano viešpats šėtonas susiras tave ir mirties patale! Demonai kankins tave amžių amžius!

Vyriškis atšlijo tarsi nuplikytas.

— Dieve saugok, — sumurmėjo vienas sargybinis.

Jų išgąstis teikė jai paguodą.

Kažkas užmetė ant galvos maišą ir nutempė ją koridorių labirintais. Girgždėdami atsivėrė vartai.

Ji buvo lauke. Gaiviai padvelkė rasa. Surambėjusi širdis buvo pasirengusi iškęsti padugnių užgauliojimus, tačiau ji išgirdo tik paukščių čiulbėjimą. Pro maišinį audeklą prasiskverbė raudoni aušros spinduliai. Pietuose sukukavo gegutė. Pietų gegutė — mirties motutė.

Ją užvaldė nenugalimas gyvuliškas instinktas. Ji turi bėgti. Tučtuojau.

Geležiniai pančiai daužėsi į kojas. Niekas nė nesistengė jos sulaikyti. Žinojo, kad to neprireiks. Netoli tenubėgusi ji parvirto kniūbsčia ant drėgnos žemės. Jai už nugaros kvatojo sargybiniai.

— Žiūrėk tik, kaip skuba pas savo šėtoną! — išgirdo bedančio balsą.

Stiprios rankos griebė už pažastų, kažkas šiurkščiai sučiupo už kojų.

Ir staiga paleido. Akimirką ji sklendė oru, paskui žnektelėjo ant kieto paviršiaus ir neteko amo. Suprunkštė arklys, pasaulis susiūbavo. Ji vežime, bent tiek susigaudę.

— Ar čia kas nors yra? — sušnibždėjo.

Niekas neatsiliepė.

Ir nereikia, pamanė, mirties akivaizdoj visi mes vieniši.

Minu pabudo krečiama drebulio. Kūnas sustiręs, tarsi būtų miegojusi prie atviro lango. Kvėpuoti sunku, lyg kas didelis būtų užgulęs krūtinę.

Ji užsitraukė antklodę iki smakro ir susisuko į kamuoliuką. Ir anksčiau ne kartą yra sapnavusi košmarų, bet nė vienas nesukrėsdavo taip kaip šis. Dar niekada ji nejautė tokio palengvėjimo išvydusi gerai pažįstamą kambarį su geltonai ir baltai dryžuotais sienų apmušalais.

Po valandėlės ėmė kvėpuoti lygiai ir ramiai, kūnas iš lėto sušilo.

Ji dirstelėjo į mobilųjį. Greitai septynios. Metas keltis.

Minu išlipo iš lovos ir pravėrė spintą. Nė vieno stilingesnio drabužio, tik iki gyvo kaulo įgrisę džinsai, marškinėliai ir megztukai. Tikra vidutinybė. Nusitraukusi nuo pakabos tamsiai mėlyną palaidinę pati savimi pasišlykštėjo. Ji tokia siaubingai... nepiktybinė. Net šukuosena tokia pat kaip kūdikystėj. Antra vertus, ką žmonės pasakytų, jei staiga į pamokas ateitų pasikeitusi? Mokyklos neformalai, kurių stilius jai slapčia patiko, pamanytų, kad nori prisigerinti.

Be to, jai kančia pirkti naujus drabužius. Jaučiasi kaip beraštė, patekusi į knygyną. Vertindama kitus ji turi savo nuomonę — tas gražu, tas negražu, tas skuduras tinka, tas ne. Bet pati vartydama katalogą arba stovėdama parduotuvėje renkasi tik tai, kas išbandyta. Juoda. Mėlyna. Nutįsę ilgi megztiniai. Ne per siauri džinsai. Ne per didelė iškirptė. Jokių ornamentų. Drabužiai jai — tarsi kalba, kurią ji supranta, bet pati ja kalbėti nemoka.

Ji pasiėmė drapanas ir išėjo į koridorių. Tėvų miegamojo durys buvo uždarytos, vonios praustuve vandens klanelyje gulėjo tėčio skustuvas. Minu spėjo, kad jis jau darbe. Mamos rankšluostis buvo drėgnas, vadinasi, ir ji atsikėlusi, nors jai šiandien laisvadienis.

Minu pasidėjo drabužius ant taburetės, įlipo į vonią ir užsitraukė dušo užuolaidas.

Staiga į nosį tvokstelėjo gaisro dūmų tvaikas. Suėmusi ilgų juodų plaukų sruogą truktelėjo nosimi.

Teko net du kartus išsitrinkti galvą šampūnu, kad iš plaukų dingtų nežinia iš kur atsiradęs smarsas. Apsukusi galvą rankšluosčiu kaip turbanu ji išsivalė dantis. Akys užkliuvo už seno įrėminto žemėlapio virš veidrodžio. Tai Engelsfošo — Angelų krioklio — žemėlapis. Pernai ji tikėjosi, kad tėvai leis persikraustyti pas tetą Baharą į Stokholmą ir lankyti gimnaziją ten. Neleido. Tad dabar kas rytąją užvaldo baisi neapykanta žemėlapiui, nuolat primenančiam apie tai.

Taigi — Engelsfošas. Pavadinimas gražus, miestas — skylė. Toli nuo viso pasaulio, apsuptas gūdžių miškų, kur neretai žmonės paklysta ir pradingsta amžiams. Trylika tūkstančių gyventojų, nedarbingumas — 11,8 procento. Plieno gamykla uždaryta prieš dvidešimt penkerius metus. Centre — daugybė nenaudojamų patalpų. Išsilaiko tik picerijos.

Miestą riboja greitkelis ir geležinkelis. Rytuose — Tvenkinio ežeras, degalinės, mechaninės dirbtuvės, uždarytoji gamykla ir keli depresiją varantys daugiabučių mikrorajonai. Vakarinėj daly — centras, bažnyčia ir klebonija, sublokuotų namų rajonai, seniai apleistas dvaras ir padorus nuosavų namų rajonas — idilė šalia kanalo.

Čia ir gyvena Falkų Karimių šeima. Šviesiai pilkoje dviaukštėje funkcionalistinio stiliaus viloje. Sienos išmuštos brangiais apmušalais, beveik visi baldai parsigabenti iš interjero dizaino parduotuvių Stokholme.

Leisdamasi laiptais Minu pamatė mamą, sėdinčią prie virtuvės stalo. Dienraščiai, kuriuos rytais perverčia tėtis, gulėjo sudėti į dailią krūvelę. Mama, panirusi į sveikatos apsaugos darbuotojų laikraštį, mėgavosi įprastiniais pusryčiais — juoda kava. Minu prisipylė dubenėlį braškinio jogurto ir atsisėdo priešais.

— Ir tai visi pusryčiai? — paklausė mama.

— ...kad katilas juodas, — atsakė Minu.

— Jogurtas, košė, sumuštinis, jogurtas, košė, sumuštinis. Kaip tau neatsibosta?

— O kava — neatsibosta?

— Vieną gražią dieną pati suprasi, — nusišypsojo mama. Ir staiga pažvelgė į Minu anuo žvilgsniu, kuris, rodos, kiaurai permato. — Blogai miegojai?

— Sapnavau košmarą, — tarstelėjo Minu.

Ji perpasakojo sapną, kaip jautėsi atsibudusi. Mama ištiesusi ranką palietė jai kaktą. Minu atšlijo.

— Aš nesergu. Čia ne karštinė.

Minu aiškiai matė, kaip mama persijungia į gydytojo režimą. Balsas nežymiai pasikeitė, tapo rimtas ir profesionalus. Kūno judesiai ir gestai — formalūs. Taip būdavo net Minu vaikystės laikais. Susirgusią ją slaugydavo ir saldainiais bei komiksais lepindavo tėtis. Mama elgdavosi kaip ligonio apžiūrėti iškviestas daktaras.

Minu dėl to liūdėdavo. Paaugusi ėmė įtarti, kad sveikatos apsaugos darbuotoja mama pavirsta norėdama apsisaugoti. Ji nepajėgtų būti tiesiog mama, nes turi per daug žinių apie tai, kas gali ištikti pasiligojusį žmogų.

— Koks pulsas?

— Dažnas. Bet jau praėjo.

— Sunku kvėpuoti?

Minu linktelėjo.

— Gal tai panikos priepuolis.

— Man nebūna panikos priepuolių.

— Nieko čia keisto, Minu. Tu ką tik pradėjai lankyti gimnaziją. Tai didžiulė permaina.

— Tai buvo ne panika. Tai dėl sapno.

Šie žodžiai jai pačiai nuskambėjo keistai, bet tai tiesa.

— Nesveika jausmus užgniaužti savyje, — nesiliovė mama. — Jie vis vien kokia nors forma ištrūks į paviršių. Kuo labiau žmogus bando juos suvaldyti, tuo smarkiau jie išsiveržia.

— Kada chirurgė persikvalifikavo į psichologę? — paerzino mamą Minu.

— Jei atvirai, kadaise galvojau apie psichiatriją, — mestelėjo mama kiek aštriau. Paskui kažkas jos akyse pasikeitė. — Aš žinau, kad nesu tau labai geras pavyzdys.

— Mama, nereikia.

— Ne, tu paklausyk. Aš esu tipiška gera mergaitė. Ir nenoriu, kad tau tas persiduotų.

— Tai nepersiduoda, — sumurmėjo Minu.

— Tik pasakyk, jei vėl pasikartos. Pažadėk man.

Minu linktelėjo. Nors mama kartais per daug visur kaišioja nosį, vis tiek labai gera, kad jai rūpi. Be to, ji dažniausiai supranta Minu.

„Apgailėtina, — pamanė Minu nurydama paskutinį jogurto šaukštą. — Mano geriausia draugė — mama.“

***

Vanesą pažadino gaisro dūmų tvaikas.

Nubloškusi antklodę pašoko iš lovos ir atplėšė duris.

Svetainėje buvo ramu. Užuolaidų nelaižė liepsnos. Iš virtuvės nevirto juodi nuodingų dūmų kamuoliai. Ant sofos prasižiojusi kėpsojo picos dėžė, mėtėsi kelios alaus skardinės. Aviganis Frasis tingiai tysojo saulėtame grindų plotelyje. Mama, Nikis ir jaunesnysis Vanesos broliukas Melvinas jau pusryčiavo virtuvėje. Įprastas rytas jų namuose Erškėtrožių gatvėje Nr. 17, penktame aukšte, pirmame iš dešinės nuo lifto bute.

Vanesa pakratė galvą ir suprato, kad kvapas sklinda nuo jos. Smirdėjo plaukai. Taip kadaise ji atsiduodavo, kai dar mažytė būdama stovėdavo ir žiopsodavo į kitiems žiovulį varantį Valpurgijos laužą ant Ulsono kalvos.

Ji perėjo svetainę, paskui virtuvę, kur Melvinas ant stalo šokdino du šaukštus. Kartais jis toks meilutis, kad nors mirk. Galvoj netelpa, kad penkiasdešimt jo procentų sudaro Nikio genai.

Ji nutrenkė naktinius marškinius ant vonios grindų ir atsuko dušo čiaupą. Vamzdžiai sukosėjo, čiaupas iššvirkštė ploną šalto kaip ledas vandens čiurkšlę. Nuo to laiko, kai Nikis užsispyręs pats pakeitė kelis vamzdžius ir prijungė naują maišytuvą, dušu pasitikėti negalima. Mama norėjo kviesti meistrą, bet galiausiai nusileido Nikiui, kaip visada.

Vanesa įlipo į dušo kabiną. Kol pavyko nureguliuoti tinkamą temperatūrą, vos nenusiplikino. Ji išsiplovė galvą saldžiu, kokosais dvelkiančiu mamos šampūnu, bet dūmų tvaikas neišnyko. Ji prisispaudė pilną saują šampūno ir dar kartą išsitrinko plaukus.

Grįžusi į savo kambarį užsimetė chalatą ir įsijungė radiją. Isteriški reklamos balsai grąžino gyvenimą į normalias vėžes. Ji pravėrė žaliuzes ir nuotaika išsyk pasitaisė. Jokių abejonių — oras kaip tik lengviems drabužėliams. Ji troško kuo greičiau ištrūkti į saulę.

— Tuoj pat pritildai! — iš virtuvės subliuvo Nikis, nutaisęs griežto faro balsą.

Vanesa jį ignoravo.

„Ne mano reikalas, kad vakar prisiliuobei“, — pasakė sau mintyse rutuliniu dezodorantu įnirtingai trindamasi pažastis.

Ji apsirengė, čiupo kosmetinę ir priėjo prie didžiulio veidrodžio, atremto į sieną.

Jos ten nebuvo.

Vanesa stebeilijo į tuščią veidrodį. Pakėlė ranką, ištiesė priešais. Štai ji, puikiausiai matoma ranka. Vėl pažvelgė į veidrodį. Tuščia.

Tik po kurio laiko Vanesa suprato, kad vis dar miega.

Ji nusišypsojo. Jei suvokia, kad tai sapnas, gal pavyks jį ir valdyti.

Paėmusi kosmetinę nuėjo į virtuvę.

— Labas rytas, — pasisveikino.

Niekas nereagavo. Ji tikrai nematoma. Nikis snaudė parėmęs galvą ranka. Nuo jo trenkė prarūgusiu alumi. Mama, ne mažiau apsimiegojusi, kimšo sumuštinį su kumpiu, vartydama prekių katalogą, parsineštą iš parduotuvės „Kristalų grota“. Tik Melvinas pasuko galvą, tarsi būtų ką nors išgirdęs, bet buvo akivaizdu, kad ir jis jos nemato.

Vanesa atsistojo šalia Nikio.

— Pagiringas šiandien? — sušnibždėjo jam į ausį.

Jokios reakcijos. Vanesa sukikeno. Ją apėmė keista pakili nuotaika.

— Nekenčiu tavęs, — pasakė ji. — Suknistas menkysta, tu pats nesupranti, koks esi menkysta. Tas ir blogiausia, kad įsivaizduoji esąs vienintelis ir nepakartojamas.

Staiga ji pajuto ant rankos kažką šlapio ir šiurkštaus. Žvilgtelėjo žemyn. Tai Frasis laižė jai ranką.

— Ką Fasi dajo? — plonu balseliu sučypė Melvinas. Mama pažvelgė į šunį.

— Ką čia žinosi, ką tas Frasis daro, — atsakė, — gal muses gaudo, ar ką.

— Išjunk tą sušiktą radiją, nes tuoj ateisiu ir sudaužysiu jį velniop! — subaubė Nikis Vanesos kambario link.

Vanesa prunkštelėjusi permetė akimis virtuvę. Prie kriauklės stovėjo mėgstamiausias mėlynas Nikio puodelis su amerikietišku policininko ženkleliu ir baltomis raidėmis N.Y.P.D.1 Jis aiškiai manė, kad Engelsfošo faro kasdienybė ne ką prastesnė už Niujorko gatvių patrulio.

Vanesa užsimojusi tėškė puodelį į grindis. Jos džiaugsmui šis garsiai perskilo perpus. Melvinas krūptelėjęs pravirko. Vanesai akimirksniu sukirbėjo sąžinė.

— Ak tu šūde! — suriko Nikis taip staiga pašokdamas, kad net kėdė apvirto.

— Ot nenuskilo... Ir manęs negali apkaltint, — pasakė Vanesa triumfuodama.

Nikis spoksojo tiesiai į ją. Jų akys susitiko. Šokas tarsi nestipri elektros iškrova nudilgino stuburą.

Jis ją matė.

— O ką kitą apkaltint, po velnių? — sušvokštė jis.

Melvinas sriūbavo. Nikis, paėmęs jį ant rankų, glostė pasišiaušusius šokolado rudumo plaukus.

— Mažuli, mažuli, — guodė skersakiuodamas į Vanesą.

— Vanesa, kas čia dabar? — paklausė mama pavargusiu balsu.

Vanesa nesumojo, ką atsakyti. Kur prasideda ir kur baigiasi šis sapnas, jei rimtai?

— Tai jūs mane matėt visą laiką? — paklausė ji.

Mamai beregint visi miegai išlakstė.

— Gal tu kokių tablečių prisirijai?

— O jūs išvis debilai! — suriko Vanesa puldama į prieškambarį.

Ji bijojo, ji mirtinai išsigando, bet nė už ką to neparodys. Užtat paskubomis įsispyrė į batus ir čiupo krepšį.

— Kad man nė žingsnio iš namų! — sušuko mama.

— Tai gal man pamokas praleisti, ar ką? — suspiegė Vanesa ir taip trenkė buto duris, kad visa laiptinė nuaidėjo.

Ji nubildėjo laiptais žemyn, išbėgo į lauką, įkypai kirto gatvę iki penktuko stotelės ir kaip tik spėjo į autobusą.

Ačiū Dievui, šįkart nė vieno pažįstamo. Ji klestelėjo pačiame gale.

Šį psichopatišką rytą galima paaiškinti dvejopai. Arba ji išprotėjo. Arba vaikščiojo per miegus. Kai buvo maža, tai pasitaikydavo gana dažnai. Mama baisiai mėgsta istoriją, kaip Vanesa kartą atsitūpusi pasisiojo ant prieškambario kilimėlio. Ir pasakoja ją visiems darydama Vanesai gėdą. Vanesa vis dar prisiminė, koks jausmas apima atsidūrus tarp miego ir būdravimo. Tačiau nujautė, kad čia kas kita.

„Aš vaikščiojau per miegus“, — nutarė ji.

Tas kitas paaiškinimas per daug baisus.

Vanesa žvelgė pro langą. Autobusui įvažiavus į tunelį, ji išvydo stikle savo atvaizdą. Į ją dėbsojo dvi nepadažytos akys.

— Bliamba, šūdas, — suniurnėjo ji ir ėmė raustis po krepšį.

Rado tik seną lūpų blizgį. Kosmetinė liko namie ant grindų. Nepasidažiusi Vanesa mokykloje nebuvo pasirodžiusi nuo dešimties metų. Šį rytą irgi nebus pirmas kartas. Gana ir vienos traumos per dieną.

Autobusas lingavo per apleistus pramoninius rajonus. Mama nuolat teigia, kad jos vaikystėje plieno gamykla buvusi miesto pasididžiavimas. Tada atseit galėdavai didžiuotis, kad esi iš Engelsfošo. Vanesai galvoj netilpo — būta čia kuo didžiuotis. Miestas, aišku, ir tada buvo apsnūdęs ir bjaurus kaip dabar.

Pervažiavęs geležinkelio bėgius autobusas įsuko į vakarinę miesto dalį. Pro langą buvo matyti kvartalai, kuriuos mama su panieka vadina Beverti Hilsu. Didžiulės šviesiai dažytos vilos apsuptos išpuoselėtų sodų. Atrodo, tarsi šioje miesto pusėje net saulė šviečia skaisčiau. Čia gyvena piniguočiai. Gydytojai. Vienas kitas klestintis parduotuvių savininkas. Gamyklos patronų palikuonys.

Iki gimnazijos dar buvo likęs galiukas. Ji įsikūrusi gana toli nuo centro.

„Kaip kalėjimas, kuo toliau nuo civilizacijos“, — pamanė Vanesa.

3

Ana Karina ilgėjosi rudens.

Ji stypsojo prie mokyklos vartelių ir žvelgė į kiemą, kur būriavosi vasariškai vilkintys mokiniai. Įdegusios kojos, rankos, iškirptės. Ji pati troško vieno — susisupti į nudėvėtą vilnonį puspaltį, užsitraukti kepurę ant akių ir susibrukti rankas į senelio rankų darbo pirštines.

Vilkėjo ji dukslią sportinę striukę, milžiniškus marškinėlius trumpom rankovėm, mūvėjo džinsus. Rytas buvo šiltas, šilumos per dvidešimt laipsnių. Bet vis tiek geriau kepti, nei demonstruoti nuogą kūną.

Nors per daug sukaisti irgi nesinorėjo. Rankas ji laikė truputį atitraukusi nuo pažastų — kad neatsirastų prakaito dėmių. Septintoje klasėje kažkas ją iš nugaros valgykloje pastūmė ir ji apsipylė vandeniu palaidinę. Erikas Fošlundas iškart ėmė staugti, kad jos papai prakaituoti. Pravardė Prakaituota Kiaulė taip prilipo, kad atsekė ją net iki gimnazijos. Ana Karina tikrai nenorėjo, kad atsirastų pagrindas ir toliau ją taip pravardžiuoti.

Mokyklos kiemas tuštėjo. Nuleidusi galvą, ant krūtinės sukryžiavusi rankas Ana Karina slinko kartu su visais. Ji pradėjo nešioti liemenėlę, kuri optiškai turėjo sumažinti krūtinę, bet veidrodyje nesimatė jokio skirtumo.

Viduje ji pastebėjo savo bendraklasę Rebeką Mulin ir jos vaikiną Gustavą Olanderį. Jie stovėjo apsikabinę šalia laiptų. Ana Karina nusuko akis ir ją užplūdo juoda kaip naktis, kaip žvėris narve besidaužanti savigaila. Nė vienas vaikinas niekada nežiūrės į ją taip, kaip Gustavas į Rebeką.

— Sveika, — šūktelėjo Rebeka jai einant pro šalį.

— Sveika, — aidu atsiliepė Gustavas.

Ana Karina neatsakė.

Bent kiek atsipalaidavo tik pasiekusi klasę ir klestelėjusi į savo vietą pačiame priekyje prie sienos. Įbrukusi ranką į striukės kišenę užčiuopė šiltą Pipiro kūnelį ir aštrius nagiukus, švelnų kaip šilkas kailį. Ji paglostė nesuvokiamo mažumo galvutę, ir katinėlis ėmė taip murkti, kad visa kišenė suvibravo. Tiršta kaip naktis juoduma ėmė trauktis, užleisdama vietą meilei.

Ana Karina žinojo, kad kačiuko į mokyklą neštis nevalia, bet viena jautėsi nepakankamai stipri. Kol kas dar ne. Gal po savaitgalio.

Iki šiol sekėsi neblogai. Jau atkentėtos dvi savaitės, ką tik prasidėjo trečioji. Kol kas niekas iš jos nesijuokė. Neišmetė krepšio pro langą. Nebandė nustumti nuo laiptų. Niekas nežnaibė krūtinės skaudžiai, iki ašarų. Erikas Fošlundas ir Ida Holmstriom net kelis kartus praėjo pro ją koridoriuje net galvos nepasukdami.

Ji svajojo apie tai devynerius metus, ir štai galų gale svajonė išsipildė.

Pagaliau ji tapo nematoma.

***

Minu paauglystės nekenčia. Labiausiai dėl to, kad kas nors nuolatos perša į draugiją kitus paauglius. Būdama mokykloje ji jaučiasi kaip ištremta į svetimą planetą... Ir taip kiekvieną dieną. Ji neturi ką pasakyti šios planetos gyventojams. Ji net apsimesti nesugeba, kad yra viena iš jų, nes nežino kaip.

„Vėliau viskas bus kitaip.“ Taip ji guosdavosi laukdama gimnazijos. Kiti ją būtinai pasivys, bent jau tie, kurie rinksis gamtos ir tiksliųjų mokslų pakraipą.

Bet, prasidėjus trečiajai mokslo metų savaitei, ji ėmė suprasti, kad tai buvo tik iliuzija.

Net gimnazijos pastatas primena senąją mokyklą: keturaukštis raudonų plytų statinys plokščiu stogu. Vienintelė nykaus asfaltuoto mokyklos kiemo puošmena — vieniši futbolo vartai be tinklo. Kadaise kažkas pabandė pakraščius apsodinti medžiais, kad būtų bent šiokios tokios gyvybės. Vargšai sodinukai beveik visi nudžiūvo. Dabar styro tik pliki kamienai ir šakos.

Mokyklos durys atlapotos, kad priplūstų gryno oro, bet įėjus vis vien tvokstelėjo gerai pažįstamas dulkių ir geltono linoleumo kvapas. Atsidavė taip pat kaip senojoje mokykloje. Tik įžengusi pro duris Minu pamatė Vanesą Dal, nuobodžiaujančią šalia dvyliktoko Jario Mekineno. Jis karštai kažką jai aiškino, bet ji atrodė suirzusi, ir tiek.

Vanesa. Tikra Minu priešingybė: graži, neieškanti žodžio kišenėje, pasišviesinusi plaukus. Devintoje klasėje viešpatavo pačiame mokyklos geidžiamiausiųjų sąrašo viršuje. Apranga: balti trumpučiai šortai ir balti sportiniai bateliai. Pro iškirptę matosi pakeliamosios liemenėlės mezginiai.

Evelina, Vanesos draugė, pribėgusi užšoko Jariui ant nugaros ir apsivijo jam kaklą. Atkišusi mobilųjį nusifotografavo su juo. Jaris pabandė ją nukrėsti, bet ji įsikirto dar tvirčiau — net krūtys prisispaudė prie sprando. Ir dar taip isteriškai juokėsi, kad visi aplinkui atsigręžė pasižiūrėti, kas ten darosi.

„Ar jiems dar negana, kad prabuvo dėmesio centre devynerius metus?“ — pamanė Minu pagreitindama žingsnį.

***

Pirmoji pamoka — švedų kalba ir literatūra. Vanesa į klasę įėjo kartu su Evelina. Mišelė pudravosi jau užėmusi visoms trims vietas pačiame gale.

— Eina sau, kaip noriu miego, — Evelina susmuko ant kėdės šalia Mišelės.

— Aš irgi, — nusižiovavo Mišelė, apžiūrinėdama savo veidą blizguliuojančios pudrinės veidrodėlyje. — Bliam, aš šian atrodau — tai kai trisdešimtmetė senė.

Vanesa atsiduso. Mišelė atrodo kaip visada. Jai tik reikia n kartų per dieną išgirsti, kad atrodo fantastiškai. Mišelė pasitaisė tviskančių tamsių plaukų garbaną ir papūtė lūpas savo atvaizdui veidrodyje.

— Pudros užsivarei kokių penkių centimetrų sluoksnį. Gal užteks jau, ką? — suniurzgėjo Vanesa.

Mišelė iš lėto nuleido veidrodėlį ir įsispoksojo į ją.

— Kas tau darosi? — paklausė Evelina.

— Pajuokavau gi.

— Tai kad neatrodo, — kaip visada vangiai nutęsė Mišelė.

— Gal tau PMS, ar ką? — purkštavo toliau Evelina. — O gal su Viliu susipykai?

— Uhu, — pasigavo Vanesa, — susipykau su Viliu.

Taip sakyti buvo paprasčiau. Kaip kitaip joms paaiškinsi, kas atsitiko šįryt? „Ai, aš staiga kažkaip pasidariau nematoma, pati nepagaunu, nebent iš proto išsikrausčiau.“ Susipykai su vaikinu — apie tai Mišelė su Evelina tikrai išmanė puikiai. Joms net palengvėjo tai išgirdus. Viskas ir vėl stojo į savo vietas.

— Saulyte, — Evelina ją apkabino.

Mišelė irgi užjaučiamai linktelėjo. Vanesa dėkinga nusišypsojo ir paklausė, ar negalėtų pasiskolinti kosmetikos.

***

Klasės gale keli vaikinai per mobilųjį klausėsi hiphopo. Kevinas Monsonas pritardamas dainai repavo šlubuojančia anglų kalba. Minu širdyje paniekinamai šyptelėjo.

Ji pasisveikino su Ana Karina Nieminen, įsitaisiusia pačiame priekyje, bet nesulaukė jokios reakcijos. Ana Karina kaip visada kiūtojo užgulusi suolą, veidą nelyginant šydu apsiskleidusi tamsiais susivėlusiais plaukais.

Nuo jos sklido keista širdį draskanti neviltis. Minu dar senojoje mokykloje keletą kartų bandė ją užkalbinti, bet Ana Karina netardama nė žodžio tiesiog prisiplodavo prie sienos — lyg norėtų su ja susilieti. Jos pasyvumas tarsi provokacija. Nors ir gėdydamasi, Minu paslapčia džiaugėsi, kad pati yra ne ant tokios žemos socialinės hierarchijos pakopos.

Minu išsitraukė iš krepšio matematikos vadovėlį. Iki šiol per pamokas ji viską suprasdavo, bet vis tiek nervinosi. Net nedėdama pastangų ji visada būdavo geriausia klasėj. Tačiau, nepaisant to, — o gal kaip tik dėl to, — didžiausią siaubą jai kėlė mintis, kad ją kada nors demaskuos kaip apsišaukėlę.

Suskambėjo skambutis ir ji automatiškai pakėlė akis.

Tarpduryje stovėjo Maksas su puodeliu kavos. Jam dvidešimt ketveri. Vasaros pradžioje jis apsigyveno Engelsfoše. Minu protas neišnešė, kaip galima laisva valia čionai atsikraustyti.

Maksas užrakino duris. Vos po sekundės kažkas ėmė jas daužyti.

— Jei pavėlavai, tai pavėlavai! — šūktelėjo Maksas, statydamas puodelį ant mokytojo stalo.

— Ė, o tai ką! O jeigu su pateisinama priežastim? — subaubė Kevinas už durų suvyriškėjusiu po vasaros balsu.

Minu nesuvokė, kaip reikės ištverti trejus metus vienoje klasėje su Kevinu. Kam jis pasirinko gamtos mokslus? Juk būdamas aštuntoje dar vis manė, kad zebras — tai arklio ir tigro mišrūnas.

Maksas akimirką žvelgė į Minu. Ir tuo žvilgsniu buvo pasakyta viskas, ką jis mano apie Keviną. Tarsi Maksas suprastų, kad ji vienintelė čia pajėgi suvokti tikrąją šio žvilgsnio prasmę. Minu tučtuojau nudelbė akis į suolą.

Žmonės sako, kad įsimylėjus išauga sparnai. Nieko panašaus. Jai pirmiausia nutirpsta riešai. Paskui rankas apleidžia jėgos, ir ji pasidaro kaip skudurinė lėlė.

Pirmą kartą pamačius Maksą rankomis tarsi elektros srovė perėjo. Mokytoją įsimylėjo... Vargšė kvaišelė. Ir dar tokį kaip Maksas — banalų gražuolį. Tokie patinka Vanesos Dal tipo merginoms: žaliai rudomis akimis, garbanotais tamsiais plaukais, kaulėtomis rankomis.

Prieš akis dvi matematikos pamokos iš eilės. Minu stačia galva paniro į uždavinius. Ji žiauriai mėgo matematiką. Aiškios taisyklės. Skaidrūs kaip krištolas atsakymai. Teisingai arba neteisingai — jokių pilkųjų zonų.

Retkarčiais ji kilstelėdavo galvą norėdama žvilgtelėti į Maksą.

Prisiminė mamos žodžius, kad nedera slėpti jausmų. Tačiau to, ką jautė Maksui, ji neketino sakyti niekam — nors užmušk. Juo labiau jam pačiam.

Pasibaigus pirmajai pamokai, Maksas išsriuobė kavos likučius, užsisegė portfelį ir dingo iš klasės. Minu žvelgė jam pavymui.

Dešimties minučių pertrauka. Dešimt beprasmiškų minučių. Dešimt minučių, kad galėtum visų akivaizdoje pabūti vieniša ir apgailėtina. Minu pakilo ir išėjo į koridorių.

Pamoka vyko trečiame aukšte. Ketvirtajame buvo koridorius, vedantis iki užrakintų palėpės laiptų. Tai aklavietė. Minu buvo atkreipusi dėmesį, kad niekas nesinaudoja ten esančiais tualetais. Štai kur puiki rami vietelė. Paskubomis užkopusi laiptais ji pasuko už kampo.

Atvėrus tualeto duris nosį pakuteno cigarečių dūmai. Vienas veidrodis buvo sudaužytas. Šukės pažirusios kriauklėje. Langas plačiai atlapotas. Ant palangės susirangiusi rūkė kažkokia mergina.

Apranga: paprasti juodi marškinėliai, pūstas sijonas iki kelių su rausvomis kaukolėmis juodame fone, baltos kojinės, siekiančios kelius. Skreite juoda užrašų knygelė. Ji susikaupusi kažką rašė flomasteriu.

Mergina pažvelgė tik tada, kai Minu už nugaros užsivėrė durys. Ilgi kirpčiukai beveik dengė akis, ryškiai apvedžiotas juodu pieštuku. Juodi plaukai surišti į dvi banguotas uodegas.

Tai buvo Linėja Valin.

Jos kartu mokėsi septintoje klasėje. Visi žinojo, kad Linėjos tėvas alkoholikas, o mama mirusi. Linėja beveik nuolatos bėgo iš pamokų. Vieną dieną, tik prasidėjus aštuntai klasei, mokytoja pasakė, kad Linėja nebeateis. Pasklido gandai, kad ji išsikraustė pas tolimus giminaičius ar net mirė. Paskui paaiškėjo, kad ji globos namuose. Tada nuvilnijo dar viena gandų banga: ji bandė nusižudyti, jos tėvas — pedofilas, ji platina narkotikus, parsidavinėja internetu, ji lesbietė. Nuo to laiko Minu ją buvo mačiusi tik mieste drauge su kitais neformalais.

Ir dabar ji sėdėjo čia ir nusivylusi spoksojo į Minu.

— Sveika... — žiojosi Minu.

— Maniau, kad čia kitas žmogus, — tarė Linėja.

Minu pašnairavo į sudaužytą veidrodį.

— Čia ne aš, — tarė Linėja.

— Aš ir nemaniau, kad tu, — pamelavo Minu.

Ausis užliejo raudonis. Kaip visada, kai susidrovi. Kiek galėdama nerūpestingiau ji patraukė vienų durų rankeną. Užrakinta.

— Šitas gal sugedęs, — pasakė Linėja.

Užuot atsiliepusi Minu pravėrė kitas duris.

Pasuko užraktą ir priglaudė kaktą prie vėsių koklių. Per plonas duris buvo girdėti, kaip Linėja prisidega dar vieną cigaretę.

Minu kurį laiką palaukė, dėl akių nuleido vandenį ir išėjo. Plaudamasi rankas žiūrėjo į save veidrodyje. Pašnairavo į Linėją. Smigtelėjo pavydo adatėlė. Taip, Linėja graži ir liekna, bet baisiausia — veido oda skaisti ir lygut lygutėlė. Pačią Minų nuo trylikos metų persekioja nuolatinės aknės atakos. Aštuntoje klasėje Erikas Fošlundas jos paklausė, gal jai į veidą kas šovė šratiniu šautuvu. Suaugusieji tvirtindavo: subręsi — praeis. Deja, tai nepasitvirtino. Kaip ir daug kas, ką sako suaugusieji.

— Tai gal nereikia apsimetinėti, — pertraukė jos mintis Linėja.

Minu ausys vėl išraudo kaip pomidorai.

— Ką?

Linėja atidėjo užrašus į šalį.

— Tu čia slapstaisi, sakysi ne?

— Man patinka būti vienai, — sumurmėjo Minu.

Linėja supratingai nusišiepė. Kurį laiką jos stebeilijo viena į kitą.

— Juk niekam nesakysi, ane? — Linėja pamojavo cigarete.

— Daryk tu ką tik nori.

— Mūsų nuomonės visiškai sutampa, — atsakė Linėja ir nusviedė nuorūką į kriauklę. Ši užgeso šnypšdama ant šlapio emalio.

Linėja nušoko nuo palangės. Iš užrašų knygutės iškritęs rašiklis nuriedėjo ant žemės ir pranyko užrakintoj tualeto kabinoj.

Minu pasilenkusi žvilgtelėjo po durimis.

Rašiklis gulėjo kažkokioj tamsioj lipnioj masėj. Toliau viduje buvo matyti juodas drobinis maišelis ir juodų aulinių batų pora. Kažkas sėdėjo ant unitazo.

Minu atsitiesė taip staiga, kad net galva apsvaigo.

— Kas yra? — paklausė Linėja.

— Man rodos, ten kažkas sėdi...

Jai toptelėjo, kad tai gali būti pokštas. Galbūt kur nors pritvirtinta filmavimo kamera, ir debiliškas jos poelgis tuoj atsidurs internete.

— Nors ką aš žinau...

Linėja įėjo į gretimą kabiną ir pasilipo ant unitazo. Pažvelgė per sienelės viršų. Minu laukė reakcijos. Viena po kitos slinko sekundės.

— Kas ten?

Linėja nulipo ir prapuolė Minu iš akių.

— Linėja?

Tyla. Nuo silpno vėjo gūsio sudrebėjo atviras langas. Minu priėjo prie tualeto kabinos, kurioje atsirėmusi nugara į sieną stovėjo Linėja ir spoksojo sau priešais.

— Ten Elijas, — galop išspaudė ji.

„Elijas Malmgrenas?“ Minu ne kartą matė jį mieste kartu su Linėja. Tai turi būti jis.

— Kas atsitiko? Ar jam viskas gerai, ar... — paklausė Minu, nors atsakymą jau žinojo.

Linėja suklupo ir ėmė vemti. Gaikčiojo, kol iš burnos pradėjo tekėti vien skaidrios tąsios seilės. Minu stypsojo kaip stabo ištikta. Linėja atsisuko į ją. Nuo blizgančių akių jai nuvarvėjo makiažas. Jų žvilgsniai susitiko, ir Minu pajuto, kad Linėja viduje dūžta.

— Ateik, — pasakė tiesdama ranką.

Linėja suėmė jos ranką, atsistojo ir apsidairė išplėtusi akis.

— Reikia ką nors pašaukti, — tarė Minu.

Linėja spoksojo į ją. Papurtė galvą.

— Mes negalime jo palikti.

— Aš pabūsiu, — skubiai tarstelėjo Minu ir jau kitą akimirką ėmė gailėtis.

— Reikia jį iš ten išnešti.

— Išnešim, — Minu buvo keista, kaip ji gali būti tokia rami.

Linėja išbėgo. Langas nuo skersvėjo užsitrenkė. Vieną akimirką prieš jam vėl atsiveriant Minu sąmonė sugavo kvapą. Tas kvapas buvo jai nepažįstamas, tačiau ji akimirksniu suvokė, kad taip atsiduoda mirtis. Tačiau apie tai galvoti nevalia. Dabar — ne.

Ji žvilgtelėjo į užrakintas duris. Kiek kraujo.

Išvydus aštrias šukes kriauklėje atšliaužė panika.

Atsidarė durys, Minu krūptelėjo. Įėjo mokyklos ūkvedys nešinas įrankių dėže. Jam apie keturiasdešimt. Apžėlęs žilstančiais plaukais. Mėlynos kaip ledas išplėstos akys dėbsojo tiesiai į ją. Jis sumurmėjo kažką negirdimai, pasistatė įrankių dėžę ir ėmė joje raustis.

Įslinko Linėja. Prisiartinusi prie Minu vėl mėšlungiškai sugniaužė jai ranką. Dar po akimirkos pasirodė direktorė.

Adrianą Lopęs Minu anksčiau buvo mačiusi tik kartą — per naujų mokinių sutikimą. Iš pažiūros jai tarp trisdešimt ir keturiasdešimt, juodi plaukai, pažo šukuosena, kirpčiukai. Apranga: juodas kelius siekiantis sijonas ir balta palaidinė. Sagutės susagstytos iki pat pakaklės.

Pas tokią direktorę su savo problemomis geriau nesirodyt, Minu tą pajuto beregint.

— Merginos, jums čia pasilikti negalima, — pasakė ji.

— Aš pasiliksiu, — pareiškė Linėja.

Direktorė įrėmė akis.

— Išeikit, — paliepė.

— Mes pasiliekam, — nenusileido ir Minu.

Ūkvedys išsitraukė atsuktuvą. Tokias duris iš lauko atidaryti lengva. Matyt, jos sąmoningai taip sukonstruotos. Linėja prisislinko dar arčiau Minu, dar smarkiau suspaudė jai plaštaką.

— Nežiūrėk, — sušnibždėjo.

Minu mielai būtų užsimerkusi. Mielai būtų net išėjusi. Bet užuot tai padariusi liko stovėti išplėstomis akimis. Durys atsivėrė.

Ūkvedys nusisuko, direktorei užėmė kvapą. Minu sustingo. Šokas tarsi kruša nutvilkė kūną.

Elijas sėdėjo atkraginęs galvą, plačiai atmerktos akys buvo užverstos į lubas. Suglebusios rankos kadaravo prie šonų. Dešinioji plaštaka tebegniaužė didžiulę veidrodžio šukę. Kairiajame dilbyje žiojėjo gilus pjūvis.

Minu su Linėja apsikabino. Tarsi kieno pastūmėtos. Minu tikrai ne iš tų, kurios kiekviena proga puola glėbesčiuotis. Ji nujautė, kad Linėja irgi. Tačiau šią akimirką būtinai turėjo pajusti kito žmogaus artumą, kito gyvo žmogaus artumą.

Tolumoje, realybėje, užkaukė sirenos.

4

Kieme būriavosi beveik visi mokyklos mokiniai. Jie stumdėsi ir grūdosi. Buvo susijaudinę, kalbėjo prislopintais balsais. Niekas tiksliai nežinojo, kas mirė, bet sklido gandas, kad tai Elijas Malmgrenas. Mokytojai visus paleido iš pamokų, tačiau buvo akivaizdu, kad niekas neketina skirstytis, kol nebus išneštas lavonas.

Lavonas. Rebeka pašiurpo. Juodu su Gustavu laukė priešais paradines duris. Jis laikė apkabinęs ją iš nugaros.

— Pažadėk man, kad tau niekada nieko neatsitiks, — pasakė ji pusbalsiu.

Gustavas apkabino ją dar stipriau ir priglaudė lūpas prie ausies.

— Pažadu, — sušnibždėjo.

Ir pakštelėjo į skruostą.

Rebeka vis dar negalėjo atsitokėti, kad jie pora. Gustavas visada buvo mėgstamiausias mokyklos vaikinas. Tas, kurio vardas terliojamas ant sienų ir apipiešiamas girliandomis merginų sąsiuviniuose. Rebeka — viena jų. Ji nė nesapnavo, kad jis atkreips dėmesį į ją. Ji visada būdavo tik viena iš daugelio. Taip netgi saugiau — kai esi visiškai tikra, kad Gustavas niekada nebus tavo. Vietinė futbolo žvaigždė. Gražus kaip Holivudo aktorius. Ir beveik toks pat nepasiekiamas.

Per devintokų pavasario pokylį viskas pasikeitė. Jie pasiniurkė. Praėjus dar savaitei, mokyklos baigimo vakarėlyje vėl pasiniurkė. Rebeka buvo išgėrusi du sidro ir jautėsi pakankamai apsvaigusi, kad išdrįstų paklausti:

— Ar mes pora?

— Tai aišku! — atsakė jis, nusišypsodamas savo nuostabia šypsena. — Tai aišku, kad mes pora!

Per vasarą jos gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Dabar jau visi žinojo, kas yra Rebeka. Tačiau svarbiausia — pasikeitė ji pati. Jai net šiurpu, kokia ji priklausoma nuo Gustavo. Jis toks gražus. Neįmanoma atsižiūrėti. Norisi bučiuoti ir bučiuoti.

Dėl to, kad pati kažkuo tapo kitų akyse, ją apėmė dvigubi jausmai. Buvo baisu, kad gali viską prarasti. Ji nerimavo, kad aplinkiniai vieną dieną suvoks, jog ji nei protinga, nei įdomi, nei graži. Labiausiai bijojo tos dienos, kai visa tai supras Gustavas.

Per žmonių jūrą nuošė atodūsis. Atsidarė mokyklos durys. Greitosios pagalbos vairuotojai išėjo lauk nešini uždengtais neštuvais. Kai jie pajudėjo automobilio link, minia siūbtelėjo iš paskos. Mokiniai tiesė kaklus bandydami bent akies krašteliu užmatyti, kas guli po užtiesalu. Tačiau vairuotojai įkėlė neštuvus ir užtrenkė duris. Paskui ramiai nuėjo prie kabinos ir sušoko į vidų. Užkaukė sirenos.

„Turbūt tam, kad žmonės atsitrauktų, — pamanė Rebeka. — Vargu ar taip jau skubu išvežti kūną.“

— Tai jis, — pasakė kažkas už nugaros.

Tai buvo Ida Holmstriom su savo amžinais prielipais Julija ir Felisija. Visos trys blondinės. Vaizdelis — kaip susitikus Bilį, Vilį ir Dilį.

— Elijas Malmgrenas, — tarė Ida.

— Iš kur žinai? — paklausė Gustavas.

— Girdėjom, kaip mokytojai kalbėjosi tarpusavyje, — įsiterpė Julija.

Ida metė į ją žudikišką žvilgsnį, akivaizdžiai įnirtusi, kam ją pertraukė.

Tai jos šou. Paskui atgręžė į Gustavą didžiules padrėkusias šuns akis.

— Dieve, kaip gaila, ane?

Kol nedraugavo su Gustavu, Rebeka Idai buvo tuščia vieta. Bet jau kitą dieną po mokyklos baigimo vakarėlio Ida paskambino Rebekai siūlydama kartu varyti maudytis — kaip kokiai senai draugei. Nors ir suvokdama situacijos absurdiškumą, Rebeka neišdrįso atsisakyti. Idos ji bijojo kaip ugnies.

— Neįkertu, kaip galima taip imti ir nusižudyti, — nusistebėjo Felisija.

Ida užjaučiamai palingavo galvą.

— Žiauriai savanaudiška. Kaip jo tėvams jaustis, ką?

— Jam buvo labai sunku, — tarė Rebeka ir vos nevožė pati sau — kalba kaip kokia mėmė.

— Tai aišku, kad sunku, — pritarė Ida, — o kam dabar lengva. Bet juk dėl to tai nesižudysim. Jei visi taip savęs gailėtų, greit nė vieno žmogaus neliktų.

— Man rodos, jis buvo žydras, — pareiškė Felisija.

— Aha, aš skaičiau, kad tokie dažnai žudosi, — įsiterpė Julija.

— Eikit jūs, juk jį engė, ant jo buvo užsisėdę, — kirste nukirto Gustavas.

Ida pakėlė į jį akis ir akinamai nusišypsojo.

— Žinau, G...

Rebeka vos susilaikė neišsiviepusi. G. — tai maloninis vardas, kurį Ida pati išgalvojo. Niekas kitas jo taip nevadina.

— ...bet būkim atviri, — nesiliovė Ida, — niekas Elijo nevertė rengtis tokiais skarmalais ir tepliotis mokykloje.

Julija su Felisija šoko jai antrinti, tad Ida, padrąsinta paramos, postringavo toliau:

— Ta prasme, jei buvo taip jau blogai, galėjo prisitaikyti, būti labiau kaip visi normalūs žmonės. Aš nesakau, gal jis ir nekaltas, kad ant jo buvo užsisėdę, bet jis gi nepersistengė, kad taip nebūtų.

Rebeka netekusi žado spoksojo į Idą. Idai buvo nė motais. Ji žvelgė į Gustavą. Jos miną buvo galima pavadinti lūkestinga.

— Baik tu, Ida, vieną kartą, — tarė Gustavas. — Tavęs neužkniso ėsti visus nuo ryto iki vakaro? Pasiimk kada atostogų, ar ką.

Ida sumirksėjo. Paskui dirbtinai sukikeno.

— O Dieve, na tu ir juokdarys, G., — pasakė ji ir nusisuko į Juliją su Felisija. Šios dvejodamos susižvalgė. — Tų vaikinų humoras kaip kokių mužikų.

Rebeka suėmė Gustavą už rankos. Ji didžiavosi juo, bet ją graužė sąžinė, kad pati neįstengė prasižioti.

***

Minu su Linėja buvo liepta sėsti ant tamsiai žalios nudrengtos sofos direktorės kabinete. Pati direktorė buvo už sienos, kur paprastai sėdi jos pavaduotojas. Ji kalbėjosi su uniformuotu policininku.

Linėja rankose vartaliojo mobilųjį, tarsi lauktų skambučio. Minu iš visų jėgų stengėsi į ją nespoksoti. Visa Linėjos povyza rėkte rėkė, kad jai netrukdytų.

Patalpa buvo neįtikėtinai maža. Lentyna pilna įvairiausių spalvų segtuvų. Ant palangės — keli vazonai nukeipusių augalų. Nučiurusios baltai ir žaliai languotos užuolaidos, apmūsoję langai. Ant rašomojo stalo stirtos tvarkingai sukrautų dokumentų, šalia jų — pasenęs kompiuteris. Kėdė baisi, bet turbūt ergonomiška. Vienintelis kambaryje bent kiek išsiskiriantis dalykas — lempa su stiklo mozaikos laumžirgiais ant gaubto.

Minu pirmą kartą gyvenime lankėsi pas mokyklos direktorių.

Direktorius kviečia tik tada, kai ką nors iškreti arba kai atsitinka kas nors siaubinga.

Žemesniosiose klasėse ji kartais pasvajodavo, kas būtų, jei įvyktų kokia nors katastrofa. Mokykloje kiltų gaisras arba visus įkaitais paimtų sprunkantis nuo policijos banko plėšikas. Augdama vis aiškiau suvokė, kaip tai vaikiška. Tačiau tik dabar iš tikrųjų suprato, kaip toli nuo realybės buvo tie jos svaičiojimai.

Filmuose baisūs visai kiti dalykai nei tikrovėje. Jokiam trilery nebus taip klaiku kaip realybėje. Tai tik siaubas ir purvas. O svarbiausia — to siaubo negali išjungti. Jau dabar Minu žinojo, kad Elijo vaizdas persekios ją visą likusį gyvenimą.

„O, kad būčiau užsimerkusi“, — pamanė ji.

— Aš esu ir anksčiau mačiusi numirėlį, — staiga tarė Linėja.

Minu atsisuko į ją. Linėja dėmesį buvo sutelkusi į mobilųjį, kurį sukinėjo flomasteriu išterliotuose pirštuose. Nagai rūpestingai nulakuoti ryškiai rožine spalva.

— Ką tokį? — paklausė Minu.

— Nežinau. Tokią tetulę. Seną alkoholikę. Gavo širdies smūgį ir mirė. Ėmė ir numirė. Man buvo gal penkeri.

Minu nežinojo, ką sakyti. Tokia patirtis jai be galo tolima.

— Tokių dalykų niekada neužmirši, — sumurmėjo Linėja.

Aplink akis grioveliais nutekėjusi kosmetika. Minu dingtelėjo, kad pati ji neverkė. Linėja turbūt mano, kad ji bejausmė. Bet Linėja tiesiog žiūrėjo į ją.

— Mes su tavim tą pačią klasę lankėm septintoj, ane?

Minu linktelėjo.

— Koks ten tavo vardas? Mina?

— Minu.

— A, tiksliai.

Linėja savo vardo nepasisakė. Arba jai tas nesvarbu, arba ji tikra, kad Minu ir taip žino. Ir kaip galėtų nežinoti? Visi septintokai tik ir kalbėdavo apie Linėją Valin.

— Mergaitės, — pašaukė direktorė, ir Minu pakėlė galvą.

Adrianos Lopęs veidas neišdavė jokių emocijų.

— Su jumis nori pasikalbėti policija, — pasakė ji.

Minu pašnairavo į Linėją ir apstulbo pamačiusi, kokia neapykanta dega akys, įremtos į Adrianą. Direktorė, rodos, irgi tą pastebėjo.

— Tu buvai Elijo draugė, tiesa? — paklausė ji.

Linėja tylėjo. Direktorė nusisuko ir kažką klausiamai sumurmėjo policininkui, įėjusiam į kabinetą.

— Galit pasilikti, — pasakė jis sėsdamasis.

Policininkas (Minu jį atpažino, tai Vanesos Dal mamos vyras) stengėsi kaip nors patogiau įsitaisyti ant sulankstomos kėdutės. Galop užsikėlė koją su visu batu sau ant kelio. Orumo tas jam nepridėjo.

— Niklas Karlsonas. Iš pradžių pasisakykit, kas tokios esat.

Jis išsitraukė nedidelę užrašų knygelę ir paprastą pieštuką. Minu pastebėjo, kad galiukas apkramtytas. Policininkas, graužiantis rašiklius. Uniformuotas graužikas.

— Minu Falk Karimi.

— Mhm. O tave ir taip pažįstu, — burbtelėjo Niklas Linėjai.

Gal jis tai pasakė iš draugiškumo, bet nuskambėjo anaiptol ne draugiškai. Minu visa įsitempė pamačiusi, kad Linėja sugniaužė mobilųjį taip, jog net plastmasė sutraškėjo.

„Tik tu tylėk, — pamanė ji. — Būk gera, Linėja, neprisidirbk. Tau pačiai taip bus geriau.“

— Suprantu, įvykis baisus, — Niklas vaidino jautrų policininką. — Gal reikėtų kreiptis į psichologinės pagalbos centrą?

— Psichologai jau iškviesti, — įsiterpė direktorė. — Judvi galėsit iš karto su jais pasikalbėti, kad ir dabar.

— Aš ir taip vaikštau pas psichologą, — atkirto Linėja.

— Štai kaip, tai gerai, — pasakė policininkas. — Ar pažinojot Eliją?

— Aš — ne, — sumurmėjo Minu.

Niklas dėbsojo į Linėją. Net akis badė, kaip jis stengiasi nuslėpti panieką juodaplaukei merginai su išskydusiu makiažu.

„Galėtų ne slėpti, o atvirai parodyti“, — pamanė Minu.

— Bet judu buvote draugai? — paklausė jis.

— Taip, — Linėja nudelbė akis.

— Kiek suprantu, Elijas turėjo didelių problemų.

Linėja linktelėjo.

— Jis ir anksčiau kelis kartus bandė nusižudyti.

— Vieną, — pataisė Linėja.

— Mat kaip, — pasakė policininkas. — Tokiu atveju nelabai čia ką ir pridursi. Jį, aišku, dar apžiūrės teismo gydytojas. Bet situacija vienareikšmė.

Jo balse nuskambėjo toks pasibjaurėjimas, kad Minu norėjosi rėkti. Jei Elijas būtų nužudytas, o žudikas būtų pasistengęs, kad viskas atrodytų kaip savižudybė, policijai būtų nusispjaut.

„Nes taip jau yra šitam sušiktam mieste, — pamanė ji, — tu esi tik tas, kas atrodai esąs kitiems.“

— Ką gi, — Niklas jau stojosi. — Ar parsigausit pačios namo?

Minu apie tai net nesusimąstė.

— Paskambinsiu mamai, — tarė ji.

— O tu kaip? — direktorė kreipėsi į Linėją.

— Parsigausiu, — atsakė ši.

Bet direktorė dar nenorėjo jų paleisti. Minu matė, kaip ji stengiasi parinkti žodžius. Jai dar neprasižiojus, Minu žinojo, kad leptels apie Eliją kokią nors klaikią nesąmonę.

— Linėja, — prabilo direktorė, — aš tave labai užjaučiu. Man rodos, Elijas buvo nepaprastas žmogus.

Linėjos balsas buvo kimus ir įsitempęs:

— Kodėl jūs to nepasakėt jam?

Direktorė nė nekrustelėjo. Sėdėjo pravėrus burną, bet taip nieko ir nepratarė.

— Gal pasistenkim ramiau? — policininkas dirstelėjo į direktorę globėjiška mina.

Linėja atsistojo ir nė žodžio netardama išėjo.

Minu dvejodama žiūrėjo į direktorę.

— Gali eiti, — leido ji.

Minu grįžo į klasę pasiimti kuprinės. Kėdės buvo sukeltos ant suolų. Pro langą krintančioje šviesoje sūkuriavo dulkių kuokšteliai. Ji priėjo prie savo suolo, bet kuprinės nerado.

— Minu!

Ji atsisuko. Tarpduryje — Maksas. Rankoje jos kuprinė.

— Paėmiau dėl viso pikto.

— Ačiū, — tarė ji.

Kai jis padavė kuprinę, plaštakos susilietė. Minu vos neišdrėbė kuprinės ant žemės. Rankose vėl pajuto silpnumą.

„Čia dedasi toks siaubas, o aš... Gal aš nesveika?“ — dingtelėjo jai.

— Kaip jautiesi? — paklausė Maksas.

— Nežinau, — Minu net nustebo, kaip lengva nuoširdžiai atsakyti.

Jis supratingai linktelėjo.

— Kai buvau tavo metų, nusižudė vienas man artimas žmogus.

Jo balsas ramus, bet Minu matė, kaip smarkiai jis sugniaužė kairį delną.

— Būna, kad skausmas niekada nepraeina.

— Aš Elijo nepažinojau, — pasakė Minu. — Bet Linėja pažinojo.

Staiga ji pajuto Makso ranką ant peties. Nudegino net per megztuką.

— Jei norėsi pasikalbėti, tik pasakyk. Pažadėk, kad nepamirši.

— Gerai.

Daugiau nedrįso nieko pasakyti. Bijojo, kad balsas išduos.

— Aš tikrai labai užjaučiu. Niekas neturėtų matyti tokių dalykų. Laikykis, — jis dar kartą spustelėjo jai petį prieš paleisdamas.

Staiga Minu pajuto, kad kreta visas kūnas. Panika suleido nagus į krūtinę, pasidarė sunku kvėpuoti.

— Man reikia eiti, — tarė ji, — ačiū.

Ji nėrė iš klasės ir nubildėjo laiptais žemyn. Atplėšusi laukujės duris išpuolė į kiemą. Apakino saulės šviesa. Prie durų sukryžiavusi kojas sėdėjo Linėja ir rūkė.

Minu širdis daužėsi, ji gaudė kvapą, kalbėti buvo sunku. Nukreipusi žvilgsnį į tolį, gatvėje akimis susirado raudoną mamos automobilį. Tarėsi įžiūrinti gerai pažįstamą profilį automobilio salone.

— Gal tave pavežti? — tarstelėjo.

— Nereikia, — atsisakė Linėja.

— Rimtai?

— Ko tokia uždusus?

— Aš... aš nežinau. Nebegalėjau ten išbūti.

Linėja nuspriegė cigaretę.

— Jis nenusižudė, — pasakė ji.

— Kaip suprasti?

— Jis man skambino kaip tik prieš tai. Sutarėm, kad vakare pas mane užeis. Norėjo pasikalbėti... — akimirką ji patylėjo. — Mes pykomės. Bet mes ne... Jis man norėjo kažką pasakyti... Jis nebūtų tiesiog...

Linėja nebaigė sakinio.

„Ji negali pati sau pripažinti, — pamanė Minu, — kad jos geriausias draugas ją paliko.“ Tačiau garsiai pasakė tik tiek:

— Ko nieko nesakei policijai?

— Policijai, — iškošė Linėja.

Jos žvilgsnis staiga pasidarė kietas kaip akmuo.

— Taip, bet ar jie neturėtų žinoti? — paklausė Minu.

— O tu čia iš kur tokia žinovė? Gyveni savo patogų gyvenimą su savo mylinčia seimą, ir gyvenk.

Jų akys susitiko. Minu buvo gėda. Nes ji žinojo, kad tai tiesa. Bet kartu suprato, kad Linėjos tiesa galbūt irgi ne vienintelė. Minu kol kas susidūrė daugiau su šviesiais dalykais, o Linėja — daugiau su tamsiais. Negi vienos tikrovė tikresnė nei kitos?

Linėja pašaipiai išsiviepė.

— Tai nebėgi pas mamą?

Staiga Minu užplūdo pyktis.

— Man tavęs gaila, — pasakė sukdama automobilio link.

— Savęs žiūrėk! — suriko Linėja jai pavymui.

5

Ana Karina pakilo nuo sėdynės ir netvirtomis kojomis dantis sukandusi žengė linguojančiu autobusu taikydama į duris. Ji klaikiai pavargo nuolat bijoti, kad už nugaros tuoj pasigirs kokia nešvankybė. Arba dar blogiau — prislopintas kikenimas. O jei nieko neįvyksta, galvoje vis vien aidi anksčiau pasakyti žodžiai, kokia ji lašininė ir kaip nuo jos trenkia tvartu.

Tačiau šiandien niekas nė akių nepakėlė. Visas autobusas šnibždėjosi, bet ne apie ją. Šiandien niekam ir į galvą nebūtų atėję kalbėti apie ką nors kita, išskyrus Eliją.

Pravažiavęs paskutinį posūkį autobusas krestelėjo ir sustojo. Ana Karina kluptelėjo. Pilve akimirką pasidarė šalta iš baimės, kad parkritusi sukels juoko audrą, bet atgavo pusiausvyrą niekam nieko nepastebėjus. Durys atsidarė ir ji paskubomis iššoko kelkraštyje.

Ana Karina keletą kartų giliai atsikvėpė. Autobusas nutolo keliu. Vos pamačius karvių ganyklą, plaučiai padidėjo dvigubai. Čia ji gali traukti orą pilna krūtine.

Ji žingsniavo namo, žvyras girgždėjo po kojomis. Prisiartinusi prie ganyklos pasisveikino su didžiuliu rudakiu gyvuliu.

— Gerą dienelę, gražuole, — pasakė ji kaip senelis.

Karvė lyžtelėjo ištiestą ranką. Aplinkui dūzgė musės. Taip, tai tvarto kvapas, mielesnio už jį jai nėra.

Čia Ana Karina virsta kitu žmogumi. Nugara atsitiesia, pradingsta nerimas dėl prakaito dėmių. Ji pajėgia galvoti ne vien apie tai, kad štai taip palenkus galvą atsiras dvigubas pagurklis arba kad krūtinė šlykščiai liula po megztuku.

Ji priėjo kiemą. Jame kampu vienas į kitą stūkso du raudonai dažyti pastatai, dviaukštis ir vienaukštis. Tolėliau — tvartas ir keli mažesni priestatai.

Ana Karina atidarė nerakintas dviaukščio namo duris. Nusiavė batus, išsitraukė iš kišenės Pipirą. Kačiukas miegojo. Atsargiai guldomas į krepšį prieškambaryje tik vos vos krustelėjo. Ten Ana Karina buvo paklojusi guolį iš seno atraižų kilimo.

Iš svetainės sklido trankios juoko papliūpos. Ana Karina įkišo galvą pro duris ir pamatė ant sofos tysančią mamą. Ji kietai miegojo pražiota burna. Televizoriaus ekrane šmėkščiojo amerikietiškas svetainės interjeras. Ana Karina pasvarstė, gal paimti nuotolinio valdymo pultelį ir primažinti garsą, bet nesinorėjo rizikuoti: prižadinta mama galėjo išbarti.

Tad verčiau ant pirštų galų nutykino į virtuvę. Iš šaldytuvo išsitraukė dėžę šokoladinių rutuliukų, iš duoninės ant virtuvės spintelės — maišelį bandelių. Iš keturių išgremžė minkštimą, į vidų įspraudė po šokoladinį rutuliuką ir suplojo jas nelyginant didžiulius kompaktiškus sausainius. Kimšo stovėdama, užgerdama didžiuliais pieno gurkšniais.

Persisotinimas tarsi saldi apatija užplūdo visą jos esybę.

Ana Karina žiūrėjo pro langą į senelio namą. Iš vidaus jai pamojavo gunktelėjęs pavidalas. Senelis ženklais kvietė pas save. Ana Karina noriai išėjo iš namų, palikdama isteriškai besijuokiančius televizijos serialo veikėjus.

Laukujės senelio namuko durys veda į nediduką prieškambarį, kur ant kablio kabo jo darbinis kombinezonas. Kairėje matyti virtuvė. Prie pat durų — melsvai pilkas medinis minkštasuolis. Čia prisėda senelio aplankyti atėję draugai, laukdami, kol pakvies į virtuvę gerti kavos.

Senelis, įsitaisęs prie stalo, žvalgėsi pro langą ir siurbčiojo karštą juodą kavą.

Ana Karina kavos nemėgsta, bet kvapas jai labai patinka. Senelio namelyje nuolat kvepia kava, neseniai sukapotomis malkomis ir gyvuliais. Dabar dar dvelkė ir ką tik išlygintais drabužiais. Pintinė su dailiai sulankstytais skalbiniais buvo pastatyta šalia miegamojo durų.

— Labas, zuikeli, — pasitiko senelis.

— Labas, — atsiliepė Ana Karina, sėsdamasi prie stalo.

Senelis vilkėjo raudonai ir žaliai languotus flanelinius miškakirčio marškinius, mūvėjo velvetines kelnes. Prieš įeidamas į vidų jis visada nusivelka kombinezoną. Nenori pripurvinti.

Jis tiriamai žvelgė į ją.

— Jau baigėsi pamokos?

— Šiandien anksčiau paleido.

— Tikrai?

Senelis norėjo pasikalbėti, bet Ana Karina pajuto, kaip susigniaužia gerklė. Ji nenorėjo kalbėti apie Eliją, net galvoti apie jį nenorėjo.

Staiga panūdo vėl būti maža. Pargriuvusi ir susimušusi norėdavo įsitaisyti tik seneliui ant kelių. Ir dabar norėjo. Tada galbūt būtų išdrįsusi pravirkti, parodyti visa, kas įstrigo ir giliai įaugo krūtinėje. Ana Karina nebuvo rimtai verkusi nuo pradinių klasių pabaigos. Nes verkti būtų reikėję pernelyg dažnai. O dabar nebeišeina, kai tiek metų ašaros išbuvo tarsi po šulinio dangčiu pavožtos.

— Ar mama buvo šiandien išėjusi į lauką? — paklausė ji.

— Turbūt neužteko jėgų.

— Bent jau iš lovos atsikėlė, — pasakė Ana Karina. Viduje kirbėjo kietas, aštrus pyktis.

— Mijai nelengva.

Ana Karina pasigailėjo prašnekusi apie mamą. Mama paveldėjo sodybą, bet senelis ir toliau nudirba visus sunkiausius ūkio darbus. Būna dienų, kai ji apskritai visą darbų naštą suverčia jam ant pečių. Bet senelis dukrai niekada nepriekaištauja.

Kartais Ana Karina jaučiasi kalta, kad taip pyksta ant mamos. Supranta, mamai turbūt depresija, galbūt ji net nenorėjo ūkininkauti, bet kažkaip taip išėjo. Kita vertus, atrodo, jog ji gyvena vien tam, kad galėtų skųstis. Antraip kas jai beliktų? Kad ir kas atsitiktų, tik ji labiausiai įžeista, tik ją ištinka didžiausios nelaimės, labiausiai visame pasaulyje gailėti reikia tik jos. Ir taip buvo per amžius, kiek tik Ana Karina prisimena.

Ji stebėjo senelį, žvelgiantį į tolius. Taip jis kartais išsėdi ištisas valandas. Jai neretai dingteli, ko jis akimis ieško už to lango?

Pavasarį seneliui suėjo septyniasdešimt septyneri. Bet tik pastaraisiais metais jis ėmė iš tikro senti. Anai Karinai ir pagalvoti baisu, kas bus, kai jo nebeliks.

***

Vanesa pasiklojo rankšluostį ant žolės priešais Jončio namus. Murzinas, raštai su rudomis ir geltonomis gėlėmis išblukę nuo skalbimo. Koks skirtumas. Ji norėjo tik išsitiesti ir atsijungti. Ir neišsipurvinti drabužių.

Ji dirstelėjo į raudoną dviaukštį pastatą, irgi tarsi nusitrynusį nuo skalbimo. Lupasi saulėje sueižėję dažai. Viduje nuo bosų drebėjo langų stiklai. Svetainėje buvo matyti gigantiškas televizorius ir Vilio, Jončio bei Lakio siluetai ekrano blyksniuose.

Ji atsigulė, užsitraukė marškinėlius iki liemenėlės kraštelio ir leido saulei šildyti pilvą.

Vilis atvažiavo į mokyklą jos pasiimti prastai nusiteikęs.

— Aš tau ne koks, bliamba, taksi, — mestelėjo.

— Nenori — nereikia, — sušnypštė ji ir atlupo važiuojančio automobilio dureles.

Vilis sustojo kaip įkastas, iš paskos važiavęs automobilis tik per plauką neįsirėžė į juos. Vanesa išplėtė akis, jausdama, kaip kūnu nuvilnija pavojaus nuojautos svaigulys.

— Uždaryk duris, blyn, — paliepė jis nuleidęs balsą.

Ji tuoj pat pakluso.

— Eik tu žinai kur, seni.

Skaudžiai jam smigtelėjo, ji matė. Viliui dvidešimt vieni, ir ji žino, kad jam pačiam gėda dėl tokio amžiaus skirtumo.

Kai jie pradėjo draugauti, jai buvo ką tik suėję penkiolika. Iki tol Vanesa buvo sočiai prisiklausiusi kalbų apie Vilį. Bet, vos su juo susidūrusi, akimirksniu pajuto jam artumą. Tiesiog jis nesitenkina mažu, jis nori daugiau. Daugiau jausti. Daugiau patirti. Ji manė, kad gyvenimas su juo bus tikras nuotykis.

Dabar štai ir tyso čia, o jis žaidžia kompiuterinius žaidimus su savo paplaukusiais draugeliais.

Antra vertus, jai ir dabar jis tebėra gražiausias iš visų pažįstamų vaikinų. Ir bučiuoja ją ryžtingai — kaip tik taip jai labiausiai patinka.

Vanesa suirzusi nuvijo musę, kuri niekaip neįstengė suprasti, kad niekas jos neprašė ropinėti ant veido. Saulė dar kaitri, tačiau nuo jos pustonių jau sklido pirmoji rudeninė vėsa. Ties horizontu kaupėsi didžiuliai debesys.

— Vanesa? — pasigirdo Vilio balsas.

Vanesa kilstelėjo ranką ir pamojavo.

— Nesą? — vėl pašaukė Vilis.

— Ką?!! — suriko ji. — Ko nori?

Niekas neatsiliepė. Ji atsisėdo ant rankšluosčio. Vilis pro atvirą langą stebeilijo tiesiai į ją.

Ne. „Jis žiūri kiaurai per mane, — pamanė Vanesa. — Ir vėl.“

— Vili! — sukliko staiga apimta panikos.

Jokios reakcijos. Vilis ištiesęs kaklą akimis naršė aplinką.

— Kur tu esi, galas tave griebtų?

— Aš čia! — iš visų jėgų suriko Vanesa, mojuodama rankomis.

Bet jis nei girdėjo, nei matė. Ji stvėrė rankšluostį ir ėmė juo mosikuoti. Vilis ničnieko nematė. Ji susinervinusi nušveitė skudurą ant žemės.

Vilis kone atvirto aukštielninkas. Tikrąja to žodžio prasme. Bet jos vis tiek nematė. Jis žiūrėjo į rankšluostį, nublokštą ant žolės.

— Amba... šakės, žėk!

— Ko staugi? — vangiai paklausė Jontis, atslinkdamas prie lango.

Lakis bandė įsisprausti tarp jų.

— Rankšluostis, — vebleno Vilis. — Atsirado ant žolės iš niekur. Žodis. Prieš tai nebuvo.

Jontis su Lakiu spoksojo į jį. Paskui pasuko galvas į rankšluostį, tada vėl į jį. Ir garsiai nusižvengė.

— Šakės, Vili, tau haliunikai! — sukliegė Lakis.

Jontis kažką burbėdamas užtrenkė langą.

Vanesa nuščiuvusi stypsojo saulės atokaitoje. Ji aiškiai matė savo rankas. Įrudusias kojas. Bet kažko trūko. Kažkas buvo ne taip.

Ji vos neatsisėdo supratusi — kas.

Ji nemetė šešėlio.

Vanesa įsėlino į vidų. Nosį suerzino salsvas kvapas. Vilis drybsojo fotelyje pešdamas suktinę, akis įbedęs į ekraną. Saulės spinduliai apšvietė jį iš nugaros, šviesūs plaukai tviskėjo nelyginant aureolė. Vanesai širdis sutvaskėjo stipriau tarsi nustebusi, kai vėl jį išvydo.

Ji norėjo prieiti ir paliesti jį, bet nedrįso. Keistus dalykus, kurie dėjosi su ja, reikėjo nuslėpti, kol pačiai viskas bus aiškiau.

— Vanesa? — staiga pašaukė Jontis.

Ji grįžtelėjo. Jontis jos nematė, bet žvilgsniu skvarbė kambarį. Iš po tamsiai mėlynos kepuraitės švysčiojo neįprastai žvitrios ir ryškios akys.

— Čia kažkas yra, — pasakė jis, — aš, bliamba, tiksliai jaučiu.

— Vaidenasi, — pareiškė Lakis.

Pusiaugulom tysodamas ant sofos jis įnirtingai gniaužė žaidimo pultelį. Po marškinėliais su užrašu Engelsfošo pasididžiavimas pūpsojo didžiulis pilvas. Lakis2 (tikrasis vardas Lukas) vidurinėse klasėse mokėsi su Vanesa, bet iki gimnazijos taip ir neprisikasė. Dienas leido kaip Jončio pasiuntinukas: čia alaus subėgioja, čia paskambina užsakyti picos, čia pasėlius rūsyje prižiūrėti padeda.

— Girdėjot apie kunigiuką? — paklausė Lakis karštligiškai maigydamas pultelį.

Vanesa pastebėjo, kaip Jontis nustėro, bet visai nežymiai. Vilis iš lėto išpūtė dūmus, kuriuos buvo sulaikęs plaučiuose.

— Ką?..

— Apie Eliją Malmgreną. Kunigės sūnų. Nusižudė. Šulioj. Šiandien rado.

— Tiksliai žinai, kad jį? — paklausė Vilis.

Jis bandė kalbėti nerūpestingai, bet balsas išdavė nerimą. Vanesa girdėjo.

„Tai aišku, — pamanė ji. — Jie pažįstami. Elijas užeidavo žolės. Nors tai buvo seniai, kažkada per Kalėdų atostogas devintoj klasėj.“

— Šimtas procentų, — patvirtino Lakis.

— Eina šikt, — sušvokštė Jontis. — Vakar jis čia pirko.

— Manot, padaugino? — paklausė Lakis.

— Padaugino?

Jontis su Viliu ėmė žvengti. Lakis išsiviepė taip pataikūniškai, kad Vanesą net šiurpas nukrėtė iš pasibjaurėjimo.

— Jis ir anksčiau yra bandęs užsilenkt, — pasakė Jontis. — Turbūt norėjo prieš tai apsipūst.

Bet Jontis jautėsi kaltas, Vanesa matė. Ir svarstė kodėl. Jončiui paprastai niekas daugiau nerūpi, išskyrus jį patį.

— Bet jisai toks grybas buvo, — dėstė Lukas. — Riešus pjaustydavosi ir šiaip. Aš maniau, tik panos taip daro.

— Užsikišk, — staiga paliepė Jontis.

Vilis su Lakiu sukluso ir atsisuko į jį.

— Kažkas bute yra, — šnibždėjo jis.

Tuodu apsidairė. Vanesa sulaikė kvapą.

— Gal čia Elijo šmėkla? — leptelėjo Lakis.

Vilis delnu žiebė jam per sprandą.

Vanesai pašiurpo oda. Oras palink subangavo. Tai buvo tarsi vėjo gūsis. Jontis įsispoksojo tiesiai į ją.

— O tu iš kur išdygai?

Vilis pakėlė akis ir nervingai sukikeno.

— Daugiau taip nesėlink, Nesą. Dėdė Jontis gaus širdies smūgį.

Lakis ir vėl ėmė žvengti. Truputį per ilgai. Vanesa nuoširdžiai pasistengė žaismingai nusišaipyti.

Priėjusi prie Vilio atsisėdo ant kelių. Reikia, kad kas priglaustų. Reikia pajusti, kad ji čia. Vilis įsikniaubė nosimi jai į sprandą. Ji dar stipriau prisispaudė prie jo.

Pradėjo lyti.

6

Į virtuvės langą barbeno lašai. Minu patinka tas garsas, patinka tuo metu saugiai tūnoti savo namuose. Iš svetainės garsiakalbių į virtuvę skverbėsi Billie Holiday balsas. Žemai nuleistas virtuvės šviestuvas švelniai apšvietė susirūpinusių tėvų veidus.

— Kaip jautiesi, mažule? — paklausė tėtis.

Nuo tada, kai ji grįžo, jis jau trečią kartą klausė to paties.

— Nieko, — tarstelėjo ji.

Iš tiesų ji jautėsi nežmoniškai pavargusi, sakytum, išsunkta. Su mama jiedvi prapliurpė kelias valandas. Bet kaip ji jaučiasi, ir pati nežinojo. Aišku buvo tik viena — kad nebeturi jėgų galvoti apie tai.

— Ar publikacija bus? — paklausė ji.

Tėtis taip kasėsi nosį, kad net akiniai šokčiojo.

— Svarstėm. Jei vargšas vaikinas būtų nusižudęs namie, be abejo, nerašytume. Bet tai atsitiko mokykloje. Be to, ir taip jau visas miestas žino.

Mama papurtė galvą.

— Susilauksit kritikos, kad rašot apie tokį dalyką.

— Susilauktume ir nerašydami.

Minu tėtis — vyriausiasis vietinio laikraščio redaktorius. Laikraštis išeina tik porą kartų per savaitę. Jo pirmąjį puslapį dažniausiai puošia tokios pritrenkiančios naujienos kaip „Gneiso gatvėje — naujas apvažiavimo žiedas“. Trys ketvirtadaliai miestelio gyventojų prenumeruoja „Engelsfošo laikraštį“. Tad kas yra Minu tėtis, žino visi.

— Cila parengė straipsnį, — toliau kalbėjo jis, — tai pusę teko išbraukti, išmečiau visą melodramą ir kraujus. Manęs ji jau nestebina. Bet savižudybė, kad ir kaip taktiškai parašytume, opus dalykas.

Minu spoksojo į lėkštę. Maisto ji beveik nepalietė. Faršo padažas vertė žiaukčioti.

— Ar policija įsitikinusi, kad tai savižudybė? — paklausė ji.

— Nėra nė menkiausios abejonės, — patvirtino tėtis, — bet... tai tik tarp mūsų, gerai? Nė žodžio apie tai mokykloje?

— Tai aišku, — atsiduso Minu.

Ji niekada jam nėra suteikusi pagrindo abejoti, ar sugebės ištylėti. Minu anksti įsidėmėjo: dauguma žmonių informaciją kaupia tam, kad galėtų paskleisti toliau. Tuo tarpu vienintelis būdas išgauti tikrai įdomią informaciją — atsakingai su ja elgtis.

— Elijas mirė vakar, maždaug po pusės penktos. Buvo ką tik išėjęs iš direktorės kabineto. Jis sistemingai praleidinėjo pamokas, ir direktorė, kaip pati sako, nenorėjo užleisti reikalo. Jie kalbėjosi pusvalandį.

Minu staiga suprato, ką Linėja turėjo omeny kaltindama direktorę.

„Kas iš tikrųjų įvyko per tą pokalbį?“

— O ką direktorė? — paklausė ji.

— Jai smūgis, kaipgi kitaip.

— Ir ji nepastebėjo jokių ženklų, kad jis linkęs į savižudybę? — nusistebėjo mama.

— Klausimas, be abejo, bus keliamas. Kodėl ji neatkreipė dėmesio.

— Vargšė moteriškė. Vos spėjo per tuos metus Engelsfoše kojas apšilti, ir še tau, tokia tragedija.

— Mokyklos atsakomybė, žinoma, bus svarstoma. Juoba kad toks poelgis atrodo tarsi koks protesto aktas prieš mokyklą.

— Erikai, — pertraukė jį mama, — gal nebeprimink Minu...

— Po perkūnais, tarsi aš tyčia, — pyktelėjo tėtis.

— Ar negalėtume pasikalbėti apie ką nors kita? — neapsikentė Minu.

Tėvai susijaudinę pažiūrėjo į ją, paskui susižvalgė tarpusavyje.

— Aš tiesiog nebeturiu jėgų klausytis apie Eliją, — sumurmėjo Minu.

— Suprantu, — tykiai pasakė mama.

Jie ėmė šnekučiuotis apie redakcijos biudžeto apkarpymus. Minu kartkartėmis įterpdavo kokią pastabą. Bet vakarienei pasibaigus neprisiminė nė vieno pokalbio žodžio.

Dar paskutinio kąsnio nenurijusi mama prisidegė cigaretę. Kaskart vos ne drebančiom rankom, kad tik greičiau pažįstų nikotino ir dervos. Valgymas — tik varginanti procedūra, kuo skubiau ją atliksi, tuo greičiau ateis eilė desertui — dūmui. Ana Karina jau seniai nustojo skųstis dėl to, ką tenka uostyti. Mamos nuomone, cigaretės — vienintelė prabanga, kurią ji sau leidžia. Todėl rūko be jokių sąžinės priekaištų — ir ką jūs man.

Lietus daužėsi į langą. Kieme telkšojo rudo vandens balos.

Bulvių salotos ir virtas kiaulienos kumpis strigo Anai Karinai burnoje. Skrandyje liko vietos tik stresui. Prieš vakarienę ji bandė valandėlę pasimokyti. Bet susizgribo, kad jau kelintą kartą skaito tą pačią pastraipą.

Jai baisu, kad gamtos mokslai bus ne pagal jėgas. Jei nori tapti veterinare, pažymiai turi blizgėti. Jokiu būdu nevalia atsilikti jau pirmosios gimnazijos klasės pradžioje.

— Man skambino, — staiga pasakė senelis, įsmeigdamas akis į Aną Kariną, — Okė. Jo sūnus dirba greitosios pagalbos vairuotoju. Okė klausė, kaip tu. Ar pažinojai tą berniuką?

— Čia dabar? — sukluso mama, nesiliaudama papsėti.

Dabar jau abu gręžė ją žvilgsniu. Geriau neišsisukinėti.

— Mokykloje mirė toks vaikinas. Elijas. Nusižudė.

Mama smarkiai patraukė cigaretės ir vienu iškvėpimu visą valgomąjį paskandino ultravioletiniuose dūmuose.

— Ir tu tik dabar pasakai?

Ana Karina bejėgiškai pažvelgė į senelį.

— Ar čia ne tas Elijas, Helenos sūnus? — paklausė mama.

— Kokios Helenos?

— Kunigės! Kokia jo pavardė?

Sunku įsivaizduoti, kad mama kitados gyveno kitaip, bet tai tiesa. Ana Karina tai prisimena tik mamai prakalbus apie senus draugus ir pažįstamų pažįstamus mieste.

— Malmgrenas.

— Viešpatie, tai čiagi jis.

Mama užgesino cigaretę ir tuoj pat prisidegė kitą. Aiškiai apimta pakilios nuotaikos. Ji visada taip, kai sužino apie kokią nelaimę ar katastrofą. Tik tokiomis minutėmis trumpam užsimiršusi nebeverkšlena dėl savo pačios vargų.

— Vargšė Helena, — palingavo galvą, — argi ne kiaulystė? Kitų sielas gano, o kas pačios panosėj dedasi — nemato. Sakykit, kaip būna. Ką jis pasidarė?

— Nežinau.

— Bet mokykloj?

Mama buvo užsidegusi, žvali, taip įtempus dėmesį, kad net gurgždėjo. Ji palinko prie Anos Karinos, tarsi jos būtų dvi draugės, susėdusios paliežuvauti kavinėj prie staliuko.

— Kas jį surado?

— Dvi merginos. Viena eina į mano klasę, Minu.

— Aha, laikraštininko dukra, — susigaudę mama.

Senelis kol kas nepratarė nė žodžio. Tik ištiesęs ranką virš stalo paplekšnojo Anai Karinai per riešą. Paskui paklausė:

— Ar tas Elijas buvo tavo draugas?

— Ne. Aš tik žinojau, kas jis toks.

— Jaunystėje rodosi, kad visas pasaulis sukasi aplink tave ir kad tavo nelaimės — pačios didžiausios, — pareiškė mama. — Net nesupranti, koks esi laimingas. Kad nereikia būt už nieką atsakingam.

— Jaunimui šiais laikais nelengva, — tarstelėjo senelis.

— Kurgi ne, tik ir laukia, kad viską ant lėkštutės patiektum, — nusišaipė mama.

Kąsnis toks sprangus. Pyktis tarsi gumulas stojo skersai gerklės. Ana Karina nuleido peilį su šakute.

— Juk visas gyvenimas dar prieš akis, — pliauškė mama, — nesuprantu aš tokių.

„O aš — suprantu!“ — norėjo surikti Ana Karina.

Kas suskaičiuos, kiek sykių ji yra pagalvojusi, kaip lengva būtų viskam padaryti galą? Pirmą kartą jai buvo aštuoneri. Tada ji apie savo pragarą pasipasakojo mokytojui. Šis pamėgino rimtai pakalbėti su engikais. Tada engikai išrengė ją iki kelnaičių ir marškinėlių ir paliko mokyklos kieme viduržiemį. „Kitą kartą nudėsim, kaimiete tu“, — informavo ją Erikas Fošlundas. Savo mamai Ana Karina paaiškino, kad tai buvo tik žaidimas.

Jei būtų mama daugiau paklausinėjusi, Ana Karina būtų išklojusi visą teisybę. Bet, užuot pasigilinusi, mama išbarė, kad turėjo trenktis tokį kelią jos pasiimti.

Taip, Ana Karina žino, koks jausmas, kai norisi mirti. Jau aštuonerius metus ji apie tai galvoja beveik kas dieną. Ir vis apsigalvoja. Juk yra senelis. Yra gyvuliai. Ir atostogos, kai apskritai nereikia kelti kojos į miestą. Kartais sukaupusi drąsą net įsivaizduoja tolimą šviesesnę ateitį: ji dirba veterinare, net įsigyja nuosavą sodybą vidury miškų, toli nuo Engelsfošo.

— Ką žmogus žinai, kas dėjosi to vaiko širdy, — kaip visada diplomatiškai pasakė mamai senelis.

— Aišku, kad jam buvo ne pyragai. Ko norėt — su tokiais tėvais, — atrėžė mama, kaip visada ne taip supratusi senelio žodžius.

Kartais Ana Karina nebesuvaiko, kuris ją labiau veda iš kantrybės: šiukštu nieko nesmerkiantis senelis ar visus, išskyrus save, smerkianti mama.

— Aš taip ir žinojau. Helena prapuolusi darbe, o apie Kristerį jau net ir kalbos nėra, — nesiliovė postringauti mama. — Didžiausias savivaldybės šulas, tokie gyvenimo smulkmenoms, pavyzdžiui, savo šeimai, laiko nešvaisto, aš taip suprantu. Ką padarysi, ne viskas auksas, kas auksu žiba iš šalies žiūrint.

Mama nė neslėpė, kad mėgaujasi laimės kūdikių, anot jos, bėdomis.

— Aš nesakau, kad čia tėvų kaltė, bet vis tiek žmogus susimąstai. Vaikai į šį pasaulį ateina tarsi švarūs knygos puslapiai. Juos prirašom mes, suaugusieji. Kai tavo tėtis mus paliko, aš sau pasakiau: „Dėl to Anai Karinai tai tikrai nereikės...“

Mama malė ir malė. Ana Karina nebepajėgė klausytis. „Po velnių, tu į save pasižiūrėk, — norėjosi surikti. — Ką tu žinai apie Elijo šeimą? Tu apie savo pačios artimuosius nieko nežinai. Neturi teisės ką nors sakyti. UŽSIČIAUPK VIENĄ KARTĄ!“

Krūtinėje kaip pašėlusi daužėsi širdis. Staiga Ana Karina suvokė, kaip aplinkui tylu.

Mamos cigaretė gulėjo perlaužta kaip V raidė ant lėkštės krašto ir vos vos smilko. Mama spoksojo į Aną Kariną išplėstomis akimis. Krenkštė ir bandė kažką išlementi, bet išleido tik kažkokį švokščiantį garsą.

Ana Karina pašnairavo į sunerimusį senelį.

— Mija, kas tau? Ne į tą gerklę pakliuvo? — paklausė jis.

Mama paėmė stiklinę, nugėrė didžiulį gurkšnį vandens. Vėl atsikosėjo, bet vis tiek neįstengė ištarti nė žodžio.

— Mama?

„Aš praradau balsą“, — gestais parodė ji ir pakilusi nušlepsėjo į virtuvę su cigarečių pakeliu rankoje. Netrukus didžiajame kambaryje įsijungė televizorių.

Senelis susižvelgė su Ana Karina. Ana Karina ėmė nevaldomai kikenti.

— Nėra čia ko juoktis, — sudraudė senelis, ir ji nutilo.

„Kaip tik yra, — norėjo pasakyti. — Dar ir kaip yra.“

***

Minu išspjovė dantų pastą, nuskalavo šepetėlį ir nusibraukė rankšluosčiu lūpas. Ji žiūrėjo į save veidrodyje. Staiga nugara perbėgo šiurpas. Veidrodžio stiklas kietas, spindintis. Ar ji įstengtų jį sudaužyti ranka? Ar Elijas jį ranka sudaužė?

Ne, taip galvoti negalima.

Ji išėjo iš vonios ir pasuko į savo kambarį. Ant naktinio stalelio jaukiai švietė maža putli lempelė žaliu gaubtu. Minu vilkėjo pižamą ir chalatą, avėjo šlepetes. Ir vis tiek jai buvo šalta. Priėjo pažiūrėti, ar sandariai uždarytas langas.

Ir liko stovėti palangėje.

Vėjyje siūravo medžių lajos, lingavo krūmai. Nebelijo. Žibintų šviesoje blizgėjo šlapias asfaltas. Skersai gatvę nuo vieno krūmo krito keistas šešėlis.

„Ne, — susigaudę Minu, — ten kažkas stovi“. Tamsoje, kaip tik ten, kur nesiekė žibinto šviesa.

Ji užtraukė užuolaidą ir mėgino ką nors įžiūrėti pro siaurą plyšelį. Taip, ji buvo visiškai tikra. Šešėliuose stovėjo žmogus ir žvelgė tiesiai į jos langą.

Pavidalas pajudėjo tolyn nuo namo. Kai pasiekė kitą žibintą ir žengė per šviesos kūgį, Minu pamatė jo nugarą. Juodą medvilninę striukę su užtrauktu gobtuvu.

Minu stovėjo suakmenėjusi, kol pavidalas prapuolė iš akių.

Už nugaros sugirgždėjo žingsniai.

Tada ir sprogo visą dieną kaupta panika. Ji suriko iš siaubo ir atsigręžė. Tarpdury stovėjo mama.

— Minu.

Pagaliau ji pravirko. Jau kitą akimirką kūnas pajuto šiltas rankas, įtraukė mamos kvapo. Ji verkė ir kūkčiojo, kol išseko ašaros.

— Bashe azizam3 — guodė mama.

Tą naktį mama sėdėjo ant lovos krašto, kol Minu užmigo.

***

Vanesa sapnavo Eliją.

Elijas stovi tarp negyvų medžių mokyklos kieme ir stebi ją. Pamačiusi jį, Vanesa pajunta liūdesį. Elijas Malmgrenas mirė. Jį prisimins tik kaip vaikiną, kuris nusižudė mokyklos tualete.

Pažadino Vilio mobilusis, kuris garsiai vibravo ant grindų. Velnias.

Jiedu užmigo ant čiužinio pas Jontį. Ar dar naktis? Nesuprasi. Kambarys užtemdytas, žaliuzės nuleistos.

Vilio telefonas nesiliovė skambėjęs. Ji pakėlė jį pažiūrėti, kelinta valanda. Atmetė skambutį. Bet spėjo pamatyti vardą ekranėlyje.

Vilis kaip visada nutraukė nuo jos visą antklodę. Vanesą krėtė drebulys. Ji uždėjo ranką Viliui ant juosmens ir pajuto nuo jo odos srūvančią šilumą. Miegodamas jis atrodo visiškai kitaip. Ji mato Vilį tiek berniuką, tiek senolį. Vanesa iš visų jėgų prisiglaudė jam prie nugaros, užklojo antklode ir save, ir jį.

Ekranėlyje švietė Linija V

Linėja Valin.

Geriausia Elijo Malmgreno draugė.

Buvusi Vilio mergina.

7

Vežimas sūpuodamasis dardėjo keliu. Ji klūpojo, ką tik laimingai išsilaisvinusi iš maišo, kurį jie buvo užmovę jai ant galvos. Prakaituotą veidą gaivino ryto vėsa. Ji metė akį į sukumpusią vežėjo nugarą, juodą kepurę nulėpusiais kraštais.

Pasirąžiusi ėmė narplioti virves. Per tvirtai užveržtos.

Vienoje kelio pusėje pro šalį lėkė miškas, tamsus ir nebylus. Kitoje driekėsi bekraštės pievos. Šen ir ten išsibarsčiusios mažos pilkos pašiūrės, susigūžusios po mėlynu dangumi. Rytuose virš ryškiai rožinio aušros kraštelio žibėjo rytmečio žvaigždė.

Ji stengėsi sukaupti drąsą ir iššokti iš vežimo. Bet ar toli nuneštų sudaužytas kūnas ir sukaustytos kojos? Ar neužsimuštų šokdama? Surištomis rankomis net į žemę negalėtų atsiremti.

Tačiau labiausiai ją suturėjo susitaikymas.

Koks lauktų gyvenimas, jei pavyktų pasprukti į mišką?

Vienišos atstumtosios gyvenimas. Medžiojamos tų, kuriais manė galinti pasitikėti. Apviltos tų, kurie žadėjo apsaugoti.

Ties horizontu tuoj patekės raudona saulė. Jie greitai bus vietoje.

Rebeka praplėšė akis. Į nosį tvokstelėjo gaisro dūmų kvapas. Dar stipresnis nei vakar rytą.

Pėdoms šalta ant grindų. Ji apsimovė vakarykštes kojines, užsisegė sportinę liemenėlę, įniro į senus vilkėtus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir sportines kelnes. Paskui išsėlino iš kambario ir atsargiai užvėrė duris.

Žvilgtelėjo į sesučių kambarį. Penkerių Alma ir trejų Mua dar miegojo. Rebeka girdėjo mergyčių šnopavimą. Širdį užplūdo meilė. Siaubo ir sielvarto, kurį išgyveno sapne, neliko nė lašo. Ji jautėsi atsakinga už savo jaunesnes sesutes ir brolius ir buvo pasiryžusi juos saugoti.

Išėjusi į prieškambarį pamatė, kad dar tik šešios. Ausis sugavo tylų mamos knarkimą už miegamojo durų, šaldytuvo burzgimą ir pokšėjimą virtuvėje. Brolių kambaryje tvyrojo spengianti tyla. Rebeka užsivarstė bėgiko batelius, nusikabino nuo pakabos pilką medvilninę striukę su gobtuvu ir išėjo iš buto.

Bėgdama žemyn laiptais pajuto, kaip endorfinai srūva į kraują. Atsidūrusi gatvėje pasijuto laiminga. Šiandien ir vėl gražus oras. Saulė šiltais spinduliais nuauksino apšiurusius plytinių triaukščių kvartalo namus.

Iš striukės kišenės Rebeka išsitraukė apdaužytą MP3 grotuvą ir užsidėjo ausines.

Pasileido gatve vis didindama greitį. Jos gale pasuko į kairę. Tik bėgdama ji iš tikrųjų myli savo kūną — kai jaučia, kaip tvinksi kraujas. Kai kūnas tampa mašina, deginančia kalorijas ir deguonį.

Ji trokšta matyti savo kūną tokį, kokį jį mato Gustavas, pasak jo paties. Tačiau jai visi lygūs paviršiai buvo ir tebėra kreivi veidrodžiai. Viskas prasidėjo šeštoje klasėje, kai su keliomis draugėmis sutarė kartu laikytis dietos. Kitos pasidavė ir savaitės neiškentusios, o Rebekai sekėsi gerai. Pernelyg gerai. Nuo to laiko dar nėra buvę dienos, kad nepagalvotų, kiek suvalgė ir kiek sudegino per treniruotę. Mažiausiai kelissyk per dieną ji mintyse sudeda skaičius: menki pusryčiai, negausūs pietūs ir truputį sotesnė vakarienė mainais į ilgesnę treniruotę ir — kiek išeis kalorijų?

Devintos klasės rudenį buvo blogiausia. Tada ji valgė mažiausiai ir geriausiai tą slėpė. Savaitgaliais pasitaikydavo apsiryti traškučių ir saldainių, kad mama su tėčiu neimtų įtarinėti. Bausdama save už nusižengimą, artimiausią savaitę ji valgydavo dar mažiau. Kaip tik tokią savaitę ėmė ir nualpo per kūno kultūrą, ir mokytojas nusiuntė ją pas seselę, kuriai ji puse lūpų prisipažino, kad truputį netvarkingai maitinasi. „Bet čia tik kelias savaites. Žodis.“ Ir seselė ja patikėjo. „Rebeka juk tokia protinga mergaitė, visai nepanaši į tas, kurios turi valgymo sutrikimų“.

Pavasarį pasidarė geriau. O paskui ji sutiko Gustavą. Dabar nebadauja, bet ir galvoti apie tai nesiliovė. Net jei monstras dažniausiai ramiai tūno viduje, jis niekur neišnyko, jis šnibžda ir laukia progos.

Už sublokuotų namų driekiasi nuosavų namų rajonas. Jai priešais atsivėrė Ulsono kalva, kur kasmet uždegamas didysis gegužinės laužas. Pribėgusi aukštą statų šlaitą ji paspaudė. Pasiekusi keterą primažino greitį ir pamažu sustojo.

Širdis daužėsi ir nerimo krūtinėje. Veidas degė. Ausyse griaudė muzika. Ji nusiėmė ausines.

Apačioje vingiuoja kanalas. Kitoje pusėje — bažnyčia. Kapinės. Ir klebonija. Kur gyveno Elijas.

Kur daugiau jis niekada negyvens. Kur liko jo tėvai, netekę sūnaus.

„Pasižiūrėję pro langą, jie visada matys jo kapą“, — ūmai suprato Rebeka.

Dar ji staiga suvokė, kad verkia. Kiek jau laiko?

Elijo ji nepažinojo ir nė kiek netroško gardžiuotis kito nelaime kaip Ida Holmstriom ir jos pakalikės. Bet krūtinę spaudė liūdesys. Nes tai, kas atsitiko, — beprasmiška. Nes jis galėjo tapti laimingas, jei tik būtų dar bent kiek pakentėjęs. Ir dar dėl kažko, ką sunku įvardyti žodžiais.

Ji nusišluostė ašaras striukės rankove ir atsigręžė.

Kalvos papėdėje kažkas stovėjo laikydamas dviračio vairą. Jis ar ji vilkėjo juodą medvilninę striukę su užtrauktu gobtuvu. Drabužiai buvo beveik tokie pat kaip jos. Rebeka neįžiūrėjo veido, bet žinojo, kad tas kažkas žvelgia tiesiai į ją.

Atrodė, praslinko ištisa amžinybė, kol žmogysta juodais drabužiais užšoko ant dviračio ir nuvažiavo sau. Rebeka palaukė dar kelias minutes, paskui apsigręžė ir nubėgo namo.

Alma su Mua jau buvo pradėjusios neramiai krutėti savo lovelėse. Greit septynios, Rebeka ėmė ruošti pusryčius, tyliai, kad nepažadintų mamos, kuri namo parsirado tik paryčiais po naktinės pamainos ligoninėje.

Rebeka padėjo ant stalo pieno, dribsnių, duonos ir ožkų sviesto. Nuo to laiko, kai tėtis dėl darbo šiokiadieniais pradėjo važinėti į Šiopingą, tokių rytų, kai Rebeka padeda Antoną ir Oskarą išleisti į mokyklą, o Almą ir Muą į darželį, vis daugiau. Dažniausiai jos tai nevargina. Kartais, tiesa, pasijunta kaip Pelenė. Tačiau šią akimirką, kai kažkur pakaušyje dar šmėkščiojo pavidalas juoda striuke su gobtuvu, buvo be galo gera imtis įprastų darbų.

Rebeka užėjo į brolių kambarį. Oskaras niurnėjo raukydamas nosį, nes ant lovos krito šviesa iš prieškambario. Jam ką tik suėjo dvylika, per vasarą jis ištįso ir sulyso. Nors veidas vis dar vaikiškas, Rebeka jau nujautė, kaip jis atrodys suaugęs. Antonas, vos metais jaunesnis už Oskarą, irgi nedaug atsilieka. Bet miegodami jie vis dar atrodo maži. Bejėgiai.

Rebeka priėjo prie lango ir pravėrė žaliuzes.

Esama tūkstančio priežasčių, dėl kurių tas žmogus juoda striuke ir gobtuvu stovėjo kalvos papėdėje, esama tūkstančio kitų paaiškinimų. Jis ten galėjo veikti bet ką, ne tik persekioti Rebeką. Bet Rebeka netikėjo nė vienu iš jų.

***

— Ar tu tikrai šiandien jau nori eiti į mokyklą? — paklausė tėtis per pusryčius.

Juodu su Minu pusryčiavo vieni, nes mama buvo ligoninėje. Žinių radijo balsai skelbė pranešimus apie padėtį pasaulyje. Mama nemėgsta klausytis radijo rytais, tad kai jos nėra namie, tėtis naudojasi proga.

— Jei atidėliosiu, bus tik sunkiau.

Jis linktelėjo pritariamai, bet iš tiesų neturėjo žalio supratimo apie jos motyvus. Jeigu ji būtų likus namie, tuoj pat būtų pasklidę gandai. Gal net apie tai, kad ji išprotėjo. Arba pati nusižudė. Kai pagaliau vėl pasirodytų mokykloje, sukeltų maždaug šimtą tūkstančių kartų didesnį susidomėjimą, nei pasirodydama šiandien.

— Bus geriau, jei viskas kuo greičiau ir vėl bus kaip buvę, — pasakė ji.

— Gal tave nuvežti?

— Ačiū, nereikia.

Tėtis sunerimęs žvelgė į ją. Minu buvo priversta keisti temą.

— Jau apsisprendei, ar rašysit?

— Palauksim. Pažiūrėsim, kaip įvykiai rutuliosis toliau. Gal kas imsis aiškintis, kokia atsakomybė tenka mokyklai. Gal berniuko tėvai pareikalaus. Tokiu atveju aplinkybės radikaliai pasikeistų.

Minu pajuto palengvėjimą. Visų pirma dėl egoistinių priežasčių. Kuo greičiau visi tai pamirš, tuo greičiau ji vėl galės tapti anonimu.

Ji išsivalė dantis ir užlipo į savo kambarį pasiimti kuprinės. Pažvelgė pro langą ir nustėro prisiminusi vakar vakarą. Tamsoje ten stirksojusį pavidalą.

Tėtis laukė prieškambaryje susidėjęs rankas ant pastaraisiais metais gerokai padidėjusio pilvuko.

— Tu tikrai nori eiti?

— Juk sakau, kad taip.

Ji akimirksniu pasigailėjo susierzinusi. Priėjusi apkabino tėtį.

Minu dažnai dėl jo nerimauja, nes jis per mažai miega. Dirba per daug ir pernelyg dažnai valgo nesveiką maistą. Tėčio tėvas, kurio ji niekada nėra mačiusi, mirė nuo širdies priepuolio būdamas penkiasdešimt ketverių. Tėčiui penkiasdešimt treji. Juodu su mama kartais barasi dėl jo gyvenimo būdo. Audringus barnius, kurių Minu turi atseit negirdėti, vadina diskusijomis, ir vyksta jie dažniausiai prislopintais balsais, bet kartais tėtis nesusivaldo.

— Gydytoja būk darbe! — bloškia.

Tada Minu jo nekenčia. Jei pats sau nerūpi, bent pasistengtų dėl jųdviejų su mama.

— Jei kas, skambink, — pasakė tėtis.

Minu linktelėjo ir vėl apkabino tėtį. Šįkart sąmoningai truputį tvirčiau.

Minu net nereikėjo įtempti klausos. Ir taip aišku, kad mokyklos kieme visi šnibždasi apie tą patį. Apie Eliją. Ir kaip jis tai padarė. Ir dar apie tas, kurios jį rado.

— Žėk, va jinai, — pasakė kažkuris antrokas jai einant pro šalį.

Ji stipriau sugniaužė kuprinę ir žengė pirmyn. Nuleidusi galvą skverbėsi per sausakimšą vestibiulį ir stengėsi susilieti su aplinka. Visa mokykla rinkosi aktų salėje, kur tylos minute turėjo būti pagerbtas Elijas.

Žvilgsniai ir šnabždesiai ją tiesiog persekiojo. Sulig kiekvienu žingsniu ausys vis labiau kaito. Ir Minu nebeištvėrė. Pasileido laiptais žemyn į rūsį, į mokyklos valgyklą. Šiuo metu ten buvo tuščia, šmėkščiojo tik virėjos. Ji pasuko prie mergaičių tualeto.

Tik uždariusi paskui save duris Minu pagaliau iškvėpė orą. Pasižiūrėjo į laikrodį. Palauks porą minučių, įsmuks į aktų salę ceremonijai jau prasidėjus, atsisės pačiame gale, ir niekas jos nepastebės.

Ji priėjo prie veidrodžio, įsistebeilijo į save.

Ar ir Elijas štai taip stovėjo prieš... padarydamas tai?

Tai jau kažkoks sindromas. Kaskart, kai žiūri į veidrodį, apninka tos pačios mintys. Ji užsimerkė ir vėl atsimerkė. Bandė pamatyti savo veidą iš šalies — koks jis atrodo Maksui?

„Jei ne tie prakeikti spuogai, būčiau gana graži, — pamanė. — Bent jau visai nieko.“

Paskui vėl apniko abejonės. Kaip galima tiek laiko kas dieną smaksoti prie veidrodžio ir vis tiek nežinoti, kaip atrodai.

Ji prisiminė valandėlę, praleistą klasėje vienudu su Maksu. Jo rankos šilumą. Tarsi iš naujo pajuto ją, pasklindančią po visą kūną. Kodėl ji iš ten pabėgo? Kas būtų buvę, jei būtų pasilikusi?

Kažkas atplėšė duris. Minu atsigręžė. Linėja.

— Sveika, — pasisveikinusi Minu susimąstė, ar iš jos veido matyti, apie ką tik ką galvojo.

— Sveika, — atsiliepė Linėja įeidama.

Apranga: juodi džinsai ir ilgas juodas megztinis su gobtuvu.

Linėja nužvelgė Minu nuo galvos iki kojų.

— Vėl slepiesi? — paklausė su vos juntama šypsena balse.

Minu gal ir turėtų pykti ant Linėjos, bet kad neišeina. Šiurkštūs žodžiai, pasakyti vakar, — nebesvarbu. Puoselėti nuoskaudą — žema, palyginti su tuo, kas atsitiko.

— Gal galim pamiršti, ką vakar sakiau? — paklausė Linėja. Matyt, galvojo apie tą patį.

— Aišku, — Minu gūžtelėjo pečiais lyg niekur nieko ir ėmė galvoti, ką čia tokio pasakius Linėjai.

— Kaip tu? — žioptelėjo.

Genialiai paklausta. Ir dar žmogaus, kuris rado savo geriausią draugą negyvą tualete.

Atrodė, kad Linėja ketina sarkastiškai atsikirsti, bet veidas netikėtai sušvelnėjo.

— Žadėjau šiandien neiti, — ištarė tyliai. — Bet pajutau, kad reikia. Dėl Elijo.

Minu prisiminė, dėl kokių savanaudiškų priežasčių pati atėjo į mokyklą ir mintyse pasidžiaugė, kad Linėja to nesužinos. Linėjos žvilgsnis buvo įsmeigtas į tolius. Panirusi į save ji kramtė ryškiai rožinį nykščio nagą.

— Žiauriai gaila, kad taip mažai žmonių jį pažinojo, — pasakė ji. — Jis taip mokėjo juokauti. Ir buvo toks atidus.

Minu neryžtingai mindžikavo.

— Einam? — paklausė kiek padvejojusi.

Linėja linktelėjo ir patraukė pirma.

Fojė buvo tuščia, tik keli vėluojantys mokiniai skubėdami pralėkė į aktų salę.

— Ar tau — nieko? — paklausė Minu prieš joms įeinant.

Salė dūzgė kaip milžiniškas avilys.

— Ne nieko, — Linėja nusišypsojo savo įprasta šiurkščia šypsenėle. — Bet man visada ne nieko.

8

Rebeka su Gustavu sėdėjo pačiame aktų salės gale. Patalpa greičiausiai nesikeitė nuo tada, kai mokykla buvo pastatyta. Didžiulė erdvė, nuolaidžios grindys, paaukštinta scena apkalta medinėm plokštėm. Saulė krito vidun pro aukštus murzinus langus mesdama šešėlių raštus ant priešinės sienos. Scenoje tribūna. Kėdžių eilės sausakimšos.

Rebeka pasuko galvą. Pro duris įsliuogė Minu Falk Karimi su Linėja Valin ir atsisėdo jiems už nugarų. Ji nedrąsiai joms nusišypsojo. Linėja, regis, jos net nepastebėjo. Minu atsakydama šyptelėjo.

Minu Rebekai visada patiko, bet prie jos sunku prieiti. Ji atrodo tokia suaugusi ir turi tokį pranašumą, kad Rebeka šalia jos visada jaučiasi kaip vaikas. Be to, Minu yra superultraprotinga. Per diskusijas vidurinėse klasėse ji visus sumaldavo į miltus, vieną po kito tėkšdama skaidrius ir kietus kaip deimantas argumentus. Niekas neįstengdavo jos nurungti, net mokytojai. Po kurio laiko Rebekai kartais toptelėdavo, kad iš tikrųjų Minu logika turėjo spragų. Bet kai dėstydavo savo mintis, jos skambėdavo taip įtikinamai, kad nori nenori tekdavo sutikti.

„Tikriausiai labai gera būti tokiai, — mąstė Rebeka. — Kai niekada savimi neabejoji“.

— Visa mokykla susirinko, — tyliai pasakė Gustavas.

— Baisu, — atsiliepė Rebeka. — Staiga visi taip susirūpino.

— Reikia gi pasirodyti, kad ne tu, o kiti čia gadino jam gyvenimą, — pritarė Gustavas.

Rebeka žvelgė į jo rimtą veidą, taisyklingą profilį, pasišiaušusius šviesius plaukus. Daug kas mano, kad Gustavas — tai tik gražuolis futbolininkas. Bet jie jo nė iš tolo nepažįsta. Jis baisiai protingas, protingesnis beveik už visus Rebekos pažįstamus. Ji, žinoma, turi omeny ne matematikos, o gyvenimo išmanymą. Rebeka suėmė jo šiltą sausą ranką ir smarkiai suspaudė.

Į tribūną pakilo direktorė. Ūžesys salėje pritilo.

— Mūsų mokyklą sukrėtė tragedija, — pradėjo ji.

Pirmosiose eilėse pasigirdo kūkčiojimas, bet Rebeka nematė, kas verkia.

— Vakar čia, mokykloje, mirė Elijas Malmgrenas. Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą tenka išgyventi jo šeimai ir draugams. Nė vienas negalime likti nuošalyje, kai jaunas žmogus apsisprendžia atimti sau gyvybę.

Kūkčiojimas smarkėjo. Rebeka staiga pajuto, kad ima svaigti galva. Oras ūmai pasidarė troškus, buvo sunku kvėpuoti.

— Rebeka? — sušnibždėjo Gustavas.

Direktorės balsas ėmė tolti, tarsi ji būtų kalbėjusi po vandeniu.

— Man reikia... — ištarė Rebeka.

Gustavas akimirksniu susigaudę. Jis kaip visada ją suprato. Padėjo atsistoti ir diskretiškai palydėjo iki durų. Ji pastebėjo į jų pusę besigręžiojančias galvas, bet jai tas nerūpėjo. Jai reikėjo oro.

Išėjus iš salės svaigimas akimirksniu aprimo. Ji giliai įkvėpė.

— Nori į kiemą? — paklausė Gustavas. — Gal atnešti vandens?

— Ačiū, — ji apkabino jį, prispaudė nosį jam prie kaklo ir įtraukė jo kvapo. — Man jau geriau. Tik galva apsisuko.

— Ar tu šiandien valgei?

— Taip, — atsakė ji, — kodėl klausi?

Jiedu niekada nėra kalbėję apie šią jos bėdą, nors Rebeka neabejojo, kad Gustavas kažką nujaučia. Matyti iš žvilgčiojimų ir pauzių, kai jis tarsi ketina kažko klausti, bet nežino kaip.

— Šiaip pamaniau... nes tau apsvaigo galva.

Ji neturėjo susierzinti. Tai tik rodo, kad jis rūpinasi ja.

„Ar negali tiesiai paklausti? — galvojo ji. — Ar negali tu vieną kartą imti ir paklausti, juk svarstai jau kelis mėnesius: ar tiesa, ką kalba apie Rebeką? Ar tiesa, kad ji išvemia mokyklinius pietus? Kad devintos klasės pradžioje nualpo per fizinį, nes badavo?“

„O ko pati nepasipasakoji? — paklausė silpnas balselis. — Jis tavo vaikinas. Judu mylite vienas kitą.“

Rebeka žinojo atsakymą.

Ji bijojo, kad jis paliks ją. Kas gi tampysis su tokia problemine kaip ji? Su tokia psiche, kuri tai neėda, tai persiėda, tai išvemia, tai vėl nieko į burną neima. Su žmogumi, kuris bijo atleisti vadžias. Vaikinai nenori draugauti su nervingomis. Jie nori linksmų panų, su kuriomis lengva, kurios daug juokiasi. Su Gustavu jai nesunku tokiai būti, nes jaučiasi su juo laiminga ir kol kas sėkmingai slepia nuo jo savo neigiamus bruožus.

„O kodėl jis negalėtų mylėti tavęs visokios? — vėl paklausė balsas. — Įsileisk jį ir pamatysi. Papasakok jam tai, ko niekam niekada nesi pasakojusi“.

Rebeka apgalvojo žodžius. Stengėsi įsivaizduoti palengvėjimą, kuris ją apimtų. Žinojo, kad apimtų. Ir baugesį, kuris užgultų vėliau. Jei patiki kam nors savo paslaptį, pasidarai pažeidžiamas. Ji dar nepamiršo, kaip būdavo žemesniosiose klasėse, kai paslaptys atstodavo ginklus nuolatos įsiplieskiančiuose karuose. Kai nekalčiausi dalykai kitų rankose virsdavo nuodais.

Bet juk Gustavas taip nepasielgtų?

Sąmoningai — ne. Tačiau užtektų netyčia išsprūdusio žodžio. Bet kam, kad ir per futbolo treniruotę, vien užuominos, kad dėl jos nerimauja. Ir įsisuktų ištisa gandų karuselė.

„Ne, — nusprendė ji. — Geriau neišsiduoti. Tik tada būsiu tikra, kad mano paslaptis saugi.“

— Turbūt per mažai valgiau per pusryčius, — prisipažino ji. — Prieš tai bėgiojau, gal reikėjo dar porą sumuštinių įsimesti.

„Taip juk nekalbėtų žmogus, turintis valgymo sutrikimų...“

Gustavui, regis, palengvėjo. Nors jis dar neatrodė įtikintas.

— Turi prisižiūrėti, — pamokė jis. — Tu man labai rūpi.

Rebeka pabučiavo jo neįtikėtinai švelnias lūpas.

— Tu man esi viskas, — sušnibždėjo ji.

Tuo pat metu pagalvojo, kad tai nėra tikra tiesa, nes kiti jai taip pat svarbūs, ir mama, ir tėtis, ir broliai, ir sesutės. Bet žodžiai tokie gražūs. Jie įvardija tuos neapsakomus jausmus, kuriuos ji jaučia Gustavui, tai, ko iš esmės neįmanoma nusakyti.

— Grįžtam į salę? — paklausė jis.

Ji linktelėjo. Būtų nemandagu nusiplauti.

Kai jie įsmuko į vidų, direktorė vis dar stovėjo tribūnoje. Verkė jau visa salė. Pirmokai, antrokai, trečiokai. Žmonės, kurie net nežinojo, kad Elijas apskritai egzistuoja. Į Rebeką su Gustavu niekas nė nedėbtelėjo.

— Dabar paklausysime eilėraščio, o paskui — tylos minutė Elijo atminimui, — tyliai ištarė direktorė. — Galiausiai išeisime į mokyklos kiemą, kur bus iki pusės pakelta vėliava.

Direktorė užleido vietą šviesiaplaukei būtybei, ką tik užkopusiai į sceną.

Rebekai net burna išdžiūvo. Prie tribūnos artinosi Ida Holmstriom.

— Visai gėdos neturi, — sumurmėjo Gustavas.

Bet niekas kitas, regis, nė nesureagavo. O kam? Dar žemesniosiose klasėse Ida buvo ir mokinių tarybos pirmininkė, ir „Padėk draugui“ atstovė. Viena iš mokytojų numylėtinių.

Niekas nevertė Elijo rengtis tokiais skarmalais ir taip tepliotis mokykloje.

Aidėjo Rebekai galvoje. Ida palinko į priekį ir netyčia iškvėpė orą per arti mikrofono. Salėje pasigirdo klaikus cypimas, kūkčiojimai nuščiuvo.

— Aš esu Ida Holmstriom, devynerius metus kartu su Eliju lankiau tą pačią klasę. Jis buvo labai geras vaikinas. Kai jam būdavo liūdna ir sunku, mes tikrai stengdavomės jį paremti. Jam išėjus atsivėrė baisi tuštuma. Visų jo draugų vardu norėčiau perskaityti šį eilėraštį.

Rebeka metė žvilgsnį į Gustavą, kuris taip sukando dantis, kad net žandikauliai subraškėjo.

Kai aš numirsiu, mylimieji,

Man negiedokit gedulo giesmių

Ir nesodinkit rožių virš galvos

Nei šešėlingų kiparisų.

Balsas sudrebėjo, Ida atsikrenkštė. Susigraudino? Ar vaidina? Mokiniai vėl ėmė kūkčioti. Eilėraštis gražus, bet jį skaitė Ida. Kažin ar buvo galima labiau įžeisti Elijo atminimą?

Ta prasme, jei buvo taip jau blogai, galėjo prisitaikyti, būti labiau kaip visi normalūs žmonės.

Rebeka atsargiai dirstelėjo į Linėją, galbūt vienintelę tikrą Elijo draugę šioje sausakimšoje aktų salėje.

Linėja nė nesistengė slėpti kunkuliuojančios neapykantos. Rebeka anksčiau nebuvo mačiusi tokio jos žvilgsnio. Buvo akivaizdu, kad kažkas atsitiks.

Pabūkit man žalia žole ant kapo,

Kurią drėkins ir merks ir lietūs, ir rasa.

Ir jei norėsit — prisiminkit,

O jeigu ne — pamirškite mane.

Ida nutilo ir permetė akimis publiką tarsi lauktų plojimų. Paskui pridūrė:

— O dabar pagerbkime Eliją tylos minute.

Tyla truko vos kelias sekundes. Rebeka išgirdo, kaip su trenksmu pakilo užlenkiama sėdynė. Atsistojo Linėja.

— Išgama, veidmaine tu, — tarė ji pakeltu balsu.

Salė nugriaudėjo — tą pačią akimirką į ją atsisuko keli šimtai veidų.

— Stovi ir apsimeti, kad Elijas tau rūpėjo. Juk tu jį ir persekiojai, šlykštyne.

Ida stovėjo kaip prišalusi. Pakilo direktorė.

— Linėja... — prasižiojo ji.

Bet Linėja jau leidosi taku tarp eilių ir artinosi prie scenos, perrėkdama direktorę.

— Aštuntoj klasėj Erikas Fošlundas, Robinas Seterkvistas ir Kevinas Monsonas nukirpo Elijui plaukus... — kalbėdama ji atkakliai skverbėsi į priekį, kur stypsojo Ida, mėšlungiškai įsitvėrusi tribūnos. — Liko tik keli kuokštai. Jam kraujas bėgo iš žaizdų. Žirkles jiems padavei tu, Ida! Tu! Aš mačiau! Ir jūs tą matėt, jūs visi, šlykštūs veidmainiai!

Iš salės galo, kur sėdėjo susibūrę neformalai ir atstumtieji, pasigirdo pritarimo šūksniai.

Ida pasilenkė prie mikrofono.

— Visiems be galo apmaudu, kad Elijas buvo persekiojamas, — jos balsas buvo neįprastai šaižus. — Bet tai, ką tu sakai, yra netiesa.

Viskas įvyko taip greitai, kad niekas nespėjo susigaudyti. Staiga Linėja atsidūrė scenoje, prie pat Idos. Ši paleido tribūną ir ėmė trauktis atatupsta.

— Linėja! — sušuko direktorė panikos smaugiamu balsu.

Rebekai dingtelėjo, kad atsitiks kas nors siaubinga. Tam reikia užkirsti kelią. Ir tą reikia padaryti dabar.

Jau kitą akimirką pasigirdo džeržgimas. Sudrebėjo metalinė lubų sija, prie kurios buvo pritvirtinti scenos prožektoriai. Ir nuvirto ant tribūnos, paskui, su dideliu trenksmu, — ant grindų tarp Linėjos ir Idos. Nuo sudužusių lempų pažiro stiklo šukės.

Ėmė kaukti garsiakalbių sistema, visi užsikimšo ausis. Galop ūkvedys sėkmingai ištraukė laidą. Salę užgulė tyla. Spengianti tyla. Rankos vėl nusviro. Niekas nepratarė nė žodžio.

Linėja ir Ida stebeilijo viena į kitą. Tarsi užkerėtos. Galiausiai nebylią kovą pralaimėjo Ida. Ji puolė iš scenos ir susirado priedangą tarp draugų pirmose eilėse.

Salė vėl suūžė. Direktorė bandė kažką pasakyti Linėjai, bet ši nulipo nuo scenos ir tekina nulėkė durų link.

Rebeka žvelgė į dulkes, vis dar sūkuriuojančias ore. Į lempų duženas, pažirusias ant grindų.

„Tai padariau aš.“

Mintis buvo absurdiška, bet ji nė neabejojo. Ji tai sukėlė. Neįmanoma patikėti, bet tai faktas. Įvykęs visų akivaizdoje.

— O dabar visi apsiraminame! — sušuko direktorė nuo scenos. — Iš pradžių išeina pirmosios eilės. Paskui neskubėdami visi kiti. Renkamės kieme.

Rebeka negalėjo atplėšti akių nuo metalinės sijos. Ji niekada netikėjo antgamtiniais dalykais. Niekada rimtai nežiūrėjo į horoskopus ar istorijas apie vaiduoklius.

Ir dabar netikėjo. Dabar ji tiesiog žinojo.

***

Ana Karina išėjo iš salės viena paskutinių. Ji sėdėjo pačiame gale, kad niekam nekristų į akis. Šiandien tai ypač buvo svarbu, nes paliko namie Pipirą. Tiksliau sakant, pats Pipiras taip nusprendė. Kai ji siektelėjo iškelti kačiuką iš guolio, jis nukūrė po sofa ir susitraukęs ištūnojo ten tol, kol jai teko išeiti, kad nepavėluotų į autobusą.

Tai įžeidė ir išgąsdino ją.

Ana Karina visada mokėjo elgtis su gyvūnais. Gyvūnai myli ją. Jau nuo seno.

O dabar tikrovė kažkaip išsikreipė. Ji galvojo apie Pipirą. Apie tai, kad mama prarado ir vis dar neatgauna balso. Apie keistus sapnus ir apie tai, kad jau antrą rytą iš eilės pabunda su gaisro dūmų tvaiku plaukuose. Sąmyšis scenoje kažkaip irgi su tuo susijęs.

Ji automatiškai nulipo laiptais ir išslinko į mokyklos kiemą. Per tarpą žmonių minioje matė, kaip ūkvedys žengia prie vėliavos stiebo. Antrame plane šmėžavo direktorė. Veidas buvo įsitempęs.

Vėliava iš lėto pakilo į patį viršų, paskui vėl ėmė smukti žemyn ir sustingo nusileidusi per du trečdalius stiebo. Čia ir pakibo suglebusi.

Kelias minutes visi dar pastoviniavo abejodami, ką daryti toliau. Kai kurie vėl pradėjo šniurkščioti, bet po dramos aktų salėje ašaros atrodė ne visai nuoširdžios.

Direktorė kažką pasakė. Arčiausiai vėliavos susibūrę mokiniai ėmė skirstytis. Klasėse laukė pokalbiai su mokytojais ir psichologais. „Po tokių įvykių be galo svarbu išlieti jausmus“, — savo kalboje pasakė direktorė. Tarsi nemaloniais jausmais atsikratyti būtų taip pat lengva kaip popiergaliais mokyklos kieme.

Ana Karina žvelgė į vėliavą.

„Vargšas Elijas, — galvojo ji. — Bet bent jau turėjo tokių kaip jis pats draugų. “

Ana Karina niekada nepriklausė jokiai kompanijai. Ji niekada nemėgo jokios ypatingos muzikos ir neprijautė jokiam išskirtiniam stiliui. Ji apskritai nepasižymėjo niekuo ypatingu.

— Ta pinda Linėja...

Balsas iš dešinės buvo pažįstamas iki skausmo. Atsisukusi pamatė Eriką Fošlundą. Šalia jo vaipėsi Kevinas Monsonas ir Robinas Seterkvistas. Tie, kurie kadaise užpuolė Eliją su žirklėmis. Tie, kuriuos Linėja ką tik demaskavo visos mokyklos akivaizdoje.

— Gal parodom lesbei? — sušnypštė Robinas.

Kiti du sulinksėjo. Aną Kariną staiga persmelkė pyktis. Ji ir toliau spoksojo į Eriką Fošlundą. Pagaliau šis ją pastebėjo. Ji suvokė, kad paskutinįkart Erikui į akis žiūrėjo pradinėse klasėse. Tada dar nebuvo išmokusi reikiamu momentu nuleisti galvos. Nes dar nežinojo, kad tik taip garantuotai išliks šiame gyvenime.

— Ko žiopsai, kiaule prakaituota? — sušniaukrojo tas.

Per tuos metus sukauptas pyktis perliejo ją kaip koks krioklys. Tačiau šįkart ji tūžo ne ant savęs, kad yra tokia negraži ir nevykusi, nerangi, stora, šlykšti ir apgailėtina. Ji pyko ant Eriko. Ji nekentė jo. Jausmas buvo nuostabus. Jis burbuliavo visame kūne kaip angliarūgštė.

KAD TU APSIMYŽTUM!

Erikui iš akių ji matė, kada tai įvyko. Kažkas jose pasikeitė. Ant džinsų išplito didžiulė tamsi dėmė.

Erikas dairėsi apimtas panikos. Kol kas niekas nepastebėjo, kas atsitiko. Kol kas dar buvo laiko išsigelbėti.

Ir kaip tik tą akimirką pasirodė Ida, lydima savo amžinų pakalikių Julijos ir Felisijos. Ida, ką tik pažeminta visos mokyklos akyse, tučtuojau pasinaudojo proga nukreipti dėmesį nuo savęs. Ji pažvelgė į Eriką. Žvilgsnis slystelėjo žemyn, paskui vėl grįžo prie Eriko veido. Ji neįstengė sulaikyti šypsenos.

— Mažuli, kas čia tau? Apsisisiojau — surypavo tariamai užjaučiamu balsu. Pakankamai garsiai, kad atsigręžtų tie, kurie buvo šalia jos. Paskui tie, kurie stovėjo už jų, ir taip toliau. Nugriaudėjo juokas ir visi atsipalaidavo. Kaip tik to dabar ir reikėjo.

— Nu nieko sau! — garsiai pasakė kažkas.

Ana Karina sugėrė į save kiekvieną akimirkos kadrą. Išsipildė viena slapčiausių jos svajonių. Erikas beviltiškai spoksojo į Robiną ir Keviną, bet tiedu tik darkėsi neatsilikdami nuo kitų. Sumišimo akimirką jo žvilgsnis vėl užkliuvo už Anos Karinos.

— Mižnius, — pasakė ji ramiai.

Erikas puolė bėgti. Buvo girdėti, kaip su kiekvienu žingsniu žlegsi jo batai. Ana Karina triumfuodama žvelgė jam pavymui. Tarsi danguje būtų pragydę tūkstantis angelų.

Senelis visą gyvenimą jai pasakodavo apie vaiduoklius ir antgamtinius reiškinius. Apie virgules, samių noaidus ir senį kraujo užkalbėtoją. Kodėl ji pati negalėtų būti pasakojimo herojė? Kas labiau užsitarnavo magiškų galių nei ji, Ana Karina Nieminen? Amžina persekiojimų auka? Argi ne tai ir yra tobulas teisingumas?

9

Vanesa iš lėto po vieną nusivilko drabužius. Nuo laužo liepsnos atšvaitų jos kūnas liepsnote liepsnojo. Lakis sušvilpė kaip koks chuliganas, Vilis jam trinktelėjo per ranką. Truputį smarkiau, nei derėjo. Vanesa šypsojosi.

Dieve, kaip gera būti girtai. Nusigludina visi kampai, problemos išnyksta. Nusišvilpt ant to košmaro, kuris ištiko jau dusyk — namie priešais veidrodį ir pas Jontį. Ką? Viliui skambinėja Linėja Valin? Koks skirtumas. Greitai jai ant visko bus nusispjaut. Po dvejų metų ji bus pilnametė. Po trejų baigs gimnaziją. Ir tada nieko nelaukdama sės į automobilį ir išvarys iš šio miesto nė neatsigręždama. O iki tol kiek tik lenda džiaugsis gyvenimu.

Vanesa buvo tik su kelnaitėmis ir liemenėle. Ištraukusi Viliui iš rankų butelį naminės su kokakola, sriūbtelėjo kelis didžiulius gurkšnius ir pasileido šokti — lėtai, tarsi galvoje jai būtų skambėjus melodija, kuriai neįmanoma atsispirti. Jai norėjosi, kad Mišelė su Evelina būtų šalia, bet, antra vertus, vienai karaliauti vaikinų kompanijoje irgi neblogai.

— E, striptizo gal nereikia, — sušnypštė Vilis.

Ji ignoravo jį. Atsisuko į kitus.

— Gal kas turit cizą?

Visi penki puolė raustis kišenėse. Mehmetas, gražus, bet žemas vaikinas, ištiesė pridegtą cigaretę. Imdama ją ji tarsi netyčia prisilietė jo pirštų. Jis nervingai išsiviepė. Vanesa beveik girdėjo, kaip jam pasistojo.

— Ar Jontis neateis? — paklausė Lakis, neatplėšdamas akių nuo Vanesos.

— Nepasivelka, — sumurmėjo Vilis.

— Tai faina, — tarė Vanesa. — Man Jontis jau per nervus eina.

Vaikinai pradėjo kikenti. Vilis ėmė širsti.

— Varau maudytis, — pareiškė Vanesa ir patraukė prie vandens.

Virš ežero tarsi milžiniškas prožektorius žibėjo pilnatis. Naktys jau buvo rudeniškos — juodos kaip derva, oras kvepėjo žeme ir grybingais miškais.

Vanesa nusviedė cigaretę. Ši, atsimušusi į vandens paviršių, šnypšdama užgeso. Paskui nusitraukė kelnaites ir liemenėlę, numetė ant žemės ir kyštelėjo koją į vandenį. Buvo šaltesnis, nei tikėjosi, bet vis tiek brido gilyn. Kai vanduo pasiekė liemenį, panėrė.

Ežeras apglėbė kūną. Veidą glostanti vėsa bent kiek prablaivino galvą. Ji paplaukė kelis grybšnius. Aplinkui buvo tamsu ir tylu. Vanduo glamonėjo odą. Ji vėl panėrė, paskui ėmė slysti aukštyn ir pagaliau perplėšė ežero paviršių.

Giliai įkvėpė. Stačia, kojomis mindama vandenį, pirštais persibraukė plaukus, kad priglustų prie galvos. Paskui pažvelgė į kranto pusę. Ugnis — tik mažas taškelis visa gaubiančioje tamsoje. Miškas dunksojo neperregimas. Medžiai iš lėto siūravo vėjyje.

Vilis leidosi prie vandens, tamsoje švytėjo balti marškinėliai trumpom rankovėm.

— Lipk į krantą! — sušuko jis.

— Geriau tu ateik čia! — riktelėjo ji ir sumakalavo rankomis baidydama uodus, kurie tuntais zvimbdami sukosi apie galvą.

— Bliamba, ragas, koks šaltas!

Užuot atsiliepusi ji vėl paniro. Kūnas jau priprato. Ji vartėsi, sukiojosi, kol pati vargiai besusigaudė, kur viršus, o kur apačia. Kai plaučiuose neliko oro, ji ėmė kilti. Prieš išnirdama beveik spėjo pajusti paniką. Nemanė, kad bus taip giliai panirusi. Vėl pažvelgė į kranto pusę.

Vilis, jau nusimetęs drabužius, vienomis glaudėmis stovėjo iki kelių įbridęs į vandenį.

— Oi tu bliaaaamba! — suriko jis.

Vanesa juokėsi.

— Nebūk boba! — šūktelėjo.

Vilis iš lėto keikdamasis brido gilyn, paskui tūptelėjo, kad vanduo apsemtų pečius.

— Bus labai gera, pažadu, — pasakė ji erzindama.

— Tu visą laiką žadi tai, ko negali ištesėti!

Vanesai tai priminė Linėją. Vilio pažadą, kad jie daugiau nebendraus.

Vanesa šiaip jau nėra pavydi. Bet čia — Linėja. Vanesa žino, kad ji metė Vilį. Jei ne Linėja, juodu su Viliu tikriausiai dar būtų kartu. Tačiau neketino klausinėti apie skambutį. Mirs, bet neparodys, kad dėl Linėjos susvyravo pasitikėjimas savimi. Be to, Vanesa niekina merginas, kurios slapčia tikrina savo vaikinų mobiliuosius.

Vilis artinosi plačiais mostais. Ji jau galėjo įžiūrėti jo bruožus. Dar po akimirkos jis pasiekė ją ir apkabino. Šlapi veidai susitiko, ji pabučiavo jį. Po vandeniu kūnai lengvai slydo vienas prie kito.

— Bliamba, kaip tu mane trauki, — sušnibždėjo Vilis tokiu balsu, kad jai pasidarė karšta.

— Kam kalbėt, o kam tylėt, — sukuždėjo ji ir pabraukė pirštu už glaudžių gumos. — Atnešk pledą.

— Ten, kur visada? — paklausė Vilis girtai šypsodamasis.

Ji linktelėjo. Jie vėl ėmė bučiuotis.

— Greičiau, — sušnibždėjo ji ir atsispyrusi nuo jo vandenyje nutolo ant nugaros.

Vilis dažnai ją erzina, kad ji visą laiką nori mylėtis. Bet dėl to ją ir dievina. Ji aiškiai tai žino. Jis net mano, jog tai dėl jo, kad jis toks geras lovoje ir kad ji negali juo pasisotinti. Bet Vanesa visada mėgo seksą. Netgi pirmą kartą jai patiko, nors visi sako, kad skauda. Mylėtis — tai tas pats, kas būti girtai. Bent jau Vanesa pasijunta esanti visatos centras ir pamiršta viską, apie ką nenori galvoti.

Lipdama iš vandens Vanesa nusipurtė: nukrėtė drebulys. Kūnas vėl tapo sunkus lyg švininis. Ji nė kiek neišblaivėjo, nors vandeny nesijautė girta. Lenkdamasi paimti apatinių nuo žemės ir tempdamasi juos ant savęs svirduliavo.

Pakėlusi galvą vėl pamatė mėnulį — raudoną kaip kraujas. Niekada anksčiau nebuvo tokio mačiusi.

Ji įlindo į miškelį. Vilis jau gulėjo ant pledo ir laukė. Tai jų vieta.

— Matei mėnulį? — paklausė ji.

Vilis neatsiliepė, tik paplekšnojo pledą šalia savęs. Ji atsigulė ir jis bematant užvirto ant jos. Pasaulis susiūbavo.

— Man negera, — ji pastūmė jį šalin.

Akimirkos svaigulys. Ji pajuto, kaip kažkas užvaldo kūną. Atsisėdo. Ir visgi atsisėdo ne ji, o kažkas kitas.

— Kas tau darosi? — lyg iš po žemių paklausė Vilis.

Vėl apsvaigo galva. Kokia iškreipta perspektyva. Lyg žiūrėtum ne į tą žiūrono galą. Jos kūnas atsistojo ir taip smarkiai truktelėjo pledą, kad Vilis nusirito ant žemės. Ji susisiautę į pledą ir ėmė žingsniuoti. Kojos pačios nešė, nors buvo tamsu, o žemė buvo duobėta ir akmenuota. Kojos žengė tvirtai, nieko nejausdamos.

Vilis sugriebė ją už peties, apsuko taip, kad matytų akis. Veidas sunerimęs, ji norėjo jį nuraminti, bet nepratarė nė žodžio. Išsivadavo iš jo glėbio ir pasileido tiesiai į naktį. Kažkur netoliese sukrankė varnas.

— Ir apsišik! — suriko Vilis pavymui.

„Man jau turbūt baltoji karštinė“, — pamanė Vanesa.

***

Ana Karina sėdėjo savo kambaryje prie kompiuterio. Spoksojo į ekrane vykstančius pokalbius.

Žemesniosiose klasėse buvo susikūrusi slapyvardį vienoje iš populiariųjų svetainių. Prisiminusi tai kaskart supyksta ant savęs, įtūžta, kad buvo tokia kvaila, kad tikėjosi bent taip susirasti draugų. Jie susirado ją. Ida ir Erikas Fošlundas klasta išgavo iš jos slaptažodį. Ji niekada nepamirš nuotraukų, kurias jie įkėlė jos vardu. Nešvankybių, kurių jie prirašė.

Slapyvardis vis dar egzistuoja. Jie, aišku, pakeitė slaptažodį, kad ji negalėtų ištrinti savo paskyros. Kartais įlenda ten pasižiūrėti. Vien tam, kad primintų sau niekada nepasitikėti žmonėmis. Tai tarsi šašas, kurio ji negali liautis laupiusi.

Ji dažnai skaito tinklaraščius, kur kiti pasakoja apie savo gyvenimą. Kiti žmonės, kurie laikosi nuomonės, jog tai, ką valgė vakarienei, ką vilkėjo, yra taip svarbu, kad trūks plyš privalu tuo pasidalyti su visu pasauliu.

Kartais, kai kas nors per daug verkšlena dėl savo tariamų bėdų, ji taip įsiunta, kad nesusilaikiusi prirašo visokios bjaurasties. Paskui guli neužmigdama iš siaubo, kad tinklaraščio autorius ją suseks.

Ana Karina atsidarė Evelinos, Vanesos Dal draugės, tinklaraštį. Naujausiame rašinyje Evelina dūsavo, kaip žiauriai gaila, kad nusižudė vaikinas iš paralelinės klasės. Ankstesnis rašinys iliustruotas Evelinos ir Jario Mekineno nuotrauka. Jų veidai taip susiploję, kad turbūt skaudėjo. Atrodo, ji sėdi jam ant nugaros ir laikosi įsitvėrusi. „Kaip kokia gražuolė juodaodė iš hiphopo klipų“, — pamanė Ana Karina.

AŠ IR MANO DRAUGAS JARIS...

2 HOT 4 SCHOOL???!!!:P4

Anai Karinai užsiliepsnojo skruostai žiūrint į ekraną. Evelina paskutinė asilė, amžinai kariasi trečiokams ant kaklo. Ir visgi Ana Karina atiduotų bet ką, kad šioje nuotraukoje Evelinos vietoje būtų ji.

Vieniša, toli nuo svetimų akių, tūnodama savo kambaryje ji jau ištyrinėjo kiekvieną Jario veido lopinėlį. O, kaip ji žiūri į jį. Jau tiek metų. Žvilgčioja, šnairuoja, spokso. Bet tik tada, kai įsitikina, kad niekas nemato. Jario tėtis kartais padeda mamai ir seneliui atlikti ūkio darbus. Anksčiau, kol Jaris buvo jaunesnis, ateidavo sykiu su tėčiu. Ana Karina pasislėpdavo savo kambaryje ir nekišdavo nosies, kol jis neišeidavo namo.

Ana Karina jau ketino parašyti ką nors užgaulaus Evelinos komentaruose. Bet staiga pajuto dilgčiojimą kojose — tarsi būtų nutirpusios.

Jau kitą akimirką ji taip staiga pašoko nuo kėdės, kad ta skriete nuskriejo per kambarį.

„Tai ne aš, — pagalvojo siaubo apimta. — Tai ne aš ją apverčiau“.

***

Minu pabudo. Ji stovėjo sode su pižama. Įsispyrusi į šlepetes. Kiek atsimena, prieš tai gulėjo lovoje ir mokėsi. Turbūt užmigo.

Panika ėmė sroventi visu kūnu. Kojos pajudėjo pačios. Ji perėjo sodą ir patraukė į gatvę.

Ar tai sapnas? Ne. Ji tikra. Ji bandė sustoti, eiti atgal, apsisukti, bėgti į kitą pusę. Bet kūnas nepermaldaujamai veržėsi į priekį.

Gatvės buvo tuščios. Naktis tyli. Girdėjosi tik, kaip į asfaltą brūkši plastikinių šlepečių padai. Ir jos pačios kvėpavimas. Ji pabandė surikti, bet tik silpnai suinkštė.

Situacija protu nesuvokiama. Absurdas mėginti ją paaiškinti logiškai. Bet tik logiškai mąstydama Minu, apimta panikos, gali neišprotėti. Ji mėgino prisiminti, ar nėra ko nors panašaus skaičiusi. Bet mintys slydo keliais, kur ją siautė dar didesnė baimė. Proto liga. Apsėdimas.

Galiausiai ji pabandė apskritai liautis galvoti.

Priėjusi plentą Minu pamatė iš kairės atidundantį sunkvežimį. Kūnas net nepristabdė, žengė tiesiai į važiuojamąją dalį. Sunkvežimis ėmė signalizuoti. Viduje Minu suspiegė nesavu balsu. Žemė vibravo po kojomis — šios žengė tiesiai į tikslą. Ji pasiryžo iškęsti akimirką, kai kūnas bus partrenktas ir suknežintas ant kelio dangos.

Bet taip neįvyko.

Ji nesuvaikė, ar tai metalo pabaisa, ar vėjo gūsis lyžtelėjo jai nugarą. Pratisai signalizuodamas, greičio nemažindamas sunkvežimis prašvilpė pro šalį, bet Minu, saugi, jau buvo kitoje kelio pusėje.

Kojos ėmė kopti stačiu geležinkelio pylimu, einančiu palei plentą. Ji paslydo ant šlapios žolės, pametė šlepetę. Padą gėlė nuo šaltos žemės. Ji kopė aukštyn. Juodame danguje švietė kraupiai raudonas mėnuo.

„Taip negali būti“, — pamanė ji.

Pasiekusi viršų pasileido geležinkelio bėgiais. Netrukus pametė ir kitą šlepetę.

Palei geležinkelį miškas tankėjo. Ryški mėnesiena apšvietė bėgius. Minu dingtelėjo: „Keista. Mėnuo toks raudonas, o šviečia tokia pat vaiduokliška balta šviesa.“

Ji įsitempusi klausėsi, ar neatlekia traukinys.

Geležinkelio linija nakties metu naudojama retai, bet kartais net jos namuose girdėti, kaip dunda begaliniai prekiniai ešelonai.

Prieš akis šmėstelėjo sraunus upelis ir senasis žvyrkelis. Juo beveik niekas nevažinėja nuo to laiko, kai per Engelsfošo vidurį buvo nutiestas plentas. Iki čia atklysta tik pavieniai grybautojai ar raiteliai.

Staiga Minu pakeitė kryptį. Nučiuožusi kitoje pylimo pusėje ji pasuko į žvyrkelį. Kojos nutirpo. Bet ji nesustojo.

Žvyras badė kojas. Virš galvos paukštis suplakė sparnais. Toli priekyje ji pamatė Tyrulius, seniai uždarytą kultūros parką. Vielinis aptvaras, juosiantis teritoriją, buvo prairęs net keliose vietose. Aukšti krūmai, kadaise kruopščiai karpyti suteikiant jiems išmoningiausias formas, kerojo į visas puses.

Minu pateko į vidų pro arkinius vartus su užrašu TYRULIAI, praėjo senąją bilietų kasą, užkaltą sutrūnijusiomis lentomis, išvydo apvalią šokių aikštelę smailiu stogu, primenančiu cirko palapinę. Tolėliau stovėjo apgriuvusi raudonai dažyta būdelė uždarytu langeliu. Virš jo didžiulėmis baltomis raidėmis buvo parašyta: DEŠRELĖS.

Kitados ši vieta buvo kupina juoko, gyvybės ir vilčių, todėl dabar, apleista, atrodė net grėsminga. „Bet ji anaiptol nėra apleista“, — staiga suvokė Minu.

Šokių aikštelės šešėlyje kažkas stovėjo.

Minu kojos sustojo kaip įkastos. Pavidalas žengė iš ūksmės, įgaudamas ryškius kontūrus. Minu bematant jį atpažino.

Tai buvo mokyklos ūkvedys.

10

— Mano vardas — Nikolausas, — pareiškė ūkvedys iškilmingai.

Jis vilkėjo senamadį juodą kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo raudonai ir mėlynai dryžuotą kaklaraištį, avėjo ką tik nublizgintus batus. Tarsi būtų išsipuošęs.

— Sveika, Išrinktoji, — tarė jis, — tu, kuri keliavai į šią švęstą vietą naktį, kai mėnulis apsipila raudoniu!

Jis iškėlė rankas į dangų. Minu suprato, kad vėl gali valdyti kūną, nes instinktyviai žingtelėjo atgal.

— Pranašystė išsipildė! — sustugo vyriškis kraupiu balsu ir Minu neliko jokių abejonių, kad jis sunkus psichinis ligonis.

— Atsiprašau?

Bet ūkvedys burbėjo toliau nė neišgirdęs klausimo.

— Tu ir aš buvome pažadinti iš snaudulio. Ir štai mūsų akys atsivers! Netrukus išauš valanda, kai išsipildys mūsų likimas!

Nikolausas lūkestingai žvelgė į Minu.

— Jūs turbūt suklydote dėl manęs, — ištarė ji tyliai.

Jo žvilgsnis kaustyte prikaustė ją.

— Pasakyk man — ar atėjai laisva valia? O gal tave čia atvedė mistinė jėga? Kažkas, ko neįstengia suvokti žmogaus protas?

Minu nesumojo, ką sakyti. Iš kur jis žino?

Nikolausas patenkintas linktelėjo.

— Kas jūs toks iš tikrųjų? — paklausė ji.

— Mane vadina Nikolausu Elingijum. Aš — tavo palydovas. Tu — Išrinktoji.

— Kam aš išrinkta? — paklausė Minu.

— To aš dar nežinau, — nekantriai atrėžė Nikolausas.

— Vadinasi, apie tai, kas čia vyksta, jūs žinote tiek pat kiek ir aš?

Jis ėmė mirkčioti.

— Ne. Tai yra... Turėsim būti kantrūs. Aš bandau iš tamsos iškelti prisiminimus, bet tai tas pats, kas stengtis ranka nutverti saulės zuikutį. Mes kaip ėriukas, kurį vos gimusį apakina šviesa...

— Aš einu namo, — tarė Minu.

Nikolausas nutildė ją. Jo žvilgsnis įsmigo kažkur jai už nugaros. Šaltas vėjas palindo po pižamos švarkeliu.

— Kažin kas šmėkšo šešėliuose, — sušnibždėjo jis.

Minu prisiminė pavidalą gatvės žibinto šviesoje ir ją nukrėtė šiurpas.

Ji išgirdo, kaip kažkam po kojomis sugirgždėjo žvyras prie įėjimo į kultūros parką. Ji iš lėto atsigręžė.

Iš pradžių Minu Vanesos neatpažino. Plaukai buvo šlapi, prilipę prie kiaušo. Ji suirzusi draskė iš garbanų lapus. Makiažas, visada tobulai paryškinantis rudas akis, nutekėjęs per skruostus. Įsisupusi į pilką vilnonį pledą, po kuriuo Minu užmatė leopardines kelnaites ir tokią pat liemenėlę.

— Nieko nesuprantu... — sumurmėjo Nikolausas, su siaubu spoksodamas į Vanesą.

— Kas čia darosi, bliam, ir kas tu toks? — išpyškino toji.

Ji akivaizdžiai stengėsi neparodyti, kad yra mirtinai išsigandusi.

— Aš esu Nikolausas. Palydovas, kuris... palydės Išrinktąją, — pasakė kiek galėdamas oriau.

Vanesa mažumėlę siūbavo, sunkiai išlaikydama pusiausvyrą. Turbūt girta. Antraip ko lakstytų po mišką pusnuogė?

— Palauk, — tarė Vanesa. — Juk tu — tas šiurpena ūkvedys.

Nikolausas sutrikęs išspaudė grimasą.

— Be kita ko, — pasakė jis.

Vanesa įsispoksojo į Minu, tarsi tik dabar būtų ją išvydusi.

— Ką judu čia veikiat?

Minu pasijuto įžeista, kad Vanesa suplakė ją su Nikolausu. Juk tai jiedvi, ji ir Vanesa, yra atsidūrusios toje pačioje situacijoje, negi ji nemato?

Ūmai pledas nuslydo apnuogindamas liemenėlę.

— Vaikeli, prisidenk! — nustėro Nikolausas.

— Tai nustok žiopsot, iškrypėli! — purkštelėjo ji, užsitraukdama pledą.

Nikolausas žingtelėjo atbulas. Jis aiškiai buvo sukrėstas.

— Niekas taip negodoja dailiosios lyties kaip aš... Atsakinėk tik į mano klausimus. Ar atėjai čionai laisva valia? O gal tave atvedė galinga mistinė jėga? Kažkas, ko nesuvokia žmogaus protas?

Paklausė to paties, bet visiškai kitaip nei Minu. Ji aiškiai matė, kad Nikolausas tikisi išgirsti ne.

— Pritrenksiu, jei čia tavo darbas, — atkirto Vanesa.

Nikolausas tarsi suzmeko.

— Man irgi tas pats atsitiko, — tarė Minu Vanesai. — Lyg kas būtų įsliuogęs į mane.

Prie įėjimo sugirgždėjo žvyras.

Vanesa su Minu atsisuko.

Ana Karina. Flanelinių marškinių apačia nudriskusi. Kojos iki pusės blauzdų aplipusios žemėm, moliu ir dar dievai žino kuo. Ji sunkiai lekavo, žandai liepsnojo nuo fizinės įtampos.

Tai buvo ta pati Ana Karina, ir vis dėlto ne ji. Visa, sakytumei, įsiaudrinusi. Tokios jos Minu niekada anksčiau nebuvo mačiusi.

Nikolausas išplėtė akis.

— Dieve, padėk man, — sumurmėjo. — Jos trys.

— Keturios, — pasakė Vanesa, besdama į Rebeką Mulin, staiga išdygusią Anai Karinai už nugaros.

Rebeka mūvėjo treningo kelnes, vilkėjo bliuzoną. Susigūžusi sustojo, pašnairavo į kitas.

Po akimirkos kažkas palietė Minu ranką. Kryktelėjusi kaip pašauta antis ji atsigręžė. Linėja. Vilkėjo vis dar ta pačia juoda striuke su gobtuvu. Akys pasruvusios krauju, žvilgsnis neramus.

— Minu, kas čia darosi? — paklausė ji. — Ar čia iš tikrųjų?

— Panašu, — atsiliepė Minu.

— Tuoj nušoksiu nuo proto, — sušnibždėjo ji, žvairuodama į Vanesą ir Nikolausą.

— Nenušoksi...

Linėja neklausė. Dar smarkiau sugniaužė Minu ranką, pamačiusi kažką jai už nugaros.

Atsisukusi Minu išvydo Idą Holmstriom. Šviesūs plaukai pasklidę ant pečių, aplink kūną plaikstėsi balti nėriniuoti naktiniai marškiniai. Tarsi nužengusi iš seno nespalvoto siaubo filmo. Pakaklėje žybčiojo sidabrinė širdelė. Akys dėbsojo tuščios lyg zombio.

Minu žiūrėjo į Nikolausą, kažką burblenantį panosėje ir pirštais braukantį vešlius žilstelėjusius plaukus.

— Turėjot būti tik viena! — sušuko jis. — Taip parašyta. Išrinktoji turi atkeliauti į švęstą vietą raudono kaip kraujas mėnesio šviesoj. Aš ją turiu pasitikti ir nulydėti... — griausmingas balsas virto šnabždesiu: — Išrinktoji gali būti tik viena. Iš kur man dabar žinoti?..

Jis nutilo, ir Minu suprato, kad kas nors turi griebti jautį už ragų.

— Ar visos čia atėjot kaip radijo bangomis valdomi robotai?

Visi iškalbingai tylėjo. Minu pajuto nežmonišką palengvėjimą. Kad ir kas čia vyktų, ji ne viena.

— Gerai, tada mes visos atkeliavome čionai raudono kaip kraujas mėnesio šviesoj.

— Palaukit... — pasakė Nikolausas.

Balsas buvo pridusęs. Minu matė, kaip jis mintimis grumiasi su miglos skraistėmis. Staiga žodžiai pabiro kaip žirniai:

— Ne veltui mes pabudome iš snaudulio. Išrinktoji ves į kovą su blogiu, o aš ją lydėsiu. Išrinktajai pavaldžios beribės galios, ir tik ji gali išgelbėti mus nuo pragaišties.

Ana Karina nusibloškė plaukus nuo veido ir įsistebeilijo į Nikolausą.

Visos kitos galit eiti namo, — pareiškė ji. — Aš esu Išrinktoji.

***

— Anai Karinai širdis daužėsi taip, kad atrodė, sprogs. Visų akys susmigo į ją. Nors Nikolausas minėjo blogį ir pragaištį, kalbėti šių merginų akivaizdoje Anai Karinai buvo daug baisiau nei pats Armagedonas. Tačiau šią akimirką ji privalėjo neprarasti drąsos. Juk žinojo, kad sako tiesą.

— Aš galiu priversti kitus ką nors daryti. Vakar priverčiau, šiandien — vėl, — pasakė ji, jausdama, kad kalba per greit ir dėl to gali pasirodyti kvailai.

— Gal paskambinkit kas nors į psichiatrinę, — leptelėjo Ida ir ėmė nenatūraliai kikenti kaip kudakuojanti višta.

Ji tikėjosi, kad kitos ją palaikys. Bet niekas daugiau nesijuokė. Niekas iš Anos Karinos nesijuokė. Tik Ida. Šlykšti šlykšti Ida.

Viltys dar kartą išsipildė. Baimė nugrimzdo gilyn, palikdama tik gryną neapykantą, siaubingai stiprią ir negailestingą. Ji yra Išrinktoji. Ji parodys joms.

SAKYK TIESĄ — įsakė ji. — SAKYK TIESĄ, KODĖL ŠIANDIEN AKTŲ SALĖJ SKAITEI EILĖRAŠTĮ.

Idos lūpos sukrutėjo, ji išblyško. Bandė susičiaupti, nuryti žodžius. Tačiau jie veržėsi laukan kaip vėmalai.

— Perskaičiau tą eilėraštį, kad visi pamanytų, jog man ne tas pats. Bet man tas pats. Man atrodo, kad taip ir reikia — geriau tegu tokie kaip Elijas nusižudo.

Linėja puolė Idą, bet Minu su Rebeka laiku spėjo ją sugriebti.

— Aš nenorėjau... — sušnibždėjo Ida susiėmusi už gerklės. Ji žiūrėjo į Aną Kariną. — Tu privertei mane, žiurke!

— Tu! — pratrūko Nikolausas su palengvėjimu, nenuleisdamas nuo Anos Karinos akių. — Tu esi Išrinktoji!

— Atsiprašau, — pareiškė Vanesa. — Bet aš kurią čia dieną tapau nematoma.

Ana Karina vėl pyktelėjo. Gal Vanesa nesupranta, kad jau per vėlu? Dabar Anos Karinos eilė būti dėmesio centre.

— Aš tyčia nesistengiau, — kalbėjo toliau Vanesa. — Bet ėmė ir atsitiko. Du kartus.

Nikolausas spoksojo į ją su siaubu akyse. Šitos dar negalima pavaryti.

— Aš negaliu to paaiškinti, — iš reto pradėjo Rebeka. — Bet nelaimė aktų salėje šiandien... Tai aš ją prišaukiau.

Pykti ant Rebekos Anai Karinai sunkiau, Rebeka jai patinka.

— O kitos, ar jautėt ką nors neįprasta? — paklausė Minu. — Be to, kad atsidūrėt čia? — niekas neatsiliepė, todėl ji kalbėjo toliau: — Aš sapnavau, kad esu užrakinta kažkokiame požemyje kitoje epochoje. Kitame sapne važiuoju vežimu. O atsibudus mano plaukai atsidavė...

— ...gaisro dūmais, — įsiterpė Linėja.

— Bet šiaip nieko keisto daugiau nepastebėjau, — sumurmėjo Minu.

Minu pratusi būti geriausia, ir Ana Karina mato — ji nusivylusi, kad neturi jokių stebuklingų galių. Minu, aišku, mano, kad puikiai tą slepia, bet Ana Karina ją kiaurai permato. Ji ekspertė. Amžinai nugrūstas į antrą planą daraisi pastabus.

— Aš irgi ne, — pritarė Linėja.

Visi sužiuro į Idą.

„Kad tik ji neturėtų jokių galių, — maldavo mintyse Ana Karina. — Nes tada pasaulyje nebūtų jokios teisybės.“

— Tai aš jau čiuošiu, — pareiškė Ida.

— Palauk truputį, — pabandė suturėti Rebeka.

— Nieko aš nelauksiu. Aš neprisidedu! Nenoriu jūsų matyti! Debilės, užknisot negyvai!

— Ar tu nieko keisto nesapnavai? — paklausė Rebeka.

Ana Karina nesuprato, kam Rebeka švaisto laiką Idai. Juk niekas nenori, kad ji pasiliktų.

— Gal ir sapnavau! — suriko Ida jau beveik falcetu. Paskui žvilgsnis sugriežtėjo. — Rebeka, mes ir toliau galėsim draugauti, jei eisi su manim dabar pat.

Rebeka nedvejojo nė akimirkos.

— Aš pasilieku, — pasakė ji.

— Aš viską papasakosiu G., tada pamatysi, — pagrasino Ida ir pasisuko eiti.

Bet toli nenuėjo.

***

Rebekai pasirodė, kad viskas vyksta kaip animaciniame filme. Ida sustojo per pusę žingsnio. Lyg būtų atsitrenkusi į sieną. Rebeka net išgirdo bommm, kaip filmuke, kai animacinis kojotas visu greičiu įlekia į duris, nupieštas ant uolos. Ji jau laukė, kad kitą akimirką pamatys Idai aplink galvą besisukančius paukščiukus.

Ida susvirduliavo vis dar nugara į jas.

— Ida? — pašaukė Rebeka.

Neatsiliepė. Stovėjo sustingusi.

O paskui pajudėjo.

Ne pati. Kažkas atvilko Idos kūną atgal prie jų. Suglebusi ji kybojo nematomam glėby per sprindį nuo žemės. Paskui nuplaukė oru pirštų galais vos siekdama žvyrą.

Rebeka priėjo arčiau Minu. Vanesa atrodė išsigandusi. Linėja atsitraukė kelis žingsnius atatupsta. Ana Karina nuslinko prie Nikolauso.

Taip stovėdami jie sudarė neuždarą, bet vientisą ratą. Jo viduryje sklandė Ida.

Jos galva buvo nusvirusi ant krūtinės, veidas — be gyvybės ženklų. Iš praviros burnos vinguriavo dūmų ar garo srovelės, tarsi ten būtų buvę labai šalta. Vėl viskas nutyko. Rebeką nukrėtė keistas drebulys. Oda pašiurpo, rankų plaukeliai pasišiaušė. Oras įsielektrino.

Ida iš lėto pakėlė galvą.

Ne, suvokė Rebeka. Idos galvą kažkas pakėlė.

Idai per lūpų kamputį nutįso baltų gleivių siūlelis, iš lėto tekėdamas smakru. Sustingo. Nulašėjo ant žemės. Burna užsivėrė. Akys atsimerkė. Vyzdžiai išsiplėtę dėbsojo kaip neregio. Ir vis vien atrodė, tarsi tas žvilgsnis žiūrėtų tiesiai Rebekai į vidų, matytų jos širdyje viską, net tai, ko nežinojo nė ji pati.

— Nebijokite. Ši vieta saugi.

Tai buvo Idos balsas ir vis dėlto ne Idos. Švelnus ir kupinas šilumos.

— Čia priešai jūsų neras. Tik čia esate saugios. Tik čia galite susitikti visos kartu. Nuo kitų turite slėpti savo draugystę.

— Ir mokykloje? — paklausė Ana Karina.

Idos veidą iškreipė grimasa.

— Ypač mokykloje. Ten tūno blogis.

— Aš taip ir žinojau, — sumurmėjo Linėja.

Ida apsidairė.

— Ratą sudaro septyni. Vieno trūksta, — vieniša ašara nuriedėjo jos skruostu. — Vadinasi, kova jau prasidėjo.

— Ko trūksta? — paklausė Nikolausas.

— Elijo, — sušnibždėjo Linėja.

Ida linktelėjo. Nikolausas buvo sukrėstas. Rebekai atrodė, kad ji supranta, kaip jis jaučiasi. Trūko vienos detalės. Todėl dėlionė liks amžinai nebaigta.

— Jei blogis nugalės, pasaulį praris gaisro liepsnos, — toliau kalbėjo Ida. — Dvejoti nėra kada. Blogis daug arčiau nei manote. Jis ieško jūsų. Privalote išmokti panaudoti savo galias ir visos drauge tapti stiprios. Jūs reikalingos viena kitai.

Rebekai atrodė, kad girdi šnabždesius miške. Tarsi aplinkui esančių nematomų būtybių pritarimą. Jau kitą akimirką Ida pažvelgė tiesiai į Rebeką, ir jos galvoj suskambo balsas — švelnus, meile alsuojantis kuždėjimas.

Tu privalai jas vesti, Rebeka. Jos priešinsis, bet joms tavęs reikia. Tavo uždavinys — sustiprinti tarpusavio ryšį. Bet tai, kad skyriau tau šią užduotį, bus mudviejų paslaptis. Supranti?

Rebekai liko tik linktelėti. Ida žvilgtelėjo į ją palankiai ir kreipėsi į kitas.

— Pasitikėkite viena kita. Pasitikėkite Nikolausu. Netrukus jis prisimins dar daugiau ir galės jums pagelbėti, — pasakė ji balsu.

Ida sielvartingai žvelgė į Nikolausą. Jo ledo mėlynumo akys blykstelėjo.

— Nepasikliaukite niekuo kitu, — kalbėjo ji toliau. — Nei tėvais, nei broliais ar seserimis. Nei draugais. Nei didžiausia meile. Ir nepamirškite: RATAS yra atsakymas.

Ida susmuko ant žemės, Minu pribėgo prie jos. Rebeka ir kitos — iš paskos. Visos susibūrė prie Idos.

— Kas tu tokia? — paklausė Minu.

— Aš esu jūs. Jūs esate aš. Mes — tai viena. Atsakymas yra RATAS.

— Su kokiu blogiu mes turime kovoti?

Tyla. Akių vokai suplazdėjo, svetima esybė paliko Idos kūną. Šis visiškai nurimo. Ore sklaidėsi silpnas gaisro dūmų tvaikas.

— Ar ji... ar ji negyva? — paklausė Vanesa.

Minu atsargiai pridėjo pirštus Idai prie miego arterijos.

— Gyva.

— Vadinasi, tai įmanoma, — pasakė Nikolausas. — Jūs visos — Išrinktoji. Visos kartu.

Rebeka žvelgė į kitas. Šešis žmones, neturinčius nieko bendra, suvienijo didi nepaaiškinama jėga. Akimirksniu apėmė jausmas, kad taip ir turi būti. Jos turi būti kartu. Taip turėjo būti visada.

Ida pramerkė akis ir įsispoksojo į jas.

— Kaip jautiesi? — paklausė Rebeka.

— Jei ir dabar neleisit man eiti, imsiu rėkti, — atrėžė Ida.

11

Sename garstyčių spalvos Nikolauso hiate vietos visoms neužteko. Rebekai su Minu iki namų buvo arčiausiai, tad jos pasisiūlė grįžti pėsčios.

Minu pašnairavo į Rebeką. Jiedvi tylėjo nuo to momento, kai išėjo iš Tyrulių. Tokia tyla slėgė.

Minu bijojo, kad tik nebūtų visko įsivaizdavusi. Jai kartais sunku atskirti fantaziją nuo tikrovės. Mintyse ji linkusi silpnus, vos pastebimus ženklus neproporcingai padidinti.

Mokykloje niekada nebijo kelti rankos, nes ten ji žino, apie ką kalba. Tačiau dabar, likusi viena su dailia ir visų mėgstama Rebeka, neteko žado.

Po visų nakties įvykių neturėjo būti keblu rasti bendrą kalbą. Bet kuo labiau Minu stengėsi, tuo sunkiau buvo sugalvoti, ką pasakyt. Viskas atrodė juokinga ir lėkšta, nors verk. Gerai tiems, kurie pliurpia ir nesuka sau galvos.

— Tikiuosi, nesutiksim pažįstamų, — pagaliau prabilo Rebeka.

Minu linktelėjo, jausdama palengvėjimą, kad tyla pagaliau nutraukta.

— Taip, tikrai. Laimė, kad ne savaitgalis. Ne dėl to, kad savaitgaliais daug žmonių, bet vis tiek rizika didesnė. Dabar neturėtume ant ko nors užšokti, juk dar baisiai anksti, dauguma turbūt parpia. Nebent kas išeitų šuns pavedžioti...

Minu norėjo trenkti sau per galvą. Ir vėl ji kaip visada. Iš pradžių tyli kaip žuvis, bijo pratart žodį gerai neapgalvojusi. O po minutės — jokių stabdžių, pliurpia, kas ant seilės užplaukia, rėžia kiekvieną mintį, kuri tik teikiasi krustelėti smegeninėje.

— Nebent... — Rebeka šyptelėjo.

Jos priėjo plentą. Minu atidžiai pažiūrėjo į abi puses, ar nėra arti sunkvežimių.

Ar pažinojai Eliją? — paklausė Rebeka.

— Nepažinojau. Visai ne. O tu?

— Ne. Bet toks jausmas, lyg būčiau pažinojusi...

Rebeka stabtelėjo ir atsisuko į Minu. Jos ilgi šviesiai rusvi plaukai švelniai garbanojosi aplink veidą. Akys mainėsi mėlynais ir pilkais atspalviais. Bruožai tobuli, oda — lygutėlė, atrodo kaip fotošopu išdailinta. Akių neįmanoma atplėšti.

— Nežinau, kaip paaiškinti, — pasakė Rebeka. — Bet niekas nepasikeistų net jei būtume geriausios draugės. Vis tiek nepažinotume viena kitos taip, kaip dabar pažinsime. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Kad mes susijusios saitais, nieko bendra neturinčiais su tuo, kas buvome iki šios nakties.

Minu dvejojo. Tam tikra prasme ji suprato, ką Rebeka turi omeny. Ši naktis — ekstraordinarinis potyris, ir tai dar švelniai pasakyta. Bet Minu neturi nepažintos, mistinės galios, verčiančios daiktus judėti ar žmones sakyti tiesą. Ji nejaučia jokių vidinių permainų.

— Aš tik sapalioju, — Rebeka atsainiai mostelėjo ranka.

Jos vėl pradėjo eiti.

— Įdomu, kokia buvo Elijo galia, — tarė Minu, kai tyla vėl ėmė slėgti.

— Gal ir jis dar nebuvo jos atskleidęs. Nei tu, nei Linėja, nei Ida nieko ypatingo nepastebėjot, išskyrus sapnus.

— Tai atseit Ida šįvakar niekuo neišsiskyrė? — paklausė Minu.

Jai pasirodė, kad žodžiai atžarūs. To ji tikrai nenorėjo. Bet Rebeka tik sukikeno.

— Jei atvirai, truputį tau pavydžiu, — pasakė Minu. — Aš visada norėjau turėti ypatingų galių.

— Tavo ypatinga galia turbūt yra tavo smegenys, — atrėmė Rebeka. — Juk tu pasikausčius kaip niekas kitas. Galbūt todėl mums tavęs ir reikia.

— Vadinasi, tu moki priversti daiktus skraidyti, o aš moku... galvoti?

Rebeka nusijuokė. Jos juokas nebuvo piktas. Minu, matyt, ir vėl nejučia pasakė kažką juokinga. Tai nieko gero nežada, mat stengdamasi žmones prajuokinti Minu visada patiria fiasko.

— Aš tik noriu pasakyti, kad kažkur slypi atsakymai į viską, ką norime žinoti. Ir jei kas juos gali surasti, tai tik tu. Mes nelauksim, kol Nikolausas ką nors prisimins. Turime ieškoti pačios, — pasakė Rebeka. — Be to, gal tavo ir Linėjos galios dar nepasireiškė. Manosios atsirado visai netikėtai.

Rebekos žodžiai iš tiesų buvo logiški. Blogiau nebus, tik reikia kantrybės. Ir jeigu ji, prisiekusi kalike, gali kuo nors padėti, tai...

Ir tada ji prisiminė vieną dalyką. Gal ir ne pasaulio pabaiga, bet netoli to. Minu sustojo kaip perkūno trenkta.

— Kas yra? — paklausė Rebeka.

— Rytoj chemijos kontrolinis raštu, — pasakė Minu. — Nespėjau pasimokyti.

***

Linėja gyvena aštuonių aukštų name šalia Sturvalio parko. Tai vienas tų miesto namų, kur pusė butų užkalti, nes niekas juose negyvena.

Laiptinėje smirdėjo šlapimu. Vanesa suraukė nosį, Linėja kreivai šyptelėjo.

— Maloniai prašom į penkių žvaigždučių viešbutį, — pasakė.

Ji atidarė lifto duris, jos sulipo. Liftas iš lėto šliaužė aukštyn. Vietos tikriausiai pakaktų dešimčiai žmonių. Vanesa veidrodyje išvydo savo veidą. Atrodo kaip auka iš siaubo filmo, kurią kažkas vijosi per mišką: plaukai prisivėlę lapų, makiažas išterliotas.

Jai staiga toptelėjo, kad reikėtų paskambinti Viliui. Bet skolintis iš Linėjos mobilųjį ir skambinti Viliui būtų visai be ryšio.

Vanesa ėmė gailėtis, kad sutiko užeiti pas Linėją pasiskolinti drabužių. Antra vertus, negali gi ji parsidanginti namo apsisiautusi pledu.

Linėja atidarė lifto duris ir išlipo. Vanesa akimirksniu pastebėjo užrašą prie pašto angos duryse: L. Valin.

— Turi nuosavą butą? — paklausė eidama iš paskos.

— Taip, — atsakė Linėja, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje, ir atrakino duris.

Prieškambaryje Linėja nusispyrė batus ir įėjusi į svetainę uždegė kelias lempeles, stovinčias ant grindų. Kambarys paskendo rausvų ir raudonų gaubtų skleidžiamoje švelnioje šviesoje.

Tai buvo apšiuręs komunalinis dviejų kambarių butas plastikinėmis grindimis ir baltais tapetais su mažomis mėlynomis gėlytėmis. Bet sienos vos matėsi iš po gausybės paveikslų, afišų ir žurnalų iškarpų. Svetainėje stovėjo didžiulė sofa, apklota netikro raudono aksomo atraiža. Priešais — juodai dažyta medinė skrynia, atstojanti staliuką. Šalia sofos tupėjo didžiulė fajansinė pantera. Mažyčiai įtrūkimai ant juodo jos kūno sudarė baltą tinklą.

— Cool, ane? — paklausė Linėja. — Kažkas išmetė. Ligoniai.

— Išmetė?

— Beveik visi mano daiktai iš šiukšlyno.

Vanesa truputį iš arčiau apžiūrėjo sieninę galeriją. Tai buvo serija klaikių nuotraukų su klouno kostiumu vilkinčiais gyvūnais, aliejinės tapybos darbas, iš pažiūros vaizduojantis idilišką kraštovaizdį, jei neminėsim balta suknele vilkinčios moters, kadaruojančios medyje. Du už rankų susikibę besišypsantys žmonės užvirtusiomis baltomis akimis. Paveikslai ir nuotraukos Vanesai patiko, bet muzikos grupių afišos jai ničnieko nesakė. Didžiuma grupių iš Azijos, pavadinimų ji nė girdėti nebuvo girdėjusi.

Suskambėjo Linėjos mobilusis. Ji išsitraukė jį iš kišenės, žvilgtelėjo į ekranėlį, susiraukė ir padėjo telefoną į šalį.

Vanesos žvilgsnis užkliuvo už didžiulio juodo medinio kryžiaus, kabančio ant sienos. Jis visas buvo nusagstytas mažais sidabro spalvos metalo gabalėliais.

— Gražu, — pasakė tik tam, kad ką nors pasakytų.

Linėja priėjo, atsistojo šalia Vanesos, pirštu perbraukė kryžių. Nagai lakuoti ryškiai rožiniu laku, jau pradėjusiu luptis.

— Elijas padovanojo. Jis iš Meksikos. Matai šituos mažus simbolius? Tai viskas, nuo ko šis kryžius saugo. Va, pavyzdžiui, lūžusi koja. Verkiančios akys... O čia sergantis arklys.

Vanesa nervingai nusijuokė ir apsimetė žiūrinti, bet galvoje dabar buvo tik tai, kad Linėja stovi šalia, taip arti, kad Vanesa juto nuo jos kūno spinduliuojančią šilumą. Net per pledą. Paskui vėl suskambėjo mobilusis.

— Eina šikt, — suniurzgėjo Linėja piktai.

Ji vėl atmetė skambutį.

— Kas čia skambinėja? — paklausė Vanesa.

— Šiaip, bernas. Neįsikala į galvą, kad laikas nustoti.

Vanesa matė, kaip kažkas tvykstelėjo Linėjos akyse. Kažkas, kas priminė... užuojautą? Pilve išaugo kietas gumulas, Vanesa skubiai nusuko akis. Staiga ji suprato, kas skambina. Bet tiesiai šviesiai neklaus ir nesižemins.

— Mat kaip, — tepasakė.

— Pasižiūrėk, ką rasi spintoj, — Linėja parodė miegamojo duris.

Žaliuzės nuleistos, Vanesa klupinėjo palei sieną, kol rado jungiklį.

Lova plati, neklota. Bet Vanesos žvilgsnį patraukė siuvimo mašina ant grindų šalia darbastalio, nukrauto audiniais ir skrynelėmis su siūlų ritėmis ir sagomis.

— Tu siuvi? — pasiteiravo Linėjos, kai ši įėjo į kambarį.

Toji paprasčiausiai linktelėjo, ir Vanesa suprato, kad tai ir asilui aišku. Antraip kuriam galui jai ta siuvimo mašina? Bet svarbiausia — kodėl viskas, kad ir ką pasakytum prie Linėjos, išeina nei į tvorą, nei į mietą?

— Spintos durų vidinėj pusėj yra veidrodis, — Linėja ištiesė jai pakelį makiažo servetėlių.

Vanesa pravėrė prigrūstą spintą. Visi drabužiai — nelyginant kostiumai iš japoniškos „Alisos stebuklų šalyje“ siaubo filmo versijos. Kad ir ką apsivilktum, vis vien atrodys, kad persirengei Linėja.

— Imk ką nori, — pasakė Linėja išeidama.

Svetainėje suskambo telefonas. Nuaidėjo keturi signalai. Linėja neatsiliepė.

Vanesa ėmė žiūrinėti drabužius, sutarškėjo pakabos. Galop išsirinko mažiausiai į akis krintančią aprangą: trumpą juodą sijoną, baltus marškinėlius ir putlių siūlų juodą megztuką. Ji apsirengė, prieš veidrodį nusišluostė makiažą ir išsirinko mišką iš plaukų. Vaizdas visai neblogas.

— Rytoj mokykloj atiduosiu. Ta prasme, šiandien, — pasakė Vanesa grįždama į svetainę su pledu rankose.

Linėja nusikamavusi drybsojo ant sofos. Kojos buvo nukarusios nuo ranktūrio.

— Aš šiandien pabūsiu namie. Bet nieko tokio, kitą kartą atiduosi, — ištarė mieguistu balsu.

„Kitą kartą, — pamanė Vanesa. — Na taip, dabar būsim priverstos bendrauti“.

Ji, Linėja, Minu, Ana Karina, Rebeka ir Ida. Jei tam, kad išgelbėtų pasaulį, jos turės bendradarbiauti, tai reikalas, deja, gana beviltiškas. Sorry, milijardai pasaulio gyventojų, jūsų išsigelbėjimas kybo ant Idos Holmstriom plauko.

— Eina šikt, kaip aš jos nekenčiu, — sumurmėjo Linėja.

Vanesa atsisuko.

— Ko tokios?

— Idos. Jei mus medžioja blogis, tikiuosi, kad pirmą pagaus Idą, — pasakė Linėja.

Jos lūpų kamputyje žaidė šypsenėlė. Vanesa susiprato, kad ir pati yra išsišiepusi. Kurį laiką jos žiūrėjo viena į kitą.

— Čia Vilis skambinėja, ar ne? — neiškentusi paklausė Vanesa.

— Taip.

— Ar jūs... vėl pradėjot susitikinėti?

Praėjo sekundė, dvi. Linėja iš lėto atsisėdo.

— Ne.

— Tai ko jis nori?

Linėja nusuko akis.

— Sakyk gi, — paprašė Vanesa, stengdamasi kalbėti kuo aštresniu ir kietesnių balsu, kad tik nuslėptų baimę.

„Ar Vilis pyksta, kad taip prapuoliau? Ar todėl dabar skambinėja Linėjai? Ar jis visada jai skambina, kai susiginčija su manim?“

„Jeigu Vilis vis dar yra įsimylėjęs Linėją, aš mirsiu“, — šmėstelėjo jai.

— Jis ant manęs pyksta, — pasakė Linėja.

Vanesa spoksojo į ją.

— Ką?

— Sunku paaiškinti. Kai draugavom, visą laiką ėsdavomės. Kartais jam šauna į galvą, kad mudviem reikia dar ką nors išsiaiškinti. Tipo, kodėl aš taip pasakiau tą kartą prieš tris šimtus metų. Visokios nesąmonės.

Nepanašu į Vilį. Jis ne iš tų, kurie užsiciklino, dėl praeities. Jis net dėl dabarties nelabai galvą suka.

— Mes visą laiką riedavomės. Tai kaip nepagydoma liga. Norisi laimėti kartą ir visiems laikams.

Vanesa neišmanė, ką pasakyti. Jeigu Mišelė ar Evelina bando jai pameluoti, ji tą mato išsyk. Bet Linėja verčia ją abejoti. O iš Vilio tiesos ji irgi neišpeš. Ji negali jam blokšti į veidą šios informacijos. Juk niekas neturi žinoti, kad jiedvi su Linėja apskritai kalbasi.

O, kad bent galėtų blaiviai mąstyti. Tiek laiko nemiegojus girtumas perėjo į pagirias, o ji nespėjo nė bluosto sudėti.

Jos pasuko prie lauko durų. Vanesa pasiskolino senus batus. Juos užsivarstyti prireikė ištisos amžinybės. Sprandą visą tą laiką svilino Linėjos žvilgsnis.

12

Lauko durų spyna kažko ožiavosi. Vanesa tąsė rankeną sukiodama užraktą į visas puses. Linėja pasistiebė per ją, stumtelėjo duris. Vanesa skriste išskrido lauk ir nubildėjo laiptais žemyn.

Lauko duryse pasisuko raktas. Rebeka taip ir nesumerkė akių. Ji girdėjo, kaip mama pasikabina striukę, nusiauna batus. Paskui praveria brolių kambario duris. Tada sesučių.

Rebeka buvo pas juos užėjusi. Ji išsiskyrė su Minu ir tik tada suvokė, kad vaikai kiaurą naktį išbuvo vieni. O jei kas būtų atsitikę? Jei būtų kilęs gaisras? Arba kuris būtų atsibudęs ir neradęs nei Rebekos, nei mamos? Išėjęs į balkoną ir iškritęs... Ištiškęs ant žemės...

Ji bėgo namo kiek tik nešė pavargusios kojos. Bet visur buvo tylu ir ramu. Viskas buvo kaip visada.

Mamos žingsniai artėjo koridoriumi, Rebeka prisivertė kvėpuoti lyg miegodama. Tačiau jos durys neprasivėrė. Ji išgirdo, kaip mama nueina tolyn į virtuvę.

Rebeka gulėjo lovoje jausdama keistą palengvėjimo ir švelnaus liūdesio mišinį. Skaudžiai aišku, kad mama nebelaiko jos vaiku. Vos penkerių šešerių sulaukusi Rebeka jau rūpindavosi, kad Antonas su Oskaru nesipeštų ir gražiai sutartų. Vėliau pradėjo prižiūrėti ir sesutes. Rebekai tik ir kartodavo, kad ji esanti geriausia mažoji auklė pasaulyje.

Ji atsisėdo lovoje mąstydama apie savo naująją šeimą, su kuria šiąnakt susipažino. Ir joje iš Rebekos tikimasi to paties. Kad vadovaus, tarpininkaus, suburs. Ar ji susidoros? Ar užteks jėgų?

Ji nuėjo į virtuvę. Mama ruošė pusryčius.

— Bekiuk, jau atsikėlei? — mama su meile priglaudė Rebeką.

Rebekai kaipmat pasitaisė nuotaika. Nedažnai jiedvi su mama gali pabūti vienos.

Kol abi dengė stalą, mama papasakojo apie dramatišką naktį traumatologijos skyriuje. Vieninteliame miesto viešbutyje kilo didžiulės muštynės, po jų tokiam vyrui teko siūti galvą net septyniais dygsniais. Miegamajame rajone kažkoks žmogėnas sumušė žmoną įkaitusia keptuve už tai, kad ji pridegino kiaulienos kepsnį. Pagyvenusi moteris per naktinę pamainą lentpjūvėje netyčia nusipjovė kairiąją plaštaką. O mažą berniuką apėmė tokia tamsos baimė, kad jį beveik ištiko psichozės priepuolis, mat jis buvo įsitikinęs, kad gatvėj už lango vaikšto pabaisos.

— Garantuoju, kad tai dėl pilnaties, — pasakė mama, dėliodama dubenėlius rūgpieniui.

Mama laikosi teorijos, kad žmonės, veikiami pilnaties, elgiasi kitaip nei paprastai. Kadangi mėnulis sukelia potvynius ir atoslūgius, jis turi daryti poveikį ir žmonėms, kurių didžiąją organizmo dalį sudaro vanduo. Viską, pradedant gerokai padidėjančiu gimdymų ir smurtinių nusikaltimų skaičiumi ir baigiant miego sutrikimais, mamos supratimu, paaiškina mėnulio pilnatis.

— Gal, kai mėnulis raudonas, būna dar ekstremaliau, — įkišo trigrašį Rebeka.

Mama klausiamai pažvelgė į ją.

— Raudonas?

Rebeka sutriko.

— Aha. Mėnulis buvo visas raudonas. Lyg apsipylęs krauju.

— Še tau, ir tu tą patį, — nustebo mama. — Keli pacientai kalbėjo apie raudoną mėnulį. Mes su kolegėmis pasižiūrėjom, bet nieko neįprasta nepastebėjom.

Mama įsipylė kavos.

Rebeka pažvelgė pro langą. Šviesiame rytmečio danguje vis dar kybojo permatomas mėnuo. Ir vis dar raudonas. Mama irgi užmetė akį, bet niekaip nereagavo. Akivaizdu, kad jai mėnulis nepasirodė keistas.

— Turbūt susapnavau, — tyliai pasakė Rebeka.

Kurį laiką ji mąstė.

— Mama... ar nesi ko nors tokio girdėjusi apie Tyrulius?

— Apie ką?

— Nežinau, ar, pavyzdžiui, niekas nėra minėjęs, kad ten yra atsitikę kas nors įtartino?

Mama žiūrėjo į ją nesusigaudydama.

— Apie ką tu?

— Apie kultūros parką!

— Kokį kultūros parką?

— Tyrulius!

— Kažkur lyg ir girdėta... Kaip per miglą. Kur jis yra?

— Čia, Engelsfoše.

Jaunystėje mama dažnai eidavo į Tyrulius pasiklausyti koncertų ir pašokti. Ne kartą su didžiausia nostalgija yra apie tai pasakojusi. Bet šįsyk tik nusijuokė.

— Tikrai būsi kažin ko šiąnakt prisapnavusi, — apibendrino.

— Tai jau matyt, — sumurmėjo Rebeka.

***

„Kaip keista sėdėti prie virtuvės stalo ir pusryčiauti lyg niekur nieko“, — pamanė Vanesa. Sukramtai, nuryji, sukramtai, nuryji, užgeri sultimis ir vėl iš pradžių. Tarsi viskas būtų kaip visada.

Iš miegamojo išlindo mama, priglaudė ją. Vanesa užsimerkė. Gera.

Bet vos po akimirkos mama ją paleido. Pastaruoju metu sveikindamosi jos tik greitosiomis glusteli. Pačios Vanesos kaltė čia buvo didžiausia. Vis dūsaudavo dėl mamos bandymų pamyluoti. Ir prisidūsavo. Iš kur mama galėjo žinoti, jog kaip tik šį rytą jai norėjosi, kad ją apkabintų ir priglaustų kaip seniau?

— Galerijoj atidarė naują parduotuvę. „Kristalų grota“, — pasakė mama.

— Ir ką ten pardavinėja... kristalus?

Mama nepagavo sarkazmo.

— Aha, ir eterinius aliejus, ir šiaip visokius daikčiukus. Galima ir iš rankos išsiburti. Savininkė — tokia Mona di Luna.

— Di Luna? Ta moteriškė puikiai darbą pagal pavardę pasirinko.

Mama nusijuokė ir pripylė iš čiaupo vandens į kavinuką. Šis netrukus ėmė burbuliuoti. Mama pasirąžė ir nusižiovavo.

— Nikis skambino, kai buvai po dušu. Pasirodo, naktį mieste buvo ką veikti, — pasakė raikydama duoną.

— Gal galėtum apibrėžti, ką Engelsfoše reiškia buvo ką veikti?

— Viešbutyje kilo žiaurios muštynės ir šiaip visam mieste visokių pjautynių per išgertuves. Nikis sako, nieko panašaus nėra matęs. Ir dar sako, jau norėjo eiti namo, bet kažkas paskambino dėl moters, kuri pasikorė ant namo kraigo. Žinai, kur pradinukai eina į mokyklą? Jis ten dabar ir važiuoja, turbūt negrįš dar kelias valandas.

— O Dieve, koks nuostolis! Nepasimatysiu su Nikiu. Visa diena veltui, — pasakė Vanesa.

Pamačiusi, kaip mama nusiminė, bematant pasigailėjo šmaikštavusi.

— Viešpatie, Vanesa. Kada tu nustosi? Nikis Melvino tėtis. Tu turi su tuo susitaikyti ir jį priimti.

— Aš jį priimsiu, kai jis priims mane.

— Kodėl tu negali vieną kartą pagaliau suaugti?

Sąžinės priekaištai, kurie vos prieš mirksnį Vanesai skrebeno paširdžius, garuote išgaravo. Sukaupusi visas jėgas prikando lūpą, kad nepradėtų rėkti.

Padraugavusi su Nikiu vos porą mėnesių, mama užsitaisė vaiką ir laiminga ištrimitavo Vanesai, kad turės broliuką arba sesutę. Vanesa slapčia tikėjosi, kad Nikis išsisuks nuo atsakomybės. Betgi ne, pasirodo, jis troško tapti tėvu. Tad priartėjus gimdymui mama su juo susimetė skudurus.

Vanesa negali nemylėti Melvino, nors iš pradžių per naktis spiegiantis mažius gerokai užknisdavo. Bet Nikio ji nekenčia nuo pirmos akimirkos. Jis nė per nago juodymą nesistengia žmoniškai su ja elgtis — tik ji visą laiką turi prisitaikyti. O mama to nemato. Tarsi būtų akla blogoms Nikio savybėms. Ir leidžia jam skaldyti ir valdyti.

— Pati suauk, — purkštelėjo Vanesa ir nudrožė į koridorių.

— Nedrįsk su manim taip kalbėti! — šūktelėjo mama eidama jai iš paskos.

Vanesa užtrenkė buto duris jai prieš nosį.

***

— Ar girdėjai karves šiąnakt? — paklausė senelis, su mama įeidamas į virtuvę po rytinio melžimo.

— O ką? — sukluso Ana Karina votulodama po burną milžinišką gabalą sumuštinio su sūriu.

— Mūkė tvarte kaip pamišusios, — karktelėjo mama. Balsą ji atgavo, bet jis bjauriai švokštė ir gergždė. — Per jas nė akių nesumerkiau. Bet aš juk ir taip niekada nepailsiu per tą nugarą.

— Turbūt miegojau kaip akmuo, — sumurmėjo Ana Karina.

— Tikrai? — nustebo senelis. — O atrodai visai nepailsėjusi.

— Kad tik nebūtum persišaldžius kaip aš, — mama prisidegė cigaretę.

Senelis priėjo prie stalo ir palietė Anai Karinai kaktą.

— Karščio tai neturi.

Senoji Ana Karina būtų su malonumu suvaidinusi sergančią. Ir pasilikusi saugiame namų prieglobstyje. Dabar viskas buvo kitaip. Pirmą kartą gyvenime ji nekantravo kuo greičiau atsidurti mokykloje.

— Nieko man nėra, — pasakė.

Senelis paplekšnojo jai per petį. Gan smarkiai. Taip jis daro užuot apkabinęs.

— Tai kruvinas mėnuo nedavė karvėms miegoti. Gal jis ir tau sapnus drumstė.

— Kruvinas mėnuo? — nusišaipė mama. — Tu vis su savo abrakadabrom. Aš nemačiau jokio kruvino mėnesio.

Ana Karina pašnairavo į senelį. Net suskaudo, kaip norėjosi jam papasakoti, kokie stebuklai dedasi, kaip tuoj pasikeis jos gyvenimas. Bet privalėjo paisyti įspėjimo. Nepasitikėkit niekuo.

Ana Karina grįžo į savo kambarį ir priėjo prie veidrodžio.

Ji žinojo, kad nėra gražuolė. Bet akys jos gražios. Didelės, neįprastos žalios spalvos. Ir burna dailios formos, ypač kai šypsosi. Ji pasipraktikavo prieš veidrodį. Dantys balti ir lygūs. Vis šis tas.

Ji išsitraukė paprastą liemenėlę, ne tą, nuo kurios krūtinė optiškai sumažėja. „Beveik visos merginos nori didesnės krūtinės“, — priminė ji sau.

Bet užsisegus džinsus pasitikėjimas savimi vėl susvyravo. Jos lašinių ringės, be abejo, šlykščiausios visoje mokykloje. Tad apsivilko keliais dydžiais per didelius marškinėlius trumpom rankovėm ir užsimetė sportinę striukę. Ir vėl pasijuto saugi.

Ana Karina pabandė nusiviepti veidrodžiui. Nuo šiol ji užsibrėžusi šypsotis dažniau.

***

Minu priartėjo prie mokyklos tuo pat metu, kai mokyklinis autobusiukas šnypšdamas sustojo prie vartų. Iš jo išvirto tuntas mokinių. Ji iš tolo tarp jų pamatė Aną Kariną. Akimirką jų akys susitiko. Ana Karina šyptelėjo, bet taip trumpai, kad Minu pamanė — gal pasirodė. Paskui Ana Karina vėl įbedė akis į žemę. Veidą slėpė plaukų šydas.

— Minu! — pašaukė Rebeka artindamasi.

Neįtikėtina, kad jos išsiskyrė vos prieš keletą valandų. Ir dar tokiomis aplinkybėmis.

— Negalima garsinus, kad esam pažįstamos, — šnypštelėjo Minu Rebekai.

— Mes juk toj pačioj klasėj.

— Bet argi vien dėl to būtume draugės?

Rebeka metė į ją keistą žvilgsnį, ir Minu susivokė, kad elgiasi kvailai.

— Atsiprašau. Persistengiau, — pasakė prisigretindama. — Man viskas taip keista.

— Žinau, mama sakė, kad šiąnakt traumatologinis buvo užgultas. Kruvinų įvykių — masė. Ar tavo tėtis nieko girdėjo? Na, redakcijoj?

— Jis jau buvo išėjęs į darbą, kai kėliausi. Tiksliau, apsimečiau, kad keliuosi.

— Tai ir tu nemiegojai?

Minu papurtė galvą. Nedaug trūko ir būtų išklojusi, kaip tik įžengusi pro duris puolė prie chemijos vadovėlio, bet laiku susičiaupė.

— Nepatikėsi, kai kurie mamos pacientai sakė, kad mėnulis raudonas, — toliau šnekėjo Rebeka, sustodama prie mokyklos vartų, — bet mamai ir jos bendradarbiams atrodė, kad mėnulis toks kaip visada. Ir kai mes su ja šįryt kartu žiūrėjom, aš mačiau, kad jis vis dar raudonas, o ji nematė.

— Vadinasi, ne visi tą matė? — nustebo Minu.

— Panašu. Be to, mama net nesuprato, apie ką aš kalbu, kai paminėjau Tyrulius. Tarsi būtų užmiršusi, kad tokie egzistuoja.

Minu nukrėtė šiurpas.

— Gal dėl to tai ir yra saugi vieta. Aš skaičiau knygą apie medį, kurio niekas negalėjo matyti nežinodamas, kad jis ten yra. Gal ir čia tas pats... — staiga Minu išraudusi nutilo, suvokdama, kad tauškia niekus. — Bet tai buvo vaikiška knyga.

— Ar supranti, kad mes apie tai kalbam rimtu veidu? — paklausė Rebeka.

Minu nusijuokė. Ne, ji nė nepajuto. Jos vėl pradėjo žingsniuoti, praėjo pro Vanesą, kuri tylom sekė jas akimis.

— Rodos, kažkas atsitiko, — pasakė Rebeka.

Tik dabar Minu atkreipė dėmesį, kad kiemas sausakimšas.

Priėjo Gustavas ir pabučiavo Rebeką taip intymiai, kad Minu nusuko akis. Gerai, kad bučiavosi neilgai.

Gustavas su Rebeka — kaip viena tų tobulų porelių, kurias rodo per televiziją, o tu jas matydamas bandai guostis, kad realybėje tokių tai tikrai nebūna.

„Įdomu, kaip atrodys tas vaikinas, kuris pirmas pabučiuos mane?“

Ši mintis įvairiais pavidalais šmėkšteli galvoje beveik kiekvieną dieną. Vėlai vakare, prieš užmigdama, ji leidžia sau kartais manyti, kad teisingas atsakymas yra Maksas. Bet dienos šviesoje ši mintis atrodo tiek vaikiška, tiek absurdiška.

— Ar matėt? — paklausė Gustavas.

Rebeka su Minu žaibiškai susižvelgė.

— Ką? — paklausė Rebeka.

— Jei būtum mačiusi, neklaustum. Einam!

Jis paėmė Rebeką už rankos ir mostu pakvietė Minu eiti drauge. Minu nusekė jiems iš paskos. Ji matė, kad mokiniai sustoję dviem pakrikom grupėm, per atstumą viena nuo kitos. Kiemo vidurys buvo tuščias.

— Štai, — parodė Gustavas.

Skersai kiemą žiojėjo atsivėręs plyšys. Nelabai platus, besiraitantis nuo pat futbolo vartų iki nudžiūvusių medžių.

— Sklinda gandas, kad čia įgriuvo seni kasyklų keliai, — tarė Gustavas.

— Niekada nepatikėčiau, kad kas statytų mokyklą virš senų kasyklų, — pasakė Minu. — Be to, kasyklos nuo čia tolokai...

— Gal čia kada nors darė bandomuosius gręžinius, — pertraukė ją Rebeka.

Kai Gustavas nusisuko, ji metė į Minu iškalbingą žvilgsnį. Rebeka irgi nemano, kad kaltos senos kasyklos. Bet šiuo momentu šis paaiškinimas turi tikti. Plyšys turi būti susijęs su kokiais tik nori dalykais, tik ne su tais, kurie nutiko naktį. Todėl nevertėtų skatinti žmonių klausinėti daugiau nei reikia.

Atsivėrė paradinės durys ir ant laiptų pasirodė direktorė. Ji ramiai luktelėjo, kol kieme iš lėto nuščiuvo ūžesys. Kai prašneko, kiekvienas žodis girdėjosi taip aiškiai lyg per mikrofoną.

— Turiu paprašyti visų palikti mokyklos kiemą. Kol bus patikrinta įgriuva, mokykla bus uždaryta.

Pasigirdo paskiri plojimai ir džiaugsmo šūksniai. Minu apsidairė. Priešais — Rebeka su Gustavu. Vanesa, sulipusi su Evelina ir Mišele, stypsojo prie futbolo vartų. Ida su Felisija sėdėjo ant laiptų turėklo. Kad ir kaip būtų keista, Ana Karina šalia jų kalbėjosi su Julija.

Maksas šliejosi prie kitų mokytojų. Per alkūnę buvo persimetęs švarką, kitoje rankoje laikė portfelį. Visas toks nerealiai gražus. Jam už nugaros šmėstelėjo Nikolausas. Minu pajuto, kad jie visi, taip pat ir ji, yra žaidimo figūros, prieš lemiamą partiją išrikiuotos ant lentos.

— Ugniagesiai jau patikrino dujotiekį ir vandentiekį, bet privalo patikrinti dar kai ką, — paaiškino direktorė. — Rytoj pasivysim, ką šiandien praleidom.

Ji vėl įėjo į vidų. Kiemas greit ištuštėjo.

— Tai pasimatysim rytoj, — pasakė Rebeka, šypsodamasi Minu.

— Aha, iki, — tarė Gustavas.

Ir jie apsikabinę nuėjo. Minu kurį laiką sekė juos akimis, paskui vėl atsisuko į mokyklą. Pažvelgė į neišvaizdų pastatą — identiškų langų eiles, beveidį plytinį fasadą — ir pabandė įsivaizduoti, kad tai blogio buveinė. Tačiau nesisekė. Šios vietos ji gal ir nemėgsta. Tačiau čia ji žino, kas tokia yra ir ką sugeba.

Už mokyklos sienų ji to nė neįsivaizduoja.