29

Minu žvyrkeliu spėriai žingsniavo į Tyrulius. Žemę dengė gruodo pluta, oras kvepėjo sniegu. Minu apranga: šiltos kelnės, pūkinė striukė, kepurė, pirštinės. Pati sau atrodė kaip pasivaikščioti išėjęs sumo imtynininkas.

Savaitgaliais ji paprastai miega iki dešimtos, kartais iki dvyliktos. Šįryt pusryčių nusileido apie pusę aštuonių. Mama, sėdėdama prie stalo su ištikimuoju kavos puodeliu ir žurnalu, neįkandamu žmonėms, nemokantiems bent dešimties tūkstančių lotyniškų terminų, pamačiusi Minu, išpūtė akis.

— Gal tavo laikrodis blogai eina? — paklausė perversdama puslapį.

— Nutariau, kad metas keisti įpročius, — numykė Minu, širdyje nusivemdama, nes pasakė kaip kokia sveikuolė.

— Minu. Nebūk tu tokia stropi...

— Be to, repetuosime pjesę, — pridūrė Minu, kad pertrauktų moralą.

— Dieve, nežinau ką atiduočiau, kad galėčiau akis paganyti į ką nors kultūringo šiame mieste, — mama atstūmė laikraštį. — Kokia ta pjesė?

Minu beregint suprato, kad kvailai pamelavusi niekur nedings, turės meluoti toliau.

— „Romeo ir Džuljeta“. Anglų kalbai.

— Visą „Romeo ir Džuljetą“ statysit?

— Tik kelias scenas.

— Taip, bet vis tiek. Šekspyras angliškai — pirmoje gimnazijos klasėje? Mokytojas su užmojais. Ką vaidinsi?

— Dar nesusitarėm. Turbūt medį.

— Būtum nepakartojamas medis, — susijuokė mama.

Eidama nuo stalo ji apkabino Minu.

— Na, tai gero vėjo, ar kaip čia sakoma.

Minu nenatūraliai nusišypsojo. Mama išėjo iš virtuvės. Minu prisipylė iš kavinuko puodelį, išlaikantį šilumą, kavos su daug pieno.

Eidama sriūbčiojo, bet kofeinas nepadėjo. Pagaliau pasiekusi Tyrulius pasijuto tokia pavargusi, kad būtų galėjusi atsigulti tiesiog šokių aikštelėje ir užmigti.

Gal taip ir būtų padariusi, jei ne Linėja, iš pažiūros pavargusi dar labiau (nors tai atrodė neįmanoma) nei Minu. Ji sėdėjo ant scenos krašto ir rašė dienoraštį. Apranga: keliais dydžiais per didelė tamsiai mėlyna pūkinė striukė. Stilius, švelniai tariant, — ne visai jos.

Minu užlipo laiptais į šokių aikštelę. Linėja nė akių nepakėlė.

— Sveika, — tarė Minu.

— Sveika, — Linėja rašė toliau.

Minu girsnojo kavą atsirėmusi į turėklą ir stengėsi neprasižioti, tiesiog stovėti ir tylėti.

Tiesą sakant, Minu galvoje ne taip dažnai būna tylu. Ten sukasi darbų ir įsipareigojimų sąrašai, klostosi įmanomi ir neįmanomi įvykių scenarijai. O kur dar Minu įprotis mintyse aiškintis santykius, jei lepteli ką nors nepagalvojusi arba kaip nors apsijuokia. Pasitaiko, kad iš naujo ima narstyti gėdingus šimto metų senumo poelgius, kaskart vis degdama iš sarmatos. Tarkime, sykį su pussesere Širina žaidė, kad Barbė su Kenu užsiima seksu. Kaip tik tą akimirką įėjo teta Bahar. Širina tuoj pat paleido gerklę, kad čia Minu taip sugalvojo. Tai, žinia, buvo tikra teisybė. Bahar tik nusijuokė, ir viskas, bet Minu dar dabar skradžiai žemę norisi prasmegti vien prisiminus.

Linėja staiga sukikeno.

— Kas yra? — paklausė Minu.

— Šiaip, juokingai atrodei.

Minu dvejodama šyptelėjo.

— Čia kava?

— Nori?

Minu su puodeliu prisiartino prie Linėjos. Ši paėmė puodelį ir užsivertė, tarsi tai būtų vanduo.

— Oi, turbūt išgėriau iki dugno, — pasakė kreivai šypsodamasi.

— Nieko, — Minu pastatė puodelį į šoną.

Linėja įsikišo dienoraštį į milžiniškos striukės kišenę.

— Šitoj grupėj jau per daug žmonių, kurių nekenčiu. Neįsivaizduoju, kaip išsėdėsiu su ta boba jos nepasmaugusi.

Minu nesumojo, ką atsakyti.

Tam tikra prasme seniai bebuvo pasitaikę tokių gerų dienų kaip po susitikimo su direktore. Pagaliau atsirado žmogus, galintis parodyti joms kelią. Minu nebereikės sukti galvos dėl demonų, dėmesį vėl bus galima skirti pamokoms ir Maksui.

Linėja mano, kad direktorė leido Elijui ir Rebekai mirti. Bet pati Minu nėra dėl to tokia tikra. Turėjo būti kokių nors joms nežinomų svarių priežasčių. Minu negali patikėti, kad kas sėdėtų rankas sudėjęs ir leistų mirti dviem paaugliams vien tik dėl to, kad nebūtų nusižengta kažkokioms taisyklėms.

Verta suteikti direktorei galimybę pasiaiškinti. Nes kitos išeities nėra, o informacijos reikia nors nusišauk, be to, direktorė galbūt įvardys ir jos galias.

— Kaip manai, ar tu turi kokių galių? — paklausė ji Linėjos. — Kurių dar iki šiol nepastebėjai, aš ta prasme.

Linėja pažiūrėjo jai į akis.

— O tu manai, kad turi, ar kaip?

— Ne, bet pamaniau, jei visos kitos turi... Ar tu ką nors jautei?

Linėjos akys nuklydo prie įėjimo į kultūros parką. Pasirodė Vanesa.

Su savo amžina plona striukele, tarsi spyriotųsi pripažinti, kad jau žiema.

„Vanesa aiškiai iš tų, kurie mano, kad metų laikai turi prisitaikyti prie jų, o ne atvirkščiai“, — toptelėjo Minu ir ji vėl pasijuto kaip sumo imtynininkas.

— Sūdąs, kaip vakar prisiliuobiau, — suaimanavo Vanesa žirgliodama ant scenos.

Išvydus puodelį, akyse įsižiebė godžios ugnelės.

— Čia kava?

— Jau neliko, — atvėsino įkarštį Linėja.

Vanesa užvertė akis.

— Eina sau, toks fainas rytas, kad aš tyliu, — ji susmuko šalia Linėjos.

Minu atkreipė dėmesį, kaip arti jos sėdi. Panašu, netrukus taps draugėmis. Minu iki šiol nebuvo to pastebėjusi.

— O kur Didžioji Ragana? — paklausė Vanesa, kišdamasi į burną kramtomosios gumos. — Maniau, jau lauks čia su botagu rankoje.

Linėja sukikeno, ir jos pradėjo kalbėtis apie kažkokius bendrus draugus, po akimirkos pamiršusios viską pasaulyje. Nepasakytum, kad ignoruodamos Minu, bet, antra vertus, nė nesistengdamos įtraukti į pokalbį. O ji nesumojo, kaip įsiterpti, kad nepasirodytų visažinė ar visur nosį kaišiojanti pyplė.

Tad tūptelėjo ant šokių aikštelės grindų ir išsitraukusi biologijos vadovėlį apsimetė skaitanti. O galvoje buvo tik viena mintis — kaip jai trūksta Rebekos.

***

Autobusų stotelė sukalta iš raudonai dažytos gofruotos skardos. Kažkam šovė į galvą ant jos nupiešti mažus langelius su vaizdu į sodą. Vėliau dar kažkas juodu flomasteriu ant gėlių užrašė KIAULĖ. Anai Karinai nedavė ramybės jausmas, kad tai skirta jai.

Savaitgaliais autobusas važiuoja tik du kartus per dieną, tad direktorė pasisiūlė pavežti Aną Kariną, ir ji neišdrįso atsisakyti. Direktorė jai kelia mirtiną baimę. Atrodo, kad vien užmetusi akį į Aną Kariną ji supras, kas atsitiko mamai.

Visą naktį ji akių nesudėjo. Kai tik užsimerkdavo, iškildavo burbuliuojantis puodas su karštu vandeniu ir mamos rankos. Ji tikrai nepanaudojo savo galių, kad mama susižalotų. Atvirkščiai. Ir vis vien atsitiko nelaimė.

Labiausiai gąsdino tai, kad ji nežino, kaip iš tikrųjų veikia mamą.

Iš pradžių taip smarkiai kreipė į ją savo galias, kad pagaliau kažkas ėmė dėtis savaime. Kaip sniego kamuolys, paridentas į pakalnę, kurio nebegali sustabdyti. Tas pats ir su Julija, Felisija ir kitais mokykloje. Vienintelis, kuris lengvai nepasiduoda jos galioms, yra Jaris.

Kelyje išniro tamsiai mėlynas, iš pažiūros brangus automobilis. Prie vairo Ana Karina pastebėjo direktorę. Jausmas — lyg kas didžiulėmis replėmis būtų sugnybęs vidurius ir dar pasukęs.

„Raminkis, Ana Karina, — įsakė ji sau. — Raminkis“.

Automobilis pričiuožė prie stotelės. Ana Karina atsistojo, priėjo ir atidarė dureles keleivio pusėje.

— Sveika, — atsainiai nusišypsojo direktorė. — Atsiprašau, kad vėluoju.

— Nieko, — sumurmėjo Ana Karina sėsdamasi.

— Man reikia su tavim pasikalbėti, — direktorė nuspaudė greičio pedalą.

Replės apsuko dar ratą. Nedrįsdama žvilgtelėti į direktorę, Ana Karina žiūrėjo pro šoninį langą į pilką dangų, juodus medžius ir pro šalį lekiančius baltus pakelės stulpelius.

— Tu šiurkščiausiai piktnaudžiavai savo galiomis, — tarė direktorė. — Ir puikiai tai žinai.

— Aš ne... — pradėjo Ana Karina, bet ją nutildė.

— Tai ne klausimas. Tai faktas. Be abejo, esama švelninančių aplinkybių, nes tavęs niekas nepamokė. Bet taisyklės yra taisyklės. Mano užduotis tave informuoti, kad Taryba sudarė komisiją.

— Komisiją?

— Tu padarei nusikaltimą, Ana Karina. Ir nesiliauji.

Ana Karina atsigręžė į direktorę. Štai sėdi ji su savo idealiu profiliu ir tobulu žieminiu paltu savo neprilygstamame automobilyje. Sėdi ir smerkia Aną Kariną.

— Nieko jūs nesuprantat su ta savo Taryba!

Direktorė sunkiai atsiduso. Važiuodamos pro gražiausias Engelsfošo vilas jos tylėjo. Direktorė sustabdė automobilį prie didžiulio žalio namo ir atsisuko į Aną Kariną.

— Tu dar nenuteista. Bet turi liautis šią pat akimirką.

— Kaip norėsiu, taip darysiu, — žėrė Ana Karina.

Ji pati negalėjo atsistebėti, kad drįsta taip nemandagiai elgtis su žmogumi, kurio taip bijo.

Direktorė tiriamai pažvelgė į Aną Kariną.

— Ana Karina, — tarė ji. — Atsakyk man sąžiningai: kaip manai, ar sugebėsi liautis?

— Aišku, sugebėsiu. Bet nieko blogo aš nedarau, — atrėžė ji užsispyrusi.

Direktorė nusišaipė.

— Apie tai mes pakalbėsim kitą kartą, — pasakė. — Štai ir Ida.

Ana Karina pastebėjo šviesiaplaukį pavidalą, besiartinantį žvitriais žingsniais. Ji susigūžė sėdynėje ir įsispoksojo sau į rankas. Tegu nesitiki, Ida nė už ką nesužinos, kaip Ana Karina išsigando.

30

Pusę dešimtos, garsiai gurgždėdamas per žvyrą, į kultūros parko teritoriją įriedėjo tamsiai mėlynas Mersedesas. Minu įsikišo biologijos vadovėlį ir atsistojo.

Iš automobilio išsikepurnėjo Ana Karina ir visa pikta nudrožė prie šokių aikštelės. Demonstratyviai įsitaisiusi atokiau nuo kitų sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Sveika, — pasilabino Minu, bet Ana Karina tylėdama dėbsojo į žemę.

— Labas rytas, — pasakė nuo automobilio ateidama direktorė, jai iš paskos kaip šešėlis atslinko Ida.

Ida kietai čiaupė lūpas. Minu dingtelėjo, kad ji net norėdama ką nors pasakyti neįstengtų praverti burnos.

— Matau, labai maloniai pasivažinėjot, — užkalbino Linėja.

Vanesa sukikeno, Minu susinervino. „Ar negali jos prikąsti liežuvio?“

Adriana Lopęs sustojo šokių aikštelės vidury, jai aplink kojas sūpavosi juodas, kulkšnis siekiantis žieminis paltas. Buvo su odinėm pirštinėm ir elegantiška kailine skrybėle. Minu žavėdamasi pagalvojo, kad direktorė — kaip devynioliktojo amžiaus rusų romano herojė. Vienoje rankoje ji laikė didžiulę juodą odinę rankinę.

— Atsiprašau, kad pavėlavau, — tarė ji ir atsisuko į Idą, sustojusią ant laiptelių, vedančių į šokių aikštelę. — Įženk į ratą.

Minu apsidairė nesusigaudydama, kokį ratą turi omeny direktorė. Paskui suirzo, kad yra tokia nesumani. Juk apvali šokių aikštelė ir yra ratas.

Ida su neslepiamu priešiškumu žengė paskutinius žingsnius.

— Nagi sušilkime truputį, — direktorė dirstelėjo į Vanesą ir Linėją. — Siūlyčiau nusileisti nuo scenos.

Tiedvi vangiai atsistojo. Minu toptelėjo, kad joms smalsu kaip ir jai, nors ir bando tą slėpti.

Direktorė, iš kišenės išsitraukusi mažytį juodą cilindrą, nusuko viršutinę jo dalį kaip nuo lūpdažio ir aikštelės viduryje ėmė brėžti apskritimą. Minu prisiminė simbolius jos namuose ant grindų.

Adriana Lopęs apskritimo viduryje nupiešė kažkokį ženklą. Buvo susikaupusi. Atsitiesusi nuo pieštuko nubraukė kelis baltus gleivėtus siūlus ir užsuko kamštelį.

— Kas čia? — paklausė Vanesa.

— Ektoplazma, — trumpai atsakė direktorė.

Minu buvo smalsu, ar kitoms tas žodis labiau girdėtas nei jai.

Ūmai Adrianos rankose atsirado kišeninio formato knyga nudrengtais juodais odiniais viršeliais. Atsivertusi ją Adriana iš po palto išsitraukė blizgantį daiktą, tarsi kokią sidabrinę lupą, kuri ant ilgos grandinėlės kabėjo jai po kaklu. Pasukiojusi ją lyg nustatydama ryškumą, prisidėjo prie akies.

Minu tikėjosi, kad ji ims iškilmingai berti užkeikimus, bet direktorė tik kažką tyliai murmeno, tarsi skaitytų neįgudęs, pusbalsiu skiemenuojantis žmogus. Nupieštame apskritime akimirksniu suliepsnojo pusmetrio aukščio ugnies siena.

Tai buvo ne įprasta ugnis, o melsvų atspalvių, besimainanti nuo kobalto spalvos apačioje iki šviesiai žydros viršuje. Tik po kurio laiko Minu susigaudę, kodėl nuo jos taip nejauku. Ne dėl to, kad ji melsva ir dega keletą centimetrų nuo žemės paviršiaus, o dėl to, kad neskleidžia jokio garso. Nė kiek nespragsi.

Po poros sekundžių Minu pajuto, kaip ima šilti veidas. Direktorė nusivilko paltą, nusiėmė skrybėlę, nusimovė pirštines ir viską tvarkingai paguldė ant lentinių grindų prie turėklo. Po paltu ji vilkėjo gerai pasiūtą tamsiai pilką kelnių kostiumą.

Minu irgi nusimetė viršutinius drabužius ir susidėjo ant žemės.

Tik dabar ji pastebėjo, kad oras aplink šokių aikštelę tviska. Atsargiai ištiesusi ranką pajuto lengvą pasipriešinimą, tarsi būtų atsirėmusi į ploną nematomą plėvę.

— Nagi, pabandyk, — pasigirdo direktorės balsas.

Minu atsigręžė. Direktorė žiūrėjo į ją drąsinamai linkčiodama. Minu vėl ištiesė ranką — ir perplėšė plėvę. Kitoje pusėje oras buvo šaltas.

— Išorinis ratas, — direktorė mostu apvedė šokių aikštelę. Paskui parodė mažesnįjį apskritimą, kuriame degė ugnis. — Ir vidinis. Išorinis ratas sujungia. Vidinis saugo galios šaltinį.

— Kas tas galios šaltinis? — paklausė Vanesa.

— Ženklas rato centre.

— Bet koks tas ženklas? — nepasidavė Vanesa.

— Jei norit, kad jus mokyčiau, turėsime imtis visko iš eilės. Bet privalote manimi pasitikėti.

— Būtinai, — ironiškai mestelėjo Linėja. — Jei per tą laiką mūsų neišžudys.

— Aš kartą jau aiškinau situaciją. Be to, yra dar vienas veiksnys, kurį Taryba manęs paprašė patikslinti.

Minu išsitraukė mažąją užrašų knygelę ir rašiklį, kuriuos visada nešiojosi. Gerai jau, gerai, ji moksliuke, ir ką dabar?

— Pasak pranašystės, blogis neįstengs susekti Išrinktosios. Bent jau iki tol, kol priartės didžioji kova. Iki jos dar keleri metai. Mes manėme, kad jūs turite kokią nors stebuklingą apsaugą. Kad jūs nematomos blogiui.

— Sakote, didžioji kova įvyks tik po kelerių metų, — Minu užsirašinėjo kiekvieną žodį. — O tiksliau?

— Neaišku. Mažiausiai po dvejų, o gal po dešimties, bent taip rodo mūsų skaičiavimai.

— Vadinasi, kaip tik mokyklos baigimo proga sulauksim Armagedono. Tarsi man dar trūktų motyvacijos mesti mokyklą, — burbtelėjo Linėja.

— Tai neturi nieko bendra su bibline apokalipse, — sausai atkirto direktorė.

— Tai nors pasakykit, su kuo mes kovosim? Ar ne laikas jau būtų išklausyti tą pranašystę? — paklausė Vanesa.

— Ne viskas taip paprasta...

— Tai ko mus čia suvarėt, jei nenorit nieko sakyti? — prikišo Linėja.

— Gerai, užteks, — direktorė pakėlė ranką. — Nikolausas gal ir leidosi stumdomas, bet su manim taip nebus. Esu čia tam, kad išmokyčiau jus įvaldyti ir ištobulinti savo galias. Bet jūs elgiatės kaip vaikai. Aš negaliu vaikų mokyti magijos pagrindų.

Tyla.

— Jūsų galios — didžiulė dovana, — tęsė direktorė. — Bet jos gali būti ir mirtinai pavojingos. Tiek jums pačioms, tiek kitiems. Šiuo metu jūsų gebėjimai dar labai menki, bet kai ims tobulėti, darysis vis sunkiau juos suvaldyti.

Ji atsisuko į Vanesą.

— Galbūt tu vieną dieną pasidarysi nematoma ir suvoksi, kad atgalinis procesas tau nepavaldus. Ir turėsi tada visą likusį gyvenimą gyventi kaip šešėlis.

Vanesa akimirksniu nustojo žiaumojusi kramtomąją gumą.

„Turbūt žmogui, taip akivaizdžiai įsimylėjusiam savo paties veidrodinį atvaizdą, didesnio košmaro nė negalėtų būti“, — pamanė Minu.

— Tas pats gresia ir visoms kitoms, — direktorė žvilgsniu stabtelėjo ties Ana Karina, paskui perkėlė jį prie Idos ir galiausiai prie Minu ir Linėjos. — Kalbu ir apie tas, kurios dar neatskleidė savo galių.

Minu turbūt turėjo išsigąsti. Bet ją netikėtai pradžiugino žodis dar. Galbūt ir ji turi kokių nors galių. Regis, direktorė linkusi tuo tikėti.

— Pasaulyje visais laikais egzistavo tam tikras kiekis magijos. O ribos tarp mūsų ir kitų pasaulių įvairiu metu būdavo nevienodai stiprios.

— Kokie čia dar kiti pasauliai? — pertraukė ją Vanesa.

— Mūsų pasaulis ne vienintelis. Yra nesuskaičiuojama aibė kitų. Bet daugiau manęs nepertraukinėk, — griežtai įsakė direktorė. — Jau kelis tūkstantmečius mes gyvename magijos sausros periodą su pavieniais vietinės reikšmės magijos židiniais. Vienas toks plykstelėjo čia daugiau kaip prieš tris šimtus metų. Man rodos, jūsų sapnai gali būti tam tikras tų įvykių aidas.

— Iš kur jūs žinot, ką mes sapnuojam? — vėl neištvėrė Vanesa.

— Mano varnas girdėjo ir matė viską, kas buvo pasakyta tą naktį, kai buvote pažadintos. Mano ir Tarybos vertinimu, tas, kuris kalbėjo per Idą, buvo Išrinktoji septynioliktajame amžiuje.

— Kas ji tokia? — paklausė Minu. — Ir kas jai atsitiko?

— Mes to nežinome. 1675 metais sudegė miestelio bažnyčia ir klebonija, tada ugnis surijo daug svarbių dokumentų.

Direktorė rimtai žvelgė į jas.

— Pastaruosius du tūkstančius metų aš palyginau su magijos sausra, o netrukus patirsim jos tvaną. Individų, turinčių tokių galių kaip jūs, pasitaiko neapsakomai retai, bet šiuo metu jų ėmė rastis įvairiose pasaulio vietose. Kova, kuri vyks šiose vietose, gali nulemti visą mūsų realybės ateitį.

— Todėl Nikolausas kalbėjo apie mūsų likimą, — įsiterpė Ana Karina.

Adrianos burna vos pastebimai kryptelėjo.

— Aš pavadinčiau tai uždaviniu, — pataisė ji.

— Norite pasakyti, kad pasaulio likimas spręsis Engelsfoše? — paklausė Vanesa.

— Suprantu, kad sunku tai įsivaizduoti, — direktorė šyptelėjo. — Bet labai galimas dalykas. Šiai vietai būdingas didelis, nuolat augantis magijos aktyvumas.

Minu apstulbo.

— Vadinasi, magijos yra ne visur?

— Taip, — direktorė pažiūrėjo į ją pritariamai, tarsi tai būtų pagrįstas klausimas. — Mes manome, kad energija pasklis po vis didesnę teritoriją, bet šiuo metu kalbame apie mažos vietinės reikšmės reiškinius.

Vanesa, regis, susimąstė.

— Ar tai reiškia, kad mūsų galios veikia ne visur? Tipo, jei aš išvažiuočiau atostogų į Ibisą. Ar ten galėčiau pasidaryti nematoma?

— Kaip tik Ibisoje maginis aktyvumas yra didelis, — atsakė direktorė, — tačiau tu supratai teisingai. Galios kyla ne vien iš jūsų. Kitaip sakant, jūs privalote būti prisijungusios prie energijos šaltinio. O jis yra čia. Jums reikia Engelsfošo, taip pat ir vienai kitos. Savo ruožtu Engelsfošui reikia jūsų. Mes vis dar nežinome, kodėl jūs esate... buvote septyni. Tačiau visos kartu jūs sudarote ratą. Raganos visais laikais veikė ratais. Jei neišmoksite bendradarbiauti, neįstengsite pasiekti nieko rimto.

Direktorė kraupiai klysta supaprastindama šį reikalą iki uždavinio, pamanė Minu. Likimas — daug geresnis žodis. Tą suprato ir Rebeka. Tai kažkas daug didesnio už jas pačias. Kažkas, ką joms skirta įvykdyti. Bet esmė ta pati. Jos susaistytos su Engelsfošu. Ir viena su kita.

— Dar klausimų bus? — paklausė direktorė.

Niekas neatsiliepė. Adriana Lopęs patenkinta nusišypsojo.

— Ką gi, — tarė ji. — Tada pakalbėkime apie magiją. Teoriją ir praktiką.

31

— Pamirškit viską, ką manėt žinančios apie magiją ir antgamtinius reiškinius, — pasakė Adriana Lopęs. — Nes tikrai klystat. Mes jau tuo pasirūpiname.

— Kaip tai suprasti? — suraukė kaktą Linėja.

— Be daugybės kitų skyrių, Taryba turi padalinį, tikrinantį informaciją internete. Tarp visokių niekų tikrai gali pasitaikyti vienas kitas teisybės grūdas, tarkime, magijos faktų, slypinčių liaudies tikėjimuose ir tradicijose. Bet juos mes taip sumaniai supainiojame su neapsakoma begale nonsenso, kad beveik neįmanoma atskirti, kas melas, o kas ne. Mes atsijojame viską, kas per daug priartėja prie teisybės, palikdami klaidinančias nesąmones. Bepročiai ir profanai mums tikrai daro didžiulę paslaugą.

— O, tai jūs dar ir cenzūros organizacija? — paniekinamai tėškė Linėja.

— Esame pakeliui į magiškąjį laikotarpį, tad privalome kontroliuoti disponuojamas žinias. Jūs neįsivaizduojate, kokios žalos gali padaryti informacija, atsidūrusi ne tose rankose.

Linėja neketino nusileisti.

— O kas sprendžia, kad tai ne tos rankos? Jūs ir Taryba? O kas tikrina?

Direktorė šyptelėjo atsainia šypsena.

— Quis custodiet ipsos custodes? Kas apgins mus nuo mūsų gynėjų? Taip savęs klausė jau antikos filosofai. Tad į šią diskusiją dabar leistis neketinu.

Minu maldaujamai pažvelgė į Linėją, ši atsakydama vyptelėjo. Minu ilgisi tvarkos, chaoso jau gana.

Direktorė pravėrė rankinę ir apdalijo visas penkias vienodomis juodomis knygomis ir sidabrinėmis lupomis. Minu pasvėrė knygą rankoje. Stebėtinai sunki, nors ir tokia maža. Paskui apžiūrėjo lupą, suskirstytą į aštuonias dalis, šešios iš jų, labai siauros, padarytos iš raižyto stiklo, sukinėjosi.

— Tai Ornamentų knyga, — pareiškė direktorė. — O čia, — ji kilstelėjo lupą, — vienas iš įrankių jai aiškintis. O štai čia, — pastukseno sau į smilkinį, — antrasis įrankis.

Vanesa suaimanavo.

— Atsiverskit knygas, — įsakė direktorė.

Minu padarė kaip liepta. Pirmajame puslapyje buvo nupiešti šeši ženklai:

Ji pervertė lapą. Paskui dar keletą.

— Nematau čia jokių suknistų ornamentų, — suniurnėjo Ida.

Tai buvo pirmi jos ištarti žodžiai nuo susitikimo pradžios.

Minu tylėjo, nors mintyse pritarė Idai. Puslapiai buvo primarginti nesuprantamų įvairaus dydžio simbolių. Galima sutikti, kad kai kurie atrodo išrikiuoti tam tikra tvarka, bet kiti išsimėtę kaip pakliuvo. Kai kurie puslapiai buvo visiškai tušti. Tarsi sunkiausias pasaulyje intelekto koeficiento testas. Minu, aišku, apėmė nuojauta, kad bus paskelbta protine atsilikėle.

— Tai šeši ženklai, — vėl prakalbo direktorė, — šeši simboliai, išdėstyti magiškomis konsteliacijomis. Ką jie reiškia, jums padės išsiaiškinti tik jūsų pačių protas ir štai šis, — ji vėl mostelėjo lupa, — ornamentų ieškiklis.

— O kas čia surašyta? — paklausė Ana Karina.

— Nelygu, kas varto, — atsakė direktorė. — Nerasi dviejų raganų, kurios matytų tiksliai tą patį. Ornamentų knyga yra ir siuntėjas, ir adresatas. Skaitydamos raganos privalo žinoti, ko ieško, tik tada knyga parodo, ko reikia. Tai tas pats, lyg mėgintumėt nustatyti reikiamą dažnį senamadiškame radijuje.

— O sukinėti reikia... šitą daikčiuką? — paklausė Ida vartaliodama lupą.

— Taip. Taip, bet jis nieko vertas, jei jūsų juslės nebus nuteiktos paieškoms, — direktorės žvilgsnyje atsirado kažkas svajinga. — Knyga dažniausiai geriau nei mes pačios žino, ko ieškome. Tarsi žvelgtų tiesiai mums į sielą.

— Visaaai nu-siii-šne-ka, — išdainavo Vanesa.

Žaibiškai atsigręžusi direktorė metė į ją aštrų žvilgsnį.

— Priešingai, — nukirto, — šioje knygoje slypi visos raganoms reikalingos žinios. Tai, ką matote, priklauso nuo to, kiek ištobulintos jūsų galios, ir nuo to, kokiam ženklui priklausote. Joje surinktos magiškos formulės ir ritualai. Pranašystės ir pasakojimai iš praeities.

— Ar tai reiškia, kad mūsų pranašystė atrodo štai šitaip? — Linėja atvertė atlanką, kurioje ženklai buvo tarsi viesulo išsvaidyti.

Adriana Lopęs linktelėjo.

— Štai kodėl negaliu taip paprastai jums perskaityti pranašystės. Kai ateis laikas, įžiūrėsite pačios. Tiesa, išsiaiškinsite visos skirtingai.

— Bet iš km jūs žinote, kas joje parašyta? — paklausė Minu. — Ta prasme, jei visi mato skirtingus dalykus.

— Ją skaitė ir užrašinėjo ištisos raganų kartos. Raštai daug kur susipina vieni su kitais, kitaip tariant, tai grynai statistikos klausimas.

— Vadinasi, dauguma visada teisi? — vėl įgėlė Linėja.

— Aš jau pastebėjau, kad tu čia — didžioji filosofė, — rūgščiai tarstelėjo direktorė.

Minu pamatė, kaip užtemo Linėjos žvilgsnis, ir suvokė, kad reikia įsikišti.

— Ką jūs ten sakėt apie mūsų ženklus?

Adriana pakėlė knygą.

— Šioje knygoje pavaizduoti šeši skirtingi, įvairiai sugrupuoti simboliai. Tam tikra prasme jie primena azijietiškus rašmenis, nes gali turėti ne vieną reikšmę. Jie gali simbolizuoti daug įvairių dalykų. Kiekvienas ženklas — tai ištisa koncepcija. Tačiau paprastumo dėlei galima sakyti, kad jie atspindi šešias stichijas.

— Keturias, — pertraukė ją Ida, sukaliodama savo pakabutį. — Stichijų yra keturios.

Direktorė susierzinusi atsiduso, ir Minu palengvėjo, kad nespėjo įsiterpti pirma.

— Kaip aš jau minėjau, privalėsite pamiršti viską, ką žinojote iki šiol. Keturios stichijos — tai idėja, iškelta ikisokratiškosios epochos filosofo Empedoklio. Kinijoje ir Japonijoje kalbama apie penkias stichijas. Bet tikrasis skaičius yra šešios. Kiekvienai raganai kuri nors stichija artimesnė už kitas.

„Stichijos šešios, bet Išrinktųjų — septyni. Ką tai reiškia? Kad dvi turi tą pačią stichiją? O gal viena yra atliekama?“ — Minu pajuto atšliaužiantį nerimą.

— Ar žinote, kuri kurios? — paklausė ji.

Direktorė metė į ją daugiaprasmį žvilgsnį.

— Taip. Šįryt atėjo analizės atsakymai. Todėl ir pavėlavau. Iš pradžių noriu pasakyti, kad kiekvienos jūsų galios būdingos atitinkamai stichijai. Bet kai kurios stichijos turi tą pačią galią. Tarkime, tiek oro, tiek vandens raganos gali išmokti suvaldyti audras. Metalo ir ugnies raganos gali sukelti perkūniją, o lietaus — ne. Tai atskiras mokslas.

— Ar galiu spėti? — įsiterpė Vanesa. — Aš esu oras, tiesa?

— Taip, — linktelėjo direktorė.

— Ar tai reiškia, kad galiu išmokti skraidyti?

— Priklausys nuo to, kaip ištobulinsi savo galias, — direktorė jau bent kiek nekantravo.

„Liko penkios stichijos“, — pagalvojo Minu.

— Atsiprašau, ar galiu dabar aš spėti? — paklausė Ida. — Ar Ana Karina — žemė?

— Taip.

Ida paniekinamai sukikeno, bet, pagavusi drausminamą direktorės žvilgsnį, akimirksniu užsičiaupė.

„Liko keturios“, — skaičiavo Minu, stengdamasi sutelkti dėmesį į užrašus.

— Žemė — tai stiprus ryšys su gamta ir gyvomis būtybėmis, — tęsė direktorė, žiūrėdama į Aną Kariną. — Ir jėga. Tiek psichologinė, tiek fizinė. O tu, Ida, esi metalas.

„Dar trys.“

— Idos sąsajos su metalo stichija daro ją tobulu mediumu, tuo įsitikinote tą naktį, kai jus pažadino. Ji taip pat gali įvaldyti būrimo meną ir vizijas.

Vieną nuostabią akimirką direktorės akys kliudė Minu, paskui ji atsigręžė į Linėją.

— O tu, Linėja, esi vanduo. Turėtum išmokti suvaldyti savo galias įvairiomis formomis...

— Kas buvo Elijas? — pertraukė Linėja.

— Medis. Medžiui būdingas gebėjimas valdyti ir formuoti įvairią gyvąją materiją. O Rebeka buvo ugnis, kaip ir aš, — užbaigė direktorė.

Minu dažnai sapnuoja, kaip eidama į mokyklą staiga pastebi, jog yra nuoga. Lygiai toks pat jausmas apėmė, kai į ją susmigo visų žvilgsniai. Liko tik ji.

— Ar aš irgi tokia pat? — bandė kabintis šiaudo ji. — Ta prasme, ar aš tos pačios stichijos kaip ir kuri nors kita?

Adriana žvelgė į ją, kaip jai atrodė, ištisą amžinybę. Paskui tarė:

— Ne. Deja, nematau, kad būtum artima kuriam nors elementui. Po teisybei, tavęs čia net neturėtų būti.

Tai baisiau už apsinuoginimą sapnuose, kuriuos Minu sapnuoja visą gyvenimą. Ji užvertė galvą aukštyn, tarsi kas nors ten ją būtų galėjęs išgelbėti. Ji regėjo vos vos mirguliuojantį orą, tarsi kupolas susitvenkusį po šokių aikštelės stogu. Tai magija. Magija, kurios ji niekada neįvaldys.

— Nesąmonė, — išgirdo ji Linėjos balsą. — Minu sapnavo tą patį kaip mes ir atėjo čia tą pačią naktį.

— Minu, — kreipėsi direktorė.

Minu nenoromis nuleido akis, prisiversdama pažvelgti į priešais stovinčią dailią tamsiaplaukę moterį, gimusią valdyti ir perprasti magijos paslaptis.

— Negaliu paaiškinti. Lygiai taip pat negaliu paaiškinti, kodėl jūs septynios, o ne viena. Arba — koks vaidmuo čia tenka Nikolausui. Tačiau esu tikra, kad judviejų vaidmuo laikui bėgant išryškės.

„Nikolausas, — pagalvojo Minu. — Aš ir Nikolausas. Abu labu nevykėliai. Nepritapėliai“.

Ir Minu pasielgė taip, kaip niekad anksčiau nėra dariusi. Ji susirinko daiktus ir išėjo nepasibaigus pamokai. Nekreipdama dėmesio, kad kitos ją šaukia. Ir nuėjo nesustodama, kol parėjo namo.

Metų metus iki gimnazijos Minu būgštaudama laukė, kad kas nors ją demaskuos.

Ir štai pagaliau. Minu Falk Karimi yra apsišaukėlė. Ji — niekas. Tai įrodyta kartą ir visiems laikams.

***

Lazanija — ir kasdienybė virs švente! Taip buvo parašyta lapelyje, kurį Vanesa laikė rankoj.

— Sūdąs, eina sau! Rašo, kad į faršo padažą reikia įdėti 125 gramus vištų kepenėlių, — susikrimto ji.

Evelina vaidindama susikišo pirštus į gerklę ir išleido vėmimą primenantį garsą. Šiaip Vanesa būtų nusijuokusi, bet šiuo metu buvo pernelyg įsitempusi — reikėjo prižiūrėti sudėtingą kulinarinį procesą. Įprastas jos meniu — makaronai su pomidorų padažu arba kepti kiaušiniai.

— Gal nieko neatsitiks, jei neįdėsim? — paklausė desperatiškai tikėdamasi pritarimo. — O gal tada reikia pridėti daugiau faršo?

— Ką aš žinau, — vangiai nutęsė Mišelė, sėdėdama ant grindų ir kasydama Frasiui papilvę.

„Irgi pagalbininkė“, — susierzino Vanesa ir sumažino ugnį po baltuoju padažu, kad nepridegtų.

— Atsiprašau, — įsiterpė Evelina. — Tai ką, dabar užpykai, kad nenupirkom vištų kepenų? Tu neįrašei į sąrašą.

— Žinau, — Vanesa iš visų jėgų stengėsi nesprogti nuo Evelinos zyzimo. — Bet saliero šaknį tikrai buvau užrašiusi.

— Tai kad aš žinočiau, bliam, kas ta saliero šaknis.

Vanesa irgi nežinojo, bet negi prisipažins. Ji sumetė svogūnus, keptuvėje čirkštelėjo riebalai.

— Koks skirtumas, — nutarė ji. — Ir taip bus gerai.

— Ir kur tu radai tokį receptą? — paklausė Evelina. — Viduramžiuose?

— Gal tu man geriau padėtum?

Evelinos akys išsiplėtė.

— Na žinai ką. Juk mes už tave nuėjom apsipirkti, kol tu tvarkeisi. Gal jau pamiršai?

— Baik čia man aiškint, gerai! — pratrūko Vanesa. Pamačiusi susiraukusį Evelinos veidą akimirksniu susitvardė: — Atsiprašau! Aš žiauriai dėkinga, kad sutikot pagelbėt. Bet man baisus nervas.

Evelinos akyse iškart blykstelėjo užuojauta, Mišelė irgi pakilo nuo grindų.

— Sakyk, ką padaryti.

— Viskas bus gerai, — suskubo guosti Evelina.

Vanesa pajuto, kaip viduje sukunkuliuoja begalinė meilė draugėms — savo tikroms draugėms, su kuriomis pastaruoju metu ji vos bespėja pasimatyti. Jau kitą akimirką vėl viršų paėmė stresas ir ji čiupo receptą.

— Mišele, ar gali nuskusti morkas ir salierus, ėėė... salierų tada nereikia. Evelina, ar gali viską labai smulkiai supjaustyti?

Kaip drausmingi kareivėliai Evelina su Mišele užėmė pozicijas prie plautuvės, susirado įrankius ir morkas.

— Tai kaip manai, pasiseks? — paklausė Mišelė.

Morkas ji skuto taip pat lėtai, kaip ir kalbėjo. Vanesai norėjosi išlupti morką jai iš rankų, bet užuot karščiavusis ji pamažu atsargiai maišė padažą, stengdamasi kvėpuoti vienodu ritmu.

— Nikis nekenčia Vilio, nes jam atrodo, kad Vilis gangsteris, — dėstė ji. — O mama tiki viskuo, ką tas sako. Be to, ji užpyko, kam susižadėjau.

Po sužadėtuvių pasidarė akivaizdu: mama pakentė Vilį, nes manė, kad jiedu išsiskirs. Pamačius žiedą ją ištiko baisi panika, ji griežtai nusistatė prieš Vilį. Ir ėmė be perstojo graužti Vanesą, esą ji per jauna priimti tokius lemtingus sprendimus. Tarsi pati nebūtų priėmusi dar lemtingesnio sprendimo vos šešiolikos sulaukusi, kai girta įsitaisė vaiką su pirmu pasitaikiusiu sugulovu.

Vanesa tikėjosi, kad šis vakaras suklos naujus pamatus. Ji pagamins tą prakeiktą lakštinių apkepą, šis bus pritrenkiamai skanus, ir visi išsižios, kad Vanesa daug labiau suaugusi, nei jie manė. Na, o Vilis sužavės mamą, jis jau pažadėjo pasistengti.

— Jo, bet taigi Vilis realiai prekiauja narkotikais, — atkreipė dėmesį Mišelė. — Nikis jį, tipo, kažkada areštavo.

— Bet ne už narkotikų platinimą. Jį suėmė, kam sėdėjo Sturvalio parke ir rūkė, — paprieštaravo Evelina.

— Mano motina mano, kad jei rūkai, tai greitai pradėsi šlifuoti gatves ir parsidavinėti dėl kreko, — pasiguodė Mišelė. — Jai vis atrodo, kad aš apsinešus. Ta prasme, jei aš pavargus, iškart klausia: „Tu apsirūkius?“ Arba jei aš pikta ar per daug linksma, iškart: „Tu apsirūkius?“ Kai tik jai susišviečia, kad elgiuos ne taip, kaip turi elgtis normalūs žmonės, jos manymu.

— Mano tėvai, tipo, irgi tokie pat, — pasiskundė Evelina.

— Turbūt serijinės gamybos, to paties fabriko kaip ir mano mama, — neatsiliko Vanesa.

Mišelė padarė grimasą ir užvedė kalbą apie tai, kaip ketina apsikirpti. Jiedvi su Evelina beregint paniro į svarstymus apie kirpčiukų privalumus ir trūkumus. Vanesa turėjo smarkiai susiimti, kad nepradėtų balsu rėkti, jog tokios nesąmonės jos nedomina.

Šiaip kurią dieną Mišelės plaukai būtų įprasta pokalbio tema, nelabai kvapą gniaužianti, bet visai nieko. Tačiau dabar jos pačios darbų sąraše daugybė nepalyginamai svarbesnių dalykų: a) išgelbėti svogūnus, kurie tuoj pridegs keptuvėje; b) pagaminus tobulą lazaniją išgelbėti ateitį su Viliu; c) išgelbėti pasaulį.

Labiausiai jai šiuo metu reikėjo telkti dėmesį į pasaulio gelbėjimą, bet, palyginti su kitais punktais, šis kaip tik dabar atrodė mažiausiai opus.

32

Suskambėjo skambutis, Frasis lodamas išbėgo į koridorių. Vanesa atidarė duris, Frasio uodega daužėsi jai į kojas. Už durų stovėjo Vilis su gėlių puokšte. Plaukai sušukuoti atgal, su juodais džinsais, po striuke juodas megztukas. Atrodė suaugęs ir tvarkingas. Net šiek tiek perlenkęs. Vanesai širdis smarkiau suplakė. Jis tikrai taip stengėsi dėl jos.

— Ir gėlių nupirkai?

— Čia tavo mamai, — Vilis atkišo Frasiui palaižyti ranką.

Vanesa laiminga pabučiavo jį į lūpas.

— Tu pats geriausias, — sušnibždėjo klupdama ant šuns, lydinčio juos į virtuvę.

Mama su Nikiu jau laukė prie stalo. Veidai akmeniniai, minos nepalankios, neprašviesėjo nė Viliui įžengus į virtuvę. Šypsojosi tik Melvinas, sėdėdamas ant grindų ir dėliodamas trinkeles.

— Labas, mažuli, — Vilis pakedeno jam plaukus.

Gėles ištiesė mamai.

— Labas vakaras, malonu, kad pakvietėt vakarienės, — pasisveikino.

— Čia Vanesa vaišina. Labai ačiū, — mechaniškai tarstelėjo mama ir garsiai braškindama išsuko puokštę iš popieriaus.

Vilis pakratė ranką Nikiui. Šis atsilošęs kėdėje, paniekinamai šypsodamasis žiopsojo į Vilį. Vanesa nekentė jo už tą vypsojimą, bet kol kas nutylėjo. Ši vakarienė įrodys, kad ji suaugusi, nesvarbu, ką mama su Nikiu įsikalė į galvą.

Mama pasirausė po spinteles ieškodama tinkamos vazos. Paskui pripylė vandens ir sumerkė gėles. Tai gerberos, Vanesos mėgstamiausios. Atrodo tarsi iš animacinio filmo.

— Kokios gražios, — mama pastatė vazą ant Vanesos padengto stalo.

— Tai gerai, — atsiliepė Vilis.

Virtuvėje stojo tyla. Vanesa pasidžiaugė, kad turi kuo užsiimti. Užsimovusi puodkėles pirštines pravėrė orkaitės dureles. Į kaktą tvokstelėjo karšto oro banga. Ugniai atsparus indas tvilkė net per pirštines. Vanesa prikando liežuvį, kad nenusikeiktų, ir nesmarkiai trinktelėjusi pastatė indą ant viryklės.

— Kaip skaniai kvepia, — patraukė nosimi Vilis.

— Vanesa kiaurą dieną stovėjo prie viryklės, — pasakė mama. — Ir draugės buvo atėjusios padėti.

— Nežinojau, kad moki gaminti, — nusišypsojo Vilis.

— Aš ir pati nežinojau, — Vanesa pradėjo duonriekiu pjaustyti apkepą porcijomis.

Kampuose burbuliavo ir šnypštė padažas, sūris ant viršaus buvo tamsiai rudas, bet peilis vis vien atsitrenkė į kažką kieta. Ji vylėsi, kad geležtė atšipo. Lazanija orkaitėje prastovėjo net ilgiau, nei nurodyta.

Iš stalčiaus ištraukusi įrankius sukišo į salotų dubenį.

— Jūsų butas labai jaukus, — pagyrė Vilis.

Suaugusiam žmogui deranti frazė. Vanesa net susigraudino dėl jo pastangų užmegzti pokalbį, bet mama su Nikiu nesistengė jam padėti.

— Turim stogą virš galvos, ir tiek, — tepasakė mama.

— Ne, tikrai labai gražus. Tokie skoningi tapetai...

Balsas užlūžo nebaigus sakinio.

Laimė, Melvinas ėmė zirzti, kad nori valgyti. Mama jį įkėlė į vaikišką kėdutę, sakydama, kad valgis jau ant stalo. Melvinas suplojo rankomis ir visi kiek dirbtinai nusijuokė. Vis šiokia tokia pramoga ir palengvėjimas, kad nereikia kalbėtis tarpusavyje.

Galop apkepas jau garavo ant stalo. Salotos, duona ir sviestas — visiems pasiekiami. Vanesa klestelėjo į savo vietą. Pirmąją porciją įdėjo Viliui. Kad ir kaip ten būtų, jis juk svečias.

— Tikrai labai skaniai atrodo, — pasigėrėjo mama.

Vanesa ištiesė jai kitą gabalą.

— Ar ne tu čia dietos laikaisi, Janike? — mestelėjo Nikis.

Vanesa užgniaužė dar vieną impulsą jį aprėkti.

Vilis prinešė šakutę su pirmuoju kąsniu prie burnos. Vanesa nervingai jį stebėjo. Vilis ėmė kramtyti. Vanesos siaubui ausis sugavo kažkokį treškesį. Vilio veide atsirado keista mina. Vanesa nesusigaudė, ar dėl to, kad valgis karštas, ar kad šlykštus.

— Aš norėčiau išgerti už mano ir Vilio sužadėtuves, — garsiai pasakė ji. — Žinau, kad ne visi čia taip jomis džiaugiasi kaip mudu. Bet tikiuosi, kad persigalvosite.

Mama kilstelėjo vyno taurę ir greitosiomis šyptelėjo, tarsi skubėdama viską užbaigti.

— Į sveikatą, — sumurmėjo ji.

Nikis tik pasukaliojo alaus bokalą ir nusriuobęs didžiulį gurkšnį susilaikė griausmingai neatsirūgęs, tik išleido pro lūpų kamputį oro srovelę.

Vilis įsipylė limonado kaip ir Vanesa — norėdamas pabrėžti, jog yra padorus jaunuolis. Ji gurkštelėjo, jų akys susitiko virš stalo. Jis šypsojosi jai atsargiai kramtydamas. Tvyrojo nepakeliama įtampa. Net Melvinas, rodos, kažką pajuto, nes nuščiuvęs gūžėsi kėdutėje ir baksnojo maža šakute gabalėliais susmulkintą maistą.

Mama su Nikiu valgė spoksodami į lėkštes, tarsi jose gulėtų kažkas nepaprastai įdomaus, pavyzdžiui, langelis, pro kurį matosi Kinija. Nenatūraliai garsiai barškėjo įrankiai ir lėkštės. Best. Brūkšt. Terkšt. Best. Brūkšt. Terkšt. Best.

Vanesa visai neturėjo apetito, bet vis dėlto atsipjovė nedidelį lazanijos keturkampiuką ir įsidėjo į burną.

Apkepo lakštai burnoje atrodė kieti ir tąsūs, kaip ištirpusi ir vėl bepradedanti stingti plastmasė. Ir jokio skonio. Tarsi žiaumotum pilką spalvą. Ar smėlinę.

— Neįmanoma valgyt, — Vanesa atstūmė lėkštę.

— Ką tu čia dabar, man labai skanu, — užginčijo Vilis.

— Mmm, — ėmė gardžiuotis mama, pilna burna plastmasės.

— Aš norėsiu dar vienos porcijos, — pareiškė Vilis.

Nikis tylėjo. Nuėjęs prie šaldytuvo išsitraukė pomidorų padažo butelį ir ištuštino beveik visą jo turinį sau į lėkštę.

— Na tai va, — pasakė jis, — tai kur dabar dirbi, Vili?

Vilis pašnairavo į Vanesą. Abu žinojo: Nikiui ne paslaptis, kad jokio darbo jis neturi.

— Kad labai jau sunku su darbais šitam mieste.

— Įsivaizduoju. Juk turbūt ir gimnazijos nebaigei? — kamantinėjo Nikis.

— Iš tikrųjų tai baigiau, — iš balso atrodė, kad Vilis pats tuo negali patikėti.

Gimnaziją Vilis baigė tik per plauką. Vanesa troško, kad jis sėdėtų šalia, tada galėtų spustelėti jam ranką po stalu. Mama atsikrenkštė.

— Kaip Sirpa laikosi?

— Neblogai. Turėjo problemų su sprandu.

— Vargšelė, — užjautė mama.

Vanesai dingtelėjo, kažin ar ir mama galvoja tą patį. Vanesa sakė norinti, kad Sirpa būtų jos motina.

— Taip sunkiai dirba, — tęsė mama. — Kartais pagalvoju, kad ji ir gyvena parduotuvėj. Kada tik užeisi, ji vis kasoj.

— Tai ne juokas, nors daug kas nesupranta, — pritarė Vilis.

Visą tą laiką Nikis nužiūrinėjo Vilį atvirai jį niekindamas. Paskui kreipėsi į mamą kasdienio pokalbio tonu:

— Kaip ji tau nedirbs visą laiką. Juk turi išmaitinti suaugusį sūnų. Sveiką, stiprų vyruką. Dėl jo nugarą lenkia.

Tyla, užgulusi vakarienės stalą, buvo tokia slogi, kad net Melvinas pakėlė veiduką nustojęs žaisti su maistu. Akys išsiplėtė sugerdamos kiekvieną smulkmeną.

— Na kam tu taip, — papriekaištavo mama.

Bet nelabai įtikinamai. Taip sakydama ji mintyje turėjo ne taip sakyti neteisinga, aš nesutinku su tavimi, o greičiau — tokių dalykų niekas garsiai nesako.

— Kaip jau minėjau, — neprarado kantrybės Vilis, — šiame mieste taip paprastai darbo negausi.

— O kas tau trukdo išsikelti, — paklausė Nikis, — ką?

Ir patenkintas metė žvilgsnį į Vanesą. Bet Vanesa nė už ką į jį nežiūrės. Jai egzistavo tik Vilis. Tu ir aš. Ji jautė tą kaip niekad stipriai. Jis ir ji prieš visą pasaulį. „Bet kodėl gi, — klausė ji savęs, — aš turiu sėdėti tyliai ir gražiai kaip suaugusi, kai jie patys prie šio stalo elgiasi kaip kačiukus kankinantys vaikigaliai?“

Vilio gėlių puokštė stalo viduryje staiga pasirodė tokia apgailėtina.

Vanesa pasisuko į Nikį.

— Ar negalėtum bent kartą pabūti kaip visi normalūs žmonės?

— Būkit geri, nesibarkit, — mama iškart sužiuro į Vanesą, tarsimi būtų viskuo kalta.

Vanesa užsiuto. Nebeįstengė tvardytis. Tai nesąžininga, ji nesupranta, kaip taip galima.

— Atsiprašau, ar tu nepastebėjai, kaip Nikis elgiasi per visą vakarienę? Bet kai tik atsikirtau, tai aš baruosi?

— Vanesa...

— Tu visada pritari tik jam! Pažiūrėkit, kokia darni pora, tu ir Nikis. Jau tokie geručiai, tokie tobuli, kaip iš paveiksliuko. Tik aš viena baisi, nemandagi ožka.

— Pas mus gi svečias, — ėmė ramdyti mama.

— Dabar jau prisiminei, kad pas mus svečias? Bet kai Nikis tyčiojosi iš mano sužadėtinio, tada tau viskas buvo gerai? O dar norėjau su jumis atšvęsti savo sužadėtuves.

— Aš taip nesakiau.

Mama visada taip. Ir paskui nutaiso tą liūdną žvilgsnį. Ji mano, kad elgiasi labai gudriai nieko nesakydama tiesiai, tik aiškiai parodydama. Todėl, kai bandai ją priremti prie sienos, ji gali vaidinti nekaltai užsipultą.

— Pasigėdyk! — suriko Vanesa. — Aš išvis nesuprantu, kam gaminau tą sušiktą vakarienę ir dar Vilį pakviečiau, tarsi tai galėtų ką nors pakeisti. Juk tu jau seniai susidarei savo nuomonę.

Mama žvelgė į ją didžiulėmis įžeisto žmogaus akimis.

— Tik sėdi, bliamba, ir gaili savęs, — nesusičiaupė Vanesa. — Bet kaip tik aš, aš turėjau iškęst gyvenimą su tavim ir visais tavo kadrais. Vilis daug geresnis už bet kurį tavo senį. Tūkstantį kartų geresnis už šitą...

Vanesa bedė pirštu į Nikį, net nežiūrėdama į jį.

— Nesą pitaaaa, — pranešė visiems Melvinas.

— Taip, aš pikta, — Vanesa pasižiūrėjo į brolį. — Ir tu būsi piktas, kai užaugsi ir pradėsi suprasti, kokius turi tėvus.

— Aš gal jau eisiu, — susizgribo Vilis.

— Niekur tu neisi, — nukirto Vanesa, — čia ir mano namai.

— Aš pritariu Viliui, — pareiškė Nikis, — tau bus geriau išeiti.

— Ne, geriausia būtų, jei tu dingtum!

— Dabar jau, po velnių, užteks! — suriaumojo Nikis ir vožė kumščiu į stalą.

Melvinas pravirko, Vanesa puolė prie jo, norėdama paimti ant rankų, bet mama pirma spėjo iškelti jį iš kėdutės, priglaudė jo veidą sau prie krūtinės, glostydama mažą galvelę. Jo verksmas greitai perėjo į ištęstą, širdį draskantį, ausis užtrenkiantį klykimą.

— Ššš, ššš, — guodė mama, tuo pat metu kaltinamai žvilgčiodama į Vanesą.

— Ne aš jį išgąsdinau!

— Užteks, Vanesa, — įsakė mama, — Vili, tau geriau jau eiti.

— Pasimatysim, — Nikis patenkintas išsišiepė. — Spėju, nuovadoj.

— Ačiū už vakarienę, — tarė Vilis stodamasis.

Jis pristūmė kėdę ir nunešė lėkštę prie plautuvės.

— Aš tave palydėsiu, — pakilo ir Vanesa.

— Tu niekur neisi, kol nepakalbėsim, — mama stengėsi perrėkti Melvino cypimą.

Vanesa įsisiurbė mamai į akis, jusdama, kaip visu kūnu nuvilnija neapykanta.

— Atstok tu nuo manęs, — iškošė.

Ji žengė į prieškambarį. Vilis jau avėsi batus. Vanesa įsistojo į savuosius tuo pačiu metu paskubomis vilkdamasi striukę ir sugriebdama krepšelį.

— Jei dabar išeisi, gali ir negrįžti! — sušuko mama.

— Aš ir nežadu grįžti! — atkirto Vanesa.

— Nesą nena! — suspigo Melvinas.

Vanesa troško užsikimšti ausis. Kad tik nereikėtų jo dabar girdėti. Ji per daug jį myli. Tad prisivertė tapti šalta ir šiurkšti.

Ji bėgo laiptais paskui Vilį žiūrėdama jam į sprandą. Mąstydama, kad galbūt išeina iš savo namų paskutinį kartą, galbūt niekada daugiau tenai negrįš. Ir įtikinėdama save, kad tą daryti verta, kad ir to vertas.

33

Minu daug sykių fantazavo, kaip eis šia gatve. Ją sulaikydavo tik suvokimas, kaip tai apgailėtina. Tačiau šįvakar toks elgesys atrodė pagrįstas — ji ir taip nieko verta, tad kodėl gi negalėtų pažeminti savęs dar labiau. Orumas jau vis tiek prarastas.

Visame rajone stūkso identiški vienaukščiai namai. Tiesa, kai kurie savininkai bando priešintis konformizmui, langus puošdami vėduoklėmis ar spalvotomis lempelėmis. Ji ėjo ta puse, kur namų numeriai lyginiai, ir žvalgė nelyginę pusę. Priėjusi sustojo po gatvės žibintu priešais Pelėdų Uokso plento 37 numerį.

Minu stebeilijo į geltoną namą. Čerpėmis dengtas stogas, iš jo kyšo aukštas juodas kaminas. Kiekvienoje durų pusėje po langą: kairėje — kvadratinis vonios langelis su dūminiu stiklu, dešinėje — didesnis su nuleistomis žaliuzėmis. Viduje tamsu.

Ji pabandė įsivaizduoti, kaip Maksas atrodo vakare grįždamas namo, kaip prieina prie laukujų durų. Atsirakina, žengia į vidų...

Bet šioje vietoje fantazija nustojo veikti. Jai galvoje netilpo, kad Maksas gyvena šiame name — jis Maksui per daug paprastas. Čia galėtų gyventi bet kokia vidutinybė.

Minu prisiminė, ką Rebeka sakė tą rudens dieną.

Jei tu jauti, kad kažkas tarp jūsų yra, tai tu turbūt teisi.

Kaip dabar reikėtų Rebekos. Minu niekada anksčiau nesijautė tokia vieniša.

Ji giliai įkvėpė. Ir jau kitą akimirką atplūdo ašaros ir nutekėjo skruostais, drėkindamos šaliką. Ji šniurkštelėjo ir išsitraukusi iš striukės kišenės suglamžytą nosinę išsišnypštė nosį.

— Minu?

Atsisukusi ji išvydo besiartinantį Maksą.

Štai ko ji giliai širdyje tikėjosi. Kad kas nors šįvakar atsitiktų jai su Maksu, nesvarbu, blogo ar gero. Tegu jis pasijuoks iš jos, koks skirtumas, kad tik ją pamatytų.

— Labas, — pasisveikino ji.

Maksas sustojo. Iškvepiamas oras apgaubė jo veidą garo debesimi.

— Ką čia veiki?

Mina neperprantama. Žvilgsnis tiriantis.

— Buvau pasivaikščioti, — atsakė Minu, — pasijutau uždaryta.

Ji bent jau nepamelavo.

— Ar kas nors atsitiko?

Minu gūžtelėjo pečiais.

— Tu dėl Rebekos? — susigaudę Maksas.

— Uhu.

Ji nedrįso daugiau nė žodžio pratarti.

Maksas mąsliai linktelėjo. Paskui dirstelėjo į namą ir pasakė:

— Aš čia gyvenu.

— Tikrai?

Minu nudūrė akis tikėdamasi, kad jis nesupras, jog ji atsibeldė čionai pastovėti ir pažiopsoti į jo namus kaip kokia garsenybės persekiotoja.

— Gal nori užeiti? — pasiūlė jis.

Ji įstengė tik linktelėti.

Jiedu kirto gatvę. Ji vis bandė įsisąmoninti, kad tuoj įeis į Makso namus. Kartu su juo.

Maksas atrakino duris ir uždegė šviesą prieškambaryje.

— Gal paimti tavo striukę? — paklausė.

Ji atsitraukė užtrauktuką, jis padėjo jai nusivilkti išsipūtusį drabužį. Turbūt turėjo pasijusti kaip dama, bet pasijuto greičiau kaip darželinukė. Kol jis kabino striukę, ji paskubomis nusispyrė batus, vildamasi, kad jis nepastebės drambliško 41 dydžio.

— Nori arbatos?

— Taip, ačiū.

Maksas nuėjo į namo gilumą. Pastebėjusi vonios duris Minu įsmuko vidun.

Įžiebė šviesą. Ją pasitiko pilki kokliai ir mėlynas linoleumas. Vonia kaip vonia, ir vis vien apėmė jausmas, tarsi būtų atsidūrusi užburtoje vietoje, nes ši vonia — Makso. Čia daugybė ženklų, rodančių, koks jis žmogus. Tai žmogus, valantis dantis elektriniu dantų šepetėliu, bet skutantis barzdą rankiniu skustuvu. Jis plaunasi rankas bekvapiu muilu iš indelio su dozatoriumi. Perka dantų pastą didžiulėmis tūbelėmis. Pagavo nuojauta, kad vien pakankamai ilgai stebeilydama į šiuos daiktus ji galėtų įminti svarbų kodą. Bet tada jis, aišku, imtų svarstyti, ko ji ten krapštosi.

Minu atsigręžė į veidrodį ir pamatė savo nepadažytą veidą. Spuogai varžėsi su užverktomis akimis — kas raudonesnis. Jei neatrodytų tokia groteskiška, galbūt išdrįstų tikėtis, kad Maksas apsidžiaugė ją pamatęs. Kad pakvietė užeiti ne vien iš gailesčio.

— Šmėkla nelaiminga, — sušnibždėjo pati sau. — Varyk iš čia!

Ji atsirakino duris ir išėjo į koridorių. Kažkuriame kambaryje užgrojo muzika. Dar kitą akimirką pasirodė Maksas su dviem puodeliais arbatos. Visas toks neįtikėtinai draugiškas. Jau nekalbant apie tai, koks gražus. Toks gražus, kad ji pajuto, kaip ima svilti ausys. Dingtelėjo, kažin koks jausmas būtų jį pabučiuoti. Apskritai ką nors pabučiuoti.

Ėmė tirpti riešai, rankas apleido jėgos.

„Reikia eiti, — pagalvojo ji. — Reikia eiti, kol neprisidariau gėdos.“

— Ateini? — paklausė jis.

Ji nusekė jam iš paskos į svetainę. Neperkrauta, bet jauku. Prie tolimesnės sienos sofa. Į dešinę nuo jos — lentyna, prigrūsta knygų, filmų ir senų patefono plokštelių. Ant priešinės sienos kabojo įrėminta reprodukcija. Moteris tamsiais garbanotais plaukais, pasisukusi trimis trečdaliais profilio. Mėlyna šilko suknelė, krintanti kaip draperija. Galva kiek palenkta žemyn, žvilgsnis rimtas ir intravertiškas — iškankintas. Vienoje rankoje granato vaisius, kita ranka prilaiko anos riešą. Jos pozą gaubė kažkas baiminga. Minu paveikslas patiko iš pirmo žvilgsnio. Jai atrodė, kad supranta tą moterį.

— Pamatei ką nors įdomaus?

Jos žvilgsnis užkliuvo už „Meilužio“11, net skruostai sušilo.

— Taip, va šita labai gera, — ji pirštais palietė „Stepių vilko“ nugarėlę. Labai gera. Norėjosi trenkti sau pačiai. Įdomi, stipri, sukrečianti. Koks tik nori žodis būtų tinkamesnis. Bet Maksas, atrodo, patyrė malonią staigmeną.

— Tai viena mano mėgstamiausių, — pasakė jis.

— Ir šitos tikrai patiko, — ji rodė vildamasi, kad neprasišvies, kaip neriasi iš kailio, kad padarytų jam įspūdį.

Žinia, ji skaitė tas knygas, ir jos jai patiko. Bet ji neniekina ir kitko. Nei fantasy, nei mokslinės fantastikos. Maksas turbūt pamanytų, kad tai vaikiška. Argi ne?

— „Svetimas“ ir „Užrašai iš pogrindžio“, — Maksas susijuokė. — Tau nelabai prie širdies linksmos knygos, ką?

— Nuo linksmų knygų man depresija, — pasakė ji, ir tai buvo tiesa. Bet nuskambėjo pretenzingai, pati girdėjo, tad susigėdusi šyptelėjo. — Visai nesnobiškai pasakiau.

— Nieko, atleistina, — Maksas irgi nusišypsojo. — Ypač šešiolikmetei. Komentaras apie amžių truputį gnybtelėjo, bet vis vien buvo svaigu nuo dėmesio. Ji atsisėdo ant juodos sofos. Maksas pastatė puodelius ant stalo ir klestelėjo šalia. Tarp jų tik metras. Ji būtų galėjusi ištiesti ranką ir paliesti jį. Jei būtų visai kitas, daug drąsesnis ir daug gražesnis žmogus. Pavyzdžiui, Vanesa.

— Kaip tu gražiai įsitaisęs, — pasakė ji.

— Ačiū.

Paskui jis ilgokai tylėjo. Ir žiūrėjo į ją savo rudai žaliomis akimis. Minu akys tuo tarpu keliavo nuo vieno garuojančio arbatos puodelio prie kito.

— Tau čia patinka? — paklausė ji. — Ta prasme, Engelsfoše.

— Ne.

Ji atsisuko. Jis šypsojosi. Minu neišlaikiusi irgi nusišypsojo.

— Ką, mes taip išnervinam?

— Ne dėl mokinių, o dėl mokytojų. Jiems niekas daugiau nerūpi, tik kad viskas būtų taip, kaip buvo nuo amžių amžinųjų. Iš pradžių tikėjausi, kad pamažu atsiras žmonių, atviresnių permainoms. Bet jau praėjo beveik semestras...

Minu vaizduodavosi, kad mokytojai laiko bendrą frontą. Ir visada dėl visko tarpusavy sutaria.

„Jis kalba su manimi kaip su suaugusia“, — suvokė ji.

— Nežinau. Pasiliksiu bent iki vasaros. Paskui matysim.

Minu pasilenkė arbatos, tikėdamasi gurkšniu nuplauti kauksmą nevažiuok, besiveržiantį iš gerklės. Ji pakėlė puodelį prie lūpų, vanduo kliūstelėjo per kraštą, verdantys purslai užtiško ant odos.

— Atsargiai, — Maksas suskubo pagelbėti.

Jo ranka palietė jos pirštus. Širdyje ji pasidžiaugė, kad puodelis jau Makso rankose, kitaip būtų apipylusi abu.

— Ačiū, — sumurmėjo ji.

Jis nušluostė puodelį servetėle, paskui vėl atkišo jai. Drėgni Minu pirštai slydinėjo glotnia fajanso ąsele. Ji vėl priglaudė puodelį prie lūpų, atsargiai siurbtelėdama karšto skysčio.

— O tu? — paklausė jis.

— Ką aš?

Maksas vos vos truktelėjo koją aukštyn ir atsisėdo veidu į ją. Viena jo ranka atsidūrė ant sofos atlošo. Jei ji bent truputėlį būtų pasislinkusi arčiau, nors per sprindį, jis būtų galėjęs ją apkabinti, kaip tada ant laiptų. Ji būtų galėjusi susirangyti prie jo, pailsinti galvą jam ant krūtinės.

— Įtariu, kad ir tau Engelsfošas — ne prie širdies, — pasakė jis.

Minu prajuko kvailu nervingu juokeliu ir pastatė puodelį. Geriau nerizikuoti, kai ranka kaip virta daržovė.

— Aš nekenčiu šito miesto, — prisipažino ji.

— Nesistebiu. Tu čia nepritampi.

Turbūt įskaitęs nerimą jos žvilgsnyje, jis ištiesė ranką ir uždėjo jai ant plaštakos.

— Tai komplimentas, — nuramino draugiškai.

Ranka tokia šilta ir švelni. Jis jos vis neatitraukė.

— Aš užaugau mažoj skylėj netoliese, tokioj kaip Engelsfošas, — ėmė pasakoti jis, — žinau, kad jautiesi kaip kalinys. Kaip būna ilgu, kokia klaustrofobija. Ir tik vėliau supranti, kad nebūtinai kažkas negerai su tavimi vien dėl to, kad tu kaip šuniui penkta koja. Gali būti ir priešingai.

— Rebeka visur pritapdavo, — atsiliepė Minu. — Ta prasme, niekas nemanė, kad ji keistuolė. Ir vis tiek ji buvo ypatinga.

— Ji tau daug reiškė, — švelniai tarė Maksas.

Tai tarsi atverti vartai, kvietimas: jei nori, gali man pasipasakoti.

— Ne tik man, — atsakė ji jaudindamasi, — ta prasme, visi ją mylėjo. Ypač Gustavas, jos vaikinas. Jie buvo tokia graži pora.

Minu pagaliau sėkmingai nustojo tauškėjusi ir viduje drebėdama atsilošė. Jo ranka ir toliau gulėjo ant jos rankos. Ji svarstė, ar įmanoma prakaituoti viršutine plaštakos puse. Nusuko žvilgsnį į moterį ant sienos.

— Kas ją nutapė? Ta prasme, originalą?

„Kaip gerai, kad pabrėžiau, jog suprantu, kad tai reprodukcija, o ne originalas“, — toptelėjo jai.

Maksas atitraukė ranką.

— Dantė Gabrielis Rosetis, — jo balsas nuskambėjo bent kiek mokytojiškai. — Jis priklausė anglų dailės mokyklai — prerafaelitams. Modelis — Džeinė Moris. Rosečio mūza. Čia jis nutapė ją kaip Persefonę, kurią prieš jos pačios valią pagrobė požemio valdovas Hadas. Ji tapo liūdnąja mirties dievo karaliene.

Minu žvelgė į baltą kaip pienas moters odą, galvodama, kad pati, palyginti su ja, turbūt atrodo kaip pabaisa.

— Gražus paveikslas, — tarė atsigręžusi į Maksą. — Ji graži.

— Atsimeni draugą, kurį minėjau? Kuris nusižudė? — paklausė jis tyliai.

Minu linktelėjo.

— Tai buvo draugė. Alisa. Tai ji man parodė paveikslą... Ji buvo labai panaši į Moris. Šiurpiai panaši. Vis juokaudavo, kad yra Džeinės Moris reinkarnacija.

— Tu ją mylėjai.

Minu nežinojo, iš kur šitie žodžiai. Maksas apstulbęs sužiuro į ją, tarsi ji būtų jį pažadinusi.

— Taip, — atsiliepė jis, — mylėjau.

Ji žiūrėjo į jį nenusukdama akių.

— Tu nepaprastas, ypatingas žmogus, Minu, — pasakė vos girdimai. — O, kad aš...

Jis nutilo.

— Ką? — paklausė ji balsu, ne ką garsesniu už šnabždesį.

Ji pasislinko arčiau jo — tik per nago juodymą, — bet jausmas buvo toks, tarsi būtų nušokusi nuo skardžio.

Arba dabar, arba niekada.

„Tegul dabar, — pasakė ji sau. — Labai prašau, dabar.“

Makso ranka, ką tik gulėjusi ant sofos atlošo, susirado jos petį ir nusileido ant jo.

Jie tarsi tapo vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Kai jis pajudėdavo jos link, ji pasislinkdavo jo link. Tol, kol jų lūpos susitiko.

Minu vis jaudindavosi, kad pirmą kartą bučiuodamasi ką nors padarys ne taip. Bet dabar ją bučiavo Maksas, ir tai buvo visai nesunku. Netgi paprasta, netgi tobula. Jo lūpos buvo šiltos ir švelnios, truputį jautėsi arbatos skonis. Jo rankos ant jos nugaros, paskui jai ant liemens. Ji pasislinko dar arčiau.

Tada jis susitvardė. Lūpos atsiplėšė nuo jos, jis atsitiesė, atitraukė rankas.

Prispaudęs pirštų galiukus sau prie kaktos smarkiai užsimerkė, tarsi būtų užklupęs nepakeliamas galvos skausmas.

— Atleisk, — ištarė galop. — Taip negerai. Tu mano mokinė... O aš tau labai labai per senas...

— Ne, — pertraukė ji. — Tu nesupranti. Man gal ir šešiolika, bet aš nesijaučiu šešiolikos. Aš net nesusikalbu su savo amžiaus žmonėmis.

— Aš numanau, kad tau toks jausmas, — pasakė jis. — Bet kai pasidarysi truputį vyresnė, suvoksi, kokia iš tikrųjų buvai jauna.

Jai taip suskaudo, taip suskaudo, kad ji net nesuprato, kaip dar nenumirė. Ji atsistojo nuo sofos.

— Man reikia eiti, — pasakė.

Ir puolė į prieškambarį, pagriebė striukę, žaibiškai įsispyrė į batus ir kliūdama šoko prie durų.

— Minu, — išgirdo sau už nugaros Makso balsą.

Ji nuspaudė rankeną ir beveik išgriuvo lauk. Kirto gatvę. Ir nubėgo kiek galėdama greičiau tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, nė karto neatsigręždama.

Sulėtino žingsnį tik atsidūrusi Sturvalio parke.

Neperžvelgiamoje tamsoje šviesos žiburėlius skleidė vien būrelis gatvės žibintų. Minu susmuko ant suolelio.

Ėmė kristi retos snaigės. Paskui jų vis daugėjo. Pirma tikra pūga šiemet.

„Jei sėdėsiu čia nejudėdama, mane užsnigs ir aš sušalsiu į ragą, — pamanė Minu su viltimi. — O išaušus pavasariui galėsiu pamažu atitirpti.“

Staiga per parką atbangavo tylus skundas. Ji įtempė ausis klausydamasi tamsos. Neaišku, iš kurios pusės sklinda tas garsas. Krūmuose ir plikose medžių šakose siaudė vėjas. Nelauktai į gatvės žibinto šviesą įsliuogė šešėlis.

Katinas. Vargšas nususėlis.

Minu akimirksniu pajuto jam simpatiją.

„Du nelaimėliai“, — toptelėjo jai.

— Kac kac, — pakvietė.

Katinas sustojo, dėbtelėjo į ją. Paskui prislinko arčiau.

Paskui išrietė kaklą ir išleido garsą — hša. Tarsi kas būtų įstrigę gerklėje. Hša.

Minu lengviau atsikvėpė, kad neglostė, kas žino, kokių ligų jis apniktas.

Hša, — vėl sušvankštė Katinas.

Staiga jai toptelėjo, ką tas gyvis daro. Jis bando iškosėti plaukų gumuliuką.

— Labanakt, Katine, — sumurmėjo stodamasi, — laimingai tau.

Hša, — atsiliepė Katinas ir jau kitą akimirką ant žemės žvangiai nukrito kažkoks daiktas. Mažas daikčiukas, blyksintis žibinto šviesoje.

Katinas reikliai spigino akimis į Minu, ir ši priėjo arčiau.

Vėmalų balutėje gulėjo raktelis.

Minu ilgokai dvejojo prieš jį pakeldama.

Tarsi pritardamas tam, Katinas pasitrynė Minu į kojas ir prapuolė tamsoje.

34

Pirmadienio rytą Minu atsikėlė anksčiau nei paprastai.

Praėjęs savaitgalis rodėsi lyg ilgas, keistas sapnas. Mėlyna ugnis. Šešios stichijos. Ornamentų knyga. Katinas ir raktas. Ir Maksas. Svarbiausia Maksas.

Maksas ją pabučiavo.

Nuo to niekur nepasislėpsi.

Jis ją pabučiavo, ir tai jam kažką reiškė. Kad ir kiek ji savimi abejotų, vis vien išskaitė tai jo akyse.

Jis nori jos. Vien pagalvojus apie tai, krūtinėje suskambėdavo muzika. Maksas jos nori, ir ji privers jį suprasti: nieko blogo čia nėra. Nėra jokio pagrindo priešintis tam, ką jie vienas kitam jaučia.

Minu išsirinko juodus marškinėlius. Nusipirko juos dar pernai, bet taip nekart ir neišdrįso apsivilkti. Jie labiau prigludę ir su didesne iškirpte nei kitos jos drapanos. Dažniausiai ji dažosi mažai, tik spuogelius negailėdama užtepa, bet šįryt išsitraukė vos panaudotą akių pieštuką ir apvedžiojo akis. Pamačiusi save veidrodyje iškart pasmerkė rezultatą. Akys sumažėjo.

Ji nusiprausė ir pradėjo iš naujo: užmaskavo spuogus, truputį papudravo paakius, kad nesimatytų, kokie jie pajuodę, tušu padažė viršutines blakstienas. Dar užmaskavo išbėrimus po raktikauliu ir pušką ant peties. Kam tenkintis spuogais vien ant veido, jei galima jų prisiauginti visur?

Statydama kosmetinę ant naktinio stalelio Minu pastebėjo raktelį. Parsinešusi nuplovė jį kelis kartus, nutrynė medicininiu spiritu. Ir vis tiek buvo grasu jį imti.

Ji turi teoriją, nuo ko jis. Prieš savaitgalio įvykius Minu būtų akimirksniu parodžiusi jį direktorei. Bet dabar — nesulauks. Tik ne po įvykių kultūros parke. Iš Adrianos ji dar negirdėjo nė žodžio — akivaizdu, kad direktorė nebelaiko Minu Išrinktąja. Tai kodėl Minu turi likti jai lojali?

Ji įsikišo raktą į kišenę ir metė žvilgsnį į veidrodį, kuriame matėsi visu ūgiu.

Atrodo visai neblogai. Truputį prisimerkus net galima apsimesti, kad yra graži.

Lauke snigo, kiemą dengė centimetro storio sniego sluoksnis. Minu ankstyva. Iki paradinių mokyklos durų vinguriavo vos vienų kitų pėdų takelis.

Ji įėjo į vidų. Smarkiai trenkė šveitimo priemonėmis. Ant sienos vis dar matėsi užrašas, nors kažkas ir bandė jį nutrinti:

IF U WANNA SAVE THE PLANET KILL UR FUCKIN SELF12

Minu nežinojo, ar ją labiau pykina nuo kvapo, ar nuo užrašo. Ji nusisuko ir nupėdino į Nikolauso kabinetą koridoriaus gale. Palubyje dūzgė dienos šviesos lempos.

Girdėjosi dar kažkas. Šlepsėjimas už nugaros. Tarsi kas vilktųsi grindimis.

Minu skubiai atsigręžė.

Koridorius kaip iššluotas.

— Minu? — sušnibždėjo kažkas.

Ji vėl grįžtelėjo. Ūkvedžio kabineto tarpduryje išniro Nikolausas. Ji paskubomis dirstelėjo sau pro petį ir smuko į vidų.

Nikolausas vilkėjo apspurusį pilką kostiumą. Visa jo esybė buvo pilka ir apspurusi. Tarsi nuo to laiko, kai direktorė jį išprašė, būtų pasenęs pora dešimtmečių.

— Labas rytas, — pasisveikino Minu, — turiu parodyti vieną daiktą.

— Tikrai? — Nikolausas nustebo. — Ar ta moteriškė tau leido?

— Ne, — rimtai atsakė Minu. — Nieko jai nesakiau. Ir nesakysiu, jei nenorit.

Nikolauso veide spėjo blykstelėti šypsena, bet paskui susigriebęs nutaisė oresnę miną.

— Ką gi, rodyk.

Patyliukais atsliūkino Katinas ir užšokęs ant stalo patogiai įsitaisė.

Minu pašnairavo į jį. Šis lyg niekur nieko dairėsi po kambarį, ir jai susidarė įspūdis, kad jis apsimeta nieko nežinąs. Ji išsiėmė raktą iš kišenės, padavė Nikolausui. Šis pačiupinėjo, pavartė jį. Minu papasakojo, iš kur jis atsirado.

— Tai tu nori pasakyti, kad tas nešventas gyvulys išbruko šį padargą iš savo vidurių? — paklausė Nikolausas beveik su pasididžiavimu, tarsi katinas būtų jo vaikas, padaręs ką nors fantastiška.

Katinas sumiaukė ir ėmė trintis Nikolausui į ranką. Nikolausas išsiblaškęs paglostė jam galvą. „Oi, ar ne per šiurkščiai“, — pamanė Minu, bet Katinas buvo patenkintas. Net sumurkė primerkęs vienintelę akį.

— Man rodos, žinau, kur jis veda, — tarė ji. — Mano tėvai turi banke seifą, ten laiko vertybes. Aš palyginau raktus — šitas atrodo kaip mūsų. Man tiesiog šovė mintis — tą pačią dieną, kai mirė Rebeka, mačiau Katiną prie banko Sturvalio aikštėje. Todėl įtariu, kad jūsų vardu banke yra atidarytas seifas, o šis raktas nuo jo.

— Kodėl mano vardu?

— Tai vienintelis logiškas paaiškinimas, kito sugalvoti nesugebėjau. Juk Katinas priklydo prie jūsų, o ne prie ko nors kito, tiesa?

— Kas tiesa, tai ne melas, — nutęsė Nikolausas mąsliai. — Turiu pripažinti, kad pradėjau puoselėti šiam utėlėtam bestijai tam tikrą prieraišumą.

Katinas pritariamai sumiaukė.

— Tu teisi, — apsisprendė Nikolausas, — turėčiau keliauti pasiteirauti.

— Puiku, — pagyrė Minu.

— Tik viena man dar rūpi, — suturėjo ją Nikolausas. — Kas yra banko seifas?

Minu prikando lūpą.

— Aš eisiu su jumis, — nutarė ji.

— To aš neleisiu. Mes negalime rodytis kartu. Blogio jėgos...

— Gerai, gerai! — pertraukė Minu. — Bet mes juk nežinome, kas yra seifo viduje. Jums nederėtų eiti vienam.

— Kaip tik todėl ir privalau eiti vienas. Kaip gyvas nekišiu dar ko nors į pavojų, — nukirto Nikolausas.

Minu atsiduso. Nikolauso vieno paleisti nevalia. Juk apie Katiną vis dėlto žinoma per mažai — kokie iš tiesų jo tikslai?

Ji suvokė, kad teks prašyti Vanesos pagalbos, nors, taip gėdingai pasišalinusi iš kultūros parko, su kitomis Išrinktosiomis matytis nori mažiausiai.

Minu išėjo iš Nikolauso kabineto. Koridoriuose jau būriavosi moksleiviai. Minu pamatė Linėją, besikalbančią su mergina mėlynais plaukais. Ačiū Dievui, ji nepastebėjo. Minu spėjo išsiimti vadovėlius iš spintelės ir pradingti.

Laiptų papėdėje išgirdo, kaip ją šaukia Gustavas.

Atsigręžė. Štai jis. Su stora žiemine striuke, šalčio nurausvintais skruostais.

— Sveika.

— Sveikas.

Minu juto, kad kiti, bėgdami pro šalį laiptais, žiūri į ją. Negi Gustavas Olanderis turi ką pasakyti tokiai kaip Minu? Po Rebekos mirties ir interviu laikraštyje jis pasidarė dar populiaresnis. Aplink jį spieste spiečiasi pulkai merginų, trokštančių paguosti.

Gustavas nusitraukė kepurę ir susigrūdo į kišenę.

— Aš tik norėjau padėkoti, — tarė jis.

— Už ką?

— Kad išklausei. Prie bažnyčios. Ir kad liepei pakalbėti su Rebekos tėvais. Kitaip gyvenime nebūčiau pasiryžęs. Bet pajutau, kad, na, jei tu supratai mane, gal ir jie supras.

Akys priplūdo ašarų.

— Ką sakė? — paklausė ji.

— Apsidžiaugė, kad atėjau, nepyko ant manęs. Jie viską suprato. Laikraščiai juos irgi vaikėsi. Ir Rebekos mama gailisi, kad įsileido Cilą. Pabuvom kartu kažkaip... gražiai. Pasėdėjom, paverkėm visi.

Minu neliko jokių abejonių, kodėl Rebekai patiko Gustavas. Jis toks stulbinamai atviras. Minu net dingtelėjo, kaip jis galėjo toks išaugti šitame mieste, kur menkiausia jausmų išraiška vaikinui uždeda neišdildomą žydrojo štampą, tolygų socialinei mirčiai.

— Tai gerai, — pasakė ji. — Ta prasme, kad jie viską suprato.

Gustavas linktelėjo. Paskui greitosiomis apkabino ją. Staiga ji panoro pažinti jį iš arčiau. Akimirka, ir apkabinimas jau praeitis. Gustavas nutolo koridoriumi.

Ji pasisuko vėl ruošdamasi lipti aukštyn ir pamatė, kaip laiptų aikštelėje su kavos puodeliu rankoje stabteli Maksas. Jis šyptelėjo jai, paskui žengė į klasę.

Minu liko stovėti.

Šypsenoje — nė lašelio šilumos ir jokios užuominos, kad jie turi paslaptį. Tai buvo tik mokytojo šypsena mokinei. Bet kuriai iš minios.

***

Išlipusi iš autobuso Ana Karina patraukė namo. Nebesnigo. Laukai driekėsi apsikloję baltu užtiesalu. Ji nebeturėjo jėgų popiet likti mokykloje, tad bent kartą parsiras namo su šviesa. Tas Anai Karinai ir blogiausia, kai toks metų laikas: tamsu, kai išeini, tamsu, kai grįžti.

Senelis prie tvarto kalbėjosi su Jario tėčiu, kuris šiandien buvo atėjęs pas juos taisyti senelio namuko stogo. Sunku net įsivaizduoti, kad Jaris ir jo tėvas — giminės. Tėtis žemas, plačiapetis, kone kubo formos.

Ana Karina pastoviniavo nuošaly, kol svečias išvažiavo, ir liko su seneliu viena.

— Nagi labas, — tarė senelis, pagaliau ją pamatęs.

— Labas, — Ana Karina priėjo arčiau.

Senelis užvertė galvą.

— Būtų vasara, pamanyčiau, kad kils perkūnija, — pasakė jis.

Ana Karina pasekė jo žvilgsnį. Dangus tarsi pilkas niekas. Vientisas, begalinis.

— Kodėl? — nesuprato ji.

— Nejauti? Oras įsielektrinęs. Bus kažkokia iškrova, viena man aišku.

Atsisukęs pažiūrėjo tiesiai į ją.

— Tu nejauti?

Ji tylėdama pakratė galvą. Ana Karina niekada nebuvo rimtai susimąsčiusi, kad senelis tarsi gyvas barometras. Be to, jis nuspėja ne tik orą. Jis visada tiksliai žino, kaip jaučiasi ūkio gyvuliai. Tarsi jie patys jam pasisakytų kažkokiu mįslingu bežadžiu būdu. Be to, yra kelis kartus padėjęs aplinkiniams žmonėms aptikti vandens gyslas virgulėmis. Pats senelis nesigarsina. Jam tai kasdieniai dalykai, juos jis daro, ir tiek. Tačiau šįsyk senelis atrodė sutrikęs dėl to, ką jam sako gamta.

— Gyvenime nesu nieko panašaus matęs, viena man aišku, — suburbėjo nusisukdamas ir nusispjaudamas į sniegą. Paskui pamėgino nusišypsoti. — Gal jau krioštu.

— Baik, seneli, — sunerimo Ana Karina.

Jai labai baisu, kai senelis pradeda šitaip kalbėti.

Senelio akys žvelgė kažkur anapus.

— Man užvis labiau norėtųsi, kad tai būtų tik senio įsivaizdavimas. Aš atsibundu naktimis išgirdęs medžių šnibždėjimą. O kas rytą pažvelgęs pro langą matau, kad miškas aplink mus dar labiau sutankėjo. Lyg kam nors kauptųsi.

— Kam? — paklausė ji.

Jis vėl pažiūrėjo į ją. Tarsi juos skirtų neišmatuojamas atstumas, tarsi jiedu stovėtų kiekvienas savo krante, o senelis bandytų sugalvoti, kaip jam nusigauti į jos pusę.

— Mažute... — pradėjo, paskui sudvejojo.

Visa, kas neišsakyta, atitolina juos vieną nuo kito. Ir to viso tiek daug. Ištisa tylos jūra, tyvuliavusi visą Anos Karinos gyvenimą.

— Aš žinau, kad ne visada sugebu žodį pataikyti... pakalbėti apie tą ar aną, — tęsė senelis. — Niekas mūsų, vyrų, nemokė tais laikais. Bet tikiuosi, tu supranti... kad aš tave myliu.

Ana Karina susidrovėjo. Norėtųsi pasakyti, kad ir ji myli, bet neišspaudė.

— Aš tave mylėčiau, kad ir kiek tu klystum. Net jei ką blogo padarytum, mylėčiau tave, o jei kas norėtų nuskriausti, ginčiau iki paskutinio kraujo lašo.

Ana Karina linktelėjo jausdama, kaip kaista skruostai.

— Aš noriu pasakyti, kad visada būsiu tavo pusėje, net ir nesuprasdamas, kas atsitiko. Dievas mato, daug ko šiais laikais nesuprantu. Keisti tie laikai.

Štai čia ir dabar ji būtų galėjusi jam viską papasakoti.

„Kad tu žinotum, kiek žmonių šitiek metų mane norėjo nuskriausti, — troško jam ištarti Ana Karina. — Kad tu žinotum, kas dedasi mano gyvenime dabar.“

Mano užduotis informuoti tave, kad Taryba sudarė komisiją.

Nuaidėjo galvoje direktorės žodžiai. Vien nuo minties, kokiomis bausmėmis galėtų nubausti raganų taryba, nukrėtė šiurpas.

Kitoje ganyklos pusėje nuo miško pakilo kuosų pulkelis. Jos suko ratus ore piktai skųsdamosi, tarsi kas jas būtų išgąsdinęs. Ana Karina net prie namų girdėjo, kaip smarkiai jos plaka sparnais. Pagaliau susitelkusios į debesį po baltu dangumi, kuosos nuklegėjo medžių viršūnėmis.

Senelis sumurmėjo po nosimi kažką suomiškai, akimis nepaleisdamas nujuodavusio kuosų būrio.

Ana Karina įsižiūrėjo į senelį. Jis įsižiūrėjo į ją. Ir abu žinojo, kad akimirka praėjo. Tarp jų vėl nusidriekė jūra, ir jos niekaip neperkirsi.

35

Vanesa banko vestibiulyje ramstė aukštą vienakojį stalą. Šis linko nuo kartoninių dėkliukų su reklaminiais lankstinukais, linksmai klausiančiais Vanesos, ar ji nesumanė įsigyti naujos kredito kortelės, o gal norėtų pasiskolinti pinigų naujai žoliapjovei arba svajonių būstui.

Ji pažadėjo Minu banke slapta pasekti Nikolausą. Tas užsispyręs senis, žinoma, atsisakė priimti pagalbą, be kurios, aišku kaip dieną, neišsivers. Tad jai teko uždavinys tapti nematomai ir jį saugoti.

„Atsirado palydovas“, — pamanė šnairuodama į Nikolausą.

Jis stypsojo spoksodamas į lapelį su savo eilės numeriu. Vilkėjo storą seną žieminį paltą, tikriausiai pirktą komise.

Bet Vanesa turėjo pripažinti, kad jai gan įdomu. Ji pirma pamatys, kas slepiasi tame mistiniame banko seife. Be to, patiko veikti direktorei už nugaros. Sekmadienį direktorė ir vėl joms vedė pratybas. Buvo ne ką įdomiau nei per pamokas mokykloje. Galima būtų tikėtis, kad magijos užsiėmimai — pikantiškas reikalas, bet jos tik sėdėjo ir žiopsojo į Ornamentų knygą su tais žiūronais. Ir kas iš to — tik galvą pradėjo skaudėti. Tai priminė Vanesai paveikslėlius iš taškelių, iš kurių susidėlioja trimatės figūros. Tokie triukai jai niekada neveikdavo.

Vanesa stebėjo banko darbuotojus, be garso rašančius savo kompiuteriais arba bendraujančius su klientais žemais, pasitikėjimą keliančiais balsais. Visi apsirengę dailiai ir tvarkingai. Po kojomis šiugžda išlaižyta kiliminė danga. Vanesa pabandė įsivaizduoti, kas būtų, jei ji čia dirbtų, ir ją iškart suėmė žiovulys.

Mama vienu metu susitikinėjo su banko darbuotoju. Tokiu Tobiju. Nuobodžiu ir pasipūtusiu žmogėnu. Paskui jis susipažino su turtuole iš Geteborgo ir tą pačią minutę metė mamą, o Vanesai teko ją guosti ir slapstyti trilitrius kartoninius vyno pakus.

Kartą per vakarienę, kai mama sėdėjo prie stalo snargliuodamasi, Vanesa neištvėrė. Neįstengdama ilgiau jos gailėti ėmė šaukti, kad geriau tegu susipažįsta su vyriškiu, kuris ją bent kartą pralinksmintų. Bet mama tik pakėlė paraudusias akis ir sušniurkščiojo, esą Vanesa nieko nesuprantanti. „Meilė skaudina, — pareiškė ji. — Kitaip tai netikra meilė.“

Užmušk, Vanesa tuo nepatikės. Kokia tada prasmė su kuo nors susidėti. Kas trukdo ir be poros dulkintis su kuo pakliuvo? Juk tada bent jau nereikia mazgoti kažkieno priterštų indų ir skųstis, kad tavęs nesupranta.

„Turbūt todėl ir nenori, kad būčiau su Viliu, — mąstė Vanesa. — Ji pavydi, kad mes tokie laimingi.“

Pagalvojus apie mamą, Vanesą vėl užplūdo pyktis. Jos vis dar nesikalba. Mama nepalieka net piktų žinučių Vanesos balso pašte. Vanesa neabejojo, kad Nikis prisaikdino mamą geriau jos neieškoti. Taip ir girdi jį sakant: Tegu paragauja, kokie yra tokio elgesio padariniai.

Vanesa neketino nusileisti. Ji neleis jiems laimėti. Ji pasiilgo tik Melvino. Melvino, kuris verkė jai išeinant.

Pasigirdo pyptelėjimas, švieslentėje užsidegė naujas numeris. Nikolausas suglumęs ėmė dairytis. Atrodo, atėjo jo eilė, bet jis akivaizdžiai nežinojo, kur jam dėtis. Tarsi piktai blykčiojantis numeris virš vienintelės laisvos kasos jam ničnieko nesakytų. Jis patikrino lapelį, lyg tikėdamasis, kad ten ras atsakymą. Vanesa atsiduso. Norėjo pribėgti ir niuktelėti kaip reikiant į nugarą, kad susiprastų. Vos susilaikė.

Laisvojoje kasoje sėdėjo mergina ilgais juodais plaukais. Graži, ir tai žinojo. Skirtingai nei kitiems banko zombiams, jai, regis, buvo nesvetimas gebėjimas susierzinti. Vanesos galva, tai darė jai garbę. Mergina nekantriai pamojo Nikolausui.

— Numeris vienas, — paskelbė Nikolausas priėjęs prie jos.

— Atsiprašau?

— Banko seifas, kuriam tinka šitas raktas. Jo numeris — pirmas. Jūs informavote mane apie tai, kai aš šįryt jums telefonavau.

— Turite omenyje, kad esate banko seifo savininkas? — paklausė ji.

— Taip man buvo pasakyta.

Nikolausas pasirašė kelis dokumentus. Darbuotoja profesionaliai šypsojosi, nė milimetru ne plačiau nei būtina.

— Prašom čia.

Nikolausas apėjo kasą, Vanesa nusekė iš paskos, vildamasi, kad nuo jos batų ant grindų nelieka tirpstančio sniego balučių.

Koridoriumi jie priėjo galingus metalinius vartus. Juodaplaukė juos atrakino.

— Tik laiptais nusileisit ir būsit vietoj, — pasakė ji. — Aš jus užrakinsiu.

Nikolauso veidas persikreipė iš išgąsčio.

— Paskambinkit, kai norėsit išeiti, — pridūrė ji.

Nikolausas linktelėjo ir pradėjo kopti laiptais atsargiai statydamas kojas. Vanesa kaip tik spėjo prasisprausti į vidų jam už nugaros. Banko darbuotoja taip smarkiai užtrenkė duris, kad net sudundėjo.

Rūsio sienos buvo nukabinėtos pailgomis sunumeruotomis dėžutėmis iš tamsaus matinio metalo. Vanesa pagalvojo, kiek pinigų, papuošalų ir nešvarių paslapčių iškaišiota po tas mažas metalines skryneles. Testamentų, demaskuojančių iki šiol nepažintus nesantuokinius vaikus, įbrolius ir įseseres. Sekso nuotraukų ir meilės laiškų.

Požemyje karaliavo visiška tyla. Patalpos viduryje stovėjo stalas ir kėdė.

Nikolausas akimis panaršė po sienas su spintelėmis. Pačiame viršuje kampe pastebėjęs seifą numeris vienas, ryžtingai priėjo ir atrakino jį.

Vanesa pasitraukė jam iš kelio. Jis nusinešė dėžutę prie stalo, pasistatė. Pamačiusi blizgantį metalo keturkampį ji staiga sunerimo. Nikolausas žengė žingsnį atatupstas ir įsispoksojo į skrynelę. Buvo aišku, kad ir jis bijo, kas joje gali būti. Pagal pasaulio, kuriame šiuo metu gyvena Vanesa, dėsnius, viduje gali būti, tarkim, didžiulė juodoji skylė, įsiurbsianti visatą ir išversianti ją į išvirkščiąją pusę. Arba miniatiūrinis įsiutęs vienaragis, spjaudantis ėsdinančią rūgštį.

Nikolausas ištiesė ranką ketindamas atidaryti dėžutę, bet susiturėjo. Iš lėto atsigręžęs apsidairė.

— Vanesa?

Ji sulaikė kvėpavimą.

— Aš žinau, kad tu čia.

Vanesa nedrįso pasidaryti matoma, nes viduje tikriausiai įrengta stebėjimo kamerų. Bet žengė prie Nikolauso ir patvirtindama palietė paltą.

— Iš kur žinot? — paklausė.

— Nežinau, — pasakė jis. — Atspėjau. Kažkas panelės Minu elgsenoje nukreipė mano mintis ta linkme.

— Ji bijojo, kad dėžutėje gali būti kas nors pavojinga, — sušnibždėjo Vanesa.

— Jei taip — kuo tu man padėsi?

— Būsime bent jau dviese. Be to, aš nematoma.

— Blogis mato daugiau, nei numanome, — burbtelėjo Nikolausas. — Tu turi iš čia išeiti.

— Kaip aš išeisiu. Mes čia užrakinti, greičiau atidarykit tą dėžutę ir čiuožiam.

— Tu bent atsitrauk per porą žingsnių, dėl Dievo meilės!

— Aš jau stoviu už poros žingsnių.

Nikolausas kinktelėjo, smarkiai įtraukė oro, tarsi ruošdamasis nerti į gilų vandenį. Ištiesė ranką prie dėžutės, bet pakeliui vėl stabtelėjo.

— Kas yra? — paklausė Vanesa.

— Baugu, kas gali būti viduje, — pasakė jis.

— Ne jums vienam.

— Tu nesupranti. Nuo pat to momento, kai buvau pažadintas, klajoju kaip per miglą. Ir štai išaušo valanda, kai ji galbūt išsisklaidys. Siaubas mane kausto, ką sužinosiu. Jei sužinosiu.

Vanesa iškart pajuto Nikolausui didžiulę užuojautą. Patys suprantat, koks vargas taip aklai klupinėti. Ir vis vien jis ištikimai stovi petys į petį su jomis. Jis visą laiką stengėsi joms padėti rasti atsakymą. Kitaip nei direktorė, kuri atsakymą jau žino, bet užsispyrusi nesako.

— Aš galiu atidaryti, — pasisiūlė Vanesa.

— Ne, — Nikolausas dar giliau įkvėpė. — Tai mano dalia.

— Kaip norit, — nusileido ji, pritykindama arčiau.

Nikolausas pravėrė dėžutę.

Viduje gulėjo juoda knyga su dviem įspaustais apskritimais ant viršelio. O šalia jos — gerai pažįstama sidabrinė lupa.

— Ornamentų knyga, — loštelėjo Vanesa. — Ir raštų ieškiklis. Tokiais naudojasi raganos.

Nikolausas kilstelėjo knygą.

Po ja gulėjo baltas vokas. Ant viršaus senovine raityta rašysena parašyta:

Nikolausui Elingijui į rankas

Jis pašnairavo į tą pusę, kur, jo manymu, stovėjo Vanesa. Jis apsiriko maždaug metrą. Paskui apvertė voką. Raudono lako antspaudas. Nikolausas atsargiai jį perlaužė, atplėšė voką ir ištraukė ploną popieriaus lakštą. Vanesa jam per petį perskaitė.

Rašydamas šiuos žodžius, Engelsfoše esu praleidęs penkias savaites. Penkias skaidrumos savaites. Kai tik grįžau, man nuo akių tarsi skraistė nukrito, ir aš prisiminiau savo tikslą bei lemtį. Ir vis vien kankina nuojauta, kad ši būsena neamžina.

Pirmiausia ketinau smulkiai išguldyti savo istoriją ir to, kas mūsų laukia šioje prakeiktoje vietoje, ataskaitą. Paskui ėmė dingotis, kad laiškas, Dieve saugok, gali pakliūti ne į tas rankas. Šio pavojaus akivaizdoje privalau rūpestingai parinkti žodžius. Tad nedrįstu atskleisti tiek, kiek būčiau norėjęs.

Net jei aš, skaitydamas šį laišką, būsiu vėlei nugrimzdęs užmarštin, bent turėsiu nuo ko pradėti. Jei kada nežinomoje ateityje teks perskaityti šiuos žodžius, tai vien dėl mano ištikimojo familiaris, kuris man parodė kelią iki laiško.

Neprarask vilties, mano pasiklydusi dvasia. Aiškumas grįš. Sidabrinis kryžius apsaugos tave ir Išrinktąją. Šalia jo judu esate saugūs kaip ir švęstoje vietoje.

Paskutinė gairė man tebus si maksima, kurios visas prasmes bandžiau įrėžti sau į atmintį:

MEMENTO MORI

***

Minu dar kartą perskaitė paskutines laiško eilutes ir padėjo jį ant Nikolauso žurnalinio staliuko. Sidabrinis kryžius, kabantis ant sienos priešais, turbūt tas pats, kuris minimas laiške. Prieš keletą minučių jis tebuvo tik keistas daiktas. Ir štai beregint jį apgaubė mistikos aura.

Nikolausas sėdėdamas vartė Ornamentų knygą ir sukinėjo raštų ieškiklį. Jam prie kojų murkė Katinas.

Savaime suprantama, Katinas — Nikolauso familiaris. Minu pati nesuvokė, kaip galėjo tai pražiopsoti, kai direktorė papasakojo apie raganas ir jų gebėjimą susisieti su gyvūnais.

Taigi raganos.

Kaip Nikolausas.

Ji vėl pasisiekė laišką. Perskaitė dar kartą, stengdamasi viską suprasti.

Nikolausas, ir tas — ragana. Visi, išskyrus ją, šiais laikais tapo raganom.

Iš virtuvės grįžo Vanesa. Katinas bandė pasitrinti jai į kojas, bet ji atšoko.

— Negalėjot išsirinkti švaresnio familiaris? — suburbėjo ji.

— Memento mori, — murmėjo Nikolausas. — Atmink, kad mirsi. O, kad galėčiau prisiminti, ką norėjau tuo pasakyti.

— Rašydamas laišką dar prisiminėt, — stengėsi padrąsinti jį Minu. — Vadinasi, ir vėl prisiminsite, kaip kitaip. Ir jūsų galios grįš.

— Dievas mato, viliuosi, kad tavo tiesa, — jis sukiojo raštų ieškiklį. — Na, tai kaip šitas daiktelis veikia?

— Kaip radijas, — paaiškino Vanesa, — tipo.

— Šiaip ar taip, mes sužinojome svarbų dalyką, — Minu bedė pirštu į kryžių. — Tyruliai nėra vienintelė vieta, kur galime matytis.

— Ačiū Dievui, — pasakė Vanesa, vilkdamasi striukę, kurią buvo numetusi ant grindų. — Kam reikia tokios vietos, kur nėra net tuliko. O čia galėsim susitikinėti be raganų močios žinios.

Vanesa užsitraukė užtrauktuką akivaizdžiai ruošdamasi eiti, bet Minu jautė, kad skirstytis dar ne laikas. Aplinkybės gerokai pasikeitė, todėl būtina susėsti ir apmąstyti, ką visa tai reiškia.

— Ar jūs nemanot, kad reikėtų papasakoti direktorei? Juk tai reiškia, kad ir Nikolausas yra ragana. Ji turės priimti jus. Argi ne?

— Gal ir tiesa, kad ji nesibičiuliauja su demonais, — Nikolausas vis abejojo, — bet jaučia mano širdis, kad ja ir ta jos Taryba pasikliauti nevalia.

— Dėl manęs galim jai nesakyt, — Vanesa truktelėjo pečiais.

— O ką darysim su kitom? — priminė Minu.

— Aš pasakysiu Linėjai, — nutarė Vanesa. — O tu Anai Karinai.

— O kaip panelė Ida? — paklausė Nikolausas.

Vanesa ir Minu susižvalgė. Nepasakyti Idai būtų negerai. Tai prieštarautų viskam, ką kalbėjo Rebeka ir ko Minu stengiasi laikytis: jos turi bendradarbiauti.

Bet ar Ida tikrai galima pasitikėti?

— Ne, — apsisprendė Minu, — mes jai nesakysime.

— Aš pritariu, — tarė Vanesa.

— Ji irgi Išrinktosios dalis, — paprieštaravo Nikolausas.

— Pasakysim, kai tik sužinosim daugiau, — nuramino jį Minu. — Žodis.

Nikolausas skeptiškai pažvelgė į ją.

— Kas mums garantuos, kad ji neišplepės direktorei, — ėmė teisintis ji.

Padėjo. Nikolausas raukydamasis linktelėjo.

36

Prieš Aną Kariną atsilapojo valgyklos durys. Viduje tamsu, taip tamsu, kad ji tik nujautė patalpoje susigrūdusių žmonių kontūrus.

Ji nenorėjo šito. Neprašė, kad ją išrinktų. Ji nebekontroliuoja kitų susižavėjimo. Jis plinta toliau ir apima žmones, kurių ji net nebandė palenkti savo burtais. Juos paveikė vien tas faktas, kad kiti žavisi Ana Karina. Ir štai jums rezultatas.

Galvą svėrė Liucijos karūna su žvakėmis. Galvos dangalas, saugantis plaukus, aplašėjo stearinu.

— Ir... trys keturi! — entuziastingai sukomandavo muzikos ir teatro mokytoja Kerstina Stolnakė.

Ji mosavo rankomis taip uoliai, kad raudona lyg Kalėdų Senelio apsiaustas tunika plaikstėsi kaip vėjyje džiūstantys skalbiniai. Chna dažyti plaukai ant pakaušio styrojo piestu. Anai Karinai už nugaros užgiedojo Liucijos eisenos dalyviai.

Nakties apsunkę žingsniai per kiemą, pro namus...

Iš lėto plaukdama per tamsą, Ana Karina judino lūpas pamėgdžiodama gerai pažįstamus, bet nieko nesakančius žodžius.

Ji plaukė per salę, o degančios žvakės aplink ją skleidė šiltą šviesą. Iš tamsos niro veidai. Štai Vanesa laužo imbierinį širdutės formos sausainį į tris dalis. Štai Minu žvelgia į Aną Kariną rimtu žvilgsniu. Kevinas sėdi ant kėdės barbendamas pirštais į stalviršį. Felisija ir Julija plačiausiai šypsosi — kaip visa širdimi atsidavusios sektantės, įtikėjusios Ana Karina. Tai jos pasiūlė ją į Liucijos rinkimus.

Atrodė, kad giesmė niekada nesibaigs.

Naktis bekraštė, nebyli. Girdi, kaip plaka tyloj sparnai balti, kaip šiugžda ir šneka?

Ana Karina sklendė per užtemdytą salę, ant dangalo varvėjo stearinas. Kvepėjo pakaitintu nealkoholiniu Kalėdų vynu ir sušilusiais kūnais. Priėjus valgyklos galą, kur išstumdžius stalus buvo padaryta vietos Liucijos eisenai, nosį pakuteno nuo mokytojų stalo sklindantis kavos aromatas.

Štai Ana Karina atsistojo pačiame priekyje, eisena susiglaudė pusračiu jai už nugaros. Direktorė įsisiurbė į ją žvilgsniu. Nuo žvakių šilumos Aną Kariną išpylė prakaitas, drėgna plėvelė aptraukė veidą, sušlapo delnai, suglausti privalomu Liucijos gestu. Maksas šalia direktorės padrąsinamai šypsojosi. Prie kito direktorės šono mindžikavo dailės mokytojas Peteris Bakmanas, garsėjantis tuo, kad pasitaikius progai deda rankas mokinėms ant liemens. Akys godžiai rijo Aną Kariną.

Giesmė pagaliau baigėsi. Anai Karinai iš dešinės — Ida, persirengusi Liucijos mergele. Traukdama paskutinį Liuciiijaaa, ji taip paspaudė, kad nustelbė visų kitų balsus. Buvo aišku, kad Ida labiau už viską trokšta dainuoti solo, plėšti iš širdies. Žemesniosiose klasėse iki gimnazijos Idą kasmet rinkdavo Liucija. Ana Karina vylėsi vieno — kad Ida nesusigundys padegti jai plaukų savo žvake. Tik pamačius direktorės pavaduotoją Tomį Ekbergą su gesintuvu, pasidarė kiek ramiau.

Salės skliautais vilnijo viena kalėdinė giesmė po kitos. Ana Karina pražiopčiojo nuo pradžios iki galo. Kerstina Stolnakė makalavo rankomis, tarsi būtų užmynusi širšių lizdą.

Ana Karina pastebėjo pasieniais slenkantį Jarį. Jis atsistojo arti arti, vos už kelių metrų nuo jos. Atėjo vienas, be draugų. Jo akys regėjo tik Aną Kariną. Staiga ji nusišypsojo plačiai, iš širdies. O kai ir jis jai nusišypsojo, rodės, kad jo šypsena žiburiuoja ir šviečia skaisčiau už visą eisenos ugnelių jūrą. Ji nurimo. Viskas greit baigsis.

Ei, senukai nykštukai, linksminkimos ir džiaukimos!

Ana Karina akimis nepaleido Jario.

Būvis mūs trumpas, nuo bėdų, nuo vargų mes sukumpę...

Ana Karina girdėjo, kaip Ida prieš paskutinį priedainį įkvepia pilnus plaučius oro.

...eeeeeee..

Idos dainavimas virto šaižiu riksmu.

... eeeeeeeeeeeeeeeeee...

Salėje stojo mirtina tyla. Direktorė palinko į priekį pasiruošusi stotis. Šalia Anos Karinos pasigirdo dunkstelėjimas, ji atsisuko taip staigiai, kad karūna su žvakėmis nučiuožė nuo galvos ir barkštelėjo į grindis. Iškritusios nuriedėjo kelios žvakės. Eisenos mergelės, berneliai ir nykštukai atšlijo nuo šoktelėjusių liepsnelių. Akies kampučiu ji matė atšuoliuojantį Tomį Ekbergą su iškeltu gesintuvu.

Ida susmuko ant kelių. Akių vokai suvirpėjo, akys užvirto aukštyn, liko matyti tik baltymai.

Jos lūpos krutėjo, ir Anai Karinai pasirodė, kad Ida taria jos vardą. Ji pasilenkė, kad geriau girdėtų.

Ida reagavo tarsi kobra. Jos ranka žaibiškai įsikirto Anai Karinai į riešą.

Aną Kariną apakino plykstelėjusi balta šviesa.

Ana Karina regėjo mėlyną dangų. Ir stogo kraštą. Mokyklos stogo. Ji gulėjo jausdamasi pavargusi, be galo pavargusi. Veidą talžė vėtra. Galva sukosi sprogte sprogdama. Ana Karina ilgėjosi Gustavo.

Gustavas. Ji pritvinkusi meilės, skirtos jam vienam. Jos meilė stipresnė net už tą siaubingą skausmą, tvaksintį po kiaušu.

Ana Karina suvokė, kad ji jau nebe savo kūne. Ji Rebekoje. Tarsi mažytis parazitas, stebintis pasaulį Rebekos akimis. Ji nesuvaikė minčių, bet kiekvienas jausmas ir įspūdis persmelkė taip, tarsi būtų jos pačios.

Jausmai persimainė į kito žmogaus ilgesį. Minu. Vienintelė gali jai padėti. Ji ėmė apgraibomis ieškoti telefono, užčiuopė, išsitraukė.

Ji išgirdo žingsnius sau už nugaros, šie priartėjo nuo atvirų durų.

Rebeka ir Ana Karina atsigręžė kartu, vienu judesiu, vienu kūnu.

Antai jis. Ana Karina pajuto, kaip Rebeka sutriko.

— Sveikas, — tarė ji. — Iš kur žinai, kad aš čia?

Gustavas neatsiliepė. Jis ėjo artyn nežiūrėdamas jai į akis. Rebeka vos jį atpažino. Ji nieko nesuprato.

— Kas yra? — paklausė ji.

Dar po akimirkos Gustavas pasilenkė ir padėjo jai atsistoti. Bet užuot paleidęs pradėjo tempti stogu.

— Gustavai, baik... Ką darai? Paleisk mane...

Balsas išseko. Nebeliko jėgų rėkti, nuo skausmo, besidaužančio galvoje, darėsi dar sunkiau. Gustavo veidas be išraiškos. Nesiklausydamas nuvilko ją prie krašto, tarsi norėtų greičiau užbaigti darbą. Rebeka bandė priešintis, bet kojos vis slydo.

— Gustavai, baik... Būk geras, baik!

Gustavas apsuko ją nugara į kiemą, besidriekiantį kažkur toli apačioje. Vėjas plakė jai veidą. Siaubas, apgniaužęs Rebeką ir Aną Kariną, kaustė tarsi paralyžius.

Ana Karina pabandė užsimerkti, bet nepavyko. Nepavyko, nes Rebeka nepaleido savo mylimojo akimis. Vis negalėdama patikėti tuo, kas vyksta.

— Pažiūrėk į mane, — paprašė Rebeka.

Gustavas pakluso. Kelias klaikias sekundes mirtinoje tyloje Ana Karina žvelgė tiesiai į šaltas mėlynas akis. Niuksas į krūtinę ją užklupo visiškai nepasiruošusią, ir ji ėmė kristi. Rankos atsimetė į šalis, pirštai nagais raižė orą, siekdami už ko nors užsikabinti, o paskui...

Ana Karina išgirdo neapsakomai stiprų smūgį. Rebekos kūnas trenkėsi į žemę. Bet ji nieko nejautė. Tik ant grindinio jos galva, kažkodėl plokščia. Ji nesuvokė, kaip dar gali būti gyva. Pabandė įkvėpti, bet iš plaučių pakilo tik drėgnas burbuliuojantis garsas, burna priplūdo kraujo.

Staiga jos sąmonę užėmė kažkas svetimas. Rebeka atpažino tą esybę.

Viskas greit baigsis, — tarė nepažįstamas balsas.

Užliejo skausmas. Ana Karina neturėjo su kuo jo palyginti, per visą savo kankinimui prilygstantį gyvenimą nebuvo tokio jautusi. Tai tarsi akinanti radioaktyvi šviesa, išdeginanti kiekvieną Rebekos mintį, kiekvieną jausmą, kiekvieną prisiminimą. Viską, kas ji kadaise buvo.

Ir galiausiai — pelenai. Tuštuma. Aukštai virš galvos mėlynas dangaus lopelis. Mėlyno dangaus skivytas, pamažu pereinantis į tamsą. Iš lėto ištekėjo juodas rašalas, užliejo akiplotį, liko tik balsas.

Atleisk man.

Ana Karina pramerkė akis, jos įsirėmė tiesiai į Idą. Ji matė atsispindint jose savo pačios paniką. Suvokė, kad abi patyrė tą patį. Tą akimirką Ida paleido Anai Karinai ranką ir ėmė trauktis atbula.

Ana Karina apsidairė. Į ją susmigę šimtai akių. Grindimis dar vis rieda viena užgesusi žvakė iš jos karūnos. Mojuodamas gesintuvu jų link vis dar lekia Tomis Ekbergas.

Čia, tikrovėje, neprabėgo nė akimirka.

37

Žvaigždės juodame danguje. Nuo sniego apsunkusios eglės.

Tokia ramybė, tarsi iš kalėdinio eilėraščio, pamanė Minu. Jei ne ta mėlyna ugnis, metanti šiurpią, mirguliuojančią šviesą joms ant veidų. Jei ne ką tik Anos Karinos ir Idos papasakota istorija.

Rebeką nužudė Gustavas. Todėl jis turėtų būti ir Elijo žudikas. Gustavas yra blogis, kurį jos privalo sustabdyti.

— Bet aš nesuprantu, — papurtė galvą Vanesa, — kaip jūs tai pamatėt?

Ana Karina palenkusi galvą bandė išsikrapštyti stearino gumulus iš plaukų. Tarsi susitarusios abi su Ida pakėlė akis į direktorę. Jos laukė atsakymo. Engėja ir auka sėdėjo susiglaudusios nuo tada, kai atėjo čionai.

— Įprasta kalbėti apie praeitį, dabartį ir ateitį, — pradėjo direktorė, — bet požiūris į laiką kaip linijinį reiškinį su pradžia ir pabaiga yra klaidingas, mat laikas — cikliškas tarsi ratas be pradžios ir pabaigos.

Minu dirstelėjo į kitas. Vanesa klausėsi direktorės net prasižiojusi.

— Jautrios raganos, kurių stichija yra metalas, gali suvokti įvykius iš kitų laiko rato atkarpų, įvykius, kurie nūdienos suvokimu vertinami kaip jau įvykę ar būsimi.

— Man tas pats, — atšovė Ida, spigindama akimis į direktorę. — Ką man daryti, kad tai nepasikartotų? Aš neturiu jokio noro prieš visą mokyklą pasirodyti kaip apsiseiliojusi epileptike.

— Tai ne tavo valioje, — atsakė direktorė. — Tu gali tik išmokti atpažinti ženklus, kad žinotum, kada tave aplankys vizija. Vos pajutusi, kad ima džiūti burna, svaigsta galva, apima stiprus nerealybės jausmas, pasistenk susirasti ramią nuošalią vietą ir...

— Tai pirmas ir paskutinis kartas, — tarė Ida greičiau sau pačiai, — aš jau tuo pasirūpinsiu.

— Tavo vizijos, regis, yra empatinio pobūdžio, — pasakė direktorė.

Linėja prunkštelėjo, Minu vos sulaikė šypseną. Ji niekada nemanė, kad žodžiai Ida ir empatija kada nors nuskambės viename sakinyje, juolab be veiksmažodžio nejaučia tarp jų.

— Tu regi vizijas kitų žmonių akimis ir jauti tai, ką jaučia jie, — direktorė žvilgsniu sutramdė Linėją.

— Bet kaip galėjau ir aš patirti tą patį, jei viziją matė Ida?

Ana Karina išlupo didžiulį baltą stearino gumulą. Su juo skaudžiai išsirovė ir keli plaukai. Ana Karina išsiviepė.

— Judvi sieja stiprus ryšys, — pasakė direktorė.

Minu dingtelėjo, kad ji sapalioja kaip koks guru.

— Aš nemanau, kad tai Gustavas, — staiga pareiškė Ida.

Visos išvertė akis.

— Nesupratau, — pakėlė antakius direktorė.

— Jis nieko nežudytų. Kam jam žudyti?

— Priežasčių gali būti daug... — pradėjo direktorė.

— Jūs nepažįstat G. taip gerai kaip aš, — žiojosi Ida.

— Nei tu jam draugė, nei ką, vien dėl to, kad išgalvojai tą idiotišką pravardę, — žėrė Vanesa.

— Jūs rimtai manot, kad G. būtų žudęs Rebeką? Savo paties merginą? — pratrūko Ida.

— Vaikinai savo merginas žudo visą laiką, — Linėjos balsas buvo šaltas kaip ledas.

— Aš irgi nesu visiškai tikra, kad tai Gustavas, — staiga pritarė Ana Karina. — Sunku paaiškinti. Tai buvo jis. Ir vis dėlto ne jis.

Idos ir Anos Karinos vienybė merginas sukrėtė iki širdies gelmių. Jos ilgokai tylėjo.

— Aš manau, kad mes nedelsdamos privalome juo pasirūpinti, — pertraukė tylą Linėja.

Mėlynos liepsnos apšvietė jos išblyškusį veidą, tamsoje sužaižaravo akys.

— Kaip pasirūpinti? — paklausė Minu.

Aišku, ji susigaudę kaip, bet negalėjo patikėti, kad Linėja kalba rimtai.

— O tu kaip manai? Ką mums dar daryti? Du iš mūsų jau negyvi. — Tu nori, kad mes nužudytume jį? — kone suspigo Ida. — Juk tau visai galvoj negerai, psiche!

Minu atsisuko į direktorę, bet ši tik stebėjo jas sunėrusi rankas ant krūtinės. Tarsi laukdama, kaip jos pasielgs šioje situacijoje. Tarsi tikrindama.

— Mes negalime žudyti Gustavo, — tarė Minu, — neįsivaizduoju, kaip tau ir į galvą šovė.

Linėja smeigte smeigė akimis Minu. Žvilgsnis buvo žiaurus.

— Atrodo, judvi su Rebeka vis dėlto nebuvot tokios geros draugės. Tarsi kas būtų pakeitęs Linėją. Akys užsiliepsnojo neapykanta. Minu ją suprato. Pati galvojo apie kerštą, kūrė planus. Tačiau dabar, kai tie patys jausmai atsispindėjo Linėjos veide, Minu suvokė, kokia klaida būtų rinktis šį kelią. Koks jis pavojingas.

— Ta prasme, tu, rodos, nelabai skubiniesi nubausti kaltininką, — nesiliovė Linėja.

Minu užplūdo pyktis. Kaip pasiutlige sergantis šuo pyktis ėmė draskyti pavadį, bet ji dar įstengė jį sutramdyti.

— Mes negalim jo tiesiog nužudyti, — pasakė.

— Jis nužudė Eliją.

— Kažin ar Elijas būtų norėjęs, kad tu už tai žudytum kitus žmones. Akimirką jai pasirodė, kad Linėja šoks ant jos. Bet ta nė nekrustelėjo, tik iškošė tvardydamasi:

— Visų pirma, tu ničnieko nežinai apie Eliją. Antra, Gustavas — ne žmonės! Jis net ne žmogus, tipo. Jis — demonas!

— Joks jis demonas.

Visos sutartinai pasisuko į direktorę. Ji stovėjo susidėjusi rankas ant krūtinės stebeilydama į mėlyną liepsną.

— Bent jau aš tą galimybę vertinu kaip statistiškai nelabai įtikimą. Demonai retai mūsų pasaulyje pasirodo fiziniu pavidalu.

— Man nusišvilpt statistika. Mes žinome, kas žudikas. Ir galime jį sustabdyti, — išrėžė Linėja.

— Nieko jūs nedarysite, — griežtai įsakė direktorė. — Laikykitės nuo Gustavo atokiau. Taryba viską sutvarkys.

— Nes ir iki šiol viską nepriekaištingai tvarkė! — suriko Linėja.

Visos išpūtė į ją akis. Ji peržvelgė jas visas, vieną po kitos.

— Kaip jūs, bliam, taip paprastai susitaikėt? Ji atsisako paaiškinti, kaip mums apsiginti!

— Aš negaliu jums leisti kištis, — direktorė pakėlė balsą. — Taryba man drauste uždraudė...

— Ką jie uždraudė, jei tiksliau? — paklausė Minu. — Kad mes gintumės? Kad išsiaiškintume, su kuo kovojame?

Direktorė grįžtelėjo į ją. Minu širdis net liuoktelėjo. Ji nepratusi viešai abejoti autoritetais. Ypač mokyklos direktore.

— Tu teisi, — pagaliau nusileido Adriana Lopęs. — Aš atskleisiu tai, ką mes žinome apie jūsų priešus.

— Atsiprašau, jūs pasakėte priešus? — ištempė ausis Vanesa.

— Viską paaiškinsiu, jei man bus leista kalbėti nepertraukiamai, — pasakė direktorė.

Vanesa užvertė akis.

— Kaip jau sakiau anksčiau, pasitaiko kovų, pereinančių dimensijų ribas, — pradėjo direktorė. — Kaip tik tokia kova netrukus čia ir įvyks. Demonai mėgins įsigauti į mūsų pasaulį, o jūs, matyt, užstojat jiems kelią.

— O kas yra demonas? Kažkoks velnias, ane? — pasidomėjo Vanesa. — Kur žmones apsėda? Gal Gustavas apsėstas?

— Demonai gali paveikti žmones, — linktelėjo direktorė. — Bet tik ne prieš jų valią. Tiems, kurie sutinka bendradarbiauti, jie gali suteikti įvairių galių. Demonai tai vadina palaiminimu. Palaimintasis savo ruožtu gali pridaryti daug žalos. Jei Gustavą palaimino, jis mirtinai pavojingas. Jis palaiko tiesioginį ryšį su demonais. Jie yra jo galių šaltinis. Jums nevalia jo pulti jokiomis aplinkybėmis.

— Vadinasi, jūs manote, kad Rebeką ir Eliją nužudė paprastas žmogus? — įsiterpė Minu. — Dirbantis demonams?

— Tai Tarybos teorija, — pritarė direktorė, — jie dirba su jūsų byla dieną ir naktį. Bet jūs privalote mums padėti. Dabar svarbiau nei bet kada, kad gilintumėtės į Ornamentų knygą.

— Jūs vis dar neatsakėte į mano klausimą, — priminė Vanesa, — kas yra demonas?

— Demonai, toks yra tikrasis pavadinimas. Jie patys savęs nelaiko individais, o tik didesnės visumos dalimi. Jie yra tam tikros ribinės būtybės, gyvenančios tarp mūsų ir kitų pasaulių. Mes nežinome, iš kur jie atsirado. Mes apskritai mažai apie juos žinome.

— Ko jie nori? — paklausė Linėja, iš lėto artindamasi prie direktorės.

— Viskas parašyta Ornamentų knygoje, — direktorė, regis, nesąmoningai žingtelėjo atatupsta. — Ateis laikas, ir jūs viską sužinosite.

Linėja sustojo prie pat direktorės, jos beveik lietė viena kitą. Direktorės akys ėmė lakstyti. Linėja giliai įkvėpė.

— Tu pati nežinai. Nei tu, nei ta tavo Taryba — jūs nieko nežinote.

Akimirką atrodė, kad direktorės kaukė nukris. Bet ji kaipmat vėl suvaldė veido raumenis.

— Tai netiesa, — pasakė ji.

— Tai todėl tu zyzi apie Ornamentų knygą, — varė savo Linėja. — Jūs patys vargiai žinot, kaip ja naudotis. Ir tikitės, kad tai parodysim mes.

— Jūs tam turit visai kitas prielaidas, nes jūsų įgimtas... — bandė pasiteisinti direktorė.

— Teisybė, — pertraukė Linėja, — mes stipresnės už jus. Jūs mūsų bijote.

— Tu ne taip viską supratai, — direktorė stengėsi, kad balsas skambėtų autoritetingai.

— Ne, — ramiai ištarė Linėja. — Pagaliau aš viską supratau.

Ji triumfuodama nusišypsojo.

— Mūsų priešas ne direktorė, — atkreipė dėmesį Minu.

— Ai, užsikišk, — numojo Linėja. — Ji nori, kad mes sėdėtume ir spoksotume į kažkokią knygą. Tipo, išsiaiškinsim, kas mus pražudys. Bet aš, užuot žiopsojusi, tą kažką sustabdysiu.

— Ta prasme, pirma šauk, paskui klausk? — nepasidavė Minu.

— Tiesiai į dešimtuką, — atšovė Linėja. — Ir manęs nesulaikys kažkas, kam čia apskritai ne vieta.

Tarsi spyris į saulės rezginį. Minu neišlaikiusi nusisuko. Ir nebeįstengė pažvelgti kitoms į akis. Buvo baisu jose pamatyti tiek užuojautą, tiek pritarimą.

— Liaukis, — paliepė Linėjai Vanesa.

— O tau kas nepatinka? — įširdo Linėja.

— O kaip tau atrodo? — šoko Vanesa. — Gal man, pavyzdžiui, iš galvos neišeina, ko tu prišnekėjai apie Gustavo nužudymą. Kaip mes tą padarysim? Kaip tau labiau patiktų? Nudursim einantį iš treniruotės? Padegsim jo namą? Nusipirksim iš Jončio pistoletą ir nušausim?

— Juk jos matė, kad tai jis! — Linėja dūrė į Aną Kariną su Ida.

— Ir vis vien abejoja! — nenusileido Vanesa. — Kaip tu gali būti tikra? Tu tik trokšti kam nors suversti kaltę. Man viskas aišku.

Vanesos balse skambėjo Minu negirdėtas įkarštis.

Linėja įsižiūrėjo į Vanesą, akimirką atrodė, kad pradės verkti. Bet užuot pravirkusi stvėrė striukę ir pasileido eiti. Vanesa šūktelėjo jai grįžti, bet Linėja kaip tik išsiveržė iš mirguliuojančio apvalkalo, gaubiančio šokių aikštelę. Staiga sustojo ir atsisuko.

— Sakėm, kad laikysimės drauge. Pasižadėjom viena kitai! — sušuko Vanesa.

— Tada manėm, kad tai svarbu, — atsiliepė Linėja. — Bet tai netiesa. Mes vis tiek mirsim.

Ji bedė pirštu į direktorę.

— Jei tikitės, kad ji jus apgins, — klystat. Kol pati tikėjo savo melu, melavo sėkmingai. Bet dabar nebesugeba ir sau pameluoti.

— Bet Ornamentų knygoje... — prasižiojo Ana Karina.

— Kuri ten ką perskaitėt toj knygoj? — nutildė ją Linėja.

Niekas neatsiliepė.

— Taip ir žinojau, — ji triumfavo.

Akimirką Minu jautė gėdingą pasitenkinimą. Vadinasi, ji ne vienintelė neperpranta tų mistinių ženklų.

— Reikia lavintis, — tarė direktorė.

— Klausyk, tu, — tėškė Linėja, — daugiau niekada manęs nebekalbink.

Didžiulei Minu nuostabai, direktorė nutylėjo.

Tylėjo ir visos kitos, kol Linėja prapuolė tamsoje.

— Na ką, — atsitokėjo Vanesa, — ar kas nori ką nors pridurti?

Minu dar niekada nebuvo girdėjusi tokios iškalbingos tylos.

— Nežinau, kaip jūs, bet aš žadu prisigerti, — informavo susirinkusiąsias Vanesa. — Linksmos jums Liucijos, eina šikt.

Merginos susirinko daiktus ir tylėdamos iškiūtino iš šokių aikštelės. Galiausiai Minu liko viena su direktore.

Mėlynoji ugnis jau blėso. Silpnoje šviesoje Minu vos įžiūrėjo Adrianos Lopęs bruožus. Susikaupusiu veidu ji pasisuko tiesiai į Minu.

— Visa širdimi viliuosi, kad tu nepatikėjai tuo, ką sakė Linėja.

— Aišku, ne, — sumurmėjo Minu.

Jei atvirai, direktore ji nelabai pasitiki. Bet mintis, kad Adriana galbūt žino ne daugiau už jas, per daug baisi, baisesnė už viską.

— Puiku, — atsikvėpė direktorė; atsipalaidavusiame veide pasklido šypsena. — Minu, tu neturi tikėti ir tuo kitu dalyku, kurį sakė Linėja. Aš tikrai gailiuosi, kad taip pasakiau praėjusį kartą. Galėjo susidaryti įspūdis, kad tu mažiau už kitas verta čia būti. Bet tiek aš, tiek Taryba esam įsitikinę, kad tu atlieki svarbų vaidmenį. Tik tavo galios sunkiau apibrėžiamos.

— Aaa, — išlemeno Minu. — Ačiū. Ta prasme...

Ji nežinojo, ką dar pridurti.

— Žinai, Minu, gal neturėčiau to sakyti, bet tavyje atpažįstu save. Tu į viską žiūri rimtai. Ir nepriešgyniauji vien tam, kad paprieštarautum, tau užtenka sveiko proto paklausyti tų, kurie žino daugiau už tave. Tai vertingos savybės. Tiesą pasakius, kartais trokštu, kad vienintelė Išrinktoji būtum tu.

— Ačiū, — Minu apsvaigo nuo pagyrų.

— Gal parvežti tave namo? — pasiūlė direktorė.

— Ačiū, — pakartojo Minu.

Tik išvažiavusi iš miško ir išvydusi Engelsfošo centro šviesas Minu ėmė abejoti, ar tai tikrai komplimentas — sugebėti aklai paklusti įsakymams.

38

Kai Minu buvo maža, jai vis atrodydavo, kad gruodis velka kojas, o Kūčių vakaro reikia laukti visą amžinybę. Šiemet dienos lėkte lėkė.

Šį semestrą Minu nedavė ramybės baisus, vis stiprėjantis jausmas, kad ima atsilikti mokykloje. Rezultatai to, žinia, neatspindėjo, bet atrodė, kad nedaug trūksta. Ji iš visų jėgų stengėsi pasivyti bendraklasius. Nerte panirusi į vadovėlius mušė vieną nemiegojimo rekordą po kito. Plempė kavą ir kokakolą, rijo saldainius, kad tik sukimštų į galvą visą informaciją. Kavos ji nešdavosi ir į mokyklą, norėdama sublizgėti per pirmąsias pamokas, užuot pasidėjusi skruostą ant vėsaus, švelnaus plastikinio suolo paviršiaus ir užmigusi.

Per mokyklos Kalėdų šventę Ida traukė solo su tokiais ašaringais, dirbtiniais soul padrebinimais, kad natūrali publikos reakcija turėjo būti mirtis iš gėdos. Bet Ida, visa spindėdama kaip saulė, sulaukė audringų aplodismentų, o biologijos mokytojas Uvė Postas slapčia net nusišluostė akių kampučius.

Direktorė pasakė trumpą kalbą apie ateinančius metus, kurie visiems atnešią progą žvelgti į priekį. Visi susigaudę, kad ji kalba apie Eliją ir Rebeką, girdi, reikia šiuos skaudžius įvykius palikti praeityje. Minu automatiškai pasižvalgė Linėjos. Bet niekur nepamatė. Toptelėjo, kad nematė jos nuo Liucijos nakties. Galbūt ji nuo to karto nė nesirodė mokykloje.

Po iškilmių jie grįžo į klases, Maksas išdalijo įvertinimus ir pažymius. Ištiesęs voką Minu, jis nusišypsojo ta pačia beasmene šypsena kaip ir visada pastaruoju metu.

Slaptą tarpusavio supratimą, kurį jie jautė tą akimirką, tarsi vėjas nupūtė. Ar jis apskritai buvo? Gal tik jos galvelėje?

Bet jis mane pabučiavo.

Ji galvojo apie tai jau milijoną kartų. Tai buvo tarsi mantra, kurią ji kartojo taip dažnai, kad ši ėmė prarasti prasmę. Niūriausiomis akimirkomis jai pasivaidendavo, kad tą vakarą Makso namuose ji tik įsivaizdavo. Tai psichozė, sukelta mirtį nešančių antgamtinių pavojų, pernelyg didelės gausybės fantazijų apie nekaltybės praradimą su savo mokytoju ir draskymosi dėl pažymių...

Minu pašnairavo į Aną Kariną, kuri sėdėjo skersai jai už nugaros ir kaip tik plėšė savo voką su pažymiais.

— Kokius tau išvedė? — neiškentusi paklausė.

Prieš atsakydama Ana Karina akimirką dvejojo.

Aukščiausi pažymiai iš visų dalykų. Iš visų. Net iš kūno kultūros.

„Kelis iš jų užsitarnavai pati?“ — knietėjo paklausti Minu, bet sukandusi dantis tik nenatūraliai nusišiepė:

— Sveikinu.

— Ačiū, — burbtelėjo Ana Karina.

Besidaužančia širdimi Minu atplėšė savo voką. Jame jokių staigmenų. Tik kūno kultūros pažymys prastesnis nei Anos Karinos. Tiesa, jį galima atmesti skaičiuojant vidurkį.

Minu išėjo iš klasės viena pirmųjų. Net nepalinkėjo Maksui linksmų Kalėdų. Būtų nepakėlusi dar vienos bereikšmės šypsenos. Išėjusi į mokyklos kiemą už vartų pamatė mamos automobilį ir ją užliejo nenumaldomas namų ilgesys. Kai tik įkels koją, užsibarikaduos savo kambaryje, prisikimš pilną burną imbierinių sausainių, išsivynios kalėdines dovanas...

Prie vartų stypsojo Gustavas.

Stovėjo nuščiuvęs ir žiūrėjo tiesiai į ją.

Minu akimis puolė naršyti, pro kur evakuotis. Linksmai pyptelėjo mama, Minu jai pamojavo, bet kad prisikastų prie mamos, teks eiti pro Gustavą.

„Žiūrėk, neišsiduok, kad žinai. Apsimesk kvailele, — įkalbinėjo ji save. — Čia tik Gustavas. Seniai pažįstamas Gustavas Olanderis. Geras vaikinas futbolininkas.“

Sudaręs sutartį su demonais.

Minu prisivertė eiti tarsi niekur nieko. Sparčiai, bet ne pernelyg. Tačiau širdis daužėsi, lyg bėgtų maratoną.

Gustavas atrodė kaip visada. Juoda žieminė striukė, balta kepurė. Kažkodėl tai ją dar labiau įbaugino. Juk šiuo vaikinu Rebeka pasitikėjo labiau už viską pasaulyje. O jis nustūmė ją nuo mokyklos stogo. Kaip tik taip jis atrodė ir tada.

— Sveika, — Gustavas jai einant pro šalį šypsojosi savo atvira šypsena, — linksmų Kalėdų.

— Linksmų Kalėdų, — karktelėjo Minu.

Jai teko sutelkti visą savitvardą, kad nepradėtų bėgti tų likusių kelių žingsnių iki automobilio.

Kalėdas jie atšventė trise — mama, tėtis ir Minu, laikydamiesi nusistovėjusių tradicijų: Kalėdų dieną išsimiegoti iki soties ir po pusryčių sužaisti dešimties metų senumo Trivial Pursuit (tėtis kaip visada niršo dėl nemokšiškai suformuluotų klausimų). Paskui Minu užlipo į savo kambarį dar kartą apžiūrėti dovanų. Labiausiai ją pradžiugino didžiulė prabangi knyga apie prerafaelitų tapybą.

Kaip tik jos ir norėjo.

Ji atsisėdo lovos galvūgalyje, pusiaugula atsirėmusi į didžiules spalvotas pagalves, ir pasidėjo knygą ant kelių. Paskui atsargiai vartė puslapius su išbalusiomis rimtomis moterimis ir vyrais, vilkinčiais praėjusių laikų apdarus. Ji stabtelėjo prie „Hamleto“ Ofelijos — upėje tysančios, vos po akimirkos nuskęsiančios mergaitės balta suknele. Paveikslas ją užrūstino. Ofelija paveiksle nepaprastai graži, gaubiama kone erotinės nuotaikos. Tarsi tai, kad Hamleto mylimoji nusiskandino, kai visi, kuriais pasitikėjo, apleido ją, būtų įstabu ir seksualu.

Versdama toliau Minu priėjo Rosečio paveikslą ir įsispoksojo į jį tarsi užhipnotizuota.

Štai kaip ji atrodė. Mergina, kurią mylėjo Maksas. Ta, kuri nusižudė.

Minu žino, kad žmogaus psichika — sudėtingas mechanizmas, nepakenčiantis nei paprastų atsakymų, nei nesudėtingų išeičių. Tačiau jai sunku buvo suvokti, kad kažkas, mylimas Makso, galėjo būti toks nelaimingas.

Ji atidėjo knygą į šalį ir užsimerkė. Ir vėl po vokais išsiskleidė ano vakaro pas Maksą paveikslas, bet ji leido įvykiams pasukti kita linkme. Maksas nenutraukia bučinio, bučiuoja ją toliau, ranka lenda po megztuku, pasiekia krūtinę...

Tačiau jai buvo sunku atsipalaiduoti ir panirti į fantaziją. Jautėsi stebima, tarsi kas žiūrėtų tiesiai į smegenis ir į kaip tik ten sukamą filmą suaugusiesiems.

Minu įsiklausė. Apačioje virtuvėje mama tarškino indus. Ji vėl blogos nuotaikos, girdėti iš to, kaip traukia stalo įrankius iš indaplovės. Tėvai vėl ginčijosi, nes, abiejų nuomone, sutuoktinis dirba per daug. Po barnio tėtis išvažiavo į redakciją, norėdamas patikrinti medžiagą, atiduodamą į spaustuvę po švenčių.

Minu atsikėlė ir nuėjo į vonią, patyrinėjo senąjį Engelsfošo žemėlapį, iš kurio po kruvinojo mėnesio nakties dingo Tyruliai. Sukėlusi plaukus į arklio uodegą pasilenkė virš kriauklės ir išsimuilino veidą. Paskui nusiplovė prausiklį, užbaigė procedūrą lediniu vandeniu ir apžiūrėjo save veidrodyje.

Už nugaros be garso prasliuogė beformis juodas šešėlis, dingdamas už vonios durų. Galėjo būti juoda dūmų sruogelė arba dėmelės, kurias matai smarkiai pasitrynęs akis.

Ji žvilgtelėjo į užtemdytą koridorių už vonios durų. Tuščia.

„Pasivaideno, — nutarė. — Pasivaideno, ir tiek.“

***

— Su Kalėdom, kalės! — riktelėjo Vanesa.

Ji pagarsino stiprintuvą, prijungtą prie kompiuterio, ir užsikorė ant stalo. Paskui ištiesusi ranką padėjo užsikabaroti Evelinai su Mišele. Jos ėmė šokti kliuvinėdamos viena už kitos. Vanesa ranka prisilaikė už lubų.

Marškinėliai pakilo gerokai virš bambos, kūnas sūpavosi muzikos ritmu. Kulneliai gremžėsi į minkštą pigų pušinį stalviršį Jončio virtuvėje.

Jiedvi su Evelina šoko beveik susiglaudusios, Mišelė atsitūpusi kratė užpakalį, paskui vėl atsistojo. Bernai žiopsojo gosliom akim, bet Vanesai jie buvo nė motais. Ji matė tik savo drauges, savo dvi geriausias pasaulyje drauges.

Pasigirdo sena Beyonce ir Jay-Z daina, trijulė suspigo iš laimės. Jos šokdavo pagal ją Vanesos didžiajame kambaryje, kai buvo dar mažos. Tik jos namuose niekas nedrausdavo paleisti muzikos visu garsu. Vanesos mamai ta daina taip patiko, kad ji ateidavo ir šokdavo kartu su jomis. Evelinai ir Mišelei atrodė, kad Vanesos mama — fainiausia iš visų. Tais laikais ir pati Vanesa taip manydavo. Tai buvo, žinoma, PPN. Prieš Pasirodant Nikiui.

Pagalvojus apie mamą palaimingas jausmas bent kiek išblėso. Tai pirmosios Kalėdos, kurias jiedvi švenčia atskirai.

— Nesą! — šūktelėjo Evelina perrėkdama muziką. — Kas tau?

Vanesa pakėlė akis, sugavo apkvaitusį Evelinos žvilgsnį. Jei kas nors įstengtų ją suprasti, tai tik Evelina. Nuo to laiko, kai išsiskyrė Evelinos tėvai, mama laksto į pasimatymus su kiekvienu, kad ir paskutiniu Engelsfošo asilu. Septintoje klasėje Evelina kelis mėnesius, gali sakyti, gyveno Vanesos namuose. Tuometinis jos mamos svajonių princas pasisiūlė duše stovinčiai Evelinai padėti išsimuilinti sunkiai prieinamas kūno vietas. Tai buvo taip šlykštu, kad net Nikiui toli šviečia iki jo.

Taip, Evelina suprastų. Mišelė irgi, ką jau čia. Bet jai kol išaiškinsi.

— Jėga, juodai! — atsiliepė Vanesa, palydėdama atsakymą akinama šypsena.

Ji nori pamiršti visą šūdą ir siautėti taip, tarsi rytojus niekada neišauštų, o tai juk visai realu. Geriau jau naudotis proga. Kai Mišelė ištiesė jai alaus skardinę, Vanesa ištuštino ją ir sviedė per visą kambarį, net pataikė Lakiui į nugarą.

Ant jos kairės rankos sutvisko žiedas.

„Viskas susitvarkys, — pamanė ji. — Viskas susitvarkys“.

Iš minios išnėrė Vilis ir sustojo prie stalo šalia jos. Jis kvailokai šypsojosi apsunkusiais akių vokais. Vanesa atsitūpė, vos vos susvyravo, suėmė veidą rankomis ir stipriai pabučiavo. Liežuvis atsidavė dūmais ir alkoholiu, bet nuo jo burnoje buvo šilta ir šlapia. Ji atsisėdo ant stalo krašto, apkabino Vilį kojomis per liemenį ir prisitraukė arčiau savęs. Paskui apsivijo rankomis kaklą. Iš garsiakalbių siūbtelėjo ramios, Vanesai anksčiau negirdėtos dainos tonai.

— Tu mane taip trauki, — sušnibždėjo jis.

Jo šiltas kvapas jai į ausį išspinduliavo karštį po visą kūną. Ji įsisiurbė jam į apatinę lūpą, krimstelėjo. Jis pradėjo juoktis.

— Tu atsargiau, — jo rankos nuslydo jai per užpakalį.

— Einam kur nors? — pasiūlė ji.

Vilis neatsiliepė. Nukėlė ją nuo stalo. Jie apsikabino. Muzika vis augo ir augo pripildydama visą kambarį. Jie įsikirto vienas į kitą.

Melodija tarsi gaubtas apvožė juodu su Viliu, visus kitus ištirpdydama ir atitolindama į antrą planą. Visame pasaulyje svarbu liko tik tai, kas vyksta čia ir dabar, tik jų susiglaudusių kūnų šiluma.

— Gal varom iš čia, — Vilis prisikišo jai prie pat ausies. — Spjauk į mokslus. Varom į Tailandą. Ten net pinigų beveik nereikia. Guli sau prie jūros nuo ryto iki vakaro. Dulkinies ir rūkai nuo vakaro iki ryto. Tik tu ir aš. Ko mums daugiau reikia.

Vanesa niekada nebuvo Tailande, bet vis vien labai aiškiai įsivaizdavo: balti paplūdimiai, mėlyna tviskanti jūra, saulėje nudegęs Vilio kūnas. Šilta ir gera. Viską mestum ir išvažiuotum, paliktum mamą, baimę, magijos knygas ir sunkią kaip akmuo atsakomybę. Kodėl gi ne? Rimtai?

Daina netikėtai nutrūko, nes kažkas vėl paspaudė mygtuką grąžindamas hiphopą.

— Ateik, — sušnibždėjo Vanesa, suimdama Vilį už rankos ir vesdamasi į antrą aukštą.

Metusi žvilgsnį per petį pamatė, kad Evelina su Mišele liko ant stalo.

Jos maivėsi šokdamos kažkokį tyčia negražų šokį, bet vis vien atrodė pritrenkiamai. Lakis glamžėsi su mėlynplauke mergina, kažkokia Linėjos drauge. Pačios Linėjos nesimatė.

— Aš tave myliu, — sušvokštė Vilis, kai jie sudribo ant Jončio lovos.

Ji nusiplėšė prakaituotus marškinėlius, tuo pat metu jis segiojo jai džinsus, nusmaukė juos ant šlaunų, paskui iki kulkšnių, kurį laiką pasitąsęs visai juos nutraukė. Paskui pats nusivilko marškinėlius ir išsitiesė šalia.

— Tu rimtai? — sušnibždėjo Vanesa.

— Kad myliu tave?

— Kad norėtum su manim išvaryt. Paimt ir išvažiuot.

— Kad ir rytoj, — sušvebeldžiavo Vilis. — Nereikės net daiktų krautis. Ten drabužių nereikia.

Bandydamas išsinerti iš džinsų jis nuvirto nuo lovos. Leipdama iš juoko Vanesa padėjo jam vėl įsiropšti. Bučiuodama jį ranka glamonėjo per glaudes. Vilis suaimanavo, vargais negalais nutraukė jai kelnaites, išbučiavo krūtis ir ėmė leistis žemyn.

Vanesai vienodai rodo, kas buvo, vienodai rodo, kas bus. Svarbu tik Vilis ir jo gebėjimas padėti jai visiškai užsimiršti.

Po visko Vilis nudrožė ieškoti alaus. Ji užsitempė drabužius jausdama, kad marškinėliai prasmirdę dūmais. Paskui nuėjo į vonią pasisioti ir pasitaisyti makiažo. Po kriaukle radusi puspilnį butelį, tvarkydamasi didžiuliais gurkšniais kliukino iš jo vyną. Kikendama veidrodžiui pasiuntė kelis teatrališkus oro bučinius, pasistaipė visokiom pozom, pademonstravo sau pačiai krūtis. Dingtelėjo, kad bus rimtai prisisiurbusi.

Ji pravėrė duris. Šalia petimi atsirėmusi į sieną rūkė Linėja. Vilkėjo trumpą juodą suknelę korsetą primenančiu viršum, mūvėjo derančias tinklines kojines ir juodus aulinius batus. Akys po juodais kirpčiukais buvo smarkiai pridažytos. Abi kurį laiką stebeilijo viena į kitą.

— Bet tu ir suvargus, — užkalbino Linėja galop, kreivai šypteldama.

— Ačiū ačiū, — Vanesa taip pat išsišiepė.

Ji netikėtai baisiausiai apsidžiaugė pamačiusi Linėją. Šis vakaras — tikras meilės triumfas. Tik vienas nuošalus smegenų kamputis miglotai pasvarstė, gal kas nors buvo įkrėtęs ekstazio į vyną, kurį ji ką tik išgėrė.

— Suvargus, bet daili, — patikslino Linėja.

— Tu irgi, — atsilygino Vanesa. — Nors ir nesuvargus.

— Ką tu, mano grožis daugiau vidinis, — nusišaipė Linėja.

Įdomu, ar Linėja girta, dingtelėjo Vanesai. Tikriausiai ji iš tų žmonių, kurių niekada gerai nesuprasi, gėrė jie ar ne.

— Kai paskutinį kartą matėmės, truputį... persistengiau, — tarė Linėja, o Vanesa pamanė, kad jai, matyt, kitaip neišeina pasakyti: atsiprašau, kad elgiausi kaip kraujo ištroškusi lunatikė.

Linėja nusijuokė apnuogindama tobulus dantis.

„Šūdas, iš tikrųjų žiauriai graži“, — širdyje žioptelėjo Vanesa.

— Bet savo nuomonės nepakeičiau, — pridūrė Linėja. — Mes negalime pasitikėti direktore. Ji tikrai neįstengs mūsų apginti.

Vanesa uždėjo delną Linėjai ant rankos ir žvilgsniu įsisiurbė į tamsias akis. Jai atrodė, kad pati truputį žvairuoja. Šūdas, nereikėjo gerti to vyno. Bet nevalia išsiduoti, kad pasigėrė, nes tada Linėja nebežiūrės į ją rimtai, o tai, ką Vanesa dabar žadėjo jai pasakyti, — rimta.

— Net jei ir taip, koks skirtumas. Mes vis tiek turim laikytis kartu. Mes pažadėjom viena kitai.

Linėjos ranka vėsi. Staiga Vanesą suėmė siaubas, o kas, jei jos plaštaka prakaituota. Ji atitraukė ją taip staiga, kad vos nesivožė aukštielninka.

— Jeigu jau užėjo kalba apie tai, — iškvėpė dūmus Linėja, — tai mes šįvakar čia ne vienintelės raganos.

Vanesa nesusigaudė, ką ji turi omeny.

— Po šiuo stogu veikia dar viena, — perdėm dramatiškai sušnibždėjo Linėja. Paskui pridėjo santūresniu balsu: — Reikėtų pasidomėti, ką ji išdarinėja.

39

Jaris atkimšo alaus skardinę ir įteikė ją šnypščiančią Anai Karinai. Ši atsargiai nulaižė putas, išlipusias per kraštą, ir nusriuobė didžiulį gurkšnį. Tikrai neskanu, bet ir šlykštu nėra. Skonis aitrus, su metalo prieskoniu, bet nepasakytum, kad bjaurus. Ji dar gurkštelėjo ir nurijo sukilusį raugulį.

Beveik visi vakarėlio dalyviai buvo vyresni už ją. Anos Karinos galios niekada jų neveikė, tad jai sunkiai sekėsi suvaldyti visus tuos negrabiai judančius padarus, kurių prisigrūdo pilnas namas. Kur užmatai, siūbavo sustoję jų guotai. Klupinėjo atsitrenkdami vienas į kitą, kalbėjo pakeltais balsais. Ana Karina nesugebėjo kaip reikiant įsitvirtinti jų sąmonėje, apsvaigusioje nuo alkoholio ir, kaip ji įtarė, dar kai ko.

Muzika taip griaudėjo, kad užgulė ausis. Ji ištuštino skardinę, sugniaužė ją. Jaris kaipmat ją paėmė ir tučtuojau ištiesė kitą. Ana Karina dėkinga šypsojosi.

— Į sveikatą, — pasakė jis.

— Į sveikatą.

Alaus skardinės susitiko ore, ji atkragino galvą leisdama skysčiui tekėti gerkle. Net pati nustebo, kaip greit galima priprasti prie skonio. Alus atrodo jau visai nieko.

Ana Karina truputį atsipalaidavo. Įtampa atslūgo. Ne taip jau ir svarbu, ką mano kiti, kol į ją tokiomis akimis žiūri Jaris.

Šįvakar ji net pati sau atrodo gana graži. Apranga: trumpa ryškiai rožinė suknelė su sidabriniais blizgučiais, gili iškirptė, drabužis aptempia krūtinę ir paslepia pilvą. Julija su Felisija spyrėsi, kad ji apsivilktų visą kūną aptempiantį drabužį, bet tiek Anos Karinos pasitikėjimas savimi nesiekia.

— Kaip matau, ne visas kiaules kalėdiniams kepsniams išskerdė, — prišlitiniavęs sustaugė kažkoks nematytas vaikėzas, rodydamas į ją.

Draugeliai pradėjo žvengti.

Ana Karina pajuto gerai pažįstamą dūrį. Jau seniai niekas nieko panašaus nebuvo sakęs — beveik spėjo pamiršti, kaip gali suskausti.

Ji tylėdama kliukino alų ir mąstė, koks kerštas būtų tinkamiausias. Jaris ir toliau nenuleido nuo jos akių, iš kurių plūste plūdo susižavėjimas. EIKŠ ČIA. IR PARODYK JIEMS.

Jaris puolė ją kaip vanagas. Tarsi būtų to laukęs šimtą metų ir nebegalėtų ištverti nė sekundės. Jo lūpos prigludo prie jos lūpų. Ji pajuto jo liežuvio galiuką, jis skverbėsi jai į burną. Pravėrė ją.

— Jari, bliam, čia dabar? Tu rimtai? — vaikėzas neteko žado.

Bet Jaris neatsiliepė. Jis suėmė Aną Kariną už sprando ir dar labiau prisispaudė prie jos. Anai Karinai susisuko galva, jo liežuvis tyrinėjo jos burnos ertmę. Ji vos spėjo iš paskos. Tai pirmas jos bučinys, jausmas — tarsi tave tuoj suvalgys. Bent jau anas vaikėzas su savo draugeliais užsičiaupė. Reikia oro. Ji atsitraukė.

— Gali dar alaus atnešti? — paklausė ji.

Jaris atsimerkė, nusišypsojo su dėkingumu, tarsi patarnauti Anai Karinai būtų jam neįkainojama dovana. Ir paknopstomis nudūmė alaus. Skardinės gulėjo išrikiuotos kiemo pusnyne, kad atšaltų.

— Ateik čia, — sušnypštė jai į ausį kažkas ir šiurkščiai patraukė už alkūnės.

Vanesa.

Ana Karina leidosi nuvedama į šalį. Pakeliui jos praėjo pro Linėją, ši nusekė joms iš paskos į kambarį, kur drybsodami ant grindų pora vaikinų žaidė vaizdo žaidimus. Buvo palyginti ramu. Jos susigrūdo kambario kampe, kiek įmanoma toliau nuo bernų.

— Ką tu čia, bliam, sau leidi? — užsipuolė Linėja.

— Matėm tą šou su Jariu. Tu gal vieną kartą baik, nes žinai, kas tau bus!.. — neatsiliko Vanesa.

Kokios engikės. Įspraudė ją į kampą ir apipylė kaltinimais. Tik todėl, kad ji nešoka pagal jų dūdelę. Dar užsimanys, kad ji vėl pasidarytų senoji Ana Karina, amžinai viena, nedrįstanti akių pakelti...

Per sienas į vidų sunkėsi žemi trankios muzikos tonai. Sulig kiekvienu sprogimu televizoriaus ekrane vaikinai ant grindų vis subliaudavo.

Vanesa su Linėja prisispraudė prie pat jos. Ana Karina neišmanė, ar dvi skardinės alaus yra per daug. Ji tik suprato, kad nori dar. Tuojau pat.

— Palikit mane ramybėj, — tarė ji, — aš žinau, ką darau.

— Ane? — neišsigando Linėja.

— Aš viską kontroliuoju.

— O man atrodo, nekontroliuoji, — nukirto Linėja, — man rodos, tu pasidarei priklausoma. O dėl Jario, tai...

— Kas jums rūpi, jei aš turiu vaikiną!

— Mums nė velnio nerūpi, — įsiterpė Vanesa. — Turėk tų vaikinų kiek tik nori. Bet Jaris ne tavo vaikinas. Čia tik tavo fokusai.

— Ana Karina, nemanyk, kad mes nesuprantam, — jau taikiau pasakė Linėja. — Aš žinau, ką reiškia visad būti nuošaly. Žinau, ką reiškia norėti to, ko niekada negausi.

Linėja pažvelgė į ją kupinu užuojautos žvilgsniu. Tąsios, lipnios užuojautos. Ana Karina tarėsi skaitanti jos mintis: Vargšė Ana Karina. Negraži ir niekam nereikalinga. Turi naudotis magija, kad kas nors jos panorėtų. Nagi, pasakykit bent vieną jos bruožų, kuris galėtų kam nors patikti, na? Visus kitus ji gal ir gali apgauti, bet mes visada žinosime, kokia ji yra iš tikrųjų. Stora mėmė, šlykšti kaimietė, kvaiša prakaituota, tešlė drimba, liulanti karvė, nieko verta žmogysta, kokia buvo, tokia ir liks. Apsivilko prigludusią suknelę ir jau įsivaizduoja kažin ką. Gėda žiūrėti.

— Atsikniskit jūs nuo manęs, — iš lėto ištarė Ana Karina.

Sukilo toks stiprus įsiūtis, kad pati savęs išsigando. Ji stumtelėjo Vanesą ir prasibrovusi atplėšė duris.

Žmonių — net tiršta. Ana Karina skynėsi kelią ieškodama Jario. Įsiaudrinę kūnai dunksojo tarsi mėsingas mūras. Ji pasijuto kaip košmare, kai bandai bėgti, bet nepajudi iš vietos. Ji tūpčiojo stengdamasi išsilenkti smilkstančių cigarečių, atšokdama į šalį, kad kas neapipiltų alumi, ieškodama properšų žmonių minioje. Galop neteko kantrybės.

TRAUKITĖS, — įsakė ji.

Lyg Mozė būtų perskyręs Raudonąją jūrą. Paruoškite Viešpačiui kelią. Visi atsitraukė per kelis žingsnius, kad Ana Karina galėtų laisvai praeiti.

Ji lengviau atsikvėpė. Dabar netrukdoma apeis visą namą. Žmogėnai susispaudė kaip silkės statinėje, jai iš šalių sudarydami gyvas svirduliuojančias sienas.

Ji visur apieškojo, bet Jaris kaip skradžiai žemę prasmego. Ana Karina atsidūrė vestibiulyje. Virstelėjo duris, matyt, rūsio. Plika elektros lemputė apšvietė neobliuotas, nedažytas pušinių lentų sienas palei laiptus. Ji įsmuko pro duris, pritraukė jas ir ėmė leistis žemyn.

Mažoje rūsio patalpoje vienas kitą garsiu burzgimu stengėsi perrėkti šildymo katilas ir gigantiškas šaldiklis. Užsivėrus durims muzika ir balsai nuslopo.

Į vieną sieną rėmėsi didžiulis medinis laikrodis su liaudiškais marginiais, sulūžusi gitara ir dvejos rogutės. Kasdienybės nuolaužos. Atsidavė akmeniu, pelėsiais ir žeme. Kitoje patalpos pusėje — praviros žaliai dažytos plieninės durys. Instinktas Anai Karinai šnibždėjo, kad ten nereikėtų lįsti. Galbūt kaip tik dėl to ji ir neatsilaikė pagundai.

Ją apakino šviesa. Patalpa didžiulė, sienos baltos. Virš tvarkingomis eilėmis susodintų žalių augalų tvieskė ultravioletinės lempos. Šilta ir drėgna. Ana Karina girdėjo kažkokį švilpiantį garsą, gal ventiliatorių.

Pirma mintis: „Visai kuoktelėjo, kas augina daržoves rūsyje?“ Jau kitą akimirką ji susigaudę, kokia yra naivuolė. Žalumynai, tarpstantys lempų spinduliuose, — tai hašišas. Arba marihuana. O gal tai tas pats? Ji supratimo neturi.

Žvilgsnis nuklydo į stalą, užverstą įvairiausiais įrankiais ir rakandais, šalia jų dar riogsojo krūva suskaitytų vadovų. Ir pistoletas.

Ana Karina prisiartino. Juodas pistoletas ruda rankena. Atrodė nenaujas.

Jau kitą akimirką ant laiptų išgirdo žingsnius, virstelėjo durys. Ji nervingai apsidairė. Žingsniai suko čionai. Slėptis nebuvo kur.

Patalpoje išdygo aukštas, prakaulus vaikinas. Ant akių užsimaukšlinęs pilką kepurę. Žvilgsnis bukas, bet drauge kiaurai gręžiantis. Ana Karina bematant suprato, kas jis.

— Šitos durys turi būti užrakintos, — suurzgė Jontis.

— Buvo praviros, — ėmė teisintis Ana Karina. — Aš nežinojau...

Jončio akys susiaurėjo. Jis žengė prie jos, Ana Karina ėmė trauktis atbula, kol atsitrenkė į stalą.

— Kur nosį kaišioji?

Ana Karina nukreipė į jį savo galias, mėgindama apgaubti švelnia, jaukia palaima, kuri sklido nuo jos. Jontis stabtelėjo. Palenkė galvą į šoną. Anai Karinai jis priminė gyvūną, uodžiantį, kurioje pusėje pavojus. Paskui jo veidas atsipalaidavo, bet jis liko budrus. Ana Karina neįstengė galutinai jo užvaldyti. „Gal kad alaus gėriau“, — dingtelėjo jai.

— Ana Karina? — pašaukė Jario balsas.

— Aš čia! — atsiliepė Ana Karina truputį per garsiai.

Vos Jaris įėjo į patalpą, jai neapsakomai palengvėjo.

— Štai kur tu, mažiuk.

— Kas tokia? — paklausė Jontis vis dar įtariai.

— Be nervų, jinai su manim, — pareiškė Jaris. — Ana Karina, čia Jontis, vakarėlio šeimininkas.

Ir Jaris išsišiepęs kyštelėjo Anai Karinai permatomą butelį su rudu skysčiu.

— Geriau nei alus, — paaiškino triumfuodamas.

— Mėžkis tu su savo žiurke ir tuo savo pilstuku, — įsakė Jontis bjaurėdamasis.

— Klausyk, tu... — įspėjamai pagrūmojo Jaris, pasvirdamas į Jončio pusę.

— Gerai, gerai, — ėmė raminti Ana Karina. — Jari, einam.

— Jontis man kartais toks neaiškus, — tauškė Jaris kopdamas laiptais. Vakarėlio garsai priartėjo. — Smegenys, žinok, prarūkytos, chi chi. Pagauni? Prarūkytos.

Jis kimiai nusijuokė ir ištiesė butelį Anai Karinai. Ši dėkinga paėmė. Vanesa su Linėja greičiausiai dar vis viršuje.

Ana Karina gurkštelėjo ir vos ne trilinka susirietė. Burna prisipildė degančio napalmo, bet ji prisivertė nuryti. Gerklė degte degė. Ji kelis kartus sužiaukčiojo. Tikėjosi tik vieno — kad Jaris nieko nepastebės.

— Nieko šūdas, ką? — parodė dantis Jaris.

— Uhu.

Ji nugėrė dar gurkšnį. Šįkart ėjosi lengviau, tarsi pirmasis gurkšnis būtų apmarinęs visą burną ir ryklę. Ji vėl užsivertė butelį, leisdama skysčiui tekėti žemyn.

— Tu ramiau, — nusijuokė Jaris.

Ir vien tik dėl to Ana Karina, žinoma, prieš grąžindama jam butelį patraukė dar sykį.

Ji nuspaudė rūsio durų rankeną. Juos kaip buldozeriais pervažiavo sunkiojo roko gitaros.

***

Minu sapnavo Ofeliją. Ofeliją, kuri iš tiesų buvo Rebeka.

Rebeka tuoj nuskęs. Minu bando ją išgelbėti. Ji brenda į upę. Pasirodo, upė gili, stiprioje srovėje Minu vos išsilaiko stačia. Ji stengiasi sugriebti baltus naktinius marškinius, banguojančius vandenyje aplink Rebeką. Bet tie slysta tarp pirštų, niekaip nepavyksta jų sučiupti. Rebeka žvelgia į ją sielvartingomis akimis, tarsi kažin ko liūdėtų dėl Minu.

Minu... Minu, tu turi atsibusti.

Minu ėmė per miegus spyriotis. Ji negali nubusti. Ji turi ištraukti Rebeką.

Atsibusk.

Ji pramerkė akis ir nesusivokdama apsidairė po kambarį. Akys iš lėto apsiprato su tamsa. Pilkais ir juodais atspalviais išryškėjo gerai pažįstamo kambario kontūrai. Ji mėgino prisiminti, kas ją pažadino, bet susikaupti buvo sunku.

Minu...

Širdis liuoktelėjo kaip pašėlusi. Tai balsas — ne balsas. Tarsi būtų jos galvoje, apsimetęs viena jos pačios minčių. Švelnus ir lipšnus. Nuo jo suėmė nežmoniška baimė.

Minu atsisėdo lovoje. Apgraibomis susirado lempelę, užčiuopė laidą, nuspaudė jungiklį.

Apsižvalgė. Širdis krūtinėje vis dar pasiutusiai daužėsi. Baimė buvo tokia stipri, kad ji jautėsi kaip užspeistas žvėris. Egzistavo tik instinktai. Ji beveik nedrįso kvėpuoti. Suprato, jei išleis bent menkiausią garsą, tas siaubas susiras ją akimirksniu.

Plykstelėjo lempelė ant naktinio staliuko.

Kelkis.

Minu kūnas pakluso, atsikėlė iš lovos, nuėjo prie durų.

Ir ji suvokė, kad siaubas jau įsikraustė į jos vidų.

Išėjusi į koridorių pamatė plačiai atvertas vonios duris. Ausis pasiekė tekančio vandens garsas. Į vonią bėgo vanduo. Žingsnis po žingsnio ji priartėjo prie durų.

Jokio skausmo. Balsas šnibždėjo. Jokio skausmo, pažadu.

Minu įšlepsėjo į vonią, durys pačios tykiai užsivėrė jai už nugaros.

40

Jaris nusivedė Aną Kariną į vieną mažesniųjų kambarių antrame aukšte. Ant grindų išmėtyti sofos priegalviai, viduryje — teniso stalas. Dvi merginos rankiojo ledukus viena kitai iš stiklų, paskui bučiuodamosi leido ledo gabalėliams keliauti iš burnos į burną. Buvo akivaizdu, kad stengiasi dėl bernų, kurie išsidrėbę ant priegalvių rijo jas akimis.

Ana Karina atsirėmė alkūnėmis į stalą. Pasaulis siūbavo, tarsi jie būtų išplaukę į jūrą. Bet sutelkus žvilgsnį į tašką tiesiai priešais save pasidarė geriau.

— Tau ne bloga? — paklausė Jaris.

Mielasis, rūpestingasis Jaris. Ir jo gražiosios, nuostabiosios akys. Negali būti, kad jis taip žiūri vien dėl burtų. Ji turi jam patikti iš tikrųjų. Ana Karina neabejojo.

— Eina sau, kaip man gera, — nusišypsojo Ana Karina.

Liežuvis apmiręs. Neklauso, veliasi, tirpsta. Galva tokia sunki, kad nesilaiko, knapsi. Bet ji pasakė tiesą. Eina sau, kaip jai gera. Ji yra su Jariu. Svajonių vaikinu.

— Aš tokia pasidariau ne dėl to, kad visą gyvenimą buvau stora ir negraži. Viskas per mano mamą. Eina sau, tiksliai, čia per ją. Ji mane taaaaip nustatė prieš bernus... Ji pati niekada...

Tą akimirką Anai Karinai prieš ištariant žodį teko nuryti gerkle atputojančius vėmalus. Praėjus pavojui ji atsikrenkštė, apsidairė ir nutarė į savo pusę patraukti publiką ant priegalvių.

— Mama nė vieno gero žodžio apie jus nėra pasakiusi. Ta prasme, ne apie jus, bet apskritai. Apie bernus, šiaip. Pagaunat? — Ana Karina nebuvo tikra, ar tuoj pravirks, ar ims kvatotis. Viskas taip juokinga ir tuo pat metu liūdna. Ir supasi. — Bet jūs tokie faini, kad eina sau. Patys žinot, ane? Jėzau, kaip aš džiaugiuosi, kad jūs esat. Bernai, bliam, tai geras. Bernų bernų bernų. Kuo daugiau bernų!

Ji girdėjo — kalba kaip psichė. Visada manė, kad girti žmonės patys nesupranta, jog sapalioja kaip ligoniai. Nuo šiol žinos: kai eisi girtas, tau tas pats, kad nusišneki. Anai Karinai vienodai rodo. Viskas vienodai rodo. Ji jautėsi taip, tarsi svertų tūkstančiu kilogramų mažiau.

— Gal duok jai vandens atsigerti, — išgirdo, kaip kažkas pasakė Jariui.

Kodėl apie ją kalba taip, tarsi jos čia nebūtų?

Ana Karina, laikydamasi į stalą, nusverdėjo prie Jario. Visos jėgos buvo sutelktos į tai, kad išlaikytų valdžią jam. Tiems kitiems kambaryje tikriausiai ji nepatinka. Baisiai čia. Svarbiausia — Jaris.

— Tai ką tu myli? — Ana Karina įsistebeilijo į jį.

— Aišku, tave, — nė nemirktelėjo Jaris.

Ana Karina žengė kelis žingsnius prie jo, kluptelėjo ir griuvo tiesiai į glėbį. Kakta vožėsi jam į antakį, bet pati beveik nepajuto. Tik apsivijo rankomis kaklą ir pravėrė burną.

Iš pradžių jis ją bučiavo švelniai. Ji bandė išlaikyti pusiausvyrą, galvodama, kiek žodžių rimuojasi su tuo, ką jie dabar daro. Laižo-si, smaižosi, raižosi, glamžosi... Braižosi? Čaižosi? Galiausiai nustojo galvoti. Egzistavo tik jų burnos. Jos liežuvis jo burnoje, jo liežuvis jos. Ji krimstelėjo jam apatinę lūpą, jis suinkštė. Jų dantys porą kartų susidaužė. Ana Karina darėsi vis įžūlesnė. Pačiulpė jo liežuvį taip, kad pati nebesusigaudė, iš kur mergaitei tiek drąsos. Paskui paleido į darbą rankas. Iš pradžių jos šmirinėjo marškinėliais. Vėliau įsmuko po jais. Jis liesas. Ji lietė pilvo raumenis. Šilta oda. Švelnūs pūkeliai po bamba. Pirštai čiupinėjo džinsus. Jis suaimanavo.

— Ė, nu šūdas! — pasigirdo šaižus merginos balsas. — Ar negalit dulkintis kur nors kitur?!

Ana Karina ir Jaris pramerkė akis abu kartu ir tarsi nubudę apsidairė.

Jaris, neatitraukdamas nei akių, nei rankų, tarė:

— Aš nesuprantu, ką šita pana su manim daro.

Ana Karina apsilaižė kaip merginos pornofilmuose, kuriuos ji slapta žiūri. Jai toptelėjo, kad bus prisirijus Jario seilių. Seilės visur, aplink visą burną, ir kažkodėl ši mintis nebuvo atgrasi. Kone priešingai.

Palinkusi Jariui prie ausies Ana Karina sušnibždėjo: — Susirandam kitą vietą. Aš noriu dabar, iš karto.

Jaris linktelėjo ir lengvai pakštelėjo jai į lūpas. Tikriausiai tam, kad visu kūnu jai nusiristų elektros iškrovos bangos. Ji nori dar. Dabar, tuoj pat, iškart, akimirksniu.

Jie grįžo į vakarėlio epicentrą. Ir vėl visi tie žmonės. Vaizdas nelyginant šokas. Ana Karina mėgino priversti juos pasitraukti, bandė sutelkti dėmesį į jų kūnus, bet pati vos ant kojų išsilaikė.

Ji praleido Jarį į priekį, kad praskintų jiems kelią.

— Į viršų? — sušuko jis per petį.

Ana Karina linktelėjo, bet čia pat pamatė Vanesą su Linėja. Aiškiai buvo pasipiktinusios. „Nesveikos... Gal juokauja?“ Ji paleido Jario ranką.

— Eik pirmas ir pažiūrėk, ar viršuj yra koks laisvas kambarys, aš palauksiu čia, — įsakė ji.

Sukryžiavusi rankas ant krūtinės sustojo palaukti. Šįkart ji niekur nebėgs.

***

Iš vonios čiaupo šniokštė vanduo. Minu matė tik lėtai kylantį vandenį. Nuo garo aprasojo veidrodis, pižama prilipo prie kūno.

Minu gūžėsi savyje trokšdama ištrūkti. Ji buvo kūno belaisvė, užrakinta už savo pačios veido. Ji girdėjo, kaip vonios durų spyna iš lėto pasisuko jai už nugaros. Trakšt. Ji bandė rėkti, bet riksmas neužgavo balso stygų.

Kiekvienas vonios lopinėlis pasidarė ryškus ir skaidrus kaip krištolas. Stovėdama ant pūkuoto vonios kilimėlio ji regėjo menkiausią siūlgalį. Kiekvieną vandens čiurkšlelę, kliokiančią iš čiaupo. Tamsiai mėlynus ruoželius tarp baltų koklinių plytelių.

Palik mane! — rėkė ji viduje. — Paleisk mane!

Negaliu.

Baisiausia, kad balsas buvo toks draugiškas, toks malonus.

Čiaupas užsisuko. Minu spoksojo į vandenį, kuriame plūduriavo mikroskopinės dulkelės. Iš čiaupo kapsėjo paskutiniai lašai.

Į duris kažkas pabeldė.

— Minu? — pašaukė mama.

Balsas apsimiegojęs. Minu tarsi matė ją, stovinčią už durų, mažiau nei per žingsnį, įsisupusią į nuskalbtą tamsiai raudoną chalatą.

Mama! — Mintyse paprašė Minu. — Mama, padėk man!

— Atsibudau ir nebegalėjau užmigti, pamaniau, išsimaudysiu karštoje vonioje. Atsiprašau, kad pažadinau, — išgirdo save sakant Minu.

— Gerai. Tik būk atsargi, žiūrėk, neužmik vandeny, — pasakė mama nueidama.

Minu žengė keletą žingsnių į priekį. Į veidą mušė karštis.

Viskas greit baigsis. Kam tau čia pasilikti. Tu nė nenutuoki, kas tavęs laukia šiame pasaulyje. Bus tik blogiau. Daug daug blogiau. Viskas veltui. Priešintis beprasmiška. Juk tau patinka logika, tu juk jau viską supratai, tiesa? Jūs negalite laimėti.

Ji įkėlė koją į vonią. Vanduo buvo karštas, bet nedegino. Ji nuleido ir antrą koją. Pižamos klešnės prilipo prie blauzdų. Ji maldavo tą svetimą esybę paleisti ją. Meldė pasigailėti.

Minu be garso atsigulė vonioje. Kūną apglėbė vanduo. Pižamos švarkelis prisipildė oro, išsipūtė kaip balionas. Ji tik stengėsi išlaikyti galvą virš vandens.

Akimirką Minu išvydo tai, kas jos nepaleido, — ją gaubiančius juodus dūmus. Ji sukaupė valią, kad išsklaidytų juos, ir išsyk pasirodė, kad dūmai šiek kiek suskystėjo.

Minu vėl įstengė valdyti rankas. Ji įsikirto į vonios kraštą ir laikėsi mėšlungiškai įsitvėrusi. Dilbiai drebėjo iš įtampos.

Minu, nesispirk.

Jėgos vėl apleido pirštų galus. Kažkas juos atlaužė nuo vonios krašto. Ji ėmė skęsti. Karštas vanduo susiglaudė jai virš nosies.

Nėra prasmės priešintis.

Jei mama vėl užmigo, galbūt ji arba tėtis tik rytoj rytą pajudins vonios durų rankeną. Ar durys bus atrakintos? O gal jiems reikės jas laužti? Ar Minu po vandeniu bus atsimerkusi ir spoksos neregės akimis?

Juodulys nutempė ją žemyn. Pakaušis dunkstelėjo į vonios dugną.

Atleisk.

***

— Ateini čia. Mes tave palydėsim namo, — sukomandavo Linėja.

— Dar ko, — atšovė Ana Karina.

Susimaišę su kažkokiais saldžiais ūkais, visur plaikstėsi tiršti kaip migla cigarečių dūmai. Ana Karina suvokė, kad gal ir neprošal būtų išgerti stiklinę vandens.

Kažkas smogė jai alkūne į nugarą, ji susvirduliavo. Akimirką pasirodė, kad netekusi pusiausvyros parvirs, bet sumosikavo rankomis ir laimingai išsilaikė ant kojų.

— O tu šūde, ji net nepastovi, — suaimanavo Vanesa.

— Mane pastūmė! — užginčijo Ana Karina.

Sukilęs pyktis prablaivė smegenis. Dabar ji viską supranta. Vanesai turbūt pavydas bambą graužia, kad nebe ji dabar dėmesio centre. Kad Jaris nori Anos Karinos, o ne jos.

— Aš tai niekur neisiu, — pareiškė ji, — jei norit, galit čiuožt.

— Man rodos, tau šį vakarą nuotykių gana, — pasakė Linėja.

— Norėsiu — būsiu visą naktį, — aikštijosi Ana Karina, — o Jaris atims man nekaltybę.

Vanesai tikrąja to žodžio prasme atvipo žandikaulis. Ana Karina niekada nebuvo mačiusi to tikrovėje.

— Nori pasakyti, tu jį išprievartausi? — nusišaipė Linėja.

— Nieko panašaus, — atrėžė Ana Karina.

— Jei užsiimsi seksu prieš jo valią, tai bus išžaginimas.

— Tiek tu, tiek mes žinom, kad jis niekada to nedarytų laisva valia, — pridūrė Vanesa.

— Bet juk bernai daugiau nieko ir nenori, tik pergulėti — įsiuto Ana Karina. — Parodykit man bent vieną, kuris atsisakytų? Na?

— Ana Karina, — ryžtingai tarė Vanesa, — aš žinau, kad esi labai nepatyrusi, bet tu klysti. Jaris irgi žmogus. O ne kažkas, kuo gali pasinaudoti. Kaip tu manai, tau patiktų, jei koks nors bernas taip su tavim pasielgtų?

— Ką tu lygini. Be to, Jaris manęs nori iš tikrųjų, o jūs manykit, kaip jums patinka.

— Tu jau peržengei visas ribas, — neteko kantrybės Linėja.

— Veidmainės jūs nelaimingos! — suriko Ana Karina. — Visi žino, kad Vanesa pasileidus. O tu — narkomanė, alkoholiko išpera...

Smarkus smūgis, ir Anos Karinos skruostas užsiliepsnojo. Linėja trenkė jai tokį skambų antausį, kad visi nuščiuvę atsigręžė. Pastatą beprotiško tempo ritmu drebino pankrokas. Ana Karina iš visų jėgų stengėsi sulaikyti ašaras, besiveržiančias iš akių.

Pamačiusi, kaip Jaris leidžiasi laiptais žemyn, puolė prie jo.

— Ar čia kas nors atsitiko? — paklausė jis sunerimęs, tyrinėdamas jos veidą.

— Aš noriu namo pas tave, — atsakė ji.

***

Išsiveržę pro lūpų kamputį į vandens paviršių pakilo paskutiniai oro burbuliukai. Krūtinę sutraukė mėšlungis. Minu priešinosi juoduliui, kuris mėgino ją pražiodyti, kad plaučiai prisisiurbtų vandens.

Ausyse ūžė, garsas kilo ir leidosi sulig kiekvienu širdies dūžiu. Vanduo skverbėsi pro nosį gilyn į gerklę.

Ne!

Geležiniai gniaužtai, laikantys kūną, staiga atsipalaidavo.

Negaliu...

Ir juoduma, banguojanti ir sūkuriuojanti aplink ją po vandeniu, staiga išsisklaidė.

Aš to nedarysiu. Aš neklausysiu.

Minu rankos pakilo iš vandens. Ėmė kapoti orą. Adrenalinas pasklido po kūną, suteikdamas taip reikalingų jėgų. Ji įsikibo į vonios kraštą ir išniro iš vandens.

Vanduo per kraštus siūbtelėjo ant grindų. Ji spjaudėsi ir kosėjo, kol ją supykino, ir pagaliau — pagaliau įtraukė oro į plaučius. Su oru žemyn nuslinko truputis vandens, ji vėl užsikosėjo. Šįkart nedaug trūko ir būtų apsivėmusi.

Minu drebančiomis kojomis atsistojo, vos nepaslydo. Įsitvėrusi į kriauklę vargais negalais išlipo iš vonios. Nuo plaukų ir pižamos žliaugė vanduo. Ji gaudė kvapą žiūrėdama, kaip ant grindų aplink ją susidaro didžiulis klanas. Dar nedrįso patikėti, kad viskas praėjo.

Kažkas ėmė smarkiai daužyti vonios duris, Minu iš baimės net pašoko. Kažkas truktelėjo už rankenos.

— Minu! — pašaukė mama.

Palengvėjimas buvo toks stiprus, kad Minu pravirko. Norėjosi tik atrakinti duris ir pulti mamai į glėbį. Bet kaip ji pasiaiškins, kodėl pižama kiaurai šlapia?

— Kas ten darosi? — vėl pabeldė mama.

Minu keletą kartų giliai įkvėpė.

— Nieko tokio. Tik užmigau vonioj, — atsiliepė ji.

Balsas kimus, lūžtantis. Vos pati jį atpažino, kai jis aidu atsimušė į ją nuo koklių.

— Viešpatie, Minu! Juk sakiau tau!..

Minu parėmė kaktą delnais. Tirtėjo visu kūnu.

— Atsiprašau, — mamos balsas sušvelnėjo. — Bet aš taip išsigandau. Gal man įeiti?

Minu prisivertė nusišypsoti, tikėdamasi, kad nuo to balsas nuskambės atsainiau.

— Viskas gerai. Aš tik pašluostysiu grindis, — atsakė ji.

Minu nusivilko pižamą. Švarkelis ir kelnės, apsunkę nuo vandens, tėkštelėjo ant grindų. Minu ilgai dvejojo prieš kišdama ranką į vandenį ištraukti vonios kamščio.

***

Ana Karina, vis dar vilkėdama skaisčiai rausvą suknelę, atsargiai atsisėdo ant neklotos lovos. Paskui padėjo galvą ant pagalvės, plaukai pasklido pusračiu. Ji pabandė užsimerkti, kad nereikėtų matyti besisukančio kambario, bet nuo to tik pablogėjo.

Jie ilgai ėjo pėsti mišku, ir ji bent kiek prasiblaivė, todėl patekusi į kambarį ėmė siaubingai nervintis.

— O kas, jei tavo tėvai atsibus? — sušnibždėjo.

— Be šansų. Miegamasis kitame namo gale.

Jaris nusitraukė megztuką. Buvo be marškinėlių. Oda blyški, lygi, standžiai aptempusi raumenis. Ana Karina vos drįso į jį pažvelgti. Bet negalėjo ir nežiūrėti. Jis atsisegė antuką, pasilenkęs ėmė mautis džinsus. Veidą uždengė ilgi tamsūs kirpčiukai.

Ir štai jis tik su juodomis boksininko trumpikėmis, tokiomis ankštomis, kad ji įžiūrėjo kontūrus, kas po jomis. Vis dar nenusimovęs kojinių jis pajudėjo lovos link. Kažkodėl ji visą savo paniką sutelkė į kojines. NUSIMAUK! NUSIMAUK!

Jis sustojo kaip nudiegtas ir nusiplėšė kojines, tarsi jos degintų.

Paskui šypsodamasis, lyg atsiprašydamas, susirangė lovoje.

Kurį laiką jie gulėjo atsisukę vienas į kitą, jis žaidė jos plaukų sruoga. Vienas jo kelis pakilo palei jos kojas ir jis pasislinko arčiau, pabučiavo ją tarsi bandydamas. Paskui rankos pradėjo grabinėti suknelės padurkus ir smaukti juos aukštyn prie klubų.

Tiek tu, tiek mes žinome, kad jis niekada to nedarytų laisva valia.

Ana Karina sulaikė jį. Padėjo ranką jam ant skruosto ir įsižiūrėjo giliai į akis, mėgindama perprasti geismo temdomą, padūmavusį žvilgsnį. Ar jis tikrai nori čia būti? Ar jis nori tą daryti?

Ji giliai įkvėpė nepaleisdama jo akimis. Paskui išjungė savo galią. Ši nustojo srūti iš jos.

Iš pradžių — nieko. Jis žiūrėjo į ją kantriai, bet nustebęs.

Paskui jo žvilgsnis persimainė. Tarsi kokia plėvė nuo akių nukrito. Ir staiga vėl įsižiebė kibirkštis.

Jaris nusisuko. Išsiblaškęs pasikasė ranką. Vėl pasižiūrėjo. Ir tada iš tikrųjų išvydo ją.

Šis žvilgsnis jai buvo taip gerai pažįstamas. Matė taip į ją žiūrint anksčiau.

— Ką tu čia, bliam, veiki?

Kambarys vėl ėmė suktis, tarsi ji būtų aukštielninka sulėtintai kritus iš aukštybių. Kūną kaip drugio priepuolis supurtė šleikštulys, kurio nepaisyti nebepavyko.

Ji pašoko nuo lovos ir atplėšė duris. Pilvo apačioje įsibėgėjo vėmalai. Ana Karina puolė į paniką, akys lakstė po tamsų koridorių su gausybe durų.

Ir štai jie jau čia. Rūgštus skystis įsiveržė tiesiai į gerklę nelyginant patrankos sviedinys. Ji bėgo koridoriumi viską suturėdama burnoje, susičiaupdama dar smarkiau, burnos turinys pakilo iki nosies, vien jau tai buvo neapsakomai šlykštu, ir ji neabejojo, kad netrukus pasidarys dar šlykščiau. Staiga pilvas išleido nenusakomai keistą garsą — tarsi karvė būtų užmaurojus.

Prie vienų durų ji pamatė prikaltą mažą širdutę. Čiupo rankeną.

Užrakinta.

Kažkas užsidaręs tualete.

Ana Karina parklupo ant kelių. Vėmalai kliokė jai iš burnos, lašėjo pro nosį. Visas kūnas kretėjo, pilvą tampė traukuliai, vėmalų čiurkšlės tiško ant grindų ir sienų tokiu garsu, tarsi kas būtų išvertęs kibirą vandens.

Viskas baigėsi per kelias sekundes. Ji nusišluostė burną atgalia ranka, net neįstengdama pažiūrėti, ką paliko po savęs.

— Jari? — pašaukė už tualeto durų moteriškas balsas.

Galva sunki kaip švininė, ji troško tik atsigulti ir užsimerkti, bet atsistojo ir nesusimąstydama kuo greičiau pasuko atgal į Jario kambarį. Jie kone kaktomuša susidūrė tarpdury.

— Kas čia, bliam, darosi? — paklausė jis.

Kitame koridoriaus gale Jario mama nuleido vandenį. Ana Karina pasižiūrėjo į Jarį paskutinį kartą. Jo žvilgsnis buvo sumišęs, kupinas pasibjaurėjimo.

Ir ji puolė bėgti. Lėkti prie lauko durų, pro kurias juodu su Jariu įtykino vos prieš ketvirtį valandos. Prakaituoti pirštai tik vargais negalais sugraibė spyną. Atplėšė duris. Į ją bloškėsi šaltas oras. Staiga prisiminusi ji nusitraukė nuo gembės striukę.

Už nugaros nusikeikė moteriškas balsas. Garsiai, su pasišlykštėjimu. Ana Karina suprato, kad moteris tikriausiai įlipo tiesiai į jos išvamas.

Galbūt dar galima būtų viską atitaisyti, paveikti tiek Jarį, tiek jo mamą ir priversti juos viską pamiršti. Bet ji per daug savęs nekenčia. Šlykštyne, kvaile Ana Karina. Žiūrėk, kas pasidarė, kai bandei pasiimti tai, ko nesi verta.

Ana Karina bėgo taip, kaip dar nebuvo bėgusi per visą savo gyvenimą. Ji susiliejo su vėju ir per kiemą skriste nuskrido į mišką. Galvą skėlė, pilvą draskė, bet ji bėgo ir bėgo, ir bėgo, ir bėgo.

41

Direktorės automobilyje buvo šalta. Vos grįžusi į savo kambarį Minu jai nusiuntė žinutę. Jos sutarė susitikti čia, ant žvyruoto kelio miške, už poros kilometrų nuo Minu namų.

— Pasakok viską nuo pradžių, — paliepė Adriana.

Minu pasakojo kiek galėdama smulkiau. Ant langų nugulė pieno baltumo garas. Tačiau kažkodėl, pati nesuprato kodėl, ji nepaminėjo juodųjų dūmų. Kažkas sulaikė apie juos neužsiminti, tarsi tai būtų gėdinga ar draudžiama.

Kai ji nutilo, direktorė iš daiktinės ištraukė mėlyną termosą ir du plastikinius puodelius. Įpylė garuojančio karšto skysčio.

— Atsigerk, — pasakė tiesdama puodelį.

— Ar čia... stebuklingas gėrimas?

Adriana šyptelėjo.

— Tai „Earl grey“.

Ir ėmė atsargiai siurbčioti arbatą. Minu pasekė jos pavyzdžiu. Karšta, medumi pasaldinta arbata nuplikė liežuvį.

— Man tikrai nepatinka šitie miškai, — pasakė direktorė mąsliai. Pasilenkusi prie vairo ji pažiūrėjo pro priekinį stiklą. — Dar kartą — ką sakė balsas prieš pat paleisdamas tave? Pasistenk kuo tiksliau.

Minu stengėsi, bet nakties įvykiai jau pradėjo lietis į vientisą košę. Faktus prisiminti sunku, nes geriau už viską ji prisimena paniką.

— Jis pasakė ne, visai netikėtai. O paskui sako: Aš negaliu, aš to nedarysiu, aš neklausysiu.

Adriana linktelėjo. Lauke snyguriavo. Didžiulės purios snaigės švelniai tūpė ant priekinio stiklo lipdamos viena su kita.

— Kaip tu manai, ar balsas tai sakė tau? Ar kam nors kitam?

— Kaip suprasti?

— Aš neklausysiu. Argi ne keista, jei jis būtų sakęs tai tau?

Minu pabandė susikaupti.

— Norit pasakyti, kad jie galbūt buvo dviese? Kad jie kalbėjosi tarpusavyje?

— Dviese, o gal dar daugiau, — niauriai burbtelėjo Adriana.

Minu pilve kažkas dilgtelėjo. Negi šiąnakt dėl jos grūmėsi net ne viena, o kelios valios? O kas, jei priešiškoji valia kitąsyk bus stipresnė?

— Ar tu tikra, kad viską papasakojai? — paklausė direktorė. — Svarbi kiekviena detalė.

Minu sutelkė dėmesį į snaiges.

— Taip.

— Kaip jautiesi?

— Nežinau. Galiu galvoti tik apie Rebeką. Ir Eliją. Dabar žinau, kaip jie bijojo. Žinau, kaip priešinosi. O kai prisimenu tą balsą, kuriam atrodo, kad turi teisę spręsti, ar mums gyventi, ar ne... Kuris sakė, kad viskas beprasmiška... Mane suima žvėriškas pyktis.

Direktorė rimtai pakinkavo galvą.

— Jei tau šiąnakt kas nors būtų atsitikę, būčiau sau nedovanojusi iki mirties, — tarė ji. — Žinau, kad nuvyliau jus. Bet aš tik laikiausi Tarybos rekomendacijų.

Minu suvokė, kad tai — beveik atsiprašymas.

— Norit pasakyt, kad Taryba klysta?

— Ne, — pabrėžė direktorė, — jokiu būdu. Aš tik norėčiau kuo nors daugiau jums padėti. Žinau, kad atrodau kaip kokia Sniego karalienė... — ji trumpam nutilo. — Jūs man rūpit. Tu man rūpi, Minu. Aš nė už ką neleisiu, kad tau kas nors atsitiktų. O Rebekos ir Elijo likimas kankina mane taip, kad jūs net neįsivaizduojat.

Vadinasi, po šalta direktorės kauke slepiasi gyvas žmogus?

— Turi man pažadėti, kad būsi atsargi ir nesiimsi veiksmų savo nuožiūra, — tęsė Adriana, — aš suprantu, kad sunku, bet mes turime pasitikėti Tarybos nuomone. Ir gilintis į Ornamentų knygą.

Direktorė pirmą kartą pasakė mes, turėdama omeny ne save ir Tarybą.

— Pažadu, — Minu ištuštino puodelį ir įstatė jį į laikiklį tarp sėdynių. — Man reikia namo.

— Gal pavežti?

Minu papurtė galvą.

— Pati pareisiu, — tarė lipdama iš automobilio.

— Nepamiršk, ką sakiau, — pagraudeno Adriana prieš jai uždarant dureles.

Minu klusniai linktelėjusi pamojavo pro šoninį langelį.

Kai direktorės automobilis dingo už posūkio, ji išsitraukė mobilųjį ir paskambino Nikolausui. Pakalbėję keletą minučių jie sutarė, ką daryti. Visa, ką sakė direktorė, tik patvirtina jų nuojautą. Daugiau jie nelauks jos ir Tarybos sprendimų. Reikia patiems imtis atsakomybės už savo gyvybes. Kol dar gyvi.

42

Po guminiais padais cypčiojo grindys, aidėjo pramaišiui pikti ir linksmi šūksniai, prislopinti smūgiai, kai sportbačiai pataiko į kamuolį. Gerai pažįstama mokyklos sporto salė atrodo visiškai kitaip, kai joje treniruojasi ĖSK — Engelsfošo sporto klubas. Ji prisipildo kitokios, tirštesnės energijos. Bet kvapai tie patys. Prakaito, gumos ir sudususio oro.

Vanesa kiurksojo tribūnoje nematoma, bandydama įsijausti į treniruočių rungtynes, kad greičiau praeitų laikas. Bet jai nesisekė. Ji niekada nesuprato ir nesupras, kaip kažkas netingi užsiimti tokiais absurdais — lakstyti paskui kamuolį. O kur dar tie, kurie žiūri, kaip tai daro kiti. Labiau nei sekti Gustavą jai dabar norėtųsi daryti maždaug milijardą kitų dalykų.

Jei Gustavas — žudikas, sudaręs sąjungą su demonais, jis tą stulbinamai gerai slepia. Vanesa svarstė, ar nebus veltui iššvaisčiusi pusės savo kalėdinių atostogų.

ĖSK treneris — drimba Kevino Monsono tėtis — papūtė švilpuką. Vanesa žvilgtelėjo į didžiulį laikrodį, kabantį ant sienos virš gimnastikos sienelės. Pagaliau. Susibūrę aikštelėje vaikinai kaip įprasta paplekšnojo vienas kitam per nugarą, atsigėrė vandens iš plastikinių butelių, dėl akių pasigrūmė, pastūgavo. Vanesa nekantraudama dūsavo. Štai kodėl ji už jokius pinigus negalėtų draugauti su vienmečiu vaikinu.

Ji nutipeno nuo tribūnos ir prisidėjo prie sportininkų. Sekdama Gustavą nebeateina pasišlaksčiusi kvepalais ar ką tik išsiplovusi galvą. Jau pasimokė. Pirmą kartą treniruotėje padarė tokią klaidą. Kevinas Monsonas beregint ėmė žviegti, kad kažkas smirda žydru, ir norėdamas rasti prasikaltėlį ėmė lakstyti uosdamas orą kaip vaistų prišertas pitbulis.

Ji nusekė paskui juos į persirengimo kambarį. Vaikinai varstėsi batus, vilkosi prakaituotus marškinėlius, kuitėsi po sportinius krepšius ieškodami rankšluosčių ir dušo želė.

Įžengusi čionai Vanesa kaskart patekdavo tarsi į slaptą paralelinį kosmosą, apgyventą vien vaikinų. Ji jau matė kai kuriuos gražiausius mokyklos bernus muilinantis duše. Tiesa, matė ir Keviną Monsoną. Kai jis vienas liko persirengimo kambaryje. Kaip jis, pastebėjęs didžiulį spuogą ant žasto, iščiulpė jo turinį ir išspjovė į šiukšliadėžę. Geriau mirti, nei sužinoti, ką kai kurie veikia likę vieni. Nes kartą sužinojęs nepamirši niekada, nors galvą į sieną daužyk.

Gustavas ne toks kaip kiti. Santūresnis. Tarsi jam nereikėtų nieko įrodinėti. Galbūt dėl to visos merginos jį įsimylėjusios.

Vaikinai kaitinosi pirtyje. Oda blizgėjo nuo prakaito. Gustavas sėdėjo komandos draugų apsuptyje, bet atrodė tarsi būtų kažkur kitur. Žiūrėdama į vidų pro aprasojusį durų langelį, Vanesa matė — jis tik apsimeta, kad juokiasi iš jų blevyzgų. Nė vienas to, regis, nepastebėjo. Vanesa svarstė, ar jis buvo toks ir tada, kai Rebeka dar buvo gyva.

Kol jis nebuvo jos nužudęs.

Su sąlyga, kad tai padarė jis. Ar tikrai tai galėtų būti Gustavas?

***

Anksti rytą visos, išskyrus Idą, susirinko pas Nikolausą. Nuo Minu užpuolimo jos susitikinėjo kasdien, norėdamos pasimokyti pasipriešinimo magijos.

Pratybos paprastai vykdavo taip: Ana Karina bando jas vieną po kitos paveikti, kad ką nors padarytų, o jos savo ruožtu mėgina ją blokuoti. Ana Karina iš pradžių spyriojosi, bet pagaliau sutiko prisidėti prie pratybų.

— Bet aš darysiu tik nepavojingus dalykus, — pareiškė ji.

Jau kitą akimirką ji sutelkė savo galią į Minu, kurią apėmė nepermaldaujamas troškimas užplėšti už širdies griebiančią miuziklo ariją. Kol Minu sėkmingai užsiblokavo, jai iš burnos spėjo išskrieti visas posmas su priedainiu.

— Tokie dalykai nėra nepavojingi, — barėsi Minu, išraudusi kaip burokas.

Nuo to laiko jos atlieka kiek galėdamos paprastesnius pratimus. Ana Karina, pavyzdžiui, įsako pakelti pieštuką nuo grindų, o jos stengiasi atsispirti impulsui vykdyti jos įsakymą.

Tam, kad ir Ana Karina gautų progą pasimokyti gynybos, Nikolausas šįryt pasiūlė, kad Vanesa pasidarytų nematoma, o Ana Karina pabandytų ją įžiūrėti. Galiausiai jai pavyko, nors nuo pastangų visą išpylė prakaitas. Vanesa buvo aiškiai sukrėsta.

— Ačiū, dabar jaučiuosi labai saugi, — pasakė ji eidama persekioti demonų sėbro.

O Minu su Ana Karina iš Nikolauso buto patraukė tiesiai į Tyrulius, į pamoką su direktore.

Minu tvinksėjo galva. Norėjosi tik atsigulti ir užmigti, tiesiog ant šokių aikštelės grindų. Direktorė toliau burbleno apie Ornamentų knygą, tuo tarpu Minu, Ana Karina ir Ida sukiojo raštų ieškiklius, sklaidydamos neperprantamą knygą.

— Minu?

Minu akimirką sudvejojo, ar nebus tik prisnūdusi. Ji pakėlė akis į direktorę.

— Kaip sekasi? Matai ką nors?

Direktorė trykšte tryško entuziazmu. Minu truputį pasukiojo raštų ieškiklį ir papurtė galvą.

— Nepaprastai svarbu, kad dėtumėt visas pastangas, — mokė Adriana. — Labai įdomu, kodėl Vanesa su Linėja į tai žiūri nerimtai. Ar nežinai, kodėl jos nelanko užsiėmimų?

— Ne, — papurtė galvą Minu.

Kodėl Linėjos čia nėra, direktorei nereikėtų nė aiškinti. Priežastis yra ji pati. Bet Minu tik per plauką nepradėjo isteriškai pliaukšti, kokia pasiligojusi atrodė Vanesa, kai jos paskutinį kartą matėsi, netgi baisiausiai įsisirgusi. Be to, Vanesa per Kalėdų atostogas dažniausiai važiuoja pas giminaičius į pietus, jojo, rodos, į Ispaniją, ane?

Kartą ji matė laidą apie tai, kaip demaskuoti melagius. Vienas akivaizdžiausių požymių — jie visada pasakoja per daug sudėtingai ir per daug uoliai aiškina menkiausias smulkmenas. Tad Minu pabandė nuryti iš burnos lendančius žodžius.

Laimei, ją pertraukė.

— Man rodos, aš kažką matau, — pasigirdo kažkieno balsas.

Minu sukluso. Turkiškai sukryžiavusi kojas Ida per raštų ieškiklį spoksojo į skreite atverstą knygą.

— Iš pradžių mačiau tik galybę ženklų, o paskui... dabar pradedu suprasti.

— Ką matai? — susidomėjo Minu. — Ta prasme, ar tai paveiksliukas, ar kas nors parašyta...

Bet niekam ji nė motais. Direktorė vienu šuoliu prišoko prie Idos ir su trenksmu užvertė knygą.

— Ką jūs darot? — suspigo Ida.

— Atsiversk iš naujo, — įsakė direktorė. — Atsiversk iš naujo ir susitelk į tai, ko ieškai. Kartą ką nors pamačiusi Ornamentų knygoje, galėsi įžiūrėti ir vėliau.

Ida papūtė apatinę lūpą, bet padarė kaip liepta. Suraukusi kaktą tarsi karikatūroje baisiausiai stengėsi susikaupti, vartė knygą prie akies prispaudusi lupą. Sukiojo ir vartė, sukiojo ir vartė.

— Štai! — sušuko. — Matau!

Direktorė žvelgė į ją taip pamaldžiai, kad Minu iki sielos gelmių suėmė pavydas.

— Čia vis tiek kol kas tik ženklai. Teksto, kad galėčiau perskaityti, nėra, bet aš vis tiek, tipo, kažkaip suprantu, — paaiškino Ida.

— Taip dažniausiai ir būna, — kantriai pritarė direktorė. — Ką ji tau sako?

Minu paskubomis sugriebė užrašus ir įsitempusi pasiruošė klausyti.

— Gerai. Parašyta maždaug taip. Tai, tipo, skirta vienam. Tada veikia be priekaištų. Bet jei į vidų patenka daugiau, vienas lieka už ribos.

O jei tas, kuris buvo už ribos, pradingsta, tada nuošalyje atsiduria kitas. Paskui dar kitas. Ir dar kitas. Ir dar kitas. Kol nelieka nė vieno.

Minu nuleido rašiklį. Ji ničnieko nesuprato.

— O kas, tiksliau tariant, yra tai? — paklausė Ana Karina.

— Toks kaip ir... daiktas. Jis susijęs su mumis.

— Bet koks daiktas? — suirzo Minu.

— Kaip... Eina šikt, aš negaliu paaiškint! Kažkokia sušikta atmosfera!

Minu vos kojų nepakratė iš nekantrumo.

— Atmosfera? Ida, baik juokus, sakyk žmoniškai, kad suprastume.

— Tai pati skaityk! — sušnypštė Ida, paskui pridūrė šypsodamasi savo firmine nuodinga šypsena: — Oi, atsiprašau. Pamiršau, kad tu nemoki.

Minu sukando dantis ir kilstelėjo raštų ieškiklį.

Knyga yra ir siuntėjas, ir gavėjas.

Galbūt ji pasiruošusi ką nors atskleisti ir jai.

Širdis daužėsi kaip pasiutusi. Minu atsivertė knygą akies kampučiu stebėdama Aną Kariną, kuri irgi neatsiliko.

Minu stebeilijo į ženkliukus, tyrinėjo, vartė, sukiojo. Ir nieko.

— Nieko aš nematau, — sumurmėjo Ana Karina.

Direktorė kaip apžavėta žiūrėjo į Idą, lyg ši būtų koks vunderkindas. Nėra teisybės pasaulyje. Minu net suabejojo, kiek iš tikro galima pasitikėti tokia knyga, kuri nusprendė užmegzti ryšį su Ida.

***

Juodas žiemos dangus kybojo virš kapinių tarsi kupolas. Taip šalta, kad net plaukeliai nosyje sukimba, kai bandai įkvėpti oro. Tokiomis dienomis Vanesai nesitiki, kad apskritai dar kada pamatys saulę. Net įsivaizduoti sunku, kad tas šviesulys vis dar kažkur spingso atviroje erdvėje.

Jiedu pasiekė naująją kapinių dalį. Beveik visi kapai pažymėti mažomis kukliomis akmens plokštėmis, įspaustomis į žemę. Tarsi nenorėtų atkreipti dėmesio, kitaip nei senieji kapai, kurie prislėgti gigantiškų riedulių.

Gustavas ant peties nešėsi sportinį krepšį. Šis siūbavo jo žingsnių ritmu. Jis ėjo spėriai, tarsi skubėtų. Vanesa kone bėgte bėgo jam iš paskos, kad neatsiliktų.

Jis įsuko į nenukąstą šoninį taką. Vienus kapus prižiūri artimieji, kitų nė nematyti po sniego patalais. Vanesa nerimavo, kad Gustavas, išgirdęs, kaip sniege girgžda jos žingsniai, atsigręš ir pamatys pėdsakus. Tad bandė statyti kojas į Gustavo pėdas ir judėti kiek įmanoma tyliau.

Paskutinius žingsnius Gustavas ėjo iš lėto. Priėjęs juodą antkapį su Rebekos vardu nusimetė krepšį. Šis šlumštelėjo į sniegą. Atsitūpė prie keturkampio paminklo. Šalia jo — panašus akmuo Elijui Malmgrenui. Vanesą nukrėtė šaltis, bet ne dėl speigo.

Gustavas nusitraukęs pirštinę perbraukė pirštais per Rebekos vardą, iškaltą akmenyje ir apvedžiotą aukso folija.

— Sveika, — sušnibždėjo jis.

Ir nutilo. Vanesa stovėjo nuščiuvusi. Susigrūdusi rankas giliai į kišenes, kad apšiltų.

— Atleisk, kad tik dabar atėjau, — ištarė Gustavas. — Juk čia vis vien ne tu guli... Kad tu ne čia, aš ta prasme. Bet aš ir kitur tavęs nerandu. Todėl atėjau. Nežinau, ar mane girdi, bet tikiuosi, kažkaip jauti, kad aš čia ir kad galvoju apie tave kiekvieną dieną. Ilgiuosi tavęs. Kalbuosi su tavimi prieš užmigdamas kas vakarą. Ar tu žinai?

Gustavas sunkiai tarė žodžius. Jis kvėpavo trūksmingai, skruostais nuriedėjo kelios ašaros.

— Aš nežinau, ką man be tavęs daryti, — tęsė jis, — nebežinau nei kur kairė, nei kur dešinė. Aš taip tavęs ilgiuosi, kad atrodo, susirgsiu. Ir nežinau, ar tu kada nors įstengsi man atleisti. Būk gera, tu turi man atleisti.

Gustavas užsikniaubė ant akmens, ir Vanesa nebematė jo veido. Žodžius pasiglemžė rauda. Vaizdas — širdį veriantis. Tai pernelyg asmeniška. Bet ji nedrįso nusėlinti šalin per girgždantį sniegą.

— Tu turi man atleisti, turi man atleisti...

Gustavas kartojo vis tą patį ilga ištęsta dejone.

Vanesa nunarino akis jausdama, kaip pačios skruostais teka ašaros. Kai ji atsitokėjo, Gustavas jau buvo atsistojęs. Padėjęs kažką ant antkapio nuėjo. Ji žiūrėjo jam iš paskos, kol jis gerokai nutolo taku. Paskui prisiartino prie kapo. Ant juodo marmuro žėrėjo mažyčių kraujo raudonumo akmenėlių karoliai.

***

Jei rimtai, tai visiems labai naudinga, kad Ida knygoje aptiko raštą, bandė įsikalbėti Minu. „Aišku, kad ir aš turiu galių. Linėja juk turi stichiją ir jokios galios, taip juk dar blogiau “

Tamsa tokia, kad galėtų būti ir vidurys nakties. Eidama ji bandė aplenkti slidžius ledokšnius. Po kojomis buvo prikritę raketų likučių nuo Naujųjų metų nakties. Languose švietė elektrinės žvakidės ir Kalėdų žvaigždės.

Išėjusi iš kultūros parko ji nesutiko nė gyvos dvasios. Šiame mieste nedaug trūksta, kad imtum manyti, jog esi paskutinis žmogus žemėje.

Ji stabtelėjo ir įsiklausė. Spengianti tyla. Aplinkui vien tamsa, sniegas ir niekuo neišsiskiriantys namai.

Ir vis tiek ji nesijautė viena.

Tarėsi pastebėjusi kažkokį pavidalą kiek tolėliau gatvėje, juodą juodumą juodame fone.

Ji paspartino žingsnį. Stengdamasi, kad atrodytų natūraliai. Kad nesimatytų, kaip ji bijo.

Palindusi po viaduku ties geležinkelio stotimi jau aiškiai girdėjo ir kitus žingsnius, be savų. Šie aidu atsimušė į akmenines tunelio sienas.

Pro šalį pravažiavo vienišas automobilis. Kai jis nuburzgė, pasaulis dar labiau ištuštėjo. Kitoje viaduko pusėje nebėra net gyvenamųjų namų, tik virtinė apleistų degalinių, kurias Minu įtempusi regą galėjo įžiūrėti tamsoje. Ji prisiminė juoduosius dūmus. Čia jie galėtų laisvai plūsti nesiskirdami nuo tamsos, nes gatvės žibintai gana toli vienas nuo kito.

Ji pradėjo eiti dar greičiau, pasileido kone tekina.

Žingsniai priartėjo.

Ir dar.

— Minu, palauk!

Tai Gustavas. Ji sustojo ir atsigręžė.

— Atsiprašau, neišgąsdinau? — paklausė jis.

Bėgti — jokios prasmės. Minu prisivertė nusišypsoti, tarsi būtų maloniai nustebusi. Ji jautė, kad reikėtų ką nors pasakyti, bet išspausti pavyko tik keistą krenkštelėjimą.

— Ne, — pagaliau ištarė, kai jis sustojo vos per žingsnį nuo jos.

Tai Gustavas. Ir vis dėl o ne jis. Jis žiūrėjo į Minu tarsi ji būtų nepaprastas stebuklas.

— Ką čia veiki? — paklausė ji, stengdamasi, kad tai skambėtų kaip nekaltas klausimas, tarsi ji visiškai jo neįtarinėtų.

Jos neapleido jausmas, kad veltui stengiasi.

— Išėjau pasivaikščioti, — atsakė Gustavas.

Jis ir toliau gręžė ją akimis. Atrodo, tarsi ji būtų mažas ėriukas šilkine vilna, o jis — išbadėjęs vilkas.

— Galvojau apie tave, — tarė jis, — kai kalbėjomės anąsyk ant laiptų... Man tarsi viskas atsistojo į savo vietas.

— Kaip suprasti?

Lyg būtų keistame sapne. Tokiame, kur viskas labai gerai pažįstama ir vis dėlto visiškai ne taip, kaip turi būti. Gustavas priėjo dar arčiau, jų storos striukės susilietė.

— Galvoju apie tave visą laiką, — pakartojo jis. — Pirma maniau, tai dėl to, kad tu taip primeni ją. Bet dabar pagaliau supratau. Dabar jau supratau.

Tai, kas įvyko paskui, — nerealu. Juo toliau, juo labiau Minu buvo dėl to tikra. Ji bus atsidūrusi viename iš tų paralelių pasaulių, kuriuos minėjo direktorė.

— Tu man patinki, — pasakė jis. — Labai.

Kai jis pasilenkė ir pabučiavo ją, ji iš pradžių nesusigaudė, kas atsitiko. Tik spėjo atkreipti dėmesį, kad jo lūpos švelnios ir minkštos, o sutikusios jos lūpas susiliejo į viena ir, nors būdamos jai nepažįstamos, visai neatrodė svetimos. Ir kad ji truputėlį, labai labai nedaug, tik vos vos ėmė ilgėtis tų lūpų, kai jį atstūmė.

— Ką čia darai? — apstulbusi tarė Minu.

Ramindamas ją jis suėmė jos striukę ir pamėgino prisitraukti arčiau.

Minu išsprūdo, Gustavas neteko pusiausvyros, paslydo ant apledėjusio šaligatvio ir parkrito ant kelių. Jo žvilgsnis atrodė desperatiškas.

— Kaip tu nesupranti, kad Rebekos nebėra? Mes turim gyventi savo gyvenimą!

Jai šlykštūs jo žodžiai. Bet jie pažadino iš sapno ir privertė tučtuojau nusišluostyti burną, nutrinti visus jo bučinio pėdsakus.

— Atleisk, — pasakė jis. — Pats nesuprantu, kaip galėjau taip pasakyti.

— Aš irgi ne, — ji ėmė trauktis atbula.

— Minu...

— Palik mane ramybėje, — ji nusigręžė ir nuskubėjo apledėjusiu šaligatviu, mirtinai bijodama, kad tik nepaslystų kaip tik dabar.

Norėjosi išsišveisti burną švitriniu popierium ir išsiskalauti soda. Ji girdėjo, kaip jis vėl ją pašaukė.

„Prakeikta šlykštyne, prakeikta šlykštyne, prakeikta šlykštyne“, — burnojo ji mintyse.

Ji nebuvo visiškai tikra, ar turi omeny Gustavą, ar save pačią.

Paskui prisiminė Vanesą. Nematomą Gustavo persekiotoją.

Ji turėjo viską matyti.

***

Kai Vanesa priėjo kapinių vartus, staiga iš kažin kur išdygo Katinas, vartydamas savo vienintelę žalią akį. Akivaizdu, kad ją, pasivertusią nematoma, mato ir šunys, ir katės. Net dviejų sveikų akių jiems nereikia.

— O tau čia ko? — suirzo Vanesa.

Katinas sumiaukė ir patraukė siauručiu beveik užsnigtu takeliu, prapuolančiu tarp senų antkapių. Atsisukęs į ją, regis, norėjo įsitikinti, ar ji eina iš paskos.

Vanesa pažiūrėjo į Gustavą, kuris tolokai pakelėje laukė autobuso. Akimirką ji pasitarė su savimi, kaip pasielgti.

Valandėlė prie Rebekos kapo privertė ją pajusti slogutį. Gustavas nekaltas. Ji tuo tikra. Užteks šito šūdo. Reikia viską mesti iš galvos ir — tuoj pat namo. Sušilti karštoje vonioje, paskaityti kokį Sirpos meilės romaną ir sutriaukšti nuo Kūčių likusius saldainius, nors liko tik patys neskaniausi.

Katinas ėmė garsiai ir pratisai miaukti, tuo pat metu Vanesos kišenėje suvibravo mobilusis. Ji šiaip ne taip išsitraukė jį ir sėkmingai nuspaudė žaliąjį ragelį stora kumštine pirštine.

— Alio? — atsiliepė ji.

— Tik norėjau pasakyti, kad viskas ne taip, kaip tau atrodo.

Tai Minu, uždususi, balsas neramus.

— Kaip suprasti?

— Su Gustavu.

— Žinau, — suskubo Vanesa. — Palauk, o ką tu turi omeny?

Minu akimirką nutilo.

— O tu ką? — paklausė pagaliau.

— Aš sekiau jį iki kapinių.

— Kada?

— Ką tik. Prieš penkias minutes.

Minu tylėjo.

— To negali būti. Negali būti.

— Manai, aš meluoju, ar ką?

— Aš mačiau Gustavą. Ką tik. Prie viaduko.

Vanesa tik po kurio laiko suvokė, ką ji nori pasakyti. Tarsi smegenys irgi būtų po ledu. Ji metė akį į tolį, kur Gustavas kaip tik lipo į autobusą.

— Juk tu kitame miesto gale, — blausiu balsu tarė Vanesa. — Ar tu tikra, kad tai buvo jis?

— Patikėk. Tai buvo jis.

— Tai neįmanoma, — leptelėjo Vanesa, tarsi nebūtų ir taip akivaizdu.

43

Rytas. Tvarte šilta. Ana Karina ką tik padėjo seneliui pamelžti karves. Jis nuėjo į trobą, o ji dar delsė eidama nuo gardo prie gardo, apžiūrinėdama karves, bandydama užsikrėsti jų ramybe.

Kišenėje suzirzė mobilusis, bet ji nekreipė dėmesio. Žinojo, kad tai Julija su Felisija. Jos vis nepalieka ramybėje, nors Ana Karina sakė, kad serga.

Paskutinė atostogų diena. Pirmą kartą nuo to laiko, kai baigė darželį, ji neįsivaizduoja, kas jos laukia mokykloje.

Iki permainos bent jau žinojo, kas ji tokia. Ir tai garantavo šiokį tokį tikrumą. Aiškias prielaidas. Žinodamas, kad neturi ko prarasti, gali net pasijusti saugus: blogiau nebus, tik geriau. Ji galėdavo svajoti, kad kada nors nusimes šio nekenčiamo miesto primestą vaidmenį. Po vakarėlio jos baimė išaugo labiau nei bet kada. Baimė, kad reikės grįžti prie buvusios savęs. Ir baimė toliau būti naująja savimi.

Grįžusi namo iš Jario ji nustojo naudoti savo galias mamai, ir tai pasijuto beregint. Mama čia užsiima kepti vidury nakties, čia neberanda jėgų ištraukti iš orkaitės skardų. Kėpso švampdama cigaretę po cigaretės prie virtuvės stalo ir leidžia cinamoninėms bandelėms iš lėto suanglėti. Vieną akimirką taip glaudžia Aną Kariną, kad net suskausta. O apsisukusi, žiūrėk, rėkia, kad norėtų, jog Ana Karina niekada nebūtų gimusi. Jos nuotaikos ir būdas kaitaliojasi nuo senosios prie naujosios mamos, bet abi versijos gerokai paūmėjusios.

Ana Karina net nevalioja įsivaizduoti, kas bus su tais šimtais moksleivių, kuriuos ji paveikė mokykloje. Julija su Felisija tai bučiuos jai batus, tai nardins galvą į unitazą, ar kaip?

Ji išgirdo, kaip į kiemą įvažiavo automobilis. Trinktelėjo durelės, senelis išėjęs į lauką kaip visada linksmai pasisveikino. Ana Karina prisiartino prie apmūsojusio langelio.

Jario tėtis. Jis stovėjo ir šnekučiavosi su seneliu, jam tiesiančiu atsuktuvą. Mašinoje sėdėjo Jaris.

Ana Karina nespėjo pritūpti. Jis ją pamatė. Akys išsiplėtė iš baimės. Tarsi Ana Karina keltų jam nežmonišką siaubą.

Ji atsitraukė nuo lango.

Anksčiau nebuvo tikra, bet dabar neabejojo. Ji priėmė teisingą sprendimą. Daugiau niekada nesinaudos magija tam, kad pakeistų savo gyvenimą. Ji nebijo, kad nesuvaldys savo galios. Ji bijo, kad nesuvaldys pati savęs.

***

Minu brido per gilų sniegą pylimu žemyn. Saulė, šįryt vos pakilusi, metė kreivus spindulius, nuo kurių norėjosi tik prisimerkti, bet greit ją užstos eglynas.

Minu išėjo į nenuvalytą žvyrkelį. Iš burnos stulpu kilo garas.

Paskutinė atostogų diena. Prieš prasidedant kiekvienam naujam semestrui Minu jaučia tą patį nuogąstavimo ir lūkesčio mišinį.

Šįsyk ant kortos pastatyta daug daugiau. Šįsyk realus pavojus gresia gyvybei. Jei ji dar puoselėja kokių nors vilčių, tai tik likti gyva. Ir netgi jeigu jai pavyks fizine prasme, jos širdis greičiausiai bus sudaužyta į šipulius. Iki šiol niekieno nebučiuota, ji per dvi savaites sugebėjo pasilaižyti su savo mokytoju ir su mirusios draugės vaikinu, kuris galbūt yra ir draugės žudikas, be jokių abejonių, turi antrininką ir, matyt, dar yra sudaręs sąjungą su demonais.

Gustavas ją pabučiavo prieš dvidešimt keturias valandas, bet ji to dar niekam nepasakojo. Jai gėda. Jai taip gėda, kad vos pajėgia tai prisiminti. Kaip ji pasiaiškins? Kai tik panorėdavo prisipažinti, prieš akis kaipmat iškildavo paniekos perkreiptas Linėjos veidas.

Spėju, kad jūs su Rebeka vis dėlto nebuvot tokios geros draugės.

Tarsi to dar būtų negana, šįryt ją išbarė Nikolausas. Jis atsisakąs priimti jas į savo butą, kol į pratybas nebus pakviesta Ida.

— Ji verta tokio pat šanso kaip ir jūs. Grandinė niekada nebus stipresnė už savo silpniausią grandį. Jei nedelsdamos jai visko nepapasakosit, tą padarysiu aš pats.

„Aš jai pasakysiu. Šiandien imsiu ir pasakysiu, — nutarė Minu. — Nesvarbu, kaip kitoms atrodo.“

Ji priėjo užšalusį upelį. Staiga akyse palei žemę šmėstelėjo kažkas juodas.

Nė nežvilgtelėjusi Minu žinojo, kad tai Katinas.

Jis nepatenkintas sumiaukė, bet Minu žvelgė į jį su tokia šiluma, kad pačiai buvo nuostabu. Nikolausas pats eiti nepanoro, bet štai jo familiaris čia. Jo dalis.

— Eikš, — pakvietė Minu.

„Na ir keista kompanija“, — pamanė Minu, žengdama pro kultūros parko vartus.

Vanesa, akivaizdžiai šąlanti su per plona striuke. Ana Karina, panaši į peraugusį vaiką, žemai ant akių užsitraukusį spalvotą kepuraitę su bumbulu. Linėja, susisupusi į dirbtinius leopardo raštais margintus kailinius. Ir Ida su balta žiemine striuke.

Minu pasistatė kuprinę ant scenos, išsitraukė keletą lapų, išsispausdintų iš interneto. Ji nervinosi. Bet paskui pamatė Katiną, kuris irgi užšoko ant scenos ir atsigulė šalia. Minu pasijuto drąsiau. Ji pakėlė akis, šios susidūrė su Idos akimis.

— Ida, — kreipėsi ji, — gal dar ką nors perskaitei knygoje?

Ida papurtė galvą, įnirtingai čiaumodama gumą. Net iki Minu atsklido sintetinio arbūzo dvelksmas.

Nurijusi susierzinimą Minu ėmė žvilgsniu naršyti po savo popierius.

— Aš šį tą radau, — pradėjo ji.

Kitos laukė. Tylu, girdėjosi tik šlapias votulojimas iš Idos burnos.

— Aha. Mums rūpi, kaip Gustavas galėjo būti dviejose vietose tuo pačiu metu, — prasižiojo Minu.

Ida nustojo kramtyti.

— Ne, — tarė ji. — Mums rūpi, kodėl mes neinam pas direktorę.

— Pati žinai, kodėl negalim eiti pas direktorę, — atrėžė Linėja. — Ji ir piršto nepajudins, nebent sukliudys mums ko nors imtis.

— Bet ji galbūt mums padėtų, jei tik paša...

— Mes turim pačios sau padėti, — nukirto Linėja.

Ir metė į Idą žudikišką žvilgsnį. Minu, kad ir nenorom, žavėjosi tokiu įsiūčiu. Bet Ida tik nusivaipė ir vėl pradėjo žįsti kramtomąją gumą.

— Jaučiu, ką direktorė padarytų, jei sužinotų, — burbtelėjo ji.

— Bet nesužinos, — atsiliepė Linėja, — ar ne?

Ida nutylėjo. Tik čept čept čept.

— Ar ne? — pakartojo Linėja.

Ida patraukė pečiais.

— Pamatysim.

Minu čiupinėjo savo popierius. Padėtis jau slydo jai iš rankų. Ji atsikrenkštė.

— Ida, — pabrėžė ji. — Mes turim tavimi pasitikėti.

„Nors pačios tau meluojami — pamanė ji, ir ją pradėjo pykinti.

— Neturiu jokio pagrindo būti lojali nė vienai iš jūsų.

— Mes pasižadėjom. Pasižadėjom bendradarbiauti ir laikytis išvien.

— Tai aš gi čia, ką — nematot? — Ida skėstelėjo rankomis. — Bet greit nebebūsiu, jei tu neisi prie reikalo.

— O Jėzau, kaip mes tavęs pasiilgtume, — užvertė akis Linėja.

— Kaip jau sakiau... — suskubo Minu prieš joms vėl susiriejant. — Aš bandžiau išsiaiškinti, kaip mes su Vanesa galėjom matyti Gustavą tuo pačiu metu. Pradėjau internete ieškoti pagal užklausą antrininkas, ir pasirodo, kad jų esama visose mitologijose.

Ji pakėlė akis tikrindama, ar kitos klauso.

— Aš maniau, kad direktorė ir jos sovietinė cenzūra tokius dalykus iš interneto išrankioja, — tarė Linėja.

— Bet ji dar sakė, kad ten lieka ir tiesos užuominų, — paprieštaravo Ana Karina.

Minu bent kiek nustebusi sužiuro į ją.

— Taigi jinai sakė, — murmtelėjo Ana Karina.

— Taigi, — patvirtino Minu ir pasijuto nelyginant mokytoja, girianti mokinį. — Vokietijoj juos vadina Doppelgdnger. Senosiose airių sakmėse egzistuoja būtybė, vadinama fetch. Norvegų sakmėse minima vardoger, kažkokia vaiduokliška žmogaus, kurio čia dar nėra, nuojauta. Pačioje Suomijos šiaurėje jis vadinamas etiainen. Visos mitologijos sutaria, kad antrininkas — blogas ženklas. Jei pamatai savo antrininką, tai dažniausiai reiškia, kad mirsi.

Minu vėl pasklaidė savo popierių krūvelę.

— Bet man rodos, čia ne visai tai, ko mes ieškom. Aš užkliuvau už galybės nuorodų į kažkokį giminingą reiškinį, kuris vadinamas bilokalizacija. Jis aprašytas visame pasaulyje. Minimas ir ankstyvojoje graikų filosofijoje, hinduizme, budizme, šamanizme, judėjų misticizme...

— Bet ką tai reiškia? — nekantravo Vanesa.

— Tai gebėjimas būti dviejose vietose vienu metu, — dėstė Minu, — susikuri sau kopiją, kuri už tave rinktų informaciją, tuo tarpu pats esi kur nors kitur. Aš kol kas ne iki galo išsiaiškinau, ar kopija turi savo valią ir protą, ar ją tik valdo per atstumą. Bet kol kas geresnio paaiškinimo neradau.

— Vadinasi, tik vienas iš Gustavų, kurį matėme, buvo tikras, — tarė Vanesa. — Kaip elgėsi tavasis?

— Jam kažkas tikrai buvo negerai, — skubiai atsakė Minu. — Manau, tu matei originalą.

— Rebeką turėjo nužudyti kopija, — įsiterpė Ana Karina. — Nes tai buvo tarsi ne jis.

Neliko jokių abejonių. Gustavas, kuris bučiavo Minu, — tas pats Gustavas, kuris nužudė Rebeką. Vėl norėjosi išsiskalauti burną soda.

— Taip iš tikrųjų ir bus, — prabilo Linėja, nors iki šiol sėdėjo paskendusi mintyse.

— Jei Gustavas toks jau gerutis, kaip sakot, jis niekada gyvenime nesiteptų rankų žmogžudyste. Tai kodėl nesusikūrus kopijos, kuri atliktų nemalonų darbą?

Minu pajuto, kaip užsiliepsnoja ausys. Kokios buvo Gustavo užmačios, kai jis ją bučiavo?

— Minu, — kreipėsi Linėja ir Minu pakėlė akis. — Tu girdėjai du balsus, kai jis tave norėjo nužudyti, tiesa? Ar ten tarpusavyje galėjo kalbėtis Gustavas ir jo kopija?

— Vienas norėjo tave nužudyti, o kitas nenorėjo, — mąsliai tarė Ana Karina.

— Tokiu atveju kopija turi savo atskirą valią, — konstatavo Vanesa.

Visos akimirką nutilo.

— Vadinasi, Gustavas nepavojingas, pavojinga kopija, — pasakė Ana Karina.

— Kopija, kurią sukūrė jis, — atrėmė Linėja. — Vadinasi, jis tikrai nėra nekaltas.

— Iš kur mes žinom, kad jis ją sukūrė? — paklausė Ana Karina. — Ta prasme, ar ji negalėjo atsirasti savaime?

— Vienintelė Ida gali išsiaiškinti daugiau, kas tai per reikalas, — pasakė Minu ir pati išgirdo, su kokiu kartėliu nuskambėjo jos balsas.

— Gerai, gerai, aš pabandysiu, — atsiliepė Ida. — Bet kaip jūs manot, ką pasakytų direktorė, sužinojusi, kad Vanesa laksto kaip uodega paskui Gustavą nuo ryto iki vakaro?

— Galit ir jos pačios paklausti, — pasigirdo gerai pažįstamas balsas.

Visų galvos vienu metu pasisuko, ir akys išvydo per šokių aikštelę ateinančią direktorę. Ilgas juodas paltas šiūravo sniegą.

Katinas piktai sušnypštė pasitikdamas direktorės varną, sklendžiantį ore. Šis atsakydamas nedraugiškai karktelėjo.

— Aš bandžiau joms pasakyti! — sušuko Ida. — Ar jūs girdėjot?

— Aš labai jumis nusivyliau, — ignoruodama Idą direktorė kaltinamai pažvelgė į Minu. — Ypač tavimi. Argi aš tau ne aiškiai pasakiau nieko nedaryti savarankiškai?

Minu neįstengė ištarti nė žodžio.

— O tu, Vanesa, — atsisuko direktorė, — negi nesupranti, į kokį mirtiną pavojų lendi persekiodama Gustavą? Tarybos akimis, jis potencialiai kelia mirtiną grėsmę, todėl ji ir sudarė...

Ją pertraukė žemas juokas. Minu anksčiau nebuvo girdėjusi ko nors taip juokiantis, tad ne iš karto suprato, kad tai Linėja. Ši juokėsi taip, kad net ašaros iš akių pabiro.

Visos sužiuro į ją.

— Atsiprašau... — cyptelėjo Linėja. — Bet... man čia... juodžiausias... absurdas.

Adriana sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Gal apšviestum ir mus, kas čia taip juokinga?

Linėja liovėsi kretėjusi, veide sustingo paniekinama šypsena.

— Kiek laiko dar vaidinsit šitą komediją?

— Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi, — atrėžė Adriana. — Jūs privalote man papasakoti viską, ką išsiaiškinote apie Gustavą...

— Ne, — pertraukė Linėja nenuleisdama nuo jos akių. — Atėjo laikas jums viską papasakoti. Apie tai, kuo jūs su Taryba iš tikrųjų užsiimat. Apsimetat esą visagaliai, bet iš tikrųjų tik lauželius degioti sugebat. Mus galite kontroliuoti tik todėl, kad esam priklausomos nuo jūsų. Bet iš tikrųjų nežinote nieko. Jūs net norėdama negalite mūsų apginti.

— Tai netiesa, — tarė direktorė.

— Atsimeni ratus direktorės namuose? — Minu šoko gesinti gaisro atsisukusi į Linėją. — Jie sugebėjo teleportuoti ją iš Stokholmo čionai. Juk tai galinga magija.

Bet Linėja jos nepaisė. Visas jos dėmesys, aštrus kaip lazerio spindulys, nukrypo į Adrianą.

— Jūsų sąžinę slegia jau dvi gyvybės. Nors jūs gal kaip tik ir norit, kad mes mirtume. Galbūt to ir siekiate.

— Ne!

Balsas Minu priminė paukščio klyksmą. Direktorė smarkiai sučiaupė lūpas. Minu aiškiai matė, kaip ji bando susitvardyti. Bet buvo jau per vėlu. Ji jau nebegalėjo paslėpti savo baimės.

Ji giliai įkvėpė ir iš jos lūpų išslydo ilgiausias pasauly atodūsis.

— Aš nežinau, nuo ko pradėti.

— Pradėkit nuo ratų savo namuose, — patarė Linėja. — Paaiškinkit Minu, kad jie nėra jau tokie įdomūs.

Linėja triumfuodama žiūrėjo į direktorę. Minu staiga mirtinai išsigando. Ji nieko nenori girdėti. Jei viskas — melas, jei direktorė ir Taryba nėra tokie išmintingi ir galingi, kaip sakosi, tada jai geriau melas. Direktorė iki šiol joms buvo vienintelis autoritetas, atrodė, kad ji vienintelė kai ką žino. Mintis, kad jos visiškai vienos, kad niekas negali parodyti kelio per tamsą, pernelyg siaubinga.

— Ratai... — pradėjo direktorė ir padarė ilgą pauzę. — Tam užkeikimui mes, penkios raganos, sugaišome pusmetį. Ratai — tarsi brangiausios pasaulyje apsaugos sistemos atitikmuo. Skirtumas tas, kad kai juos sykį panaudoji, visą procedūrą reikia kartoti iš naujo. Linėja teisi. Mano ugnies magija, kurią matėt, vienintelė, kurią galiu atlikti be vargo. Visa kita užtrunka dienas, kartais savaites pasiruošimo ir beveik visada prireikia kitų raganų pagalbos.

Ji stabtelėjo tarsi norėdama atsikvėpti. Atrodė, kad kiekvienas žodis jai kelia skausmą, bet ji vis vien stengėsi juos ištarti.

— Priešingai nei jūs, aš neturėjau jokių įgimtų galių. Užaugau mokytų raganų šeimoje. Mane auklėjo tikėti, kad tai, ką daro Taryba, yra teisinga.

Ji akimirką patylėjo.

— Jaučiu didžiulę kaltę dėl to, kas atsitiko Elijui ir Rebekai, — tęsė ji, — reikėjo labiau pasistengti, kad sukliudytume... Mes turėjome būti atviri su jumis nuo pat pradžių.

Ji nutilo, nudūrė akis į žemę. Atplasnojęs varnas nutūpė jai ant peties ir pakišo galvą po sparnu.

— O visagalė Taryba? — priminė Linėja pasipūtėliškai šypsodamasi.

„Kaip sadiste tardytoja“, — pamanė Minu.

— Jie bijo jūsų, — pasakė direktorė, — jei sužinotų, kad esu atvira su jumis, man liūdnai baigtųsi. Jie nori, kad jus kontroliuočiau, priversčiau ieškoti atsakymų Ornamentų knygoje, kurios jie patys nemoka perskaityti. Ir pasinaudoti tomis žiniomis siekiant sustiprinti Tarybą.

— Vadinasi, Taryba nieko verta taip pat kaip ir jūs? — paklausė Linėja.

— Kam tu ją dar spardai, kai ji jau ir taip parmesta ant žemės, — prikišo Minu, — tu ją demaskavai. Ir to pakanka.

— Aš suprantu, Minu, kad tu nusivylei. Nebėra mokytojos, kuriai galima laižyti padus, — įgėlė Linėja.

— Netiesa, kad Taryba neturi galios, — įsiterpė direktorė garsiai, — negalima jos atmesti kaip nepavojingos. Taryba gerai organizuota ir turi daugybę pavaldinių visame pasaulyje. Kartu jie pajėgūs sukelti galingą magiją. Norėdami jus pažaboti, jie gali imtis drastiškų priemonių.

Tai sakydama ji pažvelgė į Aną Kariną.

— Drastiškų priemonių? — paklausė Linėja tyčiodamasi. — Mano supratimu, jie kol kas neparodė, kad apskritai turi kokių nors priemonių.

Direktorė akimirką dvejojo. Paskui ėmė segiotis ilgą žieminį paltą. Po juo ji kaip visada vilkėjo siuvėjo siūtą elegantišką kostiumėlį ir baltą palaidinę. Ji prasisegė tris viršutines palaidinės sagas.

Minu neįstengė susivaldyti. Nusisuko. Per daug akivaizdžiai, taip, kaip iš tikrųjų neleidžia padorumas.

Po kairiuoju direktorės raktikauliu jos išvydo į odą įdegintą ugnies ženklą. Aplink jį — apsvilusios, pažeistos odos tinklas.

— Kartą apsisprendžiau pasitraukti iš raganų luomo, — tarė direktorė niūriai šypsodamasi. — Nes atsirado toks vyras. Manot, kad tai atrodo baisiai...

Ji susirado Linėjos akis, įsisiurbė į jas.

— Bet tai niekis, palyginti su tuo, ką jie padarė jam.

Linėjos veidas įsitempė, burna prasižiojo. Ji svyruodama atsitraukė keletą žingsnių.

Direktorė susisegiojo sagutes, susisiautę paltą.

— Siūlau visoms eiti namo. Rytoj prasideda pamokos. Ida turi studijuoti knygą, — vėl prakalbo ji, — ir daugiau nieko nedarykit.

Ji atsigręžė ir pažiūrėjo į Minu. Tik pusę sekundės ilgiau nei reikia. Tame žvilgsnyje buvo kažkas reikšminga. Kažkas, ko Minu nesugebėjo perprasti.

— Ir jokiu būdu nieko daugiau, — pakartojo Adriana.

— Ida! — šūktelėjo Minu. — Palauk!

Ida sustojo ant kelio, bet neatsisuko.

— Man reikia su tavim pasikalbėti, — Minu priėjo arčiau.

Ida nenoromis stebeilijo į ją. Baltos striukės ir sniego fone jos akys atrodė nenatūraliai mėlynos. Iš tikrųjų Ida graži kaip lėlytė. Aišku, kaip pikta lėlytė...

„Ne, taip galvoti negalima. Metas perversti kitą puslapį.“

— Aš žinau, ką tu pasakysi, — purkštelėjo Ida. — Jūs slapčia susitikinėjat. Nikolauso namuose. Mes saugios pas jį, nes jis ant sienos turi pasikabinęs magišką kryžių. Tai buvo parašyta laiške, kuris gulėjo banko seife. Jį parodė Katinas. Katinas yra Nikolauso familiaris. Nikolausas taip pat ragana. Jo ženklas — medis, bet jūs to nežinojot.

Minu nevaliojo atplėšti akių nuo Idos, tuo pat metu karštligiškai stengdamasi sugalvoti, kaip pasiaiškinti. Kas pasakė?

— Man knyga parodė, — rėžė Ida. — Ji pasakė, kad jūs be manęs mokėtės magijos.

Ir nusibraukė lašelį, pakibusį panosėje.

— Jūs mane engiat.

— Ne...

— Ane? Tai tu niekada nesakei, kad norėtum, jog aš būčiau mirusi?

— Aš gailiuosi, kad taip pasakiau. Labai labai. Slėpti susitikimus nuo tavęs irgi neteisinga. Bet aš norėjau dabar tau viską pasakyti.

— Tai tik todėl, kad aš sugebu skaityti Knygą. Aš jums reikalinga.

— Taip. Tu mums reikalinga. Ir aš tikrai labai atsiprašau. Ar padėsi mums? Slapta nuo direktorės? — žodžiai draskyte draskė Minu gerklę.

Ida nusivaipė. Paskui nusisuko.

— Knyga man sako, kad turiu jums padėti. Kitaip ji man daugiau nieko nerodys.

Knyga skleidžia paskalas. Situacija darosi absurdiška.

— Ar galėtum joje sužinoti, kaip mums išsiaiškinti tiesą? — paklausė Minu.

— Ko čia negalėti. Bet ne dėl jūsų. O dėl G.

44

Vanesa atsibudo, nes pasidarė šalta. Ji gulėjo įsprausta į tarpą tarp lovos ir sienos. Galvoje zujo slogūs sapnų vaizdiniai. Direktorės nudegimas. Gustavas prie kapo, šįkart jis ruošiasi iškasti Rebekos karstą. Dėbsanti žalia Katino akis.

Vanesa apsivertė, įsižiūrėjo į savo miegantį vaikiną. Vilis ir vėl nuo jos nutraukė antklodę ir susisuko į ją kaip didžiulis vyniotinis. Tik plaukai kyšojo. Vanesa susierzinusi spirtelėjo jam, bet jis sušniaukrojo kažką per miegus ir nusigręžė.

Ji metė akį į laikrodį su Betmenu. Dar viena Vilio vaikystės laikų iškasena. Vis tiek po penkių minučių laikas keltis. Ji ėmė lipti per Vilį. Ropšdamasi iš lovos vos nenuvirto ant grindų.

Vilio kambarys, kiek mena žmonių atmintis, visais laikais panėšėjo į archeologinių kasinėjimų lauką su skirtingų epochų radiniais įvairiuose kultūriniuose sluoksniuose. Nuo tada, kai pas jį atsikraustė Vanesa, padėtis pablogėjo dvigubai, nes nė vienas nesugebėjo palaikyti tvarkos, o Sirpa į jų reikalus nesikišo. Tokia jos taktika turėjo ir privalumų, ir trūkumų.

Vanesa po padu pajuto kažką minkšto ir lipnaus. Įmynė į sumuštinį su paštetu.

Pyktis pašoko kaip geizeris. Ji stvėrė Vilio šliurę ir šveitė į lovą. Ši atsitrenkė į galvūgalį ir šleptelėjo jam ant veido. Vyniotinis ėmė rodyti gyvybės ženklus.

— Ė, čia dabar? — suburbuliavo Vilis, apspangęs nuo miego.

— Ė, čia dabar? — pamėgdžiojo Vanesa. — Gal aš čia dabar įmyniau į tavo smirdantį sukirmijusį sumuštinį su paštetu, nes tu jį numetei ant savo šūdinų grindų!

Vilis atsisėdo, vis dar susivystęs į antklodę.

— Ė, taigi čia ne mano sumuštinis, — atrėmė jis.

— Aš. Pašteto. Nevalgau, — ištarė Vanesa taip aiškiai, tarsi Vilis būtų senas ir kurčias. — Pažiūrėk, kaip čia viskas atrodo!

— Lyg tu čia negyventum.

— Aš visą dieną būnu mokykloj! O tu ničnieko neveiki! Negali bent apsitvarkyti?

— Ė, bet tau jau mėnesį atostogos. Išsimėžk savo šūdą, aš išsimėšiu savo, — sulig tais žodžiais jis ištraukė Vanesos liemenėlę, matyt, gulėjusią po pagalve.

Įpykęs metė į ją, ši žnektelėjo jai prie kojų.

Vanesai norėjosi rėkti visa gerkle, bet sukliudė mintis, kad už sienos miega Sirpa. Tad čiupo liemenėlę ir šveitė atgal į Vilį. Liemenėlė nusileido jam ant galvos, kaušelis uždengė veidą.

— Ėėė, baaaik, — suinkštė Vilis, bet ji nujautė, kad po savo galvos apdangalu jis šypsosi.

Vanesa griebė nuo grindų automobilininkų žurnalą ir sviedė į jį.

— Tuoj gausi, — pagrasino Vilis, bet jau kitą akimirką į jį pataikė prasmirdusi kojinė, kuri prieš tai gulėjo ant kėdės prie rašomojo stalo. — Dabar tai bus tau... — jis nusispyrė antklodę, pribėgo, griebė Vanesą ir nusinešė atgal į lovą.

— Paleisk, mano koja išterliota paštetu!

— O man kas.

— Man reikia į mokyklą!

— Niekur tau nereikia.

— Ką čia nusišneki! Atostogos baigėsi!

— Pirmoji pavasario semestro diena visada būna sveikatingumo diena, — Vilis nuleido ją ant čiužinio.

Vanesa plačiai išsišiepė. Buvo visiškai pamiršusi. Ji susiglemžė antklodę ir susisuko į ją. Sveikatingumo diena — tai laisvadienis. Kas to nežino.

— Tada dar pamiegosiu, — pareiškė ji. — O kol miegosiu, išmesk savo šlykštų sumuštinį. Ir nuvalyk man kulną, — pridūrė makaluodama koja.

Vilis išėjo iš kambario, Vanesa užsimerkė. Kad ir kaip keista, ji tučtuojau vėl nugrimzdo į miegą. Akimirksnį prabudo tik tada, kai jis šluostė jai kulną popieriniu rankšluosčiu ir paskui ironiškai nusilenkė.

***

Skausmas buvo toks aštrus ir toks staigus, kad Minu keletą sekundžių pamiršo kvėpuoti. Ji tikra, kad sutrupėjo ir uodegikaulis, ir ledas po juo.

Girdėdama švilpimą ir pirštinėtus plojimus ji bandė juoktis, esą nieko čia tokio, nieko man neatsitiko, visai man neskauda, matot, kaip aš sugebu pažiūrėti į save iš šalies ir pasijuokti kartu su visais, — nors akių kampučius svilino ašaros.

Ji užsirašė visą sveikatingumo dieną čiuožinėti pačiūžom vien todėl, kad Engelsfošo aikštyną šiandien kuruoja mokytojas Maksas. Savaime suprantama, jis į ją nė galvos nepasuko.

Minu pamėgino atsistoti. Pačiūžos čiuožė į šalis, kojos lankstėsi į visas puses. Atsirėmusi rankomis į nugludintą ledą ji pabandė dar kartą. Baigėsi tuo, kad parkrito ant kelių. Per kojas vėl nuvilnijo skausmas.

Ji girdėjo, kaip kažkas prie jos artinasi. Minu pakėlė akis kaip tik tada, kai Maksas meistriškai pristabdė, ir ant jos pažiro smulkių ledo kristalų lietus. Ištiesęs ranką padėjo jai atsistoti, bet ji ir vėl tik per plauką išsilaikė nepargriuvusi, vos ir jo nenusitempė kartu. Maksas susvirduliavo. Akimirką jiedu rėmėsi vienas į kitą. Vos ne apsikabindami. Ją užliejo svaiginantis jausmas, kad vėl ją pabučiuos. Bet jis nusisuko.

— Nesusimušei? — paklausė atsargiai paleisdamas.

„Man viską gelia“, — norėjosi jam pasakyti. Norėjosi pasakyti tiek daug.

— Susi... — išspaudė ji. — Labai skauda dešinį kelį. Nežinau, ar bepačiuošiu.

— Tai važiuok namo ilsėtis, — paliepė Maksas.

Jis ir vėl elgėsi taip, tarsi ji būtų bet kas. Skaudu stovėti taip arti ir negalėti jo paliesti. Atrodė tarsi jis būtų išplėšęs jos širdį, nubloškęs ant ledo, padegęs, sutrypęs, įgrūdęs atgal į krūtinės ląstą ir užsiuvęs. Ir taip jau ne pirmą kartą.

— Aš pateikiau prašymą atleisti. Pasiliksiu tiktai iki pavasario semestro pabaigos.

Jis žvelgė į Juliją su Felisija, kiek tolėliau išdarinėjančias negrabius dailiojo čiuožimo piruetus. Nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis.

— Tai nereiškia, kad tu man nepatinki, — pridūrė tyliai. — Priešingai.

Pagaliau jis pažiūrėjo tiesiai į ją.

— Tu man per daug patinki.

Ir nučiuožė. Vienas, du, trys greiti atsispyrimai ir jo nebeliko šalia. Minu žvelgė jam iš paskos, stengdamasi suprasti, ką išgirdo. Skausmas maišo. Vidų užtvindė naujas, gyvybei pavojingas jausmas — VILTIS.

***

Ana Karina užsimerkė ir pasileido nuo kalnelio. Čiuožė čia tūkstančius kartų, pažįsta kiekvieną posūkį. Vėjas pūtė į veidą. Sniegas šnabždėjo po slidėmis. Atrodė sau laisva ir lengva. Sumirksėjusi nuo saulės ir žydro bekraščio dangaus ji įšliuožė į kitą posūkį.

Kadaise žiemos metu Ana Karina šiomis vėžėmis slidinėdavo su seneliu. Todėl sveikatingumo dieną mokykloje ji visada renkasi slides. Slidinėjimas vienintelis jai gana gerai sekasi, be to, neapsakomai patinka švilpti per miškus — vienai tarp eglių. Ir niekada nereikia bijoti, kad sutiks kurį nors engiką. Slidės — tikrai ne mokyklos elito sporto šaka.

Ana Karina mėgavosi vienatve. Dabar jos taip reikia, kai turi susikaupti prieš naują semestrą ir naują sunkų uždavinį, kurį pati sau išsikėlė.

Kad tik nebereikėtų matyti ugnies subjaurotos direktorės odos.

Tai niekis, palyginti su tuo, ką jie padarė jam.

Ką Taryba padarys Anai Karinai?

Galiuką pašliuožus prieš akis išdygo mažytė poilsio aikštelė. Ana Karina nusitaikė į tvirtą stalą su dviem suoleliais po tamsiai rudu stogu ir padidino greitį.

Pričiuožusi subedė lazdas į pusnį, nusispyrė slides. Atsisegė slidininko striukę, norėdama įleisti bent kiek vėsaus oro, numetė kuprinę ant stalo. Pradėjusi kraustyti paviržį išgirdo, kaip švilpdamos artėja kitos slidės.

Slidininkas pastebėjo Aną Kariną. Stabtelėjo, apsižvalgė ir ėmė šliuožti artyn. Ana Karina pamatė šviesius plaukus. Rankoje nusviro sulčių butelis.

Tai Ida.

— Ko nori? — paklausė Ana Karina.

— Šiaip, pasisveikinti.

Ana Karina apsidairė. Gal miške slepiasi Robinas su Kevinu ir Eriku? O gal dar kas nors, ką Ida visus tuos metus siundė ant jos? Tai medžioklės sezonas jau prasidėjo?

— Pasisveikinai, — pasakė Ana Karina, — ir varyk.

— Čia laisva šalis.

— Gal tu daržely, ar kas tau čia darosi?

— Aš tik noriu, kad įsidėmėtum vieną dalyką, — Ida nusitraukė slides.

Ji atrodė tokia nerealiai sveika, tarsi visą gyvenimą mis tų vien vitaminais ir ekologiškomis daržovėmis ir nuo ryto iki vakaro sportuotų gryname Alpių kalnų ore.

— Šis pusmetis bus kitoks. Tu iš manęs atėmei viską, bet dabar aš atsiimsiu, kas mano. Ir tu man nesukliudysi. Tu dar pasigailėsi, kad sugadinai man gyvenimą.

Tai Idos žodžiai. Idos, kuri kankino Aną Kariną devynerius ilgus kaip šimtmečiai metus.

Kažkas Anai Karinai viduje nutrūko. Apie to kažko buvimą ji nė nenumanė. Tarsi plona plėvelė po kiaušinio lukštu, apsauginis sluoksnis, tik iš bėdos sulaikantis viduje lipnią baimę ir pyktį. Jis plyšo. Bjaurastis iki paskutinio lašo ištekėjo laukan pasklisdama po visą kūną. Tamsi, kunkuliuojanti grynos neapykantos pliurzė.

— Visi tavęs nekenčia, Ida, — tarė Ana Karina. — Nežinojai?

— Taip, per tave. Bet tu nemanyk...

— Ne, — tęsė Ana Karina be jokio gailesčio. — Visi tavęs nekentė visais laikais, tik apsimetė, kad tu jiems patinki. Nes bijo tavęs. Kad netaptų tavo aukomis. Koks skirtumas, ką tu man padarysi. Taip nepakeisi jų nuomonės apie save.

Akimirką atrodė, kad Ida pradės verkti. Ašaros susitvenkė pačiame paviršiuje.

— Su tavim irgi laisva valia niekas nedraugaus, — rėžė ji.

Ana Karina žengė žingsnį artyn, Ida atsitraukė.

— Gal ir taip, bet aš niekam nieko blogo nedariau. O tu — darei. Nuo pirmos klasės. Ir nelygink to, ką padariau aš ir ką tu darai visą laiką.

— Išsigimėle!

— Tu stebiesi? Tu sugadinai visą mano gyvenimą“ — smogė Ana Karina.

Ji žengė dar kelis žingsnius. Ida kulnais įsirėmė į pusnį.

— Ne aš viena, — atkirto Ida.

— Teisybė. Bet tu pradėjai ir kitus įtraukei. Aš taip niekad ir nesupratau, kodėl jūs išsirinkot mane. Per naktis gulėdavau neužmigdama, stengdamasi suprasti, kas su manimi negerai, kad galėčiau pasikeisti. Prisigalvojau daugybę dalykų, kurių pradėjau savyje neapkęsti. Išbandžiau viską. Bet jums vis buvo negana. Netgi tada, kai pasidaviau, kai iš visų jėgų mėginau pasidaryti nematoma, negirdima ir nepastebima.

Ida žiūrėjo į ją. Ana Karina matė, kaip jos veide akimirką sumirgėjo ir prapuolė dvejonė.

— Ne, negana, — pasakė Ida iš lėto, kad Ana Karina tikrai išgirstų kiekvieną žodį. — Tau reikėjo nusižudyti.

Juoda banga, vis augusi širdyje, pagaliau užtvindė Aną Kariną ir ji leidosi nuplaunama.

Ji metėsi į priekį. Ji sunkesnė už Idą, o adrenalinas dar suteikė jėgų. Ida plojosi ant žemės ir nusirito po ja. Ana Karina įmygo jos pečius į pusnį ir apžergė per liemenį. Ida, įtempusi visą kūną, priešinosi ir raivėsi į visas puses, bet išsilaisvinti nepajėgė.

— Paleisk, man trūksta oro!

Atrodė, kad galia Anos Karinos viduje pavirs gyva jėga. Būtybe, kuri tik ir laukė šios akimirkos.

IŠVAŽIUOK IŠ ČIA, IŠSIKELK IŠ MIESTO IR DAUGIAU NIEKADA ČIA NESIRODYK.

Idos vyzdžiai išsiplėtė. Ana Karina matė, kaip ji priešinasi, kaip jos veidas vis labiau rausta.

IŠVAŽIUOK IŠ ČIA...

Tarp jos ir Idos stūksojo nematoma siena.

Ana Karina beregint prisiminė pratybas su kitomis. Ida nori atsispirti. Ana Karina paspaudė smarkiau, sutelkė visą savo valią ir dėmesį, kad įveiktų sieną. Ši įlinko, bet neskilo, ir galiausiai Ana Karina suvokė, kad nebeturi daugiau iš kur semtis jėgų.

Ją užgulė nežmoniškas nuovargis. Pasitraukusi nuo Idos ji krito į pusnį. Ida atsistojo, susvyravo, bet akyse žibėjo triumfas. Ir Ana Karina susigaudę, kad pataikė tiesiai į Idos spąstus. Ji leidosi išprovokuojama. Kaip tik to Ida ir norėjo.

— Aš tavęs nebebijau, — pareiškė Ida, — knyga mane pamokė, ką daryti. Ji mano pusėje.

Ida nuklibikščiavo prie slidžių. Ana Karina neištarė nė žodžio.

— Tu geriau pasinaudok savo pačios patarimu, — nesiliovė Ida. — Pati išvažiuok. Rytoj prasidės tikros pamokos. Ir tada viskas bus taip, kaip turi būti.

Ida nutolo. Ana Karina užsimerkė. Jei liks čia gulėti, mirtinai sušals. Ir kas jai rūpi.

— Aš daugiau nebegaliu, — sušnibždėjo ji. — Aš daugiau nebegaliu.

45

17 numeris. 19 numeris.

„Ką aš darau?“ — mąstė Minu, eidama Pelėdų Uokso plentu.

21 numeris. 23 numeris.

Ant ką tik nuvalytos gatvės šviesą metė natrio žibintai. Sniego pylimus šen ir ten margino šunų šlapimas. Ji praėjo 23 numerį. 27. 29.

Tokius pokštus galbūt išdarinėtų Vanesa. Arba Linėja.

31 ir 33.

Tik jau ne Minu Falk Karimi.

Ji sustojo prie 35 numerio, pažvelgė į 37-ąjį. Makso languose šviesu. Pats laikas apsisukti ir grįžti namo. Pats laikas. Ji vis dar gali persigalvoti.

Bet jei leisis atgal, taip niekada ir nesužinos.

Ji įveikė likusį atstumą iki Makso durų ir ištiesė ranką prie skambučio. Stabtelėjo viduje išgirdusi balsus. Televizija, radijas? O gal draugai užėjo? Gal moteris?

Jai net į galvą nešovė, kad Maksas gali turėti asmeninį gyvenimą. Jos fantazijoje už mokyklos ribų jis visada būna kažkokiame vakuume.

O kas, jei pas jį vakarieniauja draugai? Ką jie pamanys? Kad Maksas — kažkoks pedikas, išnaudojantis savo mokines? O ji — tuščiagalvė nepilnametė, kabinanti vyresnius bernus?

Be abejo, Makso draugai pamanys, kad visiškai normalu draugauti su mergyte, ką tik pradėjusia lankyti gimnaziją, o jis to, be abejo, visiškai nesigėdys. „Tai kaip susipažinot?“ — „Tu žinai, Minu antrojo laipsnio lygtis kaip riešutus gliaudo, taip ir įsižiūrėjom vienas kitą!“ Minu puikiai įsivaizdavo, kaip šlykštu viskas atrodytų žmonėms.

Ar Maksas turi tėvus, brolių, seserų? Ką jie pasakytų? Smagūs šeimos pasisėdėjimai išeitų. Ją pasodintų prie vaikų stalo, kad netrukdytų suaugusiesiems bendrauti. O kokia būtų jos pačios tėvų reakcija?.. Tėtis susigraužtų, kad netyčia sukėlė kokį nors tėvo kompleksą, nes jai augant dėl darbo per mažai laiko leisdavo namie. Mama nustatytų Maksui garbės nedarančią diagnozę ir priverstų Minu apsigyventi jaunimo psichologinės pagalbos centre.

Net jeigu jie bandytų slapstytis, viskas iškiltų aikštėn. Slapti meilės romanai Engelsfoše retai išbūna slapti ilgiau nei dieną dvi. Mokykla įskųstų Maksą policijai. Ir jis niekada nebegalėtų dirbti mokytoju.

Minu nuleido ranką.

Staiga jos santykius su Maksu papildė naujas komponentas. Vadinamas realybe. Iki šiol ji apsimetė, kad jos nėra. Bet Maksas ją matė visą laiką.

Kai pasidarysi vyresnė, suvoksi, kokia jauna iš tiesų buvai.

Ji sau sėdėjo ant jo sofos ir bandė jį įtikinti, kokia yra subrendusi. O iš tiesų įrodė, kokia yra žalia.

Balsai viduje nutilo tarsi pagal komandą, ir ji suvokė, kad išsijungė televizorius. Ji išgirdo žingsnius. Maksas vaikščiojo po namus. Iš didžiojo kambario nuėjo į virtuvę. Prileido kriauklę vandens. Ėmė kažką barškinti.

Ji atsivilko čionai įtikinti Makso, kad jiedu turi būti kartu, kad turi spjauti į tai, ką mano kiti. Bet staiga, kai viską taip aiškiai išvydo, Minu daugiau nebegalėjo ignoruoti tiesos.

Tėra vienas kelias. Ir vienas dalykas. Kurį reikia sužinoti.

Durų skambutis suskambo netikėtai švelniai ir melodingai.

Barškėjimas viduje liovėsi. Priartėjo žingsniai. Minu stengėsi kvėpuoti ramiai, nors širdis daužėsi pasiutusiu technoritmu.

Pasisuko raktas, atsidarė durys.

Šviesa apšvietė Maksą iš nugaros. Apranga: balti marškinėliai trumpom rankovėm ir juodi džinsai. Plaukai pasišiaušę, veidas pavargęs, išbalęs, su juodais ratilais po akimis. Kažkodėl toks jis atrodė tik dar gražesnis. Panašus į tragišką jauną poetą — Kitsą arba lordą Baironą. Jis šluostėsi rankas į virtuvinį rankšluostį.

— Labas, — pasakė ji, — atsiprašau, kad trukdau neįspėjusi.

— Minu... — pradėjo jis, bet ji pertraukė jį.

— Būk geras, išklausyk mane. Galvojau apie tai, ką tu sakei. Aš žinau, kad tu teisus. Mes negalim būti kartu.

Žodžiai kaip peiliai. Nesvarbu, kad logiškai ji viską regi labai aiškiai. Bet tai nekeičia fakto, kad myli jį. Galbūt labiau nei bet kada.

— Aš šitaip daugiau niekada neišdygsiu. Aš niekam apie mus nepasakosiu, tau nereikia jaudintis. Aš tik noriu žinoti...

Ji nutilo. Klausimas mintyse toks paprastas ir savaime aiškus. Bet kai prireikė ištarti, jis pasirodė per didelis, kone tabu. Ji žiūrėjo į jo rankas, gniaužiančias rankšluostį.

— Ką tu nori sužinoti? — tykiai paklausė Maksas. — Ar kalbėjau rimtai? Taip, rimtai. Aš tave myliu, Minu. Myliu nuo pirmos sekundės, kai tik pamačiau.

— Aš tave irgi myliu, — išpoškino ji. Ir jai tai pasirodė taip natūralu. — Bet aš pagaliau susiprotėjau. Tai neįmanoma. Todėl noriu sužinoti... Ar turėsi jėgų manęs laukti?

Ji neįstengė pažiūrėti jam į akis.

— Liko vos daugiau nei metai, tada man sueis aštuoniolika. Ir tu jau nebebūsi mano mokytojas.

Ji pakėlė akis. Iš veido matėsi, kad jis dvejoja. Ji viską suprato. Laukti metus — to prašyti būtų per daug. Juk tai marios laiko.

— Aš suprantu, kad tu negali žadėti tokio dalyko, — sumurmėjo ji.

Jis ilgai tylėjo.

— Metai — tai niekis, — tarė jis. — Aš lauksiu tiek, kiek reikės.

Jis ištiesė ranką ir palietė jai skruostą. Lengvas prisilietimas, griuvėsiais paverčiantis visą jos logiką.

„Tik vieną naktį! — norėjosi sušukti. — Tik vieną naktį kartu, kas čia tokio — viena naktis?“ Matė iš jo akių, kad jis nori to ne mažiau už ją.

Ji atsitraukė nuo jo rankos.

— Man reikia eiti, — pasakė.

— Taip bus geriau, — pritarė Maksas.

Ji apsigręžė ir pradėjo eiti. 35. 33. 31. 29. Tik dabar išgirdo, kaip jis uždaro duris. Ji paspartino žingsnį. 27. 25. 23. 21. 19. 17. Sustojo. Atsisuko.

Gatvė atrodė kaip buvusi. Ir vis vien viskas neatpažįstamai pasikeitė.

Ana Karina nemiegojo. Gulėdama ant šono stebeilijo į kambarį. Žaliuzės pakeltos. Pro langą matėsi žvaigždės. Šįvakar jos dar toliau nei visada.

„Rytoj viskas prasidės, — mąstė ji. — Rytoj turėsiu eiti į mokyklą ir būti Ana Karina Nieminen, ir jokios magijos. Aš — ta, kuria visi bjaurisi arba geriausiu atveju nepastebi.“

„Tokia turbūt ir esu iš tikrųjų, — svarstė ji. — Tokia turbūt mano gyvenimo misija. Nes jei ne, kodėl viskas pasidarė taip blogai, kai pabandžiau tą misiją pakeisti?“

Giliai širdyje ji visą laiką žinojo, kad elgiasi klaidingai. Bet atrodė verta, todėl ir nepaisė jokių įspėjimų, jokių ženklų. Ir ką gi tai davė? Laimingesnė nepasijuto. Jokia prasme.

Ana Karina užmerkė akis, bet smegenys dūzgė toliau, tarsi pakibęs kompiuteris. Ji vėl atsimerkė. Nėra jokios prasmės.

Ana Karina.

Ji atpažino balsą iš vizijos Liucijos dieną. Rebekos ir Elijo žudiko balsą.

Gyvenimas nieko vertas. Tu tik kentėsi. Kentėsi kiekvieną dieną.

Aną Kariną užplūdo begalinė ramybė. Ji pajuto, kaip kūnas apmiršta lipdamas iš lovos. Kojos nužingsniavo antrojo aukšto koridoriumi. Žingsnis laiptais žemyn. Dar vienas.

Ana Karina leidosi vedama į virtuvę. Ji nesipriešino. Juk tai, ką sakė balsas, — tiesa. Jei kas pasaulyje ir žino, kad gyvenimas yra kančia, tai Ana Karina.

Kiaulė prakaituota. Storabambė. Kaimietė. Tik pasitelkdama magiją sugebėjo savo pačios mamą priversti bent kiek ja pasirūpinti.

Ji jautė palengvėjimą. Jai nebereikės bijoti. Netrukus viskas baigsis. Viskas greit bus baigta.

Balsas daugiau nieko nesakė. Jis žinojo, kad Anos Karinos įtikinėti nereikia.

Virtuvėje silpnai atsidavė cigaretėmis. Laikrodis tiksėjo sekundes. Kojos žengė asla tiesiai prie peilių stovo šalia viryklės. Ji ištiesė ranką ir stipriai suėmė didžiausią peilį. Keista taip matyti savo ranką, matyti, kaip ji kažką suima, nors pati nieko nejauti. Tarsi galūnė būtų kažkieno kito.

Nesijaudink. Tu nepajusi jokio skausmo.

Ranka pasisuko tokiu kampu, kad peilio smaigalys nukryptų jai į kaklą.

Už lango Ana Karina pamatė senelio namuką.

Ten senelis. Senelis ją myli.

Jei senelis ją myli, negali būti, kad ji visiškai nieko verta. Ji neužsitarnavo to, kas čia dabar vyksta.

Niekas to neužsitarnavo ir neužsitarnaus.

Staiga Aną Kariną suėmė baimė. Baimė, kuri gali reikšti tik viena. Ji nori gyventi. Ji nenori mirti.

Peilio ašmenys prilietė švelnią kaklo odą.

Ana Karina ėmė priešintis. Ji juto, kaip antroji valia stengiasi suvaryti peilį tiesiai jai į gerklę. Ji juto, kaip peilio smaigalys baksnoja į kaklo arteriją. Oda ten tokia plona. Tereikia įdrėksti, ir kraujas ims kliokti per visą virtuvę. Tarsi geležinės rankos sučiupta už riešo, ji stengėsi nepasiduoti, dilbis drebėjo iš įtampos. Tarp gyvybės ir mirties — vos milimetras.

Tu viena, Ana Karina. Viena. Kam tau toliau gyventi? Tu verta geresnio gyvenimo. Galbūt pasitaikys kita proga po mirties.

Bet ji nebeklausė. Ji negali palikti senelio. Ir negali palikti kitų Išrinktųjų kovoje su blogiu.

Ji jau nebe ta silpnoji. Ji ne auka. Ji valdė visą mokyklą. O čia — vienas niekas. Ji turi daugiau jėgų nei ši baili menkysta, net nedrįstanti pasirodyti tam, kurį žudo.

PALEISK!

Jos galia nugriaudėjo per visą kūną, peilis garsiai nukrito ant grindų.

Ana Karina susmuko ir įsispoksojo į tviskančią geležtę. Kvėpavo gaudydama orą.

Kieme pasigirdo gerai pažįstamas girgždėjimas.

Tvarto durys žiojėjo plačiai atlapotos tarsi milžiniška gerklė raudonai dažytoje sienoje. Jai pasirodė, kad jėga, kuri ką tik buvo okupavusi jos kūną, bando ją paerzinti.

Ana Karina išėjo į prieangį. Apsiavė kailiu pamuštus batus, užsimetė storiausią žieminę striukę, atidarė duris.

Lauke buvo tylu, nė vėjelio. Visi senelio langai tamsūs.

Ji žinojo, kad reikia skambinti kitoms. Žinojo, kad neturėtų daryti to viena. Suprato, kad tai gali būti spąstai. Greičiausiai taip ir yra. Bet ji pavargo slėptis, pavargo bijoti.

Jai atrodė, kad dabar įveiks bet ką. Ji parklupdys nusikaltėlį ir privers pasakyti teisybę. O paskui paskambins kitoms. Kai niekas nebegrės. Tada ji galbūt bus išpirkusi savo kaltes. Net ir Tarybos akyse.

Ji stabtelėjo prie daržinės durų. Atplūdo pažįstamas, saugus kvapas. Ji girdėjo, kaip garduose juda karvės.

— Išlįsk, — įsakė Ana Karina.

Tyliai sumūkė kažkuri karvė. Kita sušvankštė. Ana Karina žengė žingsnį į vidų, įžiebė šviesą.

Ji matė tik karvių gardus. Gyvuliai dairėsi rudomis akimis. Ana Karina pasuko gilyn.

Pokštelėjo taip staiga, kad Ana Karina suriko. Paskui atsigręžė. Užsitrenkė tvarto durys. Tarsi vėjui papūtus. Vidury tykiausios nakties.

Priėjusi pajudino duris. Užrakintos. Užstumtos iš lauko. Ir tada ji užuodė dūmų kvapą.

— Ne! — sušuko. — Ne! Išleisk mane!

Garduose ėmė mauroti ir spardytis karvės. Irgi pajuto kvapą ir žino, ką jis reiškia.

Ana Karina apmetė akimis patalpą. Dūmai plito ore kaip nepermatoma migla, sulig kiekvienu mirksniu vis tirštesnė. Spragsėjimas peraugo į griaudėjimą.

Gaisro riaumojimą.

Ana Karina pasidairė ko nors, kuo išlaužti duris. Dūmai ėdė akis. Ji suvokė, kad ugnis plinta daug greičiau nei tikrovėje. Plūsta iš visų pusių. Darėsi nepakeliamai karšta.

— Ana Karina!

Senelis atplėšė tvarto duris. Jis puolė į vidų kiek įkabindamas.

Pribėgęs prie Anos Karinos ėmė stumti ją durų link.

— Bėk! — šaukė jis.

Bet ji negalėjo palikti jo vieno. Jis nuskubėjo palei gardų eiles juos atidarinėdamas. Pagautos laukinio siaubo karvės šoko į kiemą, stumdėsi ir grūdosi garsiai mūkdamos, beviltiškai verždamosi į žiemos naktį. Viena kliudė Aną Kariną, ir ji parpuolė kniūbsčia ant cementinių grindų. Pėda kryptelėjo. Aplink dundėjo sunkūs kūnai, ji dangstėsi galvą rankomis.

Nespėjo net sušukti, senelis jau buvo prie jos. Pripuolęs pakėlė stipriomis šiurkščiomis rankomis, padėjo atsistoti, leido atsiremti į jį.

Jie vos už poros metrų nuo durų, už kelių žingsnių nuo išsigelbėjimo. Ana Karina krintančią siją pastebėjo tik tada, kai ši pataikė seneliui į galvą.

Senelis sukniubo.

— Seneli!

Skausmas akimirksniu išnyko. Ji turi išnešti senelį. Ji tempė, vilko, traukė. Ir staiga jie išvirto ant sniego, bet Ana Karina nesustojo. Kuo toliau nuo tvarto, kuo toliau, kol apleido jėgos.

Seną medinį pastatą prarijo ugnis. Ana Karina girdėjo mamos riksmą namo gilumoj. Bet matė tik senelį. Jis žiūrėjo į ją. Senelis, mylimas senelis.

— Ana Karina... — ištarė jis. — Reikėjo man...

Ir nutilo pritrūkęs žodžių.