PIRMOJI DIENA
Reičelė

1

Tedžio Danielso tėvas buvo žvejys. Jo laivas atiteko bankui trisdešimt pirmaisiais, kai Tedžiui buvo vienuolika. Likusį gyvenimą tėvas buvo samdinys kituose laivuose, kai ten gaudavo darbo, o jei negaudavo, kraudavo krovinius dokuose. Grįžęs namo apie dešimtą ryto, sėdėdamas krėsle, ilgai rąžydavosi, protarpiais šnabždėdamas po nosim, žvelgdavo plačiai ir niūriai, spoksodavo į savo rankas.

Jis pasiėmė Tedį į salas, kai šis buvo dar visai mažas berniukas, per jaunas padėti laive. Tedis tesugebėjo išnarplioti lynus ir atrišti kablius. Keletą kartų buvo įsipjovęs ir krauju išsitepliojęs pirštų galus ir delnus.

Jie išplaukė tamsoje. Kai pasirodė saulė, lyg iš jūros iškilęs šaltas dramblio kaulas, iš blėstančių sutemų išniro salos, susigrūdusios lyg būtų už kažko užstrigusios.

Tedis matė mažas šviesių spalvų trobeles, išsidėsčiusias vienoje paplūdimio pusėje, aptrupėjusio kalkakmenio dvarą — kitoje. Tėvas parodė kalėjimą Elnių saloje ir įspūdingą fortą Georgo saloje. Tomsono saloje aukšti medžiai lalėjo paukščių giesmėmis, primenančiomis ledo ir stiklo skambesį.

Už šių salų driekėsi dar viena, pavadinta Kuždesių, atrodanti lyg daiktas, išmestas iš ispanų galeono. Dvidešimt aštuntųjų pavasarį joje vešėjo tik augmenija, o fortas, išsidėstęs aukščiausioje salos vietoje, buvo apvytas vijoklių ir apaugęs samanomis.

— Kodėl Kuždesių? — paklausė Tedis.

Tėvas gūžtelėjo pečiais.

— Vėl tie tavo klausimai. Nesibaigiantys klausimai.

— Taip, bet kodėl?

— Kai kurios vietos gauna vardą ir jis prilimpa. Turbūt piratai sugalvojo.

— Piratai?

Tedžiui ši mintis patiko. Įsivaizdavo juos, didelius vyrus su akių raiščiais, ilgaauliais batais, blyksinčiais kardais.

Tėvas pratarė:

— Jie seniau ten ir slėpėsi.

Mostelėjo ranka horizonto link:

— Šiose salose. Slėpėsi patys ir savo auksą slėpė.

Tedis įsivaizdavo pilnas aukso skrynias, per kraštus byrančias monetas.

Vėliau, bemėtant juodas virves per laivo bortą į jūrą, jam pasidarė bloga.

Tėvas nustebo, kad Tedį supykino tik dabar, praėjus daugeliui valandų nuo išplaukimo — vandenynas atrodė lygus ir skleidė ramybę. Tėvas tarė:

— Viskas gerai. Tai tavo pirmas kartas. Nėra ko gėdytis.

Tedis linktelėjo, nusišluostė burną tėvo paduotu skurliu.

Tėvas ramino:

— Kartais taip supa, kad nejauti tol, kol viskas tavyje nesukyla.

Vėl linktelėjęs Tedis nepajėgė pasakyti, kad visai ne dėl supimo išsijudino jo skrandis.

Viskas dėl vandens, tyvuliuojančio aplink, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų. Kaip Tedis galėjo pamanyti, kad vanduo gali praryti dangų. Iki to momento jis niekada neįsivaizdavo, kad juodu gali būti vienui vieni.

Jis pažvelgė į tėvą paraudusiomis nuo ašarų akimis, tėvas tarė:

— Viskas bus gerai.

Tedis pabandė nusišypsoti.

Tedžio tėvas išplaukė Bostono banginių medžiotojų laivu trisdešimt aštuntųjų vasarą ir niekada nebegrįžo. Kitą pavasarį laivo nuolaužas išplovė prie Nantasketo paplūdimio Halio miestelyje, kur Tedis užaugo. Ten mėtėsi kilio nuolauža, lėkštė su ant dugno išgraviruotu kapitono vardu, pomidorų ir bulvių sriubos skardinės, pora spąstų omarams, skylėtų ir susilanksčiusių.

Jie surengė laidotuves keturiems žvejams Šv. Teresės bažnyčioje, stovinčioje galu į jūrą, pasiglemžusią tiek daug parapijiečių. Tedis stovėjo su mama ir klausėsi tariamų žodžių kapitonui, jo padėjėjui ir trečiajam žvejui — senam jūreiviui, Zilui Restakui, kuris ėmėsi terorizuoti barus Halyje, vos tik grįžęs iš Didžiojo karo sutrupintu kulnu ir daugybe šlykščių prisiminimų galvoje. Bet mirties akivaizdoje — kaip pasakė vienas jo terorizuotų barmenų — viskas atleidžiama.

Laivo savininkas Nikosas Kosta pripažino, kad menkai pažinojo Tedžio tėvą, jog pasamdė jį paskutinę minutę, kai vienas įgulos narys, iškritęs iš sunkvežimio, susilaužė koją.

Kapitonas palankiai atsiliepė apie jį, sakė, kad visi miestelyje žino jį buvus geru darbininku. Ar tai ne didžiausias pagyrimas vyrui?

Stovėdamas bažnyčioje Tedis prisiminė tą dieną tėvo laive, nes daugiau jie niekada taip ir neišplaukė. Tėvas vis kartodavo, kad jie vėl išplauks, bet Tedis suprato, jog tėvas taip kalbėjo tik todėl, kad sūnus nesiliautų juo didžiuotis. Tėvas niekada nepripažino, kas atsitiko tą dieną, bet, lyg šešėlis būtų praslydęs pro juos, plaukiant atgal pro salų virtinę, palikus Kuždesius už nugarų, Tomsono salai dingstant priešaky miesto kontūrai dangaus fone atrodė tokie ryškūs ir taip arti, rodės, galėtum paimti pastatą už stogo ir pakelti.

— Tai jūra, — tarė tėvas, ranka švelniai trindamas Tedžiui nugarą, kai jie pasilenkė per laivagalį. — Kai kurie vyrai nugali ją. Kai kuriuos — ji.

Iš tėvo žvilgsnio Tedis suprato, kokiu vyru norėtų tapti užaugęs.

***

Kad nusigautų į salą, penkiasdešimt ketvirtaisiais mieste jie įlipo į keltą, praplaukė krūvą mažų pamirštų salelių — Tomsono ir Reginio, Vynuogės ir Prasčioko, Rainfordo ir Ilgąją, kurios atrodė lyg jūros skalpas, užpiltas kietu smėliu, su tvirtais medžiais ir baltomis kaulų formos uolomis. Keltas plaukiojo nereguliariai, išskyrus krovininius reisus antradieniais ir šeštadieniais. Kelto kambuze viskas buvo nuimta, palikti tik grindis dengiantys metalo lakštai ir du plieniniai suolai palei langus. Suolai buvo priveržti prie grindų ir prie storų juodų stulpų iš abiejų pusių, pančiai su grandinėmis kabėjo krūvoje lyg iš stulpų kyšantys spagečiai.

Keltas tądien neplukdė į prieglaudą pacientų, jame buvo tik Tedis ir jo naujasis partneris Čakas Olis, keletas drobinių pašto maišų, dar kelios dėžės medicinos reikmenų.

Tedis pradėjo kelionę klūpodamas priešais unitazą ir žiaukčiodamas. Pukšint ir gaudžiant kelto varikliams, Tedžio nosis duso nuo sodrių benzino ir vėlyvos vasaros jūros kvapų.

Jis beveik nieko neišvėmė, tik truputį skysčio, bet jam vis tiek spaudė gerklę, o skrandis daužėsi į stemplės apačią, prieš veidą ore sukosi žybsinčios lyg akys dulkės.

Kai paskutinį kartą sutąsė, jis atrijo oro burbulą. Atrodė, tarsi kartu su tuo burbulu būtų išsiveržusi per burną jo krūtinės dalis. Tedis atsisėdo ant metalinių grindų, nusišluostė burną nosine ir pagalvojo, kaip bjauriai jam tenka pradėti pažintį su partneriu.

Jau įsivaizdavo, kaip namie Čakas pasakoja savo žmonai (jei tik ją turi — Tedis vis dar nieko apie jį nežinojo) apie savo pirmąjį susitikimą su legendiniu Tedžiu Danielsu: „Aš taip patikau tam vaikinui, brangioji, kad jį net supykino”.

Nuo pat tos kelionės laivu, kai jis dar buvo berniukas, Tedžiui niekada nepatiko plaukioti jūromis, nejuto pasitenkinimo, nes jam trūko žemės, žemės vaizdų, dalykų, kuriuos galėtum pasiekti ir paliesti be rankų, išnykdamas juose. Galėtum sau pasakyti, kad viskas susitvarkys, reikia tik perplaukti vandens platybes, bet ne. Net karo metais jis labiausiai bijodavo ne audrų pakrantėje, o tų paskutiniųjų jardų nuo laivo iki kranto: sunkiai vilkdavo kojas per gelmę, jausdavo keistus gyvius, šliaužiojančius aplink batus.

Vis dėlto jam labiau patiko stovėti denyje ir traukti gaivų orą, negu jausti šleikštulį ir svirduliuoti. Kai įsitikino, kad blogumas praėjo, kad skrandis nebekunkuliuoja ir nebesvaigsta galva, nusiplovė rankas, veidą ir nužvelgė save mažyčiame virš kriauklės kabančiame veidrodyje, nuėstame jūros druskos, su dėme vidury. Tedis vos ne vos įžvelgė savo atvaizdą — dar gana jauno vyriškio kareiviško stiliaus šukuosena. Vis dėlto jo veidą ženklino karo išgyvenimų raukšlės ir prabėgę metai, o akyse, Doloresos kartą pavadintose „šuniškai liūdnomis”, atsispindėjo polinkis žavėtis audringu gyvenimu.

„Aš per jaunas, kad taip atrodyčiau”, — pamanė Tedis. Jis pasitaisė diržą, kad ginklas ir dėklas kabotų ant klubo. Pasiėmęs nuo klozeto dangčio kepurę, kraštą pakreipęs šiek tiek į dešinę, užsidėjo. Užveržė kaklaraiščio mazgą. Tai buvo ryškus gėlėtas kaklaraištis, jau beveik prieš metus išėjęs iš mados, bet Tedis jį ryšėjo, nes tai jos dovana: parišo kartą per gimtadienį, jam sėdint svetainėje. Prispaudė lūpas prie Adomo obuolio, priglaudė šiltas rankas prie skruosto. Nuo jos liežuvio sklido apelsinų kvapas. Paskui įslydo į jo glėbį, nurišo kaklaraištį — Tedis sėdėjo užmerkęs akis, kad galėtų ją uosti, įsivaizduoti, atkurti mintyse jos atvaizdą ir turėti ją. Jam vis dar pavykdavo užmerkus akis pamatyti Doloresą. Bet vėliau jos atvaizdas ėmė blankti: ausies speneliai, blakstienos, plaukų kontūrai. Nors visiškai dar neišdilo, bet Tedis bijojo, kad laikas atims ją — aptrupins atvaizdo rėmus ir visiškai ištrins iš atminties.

— Man tavęs trūksta, — ištarė jis ir nuėjo per kambuzą priekinio denio link.

Lauke buvo šilta ir giedra, bet iš vandens skverbėsi patamsėjusių rūdžių žybsniai ir visaapimantis pilkas blyškumas — lyg užuomina, kad iš jūros gelmių kyla kažkas tamsus ir didelis.

Čakas gurkštelėjo iš gertuvės ir, klausiamai kilstelėdamas antakį, pasisuko Tedžio pusėn. Tedis papurtė galvą ir Čakas įsidėjo gertuvę atgal į kostiumo kišenę, apsisiautė per klubus paltą ir įsižiūrėjo į jūrą.

— Kaip tu? — paklausė Čakas. — Atrodai išblyškęs.

Tedis gūžtelėjo.

— Jaučiuosi gerai.

— Tikrai?

Tedis linktelėjo.

— Tik bandau išsilaikyti ant kojų.

Akimirką jie stovėjo tylėdami, aplink bangavo jūra, gelmė atrodė tokia tamsi ir šilkinė — kaip aksomas.

— Ar žinai, kad čia buvo politinių ir karo nusikaltėlių stovykla? — paklausė Tedis.

— Saloje? — sukluso Čakas.

Tedis linktelėjo:

— Pilietinio karo metais čia buvo pastatytas fortas ir kareivinės.

— O kam dabar tas fortas naudojamas?

Tedis gūžtelėjo pečiais.

— Negaliu atsakyti. Jų yra keletas, išsimėčiusių po skirtingas salas. Dauguma karo metais buvo mokomieji taikiniai artilerijos sviediniams. Nedaug išliko.

— O kaip ligoninė?

— Galiu tik tiek pasakyti: ji įsikūrusi senosiose armijos kareivinėse.

Čakas tarstelėjo:

— Tai grįžti prie savo šaknų, ar ne?

— Nelinkėk to mums.

Tedis nusisuko į turėklus.

— O kokia tavo istorija, Čakai?

Čakas nusišypsojo. Jis buvo stambesnis ir truputį žemesnis už Tedį, gal penkiais ar dešimčia colių, tvarkingai garbanotais plaukais ir gelsva oda, plonos ir švelnios jo rankos kontrastavo su kūnu, tarsi Čakas būtų jas pasiskolinęs, kol tikrąsias atgabens iš parduotuvės. Jo kairiajame skruoste buvo mažytis randas — pabaksnojo jį smiliumi.

— Pasakoti visada pradedu nuo rando, — pasakė. — Žmonės anksčiau ar vėliau apie jį paklausia.

— Gerai.

— Gavau ne kare, — pasakė Čakas. — Mano mergina patarė sakyti, kad kare, bet… — Jis gūžtelėjo. — Randą užsidirbau žaisdamas karą, kai buvau vaikas. Mes su draugeliu miškuose šaudydavom vienas į kitą laidynėmis. Manai, kad draugo sviestas akmuo nepataikė į mane, ir išsisukau? — Jis papurtė galvą. — Jo akmuo atsitrenkė į medį, o atplyšusi žievė pataikė tiesiai man į skruostą. Štai iš kur randas.

— Žaidžiant karą.

— Na, taip, žaidžiant karą.

— Tu persikėlei iš Oregono?

— Sietlo. Atvykau praeitą savaitę.

Tedis laukė, bet Čakas daugiau nieko nebepasakojo.

Tedis paklausė:

— Ar seniai esi maršalas?

— Ketverius metus.

— Tai žinai, kokia ji maža — mūsų bendruomenė.

— Žinoma. Nori žinoti, kodėl mane perkėlė? — Čakas nunarino galvą lyg bandydamas dėl kažko apsispręsti. — Jei pasakyčiau, kad pavargau nuo lietaus?

Tedis delnais suspaudė turėklus.

— Jei taip sakai…

— Bet ji maža, kaip tu pasakei. Visi ten tarnaujantys vienas kitą pažįsta. Pagaliau pasklinda — ką? Apkalbos.

— Tinkamas žodis.

— Supranti, Brekai?

Tedis linktelėjo.

— Kaip tu sužinojai, kur jis nubėgo? Penkiasdešimt vyrų jį nusivijo į Klivlandą. O tu atsidūrei Meine.

— Kartą, būdamas vaikas, jis vasarojo ten su šeima. Kaip mes elgiamės su arkliais, taip jis elgėsi su savo aukomis. Kalbėjau su jo teta. Ji papasakojo, kad arklių fermoje, netoli šio nuomojamo kotedžo Meine, jis jautėsi kaip niekada laimingas. Taigi aš ir nuvažiavau ten.

— Šovei į jį penkis kartus, — pratarė Čakas ir pažvelgė į putojantį vandenį.

— Būčiau šovęs dar penkis, — patikino Tedis. — Bet užteko ir pirmų penkių.

Čakas linktelėjo ir nusispjovė per turėklą.

— Mano mergina — japonė. Na, gimusi čia, bet žinai. Užaugo stovykloje. Portlende, Sietle, Takomoje tebetvyro įtampa, niekam nepatiko, kad aš su ja.

— Taigi jie tave perkėlė.

Čakas linktelėjo, vėl nusispjovė stebėdamas, kaip seilės tekšteli į putotą tėkmę.

— Pranešė, kad artėja kažkas rimto, — jis pasakė.

Tedis atitraukė alkūnes nuo turėklo ir išsitiesė. Jo veidas buvo drėgnas, lūpos druskėtos. Kažkaip keista, kad jūra jį susirado tuomet, kai jis nepajėgė apsisaugoti nuo veidą taškančių purslų. Ieškodamas Chesterfield cigarečių, jis patapšnojo per apsiausto kišenes.

— Kas pranešė? Kas tas „kažkas”?

— Taip teigiama orų pranešimuose, — pasakė Čakas. — Artėja audra. Didelė audra. Didžiulė.

Jis mostelėjo ranka į pabalusį dangų, tokį baltą, kaip pirmagalio suplaktos putos. Tačiau pietiniame dangaus pakraštyje plona kaip purpurinis kosmetinis pagaliukas linija plėtėsi tarsi rašalo dėmė.

Tedis pauostė orą.

— Tu juk prisimeni karą, Čakai?

Čakas taip išsišiepė, kad Tedis pamanė, jog jie jau apsiprato vienas su kitu tiek, kad galėtų siųsti vienas kitą po velnių.

— Šiek tiek, — atsakė Čakas.

— Berods, prisimenu griuvėsius. Daugybę griuvėsių. Žmonės bjaurisi griuvėsiais, bet, manau, jiems turi būti skirta vietos. Sakyčiau, jie savotiškai estetiški, juk kiekvienas savaip supranta grožį.

— Kalbi kaip iš bulvarinio romano. Ar tau niekas to nesakė?

— Apsvarstysiu.

Čakas vėl šyptelėjo. Atsisukęs į jūrą pasilenkė per laivo pirmagalį ir ištempė nugarą.

Tedis patapšnojo per kelnių kišenes, paskui apieškojo vidines švarko kišenes.

— Ar pameni, kaip dažnai mūsų dislokacijos vieta priklausydavo nuo orų prognozės?

Čakas delno apačia pasitrynė smakro šerius.

— O taip, prisimenu.

— O ar pameni, kiek kartų orų prognozė pasitvirtino?

Čakas suraukė kaktą parodydamas Tedžiui, kad atidžiai mąsto. Paskui sučepsėjo ir pasakė:

— Apie trisdešimt procentų, drįsčiau teigti.

— Geriausiu atveju.

Čakas pritarė:

— Geriausiu.

— Taigi dabar grįžkime prie mūsų reikalų…

— Grįžkime, — sutiko Čakas, — ir, taip sakant, patogiai įsitaisykime.

Tedis vos suvaldė juoką, jam vis labiau patiko tas vyrukas: „Patogiai įsitaisykime. Jėzau.”

— Įsitaisykime, — tarė Tedis. — Kodėl dabar turėtume pasitikėti orų prognoze labiau negu anksčiau?

— Na, — prabilo Čakas virš horizonto linijos iškilus nulinkusiam mažo trikampėlio smaigaliui, — nesu tikras, kad mano pasitikėjimą galima išmatuoti terminais „mažiau” ar „daugiau”. Ieškai cigaretės?

Tedis, antrą kartą naršydamas kelnių kišenes, liovėsi pamatęs, kad Čakas jį stebi. Jo kreivas šypsnys buvo įsirėžęs skruoste žemiau rando.

— Turėjau prieš įlipdamas, — užtikrino Tedis.

Čakas pažvelgė per petį.

— Valstybės tarnautojai. Išvilioja apgaule. Čakas iškratė vieną cigaretę iš Lucky pakelio, padavė Tedžiui ir pridegė variniu Zippo žiebtuvėliu. Žibalo tvaikas skverbėsi per jūros orą Tedžiui į gerklę. Čakas spragtelėdamas uždarė žiebtuvėlį, paskui sprigtu atidarė ir prisidegė savąją. Tedis iškvėpė ir trikampis salos smaigalys akimirkai dingo dūmų debesėlyje.

— Užsienio teritorijose, — pasakė Čakas, — kai nuo orų prognozės priklausydavo, ar reikės iššokti parašiutu, ar išsilaipinti pakrantės placdarme, daug daugiau buvo pastatyta ant kortos, tiesa?

— Tiesa.

— Bet grįžkime atgal, kažkas juk pakenkė pasitikėjimui?

Tai viskas, ką galiu pasakyti, bose.

Jau kyšojo ne tik trikampio smaigalys, pamažu pildėsi ir apatinės dalys. Kai jūra vėl išsilygino jau kitoje salos pusėje, jie pagaliau pamatė lyg iš po teptuko atsirandančias spalvas — švelnų laukinės augmenijos žalumą, rusvą kranto juostą, pablukusią gelsvą uolą šiaurinėje pakrantėje. O salos paviršiuje, jiems sparčiai plaukiant vis artyn, jau buvo galima atskirti plokščias stačiakampių pastatų briaunas.

— Gaila, — pratarė Čakas.

— Tu apie ką?

— Apie pažangos kainą.

Jis užkėlė vieną koją ant buksyrinio lyno ir pasilenkė per turėklą šalia Tedžio. Drauge jie stebėjo ryškėjančius salos kontūrus.

— Viskas vyksta šuoliais ir toliau taip vyks, neapgaudinėkime savęs, šuoliai kasdien, taip pat ir psichinės sveikatos srityje, o tokių įstaigų kaip ši nebeliks. Po dvidešimties metų žmonės pavadins tai barbariškumu. Neplanuotu šalutiniu Viktorijos laikų įtakos produktu. Turime to siekti, sakys žmonės. Susivienyti, sakys jie. Susivienijimas bus įrašytas į darbotvarkę. Visus kviečiame vienytis. Mes jus nuraminsime ir perdarysime. Visi mes Vyriausieji Maršalai. Mes — naujoji visuomenė, taigi neturi likti atskirtųjų. Neturi likti Eibių.

Pastatai vėl pasislėpė už medžių, bet Tedis dar sugebėjo įžiūrėti neryškų kūgio formos bokšto kontūrą ir tvirtus išsikišusius kampus, kurie, kaip spėjo, buvo senojo forto.

— Bet ar mes, norėdami užsitikrinti ateitį, turime ignoruoti praeitį? — Čakas švystelėjo cigaretę į srovę. — tai klausimas.

Ko tu atsikratai, kai šluoji grindis, Tedi? Dulkių. Trupinių, galinčių privilioti skruzdėles. O kaip su auskaru, kurį ji padėjo ne vietoje? Ar jis taip pat bus metamas į šiukšliadėžę?

— Kas ta „ji”? Iš kur ta „ji” atsirado, Čakai?

— Visada yra „ji”, ar ne?

Tedis išgirdo, kaip pakito variklio garsas, po kojomis pajuto, kad keltas truputį pasviro į šoną. Dabar, kai jie sukosi vakarinės salos pusės link, jis jau aiškiau matė pietinės uolos viršuje stūksančio forto priekinę dalį. Patrankų nebebuvo, bet Tedis gana lengvai išskyrė patrankų bokštelius. Toliau už forto driekėsi kalneliai, ir Tedis vėl pamatė įtvirtinimus, pranykstančius kraštovaizdyje. Toliau, už stataus skardžio, buvo matyti Ašeldifo ligoninė, stovinti priekiu į vakarinį krantą.

— Ar turi merginą? Gal esi vedęs? — paklausė Čakas.

— Buvau, — ištarė Tedis prisiminęs Doloresą, jos žvilgsnį per medaus mėnesį, kai ji pasukdavo galvą, beveik liesdama nuogą petį, įtempdama nugaros raumenis.

— Ji mirė.

Čakas atsitraukė nuo turėklo, jo kaklas paraudo.

— O, Jėzau.

— Viskas gerai.

— Ne, negerai.

Čakas pakėlė delną prieš Tedžio krūtinę.

— Na… Aš apie tai girdėjau. Nesuprantu, kaip galėjau pamiršti. Tai nutiko prieš porą metų, taip?

Tedis linktelėjo.

— Kristau, Tedi. Jaučiuosi kaip idiotas. Tikrai, man labai gaila.

Prieš Tedį vėl iškilo žmonos atvaizdas: ji — einanti buto koridoriumi, atsukusi jam nugarą, ji — vilkinti vieną savo senųjų uniforminių palaidinukių, einanti į virtuvę ir niūniuojanti, — pažįstamas nuovargis persmelkė jo kaulus. Tedis būtų galėjęs padaryti bet ką, netgi plaukti vandeniu, kad tik nereiktų kalbėti apie Doloresą, apie jos trisdešimt vienerius metus, praleistus šioje žemėje, ir jų pabaigą. Kaip tada, kai jis išėjo į darbą tą rytą. Tai nutiko popiet.

Atsitikimas, panašus į Čako rando istoriją, pamanė jis. Tokia istorija reikia pasidalyti, kad galėtum gyventi toliau, kitaip ji visąlaik stovės skersai kelio. Kaip? Kur? Kodėl?

Doloresa mirė jau prieš dvejus metus, bet ji vis atgydavo sapnuose, ir jam kartais prireikdavo kelių minučių atsipeikėti, nes manydavo, jog ji vaikšto po virtuvę, geria kavą atvirame jų buto Batonvude prieangyje. Tai žiauri minties apgaulė, bet Tedis jau senokai perprato jos logiką, pabudimas po visko beveik prilygo atgimimui. Tu išplauki lyg be praeities. Per akimirkas ir gyvenimo tarpsnius vėl surikiuoji savo praeitį, sustatai šukes chronologine tvarka, tuomet vėl esi pasirengęs grįžti į dabartį.

Bet nutikdavo dar žiauriau. Prisiminimus apie žmoną įžiebdavo, rodos, nelogiški dalykai, tarsi smegenyse būtų apsigyvenęs uždegtas degtukas. Tedis taip ir nesuprato, kas tai per dalykai — druskinė, nepažįstamos moters eisena pilnutėlėje gatvėje, Coca-colos buteliukas, lūpdažio dėmė ant stiklo ar dekoratyvinė pagalvėlė.

Bet nelogiškiausia, jei kalbėsime apie sąsajas, visų aštriausia kibirkštis, jei kalbėsime apie poveikį, pasirodė esąs vanduo, varvantis iš čiaupo arba barbenantis iš dangaus, telkšantis ant šaligatvių arba kaip dabar tyvuliuojantis aplinkui, kiek akys užmato.

Tedis ėmė pasakoti:

— Mūsų daugiabutyje kilo gaisras. Aš buvau darbe. Žuvo keturi žmonės, žmona buvo viena jų. Ji užduso, Čakai, nesudegė. Jai neskaudėjo. Išsigando? Galbūt. Bet jai neskaudėjo. Tai svarbiausia.

Čakas vėl gurkštelėjo iš gertuvės ir pasiūlė Tedžiui.

Tedis papurtė galvą.

— Mečiau. Po gaisro. Ji krimtosi dėl to, supranti? Sakė, kad visi kareiviai ir policininkai per daug geria. Taigi… — Tedis pajuto šalia stovinčio Čako sumišimą, bet tęsė toliau, — išmoksti su tuo gyventi, kai neturi pasirinkimo, Čakai. Kaip ir su visu tuo šūdu, kurį matei kare, ar prisimeni?

Čakas šaltai linktelėjo, jo akys akimirką susiaurėjo nuo prisiminimų.

— Yra taip, kaip yra, — tyliai pasakė Tedis.

— Žinoma, — pagaliau pratarė Čakas, jo veidas vis dar atrodė paraudęs.

Lyg po šviesos triuko pasirodė smėlio krantu besitęsianti prieplauka, iš tolo panaši į kramtomosios gumos juostelę — netvirta ir pilka.

Tedis po apsilankymo tualete pasijuto ištroškęs ir šiek tiek išsekintas pastarųjų dviejų minučių pokalbio. Nesvarbu, kad jis išmoko ištverti žmonos netektį, toji našta slėgė jį ir tada, ir dabar. Bukas skausmas įsisuko į kairiąją galvos pusę, tiesiai už akies, tarsi ten būtų buvusi prispausta plokščioji seno šaukšto pusė. Dar per anksti spręsti, ar tai tik nedidelis dehidratacijos poveikis, bendro pobūdžio galvos skausmo pradžia, ar kažkas rimčiau — migrena, kamuojantįjį nuo paauglystės, kartais taip stipriai suriesdavusi, kad netgi viena akim prarasdavo regėjimą, — lyg būtų užplūdusi karštų vinių kruša. Vieną kartą, — ačiū Dievui, kad tik vieną, — buvo pusiau suparalyžiavę pusantros dienos.

Šiaip ar taip, migrena niekada neužklupdavo įtampos metu ar dirbant, tik tada, kai viskas baigdavosi, kai artilerija nustodavo šaudyti, kai persekiojimai liaudavosi. Migrena užklupdavo visu smarkumu tada, kai jau būdavo pasiekęs pagrindinę stovyklą ar kareivines, arba dar prieš karą — ilsintis motelyje ar važiuojant šalies autostradomis namo.

Tedis jau senokai suprato, kad reikia visada būti užsiėmusiam ir susikaupusiam. Skausmas neužklumpa, jei nuolat ką nors veiki.

Jis pasiteiravo Čako:

— Ar daug girdėjai apie šią vietą?

— Tik tiek, kad tai psichiatrinė ligoninė.

— Nepakaltinamiems nusikaltėliams, — patikslino Tedis.

— Jei būtų kitaip, mes čia nebūtume, — pasakė Čakas.

Tedis vėl pastebėjo abejingą Čako šypsnį.

— Niekada negali žinoti, Čakai. Tu man neatrodai šimtu procentų stabilios psichikos.

— Gal, kol esam čia, man sumokėti užstatą už lovą ateičiai, kad būčiau tikras, jog man čia bus laikoma vieta.

— Nebloga mintis, — šyptelėjo Tedis, kai akimirką varikliai nustojo gaudę, ir laivas, sukdamasis pasroviui, pasviro į dešinę. Paskui varikliai vėl sugaudė. Tedis su Čaku, keltui švartuojantis prieplaukoje, vėl atsidūrė priešais atvirą jūrą.

— Kiek girdėjau, — tęsė Tedis, — jie giriasi radikaliais gydymo metodais.

— Raudonais? — nesuprato Čakas.

— Ne raudonais, — pasakė Tedis, — o radikaliais, — juk yra skirtumas.

— Kažin ar sužinosime.

— Gal ir ne, — sutiko Tedis.

— O ta pabėgusi moteris?

Tedis pasakė:

— Nedaug apie tai žinau. Ji paspruko praeitą naktį. Užsirašiau jos vardą į knygelę. Tikiuosi, jie viską mums papasakos.

Čakas apžvelgė vandenį.

— Kur ji ketino vykti? Gal plaukti namo?

Tedis gūžtelėjo.

— Ligoniai čia tikriausiai kenčia nuo įvairiausių manijų.

— Šizofrenijos?

— Taip spėju. Čia nerasi paprastų Dauno sindromo ligonių arba tokių, kurie bijo plyšių šaligatvyje ar per daug miega. Spręsdamas iš to, ką perskaičiau bylose, supratau: jie tikrai pamišę.

Čakas pratarė:

— Kaip tu manai, kiek jų apsimeta? Aš dažnai apie tai svarstau. Ar pameni visus karo metais sutiktus karius iš „Aštuntojo būrio” [* „Aštuntuoju būriu“ vadinami kareiviai, atleisti iš armijos dėl nepageidaujamų charakterio bruožų arba dėl netinkamumo tarnybai.]? Kaip manai, kiek jų iš tikrųjų yra pamišėliai?

— Tarnavau su vienu vyruku Ardėnuose…

— Tu ten tarnavai?

Tedis linktelėjo.

— Vieną rytą pabudęs tas vyrukas ėmė kalbėti keistai.

— Žodžius ar sakinius?

— Sakinius, — atsakė Tedis. — Jis sakydavo: „Seržante, kraujo daug per čia šiandien”. O pavakare jį radome apkase daužantį galvą į uolą. Vis daužė ir daužė, jautėmės tokie sutrikę, kad prireikė beveik minutės suprasti, jog jis pats sau išsimušė akis.

— Tu mane kvailini.

Tedis papurtė galvą.

— Tai sužinojau iš vieno vyruko, kuris, praėjus keleriems metams, San Diego veteranų ligoninėje sutiko aklą vyrą. Jis kalbėjo keistai ir kentė paralyžių, kurio priežasties nepajėgė nustatyti joks gydytojas. Vyras sėdėdavo invalido vežimėlyje visą dieną prie lango ir pasakodavo apie savo pasėlius, kad turi ten nuvykti. Reikalas tas, kad jis užaugo Brukline.

— Na, jei vyrukas iš Bruklino dedasi ūkininku, manau, jis tikrai iš „Aštuntojo būrio”.

— Tai neabejotinas įspėjimas.