16

Pasisukęs eiti per kamerų korpusą, pamatė jo laukiantį Elą. Šis stovėjo granitinio koridoriaus viduryje ir tingiai stebėjo Tedį. Šis jam riktelėjo:

— Sučiupai saviškį?

Elas leidosi eiti Tedžio link.

— Žinoma. Gudrus išpera, bet išbėgus iš kambario pasprukti galima tik per čia.

Jie, laikydamiesi vidurio, perėjo kamerų korpusą, ir Tedis prisiminė, kaip Noisas klausė, ar jis kada nors čia būna vienas. „Kiek laiko, — mąstė jis, — Elas jį stebėjo?” Mintyse permąstęs visas tris buvimo saloje dienas, pabandė prisiminti bent akimirką, kada jis galėjęs būti vienas. Net kai prausdavosi duše — naudojosi personalo patogumais — už pertvaros prausdavosi dar kas nors arba laukdavo už durų.

Bet ne, jie su Čaku buvo keletą kartų išėję iš teritorijos…

Ką būtent jis žinojo apie Čaką? Akimirką įsivaizdavo jo veidą, įsivaizdavo matąs jį kelte, spoksantį į vandenyną…

Puikus vyrukas, patrauklus, lengvai bendraujantis su žmonėmis, vyrukas, kokį norėtum matyti savo draugijoje. Iš Sietlo. Neseniai perkeltas. Pokerio lošėjas. Nekentė savo tėvo — tas vienintelis dalykas nederėjo su jo asmenybe. Buvo dar kažkas, tas kažkas glūdėjo giliai Tedžio pasąmonėje, kažkas…

Kas tas kažkas?

Gal nerangumas. Tinkamas apibūdinimas. Bet ne, Čakui niekaip neprikištum nerangumo. Jis buvo meilumo įsikūnijimas. Slidus kaip žaltys — šį palyginimą labai mėgo Tedžio tėvas. Ne, tam žmogui nė iš tolo negalėtum prikišti nerangumo. Bet ar tikrai? Ar tikrai nebuvo nė vieno kartelio, kai jo judesiai atrodė nevikrūs? Taip. Tedis buvo įsitikinęs, kad toks momentas buvo. Bet jis neprisiminė visų aplinkybių. Tik ne šiuo metu. Ir ne čia.

Tarp kitko, visos šios mintys atrodė juokingos. Jis pasitikėjo Čaku. Be to, juk Čakas įsibrovė į Kolio stalčius.

Ar matei, kaip jis tai padarė?

Čakas kaip tik šiuo metu, rizikuodamas savo karjera, bando prisikasti iki Lediso bylos.

O iš kur tu žinai?

Jie pasiekė duris ir Elas paaiškino:

— Eik į laiptinę ir užkopk tais laiptais į viršų. Stogą rasi visai lengvai.

— Dėkui.

Tedis palaukė norėdamas pažiūrėti, ar ilgai Elas čia lūkuriuos, durų dar nedarė. Bet Elas tik linktelėjo ir nuėjo atgal į kamerų korpusą. Tedis nusiramino. Žinoma, jie nesekė jo. Elo akimis Tedis buvo tik vienas sanitarų. Noisą apėmusi paranoja. Suprantama kodėl — o ką neapimtų paranoja, jei atsidurtų Noiso vietoje — bet tai vis tiek tik paranoja.

Elas nuėjo, tuomet Tedis pasuko durų bumbulą ir jas atidarė — laiptų aikštelėje nebuvo matyti jokių jo laukiančių sanitarų ar sargybinių. Stovėjo vienas. Visiškai vienas. Niekieno nestebimas. Durys užsidarydamos trinktelėjo ir Tedis buvo belipąs laiptais žemyn, bet tame laiptų linkyje, kur jie buvo sutikę Beikerį ir Vingisą, pamatė stovintį Čaką. Sumaigęs cigaretę Čakas švystelėjo ją, pažvelgė į atlipantį laiptais Tedį, paskui pasisuko ir ėmė greitai lipti priešais.

— Maniau, kad sutarėme susitikti salėje.

— Jie čia, — pasakė Čakas, Tedis vos spėjo paskui, ir abu atsidūrė milžiniškoje salėje.

— Kas?

— Viršininkas su Koliu. Eime. Reikia sprukti.

— Ar jie tave matė?

— Nežinau. Kaip tik ėjau iš registrų kabineto, esančio dviem aukštais aukščiau. Mačiau juos ateinančius iš kito salės galo. Kai Kolis atsisuko, aš įsmukau pro laiptinės duris.

— Taigi jiems neturėjo kilti įtarimų.

Čakas jau beveik bėgo.

— Sanitaras su neperšlampamu apsiaustu ir su reindžerio skrybėle, išeinantis iš registrų kabineto, esančio administracijos aukšte? O taip, tikrai nesukėliau įtarimų.

Virš jų traškėdamos it lūžtantys po vandeniu kaulai užsižiebė šviesos. Elektros krūviai, lydimi pritarimo šūksnių, švilpimo ir dejonių, žaižaravo ore. Akimirką atrodė, kad pastatas bunda, bet paskui vėl viskas nurimo. Kaukiantis pavojaus signalas skrodė akmenines grindis ir sienas.

— Atsirado elektra. Kaip nuostabu, — nusišaipė Čakas pasukdamas į laiptinę.

Lipdami laiptais žemyn, jie sutiko į viršų kopiančius sargybinius, prisispaudė pečiais prie sienos ir praleido juos.

Sargybinis, sėdintis prie sulankstomo stalelio, laikydamas rankoje telefono ragelį tebebudėjo savo vietoje. Vyrams belipant nulydėjo juos stikliniu žvilgsniu, bet staiga jo akys pagyvėjo ir jis tarė į ragelį:

— Minutėlę, — šūktelėjo, kai jie jau stovėjo ant paskutinio laiptelio: — Ei, judu, luktelkit minutėlę.

Prieškambaryje sukiojosi minia žmonių — sanitarai, sargybiniai, du surakinti purvu apdrabstyti ligoniai. Tedis ir Čakas, prisigretinę prie atsargiai su kavos puodeliu siūbuojančio vyruko, nuskubėjo tiesiai ten.

Sargybinis šūktelėjo:

— Ei! Judu! Ei!

Jie žingsniavo toliau. Tedis pastebėjo, kaip keletas tik dabar išgirdę sargybinio balsą bandydami suprasti, kam jis čia šaukia, ėmė dairytis.

Po sekundės kitos tie keletas jau būtų nukreipę žvilgsnius į jį ir Čaką.

— Pasakiau: stokit!

Tedis stumtelėjo ranka duris.

Jos nė nekrustelėjo.

— Ei!

Jis pastebėjo žalvarinį bumbulą, tokį pat didelį kaip ananasas, kokį matė Kolio namuose, ir sugriebė jį. Jis buvo slidus nuo lietaus.

— Man reikia su jumis pasikalbėti!

Tedis pasuko bumbulą ir stumtelėjęs atidarė duris, du sargybiniai lipo laipteliais į jų pusę. Tedis apsisuko ir prilaikė duris, kol Čakas perėjo, sargybinis iš dešinės linktelėjo jam padėkodamas. Kai abu sargybiniai praėjo pro Tedį, jis paleido duris ir abu su Čaku nulipo laipteliais žemyn.

Kairėje Tedis pamatė grupelę vienodai apsirengusių vyrų, susispietusių aplinkui, rūkančių cigaretes ir geriančių kavą.

Lengvai dulkė lietus. Keletas stovėjo atsirėmę į sieną, dauguma juokavo pūsdami į orą dūmus. Tedis ir Čakas nužingsniavo tiesiai prie jų, nesigręžiodami atgal, laukdami atsidarančių durų garso ir naujos šūksnių porcijos.

— Ar radai Ledisą? — paklausė Čakas.

— Ne. Bet radau Noisą.

— Ką tokį?

— Juk girdėjai.

Prisiartinę prie grupelės, linktelėjo jiems. Buvo sutikti šypsenomis ir pamojavimais, vienam vyrukui Tedis pridegė cigaretę, paskui jie nuėjo toliau palei sieną, kuri tęsėsi beveik ketvirtį mylios. Nesustodami ėjo tolyn, nors lyg ir girdėjo šūksnius, nukreiptus į jų pusę, ėjo pirmyn, nors ir matė šautuvų vamzdžius, iškištus pro dantytos sienos šaudymo angas penkiasdešimt pėdų virš jų.

Pasiekę sienos galą, jie pasuko į kairę permirkusio žalio lauko link, pamatė, kad tenykštės tvoros dalys jau pakeistos, būrelis vyrų užpylinėjo stulpų skyles skystu betonu. Kiek aprėpė akys — tvora juosė visą tvirtovę. Suvokė, kad išėjimo nebėra.

Pasuko atgal ir ten, kur baigiasi siena, išėjo į atvirą vietovę.

Tedis suprato, kad vienintelis išėjimas yra priešais juos. Per daug akių pastebėtų, jei eitų bet kuria kryptimi, nebent — pro sargybinius.

— Privalome tai padaryti, ar ne, bose?

— Taip, po velnių.

Tedis nusiėmė kepurę, Čakas — taip pat, paskui jie nusivilko apsiaustus ir, persimetę juos ant rankų, nuėjo per dulkiantį lietų. Juos pasitiko tas pats sargybinis, Tedis šnypštelėjo Čakui:

— Net nebandyk lėtinti.

— Sutarta.

Tedis mėgino ką nors įskaityti vyruko veide: buvo visiškai abejingas, todėl Tedis svarstė, ar bejausmis dėl nuobodulio, ar užgrūdintas konfliktų.

Tedis praeidamas pamojavo, sargybinis pasakė:

— Atvažiavo sunkvežimiai.

Jiems žingsniuojant toliau, Tedis, ėjęs Čakui iš paskos, atsisukęs paklausė:

— Sunkvežimiai?

— Taip, gali jus parvežti. Gal norite palaukti? Vienas įvažiavo prieš penkias minutes. Turėtų grįžti bet kurią akimirką.

— Nea. Geriau prasimankštinsime.

Akimirką kažkas šmėkštelėjo sargybinio veide. Gal tai buvo tik Tedžio vaizduotė, o gal sargybinis užuodė šūdiną melo dvoksmą.

— Na, tai iki.

Tedis nusisuko ir abu su Čaku nuėjo medžių link jausdami, kad sargybinis juos stebi ir kad visas fortas juos stebi. Gal Kolis su viršininku šiuo metu kaip tik stovi ant laiptų viršaus ar ant stogo. Ir stebi taip pat.

Kol jie pasiekė medžius, niekas jų nešaukė, niekas neiššovė įspėjamojo šūvio, jie nuėjo gilyn ir pranyko storakamienių medžių tankmėje, nuklotoje pridraskytų lapų.

— Jėzau, — šūktelėjo Čakas. — Jėzau, Jėzau, Jėzau.

Tedis atsisėdo ant riedulio jausdamas, kaip iš kūno sunkiasi prakaitas, permerkdamas baltus marškinius ir kelnes, ir pasijuto pralinksmėjęs. Širdis vis dar daužėsi, akys perštėjo, mentys ir kaklas dilgčiojo. Jis suprato, jog tai, neskaičiuojant meilės, puikiausias jausmas pasaulyje. Tai, kad jiems pavyko pasprukti.

Jis pažvelgė į Čaką ir tol spoksojo, kol abu pradėjo juoktis.

— Kai pasukau už kampo ir pamačiau, kad toji tvora jau sutaisyta, — pradėjo Čakas, — ot velnias, Tedi, pamaniau, kad mums galas.

Tedis gulomis atsišliejo į uolą, jautėsi toks atsipalaidavęs, kaip kažkada vaikystėje. Stebėjo, kaip pro dūminius debesis šmėsteli dangaus lopinėliai, juto, kaip oras srovena per odą. Jis užuodė šlapius lapus, drėgną dirvą ir sudrėkusią žievę, girdėjo, kaip vos teškena besibaigiantis lietus. Troško užsimerkti ir nubusti kitoje uosto pusėje, Bostone, savo lovoje.

Apėmęs snaudulys priminė, koks jis pavargęs, tada atsisėdo, marškinių kišenėje susižvejojo cigaretę ir išsikaulijo iš Čako ugnies. Pasirėmęs į kelius tarė:

— Turime pripažinti, kad jie vis tiek sužinos, jog buvome viduje. Jei dar nesužinojo.

Čakas linktelėjo.

— Beikerį, žinoma, apipils klausimais.

— Manau, jog tas sargybinis prie laiptų rodė į mus.

— O gal jis tik norėjo, kad pasirašytume, jog išeiname.

— Bet kuriuo atveju mus prisimins.

Per uostą nuvilnijo Bostono švyturio rūko sirena, šį garsą Tedis vaikystėje girdėdavo kasnakt Halyje. Tai pats vienišiausias kada nors girdėtas garsas, kurį išgirdus norėdavosi ką nors apsikabinti: žmogų, pagalvę ar save.

— Noisas, — prisiminė Čakas.

— Taip.

— Ar jis tikrai čia?

— Kuo gyviausias.

Čakas išsižiojo:

— Dėl Dievo, Tedi, kaip?

Tedis papasakojo jam apie Noisą, apie jo sumušimus, apie jo priešiškumą Tedžiui, jo baimę, drebančias galūnes, jo raudą. Viską išpasakojo Čakui, išskyrus tai, ką Noisas sakė apie patį Čaką. Jis klausėsi protarpiais linkteldamas, žvelgdamas į Tedį taip, kaip į stovyklos vadovą žvelgia vaikai, vėlyvą naktį susėdę aplink laužą ir besiklausantys pasakojimo apie vaiduoklius.

Tedis jau buvo bepradedąs svarstyti: o ką, jei visa tai turi kažkokią prasmę?

Kai Tedis baigė pasakoti, Čakas paklausė:

— Tu juo tiki?

— Tikiu tuo, jog jis čia. Negali būti jokių abejonių.

— Jo psichikos liga galėjo paūmėti. Iš tikrųjų. Kartą jau buvo taip nutikę. Perkėlimas galėjo būti teisėtas. Kalėjime jam pakriko nervai, ir buvo pasakyta: „Ei, tas vyrukas kartą jau buvo Ašeklifo pacientas. Nusiųskim jį atgal.”

— Galimas daiktas, — sutiko Tedis. — Bet kai paskutinį kartą jį mačiau, po velnių, jis man pasirodė visai sveikas.

— Kada tai buvo?

— Prieš mėnesį.

— Per mėnesį daug kas gali pasikeisti.

— Tiesa.

— O ką manai apie švyturį? — paklausė Čakas. — Tiki, kad ten susibūrusi išprotėjusių mokslininkų kompanija, kuri kaip tik dabar, kai kalbamės, implantuoja į Lediso kaukolę anteną?

— Nemanau, kad jie ten užsiima supuvusių augalų naikinimu.

— Sutinku, — pasakė Čakas, — bet viskas atrodo pernelyg Grand Guignol [* Vaidinimas, skirtas šiurpinti publiką.], ar taip nemanai?

Tedis suraukė antakius.

— Tikrai nežinau, ką, po velnių, tai reiškia.

— Šiurpumus, — nusišaipė Čakas. — Kaip pasakoje, kažką panašaus į aūū, aūū, aūū.

— Suprantu, — tarė Tedis. — Kaip sakei — gran gvyg?

— Grand Guignol, — pataisė Čakas.

— Čia prancūziškai.

Atleisk.

Tedis stebėjo, kaip Čakas bando nusišypsoti, tikriausiai suka galvą, kaip pakeisti temą.

Tedis paklausė:

— Neblogai moki prancūziškai, nors užaugai Portlende?

— Sietle.

— Ak, taip.

— Tedis priglaudė delną prie krūtinės.

— Atleisk.

— Man patinka teatras, — paaiškino Čakas.

— Tai teatro terminas.

— Klausyk, pažinojau vyruką, kuris dirbo Sietlo policijos departamente, — pasakė Tedis.

— Tikrai? — Čakas patapšnojo per kišenes, atrodė išsiblaškęs.

— Taip. Tu tikriausiai irgi jį pažįsti.

— Tikriausiai, — sumurmėjo Čakas. — Ar nori pamatyti, ką radau Lediso byloj?

— Jo vardas Džo. Džo… — Tedis spragtelėjo pirštais ir pažvelgė į Čaką.

— Padėk man. Ant liežuvio galo. Džo, eee, Džo…

— Yra daug tokių Džo, — burbtelėjo Čakas, siekdamas užpakalinės kišenės.

— Maniau, kad tas departamentas nedidelis.

— Na štai. — Čakas ištraukė ranką iš užpakalinės kišenės, bet rankoje nieko nebuvo.

Tedis pamatė sulankstytą popieriaus lapą, išslydusį iš rankos, bet tebekyšantį iš kišenės.

— Džo Ferfildas, — sumelavo Tedis, kai Čakas pagaliau ištraukė ranką. Negrabiai. — Pažįsti jį?

Čakas vėl ėmė grabaliotis už nugaros.

— Ne.

— Esu tikras, kad jis persikėlė būtent ten.

Čakas gūžtelėjo.

— Vardas man nieko nesako.

— Ai, gal į Portlendą. Tikriausiai supainiojau.

— Aha, pastebėjau.

Čakui išskleidus lapą Tedis prisiminė, kad atvykimo dieną Čakui sunkiai sekėsi atsegti dėklą ir sugraibyti revolverį, kai sargybinis paprašė atiduoti ginklus. Tai nenormalu maršalui.

Tiesą sakant, jei taip nutiktų tarnyboje, per tą laiką galėtų jį ir užmušti.

Čakas iškėlė popieriaus lapą.

— Tai jo priėmimo anketa. Lediso. Radau tik ją ir jo medicininę kortelę. Neaptikau nei incidentų aprašų, nei posėdžių užrašų, nei nuotraukos. Kažkaip keista.

— Keista, — pakartojo Tedis. — Aišku.

Čakas tebelaikė rankoje išskleistą, tarp pirštų tabaluojantį popieriaus lapą.

— Imk, — pasiūlė Čakas.

— Nea, — burbtelėjo Tedis. — Pats ir turėkis.

— Nenori pažiūrėti?

Tedis pasakė:

— Vėliau pažiūrėsiu.

Jis pažvelgė į partnerį. Leido įsivyrauti tylai.

— Ką? — pagaliau prabilo Čakas. — Nežinau, kas tas Džo, ar koks jis ten, po velnių, bet dabar tu iš manęs šaipaisi?

— Nesišaipau, Čakai. Kaip jau sakiau, supainiojau Portlendą su Sietlu.

— Tiesa. Taigi…

— Einam, — paragino Tedis.

Tedis atsistojo. Čakas tebesėdėjo žiūrėdamas į popieriaus lapą, vis dar kybantį jo rankoje. Apžvelgė medžius. Pažvelgė į Tedį. Paskui — į krantą.

Vėl nuaidėjo rūko sirena.

Čakas atsistojo ir įsikišo popierių atgal į užpakalinę kišenę.

— Gerai, — pasakė, — puiku. Tuomet rodyk kelią.

Tedis pasuko rytų kryptimi per giraitę.

— Kur eini? — šūktelėjo Čakas. — Ašeklifas kitoje pusėje.

Tedis atsisuko.

— Aš neinu į Ašeklifą.

Čakas žvelgė susierzinęs, gal net išsigandęs.

— Tai kur, po galais, mes traukiame, Tedi?

Tedis išsišiepė.

— Į švyturį, Čakai.

***

— Kur mes? — paklausė Čakas.

— Pasiklydome.

Išėję iš giraitės, užuot atsidūrę priešais švyturio tvorą, jie kažkaip sugebėjo nuklysti gerokai į šiaurę nuo jos. Po audros giraitė buvo virtusi pelkėtu užutekiu ir jie išklydo iš tiesaus kelio, nes turėjo apeiti daugybę išvirtusių ir nulinkusių medžių. Tedis jautė, kad jie šiek tiek nukrypo į šoną, bet pagal paskutinius apskaičiavimus turėjo būti nukeliavę beveik iki pat kapinių.

Pagaliau išniro ir švyturys. Jo viršutinis trečdalis kyšojo iš už tolimos kalvos, kitoje medžių prorėžoje, rudai žaliame nupjautos augalijos ruože. Iš karto už lauko, kuriame jie stovėjo, plytėjo didoka potvynio užtvindyta pelkė, o už jos driekėsi dantytos juodosios uolos — gamtos suformuotas užtvaras į šlaitą. Tedis suprato, jog vienintelė išeitis — grįžti per giraitę atgal ir tikėtis surasti tą vietą, kur nusuko ne ten, kad nereikėtų grįžti į pradinį tašką.

Visa tai nupasakojo Čakui.

Čakas šakele padaužė per kelnes, nukratė prikibusius šapus.

— Arba galime padaryti kilpą ir pasiekti švyturį iš rytų. Pameni, kaip nutiko su Makfersonu praeitą naktį? Jo vairuotojas pasinaudojo kažkokiu privažiavimo keliu. Už to kalnelio turėtų būti kapinės. Gal pirmiau apsidairykim?

— Vis geriau negu grįžti.

— Ką, tau nepatinka? — Čakas pliaukštelėjo Tedžiui delnu per sprandą.

— Oi kaip man patinka uodai. Tiesą pasakius, ant veido beliko vos viena kita vietelė, kurių jie dar nesugėlė.

Tai buvo pirmasis jų pokalbis pastarąją valandą, Tedis juto, jog taip bandoma pralaužti įtampos burbulą, kilusį tarp jų. Bet momentas buvo praleistas. Tedis ilgokai tylėjo, o Čakas žingsniavo lauko pakraščiu, daugmaž šiaurės vakarų kryptimi, sala visą tą laiką stūmė juos artyn savo krantų.

Tedis visą laiką, kol jie ėjo, lipo, vėl ėjo, žvelgė Čakui į nugarą. Čakas yra jo partneris, taip jis ir pasakojo Noisui. Sakė jam, kad juo pasitiki. Bet kodėl? Todėl, kad privalo. Todėl, kad mažai tikėtina, jog tokį reikalą galėtų atlikti vienas žmogus.

Jei jis dingtų, jei niekada negrįžtų iš šios salos, gera žinoti, kad turi tokį draugą kaip senatorius Herlis. Be jokios abejonės. Jo tyrinėjimai atkreiptų dėmesį. Būtų išgirsti. Bet esant dabartinei politinei situacijai, ar palyginti nežinomo demokrato iš mažytės Naujosios Anglijos valstijos balsas skambėtų pakankamai garsiai?

Maršalai rūpinasi saviškiais. Būtinai atsiųs vyrų. Tik laiko klausimas, ar šie spės atvykti pirmiau, negu Ašeklifo gydytojai perdirbs Tedį nepataisomai, kaip pasielgė su Noisu? Ar dar blogiau — kaip nutiko tam vyrukui, kuris žaidė liestynes.

Tedis vylėsi, kad spės. Kuo ilgiau jis spoksojo į Čako nugarą, tuo labiau įsitikino esąs vienas. Visiškai vienas.

***

— Dar daugiau uolų, — riktelėjo Čakas. — Jėzau, bose.

Jie stovėjo ant siauro kyšulio, iš dešinės žiojėjo skardis į jūrą, o iš kairės apačioje plytėjo koks akras brūzgynais apaugusios lygumos, vėjas stiprėjo, dangus darėsi rausvai rudas, oras kvepėjo druska.

Po visą brūzgynais apaugusią plynę buvo išdėstytos uolienų krūvelės.

Devynios krūvos sudarė tris eiles, kurias iš visų pusių supo šlaitai, gaubiantys lygumą ir taip suteikiantys jai dubens pavidalą.

Tedis paklausė:

— Tai ką, nekreipsime į jas dėmesio?

Čakas iškėlė ranką į dangų.

— Po poros valandų dings saulė. Jei pastebėjai, dar net nepriėjome švyturio. Netgi nepriėjome kapinių. Nežinome, ar sugebėsime iki jų nusigauti. O tu siūlai lipti žemyn paspoksoti į uolienas.

— O ką, jei ten kodas…

— O ką jis mums padėtų šiuo atveju? Turime įrodymų, kad Ledisas čia. Tu matei Noisą. Jei ir turime ką nors padaryti, tai grįžti namo su šia informacija ir įrodymais. Ir tavo užduotis bus atlikta.

Jis buvo teisus. Tedis tai suprato.

Teisus, bet tik tuo atveju, jei jie vis dar dirba toje pačioje barikadų pusėje.

Jei ne, ir jei tai kodas, Čakas nenorės, kad Tedis jį pamatytų…

— Užtruksim tik dešimt minučių, kol nulipsim, ir dešimt minučių, kol užlipsim, — pasakė Tedis.

Čakas atsisėdo pavargęs ant tamsios uolų atodangos ir iš švarko išsitraukė cigaretę.

— Gerai. Bet aš palauksiu čia.

— Daryk, kaip išmanai.

Čakas apgaubė delnais cigaretę ir prisidegė.

— Toks mano planas.

Tedis stebėjo, kaip pro Čako išlenktus pirštus smilksta dūmai ir nuvilnija virš jūros.

— Iki, — tarė Tedis.

Čakas sėdėjo nusisukęs.

— Tik nenusilaužk sprando.

Tedis nulipo per septynias minutes, trimis minutėmis greičiau, nes žemė buvo biri ir smėlėta, todėl keletą atkarpų jis prašliuožė. Troško, kad ryte būtų išgėręs ne vien tik kavos, skrandis dabar gurgė iš bado, cukraus kiekio sumažėjimas kraujyje ir miego trūkumas kėlė galvoje verpetus, o akyse — mirgulius.

Suskaičiavęs akmenis kiekvienoje krūvoje, užsirašė skaičius į užrašų knygelę, šalia skaičių įrašė atitinkamas raides:

13(M) — 21 (U) — 25(Y) — 18(R) — 1(A) — 5(E) — 8(H) — 15(0) — 9(I)

Užvertęs knygelę įsikišo ją į priekinę kišenę ir ėmė kopti smėlėtu šlaitu aukštyn, stačiausiose vietose į ką nors įsitverdamas, kabindamasis už jūržolių kuokštų, slysdamas ir čiuoždamas. Kopimas atgal truko dvidešimt penkias minutes, per tą laiką dangus tapo tamsiai bronzinis. Tedis suprato, kad Čakas buvo teisus, kad ir kuriai barikadų pusei priklausė: diena labai greitai ėjo į pabaigą ir tas kopimas tebuvo laiko švaistymas, kad ir kas išaiškėtų dėl to kodo.

Tikriausiai dabar jiems nebepavyks pasiekti švyturio, o jei ir pavyktų, kas tada? Jei Čakas dirbo išvien su jais, tuomet eiti su juo į švyturį būtų tas pats, kas paukščiui skristi į veidrodį.

Tedis, pamatęs kalvos viršūnę, išsikišusį kyšulio kraštą ir viską gaubiantį bronzinį dangų, pagalvojo, kad viskas dėl jos, Doloresos. Tai geriausia, ką iki šiol esu padaręs dėl jos. Ledisas gyvens. Ašeklifas veiks toliau. Bet mes būsime patenkinti tuo, jog pradėjome procesą, procesą, kuris pagaliau viską apvers aukštyn kojom.

Kalvos viršūnėje pastebėjo properšą, siaurą plyšį, susisiekiantį su kyšuliu, bet pakankamai išgraužtą, kad galėtų įsprausti į jį nugarą ir išsilaikyti ant smėlio sienos, pačiupti abiem rankomis plokščią uolą viršuj ir prisitraukti tiek, kad šleptelėtų krūtine ant kyšulio ir švystelėtų kojas viršun.

Žvelgdamas į jūrą gulėjo ant šono. Tokiu paros metu ji atrodė pernelyg žydra, pernelyg ryški artėjančių sutemų fone.

Gulėjo jausdamas veidu plevenantį vėjelį, po tamsėjančiu dangum driekėsi neaprėpiama jūra, pasijuto toks menkas, toks absoliučiai žmogiškas, bet tai nebuvo silpnumo išraiška.

O savotiškas pasididžiavimas. Būti dalimi to. Taškeliu, taip. Bet vis tiek dalimi. Kvėpuojančia dalimi.

Priglaudęs vieną skruostą prie plokščio akmens jis apsidairė, ir tik tada susivokė, jog Čako šalia nėra.