10

— Jūs ką, išprotėjote?

Makfersonas šaukė vėjyje, džipui dardant laikinu keliu palei vakarinį kapinių kraštą. Jis sėdėjo keleivio vietoje, atsukęs į juos raudonas akis, visą jo teksasietišką kaimo vaikino žavesį buvo nuplovusi audra.

Vairuotojas buvo nepažįstamas — lieso veido jaunas vaikinas smailiu smakru. Tai viskas, ką Tedis sugebėjo įžiūrėti pro neperšlampamo apsiausto gobtuvą. Džipą vairavo kaip profesionalas, brovėsi per brūzgynus ir per audros paliktas nuolaužas, lyg jų ten nė nebūtų.

— Ką tik gavome naują pranešimą, kad tropinė audra virsta uraganu. Vėjo greitis jau pasiekė šimtą mylių per valandą. Manoma, kad iki vidurnakčio pasieks šimtą penkiasdešimt. O jūs, vyručiai, tokiu oru išėjote pasivaikščioti.

— Iš kur tokia atnaujinta informacija?

— Gavome trumposiomis bangomis, maršale. Bet, manau, po poros valandų prarasime ir šį ryšį.

— Na, žinoma, — burbtelėjo Tedis.

— Užuot tvirtinę teritoriją, turėjome vykti ieškoti jūsų.

Jis kilstelėjo sėdynės atlošą ir patenkintas pasilenkė į priekį.

Trinktelėjęs į kalvą džipas šoktelėjo. Akimirką Tedis matė tik dangų, pajuto, kaip ratai pakibo ore, paskui, padangoms bumtelėjus į purvą, jie atliko staigų vingį, kad vėžėmis nusileistų į apačią. Kairėje Tedis pamatė vandenyną, kuris kunkuliavo ir sproginėjo, pražysdamas baltais dideliais „grybais”.

Džipas dūmė per mažas kalveles, prasiveržė per medžių sąžalyną. Tedis ir Čakas laikėsi įsikibę į atlošus, trankydamiesi ant galinių sėdynių vienas į kitą. Pravažiavę medžius išlindo ties užpakaline Kolio namo puse. Kol pasiekė privažiavimo kelią, pervažiavo ketvirčio akro dydžio plotelį, nuklotą medžių atplaišomis ir pušų spygliais. Vairuotojui įjungus žemesnę pavarą, džipas riaumodamas įvažiavo pro pagrindinius vartus.

— Nuvesiu jus pas dr. Kolį, — pasakė Makfersonas atsisukęs. — Jis nekantrauja su jumis pasikalbėti, vaikinai.

— Ir dabar pagalvojau, kad mano mama grįžo į Sietlą, — burbtelėjo Čakas.

***

Jie nusiprausė po dušu, esančiu personalo bendrabučio pusrūsyje, iš sanitarų atsargų jiems buvo parūpinta apranga, o jų drabužiai buvo atiduoti į ligoninės skalbyklą. Vonios kambaryje Čakas susišukavo atgal plaukus, pažvelgė į savo baltus marškinius, baltas kelnes ir pasakė:

— Gal norėtumėt pamatyti gėrimų meniu? Šįvakar ypatingas patiekalas — Velingtono jautiena. Labai skani.

Trejus Vašingtonas kyštelėjo galvą į vonios kambarį. Atrodė, kad įvertinęs jų naujuosius drabužius vos suvaldė šypseną, paskui pasakė:

— Aš čia, kad palydėčiau jus pas dr. Kolį.

— Ar daug bėdų pridirbome?

— Na, sakyčiau, truputį.

***

— Ponai, — kreipėsi Kolis jiems įžengus į kambarį, — malonu jus matyti.

Jis atrodė kilniaširdiškos nuotaikos, akys spindėjo. Palikę Trėjų už durų, Tedis ir Čakas įžengė į posėdžių kabinetą viršutiniajame ligoninės aukšte.

Kambarys buvo pilnas gydytojų, vieni vilkėjo laboratorinius chalatus, kiti dėvėjo kostiumus, visi buvo apsėdę ilgą tikmedžio stalą, apstatytą lempomis žalsvais gaubtais ir tamsiomis peleninėmis, kuriose smilko cigaretės, cigarai ir vienintelė Nėringo pypkė, o pats Nėringas sėdėjo stalo priešakyje.

— Tai federaliniai maršalai, apie kuriuos kalbėjome. Maršalai Danielsas ir Olis.

— Kur jūsų drabužiai? — kažkas paklausė.

— Geras klausimas, — pasakė Kolis, kaip Tedžiui pasirodė, pasimėgaudamas.

— Buvome išėję per audrą, — atkirto Tedis.

— Tokiu oru? — nusistebėjo vienas gydytojas, pirštu bakstelėjęs į aukštus langus. Langai buvo kryžmai perjuosti stora juosta, atrodė, lyg kvėpuotų, orą iškvėpdami į kambarį. Į stiklus dunksėjo lietaus lašai, o visas pastatas girgždėjo nuo vėjo.

— Na taip, — patvirtino Čakas.

— Prašome sėstis, ponai, — pasiūlė Nėringas. — Mes jau beveik baigėme.

Jie susirado dvi kėdes stalo gale.

— Džonai, — Nėringas kreipėsi į Kolį, — mums reikia bendro sprendimo.

— Žinote mano poziciją.

— Manau, visi ją gerbiame, tačiau jei neuroleptikai gali sumažinti 5-hidroksitriptamino kiekį, esant serotonino disbalansui, tuomet nematau kito pasirinkimo. Turime tęsti tyrimus. Pirma tiriamoji, kaip ji ten, a, Dorisė Volš, atitinka visus kriterijus. Nematau čia jokios problemos.

— Man tik neramu dėl padarinių.

— Jie daug menkesni už chirurginį įsikišimą, jūs tai žinote.

— Aš kalbu apie riziką pakenkti pagrindiniam nerviniam mazgui ir didžiųjų smegenų žievei. Kalbu apie ankstesnes Europoje atliktas studijas, kurios atskleidė, kad nervų sistemos pakenkimai gali būti panašūs į tuos, kuriuos sukelia encefalitas ar insultas.

Nėringas atmetė prieštaravimą pakeldamas ranką.

— Kas pritaria daktaro Brotigano nuomonei, pakelkite ranką.

Tedis stebėjo, kaip pakilo visų rankos, išskyrus Kolio ir dar vieno vyro.

— Manau, priėjome prie vienodos nuomonės, — nukirto Nėringas.

— Taigi prašysime valdybos finansuoti daktaro Brotigano tyrimus.

Jaunas vyrukas, tikriausiai Brotiganas, atsidėkodamas linktelėjo į abu stalo galus. Įkritusiais skruostais, švariai nusiskutęs, šimtaprocentinis amerikietis. Tedžiui jis padarė žmogaus, kurį reikia stebėti, kuris jaučiasi per daug užtikrintas, pateisinęs visus tėvelių lūkesčius, įspūdį.

— Na, tuomet… — Nėringas užvertė priešais gulėjusį aplanką ir pažvelgė į Tedį su Čaku. — Kaip laikotės, maršalai?

Kolis atsistojo ir, priėjęs prie bufeto, įsipylė į puodelį kavos.

— Girdėjau, kad jus surado mauzoliejuje.

Keletas prie stalo sėdėjusių gydytojų prisidengdami burnas tyliai sukikeno.

— Ar žinote geresnę vietą, kurioje galėjome pralaukti uraganą? — pasiteiravo Čakas.

Kolis atsakė:

— Čia. Geriausia rūsyje.

— Girdėjome, kad uraganas gali praūžti šimto penkiasdešimties mylių per valandą greičiu.

Kolis linktelėjo, stovėjo atsukęs nugarą.

— Šįryt Niuporte, Rod Ailando valstijoje, buvo suniokota apie trisdešimt procentų namų.

Čakas burbtelėjo:

— Meldžiuosi, kad ne Vanderbilte.

Kolis atsisėdo.

— Provinctaunas ir Truras buvo nusiaubti šiandien po pietų. Niekas nežino, ar labai, nes keliai atkirsti, radijo ryšys nutrūkęs. Panašu, jog uraganas lekia tiesiai į mus.

— Tai didžiausia per pastaruosius trisdešimt metų audra, siaubianti rytinę pakrantę, — pasakė vienas gydytojas.

— Oras aiškiai įgauna statinės elektros krūvį, — tęsė Kolis. — Štai kodėl komutatorius praėjusią naktį nuėjo velniop. Štai kodėl radijas vos ne vos veikia. Jei atsidursime jo epicentre, nežinau, ar paviršiuje kas nors išliks.

— Būtent todėl, — įsiterpė Nėringas, — pasikartosiu, primygtinai reikalauju, kad visi Žydrosios zonos pacientai būtų užrakinami rankiniu būdu.

— Žydrosios zonos? — perklausė Tedis.

— Taip vadinamas C korpusas, — paaiškino Kolis. — Jame laikomi pacientai, keliantys pavojų sau, šiai įstaigai ir apskritai visuomenei.

Jis pasisuko į Neringą:

— Negalime to padaryti. Jei čia viskas patvins, jie nuskęs. Juk suprantate.

— Būtų geras potvynis.

— Mes juk vandenyne. Laukiame atūžiant uraganinių vėjų šimto penkiasdešimties mylių per valandą greičiu. „Geras potvynis”, atrodo, visiškai tikėtinas. Padvigubinsime sargybą. Mes visuomet atsakome už Žydrosios zonos pacientus. Jokių išimčių. Bet negalime jų prirakinti prie lovų. Dėl Dievo, jie juk jau užrakinti kamerose. Tai būtų lazdos perlenkimas.

— Rizikingas sumanymas, Džonai, — tyliai pasakė rudaplaukis vyras, sėdintis ties stalo viduriu. Kartu su Koliu, kai Tedis ir Čakas pirmą kartą įėjo, jis vienintelis susilaikė nebalsavęs, kad ir kas buvo svarstoma. Jis spaudinėjo tušinuką ir spoksojo į stalviršį, bet Tedis iš jo tono suprato, kad jiedu su Koliu draugai. — Tikrai rizikingas. Tarkim, nutrūks elektros energijos tiekimas.

— Turime atsarginį generatorių.

— O jei ir šis suges? Kameros atsidarys.

— Juk tai sala, — bandė ginčytis Kolis. — Kur jie dėsis? Jie juk negali nubėgti į keltą, nudumti į Bostoną ir pulti viską niokoti. Jei juos užrakinsime rankiniu būdu ir patalpos patvins, ponai, jie visi žus. Ten dvidešimt keturi žmonės. Jei, gink Dieve, kas nors nutiks stovyklai? Kitiems keturiasdešimt dviem? Aš nejuokauju, gerasis Dieve. Ar galėsite ramiai gyventi? Aš ne.

Kolis apžvelgė stalą, Tedis staiga pajuto užplūdusį gailiaširdiškumą — anksčiau to nebuvo pajutęs. Jis neturėjo supratimo, kodėl Kolis įsileido juos į susirinkimą, bet suprato, jog tas vyras nedaug turi draugų šiame kambaryje.

— Daktare, — kreipėsi Tedis, — ar nieko, jei įsiterpsiu?

— Nieko tokio, maršale. Juk mes jus čia pasikvietėme.

Tedis vos nepasakė: nejuokaujate?

— Kai mes šį rytą kalbėjomės apie Reičelės Solando kodą…

— Ar visi esate susipažinę su tuo, apie ką maršalas kalba?

— Ketverto dėsnis, — atsakė Brotiganas nutaisęs tokią šypseną, kad Tedis panoro paimti reples ir jį užčiaupti.

— Man patinka.

Tedis tęsė:

— Kai šįryt kalbėjomės, sakėte, kad neturite versijų dėl paskutiniojo rakto.

— Kas yra šešiasdešimt septyni? — paklausė Nėringas. — Ar taip?

Tedis linktelėjo ir laukdamas atsilošė kėdėje.

Pamatė, jog visi prie stalo suglumę žiūri į jį.

— Jūs tikrai nematote? — paklausė Tedis.

— Ko nematome, maršale? — įsiterpė Kolio draugas ir Tedis, pažvelgęs į jo laboratorinį chalatą, pamatė vardą — Mileris.

— Čia kali šešiasdešimt šeši pacientai.

Visi spoksojo į Tedį lyg vaikai per gimtadienio puotą, laukiantys kito klouno pokšto.

— Kartu sudėję A ir B korpusų pacientus, gausime keturiasdešimt du. C korpuse yra dvidešimt keturi. Iš viso bus šešiasdešimt šeši.

Tedis pastebėjo, kad keletas ima susivokti, bet dauguma vis dar atrodė apstulbę.

— Šešiasdešimt šeši pacientai, — kalbėjo Tedis. — Į klausimą, kas yra šešiasdešimt septyni, peršasi atsakymas: yra ir šešiasdešimt septintasis pacientas.

Tyla. Keletas gydytojų susižvalgė.

— Nesuprantu, — pagaliau prabilo Nėringas.

— Ko čia nesuprasti? Reičelė Solando pakišo mintį, kad yra šešiasdešimt septintasis ligonis.

— Bet juk nėra, — pasakė Kolis, ištiesęs rankas ant stalo priešais save. — Nebloga mintis, maršale, jei ji pasirodytų teisinga, kodas neabejotinai būtų įveiktas. Bet du plius du niekada nebus penki, kad ir kaip to norėtumėm. Kadangi saloje yra tik šešiasdešimt šeši pacientai, tuomet klausimas, susijęs su šešiasdešimt septintuoju, lieka neišspręstas. Suprantate, apie ką aš?

— Ne, — Tedis stengėsi išlikti ramus.

— Šiuo atžvilgiu ne visiškai su jumis sutinku.

Atrodė, jog Kolis prieš prabildamas stengiasi kuo atidžiau parinkti žodžius, kalbėti kuo suprantamiau:

— Paklausykite, jei ne šis uraganas, šįryt būtų atvykę dar du nauji ligoniai. Iš viso jau turėtume šešiasdešimt aštuonis. Jei praėjusią naktį koks pacientas, neduok Dieve, būtų numiręs, turėtume šešiasdešimt penkis. Tas skaičius gali kisti kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę.

— O tą naktį, — pasakė Tedis, — kai panelė Solando parašė kodą…

— Ligonių turėjome šešiasdešimt šešis, įskaičiuojant ją pačią. Patikinu jus, maršale. Vis dar neaišku, kaip su tais šešiasdešimt septyniais, ar ne? Jūs bandote apvalų kuolą įsprausti į kvadrato formos skylę.

— Bet juk tai jos mintis.

— Taip, suprantu. Bet toji mintis klaidinga. Čia nėra šešiasdešimt septinto paciento.

— Ar leisite man ir partneriui peržiūrėti pacientų bylas?

Tai sukėlė surauktų antakių ir susierzinusių žvilgsnių ataką.

— Žinoma, ne, — nukirto Nėringas.

— Labai gaila, maršale, bet negalime to leisti.

Tedis akimirką nunarino galvą, žvilgtelėjo į savo kvailus baltus marškinius ir tokias pat kelnes. Atrodė kaip kioskininkas. Vaizdelis autoritetingas. Gal jam reikėtų patiekti ledų į kambarį, gal taip pavyktų juos palenkti.

— Neleidžiate prieiti prie personalo duomenų. Neleidžiate prieiti prie pacientų bylų. Ponai, kaip, manote, mes surasime dingusią ligonę?

Nėringas atsilošė kėdėje ir pakreipė galvą.

Kolio ranka, laikanti cigaretę, sustingo pusiaukelėje prie lūpų.

Keletas gydytojų ėmė šnibždėtis tarpusavyje.

Tedis žvilgtelėjo į Čaką.

Čakas sušnabždėjo:

— Nežiūrėk į mane. Aš sutrikęs.

Kolis prabilo:

— Ar prižiūrėtojas jums nesakė?

— Mes nekalbėjome su prižiūrėtoju. Mus parvežė Makfersonas.

— O, — nusistebėjo Kolis, — jergutėliau.

— Kas yra?

Kolis, išpūtęs akis, apžvelgė gydytojus.

— Kas yra? — pakartojo Tedis.

Kolis išpūtė dūmų debesį ir atsisuko į juos:

— Mes ją radome.

— Jūs ką?

Kolis linktelėjo ir vėl užsitraukė cigaretę.

— Reičelę Solando. Radome ją šią popietę. Ponai, ji čia. Čia pat, už tų durų, apačioje, vestibiulyje.

Tedis ir Čakas pasuko galvas į duris.

— Galite dabar pailsėti, maršalai. Reikalas baigtas.