KETVIRTOJI DIENA
Blogas jūreivis

20

Visi tikri numirėliai ir menami numirėliai vilkosi paltus.

Jie tai darė virtuvėje, kur ant kabliukų kabėjo jų paltai. Tedžio tėvas pasiėmė savo seną jūreivišką vatinuką, apsivilko jį, paskui, padėjęs apsivilkti Doloresai, kreipėsi į Tedį:

— Ar žinai, ko norėčiau Kalėdoms?

— Ne, tėti.

— Dūdmaišio.

Tedis suprato, jog jis kalba apie golfo lazdas ir golfo krepšius.

— Visai kaip Ike, — pasakė jis.

— Būtent, — pritarė tėvas paduodamas Čakui jo paltą.

Čakas apsivilko. Puikus paltas. Iš prieškario kašmyro. Čako rando nebebuvo, bet rankos buvo tokios pat švelnios, tarsi skolintos, laikydamas jas prieš Tedį jis mankštino pirštus.

— Ar tu nuėjai su ta gydytoja? — paklausė Tedis.

Čakas papurtė galvą.

— Aš per daug kultūringas. Dalyvavau bėgime.

— Laimėjai?

— Smarkiai pralošiau.

— Atleisk.

Čakas tarė:

— Pabučiuok atsisveikindamas žmoną. Į skruostą.

Tedis pasilenkė pro motiną — Tuti Vičeli šypsojosi jam kruvina burna — kad pabučiuotų Doloresą į skruostą, paskui paklausė jos:

— Mieloji, kodėl tu visa šlapia?

— Aš sausut sausutėlė, — ji pasakė Tedžio tėvui.

— Jei būčiau perpus jaunesnis, — tarė Tedžio tėvas, — vesčiau tave, mergyt.

Visi jie buvo kiaurai permirkę, net jo motina ir Čakas. Vanduo nuo jų paltų varvėjo ant grindų.

Čakas padavė jam tris rąstgalius ir pasakė:

— Čia laužui.

— Ačiū.

Tedis paėmė rąstgalius, bet paskui pamiršo, kur juos nukišo.

Doloresa pasikasė pilvą ir nusikeikė:

— Sumauta triušiena. Kokia iš jos nauda?

Į kambarį įėjo Ledisas ir Reičelė Solando. Jie nevilkėjo paltų. Jie visai nieko nevilkėjo. Iškėlęs Tedžio motinai virš galvos Ledisas pasiuntė butelį ruginukės, paskui pačiupo į glėbį Doloresą. Tedis lyg ir turėjo pavydėti, bet Reičelė krito prieš jį ant kelių ir, atsegusi Tedžiui kelnes, apžiojo burna. Čakas, tėvas, Tuti Vičeli ir motina išeidami jam pamojavo. Ledisas su Doloresa klupdami nuėjo į miegamąjį, Tedis klausėsi, kaip jie, suvirtę ant lovos, sunkiai šnopuodami, grabinėja vienas kitam drabužius. Viskas atrodė kažkaip tobula, kažkaip nuostabu. Jis pakėlė klūpančią Doloresą, girdėjo, kaip Reičelė ir Ledisas dulkinasi kaip išprotėję, pabučiavo savo žmoną, uždėjo ranką jai ant skylės pilve, ji pasakė „ačiū”, tuomet jis įslydo į ją iš užpakalio nustumdamas nuo virtuvės stalo rąstgalius. Viršininkas ir jo žmonės pilstė ruginukę, kurią atnešė Ledisas. Viršininkas pritariamai mirktelėjo dėl dulkinimo technikos, pakėlė stiklą į jo sveikatą ir pasakė savo vyrams:

— Šitas yra baltasis nigeris su dideliu peniu. Jei jį pamatysite, šaukite pirmi. Girdite mane? Nedvejokite nė sekundės. Jei šis vyras paspruks iš salos, visi būsime be ceremonijų išraukti, ponai.

Tedis nusimetė paltą ir prišliaužė prie urvo krašto.

Kalėjimo viršininkas su vyrais vaikštinėjo ant keteros tiesiai virš jo. Saulė jau buvo patekėjusi. Klykavo kirai.

Tedis žvilgtelėjo į laikrodį: rodė aštuonias ryto.

— Nerizikuokite, — šūkavo viršininkas.

— Šis žmogus gerai pasiruošęs kovai, išbandytas ir užsigrūdinęs. Jis yra gavęs Raudonosios Širdies ir Ąžuolo Lapo apdovanojimus. Plikomis rankomis yra nužudęs du vyrus Sicilijoje.

Tedis suprato, kad toji informacija paimta iš jo asmens bylos. Bet kaip, po velnių, jie gavo jo asmens bylą?

— Jis puikiai valdo peilį ir ypač gerai kaunasi durtynėse. Per arti prie jo neprieikit. Pasitaikius progai nudėkit jį kaip dvikojį šunį.

Nepaisydamas dabartinės padėties, Tedis nusišypsojo. Kiek dar kartų viršininko vyrai buvo girdėję tokį palyginimą — dvikojis šuo?

Trys sargybiniai nusileido virvėmis mažesniosios uolos pusėje, Tedis atsitraukė nuo krašto ir stebėjo, kaip jie nueina į paplūdimį. Po keleto minučių jie užkopė atgal ir Tedis išgirdo vieną jų sakant:

— Jo ten nėra, sere.

Jis klausėsi, kaip vyrai naršo kyšulio ir kelio prieigas, paskui jie nuėjo. Prieš išlįsdamas iš urvo Tedis, vis įsiklausydamas, ar niekas negrįžta, pralaukė gerą valandą. Taip suteikė paieškos grupei daugiau laiko, nes norėjo būti tikras, kad į juos neatsitrenks.

Kai jis pasiekė kelią, jau buvo dvidešimt po devintos. Pasuko į vakarus, stengdamasis eiti kuo greičiau, bet vis dar klausydamasis, ar niekas neateina iš priekio ar iš užnugario.

Trėjaus orų prognozė pasirodė teisinga. Buvo karšta kaip pragare. Tedis nusivilko švarką ir persimetė per ranką. Atsilaisvino kaklaraištį ir, nusitraukęs per galvą, susikišo į kišenę.

Burna buvo išdžiūvusi kaip akmens druska, o akys perštėjo nuo prakaito.

Sapne jis vėl regėjo Čaką, besivelkantį paltą, ir tas vaizdas sukrėtė labiau negu tas, kur Ledisas glamonėjo Doloresą.

Kol nepasirodė Ledisas su Reičele, visi to sapno dalyviai buvo mirę. Išskyrus Čaką. Bet jis nusikabino paltą nuo tos pačios kabyklos ir išėjo kartu su visais. Tedžiui nepatiko numanoma sapno reikšmė. Jei jie užklupo Čaką ant kyšulio, tikriausiai išvilko jį iš ten, kol Tedis kopė atgal iš to lauko. Tas, kas prie jo prisėlino, buvo labai gerai pasirengęs, jei Čakas nesugebėjo nė cyptelėti.

Koks galingas turėtų būti tas, kuris sugeba pradanginti ne vieną, o net du JAV maršalus?

Nepaprastai galingas.

Buvo įmanoma suplanuoti iš Tedžio padaryti beprotį, bet Čakui toks dalykas netiko. Niekas nebūtų patikėjęs, kad du maršalai tuo pat metu per keturias dienas neteko proto. Todėl Čakui reikėjo sugalvoti nelaimingą atsitikimą. Gal žūtį per uraganą. Tiesą sakant, jei jie tikrai tokie protingi — bent jau tokie atrodė — tuomet Čako mirtį galėtų pateikti kaip įvykį, nulėmusį Tedžio apsisprendimą negrįžti.

Mintis pasirodė neabejotinai harmoninga.

Jei Tedžiui nepavyktų ištrūkti iš salos, departamentas niekuomet nepatikės tokiu pasakojimu, kad ir koks logiškas jis beatrodytų, nepasiuntęs kitų maršalų pamatyti viską savo akimis.

Ir ką jie rastų?

Tedis pažvelgė į virpančius riešus ir nykščius. Darėsi vis blogiau. Smegenys nė kiek neprašviesėjo net pamiegojus. Jautėsi sutrikęs, liežuvis vėlėsi. Jei per tą laiką, kol policijos departamentas sugalvos atsiųsti čia vyrų, vaistai jau bus pradėję veikti, atvykę jie tikriausiai ras Tedį besiseilėjantį į chalatą ir prisikakojusį. Taigi Ašeklifo pateiktą tiesą tektų pripažinti.

Tedis išgirdo kelto sireną ir užlipęs ant kalvos kaip tik spėjo pamatyti, kaip keltas pasisuko ir ėmė atbulas švartuotis prie doko. Tedis paspartino žingsnį ir po dešimties minučių pro medžius išvydo Kolio tiudoriškos išvaizdos pastato užpakalinę pusę.

Pasukęs iš kelio į giraitę, klausydamasis, kaip vyrai iškrauna keltą, girdėjo mėtomų ant doko dėžių dunksėjimą, vežimėlių žvangėjimą, žingsnių, minančių medines lentas, garsą. Priėjęs paskutinę medžių eilę ant doko pamatė keletą sanitarų ir du kelto locmanus, atsišliejusius į laivagalį, taip pat daugybę sargybinių su šautuvais prie klubų, pasisukusių į giraitę, akimis tyrinėjančių medžius ir sodą, vedantį į Ašeklifą.

Baigę krauti krovinį sanitarai nusistūmė vežimėlius atgal per doką, o sargybiniai liko. Tedis susivokė, jog vienintelis jų darbas šįryt — saugoti, kad jis nepasiektų to prakeikto kelto.

Lėtai ropodamas per giraitę jis pasiekė Kolio namą. Viršutiniame aukšte buvo girdėti vyrų balsai, vienas vyras stovėjo ant stogo šlaito nugara į Tedį. Prie vakarinės namo pusės prišlietoje pastogėje Tedis pamatė automobilį. Keturiasdešimt septintųjų Buick Roadmaster. Kaštoninės spalvos, balta oda aptrauktu vidumi. Tik praūžus uraganui, jau kitą dieną buvo išvaškuotas ir nublizgintas. Mylimas automobilis.

Tedis atidaręs vairuotojo dureles užuodė odos kvapą, tarsi tik vakar buvo aptraukta. Atidaręs daiktadėžę rado joje keletą degtukų dėžučių ir visas pasiėmė.

Išsiėmė iš kišenės kaklaraištį, ant žemės susirado nedidelį akmenuką, aprišo jį plonesniuoju kaklaraiščio galu. Pakėlęs numerio lentelę atsuko kuro bako dangtelį, įkišo per vamzdį į baką akmenį, aprištą kaklaraiščiu, — paliko kyšoti storąjį gėlėto kaklaraiščio galą, kuris atrodė lyg kabantis ant vyriškio kaklo.

Tedis prisiminė, kaip Doloresa, sėdėdama jam ant kelių, padovanojo tą kaklaraištį.

— Atleisk, mieloji, — sušnabždėjo jis. — Mėgau jį, nes tu padovanojai. Bet tiesa ta, kad jis yra tik bjaurus sumautas kaklaraištis.

Pakėlęs akis į dangų Tedis šyptelėjo atsiprašydamas jos, paskui vienu brūkštelėjimu uždegęs krūvelę degtukų, kaklaraištį padegė.

Tada pasileido bėgti kaip išprotėjęs.

Kai perbėgo pusę giraitės, mašina sprogo. Išgirdęs vyrų riksmus jis atsisuko, pro medžius pamatė kamuoliais besiverčiančias liepsnas, tada pasigirdo keletas mažesnių sprogimų, tarsi sproginėtų fejerverkai, ir dūžtančių langų garsas.

Pasiekęs giraitės pakraštį, susuko į gniužulą savo kostiuminį švarką ir pakišo po keliais akmenimis. Pažvelgęs į sargybinius ir keltininkus, bėgančius taku prie Kolio namo, suprato, kad jei nori tai padaryti, turi veikti tučtuojau, nėra laiko permąstyti sumanymą. Ir gerai, nes, jei būtų bent kiek susimąstęs apie savo ketinimus, būtų niekada to nepadaręs.

Išėjęs iš giraitės nubėgo pakrante ir prie pat doko, kur bet kuriuo momentu bet kas, bėgantis atgal į keltą, jį galėjo demaskuoti, staigiai metėsi kairėn ir įbrido į vandenį. Jėzau, vanduo buvo ledinis. Tedis vylėsi, jog dienos karštis buvo nors truputį jį įšildęs, tačiau šaltis krėtė kūną kaip elektros srovė ir gniaužė kvapą. Bet Tedis yrėsi tolyn stengdamasis negalvoti apie tai, kas plaukiojo šalia jo vandenyje — unguriai ar medūzos, taip pat krabai ir rykliai — galbūt. Skamba absurdiškai, bet Tedis žinojo, kad rykliai puola žmones apytikriai trys pėdos po vandeniu, maždaug tokiame gylyje jis dabar ir ėjo, vanduo siekė juosmenį ir vis gilėjo. Tedis girdėjo šūksnius, sklindančius iš Kolio namų. Nekreipdamas dėmesio į kaip kūjis besidaužančią širdį, nėrė po vandeniu.

Vos žemiau savęs išvydo plaukiančią atmerktomis, nuolankiai žvelgiančiomis akimis sapnuose regėtą mergaitę.

Tedis papurtė galvą ir ji išnyko. Priešais jis pamatė kilį ir storą juodą juostą, vilnijančią žaliame vandenyje. Priplaukęs sugriebė ją rankomis. Laikydamasis už juostos stūmėsi į priekį, kol apiplaukė keltą iš kitos pusės, tuomet prisivertė lėtai išnirti iš vandens, iškišo tik galvą. Iškvėpęs pajuto ant veido saulės šilumą, tada, stengdamasis nežiūrėti į gelmėje tabaluojančias savo kojas, vėl įkvėpė, pro kojas plaukė kažkoks padaras. Matyt, smalsaudamas, kas čia per daiktas, priplaukė pauostyti…

Kopėtėlės kabojo ten pat, kur jis ir prisiminė jas kabojus — tiesiai priešais jį, sugriebė ranka už trečio skersinio ir pasikabino ant jo. Išgirdo parbėgančius į doką vyrus, jų sunkius žingsnius ant lentų, paskui išgirdo šaukiantį viršininką:

— Apieškokit laivą.

— Sere, bet mes tik…

— Jūs palikote postą ir dabar dar ginčijatės?

— Ne, sere. Atsiprašau, sere.

Kai keletas vyrų sulipo į keltą, kopėčios šiek tiek paniro.

Tedis girdėjo, kaip vyrai vaikšto po laivą, atidarinėja duris ir stumdo baldus. Kažkas praslydo jo šlaunimis — lyg kažkieno ranka. Tedis sugriežė dantimis ir smarkiau suspaudė kopėčias, stengėsi apie nieką negalvoti, nes visai nenorėjo įsivaizduoti, kaip tas kažkas atrodo. Kas ten bebūtų, jis nuplaukė, ir Tedis lengviau atsikvėpė.

— Mano mašina! Jis susprogdino mano mašiną, — Kolis rėkė susierzinęs, sunkiai šnopuodamas.

Viršininkas tarė:

— Viskas nuėjo per toli, daktare.

— Sutarėme, jog sprendimą priimsiu aš.

— Jei šiam žmogui pavyks ištrūkti iš salos…

— Jis nepaspruks iš salos.

— Esu tikras, kad nesitikėjai, jog jis supleškins tavo ratus. Kad išvengtume didesnių nuostolių, turime tuoj pat nutraukti šią operaciją.

— Per daug sunkiai dirbau, kad dabar pasiduočiau.

Viršininkas pakėlė balsą:

— Jei tas vyras paspruks iš salos, būsime sužlugdyti.

Kolis taip pat pakėlė balsą:

— Jis niekur nedings iš šios prakeiktos salos!

Beveik ištisą minutę abu tylėjo. Tedis girdėjo juos vaikštant po doką.

— Puiku, daktare. Bet keltas lieka. Neišplauks iš doko, kol mes jo nerasime.

Tedis kabojo jausdamas, kaip nuo šalčio ima gelti pėdas.

Kolis svarstė:

— Bostonas iš mūsų pareikalaus pasiaiškinti dėl kelto.

Tedis užčiaupė burną, kol dar nepradėjo kalenti dantimis.

— Tai ir pasiaiškinkite. Bet keltas niekur neplauks.

Kažkas bakstelėjo Tedžiui į kairiąją koją.

— Gerai, viršininke.

Tas kažkas vėl bakstelėjo ir Tedis spyrė atgal. Jam pasirodė, kad spyrio sukeltas pliaukštelėjimas perskrodė orą tarsi šautuvo šūvis.

Laivagalyje pasigirdo žingsniai.

— Čia jo nėra, sere. Patikrinome visur.

— Tai kur jis pasidėjo? — burbtelėjo viršininkas. — Kas nors žinote?

— Velnias!

— Taip, daktare?

— Jis nuėjo į švyturį.

— Tokia mintis ir man atėjo į galvą.

— Pasirūpinsiu tuo.

— Pasiimkite keletą vyrų.

— Pasakiau, kad tuo pasirūpinsiu. Ten irgi turime vyrų.

— Nepakankamai.

— Juk pasakiau — pasirūpinsiu.

Tedis išgirdo, kaip Kolio batai nukaukšėjo per doką ir nuslopo užlipę ant smėlio.

— Švytury jis ar ne švytury, keltas niekur neplauks, — paliepė viršininkas savo vyrams: — Paimkite užvedimo raktelius iš laivavedžio ir atneškite man.

***

Didžiąją dalį atstumo Tedis plaukė. Palikęs keltą plaukė kranto link, kol pasiekė smėlėtą dugną.

Tol slinko palei krantą, kol pakankamai nutolo, kad iškištų galvą iš vandens ir surizikuotų atsigręžti. Kai sargybiniai ratu ėmė supti doką, jis jau buvo nutolęs per kelis šimtus jardų. Vėl paniręs po vandeniu slinko toliau, plaukti nedrįso, nes bijojo, kad plaukimas laisvu stiliumi ar net šuniuku gali sukelti teškenimą. Netrukus pasiekė įlankėlę, prislinkęs prie kranto išlipo ant smėlio ir drebėdamas nuo šalčio atsisėdo saulės atokaitoje. Tedis ėjo krantu tol, kol kelią pastojo uolienų atodanga, tada vėl įsibrido į vandenį, surišęs į krūvą batus ir pasikabinęs ant kaklo, nuplaukė įsivaizduodamas, kad kažkur šio vandenyno dugne trūnija jo tėvo kaulai, įsivaizdavo ryklius, jų pelekus ir didžiules uodegas, barakudas su baltų dantų eilėmis. Žinojo, kad visa tai ištvers, nes privalo ištverti, vanduo stingdė kūną, bet jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik plaukti toliau. Galbūt po poros dienų jam teks dar kartą plaukti, kai prie pietinio salos galo priplauks Betsy Ross, kad išmestų ten savo grobį. Tedis suvokė, kad vienintelis būdas įveikti baimę yra susidurti su ja. Tą suprato dar kariaudamas.

Bet jeigu ir taip, jei tik galėtų, daugiau niekada jokiomis aplinkybėmis nebelįstų į vandenyną. Jis jautė, kaip vandenynas jį stebi ir liečia. Jautė, koks jis senas, daug senesnis už dievus ir daug daugiau pareikalavęs aukų.

Švyturį pamatė maždaug apie pirmą valandą. Taip spėjo, nes laikrodį buvo palikęs švarke, bet, sprendžiant pagal saulę, maždaug tiek ir rodė. Stačios uolos papėdėje išlipo į krantą, atsigulęs priešais uolą šildėsi saulėje, kol nustojo drebėti ir oda tapo nebe tokia pamėlusi.

Jei Čakas yra ten, nesvarbu, kokios būklės, Tedis buvo pasiryžęs jį iš ten ištraukti. Gyvo ar mirusio nepaliks.

Tuomet tu mirsi.

Tai Doloresos balsas, ir jis suprato, jog ji teisi. Jei jam reikėtų laukti dar dvi dienas, kol atplauks Betsy Ross, nors jis ir būtų visiškai tam pasirengęs kartu su gyvu ir sveiku Čaku, jiems vis tiek niekada nepavyktų. Juos sumedžiotų…

Tedis nusišypsojo.

… kaip dvikojus šunis.

Negaliu jo palikti, — pasakė jis Doloresai. Negaliu. Nebent nerasčiau. Bet jis — mano partneris.

Bet tu ką tik su juo susipažinai.

Vis tiek jis mano partneris. Jei jis ten, jei jį ten muša, laiko prieš jo valią, turiu jį ištraukti.

Net jei mirsi?

Net jei mirsiu.

Tuomet tikiuosi, kad jo ten nėra.

Jis nulipo nuo uolos ir nuėjo smėlėtu kriauklelių taku, vinguriuojančiu tarp jūržolių. Kilo mintis, kad Kolis galbūt klydo sakydamas, jog jis linkęs į savižudybę. Labiau tai panėšėjo į norą numirti. Metų metus jis nesugebėjo sugalvoti priežasties, dėl ko verta gyventi, tas tiesa. Bet taip pat negalėjo sugalvoti, kodėl turėtų mirti. Pakelti prieš save ranką? Net ir vienišiausiomis naktimis jam atrodė, jog tai niekingas pasirinkimas. Keblus. Silpnavališkas.

Bet…

Staiga priešais išdygo sargybinis. Nustebo Tedžio pasirodymu taip pat, kaip ir Tedis jo pasirodymu. Sargybinio kelnių klynas vis dar žiojėjo neužsegtas, šautuvas kabojo jam už nugaros. Jis ėmė segtis klyną, bet apsigalvojo, per tą laiką Tedis suspaudė delnu jam Adomo obuolį. Sargybinis griebėsi už gerklės, Tedis spyrė jam į nugarą. Sargybiniui nugriuvus Tedis išsitiesė ir spyrė jam į dešinę ausį, vyriškio akys susiaurėjo, o burna prasižiojo.

Tedis pasilenkė, nutraukė nuo peties šautuvo dirželį ir ištraukė iš po jo kūno šautuvą. Vyrukas kvėpavo. Taigi jis jo nenužudė.

Dabar jis turėjo šautuvą.

***

Panaudojo jį prieš kitą sargybinį, tą, kuris budėjo priešais tvorą. Nuginklavo jį, vaiką, beveik kūdikį, tuomet sargybinis paklausė:

— Ar tu mane užmuši?

— Jėzau, vaike, ne, — sušuko Tedis ir taukštelėjo šautuvo buože vaikinukui į smilkinį.

***

Aptvare stovėjo nedidelis barakas, Tedis jį patikrino pirmiausiai, aptiko keletą gultų, erotinių žurnalų, šaltos kavos puodelį, porą sargybinių uniformų, sukabintų ant duryse įkaltų kabliukų.

Išėjęs lauk pasuko į švyturį, šautuvu atidarė duris, bet pirmajame aukšte nieko nerado — tik drėgną ir šaltą cementinę patalpą žemėtomis sienomis ir spiralinius laiptus iš tokio paties akmens kaip ir sienos.

Tedis užkopė laiptais į kitą patalpą, kuri buvo tuščia kaip ir pirmoji, pagalvojo, kad kažkur čia turėtų būti rūsys ar kokia kita didelė patalpa, galbūt šiais koridoriais sujungta su kitais ligoninės pastatais. Kas žino, o gal čia tik paprasčiausias švyturys.

Viršuje išgirdo lyg kažkokį girgždesį, grįžęs prie laiptų palypėjo jais dar vieną aukštą ir atsidūrė priešais sunkias geležines duris, prispaudė prie jų šautuvo vamzdį ir pajuto, kaip jos ėmė vertis.

Vėl išgirdo tą girgždesį, užuodė cigaretės dūmą, išgirdo vandenyno ošimą ir pajuto vėjelio dvelksmą. Tedis suprato: jei viršininkas pakankamai gudrus ir kitoje durų pusėje pastatė sargybinius, tuomet Tedis taptų lavonu vos tik pravėręs duris.

Bėk, mielasis.

Negaliu.

Kodėl negali?

Nes viskas veda prie to.

Kas?

Visa tai. Viskas.

Nematau, kaip…

Tu. Aš. Ledisas. Čakas. Tas sumautas vargšelis Noisas. Viskas veda į tai. Nebent dabar viskas sustotų. Arba aš sustabdyčiau.

Prisimink jo rankas. Čako rankas. Ar nieko nematai?

Ne. Ko?

Jo rankų, Tedi. Jos jam netiko.

Tedis suprato, ką ji turėjo galvoje. Suprato, kad kažkas dėl Čako rankų buvo svarbu, bet ne tiek, kad jis toliau švaistytų laiką šioje laiptinėje galvodamas apie jas. Turiu įeiti pro tas duris dabar, brangioji.

Gerai. Būk atsargus.

Tedis pritūpė šalia durų iš kairės pusės. Laikydamas šautuvo buožę ties dešiniuoju krūtinkauliu, pasirėmė dešine ranka į grindis, kad išlaikytų pusiausvyrą, tada kaire koja spyrė į duris ir jos atsilapojo. Suklupęs ant kelių tarpdury užsimetė šautuvą ant peties ir atstatė vamzdį.

Į Kolį.

Jis sėdėjo už stalo nugara į mažą kvadratinį langelį, už kurio driekėsi sidabrinė vandenyno žydruma, kambaryje tvyrojo vandenyno kvapas, vėjelis taršė jo plaukus.

Kolis neatrodė nustebintas. Neatrodė išsiganęs. Jis pastukseno cigaretę į priešais gulinčios peleninės kraštą ir paklausė Tedžio:

— Kodėl tu visas šlapias, vaikeli?