6

Ji eina koridoriumi jo link. Doloresa, jos akyse žiba pykčio karatai. Iš kažkurios buto vietos, gal iš virtuvės, sklinda jausminga Bingo Krosbio melodija East Side of Heaven. Ji surinka:

— Jėzau, Tedi! Jėzau Kristau!

Rankoje ji laiko tuščią JTS Brown [* 10 metų Kentukio burbonas.] butelį. Jo išgertą butelį. Ir Tedis suvokia, kad ji rado vieną jo slėptuvių.

— Ar kada nors išsiblaivysi? Ar, po velnių, kada nors išsiblaivysi? Atsakyk man.

Bet Tedis nepajėgia. Nepajėgia kalbėti. Jis net nėra tikras, kur esąs. Jis mato ją, ji eina tuo ilgu koridoriumi prie jo, bet Tedis nemato savo fizinio kūno, netgi nejaučia jo. Toliau už Doloresos, kitame koridoriaus gale, kabo veidrodis, bet jame nematyti jo atvaizdo. Ji pasuka kairėn į svetainę, jos nugara apanglėjusi, truputį smilksta. Ji nebelaiko rankoje butelio, nežymios dūmų juostos vilnija iš jos plaukų.

Ji stabteli prie lango.

— O, žiūrėk, jie taip gražiai plūduriuoja.

Tedis atsistoja prie lango šalia jos. Ji jau nebesmilksta, ji kiaurai permirkusi. Tedis jau mato save, savo ranką, padėtą ant jos peties, pirštus, ties raktikauliu glamžančius suknelę.

Doloresa pasuka galvą ir pabučiuoja jam pirštus.

— Ką darai? — paklausia jis nelabai suprasdamas kodėl.

— Pažvelk į juos štai ten.

— Brangute, kodėl tu visa šlapia? — paklausia jis ir nenustemba, kad ji neatsako.

Vaizdas pro langą ne toks, kokio jis tikisi. Vaizdas visai ne toks, koks atsiverdavo iš jų buto Batonvude, šis vaizdas visai iš kitos vietos, iš namelio, kuriame jie kartą buvo apsistoję.

Štai ten matyti mažas tvenkinys su plaukiančiais mažučiais rąstgaliais, Tedis pastebi, kokie jie lygūs, beveik nepastebimi.

Mėnesienoje vanduo kai kuriose vietose ima virpėti ir balti.

— Graži pavėsinė, — sako ji, — tokia balta, galima užuosti šviežių dažų kvapą.

— Graži.

— Taigi, — taria Doloresa.

— Daug žmonių užmušei karo metais.

— Kodėl geri.

— Gal.

— Ji čia.

— Reičelė?

Doloresa linkteli.

— Ji niekada nebuvo išėjusi. Tu beveik išsprendei. Beveik.

— Ketverto dėsnį.

— Tai kodas.

— Tikrai, bet kam jis?

— Ji čia. Tu negali išvykti.

Tedis apkabina ją rankomis iš nugaros, įsikniaubia veidu į kaklą.

— Nesiruošiu išvykti. Aš tave myliu. Labai myliu.

Jos pilvas prakiūra ir skystis ima tekėti jo rankomis.

— Mano kaulai dūla karste, Tedi.

— Ne.

— Taip. Privalai pabusti.

— Bet tu juk čia.

— Ne. Turi su tuo susitaikyti. Ji čia. Tu čia. Jis irgi čia. Suskaičiuok lovas. Jis yra čia.

— Kas?

— Ledisas.

Išgirdus šį vardą, jo kūnas pašiurpsta.

— Ne.

— Taip. — Ji pakelia galvą, pažvelgia į jį. — Turėjai žinoti.

— Neturėjau.

— Taip, turėjai. Tu negali išvykti.

— Tu visą laiką įsitempusi.

Jis masažuoja moteriai pečius, ji nustebusi švelniai sudejuoja, ir jam pasistoja.

— Aš jau neįsitempusi, — taria ji. — Aš namie.

— Čia ne namai, — prieštarauja jis.

— Žinoma, kad namai. Mano namai. Ji čia. Jis čia.

— Ledisas.

— Ledisas, — pakartoja ji, paskui taria: — Man reikia eiti.

— Ne, — pravirksta jis, — ne, pasilik.

— O Dieve. — Ji pasilenkia prie jo. — Leisk man eiti. Leisk man eiti.

— Neišeik. — Ašaros teka jo kūnu ir susilieja su skysčiu iš jos pilvo. — Noriu dar nors truputėlį tave palaikyti. Dar truputėlį. Prašau.

Ji išleidžia kažkokį garsą — pusiau atodūsį, pusiau riksmą, tokį draskantį ir gražų, kylantį iš kančios. Ji pabučiuoja jam krumplius.

— Gerai. Apkabink taip stipriai, kaip tik pajėgi.

Jis apkabina žmoną. Vis laiko apglėbęs ir laiko.

***

Penktą ryto, kaip iš kibiro pliaupiant lietui, Tedis nulipo nuo viršutinio gulto ir iš apsiausto išsitraukė užrašų knygelę. Atsisėdo prie stalo, prie kurio lošė pokerį, ir atsivertė tą puslapį, kuriame aprašė Reičelės Solando ketverto dėsnį.

Trejus ir Bibis tebeknarkė taip pat garsiai kaip šniokščiantis lietus. Čakas miegojo tyliai ant pilvo, vieną ranką pasikišęs po ausimi, tarsi ranka ir ausis būtų norėjusios pasidalinti paslaptimis.

Tedis apžvelgė puslapį. Būtų visai paprasta, jei mokėtum perskaityti. Vaikiškas kodas, tikrai. Bet vis dėlto kodas. Tedis vargo iki šešių ryto, kol jį iššifravo.

Pakėlęs galvą pamatė Čaką, ranka parėmusį smakrą ir stebintį jį nuo apatinio gulto.

— Išvykstame, bose?

Tedis papurtė galvą.

— Tokiu sumautu oru ir nepavyktų, — pareiškė Trejus, lipdamas iš savo gulto ir atitraukdamas naktinę užuolaidą, atverdamas melsvai pilkos šviesos nutviekstą gamtovaizdį.

— Niekaip.

Sunku buvo išlaikyti tą sapną, jos kvapas išnyko kartu su prieblanda, su sausu Bibio kosuliu, triukšmingai besirąžančio Trėjaus žiovuliu.

Tedis vis klausdavo savęs, ir toli gražu ne pirmą kartą, kada ateis toji diena, kai ilgesys jį pribaigs. Jei tik galėtų sugrįžti į tą rytą, kai įvyko gaisras, ir susikeisti su ja kūnais, jis tą ir padarytų. Tai akivaizdu. Visuomet buvo akivaizdu. Bet metams bėgant Tedis ne mažiau, o vis labiau jos ilgėjosi, ilgesys jau buvo virtęs žaizda, kuri niekada neužsitrauks ir nenustos kraujuoti.

Laikiau ją glėby — norėjo apie tai pasakyti Čakui, Trėjui ir Bibiui. Aš ją laikiau, sklindant Bingo Krosbio melodijai iš virtuvės radijo, uodžiau jos, mūsų buto Batonvude, ežero, kur praleidome vasarą, jos lūpų, bučiuojančių man krumplius, kvapą.

Mes planavome kartu pasenti, Doloresa. Turėti vaikų. Vaikštinėti po senais medžiais. Norėjau stebėti, kaip atsiranda raukšlelės ant tavo kūno. Norėjau kartu numirti.

Ne taip. Ne taip.

Laikiau ją glėby, — jis norėjo pasakyti. Jei tikrai žinočiau, kad po mirties galėsiu ją vėl apkabinti, tikrai neužgaiščiau keldamas ginklą prie galvos.

Čakas spoksojo į jį laukdamas.

Tedis tarė:

— Aš iššifravau Reičelės kodą.

— A, — burbtelėjo Čakas, — ir viskas?