7

Dvi dienos po to, kai buvo aptikti sumaitoti Gustavo ir Eleonoros Ernstų lavonai, 8.15 Malkolmas Einslis atvažiavo į ŽS po susitikimo su seržantu Brumasteriu žmogžudystės vietoje. Deja, per tą laiką nieko naujo neišaiškėjo. Įlankos kyšulio gyventojai, apklausti apie nepažįstamuosius, pastaruoju metu matytus mikrorajone, sakė nepastebėję nė vieno.

Leitenantas Njuboldas ŽS laukė prie Einslio stalo. Parodęs ranka tarė:

— Kai kas tavęs laukia mano kabinete, Malkolmai. Verčiau paskubėk!

Netrukus iš ŽS viršininko tarpdurio Einslis pamatė Sintiją Ernst, sėdinčią Njuboldo kėdėje.

Su elegantiška policijos uniforma ji atrodė pritrenkiamai. Kokia ironija, pagalvojo Einslis, kad moters kūnas griežto kirpimo vyriškus drabužius gali padaryti tokius seksualius. Pagal užsakymą siūtas švarkas stačiais pečiais su auksiniais ąžuolo lapais atlapuose, rodančiais majoro laipsnį, tik pabrėžė tobulas jos figūros proporcijas. Tamsiai rudi plaukai, pagal statutą apkirpti keturi centimetrai virš apykaklės, rėmino blyškią kreminę odą ir skvarbias žalias akis. Einslis užuodė pažįstamus kvepalus ir staiga jį užliejo prisiminimai.

Sintija kitapus stalo įdėmiai skaitė kažkokį popieriaus lapą; dabar ji pakėlė akis.

— Užeikit, — tarė jokių jausmų neišduodančių veidu. — Uždarykit duris.

Vykdydamas paliepimą Einslis pastebėjo, kad jos akys paraudusios — tikriausiai verkė. Atsistojęs prie stalo jis pradėjo:

— Norėjau pasakyti, kad nuoširdžiai užjaučiu...

— Ačiū, — iškart pertraukė majore Ernst, paskui dalykišku tonu pridūrė: — Atėjau čia, nes turiu jums keletą klausimų, seržante.

— Pasistengsiu į juos atsakyti, — tokiu pačiu tonu atsakė jis.

Net dabar, nepaisant rodomo šaltumo, Sintija Ernst jaudino jį savo išvaizda ir balsu — jis dažnai tai patirdavo, kai juodu buvo meilužiai. Jam pasirodė, kad tas pašėlęs, kupinas erotikos epizodas įvyko kažin kada.

Jų romanas užsimezgė prieš penkerius metus, kai abu dirbo ŽS detektyvais. Trisdešimt trejų — trejais metais už jį jaunesnė — Sintija tada buvo graži ir geidžiama. Jis nusprendė, kad dabar ji dar patrauklesnė. Keisčiausia, kad jų santykiams po metų nutrūkus, tapusi atšiauriai jam šalta, jį gundė ir jaudino dar labiau negu anksčiau. Sintija spinduliavo seksualumą kaip švyturys — visuomet taip būdavo — ir Einslis susigėdo netgi šioje neromantiškoje aplinkoje pajutęs bundančią erekciją.

— Galit sėstis, — mostelėdama į kėdę priešais stalą nesišypsodama tarė jinai.

— Ačiū, majore, — nusišypsojęs pačiais lūpų kampučiais atsakė Einslis.

Jis atsisėdo suvokęs, kad Sintijai užteko kelių trumpų frazių, norint parodyti, jog jų santykius dabar lemia vien laipsniai — jos dabar gerokai aukštesnis už jo. Nieko nepadarysi. Jis guodėsi, kad žinoti savo padėtį — irgi neblogai. Tik apgailestavo, kad jinai neleido pareikšti nuoširdžios užuojautos dėl šiurpios tėvų mirties. Sintija vėl nusuko akis į popieriaus lapą, kurį skaitė jam įeinant, paskui neskubėdama padėjo popierių ant stalo ir pažvelgė į jį.

— Kaip suprantu, jūs vadovaujat mano tėvų žmogžudystės tyrimui.

— Taip.

Jis pradėjo aiškinti apie ypatingosios paskirties būrį ir kam jis sukurtas, bet jinai pertraukė:

— Visa tai žinau.

Einslis nutilo ir ėmė laukti, spėliodamas, ko siekia Sintija. Abejonių nekėlė viena: ji didžiai ir nuoširdžiai sielvartauja — apie tai bylojo paraudusios akys. Be to, jis žinojo, kad Gustavą ir Eleonorą Ernstus su vienturte dukra Sintija siejo nepaprastai glaudus ryšys.

Kitokiomis aplinkybėmis Einslis būtų ją apkabinęs ar bent jau palietęs jos ranką, bet dabar žinojo negalįs taip pasielgti. Ne vien todėl, kad jų keliai išsiskyrė prieš ketverius metus. Jis neabejojo, kad Sintija bemat atsitvers neįveikiamu apsauginiu barjeru — taip nutikdavo labai dažnai — užgniauždama viską asmeniška ir virsdama nekantria, ryžtinga profesionale, kokią jis puikiai pažinojo.

Kol Einslis dirbo su Sintija, ji rodė ir ne tokių patrauklių savybių. Per savo beatodairišką tiesmukumą atsisakydavo subtilesnių veiklos metodų, nors kartais detektyvo darbe jie labai praversdavo. Tirdama bylas dažniausiai pasirinkdavo trumpiausią kelią, nors kartais dėl to tekdavo peržengti teisėtumo ribą: sudarinėdavo sandėrius su nusikaltėliais, kai tie jau būdavo susitarę su prokuroru prisipažinti dėl menkesnių kaltinimų mainais už švelnesnį nuosprendį, arba pakišdavo įkalčius, kad „įrodytų“ kokį nusikaltimą. Būdamas ŽS vyresniuoju, Einslis retkarčiais suabejodavo Sintijos metodų teisėtumu, bet negalėjo priekaištauti dėl rezultatų, nes jie teigiamai atsiliepdavo ir jam pačiam.

Buvo ir kitokia Sintija: visiškai pamiršusi darbą, artima, nerūpestinga, pašėlusiai geidulinga — tokios jis nebepamatys nei šiandien, nei dar kada nors. Jis nuvijo tą mintį į šalį.

Sintija palinko virš stalo ir tarė:

— Kalbėkit apie reikalą. Noriu išgirsti, ką jūs iš tikrųjų darote. Tik nieko nenutylėkit.

Einsliui dingtelėjo, kad ši scena tarsi pakartoja daugybę praeities akimirkų.

Sintija Ernst pradėjo dirbti Majamio policijoje būdama dvidešimt septynerių, metais anksčiau už Malkolmą Einslį. Ji sparčiai darė karjerą — pasak kai kurių, todėl, kad jos tėvas buvo aukštas miesto šulas. Giminystė, aišku, jai nepakenkė, kaip ir tas faktas, kad tautinių mažumų atstovams ir moterims tuo metu buvo teikiamos privilegijos. Tačiau tikroji priežastis, nulėmusi Sintijos sėkmę, — tai pripažino visi, gerai ją pažinoję, — buvo jos įgimti gabumai ir ambicingumas bei ištvermė — ji galėdavo sunkiai dirbti tiek, kiek reikėjo.

Nuo pat pradžių, per privalomus dešimties savaičių kursus policijos akademijoje, Sintija pranoko visus. Sprendžiant užduotis, parodė turinti talpią atmintį ir greitą mąstymą. Ji pasirodė esanti puiki šaulė; šaudymo instruktorius apibūdino ją kaip „neregėtai gabią“. Per keturias savaites ji išmoko žaibiškai išnarstyti ir sunarstyti pistoletą, o šaudyti ėmė kaip tikra snaiperė — nė karto nesurinko mažiau kaip 298 taškus iš 300.

Baigusi akademijos kursus, Sintija įrodė esanti labai kompetentinga policijos pareigūnė. Viršininkai ėmėją vertinti už iniciatyvumą, sumanumą ir gebėjimą greitai spręsti — pastaroji savybė, retai būdinga moterims, įstatymų sergėtojui itin svarbi. Dėl visų šių gabumų ir mokėjimo atkreipti į save dėmesį, vos dvejus metus išdirbusi uniformuota patrule, Sintija buvo perkelta į ŽS. Ten jai sekėsi nė kiek ne blogiau. Dirbdama ŽS, ji susipažino su kitu detektyvu Malkolmu Einsliu, kuris vis labiau garsėjo kaip puikus seklys.

Sintiją kartu su Einsliu paskyrė į ŽS komandą, tuo metu vadovaujamą policijos veterano detektyvo seržanto Felikso Fosterio. Netrukus po Sintijos paskyrimo Fosterį paaukštino leitenantu ir perkėlė į kitą skyrių; jo vietą užėmė į seržantus pakeltas Einslis.

Tačiau dar anksčiau Einslis su Sintija dirbo drauge ir pajuto abipusę simpatiją; tas jausmas trumpai rusenęs netikėtai suliepsnojo.

Sintija vadovavo trigubos žmogžudystės tyrimui, Einslis kartais jai talkino. Tikrindami gautą informaciją, jie dviem dienoms nuskrido į Atlantą. Po pirmos alinančios, bet sėkmingos dienos, kai pajuto iš tikrųjų aptikę žudiko pėdsakus, jie apsistojo motelyje miesto pakraštyje.

Vakarieniaujant nedideliame, bet stebėtinai gerame restorane, Einslis žvilgtelėjo į kitapus stalo sėdinčią Sintiją ir nujausdamas, kas bus toliau, paklausė:

— Ar labai pavargai?

— Velniškai, — atsakė jinai ir palietusi jo ranką pridūrė: — Tačiau ne tiek, kad atsisakyčiau to, ko mudu su tavim labiausiai norim — žinoma, ne deserto.

Grįžtant automobiliu į motelį, Sintija priėjo pasilenkė ir liežuviu perbraukė ausį.

— Aš negaliu ilgiau laukti, — atsiduso ji. — O tu? — paskui ėmė audrinti jį ranka taip, kad jis ėmė inkšti ir vos nepaleido vairo.

Prie savo numerio durų jis pasilenkęs švelniai ją pabučiavo.

— Kaip suprantu, nori užeiti?

— Nė kiek ne mažiau, negu tu nori, kad užeičiau, — žaismingai atsakė jinai.

Einsliui to ir reikėjo. Jis pravėrė duris ir stumtelėjo ją vidun. Durys užsitrenkė. Tamsiame kambaryje jis prirėmė ją veidu prie sienos ir visu svoriu prisiglaudė. Jis pajuto, kad ji ima tankiau alsuoti, o jos kūnas iš nekantrumo tvinksėte tvinksi. Alsuodamas jai į plaukus, bučiuodamas kaklą, Einslis perbraukė ranka juosmenį, paskui įkišo ją į kelnaites.

— O Dieve, — sušnabždėjo Sintija. — Noriu tavęs dabar pat.

— Ša, — tarė Einslis; sudrėkęs jo pirštas varė Sintiją iš proto. — Nieko nesakyk — nė žodžio.

Tuomet ji atsisuko — greitai, neperspėjusi, — tad dabar stovėjo veidu į jį, bet vis dar priplota prie sienos.

— Eik velniop, seržante, — tarė ji gaudydama kvapą, paskui apipylė jį bučiniais.

Kol vadavosi iš drabužių, bučiniai tapo aistringesni.

— Tu graži, — keletą kartų suniurnėjo Einslis. — Dievuliau, kokia tu graži!

Galop Sintija parvertė jį ant lovos ir užšliaužė ant viršaus.

— Man reikia tavęs dabar, mano meile. Žiūrėk, kad man nebereikėtų laukti nė sekundės.

Paskui jie pailsėjo, tada vėl pasimylėjo ir taip — visą naktį. Minčių maišalynėje Malkolmas vis dėlto susivokė, kad Sintija ėmėsi vadovauti jų glamonėms, ir nustebo neprieštaraująs, kad jinai jį užvaldė, daro su juo, ką nori.

Per ateinančius mėnesius Malkolmas buvo paaukštintas vyresniuoju detektyvu ir gavo seržanto laipsnį, tad galėjo taip patvarkyti budėjimo grafikus, kad juodu su Sintija dažnai būtų drauge ir Majamyje, ir retkarčiais — parą ar ilgiau — kitur. Šiaip ar taip, jų romanas tęsėsi.

Draskomas kažko panašaus į kaltę Einslis dažnai sau primindavo, kad yra vedęs Kareną. Bet pašėlęs Sintijos geismas ir neapsakomas malonumas, kurį patirdavo ją patenkinęs, rodės, užtemdo viską.

Kaip ir pirmosios jų glamonės, visos paskesnės prasidėdavo ilgu, nesibaigiančiu bučiniu nusirenginėjant. Bėgo laikas, o stebuklingasis įkvepiantis jų žaidimas vis nesibaigė.

Kartą šitaip nusimetant drabužius Einslis pastebėjo, kad dėkle ant kulkšnies Sintija nešiojasi antrą pistoletą — kaip ir visos detektyvės, pasiimdavo jį į budėjimus. Juodu su Einsliu turėjo įprastus policijos ginklus — automatinį Gloko pistoletą su penkiolikos 9 mm kulkų tuščiaviduriais galais apkaba. Tačiau šį mažą penkių šovinių smitą ir vesoną Sintija nusipirko pati.

— Juo ginsiuos, jei mane užpultų kas kitas, o ne tu, brangusis, — suniurnėjo ji, paskui įkišusi liežuvio galiuką jam į ausį pridūrė: — Dabar man rūpi vien tavasis pistoletas.

Policijos pareigūnai turėjo teisę nešiotis antrą pistoletą su sąlyga, kad jis registruotas ir kad savininkas išmoko juo naudotis šaudykloje. Sintija abu šiuos reikalavimus įvykdė.

Malkolmas Einslis su dėkingumu prisimins, kaip ji panaudos tą antrąjį ginklą.

Sintija Ernst su Einsliu tyrė painų nusikaltimą, ji — kaip vyriausioji detektyve, jis — kaip komandos vadovas. Vienas Majamio banko tarnautojas buvo įtariamas matęs žmogžudystę, bet apie ją nepranešęs. Sintija su Einsliu kartu nuvažiavo į tą didelį banką Majamio centre apklausti to potencialaus liudytojo ir įėję į vidų pamatė, kad vyksta apiplėšimas.

Buvo beveik vidurdienis, tad banke žmonių netrūko. Vos prieš tris minutes plėšikas — aukštas, raumeningas baltaodis, ginkluotas lengvuoju „Uzi“ kulkosvaidžiu, priėjo prie kasininkės ir įsakė jai sudėti visus pinigus iš kasos į drobinį maišą, kurį stumtelėjo prie jos. Mažai kas suprato, kas dedasi, kol banko apsaugininkas vyriškį pastebėjo ir puolė į priekį. Išsitraukęs pistoletą, apsaugininkas sušuko:

— Ei, tu — mesk ginklą!

Užuot paklusęs, plėšikas apsisuko ir paleido į apsaugininką seriją iš savo kulkosvaidžio. Apsaugininkas išgriuvo. Salėje kilo panika, pasigirdo šauksmai.

— Čia apiplėšimas! — suriko užpuolikas. — Nesijudinkit iš vietos, tada daugiau nė vienas nenukentės!

Tada jis pasilenkė, sugriebė kasininkę už kaklo ir persitempęs per stalą laikė prieš save viena ranka suėmęs už sprando. Per šitą sąmyšį, kai salėje staiga stojo tyla, į banką įėjo Sintija su Einsliu.

Einslis nedvejodamas įkišo ranką po švarku ir išsitraukė savo gloką. Laikydamas jį abiem rankomis, tvirtai įsirėmęs kojomis į grindis, jis nusitaikė į plėšiką ir garsiai sušuko:

— Aš policijos pareigūnas. Paleisk tą moterį. Padėk ginklą ant stalo ir pakelk rankas, jei ne — šausiu!

Tuo metu Sintija be jokių staigių judesių, kad nepatrauktų vyro dėmesio, nepastebimai pasitraukė į šalį. Rankose ji laikė mažytę, nekrintančių į akis rankinę.

Plėšikas smarkiau suspaudė kasininkei kaklą ir nutaikęs kulkosvaidį jai į galvą suriaumojo Einsliui:

— Tu mesk pistoletą, šūdžiau, kitaip ištaškysiu šitai šliundrai smegenis. Daryk, ką sakau! Mesk ginklą! Skaičiuoju iki dešimties. Vienas, du...

Kasininkė dusdama laibu balsu šūktelėjo:

— Prašau jūsų, darykit, ką jis liepia! Nenoriu... — plėšikas dar smarkiau suspaudė ranka kaklą ir jos žodžiai įstrigo gerklėje.

— Trys, keturi... — toliau skaičiavo užpuolikas.

— Dar kartą sakau: padėk tą prakeiktą ginklą ir pasiduok, — sušuko Einslis.

— Nemalk šūdo! Penki... šeši. Tu mesk tą supistą pistoletą, šikniau, arba po „dešimt“ nuknekcinsiu šitą kalę!

Sintija, pasitraukusi kiek į šalį, visiškai blaiviai svarstė, bandydama apskaičiuoti šaudymo kampus. Ji žinojo, kad Einslis bus atspėjęs, ką ji sumaniusi, ir stengiasi laimėti laiko, nors vilčių turėjo nedaug: plėšikas buvo nevykėlis; jis žinojo, kad pasprukti jam nepavyks, tad jam buvo į viską nusispjaut...

— Septyni, — tęsė jis.

Einslis nė nemanydamas mesti ginklą tebestovėjo pasirengęs šauti. Sintija žinojo, kad bendradarbis dabar visiškai pasikliauja ja. Banke tvyrojo mirtina tyla; visi stovėjo įsitempę, nė nekrusteldami. Per tą laiką kas nors tikriausiai jau įjungė begarsę signalizaciją, bet praeis dar kelios minutės, kol atvyks policininkai. Tačiau netgi tada jie nelabai ką galės padaryti.

Sintija matė, kad už plėšiko nėra nė vieno žmogaus. Šis stovėjo dabar beveik tiesiai veidu į ją, bet, matyt, visai jos nepastebėjo, nes jo dėmesys ir toliau buvo sutelktas į Einslį. Kasininkė, kuriai į galvą vis dar buvo nutaikytas kulkosvaidis, buvo pavojingai arti — per arti, kad būtų galima šauti nerizikuojant, bet kitos išeities neliko. Sintija galės paleisti tik vieną šūvį, todėl jis turi būti mirtinas...

— Aštuoni...

Vienu žaibišku judesiu Sintija pradarė tam tyčia pritaikytą rankinę — naują, labai parankų prie kulkšnies tvirtinamo dėklo pakaitalą. Nespėjus rankinei nukristi ant grindų, jos rankoje pakeltas jau žvilgėjo chromuotas mažasis smitas ir vesonas.

— Devyni...

Akimirksniu nusitaikiusi ji susikaupė ir nuspaudė gaiduką.

Driokstelėjus šūviui, visi atsigręžė į ją. Sintija nepaisė į ją įsmeigtų žvilgsnių — neatitraukė akių nuo smunkančio vyriškio, kuriam iš raudonos skylutės beveik pačiam kaktos vidury sunkėsi kraujas. Kasininkė paskubomis išsivadavo iš užpuoliko rankų ir pargriuvusi ant grindų ėmė raudoti.

Einslis vis dar laikydamas nutaikytą pistoletą priėjo prie plėšiko, atidžiai apžiūrėjo nebejudantį kūną ir tik tada paslėpė ginklą.

— Puikiai pasidarbavai, — tarė jis priėjusiai prie jo Sintijai. — Ačiū.

Žmonės salėje ėmė kalbėtis; galų gale susigaudę, kas įvyko, ėmė ploti, paskui tuoj pat valiuoti Sintijai. Ji šypsodama prisišliejo prie Malkolmo ir atsidususi iš palengvėjimo sušnabždėjo:

— Man regis, esi skolingas savaitę lovoje.

— Turėsime būti atsargūs, — linktelėjęs galvą atsakė Einslis. — Tu tapsi įžymybe.

Taip ir įvyko, nes per ateinančias kelias savaites žiniasklaida plačiai išgarsino Sintiją kaip didvyrę.

Ilgainiui prisimindamas savo romaną su Sintija Malkolmas Einslis svarstydavo, ar kartais nesutramdomas jo geismas nebuvo pavėluota reakcija į tuos ilgus metus, kuriuos jis kunigaudamas praleido laikydamasis žmogaus prigimčiai svetimo celibato. Šiaip ar taip, per tą laikotarpį, kurį mintyse jis vis dar vadindavo Sintijos metais, daugiausia dėmesio jis skyrė rafinuotiems kūniškiems malonumams.

Tuo metu jis retkarčiais savęs klausdavo: Ar turėtų mane graužti sąžinė? Bet paskui primindavo sau, kad tokie dalykai dėjosi prieš daugelį erų — na, kad ir maždaug 1000 metais pr. Kr. Jo, dar dvasininko, atmintyje (ar kada nors pavyks nuo jos išsisukti?) atgydavo Biblijos karalius Dovydas ir Samuelio antros knygos vienuoliktas skyrius:

Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži.2

Toji moteris, aišku, buvo Batšeba, žmona Ūrijos, kuris, pasak Senojo Testamento, buvo išsiųstas kautis į vieną iš Dievo karų.

Dovydas nusiuntė pasiuntinius ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis suėjo su ja... Moteris pastojo ir pasiuntė Dovydui žodį: „Esu nėščia“.

Dovydui nepasisekė: tada dar nebuvo išrasti prezervatyvai, kuriais naudojosi Einslis mylėdamasis su Sintija. Be to, Einsliui neteko varžytis su mylimosios vyru — kaip karaliui Dovydui su kariu Ūrija, kurį liepė pasiųsti į mirtį...

Keista, bet per laiką, praleistą su Sintija, Malkolmo Einslio meilė Karenai neišblėso. Atrodė, tartum jis gyventų du gyvenimus: saugų ir pastovų su šeima bei kitą — kupiną pašėlusių nuotykių. Einslis visuomet žinojo, kad pastarasis vieną dieną turės baigtis, nes niekad rimtai nesvarstė palikti Kareną ir daug džiaugsmo suteikiantį mažylį Džeisoną, kuriam tuo metu buvo vos treji.

Tuo metu Malkolmui kartais dingtelėdavo, ar Karena žino ar bent jau nujaučia apie jo romaną. Tikriausiai ne, nusprendė: būtų užtekę žodžio ar net žvilgsnio ir būtų išsidavusi — tada nors skradžiai prasmek.

Bėgant Sintijos metams, kai kurie meilužės būdo bruožai Einsliui ėmė nepatikti, o kartais vertė nesmagiai pasijusti kaip detektyvą. Jos nuotaikos nuolatos mainydavosi be jokios aiškios priežasties: nerūpestinga, karšta mylimoji staiga virsdavo bejausme, ledine nepažįstamąja. Tuomet Einslis sukdavo galvą, kas tarp jųdviejų įvyko, bet po kelių epizodų suprato, kad nieko neįvyko: tiesiog toks buvo Sintijos būdas ir kuo toliau, tuo labiau jis ryškėjo, o nuotaikos kaitaliojosi vis dažniau. Tas nuotaikų permainas Einslis dar galėjo pakęsti, bet jos darbo metodus sunkiau.

Visą darbo policijoje laikotarpį Einslis buvo įsitikinęs, kad privalo elgtis etiškai, net turėdamas reikalų su užkietėjusiais nusikaltėliais, kurie nepaisė jokios etikos. Retkarčiais Einslis sutikdavo su nedideliais kompromisais mainais už informaciją, bet šios ribos neperžengdavo. Tačiau kiti policijos darbuotojai manė kitaip ir sudarinėdavo su nusikaltėliais neteisėtus sandėrius, meluodavo duodami parodymus ar pakišdavo įkalčius, kai nematydavo kitų būdų jų rasti. Einslis nė už ką nesutikdavo su tokia taktika ir drausdavo ją bendradarbiams.

Sintija akivaizdžiai tokių skrupulų neturėjo. Kaip jos viršininkas, Einslis įtarė, kad kartais ji sėkmingai ištirdavo bylas dorovės požiūriu abejotinomis priemonėmis. Vis dėlto jis pats nieko neteisėto nepastebėjo, o kai išgirdęs gandus apie ne itin priimtinus metodus ją klausinėdavo, Sintija viską griežtai neigdavo — kartą net pasipiktino. Bet vienas dalykas vis dėlto iškilo aikštėn, ir nuleisti jo negirdomis Einslis negalėjo.

Šis įvykis buvo susijęs su vagimi ir sukčiumi, pavarde Velas Kastelonas, neseniai išleistu iš kalėjimo lygtinai. Sintija vadovavo vienos žmogžudystės tyrimui; nors Kastelonas nebuvo įtariamasis, kai kas manė jį galint turėti informacijos apie kitą buvusį sukčių, šios bylos įtariamąjį. Iškviestas į apklausą Kastelonas neigė ką nors žinąs, ir Einslis buvo linkęs juo tikėti. Bet ne Sintija.

Vėliau susitikusi su Kastelonu akis į akį, Sintija prigrasė pakišianti jam narkotikų, jeigu jis neduosiąs jai reikalingų parodymų, o paskui liepsianti suimti — tuomet jo lygtinis paleidimas bus atšauktas, ir jis grįš į kalėjimą, be to, jam bus iškelti nauji rimti kaltinimai. Policininkai lengvai galėjo įkišti narkotikų įtariamajam į kišenę, o paskui apsimesti juos radę — tokios taktikos jie griebdavosi netgi per dažnai.

Apie Sintijos grasinimą Einslis sužinojo iš seržanto Henko Brumasterio, o šiam papasakojo vienas iš jo nuolatinių informatorių, Kastelono draugužis. Einslio paklausta, ar šie gandai pagrįsti, Sintija juos patvirtino, tik sakė narkotikų dar nepakišusi.

— Ir nepakiši, — atsakė jai Einslis. — Aš esu atsakingas už šią bylą ir to neleisiu.

— Nemalk šūdo, Malkolmai! — pyktelėjo Sintija. — Tas bybis vis tiek galų gale atsidurs kalėjime. Tiesiog nusiųsiu jį ten greičiau.

— Nejaugi tu nesupranti? — Einslis negalėjo patikėti savo ausimis. — Mūsų pareiga — žiūrėti, kad būtų vykdomi įstatymai, o tai reiškia, kad patys privalome jų laikytis.

— Žinai, tu pasipūtęs kaip šita sena pagalvė, — Sintija metė į jį pagalvę nuo lovos motelio kambaryje, kurį juodu išsinuomojo lietingą popietę, ir atsigulė aukštielninka. Plačiai praskėtusi kojas paklausė:

— Ar tai, ko tu nori — įstatymiška? Nepamiršk: mudu abu dabar atliekame savo pareigą.

Ji patyliukais nusijuokė, puikiai žinodama, kas bus toliau.

Einslis atlėgo. Priėjęs prie jos numetė ant lovos švarką ir kaklaraištį.

— Greičiau, greičiau! — staiga riktelėjo Sintija. — Įkišk man savo gražųjį, didįjį neįstatymišką pimpalą!

Kaip ir anksčiau, su ja susiliedamas Malkolmas pasijuto bejėgis; kita vertus, nuo nešvankių Sintijos kalbų jautėsi nesmagiai, netgi susigėdęs. Tačiau šitaip jinai rodė savo agresyvų gašlumą, o dėl šio bruožo kiekvienas jų pasimylėjimas tik labiau jaudindavo.

Iki to laiko jie pamiršo apie Velą Kasteloną — Einslis ketino pasikalbėti apie jį vėliau, bet pamiršo. Be to, jis nesužinojo, iš kur Sintija gavo trūkstamą informaciją — jis tik suprato, kad detektyve ją gavo, — bet žmogžudystės bylą ji sėkmingai ištyrė ir dar kartą susilaukė pagyrų — Einslis, kaip jos viršininkas, taip pat.

Einslis nepamiršo tik pasirūpinti, kad Kastelono neapkaltintų narkotikų laikymu, todėl jo lygtinis paleidimas nebuvo panaikintas. Šiaip ar taip, atrodė, kad Sintija paklausė jo perspėjimo.

Einsliui nedavė ramybės dar kai kas. Kitaip negu dauguma policijos pareigūnų, Sintija visai maloniai, netgi džiaugsmingai, jausdavosi nusikaltėlių draugijoje ir nerūpestingai, draugiškai su jais bendraudavo baruose. Be to, jinai ir Einslis skirtingai suprato, kada pažeidžiami įstatymai. Einslis buvo įsitikinęs, kad tiriant nusikaltimus, ypač žmogžudystes, būtina laikytis itin kilnių dorovės principų. Sintija su tuo nesutiko ir kartą jam pasakė:

— Apsidairyk aplink ir žiūrėk, kas darosi, Malkolmai! Vyksta varžybos, o jų dalyviai — sukčiai, policininkai ir advokatai. Kas nugalės, priklauso nuo to, kokie protingi yra abiejų pusių teisininkai ir koks turtingas kaltinamasis. Tavo vadinamiesiems dorovės principams šiame žaidime nėra vietos.

Einslis nenorėjo su ja sutikti. Be to, jis nelabai nudžiugo sužinojęs, kad Sintija baruose nuolat būna su Patriku Džensenu, garsiu Majamio rašytoju ir plevėsa, turinčiu prastą reputaciją, ypač policininkų akyse.

Džensenas, buvęs televizijos žurnalistas, parašė keletą populiarių romanų apie nusikaltimus ir jie buvo išversti į daugelį pasaulio kalbų, tad sulaukęs trisdešimt devynerių, pasak gandų, jau turėjo dvylika milijonų dolerių. Žmonės kalbėjo, esą sėkmė apsukusi jam galvą, todėl Džensenas tapęs šiurkščiu, pasipūtusiu smarkaus būdo mergišiumi. Antroji jo žmona Naomė, su kuria buvo išsiskyręs, anksčiau keletą kartų skundėsi policijai, kad vyras ją sumušė, bet vėliau atsiėmė pareiškimus, policijai nespėjus imtis jokių veiksmų. Po skyrybų Džensenas keletą kartų mėgino susitaikyti su Naome, bet ta nesileido į kalbas.

Tada Naomę rado negyvą — jos kaklą buvo pervėrusi 38-ojo kalibro kulka. Šalia gulėjo jaunas muzikantas Kilbernas Holmsas, su kuriuo ji susitikinėjo, nušautas tuo pačiu ginklu. Anot liudytojų, tą dieną Naomė su Džensenu smarkiai susivaidijo priešais jos namus — ji reikalavo, kad buvęs vyras paliktų ją ramybėje, ir pasakė ketinanti ištekėti antrą kartą.

Įtariamuoju, aišku, tapo Patrikas Džensenas. Majamio policija nustatė, kad nusikaltimą jis tikrai galėjo padaryti, o alibi neturi. Šalia lavonų rasta nosinė buvo tokia pat, kokių turėjo Džensenas, bet įrodyti, kad nosinė jo, nepavyko. Tačiau Holmso rankoje rasta popieriaus skiautė buvo nuplėšta nuo lapo, rasto tarp Dženseno šiukšlių. Paskui detektyvai sužinojo, kad du mėnesiai prieš žmogžudystę Džensenas įsigijo 38-ojo kalibro smitą ir vesoną, bet jis teigė revolverį pametęs, o žmogžudystės ginklas nebuvo rastas.

Nors ir kaip stengėsi seržanto Pablo Gryno ŽS komanda, jokių įkalčių nerado, tad iškelti bylos nepavyko.

Patrikas Džensenas visa tai irgi žinojo.

Tyrimui vadovaujantis detektyvas Čarlis Terstonas pasakė seržantams Grynui ir Einsliui:

— Šiandien nuėjau pas tą pasipūtusį subingalvį Dženseną pateikti dar keletą klausimų, bet tas šunsnukis tik nusijuokė iš manęs ir liepė nešdintis.

Terstonas, patyręs detektyvas, šiaip — malonus ir kantrus, niekaip negalėjo atitokti nuo šito susidūrimo.

— Tas išgama supranta, kad mes žinom, jog čia jo darbas, — kalbėjo jis toliau, — ir mums sako: „Na ir kas — jūs niekada to neįrodysit“.

— Tegul jis dabar juokiasi, — atsakė Grynas, — mūsų eilė gal dar ateis.

— Taip nebus, — papurtė galvą Terstonas. — Jis aprašys viską kokioje knygiūkštėje ir susikraus kupiną naktinį puodą pinigų.

Paaiškėjo, kad Terstonas iš dalies buvo teisus. Neišaiškėjo nieko daugiau, kad būtų galima susieti Dženseną su Naomės ir jos draugo Kilberno Holmso nužudymu, o jis pats iš tikrųjų parašė naują knygą, kurioje pavaizdavo detektyvus kaip nekompetentingus juokdarius. Tačiau knyga neturėjo pasisekimo, kaip ir išleistoji po jos, taigi atrodė, kad praėjo tie laikai, kai Patriko Dženseno knygas grobstyte grobstė — taip dažnai nutinka, kai literatūros orbitoje pasirodo jaunų, gabių rašytojų, o senių šlovė ima blėsti. Tuo pat metu pasklido gandai, neva Džensenas nevykusiai investavo pinigus ir prarado didžiąją dalį savo milijonų, todėl dairosi naujų pajamų šaltinių. Pasak kito gando, tarp Dženseno ir detektyvės Sintijos Ernst jau seniai užsimezgęs romanas.

Einslis nekreipė dėmesio į pastarąjį gandą. Visų pirma jis netikėjo, kad Sintija iškrėstų tokią kvailystę žinodama, jog Patrikas Džensenas yra įtariamas žmogžudyste. Kita vertus, jis negalėjo įsivaizduoti, kad ji vienu metu galėtų susitikinėti su dviem vyrais, juolab kad po jųdviejų glamonių abu jausdavosi visiškai išsekę. Vis dėlto jis užsiminė Sintijai apie Patriką Dženseną, stengdamasis, kad jo žodžiai skambėtų kuo abejingiau. Sintijos, kaip paprastai, jis neapgavo.

— Pavyduliauji? — paklausė jinai.

— Patrikui Džensenui? Dar to betrūko! — padvejojęs jis pridūrė: — O gal turiu pagrindą?

— Patrikas — tuščia vieta, — pareiškė ji. — Man reikia tavęs, Malkolmai — viso. Noriu, kad skirtum man daugiau laiko — visą laiką. Nenoriu su niekuo tavim dalytis, — jie važiavo neženklintu policijos automobiliu, vairavo Sintija. Paskutiniai jos žodžiai nuskambėjo kaip įsakymas.

Apstulbintas jis nė nepagalvojęs paklausė:

— Nori pasakyti, kad mums reikėtų susituokti?

— Tapk laisvas, Malkolmai — tada aš pagalvosiu.

Kitokio atsakymo iš Sintijos negalėjai tikėtis, pamanė jis; per pastaruosius metus gerai ją pažino. Jeigu būtų laisvas, ko gero, jinai juo pasinaudotų, išsunktų kaip citriną ir išmestų. Iš Sintijos negalėjai laukti jokio pastovumo — tuo jis jau įsitikino.

Tokios tokelės. Einslis žinojo, kad kažkas panašaus neišvengiama ir kad dabar atėjo metas apsispręsti. Jis žinojo, kad Sintijai nepatiks tai, ką dabar išgirs, ir kad jos pyktis gali prasiveržti kaip Vezuvijus. Atidėliodamas šį nemalonų pokalbį jis prisiminė Dovydą ir Batšebą, meilužius, susituokusius, kai Batšebos vyrą Ūriją nukovė mūšyje, kaip ir buvo sumanęs Dovydas. Tačiau, pasak Biblijos, Dievą supykdė Dovydo klasta.

...darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse. Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą... Natanas tarė Dovydui: ... Taip kalbėjo VIEŠPATS: Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis...

Tyrėjų akimis, kaip ir labai daug kas Biblijoje, tai buvo labai menkai įtikėtinas liaudies padavimas, pasakojamas prie laužo pusiau klajoklių izraelitų, paskui po dviejų šimtų metų užrašytas su kruopele tikrovės, primaišius dešimt tūkstančių kartų perpasakotus mitus. Tačiau kiek čia buvo tiesos, o kiek pramano — neturėjo reikšmės; svarbiausia, kad žmonių santykiuose šiame pasaulyje nebuvo nieko nauja, tik su didesniais ar mažesniais skirtumais kartojosi kadainykštės istorijos. Vienas skirtumas šįsyk buvo tas, kad Einslis neketino vesti Sintijos ir nenorėjo „tapti laisvas“ nuo Karenos.

Jie važiavo ramia priemiesčio gatvele. Tarsi nujausdama, kas toliau bus, Sintija sustabdė automobilį prie šaligatvio.

— Tai kaip? — paklausė pažiūrėjusi į jį.

Malkolmas palietė jos ranką ir švelniai tarė:

— Mieloji, tai, kas įvyko tarp mūsų, buvo nuostabu, tiesiog stebuklinga. Niekada nieko panašaus nesitikėjau, tad būsiu tau dėkingas iki gyvenimo pabaigos. Bet turiu tau pasakyti: aš taip nebegaliu, mes turim liautis.

Jis tikėjosi pykčio protrūkio, bet nieko neatsitiko.

— Tikiuosi, tu juokauji? — nusijuokusi paklausė Sintija.

— Ne, — atsakė jis ryžtingai.

Nė žodžio netardama ji kurį laiką žiūrėjo pro šoninį langelį, paskui nepasukusi galvos šiurpiai ramiu balsu tarė:

— Tu šito pasigailėsi, Malkolmai. Aš tau prižadu — gailėsies iki savo vargingo gyvenimo galo.

— Gal ir taip, — atsidusęs atsakė jis. — Matyt, teks surizikuoti.

Staiga jinai atsigręžė į jį. Skruostais ritosi ašaros, akys žaibavo įtūžiu, į kumščius sugniaužti pirštai drebėjo.

— Ak tu šunsnuki! — sušuko ji.

Nuo tada juodu retai matydavosi, iš dalies todėl, kad po kelių dienų Sintija tapo seržante. Prieš kelias savaites ji išlaikė egzaminą, reikalingą aukštesnėms pareigoms, ir šešių šimtų pretendentų sąraše buvo įrašyta trečia. Gavusi paaukštinimą, ji buvo perkelta iš ŽS į Lytinių nusikaltimų skyrių vyresniąja. Ją paskyrė vadovauti komandai iš penkių detektyvų, tiriančių žaginimus, bandymus išžaginti, priekabiavimo ir vujarizmo atvejus. Veiklos sritis buvo plati, ir Sintijai neregėtai sekėsi. Kaip ir ŽS, ji sumaniai gaudavo informacijos apie nusikaltimus per informatorių tinklą. Turėdama vadovo gyslelę, spaudė prie darbo savo pavaldinius ir pati daug plušo. Jau pačioje darbo naujajame skyriuje pradžioje ji susekė žagintoją, išprievartavusį penkiolika moterų ir dvejus metus variusį siaubą visoms miesto dailiosios lyties atstovėms.

Iš dalies todėl ir dėl puikių įvertinimų, gautų kitame egzamine, po dvejų metų Sintiją pakėlė leitenante ir perkėlė į kitą — Ryšių su visuomene — skyrių viršininko pavaduotoja. Čia dirbdama ji susitikinėdavo su gyventojais, dalyvaudavo miesto valdžios pasitarimuose, skaitė paskaitas piliečių grupėms, o kartais ir kitiems policijos padaliniams ir apskritai kūrė kuo palankesnį Majamio policijos įvaizdį.

Jos pastangas pastebėjo policijos viršininkas Farelis Ketledžas ir, netikėtai mirus skyriaus vadovui, jis davė šias pareigas Sintijai. Kadangi Ryšių su visuomene skyriaus vaidmuo ir svarba vis augo, Ketledžas nusprendė, kad jam turi vadovauti policijos majoras. Taip Sintija gavo šį aukštą laipsnį, nors nė dienos nepabuvo kapitone.

Tuo tarpu Einslis vis dar buvo seržantas — galima sakyti, nukentėjęs dėl tuo metu vykdytos tautinių mažumų atstovų ir moterų skatinimo politikos — šie, daugelio manymu, nepelnytai, gaudavo neproporcingai daug aukštų pareigų. Tačiau Einslis puikiais pažymiais išlaikė leitenanto laipsnio egzaminus ir tikėjosi netrukus būti paaukštintas. Praktinė nauda tuomet būtų apčiuopiama: jo 52 000 metinis atlyginimas padidėtų 10 400 dolerių. Pasitaisius šeimos finansinei padėčiai, juodu su Karena galėtų daugiau keliauti, dažniau eiti į koncertus — juodu mėgo džiazą ir kamerinę muziką — dažniau lankytis restoranuose; žodžiu, jų gyvenimas pagerėtų. Nutraukus romaną su Sintija, sustiprėjo pavėluotas kaltės jausmas, kurio graužiamas Einslis kaip niekad ryžtingai nusprendė būti ištikimas, atsidavęs vyras.

Tada jam paskambino kapitonas Ralfas Leonas iš Kadrų skyriaus. Einslis su Leonu kartu pradėjo dirbti policijoje, lankė tą pačią akademijos grupę ir ten susidraugavo — dažnai kartu rengdavosi paskaitoms ir visokeriopai vienas kitam padėdavo. Leonas buvo aukštą kvalifikaciją turintis juodaodis, tad kaip mažumų atstovas netruko iškilti.

Telefonu Leonas tepasakė: „Malkolmai, susitikim išgerti kavos“. Jis paskyrė laiką ir nurodė nedidelį restoraną Mažosios Havanos rajone, toli nuo policijos būstinės.

Susitikę priešais restoraną juodu nusišypsojo ir šiltai paspaudė rankas. Leonas, apsivilkęs ne uniformą, o sportinį švarką ir laisvas kelnes, atidarė duris ir nusivedė jį į atokią kabiną. Jis buvo tvirtai sudėtas rimtas ir kruopštus vyras. Prieš prašnekdamas rūpestingai pasvėrė žodžius.

— Malkolmai, šio pokalbio nebuvo.

Įžvelgęs jo akyse klausimą, Einslis linktelėjo.

— Gerai. Aš suprantu.

— Kadrų skyriuje aš girdžiu kalbų... — Leonas nutilo. — Velniop tas kalbas, Malkolmai. Tai štai: jeigu liksi Majamio faru, jokios karjeros nepadarysi. Niekad netapsi leitenantu ir negausi aukštesnių pareigų, negu turi dabar. Tai nesąžininga, man tai velnioniškai nepatinka, bet esam draugai, ir aš privalėjau tau pasakyti.

Apstulbintas to, ką išgirdo, Einslis sėdėjo netardamas žodžio.

— Dėl visko kalta majore Ernst, — labiau karščiuodamasis tęsė Leonas. — Ji visur drabsto tave purvais, neleidžia aukštinti. Nežinau kodėl, Malkolmai — gal tu pats numanai. Bet jeigu taip, nieko man nesakyk.

— Kuo remdamasi ji neleidžia manęs aukštinti, Ralfai? Mano asmens byla kuo švariausia, rezultatai — puikūs.

— Ji kimba dėl niekų, ir visi tai žino. Bet majore... ypač tokia kaip ji... turi didelę įtaką. Mūsų darbe turėdamas galingą priešą dažniausiai laimėti negali — pats žinai.

Einslis tai žinojo, bet iš smalsumo paklausė:

— Kuo mane kaltina?

— Pareigos nevykdymu, tingėjimu, aplaidumu.

Kitokiomis aplinkybėmis Einslis, ko gero, būtų nusijuokęs.

— Ji tikriausiai peržiūrėjo visas bylas, kad ją kur velnias, — tarė Leonas ir išklojo smulkmenas. Antai vieną kartą Einslis neatėjo į teismą duoti parodymų.

— Prisimenu. Važiuodamas į teismą per raciją išgirdau, kad prie greitkelio nužudytas žmogus. Mes ėmėme vytis žudiką, jį sugavome, ir jis vėliau buvo nuteistas. Tą dieną nuėjau pas teisėją, paaiškinau, kas įvyko, ir atsiprašiau. Jis viską suprato ir atidėjo posėdį.

— Deja, teismo dokumentuose tik parašyta, kad neatvykai — aš patikrinau, — Leonas išsitraukė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapą. — Keletą kartų pavėlavai į darbą, praleidai keletą posėdžių.

— Dieve brangus — visiems taip būna! Nėra nė vieno policijos darbuotojo, kuriam taip nėra atsitikę — staiga gauni skubų pranešimą, atsiliepdamas leki į įvykio vietą, o į skyrių ateini, kai baigi. Aš jau ir užmiršau, kada taip buvo.

— Užtat Ernst nepamiršo ir rado įrašus, — Leonas dirstelėjo į savo popierių. — Aš juk sakiau, kad visa tai niekai. Nori išgirsti daugiau?

Einslis papurtė galvą. Staiga pasikeitę planai, žaibiški sprendimai, netikėtai iškilusių sunkumų tvarkymas buvo kasdieniai dalykai policininko, ypač ŽS, darbe. Kartais dėl to nukentėdavo administracinis darbas, bet nieko negalėjai pakeisti, ir visi tai žinojo, Sintija taip pat.

Einslis suprato, kad jo padėtis beviltiška. Sintija eina aukštas pareigas, ji įtakinga, taigi visos kortos jos rankose. Jis prisiminė jos grasinančius žodžius. Ką gi — savo pažadą ji tesėjo su kaupu.

— Rupūs miltai! — suniurnėjo Einslis žvelgdamas pro langą į gatvę.

— Užjaučiu, Malkolmai. Popieriai tikrai prasti.

— Dėkingas, kad man papasakojai, Ralfai, — linktelėjęs galvą atsakė Einslis. — Niekas nesužinos, kad mudu kalbėjomės.

Leonas įsmeigė žvilgsnį į stalelį.

— Regis, dabar tai nėra labai svarbu, — jis pakėlė akis. — Ar liksi policijoj?

— Manau, kad taip.

Daugiausia todėl, kad rinktis beveik nėra iš ko, dingtelėjo jam.

Galų gale jis taip ir padarė.

Po pašnekesio su Ralfu Leonu Malkolmas prisiminė trumpą netikėtą pokalbį, prieš kelis mėnesius įvykusį su ponia Eleonora Ernst, Sintijos motina.

Paprastai policijos seržantams netenka bendrauti su miesto vadovais ar jų žmonomis, bet taip atsitiko per kuklią vakarienę išlydint į pensiją aukštas pareigas ėjusį pareigūną, su kuriuo dirbo Einslis. Tarp svečių buvo ir tarybos narys Ernstas su žmona. Einslis iš matymo pažinojo ponią Ernst: ji visuomet atrodė santūri, kiek drovi moteris, vilkinti brangiais drabužiais. Taigi jis nustebo, kai prieš vakarienę su taure vyno rankoje jinai prie jo.

— Jūs — seržantas Einslis, ar ne? — tyliai paklausė ji.

— Taip.

— Kaip suprantu, judu su mano dukra... kaip čia pasakius?., nebesusitikinėjate. Ar taip? — pamačiusi, kad Einslis dvejoja, pridūrė: — Nesijaudinkit, aš niekam nepasakosiu. Tiesiog Sintija nėra itin diskretiška.

— Pastaruoju metu Sintiją retai matau, — neryžtingai atsakė jis.

— Gal jums pasirodys keista išgirsti tokius žodžius iš motinos lūpų, seržante, bet aš nuliūdau tai išgirdusi. Man regis, darėte jai gerą įtaką. Sakykit, jūs išsiskyrėt draugiškai ar nelabai?

— Nelabai.

— Gaila, — ponia Ernst dar labiau nuleido balsą. — Gal ir nereikėtų to daryti, bet aš noriu jums kai ką pasakyti, seržante Einsli. Jeigu Sintija mano, kad ją nuskriaudė, ji niekada to neužmiršta, niekada nedovanoja. Tai tik perspėjimas — nepamirškite jo. Gero vakaro.

Ponia Ernst tebelaikydama rankoje vyno taurę pranyko.

Taigi atėjo laikas, ir pranašiški Eleonoros Ernst žodžiai pasitvirtino. Apie tai pranešė kapitonas Ralfas Leonas. Atrodė, kad Sintijos kerštas persekios Einslį nuolatos.

Dabar, po tokios daugybės įvykių, intrigų ir permainų jų abiejų gyvenime, Malkolmas Einslis ir Sintija Ernst sėdėjo vienas prieš kitą Leo Njuboldo kabinete.

— Kalbėkit apie reikalą, — tarė Sintija turėdama galvoje savo tėvų nužudymą. — Noriu išgirsti, ką jūs iš tikrųjų darote. Tik nieko nenutylėkit.

— Mes sudarėm sąrašą įtariamųjų, kuriuos seksime. Liepsiu nusiųsti jo...

— Aš jau jį turiu, — Sintija patapšnojo aplanką priešais. — Ar kuris nors iš įtariamųjų yra pagrindinis?

— Veikiausiai Robinsonas. Kai kurie dalykai sutampa, bet dar anksti ką nors tvirtinti. Sekdami turėtume surinkti daugiau žinių.

— Jūs įsitikinę, kad visus nusikaltimus padarė vienas žmogus?

— Beveik visi tokios nuomonės, — Einslis pamanė, kad jo paties abejonės nesvarbu.

Sintija klausinėjo toliau, ir Einslis atsakinėdamas stengėsi perteikti savo užuojautą, nors ir juto Sintijos šaltumą. Tuo pat metu jis stengėsi kalbėti kuo atsargiau, nes iš patirties žinojo: Sintija bet kokią informaciją panaudos taip, kaip jai patinka.

Pokalbiui baigiantis ji paklausė:

— Kaip suprantu, jūs siejate kai kuriuos daiktus, rastus žmogžudysčių vietose, su Biblija?

— Taip, daugiausia su Apokalipse.

— Daugiausia?

— Nėra nieko konkretaus. Kaip žinote, niekad negali būti įsitikinęs nei dėl motyvų, nei dėl nusikaltėlio mąstysenos, nes ji dažnai būna nenuosekli. Tie daiktai tik nukreipė mūsų dėmesį į grupelę žmonių, kuriuos dabar stebime.

— Noriu, kad informuotumėt mane apie viską, ką sužinosite. Kasdien pranešinėkite man telefonu.

— Atleiskite, majore, bet šį klausimą turėtumėte suderinti su leitenantu Njuboldu.

— Jau suderinau. Jis gavo mano nurodymus, dabar gaunate jūs. Malonėkite juos vykdyti.

Ką gi, pagalvojo Einslis, majore Sintija Ernst eina tokias pareigas, kad gali nebaudžiama duoti tokius nurodymus, nors iš tikrųjų kišasi ne į savo skyriaus veiklos sritį. Tačiau tai dar nereiškia, kad jai bus pranešinėjamos menkiausios tyrimo smulkmenos — net apie jos tėvų nužudymą.

Einslis atsistojo, priėjo arčiau stalo ir pažiūrėjo į Sintiją.

— Majore, kiek galėdamas stengsiuos nuolatos jus informuoti, bet pagrindinė mano, kaip ypatingosios paskirties būrio vado, pareiga — išaiškinti šį nusikaltimą. — Sulaukęs, kol ji pakels akis, tęsė: — Nieko man nėra už tai svarbiau.

Ji buvo beatsakanti, bet paskui aiškiai apsigalvojo. Einslis žengtelėjo toliau nuo stalo nenusukdamas akių nuo žvilgsnio, įsmeigto į jį. Taip, ji eina aukštesnes pareigas, todėl gali įsakyti jam kaip detektyvui daryti beveik viską, ko nori. Tačiau kaip žmogus, nusprendė jis, nesileis jos stumdomas. Niekada.

Mat jis nebepasitikėjo Sintija ir beveik nebejuto jai simpatijos. Jis žinojo, kad yra dalykų, apie kuriuos jam nepasakoja, bet kokių ir kaip jie gali būti susiję su maniako įvykdytų žmogžudysčių tyrimu, jis nenutuokė. Tačiau iš savų šaltinių Policijos valdyboje jis žinojo, kad Sintija Ernst ir toliau elgiasi ne itin dorai, be to, palaiko smerktinus ryšius, ypač su rašytoju Patriku Džensenu.

Majamio policija ir toliau stebėjo Dženseną. Sklido gandai, esą jis susijęs su narkotikų prekeivių gauja — ta pačia, kurią Majamio miesto ir Deido grafystės policija įtarė įvykdžius nusikaltimą, išgarsėjusį kaip „žmogžudystė invalido vežimėliu“. Auką, vertingą policijos informatorių paralyžiuota apatine kūno dalimi, naktį surišo, užkimšo burną ir nuvežė į nuošalią pakrantės salelę prie Houmstedo miesto. Ten jo vežimėlį pritvirtino grandine bei svoriais ir paliko, kad vyriškis prigertų atėjus potvyniui.

Žinoma, majore Sintija Ernst buvo niekuo dėta...

— Tai tiek, seržante, — vos pastebimai linktelėjusi tarė jinai. — Galite eiti.