I DALIS

1

Sausio 27 dieną be 25 minučių vienuoliktą vakaro Malkolmas Einslis buvo beišeinąs pro ŽS — Žmogžudysčių skyriaus — duris, bet už nugaros suskambo telefonas. Einslis instinktyviai stabtelėjo ir atsigręžė. Vėliau jis to pasigailės.

Detektyvas Chorchė Rodrigesas greitai priėjo prie pliko rašomojo stalo, pakėlė ragelį ir trumpai pasiklausęs sušuko Einsliui:

— Jums, seržante.

Einslis padėjo knygą, kurią nešėsi, ir grįžo prie savo stalo atsiliepti. Jo judesiai buvo lengvi ir gerai koordinuoti. Einslis, keturiasdešimt vienerių metų vyresnysis detektyvas seržantas — JAV policijoje šis laipsnis tik truputį žemesnis už leitenanto, — buvo metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, tvirto sudėjimo vyras, kurio išvaizda beveik nepasikeitė nuo tada, kai gimnazijoje žaidė futbolo komandos gynėju. Tik vos atsikišęs pilvukas išdavė, kad dažnai valgo dešrainius, mėsainius ir kitokį šlamštą — dauguma detektyvų nuolatos skubėdami į užduotis turėdavo tuo tenkintis.

Tą vakarą ŽS patalpose pagrindinio Majamio policijos valdybos pastato penktame aukšte tvyrojo tyla. Čia išviso dirbo septynios komandos; kiekvieną jų sudarė vyresnysis ir trys detektyvai. Tačiau budinčios komandos nariai tą vakarą buvo išėję — tyrė tris tarpusavyje nesusijusias žmogžudystes, pranešimai apie kurias buvo gauti per keletą pastarųjų valandų. Floridos valstijos Majamio mieste žmonių užvirtos velniavos tempai retai sulėtėdavo.

Oficialiai ŽS pamaina trukdavo dešimt valandų, bet dažnai užsitęsdavo dėl nebaigtų tyrimų. Nors Malkolmo Einslio ir Chorchės Rodrigeso pamaina baigėsi prieš kelias valandas, jie tik dabar buvo bebaigią darbą.

Einslis beveik neabejojo, kad skambina jo žmona Karena: nori sužinoti, kada pareis namo, nes nekantrauja pradėti seniai suplanuotas jų atostogas. Na, bent šįsyk galės jai pasakyti jau einąs namo, nes visi popieriai surašyti, sutvarkytos net menkiausios smulkmenos, taigi niekas dabar nesukliudys kartu su Džeisonu ir Karena ankstų rytą sėsti į bendrovės „Air Canada“ lėktuvą, skrendantį iš Majamio į Torontą.

Atostogų Einsliui reikėjo. Nors buvo geros fizinės formos, jau juto stingant energijos, kuria tryško prieš dešimtį metų, kai pradėjo dirbti policijoje. Išvakarėse skusdamasis pastebėjo, kad rusvi retėjantys plaukai dar labiau žilstelėjo; pagausėjo ir raukšlių — be abejonės, dėl įtampos, patiriamos dirbant ŽS. O jo akys, guvios ir skvarbios, išdavė skepticizmą ir nusivylimą, atsiradusius todėl, kad daugelį metų matė vien blogiausias žmonių savybes.

Kaip tik tada jam iš už nugaros priėjo Karena ir, perskaičiusi jo mintis — jai tai dažnai pavykdavo, — perbraukė pirštais jam per plaukus ir tarė:

— Man vis dar patinka, ką matau.

Jis prisitraukė Kareną ir smarkiai priglaudė prie savęs. Karenos viršugalvis tesiekė jo pečius; jis mėgavosi skruostą glostančiais šilkiniais kaštoniniais jos plaukais, kūnų artumu, vis dar jaudinančiu juodu kaip ir anksčiau. Jisai pakišo po jos smakru pirštą, kilstelėjo, ir juodu ėmė bučiuotis.

— Nors esu nedidukė, — netrukus po jų sužadėtuvių pasakė Karena, — manyje apstu meilės ir viso kito, ko tau reikės.

Paaiškėjo, kad ji sakė tiesą.

Tikėdamasis dabar išgirsti Karenos balsą, Einslis šyptelėjo ir paėmė ragelį iš Chorchės.

— Čia kunigas Rėjus Aksbridžas. Aš esu Floridos valstijos kalėjimo kapelionas.

— Žinau, kas esat, — Einslis porą kartų buvo susitikęs su kapelionu ir pajuto jam antipatiją. Vis dėlto atsakė mandagiai: — Kuo galiu padėti, tėve?

— Vieną kalinį septintą ryto baus mirtimi. Jo pavardė — Elrojus Doilis. Jis šakojus pažįstąs.

— Aišku, jis mane pažįsta, — šiurkštokai atrėžė Einslis. — Aš padėjau įkišti Žvėrį į Reifordą.

— Asmuo, apie kurį kalbame, yra žmogus, detektyve, — pasigirdo ragelyje atžarus balsas. — Norėčiau, kad nevartotumėt savojo apibūdinimo.

Atsakymas priminė Einsliui, kodėl jis nemėgsta Rėjaus Aksbridžo: tas vyras buvo pasipūtęs asilas.

— Visi vadina jį Žvėrimi, — atsakė Einslis. — Jis pats šitaip prisistato. Be to, turint galvoje, kaip jis žudė žmones, jis dar blogesnis už žvėrį.

Tiesą sakant, tai pravardei pradžią davė daktarė Sandra Sančes, jaunesnioji Deido grafystės medicinos ekspertė. Apžiūrėjusi du sumaitotus lavonus, pirmus iš dvylikos žmonių, policijos laikytus Elrojaus Doilio aukomis, ji sušuko:

— Dieve brangus! Mačiau visokių baisybių, bet šitaip pasielgti galėjo ne žmogus, o žvėris!

Ta jos pastaba ėjo iš lūpų į lūpas.

— Ponas Doilis prašė manęs jums perduoti, kad prieš mirtį nori su jumis pasimatyti, — suskambo ragelyje Aksbridžo balsas. Paskui kapelionas nutilo, ir Einslis vaizduotėje matė, kaip jis žiūri į laikrodį. — Taigi už daugiau kaip aštuonių valandų.

— Ar Doilis sakė, kodėl nori mane pamatyti?

— Jis žino, jog jūs labiau negu kas nors kitas prisidėjote, kad jis būtų suimtas ir nuteistas.

— Ką jūs norit pasakyti? — nekantriai paklausė Einslis. — Jis nori spjauti man į veidą prieš mirdamas?

Kapelionas akimirką dvejojo.

— Mudu su kaliniu kalbėjomės. Primenu jums, kad dvasininko ir pasmerktojo pokalbio turinys negali būti paviešintas ir...

— Žinau, tėve, bet aš primenu jums, kad esu Majamyje, už šešių šimtų kilometrų, ir nesiruošiu visą naktį vairuoti automobilį vien todėl, kad kažkoks beprotis staiga nusprendė būsiant smagu mane pamatyti.

Einslis laukė. Kunigas, matyt, pasvarstęs apsisprendė.

— Jis sako norįs prisipažinti.

Šie žodžiai sukrėtė Einslį, to jis mažiausiai tikėjosi; jis pajuto, kad širdis ima plakti tankiau.

— Ką prisipažinti? Norit pasakyti, prisipažinti įvykdęs visas tas žmogžudystes?

Šis klausimas neturėjo stebinti. Per visą teismą, kuriame Elrojus Doilis, apkaltintas įvykdęs šiurpią dvigubą žmogžudystę, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirti, Doilis teigė esąs nekaltas, nors įrodymai prieš jį buvo nenuginčijami. Jis taip pat griežtai neigė nužudęs dešimtį kitų žmonių, neabejotinai tapusių žudiko maniako aukomis; kaltinimai dėl jų nužudymo jam nebuvo pateikti, tačiau bylą tyrę pareigūnai buvo įsitikinę, kad juos užmušė Doilis.

Tos dvylika negailestingų, žvėriškų žmogžudysčių sukėlė sensaciją ir kartu siaubą visoje šalyje. Pasibaigus teismui, daugeliui laikraščių rašantis apžvalgininkas teigė: „Elrojus Doilis yra įtikinamiausias argumentas, kad mirties bausmė reikalinga. Tik gaila, kad jo mirtis elektros kėdėje bus pernelyg lengva ir jis nepatirs tų kančių, kurias patyrė jo aukos“.

— Nenumanau, ką jis ketina prisipažinti. Tai turėsite sužinoti pats.

— Velnias!

— Atleiskit, nenugirdau?

— Pasakiau „velnias“, tėve. Juk jūs retkarčiais ir pats tikriausiai pavartojat šį žodį.

— Nėra reikalo keiktis.

Einslis garsiai atsiduso, suvokęs, kokia dilema jam iškilo. Jeigu mirties akivaizdoje Žvėris pasirengęs pripažinti, kad teisme pateikti kaltinimai buvo pagrįsti ir kad jis nužudė tuos dešimt kitų žmonių, šiuos jo parodymus būtinai reikėjo užfiksuoti. Pirmiausia — todėl, kad saujelė rėksnių, o tarp jų buvo ir mirties bausmės priešininkų, dar ir dabar išvien su Doiliu teigė, esą jis nekaltas — girdi, teismai taip skubiai su juo susidoroję vien todėl, kad sukiršusi visuomenė reikalavo, jog kas nors — bet kas — būtų suimtas, ir kuo greičiau. Doilio prisipažinimas paverstų niekais jų argumentus.

Aišku, kėlė abejonių, ką turėjo galvoje Doilis sakydamas norįs prisipažinti. Kokio prisipažinimo galima tikėtis: paprasto, kaip jį supranta teisininkai, ar painaus ir susijusio su religija? Vienas liudytojas teisme apibūdino Doilį kaip religinį fanatiką, sapaliojantį „nerišlias pamišėliškas nesąmones“.

Kad ir ką norėjo pasakyti Doilis, buvo likę klausimų, kurių niekas negalėjo pateikti kvalifikuočiau už jį, Einslį, gerai žinantį visas bylos aplinkybes. Taigi jis turi, netgi privalo, važiuoti į Reifordą.

Einslis išvargęs atsilošė kėdėje. Laikas tokiai kelionei buvo pats netinkamiausias. Jis žinojo, kad Karena įsius. Vos prieš savaitę jinai pasitiko jį tarpduryje pirmą valandą nakties ir drožė griežtą pamokslą. Einslis tuokart grįžo iš nusikaltėlių gaujos įvykdytos šiurpios žmogžudystės tyrimo, dėl kurio negalėjo ateiti į vakarienę ir atšvęsti jų sutuoktuvių metinių. Karena, apsivilkusi rožiniais naktiniais marškiniais, užtvėrė jam kelią ir labai rimtai pareiškė:

— Malkolmai, mes tiesiog nebegalim toliau taip gyventi. Mes tavęs beveik nebematom. Tavo žodis nieko nebereiškia. Kai pareini, būni toks, velniai griebtų, nuvargęs po šešiolikos valandų darbo, kad nieko daugiau neveiki, tik miegi. Aš tau sakau: viskas turi pasikeisti. Privalai apsispręsti, kas tau svarbiausia, — Karena nusuko akis, paskui tyliai pridūrė: — Aš rimtai, Malkolmai. Nemanyk, kad tik gąsdinu.

Jis puikiai suprato, ką turėjo galvoje Karena, ir ją užjautė. Tačiau gyvenime niekas nebūna taip paprasta, kaip atrodo.

— Detektyve, ar jūs dar klausotės? — įsakmiu balsu paklausė Aksbridžas.

— Deja, taip.

— Tai atvažiuosit ar ne?

Einslis dvejojo.

— Tėve, tas Doilio prisipažinimas — ar jis bus įprastas?

— Ne visai suprantu, ką turite galvoje.

— Noriu rasti kompromisą — kad man nereikėtų važiuoti į Reifordą. Gal sutiktumėt prikalbinti Doilį atlikti išpažintį dalyvaujant kokiam kalėjimo pareigūnui? Tuomet viskas būtų oficialu ir protokoluojama.

Einslis žinojo, kad vilties nedaug, todėl jo nenustebino ūmus kapeliono atsakymas:

— Gink Dieve — jokiu būdu! Aš pasipiktinęs tokiu pasiūlymu! Kam kam, o jums tikrai dera žinoti, kad išpažintis yra šventas ir konfidencialus dalykas!

— Jūs teisus. Atsiprašau, — Einsliui teko nusileisti. Nieko nepadarysi: jis tik iš paskutiniųjų stengėsi išsisukti nuo tos kelionės. Dabar atrodė, kad kitos išeities nebelieka.

Iki valstijos kalėjimo greičiausiai galėjai nusigauti nuskridęs iki Džeksonvilio ar Geinzvilio — iš ten kalėjimą netrukus pasiekdavai automobiliu, tačiau visi oro linijų skrydžiai vykdavo dieną. Dabar atsidurti Reiforde prieš Doilio bausmės vykdymą Einslis galėjo tik mašina. Jis dirstelėjo į laikrodį: liko aštuonios valandos. Turint galvoje, kad Reiforde jam irgi reikės kažkiek laiko, vos spės.

Jis mostelėjo įdėmiai besiklausančiam Rodrigesui ir uždengęs ragelio mikrofoną delnu tyliai tarė:

— Turėsi nuvežti mane į Reifordą — dabar pat. Išsirašyk ženklintą automobilį. Pripilk pilną baką ir lauk manęs mašinų parke. Ir pasiimk mobilųjį telefoną.

— Klausau, seržante, — Chorchė nieko nelaukęs išėjo pro ŽS duris.

— Šį tą paaiškinsiu jums, Einsli, — jau pikčiau prašneko kapelionas. — Man nemalonu su jumis bendrauti. Taip darau eidamas prieš savo sąžinę, nes manęs prašė tas netrukus mirsiantis gailesčio vertas žmogus. Reikalas tas, kad Doilis žino, jog kadaise buvote kunigu. Man atlikti išpažinties jis negali — pats taip sakė. Suklaidintas, iškrypėliškas jo protas liepia prisipažinti jums. Tas sumanymas man siaubingai atstumiantis, bet privalau gerbti to žmogaus norus.

Štai viskas ir iškilo aikštėn.

Einslis laukė tų žodžių nuo tos akimirkos, kai ragelyje išgirdo Rėjaus Aksbridžo balsą. Iš patirties žinojo du dalykus. Pirma: jo paties praeitis nuolatos netikėtai primena apie save, ir Aksbridžas tai žino. Antra: niekas nejaučia tokio kartėlio ir pagiežos buvusiam katalikų kunigui kaip kitas, tebevilkintis sutana. Dauguma kitų žmonių, net katalikai pasauliečiai, ką ir kalbėti apie kitų tikėjimų dvasininkus, į tokius žiūri atlaidžiai. Tik jau ne kunigai. Nuovargio akimirką Einslis aiškindavo jų nepakantumą pavydu — ketvirtąja mirtina nuodėme.

Einslis metė kunigystę prieš dešimt metų.

— Klausykit, tėve, — pasakė jis į ragelį, — kaip policijos pareigūną mane domina vienintelė išpažintis — apie Žvėries įvykdytą nusikaltimą ar nusikaltimus. Jeigu prieš mirtį jis nori man papasakoti apie tai tiesą, aš jį išklausysiu ir, aišku, užduosiu keletą klausimų.

— Ištardysit? — paklausė Aksbridžas. — Argi dabar to reikia?

— Nejaugi niekad nežiūrit televizoriaus? — nesusitvardęs nusišaipė Einslis. — Nejaugi nesat matęs tų belangių kambarėlių, kur mes pasodinam įtariamuosius ir apibėriam klausimais?

— Ponas Doilis — nebe įtariamasis.

— Jis buvo įtariamasis kai kuriose kitose bylose; šiaip ar taip, visuomenei būtų naudinga sužinoti visa, kas įmanoma.

— Būtų naudinga visuomenei ar patenkintų jūsų asmenines ambicijas, detektyve? — kandžiai paklausė Aksbridžas.

— Žvėries Doilio byloje mano ambicijos buvo patenkintos, kai teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė. Bet mano oficiali pareiga — sužinoti kiek galima daugiau faktų.

— O man labiau rūpi šio žmogaus siela.

— Negaliu prieštarauti, — šyptelėjęs atsakė Einslis. — Faktai — mano reikalas, siela — jūsų. Tai gal imkitės Doilio sielos, kol važiuosiu, o aš perimsiu jį iš jūsų, kai nusigausiu?

— Reikalauju tuoj pat pasižadėti, Einsli, — rūstesnių balsu prašneko kapelionas, — kad bendraudamas su Doiliu neapsimetinėsit turįs kokių nors dvasios ganytojo įgaliojimų. Be to...

— Tėve, jūs man neįsakinėsit.

— Įsakinėti man leidžia Dievas! — suriaumojo Aksbridžas.

— Klausykit, — nekreipdamas dėmesio į kunigo pyktį pertarė Einslis, — mes tik veltui gaištame laiką. Pasakykit Žvėriui, kad atvyksiu į kalėjimą prieš jam iškeliaujant į dausas. Ir užtikrinu jus, kad būdamas kalėjime neapsimetinėsiu kuo nors kitu, negu esu iš tikrųjų.

— Duodat man garbės žodį?

— Dėl Dievo meilės — aišku, kad duodu. Jeigu būčiau norėjęs vaidinti kunigą, juk nebūčiau nusivilkęs sutanos, kaip jums atrodo?

Einslis metė ragelį.

Iškart vėl jį pakėlęs, surinko leitenanto Leo Njuboldo, ŽS viršininko, namų numerį. Atsiliepė malonus moteriškas balsas su vos juntamu jamaikietišku akcentu:

— Njuboldų namai.

— Sveika, Devina. Čia Malkolmas. Ar galiu pasikalbėti su bosu?

— Jis miega, Malkolmai. Nori, kad jį pažadinčiau?

— Atleisk, Devina, bet teks.

Einslis nekantraudamas laukė: vis dirsčiojo į laikrodį ir mintyse skaičiavo atstumą, greitį ir laiką. Jeigu niekas nesukliudys — spės. Bet gaišti negalima nė minutės.

Išgirdo trakštelint — kažkas pakėlė kito telefono ragelį — paskui mieguistą balsą:

— Sveikas, Malkolmai. Kas čia per velniava? Argi tu neatostogauji? — Leo Njuboldas kaip ir žmona kalbėjo su jamaikietišku akcentu.

— Aš irgi taip maniau, sere, bet šis tas nutiko.

— Kas nors nuolatos nutinka. Klok.

Einslis trumpai išdėstė pokalbio su tėvu Aksbridžu esmę ir pridūrė, kad būtina išvykti nedelsiant.

— Skambinu prašyti leidimo.

— Gavai. Kas vairuos?

— Imu kartu Rodrigesą.

— Gerai, tik nenuleisk nuo jo akių, Malkolmai. Tas vyrukas vairuoja kaip pamišęs kubietis.

— Dabar man kaip tik to ir reikia, — šyptelėjęs atsakė Einslis.

— Ar tas reikalas sugadins tavo šeimos atostogas?

— Tikriausiai. Kol kas neskambinau Karenai. Palauksiu, kol būsim kelyje.

Einslis buvo pasakojęs viršininkui apie rytojaus planus: šeima švęs sūnaus Džeisono aštuntąjį gimtadienį ir jo senelio iš motinos pusės, buvusio Kanados armijos brigados generolo Džordžo Grandžio septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Grandžiai, gyvenantys Toronto priemiestyje, dviguba proga planavo prašmatnias visos giminės iškilmes.

— Kada iš čia išskrenda lėktuvas į Torontą?

— Penkios po devynių.

— O kada čirškins Žvėrį?

— Septintą.

— Vadinasi, anksčiau aštuonių neišskrisi ir į Majamį nebespėsi. Ar sužinojai, kada skrenda lėktuvai į Torontą iš Džeksonvilio arba Geinzvilio?

— Dar ne.

— Aš išsiaiškinsiu, Malkolmai. Paskambink man iš automobilio maždaug po valandos.

— Ačiū. Taip ir padarysiu.

Išeidamas iš ŽS, Einslis pasiėmė diktofoną ir įrangą jam paslėpti po drabužiais. Kad ir kokie būtų paskutiniai Doilio pareiškimai, jo žodžiai pergyvens jį patį.

Chorchė Rodrigesas laukė policijos pastato pirmame aukšte, prie patrulių skyriaus.

— Automobilį išsirašiau. Trisdešimt šešta aikštelė. Mobilųjį telefoną taip pat pasiėmiau.

Chorchė buvo jauniausias ŽS detektyvas, galima sakyti, Einslio protežė. Jo nekantravimas kuo greičiau vykdyti užduotį dabar buvo tik į naudą.

— Važiuojam!

Pustekini išėję iš pastato, jie iškart pajuto slegiančią drėgmę, jau daug dienų marška gaubiančią Majamį. Einslis pakėlė akis į dangų: tarp retų kamuolinių debesų spindėjo žvaigždės, bolavo mėnulio pusapskritimis.

Po kelių minučių Chorchė sėdo prie vairo ir, išsukę iš Policijos valdybos mašinų aikštelės, jie atsidūrė Trečiajame šiaurės vakarų prospekte. Dar du kvartalai, ir mašina išriedėjo į 95-ąjį kelias valstijas jungiantį kelią, vedantį šiaurėn; pavažiavę juo apie dvidešimt kilometrų, atsidurs Floridos greitkelyje, o juo iki kelionės tikslo — dar daugiau kaip penki šimtai kilometrų.

Buvo dešimt minučių dvyliktos.

Ženklintas automobilis, kurio prašė Einslis, buvo su visa policijai reikalinga įranga ir oro kondicionieriumi, mėlynomis ir baltomis juostomis dažytas Majamio policijos impalos modelio ševroletas — iš tolo buvo matyti, kad tai pareigūnų mašina.

— Įjungti žiburėlį ir sireną? — paklausė Chorchė.

— Kol kas nereikia. Pirma pasižiūrėsim, kaip seksis, tik nuspausk akceleratorių iki galo ir neatleisk.

Mašinų buvo reta, ir jie iškart pasileido šimto dvidešimties kilometrų per valandą greičiu žinodami, kad net ten, kur nesiekė Majamio policijos įgaliojimai, niekas nestabdys ženklinto pareigūnų automobilio už greičio viršijimą.

Malkolmas atsilošė sėdynėje ir įsistebeilijo pro langą. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną ir surinko namų numerį.