3

— Mačiau, kaip prigęsta šviesos, — tarė Chorchė. — Kaip suprantu, tada Žvėriui paleido srovę.

— Taip ir buvo, — tyliai atsakė Einslis.

Nors juodu išvažiavo iš kalėjimo prieš dešimt minučių, prašneko tik dabar. Chorchė vairavo mėlynomis ir baltomis juostomis dažytą Majamio policijos automobilį ir tarėsi su kontrolės postų apsaugininkais, kad juos praleistų. Einslis su Chorchė pravažiavo pro protestuotojus; vienas kitas tebelaikė uždegtas žvakes, bet dauguma jau skirstėsi. Einslis nenorėjo kalbėtis.

Jį didžiai sujaudino šiurpi Doilio mirtis. Kita vertus, negalėjai paneigti, kad maniakas gavo ko nusipelnęs — aišku, turint galvoje tai, ką žinojo Einslis: Doilis buvo kaltas ne dėl dviejų žmonių nužudymo, kuriuo buvo apkaltintas ir už kurį buvo nuteistas mirti, bet mažiausiai dėl dar dvylikos žmonių mirties.

Jis patapšnojo švarko kišenę, kur padėjo tokį svarbų Doilio prisipažinimo įrašą. Kada ir kaip bus pagarsinta į diktofono juostelę įrašyta informacija — jeigu tai apskritai bus padaryta — spręs ne jis. Einslis atiduos juostelę leitenantui Njuboldui, o tada žygių imsis Policijos valdyba ir valstijos prokuratūra.

— Ar Žvėris... — norėjo klausti Chorchė.

— Gal nebereikėtų ir toliau vadinti jo Žvėrimi, — pertarė jį Einslis. — Žvėrys žudo, kai to reikia. Doilis žudė iš... — Einslis nutilo. Kodėl žudė Doilis? Todėl, kad jautė pasitenkinimą? Iš religinės manijos? Iš nesutramdomo potraukio? Balsu pasakė: — Dėl priežasčių, kurių mes niekada nesužinosim.

— Ar ką nors išgirdot, seržante? — sušnairavęs į jo pusę paklausė Chorchė. — Ką nors, ką galėtumėt man papasakoti?

— Pirma turėsiu pasikalbėti su leitenantu, — papurtęs galvą atsakė Einslis.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį: 7.50. Leo Njuboldas tikriausiai dar namie. Einslis surinko numerį. Viršininkas atsiliepė po antro skambučio.

— Taip ir pamaniau, kad čia tu, — tarė jis. — Kaip suprantu, viskas baigta?

— Doilis negyvas. Bet labai abejoju, ar viskas baigta.

— Ar jis ką nors tau pasakė?

— Tiek, kad žinotume, jog mirties bausmė buvo skirta pelnytai.

— Mes ir taip tuo neabejojome. Vadinasi, jis tau prisipažino?

Einslis nesiryžo kalbėti.

— Turiu daug ką jums pranešti, sere, — tarė jis. — Tačiau nereikėtų apie tai kalbėti radijo bangomis.

— Tu teisus, — pripažino leitenantas. — Mes visi turim būti labai atsargūs. Gerai, mobiliuoju telefonu apie tai nekalbėsim.

— Jei turėsiu laiko, paskambinsiu iš Džeksonvilio.

— Nekantriai lauksiu. Tik raminkis, Malkolmai.

Einslis išjungė telefoną.

— Laiko turėsite į valias, — tarė Chorchė. — Iki oro uosto vos šimtas kilometrų. Gal net spėsit papusryčiauti.

— Mažiausiai dabar noriu valgyti, — susiraukė Einslis.

— Žinau, kad negalit visko man pasakoti. Bet, kaip suprantu, Doilis prisipažino įvykdęs bent vieną žmogžudystę.

— Taip.

— Ar jis žiūrėjo į jus kaip į kunigą?

— Norėjo. Ko gero, tam tikra prasme aš jam ir leidau.

— Ar tikit, kad Doilis dabar danguje? — tyliai paklausė Chorchė. — O gal yra ta kita karšta vietelė, vadinama pragaru, kur viešpatauja šėtonas?

— Kodėl klausi — neramu? — sukikenęs paklausė Einslis.

— Ne. Tiesiog norėjau išgirsti jūsų nuomonę — ar iš tikrųjų yra dangus ir pragaras.

Savo praeities niekada iki galo neatsikratysi, pamanė Einslis. Jis prisiminė, kad beveik to paties jo klausinėdavo parapijiečiai, ir jis niekad gerai nežinodavo, kaip sąžiningai jiems atsakyti.

— Ne, — atsisukęs į Chorchę tarė jis, — dangaus nebetikiu, o pragaro netikėjau niekuomet.

— O šėtoną?

— Šėtonas toks pat prasimanymas kaip peliukas Mikis. Jį išgalvojo kaip Senojo Testamento veikėją. Jobo knygoje jis beveik nepavojingas, paskui, II amžiuje prieš Kristų, nelabojo statusą jam suteikė žydų sekta, pasivadinusi esėjais. Taigi nesuk sau dėl jo galvos.

Metęs kunigystę, Einslis daug metų nenorėjo su niekuo kalbėtis apie tai, ką tiki, ko netiki, ir apie religijos subtilybes, nors kartais į jį kreipdavosi kaip į žinovą dėl jo knygos lyginamosios religijotyros klausimais. Jis nuolatos išgirsdavo, kad „Kintantį civilizacijos tikėjimą“ vis dar skaito daug žmonių. Tačiau pastaruoju metu jis ėmė atviriau ir sąžiningiau kalbėti apie religiją, kaip ir dabar su Chorche — šį akivaizdžiai kankino dvejonės.

Dabar jie važiavo laukais — niūrusis Reifordo kalėjimas ir miesteliai, kur gyveno jo darbuotojai, buvo likę toli. Skaisčiai švietė saulė — prasidėjo graži diena. Netrukus jie privažiuos keturių juostų greitkelį l-10 ir juo nusigaus iki Džeksonvilio — ten Einslis sės į lėktuvą. Jis jau džiaugėsi žinodamas, kad netrukus vėl pasimatys su Karena ir Džeisonu ir kad visa šeima susirinks į šventę.

— Ar galiu dar kai ko paklausti? — tarė Chorchė.

— Klausk.

— Man visuomet rūpėjo, kaip jūs tapot kunigu.

— Niekad nesitikėjau būti kunigu, — atsakė Einslis. — To norėjo mano vyresnysis brolis. Bet paskui jį nušovė.

— Užjaučiu, — didžiai nustebęs atsakė Chorchė. — Jūs norit pasakyti, kad jį nužudė?

— Įstatymų požiūriu, taip ir įvyko. Tačiau jį užmušusi kulka buvo skirta kitam.

— Kas atsitiko?

— Tai įvyko miestelyje truputį į šiaurę nuo Filadelfijos. Ten mudu su Gregoriu augome...

Mažas Naujasis Berlynvilis miesto teises gavo devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Jame veikė keli plieno ir geležies dirbinių fabrikai bei geležies rūdos šachtos. Ten dirbo dauguma miestelio gyventojų, tarp jų šachtininkas — Aidrisas Einslis, Gregorio ir Malkolmo tėvas. Tačiau jis mirė, kai vaikai buvo dar visai maži.

Gregoris buvo vos metais vyresnis už Malkolmą; juodu visuomet buvo labai artimi. Pagal savo amžių stambus Gregoris didžiavosi tuo, kad globoja jaunesnįjį brolį. Jų motina Viktorija po tėvo mirties antrą kartą nebeištekėjo, sūnus augino viena. Dirbo juodadarbe, be to, šiek tiek pajamų turėjo iš tėvų paliktos rentos. Ji stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti su Gregoriu ir Malkolmu. Sūnūs jai buvo visas gyvenimas; berniukai taip pat ją mylėjo.

Viktorija Einsli buvo gera motina, dora moteris ir pamaldi katalikė. Ilgainiui ji ėmė labiausiai trokšti, kad vienas sūnų taptų kunigu; pasirinko Gregorį — kaip vyresnįjį ir todėl, kad pats to norėjo.

Būdamas aštuonerių Gregoris, kaip ir jo artimas draugas Raselas Šeldonas, patarnavo vietos Šv. Kolumkilo bažnyčioje. Gregoris su Raselu buvo tokie nepanašūs, kad jų draugystė stebino. Gregoris išaugo aukštas, gerai sudėtas šviesiaplaukis gražuolis; jis buvo nuoširdaus būdo ir mėgo bendrauti su žmonėmis. Be to, buvo atsidavęs bažnyčiai; jam ypač patikdavo teatriškos jos apeigos. Raselas buvo kresnas vaikinas, be galo mėgstantis išdaigas ir pokštus. Kartą jis pripylė plaukų dažų į Gregorio šampūno buteliuką, ir draugas kuriam laikui virto brunetu. Kitąsyk jis davė į vietos laikraštį skelbimą, kad parduodamas naujas Malkolmo dviratis, kurį tas nepaprastai brangino. O vieną dieną jis iškabino Gregorio ir Malkolmo miegamuosiuose nuotraukų iš „Playboy“, kad pamatytų motina.

Raselo tėvas dirbo detektyvu Berkso grafystės šerifo valdyboje, motina mokytojavo.

Praėjus metams nuo tada, kai Gregoris su Raselu ėmė patarnauti bažnyčioje, Malkolmas irgi prisidėjo, tad vėlesniais metais trijulė tapo neperskiriama. Malkolmas savo būdu irgi skyrėsi nuo brolio ir Raselo. Jis buvo nepaprastai mąslus ir viskuo abejodavo.

— Amžinai tu visko klausinėji, — kartą irzliai papriekaištavo Gregoris, tačiau pripažino: — Bet sužinoti tiesą tau tikrai pavyksta.

Nors Malkolmas buvo jaunesnis už juos abu, dėl skeptiško, bet podraug ryžtingo būdo jį kartais laikydavo lyderiu.

Visi trys buvo pamaldūs katalikai ir kiekvieną savaitę išpažindavo nuodėmes; dažniausioji buvo nepadorios mintys apie seksą.

Trijulė buvo geri sportininkai ir žaidė Pietų Vebsterio mokyklos futbolo komandoje, kurios neetatiniu treneriu dirbo Raselo tėvas Kermitas Šeldonas. Kai berniukai žaidė antrus metus, atsitiko tai, ką Malkolmas Einslis prisimins biblinių palyginimu: „Iš jūros iškilo debesėlis, panašus į žmogaus ranką“. Nežinant mokyklos vadovybei, vyresnieji futbolo komandos nariai įsigijo marihuanos ir ėmė ją vartoti. Apie žolelės sukeliamą malonų, jaudinantį kaifą sužinojo kiti futbolininkai, tad netrukus beveik visa komanda ją rūkė. Panašiai, tik grėsmingiau, paplis kokaino vartojimas devintajame ir dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje.

Broliai Einsliai ir Raselas Šeldonas paragavo kanapių vėliau už kitus — tik tada, kai bendraamžiai ėmė iš jų šaipytis. Malkolmas kartą užsirūkė, bet paskui išveikė draugus klausimais: iš kur gaunama ta medžiaga, kas ją sudaro, ar ilgai reiškiasi jos poveikis. Atsakymai jį įtikino, kad hašišas — ne jam, ir jis niekada neberūkė. Tačiau Raselas ir toliau retkarčiais užtraukdavo dūmą, Gregoris, įtikinęs save, kad tai nėra nuodėmė — dažniau.

Iš pradžių Malkolmas bandė prikalbinti brolį mesti šį stiprėjantį įprotį, bet paskui numojo ranka, nusprendęs, kad čia tik laikinas susižavėjimas, greitai praeisiantis savaime. Šios savo klaidos Malkolmas gailėsis visą likusį gyvenimą.

Marihuaną dažniausiai pardavinėdavo nedidelėmis penkis dolerius kainuojančiomis porcijomis, supakuotomis į plastiko maišelius. Prekeiviai ateidavo prie Pietų Vebsterio mokyklos. Futbolininkai, o dabar jau ir kiti moksleiviai, surūkydavo vis daugiau žolelės, todėl prekybos mastai ir konkurencija išaugo.

Jau tais laikais ėmė daugėti narkotikų prekeivių gaujų; iš pradžių Naujojo Berlynvilio moksleivių poreikius tenkino viena jų, „skustagalviai“ iš Alentauno. Vėliau, kai paklausa ir pinigų srautai padidėjo, į tą teritoriją godžiai ėmė dairytis „kriptorikiečių“ gauja iš kaimyninio Rydingo. Vieną dieną pastarieji nusprendė ją perimti.

Kaip tik tą popietę Gregoris su Raselu, išėję iš mokyklos, pasuko į varganą miesto dalį. Gregoris jau anksčiau ten lankėsi, tad tiksliai žinojo, kur eiti.

Apleisto namo tarpduryje prieš juos išdygo baltaodis žaliūkas skusta galva.

— Kur traukiat, bičai?

— Turi keturias žolelės?

— Pažiūrėsim, kiek turi žalio, vyruti.

Gregoris ištraukė dvidešimties dolerių banknotą; žaliūkas stvėrė jį ir įsidėjo į storą pluoštą, kurį trumpai ištraukė iš kišenės. Jam už nugaros kitas vyrukas padavė keturis pakelius, ir Gregoris įsikišo juos į užantį.

Kaip tik tą akimirką priešais namą sustojo automobilis, ir iš jo iššoko trys „kriptorikiečių“ gaujos nariai su revolveriais rankose. Juos pamatę, „skustagalviai“ irgi puolė prie ginklų. Kai Gregoris su Raselu nėrė į gatvę, kad išneštų kailį, kulkos lakstė į visas puses.

Juodu lėkė, kiek kojos įkerta, bet staiga Raselas susigriebė, kad šalia nėra Gregorio. Jis atsisuko. Gregoris gulėjo ant žemės. Per tą laiką pašėlęs susišaudymas baigėsi, ir abiejų gaujų nariai buvo bedingstą. Netrukus kažkas iškvietė policiją ir medikus. Pirmi atvažiavę medikai iškart konstatavo, kad Gregoris negyvas — šautinė žaizda kairėje nugaros pusėje buvo mirtina.

Atsitiktinai pirmas susišaudymo vietoje pasirodė detektyvas Kermitas Šeldonas: važiuodamas netoliese, jis per raciją išgirdo dispečerio pranešimą. Pasivedėjęs sūnų į šalį, rūsčiai tarė:

— Greitai viską pasakok. Kartoju: klok viską taip, kaip buvo.

Vis dar neatitokęs nuo šoko, apsiverkęs Raselas padarė kaip lieptas ir pridūrė:

— Tėti, Grego mama neatlaikys — ne vien to, kad jis mirė, bet dar dėl tos marihuanos. Ji nieko nežinojo.

— Kur kvaišalai, kuriuos jūs pirkot? — piktai paklausė Raselo tėvas.

— Gregas įsikišo juos į užantį.

— O tu kiek nors turi?

— Ne.

Kermitas Šeldonas pasodino sūnų į savąjį policijos automobilį, paskui priėjo prie negyvo Gregorio. Baigę apžiūrinėti lavoną, medikai uždengė jį paklode. Uniformuoti policininkai dar neatvažiavo. Detektyvas Šeldonas apsidairė, paskui pakėlė paklodę, įkišo ranką Gregoriui į užantį, surado pakelius su marihuana ir įsikišo į kišenę. Vėliau išpils į unitazą ir nuleis vandenį.

Grįžęs į automobilį mokė Raselą:

— Klausyk manęs. Klausykis labai įdėmiai. Štai ką turėsi pasakoti. Vaikštinėdami judu išgirdot šūvius ir pasileidot bėgti. Jeigu matei kurį nors iš tų ginkluotų vyrų, apibūdink. Nieko daugiau nesakyk. Visą laiką pasakok vien tai, ką liepiau, vis tais pačiais žodžiais. Vėliau, — pridūrė Raselo tėvas, — mudviejų su tavim laukia rimtas pokalbis, ir jis tau tikrai nepatiks.

Raselas įvykdė tėvo nurodymus, todėl vėliau policijos ataskaitoje ir spaudos pranešimuose Gregoris Einslis buvo apibūdintas kaip nekalta auka, atsitiktinai patekusi į užmiesčio gaujų karo sūkurį. Praėjus keliems mėnesiams po Gregorio mirties, buvo nustatyta, kad jis žuvo nuo kulkos, paleistos iš „kriptorikiečių“ gaujos nario Menio Menendeso, pravardžiuojamo Pasiutusiu Šunimi, revolverio. Tačiau tada pats Pasiutęs Šuo jau buvo negyvas — žuvo per kitą susišaudymą, šįsyk su policija.

Nenuostabu, kad nuo to laiko Raselas Šeldonas neberūkė marihuanos. Tačiau jis viską papasakojo Malkolmui, kuris ir pats bemaž atspėjo, kas iš tikrųjų atsitiko. Paslaptis, kurią juodu žinojo, širdgėla ir abu slegianti kaltė dar labiau sustiprino jų draugystę — tas ryšys išliks daugelį metų.

Viktorija Einsli siaubingai krimtosi dėl Gregorio mirties. Tačiau detektyvo Kermito Seldono sukurta pasakėlė ją įtikino Gregorio nekaltumu; moterį guodė dar ir jos tikėjimas.

— Jis buvo nuostabus vaikas, todėl Dievas užsigeidė jį pasiimti, — sakydavo ji draugėms. — Kas aš tokia, kad galėčiau abejoti Dievo sprendimais?

Malkolmui padarė įspūdį tai, ką šiek tiek rizikuodamas savo kailiu padarė Raselo tėvas, kad dėl jų motinos išsaugotų nesuterštą Gregorio atminimą. Malkolmui nė į galvą neatėjo, kad policijos pareigūnai gali būti ne vien įstatymų sargai, bet ir visuomenės geradariai.

Netrukus po Gregorio mirties Viktorija tarė savo sūnui:

— Kažin ar Dievas žinojo, kad Gregoris ruošiasi tapti kunigu. Jei būtų žinojęs, gal nebūtų jo pasivadinęs.

Malkolmas palietė jos rankas.

— Mama, gal Dievas žinojo, kad aš seksiu Gregorio pėdomis.

Motina nustebusi į jį pažvelgė. Malkolmas linktelėjo galvą.

— Nusprendžiau kartu su Raselu stoti į Švento Vladimiro seminariją. Mudu jau apsitarėm. Aš tapsiu tuo, kuo norėjo būti Gregoris.

Taip ir atsitiko.

Filadelfijos seminarija, kurią ateinančius septynerius metus lankė Malkolmas Einslis ir Raselas Šeldonas, buvo įsikūrusi dar šimtmečio pradžioje statytame, bet restauruotame pastate. Čia vyravo rimties ir mokslo atmosfera, ir abu jaunuoliai iškart pasijuto kaip žuvys vandeny.

Nuo pat pradžių dėl savo sprendimo tapti dvasininku Malkolmui nė kiek nereikėjo aukotis. Šitaip apsisprendęs, pasijuto laimingas, nustojo blaškęsis. Jis tikėjo Dievą, dieviška Jėzaus kilme ir katalikų Bažnyčia, susisteminusia ir sutvarkiusia tuos kitus tikėjimus. Jo manymu, pagal svarbą tie trys tikėjimai turėjo rikiuotis šitaip. Tik daugeliui metų praėjus, kai buvo įšventintas į kunigus, suvokė privaląs tikėjimo sudedamąsias dalis subtiliai sukeisti vietomis, kad, šiek tiek perfrazavus Evangeliją pagal Matą, „pirma būtų paskutinė, o paskutinė — pirma“.

Seminarijoje, kur iš pradžių didžiausias vaidmuo buvo skiriamas teologijai ir filosofijai, auklėtiniai gaudavo išsilavinimą, prilygstantį koledžo lygiui; paskui jie dar trejus metus studijuodavo teologiją ir galop gaudavo daktaro laipsnį. Baigę mokslus, dvidešimt penkerių metų Malkolmas Einslis ir dvidešimt šešerių metų Raselas Šeldonas buvo paskirti kunigauti, pirmasis — į Šv. Augustino bažnyčią Potstaune, Pensilvanijoje, antrasis — į Šv. Petro katalikų bažnyčią Rydinge. Abi parapijos priklausė tai pačiai arkivyskupijai ir buvo vos trisdešimt kilometrų viena nuo kitos.

— Manau, nuolat vienas kitą lankysim, — džiugiai tarė Malkolmas, ir Raselas pritarė — per metus, praleistus seminarijoje, jie išliko tokie pat artimi. Tačiau iš tikrųjų dėl didelio darbo krūvio ir visam pasaulyje juntamo katalikų kunigų stygiaus, kuris ilgainiui tik paaštrės, juodu matysis retai ir trumpai. Padėtis pasikeis tik po kelerių metų, kai katastrofa dar kartą suves juos draugėn.

— Štai taip tapau kunigu, — tarė Chorchei Einslis.

Prieš kelias minutes automobiliu su Majamio policijos ženklais jie pravažiavo Džeksonvilį. Dabar tiesiai priešakyje buvo matyti oro uostas.

— O kaip jūs metėt kunigystę ir tapot faru? — paklausė Chorchė.

— Atsakyti nesunku, — atsakė Einslis. — Aš praradau tikėjimą.

— Bet kaip jūs praradot tikėjimą? — neatlyžo Chorchė.

— Į šį klausimą atsakyti kur kas sunkiau, — nusijuokė Einslis. — Jei pradėsiu pasakoti, galiu pavėluoti į lėktuvą.