7

— Patikrink tuos teiginius kokia nori tvarka, detektyve, — Rubei Bou liepė Einslis. — Bet anksčiau ar vėliau turėsi nuvykti į Tampą.

Buvo kelios minutės po septynių kitą rytą po Einslio pokalbio su leitenantu Njuboldu; Rubė sėdėjo priešais Einslio stalą ŽS kabinete. Išvakarėse jis davėjai magnetofoną su ausinėmis ir liepė parsinešus namo perklausyti valstijos kalėjime padarytą įrašą. Kai ryte Rubę pirmąsyk pamatė, ji sunerimusi papurtė galvą.

— Šiurpūs dalykai. Perklausiusi beveik nesudėjau akių. Viską juste jutau: tik užsimerkiu ir atsiduriu ten.

— Vadinasi, girdėjai, ką sakė Doilis — tai, ką mums reikės patikrinti?

— Viską užsirašiau, — Rubė padavė Einsliui bloknotą. Jis užmetė akį. Kaip visada, ji sudarė visų tikrintinų dalykų sąrašą.

— Dirbsi viena, — galop tarė jis. — Žinau, kad užduotį įvykdysi gerai.

Rubė Bou išėjo, ir Einslis vėl ėmėsi jo laukiančių per tas dienas susikaupusių popierių. Jis nenujautė, kad jiems galės skirti vos kelias minutes.

Majamio policijos ryšio centre 7.32 pasigirdo skambutis.

— Devyni vienas vienas, — atsiliepė operatorė. — Kuo galiu padėti?

Mažame ekrane virš jos kompiuterio tuo metu pasirodė skambinančiojo telefono numeris ir pavardė T. DAVANALIS.

— Atsiųskit policiją į Brikelio prospekto du tūkstančiai aštuoni šimtai pirmą namą. Šovė į mano vyrą.

Kol skambinančioji kalbėjo, operatorė spausdino gautą pranešimą, paskui nuspaudė vieną iš funkcinių mygtukų F ir nusiuntė visus duomenis dispečerei kitoje erdvaus kambario pusėje. Dispečerė žinojo, kad nurodytas adresas — 74-oje zonoje, ir reagavo akimirksniu. Jos kompiuteris jau rodė visus patrulių automobilius, jų numerius ir kur jie šiuo metu yra. Tada per raciją pasakė:

— Vienas septyni keturi.

Kai atsiliepė šimtas septyniasdešimt ketvirtas ekipažas, dispečerė paleido garsų pyptelėjimą, įspėjantį, kad tuoj bus duotas skubus ir svarbus pranešimas, paskui tarė:

— Trys trisdešimt, adresas Brikelio prospektas du aštuoni nulis vienas.

„Trys“ reiškė „skubu, važiuoti su žiburėliais ir sirena“, „trisdešimt“ — kad pranešta apie šaunamojo ginklo panaudojimą.

— Supratau. Aš netoliese, prie Alisos Veinrait parko.

Vis dar kalbėdama, dispečerė pamojo Hariui Klementei, seržantui, vadovaujančiam dispečerių tarnybai. Tas paliko pagrindinį valdymo skydą ir priėjo. Jinai parodė į adresą savo ekrane.

— Pažįstamas. Aš neapsirinku?

Klemente palinko arčiau ekrano ir tarė:

— Jei turėjai galvoje Davanalius, esi velniškai teisi!

— Ten trys trisdešimt.

— Rupūs miltai! — seržantas perskaitė visą pranešimą. — Rimta bėda. Ačiū, kad įspėjai — įdėmiai seksiu.

Operatorė vis dar kalbėjosi su moterimi, paskambinusia 911.

— Policijos ekipažas jau pas jus važiuoja. Norėčiau užsirašyti jūsų pavardę. Ji rašoma D-a-v-a-n-a-l?

— Taip, taip, — pasigirdo ragelyje nekantrus balsas. — Tai mano tėvo pavardė. Mano — Madoks-Davanal.

Jūs — iš tos garsiosios Davanalių šeimos? — magėjo paklausti operatorei, bet ji tik paprašė: — Ponia, malonėkit nesitraukti nuo telefono, kol atvažiuos policijos ekipažas.

— Negaliu. Turiu kitų reikalų.

Operatorė išgirdo spragtelėjimą — pokalbis baigėsi.

7.39 su dispečere per raciją susisiekė 174-asis ekipažas.

— Čia buvo šaudoma. Prašom sujungti su Žmogžudysčių skyriaus komanda per I taktinį.

— Luktelėkit.

Malkolmas Einslis sėdėjo prie savo stalo ŽS, kai per įjungtą nešiojamąją raciją išgirdo 174-ojo ekipažo pranešimą. Tebevartydamas popierius mostelėjo Chorchei:

— Tu atsiliepk.

— Gerai, seržante.

Per savo raciją Rodrigesas paprašė dispečerės:

— Sujunkit trylika vienuolika I taktiniu su 174, — paskui nustatęs I taktinį kanalą, skirtą vien ŽS, tarė: — Vienas septyni keturi, čia trylika vienuolika. Kas atsitiko?

— Trylika vienuolika, atvažiavę į Brikelio prospektą du aštuoni nulis vienas, radom negyvėlį. Galbūt trisdešimt vienas.

Išgirdęs adresą, paskui „trisdešimt vienas“, Einslis iškart sukluso. Nustūmęs visus popierius, atitraukė kėdę ir atsistojo. Linktelėjo Chorchei, ir tas perdavė:

— Vienas septyni keturi, važiuojam pas jus. Aptverkit nusikaltimo vietą. Jei reikia, iškvieskit daugiau pagalbos, — įsikišęs raciją į kišenę paklausė: — Tai tos turtingos šeimos namai?

— Taigi. Davanalių. Žinau jų adresą — kas jo nežino?

Majamyje su garsiąja Davanalių pavarde susidurdavai kiekviename žingsnyje. Davanaliai turėjo didžiulį prekybos centrų tinklą, išsiraizgiusį po visą Floridą. Be to, Davanaliams priklausė televizijos stotis, kurią viena valdė Felicija Madoks-Davanal. O svarbiausia, iš vidurio Europos kilusi, bet nuo I pasaulinio karo Floridoje gyvenanti Davanalių šeima garsėjo ir politine, ir finansine galia. Žinių pranešimuose nuolat išgirsdavai Davanalių pavardę; kartais juos net vadindavo „Majamio karališkąja šeima“. Ne itin geranoriškai nusiteikęs komentatorius kartą pridūrė: „Ir elgiasi, lyg būtų tokia“.

Suskambo telefonas. Atsiliepė Rodrigesas, paskui perdavė ragelį Einsliui:

— Skambina seržantas Klemente iš ryšio centro.

— Viską žinom, Hari, — tarė Einslis. — Skambino patruliai. Mes jau važiuojam.

— Negyvėlis — Baironas Madoksas-Davanalis, jo žentas. 911 skambino žmona. Ar pavardė tau pažįstama?

— Primink.

— Jis buvo tik Madoksas, kai vedė Feliciją. Šeima pareikalavo, kad pakeistų pavardę — negalėjo pakelti minties, kad Davanalių pavardė vieną dieną gali išnykti.

— Ačiū. Net menkiausia informacija kartais praverčia.

Padėjęs ragelį, Einslis tarė Rodrigesui:

— Šitos bylos tyrimą stebės daugybė šulų, todėl susimauti nevalia. Eik paimk automobilį ir lauk apačioje. Aš pranešiu leitenantui.

Ką tik atėjęs į savo kabinetą Njuboldas pakėlė akis į tarpduryje pasirodžiusį Einslį.

— Kas atsitiko?

— Rodos, trisdešimt vienas. Baironas Madoksas-Davanalis, šeimos name. Aš kaip tik ten važiuoju.

Njuboldas atrodė priblokštas.

— Dievuliau! Čia tas, kuris vedė Feliciją?

— Tas pats.

— O jinai — senojo Davanalio anūkė, ar ne?

— Taigi. Ji skambino 911. Maniau, kad norėsi žinoti.

Einsliui išskubėjus, leitenantas pakėlė ragelį.

— Panašu į kokio feodalo pilį, — tarė Chorchė, kai jie neženklintu automobiliu privažiavo prie įspūdingo Davanalių namo.

Bokšteliais papuoštas pastatas su skirtingų nuolydžių stogais ir jo teritorija užėmė beveik pusantro hektaro plotą. Statinys ir jį juosianti tašytų akmenų siena kontraforsais sustiprintais kampais dvelkė viduramžiais.

— Galėjo dar iškasti gynybinį griovį ir permesti pakeliamąjį tiltą, — nusišaipė Einslis.

Už viso šio komplekso tyvuliavo Biskeino įlanka, o toliau — Atlanto vandenynas.

Į masyvų eklektišką pastatą, kurio tik dalis buvo matyti iš lauko, patekti galėjai pro gražius kaltos geležies vartus, papuoštus šeimos herbais. Vartai dabar buvo uždaryti, bet anapus buvo matyti ilgas vingiuotas prie namo vedantis keliukas.

— Po šimts velnių — jau atvažiavo! — sušuko Einslis, pamatęs visai šalia televizijos kilnojamąją stotį. Jis suprato, kad Majamio žiniasklaidos atstovai, besiklausantys policijos pranešimų, tikriausiai pažino Davanalių adresą. Ant furgono buvo VBEK — Davanaliams priklausančios televizijos stoties ženklai. Einsliui dingtelėjo, kad kas nors iš namiškių galėjo pranešti televizijos reporteriams, todėl tie ir pasirodė pirmieji.

Prie vartų jau stovėjo trys mėlynomis ir baltomis juostomis dažytos policijos mašinos su įjungtais žiburėliais ant stogų: arba 174-asis ekipažas paprašė pagalbos, arba — labiau tikėtina — į dispečerio pranešimą atsiliepė kiti patruliai. Na ir smalsūs tie farai! — nusišaipė mintyse Einslis. Prie vartų, matyt, vyko ginčas tarp dviejų uniformuotų patrulių ir televizijos darbuotojų; tarp pastarųjų Einslis pažino patrauklią juodaodę reporterę Ursulą Feliks. Priešais vartus jau buvo ištempta geltona juosta su užrašu: POLICIJOS UŽKARDA PERŽENGTI DRAUDŽIAMA, bet uniformuotas pareigūnas, pažinęs Einslį ir Rodrigesą, padarė plyšį ir leido jų automobiliui pravažiuoti.

Chorchė sumažino greitį, ir tuo metu reporterė išbėgo priešais ir užtvėrė jiems kelią. Einslis atidarė langelį.

— Malkolmai, būk geras, — maldavo ji, — atvesk tuos vyrukus į protą! Mūsų bosė ponia Davanal nori, kad mes filmuotume viduj — ji pati skambino ir sakė. VBEK — Davanalių stotis, ir mes norim spėti pranešti viską, kas čia darosi, per ryto žinias.

Kalbėdama Ursula Feliks prisispaudė prie automobilio šono. Jos stambios krūtys, dar paryškintos glaudžiai aptemptos šilkinės palaidinukės, buvo taip arti, kad Einslis būtų galėjęs jas paliesti.

Juodi kaip degutas jos plaukai buvo supinti į standžias kasytes. Iš lauko į mašiną dvelktelėjo svaiginantys kvepalai.

Vis dėlto iš namų paskambino, pamanė Einslis, ir ne bet kas. Pranešė Felicija Madoks-Davanal, moteris, vos prieš kelias minutes tapusi našle.

— Klausyk, Ursula, — tarė jis, — dabar čia yra nusikaltimo vieta, o taisykles tu žinai. Netrukus čia atvažiuos mūsų ryšių su visuomene atstovas ir visa, ką mes galim skelbti, jums praneš.

— Ponia Davanal nepripažįsta taisyklių, kai kalbama apie Davanalių nuosavybę, — įsikišo už reporterės stovintis operatorius, — o čia abipus vartų viskas jų, — jis parodė ranka į televizijos furgoną ir namą.

— Be to, ponia — labai griežta viršininkė, — pridūrė Ursula. — Jeigu mes nepateksim į vidų, ji gali išmesti mus iš darbo.

— Turėsiu tai omeny, — Einslis davė Chorchei ženklą važiuoti pro sunkiuosius vartus. — Tu būsi vyriausiasis detektyvas, bet aš tau padėsiu.

— Klausau, seržante.

Žvirgždas gurgždėjo po padangomis, kai jie pasuko keliuku pro aukštas palmes, vaismedžius, prie namų stovintį baltą bentlį. Jie sustojo priešais įspūdingą pagrindinį įėjimą; viena sunkių dvigubų durų pusė buvo pravira. Einsliui su Chorche išlipus, durys atsidarė iki galo ir ant slenksčio pasirodė aukštas, orus, nepriekaištingai apsirengęs pusamžis vyriškis, aiškiai vyresnysis liokajus. Metęs akį į detektyvų ženklelius, pasisveikino:

— Labas rytas, pareigūnai, — jo balse buvo justi britiškas akcentas. — Malonėkit užeiti į vidų.

Erdviame, prabangiai apstatytame vestibiulyje jis tarė:

— Skambino ponia Madoks-Davanal. Prašė palaukti jos čia.

— Ne, — atsakė Einslis. — Gautas pranešimas, kad šiame name buvo šaudoma. Mes tuoj pat eisim ten, kur tai įvyko.

Platus kilimais klotas koridorius suko į dešinę. Jo gale stovintis uniformuotas pareigūnas sušuko:

— Lavonas čia.

Einslis buvo beeinąs, bet liokajus nenorėjo nusileisti:

— Ponia Madoks-Davanal aiškiai pasakė...

Einslis stabtelėjo.

— Jūsų pavardė?

— Holdsvortas.

Chorchė, kuris jau pradėjo užsirašinėti, paklausė:

— Vardas?

— Hamfris. Prašyčiau suprasti, kad šie namai...

— Ne, Holdsvortai, — atsakė Einslis. — Jūs turit kai ką suprasti. Šiuose namuose įvyko nusikaltimas, todėl dabar čia vadovauja policija. Daug mūsiškių čia pasirodys ir išeis vėl. Netrukdykit jiems, bet niekur nedinkit — turėsim jus apklausti. Be to, nieko namuose nelieskit — tegul viskas lieka kaip buvę, aišku?

— Aišku, — nenoriai sutiko Holdsvortas.

— Ir perduokit poniai Madoks-Davanal, kad netrukus norėsim ją pamatyti.

Einslis nuėjo į koridoriaus galą, Chorchė iš paskos. Laukiantis uniformuotas patrulis su kortele atlape, ant kurios buvo parašyta NAVARAS, tarė:

— Čionai, seržante, — ir nusivedė pro atviras duris į kambarį, iš pažiūros — kabinetą ir kartu treniruočių salę. Einslis su Chorchė atsistojo tarpduryje ir nužvelgė atsivėrusį vaizdą.

Kambarys buvo didelis ir šviesus; pro atviras įstiklintas duris tryško ankstaus rytmečio saulė. Už durų buvo puošni terasa, iš kurios atsivėrė įspūdingas vaizdas: iš visų pusių juosianti įlanka ir tolumoje mėlynuojantis vandenynas. Už kelių žingsnių nuo detektyvų išrikiuoti lyg kokie spartietiški sargybiniai stovėjo penki ar šeši juodo ir chromuoto metalo treniruokliai. Dydžiu išsiskyrė įmantri svarmenų kilnojimo mašina; šalia riogsojo irklavimo treniruoklis, programuojamo greičio bėgimo takelis, laipiojimo kopėčios ir du neaiškios paskirties aparatai. Einslis mintyse apskaičiavo, kad visa įranga kainavo ne mažiau kaip trisdešimt tūkstančių dolerių.

Priešingoje kambario pusėje buvo kabinetas — skoningas ir prabangus, apstatytas giliais krėslais, keliais stalais ir įstiklintomis spintelėmis. Ąžuolinės lentynos buvo nukrautos knygomis odiniais viršeliais. Kiek atitraukta nuo gražaus šiuolaikiško rašomojo stalo stovėjo kėdė aukšta atkalte.

Ant grindų tarp stalo ir kėdės gulėjo negyvas baltaodis vyriškis. Lavonas tysojo ant dešinio šono; kairė viršugalvio dalis buvo nuplėšta, galva ir pečiai mirko kraujo, kaulų nuolaužų ir smegenų maišalynėje. Jau pradėjusio krešėti kraujo klanas telkšojo ant grindų aplink galvą. Negyvėlis vilkėjo laisvomis gelsvai rudomis kelnėmis ir baltais marškiniais, dabar permirkusiais krauju. Nors nebuvo matyti jokio ginklo, visi požymiai rodė, kad vyras mirė nuo kulkos, paleistos į galvą.

— Ar nuo tada, kai čia pasirodėt, kas nors buvo paliesta ar pakeista? — paklausė Navaro Rodrigesas.

— Nieko, — papurtė galvą jaunasis pareigūnas. — Instrukcijas aš žinau, — staiga jam šovė mintis: — Kai įėjau, čia buvo negyvėlio žmona. Ji galėjo ką nors pajudinti. Turėsite klausti jos.

— Paklausim, — patikino Chorchė. — Bet prieš tai noriu kai ko paklausti tavęs — tai bus parašyta ataskaitoje. Nematyti jokio šaunamojo ginklo. Ar kokį nors matei šiame kambaryje arba kur kitur?

— Ieškojau nuo tada, kai čia atėjau, bet kol kas nė vieno neradau.

— Kai pamatei šiame kambaryje ponią Madoks-Davanal, — paklausė Einslis, — kaip ji atrodė?

Navaras iš pradžių dvejojo, paskui mostelėjo į lavoną:

— Turint galvoje visą šį vaizdą ir tai, kad jis — jos vyras ir panašiai, man ji pasirodė gan rami, netgi, sakyčiau, šaltakraujiška. Man tai pasirodė keistoka. Be to...

— Pasakok, — paragino Einslis.

— Ji man sakė, kad atvyksta VBEK televizijos filmavimo grupė. Ta televizija...

— Taip, priklauso Davanaliams. Na ir kas?

— Ji prašė manęs — veikiau įsakė — būtinai įleisti tą grupę. Atsakiau, kad turės laukti Žmogžudysčių skyriaus darbuotojų. Jai tai nepatiko.

Jaunasis pareigūnas vėl sudvejojo.

— Jei kilo dar kokių minčių — klok, — paragino Chorchė.

— Gal tai tik apgaulingas įspūdis, bet man pasirodė, kad toji dama įpratusi visiems visada įsakinėti, ir jai nepatinka, kai būna kitaip.

— Vadinasi, ji visiems įsakinėjo, kai jos vyras štai taip tysojo? — rodydamas į negyvėlį paklausė Einslis.

— Taigi, — gūžtelėjo pečiais Navaras. — Turbūt, vyrai, patys suprasit, kaip čia viskas buvo.

— Pasistengsim, — kažką užsirašinėdamas atsakė Chorchė. — Šiaip ar taip, gerai, kai turi reikalų su tokiu pastabiu faru kaip tu.

Tada Chorchė per savo nešiojamąją raciją, kaip privalėjo tokiais atvejais, iškvietė identifikavimo komandą, medicinos ekspertą ir valstijos prokurorą. Netrukus šiame kambaryje ir visur kitur name darbuosis daugybė žmonių.

— Apsidairysiu aplink, — tarė Einslis. Jis atsargiai priėjo prie įstiklintų durų. Jau anksčiau pastebėjo, kad vienerios pravertos kiek daugiau negu gretimos; įdėmiau apžiūrėjęs pastebėjo prie abiejų rankenų ir spynų laužimo žymes. Išėjęs į terasą, pamatė joje kelis rudus pėdsakus — tarsi kažkas prieš tai būtų ėjęs biria žeme ar purvu. Pėdsakai atėjo nuo gėlių lysvės priešais maždaug metro dvidešimties centimetrų aukščio sienelę — matyt, žmogus priėjo prie namų, peršokęs per ją. Iš pažiūros pėdsakus paliko sportiniai bateliai.

Prieš kelias minutes saulę užtemdė tamsėjantys debesys; atrodė, kad tuoj ims lyti. Einslis nieko nelaukęs grįžo į kambarį ir liepė pareigūnui Navarui užtverti teritoriją priešais namo galą ir liepti kitam policininkui ją saugoti.

— Vos tik atvyks identifikavimo komanda, — įsakė jis Chorchei, — liepk nufotografuoti tuos pėdsakus terasoje, kol jų nenuplovė lietus, ir padaryti gipsines pėdsakų priešais tvorelę išliejas. Atrodo, kažkas įsilaužė į namus, neabejotinai prieš aukai įeinant į šį kambarį.

— Net tokiu atveju, — truputį pagalvojęs atsakė Chorchė, — Madoksas-Davanalis turėjo matyti įsibrovėlį — šauta juk buvo prikišus ginklą prie pat galvos, taigi jie stovėjo šalia. Sprendžiant iš šitų treniruoklių, vyriškis buvo geros sportinės formos, taigi turėjo priešintis, bet nėra jokių ženklų, kad taip būtų buvę.

— Gal jį užklupo netikėtai? Tas, kuris paleido šūvį, galėjo pasislėpti, o paskui prieiti iš už nugaros.

— Kur jis galėjo slėptis?

Juodu apsidairė po erdvų kambarį. Chorchė parodė į žalias aksomines užuolaidas abipus įstiklintų durų. Dešiniąją užuolaidą prilaikė kaspino kilpa, o kairioji kabojo laisvai. Einslis priėjo prie jos, atsargiai atitraukė į šalį ir už jos ant kilimo pamatė žemių pėdsakus.

— Šituos dalykus irgi parodysiu identifikavimo komandai, — tarė Chorchė. — Dabar mums reikia nustatyti laiką: kada jis mirė, kada buvo aptiktas...

Pasirodęs kambaryje vyresnysis liokajus Holdsvortas kreipėsi į Einslį:

— Ponia Madoks-Davanal nori dabar jus pamatyti. Prašom eiti su manim.

Einslis dvejojo. ŽS atliekant tyrimą, žmones, kuriuos reikėdavo apklausti, išsikviesdavo detektyvas, o ne atvirkščiai. Kita vertus, pamanė jis, visai logiška, kad žmona linkusi neiti į kambarį, kur tebeguli jos negyvas vyras. Einslis, jei būtų norėjęs, galėjo pasinaudoti teise nusivežti bet ką — net Davanalių šeimos narius ir jų darbuotojus — į Policijos valdybą tardyti, bet ką dabar jis tuo peštų?

— Gerai, veskit mane, — tarė jis Holdsvortui, o Chorchei pridūrė: — Grįžęs jau žinosiu, kada kas įvyko.

Svetainė, į kurią liokajus atlydėjo Malkolmą Einslį, erdvumu, stiliumi ir akivaizdžiais prabangos ženklais prilygo kitoms namo dalims. Felicija Madoks-Davanal sėdėjo ant didelio krėslo, mušto gražiu šilko brokatu. Ji buvo graži maždaug keturiasdešimties metų moteris; veidas — klasikinis aristokratiškas: tiesia nosimi, aukštais skruostikauliais, lygutėle kakta ir smakru, bylojančiais, kad anksti pasidarė plastinę operaciją. Tankūs žvilgantys šviesiai rudi plaukai su geltonomis sruogomis laisvai krito ant pečių. Ji vilkėjo trumpu kreminiu sijonėliu, neslepiančiu dailių kojų, ir priderinta šilko palaidinuke su plačiu auksu puoštu diržu. Jos veidas, plaukai, nagai ir drabužiai buvo idealiai prižiūrėti — ir ji tai žino, pamanė Einslis.

Netardama žodžio, ji parodė jam senovinę prancūzišką kėdę be ranktūrių priešais save — ganėtinai išklerusią ir neabejotinai nepatogią brangenybę; į ją pažiūrėjęs, Einslis mintyse šyptelėjo: jeigu jinai bando priversti jį pasijusti vergiškai nuolankų, neišdegs.

Kaip buvo įpratęs netekties akimirką, Einslis pradėjo:

— Norėčiau pasakyti, kad užjaučiu dėl jūsų vyro mirties...

— Tai nebūtina, — sprendžiant iš balso, Davanalių palikuonė tvardėsi kuo puikiausiai. — Asmeninius reikalus susitvarkysiu pati. Apsiribokim oficialiais. Kaip suprantu, jūs seržantas?

— Detektyvas seržantas Einslis, — buvo bepriduriąs „ponia“, bet susilaikė nusprendęs neleisti jai dominuoti.

— Prieš kalbant apie kitus dalykus, norėčiau sužinoti, kodėl filmavimo grupei iš mano pačios televizijos stoties, priklausančios vien Davanaliams, nebuvo leista patekti į šį namą, kuris taip pat yra Davanalių nuosavybė?

— Ponia Madoks-Davanal, — ramiai, bet griežtai tarė Einslis, — iš mandagumo aš atsakysiu į šį klausimą, nors manau, kad jūs jau žinote atsakymą. Bet baigęs klausinėsiu pats, — kalbėdamas jis juto drąsiai į jį įsmeigtas šaltas pilkas moters akis. Jis taip pat ryžtingai atrėmė jos žvilgsnį.

— Dėl tos televizijos grupės, — tarė jis. — Čia kol kas neišaiškintomis aplinkybėmis mirė žmogus, todėl laikinai vadovaus policija. O neleisti žiniasklaidos atstovų — jokių reporterių ten, kur vyksta žmogžudystės tyrimas — įprasta ir teisėta policijos darbo tvarka. Dabar, tai paaiškinęs, norėčiau išgirsti viską, ką žinote apie savo vyro mirtį.

— Luktelėkit! — į jo pusę nukrypo elegantiškas smilius. — Kas jūsų viršininkas?

— Detektyvas leitenantas Leo Njuboldas.

— Tik leitenantas? Atsižvelgdama į jūsų laikyseną, prieš toliau ką nors darydama turiu pasikalbėti su policijos viršininku.

Einslis suvokė, kad nei iš šio, nei iš to įvyko konfliktas. Bet tokių dalykų pasitaikydavo: netikėtas stresas, ypač patirtas po smurtinės mirties, dažnai šitaip veikdavo žmones. Paskui jis prisiminė pareigūno Navaro pastabą: Toji dama įpratusi visiems visada įsakinėti, ir jai nepatinka, kai būna kitaip.

— Ponia, — atsakė Einslis, — dabar pat palydėsiu jus prie telefono ir jūs tikrai galėsite paskambinti ponui Ketledžui, — jis nutaisė plieninį balsą. — Bet kalbėdama su juo praneškite, kad pašnekesiui pasibaigus aš jus suimsiu — tai yra surakintomis rankomis nuvešiu į Žmogžudysčių skyrių, kadangi atsisakote talkinti tiriant jūsų vyro mirtį nuo šautinės žaizdos.

Juodu žiūrėjo vienas į kitą; ponia Madoks-Davanal šnopavo kietai sučiaupusi lūpas, akyse spindėjo neapykanta. Galop ji nusuko žvilgsnį, paskui vėl į jį pažiūrėjo ir nuleidusi balsą tarė:

— Klausinėkit.

Einslis nesimėgavo savo dialektine pergale; normaliu balsu paklausė:

— Kada ir kaip jūs pirmą kartą sužinojot apie vyro mirtį?

— Šįryt prieš pusę aštuonių. Nuėjau į vyro miegamąjį — jis tame pačiame aukšte kaip ir mano — norėdama kai ko paklausti. Pamačiusi, kad jo ten nėra, nuėjau į jo kabinetą šiame aukšte: jis dažnai anksti keliasi ir ten eina. Radau lavoną gulintį ten, kur patys matėte. Tuoj pat iškviečiau policiją.

— Ko jūs norėjot paklausti vyro?

— Ko? — atrodė, tarsi netikėtas Einslio klausimas ją apstulbino, todėl jis pakartojo.

— Man... — ji sutrikusi nerado žodžių. — Tiesą sakant, neprisimenu.

— Ar jūsų ir vyro miegamieji susijungia durimis?

— Ne, — stojo nejauki tyla. — Jūsų klausimai keisti.

Nė kiek ne keisti, pamanė Einslis. Visų pirma ji deramai taip ir nepaaiškino, ko ėjo pas vyrą. Tai, kad tarp miegamųjų nebuvo durų, kai ką rodė apie poros santykius.

— Atrodo, į jūsų vyrą buvo šauta. Ar girdėjote šūvį ar kitą garsą, kuris galėjo būti šūvis?

— Ne, negirdėjau.

— Vadinasi, kai vyrą radote, jis galėjo būti jau senokai negyvas?

— Tikriausiai.

— Ar jūsų vyras turėjo kokių didelių problemų ar priešų? Ar žinot kokį žmogų, kuris galėjo norėti jį nužudyti?

— Ne, — ponia Madoks-Davanal atgavo savitvardą. — Anksčiau ar vėliau tai sužinosite, tad verčiau pasakysiu jums dabar. Kai kuriais atžvilgiais mudu su vyru nebuvom artimi: jis turėjo savo interesų, aš turiu savų, o bendrų nebuvo.

— Ar šitaip yra jau seniai?

— Kokie šešeri metai; mudu vedę devynerius.

— Ar jūs dažnai vaidydavotės?

— Ne, — paskui pasitaisė: — Na, retkarčiais susivaidydavome dėl menkniekių, bet dėl rimtų dalykų beveik niekada.

— Ar kuris nors iš jūsų galvojo apie skyrybas?

— Ne. Tokie mūsų santykiai buvo priimtini abiem. Man santuoka davė tam tikrų pranašumų; ji suteikė man savotišką laisvę. O kalbant apie Baironą, faktas akivaizdus: jis neblogai įsitaisė.

— Ar galėtumėt tai paaiškinti?

— Kai mudu susituokėm, Baironas buvo labai patrauklus ir populiarus vyras, bet jis turėjo nedaug pinigų, o padaryti karjerą negalėjo tikėtis. Mums susituokus, abiem tais dalykais buvo pasirūpinta.

— Ar negalėtumėt paaiškinti konkrečiau?

— Jis gavo dvejas aukštas pareigas: iš pradžių Davanalių prekybos centrų tinkle, paskui VBEK.

— Ar jis vis dar jas ėjo?

— Ne, — Felicija sudvejojo, bet tęsė: — Tiesą sakant, Baironas nepateisino lūkesčių. Jis buvo tinginys, stokojo gabumų. Galų gale teko visiškai nušalinti jį nuo verslo reikalų.

— O tada?

— Šeima paprasčiausiai davė Baironui pašalpą. Todėl ir sakiau, kad jis neblogai įsitaisė.

— Gal pasakytumėt, kokią sumą jis gavo?

— Ar tai labai svarbu?

— Gal ir ne, bet manau, kad iki tyrimo pabaigos tai vis tiek paaiškės.

Kelias sekundes padvejojusi, Felicija atsakė:

— Du šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus. Be to, Baironas čia gyveno už dyką, o visi tie treniruokliai, kuriuos jis be galo mėgo, irgi buvo jam nupirkti.

Ketvirtis milijono dolerių per metus, svarstė Einslis, ir už tai, kad nieko nedarai. Dabar, kai Davanalių šeimai nebereikės mokėti tų pinigų, Bairono Madokso-Davanalio mirtis jai išeis į naudą.

— Jeigu galvojate tai, ką nujaučiu jus galvojant — atsikvošėkit! — tarė ponia Madoks-Davanal. Nesulaukusi Einslio atsakymo, pridūrė: — Klausykit, nenoriu gaišti laiko ir tuščiai aušinti burnos. Pasakysiu tik tiek: tokia suma mūsų šeimai — kišenpinigiai. Svarbiausia, jog nors aš nemylėjau Bairono — jau seniai, — man vis dar patikdavo, kad jis šalia. Galit net sakyti, kad aš jo ilgesiuos.

Paskutinė frazė buvo ištarta mąsliai, tarsi išduodant paslaptį. Nuo tada, kai juodu pagaliau ėmė šnekėtis, jos priešiškumas išgaravo, kaip dingtelėjo Einsliui, tarytum įveikta ginče ji pasidavė ir tapo draugiška sąjungininke. Tačiau jis netikėjo viskuo, ką pasakojo Felicija Madoks-Davanal, ypač apie tai, kaip aptiko vyro lavoną. Tuo pat metu nuojauta jam kuždėjo, kad ji nežudė savo vyro, nors galbūt žinojo ar bent jau numanė, kas tai padarė. Šiaip ar taip, ji kažką slėpė.

— Aš truputį sutrikęs, — tarė Einslis. — Jūs sakėt, kad savo vyrą mėgot, nors ir gyvenot skyrium. Tačiau pamačius, kad jis negyvas, dar neišėjus iš to kambario, jums labiausiai rūpėjo įsivesti į namus savo televizijos filmavimo grupę. Susidaro įspūdis...

— Gerai, gerai! — pertarė jį ponia Madoks-Davanal. — Žinau, kur jūs lenkiate — kad aš esu bejausmė. Ką gi — gal ir tokia, bet svarbiausia, kad aš pragmatiška, — ji nutilo.

— Aš vis dar klausau, — paragino ją Einslis.

— Aš iškart suvokiau, kad Baironas negyvas, ir nenumaniau, kas jį nužudė. Tai buvo faktas — kad ir ką būčiau dariusi, to jau nebūčiau pakeitusi. Bet kai ką galėjau padaryti — pasirūpinti, kad VBEK — mano televizijos stotis, kuriai aš vadovauju, — praneštų šią naujieną anksčiau už visus varžovus, ir aš tai padariau. Išsikviečiau vieną iš savo filmavimo grupių, o kai jos neįleido į vidų, paskambinau savo žinių tarnybai ir papasakojau viską, ką žinojau. Dabar ši naujiena nuskambėjo po visą Floridą, o gal ir gerokai plačiau, bet mes ją pranešėme pirmieji. Konkurencijos sąlygomis tai svarbiausia.

— Būdama tokia patyrusi, — tarė Einslis, — jūs juk negalėjote nežinoti, kad jūsų filmavimo grupės neįleis.

Davanal susiraukė.

— Žinoma, bet aš... kaip ten sako kortuotojai?

— Blefavot?

— Taigi. Visą gyvenimą šitaip elgiuosi. Toks jau mano būdas.

— Paprastai toks elgesys netrukdo. Bet kai tiriama žmogžudystė — nevertėtų...

Juodu nužvelgė vienas kitą.

— Jūs kažkoks nepaprastas policininkas, — tarė jinai. — Kažkuo, tik gerai nesuprantu kuo, skiriatės nuo kitų, ir tai žadina mano smalsumą, — tardama paskutinius žodžius ji pirmą kartą nusišypsojo, ir netgi su vos juntamu geidulingumu.

— Jei neprieštaraujat, — dalykišku balsu atsakė Einslis, — norėčiau dar kai ko paklausti.

— Jei turit — klauskit, — atsidususi tarė ji.

— Šįryt pusę aštuonių — jūs sakėt tada aptikusi vyro lavoną — ir praėjusią naktį kas dar buvo namie?

— Pagalvosiu.

Ji atsakė, ir juodu kalbėjosi toliau. Paaiškėjo daugiau faktų.

Felicijos tėvai — Teodoras ir Eugenija Davanaliai — gyveno tuose pačiuose namuose, bet šiuo metu buvo Italijoje. Iš tikrųjų klano galva buvo Teodoras, bet jis nemažą dalį reikalų perleido Felicijai. Tėvų tarnas ir kambarinė taip pat gyveno čia, bet dabar irgi buvo Italijoje.

Seniausias Davanalis, šeimos patriarchas devyniasdešimt septynerių metų Vilhelmas, turėjo kelis kambarius namo viršuje; ten juo rūpinosi tarnas su žmona slauge.

— Senelis dabar namie, ponas ir ponia Vaskesai taip pat, — paaiškino Felicija, — bet juos visus mes labai retai matom.

Pasak Felicijos, Vilhelmas Davanalis — jau visai nukvakęs; kartais jo protas dar praskaidrėjąs, „bet tai atsitinka vis rečiau“.

Vyresnysis liokajus Hamfris Holdsvortas gyveno namuose su žmona virėja. Du sodininkai ir vairuotojas, visi su šeimomis, gyveno atskirame namuke.

Einslis žinojo, kad visus tuos žmones reikės apklausti — gal praėjusią naktį ką nors matė ar girdėjo.

— Grįžkime prie to, kaip jūs aptikote vyro lavoną, — tarė jis Felicijai. — Kaip suprantu, pasirodžius pareigūnui Navarui, jūs buvot kabinete.

— Taip, — ji sudvejojo. — Pirmą kartą pamačiusi Baironą, aš išbėgau ir paskambinau devyni vienas vienas. Paskui... negaliu to gerai paaiškinti... bet mane kažkas traukė atgal. Turbūt aš buvau ištikta šoko — viskas įvyko taip staigiai ir siaubingai.

— Suprantama, — užjautė Einslis. — Noriu paklausti štai ko: ar tuos du kartus, kai buvot viena prie vyro lavono, ką nors lietėt, keitėt ar judinot tame kambaryje?

— Ničnieko, — papurtė galvą Felicija. — Tikriausiai man nuojauta liepė nieko neliesti. Bet aš negalėjau... neprisiverčiau prieiti bent kiek arčiau Bairono ar to stalo... — ji nutilo.

— Ačiū, — tarė Einslis. — Kol kas daugiau klausimų neturiu.

Pokalbis baigėsi. Felicija Madoks-Davanal atsistojo; ji vėl atgavo savitvardą.

— Apgailestauju, kad nevykusiai pradėjom, — tarė ji. — Laikui bėgant, gal vienas kitą pamėgsime.

Netikėtai ji ištiesė ranką ir pirštų galiukais švelniai palietė jo delną. Paskui nusisuko ir išėjo iš kambario.

Likęs vienas svetainėje Einslis du kartus pasikalbėjo per policijos raciją, paskui grįžo į Bairono Madokso-Davanalio treniruočių salę ir kabinetą, kur dabar darbas virte virė. Plušėjo atvykusi identifikavimo komanda, o medicinos ekspertė Sandra Sančes įdėmiai apžiūrinėjo lavoną. Valstijos prokuroro pavaduotojas Kerzonas Noulzas, padėjęs tirti Elrojaus Doilio žmogžudystes, klausinėjo, stebėjo ir užsirašinėjo.

Einslis pamatė, kad lauke lyja, bet Rodrigesas patikino:

— Spėjom nufotografuoti pėdsakus, be to, padarėm geras gipsines išliejas.

Dabar buvo fotografuojamos purvinos žymės už užuolaidos, ištrauktos iš kilpos; paskui, paėmus žemių pavyzdį, jos bus nuvalytos. Specialistai visame kambaryje ieškojo pirštų atspaudų.

— Pasikalbėkime, — tarė Einslis. Pasivadinęs Chorchę į šalį, papasakojo apie savo pašnekesį su Felicija Madoks-Davanal, paskui padiktavo pavardes kitų žmonių, kuriuos reikės apklausti.

— Išsikviečiau Tėtušį Garsiją, — pranešė jis Chorchei. — Jis dirbs su tavim, padės apklausti namiškius ir talkins visur, kur reikės. Dabar aš išvažiuoju.

— Jau? — Chorchė smalsiai jį nužvelgė.

— Noriu pamatyti vieną žmogų, — atsakė Einslis. — Jis labai daug žino apie senas šeimas, taip pat ir apie šią. Gal gausiu kokių vertingų žinių.