3

„Laiko gauni į valias“, — Patrikui Džensenui sakė Sintija. Tačiau praėjo beveik ketveri metai — tikrai daugiau laiko, negu buvo numačiusi Sintija, — kol buvo žengti lemtingi žingsniai.

Vis dėlto tas metas prabėgo greitai, ypač Sintijai, kuri neregėtai sparčiai kopė karjeros laiptais Majamio policijos valdyboje. Tačiau nei Sintijos sėkmė, nei bėgantis laikas neapmaldė neapykantos, kurią ji juto tėvams. Keršto poreikis taip pat neatslūgo. Retkarčiais ji primindavo Džensenui jai duotą pažadą. Jis vis sakydavo jo nepamiršęs, bet teigdavo tebeieškąs tinkamo žmogaus — sumanaus, negailestingo, žiauraus ir patikimo. Tokio kol kas nerado.

Kartais Džensenui imdavo rodytis, kad visas šis sumanymas kažkoks netikras, fantasmagoriškas. Savo knygose jis dažnai rašydavo apie nusikaltėlius, bet visuomet abstrakčiai; tai tebuvo žodžiai kompiuterio ekrane. Tikri šiurpūs nusikaltimai, kaip jam tuomet atrodė, vykdavo kitų žmonių — visai nepanašių į jį — pasaulyje. Tačiau dabar jis atsidūrė jame. Vienintelį kartą beprotiškai pasielgė — padarė nusikaltimą, už kurį skiriama mirties bausmė, ir nuo tos akimirkos ankstesnis jo, įstatymams paklūstančio piliečio, gyvenimas baigėsi. Ar dar kas nors atsidūrė nusikaltėlių pasaulyje taip pat neapgalvotai, neplanuotai? Jam atrodė, kad tokių kaip jis daug.

Bėgo laikas, o jis vis klausdavo savęs: Kuo tapai, Patrikai Džensenai? Ir atsakydavo objektyviai: Kad ir kuo virtai, nuėjai per toli; pasukti atgal nebeįmanoma... Dora — prabanga, kurios nebegali sau leisti... Buvo laikai, kai klausei sąžinės, bet tie laikai praėjo... Jeigu kas nors kada nors sužinos, atskleis, ką padarei — niekas, ničniekas nebus užmiršta ir už nieką nebus atleista... Taigi svarbu tėra išlikti gyvam bet kokia — net kitų žmonių gyvybės — kaina...

Vis tiek Džensenui nedavė ramybės jausmas, kad viskas, kas vyksta, yra netikroviška. O kad Sintijai nekyla tokių minčių, jis neabejojo. Ji buvo nepalenkiama, niekad neatsisakydavo užsibrėžto tikslo. Jis matė, kaip reiškiasi tas meilužės bruožas, ir žinojo, kad ji nieku gyvu neleis jam išsisukti nuo gautos užduoties atlikti Sintijos Ernst budelio pareigą; jeigu ją apvils, ji įvykdys savo grasinimą ir jį pražudys.

Galop Džensenas suvokė, kad iš esmės nebėra tas, kas buvo anksčiau. Dabar jis tapo vien savo kailio žiūrinčiu, negailestingu jam nepažįstamu žmogumi.

Nors pagrindinio tikslo įgyvendinimas užtruko, Sintija pasirūpino, kad bent jau šalutinis būtų pasiektas. Pasinaudojusi tarnybine padėtimi, šališkai pateikusi senų bylų įrašus, ji pasiekė, kad Malkolmo Einslio nepakeltų į leitenantus. Net pačiai Sintijai jos elgsenos motyvai buvo pakankamai aiškūs. Po vaikystės, per kurią ji buvo visiškai atstumta aplinkinių, ji davė sau žodį, kad niekas — ničniekas — jos daugiau neatstums. Tačiau Malkolmas šitaip su ja pasielgė, ir šitoji niekuomet neužmirš, niekada už tai nedovanos.

Galų gale, kai galutinis sąskaitų suvedimas su Gustavu ir Eleonora Ernst taip ilgai užsitęsė, Sintija nusprendė laukusi pakankamai ilgai. Apie tai, kad jos kantrybė trūko, ji pranešė Patrikui per savaitgalį Bahamų salų sostinėje Nasau. Čia jie vėl apsistojo skirtinguose viešbučiuose, Sintija — prašmatniame Rojaus salos vandenyno klube.

Rytą, po ilgo ir malonaus sekso, Sintija staiga atsisėdo lovoje ir tarė:

— Laiko turėjai per akis. Noriu, kad pradėtum veikti, kitaip aš pati kai ko imsiuos, — ji pasilenkė ir pabučiavo jį į kaktą. — Ir patikėk manim, brangusis, tau nepatiks tai, ką sumaniau.

— Žinau, — Džensenas jau kurį laiką tikėjosi tokio ultimatumo, todėl paklausė: — Kiek laiko aš turiu?

— Tris mėnesius.

— Duok šešis.

— Duodu keturis, pradedant nuo rytojaus.

Jis atsiduso, supratęs, jog ji kalba rimtai; žinojo, kad atėjo laikas veikti — dėl savų priežasčių.

Džensenas parašė dar vieną knygą; kaip ir dvi ankstesnės, ji neturėjo pasisekimo, palyginti su ankstesniais grobstyte grobstytais jo kūriniais. Leidėjams neatsipirko avansai, kuriuos jis jau kadai išleido, todėl mokėti honorarų jie nė nesirengė. Kas bus toliau, nesunkiai galėjai atspėti. Viena šalies leidykla, jo sėkmės metais mokėdavusi solidžius avansus už dar neparašytas knygas, atsisakė toliau taip daryti ir pareikalavo, kad jis įteiktų baigtą rankraštį — tik tada bus pasirašyta sutartis, ir jis gaus pinigų.

Tuomet Dženseno padėtis tapo beviltiška. Per kelerius pastaruosius metus jam nepavyko išmokti gyventi ne taip išlaidžiai, tad dabar ne tik neturėjo pinigų, bet dargi gerokai įlindo į skolas. Taigi galimybė gauti du šimtus tūkstančių dolerių — pusę šios sumos Džensenas ketino pasilikti, o dar tiek pat numatė gauti už savo paslaugas — dabar viliojo, nes atsirado pačiu laiku.

Atsitiktinumų virtinė padėjo jam atsidurti arčiau tinkamo žmogaus. Pats Patrikas su tais atsitiktinumais neturėjo nieko bendra: jie buvo susiję su policija, būreliu veteranų, suluošintų per Vietnamo bei Persų įlankos karus, ir narkotikais. Dėl karo metais patirtų sužalojimų prie invalidų vežimėlių prikaustyti veteranai grįžę į tėvynę patys vartojo narkotikus, bet dabar atsikratė šio įpročio ir tapo aktyviais kovotojais su jais. Rajone tarp Kokosų giraitės Didžiojo prospekto ir Paukščių kelio, kur gyveno skirtingų rasių atstovai ir netrūko problemų, jie paskelbė karą narkotikų prekeiviams, griaunantiems daugybės žmonių, ypač jaunų, gyvenimus. Veteranai žinojo, kad kiti šios vietovės gyventojai bando kovoti su narkotikais ir jų pardavėjais, bet dažniausiai nesėkmingai. Tačiau invalidų vežimėliuose sėdintiems veteranams klojosi geriau, ir jie tapo savotiškais draugovininkais bei slaptais policijos informatoriais.

Paradoksalu, tačiau jų vadas ir įkvėpėjas nebuvo nei karo veteranas, nei žalingo įpročio atsikratęs narkomanas, o buvęs sportininkas ir eruditas. Dvidešimt trejų metų Stiuartas Raisas prieš ketverius metus krito kopdamas į statų kalno šlaitą; paralyžiuotas žemiau juosmens jis nebeišlipo iš vežimėlio. Jis irgi ryžtingai kovojo su narkotikų platinimu jauniems žmonėms. Prie karo veteranų jis pritapo todėl, kad nesugebantys paeiti neįgalieji turi daug bendrų įsitikinimų ir instinktyviai jaučia draugiškus jausmus vieni kitiems.

Grupei, kurioje iš pradžių buvo trys Vietnamo karo veteranai, o paskui narių pagausėjo iki dvylikos, jis aiškino:

— Vaikus, paauglius ir jaunuolius — sveikus, veiklius žmones — luošina niekingi narkotikais prekiaujantys pašlemėkai, kurių vieta kalėjime. Mes padedame jiems ten patekti.

Invalidų vežimėliuose sėdintys vyrai veikdavo taip: rinkdavo informaciją apie tuos, kurie prekiauja narkotikais — kur, kaip, kokiais tarpais, kada reikia laukti naujų siuntų, paskui ką sužinoję anonimiškai perduodavo Policijos valdybos Kovos su narkotikais skyriui.

Patikimam draugui Raisas sakė:

— Mes, sėdintieji invalidų vežimėliuose, galim sukiotis ten, kur vyksta prekyba narkotikais, ir beveik niekas mūsų nepastebės. Jeigu kas nors ir atkreipia dėmesį, mano, kad elgetaujame kaip visi tie invalidai Paukščių kelyje. Mūsų kojos paralyžiuotos, nevaldome rankų, todėl žmonėms, ypač narkomanams ir prekiautojams kvaišalais, praradusiems visas kadaise turėtas negausias smegenų ląsteles, atrodo, kad mes ir mąstyti nesugebame.

Policijos Kovos su narkotikais skyriaus darbuotojai iš pradžių skeptiškai reagavo į informatorių pranešimus. Skambindavo pats Raisas, visuomet — mobiliuoju telefonu, kad jo nesusektų. Vos tik jis perduodavo pranešimą, į skambutį atsiliepęs pareigūnas klausdavo, kas jis, bet Raisas tik tarstelėdavo „Stiujis“ ir išjungdavo telefoną. Tačiau netrukus, kai paaiškėjo, kad jo informacija visuomet pravarti ir patikima, išgirdę ragelyje: „Čia Stiujis“, pareigūnai ėmė atsiliepinėti: „Sveikas, bičiuli! Ką mums turi?“ Niekas nebandė išsiaiškinti skambinančiojo tapatybės — kam gadinti gerą daiktą?

Taigi policija dabar sužlugdydavo vis daugiau narkotikų gaujų operacijų. Gerokai pagausėjo suimamų ir nuteisiamų prekeivių. Kai kuriose Kokosų giraitės vietovėse darėsi švariau. Paskui prasidėjo nesklandumai.

Stambieji narkotikų prekeiviai, pajutę, kad tikriausiai vyksta kažkoks šnipinėjimas, ėmė klausinėti savo aplinkos žmonių. Iš pradžių niekas nieko negalėjo atsakyti. Po kurio laiko suimtas prekeivis išgirdo vieną Kovos su narkotikais skyriaus farą sakant kitam:

— Stiujis šįsyk davė labai vertingų žinių.

Netrukus Giraitėje jau dūzgė klausimas: „Kas, po velniais, yra Stiujis?“

Atsakymas išaiškėjo greitai. Tada per paskalas, sklindančias tame rajone, buvo demaskuota vyrų, sėdinčių invalidų vežimėliuose, taktika.

Stiuartas Raisas privalėjo mirti, be to, taip, kad kiti panašūs į jį būtų perspėti.

Kitą dieną buvo užsakyta samdoma žmogžudystė. Taip jau sutapo, kad kaip tik tuo metu akiratyje pasirodė Patrikas Džensenas.

Džensenas jau buvo tapęs nuolatiniu lankytoju „Žalvarinio dublono“ — triukšmingo, prirūkyto baro, garsėjusio kaip narkotikų prekeivių susitikimų vieta. Kai tą vakarą jame pasirodė, nuo vieno stalelio pasigirdo balsas:

— Sveikas, Patai! Rašai ką nors nauja? Eikš papasakok mums.

Šitaip jį užkalbino Arlis, buvęs kalinys siauru, raupuotu veidu, policijoje turintis storiausią bylą. Šalia sėdėjo keli sėbrai — šitas vaizdas renkančiam medžiagą knygai apie nusikaltėlius Džensenui jau buvo gerai pažįstamas. Vienas iš būrelio, anksčiau Džensenui nematytas, buvo rūsčių bruožų mulato gymio galiūnas — plačiapetis, raumeningomis rankomis ir trumpai kirptais plaukais. Nepažįstamasis, šalia kurio kiti atrodė nelyginant nykštukai, piktai dėbsojo į Dženseną. Jis urgztelėjo kažkokį klausimą, ir kitas iš sėdinčiųjų prie stalelio į jį atsakė:

— Patas — savas bičas, Virchilijau. Jis rašo knygas. Tu jam ką nors papasakoji, o jis sukuria kokią istoriją. Pasakėlę — nieko tikro, kas galėtų mums pakenkti.

— Taip, Patas moka laikyti liežuvį už dantų, — pridūrė kitas. — Žino, kas jo laukia, jeigu jo nesuvaldytų — ar ne, Patai?

— Tikrai taip, — linktelėjęs atsakė Džensenas.

Jam padarė vietos, pristūmė kėdę.

— Nereikia man nieko pasakoti, Virchilijau, — pažvelgęs tiesiai pirmą kartą matomam žaliūkui į akis nerūpestingai tarė Džensenas. — Be to, tavo vardą aš ką tik užmiršau. Tačiau vieno dalyko aš tavęs paklausiu.

Visi į jį sužiuro.

— Ar galiu pavaišinti tave taurele?

Vis dar susiraukęs gargaras įsmeigė akis į Dženseną. Patylėjęs tarė:

— Už gėrimus čia mokėti aš.

Jo balse buvo justi ryškus akcentas.

— Puiku, — nenusukdamas akių atsakė Džensenas. — Man dvigubą škotiško.

— Ateinu! — jiems už nugarų šūktelėjo barmenas.

Virchilijas atsistojo; dabar jis atrodė dar didesnis.

— Pirma aš nusimyžti, — pranešė jis glaustai ir nuėjo.

Tuomet Dačas — vyras, pristatęs galiūnui Dženseną, — Patrikui paaiškino:

— Jis žiūri, ko tu vertas. Bus geriau, jeigu tu jam patiksi.

— Kodėl man tai turi rūpėti?

— Todėl, kad su Virchiliju geriau nekrėsti juokų. Jis kolumbietis, čia pasirodo retkarčiais. Gimtinėje keturi šūdžiai pakišo savo bosą — įskundė farams. Virchilijui patikėjo parodyti jiems, kad negerai pasielgė. Žinai, ką jis padarė?

Džensenas papurtė galvą.

— Susirado juos ir pririšo prie medžių ištiestomis rankomis. Paskui benzininiu pjūklu vienam po kito nupjovė dešinę ranką.

Džensenas nė pats nepajuto, kaip siurbtelėjo škotiško.

— Tau praverstų artimiau susipažinti su Virchiliju, — kuštelėjo Arlis. — Šiąnakt bus darbelis. Tave domina?

— Taip, — atsakė Džensenas, ir tą pačią akimirką jam šovė į galvą mintis.

— Kai jis grįš, — mokė Dačas, — truputėlį palauk, paskui nueik į šikinyką ir ten pabūk. Mes paklausim Virchilijo, ar galim priimti tave į savo tarpą.

Džensenas padarė kaip lieptas. Netrukus vienas iš vyrų prie stalelio jam linktelėjo.

— Neatsilik nuo to džipo, — liepė Džensenui Dačas. — Kai jie sustos ir išjungs šviesas, daryk tą patį.

Buvo beveik trečia nakties. Juodu sėdėjo Dženseno volvo, pravažiavę geras penkias dešimtis kilometrų pietų kryptimi Floridos greitkeliu paskui Arlio vairuojamą džipą čerokį, kur keleivio vietoje sėdėjo Virchilijas. Vos išvažiavus iš Floridos, kur prasideda Evergleidsų pelkynai, jie išsuko į Kardo sąsiaurio kelią, mažai važinėjamą vieškelį, vedantį į Ky Largą. Šviečiant pusmėnuliui, Džensenas įžiūrėjo jūros pakrantę ir aplūžusius gyvenamuosius laivus, prigludusius abipus seklumos. Nebuvo jokių kaimų ar namų, iš kurių būtų sklidusi šviesa, nei kitų automobilių. Vairuotojai vengdavo šio kelio naktį — verčiau važiuodavo intensyvesnio eismo ir saugesniu 1-uoju greitkeliu.

— Nė velnio negalėčiau gyventi vienoj iš tokių šūdo krūvų, — tarė Dačas. — O tu galėtum?

Jų automobilio žibintų šviesa išplėšė iš tamsos nuolaužų krūvą — kadaise buvusį laivą su iškeverzota iškaba „Parduodami mėlynieji krabai“. Džensenas, kuris dabar jau svarstė, ką čia apskritai veikia, nieko neatsakė.

Tuo metu priešais važiuojantis džipas nusuko nuo kelio į žvirgždėtą aikštelę, sustojo, ir jo šviesos užgeso. Džensenas nuvažiavo iš paskos, išjungė volvo šviesas ir išlipo. Dvejetas iš džipo stovėdami laukė. Niekas neištarė nė žodžio.

Augalotasis kolumbietis priėjo prie vandens, įsmeigęs akis į tamsą.

Staiga pasirodė kažkokios mašinos žibintai. Furgonas su „Santechniko bičiulio“ bendrovės ženklu ant šono nuvažiavo nuo kelio ir sustojo šalia Virchilijo ir Arlio džipo. Iš furgono iškart išlipo du vyrai; Patrikas pastebėjo, kad jie apsimovę pirštines. Jie priėjo prie užpakalinių furgono durų, anksčiau atvažiavusieji taip pat. Džensenas liko stovėti.

Furgone buvo matyti kažkoks daiktas. Kai jį pritraukė prie furgono galo, Patrikas pamatė, kad tai invalido vežimėlis, kuris buvo gabenamas ant atlošo. Vežimėlyje sėdėjo kažkoks žmogus; nors surištas virvėmis, jis muistėsi. Virchilijas, per tą laiką irgi spėjęs užsimauti pirštines, priėjo, lyg plunksnelę iškėlė sunkų vežimėlį ir pastatė ant žemės. Patrikas, dabar stovintis veidu į vežimėlį, pamatė, kad jame sėdi jaunas vyras — surištas, užkimšta burna. Jis matė, kad belaisvio akys karštligiškai laksto į šalis, liežuvis bando išstumti iš burnos kaištį. Kažkokiu būdu jam pavyko tai padaryti. Žiūrėdamas į Dženseną, stovintį atokiau nuo kitų, jis suriko:

— Mane pagrobė! Mano pavardė Stiujis Raisas. Šie žmonės mane nužudys! Padėkit, maldauju...

Nespėjus jam baigti, Virchilijas plojo didžiule letena Stiujui į veidą. Iš burnos pasipylė kraujas, pasigirdo šaižus klyksmas, bet Dačas jį užgniaužė ištiesęs ranką ir sukišęs kaištį atgal. Belaisvio akys vis dar lakstė į šalis pašėlusiai maldaudamos. Džensenui teko nusisukti.

— Mes negaišti laiko, — tarė Virchilijas stumdamas vežimėlį vandens link; kai jis įklimpo, vėl lengvai iškėlė. Furgonu atvažiavę vyrai ėjo iš paskos, vienas nešinas grandine, kitas betono blokeliu. Dačas prie jų prisidėjo ir pamojo Džensenui. Tas nenoromis prisiartino prie būrelio. Arlis liko ant kranto.

Dabar jie brido vandeniu. Prieš daugelį metų čia buvo iškastas kanalas. Iš pradžių jis buvo seklus, bet netrukus staigiai gilėjo iki pustrečio trijų metrų. Atvežusieji vežimėlį dabar brido pirmi, sukiodamiesi mangrovės raizgalynėje.

Priekyje dunksojo mangrovės salelė, viena iš kelių, apsuptų jūržolių prižėlusių sėklių. Dvejetas iš furgono, matyt, gerai pažįstantis šias vietas, sustojo, kai pajuto, kad vanduo gilėja.

— Čia bus gerai, — tarė vienas.

Virchilijas, pats vienas stumdamas vežimėlį su jame sėdinčiu panikos apimtu žmogumi, rideno jį tol, kol vanduo siekė jam virš juosmens. Tada tuodu kiti perkišo grandinę per abu jau apsemtus vežimėlio ratus ir pritvirtino vieną jos galą prie kelmo salelėje, kitą — prie atsinešto betono blokelio.

— Nė už ką neiškils į paviršių, — tarė Dačas ir nusijuokęs pridūrė: — Potvynis prasidėjo, už poros valandų vanduo bus jam virš galvos. Šunsnukis turės laiko pagalvoti.

Žmogysta vežimėlyje, aiškiai išgirdusi jo žodžius, ėmė smarkiau dejuoti ir muistytis, bet nuo tų pastangų vežimėlis tik nugrimzdo dar giliau į vandenį.

Džensenas stovėdamas tamsoje ėmė tirtėti. Nuo tada, kai pirmąsyk pažiūrėjo į belaisvį, suprato dalyvaująs žmogžudystėje, mažų mažiausiai kaip nusikaltimo bendrininkas. Bet jis taip pat žinojo, kad jeigu mėgintų pasišalinti, pats galėtų tapti auka. Virchilijas nesvyruodamas tuo pasirūpintų.

Kažkur giliai viduje tylus balselis klausė: Kas aš esu? Kada tapau bejausmis?.. Ir Džensenas prisiminėjau anksčiau aplankiusią mintį: Žmogaus, kuriuo kadaise buvau, nebėra.

— Mes eiti, — pareiškė Virchilijas.

Kai jie pasuko kranto link, palikę vežimėlį ir jame sėdintį vyrą, Džensenas stengėsi neįsivaizduoti, kaip mirs Stiujis Raisas, bet to nepavyko išvengti. Mintyse matė, kaip potvynio vanduo pamažėle ima kilti, o tuo metu Raisas bejėgiškai stebi, kaip sūrios bangelės ima iš lėto laižyti jam veidą... Netrukus jis ries galvą kiek įmanydamas aukščiau, įkvėpdamas, kai tik galės, sulaikydamas alsavimą nepermaldaujamai kylant vandens lygiui... Instinktyviai stengsis išlikti gyvas iki paskutinės akimirkos... Galbūt jam pavyks bangelėms persiritus retkarčiais gurkštelėti oro, bet vis tiek žinos, kad netrukus ateis galas... Tuomet vandeniui dar labiau pakilus nevilties apimtas jis ims dusti ir springti... Galop burna ir nosis nebeiškils iš vandens, plaučiai jo prisipildys, ir ateis išganinga mirtis...

Džensenas vijo šias mintis į šalį.

Krante prie jo priėjo Virchilijas. Prisikišęs prie pat jo veido tarė:

— Tu laikyti viską didžiausia paslaptis — kitaip aš pats užmušti gyvatę!

— Manai, nesuprantu, kad privalau niekam neprasitarti? Juk aš irgi esu įsivėlęs.

Džensenas netraukė veido nuo galiūno, kalbėjo kuo ramiau, nusprendęs, kad bendraudamas su Virchiliju negali leistis jo įbauginamas.

— Taip, — pritarė dilba. — Tu irgi būti įsivėlęs.

— Norėčiau su tavim kada nors pasikalbėti, — tyliai tarė Džensenas. — Prie keturių akių.

Virchilijas atrodė nustebęs. Klausiamai kilstelėtas antakis išdavė, kad jo galvoje sukasi mintys.

— Taip, — tarė Džensenas, žinodamas, kad juodu vienas kitą suprato.

— Aš važiuoti Kolumbija, — atsakė Virchilijas. — Kai grįžti, tave surasti.

Džensenas žinojo, kad taip ir bus. Ir dar suprato radęs reikiamą žudiką.

Du vyrukai, ankstų rytą važiuodami pro šalį harliais deividsonais, pirmieji pamatė vos kyšantį iš vandens invalido vežimėlį. Iš netoli esančio „Alabamos Džeko“ — baikerių mėgstamo baro — jie paskambino 911, ir atsiliepė Metro-Deido policija.

Nuo kranto nubrido du uniformuoti policininkai su medikais; pastangų vyresnysis konstatavo, kad vyras negyvas. Stiuarto Raišo tapatybė buvo lengvai nustatyta iš rastų pas jį mokėjimo kortelių ir dokumentų. Per tą laiką į pakrantę plūste priplūdo vietos žurnalistų, išgirdusių pokalbius per policininkų racijas.

Dramatiškos nuotraukos, rodančios į krantą nešamą invalido vežimėlį su vis dar virvėmis priraišiota žmogysta mirgėjo beveik visuose laikraščiuose, vaizdai buvo rodomi beveik per visas televizijas. Patys to nenorėdami žiniasklaidos atstovai savo dėmesiu padėjo nusikaltėliams: visi, o ypač prie vežimėlių prikaustyti karo veteranai, gavo perspėjimą. Dabar, kai daug kas sužinojo apie jų grupę ir veiklos metodus, jie liovėsi sekę narkotikų prekeivius; niekas nebeteikdavo informacijos policijai ir Kovos su narkotikais skyriaus pareigūnams.

— Labai gaila, kad Stiujui taip atsitiko, — netrukus vienas skyriaus pareigūnas sakė kitam. — Matyt, kažkas per daug plepėjo. Taip nuolat atsitinka.

Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio, Džensenas paskambino Sintijai į jos butą ir pasakė norįs susitikti. Prieš išvykdama iš Bahamų, ji įspėjo, kad juodu negali rodytis kartu kurį laiką, kai bus pasiektas tikslas. Taigi Džensenui buvo prisakyta nesirodyti jos bute; jeigu žūtbūt reikėsią susitikti, jis turįs paskambinti jai į namus, niekur kitur — jie susitarsią susitikti tokioje vietoje, kur niekas nė vieno jų nepažinotų. Jam paskambinus, Sintija paliepė ateinantį sekmadienį atvažiuoti į Boka Ratoną, esantį tolokai už Majamio. Juodu susitiksią Pyto restorane — ten vargu ar juos pastebėsiąs koks pažįstamas.

Džensenas atvažiavo anksti ir nelipo iš automobilio, kol pasirodė Sintija ir pastatė savo mašiną šalia. Juodu drauge įėjo į jaukų restoraną ir atsisėdo stiklintoje verandoje, kur galėjo kalbėtis nebijodami, kad kas nugirs. Sintija užsisakė graikiškos mišrainės, Džensenas — dienos patiekalą, net nežinodamas, iš ko ir kaip jis pagamintas — tiesiog pavadinimas jam pasirodė tinkamas.

Nuėjus padavėjui, jis iškart prakalbo apie reikalą.

— Radau mums reikalingą žmogų.

Jis apibūdino Virchiliją ir papasakojo, ką sužinojęs apie milžiną kolumbietį iš jo draugelių „Žalvariniame dublone“.

— Iš kur žinai, kad jis... — pradėjo Sintija, bet Džensenas rankos mostu ją nutildė.

— Tai dar ne viskas. Mačiau, kaip jis veikia.

Nuleidęs balsą jis pradėjo pasakoti apie tai, kas įvyko prieš kelias dienas, pradėdamas nuo Kardo sąsiaurio kelio. Kai jis papasakojo, kaip atvažiavo furgonas, ir jis pamatė invalido vežimėlį, Sintija žaibuodama akimis užriko:

— Užsičiaupk, kad tave kur velnias! — Džensenui nutilus, ji pridūrė: — Nepasakok man apie tai — nenoriu žinoti.

— Dabar jau žinai, — gūžtelėjęs atsakė Džensenas. — Reikalas tas, kad žmogų invalido vežimėlyje nužudė Virchilijas. Tikriausiai girdėjai apie šią žmogžudystę.

— Žinoma, girdėjau! — įsiutusi, paraudusi Sintija gaudė kvapą. — Kvaily tu nelaimingas! Tau nereikėjo man pasakoti. Dabar užmiršk, kad išpliurpei. Įsivaizduok, kad pastarųjų kelių minučių visai nebuvo.

— Jeigu taip nori — prašom, bet kai ką aš tau vis dėlto pasakysiu, — Džensenas nutilo, nes padavėjas atnešė valgius. Kai nuėjo, Džensenas palinko į priekį ir dar tyliau tarė: — Svarbiausia tai, kad tas Virchilijas žudo mėgaudamasis — aš stebėjau jį tą vakarą. Jis gudrus ir nė velnio nebijo.

Sintija vis dar akivaizdžiai sunerimusi kurį laiką tylėjo, paskui paklausė:

— Tu įsitikinęs, kad jis su tavim susisieks?

— Taip, neabejoju. Jis aiškiai pabus Kolumbijoje, kol viskas aprims, bet būtinai grįš. Tada aš ir pasikalbėsiu su juo, kad sutvarkytų tavo gimdytojus. Žinau, kad jis sutiks. O kol kas turim kai kuo pasirūpinti. Pirmiausia pinigais.

— Aš juos paruošusi.

— Du šimtus tūkstančių?

— Tiek prašei.

— Paskui tiek pat man.

— Gerai, — mažumą padvejojusi atsakė Sintija, — bet po visko.

— Sutinku.

— Sugalvojau, kaip reikėtų juos nužudyti, — dabar jau kiek apsiraminusi tarė ji.

— Pasakok.

— Neseniai įvykdytos dvi žmogžudystės, viena Kokosų giraitėje, kita Fort Loderdeilyje. Atrodo, veikė vienas nusikaltėlis, nes pastebėta tam tikrų keistenybių. Žmogžudysčių skyriaus detektyvai mano, kad jų gali būti daugiau.

— Kokių keistenybių?

— Kokosų giraitėje — žmogžudystė įvykdyta Karališkajame kolonijos viešbutyje — nusikaltimo vietoje palikti nugaišę gyvūnėliai.

— Skaičiau apie žmogžudystę tame viešbutyje, bet ten nieko nebuvo rašoma apie nugaišusius gyvūnėlius.

— Nuo žurnalistų tai nuslėpė.

— O Fort Loderdeilyje?

— Tiksliai neprisimenu, bet irgi kažkas panašaus, — Sintija susimąstė. — Pamaniau, kad jeigu mano tėvų nužudymo aplinkybės panėšėtų į anų dviejų...

— Pritariu, — atsakė Džensenas. — Tuomet niekas mudviejų neįtartų ir atrodytų, kad vėl pasidarbavo tas pats žmogus. Ar gali sužinoti daugiau smulkmenų?

Sintija linktelėjo.

— Gerai. Tada susitikim vėl po dviejų savaičių.

Netrukus jie išėjo iš restorano. Sintija apmokėjo sąskaitą grynaisiais.

Džensenas su savo volvo paskui Sintijos BMW pakeliamu stogu išvažiavo į 95-ąjį greitkelį ir pasuko į pietus, atgal į Majamį. Sintija važiavo greičiau, tad Džensenas palaukė, kol jos automobilis pranyks iš akių, tada išsuko iš autostrados ir nuvažiavęs prie prekybos centro sustojo aikštelėje.

Neišlipdamas iš automobilio pakišo ranką po marškiniais ir ištraukė nedidelį diktofoną. Persuko juostelę ir įsikišęs ausinukę ėmė klausytis. Nors pašnekovai, bijodami, kad kas nenugirstų, kalbėjosi tyliai, įrašas buvo puikus. Viskas girdėti kuo aiškiausiai, Sintijos reakcija sužinojus veterano žudiko vardą ir jos pritarimas patikėti tėvų nužudymo užduotį Virchilijui — taip pat.

Džensenas nusišypsojo. Sintija, pamanė jis, ne tu viena moki įrašinėti pokalbius, už kuriuos galima atsidurti už grotų. Jis vylėsi, kad šiandienos įrašo niekad neteks panaudoti, bet dabar aiškiai žinojo viena: jeigu kas nors nepavyks, jeigu jį demaskuos ir jis įklius, jis būtinai įklampins ir Sintiją Ernst.