5

Žinia apie tai, kad nušauta Sintija Ernst, nusirito per Majamį lyg cunamis.

Žiniasklaida patrako.

Kaip ir likę gyvi miesto tarybos nariai, išbalę iš pykčio dėl, jų manymu, beprasmiškos vienos iš jų tarpo žūties.

Kai gelbėtojai konstatavo Sintijos Ernst mirtį, dar nespėjus išgabenti jos lavono, rotušėje jau sukiojosi dvi televizijos komandos — filmavo ir uždavinėjo klausimus, į kuriuos niekas negalėjo dorai atsakyti. Televizijos žurnalistai, kaip ir netrukus prie jų prisidėję kiti reporteriai ir fotografai, atlėkė čia, išgirdę policininkų pokalbius per racijas.

Seržantas Breinenas su porininku, talkinami paskubomis iškviesto pastiprinimo, bandė palaikyti tvarką.

Malkolmui Einsliui ir Rubei Bou įvykiai po incidento rutuliojosi lyg kaleidoskope. Po skubių skambučių policijos viršininko pavaduotojui Seranui ir iš jo jiedviem buvo įsakyta likti vietoje ir su niekuo nekalbėti, kol atvyks speciali valdybos Vidaus reikalų skyriaus komanda — ji visuomet būdavo kviečiama, kai atliekantis pareigas darbuotojas ką nors nužudydavo ar rimtai sužalodavo. Tuoj pat prisistačiusią komandą sudarė seržantas ir detektyvas; Einslį ir Rubę jie apklausė nuodugniai, bet be priešiškumo, tad greitai paaiškėjo, kad apie didžiosios prisiekusiųjų žiuri kaltinimus ir Sintijos Ernst arešto orderį Vidaus reikalų skyriui buvo pranešta dar prieš komandai išvažiuojant į rotušę.

Policijos valdybos vyresnybė, pati karštligiškai bandanti gauti informacijos, atsisakė komentuoti tarybos narės Ernst mirtį, pažadėjusi viską paaiškinti per spaudos konferenciją 18.00 — į ją ateisiąs pats policijos viršininkas.

Šis tuo tarpu nusiuntė pranešimus merui ir tarybos nariams, kad pats paskambinsiąs jiems valanda prieš spaudos konferenciją ir perduosiąs naujausią informaciją. Būtų buvę patogiau sušaukti specialų pasitarimą jo kabinete, bet pagal Floridos „skaidrumo įstatymą“ tarybos nariai negalėjo niekur susitikti prieš tai nepranešę žiniasklaidai ar plačiajai visuomenei ir nepakvietę dalyvauti jų atstovų.

Pasibaigus specialiosios komandos apklausai, Malkolmas ir Rūbe ėjo aiškintis į policijos viršininko pavaduotojo Serano kabinetą — už uždarų durų, dalyvaujant Seranui bei majorams Figerasui ir Janesui. Per visą apklausą Einslis ir Bou nieko nemelavo, bet susidarė įspūdis, kad itin gilių klausimų niekas nesistengia užduoti, ypač šio: kaip Einslis su Rūbe rotušėje trumpam išsiskyrė? Nuojauta Einsliui sakė, kad — pateisinamai, o gal ir ne — Policijos valdyba suglaudžia gretas, stengdamasi apginti saviškius. Jam dar dingtelėjo mintis: gal šį penketą tebeslegia prisiminti slaptos prasmės žodžiai, Janeso ištarti apie Sintiją: Galėtų pasielgti padoriai ir paleisti kulką sau į kaktą — visiems rūpesčių gerokai sumažėtų. Gal juos dabar graužia kaltė, kad nė vienas nepasipiktino? O gal jie nujaučia, kad, ėmus klausinėti pernelyg primygtinai ir konkrečiai, gali paaiškėti kai kas, ko jiems verčiau neišgirsti?

Einslis žinojo, kad į šiuos klausimus niekada nebus atsakyta. Galop oficialia policijos versija taps Serano ranka parašytas, paskui perrašytas ir kiek išplėstas komentaras:

Veikdami pagal įgaliojimus, suteiktus trijų didžiosios prisiekusiųjų žiuri kaltinimų, du pareigūnai, seržantas Malkolmas Einslis ir detektyve Rubė Bou, bandė suimti tarybos narę Sintiją Ernst. Kai iš suimamosios buvo atimtas ginklas, kurį ją turint pareigūnai žinojo, nespėjus uždėti jai antrankių, ji netikėtai išsitraukė paslėptą mažą pistoletą ir jau ketino šauti į seržantą Einslį, tačiau tuo metu detektyve Bou paleido į ją mirtiną šūvį iš savo tarnybinio ginklo.

Šiuos faktus netrukus patvirtino uniformuoti policininkai Breinenas ir jo porininkas, kurie prisistatė į įvykio vietą tuoj po šūvio, atsiliepdami į Einslio kvietimą per raciją.

Tik kai Einslis su Rūbe liko vieni, jiems pavyko pasikalbėti apie tai, kas nutiko.

— Palaukus kelias minutes, man pasidarė neramu, — aiškino Rūbe. — Visa laimė, ar ne?

Einslis suėmė ją už pečių ir pažvelgė tiesiai į akis.

— Išgelbėjai man gyvybę. Jeigu ko nors iš manęs reikės — tik paprašyk.

— Jeigu ką nors sugalvosiu, — šyptelėjusi atsakė ji, — pasakysiu. Tačiau iš esmės elgiausi savanaudiškai: darbas ŽS be tavęs būtų visai kitoks. Tu tiek daug mus išmokei, tiek daug kartų rodei puikų pavyzdį. Tikiuosi, nesijauti nesmagiai dėl to, ką padariau?

— Šiek tiek, — droviai gūžtelėjo jis ir pridūrė gerai apgalvotais žodžiais: — Dirbti su tavim man didelė garbė, Rūbe.

Jis nusprendė, kad dabar — netinkamas metas pasakoti apie savo sprendimą išeiti iš ŽS, o gal net ir iš Policijos valdybos. Tegul kol kas apie tai težino Karena ir jis.

Kol vyko ilgi pokalbiai telefonu tarp Policijos valdybos ir valstijos prokuratūros, žaibiškai buvo rengiamasi spaudos konferencijai. Abi institucijos nusprendė atskleisti visus faktus, liečiančius Sintiją Ernst: tris oficialius didžiosios prisiekusiųjų žiuri kaltinimus; įrašus Eleonoros Ernst dienoraštyje; kaip mažametę Sintiją tvirkino tėvas ir ji pastojo; kaip Sintiją sumanė nužudyti gimdytojus, ir net tą faktą, kad nenuginčijami kitos dvigubos žmogžudystės, kurią nuslėpė Sintija, įkalčiai neištirti pusantrų metų pragulėjo policijos saugykloje. Galop bus papasakota, kaip Sintija nuslėpė žinojusi veterano invalido vežimėlyje žudiko tapatybę.

Vėliau, pasitaręs su policijos viršininku ir valdybos ryšių su visuomene atstovu Eveliju Chimenesu, viršininko pavaduotojas Seranas sakys:

— Įpuolėm į siaubingai šlykščią balą ir niekas iš jos atsikėlęs maloniai nekvepės. Tačiau jeigu ką nors nuslėpsime, o koks sumanus reporteris paskui atknis, galim turėti nemalonumų.

Kol kas nebus atskleisti tik kai kurie įrodymai, kurių gali prireikti teisiant Patriką Dženseną ir Virchiliją. Apie Dženseno areštą ir jam iškeltus kaltinimus jau buvo paskelbta.

Na, o dėl to, ar Virchilijas bus suimtas ir teisiamas, kilo abejonių. Metro-Deido grafystės ŽS, sužinojęs, kad jis dalyvavo nužudant veteraną invalido vežimėlyje, pradėjo jo paiešką, kaip ir Majamio ŽS, sužinojęs apie Ernstų nužudymą. Tačiau Virchilijas paspruko į gimtąją Kolumbiją — iš ten vargu ar jį išduos dėl priešiškų santykių tarp šios šalies ir JAV.

Spaudos konferencija vyko policijos būstinės vestibiulyje. Keli pareigūnai prie pagrindinio įėjimo tikrino norinčiųjų dalyvauti pažymėjimus. Prie pirmo aukšto liftų buvo pastatyta pakyla su mikrofonais. Konferencijai vadovaus policijos ryšių su visuomene atstovas, atviras, dalykiškas Evelijas Chimenesas — buvęs laikraščio korespondentas.

Iki konferencijos, į kurią susirinko begalė žmonių, pradžios likus vos kelioms minutėms, vestibiulyje pasirodė miesto meras, vicemeras, valdytojas ir tarybos nariai. Vienų išraiška buvo priblokšta, kitų — sielvartinga; jie visi jau kalbėjosi su policijos viršininku. Juos iškart apspito žurnalistai, bet nė vienas miesto vadovų į klausimus neatsakinėjo. Kai pakišo mikrofoną merui, šis užriko:

— Patraukit jį! Klausykitės, ką jums pasakys.

Toks elgesys jam buvo nebūdingas.

Sukasi televizijos kameros, mikrofonai styro nelyginant saulėgrąžos, rankos jau gniaužia rašiklius, nešiojamieji kompiuteriai įjungti.

— Policijos viršininkas Farelis Ketledžas, — paskelbė Evelijas Chimenesas.

Viršininkas žengtelėjo į priekį. Nors kalbėjo iškilmingai, prie reikalo esmės priėjo iš karto:

— Be jokios abejonės, tai liūdniausia diena per visus mano darbo policijoje metus. Laikiau Sintiją Ernst ištikima bendradarbe ir gera drauge; tam tikra prasme tokią ją prisiminsiu, nepaisant nusikaltimų ir siaubingų įvykių, apie kuriuos mes dabar sužinojome. Mat — kaip netrukus smulkiai išgirsite — panelė Ernst buvo nusikaltėlė, be kita ko, prisidėjusi prie siaubingo savo tėvų nužudymo...

Spaudos atstovai visi kaip vienas aiktelėjo. Keli reporteriai pašoko ant kojų ir išskubėjo lauk prie sunkvežimių su kilnojamosiomis televizijos stotimis, kiti ėmė skambinti mobiliaisiais telefonais.

Ketledžas kalbėjo toliau ir paminėjo dvi žmogžudystes, kurias būdama ŽS detektyve padėjo nuslėpti Sintija, paskui pareiškė:

— Šiandien buvo išduoti trys didžiosios prisiekusiųjų žiuri kaltinimai, dėl kurių ji turėjo būti suimta. Arešto metu panelė Ernst staiga išsitraukė paslėptą pistoletą, kuriuo aiškiai norėjo šauti į vieną iš suimti atėjusių pareigūnų. Kita pareigūnė paleido vienintelį šūvį, ir panelė Ernst vietoje krito negyva. Jei pageidausite, galėsime daugiau apie tai pakalbėti vėliau, bet dabar norėčiau skirti dėmesio šiandienos įvykiams, pradedant didžiosios prisiekusiųjų žiuri kaltinimais Sintijai Ernst. Todėl paprašysiu poną Kerzoną Noulzą, valstijos prokuratūros Žmogžudysčių skyriaus viršininką, apibūdinti šiuos kaltinimus ir paaiškinti, kuo jie buvo pagrįsti.

Šįsyk oficialiau negu paprastai — mėlynu siaurais ruoželiais kostiumu — apsirengęs Noulzas atsistojo ant pakylos ir valdingu balsu per dešimt minučių išdėstė beveik visus faktus, pateiktus didžiajai žiuri. Daugelis žurnalistų pakėlė akis nuo savo bloknotų ir įdėmiai klausėsi, kol jis pasakojo apie Eleonoros Ernst dienoraščius ir Sintijos vaikystėje patirtas skriaudas.

— Mano žiniomis, — tarė Noulzas, — šiuo metu daromos svarbiausių tų dienoraščių puslapių kopijos ir netrukus galėsite su jais susipažinti.

Noulzui uždavė keletą klausimų, bet nė vieno agresyvaus. Daugelis žurnalistų atrodė apstulbinti to, ką išgirdo; rodės, visi supranta, kad šiandien būtina kalbėti paprastais žodžiais, atvirai.

Noulzui baigus, prie mikrofono priėjo Seranas. Policijos viršininko pavaduotojas pristatė Leo Njuboldą; šis trumpai pakalbėjo. Tada ant pakylos pakvietė Malkolmą Einslį. Jis papasakojo apie Gustavo ir Eleonoros Ernstų nužudymą ir mėginimą mėgdžioti ankstesnes maniako žmogžudystes. Netrukus visi įsitikino, kad Einslis puikiai žino visas sudėtingos bylos aplinkybes, todėl reporteriai pilte apipylė jį klausimais. Pusę valandos Einslis atsakinėjo aiškiai ir pasitikėdamas savimi. Tačiau jau juto nuovargį, kai viena televizijos žurnalistė jo paklausė:

— Prieš jus kalbėjęs... — ji metė akį į savo užrašus, — leitenantas Njuboldas mums sakė, kad jūs pirmas nusprendėte, jog Ernstus nužudė ne tas pats maniakas, įvykdęs ankstesnes žmogžudystes. Kodėl jums susidarė toks įspūdis?

— Todėl, kad Apokalipsėje nėra triušio, — daug negalvojęs atsakė Einslis ir iškart pasigailėjo savo žodžių.

Buvo justi, kad visi spaudos atstovai suglumę.

— Ar negalėtumėt paaiškinti? — paprašė ta pati žurnalistė.

Einslis dirstelėjo į viršininko pavaduotoją Seraną — tas tik gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Kai kurie iš čia esančių mūsų žmonių kartais neįprastai atskleidžia nusikaltimus, — paskui atsigręžė į Einslį: — Nagi papasakok.

— Viskas prasidėjo nuo ženklų, — nenoriai pradėjo Einslis, — nusikaltėlio paliktų keturiose žmogžudysčių vietose. Galop buvo nustatyta, kad tai — religiniai simboliai, įkvėpti Biblijos Apreiškimo Jonui. Prie nužudytųjų Ernstų buvo paliktas triušis. Jis nesiderino su ankstesniais ženklais.

Pasakodamas apie ankstesnius simbolius, Einslis prisiminė, kad visa ta informacija tuo metu buvo nuslėpta nuo žiniasklaidos, o vėliau taip ir nebebuvo atskleista, nes to nereikėjo. Galų gale Doilį teisė, skyrė jam mirties bausmę ir ją įvykdė vien už Tempounų nužudymą, o prie jų joks simbolis nebuvo paliktas. Taigi ši informacija buvo nauja ir be galo įdomi, sprendžiant iš to, kiek reporterių palenkę galvas kažką užsirašinėjo ar spausdino nešiojamaisiais kompiuteriais.

— Kas išsiaiškino tų simbolių reikšmę? — Einsliui baigus paklausė kažkoks vyras.

— Į šį klausimą atsakysiu aš, — tarė Seranas. — Seržantas Einslis pastebėjo sąsają, ir tada buvo nustatyti keli įtariamieji, tarp jų — Elrojus Doilis.

Patyręs laikraščio reporteris paklausė:

— Seržante Einsli, ar jūs iš tikrųjų kitados buvote kunigu? Todėl taip gerai išmanote Bibliją?

Einslis tikėjosi, kad ši tema šiandien nebus paliesta. Nors neslėpė savo praeities, apie ją žinojo nedaug kas už Policijos valdybos ribų. Šiaip ar taip, jis atsakė:

— Taip, buvau, ir tai šįsyk padėjo.

— Kodėl metėt kunigystę ir tapot faru? — paklausė kažkokia moteris.

— Kunigystę mečiau laisva valia, dėl asmeninių priežasčių, kurios neturi nieko bendra su mūsų aptariamais dalykais, todėl plačiau apie jas nekalbėsiu, — jis nusišypsojo. — Galit užsirašyti: aš niekuo neprasižengiau. Tai paliudija faktas, kad buvau priimtas dirbti policijos pareigūnu.

Nors bendra nuotaika buvo rimta, kai kurie dalyviai geraširdiškai nusijuokė.

Netrukus oficiali konferencijos dalis baigėsi, nes daug žurnalistų skubėjo kibti į darbą, tačiau kai kurie reporteriai ir televizijų filmavimo grupės pasiliko imti interviu ir angliškai, ir ispaniškai. Visi ypač norėjo kalbinti Einslį, todėl jam teko išbūti dar keturiasdešimt minučių. Net tada reporteriai filmuodami ir klausinėdami sekė jį iki automobilio.

Tą patį vakarą ir ateinančias dienas Malkolmas Einslis tapo garsenybe televizijoje. Jo pasisakymus nuolat rodė, paskui kartojo pramaišiui su naujais bylos įvykiais. Per visoje šalyje transliuojamus žinių kanalus buvo rodoma Sintijos Ernst istorija; Einslis dažniausiai buvo pristatomas kaip policijos spaudos atstovas. Kompanijos ABC laida „Vakaro linija“ daug dėmesio skyrė paslaptingiems simboliams, rastiems nusikaltimų vietose, ir bibliniam jų aiškinimui; ir čia Einslis buvo žvaigždė.

Laikraščiai ir žurnalai taip pat rašė apie Ernstų šeimos istoriją, be to, domėjosi Einslio kunigavimo laikais. Vienas landus žurnalistas išsiaiškino, kad jis turi daktaro laipsnį, garsėjo kaip mokslininkas ir buvo knygos „Kintantis civilizacijos tikėjimas“ bendraautoris — apie tai irgi parašė visos šalies leidiniai. Jo pavardė figūravo žurnalų „Newsweek“ ir „Time“ straipsniuose, o sekmadieninis „Parade“ išspausdino viršelyje jo nuotrauką ir didžiulį straipsnį, pavadintą ERUDITAS DETEKTYVAS BUVĘS KUNIGAS ŠLOVINAMAS UŽ NEPAPRASTUS GEBĖJIMUS ATSKLEISTI NUSIKALTIMUS. Į Majamio policijos būstinę pasipylė skambučiai iš susidomėjusių kino ir televizijos prodiuserių. Visa tai paneigė policijos viršininko pavaduotojo Serano pranašystę, kad iš Ernstų skandalo balos niekas neatsikels maloniai kvepėdamas. Akivaizdu, kad apie Einslį negalėjai to pasakyti.

— Visa tai man velniškai įgriso, — prisipažino Leo Njuboldui Einslis.

— Kaip girdėjau, mūsų viršininkams taip pat, — atsakė ŽS vadovas.

Vis dėlto visa policijos vadovybė aiškiai džiaugėsi, kad varginančio Sintijos Ernst teismo nebus.

Praėjus kelioms dienoms po spaudos konferencijos Einslis išsakė Leo Njuboldui savo norą išeiti iš ŽS. Njuboldas jį suprato ir pritarė. Taip pasielgė daug kitų detektyvų; visi suvokė, kad ilgai išdirbus ŽS emocinė įtampa ilgainiui gali visiškai išsekinti. Laukdamas pranešimo, ar Einsliui bus duotos naujos pareigos, Njuboldas nebeskyrė jo tirti naujų ŽS bylų ir patikėjo kadaise nutrauktas, bet dabar vėl atnaujintas žmogžudystes, kurioms atskleisti buvo pasitelkti nauji mokslo ir technikos atradimai. Šis darbas buvo produktyvus, bet nealino emociškai.

Po trijų savaičių Njuboldas stabtelėjo prie Einslio rašomojo stalo ir tarė:

— Figerasas nori, kad pas jį užeitum.

— Sveiki, seržante Einsli! — pasisveikino majoro Figeraso sekretorė Teodora Ernandes jam įėjus į Kriminalinių tyrimų skyriaus viršininko priimamąjį. — Ar prieš įeidamas pas viršininką negalėtumėt padaryti man paslaugos?

— Jei tik galėsiu, Teo.

— Mano vaikai nuolat mato jus per teliką ir apie jus skaito. Kai pasakiau, kad jus pažįstu, neapsakomai susijaudino ir prašė paimti autografą, — ji ištraukė iš stalčiaus dvi baltas korteles ir ištiesė rašiklį. — Ar neprieštarausit?

— Aš nesu įžymybė, — susidrovėjęs priešinosi Einslis.

— Dar ir kokia! Ant vienos parašykit „Petrai“, ant kitos — „Chustui“.

Einslis paėmė korteles, rašiklį, parašė vaikų vardus ir pasirašęs atidavė sekretorei.

— Šįvakar namie būsiu didvyrė, — tarė Teodora vesdamasi jį prie viršininko kabineto durų; Einslis pastebėjo, kad jos praviros.

Einsliui įėjus, Markas Figerasas atsistojo ir plačiai nusišypsojo:

— A, mūsų įžymybė! Kaip jautiesi išgarsėjęs?

— Kaip sugautas, — nutaisė rūgščią miną Einslis.

— Kurį laiką dar teks pakentėti — ar ištversi?

— Tikiuosi. O kaip jaučiasi valdybos vyresnybė, sere?

— Galim sulaukti keblumų, — Figerasas numojo ranka — girdi, neverta apie tai kalbėti. — Pamirškim formalumus, Malkolmai. Man liepta su tavim pasikalbėti — kaip vyrui su vyru. A, tiesa, iš pradžių vis dėlto reikia sutvarkyti vieną formalumą — nuo šiol esi leitenantas Einslis, — jis ištiesė ranką. — Sveikinu. Gal kiek pavėluota, bet kryptis gera.

Einslis spėliojo, ko laukti toliau. Paaukštinimas jį pradžiugino, ir labiausiai dabar jam norėjosi paskambinti Karenai, kad ji irgi pasidžiaugtų. Bet jis laukė, ką pasakys Figerasas.

— Dabar tau atsiveria neblogos perspektyvos daryti karjerą, Malkolmai. Gali pasirinkti keletą galimybių. Pirmoji — vadovauti Žmogžudysčių skyriui, — matydamas nuostabą Einslio veide, Figerasas paaiškino: — Leo Njuboldas keliamas į kapitonus ir jam bus duotos naujos pareigos. Šiaip jau tave dabar irgi reikėtų perkelti kitur, bet kadangi šitaip puikiai užsirekomendavai Žmogžudysčių skyriuje, tau būtų galima padaryti išimtį.

— Nieko nebus, — papurtė galvą Einslis. — Aš jau sakiau Leo, kodėl noriu išeiti.

— Girdėjau tai neoficialiais kanalais ir tave pateisinu. Mes tik norėjom, kad išgirstum visas galimybes.

„Mes“ neprasprūdo Einsliui pro ausis: vadinasi, viskas, ką sako Figerasas, suderinta su aukščiausiąja vadovybe.

— Na gerai, pasvarstykim apie tavo perspektyvas valdyboje, — kalbėjo Kriminalinių tyrimų skyriaus vadas. — Tapai leitenantu būdamas keturiasdešimt vienerių. Dar po trejų metų galėtum pakilti iki kapitono, o paskui, jei viršininkas panorėtų, iki majoro.

Aišku, niekas negarantuota, be to, būtum kiek senesnis, palyginti su kitais, turinčiais tokį pat laipsnį, bet tai todėl, kad atėjai į policiją būdamas vyresnio amžiaus. Tarkim, būdamas keturiasdešimt ketverių, ištarnavęs penkiolika metų, taptum majoru. Tavo laipsniui tinkamų pareigų tada jau būtų mažiau, o konkurencija didelė. Taigi kopti karjeros laiptais gal ir galėtum, tačiau veikiausiai aukščiau majoro prieš išeidamas į pensiją nebepakiltum. Nieko nenoriu nuo tavęs slėpti, Malkolmai.

— Man tai patinka.

— Nereikia pamiršti dar kai ko — kalbėsiu su tavim kuo atviriausiai. Pastaruoju metu sulaukei visuomenės dėmesio galbūt daugiau, negu kas nors valdyboje buvo sulaukęs iki šiol. Viena priežastis — kad įspūdingai padirbėjai kaip Žmogžudysčių skyriaus detektyvas. Tačiau žiniasklaida didžiausią dėmesį skyrė kitkam — tavo praeičiai, kai buvai kunigas ir tyrėjas. Apie tai ir norėjau pasikalbėti.

Einslis nujautė, kur krypsta kalba.

— Matai, Malkolmai, dėl to didžiulio dėmesio visa, ką darai Policijos valdyboje, žiniasklaida pastebės ir tikriausiai išpūs. Čia nėra nieko bloga, bet, kalbant atvirai, valdybos pareigūnai gali nesmagiai jaustis. Kaip žinai, nuolatinio visuomenės dėmesio susilaukia retas mūsų darbuotojų, net mūsų viršininkas — dauguma Majamio gyventojų tikriausiai net nežinojo pavardės. Šitaip buvo visada, ir beveik visi mes norėtume, kad taip būtų ir toliau.

— Kalbėkime be užuolankų, — tarė Einslis. — Leidžiat man suprasti, jog nepaisant viso to, kas įvyko — mano paaukštinimo ir kitko — norit, kad išeičiau iš policijos?

— Jeigu tau susidarė toks įspūdis, — atsakė Figerasas, — vadinasi, susimoviau — norėjau pasakyti visai ką kita. Supranti, Malkolmai, dauguma mūsų mano, kad valdyboje paprasčiausiai nėra tavo sugebėjimus atitinkančių pareigų. Mes norėtume, kad imtumeis ko nors naudingesnio sau ir geriau išnaudotum savo gabumus.

— Bėda ta, — atsakė Einslis, — kad pastaruoju metu beveik neskaičiau skelbimų apie reikalingus darbuotojus.

— „Reikalingus“ — tinkamas žodis, — nusijuokęs atsakė Figerasas. — Čia ir yra pokalbio esmė. Viena organizacija, neturinti nieko bendra su Policijos valdyba, kreipėsi į mūsų viršininką, merą, galbūt dar į ką nors. Sako, tu jiems labai reikalingas. Kaip supratau, tau būtų sudarytos labai palankios sąlygos.

— Aš žinau tą organizaciją ar kokį jos atstovą? — sumišęs paklausė Einslis.

— Nemanau. Labiausiai tavim domisi Pietų Floridos universiteto kontrolės valdybos pirmininkas, — Figerasas metė akį į lapelį ant stalo. — Jo pavardė — daktaras Hardis Alardaisas. Ar sutiktum su juo pasimatyti?

Gyvenimas kupinas netikėtų vingių, pamanė Einslis.

— Kas man belieka? — atsakė jis.