Keturioliktas SKYRIUS

Rebeka

Trečią dieną Rebekai iš nuovargio pradėjo svaigti galva. Kai sergančiam emfizema vyrui dėjo deguonies kaukę – šių atsargos sparčiai seko, jai dvejinosi akyse, o kai ramino gimdyti pradedančią moterį, pačios balsas aidu atsiliepė galvoje. Tvankiame, dvokiančiame tualete jai pavyko tik dantis išsivalyti ir tai buvo vienintelė duoklė higienai. Jos prakaituoto kūno kvapas sumišo su aplinkinių žmonių dvoku. Toliau bus dar blogiau, bet Rebeka jau seniai dirba asociacijoje ir žino, kad tuoj į paviršių išsiverš vidinė jėga. Tada nereikia miego, aiškiai matai net kai dvejinasi akyse, girdi pacientą net aidint galvoje. Ta jėga niekada jos nenuvylė, tik reikia laiko, kad ji išsiveržtų.

Ji nematė Adamo visą dieną ir spėliojo, kaip jam sekasi. Kai kurie žmonės taip ir neišmoksta tvarkytis – įveikti negailestingų tragedijų ir nelaimės vietos maišaties. Adamas įpratęs prie ramios operacinių aplinkos. Kai Rebeka jį matė, atrodė kaip išmestas iš traukinio – akys įdubusios, suprakaitavęs. Bet susikaupęs tvarkė peties žaizdą, todėl Rebeka padrąsėjo. Ji tikėjo juo ir apgailestavo, kad neturi laisvos minutės, – pasakytų jam, kad vėliau palengvės.

Apie antrą valandą po pietų, kai svaigulys sustiprėjo taip, kad pabūgo, jog nugrius apžiūrėdama ligonį, ji išėjo iš palapinės ir užlipo į konferencijų kambarį pasiimti maisto ir butelio vandens. Įkišusi paketą į šildyklės rankovę, padėjo ant palangės ir gėrė vandenį laukdama, kol jautienos troškinys sušils. Iš ten, kur sėdėjo, puikiai matė, kaip vorele leidžiasi sraigtasparniai, išlaipina žmones ir vėl išskrenda. Jai reikėjo apgalvoti, kur dėti visus tuos žmones. Teks statyti palapines automobilių aikštelėje. Oro uosto pastatas per mažas, kad jame tilptų tokia daugybė evakuotųjų. Per kelias dienas uostas virto nuskurdusiu miesteliu, kur stinga maisto, tualetų ir medicinos personalo gausėjančiai ligonių miniai gydyti, kur sunku kvėpuoti tirštu, įkaitusiu ir sušvinkusiu oru. Dvi parduotuvės vestibiulyje buvo išgrobstytos, žmonės kalbėjo apie dar baisesnius nusikaltimus rūsyje. Bet čia, kaip ir kitose nelaimių vietose, mezgėsi ryšiai tarp nelaimės ištiktųjų, susipažinusių sraigtasparnyje arba laukiamojoje salėje prie vartų, ir tie draugystės daigai keros visą gyvenimą. Ji matė, kaip nepažįstami žmonės padeda vieni kitiems, moterys globoja vienos kitų vaikus, vyrai padeda nešti sužeistuosius į terminalą. Visada šitaip. Devyniasdešimt devynios nuošimtys žmogiškojo gerumo ir viena nuošimtis ydų.

Valgydama troškinį nusileidimo aikštelėje ji pamatė vyrą. Jis vilkėjo mėlynais marškinėliais, mūvėjo pilkomis kelnėmis, buvo užsimovęs odines darbines pirštines ir padėjo kelti iš sraigtasparnio moterį neįgaliosios vežimėlyje. Jis darbavosi atsukęs nugarą Rebekai, o kai siekė vežimėlio, išryškėjo jo trigalvis raumuo. Pilvo apačioje ji pajuto gerai pažįstamą spaudimą, persekiojantį ją nuo paauglystės. Viešpatie! Kaip ji gali net galvoti, ar jai tekėti už Brento – ar ko nors kito, – kai kūnas taip gyvai reaguoja į arčiausiai esančio vyro raumenis? Ar ji normali? Jai trisdešimt aštuoneri. Ar jos lytinis instinktas neturėjo apslopti?

Vyras pasilenkė kažko pasakyti moteriai į ausį ir net iš savo vietos Rebeka matė, kaip dreba pagyvenusios moters ranka siekiant paglostyti jam skruostą. Rebekos akys pritvinko ašarų. Jau trečia diena dirba kenčiančių žmonių jūroje, bet akys nėkart nesudrėko, o dabar susijaudino dėl paprasto žmogiško ryšio tarp darbuotojo ir senos moters.

Jauna savanorė ėmė stumti vežimėlį terminalo link, vyras išsitiesė ir atsitraukė nuo sraigtasparnio. Jis atsikimšo butelį vandens, bet negėrė, o užsipylė ant galvos. Rebeka šypsojosi – koks malonus turėtų būti tas mažas dušelis.

Vyras pasisuko ir žengė terminalo link. Rebeka aiktelėjo. Adamas. Ji susigūžė. Ji sėdi ir rezga gašlias mintis apie sesers vyrą.

Kai Adamas įėjo į kambarį, ji jau buvo atsistojusi ir graibė kito butelio nuo konferencijų stalo.

– Sveika, – pasakė ją pamatęs.

Jis buvo sušlapęs, rankos purvinos. Nusitraukęs odines pirštines siekė vandens. Ant smakro ir skruostų juodavo šeriai.

– Kaip laikaisi?

Jai buvo sunku žiūrėti į jį, įtarė, kad potraukis, kurį jautė jam prieš akimirką, atsispindi jos veide.

– Neblogai. – Jis nurijo didelį gurkšnį ir nustebino Rebeką žvaliai nusišypsodamas. – Maniau, asociacijos gydytojai gydo, o ne krovėjais turi dirbti.

Bet Rebeka matė, kad jis nesipiktina. Nė trupučio. Jam gerai. Ne, dar geriau – jam tas darbas patinka.

– O štai ir valdžia, – pasakė pažvelgęs per jos petį Adamas, ir Rebeka atsisukusi tarpduryje pamatė Dorotėją.

– Ką tik gavau žinią, kad už dvidešimties mylių nuo čia užlieta stovykla, – pranešė Dorotėja. – Ten buvo du šimtai vaikų. Dabar jie atskrenda čionai.

– Tik to betrūko, – pasakė Rebeka. – Dar dviejų šimtų žmonių.

Bet ji jau svarstė, kaip juos visus sutalpins ir kaip reikėtų keisti skirstymo sistemą, kad būtų galima susidoroti su užduotimi.

– Tu. – Dorotėja bakstelėjo Adamui į krūtinę.

– Ką aš? – paklausė jis.

– Stebėjau tave, – pasakė ji. – Jautiesi čia puikiai, kaip kiaulė purvyne.

– Smagu jaustis naudingam, – atsakė jis gūžtelėdamas pečiais, tarsi šiurkštokas Dorotėjos komplimentas jam būtų nė motais.

– O dabar jus priblokšiu, – kalbėjo toliau Dorotėja. – Prieš valandą sulaukiau skambučio. Spėkit, kas skambino? Atskrenda kita daktarė Vord.

– Kita… Maja? – nustebo Rebeka.

– Ji jau Rolio Daramo oro uoste, pasirengusi skristi sraigtasparniu.

Rebeka ir Adamas spoksojo į ją netekę žado. O ne, galvojo Rebeka.

– Tyčiojiesi, – pasakė Adamas.

– Pati su ja kalbėjausi, – atsakė Dorotėja.

Rebeka mėgino įsivaizduoti, kaip Maja lipa į sraigtasparnį, beveik jautė sesers baimę. Visiškai bloga mintis – ir dėl daugybės dalykų.

– Ką tu pasakysi, – iki ausų išsišiepė Adamas. – Tai šaunuolė!

– Negali būti, – atsakė Rebeka apsimesdama, kad irgi žavisi, o širdis nukrito į kulnis.

– Patikėk. – Dorotėja pasiėmė butelį ir nusuko kamštelį. – Turiu grįžti žemyn. Norėjau jus nudžiuginti. Ji pasuko prie durų ir nueidama tarė per petį: – Teks sugalvoti jai kitą pravardę, Princesė netiks.

Rebeka nulydėjo ją akimis, tada susižvelgė su Adamu. Šis šypsodamasis kilstelėjo butelį.

– Už Mają, – toks buvo jo tostas.

Rebeka stuktelėjo savo buteliu.

– Už mano nuostabią seserį, – pasakė ir greitai nusigręžė slėpdama nusivylimą.