Penktas SKYRIUS

Maja

Po persileidimo mane paliko ligoninėje per naktį, nes Eleinė nerimavo, kad gausiai kraujuoju, bet prieš rytą man pagerėjo. Bent fiziškai. Slaugė išvežė mane į šaligatvio aikštelę, kur dar dvi moterys sėdėjo vežimėliuose ir laukė, kada jas parsiveš namo. Man palengvėjo pamačius, kad nė viena nelaiko glėbyje kūdikio. Nebūčiau ištvėrusi.

Moteris šalimais vežimėlyje man pasirodė matyta. Svarsčiau, ar ji ne vieno mano mažųjų pacientų motina. Dažnai jas sutinku, neatmenu, kas jos, nors jų vaikus visur atpažinčiau.

Adamas privažiavo savo sidabriniu volvo ir išlipo. Buvo išblyškęs, veidas paniuręs ir įtemptas. Slaugė pasilenkė atpalaiduoti vežimėlio stabdžių, ir kai jau ketinau stotis, moteris, kuri atrodė man matyta, šūktelėjo:

– Adamai!

Iš karto supratau, kas ji: Frenė, buvusi Adamo žmona. Mačiau jos nuotraukų sename Adamo albume. Bet ji gyveno Bostone, todėl neįsivaizdavau, ką ji veikia šalia manęs aikštelėje. Vėl susmukau į vežimėlį.

– Frene! – sušuko Adamas spinduliuodamas džiaugsmu, kaip įprastai nepaisydamas aplinkybių. Nuo šypsenos iš veido dingo įtampa. Jis priėjo prie mano vežimėlio ir uždėjo ranką man ant nugaros.

– Maja, čia Frenė, mano buvusi žmona. Frene, čia mano…

– Dabartinė žmona. – Frenė nusijuokė. Jos dantys buvo gražūs, plaukai tankūs ir garbanoti, bet ji, kaip ir aš, atrodė išsekusi ir pablyškusi. – Malonu susipažinti, Maja, – pasakė ji. – Jaučiuosi kaip suvažinėta, tu tikriausiai taip pat.

Linktelėjau vos šypsodamasi. Norėjau kuo greičiau važiuoti namo ir išsitiesti savo lovoje.

Adamas nuėjo nuo mano vežimėlio atidaryti automobilio durelių.

– Na… – jis pažiūrėjo į Frenę klausiamai šypsodamasis, – ką veiki Rolyje?

– Mano vyras Deivas – jis dirba IBM – pasiprašė perkeliamas, – atsakė Frenė. – Mes atvykome pernai. Čia geresnis oras. Sveikiau vaikams.

– Vaikams?

Adamas tiesė ranką padėti man atsistoti, bet ranka sustingo pusiaukelėje.

Frenė vėl nusijuokė.

– Žinau, žinau. – Ji persibraukė ranka garbanas. – Nesmerk manęs. Galiausiai aš apsigalvojau dėl vaikų. Turime du. Dabar man perrišo kiaušintakius. Dviejų vaikų užtenka. Tikri vijurkai.

– Adamai, – paprašiau aš, jis vėl ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

Leidausi jo vedama į automobilį, žengiant virpėjo šlaunų raumenys. Jis užtrenkė dureles ir aš nebegirdėjau jo pokalbio su moterimi, kurią jis paliko, nes ši nenorėjo vaikų, bet dabar ji turi du, o aš – ir jis – neturime nė vieno.

Praėjo minutė, kol jis pats įlipo į automobilį. Įkišo raktelį ir dirstelėjo į mane.

– Diržą, – priminė.

Prisisegiau ir jis pajudėjo nuo šaligatvio krašto.

– Kaip jautiesi? – paklausė jis. – Ar norėtum stabtelėti prie parduotuvės ir ko nors nusipirkti?

Papurčiau galvą. Skausmas gerklėje stelbė gimdos skausmą.

– Jei tebebūtum su ja susituokęs, turėtum vaikų, – pasakiau.

– Maja, nepradėk.

– Negaliu.

– Aš su ja nebesusituokęs. Aš jos nebemyliu. Myliu tave.

– Bet jeigu tebebūtum…

– Liaukis. – Jis taip staigiai pasuko už kampo, kad vos neužlėkėme ant šaligatvio, o aš nevalingai stvėriausi už prietaisų skydelio.

Kumščiu daužiau automobilio dureles.

– Kas man? – klausiau. – Kodėl man taip sunku turėti kūdikį, kai visos pasaulio moterys turi jų tiek, kiek nori?

– Nesąmonė. Tokių kaip tu daugybė, pati žinai. Liaukis dėl to bausti save.

– Visos mano draugės jau turi vaikų, – kalbėjau aš. – Aš nuo jų atskirta. Perku joms dovanas, sveikinu kūdikiui gimus. Stengiuosi palaikyti draugystę, jos irgi stengiasi, aš žinau, bet tai neįmanoma. Jų niekas nebesieja su manim. Jos manęs gailisi.

– Šią akimirką tu pati savęs gailiesi, – pasakė jis.

– Na ir kas? – atkirtau įskaudinta. – Kada aš savęs gailėjausi? Leisk pagailėti penkias minutes.

Mes niekada nesibardavome. Niekada. Bet buvo keistai gera ir būtina. Padėjo apsivalyti. Kai sustojome sankryžoje, dirstelėjau į jį ir pamačiau, koks jis pavargęs. Kaktą vagoja raukšlės. Akių baltymai paraudę. Juk ne aš viena patyriau netektį.

Ištiesiau ranką ir paliečiau jį žemiau peties.

– Adamai, atsiprašau.

– Nieko, Maja, – atsiduso. – Mes ištversime.

Adamas apklostė mane didžiulėje lovoje, padavė ibuprofeno ir stiklinę vandens. Nurijau tabletę ir panirau po antklodėmis. Jis pasilenkė ir pabučiavo į kaktą.

– Žinau, šį kartą tau buvo neįsivaizduojamai sunkiau, – sušnibždėjo jis. – Žinau tai ir myliu tave.

– Aš irgi tave myliu, – atsakiau. Žiojausi dar ką nors pridurti, o jis prispaudė pirštus man prie lūpų.

– Pamiegok.

Užmigau jam nespėjus išeiti iš kambario ir sapnavau Frenę, ji sėdėjo vežimėlyje ir šypsojosi Adamui.

– Adamai, turiu aštuoniolika vaikų, – pasakė ji. – Gaila, kad išsiskyrei su manim.